VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS TEISĖS FAKULTETAS

Andželika Galeckaitė

AR TINKAMAI UŽTIKRINAMOS NEPILNAMEČIŲ SPECIALIOSIOS

PROCESINĖS GARANTIJOS BAUDŽIAMAJAME PROCESE?

Magistro baigiamasis darbas

Teisės vientisųjų studijų programa, valstybinis kodas 6011KX003

Vadovas (-ė) Algirdas Giedraitis (Moksl. laipsnis, vardas, pavardė) (Parašas) (Data)

Apginta Tomas Berkmanas (Fakulteto dekanas) (Parašas (Data)

Kaunas, 2020

2

TURINYS

SANTRAUKA……………………………………………………………….....................3

SUMMARY…………………………………………………………………….................5

ĮVADAS…………………………………………………………………………...............8

1.NEPILNAMEČIAI BAUDŽIAMAJAME PROCESE………………………................10

1.1.Nepilnamečių apibrėžimas……………………………………………........................10

1.2.Nepilnamečių padėtį baudžiamajame procese užtikrinančios procesinės

garantijos………………………………………………..……………...............................13

1.3.Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės prielaidos………………….....................21

2.SPECIALIŲJŲ PROCESINIŲ GARANTIJŲ SAMPRATA, YPATUMAI IR

REIKŠMĖ………………………………………………………………………...............25

3.NEPILNAMEČIŲ APSAUGOS PRIEMONIŲ REALIZAVIMAS……………...........30

3.1.Tarpšakinė veikla………………………………………………………......................30

3.2.Nepilnamečių apklausoje dalyvaujančių subjektų funkcijų ir teisės normų

apibrėžtumas……………………………………………………………...........................32

3.3.Nepilnamečių individualaus vertinimo išvada………………………….....................38

4.NEPILNAMEČIŲ SPECIALIŲJŲ PROCESINIŲ GARANTIJŲ UŽTIKRIMO

YPATUMAI………………...............................................................................................41

4.1.Užsienio nepilnamečių baudžiamosios justicijos kontekste…………….....................41

IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS……..……………………………………...............46

ŠALTINIŲ SĄRAŠAS…………………………………………………………...............48

3

SANTRAUKA

Nepilnamečiai asmenys yra labiausiai pažeidžiami visuomenės nariai. Baudžiamasis procesas,

neatsižvelgiant į nepilnamečio asmens procesinį statusą sukelia įvairių neigiamų padarinių,

taip pat turi įtakos tolimesniam jų gyvenimui. Norint apsaugoti nepilnamečius nuo neigiamo

baudžiamojo proceso poveikio yra labai svarbu garantuoti jų procesines teises ir interesus.

Vienas pagrindinių baudžiamojo proceso tiklsų yra žmogaus ir piliečio teisių apsauga, būtent

specialiosios procesinės garantijos padeda šį tikslą įgyvendinti.

Kad būtų tinkamai užtikrinamos nepilnamečių specialiosios procesinės garantijos

baudžiamajame procese, būtina suvokti šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose apibrėžtus

procesinius veiksmus ir jų poveikį baudžiamajame procese dalyvaujantiems asmenims.

Esminės sritys kuriose itin svarbu tinkamai užtikrinti procesines garantijas yra apklausų

sistema, teisės normų apibrėžtumas ir procese dalyvaujančių asmenų statuso aiškumas.

Garantuojant specialiąsias procesines garantijas nepilnamečiams būtina įtvirtinti aiškias teisės

normas, bei tokius procesinius veiksmus, kurie užtikrintų nepilnamečių apsaugą ir interesus.

Todėl šio tiriamojo darbo objektas yra nepilnamečių procesinių garantijų užtikrinimas.

Kad būtų atsakytą į darbe iškeltą klausimą, jame buvo analizuojami nacionaliniai ir

tarptautiniai teisės aktai, reglamentuojantys nepilnamečių baudžiamojo proceso ypatumus,

taip pat teismų praktika ir mokslinė literatūra.

Išanalizavus temos problematiką, pasitvirtino darbo pradžioje iškelta hipotezė, jog

šiuo metu Baudžiamojo proceso kodekse numatytos teisės normos padeda tinkamai užtikrinti

nepilnamečių speciąliasis procesines garantijas, nepaisant to, kad jas taikant pasitaiko

praktinių problemų.

Darbe nustatyta, kad įstatymų leidėjas naujausiais baudžiamojo proceso kodekso

pakeitimais, sustiprino nepilnamečių įtariamųjų ir kaltinamųjų procesinę padėtį užtikrinančias

specialiąsias procesines garantijas, taip pat įtvirtinto psichologo kaip specialisto statusą.

Nepilnamečių liudytojų ir nukentėjusiųjų procesinės garantijos apklausų metu ir vykdant kitus

procesinius veiksmus yra užtikrinamos tinkamais. Ypatingas dėmesys yra skiriamas siekiant

išvengti neigiamo baudžiamojo proceso poveikio nepilnamečiams, atskiromis darbe

analizuotomis teisės normomis siekiama tinkamai užtikrinti specialiasis procesines garantijas

baudžiamajame procese.

Apibendrinant darytina išvada, kad šis darbas yra aktualus, pateikiamos išvados įrodo,

kad su LR Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimais nepilnamečių procesinių garantijų

užtikrinamas yra tinkamas, didesnis dėmesys skiriamas jų interesams ir baudžiamajame

4

procese dalyvaujančių asmenų statusui apibrėžti, efektyviau siekiama sumažinti neigiamą

poveikį nepilnamečiui baudžiamojo proceso metu.

5

SUMMARY

It is widely acknowledged that children are among the most vulnerable parts of the society.

Special attention has always been paid to juvenile criminal justice. Constantly updated

national and international legislation are aimed to define the actions of criminal proceedings

as clearly as possible, to protect juveniles from negative effects of criminal proceedings and to

defend their rights and interests. Special procedural guarantees are one of the tools to help do

this.

In order to ensure the special procedural guarantees of juveniles in criminal

proceedings properly, it is necessary to understand the procedural actions defined in the

applicable legal acts and their impact on the persons involved in the criminal proceedings.

The most important problems in order to ensure procedural guarantees properly are the system

of interviews, the clarity of legal norms and the clarity of the status of persons involved in the

proceedings. When ensuring special procedural guarantees for juveniles, it is necessary to

establish clear legal norms that would ensure the defence of juveniles and interests. Therefore,

the object of this research work is to ensure procedural guarantees for juveniles.

In order to answer the question raised in the Thesis, it includes the analysis of national and

international legal acts regulating the peculiarities of juvenile criminal justice, as well as case

law and scientific literature.

After the analysis of the topic problems, the hypothesis raised at the beginning of the

Thesis, that currently the legal norms provided for in the Code of Criminal Procedure help to

ensure special procedural guarantees for juveniles properly, has been confirmed, although

there are practical problems.

Tasks of the research:

1.To define the concept of a minor age child and the allowances for criminal liability

2.To analyse what norms specified in legal acts are intended to ensure special procedural

guarantees for juveniles in criminal proceedings

3.To examine the interview system that applies to juveniles in criminal proceedings

4.To determine the definition of functions and status of the persons involved in the

proceedings

Research methods: In order to find out whether special procedural guarantees for juveniles

are properly ensured in accordance with the laws of criminal procedure applicable in the

Republic of Lithuania, the following theoretical and empirical methods will be used:

1.Descriptive method that will provide the information needed to answer the question raised

in the Thesis.

6

2.Analytical method that will be used to analyse all the sources that will be relied on in the

Thesis.

3.Comparative method. Using this method, the established practice of juvenile criminal

justice in Lithuanian and foreign courts will be compared.

4.Method of logical analysis. Using this method we will identify the assumptions on which

the conclusions are based.

5.Linguistic method that will be used to clarify the currently used concept of a juvenile.

The first chapter deals with the concept of a juvenile in criminal proceedings.

According to the analysis of international and national legal acts, one of the main criteria for

applying the peculiarities of legal regulation to a person is the age limit - for those under 18

years of age. However, in accordance with international and European Union law, it is

important to pay attention not only to age but also to social maturity. It can therefore be

concluded that age and social criteria are two determining factors in defining the concept of a

juvenile.

The second chapter includes the analysis of the significance of special procedural

guarantees in criminal proceedings and how they distinguish themselves through the functions

and legal norms of the persons involved in the proceedings. It has been established that

several procedural guarantees are established in the Criminal Code of the Republic of

Lithuania as the powers of a prosecutor, and the protection of personal data is used. It has also

been established that juveniles are not able to participate effectively in criminal proceedings

due to their age and lack of social maturity, to defend their rights and interests, therefore

special guarantees in criminal proceedings are applied to help juveniles feel full participants

of the proceedings.

The third chapter seeks to examine the system of interviews with juveniles in criminal

cases. The investigation disclosed that the system of interviewing juveniles is properly

regulated during pre-trial investigation and during court proceedings. During interviews one

pays special attention to psychological condition of a child and the possible influence of other

participants in the criminal proceedings. Representatives and professionals involved in these

proceedings help to ensure the rights of juveniles in criminal proceedings effectively. The

assistance of psychologists in interviewing a child, as well as the practice of adaptation of

premises for children, allows for proper interviewing of a child, helps to obtain objective data

on the criminal offense and thus ensures the minimum negative impact of criminal

proceedings on a child.

The fourth chapter seeks to determine the definition of functions and status of the persons

involved in the proceedings, as well as the clarity of legal norms. Examination of the

7

applicable norms of criminal procedure leads to the conclusion that the functions and status of

the persons involved in the proceedings, such as a psychologist and a representative of the

child`s rights protection institution, are well regulated. It should be mentioned that this clear

regulation came with the new amendments to the Code of Criminal Procedure. Uncertainties

can be found in the assessment of the criminal procedure norms, but this only poses a problem

in practice. Practice shows that the state tries to ensure the rights of juveniles adequately.

Therefore, attempts are made to minimize violations of the rights of juveniles during

participation in criminal proceedings.

The Thesis establishes that the legislator has properly defined the concept of a

juvenile, despite the procedural status of the juvenile in criminal proceedings, the interview

system during pre-trial investigation and court proceedings is properly regulated; efforts are

taken to define the functions of persons involved in the proceedings better. Special attention is

paid to avoid the negative impact of criminal proceedings on juveniles; separate norms are

aimed to ensure special procedural guarantees in criminal proceedings adequately.

Summarizing all mentioned afore it may be concluded that this Thesis is urgent. The

presented conclusions prove that the amendments to the Code of Criminal Procedure of the

Republic of Lithuania improved procedural guarantees of juveniles; special attention is paid

to interests of juveniles and determination of status of the persons involved in criminal

proceedings; it is aimed to reduce the negative impact on the juvenile during criminal

proceedings more effectively.

8

ĮVADAS

Temos problematika ir aktualumas: Visuomenėje yra pripažįstama, kad vaikas yra viena iš

labiausiai pažeidžiamų visuomenės dalių. Nepilnamečių justicijai visada buvo skiriamas

ypatingas dėmesys. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje pabrėžiama,

kad „Imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar

privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų

leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai.“1 Valstybės narės taikydamos šią tarptautinę

konvenciją stengiasi užtikrinti vaiko interesus, tačiau būtent teismuose, baudžiamajame

procese neigiamas poveikis vaikams gali būti ypač didelis.

„Europos Tarybos Ministrų komiteto gairės dėl vaiko interesus atitinkančio

teisingumo“2 , nepilnamečių apsaugą taip pat iškelia kaip prioritetą kiekvienai valstybei narei.

Vienas pagrindinių principų yra užtikrinti vaikų, įtrauktų į baudžiamąjį procesą, interesų

pirmumą. Baudžiamojo proceso nuostatose galima aiškiai įžvelgti, kad nepilnamečiams

suteikiamas didesnis dėmesys, nei kitiems įtariamiems, kaltinamiems, teisiamiems,

liudijantiems ar nukentėjusiems asmenims.

Specialiosios procesinės garantijos yra vienas iš įrankių norint užtikrinti teisę į

teisingą teismą, bei išvengti galimo neigiamo baudžiamojo proceso poveikio nepilnamečiams.

Lietuvoje nuolat yra siūlomi įstatymų pakeitimai, vykdomos įvairios reformos nepilnamečių

baudžiamojoje justicijoje, priimami nauji teisės aktai bei pakeitimai, jais siekiama kuo labiau

apibrėžti baudžiamojo proceso veiksmus, vaikų teises ir jų interesus.

Šiuo metu yra labai svarbus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 21, 22, 53,

54, 105, 188 straipsnių pakeitimo, kodekso papildymo 272, 1891 straipsniais ir priedo

pakeitimo įstatymas priimtas 2019 07 16, įsigaliojęs nuo 2020-01-01. Taip pat 2019 12 19

pakeitimai įstatymu Nr. XIII-2740.

Analizuojant nepilnamečių padėtį, bei specialiąsias procesines garantijas

baudžiamajame procese didelis demesys skiriamas Europos Sąjungos direktyvoms,

tarptautiniams teisės aktams, darbe remiamasi teisės šaltiniais, teisės mokslo šaltiniais ir

teismų praktika.

Tyrimo tikslas: Išanalizuoti teisės aktus, ypatingai Baudžiamojo proceso kodeksą ir nustatyti

ar remiantis šiais dokumentais tinkamai užtikrinamos nepilnamečių specialiosios procesinės

garantijos baudžiamajame procese.

1 Council of Europe, European Commision, Europos Tarybos Ministrų komiteto gairės dėl vaiko interesus atitinkančio teisingumo, (Luxembourg, 2013). 2 Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija. Valstybės žinios, 1995, Nr. 60 - 1501.

9

Tyrimo naujumas: Tyrimo naujumą lemia nuolat priimami teisės aktų pakeitimai, taip pat

pateikiami svarstyti vis nauji įstatymų pakeitimų projektai. Svarbus Baudžiamojo proceso

kodekso pakeitimo įstatymas priimtas 2019 07 16, įsigaliojęs nuo 2020-01-01. Kuriuo

atsiranda 272 straipsnis ir 1891 straipsnis, įtvirtinantys nepilnamečio individualaus vertinimo

išvadą. Kitų straipsnių, tokių kaip : 21 str., 4 dalis ir 22 str., 3 dalis, 54 straipsnio 1 dalis,

kuriose nurodoma įtariamojo ir kaltinamojo teisė gauti informaciją apie jų padėtį

baudžiamajame procese, praplėstos lydinčio asmens teisės, taip pat BPK 53 str., 1 ir 3, 188

str., 5 dalių pakeitimai, kurių dėka atstovas pagal įstatymą įgauna daugiau teisių, bei šiais

pakeitimais siekiama gerinti nepilnamečių apklausų kokybę. Taip pat baudžiamojo proceso

kodekso pakeitimai 2019 12 19 įstatymu Nr. XIII-2740, kuriuo buvo įtvirtinamas psichologo

kaip specialisto statusas.

Tyrimo metodai: Siekiant nustatyti ar tinkamai užtikrinamos nepilnamečių specialiosios

procesinės garantijos baudžiamajame procese bus naudojami šie metodai:

1.Aprašomasis metodas, kurį taikant bus pateikiama informacija reikalinga atsakyti į darbe

iškeltą klausimą.

2.Analizės metodas, kurio pagalba bus analizuojami visi šaltiniai, kuriais bus remiamasi

darbe.

3.Lyginamasis metodas, pasitelkiant šį metodą bus lyginama nepilnamečių baudžiamosios

justicijos Lietuvos bei užsienio teismuose nusistovėjusi praktika.

4.Loginės analizės metodas, remiantis šiuo metodu bus identifikuojamos prielaidos, kuriomis

remiasi išvados.

5.Lingvistinis metodas, kuris bus naudojamas išsiaiškinti šiuo metu vartojamą nepilnamečio

sąvoką.

Tyrimo uždaviniai:

1.Atskleisti kaip naujausi baudžiamojo proceso pakeitimai paveikė specialiųjų procesinių

garantijų užtikrinimą.

2.Išanalizuoti nepilnamečių baudžiamosios justicijos principus.

3.Išsiaiškinti kokios apsaugos priemonės yra taikomos norint apsaugoti nepilnamečius nuo

neigiamo baudžiamojo proceso poveikio.

4.Nustatyti ar specialiųjų procesinių garantijų užtikrinimas yra tinkamas.

Hipotezė: Remiantis šiuo metu galiojančio Baudžiamojo proceso kodekso nuostatomis

nepilnamečių specialiosios procesinės garantijos baudžiamajame procese yra tinkamai

užtikrinamos.

10

1 NEPILNAMEČIAI BAUDŽIAMAJAME PROCESE

1.1 Nepilnamečių apibrėžimas Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos I dalies 1 straipsnyje „vaiku yra laikomas kiekvienas

asmuo neturintis aštuoniolikos metų, jei pagal taikomą įstatymą jo pilnametystė nepripažinta

anksčiau.“3 Svarbu pažymėti, kad konvencija nepateikia visuotinės vaiko sąvokos, todėl

kiekviena valstybė, prisijungusi prie šios konvencijos, savo teisės aktuose šią sąvoką pagal

įvairius kriterijus gali aiškinti ir apibrėžti skirtingai. Tačiau apibrėžiant šią sąvoką būtina

pagrįsti tai atinkamais kriterijais, nes „nustačius labai ankstyvą baudžiamosios atsakomybės

amžių arba apskritai nesant žemiausios amžiaus ribos, atsakomybės sąvoka taps bereikšmė.“4

Todėl Lietuvoje remiantis visuotine lietuvių enciklopedija, „nepilnamečių sampratai būdingi 2

kriterijai: amžius ir socialinė branda. Teisiškai reglamentuojant nepilnamečių teises ir

pareigas vadovaujamasi formaliu amžiaus kriterijumi, kuris dažniausiai lemia tam tikrą

socialinį žmogaus brandumą, socialinį statusą, išsimokslinimą ir darbinį, civilinį, pilietinį

veiksnumą.“5 Remiantis autorės nuomone „socialinė branda – tai fizinio, psichinio ir

socialinio asmenybės brandumo pakopa, kurią kiekvienas asmuo pasiekia būdamas skirtingo

amžiaus. Tai vertinamasis kriterijus, kai turi būti tiriamas asmuo ir jo įvykdytos tam tikros

socialinės užduotys. Paauglio perėjimas į jauno suaugusio žmogaus etapą bei visos

atsakomybės prisiėmimas vyksta palaipsniui ir tai priklauso nuo kiekvieno konkretaus

žmogaus ir individualių gyvenimo aplinkybių. Todėl amžiaus riba, skirianti pilnamečius

asmenis nuo nepilnamečių yra sąlyginė, formali.“6

Baudžiamojo kodekso XI skyriaus nuostatose reglamentuojama asmenų, kuriems

nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję aštuoniolika metų, baudžiamoji

atsakomybė. Taip įstatymo leidėjas išskiria specifinių baudžiamojo kodekso normų

reglamentavimą nepilnamečiams. Nepilnamečio sąvoka yra įtvirtina ir Baudžiamojo proceso

kodekso 271 straipsnyje 1 dalyje „nepilnametis yra fizinis asmuo, kuriam proceso veiksmo

atlikimo metu nėra suėję aštuoniolika metų“.7 Civilinio kodekso antrojoje knygoje taip pat yra

apibrėžiama nepilnamečio fizinio asmens veiksnumas, kuris susijęs su pilnametyste,

suskirstydamas ją į dvi dalis, kaip nepilnamečius iki keturiolikos metų ir nuo keturiolikos iki

aštuoniolikos metų.

3 Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija. Valstybės žinios, 1995, Nr. 60 - 1501. 4 M.Girdauskas, „Tarptautinių teisės aktų, reglamentuojančių nepilnamečių baudžiamojo proceso ypatumus, apžvalga“, Teisės institutas, (2001). 5 Visuotinė lietuvių enciklopedja, https://www.vle.lt/Straipsnis/nepilnameciai-8203 6 L. Ūselė, „Socialinės brandos sampratos ir turinio problema sprendžiant jaunų pilnamečių (18- 20 metų) baudžiamosios atsakomybės klausimą. “Teisė. (2011), 62 psl. 7 Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, Žin. (2002, Nr. IX-785). 271 str., 1 dalis.

11

„Tiek baudžiamajame įstatyme, tiek baudžiamosios teisės teorijoje per ilgą laikotarpį

yra susiformavusios ir vartojamos „mažamečio“ (t.y. asmens, dar nesulaukusio 14 metų

amžiaus) ir „nepilnamečio“ (t.y. asmens, kuriam yra nuo 14 iki 18 metų).“8 Tad, galima

daryti išvadą, jog norint asmeniui taikyti nepilnamečių baudžiamąją justiciją turi būti

vertinamas jo fiziologinis amžius ir socialinė branda, kuri suprantama kaip tam tikrų

socialinių suaugusiojo pareigų vykdymas. Tai patvirtina ir EŽTT byloje T. prieš Jungtinę

Karalystę, kuris yra nurodęs jog „su vaiku, apkaltintu nusikalstamos veikos padarymu, turi

būti elgiamasi atsižvelgiant ne tik į jo amžių, bet ir į subrendimą bei intelektines ir emocines

savybes.“9

Praktikoje pasitaiko atvejų kai nusikalstamą veiką padaro jau pilnametystės sulaukęs

asmuo, tačiau teismas atsižvelgdamas į anksčiau minėtus kriterijus taiko jam nepilnamečių

baudžiamosios justicijos nuostatas. Pavyzdžiui Vilniaus apygardos teismas byloje

baudžiamojoje byloje 1A-528-574-2012 yra konstatavęs, kad „dvasinis, moralinis asmenybės

brendimas nebuvo toks, kokį paprastai patiria kitas vaikas, gaunantis jo vystymosi sąlygoms

būtiną dėmesį bei materialinį išlaikymą. Socialinės aplinkos, kurioje formavosi nuteistojo

asmenybė, įvertinimas duoda pagrindą manyti apie nepakankamą nuteistojo socialinę brandą,

būdingą eiliniam pilnamečiui asmeniui.“10 Tai dar kartą pabrėžia įstatymo leidėjo nuostatą,

jog taikant BK XI skyriaus nuostatas būtina atsižvelgti ne tik į biologoninį asmens amžių,

tačiau ir į kitus jo fizinei raidai reikšmingus kriterijus. Svarbu paminėti ir tai, kad lyginant

įvairias konvencijas ir teisės aktus, jose pabrėžiama, kad tiek vaikas, tiek nepilnametis yra

asmuo, kuriam nėra sukakę aštuoniolika metų. Nors įstatymų leidėjas gana aiškiai apibrėžia

pateiktas sąvokas, visuomenėje pasitaiko atvejų kai nesutariama dėl vaiko ir nepilnamečio

sąvokų, vieni jas tapatina kiti aiškina jų skirtumus.

Kaip pavyzdį galima pateikti, jog 2006 metais buvo siūlomas Baudžiamojo kodekso

XI skyriaus pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas, kuriuo buvo norima baudžiamajame

kodekse esančias „nepilnamečio“ sąvokas pakeisti į „vaiko“. Šis projektas buvo atmestas, o

Lietuvos Respublikos seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto išvadose buvo aiškinama, jog

„atsižvelgiant, kad pagal Baudžiamąjį kodeksą asmenys iki 18 metų skirstomi į dvi

kategorijas – nepilnamečius ir mažamečius, pripažintina, kad siūlymas Baudžiamojo kodekso

XI skyriuje vartojamą terminą “nepilnametis” keisti terminu “vaikas” minėtų Baudžiamajame

kodekse vartojamų sąvokų sistemos prasme nepagrįstas, t. y. sąvokos “vaikas”, kuri reiškia

8 Lietuvos Respublikos seimo teisės ir teisėtvarkos komitetas. Pagrindinio komiteto išvada dėl baudžiamojo kodekso XI skyriaus pavadinimo ir 42, 67, 72, 77, 80, 81, 82, 83, 84, 85, 86, 87, 88, 89, 90, 91, 92, 93, 94, 97, 149, 150, 151, 261, 264, 307, 308 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto (Nr. (XP-1515) 2006). 9 Byla 5856/72, T. p. Jungtinę Karalystę [1978] ETP. 10 Valstybė p. D. K, Vilniaus apygardos teismas (2012, Nr. 1S-357- 209).

12

asmenį iki 18 metų, vartojimas nepabrėžia, kad pagal Baudžiamąjį kodeksą atsako ne visi

asmenys iki 18 metų, o tik asmenys nuo 14 iki 18 metų.“11

Nors dažniausiai teisinėje literatūroje nepilnamečių sąvoka yra lyginama su vaikų ar

paauglių sąvokomis, tačiau galima daryti pagrįstą prielaidą jog norint išvengti sąvokų

neaiškumo būtina atsižvelgti į kiekvieną teisės aktą. Atskiri teisės aktai, kuriuose yra

taikomos šios dvi sąvokos turi skirtingą paskirtį, nuo kurios priklauso sąvokų reikšmė,

aiškinimas ir vartojimas.

Taigi atlikus minėtų teisės aktų ir literatūros analizę, galima pagrįstai daryti išvadą,

kad teisės aktuose dominuoja pagrindinis lemiamas kriterijus norint asmeniui taikyti teisinio

reguliavimo ypatumus yra amžiaus riba – neturintiems 18 metų. Tačiau tiek pat svarbi yra ir

nepilnamečio socialinė branda, kuri rodo asmens socialinį statusą, psichologinę būseną.

11 Lietuvos Respublikos seimo teisės ir teisėtvarkos komitetas. Pagrindinio komiteto išvada dėl baudžiamojo kodekso XI skyriaus pavadinimo ir 42, 67, 72, 77, 80, 81, 82, 83, 84, 85, 86, 87, 88, 89, 90, 91, 92, 93, 94, 97, 149, 150, 151, 261, 264, 307, 308 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto (Nr. (XP-1515) 2006).

13

1.2 Nepilnamečio padėtį baudžiamajame procese užtikrinančios procesinės

garantijos Baudžiamojo proceso metu nepilnametis gali turėti skirtingą procesinį statusą.

Procesinį statusą lemia asmens veiksmai ar neveikimas nusikalstamos veikos padarymo metu.

Nepilnametis gali būti pripažintas liudytoju, nukentėjusiuoju, įtariamuoju (kaltinamuoju).

Nepaisant to, kad atskiros teismų sistemos nepilnamečių baudžiamajai justicijai, kaip

Vokietijoje ar Austrijoje, Lietuvoje nėra, tačiau nepilnamečiams baudžiamajame procese

nacionaliniais ir tarptautiniais teisės aktais yra numatomos specifinės procesinės apsaugos

priemonės, kuriomis stengiamasi apsaugoti juos nuo galimo neigiamo baudžiamojo proceso

poveikio padarinių.

Liudytojo vaidmuo baudžiamajame procese yra labai svarbus, jo dėka duodamų

parodymų galima nustatyti reikšmingas nusikalstamos veikos faktines aplinkybes. Ką asmuo

matė, girdėjo, kaip tuo metu suvokė tiriamą įvykį. Europos žmogaus teisių teismas sprendime

Kotovski prieš Nyderlandus yra pateikęs gana plačią liudytojo sąvoką „liudytojas, kuris gali

savarankiškai interpretuoti jam žinomą informaciją, yra tas proceso dalyvis, kuris žinodamas

tam tikras aplinkybes ar faktus, suteikia visą jam žinomą ir suvokiamą informaciją apie

tiriamąjį įvykį.“12 Remiantis BPK 78 straipsniu „Kaip liudytojas gali būti šaukiamas

kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis gali žinoti kokių nors reikšmės bylai

išspręsti turinčių aplinkybių.“13 Baudžiamojo proceso kodekse amžiaus kriterijus liudytojui

nėra numatytas, todėl pagrįstai galima teigti, kad tiek mažametis, tiek nepilnametis gali būti

kviečiamas liudytoju. Tai pagrindžia ir LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, kuri

nutartyje yra nurodžiusi jog „BPK nenumato amžiaus ribos, nuo kurios asmuo gali būti

šaukiamas kaip liudytojas.“14 Liudytojo procesinis statusas yra įgyjamas tuo metu, kai

nepilnametis gauna ikiteisminio tyrimo pareigūno ar teismo šaukimą.

Nepaisant liudytojų teisių, kurios nurodomos BPK 81 str., norint papildomai

apsaugoti nepilnametį nuo įtariamojo (kaltinamojo) įtakos ir neigiamo proceso poveikio 2017

m. kovo 14 d. buvo priimti Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimai, kurie dar labiau

sutvirtino nepilnamečių apsaugą. BPK 186 str. 2 dalis, numato „Nepilnametis liudytojas ar

nepilnametis nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu apklausiami vaikų apklausoms

pritaikytose patalpose ir paprastai ne daugiau kaip vieną kartą. Tais atvejais, kai ikiteisminio

tyrimo metu būtina pakartotinė nepilnamečio liudytojo ar nepilnamečio nukentėjusiojo

apklausa, juos paprastai apklausia tas pats asmuo. Jų apklausos metu turi būti daromas vaizdo

12 Byla 11454/85, Kotovski p. Nyderlandus [1989] ETP. 13 Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, Žin. (2002, Nr. IX-785). 186 str. 2 dalis 14 Valstybė p. M.D, Lietuvos Aukščiausis teismas, Baudžiamųjų bylų skyrius (2008, Nr. 2K - 121).

14

ir garso įrašas. Nepilnametis liudytojas ir nepilnametis nukentėjusysis į teisiamąjį posėdį

šaukiami tik išimtiniais atvejais.“15

Apibendrinant šią BPK nuostatą matoma, kad nepilnamečiui liudytojui yra skiriamas

specifinis dėmesys lyginant su liudytoju, kuris yra sulaukęs pilnametystės. Siekiant išvengti

neigiamo proceso poveikio vengiama daryti pakartotines apklausas, šaukti nepilnametį

liudytoją į teismo posėdį, todėl yra daromi vaizdo ir garso įrašai, dažniausiai nepilnametį

apklausia tas pats asmuo t.y. ikiteisminio tyrimo teisėjas. Kitavertus, remiantis Marijampolės

apylinkės prokuratūros prokurorės Eglės Privenienės konspektu, dalyvavusios 2019-06-21

prokurorų mokymuose/diskusijoje „dar ir šiuo metu ne visose ikiteisminio tyrimo įstaigose iki

šiol yra įrengti vaikų apklausoms pritaikyti kambariai, ne visuose apklausos kambariuose

kokybiškai veikia vaizdo ir garso įrašymo įranga, apklausų kambariuose skirtingai

sumontuota apklausą vykdančio asmens darbo vieta (stalas su kompiuteriu) įrengti ne

apklausos kambaryje, o stebėjimo patalpoje.“16 Galima daryti prielaidą, kad nors ir kyla

praktinių problemų siekiant nepilnamečiams apklausos metu sukurti jaukią ir įstatymuose

numatytą aplinką, tačiau įstatymo leidėjas nepilnamečių baudžiamojoje justicijoje įtvirtina

visas galimas apsaugos priemones.

Anksčiau darbe minėto straipsnio 3 dalis numato atstovo galimybę dalyvauti

apklausiant nepilnametį „<...> Nepilnamečio liudytojo ar nepilnamečio nukentėjusiojo

apklausoje turi teisę dalyvauti jo atstovas tik įvertinus, ar jis nedarys poveikio

nepilnamečiui.“17 Plačiau analizuojant atsotovo vaidmenį autoriai pateikia tokį aiškinimą

„atstovai procese yra apibrėžiami kaip asmenys, kurie veikia kitų proceso dalyvių interesais,

atstovaudami proceso dalyviams pagal įstatymą arba įgaliojimą.”18 Atstovo vaidmuo

baudžiamajame procese yra svarbus ne tik nepilnamečio emocinei savijautai, bet ir jo teisių,

bei interesų gynybai. Tačiau svarbu paminėti, jog praktikoje pasitaiko tokių atvejų, kad

atsižvelgus į nepilnamečio ir atstovo santykius, teismas nustato jog geriausiai nepilnamečio

interesus atstovauti galėtų ne tėvai ar globėjai, o Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovas.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyrius, gavęs skundą iš vaiko teisių apsaugos

tarnybos specialistės baudžiamojoje byloje Nr. 1S-357-209/2012, konstatavo: „tarp

mažametės nukentėjusiosios motinos ir globėjos susiformavę nedraugiški, priešiški

santykiai.<...>Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą suaugusių ambicijos negali užgožti teisėtų

15 Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, Žin. (2002, Nr. IX-785). 78 str. 16 Eglė Privenienė, Konspektas sudarytas prokurorų diskusijoje/mokymuose, 2019. 17 Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, Žin. (2002, Nr. IX-785). 186 str. 3 dalis 18 G. Bučiūnas, E. Gruodytė, M. Šalčius, Ikiteisminis tyrimas: procesiniai, kriminaliniai ir praktiniai aspektai. (Vilnius: Registrų centras, 2017). 443 psl.

15

mažametės nukentėjusiosios interesų.“19 Tai įrodo, jog nors atstovai turėtų veikti kitų proceso

dalyvių interesais, tačiau norint išvengti galimo neigiamo poveikio nepilnamečiui, svarbu

atsižvelgti individualiai į kiekvieną atvejį ir susiklosčiusius tarpusavio santykius.

Kaip dar viena papildoma priemonė įtvirtinanti tinkamą procesinę nepilnamečių

liudytojų padėtį, numatyta BPK 280 straipsnyje, kurio antroje dalyje yra nurodyta -

„Kaltinamajam ir kitiems proceso dalyviams, išskyrus psichologą ir nepilnamečio liudytojo

atstovą, neleidžiama būti patalpoje, kurioje atliekama apklausa. Tokiu atveju privalomai turi

būti daromas garso ir vaizdo įrašas, o kaltinamajam ir kitiems proceso dalyviams turi būti

sudaromos sąlygos stebėti ir girdėti apklausą iš kitos patalpos ir per teisėją ar teismą užduoti

apklausiamam asmeniui klausimų.“20 Svarbu paminėti, jog daromi vaizdo ir garso įrašai ne tik

padeda apsaugoti nepilnamečius nuo pakartotinėse apklausose patiriamo streso, tačiau ir

“nepilnamečių apklausų metu daryti vaizdo ir garso įrašai didina teismų pasitikėjimą gautų

parodymų patikimumu.”21

LR civilinio proceso kodekse leidėjas papildomai išskiria nepilnametį liudytoją,

jaunesnį kaip šešiolikos metų. 194 straipsnio 1 dalyje įtvirtina „Apklausiant nepilnametį

liudytoją, jaunesnį kaip šešiolikos metų, o teismo nuožiūra – jaunesnį kaip aštuoniolikos

metų, šaukiami dalyvauti liudytojo atstovai pagal įstatymus, taip pat gali būti šaukiamas

dalyvauti pedagogas arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas. Teismui

leidus, šie asmenys gali užduoti liudytojui klausimų.“22 Taip pat tame pačiame straipsnyje

paminėta, jog jaunesnis kaip šešiolikos metų liudytojas neprisieka pagal Civilinio proceso

kodekso 192 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka. Tuo tarpu BPK 278 straipsniu prie

neprisaikdinamų asmenų taip pat priskiria jaunesnius, kaip šešiolikos metų asmenis. Galima

daryti prielaidą, jog reguliavimą lemia būtent jaunas liudytojo amžius, nes dėl socialinės ir

psichologinės brandos jis gali nesuvokti priesaikos esmės, neadekvačiai suvokti bylai svarbius

reiškinius ar juos iškraipyti, taip pat jie dar nėra sulaukę amžiaus, nuo kurio asmuo atsako

pagal tokias baudžiamąsias veikas, kaip melagingi parodymai.

Išanalizavus šias nuostatas galima daryti pagrįstą išvadą, jog siekiant išvengti galimų

teisių pažeidimų ir norint užtikrinti šį procesinį statusą turinčio nepilnamečio įstatymo leidėjo

numatytas apsaugos priemones yra pasitelkiami papildomi šioje srityje kvalifikuoti

specialistai, kurie padeda atlikti apklausą, taip pat yra stebima vaiko psichologinė būsena,

19 Valstybė p. D. K, Vilniaus apygardos teismas (2012, Nr. 1S-357- 209). 20 Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, Žin. (2002, Nr. IX-785). 280 str. 2 dalis. 21 Valstybė p. V.R, Lietuvos apeliacinis teisms, Baudžiamųjų bylų skyrius (2011,Nr. 1A - 109) 22 Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas, Žin. (2002, Nr. IX-785). 194 str. 1 dalis.

16

ribojamas apklausų skaičius, didelis dėmesys skiriamas atstovo ir nepilnamečio santykių

analizei, kiekvienu atveju atsižvelgiama ar atstovas nedarys neigiamo poveikio nepilnamečiui.

Kitas baudžiamajame procese įprastas procesinis statusas yra nukentėjusysis. Asmuo

nukentėjusiuoju yra pripažįstamas ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu ir

teismo nutartimi. Anot Baudžiamojo proceso kodekso 28 straipsnio 1 dalies „nukentėjusysis

yra fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar neturtinės žalos, arba

nuo nusikalstamos veikos mirusio fizinio asmens šeimos narys ar artimas giminaitis, kurie dėl

to asmens mirties patyrė fizinės, turtinės ar neturtinės žalos.“23 Kaip ir liudytojui taip ir

nukentėjusiajam amžiaus kriterijus teisės aktuose nėra numatytas, LAT teisėjų kolegija 2007

m. balandžio 3d. nutartyje yra pažymėjusi „Nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu

baudžiamajame procese turi būti pripažintas tas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika

tiesiogiai buvo padaryta turtinės ir (ar) neturtinės (fizinės, moralinės) žalos. Nukentėjusiuoju

ir civiliniu ieškovu fizinis asmuo pripažįstamas nepriklausomai nuo to asmens amžiaus,

veiksnumo, sveikatos būklės ar kitų aplinkybių“.24

Be BPK 28 straipsnio 2 dalies nuostatos, kuri nurodo, kad nukentėjusiojo ir jo atstovo

teisių, tokių kaip - teikti įrodymus, pateikti prašymus, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme

susipažinti su byla, itin svarbi yra 44 straipsnio 10 dalyje numatyta nukentėjusiojo teisė.

„Kiekvienas nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo turi teisę reikalauti, kad būtų

nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, gauti dėl nusikalstamos

veikos padarytos žalos atlyginimą, o įstatymų numatytais atvejais – ir kompensaciją iš

Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo, taip pat įstatymų nustatyta tvarka nemokamai

gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.“25

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 8, 9, 28, 43, 44, 128, 185, 186,

188, 214, 239, 272, 275, 276, 280, 283, 308 straipsnių ir priedo pakeitimo ir kodekso

papildymo 271, 362, 561, 1861 straipsniais įstatymu, kuris įsigaliojo nuo 2016 m. kovo 1

dienos buvo priimti pakeitimai, kurie dar labiau sutvirtino nepilnamečių nukentėjusiųjų padėtį

baudžiamajame procese. Pakeitimų metu buvo įtvirtinta galimybė turėti lydintį asmenį, kuris

taip pat gali dalyvauti baudžiamajame procese, nukentėjusysis turi galimybę dalyvauti

vertinant specialiuosius jo apsaugos poreikius.

Taip pat norint apsaugoti nukentėjusiuosius nuo neigiamo baudžiamojo proceso

poveikio svarbu atkreipti dėmesį į tinkamai vykdomas ir į nepilnamečio procesinių garantijų

užtikrinimą orientuotos apklausas. Plačiau aptariant nukentėjusiojo apklausą, įstatymų

23 Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, Žin. (2002, Nr. IX-785). 24 K.Ch p. D.ch, Lietuvos Aukščiausiasis teismas, Civilinių bylų skyrius (2007, Nr. 3K-3-513) 25 Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, Žin. (2002, Nr. IX-785).

17

leidėjas galiojančiomis teisės normomis siekia, kad apklausos metu nepilnametis patirtų kuo

mažiau streso ir įtampos. Nepilnamečio nukentėjusiojo apklausos kriterijai yra įtvirtinti BPK

186 str., kartu su liudytojo apklausa. Tačiau įgyvendinant BPK 186 str. 2 d. nuostatą „jog

apklausa paprastai vykdoma ne daugiau kaip vieną karta“26 susiduriama su praktinėmis

problemomis. Remiantis autore, kuri išskyrė keletą galimų priežasčių kodėl vaikai

apklausiami daugiau nei vieną kartą, galima daryti prielaidą, jog norint užtikrinti

nepilnamečių nukentėjusiųjų procesinę padėtį susiduriama su praktinėmis problemomis :

1.„Nekokybiškai atlikta apklausa ar nepakankamas pasiruošimas apklausai.

2.Paaiškėjusios naujos aplinkybės, kurias reikia patikslinti, naujų nusikalstamų veikų

nustatymas.

3.Būtina vaiką apklausti teismo posėdyje kai apklausa ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta

ne pas ikiteisminio tyrimo teisėją.“ 27

Tęsiant apie nepilnamečio nukentėjusiojo padėtį baudžiamajame procese, jo apklausai

yra skiriamas dar vienas papildomas 185 str., kuris pateikia nepilnamečiui teisę prašyti jog

apklausą atliktų tos pačios lyties atstovas, žinoma tam turi būti įvykdyti specialaus pobūdžio

nusikaltimai, kurie yra išvardinti minėto straipsnio 2 dalyje. Tačiau svarbu paminėti jog,

„ikiteisminio tyrimo pareigūnas nutarimu gali atsisakyti patenkinti šį prašymą, jeigu dėl to

būtų pakenkta ikiteisminio tyrimo sėkmei.“28 Galima daryti išvadą, kad dėl didesnio poveikio

nuo nusikalstamos veikos nukentėjusysis turi didesnę jo padėtį užtikrinančią teisės aktų

apsaugą, nei liudytojas.

Trečias procesinis statusas baudžiamajame procese yra įtariamasis (kaltinamasis).

Europos sąjungos pagrindinių teisių chartija 48 straipsniu 1 punktu numato „nekaltumo

prezumpciją - kiekvienas kaltinamas padaręs nusikaltimą asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltė

neįrodyta pagal įstatymą.“29 Nekaltumo prezumpcija yra numatyta ir tarptautiniuose teisės

aktuose, pvz : Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 11str., ir Tarptautinio pilietinių ir

politinių teisių pakto 14 str., 2 pastraipoje.

BPK 21 str. 2 d. apibrėžia kas yra įtariamasis baudžiamajame procese. ,„Įtariamuoju

laikomas asmuo sulaikytas įtariant, kad jis padarė nusikalstamą veiką, arba asmuo,

apklausiamas apie veiką, kurios padarymu jis įtariamas, arba į apklausą šaukiamas asmuo,

kuriam yra surašytas šio Kodekso 187 straipsnyje numatytas pranešimas apie įtarimą.“30

26 Ten pat. 27 Eglė Privenienė, Konspektas sudarytas prokurorų diskusijoje/mokymuose, 2019. 28 Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, Žin. (2002, Nr. IX-785). 29 Europos sąjungos pagrindinių teisių chartija (2016/C 202/02). 30 Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, Žin. (2002, Nr. IX-785).

18

Įtariamojo teisės yra aprašytos BPK 21 str., 4 dalyje. Tačiau svarbu išanalizuoti naujausius

baudžiamojo proceso kodekso pakeitimus, kuriais buvo siekiama užtikrinti tinkamą

nepilnamečių įtariamųjų ir kaltinamųjų procesinę padėtį. 2019 07 16 įstatymu Nr. XIII-2335

buvo įtvirtinta svarbios teisės įtariamojo procesinei padėčiai pagerinti, kurių dėka jis gali būti

lydimas atstovo pagal įstatymą teismo posėdžiuose ir atliekant kitus proceso veiksmus, taip

pat buvo išplėstas atstovo pagal įstatymą dalyvavimas baudžiamajame procese, bei didesnis

dėmesys atkreipiamas į atstovo galimybę atstovauti nepilnametį jo interesais. Šiais pakeitimu

siekiama ne tik asmenų lygybės procese principo užtikrinimo, tačiau ir kokybiškesnio ir

mažesnę žalą nepilnamečiams darančio baudžiamojo proceso. Suteikiant galimybę atstovui

lydėti nepilnametį suteikiama galimybę ir funkcionaliai pasinaudoti nepilnamečiui

suteiktomis procesinėmis teisėmis. Pasak autorės „Šie pakeitimai išsprendė iki tol

egzistavusią atstovo pagal įstatymą įtraukimo į baudžiamąjį procesą nenuoseklaus

reguliavimo problemą.“31 BPK 53 str. dalių pakeitimai išplėtė atstovo teises ginant

nepilnamečio įtariamojo, kaltinamojo interesus. Minėto straipsnio 1 dalies pakeitimu

įtvirtinama, kad atstovas turi galimybę ne tik dalyvauti procese, tačiau ir „ginti savo

atstovaujamų proceso dalyvių interesus“.32 Taip pat įstatymų leidėjas padėjo išspręsti ir

praktikoje dažnai sutinkamą netinkamo atstovavimo problemą. BPK numato, jog atstovas gali

atstovauti nepilnametį „išskyrus atvejus, kai tai prieštarautų nepilnamečio ar neveiksnaus

asmens interesams ar pakenktų baudžiamajam procesui.“33 Taigi šiais pakeitimais ne tik

gerinama nepilnamečio procesinė padėtis, tačiau ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams lengviau

galima identifikuoti netinkamus atstovų veiksmus ir imtis atitinkamų veiksmų juos pakeičiant.

Nors vaizdo ir garso įrašų darymas apklausiant nepilnamečius nukentėjusiuosius ir liudytojus

yra įprasta praktika, tačiau galimybė daryti vaizdo ir garso įrašus apklausiant nepilnamečius

įtariamuosius įtvirtina tik anksčiau minėtais BPK pakeitimais. BPK 188 straipsnio 5 dalyje

numatyta kokiais atvejais vaizdo ir garso įrašus daryti privaloma ir kada tai priklauso nuo

procese dalyvaujančių asmenų prašymo. Ši galimybė ne tik galimai padeda išvengti

pakartotinių, bei prisideda prie nepilnamečio procesinės padėties gerinimo, bei palengvina

parodymų patikimumo vertinimą. Plačiau analizuojant apklausas matoma jog, į prieš tai

aptartų nepilnamečių proceso dalyvių apklausas privalėjo būti pakviestas tiek psichologas,

tiek valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas, tačiau BPK 188 str., 5 dalis

pabrėžia, kad „į nepilnamečio įtariamojo apklausą yra kviečiamas psichologas ir (ar)

valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas.“34 Todėl manoma, „jog įstatymų

31 Dr. Dovilė Murauskienė, „Lietuvos teisė esminiai pokyčiai“, (2019), 102 psl. 32 Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, Žin. (2002, Nr. IX-785). 33 Ten pat. 34 Ten pat.

19

leidėjas palieka atvirą diskriminacijos formą šiuo klausimu, kadangi viskas paliekama spręsti

vienašališkai ikiteisminį tyrimą atliekančiam pareigūnui.“35 Galima teigti jog toks

reglamentavimas nėra teisingas įtariamojo atžvilgiu. Nepaisant to, kad jis yra įtariamasis,

galimai padaręs nusikalstamą veiką, tačiau tai nekeičia to, jog jis yra nepilnametis, jo

socialinės padėties, dėl psichikos ir fizinio nebrandumo.

Kaltinamuoju pagal BPK 22 str., 2 dalį yra „laikomas asmuo, dėl kurio šio Kodekso

nustatyta tvarka yra prokuroro priimtas kaltinamasis aktas arba prokuroro pareiškimas

nubausti asmenį teismo baudžiamojo įsakymo tvarka, taip pat asmuo, prieš kurį teisme

nagrinėjama byla pagreitinto proceso tvarka.“36

„Kaltinamuoju asmuo tampa:

1)nuo kaltinamojo akto surašymo momento

2)nuo pareiškimo dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu surašymo momento

3)nuo pareiškimo dėl proceso užbaigimo pagreitinto proceso tvarka surašymo momento.“37

Nuo įtariamojo, kaltinamojo teisės skiriasi minimaliai, nes pasikeitus asmens

procesinei padėčiai (iš įtariamojo į kaltinamąjį), atsirado keletas naujų baudžiamojo proceso

veiksmų. Visos kaltinamojo teisės yra numatytos BPK 22 str., 3dalyje. Kaip ir kitokią

procesinę padėtį turinčių nepilnamečių, taip ir kaltinamojo apklausa yra viena svarbiausių

baudžiamojo proceso dalių, nes jos metu nustatomi tolesnę bylos eigą lemiantys faktai.

Remiantis profesoriu Petru Anceliu kaltinamieji apklausos metu susiduria su :

1.„tiesioginis suinteresuotumas bylos baigtimi ir nepilnamečio įtariamojo aktyvumas;

2.baimė būti nubaustam;

3.sugniuždyta dvasinė būsena, depresija suvokiant įtariamojo statusą;

4.neprisipažinimas padarius nusikalstamą veiką;

5.baimė, kad teisingi parodymai pakenks jam;

6.nepasitikėjimas tyrimo institucijomis;

7.polinkis gintis bet kokiomis priemonėmis, tarp jų ir duodant melagingus parodymus;

8.priešiškas nusiteikimas prieš bet kokius kaltinimo liudytojus;

9.padidintas irzlumas, susijaudinimas, kartais nervinis sukrėtimas, artimas afekto būsenai.“38

Visa tai ką gali jausti nepilnametis kaltinamasis gali sukelti didžiulį neigiamą

baudžiamojo proceso poveikį, bei pasireikšti tolimesniame nepilnamečio gyvenime. Kaip

buvo minėta anksčiau, pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą į nepilnamečio

35 Ernesta Balžekaitė, „Nepilnamečių asmenų dalyvavimo baudžiamajame procese ypatumai“, (2016). 36 Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, Žin. (2002, Nr. IX-785). 37 G. GODA, Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso komentaras. I dalis. (1-220 straipsniai). (Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2003), 53 psl. 38 P. Ancelis, Tyrimo veiksmai baudžiamajame procese: vadovėlis. (Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2011), 7-8 skyriai.

20

įtariamojo apklausą yra kviečiamas psichologas ir (ar) valstybinės vaiko teisių apsaugos

institucijos atstovas. Tačiau mano nuomone tiek psichologo, padedančio apklausti

kaltinamąjį, tiek valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovo, kuris stebi vaiko

psichologinę būseną, dalyvavimas apklausoje turėtų būti būtinas norint sumažinti profesoriaus

Petro Ancelio išskirtus patiriamus išgyvenimus.

Jungtinių Tautų standartinėse minimalios nepilnamečių teisenos įgyvendinimo

taisyklėse (Pekino taisyklėse) pirmos dalies bendruosiuose principuose 1.6 punktas numato

„Nepilnamečių teisenos tarnybos yra sistemiškai plėtojamos ir koordinuojamos siekiant

pagerinti ir palaikyti tarnybų darbuotojų kompetenciją, taip pat jų metodus, požiūrius ir

pažiūras.“39 Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas analizuotais BPK straipsnių pakeitimais

šios nuostatos laikosi, bei stengiasi nuolat gerinti nepilnamečių padėtį baudžiamajame

procese, užtikrinti jų pagrindines teises ir laisves bei teisėtus interesus.

Apibendrinant, galima teigti jog nepaisant nepilnamečio procesinės padėties specifinis

dėmesys yra skiriamas visiems proceso dalyviams, tačiau nukentėjusiojo nepilnamečio

padėčiai užtikrinti baudžiamajame procese, įstatymo leidėjas suteikia prioritetą, atsižvelgiant į

tai, kad nusikalstama veika psichologiškai nepilnametį nukentėjusįjį paveikė labiausiai. Taip

pat ne ką mažiau dėmesio yra skiriama ir liudytojo apsaugai nuo neigiamo baudžiamojo

proceso poveikio, nes liudytojo duodami parodymai yra itin svarbūs siekiant išaiškinti

padarytą nusikalstamą veiką. Išanalizavus galiojančias teisės normas galima pagrįstai teigti,

jog nepilnamečio įtariamojo (kaltinamojo) apsaugai dėmesio skiriama mažiausiai, tačiau kaip

minėjau anksčiau, nepaisant to, jog būtent jis padarė nusikalstamą veiką, įtariamojo

(kaltinamojo) galimai patiriamas neigiamas baudžiamojo proceso poveikis, nerimas ir baimė

yra toks pat, kaip ir kitą procesinę padėtį užimantiems nepilnamečiams.

39 Jungtinių Tautų standartinės minimalios teisingumo vykdymo nepilnamečiams taisyklės. (Pekino taisyklės), 1985.

21

1.3 Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės prielaidos Bendrąja prasme pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas

padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti

įstatymus atitinkančio elgesio. „Pati sąvoka „kaltė“ yra abstrakcija ir siejama su tam tikrais

asmens gebėjimais valdyti elgesį, kuriais remiamasi žmogaus gali kontroliuoti įgimtas bei dėl

aplinkos kylančias paskatas ir kartu priimti sprendimus atsižvelgiant į socialiai įpareigojančias

normą ir vertybių suvokimą.“40 Kaltės formos yra numatytos Baudžiamojo kodekso 14

straipsnyje „Asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą,

jeigu jis šią veiką padarė tyčia ar dėl neatsargumo.“41 Iš šio straipsnio galime suprasti jog

baudžiamojo įstatymo leidėjas panaikina galimybę asmenį patraukti baudžiamojon

atsakomybėn už veikas, kurios atsiranda be kaltės.

Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės prielaidos yra jų amžiaus ypatumai bei

sąmonės lygis, teisinėje literatūroje vadinamas kaip nepakaltinamumas. Tik tam tikro amžiaus

ir pakaltinamas asmuo gali suvokti veikos pavojingumą, valdyti savo veiksmus ir atsakyti už

padarytas veikas pagal baudžiamojo kodekso nuostatas.

Pasak Vytauto Piesliako nustatant baudžiamosios atsakomybės amžiaus ribą „svarbu,

kad tik tam tikro amžiaus žmogus gali įvertinti ne tik faktinį savo padarytų veikų aspektą, bet

ir suvokti socialinį - teisinį jų reikšmingumą bei teisingai įsisąmoninti nubaudimo paskirtį.“42

Todėl asmens amžius yra pagrindinis objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis,

apibūdinantis asmenį, padariusį nusikalstamą veiką ir norint patraukti jį baudžiamojon

atsakomybėn. Kita vertus, sprendžiant nepilnamečio amžių būtina atsižvelgti ne tik į biologinį

jo amžių, tačiau ir į socialinę brandą. Teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai nepilnamečiui,

padariusiam nusikalstamą veiką, po atliktos teismo ekspertizės išvados yra nustatoma jog

nepilnametis yra žemo protinio išsivystymo, jo socialinė ir emocinė branda atitinka jaunesnio

vaiko amžių. Tokiu atveju teismas atsižvelgdamas į visas aplinkybes ir ekspertų išvadas

priima sprendimą, būtent Aukščiausias Teismas 2001 m. gruodžio 4 d. nutartyje pažymėjo,

kad „žemas intelekto išsivystymas, socialinė ir emocinė branda neturi reikšmės amžiaus ribai

ir neatleidžia jo nuo baudžiamosios atsakomybės už padarytas pavojingas veikas.“43 Svarbu

paminėti kad, praktikoje yra atvejų, kai nors ir byloje yra įrodymų, kad nepilnametis turėjo

vystymosi sutrikimų, tačiau teismas įvertinęs visus kriterijus, nustato jog asmens socialinė

40 J. Wessels, Baudžiamoji teisė. Baudžiamoji veikla ir jos struktūra, (Eurigmas, 2003), 126−130 psl. 41 Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, Žin. (2002, Nr. IX-785). 42 V. Piesliakas, Lietuvos baudžiamoji teisė. Pirmoji knyga. Baudžiamasis įstatymas ir baudžiamosios atsakomybės pagrindai. (Justitia, 2006), 30 psl. 43 Valstybė p. T. Lapą, Lietuvos Aukščiausis teismas, Baudžiamųjų bylų skyrius (2001, Nr. 2K-1066).

22

branda „nusikaltimo padarymo metu nebuvo mažesnė nei statistinio vidutinio išsivystymo 18

metų amžiaus jaunuolio.“44 Iš šios teismų praktikos galima pagrįstai teigti, jog teismas

vertindamas nepilnamečio socialinės brandos lygį individualiai kiekvienu atveju vertina

įvairius duomenis ir priima pagrįstą sprendimą.

„BK 81 str. 2 d. formuluotė preziumuoja, jog jauno pilnamečio asmens socialinę

brandą turėtų apibūdinti jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdis, motyvai bei kitos bylos

aplinkybės. Remdamasis jomis, teisėjas pats gali įvertinti, ar jaunuolio socialinė branda

prilygsta nepilnamečio brandai ir, tik esant reikalui, kreiptis į specialistą atitinkamo

paaiškinimo ar išvados.“45 Remiantis BK 13 straipsniu pagal šį kodeksą „atsako asmuo,

kuriam iki nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo buvo suėję šešiolika metų.“46

Tačiau šio straipsnio antroje dalyje yra įtvirtintos išimtys „jog asmuo, kuriam iki nusikaltimo

ar baudžiamojo nusižengimo padarymo buvo suėję keturiolika metų, atsako už nužudymą

(129 straipsnis), sunkų sveikatos sutrikdymą (135 straipsnis), išžaginimą (149 straipsnis),

seksualinį prievartavimą (150 straipsnis), vagystę (178 straipsnis) plėšimą (180 straipsnis),

turto prievartavimą (181 straipsnis), turto sunaikinimą ar sugadinimą (187 straipsnio 2 dalis),

šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų pagrobimą (254

straipsnis), narkotinių ar psichotropinių medžiagų vagystę, prievartavimą arba kitokį neteisėtą

užvaldymą (263 straipsnis), transporto priemonių ar kelių, juose esančių įrenginių sugadinimą

(280 straipsnio 2 dalis).“47 „Tokius nusikaltimus galima įvardinti kaip pavojingiausius, kuriais

kėsinamasi į labiausiai branginamas žmoniškąsias vertybes, todėl ir atsakomybė nustatyta nuo

jaunesnio amžiaus, kadangi apie tokių veiksmų draudžiamumą ir baudžiamumą turėtų būti

žinoma nuo pat vaikystės.“48 Apibendrinant, galima sakyti, kad norint patraukti baudžiamojon

atsakomybėn nepilnametį, yra vertinamas ne tik nepilnamečio biologinis amžius, tačiau ir jo

socialinė, psichologinė branda, bei protinis išsivystymas.

Kita svarbi nepilnamečio baudžiamosios atsakomybės prielaida yra pakaltinamumas.

Teisės doktrinoje pakaltinamumo sąvoka dažniausiai apibūdinama kaip asmens gebėjimas

nusikalstamos veikos darymo metu suvokti savo veiksmus ir juos valdyti. „Tik iš pakaltinamų

asmenų galima reikalauti daryti tam tikrus veiksmus arba nuo jų susilaikyti. Gebėjimas

vadovauti savo veiksmams rodo, kad asmuo turi tam tikrus veiklos tikslus ir siekia juos

44 Valstybė p. A.S IR T.V, Lietuvos apeliacinis teismas, Baudžiamųjų bylų skyrius (2020, Nr. 1A-129-616). 45 L. Ūselė, „Socialinės brandos sampratos ir turinio problema sprendžiant jaunų pilnamečių (18- 20 metų) baudžiamosios atsakomybės klausimą. “Teisė. (2011), 61 psl. 46 Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, Žin. (2000, Nr. VIII-1968) 47 Ten pat. 48 Teisės institutas, „Specializuotų teismų Šeimos ir nepilnamečių byloms nagrinėti įsteigimo Lietuvoje poreikis ir galimybės“, Mokslo taikomasis tyrimas, (2002).

23

įgyvendinti, arba, atvirkščiai, savo valios pastangomis susilaiko nuo tam tikrų veiksmų,

neapgalvotų poelgių, kad nepakenktų sau ir galėtų įgyvendinti savo siekius.“49

Galiojančiuose teisės aktuose dėmesys yra skiriamas nepakaltinamumo sąvokai. Tarptautinio

baudžiamojo Romos statutas, Lietuvoje įsigaliojęs 2003 m., 31 straipsnio 1 dalyje a punktas

numato, „kad asmuo nėra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jei veikos padarymo

momentu jis serga psichikos liga ar turi psichikos sutrikimą ir dėl to negali suvokti nei to, kad

jo veiksmai yra neteisėti, nei savo veiksmų pobūdžio, ar nesugeba kontroliuoti savo veiksmų

taip, kad jie atitiktų teisės reikalavimus.“50 Būtent vadovaujantis šiuo tarptautiniu teisės aktu

įstatymų leidėjas BK 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtina, „kad asmuo yra nepakaltinamas, jeigu

darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos

pavojingumo arba valdyti savo veiksmų.“51

Yra skiriami du nepakaltinamumo kriterijai - medicininis ir juridinis. „Medicininis

(biologinis) kriterijus apibūdina bendrą nepilnamečio (kaip ir pilnamečio) psichinę būseną ir

tik jį nustačius sprendžiama, ar nusikalstamos veikos padarymo metu buvo juridinis

(psichologinis) nepakaltinamumo kriterijus, kuris apibūdina asmens intelektą (negalėjimą

suvokti savo veiksmų, kurie baudžiamajame įstatyme numatyti kaip pavojingi) ir valią

(negalėimas tuos veiksmus valdyti).“52 Nepakaltinamas asmuo gali būti pripažintas tik

nustačius abu šiuos kriterijus, tai įtvirtina ir teismų praktika, kurioje nenustačius šių abiejų

kriterijų, o tik „lengvas kognityvinis sutrikimas, kuris netrukdė jam suprasti savo veiksmų

esmę ir juos valdyti.“53

Šalia nepakaltinamumo yra ir riboto nepakaltinamumo sąvoka, kuri yra numatyta BK

18 straipsnyje. Riboto pakaltinamumo idėją XIX amžiuje teoriškai pagrindė baudžiamosios

teisės sociologinė mokykla. Šios mokyklos atstovai (F. Listas, A. Prinsas) teigė, kad „tarp

normalios ir nenormalios žmogaus reakcijos į konfliktines situacijas gyvenime nėra griežtos

ribos, todėl būtinas riboto pakaltinamumo institutas. Šio instituto atsiradimui didelę įtaką

turėjo kriminologinių tyrimų rezultatai, rodę ryšį tarp psichinių anomalijų ir nusikalstamo

elgesio.“54 Kaip ir nepakaltinamumo atveju, norint taikyti asmens ribotą pakaltinamumą reikia

49 A.Drakšienė, Pakaltinamumas kaip nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės prielaida. (Teisė, 2006. Nr. 58), 55 psl. 50 Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutas, Jungtinių Tautų diplomatinėje įgaliotųjų atstovų konferencijoje, skirtoje Tarptautinio baudžiamojo teismo įsteigimui, (1998). 51 Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, Žin. (2002, Nr. IX-785). 52 G. Sakalauskas, „Vaikų ir jaunimo baudžiamoji atsakomybė Vokietijoje“, Teisės problemos, (2000), 48 psl. 53 Valstybė p. nuteistąjį, kurio duomenys neskelbtini, Lietuvos apeliacinis teismas, Baudžiamųjų bylų skyrius (Nr. 2020, 1A-56-487).G. Sakalauskas, „Vaikų ir jaunimo baudžiamoji atsakomybė Vokietijoje“, Teisės problemos, (2000), 48 psl. 54 A. Abramavičius, A.Čepas, A.Drakšienė, Baudžiamoji teisė. (Antrasis papildytas leidimas. Eugrimas, 1998), 192 psl.

24

nustatyti judridinį ir medicininį kriterijus. Doc. dr. A. Drakšienė yra paminėjusi, jog „dėl

nepilnamečio „frustracijos“55 gali ne tik pakisti jo asmenybės bruožai, atsirasti įvairių

charakterio nuokrypių ir įvairių neurozių, psichopatija ir kitų sutrikimų. Todėl manytina, kad

teismų praktika visiškai pagrįstai pripažįsta asmens ribotą pakaltinamumą ir dėl jo frustracijos

būsenos. Pabrėžtina jog kitaip nei nepakaltinamas asmuo, riboto pakaltinamumo asmuo gali

būti pripažįstamas ne tik dėl psichinio sutrikimo, bet ir dėl frustracijos būsenos.“56 Lietuvos

Aukščiausiasis teismas frustracijos būklę 2006 m. vasario 7d. baudžiamojoje byloje įvardija

kaip pagrindą pripažinti asmenį ribotai pakaltinamu. Nors pati būklė medicininiu požiūriu

nėra įvardijama kaip diagnozė, tačiau, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teigimu, „dėl jauno

kaltinamojo amžiaus, dėl persekiojimo ir grasinimų baimės, jam buvo sukelta tokia psichinė

būsena, dėl kurios jis negalėjo visiškai suvokti savo veiksmų ir jų valdyti.“57

Galima daryti išvadą, ,kad nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės prielaidos yra jų

amžiaus ypatumai bei sąmonės lygis, teisinėje literatūroje vadinamas kaip nepakaltinamumas.

Įstatymų leidėjas prieš taikydamas nepilnamečiams baudžiamąjį įstatymą, atsižvelgia ne tik į

nepilnamečio biologinius metus, tačiau ir į jo socialinę brandą, galimybę suvokti ir

įsisąmoninti veikų pavojingumą ir as asmuo yra tinkamas baudžiamosios atsakomybės

subjektas.

55 Frustracija - nemaloni įtempta psichinė būsena, kurią sukelia objektyviai neįveikiami arba įsivaizduojami sunkumai, trukdantys pasiekti tikslą, patenkinti poreikį; frustracija dažniausiai kyla nerandant priemonių tikslui pasiekti, netekus artimožmogaus, praradus pasitikėjimą, po nesėkmės, konflikto; bet ne kiekviena kliūtis ją sukelia, dar svarbu, kokią jai reikšmę teikia žmogus. // Tarptautinių žodžių žodynas, (Alma littera, 2001) 255 psl. 56A.Drakšienė, Pakaltinamumas kaip nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės prielaida. (Teisė, 2006. Nr. 58), 54-67 psl. 57Valstybė p. A. K. ir S. O, Lietuvos Aukščiausis teismas, Baudžiamųjų bylų skyrius (2004, Nr. 2K-325).

25

2 SPECIALIŲJŲ PROCESINIŲ GARANTIJŲ SAMPRATA, YPATUMAI

IR REIKŠMĖ

Nepilnamečiai baudžiamajame procese dėl savo amžiaus ir socialinės brandos stokos negali

veiksmingai jame dalyvauti, ginti savo teisių ir interesų, bei sekti patį procesą, todėl svarbu

atskleisti pačią specialiųjų procesinių garantijų sampratą. Procesinės garantijos užtikrinančios

baudžiamajame procese dalyvaujančių nepilnamečių teises ir interesus yra neatsiejamos nuo

nepilnamečių apsaugos principo. Visuotinė Lietuvių enciklopedija pateikia tokią procesinių

garantijų sąvokos sampratą „Procesinės garantijos įstatymų numatytos teisinės priemonės ir

būdai padedantys siekti baudžiamojo proceso tikslų, garantuojantys procese dalyvaujančių

fizinių ir juridinių asmenų teisių bei teisėtų interesų įgyvendinimą ir apsaugą. Procesinės

garantijos turi garantuoti įstatymo nustatytos baudžiamojo proceso formos ir jo principų

tikslų laikymąsi, baudžiamąją procesinę veiklą įgyvendinančių kompetentingų pareigūnų ir

institucijų tikslų pareigų vykdymą. Procesinės garantijos laikomos vienu pagrindinių teisinės

valstybės požymių.

Procesinės garantijos yra skirstomos į bendrąsias ir specialiąsias. Bendrosios

procesinės garantijos labiau orientuotos į procese dalyvaujančių valstybės tarnautojų

pareigą pagrįsti, motyvuoti priimamus sprendimus ir laikytis įstatyme numatytos sprendimo

priėmimo tvarkos. Specialiosios procesinės garantijos apima visus procesinius veiksmus ir

sprendimus, kuriais privaloma garantuoti procese dalyvaujančių asmenų procesines teises bei

interesus.“58 Nors įstatymų leidėjas tiesiogiai nenumato procesinių garantijų sampratos,

tačiau jos yra pateikiamos, kaip atskiros baudžiamajame procese dalyvaujančių asmenų

teisės. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra nurodęs, jog „Visos baudžiamojo proceso įstatyme

numatytos teisės ir procesinės garantijos yra skirtos įgyvendinti BPK 1 straipsnio 1 dalyje

įtvirtintą baudžiamojo proceso paskirtį, kad ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves ir

valstybės interesus greitai ir išsamiai būtų atskleistos nusikalstamos veikos ir tinkamai

pritaikytas įstatymas, kad veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nebūtų

nuteistas.“59

Dažniausiai specialiosios procesinės garantijos teisės aktuose numatomos kaip

tiesiogiai priklausančios nuo nepilnamečio valios, pvz: galimybė turėti lydintį asmenį,

susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, gauti medicininę pagalbą, apskųsti teismo

nuosprendį ir nutartį, teisę į gynybą užtikrinimas ir t.t. Šiuo atveju nagrinėjamų specialiųjų

procesinių garantijų ypatumas yra tai, jog lyginant su kitomis procesinėmis garantijomis, jų

58 Visuotinė lietuvių enciklopedja, https://www.vle.lt/Straipsnis/nepilnameciai-8203 [aplankyta 2020 02 11]. 59 Valstybė p. I.L, Lietuvos Aukščiausiasis teismas, Baudžiamųjų bylų skyrius (2015, Nr. 2K-513-697).

26

įgyvendinimas yra kitų procese dalyvaujančių asmenų kompetencijoje. Keletas specialiųjų

procesinių garantijų yra įvardijamos kaip prokuroro įgaliojimai. LR BPK 117 straipsniu

įtvirtina nuostatą jog „Prokuroras, palaikantis kaltinimą, privalo pareikšti teisme civilinį

ieškinį, jeigu šis nepareikštas, tais atvejais, kai nusikalstama veika padaryta žalos valstybei

arba asmeniui, kuris dėl nepilnametystės, ligos, priklausomybės nuo kaltinamojo ar dėl kitų

priežasčių negali ginti teisme teisėtų savo interesų.“60 Šia procesine garantija siekiama

užtikrinti teisę į žalos atlyginimą, kuri buvo patirta nusikalstamos veikos padarymo metu, net

ir tuomet kai ikiteisminio tyrimo metu civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo nebuvo

pareikštas. Iš įstatymo normos matyti, kad įstatymo leidėjas nepilnametystę priskiria prie

veiksnių, kurie gali trukdyti ginti savo interesus teisme, galima daryti prielaidą, jog tai lemia

socialinė branda ir žinių trūkumas. Praktikoje dažnai pasitaiko atvejų, kad nepilnametis ar jo

įgaliotas atstovas neturi pakankamai žinių apie baudžiamojo proceso eigą ir negali pasinaudoti

savo procesinėmis teisėmis, todėl įtvirtinus šią procesinę garantiją, kaip prokuroro funkciją,

siekiama užtikrinti nepilnamečių procesines garantijas. Kita specialioji procesinė garantija,

pasireiškianti kaip prokuroro funkcija yra LR BPK 167 straipsnyje 1 dalyje pateikiamos

veikos dėl kurių ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo

skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Tačiau to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtintos

išimtys, „kuriomis remiantis ikiteisminis tyrimas dėl šių veikų privalo būti pradėtas prokuroro

reikalavimu, jei nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala

asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, ir nėra nukentėjusiojo

skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo.“61 Tačiau plačiau ši norma teisės aktuose nėra

detalizuojama, todėl Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006 m. sausio 16 d.

nutarime yra išaiškinęs, jog sąvoka „dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų“

yra labai talpi. „Ji apibūdina labai įvairias situacijas, būtent tokias, kai asmuo apskritai negali

(pats arba per teisėtą savo atstovą) išreikšti valios ginti savo teisėtus interesus ir (arba) negali

(pats arba per teisėtą savo atstovą) atlikti tam tikrų veiksmų (imtis kitų priemonių), kuriais

šiuos savo teisėtus interesus imtųsi ginti (pavyzdžiui, dėl fizinės ar psichinės negalios, teisinio

subjektiškumo nebuvimo ir t. t.), ir tokias, kai nors asmuo ir gali (pats arba per teisėtą savo

atstovą) išreikšti valią ginti savo teisėtus interesus ir gali (pats arba per teisėtą savo atstovą)

atlikti tam tikrus veiksmus, kuriais šiuos savo teisėtus interesus imtųsi ginti, tačiau šių

veiksmų (kitų priemonių) objektyviai negali pakakti, kad tie interesai būtų apginti

(pavyzdžiui, dėl negalėjimo gauti reikalingą informaciją, neturėjimo teisės atlikti reikalingus

60 Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, Žin. (2002, Nr. IX-785). 61 Ten pat.

27

proceso veiksmus ir t. t.).“62 Nors nepilnamečio sąvoka nebuvo paminėta, tačiau galima daryti

prielaidą, jog jis yra priskiriamas prie asmenų, kurie ne visada gali ginti savo teisėtus

interesus dėl anksčiau darbe analizuotų priežasčių.

Specialiųjų procesinių garantijų reikšmė nepilnamečių baudžiamojoje justicijoje yra

visų žmogaus teisių užtikrinimas ir interesų gynyba, kuri pasireiškia per įvairius baudžiamojo

proceso principus, kurie bus analizuojami toliau darbe. Norint užtikrinti baudžiamojo proceso

principus ir nepilnamečių teises svarbus apklausos vykdymo įtvirtinimas. Siekiant palengvinti

vaiko dalyvavimą apklausoje BPK 186 straipsnyje įtvirtinta kaip ir kur turi vykti

nepilnamečių nukentėjusiųjų ir liudytojų apklausa. Teismų praktika, kaip pvz: Vilniaus

apygardos teismas konstatavo jog pasitaiko atvejų kai apklausos atliekamos „nesilaikant

aukščiau paminėtų nepilnamečių apklausos taisyklių, nurodytų BPK 186 straipsnyje.“63

Svarbu paminėti, kad be psichologo ir valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovo

dalyvavimo, atskiras dėmesys skiriamas ir patalpai, kurioje nepilnametis bus apklausiamas.

Anksčiau minėtame straipsnyje ši patalpa yra įvardijama kaip „vaikų apklausoms pritaikytose

patalpos“. Europos Tarybos Ministrų komiteto 62 gairėje dėl vaiko interesus atitinkančio

teisingumo numatyta, kad „jei tinkama ir įmanoma, apklausos kambariai ir laukiamieji turėtų

būti įrengti taip, kad sukurtų vaikų interesus atitinkančią aplinką.“64 Apklausos metu

nepilnametis patiria stresą, kuris gali paveikti tolesnę jo raidą ar psichologinę būseną, taip pat

dėl patiriamo streso duodami parodymai gali būti netikslūs, todėl šios procesinės garantijos,

kuri įtvirtina kaip ir kur turėtų būti vykdoma apklausa, reikšmė yra didelė, siekiant apsaugoti

nepilnamečius nuo patiriamo streso ir neigiamo baudžiamojo proceso poveikio. Teisės

aktuose taip pat yra įtvirtinti nurodymai kaip reikėtų elgtis jei anksčiau minėtos patalpos nėra

tame teisme, į kurį buvo kreiptasi dėl nepilnamečio apklausos, - „Jeigu teisme, kuriame dirba

ikiteisminio tyrimo teisėjas, į kurį buvo kreiptasi dėl nepilnamečio apklausos, nėra patalpos,

kurioje daromą garso ir vaizdo įrašą būtų galima stebėti iš kitos patalpos bei per ikiteisminio

tyrimo teisėją užduoti apklausiamajam klausimus, būtina ikiteisminio tyrimo teisėją pakviesti

atlikti apklausą į arčiausią įstaigą (pvz., apygardos teismą, policijos komisariatą, visuomeninę

organizaciją), kurioje yra įrengta patalpa, atitinkanti BPK 186 straipsnio 4 dalyje išvardytus

reikalavimus, <...>.“65

62Visagino miesto apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 15 d. prašymą ištirti, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, (2006) 63 Valstybė p. P.S, Vilniaus apygardos teismas, Baudžiamųjų bylų skyrius, (2018, Nr. Nr. 1A-599-209). 64 Council of Europe, European Commision, Europos Tarybos Ministrų komiteto gairės dėl vaiko interesus atitinkančio teisingumo, (Luxembourg, 2013). 65Dėl Rekomendacijų dėl nepilnamečio liudytojo ir nukentėjusiojo apklausos patvirtinimo, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymas. Žin. (2009, Nr. 112-4806), 21 psl.

28

Baudžiamosiose bylose, kuriose proceso dalyviai yra nepilnamečiai svarbu užtikrinti

asmens duomenų apsaugą, nes šios informacijos atskleidimas gali sukelti neigiamą poveikį

nepilnamečiui. Siekiant to išvengti buvo priimtas „Lietuvos Respublikos nepilnamečių

apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas“66, kuriame įtvirtintas

draudimas skleisti informaciją apie nepilnamečius, siekiama išvengti žalos jo reputacijai.

Įstatymų leidėjas suteikia dar vieną specialiąją procesinę garantiją - teisę į privatumą, kuri yra

numatyta Konstitucijos 22 straipsnyje. Nepilnamečių duomenų apsauga baudžiamajame

procese prisideda prie žmogaus teisių užtikrinimo, kurios yra pagrindinės specialiųjų

procesinių garantijų reikšmės sudedamoji dalis, todėl itin svarbu ją užtikrinti. Siekiant

užtikrinti Konstitucijos nuostatas Baudžiamojo proceso kodekso 177 str. 1 d. įtvirtinta

nuostata, „draudžianti bet kokiais atvejais skelbti duomenis apie nepilnamečius įtariamuosius

ir nukentėjusiuosius.“67 Tačiau pagrįstai galima teigti jog šis straipsnis neapima draudimo

skelbti informaciją apie nepilnamečius liudytojus, pritariu autorių nuomonei „Nors BPK 177

straipsnis tiesiogiai nekalba apie nepilnamečius liudytojus, tačiau, atsižvelgiant į tarptautinių

bei nacionalinių teisės aktų nuostatas apie asmens privatumą ir vaikų teises, rekomenduotina

draudimą skelbti duomenis apie nepilnamečius taikyti ir nepilnamečiams liudytojams.“68 Taip

pat svarbūs 2019 m. liepos 16 d. priimti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso

pakeitimai, kurie prisideda prie specialiųjų procesinių garantijų reikšmės įgyvedinimo.

Pakeitimuose įtvirtinta, jog nepilnametis įtariamasis ar kaltinamasis turi teisę i privatumo

apsaugą. Informacijos atskleidimas apie nepilnametį, kuris yra įtariamasis, kaltinamasis

baudžiamajame procese, gali paveikti jo tolesnį gyvenime, bei psichologinę raidą. Įstatymų

leidėjas šios normos konkrečiau nedetalizuoja, todėl manoma jog „tokios teisės

įgyvendinimas praktikoje turi būti susijęs su neviešu tokio pobūdžio baudžiamųjų bylų

nagrinėjimu, apimančiu ir žiniasklaidos galimybių dalyvauti, ir visuomenės teisės gauti

informaciją apie tokios bylos eigą bei rezultatus ribojimą; taip pat realiai užtikrinant duomenų

apie vaiką neskelbtinumą.“69

Galima daryti išvadą, jog nors įstatymų leidėjas neapibrėžia specialiųjų procesinių

garantijų sampratos, tačiau jas įtvirtina kaip teisines priemones, proceso dalyvių teises, kurių

pagalba siekiama atkurti teisingumą. Iš to galima pagrįstai daryti prielaidą, jog specialiųjų

procesinių garantijų reikšmė nepilnamečių baudžiamojoje justicijoje yra visų žmogaus teisių

užtikrinimas ir interesų gynyba, kuri pasireiškia per baudžiamojo proceso kodekse

66 Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas. Valstybės žinios, (2002, Nr. 91-3890). 67 Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, Žin. (2002, Nr. IX-785). 68 R. Ažubalytė, R. Ancelis, ir R. Burda, Teisinės rekomendacijos ikiteisminio tyrimo pagūnams, dirbantiems su nepilnamečiais. (Vilnius, 2005), 18 psl. 69 Dr. Dovilė Murauskienė, „Lietuvos teisė esminiai pokyčiai“, (2019), 104 psl.

29

įtvirtintomis ir darbe analizuotomis teisės normomis - prokuroro įgaliojimai pareikšti civilinį

ieškinį, bei pradėti ikiteisminį tyrimą, taip pat specializuotos apklausos tvarkos

nepilnamečiams apibrėžimas, bei duomenų apsaugos užtikrinimas.

30

3 NEPILNAMEČIŲ APSAUGOS PRIEMONIŲ REALIZAVIMAS

3.1 Tarpšakinė veikla Viena pagrindinių baudžiamojo proceso apsaugos priemonių yra tarpšakinės veiklos

vykdymas, kuris nagrinėjamu atveju yra orientuotas į nepilnamečių įtariamųjų sritis

aptariamas šioje dalyje. „Europos Sąjungos valstybių praktika dėl nepilnamečius

įtariamuosius apklausiančių pareigūnų ir jiems padedančių asmenų nevienoda. Kai kuriose

valstybėse (pvz., Bulgarijoje, Čekijoje, Ispanijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Airijoje ir

Nyderlanduose) tik specialiai apmokyti ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir teisėjai gali apklausti

nepilnamečius įtariamuosius, kitur (pvz., Belgijoje, Suomijoje, Kroatijoje, Vengrijoje ir

Rumunijoje) gynėjas privalomai dalyvauja visose vaiko apklausose; kai kur, pvz., Čekijoje,

Vokietijoje, Danijoje ir Rumunijoje psichologas dalyvauja apklausiant nepilnametį įtariamąjį,

kitose valstybėse (Lietuvoje, Bulgarijoje, Suomijoje, Italijoje, Latvijoje, Lenkijoje,

Slovakijoje ir Slovėnijoje) psichologai ar kiti specialių žinių turintys asmenys kviečiami

nukentėjusiajam paprašius.“70 Iš šios Europos Komisijos pateiktos informacijos galima daryti

išvadą jog nepaisant to, kad nepilnamečių apklausoje dalyvauja tam apmokyti specialistai,

tačiau ir pats ikiteisminį tyrimą vykdantis pareigūnas turi būti apmokytas atlikti apklausą.

2014 metų Europos Komisijos santraukoje apibendrintai paminėta ir tai, kad „Lietuva

kartu su keliomis kitomis valstybėmis narėmis neįgyvendina tokių pagrindinių įtariamųjų

nepilnamečių apsaugos priemonių, kaip tarpšakinė veikla, orientuota į nepilnamečius

įtariamuosius (nėra tarpdalykinio požiūrio užtikrinant nepilnamečio įtariamojo teises; nėra

specializacijos nei teismuose, nei ikiteisminio tyrimo institucijose (nekalbant apie atskiras

institucijas ar jų padalinius, nėra specializuotų tyrėjų, prokurorų ar teisėjų), taip pat apklausos

atlikimo vieta nėra orientuota į nepilnamečio poreikius.“71

Žinoma, atsižvelgdamos į Europos Komisijos išvadas, taip pat į Europos Komisijos

pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl procesinių garantijų

baudžiamosiose bylose įtariamiems ar kaltinamiems vaikams, ne tik Lietuva, bet ir kitos

valstybės narės priėmė atitinkamus pakeitimus baudžiamojoje justicijoje. Tačiau dar nesiėmus

jokių veiksmų Europos Komisijos pasiūlymų, bei išvadų įgyvendinimui, nesutikčiau su

Europos Komisijos santraukoje išsakyta kritika Lietuvos baudžiamajai justicijai. Panašia

nuomone yra pasisakiusi ir Lietuvos teisės instituto tyrėja „Kaip buvo minėta anksčiau,

70 Directorate-General for Justice (European Commission), Summary of contextual overviews on children‘s involvement in criminal judicial proceedings in the 28 Member States of the European Union. (Luxembourg, Publication office of European Union, 2014.), 30 psl. 71 Eglė Kavoliūnaitė – Ragauskienė, „Vaiko teisių apsauga baudţiamajame procese: atstovavimas, gynyba ir apklausų atlikimas“, Mokslo studija, (2016), 36 psl.

31

cituojama Europos Komisijos apžvalga, kiek tai susiję su Lietuvos apibūdinimu, nėra tiksli:

nors ir neegzistuoja formali ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teisėjų specializacija, tačiau

neformali specializacija veikia institucijų padaliniuose. Panašiai, negalima teigti, kad visiškai

nėra privalomų mokymų, susijusių su nepilnamečių dalyvavimu teismo procese: kaip minėta,

yra Teisėjų tarybos patvirtinta atskira Nepilnamečių bylas nagrinėjančių teisėjų mokymų

programa.“72 Nepaisant to, kad Lietuvoje nėra specializuotų teismų nepilnamečių byloms

nagrinėti, stengiamasi specializuotai mokyti asmenis, kurie dalyvauja nepilnamečių

apklausose. Šį teiginį pagrindžia tai, kad dar 1999 metų nepilnamečių justicijos programoje

buvo išreikštas siekis „specializuoti prokurorus, su nepilnamečiais dirbančius policininkus,

taip pat numatyta alternatyva arba steigti specialius nepilnamečių teismus, arba (jei atliktas

mokslinis tyrimas tokį poreikį paneigtų) – nustatyti teisėjų specializaciją.“73 Vėlesniais metais

vykdomose nepilnamečių justicijos programose „vienas iš uždavinių buvo užtikrinti

nepilnamečių justicijos pareigūnų ir kitų specialistų kvalifikacijos kėlimą bei nuolatinį

mokymą“74 net ir nesant atitinkamos pareigūnų specializacijos. Taip pat nuolatos stengiamasi

inicijuoti specializuotus pareigūnų mokymus, kuriuose aiškinamasi kaip apklausti

nepilnamečius, norint sukelti jiems kuo mažiau streso ir taip gerinant apsaugos priemonių

nepilnamečiams realizavimą. Kaip pavyzdį galima pateikti „2016 metais Švedijos Linėjaus

universitetas (bendradarbiaudamas su Lietuvos teisės institutu ir Nacionaline teismų

administracija) organizavo projektą, skirtą apmokyti Baltijos šalių pareigūnus atlikti

baudžiamajame procese dalyvaujančių nepilnamečių apklausas, kuriame dalyvauja dešimt

Lietuvos pareigūnų ir teisėjų).“75 Iš šių nuostatų galima manyti, kad Lietuva ne tik stengiasi

vykdyti tarpšakinę veiklą ir apmokyti apklausoje dalyvaujančius pareigūnus, bet ir

bendradarbauja su kitomis valstybėmis sekdami jose vyraujančių specializacijų pavyzdžiu.

Prie tarpšakinės veiklos įgyvendinimo Lietuvoje prisidėjo ir anksčiau minėtas

Europos Komisijos pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl procesinių

garantijų baudžiamosiose bylose įtariamiems ar kaltinamiems vaikams, kuris 2016 gegužės 11

dieną tapo direktyva. Joje numatoma, ne tik skirti didesnį dėmesį įtariamųjų nepilnamečių

interesams, bet ir privalomas nepilnamečių įtariamųjų apklausų garso ir vaizdo įrašo darymas,

72Eglė Kavoliūnaitė – Ragauskienė, „Vaiko teisių apsauga baudţiamajame procese: atstovavimas, gynyba ir apklausų atlikimas“, Mokslo studija, (2016), 38 psl. 73Nepilnamečių justicijos programa (1999–2002 m.), <http://elibrary.lt/resursai/NPLC/nepilnameciu_justicija/Nepilnameciu_justicijos_programa.pdf>, aplankyta [2020 02 21]. 74Nepilnamečių justicijos 2009–2013 metų programa, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas, (2009, Nr. 1070). 75 Ketinama apmokyti specialistus, bendraujančius su vaikais baudžiamajame procese, http://teise.org/lt/ketinama-apmokyti-specialistus-bendraujancius-su-vaikais-baudziamajame-procese/, aplankyta [2020 02 21].

32

bet ir individualus įtariamųjų nepilnamečių vertinimas. Šios direktyvos perkėlimas į

nacionalinę teisę, tik dar labiau pabrėžė Lietuvos tarpšakinės veiklos vykdymo ir siekio

užtikrinti apsaugos priemonių realizavimą, bet ir apsaugoti nepilnamečių įtariamųjų,

kaltinamųjų teises apklausos metu. Išanalizavus Lietuvos baudžiamojoje justicijoje vykdomus

specializuotus mokymus, bei nuolat atnaujinant baudžiamojo proceso normas siekiama gerinti

nepilnamečių padėtį, bei vykdyti tarpšakinę veiklą.

Taip pat vykdant tarpšakinę veiklą svarbu tai, kad 2019 m. sausio 1 d. Lietuvos teisės

institutas (LTI) su partneriais ir Kroatijos, Kipro, Belgijos ir Lietuvos pradėjo įgyvendinti

Europos Sąjungos finansuojamą projektą „Procedūrinės garantijos įtariamiems ir

kaltinamiems vaikams: individualaus vertinimo tobulinimo prielaidos ir galimybės (IA-

CHILD)“. „Šio projekto tikslas išnagrinėti teisinį reguliavimą ir praktiką, susijusią su

nepilnamečių įtariamųjų ar kaltinamųjų vertinimu baudžiamajame procese ir šiuo projektu

siekiama prisidėti prie veiksmingesnio Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl

procesinių garantijų vaikams, kurie baudžiamajame procese yra įtariamieji ar kaltinamieji,

įgyvendinimo (ES 2016/800).“76

Apibendrinant galima prieiti prie išvados, jog dėl 2014 m. Europos Komisijos

santraukoje išsakytos kritikos Lietuvai dėl nepilnamečių baudžiamosios justicijos trūkumų,

Lietuva ėmėsi pakeitimų teisės normose. Tačiau dar 1999m. Lietuvoje buvo iškelti siekiai

specializuoti baudžiamojo proceso dalyvius, dirbančius su nepilnamečiais. Nuolatos yra

rengiami specialūs mokymai ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniu mastu. Taip pat į nacionalinę

teisę perkeliamos tarptautinės sutartys ir direktyvos, kuriomis siekiama ne tik vykdyti

tarpšakinę veiklą, bet ir tinkamai užtikrinti apsaugos priemonių realizavimą nepilnamečiams.

76 Lietuvos teisės institutas, http://teise.org/lt/vaikai-baudziamajame-procese-kaip-geriau-uztikrinti-ju-teises/, [2020 02 21].

33

3.2 Nepilnamečių apklausoje dalyvaujančių subjektų funkcijų ir teisės

normų apibrėžtumas “Liudytojo apklausa yra dažniausias ikiteisminio tyrimo ir įrodymų tyrimo teisminio

nagrinėjimo metu veiksmas, be kurio faktiškai neištiriama nė viena baudžiamoji byla.“77

Tačiau svarbu paminėti, kad ne tik liudytojo, bet ir kitų proceso dalyvių, kaip nukentėjusiojo,

įtariamojo ar kaltinamojo apklausos yra svarbios ir turi didelę reikšmę nusikalstamos veikos

faktinių aplinkybių nustatymui. Apklausiant nepilnametį, užimantį bet kurį procesinį statusą,

norint realizuoti apsaugos priemones, būtina užtikrinti apklausoje dalyvaujančių subjektų

funkcijų ir teisės normų apibrėžtumą, bei tinkamą kvalifikaciją. Remiantis Baudžiamojo

proceso kodekse įtvirtintomis normomis, įstatymų leidėjas aiškiai apibrėžia kokie asmenys

dalyvauja nepilnamečio įtariamojo, kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo apklausoje.

Nepilnamečio liudytojo ir nukentėjusiojo apklausoje be ikiteisminio tyrimo teisėjo ar

pareigūno papildomai dalyvauja BPK 186 str. 3 dalyje numatytas psichologas, taip pat vaiko

teisių apsaugos institucijos atstovas. Į nepilnamečio įtariamojo ar kaltinamojo apklausą

remiantis BPK 188 str. 5 dalimi, bei 272 str. 4 dalimi kviečiamas psichologas ir (ar) vaiko

teisių apsaugos institucijos atstovas. Remiantis anksčiau paminėtais BPK straipsniais

psichologo vaidmuo apklausoje įvardinta kaip „padeda apklausti nepilnametį, atsižvelgdamas

į jo socialinę ir psichologinę brandą.“78

Psichologo funkcija dalyvaujant apklausoje, remiantis BPK įtvirtintomis normomis,

yra padėti apklausti nepilnametį įtariamajį, kaltinamajį, nukentėjusįjį ar liudytoją, tačiau

pritariu autorės nuomonei jog „nėra aiškus psichologo vaidmuo apklausiant nepilnametį, t.y.

neaišku, ką reiškia vartojamas žodis „padeda“ – ar pats performuluodamas užduoda

ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo pateikiamus

klausimus, ar tik stebi, ar ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar ikiteisminio tyrimo

teisėjai tinkamai, t. y. „pagal nepilnamečio socialinę brandą“, vykdo jo apklausą, ir, aptikę

nukrypimų, pateikia pastabas.“79 Problemų kyla ir dėl neaiškaus ir nepakankamo

reglamentavimo, kuris trukdo visiškai realizuoti apsaugos priemones. Praktikoje pasitaiko

atvejų kai apklausą atliekant ikiteisminio tyrimo tyrėjui psichologo dalyvavimas būna tik kaip

pagalbinis, dažnai klausimus tokiu atveju formuoja ir tiesiogiai su vaiku bendrauja būtent

pareigūnas, o ne psichologas. Teisme situacija dažniausia būna kitokia ir psichologas

77 E. Šapalaitė, „Liudytojo apklausos reglamentavimo baudžiamojo proceso kodekse ir taikymo praktikoje santykio problemos“, Jurisprudencija, (2007, 3(93)), 83-91 psl. 78 Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, Žin. (2002, Nr. IX-785). 186 str. 3 dalis. 79 Eglė Kavoliūnaitė – Ragauskienė, „Vaiko teisių apsauga baudţiamajame procese: atstovavimas, gynyba ir apklausų atlikimas“, Mokslo studija, (2016), 31 psl.

34

apklausos kambaryje atlieka pagrindinę apklausėjo funkciją. Žinoma, būna ir atvirkščiai. Tai

rodo ir teismų praktikoje vyraujantys skirtingi aiškinimai.

Šiuo klausimu yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis teismas, nors aiškios

baudžiamąjį procesą reguliuojančios nuostatos, suteikiančios teisę apklausą atlikti psichologui

nėra, tačiau 2013 m. sausio 8 d. nutartyje dėl skundo, kuriame buvo teigiama, kad mažamečių

apklausas faktiškai vykdė psichologės, t. y. procesinį veiksmą atliko neįgalioti asmenys, LAT

konstatavo „visą apklausos eigą ir aplinkybes, dėl kurių buvo apklausiamos nukentėjusiosios,

kontroliavo ikiteisminio tyrimo teisėja. Prieš nukentėjusiųjų apklausas buvo aptarta apklausų

strategija, o apklausų metu teisėja per ausines nurodydavo psichologėms, kokius klausimus

užduoti nukentėjusiosioms.“80

Taip pat svarbu paminėti, kad įstatymo normos apibrėžia jog nepilnamečio apklausą

vykdo ikiteisminio tyrimo pareigūnas, tačiau dėl praktikoje vyraujančių apklausėjo funkciją

perimančių asmenų LAT teisėjų kolegija yra pabrėžusi, kad „Išties didžiąją dalį apklausos

atliko vaiko teisių apsaugos specialistė, tačiau teisėja dalyvavo apklausoje, tikslino ir

aiškinosi apklausos metu nustatytas aplinkybes, reziumavo apklausos rezultatus. Esant šioms

aplinkybėms, pagrįstai konstatuota, kad BPK 186 straipsnyje nustatyta nepilnamečio

nukentėjusiojo apklausos tvarka nebuvo pažeista.“81

Iš teismų praktikos matoma, jog nėra vieno, susisteminto, aiškaus, vieningo teisės

akto. Dalis aiškinamųjų raštų, ikiteisminio tyrimo įstaigoms skirtų „atmintinių,

rekomendacijų, algoritmų“ skirtingai nurodo kaip turėtų vykti su apklausa susiję procedūros.

Kaip pavyzdį galima pateikti BPK 186 str. numatytą tą pačią psichologo funkciją apklausoje

„padeda“, „nors minėtoje Baudžiamojo proceso kodekso normoje numatyta, kad psichologas

tik padeda apklausti nepilnamečius, tačiau policijos departamento išsiųstuose nurodymuose IT

tyrėjams nerekomenduojama pačiam apklausti vaiko, jeigu vaikas yra iki 14 m. amžiaus ir

nurodoma apklausą stebėti iš kitos patalpos.“82 Taip pat organizuojant ir vadovaujant

ikiteisminiams tyrimams prokurorams kyla neaiškumų dėl privalomo psichologo dalyvavimo

atliekant kitus procesinius veiksmus su nepilnamečiais. Tokius kaip akistata, parodymų

patikrinimas vietoje, specialiojo liudytojo apklausa.

Taigi, apibendrinant galima prieiti prie išvados, kad įstatymų leidėjo numatyta sąvoka

„padeda apklausti“ kelia abejonių dėl atitikimo tikrojo žodžio prasmei. Norint užtikrinti

tinkamą nepilnamečių interesų ir teisių apsaugų realizavimą, bei apsaugoti minėtus asmenis

nuo neigiamo baudžiamojo proceso poveikio svarbu aiškiai apibrėžti psichologo funkcijas ir

80 Valstybė p. A. K, Lietuvos Aukščiausis teismas, Baudžiamųjų bylų skyrius (2013, Nr. 2K-10). 81Valstybė p. A.V, Lietuvos Aukščiausis teismas, Baudžiamųjų bylų skyrius (2014, Nr. 2K–261). 82Veiklos analizės ir kontrolės skyriaus siųstos atmintinės, rekomendaciniai apklausos režimai, algoritmai, Policijos departamentas prie LR VRM, (2018).

35

atliekamus veiksmus. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai jog psichologo vaidmuo yra be galo

svarbus ir apimantis daugiau nei kontakto užmezgimas, vaiko įvertinimas, klausimų

performavimas, dažnai tai būna vadovavimas apklausai ir visiškai tiesioginis apklausos

atlikimas.

Norint realizuoti nepilnamečių apsaugos priemones prie apklausoje dalyvaujančių

subjektų funkcijų ir teisės normų apibrėžtumo prisideda ir įstatymų leidėjo BPK įtvirtintų

normų aiškumas, kuriais anksčiau minėti subjektai vadovaujasi. Dėl anksčiau darbe minėtos

socialinės brandos sąvokos ir kaip ją nustatyti, kuri yra vienas iš pagrindinių kriterijų norint

asmeniui taikyti specifines teisinio reguliavimo norma, taip pat kyla neaiškumų. „Dar 2007

metais atliktoje ekspertinėje teisėjų apklausoje respondentai nurodė, kad taikant Baudžiamojo

kodekso 81 straipsnio 2 dalį sudėtinga įvertinti socialinę brandą, nes įstatyme

nekonkretinama, kaip suprantamas terminas „socialinė branda“, ir nėra įteisintos oficialios

metodikos asmens socialinei brandai nustatyti.“83 Dėl “socialinės brandos” sąvokos ir ją

nustatančių kriterijų kyla neaiškumų ir teismų praktikoje, Lietuvos apeliacinis teismas

nuosprendyje yra pažymėjęs: „Kolegija, pasitelkusi teisės teorijas, teismines praktikas ir

bendrosios psichologijos ţinias, konstatuoja, kad socialinė branda – tai fizinio ir psichinio

asmenybės brandumo pakopa, sąlygota atskiro individo psichikos ir individualiu gyvenimo

aplinkybių. Bendrosios psichologijos literatūroje socialinė branda aprašoma kaip asmenybės

socializacijos procesas, kuris iš esmės priklauso nuo tos socialinės aplinkos, kurioje asmuo

auga, formuojasi ir vystosi. Paprastai asmens socialinė branda siejama ne su kokia nors

konkrečia aplinkybe, gyvenimo momentu, o su tokiu aplinkybių visuma pvz: su išsilavinimo

ir profesijos įsigijimu, darbinės veiklos pradžia, nepriklausomybę nuo tėvų, politine ir

pilietine pilnametyste, tarnyba armijoje, šeimos sukūrimu ir panašiai, t.y. kai konstatuojami

asmens socialinės padėties jo gyvenamoje visuomenėje, asmens atitikimo tam tikroms tos

visuomenės vertybėms ir socialiniams lūkesčiams požymiais. Taigi, kai asmuo, perkopęs

nepilnametystės slenkstį, ima vykdyti socialines savo kaip suaugusiojo asmens pareigas,

laikytina, kad jis jau socialiai subrendęs.“84 Nors šis aiškinimas kokiais kriterijais remiantis

galima nustatyti socialinę brandą yra pakankamai senas, tačiau dar ir šiuo metu teismų

praktikoje galima rasti jog “Specialistė V. Š. apklausos metu parodė, kad socialinę žmonių

brandą labai sunku pamatuoti ir ekspertai dažnai pabrėžia, jog nėra sukurto instrumento tai

nustatyti.”85 Todėl galima daryti išvadą, jog norint nustatyti nepilnamečio socialinę brandą

83L. Ūselė, „Socialinės brandos sampratos ir turinio problema sprendžiant jaunų pilnamečių (18- 20 metų) baudžiamosios atsakomybės klausimą. “Teisė. (2011), 186 psl 84 Valstybė p A.A, Lietuvos apeliacinis teismas (2005, Nr.1A-383). 85Valstybė p M,Š, Šiaulių apydargos teismas (2019, Nr. 1A-6-519).

36

susiduriama su nepakankamu įstatymo normų reglamentavimu, padedančių nustatyti asmens

socialinę brandą.

Dar visai neseniai, iki 2019 metų gruodžio 31 d. psichologo, padedančio

baudžiamajame procese apklausti nepilnamečius, statusas baudžiamojo proceso įstatyme

nebuvo įtvirtintas. Dėl šios priežasties kildavo neaiškumų ne tik dėl psichologo statuso, jo

teisių ir pareigų, nušalinimo, jo dalyvavimo pripažinimo proceso išlaidomis, bet ir dėl

galimybės susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, bei kelionės į iškvietimo vietą ir

gyvenimo joje išlaidų atlyginimo. Kol psichologo statusas nebuvo aiškiai apibrėžtas BPK,

buvo vadovaujamasi Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros rekomendacinio

pobūdžio išaiškinimais tokiais kaip - „3. BPK 177 str. 1 dalyje įtvirtinta, kad ikiteisminio

tyrimo duomenys yra neskelbtini ir iki bylos nagrinėjimo teisme gali būti paskelbti tik

prokuroro leidimu ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina. Nors šiuo metu, psichologo statusas

BPK nėra oficialiai įtvirtintas, padedamas apklausti nepilnamečius jis dalyvauja ikiteisminio

tyrimo veiksmuose, jo funkcijų įgyvendinimui neišvengiamai būtini tam tikri ikiteisminio

tyrimo duomenys, taip pat jam neišvengiamai tampa žinoma ir informacija, gaunama

apklausos, kurią jis padeda atlikti, metu, kuri taip pat yra ikiteisminio tyrimo duomenys.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir vadovaujantis BPK 177 str. 2 dalimi psichologas turi būti

pasirašytinai įspėjamas dėl atsakomybės pagal BK 247 str.“86

Tačiau anksčiau minėtiems neaiškumams, susijusiems su psichologo statusu

baudžiamajame procese, spręsti 2019 12 19 įstatymu Nr. XIII-2740, psichologo statusas buvo

prilygintas specialisto statusui remiantis tuo kad, „Atsižvelgiant į psichologo funkcijas

baudžiamajame procese, manytina, kad jo, kaip proceso dalyvio, statusas iš esmės analogiškas

specialisto procesiniam statusui, kadangi jis dalyvauja baudžiamajame procese ir padeda

atlikti tyrimo veiksmą bei užtikrina galimybę kitiems proceso dalyviams pasinaudoti

procesinėmis teisėmis ir garantijomis.“87 Priėmus šiuos pakeitimus BPK 89 str. 5 dalimi

įtvirtinta „Nepilnamečio nukentėjusiojo, nepilnamečio liudytojo, nepilnamečio įtariamojo,

nepilnamečio kaltinamojo ar specialių apsaugos poreikių turinčio nepilnamečio

nukentėjusiojo apklausoje dalyvaujantys psichologai yra specialistai, kurie padeda apklausti

šiuos asmenis, atsižvelgdami į jų socialinę ir psichologinę brandą ir (ar) specialius apsaugos

poreikius. Prireikus šie psichologai dalyvauja atliekant ir kitus baudžiamojo proceso

veiksmus. Jeigu šių psichologų prašoma atlikti objektų tyrimą ir pateikti išvadą arba

paaiškinimus jų kompetencijos klausimais, jie įspėjami dėl atsakomybės pagal Lietuvos

86 Dėl psichologų statuso baudžiamajame procese, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros kopija teritorinių prokuratūrų prokurorams, (2018, Nr. 179-15108). 87 Dėl LR baudžiamojo proceso kodekso 89 ir 326 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto, aiškinamasis raštas (2018, Nr.XIIIP-2462).

37

Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnį už melagingos išvados ar paaiškinimo

pateikimą.“88 Šie pakeitimai, panaikino anksčiau praktikoje vyravusius neaiškumus dėl

psichologo statuso norint susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, „taip pat tapo aiškios

tokios proceso dalyvių ir teisėsaugos institucijų pareigūnų galimybės baudžiamajame procese

kaip nušalinimas, specialisto kvietimas į teismo posėdį, jo atsakomybė, taip pat psichologo

dalyvavimo baudžiamajame procese išlaidų pripažinimo proceso išlaidomis, jų atlyginimo ir

išieškojimo tvarka.“89 Taip pat šie pakeitimai prisidėjo prie sklandesnio baudžiamojo proceso,

kuomet visas dėmesys gali būti skiriamas apsaugos priemonių realizavimui : pagalbai

apklausiant nepilnametį, veiksmingiau pasinaudoti procesinėmis garantijomis, o ne

dviprasmiškoms teisės normų analizėms.

Kaip ir minėjau, nepilnamečio apklausa baudžiamajame procese yra vienas iš

svarbiausių procesinių veiksmų, kurių metu itin svarbu tinkamai realizuoti nepilnamečių

apsaugos priemones. Todėl BPK 186 str. 2 dalyje numatyta, „kad nepilnametis liudytojas ar

nepilnametis nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu apklausiami vaikų apklausoms

pritaikytose patalpose.“90 Tačiau įgyvendinant šią normą pasitaiko neaiškumų dėl vaiko

apklausai pritaikytos patalpos sampratos. Anksčiau aptartoje Policijos departamento prie LR

VRM Veiklos analizės ir kontrolės skyriaus 2018-06-29 siųstoje atmintinėje „pareigūnams

įvestos trys sąvokos „vaiko apklausai pritaikyta patalpa“, „kita vaikui palanki patalpa“,

„specialiai įrengtas vaiko apklausos kambarys“.91 Dėl neaiškios vaikams palankios patalpos

sąvokos, praktikoje gali kilti piktnaudžiavimo galimybė, kuomet IT tyrėjai komisariatuose

esančius apklausos kabinetus (ne specialiai įrengtus vaiko apklausos kambarius) laiko „vaikui

palankia patalpa“.

Apibendrinant darytina išvada jog, nors įstatymų leidėjas priėmė atitinkamus

baudžiamojo įstatymo pakeitimus, įtvirtinančius psichologo statusą kaip specialisto, ko

pasekoje apsaugos priemonių realizavimas nepilnamečių baudžiamojoje justicijoje tapo

sklandesnis, tačiau iki šiol dar yra vyraujančių neaiškumų dėl teisės normose numatytų

sąvokų, kurios kelia abejonių norint tinkamai įgyvendinti minėtas apsaugos priemones.

88 Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, Žin. (2002, Nr. IX-785). 89 str. 5 dalis. 89Dėl LR baudžiamojo proceso kodekso 89 ir 326 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto, aiškinamasis raštas (2018, Nr.XIIIP-2462). 90Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, Žin. (2002, Nr. IX-785). 186 str. 2 dalis. 91Veiklos analizės ir kontrolės skyriaus siųstos atmintinės, rekomendaciniai apklausos režimai, algoritmai, Policijos departamentas prie LR VRM, (2018).

38

3.3 Nepilnamečių individualaus vertinimo išvada 2019 metų liepos 16 d. buvo priimti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso

pakeitimai ir papildymai, kuriais į Lietuvos nacionalinę teisę perkeltos 2016 m. gegužės 11 d.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2016/800 numatytos papildomos procesinės

garantijos vaikams, kurie dalyvauja baudžiamajame procese, tiksliau apibrėžiant, turintiems

įtariamojo (kaltinamojo) procesinį statusą. Šis įstatymas taip pat prisidėjo prie apsaugos

priemonių nepilnamečiams, šiuo atveju konkrečiai įtariamiems ir kaltinamiems, realizavimo.

Vienas iš įstatymo leidėjų priimtų pakeitimų buvo baudžiamojo proceso kodekso papildymas

272 ir 1891 straipsniais, kuriame įtvirtinama nepilnemčio individualaus vertinimo išvada.

BPK 272 straipsnyje apibrėžta, kad „nepilnamečio įtariamojo ar kaltinamojo individualus

vertinimas yra informacijos apie nepilnamečio įtariamojo ar kaltinamojo asmenybę, jo aplinką

ir poreikius apsaugos, švietimo ir socialinės integracijos srityse apibendrinimas. Individualų

nepilnamečių vertinimą atlieka valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija ar laisvės atėmimo

įstaiga, kurioje nepilnametis yra laikomas.“92 Atliekant analizę ir remiantis gauta išvada bus

galima aiškiau nustatyti ir (ar) taikyti specialiąsias priemones, atitinkamą sankciją už padarytą

nusikalstamą veiką, taip pat auklėjamojo poveikio priemones. Individualaus vertinimo

išvados dėka ne tik prisidėjo prie sklandesnio apsaugos priemonių realizavimo, tačiau

prisideda ir prie nepilnamečių baudžiamajame procese procesinių garantijų užtikrinimo.

Baudžiamoji atsakomybė bus tinkamai individualizuojama, taip pat dėl surinktos informacijos

išvada padės užtikrinti vienas iš pagrindinių asmens teisių - teisę į teisingą teismą ir teisingą

bylos nagrinėjimą.

Kitas BPK straipsnis, t.y 1891 yra labiau aiškinamasis ir aiškiau detalizuoja

nepilnamečio individualaus vertinimo tvarką.

1.„Pirmą kartą apklausus nepilnametį įtariamąjį, ikiteisminį tyrimą atliekantis ikiteisminio

tyrimo pareigūnas ar prokuroras nedelsdamas kreipiasi į valstybinę vaiko teisių apsaugos

instituciją dėl nepilnamečio įtariamojo individualaus vertinimo Lietuvos Respublikos

socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka ir forma. Valstybinė vaiko teisių

apsaugos institucija turi teisę gauti iš savivaldybės pedagoginės psichologinės tarnybos

duomenis apie nepilnamečio specialius ugdymosi poreikius, asmenybės ir brandos vertinimą.

Šiuos duomenis savivaldybės pedagoginė psichologinė tarnyba turi pateikti ne vėliau kaip per

dešimt darbo dienų nuo kreipimosi gavimo. Jeigu nepilnametis yra suimtas, kreipimasis dėl jo

individualaus vertinimo pateikiamas laisvės atėmimo vietai, kurioje šis nepilnametis

laikomas. Nepilnamečio individualus vertinimas turi būti atliktas ir informacijos

92 Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, Žin. (2002, Nr. IX-785).

39

apibendrinimas nustatyta rašytine forma pateiktas ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar

prokurorui ne vėliau kaip per dvidešimt penkias darbo dienas nuo kreipimosi gavimo dienos.

2.Į nepilnamečio individualaus vertinimo duomenis atsižvelgiama parenkant nepilnamečiui

kardomąsias ir kitas procesines prievartos priemones, priimant sprendimus dėl ikiteisminio

tyrimo nutraukimo ar bylos perdavimo teismui, organizuojant proceso veiksmus su

nepilnamečiu įtariamuoju ar nepilnamečiu kaltinamuoju, priimant sprendimus dėl bausmės,

baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemonių skyrimo nepilnamečiui.

3.Iš esmės pasikeitus aplinkybėms, kurios sudarė nepilnamečio individualaus vertinimo turinį,

ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas savo iniciatyva arba nepilnamečio

įtariamojo arba jo gynėjo ar nepilnamečio kaltinamojo arba jo gynėjo prašymu kreipiasi dėl

papildomo ar pakartotinio nepilnamečio individualaus vertinimo.

4.Bylose, kurios tiriamos pagreitinto proceso tvarka arba kuriose priimamas teismo

baudžiamasis įsakymas, taip pat bylose dėl nesunkių ar neatsargių nusikaltimų arba dėl

baudžiamųjų nusižengimų nepilnamečio individualus vertinimas gali būti neatliekamas, jeigu

tai neprieštarauja nepilnamečio interesams.“93 Iš šios BPK normos matoma, kad

nepilnamečio individualaus vertinimo išvada ne tik padės tinkamai individualizuoti

baudžiamajame procese taikomas priemones, bet ir padės atskirti vaiko socialinę brandą, bei

individualius poreikius atitinkančią baudžiamosios atsakomybės formą. Pritariu D.

Murauskienei „Taigi šiais pakeitimais buvo išspręsti du klausimai: pirma, buvo atsižvelgta į

specifinę įtariamųjų (kaltinamųjų) vaikų padėtį baudžiamajame procese, didesnę jų

reabilitacijos galimybę lyginant su suaugusiaisiais, poreikį tinkamai individualizuoti

baudžiamosios atsakomybės, taikytinos vaikams, turinį. Antra, buvo aiškiai apibrėžtos vaiko

teisių apsaugos tarnybos specialistų funkcijos ir vaidmuo baudžiamajame procese, numatant

pareigą atlikti vaiko individualų vertinimą ir bendradarbiauti su teisėsaugos institucijų

pareigūnais šioje srityje viso proceso metu.“94

Svarbu paminėti, jog nepilnamečio individualaus vertinimo išvados veiksmingumo

baudžiamajame procese ir siekyje individualizuotai nepilnamečiams taikyti specialiąsias

priemones ar atitinkamą sankciją už padarytą nusikalstamą veiką, teismų praktikoje

išanalizuoti nepavyko. Kaip teismai atsižvelgia į pateiktą individualaus vertinimo išvadą ir

kokią įtaką ji turi tolimesniems baudžiamojo proceso veiksmams, tai lėmė šios teisės normos

naujumas.

Apibendrinant galima teigti, jog individualaus vertinimo išvados pagalba ne tik

plačiau realizuojamos nepilnamečių apsaugos priemonės, tačiau dar labiau sustiprinama jų

93 Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, Žin. (2002, Nr. IX-785). 1891 str. 94 Dr. Dovilė Murauskienė, „Lietuvos teisė esminiai pokyčiai“, (2019), 107 psl.

40

apsauga baudžiamajame procese, atsižvelgiant įvaiko asmenybę, brandą, vaiko ekonomines ir

socialines aplinkybes, gyvenamosios vietos aplinką. Išvados dėka kompetentingos institucijos

„nustatydamos, ar reikia imtis kokių nors specialių priemonių vaiko atžvilgiu, kaip antai

suteikti praktinės pagalbos, vertindamos vaikui taikytinų atsargumo priemonių tinkamumą ir

veiksmingumą, pavyzdžiui, priimant sprendimus dėl laikino sulaikymo ar alternatyvių

priemonių.“95

95 Dėl procesinių garantijų vaikams, kurie baudžiamajame procese yra įtariamieji ar kaltinamieji, Europos Parlamento ir Tarybos direktyva, 2016/800.

41

4 NEPILNAMEČIŲ SPECIALIŲJŲ PROCESINIŲ GARANTIJŲ

UŽTIKRINIMO YPATUMAI

4.1 Užsienio nepilnamečių baudžiamosios justicijos kontekste Per pastarąjį dešimtmetį ne tik nacionaliniu, tačiau ir tarptautiniu mastu nepilnamečių

baudžiamoji justicija buvo daugiausiai dėmesio ir reformų reikalaujanti baudžiamosios

teisinės sistemos sritis. Nepilnametis dėl savo amžiaus ir socialinės brandos yra labiau

pažeidžiamas nei pilnametis asmuo, todėl norint apsaugoti vaikus nuo neigiamo baudžiamojo

proceso poveikio ir užtikrinti jų teises bei interesus „vaikams turi būti užtikrinta ypatinga

apsauga, jų teisėms ir laisvėms teikiamas prioritetas.“96

„Dėl šio ypatingo nepilnamečio asmens teisinio statuso bei jo pažeidžiamumo kiekviena

teisinė valstybė baudžiamųjų, baudžiamojo proceso įstatymų pagalba turi nustatyti skirtingą

teisinį reguliavimą, nei tą patį baudžiamąjį procesinį statusą turinčiam pilnamečiui

asmeniui.“97

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos preambulėje įtvirtina, jog „vaiko teises

reikia ypač ginti ir nuolat gerinti vaikų padėtį visame pasaulyje ir jų vystymąsi bei auklėjimą

taikos ir saugumo sąlygomis.“98 Jungtinių Tautų standartinės minimalios nepilnamečių

teisenos įgyvendinimo taisyklėse arba kitaip Pekino taisyklėse nurodyta, kad „būtina

sumažinti teisinį kišimąsi ir veiksmingai, teisingai bei humaniškai elgtis su nepilnamečiu, taip

pat kitame punkte pabrėžiama, jog nepilnamečių justicijos sistema pirmiausia yra skirta

užtikrinti nepilnamečio gerovę, o 6. 1. punkte numatytas ypatingai svarbus įpareigojimas,

reikalaujantis atsižvelgti į skirtingus specialius nepilnamečių poreikius ir esant įvairių

priemonių, yra leistina atitinkama diskrecija visų stadijų procesinių veiksmų metu ir įvairiais

teisingumo vykdymo nepilnamečiams lygiais, taip pat atliekant tyrimą, priimant sprendimą

teisme ir įgyvendinant priimtą sprendimą.“99 Nepilnamečių apsaugos priemonių būtinumas

yra pabrėžiamas ir Jungtinių Tautų nepilnamečių, iš kurių atimta laisvė, apsaugos taisyklėse

(Havanos taisyklėse), kurių atskiri punktai įtvirtina prioritetą jog „nepilnamečių justicijos

sistema turėtų užtikrinti nepilnamečių teises ir saugumą, taip pat palaikyti jų fizinę ir

intelektualinę gerovę, taip pat valstybėms keliamas reikalavimas sukurti reguliarių vertinimų

tyrimų mechanizmą, kuris būtų integruotas į teisingumo vykdymo nepilnamečiams sistemą.

96A. DRAKŠIENĖ, Vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimas nacionalinėje baudžiamojoje teisėje. (Teisė, 2005, Nr. 54), 59 psl. 97R. Ažubalytė, R. Ancelis, ir R. Burda, Teisinės rekomendacijos ikiteisminio tyrimo pagūnams, dirbantiems su nepilnamečiais. (Vilnius, 2005), 4 psl. 98Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija. Valstybės žinios, 1995, Nr. 60 - 1501. 99Jungtinių Tautų standartinės minimalios teisingumo vykdymo nepilnamečiams taisyklės. (Pekino taisyklės), 1985.

42

Svarbu rinkti bei analizuoti atitinkamus duomenis ir informaciją tam, kad ateityje būtų galima

tinkamai įvertinti ir tobulinti teisingumo vykdymą nepilnamečių atžvilgiu.“100

Tarptautinių dokumentų įtvirtinimo reikšmė yra svarbi įvertinus nepilnamečių

specifinį statusą baudžiamajame procese, norint išvengti baudžiamojo proceso normas

taikančių institucijų ar pavienių pareigūnų galimybės pažeisti nepilnamečio asmens teises ir

teisėtus interesus.

Aptariant užsienio valstybių praktiką norint išvengti neigiamo baudžiamojo proceso

poveikio nepilnamečiams, svarbu paminėti Vokietijos baudžiamąją justiciją, kur nepilnamečių

baudžiamoji atsakomybė reguliuojama tam specialiai skirtuose įstatymuose.

Bausmių sistema Vokietijoje - įstatymas nurodo vienintelę kriminalinę bausmę

nepilnamečiams, kuri yra laisvės atėmimas, tačiau jis skiriamas tik kaip paskutinė priemonė.

Kitos numatytos sankcijos gali būti grupuojamos į „auklėjamąsias priemones (nurodymai,

pagalba auklėjant, auklėjimas specialiose įstaigose) bei pataisos priemones (įspėjimas,

įpareigojimai, jaunimo areštas).“101 Vokietijos jaunimo teisenos nuostatose įtvirtinta, kad

laisvės atėmimas galimas tik tokiu atveju, kai „jaunuolio auklėjimui dėl jo kenksmingų

polinkių, kurie išryškėjo veikoje, nepakanka auklėjamųjų arba pataisos priemonių, arba kai

dėl kaltės sunkumo kriminalinė bausmė yra būtina.“ 102

Tokia sistema pasirinkta būtent todėl, jog norima išvengti neigiamo baudžiamojo

proceso poveikio vaikui, bei padėti jaunuoliams integruotis į visuomenę. Literatūroje tokia

valstybės pasirinkta baudžiamoji politika nepilnamečių atžvilgiu dar kitaip apibūdinama kaip

keturių žingsnių diversija: “pirma, taikant prioritetą netaikyti jokių sankcijų; antra, diversija,

paremta mokymu kartu su mediacijos taikymo galimybėmis; trečia, diversija su intervencija –

teismui skiriant pataisos priemones; ketvirta, laisvės atėmimo taikymu išimtinais atvejais.“103

Lyginant su Lietuvoje vyraujančia teismų praktika parenkant nepilnamečiui baudžiamosios

atsakomybės priemonę randama daug panašumų. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų

skyriaus teisėjų kolegija 2017-12-14 nutartyje yra pasisakiusi „baudžiamosios atsakomybės

priemonių parinkimo nepilnamečiui, prioritetas turi būti teikiamas nepilnamečio pataisymui

neizoliuojant jo nuo visuomenės, t. y. paskiriant auklėjamojo poveikio priemones,

kontroliuojant nepilnamečio elgesį, sulaikant jį nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo bei

palaipsniui pripratinant jį prie normalaus (visuomenei priimtino) gyvenimo būdo, tokiu būdu

prisidedant prie jo pilnavertės asmenybės ugdymo. Realios laisvės atėmimo bausmės

100Jungtinių Tautų nepilnamečių, iš kurių atimta laisvė, apsaugos taisyklės. (Havanos taisyklės), 1990, 1 ir 30.3 punktai. 101G. SAKALAUSKAS, S. GEČĖNIENĖ, A. JATKEVIČIUS, „Vaikų ir jaunimo baudžiamoji atsakomybė: užsienio šalių patirtis Vokietija, Austrija, Olandija, Lenkija, Estija, Rusija“, Justitia, (2001), 38-39 psl. 102 Ten pat. 103 F. Dunkel, „Juvenile juctice in Germany: between welfare and justice“, Greifswald, (2004), 5 psl.

43

paskyrimas nepilnamečiui turi būti paskutinė priemonė (ultima ratio), kuria siekiama paveikti

nusikaltusį asmenį.“104 Taip pat Lietuvos teismų praktikoje nepilnamečiams dažnai taikomos

auklėjamojo pobūdžio priemonės, kurios nurodytos BK 82 straipsnyje. Todėl galima daryti

išvada, jog Lietuvos nepilnamečių baudžiamoji justicija lygiuojasi į valstybių pavyzdine

laikoma Vokietijos jaunimo teiseną.

Būtina paminėti ir vieną iš Skandinavijos šalių - Švediją, kurioje yra nusistovėjusi

pozicija jog „asocialus elgesys gali būti pataisomas įsikišus policijai ir vietinei valdžiai,

sudarant daug įpareigojimų ir susitarimų.“105 Švedijoje kaip ir Vokietijoje laisvės atėmimas

yra skiriamas tik kaip ultima ratio priemonė. Norint išvengti teisminio proceso ir neigiamo

baudžiamojo proceso poveikio, kuris gali turėti didelę reikšmę tolimesniam jaunuolio

gyvenimui, dėmesys yra skiriamas auklėjamojo poveikio priemonėms ir resocializacijai.

Įsipareigojimas mokytis, tęsti mokslą ar dirbti nepilnamečiui yra taikomas beveik su

kiekviena bausme, taip pat komendanto valanda, kuri nurodo būti namuose nustatytu laiku,

įpareigojimas dalyvauti valstybinių ar kitokių įstaigų bei organizacijų rengiamose socialinio

ugdymo ar reabilitacijos priemonėse taip pat yra dažnai taikomas. Švedijoje taip pat yra

taikomas „modernus laisvės atėmimo bausmės būdas - jungtinės bausmės susidedančios iš

dviejų etapų: įkalinimo ir supervizijos. Vieną bausmės dalį nepilnametis praleidžia

įkalinamoje įstaigoje, o kita dalį yra stebimas ir dalyvauja įvairiose mokymosi

programose.“106 Tuo tarpu Lietuvoje nors nepilnamečių pataisos įstaigose yra privalomas

vidurinės mokyklos lankymas, taip pat yra įvairios programos, profesijoms įgyti, tačiau nėra

taikomas Švedijoje plačiai paplitęs jungtinės bausmės principas. Iš to galima daryti išvadą,

jog Švedijoje terminuotas laisvės atėmimas yra taikomas tik kaip kraštutinė priemonė, nes

manoma jog ši bausmė yra neefektyvi norint apsaugoti apsaugoti nepilnametį nuo

pakartotinių nusikaltimų darymo ir stigmatizacijos. Dar viena Švedijoje plačiai taikoma

alternatyva yra mediacija. „Nuo 2008 metų nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio mediacija

privalomai siūloma jaunimui, kuris nusikalstamas veikas padaro neturėdamas 21 metų.“107

Manoma, kad mediacija ne tik padeda greičiau suvokti kaltę dėl padarytos nusikalstamos

veikos, tačiau dažniausiai ir pakeičia nepilnamečio nuomonę apie asmenį, kuris nukentėjo nuo

nusikalstamos veikos, bei pats nori atlyginti patirtą žalą. Lietuvoje mediacija privalomai

taikoma tik šeimos ginčuose, todėl tarp nepilnamečio nusikaltėlio ir aukos nėra taikoma.

104Valstybė p. A.N, Šiaulių apygardos teismas, Baudžiamųjų bylų skyrius (2017, Nr. 1A-363-616). 105Youth Justice System: Sentences, Orders and Agreements, //http://www.yjb.gov.uk/en-gb/yjs/SentencesOrdersandAgreements/, [aplankyta 2020 03 01]. 106 Ten pat. 107Jacobsson M., Wahlin L, „The development of victim Offender Mediation in sweden. European Best Practice of Restorative justice in the criminal Procedure. conference Publication“, (2010). 213 psl.

44

Atstovavimo institutas yra viena iš priemonių, padedanti išvengti galimo

psichologinio poveikio nepilnamečiams. „Pavyzdžiui, Suomijoje ir Norvegijoje, sprendžiant

dėl tėvų tinkamumo būti vaiko atstovu pagal įstatymą, kiekvienu atveju vertinama, ar tėvai

tinkamai įgyvendins vaiko interesus bei ar nėra konflikto tarp vaiko interesų baudžiamajame

procese ir tėvų interesų. Tuo tarpu Latvijoje klausimas, ar tėvai gebės tinkamai atstovauti

vaiko interesams, keliamas tik kai vaiko atžvilgiu padarytas sunkus nusikaltimas, ir vienas

tėvų kaltinamas jį padaręs. Švedijoje vaiko atstovas pagal įstatymą paskiriamas tokiais

atvejais, jei yra pagrindo manyti, kad vienas iš vaiko tėvų, galintis būti atstovu pagal įstatymą,

įtariamas ar kaltinamas tokios nusikalstamos veikos padarymu, už kurią gresia laisvės

atėmimo bausmė, bei atvejais, kai vienas iš tėvų yra glaudžiai susijęs su įtariamuoju ar

kaltinamuoju, ir dėl to kyla abejonių, kad jis/ji galės tinkamai užtikrinti vaiko interesus

baudžiamajame procese.“108 Lietuvos baudžiamojoje justicijoje, kaip buvo minėta darbe

anksčiau, taip pat kiekvienu individualiu atveju vertinama ar atstovas tinkamas siekiant

apsaugoti nepilnamečio interesus ir galimybę ginti jo teises.

Kai kuriose užsienio valstybėse nepilnamečių įtariamųjų teisių apsaugai apklausos

metu dėmesio skiriama panašiai tiek, kiek ir liudytojų bei nukentėjusiųjų teisių apsaugai.

„Prancūzijoje, Italijoje, Nyderlanduose ir Švedijoje, privalomai daromas ne tik nepilnamečių

nukentėjusiųjų ir liudytojų, bet ir nepilnamečių įtariamųjų apklausų vaizdo ir garso įrašas (kai

kur įpareigojimas tą atlikti siejamas su nepilnamečių amžiumi).“109 Tai lemia, jog garso ir

vaizdo įrašo darymas apklausos metu padeda švengti pakartotinių apklausų tolimesniame

baudžiamajame procese. „Švedijoje nepilnamečiai įtariamieji apklausiami remiantis tomis

pačiomis metodologijomis kaip ir nepilnamečiai nukentėjusieji ar liudytojai - „abiem atvejais

vadovaujamasi Ann-Christin Cederborg leidiniu „Kalbėti su vaikais ir jaunimu”.“110 Tai būtų

sektinas pavyzdys Lietuvos nepilnamečių baudžiamajai justicijai, nes pagal šiuo metu

galiojančias teisės normas, vaizdo ir garso įrašas įtariamųjų apklausose daromas tik

„pareigūno ar prokuroro iniciatyva arba nepilnamečio įtariamojo ar jo gynėjo arba atstovo

pagal įstatymą prašymu.“111 Nepaisant to, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką, tačiau

jo psichologinę ir socialinė branda nesiskiria nuo nepilnamečio liudytojo ar nukentėjusiojo,

todėl daromas įtariamojo apklausos vaizdo ir garso įrašas, padėtų išvengti pakartotinų

apklausų ir patiriamo streso. Atsižvelgiant į poreikį užtikrinti ir nepilnamečių įtariamųjų

interesus siekiant daryti kuo mažesnį žalingą poveikį jų psichikai, svarbu yra epizodiškai

108Eglė Kavoliūnaitė – Ragauskienė, „Vaiko teisių apsauga baudţiamajame procese: atstovavimas, gynyba ir apklausų atlikimas“, Mokslo studija, (2016), 17-18 psl. 109Ten pat. 110Ten pat. 111 Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, Žin. (2002, Nr. IX-785). 188 str. 5 dalis.

45

inicijuojami ir specializuoti mokymai, kurių metų pareigūnai ir teisėjai tobulina žinias ir

įgūdžius dirbant su nepilnamečiais baudžiamajame procese. Europos valstybėse, pvz: tokiose

šalyse kaip Čekijoje, Estijoje, Prancūzijoje ir Italijoje mokymai teisėjams, prokurorams ir

ikiteisminio tyrimo pareigūnams privalomi jeigu jie dirba su nepilnamečių bylomis. Ir tai ne

tik proceso, metodų mokymai bet ir psichologijos mokslai. Kaip vieną iš pavyzdžių galima

paminėta anksčiau darbe aptartą 2016 metais vykusį projektą „Švedijos Linėjaus universiteto

(bendradarbiaudamas su Lietuvos teisės institutu ir Nacionaline teismų administracija)

organizuotas projektas, skirtas apmokyti Baltijos šalių pareigūnus atlikti baudžiamajame

procese dalyvaujančių nepilnamečių apklausas.“112

Dar vienas sektinas pavyzdys kitoms užsienio šalims, įskaitant ir Lietuvą yra

Norvegija. Būtent griežta apklausų sistema, prieš kurią apklausėjai yra rengiami Oslo

policijos universitete, kuriame išklauso 1 metų trukmės teisinį vaikų apklausos kursą, tuo

pačiu metu įgydami teorinių ir praktinių žinių. Apklausų kambariai Norvegijoje, kaip įprasta,

įrengti ne policijos ar teismo patalpose, o jų vadinamuosiuose Vaiko namuose. Svarbu

paminėti ir tai, kad „Norvegijoje apklausėjas savarankiškai bendrauja su vaiku, kitaip tariant

be ausinių, sujungtų su teisininkais, kurie drauge su kitais proceso dalyviais kitoje patalpoje

dalyvauja apklausoje nuotoliniu būdu monitoriuose stebėdami vaiko ir apklausėjo pokalbį.

Tokiu būdu vaikas labiau atsipalaiduoja, jam leidžiama bendrauti tokiu būdu koks jam yra

priimtinesnis, ko pasekoje manoma, kad tai lemia kokybiškesnius ir patikimesnius apklausos

rezultatus.“113

Apibendrinant išdėstytus faktus galima teigti, kad užsienio valstybių patirtis norint

apsaugoti nepilnamečius nuo neigiamo baudžiamojo proceso poveikio ir noras išvengti

neigiamo poveikio jų psichikai privedė prie tokių veiksmų kaip, laisvės atėmimas yra

skiriamas tik kaip ultima ratio priemonė, jungtinės bausmės susidedančios iš dviejų etapų:

įkalinimo ir supervizijos, atstovavimo klausimas iškeliamas kaip prioritetinis, tokia praktika

yra įprasta ir Lietuvoje. Tačiau lyginant analizuotų užsienio šalių baudžiamąją justiciją,

kuriose nepilnamečio apsaugos priemonės yra panašaus lygio, kaip nepilnamečių

nukentėjusiųjų ar liudytojų ir didelis dėmesys skiriamas asmenų, dirbančių su nepilnamečiais

ikiteisminio tyrimo metu mokymams ir specializacijai, Lietuvos nepilnamečių baudžiamajai

justicijai reikėtų sekti kitų valstybių pavyzdžiu.

112 Ketinama apmokyti specialistus, bendraujančius su vaikais baudžiamajame procese, http://teise.org/lt/ketinama-apmokyti-specialistus-bendraujancius-su-vaikais-baudziamajame-procese/ [aplankyta 2020 03 01]. 113 Lietuvos ir Norvegijos apklausos sistemos palyginimas rašytas pagal internetinį teismo žurnalą, Teismai.lt Nr. 2 (22),2016, 17-19 psl.

46

IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS

Atlikus baudžiamojo proceso įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojančių nepilnamečio

specialiųjų procesinių garantijų užtikrinimą baudžiamajame procese, taip pat teismų praktikos

analizę, išnagrinėjus literatūros šaltinius ir mokslinius straipsnius, darytina išvada, kad darbo

pradžioje iškelta hipotezė, jog šiuo metu galiojančių teisės aktų pagalba tinkamai

užtikrinamos nepilnamečių specialiosios procesinės garantijos baudžiamajame procese

pasitvirtino.

Tyrimo metu nustatyta, kad:

1) naujausiais BPK pakeitimais, kurių metu atsirado nepilnamečio įtariamojo ar kaltinamojo

individualaus vertinimo išvada, išplėstos atstovo pagal įstatymą veikimo ribos, teisė į

privatumo apsaugą, dar labiau sustiprinamas tinkamas specialiųjų procesinių garantijų

užtikrinimas būtent įtariamiems ar kaltinamiems nepilnamečiams;

2) 2019-12-19 įtvirtinus psichologo statusą, kaip specialisto, specialiųjų procesinių garantijų

užtikrinimas yra daugiau nei tinkamas, nes šiuo pakeitimu nepilnametis ne tik gali

veiksmingiau pasinaudoti procesinėmis garantijomis, tačiau atsirado galimybės nušalinti

asmenis, ar juos kviesti;

3) galiojusiose teisės normose, kuriose nurodoma nepilnamečių liudytojų ir nukentėjusiųjų

procesinė padėtis, bei tokie procesiniai veiksmai, kaip pakartotinių apklausų vengimas,

kvalifikuotų specialistų dalyvavimas apklausiant nepilnametį, vaizdo bei garso įrašų darymas,

patvirtina jog atliekant šiuos procesinius veiksmus specialiosios procesinės garantijos

užtikrinamos tinkamai;

4) nors Lietuvoje nėra specializuotos teismų sistemos nepilnamečiams, tačiau ikiteisminio

tyrimo pareigūnams ir kitiems dirbantiems su nepilnamečiais asmenims nuolat inicijuojami

specializuoti mokymai, kuriuose mokoma kaip bendrauti su vaikais siekiant kuo labiau

apsaugoti juos nuo galimo neigiamo baudžiamojo proceso poveikio, taip prisidėdami prie

tinkamo specialiųjų procesinių garantijų užtikrinimo.

47

REKOMENDACIJOS

1) apsvarstyti galimybę į įtariamojo nepilnamečio apklausą kviesti tiek psichologą, tiek

valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovą, nors jis ir yra įtariamasis, tačiau tai

nekeičia fakto, kad jis yra nepilnametis, jo socialinė branda, psichinis ir fizinis nebrandumas

prilygintinas liudytojo ar nukentėjusiojo brandai. Taip pat aiškiau apibrėžti psichologo

funkciją apklausų metu “padeda apklausti”, nes iš vyraujančios teismų praktikos galima daryti

prielaidą jog ši funkcija kelia abejonių dėl atitikimo tikrojo žodžio prasmei;

2) šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose draudimas skelbti informaciją apima tik

nepilnamečius įtariamuosius ir nukentėjusiuosius, atsižvelgiant į tarptautinius teisės aktus,

svarstytina įtvirtinti draudimą skelbti duomenis apie nepilnamečius liudytojus.

48

ŠALTINIŲ SĄRAŠAS Knygos:

1.P. Ancelis, Tyrimo veiksmai baudžiamajame procese: vadovėlis. (Vilnius: Mykolo Romerio

universitetas, 2011).

2.V. Piesliakas, Lietuvos baudžiamoji teisė. Pirmoji knyga. Baudžiamasis įstatymas ir

baudžiamosios atsakomybės pagrindai. (Justitia, 2006).

3.G. Bučiūnas, E. Gruodytė, M. Šalčius, Ikiteisminis tyrimas: procesiniai, kriminaliniai ir

praktiniai aspektai. (Vilnius: Registrų centras, 2017).

4.J. Wessels, Baudžiamoji teisė. Baudžiamoji veikla ir jos struktūra, (Eurigmas, 2003).

5.A. Abramavičius, A.Čepas, A.Drakšienė, Baudžiamoji teisė. (Antrasis papildytas leidimas.

Eugrimas, 1998).

6A.Drakšienė, Pakaltinamumas kaip nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės prielaida.

(Teisė, 2006. Nr. 58).

7.R. AŽUBALYTĖ, R. ANCELIS, ir R. BURDA, Teisinės rekomendacijos ikiteisminio

tyrimo pagūnams, dirbantiems su nepilnamečiais. (Vilnius, 2005).

8.G. GODA, Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso komentaras. I dalis. (1-220

straipsniai). (Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2003).

9.A. DRAKŠIENĖ, Vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimas nacionalinėje

baudžiamojoje teisėje. (Teisė, 2005, Nr. 54).

10.Autorių kolektyvas, Tarptautinių žodžių žodynas. (Alma littera, 2001).

11.Directorate-General for Justice (European Commission), Summary of contextual

overviews on children‘s involvement in criminal judicial proceedings in the 28 Member

States of the European Union. (Luxembourg, Publication office of European Union, 2014.)

12.Council of Europe, European Commision, Europos Tarybos Ministrų komiteto gairės dėl

vaiko interesus atitinkančio teisingumo, (Luxembourg, 2013).

13.F. Dunkel, „Juvenile juctice in Germany: between welfare and justice“, Greifswald,

(2004).

Teismų praktika:

14.Valstybė p. D. K, Vilniaus apygardos teismas (2012, Nr. 1S-357- 209).

15.Valstybė p. T. Lapą, Lietuvos Aukščiausis teismas, Baudžiamųjų bylų skyrius (2001, Nr.

2K-1066).

16.Valstybė p. A. K. ir S. O, Lietuvos Aukščiausis teismas, Baudžiamųjų bylų skyrius (2004,

Nr. 2K-325).

49

17.Valstybė p. A. K, Lietuvos Aukščiausis teismas, Baudžiamųjų bylų skyrius (2013, Nr. 2K-

10).

18.Valstybė p A.A, Lietuvos apeliacinis teismas (2005, Nr.1A-383).

19.Visagino miesto apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 15 d. prašymą ištirti, Lietuvos

Respublikos Konstitucinis Teismas, (2006).

20.Valstybė p. M.J, Lietuvos Aukščiausis teismas, Baudžiamųjų bylų skyrius (2004, Nr. 2K-

325).

21.UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ p. G.B, Lietuvos Aukščiausis teismas, Civilinių bylų

skyrius (2007, Nr.3K-3-145).

22.Valstybė p. A.N, Šiaulių apygardos teismas, Baudžiamųjų bylų skyrius (2017, Nr. 1A-363-

616).

23.Valstybė p. V.M, Vilniaus apygardos teismas, Baudžiamųjų bylų skyrius (2012, Nr.1A-

528-574).

24.Valstybė p. A.V, Lietuvos Aukščiausis teismas, Baudžiamųjų bylų skyrius (2014, Nr. 2K–

261)

25.Byla 5856/72, T. p. Jungtinę Karalystę [1978] ETP.

26.Byla 11454/85, Kotovski p. Nyderlandus [1989] ETP.

27.Valstybė p. M.D, Lietuvos Aukščiausis teismas, Baudžiamųjų bylų skyrius (2008, Nr. 2K -

121).

28.Valstybė p. V.R, Lietuvos apeliacinis teisms, Baudžiamųjų bylų skyrius (2011,Nr. 1A -

109).

29.Valstybė p. A.S IR T.V, Lietuvos apeliacinis teismas, Baudžiamųjų bylų skyrius (2020,

Nr. 1A-129-616).

30.Valstybė p. nuteistąjį, kurio duomenys neskelbtini, Lietuvos apeliacinis teismas,

Baudžiamųjų bylų skyrius (Nr. 2020, 1A-56-487).

31.Valstybė p. I.L, Lietuvos Aukščiausiasis teismas, Baudžiamųjų bylų skyrius (2015, Nr.

2K-513-697).

32.K.Ch p. D.ch, Lietuvos Aukščiausiasis teismas, Civilinių bylų skyrius (2007, Nr. 3K-3-

513).

33.Valstybė p. P.S, Vilniaus apygardos teismas, Baudžiamųjų bylų skyrius, (2018, Nr. Nr.

1A-599-209).

34.Valstybė p M.Š, Šiaulių apydargos teismas (2019, Nr. 1A-6-519).

50

Straipsniai, moksliniai darbai:

35.Eglė Kavoliūnaitė – Ragauskienė, „Vaiko teisių apsauga baudţiamajame procese:

atstovavimas, gynyba ir apklausų atlikimas“, Mokslo studija, (2016).

36.E. Šapalaitė, „Liudytojo apklausos reglamentavimo baudžiamojo proceso kodekse ir

taikymo praktikoje santykio problemos“, Jurisprudencija, (2007, 3(93)).

37.G. SAKALAUSKAS, S. GEČĖNIENĖ, A. JATKEVIČIUS, „Vaikų ir jaunimo

baudžiamoji atsakomybė: užsienio šalių patirtis Vokietija, Austrija, Olandija, Lenkija, Estija,

Rusija“, Justitia, (2001).

38.Ernesta Balžekaitė, „Nepilnamečių asmenų dalyvavimo baudžiamajame procese

ypatumai“, (2016).

39.G. SAKALAUSKAS, „Vaikų ir jaunimo baudžiamoji atsakomybė Vokietijoje“ , Teisės

problemos, (2000).

40.Teisės institutas, „Specializuotų teismų Šeimos ir nepilnamečių byloms nagrinėti įsteigimo

Lietuvoje poreikis ir galimybės“, Mokslo taikomasis tyrimas, (2002).

41.L. Ūselė, „Socialinės brandos sampratos ir turinio problema sprendžiant jaunų pilnamečių

(18- 20 metų) baudžiamosios atsakomybės klausimą. “Teisė. (2011).

42.F. DUNKEL, „Juvenile juctice in Germany: between welfare and justice“, Greifswald,

(2004).

43.Dr. Dovilė Murauskienė, „Lietuvos teisė esminiai pokyčiai“, (2019).

44.M.Girdauskas, „Tarptautinių teisės aktų, reglamentuojančių nepilnamečių baudžiamojo

proceso ypatumus, apžvalga“, Teisės institutas, (2001).

45.Laura Ūselė, „Jaunų nepilnamečių (18-20) metų socialinė branda - nepilnamečių

baudžiamosios atsakomybės ypatumų jiems taikymo veiksnys“, Teisės problemos, (2010).

46.Lietuvos ir Norvegijos apklausos sistemos palyginimas rašytas pagal internetinį teismo

žurnalą, Teismai.lt Nr. 2 (22),2016.

47.Eglė Privenienė, Konspektas sudarytas prokurorų diskusijoje/mokymuose, 2019.

48.Jacobsson M., Wahlin L, „The development of victim Offender Mediation in sweden.

European Best Practice of Restorative justice in the criminal Procedure. conference

Publication“, (2010).

Tekstai internete:

49.Lietuvos teisės institutas, http://teise.org/lt/vaikai-baudziamajame-procese-kaip-geriau-

uztikrinti-ju-teises/

51

50.Nepilnamečių justicijos programa (1999–2002 m.),

<http://elibrary.lt/resursai/NPLC/nepilnameciu_justicija/Nepilnameciu_justicijos_programa.p

df>

51.Visuotinė lietuvių enciklopedja, https://www.vle.lt/Straipsnis/nepilnameciai-8203

52.Youth Justice System: Sentences, Orders and Agreements, //http://www.yjb.gov.uk/en-

gb/yjs/SentencesOrdersandAgreements/

53.Ketinama apmokyti specialistus, bendraujančius su vaikais baudžiamajame procese,

http://teise.org/lt/ketinama-apmokyti-specialistus-bendraujancius-su-vaikais-baudziamajame-

procese/

Teisės aktai:

54.Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, Žin. (2002, Nr. IX-785)

55.Dėl procesinių garantijų vaikams, kurie baudžiamajame procese yra įtariamieji ar

kaltinamieji, Europos Parlamento ir Tarybos direktyva, 2016/800.

56.Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija. Valstybės žinios, 1995, Nr. 60 - 1501.

57.Jungtinių Tautų standartinės minimalios teisingumo vykdymo nepilnamečiams taisyklės.

(Pekino taisyklės), 1985.

58.Jungtinių Tautų nepilnamečių, iš kurių atimta laisvė, apsaugos taisyklės. (Havanos

taisyklės), 1990.

59.Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas, Žin. (2002, Nr. IX-785).

60.Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, Žin. (2000, Nr. VIII-1968).

61.Europos sąjungos pagrindinių teisių chartija (2016/C 202/02).

62.Lietuvos Respublikos seimo teisės ir teisėtvarkos komitetas. Pagrindinio komiteto išvada

dėl baudžiamojo kodekso XI skyriaus pavadinimo ir 42, 67, 72, 77, 80, 81, 82, 83, 84, 85, 86,

87, 88, 89, 90, 91, 92, 93, 94, 97, 149, 150, 151, 261, 264, 307, 308 straipsnių pakeitimo ir

papildymo įstatymo projekto (Nr. (XP-1515) 2006).

63.Dėl Rekomendacijų dėl nepilnamečio liudytojo ir nukentėjusiojo apklausos patvirtinimo,

Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymas. Žin. (2009, Nr. 112-4806).

64.Nepilnamečių justicijos 2009–2013 metų programa, Lietuvos Respublikos Vyriausybės

nutarimas, (2009, Nr. 1070) .

65.Dėl procesinių garantijų vaikams, kurie baudžiamajame procese yra įtariamieji ar

kaltinamieji, Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/800.

66.Dėl psichologų statuso baudžiamajame procese, Lietuvos Respublikos generalinės

prokuratūros kopija teritorinių prokuratūrų prokurorams, (2018, Nr. 179-15108).

52

67.Veiklos analizės ir kontrolės skyriaus siųstos atmintinės, rekomendaciniai apklausos

režimai, algoritmai, Policijos departamentas prie LR VRM, (2018).

68.Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutas, Jungtinių Tautų diplomatinėje įgaliotųjų

atstovų konferencijoje, skirtoje Tarptautinio baudžiamojo teismo įsteigimui, (1998).

69.Dėl LR baudžiamojo proceso kodekso 89 ir 326 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto,

aiškinamasis raštas (2018, Nr.XIIIP-2462).

70.Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos

poveikio įstatymas. Valstybės žinios, (2002, Nr. 91-3890).

71.Pagrindinė komiteto išvada dėl baudžiamojo kodekso XI skyriaus pavadinimo ir 42, 67,

72, 77, 80, 81, 82, 83, 84, 85, 86, 87, 88, 89, 90, 91, 92, 93, 94, 97, 149, 150, 151, 261, 264,

307, 308 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto, LR seimo teisės ir teisėtvarkos

komitetas, (2006, Nr.XP-1515).