ANONIMINIAI NIKOTINISTAI:KNYGA

Ketvirtasis leidimas

Nicotine Anonymous World Services, Inc.Huntington Beach, California

2008

TurinysTurinys ........................................................................................................................................................ 2 PRATARMĖ ............................................................................................................................................... 3 Įžanga .......................................................................................................................................................... 4

Naujoji laisvė - Rodger istorija ................................................................................................................ 4 I dalis ......................................................................................................................................................... 11

Mūsų istorija .......................................................................................................................................... 11 II dalis ........................................................................................................................................................ 24

KLAUSIMYNAS IR DĖMESIO VERTOS CITATOS ......................................................................... 25 Įvadas ................................................................................................................................................. 25 KAIP BUVO? .................................................................................................................................... 25 KAS NUTIKO? ................................................................................................................................. 35 KOKIA DABARTINĖ SITUACIJA? ................................................................................................ 40

III dalis ...................................................................................................................................................... 51 Dvylika Anoniminių nikotinistų žingsnių ............................................................................................. 51 PIRMASIS ŽINGSNIS .......................................................................................................................... 52 ANTRASIS ŽINGSNIS ......................................................................................................................... 54 TREČIASIS ŽINGSNIS ........................................................................................................................ 55

Trečiojo žingsnio malda ..................................................................................................................... 57 KETVIRTASIS ŽINGSNIS .................................................................................................................. 58 PENKTASIS ŽINGSNIS ...................................................................................................................... 61 ŠEŠTASIS ŽINGSNIS ......................................................................................................................... 63 SEPTINTASIS ŽINGSNIS .................................................................................................................... 65 AŠTUNTASIS ŽINGSNIS .................................................................................................................... 67 DEVINTASIS ŽINGSNIS ..................................................................................................................... 69 DEŠIMTASIS ŽINGSNIS ..................................................................................................................... 71 VIENUOLIKTASIS ŽINGSNIS ........................................................................................................... 72 DVYLIKTASIS ŽINGSNIS .................................................................................................................. 75

IV dalis ...................................................................................................................................................... 78 Dvylika Anoniminių nikotinistų tradicijų .............................................................................................. 78 Įvadas .................................................................................................................................................... 79 PIRMOJI TRADICIJA .......................................................................................................................... 81 ANTROJI TRADICIJA ......................................................................................................................... 83 TREČIOJI TRADICIJA ........................................................................................................................ 85 KETVIRTOJI TRADICIJA ................................................................................................................... 87 PENKTOJI TRADICIJA ....................................................................................................................... 89 ŠEŠTOJI TRADICIJA ........................................................................................................................... 91 SEPTINTOJI TRADICIJA .................................................................................................................... 93 AŠTUNTOJI TRADICIJA .................................................................................................................... 94 DEVINTOJI TRADICIJA ..................................................................................................................... 96 DEŠIMTOJI TRADICIJA ..................................................................................................................... 97 VIENUOLIKTOJI TRADICIJA ............................................................................................................ 99 DVYLIKTOJI TRADICIJA ................................................................................................................ 101

PRATARMĖ

Anoniminiai nikotinistai – tai vyrų ir moterų, padedančių vieni kitiems gyventi be nikotino, draugija. Mes dalinamės savo patirtimi, jėgomis ir viltimi, norėdami išsivaduoti nuo šios galingos priklausomybės. Vienintelė sąlyga būti draugijos nariu – noras atsisakyti nikotino. Anoniminiai nikotinistai nemoka nei stojamojo, nei nario mokesčio, me išsilaikome iš savo pačių įnašų. Anoniminių nikotinistų draugija nesusijusi su jokiomis sektomis, tikybomis, politika, organizacijomis ar įstaigomis, vengia bet kokių ginčų, neremia jokių judėjimų ir jiems neprieštarauja. Pagrindinis mūsų tikslas – siūlyti paramą tiems, kurie stengiasi išsilaisvinti iš nikotino gniaužtų.

(Atspausdinta ir redaguota su A.A. Grapevine leidimu)

1988 metais mūsų draugija (tuo metu vadinama Anoniminiai rūkaliai) savo nariams paruošė klausimyną. 1992 metais, remiantis atsakymais į minėtus klausimus, pasirodė pirmasis knygos leidimas. Tai buvo pirmasis mūsų bandymas apibūdinti, kaip pavyko išsilaisvinti iš galingos priklausomybės ir kaip išlaikėme abstinenciją. Antrajame leidime ištaistos gramatinės klaidos, kai kur sąvoka „rūkymas“ pakeista į „nikotinas“. Trečiajame leidime pasirodė Įžanga Naujoji laisvė – Rodger istorija. Tuo tarpu ketvirtajame leidime pateiktas skyrius su peržiūrėtu ir pataisytu klausimynu, pertvarkytais klausimais, išsamiu 12 Tradicijų paaiškinimu ir naująja 7-tojo Žingsnio malda.

Keturi skyriai

I dalyje – Mūsų istorija – kalbama apie mūsų narių atsakymus į klausimyne pateiktus klausimus. Apibūdinama bendroji ir individuali patirtis prieš ir po nikotino abstinencijos. Ši dalis parašyta pusiau biografine forma.II dalyje – Klausimynas ir dėmesio vertos citatos – pateikiamos pavienės ir „įsimintinos“ atsakymų į klausimus citatos.III dalyje – Dvylika Anoniminių nikotinistų žingsnių – apibūdinama mūsų išsilaisvinimo iš nikotino priklausomybės programa, pasakojama, kaip mes palaikome savo laisvę nuo šio galingo narkotiko, kaip džiaugiamės naudingesniu ir laimingesniu gyvenimu.IV dalyje – Dvylika Anoniminių nikotinistų tradicijų – pateikiami pagrindiniai prrincipai, kuriais vadovaujamės, perduodami Anoniminių nikotinistų žinutę nuo nikotino priklausomam, vis dar kenčiančiam asmeniui.

Įžanga

Naujoji laisvė - Rodger istorija

Rodger F. yra vienas iš Anoniminių nikotinistų draugijos įkūrėjų. Tai jo asmeninė priklausomybės nuo nikotino ir išsivadavimo iš šios priklausomybės istorija, leidžianti sužinoti, kas davė pradžią šiandieninei Anoniminių nikotinistų draugijai.

Pažvelgęs žemyn supratau, kad peleninėje smilksta dvi uždegtos cigaretės. Man vairuojant automobilį, smilkstančios cigaretės pelenai krito ant kelių. Aš buvau peršalęs, tačiau išgėriau pakankamai sirupo nuo kosulio tik tam, kad galėčiau nuraminti savo gerklę ir sutraukti cigaretę. Jei žinodavau, kad mano draugas nerūko, niekada nesiskolindavau jo automobilio. Buvau priklausomas nuo nikotino.

Aš gyvenau, kad rūkyčiau. Bet niekada nepripažinau to nei sau, nei kam nors kitam. Tačiau 50-80 kartų per dieną pasinerdavau į tą patį ritualą: susirasdavau pakuotę savo kišenėje, išsitraukdavau cigaretę ir įsidėdavau ją į burną, o tada užžiebdavau degtuką, ir galiausiai į plaučius įtraukdavau palaimingą dūmą. Gerklėje pajusdavau kartumą, kurį beveik iš karto sekdavo palengvėjimo jausmas, lydimas spaudimo plaučiuose. Dažnai atmesdavau galvą atgal ir su pasitenkinimu išpūsdavau giliai įkvėptą dūmą. Tada, priklausomai nuo to, ar nikotino lygis mano kraujyje buvo žemas, imdavau arba įnirtingai traukti nikotiną į savo plaučius, kad priversčiau neigiamus fizinius pojūčius išnykti, arba tiesiog ramiai sutraukdavau vieną cigaretę, kurią pasitelkdavau tarsi žaidimo priemonę arba saugumo garantiją. Man patiko rūkyti.

Cigarečių griebdavausi kilus bet kokioms stipresnėms emocijoms, įskaitant nervingumą, baimę, meilę, stresą ir netgi laimę. Cigaretės buvo neatsiejama mano asmenybės dalis. Jos buvo mano asmeninio įvaizdžio dalis. Aš save įsivaizdavau kaip kino žvaigždę su burnos kamputyje įsprausta cigarete. Aš norėjau būti pasmerktas juodojo kino herojus; kaip pagrindinis veikėjas filmo „Kinų kvartalas“ plakate stovintis su cigarete rankoje ir paskendęs dūmų debesyje. Savo žodžius sustiprindavau cigarete. Aistringą naktį visada lydėdavo ne viena cigaretė. Rūkymas buvo tai, ką aš dariau, ir net tai, kas aš buvau.

Skambėjo telefonai, užgesdavo automobilių varikliai, išblėsdavo nerūkymo ženklai lėktuvuose, o aš užsidegdavau cigaretę. Mano draugai niekada nepamiršo, kad kadaise buvau rūkalius. Jie tai žinojo ir atsiminė.

Kaip pasiekiau tokį tašką, kai mano priklausomybė nuo nikotino užgožė mano asmenybę ir mane patį?

Tikriausiai aš jau gimiau būdamas priklausomas nuo nikotino. Besilaukdama manęs mano mama rūkė, ir esu įsitikinęs, kad nuo nikotino priklausomas tapau dar jos įsčiose. Žinoma, aš to neatsimenu. Ką aš atsimenu, tai ilgos kelionės, kurių metu su dviem vyresnėmis sesėmis būdavome įsitaisę ant galinės sėdynės, o mama ir tėvas sėdėdavo priekyje. Tuo metu dar niekas negalvojo apie pasyvų rūkymą, todėl mano mamos rūkomos cigaretės dūmai užpildydavo viso automobilio saloną, nors langai būdavo aklinai uždaryti, siekiant mus apsaugoti nuo šalčio, tačiau tuo pačiu ir nuo švaraus Šiaurės Dakotos oro. Mano tėvas metė rūkyti pasiekęs ketvirtą dešimtį ir, išskyrus vos vieną atvejį, neatsimenu, kad kai buvau dar vaikas, kada nors būtų rūkęs.

Tačiau mama rūkė daug. Pamenu cigarečių kvapą, įsigėrusį į jos drabužius bei plaukus ir pasklidusį visuose mūsų namuose. Tada ji buvo jauna ir niekas nekreipė dėmesio į jos rūkymą. Manau, kad užaugau, galvodamas, jog rūkymas yra natūralus dalykas.

Kai man buvo penkiolika, mūsų kaimynystėje gyveno šeima, kurioje augo keturi berniukai, buvę mano draugais. Vienas jų vardu Ralph šeimoje buvo balta varna ir būtent jis paslapčiomis supažindino mane su cigaretėmis. Tai nebuvo nieko ypatingo. Ralph sugebėjo rūkymą paversti „kietu“ dalyku. Kiek pamenu, iš pradžių mane šiek tiek pykino, bet pykinimas greitai praėjo ir viską pakeitė nuostabus cigaretės dūmo suteikiamas pojūtis.

Mažame Oregono miestelyje, kuriame aš tada gyvenau, už degalinės, kuri kiekvieną vakarą užsidarydavo maždaug devintą valandą, buvo cigarečių automatas. Išėjus degalinės darbuotojui, aš atsėlindavau čia įsigyti cigarečių.

Aš rūkiau vidurinėje mokykloje. Mano polinkis į priklausomybes pasireikšdavo ir kitais būdais – pradedant alkoholio ir narkotikų vartojimu, ir baigiant nuolatiniais nuotykiais su merginomis. Buvau ir vis dar esu vienas iš tų žmonių, kurie pajutę, kad tam tikras dalykas teikia ypatingą malonumą, pasineria į jį taip stipriai, kad tai tampa tikra priklausomybe. Dar prieš septynerius metus galėjau pasigirti, kad kofeino nevartoju jau 18 metų. Tačiau vieną rytą atvykau į pokalbį dėl darbo. Jaučiausi pavargęs, nes buvau ką tik grįžęs iš Rytų pakrantės. Sekretorė mane informavo, kad teks palaukti dar kelias minutes ir pasiteiravo, gal norėčiau puodelio kavos. Tuo metu šis pasiūlymas man pasirodė gera idėja, o tai taip pat yra viena iš pasikartojančių klaidų mano gyvenime. Išgėręs puodelį kavos, aš puikiai pasirodžiau interviu ir nors buvau nervingas, gavau darbą. Kofeinas už mane padarė visą darbą.

Praėjus metams po tikrai įtemptos ir susitikimų pilnos dienos, maždaug septynioliktą valandą apsilankiau pas gydytoją. Jis išmatavo mano kraujo spaudimą ir susiraukė: „Jūsų kraujospūdis labai aukštas. Gali tekti naudoti vaistus.“

Negalėjau tuo patikėti: „Neįmanoma. Mano kraujospūdis visada buvo žemas! Aš bėgioju ir niekada nesu susidūręs su problemomis dėl kraujo spaudimo.“

Tačiau gydytojui tai nepadarė jokio įspūdžio ir jis man liepė po 30 dienų grįžti pakartotiniams tyrimams. Namo grįžau su baime greitai iškeliauti anapus. Po 30 dienų anksti ryte apsilankiau pas gydytoją ir su baime laukiau blogų naujienų. Atėjusi seselę išmatavo mano kraujo spaudimą ir paprašė manęs nurodyti, kokia yra mano vizito priežastis.

„Žinoma, aukštas kraujo spaudimas“, atsakiau.Ji su smalsumu pažvelgė į mane ir ištarė: „Jūsų kraujospūdis žemas.“Pasirodęs suglumęs gydytojas pradėjo manęs klausinėti. Galiausiai, jis pasiteiravo: „Ar tą

dieną, kai lankėtės praėjusį kartą, buvote vartojęs kofeino?“Aš pagalvojau ir atsakiau: „Taip, tikriausiai išgėriau kokius penkis puodelius dvigubos

ekspreso kavos, tris puodelius įprastos kavos ir galbūt vieną „CocaCola“ gėrimo skardinę. O kodėl klausiate?“

„O šiandien?“„Šį rytą negėriau nieko.“„Manau, kad dabar aišku, kur slypi problema.“Aš buvau priklausomas nuo rūkymo. Aš kiek įmanoma daugiau rūkiau vidurinėje

mokykloje. Pradėjęs studijuoti koledže ir įgavęs laisvę, visiškai paleidau vadžias. Iš pradžių per dieną surūkydavau daugiau nei po vieną pakelį cigarečių, vėliau šis skaičius išaugo iki dviejų pakelių. Tai buvo septintojo dešimtmečio pabaiga ir aš vartojau amfetaminą, studijavau, ir rūkiau. Aš gėriau ir rūkiau. Aš rūkiau ir pasilikdavau kuponus, pridedamus prie cigarečių pakelių. Juokavau, kad už juos įsigysiu geležinius plaučius. Vėliau aš keičiau prekių ženklus.

Būdamas Europoje, aš rūkiau vietoje pagamintas cigaretes – iš pradžių cigaretes su filtrais, o vėliau – ir be jų. Grįžęs į Jungtines Amerikos Valstijas, aptikau vietinių gamintojų siūlomas panašias cigaretes be filtro. Kadangi rūkiau tokias cigaretes, ant mano pirštų atsirado geltonų dėmių, o paties tabako prilysdavo į tarpdančius. Pamenu, kad pauostęs savo pirštus, jusdavau stiprų tabako kvapą.

1977 m. aš pradėjau dvasinę išsilaisvinimo nuo priklausomybės kelionę kitoje 12 žingsnių programoje, kuri tęsiasi iki šios dienos. Deja, ėmiau rūkyti dar daugiau – dažną dieną surūkydavau po keturis pakelius cigarečių. Susitikimų kambariai buvo pilni dūmų, o kiti man sakė nesijaudinti dėl rūkymo, kadangi yra gerokai didesnių problemų. Taigi aš rūkiau be paliovos. Vieno susitikimo metu galėdavau surūkyti net po pakelį cigarečių. Nuėjęs į kavinę papietauti ar pavakarieniauti, rūkydavau tol, kol atnešdavo salotas, o tada prieš sulaukdamas pagrindinio patiekalo, dar greitai sutraukdavau keletą cigarečių.

Praėjus beveik metams nuo mano prisijungimo prie tos programos pradžios, aš kalbėjau su naujoku, kuris nerūkė. Aš pradėjau jam pasakoti, kad situacija pagerėjo, tačiau buvau pertrauktas kosulio priepuolio. Naujokas pažvelgė į mane kaip į savižudį beprotį. Tuo momentu patyriau nušvitimą, ir supratau, kad iš tiesų buvau pamišęs; kad aš žudžiau save ir kad mano pasveikimas nuo priklausomybės toli gražu nebuvo baigtas.

Kosulys mane vargino nuo pat paauglystės. Gydytojų perspėjimų klausiausi ištisą dešimtmetį. Vis dėlto aš negalėjau mesti. Kiekvienais metais aš nusistatydavau sau Naujųjų metų pažadą iki metų pabaigos mesti rūkyti. Ir kiekvienais metais man nepavykdavo.

Maždaug tuo metu su savo pirmąja žmona lankiausi pas santuokos konsultantę. Vienu emociškai pavojingu momentu ji man uždavė klausimą. Aš susimąsčiau ir ėmiau iš pakelio traukti cigaretę. Tada konsultantė padėjo savo ranką man ant peties ir paklausė: „Ar galėtumėte cigaretę surūkyti vėliau, kai baigsime apie tai kalbėti?“

Atsakiau: „Žinoma.“ Aš nuslėpiau staiga mane užliejusį pyktį. Aš norėjau rūkyti, norėjau pajausti palengvėjimą, kurį man suteiktų cigaretė ir patirti nikotino sukeltą komforto jausmą. Aš trumpai atsakiau į man užduotą klausimą ir atsiprašiau į tualetą. Ten surūkiau keletą cigarečių, širsdamas ant konsultantės, kuri sėdėdama kitame kambaryje su kiekviena minute „kalė“ sau pinigus. Čia ir vėl atėjo suvokimas, kad emociniu atžvilgiu nikotinas tikrai darė man įtaką.

Nuolatos girdėdavau, kad rūkymas buvo tiesiog bjaurus nereikšmingas įprotis ir valios pastangomis mesti gali bet kas. Tačiau jei tai buvo tik nereikšmingas įprotis, kodėl atrodė, kad kiekvieną minutę esu tiesiog apsėstas minties apie rūkymą? Pradėjau suprasti, tai buvo ne nereikšmingas įprotis, bet didžiulė priklausomybė.

Vieną dieną mano geras draugas Al B., kuris taip pat priklausė ankstesnei programai, paskambino man į darbą. Man patiko Al, nes jis rūkė tiek pat kaip aš. Man niekada nereikėjo nuo jo slėpti kiek rūkau, nes jo priklausomybė nuo nikotino buvo tokia pat didelė. Mes šiek tiek pasišnekučiavome apie šį bei tą, kol jis man pasakė turįs surinkęs šiek tiek medžiagos apie rūkymo metimo programą ir paklausė, ar nenorėčiau kartu su juo nueiti į vieną iš jų užsiėmimų. Nežinau kodėl, tačiau sutikau ir mes ten nuėjome.

Pirmojo užsiėmimo metu grupės vadovai apibūdino savo rūkymo metimo programą, o vėliau, paskatintas Al, užsirašiau į šią programą. Po šešių savaičių susitikimų ir gana nuoširdžių pastangų aš mečiau rūkyti. Aš pasinėriau į bėgimą ir tapau priklausomas nuo jo. Tada atėjo eilė maistui. Per ateinančius mėnesius su sužadėtine persikėlėme į tolimą miestelį Pietų Kalifornijoje, kur aš pradėjau naują darbą. Mes išgyvenome daug pokyčių ir vieną dieną tarp mūsų kilo ginčas.

Aš sėdau už savo automobilio vairo ir nuvažiavau į nedidelę parduotuvę, kur įsigijau pakelį cigarečių. Rūkiau cigaretę po cigaretės. Vėliau nuvykau į Los Andželą, kur susitikau papietauti su Al. Jis labai nustebo, pamatęs mane rūkantį, ir pasakė išmesti likusį cigarečių pakelį. Aš taip ir padariau. Staiga supratau, kad po šešių nerūkymo mėnesių kritinėje situacijoje visiškai nesugebėjau susilaikyti neparūkęs. Prieš įsigydamas cigaretes, aš net nestabtelėjau. Aš nuvažiavau, nusipirkau ir surūkiau.

Tačiau kitą dieną mano protas prašviesėjo. Supratau, kad surūkiau keletą cigarečių, tačiau vėliau išmečiau likusį pakelį ir sugebėjau susilaikyti nuo rūkymo. Galbūt iš tiesų galėjau kontroliuoti savo potraukį rūkymui. Tą dieną aš surūkiau porą cigarečių. Po keturių dienų aš sau pasakiau, kad vis dar sugebu šešias valandas ištverti be cigaretės. Tačiau praėjus mėnesiui jau surūkydavau po pora pakelių per dieną. Tai buvo dar viena sunki pamoka. Jau pati pirmoji cigaretė vėl mane įtraukė į priklausomybės liūną. Tam neprireikė nei viso pakelio, nei visos savaitės. Būtent ta pati pirmoji cigaretė mane vėl pavertė rūkaliumi, kuris laisvę nuo rūkymo vėl iškeitė į priklausomybę nuo nikotino.

Pamenu praėjus metams vykusį pokalbį su draugu, kuris buvo metęs rūkyti ir tapęs bėgiku. Tačiau jis man pripažino, kad visai neseniai vėl kartas nuo karto sutraukdavo cigaretę. Aš paklausiau: „Tai tu ir vėl rūkai?“. Jis atsakė neigiamai ir pridūrė, kad aš nesupratau ir kad jis tik retkarčiais surūkydavo kokią cigaretę. Jis nebuvo rūkalius. Aš paprieštaravau, kad mano įsitikinimu, jis tikrai ir vėl rūkė. Šis statusas grįžo su pačia pirmąja cigarete. Po kelių mėnesių, kai jis jau surūkydavo po pakelį per dieną, jis galiausiai su manimi sutiko.

Po mano paslydimo rūkymą labai apsunkino jaučiama kaltė. Vienas mano draugas Dan H. paprašė manęs padėti jam mesti rūkyti. Aš pamojavau cigarete jam prieš nosį ir atsidusau, kad niekas nepadeda. Stephanie S. man pasakė, kad turėčiau įkurti Anoniminių rūkalių draugiją. Aš atsakiau, kad ji tikriausiai nepastebėjo, jog aš ir vėl rūkau. Galiausiai, mano vyresnio amžiaus pažįstama Betsy manęs pasiteiravo, gal turiu informacinių biuletenių apie rūkymo metimo programą. Gavęs šių biuletenių, aš juos nunešiau Betsy. Ji buvo tokia laiminga, kad paprašė, jog kartu nuvyktume į kitą susitikimą. Man pernelyg patiko teikti laimę kitiems žmonėms ir pernelyg patiko Betsy, kad ją nuvilčiau. Į susitikimą mes nuvykome kartu. Betsy mane paragino vėl prisijungti prie programos.

Po šešių savaičių aš dar kartą mečiau rūkyti. Šį kartą viskas buvo kitaip. Pirmas kartas buvo labai lengvas, o šis be galo sunkus. Tai buvo tikras košmaras: didžiulį potraukį ir maniją papildė dar ir fizinės problemos. Susidūriau su narkolepsija, kuri pasireikšdavo miego priepuoliais, ypač už automobilio vairo. Aš vos galėjau vairuoti.

Bėgant metams, aš įsisavinau kai kurias pamokas, susijusias su pastangomis mesti rūkyti, ypač kitoje savo programoje. Aš nesugebėjau atsispirti tai pačiai pirmajai cigaretei, o nikotinas buvo gudrus, gluminantis ir galingas, ir, svarbiausia, turėjau jo atsisakyti, jei ateityje norėjau pilnaverčio gyvenimo.

Aš susitikau su Dan ir Stephanie ir patikinau, kad jie mes rūkyti. Aš pasiūliau jiems rūkymo metimo užsiėmimus ir kitos priklausomybės programos pagrindu sudarytą dvylikos žingsnių rūkymo metimo programą. Mes susitikdavome kavinėse kartą per savaitę. Kartais prisijungdavo ir daugiau žmonių. Kartais aš buvau vienintelis pasirodęs. Po kelių mėnesių aš jaučiausi puikiai. Aš jaučiausi išsilaisvinęs nuo savo priklausomybės. Supratau, kad Dievas gali už mane padaryti tai, ko aš nesugebėjau padaryti pats.

Aš bėgau. Būdamas rūkalius aš visada maniau, kad bėgi tol, kol prarandi kvapą. Tačiau greitai supratau, kad galiu bėgti tol, kol nuvargsta mano raumenys, tačiau vis tiek likti

neuždusęs. Tai buvo tikrasis persilaužimas – galėjau jausti ir puoselėti kūną, kurį aš skriaudžiau tiek daug metų.

Svarbu tai, kad aš nusprendžiau pašvęsti savo gyvenimą, padėdamas kitiems mesti rūkyti. Po kelių mėnesių aš su trimis bendraminčiais leidau sekmadienio popietę. Dan, Rob K. ir aš jau buvome visiškai metę rūkyti, o Stephanie vis dar bandė atsikratyti šios priklausomybės. Mes nusprendėme įkurti draugiją ir pavadinti ją Anoniminių rūkalių draugija. Kitą savaitę, 1982 m. pabaigoje, mes susitikome mano bute Santa Monikoje. Į pirmą susitikimą atėjo gal tuzinas žmonių. Po dviejų savaičių prie mūsų prisijungė Maurice Z. Jis buvo vienas iš svarbiausių žmonių pirmaisiais mūsų draugijos gyvavimo metais. Prie mūsų susitikimų, kurių metu mes valgėme spragėsius, gėrėme gazuotą vandenį, prisijungė ir kiti žmonės. Netrukus jie visi jau nebetilpo mano svetainėje, todėl persikėlėme į kambarį Beverly Hilso Roksberio parke.

Aš padėjau kitiems ir pasiklioviau savo gebėjimu padėti, todėl viskas pavyko puikiai. Nikotino visiškai nevartoju nuo 1982 m. vasario 17 d.

Tie pirmieji metai buvo nepaprasti. Kiekvieną dieną sulaukdavau daugybę telefono skambučių. Mes padarėme daug klaidų. Pradžioje nusprendėme, kad vienas iš kitos programos žingsnių netinka rūkymo atveju, todėl laikinai vykdėme pirmąją 11 žingsnių programą. Rašytojas Maurice apie mus parašė straipsnį į žurnalą „Reader‘s Digest“, kuris buvo išspausdintas 1985 m. gegužę. Tūkstančiai laiškų ėmė plūsti į pašto dėžutę, kurią buvau pasiskolinęs iš draugo. Iš tiesų dėl tokio laiškų kiekio jis buvo priverstas įsigyti naują dėžutę. Mes neturėjome jokios tinkamos literatūros, todėl pasitelkėme laiškus ir susitikimus, ir nurodėme keletą savo telefono numerių. Ilgas savaites mūsų Roksberio parke vykusių susitikimų dalyviai likdavo dar ilgai po susitikimų pabaigos ir rašydavo atsakymus į visus laiškus. Mes susistūmėme stalus ir kūrėme laiškus potencialiems mūsų draugijos nariams.

Vienas iš laiškų, kuriuos gavome, buvo nuo David M., kuris nurodė esąs Anoniminių rūkalių draugijos San Franciske, kuri buvo įkurta prieš dvejus metus, narys. Mes taip pat sužinojome, kad Georgie S. kartu su Doug H. neseniai San Fernando slėnyje ėmė Anoniminių alkoholikų draugijos nariams rengti į rūkymo metimą orientuotus susitikimus. Ji buvo neseniai persikėlusi iš Niujorko, kur lankė Anoniminių alkoholikų draugijos nariams skirtus susitikimus, kurie buvo pagrįsti 12 žingsnių rūkymo metimo programa. Netrukus po to San Fernando susitikimų dalyviai tapo Anoniminių rūkalių draugija.

Per metus įvyko šimtai susitikimų.Žurnale paskelbtas straipsnis taip pat iššaukė ir keletą nesusipratimų. Bent du korespondentai

teigė, kad mes pažeidžiame jų juridines teises. Vienas jų nurodė, kad jam priklauso teisė į nacionalinį Anoniminių rūkalių draugijos prekės ženklą, o kita grupė skelbė, kad jai priklauso Kalifornijoje registruota įmonė pavadinimu „Smokers Anonymous World Service“ (Anoniminių rūkalių pasaulinės paslaugos). Būtent David M. buvo tas žmogus, kuris savo ramiu ir dvasingu būdu galiausiai sugebėjo išspręsti problemą su „Smokers Anonymous World Service“ atstovais. Tačiau konfliktas su šalimi, kuriai priklausė prekės ženklas, tęsėsi iki pat Fynikse 1990 m. vykusios konferencijos.

1986 metais Šiaurės Kalifornijos draugijos nariai pasiūlė surengti konferenciją Beikersfilde, Kalifornijoje. Trisdešimt penki žmonės iš Šiaurės ir Pietų Kalifornijos atvyko pasidžiaugti mūsų naujai suformuota bendrija. Buvo rengiami seminarai. Bill H. iš San Francisko abejojo, ar mūsų draugijos siūlomą programą iš tiesų sudarė 12 žingsnių; kartu nusprendėme, kad būtent tiek žingsnių ir yra mūsų programoje. 12 žingsnių programa ir tikėjimas galia, gerokai viršijančia mūsų pačių galią, sujungė mus į draugiją, kurioje mes sugebėjome įveikti priklausomybę, prieš

kurią manėme esantys bejėgiai. Kitais metais antroji konferencija buvo surengta Monterėjaus mieste, Kalifornijoje, kur mūsų pagrindiniu kalbėtoju tapo Maurice Z.

Tais pirmaisiais metais San Francisco grupės susijungė, tapo pirmąją jungtine grupe ir susitikimams ėmė naudoti mažą kambarėlį 12 žingsnių klube „Drydock“. Viskam vadovavo David M. Pasisėmusios patirties iš Šiaurės Kalifornijos, Pietų Kalifornijos grupės taip pat suformavo jungtinę grupę, kurios pirmoji pirmininkė buvo Georgie S. Po keleto metų Georgie persikėlė į San Franciską, kur ji prisijungė prie ten vykdomos programos. Ji su David tapo pirmąja mūsų Anoniminių nikotinistų draugijos suburta pora, kuri galiausiai susituokė.

Susidraugavau su nemažai San Francisko draugijos narių, ypač su Bill H., kuris įsteigė mūsų naujienlaiškį „Seven Minutes“ (Septynios minutės). Vieną dieną lankėmės kitos 12 žingsnių programos susitikime Guerrero gatvėje. Mums išeinant, Bill pasakė galvojantis, kad turėtume įkurti Pasaulinių paslaugų organizaciją. Pasakiau jam, kad toks sumanymas yra pernelyg ambicingas. Tačiau Bill atkakliai laikėsi savo nuostatos ir kartu su Šiaurės Kalifornijos grupe sukūrė planą įsteigti pasaulinių paslaugų organizaciją kitos konferencijos, planuojamos San Franciske 1988 m. gegužę, metu. Tai buvo pirmoji Pasaulinių paslaugų konferencija. Būtent per tas tris dienas mes įsteigėme organizaciją, kuri lieka aktyvi ir iki šių dienų. Tai, kad pirmuoju „Smokers Anonymous World Service“ (Anoniminių nikotinistų pasaulinių paslaugų organizacijos) pirmininku buvau išrinktas aš, man buvo didžiulė garbė. Julie W. Tapo draugijos sekretore, o Elizabeth D. – jos iždininke.

Kitais metais buvo nepaprastai įsimintini mums visiems. Buvome suburti kaip organizacija, kuri džiaugėsi nuolatos augančiu narių ir susitikimų skaičiumi. Egzistavo tam tikra politika ir procedūros, įstatai ir literatūra, kurią reikėjo parašyti. Mes susidūrėme su sunkumais ir ginčais, po kurių žmonės susirinkimus palikdavo kupini pykčio. Mes padarėme klaidų, bet nedelsdami siekėme jas ištaisyti. Mūsų draugai ir pažįstami skyrė valandų valandas savo laiko, siekdami prisidėti prie mūsų draugijos augimo ir padidinti gebėjimą pasiekti vis daugiau ir daugiau nuo nikotino priklausomybės kenčiančių žmonių.

Asmeniškai aš po truputį „perdegiau“ ir vis labiau sureikšmindavau savo paties svarbą. Aš pastebėjau, kad daugelis žmonių, kurie buvo mūsų draugijos steigėjai, prisipažino patyrę tuos pačius jausmus. Jau keletą metų aš užėmiau Anoniminių nikotinistų pasaulinių paslaugų organizacijos pirmininko ir Los Andželo jungtinės grupės pirmininko pareigas. Jaučiau, kad privalėjau užimti visas šias pareigas ir padaryti visą darbą, nes programai manęs reikėjo. Buvau nustebęs, kad kai aš pagaliau suteikiau galimybę jungtinei grupei išrinkti naują pirmininką, buvau nedelsiant pašalintas. Ką supratau, buvo tai, kad mums visiems vadovauja ir visą mūsų draugiją, o ne bet kurį kitą atskirą individą į priekį veda už mus visus didesnė galia. Mes visi esame nepakeičiami ir tuo pačiu lengvai pakeičiami. Jei bijau, kad mano naujausias projektas arba darbas žlugs vien todėl, kad neturiu galimybės būti šalia, pasirodo kažkas ir viską perkelia į naują lygmenį.

1990 metais mes surengėme pirmąją konferenciją už Kalifornijos ribų Arizonoje. Likus metams iki šios konferencijos, kartu su vienu iš Anoniminių rūkalių draugijos Orange apygardoje steigėjų Jack C. dirbome su prekių ženklų klausimus nagrinėjančiu advokatu, bandydami išspręsti ginčą su asmeniu, kuriam priklausė teisė į nacionalinį Anoniminių rūkalių draugijos prekės ženklą. Buvęs Antrojo pasaulinio karo naikintuvo pilotas Jack net nesirengė pasiduoti. Pasiduoti nesirengiau ir aš. Į konferenciją mes atvykome paruošę daugybę variantų, kaip iš asmens, kuriam priklausė teisė į jį, atsikovoti Anoniminių rūkalių draugijos prekės ženklą. Tačiau tada Fynikse vykstant aršioms diskusijoms šiuo klausimu, mes supratome, kad turime liautis kovoję su visais ir viskuo. Dėl teisinių priežasčių ir siekdama aiškiai bei tiksliai

apibrėžti, kas mes buvome, mūsų kolektyvinė sąmonė priėjo prie išvados, kad reikia pakeisti draugijos vardą ir ją pavadinti Anoniminių nikotinistų draugija. Tai buvo realus mąstymo pokytis, sukėlęs daug emocijų. Žmonės buvo prisirišę prie mūsų ankstesnio pavadinimo. Tačiau mes buvome ne tik buvę rūkaliai, bet ir žmonės, priklausomi nuo šios narkotinės medžiagos – nikotino. Mes buvome nikotino „narkomanai“.

Man taip pat teko susidurti su didžiuliu sielvartu. Būdama 62 metų amžiaus mano motina, kuri mano vaikystėje nuolatos rūkė, pagaliau sugebėjo atsisakyti šio įpročio. Be galo už ją džiaugiausi ir tikėjau, kas esu jai teigiamas pavyzdys. Tačiau po kelerių metų visą gyvenimą trukusio rūkymo padaryta žala pasireiškė emfizemos forma. Liga progresavo lėtai. Kai savo vyriausią sūnų nusivežiau susipažinti su močiute, jai jau nuolatos teko naudoti deguonį, todėl ji paprastai sėdėdavo prie virtuvės stalo su savo kauke. Mano jauniausias sūnus su močiute susitiko tik kartą, kai jam buvo šeši mėnesiai. Tų metų spalį mamai išsivystė pneumonija. Tai sužinojęs, iškart nuskridau pas ją. Mama išgyveno dar tris dienas. Gydytojas pranešė, kad dėl emfizemos jos būklė nėra labai daug žadanti. Tas tris dienas nuolatos buvau šalia jos. Mes daug kalbėjome ir aš bandžiau nuraminti jos skausmą. Ji nuolatos kartojo: „Aš taip noriu pamatyti, kaip užauga tavo berniukai“ ir „Kur prabėgo visi tie metai!“ Ji paniro į komą. Antradienio rytą, po nakties, kurią praleidau šalia savo mamos, slaugės man pasakė, kad greitai viskas baigsis. Aš paskambinau savo seserims, tėvui ir mamos nuodėmklausiui. Jie visi pasirodė. Mes stovėjome ratu susikibę rankomis vienas su kitu ir su mama. Mums kalbant „Tėve mūsų“, ji pasitraukė iš šio pasaulio. Tegul Dievas būna su ja.

Nors jos mirties liudijime kaip mirties priežastis yra nurodyta pneumonija, tačiau jei ji būtų nesirgusi emfizema, mama būtų išgyvenusi. Jos motina išgyveno daugiau nei devyniasdešimt metų. Esu įsitikinęs, kad be rūkymo ir nikotino, mano mama būtų išgyvenusi tiek, kad būtų pamačiusi, kaip užauga mano vaikai.

Mano sūnūs Jordan ir Matthew mano gyvenime yra pati didžiausia laimė, o jie gali džiaugtis turintys sveiką, aktyvų ir palaikantį tėvą. Jie beveik niekada nesusiduria su cigarečių dūmais ir niekada nėra matę savo tėvo rūkant, o tai gerokai sumažina jų riziką ateityje tapti priklausomais nuo nikotino.

Aš dievinu savo berniukus. Aš dievinu šią programą.Bėgant metams, mūsų organizacija išaugo. Daugelis buvo nusivylę, kad mūsų ratas nedidėja

greičiau. Atrodo, kad nuolat grįžta tik nedidelė mūsų narių dalis. Daug mūsų, jei ne dauguma, programą naudojasi tik tol, kol meta rūkyti, o tada dingsta. Tai kartais liūdina tuos iš mūsų, kurie yra pasišventę kitiems teikti pagalbą. Tačiau aš tikrai žinau, kad būtent mano atveju vien nikotino atsisakymas nėra tikrasis atsakymas. Turiu polinkį į įvairias priklausomybes. Likęs vienas, vien grįšiu prie šio žalingo įpročio. Tai galiu teigti, remdamasis savo patirtimi su kava. Net jei manyčiau, kad niekada vėl nepradėsiu rūkyti, kam rizikuoti? Ši programa man suteikė tiek daug fiziškai, emociškai ir dvasiškai, kad tiesiog negaliu įsivaizduoti gyvenimo be susirinkimų ir pagalbos kitiems. Nepajėgčiau išsaugoti to, ką čia radau.

Šiandien aš gerbiu savo kūną ir rūpinuosi juo bei noriu gyventi sveikai tol, kol man leis Dievas. Aš žengiau dar vieną žingsnį nuo savo polinkio į priklausomybes užjaučiančios žmonijos link. Esu palaimintas galimybe džiaugtis savo naująja laisve.

I dalis

Mūsų istorija

Kiekvieną dieną prasidėdavo taip pat: nerimas, nuovargis, energijos stoka, silpnumas, svaigulys. . . ir staigus bei ir didžiulis nikotino troškimas. Tai, kas paprastai daugelį iš mūsų pakeldavo iš lovos, buvo nikotinas, nors kartais mes pirmąją tos dienos cigaretę surūkydavome, dar prieš rasdami jėgų atsikelti iš lovos. Po pirmojo dūmo jausdavomės atsigavę ir pasirengę susidurti su tuo, ką mums paruošė nauja diena.

Vidutinis amžius, kada mes išmėginome šį žalingą ritualą, buvo šešiolika metų. Nuo tada iki pat to laiko, kai metėme rūkyti, nikotinas tiesiogine prasme veikdavo kiekvieną mūsų gyvenimo minutę. Net mums miegant, ši narkotinė medžiaga su krauju keliavo po mūsų organizmą, keisdama mūsų kvėpavimą, širdies ritmą, mūsų sapnus ir parengdama mus kito ryto dozei.

Nikotinas buvo kiekvienos mūsų emocijos dalis. Nepriklausomai nuo jausmo ar suvokiamo poreikio, nikotinas visada buvo šalia. Nerimas, baimė, pyktis – visa tai lydėjo nikotinas. Laimę, gebėjimą bendrauti, jaukumo jausmą, įsitaisius su knyga – visa tai taip pat lydėjo nikotinas. Geriant, vairuojant, rašant, kalbant telefonu, žiūrint televizorių, tarp kursų ir po valgio – šalia visada buvo nikotinas. Nepriklausomai nuo paros laiko, aplinkos, nepriklausomai nuo to, šalia ko mes buvome, ši narkotinė medžiaga visada buvo šalia, atrodė visiškai mums tinkama ir net būtina.

Nikotinas buvo mūsų artimiausias, nuolatinis palydovas. Net cigarečių, cigarų, įprasto, kramtomojo ir uostomojo tabako pakuočių spalvos ir formos teikė mums nusiraminimą. Mes teigėme, kad reklama negali mums apdumti akių. Tačiau prekės ženklus rinkomės, vedini savo supratimo (kuriuo manipuliavo žiniasklaida ir reklama), kad nikotino vartojimas mus pavertė išskirtinai rafinuotais, moteriškais, vyriškais, panašiais į įžymybes, kuriomis labiausiai žavėjomės – bet kokiu vaizdu ar fantazija arba pabėgimu nuo realybės, kurio mes siekėme.

Nikotinas buvo mūsų draugas, mūsų sąjungininkas ir mūsų nuolatinis palydovas. Jo galia suteikdavo mums jėgų dienos pradžioje, palaikė mus ištisą dieną ir neleido mums sustoti, o tada apkamšydavo mus prieš miegą. Nikotinas buvo mūsų palydovas didžiausio džiaugsmo ir giliausio liūdesio akimirkomis. Nikotinas buvo viskas, visada ir visada patikimas. Kaipgi mes galėjome nemylėti savo nikotino?

Tačiau mūsų romanas buvo sudėtingas. Nors mes nesutikome su savo tėvų pamokymais, kad rūkymas sustabdys mūsų augimą, mes negalėjome ginčytis su fiziniais simptomais, kurie palaipsniui pasireiškė beveik kiekvienam iš mūsų. Palaipsniui besikaupiantys moksliniai faktai nepaneigiamai rodė, kad nikotinas buvo tikras žudikas, sukeliantis širdies priepuolius, vėžį, kvėpavimo nepakankamumą arba kitas baisybes. JAV generalinių chirurgų asociacija įspėjimus skelbė jau porą dešimtmečių. Įspėjimai buvo smulkiu šriftu užrašyti ant kiekvieno pakelio, kiekvienoje skelbimų lentoje ir kiekvienoje žurnalų reklamoje. Net užmerkę akis matėme įspėjimus. Žinojome įspėjimus. Įspėjimai buvo giliai įsitvirtinę mūsų sąmonėje. Tačiau neigimas ir priklausomybė valdė mus diena po dienos, savaitė po savaitės, mėnesis po mėnesio ir metai po metų.

Pradžioje priklausomybei nuo nikotino įsitvirtinti dažnai būtinas mokymosi procesas. Būdami sumanesni už mus mūsų kūnai maištavo. Mes kosėjome, springome, jautėme šleikštulį, o kartais

net vėmėme. Tačiau atkaklumu sugebėjome įveikti savo kūną. Mes jautėmės prilygstantys svarbiems žmonėms – tėvams, kino žvaigždėms ir kitiems savo dievaičiams. Arba mes galėjome maištauti. Nepriklausomai nuo motyvacijos, mūsų „mokymosi“ procesas buvo sėkmingas. Mes viską supratome teisingai ir mes užkibome.

Nepriklausomai nuo to, ar pirmą kartą su nikotinu susipažinome būdami vieni, ar su draugais, paprastai gana greitai nuo paprastų eksperimentų pereidavome prie momento, kai ši narkotinė medžiaga mus įveikdavo. Labai stipriai prisidėjo ir jausmai (nesvarbu, kokie jie buvo – troškimas tapti „kietu“, „tvirtu“, „suaugusiu“, „maištautoju“, išsiskirti iš minios, su ja susilieti); staiga mes buvome išskirti iš paprastų žmonių tarpo.

Kai supratome, kad nikotinas mums gali suteikti tai, ko mūsų manymu, mums reikėjo, labai greit jis mums beveik visur ir visada tapo tikra panacėja. Taigi, mes nikotiną vartojome, kai jautėmės pakylėti ar sugniuždyti, kai norėjome pakilti aukštyn arba kristi žemyn, arba kai nežinojome, kas yra gerai, o kas blogai.

Labai greitai mes išmokome visa tai spręsti cigaretės dūmu. Kai kurie iš mūsų bent kurį laiką dar sugebėdavo ir toliau aktyviai sportuoti bei užsiimti fiziškai aktyvia veikla, tačiau daugumai iš mūsų tokia veikla – iš tiesų, visas mūsų akiratis – labai greitai tapo stipriai ribotas.

Ypač paskutiniais metais dažnai sulaukdavome nepritarimo savo elgesiui. Girdėdavome įvairias išvadas arba kaltinimus silpnumu. Siekdami išvengti kritikos, dažnai nuspręsdavome bendrauti tik su kitais nikotino vartotojais. Bet iš tiesų nebuvo kur pasislėpti nuo vis didėjančios gėdos ir slaptos baimės, kad ši medžiaga kontroliuoja mūsų gyvenimą ir mūsų būtį. Bandėme mesti – beprasmiškai vėl ir vėl – nevilties jausmas vis augo – kai kuriuose iš mūsų lėtai, kituose – greičiau. Vis daugėjo minčių, kad liksime priklausomi iki pat gyvenimo galo, ir nesvarbu, kokie geri buvo mūsų ketinimai, nikotinas visada juos sužlugdydavo. Augant nesėkmių ir pralaimėjimų skaičiui, atitinkamai mažėjo ir mūsų savigarba. Mūsų gyvenimas sukosi spirale, kuri mus garantuotai traukė žemyn.

Žvelgiant atgal, rūkymas ar nikotino vartojimas bet kokia kita forma buvo bendros, apgaulingos egzistencijos dalis. Ji dažnai prasidėdavo melu tėvams – daugumai jaunų žmonių gana rimtu įvykiu jų gyvenime. Melą dar labiau apsunkino ir cigarečių vagystės iš tėvų. Tada sekė melas apie tai, kiek cigarečių surūkome. Melas ir apgaulės dar paspartino spiralės sukimąsi.

Mes pateikdavome daugybę priežasčių, kodėl pradėjome rūkyti. Mūsų draugai rūkė ir mes norėjome pritapti. Ar galėjome pritapti prie draugų, jei nebūtume rūkę ar kitaip nenaudoję nikotino, jei jie tai darė? Mūsų tėvai rūkė, todėl nuo pat vaikystės žinojome, kad ateityje tapsime rūkaliais. Arba: „Aš pradėjau rūkyti būdama septyniolikos, kad aš nesustorėčiau. Mano mama sakė, kad geriau rūkyti nei būti storai.“ Tie, kurie rūkyti pradėjo būdami jauni, siekė pasirodyti suaugę, panašūs į vyresnius, ypač penktajame, šeštajame ir septintajame dešimtmetyje, kai rūkymas buvo priimtinas, madingas perėjimo į suaugusiųjų pasaulį atributas. Rūkymas buvo gero gyvenimo dalis ir atrodė, kad rūko kiekviena kino žvaigždė. Rūkymas taip pat buvo susijęs su nuoboduliu – gyvenime daugiau nieko geresnio nebuvo veikti!

Už šių priežasčių slypi niūri realybė: pradėdami vartoti nikotiną, iš esmės nė vienas iš mūsų nepriėmė visiškai sąmoningo, pagrįsto sprendimo. Žmonės aplink mus – bendraamžiai, tėvai, mūsų dievaičiai – vartojo nikotiną, o mes juos mėgdžiojome, siekdami pasirodyti esą drąsūs, iš smalsumo ar tiesiog trokšdami sužinoti, ką tai reiškia.

Kad ir kokios priežastys, nauji atradimai vertė nuolat mus grįžti prie šio įpročio. Jautėmės suaugę, madingi, blogi, „kieti“, maištavome, pritapome prie kitų (arba prie populiariųjų, arba prie atstumtųjų). Vien cigaretės mums pakako, kad taptume meilūs, malonūs ar maištingi. Įvyko staigi transformacija – nuo to, kas paprasta, prie to, kas žavu ir dar toliau. Mus pagaliau priėmė,

arba dar geriau – mes savo pačių ir mus supančių žmonių akyse mes radome susižavėjimą ir pagarbą.

Mūsų kūnams trūko šios narkotinės medžiagos sukeliamų fizinių pojūčių, o mūsų emocijos troško psichologinio komforto jausmo, kurį mes pradėjome sieti su nikotinu. Nikotinas pradėjo užmaskuoti ar išsklaidyti keletą miglotų, ramybės neduodančių baimių – arba galbūt keletą šiek tiek konkretesnių baimių. Nikotino vartojimas užslopino žmonių baimę. Nikotinas užmaskavo bendravimo su kitais baimę. „Sėdėdamas su cigarete galėjau paslėpti baimę ką nors padaryti ne taip.“

Nors dauguma mūsų daugelį metų nikotiną vartojo be jokio nerimo, galų gale pradėjome jaustis kaltę dėl to, kaip elgiamės su savo kūnu ir/arba savo piniginėmis. Mūsų supratimas apie tikrąjį nikotino poveikį padidėjo ir mes pastebėjome, kad vis daugiau mus supančių žmonių meta rūkyti. Pradėjome jaustis prastesni už savo kitus, kurie, rodos, sugebėjo taip lengvai mesti rūkyti, arba susigalvojome, jog esame geresni nei tie, kurie metė rūkyti – įsivaizduodami, kad nepaisant viešosios nuomonės, toliau rūkydami, liekame pranašesni.

Tas pats „įprotis“, kuris iš pradžių „padėjo mums pritapti visuomenėje“, vėliau lėmė izoliacijos jausmo atsiradimą. Toks poveikis galbūt nebuvo visiškai nepageidautinas, nes tuo metu kai kurie iš mūsų jau džiaugėsi izoliacija ir vartojo nikotiną, kad atsidurtų tokioje būsenoje.

Nikotino vartojimas ėmė veikti kiekvieną mūsų gyvenimo sritį: profesinį, socialinį ir seksualinį gyvenimą, fizines galimybes, mūsų laisvalaikį. Atsirado nesugebėjimas dirbti be nikotino, kurį lėmė tvirtas įsitikinimas, kad nikotinas stipriai mums padeda, kad jis yra kūrybiškumą didinantis šaltinis. Paprastai mes rinkdavomės ramų sėdėjimą su cigarete rankoje, o ne judėjimą. Sėdėjimas su cigarete rankoje buvo pagrindinė laisvalaikio ir socialinė veikla. Negalėjome net įsivaizduoti sekso be cigaretės po jo.

Fizinės rūkymo pasekmės tapo vis labiau pastebimos ir nenuginčijamos. Kvėpavimo sunkumai ir balso praradimas arba dar blogiau – vėžys ir balso stygų ar plaučių sunykimas. Viena moteris rašė: „Manau, kad mano rūkymas 5 nėštumo mėnesį lėmė persileidimą, kurio metu praradome vienintelį savo kūdikį.“ Dideles problemas kėlė ir prasta kraujo apykaita bei emfizema. Sąrašą galima tęsti ir toliau. Skausmas krūtinėje ir plaučiuose, ir žinojimas, kad papilkėjusį veidą ir raukšles lėmė rūkymas, buvo mūsų gyvenimo dalis. Mes pradegindavome drabužius, baldus, tačiau blogiausia buvo baisi baimė stipriai susirgti, o gal net mirti. Tačiau mes ir tada rūkėme, norėdami nuslopinti šią baimę.

Nukentėjo ir mūsų šeimos gyvenimas. Aplinkybės būdavo skirtingos, tačiau viena iš dramatiškų istorijų skamba taip:

„Trys iš keturių mano vaikų yra priklausomi nuo nikotino, o aš praradau jauniausio iš jų globos teises. Labai daug lėmė mano beviltiška emocinė būsena, kurią dar sustiprino nikotinas. Vaikas buvo alergiškas dūmams ir vien iki to laiko, kai mes nutarėme nerūkyti namuose, jis keturis kartus patyrė karščiavimo sukeltų traukulių priepuolius. Gydytojas pagrasino, kad jei su vyru nenustosime rūkyti šalia kūdikio, būsime apkaltinti vaikų nepriežiūra.“

Susidūrę su tokia patirtimi, daugelis iš mūsų bandė mesti rūkyti ar bent kontroliuoti savo rūkymą. Pirmą kartą bandydami mesti rūkyti, mes paprastai stengėmės:

•Įsigyti vieną pakelį vienu metu•Keisti prekės ženklus•Lankytis vietose, kuriose draudžiama rūkyti •Sumažinti surūkomų cigarečių skaičių, skaičiuoti surūkomas cigaretes•Rūkyti tik tam tikru dienos metu

•Mesti darbą•Mokėti baudą už kiekvieną surūkytą cigaretę (tačiau baudos pinigus dažnai panaudodavome kitam cigarečių blokui įsigyti.)

Atrodė, kad bandydami mesti rūkyti sulaukiame mažai paramos arba bent taip racionaliai aiškinome savo situaciją. Dėl mūsų mėginimų mesti rūkyti vis dar rūkantys draugai greičiausiai juto grėsmę ir mūsų nepalaikė, nors tik nedaugelis turėjo pakankamai drąsos aktyviai agituoti prieš mūsų bandymus. Tačiau daugiausiai sulaukdavome nebylios paramos iš nerūkančių draugų ir šeimos, kurią mes sugebėjome paversti raginimu ir toliau likti ištikimam šiam žalingam įpročiui. („Jie nekalba apie metimą, tai kodėl turėčiau kalbėti aš?“) Racionaliai taip pat mąstydavome, kad: „Visa mano šeima (išskyrus mano mamą) nutarė, kad po to, kai nusprendžiau mesti rūkyti, su manimi tapo neįmanoma išbūti net kelias valandas, todėl tai reiškia, kad jie mane skatina rūkyti ir toliau.“

Neigimas, kad nikotino vartojimas yra didžiulė problema, dar labiau sustiprino priklausomybę nuo šios medžiagos. Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje išplatinta sveikatos literatūra pradėjo susilpninti šį neigimą. Nikotino vartojimo kaip priklausomybės samprata atsirado vėliau, tačiau buvo priimta ne taip lengvai. Mes galvojome, kad tabako rūkymas, uostymas ir/ar kramtymas buvo tiesiog bjaurus įprotis. Tačiau mūsų elgesys atskleidė visą mūsų kaip tikrų narkomanų sugedimą ir beprotybę – buvome pasiruošę viskam, kad gautume kitą nikotino dozę. Mes rausdavomės šiukšliadėžėse, rankiodavome nuorūkas iš peleninių ar net nuo šaligatvio, slankiodavome po pavojingus rajonus arba viduryje nakties per stingančias pūgas ignoruodami didelį pavojų sau ir galbūt kitiems važiuodavome cigarečių. Jokia gėda ir joks pažeminimas neatrodė per didelis, ieškant nikotino.

Viena moteris papasakojo tokią istoriją:„Tai buvo vienas iš tų niūrių, lietingų vakarų, kurie tobulai tinka leisti laiką namuose. Aš

buvau ką tik nusivaliusi makiažą, susisukusi plaukus suktukais, apsivilkusi seną, išblukusį chalatą, apsimovusi storas vilnos kojines ir įsitaisiusi ant sofos, skaičiau laikraštį. Tačiau supratau, kad negaliu susikaupti. Viskas, apie ką galėjau galvoti, buvo cigaretės. Ir žinojau, kad namuose jų nėra nė vienos. Bandžiau išstumti jas iš galvos, tačiau greitai nebegalėjau atsispirti šiam troškimui.

Aš net nesivarginau išsiimti suktukų. Pasičiupau seną, skylėtą lietpaltį ir ant savo storų kojinių apsiaviau juokingus guminius aukštakulnius – jie buvo ryškiai oranžinės spalvos. Nuvažiavau į prekybos centre šalia mano namų esančią savitarnos parduotuvę. Laimei, parduotuvėje pamačiau savo pažįstamą, ir dėl to, kaip buvau apsirengusi, gėdijausi eiti į vidų.

Šiek tiek toliau buvo įsikūręs baras. Jis atrodė malonus ir tamsus. Nuėjau ten. Ir pradžių nepamačiau cigarečių automato, tačiau bare rūkydamas stovėjo vyras. Priėjau prie jo ir pasiūliau dvidešimt penkis centus už porą cigarečių.

Jis man padavė tris ar keturias cigaretes, tačiau atsisakė paimti mano pinigus. Nespėjau net padėkoti vyrui, kai jis pažvelgė į mane su gailesčiu, apkabino mane per pečius ir paklausė: „Ar viskas gerai? Gal nupirkti tau ko nors užkąsti? Gal dar kaip nors galiu padėti?“

Aš supratau, kad stovėdama su suktukais plaukuose, iš suplyšusio lietpalčio kyšančiu senu chalatu ir vilnonėmis kojinėmis ryškiai oranžiniuose batuose, atrodau kaip benamė... kad aš kaip išmaldos prašiau cigarečių.

Aš patikinau vyrą, kad man viskas gerai, padėkojau už cigaretes ir išsigandusi, kad jis paseks mane ir pamatys, kaip įlipu į savo naują automobilį, sugniaužusi jas išslinkau iš baro į naktį. Aš važiavau namo, persmelkta supratimo, kad pasiekiau dugną.“

Mes vartojame nikotiną, kad užgniaužtumėme savo drovumą grupėse, atsiribotumėme nuo žmonių ir pasinertumėme į izoliaciją. Nikotino vartojimas padėdavo suformuoti dūmų uždangą tarp mūsų ir tų, kurių mes bijojome. Vartodami nikotiną, daugelis iš mūsų jautėsi „rafinuoti“ – linksmi, visada susitvardantys, žemiški, galingi, drąsūs ir pasitikintys savimi. Vienas žmogus taip apibūdino nikotino poveikį jo savęs suvokimui: „Jaučiausi „kietas“. Ramus, charizmatiškas, tarsi roko žvaigždė. Paslaptingas. Svarbus. Aš ten buvau.“ Kitas asmuo savo savijautą apibūdino ir labiau neigiamais epitetais: „Jaučiausi saugus, šaltakraujiškas, pilnas ydų, „kietas“, jaučiau gėdą, kontroliavau save ir svarbiausia – jaučiausi sergantis.“ Žema savigarba tikrai buvo viena iš didžiausių visiems mums būdingų savybių.

Nikotinas pakeitė mūsų santykius su kitais, įskaitant nerūkančiuosius ir prieš rūkymą nusistačiusius aktyvistus. Mes nekentėme šių tipų. Jie varė mus iš proto. Tam, kad supyktume, mums pakako pamatyti specialius pranešimus per televiziją, kurie ragindavo apsvarstyti nerūkymo galimybę. Mes jautėmės diskriminuojami. Viešos vietos liovėsi buvusios saugios. Vienas asmuo rašė: „Kartais aš valgydavau prie baro restorane ir kas nors imdavo skųstis, kad jam trukdo mano cigaretės dūmai. Dažnai mano atsakymas buvo itin atžarus: „Tai pereikite į kitą vietą – Kas Jums trukdo?“

Net nuosavi namai kartais virsdavo kovos dėl nikotino vartojimo zona. „Aš konfliktavau su savo vaikinu. Nustojau rūkyti lovoje. Jam nepatiko kvapas miegamajame.“ Kitas asmuo rašė: „Mano tėvas nenorėjo, kad rūkyčiau automobilyje, nes dūmai patekdavo į oro kondicionavimo sistemą. Žinoma, aš stengiausi atsižvelgti į šį norą, bet priklausomybė nuo nikotino buvo itin stipri, todėl teko labai daug kovoti.“ Dar vienas žmogus turėjo konfliktų su žmona: „Mano žmonos pirmasis vyras mirė nuo plaučių vėžio, todėl ji buvo stipriai nusistačiusi prieš mano rūkymą. AŠ PRIVALĖJAU MESTI ir taškas.“

Daugybę kartų mūsų pirmuosius bandymus mesti rūkyti lėmė vien noras patenkinti kažkieno kito norą, kad mes nevartotume nikotino. Tokius bandymus beveik visada lydėdavo netikėjimas, kad gali egzistuoti gyvenimas po nikotino. Mes negalėjome įsivaizduoti paprasčiausių veiksmų, tokių kaip pokalbiai telefonu, be cigaretės dūmo. Daugiau pastangų reikalaujanti veikla, pavyzdžiui, valgymas ar lytiniai santykiai, taip pat buvo neįsivaizduojami be cigaretės.

Mes taip pat užsimerkdavome prieš finansinę nikotino vartojimo pusę. Mažai iš mūsų kada nors atidžiai įvertino tai, kiek pinigų buvome paleidę dūmais. „Po pirmojo Anoniminių nikotinistų susitikimo aš supratau, kad cigaretėms išleisdavau po 1 100 dolerių per metus ir 23 tūkst. dolerių, nuo tada, kai aš prieš dvidešimt vienerius metus pradėjau rūkyti. Kaip tik tiek man trūko, norint įsigyti būstą, kurio aš visada norėjau.“

Buvo likęs tik bjaurus nenoras pripažinti, kad nikotinas turėjo daug bendro su mus kamavusiu bronchitu, sinusitu, peršalimu, kosuliu, astma ir prasta kraujo apykaita. Mes stengėmės vengti medicinos ataskaitų, kurios nagrinėjo nikotino poveikį. Mes pradegindavome skyles drabužiuose, kilimuose, balduose, apdegindavome savo draugus ir save. Netyčia pirštais priliesdavome prie dar smilkstančių cigarečių nuorūkų. Kartais vairuojant jos krisdavo mums į skvernus. Tie iš mūsų, kurie naudojo kramtomą tabaką, tabaku aptaškydavo save, savo automobilius, lovas ir mylimuosius. Dėl nikotino vartojimo mes patekdavome į nelaimingus atsitikimus. Dėl priklausomybės kartais nenueidavome į darbą ir imdavome nedarbingumo lapelius (dėl kurių kartais prarasdavome dalį atlyginimo). Tačiau mums puikiai sekėsi racionaliai paaiškinti arba

praleisti pro akis šias nesėkmes, nepastebint didelio, bjauraus vaizdo. Nikotinas veikė pamažu, piktą nešančiais, mažais ir lengvai nepastebimais žingsniais.

Nepaisant stipraus ir įtikinančio neigimo, mes bandėme mesti. Už šiuos nepavykusius bandymus mums teko sumokėti finansiškai ir psichologiškai. „Mano emocinis atsakas į nesugebėjimą nerūkyti buvo kaltė ir bejėgiškumo jausmas. Jis tiesiog sustiprino tai, ką aš jau žinojau ir ką aš apskritai suvokiau kaip požiūrį į gyvenimą – aš esu nevykėlis, ir nesvarbu, kad ir kiek besistengčiau, vis tiek liksiu nevykėlis.“

Reakcija į nesugebėjimą mesti rūkyti paprastai buvo nusivylimas, neapykanta sau ir beviltiškas pasiryžimas amžinai vartoti nikotiną. Kai kurie iš mūsų stipriau nei bet kada pasiryždavo mesti. Tačiau prieš pagaliau pasiekdami šio tikslo, mes ir vėl vartodavome nikotiną ištisas dienas, savaites, mėnesius at net metus.

Mūsų kaip nuo nikotino priklausančių žmonių gyvenimas buvo grįstas neigimu. Daugelis iš mūsų jautėsi nelaimingi ir skriaudžiami visų ir visko. Mums atsitiko daug blogų dalykų, kurie nukrito mums ant galvų, įsiveržė į mūsų gyvenimą ir kitaip atsirado mūsų kelyje. Gėda dėl priklausomybės skatino jausmą, kad mums labai nesiseka, o tai savo ruožtu kėlė didelę maišatį ir priešiškumą. Mus kamavo abejonės, nerimas ir apmaudas. Laimė buvo retas svečias.

Kadangi jautėmės esantys skriaudžiami, daugelis iš mūsų manė, kad rasti laimę sugebėsime, tik jei pasikeis kiti žmonės ar aplinkybės. Daug savo energijos skyrėme bandymams kontroliuoti kitus, arba kaip Don Kichotas kaltinome vėjo malūnus. Mes delsėme. Paguodos ieškojome nikotine ir/ar kituose narkotikuose. Nepriklausomai nuo mūsų sprendimo, vengėme susidūrimo su tikruoju kaltininku – mūsų priklausomybe.

Apsauginis nikotino skydas visada lengvai sukurdavo saugumo jausmą socialinėje aplinkoje. Kaivisuomenė ir įstatymai pradėjo reguliuoti mūsų elgesį, apribodami vietas, kuriose galima rūkyti, mes ėmėme piktintis, ignoruodami taisykles ir pažeidinėdami įstatymus. Kita reakcija buvo nusileisti ir rasti kitą vietą, kurioje galėtume mėgautis savo „įpročiu“. Nepriklausomai nuo pasirinkimo, sunku įsivaizduoti, kaip vis didėjantis rūkymo apribojimų skaičius galėjo teigiama paveikti mūsų įvaizdį savo pačių akyse.

Mūsų gyvenime esantys žmonės buvo susirūpinę mumis, bet retai darė mums kokį nors poveikį. Šeima, vaikai, artimieji, draugai ir kolegos rūpinosi mumis bei buvo susirūpinę mūsų priklausomybe nuo nikotino. Jie buvo pasipiktinę; jie skundėsi; jie melavo; jie maldavo. O mes ir toliau likome pasinėrę į nikotino liūną.

Beveik visiems iš mūsų pasireiškė nemalonūs fiziniai simptomai, pradedant tiesiog blogu kvapu, dvokiančiais pirštais ir spaudimu krūtinėje, ir baigiant vėžiu, emfizema, aukštu kraujo spaudimu ir širdies problemomis. Kad ir kiek neigėme arba bandėme ignoruoti šiuos simptomus, mes visi turėjome kokių nors sveikatos sutrikimų.

Siekdami palengvinti neigimą, susikūrėme vieną ar kitą sistemą dūmų kvapui ant savęs ir savo namų, automobilių ir darbo patalpų paslėpti. Mes valėme ir šveitėme. Mes naudojome dantų pastą, burnos skalavimo skystį, kvepalus ir odekoloną, valgėme mėtinius ar įprastus saldainius, kramtėme gumą. Mes atidarydavome langus, nusipirkdavome dūmų surinkimo aparatus, naudojome dezinfekcines priemones, actą, amoniaką, smilkalus, aromatizuotas žvakes. Viena moteris kepdavo keksiukus:

„Kai mano mama ruošdavosi mane aplankyti, aš valandų valandas vėdindavau savo namus. Tuomet iškepdavau krūvą mėlynių keksiukų, nes nuostabus jų kvapas pasklisdavo

po visus namus. Mano mama niekada negalėjo suprasti, kodėl aš valgiau tiek daug mėlynių keksiukų.“

Tačiau, kad ir kokių priemonių imdavomės, norėdami ištrinti nikotino priklausomybę iš savo gyvenimo, nuo mūsų ir mūsų drabužių, mūsų automobilių, mūsų namų ir darbo patalpų vis dar sklido bjaurus cigarečių kvapas. Mes cigarečių ar cigarų nuorūkomis, tabaku iš pypkių ar sukramtyto tabako likučiais taip pat užteršėme savo aplinką – šaligatvius, gėlių darželius, paplūdimius ir kt. Savo automobilio pelenines, pilnas nuorūkų, pelenų ir degtukų, ištuštindavome stovėjimo aikštelėse ar kitur ir visur po savęs palikdavome dūmų bei nuorūkų šleifą.

Psichologiniu atžvilgiu mūsų nesugebėjimas išsivaduoti iš nikotino gniaužtų turėjo katastrofišką poveikį mūsų savigarbai ir mūsų savimeilei. Tokio neigiamo poveikio suvokimas buvo lėtas procesas. Imtis realių veiksmų prireikė dar daugiau laiko. Nors daugybę metų žinojome, kad turime mesti rūkyti, mes nemanėme, kad kada nors iš tiesų galėtume tai įgyvendinti.

Nepaisant to, daugelis iš mūsų išbandė daugybę įvairių metodų ir daugelis variantų buvo puikūs. Mes sumažinome surūkomų cigarečių skaičių, keitėme prekių ženklus, cigaretes be filtro keitėme cigaretėmis su filtru, o vėliau šias – „lengvomis“ cigaretėmis. Mes mokėjome pinigus už komercines programas arba nedideles sumas leidome visuomenės sveikatos pasiūlymams. Mes pasitelkėme akupunktūrą, hipnozę, elgesio modifikavimą, meditaciją ir kramtėme nikotino gumą. Tačiau niekas nepadėjo. Iš tiesų, kai kuriems iš mūsų pavyko kurį laiką atsisakyti nikotino, pasitelkiant vieną ar daugiau šių metodų, ir kai kuriais atvejais laikotarpis be nikotino tęsėsi daugelį mėnesių ar net metų. Tačiau galų gale, ši narkotinė medžiaga mus nugalėjo. Vėl patekę į nikotino gniaužtus, mes susikūrėme naujų atsisakymų ir racionalių aiškinimų sistemą ir dar kartą pasidavėme savo priklausomybei.

Nepaisant to, kad kaip įmanoma labiau stengėmės paneigti tiesą, mes žudėme save, ir tai žinojome. Mes pamažu žudėme ne tik savo kūną, bet ir savo sielą. „Mane psichologiškai kankino mintis, kad rūkiau visus tuos metus. Galėčiau pavadinti tai dichotomijos ar šizofrenijos jausmu.“ Mes visi žinome kažką apie šį nesąžiningumą patiems sau. Mes teigėme, kad planuojame greitai mesti, tačiau žinojome, kad tai buvo netiesa.

Mūsų kūnai stengėsi mus įspėti apie ligas, tačiau nikotino troškimui nugalėjus sveiką protą, mes negirdėjome šių įspėjimų. Ir taip mūsų žalingas įprotis tęsėsi ir toliau. Palaipsniui mums vis labiau pabodo prasta savijauta ir nuovargis. „Aš niekada savo prastos savijautos nesiejau su rūkymu. Nesupratau, kad sausas rytinis kosulys buvo tiesioginis rūkymo rezultatas, o vakarinį dusulį lėmė daugybė per visą dieną surūkytų cigarečių. Man į galvą nė netoptelėdavo, kad prastai jaučiausi dėl rūkymo.“

Mūsų sąmonė žaidė keistus žaidimus su mūsų priklausomybe nuo nikotino. Visi šie žaidimai padėjo įtvirtinti mūsų neigimą ir mūsų nesugebėjimą prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą. Atsisakydami prisiimti atsakomybę už priklausomybę nuo nikotino, mes atėmėme iš savęs galimybę mesti rūkyti. Kažkokiu būdu mes galiausiai pasiekėme tokį nevilties tašką, kai daugiau nebegalėjome ištverti melo, apgaulės ir savęs naikinimo, ir būtent tada mes atradome Anoniminių nikotinistų draugiją. Kartais pirminė mūsų reakcija buvo neigiama. Vienas žmogus taip apibūdino savo pirmąjį įspūdį apie draugiją: „Maniau, kad čia yra susirinkusi didžiausia krūva kvailių ir religinių pamišėlių. Galvojau, kad beveik visi šios draugijos nariai yra trenkti, ir negalėjau suprasti, kodėl ir aš ten buvau, ir kaip šie prietrankos gali man padėti. Be to, mane labai trikdė religijai skiriamas dėmesys. Kai bandžiau apie tai paklausti, man buvo atsakyta, kad

klausimų negaliu pateikti tol, kol nesibaigė susitikimas. Tačiau aš vis tiek vėl ten grįžau. Toks beviltiškas tuo metu buvau.“

Nesvarbu, ar mums patiko pirmasis Anoniminių nikotinistų susitikimas, ar ne, mus nušvietė nedidelis vilties spindulys – ar bent aplankė jausmas, kad šie susitikimai buvo paskutinė mūsų viltis. Draugiją sudarė žmonės, kuriems gyvenime sekėsi labai skirtingai, tačiau kurie visi aktyviai stengėsi gyventi be nikotino. Sėkmė niekam neatėjo staiga ir nesitęsė „amžinai“. Kai kuriais atvejais grįžimas prie nikotino vartojimo leido pasiekti tikrąjį dugną.

„Po trijų mėnesių Anoniminių nikotinistų draugijos susitikimų ir be priklausomybės nuo nikotino aš vėl paslydau ir maždaug mėnesį rūkiau. Šis mėnuo buvo tikras pragaras, kuris su kiekviena diena vis prastėjo. Vieną dieną aš supratau, kad tiesiog nebeturiu kur žemiau kristi. Galvojau, kad išeisiu iš proto ir manau, kad taip iš tiesų būtų nutikę, jei tada ir ten nebūčiau nusprendęs, kad turiu visam laikui atsisakyti nikotino.“

Pasiekę dugną. Pasiekę tašką, kuriame „mirtis atrodo kaip palengvėjimas“. Pasiekę tašką, kuriame esame pasiruošę bet kam, kad tik galėtume atsisakyti nikotino. Galiausiai esame pasiruošę susidurti su realybe, nuo kurios bandėme paslėpti už dūmų uždangos. Esame paruošę procesui. „Aš supratau, kad reikia laukti stebuklo, kurį sukurti gali tik Dievas, o ne aš pats.“

Tačiau mes patekome į Anoniminių nikotinistų draugiją ir kad ir kokie beviltiški tuo metu buvome, mus persekiojo didžiulė baimė bei abejonės dėl to, ar sugebėsime iš tiesų mesti. Po visų nesėkmių, visų geriausių nepasiteisinusių ketinimų prašvito nedidelis vilties spindulėlis. „Nepaisant visų sunkumų, tikėjausi, kad visam laikui sugebėsiu mesti rūkyti.“ Dar vienos nesėkmės baimė buvo labai stipri. Mintis, kad niekada nebevartosime nikotino, tiek daug kartų praeityje baigėsi nesėkme, kad mums buvo be galo sunku įsivaizduoti, jog tai nepasikartos.

Mintis „tik po vieną dieną“ iš tiesų buvo visiškai nauja sąvoka. Ši strategija stipriai skyrėsi nuo bet kokių kitų metodų, kuriuos išbandėme praeityje. Galbūt net negalvodami apie tai ar net nežinodami nurodymo „atsilaikykite nuo priklausomybės bent šiandien“, sugebėjome sumažinti siaubą dėl kitos savaitės, kito mėnesio, kitų metų, ir baimės visą likusį gyvenimą praleisti vieni be savo „draugo“.

Dar viena nauja idėja buvo bejėgiškumas. Pirmasis Anoniminių nikotinistų programos žingsnis yra pripažinti, kad esame bejėgiai prieš nikotiną. Pripažinimui būtinas patvirtinimas, kad mes kaip individai pralaimėjome nikotinui. Ir būtinas pripažinimas, kad mums ir toliau nepavyks laimėti. Bejėgiškumo pripažinimui būtinas suvokimas, kad visai mūsų neapykantai sau bei praeities nesėkmėms lemta tęstis ir toliau ir kartotis tol, kol po visų nesėkmių mes galų gale save nužudysime. Kai kurie iš mūsų jau pirmą kartą prisijungę prie Anoniminių nikotinistų draugijos, žinojo, kad esame bejėgiai prieš nikotiną. „Aš turėjau pripažinti savo bejėgiškumą prieš absoliučią nikotino kontrolę.“ Arba: „Aš negalėjau nekreipti dėmesio į tą daugybę kartų, kai man nepavyko mesti rūkyti, todėl teko pripažinti, kad esu bejėgis prieš nikotiną.“ Arba: „Paprasčiausia mintis, kad galėčiau mesti rūkyti, priversdavo mane susigūžti, todėl aš žinojau, kad ši priklausomybė yra stipresnė už mane.“ Kitiems idėją įsisąmoninti pavyko vėliau – „kai buvo praėjusios maždaug šešios savaitės nuo tuo laiko, kai būčiau galėjęs net nužudyti dėl cigaretės.“ Dar kiti, tuo tarpu, tarsi pasiekė vidurinę ribą: „Manau, aš žinojau, jog esu bejėgis, tačiau tai neturėjo jokios prasmės tol, kol labai sunkiai susirgau, tačiau vis tiek negalėjau sustoti.“

Tačiau ir tada, kai sugebėjome priimti savo bejėgiškumą, mums teko susidurti su Aukštesnės jėgos – „jėgos, kuri yra stipresnė už mus“ – sąvoka. Kai kuriems iš mūsų, ypač tiems, kurie pasižymėjo stipriais religiniais įsitikinimais arba patirtimi su kitomis Dvylikos žingsnių programomis, nebuvo sunku priimti Aukštesnės jėgos idėją arba bent jau koncepciją. Tačiau

kitiems pirminis susidūrimas su šia idėja buvo tikra konfrontacija. „Aukštesnė jėga? Jūs tikriausiai juokaujate!“, „Nebrukite man savo kvailo religinio šlamšto. Aš esu čia tam, kad mesčiau rūkyti.“ Programos stebuklas yra tai, kad net tie skeptikai, kurie iš pradžių manė, kad idėja yra paprastas pokštas, dabar teigia: „Daugumą rytų klūpėdamas meldžiuosi Aukštesnei jėgai.“ Kiti ankstesni skeptikai sako: „Mano ramybė ir sveikas protas priklauso nuo sugebėjimo atsiduoti Aukštesnei jėgai.“ „Aukštesnė jėga yra tai, kas nuslopina nikotino troškimą ir apsaugo mane nuo paslydimo.“

Tam, kad sugebėtume pripažinti savo bejėgiškumą prieš nikotiną ir pripažinti net galimą Aukštesnės jėgos vaidmenį, gelbstint mus iš mūsų svaiginančios beprotybės, dauguma iš mūsų turėjo pasiekti patį dugną. Apibūdinti tam, kad pasiekėme patį dugną, galima skirtingais terminais ir vaizdingomis frazėmis. „Pasiekiau tašką, kai turėjau rinktis – arba mesti rūkyti, arba mirti.“ „Mane tiesiog gniuždė siaubinga emocinė būsena.“ „Buvau pasiryžęs bet kam, kad tik nebenaudočiau nikotino.“ Jaustis tokiu beviltišku, taip žemai puolusiu, tokiu pasimetusiu, tokiu liguistu, kad visa savo esybe jauti, jog nėra nieko svarbesnio nei bet kokia kaina išvengti kitos nikotino dozės. Sugebėti gyventi pagal priesaką: „Nerūkyti, kad ir kas nutiktų!“ Pasiekti dugną. Tačiau kai kuriems iš mūsų būtina pasiekti patį žemiausią dugną, kad galėtume pakilti aukštyn Pasveikimo link.

Aplankę daugiau susitikimų, pastebime, kad mūsų požiūris palaipsniui keičiasi. Nors ir žinome, kad niekada nesugebėsime pažaboti priklausomybės nuo nikotino, mes nenaudojame šios narkotinės medžiagos. Susitikimuose mes išmokstame savo valią ir savo gyvenimą perduoti Jėgai, kuri yra stipresnė už mus pačius. Mokomės nuolankumo ir užuojautos. Įgyjame daugiau pasitikėjimo savimi ir pirmą kartą imame suprasti, kokia rimta iš tiesų yra mūsų priklausomybė nuo nikotino – kokią įtaką ji turi mums mus tiek dvasiškai, tiek fiziškai. Mes įgyjame drąsos ir vilties. Susitikimuose ir kasdieniame gyvenime mes pastebime tikėjimo ir tolerancijos apraiškas. Stengiamės likti sąžiningi tiek sau, tiek kitiems ir ateityje sėkmingai atsisakyti nikotino.

Ramybės malda primena mums, kad mes negalime pakeisti savo potraukio nikotinui. Platesne prasme, mes išmokstame pasitelkti maldą kaip priemonę, leidžiančią susitaikyti su daugeliu kasdieniame gyvenime pasitaikančių dalykų, kurių pakeisti mes neturime galios. Tuo pačiu metu mes sužinome, kad tai, ką mes galime pakeisti, yra mes patys, mūsų požiūris, mūsų mąstysena, mūsų veiksmai ir reakcijos. Tai taikoma tiek mūsų priklausomybei nuo nikotino, tiek gyvenimui, apskritai.

Jei liekame atviri, Aukštesnė galia leidžia mums priimti tinkamus sprendimus. Daugeliui iš mūsų ypač pirmaisiais sveikimo metais pagrindiniu rūpesčiu tampa nikotino vengimas. Tačiau anksčiau ar vėliau neįveikiama manija sustiprėja ir tada mūsų nerimas gali būti nukreiptas nuolatos vykstančios dvasinės programos puoselėjimo link.

Nuo prisijungimo prie Anoniminių nikotinistų draugijos dienos mūsų gyvenimas pagerėja. Mes geriau jaučiamės ir geriau atrodome. Tačiau mes taip pat išgyvename gerokai stipresnius jausmus nei kada nors anksčiau. Kartais šis emocijų stiprumas sukelia mintis, kad šiuo metu mes esame prastesnėje padėtyje nei bet kada anksčiau. Tačiau kai visų iššūkių, su kuriais susiduriame savo gyvenime, akivaizdoje mes išmokstame tikslingai keliauti Pasveikimo link, atrandame daugiau ramybės ir vilties nei kada būtume galėję įsivaizduoti. Iš šio suvokimo kyla supratimas, kiek geresnė šiuo metu yra mūsų padėtis.

Mes sužinojome, kad geri žmonės gali daryti blogus dalykus, ir kad mes neturime į save visada žvelgti labai rimtai. Pasiduodami ir pripažindami savo bejėgiškumą, mes suprantame, kad galime nebebūti nikotino ar tabako ar reklamos pramonės vergai. Pamatome, kad mes galime

atlikti sunkius darbus, o mūsų jausmai ir baimės nėra unikalūs. Mokydamiesi nugyventi tik po vieną dieną, mes geriau rūpinamės savimi.

Prisiimdami atsakomybę už savo pačių ramybę ir laimę, mes siekiame padėti kitiems. Mes išmokstame tikėti stebuklais. Daugelis iš mūsų dar nėra pasiruošę tokiam stebuklui kaip „atsivėrusi Raudonoji jūra“, tačiau asmeniniu lygmeniu mes tikime stebuklais, nes kiekvieną dieną juos regime savyje. Mes išgyvename dvasinį savo būties atgimimą, kuris kiekvienam iš mūsų yra labai individualus ir asmeniškas. Atsiranda naujas gyvybingumas, naujas gyvenimas, nauja judėjimo į priekį arba į viršų prasmė ir tikslas, kurio anksčiau niekada neturėjome.

Mes jaučiamės saugūs šią akimirką, kai mes nevartojame nikotino. Tol, kol palaikome artimus ryšius su savo grupe ir savo programa, mes tikime, kad mūsų galimybės ir toliau nevartoti nikotino yra ženkliai didesnės. Kartais pastebime, kad trokštame cukraus ar kitų saldumynų, arba sūrus ar riebaus maisto, arba alkoholio ar narkotikų, arba sekso – ko nors, kas atitrauktų mūsų mintis nuo pagrindinės priklausomybės – ir šio troškimo stiprumas gali būti tiesiog stebinantis. Daugelis jaučia daugiau pykčio nei tuo metu, kai vartojo nikotiną. O iš tikrųjų mes esame tokie patys pikti kaip ir anksčiau. Anksčiau mūsų jausmai tiesiog buvo prislopinti narkotinių medžiagų.

Mes mokomės nereaguoti neapgalvotai. Mes mokomės atsigręžti į Aukščiausią jėgą arba per maldą, arba kitais būdais. Mes nebebijome prarasti kontrolės dėl pykčio.

Vykdami į susitikimus ir kitaip dalyvaudami Anoniminių nikotinistų draugijos veikloje, mes ir toliau nevartojame nikotino, nes dalinamės savimi su kitais. Savyje mes jaučiame Aukštesnės galios poveikį. Stebėdami susitikimo dalyvių veidų jūrą, prisimename, kad iki kito susitikimo norime išlikti laisvi nuo priklausomybės. Naujokai mums primena mūsų pačių ne taip seniai išgyventą neviltį, ir tai, kokie buvo mūsų pirmieji susitikimai. Mes galime išreikšti ir priimti gerumą bei meilę draugiškoje ir atpalaiduojančioje atmosferoje.

Pasisakydami susitikimuose ir su kitais, kurie stengiasi įveikti tą pačią problemą, pasidalydami savo istorijomis, patirtimi, stiprybe ir viltimi, apie save sužinojome stebinančių dalykų. Saugumo jausmas, kurį mes patiriame susitikimuose, leidžia mums be jokių baimių ar nerimo sulaukti pasmerkimo pasidalinti tuo, ką turime.

Klausydami kitų, įsiklausydami į save, su kitų narių ir Aukščiausios jėgos pagalba mes pradedame suprasti Dvylika žingsnių ir pradėti juos įgyvendinti – po vieną vienu metu ir nustatyta tvarka. Dažnai mes nesuvokiame, kaip konkrečiai mes atliekame tam tikrą veiksmą arba kodėl mes jį atliekame, bet suprantame, kai jis yra įgyvendintas.

Patirtis labai aiškiai parodė, kad Anoniminių nikotinistų draugijos veikla yra neįtikėtinai svarbi, norint išsaugoti laisvę nuo nikotino. Ši draugija siūlo pačius įvairiausius paslaugų variantus: naujų susitikimų organizavimą arba susitikimo pirmininko ar kito savanorio pareigas, telefono skambučių priėmimą arba atlikimą, socialinių renginių organizavimą, atsakymą į laiškus. Paslaugos gali būti pritaikytos pagal konkretų asmenį, nuotaiką ir konkrečią dieną ar laiką.

Nors susitikimų formatai skiriasi, diskusijų ir dalijimosi patirtimi svarba šiuose susitikimuose yra nenuginčijama. Žingsnių analizei skirti susitikimai yra labai naudingi, ypač jei tai yra pirmoji arba vienintelė individo Dvylikos žingsnių programa.

Kad ir koks būtų Anoniminių nikotinistų draugijos formatas, šioje draugijoje slypi kažkas, kad verčia mus grįžti. Čia mes sulaukiame žmonių, kuriems kaip ir mums yra būdinga ta pati priklausomybė nuo nikotino, priėmimo bei supratimo. Mes jaučiame – kai kurie iš mūsų pirmą kartą – nuoširdų rūpestį, meilę ir paramą. Galbūt didžiausia staigmena yra atsiradusi viltis. Nors

anksčiau buvome visiškai įsitikinę, kad niekada nesugebėsime atsisakyti nikotino, klausydami, kaip kiti dalinasi savo patirtimi, stiprybe ir viltimi, pradedame tikėti, kad mums vis dėlto pavyks.

Tačiau Anoniminių nikotinistų draugija neveikia pati savaime. Daugelis iš mūsų labai stipriai neigia savo priklausomybę nuo nikotino. Mes nesugebame pripažinti savo bejėgiškumo prieš šią narkotinę medžiagą arba pripažinti Aukštesnės jėgos koncepcijos, jau nekalbant apie atsidavimą šiai galiai. Neskirdami pakankamai dėmesio Dvylikos žingsnių programai, dauguma iš mūsų mano, kad nėra įmanoma ilgam laikui atsisakyti nikotino. Kai kuriems atrodo, jog pakanka įgyvendinti Pirmą žingsnį, o tada pereiti prie Dvylikto žingsnio, likusius žingsnius paliekant kitiems, tačiau vėliau ateina supratimas, kad gyvenime kilus didesniam stresui ar daugiau sunkumų, nikotinas vėl sugriebs mus į savo gniaužtus. Kartais mes nustojame lankytis susitikimuose ir paprasčiausiai pamirštame, kad esame priklausomi. Mes vėl pradedame vartoti nikotiną, pamiršę, kad „ir vienas kartas yra per daug, o ir tūkstančio kartų nepakanka.“

Kadangi mus sieja bendra priklausomybė ir bendras Pasveikimas, tarp mūsų draugijos narių atsiranda ypatingas ryšys. Saugioje ir palankioje aplinkoje mes išmokstame pasitikėti ir rizikuoti, priimdami gyvenimo sprendimus. Mes tiesiogiai išmokstame, koks teisingas yra posakis, kad negalime visiškai žinoti savo istorijos, kol nepasidaliname ja su kitais. Mums žengiant keliu į Pasveikimą, santykiai, kurie atsiranda Anoniminių nikotinistų draugijoje, vystosi ir toliau. Pastebime, kad nesame patys pirmieji, išbėgantys pro duris susitikimo pabaigoje. Po susitikimų su naujais pažįstamais ir draugais vis dažniau išgeriame kavos ir nuolat bendraujame telefonu. Mes vis daugiau ir daugiau atskleidžiame apie save ir imame nagrinėti tarpusavio ryšį, kurį turime susikurti norėdami tobulėti kaip asmenybės. Mūsų izoliacija išnyksta kartu su mūsų noru vartoti nikotiną.

Pasveikimas nuo nikotino priklausomybės nėra iš karto pasiekiamas dalykas. Tai visą gyvenimą trunkantis procesas. Jis prasideda, kai mes nustojame vartoti nikotiną ir pripažįstame, mes esame bejėgiai prieš šią narkotinę medžiagą, ir tęsiasi tol, kol mes išliekame laisvi nuo šios priklausomybės ir atsimename, kad prieš ją mes neturime galios. Tačiau pripažinimas, kad esame bejėgiai prieš nikotiną, šios narkotinės medžiagos nepaverčia mažiau klastinga. Likę vieni niekada negalime išsilaisvinti iš nikotino priklausomybės. Ši priklausomybė, kaip ir priklausomybė nuo alkoholio, heroino ar kitų narkotinių medžiagų, yra rimta ir mirtimi pasibaigti galinti liga, kuri mus persekioja visą mūsų gyvenimą.

Dažnai stebina tai, kokio palaikymo sulaukiame iš kitų, kai pradedame ieškoti nikotino priklausomybės sprendimų. Paramos galime sulaukti net iš tų, kurie ir toliau vartoja nikotiną. Kitu atveju mes sužinome, kad kiti asmenys gali patys priimti pasirinkimus. Tai gali padėti mums sąmoningai išlikti ištikimiems savo sprendimui nevartoti nikotino.

Tačiau retkarčiais būvimas šalia rūkančiųjų gali vėl pažadinti užslėptą troškimą. Anoniminiai nikotinistai leidžia suprasti, kokia žlugdanti yra ši priklausomybė ir kokie mes turime būti dėkingi, kad esame nuo jos išsivadavę. Noras praeis, nepriklausomai nuo to, ar mes vėl pradėsime vartoti nikotiną ar ne! Tai, kad leidžiame praeiti šiam norui, dar labiau sustiprina laisvės nuo šios narkotinės medžiagos pojūtį, kuris savo ruožtu padidina džiaugsmą ir ramybę. Vienas iš mūsų narių reziumuoja: „Galiu pasakyti, kad nuo tada, kai nustojau vartoti nikotiną, aš daugiau laiko nei kada nors anksčiau esu laimingas, pilnas džiaugsmo ir laisvas.“

Turbūt nė vienas iš mūsų negali pasakyti, kad gyvenimo kelionė be nikotino yra be jokių pakilimų ir nuosmukių, ypač pačioje pradžioje. Dažniausias nusiskundimas yra išaugęs svoris. Manome, kad maistas gali patenkinti kai kuriuos mūsų troškimus, todėl atrodo, kad galėtume suvalgyti kalnus saldainių, bandelių, morkų, ledų, net dantų krapštukų, ar net visą dramblį arba virtuvės kriauklę ir bet ką kitą. Vienas asmuo teigia suvalgęs „visą Pietų Kaliforniją“.

Labai dažnai ne tik dažniau valgome, bet ir pradedame daugiau sportuoti. Palaipsniui, situacija susibalansuoja. Ir girdėdami, kad atrodome geriau, mes pradedame suprasti, kad iš tiesų ir jaučiamės geriau tiek fiziškai, tiek emociškai, tiek dvasiškai.

Naujų mus užplūdusių emocijų įvairovė taip pat gali būti sveikimo nuo nikotino priklausomybės proceso dalis. Beveik visi iš mūsų, priklausančių Anoniminių nikotinistų draugijai, supranta, kad mes patiriame daugiau jausmų ir šie jausmai yra stipresni nei tada, kai nuodijome save. Dalyvaudami susitikimuose ir bendraudami su grupės nariais, galime susidoroti su šiomis naujomis emocijomis. Taip pat galime pasitelkti ir Ramybės maldą, kurią vienas asmuo naudoja, norėdamas susidoroti su tokiomis emocijomis kaip pyktis: „Ramybės malda visada yra mano mintyse, ir aš dažnai pasitelkiu ją, kad įveikčiau pyktį. Kad apsvarstyčiau įvairius dalykus. Kai pykstu ant darbo partnerio ir bandau kontroliuoti savo elgesį. Kai tai nepavyksta. Anksčiau būčiau užsidegęs cigaretę ir su juo susimušęs. Dabar ši Ramybės malda („Dieve, suteik man ramybės priimti dalykus, kurių aš negaliu pakeisti, drąsos keisti dalykus, kuriuos galiu pakeisti, ir išminties, kad juos atskirčiau”) leidžia man pažvelgti į pykčio priežastis ir jas išspręsti.“

Nesvarbu, kokie yra ar buvo mūsų konkretūs religiniai įsitikinimai, dalyvavimas Anoniminių nikotinistų veikloje ir koncentracija ties Dvylikos žingsnių programa privertė mus suvokti, kad egzistuoja jėga, kuri yra stipresnė už mus. Ši jėga gali būti Dievas, kiti žmonės arba rutulio formos durų rankena. Aukštesnė jėga yra kažkas, kas gali padėti supaprastinti sudėtingus dalykus. Vienas asmuo pasitelkia skaičių „51“ kaip savo Aukštesnę jėgą. Iš pradžių jam kilo idėja norui užsirūkyti priskirti skaičių „49“, o norui nerūkyti – skaičių „51“. Tada kiekvieną kartą, pajutęs norą užsitraukti dūmą, jis viską paversdavo skaičiais, todėl „51“ laimėdavo todėl, kad buvo didesnis. Dabar, praėjus keletui metų, jis skaičiui „51“ suteikė papildomų teigimų savybių, todėl šis skaičius jam tapo kiekvienu teigiamu ir galingu energijos šaltiniu arba teigiama idėja jo gyvenime.

Tai, kad turime Aukštesnę jėgą, į kurią galime atsiremti, palengvina nevaldomas gyvenimo akimirkas. Kadangi esame priklausomi nuo nikotino, mes šią narkotinę medžiagą vartojome, siekdami susidoroti su savo problemomis. Nevartodami nikotino, jaučiame poreikį kuo nors jį pakeisti, bet tuo pačiu metu gauti teigiamos energijos. Kaip teigia vienas žmogus: „Aš viską nukreipiu į savo Aukštesnę jėgą, nes mano gyvenimas yra nebevaldomas. Anksčiau aš sėdėdavau ir rūkydavau ir atiduodavau savo valią bei savo gyvenimą cigaretėms. Nevartodamas nikotino, aš atsivėriau Aukštesnei jėgai ir dabar ja pasitikiu.“

Kitas Aukštesnės jėgos pavyzdys yra žvakės liepsna: „Savo Aukštesnę galią aš įsivaizduoju kaip žvakės liepsną. Į šią liepsną aš sudedu visus dalykus, kurių negaliu kontroliuoti – savo potraukį nikotinui, savo norą pakeisti kitus žmones, savo egoistiškumą ir pan., ir su kiekvienu dalyku, kurį aš įmetu į ugnį, liepsna tampa vis didesnė ir ryškesnė.“

Norint susikurti savo Aukštesnę jėgą, nereikia būti religingu ar tikėti konkrečiu Dievu, arba iš tiesų bet kokiu Dievu. Visa tai yra būtina, norint pajusti ryšį su teigiama galia, kuri yra stipresnė už tave.

Daugelis iš mūsų, priklausančių Anoniminių nikotinistų draugijai, nenorėtų labai keisti jos programos. Mes norime įsitikinti, kad ši draugija ir toliau didės ir įtrauks tuos, kurie vis dar kenčia nuo nikotino priklausomybės. Tikėtina, kad Anoniminių nikotinistų draugija greičiausiai ir toliau bus didelė mūsų gyvenimo dalis. Dalyvavimas susitikimuose padeda užtikrinti nuolatinę laisvę nuo nikotino ir leidžia teikti pagalbą naujokams.

Susitikimai taip pat gali pateikti atsakymus į sunkiai išsprendžiamas kasdienio gyvenimo problemas ir pasiūlyti emocinio nerimo sprendimus. „Kiekvieną kartą dalyvaudamas

susitikimuose, aš dar kartą įtvirtinau savo prioritetus ir įsipareigojimą gyventi be nikotino. Aš galiu dalintis savimi ir prisijungti prie kitų jų kelyje į Pasveikimą. Aš visada kažko išmokstu.“ Susitikimai suteikia „draugystę, paramą, nuolatinį įkvėpimą, aiškų niūrios praeities priminimą“, o draugija yra „vieta, kurioje aš galiu kalbėti apie savo beprotiškus jausmus, susijusius su nerūkymu“ ir rasti „ramybę ir paskatinimą likti išsilaisvinusiu nuo šios priklausomybės.“

Daugiau ar mažiau, arba visiškai išnyksta stiprus, nesuvaldomas noras. Kartais užplūsta mintys apie cigaretes, „tačiau tai jau nebėra didelis troškimas.“ Bėgant laikui, nikotino atsisakymas liaujasi buvęs „kasdiene kova“, nors kartais dar kyla nestiprus noras. „Tai nėra kova, tačiau kartais man tiesiog trūksta rūkymo tarsi seno draugo.“ Kartais dar prabyla mumyse slypintis priklausomybę turintis žmogus.

Atrodo, kad atsisakant nikotino, taip pat keičiasi ir kiti įpročiai, net tokie kasdieniški dalykai kaip persivalgymas. Kai kurie iš mūsų nurodo taip pat sumažinę suvartojamo kofeino, alkoholio, „Coca Cola“ gėrimo kiekius. Taip pat rečiau sėdintys iki išnaktų, mažiau būnantys baruose, mažiau bendraujantys su rūkančiais draugais, mažiau sėdintys mėgstamiausioje kėdėje žiūrėdami televizorių. „Paprasčiausiai atsisakiau visko, ko mano gyvenime buvo per daug.“

Neigiami dalykai keičiami pačia įvairiausia veikla, pavyzdžiui, sportu, pasivaikščiojimais, mankšta, naujomis draugystėmis, mokyklos lankymu, mezgimu, „laiko jausmams ir emocijoms, kurių vengiau visą laiką, kol rūkiau, skyrimu.“

Vienas iš tolesnių teigiamo poveikio pavyzdžių yra didesnis energijos kiekis ir sumažėjęs nuovargio jausmas. Tačiau negalima ignoruoti ir fakto, kad ypač pačioje sveikimo pradžioje daugelis jaučia didelį nuovargį. Taip pat pagražėja veido oda, pagerėja kraujotaka ( „Buvau pamiršęs, ką reiškia šiltos rankos ir kojos“), sustiprėja skonio, kvapo pojūčiai ir regėjimas, o plaukai, rankos, drabužiai, kūnas, automobiliai, butai, darbo patalpos nebeskleidžia nemalonaus cigarečių kvapo.

Emociniu atžvilgiu mūsų savijauta tampa ženkliai geresnė, nors kartais tuo ir abejojome, iš esmės todėl, kad be svaiginančio nikotino poveikio jaučiame gerokai stipresnes emocijas. Gerokai rečiau pastebima ir dramatiška nuotaikų kaita, ir mes esame ne tokie nepastovūs. Padidėja mūsų tolerancijos kitiems lygis, o tai lemia mažesnį vidinį nusivylimą ir pyktį.

Mūsų gyvenimuose atsiranda stipresnis geros savijautos jausmas. Beveik visi mūsų draugijos nariai vieningai teigia jaučiantys didesnį pasitikėjimą tiek savo vidiniu, tiek išoriniu „aš“. Tačiau tuo pačiu metu atrodo, kad mums būdingas didesnis „neaiškus apsvaigimas“. Pradžioje beveik visiems mums pasireiškia koncentracijos praradimas. Tačiau gebėjimas susikaupti grįžta ir tampa dar stipresnis.

Daugelis iš mūsų teigia pastebėję, kad taip pat pagerėjo ir lytinis gyvenimas. Mus labiau domina ši veikla, ji mums teikia daugiau malonumo, nebijome eksperimentuoti. Vienas žmogus teigia: „Lytinis aktas man sukeldavo kosulį ir dusulį. Tai buvo skausminga, nemalonu ir gėdinga. Dabar galiu mėgautis fizine meilės akto puse ir nebesusiduriu su kvėpavimo sutrikimas.“ Kitas klausia: „Kodėl kampanijos prieš rūkymą neakcentuoja tokio privalumo? Tačiau žinoma, niekas tuo nepatikėtų.“ Tikriausiai nepatikėtų, žinant, kiek daug dėmesio nikotino rinkodaroje skiriama seksui.

Gyvenimas atrodo gerokai nuostabesnis: „Aš labiau domiuosi gyvenimu, aš nebegyvenu savo galvoje, kaip tada, kai rūkiau, todėl geriau suvokiu kas vyksta aplink mane – vaizdus, garsus, žmones ir pan. Aš gyvenu „čia ir dabar“. Aš mėgaujuosi nuotykiais.“

Santykiai su tais, kurie ir toliau vartoja nikotiną, gali pasikeisti. Viešose erdvėse, ypač restoranuose, mes renkamės vietas toliau nuo rūkančiųjų, kai anksčiau sėdėdavome tik ten, kur buvo leidžiama rūkyti. Kartais mes pastebime, kad vis daugiau laiko leidžiame su tais, kurie

sveiksta nuo nikotino priklausomybės, o ne tais, kurie vis dar nuo jos kenčia. Mūsų požiūris į tuos, kurie ir toliau lieka priklausomi, nėra grindžiamas pamokslais. Įžvelgę susidomėjimą, mes su malonumu pasakojame apie Anoniminius nikotinistus ir savo patirtį. Bendraudami su rūkaliais, mes susiduriame su tokiais jausmais kaip sielvartas, liūdesys ir gailestis. Mus taip pat gali užlieti dėkingumo jausmas ir džiaugsmas, kad jų vietoje nesame mes. Tačiau, kaip žmonės, buvę priklausomi nuo nikotino, mes galime jausti ir pavydą – „Kodėl jie gali tuo užsiimti, o aš negaliu?“ Tuo pačiu metu mes esame dėkingi ir pastebime, kad jie naikina save ir negali atsispirti savo priklausomybei. „Jie turėtų nekęsti to, ką daro patys sau.“

Atrodo, kad kartu su didėjančiu viešųjų kampanijų prieš nikotiną skaičiumi, auga prieštaringų minčių kiekis. Tokių įstaigų kaip JAV generalinių chirurgų asociacija pareiškimai sustiprina mūsų apsisprendimą. Tuo pačiu metu pernelyg dažnos triukšmingos visuomenės kovos su rūkymu ir tabaku programos yra tokios paviršutiniškos ir pateikia tokį pasibaisėtiną šios narkotinės medžiagos poveikio ir nikotino priklausomybės reiškinio nesupratimą, kad jaučiamės jomis pasipiktinę ir lengvai jas atmetame.

Šioje mūsų knygos dalyje pristatomų tyrimų tikslais mes pateikėme klausimą: „Pasakykite, kas jūsų nuomone, dar yra svarbu, kalbant apie jūsų išsilaisvinimą nuo nikotino.“ Toliau pateikti atsitiktinai atrinkti atsakymų pavyzdžiai atskleidžia Anoniminių nikotinistų gebėjimą išlaisvinti mus nuo vienos iš baisiausių rinkoje prieinamų narkotinių medžiagų:

„Geriausia metus rūkyti yra tai, kad nebemąstau, nebeplanuoju, nebekankinu savęs mintimi, kaip ir kada mesiu rūkyti. Kiekvieną dieną visus pastaruosius penkerius metus aš prabusdavau galvodamas, kad turėčiau mesti rūkyti, kol dar nevėlu. Tačiau nuolatos tai atidėliodavau tol, kol išgirdau apie Anoniminius nikotinistus. Aš pagaliau atradau sėkmę! Ir laisvę!“

„Kai ši narkotinė medžiaga manęs nebekontroliuoja, jaučiu tikrą laisvės pojūtį. Mano veiksmų neberiboja poreikis daryti tai, kas neduoda rezultatų ar nėra būtina, ir suteikia tik pasitenkinimą nesvarbiais jusliniais malonumais.“

„Esu tikrai dėkingas už galimybę išsivaduoti nuo nikotino priklausomybės, nes manau, kad ši medžiaga keičia žmogaus mąstymą. Svarbiausia mano išsilaisvinimo nuo nikotino dalis yra galimybė gyventi gyvenimą be šleifo, kurį su savimi atsineša nikotinas.“

„Dabar aš turiu vilties, kai anksčiau jutau tik neviltį, ir tai mane iš esmės pakeitė. Esu dėkingas Anoniminių nikotinistų draugijai už visas dovanas, kurias ji man suteikė.“

„PAGALIAU LAISVĖ"

II dalis

KLAUSIMYNAS IR DĖMESIO VERTOS CITATOS

Įvadas

Klausimynas ir citatos – tai narių pastangos dalintis patirtimi, stiprybe, viltimi atsikratyti priklausomybės nuo nikotino su kitais nariais. Ši dalis paskirstyta į tris skirsnius: Kaip buvo? Kas atsitiko? Kokia dabartinė situacija? Minėti skirsniai atspindi bendrą mūsų patirties procesą: tapome nikotino vartotojais, atsirado pasekmės, kurios lėmė mūsų pasikeitimą, Anoniminių nikotinistų programoje, jos priemonėse, principuose ir ryšyje tarp narių radome reikiamą pagalbą.Skaitydami tekstą, naujokai gali rasti atsakymus, padėsiančius susisieti ir atpažinti save ankstesniuose nariuose. Rašydamas atsakymą, narys gali naudoti klausimyną kaip pradžią darbui su Ketvirtuoju žingsniu. Be to, yra klausimų ir atsakymų, kurie gali padėti nariui geriau įžvelgti Dvylika žingsnių. Nariams, kurie dėl kokios nors priežasties negali susitikti akis į akį, bendrauti internetu, pasikalbėti telefonu tada, kai reikia, citatos pasitarnauja kaip priemonės susisiekti su kitais nariais, žinoti, kad atsigavimo procese nesi vienas. Grupės taip pat gali drauge skaityti šiuos skirsnius ir/arba panaudoti juos, siūlydamos susitikimo temas.Pripažinę, jog patys negalime sustoti, nesustojome arba negalime nevartoti nikotino, pripažinome dalinimosi patirtimi, kurią įgijome iš kitų, vertę. Dabar, gyvendami be nikotino, siūlome Klausimyną ir citatas – dar vieną literatūros šaltinį, padėsiantį visiems mūsų nariams. Be abejo, galite nagrinėti ir kitus klausimus bei temas.Svarstydami ir rašydami atsakymus, turėkite omenyje, kad laukiamos visų narių patirtys, viltys, stiprybės. Savo išminties ir atsigavimo pasakojimus siųskite Pasaulinės tarnybos najienlaiškiui, Seven Minutes arba kitam bendram naujienlaiškiui.„Kartu mes keičiame“.

KAIP BUVO?

1. Kodėl pradėjote rūkyti ar kramtyti?„Pradėjau 11 metų, nes norėjau atrodyti „kietas“ kaimynų vaikams. Norėjau būti pripažintas“.„Drovumas. Nervingumas, bendraujant su žmonėmis“.„Kad būčiau labiau „suaugęs“, „modernesnis““.„Norėjau būti kaip visos tos kino/TV žvaigždės – rūkančios ir geriančios“.„Egzistavo socialinės priežastys, noras maištauti, tačiau nuo pat pirmosios cigaretės man patiko, kaip nikotinas priverdavo mane jaustis“.„Visa mano šeima piktnaudžiavo vienokiomis ar kitokiomis medžiagomis. Aš pasirinkau kramtomą tabaką“.

2. Ar teko mokytis rūkyti ar kramtyti? Trumpai apibūdinkite.„Pamenu, kad springdavau, teko praktikuotis. Taip pat prisimenu, kad reikėjo išmokti, kaip „teisingai“ atplėšti pakelį – kažkas pasijuokė, kad nuplėšiu visą pakelio viršų“.„Vyresnis draugas pamokė, kaip. Mokiausi įtraukti, daug kosėjau, tačiau buvau apsisprendęs „įvaldyti šį meną“.

„Stebėjau savo tėvą daugelį metų, todėl žinojau, kaip“.„Taip, tiesiog laikydavau kramtomą tabaką burnoje tol, kol pajausdavau, jog tuoj vemsiu. Kasdien galėdavau išlaikyti vis ilgiau“.

3. Ar jautėte bendraamžių spaudimą naudoti tabaką? Trumpai pakomentuokite.„Taip, atrodė, kad rūkantys vaikai žino, kaip išspręsti situaciją. Norėjau būti kaip jie“.„Kai pradėjau rūkyti 1958 m., tai buvo „madinga, modernu, suaugėliška“. Taip, bendraamžių spaudimas buvo. Rūkiau, kad būčiau vienas jų, kad priklausyčiau, atrodyčiau suaugęs ir modernus kaip kiti“.„Ne, aš buvau vienišius“.„Taip, keli vaikinai komandoje kramtė. Buvau naujas, norėjau prisitaikyti, būti kaip didieji lygos nariai“.„Ne, aš tiesiog norėjau būti kitoks“.

4. Ar jūsų tėvai vartoja tabaką? „Mano mama rūkė daug metų, norėjau būti kaip ji“.„Žinojau, kad mama slapta rūkydavo cigaretes, o tėvas – cigarus. Niekada nemačiau mamos rūkančios“.„Tėvas nuolat vaikščiodavo su gumulu žande, mamai tai labai nepatiko“.„Abu tėvai labai daug rūkė, kartais net įsijungdavo dūmų detektorius“.„Jie buvo itin griežti dėl rūkymo. Labai jų vengiau“.

5. Kokią įtaką prekės ženklo pasirinkimui ir lojalumui turėjo reklama? Ar prekės ženklo pakuotės dizainas ir spalva, dervų ir nikotino kiekis, skonis turėjo jums įtakos?

„Reklama padarė tiesioginį poveikį prekės ženklo pasirinkimui. Kai pasirodė „lengvos“ cigaretės, perėjau prie jų, kai pasirodė cigaretės, kuriose itin mažas dervų kiekis, perėjau prie jų, kai pasirodė „itin lengvos“, perėjau prie jų ir rūkiau jas iki pabaigos.Nors buvau priklausomas, rinkausi mažiausiai žalingas cigaretes. Dabar žinau, jog tai tebuvo gudrybė, kad aš vis pirkčiau“. „Taip, aš pasidaviau mistikai, kaip ir daugelis. Mano prekės ženklas buvo dalis mano, kaip paauglio, asmenybės. Galiausiai pakeičiau cigaretes tik tam, kad pereičiau prie stipresnio prekės ženklo“.„Reklama neturėjo įtakos mano pasirinkimui. Prekės ženklui buvau lojalus, kai pirmą kartą rūkiau, būdamas paaugliu“.„Patiko viskas, kas susiję su mano kramtomo tabako prekės ženklu. Man patiko, nes sklido gandas, jog tai yra stipriausias kramtomas tabakas. Tai buvo vyriška“.„Išbandžiau kelis skonius, kol atradau mėgstamą, šiek tiek saldų“.„Mane traukė „lieknų“ moterų, kurio buvo patrauklios vaikinams ir tuo pačiu nepriklausomos, vaizdai. Tokia norėjau būti“.

6. Ar gerdami alkoholį rūkydavote, kramtydavote daugiau?„Taip, manau, kad rūkydavau dvigubai daugiau“.„Kai tik gerdavau, tai ir rūkydavau“.

7. Ar siejate tabako vartojimą su tam tikra veikla, fizine aplinka, dienos laiku ir/arba žmonėmis? Paaiškinkite.

„Man rūkymas visuomet siejosi su „rimtu pokalbiu“. Rūkydavau gerdamas, skaitydamas, vairuodamas. Rūkydavau automobilyje, lovoje, baruose ir restoranuose. Rūkydavau visą dieną. Turėjau rūkymo „kompanionų“ tiek darbe, tiek draugų tarpe“.„Nikotinu pradėdavau dieną, jis priversdavo mane judėti toliau. O po vakarienės – palengvindavo naktį“.„Rūkymas buvo būdas, kuriuo narkotikai pasiekdavo mano organizmą. Bet kuris metas, bet kuri vieta būdavo gera priežastis rūkyti“.

8. Ar rūkydami ar kramtydami patirdavote „pakylėjimo jausmą“?„Taip, įtraukdavau labai stipriai, ieškodamas „malonumo“, svaigulio“.„Be abejo, ypač, kai negalėdavau prisidegti ir užsirūkyti kelias valandas“.„Mano „pakylėjimas“ būdavo pirmoji cigaretė po valgio“.„O, taip, pirmoji cigaretė ryte – suteikdavo energijos skubėti toliau“.

9. Ar vartojote nikotiną, kai jautėtės vienišas, pavargęs, alkanas, piktas, įskaudintas ir/arba laimingas?

„Pavargęs visada rūkydavau daugiau, o alkanas rūkydavau greičiau, piktas – „stipriau“ (giliau įtraukdavau)“.„Tikriausiai piktas ir/arba įskaudintas rūkydavau daugiau. Tai padėdavo nugalėti pyktį. Alkanas irgi rūkydavau tarsi tai būtų dietos dalis“.„Tikriausiai dažniau kramtydavau, kai būdavo nuobodu arba norėdavau atsipalaiduoti“.„Pavargęs, alkanas, piktas, įskaudintas, vienišas, laimingas ir t.t.“.„Daugiau rūkydavau, kai jausdavausi vienišas. Tai buvo mano draugas. Pavargęs? Taip, tai buvo pauzė, kuri atgaivindavo. Alkanas? Taip, tai buvo atitraukimo būdas. Piktas? Taip, rūkymas sužadindavo, priversdavo dar labiau įniršti. Laimingas? Taip, rūkydavau, kad jausčiausi gerai“.„Cigaretė man buvo streso malšinimo priemonė, kad galėčiau save pagydyti“.„Manau, kad iš tiesų jaučiau konfliktą. Rūkydavau, kai dirbdavau. Atrodė, kad nikotinas prisideda prie mano kūrybingumo, tačiau jaučiau kaltę, nes žinojau, kad jis kenkia mano sveikatai“.„Dažniausiai kramtydavau vienas. Paprastai noras kildavo tada, kai pasireikšdavo nerimas arba nuobodulys“.„Rūkymas buvo mano atsakas į visas emocijas“.

10. Ar susinervinę rūkydavote arba kramtydavote? Jeigu taip, ar tai padėjo ir kuriam laikui?

„Susinervinęs, visada rūkydavau. Tai padėdavo, bet paprastai tik 15 minučių ar trumpiau. Tada reikėdavo dar vienos cigaretės“. „Taip, tai buvo mano streso valdymo metodas“.„Taip, bet kartais tai mane dar labiau sunervindavo“.„Su cigarete, kaip su smuiko stryku, galėjau apsimesti, kad nesu nerimastingas“.„Be abejo, tačiau jausmai visada grįždavo, ir vėl imdavausi to paties“.

11. Ar nikotino vartojimas maskavo kažkokią baimę?

„Rūkymas maskuodavo mano patiriamą žmonių baimę ir baimę būti atstumtam. Nesvarbu, ką kažką sakydavo, aš turėjau savo cigaretes“.„Taip, visko baimę! Naujų dalykų išbandymo, bendravimo su žmonėmis, vienatvės, nesėkmės, nesusidorojimo, atsakymų nežinojimo ir t.t. baimę“.„Nikotinas yra mąstymą keičiantis narkotikas, kuris atskyrė mane nuo baimės“.

12. Ar norėjote sukurti „dūmų priedangą“ aplink save? Jeigu taip, kodėl?„Taip, „priedangą“, kad kiti negalėtų pamatyti tikrojo manęs. Maniau, kad sužinoję, kas iš tiesų esu, jie pabėgs“.„Apie tai nesusimąsčiau, kol nemečiau rūkyti. Iš tiesų aš slėpiausi nuo kitų ir nuo savęs“.„Cigaretės palaikė man draugiją, kai man reikėjo atsitraukti ir apsisaugoti nuo kitų žmonių“.

13. Ar rūkymas arba kramtymas leido jums pasijusti socialiai saugiau?„Padėdavo. O tada pasireikšdavo priešingas poveikis, bet man vis tiek to reikėjo. Man reikėjo narkotiko, kad jausčiausi patogiai, tačiau pats rūkymas priešais nerūkančiuosius priversdavo mane jaustis nepatogiai“.„Taip, iš pradžių. Tačiau vėliau pasireiškė vis didesnis nesaugumo jausmas“.„Rūkymas man buvo susidorojimo įnagis tam tikrose situacijose, kur jausdavausi neadekvačiai“.„Iš pradžių buvo šaunu, tačiau vėliau atsirado gėda prieš bendradarbius“.

14. Ar vartodami tabaką, jausdavotės labai izoliuoti?„Taip, labai izoliuotas, kaltas ir bijantis“.„Ne, tiesiog bendravau su rūkančiais žmonėmis“.

15. Kada rūkydavote pirmąją dienos cigaretę ar kramtydavote tabaką?„Paprastai, kai tik išjungdavau žadintuvą“.„Atsikeldavau, eidavau į tualetą, pasidarydavau puodelį kavos ir prisidegdavau“.„Pirmasis dalykas, kurį padarydavau, atsikėlęs iš lovos arba lovoje“.„Kai tik rasdavau vietą išspjauti“.

16. Kaip tada jausdavotės?„Jaučiau palengvėjimą“.„Vangus“.„Laukdavau nesulaukdavau antrojo ir trečiojo dūmo“.„Vėl pasibjaurėjęs savimi“.„Tarsi mano kraujas būtų pradėjęs tekėti; galėjau tęsti dieną“.

17. Kiek laiko iki kitos cigaretės ar tabako?„Iškart. Rūkydavau nuolat“.„Vos įsipylęs puodelį kavos“.„Gal po valandos, įsėdęs į automobilį, pakeliui į darbą“.

18. Ar daug padarydavote, kad gautumėte tabako?„Taip! Nepaprastai įsiutęs, įveikdavau 30 mylių dėl cigaretės! Kempinge rinkdavau nuorūkas nuo žemės. Vogdavau cigaretes. Prašydavau jų iš nepažįstamų“.

„Jeigu parduotuvė atidaryta, joks atstumas neatrodė tolimas, jokia valanda nereiškė, kad per vėlu“.„Šiukšliadėžės dugne ieškodavau pusiau surūkytų cigarečių, kad vidury nakties, kai dar dirbdavau, nereikėtų eiti pirkti pakelio. Jeigu nerasdavau, o dirbti reikėdavo, apsirengdavau ir eidavau pakelio net 2:00 val. nakties“.„Važiavau 45 minutes autobusu, kad gaučiau „tinkamo“ tabako“.„Taip. Tabako eidavau bet kokią valandą. Lankydamasis nepažįstamose vietose, praleisdavau visą dieną, ieškodamas, kur parduoda mano mėgstamo prekės ženklo kramtomą tabaką“.

19. Ar kada nors melavote dėl tabako vartojimo?„Dėl rūkymo meluodavau dažnai. Iš pradžių apskritai neigiau, kad rūkau. Viduriniuoju etapu neigiau, kad rūkau daug, o vėlyvuoju etapu rūkiau paslapčiomis ir melavau, kad mečiau“.„Ne žodžiais, tačiau nerūkydavau šalia tam tikrų žmonių ar grupių, priversdamas jas manyti, jog nerūkau“.„Meluodavau savo merginai. Jaučiausi bevertis, baisiausias žmogus žemėje“.

20. Ar teko pavogti cigarečių arba tabako?„Pradėjau nuo cigarečių vogimo iš mamos. Vogiau iš ko tik galėjau, galiausiai vogdavau pinigus, kad nusipirkčiau cigarečių“.„Paimdavau kelias cigaretes iš bendradarbės rankinės, kol ji būdavo tualete“.„Vogdavau dėžutes iš parduotuvės. Slėpdavau jas beisbolo pirštinėje“.

21. Ar tabako vartojimas privertė atsisakyti tam tikros veiklos? Apibūdinkite.„Dėl rūkymo turėjau atsisakyti žygiavimo, bėgimo ir plaukimo (to negaliu daryti ir dabar, kai nerūkau). Rūkymas atbaidydavo nuo juoko (visuomet kosėdavau), tačiau dabar juokiuosi“.„Nusprendžiau, jog jeigu žudau save cigaretėmis, sporto programa būtų bevertis ir veidmainiškas reikalas“.„Pasirinkau cigaretes, o ne fizinį aktyvumą. Vaikystėje mėgau bėgioti“.„Nesuskaičiuojamą kiekį kartų. Neprisijungdavau prie išeinančių pavakaroti po kino – norėdavau sėdėti namuose ir kramtyti tabaką. Pertraukdavau/nutraukdavau buvimą su artimais draugais ir/arba mylimaisiais, kad galėčiau eiti namo ir ramiai kramtyti“.

22. Ar rūkymas arba kramtymas paveikė jūsų našumą ar pasirinkimus: profesine prasme, poilsio metu, seksualiai? Paaiškinkite.

„Būtų ilgas sąrašas. Tektų įtraukti dėl rūkymo prarastas galimybes, „galėjo būti“ situacijas, kurių net nežinau.“„Niekada nebuvau sportiškas, tačiau pamėginus, rūkymas rimtai pakenkė. Rūkymas buvo mano poilsio užsiėmimas. Dėl rūkymo praradau daug mylimųjų/vaikinų/pasimatymų. Be to, rūkymas nutolino mane nuo daugybės draugų“.„Sunku susikaupti, kai reikia nikotino. Tai itin aktualu, kai aplink esantys nerūko, o tu bandai apsimesti, kad viskas gerai“.„Profesine prasme nikotinas buvo didysis pagalbininkas. Laikiau jį „degalais“, kurie užkurdavo ir palaikydavo mano kūrybiškumą. Koks kledaras“.„Pamenu vieną pokalbį dėl darbo. Tai būtų itin geras žingsnis mano profesinėje patirtyje. Tačiau pamačiau ženklą „Nerūkoma“ ir supratau, kad negalėsiu čia dirbti“.

„Nikotinas slopino mano seksualumą. Kas gi norėtų susitikinėti su vyruku, kurio burnoje tabakas?“„Gydytojas sako, kad rūkymas prisidėjo prie mano impotencijos“.„Negalėjau galvoti apie draugystę su nerūkančiu. Maniau, kad jausmas būtų abipusis. Netgi buvau pasibaisėjęs, kai partneris nerūkė mano prekės ženklo cigarečių“.

23. Ar gydytojas yra jums liepęs nerūkyti? O gal rūkyti yra draudę gulėjimo ligoninėje metu? Ar teko slapčiomis rasti būdų, kaip gauti cigaretę?

„Taip, kai patyriau širdies smūgį. Teko ieškoti nuorūkų peleninėse prie įėjimo ir žvalgytis degtukų“.„Kai laukiausi, gydytojas pasakė, jog turėčiau mesti rūkyti, bet aš tiesiog negalėjau. Turėjau slapstytis nuo vyro“.

24. Ar jautėte, jog esate „rimtas“ tabako vartotojas, t.y., ar galvojote, kad tuo tarpu, kai kiti gali mesti, jūs vartosite iki mirties?

„Visada maniau, kad mesiu, tačiau pradėjau galvoti, ar ta diena kada nors ateis“.„Taip, pabandęs kelis kartus mesti ir išgirdęs apie metusius žmones, pagalvojau, kad su manimi kažkas negerai“.„Buvau „sunkus“ rūkalius, jaučiau, kad būsiu atsidavęs rūkymui iki pat mirties. Liūdna“.

25. Išvardinkite kelis žodžius, apibūdinančius, kaip jautėtės, rūkydamas ar kramtydamas.„Sutrikęs, vienišas, nešvarus“.„Stiprus. Nepriklausomas. Vyriškas. Unikalus. Kūrybingas“.„Rūkydamas, save laukiau: šauniu, nerūpestingu, abejingu, kontroliuojančiu, vyrišku, profesionaliu, suaugusiu, susitelkusiu, romantišku, užsiėmusiu, vertingu. Atkritęs, save laikiau: silpnu, beverčiu, gėdingu, nekompetentingu, beviltišku“.„Meilus. Ištvermingas. Rimtas. Įžvalgus“.„Mačo, šaunus, protingas, modernus“.„Kompulsyvus. Pilnas kaltės. Bejėgis. Konfliktuojantis. Pykstantis ant savęs. Bijantis pasekmių“.„Save griaunantis, nesėkmingas, silpnas, kvailas“.„Šlykštus, silpnas, valdomas neįveikiamo potraukio“.„Kontroliuojantis, medituojantis, kaip pypkę rūkantis profesorius“.„Nerimastingas, įsitempęs, priklausomas, individualistinis, maištingas, pernelyg silpnas, kad mesčiau rūkyti“.

26. Ar jums rūpėjo, kad kas nors gali pamatyti jus vartojantį tabaką, ar jums rūpėjo, kad kiti žmonės gali užuosti nuo jūsų sklindantį tabako kvapą?

„Aš vis labiau drovėjausi savo rūkymo. Nesupratau, kad kiekvienas gali užuosti nuo manęs sklindantį tabako kvapą, iki to momento, kada mečiau rūkyti“.„Ne. Man perdaug nerūpėjo, ką kiti pagalvos“.„Turėjau stovėti lauke, šaltyje, šalia savo parduotuvės. Tai taip žemino“.

27. Kaip bandėte susidoroti su nuo jūsų sklindančiu ir namuose tvyrančiu rūkalų kvapu?„Purškiau plaukus kvepalais ir naudojau burnos gaiviklį. Atidarydavau langus ir naudodavau oro gaiviklius“.„Purškikliai, atidaryti langai, smilkalai, tačiau vis tiek dvokė“.

„Man nerūpėjo. Namuose tiesiog tvyrojo rūkalai“.„Atidarydavau langus, dažnai plaudavau, valydavau“.

28. Ar kada nors galvojote, jog esate „prastesnis už kitus“, nes negalite mesti nikotino?„Taip, labai dažnai. Manau, kad tai buvo jausmas, kurio atsikratyti norėjau labiausiai, ir būtent ta priežastis, dėl kurios nusprendžiau mesti“.„Visada maniau, kad esu „prastesnis už kitus“, kadangi rūkiau. Aš galėdavau mesti. Tai dariau 50-60 kartų, tačiau kaskart vėl užsirūkydavau. Kadangi tai buvo nesveika, buvau „prastesnis už kitus“.„Kai buvau jaunas, maniau, kad rūkymas mane daro „geresniu už kitus“, tada amžius ir realybė padėjo susivokti“.

29. Ar tuo metu, kai vartojote tabaką, galėjote įsivaizduoti gyvenimą ir įprastą veiklą be nikotino?

„Telefoninis skambutis buvo neįsivaizduojamas be cigarečių, žiebtuvėlio ir peleninės paėmimo bei padėjimo šalia telefono. Tada prisidegdavau ... ir skambindavau“.„Ne. Gyvenimas, kasdienė veikla buvo neįsivaizduojama be nikotino. Tai buvau aš ir mano tabakas prieš pasaulį“.„NE! Viena priežasčių valgyti buvo geras dūmas po maisto“.„Įsivaizdavau tai tik savo svajonėse, kol troškimas parūkyti grąžindavo mane į realybę“.

30. Ar vartodamas tabaką, laikėte save priklausomu nuo nikotino?„Ne. Maniau, kad tai tiesiog blogas įprotis“.„Žinojau, kad esu užsikabinęs, tačiau turintis fizinę priklausomybę nuo nikotino supratau tik tada, kai išbandžiau nikotino gumą“.„Nors nerūkiau dvejus metus, kai buvau kitos draugijos nariu, metęs, niekada nesiejau rūkymo su priklausomybe, tik ne tokiais žodžiais, tol, kol neatėjau pas Anoniminius nikotinistus“.

31. Ar jums patiems kėlė rūpesčių jūsų elgesio iracionalumas?„Niekada nelaikiau savo elgesio iracionaliu, nors ir žinojau, kad cigaretės man kenkia. Nebuvau „iracionalus“, rūkymas tebuvo kažkas, ką aš dariau“.„Tada nebūčiau vartojęs šio žodžio. Rūkymą laikiau blogu įpročiu, kažkuo, kas liausis „vieną iš tų dienų““.„Dažniausiai blokuodavau mintis apie tai. Kol neatėjau pas Anoniminius nikotinistus. AN sugriovė mano rūkymą“.„Žinoma, man kėlė rūpesčių elgesio iracionalumas. Rūkymas žudo. Aš nenorėjau savęs žudyti. Tačiau aš buvau ir esu priklausomas“.„Be abejo. Naudojau pasiteisinimus, kad „išgyčiau“ nuo jaučiamos „ligos“. „Taip, aš to nesupratau arba nenorėjau suprasti“.

32. Ar jautėte kaltę dėl rūkymo ar kramtymo?„Po to, kai pirmąjį kartą bandžiau mesti rūkyti, ir atkritau, dažnai jausdavau kaltę dėl rūkymo. Beveik po kiekvienos cigaretės mane griauždavo kaltė. Prieš tai maniau, kad rūkymas yra geras dalykas, stebėjausi, kodėl kai kurie žmonės skundžiasi“.„Taip, ypač tada, kai duktė pasakė bijanti, jog aš numirsiu“.

„Pabaigoje žmonės retkarčiais skųsdavosi dėl mano rūkymo. Aš to nekenčiau, tačiau žinojau, jog jie teisūs. Nepripažinau, kad jie teisūs, tačiau viduje jaučiau kaltę“.

33. Ar dėl rūkymo arba kramtymo jautėtės nepatrauklus?„Iš pradžių jaučiausi „šaunus“, kadangi rūkiau, tačiau galiausiai supratau, jog tai atrodo labai kvailai ir nepatraukliai“.„Paskutiniai keli rūkymo metai buvo laikas, kuomet rūkymas nebeatrodė toks rafinuotas dalykas. Nebenorėjau būti „tokiu žmogumi““.„Jaučiausi IR atrodžiau nepatrauklus, raukšlės buvo matomos aplink burną, o vaikai sakė, kad nuo manęs sklinda blogas kvapas“.„Tik tada, kai kramtydavau moterų tarpe, tačiau vis tiek tai darydavau“.

34. Ar nuorūkomis, pelenais teko sugadinti drabužius, patalynę, baldus?„Sudeginau viską: automobilio sėdynes, baldus, kilimus, patalynę, kitų žmonių daiktus, netgi kitus žmones“.„Teisingai, niekas nebuvo saugus. Didžiausią nudeginimo žymę palikau ant prabangaus savo kaimyno pianino. Ji nepanaikinama“.„Kartais išpildavau tabako puodelio turinį ant savęs, svarbių daiktų, pvz., kursinių darbų, knygų, kilimo, automobilio sėdynių, netgi kitų žmonių. Kol nesusidūrei, nežinai, kaip šlykštu po to viską valyti“.

35. Ar pradėjote jaustis esąs teršėjas? Ar nuorūkų mėtymas arba tabako spjaudymas pradėjo kelti rūpesčių?

„Niekada nesijaučiau esąs teršėjas. Nuorūkų mėtymas niekada nekėlė jokių rūpesčių, kadangi nuorūkos būdavo labai mažos. Dabar žinau, kad ne tik aš teršiau žmonių orą, bet ir nuorūkos teršė gamtą bei galimai tapdavo gaisrų priežastimi“.„Spjaudymas vykdavo neapgalvotai tol, kol panorėjau mesti. Tada tai kėlė rūpesčių, todėl dažniau nurydavau“.

36. Ar tabako kaina nekelia nerimo? Ar pagalvojote, kiek dolerių per metus išleidžiate tabakui?

„Rūkymo kaina manęs nejaudino iki paskutinio atkryčio. Iki tol cigaretės buvo didesnis prioritetas nei pinigai“.„Niekada nepagalvojau apie bendrą sumą. Miglotai žinojau, jog tai daug. Po pirmojo AN susitikimo apskaičiavau: 1100 dolerių per metus ir 23 000 dolerių nuo to laiko, kai pradėjau. Tai pradinė įmoka už namą, kurio visada norėjau“.„Erzino „prabangos mokestis“, tačiau man patiko rūkymas kaip „prabangos dalykas““.„Negalvojau apie tai prieš pirkdamas, tikrai ne metams/gyvenimui“.„Niekada. Priklausomybė gyveno absoliučioje prabangoje, viso kito kaina“.

37. Ar turėjote su tabako vartojimu susijusių sveikatos problemų?„Dusulys, apsinešęs liežuvis“.„Nikotinas paveikė mano periferinę kraujotaką“.„Širdies liga, plokštelės arterijoje“.„Emfizema privertė mane nešiotis oro rezervuarą“.

„Reikėjo inkstų operacijos, tačiau gydytojas pasakė, kad neoperuos, kol nemesiu rūkyti. Kovojau su tuo. Laikas, kurio prireikė, metant rūkyti, gąsdindavo kasdien. Tikras košmaras“.„Sugedę dantys, dantenų liga. Odontologas sakė, kad dėl tabako vartojimo. Gydymas kainuos išties daug“.„Du žodžiai, kurių niekas nenori girdėti: plaučių vėžys“.„Nežinojau, kol nemečiau: buvau alergiškas, nes metus rūkyti, liovėsi nuolatiniai galvos skausmai“.„Sunku įkvėpti oro net ir po nedidelio krūvio. Labai dažnas kosulys“.„Raukšlės, girgždantis balsas, pageltę pirštų galiukai – miela“.„Skausmai krūtinėje, prasta kraujotaka, rankos skausmai, tirpstančios rankos ir kojos, galvos skausmai, burnos skausmai“.„Skrepliavimas, net krauju. Nėra energijos, tik nervinė energija“.„Kartais rūkymas sukeldavo astmos priepuolį. Tai beprotybės pavyzdys“.

38. Kokios yra blogiausios nikotino vartojimo pasekmės, išskyrus sveikatą?„Tuos 20 metų negyvenau pilnavertiško gyvenimo. Neatradau savo potencialo iki vidutinio amžiaus“.„Gyvenimas nuolatinėje baimėje. Plaučių vėžio ar širdies smūgio tikimybė“.„Kad mano vaikai sekė mano pavyzdžiu. Atgaila, kuri niekada nepraeis“.„Psichologiškai jaučiausi prastesnis. Jaučiau, kad niekada nedarysiu to, ko noriu. Ypač rašymo ir susidraugavimo srityje“.„Nikotinas žudė mano dvasią. Jis atėmė džiaugsmą ir gyvenimą iš mano kūno. Visi nuotykių, gaivos ir nuostabos jausmai atbuko. Jis ribojo mano gebėjimą mylėti“.

39. Ar buvo nepatogu būti tarp nerūkančiųjų?„Visada įsivaizdavau, kad buvimas tarp nerūkančiųjų nėra baisus dalykas, tačiau iš tiesų tai buvo tikra rakštis „užpakalyje“. Turėdavau išeiti, pertraukti pokalbius, žiūrėti, kaip jie rankomis sklaido dūmus, kosėja, stengiasi ištrūkti. Tai buvo darbas jiems ir itin nesmagu man. Kai dvejus metus gyvenau su savo seserimis (abi nerūkančios), tekdavo rūkyti priekiniame ar galiniame prieangyje, nepriklausomai nuo oro sąlygų.„Taip, jaučiau, kad jie mane teisia ir niekina“.„Buvau pasiruošęs gintis nuo komentarų, tačiau iš tiesų jiems pavydėjau“.„Man tiesiog nerūpėjo. Ketinau daryti tai, ką norėjau. Kiekvienam savo“.

40. Kaip rūkymas arba kramtymas paveikė jus supančius žmones?„Mano šeima to nekentė. Mano draugė skundėsi, jog tai paveikė mūsų intymumą“.„Manau, kad žmonės, kurie mane pažinojo ir mylėjo, su tuo susitaikė ir pripažino. Tačiau daugybė žmonių akivaizdžiai tam prieštaravo. Turiu pripažinti, kad buvo kažkas, kodėl man patiko būti susijusiam su storžieviškumu“.„Tai liūdino mano vaikus. Dabar žinau, kad mano rūkymas galėjo sukelti jų ausų ir sinuso infekcijas. Teliko tikėtis, kad tai nebus ilgalaikė žala. Nepaisant to, galėjo padidinti savo vaikų būsimų ligų riziką“.

41. Ar dėl rūkymo arba kramtymo teko konfliktuoti su kitais? Jeigu taip, apibūdinkite incidentą.

„Kai buvo ištekėjusi, mano vyras neleisdavo rūkyti namuose. Žinoma, vis tiek tai darydavau, galvojau, kad išsisuksiu. Jis peikdavo mane lyg būčiau vaikas. Kartą jis pasakė kažką panašus į: „Tu mieliau rūkai nei būni su manimi“. Žinojau, kad vyras teisus. Nežinojau, ką atsakyti. Norėjau būti kitokia, tačiau suvokiau, kad negaliu to kontroliuoti“.„Taip, mano pypkės rūkalų kvapas kitiems buvo šlykštus“.„Mano vaikai nuolat skųsdavosi ir pykdavo. Nežinojau, kaip paaiškinti savo elgesį. Pernelyg dažnai ant jų supykdavau, nors jie ir buvo teisūs“.„Turėjau savanaudišką priklausomo asmens požiūrį. Buvau gynybinėje pozicijoje, agresyvus. Mano moto: „Nesikiškite tarp manęs ir mano poreikių““.

42. Kokią įtaką jums turėjo rūkymo kontrolės įstatymai (taisyklės)?„Laikydavausi toliau nuo vietų, kur negalėjau rūkyti, net jei ten būdavo kažkas, ką norėjau pamatyti. Be cigaretės galėdavau ištempti valandą, todėl retkarčiais nueidavau į trumpą renginį priešiškoje teritorijoje“. „Pamenu, kaip susierzinau, sužinojęs, kad kino teatre nebegalima rūkyti“.„Tai man trukdė, tačiau nesustabdė. Padėjo suformuoti neigiamą požiūrį į juos. Naudodavau tai, kaip pasiteisinimą rūkyti dar daugiau“.„Paprastai vengdavau vietų, kur draudžiama rūkyti, tol, kol restoranuose ir baruose irgi buvo uždrausta rūkyti. Tuomet arba turėdavau išeiti į lauką „su likimo draugais“, arba kęsti diskomfortą. Šis įstatymas paragino mane kreiptis į AN“.

43. Ar ignoravote kokį asmenį, įstatymą ar agitaciją, rekomenduojančią mesti rūkyti?„Nepaklusti buvo mano antras vardas. Visada turėjau problemų su valdžia“.„Nors žinojau, kad tai neteisėta, rūkydavau vietose, kur neleidžiama rūkyti, mesdavau nuorūkas per automobilio langą, mėtydavau suglamžytus pakelius ant žemės. Man tai buvo maištas, kitiems tikriausiai bukagalviškumas“. „Mano žmona buvo nerami ir suirzusi dėl mano rūkymo, ypač, kai gydytojas pasakė, jog turiu rimtų problemų su plaučiais. Aš vis tiek nesustojau“.„Rūkydavau labiau privačiai. Nenorėjau, kad žmonės mane laikytų „rūkaliumi“.„Ne, man visa tai patiko. Jau ilgą laiką norėjau mesti. Visuomenės sprendimas tik sustiprino mano augantį apsisprendimą mesti“.„Kartais nurydavau tabaką, tačiau dažniau spjaudydavau ten, kur pasitaikydavo“.

44. Ar Generalinio gydytojo (angl. Surgeon General) įspėjimas turėjo jums įtakos?„Generalinio gydytojo įspėjimas buvo visiškai ignoruojamas, tiesiog dar viena rašliava ant pakuotės, kurios neskaičiau“.„Taip, jis priversdavo pagalvoti, kad kažkada ateityje turėčiau mesti. Turėdamas vadinamąjį „planą“, tikėjau, kad nesu visiškas idiotas“.„Jis neprivertė manęs mesti rūkyti daugelį metų. Vis dėlto jis prisidėjo prie mano kaltės jausmo“.„Taip, aš juokdavausi. Didžiavausi esantis užkietėjęs rūkalius. Kaip kvaila“.„Tai visada priversdavo mane šiek tiek sunerimti. Sunerimau labai, kai priklausomybė nuo nikotino buvo palyginta su heroinu. Tai buvo vienas iš veiksnių, dėl kurių mečiau“.

45. Kaip stengėtės kontroliuoti tabako vartojimą?„Skaičiuojant cigaretes, žiūrint į laikrodį, nusprendžiant, kada turiu rūkyti ir kuriam laikui turi užtekti pakelio. Perkant cigaretes pakeliais, o ne blokais, sakant, jog šis pakelis bus paskutinis“.

„Nustačiau tikslus, ribas ir t.t., tačiau tai nepadėjo“.„Galiausiai nerūkiau namuose, automobilyje, šalia vaikų. Tai atrodė kaip kontrolė. Tačiau tada pernelyg dažnai rinkdavausi rūkymą, o ne buvimą su vaikais. Kontrolė? Aš buvau nekontroliuojamas“.

KAS NUTIKO?

46. Kas privertė suprasti, kad DABAR yra tas laikas, kada reikia mesti? Ar tai buvo konkreti situacija, asmuo, vieta, susijusi su jūsų veiksmais dėl priklausomybės nikotinui?

„Ne, tai graužė mane metų metus. Tiesiog daugiau negalėjau toleruoti kaltės“.„Daugelis mano draugų metė rūkyti. Kai kurie jų buvo priklausomi, kaip ir aš. Jaučiau, kad jeigu jie sugebėjo mesti, sugebėsiu ir aš“.„Mano dešimtmetė dukra stebėjo mane kosėjantį iki vėmimo ir verkė“.„Intubacija – buvau prijungtas prie gyvybę palaikančios sistemos“.„Daugybė dalykų mano gyvenime rodė, jog metas mesti rūkyti“.„Suvokiau, jog nuolat sakau, kad mesiu, kai sulauksiu trisdešimties, mesiu, kai tapsiu racionalus, mesiu, kai labiau atsipalaiduosiu, mesiu, kai tapsiu labiau organizuotas. Atidėliodavau viską neapibrėžtai ateičiai. Galiausiai pripažinau, jog ateities yra dabar, gyvenimas spokso man į veidą“.„Kaltė tapo pernelyg didelė, kad su ja susidoročiau. Myliu savo gyvenimą, noriu gyventi. Teta mirė nuo emfizemos. Dėdė gydosi nuo plaučių vėžio. Kitas dėdė mirė nuo širdies smūgio. Dar viena teta turi šuntą kakle dėl užsikimšusių arterijų. Tai tiesiogiai susiję su rūkymu. Jie visi buvo rūkaliai. Jie kilę iš abiejų šeimos pusių. Aš nejaunėju, nenoriu baigti taip, kaip jie.„Sirgau, vėl sirgau. Ir sužinojau, kad mano širdžiai gali pagerėti, jeigu mesiu rūkyti“.„Sveikau kitoje Dvylikos žingsnių programoje. Norėjau visiškai pasveikti“.„Išgirdau apie AN ir priėmiau tai, kaip „ženklą“, kad tas laikas atėjo“.

47. Apibūdinkite patirtį, kuomet „pasiekėte dugną“.„Rūkymas, kai nenorėjau rūkyti. Pastebėjimas, jog vienu metu užsidegu dvi cigaretes“.„Labai dažnos hospitalizacijos prieš ir po metimo“.„Pilna emocijų, o cigaretės jau nebepadeda“.„Aš nepasiekiau dugno, bet mačiau, kaip jis artėja“.„Baigėsi pasiteisinimai, žinojau, kad tai vis tiek buvo melas“.„Neabejojau, jog turiu mesti, ir tuo pačiu supratau, kad negaliu to padaryti vienas. Prisimenu, kad pirmojo susitikimo metu sakiau: „Nenoriu daugiau vartoti nikotino, bet negaliu sustoti, negaliu to kontroliuoti. Bijau, kad grįžęs po susitikimo namo vėl užsirūkysiu. Nežinau, ką daryti“. Tai buvo pirmas kartas, kai pasakiau tai viešai, ir apsiverkiau“.„Odontologas informavo apie baltas priešvėžines opas mano burnoje“.

48. Ar nesąžiningumo su savimi jausmas turėjo įtakos jūsų sprendimui sustoti?„Pavargau meluoti sau ir kitiems, kad mečiau, kai iš tiesų nemečiau“.„Galiausiai supratau, kad tik kvailinu save“.„Ne. Aš žinojau, kad tabakas žudo. Žinojau, kad būsiu priklausomas iki savo mirties dienos“.

49. Kiek kartų bandėte mesti? Kiek laiko kaskart ištverdavote?„Keturis kartus per 20 metų. Maksimalus laikas buvo viena savaitė“.„Apie 300 kartų. Trumpiausiai – valandą, ilgiausiai – 11 mėnesių“.„Mečiau tūkstančius kartų – kartais vos kelioms valandoms, tada dienoms arba net savaitėms. Mečiau 1984 m. sausio 21 d., kai pirmą kartą buvau intubuotas (dabar man būtinas deguonis)“.„Pastaruosius kelis metus bandžiau kiekvieną rytą, kai pabusdavau. Pabusdavau ir prisiekdavau sau, tačiau po pirmojo puodelio kavos nesusilaikydavau“.„Aš iš tiesų nebandžiau mesti. Maniau, kad neįstengsiu, ir nenorėjau susidurti su nesėkme. Jau ir taip pakankamai blogai jaučiausi, nes rūkiau. Beprotybė!“

50. Kiek truko ūmi fizinė abstinencija?„Ūmi fizinė abstinencija trukdavo tris-keturias dienas kaskart, kai mesdavau rūkyti. Kai mečiau paskutinį sykį, pasitelkdamas AN ir Dievo pagalbą, man nepasireiškė jokie fizinės abstinencijos simptomai. Tai Dievo dovana“.„Maždaug savaitę. Tai nebuvo taip blogai. Maniau bus blogiau“.„Pirmoji savaitė ar dvi nebuvo pragariškos. Manau, kad išsilaisvinimas iš kaltės jausmo buvo toks reikšmingas apdovanojimas, kad aš net nepastebėjau abstinencijos sindromo. Vis dėlto susidūręs su skubiais rašto darbų terminais ir ilgomis valandomis prie kompiuterio, kur daugiausiai surūkydavau, po keturių savaičių vis dar jaučiausi apgailėtinai. Nenoriu rūkyti, bet nori pabėgti nuo savo darbo, nes darbas ir rūkymas yra viena komanda“.„Mėnesį. Sunku, tačiau tai privertė mane suvokti, jog daugiau niekada nenoriu to patirti“. „Tai buvo nepastovu. Kai kurios dienos buvo išties sunkios, kitos lengvos. Truko maždaug 2-3 savaites“.

51. Kiek trūko emocinė abstinencija?„Sunki emocinė abstinencija truko maždaug 3 savaites. Nuo tada periodiškai pagalvoju apie rūkymą ir „tikrai noriu cigaretės“. Išmokau būti sąžiningas sau ir sakyti „Noriu cigaretės“, kadangi būtent tai vyksta mano galvoje. Šiandien tai „sakau“, o ne „darau“.„Apie keturis sunkius mėnesius, jaučiau kažkokią netektį, kol gavau rėmėją“.„Pasireiškė atėmimo ir nekontroliavimo jausmas, kuris truko kelis mėnesius. Dabar liko tik staiga kylantys prisiminimai, tačiau tol, kol lankau susirinkimus, prisimenu, ką pasiekiau“.

52. Kokius kitus metodus naudojote, kokiose kitose organizacijose lankėtės, norėdamas mesti rūkyti/kramtyti, prieš ateidamas į AN?

„Bandžiau „Cold turkey“, nutraukimo programą, hipnozę tris kartus“.„Nutraukimo programą, hipnozę, gydytojus, terapeutus, ministrus, knygas“.„Hipnozę, akupunktūrą, nikotino gumą, pleistrą, lankiausi sveikatos priežiūros organizacijoje“.„Išbandžiau viską, net mokėjau pinigus, kad pasėdėčiau po piramidę primenančiu daiktu“.„Nemaniau, kad galėsiu, todėl niekada nieko kito nebandžiau“.

53. Kaip sužinojote apie Anoniminius nikotinistus?„Draugas, kuris lankė susirinkimus, papasakojo man“.„Pamačiau skrajutę skelbimų lentoje“.„Ieškojau internete. Susirinkimų sąrašas parodė, kur eiti“.

„Kitos draugijos narys papasakojo man apie AN. Mano pirmasis įspūdis buvo, jog Dvylikos žingsnių programa aprėpia pernelyg daug. Laimei, tai nebuvo mano galutinis sprendimas ir aš prisijungiau prie AN“.

54. Ar manėte, kad norėdami apsilankyti pirmajame AN susirinkime, turite būti metęs rūkyti?

„Man net nekilo mintis, kad asmenys turi mesti rūkyti, prieš apsilankydami susirinkime“.„Taip, negalėjau lankyti AA susirinkimų, kol gėriau“.„Maniau, kad tai tiesa, tačiau taip nebuvo, priešingu atveju niekada nebūčiau nuėjęs“.„Ne, nes skrajutėje buvo rašoma: „Viskas, ko reikia, tai noras nustoti vartoti nikotiną“. Dėl šios priežasties žinojau, kad esu laukiamas, ir buvau laukiamas“.

55. Ar pirmą kartą apsilankę pas Anoniminius nikotinistus pamanėte, kad galėsite mesti?„Atėjęs pas Anoniminius nikotinistus, žinojau, kad galiu mesti. Buvau tai padaręs daugybę kartų. Mano didžioji baimė buvo klausimas, ar galėsiu išsilaikyti“.„Nežinojau, ką galvoti, ar kaip mesti. Jaučiausi beviltiškas“.„Galbūt. Bet žinojau, kad mane žingsnis po žingsnio veda Aukštesnė jėga“.

56. Koks buvo pirmasis įspūdis apie Anoniminius nikotinistus?„Jaučiau, kad priklausiau. AN nariai ir aš turime bendrą priklausomybę. Jie supranta mano kovas, aš suprantu jų. Mes atitinkame 100%“.„Pamėgau nuo pirmojo susirinkimo“.„Kvaila, bet nuoširdu. Beveik nenuėjau į antrąjį susirinkimą, tačiau džiaugiuosi, kad vis dėlto nuėjau“.„Tai priminė kitą Dvylikos žingsnių programą. Gali pasiteisinti“.„Rūpestinga, jauki grupė“.„Man visada patiko žmonės. Jaučiau, kad tai mano paskutinė proga – jeigu nemesiu čia, su šiais žmonėmis, aš niekada nemesiu“.

57. Ar esate kokios nors kitos Dvylikos žingsnių programos narys? Jeigu taip, kodėl nusprendėte prisijungti prie Anoniminių nikotinistų?

„Taip, manau, kad abi programos yra viena didelė mano atsigavimo dalis. Vienoje programoje nevykdau Trečiojo žingsnio, tuo tarpu kitoje – jį vykdau. Aš „nusprendžiau“. Anoniminių nikotinistų draugijoje perėjau Ketvirtąjį – Septintąjį žingsnius“.„Taip, tačiau kitose programose negaunu reikiamos pagalbos dėl nikotino vartojimo. Manau, kad sąžiningumo lygis yra aukštesnis “. Anoniminių nikotinistų draugijoje“.„Ne, AN buvo mano pirmasis susidūrimas su Dvylikos žingsnių programa“.„Taip, priklausau ir kitoms draugijoms, tačiau suprantu, kad privalau dalyvauti Anoniminių nikotinistų veikloje. Priešingu atveju aš galiu „pamiršti“ nerūkyti“.„Taip, priklausau kitoms draugijoms dėl santykių problemų. Anoniminių nikotinistų susirinkimus lankau dėl priklausomybės nuo nikotino. Kalbama apie skirtingus dalykus“.

58. Kaip manote, ar jūsų atsigavimas kitoje Dvylikos žingsnių programoje priklausė nuo metimo rūkyti?

„Praleidęs mėnesius kitoje programoje, supratau, kad negalėsiu blaiviai mąstyti tol, kol rūkysiu pakelį per dieną“.

„Taip. Atkritęs su alkoholiu, atkrisdavau ir su tabaku. Kai galiausiai išblaivėjau, tapau nerūkančiu“.„Ne. 12 metų praleidau su AA, kol galiausiai išdrįsau išmėginti AN“.„Kurį laiką lankiau kitą Dvylikos žingsnių programą, kad išspręsčiau savo kompulsyvaus elgesio problemas, dėl šios priežasties žinojau, kad AN mano atveju pasiteisins“.„Taip, tris mėnesius dalyvavau kitoje Dvylikos žingsnių programoje. Supratau, kad norėdamas visiškai pasveikti, turi mesti rūkyti“.

59. Ar nuo to laiko, kai atėjote pas Anoniminius nikotinistus, esate paslydęs? Jeigu taip, ko pasimokėte?

„Taip. Sužinojau, kad turiu prašyti Dievo pagalbos ir naudotis programa pagalbai gauti. Tai buvo gera pamoka“.„Taip, sužinojau, kad turiu laukti stebuklo Dievo nurodytu, o ne mano pasirinktu metu. Mano darbas buvo laikytis žingsnių ir paleisti“.„Paslydimas prasidėjo mano galvoje gerokai prieš tai, kai įsidėjau nuorūką į burną. Susirinkimai – tai mano vaistai, todėl nuolat ten pasirodau“.„Nuo to laiko, kai mečiau, dar nebuvau paslydęs. Tarnystė leidžia man sutelkti dėmesį į Programą, o ne į nikotiną. Tikiu Mūsų pažadais. Viskas veikia, jeigu veikiu pats“.„Nuolat lankiausi susirinkimuose. Nariai buvo tik tokie žmonės, kurie gebėjo suprasti nekritikuodami. Spėjau į traukinį pačiu laiku“.„Pasitraukiau keliems mėnesiams, susigėdęs, tačiau galiausiai supratau, kad mano savigarbos jausmas ir nikotinas mane pribaigs, todėl grįžau, ir buvau šiltai sutiktas“.

60. Ar buvo kokių nors įvykių, jausmų, kurie išprovokavo jus vėl vartoti tabaką po to, kai jau liovėtės vartoti nikotiną?

„Antrą kartą išleidau 80 dolerių hipnotizuotojui. Tąsyk vyras man pasakė: „Esi tokia keista, gal tiesiog parūkyk“. Taip ir padariau“.„Kai atkrisdavau, pasitelkdavau bet kokį galimą pasiteisinimą. Paskutinį kartą atkritau dėl seksualinių problemų. Prieš tai buvo dėl svorio prieaugio. Kiti pasiteisinimai apėmė priežastis nuo išsiskyrimų iki „nes aš taip noriu““.„Sutrikdymai ir klaidingas įsitikinimas, jog galiu tai kontroliuoti“.„Didelis stresas; situacijos, kuriuos priversdavo mane susidurti su stipriais jausmais“.„Įsivaizdavau, jog kadangi mečiau, galiu vieną surūkyti. Klydau!“.„Nebevartojau nelegalių narkotikų, tada pamaniau, kad galiu vartoti nikotiną, nes jis legalus“.„Tuštuma. Negalėjau pakęsti vidinės tuštumos. Užpildydavau ją nikotinu. Jeigu to nepadarydavau, tuštuma užpildydavo mane“.

61. Kokia buvo jūsų emocinė reakcija, kai pirmą kartą nepavyko mesti rūkyti? „Nekenčiau savęs“.„Kaskart atkritęs, jausdavau didėjančią gėdą, žemą savivertę, kaltę dėl dūmų žalos kitiems žmonėms, tačiau dažniausiai tylią, desperatišką, beviltišką baimę, kad nuo rūkymo mirsiu lėta, skausminga mirtimi, ir nesvarbu, ką norėjau daryti, aš niekada negalėsiu mesti“.„Frustracija, pyktis, neapykanta sau, sumaišyta su palengvėjimu – nuolatinis konfliktas“.„Kaltė. Pralaimėjimo pojūtis. Bejėgiškumas prieš rūkymą“.„Gili depresija ir mintys apie savižudybę“.„Šokas, baimė“.

„Pirmuosius kartus jaučiausi nusivylęs. Paskutinįjį kartą verkiau, jaučiausi beviltiškai“.„Jaučiausi beviltiškas, tačiau žinojau, kad su pagalba viltis dar egzistuoja“.„Jaučiau, kad tiesiog fiziškai mirsiu“.„Bijojau, kad negaliu mesti arba kad atkrisiu“.„Tai buvo absoliučiai labiausiai gąsdinantis dalykas, su kuriuo teko susidurti“.

62. Ar susidūrėte su bejėgiškumo koncepcija? Kas tokio nutiko, kad turėjote ją sau pritaikyti?

„Atėjęs pas Anoniminius nikotinistus, žinojau, kad esu beviltiškas, nuo nikotino priklausomas asmuo. Pritaikytos bejėgiškumo ir nevaldomumo sąvokos, tačiau tai pareikalavo 23 metus skausmo ir nevykusių bandymų, kol galėjau ieškoti Anoniminių nikotinistų pagalbos (nors ir žinojau, kad Dvylikos žingsnių programa mano gyvenime jau pasiteisino)“.„Manau, kad buvau šiek tiek per daug pasitikintis savimi, kai pirmą kartą atėjau į Anoniminių nikotinistų susirinkimą. Būtent paslydimo metu pirmą kartą susidūriau su savo bejėgiškumu. Paprašiau Dievo pagalbos ir ją gavau, tačiau po to kurį laiką nebuvo lengva“.„Žinojau, kad esu bejėgis, kadangi suvokdamas, jog cigaretės kenkia, vis tiek rūkydavau“.„Iš pradžių buvau sumišęs, nes ieškojau jėgų mesti. Po kelių mėnesių susirinkimų, bandydamas kontroliuoti savo rūkymą, galiausiai pripažinau, kad nesu pakankamai pajėgus kontroliuoti taip, kaip nikotinas mane veikia. Tada supratau, kad man tikrai reikia prisijungti prie grupės“.

63. Kiek laiko praėjo, kol Dvylika žingsnių jums pradėjo kažką reikšti?„Tik dabar, kai rašau šį atsakymą, suprantu, kaip taikyti tuos žingsnius nikotino atveju. Šis klausimynas rodo mano bejėgiškumą ir pasitarnauja kaip inventorius“.„Prireikė poros savaičių. Daug skaičiau. Tai nebevykstantis procesas“.„Jie visi buvo prasmingi. Tai buvo paramos sistema, kurios man reikėjo, kad sustočiau“.„Kurį laiką viskas buvo nauja ir kėlė sąmyšį, tačiau aš tiesiog pasitikėjau, kad tiek daug žmonių atsigavo, naudodamiesi minėtais žingsniais – buvau atviras“.„Kelis mėnesius jaučiausi apstulbęs ir sumišęs, kol galiausiai gavau rėmėją, kuris skyrė laiko žingsnių aptarimui“.

64. Ar nustebote, sužinojęs, jog Anoniminiai nikotinistai yra dvasinė, o ne rūkymo nutraukimo programa?

„Ne. Man tai atrodė protinga. Džiaugiausi, kad tai dvasinė, o ne tik rūkymo metimo programa. Nors viskas man atrodė nauja, maloniai pasitikau pokyčius. Mano gyvenimas „nefunkcionavo“. Man reikėjo dvasinės programos“.„Taip, iš pradžių nežinojau, ką su tuo daryti“.„Žodis „Dievas“ mane stebino/kėlė nerimą, kol galiausiai kiti nariai pasakė, jog tai yra mano paties suvokimas, ir nei vienas nebandė „paversti“ manęs religingu.

65. Kaip iš pradžių supratote sąvoką „Aukštesnė jėga“? Ar jūsų požiūris pasikeitė? Apibūdinkite.

„Turėjau vaikišką Dievo suvokimą, kuris man tiko. Tačiau per pastaruosius keletą metų Vienuolika žingsnių tapo svarbia mano gyvenimo dalimi. Ėjau skirtingais meditacijos ir dvasiniais keliais. Tai itin asmeniškas ryšys su jėga, kuri man visada prieinama. Tai tebesitęsianti nuostabi patirtis, kurios nė už ką nenorėčiau praleisti“.

„Aukštesnė jėga (aš vadinu Dievu) – tai mano universalios gyvenimo jėgos, egzistuojančios visur ir visada, koncepcija. Vienintelis skirtumas buvo tas, kas iš pradžių negalėjau sakyti „Dievas“, o dabar jau galiu“.„Turėjau problemų dėl sąvokos „Aukštesnė jėga“. Netikiu Dievu, kaip ir daugelis. Tikiu tam tikra jėga. Tikiu aukštesniąja savo dalimi. Tai geriausia, ką galiu padaryti“.„Per metafiziką“.„Savo Aukštesnę jėgą sieju su grupės galia“.„Turėjau Aukštesnę jėgą iš kitos programos, todėl ją pritaikiau nuo pat savo pradžios Anoniminių nikotinistų draugijoje“. „42 metus buvau religingas, tai nepasikeitė“.„Niekada nenorėjau priklausyti religiniam klubui. Gamta man visuomet buvo įkvėpimas ir dvasinis gidas. Grupės rūpestis ir Gamtos grožis – būtent taip transcendentinė patirtis pakėlė mane nuo priklausomybės“.„Apie tai galvojau kaip apie Dievą. Daugybę metų mano gyvenime nebuvo nei Dievo, nei kitos dvasinės jėgos. Kai pasiekiau tašką, kuomet prisipažinau, kad „nebegaliu to daryti vienas“, buvo toji pradžia, kai Dievas grįžo į mano gyvenimą.„Savo Aukštesnę jėgą suprantu kaip Aukštesnį tikslą, kuris kviečia mane elgtis, pamirštant savanaudiškus motyvus, nurodytus Trečiojo žingsnio maldoje. Tarnystė – tai būdas įgyvendinti šį Tikslą, ji jungia mane su ta Jėga bei Taika“.

66. Ar turite rėmėją? Ar esate kieno nors rėmėjas?„Dar ne, tačiau turiu savo AN narius, ir mes vienas kitą palaikome“.„Mano rėmėjas yra visi programos žmonės“.„Taip, po pirmojo susirinkimo gavau rėmėją“.„Man prireikė laiko, kad rasčiau drąsos paprašyti, tačiau mano rėmėjas buvo labai naudingas. Dabar atsilyginu, būdamas naujoko rėmėju“.

67. Kokios priežastys lėmė, kad ir toliau lankėte Anoniminių nikotinistų susirinkimus?„Anoniminius nikotinistus lankiau, nes žinojau, kad esu visiškai beviltiškas priklausomas asmuo, ir turėjau viltį, kad jeigu Dvylikos žingsnių programos padeda daugeliui nuo priklausomybės kenčiančių žmonių, Anoniminiai nikotinistai gali padėti ir man“.„Emocinė pagalba buvo ta, jog mes tai darėme visi kartu. Galimybė išsilaisvinti vesdavo mane į tuos susirinkimus. Niekada neabejojau, kad tai pasiteisins“.„Aš priklausau. Kiti esantieji dalinasi mano priklausomybe. Jaučiu, kad pagalba neįkainojama, o darbas su Dvylika žingsnių yra vienintelė mano išeitis“.„Galimybė susitikti su kitais. Niekas kitas man nepadėjo“.„Žmonės! Desperacija, įsipareigojimas grupei“.„Palaikymas ir nesmerkimas dėl paslydimų. „Švelnioji programa“, kurios man reikėjo“.

KOKIA DABARTINĖ SITUACIJA?

68. Ar vis dar pasireiškia potraukis nikotinui?

„Retai. Tačiau vis dar susiduriu su sapnais, kuriuose noriu ir netgi rūkau cigaretę. Atsikeliu labai sutrikęs, žinau, kad išties nenoriu grįžti“.„Ne, potraukio nėra, tačiau kartais, kai esu stresinėje situacijoje ir pamatau, kad kažkas prisidega cigaretę, pamanau, kad būtų smagu minutėlei pabėgti. Tada sakau: Ačiū, Dieve, kad man to nereikia“. „Nejaučiu potraukio nikotinui, kadangi jaučiu atsikratęs savo „kompaniono““.„Taip, bet retai. Jis užklumpa mane netikėtai, tačiau dažniausiai būna susijęs su noru pabėgti arba sukrėtimo atveju“.„Ne, nuo pirmųjų metimo savaičių. Kartais man kildavo „noras“. Tačiau dabar suprantu, kad dėl smegenų plovimo man liko „prisiminimai“. Negaliu jų ištrinti, tačiau neprivalau jiems paklusti“.„Neturiu potraukio, tačiau jaučiuosi nesaugus, kai dirbu, kadangi neturiu cigarečių. Tačiau nejaučiu potraukio nikotinui, kai reikia išspręsti problemą“.„Aš atsikračiau manijos nuodyti savo organizmą toksiškomis dujomis“.„Iš pradžių potraukį jausdavau daugybę kartų per dieną, tačiau šis skaičius vis mažėjo. Dabar kartais susiduriu su „mintimis“ apie norą parūkyti, tačiau potraukio nikotinui neturiu. Retkarčiais pasiilgstu to pojūčio, bet primenu sau, kad visai nepasiilgstu viso to siaubo, todėl koncentruojuosi ties tuo, ką jau pasiekiau“.

69. Ar padažnėjo atvejų, kai dedate kažką į burną, skaičius?„Valgiau daug žemės riešutų ir šokolado, tačiau perėjau prie becukrės gumos“.„Taip, atradau maistą iš naujo. Tai intensyvus atradimas ir iššūkis, su kuriuo tenka susidoroti. Taip pat prireikia daugybės dantų krapštukų“.„O, taip, ir atsirado noras kramtyti. Vienas narys papasakojo man apie saldymedžio šaknį. Pagraužiu ją ir tikrai padeda susitvarkyti su burnos reikalais“.„Taip, tačiau pripažįstu, kad cigaretė nėra alternatyva“.

70. Kaip susirinkimai padeda ir toliau nevartoti nikotino?„Susirinkimai – tai savaitinis priminimas, kad aš esu toks, kaip ir kiti nariai, bejėgis prieš nikotiną, ir be nuolatinio budrumo bei priežiūros galiu atkristi. Taip pat noriu susipažinti ir padėti naujokams“.„Klausydamas naujokų, kurie skundžiasi, kaip blogai jaučiasi, aš prisimenu, kaip viskas buvo. Taip pat turiu progą pasidalinti savo patirtimi, stiprybe, viltimi, papasakoti, koks mano gyvenimas yra šiandien“.„Parama yra be galo svarbi. Taip pat žinau, kad nesu vienas šioje kovoje, mane skatina tie, kurie išėjo anksčiau už mane, gaunu patarimų, kurie padeda įveikti problemas, galiu pasidalinti agonija ir džiaugsmu su tais, kurie supranta“.„Kolegų spaudimas/grupės parama. Prisiminimai, kaip sunku buvo“.„Žinojimas, kad esu progrese, padeda man judėti į priekį“.„Kalbėdamas, sulaukiu pastiprinimo, kuris ženkliai prisideda prie mano tikslo“.„Susirinkimai priverčia mane kalbėti ir būti su žmonėmis, kurie susiduria su tomis pačiomis problemomis. Jie suteikia man progą išreikšti malonę ir meilę. Jie suteikia man progą sulaukti malonės ir meilės iš kitų“.„Pastangos lankyti susirinkimus lavina ir stiprina mano įsipareigojimą. Jeigu aptingsiu, galiu atkristi. Kiekvienas susitikimas – tarsi pastiprinimo kursas“.

71. Ką susirinkimuose sužinojote apie gyvenimą?

„Sužinojau, kad potraukis nikotinui praeis, nepriklausomai nuo to, ar surūkysiu cigaretę, ar ne. Geriausios naujienos, kokias teko girdėti! Dėl šios priežasties priėjau „tai taip pat praeis“ reikšmę asmeniškai – taip, kaip anksčiau net neįsivaizdavau“.„Galiu gyventi be nikotino, gyvenu šia diena. Pasakojimas apie potraukį ar apsėdimą, buvimas sąžiningu dėl potraukio/įkyrių minčių egzistavimo atima pastarųjų galią“.„Kad galiu laimingai gyventi be nikotino, net ir apimtas dėkingos ekstazės“.„Žmonių, kurie tiki tuo, ką daro, grupės pagalbos dėka galima nuveikti itin veiksmingus darbus“.„Esu palankesnis, daugiau siekiu, esu atviresnis“.„Sužinojau apie atsakomybės už savo ramybę ir laimę prisiėmimą“.„Kartą maniau, kad mesti rūkyti neįmanoma. Dabar žinau, jog tai buvo baimė, ne faktas. Elgsenos keitimas gali būti sudėtingas, tačiau jis nebeatmetamas kaip „neįmanomas“ Pagalbos prašymas, dvasinė pagalba“.„Esu normalesnis nei kada nors maniau. Tai man suteikė pripažinimo ir drąsos“.

72. Su kokiomis naujomis emocijomis susidūrėte? Kokį Anoniminių nikotinistų įrankį ar pranešimą naudojate, kad susidorotumėte su minėtais naujais jausmais?

„Yra tiek daug pykčio, apie kurį anksčiau nežinojau. Pagrindinis būdas su juo susidoroti yra dalinimasis mintimis susirinkimų metu ir naujų įgūdžių, kurių reikia, norint įveikti minėtą jausmą, mokymasis iš rėmėjo.„Pradžioje susidūriau su begaliniu pykčiu bei vienatvės, liūdesio, baimės jausmais. Su kitais programos nariais kalbuosi telefonu. Kartais paskambinu naujokams ir tai išties greitai padeda tapti dėkingu. Taip pat primenu sau, kad tie jausmai praeina ir kad darau tai, ką šiandien ir turiu daryti, nepriklausomai nuo to, kaip jaučiuosi. Kartais tiesiog pasakau: „Na, šiandien esu prislėgtas, tačiau viskas gerai. Tai nesvarbu“. Tuo tarpu, kai anksčiau jausdavausi prislėgtas, pasinerdavau į gilią depresiją. Taip nebesielgiu“. „Frazės „Tai taip pat praeis“ citavimas padeda man susidoroti su nerimu“.„Mano blaivų mąstymą begalę kartų išsaugojo Ramybės malda. Mano jausmai lengviau suvaldomi šios perspektyvos išmintingumu“.„Naudoju mūsų šūkius: „Rinkis tikėjimą, o ne baimę“ ir „Susidorojimas su jausmais“, kadangi mano atkryčiai parodė, jog turiu „Sekti savo žingsnius““.„Jeigu pradedu sielotis dėl savo seno draugo nikotinu, skambinu kažkam iš telefonų sąrašo ir kalbamės apie tai“.„Kai jaučiuosi sukrėstas, skiriu minutę, kad prisiminčiau, jog turiu būti „Dėkingas už malonę“. Tada nusiraminu ir prisimenu, kad problemas reikia spręsti po vieną“.„Aš meldžiuosi, kalbu su žmonėmis, praktikuoju „Easy Does It“. Man tai padeda“.

73. Ar kurie nors iš minėtų jausmų kelia pavojų jūsų abstinencijai? Kokie tai jausmai?„Nemanau, kad kada nors jaučiau faktinio rūkymo pavojų. Destruktyviausi mano jausmai yra neadekvatumo ir finansinio žlugimo baimė. „F“ žodis: Future (Ateitis). Tai dalykai, su kuriais turiu elgtis atsargiai. Šiems dalykams pasireiškus, tampu labai akylas savo programos atžvilgiu, tačiau tikri nemanau, kad rūkymas tai pagerintų“.„Visi jie tai daro“.„Ne, aš mokausi likti su jausmais ir su jais susidoroti“.„Nei vienas patiriamas jausmas nepriverčia manęs norėti nikotino. Nikotinas simbolizuoja nuodus ir mirtį. Mokausi naujo metodo, kaip susidoroti su savo nerimu ir pykčiu“.„Mažesnio priimtinumo jausmas dėl priaugto svorio“.

74. Ar jaučiate daugiau pykčio nei tada, kai vartojote nikotiną? Jeigu taip, kaip sprendžiate šią situaciją?

„Iš pradžių jaučiau daugiau pykčio, nes kimšau jį taip ilgai. Dabar jaučiu, kad pyktis mažesnis. Norėdamas nustatyti, ar klystu aš, ar pyktis teisingas, naudoju žingsnius. Jeigu pyktis pateisinamas, bandau jį konstruktyviai išreikšti tam asmeniui, kurio atžvilgiu pykstu. Kartais tai neįmanoma, todėl išsakau savo jausmus draugui ir tokiu būdu atsikratau pykčio“.„Taip, pyktis man kelia rūpesčių. Pastebiu, kad apverčiu daugelį dalykų aukštyn kojomis ir paleidžiu dalykus, kurių negaliu kontroliuoti. Dar pastebiu, kad paleidžiu ir tuos dalykus, kuriuos galiu kontroliuoti, bet kurie neužima aukštos vietos prioritetų sąraše, arba kai pastangos nėra vertos galutinio rezultato“.„Penkis kartus giliai įkvepiu ir/arba sukalbu Ramybės maldą“.„Dabar visko jaučiu daugiau, tačiau myluoju savo katę arba vaikštinėju sode“.„Jeigu manau, kad galiu prarasti kontrolę, meldžiuosi. Kalbu su savimi, nes žinau, kad praradęs kontrolę, kentėsiu daugiau nei kas nors kitas. Supratau, kad nemėgstu savo jaučiamo pykčio kaip mėgdavau anksčiau“.

75. Kokios jūsų nuostatos pasikeitė dėl prisijungimo prie Anoniminių nikotinistų?„Save ir kitus matau daug aiškiau. Neslepiu tiesos nuo savęs. Supratau, kad galiu ir turiu labiau save gerbti ir pasitikėti savo gebėjimais. Darau dalykus, kuriuos mėgstu, ir dėl to jaučiuosi gerai. Sau patinku labiau, nes to, kas patiktų, yra daugiau. Dabar išties gyvenu. Jaučiuosi teigiamai dėl ateities ir gebėjimo sau kurti geresnį gyvenimą“.„Buvau įpratęs užkimšti savo pyktį nikotinu, o tada tapti šlykščiu ir kerštingu. Dabar išmokau tą pyktį reikšti tinkamai, o mano bendras požiūris tapo daug pakantesnis“.„Jausmas, kad darau kažką teigiamo dėl savęs. Kaltės nebuvimas“.„O, dabar esu protingas; mano IQ padidėjo mažiausiai 20 proc.“.„Esu tolerantiškesnis savo ir kitų atžvilgiu“.„Pakeičiau visą savo vidinį gyvenimą. Svarbiausia, dabar žinau savo „ligą“, kai ji pasireiškia. Mano liga – tai gailėjimasis savęs, savanaudiškumas, nesąžiningumas, aukos vaidmuo, pyktis, pagiežingumas arba arogantiškumas, gėdos jausmas, baimės jausmas ir kitų teisimas. Dabar žinau, kai darau šiuos dalykus. Be to, žinau, kodėl juos darau. Kasdien dirbu su žingsniais, kad pakeisčiau šiuos charakterio trūkumus į meilę, žmogiškumą, dvasingumą, kantrybę, draugiškumą, tarnystę, pripažinimą, drąsą ir sąžiningumą“.

76. Ar jaučiate, kad esate sąžiningesnis? Kaip įsipareigojimas būti sąžiningu yra susijęs su nuolatiniu jūsų išsilaisvinimu iš nikotino gniaužtų?

„Vietoj to, kad rūkyčiau žmogui į veidą, galiu pasisakyti ir išdėstyti savo tiesą. Nesu toks depresuotas, koks buvau anksčiau“.„Pranešu žmonėms, kas sukasi mano galvoje. Dabar mano gyvenime liko labai mažai „bull-loney“. Dabar pasaulyje jaučiuosi patogiau“.„Taip, nenoriu būti kupinas melo ar grįžti prie buvimo kvailu ar prie lėtos mirties. Sąžiningumas padeda man aiškiau matyti kelią į priekį“.„Kad išlaisvėčiau, turėjau tapti sąžiningu. Jeigu nebūsiu sąžiningas, neliksiu laisvas“.

77. Ar jaučiatės užtikrintas, jog nebevartosite nikotino?„Taip, jaučiuosi užtikrintas. Žinau, kad tol, kol būsiu sąžiningas sau, nepradėsiu rūkyti“.

„Tikrai ne. Žinau, kad jeigu nesinaudosiu AN priemonėmis, atkrisiu. Mano atkryčiai buvo pernelyg dažni“.„Jaučiu, kad nikotinas man nebėra vienas pasirinkimų. Nepaisant to, man reikia susirinkimų ir paramos“.„Ganėtinai užtikrintas. Visada išlieka klausimas“.„Bijau, kad dar yra galimybė“.

78. Ar jūsų pagrindinis rūpestis yra susijęs su nikotino vengimu?„Tiesą sakant, priklausomybė buvo nuo nikotino, tačiau mano apsėdimas buvo rūkymas“.„Taip, mano antrasis tikslas yra darbas be nikotino. O trečiasis tikslas – susidorojimas su pykčiu“.„Taip, man tai rūpi, tačiau labiausiai nori išmokti, kaip gyventi pagal gyvenimo diktuojamas sąlygas (angl. life‘s terms)“.„Be abejo, nikotinas yra didžiausias rūpestis, tačiau aš koncentruojuosi ties atsigavimu. Pradėjau tikėti posakiu: „Telk dėmesį į sprendimą, o ne į problemą““.

79. Ar pasitraukiate nuo rūkančiųjų viešosiose vietose? Ar vengiate tam tikrų vietų, kur rūko žmonės?

„Beveik visada. Tačiau kartais mane traukia prieiti arčiau“.„Iš pradžių maniau, kad man netrukdys. Dabar negaliu to pakęsti“.„Taip, nekenčiu tokios situacijos skalbykloje. Nenoriu parsinešti kvapo namo“.„Nenoriu nei kvėpuoti tais nuodais, nei skatinti savo norą rūkyti. Pripažįstu, kad priklausomybė nuo nikotino yra klastinga, todėl vengiu rizikos“.„Gana anksti išmokau „vengti tam tikrų žmonių, vietų ir daiktų“. Tai man pasitarnauja. Turiu geresnių iššūkių“.

80. Gal gyvenate arba glaudžiai dirbate su kažkuo, kas vartoja tabaką? Jeigu taip, kaip jus tai veikia?

„Taip. Tai verčia mane kovoti ir rinktis tarp palankumo bei rūpinimosi savimi“.„Dirbu su keliais rūkančiais žmonėmis; vienas jų yra mano viršininkas. Man nekyla problemų, kai matau juos rūkančius. Jie nerūko biure ar šalia manęs. Manau, kad jie jaučiasi šiek tiek nejaukiai mano ar savo atžvilgiu, žinodami, kad aš lankau AN ir mečiau rūkyti“.„Taip, man dažnai tenka sukalbėti Ramybės maldą. Tai aiškiai parodo, kokią įtaką mano rūkymas turėjo kitiems žmonėms, bei atskleidžia Devintojo žingsnio svarbą“.

81. Ką jaučiate, kai pamatote rūkantį ar kramtantį žmogų?„Pagalvoju apie savo priklausomybę. Užjaučiu jį arba ją dėl poreikio vartoti šią medžiagą. Esu nepaprastai dėkingas, kad daugiau nebevartoju nikotino“.„Aukštesnės jėgos malonės dėka čia esu aš“. „Pasišlykštėjimą. Man jų gaila“.„Liūdesį dėl jų kančios“.„Džiaugsmą, kad jau nebevartoju nikotino“.

82. Ar rūkantys/kramtantys žmonės reagavo į jūsų metimą neigiamai? Jeigu taip, kaip susitvarkote su situacija?

„Ne. Jie paprastai labai išsiplėtoja, pasakodami, kaip ketina mesti rūkyti, kai tik pradės kartu veikti tam tikru būdu. Arba kalba apie tai, kaip mažai jie rūko. Tačiau aš tik klausau ir neteisiu, kadangi pats turėjau savų „priežasčių delsti, savų pasiteisinimų““.„Taip. Jie pradeda bijoti ir tikriausiai šiek tiek įsižeidžia. Aš tiesiog leidžiu jiems būti tokiais, kokie jie yra. Nekalbu jiems apie programą, nes žinau, jog jie nėra pasiruošę išklausyti tai, ką noriu jiems pasakyti. Jeigu jie paklaus, aš papasakosiu“.„Ne, jie žino, kad rūkymas juos žudo. Leidžiu jiems matyti kibirkštėlę savo akyse. Leidžiu jiems paklausti savęs, ar jie gali turėti tai, ką turiu aš“.„Žinau, kad taip elgiasi jų nikotino paveiktos smegenys – tai ne tikrieji jie“.

83. Ar jus stiprina pastarojo meto visuomenės reakcija prieš rūkymą? O gal jus tai erzina?„Esu dėkingas, kad mečiau tada, kada mečiau“.„Aš esu 100 proc. už viską, kas gali padėti žmonėms mesti rūkyti. Nėra jokios kitos tokios pavojingos legalios medžiagos kaip cigaretės. Tik kai kurie geriantieji tampa alkoholikais. Daugybė žmonių nuosaikiai geria visą savo gyvenimą. Tačiau nuolatiniai rūkaliai yra priklausomi. Tai mirtina medžiaga, kurią subsidijuoja ir palaiko dėl susijusių pinigų“.„Malonu girdėti, kad auga supratimas“.

84. Ar yra tokių žmonių, kuriuos mesti įkvėpė jūsų pavyzdys?„Buvau įkvepiantis pavyzdys kai kuriems žmonėms. Tai irgi man padeda“.„Taip, turiu draugų, šeimos narių, kurie sekė mano pavyzdžiu“.

85. Kokiais teigiamais veiksmais pakeitėte tabako vartojimą?„Keliais paprastais dalykais. Giliai kvėpuoju, geriu žolelių arbatą, kramtau plastikinį šiaudelį ar dantų krapštuką, darau viską, kas padeda sumažinti įtampą“.„Darau reguliarias pertraukas ir pakartotinai skaitau leidinį Išsilaisvinimo iš nikotino gniaužtų patarimai arba kitas brošiūras“.„Pertraukų tarp susirinkimų metu paskambinu porai savo grupės narių ir mes tiesiog patikriname vienas kitą. Tai padeda išlaikyti mintis nuo klajonių“.„Dažniau medituoju ir meldžiuosi, vedu kasdienį dėkingumo sąrašą“.„Vaikščiojimas arba važinėjimas dviračiu. Esu susirūpinęs dėl svorio augimo“.„Taip, aš vėl rašau ir dainuoju. Mano galva švaresnė, galiu užsirašyti ilgas pastabas (kaip ir jaunystės laikais)“.„Dirbu su žingsniais ir praktikuoju Programos principus“.

86. Ar jaučiate, kad dabar atsirado daugiau laisvo laiko? Kokių naujų interesų turite?„Kai mano rėmėja pasakė, kad turėsiu daugiau laisvo laiko, nepatikėjau ja. Nuostabu, tai tiesa!“„Grįžau į koledžą, gavau laipsnį ir pradėjau naują karjerą“.„Taip, aš tikrai turiu daugiau laiko, jaučiu galintis imtis naujų iššūkių“.„Gaminu žaislus nuskriaustiems/neprižiūrimiems/AIDS sergantiems vaikams ir atiduodu skolą visuomenei“.„Dabar turiu energijos, todėl mankštinuosi. Namų ruošos darbus atlieku per pusę laiko, be jokių parūkymo pertraukėlių“.„Ne, bet turiu daugiau pinigų. Daugiau skaitau, lankausi daugybėje susirinkimų, tarnauju“.„Dabar esu labiau organizuotas, žaviuosi gėlių sodais, kuriuos sukūriau savo kieme“.„Išsivystė susidomėjimas menu, piešimu, tapyba, rašymu, skulptūra“.

„Taip, pradėjau uolią dvasinę paiešką. Taip pat nusprendžiau išmokti žaisti tenisą. To norėjau visą laiką, bet niekada nebandžiau“.„Tie interesai ne nauji. Tiesiog gilinuosi į dalykus, kurie man patinka: joga, grojimas, mankšta, sportas, rašymas, bendravimas su žmonėmis“.

87. Kaip pasikeitė jūsų fizinė sveikata?„Dingo mano lėtinis galvos skausmas“.„Geresnis kvėpavimas, uoslė, padidėjusi fizinė ištvermė, malonesnė mankšta“.„Anot Mūsų pažadų, „Sveikata yra nauja patirtis“, ir aš esu dėkingaS“.„Mano emfizema sustabdyta“.„Nuo to laiko, kai prieš dešimt mėnesių mečiau rūkyti, nesirgau bronchitu“.„Jeigu jausiuosi pernelyg gerai, tai bus nepakeliama našta“.„Pagerėjo kraujotaka. Neskauda gerklės. Apskritai geriau jaučiuosi“.„Mano bendra sveikatos būklė yra geresnė. Turiu daugiau jėgų, jokių pagirių nuo cigarečių, geriau kvėpuoju, galiu kvatoti, nebijodamas, kad pradėsiu kosėti. Tai reikšmingas pagerėjimo ženklas“.„Geresnis, ne toks šiurkštus balsas. Nebekosėju pirmąsias dešimt kiekvienos dienos minučių“.„Galiu vėl užuosti ir pajausti skonį. Peršalimas trunka trumpiau. Turiu daugiau energijos“.

88. Ar pagerėjo jūsų fizinė išvaizda? Jeigu taip, ar šis faktas atlieka svarbų vaidmenį jūsų pasiryžimui nevartoti nikotino?

„Taip, nes daugiau šypsausi. Nesmirdžiu tabaku, išnyko pirštų geltonumas, o mano draugai sako, kad tiesiog švyčiu“.„Taip. Tai teigiamas pastiprinimas. Mano oda glotnesnė ir šviesesnė. Visi pojūčiai paaštrėjo, pagyvėjo“.„Jaučiuosi aukštesnis, bet galbūt tai dėl to, jog galiausiai pastovėjau už save“.

89. Ar priaugote svorio?„Taip, priaugau maždaug 30 lbs, tačiau nuo to laiko jų atsikračiau, o priaugo maždaug 10“.„Per pirmuosius metus priaugau 35 svarus. Svoris išsilygino, liko penki svarai. Dabar atrodau nuostabiai. Žmonės nuolat man sako, kad atrodau itin sveikai“.„Ne. Pradėjau mankštintis, todėl tai ne problema“.

90. Ar prieš kreipdamiesi į Anoniminius nikotinistus reguliariai meditavote? Ar medituojate dabar? Jeigu jūsų praktika pasikeitė, apibūdinkite.

„Ne. Manau, kad rūkymas kartais atrodydavo kaip meditacija, tačiau tai buvo labiau nesąmoningas atsijungimas, o ne sąmoningas kontaktas“.„Aš medituoju taip: ramiai sėdžiu ir „klausau“. Tai nėra kažkokia disciplina“.„Taip, dabar kiekvieną dieną. Tai man suteikia ramybės, kurioje gimsta įžvalgos“.„Pradėjau, bet nereguliariai. Nesu įpratęs ramiai sėdėti“.

91. Kaip suprantate kiekvieną Ramybės maldos dalį?„Pamfletas Ramybės malda nikotino vartotojams yra labai aiškus ir apibūdina mano jausmus bei Ramybės maldos suvokimą geriau nei galėčiau čia parašyti“.

„Negaliu pakeisti kitų žmonių. Negaliu pakeisti „sistemos“, pasaulio, net savo vaiko. Galiu pakeisti savo požiūrį ir veiksmus. Ganėtinai lengva pamatyti skirtumą, tačiau ne visada lengva jį pripažinti“.„Negaliu pakeisti savo potraukio nikotinui. Negaliu priversti save sustoti. Negaliu pakeisti fakto, kad esu priklausomas. Pripažįstu faktą, kad turiu potraukį nikotinui. Galiu pakeisti būdą, kaip susidoroti su tuo potraukiu. To potraukio nereikia tenkinti. Drąsa netenkinti potraukio ateina iš Aukštesnės jėgos, grupės paramos, plano įgyvendinimo kasdien, momentas po momento“.„Negaliu pakeisti žmonių, vietų ir daiktų. Galiu pakeisti savo reakciją į juos. Mano intuicija pasako, kuriuos dalykus galiu, o kurių negaliu pakeisti. Tai darau jau ilgą laiką“.„Negaliu pakeisti oro, laiko, kuris man skirtas buvimui planetoje, žmogaus prigimties. Galiu pakeisti savo elgesį. Drąsa atsiranda iš vidaus. Tikiu, kad ji visada ten buvo“.„Ramybės malda – tai mano kelias į blaivų mąstymą. Didžiąją dalį įtampos mano gyvenime sukėlė bandymas pakeisti tai, kas nepakeičiama, ir vengimas to, ką galima pakeisti. Išmintį gali suteikti mano Aukštesnė jėga arba mano Sąžiningas suvokimas. Kai tai aišku, jaučiuosi daug laisviau“.

92. Ar džiaugiatės savo bejėgiškumu nikotino atžvilgiu ir tuo, ką jis atnešė į jūsų gyvenimą?

„Ne, tai tikra rakštis subinėj. Bejėgiškumas yra skausmingas, gąsdinantis, beviltiškas, desperatiškas jausmas, aš jo nekenčiu. Anoniminiai nikotinistai padėjo man su tuo susidoroti, esu dėkingas, kad jie buvo pasirengę pagelbėti“.„Nesidžiaugiu, būdamas bejėgis nikotino atžvilgiu, tačiau džiaugiuosi, kad mano gyvenime atsirado žmonių iš Anoniminių nikotinistų bei kitų susijusių privalumų“.„Tikrai taip. Mano priklausomybė nuo nikotino suteikė kažką konkretaus, su kuriuo turėjau dirbti. Nors prieš prisijungdamas prie Anoniminių nikotinistų, tris mėnesius dalyvavau kitoje Dvylikos žingsnių programoje, metus rūkyti, viskas pradėjo suktis nepaprastu greičiu, ypač, kalbant apie Aukštesnę jėgą.„Džiaugiuosi, galėdamas suprasti, kad buvau bejėgis prieš faktą, kad nikotinas sukelia priklausomybę, kuriai esant manyje, aš esu priklausomas. Džiaugiuosi, kad išmokau pasiduoti, o ne pralaimėti kovą. Kai pripažinau dalykus, kurių negaliu pakeisti, mano gyvenime atsirado daugiau ramybės“.

93. Kaip dirbate su Žingsniais?„Kasdien dėkoju Dievui, kad šiandien neprivalau vartoti nikotino. Kasdien meldžiuosi ir medituoju. Apžvelgiu savo veiksmus ir prašau Dievo pagalbos padaryti tai geriau. Kai tik galiu, visur ir visiems perduodu Anoniminių nikotinistų žinią“.„Rašydamas. Rašalas padeda man daryti tai, ką sakau. Procesas padeda man būti atsakingesniu, kruopštesniu. Be to, mane įgalina reguliariai peržiūrėti ir persvarstyti tai, kaip gyvenu ir mokausi“.„Meldžiuosi, lankau susirinkimus, klausau savo rėmėjo ir savęs“.„Su kai kuriais nariais įkūrėme Žingsnių nagrinėjimo grupę. Ji padėjo man susikoncentruoti ir mokytis iš kitų“.„Trys žodžiai: praktika, praktika, praktika“.

94. Ar pasiūlėte tarnystę susirinkimo, tarpgrupiniu ar Pasaulinės tarnybos lygmeniu? Jeigu taip, ko pasimokėte iš patirties?

„Taip, pradėjau nuo rakto nuo susirinkimų durų paėmimo, baigiau pirmininkavimu susirinkimams“.„Dar ne. Nežinau, ar pernelyg nervinuosi, ar tiesiog nenoriu“.„Savo nuostabai, tapau savanoriu grupės sekretoriumi. Daug išmokau, įgijau naujų įgūdžių ir pasitikėjimo“.„Buvau Pasaulinės tarnybos tarnautojas, administruojantis elektronines užklausas. Tokiu būdu užsimezgė ryšys su daugybe žmonių iš kitų šalių. Man patiko žinojimas, jog padedu žmonėms gauti Pradedančiųjų rinkinius arba informaciją dėl jų vietovėje vykstančių susirinkimų.

95. Ar padedate naujokams?„Taip, kadangi kitoje draugijoje sužinojau, jog naujokai yra organizacijos šerdis“.„Dabar man rūpi, kaip padėti sau“.„Kaip sakoma, „naujokai padeda viską išlaikyti“. Kol ateis naujokai, tol aš galėsiu dalyvauti susirinkimuose, tol mes turėsime savo draugiją. Tikiu žinutės perdavimo ir tarnystės išmintimi“.„Padėdamas naujokams, gaunu įžvalgų apie save, kurias praleidau, atlikdamas savo Ketvirtojo žingsnio darbą. Naujokai gali būti nauju veidrodžiu“.„Visada. Duodu jiems savo telefono numerį, dalinuosi patirtimi, stiprybe ir viltimi. Kartais jie nagrinėja žingsnius drauge su manimi“.„Taip, mes kalbamės ir palaikome vienas kitą“.„Taip, palaikau ir rodau tikėjimą, jog jiems pavyks“.

96. Ar patyrėte dvasinį pabudimą?„Esu dvasinio pabudimo procese. Dirbant su žingsniais, viskas tampa vis aiškiau ir aiškiau“.„Visada buvau dvasiškas savo būdu. Tai viso gyvenimo kelionė“.„Tapau atviresnis galimybėms, gebantis prašyti pagalbos, labiau norintis praktikuoti Trečiojo žingsnio maldą“.„Draugijos dvasia atvėrė mano širdį ir pabudino mano gyvenimą“.„Taip, kadangi procesas buvo laikomas mano suvokimo, o tai reiškia, jog man nereikėjo priešintis kitų stabmeldystei“.

97. Ar jūsų „Dievo“ koncepcijos, kaip jas beapibrėžtumėte, pasikeitė nuo to laiko, kai atėjote pas Anoniminius nikotinistus?

„Tai didelė problema. Esu pasipiktinęs organizuojama religija. Netikiu „Dievu“ taip, kaip bažnyčios apibūdina šią galią. Tikiu, kad egzistuoja gyvenimo jėga, ir tai geriausia, ką galiu daryti šiandien“.„Iki Anoniminių nikotinistų Dievo neturėjau. Dabar turiu. Koncepcija nesvarbi. Man nerūpi, kokia ji bus ateityje“.„Man labiau patinka Programos sąvoka „Jėga, kuri yra aukštesnė už mus“, kadangi ji labiau koncentruojasi ties principu, o ne asmenybe“.„Kai buvau naujokas, nebūčiau pasilikęs be kiekvieno nario, turinčio savo Aukštesnės jėgos suvokimą, priėmimo. Šis principas padėjo man tapti atviresniu dvasiškai“.„Taip, mano suvokiamas Dievas šiandien skiriasi nuo koncepcijos, su kuria susidūriau pirmą kartą. Jis mane įgalina nagrinėti ir vystyti savo tikėjimą“.„Mano suvokiama Dievo koncepcija nepasikeitė, tačiau mano dvasiškumo ir jo taikymo kasdieniame gyvenime lygis šoktelėjo“.

98. Kaip jūs siejate (jeigu siejate) Dievo koncepciją su savimi ir kasdieniu gyvenimu?„Per kasdienę maldą ir teiginiais sau, jog gyvenimas yra kelionė, o Dievas – vedlys“.„Tikiu, kad mano mintys ir žodžiai yra kūrybiški. Mes su Dievu esame bendrakūrėjai, o mano gyvenimas yra Dievo išraiška. Aš nebandau „gauti“, bandau pripažinti savo mintyse tai, ką Dievas jau davė“.„Apie šią jėgą galvoju kaip apie didžiulę dvasinę erdvę, kažką panašaus į didelę upę, ir kai aš permąstau dalykus, jie patenka į šią erdvę, o jėga nuneša juos tolyn. Manyje yra aukštesnė dvasia, kuria, mano nuomone, aš pasikliauju daugiau nei aukštesne jėga (kaip matote, kovoju su tuo)“.„Atiduodu save į Dievo rankas, o Dievas viskuo pasirūpina (jeigu nerandu kelio)“.„Į savo Dievą žiūriu kaip į saugotoją ir vedlį“.„Ryte ir vakare klaupiuosi ant kelių ir meldžiuosi“.„Savo Dievą suprantu kaip Aukštesnį tikslą, kuris kviečia mane elgtis, pamirštant savanaudiškus motyvus. Aš tarnauju šiam Tikslui ir esu aptarnautas. Šis siekis įkvepia mano kasdienes pastangas, kokios netobulos jos bebūtų“.

99. Ar tapote nerūkymo/nekramtymo propaguotoju? O gal Anoniminių nikotinistų?„Nepasakyčiau, kad taip. Vis dėlto galvoju, kad kai kurie žmonės taip mano apie mane“.„Gal šiek tiek. Bandau toks nebūti, nes tai atbaido žmones. Laikui bėgant, šių bruožų manyje lieka vis mažiau“.„Tai ne mano darbas priversti kitus žmones jausti kaltę dėl rūkymo. Tačiau mano draugai žino, kad esu Anoniminių nikotinistų narys. Jie yra sužavėti, jog toks priklausomas asmuo, kaip aš, gebėjo mesti rūkyti. Jie žino, jog gali ateiti pas mane kada tik nori“.„Palaikau labai žemo profilio stilių“.„Mane galėjo prigauti, todėl turiu gaudyti save. Vis dar mokausi, kaip teisingai perduoti žinutę. Noriu padėti, o ne trukdyti“.

100. Jūsų nuomone, kokie veiksniai motyvuoja žmones ir toliau lankyti susirinkimus?

„Pradžioje – susitapatinimas su kitais ir viltis. Tada rūpinimosi kitais ir susirinkimu ryšys, jausmas, jog tai namų grupė. Jie taip pat išpildo norą perduoti žinutę“.„Sėkmės istorijos, tačiau svarbiausią vaidmenį atliko vieta, kur galiu dalintis savo problemomis. Ženkliukai (angl. chips) buvo tos priemonės, kurios atvedė mane pas Anoniminius nikotinistus, ir aš juos myliu“.„Troškimas atkusti ir nugalėti priklausomybę, saugumo jausmas, draugija, priklausymo žmonių, kurie supranta, grupei jausmas“.„Susirinkimai – tai vieta švęsti dovaną ir pripažinti savo pastangas“.„Būti naujokų pirmųjų dienų/savaičių laisvės liudininku – štai tikras džiaugsmas“.„Galimybės tarnauti padeda man atgauti vertę iš prarastų metų“.„Tai pritraukimo, o ne įkalbinėjimo programa“.„Parama ir pripažinimas. Vieta, kur išklauso, gerbia ir gydo“.

101. Ar po metų ar daugiau nikotino abstinencijos vis dar reguliariai lankytumėte AN susirinkimus?

„Trejus metus reguliariai lankiausi susirinkimuose. Tada pasitraukiau ir pradėjau naują susirinkimą“.

„Taip, kad tarnaučiau grupei. Suprantu, jog yra didesnė tikimybė, kad išlaikysiu savo laisvę, jeigu atiduosiu tai, ką gavau. Tarnystėje slypi gijimas“.„Taip, tai vienas geriausių būdų praktikuoti ir patirti savo dėkingumą“.„Nelankant susirinkimų, per daug gali prarasti. Susirinkimai – tai mano draudimas“.

102. Kaip manote, kiek laiko jums reikės susirinkimų?„Pirma man susirinkimų reikėjo, dabar aš jais mėgaujuosi, todėl ir toliau lankysiu“.„Programoje dalyvauju šia diena. Esu įsipareigojęs pasveikti. Nežinau, ar man išties „reikia“ susirinkimų, kad nerūkyčiau, bet man tikrai jų reikia, kad palaikyčiau ryšį su savo jausmais. Neturiu kur daugiau tą padaryti. Taip pat lankau susirinkimus tam, kad perduočiau žinią, kadangi esu dėkingas už tai, jog nerūkau“.„Man nesvarbu, kiek laiko reikės susirinkimų, man rūpi, kad vietos susirinkimas liktų atviras ir aktyvus ilgą laiką“.„Tol, kol jie man bus vertinga vieta gauti ir dalintis atsigavimu“.„Esu ir būsiu nuolatinis lankytojas, visą gyvenimą“.„Susirinkimų man reikės tol, kol norėsiu gyventi be nikotino“.

103. Jeigu persikraustytumėte ten, kur nėra organizuojami Anoniminių nikotinistų susirinkimai, ar pradėtumėte tokius organizuoti?

„Taip, kad tęsčiau savo ryšį su Draugija bei savo dvasinę kelionę“.„Ne šį momentą savo gyvenime, bet galimai, jeigu jausčiau poreikį vėl užsirūkyti“.

104. Koks jūsų gyvenimas šiandien?„Esu daug kantresnis su žmonėmis. Matau, kad kiekvienas mūsų kiekviename momente stengiamės tiek, kiek galime. Taip pat esu daug drausmingesnis (ir dirbu su tuo), labiau orientuotas į tikslą. Beveik visada turiu teigiamą požiūrį, tuo tarpu, kai buvau negatyvus ir ciniškas. Sužinojau, kad turiu prieigą prie jėgos, kurios man reikia“.„Mano savigarba ženkliai padidėjo, o viltis tapo gyvenimo realybe“.„Ramesnis, laimingesnis, sveikesnis“.„Daug lengviau sutariu. Žmonės sako, kad esu kur kas pakantesnis“.„Žvelgiant į praeitį, galima pasakyti, kad metęs rūkyti, išties pradėjau gyventi. Tai man suteikė pasitikėjimo imtis daugybės dalykų. Tapau aktyvesnis, turiu daugiau energijos, esu taikesnis ir ramesnis. Tai neįtikėtina laisvė!“.„Laimingas, kad nebeturiu rūkymo atributikos. Nesu cigarečių vergas. Daugiau jokios kaltės“.„Galiu pasitarnauti kitiems, kurie nori atsikratyti priklausomybės nuo nikotino. Tai buvo sunkiausia atlikta užduotis mano gyvenime“.„Išties jaučiuosi labiau susitaikęs su kūrėju. Man patiko klausimynas“.„Kaip viskas yra dabar – štai, kas svarbu. Jaučiuosi daug geriau, pradedant rytu, baigiant vakar. Nenusimenu dėl smulkmenų, atrodo, kad juokiuosi iš kitų, kurie tai daro“.„Vis dar manau, kad išsilaisvinimas iš nikotino gniaužtų yra stebuklas. Esu labai dėkingas Anoniminiams nikotinistams, netikiu, kad būčiau tą padaręs be jų“.

III dalis

Dvylika Anoniminių nikotinistų žingsnių

1.Mes pripažinome, kad esame bejėgiai prieš nikotiną ir kad mūsų gyvenimas tapo nevaldomas.2.Įsitikinome, kad tik galingesnė už mus Jėga gali grąžinti mums sveiką mąstymą.3.Nusprendėme pavesti savo valią ir gyvenimą Dievo, kaip mes Jį suprantame, globai.4.Nuodugniai ir be baimės atlikome sąžinės sąskaitą.5.Prisipažinome Dievui, sau ir kam nors kitam visą teisybę apie savo paklydimus. 6.Galutinai pasirengėme tam, kad Dievas pašalintų mūsų būdo trūkumus.7.Nuolankiai Jo prašėme tas mūsų ydas pašalinti.8.Sudarėme sąrašą žmonių, kuriuos skriaudėme, ir pasiryžome skriaudas atitaisyti.9.Kur galėdami, asmeniškai atitaisėme skriaudas, išskyrus atvejus, kai tuo būtume pakenkę

tiems žmonėms ar kam nors kitam.10. Nuolatos stebėjome save ir jei būdavome neteisūs, tuoj pat prisipažindavome klydę.11. Malda ir meditacija siekėme stiprinti sąmoningą ryšį su Dievu, kaip mes Jį suprantame,

melsdami vieno – sugebėjimo pažinti jo valią mums ir stiprybės ją vykdyti.12.Šių žingsnių dėka dvasiškai pabudę, mes stengėmės perduoti tą žinią kitiems

priklausomiems nuo nikotino žmonėms, ir visada gyventi pagal šias nuostatas.Šie Dvylika žingsnių atspausdinti ir redaguoti su Anoniminių alkoholikų pasaulinės tarnybos (Alcoholics Anonymous World Services Inc.) leidimu. Leidimas spausdinti ir redaguoti Dvylika žingsnių nerodo, kad ši programa priklauso Anoniminių alkoholikų draugijai (AA). AA yra išsilaisvinimo nuo alkoholizmo programa; Anoniminiai alkoholikai nenaudoja Dvylikos žingsnių, kurie yra pasitelkiami pagal AA nuostatas formuojamose programose ir veikloje, susitelkiančioje ties kitomis problemomis.Dvylika Anoniminių alkoholikų programos žingsnių

1. Mes pripažinome, kad esame bejėgiai prieš alkoholį ir kad mūsų gyvenimas tapo nevaldomas.2. Įsitikinome, kad tik galingesnė už mus Jėga gali grąžinti mums sveiką mąstymą.3. Nusprendėme pavesti savo valią ir gyvenimą Dievo, kaip mes Jį suprantame, globai.4. Nuodugniai ir be baimės atlikome sąžinės sąskaitą.5. Prisipažinome Dievui, sau ir kam nors kitam visą teisybę apie savo paklydimus. 6. Galutinai pasirengėme tam, kad Dievas pašalintų mūsų būdo trūkumus.7. Nuolankiai Jo prašėme tas mūsų ydas pašalinti.8. Sudarėme sąrašą žmonių, kuriuos skriaudėme, ir pasiryžome skriaudas atitaisyti.9. Kur galėdami, asmeniškai atitaisėme skriaudas, išskyrus atvejus, kai tuo būtume pakenkę tiems žmonėms ar kam nors kitam.10.Nuolatos stebėjome save ir jei būdavome neteisūs, tuoj pat prisipažindavome klydę.11.Malda ir meditacija siekėme stiprinti sąmoningą ryšį su Dievu, kaip mes Jį suprantame, melsdami vieno – sugebėjimo pažinti jo valią mums ir stiprybės ją vykdyti.12.Šių žingsnių dėka dvasiškai pabudę, mes stengėmės perduoti tą žinią kitiems priklausomiems nuo alkoholio žmonėms, ir visada gyventi pagal šias nuostatas.

PIRMASIS ŽINGSNIS

Mes pripažinome, kad esame bejėgiai prieš nikotiną ir kad mūsų gyvenimas tapo nevaldomas.

Pirmasis žingsnis nereikalavo protinės veiklos. Jį mes jautėme savo kaulais, širdimi, visa savo esybe. Tai buvo sukrečiantis susitaikymas su tuo, kad esame priklausomi nuo šios narkotinės medžiagos. Pirmą kartą buvome pasirengę atsisakyti bet kokio poreikio kontroliuoti nikotino vartojimą. Mes sugebėjome realiai pažvelgti į galią, kurią mums turėjo nikotinas, ir pamatėme, kad jo kontrolė buvo neribota.

Buvo labai sunku pripažinti šią neribotą kontrolę, ar tuo labiau tai, kad esame bejėgiai prieš nikotiną. Mes rūkėme ir mėgavomės rūkymu dėl daugelio priežasčių – manėme, jog rūkymas suteikia mums rafinuotumo, priverčia mus gerai jaustis, sumažina stresą, padeda susikaupti, pasižymi raminančiu poveikiu ir t.t. Tačiau galiausiai dėl vienos ar kitos priežasties nikotinas nebeatliko savo funkcijos: prasidėjo baimė dėl sveikatos, neapykanta sau, kaltė, spaudimas iš draugų. Gyvenimas tapo tiesiog nepakeliamas. Mes ėmėme mąstyti apie galimybę mesti rūkyti.

Žūtbūt stengėmės sumažinti savo nikotino vartojimą ir nerūkyti darbe, miegamajame ar šalia vaikų, rūkėme tik sėdėdami konkrečioje kėdėje arba tik lauke. Mes keitėme prekių ženklus, naudojome specialius dervų kiekį sumažinančius cigarečių kandiklius, rūkėme tik „natūralias cigaretes“, rūkėme tik tam tikru dienos metu su tam tikrais žmonėmis, tik tam tikrais atvejais. Tada mes ėmėme konsultuotis su specialistais. Mes kreipėmės pagalbos į gydytojus, hipnozės specialistus, psichiatrus, akupunktūros specialistus, skaitėme savišvietos knygas ir pasitelkėme daugybę rūkymo metimo programų. Kartais mes sugebėdavome mesti rūkyti, tačiau nesugebėdavome ilgą laiką likti nerūkę. Niekas nepadėdavo.

Praradę bet kokią viltį ir ieškodami dar vieno galimo sprendimo, kreipėmės į Anoniminius nikotinistus. Mūsų didelei nuostabai, sutikome žmones, kurie nevartojo nikotino todėl, kad jie pripažino, jog negali sustoti. Jie pripažino, kad yra bejėgiai prieš nikotiną ir pasiūlė mums palaikymą, kviesdami mus prie jų prisijungti ir padaryti tą patį. Iš grupės sulaukėme palaikymo; išsilaisvinimo nuo nikotino priklausomybės procesas nebuvo ir nėra vieno žmogaus kelionė.

Supratome, kad iš tiesų esame narkomanai ir kad nikotiną vartojame dėl tos pačios priežasties, dėl kurios alkoholikai geria – todėl, kad negalime sustoti. Palikti likimo valiai, mes būtume rūkę ir toliau, būtume ir toliau naikinę savo kūnus, slopinę jausmus ir atstūmę savo artimuosius, mylimuosius bei draugus.

Prisijungimas prie Anoniminių nikotinistų reiškė pripažinimą, kad mes patys nesugebame išspręsti savo problemų su nikotinu. Po daugybės bandymų suvaldyti savo „įprotį“, pasidavę ir kreipęsi pagalbos beveik pajutome palengvėjimą. Mes sužinojome apie pasidavimą ir savo bejėgiškumo pripažinimą. Mes pripažinome savo bejėgiškumą prieš nikotiną.

Mes suvokėme, kad nikotino vartojimas yra daugiau nei blogas įprotis; tai požymis, kad mūsų gyvenimas yra nekontroliuojamas ir nevaldomas. Ši priklausomybė pasižymėjo akivaizdžiu neigiamu poveikiu ne tik mūsų organizmui. Kuo atidžiau vertinome nikotino vaidmenį mūsų gyvenime, tuo daugiau supratome, kokia didelė yra jo kontrolė. Nikotinas lėmė laiką, kada mes darėme pertraukas darbe, kada mes valgėme, kas buvo mūsų draugai, mylimieji ir kolegos, kaip mes leidome ne savo laisvalaikį. Mes niekada niekur neidavome ir nieko nedarydavome, pirmiausiai nepatikrinę savo cigarečių atsargų. Mes nukeliaudavome didelius

atstumus, siekdami nuslėpti savo priklausomybę nuo kitų ir nuo savęs pačių. Mes naudojome burnos skalavimo skystį, kambarių gaiviklį, dūmus sugeriantį aparatą, ir tai buvo tik pati pradžia. Daugelis iš mūsų net pradėjo slėptis, kada rūkome. Mes vengėme draugų ir artimųjų, darbo metu slapta išslinkdavome surūkyti cigaretę tualete. Nebuvo jokio būdo paslėpti mūsų blogą įprotį ir kiekvienas mūsų bandymas buvo tikras melas. Mūsų gyvenimas buvo melas. Jis buvo nevaldomos.

Pirmojo žingsnio, kurio esmė yra tokia, kad esame bejėgiai prieš nikotiną ir kad mūsų gyvenimas tapo nevaldomas, įgyvendinimas ir patyrimas buvo pati pradžia. Mes buvome pasirengę pereiti prie Antrojo žingsnio.

ANTRASIS ŽINGSNIS

Įsitikinome, kad tik galingesnė už mus Jėga gali grąžinti mums sveiką mąstymą.

Pirmojo žingsnio metu mes pripažinome savo bejėgiškumą. Kai kuriems iš mūsų šis pripažinimas buvo tikrai sukrečianti patirtis. Mes pažvelgėme atgal į visus tuos metus, kuriuos lydėjo priklausomybė nuo nikotino ir visus savo bandymus mesti rūkyti. Kiekvienas bandymas baigdavosi nesėkme. Mes supratome, kad negalime liautis. Nepadėjo nei savęs kaltinimas, nei valia, nei situacijos analizė. Mes jautėmės nevykėliai. Mes klausėme: „Kodėl nesugebame mesti, kai visi kiti gali?“

Pasiekę Antrąjį žingsnį, ėmėme rasti atsakymus į mus dominančius klausimus. Pripažinę savo bejėgiškumą, mes pradėjome atsiverti galingesnės už mus, galingesnės už mūsų priklausomybę Jėgos paieškoms. Iš nevilties ir be supratimo kodėl, atėjo suvokimas, kad galime pasinaudoti alternatyva. Mes atradome vilties galimybę.

Tie iš mūsų, kurie pasižymėjo teigiamu dvasiniu ryšiu, atsigręžė į Dievą, kaip mes jį supratome, kaip į alternatyvą, kaip į vilties šaltinį. Kiti, kuriems buvo būdingas skeptiškas požiūris į religiją, susidūrė su nemenku uždaviniu patikėti Aukštesne Jėga. Mes sužinojome, kad originali už mus galingesnės Jėgos samprata yra klaidinga. Mes priešinomės bandymams įtikinti mus nekintančiomis idėjomis apie Dievą. Mes priešinomės neabejotino tikėjimo koncepcijai.

Pripažindami savo skepticizmą, mes sužinojome, kad neturėjome netgi Dievo apibrėžimo. Dažnai mes elgdavomės taip, lyg būtume tikėję, pasitikėdami Dievu, kai kažko nežinojome ar nesupratome. Gebėjimas iš tiesų „pradėti tikėti“ buvo procesas. Jis neturėjo nieko bendro su logika, protu, faktais ar racionaliu supratimu. Vietoje to, šis gebėjimas buvo susijęs su asmeniniais įsitikinimais, atviru protu, lankstumu ir atsivėrimu geriems dalykams, kurie galėtų įvykti.

Su atvirumu išanalizavome frazę „grąžinti mums sveiką mąstymą“. Mes visada laikėme save gana sveikai mąstančiais. Tačiau kaip galėjome taip galvoti, kai surūkydavome PO 20, 40, 60 ar daugiau cigarečių per dieną, nors žinojome, kad tai mus žudo? Iš pradžių atrodė keista sveiko mąstymo sąvoka taikyti sau. Susitikimuose klausėmės kitų žmonių istorijų. Pasakojimai apie pavojingas vidurnakčio keliones cigarečių, iš balų, šiukšliadėžių ir viešose vietose esančių peleninių traukiamas nuorūkas ir rūkymą per tracheotominius vamzdelius privertė mus prisiminti panašų mūsų pačių elgesį. Matėme mūsų pačių sveiko mąstymo trūkumą – mes kartojome tuos pačius veiksmus vėl ir vėl, tikėdamiesi kitokio rezultato.

Jei mūsų vienintelis sprendimas būtų buvęs mūsų pačių valia, sveiko mąstymo trūkumo pripažinimas būtų palikęs mus neviltyje. Likę vieni būtume netekę viltie. Mums turėjo padėti kažkas – kažkokia Jėga.

Matėme kitų sėkmę ir klausėmės, kai jie siūlė mums atsisakyti racionalaus mąstymo ir suteikti šiai Jėgai galimybę tvarkyti mūsų gyvenimus. Pradėję girdėti tai, ką jie sako, atgavome viltį. Vis dėlto mes buvome ne vieni. Ši Jėga ir mūsų ryšys su ja bei su kitais žmonėmis buvo mūsų kelias į gyvenimą be nikotino.

TREČIASIS ŽINGSNIS

Nusprendėme pavesti savo valią ir gyvenimą Dievo, kaip mes

Jį suprantame, globai.

Pirmojo ir Antrojo žingsnių metu mes pripažinome savo pačių bejėgiškumą, negebėjimą valdyti savo gyvenimo, tikėjimo galingesne už mus Jėga poreikį ir mūsų pačių veiksmų realybę.

Mūsų priklausomybė buvo labai stipri. Mes vis dar jautėme didžiulį troškimą ir išgyvenome neįtikėtiną nemalonių ir bjaurių jausmų įvairovę: pyktį, įsiūtį, gėdą, ilgesį, neapykantą sau bei neviltį. Mes praradome savo geriausią draugą. Mes likome gyventi vieni be narkotiko.

Dabar atėjo eilė pereiti prie etapo, kurio metu turėjome priimti sprendimą. Mes turėjome nuspręsti, kad nebesame atsakingi už savo gyvenimą ir kad mums reikia pagalbos. Šis sprendimas stipriai prieštaravo tam, ko mes buvome mokomi anksčiau. Kiek kartų girdėjome, kad norėdami atsikratyti bjauraus įpročio rūkyti, turėtume sugebėti pasitelkti savo pačių valią? Nuo pat vaikystės buvome mokomi kliautis vien savimi. Mes išmokome, kad niekas to nepadarys už mus. Mes žinojome, kad jei norime viską padaryti tinkamai, turime tai daryti patys.

Deja, pasirodė, kad norint išspręsti mūsų priklausomybės nuo nikotino problemą, nepakanka kliautis vien savimi. Tai nesulaikė mūsų nuo rūkymo. Pastebėjome, kaip sunku mums yra prašyti pagalbos. Pagalbos prašymas mums siejosi su priklausomybe ir silpnumu. Mes nenorėjome, kad kas nors mums reguliuotų kaip tvarkyti savo gyvenimą.

Galiausiai klausydamiesi kitų susitikimų dalyvių arba skaitydami, pradėjome suvokti, kad tai, ką mes išdidžiai laikėme savaime suprantamu dalyku, iš tiesų buvo paprasčiausia arogancija, maištavimas, nepaklusnumas ir neigimas. Mes taip pat pastebėjome, kad toks požiūris yra labai žalingas. Atėjus šiam supratimui, mes išvydome, kad pagalbos prašymas buvo stiprybės, o ne silpnumo ženklas. Mes supratome, kad nuolankumas tiesiog leidžia kažkam geram ir galingam mums padėti. Mums reikėjo tai suprasti, kad galėtume prašyti pagalbos, kurios mums taip desperatiškai trūko.

Mes pasidavėme. Pasidavus atėjo noras išbandyti bet ką, įskaitant norą suteikti sau galimybę priimti pagalbą iš kažko gero ir nuostabaus. Kaip pasakė Bill Wilson, pirmą kartą rašęs apie šiuos Dvylika žingsnių: „Mūsų bėda buvo netinkamas valios naudojimas. Mes agresyviai bandėme spręsti savo problemas, pasitelkę valią, užuot bandę suprasti Dievo ketinimus mūsų atžvilgiu.“

Mūsų tikslas buvo užmegzti ryšius su Aukštesne Jėga – jėga, kuri padeda mums pakeisti save ir savo gyvenimus. Mes atradome, kad užmezgę šį ryšį, mes galėjome priimti sprendimą savo valią ir savo gyvenimą atiduoti į Dievą globą. Mes radome palaikymą. Mes radome naują kūno, emocijų ir dvasios gerovės jausmą.

Pastebėjome, kad išlaikydami ryšį su savo Aukštesne Jėga, pradėjome suprasti, kaip veikia Trečiasis žingsnis. Mes vis mažiau ir mažiau domėjomės savimi, savo nereikšmingais planais ir sumanymais. Vis daugiau ir daugiau dėmesio skyrėme tam, kad pamatytume, kaip galime prisidėti prie savo gyvenimo, palikdami jį savo Aukštesnės Jėgos valiai. Jausdami naują Jėga, mes mėgavomės ramybe, atradome, kad sugebame sėkmingai susidurti su gyvenimo keliamais iššūkiais, jutome savo Aukštesnės Jėgos buvimą ir pradėjome netekti baimės dėl vakar dienos, dėl šiandien ir dėl rytojaus. Mes siekėme išsilaisvinti nuo savo valios ir egoizmo, įgyti išminties

pripažinti Aukštesnės Jėgos galią mums. To siekėme įvairiais būdais, įskaitant tokios maldos kartojimą:

Trečiojo žingsnio malda

Išlaisvink mane iš vergijos sau. Padėk man atsiduoti dvasiai.

Padėk man daryti gera šiame pasaulyje ir rodyti gerumą kitiems.

Padėk man šiandien nugalėti pyktį, apmaudą, pavydą ir kitokio pobūdžio neigiamą mąstymą bei jo išvengti.

Padėk man pagelbėti tiems, kurie kenčia.

Išsaugok mano budrumą drąsiai susidurti su gyvenimo iššūkiais, neatsiribojant nuo bet kokio skausmo ir nuo bet kokios meilės.

Išlaisvink mane nuo fantazijų ir baimių. Įkvėpk mane ir parodyk man kelią į teisingą mąstymą; tegul jis būna atskirtas nuo savigailos, nesąžiningumo ir savanaudiškų paskatų.

Parodyk man kantrybės, tolerancijos, gerumo ir meilės kelią.

Meldžiuosi už visus tuos, kuriems aš buvau negeras, ir prašau suteikti jiems tokią pačią ramybę, kurios siekiu ir aš.

Pasitikėdami savo Aukštesne Jėga, mes supratome, kad mumis buvo pasirūpinta stebėtinai paprastu ir kartu nuostabiu būdu. Tai mums suteikė naujo pasitikėjimo savimi ir vis didėjančio tikėjimo. Mūsų pergalė prieš mūsų pačių problemas paskatino mus nepasiduoti, ir mes tapome pavyzdžiu kitiems.

KETVIRTASIS ŽINGSNIS

Nuodugniai ir be baimės atlikome sąžinės sąskaitą.

Ketvirtasis žingsnis buvo drąsiai ir atidžiai pažvelgti į veidrodį, užrašyti tai, ką jame išvydome. Šio pratimo tikslas buvo suteikti mums galimybę susivokti ir išsivaduoti iš mūsų gyvenime tvyrančio chaoso. Sąžinės sąskaita leido mums susidaryti aiškų mūsų neorganizuotumo ir negebėjimo suvaldyti savo gyvenimo, kurie užkirto kelią išsivadavimui nuo priklausomybės, vaizdą.

Mūsų sąžinės sąskaitą taip pat sudarė mūsų gerųjų savybių, mūsų privalumų, kurių vos atsisakę nikotino, mes beveik nesugebėjome įžvelgti, apžvalga.

Pažodinė sąvokos „sąžinės sąskaita“ reikšmė buvo puikus Ketvirtojo žingsnio įgyvendinimo pagrindas. Žvelgdami į veidrodį, mes bandėme atrasti, koks elgesys bei požiūris yra tinkamas ir netinkamas mūsų gyvenime.

Ketvirtasis žingsnis teigė, kad mūsų sąžinės sąskaita turi būti atlikta „be baimės“. Tačiau stovėdami ant šio žingsnio slenksčio, dauguma iš mūsų susidūrė su baime dėl nihilizmo, kuris buvo pripildęs mūsų gyvenimą. Mus labai gąsdino būtinybė pažvelgti į save, kaip to reikalavo Ketvirtasis žingsnis. Mes save laikėme blogais žmonėmis, nevykėliais, pralaimėtojais bei apgavikais ir visiškai nenorėjome akis į akį susidurti su visa šia bjaurastimi.

Tačiau mes jau buvome kelyje į neigiamų vertinimų atsisakymą. Analizuodami jau įgyvendintus žingsnius, supratome, kad galime kliautis savo teigiama energija ir Aukštesnės Jėgos pagalba, todėl galime į save pažvelgti atidžiau. Mes suvokėme, kad nebesame vieni.

Girdėjome, kaip kiti Anoniminių nikotinistų draugijos nariai dalinosi savo patirtimi, susijusia su Ketvirtuoju žingsniu, ir sužinojome, kad tai, ką jie apie save sužinojo, nebuvo taip blogai, kaip jie tikėjosi. Pasitikėdami kitų patirtimi ir padedami savo Aukštesnės Jėgos, mes atradome drąsos nuoširdžiai atlikti savo sąžinės sąskaitą. Mes išdrįsome atsiduoti savo Aukštesnei Jėgai ir leisti, kad ji mus vestų Ketvirtojo žingsnio metu.

Ketvirtasis žingsnis atskleidžia mums, kad sąžinės sąskaita turi būti „paremta ieškojimu“. Tai reiškia išsamumą. Neturėjome jokio stebuklingo prietaiso, kuris galėtų parodyti, kiek laiko mes turėjome žvelgti į save. Tačiau sąžinės sąskaita tuo metu taip pat reiškė ir geriausių mūsų savybių paiešką.

Neegzistavo nei gera, nei prasta sąžinės sąskaita; galėjo būti tik geriausia galima sąžinės sąskaita, kurią mes galėjome atlikti. Tokia sąžinės sąskaita turėjo būti paremta absoliučiu sąžiningumu, nuolankumu, atvirumu, nuoširdumu ir pasiryžimu. Ji turėjo būti paprasta ir išsami. Svarbiausia buvo ją atlikti.

Ketvirtojo žingsnio metu įgyvendindami sąžinės sąskaitą daugelis iš mūsų susidūrė su vienokiu ar kitokiu skausmu. Tačiau buvo svarbu nepamiršti, kad sąžinės sąskaitos tikslas nebuvo sukelti skausmą. Priešingai, mes stengiamės išsiaiškinti tai, kaip mes tvarkėme savo gyvenimus. Norėjome sudaryti sąrašą tų dalykų, kurie mums gyvenime pavyko ir nepavyko, kad galėtume atsisakyti praeityje naudotų netinkamo elgesio modelių.

Mes norėjome sužinoti, kurioje vietoje praeityje suklupome, kad galėtume rasti išeitį iš šio užburto rato ir išsilaisvinti nuo mūsų senojo „aš“ bei nikotino. Kad galėtume išsilaisvinti nuo vakar dienos, kad galėtume gyventi šiandien, kiekvieną dieną, po vieną dieną į priekį.

Lygiai taip pat kaip neegzistavo teisingas „geros“ sąžinės sąskaitos apibrėžimas, nebuvo ir absoliučiai „teisingo“ būdo jai atlikti. Mes supratome, kad ją būtina išdėstyti raštu. Sąžinės sąskaitą užrašius ant popieriaus, ji tapo realesne, o mums tapo lengviau įsitikinti, kad mes ieškome ir neturime baimių. Užrašėme visas į galvą atėjusias mintis. Siekėme išsamumo. Nebuvo nieko, ko nebūtume galėję įtraukti į šį sąrašą. Tai buvo taip lengva. Vos minčiai atėjus į galvą, mes ją įrašydavome į sąrašą.

Vienas iš būdų pradėti buvo atsakyti į Anoniminių nikotinistų apklausos klausimus, kurie pateikiami šios medžiagos II dalyje. Apklausa leido mums susidaryti gerą įspūdį apie tai, ką siekėme gauti iš nikotino. Atsakymai leido mums įgyti supratimą apie tam tikrus elgesio modelius. Netikėtai iškilo tam tikros idėjos. Šie modeliai ir idėjos buvo nagrinėjami toliau. Antrasis metodas buvo galvoti apie iš praeityje įvykusius dalykus, dėl kurių jautėmės gerai bei dėl kurių jautėmės blogai, ir nurodyti, kaip mes jautėmės juos fiksuodami popieriuje. Užrašę juos mes iškėlėme sau tokius klausimus:

•Kodėl aš taip jaučiuosi? •Kam dar tai turėjo įtakos? •Ar tai yra tam tikro elgesio modelio dalis? •Ar aš atsakingas už tai, kas nutiko tuo metu? •Ar aš nuolatos tai kartoju? Kokiu būdu?

Mes užrašėme viską, dėl ko jautėmės blogai. Išanalizavome šiuos dalykus: iš kur jie atsirado, kokią įtaką jie mums turėjo, kodėl mes laikėmės įsitvėrę šių dalykų, kokią įtaką jie padarė mums supantiems žmonėms. Kreipėmės pagalbos į savo Aukštesnę Jėgą, kad sugebėtume iš tiesų pažvelgti į veidrodį ir susidurti su jais akis į akį.

Tą patį padarėme su dalykais, dėl kurių jautėmės gerai, pradėdami nuo to, ką mes jau esame pasiekę. Mes nebevartojome nikotino. Mes stengėmės toliau galvoti apie teigiamus dalykus. Leidomės vadovaujami Aukštesnės Jėgos, kad kuo geriau juos ištyrinėtume.

Kiti pastebėjo, kad geriausias yra trečiasis sąžinės sąskaitos metodas – sudaryti asmenų, institucijų, principų ar įvykių, kurie mūsų manymu, suvaidino svarbų vaidmenį mūsų gyvenime, sąrašą, o vėliau nustatyti, kokia buvo jų įtaka arba poveikis mums.

Šis tyrinėjimo procesas reiškė žmonių ir įvykių, kurie lėmė praeities baimes, pasipiktinimą, neapykantą sau ir panašias emocijas, suradimą. Mes siekėme suprasti, kas sukėlė neigiamus jausmus ir mintis. Daugelis jų kilo iš pačios mūsų vaikystės. Daugeliui iš mūsų buvo svarbu mintimis grįžti kuo toliau į praeitį, net jei smulkmenos likdavo miglotos. Daug kas mus nustebino. Kai kurie dalykai atrodė smulkūs ir nereikšmingi, tačiau jei jie iškilo mūsų atmintyje, jie buvo svarbūs ir mes juos užrašėme. Kad ir kokie buvo šie dalykai, mes judėjome į priekį, išsilaisvindami nuo savo praeities, paprasčiausiai užfiksuodami ją ant popieriaus lapo.

Tiems iš mūsų, kurie manė, kad tokių sąrašų sudarymas yra pernelyg neaiškus dalykas, lengvesnis buvo ketvirtas metodas. Mes fiksavome visiškai sąžiningą asmeninę istoriją, kuri leido mums išvysti kelią iki mūsų priklausomybės. Mūsų supratimas apie tai, kas įvyko, leido susidaryti geresnį vaizdą apie tai, kur, kodėl ir kaip kažkas įvyko ne taip, ir kaip tai paveikė mūsų elgesį.

Mūsų gyvenimo istoriją fiksuojant ant popieriaus, nebuvo būtina, o gal net neįmanoma, suprasti, kur ji mus vedė. Kitaip tariant, kartais tik pilnai užrašę savo gyvenimo istoriją, mes galėjome grįžti į pačią pradžią ir išvysti atskirus įvykius tolimesnės perspektyvos šviesoje. Tačiau nors anksčiau tai ir atrodė kvaila, įgiję platesnio vaizdo teikiamą pranašumą, staiga suvokėme, kad jis yra svarbi didelio, aiškaus elgesio modelio dalis.

Daugelis iš mūsų, kurie jau buvo įgyvendinę Ketvirtąjį žingsnį kitoje 12 žingsnių programoje, suprato, kad būtina permąstyti savo sąžinės sąskaitą, ypatingą dėmesį skiriant unikaliam priklausomybės nuo nikotino poveikiui mūsų gyvenime. Pavyzdžiui, mes pamatėme, kad nikotinas blokavo mūsų jausmus ir bendravimą su kitais žmonėmis ir mus supančiu pasauliu. Nesvarbu, ar slėpėmės už savo dūmų uždangos arba leidome dūmus į kitus, mes unikaliai žalojome save, o viską dar labiau apsunkino nikotinas. Taigi, mūsų išsilaisvinimas nuo kitų narkotinių medžiagų, taip pat kaip ir nuo nikotino, dar labiau sustiprėjo, kai iš naujo pergalvojome savo ankstesnius veiksmus ir elgesio modelius.

Ketvirtasis žingsnis leido mums aiškiai ir be didelio išankstinio nusistatymo išvysti save. Jo sudarytas vaizdas padėjo pašalinti baimę dėl to, kad susidursime su tikrai siaubingais savo būdo trūkumais. Ketvirtasis žingsnis leido pajusti, kad mes esame paprasti žmonės, labiau susiję su savimi pačiais ir kitais.

PENKTASIS ŽINGSNIS

Prisipažinome Dievui, sau ir kam nors kitam visą teisybę apie savo paklydimus.

Žengdami Ketvirtąjį žingsnį ir atlikdami sąžinės sąskaitą, mes visam iš praeities atkeliaujančiam chaosui, sumišimui ir problemoms suteikėme organizuotą formą. Mes išsamiai apžvelgėme savo gyvenimą. Kas toliau?

Penktasis žingsnis buvo atsikratyti to, kas sena. Tai buvo didžiausias pavasarinis švarinimasis mūsų gyvenime, o jo tikslas buvo atsikratyti visų voratinklių, dulkių kamuolių ir kito šlamšto, kuris susikaupė per ilgą mūsų priklausomybės laikotarpį. Šis žingsnis buvo galimybė seną šlamštą pakeisti naujomis teigiamomis mintimis ir gebėjimais. Tai buvo išsilaisvinimas – išsilaisvinimas nuo to, kas nepasiteisino, išsilaisvinimas nuo to, kas taip ilgai mus kalino mirtinuose nikotino gniaužtuose. Tai buvo šlamšto atsisakymas.

Penktajame žingsnyje vykdomo išsivalymo nuo to, kas sena, sėkmė priklauso nuo to, ar Ketvirtojo žingsnio metu mums pavyko atrasti šį šlamštą ir jį surūšiuoti. Tačiau nepakako tik atlikti sąžinės sąskaitą. Dalis mūsų senų jausmų buvo palaidoti – paslėpti. Mes žinojome, kad jie kažkur yra, tačiau tikėjomės, kad niekas kitas negalės jų aptikti. Vis dėlto jei mes iš tiesų norėjome išsivalyti, senas purvas negalėjo likti paslėptas.

Todėl Penktojo žingsnio tikslas buvo pripažinti tai, ką radome. Pripažinti patys sau. Mes taip pat viską pripažinome ir savo Aukštesnei Jėgai. Svarbu buvo ne tai, kad už mus protingesnis Dievas jau viską žino. Svarbus buvo mūsų pripažinimas ir nuolankumas.

Penktojo žingsnio metu mums taip pat teko savo sąžinės sąskaita pasidalinti su kitais žmonėmis. Daugeliui iš mūsų būtent tai kėlė didesnę baimę nei prisipažinimas Aukštesnei Jėgai. Visų smulkmenų iš savo praeities pripažinimas kitam asmeniui buvo toks realus, toks tikroviškas ir toks žemintis veiksmas. Mums teko nuryti savo išdidumą.

Nuolankumas buvo Penktojo žingsnio esmė. Nuolankumas buvo esminis dalykas. Penktasis žingsnis susitelkė ties gebėjimu sąmoningai suvokti savo trūkumus. Jis susitelkė ties kuklumu, o ne išdidumu ar arogantiškumu. Jis susitelkė ties nuoširdumu, o ne mėginimu pasislėpti nuo savęs. Jis akcentavo virsmą realiu ir labai žmogišku individu.

Penktasis žingsnis buvo susijęs su dalinimusi intymiomis asmeninėmis smulkmenomis su patikimu žmogumi ir nuolankumo įgijimu. Mes atsiskleidėme iki savo pačių esmės ir to, kas mes iš tiesų buvome. Dalindamiesi didžiausiomis paslaptimis su kitais, mes atsivėrėme. Tokiu būdu sugebėjome išsilaisvinti iš savo priklausomybės nuo nikotino.

Sąžiningumas buvo būdas išsilaisvinti ir tapti tuo, kuo mes iš tiesų buvome. Mes apnuoginome savo sielą ir stovėjome nuogi be jokios kaukės, kuria naudojomės, kai buvome priklausomi nuo nikotino. Kai mes pripažinome sau, savo Aukštesnei Jėgai ir kitam žmogui, kas iš tiesų esame, mes išsilaisvinome iš savo praeities kančių ir įgijome galimybę mylėti save bei apsaugoti save nuo susinaikinimo.

Rinkdamiesi kitą asmenį, kuriam nusprendėme atsiverti Penktojo žingsnio metu, buvome labai atsargūs. Šios patirties tikslas buvo atvirumas ir sąžiningumas, pasitikėjimas ir nuoširdumas. Kitas asmuo turėjo būti žmogus, leidžiantis mums jaustis visiškai išsilaisvinusiais ir atvirais. Kai kuriems iš mūsų šis asmuo buvo vienas iš Anoniminių nikotinistų draugijos narių. Kitiems – tai buvo dvasininkas, psichiatras arba tiesiog draugas. Kad ir ką būtume pasirinkę, tai buvo žmogus, šalia kurio, mūsų manymu, galėjome būti visiškai atviri ir sąžiningi.

Atvirai dalindamiesi savo paslaptimis, mes atradome, kad nebuvome tokie baisūs, kaip manėme. Kažkokiu būdu apibūdindami „blogiausią dalyką, kurį kada nors esame padarę“, sugebėjome apriboti visą šį baisumą. Net labiausiai mus gąsdinantys dalykai iš tiesų pasirodė esantys ne tokie siaubingi.

Mes taip pat atradome, kad visos mūsų baimės, rūpesčiai ir tariami trūkumai nebuvo unikalūs. Atsiverdami kitiems, pastebėjome, kad mūsų patikėtiniai dažnai pasidalindavo labai panašiais išgyvenimais. Mes supratome, kad mūsų rūpesčiai ir vargai buvo tiesiog žmogiškos esybės dalis. Mes nebuvome siaubingi. Mes įgijome nuolankumo suvokti, kad mes normalūs – tiesiog labai žmogiški.

Penktasis žingsnis. Šlamšto ištraukimas į paviršių. Gebėjimas su dėkingumu paleisti praeitį ir pasirengti dabarčiai, įgijus naują dvasinį supratimą apie tai, kad esame tiesiog žmonės, todėl šiuo atžvilgiu niekuo nesame išskirtiniai.

ŠEŠTASIS ŽINGSNIS

Galutinai pasirengėme tam, kad Dievaspašalintų mūsų būdo trūkumus.

Prieš žengdami Šeštąjį žingsnį, daugelis iš mūsų suprato, kokia naudinga yra meditacija ir savo iki šiol jau nueito kelio apmąstymas. Jeigu viską atlikome tinkamai, mes jau turėjome būti nuveikę didelį darbą, dalis kurio buvo labai sudėtinga.

Meditacijos metu mes apmąstėme jau nueitus pirmuosius tris žingsnius. Dar kartą pripažinome savo bejėgiškumą, įtvirtinome savo tikėjimą ir apsisprendimą atsiduoti savo Aukštesnės Jėgos valiai. Mes supratome, kad įgijome gilesnį išsivadavimo iš priklausomybės proceso suvokimą. Padarę išvadą, kad Ketvirtojo ir Penktojo žingsnių metu išnagrinėję savo gyvenimus, atlikome didelį darbą, buvome pasirengę žengti Šeštąjį žingsnį.

Šeštasis žingsnis – tai pereinamasis etapas. Būtent jo metu mes pradėjome iš tikrųjų keistis. Mums reikėjo pagalvoti, ką šie pokyčiai iš tiesų mums reiškė. Ketvirtojo ir Penktojo žingsnių metu ėmėme save pažinti ženkliai geriau nei kada nors anksčiau. Mes susidūrėme akis į akį su tuo, kas mums buvo gerai, ir tuo, kas buvo blogai, o taip pat su savo teigiamomis ir neigiamomis savybėmis. Pradėjome suprasti, kad mūsų elgesį lėmė tam tikros priežastys. Šeštajame žingsnyje mes išnagrinėjome savo elgesio priežastis ir motyvaciją. Šis suvokimas leido mums pradėti mąstyti apie sveikesnį būdą mūsų poreikiams patenkinti. Kitaip tariant, mes buvome pasirengę tam, kad Dievas pašalintų mūsų trūkumus arba neigiamus būdo bruožus.

Mes išvydome, kad kiekvienas mūsų būdo trūkumas buvo dvipusis. Kaip supratome Ketvirtojo žingsnio metu, kiekvienas trūkumas galėjo mums pakenkti, tačiau kiekvienas jų taip pat galėjo suteikti mums malonumą, pripažinimo jausmą ar galbūt galimybę išvengti streso, baimės ir skausmo. Mes sužinojome, kaip galima sveikesniais būdais patirti malonumą. Mes įsisąmoninome, kaip mūsų poreikis būti pripažintiems gali būti patenkintas be jokios žalos mums patiems. Mes supratome, kad sulaukus pripažinimo, įmanoma gerokai sumažinti stresą ir baimę. Mūsų naujai atrastas tikėjimas nepaaiškino skausmo, kurį mes suvokėme kaip neatskiriamą gyvenimo dalį, tačiau suteikė mums drąsos susidurti su juo akis į akį ir jį pajausti, o ne vartoti nikotiną, siekiant jį nuslopinti.

Įgyvendindami Šeštąjį žingsnį, mes supratome, kad svarbu pripažinti, kokią naudą ir kokius nuostolius patyrėme, kai mūsų elgesį lėmė mūsų būdo trūkumai. Mes ėmėme suprasti, kodėl padarėme tam tikrus dalykus ir kokie buvo mūsų tikslai. Mes išmokome pripažinti, kad šio etapo metu mes taip pat susidūrėme su daugeliu dalykų, kurių netroškome.

Pavyzdžiui, mes suvokėme, kad pernelyg kritiškas požiūris į gyvenimą tiesiog kelia mūsų savivertę ir padeda mums užmaskuoti savo nepilnavertiškumo ar baimės jausmus. Tuo pačiu metu supratome, kad toks požiūris atskyrė mus nuo tų, kuriuos buvome linkę teisti. Jis suteikė mus apgaulingą pranašumo jausmą. Jis nuslopino mūsų sąžiningumą santykiuose su kitais.

Vos supratę, ką mes iš tikrųjų mėginome pasiekti, mes sukūrėme naujus metodus tiems patiems rezultatams pasiekti nepragaištingais būdais. Siekdami autentiškos savivertės, mes pripažinome mūsų pačių teigiamas savybes ir ties jomis susitelkėme. Mūsų nebedomino tai, kaip mus mato kiti. Mes nenorėjome, kad mūsų savivertę nulemtų kitų žmonių nuomonė.

Bandydami susidoroti su savo nepilnavertiškumo ar baimės jausmais, supratome, kad tai buvo normalūs žmogiški jausmai. Mes suvokėme ir priėmėme savo ribotumą. Kartais mes buvome nepakankamai seni. Kartais mes buvome nepakankamai jauni. Mes nebuvome

antžmogiai. Mes negalėjome padaryti visko. Be to, pasaulis, kuriame gyvename, kartais būna pavojingas, todėl baimė yra visiškai natūrali emocija.

Įsisąmoninę, kad šie jausmai yra priimtini, mes į juos susikoncentravome kitaip. Mes suvokėme, kas vertė mus jaustis nepilnaverčiais. Mes sužinojome, kas mus gąsdino. Apsiginklavęs informacija, kurią įgijome šios užduoties metu, ir mūsų Aukštesnės Jėgos pagalba, mes galėjome pasirengti įvairioms gyvenimo situacijoms, pasitelkdami naujus būdus, kurie padėjo sumažinti arba panaikinti nepilnavertiškumo ar baimės jausmus.

Suvokę „pasirengimo“ mūsų būdo trūkumų pašalinimo koncepciją, mes galėjome suprasti esantys „visiškai“ pasiruošę. Įgijome norą išsilaisvinti ir pasikeisti. Sąvoka „visiškai“ buvo tikslas, kurio siekėme.

Mus guodė mintis, kad siekiame pažangos, o ne tobulumo. Mąstėme apie Trečiąjį žingsnį, kai nusprendėme savo valią ir savo gyvenimą atiduoti Dievo, kaip mes Jį supratome, malonei. Mes patvirtinome, kad turėjome omenyje visą savo valią ir visą savo gyvenimą.

Šeštojo žingsnio metu mes perėjome nuo vieno savo gyvenimo etapo prie kito. Mes įsisąmoninome koks skirtumas egzistuoja tarp laikymosi įsikibus į praeitį ir judėjimo į priekį. Mes pradėjome mokytis liautis gyvenus vakar dienos skausme ir pradėti gyventi šiandienos džiaugsme. Tada mes galutinai pasirengėme su ramia sąžine paprašyti Dievo pagalbos.

SEPTINTASIS ŽINGSNIS

Nuolankiai Jo prašėme tas mūsų ydas pašalinti.

Po palengvėjimo, kuris atėjo mums pripažinus savo bejėgiškumą prieš nikotiną ir atlikus sąžinės sąskaitą, pasiekę Dvylikos žingsnių vidurį, nusprendėme surizikuoti ir paprašėme Dievo pašalinti mūsų ydas. Mes paprašėme Aukštesnės Jėgos pašalinti mūsų pasistatytas kliūtis, kurios pavertė mus nelaimingais ir kaustomais baimės susidurti su gyvenimu be nikotino.

Septintasis žingsnis reikalavo tik to, kad mes nuolankiai paprašytume Dievo pašalinti mūsų ydas. Pirmiausiai susitelkime į žodį „nuolankiai“. Šis žodis gąsdino kai kuriuos iš mūsų, nes jo reikšmė šiek tiek primena žodžius „pažeminti“ ir „pažeminimas. Šie žodžiai atrodė per daug neigiami. Mes pradėjome suvokti, kad žodis „nuolankiai“ nereiškia mūsų sumenkinimo. Jis reiškiaa galimybę pamatyti tikrąją mūsų vietą pasaulyje. Mes pripažinome, kad Aukštesnė Jėga yra už mus didingesnė, geresnė, daugiau apimanti esybė. Matėme, kad Aukštesnė Jėga buvo galingesnė už mus. Tačiau ji nebuvo galingesnė blogąja arba menkinančia prasme. Mes buvome silpnesni už savo Aukštesnę Jėgą pagarbos jai atžvilgiu. Tai buvo teisingas nuolankumo suvokimas. Tai buvo mūsų labai nuoširdžių ir labai žmogiškų ydų pripažinimas.

Tikrojo žmogiškumo ir savo kaip žmogaus ribotumo pripažinimas ženkliai skyrėsi nuo savo ydų pripažinimo, kurį mes turėjome įgyvendinti Ketvirtojo žingsnio metu. Pereidami nuo Ketvirtojo prie Penktojo, o vėliau prie Šeštojo žingsnio, mes atpažinome, pripažinome, apsvarstėme ir pradėjome psichologiškai atsiriboti nuo šių ydų. Ketvirtajame žingsnyje mes jas pavadinome „sąmonės sąskaita“, Penktajame žingsnyje – „nuoskaudomis“ ir Šeštajame žingsnyje – „būdo trūkumais“. Nepriklausomai nuo šio netinkamo elgesio modelių pavadinimo, mes suvokėme, kad pati mūsų priklausomybė buvo puikiausias pavyzdys. Mes taip pat supratome, kad kaltė ir gėda, kurią jautėme dėl savo ydų, buvo viena iš priežasčių, kodėl vartojome nikotiną. Pripažinę, kad šie trūkumai yra natūralios žmogiškos savybės, kraštutinės reakcijos į esminius instinktus, mes pripažinome ir savo netobulumą. Suvokėme, kad ankstesni mūsų elgesio modeliai nepasiteisino nei mūsų pačių, nei kitų žmonių atveju. Mes įsisąmoninome, kad jie mūsų gyvenimą pavertė nevaldomu.

Mąstydami apie Antrąjį žingsnį, įsitikinome, kad tik už mus pačius galingesnė Jėga gali grąžinti mums sveiką protą. Būtent tada mes ėmėme to prašyti Aukštesnės Jėgos. Išnagrinėję įvairias alternatyvas mūsų ydoms, mes buvome pasirengę žengti Septintąjį žingsnį.

Kai kurie iš mūsų šį žingsnį žengė, tardami tokius žodžius: „Kreipiuosi į tave, mano Aukštesne Jėga, ir atsiduodu tavo valiai bei nuolankiai prašau pašalinti mano būdo trūkumus, kad galėčiau padėti kitiems. Prašau suteikti man pasiryžimo, drąsos ir jėgos savo veiksmais atspindėti tavo meilę bei išmintį. Amen.“

Sužinojome, kad šį žingsnį įgyvendinti galima įvairiais būdais. Geriausias būdas daugeliui iš mūsų yra garsiai melstis ramioje patalpoje, kurioje galime girdėti savo sakomus žodžius ir mąstyti apie tai, kas buvo pasakyta. Tai įgyvendinti puikiai galima vos pabudus ir prieš keliantis iš lovos. Melstis galima ir atsiklaupus ant kelių. Svarbiausia yra ištarti savo žodžius. Jie gali būti įtvirtinami vien kasdiene meditacija arba kartu pasitelkiant ir kitas maldas ar teiginius.

Mes atradome, kad šie žodžiai suteikia daugiau nei tiesiog motyvaciją dienos pradžioje. Jie gali sušvelninti įtampą ir jausmus bei padėti mums pamiršti norą vartoti nikotiną. Mąstydami

apie daugybę atvejų, kai mūsų apsisprendimas nevartoti nikotino žlugo, atsidūrus sunkių situacijų ir intensyvių emocijų akivaizdoje, mes pripažįstame savo ribotumą. Septintasis žingsnis sustiprina mūsų bejėgiškumo jausmą ir mūsų norą kreiptis pagalbos.

Daugeliui iš mūsų sunku prašyti pagalbos. Norėjome tikėti, kad esame visiškai savarankiški ir nepriklausomi. Mūsų pasiryžimas išvysti save, kaip tuos, kuriems reikia pagalbos (tai buvo esminė Pirmojo žingsnio dalis), suteikė mums tuštumos jausmą. Toliau perėjome prie Antrojo žingsnio, kurio esmė buvo šią tuštumą užpildyti tikėjimu už mus galingesne Jėga. Savo didelei nuostabai, supratome, kad mūsų sprendimas atsiduoti šios Jėgos valiai ir mūsų noras prašyti jos ar netgi šalia esančių žmonių pagalbos, buvo išlaisvinanti patirtis. Jis ne tik pašalino nerealų mūsų daromą spaudimą mums patiems, bet taip pat padėjo daryti pažangą. Tiesą sakant, pats žodžio „pažanga“ apibrėžimas mūsų mintyse ėmė keistis. Mes atsidavėme Aukštesnės Jėgos valiai su viltimi, kad ji pašalins šias ydas. Mes sužinojome, kad tai, ar jos bus pašalintos ir kada tai įvyks, priklauso tik nuo Aukštesnės Jėgos, o ne mūsų pačių.

Stiprindami savo sąmoningą ryšį su Aukštesne Jėga, mes taip pat tikimės sužinoti daugiau apie Aukštesnės Jėgos valią. Galbūt tokiu būdu mes pradėjome suprasti, kodėl mūsų Aukštesnė Jėga palieka mums gebėjimą elgtis netinkamai. Galų gale mes „priėmėme sprendimą savo valią ir gyvenimą atiduoti Dievo, kaip mes Jį supratome, malonei.

Nikotinas yra gudrus, trikdantis, galingas ir kantrus. Mes niekada nesame pilnai išsivadavę nuo savo priklausomybės. Įgyvendindami Septintąjį žingsnį ir kartodami Septintojo žingsnio maldą, iš už mus galingesnės Jėgos prašome pasiryžimo, drąsos ir stiprybės, kad mūsų veiksmai atspindėtų Aukštesnės Jėgos meilę ir išmintį.

AŠTUNTASIS ŽINGSNIS

Sudarėme sąrašą žmonių, kuriuos skriaudėme, ir pasiryžome skriaudas atitaisyti.

Savo kelionę lėto išsivadavimo nuo nikotino priklausomybės link tęsėme Aštuntajame žingsnyje, ruošdamiesi atitaisyti skriaudas visiems tiems, kuriuos skriaudėme, ir įgydami pasiryžimo šias skriaudas atitaisyti. Šio žingsnio tikslas yra išsilaisvinti nuo kaltės dėl mūsų praeities veiksmų ir netinkamo bendravimo su kitais žmonėmis.

„Skriaudą“ galima apibūdinti kaip bet kokią fizinę, protinę, emocinę ar dvasinę žalą, kurią kitiems galėjo sukelti mūsų veiksmai. Gali būti, kad jei Ketvirtajame žingsnyje atlikome sąžinės sąskaitą, jau turime sudarę žmonių, kuriuos esame nuskriaudę, sąrašą. Daugelis iš mūsų šį sąrašą pasitelkė kaip Aštuntojo žingsnio atspirties tašką. Mes išnagrinėjome visą asmeninių santykių sritį, ieškodami savo atsiminimų apie žmones, kuriuos nuskriaudėme. Kuo naujesni ir labiau pažeisti santykiai, tuo greičiau iškildavo prisiminimai. Mes pergalvojome savo gyvenimą, savo Aukštesnės Jėgos prašydami patarimo ir nurodymų, o tada ant popieriaus surašydami šių žmonių vardus.

Sudarant žmonių, kuriems planuojame atitaisyti skriaudas, sąrašą, mumyse slypinti priklausomybė kartais bandė mūsų mąstymą papildyti įvairiais racionaliais paaiškinimais. Tai atrodė ypač teisinga tuo atveju, jei mes iš anksto tikėjomės realiai atitaisyti skriaudas Devintajame žingsnyje. Aštuntajame žingsnyje mes sudarėme sąrašą ir įgijome pasiryžimą viską pakeisti. Šio žingsnio metu nebuvo tiesiogiai atitaisomos skriaudos. Mes likome Aštuntajame žingsnyje ir palaipsniui tinkamai įgyvendinome Devintąjį žingsnį.

Žvelgdami į žmonių, kuriems pasiryžome atitaisyti skriaudas sąrašą, prisiminėme ir tariamas ar tikras skriaudas, kurias kiti galėjo būti padarę mums. Mūsų tikslas buvo ne vertinti kitų žmonių elgesį, bet pažvelgti tik į savo pačių kaltę. Mes turėjome nepamiršti, jog buvome čia tam, kad pašalintumėte bet kokias savo praeities nuolaužas, o ne priverstume kitus atsakyti už savo nusižengimus.

Kai kurios skriaudos buvo tiesiogiai susijusios su mūsų nikotino vartojimu, ypač jei savo įpročio atžvilgiu buvome nepakankamai sąmoningi šalia šeimos, draugų ar kolegų. Mes įvertinome pasyviojo rūkymo poveikį tiems, kurie buvo šalia mūsų, atsimindami tiek pažįstamus, tiek bet kokius svetimus žmonės, su kuriais susidūrėme savo kelyje. Mes taip pat įvertinome, kaip mes užteršėme aplinką cigarečių nuorūkomis, kurias palikome miestų gatvėse ir kalnų takeliuose.

Susitelkėme į iš pirmo žvilgsnio sunkiai pastebimą žalą, kurią galėjome padaryti santykiams dėl savo įpročio cigarečių dūmais sukurti kliūtis tikrajam intymumui – suformuoti tikrą dūmų uždangą, kad išlaikytume emocinį atstumą tarp mūsų ir žmonių, esančių mūsų gyvenime. Jei mūsų rūkymas sukėlė fizinę žalą, pavyzdžiui, nudegimus, įvardinome, kaip planuojame atitaisyti šią skriaudą.

Tada atkreipėme dėmesį į mūsų sukeltas skriaudas, kurios nebuvo tiesiogiai susijusios su priklausomybe nuo nikotino. Tai buvo skriaudos tiems, kurie nukentėjo nuo mūsų pykčio, baimės, išdidumo ir kitų būdo savybių, kurias išnagrinėjome Ketvirtajame žingsnyje.

Kai kurie iš mūsų suprato, jog verta į šį sąrašą įtraukti ir save. Nikotino vartojimas ir su šia priklausomybe susijusios ydos padarė daug žalos mums, pavyzdžiui, sukėlė izoliacijos ir žemos savigarbos jausmą; tai buvo didžiausia skriauda mūsų pačių kūnams ir gyvenimams.

Mes išvydome, kad mūsų pažanga naujo gyvenimo būdo kelyje lieka nedidelė tol, kol sugebame atsitraukti ir kruopščiai bei uoliai išnagrinėti savo praeitį. Mes negalėjome sukurti gerų santykių su kiekvienu asmeniu, kol nežinojome, kol „neprisipažinome“ patys sau, Dievui ir kitam žmogui, o dabar – ir žmonėms, kuriuos sutikome savo nelygiame kelyje.

Priekyje mūsų laukė dideli pertvarkymai. Atgailaujantis bambėjimas ar murmėjimas, kad mes gailimės, nebūtų padėjęs. Mūsų patikėtinis arba patikimas draugas galėjo padėti pasiekti objektyvumo, rengiantis apsilankymui pas šiuos žmones. Mes nedvejodami kreipėmės patarimo į savo bičiulius ir paprašėme Dievo pasiryžimo pereiti prie Devintojo žingsnio.

DEVINTASIS ŽINGSNIS

Kur galėdami, asmeniškai atitaisėme skriaudas, išskyrus atvejus, kai tuo būtume pakenkę

tiems žmonėms ar kam nors kitam.

Aštuntasis ir Devintasis žingsniai buvo mūsų pastangos įgyti harmoniją su mus supančiu pasauliu. Mes atlikome švarinimąsi, kuris iki šiol iš esmės buvo vidinis ir analitiškas.

Mes rūpestingai ir su užuojauta atitaisėme skriaudas – po vieną vienu metu. Imdami po vieną žmogų iš savo Aštuntajame žingsnyje sudaryto sąrašo, mąstėme, kokią skriaudą padarėme būtent jam. Atėjo laikas dėti visas pastangas, kad pasijaustumėme kito žmogaus kailyje dėl ankstesnių mūsų santykių su juo. Kaip jis jautėsi dėl blogo mūsų elgesio? Koks buvo šio asmens požiūris į pasaulį arba kaip pasikeitė jo asmenybė dėl to, ką mes jam padarėme? Ar mūsų veiksmai galėjo priversti kitą individą prarasti tikėjimą visais žmonėmis? Mes paklausėme savęs, kokią neigiamą įtaką ar poveikį mes galėjome turėti kitiems.

Paprastai tokie apmąstymai paskatino mūsų norą viską atitaisyti. Pažvelgę į viską kito žmogaus akimis, netikėtai suvokėme kokį skausmą ar nusivylimą sukėlė mūsų veiksmai. Nors dėl šių jausmų mūsų siekis atlyginti skriaudas buvo nuoširdus, mes negalėjome leisti jiems sukelti liguistų apmąstymų ir sąžinės graužaties. Tai sulaikė mus nuo teigiamų veiksmų, kas ir yra šio žingsnio esmė.

Geriausias priešnuodis prieš šį liguistumą buvo ramus ir atviras mąstymo būdas bei atviras požiūris. Mes atsižvelgėme į savo naujai rastą supratimą apie padarytas skriaudas ir melsdami patarimo, prašėme Dievo parodyti mums geriausią būdą skriaudoms atitaisyti. Mes paklausinėjome Anoniminių nikotinistų draugijoje ir sužinojome apie žmones, kurie buvo susidūrę su panašiu skriaudų atsitaisymo klausimu. Mes konsultavomės su savo patikėtiniais. Mes tikėjome, kad Aukštesnė Jėga nukreips mūsų mąstymą reikiama linkme.

Susisiekę su žmogumi, kuriam padarėme skriaudą, mes paaiškinome, kad dalyvaudami Anoniminių nikotinistų dvasinėje programoje, sugebėjome pažaboti savo priklausomybę nuo nikotino. Programa akcentuoja, kad mes turime atlyginti skriaudas, kurias padarėme praeityje, ir atitaisyti santykius su žmonėmis, kuriuos nuskriaudėme. Ir dėl šios priežasties esame čia.

Mes pakankamai išsamiai paaiškinome, kokią žalą jautėmės padarę. Nors toks paaiškinimas iš karto neatitaisė situacijos, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje jo poveikis buvo akivaizdus. Jei konkrečiam žmogui buvome sukėlę materialinių nuostolių, pasisiūlydavome juos padengti. Tačiau dažniausiai skriauda būdavo emocinio ir dvasinio pobūdžio. Emocinės žalos atveju mes atsiprašydavome ir nurodydavome, kad dabar stengiamės gyventi sąžiningai ir santarvėje su kitais.

Dažnai nepakako tiesiog pasakyti, kad gailimės. Kartais asmuo, su kuriuo kalbėjomės, skeptiškai žiūrėdavo į mus, ypač tuo atveju, jei praeityje jau buvome su gailesčiu pateikę atsiprašymą ir žadėję pakeisti savo elgesį, o vėliau paprasčiausiai grįžę prie senų įpročių. Buvo būtina pakeisti savo veiksmus ir realiai atitaisyti skriaudas. Tai reiškė teigiamų ir gerų dalykų, kuriuos jau esame žadėję anksčiau, realų įgyvendinimą. Nepakako tiesiog atsiprašyti už neigiamus praeities veiksmus ir vengti jų dabartyje; mes turėjome imtis teigiamų veiksmų kitų žmonių atžvilgiu ir siekti sukurti tinkamus santykius su visais, su kuriais buvome užmezgę kontaktą. Ilgalaikis santykių atkūrimas susiformuoja per tam tikrą laiką nuoseklaus elgesio pagrindu.

Mes taip pat prisiminėme, jog būtina žiūrėti į savo, o ne kitų sąžinės sąskaitą. Mes kalbėjome apie tai, ką padarėme būtent mes, o ne kitas asmuo. Net jei tvirtai tikėjome, kad problemą lėmė 90% kito asmens ir tik 10% mūsų elgesio, mes susitelkėme tik į tuos 10%. Jei kitas asmuo kalbėjo apie savo veiksmus, mes paprasčiausiai klausėmės, o tada padėkojome jam už pastabas. Mes neteisėme, nekritikavome ir nesiginčijome.

Kartais asmenų, į kuriuos kreipėmės, reakcija buvo pyktis, o ne atleidimas. Tačiau mes nebandėme priversti jų į viską pažvelgti mūsų akimis. Mes priėmėme jų jausmus ir nurodėme, kad tikimės, jog ateityje jie sugebės mums atleisti, o tada išėjome su viltimi, palikdami viską Dievo rankose.

Mes stengėmės skriaudas atitaisyti taip, kad nesukeltume didesnės žalos ar skausmo mūsų jau anksčiau nuskriaustam žmogui. Mes neatskleidėme paslapčių, kurių pripažinimas būtų mums suteikęs teigiamas emocijas, tačiau susitelkėme į tas, kurios kitiems galėjo sukelti skausmą. Mes vengėme atskleisti emocijas, kurios mums žadėjo vien savanaudišką emocinį išsilaisvinimą. Dažnai egocentriškas mūsų elgesys sukeldavo diskomfortą ar skriaudą didelėms žmonių grupėms ar individams, kurie kartas nuo karto pasirodydavo mūsų gyvenime. Šie žmonės susidurdavo su mūsų cigarečių dūmais uždarose patalpose, pavyzdžiui, liftuose, arba matydavo mūsų nuorūkas, gulinčias nesuterštuose kalnų takeliuose. Tokiais atvejais daugelis iš mūsų suprato, kad būtina atitaisyti žalą, kurią padarėme, apskritai, visam pasauliui. Mes ieškojome, kaip galėtume atlyginti šią žalą. Šiuo atveju žala galėjo būti atlyginama savanorišku darbu su aplinkosaugos grupėmis, darbu Anoniminių nikotinistų draugijoje ar kita mažiau formalia žmonių labui skirta veikla. Tam tikrais atvejais negalėjome tiesiogiai atitaisyti skriaudų žmonėms, kurie buvo nuo mūsų nukentėję. Jie galėjo būti mirę, mes jau buvome praradę ryšį su jais arba jie atsisakė su mumis susitikti. Tokiais atvejais supratome, kad tinkama yra tokia koncepcija: „žalos atitaisymas, apskritai, visam pasauliui“. Jeigu mes blogai elgėmės su savo dabar jau mirusiais tėvais, mes ėmėmės veiksmų kitų žmonių, kurie buvo panašiose situacijose kaip mūsų tėvai, atžvilgiu; mes noriai bendravome su vyresnio amžiaus žmonėmis, padėjome jiems ir juos mylėjome. Jei negalėjome susisiekti su žmogumi, kuris nukentėjo nuo mūsų, mes atlyginome skriaudas tiems, su kuriais galėjome bendrauti. Paprašyti paaiškinti, ką darome, mes paprastai paminėdavome Anoniminius nikotinistus ir kaip atsidūrėme dabartinėje situacijoje. Tačiau mūsų tikslas nebuvo programos ar mūsų naujai atrasto dvasingumo aiškinimas. Jei pokalbis apie programą ir Dievą priversdavo kitus pasijusti nesmagiai, mes nekišdavome jiems šių klausimų, o susitelkdavome į skriaudų atlyginimą. Skriaudoms atlyginti reikalingas laikas. Proceso metu įgijome kantrybės. Kadangi prognozuoti rezultatus yra įmanoma, norint tęsti savo misiją, būtina drąsa ir pasiryžimas. Mes išmokome planuoti savo veiksmus, juos ryžtingai įgyvendinti ir priimti bet kokį jų atneštą rezultatą. Šią misiją mes pradėjome žinodami, kad tai ne tik apsaugos mus nikotino priklausomybės, bet ir pagelbės mums susikurti naujus santykius su kitais ir sumažinti mūsų vienatvę bei izoliaciją. Dėdami visas įmanomas pastangas, kad atkurtumėme žmonių, kuriuos nuskriaudėme, emocinį ir materialinį saugumą, mes išvydome pasaulį visiškai naujoje šviesoje. Dabar žinojome, kad individualūs mūsų veiksmai palieka ryškesnį pėdsaką pasaulyje nei kada nors būtume galėję įsivaizduoti. Pripažinę savo bejėgiškumą prieš nikotiną, mes pagaliau ėmėme suvokti tikrąją savo galios prasmę. Mes palaipsniui supratome, kaip išaugo mūsų žinios ir tolerancija kitiems; pirmą kartą gyvenime atradome savo vietą žmonijoje.

DEŠIMTASIS ŽINGSNIS

Nuolatos stebėjome save ir jei būdavome neteisūs, tuoj pat prisipažindavome klydę.

Pirmųjų devynių žingsnių metu mes siekėme pastebėti ir įveikti praeities problemas. Savo valią ir gyvenimą mes atidavėme į Dievo rankas. Mes sukūrėme pagrindą tam, kad galėtume savo gyvenimą praturtinti džiaugsmu ir laisve.

Dešimtasis žingsnis padeda mums kasdien įvertinti kokią pažangą padarėme šiame naujame gyvenimo kelyje. Mes nuolatos nagrinėjame savo kasdieninę veiklą ir ryšį su savimi bei kitais. Kiekvieną dieną mes apibrėžiame problemines savo elgesio sritis. Mes atlyginome skriaudas tiems, kuriuos galbūt įžeidėme, ir pasiekę sėkmę, šloviname Dievą bei patys save.

Šis žingsnis padeda mums likti santarvėje su savimi, kitais ir Dievu. Tinkamas elgesys ir sveikas požiūris yra svarbi išsilaisvinimo iš nikotino priklausomybės dalis. Šis žingsnis suteikia mums galimybę išsaugoti savo pasiryžimą siekti atvirumo, sąžiningumo, nuolankumo ir meilės sau bei kitiems. Tai yra mūsų kelias į taiką ir ramybę. Jis padeda pasiekti artumą sau, kitiems ir Dievui. Dešimtasis žingsnis padeda mums likti ištikimiems tinkamam elgesiui, kuris yra svarbus, norint likti išsilaisvinusiems nuo nikotino priklausomybės.

Dešimtasis žingsnis kviečia mus nuolatos klausti, kokią įtaką mūsų veiksmai turi mus supančių žmonių gyvenimams. Tai padeda išsaugoti suvokimą, kad mes esame tokie svarbūs kitų žmonių išsilaisvinimui kaip ir jie yra mūsų. Mes mokomės būti ištikimi vertybėms, kurias branginame santykiuose su kitais, tokioms kaip atvirumas, sąžiningumas ir teisingumas. Dešimtasis žingsnis suteikia tiesioginių žinių, kad šios vertybės yra mūsų elgesio orientyras.

Kasdienis šio žingsnio įgyvendinimas parodo mums padarytą pažangą ir vis dar likusias kliūtis kelyje į sėkmę. Šis žingsnis gali atskleisti kokias skriaudas turime atitaisyti kitiems, dar prieš tai, kai esame pasirengę keisti savo elgseną. Imame regėti savo pasipriešinimą pokyčiams, atvirumui, sąžiningumui ir nuolankumui. Galime išvysti savo vidinę kovą, ypač kai nenorime pripažinti savo kaltės ar atsiprašyti už veiksmą, nuskriaudusį kitą žmogų. Pripažinę šį pasipriešinimą, galime įgyti jėgos ir nuolankumo, kurie būtini, prašant pagalbos.

Dešimtasis žingsnis padeda mums apsišvarinti. Tai puikus priminimas, norint susitelkti į save. Kai mes sugebame tai padaryti, įsitikiname, kad esame teisingame kelyje. Mūsų tikėjimas stiprėja, sulaukus sveiko proto ir ramybės pažadų.

VIENUOLIKTASIS ŽINGSNIS

Malda ir meditacija siekėme stiprinti sąmoningą ryšįsu Dievu, kaip mes Jį suprantame, melsdami vieno –

sugebėjimo pažinti jo valią mums ir stiprybės ją vykdyti.

Savo gyvenimą praleidome, kurdami sieną tarp savęs ir vidinės ramybės. Tarp savęs ir savo Aukštesnės Jėgos sukūrėme tokią didžiulę dūmų uždangą, kad nebegalėjome matyti Jėgos. Vienuoliktojo žingsnio metu stengiamės išsklaidyti šią uždangą ir aiškiai išvysti save bei savo santykį su Dievu. Tai padeda sustiprinti mūsų ir Aukštesnės Jėgos ryšį. Šio žingsnio suskirstymas į smulkesnius etapus gali būti naudingas, nagrinėjant tokio ryšio svarbą.

„Malda ir meditacija siekėme...“Kiekvienas žmogus turi suvokti, ką reiškia malda. Kai kurie maldą supranta kaip „padidėjusį intuicijos suvokimą.“ Kiti ją mato kaip pokalbį su savo aukštesniuoju „aš“ arba Dievu. Kai kurie žmonės dar prieš prisijungdami prie programos, jau turi įtvirtintą maldos formą. Tikėtina, kad šie žmonės neturėjo jokių problemų, užmegzdami kontaktą su Aukštesne Jėga. Kitiems melstis yra sunku ar netgi beveik neįmanoma. Svarbu yra padaryti viską, kas įmanoma, savo ir Aukštesnės Jėgos ryšiui sustiprinti. Žmonės, kuriems yra sunku melstis, taip pat gali prašyti pagalbos iš kitų Anoniminių nikotinistų draugijos narių. Šiame etape gali būti ypač naudinga patirtimi, jėga ir viltimi pasidalinti su savo patikėtiniu.

Nėra teisingų ar klaidingų maldų, maldos būdų ir vietų, tačiau būtina nuoširdžiai prašyti Dievo stiprybės ir valios. Galime rinktis, kas mums priimtina, ir nebūti smerkiami kitų. Kai kurie žmonės jaučia, kad meldžiasi tik tada, kai yra atsiklaupę ant kelių, nusižeminę prieš savo Aukštesnę Jėgą. Kiti meldžiasi dirbdami, bėgiodami ar vairuodami automobilį. Pamatome, kaip naudinga yra dieną pradėti nuo maldos, prašant Dievo patarimo ir mūsų mąstymo bei veiksmų nukreipimo tokia linkme, kad jie atitiktų Dievo valią. Vakare, prieš eidami miegoti, šiek tiek laiko skiriame mintyse įvardindami visus dalykus, už kuriuos šiandien jaučiamės dėkingi – už tai, kad dar vieną dieną praleidome be nikotino, už tai, kad esame sveiki, už tai, kad turime draugus, artimuosius, darbą, namus ir t.t. Mes galime mąstyti apie pokyčius, kurie įvyko mūsų gyvenime, nuo to laiko, kai nustojome vartoti nikotiną ir pradėjome atsiriboti nuo prisirišimo prie egoistiškų norų.

Praeityje daugelis iš mūsų meldėsi Dievui tik prašydami konkrečių dalykų ar rezultatų. Dabar mes klausiame savęs: „Kaip aš galiu norėti konkretaus rezultato, kai net nežinau, kas yra gerai man ar kam nors kitam?“ Paslaptis slypi prisipažinime, o ne kontrolėje. Tol, kol prašome konkrečių dalykų, mes negalime išsilaisvinti ir įsileisti Dievo. Priimdami požiūrį „Tavo valia, ne mano valia“, mes gauname kur kas daugiau nei kada nors būtume galėję svajoti. Užuot prašydami to, ko norime ir ko, mūsų nuomone, mums reikia, mes sutelkiame dėmesį į atsidavimą Dievui, kaip tarnai, pasirengę atlikti veiksmus, kurie atitiktų Jo valią.

Kaip ir maldos atveju, meditacijos metodai gali būti labai įvairūs ir kiekvienas žmogus turi rasti savo kelią. Meditacija leidžia mums nurimti, atsiverti ir suvokti. Ji padeda mums įsigilinti į save, įgyti ramybės ir išvalyti protą, suteikiant galimybę Dievui mums užpildyti. Ramiai sėdėdami priešais žvakę, galime įgyti vidinės ramybės ir atsidavimo savo tikslui. Lygiai to paties įgyti galime ir vieni sėdėdami nuošaliame paplūdimyje, po medžiu kalnuose arba ant kėdės prie

virtuvinio stalo. Vienas iš meditacijos būdų yra tiesiog atsisėsti ir sutelkti dėmesį į savo kvėpavimą – į tai, kaip įkvepiame ir iškvepiame. Leiskite diafragmai atlikti visą darbą – tiesiog stebėkite, kas vyksta. Norėdami medituoti, kai kurie žmonės taip pat pasitelkia vizualizaciją ir įsivaizduoja savo širdyje esantį Dievą. Leiskite Dievui užpildyti visą jūsų kūną, kambarį, kuriame esate, ir visą pasaulį.

„...stiprinti sąmoningą ryšį su Dievu...“Kad ir ką darytume Vienuoliktojo žingsnio metu, svarbiausia yra, kad mes bent kažką darytume. Šis žingsnis yra pagrįstas veiksmais. Nors daugelis iš mūsų Vienuoliktąjį žingsnį atliekame vos keletą minučių per dieną, ši patirtis mums atskleidžia, kad galime užmegzti ryšį su Aukštesne Jėga bet kokiu metu – dieną ir naktį. Nors tai ir labai sunku, tačiau įmanoma įgyvendinti. Daugelis mano, kad kuo glaudesnis ryšys su Aukštesne Jėga, tuo sveikesnis tampa jų mąstymas.

Kai kurie iš mūsų pastebėjo, kad geresnį ryšį su Dievu įmanoma užtikrinti, pavyzdžiui:

•Prašant Dievo pagalbos dėl sprendimų priėmimo. •Atliekant kiekvieną veiksmą, tarsi tai būtų dovana Dievui. •Mintyse susikuriant Dievo įvaizdį (pvz.: įsivaizduojant jį kaip žvakės liepsną, vandenyną

ir pan.) ir kiek įmanoma dažniau apie jį mąstant. •Mąstant apie save kaip apie įrankį Dievo rankose. •Kartojant programos šūkius. •Mąstant apie save kaip apie ląstelę mūsų Aukštesnės Jėgos kūne arba kaip apie žvaigždę

visatos organizme.

„... kaip mes Jį suprantame...“Turime rasti, pažinti ir suprasti Dievą/Aukštesnę Jėgą, kuri mus veikia. Tam nėra jokių taisyklių. Dievas gali būti mūsų vidinis balsas, gamta, kiti žmonės ar tiesiog akmuo. Programa gali pasiteisinti tik tada, kai esame laisvi ir galime tyrinėti savo individualias galimybes bei suvokti, kokios Dievo patirties mums reikia būtent šiandien.

Naudinga prisiminti, kad Dievo ieškojimas ir supratimas yra procesas, o ne įvykis. Mes galime visą gyvenimą ieškoti Dievo, prasmės, atsakymų. Nėra būtina skubėti. Visiškai pakanka šiandienos. Dievas duoda mums tai, ką būtina rasti, ir padeda mums padaryti tai, ką turime padaryti.

„...melsdami vieno – sugebėjimo pažinti jo valią mums...“Kaip mes galime sužinoti, kokia yra Dievo valia? Kartais gali būti lengviau sugalvoti, kokia nėra Dievo valia. Dievas tikrai nenori, kad mes ir toliau vartotume nikotiną. Nikotino vartojimas atitraukė mus nuo Dievo. Metę vartoti nikotiną, sugebėjome priartėti prie Dievo.

Jei mes sutelkėme dėmesį į maldą ir Dievo valios įgyvendinimą, nedidelių mūsų pačių norų ir egoistiškų troškimų sumažėja. Mūsų protas prašviesėja ir ateina suvokimas, kokia yra tikroji mūsų prigimtis. Imame suvokti, kad mūsų veiksmų rezultatai yra Dievo, o ne mūsų rūpestis. Mes labiau susitelkiame ties veiksmais ir mažiau – ties rezultatais. Gyvenimas tampa lengvesnis, kai mes išsilaisviname iš savo egoizmo ir tvirtai apsisprendžiame savo protus bei širdis atiduoti Aukštesnei Jėgai.

„...ir stiprybės ją vykdyti.“ Paskutinis dalykas, kurį akcentuoja Vienuoliktasis žingsnis, yra tai, kad mes meldžiame galios vykdyti Dievo valią. Kai kurie iš mūsų šią galią suvokia kaip pasiryžimą, stiprybę, pripažinimą,

drąsą ir atsidavimą. Kiti sujungia visus šiuos dalykus ir vadina juos tikėjimu. Tikėjimas nereiškia kvailumo ar aklumo. Tikėjimas – tai gebėjimas atviromis akimis, mylinčia širdimi ir žinojimu, kad mumis bus pasirūpinta ir mes sulauksime to, ko mums reikia, priimti gyvenimą tokį, koks jis yra. Kai kas teigia, kad tikėjimas yra mūsų santykis su Dievu. Norint išsilaisvinti ir įsileisti Dievą, būtinas tikėjimas. Atsikratę senų įpročių, norų ir prisirišimo, galime jausti poreikį priartėti prie kažko kito. Vienuoliktasis žingsnis siūlo mums galimybę priartėti prie mūsų Aukštesnės Jėgos ir puoselėti savo tikėjimą Dievo valia.

Niekas nėra tobulas. Tačiau jeigu mūsų motyvai yra aiškūs, nesavanaudiški ir nukreipti Aukštesnės Jėgos link, Vienuoliktasis žingsnis gali mums suteikti gilią ir ilgalaikę ramybę bei sveiką mąstymą.

DVYLIKTASIS ŽINGSNIS

Šių žingsnių dėka dvasiškai pabudę, mes stengėmės perduoti tą žinią

kitiems priklausomiems nuo nikotino žmonėms, ir visada gyventi pagal šias nuostatas.

Dvyliktojo žingsnio esmė yra naujas mūsų gyvenimo būdas – laisvė, džiaugsmas ir sveikas mąstymas, kuriuos atradome, palaipsniui bundant mūsų dvasiai. Dvyliktasis žingsnis pateikia tolimesnio gyvenimo orientyrus. Šis žingsnis susideda iš trijų dalių. Pirmoji – tai teiginys „dvasiškai pabudę“. Ji susitelkia į tai, kur mes buvome praeityje ir kas mums tuo metu nutiko. Antroji ir trečioji dalys – „perduoti tą žinią“ ir „visada gyventi pagal šiuos principus“ – yra mūsų gyvenimo ir ateities orientyras.

Pažvelgus atgal į ankstesnius žingsnius, tampa aišku, kad matome dvasinio pabudimo procesą. Mes patyrėme lėtą augimą ir pokyčius. Pripažinti, kad dėl priklausomybės nuo nikotino mūsų gyvenimas tapo nevaldomas, ir pripažinti savo bejėgiškumą reikalavo didelių pastangų.

Imti tikėti Aukštesnės Jėgos sąvoka ir ryžtis „Išsilaisvinti bei įsileisti Dievą“ nebuvo lengva daugeliui iš mūsų. Mes gynėmės, priešinomės ir kovojome. Tačiau palaipsniui mums pavyko pajudėti į priekį ir įveikti Antrąjį bei Trečiąjį žingsnius. Mes nuolatos tobulėjome, augome ir tapome supratingi.

Procesas tęsėsi. Pamažu, žingsnis po žingsnio mes kovojome ir budome iš gilaus snaudulio. Didžiausia kova mūsų gyvenime padėjo mums prabusti ir įgyti pakitusį savęs pačių bei savo gyvenimo prasmės suvokimą.

Daugeliui iš mūsų pokyčiai reiškė svarbų suvokimą, kad mes esame šioje žemėje, kad mes esame gyvi, o didžiausias džiaugsmas ir laimė, kuriuos galime patirti, yra čia ir dabar.

Mes pabudome iš lėtos savižudybės laikotarpio, kai vartojome nikotiną, kai mūsų dvasia buvo nuskendusi didžiuliame neapykantos sau vandenyne, sudaužyta begalinių troškimų, baimės ir nesėkmės bangose. Mums pavyko rasti būdą, kaip smagiai pasinaudoti šiomis bangomis, užuot leidus joms mus užlieti ir sutriuškinti. Mes aptikome banglentę. Mes aptikome Aukštesnę Jėgą. Mes radome jėgų išsigelbėti nuo savęs pačių. Mums pavyko palaipsniui išnaudoti vidinius savo pačių tikėjimo sistemos, vaizduotės ir įtikėjimo Dievu, kaip mes Jį supratome, išteklius. Mums Dievas buvo bet kas galingesnis už mus.

Mes pradėjome suprasti, kad tai, ką jautėme kaip nuo nikotino priklausomybės kenčiantys žmonės –destruktyvi savimonė, depresija, netinkama demonstratyvi drąsa, neracionalus agresyvumas ir niūri neapykanta sau – visa tai atsirado iš vienatvės ir baimės. Manėme, kad nesugebėsime patys to padaryti. Mes buvome vieni ir savo skausmą bandėme sumažinti, pasitelkdami nikotiną.

Galų gale mes sugebėjome atpažinti savo pačių susikurtos vienatvės beprotybę. Ir tada leidome sau atrasti draugą, kurį pavadinome Aukštesne Jėga.

Mes išmokome palaikyti ryšį su savo siela, savo Aukštesne Jėga. Radome gebėjimą išsaugoti sveiką mąstymą, nepaisydami jokių pakilimų ir nuosmukių. Mes pamatėme, kad galime čiuožti bangomis.

Šis atradimas leido mums pastebėti mažus ir didelius stebuklus savo gyvenime. Pripažinę, priėmę ir pasveikinę savo dvasinį egzistavimą, mes vis mažiau dėmesio skyrėme savigailai. Suradę taiką su pasauliu, supratome, kad kiekviena akimirka turi savo atlygį. Kiekviena akimirka

mums tapo šventa ir praturtino mus, nes išmokome gyventi šiandien, čia ir dabar. Kiekvienas lietaus lašas, kiekvienas oro gurkšnis, kiekvienas kalnas – viskas tampa vienodai reikšminga, nes mes visa tai išgyvename. Visa tai egzistuoja, ir kai mes egzistuojame kaip to dalis, mes nesame vieni. Kai mes nesame vieni, mums nereikia lėtai savęs žudyti, pasitelkiant nikotiną.

Būtent tai turime omenyje, kalbėdami apie dvasinį pabudimą. Būtent tai ir įvyko, įgyvendinant visus žingsnius.

Nepaisant to, mes vis dar likome priklausomi. Ir pradėję suprasti, koks džiaugsmas yra gyvenimas be nikotino, kai kurie iš mūsų vėl ėmė galvoti, kad galime viską kontroliuoti. Tai yra priklausomų žmonių rizika. Ėmus tolti nikotino sukeltai kančiai, pagundos sugrįžo. Tai mus atvedė prie paskutinių Dvyliktojo žingsnio etapų – veiksmų plano, leidžiančio toliau gyventi be nikotino.

Mes sužinojome, kad geriausias būdas apsaugoti savo gyvenimus nuo beprotybės yra pasidalinti šia naujo gyvenimo dovana su tais, kurie vis dar gyvena kančioje. Tai mes vadiname „žinios perdavimu“. Tai įgyvendinama dviem būdais; dovanojant dovanas, kurias įgijome dalinimosi būdu, ir leidžiant savo gyvenimui būti pavyzdžiu kitiems.

Žinią tiems, kurie vis dar vartoja nikotiną, perduodame, dalindamiesi savo patirtimi, stiprybe ir viltimi. Tai labai paprasta ir saugu. Mes žinome, koks stebuklas įvyko mūsų pačių gyvenime, ir galime dalintis juo su asmenimis, kurie vis dar kenčia. Tačiau dalindamiesi, turime būti budrūs ir prisiminti, kad tai, kuo mes dalinamės, tėra tik mūsų patirtis ir niekas daugiau.

Mes dalinamės savo galia, pasitelkdami sąžiningumą ir nuolankumą. Be to, mes dalinamės tuo džiaugsmu, kurį aptikome naujame teigiamos energijos šaltinyje, ir laime, kurią radome, atsiduodami už mus galingesnei galiai – Aukštesnei Jėgai.

Dalindamiesi savo pačių stebuklo dovana, pastebime, kad kiekvienas veiksmas, atliekamas su dėkingumu, nesvarbu, ar jis yra didelis ar mažas, mums kažko išmoko ir kažkaip apdovanoja. Mes atiduodame tai, ką gavome, ir todėl mainais gauname dar daugiau. Mes, kurie anksčiau buvome pasinėrę į didžiausią neviltį ir agoniją, mokomės, kartu padėdami kitiems pakilti iš paties dugno. Mūsų džiaugsmas didėja, kai matome, kad kitiems padeda tai, ką išmokome mes patys. Mes džiaugiamės padėdami kitiems vien dėl jų potraukio nikotinui, nes žinome, kad kiekvienas potraukis gali būti mirtinas.

Iš tikrųjų nikotiną vartojančiam žmogui padėti galime labai paprastai – gali pakakti vos poros minučių pokalbio, apkabinimo ar rankos paspaudimo. Mes pažįstame šių žmonių skausmą, nes patys jį patyrėme. Džiaugsmas, kurį patiriame padėdami kitiems, nesumažėja dėl atliekamo veiksmo paprastumo, nes mes suprantame jo svarbą.

Padedami kitiems, mokomės užuojautos, kantrybės ir tolerancijos. Šios nuostabios dovanos padeda mums priimti save ir dar kartą patvirtina mūsų vertę bei augimą. Mūsų pačių paprasta, sąžininga žinia apie išsilaisvinimą nuo nikotino priklausomybės yra neįtikėtinai galinga. Dalyvaudami susitikimuose ir paversdami save matomais bei pasiekiamais kitiems, mes teikiame pačią geriausią pagalbą. Kuo daugiau dalyvaujame ir kuo aktyvesni esame, tuo geriau galime perduoti žinią ir tuo geriau ją perduodame. Mes nesiekiame kitų atsivertimo.

Mes rodome savo pavyzdį. Tai trečioji dalis. Dvyliktasis žingsnis. Mes taikome išsilaisvinimo principus – principus, kuriuos mes įsisavinome visų Dvylikos žingsnių metu – ir praktiškai pritaikome juos visose savo gyvenimo srityse. Šie principai apima pripažinimą, pasidavimą, nusižeminimą, toleranciją, kantrybę, pasiryžimą, atvirumą, meilę, viltį, tikėjimą, pasitikėjimą ir džiaugsmą.

Tai yra principai, kurie išgelbėjo mus nuo vienatvės ir baimės. Jie tapo mūsų kasdienio gyvenimo principais, suteikiančiais galimybę mėgautis laisve, džiaugsmu ir ramybe.

Be to, praktiškai taikydami šiuos principus visose savo gyvenimo srityse, mes sugebame puikiai perduoti norimą žinią. Mums judant į priekį išsilaisvinimo link, tie, kurie mus pažinojo jau anksčiau, negali nepastebėti mūsų pokyčių. Savo žinią mes perduodame, vien būdami savo pačių išsilaisvinimo kelyje.

Tai, kas prasidėjo kaip beviltiškas bandymas atsisakyti nikotino, išaugo į laisvę gyventi. Su baime ir nuolankumu išmokstame džiaugtis brangiausiomis dovanomis – mūsų pačių žmogiškumo ir suvokimo, kad nesame vieni, pripažinimu.

Kaip ir pats gyvenimas, šie Dvylika žingsnių yra procesas ir ciklas. Mes juos patiriame, praktiškai pritaikydami jų teigiamus principus visose savo gyvenimo srityse. Dvyliktasis žingsnis nėra pabaiga. Tai viso būsimo gyvenimo orientyras. Tai laisvė, džiaugsmas ir ramybė.

IV dalis

Dvylika Anoniminių nikotinistų tradicijų

1. Svarbiausia turėtų būti mūsų bendra gerovė; kiekvieno gijimas priklauso nuo Anoniminių nikotinistų vienybės

2. Mūsų grupės veikloje yra tik vienas aukščiausias autoritetas – mylintis Dievas, koks Jis pasireiškia mūsų grupės sąmonėje. Mūsų patikėtiniai mums tarnauja, bet mūsų nevaldo.

3. Vienintelė sąlyga būti draugijos nariu – noras nevartoti nikotino.4. Kiekviena grupė turėtų veikti savarankiškai, išskyrus tuos atvejus, kai sprendžiami

reikalai, susiję su kitų grupių ar visos Anoniminių nikotinistų draugijos veikla.5. Kiekvienos grupės pagrindinis tikslas – perduoti savo patirtį dar kenčiančiam nuo

nikotino žmogui.6. Nė viena Anoniminių nikotinistų grupė neturėtų remti, finansuoti jokios jai artimos

įstaigos ar pašalinės organizacijos nei leisti naudotis Anoniminių nikotinistų vardu, kad pinigai, nuosavybės ar garbės reikalai nenukreiptų mūsų nuo pagrindinio tikslo.

7. Kiekviena Anoniminių nikotinistų grupė turėtų išsilaikyti pati, atsisakydama pašalinių įnašų.

8. Anoniminių nikotinistų draugija visada turėtų likti neprofesionali, tačiau mūsų tarnybos gali samdyti reikiamus darbuotojus.

9. Anoniminių nikotinistų draugija niekada neturėtų būti griežtai organizuota, tačiau mes galime steigti tarnybas ar komitetus, tiesiogiai atsakingus tiems, kam tarnauja.

10. Anoniminiai nikotinistai nereiškia nuomonės pašaliniais klausimais, todėl Anoniminių nikotinistai vardo nederėtų traukti į viešus ginčus.

11. Mūsų bendravimas grindžiamas labiau idėjų patrauklumu negu įtikinėjimu. Žiniasklaidoje visada privalome išsaugoti asmens anonimiškumą.

12. Anonimiškumas yra visų mūsų tradicijų dvasinis pamatas, nuolat primenantis, kad šios nuostatos svarbiau už asmenybes.

Dvylika tradicijų atspausdintos ir redaguotos su Anoniminių alkoholikų pasaulinės tarnybos (Alcoholics Anonymous World Services Inc.) leidimu. Leidimas spausdinti ir redaguoti Dvylika tradicijų nereiškia, kad ši programa priklauso Anoniminių alkoholikų draugijai (AA). AA yra išsilaisvinimo nuo alkoholizmo programa; Dvylikos tradicijų naudojimas, susijęs su programomis ir veikla, formuojama pagal AA, tačiau sprendžiantis kitas problemas, nereiškia priešingo fakto.

Dvylika Anoniminių alkoholikų tradicijų

1. Svarbiausia turėtų būti mūsų bendra gerovė; kiekvieno gijimas priklauso nuo AA vienybės.2. Mūsų grupės veikloje yra tik vienas aukščiausias autoritetas – mylintis Dievas, koks jis

pasireiškia mūsų grupės sąmonėje. Mūsų patikėtiniai mums tarnauja, bet mūsų nevaldo.3. Vienintelė sąlyga tapti AA draugijos nariu – noras mesti gerti.4. Kiekviena grupė turėtų veikti savarankiškai, išskyrus tuos atvejus, kai sprendžiami reikalai, susiję

su kitų grupių ar visos AA draugijos veikla.5. Kiekvienos grupės pagrindinis tikslas – perduoti savo patirtį dar kenčiančiam alkoholikui.6. Nė viena AA grupė neturėtų remti, finansuoti jokios jai artimos įstaigos ar pašalinės organizacijos

nei leisti naudotis AA vardu, kad pinigai, nuosavybės ar garbės reikalai nenukreiptų mūsų nuo pagrindinio tikslo.

7. Kiekviena AA grupė turėtų išsilaikyti pati, atsisakydama pašalinių įnašų.8. Anoniminių alkoholikų draugija visada turėtų likti neprofesionali, tačiau mūsų tarnybos gali

samdyti reikiamus darbuotojus.9. AA draugija niekada neturėtų būti griežtai organizuota, tačiau mes galime steigti tarnybas ar

komitetus, tiesiogiai atsakingus tiems, kam tarnauja.10. Anoniminiai alkoholikai nereiškia savo nuomonės pašaliniais klausimais, todėl AA vardo

nederėtų traukti į viešus ginčus.11. Mūsų bendravimas su visuomene grindžiamas labiau idėjų patrauklumu negu įtikinėjimu.

Žiniasklaidoje visada privalome išsaugoti asmens anonimiškumą.12. Anonimiškumas yra visų mūsų tradicijų dvasinis pamatas, nuolat primenantis, kad šios nuostatos

svarbiau už asmenybes.

Dvylika tradicijų*

Visuomenės ar civilizacijos žlugimą visada lemia viena priežastis – žmonės pamiršta, iš kur jie atsirado.

-Carl Sandburg

Įvadas

Dvylika žingsnių, grindžiamų senoviniais ir universaliais dvasiniais principais, apibūdina asmeninį kelią į gijimą. Individualaus gijimo galia slypi tame, kad vienas narys perduoda žinią kitam, nesiekdamas jokios asmeninės ar finansinės naudos – ir tai veikia.

Draugijoms Dvylika tradicijų yra tas pats, kas individams Dvylika žingsnių. Šios tradicijos pasižymi dvasine reikšme tiek individualiai, tiek kaip lygiaverčiai žingsnius papildantys elementai. Grupės raginamos skirti pakankamai laiko Tradicijų aptarimui; o rėmėjai į šią išmintį gali atkreipti naujokų dėmesį. Jei Tradicijų svarba susilpninama, sumenkinama ar ignoruojama, grupės išlikimui arba individo pasveikimui gali iškilti pavojus.

Bill Wilson (vienas iš Anoniminių alkoholikų draugijos steigėjų) pirmasis parengė Tradicijas kaip bendros ankstyvųjų Anoniminių alkoholikų (AA) draugijos narių patirties atspindį. Tai buvo bandymų ir klaidų (kartais rimtų klaidų) rezultatas. Wilson išplėtė šias Tradicijas ir jos įgijo savo dabartinę formą bei buvo patvirtintos 1950 m. Klivlende vykusios Tarptautinės AA konvencijos metu.

Šios Tradicijos atlaikė laiko išbandymus. Jos pateikia gyvenimo patvirtintus reikalavimus, o taip pat leidžia atsiskleisti individualumui. Kaip Wilson kandžiai pažymi pirmojoje AA tradicijoje – „Tik ant patirties priekalo buvo nukaldinta mūsų draugijos struktūra.“

Šios Tradicijos susiformavo laikui bėgant, kaip reakcija į atsiradusias problemas. Jos grindžiamos patirtimi, kuri būtina bendrajai Alkoholikų anoniminių gerovei užtikrinti. Mūsų draugija priėmė šias Tradicijas, nes jos pasirodė labai naudingos AA atveju.

Mūsų draugija yra nekomercinė ir neprofesionali, o mūsų lyderiai – tik patikimi patarnautojai. Nė vienas narys negali pasakyti kitam: „Tu negali to daryti“ arba „Tu privalai tai daryti.“ Jei grupė nesilaiko Tradicijų, tai gali sukelti painiavą ir konfliktus. Painiava ir konfliktai

gali atbaidyti naujokus, kurie dar negali suvokti Anoniminių nikotinistų draugijos teikiamų privalumų.

Šios Tradicijos užtikrina visos mūsų draugijos formą ir vienybę. Jos padeda vesti vietos grupes į priekį taip, kaip per daugelį metų daugeliui žmonių padėjo rasti kelią į gijimą. Jos švelniai padeda sutelkti dėmesį į pagrindinį tikslą ir užtikrina, kad bet kuris mūsų draugijos narys galėtų dalyvauti bet kokiame susitikime ir atrasti pačius pagrindinius dvasinius principus. Šios Tradicijos užtikrina saugią vietą kiekvienam individui, pabrėždamos grupės vienybės svarbą. Nuolankumas yra tas pamatas, ant kurio statomos visos Tradicijos. Šios Tradicijos saugo draugiją nuo mūsų individualių trūkumų; jos saugo mus nuo savęs pačių ir lygiai taip kaip ir Žingsniai saugo mus nuo pernelyg didelio susireikšminimo.

Svarbu, kad mes visi ir toliau gilintume šių principų supratimą, taip užsitikrindami savo kelią į pasveikimą, o mūsų draugija augtų bei tarnautų visiems, siekiantiems išsilaisvinimo iš nikotino gniaužtų.

______________________________________________________________________________* Dvylika tradicijų atspausdintos ir redaguotos su Anoniminių alkoholikų pasaulinės tarnybos (Alcoholics Anonymous World Services Inc.) leidimu. Leidimas spausdinti ir redaguoti Dvylika tradicijų nereiškia, kad ši programa priklauso Anoniminių alkoholikų draugijai (AA). AA yra išsilaisvinimo nuo alkoholizmo programa; Dvylikos tradicijų naudojimas, susijęs su programomis ir veikla, formuojama pagal AA, tačiau sprendžiantis kitas problemas, nereiškia priešingo fakto.

PIRMOJI TRADICIJA

Svarbiausia turėtų būti bendra mūsų gerovė; kiekvieno gijimas priklauso nuo AN vienybės

Ar tai reiškia, kad individas turi pritarti visiems mūsų programos aspektams? Žinoma, ne! Pagrindinėje AA knygoje esantis sakinys, supažindinantis su programos žingsniais, skamba taip: „Štai žingsniai, kuriuos mes įveikėme ir kuriuos siūlome (atkreipkite dėmesį – parašyta kursyvu) kaip gijimo programos pagrindą.“ Panašiai ir Tradicijose žodžiai „privalėtų“ bei „turėtų“ yra vartojami kaip patirtimi grindžiamos rekomendacijos.

Pirmoji tradicija primena, kad svarbiausia yra bendra mūsų gerovė. Bendrą gerovę iškeldami į pirmą planą, individai save perkelia į antrą planą. Kiekvienas atskiras Anoniminių nikotinistų narys yra visumos dalis. Anoniminių nikotinistų draugija privalo gyvuoti kaip vientisas organizmas, kad kaip individualūs nariai galėtume ir toliau gyventi be nikotino. Mes imame suvokti, kad kiekvienas iš mūsų turi individualiai sau pritaikyti gijimo principus, nes mūsų gyvenimas priklauso nuo ištikimybės dvasiniams principams. Kaip individai mes esame „vienas už visus“, o kaip grupė – „visi už vieną“. Kaip draugija mes liekami vieningi esminių gijimo klausimų atžvilgiu. Kitu atveju mes keliame pavojų savo asmeniniam gijimui ir rizikuojame susilpninti visos draugijos ryšius.

Vienas iš pagrindinių klausimų, sprendžiamas grupėje 1988 m. Anoniminių rūkalių Pasaulinės tarnybos konferencijos metu, buvo aiškaus abstinencijos apibrėžimo supratimas. Nuo 1988 m. abstinenciją mes apibūdiname kaip „būseną, kuri prasideda tada, kai baigiasi bet koks nikotino vartojimas.“ Nors tuo laiku mūsų pavadinimas buvo Anoniminių rūkalių draugija, mes iš esmės sutikome, kad abstinencija nuo nikotino buvo mūsų pagrindinis tikslas, o ne konkretus įgyvendinimo metodas. 1990 m. mūsų draugija tapo Anoniminių nikotinistų draugija, o tai praplėtė mūsų suvokimą ir ribas, nes tapome programa, apimančią visų formų nikotino priklausomybę.

Pasak Dešimtosios tradicijos, mes „negalime reikšti nuomonės apie pašalinius klausimus“, pavyzdžiui, apie bet kokį produktą, naudojamą, siekiant atsisakyti šio blogo įpročio. Kiekvienas individas apibrėžia savo išsilaisvinimo nuo nikotino datą. Draugija yra visuma ir individuali struktūra, o kiekviena grupė pasižymi vieningu tikslu, kuris be jokio išankstinio nusistatymo leidžia mums pasveikinti visus naujai prisijungusius.

Vienintelis grupės tikslas yra individų išgijimas. Individualus ir grupinis išlikimas priklauso nuo draugiškų santykių tarp grupės narių. Mūsų susirinkimuose vieni nariai dalijasi savo asmenine patirtimi apie pasveikimą, o kiti nariai turi klausytis. Nors kiekvienas narys turi teisę išreikšti savo nuomonę, individualiam nariui gali tekti priimti grupės daugumos nuomonę. Klausantis kitų narių idėjų ir nuomonių, naudinga išsaugoti nešališkumą.

Dvasiškai sveikas grupes paprastai sudaro nariai, kurie aktyviai dalyvaudami jaučia tam tikrą „atsakomybę“ už savo grupę. Jie noriai siūlosi prisiimti grupės vadovo pareigas. Jie atlieka pirmininko, sekretoriaus ar iždininko funkcijas. Apskritai šie nariai yra gavę naudos iš mūsų pasveikimo programos ir dalinasi šia patirtimi, teikdami aiškiai naujokui suprantamą pagalbą.

Kita vertus, kas nutinka, kai individualus narys atsisako priimti grupės sprendimą? Kiekvienas narys turi pats nuspręsti, kaip reaguoti į tokią situaciją. Kai kurie gali manyti, kad klausimas yra pakankamai svarbus, kad paliktų grupę, o kiti gali nuspręsti tiesiog nesutikti su šiuo klausimu.

Balsų dauguma nebūtinai reiškia, kad spendimas yra „teisingas“. Kiekvienas žmogus turi galimybę sušaukti naują susitikimą. Nepritariantis narys taip pat gali likti grupėje, tačiau tampa pagiežingu, o tai gali neigiamai paveikti visą grupę. Jei kiti grupės nariai jaučiasi nejaukiai arba jaučia baimę, ilgainiui grupė gali sužlugti. Ką daryti?

Nė vienas Anoniminių nikotinistų draugijos narys neturi galios kito nario atžvilgiu. Tačiau grupė, kurią valdo grupės sąmonė, turi tikrąją galią. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl nariai privalo įsisavinti visų Tradicijų skelbiamą išmintį, kad galėtų geriau įgyvendinti pagrindinį grupės tikslą (Penktoji tradicija). Vadovaujama šios vieningos išminties, grupė gali geriau suvokti, kas yra bendra gerovė, ir priskirti jai didžiausią svarbą. Tada mes galime prabilti vienu balsu; tai padeda sustiprinti Anoniminių nikotinistų vienybę. Jei mes atsižvelgiame į savo pavadinimą – Anoniminių nikotinistų draugija, mes galime viską supaprastinti ir leisti naujokams lengviau suprasti bei įgyvendinti šią gijimo programą.

ANTROJI TRADICIJA

Mūsų grupės veikloje yra tik vienasaukščiausias autoritetas – mylintis Dievas,

koks Jis pasireiškia mūsų grupės sąmonėje. Mūsų patikėtiniai mums

tarnauja, bet mūsų nevaldo.

Dažnai teigiame, kad Anoniminiai nikotinistai – tai „Mes“ programa. Akivaizdu, kad daug nuo nikotino priklausomų žmonių, kurie anksčiau save laikė beviltiškais, rado išsilaisvinimą Anoniminių nikotinistų draugijoje. Nors jie pripažino buvę bejėgiai prieš nikotiną būdami vieni, dėl akivaizdžios mylinčio Dievo galios (kaip jie suprato šią jėgą) grupėje jie kažkaip sugebėjo pasiekti stebuklingą išsilaisvinimą nuo savo manijos.

Stiprindama idėją, kad Anoniminiai nikotinistai yra „Mes“ programa, Antroji tradicija mums primena, kad galutinė galia, sprendžiant įvairius klausimus, susijusius su Anoniminių nikotinistų grupėmis, visada slypi ne viename asmenyje, o pačioje grupėje jos sąžinės pavidalu. Ką tiksliai reiškia sąvoka „grupės sąžinė“?

Pačiu pagrindiniu lygiu tai reiškia, kad bet koks klausimas yra sprendžiamas Anoniminių nikotinistų grupės diskusijų metu. Tolimesni veiksmai yra aptariami grupės narių balsavimo metu. Žodžio „sąmonė“ naudojimas reiškia, kad egzistuoja moralinė grupės balsavimo būtinybė.

Penktoji tradicija yra pagrindinė iš visų tradicijų, kuri teigia: „Kiekvienos grupės pagrindinis tikslas – perduoti savo patirtį nuo nikotino priklausomybės vis dar kenčiančiam žmogui.“ Kiekvienas prie grupės sąžinės formavimo proceso prisijungiantis individas turėtų įvertinti, ar jo balsas padeda grupei siekti jos pagrindinio tikslo. Tai reiškia, kad nariai turi atidėti asmeninius prioritetus į šalį ir balsuoti, turėdami omenyje didesnį tikslą. Nariams atidėjus savo asmeninius tikslus į šalį ir veikiant bendro gėrio labui, mes tikime, kad mylinčios Aukštesnės Jėgos valia tampa iš tiesų akivaizdi mūsų grupės sąžinės forma.

Kadangi mes pripažįstame, kad Aukštesnė Jėga pasireiškia grupės sąmonės pavidalu, ar tai reiškia, kad grupės priimti sprendimai niekada neturėtų būti keičiami? Ne, tai nebūtinai tiesa. Pavyzdžiui, pirmą kartą susiformavus mūsų draugijai, pirmieji jos nariai nusprendė, kad mūsų pavadinimas turėtų būti „Anoniminiai rūkaliai“. Tuo metu toks pavadinimas buvo visiškai tinkamas, nes visi ankstyvieji nariai buvo rūkantieji. Tačiau metams bėgant, tapo aišku, kad mūsų Aukštesnė Jėga nebenori, jog būtume žinomi „Anoniminių rūkalių“ vardu. Tai tapo akivaizdu, kai buvome paprašyti atkreipti dėmesį į tai, kad pavadinimas „Anoniminiai rūkaliai“ jau buvo legaliai įregistruotas gydytojo, kuriam priklausė nieko bendro su Dvylikos žingsnių pasveikimo procesu neturinti programa, vardu.

Tai lėmė realią mūsų jaunos organizacijos problemą. Gydytojas buvo pasiruošęs šio pavadinimo licenciją mums perduoti už nemenką metinį mokestį. Draugija negalėjo sau leisti mokėti tokios sumos. Ši dilema buvo iškelta penktojoje metinėje Anoniminių rūkalių Pasaulinės tarnybos konferencijoje, 1990 m. vykusioje Fynikse, Arizonoje. Pagal mūsų draugijos įstatus, metinės Pasaulinės tarnybos konferencija atlieka „kolektyvinės Anoniminių nikotinistų [tuo metu Anoniminių rūkalių] draugijos kaip visumos sąžinės funkcijas.“

Vienas šioje svarbioje mūsų draugijos diskusijoje dalyvavęs narys procesą apibūdino kaip „patį dramatiškiausią kada nors matytą mūsų kolektyvinės Aukštesnės Jėgos įrodymą.“ Ši

diskusija prasidėjo nuo beveik vienbalsės kolektyvinės pozicijos: „kovosime už pilno pavadinimo „Anoniminiai rūkaliai“ išsaugojimą“. Buvo nutarta, kad bet kokia programa, vadinama „Anonimine“, kalbant apie pasveikimą nuo priklausomybės, turėtų būti išskirtinai skirta vien 12 žingsnių programos įgyvendinimui.

Per porą valandų beveik vienbalsė kolektyvinė nuomonė nuo pasiryžimo kovoti už „Rūkalių“ pavadinimo išsaugojimą pasikeitė 180 laipsnių iki termino „Nikotinistai“ priėmimo. Tokį nuostabų poslinkį, kuriam vadovavo mylinti kolektyvinė Aukštesnė Jėga, aukščiau minėtas narys apibūdino „kaip kylantį potvynį“. Neišvengiamas potvynis užliejo diskutuojančius dalyvius ir leido jiems padaryti išvadą, kad atėjo laikas priimti natūralią mūsų draugijos raidą ir virsmą universalesne Anoniminių nikotinistų draugija.

Mūsų draugijos pavadinimo keitimas yra grupės sąžinės, veikiančios visos draugijos mastu, pavyzdys. Tačiau Anoniminių nikotinistų draugijoje grupės sąžinė pasireiškia keletu skirtingų lygių. Grupės sąžinė taip pat pasireiškia ir kas savaitę rengiamuose Anoniminių nikotinistų susitikimuose, kas mėnesį organizuojamuose jungtinių grupių susitikimuose ir periodiniuose Anoniminių nikotinistų Pasaulinės tarnybos (ANPT) pareigūnų susitikimuose. Taip pat egzistuoja daugybė kitų atvejų, kai konferencijų planavimo tikslais suformuojami specialieji komitetai, apžvelgiantys Anoniminių nikotinistų įstatus, siūlantys naują arba peržiūrėtą literatūrą ir t.t. Nors šie komitetai gali turėti pirmininką, koordinuojantį komiteto veiklą, siekdami susitarimo komiteto viduje, jie taip pat akcentuoja grupės sąžinės svarbą.

Grupės lygmeniu nariai pasitelkia grupės sąžinę, spręsdami pačius įvairiausius klausimus. Pavyzdžiui, grupėms reikalingi pareigūnai – nariai, norintys užimti įvairias pozicijas, t.y. įgyvendinti sekretoriaus, pirmininko arba iždininko funkcijas. Daugelis grupių rengia reguliarius verslo susitikimus, skirtus pareigūnų rinkimui ir kitų verslo klausimų aptarimui. Čia aptariama pareigūnų tarnavimo trukmė, narių abstinencijos trukmės svarba pareigūnų rinkimo proceso metu, nusprendžiama, kiek pinigų grupė gali skirti savo vietos jungtinei grupei bei Anoniminių nikotinistų Pasaulinei tarnybai ir pan. Egzistuoja daugybė kitų su grupe susijusių klausimų, kurių sprendimui labai svarbi yra grupės sąžinė.

TREČIOJI TRADICIJA

Vienintelė sąlyga būti draugijos nariu – noras nevartoti nikotino.

Kaip pasauliniu mastu veikianti draugija Anoniminiai nikotinistai bando pasiekti ir įtraukti visus nikotino vartotojus, norinčius prisijungti prie mūsų siekio gyventi be nikotino. Tai vienintelis narystės reikalavimas. Mes turime susitelkti ties vienu aspektu – įtvirtinti lygybę ir tiesiog pasveikinti visus naujai prisijungusius narius.

Mums buvo laisvai suteikta brangi gijimo dovana – pagaliau sugebėjome išsivaduoti iš mirtinų nikotino gniaužtų. Iš mūsų buvo paprašyta tik vieno dalyko – jausti troškimą (nesvarbu, kad ir labai mažą) liautis vartoti nikotiną. Todėl negi drįstume nepasidalinti šia dovana su naujokais?

Bet kokie įsitikinimų skirtumai neturėtų užkirsti kelio naujokų prieigai prie programos ar mūsų pagalbos. Žinoma, tiesa, kad tarp mūsų yra tų, kurie suprato, jog norint gijimo proceso metu rasti naują ramybę, būtina senus įsitikinimus atidėti į šalį. Virsmas Anoniminių nikotinistų nariu, kaip ir nuosavos tikėjimo sistemos formavimasis, yra asmeninis sprendimas. Tokiu būdu Trečioji tradicija taip pat apsaugo mus nuo netinkamų kitų žmonių, ypač tų, kurie vis dar yra įstrigę galinguose nikotino gniaužtuose (arba pakartotinai grįžę į šiuos gniaužtus), vertinimo.

Kaip dvasinė programa Anoniminiai nikotinistai skelbia, kad noro nustoti vartoti nikotiną pripažinimas skatina dvasios tvirtybę ir leidžia išvengti išankstinio ligos nulemto elgesio vertinimo. Todėl naujokams nėra būtina nustoti vartoti nikotiną dar prieš prisijungiant prie mūsų. Kai kuriems naujokams gali būti sunku atpažinti ar pripažinti šį norą. Kai kurių iš mūsų atveju noras buvo toks mažas, kad mes net nemanėme jį turintys, kol diena po dienos, savaitė po savaitės, susitikimas po susitikimo pagaliau jį pripažinome ir galiausiai išsilaisvinome iš savo priklausomybės.

Turėdami tik šį VIENĄ reikalavimą narystei mes taip pat išsaugome atvirumą visiems, siekiantiems gijimo. Norėdami prisijungti prie mūsų naujokai neturi priklausyti jokiai kitai grupei, tikėti Dievu, aukoti pinigus arba įgyvendinti žingsnius kokiu nors konkrečiu būdu. Mes nebijome emocijų, kurios mus aplanko, nustojus vartoti nikotiną. Niekas neturi būti racionalus ar susitikimuose sakyti tik teisingus dalykus. Mes visą tai jau patyrėme. Mes nieko nepašaliname iš savo programos dėl jokios priežasties, įskaitant rasę, reputaciją, įsitikinimus, seksualinę orientaciją, lytį, negalią arba kilmę. Jei naujokai nėra tikri, kad noras nustoti vartoti nikotiną, slypi jų viduje, bet nori tai sužinoti, jie yra visada laukiami mūsų draugijoje.

Daugelis iš mūsų gyveno tamsioje neigimo, susvetimėjimo ir skausmo duobėje, kurią suformavo daugelį metų trukusi mūsų priklausomybė nuo nikotino. Mes nepaliekame nuo priklausomybės kenčiančio asmens tos duobės dugne – tik ne tada, kai turime į gijimą vedančią virvę, kurią galime jiems paduoti. Be jokios abejonės, jie turi būti pasirengę priimti šią virvę, kad išliptų iš duobės ir prisijungtų prie mūsų. Tačiau tai yra viskas, ko mes reikalaujame.

Kai kurie iš mūsų narių tiki, kad jie iš tiesų buvo ištraukti iš savo priklausomybės liūno, tiesiog dėl to, kad paprasčiausiai paprašė pagalbos. Kiti mano, kad išsivadavimo nuo nikotino dovaną buvo sunkiau priimti, todėl jiems kelionė virve į viršų buvo sudėtinga, lydima daugybės nuosmukių, kol galiausiai pavyko pasiekti išsilaisvinimą iš nikotino gniaužtų. Trečioji tradicija atveria mūsų duris ir mūsų širdis. Mūsų pasakojimai atskleidžia tiek blogiausius šios priklausomybės aspektus, tiek naujosios laisvės džiaugsmą. Mes ne tik žinome apie nikotino priklausomybės keliamus pavojus, tačiau taip pat esame dėkingi už dvasinę gijimo dovaną, kuri

mūsų laisvę paverčia įmanoma. Todėl mes lankomės susitikimuose ir vis dar kenčiantiems nuleidžiame tiesos, kuri yra mūsų patirtis, stiprybė ir viltis, virvę, leidžiančią kitiems pakilti į laisvę.

Nors ši programa siūlo mums dvasinį požiūrį, suteikiantį galimybę įgyvendinti laisvės, džiaugsmo ir taikos troškimą, dauguma nuo nikotino priklausančių žmonių į priklausomybės duobę praeityje įkrito kaip nesubrendę paaugliai. Mus dažnai skatino noras pajausti didesnę laisvę ir džiaugsmą, todėl daug metų praleidome siekdami šį troškimą patenkinti nikotino pagalba. Siekis iš naujo susidurti su šiuo noru dažnai yra sudėtingas. Pradžioje mes nenorėjome atsisakyti narkotiko. Galbūt bijojome, kad negalėsime be jo gyventi. Nepaisant to, kad lankėmės daugybėje susitikimų arba kurį laiką susilaikėme nuo nikotino vartojimo, jautėmės tikri, kad neturime tikro troškimo liautis vartoję.

Tačiau aptarę šį klausimą su kitais nariais, pastebėjome, kad tarp jų buvo daugybė tų, kurie taip pat iš pradžių nejautė didelio troškimo liautis vartoti nikotiną. Kai kurie iš mūsų susitikimuose nuolatos kartojo, kad jie nenorėjo visiškai atsisakyti nikotino. Kai kurie norėjo tik gyventi ir bijojo mirti, ir toliau vartodami nikotiną. Kai kurie tiesiog norėjo rasti savo Aukštesnę jėgą. Kai kurie norėjo pagerinti savo sveikatą. O daugelis iš mūsų paprasčiausiai norėjo liautis vartoti nikotiną. Mes pradėjome suprasti, kad net mažiausias noras dalyvauti susitikimuose gali būti apibrėžiamas kaip troškimas nustoti vartoti šią narkotinę medžiagą.

Be to, tarp mūsų buvo ir tokių, kurie turėjo sunkumų su bendrąja nikotino priklausomybe. Nors jie manė norintys mesti rūkyti arba atsisakyti kramtomojo tabako, jie nesijautė pasiruošę atsisakyti kai kurių kitų nikotino naudojimo būdų. Kiekvienas iš mūsų nusprendžia, koks yra geriausias būdas pradėti gijimo procesą, ir suvokia, kad galutinis tikslas yra noras visiškai atsisakyti bet kokio nikotino vartojimo.

Išnykus tarp mūsų tikrųjų norų ir minčių tvyrojusiai nikotino dūmų uždangai, mūsų kolektyvinė patirtis atskleidė, kad mes iš tikrųjų turime didelį norą gyventi be šio klastingo ir pavojingo narkotiko. Be to, dauguma iš mūsų taip pat jautė didelį norą iš tiesų gyventi savo gyvenimą. Daugeliui iš mūsų grįžimas prie nikotino vartojimo reikštų būtinybę atsisakyti nuostabių naujų džiaugsmų, kuriais prisipildė mūsų gyvenimas. Vėl grįžę prie savo priklausomybės, mes netektume tokių paprastų dalykų kaip pasivaikščiojimai, aerobika, dainavimas, laikas su draugais, intymumas santykiuose, sveikata ir netgi galimybė ramiai išsėdėti viso filmo ar skrydžio metu. Mūsų troškimas ir toliau gyventi naująjį savo gyvenimą gerokai viršija bet kokį norą ir toliau vartoti nikotiną.

Taigi jei norite tapti Anoniminių nikotinistų nariu, tiesiog prisijunkite prie mūsų. Jei norite mums paskambinti ar ateiti į mūsų susitikimą, tikime, kad jumyse slypi noras mesti rūkyti. Nesvarbu, kas jūs esate, nesvarbu, kiek kitų priklausomybių turite, nesvarbu, kokios yra jūsų bėdos, suprasite, kad kai kurie iš mūsų yra lygiai tokie patys kaip jūs. Mes norime, kad prisijungtumėte. Mes galvojame apie jus ir tikime, kad nuspręsite prisijungti prie mūsų ir susikurti nuostabų gyvenimą bei laisvę, kurią suradome, išsivadavę iš nikotino gniaužtų. Trečioji tradicija – tai pasveikinimas, prisijungus prie Anoniminių nikotinistų!

KETVIRTOJI TRADICIJA

Kiekviena grupė turėtų veikti savarankiškai, išskyrus tuos atvejus, kai sprendžiami reikalai, susiję su

kitų grupių ar visos AN draugijos veikla.

Mūsų draugijos istorija atskleidžia, kad Anoniminių nikotinistų grupės (anksčiau žinotos Anoniminių rūkalių vardu) veikė savarankiškai, net nežinodamos apie viena kitos egzistavimą. Visos jų galėjo padėti priklausomybės kamuojamiems žmonėms išsilaisvinti nuo nikotino. Jos praktikavo Dvylikos žingsnių programą ir/arba savo nariams teikė pagalbą.

Iš esmės grupė – tai du ar daugiau nuo nikotino priklausomų žmonių, susitinkančių su tikslu pasiekti abstinenciją; grupė nesiekia, būti vadinama jokia kita oficialia asociacija. Nors mūsų jungtinės grupės ir Anoniminių nikotinistų Pasaulinė tarnyba pasižymi vertingomis funkcijomis, jos egzistuoja tik tam, kad palaikytų grupes ir jų narius. Šios grupės yra Anoniminių nikotinistų širdis. Būtent čia pasiekiamas gijimas ir abstinencija, susivienija skirtingi žmonės ir vyksta stebuklai. Šios grupės savo reikalais užsiimdavo, dar prieš oficialią mūsų draugijos egzistavimo pradžią.

Būtent todėl šiandien savo grupėms mes galime užtikrintai suteikti galimybę ir toliau laisvai ir be jokio kišimosi į jų reikalus priimti visus sprendimus. Kiekviena grupė gali pati spręsti įvairius klausimus, pavyzdžiui, pasirinkti savo susitikimų formatą, pasirinkti diskusijų ir kalbėtojų temas, teikti žetonus, pažyminčius abstinencijos laikotarpį, ir nustatyti, ar ir kada grupės lėšas skirti jungtinėms grupėms ir Anoniminių nikotinistų Pasaulinei tarnybai. Kaip ir atskirų narių atveju, santykius tarp grupių ir Anoniminių nikotinistų Pasaulinės tarnybos sustiprina abipusis pasitikėjimas.

Mes raginame visas grupes pasitarti su kitomis grupėmis, jungtinėmis grupėmis ir Anoniminių nikotinistų Pasauline tarnyba, prieš imantis ko nors, kas galėtų turėti įtakos kitoms grupėms ar draugijoms. Impulso ar idėjos vertinimo pagalbos prašymas yra vienas iš mūsų gijimo procesą užtikrinančių principų. Prieš daugelį metu buvo užfiksuotas atvejis, kai su jungtinės grupės pirmininku susisiekė naujo alternatyvaus nikotino produkto gamintojas. Ši bendrovė pasisiūlė suteikti reikiamas lėšas ir žmogiškuosius išteklius naujos nemokamos telefono linijos įrengimui, jei mūsų grupė teiks pagalbą jų klientams ir įtrauks bendrovės brošiūras į grupės literatūrą. Pasitarus su kitų grupių nariais, pasiūlymas buvo išmintingai atmestas. Tokia avantiūra būtų pakenkusi ne tik bet kokių dalyvaujančių grupių reputacijai, bet ir visai draugijai.

Net egzistuojant tiek daug pagundų nuklysti į šalį, mes vis dar suprantame, kad grupės turi pačios priimti savo sprendimus ir daryti savo klaidas. Mes turime teisę mokytis iš savo klaidų. Kaip vėliau sužinosime Devintojoje tradicijoje daugeliu klausimų draugija daro nedidelę įtaką atskiroms grupėms. Mes galime tiesiog pasidalinti kitų grupių panašių situacijų patirtimi. Galų gale mes privalome tikėti savo Aukštesne jėga, kuri mūsų grupėms padėjo priimti daug sunkių sprendimų. Pavyzdžiui:

Daugelis Niujorko regiono grupių atsirado senųjų susitikimų, vadintų „AA nerūkantiems“, metu. Šias grupes sudarė AA nariai, siekiantys bendrai spręsti savo priklausomybės nuo nikotino problemą. Kai kurios iš šių grupių pakeitė savo pavadinimą į Anoniminių nikotinistų draugiją, o kitos išsaugojo savo senąjį pavadinimą „AA nerūkantiems“. Niujorko Metropoliteno regiono jungtinė grupė buvo numačiusi labai nedaug susitikimų, tuo tarpu daugelis jos narių norėjo

surengti kiek įmanoma daugiau susitikimų. Buvo nubalsuota, kad kai kurios grupės negali būti įtrauktos, nes jos priimdavo narius iš išorės. Nuo tada dauguma grupių bendrai nusprendė rengti Anoniminių nikotinistų susitikimus. Šį sprendimą priimti turėjo atskiros grupės.

Galbūt laisvė, kurią suteikiame savo grupėms, yra viena iš mūsų draugijos sėkmės priežasčių. Tai leidžia kiekvienai grupei rengti susitikimus, geriausiai atitinkančius jos narių poreikius. Nors gera prisijungti prie visame pasaulyje rengiamų susitikimų ir visur pastebėti tuos pačius Dvylika žingsnių ir tas pačias Dvylika tradicijų, skirtingos susitikimų, istorijų pasakojimo formos ir tam tikros tradicijos nuostabiai viską paįvairina. Tai padeda išsaugoti susitikimų įdomumą, o nariams padeda atsiverti sveikimo galimybėms.

PENKTOJI TRADICIJA

Kiekvienos grupės pagrindinis tikslas – perduoti savo patirtį dar kenčiančiam

nuo nikotino žmogui.

Pati ši tradicija skleidžia žinią visiems grupės nariams. Pirma, kiekvienos grupės nariai, veikiantys kaip vieninga visuma, turi vieną pagrindinį tikslą. Antra, mes turime žinią, kuria siekiame pasidalinti. Trečia, tai, kam mes turime perduoti šią žinią, yra nurodyta tiksliai – tai nuo nikotino priklausomybės vis dar kenčiantys žmonės.

Grupės lygmeniu savo žinią mes perduodame tiek žodžiais, tiek veiksmais. Pirminis tikslas mums yra tarsi kelrodė žvaigždė, nurodanti, kada mes keliaujame teisinga linkme. Su pasveikimu atkeliauja ir naujai atrastas entuziazmas, o tai grupės narius gali priversti išbandyti įvairias galimybes. Grupė privalo stengtis nesileisti susilpninama arba išsiblaškoma kelyje į pagrindinį tikslą.

Mūsų patirtis su nikotinu ir gijimu yra tai, ką mes žinome geriausiai. Dalijimasis savo istorija nereikalauja jokio specialaus talento ar apmokymų. Mes kiekvienas galime pasiūlyti tai, ką žinome ir kuo pradėjome tikėti. Žinia skleidžiama ir be žodžių, kai savo kolegoms suteikiame galimybę ramiai juos išklausyti. Susitelkusi į savo pagrindinį tikslą, grupė padidina tikimybę sąžiningai įgyvendinti savo principus ir proceso metu išsaugoti vienybę. Šiame paprastume ir slypi tikroji stiprybė.

Kaip draugija mes suprantame tokį dvasinį principą: siekdami užtikrinti gijimą, privalome gauta dovana dalintis su kitais, kurie vis dar kenčia. Ignoruodami šią tiesą, kaip individai rizikuojame vėl sugrįžti prie priklausomybės ir sunaikinti grupę. Tai meilės skleidimo misija, skirta nariams, kurie vis dar kenčia nikotino gniaužtuose arba kovoja su kitais savo sveikimo aspektais.

Nors mes esame programa, grindžiama anonimiškumu, mes nesislepiame tamsoje. Ši meilė taip pat išreiškiama, pasitelkiant žmonių, kurie dar nėra girdėję apie mūsų programą, informavimą. Žinios skleidimas – tai mūsų gijimo procesas. Mes siekiame veikti tokiu būdu, kuris patrauktų kitus ir suteiktų jiems tokią taiką, kurios siekiame ir mes. Mūsų šiltas pasveikinimas atveria širdis ir saugo mus nuo žalingų įpročių. Naujoko kova primena mums, iš kur mes atkeliavome, ir sustiprina mūsų dėkingumą už kiekvieną nuo nikotino priklausomybės laisvą dieną.

Anoniminių nikotinistų draugija siūlo penkias priemones, padedančias gyventi be nikotino. Šios penkios priemonės yra: susitikimai, telefono skambučiai/el. laiškai, literatūra, pagalba ir tarnystė. Šios priemonės taip pat yra būdai, kuriais mes galime skleisti savo žinią kitiems, ieškantiems pagalbos. Susitikimai perduoda žinią, primindami mums susitelkti ne į problemą, o į sprendimą. Čia slypi tikroji viltis ir stiprybė. Dalinimasis suteikia galimybę naujokams susitapatinti su kitų žmonių patirtimi, nes jie girdi ir mato pasikeitimo galimybes. Tai liudija apie sąžiningumą ir viltį saugioje bei palaikančioje aplinkoje. Iš pirmų lūpų mūsų narių skleidžiama žinia yra unikali ir labai galinga.

Grupės telefono numerių sąrašas didėja, kai narys nori pridėti savo vardą ir pasiūlyti pagalbą ne susitikimų metu. Šis sąrašas yra ypač svarbus nuo priklausomybės vis dar kenčiantiems žmonėms, kurių noras išsilaisvinti, yra toks pat svarbus kaip ir nikotino troškimas.

Naujokams dažnai yra nejauku kalbėti susitikimuose, todėl jiems gali būti priimtinesnės kitos bendravimo formos. Mes leidžiame suprasti, kad kiekvienas į priekį gali keliauti savo tempu.

Mūsų literatūrą parašė nariai, peržiūrėjo patikimi tarnautojai ir patvirtino delegatai, balsuojantys metinių konferencijų metu ir taip užtikrindami mūsų žinios perdavimą. Mūsų patirtis yra pristatoma keletu skirtingų formų – brošiūromis, knygomis ir garso įrašais. Anoniminių nikotinistų Pasaulinė tarnyba (ANPT) ir kai kurios jungtinės grupės leidžia informacinius biuletenius, kuriuose nariai taip pat dalinasi savo asmenine patirtimi. Mes žinome, kad jei ignoruosime vis dar kenčiančius nuo priklausomybės, rizikuosime patekti į stagnaciją ir prarasti esminį tikslą.

Pagalba – tai asmeninis principo, apibūdinančio kaip kiekvienas žmogus randa savo kelią į pasveikimą, perteikimas. Rėmėjai perduoda žinią, asmeninio pokalbio metu dalydamiesi savo su pasveikimu susijusia patirtimi, atidžiai išklausydami ir veiksmais parodydami kaip funkcionuoja Anoniminių nikotinistų draugija.

Tarnystė – tai praktiškai išreikštas mūsų dėkingumas. Tarnystė perduoda mūsų atsidavimo ir atsakomybės žinią. Tarnystė taip pat gali perduoti mūsų žinią, užtikrindama pokyčius ir atskleisdama, kaip mes patobulinome savo elgesį ar požiūrį. Tarnaujantys nariai tampa pavyzdžiais, kurie dažnai padeda kitiems įveikti ankstesnes baimes ir apribojimus, užkertančius kelią mūsų pagrindinio tikslo link.

Pagrindinis tikslas padeda žinią išsaugoti paprastą ir aiškią, o tai leidžia sumažinti bet kokius nuo priklausomybės vis dar kenčiantiems žmonėms kilti galinčius įtarimus dėl grupės ketinimų. Pirmą kartą atvykę daugelis iš mūsų turėjo abejonių ir baimių dėl prisijungimo prie grupės. Pavyzdžiui, sužinojus, kad mūsų programa grindžiama dvasingumu, naujokams susirūpinimą gali kelti religiniai klausimai. Labai svarbu suprasti, kad mes gerbiame savo Preambulę, kurioje teigiama, kad Anoniminiai nikotinistai nėra siejami su jokia religine ar politine organizacija.

Tinkamai perduodama savo žinią, kiekviena grupė parodo, kad mums rūpi nuo nikotino vis dar kenčiantys žmonės, ir atskleidžia, ką įmanoma nuveikti be nikotino įtakos. Pagrindinis tikslas leidžia mums sutelkti dėmesį ir primena, kad būtina pripažinti bei vertinti savo prioritetus. Visa tai ir dar daugiau atskleidžia visą mūsų gijimo žinios mastą.

ŠEŠTOJI TRADICIJA

Nė viena AN grupė neturėtų remti, finansuoti jokios jai artimos įstaigos ar

pašalinės organizacijos nei leisti naudotis AN vardu, kad pinigai, nuosavybės ar

garbės reikalai nenukreiptų mūsų nuo pagrindinio tikslo.

XX amžiaus sandūroje ši tradicija buvo minima sprendimuose, priimtuose, siekiant susieti mūsų tinklalapį su kitų organizacijų internetinėmis svetainėmis. Kai kurie nariai manė, kad tai reikštų kitų organizacijų kaip mūsų draugijos filialų steigimą. Tačiau svarbu suprasti, kad ši tradicija leidžia mums bendradarbiauti su kitomis bendrovėmis, o ne steigti naujus filialus. Taigi Anoniminių nikotinistų narių uždavinys buvo paaiškinti skirtumą tarp šių dviejų terminų (bendradarbiauti ir steigti filialus).

Kai kurie nariai norėjo, kad atidėtume atsargumą į šalį ir susietume savo tinklapį su bet kokiomis organizacijomis, nors kiek susijusiomis su nikotino vartojimo nutraukimu. Kai kurie nariai manė, kad tai būtų „teisinga“ todėl, kad daugelis organizacijų siuntė mums tokio pobūdžio prašymus. Tačiau pasitelkę grupės sąžinę, nusprendėme, kad mūsų tinklapis turėtų paminėti kitus šaltinius, tačiau nepateikti nuorodų į jų internetines svetaines. Mes taip pat nutarėme, kad kiti tinklapiai gali pateikti nuorodas į mūsų internetinę svetainę, bet mes nepateiksime nuorodų į juos.

Mes matome, kad kitos organizacijos padeda žmonėms mesti rūkyti, o kai kurie buvę jų nariai pasirodo ir pas mus. Kai kurie iš mūsų narių stebisi, kodėl mes nesusijungiame su šiomis organizacijomis ir nepasinaudojame kai kuriais jų struktūros aspektais. Arba kodėl, jei šiose organizacijose yra klaidų, mes joms nepadedame, ypač miestuose ir miesteliuose, kuriuose mes nerengiame savo susitikimų. Žmonės visada klausinėja, kur galima rasti reabilitacijos klinikas, siūlančias galimybę savaitę pagyventi be nikotino priklausomybės. Kai kurie iš mūsų narių galvojo apie galimybę tokius žmones nukreipti į Anoniminių nikotinistų tinklapį, kad spustelėję nuorodą, jie gautų informaciją, kurios jiems taip desperatiškai reikia. Šie nariai klausė: „Argi tai nepadėtų vis dar nuo nikotino priklausomybės kenčiančiam žmogui?“ Tačiau Šeštoji tradicija teigia, kad mūsų programa padeda ne tokiu būdu. Šeštoji tradicija viską supaprastina ir leidžia palaikyti tinkamus, tačiau naudingus santykius su kitomis organizacijomis visos draugijos lygiu.

Nors kiekviena šalis pradeda kaip atskira įstaiga, susiformavus verslo santykiams, egzistuoja (arba realybėje, arba suvokime) neišvengiamas asmenybių ir/ar politikos susiliejimas. Mums būtų sunku tuo atveju, jei, pavyzdžiui, tokį ryšį mes turėtume suformuoti su kita organizacija. Nors tiek mūsų, tiek kita organizacija gali siekti bendrų tikslų – geros sveikatos ir dvasingumo –susijungimas reikštų, kad kiekviena organizacija prarastų dalį savo identiteto ir ypatybių. Šeštoji tradicija apsaugo mus nuo susilpnėjimo ir neleidžia pakeisti to, kas mes iš tiesų esame ir ką mes darome. Šeštoji tradicija palaiko unikalų mūsų draugijos gebėjimą padėti nuo nikotino priklausomybės vis dar kenčiantiems žmonėms.

Mes pripažįstame, kad žmonės turi kitų problemų, todėl mūsų nariai turėtų sugebėti informuoti apie šalutinius kitų grupių išteklius, kurių galima prašyti be rizikos, kad šios grupės bus laikomos mūsų draugijos filialais. Pavyzdžiui, metę rūkyti, žmonės dažnai priauga šiek tiek svorio. Nėra

nieko blogo dalintis informacija apie kitą draugiją ar organizacija, kuri gali padėti atsikratyti nereikalingų kilogramų, tačiau siekis, kad ši kita grupė ar organizacija taptų oficialiu mūsų draugijos filialu, būtų pagrindinė klaida.

1980-aisiais į vieną mūsų draugijos narį kreipėsi vaistų gamybos bendrovė, gaminusi nikotino gumą, padedančią žmonėms mesti rūkyti. Bendrovė ketino mums pasiūlyti įrengti nemokamą telefono liniją bei žmogų, kuris teiktų visame pasaulyje rengiamų susitikimų duomenų bazės priežiūrą. Ši paslauga mums būtų buvusi visiškai nemokama. Mainais buvo paprašyta įtraukti šios bendrovės brošiūras į mūsų konferencijose patvirtintą literatūrą. Tai buvo viliojantis pasiūlymas, tačiau Šeštosios tradicijos išmintis leido jo atsisakyti.

Šeštoji tradicija suteikia mums labai galingą apsauginę priemonę. Mūsų pagrindinis tikslas yra padėti vis dar nuo priklausomybės kenčiantiems žmonėms. Šeštoji tradicija padeda mūsų draugijai sutelkti savo pastangas į šią pagrindinę užduotį ir nesileisti nukreipiamai arba susilpninamai kitos įmonės ar net susijusios įstaigos.

SEPTINTOJI TRADICIJA

Kiekviena AN grupė turėtų išsilaikyti pati, atsisakydama pašalinių įnašų.

Vienas aiškus šios tradicijos tikslas yra kontroliuoti tai, kad mes priimtume piniginius įnašus tik iš savo narių, o ne iš bet kokio išorinio aukotojo, nesvarbu, kad ir kokie geranoriški būtų jo ketinimai. Tokiu būdu kiekviena grupė išsaugo savo savarankiškumą ir mūsų draugija išlieka nepriklausoma. Labai svarbu, kad mes nepriimtume jokių pašalinių įnašų, nes kitu atveju galime tapti susiję su tuo išoriniu žmogumi ar grupe. Mūsų išlikimas privalo būti užtikrintas mūsų pačių įnašais; kitu atveju galime būti įtraukti į pašalinius klausimus ir politiką. Tai gali susilpninti ir supainioti mūsų skleidžiamą žinią, keldami grėsmę mūsų misijai ar net užkirsdami jai kelią.

Konkrečios Anoniminių nikotinistų grupės gyvavimo pradžioje jai buvo labai maloningai pasiūlyta nemokama susitikimų vieta. Keletas narių teigė, kad jų mažos grupės išlikimas priklausė nuo šio pasiūlymo priėmimo. Tačiau pasitelkus grupės sąžinę, buvo nuspręsta, kad norint išsaugoti grupės savarankiškumą, derėtų atmesti šį dosnų pasiūlymą. Vietoje to, grupės nariai nusprendė derėtis dėl mėnesinio mokesčio už susitikimams skirtą patalpą. Grupė suprato, kad tai buvo labai svarbus sprendimas, kuris apsaugojo mūsų žinios vientisumą ir išaukštino Septintąją mūsų draugijos tradiciją. Net jeigu tai reiškė, kad be pašalinių įnašų šios grupės susitikimams gali ateiti galas, grupė buvo pasirengusi taip rizikuoti.

Labiau įsigilinus į šią tradiciją, tampa aišku, kad mes negalime išsilaikyti be savo pačių tarnystės grupės, jungtinės grupės ir Anoniminių nikotinistų Pasaulinės tarnybos labui. Tarnystė yra ne tik viena iš asmeninio gijimo priemonių – tai yra ir visos mūsų draugijos varomoji jėga. Jei mes tik imsime iš draugijos, mes negalėsime jos kurti. Kai bet kuris iš mūsų nusprendžia nieko nedaryti ir leisti „kažkam kitam“ įgyvendinti būtinus įsipareigojimus, grupės egzistavimui ir galiausiai pačiai Anoniminių nikotinistų draugijai iškyla pavojus.

Gebėjimas išsilaikyti pačiai, pasitelkiant tarnystę, reiškia veiksmus, pavyzdžiui, reguliarų dalyvavimą tiek grupės, tiek verslo susitikimuose, dalinimąsi savo patirtimi susitikimuose, žingsnių įgyvendinimą, kitų narių palaikymą, susitikimų organizavimą, draugijos informacinių biuletenių prenumeratą, o taip pat pirmininko, iždininko arba sekretoriaus funkcijų atlikimą. Gebėjimas išsilaikyti pačiai, lygiai taip pat arba net labiau nei piniginiai įnašai, garantuoja nuolatinę galimybę tarnauti visiems mūsų pagalbos ieškantiems nuo nikotino priklausomiems žmonėms. Taigi pagerbdami šią tradiciją, mes išsaugome savo pagrindinį tikslą ir dvasinį pamatą, ant kurio yra pastatyta mūsų draugija.

AŠTUNTOJI TRADICIJA

Anoniminių Nikotinistų draugija visada turėtųlikti neprofesionali, tačiau mūsų tarnybos

gali samdyti reikiamus darbuotojus.

Siekdami išsaugoti savo dvasinį pagrindą, turime nustatyti tinkamus specialistų dalyvavimo principus. Tai, kokiu būdu nariai tarnauja mūsų draugijai, privalo atitikti visas mūsų tradicijas ir žingsnius. Mūsų programos principų vientisumas neturėtų būti statomas į pavojų, siekiant finansinio pelno.

Mūsų pradinis principas – anonimiškumas, pasižymi tuo, kad jis visiems nariams suteikia visiškai lygų statusą. Jei kai kurie nariai norėtų perduoti mūsų žinią apie pasveikimą kaip „apmokami Anoniminių nikotinistų specialistai“, atsirastų statuso nelygybė. Tokia numanoma nelygybė galėtų lemti tai, kad kiti nariai jaustųsi mažiau vertinami arba būtų mažiau linkę tarnauti grupės poreikiams ar net bijotų dalintis savo istorijomis. Narys, gaunantis pinigus už Anoniminių nikotinistų žinios skleidimą, nepalaikytų dvasinio gijimo principo – laisvai duoti tai, ką laisvai gavo.

Mūsų Preambulėje teigiama, kad Anoniminių nikotinistų narystei netaikomos jokios rinkliavos ar mokesčiai. Trečioji tradicija nustato tik vienintelį narystės reikalavimą – troškimą liautis vartoti nikotiną. Piniginis specialistų, įgyvendinančių Dvylika žingsnių, darbo įvertinimas prieštarautų mūsų principams.

Tačiau Septintoji tradicija skatina mūsų grupes išsilaikyti pačioms. Siekiant, kad mūsų draugija veiktų veiksmingai bei efektyviai, tikslinga ir tinkama mokėti nariams, suprantantiems mūsų programą, arba padengti jų išlaidas, susidariusias dėl teikiamų paslaugų. Šie nariai laikomi „specialiaisiais darbuotojais“. Jie padeda įgyvendinti įprastas draugijos priežiūros užduotis tokiu būdu, kuris leidžia padėti nuo nikotino priklausomiems žmonėms.

Pavyzdžiui, galima mokėti profesionaliems ir būtinais įgūdžiais pasižymintiems biuro vadybininkams, kad jie spręstų jungtinių grupių ar Anoniminių nikotinistų Pasaulinės tarnybos (ANPT) klausimus. Draugijos fondai galėtų mokėti nariui, kurio darbas yra atsakyti į literatūros užsakymus ir siųsti siuntas grupėms bei individualiems nariams. Nors savanoriai laisvai siūlo savo paslaugas ir pasižymi daugeliu gebėjimų, negalima tikėtis, kad jie perduos pasveikimo žinią, o kartu pilnai įgyvendins kiekvieno mūsų draugijai būtino specialisto funkcijas.

Papildomai, sveikatos priežiūros specialistai gali pasirūpinti, kad susitikimai vyktų jų įstaigose, aptarnaujančiose klientus ir pacientus. Narys gali atidaryti nikotino reabilitacijos įstaigą. Tol, kol darbas su Anoniminių nikotinistų Dvylikos žingsnių įgyvendinimu nėra tiesiogiai kompensuojamas, ši tradicija nėra pažeidžiama. Terapeutai, kurie taip pat yra Anoniminių nikotinistų nariai, gali gydyti klientus nuo nikotino priklausomybės, tačiau dalyvaudami Anoniminių nikotinistų susitikimuose kaip paprasti nariai, jie negauna daugiau teisių ar aukštesnio statuso nei kiti nariai. Susitikimai nėra „verslo vieta“, todėl joks specialistas neturi teisės savo tikslais kalbinti potencialių klientų susitikimuose. Nė vienas narys negali būti „Anoniminių nikotinistų specialistas.“

Anoniminių nikotinistų susirinkimai nėra profesionalios terapijos grupės. Todėl mes nepasisakome už nė vieną konkrečią gydymo formą, nes Dešimta tradicija neleidžia mums reikšti nuomonės apie pašalinius klausimus. Mūsų programa yra unikali. Jis susideda iš Dvylikos

žingsnių ir Dvylikos tradicijų. Tai, kartu su penkiomis priemonėmis, yra tai, ką mes žinome ir ką siūlome.

DEVINTOJI TRADICIJA

AN draugija niekada neturėtų būti griežtai organizuota, tačiau mes galime steigti tarnybas ar komitetus, tiesiogiai atsakingus

tiems, kam tarnauja.

Pradžioje šis teiginys gali atrodyti tarsi mūsų programos paradoksas. Jei neturime organizacijos, kaip mes galime turėti jungtines grupes, Anoniminių nikotinistų Pasaulinę tarnybą, tarnybas ir komitetus? Argi tai nėra organizacijos pavyzdžiai? Ar be organizacijos mes nesulauksime anarchijos?

Na, taip, mūsų draugijoje tvyro anarchija. Anarchija – tai valdžios nebuvimas ir mes iš tiesų neturime jokios valdymo sistemos. Tačiau tai, ką mes turime, yra tarnautojai, darbuotojai ir savanoriai, tarnaujantys mūsų draugijai kaip visumai. Nesvarbu, ar kalbame apie telefonu dirbantį savanorį, tarnybos narį arba apmokamą vadybininko asistentą, kiekvienas prašymo sulaukęs narys stengiasi tarnauti draugijos labui.

Šis struktūros trūkumas garantuoja tikrai nuostabų komfortą. Kiekvienos grupės, komiteto ar tarybos lyderiai yra įsipareigoję tarnauti nariams, o ne įsakyti arba primesti savo valią. Niekas jokiam nariui ar grupei negali pasakyti, ką ji turi daryti. Lygiai taip kaip ir žingsniai, mūsų gairės bei tradicijos tėra tik rekomendacijos. Kaip atskleidžia daugelio mūsų narių patirtis, žingsniais negrindžiami veiksmai pasižymi ekstremaliais padariniais, kurie dažnai sukelia priklausomybės pasikartojimą. Tas pats pasakytina apie mūsų tradicijas. Dažnai pastebimas atvejis, kai tradicijų nesilaikymas lemia grupės žlugimą. Net ir tokiu atveju, mes galime teikti pasiūlymus, tik remdamiesi savo patirtimi, susijusia su tuo, kaip kitos grupės sprendė panašias situacijas. Mūsų draugija nepasižymi vykdomaisiais ar teisminiais filialais. Tiesą sakant, būtent tarnautojai ir vadovai yra atsakingi Anoniminių nikotinistų grupių nariams.

Rinkdamosi savo tarnautojus ir vadovus grupės, jungtinės grupės ir Anoniminių nikotinistų Pasaulinė tarnyba pasitelkia individualius reikalavimus. Jos gali pasirinkti paprastą pareigų perdavimą ar oficialius pareigūnų rinkimus. Išrinkti ar pasirinkti darbuotojai savo įgaliojimus gauna iš tų narių, kurie juos pasirinko. Jiems paskiriama užduotis tarnauti draugijai, pagal programos principus, ir puoselėti Dvylika Anoniminių nikotinistų tradicijų.

Ankstyvosiomis dienomis grupės egzistavo be regioninių jungtinių grupių arba Anoniminių nikotinistų Pasaulinės tarnybos. Šiandien šie regioniniai komitetai ir Anoniminių nikotinistų Pasaulinė tarnyba teikia pagrindines paslaugas, tokias kaip susitikimų sąrašų spausdinimas, literatūros platinimas, paslaugos telefonu ir korespondencija, o taip pat mūsų draugijos žinios skleidimas, kai tai įmanoma. Anoniminių nikotinistų Pasaulinė tarnyba spausdina visą konferencijose patvirtintą literatūrą. Bėgant metams, šios paslaugos pasirodė svarbios mūsų draugijos išlikimui ir asmeniniam gijimui. Daugelis iš mūsų negalėjo įsivaizduoti programos be jų.

Kai mūsų savanoriai iš tiesų įsisavina nuolankius tarnystės, bendravimo ir nesavanaudiškumo principus, nebelieka noro bergždžiai siekti kontrolės, prestižo ir savanaudiškumo. Bendradarbiavimo dvasia ir tikslo kryptingumas yra viskas, kas būtina, kad Anoniminių nikotinistų draugija pasižymėtų unikalia tarnystės, bendravimo ir išsivadavimo nuo priklausomybės struktūra.

DEŠIMTOJI TRADICIJA

Anoniminiai nikotinistai nereiškia nuomonės pašaliniais klausimais, todėl AN vardo

nederėtų traukti į viešus ginčus.

Dešimtoji tradicija padeda prisiminti mūsų pagrindinį tikslą, t.y. skleisti žinią nuo nikotino priklausomybės vis dar kenčiantiems žmonėms. Todėl Anoniminių nikotinistų draugija neturėtų atitraukti savo dėmesio ir susitelkti ties pašaliniais klausimams ar viešais ginčais.

Kaip sveikstantys nuo nikotino priklausomi žmonės mes žinome, kad nikotino vartojimas kenkia; kai kurie iš mūsų iš tiesų mano, kad ši narkotinė medžiaga turėtų būti uždrausta, kontroliuojama ar ribojama. Todėl norisi pasakyti, kad turėtume paremti ieškinius prieš tabako kompanijas, platinti skelbimus, kuriuose skatinamas nikotino draudimas, dalyvauti grupių, kurios nori uždrausti rūkymą, veikloje arba remti politikus, siekiančius sumažinti vietų, kuriose žmonės galėtų rūkyti, skaičių.

Tačiau Dešimtoji tradicija aiškiai mums sako: „Ne“. Kaip grupė nes negalime reikšti nuomonės apie tabako kompanijas, įvairius nikotino gaminius ar nikotino vartojimą. Tiesa, kaip individai šiuo klausimu mes galime turėti skirtingas nuomones. Tačiau kaip grupė Anoniminiai nikotinistai neprisiima jokios konkrečios pozicijos.

Tabako rūkymas ar kramtymas... tai veiksmai, kuriais mes visi tam tikru momentu mėgavomės. Kaip mes liovėmės vartoti, kaip mes įtikėjome, kaip išsilaisvinome iš šios galingos priklausomybės... visu tuo mes dalinamės, siekdami padėti vis dar kenčiantiems.

Nė vienas narys, naudodamas Anoniminių nikotinistų pavadinimą ARBA teigdamas, kad yra mūsų programos delegatas ARBA atstovas, neturėtų viešai reikšti savo nuomonės apie kontraversiškus pašalinius klausimus, ypač susijusius su politika, nikotino reformomis arba religija. Anoniminių nikotinistų draugija neremia ir neprieštarauja jokiam politiniam kandidatui. Mes netgi negalime prieštarauti nikotino produktų gamybai, pardavimui ar naudojimui. Kaip draugija mes neturime nuomonės apie vyriausybės subsidijas tabaką auginantiems ūkininkams arba apie tai, kada, kaip ir kur nikotinas yra pakuojamas ir vartojamas. Nors Anoniminiai nikotinistai yra dvasinė programa, mes nereiškiame nuomonės apie religiją ar religines institucijas. Daugelis iš mūsų yra kilę iš įvairių religinių ir politinių sluoksnių. Reikalaudami, kad bet kuris narys laikytųsi konkrečios religijos ar politinės srovės, ne tik sunaikintume savo draugiją, bet ir pažeistume Pirmąją tradiciją, pažyminčią mūsų bendros vienybės svarbą.

Anoniminių alkoholikų programos steigėjai išmintingai nusprendė nesusitelkti į alkoholio gamintojus ar nedalyvauti blaivybės judėjimuose, skirtuose uždrausti alkoholį. Jie suprato, kad toks žingsnis būtų beprasmiškas ir greičiausiai sunaikintų jų sveikimo pagrindą. Panašiai ir Anoniminiai nikotinistai negali atsitraukti nuo savo pagrindinio tikslo, siekdami kovoti su tabako kompanijomis ar skatindami priimti teisės aktus, susijusius su tuo, kaip ir kada žmonės gali rūkyti arba kramtyti tabaką.

Be to, daugelis nikotino vartotojų nusprendžia liautis vartoti nikotiną, pasitelkdami įvairias pagalbines priemones, pavyzdžiui, nikotino pleistrus, nikotino gumą ar specialius vaistus. Šių medžiagų naudojimas priklauso nuo kiekvieno individo poreikių ir neturėtų būti reguliuojamas arba kritikuojamas grupėje. Mūsų pagrindinis tikslas yra pagalba kitiems, siekiantiems gyventi

be nikotino, o ne nurodymas atskiriems nariams kaip jie turėtų išsivaduoti iš šios priklausomybės.

Ši tradicija gali būti asmeniškai sudėtingai įgyvendinama, nes labai tikėtina, kad tokiais klausimais mes visi turime tam tikrą nuomonę. Tačiau veikdami kaip Anoniminių nikotinistų atstovai, privalome vengti bet kokių viešų ginčų tokiais prieštaringais klausimais ir susitelkti į mūsų draugijos sveiko proto ir stiprybės išsaugojimą, kad galėtume padėti nuo nikotino priklausomybės vis dar kenčiantiems žmonėms.

VIENUOLIKTOJI TRADICIJA

Mūsų bendravimas grindžiamas labiau idėjų patrauklumu negu įtikinėjimu.

Žiniasklaidoje visada privalome išsaugoti asmens anonimiškumą.

Mūsų kaip nuo nikotino priklausančių žmonių gyvenimas buvo nekontroliuojamas ir nevaldomas. Mes vartojome nikotiną iki beprotybės. Vienos cigaretės nepakakdavo – nepakakdavo ir tūkstančio. Savo kasdienės nikotino dozės paieškų beprotybėje mes neįžvelgėme jokios problemos. Mūsų elgesys buvo nevaldomas, nes mūsų dūmai, nuorūkos arba spjaudalai teršė aplinką.

Kaip ir daugelis kitų mūsų programos principų, Vienuoliktoji tradicija nurodo kelią mūsų pasveikimo link, akcentuodama tinkamų ribų, kuriomis būtina vadovautis „perduodant žinią“ už mūsų draugijos ribų esantiems žmonėms, svarbą. Mūsų draugijos vientisumas ir ilgaamžiškumas priklauso nuo šio laiko patikrinto principo. Žinoma, mes norime, kad žmonės susipažintų su tuo, ką galime pasiūlyti. Tačiau labai svarbu, kad pagrindinis dėmesys liktų nukreiptas į programą, o ne į draugijoje esančių žmonių asmenybes. Mes norime, kad mūsų programa žmones patrauktų dėl savo principų, o ne dėl to, kas joje dalyvauja. Anonimiškumas ne tik apsaugo individus, bet ir visą programą nuo žmogiškųjų trūkumų, kurių mes visi turime.

Anonimiškumas nėra klausimas, kurį kiekvienas narys turi išspręsti pats. Jei žmogus galvoja: „Man nerūpi, jei visuomenė sužinos, kad esu Anoniminių nikotinistų narys; aš neturiu ką slėpti“, jis neįvertina to, kad Anoniminiai nikotinistai yra „MES“, o ne „AŠ“ programa. Vienas iš dvasinių Anoniminių nikotinistų principų yra mūsų pasveikimui labai svarbus nuolankumas. Pagalvokite, jei vienas narys užsigeistų dėmesio, kiti gali imti pavydėti ar bandyti konkuruoti. Tai suardytų vienybę. Be to, Anoniminių nikotinistų nariai privalo prisiminti, kad nors nesame susiję su Anoniminiais alkoholikais (ir kitomis „12 žingsnių“ draugijomis), mes esame šia programa besidalinančios išsivadavimo nuo priklausomybės bendruomenės dalis ir turime pademonstruoti pagarbą ir dėkingumą, šlovindami šią tradiciją visų labui.

Žiniasklaidoje pilna reklamų, kuriose įžymybės atskleidžia asmeninę patirtį, susijusią su tam tikru produktu. Tokios reklamos gali būti naudingos produktus gaminančioms korporacijoms, tačiau jos pasižymi ir tam tikra rizika. Jei įžymybė patenka į visuomenės nemalonę arba tampa spaudos taikiniu, tokia situacija gali neigiamai paveikti bendrovę ar produktą. Anoniminių nikotinistų draugija pripažįsta, kad grįžimas prie žalingo įpročio yra realybė, nuo kurios nėra apsaugotas nė vienas narys. Anoniminiai nikotinistai priima išmintį, kurią įsisavino jau Anoniminiai alkoholikai – reklamos, kuriose akcentuojamas žmogus, nėra pats geriausias būdas skleisti žinią.

Daugelis naujokų apie mus išgirsta iš kitų narių arba pranešimų apie vietos susitikimus, kviečiančius prisijungti visus, norinčius liautis vartoti nikotiną. Įvairių formų viešumas taip pat yra svarbus būdas nuo nikotino priklausomybės vis dar kenčiančius žmones supažindinti su Anoniminiais nikotinistais. Mūsų organizacijos istorijos pradžioje žurnalas „Reader‘s Digest“ išspausdino istoriją apie mūsų programą ir šis straipsnis žymiai padidino visuomenės susidomėjimą mūsų draugija. Dėmesį taip pat patraukė ir kiti straipsniai, kuriuose buvo pateiktos užuominos į mūsų draugiją. Tai buvo ne savireklamos pavyzdžiai, nes jie susitelkė ties draugija.

Egzistuoja daug būdų, kaip tinkamai reklamuoti tai, ką mes siūlome. ANPT siūlo įvairius lankstinukus, pavyzdžiui, „Susipažinkite su Anoniminiais nikotinistais“, „Apie naujokus ir pagalbą Anoniminių nikotinistų draugijoje“ ir „Susipažinkite su Anoniminiais nikotinistais. Informacija medikams.“ Anoniminių nikotinistų Pasaulinė tarnyba taip pat leidžia kompaktinius diskus su informacija apie viešąsias paslaugas, kuri galėtų būti perduota vietos radijo stotims ir pristatyta transliacijų metu. Kai kurie kiti informavimo pavyzdžiai: pranešimai apie vietos susitikimus, skelbiami laikraščiuose ir skrajutėse; informacija, pristatoma vietiniuose nacionalinių sveikatos organizacijų skyriuose; Anoniminių nikotinistų literatūra, pristatoma sveikatos mugėse ar siūloma sveikatos priežiūros specialistams ir ligoninėms.

Jei narys planuoja rašyti knygą ar dalyvauti interviu, egzistuoja keli galimi elgesio variantai. Individas gali naudoti savo pilną vardą, jeigu nemini esantis Anoniminių nikotinistų draugijos narys ir paprasčiausiai save įvardinti kaip nuo nikotino priklausomybės kenčiantį žmogų. Jei asmuo save nurodo kaip Anoniminių nikotinistų draugijos narį, taip pat galima paslėpti jo veidą ir naudoti tik vardą be pavardės.

Daugelis iš mūsų narių nepasirodė susitikimuose, vos išgirdę apie mūsų draugijos veiklą, ir neįgyvendino mūsų programos žingsnių, vos pirmą kartą juos perskaitę. Jiems reikėjo laiko pasiruošti. Geriausias būdas, kuriuo mes galime skleisti žinią, tai dalintis savo patirtimi, stiprybe ir viltimi susitikimų metu, taip informuodami visuomenę bei atvirai aiškindami, kokia yra Anoniminių nikotinistų draugijos esmė, o taip pat dalydamiesi savo dvasinio pabudimo rezultatais, įgyvendindami programos principus savo kasdieniame gyvenime. Jei tai, ką nuo nikotino priklausomi žmonės pamato ir išgirsta, juos patraukia, jie sulaukia šilto mūsų pasveikimo.

Iš pagarbos kitiems, mes nesakome žmonėms, kad jiems reikia mūsų programos, ir nenurodome, ką jie turėtų daryti. Mes neduodame „sėkmės garantijos“. Mes neparduodame, mes tik rodome.

Tikėjimas ir nuolankumas yra dvasiniai principai, todėl siekdami išlikti dvasine programa, privalome užtikrinti, kad mūsų viešųjų ryšių politika pasižymėtų tikėjimu bei nuolankumu.

DVYLIKTOJI TRADICIJA

Anonimiškumas yra visų mūsų tradicijų dvasinis pamatas, nuolat primenantis,

kad šios nuostatos svarbiau už asmenybes.

Anonimiškumas yra tokia svarbi mūsų programos dalis, kad tai įrodo net mūsų pavadinimas. Dėmesys nikotinui ir dvasinis įsipareigojimas anonimiškumui yra esminiai elementai, kurie mūsų programai leidžia išsiskirti iš kitų grupės programų. Gerbdami Dvyliktąją tradiciją, nariai ima suvokti dvasinę naudą, padedančią išsaugoti mūsų draugiją ir palaikyti gijimo procesą.

Anonimiškumas visus mus sulygina. Ši lygybė skatina vienybės jausmą – galią, stipresnę už atskirų asmenų jėgą. Kaip teigiama Pirmojoje tradicijoje, mūsų bendra gerovė priklauso nuo vienybės ir pasiaukojimo. Nuolankiai priimdami anonimiškumą, nariai įgyja dvasinę stiprybę. Anonimiškumas ir nuolankumas yra vienas kitą stiprinantys dvasiniai elementai.

Trečiajame žingsnyje aprašytoje Maldoje prašome padėti mums išsilaisvinti iš savo pačių gniaužtų ir savanaudiškų motyvų. Mūsų priklausomybė vertė mus elgtis egocentriškai. Psichinė manija privertė mus patikėti, kad nikotinas yra svarbesnis nei kitų žmonių – net mūsų artimųjų – gerovė. Nei mūsų pasveikimas, nei mūsų draugija negali išlikti savanaudiškų motyvų pagrindu.

Anonimiškumas padeda mums tarnauti, o ne mus valdo; jis motyvuoja mus daryti gera šiame pasaulyje ir skleisti savo gerumą. Mažiau tikėtina, kad vengdami savireklamos, pradėsime reikšti nuomonę pašaliniais klausimais. Skleidžiant Anoniminių nikotinistų žinią, mūsų ketinimai taps patrauklesni. Norėdami, kad mūsų grupės išsilaikytų pačios, atskiri nariai negali veikti vien vedini savo interesų.

Pastatydami principus aukščiau už asmenybes, mes galime geriau priimti bet kokį žmogų, jaučiantį troškimą nustoti vartoti nikotiną, ir susitelkti į savo pagrindinį tikslą. Naujokai gali jaustis labiau laukiami, nes pas mus žmonės vertinami ne pagal asmenybę. Pripažinimas veda mus dvasinio pabudimo keliu.

Konfidencialumo principas yra geriau užtikrinamas, pasitelkus anonimiškumą. Tai padidina tikimybę, kad naujokai dalyvaus susitikimuose ir pradės savo kelionę išsilaisvinimo link. Nikotinas turi ne mažesnę įtaką ir garsiems, turtingiems bei protingiems arba bet kokiu kitu panašiu „socialiniu pranašumu“ pasižymintiems individams. Mes visi pradedame nuo Pirmojo žingsnio. Be to, anonimiškumas net žymiausiems žmonėms suteikia galimybę pradėti nuo Pirmojo žingsnio ir užtikrina, kad jų konfidencialumą gerbtų visi draugijos nariai. Konfidencialumas skatina pasitikėjimą. O kai egzistuoja pasitikėjimas, drąsa keistis sulaukia kolegų palaikymo. Pasitikėjimas gali sustiprinti tikėjimą Aukštesnės galios malone ir palaikymu.

Prisimindami Dvyliktąją tradiciją, nariai domisi skleidžiama žinia, o ne ją skleidžiančiu žmogumi. Žmonės gali suklysti, o principai išlieka. Nuolankumas leidžia mums įsiklausyti į tiesą, o išdidumas verčia mus tikėti savo pačių pasiteisinimais ir racionaliais paaiškinimais.

Žinodami, kad žmonės gali suklysti, mes taip pat suprantame, kad konfidencialumas negali būti garantuotas susitikimuose, kuriuose dalyvauja su šia tradicija dar nesusipažinę naujokai. Kiekvienos grupės formatas privalo aiškiai priminti nariams, kad konfidencialumas yra būtina mūsų draugijos išlikimo sąlyga. Pasitikėjimas yra vertingas ir visi nariai turi jį vertinti.

Tačiau tai, kad naudojami tik vardai, nereiškia, kad įgyvendindamas grupės arba draugijos funkcijas, asmuo negali naudotis savo pavarde. Kai kuriais atvejais vardo ir pavardės

naudojimas palengvina organizacines pareigas ar pašto siuntimą ir gavimą. Tokia nauda užtikrina anonimiškumo išsaugojimo svarbą.

Anonimiškumo ir nuolankumo užtikrinimas nereiškia, kad mes negalime švęsti. Grupės gali švęsti nario abstinencijos laikotarpį ar jubiliejų plojimais ir žetonais. Taip siekiama ne pagerinti kokio nors nario statusą, o tiesiog atšvęsti jo pasveikimą, kurį užtikrino nuoširdžios pastangos ir Aukštesnės jėgos malonė.

Tiek mūsų asmeninis gijimas, tiek nuolatinis mūsų draugijos augimas reikalauja nuolankaus anonimiškumo, leidžiančio išlikti mūsų dvasiniame kelyje. Pasitikėjimas savimi yra sveikas tuo atveju, kai yra suderintas su dėkingumu už mums suteiktą malonę ir principus, kuriais mes vadovaujamės. Mūsų programa yra atvira Aukštesnei jėgai, kurią apibrėžia kiekvieno nario individualus supratimas; ji iškelia principus aukščiau už asmenybes net ir dvasiniu lygmeniu. Šiame margame pasaulyje anonimiškumo principas leidžia mums susivienyti bendro tikslo labui ir siekti pagrindinio mūsų draugijos tikslo.