cmyk

�

cmyk

“Respublikos” leidinys Nr.�3 (850) 20�� m. balandžio 2 d.

Šią savaitę rusų kino pasaulis patyrė didelę netektį. Eidama 76-uosius Maskvoje mirė garsi Rusijos aktorė Liudmila Gurčenko. Ne vieną svarų vaidmenį sukūrusi artistė buvo ir didelė Lietuvos teatro gerbėja. Režisierius Rimas Tuminas, prisimindamas savo bičiulę, negailėjo šiltų žodžių ir apgailestavo, kad gyve-nimas yra toks trumpas.

10

LiudmiLa GuRČENKO - aRTiSTĖ NE TiK SCENOJE

PRISIPAŽINIMAINĖRa SvETimų vaiKų

Japonę Miki Hamanaką, jau bemaž dešimt metų šokančią baletą Lietuvoje, sukrėtė gamtos stichijos sukelta tragedija tėvy-nėje Japonijoje. Ypač ją jaudina vaikų likimas.

3

TRADICIJOSapSiRENGę iT ROmĖNai. iR TuRi išSKiRTiNių GaLių

Ar patogu, ar šiuolaikiška, ar prasminga aukštųjų mokyklų va-dovams persirenginėti togomis, kartais vadinamomis “suknelė-mis”, kurių ištakų turbūt reikėtų ieškoti dar prieš mūsų erą susifor-mavusioje romėnų tradicijoje.

4-5

PASIRINkIMASGERiau maŽiau, BET GaRdŽiau

Žinomas kulinaras Linas Samėnas įsitikinęs, kad gyvenime svarbu ne kiekybė, bet kokybė. Anot jo, tai svarbu ir renkantis maistą, ir auginant vaikus.

6

GAMTAKLimaTO KaiTa GaLi SuKELTi EpidEmiJaSSiaubingas apokalipsės scenarijus šiandien jau nebeatrodo toks arti-mas fantastikai. Pasaulinis atšilimas ruošia mums biologinę bombą, kuri ne mažiau baisi už atominę.

11

“Sca

npix

” nuo

tr.

2

cmykcmyk2

Mano draugas (dabar - garsus rašytojas Marius Ivaškevičius) pa-auglystėje, perskaitęs Žiulio Verno (Jules Verne) “Kapitono Granto vaikus”, neatsispyrė pagundai ir iš-siuntė pasauliui laišką butelyje - trimis kalbomis surašęs tekstą, už-liejo butelio kakliuką vašku ir įme-tė į Siesarties, vinguriuojančios pro jo gimtąjį Molėtų miestelį, srovę... Net neabejojo, kad butelis apke-liaus visus pasaulio vandenynus, pabuvos kokios didžuvės pilve, o po daugybės metų bangų nuska-lautas bus surastas kur nors Afri-koje ar Šventos Elenos saloje...

Po daugybės (maždaug aš-tuonerių) metų, jau būdamas stu-dentas, Marius gavo laišką. Rašė mergina, radusi jo raštelį butelyje. Visai nenuskalautą bangų, nepa-buvojusį nė viename vandenyne, nuo Molėtų nuplaukusį viso labo gal penkiolika kilometrų...

Ir nors mes, draugai, šaipėmės iš tokios niekingai trumpos jo laiš-ko kelionės, išties negalėjome ne-pastebėti, kad stebuklas įvyko, kad Mariaus butelio kelionė - nė kiek ne mažiau įspūdinga, nei aprašytoji Ž.Verno. Pakako pamatyti, kokiu žvilgsniu Marius žvelgia į savo pa-auglio ranka pakeverzotus žodžius, kad suvoktume, kaip kunkuliuoda-ma verda jo viduje ta metafizinė susitikimo su savimi akimirka...

Tada supratau, kad ne vande-niu ir ne butelyje laiškas keliavo. Ir kad ne egzotiškų šalių gyventojams jis buvo rašytas. Tik sau. Ir išsiųs-tas pačia srauniausiąja - laiko upe, kurioje įstrigti užplaukus ant seklu-mos ar užkliuvus kokio pakrantės kupsto apskritai neįmanoma.

Todėl, bičiulio sėkmės paakin-tas, nutariau laišką butelyje sau išsiųsti ir aš. Tik be Siesarties ir be butelio. Dabar ir čia - šiomis eilu-tėmis, kurias nesulaikomai, neper-maldaujamai, neišvengiamai nu-neš minučių putojantys verpetai...

Šiandien, rašydamas laišką, jau nebesu paauglys, jau žinau, kad žmogaus amžius apibrėžia jo požiūrį, domesius, pomėgius, todėl neimsiu postringauti, ketindamas tąjį save, po aštuonerių metų skai-tysiantį šį laišką, mokyti, žerti jam patarimų...

Todėl tenoriu jį informuoti, kad šiandien (iš skaitančiojo taško žvelgiant - lygiai prieš aštuonerius metus), žvarboką antradienio po-pietę, vilkiu baltą vilnonį megzti-nį, esu laimingai vedęs, šiuo metu labiausiai valdomas kraustytuvių nuotaikų - mat po mėnesio kito ketinu kraustytis į naujus namus, kuriuose dar nė karto nesu buvęs (o tu, spėju - jau seniai juose gy-veni?), ir - svarbiausia - šiandien, darbų, rūpesčių ir svajonių brūzgy-nuose dar nesu pametęs krypties, dar tikiu, kad gražiausia manęs gyvenime dar tik laukia.

Skaitantį save (greičiausiai - jau gražiai žilstelėjusį ir susiraukš-lėjusį) tenoriu patikinti, kad tas laikas, kurį dabar jis vadina mi-glotais prisiminimais, kažkur tėk-mės platybėse dar tebėra - tikras, prisodrintas emocijų, spalvų... Ir kad tame laike esama žmogaus, kuris nuoširdžiai linki jam gero, linki, kad po aštuonerių metų ra-šydamas sau laišką į ateitį, jį ir vėl užbaigtų žodžiais: “gražiausia ma-nęs dar tik laukia”.

Štai jau ir plaukia manasis butelis... Jau baigia išnykti man iš akių... Nepaliaujamai ima artėti prie adresato...

Rimvydas STANKEVIČIUS

Laiškas butelyje

trupmenaj/b laikasMINTyS

PaRengė deimantė ZaiLsKaitė

KAS KO NEMĖGSTA

Rolandas MASKOLIŪNAS

Lietuvos televizijos programų di-rektorius, viktorinos “Gamtos kodas” vedėjas išsiduoda, kad siaubingai nemėgsta fotografuotis, nors, at-rodo, tai turėtų būti jo darbo kas-dienybė.“Man tiesiog labai įdomi galimy-bė tas temas pateikti visuomenei, ar tai būtų kinas, ar fantastika, ar mokslas, - sako jis. - Bet iš tikrųjų nemėgstu dalyvauti parduotuvių atidarymuose arba bulvarinių po-kalbių šou. Vengiu per daug save reklamuoti ar eksponuoti. Many-čiau, vis tiek reitingus labiau kelia laidos kokybė, o ne tai, kiek kartų tave nufotografavo”.Dar jis labai nemėgsta aukščio, todėl negalėtų būti alpinistas, aukštalipis montuotojas arba langų valytojas.

KAS KO NESKAITO

Evelina SAŠENKO

Nacionalinio “Eurovizijos” konkurso nugalėtoja, kuri jau greitai išvyks Lietuvai atstovauti į Diuseldorfo miestą, nenustoja stebėtis mūsų šalyje suvešėjusiu piktų internetinių komentarų fenomenu. Nenorėdama sau gadintis nuotai-kos, pripažinta dainininkė tiesiog jų neskaito.Evelina pastebėjo, kad tautiečiai liks nepatenkinti bet kokiu atveju: “Prisimenu, kai laimėjau Naciona-linę “Eurovizijos” atranką, kitą rytą internete perskaičiau kritikos, ką gi mes su tokia balade nustebinsime Europoje, atseit tokiam konkursui reikia gerokai linksmesnės dainos. Tačiau jau turime pavyzdžių, kai su tomis linksmomis dainomis nieko nepešėme”.

KAS KO LAUKIA

Rosita ČIVILYTĖ

Pastaruoju metu tylos siena atsi-tvėrusi dainininkė ir vokalo moky-toja tyliai brandina sumanymą iš-leisti savo ilgai lauktą kompaktinę plokštelę. “Be abejo, labai norėčiau išleisti albumą, man jo labai trūksta. Ir trūksta tam žiūrovui, tam klausy-tojui. Bet aš nerandu žmonių, su ku-riais galiu dirbti. Tikrai nebėgu ten, kur tiktai mane kviečia. Visų pirma tam nėra noro. Be to, ir patirtis jau visiškai kita. Metai mano yra kitokie ir aš viską matau kitaip”, - paaiškina pripažinta vokalistė. Tiesa, buvo vie-nas toks žmogus - tai kompozitorius Žeraldas Povilaitis. Bet jam išvykus į Latviją visi albumo darbai, kurių jau pusė buvo atlikta, sustojo.

KAS KO NEĮSIMYLĖTŲ

Mantas STONKUS

Muzikiniame projekte “Žvaigždžių duetai” su Vilija Matačiūnaite dai-nuojantis aktorius dūsaujančioms gerbėjoms atskleidžia savo grožio idealą. “Man pačios gražiausios moterys yra tos, kurios kartais moka būti ir nerangios, ir negra-žios... Su tokia mergina, kuri nuo-lat vaidintų miesčionę, negalėčiau būti drauge visą gyvenimą, tokios neįsimylėčiau, man tokios plasti-kinės moterys neįdomios”, - nu-stebina neretai kolegos Rolando Vilkončiaus antrininku pavadina-mas aktorius. Gal dėl šios priežasties nekyla jo-kių konfliktų su miestiete suža-dėtine Indre, kurią Mantas drąsiai vežėsi į Plungę supažindinti su savo tėvais.

Giedrė miLKEviČiŪTĖ

Beje, prieš kelis metus buvę, kad moteris per dvi savaites spė-jo pasižiūrėti net 64 kino filmus. O kaip kinomanei sekėsi šiemet?

Neakivaizdinės pažintys

“Šiemet atostogų tam, kad pamatyčiau kuo daugiau filmų, nėjau, nes turėjau vaidinti labai daug spektaklių, buvo daug kon-certų ir kitų darbų. Bet ištaikiau šiek tiek laiko ir spėjau pamaty-ti viso labo 25 kino filmus. Ver-ta pasinaudoti unikalia proga ir pamatyti geriausius Kanų ir kitų garsių kino festivalių filmus bei susipažinti su naujais Europos kino kūrėjų vardais ir darbais, ką jau kalbėti apie lietuviškąją pro-gramą, kuri šiemet išsiskyrė gau-sybe trumpo metražo filmų”, - da-lijosi įspūdžiais N.Narmontaitė.

Kuris filmas aktorei pasirodė įdomiausias? “Favoritiniu filmu iš mano matytų, be abejonės, laiky-čiau Prancūzijos ir Kanados įtam-pos kupiną dramą “Moteris, kuri dainuoja”. Jame taip viskas įtaigu ir gyvenimiška, kad retkarčiais su-abejoji, ar tai ne dokumentika. Bet juk kine taip ir turi būti. Dar man įdomūs buvo filmai “Tarnaitė”, “80 dienų”, “Moteris sulaužyta nosimi”,

“Princesė”, gyvenimiškas ir šian-dien aktualus filmas apie interne-tinę pažintį “Labas, kaip sekasi”, bėgau žiūrėti savo mėgstamos aktorės Izabelės Hupert (Isabele Huppert) filme “Kopakabana”, este-tiškas ir gilus, mums europiečiams sunkiai suprantamų rytietiškų tra-dicijų filmas “Baltosios pievos”, ku-riame vaizduojama, kaip renkamos sielvarto ašaros. Iš filmų pasisemi daug, o išėjęs iš filmo suvoki, kad

gyvenimas be kino negali egzis-tuoti ir atvirkščiai”, - kalba aktorė.

Visai kaip kine

“Selavy” - Toks gyvenimas” - taip vadinasi ir jau metus sėkmin-gai rodomas aktorės ir daininin-kės sukurtas monospektaklis, kurį ji trečiadienį vaidino Vilniaus mažajame teatre. “Gyvenimas yra permainingas, nenuspėjamas ir

gražus. Visai kaip kine”, - įsitikinu-si aktorė. Ji mėgsta pateikti stai-gmenas, tad ir spektaklyje nese-niai atsirado nauja scenelė, pasa-kojanti apie jos vaikystės kiną.

Kinas Nijolę paakino tapti ar-tiste. “Mano laikais visos mergai-tės kažkodėl svajojo apie kino artistės karjerą. Dabar gal labiau vilioja televizijos laidų vedėjos kelias. Tad ir spektaklyje “Selavy” bandau parodyti, kaip mergaitė iš mažo miestelio tarp išdžiaus-tytų skalbinių, kurie gali atstoti kino ekraną ar scenos uždangą, bando pradėti įgyvendinti savo svajonę. Man svajonė buvo būti tokiai, kaip kine buvo ir yra Greta Garbo, Sofi Loren, Merlin Monro, Liudmila Gurčenko”, - prisimena aktorė. Pirmuosius kino filmus telšiškė matė traukinio paskuti-niame vagone, kuris buvo tarsi keliaujantis kino teatras. “Di-džiausia laimė buvo atsisėsti pir-mame suole, nes jokio pakilimo ten nebuvo. Be to, aš naiviai ma-niau, kad pirmose eilėse greičiau-siai pamatysiu, kokie stebuklai vyksta ekrane”, - juokiasi Nijolė.

Šeštadienį kino šventė baigiasi. Nijolė kartu su savo vyru žinomu verslininku Pauliumi Kovu išskren-da į Kanarų salas pailsėti po įtemp-tų darbų, paskui važiuos į Lon-doną, kuriame gyvena jos sūnus. Ten ji švęs ir savo gimtadienį, o kai sugrįš, vėl pasiners į spektaklių ir koncertų “Negaliu gyventi be sce-nos” maratoną. Aktorė apgailes-tauja, kad pastaruoju metu jai ne-tenka filmuotis normaliame lietu-viškame ilgo metražo meniniame filme. “Būtų labai smagu vėl pajusti tą dvasią, kurią jaučiau besifilmuo-dama septyniuose meniniuose filmuose. Eičiau į kiną vaidinti visiš-kai be jokių honorarų, tik svarbu, kad siužetas nebūtų banalus”.

NiJoLėS NArMoNtAitėSkino atostogosA

ktorė Nijolė NARMONTAITĖ - didelė kino gerbėja, o

filmus stengiasi pasižiūrėti ne per televiziją ar kompiuteryje, bet didžiajame ekrane. Todėl Vilniuje besibaigiantis �6-asis tarptautinis kino forumas “Kino pavasaris” - jai didžiulis džiaugsmas ir sielos atgaiva.

Aktorė Nijolė Narmontaitė gerame

lietuviškame filme sutiktų filmuotis ir

be honoraro

Vygi

nto

Skar

aiči

o nu

otr.

cmyk

3

cmyk / 3

prisipažinimaij/b žmonės

Giedrė miLKEviČiŪTĖ

Būkime vienas kitam geri

Ypač Miki išgyvena dėl Japo-nijoje žuvusių ir tėvų netekusių vaikų. Ją sujaudino prieš kelias savaites “Respublikos” šeštadie-nio priede “Julius/Brigita” išspaus-dintas viršelis, kuriame du japo-nų vaikai išsigandusiomis akelė-mis ir su respiratoriais apsaugan-čiais nuo radiacijos ant veido.

“Apie įvykusį žemės drebėji-mą ir jo sukeltą cunamį išgirdau telefonu iš savo bendradarbės. Tuo metu mes su Aurimu ir ko-legomis keliavome autobusu į Klaipėdoje rengiamą koncertą “Lietuvos baleto žvaigždės”, kurį organizavo Nerijaus Juškos ba-leto ir šokio mokykla. Iš karto sunerimau dėl Tokijuje gyvenan-čios mano mamos ir kitų giminių. Puoliau skambinti mamai, o ši neatsiliepė. Nerimas persmelkė širdį, bet paskui paaiškėjo, kad nėra telefono ryšio. Bet sužinoju-si, kad Japonijos sostinė beveik nenukentėjo, kiek nurimau. Po kelių dienų prisiskambinau ma-mai. Paaiškėjo, kad ji tuo metu iš viso buvo išvykusi į Osaką, esan-čią dar toliau nuo gamtos stichi-jos. Grįžusi į Tokiją, mama rado namuose nuo spintų nukritusius ir sudužusius indus, dar kažką su-laužyta nuo požeminių smūgių. Laimė, kad ir kitose šalies vietose gyvenantys mano giminės nenu-kentėjo. O tėtis tuo metu buvo Singapūre, nes ten dirba vienoje verslo agentūroje. Stichinės ne-laimės, kur jos nebūtų, jaudina

visos planetos žmones. Aš tikiu, kad japonai, kurie yra ištvermin-gi, darbštūs ir sumanūs, susitvar-kys, įveiks ir radiacijos grėsmę, nes dabar yra veiksmingesnių apsaugos priemonių nuo jos ne-gu tuomet, kai sprogo numestos bombos ant Hirosimos. Beje, tai mano gimtasis miestas. Trage-dija Japonijoje dar sykį primena mums visiems: būkime vieni ki-

tiems geri ir draugiški, padėkime ištikus bėdai. Jeigu reikėtų, ma-nau, ne viena Lietuvoje gyvenan-ti šeima priimtų po vieną ar kelis kitos nukentėjusios nuo stichijos tautos vaikus”.

Rengiasi naujam sezonui

Nors M.Hamanaka kol kas dar yra išėjusi motinystės atostogų, o

mažajai vasario �0 dieną sukako vieneri, ji jau neištveria namuose ir išeina į sceną, šoka viename kitame spektaklyje. Publika ją puikiai prisi-mena iš “Gulbių ežero”, “Anos Kare-ninos”, “Miegančiosios gražuolės”, “Silfidės” bei kitų garsių baletų.

“Esu dar kiek nusilpusi, nes na-muose su dviem vaikais nėra taip lengva. Kiekvienam juk turiu ats-kirai gaminti valgyti, o kai mažoji pradėjo vaikščioti, reikia prižiūrėti, kad ji kur neužliptų ir nenukristų”, - rūpestėliais dalijasi mama.

Šeštadienį Miki ir Aurimas abu šoks publikos labai mėgstamame Piotro Čaikovskio balete “Miegan-čioji gražuolė”. Tad susitikome su baleto soliste teatro užkulisiuose, juodu buvo tik ką po repeticijos. Miki atsiprašė, kad dar nespėjo nusiplauti prakaito. Grimo kam-baryje bėgiojo ir dukrytė, o sūnus tuo metu dar buvo M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Berniukas lan-ko baletą, tačiau abu tėvai didelės reikšmės tam neteikia: “Jis pats to norėjo, nes matė, kaip mes šo-kame scenoje. Jam gražu, o apie varginančias treniruotes vaikas, aišku, negalvoja. Mes jo jokiu bū-du nespausime, kad eitų mūsų pėdomis. Tad kas bus toliau ir ką vaikas pasirinks, pažiūrėsime. Jis labai judrus, sumanus, o kaip ne-lengvai uždirbama artisto duona, jam per anksti suprasti”.

Vaikai sutvirtino šeimą

Ar nenuslopo lietuvio ir japo-nės meilė, kai auga du vaikai ir užgriuvo tėvystės rūpesčiai? “Na ką jūs. Man Aurimas labai pade-

da. Gal kam atrodo, kad dviem artistams po vienu stogu nuo-bodu? Tikrai ne. Mes paprasčiau-siai vienas kitą papildome, o ir scenoje šokti poroje saugu ir ra-mu - kur kas mažiau jaudulio ne-gu šokant su kitu partneriu. Be to, Aurimas - idealus tėtis, atidus vyras. Mane nešioja ant rankų ne tik scenoje. Manau, kad tuo gali pasigirti tikrai ne kiekvie-na moteris”, - prisipažįsta Miki. Moteris pasigiria, kad ji moka gardžiai gaminti, ir juokiasi, kad laikosi senos taisyklės: meilė į vyro širdį eina per skrandį. Tie-są sakant, ir Aurimas nevengia sukiotis virtuvėje ir padėti žmo-nai sutarkuoti bulves ar ką nors supjaustyti. Paulauskų šeimoje mėgstamiausi patiekalai yra su-šiai ir lietuviški didžkukuliai ar kugelis. Beje, kaip paaiškėjo, ne-didukė ir trapi balerina apetitu nesiskundžia.

Trejus metus šeima nebuvo Japonijoje, o dabar jie jau ke-turiese, tad keliauti dar sudė-tingiau. Todėl daugiau tikimy-bės, kad vasarą į Lietuvą atva-žiuos Miki mama ar tėtis ir jie visi vasarą keliaus pailsėti prie mūsiškės Baltijos jūros. “Labai gaila, bet Japonijos vandenys greičiausiai bus pavojingi”, - svarsto M.Hamanaka. Beje, ja-ponė sakė, kad būtų laiminga, jei Lietuvos pajūryje galėtų pa-ilsėti ir Tekančios Saulės šalies vaikai, evakuoti iš tų regionų, kuriuose gali būti padidėjusi radiacija. Bet tuo, žinoma, turė-tų pasirūpinti valstybinės ins-titucijos.

Balerina Miki sielojasi dėl Japonijos vaikų

“Miestus ir namus japo-nai atstatys, o vaikų ir motinų ašaros nenudžius ilgai”, - po į Lietuvą atskriejusių tragedijos Japonijoje atgarsių liūdnai kalba jau daugiau kaip dešimt metų Vilniuje gyvenanti japonė 32-ejų Miki Hamanaka. Balerina čia ne tik pasiekė karjeros aukštumų, bet ir sukūrė šeimą su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto solistu Aurimu Paulausku. Didžiausias jųdviejų džiaugsmas - sūnus Povilas ir neseniai metukų sulaukusi dukrelė Noelė Remi. Tačiau Miki motinišką džiaugsmą kiek aptemdė žinios iš Japonijos apie ten įvykusią tragediją.

Sauliaus Venckaus nuotr.

Balerina Miki Hamanaka-Paulauskienė su dukrele po repeticijos

Aurimas ir Miki - pora ir scenoje, ir gyvenime

4

cmykcmyk4

Tradicijosj/b žvilgsnis

Toji valanda, tiesą sakant, gali užimti kvapą. Prisimenu, kai plačiai atsivėrus Vilniaus pedagoginio universiteto aktų salės durims, tarpueiliu ištiestu raudonu kilimu siūbtelėjo togo-mis pasipuošusių mokslavyrių banga. Salė sutiko juos stovė-dama.

Sekundėlė istorijos

Jaudinantis iškilmių momen-tas užstrigo galvoje po univer-siteto jubiliejaus šventės, bet savo ruožtu ir kėlė klausimą, ar patogu, ar šiuolaikiška, ar pras-minga pagaliau aukštųjų mo-kyklų vadovams persirenginėti mantijomis, kai kurių šmaikščiai vadinamų “suknelėmis”, kurių ištakų turbūt reikėtų ieškoti dar prieš mūsų erą susiformavusioje romėnų tradicijoje. Kristaus ero-je romėnai togas pradėjo traukti tik per iškilmes. Pasak žinovų, šis paprotys buvo įsimetęs jau į pirmuosius Europos universite-

tus, įsigalėjęs ir Vilniuje, kur vei-kė vienas seniausių universitetų Europoje. Jo rektoriaus, profe-sorių ir mokslo daktarų iškilmių drabužis buvo toga - ilgas tam-sus apsiaustas, nuo Viduramžių vilkimas teisininkų ir universite-to profesorių.

Vilniaus universiteto rekto-riaus toga buvo siuvama iš tam-siai raudonos spalvos aksomo, iš tokios pat spalvos medžiagos kaip ir pečius gaubianti peleri-na, kuri buvo apsiuvama auksi-niais galionais, susegama auksi-nėmis sąsagomis. Nuo pirmojo rektoriaus Petro Skargos laikų ši pelerina pereidavo iš vieno rek-toriaus kitam. Galima sakyti, tra-dicija nenunykusi ir dabar - sa-vo pirmtako rektoriaus Rolando Pavilionio regalijomis puošiasi ir dabartinis Vilniaus universiteto rektorius Benediktas Juodka. Vil-niaus universitete togos išsilaikė iki pat �832 metų, kai caro įsa-kymu buvo uždaryta ši aukštoji mokykla.

Iš reikalo atgimusi tradicija

Toga sugrįžo į Vilniaus uni-versitetą antraisiais Nepriklau-somybės metais gana komiško-mis ir tragiškomis aplinkybėmis. �99� metų pradžioje tuometinis rektorius Rolandas Pavilionis bu-vo pakviestas į Europos rektorių konferenciją Bolonijoje (Italija), kvietime buvo nurodytas ir ap-rangos kodas, o togos profeso-rius neturėjo. Jam į pagalbą atėjo tiek kaip dizainerė, tiek kaip dai-lininkė išgarsėjusi Irena Vabalie-nė, daugybę metų projektavusi kostiumus ir savo buvusio vyro Raimondo Vabalo režisuotiems (“Skrydis per Atlantą”, “Miškais at-eina ruduo”, “Smokas ir Mažylis” ir kt.), ir kitų režisierių Gyčio Lukšo, Almanto Grikevičiaus, Henriko

Šablevičiaus, Raimundo Banionio filmams, televizijai, teatrui. Termi-nų spaudžiama rektoriaus manti-ją dailininkė buvo priversta siūti... ligoninėje, nes Sausio �3-osios dienomis (čia situacijos tragiškoji pusė) valandų valandas budė-dama prie Seimo rūmų taip per-šalo, kad neapsiėjo be medikų pagalbos. Į ligoninę, kur jai buvo pristatyta rankinė siuvamoji, pri-simatuoti mantijos skubėdavo ir rektorius.

I.Vabalienė prisimena, kad patyrinėjusi, kaip dabinasi rekto-riai Europoje, nusprendusi, kad šermuonėlių kailiais, kaip kitur, išpuošti lietuvių rektoriaus ne-galės, nes tuo metu ne tik mažai kas tokį kailį buvo čiupinėjęs, bet ir audinių pasirinkimas buvo itin skurdus. Tais laikais beveik visos

medžiagos buvo karsto spalvos - dominavusi pilka, juoda, vyšninė ir ruda. Visa tauta rengėsi tomis spalvomis, - ir jai nieko kita nelikę kaip tik rinktis juodą. “Pasirinkau ploną lietuvišką vilnonį audinį, suėjo ar tik ne dešimt jo metrų. Nugara buvo sukirpta iš gabaliu-kų, kad apsiaustas gražiai kristų, - pasakoja dailininkė ir pajuokauja: - gal su šilkine “suknele” rektoriui būtų buvę patogiau, lengviau, bet tuo metu net sunkaus natū-ralaus šilko Lietuvoje nebuvo”.

Modeliuodama rektoriaus to-gą dailininkė rėmėsi istorine me-džiaga, kuria ją užvertė univer-siteto bibliotekos direktorius, tik kepurę atkūrusi pagal muziejuje išlikusį autentišką galvos apdan-galą. Talentingos dailininkės fan-tazija itin išryškėjo apdailoje -

be kuRIO RekTORIuS

JAuSTųSI NuOGAS

rūBAS,

Lietuvoje trylikos universitetų rektoriai keliskart per metus iškilmingomis progomis užsivelka togas, užsideda prie jų tinkančias kepures, vadinamuosius biretus, ima į ranką skeptrus (valdžios simbolį lazdą). Visu kitu laiku, jei neužsiprašo muziejininkai parodoms, šios regalijos spintose ar lentynose laukia savo valandos.

Pirmoje eilėje - Vilniaus pedagoginio universiteto rektorius profesorius Algirdas Gaižutis ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektorius profesorius Romualdas Ginevičius (togų dizainerė Irena Vabalienė)

Vilniaus universiteto rektorius profesorius Benediktas Juodka (dizainerė I.Vabalienė)

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto rektorius profesorius Remigijus Žaliūnas (dizainerė Jolanta Talaikytė)

Kauno technologijos universiteto rektorius profesorius Raimundas Šiaučiūnas (dizainerė Vita Palubinskaitė-Ragelė)

Klaipėdos universiteto rektorius profesorius Vladas Žulkus (dizainerė Alvyda Burokienė)

Lietuvos kūno kultūros akademijos rektorius profesorius Albertas Skurvydas (dizainerė Aldona Kazakevičienė)

Vikt

oro

Purio

, Sau

liaus

Ven

ckau

s, El

tos,

univ

ersit

etų

nuot

r.

cmyk

5

cmyk / 5

Tradicijosj/b žvilgsnis

NuOMONė

Vilniaus pedagoginio universite-to rektorius Algirdas GAIžUTIS galėtų pasigirti net šešiomis to-gomis! Tiesa, penkias parsivežė iš užsienio, kur jas gavo kartu su universitetų garbės profe-sorių vardais ir galimybe pasi-puošti ten vyksiančių iškilmių metu. Lietuvoje jomis nepasi-puikuosi.

“Jeigu jus domina, ar šiuolai-kiniame moderniame pasaulyje reikalingos togos, ar jos reikš-mingos, priskirkite mane tradi-cionalistų ir neišmanėlių grupei, - esu toks, koks esu, - sako rek-torius A.Gaižutis. - Rektorių to-gos yra ne kokia nors atgyvena, o drabužis, skirtas ypatingoms iškilmėms ir ceremonijoms. Kiek-viena šalis, galima sakyti, turi to-

kias tradicijas. Pavyzdžiui, mane ne kartą stebino lenkų universi-tetų rektorių togos, papuoštos net šermuonėlių kailiais. Vieną kartą, prisimenu, per VGTU ju-biliejų, tai buvo vasara, didžiulis karštis, filharmonijoje, kur vyko iškilmės, šalia manęs sėdėjo gar-būs profesoriai su mantijomis, ir aš galvojau, kad po tais kailiais jiems turėjo būti itin šilta, bet jie oriai laikėsi šimtametės tra-dicijos.

Mūsų togos buvo lengves-nės. Noriu pabrėžti, kad tai yra išskirtinis, galima sakyti, dizainas, ne kiekvienas galėtų tokią rek-toriaus togą sukurti. Ne vieną jų yra sukūrusi Irena Vabalienė, kuri labai gilinosi į tas tradicijas, vie-nos ar kitos institucijos ryšius eu-ropiniame kontekste ir panašiai.

Prieš kelerius metus vyko jos sukurtų kostiumų personalinė paroda, ir mano toga ten buvo išstatyta. Nepasakyčiau, kad ji ypač ištaiginga, bet turi užuomi-ną į graikų romėnų kultūrą, kur iš tikrųjų žmogaus auklėjimas suvokiamas būtent kaip peda-goginis edukologinis, ir mūsų universitetas susijęs su šita idė-ja. Yra ir daugiau užuominų sti-listikoje, nuo galvos apdangalo iki ornamentikos bei galiausiai išrašytų lotyniškų sentencijų. Ži-noma, tie drabužiai vilkimi iškil-mingais atvejais, sakysim, moks-lo metų atidarymo, baigimo, naujų garbės daktarų vardų už-sienio mokslininkams suteikimo, jubiliejų, diplomų įteikimo pro-gomis. Akimirkomis, kurios lieka visam gyvenimui. Tai yra gerai.

Iš tikrųjų labai graži europinės togos tradicija ir nėra reikalo at-sisakyti tų dalykų, kurie yra šim-tmečiais patikrinti.

Teatrališkumo, žinoma, čia yra, bet rasti ribą tarp gyvenimo ir teatro labai keblu, nes ir mū-sų kasdienybėje teatrališkumo formų yra gausu. Nė vienas ri-tualas, ceremonialas neapsieina be išskirtinumo ženklų, ką turi žmogus kalbėti, kaip laikytis, su kokiu kostiumu pasirodyti viešumoje ir taip toliau. Tai nė-ra vien išskirtinumo pabrėžties ženklai, bet ir dalykai, kurie sti-prina bendruomenės ryšius, kontaktus tarp žmonių, galiau-siai praturtina ir mus, kad mūsų gyvenimas būtų įvairus, pakylė-tas, ne vien pilkas, monotoniš-kas ir nuobodus”.

Drabužis pakylėtai akimirkai

pelerinos priekis papuoštas odos mezginiais, kuriuose pavaizduo-tas išminties arba žinių medis - lapas, žiedas, vaisius.

Toga, kaip žinybinis drabužis

I.Vabalienė sukūrė origina-lias togas šešių aukštųjų mokyklų rektoriams (Vilniaus universiteto, Vilniaus Gedimino technikos uni-versiteto, Vilniaus pedagoginio universiteto, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Lietuvos žemės ūkio universiteto, Lietuvos veteri-narijos akademijos), dviem iš jų - ir ženklus bei vėliavas. Kūrė kiekvie-nam skirtingai, nes jos nuomo-ne, dailininkui nepadoru kartotis, daryti tą patį, - tai jau būtų ma-sinė gamyba, be to, kiekvienam universitetui reikia savo įvaizdžio. Kiekviena toga jai yra it žinybinis rūbas. “Tai ne šiaip palapinė, kad pridengtų, o jei palapinė, tai su ži-nybiniu ženklu, kokiais pasižymi specialūs rūbai kelininkams, gais-rininkams, policininkams ir pana-šiai. Rektoriaus toga irgi specialus rūbas”. Jei tai Muzikos akademija, tai jos rektoriaus togą dailininkė

papuoš deivių, atstovaujančių mu-zikos instrumentams, simbolika, jei Žemės ūkio universitetas, pa-ims kone molio spalvos medžiagą (tada dar buvo spalvų stygius) ir joje atmuš pačios sukurtos vėlia-vos, kurioje pavaizduotas pabaig-tuvių vainikas, fragmentus; jei tai Gedimino technikos universitetas, sukūrusi jam ženklą bei vėliavą, sudėlios pirmųjų raidžių mono-gramą ir jos kvadratukų ornamen-tais aukso spalvos siūlu išsiuvinės mėlyno aksomo togą.

Prisiminusi savo vienetinius siuvinius dailininkė sako, kad jai buvo gera šioje srityje darbuotis ir ji liko dėkinga rektoriams, kad jie jos neribojo. Žinoma, tardavosi su jais, pateikdavo eskizus, bet ji turė-jusi laisvas rankas. Buvo ribojama laiko (kai kada), dažniau - medžia-gų, ypač tada, kai iš jokio užsienio negalėjai jų atsisiųsti. O modeliuo-jant rektoriui Edmundui Zavadskui pilko aksomo (plieno, metalo spal-va) togą niekur nerasdami tokio audinio išdrįso prašyti universitete viešėjusio rektoriaus iš Vokietijos paslaugos, nes, pasak I.Vabalienės, kuriant iškilmių drabužį yra pavo-jus “nusišnekėti” ir spalvomis.

Toga, kaip statuso žymė

Rektorių togos dailininkei neatrodo senamadiškos ir XXI amžiuje. “Kai manęs klausdavo, kodėl jas tokias gražias dariau, juokaudavau, kad noriu atskirti proto laipsnius, - rektorius vis dėl-

to yra protingesnis už studentą. Po Lietuvos atgimimo studentai ateidavo į paskaitas gražiau apsi-rengę kaip tie profesoriai nuzu-lintomis bibliotekose švarkų alkū-nėmis. Kaip atskirti studentą nuo dėstytojo, nuo rektoriaus? Toga suteikia kilmingumo ir tas stu-

dentas pasijunta savo vietoje. Vi-sa Europa tai daro ir, manau, kad taip turi būti. Ji sukuria šventišką nuotaiką, žymi žmogaus statusą, juk ją užsivilkti gali tik nusipelnę žmonės”.

PaRengė Danutė ŠEPETYTĖ

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektorius profesorius Eduardas Gabnys (dizainerė I.Vabalienė)

Šiaulių universiteto rektorius profesorius Vidas Lauruška (dizainerė Salvinija Anikienė)

Vytauto Didžiojo universiteto rektorius profesorius Zigmas Lydeka (dizainerė Rūta Urbelienė)

Vilniaus Dailės akademijos rektorius Audrius Klimas (dizainerė Liana Karpavičienė)

Mykolo Romerio universiteto senato pirmininkas profesorius Vytautas Pakalniškis, tada dar būsimasis Lenkijos prezidentas Bronislavas Komorovskis, kuriam MRU garbės daktaro regalijas įteikė rektorius profesorius Alvydas Pumputis (dizainerė Rima Karpavičienė)

Po Lietuvos žemės ūkio universiteto rektoriaus rinkimų profesorių Romualdą Deltuvą (dizainerė I.Vabalienė) keičia profesorius Antanas Maziliauskas, togą užsivilksiąs per inauguraciją

6

cmykcmyk6

pasirinkimasj/b žmonės

V ienas žinomiausių Lietuvos kulinarų Linas Samėnas, kuris ne tik savo patirtimi dalijasi per televiziją, bet ir yra išleidęs virtuvės paslapčių knygą, nenori, kad sūnus Markas eitų jo pėdomis. Septynmečio ateitį jis ir jo žmona Monika sieja su profesionaliu sportu - ledo rituliu, nors ir pernelyg nespaus vaiko. Tėtis pavyzdį parodė pats ir prieš metus atvedė sūnų ant “Akropolio” ledo. Su žinomu kulinaru kalbėdami apie šeimą ir pomėgius neišvengiamai nukrypome ir į gurmaniškus dalykus.

Giedrė miLKEviČiŪTĖ

- Jau penkiolika metų, kai sukatės kuli-narijos pasaulyje, sau vardą, kaip sakoma, užsidirbote, esate žinomas. Anksčiau pa-sakojote apie savo pasirinkimą kaip apie likimo pokštą. Gal priminsite, kaip tai at-sitiko?

- Taip ir atsitiko, kad išėjęs iš Vilniaus 2�-osios vidurinės mokyklos dešimtos klasės galvojau, ką veikti. Be ko žmonės negali apsieiti... Be valgio, o aš mėgau jį ruošti, tad ir nuėjau į kulinarijos kursus. Pasimokiau �� mėnesių, šio to išmokau. Paskui patirties sėmiausi kelių Vilniaus res-toranų virtuvėje, teko ir Jungtinėse Ameri-kos Valstijose bei Airijoje padirbėti. Pradė-jau nedidelį gurmaniškų patiekalų verslą, vėliau buvau jį nutraukęs, dabar štai vėl bandau. Tad įkišau galvą kaip tas kalakutas į puodą ir nežinau, kada išvirsiu.

- Kodėl taip kalbate?- Todėl, kad smulkiesiems verslininkams

sunku prakusti. Ir krizė čia niekuo dėta. Mums sunkiai sekasi dėl politikos, verslinin-kams nepalankių įstatymų, didžiulių patalpų ir kitokių mokesčių. Kad ir tuomet, kai sena-miestyje turėjau 70 kvadratinių metrų krau-tuvėlę, iš manęs valstybė plėšė �5 tūkst. litų per mėnesį nuomos. Tai kaip tu išsilaikysi, jeigu dar viską darai švaria sąžine, jokių juo-dųjų pinigų, moki visus mokesčius?! Dabar gal kiek lengviau, nes esu įkūręs gurmanišką kampelį viename iš sostinės didelių preky-bos centrų, nors apie ateitį geriau nekalbėti, nes nežinia kaip klostysis reikalai toliau.

- Kam, Linai, jums to reikia. Juk, atrody-tų, vedate laidą televizijoje, gaunate už tai atlyginimą ir vargo nematote?

- Amžinai juk televizijoje nebūsi. O ir veiklos norisi. Be to, juk vaikas auga, jį turiu pastatyti ant kojų. Galvoju apie jo ateitį. Ir žmona nori, kad gyventume kaip žmonės. Dabar nėra lengva, pakentėsiu, vėliau gal bus geriau.

- O kur žmoną nutvėrėte?- Vilniuje, kai dirbau restorane “Prie

Parlamento”. Monika studijavo ir buvo at-ėjusi padirbėti padavėja. Žiūriu, tokia visai nieko panelė, tai ir stvėriau. (Juokiasi.)

- Žinome jūsų kulinarines improvizaci-jas, o namie kuris paprastai ruošia pietus?

- Dažniausiai žmona, nes aš jau tiek vis-ko priruošiu, kad noriu, jog ir mane pale-pintų. Kartais einame visa šeimyna kur nors pavalgyti. Mėgstu itališką, prancūzišką, taip

pat ir šiaurietišką virtuvę. Esu ne kartą sa-kęs, kad, pavyzdžiui, ir cepelinai yra visai ne lietuviškas valgis, o atkeliavęs iš Norvegijos. Tačiau lietuviškos virtuvės klodai iš tikrųjų turtingi ir, labai gaila, primiršti. Esu iš tų, ku-rie mokosi iš bet ko. Gerai tai ar blogai, bet kiekviena patirtis praverčia.

- Ar savo valgiais lietuviai gali pasigirti užsieniečiams?

- Gali, bet mes to neišnaudojame. Iš-populiarinti lietuvišką virtuvę reikia daug pinigų, tad nelabai kas nori to imtis. Beje, lietuviškos virtuvės pagrindas nuo senų senovės buvo žvėriena, miško gėrybės, žuvys. Ant bajorų stalų visada būdavo iš užsienio atvežtų gėrybių. Bet visa tai ga-nėtinai brangu. Kad ir patiekalai, kuriuose yra baravykų. Žinoma, kad jie bus gerokai

brangesni už tuos, į kuriuos dėta šiltna-miuose išaugintų pievagrybių. Tačiau 90 proc. žmonių yra tas pat, ką tu įdėsi. Deja, gyvenimas toks, kad daugumai tautiečių svarbu, kad produktas ar patiekalas būtų pigesnis. Tai, žinoma, ne žmonių, o valsty-bės problema. Kai vidutinis pilietis, sumo-kėjęs baisius pinigus už šilumą, skaičiuoja, kad užtektų duonai, koks baravykas gali rūpėti. Lietuvoje daug kas priklauso ne nuo mūsų pačių, o nuo didžiųjų pasaulio valstybių politikos. Viena mūsų valstybė nieko pakeisti negali: nei dėl ekologijos, nei dėl didėjančių kainų, dėl nieko.

- Ar jūsų naujoji gurmaniška parduotu-vėlė nebankrutuos?

- Pirkėjų, kuriems ne tas pat, ką jie val-go, yra. Užsuka Vilniuje gyvenantys užsie-niečiai, bet ateina ir pensininkai ar kukles-nes pajamas turintys žmonės, kurie suvo-kia, kad kitą sykį geriau nusipirkti mažiau, bet valgyti gardžiau. Lietuvoje, kaip jau minėjau, smulkiajam verslui gyvuoti ga-limybės nekokios. Atvirai šnekant, jeigu ne augantis sūnus, tikriausiai vėl kuriam laikui važiuočiau į Airiją, Didžiąją Britani-ją ar kokią kitą Šiaurės šalį. Gaila, bet, ko gero, po gyventojų surašymo paaiškės, kad mūsų belikę tik du milijonai. Turime laikytis, nes mūsų šaknys čia, o vaikai turi žinoti, kur jų Tėvynė. Man gaila tų vaikų, kurie nematė kaimo, nežino, iš kur atsiran-da pienas ar duona. Man pasisekė iš uoš-vių gauti 6 arus žemės, ją jau apsodinau gyvatvore. Kada nors ten stovės namas, auginsiu vištas, auginsiu tikrai ekologiškas daržoves, išsikasiu du šulinius ir viename iš jų bus lietaus vanduo.

- Kiek žinau, Lino Samėno gyvenimo šūkis: “Geriau mažiau, bet geriau ar gar-džiau”. Ar jis tinka ir šeimos situacijai, nes auga tik vienas vaikas?

- Tinka, nors vieną reikia išauginti ir pastatyti ant kojų. O kuo jis bus kalbė-ti dar anksti, nes jis tik rudenį eis į mo-kyklą. Kol kas jo pasirinkimas priklauso nuo mūsų. Manau, kad kulinaras jis ne-bus, o štai ledo ritulininku galbūt. Kartą visa šeima “Akropolyje” sėdėjome resto-ranėlyje greta čiuožyklos ir pamatėme, kaip treniruojasi mažieji ledo ritulininkai. Tada žmonai ir kilo mintis Marką leisti į treniruotes. O kas vaikui turi rodyti pa-vyzdį? Žinoma, tėtis. Pats kadaise esu iš-bandęs ir plaukimą, ir lengvąją atletiką, ir šokius. Ant ledo atsistojau tik dėl to, kad sūnui būtų įdomu. Markas treniruo-jasi rimtai ir jam tai patinka. Kartu su ki-tų mažiukų iki �0 metų komanda tapo Baltijos šalių čempionais.

- O bent jau kiaušinienę išsikepti sūnų išmokėte?

- Visai neseniai pats išsikepė, o aš iš ki-to kambario, gulėdamas ant sofos, jam pa-tarinėjau. (Šypsosi).

Lino Samėno sūnus nebus kulinaras

Vyginto Skaraičio ir asmeninio albumo nuotr.

Smagi laisvalaikio akimirka

Linas Samėnas su sūnumi Marku išėjo

ant ledo

Su žmona Monika žinomas kulinaras kartais pietauja restorane

cmyk

7

cmyk

legendosj/b žmonės

Š ią savaitę rusų kino pasaulis patyrė didelę netektį. Trečiadienį eidama 76-uosius metus Maskvoje mirė garsi Rusijos kino aktorė Liudmila Gurčenko.

Staigi mirtis

Informaciją apie menininkės mirtį patvir-tino jos vyras Sergejus Seninas. Artistė pasku-tinę savo gyvenimo akimirką buvo namuose. Staiga moteriai pasidarė silpna. Iškviesti grei-tosios pagalbos medikai jau nespėjo pagel-bėti - Rusijos žvaigždė buvo mirusi.

Praėjusią žiemą, išėjusi pasivaikščioti Maskvos gatvėmis, aktorė patyrė sunkią kelio sąnario traumą, buvo operuota. Iš ligoninės į namus L.Gurčenko sugrįžo tik kovo pradžioje. Kai kurie Rusijos gydyto-jai spėliojo, kad viena iš mirties priežasčių galėjo būti ir po operacijos prasidėjusios komplikacijos.

Žymi Rusijos teatro ir kino aktorė L.Gurčenko bus palaidota balandžio 4 d. prestižinėse Novodevičės kapinėse. Atsis-veikinimas su kino legenda vyks pirmadie-nį Kino rūmų Didžiojoje salėje.

Beveik �00 vaidmenų kine atliku-si L.Gurčenko paskutinį kartą filmavosi 2006-aisiais. Praėjusiais metais paklausta, ar galėtų vaidinti toliau, jau garbaus am-žiaus aktorė nė nemirktelėjo, o gal net ir pyktelėjo prieš tvirtai ištardama: “Taip”.

Netikėta sėkmė

Aktorė gimė ir užaugo paprastoje šei-moje. Jos mama neturėjo galimybės baig-ti mokyklos, nes turėjo eiti dirbti ir padėti savo vyrui. Artistės tėvas dalyvavo kare. Liudmila mokykloje nebuvo labai stropi mokinė. Labiau stengtis ji pradėjo tik įsto-jusi į garsųjį sąjunginį Kino meno institutą Maskvoje. Jau studijų metais mergina de-biutavo kaip kino aktorė.

Pirmasis jos vaidmuo �956 m. buvo fil-me “Teisybės kelias”. Netrukus aktorė pasi-rodė muzikinėje komedijoje “Karnavalinė naktis”. Šis darbas jai atnešė neapsakomą populiarumą. Jaunutė mergina, atlikusi dainą “Penkios minutės”, akimirksniu pelnė žiūrovų simpatijas ir tapo jaunimo dievai-te. Ji atskleidė ne tik savo aktorinius, bet ir vokalinius sugebėjimus.

Sulaukusiai tokios sėkmės aktorei dar-bo filmavimo aikštelėje netrūko. Po “Kar-navalinės nakties” ji pasirodė muzikinėje komedijoje “Mergina su gitara”, paskui fil-mavosi ne vienoje melodramoje, karinėje dramoje, komedijose. Vis dėlto 7-ąjį dešimt-metį Liudmila dar buvo mažai pastebima, tačiau žingsnis po žingsnio skynėsi kelią kino aukštumų link. Aktorę ėmė kviesti fil-muotis į garsiausias muzikos komedijas ir

filmus-operetes. Dėl vaidmens miuzikle “Mama” L.Gurčenko net atsisakė vaidmens Nikitos Michalkovo filme “Nebaigta pjesė mechaniniam pianinui”. Vaidmuo miuzik-le “Mama” aktorei atnešė ne tik kūrybinę sėkmę, bet ir naujų iššūkių. Per filmavimą klounas Olegas Popovas netyčia aktorei sulaužė koją. Trauma grėsė invalidumu. At-sistoti ant kojų aktorei padėjo tik ilgalaikės treniruotės ir specialūs fiziniai pratimai.

Be muzikinių komedijų, aktorė nuo-lat pasirodydavo televizijos benefisuose ir specialiose muzikinėse programose. L.Gurčenko buvo ryški ir nepakartojama. Bet visa tai turėjo ir kitą pusę - ilgainiui aktorei buvo priklijuota vieno vaidmens etiketė, o tai visiškai jos netenkino.

Kritika ir komplimentai

Aktorė kaip įmanydama bandė išsprūsti iš aplinkos nustatytų rėmų. Ji troško vaidinti dramose ir savo pasiekė. Tamsusis “antrapla-nis periodas” baigėsi. L.Gurčenko aukso fon-de netrukus atsidūrė vaidmenys, sukurti fil-muose “Žmogus iš niekur”, “Dviese stotyje”, “Dvidešimt metų be karo”, “Penki vakarai”, “Mumu”, “Meilė ir balandžiai”, “Mylima me-chaniko Gavrilovo moteris” ir kt. �982 m. ji buvo įvertinta garbingu “Auksinio erelio” ap-dovanojimu už geriausią moters vaidmenį.

L.Gurčenko tapo visų mylima naciona-linio kino superžvaigžde. Tačiau blizganti išorė slėpė nepaprastą, kartais ir tragišką likimą. Aktorei teko patirti ne vieną nusivy-limą ir artimų žmonių išdavystę, ją ištikda-vo kūrybinės nesėkmės ir ilgos pauzės be darbo. Be to, po debiuto filme “Karnavalinė naktis” apie aktorę ėmė sklisti įvairūs gan-dai. Vienas jų, kad ji yra vidutinių gabumų ir kad jos sėkmė filmuose yra atsitiktinė, dėl to esą niekas iš rimtų režisierių jos ne-kviečia filmuotis.

Daugelis, kas dirbo su L.Gurčenko, pa-stebėdavo jos neįtikėtiną darbštumą ir pasiaukojimą aktorystei. Aktorius Olegas Basilašvilis sakė, kad visą gyvenimą išlikti jaunai tiek kine, tiek gyvenime galėjo tik Liudmila. Jis gyrė jos darbštumą ir dėkojo už gyvenimo pamokas. Tačiau ne visi apie aktorę buvo tokios nuomonės. Kiti kole-gos teigė, kad dirbti su L.Gurčenko buvo gana sudėtinga, todėl režisieriai antrą kar-tą jos nebekviesdavo į savo filmus.

Nuo �990-ųjų aktorė filmavosi vis re-čiau. Gerų vaidmenų jai buvo siūloma ma-žiau, aktorei teko atidžiau rinktis vaidme-nis. Ieškodama netipiškų vaidmenų ji krei-pėsi į privačius teatrus. �996 m. ji pasirodė spektaklyje “Nepasiekiamoji”.

Penkios santuokos

Asmeniniame aktorės gyvenime taip pat netrūko dramų ir nusivylimų. Ji buvo pen-kis kartus ištekėjusi. Su pirmuoju savo vyru scenaristu ir istoriku Borisu Andronikašviliu ji susilaukė dukros Mašos. Tačiau poros san-tuoka truko tik trejus metus. Jų dukra šiuo metu dirba medicinos srityje ir su kinu ne-turi nieko bendra. Antrasis jos vyras - vieno rašytojo sūnus Aleksandras Fadejevas.

Kalbėti apie savo trečiąjį vyrą - Rusijos es-trados žvaigždę Josifą Kobzoną - L.Gurčenko nemėgo. Ji sakydavo, kad po tiek metų šis vyras jai kelia tik vieną jausmą - ironiją. Ket-virtasis buvo muzikantas Konstantinas Ku-pervesas. Su juo aktorė pragyveno �7 metų. Su savo paskutiniuoju vyru Sergejumi Seni-nu Liudmila susipažino per filmavimus. Ilgai-niui jis tapo aktorės prodiuseriu.

Apie aktorę nuolatos sklandė įvairiau-sios legendos. Daugelis jų buvo susijusios su jos išvaizda. Sklido kalbos, kad ji pra-leidžia po 8 valandas sportuodama, siek-dama palaikyti nepriekaištingą figūrą. Ta-čiau ji mėgdavo pasivolioti lovoje. Belieka tikėti, kad L.Gurčenko jaunystės paslaptis buvo jos nesulaikoma energija. Ji visada siekė geriausio rezultato, todėl ir spėjo pa-daryti tiek daug.

Gandų apipintas L.Gurčenko gyvenimas

FAKtAiProfesija - aktorė, kompozitorė.

Vardas, pavardė - Liudmila Gurčenko.

Gimimo data, vieta - �935 m. lapkričio �2 d. (Skorpionas), Charkovas, Ukraina.

Mirties data, vieta - 20�� m. kovo 30 d. (75 metų), Maskva.

Šeima - buvo ištekėjusi 5 kartus, su pirmuoju vyru susilaukė dukters.

•••

•

•

PaRengė Agnė VAITASIŪTĖ

Rimas TUMINAS, režisierius:

- Su Liudmila Gurčenko buvome gana artimi. Ji matė daugelį mano darbų, buvo ne kartą atvykusi į Lietuvą. Kai pamatė mūsų “Madagaskarą” akimirks-niu įsimylėjo mūsų Mažąjį teatrą. Ji pastebėdavo kiekvieną detalę scenoje. Ypač mėgo spektaklį “Dė-dė Vania”. Jei neklystu, matė jį net keturis kartus. Ji buvo lyg ir mūsų teatro žmogus, jo dvasia.

Liudmila kiekvieną sekundę buvo artistė. Ar tai būtų restoranas, ar kabinetas, ji tiesiog žaidė gyvenimu, kiekviena situacija. Ji buvo labai kapri-zinga, kartais pikta, atžagari. Ją erzino bet koks nemokšiškumas, neišmanymas, skonio stoka ar vidinės kultūros neturėjimas. Ji buvo labai reikli šiems dalykams. Pastebėdavo kituose šias menines vertybes. Kartais jausdavausi nepatogiai, kad ji taip vertina mūsų teatrą, ir net buvo kilusi mintis atvesti

ją į J.Vachtangovo teatrą. Taip, beje, netyčia ir atsi-tiko. Kai praeitais metais vyko sezono uždarymas, ji atėjo pas mane pažiūrėti spektaklio, paskui aš jos paprašiau išeiti į gatvę kartu su mūsų aktoriais. Tą akimirką ji buvo pašventinta būti ir likti čia.

Liudmila niekada neieškodavo kompromisų, ji mėgo kraštutinumus, rėždavo viską į akis, vadin-davo visus daiktus savo vardais, todėl žmonės jos prisibijodavo, laikydavosi atstumo. Tas atstumas ją tenkino ir palaikė jos dvasinę stiprybę. Ji buvo be galo darbšti. Per visą gyvenimą nė karto neiš-davė artistės amplua. Atsisakė moters vaidmens gyvenime ir pasirinko artistės.

Mes jautėme vienas kitą. Gegužės mėnesį planavome, kad ji ateis į teatrą. Ir štai tokia ži-nia. Pasidarė labai liūdna. Daugelis tos kartos žmonių išeina, tada pagalvoji, koks trumpas yra gyvenimas. Dabar belieka atsisveikinti ir palydėti ją amžino poilsio.

PriSiMiNiMAi

Aktorei Liudmilai Gurčenko pasiekti aukštumų padėjo

begalinis ryžtas ir darbštumas

cmyk

�

cmyk

Lietuvos nacionalinėje vyrų

futbolo rinktinėje bei įvairiuose šalies ir užsienio klubuose dirbęs naujasis šiauliečių strategas Saulius Širmelis tiki - kuo greičiau atsigaus šalies ekonomika, tuo spartesnis bus ir Lietuvos futbolo pakilimas.

Sidas AKSOMAITIS

Būsimasis maniežas pagerins sąlygas

- Ar neseniai prasidėjusiame A lygos sezone šiauliečių iškovotos dvi pergalės jau atspindi realų iš pagrindų atsinaujinusios “Šiau-lių” ekipos veidą? - pasiteiravo “Sporto žmonės” S.Širmelio.

- Ekipos žaidimo braižas dar tikrai yra koreguotinas ir gerin-tinas. Tarpsezoniu komandoje įvyko labai daug pasikeitimų: ko-mandą paliko apie dešimt žaidė-jų, prisidėjo septyni. Buriant ko-mandą buvo vykdoma kruopšti

atranka ir jau dabar galima pa-stebėti, kad į ekipą pateko tik to verti vyrai. Pasirengti sezonui tu-rėjome porą mėnesių, daugiau-sia treniravomės lauke, o orai nebuvo itin palankūs ir mūsų nelepino. Gerinti žaidimo braižą ir atrasti savo stilių stengiamės ir per čempionatą. Kalbėti apie susiformavusį ekipos veidą dar anksti, tačiau jo kontūrai jau po truputį ryškėja.

- Sakoma, kad pasirengimas prastomis oro sąlygomis užgrū-dina ir tuomet būna kur kas len-gviau pasiekti užsibrėžtus tikslus.

- Treniruotes apsunkindavo tik šalčiai: kartais lauke tekdavo tre-niruotis ir spaudžiant aštuonioli-kos laipsnių šaltukui. O tai jau ne juokinga - čia jau ne grūdinimasis, bet ekstremalios sąlygos. Tokia oro temperatūra sportininkams kėlė pavojų tiek sveikatos, tiek traumų atžvilgiu: spaudžiant to-kiam šalčiui futbolininkas gali rim-tai susižaloti net atlikdamas ele-mentarų smūgį į vartus. Tačiau vi-sos kitos treniruočių sąlygos šiuos nepatogumus kompensuodavo, treniruodavomės puikiai pareng-toje aikštėje. Jau greitai Šiauliuo-se turėtų iškilti futbolo maniežas, tada treniruočių sąlygos bus idea-lios, o idealios sąlygos, manau, tikrai dar niekam nepakenkė. Pa-kenkti gali tik šiltnamio sąlygos, kai kas nors yra lepinamas, o ge-ros darbo sąlygos tik padeda.

atiduoda visas žinias

- Ar tikitės Šiauliuose užsibū-ti ilgesnį laiką?

- Kad ir kiek aš čia būsiu, “Šiauliams” atiduosiu viską, ką žinau ir ką sugebu. Tai dariau ir dirbdamas kituose klubuose. Vi-sada dirbu taip, tarsi tai būtų pa-skutinė mano karjeros stotelė, o kaip bus, nežinia. Trenerio gyve-nimas yra nenuspėjamas. Rezul-tatas matomas - esi geras, nėra rezultato - esi blogas.

- Sakoma, kad futbolininkai randa savo komandą. Ar “Šiau-liai” gali tapti ta komanda, kurią pavadinti sava jūs galėsite ir po daugelio metų?

- Norėčiau taip pasakyti. Nes tai galiu pasakyti apie daugelį komandų, kuriose dirbau: “Kau-ną”, “Panerį”, “Žalgirį”, kitas ekipas. Žinoma, yra ekipų, apie kurias to negalėčiau pasakyti, bet tai yra natūralus dalykas: negali būti vi-sur priimamas vienodai. Nes atė-jęs naujas treneris pirmiausia lau-žo nusistovėjusius stereotipus ir niekas nežino, kaip tas naujoves priims klubo vadovai, žaidėjai.

- “Šiaulių” klubo vadovų įdirbis formuojant ilgalaikę komandos viziją, į stadionus grįžtantys žiūro-

vai, planuojamas futbolo infras-truktūros sutvarkymas - visa tai kloja pamatus auksinių “Karedos” laikų grįžimui į Saulės miestą...

- Tikriausiai kiekvienas, dir-bantis “Šiaulių” klube, to ir tiki-si. Ir klubo vadovybės nuostata yra susigrąžinti auksinius laikus. Jeigu būtų priešingai, tada tik vegetuotume. Kai grįš tie laikai, tada į stadionus grįš ir visi mū-sų žiūrovai. Šiauliuose futbolas, kiek aš atsimenu, visada buvo mėgstamas. Stebėti “Šiaulių” rungtynių niekada nėra atėję mažiau nei tūkstantis žiūrovų, o rezultatams gerėjant sirgalių susirenka ir dvigubai daugiau. Sirgalių gausai įtakos turi ir kas-met gerėjančios sąlygos Šiaulių miesto stadione. Šiauliai nuo senų laikų šalyje laikomi vienu iš futbolo miestų. Ir futbolo pa-žanga Šiauliuose didžiulė. Kai “Šiaulių” klubas mane kalbino prieš keletą metų, futbolo aikš-tės kokybė ir treniruočių sąlygos nuo šiandienių skyrėsi kaip die-na ir naktis.

lietuvos rinktinė progresuoja

- Kokį įspūdį susidarėte apie lietuvos nacionalinę rinktinę po mačų su lenkija ir ispanija?

- Draugiškose rungtynėse su lenkais rinktinė pasiekė gerą re-zultatą, demonstravo neblogą žaidimą. Akivaizdu, kad rinktinė ūgtelėjo. Tai ir yra svarbiausia, nes prieš prasidedant šiam ciklui kai kurios žaidėjų pozicijos kėlė abe-jonių. Niekam neturėtų būti gėda ir dėl rinktinės pasirodymo rung-tynėse su ispanais. Stipresnis var-žovas įrodė, kad jis yra stipresnis, bet niekas negali pasakyti, kad mūsų žaidėjai šiame mače būtų užsidarę savo aikštės pusėje ar išsigandę ispanų. Lietuvos vyrai šiame susitikime tikrai žaidė ne-gailėdami jėgų ir buvo arti savo maksimalių savybių, aukščiausio lygio, kurį jie šiandien yra pajėgūs pademonstruoti. Taip lietuviai žai-dė su pasaulio ir Europos čempio-nais. Nors aukščiau jau nebėra kur, veidu į purvą niekas nepuolė.

- Ar tai reiškia, kad šalies fut-bolo ateityje laukia geros pers-pektyvos?

- Malonus akiai Lietuvos rink-tinės žaidimas neatspindi situa-cijos A lygoje ir visoje šalies fut-bolo infrastruktūroje. Iš futboli-ninkų, šiuo metu rungtyniaujan-čių A lygoje, rinktinei atstovauja vienintelis Ramūnas Radavičius. Pagarba jam. Visi kiti rinktinės žaidėjai rungtyniauja užsienio klubuose. Žinoma, galima sakyti, kad jie irgi išugdyti A lygoje, bet tai tebus dalis tiesos. Kita dalis - ta, kad šiandieniai A lygos žaidė-jai dar nepajėgia sudaryti rimtos

konkurencijos užsienyje rungty-niaujančioms ryškiausioms rink-tinės žvaigždėms. Lietuvoje ti-krai yra ką veikti gerinant žaidėjų parengimą. Tačiau, nori to ar ne, futbolas yra glaudžiai susijęs su ekonomika. Todėl, ekonomikai išgyvenant nuosmukį, ir futbo-lo klubai laikosi tik ant molinių kojyčių. Maži pinigai - mažas fut-bolas. Kitaip nebūna. Tikiu, kad taisantis situacijai šalies ekono-mikoje Lietuvoje liks ir daugiau pajėgių mūsų išugdytų žaidėjų, ir legionierių. Visoje šalyje bū-tina gerinti treniruočių sąlygas. Rungtyniauti daugiau ar mažiau padorią aikštę turi kiekviena ko-manda, tačiau niekam ne pa-slaptis, į ką tos aikštės būna pa-

našios pavasarį ar ankstyvą rude-nį. Futbolo ateitį turime kurti visi. Išsprendus šias problemas būtų galima kalbėti ir apie Lietuvos futbolo pakilimą. Dabar didelio optimizmo dar nėra, bet džiu-gina tai, kad šis sezonas bus jau kur kas stipresnis už praėjusius.

- Ką manote apie priekaištus, pasigirdusius prieš rungtynes su ispanais, kad lietuvai turi būti gėda dėl to, jog čia nėra šildomo stadiono?

- Čia ne gėdos klausimas, čia būtinybė. Lietuvai būtinas stadio-nas, kuriame būtų galima dera-mai reprezentuoti savo šalį. Nes dabartinėmis sąlygomis sufor-muoti teigiamą požiūrį į Lietuvos futbolą užsienyje yra nelengva. Buvo keista, kai per televiziją vie-nas žemės ūkio specialistas aiš-kino, kad įrengus šildomą aikštę tribūnose turėtų tilpti mažiausiai 15 tūkst. žiūrovų ir jos turėtų bū-ti visąlaik pilnos. Galima būtų pa-važiuoti iki Ventspilio ir įsitikinti, kad ten yra dvi šildomos aikštės, iš jų viena - treniruočių, tačiau stadione telpa tik 3 tūkst. žiūro-vų. Nors pilnas žiūrovų jis būna labai retai, šildomos aikštės atsi-perka. Vadinasi, tai nėra neįma-nomos investicijos, jei šildymą galima įrengti net treniruočių aikštėje. Tai nėra toks brangus malonumas, kaip kai kam Lietu-voje gali atrodyti.

saulius Širmelis: “FutBolo ateitį kuriame visi”

Naująjį “Šiaulių” strategą Saulių Širmelį džiugina

šalies nacionalinės rinktinės pasirodymas,

tačiau treneris sako, kad rinktinės žaidimas neatspindi sudėtingos

situacijos A lygoje

Saulius ŠirmeliSGimė 1956 m. gegužės 31 d.

Trenerio karjera

klubai

1982-1984 m.- Ukmergės VJSM

1985-1995 m. - Ukmergės “Vienybė”

1995-1997 m. Vilniaus “Panerys”

1998-1999 m. Vilniaus “Polonija”

2000-2003 m. FBK “Kaunas”

2003-2004 m. Ventspilio “Ventspils”

2005 m. Vilniaus “Žalgiris”

2005-2006 m. Prešovo “Tatran”

2007 m. Panevėžio “Ekranas”

2009 m. Helsinkio “Atlantis”

2010 m. Kauno “Atletas”

rinktinės

2003, 2007-2009 m. Lietuvos nacio-nalinės rinktinės trenerio asistentas

2006 m. Lietuvos U-21 rinktinės asis-tentas ir vyr. treneris

Laimėjimai

2000, 2001 ir 2002 m. - Lietuvos čempionas,

2003 m. - Latvijos taurės laimėtojas.

•

•

•

•

•

•

•

•

•

•

•

•

•

•

•

•

dosjė

“Šiauliams” atiduosiu viską, ką žinau ir ką sugeBu

Giedriaus Baranausko nuotr.

Tel.: (8-5) 212-33-32el.p. sportas@respublika.net

Leidinys Nr. 25 (91)2011 m. balandžio 2 d., šeštadienis

8

cmykcmyk

�

cmy

Kai kurie krepšininkai

vadinami universaliais, jei sugeba žaisti keliose pozicijose. Žydrūnas Urbonas universalus savaip. Jis yra Utenos klubo “Juventus” prezidentas, antrasis treneris ir žaidėjas. Tuoj bus ir rajono tarybos nariu. Nors pareigų daug, suderinti jas pavyksta.

Arūnas ABROMAITIS

Norisi į Europą

- Neseniai iškovojote Baltijos krepšinio lygos “Iššūkio” taurę. Turbūt tai didžiausias laimėjimas “Juventus” istorijoje?

- Be jokios abejonės. Tai pirmas tikras “Juventus” titulas, jei neskai-čiuosime to, kad kadaise klubas tapo regioninės lygos nugalėtoju. Tačiau neišeina net lyginti mėgė-jų lygos ir to, ką darome dabar. Ta diena, kai laimėjome taurę, buvo be galo džiaugsminga ir klubui, ir gerbėjams. Vis dėlto yra įdomus jausmas. Darbas dar nepadarytas iki galo, į BBL elitinį divizioną dar nepa-tekome. Ta sistema yra tokia... Gali-ma sakyti - apgaulinga. Pernai net keturios komandos perėjo į elitinę lygą. Šiemet mes, net tapę čempio-nais, į ją nepatekome. Norėtųsi, kad būtų tokia praktika, kaip ir Europoje - čempionas patenka tiesiogiai.

- Viskas dar prieš akis. Patek-site į elitinį divizioną, jei perei-namosiose rungtynėse įveiksite “Valmierą”...

- Mes laimėjome, pasidžiau-gėme, įsirašėme laimėjimą į klubo istoriją, bet dabar laukiame balan-džio 10 d. pirmųjų rungtynių. Jei nugalėsime “Valmierą”, būsiu labai laimingas. Perėjimas į elitinę lygą leistų klubui toliau augti. Galbūt ir su žaidėjais būtų lengviau kal-bėti, nes daugelis jų renkasi ko-

mandas, žaidžiančias aukštesniu lygiu. Likti dar vieniems metams “Iššūkio” taurėje... Net yra pasvars-tymų, ar būtų verta dalyvauti. Gal-būt geriau eiti į Europos “Iššūkio” taurę. Mes esame tas klubas, kuris skiria didelį dėmesį žiūrovams. LKL reguliariajame sezone jau antrus metus esame antroje vietoje pa-gal lankomumą po “Žalgirio”. Labai svarbu žiūrovams pateikti įdomias rungtynes, o ne nuolat žaisti su “Sakalais” ar Klaipėda. Su šiomis komandomis susitinkame ir fede-racijos taurėje, ir “Iššūkio” taurėje, ir Lietuvos krepšinio lygoje.

- Ar “Iššūkio” taurė buvo di-džiausias pasiekimas ir jums as-meniškai? Juk esate ne kartą iš-kovojęs LKL bronzą.

- LKL bronzą laimėjau penkis kartus. Pirmąją pelniau su Kau-

no “Lavera”, paskui keturis kartus laimėjau bronzą su “Šiauliais”. Ne-galiu sakyti, kad Baltijos lyga ver-tinama prasčiau nei LKL. Gal šiek tiek, vienu laipteliu. Vis dėlto LKL - nacionalinis produktas. Savame kieme labai norisi būti pirmam. BBL finalo ketvertas pritraukia daug žiūrovų, sulaukia didelio dėmesio. O “Iššūkio” taurė... Pra-eitas malonus etapas, tačiau LKL bronzą laikyčiau svaresniu laimė-jimu nei pergalę “Iššūkio” taurėje.

piNigai - NE viskas

- Utena nėra didelis miestas. Ar nebaisu, kad klubas jau priar-tėjo prie savo galimybių ribos?

- Ne, galimybių riba yra tap-ti čempionais. Žinoma, tai švelni utopija. Kita vertus, ji reali. Vienais metais į LKL finalą pateko Plungės komanda. Juk niekada nežinai. Ir “Žalgiris” turėjo sunkumų. Duok Dieve, jam šimtą metų tų sunku-mų neturėti, taip pat ir “Lietuvos rytui”. Kuo daugiau stiprių klubų, tuo įdomiau ir geriau visam Lietu-vos krepšiniui. Bet gali susiklosty-ti sunkesnė padėtis. Ir reali mūsų viršūnė dar nepasiekta. Manau, kad Utenai realu pasipuošti LKL bronzos medaliais. Finansiškai mes niekada nepakilsime iki Šiaulių ar Klaipėdos, nes esame mažas mies-tas, galimybės gana ribotos. Tačiau jei biudžete būna santykinai nedi-delis skirtumas, krepšinio strate-gija gali padėti klubui nugalėti. Ji nulemia gerus rezultatus. Tai, kaip tu numatai sau tikslus, kokias turi ambicijas, kaip formuoji komandą, koks darbas vyksta klubo viduje. Taip dirbdamas gali aplenkti bron-zininkus “Šiaulius” ar kitą didesnį biudžetą turintį klubą. Gal bus kiek pagyrūniška, bet pernai kaip nau-jokai pasiekėme neįtikėtiną rezul-tatą. Tik atėję į LKL, patekome į ge-

riausiųjų ketvertą. Kai kurie klubai to siekia jau 1� sezonų ir nėra pa-siekę. Mano svajonė, kad ten pa-tektume antrus metus iš eilės.

- Žiūrovų būrį Utenoje, matyt, reikėjo “užsiauginti”? Juk prieš kelerius metus Utenoje dar nebu-vo profesionalaus klubo.

- Pirmais metais buvo natūralu, kad žiūrovai rinkosi į LKL rungty-nes. Tai buvo naujiena. Pirmą kar-tą atvažiavo “Žalgiris” ir “Lietuvos rytas”. Tačiau antrieji metai mus maloniai stebina. Žiūrovų nesuma-žėjo. Mes irgi nenuleidome karte-lės, sėkmingai startavome Baltijos lygoje, esame penktoje vietoje LKL. Realiai jei Utena yra 11-as pa-gal dydį Lietuvos miestas, maž-daug toje pozicijoje ir turėtume būti. Ypač žinant, kas Lietuvoje yra krepšinis. Konkurencija - didžiulė.

ugdys utENiškius

- Kiek metų esate klubo pre-zidentu?

- Penktus metus.

- Turite puikią areną, daug sirgalių, gerą internetinį puslapį. Pasidalykite receptu, kaip sukurti tvirtą klubą ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų.

- Tai lemia žmonės, darantys savo darbą. Pirmiausiai reikia tu-rėti klubo strategiją. Viešumas ir tai, kad apie tave žino, yra vienas svarbiausių dalykų. Žiūrovas turi žinoti, kas vyksta. Tuo užsiima la-bai profesionalus mūsų darbuoto-jas Eimantas Skersis. Kalbame apie internetinį puslapį, svarstome, ką galima padaryti geriau. Jei tik yra geras pasiūlymas, stengiamės jį įgyvendinti. Finansai šiek tiek riboja. Visada norisi geriau, bet galimybės ribotos. Stengiamės kiekvienais metais ką nors pridėti

ir eiti į priekį. Stovintis vanduo tie-siog pradeda gesti.

- Atrodo, kad “Juventus” ta-po labai svarbia Utenos miesto dalimi?

- Aš tikiuosi, kad mes daugeliui uteniškių esame pasididžiavimas. Bent jau visomis išgalėmis noriu to siekti. Mes turėjome keletą daini-ninkų uteniškių, kitų sporto šakų at-stovų. Bet manau, dabar galima di-džiuotis ir krepšinio klubu. Pats žo-dis “krepšinis” lietuviui reiškia labai daug. Žmonės eina dėl jo iš proto.

- Po jūsų iki Jono Valančiūno Utenoje beveik neatsirado žino-mų krepšininkų. Gal kilus dabar-tiniam krepšinio bumui, mieste užaugs daugiau garsių žaidėjų?

- Tikslas toks ir yra. Vėl kalbė-siu apie klubo strategiją. Yra aiš-kiai numatyta, kad ateityje klube būtų bent 40 proc. uteniškių. Kai pernai startavome LKL, visi sakė: kaip gerai žaidžia uteniškiai. O aš sakiau: duokite man uteniškį. Tokį, kuris galėtų nors kiek žaisti. Jų tiesiog nėra. Krepšinis Utenoje buvo ketvirtoje ar penktoje eilėje. Dabar turime dublerių komandą. Mano nuomone, jie progresuoja. Manau, kad krepšininkais išauga tie vaikinukai, kurie kantriausiai dirba, o nebūtinai patys talentin-giausi. Tokių kaip J.Valančiūnas kasmet Utenoje neišaugs. Duok Dieve, kad vienas toks išaugtų per 20 metų. Dabar dubleriai žai-džia regioninėje lygoje. Manau, uteniškių komandoje daugės. O ko daugiau reikia? Nebent kad J.Valančiūnas atvažiuotų pabaigti karjeros, kai pasens. (Juokiasi.)

a.saboNio pavyzdys

- Esate klubo prezidentas, tre-neris ir žaidėjas. Vis dar pavyksta

Ž.urboNas: “utENa gali pasipuošti

Krepšinio aikštėje Žydrūnas Urbonas kovoja

negailėdamas jėgų

dosjė

Žydrūnas UrbonasGimė 1976 m. spalio 4 d.

Ūgis - 198 cm.

Pozicija - puolėjas.

Klubai, kuriuose žaidė:

Panevėžio “Lietkabelis”,

Kauno “Lavera”,

“Šilutė”, “Šiauliai”,

“Alytus”,

Magnitogorsko “Metalurg” (Rusija),

Chalkidės “Age” (Graikija),

Rygos “Barons” (Latvija),

Limasolio AEL (Kipras),

“Doneck” (Ukraina).

Laimėjimai

Penkiskart LKL trečios vietos lai-mėtojas

Naudingiausias 2001 m. LKL žai-dėjas

Šiemet su “Juventus” laimėjo BBL “Iššūkio” taurę

Pripažintas naudingiausiu gruodžio mėnesio “Iššūkio” taurės žaidėju

•

•

•

•

•

•

•

•

•

•

•

•

•

•

•

•

Daugybę pareigų turintis Žydrūnas Urbonas svarsto, ar žais krepšinį ir kitą sezoną

2 sporto žmonės

�

cmyk

surasti pusiausvyrą tarp šių trijų veiklų?

- Iš tiesų persitempiu. Pernai, kai patekome į LKL, jau ėjau prezidento pareigas. Supratau, kad reiks ir žais-ti, padėti per pirmąjį sezoną užsika-binti lygoje. Užsiauginti nugalėtojų mentalitetą nėra paprasta. Dėl tre-nerio - pirmais metais gal taip nuti-ko ir dėl finansinio nepritekliaus. Ki-tas dalykas - Utenoje tiesiog fiziškai nėra specialisto, kuris galėtų patarti vyriausiajam treneriui. Juk antra-sis treneris yra be galo svarbus. Tai idėjų generatorius. Tokio žmogaus Utenos apskrityje aš nemačiau, o vežtis iš kito miesto būtų buvę brangu. Todėl tapau treneriu pats. Kai kiti po treniruotės pavargę eina ilsėtis, aš sėdu prie kompiuterio ir analizuoju rungtynes. Paskui imu telefoną ir derinu finansinius reika-lus arba įvairias smulkmenas.

- Ilgai ketinate tai derinti?- Dar prieš “įklimpdamas” į visa

tai žinojau, kad bus sunku, bet tu-rėjau labai gerą pavyzdį - Arvydą Sabonį. Jis žaidė už Kauno “Žalgi-rį” ir buvo klubo prezidentu. Visi žinojome, kad jis daug patardavo ir treneriui. “Žalgiriui” tais metais sezonas buvo vienas geriausių, jis per plauką nepateko į Eurolygos finalo ketvertą. Jei A.Sabonis suge-bėjo tai suderinti “Žalgiryje”, pama-niau, kad tą patį padarysiu Uteno-je. Aišku, nėra paprasta. Žaidimas nukenčia, nes labai daug energijos atiduodi kitiems dalykams.

- Nuo balandžio prisidės dar vienos pareigos, nes patekote į Utenos savivaldybės tarybą...

- Kai miestiečiai mane išrinko ir prisidėjo šios pareigos, kilo min-tis kitais metais baigti lakstyti. Ko nors tikrai reikės atsisakyti. Grei-čiausiai - žaidimo, nors dar jaučiu galįs žaisti. Kai susitinkame su Ro-

landu Matuliu, jis mane įkvepia. Jis yra vyriausias lygoje, už mane dve-jais ar trejais metais vyresnis. Sa-kau jam: kai tave pamatau, būnu kaip ant sparnų, man dar žaisti ir žaisti. (Juokiasi.) Bet greičiausiai jau reikės į tai pažiūrėti protingai. Ga-lutinio sprendimo dar nepriėmiau. Kai sezonas baigsis, reikės pamąs-tyti. Nesinori mirti aikštelėje. Norisi jausti malonumą žaidžiant. Kartais treniruotėje būna be galo sunku. O nusileisti ar juo labiau praleidi-nėti treniruotes negali. Turi dirbti maksimaliai, nes kaip žaidėjai pasi-žiūrės į neatsakingus veiksmus?

- Nemanote, kad pasigirs prie-kaištai, jog “Juventus” rėmimas iš miesto biudžeto taps miesto soci-aldemokratų vidaus reikalu?

- Iš tiesų maždaug 40 proc. mūsų biudžeto yra miesto pini-gai. Visa kita yra rėmėjų ir mūsų pačių uždirbamos lėšos. Už tuos 40 proc. jei ir galima duoti velnių, tai tuo atveju, jei darbas yra nea-tliekamas. Tokia partija ar kitokia, man visiškai neįdomu. Man svar-biausia, kad Utenoje krepšinis bū-tų pakankamai aukšto lygio. Už tuos pinigus, kuriuos duoda, mes 150 proc. viršijome lūkesčius.

NamiE - gEriausia

- LKL komandose šiemet la-bai daug legionierių, o “Juventus” verčiasi be jų. Tai - atsitiktinumas?

- Ta pati krepšinio strategija. Man skaudu žiūrėti, kai pakanka-mai geri ir dar jauni Lietuvos žai-dėjai nemato perspektyvos. Kai kurie krepšininkai meta žaidimą ir išvažiuoja dirbti į Angliją. Jaunas žmogus nori ko nors siekti. Mūsų klube pirmenybė visada yra lietu-viams. Juk pats gyvenu tarp lie-tuvių. Žinau, kad jei tas vaikas už-dirbs pinigus ir tobulės, jo mama,

močiutė bus laimingos. Mes susiję vieni su kitais, gyvename vienoje valstybėje. Jei vežtis užsienietį, tai tik vertą to. Nereikia vidutinioko ar žaidžiančio šiek tiek geriau. Tada geriau kažką “lipdyti” iš lietuvio.

- Ne kartą teko skaityti “Ju-ventus” žaidėjų pasakymus, kaip jiems patinka Utenoje. Komanda iš tiesų tokia sutelkta ar taip tie-siog atiduodama duoklė klubui?

- Pernai komandoje buvo ke-turi ar penki labai geri pažįstami, aš juos pasikviečiau. Nemanau, kad jie pataikavo mūsų klubui. Laimi ta komanda, kuri turi gerą kolektyvą. Mes stengiamės rengti vakarienes, minėjimus, šventes, einame susitikti su žiūrovais. Žai-dėjas lieka patenkintas ne tik lai-ku atiduodamu atlyginimu. Vien tik mokėdamas pinigus, nepasiek-si maksimalių rezultatų. Visi esa-me žmonės. Yra padaryti tyrimai, rodantys, kad žmogui svarbiausia ne atlyginimas, o aplinka, darbo sąlygos. Mes tuo ir vadovaujamės.

- Žaisdamas LKL, atstovavote penkių miestų komandoms. Dar penkiuose klubuose žaidėte už-sienyje. Ar pasitvirtino taisyklė, kad visur gerai, bet namie ge-riausia?

- Namie tikrai geriausia. Ne vienas aš tą sakau, o daugelis žai-dėjų, kurie rungtyniavo užsienyje. Aišku, yra tam tikrų pranašumų ki-tose šalyse. Šiltose šalyse labai pa-togu šeimai. Kai žaidžiau Kipre, po langais tyvuliavo Viduržemio jūra. Vaikai žaidė ant smėliuko, žmo-na nuolat deginosi. Atrodytų, kas galėtų būti geriau. Bet atsimenu, kaip mes skaičiavome paskutines dienas ir minutes iki skrydžio na-mo. Jei Lietuvoje būtų tokios pa-čios galimybės kaip užsienyje, visi žaidėjai liktų čia.

a gali pasipuošti lKl broNza”

“Juventus” prezidento tikslas - pritraukti

kuo daugiau žiūrovų į Utenos areną

Irmanto Sidarevičiaus, redakcijos archyvo nuotr.

Šį sezoną “Juventus” iškovojo Baltijos krepšinio lygos

“Iššūkio” taurę

Ant krepšininkų rankų - treneris Robertas Giedraitis

“Juventus” komandoje žaidžia tik Lietuvos krepšininkai

3Sporto žmonės

2 0 1 1 b a l a n d ž i o 2 sportožmonės

cmyk

9

cmyk

�

cmy

Kai kurie krepšininkai

vadinami universaliais, jei sugeba žaisti keliose pozicijose. Žydrūnas Urbonas universalus savaip. Jis yra Utenos klubo “Juventus” prezidentas, antrasis treneris ir žaidėjas. Tuoj bus ir rajono tarybos nariu. Nors pareigų daug, suderinti jas pavyksta.

Arūnas ABROMAITIS

Norisi į Europą

- Neseniai iškovojote Baltijos krepšinio lygos “Iššūkio” taurę. Turbūt tai didžiausias laimėjimas “Juventus” istorijoje?

- Be jokios abejonės. Tai pirmas tikras “Juventus” titulas, jei neskai-čiuosime to, kad kadaise klubas tapo regioninės lygos nugalėtoju. Tačiau neišeina net lyginti mėgė-jų lygos ir to, ką darome dabar. Ta diena, kai laimėjome taurę, buvo be galo džiaugsminga ir klubui, ir gerbėjams. Vis dėlto yra įdomus jausmas. Darbas dar nepadarytas iki galo, į BBL elitinį divizioną dar nepa-tekome. Ta sistema yra tokia... Gali-ma sakyti - apgaulinga. Pernai net keturios komandos perėjo į elitinę lygą. Šiemet mes, net tapę čempio-nais, į ją nepatekome. Norėtųsi, kad būtų tokia praktika, kaip ir Europoje - čempionas patenka tiesiogiai.

- Viskas dar prieš akis. Patek-site į elitinį divizioną, jei perei-namosiose rungtynėse įveiksite “Valmierą”...

- Mes laimėjome, pasidžiau-gėme, įsirašėme laimėjimą į klubo istoriją, bet dabar laukiame balan-džio 10 d. pirmųjų rungtynių. Jei nugalėsime “Valmierą”, būsiu labai laimingas. Perėjimas į elitinę lygą leistų klubui toliau augti. Galbūt ir su žaidėjais būtų lengviau kal-bėti, nes daugelis jų renkasi ko-

mandas, žaidžiančias aukštesniu lygiu. Likti dar vieniems metams “Iššūkio” taurėje... Net yra pasvars-tymų, ar būtų verta dalyvauti. Gal-būt geriau eiti į Europos “Iššūkio” taurę. Mes esame tas klubas, kuris skiria didelį dėmesį žiūrovams. LKL reguliariajame sezone jau antrus metus esame antroje vietoje pa-gal lankomumą po “Žalgirio”. Labai svarbu žiūrovams pateikti įdomias rungtynes, o ne nuolat žaisti su “Sakalais” ar Klaipėda. Su šiomis komandomis susitinkame ir fede-racijos taurėje, ir “Iššūkio” taurėje, ir Lietuvos krepšinio lygoje.

- Ar “Iššūkio” taurė buvo di-džiausias pasiekimas ir jums as-meniškai? Juk esate ne kartą iš-kovojęs LKL bronzą.

- LKL bronzą laimėjau penkis kartus. Pirmąją pelniau su Kau-

no “Lavera”, paskui keturis kartus laimėjau bronzą su “Šiauliais”. Ne-galiu sakyti, kad Baltijos lyga ver-tinama prasčiau nei LKL. Gal šiek tiek, vienu laipteliu. Vis dėlto LKL - nacionalinis produktas. Savame kieme labai norisi būti pirmam. BBL finalo ketvertas pritraukia daug žiūrovų, sulaukia didelio dėmesio. O “Iššūkio” taurė... Pra-eitas malonus etapas, tačiau LKL bronzą laikyčiau svaresniu laimė-jimu nei pergalę “Iššūkio” taurėje.

piNigai - NE viskas

- Utena nėra didelis miestas. Ar nebaisu, kad klubas jau priar-tėjo prie savo galimybių ribos?

- Ne, galimybių riba yra tap-ti čempionais. Žinoma, tai švelni utopija. Kita vertus, ji reali. Vienais metais į LKL finalą pateko Plungės komanda. Juk niekada nežinai. Ir “Žalgiris” turėjo sunkumų. Duok Dieve, jam šimtą metų tų sunku-mų neturėti, taip pat ir “Lietuvos rytui”. Kuo daugiau stiprių klubų, tuo įdomiau ir geriau visam Lietu-vos krepšiniui. Bet gali susiklosty-ti sunkesnė padėtis. Ir reali mūsų viršūnė dar nepasiekta. Manau, kad Utenai realu pasipuošti LKL bronzos medaliais. Finansiškai mes niekada nepakilsime iki Šiaulių ar Klaipėdos, nes esame mažas mies-tas, galimybės gana ribotos. Tačiau jei biudžete būna santykinai nedi-delis skirtumas, krepšinio strate-gija gali padėti klubui nugalėti. Ji nulemia gerus rezultatus. Tai, kaip tu numatai sau tikslus, kokias turi ambicijas, kaip formuoji komandą, koks darbas vyksta klubo viduje. Taip dirbdamas gali aplenkti bron-zininkus “Šiaulius” ar kitą didesnį biudžetą turintį klubą. Gal bus kiek pagyrūniška, bet pernai kaip nau-jokai pasiekėme neįtikėtiną rezul-tatą. Tik atėję į LKL, patekome į ge-

riausiųjų ketvertą. Kai kurie klubai to siekia jau 1� sezonų ir nėra pa-siekę. Mano svajonė, kad ten pa-tektume antrus metus iš eilės.

- Žiūrovų būrį Utenoje, matyt, reikėjo “užsiauginti”? Juk prieš kelerius metus Utenoje dar nebu-vo profesionalaus klubo.

- Pirmais metais buvo natūralu, kad žiūrovai rinkosi į LKL rungty-nes. Tai buvo naujiena. Pirmą kar-tą atvažiavo “Žalgiris” ir “Lietuvos rytas”. Tačiau antrieji metai mus maloniai stebina. Žiūrovų nesuma-žėjo. Mes irgi nenuleidome karte-lės, sėkmingai startavome Baltijos lygoje, esame penktoje vietoje LKL. Realiai jei Utena yra 11-as pa-gal dydį Lietuvos miestas, maž-daug toje pozicijoje ir turėtume būti. Ypač žinant, kas Lietuvoje yra krepšinis. Konkurencija - didžiulė.

ugdys utENiškius

- Kiek metų esate klubo pre-zidentu?

- Penktus metus.

- Turite puikią areną, daug sirgalių, gerą internetinį puslapį. Pasidalykite receptu, kaip sukurti tvirtą klubą ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų.

- Tai lemia žmonės, darantys savo darbą. Pirmiausiai reikia tu-rėti klubo strategiją. Viešumas ir tai, kad apie tave žino, yra vienas svarbiausių dalykų. Žiūrovas turi žinoti, kas vyksta. Tuo užsiima la-bai profesionalus mūsų darbuoto-jas Eimantas Skersis. Kalbame apie internetinį puslapį, svarstome, ką galima padaryti geriau. Jei tik yra geras pasiūlymas, stengiamės jį įgyvendinti. Finansai šiek tiek riboja. Visada norisi geriau, bet galimybės ribotos. Stengiamės kiekvienais metais ką nors pridėti

ir eiti į priekį. Stovintis vanduo tie-siog pradeda gesti.

- Atrodo, kad “Juventus” ta-po labai svarbia Utenos miesto dalimi?

- Aš tikiuosi, kad mes daugeliui uteniškių esame pasididžiavimas. Bent jau visomis išgalėmis noriu to siekti. Mes turėjome keletą daini-ninkų uteniškių, kitų sporto šakų at-stovų. Bet manau, dabar galima di-džiuotis ir krepšinio klubu. Pats žo-dis “krepšinis” lietuviui reiškia labai daug. Žmonės eina dėl jo iš proto.

- Po jūsų iki Jono Valančiūno Utenoje beveik neatsirado žino-mų krepšininkų. Gal kilus dabar-tiniam krepšinio bumui, mieste užaugs daugiau garsių žaidėjų?

- Tikslas toks ir yra. Vėl kalbė-siu apie klubo strategiją. Yra aiš-kiai numatyta, kad ateityje klube būtų bent 40 proc. uteniškių. Kai pernai startavome LKL, visi sakė: kaip gerai žaidžia uteniškiai. O aš sakiau: duokite man uteniškį. Tokį, kuris galėtų nors kiek žaisti. Jų tiesiog nėra. Krepšinis Utenoje buvo ketvirtoje ar penktoje eilėje. Dabar turime dublerių komandą. Mano nuomone, jie progresuoja. Manau, kad krepšininkais išauga tie vaikinukai, kurie kantriausiai dirba, o nebūtinai patys talentin-giausi. Tokių kaip J.Valančiūnas kasmet Utenoje neišaugs. Duok Dieve, kad vienas toks išaugtų per 20 metų. Dabar dubleriai žai-džia regioninėje lygoje. Manau, uteniškių komandoje daugės. O ko daugiau reikia? Nebent kad J.Valančiūnas atvažiuotų pabaigti karjeros, kai pasens. (Juokiasi.)

a.saboNio pavyzdys

- Esate klubo prezidentas, tre-neris ir žaidėjas. Vis dar pavyksta

Ž.urboNas: “utENa gali pasipuošti

Krepšinio aikštėje Žydrūnas Urbonas kovoja

negailėdamas jėgų

dosjė

Žydrūnas UrbonasGimė 1976 m. spalio 4 d.

Ūgis - 198 cm.

Pozicija - puolėjas.

Klubai, kuriuose žaidė:

Panevėžio “Lietkabelis”,

Kauno “Lavera”,

“Šilutė”, “Šiauliai”,

“Alytus”,

Magnitogorsko “Metalurg” (Rusija),

Chalkidės “Age” (Graikija),

Rygos “Barons” (Latvija),

Limasolio AEL (Kipras),

“Doneck” (Ukraina).

Laimėjimai

Penkiskart LKL trečios vietos lai-mėtojas

Naudingiausias 2001 m. LKL žai-dėjas

Šiemet su “Juventus” laimėjo BBL “Iššūkio” taurę

Pripažintas naudingiausiu gruodžio mėnesio “Iššūkio” taurės žaidėju

•

•

•

•

•

•

•

•

•

•

•

•

•

•

•

•

Daugybę pareigų turintis Žydrūnas Urbonas svarsto, ar žais krepšinį ir kitą sezoną

2 sporto žmonės

�

cmyk

surasti pusiausvyrą tarp šių trijų veiklų?

- Iš tiesų persitempiu. Pernai, kai patekome į LKL, jau ėjau prezidento pareigas. Supratau, kad reiks ir žais-ti, padėti per pirmąjį sezoną užsika-binti lygoje. Užsiauginti nugalėtojų mentalitetą nėra paprasta. Dėl tre-nerio - pirmais metais gal taip nuti-ko ir dėl finansinio nepritekliaus. Ki-tas dalykas - Utenoje tiesiog fiziškai nėra specialisto, kuris galėtų patarti vyriausiajam treneriui. Juk antra-sis treneris yra be galo svarbus. Tai idėjų generatorius. Tokio žmogaus Utenos apskrityje aš nemačiau, o vežtis iš kito miesto būtų buvę brangu. Todėl tapau treneriu pats. Kai kiti po treniruotės pavargę eina ilsėtis, aš sėdu prie kompiuterio ir analizuoju rungtynes. Paskui imu telefoną ir derinu finansinius reika-lus arba įvairias smulkmenas.

- Ilgai ketinate tai derinti?- Dar prieš “įklimpdamas” į visa

tai žinojau, kad bus sunku, bet tu-rėjau labai gerą pavyzdį - Arvydą Sabonį. Jis žaidė už Kauno “Žalgi-rį” ir buvo klubo prezidentu. Visi žinojome, kad jis daug patardavo ir treneriui. “Žalgiriui” tais metais sezonas buvo vienas geriausių, jis per plauką nepateko į Eurolygos finalo ketvertą. Jei A.Sabonis suge-bėjo tai suderinti “Žalgiryje”, pama-niau, kad tą patį padarysiu Uteno-je. Aišku, nėra paprasta. Žaidimas nukenčia, nes labai daug energijos atiduodi kitiems dalykams.

- Nuo balandžio prisidės dar vienos pareigos, nes patekote į Utenos savivaldybės tarybą...

- Kai miestiečiai mane išrinko ir prisidėjo šios pareigos, kilo min-tis kitais metais baigti lakstyti. Ko nors tikrai reikės atsisakyti. Grei-čiausiai - žaidimo, nors dar jaučiu galįs žaisti. Kai susitinkame su Ro-

landu Matuliu, jis mane įkvepia. Jis yra vyriausias lygoje, už mane dve-jais ar trejais metais vyresnis. Sa-kau jam: kai tave pamatau, būnu kaip ant sparnų, man dar žaisti ir žaisti. (Juokiasi.) Bet greičiausiai jau reikės į tai pažiūrėti protingai. Ga-lutinio sprendimo dar nepriėmiau. Kai sezonas baigsis, reikės pamąs-tyti. Nesinori mirti aikštelėje. Norisi jausti malonumą žaidžiant. Kartais treniruotėje būna be galo sunku. O nusileisti ar juo labiau praleidi-nėti treniruotes negali. Turi dirbti maksimaliai, nes kaip žaidėjai pasi-žiūrės į neatsakingus veiksmus?

- Nemanote, kad pasigirs prie-kaištai, jog “Juventus” rėmimas iš miesto biudžeto taps miesto soci-aldemokratų vidaus reikalu?

- Iš tiesų maždaug 40 proc. mūsų biudžeto yra miesto pini-gai. Visa kita yra rėmėjų ir mūsų pačių uždirbamos lėšos. Už tuos 40 proc. jei ir galima duoti velnių, tai tuo atveju, jei darbas yra nea-tliekamas. Tokia partija ar kitokia, man visiškai neįdomu. Man svar-biausia, kad Utenoje krepšinis bū-tų pakankamai aukšto lygio. Už tuos pinigus, kuriuos duoda, mes 150 proc. viršijome lūkesčius.

NamiE - gEriausia

- LKL komandose šiemet la-bai daug legionierių, o “Juventus” verčiasi be jų. Tai - atsitiktinumas?

- Ta pati krepšinio strategija. Man skaudu žiūrėti, kai pakanka-mai geri ir dar jauni Lietuvos žai-dėjai nemato perspektyvos. Kai kurie krepšininkai meta žaidimą ir išvažiuoja dirbti į Angliją. Jaunas žmogus nori ko nors siekti. Mūsų klube pirmenybė visada yra lietu-viams. Juk pats gyvenu tarp lie-tuvių. Žinau, kad jei tas vaikas už-dirbs pinigus ir tobulės, jo mama,

močiutė bus laimingos. Mes susiję vieni su kitais, gyvename vienoje valstybėje. Jei vežtis užsienietį, tai tik vertą to. Nereikia vidutinioko ar žaidžiančio šiek tiek geriau. Tada geriau kažką “lipdyti” iš lietuvio.

- Ne kartą teko skaityti “Ju-ventus” žaidėjų pasakymus, kaip jiems patinka Utenoje. Komanda iš tiesų tokia sutelkta ar taip tie-siog atiduodama duoklė klubui?

- Pernai komandoje buvo ke-turi ar penki labai geri pažįstami, aš juos pasikviečiau. Nemanau, kad jie pataikavo mūsų klubui. Laimi ta komanda, kuri turi gerą kolektyvą. Mes stengiamės rengti vakarienes, minėjimus, šventes, einame susitikti su žiūrovais. Žai-dėjas lieka patenkintas ne tik lai-ku atiduodamu atlyginimu. Vien tik mokėdamas pinigus, nepasiek-si maksimalių rezultatų. Visi esa-me žmonės. Yra padaryti tyrimai, rodantys, kad žmogui svarbiausia ne atlyginimas, o aplinka, darbo sąlygos. Mes tuo ir vadovaujamės.

- Žaisdamas LKL, atstovavote penkių miestų komandoms. Dar penkiuose klubuose žaidėte už-sienyje. Ar pasitvirtino taisyklė, kad visur gerai, bet namie ge-riausia?

- Namie tikrai geriausia. Ne vienas aš tą sakau, o daugelis žai-dėjų, kurie rungtyniavo užsienyje. Aišku, yra tam tikrų pranašumų ki-tose šalyse. Šiltose šalyse labai pa-togu šeimai. Kai žaidžiau Kipre, po langais tyvuliavo Viduržemio jūra. Vaikai žaidė ant smėliuko, žmo-na nuolat deginosi. Atrodytų, kas galėtų būti geriau. Bet atsimenu, kaip mes skaičiavome paskutines dienas ir minutes iki skrydžio na-mo. Jei Lietuvoje būtų tokios pa-čios galimybės kaip užsienyje, visi žaidėjai liktų čia.

a gali pasipuošti lKl broNza”

“Juventus” prezidento tikslas - pritraukti

kuo daugiau žiūrovų į Utenos areną

Irmanto Sidarevičiaus, redakcijos archyvo nuotr.

Šį sezoną “Juventus” iškovojo Baltijos krepšinio lygos

“Iššūkio” taurę

Ant krepšininkų rankų - treneris Robertas Giedraitis

“Juventus” komandoje žaidžia tik Lietuvos krepšininkai

3Sporto žmonės

2 0 1 1 b a l a n d ž i o 2 sportožmonės

�0

cmykcmyk�0

legendosj/b žmonės

Š ią savaitę rusų kino pasaulis patyrė didelę netektį. Trečiadienį eidama 76-uosius metus Maskvoje mirė garsi Rusijos kino aktorė Liudmila Gurčenko.

Staigi mirtis

Informaciją apie menininkės mirtį patvir-tino jos vyras Sergejus Seninas. Artistė pasku-tinę savo gyvenimo akimirką buvo namuose. Staiga moteriai pasidarė silpna. Iškviesti grei-tosios pagalbos medikai jau nespėjo pagel-bėti - Rusijos žvaigždė buvo mirusi.

Praėjusią žiemą, išėjusi pasivaikščioti Maskvos gatvėmis, aktorė patyrė sunkią kelio sąnario traumą, buvo operuota. Iš ligoninės į namus L.Gurčenko sugrįžo tik kovo pradžioje. Kai kurie Rusijos gydyto-jai spėliojo, kad viena iš mirties priežasčių galėjo būti ir po operacijos prasidėjusios komplikacijos.

Žymi Rusijos teatro ir kino aktorė L.Gurčenko bus palaidota balandžio 4 d. prestižinėse Novodevičės kapinėse. Atsis-veikinimas su kino legenda vyks pirmadie-nį Kino rūmų Didžiojoje salėje.

Beveik �00 vaidmenų kine atliku-si L.Gurčenko paskutinį kartą filmavosi 2006-aisiais. Praėjusiais metais paklausta, ar galėtų vaidinti toliau, jau garbaus am-žiaus aktorė nė nemirktelėjo, o gal net ir pyktelėjo prieš tvirtai ištardama: “Taip”.

Netikėta sėkmė

Aktorė gimė ir užaugo paprastoje šei-moje. Jos mama neturėjo galimybės baig-ti mokyklos, nes turėjo eiti dirbti ir padėti savo vyrui. Artistės tėvas dalyvavo kare. Liudmila mokykloje nebuvo labai stropi mokinė. Labiau stengtis ji pradėjo tik įsto-jusi į garsųjį sąjunginį Kino meno institutą Maskvoje. Jau studijų metais mergina de-biutavo kaip kino aktorė.

Pirmasis jos vaidmuo �956 m. buvo fil-me “Teisybės kelias”. Netrukus aktorė pasi-rodė muzikinėje komedijoje “Karnavalinė naktis”. Šis darbas jai atnešė neapsakomą populiarumą. Jaunutė mergina, atlikusi dainą “Penkios minutės”, akimirksniu pelnė žiūrovų simpatijas ir tapo jaunimo dievai-te. Ji atskleidė ne tik savo aktorinius, bet ir vokalinius sugebėjimus.

Sulaukusiai tokios sėkmės aktorei dar-bo filmavimo aikštelėje netrūko. Po “Kar-navalinės nakties” ji pasirodė muzikinėje komedijoje “Mergina su gitara”, paskui fil-mavosi ne vienoje melodramoje, karinėje dramoje, komedijose. Vis dėlto 7-ąjį dešimt-metį Liudmila dar buvo mažai pastebima, tačiau žingsnis po žingsnio skynėsi kelią kino aukštumų link. Aktorę ėmė kviesti fil-muotis į garsiausias muzikos komedijas ir

filmus-operetes. Dėl vaidmens miuzikle “Mama” L.Gurčenko net atsisakė vaidmens Nikitos Michalkovo filme “Nebaigta pjesė mechaniniam pianinui”. Vaidmuo miuzik-le “Mama” aktorei atnešė ne tik kūrybinę sėkmę, bet ir naujų iššūkių. Per filmavimą klounas Olegas Popovas netyčia aktorei sulaužė koją. Trauma grėsė invalidumu. At-sistoti ant kojų aktorei padėjo tik ilgalaikės treniruotės ir specialūs fiziniai pratimai.

Be muzikinių komedijų, aktorė nuo-lat pasirodydavo televizijos benefisuose ir specialiose muzikinėse programose. L.Gurčenko buvo ryški ir nepakartojama. Bet visa tai turėjo ir kitą pusę - ilgainiui aktorei buvo priklijuota vieno vaidmens etiketė, o tai visiškai jos netenkino.

Kritika ir komplimentai

Aktorė kaip įmanydama bandė išsprūsti iš aplinkos nustatytų rėmų. Ji troško vaidinti dramose ir savo pasiekė. Tamsusis “antrapla-nis periodas” baigėsi. L.Gurčenko aukso fon-de netrukus atsidūrė vaidmenys, sukurti fil-muose “Žmogus iš niekur”, “Dviese stotyje”, “Dvidešimt metų be karo”, “Penki vakarai”, “Mumu”, “Meilė ir balandžiai”, “Mylima me-chaniko Gavrilovo moteris” ir kt. �982 m. ji buvo įvertinta garbingu “Auksinio erelio” ap-dovanojimu už geriausią moters vaidmenį.

L.Gurčenko tapo visų mylima naciona-linio kino superžvaigžde. Tačiau blizganti išorė slėpė nepaprastą, kartais ir tragišką likimą. Aktorei teko patirti ne vieną nusivy-limą ir artimų žmonių išdavystę, ją ištikda-vo kūrybinės nesėkmės ir ilgos pauzės be darbo. Be to, po debiuto filme “Karnavalinė naktis” apie aktorę ėmė sklisti įvairūs gan-dai. Vienas jų, kad ji yra vidutinių gabumų ir kad jos sėkmė filmuose yra atsitiktinė, dėl to esą niekas iš rimtų režisierių jos ne-kviečia filmuotis.

Daugelis, kas dirbo su L.Gurčenko, pa-stebėdavo jos neįtikėtiną darbštumą ir pasiaukojimą aktorystei. Aktorius Olegas Basilašvilis sakė, kad visą gyvenimą išlikti jaunai tiek kine, tiek gyvenime galėjo tik Liudmila. Jis gyrė jos darbštumą ir dėkojo už gyvenimo pamokas. Tačiau ne visi apie aktorę buvo tokios nuomonės. Kiti kole-gos teigė, kad dirbti su L.Gurčenko buvo gana sudėtinga, todėl režisieriai antrą kar-tą jos nebekviesdavo į savo filmus.

Nuo �990-ųjų aktorė filmavosi vis re-čiau. Gerų vaidmenų jai buvo siūloma ma-žiau, aktorei teko atidžiau rinktis vaidme-nis. Ieškodama netipiškų vaidmenų ji krei-pėsi į privačius teatrus. �996 m. ji pasirodė spektaklyje “Nepasiekiamoji”.

Penkios santuokos

Asmeniniame aktorės gyvenime taip pat ne