MARYHIGGINSCLARK

AŠ EISIUVIENA

Romanas

Iš anglų kalbos vertėInga Dievulytė

Versta iš:Mary Higgins ClarkI’LL WALK ALONESimon & Schuster, New York, 2011

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba autorės vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaipmeninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.

ISBN 9786090105931

Copyright © 2011 by Mary Higgins Clark© Viršelyje panaudota nuotrauka, „Shutterstock“© Vertimas į lietuvių kalbą, Inga Dievulytė, 2013© Leidykla „Alma littera“, 2013

Iš anglų kalbos vertė Inga DievulytėRedaktorė Edita VaskelaitėKorektorė Marijona TreigienėViršelio dailininkas Donatas GendvilaE. knygą maketavo Albertas Rinkevičius

Kunigo jėzuito Josepho A. Kelly1931–2008atminimui

Žybsnis šio jėzuito akyse,Šypsnys jo dailiame veide,

Tikėjimo, užuojautos pritvinkusi jo siela –Tai molis, iš kurio lipdomi šventieji,

Dangaus prarastas, bet nepamirštas –Jis Visagalio buvo pašauktas sugrįžt.

1.

Tėvas Eidenas Obrajanas išpažinčių klausydavo Manhatano Vakarų 31-ojoje gatvėje įsikūrusios Šv.Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios kriptoje. Šis septyniasdešimt aštuonerių metų pranciškonas pritarėalternatyviam būdui teikti Atgailos sakramentą: užuot klūpojęs ant kietų klausyklos lentų ir slapstęsisuž klausyklos grotelių, nuodėmes išpažįstantis žmogus drauge su juo sėdėdavo atgailos kambaryje.

Šis naujas būdas nepasitvirtindavo tik vienu atveju – kai jis nujausdavo, kad priešais sėdintisatgailautojas gali taip ir neišpažinti to, apie ką apgaubtas tamsos greičiausiai prabiltų.

Kaip tik tokia nuojauta jį ir aplankė šią žvarbią, vėjuotą kovo popietę.Per pirmą valandą į kambarį teužsuko dvi moterys: uolios, devintą dešimtį įpusėjusios

parapijietės, kurių nuodėmės, jei jų išvis kada būta, jau seniai išpirktos. Šiandien viena iš jų išpažinoprisiminusi, kad būdama aštuonerių pamelavo mamai. Tąkart pasivaišinusi dviem keksiukais pasakė,kad vieną iš jų suvalgė jos brolis.

Kol laukdamas išpažintims skirto laiko pabaigos tėvas Eidenas kalbėjo rožinį, atsivėrė durys ir įkambarį įėjo liekna, iš pažiūros neseniai ketvirtą dešimtį pradėjusi skaičiuoti moteris. Neryžtinguveidu lėtai prisiartino prie kėdės priešais dvasininką, dvejodama atsisėdo. Šios moters pečius dengėpalaidi kaštonų spalvos plaukai. Ji vilkėjo kailine apykakle pagražintą kostiumėlį, kuris akivaizdžiaibuvo brangus, kaip ir odiniai aukštakulniai pusbačiai. Pasipuošusi tebuvo sidabriniais auskarais.

Kurį laiką tėvas Eidenas pagarbiai laukė. Moteriai vis neprabylant, jis drąsindamas paklausė:– Kuo galėčiau pagelbėti?– Aš nežinau, nuo ko pradėti. – Moters balsas buvo sodrus, malonaus tembro, ji kalbėjo be

akcento.– Man nepasakysite nieko naujo, – švelniai paramino tėvas Eidenas.– Aš… – Po trumpos pauzės žodžiai tiesiog pasipylė: – Aš žinau, kad bus nužudytas žmogus, ir

negaliu tos žmogžudystės sustabdyti.Apimta siaubo, moteris akimirksniu uždengė burną delnu ir pašoko nuo kėdės.– Man nevertėjo čia rodytis, – sušnabždėjo ji. Netrukus drebančiu balsu pridūrė: – Atleisk man,

tėve, nes aš nusidėjau. Manimi jau pasinaudota vykdant nusikaltimą, o netrukus virsiu dar iržmogžude. Greičiausiai perskaitysit laikraščiuose. Nenoriu būti bendrininke, bet sustabdyti per vėlu.

Apsisukusi ir žengusi penkis žingsnius, ji jau gniaužė durų rankeną.– Palaukit, – vargais negalais stodamasis, pašaukė tėvas Eidenas, – pasikalbėkim. Aš galiu jums

padėti.Deja, ji jau buvo dingusi.Gal ši moteris kenčia nuo psichozės, pagalvojo tėvas Eidenas. Ar gali būti taip, kaip ji sakė? O

jei taip, ką gi dabar daryti?„Net jei ji tiesą sakė, aš bejėgis, – pagalvojo jis, vėl susmukdamas ant kėdės. – Nežinau nei kas ji

tokia, nei kur gyvena. Man belieka viltis, kad ji ne viso proto ir kažką išsigalvoja. Bet jei ji nėrapamišusi, tai ganėtinai nuovoki, nes žino, kad esu susaistytas išpažinties saugojimo priesaikos.Tikriausiai kitados buvo praktikuojanti katalikė. Žodžiais, kuriuos ji man ištarė: „Atleisk man, tėve,nes aš nusidėjau“, kreipiasi tikintys atgailaujantieji.“

Dar ilgai jis sėdėjo vienas. Tą pačią akimirką, kai moteris išėjo, virš atgailos kambario durųautomatiškai užsidegė žalia lemputė – ženklas, kad laukiantis gali eiti į vidų. Tėvas Eidenas meldėDievo, kad ta jauna moteris sugrįžtų, bet ji nebepasirodė.

Jo laikas atgailos kambaryje turėjo pasibaigti šeštą vakaro. Pralaukęs dvidešimt papildomųminučių, tėvas Eidenas prarado viltį, kad ji sugrįš. Apsunkęs ir nuo pragyventų metų, ir nuonuodėmklausio naštos, tėvas Eidenas abiem rankom įsikibo į kėdės porankius ir atsargiai atsistojo,raukydamasis nuo veriančio skausmo artrito suniokotuose keliuose. Purtydamas galvą jis patraukėprie durų, bet stabtelėjo prie kėdės, ant kurios neseniai sėdėjo jauna moteris.

„Ta moteris nebuvo pamišusi, – pagalvojo jis. – Man belieka melsti, kad jeigu kažkas iš tiesųketina įvykdyti žmogžudystę, ji paklausys savo sąžinės. Ji privalo užkirsti tam kelią.“

Atvėręs duris jis išvydo du žmones, degančius žvakes prie Šv. Judo statulos bažnyčios prieangyje.Dar vienas vyras, įkniaubęs veidą į delnus, klūpojo klaupte priešais Šv. Antano koplyčią. TėvasEidenas pasvarstė, ar nevertėtų to vyro paskatinti prieiti išpažinties. Tada prisiminė, kad skelbiamasišpažintims skirtas laikas pasibaigė kone prieš pusvalandį. Galbūt šis vyras meldžia palaimos arbadėkoja už jau patirtą. Prie Šv. Antano koplyčios stabtelėdavo ne vienas bažnyčios lankytojas.

Tėvas Eidenas per prieangį priėjo prie durų, vedančių į vienuolyno koridorių. Jis taip ir nepajutoįdėmaus žvilgsnio. Vyras, kuris prieš akimirksnį skendėjo maldoje, dabar buvo atsigręžęs į tėvąEideną ir, kilstelėjęs akinius nuo saulės, įdėmiai jį nužiūrinėjo – ir žilus ruožus plaukuose, ir lėtąeiseną.

„Viduje ji užtruko mažiau nei minutę, – galvojo stebėtojas. – Ką gi ji papasakojo tamnukriošusiam kunigui? Ar galiu viltis, kad ji nespėjo išlieti jam visos širdies?“ Kažkas atidarėlaukujes bažnyčios duris ir pasigirdo artėjantys žingsniai. Vyras akimirksniu krestelėjo akinius nuosaulės ant nosies ir pasistatė lietpalčio apykaklę. Jis jau buvo spėjęs nusirašyti nuo durų tėvo Eidenopavardę.

– Ir ką gi man dabar su tavim daryti, tėve Obrajanai? – pykčio pritvinkusiu balsu tyliaisušnabždėjo irdamasis per tuntą į bažnyčią įvirtusių turistų.

Kol kas atsakymo į šį klausimą jis neturėjo.Jis nežinojo ir to, kad visą laiką pats buvo stebimas. Bažnyčioje tuo pačiu metu lankėsi ir

šešiasdešimt šešerių metų Elvyra Mihan, kadaise dirbusi valytoja. Ji laimėjo keturiasdešimt milijonųdolerių Niujorko loterijoje ir dabar buvo ne tik mėnesinės skilties laikraštyje autorė, bet ir pripažintarašytoja. Apsipirkusi Heraldo skvere ir eidama namo į pietinį Centrinio parko rajoną, ji užsuko ir į

bažnyčią uždegti žvakės prie šv. Antano statulos ir paaukoti papildomos aukos labdaros valgyklai,mat buvo sulaukusi netikėtos honoraro išmokos už memuarų knygą „Seklė milijonierė“.

Prie koplyčios nužvelgusi iš pažiūros karštai besimeldžiantį vyrą, ji užsuko į Lurdo Švč. MergelėsMarijos grotą. Po kelių minučių Elvyra Mihan išvydo iš atgailos kambario išeinantį tėvą Eideną –seną draugą. Jau buvo bepuolanti prie jo pasisveikinti, bet pastebėjo, kad ką tik taip įnirtingaimeldęsis vyras akimirksniu atsitiesė ir kilstelėjo akinius nuo saulės. Be abejonės, jis stebėjo tėvąEideną, kuris artinosi prie durų į vienuolyną.

Elvyra iškart nuvijo mintį, kad šis vyras nužiūrinėja tėvą Eideną ketindamas pasiprašytiišpažinties. „Jis nori įsidėmėti, kaip atrodo tėvas Eidenas“, – nusprendė pamačiusi, kaip tas vyrasnetrukus vėl paslėpė akis po akiniais nuo saulės ir pasistatė lietpalčio apykaklę. Elvyra buvo beakinių ir tas vyras stovėjo pernelyg toli, kad gerai įžiūrėtum, bet ji nusprendė, kad žmogus busdaugmaž šešių pėdų ūgio. Nors jo veidą ir gobė šešėlis, Elvyra matė, kad jis gana liesas. Kaidirstelėjo eidama pro koplyčią, pasirodė, kad toje vešlių juodų plaukų kupetoje nepražilusi nė sruoga.Veidą tąkart jis buvo užsidengęs delnais.

„Į kito žmogaus galvą neįlįsi ir minčių neperskaitysi, – galvojo Elvyra, akimis sekdama prašalaitį,kuris skubinosi prie artimiausių durų. – Bet sakyk, ką nori: kai tik tėvas Eidenas išėjo iš atgailoskambario, tas vyrukas greit baigė šneką su šventuoju Antanu, kad ir ką turėjo jam pasakyti.“

2.

„Kovo dvidešimt antroji. Jei mano Metju vis dar gyvas, šiandien jam sueina penkeri“, – vosatmerkusi akis pagalvojo Zana Morland. Dar ilgai ji sustingusi gulėjo lovoje, vis braukdamaskruostais byrančias ašaras, kurios ir veidą, ir pagalvę drėkino beveik kiekvieną naktį. Laikrodis antnaktinio stalelio rodė penkiolika po septynių. Ji pramiegojo beveik aštuonias valandas. Žinoma, viendėl to, kad eidama gulti padarė retą išimtį ir leido sau išgerti migdomųjų. Bet mintys apie Metjugimtadienį jai neleido sudėti bluosto visą savaitę.

Ji prisiminė kelias nuotrupas iš pasikartojančio sapno, kaip ieško Metju. Vėl klajojo Centriniameparke – vis dairėsi, šaukė jį vardu, maldavo, kad atsilieptų. Slėpynės buvo mėgstamiausias jožaidimas. Sapne ji vis kartojo sau, kad iš tikrųjų jis nepradingo. Tik slepiasi.

Bet jis pradingo.„Jei tik tądien būčiau atšaukusi susitikimą“, – milijonąjį kartą priekaištavo sau Zana. Tifanė Šilds,

auklė, prisipažino, jog pastačiusi vežimėlį taip, kad saulė nespigintų miegančiam Metju į akis, irpasiklojusi apklotą ant žolės netrukus ir pati užmigo. Kad Metju dingo iš vežimėlio, pastebėjo tikpabudusi.

Iš laikraščių sužinojusi apie pradingusį mažylį, policijai paskambino liudytoja. Garbaus amžiausmoteris sakė su vyru tame pačiame parke vedžiojusi šunį ir pastebėjusi tuščią vežimėlį. Liudytojosnurodytas laikas ir laikas, kurį policijai sakė auklė, pasakodama apie tą akimirką, kai pabudusidirstelėjo į vežimėlį, skyrėsi beveik pusvalandžiu. „Tada man netoptelėjo į visa tai atkreipti dėmesio,– krimtosi moteris. – Maniau, kad kažkas – galbūt mama – nusinešė vaikelį į žaidimų aikštelę. Mannet nekilo mintis, kad toji mergaitė tuo metu turėjo sergėti vaiką. Ji miegojo lyg užmušta.“

Po kurio laiko Tifanė prisipažino, kad Metju vežimėlyje užsnūdo dar namie, todėl ji nusprendėnevargti ir neprisegė jo diržais.

„Galbūt Metju iš vežimėlio išlipo pats, o tai pastebėjęs kažkas paėmė vaiką už rankos ir tiesiognusivedė? – Šį skausmingą klausimą Zana sau buvo uždavusi jau ne kartą. – Tokie išgamos juk tyko užkiekvieno kampo. Viešpatie, meldžiu, kad tik to nebūtų.“

„Metju nuotraukos mirgėjo visuose šalies laikraščiuose ir internete. Vyliausi, kad vaiką pagrobėkoks nors keistuolis vienišius ir pernelyg išsigandęs nedrįsta iškart jo grąžinti. Tikėjausi, kad pokurio laiko pagrobėjas vis dėlto įsidrąsins ir paliks mano berniuką kokioje nors atokioje saugiojevietoje, kad jis netrukus būtų rastas, – krimtosi Zana. – Praėjo jau dveji metai, bet jokių Metjupėdsakų taip ir neaptikta. Jis turbūt manęs jau net nebeprisimena.“

Lėtai atsisėdusi lovoje, ji krestelėjo nuo pečių ilgus kaštonų spalvos plaukus. Nors Zanareguliariai sportavo, jos lieknas kūnas buvo sukaustytas, jį nuolatos sopėjo. „Ne kas kita, o įtampos

padariniai, – paaiškino jai gydytojas. – Juk nerimas tavęs nepaleidžia dvidešimt keturias valandasper parą.“ Nuleidusi kojas ant grindų, ji pasirąžė, atsistojo ir žengė prie lango. Kurį laikąpasigėrėjusi ryto šviesoje skendinčia Laisvės statula ir Niujorko uostu, uždarė langą.

Šį butą Zana išsinuomojo praėjus pusmečiui po Metju dingimo, būtent dėl kerinčio vaizdo prolangą. Ji nebegalėjo tverti Rytų 86-osios gatvės bute, kur apleistas vaiko kambarys – su Metju lovyte,žaisliukais – kasdien draskė širdį.

Tada Zana taip pat suprato privalanti bent jau pabandyti grąžinti savo gyvenimą į įprastas vėžes irpradėjo vis daugiau jėgų ir laiko skirti nedideliam interjero dizaino verslui, kurio ėmėsi tada, kaijuodu su Tedu pasuko skirtingais keliais. Jų su Tedu santuoka buvo tokia trumpalaikė. Kai skyrėsi,Zana net neįtarė, kad jos įsčiose jau spėjusi užsimegzti nauja gyvybė.

Prieš ištekėdama už Tedo Karpenterio Zana dirbo žymiojo dizainerio Bartlio Longo vyriausiąjaasistente. Jau tuomet buvo pripažinta viena iš kylančių dizaino žvaigždžių.

Vienas kritikas, kuris žinojo, kad išėjęs ilgų atostogų Bartlis jai buvo patikėjęs svarbų projektą,straipsnyje liaupsino Zanos sugebėjimą parinkti medžiagas, spalvas ir baldus taip, kad jų derinyspuikiai atitiktų namų savininko skonį ir gyvenimo būdą.

Uždariusi langą, Zana sparčiai žengė prie spintos. Jai patiko miegoti šaltame kambaryje, bet ilginaktiniai marškiniai menkai saugojo nuo skersvėjų. Šiandien Zana tyčia dienotvarkę susidėliojo taip,kad viską tektų daryti paskubomis. Ji pagriebė seną susiaučiamą chalatą, kurio Tedas tiesiog negalėjopakęsti ir kurį juokaudama retsykiais vadindavo savo kokonu. Šis rūbas turėjo ypatingą reikšmę.Pakilusi iš lovos ir akimirksniu sukaustyta kambario žvarbos, ji skubėdavo apsisiausti šiuo chalatu,kad patirtų palaimingą šilumą. Iš žvarbos į šilumą. Iš tuštumos į pilnatvę. Staiga Metju vėl su ja. Čia.Namuose. Jos glėbyje. Metju nenustodavo prie jos glaustęsis, kai tik ji įsisupdavo į šį chalatą.

„Deja, šį rytą mudu slėpynių nebežaisime, – pagalvojo ji, mazgydama diržą ir spirdamasi įšlepetes. Gerklę ėmė spausti ašaros. – Jei Metju pats išlipo iš vežimėlio, ar ketino žaisti slėpynių?Juk kas nors tikrai būtų pastebėjęs neprižiūrimą vaiką. Kiekgi laiko jis praklaidžiojo aplinkui, kolkažkas pagriebė jį už rankos ir nusitempė į šalį?“

O juk visa tai įvyko neįprastai karštą birželio dieną, kai parkas buvo pilnas kitų vaikų.„Vyk šią mintį šalin“, – paliepė sau Zana. Per koridorių nuėjusi į virtuvę, ji iškart pasuko prie

kavos aparato. Jis buvo nustatytas septintai ryto, tad kavinukas jau buvo pilnas. Įsipylusi kavos, jiatidarė šaldytuvą pasiimti lieso pieno ir vaisių salotų, kurių buvo nusipirkusi iš netoliese įsikūrusiosmaisto prekių parduotuvės. Kiek pasvarsčiusi, nusprendė salotų neliesti. „Tik kavos, – pagalvojo, –šiuo metu aš nieko kito nenoriu. Žinau, kad reikia pasistengti valgyti daugiau, bet šįryt man tai rūpimažiausiai.“

Gurkšnodama kavą Zana mintyse peržvelgė darbotvarkę. Užsukusi į savo biurą, ji netrukus turėsskubėti į susitikimą su architektu, suprojektavusiu prašmatnų daugiaaukštį prie Hadsono upės. Juoduaptars galimą užsakymą – trijų butų daugiaaukštyje dekoravimą. Tai svarbus užsakymas, kurisatidarytų daug durų. Pagrindinis Zanos varžovas – Bartlis, jos buvęs darbdavys. Zana žinojo, jog

Bartlis ne juokais įsižeidęs, kad ji, užuot grįžusi dirbti pas jį, nusprendė pradėti savo verslą.„Gal tu mane ir daug ko išmokei, – mintyse į Bartlį kreipėsi Zana, – bet, dievaži, nebeturėjau jėgų

toliau taikstytis su tavo bjauriu būdu. Ką jau ir bekalbėti apie tas nesibaigiančias seksualinespriekabes.“ Ji kaipmat užgniaužė prisiminimą, kaip tądien nebesusitvardė ir pratrūko Bartliokabinete.

Įsinešusi kavos puodelį į vonios kambarį, Zana pastatė jį ant vonios lentynėlės ir įlipo į dušokabiną. Pamažu garuojantis vanduo atpalaidavo įsitempusius raumenis. Užpylusi šampūno ant plaukų,ji ėmė masažuotis galvą tvirtai spusčiodama pirštų galiukais. „Vienas iš daugelio būdų sumažintiįtampą, – pašiepiamai pagalvojo. – Deja, man įtampą sėkmingai būtų galima sumažinti tik vienubūdu.“

„Vyk tą mintį“, – vėl paragino save.Šluostydamasi rankšluosčiu, Zana pagaliau įgavo pagreitį. Vikriai nusausinusi plaukus, ji kaipmat

vėl įsisupo į chalatą ir greitai pasidažė – tik blakstienų tušu ir lūpų blizgiu. „Metju paveldėjo Tedoakis, – pagalvojo ji, – tas įstabias tamsiai rudas akis. Aš ne kartą jam dainavau dainą apie gražiąsiasrudas akis. Jis buvo tikras baltapūkis, bet kelias rausvas sruogas jo plaukuose jau buvo galima aptikti.Įdomu, ar jis, kaip ir aš vaikystėje, taps raudonplaukis? Tuomet nekenčiau savo plaukų. Mamaiskundžiausi, kad atrodau kaip Anė iš Žaliastogių – liesa lyg stagaras ir dar siaubingais morkų spalvosplaukais. Bet mano berniukas pavirtęs raudonplaukiu būtų tik dar mielesnis. Tąkart mama atsakė, kadkai Anė suaugo, jos kūnas moteriškai papilnėjo, o plaukai įgavo sodrų tamsaus kaštono atspalvį.Juokaudama mama mane retsykiais vis pavadindavo Ane iš Žaliastogių.“ Tai buvo dar viena mintis,kurią šiandien ji privalėjo nuvyti kuo greičiau.

Tedas primygtinai prašė, kad šįvakar juodu susitiktų vakarienės. Tik jie, nieko kito. „Melisai taineužklius, – patikino jis telefonu. – Aš noriu mūsų berniuką prisiminti su žmogumi, kuris vienintelissupranta, kaip aš jaučiuosi per savo sūnelio gimtadienį. Prašau, Zana.“

Juodu sutarė susitikti pusę aštuonių vakare „Four Seasons“ viešbutyje. „Vienintelis Baterio parkorajono trūkumas tas, kad spūstyse tenka gaišti kaskart, kai reikia iš namų nusigauti į miesto centrą irpriešingai – iš miesto centro grįžti atgal. Aš nenoriu vargti ir į miesto centrą grįžti vien tam, kadnamie persirengčiau. Kita vertus, nenoriu vakarinių drabužių neštis į biurą. Užsivilksiu tą juodąkostiumėlį kailine apykakle. Jis pakankamai prašmatnus ir tiks vakarui.“

Praėjus penkiolikai minučių, ji jau stovėjo gatvėje. Aukšta, liekna trisdešimt dvejų metų moterisvilkėjo kailine apykakle papuoštą kostiumėlį, avėjo aukštakulnius pusbačius, dėvėjo akinius nuosaulės ir rankoje gniaužė žinomo prekių ženklo rankinę. Jos palaidi, pečius dengiantys kaštonųspalvos plaukai plaikstėsi vėjyje. Nužengusi nuo šaligatvio, ji kilstelėjo ranką stabdydama taksi.

3.

Apie įtartiną vyrą, kuris stebėjo iš sutaikinimo kambario išeinantį jų draugą tėvą Eideną, ElvyraViliui papasakojo dar vakar, kai juodu vakarieniavo. Šįryt prie pusryčių stalo ji vėl apie tai prabilo.

– Vili, šiąnakt aš tą vyrą regėjau sapne, – prisipažino ji, – o tai ženklas, nepranašaujantis niekogero. Kai koks nors žmogus aplanko mane sapne, iškart lauk nelaimių.

Jie gyveno bute Centrinio parko rajone. Vis dar įsisupę į chalatus, sėdėjo jaukiai įsitaisę prieapskrito stalo valgomajame. Elvyra jau buvo spėjusi atkreipti Vilio dėmesį, kad šiandien oras kaiptik toks, kokio ir galima tikėtis kovą – šaltis ir žvarba. Stiprūs vėjo gūsiai tarškino balkono baldus irpro langą buvo matyti, kad Centrinis parkas beveik tuščias.

Vilis meiliai nužvelgė kitapus stalo sėdinčią moterį, su kuria santuokoje buvo pragyvenęs jauketuriasdešimt penkerius metus. Daug kas pastebėdavo išorinį Vilio panašumą į legendinįparlamentarą Tipą Onilą. Jis buvo aukštas vyras, kurio galvą puošė sniego baltumo plaukų kupeta irkuris, pasak Elvyros, į pasaulį žvelgė paties tyriausio mėlio akimis.

Žiūrėdamas į Elvyrą, Vilis visada matydavo pačią dailiausią moterį. Jis nepastebėdavo, jogElvyros kūnas, nesvarbu, kiek ji stengdavosi jį dailinti, apsunkęs nuo papildomų penkių ar dešimtieskilogramų. Jo akys niekada neužkliūdavo už plaukų šaknų, kurios pražildavo po savaitės nuo dažymo.Šiuo metu Elvyros plaukai buvo sušvelninto tono rausvai rudos spalvos. Ne be plaukų stilistopagalbos, žinoma. Kadaise, dar prieš jiems laimint loterijoje, Elvyra plaukus dažydavosi pati,palinkusi virš vonios kriauklės Kvinso rajono bute, kur juodu gyveno. Tais laikais jos plaukai buvoliepsnojančio raudono atspalvio.

– Mieloji, sprendžiant iš to, ką man pasakojai, tas vyras veikiausiai kaupė drąsą išpažinčiai.Pamatęs tėvą Eideną, jis turbūt taip atidžiai žiūrėjo bandydamas apsispręsti, prieiti ar ne.

Elvyra nepritariamai purtė galvą.– Man pasirodė, kad jis turėjo kitokių kėslų. – Kilstelėjusi arbatinuką, ji įsipylė antrą puodelį

arbatos. Staiga jos išraiška pasikeitė. – Žinai, šiandien mažojo Metju gimimo diena. Jam būtų sukakępenkeri.

– Galbūt jam ir sukanka penkeri, – patikslino Vilis. – Elvyra, ir mane retsykiais aplankonuojautos. Man atrodo, tas berniukas, kad ir kur jis būtų, vis dar gyvas.

– Apie Metju mes kalbame taip, lyg jį pažinotume, – atsiduso Elvyra, saldindama arbatą.– Aš ir jaučiuosi taip, lyg mudu jį pažinotume, – tvirtai pasakė Vilis.Kurį laiką jie sėdėjo tyloje, mintimis sugrįžę į tą pačią akimirką, kai beveik prieš dvejus metus

Elvyra sulaukė Aleksandros Morland skambučio. Straipsnis apie dingusį berniuką, kurį Elvyra parašė„The New York Globe“, buvo ką tik pasirodęs internete. „Ponia Mihan, – tąkart telefonu į Elvyrą

kreipėsi Zana, – sunku apsakyti, kokie dėkingi mudu su Tedu jums už straipsnį. Jei Metju pagrobtasžmonių, kurie taip tikėjosi įgysiantys sūnų, jūsų straipsnis jiems padės suvokti, kaip beprotiškai Metjuilgisi jo tikrieji tėvai. Galbūt tie žmonės apgalvos jūsų pasiūlymą ir paliks Metju kokioje norssaugioje vietoje, kur nėra stebėjimo kamerų. Jūsų straipsnis gali viską pakeisti.“

Tąkart šios nepažįstamos moters skausmas Elvyrai nepasirodė svetimas. „Vili, ta vargšelė neturinei brolių, nei seserų, o jos tėvai žuvo avarijoje važiuodami pasiimti jos iš Romos oro uosto. Su vyruji išsiskyrė dar prieš susivokdama, kad laukiasi. Dabar štai, dar ir jos sūnelis pradingo. Tikriausiai jijau pasiekė tą ribą, kai ryte nebeturi nei jėgų, nei noro pakilti iš lovos. Aš jai pasakiau, kadnesidrovėdama su manimi susisiektų, jei kada norės iš širdies pasikalbėti, bet žinau, kad jineskambins.“

Po kurio laiko šeštame „The New York Post“ puslapyje Elvyra perskaitė, kad Zana Morland, kuri,atrodytų, yra prakeikta likimo, grįžo prie darbo ir Rytų 58-ojoje gatvėje įsteigė savo interjero dizainoįmonę – „Morland interjerai“. Elvyra iškart pranešė Viliui, kad jų namų interjeras bus atnaujinamas.

– Mūsų namai atrodo visai neblogai, – tąkart bandė prieštarauti Vilis.– Gal ir neblogai. Vis dėlto, Vili, prieš šešerius metus įsigijome šį butą jau visiškai apstatytą.

Kalbant atvirai, supama šitos baltumos – baltų užuolaidų, baltų kilimų, baltų baldų – aš retsykiaisjaučiuosi taip, lyg gyvenčiau zefyre. Besaikis išlaidavimas, žinoma, yra nuodėmė, bet man atrodo, kadšiuo atveju vertėtų padaryti išimtį.

Padarę išimtį, jie ne tik atnaujino namų interjerą, bet ir susibičiuliavo su Aleksandra (Zana)Morland. Elvyra ir Vilis tapo antrąja Zanos šeima, tad jie matydavosi gan dažnai.

– Ar pakvietei Zaną vakarienės? – paklausė Vilis. – Jai juk šiandien tikrai nelengva.– Pakviečiau, – atsakė Elvyra. – Iš pradžių žadėjo ateiti. Netrukus vėl paskambino ir pasakė, kad

vakarienės ją pakvietė ir buvęs vyras. Ji jautė pareigą su juo susitikti. Neišdrįso pasakyti „ne“. Juoduvakarieniaus „Four Seasons“ viešbutyje.

– Nieko keisto, kad per Metju gimtadienį jie ieško vienas kito paguodos.– Bet juk juodu bus apsupti žmonių, o viešumoje Zana niekada neleidžia sau pasirodyti pernelyg

emocinga. Aš vis dar viliuosi, kad kada nors kalbėdama apie Metju ji staiga ims ir leis sau pravirkti.Zana niekada neverkia. Net ir prie mūsų.

– Neabejoju, kad ji praraudojo ne vieną ir ne dvi naktis, – atsakė Vilis, – ir pritariu, kad vargu arjai vertėjo šįvakar susitikti su buvusiu vyru. Juk pati Zana mums prasitarė, kad Karpenteris jai taipniekada ir neatleido už tai, jog ji patikėjo Metju tokiai jaunai auklei. Tikiuosi, jis sugebės apie taineprasižioti per Metju gimtadienį.

– Jis yra – arba buvo – Metju tėvas, – atsakė Elvyra. Žodžiai, kuriuos ji ištarė netrukus, buvoskirti ne tiek Viliui, kiek jai pačiai: – Sprendžiant iš to, ką esu skaičiusi, tokiais atvejais vienas ištėvų, net jei pagrobiant vaiką jo nebuvo šalia, visada prisiima kaltę ir ima sau priekaištauti – ar dėlneatidžios auklės, kurią pasamdė, ar dėl to, kad tądien nepasiliko namie. Vili, dingus vaikui, žmonėsvisada ieško progų ką nors kuo nors apkaltinti. Viliuosi, Dievas išklausys mano maldas ir šįvakar

Tedui Karpenteriui užteks stiprybės pasivaišinus pora taurių nepradėti vėl dėl visko kaltinti Zanos.– Brangioji, tik neprišauk bėdos taip bekalbėdama, – perspėjo Vilis.– Pasistengsiu. – Kiek padvejojusi, Elvyra nusprendė sukrimsti antrą apskrudintos bandelės pusę.

– Vis dėlto, Vili, privalai pripažinti, kad nuojauta manęs niekada nepaklaidina. Jei nujaučiu ką blogo,visada sulaukiu nelaimės. Ir šįkart aš tiesiog žinau – žinau, o ne nujaučiu, kad ir kaip neįtikimai taiskambėtų, – netrukus likimas Zanai vėl atsuks nugarą.

4.

Edvardo (Tedo) Karpenterio agentūra buvo trisdešimtame Vakarų 46-osios gatvės biurų pastatoaukšte. Įėjęs pro priimamojo duris, Tedas nebyliu linktelėjimu pasisveikino su biuro sekretore irpaspartino žingsnį. Priimamojo sienas puošė daugybė nuotraukų, šypsojosi ir dabartinės, ir primirštosįžymybės, kurios per pastaruosius penkiolika metų naudojosi Tedo paslaugomis. Kiekvieną nuotraukąpuošė pačios žvaigždės užrašytas Tedui skirtas linkėjimas. Užuot kaip įprastai iš priimamojo sukęs įkairę, kur erdviose patalpose darbavosi dešimt jo pasamdytų viešųjų ryšių agentų, šįryt Tedasnuskubėjo tiesiai į savo kabinetą.

Tedas buvo iš anksto perspėjęs savo sekretorę Ritą Moran, kad tądien ji vengtų bet kokiųužuominų apie jo sūnaus gimtadienį. Taip pat prašė į biurą nenešti jokių laikraščių. Rita buvo taipįsijautusi į straipsnį internete, kad net nepastebėjo prie stalo priartėjusio Tedo. Kompiuterio ekranebuvo Metju nuotrauka. Pagaliau pastebėjusi šalia stovintį Tedą, Rita atitraukė akis nuo ekrano. Josveidą išpylė raudonis. Palinkęs prie Ritos darbastalio, Tedas pagriebė pelę, išjungė jos kompiuterį irpuolė į savo kabinetą. Ten kaipmat nusimetė paltą, tačiau prieš jį kabindamas stabtelėjo prie savodarbo stalo ir įdėmiai nužvelgė įrėmintą sūnaus nuotrauką. Ši nuotrauka buvo padaryta per trečiąMetju gimtadienį. „Jau tada tarp mūsų buvo galima įžvelgti panašumų, – pagalvojo Tedas. – Ta aukštakakta ir tamsios rudos akys – užtenka dirstelėti į Metju, kad suprastum, jog jis mano sūnus. Užaugęstikriausiai atrodys visai kaip aš.“ Įpykęs jis paguldė nuotrauką ant stalo, tada žengė prie spintospasikabinti palto. Kadangi buvo sutaręs šįvakar su Zana pavakarieniauti „Four Seasons“ restorane,šiandien Tedas vilkėjo tamsiai mėlyną kostiumą, ne įprastą laisvesnio sukirpimo švarką ir kelnes.

Tedo svarbiausia klientė – roko žvaigždė Melisa Nait – pastebimai nusiminė, kai vakarieniaujantTedas pranešė negalėsiantis šįvakar jos palydėti į kažkokį svarbų renginį.

– Tu išsiruošei į pasimatymą su savo buvusiąja, – piktai atkirto ji.Tedas negalėjo sau leisti pykdyti Melisos. Kiekvieno iš trijų pirmų albumų jai pavyko parduoti

daugiau nei milijoną kopijų. Jos dėka į Tedo viešųjų ryšių agentūrą ėmė kreiptis vis daugiauįžymybių. Tedo nelaimei, kažkuriuo metu Melisa jį pamilo, arba bent jau jai taip šiuo metu atrodė.

– Mano princese, juk puikiai žinai, kad į mūsų santykius aš žiūriu kuo rimčiausiai, – tąkart atsakėTedas, stengdamasis, kad žodžiai nuskambėtų kuo švelniau. Bet jau nebesugebėdamas sulaikytikartėlio pridūrė: – Juk supranti, kodėl per savo sūnaus penktąjį gimtadienį man norisi susitikti su jomotina.“

Melisa kaipmat pradėjo atgailauti.– Tedai, aš atsiprašau. Tikrai nuoširdžiai atsiprašau. Žinoma, suprantu, kodėl tau norisi su ja

pasimatyti, tiesiog…

Prisiminęs tą pokalbį Tedas vėl suirzo. Nuo pat jų bendravimo pradžios Melisa buvo tikra, kadTedas vis dar myli Zaną. Jam teko iškęsti ne vieną Melisos pavydo priepuolį. Negana to, darėsi visblogiau.

„Mudu su Zana išsiskyrėme, nes ji pareiškė, kad mūsų santuoka tebuvo skubota emocionali josreakcija netikėtai žuvus tėvams, – pagalvojo Tedas. – Kai mudu pasukome skirtingais keliais, ji nėnenumanė, kad laukiasi. Visa tai įvyko prieš daugiau nei penkerius metus. Melisai visiškai nėra dėlko nerimauti. Aš negaliu sau leisti jai kuo nors neįtikti. Jei ji nuspręs atsisakyti mano paslaugų, manoverslas tiesiog žlugs. Melisa išsivestų ir savo draugus, tad aš kaipmat prarasčiau visus didžiausiąpelną nešančius klientus. Jei tik man būtų užtekę proto nepirkti to prakeikto pastato. Ir kas gi manbuvo užėję?“

Atsargiai įslimpino Rita, nešina dienos paštu.– Melisos buhalteris – tikra išsipildžiusi svajonė, – nedrąsiai šyptelėjusi pratarė ji. – Šįryt

sulaukėme ir įprastos mėnesinės įmokos, ir kompensacijos už papildomas išlaidas. Atsiskaityta laikuir už viską. Argi nesidžiaugtume, jei visi klientai būtų tokie nuostabūs?

– O kaipgi, – ramiai pritarė Tedas. Jis nutuokė, kad Rita greičiausiai jau spėjusi smarkiainusiminti dėl jo rytinio atžarumo.

– Su čekiu nuo jos buhalterio gavome ir raštelį, kad netrukus turėtumėte sulaukti skambučio iš tovaikigalio Džeimio. Jis neseniai atleido savo viešųjų ryšių atstovus ir Melisa jam rekomendavo mus.Būtų nuostabu, jei ir jis papildytų mūsų klientų gretas.

Tedas šiltu žvilgsniu nužvelgė susikrimtusį Ritos veidą. Rita jo bendražygė buvo jau penkiolikametų – nuo pat tos dienos, kai būdamas vos dvidešimt trejų Tedas nusprendė kursiantis nuosavąviešųjų ryšių agentūrą. Ji dalyvavo Metju krikštynose ir visuose trijuose jo gimtadieniuose. Rita buvobeveik penkiasdešimties, bevaikė ir gyveno santuokoje su tyliu mokytoju. Galimybė dirbti su žymiaisklientais jai kėlė nuoširdų džiugesį. Ji nenustygdavo ir tuomet, kai Tedas į biurą atsivesdavo Metju.

– Rita, – prabilo Tedas, – tu, be abejo, prisimeni, kad šiandien Metju gimtadienis. Net neabejoju,jog esi ne kartą meldusis, kad Metju kuo greičiau grįžtų namo. Paprašyk Dievo, kad lygiai po metųkitą Metju gimtadienį pasitiktume jau visi drauge.

– Būtinai, Tedai, – susijaudinusi atsakė Rita. – Būtinai.Ritai išėjus, Tedas keletą minučių pastovėjo įbedęs akis į uždarytas kabineto duris. Giliai

atsidusęs, ištiesė ranką prie telefono. Tedas buvo tikras, kad ragelį pakels Melisos kambarinė, jai irpadiktuosiąs žinutę. Praėjusį vakarą juodu praleido prabangiame kino filmo premjeros vakarėlyje, oMelisa mėgo pamiegoti. Vis dėlto telefono ragelyje jis išgirdo jos balsą:

– Tedai?Tai, kad savo telefono ekrane Melisa visada matydavo ir skambinančiojo vardą, ir telefono

numerį, Tedą kas kartą gerokai išmušdavo iš vėžių. „Nepamenu, kad gyvendamas Viskonsine kadabūčiau susidūręs su tokia technologija. Kita vertus, prieš tiek metų jos tikriausiai nebuvo irNiujorke.“ Pagaliau, sukaupęs pakankamai jėgų, kad išspaustų pakilų toną, Tedas pasisveikino:

– Labas rytas, Melisa, širdžių karaliene.– Tedai, maniau, šiandien būsi pernelyg užsiėmęs ir man neskambinsi – juk reikia ruoštis vakaro

pasimatymui. – Kaip visada, jos tonas buvo įžūliai kandus.Tedas atsispyrė pagundai mesti telefono ragelį. Užuot rodęs irzlumą, jis pasitelkė dalykišką toną,

kuriuo į svarbiausius klientus tekdavo kreiptis tada, kai jie virsdavo nepakenčiamais beširdžiais.– Vakarienė su buvusia žmona užtruks ne ilgiau nei dvi valandas. Vadinasi, „Four Seasons“

užtruksiu daugmaž iki pusės dešimtos. Ar tau pavyktų įsprausti mane į savo dienotvarkę nuo kokiųdevynių valandų keturiasdešimt penkių minučių?

Po poros minučių – galutinai įsitikinęs, kad Melisa ant jo nebeširsta, – Tedas baigė pokalbį irnunarino galvą tarp delnų. „Viešpatie, – pagalvojo jis, – ir kuo gi aš tau nusikaltau, kad tu užleidaiman ją ant galvos?“

5.

Pasikišusi žurnalus po pažastimi, Zana atrakino savo nedidelio biuro duris Dizaino centre. Buvo saupažadėjusi, kad stengsis laikytis atokiau nuo žiniasklaidos priemonių, kurios turbūt mirgėjoantraštėmis apie Metju. Stabtelėjusi prie spaudos kiosko, ji vis dėlto nesusilaikė ir įsigijo porąsavaitinių geltonosios spaudos žurnalų, kuriuose Metju istorija greičiausiai bus prisiminta. Pernaitokiu metu abiejuose šiuose žurnaluose pasirodė išsamūs straipsniai apie Metju pagrobimą.

Praėjusią savaitę kažkas patykojęs nufotografavo Zaną einančią Baterio parko rajono gatve įrestoraną šalia namų. Ji nujautė, kad kaip tik ši nuotrauka bus panaudota iliustruojant vieną išskandalingų straipsnių, kuriuose dėstomos visos su Metju pagrobimu susijusios smulkmenos.

Įprastu gestu uždegusi šviesą, Zana įdėmiai nužvelgė savo biurą. Vaizdas buvo gerai pažįstamas –į akinančio baltumo sienas atremtos audinių rietimų eilės, grindis nusėję kiliminių dangų pavyzdžiai,nuo sunkių knygų, kuriose buvo įrišti audeklai, lūžte lūžtančios lentynos.

Kai juodu su Tedu išsiskyrė, Zana savo interjero dizaino įmonėlę įkurdino šiame nedideliamebiure. Bėgant laikui, klientų vis daugėjo – Zanos darbu patenkinti užsakovai ją rekomenduodavo visdaugiau žmonių. Po kurio laiko ji nusprendė šiose patalpose įsikurti visam laikui. Senovinis stalas,apsuptas trijų karaliaus Eduardo VII laikų krėslų, buvo pakankamai didelis, kad ant jo išsitektų ir prienamų bei kambarių eskizais palinkusi Zana, ir klientų teismui paruošti spalvų derinių pavyzdžiai.

Tik čia jai retsykiais pavykdavo užsimiršti ir keletą valandų negalvoti apie Metju, nustūmusgyvybės syvus čiulpiantį netekties skausmą į pasąmonės kerteles. Zana žinojo, kad šiandien jai tonepavyks padaryti.

Be šios, biure tebuvo dar viena nedidelė patalpa, į kurią šiaip ne taip pavyko įsprausti rašomąjįstalą, keletą spintelių dokumentams, šaldytuviuką ir, be abejo, kavos aparato stalelį. Drabužių spintastovėjo tiesiai prieš tualeto duris. Džošas Grynas – Zanos asistentas – buvo šmaikščiai ir taikliaipasakęs, kad drabužių spinta ir tualetas panašaus dydžio.

Ji nepritarė primygtiniams Džošo siūlymams išsinuomoti už sienos esančias biuro patalpas, jei joskada atsilaisvintų. Biuro valdymui Zana stengėsi išleisti kuo mažiau. Taip sutaupys pinigų, kuriuosbus galima skirti dar vienam dingusių vaikų bylas tiriančiam privačiam detektyvui, kad jis savo žiniaspritaikytų ieškodamas Metju. Visą savo tėvų gyvybės draudimo išmoką – tiek, kiek tų pinigų ir tebuvolikę, – Zana išleido jau pirmaisiais Metju dingimo metais. Tuomet pinigus ji mėtė į kairę ir į dešinę –ir privatiems detektyvams, ir buriantiems šarlatanams. Deja, nė vienam iš jų Metju pėdsakų taip irnepavyko aptikti.

Zana pakabino švarką. Kailinė jo apykaklė darsyk priminė, kad šįvakar ji sutarusi vakarieniauti suTedu. „Kam jis išvis varginasi? – klausė ji savęs. – Juk, Tedo įsitikinimu, dėl visko kalta tik aš. Tai

aš leidau Tifani Šilds išvežti Metju į parką.“ Zana žinojo, kad Tedas beprotiškai mylėjo Metju. Be to,kad ir kuo jis ją kaltintų, jo žodžiai niekada neprilygs tiems žodžiams, kuriais save plakė pati Zana.

Nusprendusi ilgiau nevengti to, kas neišvengiama, Zana pagriebė žurnalus ir ėmė paskubomisvartyti. Kaip ir tikėjosi, viename aptiko Metju nuotrauką, kuri žiniasklaidai buvo išplatinta iškart podingimo. Parašas po nuotrauka skelbė: „Ar Metju Karpenteris vis dar gyvas ir švenčia penktąjįgimtadienį?“

Straipsnio pabaigoje buvo Tedo žodžiai, kuriais jis tądien, kai Metju pradingo, ragino tėvusnepalikti savo vaikų globoti jaunoms auklėms. Zana išplėšė puslapį, kuriame buvo šis straipsnis,suglamžė ir su abiem žurnalais kaipmat išmetė į šiukšlių dėžę. Mintyse save peikdama, kad skaitotokias rašliavas, ji skubiai žengė prie darbo stalo ir klestelėjo ant kėdės.

Jau šimtąjį kartą per kelias savaites ji išvyniojo eskizus, kuriuos ketino pateikti Kevinui Vilsonui– naujojo trisdešimt keturių aukštų komplekso prie pėsčiųjų tako palei Hadsono upės žemutinę vakarųkrantinę architektui ir bendraturčiui. Jeigu pavyktų gauti užsakymą sukurti trijų parodomųjų butųinterjerą, Zana ne tik gerokai pasistūmėtų į priekį kaip specialistė, bet ir išplėštų pergalę pirmajamenetiesioginiame mūšyje su Bartliu Longu.

Zana vis dar nebuvo galutinai susitaikiusi su tuo, kad buvęs darbdavys – žmogus, kuris ją didžiaivertino, kai dirbo jo asistente, – dabar nusiteikęs taip priešiškai. Pas Bartlį Zana įsidarbino priešdevynerius metus, vos baigusi studijas Mados technologijų institute. Ji ilgai kentė ir perkrautą darbografiką, ir nenuspėjamą, itin audringą viršininko būdą, nes puikiai žinojo iš Bartlio išmoksianti labaidaug. Išsiskyręs, tuomet vos pradėjęs penktą dešimtį Bartlis buvo aktyvus miesto vakarėlių dalyvis.Sutarti su juo niekad nebuvo lengva, bet kai sulaukusi nedviprasmiškų pasiūlymų Zana atvirai pasakėjuo kaip vyru nesidominti, jos gyvenimas virto tikru pragaru. Bartlis nebepraleisdavo nė vienosprogos sarkastiškai ją pajuokti ar supeikti.

„Vis atidėliodavau planus aplankyti mamą su tėčiu, kurie tuo metu gyveno Romoje, – pagalvojoZana. – Bartlis įsiusdavo kas kartą, kai užsimindavau apie poros savaičių atostogas. Kelionęatidėliojau šešis mėnesius. Galiausiai įsidrąsinau pasakyti, kad į Romą važiuosiu, nesvarbu, jis tampritars ar ne. Deja, jau buvo per vėlu.“

Tą akimirką, kai automobilis, kuriuo Zanos tėvai lėkė jos pasitikti, atsitrenkė į medį, Zanalūkuriavo Romos oro uoste. Akimirksniu žuvo ir prie vairo sėdėjęs Zanos tėtis, ir mama. Skrodimasatskleidė, kad Zanos tėtis vairuodamas patyrė širdies smūgį.

„Šiandien apie juos negalvok, – mintyse save ragino Zana. – Sutelk dėmesį į butų interjerus.Eskizus rengia ir Bartlis. Tu žinai, kaip jis mąsto. Tu jį įveiksi jo paties metodais.“

Bartlis greičiausiai pristatys trijų rūšių dizainą – tradicinį, itin modernų ir jų mišinį. Mintyse Zanapaliepė sau sutelkti dėmesį ir žiūrėti, kaip jos eskizai bei spalvų deriniai galėtų būti dar patobulinti.

Lyg tai būtų svarbu. Lyg dar kas nors, be Metju, galėtų būti svarbu.Ji išgirdo rakinamas duris. Tai Džošas. Jos asistentas taip pat buvo baigęs studijas Mados

technologijų institute. Dvidešimt penkerių Džošas, iš pažiūros panašesnis į eilinį studenčioką, o ne

gabų interjero dizainerį, jau buvo spėjęs Zanai tapti kone jaunesniuoju broliu. Kai Metju pradingo,Zana Džošo dar nepažinojo – šiandien tai jai teikė stiprybės. Be to, vienas kitą juodu suprasdavokone iš pusės žodžio.

Išvydusi Džošo veidą, Zana kaipmat suprato, kad jis nerimauja dėl kažin ko kito. Džošas į jąkreipėsi nepasisveikinęs:

– Zana, aš vakar ilgėliau užtrukau, nes nusprendžiau peržvelgti šio mėnesio sąskaitas. Iš karto tauneskambinau, prisiminiau, kad minėjai gersianti migdomųjų. Zana, kodėl tu įsigijai lėktuvo bilietą įBuenos Aires ateinančiam trečiadieniui? Ir dar tik į vieną pusę?

6.

Prie namų artėjančią mašiną berniukas išgirdo anksčiau nei Glorė. Nuslydęs nuo kėdės prie pusryčiųstalo ir nuskuodęs per koridorių įsiropštė į spintą. Jis žinojo spintoje privalėsiąs tupėti lyg pelytė pošluota ir kantriai laukti akimirkos, kai Glorė ateis jo išlaisvinti.

Jis dėl to nesiožiavo. Glorė buvo paaiškinusi, jog šį žaidimą juodu žaidžia tam, kad apsaugotų jįnuo pavojų. Spintoje buvo žibintuvėlis ir pripučiama valtelė, kurioje jis patogiai įsitaisydavo tada,kai nuvargęs nuspręsdavo numigti. Valtelėje gulėjo ir kelios pagalvės bei apklotas. Pasak Glorės,lindint spintoje galima apsimesti vandenynus skrodžiančiu piratu. Arba skaityti knygas. Spintoje jųbuvo devynios galybės. Nieku gyvu nebuvo galima daryti vienintelio dalyko – kelti kad ir mažiausiotriukšmo. Jis visada iš anksto nuspėdavo, kada namuose bus paliktas vienas. Iš pradžių Glorė jį varunuvarydavo į tualetą, net jei reikalas nespirdavo. Tada ji spintoje palikdavo šlapimui skirtą buteliuką.Netrukus ten įdėdavo ir sumuštinį, sausainių, vandens ir „Pepsi“ gėrimo.

Taip jie gyvendavo visuose namuose, kuriuose įsikurdavo. Glorė paruošdavo jam slėptuvę irnetrukus prikraudavo į ją žaislų, dėlionių, knygų, spalvotų kreidelių bei pieštukų. Glorė sakė, kad jis,nors niekada neleidžia laiko su bendraamžiais, užaugęs būsiąs gerokai už juos nuovokesnis. „Matuk,tu skaitai geriau nei dauguma kitų septynmečių, – sakydavo ji. – Tu labai nuovokus ir už tai turi dėkotine kam kitam, o man. Net neįsivaizduoji, kaip tau pasisekė.“

Iš pradžių berniukui neatrodė, kad jam būtų labai pasisekę. Sapnuose jis vis regėdavo mamytę,kuri jį įsupdavo į šiltutėlį minkštutėlį chalatą. Po kurio laiko mamytės veido jis jau nebeprisiminė, betniekada nepamiršo to jausmo, kuris apimdavo, kai mamytė jį priglausdavo. Tai prisiminęs jispravirkdavo. Kuriam laikui sapnai buvo pradingę, bet vėl grįžo, kai Glorė jam nupirko muilorankoms plauti prieš einant miego. Muilas kvepėjo visai kaip mamytė. Tąkart jis akimirksniuprisiminė ir jos vardą, ir tą jausmą, kuris apimdavo tada, kai juodu glaustydavosi įsisupę į joschalatą. Ryte pakilęs iš lovos, jis atsinešė muilą į savo kambarį ir pasikišo po pagalve. Glorėnenustojo kamantinėjusi kodėl. Kai jis paaiškino priežastį, Glorė atsakė neprieštarausianti.

Slėpynių su Glore jis žaidė tik kartą. Tas kartas buvo pirmas ir paskutinis. Glorė įnirtingaibėgiojo laiptais aukštyn ir žemyn, vis šaukdama jo vardą. Pagaliau aptikusi jį už sofos, ne juokaisįniršo. Prikišusi sugniaužtą kumštį jam prie veido, paliepė daugiau niekada niekada niekada taipnedaryti. Piktas jos veidas tąkart jį gerokai išgąsdino.

Kitų žmonių jam tekdavo išvysti tik kai juodu kur nors važiuodavo mašina. Važiuodavo visadanaktį. Vienoje vietoje jie ilgai neužsibūdavo ir visur apsistodavo name, kurio kaimynystėje niekasnegyvendavo. Retsykiais Glorė jį išsivesdavo į kiemą už namo – juodu drauge žaisdavo ir Glorė jįfotografuodavo. Netrukus jie keldavosi į kitą namą ir Glorė ten įrengdavo dar vieną slėptuvę.

Jo kambario durys nakčiai būdavo užrakinamos. Keletą kartų pabudęs vidury nakties jis nugirdoGlorę su kažkuo kalbantis. Vis svarstydavo, kas gi galėtų būti jos pašnekovu. Kas kartą ausispagaudavo tik Glorės balsą. Glorė tikrai kalbėdavo ne su mamyte – tuo jis neabejojo. Jei juodu būtųaplankiusi jo mama, ji būtinai būtų palypėjusi į viršutinį aukštą pas jį. Kas kartą, kai būdavo tikras,kad juodu sulaukė svečių, jis sugniauždavo rankoje muilo gabalėlį ir įsivaizduodavo, jog juos lankomamytė.

Šįkart spintos durys atsivėrė beveik iš karto ir jis išvydo besikvatojančią Glorę.– Namo savininkas atsiuntė kažkokį vyruką patikrinti, ar veikia mūsų signalizacija. Dar ir kaip

veikia! Ar ne, Matuk?

7.

Pranešęs apie Zanos kreditinės kortelės ataskaitoje aptiktą mokestį oro linijoms, Džošas pasiūlėdrauge peržiūrėti visų jai priklausančių kortelių ataskaitas.

Juodu aptiko ir pervedimą prekybos centrui „Bergdorf Goodman“, kuriuo atsiskaityta užprabangių moteriškų drabužių komplektą. Pinigai pervesti visai neseniai ir įsigyti drabužiai josdydžio, bet Zana apie šį pirkinį nieko nežinojo.

– Ir visa tai turėjo nutikti būtent šiandien, – padėjęs telefono ragelį suburbėjo Džošas. Jis sutarėsu parduotuvių tinklu, kad nebeleistų už pirkinius atsiskaityti šia kreditine kortele. Netrukus Džošaspridūrė: – Zana, ar tikrai viena atbūsi? Gal į tą susitikimą mums vertėtų važiuoti drauge?

Zana jį patikino kuo puikiausiai susitvarkysianti. Lygiai vienuoliktą valandą ji jau lūkuriavo prieKevino Vilsono biuro durų, nekantraudama susitikti su architektu, suprojektavusiu kvapą gniaužiantįkompleksą, kurio langai atsiveria tiesiai į Hadsoną. Biuro durys buvo praviros. Dirstelėjus į vidų,Zanai iškart paaiškėjo, jog šis laikinas biuras naujojo komplekso pirmame aukšte įrengtas tam, kadarchitektui būtų patogiau sekti savo projekto įgyvendinimą.

Vilsonas buvo atsukęs į ją nugarą, palinkęs prie dokumentais nukrauto stalelio už rašomojo stalo.„Gal ten Bartlio Longo eskizai?“ – dingtelėjo Zanai. Ji žinojo, kad susitikimas su Bartliu jau įvykęs.Zana pabeldė į duris. Vis dar palinkęs prie popierių, Vilsonas pakvietė ją užeiti.

Jai artėjant prie rašomojo stalo, Vilsonas apsisuko su kėde, atsistojo ir kilstelėjo akinius antkaktos. Jis buvo jaunesnis, nei Zana tikėjosi. Ne daugiau kaip trisdešimt penkerių. Aukšto ir lieknostoto – panašesnis į krepšininką nei į pripažintą architektą. Žvelgiant į jo dailių bruožų veidą, buvoneįmanoma nepastebėti tvirto žandikaulio ir žvitrių melsvų akių.

Jis ištiesė ranką.– Aleksandra Morland, labai malonu su jumis susipažinti. Dėkui, kad sutikote dalyvauti konkurse

ir pateikti savo interjerų brėžinius mūsų parodomiesiems butams.Spausdama ranką Zana stengėsi, kad iš jos veido nedingtų šypsena. Nuo Metju dingimo prabėgo

beveik dveji metai, ir per tą laiką ji išmoko darbinėje situacijoje prisiminimus apie sūnų nustumti įpatį atokiausią sąmonės kampelį. Šiandien tai buvo ypač sunku. Zana tvardėsi, bet Metju gimtadienisir šokas sužinojus, kad kažkas atsiskaitinėja jos kreditinėmis kortelėmis ir netrukdomas naudojasi jossąskaitomis, gerokai išmušė ją iš vėžių.

Atlėgo suvokus, kad Kevinas Vilsonas greičiausiai nepastebėjo, kokia šalta jos ranka. Vis dėltoZana dar neleido sau prabilti. Reikėjo sulaukti, kol atsileis gerklę spaudžiantys gniaužtai. Kitaip vosprabilus jai veidu imtų riedėti tylios ašaros. Zanai beliko viltis, kad jos tylėjimą Vilsonas klaidingaisupras kaip drovos ženklą.

Taip ir nutiko.– Na, imkim ir peržvelkim jūsų pasiūlymą, – švelniai paragino jis.Nurijusi gerklėje įstrigusį gniužulą, Zana vis dėlto sugebėjo prabilti ramiai.– Jei neprieštaraujate, pakilkime į parodomuosius butus ir aš jums ten papasakosiu, kaip viską

įsivaizduoju.– Kodėl gi ne, – atsakė jis.Žengtelėjęs į priekį, Vilsonas sustojo toje pačioje rašomojo stalo pusėje kaip ir Zana, rankose

gniauždamas jai priklausantį sunkų odinį aplanką. Paėjėję koridoriumi, juodu netrukus atsidūrėantroje liftų aikštelėje. Šis vestibiulis dar nebuvo galutinai įrengtas – virš galvos tabalavo laidai,dulkėtas grindis dengė siauros kiliminės dangos atraižos.

Vilsonas nenustojo jos kalbinęs. Zanai pasirodė, kad jis taip bando padėti jai atsikratyti tariamojaudulio.

– Šis daugiaaukštis taps vienu iš sėkmingiausiai energiją taupančių pastatų Niujorke, – aiškino jis.– Jame bus naudojamasi saulės energija, o langus išdidinome tiek, kiek galėjome, kad į kiekvienąbutą plūstų kuo daugiau saulės šilumos ir šviesos. Aš užaugau name, kurio miegamųjų langai, taip patir mano, žvelgė į plytinę gretimo pastato sieną. Visą parą tame kambaryje būdavo taip tamsu, kad ašsunkiai įžiūrėdavau savo paties prieš veidą atkištą delną. Būdamas dešimties ant savo kambario durųpakabinau užrašą „Urvas“. Mama privertė mane jo atsikratyti dar prieš tėčiui grįžtant namo. Tąkart jiman paaiškino, jog jam būtų skaudu, nes mes neturėjome galimybės įsikurti geresniuose namuose.

„O aš užaugau keliaudama iš vieno pasaulio krašto į kitą, – galvojo Zana. – Dauguma žmoniųįsivaizduoja, kad taip gyventi nuostabu. Mano tėveliams patiko diplomatų gyvenimas, bet aš troškaupastovumo. Svajojau apie kaimynus, kurie ten pat gyventų ir po dvidešimties metų. Vyliausi, kad kadanors vis dėlto apsigyvensime name, kuris mums priklausys. Neturėjau nė mažiausio noro vos trylikosmetų persikelti gyventi į mokyklos bendrabutį. Norėjau likti gyventi su jais. Retsykiais aš jųnuoširdžiai nekęsdavau dėl tokio klajūniško gyvenimo būdo.“

Juodu įžengė į liftą. Vilsonas spustelėjo mygtuką ir durys užsidarė. Zana suko galvą, ką jampasakyti.

– Tikriausiai jau žinote, kad kai jūsų sekretorė man paskambino ir pasiūlė pateikti paraiškąparodomųjų butų interjero konkursui, aš ne kartą į tuos butus užsukau.

– Taip, žinau.– Norėjau juos apžiūrėti skirtingu paros metu. Kad geriau pajusčiau. Kad galėčiau lengviau

įsivaizduoti, kokie jie turėtų būti, kad į juos užsukę skirtingi žmonės imtų ir ištartų: „Taip, aš namie.“Iš pradžių jie užėjo į dviejų kambarių ir dviejų vonios kambarių butą.– Man atrodo, noras čia įsikurti galėtų kilti dviejų tipų žmonėms, – ištarė Zana. – Šis būstas gan

brangus, tad jame neįsikurs ką tik studijas baigę jaunuoliai. Nebent jų dosnūs tėveliai imtų ir atvertųpinigines. Mano galva, šiuo butu domėsis jauni, jau kurį laiką sėkmingai dirbantys žmonės. Jieneieškos draugų gyventi kartu. Na, nebent tai būtų bendrą gyvenimą kuriančios poros.

Vilsonas šyptelėjo.– O kito tipo žmonės?– Vyresni pirkėjai, kurie ieškos ne namų, o būsto apsistoti retsykiais. Jie galėtų sau leisti įsigyti

būstą, kur būtų ir svečių kambarys, bet to nedarys, nes neketina priiminėti svečių, kurie lieka nakvoti.– Kalbėti jai darėsi vis lengviau. Tai buvo jai gerai pažįstama teritorija. – Šiai erdvei aš turiu štaitokį pasiūlymą. – Zana dirstelėjo į ilgą virtuvę ir svetainę skiriantį stalviršį. – Gal eskizus paklosiučia? – pasiūlė ji, paėmusi iš Vilsono savo aplanką.

Su Kevinu Vilsonu ji praleido beveik dvi valandas ir per tą laiką pristatė po atskirą pasiūlymąkiekvienam iš trijų parodomųjų butų. Kai juodu grįžo į biurą, Kevinas Vilsonas paskleidė josbrėžinius ant stalelio už rašomojo stalo ir tarė:

– Zana, į šiuos brėžinius jūs įdėjote neregėtai daug darbo.Kai jis pirmą kartą kreipėsi į ją Aleksandros vardu, ji pasiūlė: „Į mane galite kreiptis ir

sutrumpintu vardu. Jau seniai visi mane vadina Zana. Greičiausiai dėl to, kad tada, kai pramokaukalbėti, tokį ilgą vardą man pačiai buvo sunku ištarti.“

– Aš noriu šio užsakymo, – išdrožė ji, – nekantrauju įgyvendinti visus eskizus, kuriuos jumsšiandien pristačiau. Džiaugiuosi, kad juos parengiau. Ši galimybė buvo verta ir mano laiko, irpastangų. Žinau, kad pateikti brėžinius pasiūlėte ir Bartliui Longui. Be abejo, jis puikus dizaineris.Tai tiesa. Jis yra stiprus varžovas, be to, gali būti, kad jums neįtiks nė vienas nei mano, nei jopasiūlytas variantas.

– Apie savo varžovą jūs atsiliepiate taip geranoriškai, visai ne tokiais žodžiais, kokiais jisapibūdino jus, – lyg tarp kitko prasitarė Vilsonas.

Zana nusivylė savimi pajutusi, kad jos tariami žodžiai persunkti nuoskaudos:– Mudu su Bartliu tikrai nemirštame iš meilės vienas kitam. Kita vertus, esu tikra, kad

apsispręsdamas jūs atsižvelgsite į mūsų gebėjimus, o ne dėl ko mes kam nors patinkame arnepatinkame.

„Be to, mano sąmata greičiausiai bent tris kartus mažesnė nei Bartlio, – mintyse pridūrė Zana,toldama nuo įspūdingo pastato durų, kur ką tik atsisveikino su Vilsonu. – Tai mano slaptasis ginklas.Iš šio užsakymo aš daug neuždirbčiau, bet ko būtų vertas pripažinimas.“

Važiuodama taksi į savo biurą Zana susivokė, kad ašaros, kurias pavyko sutramdyti persusitikimą, dabar upeliais rieda skruostais. Iš rankinės ji išsitraukė akinius nuo saulės ir po jaispasislėpė. Kai taksi sustojo Rytų 58-ojoje gatvėje, ji kaip įprastai atsidėkojo vairuotojui dosniaisarbatpinigiais. Zana buvo tikra, kad dosnių arbatpinigių vertas kiekvienas žmogus, kuris pragyvenimuiužsidirba kasdien manevruodamas Niujorko gatvėmis.

Taksi vairuotojas – pagyvenęs juodaodis, kalbantis su jamaikietišku akcentu, – nuoširdžiai jaipadėkojo ir pridūrė:

– Panele, negalėjau nepastebėti, kad verkėte. Šiandien tikrai bloga, bet rytoj viskas bus geriau.Pamatysit.

„Kaip norėčiau tuo tikėti“, – pagalvojo Zana. Tyliai sušnabždėjusi „ačiū“, ji švelniai pirštųgaliukais nusibraukė ašaras ir išlipo iš mašinos. Rytoj niekas nebus geriau.

Gali būti, kad geriau nebebus niekada.

8.

Tėvas Eidenas Obrajanas visą naktį nesudėjo bluosto, sukdamas galvą dėl jaunos moters, kuri perišpažintį prisipažino tapusi nusikaltimo bendrininke ir prasitarė negalėsianti pasipriešintižmogžudystei, kurią ketinama įvykdyti. Jam beliko viltis, kad skatinama to paties sąžinės balso, į kurįįsiklausiusi nusprendė išpažinti savo nuodėmes, ji įsidrąsins ir neleis mirtinai nusidėti, neleis atimtikitam žmogui gyvybės.

Sukalbėjęs už šią moterį maldą per rytines pamaldas, vis dar apsunkusia širdimi jis ėmėsikasdienių pareigų. Labiausiai jam patiko dalyti maistą ir drabužius varguoliams – šia labdarabažnyčia užsiėmė jau aštuoniasdešimt metų. Pastaruoju metu išalkusių ir apskurusių žmonių užsukdavovis daugiau. Šįkart tėvas Eidenas darbavosi rytinėje pamainoje, per kurią buvo dalijami pusryčiai. Joširdis džiūgavo stebint, kaip prašviesėja alkstančiųjų veidai, kai jie valgo dribsnius, omletą irgurkšnoja garuojančią kavą.

Vėlyvą šios dienos popietę jį ypač pradžiugino geros draugės skambutis – Elvyra Mihan pakvietėvakarieniauti.

– Penktą valandą vakaro aukosiu mišias bažnyčioje, – atsakė jis, – tad pas jus galiu užsukti apiepusę septynių.

Tėvas Eidenas žinojo, kad šis susitikimas nepalengvins naštos, kuri užgulė jo pečius apsilankiustai jaunai moteriai. Vis dėlto šios vakarienės jis nekantriai laukė.

Likus penkioms minutėms iki pusės septintos, tėvas Eidenas išlipo iš miesto pakraštinvažiuojančio autobuso. Paėjėjęs Centriniu parku, jis pasuko į pietus link Elvyros ir Vilio namų,kuriuose jie gyveno nuo tada, kai loterijoje laimėjo keturiasdešimt milijonų dolerių. Apie jo atvykimądurininkas pranešė vidiniu telefonu, tad šešioliktame aukšte atsidarius liftui jį jau pasitiko atskubėjusiElvyra. Koridoriuje tvyrojo keptos vištienos kvapas. Tėvas Eidenas nuolankiai nusekė Elvyrai išpaskos šio gardaus aromato šaltinio link. Viduje jų laukė Vilis, pasiruošęs paimti iš tėvo Eideno paltąir paruošti jam mėgstamiausio gėrimo – burbono su ledukais.

Netrukus tėvas Eidenas pastebėjo, kad šiandien Elvyra ne tokia džiaugsminga kaip įprastai. Josveidą gaubė rūpesčio šešėlis. Atrodė, kad ji laukia tinkamos akimirkos apie kažką pasikalbėti. Pokurio laiko tėvas Eidenas nusprendė pasiteirauti, kas negerai.

– Elvyra, tu dėl kažko nerimauji. Ar galiu kuo nors pagelbėti?Elvyra atsiduso.– Ak, Eidenai, žmogų tu skaitai kaip atverstą knygą. Jei neklystu, esu tau minėjusi Zaną Morland?

Moterį, kurios berniukas dingo Centriniame parke?– Taip. Kai įvyko ši nelaimė, buvau Romoje, – atsakė jis. – Berniukas dingo kaip į vandenį, ar

ne?– Taip. Kaip į vandenį. Zanos tėvai žuvo per automobilio avariją. Visą jų gyvybės draudimo

išmoką ji išleido privatiems detektyvams, bet jie taip ir nerado jokių mažylio pėdsakų. Šiandien jambūtų sukakę penkeri. Aš pakviečiau Zaną vakarienės, bet šįvakar ji susitinka su savo buvusiu vyru.Manau, ji daro klaidą. Buvęs Zanos vyras vis dar kaltina ją dėl to, kad ji patikėjo Metju jaunos auklėsglobai.

– Norėčiau su ja susitikti, – tarė tėvas Eidenas. – Sunku pasakyti, kas blogiau – palaidoti vaiką arjį prarasti štai šitaip.

– Elvyra, paklausk tėvo Eideno apie tą vyrą, kurį vakar matei bažnyčioje, – įsiterpė Vilis.– Eidenai, apie tai aš irgi norėjau su tavimi pasikalbėti. Vakar buvau užsukusi į Šventojo

Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią…– Tikriausiai papildyti šventojo Antano aukų dėžutės? – šyptelėjęs įsiterpė tėvas Eidenas.– Na, taip. Ir ten pamačiau vyrą. Jis slėpė veidą delnuose. Ar tau pažįstamas toks jausmas –

žvilgteli į kokį žmogų ir kaipmat supranti, kad geriau nuo jo laikytis atokiau?Tėvas Eidenas pritariamai linktelėjo.– Pažįstamas. Dėkui, kad atkreipei į jį dėmesį, kad rūpiniesi.– Galbūt ir be reikalo rūpiniesi, – užsiminė Vilis. – Brangioji, tiksliai papasakok, kas įvyko.– Na, aš priėjau prie paskutinės klauptų eilės. Tikėjausi ten palaukti, kol tas vyras patrauks prie

durų. Deja, man taip ir nepavyko gerai į jį įsižiūrėti. Netrukus pamačiau tave išeinantį iš atgailoskambario. Tu pasukai į vienuolyną. Ketinau tave vytis, bet tada tas ponas pamalduolis, kad ir kas jistoks, pašoko, pakėlė akinius nuo saulės ir, Eidenai, patikėk manimi, visą likusį laiką stebėjo tave nėmirksnį nenuleisdamas akių.

– Galbūt jis norėjo eiti išpažinties, bet taip ir neišdrįso? – atsakė tėvas Eidenas. – Deja, nutinka irtaip. Žmonės nori atsikratyti naštos, bet taip ir neprabyla apie tai, kuo nusikalto.

– Ne. Man atrodo, jo elgesys slepia kažką daugiau. Man neramu, – prisipažino Elvyra. – Jukpasitaiko, kad koks pamišėlis įsikalba dėl kokios nors jam vienam suprantamos priežasties nekenčiąskunigo. Jei pažįsti ant tavęs pykstantį žmogų, nenuleisk nuo jo akių.

Tą akimirką tėvą Eideną aplankė netikėta mintis ir jo kaktą vagojančios raukšlės, rodės, darpagilėjo.

– Elvyra, sakai, tas žmogus prie šventojo Antano klūpojo dar tada, kai aš nebuvau išėjęs išatgailos kambario?

– Taigi. – Pastačiusi vyno taurę ant stalo, Elvyra palinko į priekį ir tarė: – Eidenai, tu kažką įtari,tiesa?

– Ne, – dvejodamas paneigė tėvas Eidenas.„Ta jauna moteris, – mąstė sau, – ji man sakė negalinti sustabdyti žmogžudystės. Galbūt kažkas

atsekė į bažnyčią jai iš paskos? O gal ją iki ten palydėjo? Į atgailos kambarį ji kone įpuolė. Galužsuko užklupta netikėtos silpnumo akimirkos ir iškart pasigailėjo?“

– Eidenai, ar bažnyčioje yra stebėjimo kamerų? – paklausė Elvyra.– Taip, prie visų durų.– Na, tai ar būtų įmanoma patikrinti, ką jos nufilmavo, ir pažiūrėti, kas anądien užsuko į bažnyčią

nuo pusės šeštos iki pusės septintos? Juk ne tiek daug žmonių tebuvo.– Būtų įmanoma, – pritarė tėvas Eidenas.– Ar galėčiau rytoj ryte ir aš dirstelti? – paklausė Elvyra. – To vyruko veido nemačiau, bet liko

bendras įspūdis, kaip jis atrodė. Aukštas, vilkėjo visokiems orams pritaikytu paltu, na, tokiu kaip„Burberry“. Juodais labai vešliais plaukais.

„Kameros bus įamžinusios ir tą jauną moterį, įeinančią į bažnyčią, – pagalvojo tėvas Eidenas. –Būtų naivu tikėtis, kad taip nustatysiu, kas ji tokia, bet gal bent sužinočiau, ar ją kas sekė.“ Našta, kurijį slėgė visą dieną, dar pasunkėjo.

– Žinoma, Elvyra. Lauksiu tavęs bažnyčioje devintą ryto.„Jei kažkas tą jauną moterį sekė ir išsigando to, ką ji galėjo spėti papasakoti, ar dabar ir jos

pačios gyvybei gresia pavojus?“ – galvojo dvasininkas.Kilniajam pranciškonui nė nedingtelėjo savęs paklausti, ar dėl to, ką ta jauna paklydusi moteris

spėjo išpažinti, iškilo pavojus ir jo gyvybei.

9.

Lygiai pusę aštuonių vakaro Zana įžengė į „Four Seasons“ viešbučio restoraną. Vos užmetusi akį įvalgomąją erdvę, išvydo laukiantį Tedą. Nieko kito ji ir nesitikėjo. Prieš septynerius metus, kai juodubuvo tik pradėję vaikščioti į pasimatymus, Tedas jai prasitarė, kad geras verslininkas į susitikimusvisada pasistengia atvykti anksčiau nei sutartu laiku: „Jei susitinku su klientais, jie iškart supranta,kad vertinu jų laiką. Jei esu sutaręs pasimatyti su žmonėmis, kurie ketina manęs prašyti paslaugos, įsusitikimą jie atskubės jau nerimaudami, o toks mano elgesys tik dar labiau išmuš juos iš vėžių. Netjei jie ateis sutartu laiku, jiems vis vien atrodys, kad vėlavo.“

„Kokių paslaugų žmonės tavęs prašo?“ – tuomet pasiteiravo ji.„Kylančių aktorių ir dainininkų vadybininkai prašo manęs atstovauti jų klientams ir panašiai.“– Ponia Morland, malonu vėl jus čia išvysti. Ponas Karpenteris jūsų jau laukia. – Metrdotelis

palydėjo ją prie staliuko dviem. To paties, kurį Tedas visada užsakydavo.Tedas ją pasitiko jau atsistojęs ir netrukus pasilenkė pabučiuoti į skruostą.– Zana. – Jo balsas buvo prikimęs. Sėdantis jo petys palytėjo jos petį. – Ar labai sunku šiandien

buvo? – pasiteiravo jis.Ji buvo nusprendusi neužsiminti jam apie kreditinių kortelių ataskaitose aptiktus mokėjimus. Jei

Tedas apie juos sužinotų, norėtų jai pagelbėti, bet Zana nenorėjo suteikti jam jokių priežasčiųpalaikyti su ja ryšį. Nebent tos priežastys būtų kuo nors susijusios su Metju.

– Nelengva, – paskubomis atsakė ji.Pajuto, kaip Tedas uždėjo delną ant jos rankos.– Aš neprarandu vilties. Tikiu, kad vieną dieną telefonas suskambės ir mudu sulauksime geros

žinios.– Ir aš sau vis kartoju tą patį, bet praėjus tiek laiko Metju manęs jau turbūt nė nebeprisimintų. Jis

tebuvo trejų metų ir trijų mėnesių, kai pradingo. Manęs jo gyvenime nebėra jau beveik dvejus metus.– Zana nutilo. – Mūsų jo gyvenime nebėra jau beveik dvejus metus. Mūsų, – atsargiai pridūrė.

Tedo akys sužaižaravo pykčiu. Zana puikiai žinojo, apie ką jis tą akimirką mąstė. Apie auklę. Tąlengvabūdę auklę, kurią ji pasamdė dėl to, kad buvo sutarusi tądien susitikti su kliente. Jis jai toniekada neatleis. Na, kada gi vėl apie tai prabils? Kai išlenks porą taurių?

Ant stalo buvo pastatytas jos mėgstamiausio raudonojo vyno butelis. Tedui linktelėjus, padavėjasėmė pilstyti jį į taures. Pakėlęs savąją taurę, Tedas ištarė:

– Už mūsų mažąjį berniuką.– Tedai, prašau, – sušnabždėjo Zana. – Aš nesugebėsiu visą vakarą apie jį kalbėtis. Aš tiesiog

negaliu. Mes abu ir taip puikiai žinom, ką šiandien jaučiam.

Tedas nieko neatsakęs nurijo didelį gurkšnį vyno. Žvelgdama į jį, Zana antrą kartą šiandienpagalvojo, kad užaugęs Metju atrodys kaip Tedas – rudos šiek tiek per daug viena nuo kitosnutolusios akys, taisyklingi bruožai. Tedas buvo dailus vyras – to nepaneigtų niekas. Zana šiaip taipsusitaikė su mintimi, kad nesvarbu, jog ji nenori šiandien kalbėtis apie Metju – Tedas lygiai taip patstipriai trokšta šiandien su kuo nors pasidalyti prisiminimais apie jųdviejų sūnų. „Tik kodėl tą reikiadaryti būtent čia? – perskrodė ją sopi mintis. – Būtume galėję pavakarieniauti mano namuose. Būčiauko nors paruošusi.“

„Ne, nebūčiau, – mintyse save pataisė Zana. – Vis dėlto mudu būtume galėję susitikti kokioje norsnedidelėje atokioje vietoje, kurioje nesijauti taip, lyg visi aplink vakarieniaujantys žmonės tavestebėtų. Kiek iš dabar šiame restorane sėdinčių žmonių šiandien buvo atsivertę žurnalus, kuriuosepaskelbti tie straipsniai?“

Ji žinojo privalanti suteikti Tedui galimybę pasikalbėti apie Metju.– Šįryt pagalvojau, kad užaugęs Metju atrodys visai kaip tu, – nedrąsiai ištarė Zana.– Ir man taip atrodo. Pamenu, vieną dieną – keli mėnesiai iki jo dingimo – užsukau pas tave jo

pasiimti ir mudu išsiruošėm pietų. Metju norėjo pasivaikščioti, tad laikydamiesi už rankų mudužingsniavome Penktuoju aveniu. Jis buvo toks mielas, kad pro šalį einantys žmonės nesusilaikydavojam nenusišypsoję. Sutikome ir vieną iš mano senesnių klientų. Mus išvydęs jis pajuokavo: „Šitovaiko tu niekaip neišsiginsi.“

– Nepamenu, kad kada būtum bandęs išsiginti. – Zana šiaip taip išspaudė šypseną.Pastebėjęs, kiek milžiniškų pastangų jai kainuoja šis pokalbis, Tedas prašneko apie ką kita:– Kaip sekasi interjero dizaino verslas? Kažkur skaičiau, kad dalyvauji konkurse kurti interjerą

tiems parodomiesiems butams Kevino Vilsono pastate.Ši tema jos nė kiek nebaugino.– Dalyvauju ir, regis, sekasi visai neblogai. – Pastebėjusi nuoširdų Tedo susidomėjimą ir

vengdama kitų užuominų apie Metju, Zana tęsė pokalbį. Papasakojusi apie pristatytus brėžinius, jiužsiminė Tedui numananti, kad gali gauti tą užsakymą. – Žinoma, konkurse dalyvauja ir BartlisLongas. Iš Kevino Vilsono užuominų supratau, kad jis ir vėl mane šmeižė.

– Zana, tas vyras pavojingas. Visą laiką nujaučiau. Jis elgėsi labai pavydžiai, kai mudu pradėjomesusitikinėti. Nemanau, kad jis tėra verslo konkurentas. Jis ir anksčiau nuo tavęs nenuleisdavo akių.Matyt, vis dar eina dėl tavęs iš proto.

– Tedai, jis dvidešimčia metų už mane vyresnis. Išsiskyręs ir dar šildęs lovą ne vienai meilužei.Bjauraus būdo. Jei jis ir pametęs dėl manęs galvą, tai vien dėl to, kad kadaise neatsakiau jomerginama. Labiausiai gailiuosi, kad tiek laiko taiksčiausi su jo elgesiu, užuot klausiusi savonuojautos, kuri tuo metu klykte klykė, kad skrisčiau į Romą aplankyti tėvelių.

Ji puikiai prisiminė kiekvieną tos akimirkos smulkmeną. Kaip nusileido Da Vinčio oro uoste.Kaip vos praėjusi pro apsaugą minioje ėmė ieškoti jų veidų. Užplūdusį nusivylimą. Netrukus kilusįnerimą. Kaip radusi savo lagaminus kurį laiką lūkuriavo terminale. Kaip suskambėjo jos mobilusis.

Kaip italų policija jai pranešė apie nelaimingą atsitikimą, pražudžiusį jos tėvus.Rytinė suirutė Romos oro uoste. Mintyse Zana matė save stovinčią ten. Prie ausies prispaustas

telefonas. Sustingęs riksmas jos veide.– Tada aš nieko nelaukdama surinkau tavo numerį.– Gerai, kad tąkart su manimi susisiekei. Nuskridęs į Romą radau tave visiškai pakrikusią.„Tąkart man pavyko atsikvošėti tik po kelių mėnesių, – pagalvojo Zana. – Tedas mane globojo

dieną ir naktį. Jis nepaprastai geras žmogus. Už jo svajojo ištekėti ne viena moteris.“– Netrukus tu vedei mane, trokšdamas manimi rūpintis visą gyvenimą, o aš atsidėkodama leidau

nepatyrusiai auklei pradanginti tavo sūnų. – Zana pati nepatikėjo, kad ką tik balsu ištarė šiuosžodžius.

– Zana, žinau, kad Metju dingimo dieną tave tuo apkaltinau. Prašau, pasistenk suprasti. Juk tądienaš buvau lyg pamišęs.

„Trukt už vadžių ir vėl iš pradžių“, – pagalvojo ji.– Tedai, kad ir ką tu sakytum, man belieka kaltinti tik save. Privačių detektyvų biurai, į kuriuos

kreipiausi, ne kažin kiek mums pagelbėjo…– Zana, tai buvo grynas pinigų švaistymas. Šią bylą tiria ir Federalinis tyrimų biuras, ir Niujorko

policija, bet tu aklai patikėdavai kiekvienu sukčiumi, kuris pareikšdavo galintis surasti Metju. Net tuokeistu aiškiaregiu, kuris mus paskatino trenktis į Aligatorių plentą Floridoje.

– Nemanau, kad išlaidos Metju paieškoms, kad ir kokioms, buvo tuščias pinigų švaistymas. Jeireikės, aš kreipsiuosi į visas telefonų knygoje nurodytas privačių detektyvų tarnybas. Galbūt anksčiauar vėliau man vis dėlto pavyks surasti žmogų, kuris sugebės susekti Metju pėdsakus. Teiravaisi apietą parodomųjų butų užsakymą. Jei jį gaučiau, man atsivertų ne vienos durys ir aš imčiau uždirbtigerokai daugiau. Kiekvieną centą, kuris liktų nuo pragyvenimo, skirčiau Metju paieškoms. Kas norsturėjo ką nors matyti. Bent jau man taip atrodo.

Zana drebėjo ir jau buvo spėjusi tą pastebėti. Šalia jų stalelio stoviniavo metrdotelis. Zana žinojo,kad nesusivaldžiusi kurį laiką kalbėjo pakeltu tonu, tačiau metrdotelis išliko korektiškas ir apsimetėnenugirdęs jų pokalbio.

– Gal jau žinote, kokių užkandžių norėsite? – pasiteiravo jis.– Taip, žinome, – pakiliu tonu atsakė Tedas. Tada tyliai sušnabždėjo: – Dėl Dievo meilės, Zana,

pasistenk susitvardyti. Kodėl gi tu ir toliau save taip kankini?Staiga Tedo veidas persimainė iš nuostabos. Zana atsisuko pažiūrėti, ką jis išvydo.Skubriu žingsniu artinosi Džošas. Sustojęs prie jų stalelio, perbalusiu veidu ištarė:– Zana, aš jau ėjau iš biuro, bet į vidų sugriuvo žurnalistai su kameromis iš „Tell-All Weekly“.

Jie ieškojo tavęs. Pasakiau, kad nežinau, kur tu esi. Tada jie man išklojo, kad kažkoks vyras išAnglijos, kuris buvo parke tuo metu, kai dingo Metju, išdidino savo tėvų santuokos jubiliejaus progatądien darytas nuotraukas. Pasak žurnalistų, tas vyras įžiūrėjo, kad kelių nuotraukų antrame planematyti vaiką iš vežimėlio kelianti moteris, o ant pakloto greta vežimėlio miega dar viena moteris…

– Viešpatie! – suriko Tedas. – Ar tose nuotraukose matyti kas nors daugiau?– Dar labiau išdidinus, išryškėjo ir dar kai kas. Berniuko veido nematyti, bet nuotraukose jis vilki

languotus melsvus marškinius ir tokios pat medžiagos šortus.Zana ir Tedas žiūrėjo į Džošą išpūtę akis. Zana šiaip taip išjudino sukepusias lūpas:– Tai Metju drabužiai. Ar tas vyras nunešė nuotraukas policijai?– Ne. Jis pardavė jas tiems nususėliams „Tell-All Weekly“. Žinoma, tai visiška beprotybė, betgi,

Zana, jie tvirtina, kad vaiką iš vežimėlio kelianti moteris, ta moteris iš nuotraukos, esi tu. Jie teigiavisiškai tuo neabejojantys.

Išsipustę „Four Seasons“ restorano svečiai kaipmat sureagavo į staigius šūksnius. Tedas jau buvospėjęs sugriebti Zaną už pečių ir atplėšti nuo kėdės.

– Būk prakeikta! Būk prakeikta, tu verkšlenanti nevisprote! – klykė jis. – Kur mano sūnus? Ką tujam padarei?

10.

Kiekvienas Penės Smit Hamel judesys, kaip ir daugumos stamboko sudėjimo moterų, buvo kupinasįgimto grakštumo. Kad ir daugokai sverianti, mokykloje ji buvo viena populiariausių mergaičių –dailių bruožų, sąmojinga, net pačiam nerangiausiam šokių partneriui leidžianti pasijusti kone FreduAsteru.

Praėjus savaitei po mokyklos baigimo ji ištekėjo už Bernio Hamelio ir netrukus jis pradėjo dirbtitolimųjų reisų vairuotoju. Bernis su Pene buvo visiškai patenkinti tuo, kur ir kaip užaugo, tad ir trissavo vaikus užaugino ten pat – nedideliame Midltauno miestelyje. Nors Midltauną nuo Niujorko skyrėvos valanda kelio mašina, nuo didmiesčio gyvensenos jis buvo nutolęs kone šviesmečius.

Dabar, sulaukusi penkiasdešimt devynerių, Penė dienas leisdavo dirbdama aukle. Bernis vis dardaug ir dažnai važinėjo, o jų vaikai ir anūkai buvo išsibarstę po visą šalį – nuo Čikagos ikiKalifornijos. Prižiūrimus mažylius Penė nuoširdžiai mylėjo ir skirdavo jiems visą šilumą ir dėmesį,kurie būtų atitekę pačios anūkams, jei tik jie nebūtų gyvenę taip toli.

Įprastą gyvenimo vagą buvo sutrikdęs tik vienas įvykis – prieš ketverius metus juodu su Berniu irdar dešimt su juo dirbančių vairuotojų išlošė penkis milijonus dolerių. Jie buvo viena iš didžiausiųloterijose laimėjusių žmonių grupių. Atskaičius mokesčius, kiekvienam atiteko apie tris šimtustūkstančių dolerių. Bernis su Pene laimėjimą tuoj pat pervedė į kaupiamąją banko sąskaitą anūkųmokslams.

Laimėję loterijoje jie taip pat sulaukė pasiūlymo apsilankyti Manhatane – susipažinti su Elvyra irViliu Mihanais bei dalyvauti Loterijos laimėtojų paramos grupės susitikime. Mihanai šią grupę įkūrėnorėdami apsaugoti žmones nuo neapgalvotų investicijų bei išlaidavimo protrūkių, kuriuos paskatinadovanų ištroškę naujai atrasti giminaičiai.

Penė su Elvyra kaipmat rado bendrą kalbą ir nuo to laiko palaikė ryšį.Rebeka Švarc – jiedvi su Pene buvo geriausios draugės nuo pat vaikystės – dirbo nekilnojamojo

turto agente. Ji draugei visada papasakodavo apie kaimynystėje perkamus ir parduodamus namus.Kovo dvidešimt antrą dieną Rebeka su Pene pietavo mėgstamiausioje užkandinėje. Tądien Rebekaprasitarė Penei, kad pagaliau pavyko išnuomoti ūkį aklagatvyje netoli Penės namų. Naujojinuomininkė į ūkio gyvenamąjį namą įsikėlė kovo pirmąją.

– Jos vardas Glorija, pavardė Evans, – pasakojo Rebeka. – Maždaug trisdešimties. Labai jaudaili. Natūrali blondinė. Juk žinai, aš visada atspėju, ar moteris daili iš prigimties, ar jai pagelbėta.Puikios figūros – ne tokia kaip mudvi. Ji norėjo įsikurti tik trims mėnesiams, bet paaiškinau, kadSajus Ovensas greičiau perplyš pusiau, nei išnuomos tą namą trumpiau nei metams. Ji nėnemirktelėjusi man atsakė, kad mielai iš anksto sumokės už visų metų nuomą, mat baigia rašyti knygą

ir ieško vietos, kur galėtų ramiai ir niekieno netrukdoma dirbti.– Na ir pasisekė Sajui Ovensui, – atsakė Penė. – Namą išnuomojo su visais baldais?Rebeka nusijuokė.– Su baldais, o kaipgi. Kur jis kiš tą beskonybę. O dar reikalauja, kad tas namas būtų parduotas su

visais baldais ir daiktais – nei pridėk, nei atimk. Lyg būtų kokie Bakingamo rūmai!Kitą dieną Penė nusprendė kaimynę Gloriją Evans pasveikinti taip, kaip sveikindavo visus

naujakurius – įteikdama lėkštę pačios keptų bandelių su mėlynių įdaru. Naujosios kaimynės kiemestovėjo mašina, tačiau pabeldus į duris Penei teko kelias minutes luktelėti, kol kažkas jas pagaliauatsargiai atidarė.

Vildamasi, kad netrukus bus pakviesta užeiti, Penė jau buvo bekelianti koją per slenkstį, betGlorija Evans durų plačiau taip ir nepravėrė. Buvo akivaizdu, kad netikėtas apsilankymas naujosioskaimynės nepradžiugino. Penė tuoj puolė atsiprašinėti:

– Ak, panele Evans, aš žinau, kad rašote knygą, ir tikrai būčiau paskambinusi, jei tik būčiauturėjusi jūsų mobiliojo numerį. Tenorėjau pasveikinti jus atvykus į miestelį ir ta proga pavaišinti savogarsiosiomis bandelėmis su mėlynių įdaru, tačiau prašau jūsų, tik nemanykit, kad aš iš tų įkyruolių.Netrukdysiu jūsų nei telefono skambučiais, nei netikėtais apsilankymais…

– Kokia gi jūs maloni. Aš iš tiesų čia atvažiavau ieškodama visiškos ramybės, – atkirto Evans,nenoriai imdama lėkštę iš ištiestos Penės rankos.

Nusprendusi neskubėti įsižeisti, Penė plepėjo toliau:– Nesijaudinkit dėl lėkštės. Ją galite drąsiai išmesti. Tiesa, ant dugno prilipinau lapelį su savo

telefono numeriu, jei pasitaikytų kas nenumatyto.– Labai dėkui, bet nemanau, kad man jo prireiks, – atšovė Evans.Kad įsitrauktų Penės lėkštę, jai teko šiek tiek plačiau praverti duris. Įsižiūrėjusi į erdvę naujajai

kaimynei už nugaros, Penė pastebėjo ant grindų besimėtantį žaislinį sunkvežimį.– Ak, nežinojau, kad turite vaikų, – džiugiai subruzdo Penė. – Jei kada prireiks auklės, turėkite ir

mane omeny. Mane rekomenduotų pusė šio miestelio gyventojų.– Aš neturiu vaikų! – kone užriko Evans. Sekdama Penės žvilgsnį, ji dirstelėjo sau už nugaros ir

taip pat išvydo sunkvežimiuką. – Sesuo padėjo man kraustytis. Tas žaislas jos sūnaus.– Na, jei ji kada čia viešės ir judvi norėsite ištrūkti į miestelį drauge papietauti, mano telefono

numerį turite, – draugiškai atsakė Penė.Paskutinius tris žodžius ji ištarė užtrenktoms durims. Kurį laiką dar trypčiojo – iš pradžių

bandydama susivokti, kas gi įvyko, paskui vildamasi, kad vis dėlto sukaups pakankamai drąsosdarsyk spustelėti durų skambutį ir tiesiai iš tos moters rankų pagriebti savo bandeles su mėlyniųįdaru. Vėliau ji vis dėlto apsisuko ir nuėjo prie mašinos.

– Tikiuosi, Glorijos Evans rašoma knyga ne apie mandagų elgesį, – kandžiai susakė Penė.Dar neatsipeikėjusi po tokio pažeminimo, ji paskubomis apsuko mašiną ir dideliu greičiu

nuvažiavo tolyn.

11.

Kad Zana Morland gali būti susijusi su savo sūnaus dingimu, Elvyra ir Vilis sužinojo žiūrėdamivienuoliktos valandos žinias. Išlydėję tėvą Eideną, jie jau ruošėsi gulti. Sukrėsta ką tik išgirstosnaujienos, Elvyra puolė rinkti Zanos telefono numerio. Zana neatsiliepė, tad Elvyra paliko balsopašto žinutę.

Kitos dienos rytą Elvyra susitiko su tėvu Eidenu vienuolyne greta Šv. Pranciškaus Asyžiečiobažnyčios. Prisidėjo dar ir ūkvedys Nilas, o tada trijulė patraukė į raštinę peržiūrėti kamerų įrašų irsužinoti, ką jos nufilmavo pirmadienį nuo pusės šeštos vakaro. Pirmas dvidešimt minučių ekrane buvomatyti niekuo neišsiskiriantys į bažnyčią ir iš bažnyčios einantys žmonės. Viena akimi stebėdamaplaukiantį vaizdą, Elvyra spėjo pasiguosti tėvui Eidenui, kad žiniasklaida praneša, esą Zana gali būtisusijusi su Metju dingimu.

– Eidenai, – ryžtingai tarė Elvyra, – gal ryt jie ims ir paskelbs, kad tai mudu su Viliu pagrobėmeMetju iš vežimėlio. Tie kaltinimai tokie nesąmoningi, jog sunku ir pagalvoti, kad kas nors galėtų jaistikėti. Jei jie ir turi kokių nuotraukų, tai neabejoju, kad tas vyrukas iš Anglijos jas atitinkamaipakoregavo vien tam, kad išpeštų pinigų. – Staiga ji palinko į priekį ir net išsižiojo iš nuostabos. –Nilai, ar galit sustabdyti? Juk tai Zana. Buvo čia užsukusi pirmadienį vakare. Ji be galo sielvartavo –juk vakar Metju sukako penkeri.

Tėvas Obrajanas taip pat atpažino šią išsipuošusią ilgaplaukę su akiniais nuo saulės. Tai buvo tapati jauna moteris, kuri lankėsi atgailos kambaryje ir pasisakė, kad įsipainiojo į kažkokiąnusikalstamą veiką ir kad netrukus bus nužudytas žmogus. Kreipdamasis į Elvyrą jis stengėsi, kadbalsas išliktų kuo ramesnis.

– Tu tikra, kad čia tavo draugė Zana?– Eidenai, kaipgi aš nebūsiu tikra. Tas kostiumėlis. Zana jį pirko pernai – kai jo kaina buvo

sumažinta. Pinigus ji leidžia labai atidžiai. Viską, kas liko iš tėvų, Zana sumokėjo privatiemsdetektyvams, kad ieškotų Metju. Ji visus pinigus taupo vien tam, kad galėtų pasamdyti naujus žmones,kurie pratęstų paieškas.

Eidenui nespėjus atsakyti, Elvyra paprašė Nilo vėl įjungti vaizdo leistuvą.– Nekantrauju sužinoti, ar aptiksiu tą vyrą, kuris tave taip nužiūrinėjo.Eidenas mintyse atsargiai dėliojo žodžius, kuriuos ketino ištarti.– Kaip manai, ar gali būti, kad tas vyras tądien lydėjo arba sekė tavo draugę?Elvyra klausimo neišgirdo.– Oi, žiūrėk, – šūktelėjo ji, – štai vidun eina tas vyras, kurio ieškojau. – Ji ėmė nepritariamai

linguoti galvą. – Ak, jo veido nematyt ir jis dar pasistatė lietpalčio apykaklę. O dar tie tamsūs akiniai.

Matau tik plaukų kupetą, daugiau nieko.Dar pusvalandį ji žiūrinėjo kitas vaizdajuostes. Jie nesunkiai aptiko tą akimirką, kai iš bažnyčios

išpuolė akivaizdžiai susijaudinusi moteris – moteris, kurią Elvyra vadino Zana. Ji tebedėvėjo akiniusnuo saulės, tačiau galva buvo panarinta, o pečiai trūkčiojo. Burną ji buvo užsidengusi nosine – lygslopindama kūkčiojimą. Išbėgusi pro duris, ji nuskubėjo tolyn nuo bažnyčios ir netrukus dingo išekrano.

– Viduj ji neišbuvo nė penkių minučių, – liūdnai ištarė Elvyra. – Po galais, ji taip bijonesusitvardyti ir pratrūkti. Sykį prasitarė, kad kai tėvai žuvo per tą nelaimingą atsitikimą, ji negalėjonustoti verkusi. Sakė, jei taip nutiktų ir šįkart – jei imtų nesustodama verkti dėl Metju, – jinebesugebėtų dirbti, o dirbti privalu, nes tik darbas ją apsaugo nuo beprotybės.

– Beprotybės, – šį žodį tėvas Eidenas sušnabždėjo taip tyliai, kad nenugirdo nei Elvyra, nei Nilas.„Manimi jau pasinaudota vykdant nusikaltimą, o netrukus virsiu dar ir žmogžude. Nenoriu būtibendrininke, bet sustabdyti per vėlu.“ Pastarąsias dvi dienas šio paklaikusio prisipažinimo žodžiainuolat išnirdavo jam iš atminties.

– Štai ir vėl tas vyras, jau išeina. Deja, jo ir čia gerai nematyti. – Elvyra linktelėjo Nilui, kadišjungtų vaizdo leistuvą. – Ar matei, kokia nusiminusi Zana atrodė pirmadienio vakarą? Ar galiįsivaizduoti, kaip ji jaučiasi dabar, kai žiniasklaida ją ėmė kaltinti pagrobus Metju?

Tėvas Eidenas skendėjo savo mintyse. „Ta jauna moteris mane perspėjo, kad jau greitai apiežmogžudystę rašys visi laikraščiai. Ar žmogžudystė, kurios ji tvirtino negalėsianti sustabdyti, jauįvykdyta? Ar ji jau nužudė savo sūnų? O gal, Dieve padėk, tas mažylis vis dar gyvas, bet netrukusžus?“

12.

Iš Tedo lūpų pasipylus kaltinimams, Džošas sugriebė Zanos ranką ir nepaleisdamas jos išmanevravopro amą praradusių „Four Seasons“ svečių staliukus, žemyn laiptais, tada į laukiamąjį ir galiausiai įgatvę.

– Dieve, jie tikriausiai mane atsekė, – tarstelėjo jis, kai pripuolė būrys žurnalistų ir ėmė žybčiotifotoaparatai.

Gatvėje priešais duris sustojo taksi. Viena ranka apglėbęs Zaną, Džošas pasileido prieautomobilio. Vos taksi keleivis pastatė abi kojas ant žemės, Džošas įstūmė Zaną į mašiną ir įlipo išpaskos.

– Važiuok! – riktelėjo jis vairuotojui.Supratingai linktelėjęs, vairuotojas kaipmat pajudėjo. 52-osios gatvės ir Trečiojo aveniu sankryžą

jie pasiekė dar neužgesus žaliai šviesoforo šviesai.– Ties Antruoju aveniu suk į dešinę, – nurodė vairuotojui Džošas.– Kas ji? Kino žvaigždė ar dainininkė? – paklausė vairuotojas. Taip ir nesulaukęs atsakymo, tyliai

truktelėjo pečiais.Džošas viena ranka vis dar buvo apglėbęs Zaną. Dabar jis ranką patraukė.– Kaip tu? – paklausė jos.– Nežinau, – sušnabždėjo Zana. – Džošai, ką tai reiškia? Gal jie visi pamišo? Kaip jie gali

tvirtinti turį nuotrauką, kurioje aš keliu Metju iš vežimėlio? Dėl Dievo meilės, juk yra įrodymų, kadtuo metu buvau Oldričų namuose. Nina Oldrič pasikvietė mane į svečius aptarti galimo užsakymo –norėjo, kad sukurčiau jai interjerą.

– Zana, nurimk, – guodė ją Džošas. Jis stengėsi išlaikyti ramų balsą, tačiau jau svarstė, kas nutiks,kai kalbos apie Tedo išpuolį pasieks žiniasklaidą. – Tu gali pateikti įrodymus, kur tądien buvai, tikštai klausimas – ko tu nori imtis šią akimirką? Nemanau, kad vertėtų važiuoti namo – tikriausiaižurnalistai tavęs ten jau laukia.

– Aš noriu važiuoti namo, – atsakė Zana tvirtesniu balsu. – Mudu ten galime važiuoti drauge. Jeiprie mano namų būriuosis fotografai, paprašysime vairuotojo, kad jis palauktų, kol tu palydėsi maneiki durų. Džošai, kas čia vyksta? Jaučiuosi taip, lyg gyvenčiau košmare, iš kurio niekaip nepabundu.

„Tu iš tiesų gyveni košmare“, – mintyse pritarė Džošas.Likusį kelią iki Baterio parko rajono jie važiavo tylėdami. Kaip Džošas ir tikėjosi, kai mašina

sustojo prie Zanos daugiaaukščio, aplink zujo žurnalistai ir fotografai. Prie durų jie yrėsi panarinęgalvas, nekreipdami dėmesio į šūksnius „Zana, žiūrėk čia“, „Štai šičia, Zana“. Netrukus jie saugiaistovėjo namo vestibiulyje.

– Džošai, tavęs laukia taksi. Paskubėk ir važiuok tiesiai namo, – paragino Zana jiedviem stovintprie liftų aikštelės.

– Tikrai?– Tikrai.– Zana…Džošas nutilo nebaigęs sakinio. Jis ketino perspėti Zaną, kad policija tikrai norės ją apklausti, ir

patarti, kad prieš apklausą ji būtinai susirastų advokatą. Užuot taip ir padaręs, jis drąsinamaispustelėjo jai ranką ir prieš sukdamas atgal luktelėjo – norėjo įsitikinti, kad Zana niekienonetrukdoma įlipo į liftą. Išvydę, kad iš pastato jis išėjo vienas, ir supratę, kad daugiau gerų nuotraukųnepadarys, žurnalistai ir fotografai ėmė pamažu skirstytis. „Jie dar grįš, – įsėdęs į taksi pagalvojoDžošas, – jei dėl ko nors ir nekyla jokių abejonių, tai dėl to, kad šie šunsnukiai dar grįš.“

13.

Po protrūkio „Four Seasons“ restorane Tedas Karpenteris spruko į vyrų tualetą. Kai šoko iš vietosir griebė Zaną, vienoje rankoje tebelaikė taurę, tad raudonuoju vynu apsipylė marškinius irkaklaraištį. Kelis kartus bergždžiai patapšnojęs per dėmes rankšluosčiu, jis pažvelgė į veidrodį.

„Atrodau taip, lyg mirtinai kraujuočiau“, – pagalvojo, akimirką pamiršęs stulbinančią naujieną,kad turistas fotoaparatu įamžino Zaną, grobiančią Metju iš Centrinio parko.

Pajutęs vibruojantį mobilųjį kelnių kišenėje, Tedas sumojo, kad skambina Melisa.Išties skambino Melisa.Apskaičiavęs, kad praėjo pakankamai laiko žinutei palikti, jis surinko savo balso pašto numerį.

„Žinau, kad dabar negali kalbėti. Susitikime „Loloje“ pusę dešimtos.“ Melisos balsas buvo praradęsįprastą seksualumą. Jam ką tik buvo įsakyta, ką daryti, – tą Tedas puikiai suprato. „Būsim tik mudu.Tada eisim į klubą, maždaug pusę dvyliktos, – toliau kalbėjo Melisa. Netrukus jos balsas tapo irzlus:– Tik jau nebučiuok savo buvusiosios atsisveikindamas.“

„Aš negaliu būti pastebėtas pramogaujantis ką tik pasklidus žiniai, kad mano buvusi žmonapagrobė ir paslėpė mano vaiką, – apimtas siaubo pagalvojo jis. – Atskambinsiu Melisai ir viskąpaaiškinsiu. Ji mane supras.“

Nuotraukos.Apie jas ji tikriausiai dar negirdėjo.„Kodėl aš jaudinuosi dėl Melisos? – paklausė jis savęs. – Galvą man vertėtų sukti dėl visai ko

kito: ar tos nuotraukos padirbtos, ar ne? Žinau, kad nuotraukų vaizdą galima pakeisti. Iš viešiesiemsryšiams skirtų nuotraukų patys esame pašalinę ne vieną nereikalingą žmogų. Jei žmones iš nuotraukųgalima pašalinti, juos ten galima ir įpaišyti. Ant išvaizdžių kūnų dažnai lipinamos įžymybių galvos.Ar kaltinimai, kad Zana pagrobė Metju, pagrįsti apgaule redaguojant nuotraukas? Kiekgi tam turistuipasiūlė „Tell-All Weekly“ mulkiai, jei jis susiviliojo tokiais mainais?“

Į tualeto kambarį įžengęs vyras Tedą nužvelgė užjaučiamu žvilgsniu. Kad išvengtų pokalbio,Tedas paskubomis nėrė iš kambario. „Jei paaiškės, kad tos nuotraukos suklastotos, aš, užsipuolęsZaną, atrodysiu kaip tikras niekšas, – susikrimtęs galvojo jis. – Tokiam viešųjų ryšių asui kaip ašprivalu suvaldyti krizinę situaciją.“

Reikia pasikalbėti su Melisa. Reikia su ja susitikti. Buvo likę pakankamai laiko grįžti namo,persivilkti marškinius ir susitikti su ja „Loloje“. Jei žurnalistai tykos lauke, jis pasakys, kad gailisidėl karštakošiško poelgio ir nuoširdžiausiai meldžia Metju mamos atleisti už tai, jog taip lengvaipatikėjo, kad ji galėjo pagrobti jųdviejų sūnų.

Sukaupęs visas jėgas, jis žengė pro laukujes duris. Kaip ir tikėjosi, lauke tykojo kameromis

ginkluoti žurnalistai. Jam prie veido kaipmat buvo prikištas mikrofonas.– Prašyčiau, – prakalbo jis, – aš pasiruošęs kalbėti, bet kalbėti galėsiu tik jei suteiksite man bent

šiek tiek erdvės.Sulaukęs, kol klausimų lavina pagaliau atslūgo, jis paėmė mikrofoną iš vieno žurnalisto ir tvirtu

balsu tarė:– Pirmiausia privalau atsiprašyti Metju mamos ir savo buvusios žmonos Aleksandros Morland už

sunkiai žodžiais apibūdinamą savo elgesį šį vakarą. Mes abu gyvename viltimi susigrąžinti savosūnelį. Išgirdęs apie nuotraukas, kuriose tariamai pavaizduota Metju grobianti jo paties motina, aš,švelniai tariant, pratrūkau. Jei būčiau bent trumpai susimąstęs, būčiau iškart supratęs, kad tosnuotraukos tikriausiai netikros ar pakoreguotos, nežinau, kaip tiksliai pasakyti. – Šiek tiek padelsęs,jis vėl prabilo: – Aš į šią akivaizdžią apgavystę nekreipsiu jokio dėmesio ir jos nesureikšminsiu.Tiesą sakant, dar šįvakar ketinu susitikti su savo kliente – talentingąja ir nuostabiąja Melisa Nait.Mudu vakarieniausime kavinėje „Lola“. Turbūt jau pastebėjote, kad neadekvačiai reaguodamas įnaujieną apie tas nuotraukas dar ir apsipyliau vynu marškinius. Važiuoju namo persirengti, o iš ten –tiesiai į „Lolą“. – Tedas nebesusitvardė ir jo balsas ėmė virpėti. – Šiandien mano sūnui Metjusukanka penkeri. Nei jo mama, nei aš netikime, kad jo gali nebebūti tarp gyvųjų. Kažkas – galbūtvieniša moteris, kuri norėjo vaikelio ir pasinaudojo proga, – šią akimirką yra su juo. Jei tas žmogusšiuo metu mane girdi, prašau jo: pasakykite Metju, kad mamytė ir tėvelis jį labai myli ir gyvenaviltimi, kad vėl su juo susitiks.

Lydimas pagarbiai tylinčių žurnalistų žvilgsnių, Tedas pasuko prie gatvėje jo laukiančios mašinos.Laris Postas – mokyklos laikų draugas ir dabartinis asmeninis Tedo vairuotojas – stovėjo atidaręsmašinos dureles, kantriai laukdamas, kol Tedas įsės.

14.

Atsisveikinusi su Džošu, Zana pakilo į savo aukštą, užrakino buto duris dvigubu užraktu ir,nusimetusi drabužius, įsisupo į senutėlį šiltą vonios chalatą, kuriuo buvo apsigobusi ryte. Žvilgsnisužkliuvo už mirkčiojančios namų telefono atsakiklio lemputės. Zana priėjo prie telefono ir išjungėskambutį. Visą naktį ji praleido sėdėdama miegamojo krėsle. Paliko įjungtą tik vieną nedidelę lempą– tą, kuri apšvietė Metju nuotrauką. Žvelgdama į nuotrauką, ji ilgesingai tyrinėjo kiekvieną Metjubruoželį.

„Tas plaukų kuokštelis dabar tikriausiai jau virtęs milžiniška plaukų kupeta. Ta rausva sruoga,pasislėpusi aukso spalvos plaukuose… Ar dabar jis visiškai raudonplaukis?“

„Jis visada buvo be galo draugiškas vaikas – džiaugsmingas, mielai bendraujantis sunepažįstamais, priešingai nei dauguma trimečių, kurie dažniausiai būna gan drovūs. Tėtis buvoekstravertas, – pagalvojo Zana. – Ir mama. Kadaise. Kas gi man nutiko?“

„Daugumą po tėvų mirties prabėgusių mėnesių aš prisimenu lyg pro rūką. O dabar jie tvirtina, kadtai aš tądien pagrobiau Metju iš vežimėlio.“

– Ar pagrobiau? – sušnabždėjo ji.Sukrėsta tiek šio klausimo, tiek to, kad drįso jį sau užduoti, Zana nusprendė tolesnes mintis tekinti

logikos vaga. Laikydamasi šios nuostatos, ji netrukus sau uždavė dar vieną klausimą:– Jei aš jį pagrobiau, kurgi padėjau?Atsakymo į šį klausimą ji neturėjo.„Aš tikrai nebūčiau galėjusi jo nuskriausti, – mintyse tikino ji save. – Aš jam net mažuoju piršteliu

nesu sudavusi. Net tada, kai už blogą elgesį pasodindavau ant atgailos kėdutės, man širdis koneplyšdavo jį stebint – ten sėdėdamas jis atrodydavo toks nelaimingas.“

„Ar Tedas sakė tiesą? Ar aš iš tiesų skendėju savigailoje ir nenustoju reikalavusi užuojautos?Nejaugi jis mano, kad aš viena iš tų pamišusių motinų, kurios tyčia skriaudžia savo vaikus vien tam,kad sukeltų aplinkinių žmonių gailestį ir sulauktų jų paguodos?“

Ji manė jau įveikusi tą jausmą. Tą stingdantį, vienatvėje įkalinantį jausmą, kuris apimdavosusidūrus su neaprėpiamu skausmu. Tą dieną Romos oro uoste, kai telefonu pasidalijo su Tedunetikėta žinia apie savo tėvų mirtį, ji netrukus pajuto, kaip kojos pamažu sulinko. Nors negebėjo toparodyti, ji girdėjo viską, kas vyko aplinkui. Netrukus ją apsupo žmonės. Žmonės įkėlė ją į neštuvus.Žmonės lydėjo ją į ligoninę greitosios pagalbos mašinoje. Ji girdėjo, bet nepajėgė atmerkti akių,prabilti, pakelti rankos. Lyg būtų įkalinta kambaryje be durų, iš kurio negali ištrūkti ir pranešti, jogyra šalia, gyva.

Zana jautė, kaip artyn vėl sėlina tas pats jausmas. Ji atsilošė krėsle ir užmerkė akis.

Į palaimingą tuštumą ji paniro tyliai šnabždėdama jo vardą:– Metju… Metju… Metju…

15.

Ką gi Glorija papasakojo tam nukriošusiam kunigui? Šis klausimas jį persekiojo ir dieną, ir naktį.Jos savitvarda menksta. Ir kaip tyčia dabar, kai iki laimingos pabaigos liko tiek nedaug. Dabar, kaisumanymas, kurį jis rezgė dvejus metus, netrukus pasieks atomazgą. Kaip tyčia dabar ji nusprendėpulti į tą atgailos kambarį.

Jis, augintas kaip katalikas, žinojo, kad jei Glorija priėjo išpažinties, kunigui neliks nieko kito, tiksėdėti kietai sučiaupus lūpas. Kita vertus, jis nebuvo tikras, kad Glorija katalikė. Jei ji netikinti ir įbažnyčią užsuko tik vedama noro su kuo nors iš širdies pasikalbėti, tas sukriošėlis kunigas gali leistisau prasitarti, kad bendravo su Zanos antrininke.

Jei taip nutiktų, policija nedelsdama imtų ieškoti siūlo galo ir jo sumanymas netrukus žlugtų…„Tas susenęs kunigas. Rajonas palei Vakarų 31-ąją gatvę ne pats saugiausias, – galvojo jis. –

Šiais laikais niekas nebesistebi, kad vis daugiau šio miesto gyventojų pakerta atsitiktinė kulka. Vienudaugiau ar mažiau – vargu ar kam nors kiltų įtarimas.“

Jis privalo pats tuo pasirūpinti. Žeme negali vaikštinėti dar vienas žmogus, galintis jį susieti suMetju Karpenterio dingimu. Per didelė grėsmė. Geriausia būtų dar kartą grįžti į bažnyčią irišsiaiškinti, kada kunigas klauso išpažinčių. Kur nors turi būti paskelbta, kokiu laiku jis priiminėjaatgailautojus.

„Galiu per ilgai užtrukti, – atėjo į galvą. – Gal vertėtų paskambinti į bažnyčią ir pasiteirauti, kadaartimiausiu metu tėvas Obrajanas klausys išpažinčių. Telefonu atsiliepusio žmogaus toks klausimasneturėtų pernelyg nustebinti. Net neabejoju, kad kai kas nuodėmes kaskart išpažįsta tam pačiamkunigui. Juk negaliu čia tiesiog sėdiniuoti ir laukti, kol jis kreipsis į policiją.“

Galutinai apsisprendęs, ką darys, jis surinko telefono numerį ir netrukus sužinojo, kad tėvasObrajanas išpažinčių klausys dar dvi ateinančias savaites darbo dienomis nuo ketvirtos iki šeštosvakaro.

„Ką gi, atėjo laikas ir man eiti išpažinties“, – nusprendė jis.Dar prieš samdydamas Gloriją prižiūrėti berniuko jis žinojo ją esant gabią makiažo specialistę.

Glorija buvo jam užsiminusi, kad retsykiais su draugėmis naudodamos grimą pasiversdavo į įžymybiųantrininkes ir taip joms pavyko apkvailinti ne vieną žmogų. Pasak Glorijos, su kitomisbendrininkėmis jos ne kartą gardžiai prisikvatojo „The New York Post“ šeštame puslapyje aptikusiosstraipsnį apie tai, jog įžymybės, kuriomis jos apsimetė, buvo pastebėtos tyliai vakarieniaujančiosatokiame restorane ir geranoriškai dalijo autografus.

– Net neįsivaizduoji, kiek kartų mums pavyko pasivaišinti už dyką, – kikendama prisipažino ji.„Kai mudu susitinkame mieste, aš visada dėviu tą peruką, kurį ji man padovanojo, – pagalvojo jis.

– Užsimaukšlinęs jį, dar apsivelku lietpaltį ir užsidedu tamsius akinius. Taip išsipuošusio manęsneatpažintų net artimiausi draugai.“

Jis garsiai nusijuokė. Vaikystėje jam be galo patikdavo vaidinti spektakliuose. Kadaise„Žmogžudystės katedroje“ pastatyme jis suvaidino Tomą Beketą. Šis vaidmuo buvo jo patsmėgstamiausias.

16.

Prie „Four Seasons“ viešbučio atsakęs į žurnalistų klausimus ir sėdėdamas miesto centro linkvažiuojančioje mašinoje, Tedas įsijungė savo „iPhone“ telefoną ir susirado nuotrauką, kurioje matyti,kaip moteris grobia Metju iš vežimėlio. Ši moteris atrodė visiškai kaip Zana. Amo netekusį Tedąmašina privežė prie pat durų – prie namo, kuriame buvo jo dviaukštis butas. Tedas gyveno vakarųManhatane, atnaujintame Mitpakingo rajone. Namie Tedas kurį laiką kankinosi spręsdamas, ar vertasusitikti su Melisa „Loloje“. „Ką žmonės pasakys mane ten išvydę netrukus po to, kai pasirodėnuotraukos, kuriose mano buvusi žmona vagia mano vaiką?“

Tedas paskambino į Centrinio parko policijos nuovadą. Detektyvas, su kuriuo kalbėjosi,paaiškino, kad ne greičiau nei per parą bus nustatyta, ar nuotraukos tikros. „Jei žurnalistai maneapipils klausimais, aš jiems atkartosiu, ką išgirdau“, – nusprendė jis ir, užsivilkęs naujus marškinius,nuskubėjo atgal į mašiną.

Prie garsios kavinės sugužėję žurnalistai nuo durų buvo atskirti aksomine virve. Vienam išapsaugininkų atidarius mašinos dureles, Tedas akimirksniu nėrė į priekį.

– Tedai, ar jau matei nuotraukas? – vis tą patį klausimą rėkė balsai.Tedas nebesusilaikė ir stabtelėjo.– Taip, mačiau. Taip pat susisiekiau su policija. Tai žiauri apgaulė, ir tiek, – atkirto jis.Įėjęs į kavinę Tedas giliai įkvėpė – susitikti su Melisa jis vėlavo pusvalandį. Atrodė, blogiau

negali būti, bet netrukus jis išvydo Melisą smagiai vakarojančią prie didelio stalo. Su ja sėdėjo irpenki seni geri jos draugai, kadaise priklausę tai pačiai muzikos grupei, kurioje Melisa buvopagrindinė vokalistė. Buvo akivaizdu, kad Melisa jaučiasi puikiai ir yra gerokai apspangusi nuodėmesio. Tedas pažinojo visus greta jos sėdinčius žmones ir buvo jiems dėkingas už netiesioginępagalbą. Jam būtų tekę apsukti ne vieną pragaro ratą, jei Melisa jo būtų pralaukusi viena, bedraugijos.

Žodžiai, kuriais Melisa jį pasitiko – „Tik pamanyk, žurnalistams tu dabar rūpi gerokai labiau neiaš“, – šalia sėdintiems jos draugams sukėlė nevaržomo juoko pliūpsnį.

Tedas pasilenkė ir pabučiavo Melisą į lūpas.– Kuo šįvakar vaišinsitės, pone Karpenteri? – Padavėjas laukė atsakymo.Ledo kibirėliuose ant stalo jau mirko du paties brangiausio šampano buteliai. „To prakeikto

šampano tikrai negersiu, – sėsdamasis šalia Melisos nusprendė Tedas, – man nuo jo visada paskaustagalvą.“

– Man džino martinio, – atsakė.„Tik vieną taurę, – mintyse pažadėjo sau Tedas. – Vienos tikrai nusipelniau. Po velnių, kaip visa

tai atrodo iš šalies? Tikėtina, kad mano sūnaus paieškos ką tik tapo veiksmingos, o aš sėdžiu šičia.“Jis sėdėjo nenuleisdamas nuo Melisos akių, švelniai apglėbęs ją viena ranka – visa tai buvo iš

anksto numatyta duoklė aplinkui zujantiems slaptiems žurnalistų parankiniams, kurie už sutartą atlygįpasidalydavo, ką matė ir girdėjo kavinės viduje. „Populiarioji atlikėja Melisa Nait atsigavo poskandalingo išsiskyrimo su roko dainininku Leifu Eriksonu ir dabar yra beprotiškai įsimylėjusicharizmatiškąjį savo viešųjų ryšių atstovą Tedą Karpenterį. Vakar vakare „Loloje“ juodu pastebėtibesiglaustantys.“ Tedas žinojo, kad rytoj Melisa vartys rytinius laikraščius vildamasi atrasti šitokį arpanašų tekstą.

„Kadaise skaičiau, kad kai buvo vedęs Elizabet Teilor, Edis Fišeris vienoje jųdviejų vardu išItalijos siųstoje telegramoje pasirašė: „Princesė ir jos meilės vergas“, – dingtelėjo Tedui. – Štai tokįniekingą vaidmenį man ir yra paskyrusi Melisa. Ji meluoja pati sau, jei iš tiesų mano, kad manemyli.“

„Vis dėlto man jos reikia. Man reikia to čekio su daugybe nulių, kurį ji išrašo kiekvieną mėnesį.Jei tik pasibaigus nuomai būčiau susilaikęs ir neįsigijęs tų apartamentų. Tas pirkinys siurbte siurbia išmanęs visus pinigus. Po kurio laiko aš Melisai pabosiu ir ji įsikalbės meilę kokiam nors kitamnelaimėliui, – galvojo jis, užsisakytą džino martinį paskubomis gerdamas, užuot su pasimėgavimusiurbčiojęs. – Ką daryti, kad kai taip nutiks, jai nekiltų mintis pasisamdyti kitos viešųjų ryšiųagentūros ir išsivesti visų savo draugų?“

– Dar vieną, pone Karpenteri? – pasiteiravo prie staliuko grįžęs padavėjas.– Kodėl gi ne, – akimirksniu atsakė Tedas.Atėjus vidurnakčiui Melisa pareiškė norinti vakarojimą pratęsti naktiniame klube. Iš ten ji

anksčiau nei ketvirtą ryto tikrai neišeis. Tedas žinojo privalantis kuo greičiau pasišalinti. Tą padarytibuvo galima tik vienu būdu.

– Melisa, aš nekaip jaučiuosi, – prabilo Tedas, papildydamas kavinės šurmulį. – Turbūtpasigavau kažkokį peršalimą, gal net gripą. Ilgiau pabuvęs dar ir tave užkrėsiu. O juk tavodienotvarkė sudaryta minučių tikslumu. Tu negali leisti sau susirgti.

Tedas vylėsi, kad šis pasiteisinimas įtiks, bet veltui. Ji kaipmat įsmeigė įtarų žvilgsnį. Išprigimties be galo dailių bruožų Melisa netekdavo viso žavesio tą pačią akimirką, kai jos veidąužguldavo nusivylimo ar pykčio šešėlis. Šią akimirką jos mėlynos kaip vandenyno gelmė akys staigasusiaurėjo. Susukusi ilgus šviesius plaukus į vieną sruogą, Melisa persimetė ją per petį.

„Ši dvidešimt šešerių metų mergšė, kaip ir visi kiti pramogų pasaulio atstovai, su kuriais man tekodirbti, tiki, kad visas pasaulis sukasi vien apie ją, – pagalvojo Tedas. – Kaip norėčiau pasiųsti jąvelniop.“

– Tikiuosi, ne su savo buvusiąja vartytis lovoje išsiruošei? – reikliu tonu paklausė ji.– Šiuo metu aš savo buvusios žmonos net akyse nenoriu matyti. O ir tu puikiai žinai, kad esu

visiškai dėl tavęs pamišęs. – Tedas nusprendė rizikuoti ir šiuos žodžius tyčia ištarė su vos juntamairzulio gaida. Šia gudrybe jis naudodavosi retokai, bet savo paskirtį ji atlikdavo nepriekaištingai –

Melisa kaipmat susiprasdavo, kad pamišėliški įtarimai visai nepagrįsti. Tedas tikrai nesidairo į kitasmoteris.

Truktelėjusi pečiais, ji pasisuko ir kreipėsi į kitus žmones prie stalo.– Tedukas nepasirašo, – nusijuokė. – Jei dar yra norinčių su manimi važiuoti į klubą – kylam.Visi pakilo nuo stalo.– Čia atvažiavai savo mašina? – pasiteiravo Tedas.– Ne, pėsčiomis atėjau. Tai aišku, kad savo mašina. – Melisa kelis kartus žaismingai paplekšnojo

delnu Tedui per skruostą. Šis šelmiškas pokštas buvo skirtas juos stebintiems aplinkiniams.Jiedviem artinantis prie durų, Tedas įprastu mostu davė ženklą padavėjui viską įrašyti į jo

asmeninę sąskaitą. Įsikibusi į jo ranką, Melisa kelis kartus stabtelėjo nusišypsoti fotografuojantiemsžurnalistams. Palydėjęs iki limuzino, Tedas suspaudė Melisą glėbyje ir įsisiurbęs į lūpas ilgai,aistringai bučiavo. „Dar šiek tiek grūdų bulvarinės spaudos girnoms, – dingtelėjo Tedui. – To turėtųpakakti jai patenkinti.“

Buvusios Melisos grupės nariai su ja įsispraudė į limuziną. Kai prie šaligatvio priartėjo Tedomašina, prie jo prisigretino ir vienas žurnalistas, kažkuo nešinas.

– Pone Karpenteri, ar matėte nuotraukas, kurias turistas iš Anglijos padarė tą dieną, kai buvopagrobtas jūsų sūnus?

– Taip, mačiau.Žurnalistas Tedui prieš akis iškėlė padidintas nuotraukų kopijas.– Ar ką nors apie jas pasakytumėt?Įbedęs į nuotraukas įdėmų žvilgsnį, Tedas griebė jas iš žurnalisto rankų ir pakišo po lango šviesa,

tarsi bandydamas kuo atidžiau apžiūrėti. Netrukus ištarė:Kaip jau esu sakęs, manau, netrukus paaiškės, kad šios nuotraukos tėra žiauri apgaulė.– Nejaugi šiose nuotraukose ne jūsų buvusi žmona, Zana Morland, kelianti iš vežimėlio jūsų

vaiką? – primygtinai klausinėjo žurnalistas.Tedas puikiai žinojo, kad šią akimirką jį stebi daugybė kamerų. Jis papurtė galvą. Laris Postas

laikė atidaręs jo mašinos dureles. Tedas paskubomis įsėdo vidun.Grįžęs namo, galutinai atbukęs nuo viso nerimo, jis kaipmat nusimetė drabužius ir išgėrė

migdomųjų. Tą naktį Tedas praleido kankinamas baisiausių sapnų, o nubudęs pajuto, kad skauda,pykina, lyg iš tiesų būtų peršalęs. „O gal dėl visko kaltas tas prakeiktas džino martinis“, – pagalvojojis.

Devintą ryto Tedas paskambino į savo biurą pasikalbėti su Rita. Ji kaipmat puolė dalytis jausmingaispasvarstymais apie nuotraukas, tačiau Tedas ją nutildė prašydamas paskambinti detektyvui Kolinsuiir sutarti dėl susitikimo rytojaus dieną. Detektyvas Kolinsas Metju paieškoms vadovavo nuo patdingimo dienos.

– Šiandien liksiu namie, bet ne ilgiau nei iki vėlyvos popietės, – paaiškino jis Ritai. – Turiu

temperatūros, bet privalau peržvelgti Melisos nuotraukas iš „Celeb Magazine“ fotosesijos.Neperžiūrėjęs nuotraukų negaliu duoti leidimo jų spausdinti. Jei skambins žurnalistai, sakyk, kad sujais kalbėsiuosi tik tada, kai iš policijos sulauksiu žinios, ar tos nuotraukos yra tikros.

Į biurą jis atvažiavo trečią, mirštamai išbalęs. Rita iškart užplikė jam puodelį arbatos.– Tedai, tau reikėjo likti namie, – dalykišku tonu ištarė Rita. – Pažadu, daugiau apie tai nė žodeliu

neužsiminsiu, tačiau tu juk žinai, kad Zana tiesiog dievino Metju. Ji nebūtų sugebėjusi jo nuskriausti.– Ar pastebėjai, kad pasakei „dievino“? – atšovė Tedas. – Ėmei ir prakalbai būtuoju laiku? Tai

kurgi tos patvirtinti atsiųstos Melisos nuotraukos iš „Celeb Magazine“ fotosesijos?– Jos tiesiog puikios, – užtikrintai atsakė Rita, traukdama nuotraukas iš voko ant Tedo rašomojo

stalo.Tedas įbedė žvilgsnį į nuotraukas.– Tau jos atrodo puikios. Man jos atrodo puikios. Deja, iškart galiu pasakyti, kad Melisai jos

tikrai nepatiks. Paakiuose šešėliai, lūpos per plonos. Negana to, būtent aš jai patariau sutiktinusifotografuoti šiam žurnalui. Dieve mano, jau blogiau būti turbūt ir negali.

Rita užjaučiamai nužvelgė vyrą, kurio asmenine sekretore dirbo jau penkiolika metų. TedasKarpenteris buvo trisdešimt aštuonerių, tačiau atrodė gerokai jaunesnis. Stori, vešlūs plaukai, rudosakys, tvirtas smakras, liaunas sudėjimas – Ritai visada atrodė, kad už daugelį savo klientų Tedasgerokai pranašesnis ir išvaizda, ir žavesiu. Vis dėlto šiuo metu jis atrodė taip, lyg kas nors jam būtųšleptelėjęs šlapiu skuduru.

„Aš nuoširdžiai gailėjau Zanos net dvejus metus, – pagalvojo Rita. – Jei paaiškės, kad tai jinuskriaudė tą angelėlį, aš pati ją nudobsiu!“

17.

Zana sumirksėjo. Tada akis lėtai atmerkė ir užmerkė. „Kas man nutiko?“ – klausė ji savęs. Negalėjosuprasti, kodėl sėdi krėsle, kodėl taip sušalusi, nors ir įsisupusi į vonios chalatą, ir kodėl visas kūnastaip sopa.

Rankos buvo nutirpusios. Ji ėmė trinti delnus, bandydama atgaivinti pirštus. Nejuto kojų, todėlėmė sukti pėdas ratu, vis dar gerai nesuvokdama, ką ir kodėl daro.

Zana dar kartą atsimerkė ir tiesiai priešais išvydo Metju nuotrauką. Lempa šalia nuotraukos buvoįjungta. Tą ji iškart pastebėjo, nors pro pusiau užtrauktas užuolaidas į kambarį skverbėsi ir blausidienos šviesa.

„Kodėl aš nemiegojau savo lovoje?“ – stebėjosi Zana, stengdamasi nekreipti dėmesio įtvinkčiojimą galvoje.

Tada ji prisiminė.„Jie tvirtina, kad tai aš pagrobiau Metju iš vežimėlio. Bet juk tai neįmanoma. Tiesiog beprotybė.

Ko siekdama aš būčiau taip pasielgusi? Ir kam gi man jį grobti?“– Ir kam gi man tave grobti? – suvaitojo ji, žvelgdama į Metju nuotrauką. – Nejaugi jie iš tiesų

tiki, kad galėčiau tave nuskriausti? Savo vaiką?Pašokusi iš krėslo, Zana puolė į priešingą kambario pusę, pagriebė Metju nuotrauką ir priglaudė

prie krūtinės.– Kodėl jie taip mano? – Jos balsas virto šnabždesiu. – Tose nuotraukose negaliu būti aš. Aš

buvau su Nina Oldrič. Visą tos dienos popietę praleidau naujame jos name, kurį ji buvo ką tikįsigijusi. Aš galiu įrodyti. Be jokių abejonių, aš galiu tai įrodyti. Žinau, kad nepavogiau Metju išvežimėlio, – kalbėjo Zana, stengdamasi suvaldyti drebantį balsą. – Aš galiu tai įrodyti. Užtat negaliuleisti, kad pasikartotų tai, kas nutiko šiąnakt. Mano mintys negali nuslysti į sąmonės paraštes, kaiptada, kai žuvo mama ir tėtė. Jei esama nuotraukos, kurioje Metju iš vežimėlio kelia moteris, taisvarbus postūmis jo ieškant. Į šią situaciją privalau žvelgti kaip tik taip. Negaliu sau leisti darsyksustingti. Viešpatie, prašau, neleisk man vėl nusiristi į pasąmonės bedugnę. Padėk man gyventiviltimi, kad tos nuotraukos leis susekti Metju pėdsakus ir mes jį pagaliau rasime…

Tebuvo šešta valanda ryto. Užuot praususis po dušu, Zana atsuko sūkurinės vonios čiaupus.Žinojo, kad karšto vandens sūkuriai atpalaiduos sopantį kūną. „Ką man daryti? – vėl paklausė jisavęs. – Detektyvas Kolinsas jau tikrai bus gavęs tas nuotraukas. Jis juk pagrindinis šios bylostyrėjas.“

Ji prisiminė žurnalistus, kurie vakar vakare laukė jos prie „Four Seasons“ viešbučio, o vėliau, kaiDžošas lydėjo ją namo, ir prie daugiaaukščio. Ar jie ir šiandien ją persekios? O gal jau laukia jos

biure?Užsukusi sūkurinės vonios čiaupus, ji patikrino vandens temperatūrą. Per karštas. „Telefonas“, –

pagalvojo ji. Zana prisiminė, kad vakar vakare grįžusi išjungė telefono skambutį. Nuėjusi įmiegamąjį, ji pasuko prie naktinio stalelio. Telefono atsakiklio lemputė mirkčiojo. Ji buvo praleidusidevynis skambučius.

Pirmas aštuonias balso žinutes paliko žurnalistai, kurie skambino tikėdamiesi sutarti dėl interviu.Nusprendusi nesileisti jų liūdinama, Zana vieną po kitos ištrynė visas aštuonias žinutes. Paskutinęžinutę buvo palikusi Elvyra Mihan. Ji tikino Zaną, kad vyras, teigiantis, jog nufotografavo jąbevagiančią Metju iš parko, yra paprastas sukčius. Zana buvo dėkinga Elvyrai už šiuos žodžius.„Zana, tai, kad tau tenka kęsti tokias nesąmones, visiškai nepateisinama, – griausmingas Elvyrosbalsas buvo pritvinkęs pykčio. – Be abejo, netrukus paaiškės, kad visa tai apgaulė, bet net ir tą žinanttau dabar tikriausiai labai sunku. Mudu su Viliu puikiai tave suprantame. Prašau, paskambink mums irbūtinai ryt užsuk į svečius vakarienės. Mes mylim tave.“

Elvyros žinutės Zana klausėsi net du kartus. Netrukus pasigirdo elektroninis balsas: „Spauskitetrejetą, jei norite išsaugoti. Spauskite vienetą, jei norite ištrinti.“ Zana paspaudė trejetą. Ji išsaugos.Ji prisimins. „Tokiu laiku Elvyrai skambinti per anksti, – pagalvojo ji, – bet būtinai paskambinsiu išbiuro. Būtų gera šį vakarą praleisti su ja ir Viliu. Jei detektyvas Kolinsas ras laiko popiet su manimisusitikti, galbūt iki vakarienės visas šis nesusipratimas bus išspręstas. Ir galbūt… Dieve, prašau,išgirsk šią mano maldą… Jei tas vyras iš Anglijos iš tiesų nufotografavo, kaip kažkas vagia Metju išvežimėlio, galbūt detektyvui Kolinsui pavyks jį rasti.“

Pasiguodusi šia mintimi, Zana ėmėsi keisti kavos aparato nustatymus. Užuot, kaip įprasta,paruošęs puodelį septintai ryto, kavos aparatas išvirė kavos dabar. Įlipusi į sūkurinę vonią, ji kaipmatpajuto kūną atpalaiduojančią šilumą. Siurbčiodama šviežią kavą, ji užsimovė laisvas kelnes,apsivilko jaukų megztinį aukšta apykakle ir įsispyrė į batus žema pakulne.

Nors laikrodis dar nerodė nė septintos, Zana buvo pasiruošusi darbo dienai. Ji vylėsi, kadišeidama iš namų tokiu ankstyvu metu išvengs žurnalistų. Šitaip drąsindamasi, ji susuko plaukus įkuodelį ir sutvirtino šukuoseną šaliku. Pasiraususi spintoje, išsitraukė akinius nuo saulės – plačiais,apskritais rėmeliais, kokių dažniausiai vengdavo.

Pasičiupusi netikro kailio liemenę ir rankinę, ji nuskubėjo prie lifto ir nusileido į rūsio aukštą, kurbuvo namo garažas. Išlaviravusi pro mašinas, išsliūkino iš savo namo pro šonines duris. GatvėjeZana sparčiu žingsniu patraukė Vakarų greitkelio link, pakeliui sutikdama tik ankstyvus šunųvedžiotojus ir bėgikus. Įsitikinusi, kad nėra sekama, ji susistabdė taksi ir jau buvo beprašanti taksistovežti į Rytų 58-ąją gatvę, bet staiga apsigalvojo ir nurodė važiuoti į Rytų 57-ąją. „Jei pamatysiužurnalistus, galėsiu įsėlinti pro darbinį įėjimą“, – pagalvojo Zana.

Žinodama, kad bent jau šiuo metu niekas jos nekamantinės ir nekiš prie veido kamerų, Zanapagaliau patogiai atsilošė. Dabar ji galėjo sutelkti dėmesį į dar vieną bėdą – kažkas jos vardu leidžiapinigus drabužiams ir skrydžiams. „Ar dėl to man bus problemų naudojantis kreditu? – svarstė ji. –

Žinoma. O juk, jei gausiu Kevino Vilsono užsakymą, teks užsakinėti brangius audeklus ir baldus.“„Ir kodėl tokie dalykai nutinka būtent man?“Kūnas įsitempė ir Zana pasijuto taip, lyg ją būtų įsukęs vandens sūkurys ir temptų žemyn. Į dugną.

Po vandeniu. Zana ėmė gaudyti orą. Atrodė, pamiršo, kaip kvėpuoti.Panikos priepuoliai.„Neleisk jiems tavęs užvaldyti“, – maldavo ji savęs. Užsimerkusi prisivertė kvėpuoti giliai ir

tolygiai. Taksi sustojus ties 57-osios gatvės ir Trečiojo aveniu sankryža, Zana jau buvo spėjusiatgauti amą. Vis dėlto duodant pinigų pluoštą vairuotojui pirštai tebedrebėjo.

Ėmė lynoti. Skruostus nusėjo šalti lašai. „Suklydau vilkdamasi liemenę, – pagalvojo ji, – reikėjolietpalčio.“

Priešais ji išvydo daugmaž ketverių berniuką ir greta jo einančią moterį, kuri skubino vaiką prienetoliese laukiančios mašinos. Zana aplenkė juos, norėdama pažvelgti vaikui į veidą. Žinoma, jisbuvo ne Metju.

Zana pasuko už kampo ir apsižvalgė – žurnalistų nematyti. Stumtelėjusi sukamąsias duris, ji įėjo įvidų. Spaudos stendas buvo kairėje vestibiulio pusėje.

– Semai, prašyčiau „Post“ ir „Daily News“, – kreipėsi ji į garbaus amžiaus laikraščių pardavėją.Pusiau perlenktus laikraščius Semas Zanai įdavė be įprastos draugiškos šypsenos veide.Į laikraščius ji leido sau dirstelėti tik tada, kai jau buvo saugiai atsigavusi į biurą. Pasiklojusi juos

ant stalo, atsargiai atvertė. „The New York Post“ viršelyje buvo išspausdinta nuotrauka, kurioje jipalinkusi prie vaikiško vežimėlio. „The New York Daily News“ viršelyje buvo nuotrauka, kurioje jinešasi Metju tolyn.

Negalėdama patikėti tuo, ką regi, ji dirsčiojo tai į vieną, tai į kitą nuotrauką. „Bet juk tai ne aš, –paprieštaravo ji mintyse. – Metju pavogė kažkas, kas atrodė visiškai kaip aš… Bet kaipgi gali taipbūti?“

Džošas biure turėjo pasirodyti vėliau. Kurį laiką Zana bandė darbuotis, tačiau vidurdienį pagaliaupasidavė ir pagriebė telefoną. „Reikia skambinti Elvyrai. Ir „Post“, ir „Daily News“ kasrytpristatomi į jos namus.“

Elvyra atsiliepė po antro signalo. Išgirdusi Zanos balsą, ji tarė:– Zana, mačiau laikraščius. Lyg man kas būtų vožtelėjęs toną sveriančiu plaktuku. Kam į tave

panašiai moteriai vogti Metju?„Ką Elvyra šiuo klausimu bando išklausti? – sukluso Zana. – Ar ji tik svarsto, kam nežinia kokiai

moteriai apsimetus manimi grobti Metju, ar sako mananti, kad tai aš galėjau jį pavogti?“– Elvyra, – atsargiai rinkdama žodžius prabilo Zana, – kažkas tyčia man taip daro. Nežinau, kas

tas žmogus, tačiau vieną įtariamąjį turiu minty. Gali būti, kad tokių pasibaisėtinų priemonių ėmėsiBartlis Longas. Vis dėlto, jei taip ir yra, dėl vieno aš neturiu jokių abejonių – Bartlis nesugebėtųnuskriausti Metju. Elvyra, aš dėkinga Dievui už šias nuotraukas. Ačiū jam. Aš pagaliau susigrąžinsiuMetju. Tos nuotraukos yra puikiausias įrodymas, kad kažkas bando apsimesti manimi. Tai įrodymas,

kad kažkas manęs neapkenčia taip stipriai, jog gali grobti mano sūnų ir dar vogti mano tapatybę…Akimirką tvyrojo tyla. Tada pasigirdo Elvyros balsas:– Zana, aš žinau gerą privačių detektyvų biurą. Jei tam neturi pinigų, aš apmokėsiu visas išlaidas.

Jeigu tos nuotraukos padirbtos, jie mums padės sužinoti, kieno užsakymu tai padaryta. Oi, luktelk. Neitin tinkamus žodžius parinkau. Tu tvirtini, kad tose nuotraukose ne tu, ir aš net neabejoju, kad sakaitiesą. Tokią suktybę sugalvojęs žmogus gerokai pervertino savo galimybes. Anądien lankeisiŠventojo Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje, turbūt uždegei žvakelę prie šventojo Antano?

– Anądien lankiausi kur? – Zana neišdrįso atkartoti to, ką išgirdo.– Kalbu apie vėlyvą pirmadienio popietę. Apie pusę šešių ar be dvidešimt šešios. Aš buvau

užsukusi į bažnyčią palikti šventajam Antanui pažadėtos aukos ir pastebėjau keistą vyrą. Jisnužiūrinėjo mano draugą tėvą Eideną ir tai man nelabai patiko. Nerasdama sau vietos dėl blogosnuojautos, šį rytą peržiūrėjau stebėjimo kamerų vaizdajuostes. Bandėme išsiaiškinti, ar tėvui Eidenuitas vyras matytas. Turint omeny, kad Niujorko gatvėmis klaidžioja ne vienas pamišėlis, atsarga gėdosnedaro. Kai buvau bažnyčioje, tavęs ten nepastebėjau, bet tave nufilmavo kameros. Bažnyčiojeužtrukai vos kelias minutes. Tai ir pamaniau, kad greičiausiai buvai užsukusi sukalbėti maldelės užMetju.

„Pirmadienį apie pusę šešių ar be dvidešimt šešios. Aš nusprendžiau namo grįžti pėsčiomis.Pakeliui niekur nebuvau užsukusi. 31-ojoje ar 32-ojoje gatvėje pasukau į vakarus. Tą prisimenu. Visdėlto toje kelio vietoje jau buvau pavargusi, susistabdžiau taksi ir iš ten parvažiavau tiesiai namo.“

„Aš nebuvau užsukusi į Šventojo Pranciškaus bažnyčią. Žinau, kad nebuvau.“„O gal?“Zana susivokė, kad Elvyra vis dar kalba ir štai ką tik jos pasiteiravo apie vakarienę.– Aš užsuksiu vakarieniauti, – pažadėjo Zana, – būsiu pas jus pusę septynių.Padėjusi telefono ragelį, ji susiėmė už galvos. „Ar man ir vėl prasidėjo proto užtemimai? Ar aš

kraustausi iš proto? Nejaugi pagrobiau savo pačios sūnų? O jei taip, ką aš jam padariau? Jeinebepamenu, kas nutiko vos prieš porą parų, kokie kiti įvykiai yra nugrimzdę į mano atmintiesdugną?“ – viltį praradusiu balsu mintyse save kvotė Zana.

18.

Kadaise detektyvas Bilis Kolinsas dirbo slaptuoju policijos pareigūnu. Apsimetinėti gyvenimomėtytu ir vėtytu prašalaičiu jam pavykdavo nesunkiai. Perkaręs, kampuoto veido, pražilusiaisretėjančiais plaukais, liūdnu žvilgsniu – jį nužvelgę, narkotikų prekeiviai nė nesuabejodavo matąįprastos kvaišalų dozės užsukusį klientą.

Nuo tada, kai buvo perkeltas į Centrinio parko nuovadą, darbe jis vilkėdavo kostiumą, marškiniusir ryšėdavo kaklaraištį. Nužvelgęs jo išvaizdą ir klaidinamas tylių, ramių jo manierų, dažnas pirmąkartą su Biliu Kolinsu susitikęs žmogus pamanydavo, kad jis tik paprastas, niekuo neišsiskiriantis irdar, tikėtina, nedidelis gudročius.

Tokią nuomonę buvo susidaręs ne vienas įtariamasis, atsainiai atsakinėjęs į Bilio klausimus apienusikaltimą ir tikėjęs, kad jo versija bus priimta už gryną pinigą. Dauguma tokių įtariamųjų vėliau dėlto labai gailėdavosi. Keturiasdešimt trečius metus skaičiuojančios Bilio smegenys veikė it patitobuliausia informacijos apdorojimo mašina. Bilis įsimindavo net ir tas smulkmenas, kurios perpokalbį atrodydavo nesvarbios, o tada, pasitaikius progai, akimirksniu pasinaudodavo visainformacija.

Bilio asmeniniame gyvenime vyravo ramybė. Nors iš pažiūros jis ir atrodė taip, lyg kasdiendalyvautų laidotuvių procesijoje, Bilis turėjo puikų humoro jausmą, buvo dėmesingas pašnekovas irišliko ištikimas savo žmonai Eilinai, kurią į pirmą pasimatymą buvo pakvietęs jiems dar besimokantmokykloje. Bilis sakydavo savo žmoną amžiams pamilęs dėl to, kad jai vienintelei iš visų žmoniųpasirodė patrauklus. Drauge juodu užaugino du sūnus. Likimas jų vaikams buvo gailestingas – abuišvaizdą paveldėjo iš mamos, kuri buvo itin patraukli moteris. Šuo metu abu jaunuoliai mokėsiFordamo universitete.

Kai beveik prieš dvejus metus pagalbos telefonu buvo pranešta apie trimetį, pradingusį išCentrinio parko, Bilis buvo pirmasis į nusikaltimo vietą atvykęs detektyvas. Į Centrinį parką jisatskubėjo apsunkusia širdimi. Su vaikų mirtimi ar dingimu susiję iškvietimai jam buvo patinemėgstamiausia darbo dalis.

Tą baisiai karštą birželio dieną policijai paskambino Tifanė Šilds, auklė, ir kūkčiodama pranešė,kad užsnūdo greta vaikiško vežimėlio ir pabudusi jame neberado Metju. Buvo imtasi tirti kiekvienąparko centimetrą ir kvosti visus jame rastus žmones. Netrukus pasirodė Metju tėvai. Jie buvoišsiskyrę, tad atvažiavo skirtingomis mašinomis. Kai auklė prisipažino, kad buvo užsnūdusi, TedasKarpenteris – berniuko tėvas – jos vos neužpuolė. Zana Morland – berniuko mama – nepratarė nėžodžio. Bilis nusprendė, kad toks jos elgesys tėra atsakas į sukrėtimą. Net ir praėjus keliomsvalandoms, kai vis dar neaptikus jokių Metju pėdsakų imta abejoti, ar pavyks rasti bent vieną

liudytoją, berniuko motina išliko stebėtinai rami.Nors nuo šio įvykio buvo praėję beveik dveji metai, Metju byla nuo Bilio Kolinso darbo stalo

nebuvo dingusi nė akimirkos. Jis skrupulingai ištyrė abiejų tėvų parodymus apie tai, kur jie buvo tuometu, kai berniukas pradingo. Jųdviejų pateiktoms versijoms pritarė ir visi apklausti liudytojai. Bilisabiejų tėvų pasiteiravo apie priešiškai nusiteikusius žmones, kurie būtų galėję ryžtis grobti jų vaiką.Tąsyk Zana Morland, nors ir neryžtingai, nurodė vieną žmogų – žinomą interjero dizainerį BartlįLongą. Pats Bartlis išjuokė mintį, kad jis galėtų būti kaip nors susijęs su buvusios darbuotojos vaikopagrobimu.

„Šie Zanos Morland kaltinimai tik patvirtina, kad viskas, ką esu apie ją pasakęs, yra gryniausiatiesa, – pykčio ir paniekos kupinu balsu tąkart Biliui paaiškino Longas. – Ji, galima sakyti, apkaltinomane dėl savo tėvų mirties. Esą, jei jie, užuot važiavę į oro uostą, būtų likę namie, jos tėvą širdiessmūgis būtų ištikęs ten, o ne prie mašinos vairo. Ji pareiškė, kad dirbdama pas mane negalėdavo sutėvais matytis dažniau. O štai dabar ji kaltina mane dar ir tuo, kad pagrobiau jos vaiką! Detektyve,pagailėkit savęs ir negaiškit laiko vaikydamasis vėją laukuose. Kad ir kas nutiko tam vargšui vaikui,prie to nagus bus prikišusi jo paties kuoktelėjusi motina.“

Tąkart Bilis Kolinsas įdėmiai išklausė Bartlio Longo versiją, tačiau nusprendė remtis savonuojauta. Jį buvo pasiekę gandai, kad Bartlis Longas pyksta ant Zanos Morland dėl to, jog ji tapo joverslo konkurente. Bilis gan greitai nusprendė, kad nei Longas, nei Morland su berniuko dingimunesusiję. Jis buvo visiškai tikras, kad šioje situacijoje Zana auka. Auka, kuri, nepaisydama atviražaizda kraujuojančios savo sielos, pereitų ir ugnį, ir vandenį, kad tik susigrąžintų vaiką.

Kaip tik dėl to antradienio vakarą sulaukęs skambučio iš savo viršininko ir sužinojęs apie postūmįMetju Karpenterio byloje, Bilis Kolinsas buvo pasiruošęs akimirksniu šokti į mašiną ir važiuoti įnuovadą iš Foresthilso rajono Kvinso apylinkėje, kur gyveno.

Bilio viršininkas patarė jam neskubėti:– Mes dar nežinom, ar tos paskalų žurnalui parduotos nuotraukos tikros. Jei paaiškės, kad taip, ryt

tau teks atnaujinti tyrimą, tad geriau šįvakar pailsėk ir patausok jėgas.Trečiadienį Bilis pabudo septintą ryto. Po dvidešimties minučių – spėjęs nusiprausti, nusiskusti ir

apsirengti – jis jau važiavo į miesto centrą. Atvykęs į nuovadą, ant savo darbo stalo jis radonuotraukas, kurios buvo išspausdintos „Tell-All Weekly“ ir išplatintos internete.

Iš viso jų buvo šešios: trys originalios nuotraukos, kurias padarė turistas iš Anglijos, ir trysišdidintos tų pačių nuotraukų kopijos, kurias tas pats vyras ketino panaudoti šeimos nuotraukųalbumui. Pastarųjų nuotraukų antrame plane buvo matyti, kaip Zana Morland grobia savo pačiosvaiką.

Bilis švilptelėjo – tik taip teišreiškė nuostabą ir nusivylimą. „O aš buvau patikėjęs ta kankine, –pagalvojo jis, atidžiai žiūrinėdamas nuotraukas, kuriose Zana pasilenkia prie vežimėlio, iškelia iš jomiegantį vaiką ir galiausiai nusineša jį tolyn. – Jokios klaidos čia nėra, – toliau mintį vijo Bilis,dirsčiodamas tai į vieną, tai į kitą nuotrauką. – Ilgi tiesūs kaštonų spalvos plaukai, lieknas sudėjimas,

madingi akiniai nuo saulės…“Jis atvertė bylą, kuri nuo jo darbo stalo nebuvo dingusi nė akimirką, ir ištraukė Zanos nuotraukas,

kurias policijos fotografas paslapčia padarė tądien, kai ji buvo atskubėjusi į nusikaltimo vietą. Tadaji vilkėjo trumpą gėlėtą suknelę ir avėjo aukštakulnes basutes. Tokie pat drabužiai ir apavas buvo irnuotraukose įamžintos pagrobėjos.

Bilis nuoširdžiai didžiuodavosi, kad sugebėdavo tiksliai nuspėti žmogaus būdą. Jį užliejo kartėlisdėl šįkart padarytos apmaudžios klaidos. Netrukus kartėlis užleido vietą nerimui – ką Zana Morlandgalėjo padaryti savo sūnui?

Jos alibi atrodė nepriekaištingas. Žinoma, kažkokią smulkmeną jis bus pražiūrėjęs. „Pradėsiu nuoauklės, – niūriai pagalvojo Bilis. – Išnarstysiu vaiko motinos alibi po gabalėlį. Išsiaiškinsiu, ką jiveikė kiekvieną tos dienos minutę. Anksčiau ar vėliau sužinosiu, kaip jai pavyko išsisukti. Kai šisdarbas bus baigtas, iškvosiu, ką ji padarė tam berniukui. Nuo manęs jos neapsaugos nė pats Dievas.“

19.

Hanterio koledžo antrakursė Tifanė Šilds vis dar gyveno tėvų namuose. Ta diena, kai pradingoMetju Karpenteris, jos gyvenimą buvo pakeitusi visam laikui. Viena vertus, tai ji buvo atsakinga užMetju ir užsnūdo jį prižiūrėdama. Kita vertus, kas kartą, kai žiniasklaida vėl prabildavo apie šį įvykį,ji būdavo laikoma lengvabūde aukle, kuri ne tik neprisegė vaiko vežimėlyje, bet dar ir išsitiesusišalia ant apkloto, cituojant vieną žurnalistą, pūtė į akį.

Kone kiekvienas straipsnis primindavo ir jos verksmingą pokalbį su pagalbos telefonuatsiliepusiu operatoriumi. Šio pokalbio įrašas kartais būdavo paleidžiamas per televiziją. Nuo tosdienos prabėgo kone dveji metai, tačiau kas kartą, kai pradingdavo koks nors vaikas, Tifanei Šildstekdavo girdėti ar skaityti spėliones, ar tik nebus nutikę taip kaip su Tifane Šilds – miegančia aukle.Besiklausant tokių svarstymų, nuoskauda pamažu peraugo į giliai įsišaknijusį pyktį.

Tos dienos įvykius ji prisiminė, lyg viskas būtų nutikę vakar. Tąsyk pabudusi ryte ji jautėsi prastaiir nusprendė, kad bus peršalusi. Tifanė buvo bebaigianti Katedros mokyklą ir tądien ketino švęsti šiaartėjančia proga su keliomis bendramokslėmis, tačiau šį planą atšaukė. Jos mama dirbo pardavėja„Bloomingdale’s“ prekybos centre ir jau buvo išėjusi į darbą. Tėtis dirbo ūkvedžiu Rytų 86-osiosgatvės daugiaaukštyje, kur jie ir gyveno. Vidurdienį suskambo telefonas. „Jei tik tada nebūčiaupakėlusi telefono ragelio, – per dvidešimt vieną nuo įvykio prabėgusį mėnesį šia mintimi Tifanė savekankino galybę kartų. – Trūko tiek nedaug. Maniau, atsiliepusi išgirsiu kurio nors namo gyventojoskundą dėl prakeikto varvančio čiaupo.“

Vis dėlto tąkart Tifanė pakėlė telefono ragelį.Skambino Zana Morland. „Tifane, ar galėtum man pagelbėti? – maldavo ji. – Nuo šio ryto Metju

turėjo prižiūrėti nauja auklė, bet ji ką tik paskambino ir pasakė, jog darbą galės pradėti tik nuorytojaus. Šiandien man labai svarbus susitikimas. Esu sutarusi su nauja kliente, kuri dėl neatėjusiosauklės manęs neužjaus. Ar galėtum pabūti angelu ir porai valandų išsivežti Metju į parką? Aš ką tik jįpavalgydinau, netrukus užmigs. Patikėk, jis tikriausiai visą laiką prasnaus.“

„Retsykiais, kai Metju auklė pasiprašydavo laisvo vakaro, aš jį prižiūrėdavau ir buvau pamilusi,– galvojo Tifanė. – Tąkart iškart pasakiau Zanai, kad nekaip jaučiuosi, bet ji nenusileido ir ilgaiįkalbinėjama aš sutikau pagelbėti. Ir amžiams sugrioviau savo gyvenimą.“

Kai trečiadienį ryte gurkšnodama apelsinų sultis Tifanė atsivertė rytinį laikraštį, ją užplūdodvejopas jausmas: įsiūtis dėl to, kad Zana Morland ja pasinaudojo, ir didžiulis palengvėjimas, kad jidaugiau nebebus kaltinama dėl Metju dingimo. „Policijai sakiau, kad buvau išgėrusi antihistamininiųvaistų, jaučiausi silpna ir neturėjau nė mažiausio noro dirbti aukle, – prisiminė Tifanė. – Jei jie ir vėlnorės mane apklausti, taip ir išdrošiu, kad Zana Morland gerai žinojo, kaip aš tądien jaučiausi. Kai

užsukau pasiimti Metju, ji pasiūlė man „Pepsi“, tikino, kad nuo to gėrimo pasijusiu geriau, esą cukrusnaudingas organizmui kovojant su peršalimu.“

„Geriau pagalvojus, gal Zana tyčia kažko įpylė į tą gėrimą, kad aš kuo greičiau užmigčiau, –dingtelėjo Tifanei. – O ir Metju savo vežimėlyje nė kartelio nekrustelėjo. Juk dėl to aš ir neprisegiaujo tais diržais… Jis buvo taip kietai įmigęs.“

Tifanė darsyk atidžiai perskaitė straipsnį ir ėmė įdėmiai žiūrinėti nuotraukas. „Suknelė ta pati,kurią tąsyk vilkėjo Zana, bet basutės – ne. Ji per klaidą įsigijo dvi vienodas basučių poras, o dar iršiaip turėjo labai panašią trečią porą. Visos buvo įsispiriamos, smėlio spalvos ir su kulniukais.Pirmosios dvi nesiskyrė visiškai niekuo, bet trečiosios poros basučių dirželis buvo šiek tiekplatesnis. Ji man padovanojo vienas iš tų vienodų basučių. Su siauresniu dirželiu. Tą rytą mes abiavėjome tokias pat. Aš jas vis dar turiu. Niekam neprasitarsiu. Jei policininkai apie tai sužinos,kaipmat pareikalaus tų basučių, o aš jas, Dievas žino, tikrai užsitarnavau!“

Po trijų valandų, pasibaigus istorijos paskaitai, Tifanė nusprendė išklausyti žinutes mobiliojotelefono balso pašte. Vieną buvo palikęs ir detektyvas Kolinsas – dingus Metju, jis ne kartą kankinoją nesibaigiančiais klausimais. Detektyvas Kolinsas norėjo darsyk su ja pasikalbėti.

Tifanės burna, ir taip nedidelė, akimirksniu susiaurėjo kone iki dryželio. Jos įprastai guvus,jaunatviškas veidas staiga apsiblausė. Surinkusi Bilio Kolinso telefono numerį, ji spustelėjoskambučio mygtuką.

„Ir aš noriu darsyk su jumis pasikalbėti, detektyve Kolinsai, – pagalvojo ji. – Tik šįkartprakaituosiu ne aš, o jūs!“

20.

Glorė ir vėl jo plaukus tepė tuo lipniu marmalu. Metju jo nepakęsdavo. Marmalas degino jampakaušį, o vieną kartą jo vos nepakliuvo į akis. Glorė spėjo veidu nutekėjusią srovelę pagauti, betnetyčia skudurėliu skaudžiai užgavo jam akį. Metju žinojo – neverta priešintis, kai ji vėl kažkuo tepaplaukus. Glorė tiesiog atsakys: „Atleisk, Matuk. Nenoriu to daryti, bet reikia.“

Šiandien jis dar nebuvo prataręs nė žodžio. Žinojo, kad Glorė ant jo smarkiai pyksta. Šį rytą, vosišgirdęs durų skambutį, jis kaipmat įlindo į spintą ir pasislėpė. Ši spinta jam visai patiko, nes buvogerokai didesnė už daugumą ankstesnių. Be to, lempos šviesa šioje spintoje buvo labai stipri ir jispuikiai matė visą vidų. Tūnodamas slėptuvėje jis prisiminė koridoriuje palikęs patį mėgstamiausiąsunkvežimį. Jis buvo pats geriausias, nes ryškiai raudonas ir veikė trimis greičiais, tad koridoriųgalėjo pervažiuoti ir labai greitai, ir labai lėtai.

Atidaręs spintos duris, Metju puolė į koridorių pasiimti sunkvežimio. Jis matė, kaip Glorėuždarydama duris atsisveikino su kažkokia teta. Užrakinusi duris, Glorė apsisuko ir išvydo jį. Ji buvotaip įtūžusi, jog jis išsigando, kad gal jam suduos. „Kitą kartą įkišiu tave į spintą ir niekadanebeišleisiu“, – piktu, griausmingu balsu išdrožė ji. Jis taip pabūgo, kad kaipmat pabėgo, įlindo atgalį spintą ir taip užsikūkčiojo, jog po kurio laiko jam net ėmė trūkti oro.

Net ir kai Glorė pakvietė jį iš ten lįsti, patikino, kad jis dėl nieko nekaltas, nes tėra tik mažasvaikas, ir atsiprašė, kad užriko, jis vis vien negalėjo nustoti verkęs. „Mamyte, mamyte“, – vis šaukė,ir kad ir kaip norėjo, niekaip negalėjo sustoti.

Vėliau, žiūrėdamas vieną vaizdo diską, jis išgirdo Glorę su kažkuo kalbantis. Pritipenęs prie savokambario durų, tyliai jas pravėrė ir ėmė klausytis. Glorė kalbėjo telefonu. Metju nenugirdo, ką jisakė, bet buvo gerokai įširdusi. Po kurio laiko jis išgirdo ją šaukiant: „Atleisk, atsiprašau.“ Iš balsopasirodė, kad Glorė labai išsigandusi.

Dabar jo pečiai buvo apgaubti rankšluosčiu, ant kaktos varvėjo marmalas. Metju sėdėjo ir kantriailaukė, kol Glorė pasakys, kad jis gali eiti prie kriauklės trinkti galvos.

– Gerai, manau, jau laikas, – pagaliau ištarė ji. Kai Metju palinko prie kriauklės, pridūrė: – Kaipgaila. Būtum visai dailus raudonplaukis.

21.

Parko aveniu 400 – toks buvo Bartlio Longo darbo adresas. Po pažastimi pasikišęs laikraščius,šiandien jis savo biuro link žingsniavo lėtai, neskubėdamas. Veidas švytėjo iš pasitenkinimo.Penkiasdešimt dvejų metų, žilstelėjusiais rusvais plaukais, ledo mėlio akimis, pasipūtėliškų manierų– jis buvo iš tų, kurie visada pasinaudoja proga sugėdinti padavėją ar pavaldinį įbesdami kraująstingdantį žvilgsnį. Kita vertus, jo klientai – įžymybės, pasiturintys žmonės – jį pažinojo kaip itinžavią asmenybę, kurią malonu pasikviesti į svečius.

Bartlis Longas darbe pasirodydavo pusę dešimtos. Jo pavaldiniai šios akimirkos kas kartąlaukdavo su nerimu. Kokios nuotaikos Bartlis bus šiandien? Norint sužinoti atsakymą į šį klausimą,užtekdavo į jį dirstelėti. Maloni veido išraiška ir nuoširdžiai ištartas „labas rytas“ reikšdavo, kadbent jau kuriam laikui jie gali atsipalaiduoti. Jei veidas būdavo paniuręs ir jis nepasisveikindavo,darbuotojai žinodavo, kad kažkas jau spėjo sugadinti jam nuotaiką ir kam nors teks atkentėti.

Visi aštuoni visą darbo dieną su Bartliu Longu praleidžiantys darbuotojai jau buvo arba skaitę,arba girdėję stulbinančią naujieną – Zana Morland, kuri kadaise taip pat dirbo pas Bartlį, įtariamasavo sūnaus pagrobimu. Jie visi gerai prisiminė tą dieną, kai netrukus po avarijos, per kurią žuvoZanos tėvai, ji įsiveržė į biurą ir išrėkė Bartliui: „Savo motinos ir tėvo nemačiau beveik dvejus metusir jau niekada nebepamatysiu. Man niekaip nepavykdavo iš čia ištrūkti, nes tu vis kartodavai, kadmanęs būtinai reikia tai vienam, tai kitam projektui. Tu bjaurybe, savanaudi vergvaldy. Ne, tublogesnis. Tu pats dvokiantis velnias. Jei manim netiki, pasiklausk bet kurio kito tau dirbančiožmogaus. Aš pradėsiu savo verslą, ir žinai ką, Bartli? Galėsi šliaužti man iš paskos.“

Tada ji pratrūko raudoti. Eleina Rajan, kuri jau daugelį metų dirbo Bartlio sekretore, tąkartšvelniai ją apkabino ir pasisiūlė pavėžėti namo.

Šiandien Bartlis pro duris įžengė piktdžiugiškai šypsodamasis – ir Eleina, ir biuro sekretorėFilisa Garigan atsipūtė supratusios, kad bent jau kurį laiką kolektyvas galės dirbti be baimės.

– Na, ne gūdžiam miške gyvenat, tad jau turbūt girdėjot apie Zaną Morland? – pasiteiravo moterųBartlis.

– Netikiu nė vienu parašytu žodžiu, – atkirto Eleina Rajan.Ši šešiasdešimt dvejų metų moteris – tamsiai rudais, madingai sušukuotais plaukais, pailgu veidu,

kurį labiausiai puošė rudos kaip kaštonas akys, – buvo vienintelė biuro darbuotoja, kuri retsykiaisdrįsdavo paprieštarauti Bartliui. Savo vyrui ji ne kartą buvo sakiusi, kad pas Bartlį vis dar dirba tikdėl dviejų priežasčių: viena vertus, jis moka gerą algą, kita vertus, ji gali sau leisti iškart mesti darbą,jei tik Bartlis pasidarytų pernelyg nepakenčiamas. Jos vyras, į pensiją išėjęs policijos pareigūnas,šiuo metu vadovavo nuolaidų prekybos centro apsaugai. Kaskart, kai grįžusi namo Eleina vėl imdavo

skųstis, ką Bartlis pasakė ar padarė, jis ją nutildydavo vos trimis žodžiais: „Mesk tą darbą.“– Eleina, visai nesvarbu, kuo tu tiki ar netiki. Viską įrodo nuotraukos. Nejau manai, kad jie būtų už

tas nuotraukas mokėję, jei nebūtų įsitikinę, kad jos tikros? – Pašaipi šypsena Bartlio veide ėmėpamažu blėsti. – Tai Zana pavogė savo berniuką iš parko. Dėl to nebėra jokių abejonių. Policijaibelieka išsiaiškinti, ką ji su tuo vaiku padarė. Žinoma, mielai pasidalysiu savo spėjimu, kodėl ji taippasielgė. – Kad būsimas teiginys atrodytų įtaigesnis, Bartlis smiliumi bestelėjo Eleinos pusėn. – Kaičia dirbo, kiek kartų girdėjai ją verkšlenant, kad dėl tėvo darbo jai teko visą vaikystę kraustytis išvienos vietos į kitą, o ne augti kokiame nors priemiestyje? – pasiteiravo jis. – Žuvus tėvams, visi ėmėdar labiau apie ją šokinėti. Sakyčiau, ji tiesiog priprato būti užjaučiama ir guodžiama, tad ėmė irsusikūrė naują dramą.

– Tai visiška nesąmonė, – įsikarščiavusi pareiškė Eleina. – Gal Zana kada ir minėjo, kad būtųnorėjusi augti ne taip dažnai kraustydamasi iš vienos vietos į kitą, bet tik tada, kai visi dalijomėsprisiminimais apie vaikystę. Argi ji taip sakė vien tam, kad sulauktų užuojautos ar paguodos. Be to, jibuvo pametusi galvą dėl Metju. Jūsų spėlionės tiesiog bjaurios, pone Longai.

Eleina apsižiūrėjo, kad Bartlio veidas išmuštas raudonio. „Nepriešgyniauk viršininkui – turbūtbūsiu pažeidusi šį nerašytą Dievo įstatymą, – pagalvojo ji. – Bet kaipgi jam liežuvis apsivertė sakyti,kad Zana pavogė Metju tam, kad išpeštų užuojautos ir paguodos?“

– Buvau spėjęs pamiršti, kokia tu šališka mano buvusios asistentės atžvilgiu, – atkirto BartlisLongas. – Šiaip ar taip, galiu lažintis, kad mums čia besišnekučiuojant Zana karštligiškai ieškoadvokato ir, patikėk manimi, jai jo paslaugų tikrai prireiks.

22.

Kevinui Vilsonui niekaip nepavyko susikaupti žiūrint į brėžinius ant rašomojo stalo. Jis žvelgė įkraštovaizdžio dizainerio paruoštą augalų išdėstymo schemą, skirtą Karltono apartamentų 701vestibiulio erdvei. Karltono apartamentai 701 – taip buvo nuspręsta pavadinti naująjį daugiaaukštį.

Šis pavadinimas buvo patvirtintas tik po ilgų ir sunkių derybų su tarptautinio Džarelio koncernovaldyba – ši milijardinės vertės įmonė ir finansavo projektą. Keli valdybos nariai bandė siūlytipavadinimus, kurie jiems atrodė tinkamesni. Daugumą jų įkvėpė romantiški ar senoviniai: „Vindzoroskliautai“, „Kameloto bokštai“, „Versalis“, „Stounhendžas“. Naująjį apartamentų kompleksą buvosiūlyta pavadinti net Naujaisiais Amsterdamo rūmais.

Klausantis tokių pasiūlymų, Kevinui kantrybė ėmė sekti. Pagaliau ir jis sulaukė eilės prabilti.– Koks Niujorko adresas laikomas pačiu prašmatniausiu? – paklausė jis.Septyni iš aštuonių valdybos narių nurodė tą patį Parko aveniu adresą.– Taigi, – patvirtino Kevinas. – Ką aš noriu tuo pasakyti? Ogi kad mes ieškome gyventojų itin

prašmatniam pastatui. Šiuo metu Manhatane tokių pastatų statomas ne vienas. Manau, susiklosčiusiosnelengvos ekonominės situacijos niekam nereikia priminti. Turbūt visi puikiai suprantate ir tai, kad nekas kitas, o mes esame atsakingi už šio projekto komercinę sėkmę ir privalome sugalvoti tokiąpardavimo strategiją, kuri priviliotų kuo daugiau būsimų pirkėjų. Hadsono ir paties miesto vaizdai ištiesų gniaužia kvapą. Deja, to nepakaks. Pirkėjams mes privalome suteikti galimybę vos paminintsavo naująjį adresą – Karltono apartamentai 701 – leisti aplinkiniams suvokti, kad jie bendrauja suitin prabangioje vietoje įsikūrusiais asmenimis.

„Šiandien išplėšiau pergalę, – pagalvojo Kevinas, apsukęs ratą su kėde. Tada ėmė nepritariamailinguoti galvą. – Viešpatie, ir ką gi apie mane pasakytų senelis, jei būtų klausęsis tos kalbos?“

Kevino Vilsono senelis buvo ūkvedys ir dirbo pastate, kurio kaimynystėje gyveno ir Kevinas sutėvais. Virš namo pagrindinių durų išraižytas pavadinimas skelbė: „Lanceloto bokštai“. Niūrūsnedideli butai, girgždantys personalo liftai, senovinė vandentiekio sistema – tokį vaizdą išvysdavo įšį Vebsterio aveniu šešiaaukštį Bronkso rajone užsukę prašalaičiai.

„Senelis būtų pamanęs, kad man pasimaišė, – dingtelėjo Kevinui. – Jei dar būtų gyvas, jam, kogero, pritartų ir mano tėtis. Mama prie mano saldžialiežuvavimo jau spėjo priprasti. Mirus tėčiui,šiaip taip įkalbėjau ją persikelti gyventi į Rytų 57-ąją gatvę. Tąkart ji pasakė, kad aš sugebėčiauraitam policininkui įkišti nudvėsusį arklį. Savo nuomonę ji greitai pakeitė ir dabar tiesiog dievinaManhataną. Nesistebėčiau sužinojęs, kad prieš eidama gulti kaskart suniūniuoja Franko Sinatros„Niujorke, Niujorke“.

„Šios padrikos mintys mane tik atitraukia nuo darbų“, – pagalvojo jis, atsilošdamas krėsle.

Kitame koridoriaus gale aidėjo plaktuko kaukšėjimas ir aštrus, ausis veriantis marmuro grindisgludinančios mašinos ūžesys.

Kevinui šie statybų garsai prilygo Linkolno centre grojamoms simfonijoms. „Dar vaikas viskartodavau tėčiui, kad mieliau apsilankyčiau statybų aikštelėje nei zoologijos sode, – pagalvojo jis. –Jau tada žinojau, kad noriu projektuoti pastatus.“

„Kraštovaizdžio dizainerio brėžiniai niekam tikę, – nusprendė jis. – Jam teks pateikti naująpasiūlymą arba aš kreipsiuosi į kitą žmogų. Nenoriu, kad pastato vestibiulis atrodytų kaip šiltnamis.Šis vyrukas nelabai supranta, ko iš jo tikimasi.“

Parodomieji butai. Vakar vakare jis ne vieną valandą gilinosi į Longo ir Morland pasiūlymus.Abu buvo verti dėmesio. Akivaizdu, kodėl Bartlis Longas laikomas vienu geriausių interjerodizainerių šalyje. Jei šis užsakymas atitektų jam, visi parodomieji butai atrodytų tiesiog stulbinamai.

Zanos Morland pasiūlymas buvo ne ką silpnesnis. Žvelgiant į jos brėžinius nesunku pastebėti, kadji kurį laiką dirbo su Longu, tačiau vėliau nusprendė eiti savo pasirinktu keliu. Jos savitumą atskleidėatidžiai parinktos smulkmenos, suteikiančios daugiau šilumos ir jaukumo. Be to, jos įkainiai buvotrisdešimčia procentų mažesni.

O šiaip jis privalėjo pripažinti, kad negalėjo nustoti apie ją galvojęs. Labai graži moteris. Liauna,gal net šiek tiek per daug, milžiniškomis riešutų atspalvio akimis, kurių neįmanoma nepastebėtižvelgiant į dailų veidą… Keista, kad iš pradžių ji buvo tokia drovi – lyg savimi nepasitikėtų. Tada jiprabilo apie savo parodomųjų butų viziją ir viskas kaipmat pasikeitė. Ji nušvito. Akys ir balsasatgijo.

„Mums atsisveikinus, dar kurį laiką lydėjau ją žvilgsniu, – pagalvojo Kevinas. – Ji sparčiai žengėprie šaligatvio krašto ir susistabdė taksi. Vėjas buvo gerokai įsisiautėjęs. Ji vilkėjo kostiumėlį sukailine apykakle, tačiau žiūrėdamas vis svarsčiau, ar tik ji nesušals. Negalėjau atsikratyti minties, kadstipresnis vėjo gūsis nesunkiai parverstų ją ant žemės.“

Pasigirdo beldimas į duris. Nė nespėjus praverti burnos, Luiza Klark – jo sekretorė – jau buvoviduj ir artinosi prie jo darbo stalo.

– Leisk atspėti. Dabar lygiai devinta ryto, – prabilo jis.Luiza buvo keturiasdešimt penkerių, kriaušės formos figūros, šviesiai geltonais pasišiaušusiais

plaukais. Tikras viesulas. Ji buvo ištekėjusi už vieno iš statybų vadovų.– O kaipgi kitaip, – mitriai atšovė ji.Kevinas gailėjosi taip pradėjęs su ja šneką. Jis paslapčia vylėsi, kad šįkart ji susilaikys ir

nepradės vėl lygiuotis į Eleonorą Ruzvelt. Pasak Luizos, tikros istorijos fanatikės, Eleonora visadaviską atlikdavo nustatytu laiku. „Net kai Baltųjų rūmų Rytų kambaryje buvo atsisveikinama suFranklinu Ruzveltu, ji laiptais nulipo ir prie karsto pasuko tiksliai apskaičiuotu laiku, kai ikiceremonijos pradžios buvo likę vos pora akimirkų“, – mėgdavo kartoti ji.

Buvo akivaizdu, kad šiandien Luizos mintys sukasi apie ką kita.– Ar jau matei šios dienos laikraščius? – pasiteiravo Luiza.

– Dar ne. Man rytinis susitikimas prasidėjo septintą, – priminė jai Kevinas.– Na, tai žvilgtelėk.Džiūgaudama, kad bus pirmoji pranešusi tokią netikėtą naujieną, Luiza paklojo ant jo darbo stalo

naujus laikraščius – „The New York Post“ ir „The New York Daily News“. Abiejų pirmuosiuosepuslapiuose buvo išspausdintos Zanos Morland nuotraukos. Abiejų laikraščių sensacingos antraštės,nors ir skirtingais žodžiais, skelbė tą pačią žinią – Zana Morland pavogė savo pačios vaiką.

Nors ir įdėmiai žiūrėjo, Kevinas negalėjo patikėti savo akimis.– Ar žinojai, kad jos vaikas buvo pradingęs? – paklausė jis Luizos.– Ne, mane suklaidino jos vardas, – atsakė Luiza. – Nepamiršk, vakar buvau ne čia, o

pagrindiniame biure. Žinoma, vaiko vardą esu girdėjusi – Metju Karpenteris. Kai jis pradingo,laikraščiai daug apie jį rašė, bet jo motiną visada vadindavo Aleksandra. Nė nepagalvojau, kad taigalėtų būti ta pati moteris. Ką darysi, Kevinai? Netrukus ji tikrai bus sulaikyta. Ar man pasirūpinti,kad jos brėžiniai būtų grąžinti į jos biurą?

– Vargu ar turime kitokią išeitį, – tyliai atsakė Kevinas ir netrukus pridūrė: – Kokia ironija, juk ašbuvau beapsisprendžiąs tą užsakymą atiduoti jai.

23.

Trečiadienį ryte, atlaikęs septintos valandos mišias, tėvas Obrajanas siurbčiojo kavą vienuolynovirtuvėje, viena akimi stebėdamas CNN kanalo žinias. Išgirdęs, kad Aleksandra Morland įtariamapagrobusi savo pačios vaiką, jis susirūpinęs ėmė linguoti galvą. Netrukus išvydo ir vaizdą – ta patijauna moteris, kuri pirmadienį lankėsi atgailos kambaryje, nufilmuota praėjusį vakarą išeinanti iš„Four Seasons“ viešbučio. Prie taksi ji skubėjo slėpdama veidą nuo žurnalistų ir fotografų, tačiautėvas Obrajanas nesuabejojo nė akimirką – ta pati.

Buvo parodytos ir nuotraukos, įrodančios, kad ji iš tiesų pagrobė mažąjį Metju. „Manimi jaupasinaudota vykdant nusikaltimą, o netrukus virsiu dar ir žmogžude. Nenoriu būti šios žmogžudystėsbendrininke, bet sustabdyti per vėlu.“

Ar save nusikaltėle Aleksandra Morland pavadino dėl to, kad pavogė savo sūnų ir apie šį įvykįmelavo policijai?

Tėvas Obrajanas įdėmiai klausėsi, kaip laidos pranešėjas kalbina „Four Seasons“ viešbučiorestorano viešnią Džiuną Langren, kuri sutiko papasakoti apie Tedo Karpenterio protrūkį. „Aš tikraimaniau, kad jis jai trenks, – gaudydama orą aiškino ji. – Mano vaikinas net pašoko iš vietos, kadprireikus galėtų jį sutramdyti.“

Išpažinčių tėvas Obrajanas klausė jau penkias dešimtis metų ir manė per tą laiką išgirdęsprisipažinimų apie visas sielą juodinančias nuodėmes, kurioms žmonės gali pasiryžti. Prieš daugelįmetų jis klausė jaunos moters išpažinties. Toji prisipažino pagimdytą vaikelį įkišusi į šiukšlių maišąir palikusi mirti šiukšlyne, nes bijojo savo tėvų. Ji pati dar buvo kone vaikas.

„Tąkart Šventosios Dvasios gailestingumas apsaugojo vaikelį nuo mirties – pro šalį einantisžmogus išgirdo kūdikio verksmą ir jį išgelbėjo“, – prisiminė jis.

Žinoma, ši situacija buvo kitokia.„Aš nenoriu būti šios žmogžudystės bendrininke.“„Ji nepasakė „aš nenoriu žudyti“, – pagalvojo tėvas Eidenas. – Ji apie save kalbėjo tik kaip apie

bendrininkę. Galbūt dabar, kai atsirado nuotraukos, įrodančios, kad tai ji pavogė savo vaiką, kiti sušiuo nusikaltimu susiję asmenys ims ir sudvejos. Man belieka melstis, kad taip ir nutiktų.“

Vėliau, kai su Elvyra peržiūrėjo saugumo kamerų įrašus ir su ja atsisveikino, tėvas Eidenasatsivertė kalendorių. Šią savaitę jis ketino vakarieniauti su įvairiais vienuolyno mecenatais, kuriedosniai rėmė maisto ir drabužių labdaros programą. Visi šie žmonės buvo spėję tapti gerais tėvoEideno draugais. Kalendorių jis atsivertė pasitikslinti, kokiu laiku buvo sutaręs šį vakarą susitikti suAndersonais.

Tėvo Eideno atmintis neapvylė – jie buvo sutarę pasimatyti pusę septynių vakaro Niujorko sporto

klube pietinėje Centrinio parko dalyje. „Visai netoli Elvyros ir Vilio namų, – pagalvojo jis. – Puiku.Vakar vakare jų namuose palikau šaliką. Elvyra to turbūt nė nepastebėjo, kitaip šįryt būtų užsiminusi.Skambtelsiu jiems po vakarienės. Jei Elvyra ir Vilis bus namie, tada ir užsuksiu jo pasiimti.“ Šįšaliką buvo numezgusi Eideno sesuo Veronika – jei ji sužinotų, kad žvarbią dieną jis vaikštinėja joneužsirišęs, jis sulauktų daug ir didelių nemalonumų.

Papietavęs tėvas Eidenas jau buvo beeinąs iš vienuolyno. Pakeliui jis sutiko iš koplyčios grįžtantįNilą – jis nešėsi dulkių šluostę ir indelį baldų blizgiklio.

– Tėve, ar jau girdėjot apie tą moterį? Tą pačią, kurią jūsų draugė atpažino vaizdajuostėje ir kuripavogė savo vaiką?

– Taip, girdėjau, – paskubomis atsakė tėvas Eidenas, leisdamas Nilui suprasti neturįs jokio norotoliau šia tema šnekučiuotis.

Nilas jau žiojosi sakyti, kad išvydęs įrašą vaizdajuostėje kai ką prisiminė. Pirmadienį daugmažtuo metu, kai stebėjimo kameros nufilmavo tą moterį, Morland, einančią į bažnyčią, jis ėjo Aštuntuojuaveniu namo ir pasukęs už kampo išvydo, kaip jauna moteris staiga iššoko į gatvę ir susistabdė taksi.„Tos moters vos nepartrenkė mašina, – prisiminė jis. – Todėl gerai į ją įsižiūrėjau.“

Tad Nilas dar kartą peržiūrėjo vaizdajuostę ir sustabdė vaizdo leistuvą tą akimirką, kai ekranepasirodė moteris, kurią Elvyra Mihan įvardijo savo drauge. „Galėčiau prisiekti, moteris ekrane ir tanepažįstamoji, kurią mačiau gatvėje, yra tas pats žmogus, – pagalvojo jis. – Vis dėlto taip negali būti.Nebent ji būtų radusi būdą persirengti vidury gatvės, bet juk tai neįmanoma.“

Nilas patraukė pečiais. Norėjo apie viską papasakoti tėvui Eidenui, bet buvo akivaizdu, kad jisneturi jokio noro klausyti. „O man kas“, – toptelėjo Nilui. Sulaukęs keturiasdešimt vienų, dėl polinkioišlenkti taurelę jis jau buvo spėjęs pakeisti ne vieną darbą. Labiausiai jam patiko dirbti policininku,tačiau karjera teisėsaugos sistemoje tetruko porą metų. Gali prisiekinėti ir dangumi, ir pragaru, kadnuo šiol gyvensi blaiviai, tačiau tris kartus pagautas neblaivus tarnybos vietoje jau nieko nebeįtikinsiir būsi kaipmat išmestas į gatvę.

„O aš gimęs policininko darbui, – galvojo Nilas, žingsniuodamas į sandėliuką. – Bendradarbiaimėgdavo pajuokauti, kad man užtektų kartą išvysti įtariamojo nuotrauką ir praėjus metams aš jįatpažinčiau Taims aikštės minioje. Gaila, kad nepavyko ilgiau išsilaikyti tame darbe. Gal dabar jaubūčiau policijos departamento vadovas!“

Užuot iškart kreipęsis į anoniminių alkoholikų draugiją, Nilas ėmė keisti darbus vieną po kito irpo kurio laiko atsidūrė gatvėje – dienomis kaulydavo išmaldos, o naktims įsiprašydavo į kokią norsbenamių prieglaudą. Kai prieš trejus metus jis užsuko čia pavalgyti, vienas iš brolių pasiuntė jį įparamos namus Greimure, kur tokiems žmonėms kaip jis buvo siūloma ir reabilitacijos programa. Tiktada Nilui ir pavyko mesti gerti.

Dabar jis dirbo čia ir tuo buvo patenkintas. Nilui patiko būti blaiviam. Patiko ir draugai, kuriuosjis susirado anoniminių alkoholikų draugijoje. Broliai jį vadindavo savo vietininku. Jis žinojo esąstik ūkvedys, bet toks įmantrus pavadinimas jo pareigoms teikė orumo.

„Jei tėvas Eidenas nenori kalbėti apie tą Morland, tebūnie, – nusprendė Nilas. – Tyliai tupėsiu pošluota. Jam juk jokio skirtumo, ar aš mačiau į ją panašią moterį, ar ne. Kam jam sukti galvą.“

24.

Nedrąsiai Bartlio Longo biuro duris pravėręs garbaus amžiaus vyras nepanėšėjo į klientą.Retėjantys plaukai, nudėvėtas džinsinis švarkas, gerokai per dideli džinsai ir seni sportbačiai. Priesekretorės stalo jis artėjo lėtu žingsniu. Iš pradžių biuro sekretorė Filisa palaikė jį pasiuntiniu, betgeriau įsižiūrėjusi apsigalvojo. Nusilpęs kūnas ir pageltęs raukšlių išvagotas veidas liudijo, kad šisvyras neseniai įveikė sunkią ligą arba vis dar serga.

Ji lengviau atsikvėpė apsižiūrėjusi, kad viršininko durys uždarytos – jis su savo sekretore Eleinair dviem medžiagų dizaineriais. Bartlis Longas tuoj pat būtų pareiškęs, jog šiam vyrui, kad ir ko jisnorėtų, šioje išskirtinėje aplinkoje vietos nebuvo, nėra ir nebus. Net ir praėjus šešeriems metamsgeraširdė Filisa vis dar krūpčiodavo Bartliui rodant panieką skurdžiau apsirengusiems žmonėms.Kaip ir jos gera draugė Eleina, Filisa šiame darbe užsibuvo tik dėl geros algos. Be to, didumą dienosBartlis praleisdavo ne biure, tad jo darbuotojai nebuvo engiami visą darbo laiką.

Akivaizdžiai nerimaujantį svečią ji pasitiko nuoširdžia šypsena.– Kuo galėčiau jums pagelbėti?– Mano vardas Tobis, pavardė Grisomas. Atleiskite, jei jus gaišinu, tačiau jau šešis mėnesius

nesulaukiau jokios žinios iš savo dukros. Naktimis nemiegu, vis bijau, kad ji bus pakliuvusi į kokiąbėdą. Ji čia dirbo maždaug prieš dvejus metus. Pamaniau, gal buvę jos bendradarbiai bus ką norsgirdėję.

– Ji dirbo čia? – paklausė Filisa, mintyse perkratydama visus darbuotojus, kurie prieš dvejusmetus išėjo arba buvo atleisti iš darbo. – Kuo ji vardu?

– Britanė Lamont. Na, toks buvo jos sceninis vardas. Į Niujorką ji persikraustė gyventi priešdvylika metų. Kaip ir daug jaunuolių, svajojo tapti aktore. Retsykiais jai vis atitekdavo koks vaidmuo– tiesa, ne Brodvėjuje.

– Pone Grisomai, labai gaila, tačiau čia aš dirbu jau šešerius metus ir galiu ranką prie širdiespridėjusi jums pasakyti, jog nepamenu, kad prieš dvejus metus mūsų biure būtų dirbusi moteris varduBritanė Lamont.

Atsargiai dėliodamas žodžius, kad tik nepasirodytų, jog jis viską išgalvoja, Grisomas patikslinosavo klausimą:

– Na, ji dirbo čia, bet ne biure. Duonai ji užsidirbdavo kaip grimuotoja. Ponas Longas rengdavopobūvius – prikviesdavo svečių apžiūrėti jo kurtų interjerų. Tada jis ir samdydavo Britanę, kadnugrimuotų užsakytas manekenes. Netrukus jis ją pačią ėmė samdyti ir kaip manekenę. Ji labai graži.

– Ką gi, gali būti, kad dėl to mes ir nesusitikome, – atsakė Filisa. – Galiu apie ją pasiteirauti ponoLongo asmeninės sekretorės. Ji visada dalyvauja tuose interjerų pristatymo pobūviuose ir turi

išskirtinai gerą atmintį. Šiuo metu ji susitikime ir užtruks dar porą valandų. Ar galėtumėte darsykužsukti šiek tiek vėliau?

„Tik ne anksčiau nei trečią popiet, – priminė sau Filisa. – Ponas imperatorius minėjo, kad žadaapsilankyti savo vasarnamyje Ličfilde, tad šiandien darbus baigs po pietų.“

– Pone Grisomai, jei galite, užsukite bet kada po trečios valandos, – maloniu balsu patikslinoFilisa.

– Dėkui, ponia. Dėkui už jūsų gerumą. Supraskit, dukra man visada parašydavo. Prieš dvejusmetus ji man parašė išvažiuojanti į kelionę ir pervedė į mano sąskaitą dvidešimt penkis tūkstančiusdolerių, kad nepristigtų pinigų. Jos mama mirė prieš daugelį metų ir mudu su dukrele būdavom tikridraugai. Ji minėjo, kad nebegalės man rašyti taip dažnai kaip anksčiau. Retsykiais vis sulaukdavau išjos laiškų, atvirlaiškių. Pagal pašto antspaudus atsekiau, kad jie siųsti iš Niujorko, tad žinau, jog jibuvo čia grįžusi. Bet, kaip sakiau, laiško nesulaukiu jau šešis mėnesius. Aš turiu ją surasti. Dalase jipaskutinį kartą lankėsi beveik prieš ketverius metus – jau tiek laiko nesu jos matęs.

– Pone Grisomai, jei mes turime jos adresą, pažadu, kad popiet jums jį perduosime, – atsakėFilisa.

Ji žinojo pažado greičiausiai neišpildysianti – vargu ar pavyks atrasti įrašų apie Britanei Lamontišmokėtą atlygį. Su tokiais žmonėmis kaip ji Bartlis visada atsiskaitydavo privačiai – taipišsisukdavo nuo profsąjungų patvirtintų įkainių ir už paslaugas sumokėdavo gerokai mažiau.

– Matot, neseniai gydytojas man pranešė blogą naujieną, – prieš sukdamas prie durų paaiškinoGrisomas. – Dėl to ir atsibeldžiau čia. Mano valandos jau suskaičiuotos, bet prieš mirdamas noriupamatyti savo Glorę ir įsitikinti, kad jai negresia joks pavojus.

– Glorę? Juk sakėte, kad jos vardas Britanė.Tobis Grisomas ilgesingai nusišypsojo.– Jos tikrasis vardas Margareta Grisom – pavadinome mamos vardu. Britanė Lamont, kaip sakiau,

sceninis slapyvardis. Šiaip ar taip, kai išvydau ją vos gimusią, iškart pasakiau: „Mano mažyle, tutokia gražuolė, kad mama gali tave vadinti Margareta, bet aš vadinsiu Glore, kad žinotum, kokia tugraži.

25.

Dvyliktą valandą penkiolika minučių, praėjus vos kelioms akimirkoms po jų pokalbio, Elvyra vėlsurinko Zanos telefono numerį.

– Zana, aš apie kai ką pagalvojau, – prabilo ji. – Policija tikrai norės su tavimi pasikalbėti.Manau, prieš tą pokalbį reikėtų pasisamdyti advokatą.

– Advokatą? Elvyra, kam?– Zana, ta moteris nuotraukose atrodo visai kaip tu. Netrukus policija tikrai bus prie tavo durų.

Negerai, jei į jų klausimus atsakinėsi be advokato.Zanos protą ir kūną užvaldęs stingulys ėmė mainytis – ji buvo visai beapmirštanti.– Elvyra, tu abejoji, ar moteris tose nuotraukose – ne aš, tiesa? – Ir tuoj pat pridūrė: – Gali

neatsakyti. Puikiai tave suprantu. Gal pažįsti advokatą, į kurį galėčiau kreiptis?– Taip, pažįstu. Čarlis Šoras yra vienas geriausių kriminalinių bylų advokatų. Kadaise apie jį

rašiau savo laikraščio skiltyje ir mudu tapome gerais draugais.„Kriminalinių bylų advokatas, – Zaną persmelkė šie žodžiai. – Taip, o kaipgi. Jei iš tiesų

pagrobiau Metju, būsiu įvykdžiusi kriminalinį nusikaltimą. Bet ar aš jį pagrobiau? Kur būčiau jįpaslėpusi? Kam būčiau atidavusi? Niekam. Nieku gyvu nebūčiau to padariusi. Gal ir pamiršau, kadanądien buvau užsukusi į Šventojo Pranciškaus bažnyčią. Mintis apie Metju gimtadienį buvo taipmane prislėgusi, kad gal ir užsukau uždegti už jį žvakelės. Taip jau esu dariusi. Ko jau ko, bet pavogtijo iš vežimėlio ir taip išplėšti iš savo gyvenimo tikrai negalėjau.“

– Zana, ar dar klausaisi?– Klausausi. Elvyra, ar galėtum man duoti to advokato telefono numerį?– Žinoma. Tik dar neskambink jam kokias dešimt minučių. Iš pradžių aš jam paskambinsiu ir viską

paaiškinsiu. Tada jis tikrai sutiks tau pagelbėti. Iki vakaro, Zana.Zana atsargiai padėjo telefono ragelį. „Advokatui prireiks pinigų, – galvojo ji. – Pinigų, kuriuos

galėčiau skirti Metju paieškoms. Pasamdyti naują žmogų.“Kevinas Vilsonas.Šio architekto vardui šmėstelėjus atmintyje, Zana akimirksniu įsitempė kaip styga. Išvydęs tas

nuotraukas jis manys, kad tai ji pagrobė Metju. Nuspręs, kad ji netrukus bus suimta. Atiduos tąužsakymą Bartliui. Mintys galvoje vijo viena kitą. „Rengdama tą pasiūlymą sugaišau daug laiko.Negaliu prarasti šio užsakymo. Pinigai man reikalingi kaip niekad. Turiu su juo pasikalbėti!“

Palikusi Džošui raštelį, ji išlėkė iš biuro, nusileido tarnybiniu liftu ir išsmuko iš pastato protarnybinį įėjimą. „Gali būti, kad jo ten net nebus, – pagalvojo, rankos mostu stabdydama pro šalįvažiuojantį taksi. – Bet jei reikės, pralauksiu jo nors ir visą popietę. Privalau jo paprašyti leisti man

viską paaiškinti.“Kelionė iki Karltono apartamentų 701 – taip buvo nuspręsta pavadinti naująjį kompleksą –

užtruko beveik keturiasdešimt minučių. Eismas buvo kaip reta lėtas. Įskaitant arbatpinigius, tekosumokėti dvidešimt du dolerius. „Gerai, kad turiu kreditinę kortelę“, – pagalvojo Zana, išvydusi, kadpiniginės banknotų skyrelyje vos penkiolika dolerių.

Kreditinę kortelę ji stengėsi naudoti kuo rečiau. Jei būdavo įmanoma, į susitikimus visada eidavopėsčiomis. „Keista, kad staiga mano mintys užkliuvo už tokio menkniekio kaip mokestis už taksi, –pagalvojo Zana, žengdama į pastatą. – Panašiai nutiko ir tąkart, kai žuvo tėvai. Per laidotuvių mišiasniekaip negalėjau nustoti galvojusi apie dėmę ant švarko. Vis klausiau savęs, kaip galėjau josnepastebėti. Juk būčiau galėjusi apsivilkti kitą juodą švarką.“

„Nejau vėl ieškau prieglobsčio stvarstydamasi tokių mažmožių?“ – toptelėjo Zanai stumiantlaukujes duris. Viduje ją apkurtino marmuro grindis gludinančios mašinos ūžesys.

„Kevinui Vilsonui tereikėjo darbo erdvės“, – pagalvojo ji, koridoriuje stengdamasi neužkliūti užstatybos prietaisų. Žinojo, kad ta vieta, kur Vilsonas įsirengė laikiną biurą, pasibaigus statybosdarbams bus naudojama kaip namo gyventojų siuntiniams skirta saugykla.

Jo laikino biuro durys buvo praviros. Pasibeldusi Zana nelaukė atsakymo ir įėjo į vidų. Priestaliuko už Vilsono rašomojo stalo buvo palinkusi šviesiaplaukė moteris. Kai ji atsisukusi išvydotarpduryje stovinčią Zaną, taip nustebo, kad Zana kaipmat suprato, jog ši moteris jau spėjusiperžvelgti šios dienos laikraščius.

Ji vis vien nusprendė prisistatyti.– Aš esu Aleksandra Morland. Vakar buvau susitikusi su ponu Vilsonu. Ar būtų įmanoma su juo

pasikalbėti?– Aš jo sekretorė Luiza Klark. Jis čia, pastate, tačiau…Pašnekovė buvo akivaizdžiai suglumusi. Dėdamasi, kad to nepastebėjo, Zana įsiterpė:– Šis pastatas iš tiesų reto grožio. Sprendžiant iš to, ką vakar regėjau, čia įsikūrę žmonės bus be

galo laimingi. Viliuosi, ir man pavyks prie to prisidėti.„Neįsivaizduoju, kaip sugebu išlikti tokia rami, – pagalvojo Zana. Ir kaipmat rado atsakymą: – Aš

neturiu kitos išeities. Privalau gauti šį užsakymą.“ Įbedusi akis į pašnekovę, Zana kantriai laukėatsakymo.

– Ponia Morland, – dvejodama prabilo Klark. – Jums tikrai neverta čia laukti Kevino, tai yrapono Vilsono. Šįryt jis manęs paprašė supakuoti jūsų pasiūlymą ir grąžinti. Tiesą sakant, jis guli štaiten, tad, jei norite, galite jį pasiimti ir dabar, o jei ne, aš, be abejo, atsiųsiu jums paštu.

Į paketą ant stalo Zana nė nežvilgtelėjo.– Kur ponas Vilsonas šiuo metu?– Ponia Morland, jis tikrai ne…„Jis tikriausiai kuriame nors iš parodomųjų butų, – dingtelėjo Zanai. – Kurgi kitur.“Ji pasisuko, priėjo prie stalo ir pasiėmė paruoštą siuntinį, kuriame buvo jos audinių pavyzdžiai

bei brėžiniai.– Dėkui, – ištarė.Vestibiulyje Zana žengė prie liftų.Nei pirmame, nei antrame bute Vilsono nebuvo. Zana jį rado trečiame – didžiausiame. Ant

virtuvės spintelės gulėjo audinių pavyzdžiai ir eskizai. Zana neabejojo, kad tai Bartlio Longo vizijašiems apartamentams.

Ji priėjo prie Vilsono, padėjo ant stalviršio siuntinį ir, nė nepasisveikinusi, ėmė kalbėti:– Pasakysiu atvirai: jei pasirinksite Bartlio pasiūlymą, vaizdas bus žavingas, bet ar čia bus patogu

gyventi? – Zana kilstelėjo vieną iš brėžinių. – Tikrai gražu, – pagyrė. – Tačiau žvilgtelėkit į tą sofutę.Ji gerokai per žema. Žmonės tikrai ant jos nesisės. O tos dekoracijos ant sienų? Yra į ką pažiūrėti, betkaip oficialu. Šis butas toks erdvus. Juk juo gali domėtis ir šeimos su vaikais. Bet šios dekoracijosjuos tik atbaidytų. Net ir pinigų neskaičiuojantys žmonės grįžę namo nori namų, o ne muziejaus. Ašjums pasiūliau tris interjerus, kurie, užuot atbaidę žmones, leis jiems pasijusti jaukiai, patogiai. –Zana apsižiūrėjo, kad įsikarščiavusi sugriebė Kevino Vilsono ranką. – Atleiskite, kad taip įsiveržiau,– atsiprašė ji, – bet aš privalėjau su jumis pasikalbėti.

– Jau pasikalbėjote, tai ar viskas? – tyliai pasiteiravo Kevinas Vilsonas.– Ne. Tikriausiai jau girdėjote apie nuotraukas, kurios esą įrodo, kad tai aš pavogiau savo vaiką.

Vaiką, kurio karštligiškai ieškau jau beveik dvejus metus. Galbūt ta moteris ir labai į mane panaši,bet tai ne aš. Pasistengsiu tai įrodyti. Tiesa išaiškės netrukus. Atsakykite tik į vieną klausimą. Jei tosnuotraukos nebūtų pasirodžiusios, kam būtumėte atidavęs užsakymą – man ar Bartliui Longui?

Prieš atsakydamas Kevinas Vilsonas kurį laiką tyrė Zaną žvilgsniu.– Greičiausiai būčiau jį atidavęs jums.– Tada prašau, maldauju jūsų – luktelėkit dar šiek tiek. Aš įrodysiu, kad ta moteris nuotraukose,

kad ir kas tokia, tikrai ne aš. Auklės, kuri galėtų išvežti Metju į parką, man tąkart teko ieškoti dėl to,kad buvau susitarusi su kliente. Aš ketinu tuoj pat į ją kreiptis. Mudvi drauge apsilankysimenuovadoje ir ji paliudys, kad aš tikrai negalėjau tuo metu būti parke. Kevinai, jei Bartlio pasiūlymąnuspręstumėte pasirinkti dėl to, kad jis geresnis, aš jus suprasčiau. Bet jei iš tikrųjų mano vizija jumsbuvo labiau prie širdies ir šis užsakymas būtų atitekęs man, maldauju jūsų – suteikite man galimybęapginti savo garbę. Meldžiu, prieš skelbdamas savo sprendimą dar šiek tiek luktelėkite. – Ji žvelgėVilsonui tiesiai į veidą. – Man labai reikia darbo. Nieku gyvu nesitikiu, kad imsite ir suteiksite jį maniš gailesčio. Tai būtų tikra kvailystė. Bet aš kaupiu kiekvieną uždirbtą centą tam, kad galėčiaupasamdyti naują privačių detektyvų agentūrą ieškoti Metju. Noriu, kad žinotumėte ir dar kai ką. Galiulažintis, kad mano sąmata yra trisdešimčia procentų mažesnė nei Bartlio. Juk į tai verta atsižvelgti.

Zana pajuto, kaip ją pamažu apleidžia jėgos. Ji ėmė gesti. Mostelėjusi į paketą su brėžiniais iraudeklų pavyzdžiais paklausė:

– Ar sutiktumėte dar kartą juos peržiūrėti?– Taip.

– Ačiū, – padėkojo Zana ir nė nebežvilgtelėjusi į Keviną Vilsoną išėjo iš buto.Skubindamasi prie liftų, Zana pažvelgė pro langą nuo pat grindų iki lubų – dulksna buvo virtusi

liūtimi. Ji stabtelėjo pažiūrėti. Virš Vest Saido ruošdamasis leistis ratus suko sraigtasparnis. Vėjas jįblaškė tai į vieną, tai į kitą pusę. Galiausiai jis saugiai nutūpė ant nusileidimo tako. „Jam pavyko, –pagalvojo Zana. – Viešpatie, padėk ir man išgyventi šią audrą.“

26.

Bilio Kolinso porininkė buvo detektyvė Dženifer Din – daili juodaodė moteris, jo bendraamžė.Juodu susipažino mokydamiesi policijos akademijoje ir netrukus tapo gerais draugais. Kurį laikąpradirbusi Narkotikų kontrolės skyriuje, Dženifer netrukus buvo paaukština iki detektyvės ir perkelta įCentrinio parko nuovadą. Taip, abiejų džiaugsmui, juodu tapo porininkais.

Bilis ir Dženifer drauge susitiko su Tifane Šilds Hanterio koledže per pietų pertrauką. Tifanė jaubuvo spėjusi įsikalbėti, kad tądien Zana Morland buvo tyčia apnuodijusi ir ją, ir Metju.

– Zana primygtinai siūlė man „Pepsi“, – prakošė ji pro kone sukąstus dantis. – Tądien aš jaučiausivisai prastai. Nenorėjau dirbti aukle. Ji man davė kažkokią tabletę. Pamaniau, tai bus tailenolis nuoperšalimo, bet dabar spėju, kad tai greičiausiai buvo migdomieji. Beje, ir Metju buvo kietai įmigęs.Neabejoju, kad ir jis buvo kažkuo apsvaigintas – turbūt ji norėjo būti visiškai tikra, kad keliamas išvežimėlio jis nepravirks.

– Tifane, kai Metju pradingo, tu nė karto neprasitarei, kad Zana Morland galėjo bandyti taveapsvaiginti. Nė žodžiu apie tai neužsiminei, – tyliai pasakė Bilis. Jis niekuo neišsidavė, kad merginosversija atrodo gana įtikima. Jei Morland iš tiesų ketino pagrobti savo sūnų, tądien pati to neįtardamaTifanė suteikė jai puikią progą. Tokią šiltą dieną dauguma ir taip jaučiasi mieguisti, ką jau kalbėtiapie peršalusius ir apsvaigintus žmones.

– Prisiminiau ir dar vieną dalyką, – pagiežingu balsu pratarė Tifanė. – Zana pati į vežimėlį įdėjopapildomą apklotą, kad galėčiau pasitiesti ant žemės. Mat tokią šiltą dieną visi parko suoliukai galibūti užimti. Tąkart nieko blogo nepamaniau, bet dabar man atrodo, kad ji vylėsi, gal atsigulusi antžemės greičiau užmigsiu.

Bilis su Dženifer susižvelgė. „Nejau Zana Morland iš tiesų tokia klastinga?“ – mąstė porininkai.– Tifane, tu nė karto neužsiminei, kad galėjai būti apsvaiginta – nei Metju dingimo dieną, nei per

kitas apklausas, – darsyk atsargiai priminė Dženifer.– Aš buvau apimta panikos. Išsigandusi. Aplinkui zujo tiek žmonių, dar tos kameros, o tada

atvažiavo ir Zana su ponu Karpenteriu – ir visi jie dėl visko kaltino mane.„Tokią šiltą dieną parke buvo daugybė žmonių, – galvojo Bilis. – Morland tereikėjo sulaukti

tinkamos akimirkos – vargu ar tokioje vietoje kas nors būtų atkreipęs dėmesį į moterį prie vežimėlio.Jei Metju ir būtų prabudęs, jis nebūtų pravirkęs. Tada nusprendėme, jog Morland visą laiką išlikorami dėl didžiulio sukrėtimo. Tedas Karpenteris, priešingai, įvykio vietoje elgėsi kaip tik taip, kaip irbūtų galima tikėtis iš tėvo tokiomis aplinkybėmis. Už tai, kad užsnūdo, jis vos nesudraskė auklės įgabalus.“

– Turiu skubėti į paskaitą, – paaiškino Tifanė ir atsistojo. – Negaliu vėluoti.

– Tifane, mes ir nenorim, kad vėluotum, – atsakė Bilis. Juodu su Dženifer taip pat pakilo nuosuolelio koridoriuje.

– Detektyve Kolinsai, tos nuotraukos įrodo, kad Metju pavogė ne kas kitas, o Zana, bet visą laikąkaltė buvo verčiama vien man. Jūs net nenutuokiat, ką man teko iškentėti per šiuos dvejus metus.Pasiklausykite mano skambučio numeriu 911. Jo įrašas vis dar internete.

– Tifane, mes suprantame, kaip tu jautiesi, – užjaučiamai pasakė Dženifer Din.– Ne, nesuprantat. Niekas nesupranta. Kaip manote, ar Metju vis dar gyvas?– Priežasčių manyti kitaip kol kas nėra, – kaipmat nukirto Bilis.– Jei to vaiko nebėra tarp gyvųjų, tikiuosi, jo niekam tikusi, iki ausų apsimelavusi motinėlė likusį

gyvenimą praleis pūdama kalėjime. Tik pažadėkit man, kad kai ji bus teisiama, aš sėdėsiu pačiojepirmoje teismo salės eilėje. Tokią garbę tikrai užsitarnavau. – Paskutinius žodžius Tifanė ištarėspringdama iš pykčio.

27.

Tai buvo jo sumanymas. Jo planas. Ir jis pamažu artėjo prie išganingos pabaigos. Jis žinojo, kadilgiau laukti neverta. Glorija vis labiau nerimauja. Jis gailėjosi prasitaręs jai, kad Zana bus nužudyta,o jos mirtis pateikta kaip savižudybė. Glorija į visa tai įsivėlė vien dėl pinigų, kuriuos jis jaipažadėjo. Ji nesuprato, kad viešo Aleksandros Morland pažeminimo nebus gana.

Zana turi mirti. Tik tokia pabaiga jam suteiks tikrą pasitenkinimą.Vakar vakare jis paskambino Glorijai ir pasakė, kad juodu dar kartą apsilankys toje pačioje

bažnyčioje, kur ji buvo, tačiau nepaaiškino kodėl. Glorija ėmė prieštarauti, tad jam teko pakelti balsą.Jis neprasitarė, kad ketina atsikratyti to nukriošusio kunigo. Todėl ir reikėjo, kad Glorija dar kartąapsimestų Zana ir šmėstelėtų prieš kameras bažnyčioje.

Jei nuo sumanymo nebus nukrypta, Zanos savižudybe nesuabejos nė vienas žmogus.Tą pačią dieną Glorija paliks Metju kokioje nors viešoje vietoje, kurioje jis netrukus bus

pastebėtas. Jis jau regėjo tos dienos laikraščių antraštes: „Pradingęs berniukas atrastas netrukus pomotinos savižudybės“.

Širdis salo įsivaizduojant, kokiais žodžiais bus aprašoma netikėta jos mirtis. „Aleksandros(Zanos) Morland kūnas buvo aptiktas jos bute Baterio parko rajone. Policija įtaria savižudybę. Priešnelaimę buvo pasklidę įtarimai, kad ši interjero dizainerė gali būti susijusi su savo vaikopagrobimu…“

Tos turisto nuotraukos. Kodėl gi jos dabar išlindo? Blogesnio laiko ir negalėjo būti. Kita vertus,tinkamai panaudotos jos gal net ir pagelbės.

Prie šių nuotraukų jis praleido ne vieną valandą – išdidinęs jas kompiuteryje, atidžiai ištyrinėjokiekvieną smulkmeną. Glorija atrodo visai kaip Zana. Jei policija nuspręs, kad šios nuotraukos tikros,Zanai tikrai nepavyks įrodyti, kad kažkas jai nežinant atsiskaitinėjo jos kreditine kortele. Policijatikrai ja nepatikės – priešingai, palaikys tai dar vienu įrodymu, kad ji beprotė ir gal jau užsimanėgrobti pati save.

Dabar policija jau tikrai svarsto, ar ji galėjo susidoroti su savo vaiku.Vis dėlto, jei policija ar kas nors kitas bent vienoje nuotraukoje įžiūrės bent menkiausią

nesutapimą, niekaip nebetikės, kad jos tikros. O tada viskas akimirksniu gali nueiti šuniui antuodegos.

Ar jie dar kartą apklaus auklę?Žinoma, apklaus.O Nina Oldrič, klientė, su kuria Zana tvirtina buvusi tuo metu, kai pradingo jos sūnus? Ar jie

kreipsis ir į ją?

Žinoma, kreipsis.„Vis dėlto Nina Oldrič turi gerą priežastį miglotai pasakoti, kas įvyko tą dieną. Ta priežastis

niekur nedingo. Ji tikrai nenorės, kad viskas imtų ir išaiškėtų dabar“, – nusprendė jis.Didžiausią grėsmę šiuo metu kėlė Glorija ir tos turisto nuotraukos.Jis stengdavosi neskambinti Glorijai dieną. Ką gali žinoti, gal berniukas tuo metu bėgios netoliese

ir netyčia nugirs jų pokalbį. Nors jis buvo daugybę kartų perspėjęs Gloriją, kalbantis telefonu jidažnai užsimiršdavo ir pavadindavo jį vardu.

Jis žvilgtelėjo į laikrodį. Beveik penkios vakaro. Ilgiau delsti negalima. Su Glorija reikiapasikalbėti kuo greičiau. Jis buvo nupirkęs du mobiliuosius telefonus su išankstinio mokėjimokortelėmis – vieną sau, kitą Glorijai. Užsirakinęs biuro duris ėmė rinkti jos telefono numerį.

Glorija atsiliepė po pirmo signalo. Buvo nesunku suprasti, kad pokalbis bus ne iš maloniausių –jos balsas buvo pritvinkęs pykčio.

– Visi tik apie tai ir rašo, atsiversk kokį nori interneto puslapį, – išpyškino ji. – Visur tosnuotraukos.

– Ar berniukas buvo šalia, kai žiūrėjai į kompiuterį?– O kur kitur, jei ne šalia? Grožėjosi savo nuotraukomis, – atšovė Glorija.– Baik savo silpnaprotiškus juokelius. Ką jis dabar veikia?– Guli savo lovoje. Nekaip jaučiasi. Porą kartų vėmė.– Jis serga? Negalima jo rodyti jokiam gydytojui.– Jokių gydytojų neprireiks. Jis sunegalavo, nes popiet vėl teko tepti jam galvą plaukų dažais, o

nuo jų jį pykina. Toks gyvenimas jį pribaigs. Mane irgi. Žadėjai, kad visa truks ne ilgiau nei metus,bet praėjo jau beveik dveji.

– Viskas jau baigiasi, patikėk. Tos parke padarytos nuotraukos mums tik pagelbės. Tik tau taip patreikėtų pasukti smegeninę. Dar kartą susirask visas nuotraukas internete ir gerai ištyrinėk. Ar esitikra, kad tose nuotraukose nėra nieko, už ko užsikabinę policininkai įtartų, jog jose ne Zana?

– Pats man mokėjai už tai, kad dienų dienas ją stebėčiau, žiūrėčiau į jos nuotraukas ir mokyčiausivaikščioti ir kalbėti kaip ji. Aš labai gera aktorė ir noriu vaidinti, o ne prižiūrėti nuo motinos atplėštąvaiką. Dieve mano, jis po pagalve pasikišo muilą – tokį, kokį naudodavo ji, kad kvapas primintųmamą.

Jam pro ausis nepraslydo, kad uždavus klausimą Glorija dvejodama kiek patylėjo. Tik po trumpospauzės ėmė netikėtai rėžti šią kalbą – iš pradžių bandė teisintis, tada pakreipė kalbą apie vaiką.

– Glorija, privalai susikaupti, – griežtai paliepė jis. – Ar kokia nors smulkmena – iš tavoaprangos, aksesuarų ar dar ko nors – gali pagelbėti Zanai įrodyti policijai, kad nuotraukose ne ji?

Nesulaukęs atsakymo, jis akimirksniu įtūžo ir užsipuolė ją reikalaudamas atsakymo į dar vienąklausimą:

– Be to, ko pripliurpei tam kunigui? Ką tiksliai jam pasakei?– Jei ir toliau mane šitaip kankinsi, aš išprotėsiu. Pasakiau, kad esu įsivėlusi į nusikaltimą, kad

greitai bus nužudytas žmogus ir kad negaliu to sustabdyti. Štai ką jam pasakiau.– Taip jam ir pasakei? – Jo balsas buvo šiurpiai ramus.– Pasakiau, na ir ką. Tai buvo išpažintis, tad jis susaistytas išpažinties saugojimo priesaikos. Jei

nežinai, kas tai yra, pasiieškok informacijos. Jos netrūksta. Duodu tau lygiai savaitę. Daugiau jaunebeištversiu. Gali pradėti rinkti pažadėtus du šimtus tūkstančių. Jei pažado netesėsi, aš kreipsiuosi įpoliciją ir pasakysiu jiems, kad neturėjau jokios kitos išeities, nes jei būčiau nesutikusi prižiūrėtivaiko, tu būtum jį nužudęs. Mainais į neliečiamybę išklosiu apie tave visą tiesą. Įsivaizduoji? Būsiutikra didvyrė! Pasirašysiu milijoninę sutartį su leidykla ir išleisiu prisiminimų knygą. Aš jau viskąlabai gerai apgalvojau.

Jam nespėjus atsakyti, moteris, į kurią jos tėvas ir Metju kreipėsi Glorės vardu, padėjo telefonoragelį.

Jis karštligiškai rinko ir rinko jos numerį, tačiau bergždžiai. Ji nebeatsiliepė nė į vieną joskambutį.

28.

Pasikalbėjusi su Kevinu Vilsonu, Zana grįžo į savo biurą. Į pastatą ji ir šįkart įsliūkino pro tarnybinįįėjimą.

Viduje jos jau laukė Džošas. Jis žinojo, kad Zana susitiko su Vilsonu – ji buvo palikusi raštelį.Išvydusi nerimo sukaustytą jo veidą, Zana pagalvojo, kad jaunasis asistentas greičiausiai sielojasi dėlprarasto parodomųjų butų užsakymo. Zana suskubo jį nuraminti:

– Vilsono užsakymas dar neprarastas. Jis sutiko luktelėti, kol aš apginsiu savo suterštą garbę.Džošo veidas išliko koks buvęs.– Ir kaipgi tu ketini tą padaryti? – drebančiu balsu paklausė jis ir bakstelėjo pirštu į laikraščius

ant stalo.– Tose nuotraukose – ne aš, – atsakė Zana. – Ta moteris atrodo kaip aš, bet ten ne aš. – Zana

pajuto, kaip pasiteisinimo žodžius beriančios lūpos staiga ėmė sausėti. „Džošas – ne šiaip manoasistentas. Jis geras, ištikimas mano draugas. Vakar vakare akimirksniu atlėkė į „Four Seasons“viešbutį, padėjo prasiveržti pro tykančių žurnalistų minią. Tačiau į pagalbą jis atskubėjo nespėjęsišvysti šių nuotraukų.

– Zana, tau skambino advokatas Čarlis Šoras, – pranešė Džošas. – Jis užsiminė, kad Elvyra jaupatarė tau į jį kreiptis. Aš tuojau jam atskambinsiu. Tu privalai apsisaugoti.

– Apsisaugoti nuo ko? – sukluso Zana. – Policijos? Tedo?– Nuo savęs, – atsakė Džošas. Jo akyse suspindo ašaros. – Zana, pas tave pradėjau dirbti netrukus

po to, kai dingo Metju, ir tu užsiminei, kad po tėvų žūties buvai kelis kartus praradusi atmintį. –Džošas žengė iš už rašomojo stalo ir švelniai apglėbė ją per pečius. – Aš myliu tave. Tu puikiinterjero dizainerė. Tu man lyg vyresnioji sesuo, kurios niekada neturėjau. Tačiau tau reikia pagalbos.Privalai pradėti ruoštis policijos apklausai. Tau reikia nuspręsti, kaip ginsiesi.

Zana nustūmė Džošo rankas ir žengtelėjo atgal.– Džošai, žinau, kad linki man tik gero, bet tu klysti. Nepamiršk, juk aš galiu įrodyti, kad kai Metju

buvo pagrobtas iš vežimėlio, aš buvau su Nina Oldrič. Netrukus pati pas ją nuvažiuosiu ir mes viskąaptarsime. Tifanė išsivežė Metju į parką apie pusę pirmos. Ji pabudo apie antrą valandą ir Metju jaubuvo dingęs. Aš galiu įrodyti, kad tuo metu leidau laiką su Nina Oldrič. Patikėk manimi, aš viskąįrodysiu! Nežinau, kas čia darosi, bet moteris tose nuotraukose – ne aš.

Džošo išraiška liudijo, kad jo įtikinti taip ir nepavyko.– Tuojau pat skambinu tam advokatui. Mano dėdė policininkas. Šįryt su juo kalbėjausi. Jis sakė

neabejojantis, kad būsi pagrindinė šios bylos įtariamoji. Pasak jo, policija tikrai išsikvies taveapklausti, ir tikriausiai dar šiandien.

„Nina Oldrič yra vienintelė mano viltis“, – pagalvojo Zana.– Gerai, gali skambinti tam advokatui, – atsakė ji. – Kuo jis vardu? Gali priminti?– Čarlis Šoras. – Džošas akimirksniu sugriebė telefoną.Džošui renkant telefono numerį, Zana abiem delnais atsirėmė į stalviršį. Artyn sėlino panika. Jos

kūnas bandė priešintis. Ji pajuto pamažu užvaldantį stingulį. „Tik ne dabar, – meldė mintyse. –Prašau, Viešpatie, tik ne dabar. Suteik man stiprybės atsilaikyti.“ Iš tolumos atsklido Džošo balsas.Jis šaukė jos vardą, tačiau ji nebeturėjo jėgų jam atsakyti.

Ji tarsi skendėjo rūke. Prie jos susigrūdo žmonės. Kažkas kvietė ją vardu. Tolumoje kaukėgreitosios pagalbos sirena. Ji girdėjo save kūkčiojant, raudant, šaukiantis Metju. Tada pajuto adatosdūrį į ranką. Visa tai vyko iš tiesų. Visa tai buvo tikra.

Ji atsipeikėjo ligoninės priimamojo palatoje. Tai buvo nedidelė erdvė su užuolaidomis iš visųpusių. Greta sėdėjo Džošas. Šalia jo buvo ir nepažįstamas vyras – pražilusiais geležies atspalvioplaukais, pasibalnojęs nosį akiniais su rėmeliais iš plieno.

– Čarlis Šoras, – prisistatė nepažįstamasis. – Esu Elvyros draugas. Ir jūsų advokatas, jeineprieštarausit.

Zana niekaip nesutelkė žvilgsnio.– Jums paskambino Džošas, – lėtai atsakė ji.– Taip. Patausokite jėgas. Viską išsamiai aptarsime rytoj. Gydytojai pageidavo, kad liktumėt čia

nakvoti. Dėl visa ko.– Ne. Ne. Negaliu čia likti. Privalau pasikalbėti su Nina Oldrič. – Zana mėgino sėstis.– Dabar beveik šešios valandos vakaro. – Šoras kalbėjo švelniu, sodriu balsu. – Su ponia Oldrič

pasikalbėsime rytoj. Kol kas jums vertėtų likti čia. Taip bus geriau, patikėkit manimi.– Zana, tikrai būtų geriau, jei nakvotum čia, – ramiai pritarė Džošas.– Ne. Ne. Viskas ir taip bus gerai. – Į Zanos mintis įsiskverbęs rūkas ėmė po truputį sklaidytis. Ji

susivokė privalanti iš čia ištrūkti. – Nakvosiu namie, – pareiškė. – Tik iš pradžių noriu užsukti pasElvyrą ir Vilį. Pažadėjau šį vakarą su jais pavakarieniauti. Ten dabar ir važiuosiu.

„Elvyra man pagelbės, – galvojo Zana. – Ji padės man įrodyti, kad tose nuotraukose ne aš.“Pamažu grįžo atmintis.– Aš nualpau, ar ne? – paklausė ji. – Į ligoninę buvau atvežta greitąja?– Taip, Zana, – patvirtino Džošas.– Buvau ir vėl praradusi sąmonę. – Zana atsisėdo lovoje. Pastebėjusi, kad ligoninės rūbas slysta

nuo pečių, ji tvirtai apglėbė save abiem rankomis. – Viskas bus gerai. Jei galite, luktelėkit už durų. Ašnoriu persirengti.

– Žinoma.Čarlis Šoras su Džošu kaipmat pakilo ir jau buvo bepaliekantys Zaną vieną, bet stabtelėjo išgirdę

netikėtą klausimą.– Ką apie visa tai mano Tedas? Praėjo užtektinai laiko, tad jis turbūt jau spėjo peržiūrėti visas

nuotraukas.– Zana, būtų geriau, jei apsirengtumėte, – atsakė Šoras. – Viską aptarsime pakeliui pas Elvyrą ir

Vilį.Važiuojant iš ligoninės, Zaną persmelkė netikėta bauginanti mintis. Nei Džošas, nei Čarlis Šoras

nesileido į ilgas kalbas apie jos ketinimą susitikti su Nina Oldrič. O juk ji vienintelė galėjopatvirtinti, kad buvo su Zana tą akimirką, kai pradingo Metju.

29.

Trečiadienio popietę Penė Hamel paskambino savo draugei Rebekai Švarc ir pakvietė užsukti įsvečius vakarienės.

– Paruošiau Berniui didelį puodą jo paties mėgstamiausio troškinio. Tas vargšelis net dvi savaitesišbuvo kelyje, – paaiškino ji. – Jis turėjo parsirasti ketvirtą po pietų, bet tas nelemtas vilkikas tiesPensilvanija ėmė ir sugedo. Šiąnakt jam teks nakvoti Prūsijos Karaliaus miestelyje – reikia rasti, kassugedo ir kaip tą gedimą pašalinti. Na, bet skambinu ne dėl to. Tiek vargau ruošdama tą vakarienę,tad tikrai neketinu jos valgyti viena.

– Prie stalo išdygsiu tau nė nemirktelėjus, – džiugiai atsakė Rebeka. – Kaip tyčia, šiam vakaruinieko neturiu pasigaminusi. Ketinau užsisakyti ką nors iš kiniško maisto, betgi, Dieve mano, tą darautaip dažnai, kad greitai pavirsiu į ateitį pranašaujantį kinišką sausainėlį.

Šeštą valandą penkiolika minučių draugės jau siurbčiojo Manhatano kokteilius Penės virtuvėje,sujungtoje su svetaine. Nuo dujinės viryklės sklido apetitą žadinantis aromatas. Rusenantis židinysalsavo šiluma. Abi moterys skendėjo pačioje tikriausioje palaimoje.

– Tiesa, neatspėsi, ką tau papasakosiu apie Sajaus namo naujakurę, – prisiminė Penė.Rebekos veidas apsiniaukė.– Pene, ta moteris aiškiai pasakė, kad tame name lindės tol, kol parašys knygą. Tikiuosi, nebuvai

užsukusi pas ją į svečius?Atsakymą Rebeka žinojo dar prieš užduodama klausimą. Ir kaipgi ji nenumatė, kad Penė norės

apžiūrėti naująją kaimynę.– Svečiuotis tikrai neketinau, – bandė teisintis Penė. – Užsukau nešina šešiomis mėlynių

bandelėmis, kurias pati buvau iškepusi. Norėjau naująją kaimynę pasitikti vaišingai, betgi kokia tamoteris įžūli. Vos ji atvėrė duris, iškart pasakiau, kad neketinu jos trukdyti. Kaipmat paaiškinau, kadužsukau pavaišinti jos bandelėmis ir įteikti savo telefono numerio, kurį buvau užrašiusi ant lipnauspopieriuko ir prilipinusi prie lėkštės dugno. Jei aš kurčiausi naujoje vietoje, būčiau labai dėkinga, jeikas siūlytų prireikus skambinti.

– Tu be galo rūpestinga, – nusileido Rebeka. – Tokios draugės kaip tu galima tik pavydėti. Visdėlto pasistenk nuo tos moters laikytis kuo atokiau. Ji man panaši į užkietėjusią vienišę.

Penė prapliupo kvatoti.– Nedaug trūko, kad būčiau pareikalavusi grąžinti bandeles. Na, bent jau gerai, kad bėdoje ji turi į

ką kreiptis. Galės skambinti savo seseriai.Rebeka susiurbė paskutinius Manhatano kokteilio likučius.– Seseriai? Iš kur žinai, kad ji turi seserį?

– Jai už nugaros ant koridoriaus grindų voliojosi žaislinis sunkvežimis. Kai tik pamačiau, iškartpasisakiau, kad esu nebloga auklė. Ji paaiškino, kad žaislas sesers vaiko. Sesuo padėjo jaipersikraustyti, o žaislą pamiršo.

– Keista, – susimąsčiusi ištarė Rebeka. – Kai ji buvo užsukusi rakto, užsiminė, kad į namąkraustysis tik vėlai vakare, nes tądien dar turėjo susitikti su savo redaktore. Kitą rytą važiavau prošalį – jos mašina buvo prie namo, bet tik jos vienos. Jokios kitos mašinos aplink nebuvo matyti.Turbūt jos sesuo su vaiku užsuko šiek tiek vėliau.

– Gal jokios sesers nė nebuvo ir ji pati stumdo tuos sunkvežimiukus, – nusijuokė Penė. – Vargu artokia šiurkštuolė turi daug draugų, su kuriais galėtų leisti laiką.

Penė atsistojo, paėjo iki kokteilių plaktuvo ir gėrimo likutį išpilstė į savo ir draugės taures.– Vakarienė jau beveik paruošta. Galim sėstis prie stalo. Tiesa, pusę septintos prasidės žinios.

Pasistenkime jų nepraleisti. Noriu sužinoti, ar pagaliau suimta ta pakvaišėlė, kuri pagrobė savopačios vaiką. Negaliu patikėti, kad ji vis dar vaikštinėja laisvėje.

– Ir aš negaliu, – pritarė Rebeka.Vakaro žinios draugių nenuvylė. Kaip jos ir tikėjosi, pagrindinė naujiena buvo Centriniame parke

padarytos nuotraukos, kuriose matyti, kaip Aleksandra Morland iškelia savo sūnų Metju iš vežimėlio.– Įdomu, ką ji padarė tam vargšui vaikeliui, – atsiduso Penė, su pasigardžiavimu rydama sultingą

troškinio kąsnį.– Morland nebūtų pirma motina, nužudžiusi savo vaiką, – konstatavo Rebeka. – Kaip manai, ar ji

būtų sugebėjusi taip padaryti?Penė neatsakė į šį klausimą. Žvelgdama į nuotraukas televizoriaus ekrane, ji niekaip negalėjo

atsikratyti keisto, sunkiai paaiškinamo nerimo. „Ir kas čia man užėjo?“ – stebėjosi. Netrukusreportažas apie pradingusį vaiką pasibaigė. Patraukusi pečiais, Penė tuoj išjungė televizorių.

– Turbūt išgyvensime ir be tris minutes trunkančio reklaminio pranešimo apie potencijągerinančias tabletes ar nosies purškalus? – pasiteiravo ji Rebekos. – Jau tiek prikalbėta ir prirašytaapie įvairias ligas, kurias tie preparatai gali sukelti: širdies smūgiai, opos, širdies ritmo sutrikimai irvisa kita. Keista, kad žmonės tokia reklama vis dar susigundo ir leidžia pinigus.

Likusį laiką dvi draugės praliežuvavo apie bendrus miestelyje gyvenančius pažįstamus. Sunkiaipaaiškinamas nerimas, kuris Penę apėmė išvydus nuotraukas, ėmė pamažu grimzti į užmarštį.

30.

Susitikimas, kuriame Bartlis Longas dalyvavo tuo metu, kai į jo biurą pasiteirauti apie pradingusiądukterį buvo užsukęs Tobis Grisomas, užtruko visą rytą. Jam pasibaigus, užuot skubėjęs iš biuro,Bartlis nusprendė papietauti darbe ir užsisakė maisto iš greta įsikūrusio restorano.

Jo asmeninė sekretorė Eleina ir biuro sekretorė Filisa pietų pertrauką leido koridoriaus gale, šaliapriimamojo įkurtoje biuro virtuvėlėje. Kaip buvo pratusios, ir šįkart jos stiprinosi lengvomissalotomis. Eleina atrodė visiškai išsekusi ir prasitarė, kad Bartlio nuotaika siaubinga. Tokia, kokiosji dar nemačiusi. Yra ko būgštauti, turint omeny, kad šiuos žodžius ištarė Eleina. Bartlis, atrodė,nukąs Skotui galvą, kai tas vargšelis pasiūlė atsisakyti baldakimų mažesniuose Rašmoro užsakymobutuose. Bonės vos nesudraskė už audinių pavyzdžius, kuriuos ji buvo atrinkusi jam patvirtinti.Nedaug trūko, kad jie būtų apsiašaroję.

– Jis su jais elgiasi taip, kaip elgėsi su Zana, – ištarė Eleina.– Skotas ir Bonė čia ilgai neužsibus, kaip ir visi kiti asistentai, kuriuos jis buvo pasamdęs išėjus

Zanai, – įtūžusi pritarė Filisa. – Peržiūrėjau tas nuotraukas laikraščiuose. Dėl vieno jis vis dėltoteisus. Zana tikrai pavogė savo vaiką. Belieka viltis, kad ji patikėjo berniuką kokiam pažįstamamžmogui.

– Bartlis taip pat prikišo nagus prie to, kad jai pasimaišė protas, – liūdnai tarė Eleina. –Įsivaizduoji, net ir pliekdamas Skotą su Bone jis nė akimirką nebuvo išjungęs televizoriaus. Visą rytąneatplėšė nuo jo akių. Garsas buvo išjungtas, bet vaizdas – ne. Kai tik būdavo rodomos tosnuotraukos, kuriose Zana vagia Metju, jis kaipmat įbesdavo akis į ekraną.

– Tai štai dėl ko jis visą dieną neranda sau vietos, – atsakė Filisa. – Maniau, nudžiugo sužinojęs,kad Zana visą laiką melavo apie Metju dingimą.

– Net neįsivaizduoji, kaip jis neapkenčia Zanos. Matyti ją taip kenčiančią jam tikras malonumas.Dėl nuotraukų Bartlis įsiuto tik tada, kai Skotas užsiminė, kad jos gali būti padirbtos. Nepamiršk, jukZana varžosi su juo dėl to Kevino Vilsono užsakymo. Jei Zana kaip nors sugebės įrodyti, kadnuotraukos suklastotos, ir gaus tą užsakymą, Bartliui tai bus smūgis į paširdžius. Tikrai. Be Zanos, į jovietą rinkoje nuolat kėsinasi dar bent keturi jauni dizaineriai.

Filisa žvilgtelėjo į savo laikrodį.– Man turbūt jau vertėtų grįžti į darbo vietą. Galėčiau prisiekti, kad jis paslapčia griežia ant

manęs dantį dėl to, jog pietų pertrauką leidžiu ne prie darbo stalo. Net jei kam nors paskambinus durųatidarymo mygtuką aš spustelėčiau nepraėjus nė dešimčiai sekundžių. Tiesa, prieš išeidama noriutavęs kai ko paklausti. Gal pameni Britanę Lamont?

Eleina nurijo paskutinį becukrio gaiviojo gėrimo gurkšnį.

– Britanę Lamont? Žinoma, kad pamenu. Bartlis ją samdydavo daryti makiažo. Ji gražindavomanekenes ir būsimas aktores – merginas, kurios siūlydavo gėrimus ir užkandžius per parodomųjųbūstų pristatymo vakarėlius, kuriuos jis rengdavo prieš porą metų. Manau, Britanė buvo gerokaikritusi Bartliui į akį – čia, žinoma, kalbant tik tarp mūsų. Jis net pareiškė, kad ji gerokai dailesnė užmerginas, kurioms daro makiažą. Po kurio laiko jis ėmė ją samdyti pilstyti šampano. Man visadaatrodė, kad juodu slapčia susitikinėjo. Tokių vakarėlių mes neorganizuojame jau apie metus, o į kitusrenginius jis niekada nebuvo jos atsivedęs. Turbūt pametė ją, kaip ir visas kitas kelyje pasitaikiusiasmoteris.

– Britanės tėvas, Tobis Grisomas, buvo šįryt čia užsukęs apie ją pasiteirauti, – paaiškino Filisa. –Vargšelis gerokai sunerimęs. Paskutinį laišką nuo jos gavo prieš šešis mėnesius. Jis išsiųstas išManhatano. Žmogus įsitikinęs, kad jo dukra pakliuvo į bėdą. Pažadėjau jam su tavimi pasikalbėti.Pasakiau, kad jei kas ir atsimins ją čia dirbus, tai tik tu. Po trečios jis vėl užeis. Pagalvojau, kad tuometu Bartlis jau važiuos į Ličfildą. Ką man tam Grisomui pasakyti?

– Pasakyk, kad prieš porą metų ji buvo viena iš mūsų laisvai samdomų darbuotojų, tačiau mesnieko nežinome, kuo ji užsiima ar kur gyvena šiuo metu, – atsakė Eleina. – Juk visa tai tiesa.

– Kaip manai, jei, kaip sakei, Bartlis iš tiesų buvo užmezgęs su ja romaną, ar galėtum jopasiteirauti, ar jis vis dar palaiko su ja ryšį? Jos tėvas užsiminė, kad neseniai sulaukė blogų naujienųapie savo sveikatą. Buvo akivaizdu, kad jis nori kuo greičiau su ja pasimatyti.

– Bandysiu pasiteirauti Bartlio, – šiek tiek dvejodama atsakė Eleina. – Bet jei tarp jų iš tiesų kasnors buvo, išgirdęs jos vardą jis tikrai nenudžiugs. Bartlis vis dar tūžta dėl manekenės, kuri buvopadavusi jį į teismą dėl seksualinio priekabiavimo. Tąkart jam teko plačiai atverti piniginę, tad jisišsigąs, kad gali vėl pakliūti į panašią bėdą. Ar paskutinis laiškas, kurį Britanė atsiuntė tėvui, buvopažymėtas pašto ženklu?

– Taip. Atvirlaiškis siųstas iš Niujorko. Todėl jis ir kreipėsi į mus. Tiesa, ponas Grisomasužsiminė, kad prieš porą metų ji jam parašė sulaukusi darbo pasiūlymo, dėl kurio nebegalės dažnairašyti.

– Varge vargeli, – atsiduso Eleina. – Gal ji pastojo nuo Bartlio? Kada tiksliai jos tėvas vėlužsuks?

– Po trečios valandos.– Na, belieka viltis, kad tuo metu Bartlis jau bus išvažiavęs į Ličfildą ir man pavyks su jos tėvu

pasikalbėti niekieno netrukdomai.Trečią po pietų Tobis Grisomas nedrąsiai spustelėjo durų skambutį ir Filisa įleido jį vidun.

Bartlis Longas dar nebuvo spėjęs išvykti ir užsisklendęs tūnojo savo kabinete. Filisa siaubo iškreiptuveidu žiūrėjo, kaip žliugsintys Grisomo sportbačiai kas žingsnį ženklina „Aubusson“ kilimą purvoįspaudais.

– Ak, pone Grisomai, – prabilo ji, – ar galėtumėte nusišluostyti kojas į štai tą kilimėlį? –Baimindamasi, kad toks prašymas gali pasirodyti pernelyg įžūlus, ji dar pridūrė: – Šiandien oras

išties baisus, ar ne?Grisomas lyg paklusnus vaikas kaipmat apsisuko, grįžo prie durų ir pabrūžavo abiejų batų padus į

kilimėlį. Nė nežvilgtelėjęs į purvo pėdsakus ant kilimo, jis netrukus tarė:– Visą dieną klaidžiojau po Niujorką ieškodamas merginų, su kuriomis mano dukra buvo

apsistojusi tada, kai čia gyveno. Noriu tuojau pat pasimatyti su Bartliu Longu.– Ponas Longas šiuo metu susitikime, – atsakė Filisa, – tačiau jo asmeninė sekretorė Eleina Rajan

mielai su jumis pasikalbės.– Visai nenoriu kalbėtis su jo sekretore. Atėjau pas Bartlį Longą ir iš šito baisiai prašmatnaus

priimamojo nesitrauksiu tol, kol su juo nepasikalbėsiu, – ryžtingai atkirto Grisomas.Filisa nužvelgė Grisomą. Išvargusias akis. Varvančius drabužius. Iki paskutinio siūlo peršlapusį

džinsinį švarką ir kelnes, prilipusias prie kūno. „Nežinau, kuo jis serga, bet nedaug trūksta, kadpasigautų dar ir plaučių uždegimą“, – pagalvojo Filisa ir pakėlė telefono ragelį.

– Ponas Grisomas jau čia, – pranešė ji Eleinai. – Pasakiau, kad ponas Longas susitikime, betponas Grisomas ketina luktelėti, kol jis atsilaisvins.

Eleina iškart pajuto susirūpinimo gaidą Filisos balse. Britanės Lamont tėvas nusprendė išpriimamojo nesitraukti tol, kol nepamatys Bartlio.

– Pabandysiu, – atsakė ji Filisai.Padėjusi ragelį, Eleina trumpai sustingo. „Ir kaipgi šitą žinią pranešti mūsų imperatoriui? –

dvejojo ji. – Kitos išeities nėra – privalau jam pasakyti apie tą nelaimėlį.“ Eleina žvilgtelėjo įtelefono aparatą – viena iš lempučių žibėjo, o tai reiškė, kad šiuo metu Bartlis su kažkuo kalbasitelefonu. Sulaukusi, kol lemputė užgeso, Eleina pakilo nuo darbo stalo, priėjo prie Bartlio kabineto irkelis kartus pabeldė į jo duris. Į vidų ji įėjo nesulaukusi Bartlio atsakymo.

Televizoriaus ekranas vis dar mirgėjo be garso. Pietų padėklas buvo nustumtas ant darbo stalokrašto. Paprastai papietavęs Bartlis ką nors išsikviesdavo ir paprašydavo padėklą išnešti. Bartlisįbedė į Eleiną nuostabos ir pykčio kupiną žvilgsnį.

– Nepamenu, kad būčiau paliepęs tau užeiti.Ši diena buvo nelengva abiem.– Niekas neturi teisės man nieko paliepti. Net ir jūs, pone Longai, – atkirto Eleina. „Jei nepatinka,

ką girdi, gali mane atleisti. Iki gyvo kaulo įgrisai.“ Nenorėdama suteikti Bartliui progos atsikirsti,Eleina vėl prabilo: – Priimamajame laukia žmogus, kuris primygtinai reikalauja susitikimo su jumis.Sako, lauks tiek, kiek prireiks. Jums teks, nebent norėtumėt išsliūkinti pro tarnybinį išėjimą. Tas vyrasprisistatė esąs Tobis Grisomas. Jis Britanės Lamont tėvas. Esu tikra, kad ją pamenate. Prieš porąmetų, kai rengėme Veiverlio apartamentų pristatymo vakarėlius, keliskart ją samdėte.

Bartlis Longas atsilošė krėsle ir nutaisė sumišusį veidą, lyg bandytų prisiminti, kas yra BritanėLamont. „Jis puikiai žino, apie kurią merginą kalbamės“, – iškart nusprendė Eleina, kai tik pastebėjotvirtai sugniaužtus jo kumščius.

– Žinoma, pamenu tą merginą, – atsakė jis. – Ji norėjo tapti aktore ir aš net supažindinau ją su

keliais naudingais žmonėmis. Jei neklystu, kai vėl norėjome pasamdyti ją renginiui, per kurį reikėjomanekenių, ji nebegalėjo mums pagelbėti. Buvo užsiėmusi.

Nei Eleina, nei Bartlis neišgirdo, kaip Tobis Grisomas įsėlino per Eleinos kabinetą ir stabtelėjoprie pravirų Bartlio durų.

– Užtenka tų pasakų, pone Longai, – įtūžęs sušuko Grisomas. – Buvai pažadėjęs Britanei, kadpadėsi jai tapti žvaigžde. Ne vieną savaitgalį vežeisi ją į savo prabangų vasarnamį Ličfilde. Kur jidabar? Ką padarei mano mergytei? Jei ir toliau meluosi, aš einu į policiją.

31.

Nors gydytojai ir prieštaravo, Zana išėjo iš ligoninės ir įsėdo į taksi. Pusę aštuonių juodu su ČarliuŠoru buvo pusiaukelėje į Elvyros ir Vilio namus. Džošas siūlėsi šiąnakt nusnūsti pas ją ant sofos, betZana nesutiko ir įkalbėjo jį grįžti namo. „Jei kas ir gali padėti man pasijusti geriau, tai tik vienatvė, –pagalvojo ji. – Man reikia susirikiuoti mintis.“

– Turbūt ir jums jau reikėtų sukti į namus? – pasiteiravo ji Šoro, taksi pamažu važiuojant Jorkoaveniu.

Čarlis Šoras buvo nusprendęs neprasitarti Zanai, kad šįvakar su žmona ketino žiūrėti spektaklį. Jisjau buvo spėjęs paskambinti ir paprašyti, kad ji paliktų jo bilietą teatro kasoje. Pažadėjo atlėkti iškarto, kai tik pavyks ištrūkti. Mintyse jis dar kartą dėkojo dangui, kad turi tokią supratingą sutuoktinę.„Vargu ar daug vėluosiu, – paaiškino jis. – Zana Morland gerokai nusilpusi, tad visko išsamiai aptartimums šįvakar nepavyks.“

Tokią nuojautą patvirtino ir Zanos išvaizda. Veidas buvo išbalęs lyg numirėlės. Net ir susisupus įnetikro kailio liemenę ją krėtė drebulys. „Džiaugiuosi, kad šį vakarą ji praleis su Elvyra ir Viliu, –pagalvojo Čarlis. – Ji jais pasitiki. Kas žino, gal ims ir prasitars jiems, kur šiuo metu yra jos sūnus.“

Kai šiandien tuoj po pietų Elvyra paskambino jam dėl Aleksandros Morland, ji nešvaistė laikogražbyliavimui ir viską išklojo atvirai.

– Čarli, turi jai pagelbėti. Man žemė ėmė slysti iš po kojų, kai pamačiau tas nuotraukas. Nemanau,kad jos galėtų būti suklastotos. Kita vertus, kančios, kurias Zana patyrė ieškodama Metju, yra tikros.Jeigu Zana ir pavogė Metju, ji to nebeprisimena. Juk pasitaiko, kad žmonės patiria nervinį priepuolįir jiems užtemsta protas?

– Pasitaiko, bet nedažnai, – tąkart atsakė jai Čarlis.Dabar, sėdėdamas taksi, Čarlis pagalvojo, kad Elvyra bus nejučiomis taikliai apibūdinusi Zanos

Morland būklę. Kai jis atskubėjo į ligoninę, Zana dar buvo nevisiškai atgavusi sąmonę, bet negalėjonustoti kartojusi savo sūnaus vardo. „Grąžinkit Metju… Grąžinkit Metju…“

Šie žodžiai draskė jam širdį į skutus. Būdamas dešimties, jis neteko sesutės – ji mirė vos dvejų.Čarlis Šoras ir dabar puikiai prisiminė, kaip prie jos karsto tąkart vaitojo jo mama. „Grąžinkit manvaikelį. Grąžinkit man vaikelį.“

Jis pažvelgė į Zaną. Taksi automobilyje buvo tamsu, bet jos veidas buvo gerai matyti – jįapšviesdavo gatvės žibintai, pro šalį važiuojančios mašinos ir pakelės parduotuvių vitrinos. „Aš taupadėsiu, – prisiekė jis sau mintyse. – Advokatu dirbu jau keturias dešimtis metų, tad tave gindamaspasitelksiu visas žinias ir patirtį. Tu neapsimetinėji praradusi atmintį. Galėčiau prisiekti savo gyvybe,kad neapsimetinėji.“

Čarlis Šoras ketino drauge su ja pakilti liftu į Mihanų butą, bet taksi artėjant prie Centrinio parkopietinio rajono ėmė ir apsigalvojo. „Aleksandra Morland pasitiki Elvyra ir Viliu. Būtų geriau, jei šįvakarą ji praleistų tik su jais. Akivaizdu, kad dabar netinkamas metas bandyti iškvosti iš jos visassmulkmenas.“

Automobiliui sustojus prie namo, Čarlis Šoras paprašė vairuotojo luktelėti. Nors Zana irprieštaravo, palydėjo ją iki lifto. Durininkas pranešė apie jų atvykimą, tad šešioliktame aukšteatsidarius lifto durims Čarlis ir Zana išvydo į koridorių jų pasitikti išskubėjusią Elvyrą. Netarusi nėžodžio, ji ištiesė rankas ir apglėbė Zaną. Tada žvilgtelėjo į Čarlį.

– Čarli, jau gali eiti, – paragino jį Elvyra. – Zanai dabar nereikia nieko kito, tik poilsio.– Visiškai su tavimi sutinku ir neabejoju, kad puikiai ja pasirūpinsite, – nusišypsojęs ištarė Čarlis

ir, žengęs atgal į liftą, paspaudė vestibiulio aukšto mygtuką. Į teatrą taksi jį nuvežė prieš pat pakylantužsklandai. Nors šio apsilankymo teatre jis nekantriai laukė, o spektaklis buvo nerūpestingailinksmas, Čarliui Šorui nepavyko atsipalaiduoti ir jis niekaip negalėjo liautis nuogąstavęs.

„Kaipgi man apginti moterį, kuri gali nesugebėti ištarti nė vieno pasiteisinimo žodžio? – kvotė jissave mintyse. – Ir kiek laiko policija lauks prieš surakindama ją antrankiais?“

Jį kamavo nuojauta, kad toks įvykis gali galutinai nustumti Zaną į nebūtį.

Įsisupusi į antklodę, atrėmusi galvą į pagalvę, Zana neskubėdama siurbčiojo karštą arbatą su medumiir gvazdikėliais. Tamsa, į kurią ji buvo panirusi, pamažu ėmė sklaidytis. Štai kaip ji bandė paaiškintiElvyrai ir Viliui, kaip ir kodėl staiga prarado sąmonę:

– Kai išvydau tas nuotraukas, pamaniau, kad sapnuoju. Juk tada, kai Metju buvo parke, aš leidaulaiką su Nina Oldrič ir galiu tai įrodyti. Kodėl kažkas įdėjo tiek pastangų, kad atrodytų kaip aš? Juktai beprotybė, ar ne? – Nesulaukusi Elvyros su Viliu atsakymo, ji vėl prabilo: – Žinote, kas šiandienvisą dieną skambėjo man galvoje? Ta daina iš miuziklo „Trumputė nakties melodija“, pavadinta„Klounus – į sceną“. Dievinu tą dainą ir ji taip puikiai tinka nusakyti šiai situacijai. Tai farsas.Cirkas. Kas gi daugiau? Na, bet netrukus viskas išsispręs – man tereikia pasikalbėti su Nina Oldrič.Ketinau tą padaryti dar šiandien, bet nualpau.

– Zana, nieko nuostabaus, kad praradai sąmonę. Juk tiek visko vyksta. Tuo metu, kai pargriuvaiant grindų, Džošas kalbėjosi telefonu su Čarliu Šoru. Čarlis viską metė ir nulėkė į ligoninę. Štai toksjis advokatas ir draugas. Džošas man papasakojo apie vakarykštį Tedo išpuolį „Four Seasons“restorane. Turbūt tąkart nespėjai nė kąsnio praryti. O ar šiandien valgei? – pasiteiravo Elvyra.

– Na, šiek tiek. Ryte gėriau kavos. Į biurą grįžau dar nespėjusi papietauti. O tada nualpau, –siurbčiodama paskutinius arbatos gurkšnius atsakė Zana. – Elvyra, Vili, jūs manote, kad tosenuotraukose aš, ar ne? Elvyra, tave išdavė balsas, kai popiet kalbėjomės telefonu. Kai Džošas ėmėreikalauti, kad kuo greičiau susirasčiau advokatą, iškart supratau, kad tų nuotraukų tikrumu neabejojair jis.

Vilis pažvelgė į Elvyrą. „O kaipgi. Ji mano, kad tose nuotraukose nufotografuota Zana. Tuo

neabejoju ir aš. Vis dėlto ši vargšelė nuoširdžiausiai įsitikinusi, kad jos suklastotos. Ir kaipgi Elvyraišsisuks dabar?“

Elvyra atsakė nuoširdžiai, tačiau bendrais žodžiais, vengdama konkretumo.– Zana, jei esi tikra, kad tose nuotraukose ne tu, tai, matyt, pirmutinis Čarlio darbas bus atkapstyti

negatyvus, kopijas ar kokias kitas laikmenas, jei tas vyras fotografavo mobiliuoju telefonu, irpasitelkus ekspertus bandyti įrodyti, kad nuotraukos padirbtos. Bandant tave išteisinti pagelbės ir tai,kad ta moteris, su kuria buvai susitikusi aptarti jos namų dekoravimo, patvirtins, jog tuo metunegalėjai būti kitur. Kuo ji vardu? Nina Oldrič?

– Taip.– Čarlis puikus advokatas. Jis pasirūpins, kad tavo parodymai apie susitikimą su Nina Oldrič būtų

kuo tikslesni.– O kodėl nei Džošas, nei Čarlis nieko nesakė, kai paminėjau, jog mano susitikimas su Oldrič yra

puikiausias įrodymas, kad tuo metu negalėjau būti parke? – pasiteiravo Zana.Elvyra atsistojo.– Zana, jei neklystu, prieš tau apalpstant su Džošu apsikeitėte vos keliais žodžiais. Patikėk, mes

visi nenurimsime tol, kol nesužinosime, kas iš tiesų nutiko Metju ir kur jis šiuo metu, – pažadėjo ji. –Vis dėlto tu turi nepamiršti, kad būsi nuolatos puolama iš visų pusių, tad turi išlikti stipri. Mintyje ašturiu kūno stiprumą. Privalai valgyti. Kai sutikai šįvakar užsukti vakarienės, ėmiau sukti galvą, kuotave pavaišinus, ir prisiminiau, kad tau patinka paprikų troškinys. Toks ir bus šios vakarienės meniu –paprikų troškinys, salotos ir itališka duona.

Zana stengėsi šypsotis.– Skamba puikiai.„Puiku ir yra“, – pagalvojo ji, kai, suvalgiusi šiltą, maistingą vakarienę ir pamaloninusi gomurį

raudonojo vyno taure, pajuto pamažu grįžtančias jėgas.Zana jau buvo spėjusi papasakoti Elvyrai ir Viliui apie architekto Kevino Vilsono paskelbtą

konkursą ir galimybę sukurti parodomųjų butų interjerą prašmatniame pastate – Karltonoapartamentuose 701.

– Jis renkasi – aš ar Bartlis Longas, – ištarė Zana. – Išvydusi šios dienos laikraščius, iškartsupratau, kad Vilsonas greičiausiai pamanys, jog aš pati pagrobiau savo vaiką. Nulėkiau į jo biurą irpaprašiau, kad luktelėtų ir suteiktų man galimybę įrodyti, jog tuo metu net negalėjau būti parke.

Elvyra puikiai žinojo, kiek daug laiko ir pastangų Zana skyrė parodomųjų butų konkursui skirtiemsbrėžiniams ir eskizams.

– Jis sutiko luktelėti?Zana gūžtelėjo pečiais.– Bus matyti. Jis leido man palikti savo brėžinius ir audinių pavyzdžius, tad gali būti, jog mano

pasiūlymas dar neatmestas.Užuot valgę desertą, visi vakarienės dalyviai nusprendė vaišes baigti kapučino kavos puodeliu.

Žinodamas, kad Zana netrukus išsiruoš namo, Vilis pakilo nuo stalo, nuėjo į miegamąjį ir, pakėlęstelefono ragelį, tyliai surinko taksi telefono numerį. Užsakytas automobilis iš pradžių juodu su Zanapamėtės iki Baterio parko rajono, o tada parveš jį namo. „Palydėsiu tą mergaitę iki namų irįsitikinsiu, kad ji užvažiavo iki savo aukšto, – nusprendė Vilis. – Gali būti, kad prie jos namų spiesisžurnalistai ir fotografai. Tiesiai į nasrus aš jiems jos tikrai neatiduosiu.“

– Pone Mihanai, mašina jūsų apačioje lauks po penkiolikos minučių, – pranešė taksi dispečeris.Vos Viliui grįžus prie stalo, suskambo telefonas. Kitame linijos gale pasigirdo tėvo Eideno

balsas.– Ką tik išėjau iš Niujorko sporto klubo, – pasakė jis. – Kaip ir tarėmės, norėčiau užsukti pasiimti

savo šaliko, jei jūsų nesutrukdysiu.– Ne, užsuktum pačiu laiku, – patikino jį Elvyra. – Bus puiki proga tave su kai kuo supažindinti.Zana pabaigė gerti kavą. Vos Elvyrai padėjus ragelį, ji tarė:– Elvyra, tikrai nenoriu su niekuo pažindintis. Prašau, leisk man pasišalinti prieš tam žmogui

pasirodant čia, kad ir kas jis būtų.– Zana, jis ne šiaip koks žmogus, – bandė ją atkalbėti Elvyra. – Neprasitariau, bet paslapčia

vyliausi, kad vis dar būsi čia, kai tėvas Eidenas užsuks. Jis yra senas geras mano draugas ir palikopas mus šaliką. Šiandien jis vakarieniavo kaimynystėje, galima sakyti, kitame gatvės gale, tad irnusprendė užsukti pas mus jo pasiimti. Žinoma, nenoriu griauti tavo vakaro planų, bet būtų gerai, jeisu juo susipažintum. Jis puikiai tarnauja Šventojo Pranciškaus bažnyčioje. Galbūt suteiktų taupaguodą.

– Elvyra, nepasakyčiau, kad šiuo metu esu labai religinga, – prieštaravo Zana. – Būtų gerai, jeiman pavyktų iš čia ištrūkti su juo nesusidūrus.

Pasigirdo telefono skambutis. Durininkas skambino pranešti apie tėvo Obrajano atvykimą. Elvyranuskubėjo atverti buto durų. Praėjus vos akimirkai, jų aukšte sustojo liftas.

Nuo ausies iki ausies besišypsantis tėvas Obrajanas buvo kaipmat apkabintas Elvyros, spustelėjoranką Viliui ir netrukus pasisuko, tikėdamasis būti pristatytas jaunajai draugų viešniai.

Šypsena akimirksniu dingo iš jo veido.„Švenčiausioji Mergele, Dievo Motina, – ištarė jis mintyse, – juk tai ta pati moteris, kuri

prisipažino tapusi nusikaltimo bendrininke. Ta pati, kuri sakė negalinti sustabdyti žmogžudystės.

32.

Hanterio koledžą ir Oldričų namą Rytų 69-ojoje gatvėje skyrė nedidelis atstumas. Sėdėdamimašinoje, detektyvas Bilis Kolinsas ir jo porininkė detektyvė Dženifer Din vienas kitam prisipažinonė akimirką neįtarę, kad Zana Morland būtų galėjusi pagrobti savo pačios sūnų.

Kalbėdamiesi jie vis grįžo į tą dieną, kai pradingo Metju Karpenteris.– Maniau, būsime susidūrę su lytiniu nusikaltėliu, kuris pasinaudojo puikia proga dar kartą

nusikalsti, – niūriai subumbėjo Bilis. – Parkas buvo pilnas žmonių, auklė snaudė išsitiesusi ant žolės,o vaikas vežimėlyje taip pat buvo kietai įmigęs. Maniau, toks vaizdas tikrai bus užkliuvęs kokiamvaikų besidairančiam iškrypėliui.

– Tifanė buvo visiškai praradusi savitvardą, – prisiminė Dženifer. – Ji vis klykė: „Ką ašpasakysiu Zanai? Kaip aš pažvelgsiu jai į akis?“ Man, kaip ir tau, nė nekilo mintis, kad Tifanė galėjobūti apsvaiginta.

– O tokia mintis mums turėjo kilti. Diena gal ir buvo karšta, bet kokia gi paauglė, kad irpersišaldžiusi, gali imti ir taip kietai įmigti vidury dienos vos išsitiesusi ant žolės? – kalbėjo Bilis. –Štai ir atvažiavom.

Pro langą buvo matyti dailus namas. Neradęs vietos pastatyti mašinos, Bilis įspraudė automobilįtarp kitų mašinų, nepalikdamas pakankamai vietos joms išvažiuoti, ir užkišo už priekinio stiklovalytuvo savo pažymėjimą.

– Dar porą minučių pasėdėkime ir pasikalbėkime, ką prisimename apie tą dieną, – pasiūlė jis.– Aleksandra Morland tąkart išspaudė tokią graudžią savo gyvenimo istoriją, kad net ir akmuo

būtų pravirkęs, – atsakė Dženifer Din. – Tėvai žuvo pakeliui į oro uostą, skubėdami į ilgai lauktąsusitikimą. Ji ištekėjo nespėjusi atsigauti po jų mirties. Sūnų augino viena. Dantimis ir nagaiskabinosi į gyvenimą, bandydama sukurti savo verslą. O tada kažkas dar ima ir pagrobia jos berniuką.– Sulig kiekvienu sakiniu detektyvės balso tonas darėsi vis nepakantesnis.

Pirštais barbendamas į automobilio vairą, Bilis bandė prisiminti viską, kas įvyko tą dieną priešbeveik dvejus metus.

– Tą Oldrič mes apklausėme tą patį vakarą. Ji iš karto pritarė viskam, ką mums buvo pasakiusiMorland. Jos buvo sutarusios susitikti. Tą akimirką, kai aš paskambinau Morland pasakyti, jog jossūnus pradingo, jiedvi drauge peržiūrinėjo brėžinius ir audinių pavyzdžius naujų Oldrič namųinterjerui. – Bilis kiek patylėjo ir netrukus piktai pridūrė: – Daugiau jokių klausimų mes jaineuždavėme.

– Būkime atviri, – prabilo Dženifer, bandydama savo kelnių kišenėje susižvejoti nosinę. – Mesjau buvome spėję padaryti visas išvadas. Darbuose paskendusi mama. Neatsakinga auklė. Proga

pasinaudojęs vaikų tykantis iškrypėlis.– Kai tą vakarą grįžau namo, Eilina sakė išgirdusi apie įvykį per televizijos žinias, – prisiminė

Bilis. – Ji pasakojo, kad pravirko vos išvydusi Morland veidą. Dar sakė pagalvojusi, kad tik viskasnesibaigtų taip, kaip baigėsi Itanui Pacui – tam prieš daugelį metų dingusiam berniukui, kurio niekastaip ir nerado.

Pažiūrėjusi, kaip už lango vėjas gūsiais blaško lietų, Dženifer pasistatė palto apykaklę.– Mes ne vieninteliai, kuriuos ji papirko graudžia savo gyvenimo istorija. Jei nuotraukos tikros,

Morland negalėjo su Nina Oldrič išbūti viso to laiko, – pasakė ji. – Jei Oldrič ir toliau tvirtinspriešingai, vadinasi, tos nuotraukos greičiausiai padirbtos.

– Vargu ar tos nuotraukos buvo padirbtos, – paniuręs atsiliepė Bilis. – Tąkart Oldrič man tiesiognepasakė visos tiesos. Bet kam gi jai reikėjo meluoti? – Nesulaukęs porininkės atsakymo, jisparagino: – Na, einam.

Juodu iššoko iš mašinos, puolė prie namo ir spustelėjo durų skambutį.– Oldrič šitai gūžtelei išleido ne mažiau nei penkiolika milijonų, – atkreipė dėmesį Bilis.Skambučio melodijai viduje nutilus, duris atvėrė lotynų amerikietė juoda uniforma. Vyresnė nei

šešiasdešimties, tačiau dar nesulaukusi šešiasdešimt penkerių. Jos juodi, žilų ruožų išvagoti plaukaibuvo susukti į dailų kuodelį. Veidas buvo raukšlėtas, o akys po užkritusiais vokais atrodė be galoišvargusios.

Bilis įdavė jai savo ir porininkės vizitines korteles.– Aš vardu Marija Garsija. Ponios Oldrič kambarinė. Detektyve Kolinsai, detektyve Din, užeikite.

Ponia jūsų abiejų jau laukia viduje. Ar galėčiau paimti jūsų paltus?Pakabinusi paltus spintoje, Garsija pakvieti sekti iš paskos. Einant koridoriumi, Bilis dirstelėjo į

svetainę ir šiek tiek sulėtino žingsnį, norėdamas geriau įsižiūrėti į paveikslą virš židinio. Jis buvodažnas muziejų lankytojas. „Galėčiau lažintis, kad tai Matiso paveikslo originalas“, – patyliukaisnusprendė.

Namų tvarkytoja nuvedė juos į didelį, į dvi erdves padalytą kambarį. Minkštos tamsiai rudos odossofos buvo sustatytos prieš sienoje įmontuotą plokščiaekranį televizorių. Tris kambario sienas dengėraudonmedžio knygų lentynos nuo grindų iki pat lubų. Knygos lentynose buvo surikiuotos laikantissimetrijos dėsnių. „Šiaip sau knygos nepagriebsi ir nepaskaitinėsi“, – pagalvojo Bilis. Sienos buvonudažytos tamsia smėlio spalva, o kilimas išmargintas rudais ir rusvais geometrinių figūrų deriniais.

„Ne mano skonio, – nusprendė Bilis. – Pinigų gal ir daug išleista, bet nedidelis ryškesnės spalvospotėpis būtų nepakenkęs.“

Ninos Oldrič jiems teko laukti dar pusvalandį. Detektyvai žinojo ją esant šešiasdešimt trejų. Kaiji pagaliau įžengė į kambarį – nepriekaištinga laikysena, banguojantys sidabro spalvos plaukai,švytinti veido oda, aristokratiški bruožai, juodas apsiaustas, sidabriniai papuošalai – ir nužvelgėjuodu šaltu žvilgsniu, atrodė, kad pati karalienė iš aukšto žiūri į du akiplėšiškus įsibrovėlius.

Biliui Kolinsui jos elgesys nepadarė jokio įspūdžio. Stodamasis pasisveikinti, jis prisiminė, ką

kadaise sakė senelis, dirbęs šeimos vairuotoju Long Ailando Lokasto slėnyje: „Bili, šiame miestenetrūksta protingų žmonių, kurie yra turtingi dėl to, kad rado būdą užsidirbti pinigų. Tą gerai žinau,nes tokie mano darbdaviai. Bet tokie žmonės skiriasi nuo turtuolių, kurie visus pinigus paveldėjo. Jiegyvena savo pasaulyje. Jie mąsto ne taip kaip mes.“

Šiandien Bilis įsitikino, kad per pirmąjį susitikimą su Nina Oldrič buvo susidaręs teisingą įspūdį– ši moteris priklausė antrajai turtuolių kategorijai. „Ji bando rodyti savo viršenybę, – pagalvojo jis.– Ką gi, poniute, šnektelkim.“ Bilis pasisveikino pirmas:

– Laba diena, ponia Oldrič. Dėkui, kad sutikote su mumis pasikalbėti, juk per vėlai pranešėme,kad ketiname užsukti. Dabar matau, kad būsime atitraukę jus nuo kažkokios svarbios veiklos, kuriašiuo metu užsiimate.

Jos lūpos timptelėjo – aišku, ji puikiai suprato, ką jis jai sako. Nelaukdami namų šeimininkėsparaginimo, juodu su Dženifer Din vėl prisėdo. Kiek padvejojusi, Nina Oldrič įsitaisė prieš juos priesenovinio stalelio.

– Jau spėjau peržvelgti šios dienos laikraščius ir straipsnius internete, – šaltu, paniekos kupinubalsu prabilo ji. – Negaliu patikėti, kad ta moteris ryžosi tokiam skandalingam elgesiui ir iš tiesųpagrobė savo sūnų. Jaučiuosi be galo pasipiktinusi. Juk tąkart taip ją užjaučiau, net raštelį parašiau.

Dženifer Din pradėjo apklausą:– Ponia Oldrič, kai apklausėme jus praėjus vos kelioms valandoms po Metju dingimo, jūs

patvirtinote, kad popiet buvote susitikusi su Aleksandra Morland, ir sakėte, kad buvote su ja tuo metu,kai mes paskambinome pranešti apie sūnaus dingimą.

– Taip, tai įvyko apie trečią valandą.– Kaip ji reagavo į skambutį?– Dabar, kai jau mačiau tas nuotraukas, man belieka stebėtis, kokia ji puiki aktorė. Kaip jau

minėjau per pirmąjį mūsų pokalbį, sulaukusi jūsų skambučio, ponia Morland išbalo lyg popieriauslapas ir pašoko iš vietos. Buvau besiūlanti iškviesti jai taksi, bet ji akimirksniu išpuolė į lauką irnubėgo parko link. Paliko čia visus savo daiktus: knygas, audinių pavyzdžius, spalvų paletes,senovinių baldų, lempų ir kilimų nuotraukas. Viską, ką buvo čia išmėčiusi.

– Aišku. Auklė su vaiku parke pasirodė tarp pusės pirmos ir be penkiolikos pirma. Esuužsirašiusi, kad jūsų susitikimas su ponia Morland prasidėjo pirmą valandą, – apklausą tęsė Dženifer.

– Taip. Ji man paskambino ir perspėjo porą minučių vėluosianti, nes kilo kažkokių nesklandumųdėl auklės.

– Jūs jau laukėte jos čia.– Ne. Aš buvau savo bute Bikmano gatvėje, kur tuomet gyvenau.Bilis Kolinsas stengėsi neparodyti džiugaus jaudulio.– Ponia Oldrič, nepamenu, kad būtumėte apie tai užsiminusi per praėjusį mūsų susitikimą. Tąkart

sakėte, kad su ponia Morland susitikote šiame name.– Taip ir buvo. Pasakiau jai, kad neprieštarauju, gali šiek tiek vėluoti. Praėjus valandai nuo

sutarto susitikimo laiko, aš jai paskambinau ir ji patvirtino jau laukianti manęs šiame name.– Ponia Oldrič, ar teisingai jus supratau? Apie antrą valandą, kai jūs susisiekėte su Aleksandra

Morland, judvi dar nebuvote susitikusios? – pasitikslino Bilis.– Taip, taip ir buvo. Leiskite man viską paaiškinti šiek tiek išsamiau. Zana Morland turėjo raktus

nuo šių namų. Ji ne kartą buvo čia užsukusi, kai dar rengė savo interjero pasiūlymą. Tąkart ji pamanė,kad susitiksime čia. Taigi mes pasimatėme tik praėjus beveik pusantros valandos nuo sutartosusitikimo laiko. Kai paskambinau, ji ėmė atsiprašinėti ir siūlėsi atvažiuoti į mano namus Bikmanogatvėje, bet aš nusprendžiau važiuoti čia, nes penktą valandą buvau sutarusi su draugais išgertikokteilių „Carlyle“ viešbučio bare. Atvirai kalbant, tąkart ji buvo gerokai mane suerzinusi.

– Ponia Oldrič, ar kur nors susirašote savo susitikimus? – pasiteiravo Dženifer.– O kaipgi. Viską rašau į susitikimų kalendorių.– Galbūt išsaugojote prieš dvejus metus naudotą kalendorių ir galėtumėte jį dabar parodyti?– Galėčiau. Jis viršuje.Giliai atsidususi, Nina Oldrič pakilo, priėjo prie kambario durų ir pašaukė kambarinę.

Žvilgtelėjusi į savo laikrodį – Bilis Kolinsas neabejojo, kad šis iškalbingas judesys skirtas jam suporininke, – Nina Oldrič paliepė Garsijai iš jos darbo stalo pirmo stalčiaus atnešti prieš dvejusmetus naudotą susitikimų kalendorių.

Visiems trims laukiant, namų šeimininkė tarė:– Tikiuosi, šis mūsų susitikimas paskutinis ir su šia istorija mes daugiau nebeturėsime nieko

bendro. Mano vyras nepakenčia sensacijų. Visi laikraščiai tik ir rašė, kad Morland buvo su manimi,ir tai mano vyro tikrai nepradžiugino.

Bilis nusprendė neprasitarti, kad šiai bylai pasiekus teismą Nina Oldrič taptų pagrindine bylosliudytoja. Po tylos akimirkos jis tepasakė:

– Nuoširdžiai atsiprašau už nepatogumus.Marija Garsija grįžo nešina nedidele knyga raudonos odos viršeliais. Ji jau buvo spėjusi

kalendoriuje atversti birželio dešimtąją.– Ačiū, Marija. Dar pabūk čia.Peržvelgusi atverstą puslapį, Nina Oldrič padavė kalendorių Biliui. Pirmos valandos eilutėje

buvo įrašytas Aleksandros Morland vardas.– Nepažymėta, kur jūs ketinote su ja pasimatyti, – atkreipė dėmesį Bilis. – Jei ketinote aptarti šio

namo dekoravimą, kodėl sutarėte susitikti kitur?– Ponia Morland jau buvo nufotografavusi kiekvieną šių namų kambarį. Be to, tuo metu čia

nebuvo jokių baldų, išskyrus nedidelį senovinį kortų stalelį ir kelias kėdes. Viską aptarti norėjau ten,kur jaučiausi patogiai ir jaukiai, kas gi čia keisto? Šiaip ar taip, kaip minėjau, tądien penktą valandąketinau su keliais draugais gurkšnoti koktelius „Carlyle“ viešbučio bare, tad liepiau poniai Morlandluktelėti manęs čia, užuot važiavus į mano namus Bikmano gatvėje.

– Supratau. Vadinasi, kai mes jai paskambinome, jūs buvote visai neseniai čia atvažiavusi? –

pasiteiravo Dženifer.– Šiek tiek daugiau nei prieš pusvalandį.– Kai pagaliau pamatėte ponią Morland, kokiais žodžiais būtumėte apibūdinusi jos būklę?– Sumišusi. Susikrimtusi. Nerami.– Šit kaip. Ponia Oldrič, kokio dydžio šis namas?– Penkių aukštų, keturiasdešimties pėdų pločio. Turbūt jau ir patys pastebėjote, kad šis namas

vienas iš didžiausių rajone. Viršutiniame aukšte yra uždaras sodas. Turime vienuolika kambarių. –Savo naujojo namo pranašumus Nina Oldrič vardijo su sunkiai slepiamu pasididžiavimu.

– O kas rūsyje? – pasiteiravo Bilis.– Ten įrengėme antrą virtuvę, vyno rūsį ir didelį laisvalaikio kambarį, kuriame pramogauja mano

vyro anūkai, kai čia mus aplanko. Tame aukšte yra ir sandėlis.– Sakėte, kad tą dieną, kai pradingo Metju ir jūs buvote susitikusi su ponia Morland, šiame name

nebuvo nieko, išskyrus senovinį kortų stalelį ir kelias kėdes?– Taip. Ankstesni savininkai jau buvo spėję namą rekonstruoti, bet netikėtai pablogėjus finansinei

padėčiai nusprendė jį parduoti, o mes įsigijome. Rekonstrukcija buvo atlikta puikiai – dėl architektodarbo neturėjome jokių priekaištų. Daugiau nieko nerekonstruoti nusprendėme ir dėl to, kadnenorėjome gaišti ir atidėlioti kraustymosi. Buvo belikę pasirūpinti interjeru. Tada man ir buvorekomenduota Aleksandra Morland.

– Viskas aišku. – Bilis žvilgtelėjo į Dženifer ir juodu kaipmat pakilo. – Minėjote, kad poniaMorland turėjo šių namų raktus. Ar dingus Metju ji dar kada nors čia buvo?

– Daugiau jos niekada nemačiau. Kažkada ji turbūt buvo užsukusi pasiimti portfelio, pavyzdžių irkitko. Tiesą sakant, net nežinau, ar ji grąžino mums raktus. Kita vertus, tai nelabai svarbu, nes vos čiaįsikraustę pakeitėme visas spynas.

– Jūsų namų interjerą sukūrė ne ponia Morland?– Aš nusprendžiau, kad patyrusi tokį sukrėtimą ji greičiausiai nepajėgs deramai pasirūpinti šiuo

projektu. Turbūt niekas nebūtų pajėgęs. Ji bet kurią akimirką galėjo prarasti savitvardą ir paliktidarbą nebaigtą – į tokią keblią padėtį aš tikrai nenorėjau pakliūti.

– Ar atskleistumėte, kas sukūrė šių namų interjerą?– Bartlis Longas. Galbūt esate apie jį girdėję. Jis tikras genijus.– Jei leisite, patikslinsiu klausimą – kada jūs nusprendėte jį pasamdyti? – Bilio galvoje viena

mintis vijo kitą: „Metju dingimo dieną šis namas buvo tuščias. Zana Morland juo galėjo naudotiskada panorėjusi. Ar ji galėjo vaiką atsinešti čia ir paslėpti kuriame nors kambaryje arba rūsyje?Tikrai niekam nebūtų kilusi mintis jo ieškoti čia. Ji galėjo grįžti čia vidury nakties ir vaiką, gyvą armirusį, išnešti kur nors kitur.“

– Ak, Bartlį pasamdėm gan greitai, – atsakė Nina Oldrič. – Nepamirškite, Zanos Morland ašnebuvau pasamdžiusi. Dar tik svarsčiau tokią galimybę. Detektyve Kolinsai, jei jūs nepriešta…

Bilis įsiterpė jai nebaigus klausimo.

– Ponia Oldrič, mes jau išeinam.– Marija judu išlydės.Palydėjusi juos koridoriumi, kambarinė ištraukė iš spintos paltus. Visą laiką jos veidas išliko

nepriekaištingai ramus, bet viduje ji tiesiog kunkuliavo. „Tos mielos jaunos moters užsakymas ėmė iratiteko Bartliui Longui – koks neregėtas negirdėtas atsitiktinumas, – pyko ji. – Šaunuolė Morland taipplušo, o poniutė lyg niekur nieko visą laiką jai už nugaros burkavo su tuo vyru. Ji niekadneprisipažins, bet juk Morland pasiūlymą vis vien būtų atmetusi, net jei jos vaikas nebūtų pradingęs.“

Dženifer ėmė sagstytis paltą.– Ačiū, ponia Garsija, – padėkojo ji.– Detektyve Kolinsai… – prabilo Marija, tačiau tuoj nutilo. Ji ketino pasakyti, kad buvo

kambaryje tuo metu, kai ponia Oldrič sutarė su Aleksandra Morland susitikti čia. Čia, o ne buteBikmano gatvėje. Kita vertus, kas gi patikės ja, o ne ponia? Marija Garsija toliau žvelgėsusimąsčiusi. Be to, ir ką gi tai dabar pakeis? „Mačiau tas nuotraukas laikraščiuose. Nėra jokiųabejonių. Dėl kažkokios jai vienai suprantamos priežasties ponia Morland iš tiesų pavogė savovaiką.“

– Ponia Garsija, ketinote man ką nors pasakyti? – sukluso Bilis.– Ak, ne, ne. Tik norėjau jums abiem palinkėti geros dienos.

33.

Tą vakarą jis dar daug kartų bandė prisiskambinti Glorijai, bet ji vis neatsiliepė. Kokį žaidimą jižaidžia? Paskambinęs apie vidurnaktį, jis pagaliau išgirdo jos balsą. Kaipmat pastebėjo, kadakiplėšiška drąsa jau spėjusi išgaruoti. Ji prabilo išvargusio, apatiško žmogaus balsu:

– Ko nori?Jis priminė sau turįs su ja kalbėtis kuo ramesniu ir meilesniu balsu.– Glorija, puikiai suprantu, kad tau nelengva. – Jau buvo bepriduriąs, kad sunku ir jam, bet

susilaikė. Išgirdusi tokius žodžius, ji tuoj pasinaudotų proga išdrožti dar vieną kalbą, o netrukusprisimintų ir kad jaučiasi įkalinta. – Glorija, – vėl kreipėsi jis, – noriu tau kai ką pasakyti.Nusprendžiau netesėti pažado atsilyginti tau dviem šimtais tūkstančių dolerių. Aš patrigubinsiu sumą.Jau kitą savaitę perduosiu tau šešis šimtus tūkstančių dolerių.

Jis nudžiugo ragelyje išgirdęs nuostabos atodūsį. „Ta kvailė tikrai manimi patikėjo?“– Tau tereikės padaryti vienintelį dalyką, – toliau kalbėjo jis. – Turėsi dar kartą nueiti į Šventojo

Pranciškaus bažnyčią. Be dvidešimt penkios. Dar tiksliai pasakysiu, kurį vakarą.– Nebijai, kad nuspręsiu ir šį kartą eiti išpažinties?„Jei būtume viename kambary, pats savo rankomis dabar ją nudėčiau“, – pagalvojo jis. Užuot

išsidavęs, kaip įtūžo, jis tik nusijuokė.– Pasiknaisiojau. Tiesą sakei dėl paslapties saugojimo priesaikos.– Nejau Metju motina dar nepakankamai prisikentėjo? Kodėl nori ją dar ir nužudyti?„Ne tik ją – tave taip pat, – mintyse atkirto jis. – Tu per daug žinai. Dėl tavęs niekada negalėsiu

būti tikras – juk bet kuriuo metu gali imti ir pabusti tavo vadinamoji sąžinė. O Zana bus pakankamaiprisikentėjusi tik tada, kai bus ruošiamos jos laidotuvės.“

– Glorija, aš neketinu jos žudyti, – atsakė jis. – Tik supykęs taip leptelėjau.– Netikiu nė vienu tavo žodžiu. Puikiai žinau, kaip tu jos nekenti. – Glorijos balsą pamažu vėl

užvaldė pyktis ir net panika.– Glorija, nuo ko pradėjom šį pokalbį? Leisk priminti. Aš pasiruošęs tau grynaisiais įteikti šešis

šimtus tūkstančių dolerių. Tikrų tikriausių JAV dolerių. Šiuos pinigus galėsi laikyti banko seife,naudotis jais kaip panorėsi. Galėsi visiškai niekuo nebesirūpinti ir visą dėmesį skirti vien savosvajonei apie aktorės karjerą Brodvėjuje arba kine. Tu be galo graži moteris. Ne statistinė barbė,kokių Holivude ir taip netrūksta, o tikra chameleonė. Tu sugebi atrodyti ir elgtis kaip kitas žmogus.Primeni man karalienę vaidinančią Helen Miren. Esi lygiai tokia pat talentinga. Prašau tavęs vossavaitės. Daugių daugiausia dešimties dienų. Tau tereikia pasirodyti bažnyčioje vilkint drabužius,kuriuos netrukus parinksiu. Vos tau išėjus iš bažnyčios viskas bus baigta. Kur nors netoliese

susitiksime ir aš tau iškart įteiksiu penkis tūkstančius dolerių. Tai didžiausia grynųjų suma, kokiągalima įsidėti į kelioninę rankinę kur nors skrendant. Jei tavo rankinė oro uoste bus tikrinama, niekamnekils klausimų.

– O tada?– O tada tu grįši į Midltauno miestelį. Sulauksi devintos ar dešimtos valandos vakaro, nuveši

Metju į kokią nors parduotuvę ar prekybos centrą ir paliksi. Tada sėsi į lėktuvą, skrendantį įKaliforniją, Meksiką ar kur kitur, ir atsiversi naują gyvenimo puslapį. Žinau, nerimauji, ką manystavo tėvas. Galėsi jam pasakyti, kad dalyvavai Centrinės žvalgybos tarnybos operacijoje.

– Ne daugiau nei dešimt dienų, – atkartojo ji dvejodama, bet buvo akivaizdu, jog nedaug trūksta,kad ji būtų galutinai įtikinta. Netrukus pasiklausė: – O likę pinigai? Kaip aš juos gausiu?

„Ten, kur tu būsi, pinigų nebeprireiks“, – pagalvojo jis.– Likusią sumą įpakuosiu į siuntinį ir atsiųsiu ten, kur pageidausi.– Iš kur man žinoti, kad tą siuntinį tikrai išsiųsi, o jei vis dėlto išsiųsi, ar jame nebus prikišta tik

kokių senų laikraščių? Argi galiu tavimi pasitikėti?„Negali“, – mintyse drėbė jis ir griebė stiklą škotiško viskio. Dvigubą, be ledukų. Buvo

prisižadėjęs, kad taurės nelies tol, kol nebaigs šio pokalbio, bet nebesusilaikė.– Glorija, – prabilo jis, – jei taip nutiktų, nors ir nenutiks, tu bet kada galėsi grįžti prie savo

atsarginio plano. Susirasi advokatą, papasakosi jam savo istoriją, luktelėsi, kol jis sutars su leidykladėl tavo knygos, o tada žygiuosi tiesiai į policiją. Metju jau bus rastas – gyvas ir sveikas – ir, beabejo, paliudys, kad Glorė visą laiką juo rūpinosi.

– Skaitau jam daug knygų. Jau dabar jis toks sumanus, kad lenkia daugumą bendraamžių.„Argi ne antra motina Teresė“, – tylomis pasišaipė jis.– Glorija, netrukus visa tai pasibaigs ir tu tapsi labai turtinga.– Gerai jau, gerai. Atleisk, kad taip jautriai sureagavau. Suprask, šįryt prie durų išdygo viena

kaimynė, nešina savo šlykščiomis bandelėmis. Ėmė ir atsibeldė šniukštinėti ir manęs apžiūrėti.– Nieko apie tai nepasakojai, – prislopintu balsu pasakė jis. – Ar ji matė Metju?– Ne, bet pastebėjo žaislinį sunkvežimį ir pasisiūlė padirbėti aukle, jei man kada prireiktų

pagalbos. Pasakiau jai, kad įsikraustyti man padėjo sesuo ir tas sunkvežimiukas jos sūnaus.– Regis, dėl to nebus jokios bėdos.– Ta moteris yra gera nekilnojamojo turto agentės draugė, o aš agentei buvau pasakiusi, kad

kraustysiuosi vėlai vakare ir savarankiškai. Ta moteriškė smalsumu nenusileidžia savo draugei. Kaitik įsikrausčiau, iš pat ryto pastebėjau agentę pravažiuojant palei namą.

Jis pajuto, kaip kūnu žliaugia prakaitas. Bitė maža, bet skaudžiai gelia… Kad prisiminė būtent šiąseną patarlę – tikrai ne atsitiktinumas. Galva ėmė svaigti susimąsčius apie galimas atomazgas. Landibandelių kepėja nusprendžia pasišnekučiuoti su savo nekilnojamuoju turtu prekiaujančia drauge…Ne, jis privalo šias mintis ginti kuo toliau. Laiko atsargos senka.

Išlaikyti užtikrintą balso toną darėsi vis sunkiau.

– Glorija, taip kalbėdama imsi ir prisišauksi bėdą. Geriau jau skaičiuok iki pabaigos likusiasdienas.

– O kaipgi. Skaičiuoju. Ir ne tik dėl savęs. Tam vaikui taip pat pabodo žaisti slėpynių. Jisnekantriai laukia savo eilės ieškoti, tik ir tekalba, kad būtinai suras savo mamą.

34.

Prie savo motinos buto durų Kevinas Vilsonas išdygo lygiai septintą, baigiantis antrojo kanalovakaro žinioms. Porą kartų spustelėjęs durų skambutį ir nesulaukęs atsakymo, jis išsitraukė butoraktus ir atsirakino duris. Toks buvo jųdviejų su mama susitarimas. „Jei tau atėjus aš kalbėsiutelefonu ar rengsiuos, man nereikės staiga viską metus skubėti prie durų“, – tokiais žodžiais jųsusitarimą buvo patvirtinusi mama.

Smulkutės, baltaplaukės septyniasdešimt vienų metų Ketrinos (Keitės) Kelės Vilson jis nerado neimiegamajame, nei prie telefono. Mama buvo subedusi akis į televizoriaus ekraną ir jam įėjus įsvetainę nė nežvilgtelėjo.

Trijų kambarių butas, kurį Kevinas Vilsonas nupirko savo motinai, buvo 57-ojoje gatvėje, tiesPirmuoju aveniu. Prie šios sankryžos buvo autobusų stotelė, kurioje stojo gausybė įvairiausiomiskryptimis važiuojančių miesto autobusų. Pėsčiomis buvo galima nueiti iki netoliese įsikūrusio kinoteatro. Gretimame kvartale – ir tai Kevino Vilsono motinai buvo svarbiausia – stovėjo ir Šv. JonoEvangelisto bažnyčia.

Kevinas kas kartą šypteldavo prisiminęs, kaip nenoriai prieš trejus metus mama kraustėsi į naujusnamus. Kevinas šį butą jai nupirko vos sutaupęs reikiamą pinigų sumą, tačiau mama nenorėjo paliktisenojo savo rajono. O dabar ji čia buvo be galo laiminga.

Jis priėjo prie krėslo, kuriame sėdėjo mama, ir pabučiavo jai į kaktą.– Labas, sūneli. Prisėsk valandėlei, – pasiūlė ji ir toliau nė nekilstelėdama akių maigė toliavaldį,

ieškodama reikiamo kanalo. – Netrukus prasidės „Headline News“ laida, o aš noriu pažiūrėti vienąreportažą.

Kevinas buvo gerokai išalkęs ir vylėsi, kad juodu iš karto trauks į Nirio užeigą. Jis dažnai jojeužkąsdavo, be to, ji buvo kitapus gatvės.

Jis prisėdo ant sofos ir ėmė žvalgytis. Ši sofa ir krėslas, kuriame buvo įsitaisiusi jo mama, buvoatvežti iš senojo jų buto – kad ir kaip stengėsi, jis niekaip neįkalbėjo jos atsisakyti šių baldų. Kevinuinebeliko nieko kito, tik pakeisti jų apmušalus. Panašus likimas ištiko ir miegamojo baldus, kuriuosmama įsigijo vos ištekėjusi, – ji kategoriškai nesutiko jų atsikratyti, tad tuos teko taip pat atnaujinti.Jis gerai prisiminė žodžius, kuriuos ji tada pasakė: „Kevinai, juk tai dryžuotasis raudonmedis – šiųbaldų aš tikrai neatsisakysiu.“ Taisyti teko ir valgomojo baldus, kurie, anot mamos, buvo per geri,kad juos imtum ir išmestum. Sudilusį, gamykloje austą azijietišką kilimą ji vis dėlto sutiko pakeistinauju, bet jis turėjo būti panašaus stiliaus. Kevinas neišsidavė, kiek sumokėjo už naująjį pakaitalą.

Visų šių derybų vaisius buvo jaukus butas, pilnas senų nuotraukų, iš kurių šypsojosi jo tėvas,seneliai, pusbroliai ir pusseserės bei laiko išbandyti, ištikimi šeimos draugai. Vos įžengus į šiuos

namus atrodydavo, kad dienos našta, kad ir kokia sunki būdavo, liko už durų, ir sielą užplūsdavodžiugesys. Čia jis jautėsi savas. Čia buvo tikrieji jo namai.

Kaip tik apie tokį jausmą ir kalbėjo Zana Morland, kai buvo užsukusi paprašyti dar luktelėti irsuteikti jai galimybę įrodyti, jog ji klaidingai apkaltinta savo vaiko pagrobimu. „Žmonės nori grįžtinamo, o ne į muziejų“, – sakė ji.

Kevinas susizgribo, kad didumą dienos suko galvą, kodėl po susitikimo negrąžino Morland visųbrėžinių bei audinių pavyzdžių su paprastu rašteliu, kad šis užsakymas buvo pateiktas Longui.

Kas gi sulaikė nuo tokio žingsnio? Dievas liudytojas – sekretorė Luiza jam užkūrė tikrą pirtį dėlto, kad esą dar gaišta su apsimelavusia grobike. „Kevinai, man užgniaužė kvapą, kai išvydau tąmoterį. Ėmė ir išdygo. Kaip ji drįso čia pasirodyti. Koks neregėtas įžūlumas. Aš jai aiškiai pasakiau,kad gali pati pasiimti savo daiktus arba laukti, kol mes juos grąžinsime. O ką ji daro? Išlekia produris, susiranda tave ir įsikimba dantimis ir nagais. Įsimink mano žodžius – nespėsim nė mirktelėti, oji jau bus surakinta antrankiais ir plukdoma į kalėjimą Rikerso saloje.“

Nė nesistengdamas slėpti susierzinimo, jis atsainiai atšovė Luizai: „Jei ji ir bus suimta, esu tikras,netrukus bus paleista už užstatą.“ Po kurio laiko netekęs kantrybės Kevinas tiesiai paprašė Luizosnustoti taukšti šia tema. Be abejo, už tokį akiplėšišką atvirumą jam teko atsiimti. Likusią dieną Luizavaidino nepelnytai nuskriaustą auką, pabrėžtinai kreipdamasi į jį tik „pone Vilsonai“.

– Kevinai, žiūrėk! Nuotraukos, kuriose ta Morland kelia savo vaiką iš vežimėlio. Kokia akiplėša– šitiek vedžiojo policiją už nosies. Ar įsivaizduoji, kaip šiuo metu jaučiasi berniuko tėvas?

Kevinas pašoko nuo sofos ir puolė į kitą kambario pusę. Iš pradžių pasirodė nuotrauka, kuriojeAleksandra Morland nufotografuota kelianti berniuką iš vežimėlio, tada kita – kurioje ji nešasi vaikątolyn. Vaizdą ekrane lydėjo laidos vedėjo komentaras: „Štai čia matome ją ką tik atskubėjusią įCentrinį parką, netrukus po to, kai policija jai pranešė apie sūnaus dingimą.“

Kevinas atidžiai žiūrėjo į ekraną. Zana Morland atrodė apstulbusi. Jos akys liudijo nežmoniškąkančią – tai buvo akivaizdu. „Toks pat jos žvilgsnis buvo ir šiandien, – galvojo jis, – kai ji maldavosuteikti jai galimybę įrodyti savo nekaltumą.“

Maldavo? Gal ir per stiprus žodis apibūdinti tam, kas įvyko. Be to, ji suteikė jam galimybęišsisukti – atvirai pasakė, kad jei Bartlio Longo pasiūlymas jam patiko labiau, ji puikiai supras irgerbs jo pasirinkimą.

„Ji atrodė tokia palūžusi“, – pagalvojo jis ir toliau atidžiai klausėsi laidos vedėjo. O šis kalbėjo:„Vakar Metju Karpenteriui suėjo penkeri. Telieka rasti atsakymą į vieną klausimą – ar šį berniukąmotina patikėjo kito žmogaus globai, ar jo jau nebėra tarp gyvųjų?“

„Per mėnesį, o gal ir du, Zana parodomuosiuose butuose lankėsi daugybę kartų ir begalę valandųplušo rengdama interjero projektus, – svarstė Kevinas. – Kai vakar susitikome Karltonoapartamentuose, manęs nepaliko nuojauta, kad ji baisiai kenčia, nors ir atrodo rami. Dabar suprantukodėl. Argi ji taip kentėtų žinodama, kad jos sūnus saugus? O gal ji jį nužudė? Ne, tai neįmanoma, –nusprendė jis. – Galvą guldau. Ji nesugebėtų nieko nužudyti.“

Kevinas apsižiūrėjo, kad mama pakilusi iš krėslo.– Žinoma, netikėti tokiais įrodymais labai sunku, – tarė Ketrina Vilson. – Ta Zanos Morland veido

išraiška žinant, kad sūnus pradingo! Tu per jaunas, kad prisimintum, bet aš puikiai pamenu, kokiomisakimis į pasaulį žvelgė Džoana Ficpatrik, kai jos kūdikis užsimušė iškritęs pro mūsų daugiaaukščiolangą. Jos akys tiesiog sruvo kančia. Lygiai taip pat atrodė ir Zana Morland. Toji Zana, ko gero, yrapuiki aktorė.

– Jeigu ji vaidina. – Šie Zaną Morland ginantys žodžiai nustebino patį Keviną.Atgavusi amą, mama įbedė į jį įdėmų žvilgsnį.– Ką reiškia tas „jeigu“? Juk ir pats matei tas nuotraukas, ar ne?– Taip, mačiau. Nežinau, ką norėjau pasakyti. Eime, mama. Eime pavalgyti. Aš mirštu iš bado.Tik gerokai vėliau, sėdint prie įprasto staliuko Nirio užeigoje ir siurbčiojant kavą, Kevinas

prasitarė mamai, kad ketino samdyti Aleksandrą Morland kurti trijų parodomųjų butų interjero.– Na, jos dainelė jau sudainuota, – padarė išvadą Ketrina Vilson. – Bet vis tiek papasakok, kas ji

per žmogus.„Jos veido neįmanoma pamiršti, – pagalvojo Kevinas. – Tos išraiškingos akys, ta juslinga burna.“– Maždaug penkių pėdų aštuonių colių ūgio, na, bent jau man taip pasirodė. Liekna, grakščių

manierų. Juda, tarsi būtų šokėja. Vakar jos plaukai buvo palaidi, kaip tose nuotraukose. Šiandien jibuvo juos surišusi į kuodelį, šinjoną ar kaip ten jūs vadinate. – Jis susizgribo savo mamai Zanąapibūdinęs taip, lyg būtų kalbėjęs pats su savimi.

– Dieve mano, kalbi taip, lyg būtum ją įsižiūrėjęs, – nusistebėjo mama.Kevinas susimąstė. „Gal ir netekau proto, – pagalvojo, – bet Zana iš tiesų žavinga.“ Jis prisiminė,

kai baksnodama į Bartlio Longo brėžinius Zana vieną po kitos bėrė priežastis, dėl kurių jo siūlomasvariantas atbaidys pirkėjus. Tąkart ji netyčia jį palytėjo. Tada ji jau buvo mačiusi Centriniame parkedarytas nuotraukas ir puikiai žinojo, kas jos laukia.

– Ji paprašė manęs luktelėti, kol įrodys, kad tos nuotraukos suklastotos, – atsakė jis mamai. –Galiu sau leisti dar kurį laiką nesirinkti – ji ar Bartlis Longas. Taip ir padarysiu. Paklausysiu savonuojautos ir dar kurį laiką luktelėsiu.

– Kevinai, tu visada skubi į pagalbą nuskriaustiesiems, – atsakė jo mama. – Vis dėlto šįkart tauvertėtų elgtis atsargiau. Tau trisdešimt septyneri ir aš jau buvau pradėjusi nerimauti, kad būsiuužsiauginusi tikrą airį viengungį, bet… Dėl Dievo meilės, nesivelk į santykius su moterimi, kuri ikikaklo įklimpusi į bėdą.

Netikėtai prie jų staliuko išdygo Džimis Niris, atskubėjęs pasisveikinti su savo senais geraisdraugais. Jis nugirdo paskutinius Ketrinos žodžius.

– Kevinai, tavo mamos lūpomis kalba tiesa, – prabilo jis. – Jei jau nusprendei sukti lizdą, tik tarkžodį, ir aš tau įteiksiu ilgiausią sąrašą moterų, kurios jau spėjo tave įsižiūrėti. Paklausyk mamos irnuo bėdos laikykis kuo toliau.

35.

Kaip ir buvo žadėjęs, Vilis pavėžėjo Zaną taksi iki jos namų. Vietą mašinoje jis pasiūlė ir tėvuiEidenui, bet šis atsisakė.

– Ne, judu važiuokite vieni. Aš dar pabūsiu su Elvyra, – atsakė jis.Atsisveikindamas su Zana, tėvas Eidenas pažvelgė jai tiesiai į akis ir suėmęs jos rankas pažadėjo:– Aš melsiuosi už jus.– Melskitės už mano berniuką, kad jam nieko nenutiktų, – atsakė Zana. – Tėve, negaiškite laiko

maldose minėdamas mano vardą. Dievas mane jau seniai pamiršo.Tėvas Eidenas nieko neatsakė, tik žengtelėjo kelis žingsnius atatupstas, praleisdamas Zaną į

koridorių.– Elvyra, užsibūsiu ne ilgiau nei penkias minutes, – pažadėjo jis, uždarydamas duris paskui Zaną

ir Vilį. – Akivaizdu, kad ta jauna moteris nenori su manimi bendrauti, tad nenorėjau jai įgristi, net jeivažiuoti netoli.

– Ak, Eidenai, – atsiduso Elvyra. – Viską atiduočiau už viltį, kad tądien Zana nepavogė Metju išvežimėlio. Deja, bus nutikę kaip tik taip. Dėl to man nekyla abejonių.

– Kaip manai, ar vaikas gyvas? – pasiteiravo tėvas Eidenas.– Jau greičiau aš Vilį perdurčiau peiliu, nei Zana būtų ryžusis taip nuskriausti Metju.– Jei neklystu, su ponia Morland susipažinai jau dingus jos sūnui? – pasitikslino tėvas Eidenas.

„Atsargiau, – kaipmat perspėjo jis save mintyse. – Tik neišsiduok, kad kartą jau buvai sutikęsAleksandrą Morland.“

– Taip. Mudvi susidraugavome, kai aš parašiau apie ją straipsnį ir ji paskambino man padėkoti.Ak, Eidenai, net neabejoju, kad tąkart Zaną buvo užvaldžiusi katatonija arba ji kenčia nuosusidvejinusios asmenybės sutrikimo. Vis dėlto ji nė kartelio neužsiminė apie žmogų, kuriam būtųgalėjusi patikėti auginti Metju.

– Ji neminėjo jokių šeimos narių?– Ji vienturtė. Jos mama taip pat augo viena. Tėvas turėjo brolį, tačiau jis žuvo paauglystėje.– Jokio artimo draugo?– Esu tikra, kad ji turi draugų, tačiau koks gi draugas, kad ir pats geriausias, sutiktų tapti

pagrobimo bendrininku? Tėve, galbūt ji Metju tiesiog kažkur paliko ir dabar pati nebepamena kur?Dėl vieno aš savo gyvybe galėčiau prisiekti – ji neabejoja, kad jos sūnelis dingęs.

„Ji neabejoja, kad jos sūnelis dingęs.“ Tėvo Eideno ši mintis nepaliko net ir tada, kai po porosminučių jis stovėjo namo apačioje ir žiūrėjo, kaip durininkas stabdo jam taksi.

„Manimi jau pasinaudota vykdant nusikaltimą, o netrukus virsiu dar ir žmogžude.“

„Gal tos moters protas tikrai skilo pusiau ir ji, kaip dabar vadinama, kenčia nuo disociatyvausasmenybės sutrikimo? Jei taip ir yra, ar tada atgailos kambaryje bandė išsilaisvinti ta jos asmenybėsdalis, kuri yra Elvyros draugė?“

Gatvėje laukė durininko sustabdytas taksi. Dejuodamas iš skausmo artrito sužalotuose keliuose,tėvas Eidenas palengva įsiropštė į automobilį ir atsisėdo ant užpakalinės sėdynės. „Aš supančiotasišpažinties saugojimo įsako, – galvojo jis. – Nieku gyvu negaliu prasitarti, ką žinau. Ji prašė manęspasimelsti už jos sūnų. Brangusis Dieve, jei jam kyla grėsmė, maldauju tavęs, įsikišk ir sustabdyk šiąžmogžudystę.“

Senasis dvasininkas nė neįtarė, kad rezgamos net trys žmogžudystės. Jis nežinojo ir to, kad būsimųaukų sąrašo viršuje – jo paties vardas.

36.

Ketvirtadienį Zana į biurą atvyko aštuntą. Ten jos jau laukė Džošas. Iš jo veido Zana kaipmatsuprato, kad kažkas ir vėl bus nutikę. Ji buvo tokia atbukusi, kad neturėjo jėgų jokiai kitai reakcijai,tik paklusniam susitaikymui.

– Kas yra? – abejingai klustelėjo.– Zana, sakei, kad Kevinas Vilsonas sutiko palaukti prieš nuspręsdamas, kam teikti parodomųjų

butų užsakymą – tau ar Bartliui?– Taip. Kita vertus, šios dienos laikraščiai pilni nuotraukų, kuriose aš nešama į greitosios

pagalbos automobilį, tad didelių vilčių nebepuoselėju. Greičiausiai visus brėžinius ir medžiagas,kurias palikau, jis jau šįryt grąžins.

– Zana, – jaudindamasis tarė Džošas, – gal taip ir nutiks, bet norėjau pasikalbėti apie kitką. Kodėlnė nesulaukusi atsakymo iš Kevino Vilsono tu ėmei ir užsakei tiems butams visus audinius, baldus irpaveikslus?

– Tu juokauji, – ramiu balsu atsakė Zana.– Zana, aš kalbu rimtai. Tu užsakei ir audinius, ir paveikslus, ir specialius baldus, ir mažesnes

interjero detales. Dieve mano, tu užsakei visiškai viską. Ką tik sulaukiau patvirtinimo, kad audiniaibus netrukus pristatyti. Kokios išlaidos! Bet svarbiausia – kurgi mes visus tuos daiktus dėsim?

– Užsakymai niekad nepristatomi, jei už juos dar nesumokėta, – atsakė ji. „Šįkart bent jau galiuįrodyti, kad įvyko klaida“, – nusprendė Zana, bandydama sudėlioti padrikusias mintis.

– Zana, aš skambinau „Valingtono audiniams“. Jie gavo iš tavęs laišką, kuriame tu prašai atidėtiįprastą dešimties procentų pradinę įmoką ir žadi sumokėti visą sumą vos gavusi sutarties su KevinuVilsonu kopiją. Pasak jų, laiške tu juos tikini, kad Kevinas Vilsonas sutartį jau pasirašė ir jie netrukusgaus čekį. – Džošas pagriebė dokumentą nuo stalo. – Paprašiau jų, kad faksu atsiųstų man to laiškokopiją. Štai ji. Laiškas spausdintas ant oficialaus mūsų įmonės blanko, apačioje – tavo parašas.

– Aš to laiško nepasirašiau, – atsakė Zana. – Prisiekiu savo gyvybe, kad jo nepasirašiau irneužsakiau jokių tiems parodomiesiems butams skirtų prekių. Į tiekėjus kreipiausi tik dėl baldųapmušalų, drapiruotės bei sienų dekoracijų pavyzdžių ir kelių nuotraukų, kuriose pavaizduoti persiškikilimai ir langų apipavidalinimas, o pirkusi būčiau tik jei būtume gavę užsakymą.

– Zana, – vos prabilęs Džošas nutilo ir palingavo galvą. – Juk žinai, kad aš tave myliu lyg seserį.Mes privalome kuo greičiau skambinti Čarliui Šorui. „Valingtono audiniams“ paskambinau dėl to,kad buvau tikras, jog kažkas netyčia įvėlė klaidą. Dabar jie patys ims nerimauti dėl atsiskaitymo.Tiesa, užsakydama kilimus ir keletą antikvarinių daiktų tu vis dėlto pateikei užstatus. Tikriausiai tuosčekius išrašei pasinaudodama asmenine čekių knygele.

– Aš to laiško nepasirašiau, – darsyk ramiai pakartojo Zana. – Ir jokių čekių pasinaudodamaasmenine čekių knygele neišrašiau. Nesu beprotė. – Savo asistento veide ji išvydo dvejonę ir nerimą.– Džošai, manau, tau vertėtų išeiti iš darbo. Jei visa tai virs skandalu ir tiekėjai paduos mus į teismą,nenoriu, kad į šitą mėsmalę būtum įtrauktas ir tu. Jie gali apkaltinti mane sukčiavimu, o tave palaikytibendrininku. Būtų geriau, jei susirinktum daiktus ir išeitum. – Džošui stebeilijant, Zana pridūrė: –Pripažink, juk manai, kad aš pagrobiau savo sūnų. Juk manai, kad aš beprotė. Kas žino, gal aš labaipavojinga? Gal tau vos atsukus nugarą imsiu ir tvosiu kokiu daiktu per galvą?

– Zana, – užriko Džošas, – aš neketinu niekur išeiti. Ir aš rasiu būdą tau pagelbėti.Tylą perskrodė grėsmingas telefono skambutis. Džošas pakėlė ragelį, paklausė ir netrukus pasakė:– Ji dar neatėjo. Perduosiu.Zana stebėjo Džošą, rašantį telefono numerį. Padėjęs telefono ragelį, jis pranešė:– Zana, skambino detektyvas Bilis Kolinsas. Jis pageidauja, kad šiandien kuo greičiau užsuktum į

Centrinio parko nuovadą su savo advokatu. Tuojau pat paskambinsiu Čarliui Šorui. Ankstokas metas,bet jis sakė, kad į savo kontorą nusigauna dar prieš pusę aštuntos.

„Vakar buvau praradusi sąmonę, – galvojo Zana. – Negaliu, neleisiu sau darsyk šitaip palūžti.“Kai Vilis parvežė namo, ji visą naktį pragulėjo lovoje nejudėdama, apimta visiškos nevilties,

įsistebėjusi į vienišos švieselės apšviestą Metju nuotrauką. Nežinia kodėl ji niekaip negalėjo pamirštito užuojautos kupino žvilgsnio, kuriuo į ją pažiūrėjo Elvyros draugas kunigas. „Su juo elgiausiatžariai, – krimtosi Zana, – bet giliai širdyje jaučiu, kad jis nori man pagelbėti. Jis siūlėsi už manepasimelsti, bet aš paprašiau pasimelsti už Metju. Kai jis paėmė mano rankas, atrodė, lyg laimintų. Galtaip jis bandė suteikti man drąsos pripažinti skaudžią tiesą?“

Žiūrėdama į Metju nuotrauką Zana praleido visą naktį, išskyrus trumpas valandėles, kainejučiomis užsnūsdavo. Brėkštant rytui, ji tyliai prakalbo:

– Mano sūneli, aš netikiu, kad tu vis dar gyvas. Vis tikinau save, kad tikrai jausčiau, jei tu būtummiręs, tačiau tai tebuvo melas. Tavęs nebėra tarp gyvųjų, tad ir man neverta kabintis į gyvenimą. Visdar nesuprantu, kas dedasi, tačiau aš pavargau kovoti. Tikriausiai visus šiuos mėnesius giliai širdyjenujaučiau, kad iškrypėlis grobikas bus tave išniekinęs ir nužudęs. Anksčiau nebūčiau patikėjusi, kadgalėčiau tam ryžtis, bet dabar mano mintys sukasi tik apie tą stalčiuje gulintį migdomųjų buteliuką,kuris padėtų mudviem vėl būti drauge. Atėjo laikas atsukti jo dangtelį.

Zana pajuto palengvėjimą, kūnas pasidavė nuovargiui ir ji pagaliau užmerkė akis. Mintyse ji matėtėvo Eideno veidą. Melsdama jo atleidimo ir atjautos, ištiesė ranką ir ėmė ieškoti vaistų.

O tada išgirdo Metju balsą. Jis šaukėsi jos: „Mamyte! Mamyte!“ Zana kaipmat pašoko iš lovos irsukliko:

– Metju! Metju!Tą akimirką, kurios protu paaiškinti neįmanoma, ji suprato, ji sužinojo, ji nebeabejojo, kad jos

berniukas vis dar gyvas.„Metju vis dar gyvas“, – drąsinosi ji, stebėdama Džošą, kalbantį telefonu su Čarliu Šoru. Padėjęs

ragelį, Džošas tarė:– Detektyvas Kolinsas nori dar šįryt tave apklausti. Ponas Šoras užsuks tavęs paimti pusę

vienuoliktos.Zana linktelėjo.– Minėjai, kad užstatą už parodomiesiems butams skirtus baldus greičiausiai sumokėjau

pasinaudodama asmenine čekių knygele. Atidaryk internetą ir prisijunk prie mano asmeninėskaupiamosios banko sąskaitos.

– Neturiu tavo asmeninės sąskaitos slaptažodžio.– Pasakysiu. Slaptažodis yra „Metju“. Sąskaitoje turėtum rasti šiek tiek daugiau nei dvidešimt

septynis tūkstančius dolerių.Džošas atsisėdo prie kompiuterio ir ėmė tarškinti klaviatūra.Netrukus jo veide Zana išvydo susirūpinimą, bet jis neatrodė nustebęs.– Koks mano sąskaitos likutis? – pasiteiravo ji.– Du šimtai trisdešimt trys doleriai ir vienuolika centų.– Vadinasi, į ją buvo įsilaužta, – ramiai konstatavo Zana.Džošas pastabą praleido pro ausis.– Zana, ir ką gi mums daryti su visais tavo užsakymais? – pasiteiravo jis.– Norėjai paklausti, ką gi mums daryti su visais užsakymais, kurie buvo pateikti mano vardu? –

patikslino Zana. – Klausyk, Džošai, aš visiškai nesibaiminu dėl apsilankymo policijos nuovadoje irpokalbio su detektyvu Kolinsu. Esu tikra, kad viską galima kuo puikiausiai paaiškinti. Kažkas manęsneapkenčia ir bando mane parklupdyti, ir tas kažkas yra ne kas kitas, o Bartlis Longas. Apie jįdetektyvui Kolinsui ir jo partnerei užsiminiau dar tada, kai dingo Metju. Tada jie manimi nepatikėjo.Vis dėlto, jei Bartlio neapykanta man tokia stipri, kad jis pasiryžo suteršti gerą mano vardą irsužlugdyti mano verslą, manau, nemaža tikimybė, kad jis taip pat galėjo pagrobti mano sūnų irperduoti jį kokiems nors savo draugams, kurie troško tapti tėvais.

– Zana, tik jau nepasakok šios versijos policijai. Jie akimirksniu visą šią istoriją nukreips prieštave, – perspėjo Džošas.

Suskambo telefonspynė. Džošas atsiliepė. Pasigirdo pastato ūkvedžio balsas:– Netrukus jums bus pristatytas krovinys. Didelis ir ganėtinai sunkus.Po dešimties minučių į biurą buvo atnešta dvidešimt ilgų audinių rietimų. Vietos jiems atsirado tik

kai Zana ir Džošas pristūmė darbo stalą prie sienos ir išnešė visas kėdes į kitą biuro patalpą.Krovikams išėjus, Džošas nuplėšė prie vieno rietimo pritvirtintą užsakymo kvitą ir ėmė skaityti:

– „Specialus užsakymas. Šimtas jardų vientiso audinio. Vieno jardo kaina – šimtas dvidešimtpenki doleriai. Pinigai sudarius sandorį pagal specialų užsakymą negrąžinami. Visa sutarta suma turibūti sumokėta per dešimt dienų. Įskaitant mokesčius, trylika tūkstančių aštuoni šimtai septyniasdešimtketuri doleriai.“

Jis pakėlė akis į Zaną.

– Sąskaitoje turime keturiasdešimt tūkstančių. Būsimų įplaukų susidarys šešiolika tūkstančių.Pastaruoju metu visą dėmesį skyrei tik parodomųjų butų konkursui, nė neprisėdai prie keturių, o gal irdaugiau mažesnių užsakymų, kuriuos jau gavome. Kitą savaitę reikės mokėti biuro nuomos mokestį.Taip pat įmoką už paskolą, kuri tau buvo suteikta savarankiško verslo pradžiai. O ką jau kalbėti apievisas kitas įprastas išlaidas ir mūsų algas.

Vėl suskambo telefonas. Šįkart Džošas nesuskubo pakelti ragelio, tad atsiliepti teko Zanai.Skambino Tedas. Į Zaną jis kreipėsi švogždamas iš pykčio:

– Zana, važiuoju susitikti su detektyvu Kolinsu. Aš Metju tėvas ir turiu tam tikrų teisių, nors tu irbuvai jas iš manęs atėmusi. Tuoj pat pareikalausiu, kad tu kuo greičiau būtum suimta. Jei reikės,sumaišysiu dangų su žeme, bet nenurimsiu tol, kol tu neprisipažinsi, ką padarei mano sūnui.

37.

Tobis Grisomas stumtelėjo Manhatano 13-osios nuovados laukujes duris. Nekreipdamas dėmesio įlaukiamajame zujančius žmones, jis pasuko tiesiai prie seržanto, sėdinčio prie informacijos stalo.

– Esu Tobis Grisomas, – nedrąsiai prisistatė jis. Po trumpos akimirkos vėl prabilo, bet šįkartryžtingu balsu: – Pradingo mano dukra, ir aš įtariu, kad su tuo gali būti susijęs įtakingas interjerodizaineris.

Seržantas nužvelgė jį.– Kiek metų jūsų dukrai?– Praėjusį mėnesį sukako trisdešimt.Seržantas nuslėpė, kaip jam palengvėjo išgirdus šiuos žodžius. Jis jau buvo spėjęs išsigąsti, kad

kreipiamasi dėl dar vienos iš namų pabėgusios paauglės. Tokiais atvejais ne viena mergina pakliūva įsąvadautojų pinkles ir būna arba įklampinama į prostitucijos liūną, arba visam laikui dingsta bežinios.

– Pone Grisomai, prisėskit. Paprašysiu, kad su jumis pasikalbėtų kuris nors iš mūsų detektyvų.Prie informacijos stalo stovėjo du suoleliai. Rankoje vis dar gniauždamas vilnonę kepurę ir po

pažastimi spausdamas gelsvą voką, Tobis prisėdo ant vieno suolelio. Jam prieš akis pirmyn atgalvaikščiojo uniformuoti policininkai, kai kurie vedėsi antrankiais surakintus žmones.

Po penkiolikos minučių prie Tobio priėjo stotingas, iš pažiūros romus ketvirtą dešimtį įpusėjęsvyras retėjančiais gelsvais plaukais.

– Pone Grisomai, aš esu detektyvas Valis Džonsonas. Dovanokit, kad teko palaukti. Paėjėkimeprie mano darbo stalo. Ten viską ir aptarsime.

Tobis klusniai pakilo.– Aš pratęs laukti, – tarstelėjo jis. – Kartais atrodo, kad visą gyvenimą nugyvenau vis kažko

laukdamas.– Esu tikras, kad tokia mintis vienu ar kitu metu aplanko kiekvieną, – atsakė Valis Džonsonas. –

Prašom eiti paskui mane.Detektyvo darbo stalas buvo vienas iš daugybės į nedidelį kambarį įspraustų stalų. Daugumos

detektyvų aplinkui nebuvo, bet šūsnys dokumentų ant stalų liudijo, kad jie laiko veltui nešvaisto irtiria daugybę bylų.

– Mudviem pasisekė, – tarė Džonsonas, stumdamas prie savo darbo stalo kitą kėdę. – Kai buvaupaaukštintas, gavau ir šią darbo vietą. Dabar galiu ne tik grožėtis vaizdu pro langą, bet ir džiaugtistyla. Ši darbo vieta pati nuošaliausia visoje nuovadoje.

Tobis ir pats gerai nežinojo, iš kur atsirado tiek netikėtos drąsos.

– Detektyve Džonsonai, čia atėjau ne apie jūsų darbo vietą klausytis. Man ji nė kiek nerūpi.Atėjau dėl to, kad dingo mano dukra. Manau, arba nutiko kokia nors nelaimė, arba ji įsipainiojo įbėdą, iš kurios pati nebesugeba ištrūkti.

– Pone Grisomai, apie kokią bėdą kalbate?Tobis jau buvo spėjęs ne tik aplankyti Bartlį Longą, bet ir pakalbinti dvi merginas, su kuriomis

Glorija gyveno tuo metu, kai pradingo. Jam pasirodė, kad jau nebesugebės darkart apie viską pasakotinuo pačios pradžios. „Kas per kvailystė, – sudraudė save Tobis. – Privalau detektyvui įrodyti, kadmano įtarimai pagrįsti. Kitaip jis ims manimi abejoti ir nutars, kad išsigalvoju.“

– Mano dukra yra Margareta Grisom, – prabilo Tobis. – Toks vardas įrašytas jos pase. Aš jąvisada vadinau tik Glore. Glorė yra vardo Glorija trumpinys, o pats vardas reiškia šlovę. Aš savoGlorę šlovinau nuo pat kūdikystės. Nuo pirmųjų dienų ji buvo tokia nuostabi, tokia daili mažamergytė. Ar suprantate, apie ką aš kalbu? Sulaukusi aštuoniolikos ji iš Teksaso persikėlė į Niujorką.Glorė svajojo tapti aktore. Ji vaidino mokyklos aukštesniųjų klasių spektaklyje ir gavo geriausiosaktorės apdovanojimą.

„Viešpatie, – mintyse atsiduso Džonsonas, – sunku ir besuskaičiuoti visus geriausius aktorius iraktores, kurie atvyksta į Niujorką įgyvendinti savo rožinių svajonių.“ Jam prireikė nemažai pastangų,kad įdėmiai išklausytų Grisomo pasakojimą iki galo. Apie tai, kaip jo dukra pasivadino BritaneLamont. Apie tai, kokia ji nuostabi, jautri jauna moteris. Apie jos stulbinantį grožį. Apie tai, kaip jibuvo kalbinama vaidinti pornografiniuose filmuose, tačiau tokių pasiūlymų nė nesvarstydavo. Apietai, kaip ji tapo vizažiste, nes tokia profesija jai suteikė galimybę ne tik savarankiškai pragyventi, betir nustebinti jį dosniais siuntiniais gimtadienio ar Kalėdų proga. Ir taip toliau…

Džonsonas nebeištvėrė.– Sakėte, kad į Niujorką ji persikėlė prieš dvylika metų. Kiek kartų per tą laiką su ja matėtės?– Lygiai penkis kartus. Šiuo požiūriu Glorė buvo tiksli kaip laikrodis. Ji mane aplankydavo kas

dvejus metus ir visada per Kalėdas. Pasitaikė tik viena išimtis. Prieš beveik dvejus metus, užpraeitųmetų gegužės mėnesį, Glorė paskambino ir perspėjo negalėsianti atvažiuoti per Kalėdas. Prasitarė,kad susirado naują darbą. Negalėjo daug apie jį papasakoti, bet minėjo, kad už paslaugas jai busdosniai atsilyginta. Kai pasiteiravau, ar tik ji nebus tapusi kokio dosnaus gerbėjo išlaikytine, puolėprieštarauti ir vis kartojo: „Ne, tėveli, ne. Prisiekiu, tikrai ne.“

„Ir jis patikėjo“, – užjaučiamai nužvelgęs Tobį pagalvojo Valis Džonsonas.– Ji pasakė, kad avansas jai jau sumokėtas, ir pažadėjo didelę tos sumos dalį skirti man.

Dvidešimt penkis tūkstančius dolerių. Įsivaizduojate? Ji norėjo būti visiškai tikra, kad artimiausiumetu man nieko nepritrūks, nes kurį laiką negalės su manimi susisiekti. Tada pamaniau, kad ji busįsidarbinusi Centrinėje žvalgybos tarnyboje ar kokioje panašioje įstaigoje.

„Greičiau jau Margareta Glorė Britanė Grisom įsidarbino milijardieriaus drauge“, – mintysenusprendė detektyvas Džonsonas.

– Paskutinį kartą iš jos žinios sulaukiau prieš šešis mėnesius, – toliau pasakojo Grisomas. –

Gavau nuo Glorės atvirlaiškį iš Niujorko, kur ji užsimena, kad darbas užtruko ilgiau, nei ji tikėjosi, irrašo, kad dėl manęs nerimauja, ilgisi. Todėl aš ir išsiruošiau į Niujorką. Neseniai gydytojas pranešėman blogą naujieną. Be to, manęs nepaleidžia nuojauta, kad Glorė gali būti kažkur laikoma prieš savovalią. Kalbėjausi su mergaitėmis, su kuriomis ji gyveno, ir jos man pasakė, kad kažkoks įtakingaspasiturintis dizaineris buvo apipylęs Glorę pažadais, jog supažindins ją su teatro žmonėmis, paversžvaigžde. Savaitgaliais jis išsiveždavo ją į savo vasarnamį Konektikute ir ten pažindindavo susvarbiais žmonėmis.

– Pone Grisomai, ar žinote to dizainerio vardą ir pavardę?– Bartlis Longas. Jo prabangus biuras yra Parko aveniu.– Susitikote su juo?– Nieko naujo jis man nepasakė. Paaiškino, kad samdydavo Glorę dirbti modeliu per vakarėlius,

per kuriuos pristatydavo naujai įrengtus apartamentus. Esą jis iš tiesų padėjo jai susipažinti sudaugybe įtakingų teatro žmonių, tačiau, pasak jo, Glorė nepadarė gero įspūdžio nė vienam iš jopažįstamų, tad po kurio laiko jis nebematė prasmės dar su kuo nors ją pažindinti. Jis tvirtino, kad tuobendravimas su Glore ir pasibaigė.

„Greičiausiai taip ir bus nutikę, – pagalvojo Valis Džonsonas. – Įprastas scenarijus. Vyrukaspažada merginai mėnulį, pasisupa su ja meilės laive, po kurio laiko ji jam atsibosta ir jis paprašo joskitą savaitgalį nebesivarginti ir nebesirodyti jo namuose.“

– Pone Grisomai, aš kreipsiuosi į tą žmogų, bet privalau jus perspėti, kad iš to naudos greičiausiaibus nedaug. Paslaptingas jūsų dukros darbas – visai kitas reikalas. Ką dar apie jį žinote?

– Visiškai nieko, – atsakė Tobis Grisomas.Užduodamas vieną klausimą po kito, Valis Džonsonas jautėsi kaip sudegusio teatro artistas.

„Daugiau naudos būtų, jei tiesiai pasakyčiau šiam nelaimėliui, kad jo dukra greičiausiai prostitutė.Turbūt susirado naują klientą ir dabar stengiasi išvengti bet kokio nereikalingo dėmesio“, –nusprendė jis.

Vis dėlto jis uždavė visus klausimus, kurių būtų galima tikėtis tokioje situacijoje. Ūgis. Svoris.Akių spalva. Plaukų spalva.

– Visa tai nurodyta ant nuotraukų, kurias Glorė dalydavo aktorių atrankose, – atsakė TobisGrisomas. – Galite išsirinkti vieną. – Iš rankose spausto voko jis ištraukė keletą standartinio portretodydžio nuotraukų. – Žinote, reikia, kad vienoje nuotraukoje ta pati mergina atrodytų miela ir nekalta, okitoje – gundanti. Jei merginos plaukai tokie trumpi kaip Glorės, jos dar fotografuojamos su įvairiaisperukais ir priaugintomis plaukų sruogomis ar kaip ten tie dalykai vadinami.

Valis Džonsonas atidžiai žiūrėjo į nuotraukas.– O ji iš tiesų graži, – nuoširdžiai tarė.– Dar ir kokia graži. Na, man Glorė gražiausiai atrodė ilgais plaukais, bet ji paaiškino, kad

perukai jai labiau patinka, nes tada ji gali lengviau persikūnyti į kitą žmogų.– Pone Grisomai, jei sutiksite, aš pasiskolinsiu štai šią montažinę nuotrauką, kurioje ji

nufotografuota daugybe įvairių pozų. Tokia nuotrauka mums duos daugiausia naudos.– Žinoma, prašom. – Tobis Grisomas pakilo nuo kėdės. – Aš grįšiu į Teksasą. Privalau tęsti

chemoterapiją. Man gyvybės ji jau nebeišgelbės, bet galbūt išlaikys mane gyvą tol, kol aš dar kartąpamatysiu savo Glorę. – Žengęs kelis žingsnius, jis apsisuko ir grįžo prie Džonsono darbo stalo. – Jūsjuk apklausite Bartlį Longą, tiesa?

– Taip, apklausiu. Jei išaiškės svarbūs faktai, aš nedelsdamas su jumis susisieksiu. Duodu žodį.Ant Valio Džonsono darbo stalo kampo stovėjo laikrodis. Po juo detektyvas ir pakišo žvilgančią

montažinę Margaretos Glorės Britanės Grisom nuotrauką. Nuojauta jam kuždėjo, kad ši jauna moterisne tik gyva ir sveika, bet dar ir įsipainiojusi į negerą istoriją, o gal nusikaltimą.

„Skambtelėsiu tam Longui, – nutarė Džonsonas, – o tada nuotrauką įsegsiu ten, kur jai ir vieta. Įneištirtų bylų segtuvą.“

38.

Į Centrinio parko nuovadą Tedas Karpenteris atvažiavo ketvirtadienį devintą ryto. Jis jautėsi taip,lyg pusantros paros būtų važinėjęs linksmaisiais kalneliais, – išvargęs ir galutinai išsisėmęs. Kadatvyko pas detektyvą Bilį Kolinsą, prie informacijos stalo sėdinčiam seržantui jis pranešė suirzusiubalsu.

– Jei neklystu, jis minėjo, kad dalyvaus ir jo porininkė, – pridūrė Tedas, seržantui nespėjus įterptinė vieno žodžio.

– Detektyvas Kolinsas ir detektyvė Din jūsų jau laukia, – atsakė seržantas, apsimesdamas, kadnepastebėjo priešiško Karpenterio balso tono. – Pranešiu jiems, kad jūs čia.

Nepraėjus nė penkioms minutėms, Tedas jau sėdėjo prie ilgo pasitarimų stalo vienamenedideliame nuovados kambaryje. Bilis Kolinsas ir Dženifer Din atsisėdo kitapus stalo.

Bilis padėkojo Tedui už apsilankymą.– Pone Karpenteri, viliuosi, kad jaučiatės geriau. Sekretorė, kuri vakar mums skambino dėl šio

susitikimo, užsiminė, kad buvote apsirgęs.– Ir tebesergu, – atsakė Tedas. – Esu nusilpęs ne vien fiziškai. Per pastaruosius dvejus metus tiek

patyręs, išvystu tas nuotraukas ir sužinau, kad mano buvusi žmona, Metju motina, yra pagrobimokaltininkė… Nepakeliamai sunku. Man žemė skysta iš po kojų. – Jo balsas darėsi vis piktesnis. –Visą šį laiką bergždžiai kaltinau vien auklę, kuri sau pūtė į akį, užuot prižiūrėjusi mano sūnų. Dabarimu svarstyti, ar tik jos nebuvo sąmokslininkės. Tifanei atitekdavo visi drabužiai, kurių Zananebenešiodavo.

Bilis Kolinsas ir Dženifer Din buvo patyrę detektyvai, tad klausydamiesi šių žodžių nė vienasneparodė nuostabos. Vis dėlto jie abu suprato, kad šią akimirką juos aplankė ta pati mintis. Tokiosversijos jie nesvarstė. Jei šioje šnekoje, kurią jie ką tik išgirdo, esama bent dalelės tiesos, kodėl giTifanė Šilds staiga tapo priešiška Zanai? Kodėl ji dabar teigia, kad tą dieną Zana galėjo tyčiaprigirdyti ją ir Metju migdomųjų?

Bilis nusprendė atmesti Tedo Karpenterio prielaidą, kad Tifanė Šilds gali būti susijusi supagrobimu.

– Pone Karpenteri, kiek laiko jūs su ponia Morland pragyvenote santuokoje?– Šešis mėnesius. Kaip mūsų santuoka susijusi su pagrobimu?– Bandome kuo tiksliau nustatyti jos tuometinę psichologinę būseną. Mums pradėjus tirti Metju

dingimą, ji užsiminė, kad po netikėtos tėvų žūties jūs nuskridote į Romą, dalyvavote laidotuvėse,pagelbėjote jai pakuoti jų daiktus ir tvarkyti visus kitus reikalus, kurių atsiranda tokiose situacijose.Ji minėjo, kad tada buvo jums be galo dėkinga.

– Dėkinga! Ar taip ji apibūdino tuometinę savo būseną? Ji neleisdavo man nė trumpam palikti josvienos. Ją apimdavo isteriško verksmo priepuoliai. Ji alpdavo ir alpdavo. Vis kaltino save, kadneaplankė tėvų anksčiau. Kaltino Bartlį Longą, kad neišleido jos atostogauti. Kaltino Romos keliųeismą, esą dėl to jos tėvas patyrė širdies smūgį.

– O jūs, nepaisydamas tokios trapios jos emocinės būsenos, vis vien nusprendėte jai pasipiršti? –tyliai pasiteiravo Dženifer Din.

– Mudu su Zana jau kurį laiką susitikinėjome. Nors pasimatymai nebuvo dažni, vienas kitampatikome. Tikriausiai tuo metu jau buvau spėjęs ją įsimylėti. Ji graži moteris. Neabejoju, kad ir patysspėjote tą pastebėti. Ir protinga. Zana yra gabi interjero dizainerė. Žinoma, tokia ji tapo tik su BartlioLongo pagalba. Bartlis suteikė Zanai galimybę tapti jo dešiniąja ranka, kai tik ji baigė studijas Madostechnologijų institute.

– Zana kaltino Bartlį Longą, kad jis sutrukdė jai su tėvais susitikti anksčiau. Atrodo, jūs tokiemskaltinimams nepritariate.

– Ne, nepritariu. Jis būtų pykęs ir priekaištavęs dėl kelių savaičių atostogų, bet tikrai nebūtų josatleidęs. Zana ir pati tą žinojo. Jis pernelyg ją vertino.

– Sakote, tuo metu susitikinėjote su ponia Morland ir gal buvote spėjęs ją įsimylėti. Ar kadakalbėjotės su ja apie jos darbą pas poną Longą? Ar buvote išreiškęs poniai Morland tokią savonuomonę?

– Žinoma, taip. Tik jūs neįvertinate vienos aplinkybės. Tuo metu Longas buvo Zanai suteikęs retągalimybę, apie kurią jauni dizaineriai gali tik pasvajoti. Longas buvo pasamdytas apstatyti rokožvaigždės Toki Svan namus Tribekos rajone. Tai buvo be galo svarbus užsakymas. Jis jau buvo ikikaklo paskendęs darbuose, nes dekoravo prabangius namus Palm Biče. Naują užsakymą jis ėmė iratidavė Zanai. Ji buvo apspangusi iš laimės. Tuo metu niekas jos net jėga nebūtų įsodinęs į lėktuvą.

– Ar prieš išskrisdama į Romą ponia Morland jums atrodė pervargusi, priartėjusi prie išsekimoribos?

– Jei neklystu, kai Zana įvykdė tą užsakymą, Longas pageidavo, kad ji darbe liktų dar keliomssavaitėms. Jis norėjo, kad ji pagelbėtų Palm Biče. Štai tada jie stipriai susibarė ir Zana metė darbą.Jau žinote mano nuomonę apie jos vietą tame darbe. Niekas manęs neįtikins, kad ji galėjo būtiatleista.

– Ar, žuvus jos tėvams, jums neatrodė, kad galėjote jai pagelbėti ir kaip nors kitaip, užuot jąvedęs? – pasiteiravo Dženifer Din.

– Na, taip pat galite paklausti avarijos liudytojo, kodėl jis puolė gelbėti žmogaus iš degančiosmašinos, užuot skambinęs pagalbos numeriu. Tuo metu Zanai reikėjo namų ir šeimos. Aš jai tuosdalykus ir suteikiau.

– Tačiau praėjus vos keliems mėnesiams ji nusprendė su jumis išsiskirti.Tedas akimirksniu stojo į gynybinę poziciją.– Aš čia atėjau ne analizuoti savo nesėkmingų santuokinių ryšių su moterimi, kuri pagrobė mano

sūnų. Zanai atėjo į galvą, kad ištekėdama už manęs ji pasielgė savanaudiškai, tad ji nusprendėsantuoką nutraukti. Netrukus ji susivokė besilaukianti.

– Kokia buvo jūsų reakcija sulaukus tokios naujienos?– Aš nudžiugau. Tuo metu jau buvau spėjęs susigyventi su mintimi, kad mūsų santykių atgaivinti

nepavyks. Iš karto pasiūliau jai dosnią finansinę pagalbą. Norėjau, kad auginant mūsų vaiką jainereikėtų niekuo rūpintis. Zana pinigų atsisakė, mat ketino įkurti savo interjero dizaino įmonę.Paklusau visiems jos norams. Gimus mūsų sūnui, į Zaną kreipiausi tik su vienu vieninteliu prašymu –norėjau susipažinti su aukle. Norėjau pats įsitikinti, kad žmogus, kurį ji ketina samdyti, yrakompetentingas.

– Ar susipažinote?– Taip. Jos išrinkta auklė, Grečen Vorhes, buvo nuostabi. Jei atvirai, man visada atrodė, kad tai ji

yra tikroji Metju mama, o ne Zana. Zanai rūpėjo tik viena – nugvelbti kuo daugiau užsakymų iš BartlioLongo. Kaip pavyzdį galima pateikti Ninos Oldrič užsakymą. Sunku ir suskaičiuoti, kiek valandų jiskyrė tam, kad tik gautų tą darbą.

– Iš kur jums žinoma tokia informacija?– Iš Grečen. Ji man apie viską papasakojo paskutinę savo darbo dieną, kai užsukau pasiimti

Metju. Grečen ruošėsi kelionei atgal į Olandiją, ketino ten ištekėti.– Ar ponia Morland jau buvo spėjusi pasamdyti naują auklę? Ar buvote su ja susitikęs?– Naują auklę mačiau tik kartą. Buvę klientai apie ją atsiliepė puikiai. Iš pažiūros atrodė maloni

moteris. Be abejo, netrukus paaiškėjo, kad jai stigo atsakomybės jausmo. Pirmą darbo dieną ji taip irnepasirodė. Tada Zana ir prikalbino Tifanę Šilds išsivežti Metju į Centrinį parką, o toji užmigo antžolės ir pradangino mano sūnų. Žinoma, sunku pasakyti, ar ji iš tiesų buvo užmigusi.

Tedo Karpenterio veidas įgavo tamsiai raudoną atspalvį. Trumpam nutilęs, jis nurijo gerklėjeįstrigusį gumulą. Rankos ėmė gniaužtis į kumščius. Netrukus jis vėl prabilo, bet šį kartą žodžius tarėpakeltu balsu.

– Pasakysiu jums, kas tądien įvyko. Zana galiausiai sumojo, kad Metju jai ne kas kita, kaipkliuvinys. Greičiausiai ji tą mintį vijo jau kurį laiką. Grečen man prasitarė, kad jai ne kartą tekoprižiūrėti Metju per savo laisvadienius, nes Zana būdavo užsiėmusi ir negalėdavo pati likti namie.Zanai visada rūpėjo ir teberūpi tik viena – kaip tapti žymia interjero dizainere. Daugiau jai niekas negalvoj. Niekas! Pažiūrėkit, kaip dabar klostosi jos karjera. Nesibaigiančios aimanos, kad ji visusuždirbtus pinigus skiria privatiems detektyvams ir Metju paieškoms, yra tiesiog reklama. Jei kas norstokius dalykus ir išmano, tai tik aš. Juk dirbu šioje srityje. Ar matėte straipsnį žurnale „People“, kurisbuvo išspausdintas pernai per Metju dingimo metines? Ji aprodė žurnalistams savo kuklų trijųkambarėlių butą, paverkšleno, kad nebevažinėja taksi, nes taip viliasi sutaupyti dar daugiau pinigų,kuriuos galėtų skirti Metju paieškoms, ir taip toliau. Be abejo, ji nepamiršo paminėti ir kad yra puikiinterjero dizainerė. Ar pastebėjote?

– Teigiate, jog jūsų buvusi žmona jūsų sūnaus atsikratė dėl to, kad jis kliudė jos karjerai?

– Kaip tik taip. Tam, kad ką nors pasiektų, jai reikia kančios. Tokia jos prigimtis. Patyspagalvokite, juk ji ne pirma ir ne paskutinė, kuri tėvų neteko tokiomis tragiškomis aplinkybėmis, betjuk kiti žmonės, kad ir kaip gedi, sugeba išsivaduoti iš kančios. Jei tik ji būtų manęs paprašiusiauginti Metju, iškart būčiau sutikęs.

– Ar bandėte su ja tartis ar teistis dėl dalinės vaiko globos?– Gal dar paprašyti Žemės nustoti suktis apie Saulę? Be to, kaip visa tai atrodytų laikraščiuose? –

Tedas pakilo nuo kėdės. – Viską, ką norėjau jums pasakyti, jau pasakiau. Beliko vienas klausimas.Tikriausiai jau nustatėte, ar tos Centriniame parke padarytos nuotraukos padirbtos, ar tikros. Jei josnepadirbtos – o tokią nuomonę jūs man leidote susidaryti, – aš nesuprantu, kodėl Aleksandra Morlandvis dar vaikšto laisvėje. Jūs turite įrodymų, kad tai ji pagrobė mano sūnų. Akivaizdu, kad ji visą laikąjums melavo. Neabejoju, kad esama įstatymo, pagal kurį bendrą vaiką auginantys išsiskyrę tėvaiprivalo suteikti vienas kitam galimybę su vaiku pasimatyti sutartu metu. Žinoma, ji turėtų būtipatraukta atsakomybėn ne vien dėl to. Jūs privalote pateikti jai kaltinimus Metju pagrobimu irnužudymu. Ko gi laukiate? – Stumtelėjęs kėdę į šalį, Tedas Karpenteris pakartojo klausimą: – Ko gijūs laukiate?

Jo skruostais riedėjo ašaros.

39.

Trečiadienio naktį tėvą Eideną nemiga kurį laiką kankino ne vien dėl skausmo, kuris vėrė jo artritopagraužtus kelius, – šį skausmą jis jau buvo spėjęs pavadinti naktiniu svečiu. Galvoje vėlėsi mintysapie moterį, kuri prisipažino tapusi nusikaltimo bendrininke ir nuogąstavo dėl būsimos žmogžudystės.Šios moters pavardė tėvui Eidenui buvo žinoma. Aleksandra Morland.

Kaip ironiška, kad jų keliai darsyk susikirto ne kur kitur, o Elvyros ir Vilio namuose! Dvivalandas, nuo antros ir ketvirtos ryto, tėvas Eidenas praleido stropiai mintyse dėliodamas kiekvienąjų susitikimo akimirką. Buvo akivaizdu, kad Zana – tokiu vardu į ją kreipėsi Elvyra – kenčia. Šiosmoters akys bylojo apie pragare degančią sielą, jei tai įmanoma įsivaizduoti. Ji sakė: „Dievas manejau seniai pamiršo.“

„Ji iš tiesų tuo tiki, – pagalvojo tėvas Eidenas. – Vis dėlto ji paprašė manęs pasimelsti už jossūnų. Visa širdimi trokštu jai pagelbėti! Per išpažintį ji išlaikė puikią nuovoką. Buvo akivaizdu, kadgerai suprato, kokioje padėtyje atsidūrė ir kas jos laukia. Dėl to neverta abejoti, kaip ir dėl to, kadmoteris ta pati. Pati Elvyra, su kuria Zana tokios artimos, atpažino ją bažnyčios stebėjimo kamerųįrašuose. Pasak Elvyros, Centriniame parke padarytose nuotraukose irgi Zana. Ji tuo nė neabejoja. Jeitik man pavyktų kaip nors vėl pradėti kalbą apie tai, kad Zana gali kentėti nuo susidvejinusiosasmenybės sutrikimo, galbūt ji kreiptųsi į gydytojus ir jie išrašytų vaistų, kurie išlaisvintų jos mintis?– svarstė tėvas Eidenas. – Deja, mano rankos surištos, nors aš nieko kito nenoriu, tik jai pagelbėti…“

Tėvas Eidenas nusprendė karštai melsiąs Dievo, kad tiesa vis tiek kaip nors išaiškėtų ir josvaikas būtų išgelbėtas, jei tokiai malonei dar ne per vėlu. Po kurio laiko akių vokai apsunko. Kaitėvas Eidenas pabudo, jau aušo. Prieš save jis vėl išvydo Zanos veidą. Šįkart jo nepaleido keistanuojauta, kad sapne jis regėjo kažką be galo svarbaus. Ėmė graužti abejonės dėl to, ką jis manė žinąs,bet nežinia, iš kur toks jausmas kilo ir su kuo buvo susijęs.

Patyliukais sukalbėjęs dar vieną maldą už Zaną ir jos sūnų, tėvas Eidenas vėl užmigo ir šįkart jįpažadino tik žadintuvas, skelbiantis apie dienos pradžią ir metą ruoštis aštuntos valandos pamaldoms.

Apie pusę dešimtos, kai tėvas Eidenas peržiūrinėjo paštą, suskambo telefonas. Skambino AleksandraMorland.

– Tėve, – tarė ji, – šiam pokalbiui teturiu porą minučių. Netrukus atvažiuos mano advokatas irmudu drauge vyksime į policijos nuovadą. Metju bylą tiriantys detektyvai nori mane apklausti. Galibūti, kad būsiu suimta. Skambinu atsiprašyti už tai, kad vakar su jumis kalbėjau taip atžariai, irpadėkoti, kad meldžiatės už Metju. Noriu, kad žinotumėte ir dar kai ką – šįryt ketinau išgerti visąbuteliuką migdomųjų. Susilaikiau tik prisiminusi jūsų užjaučiamą žvilgsnį ir koks švelnus, rūpestingas

buvo jūsų prisilietimas, kai suėmėte mano rankas. Na, daugiau apie tai, kas galėjo nutikti,nebegalvosiu. Privalėjau jums paskambinti ir padėkoti. Be to, norėjau paprašyti: jei galite,sukalbėkite maldą ne tik už Metju, bet ir už mane.

Tada jam ausyje pasigirdo spragtelėjimas. Netekęs amo, tėvas Eidenas kurį laiką tiesiog sėdėjoprie darbo stalo. „Tai, ko aš niekaip nesugebu prisiminti, susiję su jos rankomis ir ta akimirka, kai ašjas suėmiau, – galvojo jis. – Ko gi man nepavyksta prisiminti? Kas tai galėtų būti?“

40.

Po jaukios vakarienės su drauge Rebeka, pasivaišinusi ne viena taure vyno, Penė saldžiaipramiegojo visą naktį. Pabudusi nusprendė leisti sau prabangą rytinę kavą išgerti pataluose. Patogiaiatsilošusi į išpurentas pagalves, ji susidomėjusi žiūrėjo rytines žinias. Ekrane vėl šmėkščiojo su ZanaMorland susiję vaizdai. Buvo parodytos Centriniame parke padarytos nuotraukos, kuriose ji keliavaiką iš vežimėlio, ir naujos nuotraukos, kuriose ji nualpusi ir apsupta žmonių, nešančių ją į greitąją.

„Mano nuomone, Aleksandros Morland suėmimas neišvengiamas, nebent būtų įrodyta, kad šiosnuotraukos suklastotos“, – nuomonę pareiškė laidoje „Šiandien“ dalyvaujantis teisės specialistas.

– Atsibudo ekspertai! – piktai iškošė Penė, nenuleisdama akių nuo televizoriaus. – Ko jie darlaukia? Pranašiško ženklo iš dangaus?

Nepritariamai linguodama galvą, ji antrąkart išsiropštė iš lovos, užsimetė šiltą chalatą ir,nusinešusi kavos puodelį į virtuvę, ėmėsi ruošti įprastus sočius pusryčius.

Bernis paskambino tuomet, kai Penė skrudintos duonos gabalėliu lėkštėje gaudė kepto kiaušiniotrynio likučius. Jis irzliu balsu pranešė, kad sunkvežimis bus taisomas dar porą valandų, tad namoparsiras tik vakarop.

– Tikiuosi, judvi su Rebeka viso troškinio nesuvalgėt? – pasiteiravo Bernis.– Troškinio liko tiek, kad vienu kartu jo nė nesukimši, – nuramino jį Penė ir netrukus atsisveikino.„Jau tie vyrai, – tarstelėjo ji mintyse, atlaidžiai linguodama galvą. – Prarado ūpą netikėtai įstrigęs

degalinėje Prūsijos Karaliaus žemėje Pensilvanijoje ir dabar ieško akstino su manimi apsipykti, kadbent taip išlietų susikaupusią nuoskaudą. Reikėjo imti ir pameluoti, kad mudvi su Rebeka suvalgėmevisą troškinį, tad šįvakar jis gaus parduotuvėje pirktos atšildytos picos.“

Kraudama indus į indaplovę, Penė žvilgtelėjo pro langą ir išvydo prie pašto dėžutės stabtelėjusįpaštininką. Jų pašto dėžutė buvo prie keliuko į namo kiemą. Sulaukusi, kol paštininko furgonas dingsuž kampo, Penė tvirčiau susijuosė chalato diržą ir nudrožė prie laukujų durų. „Atrodytų, jaupavasaris, bet saulė šiluma mūsų dar nelepina“, – pagalvojo ji spartindama žingsnį, kai rankoje jauspaudė iš pašto dėžutės išimtą laiškų pluoštą.

Dauguma laiškų buvo nuo įvairių labdaringų organizacijų, kurios vylėsi taip surinksiančios aukų.Viename voke Penė aptiko nago dydžio veido kremo mėginį. Žvilgtelėjusi į paskutinį voką, Penėnesusilaikė nenusišypsojusi. Laiškas nuo Elvyros Mihan. Penė skubiai jį atplėšė. Viduje radokvietimą į pusmetinį Loterijos laimėtojų paramos grupės susitikimą, kuris kitą savaitę vyks Elvyros irVilio namuose.

Ant spausdinto kvietimo Elvyros ranka buvo brūkštelėta ir asmeniškai Penei skirta žinutė: „MielaPene, viliuosi, judu su Berniu galėsite dalyvauti. Su jumis visada gera pasimatyti.“

„Būtinai dalyvausime, – su džiugesiu nutarė Elvyra, mintyse peržvelgusi Bernio kitos savaitėsdarbo grafiką. – Būtų įdomu sužinoti Elvyros nuomonę apie tą Morland, juk jos buvo taipsusidraugavusios.“

Dienai įsibėgėjus, džiugaus lūkesčio nuojauta ėmė pamažu blaustis. Užlipusi į viršų, Penė išpradžių nusiprausė po dušu, tada apsirengė. Iš vidaus ją lyg kirminas graužė mintys apie GlorijąEvans, tą stebėtiną pikčiurną, naująją Sajaus Ovenso namo nuomininkę. „Taip, ji buvo labainemandagi, kai įteikiau bandeles su mėlynėmis, ir ėmė elgtis kone akiplėšiškai, kai pastebėjau tąsunkvežimiuką ant grindų, bet ar tokį elgesį galima pateisinti vien manierų stoka? – svarstė Penė. –Gal ta moteris ir rašytoja, kuriai privatumas būtinas norint baigti rašyti knygą, bet ar dėl to ji įgyjateisę kitam žmogui prieš nosį užtrenkti duris?“

Penė iš prigimties buvo taupi, tad įtarimų jai kilo ir dėl to, kodėl Glorija Evans nė nemirktelėjusisutiko sumokėti nuomą už metus, nors naujuosiuose namuose įsikūrė vos trims mėnesiams. Tokselgesys labai jau keistas.

„Ta poniutė kažką slepia, – nusprendė Penė. – Vargu ar ji tokia vien dėl mandagumo stokos.Atidariusi duris atrodė taip, lyg būtų ko išsigandusi. Gal ji daro ką nors nelegalaus? Gal prekiaujakvaišalais? Niekas nė nesuuostų, jei vėlų vakarą pas ją užsuktų koks prašalaitis. Sajaus ūkis pačiamekelio gale, o aplink – jokių kaimynų. Būtų gerai retsykiais užmesti akį, kas ten dedasi. Bet GlorijaEvans gali būti prie lango – pamatys, kaip aš važiuoju pro šalį, apsisuku ir grįžtu. Jei ji iš tiesųužsiima nešvariais darbeliais, išvydusi tokį vaizdą, kaipmat supras, kad aš ją stebiu.“

Penė patempė lūpas ir ėmė tepti ryškiai raudonais lūpdažiais – vienintelė duoklė moteriškiemskerams, pagalvojo ir nusijuokė taip, kad net nejučiomis lūpdažių dryžiu pagražino skruostą.

– Dievulėliau! – balsu ištarė Penė. – Juk akivaizdu! Ir kaip aš anksčiau nesusiprotėjau, kodėl taEvans atrodo tokia stebėtinai įtartina. Ji man primena Morland! Na, nieko sau! Elvyra išvirs iš koto,kai papasakosiu jai apie mįslę, kurios taip ilgai neįminiau. Ji plyš pusiau iš juoko!

41.

Džošui atidarius „Morland interjerų“ duris, Čarlis Šoras neslėpė nuostabos dėl audinių rietimųgausybės – jie buvo atremti į sienas, išguldyti ant grindų. Biuro erdvė atrodė sumažėjusi perpus.

– Įvyko nesusipratimas su tiekėjais, – bandė paaiškinti Džošas.– Jokio nesusipratimo nebuvo, – tuoj pat įsiterpė Zana. – Pone Šorai, arba, jei jau sutarėme vienas

į kitą kreiptis vardu, Čarli, kažkas įsilaužė į mano banko sąskaitą ir mano vardu užsakinėja prekes darnegautam užsakymui.

„Jos būklė prasta“, – dingtelėjo Šorui, bet jis niekuo neišsidavė, ką galvoja, ir nuoširdžiaisusirūpinęs paklausė:

– Džošai, kada apie tai sužinojote?– Pirmi įtarimai kilo prieš kelias dienas, kai kažkas Zanos vardu įsigijo pirmos klasės lėktuvo į

Pietų Ameriką bilietą be grįžimo datos. Pinigai pervesti iš mūsų verslo banko sąskaitos, – paaiškinoDžošas, atidžiai sverdamas kiekvieną žodį. – Netrukus Zanos asmeninės banko sąskaitos išklotinėseaptikome atsiskaitymus už drabužius iš prabangių parduotuvių. O štai dabar iš tiekėjų sužinojome, kadmūsų vardu buvo užsakyta kiliminė danga, audiniai, paveikslai, nors tokio užsakymo niekada nebuvo.

– Džošas atsargiai užsimena, kad tai aš galutinai praradau protą, jokio programišiaus nėra, –ramiai įsiterpė Zana. – Vis dėlto į mūsų banko sąskaitas buvo įsilaužta ir tai įrodyti neturėtų būtisunku.

– Kaip tiekėjams buvo pateiktas užsakymas? – pasiteiravo Čarlis Šoras.– Telefonu ir… – bandė paaiškinti Džošas.– Parodyk Čarliui laišką, – paliepė Zana.Advokatas kurį laiką atidžiai tyrinėjo Džošo paduotą laišką.– Laiškas parašytas ant oficialaus jūsų įmonės blanko? – pasiteiravo jis.– Taip, – atsakė Zana.– Zana, ar šis parašas jūsų?– Jis atrodo kaip mano, tačiau šio laiško aš nepasirašiau. Tiesą sakant, vertėtų šį laišką nusivežti į

nuovadą. Aš tikra, kad kažkas pavogė mano tapatybę ir taip žlugdo mano profesinį ir asmeninįgyvenimą. Net neabejoju, kad tas pats žmogus atsakingas ir už mano sūnaus pagrobimą.

Čarlis Robertas Šoras buvo patyręs kriminalinių bylų advokatas. Bendras skaičius bylų, kurias jissugebėjo pakreipti klientams naudinga linkme, buvo įspūdingas ir įtaisė opą ne vienam kaltintojamsatstovaujančiam prokurorui. Vis dėlto šią akimirką jis trumpai pasigailėjo pasidavęs draugiškiemsElvyros Mihan įkalbinėjimams atstovauti jos draugei, kuri, akivaizdu, buvo nestabilios psichikos.

Jis atsargiai uždavė dar vieną klausimą:

– Zana, ar judu jau pranešėte policijai apie įtariamą tapatybės vagystę?Į Zanai užduotą klausimą nusprendė atsakyti Džošas:– Ne, nepranešėme. Šiuo metu vos spėjame suktis. Tiek daug visko vyksta. Manau, ir pats

suprantate, kokia mūsų padėtis.– Ir gerai padarėte, – tyliai atsakė Čarlis. – Primygtinai patariu šiandien neužsiminti apie šią

situaciją detektyvui Kolinsui ir detektyvei Din. Ar galite man pažadėti, kad šia tema su jaisnesikalbėsite?

– Ir kodėl gi turėčiau nesikalbėti? – priekaištingai paklausė Zana. – Nejaugi judu nematote? Juktai tos pačios dėlionės dalelė. Gali būti, kad ši informacija padėtų sužinoti, kur slepiamas Metju.

– Zana, pasitikėkite manimi. Iš pradžių privalome šį reikalą išsamiai aptarti, o jau tada galėsimeir detektyvams pranešti. – Čarlis Šoras dirstelėjo į laikrodį. – Mums vertėtų paskubėti. Apačioje jaulaukia taksi.

– Šiuo metu vaikštau tik pro tarnybinį įėjimą, – atsakė Zana. – Prie pagrindinių durų manęs visąlaiką tyko žurnalistai.

Čarlis Šoras įdėmiai nužvelgė savo klientę. Ji kažkuo buvo pasikeitusi. Vakar vakare, nuvežta įElvyros namus, ši moteris atrodė neapsakomai išbalusi, krečiama drebulio, jos valia buvosugniuždyta.

Šiandien ji atrodė atgavusi stiprybę. Subtilus makiažas išryškino įstabias rusvas akis ir ilgasblakstienas. Užuot susukusi kaštoninius plaukus į mazgą, šiandien Zana buvo paleidusi juos dailiaikristi ant pečių. Vakar ji mūvėjo džinsus ir buvo su netikro kailio liemene. Šiandien jos lieknas,nepriekaištingai sudėtas kūnas buvo aprengtas madingu rudu kelnių kostiumėliu, o kaklas aprištasspalvingu šalikėliu.

Čarlio žmona Lina mėgo rengtis elegantiškai. Tai liudijo ne tik jos išvaizda, bet ir „AmericanExpress“ kreditinių kortelių išklotinės, kurias kas mėnesį gaudavo Čarlis. Žmonos polinkį išlaidautidrabužiams Čarlis vertino pakančiai, turėdamas omeny, kad tai gan maža kaina už visus kartus, kai,prispaustas darbinių įsipareigojimų, jis taip ir nepasirodydavo draugų vakarienėse ar vėluodavo įrenginius Linkolno centre. Vis dėlto, jei būtų buvusi jo valia, aukos vaidmuo būtų tapęs Zanosįvaizdžiu. Jei jau ją nuolat sekioja žurnalistai su fotoaparatais ir kameromis, vakarykštė Zanosapranga, Čarlio Šoro nuomone, gerokai tinkamesnė nei šiandieninė.

Deja, šiuo klausimu jo rankos buvo surištos. Išsitraukęs mobilųjį, Čarlis Šoras paprašė, kad taksijuodu su Zana pasitiktų prie tarnybinio įėjimo.

Diena vis dar buvo neįprastai šalta, tačiau saulė švietė šiek tiek skaisčiau ir dangumi plaukiantysbalti debesys negrasino lietumi. Čarlis kilstelėjo akis į dangų, vildamasis, kad graži diena taps gerapranašaujančiu ženklu, tačiau nuojauta jam kuždėjo, kad tokios vilties puoselėti neverta.

Įsėdus į mašiną, Čarlis darsyk kreipėsi į Zaną, vis dar apsvarstydamas kiekvieną žodį:– Zana, labai svarbu, kad dabar manęs paklausytumėte. Turite atsižvelgti į kiekvieną mano

nurodymą. Jei detektyvas Kolinsas ir detektyvė Din jūsų ko nors paklaus ir aš paprašysiu į tą

klausimą neatsakyti, prašau jūsų, ir neatsakykite. Aš gerai žinau, kad kartais tylėti bus labai sunku irjūs degte degsite noru jiems iškloti visą tiesą, tačiau vis tiek privalėsite susilaikyti.

Zana taip stipriai gniaužė kumščius, kad nagai rėžėsi į delnus, – kad tik neišsiduotų, kaip ji šiąakimirką išsigandusi. Čarlis Šoras jai patiko. Vakar, iš pradžių ligoninės palatoje, o vėliau ir taksivažiuojant pas Elvyrą, jis visą laiką elgėsi globėjiškai, tėviškai. Vis dėlto Zana puikiai suprato, kadČarlis Šoras nė akimirką nesuabejojo, jog ji nufotografuota tose nuotraukose iš Centrinio parko. Beto, kad ir kaip jis stengėsi to neparodyti, buvo akivaizdu, jog jis įsitikinęs, kad tai ji, o ne kas kitas,pasirašė laišką „Valingtono audiniams“.

Viena pačių mėgstamiausių Zanos vaikystės knygų buvo „Alisa Stebuklų šalyje“. Šią akimirką jinegalėjo negalvoti apie kadaise šioje knygoje rastą eilutę: „Nukirskite jai galvą! Nukirskite jaigalvą!“ „Kad ir kaip būtų, Čarlis nuoširdžiai stengiasi man pagelbėti, tad man vertėtų klausyti jopatarimų. Kitos išeities neturiu.“

„Mamyte… Mamyte…“„Dar šįryt girdėjau Metju manęs šaukiantis, – priminė sau Zana. – Privalau nepamiršti, kad jis vis

dar gyvas. Privalau ieškoti stiprybės vildamasi, kad mudu dar pasimatysime. Tik taip sugebėsiuišsilaikyti paviršiuje, irtis į priekį.“

Taksi artėjo prie Centrinio parko policijos nuovados. Prie įėjimo jau būriavosi žurnalistai sukameromis ir mikrofonais.

– Po galais, – burbtelėjo Čarlis Šoras. – Kažkas juos jau perspėjo, kad jūs čia būsite.Zana prikando lūpą.– Aš su jais susitvarkysiu.– Zana, tik nieko nesakykite, kad ir ko jie klaustų. Jei jie kiš jums prie veido mikrofoną, tiesiog

nekreipkite dėmesio.Taksi sustojus, Čarlis Šoras išlipo pirmas, Zana iš paskos. Minia juodu apsupo kone akimirksniu.

Zana stengėsi nepakelti akių į žurnalistus, vieną po kito beriančius jai klausimus: „Ponia Morland, galparengėt pranešimą žiniasklaidai?“, „Ponia Morland, o kur dabar Metju?“, „Zana, ką tu jampadarei?“, „Kaip jums atrodo, ar jis vis dar gyvas?“

Norėdamas paraginti, Čarlis Šoras apglėbė Zaną viena ranka ir švelniai stumtelėjo į priekį.Atsidūrusi prieš minią, Zana netikėtai atsisuko ir pažvelgė tiesiai į persekiotojų kameras.

– Mano sūnus gyvas, – tarė ji. Kuo toliau, tuo jos žodžiai darėsi tvirtesni, skambesni. – Aš puikiaižinau, kuris žmogus manęs nekenčia taip stipriai, kad galėjo ryžtis jį pagrobti. Jį policijai minėjau jauprieš dvejus metus, tačiau tąkart jie manęs nesiklausė. Šiandien ši klaida nepasikartos. Jie klausyskiekvieno mano žodžio.

Nusisukusi nuo minios, Zana pažvelgė tiesiai į akis Čarliui Šorui.– Čarli, atleiskit, kad taip pasielgiau, – pasakė ji, – bet laikas kam nors pagaliau mane išgirsti ir

pradėti ieškoti tiesos.

42.

Namai, kuriuose šiuo metu gyveno Kevinas Vilsonas, buvo Tribekos kvartale, šiek tiek į pietus nuoGrinvičo, kuris kadaise buvo žinomas tik kaip niūrių fabrikų ir gamybinių pastatų rajonas. Tribekoskvartale Kevinas nuomojosi erdvų loftą, kuriame buvo virtuvė su itin profesionaliai įrengtu baru,svetainė ir biblioteka. Šį būstą Kevinas išsinuomojo jau apstatytą. Visi baldai buvo itin modernūs,išskyrus poilsio erdvę, kur stovėjo milžiniška oda aptraukta sofa ir kelios prie jos derančiospagalvėlėmis papuoštos kėdės. Miegamasis buvo ganėtinai mažas, bet vien dėl to, kad vieną jo sienąsavininkai perkėlė tam, kad daugiau vietos liktų sporto salei su gausia įranga. Darbo kambarį Kevinasbuvo įsirengęs stebėtinai erdviame kampiniame kambaryje. Visi langai buvo dideli, tad nuosaulėtekio iki pat saulėlydžio jo namai skendėjo skaisčioje dienos šviesoje.

Ši nuomojama erdvė Kevinui patiko ir jis jau buvo pateikęs savininkams pasiūlymą ją įsigyti. Jaurezgė sumanymą, ką perdarytų, jei sandoris įvyktų. Jis svarstė, gal sporto salę sumažinti tiek, kadvietos liktų tik būtinai įrangai – taip būtų galima padidinti miegamąjį ir vonios kambarį. Erdvę,kurioje šiuo metu buvo jo darbo kambarys, Kevinas ketino padalyti į dvi dalis ir įrengti dupapildomus miegamuosius, kuriuos jungtų bendras vonios kambarys.

Jis buvo spėjęs pagalvoti ir apie baldus, net pasižymėjęs, kuriuos pasiliktų, o kuriuos paaukotųlabdarai. Jo mama tvirtai tikėjo, kad šie ketinimai reiškia ne ką kita, o kad Kevinas pagaliau subrendošeiminiam gyvenimui. „Visi tavo draugai jau sukūrė šeimas, tik tu vienas vis viengungiauji, –mėgdavo erzinti ji. – Tau reikėtų nustoti lakstyti į pasimatymus su vis kitomis merginomis ir pagaliauišsirinkti mielą mergaitę, su kuria galėtum pradėti kurti bendrą gyvenimą.“ Pastaruoju metu, užuotšiais žodžiais ir baigusi šneką, ji pasiskųsdavo: „Visos draugės tik ir giriasi savo anūkais, o ašneturiu ką papasakoti.“

Pavakarieniavęs su mama, Kevinas grįžo namo ir iškart nuėjo gulti. Iš kieto saldaus miego jįpažadino žadintuvas, suskambėjęs įprastu metu – šeštą ryto. Pasistiprinęs dribsniais, sultimis beipuodeliu kavos ir peržvelgęs „The Wall Street Journal“ ir „The New York Post“, Kevinas vienąvalandą skyrė treniruotei sporto salėje. Besportuojant akį patraukė rytinės televizijos laidos„Šiandien“ reportažas, kuriame teisės ekspertas dėstė, kodėl, jo nuomone, Aleksandros Morlandsulaikymas neišvengiamas.

„Dieve mano, – pagalvojo Kevinas, – nejaugi tai tiesa?“ Jo kūnu nubėgo stingdantis, bet malonusvirpulys kaip tą akimirką, kai juodu su Zana netyčia susilietė. „Jei tos Centriniame parke padarytosnuotraukos nepadirbtos, jai kažkas labai negerai“, – su gailesčiu pripažino Kevinas.

Prausdamasis duše, o vėliau rengdamasis, jis negalėjo nustoti mąstęs apie Zaną. Jos akys, tokiosgražios ir gyvos, į jį žvelgė neapsakomai liūdnai. Ji skęsta skausme. Tai akivaizdu. Luiza, o ne jis

pats, skambino į „Morland interjerų“ biurą, kai buvo nuspręsta pakviesti ją dalyvauti varžytuvėse dėlparodomųjų butų užsakymo. Kad ir kaip keista, nors Zana dažnai lankydavosi tame pačiame pastate,jųdviejų keliai pirmą kartą susikirto tik tądien, kai ji, nešina brėžiniais ir audinių pavyzdžiais, atėjopristatyti savo pasiūlymo. Ji pasirodė viena. Ne taip kaip Bartlis Longas, kuris prisistatė su asistentu– tas žmogelis nuolankiai sekė jam iš paskos, rankose gniauždamas eskizus, kuriuos jo viršininkasparengė tam pačiam konkursui.

„Tas susitikimas tik sustiprino neigiamą nuomonę apie tą veikėją, – pagalvojo Kevinas. – Jis irmąsto, ir elgiasi pasibaisėtinai. Atsisveikindamas kad rėžė: „Kevinai, nekantrauju pradėti su jumisdirbti.“ Lyg konkurso rezultatai būtų nulemti ir jis nė neabejotų laimėsiąs.“

Laikrodis rodė dešimt minučių po septintos – metas eiti. Karltono apartamentuose 701 Kevinasketino praleisti visą dieną, tad pasirinko kasdienišką aprangą – laisvalaikio marškinius, megztinį,rusvai žalsvas kelnes. Jis žvilgtelėjo į veidrodį. Žinojo artimiausiu metu turėsiąs užsukti pas kirpėjąir norėjo įsitikinti, kad ataugę plaukai tvarkingai sušukuoti.

„Vaikystėje mama dažnai kartodavo, kad toks garbanius kaip aš turėjo gimti mergaite. ZanosMorland plaukai ilgi, tiesūs, tamsios kaštonų spalvos. Japoninio klevo spalvos. Nė nenumaniau, kokspoetas esu“, – mintyse iš savęs pasišaipė Kevinas ir pasičiupęs švarką išlėkė pro duris.

Kaskart, kai Luizai Klark nepavykdavo ateiti į darbą prieš pat devynias, Kevinui tekdavoišklausyti ilgą piktą tiradą apie tai, kad artėja diena, kai Niujorkas tiesiog sustos ir nė vienas eismodalyvis nebegalės pajudėti iš vietos. Tačiau šiandien darbe ji pasirodė be penkiolikos devintą.

Kevinas jau anksčiau buvo jai sakęs, kad sportuodamas rytais dažnai junginėja televizijoskanalus.

– Kevinai, gal šįryt matei laidą „Šiandien“, per kurią rodė Zaną Morland? – spirgėdama išnekantrumo pasiteiravo Luiza.

„O, pyktis pagaliau atslūgo, – pagalvojo Kevinas. – Aš jai vėl Kevinas, o ne ponas Vilsonas.“– Taip, mačiau, – atsakė jis.Trumpu atsakymu duotos užuominos Luiza nesuprato.– Jokių abejonių, kad jei tos nuotraukos nesuklastotos – o aš iš dešimties savo gyvenimo metų

lažinčiausi, kad jos tikros, – ta vargšelė ne viso proto.– Luiza, ta vargšelė, kaip sakai kalbėdama apie Aleksandrą Morland, yra retų gabumų interjero

dizainerė, negana to, labai padorus žmogus. Būtų gerai, jei ateityje nuo tokių apibūdinimųsusilaikytum ir šia tema mudu apskritai daugiau niekada nebekalbėtume.

Despotiškas tonas ir manieros Kevinui buvo svetimi, su pavaldiniais jis mandagiai bendraudavotiek biure, tiek statybų aikštelėje, bet šį kartą nesusitvardė.

Vaikystėje primygtiniu mamos prašymu Kevinas buvo pradėjęs mokytis skambinti pianinu. Pokurio laiko visiems trims pamokų liudytojams – mamai, mokytojai ir jam pačiam – pasidarė aišku,kad muziko gabumais jis neapdovanotas. Vis dėlto ši veikla Kevinui teikė didelį malonumą. Vienąmelodiją, „Bardo sūnų“, jis buvo išmokęs itin gerai.

Šią akimirką ausyse skambėjo šios dainos žodžiai: „Pasaulis smerks tave ir plūs, / bet tu vis vienišlik kantrus… / Vienu kardu, viena styga… / bus pagerbta tava dalia.“ „Ar šalia Zanos Morland šiuometu yra bent vienas žmogus, kuris pasiryžtų stoti į kovą už jos garbę?“ – svarstė Kevinas.

Luiza Klark išgirdo ir puikiai suprato kiekvieną žodį.– Žinoma, pone Vilsonai, – prigesusiu balsu atsakė ji.– Luiza, na, nereikia to „pono Vilsono“. Mudu turime atlikti išsamią pastato apžiūrą. Neškis

užrašų knygelę. Mano akis užkliuvo už kelių atsainiai padarytų detalių. Metas apie jas praneštižmonėms, kurie buvo atsakingi už tai, kad tokių klaidų nepasitaikytų.

Dešimtą valandą suskambėjo Kevino darbinis mobilusis telefonas. Tuomet juodu su Luizaapžiūrinėjo trisdešimto aukšto dušo kabinose aptiktas glaisto sluoksnio ydas. Nenorėdamas atsitrauktinuo darbo Kevinas savo telefoną padavė Luizai.

Įdėmiai išklausiusi pašnekovą, Luiza pasakė:– Šiuo metu ponas Vilsonas atsiliepti negali, bet aš būtinai perduosiu jūsų žinutę.Tada Luiza grąžino telefoną Kevinui.– Skambino Bartlis Longas, – paaiškino ji. – Norėjo pakviesti tave šiandien papietauti. Jei negali,

prašė paklausti, ar sutiktum šįvakar arba rytoj vakare pavakarieniauti. Ką man jam pasakyti?– Pasakyk, kad artimiausiu metu man su juo susitikti nepavyks.„Longas turbūt jau skuba švęsti“, – pagalvojo Kevinas, tačiau netrukus jam toptelėjo, jog

užsakymas greičiausiai ir atiteks Longui. Parodomuosius butus reikėjo įrengti kuo greičiau. Pastatąvaldančio koncerno valdyba jau kurį laiką reiškė nepasitenkinimą ir dėl padidėjusios statybų kainos,ir dėl to, kad darbai esą užtruko per ilgai. Jie pageidavo, kad parodomųjų butų interjeru būtųpasirūpinta kuo greičiau, o kai tik jie bus įrengti, projektą turės perimti pardavimo skyrius. Jei ZanaMorland bus suimta, ji negalės prižiūrėti interjero kūrimo darbų, o tai juk viena iš interjero dizainerioužduočių.

Penkiolika minučių po dešimtos, kai juodu su Luiza jau buvo baigę pastato apžiūrą, į biurąpirmame aukšte užėjo vienas darbininkas.

– Pone Vilsonai, kur mums nešti audeklus ir kitką?– Ką? Kokius audeklus? Kokį kitką? – sukruto Kevinas.Iš pažiūros ir šilto, ir šalto mačiusį į septintą dešimtį įžengusį darbininką šis klausimas gerokai

išmušė iš vėžių.– Na, visus tuos daiktus, kuriuos interjero dizaineriai užsakė parodomiesiems butams. Krovinys

ką tik pristatytas.Į pokalbį įsiterpė Luiza:– Pasakyk vyrams, kad visus daiktus neštų į tą patį sunkvežimį ir tegu jis važiuoja ten, iš kur

atvažiavo. Ponas Vilsonas apie šį užsakymą nieko nežino.Žodžiai, kuriuos Kevinas išgirdo save tariant, gerokai nustebino ir jį patį.– Visus daiktus neškite į didžiausią butą. – Kevinas įbedė skvarbų žvilgsnį į Luizą. – Šią painiavą

mes anksčiau ar vėliau išpainiosime, – pažadėjo jis, – o kol kas jokių krovinių atgal negrąžinsime,nes toks elgesys tik pritrauks nereikalingą dėmesį ir dar labiau susaistys mus su skandalinga ZanosMorland istorija. Išvydę atgal su kroviniu grįžtančius sunkvežimius, tiekėjai akimirksniu praneštųžiniasklaidai. Nenoriu, kad apie mūsų pastatą būsimi pirkėjai sužinotų šitaip.

Luiza Klark pritariamai linktelėjo, stengdamasi neišsiduoti, kas šią akimirką sukasi jai galvoje.„Kevinai Vilsonai, regis, ta moteriškutė kritusi tau į akį, – pagalvojo ji. – Ar tik nebūsi pamiršęsįsiklausyti į populiarios dainos žodžius? Mylėti skuba tik kvailiai.“

43.

Metju ėmė ne juokais bijoti Glorės. Viskas prasidėjo dar vakar, kai ji smarkiai rėkė, kad jispamiršo koridoriuje sunkvežimiuką ir jį ten pamatė į svečius užsukusi teta. Jis paspruko ir pasislėpėspintoje, o Glorė jį ten užrakino. Po kurio laiko ji grįžo ir atsiprašė, bet Metju vis tiek negalėjonustoti verkęs. Jis norėjo grįžti pas mamytę.

Kartais jis bandydavo prisiminti mamytės veidą, bet jį gaubė šešėlis. Jis nepamiršo tik to, kadretsykiais juodu su mamyte įsisupdavo į jos chalatą. Puikiai prisiminė, kaip tada ilgi mamytės plaukaikutendavo jam nosį ir kaip jis vis stengdavosi nubraukti juos šalin. Jei juodu dabar būtų drauge, jisnebesistengtų jų nubraukti. Priešingai, smarkiai įsikibtų ir niekada niekada jų nebepaleistų, net jei jaisuskaustų.

Kiek vėliau tą pačią dieną Glorė vėl tepė jam plaukus tuo lipniu dvokiančiu marmalu. Paskuipavaišino jį viena iš tetos atneštų bandelių. Po kurio laiko jis sunegalavo ir net vėmė. Bandelė čiabuvo niekuo dėta. Tą jis ir pats puikiai žinojo. Negera jam pasidarė dėl to, kad tomis dienomis, kaimamytė neidavo į darbą ir likdavo namie, juodu drauge kepdavo bandeles. Bandelės buvo lyg tasmuilo gabalėlis, kurį jis laikė pasikišęs po pagalve. Jos jam priminė mamytę.

Po tokios dienos Glorė stengėsi būti gera. Perskaitė jam pasaką ir dar pasakė, kad jis yra labaiprotingas ir skaito geriau nei dauguma jo amžiaus vaikų. Vis dėlto geriau jam nepasidarė. Tada Glorėpaprašė jo sugalvoti ir pasekti jai pasaką. Jis taip ir padarė – pasekė jai pasaką apie berniuką, kurispametė savo mamytę ir visaip jos ieškojo. Glorei ši pasaka nepatiko. Metju žinojo, kad jainebepatinka jį prižiūrėti, ji pavargo. Metju taip pat buvo pavargęs ir nusprendė anksti eiti gulti.

Kurį laiką numigus, pasigirdo telefono skambutis. Kambario durys buvo praviros tik vos vos,tačiau kai ką jis vis dėlto nugirdo. Glorė kalbėjo apie vaiką, atplėštą nuo mamos. Ar apie jį? ArGlorė kalta dėl to, kad juodu su mamyte ne kartu? Glorė sakė, jog mamytė prašė jos paslėpti jį nuoblogų žmonių, kurie nori jį pavogti.

Nejau ji jam melavo?

44.

Iš nuovados į gatvę Tedas Karpenteris išėjo dešimtą ryto. Stumdamas šalin žurnalistus, jis ryžtingaižengė į priekį, nenuleisdamas akių nuo jo laukiančios mašinos. Pasiekęs automobilį, jis netikėtaistabtelėjo ir prabilo į mikrofoną, prikištą prie burnos.

– Kone dvejus metus vis kartojau sau, kad mano buvusi žmona Aleksandra Morland, kad ir kokiosji nestabilios būklės, negali būti kaltinama dėl to, kad mūsų sūnus pagrobtas. Neseniai viešumojepasirodžiusios nuotraukos įrodė, kad aš visą laiką klydau. Man belieka viltis, kad dabar ji papasakosvisą tiesą, ir melstis, kad Metju vis dar būtų gyvas.

Iš visų šonų pasipylusius klausimus Tedas Karpenteris atmetė purtydamas galvą.– Atleiskit, daugiau jokių klausimų.Slėpdamas ašarų pritvinkusias akis, jis įsėdo į mašiną ir užsidengė veidą delnais.Vairuotojas Laris Postas kaipmat spustelėjo greičio pedalą. Mašinai nutolus nuo policijos

nuovados, jis pasiteiravo:– Tedai, namo?– Taip, namo.„Nebeturiu jėgų šiandien sėdėti biure, – pagalvojo jis. – Nenoriu kalbėtis su žmonėmis. Neturiu

nei noro, nei jėgų įkalbinėti tą vaikigalį Džeimį, kad taptų mano klientu. Tą egocentrišką, netašytąvidutinybę, kuris milijonus užsidirbo iš realybės šou. Kurių velnių aš Metju gimimo dieną išvisvilkausi vakaroti su ta siurbėle Melisa ir netikšomis jos draugais? Mano buvusią žmoną netrukusapklaus policija ir visa tiesa dar šiandien gali išaiškėti.“

Žvilgtelėjęs į užpakalinio vaizdo veidrodėlį, Laris pastebėjo pablyškusį Tedo veidą.– Tedai, – prabilo Laris, – žinau, kad kišuosi ne į savo reikalus, bet tu atrodai taip, lyg būtum

pasigavęs ligą. Gal nueik pas gydytoją?– Gydytojai man padėti bejėgiai, – išvargusiu balsu atsakė Tedas.Atsirėmęs į sėdynės atlošą, jis užmerkė akis. Mintyse dar ir dar kartą perkratė visą pokalbį.

Detektyvų veidai visą laiką išliko neperprantami.„Kodėl jie delsia? – mintyse klausė savęs Tedas. – Kodėl dar nesuėmė Zanos? Kodėl net

nepaminėjo tų nuotraukų? Ar jie žino ką nors, ko nežinau aš? Ar slepia nuo manęs informaciją? Galųgale juk aš berniuko tėvas. Turiu teisę žinoti viską, ką žino jie. Zana jau seniai bando juos įtikinti, kadBartlis Longas jai taip pavydėjo sėkmės, jog būtų pasiryžęs bet kam. Nejau tie policininkai tikraimano, kad tokio lygio interjero dizaineris imtųsi grobti vaiką, o gal ir žudyti, ir vien iš kerštobuvusiai darbuotojai?“ Jam galva ėmė svaigti apie tai pagalvojus.

Laris Postas žinojo, apie ką šią akimirką mąsto Tedas Karpenteris. Tedą graužte graužė nerimas.

Kokia nelaimė, kad jo kelyje pasipainiojo ta Morland. Ji lyg niekur nieko jį pametė, nors Tedas visąlaiką išbuvo šalia ir visada jai linkėjo tik gero. Negana to, kai atsigavo ir sužinojo, jog laukiasi, nėnesvarstė galimybės pas jį grįžti.

Suragėjusi oda ir išretėję plaukai slėpė tikrąjį Lario amžių – jis atrodė gerokai vyresnis neitrisdešimt aštuonerių. Tvirtą raumeningą kūną Laris įgijo laikydamasis griežto kasdieninių treniruočiųrežimo. Reguliariai sportuoti jis pradėjo būdamas dvidešimties, kai buvo nuteistas penkiolikos metųlaisvės atėmimo bausme už ketinusio jį apsukti narkotikų prekeivio nužudymą. Išėjęs iš kalėjimoLaris grįžo į gimtąjį Milvokį, bet nesusirado jokio darbo. Tada jis ir kreipėsi į Tedą, geriausiąmokyklos laikų draugą, maldavo pagelbėti. Tedas paliepė atvykti į Niujorką ir nuo to laiko vadino jįdešiniąja savo ranka. Kai Tedas nuspręsdavo likti namie, Laris ruošdavo jam valgį. Jis dirbo jovairuotoju. Jis rūpinosi nekilnojamuoju turtu, kurį Tedas prieš trejus metus neapgalvotai įsigijo.

Suskambo Tedo mobilusis. Kaip jis ir tikėjosi, skambino Melisa. Ji prabilo vos Tedui spėjusatsiliepti.

– Vakar vakare jauteisi taip prastai, kad negalėjai pratęsti vakaro klube, o šiandien štai – ankstiryte sveikas kaip ridikas policijos nuovadoje. Man tokie pokštai nepatinka.

Stengdamasis suvaldyti sprogdinantį įsiūtį, Tedas prabilo ramiu, prislopintu tonu.– Melisa, meilute, juk sakiau, kad man teks užsukti į policiją. Vakar atsisakiau. Su jumis

nevažiavau, nes nenorėjau, kad ir tu pasigautum ligą. Vis dar prastai jaučiuosi, todėl šiandieninį mūsųsusitikimą teks atšaukti, kad ir kaip nekantrauju pamatyti Džeimį. Visą dieną būsiu namie prietelefono. Po mažiau nei valandos su detektyvais susitiks mano buvusi žmona. Galbūt jiems pavyks jąprakalbinti. Tikiuosi, supranti, kokia nepavydėtina mano padėtis.

– Šiaip ar taip, su Džeimiu vis tiek nebūtum susitikęs. Jis susitaikė su savo viešųjų ryšių atstovu.Labai nenusimink – nepraeis nė savaitė, ir juodu vėl susivaidys. Klausyk, sumąsčiau puikų būdąatkreipti į save žiniasklaidos dėmesį. Tegu žurnalistai trečią valandą suvažiuoja į tavo biurą.Pasakyk, kad parengėme pranešimą spaudai. Aš pasitiksiu juos tavo biure ir pranešiu, kadnusprendžiau skirti penkių milijonų dolerių apdovanojimą žmogui, kuris padės surasti tavo vaikągyvą.

– Melisa, tu gal visiškai pakvaišai?Išgirdęs pakeltą Tedo balsą, Laris Postas nesusilaikė ir dirstelėjo į veidrodėlį.– Kaip tu drįsti tokiu tonu su manimi kalbėti? Aš gi bandau tau pagelbėti! – Melisa nė nemanė

slėpti įtūžio. – Pasuk galvą. Gali būti, kad tavo vaiką pagrobė Bartlis Longas. Nekenčiu to savimipatenkinto snobo. Ar pameni, ką jis pasakė žurnalistams apie mano naują albumą? Tada, kai jiepaklausė, kodėl aš nebuvau pakviesta į tą jo vakarėlį? Na, tiek to. Tu man sakei, kad tavo buvusiojitikra, jog už pagrobimą atsakingas Longas. Gal taip ir yra?

– Melisa, gerai pagalvok. Tu ne kartą žiniasklaidai sakei, kad žmogus, kuris pagrobė Metju,greičiausiai tą pačią dieną jį išniekino ir nužudė. Manai, staiga visi patikės, kad apsigalvojai? Tavosumanymas bus suprastas tik kaip pigus triukas, kuriuo tu bandai prisivilioti žiniasklaidą. Užuot

padėjęs, jis pakenks tavo karjerai. O jei jie palygins tavo pasiūlymą su liūdnai pagarsėjusiu atveju,kai amerikietiškojo futbolo žaidėjas Simpsonas pasiūlė atlygį tiems, kurie padės rasti jo žmonos iržmonos draugo žudikus, nors pats buvo pagrindinis tos bylos įtariamasis? Be to, suvilioti tavodosnaus pasiūlymo, šimtai žmonių skambins policijai ir pasakos kažkur matę į Metju panašų berniuką.Vos pradingus Metju, aš paskelbiau siūlantis milijono dolerių atlygį, tačiau taip tik gaišinaupolicininkus, nes jie, užuot ieškoję mano sūnaus, atsakinėjo į visokiausių silpnapročių skambučius.

– Atidžiai manęs paklausyk, – nenusileido Melisa, – juk jie turi tas nuotraukas, kuriose tavobuvusioji vagia vaiką. O jei policija nieko iš jos neištrauks? Jei vaikas gyvas ir jį kažkas prižiūri, jukgali būti, kad žmogus susigundys penkių milijonų dolerių atlygiu, argi ne?

– Tas žmogus net negalėtų deramai pasidžiaugti tavo milijonais, juk jis akimirksniu būtų įkalintas.– Netiesa. Daugybė nusikaltėlių – net tokių, kurie yra nužudę šimtus, – taip ir nepakliūva už grotų,

nes padeda policijai sugaudyti savo gaujos narius. Gal ir prie šito nusikaltimo nagus prikišo nevienas. Gal kuris iš bendrininkų nuspręs prisipažinti ir padės policijai surasti tavo sūnų. Kaltinimaitokiam žmogui būtų gerokai švelnesni, o dar atitektų piniginis atlygis. Klausyk, Tedai, šitassumanymas man patinka. Su tavo vaiku susijusios naujienos dar ilgą laiką mirgės laikraščiųpuslapiuose – ne tik kai tavo buvusi žmona bus sulaikyta, bet ir iki jos teismo dienos. Mano sesersvyras – vienas didžiausių šunsnukių iš visų sutiktų – dirba valstybės skiriamu advokatu. Jo klientamsnepavydžiu, tačiau tas niekšelis, šiaip ar taip, įstatymus išmano ir jo patarimais aš pasitikiu. Puikiaižinai, kiek aš uždirbu. Jei reikės, tuos penkis milijonus aš sumokėsiu. Dėl to nekils jokių sunkumų.Bet vien pasiūlydama tokį atlygį kitų žmonių akyse virsiu kone šventąja. Andželina Džoli ir Opražiniasklaidoje vis liaupsinamos dėl paramos vaikams. Kodėl gi tokiu keliu nepasukus ir man? Žodžiu,jokių atsikalbinėjimų. Trečią valandą tu būsi biure, ir dar parengęs pranešimą spaudai.

Nė neatsisveikinusi, Melisa padėjo telefono ragelį.Tedas atsirėmė į sėdynės atlošą ir užsimerkė. „Mąstyk, – paragino save mintyse. – Mąstyk.

Susiimk. Baisu ir pagalvoti, kas nutiks, jei ji taip ir padarys. Jei tik galėčiau mesti darbą. Jei tikgalėčiau ją pasiųsti velniop. Kokia laimė būtų daugiau niekada nesitaikstyti su jos nenuspėjamanuotaikų kaita, su jos verkšlenimu ir pykčio priepuoliais. Kaip gera būtų žinoti, kad nebereikėsskubėti į pagalbą kas kartą, kai ji apsikvailina…“

Telefone susiradęs jos telefono numerį, Tedas spustelėjo pokalbio mygtuką. Pasigirdo kvietimosignalas. Kaip jis ir tikėjosi, Melisa neatsiliepė. „Palikite žinutę“, – pasigirdo iš anksto įrašytas josbalsas. Pasigirdus pyptelėjimui, Tedas giliai įkvėpė.

– Meilute, – gerindamasis sumurkė Tedas, – juk žinai, kaip stipriai aš tave myliu ir kad visą laiką,visas jėgas skiriu vien tam, kad tu taptum tokio lygio žvaigžde, kokia gimei būti. Žinoma, labaisvarbu, kad žmonės pamatytų ir kokia tu širdinga, kokia dosni. Tokiu pasiūlymu tu taip išmušei maneiš vėžių, kad net nežinau, ar sugebėčiau tinkamai už jį atsidėkoti. Vis dėlto aš, kaip tavo mylimasis,kaip tavo geriausias draugas, kaip tavo viešųjų ryšių atstovas, privalau tave įtikinti savo dosnumąatskleisti labai panašiu, bet šiek tiek kitokiu būdu.

Tedo monologą pertraukė signalas, skelbiantis balso žinutei skirto laiko pabaigą. Grieždamasdantimis, Tedas darsyk surinko Melisos telefono numerį.

– Meilute, noriu tau pasiūlyti variantą, kurio poveikis nebūtų toks trumpalaikis. Surenkimespaudos konferenciją rytoj – ar kurią kitą tavo pasirinktą dieną. Tu galėsi pranešti žurnalistams, kadnusprendei paaukoti penkis milijonus dolerių dingusių vaikų tėvus vienijančiai organizacijai. Pinigaiį jos sąskaitą būtų pervesti nedelsiant. Visi tokią nelaimę patyrę tėvai akimirksniu tave pamiltų, o taupavyktų išvengti skaudžių ir niekuo nepagrįstų žurnalistų kaltinimų savanaudiškumu. Apsvarstyk šįvariantą ir skambtelėk man.

Tedas Karpenteris spustelėjo telefono mygtuką ir gerkle kylantį šleikštulį rijo iki pat toksakimirkos, kai grįžęs namo suklupo ant vonios grindų. Po kelių minučių, vis dar krečiamas drebulio,jis nuslinko į miegamąjį ir sugriebė telefoną.

Ragelyje pasigirdo Ritos Moran balsas, persmelktas motiniško rūpesčio.– Tedai, mačiau tave interneto naujienų laidoje. Atrodei siaubingai. Kaip tu laikaisi?– Taip, kaip atrodžiau. Dabar einu miegoti. Prašau man neskambinti, nebent…Rita sakinį pabaigė pati:– …nebent pati velnio išpera iš pragaro skambintų.– Artimiausiu metu į biurą ji neskambins. Bandžiau ją atkalbėti nuo kvailystės, tad greičiausiai ji

dar kurį laiką svarstys, kaip pasielgti.– O kaip tavo susitikimas su tuo kvanka Džeimiu?– Jis atšauktas, na, bent jau atidėtas. – Tedas žinojo, kad Rita ir pati numano finansinius

padarinius praradus galimą klientą.– Na, belieka viltis, kad tik atidėtas.Tedo ausis pagavo griežtą jos balso toną. Ritai vienintelei iš įmonės darbuotojų buvo žinoma,

kokia neapsakoma našta ir smegduobe Tedui tapęs įsigytas nekilnojamasis turtas.– Žiūrėsim, – tarstelėjo jis. – Šnektelsim kiek vėliau. Šiuo metu Zana apklausiama. Jei sulauksi

skambučio iš detektyvo Kolinso ar detektyvės Din, paprašyk jų paskambinti man į namus.Išsirengęs iki apatinių, Tedas įsmuko į lovą ir užsitraukė antklodę iki pat viršaus, tik viršugalvis

liko kyšoti.Vis pasiblaškydamas jis pramiegojo keturias valandas.Trečią popiet kambario tylą perskrodė telefono skambutis.Skambino detektyvas Kolinsas.

45.

Zana gerai prisiminė, kaip geranoriškai detektyvas Bilis Kolinsas ir jo porininkė Dženifer Din su jaelgėsi tą dieną, kai dingo Metju. Kai Tedas pratrūko ir apibėrė Zaną kaltinimais, kodėl ji patikėjoMetju jaunai auklei, detektyvai ragino ją pernelyg nesikrimsti. Jų žodžiais tariant, įvykus tokiainelaimei kai kurie žmonės tiesiog nesugeba susitvardyti ir nesusivokdami puola ieškoti kaltininkų.„Pasistenkite tokį elgesį suprasti“, – tada patarė jie.

Zana žinojo, kad tą dieną detektyvai apklausė ir Niną Oldrič, ji patvirtino, kad jiedvi su Zanabuvo sutarusios susitikti. Kai Tifanė Šilds pagaliau atsitokėjo, ji detektyvams paliudijo, jog Zana jaipaskambino netikėtai, kai į darbą neatėjo naujoji Metju auklė. Tifanė jiems sakė, kad Zana melstemeldė pagelbėti, nes ji privalėjo lėkti į susitikimą su svarbia kliente, kurios nenorėjo prarasti.

Zana iš karto paminėjo Bartlį Longą kaip vienintelį nuoširdžiai jos neapkenčiantį žmogų. Vis dėltobuvo aišku, kad tokia jos nuojauta detektyvams pasirodė nieko verta.

Tąkart detektyvai svarstė, ar nepagrįstas Tedo įsiūtis dėl to, kad ji pasamdė jauną auklę, gali būtislaptą priešiškumą liudijantis ženklas. Zana tuoj pat atsisakė toliau svarstyti tokią galimybę. Jipaaiškino detektyvams, kad Tedas dalyvavo renkant Metju aukles ir juodu drauge nusprendė samdytitiek pirmąją Metju auklę, tiek naująją, kuri į darbą buvo priimta prieš pat Metju pagrobimą.

Nuotraukos. Jos turi būti suklastotos. Dėl to negali būti jokių abejonių! Įsikibusi Čarliui Šorui įparankę ir stiprindamasi mintimi, jog dar šį rytą ji girdėjo Metju balsą, Zana nusekė paskui detektyvąKolinsą ir detektyvę Din į apklausų kambarį.

Visi susėdo prie stalo. Čarlis Šoras – greta Zanos, Bilis Kolinsas ir Dženifer Din – priešingojepusėje. Zana sumojo – nors dingus Metju su priešais sėdinčiais žmonėmis buvo susitikusi ne kartą, ikišiol jų veidai atminty tebuvo tik išsiliejusios dėmės. Šįkart ji nusprendė įsižiūrėti geriau. Abuporininkai buvo ką tik pradėję penktą dešimtį. Bilio Kolinso veidas atrodė neįsimintinas. Toksžmogus galėtų nepastebėtas paskęsti minioje. Nė vienas jo bruožas niekuo neypatingas. Siauros akys.Ausys vos vos per didelės pailgam siauram veidui. Nusvirę antakiai. Apgaulingą atsainumo įspūdįsudarančios manieros. Jis atrodė šiek tiek susitaršęs, lyg nebūtų turėjęs laiko pasitaisyti kaklaraiščio.Vos jiems prisėdus, Bilis rūpestingai pasiteiravo, ar į nuovadą užsukę svečiai gertų kavos ar vandens.

Dženifer Din, patraukli afroamerikiečių kilmės detektyvo porininkė, priešingai, akimirksniuprivertė Zaną pasijusti nepatogiai. Ši moteris spinduliavo ryžtu, tokiai niekų neprikalbėsi. Zanaprisiminė, koks rūpestingas kadaise buvo šios moters prisilietimas. Vos atskubėjusi į Centrinį parką,Zana pajuto netrukus nualpsianti. Dženifer pripuolė pirma ir sugriebė ją, kad nepargriūtų ant žemės.Šiandien Dženifer vilkėjo tamsiai žalią kostiumėlį, iš po kurio kyšojo baltas megztinis aukšta priekaklo prigludusia apykakle. Jokių papuošalų, išskyrus vestuvinį žiedą ir mažyčius auksinius auskarus.

Į jos tamsius juodus plaukus kur ne kur buvo įsivijusios žilos sruogos. Į Zaną ji žvelgė nesišypsodamair taip įdėmiai, lyg anksčiau nebūtų jos sutikusi.

Išgirdusi pasiūlymą pasivaišinti kava arba arbata, Zana jau purtė galvą, bet pajutusi netikėtą Dinpasikeitimą apsigalvojo.

– Galbūt visgi išgersiu kavos, – paprašė Zana.– Žinoma, – atsakė Kolinsas. – Kavą kuo nors pagardinti?– Ne, dėkui.– Užtruksiu ne ilgiau nei minutę.Zanai atrodė, kad ši minutė niekada nesibaigs. Detektyvė Din toliau tylėjo.Čarlis Šoras nerūpestingai uždėjo ranką ant Zanos kėdės atlošo, lyg duodamas ženklą, kad jis ją

apsaugosiąs.Tačiau nuo ko gi ją reikia saugoti?Į apklausų kambarį Bilis Kolinsas grįžo nešinas popieriniu puodeliu, kuriame juodavo į kavą

panašus drungnas gėrimas.– Na, čia, žinoma, ne „Starbucks“ kava, – pašmaikštavo detektyvas.Zana dėkodama linktelėjo. Grįžęs į savo vietą, Kolinsas padavė Zanai išdidintas nuotraukas,

kuriose moteris kelia miegantį Metju iš Centriniame parke stovinčio vežimėlio.– Ponia Morland, ar šiose nuotraukose esate jūs?– Ne, ne aš, – tvirtai atsakė Zana. – Ši moteris gal ir panaši į mane, bet čia ne aš.– Ponia Morland, o čia? – Detektyvas laikė dar vieną nuotrauką.Zana į ją tik dirstelėjo.– Taip, šioje nuotraukoje esu aš. Greičiausiai buvau nufotografuota, kai po jūsų skambučio

atlėkiau į Centrinį parką.– Ar matote kokių nors skirtumų tarp pirmosios ir antrosios moters?– Taip. Moteris, grobianti Metju iš vežimėlio, yra apsimetėlė. Moteris, nufotografuota parke jau

įvykus pagrobimui, esu aš. Manau, ir patys žinote. Per pagrobimą aš buvau su kliente, Nina Oldrič.Tą dieną patys ją ir apklausėte.

– Tąkart neužsiminėte, kad ponia Oldrič daugiau nei valandą pralaukė jūsų savo bute Bikmanogatvėje, o jūs tuo metu buvote viena jos naujuose namuose Rytų 69-ojoje gatvėje, – kaltinamu balsupareiškė Dženifer Din.

– Jos naujuose namuose buvau todėl, kad mūsų susitikimas ten ir turėjo įvykti. Tada nėnenumaniau, kad ji galėtų vėluoti dėl kokios nors ypatingos priežasties. Ji visada vėluodavo įsusitikimus – nesvarbu, ar susitikdavome jos naujuose namuose, kuriuos turėjau apstatyti, ar bute, kurji tuo metu gyveno.

– Naujuosius Ninos Oldrič namus ir Centrinio parko vietą, iš kur buvo pagrobtas Metju, skiriavos keliolika minučių kelio, tiesa, ponia Morland? – pasiteiravo Bilis Kolinsas.

– Turbūt apie penkiolika, jei pėsčiomis. Sulaukusi jūsų skambučio aš ten bėgte nubėgau.

– Ponia Morland, ponia Oldrič tikra, kad tąkart judvi buvote sutarusios susitikti jos bute Bikmanogatvėje, – įsiterpė detektyvė Din.

– Visiška netiesa. Ji prašė manęs atvažiuoti į jos naujus namus, – karščiuodamasi dar kartąpatikslino Zana.

– Ponia Morland, mes tik bandome išsiaiškinti, kas įvyko, – raminamu balsu pasakė Kolinsas. –Jūsų teigimu, ponia Oldrič dažnai vėluodavo į susitikimus.

– Taip.– Gal žinote, ar ji naudojasi mobiliuoju telefonu? – paklausė Kolinsas.– Žinoma, naudojasi, – atsakė Zana.– Ar turite jos mobiliojo telefono numerį? – Uždavęs klausimą, Bilis Kolinsas gurkštelėjo kavos

ir akimirksniu susiraukė. – Šiandien ji ypač šlykšti, – pasakė kaip geras pažįstamas.Zana susizgribo tebelaikanti puodelį ir paskubomis dar kartą iš jo atsigėrė. „Apie ką Kolinsas ką

tik teiravosi? A, taip. Jis klausė, ar aš žinau Ninos Oldrič mobiliojo numerį.“– Esu įtraukusi jos numerį į savo mobiliojo atmintinę, – atsakė Zana.– Kada paskutinį kartą kalbėjotės su ponia Oldrič? – tvirtu it plienas balsu pasiteiravo Din.– Beveik prieš dvejus metus. Gavau iš jos ranka rašytą laiškelį, kuriame ji užjautė mane dėl Metju

ir rašė, kad imtis namo dekoravimo tokiu metu būtų neatsakinga. Kitaip tariant, ji nenorėjo rizikuoti,baimindamasi, kad nesugebėsiu skirti pakankamai laiko ir pastangų šiam užsakymui.

– Kam tas užsakymas atiteko? – pasiteiravo Kolinsas.– Bartliui Longui.– Ar jis yra tas pats žmogus, kuris, jūsų tvirtinimu, gali būti susijęs su Metju pagrobimu?– Tai vienintelis man žinomas žmogus, kuris iš visos širdies manęs nekenčia ir man pavydi.– Ko jūs siekiate užduodami visus šiuos klausimus? – švelniai suėmęs Zanai už peties pasiteiravo

Čarlis Šoras.– Mes norime sužinoti, ar tuo metu, kai varžėsi dėl užsakymo dekoruoti ponios Oldrič namus,

ponia Morland dažnai bendravo su būsima kliente.– Be abejo, dažnai, – įsiterpė Zana ir iškart pajuto, kaip Čarlis Šoras dar sykį spustelėjo petį.– Ar jūsų santykiai su ponia Oldrič buvo draugiški? – paklausė Din.– Tiek, kiek gali būti draugiški paslaugos užsakovo ir teikėjo santykiai. Nežinau, ar jiems

apibūdinti epitetas „draugiški“ pats tinkamiausias. Jai patiko mano sumanymas namus įrengti taip, kadišryškėtų visos devynioliktame amžiuje statyto pastato architektūrinės detalės.

– Kiek kambarių tame name? – pasiteiravo Dženifer Din.„Nesuprantu, kodėl jiems staiga parūpo to namo planas“, – pagalvojo Zana, bandydama prisiminti

Oldrič namo kambarių skaičių.– Namas be galo didelis, – tarė ji. – Keturiasdešimties pėdų pločio, o toks planas gan retas, bent

jau sprendžiant iš mano patirties. Penki aukštai. Viršutiniame buvo dengtas sodas. Jei skaičiuotumevisus apatinių aukštų kambarius, būtų vienuolika, neskaitant vyno saugyklos, antros virtuvės ir

sandėlio namo rūsyje.– Aišku. Taigi tame name jūs ir laukėte Ninos Oldrič. Ar nustebote, kad ji nepasirodė? –

pasiteiravo Kolinsas.– Ar nustebau? Ne, visiškai nenustebau. Ji visad vėluodavo. Pasitaikė tik vienas kartas, kai ji

atvažiavo laiku, o aš pavėlavau apie penkias minutes. Tada ji man atskaitė ilgiausią pamokslą, koksvertingas jos laikas ir kad ji nepratusi laukti vėluojančių žmonių.

– Laukdama vėluojančios ponios Oldrič jūs žinojote, kad auklė, kuri tuo metu prižiūrėjo Metju,peršalusi ir prastai jaučiasi. Ar jums ne keista, kad tai žinodama vis vien nusprendėte toliau laukti,užuot iškart paskambinusi poniai Oldrič?

– Ne. – Zanai ėmė atrodyti, kad ji atsidūrė kreivų veidrodžių karalystėje, kur kiekvienas jos žodisbus darkomas tol, kol galiausiai ims skambėti kaip melas. – Nina Oldrič niekaip nebūtų man atleidusi,jei būčiau paskambinusi ir taip sugėdinusi ją dėl vėlavimo.

– Ar jums dažnai tekdavo jos laukti daugiau nei valandą? – paklausė Din.– Ne, tas kartas buvo pirmas, kai man teko laukti taip ilgai.– Jums nekilo mintis skambinti jai pasitikslinti dėl susitikimo vietos ir laiko?– Aš puikiai žinojau, kada ir kur mes sutarėme susitikti. Tokios moterys kaip Nina Oldrič

nepratusios pripažinti savo kaltės, tad apie ją geriau nė neužsiminti.– Taigi jūs ten daugiau nei valandą stovėjote ar sėdėjote, kantriai laukdama, kada ji pati jums

paskambins?– Aš peržiūrėjau savo eskizus, taip pat visas nuotraukas, kurias ketinau jai parodyti – senovinių

baldų, sietynų, žvakidžių. Taip pat rūšiavau savo pasiūlymus, atžvelgdama į tai, kurie man atrododaugiausiai ir mažiausiai tinkami. Laikas prabėgo gan greitai.

– Jei neklystu, tuo metu name nebuvo jokių baldų? – pasitikslino Kolinsas.– Tik nedidelis kortų stalelis ir dvi kėdės, – atsakė Zana.– Ar prie to stalelio daugiau nei valandą ir prasėdėjote, žiūrinėdama savo eskizus?– Ne. Buvau užsukusi į didįjį miegamąjį trečiame aukšte. Norėjau dar kartą pažiūrėti, kaip saulės

šviesoje atrodo mano parinkti raštai. Jei pamenate, ta diena buvo itin šilta ir saulėta.– Jei tuo metu, kai buvote trečiame aukšte, ponia Oldrič būtų įėjusi į namą, ar būtumėte išgirdusi?

– paklausė Dženifer Din.– Įėjusi ji būtų iškart pastebėjusi mano aplanką ir eskizus, – atsakė Zana.– Ponia Morland, ar turėjote raktą nuo to namo?– Be abejo. Turėjau paruošti eskizus visoms patalpoms – nuo viršutinio iki apatinio aukšto.

Kelias savaites reguliariai ten vaikščiojau.– Vadinasi, namo vidus jums buvo gana gerai pažįstamas?– Savaime suprantama, – atkirto Zana.– Taip pat rūsys, kur yra antra virtuvė, vyno saugykla bei sandėlis? Sandėlį irgi ketinote apstatyti?– Ta erdvė buvo didžiulė, tamsi ir sunkiai prieinama. Kone pusrūsis, kurį buvo galima pasiekti tik

pro duris vyno saugyklos gale. Name netrūko ir kitų erdvių, kurias buvo galima pritaikyti panašiomsreikmėms. Nedidelius sandėlius buvo įmanoma įrengti kad ir kai kuriose spintose. Aš ketinau siūlytiponiai Oldrič tą patalpą perdažyti, įmontuoti gerą apšvietimą, įrengti keletą lentynų ir naudoti tik kaipvietą, kurioje jos anūkai galėtų laikyti slidinėjimo įrangą ar panašius daiktus.

– Tokia erdvė puikiai tiktų paslėpti ne tik daiktams, bet ir žmonėms, tiesa? – paklausė DženiferDin.

– Zana, į šį klausimą neatsakykite, – paliepė Čarlis Šoras.Bilio Kolinso ši pastaba iš vėžių neišmušė.– Ponia Morland, kada jūs grąžinote poniai Oldrič namo raktus?– Praėjus porai savaičių po Metju dingimo. Kai gavau nuo jos tą laiškelį, kad dėl Metju

pagrobimo man gali nepavykti deramai atlikti savo darbo.– Ar tas porą savaičių jūs manėte gavusi užsakymą?– Taip.– Ar tikrai būtumėte galėjusi atlikti tą darbą? Juk buvo pagrobtas jūsų sūnus.– Manau, būčiau galėjusi. Tiesą sakant, kaip tik mintis apie tą užsakymą man padėjo neprarasti

proto.– Dingus sūnui jūs toliau lankėtės tame tuščiame name?– Taip.– Ar ten užsukdavote aplankyti Metju?Zana pašoko nuo kėdės.– Ar jūs visai išprotėjot? – sukliko ji. – Nejaugi manot, kad aš galėjau pagrobti savo pačios vaiką

ir laikyti jį kažkokiame sandėlyje?– Zana, atsisėskit, – tvirtu balsu paliepė Čarlis Šoras.– Ponia Morland, kaip pati minėjote, tas namas gan didelis. Kodėl jūs suskubote daryti prielaidą,

jog mes manome, kad jūs buvote Metju paslėpusi būtent sandėlyje, o ne kur kitur?– Todėl, kad jūs patys tą prielaidą man ir įpiršote, – užriko Zana. – Jūs leidote man suprasti

manantys, kad aš pagrobiau savo vaiką, nuvilkau jį į tą namą ir paslėpiau. Kodėl jūs gaištate? Kodėlnesiaiškinate, kas tas nuotraukas suklastojo taip, kad jose Metju iš vežimėlio vagianti moterisatrodytų panaši į mane? Nejaugi patys nesuprantate, kad tai vienintelis būdas sužinoti, kur šiuo metuyra mano sūnus?

Detektyvė Din akimirksniu atsakė į puolimą:– Ponia Morland, mūsų ekspertai atidžiai ištyrė tas nuotraukas. Jos nėra, kaip jūs teigiate,

suklastotos. Nufotografuotas vaizdas nebuvo keičiamas.Zana bandė tvardytis, tačiau pečiai nuo kūkčiojimo kratėsi.– Vadinasi, kažkas apsimetė manimi. Kodėl visa tai vyksta? – verkdama klausė ji. – Kodėl jūs

manimi netikite? Bartlis Longas nepakenčia manęs nuo tada, kai aš pradėjau savo verslą ir tapau jovaržove. Be to, jis yra mergišius. Kai pas jį dirbau, visą laiką prie manęs priekabiavo. Jis

neįsivaizduojamai šlykštus padaras. Jis nesupranta žodžio „ne“. Jis nekenčia manęs ir dėl to, kadkitados jį atstūmiau.

Kolinso ir Din veidai nė kiek nepasikeitė. Panarinusi nuo verksmo apsunkusią galvą, Zana pamažunurimo ir susitaikė su tuo, kad ir toliau bus beširdiškai kvočiama.

– Ponia Morland, – prabilo Dženifer Din, – apie tai mes iš jūsų girdime pirmą kartą. Nė kartonebuvote užsiminusi, kad Bartlis Longas prie jūsų priekabiavo.

– Neužsiminiau, nes tuo metu nemaniau, kad tai gali būti svarbu. Priekabiavimas tėra vienas išdaugybės pasibaisėtino jo elgesio pavyzdžių.

– Kaip dažnai po tėvų mirties jūs nualpdavote arba trumpam prarasdavote atmintį? – pasiteiravoKolinsas. Dabar jo balsas buvo užjaučiamas ir geranoriškas.

Zana stengėsi sulaikyti ašaras, guosdamasi, kad detektyvas, kitaip nei jo porininkė, bent jaunepuola jos atvirai.

– Pirmus šešis mėnesius pragyvenau lyg rūke, – atsakė ji. – Po kurio laiko atsitokėjau ir supratau,kad su Tedu elgiausi nesąžiningai. Jis kantriai pakęsdavo mano nevaldomus verksmo protrūkius, nėper žingsnį nesitraukdavo nuo lovos, kai kelias dienas nesugebėdavau iš jos pakilti, ir skyrė manvisus vakarus, užuot su klientais vakarojęs pobūviuose, atidarymuose ar apdovanojimų ceremonijose.Viešųjų ryšių įmonės vadovas sau tokios prabangos neturėtų leisti.

– Ar iškart, kai tik apsisprendėte, pasakėte Tedui Karpenteriui, kad jį paliekate?– Nujaučiau, kad pasakydama iš karto tik labai jį sujaudinčiau ir jis bandytų mane atkalbėti. Taigi

iš pradžių susiradau nedidelį butą. Mano tėvai buvo apsidraudę. Suma nebuvo didelė – vospenkiasdešimt tūkstančių dolerių, tačiau naujo gyvenimo pradžiai tų pinigų užteko. Be to, pasiėmiaunedidelę paskolą.

– Kokia buvo jūsų vyro reakcija, kai galiausiai pranešėte, jog jį paliekate ir ketinatės skirtis?– Viskas įvyko tada, kai Tedas ruošėsi į Kaliforniją. Jis privalėjo dalyvauti naujojo Marisos Jang

filmo premjeroje. Tedas jau buvo pradėjęs ieškoti seselės, kuri galėtų mane prižiūrėti jam išvykus.Tuomet ir pasakiau jam, kad esu dėkinga už viską, ką dėl manęs padarė, bet ilgiau našta būtinebenoriu. Dar pasakiau, kad privalome pripažinti, jog mūsų santuoka laikosi tik ant jo vieno pečių.Buvau jau pakankamai sustiprėjusi, galėjau pradėti gyventi savarankiškai ir pagaliau leisti jamgyventi ne vien dėl manęs. Pranešiau, kad nusprendžiau išsikraustyti. Šią žinią Tedas sutiko ganėtinairamiai, net padėjo man įsikurti naujuose namuose.

„Bent jau kvosdami mane apie Tedą jie nesišvaisto kaltinimais“, – pagalvojo Zana.– Kada pajutote, kad laukiatės Metju?– Mirus tėvams aš kelis mėnesius nesulaukiau mėnesinių. Gydytojas paaiškino, kad ir nenuostabu,

turint minty, jog patyriau milžinišką stresą. Po kurio laiko mėnesinės atsinaujino, tačiau jos buvonereguliarios. Taigi, kad laukiuosi, aš supratau tik praėjus keliems mėnesiams po to, kai palikauTedą.

– Kaip reagavote, kai sužinojote, kad laukiatės? – pasiteiravo Din.

– Iš pradžių ši žinia mane gerokai sukrėtė, tačiau netrukus pasijutau be galo laiminga.– Nors jau buvote kreipusis į banką dėl paskolos nuosavo verslo pradžiai? – pasitikslino

Kolinsas.– Puikiai supratau, kad lengva nebus, bet tai manęs pernelyg nesutrikdė. Tedui pranešiau netrukus,

tačiau iš karto pasakiau, kad jis nesijaustų įpareigotas mudviejų remti finansiškai.– O kodėl gi ne? Juk jis yra berniuko tėvas, ar ne?– Žinoma, jis, – nukirto Zana.– Be to, jam priklausė labai sėkmingai dirbanti viešųjų ryšių agentūra, – įsiterpė Din. –

Atsisakydama jo paramos vylėtės atitolinsianti jį nuo savo vaiko?– Vaikas yra mūsų abiejų, ne vien mano, – atsakė Zana. – Tedas primygtinai reikalavo, kad

leisčiau mokėti už auklės paslaugas – bent jau pačioje pradžioje, kol mano verslas taps pelningas.Supratęs, kad pinigų vaikui išlaikyti iš jo tikrai neimsiu, jis nusprendė Metju vardu atidarytikaupiamąją banko sąskaitą ir pasiryžo į ją reguliariai pervesti tiek pinigų, kiek būtų skyręs sūnausišlaikymui.

– Ponia Morland, viską piešiate labai jau rožinėmis spalvomis, – neslėpdama sarkazmo tarėDženifer Din. – Mūsų žiniomis, Metju tėvas gerokai nerimavo dėl to, kiek laiko jūsų sūnus būdavoglobojamas auklės, o ne mamos. Jums vis daugiau dirbant, jis net pasisiūlė perimti Metju globą,tiesa?

– Melas! – suriko Zana. – Metju buvo visas mano gyvenimas. Iš pradžių buvau pasisamdžiusisekretorę, kuri dirbdavo ne visą darbo dieną. Eidama į parką ar iš jo grįždama, Grečen – Metju auklė– visada užnešdavo Metju man į biurą, nebent būdavau susitikusi su klientu ar kur nors išvykusi. Jeinorite, galite peržiūrėti asmeninius kalendorius nuo Metju gimimo iki pat jo dingimo. Kone visivakarai praleisti su juo. Neturėjau nė mažiausio noro vakaroti ne namie. Be galo jį mylėjau.

– Be galo jį mylėjote, – atkartojo Din. – Vadinasi, manote, kad jo jau nebėra tarp gyvųjų?– Metju gyvas. Dar šįryt jis manęs šaukėsi.Detektyvai nesugebėjo nuslėpti nuostabos.– Dar šįryt jis jūsų šaukėsi? – klausiamai pakartojo Bilis Kolinsas.– Ankstų šios dienos rytą girdėjau jo balsą.– Zana, gana, – ryžtingai įsiterpė Čarlis Šoras, ir pats dar ne visai atsitokėjęs nuo Zanos

prisipažinimo. – Metas nutraukti šią inkviziciją.– Ne. Privalau jums paaiškinti, ką turėjau omeny. Vakar vakare susipažinau su tėvu Eidenu, kuris

tiesiog spinduliuoja gerumu. Aš juk gerai suprantu, kad net Elvyra su Viliu manimi netiki. Jie nėneabejoja, kad tose Centriniame parke darytose nuotraukose esu aš. Susitikusi su tėvu Eidenu patyriauramybės jausmą ir jis manęs nepaliko visą naktį. Vos pabudusi ryte, aš išgirdau Metju balsą. Jobalsas buvo skambus – lyg jis būtų visai šalia, gretimame kambaryje. Tai buvo ne kas kita, o ženklas,kad mano sūnelis vis dar gyvas. – Jau pakilusi nuo kėdės Zana stumtelėjo ją taip stipriai, kad taparvirto ant grindų. – Jis gyvas! – sukliko ji. – Kodėl jūs mane kankinate? Kodėl neieškote mano

mažylio? Kodėl netikite manimi, kai sakau, kad tose nuotraukose ne aš? Jūs tikri, kad aš pamišėlė. Betne, tai jūs akli ir kvaili. – Zanos balsas darėsi isteriškas, ji ėmė šaukti vis garsiau. – „Nėra aklesniųuž tuos, kurie regi, tačiau atsisako matyti.“ Jums šie žodžiai turbūt nežinomi. Tai pranašo Jeremijožodžiai. Žodžiai iš Biblijos. Juos susiieškojau prieš dvejus metus, kai judu neatsižvelgėte į manoperspėjimus apie Bartlį Longą.

Zana atsisuko į Čarlį Šorą.– Ar aš suimta? – paklausė ji. – Jei ne, kokio velnio vis dar čia esu?

46.

Paskambinusi į Zanos biurą, Elvyra išgirdo Džošo balsą. Paaiškinęs, kad Čarlis Šoras išsivežė Zanąį apklausą policijos nuovadoje, Džošas Elvyrai papasakojo ir apie lėktuvo bilietą į Buenos Aires, irapie užsakymus, dėl kurių Zana kreipėsi į jų įmonės tiekėjus.

Viliui grįžus iš rytinio pasivaikščiojimo po Centrinį parką, Elvyra apsunkusia širdimiperpasakojo ką tik išgirstas naujienas.

– Ak, Vili, aš jaučiuosi tokia bejėgė, – atsiduso ji. – Dėl tų nuotraukų mudviem ir taip nekilo jokiųabejonių. Pasirodo, Zana dar išsirūpino lėktuvo bilietą į Buenos Aires be grįžimo datos ir įsigijogalybę prekių užsakymui, kurio dar niekas net nepateikė.

– Gal ji pajuto, kad tiesa po truputį lenda į paviršių, ir nusprendė sprukti? – svarstė Vilis. –Klausyk, Elvyra, jei ji iš tiesų pagrobė Metju iš vežimėlio, gal šiuo metu berniukas yra PietųAmerikoje su kokiu nors jos draugu? Juk Zana buvo tau užsiminusi, kad moka porą užsienio kalbų,taip pat ispanų, ar ne taip?

– Taip. Būdama maža ji dažnai kraustydavosi su tėvais iš vienos šalies į kitą. Ak, Vili, bet juk taireikštų, kad Zana yra akiplėša intrigantė, o juk tai netiesa. Nemanau, kad ji tokia. Man atrodo, jiretsykiais praranda atmintį arba kenčia nuo susidvejinusios asmenybės sutrikimo. Daug apie tokiusžmones esu skaičiusi. Pameni knygą „Trys Ievos veidai“? Ta moteris vienu metu buvo trys skirtingižmonės ir jie vienas apie kitą nieko nežinojo. Gali būti, kad Zana pagrobė Metju, būdama kitasžmogus. Jeigu taip, tikėtina, kad ji galėjo perduoti sūnų kokiam nors draugui ir tas jį išgabeno į PietųAmeriką. Dabar ta Zana, kuri mums nepažįstama, ketina sprukti pas juos į Pietų Ameriką.

– Brangioji, visos tos šnekos apie susidvejinusios asmenybės sutrikimą man atrodo, švelniaitariant, įtartinos, – atsakė Vilis. – Zanos labui esu pasiryžęs padaryti bet ką, bet man vis tiek atrodo,kad jai sutrikusi psichika. Belieka viltis, kad aptemus protui ji to berniuko smarkiai nenuskriaudė.

Kol Vilis ryte vaikštinėjo, Elvyra tvarkė namus. Didumą loterijoje laimėtų pinigų juodu buvosėkmingai investavę į AAA reitingo obligacijas ir patikimas akcijas. Vis dėlto, nors dėl sėkmingųinvesticijų jųdviejų banko sąskaita reguliariai pasipildydavo dosniais dividendais ir pinigų jiemsnetrūko, Elvyra taip ir neprisivertė samdyti namų tvarkytojos. Įkalbėta Vilio, buvo padariusi vienąvienintelę išimtį, tačiau netrukus suprato, kad dirba tris kartus greičiau ir dešimt kartų atidžiau užtvarkytoją, kuri pas juos apsilankydavo vieną kartą per savaitę.

Tad jų trijų kambarių butas su langais į Centrinį parką spindėjo švara. Pro langą įsigavę saulėsspinduliai glostė nepriekaištingai išblizgintą stiklinį kavos stalelį ir žaižaravo kambario galekabančiame veidrodyje, kuriame buvo galima įžvelgti ir parko atspindį. Brūžindama kilimus dulkiųsiurbliu, valydama paviršius dulkių šluoste ir galiausiai mojuodama šluota virtuvėje Elvyra

nurimdavo ir ieškodavo, kaip išspręsti problemas.Buvo beveik vienuolika. Vos spėjusi įsijungti naujienų kanalą, Elvyra ekrane išvydo Zaną,

belipančią iš mašinos. Paskui Čarlis Šoras kaip išmanydamas bandė jai padėti irtis per žurnalistųminią. Netrukus Zana atsisuko į kameras ir prabilo. Žvilgtelėjusi į Čarlio Šoro veidą, Elvyra negalėjonepastebėti, koks jis sutrikęs.

– Ak, Vili, – atsiduso Elvyra, – bet kuris šią Zanos kalbą išgirdęs žmogus padarys išvadą, jogZana žino, kur šiuo metu yra Metju. Ji kalba taip, lyg nė neabejotų, jog jis gyvas.

Vilis buvo įsitaisęs krėsle ir panardinęs galvą į rytinius laikraščius, tačiau išgirdęs Zanos balsąįbeldė akis į ekraną.

– Mieloji mano, ji taip įtikinamai kalba dėl to, kad greičiausiai žino, kur tas vaikas yra, – suužuojauta balse pasakė Vilis. – Turint omeny, kaip ji atrodė ir elgėsi, kai vakar Čarlis atvežė ją pasmus, ji yra kaip reta talentinga aktorė.

– O kaip ji elgėsi, kai tu parvežei ją namo?Perbraukęs pirštais per savo baltų plaukų kupetą, Vilis suraukė kaktą ir įbedė į Elvyrą mąslų

žvilgsnį.– Kaip visada. Lyg būtų pašauta kraujuojanti gazelė. Sakė, kad esame geriausi jos draugai ir

nežinia, ką be mūsų darytų.– Vadinasi, jei ji ir bus Metju kažkur paslėpusi, pati to nežino, – nusprendė Elvyra ir nuotolinio

valdymo pulteliu išjungė televizorių. – Būtų įdomu sužinoti, kokią nuomonę apie Zaną susidarė tėvasEidenas. Kai jis pasakė už ją pasimelsiąs, nugirdau, kaip Zana paprašė jo geriau pasimelsti už Metju,nes Dievas ją jau pamiršęs. Man vos širdis neplyšo išgirdus tokius žodžius. Norėjau pulti ir stipriaistipriai ją apkabinti.

– Elvyra, galiu lažintis, kad Zana bus suimta, – atsakė Vilis. – Būtų gerai, jei po truputį imtumruoštis tam, kas neišvengiama.

– Ak, Vili, bet juk tai būtų tikras siaubas. Kaip manai, ar ji būtų išleista už užstatą?– Sunku pasakyti. Policija tikrai nenudžiugs, kad ji įsigijo lėktuvo bilietą į Buenos Aires be

grįžimo datos. Gali būti, kad jie nuspręs laikyti ją įkalintą.Suskambo telefonas. Atsiliepusi Elvyra išgirdo Penės Hamel balsą. Penė skambino pranešti, kad

juodu su Berniu dalyvaus antradienį popiet vyksiančiame Loterijos laimėtojų paramos grupėssusitikime.

Visoms mintims sukantis vien apie Zaną, Elvyra jau buvo spėjusi pasigailėti, jog nusprendėsurengti grupės susitikimą, tačiau guvus Penės balsas ją akimirksniu pradžiugino. Daugeliu atžvilgiųjiedvi su Pene buvo labai panašios, kone sielos dvynės. Abi dėvėjo keturiolikto dydžio drabužius.Abi mėgo pašmaikštauti. Abi sugebėjo neiššvaistyti loterijoje laimėtų pinigų. Abi buvo laimingaiištekėjusios. Tik Penė susilaukė trijų vaikų ir šešių anūkų, o Elvyrai motinystės džiaugsmo taip irneteko patirti. Vis dėlto Elvyra motiniškai globojo Vilio sūnėną Brajaną ir džiaugėsi jo vaikais kaiptikra močiutė. Kad ir kaip būtų, Elvyra stengėsi pernelyg nesielvartauti dėl to, ko pakeisti negalėjo.

– Elvyra, ir kiekgi nusikaltimų išpainiojai nuo to laiko, kai paskutinį kartą kalbėjomės? –pasiteiravo Penė.

– Nė vieno, – prisipažino Elvyra.– Gal seki televizijos naujienas ir jau girdėjai, kad Zana Morland greičiausiai bus pati pagrobusi

savo vaiką? Aš jau kurį laiką neatsiplėšiu nuo ekrano.Elvyra neturėjo nė menkiausio noro su Pene kalbėtis apie Zaną Morland, juo labiau prisipažinti

gerai ją pažįstanti. Elvyra puikiai žinojo, kad Penė mėgėja paliežuvauti.– Tikrai liūdnas įvykis, – atsargiai rinkdama žodžius atsakė Elvyra.– O kaipgi, – pritarė Penė. – Na, šiaip ar taip, nekantrauju tau kitą savaitę papasakoti apie be galo

linksmą nutikimą. Jau buvau beįsikalbanti, kad į dienos šviesą ištrauksiu narkotikų platinimo tinklą aratskleisiu kokį kitą įspūdingą nusikaltimą, bet kur tau. Pasirodo, viskas vyko tik mano galvoje. Ką gi,turbūt atėjo metas susitaikyti su ta mintimi, kad aš, priešingai nei tu, niekaip nesugebėčiau parašytiknygos, kurioje būtų išmaniai narpliojami nusikaltimai. Ar jau sakiau, kaip susižavėjau kūrybingutavo knygos pavadinimu? „Seklė milijonierė“. Kaip intriguojančiai skamba!

„Šitai man sakai kas kartą, kai mudvi susitinkame“, – mintyse šyptelėjo Elvyra, bet pašnekoveiapie tai neprasitarė.

– Knygos pavadinimas ir man atrodo neblogas. Lengva įsiminti.– Žodžiu, plyši iš juoko, kai išgirsi, kokį tariamą nusikaltimą buvau beišnarpliojanti. Mūsų

miestelyje geriausia mano draugė yra Rebeka Švarc. Ji nekilnojamojo turto agentė.Elvyra žinojo, kad bandymas mandagiai nutraukti šį pokalbį baigtųsi nesėkme ir Penė įsižeistų.

Nešina telefonu, ji priėjo prie krėsle sėdinčio Vilio, kuris buvo įnikęs į laikraštyje aptiktą kryžiažodį,ir švelniai patapšnojo jam per petį. Viliui pakėlus akis, Elvyra lėtai sužiopčiojo pašnekovės vardą irpavardę.

Linktelėjęs Vilis kaipmat pakilo ir išėjo pro duris į aukšto koridorių.– Žodžiu, Rebeka išnuomojo netoli mūsiškio esantį namą jaunai moteriai. Pabandyk atspėti, kodėl

ta moteris pasirodė man įtartina? – pasakojimą tęsė Penė.Vilis paspaudė durų skambutį ir pirštą ant mygtuko palaikė gerokai ilgiau nei įprastai, kad išgirstų

ir Penė.– Ak, Pene, dovanok, kad įsiterpiau, bet kažkas skambina į duris, o Vilio namie nėra. Nekantrauju

tave pamatyti kitą antradienį. Iki, mieloji.– Nemėgstu meluoti, – pasisakė Viliui Elvyra. – Kita vertus, aš taip bijau dėl Zanos, tai negi

švaistysiu laiką klausydamasi dar vienos ilgos Penės istorijos. Be to, sakydama, kad tavęs nėranamie, per daug ir nemelavau. Juk buvai koridoriuje.

– Elvyra, – šyptelėjo Vilis, – jau daug kartų esu sakęs, bet pasakysiu dar. Būtum tapusi puikiaadvokate.

47.

Vienuoliktą valandą ryto Tobis Grisomas išsiregistravo iš tinklo „Pigu ir jauku“ motelioŽemutiniame Ist Saide, kur nakvojo, ir pasuko į 42-ąją gatvę, vildamasis įsėsti į autobusą, vežantįLagardijos oro uosto link. Skrydis turėjo būti tik penktą popiet, tačiau jis privalėjo atlaisvintikambarį, o ir pats neturėjo noro tame motelyje ilgiau užsibūti.

Nors ir vėsi, diena buvo saulėta ir šviesi. Tokiomis dienomis Tobis džiaugdavosi ilgaispasivaikščiojimais. Žinoma, prasidėjus chemoterapijai šio malonumo teko atsisakyti. Nukamuotasgydymo, Tobis ne sykį svarstė, ar verta jį tęsti, jei jokios kitos naudos, be apmalšinto skausmo, nėra.

„Gal gydytojas galėtų išrašyti kokių tablečių, kurios išvaduotų mane nuo nuolatinio nuovargio“, –svarstė Tobis, palengva kėblindamas B aveniu. Jis dirstelėjo žemyn į storos drobės maišelį, kurįnešėsi, – gerai, tebeturi jį. Į šį maišelį jis buvo įsidėjęs smėlio spalvos aplanką su Glorėsnuotraukomis. Tai buvo pačios naujausios nuotraukos – tos, kurias Glorė jam atsiuntė prieš patdingimą.

Atvirlaiškį, kurį Glorė atsiuntė prieš šešis mėnesius, Tobis buvo atsargiai perlenkęs pusiau irįsikišęs į piniginę, iš ten jo niekad neištraukdavo. Taip Glorė būdavo arčiau jo – bent jau taip atrodėprieš vykstant į Niujorką. Šiame mieste Tobiui vis stiprėjo nuojauta, kad Glorė bus patekusi į bėdą.

Tas Bartlis Longas – reto kalibro niekšelis. Aišku iš pirmo žvilgsnio. Žinoma, jis vilkiakivaizdžiai brangiais drabužiais ir yra ganėtinai išvaizdus, bet siaura nosis ir plonos lūpos liudijatikrąjį jo būdą. O dar tas žvilgsnis. Aplinkinius tas vyras nužvelgia taip, lyg jie būtų nieko nevertosžemės dulkės.

„Bartlio Longo veidas padailintas chirurgo, – nusprendė Tobis. – Net ir tokiam prasčiokui kaip ašmatyti. Jo plaukai per ilgi. Ne tokie ilgi kaip tų rokerių, kurių išdarkyti plaukai panašūs įtabaluojančius skudurus, o jie patys – į gatvėje elgetaujančius benamius, bet vis vien ilgi. Galėčiaulažintis, kad tokia šukuosena jam kainavo gerus keturis šimtus dolerių. Tokius pinigus kirpėjams mokakai kurie politikai.“

Tobis dar pagalvojo apie Longo rankas: „Tikras baltarankis, per visą gyvenimą greičiausiai nėdienos nedirbo sunkaus, visą kūną nualinančio darbo.“

Tobis pajuto, kad trūksta oro. Jis ėjo pačiu šaligatvio kraštu. Lėtai prasiyręs pro skubančiuspraeivius, Tobis pasiekė pastato sieną. Atsirėmęs į ją, nuleido maišelį ant grindinio ir ėmė raustis pojį ieškodamas inhaliatoriaus.

Pasinaudojęs inhaliatoriumi, Tobis kelis kartus giliai įkvėpė, stengdamasis į plaučius įtraukti kuodaugiau oro, ir nusprendė kelias minutes luktelėti, kol sukaups pakankamai jėgų tęsti kelionę.Belaukdamas jis atidžiai nužiūrinėjo praeivius. „Niujorkas pilnas įvairiausių žmonių, – galvojo jis. –

Daugiau nei pusė praeivių priglaudę prie ausies mobilųjį, net ir tie, kurie stumia vaikiškusvežimėlius. Pliurpu pliurpu pliurpu. Ir apie ką gi jie šitiek plepa?“ Pro šalį pražingsniavo būrelisjaunų moterų, iš pažiūros ne vyresnių nei trisdešimties. Jos visos krykštavo, kvatojosi. Tobis jaspalydėjo liūdnu žvilgsniu. Merginos buvo dailiai pasipuošusios. Visos avėjo aukštakulnius auliniusbatus. Vienų batų aulai siekė blauzdas, kitų – kelius. „Ir kaip jos nenuvirsta nuo tokių aukštųpakulnių?“ – svarstė Tobis. Kai kurios merginos buvo trumpaplaukės, kai kurių plaukai siekė pečius,bet visos atrodė taip, lyg būtų ką tik išlipusios iš dušo kabinos. Spindėte spindėjo švara.

„Greičiausiai jos visos turi gerus darbus parduotuvėse ar biuruose“, – pagalvojo jis.Tada ryžosi eiti toliau. „Dabar suprantu, kodėl Glorė taip veržėsi į Niujorką. Tik gaila, kad ji

panoro vaidinti, užuot susiradusi darbą kokiame biure. Greičiausiai į bėdą ji įsivėlė siekdama savosvajonės tapti aktore. Jai tikrai nutiko kažkokia nelaimė ir nuojauta man kužda, kad prie to pirštusprikišęs tas Longas.“

Tobis prisiminė purvinus pėdsakus, kuriuos ant Longo priimamojo kilimo paliko jo sportbačiai.„Tikiuosi, jie neišsivalys“, – vylėsi Tobis, prasilenkdamas su bename, stumiančia drabužių irlaikraščių prikrautą prekių vežimėlį.

„Longo kabinetas biure labai jau įtartinas, – su šypsena veide pagalvojo Tobis. – Labaiprašmatnus. Atrodytų, į pačius Bakingamo rūmus įžengei. Ant darbo stalo nė popiergalio. Ir kurgi jispaišo brėžinius tiems prabangiems namams, kuriuos dekoruoja?“

Paskendęs mintyse, Tobis vos nežengė į gatvę užsidegus raudonam šviesoforo signalui. Tikpaskubomis atšokdamas išvengė susidūrimo su gatve riedančiu miesto apžiūros autobusu. „Reikia būtiatsargesniam, – perspėjo save mintyse. – Į Niujorką atvažiavau ne tam, kad čia mane ištrėkštųautobusas.“

Jo mintys vėl ėmė suktis apie Bartlį Longą. „Gimiau ne vakar. Puikiai suprantu, iš kokių paskatųLongas įkalbėjo Glorę paviešėti jo užmiesčio apartamentuose. Apie savo namus Konektikute jis taipir sakė – „užmiesčio apartamentai“. Glorė buvo miela, naivi mergaitė, kai vyko į Niujorką. ĮKonektikutą jis ją pasikvietė ne stalo žaidimų žaisti. Jis tiesiog pasinaudojo jos naivumu.“

„Kaip gaila, kad baigusi mokyklą Glorė neištekėjo už Rudžio Šelio. Jis buvo dėl jos pamišęs.Rudis pradėjo dirbti vos aštuoniolikos ir dabar yra didelės vandentiekio priežiūros įmonėssavininkas. Ir namą didelį įsigijo. Vedė tik pernai. Mudviem susitikus jis visada pasiteiraudavo apieGlorę. Aišku, kad vis dar galvodavo apie ją.“

Tobis apsižiūrėjo beveik priėjęs 13-ąją nuovadą, kur vakar kalbėjosi su detektyvu Džonsonu. Jamtoptelėjo netikėta mintis. „Detektyvas taip ir nepaprašė parodyti Glorės atvirlaiškio. Tekstasspausdintas kompiuteriu. Jį išvydęs pamaniau, kad Glorė taip taupė vietą – atvirlaiškis gan nedidelis,o jos rašysena labai stambi. Gal aš suklydau? Gal tą atvirlaiškį parašė ne ji? Visai galimas daiktas,jog kažkas numanė, kad ilgai nesulaukęs iš jos jokios žinios aš gerokai sunerimsiu, tad nusprendė taipapsidrausti. Tikėtina, jog tas pats žmogus žino ir kad mano dienos suskaičiuotos.“

„Reikia darsyk pasikalbėti su detektyvu Džonsonu, – nusprendė Tobis. – Nužygiuosiu tiesiai prie

darbo stalo, kuriuo detektyvas taip didžiuojasi, ir griežtai pareikalausiu, kad būtų patikrinti pirštųatspaudai ant atvirlaiškio. Tada liepsiu jam kuo greičiau pasišnekėti su Bartliu Longu, jei jis to darnepadarė. Detektyvas Džonsonas mano atradęs kvailelį. Jis turbūt ketino skambtelėti Longui ir iškartjo atsiprašyti, kad vykdydamas kažkokio senolio užgaidas turi jam trukdyti. Greičiausiai paklaustų, arLongas pažinojo Glorę ir kokie santykiai juos siejo. Longas atgiedotų tą pačią giesmelę – atseit jisbandė pagelbėti Glorei daryti karjerą, bet jau kurį laiką juodu nebebendrauja. Sėdėdamas prie savostalo ir spoksodamas pro langą į vaizdą, kuris, jei atvirai, ne toks ir puikus, detektyvas Džonsonasatidžiai išklausytų Longą ir, darsyk atsiprašęs už sutrukdymą, palinkėtų jam geros dienos. Tuo visastyrimas greičiausiai ir pasibaigtų.“

„Jei nespėsiu į lėktuvą – tebūnie, – apsisprendė Tobis ir įsuko į gatvę, vedančią 13-osiosnuovados link. – Namo grįšiu tik kai būsiu tikras, kad tas detektyvas patikrins pirštų atspaudus antatvirlaiškio ir pats nuėjęs pas tą šliužą Longą išsiaiškins, kada ir kaip jis paskutinį kartą matė Glorę.“

48.

– Ponia Morland, jūs nesate suimta, tad kol kas turite teisę pasišalinti, – patikslino Bilis Kolinsas,Zanai jau pasukus prie apklausų kambario durų. – Vis dėlto aš primygtinai siūlyčiau jums dar šiektiek čia užsibūti.

Zana žvilgtelėjo į Čarlį Šorą ir šis pritariamai linktelėjo. Vėl atsisėdusi prie stalo, Zana paprašėstiklinės vandens, vildamasi išlošti šiek tiek laiko. Laukdama vandens išėjusio Kolinso, Zana kaipįmanydama stengėsi nurimti, kad susilaikytų nuo dar vieno jausmų proveržio. Čarlis vėl užkėlė rankąant Zanos kėdės atlošo ir tvirtai suėmęs laikė jos petį. Bet šįkart toks jo gestas Zanai paguodosnesuteikė.

„Kodėl jis taip ir nepaprieštaravo detektyvams svaidantis akiplėšiškomis prielaidomis? –būgštavo ji. – Ne, tai buvo net ne prielaidos. Tai buvo kuo tikriausi kaltinimai. O kam manreikalingas advokatas, jei jis nesugeba apginti manęs nuo šitų žmonių?“

Zana pasisuko su kėde šiek tiek į kairę, norėdama išvengti tiesioginio akių kontakto su detektyveDin, tačiau netrukus susizgribo, kad detektyvė sėdi įbedusi akis į užrašų knygelę, kurią buvoišsitraukusi iš kišenės.

Netrukus Bilis Kolinsas grįžo nešinas stikline vandens ir vėl klestelėjo ant kėdės kitapus stalo.– Ponia Morland…Zana kaipmat jį pertraukė:– Norėčiau iš pradžių niekieno netrukdoma pasikalbėti su savo advokatu.Kolinsas su Din iškart pakilo nuo kėdžių.– Ta proga mudu pasidarysime kavos pertraukėlę, – nusprendė Kolinsas. – Jei neprieštaraujate,

grįšime po penkiolikos minučių.Detektyvams išėjus, Zana stumtelėjo savo kėdę ir atsisėdo tiesiai prieš Čarlį Šorą.– Kodėl leidžiate jiems pulti mane su tokiais kaltinimais? – ėmė bartis Zana. – Kodėl manęs

neginate? Jūs tik sėdite greta, švelniai tapšnodamas per petį, ir įdėmiai klausotės, kaip jie svaičioja,esą aš pati pavogiau savo sūnų, nutempiau jį į tą namą ir užrakinau sandėly.

– Zana, puikiai suprantu, kaip jaučiatės, – atsakė Čarlis Šoras. – Bet aš privalau elgtis taip, o nekitaip. Tik taip galėsiu suprasti, kaip jie bandys pagrįsti savo kaltinimus. Kuo daugiau klausimų jieužduos, tuo lengviau man bus pasirūpinti tinkama jūsų gynyba.

– Ar manote, kad jie mane suims?– Zana, dovanokite už prastas naujienas, bet greičiausiai jie gaus leidimą jus suimti. Gal ne

šiandien, bet ilgiau nei keletą dienų laukti nereikės. Aš labiausiai nerimauju dėl to, kokius kaltinimusjie ketina jums pateikti. Jie gali jus apkaltinti dėl trukdymo teisingumui, melagingų parodymų, jūsų

buvusio vyro, kaip tėvo, teisių pažeidimo. Nežinau, ar jie išdrįs apkaltinti jus vaiko pagrobimu, jukesate berniuko mama, bet tokios galimybės visiškai atmesti nevertėtų. Jūs ką tik jiems pareiškėte, kaddar šiandien kalbėjotės su Metju.

– Jie žino, ką tuo norėjau pasakyti.– Tai jūs manote, kad jie žino. Jie gali nuspręsti, kad jūs kalbėjotės su juo telefonu. – Pastebėjęs

išgąstį Zanos veide, Čarlis Šoras pridūrė: – Zana, turime būti pasiruošę blogiausiam. O jūs turitemanimi pasitikėti.

Likusį laiką juodu prasėdėjo tyloje. Detektyvai grįžo į apklausų kambarį ir Kolinsas pasiteiravo,ar nepritrūko laiko.

– Ne, nepritrūko, – atsakė Čarlis Šoras.– Na, tada pasikalbėkime apie Tifanę Šilds. Ponia Morland, kaip dažnai ji prižiūrėdavo Metju?Šis klausimas buvo netikėtas, bet į jį Zana atsakė nesunkiai.– Nelabai dažai. Tik retsykiais. Jos tėvas dirbo ūkvedžiu tame pačiame pastate, kuriame aš

gyvenau gimus Metju ir iš kurio išsikrausčiau praėjus pusmečiui po jo dingimo. Nuolatinė Metjuauklė Grečen savaitgaliais nedirbdavo. Man taip buvo gerai, nes ir pati norėjau kuo daugiau būti susūnumi. Vis dėlto jam paaugus man vis dažniau tekdavo vakaroti ne namie. Metju visadaužmigdydavau pati, o prie jo lovelės likdavo budėti Tifanė.

– Ar Tifanė jums patiko? – pasiteiravo detektyvė Din.– Žinoma. Ji buvo protinga, miela mergaitė ir buvo akivaizdu, kad iš visos širdies myli Metju.

Retsykiais, kai savaitgaliais veždavausi jį į parką, Tifanė eidavo su mumis vien palaikyti mandraugijos.

– Ar judvi buvote tokios artimos, kad ji gaudavo iš jūsų dovanų? – paklausė Kolinsas.– Nevadinčiau to dovanomis. Tifanė dėvi mano dydžio drabužius. Kartais benaršydama po spintą

atrasdavau seniai vilkėtą švarką, palaidinę ar kokį šaliką, kuris man pasirodydavo jos skonio, tad jaituos daiktus ir pasiūlydavau.

– Manėte, kad Tifanė pakankamai atsakinga auklė?– Jei būčiau maniusi kitaip, nė už ką nebūčiau jai patikėjusi savo vaiko. Be abejo, mano nuomonė

pasikeitė tą siaubingą dieną, kai ji užsnūdo parke.– Bet juk jūs žinojote, kad tądien Tifanė buvo peršalusi, prastai jautėsi ir nenorėjo rūpintis vaiku,

– atšovė detektyvė Din. – Nejau negalėjote kreiptis į jokį kitą žmogų?– Nebuvo jokio kito žmogaus, kuris gyventų netoliese ir viską metęs lėktų pas mane. Be to, beveik

visi mano draugai dirba toje pačioje srityje kaip ir aš. Jie paskendę darbuose. Turite atsižvelgti ir įtai, kad sprendimą priėmiau paskubomis. Tokiems žmonėms kaip Nina Oldrič negalima tiesiogpaskambinti ir sutarti dėl kito susitikimo laiko. Brėžinius ir eskizus jos namui rengiau valandųvalandas. Bet jei būčiau jai paskambinusi, ji gal nė nemirktelėjusi būtų išvis atšaukusi mūsųsusitikimą. Toks jau jos būdas. Žinoma, visą likusį gyvenimą kaltinsiu save, kad tąkart neišdrįsau jaipaskambinti.

Paraginta Čarlio Šoro, Zana šiame pokalbyje dalyvavo vien tam, kad advokatas išgirstų kuodaugiau detektyvų klausimų. Tačiau jai buvo be galo sunku suvaldyti balsą virpinantį nerimą. „Kodėljie nenustoja klausinėję apie Tifanę?“ – svarstė Zana.

– Taigi, nors ir nenoromis, Tifanė sutiko jums pagelbėti ir atvyko į jūsų namus? – abejingu balsupasitikslino detektyvė Din.

– Taip.– Kur tuo metu buvo Metju?– Jis miegojo savo vežimėlyje. Naktis buvo labai šilta, tad aš palikau atdarą langą. Ryte šiukšlių

mašinų ūžimas pažadino Metju iš miego. Jis buvo pratęs keltis septintą, bet tąryt pabudo penktą irnebeužmigo. Mudu atsikėlėme ir papusryčiavome. Dėl tokios ankstyvos dienos pradžios nusprendžiauir pietus jam duoti anksčiau nei įprastai. Kadangi Tifanė jau buvo pakeliui, paguldžiau jį į vežimėlį irnetrukus jis užmigo.

– Kada paguldėte jį į vežimėlį? – pasiteiravo Kolinsas.– Apie vidurdienį. Iškart, kai tik pamaitinau.– O kada pas jus atėjo Tifanė?– Apie pusę pirmos.– Berniukas jau miegojo, kai Tifanė užsuko jo pasiimti, ir po daugmaž pusantros valandos, kai

kažkas iškėlė jį iš vežimėlio, jis vis dar buvo kietai įmigęs – ar ne keista? – Dženifer Din balso tonasbuvo pastebimai pašaipus. – Be to, jūs kažkodėl taip ir neprisegėte jo vežimėlio diržais, ar ne?

– Ketinau prisegti, kai ateis Tifanė.– Bet vis dėlto neprisegėte.– Buvau apklojusi Metju melsvu medvilniniu apklotėliu. Paprašiau Tifanės, kad būtinai susegtų

diržus prieš išsiveždama Metju į lauką.– Taip skubėjote, kad neradote laiko patikrinti, ar jūsų mažylis, jūsų vienintelis vaikas, saugiai

paguldytas vežimėlyje?Zana buvo bepradedanti rėkti ant erzinančios detektyvės. „Ji girdi tik tai, ką nori girdėti“, –

piktinosi ji. Tada pajuto, kaip Čarlis Šoras perspėjamai spustelėjo petį. Zana įbedė akis detektyveiDin tiesiai į veidą, kuris išliko stebėtinai abejingas.

– Kai Tifanė pasirodė tarpduryje, buvo matyti, kad ji tikrai serga. Pasakiau jai, kad į vežimėlįįdėjau dar vieną antklodę, kurią ji galės pasitiesti ant žemės, jei neras laisvo suolelio ramioje vietoje,kur Metju galėtų niekieno netrukdomas išsimiegoti.

– Pasiūlėte jai ir „Pepsi“, ar ne? – pasiteiravo detektyvas Kolinsas.– Taip. Tifanė sakė, kad nori gerti.– Ko į tą gėrimą buvote įpylusi? – įsiterpė Din.– Nieko. Apie ką jūs kalbate? – sutrikusi sumurmėjo Zana.– Ar dar kuo nors vaišinote Tifanę? Ji mano, kad vos prisėdusi ant žolės Centriniame parke

sąmonę prarado dėl to, kad jūs kažkuo pagardinote jai gėrimą. Pasak Tifanės, vietoj vaistų nuo

peršalimo jūs jai greičiausiai įdavėte migdomųjų.– Gal jūs visiški bepročiai?! – sukliko Zana.– Ne, mes visiškai sveiko proto, – niekinamai atkirto detektyvė Din. – Ponia Morland, jūs

apsimetate esanti geruolė. O juk iš tikrųjų sūnus jums trukdė sėkmingai daryti karjerą, ar ne? Aš patimama. Dabar mano vaikai jau mokosi mokykloje, bet gerai pamenu, koks pragaras būdavo, kai jiepabusdavo anksčiau nei įprastai ir visą dieną zirzdavo. Jūsų visas gyvenimas buvo karjera, tiesa? Tanelaukta dangaus dovanėlė pasirodė esanti tikra rakštis subinėj, ir štai staiga pasitaikė puiki proga josvisam laikui atsikratyti. – Detektyvė Din pakilo nuo kėdės ir atkišo smilių į Zaną. – Jūs tyčia nulėkėt įnaujuosius Ninos Oldrič namus, žinodama, kad klientė jūsų laukia bute Bikmano gatvėje. Palikusi tenvisus brėžinius ir audinių pavyzdžius, jūs apsisukot ir nukūrėt į parką, nes žinojot, kad nebeilgaiužtruks, kol Tifanė praras sąmonę. Sulaukusi tinkamos progos, jūs čiupot vaiką ir nusinešėt jį į tągražų, didelį, tuščią namą. Tada paslėpėt jį rūsyje, sandėlyje už vyno saugyklos. Belieka rastiatsakymą į vieną vienintelį klausimą. O klausimas štai koks. Ponia Morland, ką jūs tada padarėtesavo sūnui?

– Gana! – užriko Čarlis Šoras, griebė Zaną ir pastatė ant kojų. – Mes nieko nelaukdami išeinam, –pareiškė jis. – Tikiuosi, spėjote užduoti visus klausimus.

Bilio Kolinso veidą nutvieskė palaiminga šypsena.– Spėjom, o kaipgi. Vis dėlto, advokate, jums teks pateikti dviejų paminėtų žmonių duomenis –

Elvyros ir kunigo. Mums prireiks jų pavardžių ir adresų. Galiausiai dar duosiu jums patarimą. Jeiartimiausiu metu ponia Morland vėl išgirs savo sūnaus balsą, paprašykite jos, kad pasakytų berniukui– ar žmogui, kuris jį slepia, – jog jis netrukus bus surastas.

49.

Jau kelis mėnesius Midltauno miestelyje, kaip ir visoje šalyje, nekilnojamojo turto prekyba buvosustojusi. Pro savo biuro langą Rebeka Švarc stebėjo eismą gatvėje. Jos galvoje pynėsi niūriosmintys. Langas buvo apklijuotas šiuo metu parduodamų namų nuotraukomis. Kelias nuotraukas įstrižaikirto užrašas „Parduota“, bet kai kurie iš tų namų buvo parduoti dar prieš penkerius metus.

Rebeka buvo tikra iškalbos meistrė ir sugebėdavo gražiausiais žodžiais apibūdinti bet kokįnekilnojamąjį turtą. Net mažiausią ir nykiausią vasarnamį lankstinukuose ji aprašydavo kaip „jaukų,šeimynišką ir be galo žavų“.

Atviliojusi pirkėjus į taip išgirtus namus, Rebeka imdavo žodžiais tapyti įstabų paveikslą,bandydama įtikinti, kad įdėjus šiek tiek pastangų užslėptas namo grožis kaipmat atsiskleistų.

Vis dėlto net Rebekai, turinčiai retą gebėjimą įžvelgti gausybę pranašumų net kone sugriuvusiamename, dabar buvo išties sunku. Nujausdama, kad laukia dar viena bergždžia darbo diena, Rebekadrąsinosi mintimi, kad jos padėtis geresnė už daugumos šios šalies gyventojų. Kai kuriepenkiasdešimt devynerių metų žmonės šiuo metu tikrai vargo, o ji galėjo sau leisti toliau gyventi kaipgyvenusi, vildamasi, kad sunkus laikotarpis anksčiau ar vėliau pasibaigs. Rebeka buvo vienturtė, tad,mirus tėvams, įsikūrė savo vaikystės namuose ir ten pragyveno visą gyvenimą. Iš tėvų ji taip patpaveldėjo porą pastatų Meino gatvėje ir už juos gaunama nuoma papildydavo jos kišenę.

„Ne pinigai svarbiausia, – mąstė ji. – Man patinka pardavinėti namus. Man patinka žiūrėti, kaipšvyti žmonių veidai kraustantis į naują būstą. Tai nauja pradžia, net jei dar tenka įdėti daug darbo.Įsikraustymo dieną visada aplankau naujakurius ir įteikiu jiems dovanėlę. Butelį vyno ir sūrio beisūrių sausainių rinkinį. Na, nebent jie būna blaivininkai. Tada dovanoju pakelį „Lipton“ arbatos irtrupininį pyragą.“

Rebekos sekretorė Dženė dirbo pusę dienos, tad turėjo ateiti ne anksčiau kaip dvyliktą. Milė Rait,drauge dirbusi agentė, kuriai Rebeka mokėdavo sutartą komisinį mokestį pagal sudarytą sandorį,įsidarbino „A & P“ grupės agentūroje. Ji buvo pažadėjusi Rebekai grįžti, kai nekilnojamojo turtorinka atsigaus iš sąstingio.

Rebeka buvo taip užsigalvojusi, kad suskambėjus telefonui net krūptelėjo.– Švarc nekilnojamojo turto agentūra. Rebeka klauso, – išpyškino į ragelį, vildamasi, kad šįkart

skambina būsimas pirkėjas, o ne dar vienas namą parduoti norintis žmogus.– Rebeka, čia Bilas Risas.„Bilas Risas“, – mintyse viltingai atkartojo Rebeka. Pernai Bilas Risas net dukart lankėsi Ovensų

ūkyje, bet galiausiai apsisprendė nepirkti.– Bilai, kaip smagu girdėti tavo balsą, – atsakė ji.

– Ar kas nors jau spėjo įsigyti Ovensų ūkį? – pasiteiravo Risas.– Kol kas ne. – Rebeka akimirksniu atvirto į nekilnojamojo turto agentę. – Šiuo metu keli žmonės

juo labai domisi. Vienas artimiausiu metu turbūt pateiks pasiūlymą jį pirkti.Risas ėmė kvatotis.– Rebeka, užteks. Gali dėl manęs taip nevargti. Na, jei paprašyčiau atsakyti pridėjus ranką prie

širdies, kiek žmonių šiuo metu iš tiesų yra pasiryžę įsigyti tą ūkį?Kvatodamasi drauge, Rebeka mintyse regėjo Bilą Risą. Jis buvo sumanus, geranoriškas, ketvirtą

dešimtį įpusėjęs stambaus sudėjimo vyrukas, dviejų vaikų tėtis. Šiuo metu jis gyveno Manhatane irdirbo buhalteriu, bet dar pernai Rebekai sakė, jog užaugo ūkyje, tad ilgisi kaimiško gyvenimo būdo.„Man patinka ūkininkauti, – tąkart prisipažino jis. – Be to, noriu, kad mano vaikai galėtų savaitgaliaisbūti su žirgais, kaip aš vaikystėje.“

– Šiuo metu apie Sajaus ūkį niekas neklausia, – pripažino Rebeka. – Tačiau kai ką tau vis dėltoturiu pasakyti, ir šįkart kalbėsiu iš širdies, o ne kad tau tą turtą įpirščiau. Ūkis yra reto grožio.Tereikėtų atsikratyti tų griozdiškų langinių ir senamadiškų baldų, kai ką perdažyti, atnaujinti virtuvę irturėtum jaukų, erdvų namą, kuriuo galėtum drąsiai didžiuotis. Anksčiau ar vėliau nekilnojamojo turtorinka atsigaus, o tada nereikės ilgai laukti, kol kas nors apsižiūrės, kad dvidešimt akrų gerosdirbamos žemės ir dar gana geros būklės namas yra ne kas kita, o puiki investicija.

– Rebeka, man irgi taip atrodo. Teresai ir vaikams tas namas taip pat patiko. Kaip manai, ar Sajussutiktų sumažinti kainą?

– Kaip manai, ar vilkas sutiktų tapti vegetaru?– Aišku, – kvatodamasis atsakė Bilas Risas. – Klausyk, šį sekmadienį atvažiuosime to namo

apžiūrėti. Jei ir šįkart nenusivilsime, galėsime pasirašyti sutartį.– Šiuo metu name gyvena nuomininkė, – skubiai pranešė Rebeka. – Ji pasirašė sutartį metams ir iš

anksto už viską sumokėjo, bet nieko baisaus. Sutartyje numatyta, kad įspėjusi ją prieš dieną aš turiuteisę namą aprodyti pirkėjams, o jei būtų sutarta namą parduoti, ji privalo išsikraustyti per trisdešimtdienų. Be abejo, nepanaudota nuompinigių dalis jai būtų grąžinta. Manau, dėl to nekils nesklandumų.Ji sumokėjo už metus, bet pati man sakė, kad name ketina gyventi tik tris mėnesius.

– Puiku, – atsakė Risas. – Jei nuspręsime pirkti, ūkis turės būti atlaisvintas iki gegužės pirmosios,nes norėsiu šį bei tą ten sodinti. O jei susitiktume tavo biure sekmadienį apie pirmą valandą?

– Sutarta, – pakiliu balsu atsakė Rebeka.Pokalbiui pasibaigus, džiugesys ėmė blėsti. Reikėjo skambinti Glorijai Evans ir perspėti, kad jai

gali tekti išsikraustyti. Ši mintis Rebekai nepatiko. „Kita vertus, – bandė guostis Rebeka, – sutartyjeviskas juodu ant balto parašyta, o dėl persikėlimo ji būtų perspėta prieš trisdešimt dienų. Yra ir kitųnamų, kuriuos galėsiu jai aprodyti, be to, nė neabejoju, kad rasčiau namą, kurį ji galėtų išsinuomotisudariusi mėnesinę sutartį. Ji pati minėjo, kad knygai baigti jai tereikia trijų mėnesių. Būtinaipriminsiu, kad pirma laiko išsikėlus iš Sajaus ūkio jai būtų grąžinti visi nepanaudoti nuompinigiai.“

Glorija Evans ragelį pakėlė po pirmo pyptelėjimo. „Klausau“ ji ištarė suirzusiu balsu.

„Naujienų turiu ir gerų, ir blogų“, – pagalvojo Rebeka ir, giliai įkvėpusi, išklojo susiklosčiusiasaplinkybes.

– Šį sekmadienį? Visą ordą čia atsivesite jau šį sekmadienį? – sukluso Glorija Evans.Rebekai pro ausis nepraslydo akivaizdus pasipiktinimas pašnekovės balse.– Ponia Evans, galėsiu jums parodyti mažių mažiausiai šešis puikius, net šiuolaikiškesnius namus,

be to, pasirašiusi mėnesinę nuomos sutartį jūs sutaupytumėt daug pinigų.– Kelintą valandą tie žmonės čia atvažiuos? – paklausė Glorija Evans.– Apie pirmą.– Aišku. Kai sutikau mokėti metų nuomos mokestį, nors čia ketinau gyventi vos tris mėnesius, jūs

kažkodėl neužsiminėt, kad šiame name sukiosis svetimi žmonės.– Ponia Evans, tai buvo aiškiai parašyta sutartyje, kurią pasirašėte.– Juk dar jūsų pačios apie tai klausiau. Tikinote mane, kad bent jau tris mėnesius, kuriuos ketinau

čia gyventi, man niekas tikrai netrukdys. Tvirtinote, kad geriausiu atveju rinka atsigaus tik birželiopradžioje.

– Tuo metu taip ir maniau. Šiaip ar taip, Sajus niekaip nebūtų sutikęs išnuomoti jums to namo, jeibūtumėte prieštaravusi šiai sutarties sąlygai.

Rebeka susizgribo besikalbanti su savimi. Glorija Evans jau buvo spėjusi padėti ragelį.„Apmaudu, kad ji tokia“, – pagalvojo Rebeka ir ėmė rinkti Sajaus telefono numerį, nekantraudamapranešti jam geras naujienas, kad jo ūkis gali būti parduotas.

Sajus jos paklausė kaip tik to, ko ji ir tikėjosi:– Rebeka, tikiuosi, leidai jam suprasti, kad kainos nemažinsiu nė vienu centu?– Taip ir pasakiau, – atsakė ji. „O kaipgi, tu susenęs šykštuoli“, – pridūrė mintyse.

50.

Detektyvas Valis Džonsonas įdėmiai pažiūrėjo į suglamžytą Tobio Grisomo atvirlaiškį.– Kodėl jūs manote, kad šį atvirlaiškį parašė ne jūsų dukra? – pasiteiravo detektyvas.– Gali būti, kad ir parašė. Kaip jau sakiau, ši mintis man kilo dėl to, kad tekstas spausdintas, o ne

surašytas ranka. Gali būti, kad kažkas ją nužudė ir taip bando parodyti, kad ji dar gyva. Glorėsrašysena labai stambi, ji mėgsta visaip išraityti raides. Iš pradžių man nė nekilo mintis, kad šįatvirlaiškį galėjo parašyti kažkas kitas.

– Gavote jį prieš šešis mėnesius? – pasitikslino Džonsonas.– Taip. Taip ir buvo. Ar jums neatrodo, kad vertėtų patikrinti pirštų atspaudus ant šio

atvirlaiškio?– Pone Grisomai, kiek žmonių šį atvirlaiškį jau spėjo paliesti?– Kiek žmonių? Nežinau. Rodžiau jį savo draugams iš Teksaso, dar rodžiau merginoms, su

kuriomis Glorė gyveno čia, Niujorke.– Pone Grisomai, būtinai atliksime šio atvirlaiškio ekspertizę, bet jau dabar galiu jums pasakyti:

kad ir kas būtų šio atvirlaiškio siuntėjas, ar jūsų dukra, ar kitas žmogus, mums nepavyks aptikti tožmogaus pirštų atspaudų. Pats pagalvokite. Šį atvirlaiškį davėte į rankas savo draugams ir Glorėsdraugėms. Prieš tai jį čiupinėjo keliolika pašto darbuotojų ir jūsų laiškanešys. Jį lytėjo per daugžmonių.

Tobio žvilgsnis užkliuvo už montažinės Glorės nuotraukos ant Džonsono darbastalio kampo. Jisparodė į ją pirštu.

– Kažkas nutiko mano mergaitei, – sudejavo. – Aš tai žinau. – Netrukus jau sarkastišku tonupaklausė: – Ar jau skambinote Bartliui Longui? Tam žmogėnui, kuris ją kviesdavosi į vasarnamį?

– Vakar visą dėmesį ir laiką turėjau skirti kitoms neatidėliotinoms užduotims, tačiau, poneGrisomai, tikinu jus: šiandienių mano darbų sąraše šis pokalbis pačiame viršuje.

– Koks man skirtumas, detektyve Džonsonai, tikinat jūs mane ar ne, – atrėžė Tobis. – Nuo šitoskėdės nesikelsiu tol, kol jūs nepakelsite telefono ragelio ir nesutarsite dėl vizito pas Bartlį Longą. Jeidėl to pavėluosiu į lėktuvą, tebūnie. Sėdėsiu čia ir lauksiu jūsų grįžtant iš susitikimo su tuo šunsnukiu.Jei norite, galite mane suimti. Man tas pats. Kad ir ko nuspręsite imtis, aš iš šitos nuovadosnesitrauksiu tol, kol savo akimis nepamatysiu jūsų išeinančio pas Longą. Beje, nedrįskite ten nuėjęspabrukti uodegą, be perstojo atsiprašinėti, kad jam sutrukdėte, ir keikti kvaištelėjusį kaimietį tėvą.Eikite aukštai iškėlęs galvą ir iškart pareikalaukite, kad tas niekšelis įvardytų visus žmones, sukuriais supažindino Glorę. Tada tuoj pat juos visus suraskite ir pasitikslinkite, ar jie iš tiesų su jasusipažino.

„Tikras vargšelis, – pagalvojo Valis Džonsonas. – Kaipgi galiu jam prasitarti, kad greičiausiai joduktė tapusi elitine prostitute ir šiuo metu aptarnauja pinigais aptekusį klientą.“ Užuot pasakęs kąpanašaus, Džonsonas pakėlė telefono ragelį ir paprašė sujungti jį su Bartlio Longo biuru. Atsiliepussekretorei, detektyvas prisistatė ir paklausė, ar galėtų pasikalbėti su ponu Longu.

– Pokalbis skubus, – pridūrė jis.– Turiu pasitikslinti, ar jis šiuo metu biure, – atsakė sekretorė.„Jei ji tikslinasi, vadinasi, šiuo metu jis tikrai biure“, – nusprendė Džonsonas. Po akimirkos tylos

sekretorė vėl prabilo:– Deja, šiuo metu jo nėra. Gal galėčiau perduoti jam žinutę? – maloniai pasiteiravo.– Žinutės nepaliksiu, – tvirtai atsakė Džonsonas. – Aš, kaip ir jūs, žinau, kad Bartlis Longas šiuo

metu biure. Būsiu pas jus po dvidešimties minučių. Turiu su ponu Longu pasikalbėti šiandien, ir kuogreičiau. Prieš mane sėdi Britanės Lamont tėvas, kuris bando išsiaiškinti, kokiomis aplinkybėmispradingo jo duktė.

– Luktelėkite… – Netrukus sekretorė pranešė: – Jei atvyksite nedelsdamas, ponas Longaspasistengs su jumis susitikti.

– Taip ir padarysiu.Padėjęs ragelį Džonsonas darsyk užjaučiamai nužvelgė Tobį Grisomą – nuvargusias akis, gilių

raukšlių išvagotą veidą.– Pone Grisomai, galiu užtrukti kelias valandas. Gal jums vertėtų pramankštinti kojas, užkąsti, o

tada vėl čia sugrįžti? Kelintą valandą išskrenda jūsų lėktuvas?– Penktą.– Dabar vos kelios minutės po vidurdienio. Pasirūpinsiu, kad man grįžus kas nors iš mūsiškių

pavėžėtų jus iki Lagardijos oro uosto. Susitiksiu su Longu ir, kaip ir pageidaujate, išgausiu iš josąrašą žmonių, kuriuos jis tvirtina kadaise supažindinęs su jūsų dukra. Ilgiau užtrukti Niujorke jumstikrai nevertėtų. Pats minėjote, kad jums paskirta chemoterapija. Turite pasistengti nepraleisti nėvieno kurso. Juk ir pats puikiai suprantate.

Tobis pajuto, kaip šią akimirką išgaravo paskutinės jėgos. Rytinis pasivaikščiojimas šaltame ore,nors ir suteikė džiaugsmo, gerokai išvargino. O ir pilvas urzgė iš alkio.

– Gal ir gerai sakot, – tarė jis. – Kur nors netoliese turėtų būti „McDonald’s“ užkandinė. –Liūdnai šyptelėjęs, Tobis pridūrė: – Pasivaišinsiu „Big Mac“ mėsainiu.

– Puikus sumanymas, – pritarė Valis Džonsonas ir, pakilęs nuo kėdės, jau ėmė nuo darbo staloGlorės nuotrauką.

– Nuotraukos nereikia, – piktai pasakė Grisomas. – Tas netikėlis puikiai žino, kaip atrodoGlorija. Galite pasikliauti mano žodžiu.

Valis Džonsonas pritariamai linktelėjo.– Jūsų tiesa. Vis dėlto aš šią nuotrauką pasiimsiu, nes ji gali praversti kalbantis su žmonėmis,

kurie galėjo sutikti Glorę Bartlio Longo vasarnamyje.

51.

– Manęs biure nebus apie valandą, – pasakė Kevinas Vilsonas.Išvydęs klausiamą Luizos Klark žvilgsnį, jis tyčia nepaaiškino, kur išsiruošė. Kevinas numanė,

kad taip griežtai pareikalavus susilaikyti nuo pastabų apie Zaną Morland Luiza nedrįs jo kamantinėti.Vis dėlto, jei restorano čekis pateks Luizai į rankas, ji gerai jį apžiūrės – ar jis ant sąskaitosbrūkštelėjo kurio nors kliento pavardę, ar atsiskaitė asmenine kortele.

Šįryt buvo atvežti dar du kroviniai. Pirmąjį sudarė tekstilinių sienų apmušalų rietimai, antrąjį –kelios dėžės su stalinėmis lempomis.

Visgi Luiza nesusilaikė neuždavusi vieno klausimo:– Pageidauji, kad ir toliau visos Zanos Morland vardu užsakytos prekės būtų nešamos į didįjį

butą? Jei neklystu, kai kurios iš jų užsakytos antram pagal dydį butui.– Kol kas viską laikykime vienoje vietoje, – atsakė Kevinas, imdamas striukę nuo vėjo.Padvejojusi Luiza vėl prabilo:– Kevinai, žinau, kad turėčiau prikąsti liežuvį, bet galvą guldau, kad išsiruošei į Zanos Morland

biurą. Šįkart kreipiuosi į tave kaip draugė. Maldauju tavęs – neįklimpk. Be abejo, ji itin daili moteris,akivaizdu, bet nestabilios psichikos. Šįryt prie policijos nuovados ji pareiškė žurnalistams, kad jossūnus gyvas. Jei ji tvirtina, kad berniukas gyvas, vadinasi, žino ir kur jis šiuo metu yra. Vadinasi,viskas, kas vyko pastaruosius dvejus metus, tebuvo jos režisuojamas spektaklis. Internete galima rastivaizdo įrašų, kuriuose Zana Morland filmuota tą dieną, kai buvo pranešta apie jos sūnaus dingimą išCentrinio parko. Ten Zana Morland stoviniuoja prie tuščio vežimėlio. Iškart galima pasakyti, kad taita pati moteris kaip ir turisto darytose nuotraukose.

Luiza nutilo, norėdama įkvėpti oro.– Pasakei viską, ką norėjai pasakyti? – ramiai pasiteiravo Kevinas.Luiza gūžtelėjo pečiais.– Žinau, pyksti ant manęs, ir suprantu tave. Vis dėlto, kaip tavo draugė ir sekretorė, negaliu ramiai

žiūrėti, kaip pats šaukiesi nelaimės. Jei tik kaip nors susisaistysi su šia moterimi, nukentėsi ir kaipžmogus, ir kaip profesionalas.

– Luiza, tu gerokai sutirštini spalvas. Pasakysiu tau, kur išsiruošiau. Taip, važiuoju į AleksandrosMorland biurą. Kalbėjausi telefonu su jos asistentu ir jis pasirodė besąs labai šaunus vyrukas. Ašnoriu šį nesusipratimą išspręsti kuo greičiau ir kuo tyliau. Be to, jei atvirai, Bartlis Longas mannepatinka. Pati su juo šnekėjaisi. Jis kaip kanarėlę prarijęs katinas. Toks tikras, kad aš išsižadėsiuvisų ryšių su Zana Morland. – Kevinas jau buvo besuimąs durų rankeną, bet netrukus atsisuko irpridūrė: – Atidžiai išnagrinėjau abu pasiūlymus ir jos variantas man pasirodė priimtinesnis. Šiuo

klausimu aš visiškai pritariu Zanai – Bartlio Longo interjerai nespinduliuoja namams būdingujaukumu. Jie pernelyg didingi. Beje, tai visiškai nereiškia, kad aš samdysiu būtent Zaną Morland. Taireiškia tik kad man patinka jos pasiūlymas. Gali būti, kad nuspręsiu viską daryti taip, kaip jiįsivaizdavo, ir panaudoti jos siūlytas interjero detales, bet visiems darbams atlikti samdysiu kitąžmogų, o jai sumokėsiu iš anksto sutartą atlygį, kuris padengs visas jos išlaidas. Supranti?

Luiza Klark neatsispyrė pagundai kaip kirviu nukirsti:– Suprantu, bet nepasakyčiau, kad pritariu.

Mintyse Džošas kaip įmanydamas drąsinosi prieš susitikimą su Kevinu Vilsonu. Jo parengtaspasiaiškinimas skambėjo nepriekaištingai. Juodu su Zana įtaria, kad į įmonės kompiuterį įsilaužta.Šiuo metu kompiuteris tiriamas. Vos gavę patvirtinimą, kad visus užsakymus pateikė programišius,juodu kaipmat sutars su tiekėjais, kad visos prekės būtų kuo skubiau išvežtos atgal į sandėlius.

„Toks pasiaiškinimas padės, bet neilgam, – svarstė Džošas. – Jokio programišiaus nėra. Prisėdusiprie nešiojamojo kompiuterio, Zana pati ir užsakė visas prekes. Koks kitas žmogus būtų galėjęsužsakyti kaip tik tas prekes, kurių prireiktų atliekant darbą? Greičiausiai ji ir tą laišką parašėnaudodamasi tuo pačiu kompiuteriu.“

Suskambo vidinis telefonas. Pastato durininkas skambino pranešti, kad atvyko Kevinas Vilsonas,ir pasiteirauti, ar jo laukiama.

Pirmasis apsilankymas „Morland interjerų“ biure Keviną gerokai nustebino. Jis atvyko nusiteikęs betkam, bet nesitikėjo, kad pagrindinis įmonės biuras bus toks mažas, negana to, nuo grindų iki lubųužgriozdintas susuktais kilimais. Kevinas iš karto pastebėjo, kad visi biuro baldai pristumti prievienos sienos, kad užtektų vietos nesuskaičiuojamai daugybei audinių rietimų. Jį nustebino ir DžošoGrino jaunumas. „Jis ne vyresnis nei dvidešimt penkerių“, – pagalvojo Kevinas, ištiesęs ranką irprisistatęs.

Žvilgtelėjęs į storą popiergalį, pritvirtintą prie vieno rietimo, Kevinas atpažino vieno tiekėjoantspaudą.

– Ar ir šios prekės buvo užsakytos mūsų butams? – pasiteiravo Kevinas.– Pone Vilsonai… – puolė aiškintis Džošas.– Formalumai nebūtini. Galite į mane kreiptis vardu.– Gerai, Kevinai. Pasakysiu, koks reikalas. Įtariame, kad į mūsų įmonės kompiuterį buvo įsilaužęs

programišius, jis ir užsakė visas prekes. Kol kas galiu pateikti tik štai tokį paaiškinimą.– Ar žinote, kad šįryt į Karltono apartamentus 701 buvo pristatyti trys sunkvežimiai krovinių? –

paklausė Kevinas. Išvydęs nuostabos perkreiptą jaunuolio veidą, pridūrė: – Regis, nežinote.– Ne, aš apie tai nieko nežinojau.– Džošai, žinau, kad šįryt Zana su savo advokatu buvo policijos nuovadoje. Gal žinote, kada ji

grįš į biurą?

– Ne, nežinau, – atsakė Džošas nė neslėpdamas susirūpinimo.– Kiek laiko jūs pas ją dirbate? – pasiteiravo Kevinas.– Beveik dvejus metus.– Paraginau Zaną pateikti pasiūlymą mūsų parodomiesiems butams, nes susižavėjau jos

ankstesniais darbais – svečiavausi jos apstatytuose namuose Dariene Konektikuto valstijoje, taip patPenktojo aveniu apartamentuose. Abu šiuos užsakymus ji įvykdė per pastarąjį pusmetį.

– Taip, tai Kempiono namas ir Lajansų apartamentai.– Ar ir jūs padėjote vykdyti šiuos užsakymus? – paklausė Kevinas.„Kokiu tikslu jis užduoda šituos klausimus?“ – pasvarstė Džošas.– Taip, padėjau. Be abejo, Zana buvo šių projektų dizainerė, o aš – jos asistentas. Kadangi abiem

užsakymais rūpinomės tuo pačiu metu, dirbome pakaitomis.– Suprantu.„Šis vaikinas man patinka, – pagalvojo Kevinas. – Jis nieko negražina. Kad ir kokios būklės yra

Zana, jos interjerai kaip tik tokie, kokių mums reikia. Neturiu jokio noro dirbti su Bartliu Longu, jopasiūlymai man nepatinka. Į kitus interjero dizainerius kreiptis nebegaliu. Valdyba jau siunta, kadparodomieji butai dar nebaigti.“

Kevinas išgirdo už nugaros atsiveriant duris. Atsisukęs išvydo į biurą įžengiančią Zaną Morland.Ją lydėjo garbaus amžiaus vyras – Kevino manymu, advokatas. Prikandusi apatinę lūpą, Zana bandėsuvaldyti pečius krečiantį kūkčiojimą. Jos akys buvo užtinusios nuo verksmo, o skruostais viena pokitos riedėjo ašaros.

Kevinas žinojo, kad metas pasišalinti. Jis pažvelgė į Džošą.– Aš pats paskambinsiu kiliminės dangos tiekėjams, – pažadėjo jis, – ir paprašysiu visus šiuos

rietimus pervežti į Karltono apartamentus. Jei sulauksite kitų krovinių, nebepriimkite jų. Liepkite irprekes, ir sąskaitas pristatyti į Karltono apartamentus 701. Dar su jumis susisieksiu.

Zana nusisuko. Kevinas žinojo – ji susigėdusi, kad jis pamatė ją verkiančią. Jis išėjo daugiaunetaręs nė žodžio. Laukdamas atvažiuojančio lifto, Kevinas pajuto, kad šiuo metu iš visos širdiestrokšta tik vieno – grįžti į Zanos biurą ir stipriai ją apkabinti.

„Suprantu, bet nepritariu“, – atkartojo jis su plačiu šypsniu veide Luizos ištartus žodžius ir,atsidarius lifto durims, žengė į kabiną. – Luiza neteks amo, kai sužinos, ką aš padariau.“

52.

Klausantis Tedo balso žinutės, Melisos įtūžis vis stiprėjo. Jis siūlė penkis milijonus dolerių skirtidingusių vaikų tėvus vienijančiai organizacijai, o ne pasiūlyti kaip atlygį už informaciją, kuri padėtųrasti Metju.

– Gal jis juokauja? – kreipėsi Melisa į asmeninę sekretorę Betiną.Betina buvo sumani, manieringa keturiasdešimtmetė trumpais žvilgančiais juodais plaukais. Į

Niujorką iš Vermonto ji atvyko vos dvidešimties, vildamasi tapti žymia roko dainininke. Betina ganagreitai suprato, kad turėdama vidutinio stiprumo balsą šios svajonės neįgyvendins, tad netrukusįsidarbino geltonosios spaudos žurnalistės asistente. Sužavėta Betinos darbštumo, Melisa pasiūlė jaididesnį atlygį už tokį patį darbą. Betina akimirksniu perėjo dirbti pas Melisą, nors ankstesnė garbausamžiaus darbdavė ją laikė dešiniąja savo ranka.

Šiuo metu Betiną draskė prieštaringi jausmai. Viena vertus, kaip ir Tedas, ji visa širdimineapkentė Melisos. Kita vertus, ji buvo įjunkusi į pramogų pasaulio šurmulį ir didžiavosi būdamasvarbus asmuo pasaulinės įžymybės gyvenime. Be to, kai Melisa būdavo geros nuotaikos,lankydamasi koncertuose ar apdovanojimuose, ji paimdavo papildomą žvaigždėms skirtą prabangiųdovanų maišelį ir atiduodavo Betinai.

Melisos apartamentuose Betina pasirodė devintą ryto. Vos įžengusi pro duris, ji suprato, kadšiandien bus sunku. Melisa iškart papasakojo apie savo ketinimą pasiūlyti atlygį už informaciją, kuripadėtų saugiai grąžinti Metju į namus.

– Įterpiau žodį „saugiai“, ar pastebėjai? – pasiteiravo Melisa. – Beveik visi mano, kad to vaikonebėra tarp gyvųjų, tad užsidirbčiau vertingo dėmesio, kuris man nekainuotų nė cento.

Neigiamas Tedo atsakymas jau ir taip buvo gerokai įpykdęs Melisą. Išgirdusi jo pasiūlymąpaaukoti pinigus paramos organizacijai, ji tiesiog įsiuto.

– Jis siūlo man paaukoti penkis milijonus dolerių paramos organizacijai. Gal visai pakvaišo? –Klausimas buvo skirtas Betinai.

Tedas Betinai patiko. Ji žinojo, kaip sunkiai jis dirba rūpindamasis Melisos įvaizdžiu.– Jo pasiūlymas ne toks jau blogas, – ramiai atsakė Betina. – Sudarytum labai dosnios atlikėjos

įvaizdį. Žinoma, visa tai kainuotų. Turėtum prieš kameras išrašyti tą čekį, išsisukti nepavyktų.– Na, to aš tikrai nedarysiu, – atkirto Melisa krestelėdama geltonus kone juosmenį siekiančius

plaukus.– Melisa, aš tave palaikysiu, kad ir ką nuspręstum. Pati žinai, – pasakė Betina. – Vis dėlto

pripažink, Tedas teisus. Nuo tada, kai judu tapote pora, tu visiems nesustodama kartojai, kad jo sūnusgreičiausiai buvo pagrobtas ir nužudytas kokio nors pedofilo. Netikėtai paskelbdama apie atlygį už

saugų Metju grąžinimą prašyte prašytumeisi kokčių komentarų vakarinėse televizijų laidose irinternete.

– Betina, aš ketinu paskelbti apie atlygį. Taškas. Rytoj pirmą valandą surengsime spaudoskonferenciją. Žiūrėk, kad į ją būtų prikviesta žurnalistų. Aš jau nusprendžiau, kaip pranešiu šiąnaujieną. Pasakysiu, jog iš tiesų buvau ir vis dar tebesu tikra, kad Metju nebėra tarp gyvųjų, betnebegaliu žiūrėti, kaip draskomas nežinomybės kenčia Metju tėvas ir mano sužadėtinis TedasKarpenteris. Šį atlygį siūlysiu vildamasi pagelbėti ne kam kitam, o jam, be to, negali žinoti, gal kas ištiesų atsilieps, galbūt koks nors žmogus, kurio draugė ar giminaitė visą šį laiką augino Metju kaipsavo sūnų.

– Melisa, o jei tikrai kas nors ims ir atsilieps? Tu pasiryžusi tam vyrui ar moteriai įteikti penkiųmilijonų dolerių vertės čekį? – pasiteiravo Betina.

– Gal juokauji. Pirma, tas vargšas berniukas greičiausiai jau po velėna. Antra, jei atsiliepęsžmogus visą laiką žinojo, kur vaikas, ir niekam nieko nepranešė, pagal įstatymą jis bus pripažintasnusikaltimo bendrininku ir šie pinigai jam negalės būti skirti. Supranti? Visi kažkodėl mano, kad mangalvoje tik vėjai švilpauja, bet suvilioti mano pasiūlymo atsilieps šimtai žmonių, ir visi jie, visi ikivieno, minės Melisą Nait ir jos pažadėtą atlygį.

Moterų pokalbis vyko Melisos svetainėje prašmatniuose apartamentuose vakarinėje Centrinioparko dalyje. Prieš darsyk prabildama, Betina priėjo prie lango ir nužvelgė apačioje besidriekiantįparką. „O juk viskas nutiko čia, – susimąstė ji. – Niekuo neypatingą saulėtą birželio popietę priešbeveik dvejus metus. Bet Melisa teisi. To mažylio greičiausiai nebėra tarp gyvųjų. Ji gaus dėmesį,kurio taip trokšta, ir jis jai nekainuos nė cento.“

53.

– Na, išrūkėme Morland iš urvo, – patenkintas tarė Bilis Kolinsas, kai juodu su Dženifer Dinkimšo karštus sumuštinius ir siurbčiojo kavą jųdviejų labiausiai mėgstamoje užkandinėje Kolumboaveniu.

Prieš atsakydama, Dženifer Din pabaigė kramtyti pirmąją pusiau perpjauto sumuštinio dalį.– Man šiek tiek neramu, kad viskas išsisprendė stebėtinai sklandžiai. Kaip manai, ką Morland

turėjo minty, kai sakė, kad girdėjo lyg iš sapno atsklendžiantį sūnaus balsą? Manai, juodu iš tiesųkalbėjosi telefonu?

– Gal ji su juo kalbėjosi telefonu, gal regėjo sapne, bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad jitvirtina, jog jos sūnus gyvas. Tuo tikiu ir aš, – pakiliu balsu atsakė Bilis Kolinsas. – Tik štai neaišku,kur jis šiuo metu laikomas. Be to, žiniasklaidai vėl ėmus trimituoti apie šią bylą, gali būti, kadžmogus, kuris sergėja berniuką, puls į paniką. Paimsiu dar vieną puodelį kavos. Tau nupirkti?

– Ne, dėkui. Šiandien jau pakankamai kofeino prisisiurbiau. Dar pabandysiu skambtelėti ElvyraiMihan. Galbūt ji jau bus parsiradusi namo. Jos vyras sakė, kad daugmaž šiuo metu ji jau turėtų būtiparėjusi iš kirpyklos.

Telefono ragelį pakėlė Elvyra.– Jei pageidaujat, prašom užsukti, bet nežinau, ar sugebėsiu jums kuo nors pagelbėti, – atsargiai

paaiškino Elvyra. – Mes su Zana susidraugavome mažaug prieš pusantrų metų. Buvome pasamdę jąatnaujinti mūsų buto interjero. Jos sūnus jau buvo dingęs. Zana yra nuostabi jauna moteris, mudu jąpamilome iš visos širdies.

– Jei neprieštaraujate, mes vis dėlto pas jus užsuksime. Esame visai šalia, kone už kampo, –atsakė Dženifer Din, stebėdama grįžtantį Bilį, nešiną kavos puodeliu.

Po dešimties minučių juodu jau statė mašiną puslankio formos įvažoje prie 211-ojo namo PietųCentrinio Parko gatvėje, nepamiršdami palikti vietos praslysti kitoms mašinoms. Išvydęs, kaip Bilisuž mašinos priekinio stiklo kiša policininko pažymėjimą, namo durininkas Tonis nesibarė, kadsvečiai savo mašiną stato čia.

– Ponia Mihan jūsų jau laukia, – pranešė detektyvams Tonis. – Butas 16B.– Kai kurie mūsų vyrukai gerai pažįsta Elvyrą Mihan, ar žinai? – lifte Bilio pasiteiravo Dženifer.

– Ji ta valytoja, kuri laimėjo loterijoje didelę sumą ir tapo savamoksle sekle. Net prisiminimų knygąapie tai parašė.

– Tik savamokslės seklės tiriant šią bylą mums ir betrūko, – atsakė Bilis, liftui sustojusšešioliktame aukšte.

Vis dėlto, vos porą minučių paviešėję Elvyros ir Vilio namuose, Bilis, kaip ir visi kiti nors kartą

su šia sutuoktinių pora susitikę žmonės, pasijuto taip, lyg būtų užsukę aplankyti gerų seniai nematytųdraugų.

Vilis Mihanas Biliui priminė senelį – tvirto stoto žilaplaukį vyrą, kuris visą gyvenimą dirbopolicininku. Iš kirpyklos grįžusi Elvyra mūvėjo lengvas laisvalaikio kelnes ir vilkėjo priekyjesusagstomą megztinį. Buvo akivaizdu, kad jos drabužiai pirkti tikrai ne dėvėtų drabužių parduotuvėje,bet išvydęs tokią Elvyros aprangą Bilis pagalvojo: ji rengiasi taip, lyg būtų gretimuose namuosegyvenančius žmones aptarnaujanti kambarinė.

Jis gerokai nustebo išgirdęs, kad Dženifer neatsisako Elvyros siūlomos kavos. Vaišintis jiedažniausiai nesutikdavo, bet Bilis ir pats gerai suprato, jog verta pabandyti įsiteikti šeimininkams irnežadinti priešiškų jausmų, juk telefonu Elvyra pati sakė, kad Zana Morland yra gera jos draugė.„Greičiausiai ji bus dar ir Morland gynėja“, – nusprendė Bilis.

„Būsiu pataikęs kaip pirštu į akį“, – vos po poros minučių nusprendė jis, mat kalbėdama apieZaną Elvyra vis pabrėždavo skausmą, kurį jos draugė išgyveno pradingus sūnui.

– Per gyvenimą esu sutikusi įvairiausių žmonių, – tvirtu balsu pareiškė Elvyra, – ir gerai atskiriu,kada žmogus nuoširdus. Tos jaunos moterys akyse glūdi pats tikriausias, giliai įsišaknijęs skausmas,kurį regėdama aš pati ne kartą vos nepravirkau.

– Ar ji dažnai kalbėdavo apie Metju? – švelniai pasiteiravo Dženifer Din.– Na, pasakysiu taip. Mes stengdavomės patys pokalbio šia tema nepakreipti. Kai Metju pradingo,

aš dirbau apžvalgininke laikraštyje „The New York Globe“. Turėjau savo skiltį, tad joje kreipiausi įMetju pagrobėjus, prašiau atsitokėti ir bent pabandyti įsivaizduoti kančią, kuriai jie pasmerkėberniuko tėvus. Raginau pagrobėjus nuvežti Metju į prekybos centrą, susirasti vietą, kur budiapsaugos darbuotojai, o tada paprašyti berniuko užsimerkti, suskaičiuoti iki dešimties ir pačiampriėjus prie darbuotojo paprašyti grąžinti jį mamytei.

– Metju neseniai buvo suėję treji, – įsiterpė Bilis. – Ne kiekvienas tokio amžiaus vaikas sugebėtųsuskaičiuoti iki dešimties.

– Buvau perskaičiusi interviu su jo mama, kuriame ji tvirtino, kad slėpynės buvo mėgstamiausiasjųdviejų žaidimas. Beje, vieną iš tų retų kartų, kai viešėdama pas mus Zana vis dėlto prabilo apieMetju, ji užsiminė, jog sulaukusi policijos skambučio vylėsi, kad gal pabudęs jis pats išsiropštė išvežimėlio ir pasislėpė, nes manė žaidžiąs slėpynių su Tifane. – Patylėjusi Elvyra pridūrė: – Zanakartą sakė, kad Metju galėjo suskaičiuoti iki penkiasdešimties. Tas berniukas buvo tikras gudročius.

– Ponia Mihan, ar matėte nuotraukas, kuriose Zana Morland kelia Metju iš vežimėlio? Gal šiosdienos laikraščiuose ar per televizorių? – pasiteiravo Dženifer Din.

– Mačiau nuotraukas, kuriose į Zaną panaši moteris nufotografuota kelianti Metju iš vežimėlio, –atsargiai rinkdama žodžius patikslino Elvyra.

– Ponia Mihan, kaip jums atrodo, ar moteris tose nuotraukose yra Zana Morland? – paklausė BilisKolinsas.

– Prašom kreiptis į mane vardu. Visi mane vadina tiesiog Elvyra.

„Ji bando laimėti laiko“, – pagalvojo Kolinsas.– Na, pasakysiu taip, – tarė Elvyra. – Tose nuotraukose moteris iš tiesų atrodo visiškai kaip Zana.

Apie šiuolaikines technologijas išmanau nedaug. Viskas taip greitai keičiasi. Gal tos nuotraukos buvokaip nors perdarytos – aš nežinau. Neabejoju tik tuo, kad Zana Morland be galo ilgisi savo sūnaus.Vakar ji buvo pas mus užsukusi ir atrodė taip, lyg būtų perėjusi pragarą. Žinau, kad ir čia, ir užsienyjegyvenantys draugai ne kartą bandė įkalbėti Zaną pas juos paatostogauti, pailsėti. Ji visada atsisako irlieka tūnoti savo namuose. Ji tiesiog neprisiverčia ilgesniam laikui iš jų išvykti.

– Gal žinote, kokiose kitose šalyse įsikūrę jos draugai? – suskubo įsiterpti Dženifer Din.– Daugiausia šalyse, kur vienu ar kitu metu gyveno jos tėvai, – atsakė Elvyra. – Žinau, kad yra

draugų Argentinoje. Dar Prancūzijoje.– Nepamiršk ir Italijos, jos tėvai ten gyveno prieš pat nelaimę, – įkišo trigrašį Vilis.Bilis Kolinsas žinojo, kad nieko kito iš Elvyros su Viliu nepavyks išpešti. „Jie ir patys neabejoja,

kad moteris nuotraukose yra Zana Morland, – nusprendė Bilis stodamasis, – tačiau atvirai to niekadanepripažins.“

– Detektyve Kolinsai, – prabilo Elvyra, – prieš jums išeinant noriu dar kai ką pasakyti. Supraskitevieną dalyką – net jei tose nuotraukose iš tiesų Zana, net jei ji pavogė Metju iš vežimėlio, ji pati tonežino. Ranką prie širdies pridėjusi galiu pasakyti, kad tikrai nežino.

– Tvirtinate, jog yra tikimybė, kad ji kenčia nuo susidvejinusios asmenybės sutrikimo? –pasiteiravo Kolinsas.

– Nieko netvirtinu, – atsakė Elvyra, – tik žinau, kad Zana neapsimetinėja. Ji yra įsitikinusi, kadprarado sūnų. Ji leido ir tebeleidžia pinigus privatiems detektyvams ir aiškiaregiams, vildamasi rastisavo Metju. Apgavikė taip nesielgtų. Patikėkite manimi, ji tikrai neapsimetinėja.

– Ponia Mihan, tai yra, Elvyra, turiu jums dar vieną klausimą. Zana Morland minėjo kunigą. TėvąEideną Obrajaną. Gal jį pažįstate?

– O kaipgi, jis yra geras mūsų draugas. Brolis pranciškonas. Tarnauja Šventojo PranciškausAsyžiečio bažnyčioje 31-ojoje gatvėje. Vakar Zana atsitiktinai su juo susitiko. Zana buvo beišeinanti,o tėvas Obrajanas kaip tik pas mus užsuko. Jis pažadėjo už ją melstis ir greičiausiai taip suteikė jaišiek tiek paguodos.

– Tai buvo pirmas kartas, kai juodu susitiko?– Kažin. Žinau tik tiek, kad praėjusį pirmadienį ji lankėsi Šventojo Pranciškaus Asyžiečio

bažnyčioje. Aš tą vakarą taip pat buvau užsukusi į bažnyčią, norėjau uždegti žvakelę. Vis dėlto mudviprasilenkėme. Tuo metu tėvas Obrajanas taip pat buvo bažnyčioje – nišoje klausė išpažinčių.

– Gal Zana Morland buvo užsukusi atlikti išpažinties? – pasiteiravo Bilis.– Ak, tikrai nežinau ir, suprantama, to jos neklausiau. Kita vertus, gal jums bus įdomu, kad tąkart

bažnyčioje pastebėjau labai keistai besielgiantį vyrą. Iš pradžių jis panarinęs galvą ir užsidengęsveidą delnais romiai klūpojo klaupte prie šventojo Antano statulos, tačiau kai tik tėvas Obrajanasišėjo iš atgailos kambario, pašoko ir ėmė akylai jį stebėti. Tas vyras akių nuo tėvo nenuleido tol, kol

jis uždarė duris, vedančias į vienuolyną.– Tuo metu Zana Morland vis dar buvo bažnyčioje?– Ne, – nedvejodama atsakė Elvyra. – Apie jos apsilankymą žinau tik todėl, kad vakar ryte

bažnyčioje įsiprašiau peržiūrėti stebėjimo kamerų įrašų. Buvau apimta blogos nuojautos dėl to vyro,tad norėjau geriau į jį įsižiūrėti. Įsižiūrėti taip ir neįsižiūrėjau, užtat tame pačiame įraše išvydau įbažnyčią įeinančią Zaną. Ji užsuko apie penkiolika minučių anksčiau nei aš ir užtruko vos porąminučių. Tas įtartinas vyras iš bažnyčios išėjo kiek anksčiau už mane. Atpažinau jį, tačiau geriauįsižiūrėti nepavyko, nes kaip tik tuo metu į bažnyčią suplūdo didelis būrys žmonių.

– Ar ponios Morland apsilankymas bažnyčioje jums pasirodė įtartinas?– Ne. Turėjo būti Metju gimimo diena. Pamaniau, kad greičiausiai ta proga ji nusprendė uždegti

šventajam Antanui žvakelę. Tai šventasis, kuriam žmonės meldžiasi ką nors praradę ar pametę.– Aišku. Abiem jums nuoširdžiai ačiū už sugaištą laiką, – padėkojo Bilis Kolinsas, kai juodu su

Dženifer pasuko prie durų.– Na, iš šito vizito naudos lygiai nulis, – įvertino Dženifer, kai juodu su porininku leidosi liftu.– Gal nulis, o gal ir daugiau. Sužinojome, kad Zanos Morland draugų tinklas išsidriekęs per visą

pasaulį. Manau, vertėtų išsiaiškinti, ar dingus sūnui ji vyko į kurią nors iš tų šalių. Kreipsimės dėlorderio ir peržiūrėsime jos kreditinės kortelės ir banko sąskaitų ataskaitas. Rytoj užsuksime ir įŠventojo Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią aplankyti tėvo Obrajano. Įsivaizduoji, kaip mums pasisektų,jei paaiškėtų, kad Zana Morland buvo užsukusi pas tą kunigą išpažinties? Jei taip, įdomu, kokiasnuodėmes ji jam išpažino.

– Bili, juk iš mudviejų katalikas esi tu, – įsiterpė Dženifer. – Aš ne katalikė, bet vis vien žinau,kad joks kunigas su trečiuoju asmeniu neaptarinės paslapčių, kurios jam buvo patikėtos per išpažintį.

– Ne, neaptarinės, bet ką gali žinoti, gal per kitą apklausą mes Zaną Morland spustelėsime šiektiek stipriau ir ji savo noru mums išpažins tamsiausias savo paslaptis.

54.

Metju niekada nematė Glorės verkiančios. Nė kartelio. Telefonu ji kalbėjo baisiai įtūžusi, tačiauvos padėjusi ragelį – tiksliau, triukšmingai jį nutrenkusi, – Glorė ėmė ir pravirko. Štai taip visiškainetikėtai. O tada pažvelgė į jį ir pasakė: „Matuk, jau užtenka mums taip slapstytis.“

Jis nusprendė, jog tokie Glorės žodžiai reiškia, kad vėl teks kraustytis. Metju nežinojo, ar šissprendimas labiau džiugina, ar liūdina. Dabartinis jo kambarys buvo pakankamai didelis išrikiuotisunkvežimius ant grindų ir vėžinti eile – taip, kaip važiuoja tikri dideli sunkvežimiai. Jis žinojo, kaipjie važiuoja, nes ne kartą matė tokius sunkvežimius pro mašinos langą, kai juodu su Glore vidurynakties kraustėsi į kitus namus.

Kambaryje taip pat buvo dviaukštė lova, stalas ir kėdės – visus baldus jie rado čia. Glorė jampaaiškino, kad šiame kambaryje greičiausiai kurį laiką gyveno kiti vaikai, nes ir stalas, ir kėdės buvojo dydžio, tinkami prisėsti ir sėdint piešti.

Metju be galo patiko piešti. Retsykiais jis nuspręsdavo pavaizduoti mamytę ir ant popieriausnupiešdavo moters veidą. Jam vis nesisekdavo nupiešti tokio veido, kokį prisiminė, tačiau jis puikiaiprisiminė, kaip mamos plaukai kutendavo skruostą, tad jis niekada nepamiršdavo nupiešti ilgų plaukų.

Kartais prieš pradėdamas piešti jis išsitraukdavo iš po pagalvės tą muilą, kuris kvepėjo kaipmamytė, pasidėdavo ant stalo ir tik tada atidarydavo pieštukų dėžutę.

Gali būti, kad naujieji namai nebus tokie jaukūs. Jam buvo visai nesvarbu, kad prieš išeidama iššitų namų Glorė užrakindavo jį didelėje spintoje. Spintoje buvo lempa, kurią Glorė palikdavo įjungtą,viduje užteko vietos visiems sunkvežimiams, be to, Glorė palikdavo keletą naujų knygų, kurias jisgalėdavo skaityti jos laukdamas.

Glorės veidas persimainė – ji vėl atrodė pikta.– Nenustebčiau, jei ta senė čia įgriūtų nesulaukusi nė sekmadienio. Reikės nepamiršti iš vidaus

užremti durų.Metju nežinojo, ką atsakyti. Glorė ranka nusibraukė šlapią veidą.– Na, teks iš čia išsikraustyti anksčiau. Šįvakar jam ir pasakysiu. – Glorė priėjo prie lango.

Žaliuzes ji visada laikydavo nuleistas, o norėdama žvilgtelėti pro langą jas praskirdavo. Ji išleidojuokingą garsą, lyg staiga nebegalėtų įkvėpti oro. – Ta prakeikta bandelių kepėja. Ir vėl palei langusvažinėjasi. Kokio velnio ji vis čia grįžta? – Netrukus ji pridūrė: – Matuk, tai būsi mums priviręskošės. Staigiai skuosk į viršų ir žiūrėk, daugiau nepalik tų savo sunkvežimių voliotis apačioj.

Metju nudūmė į savo kambarį, atsisėdo prie stalelio ir prisitraukė pieštukų dėžutę, o tada gailiaipravirko.

55.

Sėdėdamas savo kabinete Parko aveniu už uždarytų durų, Bartlis Longas bandė įsikalbėti esąspasipiktinęs akiplėšišku detektyvo elgesiu, juk šiuo metu galėtų dalyvauti susitikimuose, užuot čialūkuriavęs.

Vis dėlto pastangos slėpti nuo savęs išgąstį buvo bergždžios. Jis bijojo. Pasirodo, Britanės tėvasnetuščiai grasino – jis iš tiesų kreipėsi į policiją. Betrūko, kad policija vėl imtų kapstytis po jopraeitį. Jo viešasis įvaizdis ir taip gerokai sušlubavo, kai prieš aštuonerius metus sekretorė apkaltinojį seksualiniu priekabiavimu.

Šį reikalą jis galiausiai sutvarkė sutaręs dėl abiem šalims priimtinos piniginės kompensacijos, bettokia baigtis gerokai pakenkė tiek finansiškai, tiek profesiškai. Sekretorė pasakojo išsigandusi dėlsavo gyvybės, kai, nesulaukęs atsako, jis įsiuto ir bloškė ją į sieną. „Jo veidas persikreipė iš pykčio,– privapėjo ji policijai. – Jis nesupranta žodžio „ne“. Maniau, užmuš.“

„Nežinia, kokias išvadas tas detektyvas gali padaryti, užkliuvęs už tokių smulkmenų iš manopraeities, – nerimavo Longas. – Gal verčiau būti atviram ir iškart jam viską papasakoti? Britanėdingusi jau beveik dvejus metus. Mano nekaltumu jis patikėtų tik jeigu ji netikėtai aplankytų savotėvuką Teksase.“

„Tiesa, buvau visai pamiršęs. Kodėl šį rytą Kevinas Vilsonas nesutiko kalbėtis su manimitelefonu? Jei ne jis pats, tai kas nors iš pavaldinių tikrai girdėjo, kad ryte Zana su advokatu lankėsipolicijos nuovadoje. Vilsonas turėjo pakankamai laiko susiprotėti, kad jei ji bus sulaikyta, ogreičiausiai taip ir nutiks, Zana negalės darbuotis jo parodomuosiuose butuose. Man būtina gauti šįužsakymą, – prisipažino Bartlis. – Jo vykdytojas neišvengiamai sulauks daug dėmesio, o man reikiadėmesio. Be abejo, aš gaunu pakankamai užsakymų iš įvairiausio plauko įžymybių, bet jos nemokatiek, kiek būtų galima tikėtis. Vis derasi dėl kainos, bando man mainais įsiūlyti nemokamos reklamos,esą jie prisikvies žurnalistų, tie fotografuos jų naujus namus ir taip apie mano darbus sužinos daugybėžmonių. Bet tokios reklamos man visai nereikia. Pasirodžius tokiems straipsniams, mano paslaugųnetikėtai atsisako tai vienas, tai kitas konservatyvesnis klientas, iš kurio aš būčiau nemažai uždirbęs.Daugiau negaliu sau leisti jokių skandalų, nes taip visus klientus prarasiu. Kodėl Vilsonas manneatskambina? Laiške, kuriuo pakvietė dalyvauti konkurse, pats prašė, kad pasiūlymą pateikčiau kuogreičiau, esą projektą įgyvendinti ir taip vėluojama. O dabar še tau, nė žodžio.“

Kažkas paskambino vidaus telefonu.– Pone Longai, po pokalbio su detektyvu Džonsonu ketinate kur nors eiti ar norėsite, kad pietūs

jums būtų pristatyti į biurą? – pasiteiravo Eleina.– Ką aš žinau, – atkirto Longas. – Apsispręsiu po pokalbio.

– Supratau. Ak, skambina Filisa. Vadinasi, detektyvas jau čia.– Lauksiu jo savo kabinete.Bartlis Longas nervingai trūktelėjo viršutinį darbastalio stalčių ir įbedė žvilgsnį į veidrodį, kurį

buvo ten pasidėjęs. „Nė neįtartum, kad pernai mano veidas buvo šiek tiek pataisytas“, – pasiguodėjis. Operacija buvo visai nedidelė, tačiau padėjo atsikratyti besiformuojančio dvigubo pagurklio.Nedidelė sidabro spalvos sruoga plaukuose taip pat atrodė nepriekaištingai. Išvaizdai Longas skyrėbe galo daug dėmesio. Sugriebęs dar timptelėjo „Paul Stuart“ prekių ženklo marškinių rankogalius –kad iš po švarko būtų matyti monogramomis papuoštos marškinių sąsagos.

Pasigirdo beldimas ir netrukus duris pravėrė Eleina Rajan. Jai už nugaros stovėjo detektyvasValis Džonsonas. Akimirksniu pakilęs nuo kėdės, Bartlis Longas mandagiai nusišypsojo ir paraginonekviestą svečią eiti vidun.

56.

Valiui Džonsonui užteko poros akimirkų, kad susidarytų neigiamą nuomonę apie Longą. Jo šypsenabuvo kupina išdidumo ir paniekos. Pokalbį Longas pradėjo pareiškimu, jog jam teko atidėtisusitikimą su itin svarbiu klientu, tad jis būtų dėkingas, jei detektyvo apklausa užtruktų ne ilgiau neipenkiolika minučių.

– Penkiolikos minučių turėtų užtekti, – atsakė Džonsonas. – Laiko turime nedaug, tad pradėsiu nuoesmės. Čia atvažiavau dėl to, kad pradingo Margareta Grisom, taip pat prisistatanti sceniniu BritanėsLamont vardu. Apie merginos dingimą pranešė jos tėvas, kuris mano, jog ji galėjo pakliūti į bėdą. Jūsbuvote paskutinis jos darbdavys – samdydavote ją pasitikti svečių per naujų apartamentų pristatymopobūvius. Mums žinoma ir tai, kad tarp judviejų buvo romanas ir ji ne vieną savaitgalį praleido jūsųvasarnamyje Ličfilde.

– Keletą savaitgalių mano namuose Ličfilde jai buvo pasiūlyta praleisti dėl to, kad aš bandžiaupadaryti jai paslaugą ir supažindinti su svarbiais teatro pasaulio žmonėmis, – paprieštaravo Longas. –Kaip jau vakar sakiau jos tėvui, nė vienam iš tų žmonių Britanė nepadarė įspūdžio. Jai trūko tosunkiai apibūdinamo vidinio spindesio, kuris būdingas žvaigždėmis. Pasak tų žmonių, ji būtų galėjusisuvaidinti tik keliose mažo biudžeto reklamose ar nepriklausomos gamybos filmuose, kuriuoseaktoriams keliami mažesni reikalavimai, be to, jie gali ir nepriklausyti Aktorių sąjungai. Niujorke jipragyveno dešimt ar vienuolika metų, tačiau nei reklamose, nei filmuose taip ir nepasirodė.

– Ar dėl to ir nustojote ją kviesti į Ličfildą? – pasiteiravo Džonsonas.– Britanė pamažu praregėjo. Staiga ji panoro įsipareigojimų, pradėjo kalbėti apie vedybas. Vieną

kartą jau buvau vedęs apie aktorės karjerą svajojančią gražuolę ir šio poelgio padarinius jaučiu ikišiol. Antrą kartą tokios klaidos neketinau daryti.

– Kaip ji reagavo, kai taip jai pasakėte? – paklausė Džonsonas.– Iškoneveikė mane visokiausiais žodžiais ir trenkusi durimis išėjo.– Tai įvyko Ličfilde?– Taip. Beje, ji išvažiavo mano mersedesu su atlenkiamu stogu. Ketinau kreiptis į policiją, bet po

kurio laiko ji man paskambino ir pasakė, kad paliko mašiną mano gyvenamojo namo garaže.Džonsonui pasirodė, kad tariant šiuos žodžius Bartlio Longo veidas kone persikreipė iš pykčio.– Pone Longai, kada tai įvyko? – pasiteiravo jis.– Ankstyvą birželį, tad, vadinasi, beveik prieš dvejus metus.– Gal pamenate tikslią datą?– Buvo pirma birželio savaitė ir mudu išsiskyrėme sekmadienio rytą.– Aišku. Pone Longai, koks jūsų namų adresas?

– Vakarų Centrinio Parko 10.– Ten gyvenote ir prieš dvejus metus?– Šiuo Niujorko adresu naudojuosi jau aštuonerius metus.– Aišku. Ar po to ankstyvo birželio sekmadienio prieš dvejus metus dar bent kartą buvote

susitikęs ar kaip kitaip bendravote su panele Lamont?– Ne. Neturėjau jokio noro nei su ja susitikti, nei jai skambinti.Ilgai tvyrojo tyla. „Šis vyrukas ne juokais įsibauginęs, – galvojo Valis Džonsonas. – Jis meluoja,

nors ir supranta, kad taip paprastai Britanės paieškų nenutrauksiu.“ Vis dėlto Džonsonas žinojo, kadšiandien iš Longo nieko nebeišpeš.

– Pone Longai, ar galėtumėt pateikti sąrašą žmonių, kurie jūsų vasarnamyje svečiuodavosi taispačiais savaitgaliais kaip ir Britanė Lamont?

– Žinoma, tik prašom turėti omeny, kad Ličfilde aš esu surengęs ne vieną ir ne du pobūvius.Pasidžiaugę vaišingumu, turtingi ir įžymūs mano svečiai gan dažai tampa ir mano klientais. Gali būti,kad kai kurių vardų neprisiminsiu.

– Puikiai jus suprantu, bet vis dėlto primygtinai siūlyčiau pasistengti prisiminti kuo daugiau vardųir sąrašą man pateikti ne vėliau kaip rytoj ryte. Mano elektroninio pašto adresas yra vizitinėjekortelėje, – priminė Džonsonas ir netrukus pakilo nuo kėdės.

Longas liko sėdėti prie stalo, ir neatrodė, kad ruoštųsi stotis. Džonsonas tyčia priėjo prie jo darbostalo ir ištiesė ranką. Longui neliko kitos išeities, tik ją spustelėti.

Detektyvo nuojauta pasitvirtino – profesionalaus manikiūrininko išgražinta pašnekovo rankažliaugte žliaugė prakaitas.

Grįždamas į nuovadą Valis Džonsonas nusprendė užsukti į Vakarų Centrinio Parko gatvės 10-ojonamo garažą. Įvažiavęs vidun, jis išlipo iš mašinos ir parodė tarnybinį pažymėjimą atsiskubinusiammalonios išvaizdos juodaodžiam garažo prižiūrėtojui.

– Čia mašinos palikti negalite, – išdrožė vaikinas.– Tenoriu užduoti keletą klausimų. – Džonsonas žvilgtelėjo į kortelę su vardu, prisegtą prie

drabužio. – Deni, kiek laiko čia dirbi?– Aštuonerius metus, pone. Nuo pat tos dienos, kai šis namas buvo pastatytas, – su pasididžiavimu

išklojo Denis.Toks atsakymas Džonsoną nustebino.– Maniau, tu ne vyresnis kaip dvidešimt penkerių.– Dėkui. Daug žmonių man yra sakę, kad atrodau gerokai jaunesnis. – Nusišypsojęs Denis pridūrė:

– Nežinau, džiaugtis ar liūdėt. Man trisdešimt vieni, pone.– Vadinasi, pažįsti poną Bartlį Longą?Džonsonas nenustebo, kad maloni Denio šypsena iškart pradingo. Vaikinas patvirtino pažįstąs

Longą.

– Gal esi sutikęs ir Britanę Lamont? Jauną jo draugę? – pasiteiravo Džonsonas.– Ponas Longas yra draugas daugybei jaunų merginų, – dvejodamas atsakė Denis. – Kasdien

atsiveda ir išsiveda vis po kitą.– Deni, nuojauta man kužda, kad tu vis dėlto prisimeni Britanę Lamont.– Taip, pone. Jau kurį laiką jos nemačiau, bet nelabai tuo stebiuosi.– Kodėl gi? – pasiteiravo Džonsonas.– Na, pone, paskutinį kartą ji čia atvairavo pono Longo mersedesą su atlenkiamu stogu. Iš karto

pastebėjau, kad įsiutusi. – Deniui iš jaudulio ėmė trūkčioti lūpa. – Ji vežėsi pono Longo dirbtinesplaukų sruogas ir perukus. Visus buvo sukarpiusi. Mums čia stoviniuojant ji lipnia juosta priklijavovisus šešis perukus prie mašinos vairo, prietaisų skydelio, antvožo. Jie iš tolo švietė. Vairuotojosėdynė taip pat buvo aplipusi plaukais. Atsisukusi ji pasakė: „Iki, vyručiai“, ir išbėgo.

– Kas nutiko tada?– Kitą dieną čia pasirodė ponas Longas. Baisiai įtūžęs. Pamainos viršininkas buvo sudėjęs jo

perukus ir plaukų sruogas į maišą. Ponas Longas atėjo užsimaukšlinęs beisbolo kepuraitę, tadgreičiausiai panelė Lamont buvo surinkusi visą jo plaukų kolekciją. Jei atvirai, ponas Longas garažene itin mėgstamas, tad mes visi skaniai pasijuokėme.

– Numanau, – pritarė Valis Džonsonas. – Jis greičiausiai nėra sveikinęs jūsų su Kalėdomis.– Pone, kokios dar Kalėdos. Jis apie tokias nėra girdėjęs. Jei pasiseka, jis retsykiais išstena vieną

dolerį už tai, kad atvairavome jam mašiną. – Denis akimirksniu susisielojo. – Pone, gailiuosi taipasakęs. Tikiuosi, neprasitarsite ponui Longui, kad taip apie jį kalbėjau, kitaip neteksiu darbo.

– Deni, dėl to gali nesijaudinti. Labai man pagelbėjai.Valis Džonsonas pasisuko į savo mašiną. Denis laikė mašinos dureles atidarytas tol, kol

detektyvas įsėdo į vidų.– Pone, tikiuosi, panelei Lamont nieko blogo nenutiko, – nerimaudamas dar pasiteiravo Denis. –

Kai ji užsukdavo čia su ponu Longu, visada su mumis elgdavosi draugiškai.– Ir aš tikiuosi, kad jai nieko nenutiko. Ačiū už viską, Deni.

Grįžęs į nuovadą, Džonsonas išvydo prie darbo stalo sėdintį Tobį Grisomą.– Pone Grisomai, tai ar suvalgėte „Big Mac“ mėsainį? – pasiteiravo Džonsonas.– Suvalgiau. Ar išpešėt iš to niekšelio ką nors apie Glorę?– Sužinojau, kad jūsų dukra su ponu Longu atsisveikino gan nedraugiškai. Po vaido jūsų dukra į

miestą grįžo pono Longo mersedesu ir paliko jį jo namo garaže. Pasak Longo, tai buvo paskutiniskartas, kai juodu bendravo. Longo namo garaže dirbantis jaunuolis patvirtino, kad po to įvykio jūsųdukra nustojo pas jį lankytis, bent jau į garažą daugiau nebuvo užsukusi.

– Ir ką gi apie tai manote? – paklausė Grisomas.– Manau, po to įvykio juodu iš tiesų išsiskyrė visam laikui. Kaip ir buvau žadėjęs, paprašiau

Longo pateikti kuo išsamesnį sąrašą žmonių, kurie jo vasarnamyje svečiavosi tuo pačiu metu kaip ir

Britanė, arba, kaip jūs vadinate, Glorė. Pabandysiu susisiekti su kuo daugiau žmonių iš jo sąrašo.Aplankysiu ir jos buvusias bendranuomes – gal jos pasakys tikslią datą, kada jūsų dukra išsikraustė.Pone Grisomai, duodu jums žodį, šios bylos aš neužmesiu. O dabar prašom leisti man paieškoti, kaspavėžėtų jus iki oro uosto. Taip pat turite man pažadėti, kad rytoj ryte nueisite pas gydytoją. Jums darvažiuojant aš susisieksiu su buvusiomis jūsų dukters būsto draugėmis ir sutarsiu dėl susitikimo.

Tobis Grisomas sukaupė jėgas ir, įsitvėręs į kėdės šonus, atsistojo.– Manęs neapleidžia nuojauta, kad mirsiu taip ir nebepamatęs savo mergytės. Detektyve,

laikykitės garbės žodžio. O aš pasižadu jums, kad rytoj nueisiu pas gydytoją.Vyrai atsisveikino rankų paspaudimu. Šiaip ne taip išspaudęs šypseną, Tobis Grisomas dar

pajuokavo:– Kurgi ta mano policijos palyda? Kaip jums atrodo, jei gražiai paprašyčiau, ar jie įjungtų garso

sirenas?

57.

Ketvirtadienį popiet, nedaug laiko tepraėjus nuo tada, kai kūkčiodama grįžo į biurą, Zana pasiprašėDžošo parvežama namo. Iškankinta per dieną, ji įšliaužė į lovą ir leido sau retą prabangą išgertivieną tabletę migdomųjų. Penktadienį ryte Zana pabudo apsunkusi ir vis dar apsvaigusi, tad likogulėti ir į biurą nuėjo tik apie vidurdienį.

– Džošai, buvau tikra, kad užteks jėgų atsilaikyti, – pasakė Zana, jiedviem valgant kalakutienossumuštinius, kuriuos Džošas buvo atnešęs iš vietinės užkandinės. Jis ir kavos buvo išviręs, itinstiprios – tokios, kokios pageidavo Zana. Pakėlusi puodelį prie lūpų, Zana su pasimėgavimugurkštelėjo dar vieną gurkšnį. – Su detektyvo Kolinso kava nuovadoje nė nepalyginsi, – su ironijaištarė. Pamačiusi, koks Džošas susirūpinęs, ji ėmė raminti: – Klausyk, žinau, kad vakar palūžau, betviskas man bus gerai. Kitaip negali būti. Čarlis buvo mane iš anksto perspėjęs nesikalbėti sužiniasklaida. Esu tikra, kad žurnalistai, kaip ir detektyvai, jau spėjo iškraipyti mano žodžius apie tai,kad Metju dar gyvas. Ateity stengsiuosi jo patarimų labiau klausyti.

– Zana, jaučiuosi toks bejėgis. Norėčiau tau kuo nors pagelbėti, – atsakė Džošas, slėpdamasjaudulį. Jis žinojo privalantis užduoti kelis nepatogius klausimus. – Kaip manai, gal mums vertėtųpranešti apie tą lėktuvo bilietą į Buenos Aires, už kurį atsiskaityta tavo kreditine kortele? Ir apie„Bergdorf Goodman“ prekybos centre pirktus drabužius? Ir apie užsakymą tiekėjams, lyg jau būtumepasamdyti dekoruoti Karltono apartamentų?

– Ir kad kažkas taip ištuštino mano banko sąskaitą? – sąrašą pratęsė Zana. Netrukus ji pridūrė: –Juk tu nė neabejoji, kad visų šių išlaidų kaltininkė esu aš, o ne kažkas kitas, tiesa? Žinau, kad taip.Taip pat žinau, kad ir Elvyra, ir Vilis, ir Čarlis Šoras – visi mano, kad aš esu, švelniai tariant,psichiškai nestabili. – Zana neleido Džošui įsiterpti. – Žinai, Džošai, aš visiškai tavęs nekaltinu.Nekaltinu ir Tedo už tai, kad mane šmeižia. Nekaltinu net Tifanės, kuri, pasirodo, pareiškėdetektyvams, jog aš ją prigirdžiau migdomųjų tam, kad ji pasitiestų antklodę ant Centrinio parko žolėsir užmigtų, o tada aš galėčiau pavogti savo vaiką, nusinešti jį į tą prakeiktą namą ir, iš pradžiųsurišusi ir pridusinusi, užrakinti sandėlyje, o gal net ir iškart nužudyti, gerai nežinau.

– Zana, juk žinai, kad myliu tave. Tave myli ir Elvyra su Viliu. Čarlis Šoras taip pat tenori taveapginti, – trūkčiojančiu balsu patikino Džošas.

– Liūdniausia, kad aš žinau, jog visa tai tiesa. Tu, Elvyra ir Vilis – žinau, kad jūs mane mylite.Žinau, kad Čarlis Šoras tenori mane apginti. Vis dėlto nė vienas iš jūsų netiki, kad į mane panašimoteris pagrobė mano vaiką ir kad ji arba ją pasamdęs žmogus taip pat bando sužlugdyti mano verslą.O į tavo klausimą atsakau: ne, aš nemanau, kad vertėtų apie tai pranešti policijai ir taip suteiktidetektyvams dar vieną progą apkaltinti mane silpnaprotyste.

Džošas, rodės, jau žiojosi prieštarauti, bet Zana žinojo, jog jis toks sąžiningas, kad nesakysnetiesos. Užuot laukusi jo atsakymo, Zana paskubomis išgėrė kavą ir įdavė Džošui puodelį, tyliužvilgsniu prašydama įpilti dar. Ji prabilo tik tada, kai Džošas grįžo nešinas kava.

– Be abejo, vakar grįžusi į biurą aš neturėjau jėgų kalbėtis su Kevinu Vilsonu, bet girdėjau, ką jistau pasakė. Kaip manai, ar jis taip ir padarys? Ims ir tiesiogiai atsiskaitys su mūsų tiekėjais?

– Manau, taip, – atsakė Džošas, paslapčia nudžiugęs, kad pokalbis pakrypo ne tokia skaudžialinkme.

– Jis daro mums milžinišką paslaugą, – tarė Zana. – Sunku ir įsivaizduoti, kas būtų nutikę, jei jisbūtų pranešęs žiniasklaidai, kad dar nebuvo pateikęs mums užsakymo, juk kalbama apie keliasdešimtis tūkstančių dolerių. Jis pats pageidavo pačių prabangiausių, geriausios kokybės medžiagų irinterjero detalių.

– Kevinas sakė, kad mūsų – norėjau pasakyti, tavo – pasiūlymas jam patiko gerokai labiau neiBartlio Longo, – pridūrė Džošas.

– Pasiūlymą rengėme drauge, tad jis mūsų, – patikslino Zana. – Džošai, tu gabus. Tikiuosi, patsžinai. Tu man primeni mane prieš devynerius metus, kai dar dirbau pas Bartlį Longą. Tavo indėlisrengiant parodomųjų butų pasiūlymą buvo labai svarbus, pasiūlei man ne vieną puikią idėją. – Zanakilstelėjo antrą sumuštinio puselę, bet vėl padėjo ją atgal į lėkštę. – Džošai, nori žinoti, kas bus?Manau, man bus pateikti kaltinimai Metju pagrobimu ir aš būsiu suimta. Visa širdimi tikiu, kad jisgyvas, bet jei vis dėlto paaiškėtų, jog klystu, Niujorko valstijos kaltintojai tik bergždžiai eikvotųlaiką, teisdami mane už žmogžudystę ir sodindami į kalėjimą. Jei paaiškėtų, kad Metju nebėra tarpgyvųjų, mano gyvenimas ir taip virstų pačiu tikriausiu kalėjimu.

58.

Penktadienio rytą Tedas blogąją naujieną išgirdo vos įžengęs pro savo biuro duris. Viduje jo jaulaukė Rita Moran. Jos veidas buvo perkreiptas iš pykčio ir susierzinimo.

– Tedai, Melisa sukvietė žurnalistus į savo namus. Ji ketina paskelbti apie penkių milijonų doleriųatlygį žmogui, padėsiančiam saugiai sugrąžinti Metju namo. Melisos asistentė slapta man viskąpapasakojo. Ji nenorėjo, kad tokios naujienos tave užgriūtų nepasiruošusį. Pasak Betinos, Melisaneneigs esanti tikra, kad tavo sūnus nebegyvas, bet vis vien pasiūlys atlygį, nes taip nori taveapsaugoti nuo tolesnės nežinios. – Rita sarkastiškai pridūrė: – Tedai, visa tai ji daro vien dėl tavęs.

– Dieve brangus! – sušuko Tedas. – Aš bandžiau jai paaiškinti, prašiau jos, maldavau…– Žinau, – įsiterpė Rita. – Tik nepamiršk vieno svarbaus dalyko. Tu negali sau leisti prarasti

Melisos kaip klientės. Ką tik atėjo vandentiekio remonto sąmata, ir žinai ką – man plaukai piestuatsistojo ją išvydus. Melisa ir visi Melisos draugai, kuriems ji tave rekomendavo, šiuo metu išlaikomūsų verslą. Net jei Džeimis netaps mūsų klientu, nepražūsime. Aš tau siūlyčiau gerokai sumažinti užpatalpas prašomą kainą, kuo greičiau jas parduoti, pasiimti verslo paskolą ir visą dėmesį skirtiklientų paieškoms – tokių kaip Melisa. Vis dėlto, kad ir ką nuspręstum daryti, pasistenk neprarastiMelisos. Tu negali sau to leisti.

– Puikiai suprantu. Dėkui, Rita.– Kaip man gaila, kad viskas pakrypo tokia linkme. Žinau, šiuo metu rūpesčių tau ir taip netrūksta.

Paguosti tave galėčiau nebent primindama, kad šiuo metu atstovauji ir daugybei kitų puikiųdainininkų, aktorių ir muzikos grupių. Vieną dieną laimė nusišypsos ir jiems, o juk jie tikrai nepamirš,kiek daug esi dėl jų padaręs. Siūlau tau sulaukti, kol ta ragana visam pasauliui paskelbs apie penkiųmilijonų dolerių atlygį, o tada jai paskambinti ir iš visos širdies padėkoti, beje, nepamiršk pasakyti irkaip ją myli.

59.

Penktadienį Penė Hamel palei Ovensų ūkį važiavo gana lėtai, tad jai pro akis nepraslydo, kad vienumetu sujudėjo žaliuzės. „Turbūt pro langą dirsčioja ta moteris, – pagalvojo Penė. – Greičiausiaiišgirdo mano mašiną bumbsinčią šituo duobėtu keliu. Ką gi ta Glorija Evans ten slepia? Kodėl visosžaliuzės nuleistos?“

Įtardama, kad vis dar yra stebima, Penė tyčia apsigręžė iškart, užuot kaip įprastai nuvažiavusi ikipat kelio pabaigos ir ten apsukusi mašiną. „Tegu tai moteriai nelieka abejonių, kad aš ją seku, –nusprendė Penė. – Ir išvis, ką ji veikia užsidariusi namie? Šiandien toks gražus oras, kodėl gi jinenori juo pasidžiaugti? Ji mat rašo knygą! Įdomu, kokie rašytojai tūno prie kompiuterio tamsoje,užuot įsileidę bent šiek tiek saulės šviesos?“

Šįkart Penė į žvalgybą leidosi netikėtai. Ji važiavo į miestelio centrą apsipirkti maisto prekiųparduotuvėje. Kita vertus, ji norėjo trumpam dingti iš Bernio akiračio. Šiandien jį buvo apėmusimeistrystės manija ir jis įnirtingai triūsė dirbtuvėse namo rūsyje. Bėda ta, kad kai tik baigdavo kąnors meistrauti – pritaisydavo nutrūkusią puodynės rankeną ar suklijuodavo skilusį cukrinės dangtelį,– jis visa gerkle šaukdavo Penę, kad ji kuo greičiau liptų žemyn ir pasigėrėtų naujausiu jo žygdarbiu.

„Turbūt tiek vienišavęs vilkiko kabinoje naudojasi kiekviena proga išgirsti savo balsą“, –nusprendė Penė ir įsuko į Midltauno aveniu. Šiandien su Rebeka jos nesitarė susitikti, bet vienintelėlaisva vieta automobiliui buvo priešais Švarc nekilnojamojo turto agentūrą, ir Penė matė, kad šiuometu jos draugė sėdi prie darbo stalo.

„Kodėl gi ne?“ – pagalvojo Penė ir, sparčiu žingsniu perėjusi šaligatvį, suėmė agentūros laukujųdurų rankeną.

– Bonjour, madam Švarc, – skambiu balsu pasisveikino su kaip įmanydama tikroviškesniuprancūzišku akcentu. – Aš čia eiti nupirkti tie dideli griozdiški Makmensonų namai, kuris rastisVėžlio aveniu ir ieško pirkėjai du metai. Imti jį griauti, nes man skaudėti akis, kai į jį žiūriu. Manolimuzino bagažinėje yra keturis milijonus eurų. Na, kertam rankomis kaip tikri amerikiečiai?

Rebeka ėmė kvatotis.– Juokas juokais, bet šiandien sulaukiau panašaus stebuklo. Radau pirkėją Sajaus ūkiui.– O kaipgi dabartinė jo nuomininkė? – susidomėjo Penė.– Ji privalės išsikraustyti per trisdešimt dienų.Penę užplūdo netikėtas nusivylimas. Ji nustebo supratusi, kaip jai patiko iš pasalų stebėti Gloriją

Evans vaikantis didelės baisios paslapties.– Glorijai Evans jau pranešei? – pasiteiravo ji.– Pranešiau, ir tikrai nenudžiuginau. Man dar kalbant ji ėmė ir padėjo telefono ragelį. Bandžiau

jai paaiškinti, kad galėsiu aprodyti dar bent penkias ar šešias vietas, kurios būtų geresnės už senąją,negana to, ji galėtų mokėti nuomą kas mėnesį, užuot pasmerkusi save metų sutarčiai.

– Ir ji vis tiek padėjo ragelį? – nusistebėjo Penė, sudribusi ant kėdės arčiausiai Rebekos darbostalo.

– Taip. Ji labai nusiminė.– Rebeka, prieš čia atvažiuodama aš prasukau pro Sajaus ūkį. Ar buvai ten po to, kai įsikraustė ta

moteris?– Ne. Pameni, minėjau, kad buvau ten užsukusi kitą rytą po to, kai ji turėjo įsikraustyti. Tada

mačiau, kad prie namo stovi jos mašina, bet į vidų neužsukau.– Na, gal vertėtų pasinaudoti proga ir užsukti dabar. Pasibelsk į jos duris lyg perkūnas iš giedro

dangaus, esą užvažiavai jos atsiprašyti, kad šis netikėtas pardavimo sandoris jai taip sutrukdė. Jei jinesusipras pakviesti tavęs užeiti, tai bus įrodymas, kad viduje vyksta kažkas įtartino. – Pagautavaizduotės, Penė pratrūko dalytis spėlionėmis, vildamasi, kad taip paskatins Rebeką ryžtissumanymui. – Tai puiki vieta prekiauti narkotikais, – dėstė ji. – Tylus užmiestis. Namas prie pat keliogalo. Aplink jokių kaimynų. Pati pagalvok. O jei policija tame name atliktų kratą? Juk tu tikraiprarastum pirkėją. Gali būti, kad ji kaip tik ir slapstosi nuo policijos. – Penė žinojo, kad jossukurptos teorijos be pagrindo, bet vis vien pridūrė: – Žinai ką? Nusprendžiau nebelaukti ateinančioantradienio. Dar šiandien paskambinsiu Elvyrai Mihan ir viską jai išklosiu apie tą panelę GlorijąEvans. Gal ji duos mums kokį patarimą. Tik pagalvok, jei Glorija Evans iš tiesų slapstosi nuopolicijos, gal už ją surasti padėsiančią informaciją siūlomas piniginis atlygis? Juk negali žinoti.“

60.

Penktadienis tėvui Obrajanui prasidėjo septintą ryto. Vos atsikėlęs jis iškrypavo pagelbėti dalijantduoną prie bažnyčios išsirikiavusiems varguoliams. Šįryt tėvas Eidenas išvydo įprastą skaičiųbedalių pusryčiautojų – šiek tiek daugiau nei tris šimtus. Jis žinojo, kad kai kurie eilėje laukė ilgiaunei valandą. Vienas iš savanorių sušnabždėjo tėvui Obrajanui į ausį:

– Tėve, ar pastebėjote, kad padaugėjo anksčiau nematytų veidų?Tėvas Obrajanas jau buvo spėjęs tą pastebėti. Pora žmonių eilėje buvo iš parapijos senolių klubo,

kuriam jis šiuo metu vadovavo. Senoliai ne kartą jam sakė turį skausmingai rinktis – pirkti maisto arvaistų, be kurių jie mirtų.

Nebuvo nė dienos, kad tėvas Obrajanas nepagalvotų apie sunkų jų likimą, bet šiandien pakilęs išlovos rytinę maldą jis vis dėlto nusprendė skirti Zanai Morland ir jos sūnui. Ar mažasis Metju vis dargyvas, o jei taip, kurgi motina visą šį laiką jį slėpė? Kai jis suėmė Zanos Morland rankas, ji pažvelgėskausmo kupinomis akimis. Ar gali būti, kad Zana iš tiesų kenčia nuo susidvejinusios asmenybėssindromo ir nepamena nusikaltimų, kuriuos padarė kitas joje tūnantis žmogus? Elvyra laikosi tokiosnuomonės.

Jei taip ir yra, gal ta žmogysta buvo užsukusi ir pas jį? Gal tai ji išpažino įsipainiojusi įnusikaltimą ir negalinti sustabdyti žmogžudystės?

Deja, kad ir kuri iš šioje moteryje gyvenančių būtybių buvo pas jį užsukusi, jis vis vien neturiteisės sulaužyti priesako jokiomis aplinkybėmis neatskleisti per išpažintį patikėtų paslapčių.

Tėvas Eidenas prisiminė, kokios šaltos buvo grakščios Zanos Morland rankos, kai jis jas suėmė.Jos rankos. Ir kodėl jam ramybės neduoda mintis apie jos rankas? Jos su kažkuo susijusios, su

kažkuo ypač svarbiu, tačiau niekaip nesuprasi, ką apie jos rankas jam kužda pasąmonė.Grįžęs į darbo kambarį po pietų vienuolyne, tėvas Eidenas sulaukė netikėto detektyvo Bilio

Kolinso skambučio. Detektyvas teiravosi, ar galėtų pas jį apsilankyti.– Tėve, mudu su porininke norėtume jums užduoti keletą klausimų. Ar būtų įmanoma pas jus

užsukti nedelsiant? Atvažiuotume per dvidešimt minučių, o gal ir greičiau.– Be abejo, atvažiuokite. Ar galiu pasiteirauti apie apsilankymo priežastį?– Norime su jumis pasikalbėti apie Aleksandrą Morland. Iki pasimatymo, tėve.

Lygiai po dvidešimties minučių Bilis Kolinsas ir Dženifer Din pasibeldė į jo darbo kambario duris.Pasisveikinęs tėvas Eidenas atsisėdo prie savo stalo, laukdamas, kol prabils svečiai.

Pirmasis į tėvą kreipėsi Bilis Kolinsas.– Tėve, ar tiesa, kad pirmadienį vakare Aleksandra Morland lankėsi šioje bažnyčioje?

Tėvas Eidenas atsakė apgalvodamas kiekvieną žodį:– Elvyra Mihan ją atpažino mudviem peržiūrint tą dieną stebėjimo kamerų nufilmuotus vaizdus.– Tėve, ar tąkart ponia Morland priėjo išpažinties?– Detektyve Kolinsai, sprendžiant iš pavardės, esate airių kilmės. Vadinasi, nemaža tikimybė, kad

esate katalikas arba mažių mažiausiai buvote auginamas kaip katalikas.– Buvau auginamas kaip katalikas ir vis dar esu katalikas, – atsakė Bilis. – Kiekvieną sekmadienį

mišiose gal ir nedalyvauju, bet į bažnyčią užsuku gan dažnai.– Nuoširdžiai džiaugiuosi tai girdėdamas. – Tėvo Eideno veidas nušvito. – Šiai ar taip, jei jau

esate katalikas, turbūt žinote, kad aš negaliu aptarinėti per išpažintį patikėtų paslapčių. Negaliuatskleisti ne tik kas per išpažintį buvo pasakyta, bei ir paties fakto, ar išpažintis įvyko.

– Tą mes suprantame. Vis dėlto jūs galėtumėte patvirtinti, kad vakar vakare matėte Zaną MorlandMihanų namuose, ar ne? – tyliai pasiteiravo Dženifer Din.

– Taip, mačiau. Mūsų susitikimas užtruko vos porą akimirkų.– Per tą susitikimą įvykęs pokalbis nesaugomas išpažinties paslapties priesako, ar ne, tėve? –

apklausą tęsė Din.– Ne, nesaugomas. Ji prašė manęs pasimelsti už jos sūnų.– Turbūt jai nepasitaikė progos paminėti, kad ji iššlavė savo banko sąskaitą ir įsigijo lėktuvo

bilietą į Buenos Aires kitam trečiadieniui be grįžimo datos? – įsiterpė Bilis Kolinsas.Tėvas Eidenas stengėsi neišsiduoti, kaip jį sukrėtė ši naujiena.– Ne, apie tai ji neužsiminė. Kaip jau sakiau, mūsų pokalbis truko vos porą akimirkų. Ne ilgiau

kaip penkiolika sekundžių.– Ir tai buvo pirmas kartas, kai judu susidūrėte akis į akį? – paskubomis paklausė Dženifer.– Detektyve Din, prašom nemėginti manęs apmulkinti, – griežtai atkirto tėvas Eidenas.– Tėve, mes nemėginame jūsų apmulkinti, – tarė Bilis Kolinsas. – Bet gal jums įdomu, kad per

apklausą, kuri truko net keletą valandų, ponia Morland nerado progos užsiminti apie savo ketinimusišvažiuoti iš šalies. Mes sužinojome patys. Na, tėve, jei neprieštarausite, norėtume peržvelgti kamerųįrašus, kuriuose ponia Morland įeina ir išeina iš bažnyčios.

– Be abejo. Mūsų bažnyčios pagalbininkas Nilas galės jums tas vaizdajuostes parodyti. – TėvasEidenas ištiesė ranką prie telefono. – Tiesa, visai pamiršau. Šiandien Nilo nėra. Paprašysiu, kad jumspagelbėtų Polas. Jis dirba mūsų knygyne.

Belaukiant Polo, detektyvas Bilis Kolinsas darsyk prabilo:– Tėve, Elvyra Mihan sunerimusi dėl to, kad, pasak jos, tą patį vakarą jus labai atidžiai stebėjo

kažkoks žmogus. Gal nujaučiate, ar kas nors gali norėti jums pakenkti?– Ne, nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris manęs nekęstų, – be mažiausios abejonės balse atsakė

tėvas Eidenas.Polui išsivedus svečius parodyti vaizdajuosčių, tėvas Eidenas įsikniaubė veidu į delnus.

„Greičiausiai ji kalta, – galvojo jis. – Juk ketino pasprukti. Tik ko gi man niekaip nepavyksta

prisiminti apie Zanos Morland rankas?“

Po dviejų valandų, tėvui Eidenui besėdint prie darbo stalo, suskambo telefonas. Kitame linijos galepasigirdo Zanos balsas. Vildamasis, kad dar gali pavykti sustabdyti žmogžudystę, apie kurią ji patiužsiminė, tėvas paskubomis išbėrė:

– Zana, vyliausi, kad dar kartą su manimi susisieksite. Gal norėtumėte užsukti pas manepasikalbėti? Gal galėčiau jums kuo nors pagelbėti?

– Tėve, manau, jau niekuo negalėtumėte man pagelbėti. Ką tik man skambino advokatas. Maneketinama suimti. Šiandien penktą valandą privalau su advokatu nuvažiuoti į policijos nuovadą. Jeigalite, jei nesunku, pasimelskite ir už mane.

– Zana, aš meldžiuosi ir už jus, – iš jaudulio virpančiu balsu tarė tėvas Eidenas. – Jei tik jūs…Sakinio jis taip ir nebaigė. Zana padėjo ragelį.Ketvirtą valandą tėvas Eidenas turėjo pradėti budėti viename iš atgailos kambarių. „Pabudėsiu, o

tada, jau po šeštos valandos vakaro, paskambinsiu Elvyrai, – nusprendė jis. – Tuo metu ji jau žinos,ar Zana galės išeiti už užstatą.“

Šią akimirką tėvas Obrajanas nė nenujautė atgailos kambaryje sulauksiąs netikėto svečio, kuris jįaplankys ketindamas įvykdyti nusikaltimą, o ne dėl jo atgailauti.

61.

Penktadienį ketvirtą valandą penkiolika minučių Zana surinko Kevino Vilsono telefono numerį.– Nė nežinau, kaip jums atsidėkoti už tai, kad prisiėmėte atsakomybę už visas užsakytas prekes, –

ramiu balsu pasakė ji, – bet vis dėlto aš negaliu leisti jums to padaryti. Netrukus būsiu suimta. Manoadvokatas neabejoja, kad būsiu paleista už užstatą, bet vis tiek iš manęs, kaip iš interjero dizainerės,naudos bus nedaug.

– Zana, jūs būsite suimta? – Kevino balsas išdavė nuostabą. Ši žinia jam buvo netikėta, nors Luizair sakė, kaip stebisi, kad Zana vis dar laisvėje.

– Taip. Penktą valandą turiu nuvykti į policijos nuovadą. Pasak jų, man bus pritaikyta viena iškardomųjų priemonių.

Kevinas juto, kad Zana visomis išgalėmis stengiasi suvaldyti virpantį balsą.– Dėl to nesikeičia… – bandė paaiškinti jis.Zana nedelsdama įsiterpė:– Džošas kreipsis į tiekėjus, viską paaiškins ir paprašys, kad jie išsivežtų visas pristatytas prekes.

Aš pabandysiu rasti, kaip atlyginti jiems nuostolius.– Prašau jūsų, nemanykit, kad mano sprendimas pasirūpinti tais užsakymais tebuvo geranoriškas

bandymas jums pagelbėti. Jūsų pasiūlytas variantas man patiko, Bartlio Longo – ne. Tuo viskas irpasakyta. Prieš jums grįžtant į biurą, Džošas sakė, kad judu drauge vykdėte du užsakymus, kad dirbotepakaitomis. Jis sakė tiesą?

– Taip. Taip ir buvo. Džošas labai gabus.– Puiku. Vadinasi, aš sudarysiu sutartį ne su jumis asmeniškai, o su „Morland interjerais“. Jūsų

įmonei bus patikėtas parodomųjų butų interjeras. Mano sprendimas nesikeis, nesvarbu, ar jūs būsiteišleista už užstatą, ar ne. Žinoma, tik nepamirškite man išrašyti sąskaitos už darbus, kuriuos atlikoteasmeniškai, atskaičius sumą, išleistą prekėms.

– Nė nežinau, ką sakyti, – suglumusi sumurmėjo Zana. – Kevinai, tikiuosi, jūs suprantate, kiekneigiamo spaudos dėmesio sulauks mano byla. Toliau bus tik blogiau. Ar jūsų nebaugina mintis, kadžmonės neišvengiamai sužinos, jog viena iš jūsų samdinių buvo apkaltinta savo vaiko pagrobimu, ogal net nužudymu?

– Zana, puikiai žinau, kaip baisiai visa tai atrodo iš šalies. Vis dėlto neabejoju, jog jūs nekalta.Esu tikras, kad galima paaiškinti viską, kas jums nutiko.

– Galima, ir aš nenustoju melsti Dievo, kad atsakymas kuo greičiau išaiškėtų. – Zana nusijuokė. –Noriu, kad žinotumėte: jūs pirmas žmogus, tikintis mano nekaltumu. Šias lenktynes laimėjote jūs.

– Džiaugiuosi, kad esu pirmas, ir neabejoju, kad tokių žmonių atsiras ir daugiau, – tvirtai atsakė

Kevinas. – Zana, dažnai apie jus galvoju. Kaip jūs tiek atlaikote? Kaip jūs jaučiatės? Vakar pamačiusjus tokią nusiminusią man širdis kone plyšo pusiau.

– Kaip jaučiuosi? – atkartojo Zana. – Aš pati ne kartą savęs šito klausiau ir, regis, jau radauatsakymą. Prieš daugelį metų, kai mano tėvai dirbo Graikijoje, mūsų šeima skrido į Izraelį ir mesapsilankėme Šventojoje Žemėje. Kevinai, ar esate ten buvęs?

– Ne, nesu. Tiesa, visada norėjau ten apsilankyti. Ilgai neturėjau pinigų, dabar – laiko.– Ką žinote apie Negyvąją jūrą?– Žinau tik tiek, kad ji Izraelyje.– Mano klausimas susijęs su atsakymu į jūsiškį. Izraelyje plaukiojau Negyvojoje jūroje. Tas sūrus

ežeras tyvuliuoja dvylika tūkstančių devyniasdešimt trys pėdos žemiau jūros lygio. Negyvojoje jūrojetiek druskos, kad susiruošę maudytis žmonės perspėjami saugoti akis, nes jos gali būti stipriainudegintos.

– Zana, ir kaipgi tai susiję su jūsų savijauta?Zanos balsas ėmė trūkinėti.– Visą laiką jaučiuosi taip, lyg gulėčiau Negyvosios jūros dugne plačiai atmerktomis akimis.

Kevinai, ar atsakiau į jūsų klausimą?– Taip, atsakėte. Viešpatie, Zana, man taip gaila. Man nuoširdžiai jūsų gaila.– Žinau, kad kalbate iš širdies. Kevinai, mano advokatas jau čia. Atėjo laikas duoti pirštų

atspaudus ir būti įrašytai į įskaitą. Dar kartą dėkui už viską.Padėjęs telefono ragelį, Kevinas nusisuko, kad ką tik į kabinetą įžengusi Luiza Klark nepastebėtų

akyse susikaupusių ašarų.

62.

Penktadienį po pietų jis surinko Glorijos telefono numerį. Kaip ir tikėjosi, kitame linijos galepasigirdo nuoskaudos ir pykčio pritvinkęs balsas.

– Pagaliau prisiruošei paskambinti, – iškošė Glorija. – Pačiu laiku, nes tavo sumanymas, tavoplanas „ne daugiau nei dešimt dienų“, neišdegs. Gali būti, kad per trisdešimt dienų man teks iš šitonamo išsikraustyti. Sekmadienį po pietų nekilnojamojo turto agentė čia atvilks vyrą, kuris ketinaįsigyti šį namą. Jei manai, kad vėl įkalinsi mane kokiame Dievo pamirštame kaime, tai labai klysti.Jei iki sekmadienio negausiu pinigų, kuriuos man esi pažadėjęs, trauksiu tiesiai į policiją. Jeinegirdėjai, ten manęs laukia penki milijonai dolerių.

– Glorija, iki sekmadienio viskas bus sutvarkyta. Jei tikiesi, kad tavęs laukia tas atlygis, tai esidar kvailesnė, nei maniau. Esi girdėjusi apie Semo Sūnaus įstatymą? Jei ne, tai pasiskaityk. SemoSūnaus slapyvardžiu pasivadinęs nusikaltėlis nužudė kelis žmones ir dar kelis pašovė. Jis nusprendėparašyti knygą apie savo išpuolius ir taip pasipelnyti. Ta proga buvo priimtas įstatymas, užkertantisnusikaltėliams galimybę pasipelnyti iš savo nusikaltimų. Mergyt, nesvarbu, ar esi apie tą įstatymągirdėjusi, bet jis tau ir būtų pritaikytas. Tai tu pagrobei Metju Karpenterį ir beveik dvejus metuslaikei nelaisvėje. Jei pasipainiosi policijai po kojomis, ne kas kitas, o tu ir sėsi į belangę. Ar aišku?

– O gal pasitaiko išimčių, – paprieštaravo Glorija. – Šis vaikis gan sumanus. Jei manai, kad jįsuradusiems policininkams nesugebės paaiškinti, kad jį pagrobė ne mamytė, tai pats labai klysti. Ašįsitikinau, kad jis puikiausiai pamena visus tos dienos įvykius. Kai tąkart jis pabudo mašinoje, aš visdar buvau su peruku. Vos jį nusiėmiau, jis ėmė iš visos gerklės klykti, kone spiegti. Tą akimirką jistikrai prisimena. Be to, vieną kartą, kai maniau, kad vonios durys užrakintos, aš darsyk tą perukąpasimatavau, nes buvau ką tik jį išskalbusi. Stovėjau nugara į duris. Nė nepastebėjau, kaip jis tasduris atidarė ir įsėlino, niekaip nebūčiau spėjusi to peruko nusiimti. Tąkart jis mane nužiūrėjo irpaklausė: „Kodėl tu atrodai kaip mamytė?“ Įsivaizduoji, kas man nutiks, jei jis pasakys, kad tai Glorėpavogė jį iš vežimėlio? Įsivaizduoji, kas man būtų?

– Tikiuosi, neprileidi jo prie televizoriaus ir jis nematė nė vieno įrašo televizijos laidose? –rūsčiai paklausė Glorijos pašnekovas, prislėgtas baisios tiesos. Jei Metju pasakys policijai, kad jįpagrobė kažkas kitas, o ne mama, visas jo sumanymas akimirksniu žlugs.

– Mėgsti retsykiais užduoti kvailus klausimus, ar ne? Be abejo, neprileidau, – atsakė ji.– Britane, manau, tau ėmė maišytis protas. Viskas įvyko beveik prieš dvejus metus. Jis per mažas,

kad prisimintų tą dieną.– Tik neapsigauk manydamas, kad tas vaikas yra kvailas pūkuotas triušelis ar kad elgsis taip, lyg

būtų kvailas pūkuotas triušelis, kai pasirodys policija. Ir nevadink manęs Britane. Jau ne kartą esu

tavęs to prašiusi.– Gerai jau, gerai. Klausyk, mums teks šiek tiek pakoreguoti planus. Tau nebereikės apsimesti

Zana ir eiti į tą bažnyčią. Gali ją pamiršti. Aš pats viskuo pasirūpinsiu. Susikrauk daiktus ir rytojvakare mudu susitiksime Lagardijos oro uoste. Ten įduosiu tau pinigus ir lėktuvo bilietą atgal įTeksasą.

– O Metju?– Palik jį įprastoje vietoje. Tik šįkart ten jam reikės išbūti ilgėliau. Užmigdyk jį ir nunešk į spintą.

Įjunk ten šviesą ir palik pakankamai dribsnių, sumuštinių ir gėrimų, kad užtektų ilgesniam laikui. Kadatie žmonės ateina apžiūrėti namo? Sekmadienį?

– Taip. O jei jie neateis? Negalime palikti berniuko užrakino spintoje visam laikui.– Mes jo ten ir nepaliksime. Paskambink tai nekilnojamojo turto agentei ir pasakyk, kad ketini

išsikraustyti sekmadienį ryte. Užsimink, kad dar su ja susisieksi, praneši, kokiu adresu išsiųsti čekįsumai, kurią ji tau skolinga. Patikėk manimi, sulaukusi tokios žinios, sekmadienį po pietų ji tikrainuvažiuos į tą namą. Jai nebebus svarbu, ar būsimas namo pirkėjas ją lydės. Tada ji ir aptiks Metju.

– Šeši šimtai tūkstančių dolerių. Penki tūkstančiai grynaisiais, kiti – į mano tėvo banko sąskaitąTeksase. Turi kuo rašyti? Padiktuosiu sąskaitos numerį.

Parkeris vis slydo iš prakaituotos rankos, bet jis šiaip taip užsirašė skaičius.Tai buvo vienintelis dalykas, kurio jis nesitikėjo. Nė nenutuokė, kad Metju galėtų prisiminti, jog jį

pagrobė ne mama.Jei berniukas apie tai prasitars policijai, visi kaipmat patikės Zana. Jo kruopščiai regztas

sumanymas pasirodys bergždžias. Net jei jis ją nužudytų, o juk toks ir buvo pirmykštis ketinimas,policija nenustotų ieškojusi šios apgavystės ir pagrobimo autoriaus.

Galiausiai būtų prisikasta prie tiesos. Šiai užduočiai policininkai skirtų visas pastangas, kuriasšiuo metu švaisto medžiodami Zaną. Anksčiau ar vėliau viskas atsisuktų prieš jį.

Jam gaila. Taip, jam gaila, bet kitos išeities nėra – Metju negali būti rastas toje spintoje.Sekmadienio popietę nekilnojamojo turto agentė jo ten neaptiks.

„Aš niekada neketinau jo nužudyti, – gailestavo jis mintyse. – Tik nenumačiau, kad viskas galėtųtaip pasibaigti.“ Jis patraukė pečiais. Ką gi, metas į bažnyčią.

„Atleisk man, tėve, nes aš nusidėjau“, – mintyse niūriai tarė jis.

63.

Šįkart su Čarliu Šoru atvažiavusi prie Centrinio parko policijos nuovados Zana nebekreipė dėmesioį apspitusių žurnalistų klausimus. Nunarinusi galvą ir įsikibusi Čarliui į parankę, ji bėgte nubėgo nuomašinos iki nuovados durų. Juodu buvo palydėti į tą patį apklausų kambarį, kur jau laukė detektyvasBilis Kolinsas ir detektyvė Dženifer Din.

Nė nepasisveikinęs Kolinsas tarė:– Ponia Morland, tikiuosi, nepamiršote paso.Į klausimą suskubo atsakyti Čarlis Šoras:– Pasą turime.– Gerai, nes teisėjas jo tikrai paprašys, – išrėžė Bilis. – Ponia Morland, kodėl mums nepasakėte,

kad ketinote trečiadienį išskristi į Buenos Aires?– Niekur skristi neketinau, – ramiai atsakė Zana. – Beje, užbėgdama jums už akių pasakysiu, kad ir

savo banko sąskaitos neištuštinau. Esu tikra, kad jūs tą taip pat pastebėjote.– Nejaugi teigiate, kad ta pati apsimetėlė, kuri pagrobė jūsų sūnų, taip pat nupirko jums lėktuvo

bilietą į Buenos Aires be grįžimo datos ir ištuštino jūsų sąskaitą?– Tą patį ir teigiu, – atsakė Zana. – Beje, nežinau, ar žinote, kad ta pati apsimetėlė įsigijo drabužių

parduotuvėje, kurioje turiu sąskaitą, ir užsakė prekių užsakymui, dėl kurio aš vis dar varžausikonkurse.

Čarlio Šoro veidas paniuro ir Zana prisiminė, jog jis prašė atsakinėti į klausimus trumpai,nesuteikiant jokios papildomos informacijos. Zana sužiuro į Čarlį.

– Čarli, žinau, kokios mintys šiuo metu jums sukasi galvoje, tačiau aš neturiu priežasties ką norsslėpti. Galbūt įdėmiai tirdami visus šiuos įvykius detektyvai netikėtai aptiks nenuginčijamų įrodymų,kad bent su vienu iš įvykių aš negaliu būti susijusi. Galbūt tą akimirką jie pažvelgs vienas kitam į akisir ištars: „Pasirodo, ji vis dėlto sakė tiesą.“ – Zana žiūrėjo į detektyvus. – Na, cituojant Piterį Peną,suplokite delnais, jei tikite stebuklais. Žinau, kad netrukus mane suimsite. Gal nebegaiškim?

Detektyvai pakilo nuo kėdžių.– Suėmimai vykdomi teismo rūmuose, – paaiškino Bilis Kolinsas. – Galime ten važiuoti.„Procedūra gan sparti“, – pagalvojo Zana, kai, praėjus vos pusantros valandos, jau buvo spėta

išduoti jos suėmimo orderį, užregistruoti jį sistemoje, paimti pirštų atspaudus ir ją nufotografuoti.Netrukus ji buvo atvesdinta į teismo rūmus, kur laukė rūstaus veido teisėjas.– Ponia Morland, jums pateikiami kaltinimai pagrobimu, trukdymu teisingumui ir vaiko globėjo

teisių pažeidimu, – pareiškė teisėjas. – Jei būsite paleista už užstatą, jūs neturite teisės išvykti iššalies be šio teismo leidimo. Ar atsinešėte pasą?

– Taip, gerbiamasis teisėjau, – už ją atsakė Čarlis Šoras.– Palikite jį teismo sekretorei. Jūsų užstatas bus du šimtai penkiasdešimt tūkstančių dolerių.Teisėjas pakilo ir išėjo.Ištikta panikos, Zana atsigręžė į Čarlį Šorą.– Čarli, aš neturiu tiek pinigų. Pats žinote, kad neturiu.– Mudu su Elvyra jau sutarėme, ką darysime tokiu atveju. Ji įkeis savo namus mainais į laikiną

paskolą ir paskolins jums reikiamą sumą. Tuoj paskambinsiu Viliui ir jis atskubės čia su pinigais. Kaitik užstatas bus sumokėtas, jūs būsite laisva.

– Laisva, – sušnabždėjo Zana, žvelgdama į rankų pirštus, nuo kurių ji bergždžiai bandė nutrintiįsigėrusį rašalą. – Laisva.

– Ponia, prašom eiti čia. – Teismo pareigūnas jau ėmė ją už rankos.– Zana, turėsite luktelėti sulaikymo kameroje, kol Vilis sumokės užstatą. Pasikalbėsiu su juo, o

tada grįšiu pas jus ir mudu galėsime laukti drauge, – paaiškino Čarlis. – Tokia procedūra, supraskite.Zana, vos pavelkanti apsunkusias, lyg švinines kojas, netrukus buvo išvesdinta pro šonines teismo

rūmų salės duris. Durys atsivėrė į siaurą koridorių. Koridoriaus gale buvo nedidelė kamera, joje –unitazas ir gultas. Pareigūno švelniai stumtelėta į priekį, Zana žengė į vidų ir netrukus išgirdo, kaip užnugaros sutraškėjo rakinama spyna.

„Užsklęstos durys“, – gerai žinomos Sartro pjesės pavadinimą mintyse atkartojo Zana. –Mokydamasi koledže dalyvavau šios pjesės pastatyme. Vaidinau už svetimavimą teisiamą moterį.Užsklęstos durys. Užsklęstos durys.“ Ji apsisuko ir nužvelgė kameros grotas, tada nedrąsiai į jasįsikabino. „Dieve mano, kaipgi aš čia atsiradau? – paklausė savęs. – Kodėl? Kodėl?“

Taip ji nejudėdama prastovėjo beveik pusvalandį, kol koridoriuje pasirodė Čarlis Šoras.– Zana, ką tik kalbėjausi su užstato procedūrą administruojančiu pareigūnu. Vilis turėtų pasirodyti

visai netrukus. Jis turės pasirašyti keletą dokumentų, sumokėti užstatą, administracinį mokestį ir jūs iškarto būsite paleista. Numanau, kaip jaučiatės, bet supraskite, kad tik dabar aš, kaip jūsų advokatas,galiu pasakyti, su kuo mes susidūrėme, ir pradėti už jus kovoti.

– O kaip ketinate kovoti? Įteigti jiems, kad esu nepakaltinama? Juk kaip tik apie tai ir mąstote, arne, Čarli? Kertu lažybų, kad taip. Prieš jums atvažiuojant, mudu su Džošu biure šnekučiavomės, betbuvo girdėti televizorius kitame kambarėlyje. CNN kanalo laidos vedėja kalbino gydytoją, kuris yrasusidvejinusios asmenybės sindromo žinovas. Pasak jo, labai tikėtina, kad šis sindromas taps manogynybos ašimi. Jis net užsiminė apie bylą, kurią nagrinėjant gynyba bandė įrodyti, jog kaltinamoji yranepakaltinama, nes esą nė neįtarė apie nusikaltimus, kuriuos įvykdė kita jos asmenybė. Čarli, ar jūsbent įtariate, koks buvo teisėjo atsakas, kai jis išgirdo tokį argumentą? – suklykė Zana. – Jis atsakėštai ką: „Man nerūpi, kiek asmenybių sugyvena šioje moteryje. Jos visos privalo paklusti įstatymui.“

Žvelgdamas į žaižaruojančias Zanos akis Čarlis suprato šią akimirką negebėsiąs Zanos neipadrąsinti, nei paguosti. Iš pagarbos klientei jis nusprendė tiesiog patylėti.

64.

Šią akimirką Glorija Evans, gimusi Margareta Grisom, mylinčio tėvo vadinta Glore ir dar žinomasceniniu Britanės Lamont vardu, niekaip negalėjo patikėti, kad po keturiasdešimt aštuonių valandųviskas bus pasibaigę. Per šiuos beveik dvejus metus ji ne vieną naktį praleido be miego. Supratimas,į kokio masto nusikaltimą ji įsipainiojo, jau smaugė. Tokiomis naktimis ji guosdavosi tyliaišnabždėdama, kad vieną dieną visa tai pasibaigs.

„O jei jo sumanymas neišdegs? – svarstė ji. – Gal policija mane suseks? Tada aš visą likusįgyvenimą praleisčiau už grotų. Kas tėra tie šeši šimtai tūkstančių? Tokios sumos man užtektų vosporai metų. Įsikurti naujoje vietoje, įsigyti naujų drabužių, pasidaryti naują nuotraukų albumą,užsirašyti į vaidybos pamokas, pasisamdyti viešųjų ryšių atstovą ir galbūt agentą – žiūrėk, pinigų irnebeliks. Jis sakė, kad galės mane supažindinti su Holivudo žmonėmis, tačiau ko verti buvo visi tiežmonės, su kuriais jis mane supažindino Niujorke? Nieko.“

„O Matukas? Toks mielas berniukas. Žinojau, kad man bus sunku, jei prie jo prisirišiu, – mintysebarė save Glorė, – bet kaip prie tokio mažutėlio neprisirišti? Myliu tą berniuką, – pagalvojo ji,lankstydama drabužius, panašius į tuos, kuriuos spintoje turėjo ir Zana Morland. – Dieve mano, betjuk aš tikrai turiu retą talentą, – pasiguodė ji ir vos šyptelėjo. – Pro mano akis nepraslysta nėmažiausia smulkmena. Morland už mane šiek tiek aukštesnė. Todėl tų basučių pakulnes buvau darpaaukštinusi. Dėl visa ko, jei kas nors netyčia mane nufotografuotų bekeliančią vaiką iš vežimėlio.“

Toliau maudydamasi savišlovos spinduliuose Glorė prisiminė, kaip ilgai vargo su peruku –stengėsi išgauti tokį pat atspalvį, kirpimą. Morland pečiai šiek tiek platesni, tad ji buvo įsiuvusi įsavo suknelę nedidelius petukus. „Galiu lažintis, kad šiuo metu policija visaip tiria tas nuotraukas,bet veltui. Tyrimo rezultatai jau ir taip aiškūs – bus nuspręsta, kad moteris nuotraukose yra Zana. Netišsidažiusi buvau tobulai.“

Ji apsidairė aplinkui, nužvelgė nykias balkšvas kambario sienas, susenusius ąžuolinius baldus,apdriskusį kilimą.

– O ką gi gavau mainais? – balsu ištarė Glorė.„Dvejus metus prasikrausčiau iš vienos slaptavietės į kitą. Dvejus metus Matukas pralindėjo

spintoje, laukdamas, kol sugrįšiu iš maisto prekių parduotuvės ar reto apsilankymo kino teatre, ar išNiujorko, kai man prireikdavo suvaidinti, kad Morland lankėsi kokioje nors vietoje.“

„Jei prireiktų, jis įsibrautų kad ir į Fort Nokso tvirtovę“, – pagalvojo ji, prisiminusi tą dieną, kaijis pasitiko ją Niujorko Peno stotyje ir įbruko į rankas suklastotą kreditinę kortelę. Jis turėjo irdrabužių katalogo iškarpų. „Nupirk šituos drabužius, – tada paliepė jai. – Ji tokius jau turi.“

Keletą kartų jis atsiuntė jai dėžę drabužių – tokių, kokius jau buvo nusipirkusi Morland. „Tam,

kad dar geriau įsijaustum į vaidmenį“, – tada sakydavo.Pirmadienį važiuodama į Manhataną ji vilkėjo juodą kostiumėlį kailine apykakle ir buvo įprastai

pasidažiusi. Jis buvo liepęs jai nueiti į „Bergdorf Goodman“ prekybos centrą ir paprašyti, kad visipirkiniai būtų priskirti Morland sąskaitai. Glorė nežinojo, ar tądien reikės nueiti ir dar kur nors.Jiedviem susitikus buvo akivaizdu, kad jo nuotaika prasta. „Gali važiuoti atgal į Midltauną“, –pareiškė jis.

Tai įvyko vėlyvą pirmadienio popietę. „Tada ne juokais įsiutau, – prisiminė Glorė. – Pasiunčiaujį velniop ir pasakiau, kad į mašinų aikštelę manęs nelydėtų. Turėjau tuoj pat nusiimti peruką irpasirišti skarelę, kad neatrodyčiau visiškai kaip ji, bet to nepadariau. Tada toptelėjo kvaila mintisužsukti į bažnyčią, kuri pasitaikė pakeliui. Nė pati nežinau, kodėl sugalvojau eiti išpažinties ar bentbandžiau tą padaryti. Dieve mano, turbūt tą akimirką man buvo aptemęs protas, kito paaiškinimo nėra.Be abejo, jis sekė man iš paskos. Kaip kitaip būtų sužinojęs, kad ten užsukau?“

– Glore, ar galiu užeiti?Ji pakėlė akis. Tarpdury stovėjo Metju. Nužvelgusi berniuką, Glorė padarė išvadą, kad jis sulyso.

„Nenuostabu, juk jau kurį laiką valgo kaip paukštelis“, – pagalvojo ji.– Žinoma, Matuk. Užeik.– Ar ir vėl kraustysimės?– Turiu tau labai gerą naujieną. Po poros dienų mamytė atvažiuos tavęs pasiimti.– Tikrai? – vos tvardydamas džiugesį pasitikslino berniukas.– Tikrai. Daugiau tavęs nebeprižiūrėsiu. Mums nebereikės bijoti tų blogų žmonių, kurie kėsinosi

tave pagrobti. Jų nebėra. Argi ne puiki naujiena?– Labai pasiilgau mamytės, – sušnabždėjo Metju.– Žinau. Turbūt nepatikėsi, bet ir aš tavęs labai pasiilgsiu.– Gal atvažiuosi mūsų aplankyti?– Galbūt.Pastebėjusi smalsų Metju žvilgsnį, Glorė susimąstė. „Po dvejų metų išvydęs mane televizijos

laidoje ar kino filme jis ištars: „Juk čia Glorė, ta moteris, kuri mane prižiūrėjo, kai buvau visaimažas.“ Viešpatie, – toptelėjo jai, – juk greičiausiai jis jau padarė tokią pat išvadą. Jei taip, jis tikrainepasirūpins, kad Metju būtų surastas. Nejaugi jis galėtų…“

Be abejo, galėtų. Dėl atsakymo į šį klausimą ji nė kiek neabejojo.„Aš to neleisiu, – nusprendė Glorė. – Turiu susisiekti su policija ir sutarti dėl to atlygio. O kol

kas viską darysiu taip, kaip pageidavo jis. Ryte paskambinsiu nekilnojamojo turto agentei irpasakysiu, kad sekmadienį ryte išsikraustau. Rytoj vakare, kaip ir sutarėme, susitiksiu su juoNiujorke. Tačiau prieš tą susitikimą nueisiu į policijos nuovadą ir sutarsiu dėl bendradarbiavimo. Jiegalės klausytis mūsų pokalbio per pasiklausymo įrangą. Taip jiems neliks abejonių, kad aš esu jųpusėje ir sakau tiesą.“

– Glore, ar galiu lipti žemyn ir atsigerti limonado? – paklausė Metju.

– Žinoma, branguti. Aš eisiu drauge ir paruošiu tau ko nors užkąsti.– Glore, aš nenoriu valgyti. Ir dar aš nemanau, kad greitai pamatysiu mamytę. Tu man visada tą

sakai.Metju nulipo žemyn, pagriebė limonado skardinę, atsinešė ją į kambarį, atsigulė ant lovos ir

ištiesė ranką ketindamas iš po pagalvės išsitraukti muilelį. Staiga jis atitraukė ranką. „Glorė melagė,– pagalvojo berniukas. – Ji vis kartoja, kad aš jau greitai pamatysiu mamytę. O gal mamytė taip ilgaineatvažiuoja, nes visai manęs nepasiilgo?“

65.

Be dešimties minučių ketvirtą valandą tėvas Eidenas pakilo nuo darbo stalo vienuolyne ir pasuko įbažnyčią. Jis ėjo pamažu, krypuodamas. Artrito suriestą nugarą ir kelius paskausdavo kas kartą, kaijis ilgai prabūdavo viena poza, o šiandien prie darbo stalo jis prasėdėjo ne vieną valandą.

Ši diena niekuo nesiskyrė nuo kitų – prie dviejų atgailos kambarių bažnyčios pusrūsyje lūkuriavo įeilę sustoję žmonės. Pora žmonių buvo užsukę aplankyti Lurdo Švč. Mergelės Marijos grotos, dar kelimeldėsi klauptuose prie šv. Judo statulos. Keletas sėdėjo ant suolelių palei sieną. „Prisėdo atsipūsti,o gal kaupia drąsą išpažinčiai? – svarstė tėvas Eidenas. – Drąsa šiuo atveju nepagelbės. Reikiatikėjimo.“

Eidamas pro šv. Antaną nišoje, tėvas Eidenas pastebėjo prie jos klūpantį lietpalčiu apsivilkusįvyrą vešliais plaukais. Jam dingtelėjo, kad gal tai tas pats vyras, apie kurį jam pasakojo Elvyra irkuris vieną vakarą akylai jį stebėjo. Tėvas Eidenas akimirksniu nuvijo šią mintį šalin. „Net jeigu taitas pats vyras, gali būti, kad jis tiesiog kaupia drąsą širdingam pokalbiui, – nusprendė dvasininkas. –Belieka viltis, kad taip ir yra.“

Likus penkioms minutėms iki ketvirtos, tėvas Eidenas pakabino savo lentelę ant atgailos kambariodurų, įėjo vidun ir klestelėjo ant kėdės. Maldoje, kurią sukalbėdavo prieš kviesdamas atgailautojus,jis visada prašydavo to paties – kad įstengtų pagelbėti visiems, kurie kreipiasi į jį pagalbos.

Ketvirtą valandą jis spustelėjo mygtuką, žinodamas, kad tą pačią akimirką virš atgailos kambariodurų užsidegs žalia lemputė. Tai buvo ženklas, kad pirmas atgailautojų eilėje laukiamas viduje.

Šią popietę tėvas Eidenas sulaukė itin daug atgailautojų, net ir turint omeny, kad buvo gavėnia.Praėjus dviem valandoms, už durų vis dar laukė keli žmonės, tad tėvas Eidenas nusprendė atgailoskambaryje užtrukti ilgėliau – tol, kol išklausys visų išpažintis.

Be penkių šešios į kambarį įėjo vyras vešliais plaukais.Jo lietpalčio apykaklė buvo pastatyta. Akis slėpė akiniai nuo saulės. Vešlūs plaukai dengė vyro

ausis ir kaktą. Rankas jis laikė sukištas į lietpalčio kišenes.Tėvas Eidenas pajuto, kaip jį perliejo išgąsčio banga. Šis žmogus nepanėšėjo į atgailaujantį

tikintįjį. Vis dėlto vyras atsisėdo ir užkimusiu balsu ištarė:– Atleisk man, tėve, nes aš nusidėjau.Jis tylėjo, o tėvas Eidenas kantriai laukė.– Tėve, nesu tikras, kad suteiksite man išrišimą. Nusikaltimai, kuriuos ruošiuosi padaryti, yra

dešimteriopai sunkesni už tuos, kuriuos jau padariau. Ketinu nužudyti dvi moteris ir vieną vaiką.Vieną iš tų moterų pažįstate – tai Zana Morland. Deja, rūpesčių man keliate ir jūs, tėve. Nežinau, kąjūs žinote ir kokias išvadas spėjote padaryti, o rizikuoti negaliu.

Tėvas Eidenas iš visų jėgų bandė stotis, bet vyras akimirksniu išsitraukė iš kišenės revolverį irįrėmė jį į abito dengiamą kunigo krūtinę.

– Sakyčiau, niekas mūsų neišgirs, – tarė vyras. – Pritvirtinau duslintuvą. Be to, visi žmonėsbažnyčioje šiuo metu skendi savo maldose.

Tėvas Eidenas staiga pajuto veriantį skausmą krūtinėje. Netrukus viskas paskendo tamsoje. Jispajuto, kaip vyras prilaikydamas sodina jį atgal ant kėdės.

„Rankos. Zana Morland. Pagaliau prisiminiau. Zanos rankos buvo ilgos, elegantiškos…“Atgailos kambaryje apsilankiusios į Zaną panašios moters rankos buvo trumpos, o pirštai stori…Staiga visos mintys dingo ir tėvas Eidenas pamažu paniro į tamsą.

66.

Pagaliau jie buvo išleisti iš teismo rūmų. Vilis iš pastato išsiskubino pirmas. Prasibrovęs prožurnalistus su kameromis, jis išbėgo į gatvę ir sustabdė taksi.

Prikandusi virpančią lūpą ir tvirtai įsikabinusi į parankę Čarliui Šorui, paskui Vilį prie taksi bėgoir Zana. Į jos veidą tuoj pat buvo nukreiptos televizijos kamerų šviesos ir mikrofonai.

– Zana, ar norite ką nors pasakyti? – suriko žurnalistas.Stabtelėjusi ji sušuko:– Tose nuotraukose ne aš. Ta moteris – ne aš!Šaligatvio pakrašty lūkuriuojantis Vilis laikė atidarytas automobilio dureles. Čarlis padėjo Zanai

įsėsti į mašiną.– Dabar leiskite šitam geradariui jumis pasirūpinti, – palydėdamas Zaną tyliai ištarė Čarlis.Per keturias minutes nuo kelionės pradžios nei Zana, nei Vilis neištarė nė žodžio. Priartėjus prie

Centrinio parko, Zana pažvelgė į Vilį ir prašneko:– Net nežinau, kokiais žodžiais jums dėkoti. Gyvenu nuomojamame būste. Mano banko sąskaita

tuščia. Niekaip nebūčiau sumokėjusi to užstato. Jei ne judviejų su Elvyra pagalba, šiąnakt man būtųtekę nakvoti kalėjime vilkint oranžinę uniformą.

– Zana, nė už ką nebūtume leidę tau nakvoti kalėjime, – atsakė Vilis. – Tik per mano lavoną.Elvyra juodu pasitiko su taurėmis nustatytu stalu.– Ką tik man skambino Čarlis, – pasakė ji vyrui. – Liepė šįvakar Zaną vaišinti kuo nors stipresniu

už raudonąjį vyną. Zana, kokio gėrimo tau įpilti?– Gal stiklą škotiško viskio. – Zana nusirišo kaklaskarę ir nusivilko švarką. Ji kelis kartus bandė

nusišypsoti, bet nepavyko. – O gal net du ar tris, – pridūrė.Pripuolusi paimti viešnios švarko, Elvyra apsivijo Zaną rankomis ir tvirtai suspaudė glėbyje.– Čarlis taip pat prašė manęs tau priminti, kad tai tėra pirmas žingsnis ilgame kelyje ir kad jis už

tave kovos iš visų jėgų.Zana žinojo, ką norėjo pasakyti, bet vis dar ieškojo tinkamų žodžių. Vildamasi išlošti šiek tiek

laiko, ji prisėdo ant sofos ir ėmė dairytis po kambarį.– Elvyra, nuoširdžiai džiaugiuosi, kad vis dėlto nusprendėte įsigyti du vienodus fotelius.

Pamenate, ilgai svarstėme, ar pirkti tokius, ar vieną fotelį ir vieną supamąjį krėslą?– Ilgai įkalbinėjai mane rinktis pirmąjį variantą, – pritarė Elvyra. – Kai mudu su Viliu tuokėmės,

buvo įprasta įsigyti sofą, krėslą ir fotelį. Tokį derinį turėjo visi mūsų draugai. Dekoratyviniaistaleliai būdavo perkami su kavos staleliu. Lempos taip pat turėjo prie visko derėti. Kalbėkimeatvirai: tais laikais Kvinso rajone aplink Džekson Heitsą interjero dizainerių daug nebuvo.

Šnekėdama Elvyra atidžiai nužiūrinėjo Zaną – tamsius paakius, išblyškusią odą, iš prigimties liesąkūną, kuris šią akimirką atrodė neapsakomai trapus.

Zana pakėlė Vilio paduotą stiklą ir pateliūskavo, žiūrėdama, kaip ledukai viskyje daužosi į stiklosienelę. Tada ji tarė:

– Man labai sunku apie tai prabilti, nes jums greičiausiai pasirodys, kad esu nedėkinga. – Pakėlusiakis ji išvydo susirūpinusius veidus. – Žinau, ką judu dabar galvojate, – tyliai tarė Zana. – Manote,kad pagaliau pasakysiu jums tiesą ir prisipažinsiu, jog tai aš pagrobiau, o gal net ir nužudžiau savoberniuką, savo pačios kūną ir kraują. Bet kalbėsiu ne apie tai. Noriu jums pasakyti, kad manoasmenybė tikrai nėra susidvejinusi. Žinau, kaip viskas atrodo iš šalies, tad nekaltinu jūsų, kad taipmanote. – Zanos balsas darėsi vis tvirtesnis. – Metju pagrobiau ne aš. Tą padarė kita moteris.Moteris, kuri įdėjo be galo daug pastangų, kad atrodytų kaip aš. Moteris, kuri buvo nufotografuotaCentriniame parke. Neseniai skaičiau, kaip moteris metus prasėdėjo kalėjime, nes du jos buvusiosužadėtinio draugai tvirtino, esą ji grasino jiems šaunamuoju ginklu. Po kurio laiko vienas iš jų visdėlto palūžo ir prisipažino melavęs. – Zana pažvelgė Elvyrai tiesiai į akis, nebyliai maldaudamasupratimo. – Elvyra, prisiekiu Metju gyvybe. Prisiekiu prieš Dievą. Aš nekalta. Tu puiki seklė.Skaičiau tavo knygą. Ištyrei ne vieną painų nusikaltimą. Meldžiu tavęs, pažvelk į šitą maišatį naujužvilgsniu. Pasakyk sau: „Zana nekalta. Viskas, ką ji man pasakė, yra tiesa. Kaip galėčiau įrodyti josnekaltumą, užuot tiesiog jos gailėjusi? Ar tai įmanoma?“

Elvyra su Viliu susižvelgė. Jie žinojo, kad šią akimirką abiem galvoje sukasi ta pati mintis. Nuopat tada, kai išvydo Zanos nuotraukas – ar nuotraukas moters, kuri buvo neįtikėtinai į ją panaši, –juodu buvo paskelbę tylų nuosprendį. Kalta.

„Aš nė nesvarsčiau, kad tose nuotraukose galėtų būti ne ji, – susimąstė Elvyra. – Galbūt viskam ištiesų yra paaiškinimas.“

– Zana, – lėtai prabilo Elvyra, – man gėda, nes tu visiškai teisi. Esu patyrusi seklė, tad mannevertėjo daryti tokių skubotų išvadų. Tu nekalta, kol neįrodyta priešingai – toks yra esminisprincipas įgyvendinant teisingumą. Aš priklausau tai daugumai, kuri jį pamiršo. Kur man ieškotiatsakymų?

– Net neabejoju, kad čia ranką yra pridėjęs Bartlis Longas, – nieko nelaukdama išpyškino Zana. –Aš nepasidaviau jo vilionėms. Būtų buvę kvaila pasiduoti, juk pas jį dirbau. Aš mečiau darbą jobiure ir pradėjau savo verslą. Nuviliojau keletą jo klientų. Šiandien sužinojau, kad man atitekoKarltono parodomųjų butų užsakymas, dėl kurio mudu varžėmės. – Zana pastebėjo nuostabą Vilio irElvyros veiduose. – Ar patikėsite? Kevinas Vilsonas, architektas, pasamdė mane, nors ir žino, kadgaliu būti įkalinta. Be abejo, kadangi vis dėlto buvau paleista už užstatą, aš galėsiu dirbti su Džošu,bet Kevinas mudu pasamdė puikiai žinodamas, kad Džošas šio užsakymo vykdyti gali likti vienas.

– Zana, žinau, koks svarbus tau buvo šis užsakymas, – nudžiugusi pasakė Elvyra. – Ir jį gavai tu, one Bartlis Longas!

– Taip, bet ar įsivaizduojate, kokia neapykanta užvirs jo širdyje tai sužinojus? Juk jis jau dabar

manęs neapkenčia.Elvyra išsigando, kad Zana dar nespėjo pagalvoti apie pačius skaudžiausius savo laimėjimo

padarinius. Jeigu ji teisi, jei kažkokia moteris iš tikrųjų meistriškai ja apsimetinėja, o Bartlis Longasyra žmogus, kuris paliepė tai moteriai apsimesti Zana ir pagrobti Metju, kas bus dabar, kai ZanaLongui iš pat panosės nugvelbė prestižinį užsakymą, kurio jis troško? Kas nutiks Metju, kai Longassužinos apie šį pralaimėjimą? Jei Longas yra pagrobimo užsakovas ir Metju vis dar gyvas, ar Longaspasiryš suduoti Zanai dar vieną smūgį?

Elvyrai nespėjus įsiterpti, Zana vėl prabilo:– Vis bandau viską perprasti. Dėl man nesuprantamos priežasties Nina Oldrič pasakė

detektyvams, kad tądien buvome sutarusios susitikti jos bute Bikmano gatvėje. Tai visiškai netiesa.Gali būti, kad kai Nina Oldrič paprašė manęs atvykti į jos namus 66-ojoje gatvėje, netoliese sukiojosijos kambarinė.

– Ką gi, Zana, nuo šios smulkmenos ir pradėsiu tyrimą. Pabandysiu susisiekti su kambarine. Sutokiais žmonėmis aš lengvai susidraugauju. Nepamiršk, juk ir pati daugybę metų išdirbau valytoja.

Elvyra nuėjo atsinešti užrašų knygelės ir rašiklio, kuriuos laikydavo lentynoje po virtuvėstelefonu.

Jai grįžus, Zana tarė:– Gal būtų galima pakalbinti ir Tifanę Šilds, auklę. Tądien ji pati manęs paprašė „Pepsi“ ir net

atsekė man iš paskos į virtuvę. Ji pati pasiėmė skardinę iš šaldytuvo ir pati ją atsidarė. Aš tosskardinės net nepaliečiau. Tada ji manęs paklausė, ar turiu kokių nors vaistų nuo peršalimo. Daviaujai tailenolio tabletę. Toje tabletėje tikrai nebuvo migdomųjų. Tailenolio su migdomaisiais niekadanė neturėjau. Dabar ji tvirtina, esą aš ją apsvaiginau migdomaisiais.

Suskambėjo telefonas.– Jis visada suskamba kaip tik tada, kai mes ketiname sėstis prie vakarienės stalo, – suurzgė Vilis,

žingsniuodamas pakelti telefono ragelio.Vos atsiliepus, jo veidas persikreipė.– Dieve mano! Kurioje ligoninėje? Mes tuojau pat ten važiuojam. Ačiū, tėve.Vilis padėjo ragelį ir pažvelgė į moteris.– Vili, kas? – spausdama ranką prie širdies paklausė Elvyra.– Tėvas Eidenas. Kažkoks vyras suveltais plaukais pašovė jį atgailos kambaryje. Elvyra, jis

Niujorko universiteto ligoninėje. Reanimacijos palatoje. Jo gyvybė pavojuje. Gali būti, kad ši naktisjam bus paskutinė.

67.

Prie ligoninės reanimacijos skyriaus durų Elvyra, Vilis ir Zana išbuvo iki trečios valandos ryto. Sujais budėjo ir du pranciškonų vienuoliai. Visiems buvo leista vieną kartą trumpai apsilankyti tėvoObrajano palatoje.

Jo krūtinė buvo sutvarstyta. Didumą veido dengė deguonies aparatas. Į veną lašėjo skysčiai. Visdėlto gydytojai ėmė nedrąsiai jam pranašauti šviesesnę lemtį. Tai, kad nė viena iš trijų kulkųneužkliudė širdies, buvo kone stebuklas. Nors tėvo būklė vis dar buvo labai sunki, pavojus jo gyvybeinebegrėsė.

– Nežinau, ar jis jus girdi, bet galite pabandyti su juo pasikalbėti, – pasiūlė gydytojas.Elvyra sušnabždėjo:– Tėve Eidenai, mes mylime tave.Vilis ištarė:– Nagi, tėvuk. Privalai pasveikti.Zana suspaudė tėvo Eideno rankas.– Tėve, čia Zana. Tai jūsų maldos padėjo man išgyventi viską, kas įvyko. Dabar atėjo mano eilė

už jus pasimelsti.Ligoninėje Elvyra ir Vilis išsikvietė taksi ir parvežė Zaną namo. Elvyra liko laukti mašinoje, kol

Vilis lydėjo Zaną iki buto durų. Grįžęs jis suniurnėjo:– Matyt, per šaltas rytas tiems maitvanagiams. Aplinkui nė vienos kameros.

Juodu pabudo devintą valandą ryto. Vos pramerkusi akis, Elvyra griebė telefoną ir surinko ligoninėsnumerį.

– Tėvas Eidenas nepasiduoda, – padėjusi ragelį pranešė ji Viliui. – Ak, Vili, aš juk darpirmadienį, vos išvydusi tą vyrą slampinėjantį bažnyčioje, nujaučiau, kad gresia nelaimė. Kaip gaila,kad negalėjome gerai įžiūrėti jo veido kamerų įrašuose. Gal būtų pavykę jį atpažinti.

– Šiuo metu policija tikrai atidžiai nagrinėja vakar vakare kamerų nufilmuotą medžiagą, gal tasvaizdas bus ryškesnis, – atsakė Vilis.

Pusryčiaudami jie peržvelgė laikraščius. Ir „The New York Post“, ir „The New York DailyNews“ pirmuose puslapiuose buvo išspausdintos iš teismo rūmų su Čarliu Šoru išskubančios Zanosnuotraukos. „The New York Post“ virš nuotraukos buvo parašyta: „Tose nuotraukose ne aš!“ –suklykė Zana.“ „Tai ne aš!“ – tvirtina Zana“, – skelbė „The New York Daily News“ antraštė.Pastarojo laikraščio fotografas sugebėjo nufotografuoti Zaną iš arti, taip, kad buvo matyti jos veidąperkreipusi kančia.

Elvyra nuplėšė pirmą „The New York Post“ puslapį ir perlenkė pusiau.– Vili, šiandien šeštadienis, tad auklė gali būti namie. Zana davė man jos adresą ir telefono

numerį. Geriau tai merginai ne skambinsiu, o užsuksiu pas ją į namus. Zana minėjo, kad Tifanė Šildspati pasiėmė „Pepsi“ iš šaldytuvo. Vadinasi, Zana tikrai negalėjo nieko į tą gėrimą įpilti. Zanatvirtina niekada nepirkusi vaistų nuo peršalimo, kurių sudėtyje būtų migdomųjų. Pats girdėjai. Tamergina tiesiog užmigo prižiūrėdama Metju, o dabar bando visą kaltę suversti Zanai.

– O kodėl gi ji išgalvojo tokią istoriją? – paklausė Vilis.– Sunku pasakyti. Gal bando pasiteisinti, kodėl užmigo darbo vietoje?

Po valandos Elvyra jau stoviniavo prie daugiaaukščio, kuriame kitados gyveno Zana. Susiradusinamo ūkvedžio buto duris, ji spustelėjo skambutį. Duris atidarė jauna į chalatą įsisupusi moteris.

– Turbūt jūs ir būsite Tifanė Šilds? – paklausė Elvyra draugiškai šypsodamasi.– Na ir? Ko norit? – piktai atšovė mergina.Elvyra padavė jai vizitinę kortelę.– Esu Elvyra Mihan. Dirbu apžvalgininke „The New York Globe“ laikraštyje. Norėjau sužinoti,

ar sutiktumėte duoti interviu. Šiuo metu rašau straipsnį apie Zaną Morland.„Tai ne melas, – nusprendė Elvyra. – Aš iš tiesų ketinu rašyti apie Zaną.“– Norite parašyti apie kvailelę auklę, kurią visi kaltino, nors, pasirodo, savo vaiką pagrobė ne kas

kitas, o jo motina, – išrėžė Tifanė.– Ne. Noriu parašyti apie paauglę mergaitę, kuri tądien sirgo ir sutiko vaiką prižiūrėti tik dėl to,

kad vaiko mama privalėjo susitikti su kliente, o nuolatinė auklė nepasirodė darbe.– Tifane, su kuo kalbiesi?Pažvelgusi Tifanei per petį, Elvyra išvydo koridoriumi ateinantį pliktelėjusį plačiapetį vyrą. Ji

jau žiojosi ketindama prisistatyti, bet Tifanė prabilo pirma:– Tėti, ši moteris nori paimti iš manęs interviu straipsniui, kurį šiuo metu rašo.– Mano dukra jau užtektinai prisikentėjo visų jūsų plakama, – atkirto Tifanės tėvas. – Poniute,

galite apsisukti ir keliauti iš kur atėjusi.– Aš neketinu nieko plakti, – atsakė Elvyra. – Tifane, paklausyk. Zana Morland man sakė, kad ji

be galo tave mylėjo ir kad judvi buvote geros draugės. Ji neneigia žinojusi, kad tądien jauteisiprastai, ir vis dar kaltina save dėl to, kad taip įkalbinėjo tave prižiūrėti Metju. Apie visa tai aš irketinu parašyti.

Matydama, kaip tėvas ir dukra susižvalgo, Elvyra laikė sukryžiavusi pirštus. Netikėtai tėvasapsigalvojo.

– Tifane, su šita moterim gal ir galėtum pasikalbėti.Tifanė plačiai atvėrė duris, kviesdama Elvyrą užeiti. Palydėjęs Elvyrą į svetainę, Tifanės tėvas

nusprendė prisistatyti.– Martis Šildsas. Malonu susipažinti. Na, leisiu judviem netrukdomoms pasikalbėti. – Tada jis

žvilgtelėjo į vizitinę kortelę. – Pala, ar jūs esate ta pati moteris, kuri laimėjo loterijoje ir parašėknygą apie seklės darbą?

– Ta pati, – prisipažino Elvyra.– Tifane, tavo mama negalėjo nuo tos knygos atsiplėšti. Ponia Mihan, ji net nuėjo į knygyną, kai

jūs pasirašinėjote knygose. Minėjo, kad judvi šauniai pasišnekučiavote. Dabar ji darbe. Dirbapardavėja „Bloomingdale’s“ prekybos centre. Oi, kaip žmonelė nusivils sužinojusi, kad judviprasilenkėte. Na, man jau laikas.

„Ir pasisek tu man šitaip – jo žmona yra mano knygos gerbėja“, – pagalvojo Elvyra ir prisitraukėkėdę prie sofos, ant kurios jau buvo susirangiusi Tifanė. – Tifanė vis dar vaikas. Sunku irįsivaizduoti, kiek nerimo jai teko patirti dėl šios istorijos. Naujienų laidos vis suko ir suko josskambučio policijai įrašą. Jį ne kartą girdėjau ne tik aš, bet ir milijonai kitų žiūrovų.“

– Tifane, – prabilo Elvyra, – mudu su vyru susidraugavome su Zana beveik tuo pačiu metu, kaipradingo Metju. Turiu tau pasakyti, kad nė karto nesu girdėjusi jos kaltinant tave dėl to, kas įvyko.Niekada neklausiu jos apie Metju, nes žinau, kaip jai sunku apie jį kalbėti. Gal galėtum man šiek tiekapie jį papasakoti?

– Jis buvo be galo mielas vaikas, – nesispyriodama atsakė Tifanė. – Ir labai protingas. Be abejo,labai tuo stebėtis neverta. Zana kas vakarą jam skaitydavo, o savaitgaliais vis kur nors išsivesdavo.Jis mėgo lankytis zoologijos sode ir galėjo įvardyti visus gyvūnus. Mokėjo suskaičiuoti ikidvidešimties, nepraleisdamas nė vieno skaitmens. Turbūt ir pati žinote, kokia meniška yra Zana.Kokie gražūs būdavo kambarių, baldų ir langų detalių eskizai, kuriuos ji piešdavo vykdydamaužsakymus. Metju tebuvo trejų, bet jau matėsi, kad jis taip pat paveldėjo menininko gyslelę. Kai jisdėl ko nors sukdavo galvą, didžiulės rudos akys atrodydavo itin mąslios. Jis pamažu darėsiraudonplaukis.

– Judvi su Zana buvote geros draugės?Tifanė susimąstė.– Turbūt. Greičiausiai taip.– Pamenu, prieš dvejus metus Zana minėjo, jog jūs buvote geros draugės ir tau patiko jos drabužių

stilius. Ar tiesa, kad ji tau atiduodavo šalikėlius, pirštines ir rankines, kurių nebenešiodavo?– Ji su manimi visada elgėsi labai gražiai.Elvyra atsegė rankinę ir ištraukė perlenktą pirmą „The New York Post“ puslapį.– Vakar vakare Zana buvo sulaikyta ir apkaltinta pagrobimu. Žvilgtelėk į jos veidą. Nejau

nematai, kaip ji kenčia?Tifanė užmetė akį į nuotrauką ir tuoj pat nusisuko.– Tifane, detektyvai Zanai sakė, esą tu užsiminei, kad ji galėjo apsvaiginti tave migdomaisiais.– Gali būti, kad taip ir nutiko. Tada būtų aišku, kodėl aš buvau tokia mieguista. Ji galėjo kažko

įpilti į tą „Pepsi“ arba vietoj vaistų nuo peršalimo pakišti man kokią kitą tabletę. Greičiausiai ji maneprigirdė migdomųjų.

– Taip, tokią nuomonę su tavimi pasikalbėję susidarė detektyvai, bet Zana puikiai prisimena, kastada nutiko. Pasak jos, tu pati paprašei gėrimo, nes buvai ištroškusi. Pati atsekei jai iš paskos įvirtuvę, o ji tik atidarė šaldytuvo dureles. Tu išsirinkai skardinę ir pati ją atsidarei. Ji jos nėnepalietė. Ar viskas taip ir buvo?

– Aš viską prisimenu visiškai ne taip, – puolė gintis Tifanė.– Tai tu paklausei Zanos, ar ji turi vaistų nuo peršalimo. Ji tau davė tailenolio, bet ne tokio, kurio

sudėtyje būna migdomųjų. Tokių vaistų savo namuose ji nelaikydavo. Be abejo, net ir vaistai nuoperšalimo galėjo tave šiek tiek apsvaiginti, bet juk tu pati jų paprašei. Zana tau jų nesiūlė.

– Nepamenu. – Tifanė sėdėjo įsitempusi it styga.„Ji viską pamena, – nusprendė Elvyra. – Zana teisi. Tifanė bando iškraipyti faktus, vildamasi taip

save išteisinti.“– Tifane, būk gera, dar žvilgtelėk į nuotrauką. Zaną kaltinimai be galo skaudina. Ji įnirtingai

neigia, kad pati ir yra ta nuotraukose Metju grobianti moteris. Ji visiškai nenutuokia, kur šiuo metu yrajos sūnus, ir gyvena viltimi, kad jis bus surastas gyvas. Zana bus teisiama ir tu būsi iškviesta liudyti.Tu būsi prisaikdinta. Man belieka viltis, kad liudydama tu gerai apgalvosi kiekvieną žodį ir, jei Zanayra teisi, įsidrąsinsi sakyti tiesą. Ką gi, man metas. Pažadu tau, kad rašydama straipsnį nepamiršiupaminėti, jog dėl Metju dingimo Zana visada kaltino tik save. Apie tave ji nė žodeliu neužsimindavo.

Tifanė liko sėdėti.– Tifane, mano vizitinę kortelę turi. Joje nurodytas mano telefono numeris. Jei prisiminsi ką nors

svarbaus, skambink.Prie kambario durų Elvyrą atsivijo Tifanės balsas.– Ponia Mihan, – šūktelėjo ji. – Nežinau, ar jums tai pasirodys svarbu, bet… – Tifanė pakilo nuo

sofos. – Noriu jums parodyti basutes. Man jas padovanojo Zana. Kai išvydau tas nuotraukas, kurioseMetju grobiamas iš vežimėlio, kai ką pastebėjau. Luktelėkit.

Tifanė nulėkė į koridorių ir po akimirkos grįžo nešina batų dėžute vienoje rankoje ir laikraščiukitoje. Ji atidengė dėžutę.

– Šios basutės lygiai tokios pat, kokias turi ir Zana. Tai ji man jas padovanojo. Kai už jasdėkojau, Zana užsiminė, kad per klaidą įsigijo antrą tokios pat spalvos basučių porą. Negana to,turėjo ir trečią, labai panašią. Senąją ir naująsias basučių poras skyrė viena vienintelė smulkmena –senosios poros dirželiai buvo šiek tiek platesni. Ji sakė, kad, galima sakyti, susikaupė trys tokios patbasučių poros.

Nežinodama, ko tikėtis, ir nedrįsdama viltis, kad tai pasirodys svarbu, Elvyra toliau kantriaiklausėsi.

Tifanė bakstelėjo į laikomą laikraštį ir paklausė:– Ar matote basutes, kurias Zana – ar į Zaną panaši moteris – avi nuotraukoje, kurioje ji palinkusi

prie vežimėlio?– Matau. Ir ką?

– Jų dirželis atrodo platesnis nei mano poros, tiesa? – Tifanė ištraukė vieną basutę iš dėžės iratkišo Elvyrai.

– Na, taip. Skirtumas nedidelis, bet gan akivaizdus. Tifane, kodėl nusprendei man apie taipapasakoti?

– Mano akis už šios smulkmenos užkliuvo dėl to, kad, dievaži, Metju dingimo dieną Zana avėjobasutes siaurais dirželiais. Tokias, kokias turiu ir aš. Tada mudvi drauge išėjome iš jos namų. Jinubėgo gaudyti taksi, o aš stumdama vežimėlį pasukau į parką. – Tifanės veidas paniuro. – Policijaiapie tai neužsiminiau. Labai siutau dėl to, kokią nuomonę apie mane buvo susidarę žmonės. Iš kerštoėmiau viskuo kaltinti Zaną. Vakar naktį apie visa tai mąsčiau ir nusprendžiau, kad kai kas nesutampa,ir viskas. Kodėl Zana nei iš šio, nei iš to būtų grįžusi namo persiauti basučių? Įsispirti į lygiai tokiaspat, tik platesniais dirželiais? – Tifanė klausiamai žvelgė į Elvyrą. – Ponia Mihan, ar jums taineatrodo keista?

68.

Šeštadienį ryte detektyvas Valis Džonsonas namo vestibiulyje spustelėjo vidinio telefono mygtuką,virš kurio kortelė skelbė: „Anton / Kolber 3B“. Šiame rudų plytų daugiaaukštyje buvo įsikūrusiosbuvusios Britanės Lamont bendranuomės Andžela Anton ir Vita Kolber. Šios merginos su BritaneLamont gyveno prieš pat jai pradingstant.

Ketvirtadienį vakare detektyvas paskambino merginoms į namus ir paliko balso pašto žinutę.Nesulaukęs atsakymo, jis ketino užsukti pas jas kitos dienos rytą, vildamasis, kad užtiks namie, betpenktadienį aštuntą ryto netikėtai paskambino Vita Kolber. Prašomas Vitos, detektyvas sutiko pasmerginas užsukti diena vėliau – šeštadienio rytą. Penktadienį jiedvi turėjo dalyvauti repeticijoje, kurigalėjo užtrukti iki vėlaus vakaro.

Merginų prašymas detektyvui neatrodė keistas, tad penktadienį jis bandė susekti visus žmones,kuriuos jam išvardijo į nuovadą paskambinusi Bartlio Longo sekretorė. „Tai keli nuolatiniaivakarėlių svečiai. Jie iš teatro pasaulio. Gali būti, kad Britanė su jais susipažino viešėdama ponoLongo vasarnamyje“, – paaiškino sekretorė.

Du iš nurodytų žmonių buvo prodiuseriai, šiuo metu išvykę iš šalies. Trečia buvo aktorių atrankosvadovė, kuri ilgai suko galvą bandydama prisiminti Britanę Lamont. „Aplink Bartlį nuolat šmirinėjabūrys blondinių, – paaiškino ji. – Sunku jas vieną nuo kitos atskirti. Niekaip negaliu tos Britanėsprisiminti, vadinasi, mano dėmesio ji nebuvo atkreipusi.“

Vos jam prisistačius, melodingas balsas sučiulbėjo:– Laba rytas. Lipkite į viršų.Automatinis durų užraktas atsirakino. Stumtelėjęs duris, detektyvas ėmė lipti laiptais į trečią

aukštą.3B buto duris atidarė aukšta liekna jauna moteris. Jos pečius dengė ilgi aukso spalvos plaukai.– Vita, – prisistatė mergina. – Prašom užeiti.Detektyvas buvo palydėtas į nedidelę svetainę. Buvo akivaizdu, kad kambarys apstatytas baldais,

kuriuos šeimininkės atsitiktinai rado arba paveldėjo iš giminaičių. Vis dėlto kambarys atrodė gananuotaikingai, viskas derėjo tarpusavyje. Ant senovinės sofos mėtėsi šviesių spalvų pagalvėlės. Siauriilgi langai buvo uždengti spalvingomis žaliuzėmis. Ant balkšvų kambario sienų kabojo žinomųBrodvėjaus spektaklių plakatai.

Vitos raginamas detektyvas prisėdo ant audeklu aptraukto krėslo be porankių. Nešina dviempuodeliais kapučino kavos, iš virtuvės atėjo Andžela Anton.

– Vienas jums, kitas man, – susakė ji statydama puodelius ant apskrito metalinio kavos stalelio. –Vita mėgsta arbatą, bet šįkart nenori.

Andžela Anton buvo ne aukštesnė nei penkių pėdų. Jos kaktą dengė rusvų plaukų kirpčiai. Į Valį jižvelgė lazdyno riešuto spalvos akimis. Valis iškart pastebėjo, kad jos labiau žalsvos nei rusvos.Keistai grakštūs šios merginos judesiai paskatino Vilį padaryti išvadą, kad ji greičiausiai šokėja. Jisbuvo visiškai teisus.

Abi merginos atsisėdo ant sofos ir klausiamai sužiuro į jį. Gurkštelėjęs kavos, Valis suskubopagirti Andželą:

– Antrą kavos puodelį dažniausiai geriu atsisėdęs prie darbo stalo. Tačiau su šia kava to birzgalonė nepalyginsi. Kaip jau sakiau telefonu, pas jus užsukau pasikalbėti apie Britanę Lamont.

– Ar Britanei kokia bėda nutiko? – pasiteiravo Vita. Detektyvui nespėjus atsakyti, ji paaiškino: –Klausiu, nes apie ją nieko negirdėjom jau beveik dvejus metus ir išsikraustydama ji elgėsi labaipaslaptingai. Pasikvietė mane su Andžela vakarienės, pasakė, kad šįkart vaišins ji. Kone tirtėjo išdžiaugsmingo jaudulio. Pasigyrė gavusi gerai apmokamą darbą, kuris užtruks ganėtinai ilgai, irprasitarė, kad baigusi darbus greičiausiai paliks Niujorką ir kelsis gyventi į Kaliforniją, nes jai taipir nepavyko prasimušti į Brodvėjaus sceną.

– Turbūt jau žinote, kad Britanės tėvas dėl jos gerokai sunerimęs, – atsakė Džonsonas. – Jis prašėmanęs pas jus užsukti.

Šįkart prabilo Andžela:– Vita su juo kalbėjosi vos porą minučių. Jai reikėjo į atranką. Aš turėjau daugiau laiko. Įdėmiai

išklausiau pono Grisomo gyvenimo istoriją, bet jam galėjau pasakyti tik tiek, kad jo dukra nė karto sumumis nesusisiekė.

– Jis minėjo, kad rodė jums atviruką, kurį Britanė jam atsiuntė prieš šešis mėnesius. Jis buvoišsiųstas iš Niujorko. Kaip manote, ar tą atvirlaiškį išsiuntė ji? – pasiteiravo Džonsonas.

Merginos susižvelgė.– Nežinau, – lėtai atsakė Andžela. – Britanės rašysena būdavo raityta, su didelėmis kilpomis.

Suprantu, kodėl ji galėjo nuspręsti žodžius atvirlaiškyje atspausdinti. Kita vertus, keista, kad ji buvoManhatane ir nepranešė mums. Buvome gan artimos draugės.

– Kiek laiko jūs gyvenote drauge? – paklausė Valis, statydamas kavos puodelį atgal ant stalelio.– Ketverius metus, – tarė Andžela.– Aš – trejus, – atsakė Vita.– Ką žinote apie Bartlį Longą?Valį Džonsoną nustebino merginų juokas.Pirma prašneko Vita:– Ar žinote, ką Britanė padarė su to Bartlio perukais ir dirbtinių plaukų sruogomis?– Girdėjau, – atsakė Džonsonas. – Tai kas gi ten vyko? Britanė su juo šiaip susitikinėjo, o gal

buvo pamilusi?Andžela gurkštelėjo kavos. Valiui buvo sunku pasakyti, kokios mintys šiuo metu sukasi jos

galvoje. Ji svarsto, ką atsakyti? O gal ieško būdų neišduoti Britanės paslapčių? Galiausiai Andžela

prabilo:– Manau, Britanė deramai neįvertino to vyruko. Prasidėjo su juo vien tam, kad galėtų važiuoti į jo

vasarnamį Ličfilde ir susipažinti su įtakingais žmonėmis, kurie galėtų pagelbėti jai padaryti aktorėskarjerą. Sunku apsakyti, kaip ji troško tapti žinoma. Buvo apsėsta tos minties. Britanė mėgdavošaipytis iš Bartlio Longo. Mums paskausdavo pilvus iš juoko, kai ji pokštaudama jį vaidindavo.

Valis Džonsonas prisiminė Longo žodžius, esą Britanė norėjo, kad jų romanas išsirutuliotų įsantuoką.

– Ar ji tikėjosi už jo ištekėti?Abi merginos ėmė kvatotis.– Dieve mano, – pratarė Vita. – Nežinau, kas turėjo nutikti, kad Britanė būtų sutikusi už jo ištekėti.

– Vita kiek patylėjo. – Ne, tikrai nežinau.– Tai kodėl sudarkė jo dirbtinius plaukus? – paklausė Džonsonas.– Po kurio laiko ji pastebėjo, kad dauguma žmonių į Ličfildą kviečiami kaip galimi klientai.

Teatro žmonių ten lankydavosi ne tiek jau daug. Ji nusprendė tik veltui gaištanti. Galbūt tuo metusulaukė ir to paslaptingo darbo pasiūlymo, nežinau. Bartlis Longas buvo Britanei padovanojęspapuošalų. Greičiausiai jis ėmė nujausti, jog ji pavargo lankytis vasarnamyje, tad iš jos papuošalųdėžutės susirinko visus dovanotus papuošalus. Britanė įsiuto. Juodu susivaidijo. Jis griežtai atsisakėgrąžinti papuošalus. Sulaukusi, kol jis nueis į dušą, Britanė susirinko visus jo perukus, plaukųsruogas, sėdo į jo mersedesą ir išdūmė atgal į Niujorką. Ji mums pasakojo sukarpiusi visus jokilimėlius – taip ji vadindavo jo plaukų aksesuarus – ir iškabinusi juos ant jo mašinos, kad būtųmatyti visiems einantiems pro šalį.

– Ar po to įvykio Longas bandė su ja susisiekti?– Jis paliko jai balso pašto žinutę, – surimtėjusi atsakė Vita. – Ji leido mums jos pasiklausyti. Jis

nebeniurzgė taip, kaip mėgdavo niurgzti, kai Britanė vėluodavo atvažiuoti į Ličfildą. Jis tik pasakė:„Britane, tu visą likusį gyvenimą dėl šito gailėsiesi. Tik nežinia, kiek tau to gyvenimo belikę.“

– Jis jai tokiais žodžiais grasino? – susidomėjęs pasitikslino Valis Džonsonas.– Taip. Mudvi su Andžela dėl jos išsigandome, tačiau Britanė iš visko tik pasijuokė. Ji tvirtino,

kad jis mėgėjas švaistytis tuščiais pažadais. Vis dėlto aš pasidariau to įrašo kopiją. Kaip jau minėjau,tikrai dėl jos išsigandau. Po kelių dienų ji susikrovė daiktus ir išsikraustė.

Valis Džonsonas susimąstė apie tai, ką išgirdo. Paskui paklausė:– Ar tebeturite tos Longo balso žinutės kopiją?– Be abejo, – atsakė Vita. – Man nepatiko, kad Britanė taip atsainiai vertino jo elgesį. Kita vertus,

kai ji išvažiavo iš Niujorko, aš nurimau, padariusi išvadą, kad Longas anksčiau ar vėliau atauš.– Jei neprieštaraujate, norėčiau pasiskolinti tą įrašą, – paprašė Džonsonas.Kai Vita išėjo įrašo, Džonsonas kreipėsi į Andželą:– Jei neklystu, jūs taip pat sukatės pramogų pasaulyje?– Esu šokėja. Šiuo metu repetuoju spektakliui, kurio premjera įvyks po dviejų mėnesių. –

Detektyvui nespėjus įsiterpti, ji pridūrė: – O Vita, beje, yra talentinga dainininkė. Šiuo metuBrodvėjui nepriklausančioje teatro scenoje rodomas naujas spektaklio „Pramogų laivas“ pastatymas.Ji priklauso to spektaklio chorui.

Valis Džonsonas nužvelgė ant sienos kabančius Brodvėjaus spektaklių plakatus.– O kas buvo Britanė? Dainininkė ar šokėja?– Ji ir dainavo, ir šoko, bet užvis labiau norėjo tapti aktore.Detektyvui pro ausis nepraslydo, kad šiuos žodžius Andžela ištarė dvejodama. Nuojauta jam

kuždėjo, kad buvusi Britanės Lamont bendranuomė draugės gabumus vertina ganėtinai kritiškai.– Andžela, – prabilo detektyvas, – Tobis Grisomas skaičiuoja paskutines dienas. Jis apsėstas

minties, kad duktė pakliuvo į bėdą. Pasakykite atvirai, ar Britanė buvo gera aktorė?Andžela Anton įbedė mąslų žvilgsnį į plakatą virš detektyvo kėdės.– Britanė buvo gana gera aktorė, – atsakė ji. – Ar ji būtų tapusi žvaigžde? Abejoju. Pamenu, sykį

prieš ketverius metus aš grįžau namo ir aptikau Britanę kūkčiojančią dėl to, kad ją atstūmė dar vienasagentas. Detektyve Džonsonai, nežinau, ar žinote, bet Britanė buvo kaip reta talentinga grimuotoja.Kaip reta! Ji sugebėdavo taip pasidažyti, kad atrodydavo kaip visai kitas žmogus. Porą kartų, kaivisos sėdėjome be darbo, Britanė buvo mus išdažiusi kaip įžymybes. Ji turėjo įspūdingą perukųkolekciją. Ją išvydus, jums būtų atvipęs žandikaulis. Mes išsipuošdavome ir įgriūdavome į kokią norsprašmatnią vietelę. Mus išvydę, žmonės nė nesuabejodavo, jog ir esame tos įžymybės, kuriomisapsimesdavome. Ne kartą Britanei sakiau, kad ji galėtų tapti žvaigždžių graibstoma stiliste.Pasirinkus tokį kelią, ją tuoj pat būtų aplankiusi sėkmė. Bet ji manęs neklausė.

Vita Kolber grįžo į svetainę.– Dovanokit, kad užtrukau, – atsiprašė mergina. – Įrašą buvau nukišusi visai ne į tą lentyną,

kurioje jo ieškojau. Detektyve Džonsonai, norėsite dabar pasiklausyti?– Jei tik galima.Vita spustelėjo diktofono mygtuką. Pasigirdo griausmingas Bartlio Longo balsas. Kiekvieną žodį

jis iškošė pro dantis. Tonas buvo grasinantis, gąsdinantis. Atrodė, netrukus ims drebėti kambariosienos: „Britane, tu visą likusį gyvenimą dėl šito gailėsiesi. Tik nežinia, kiek to gyvenimo tau belikę.“

Valis Džonsonas paprašė dar kartą paleisti įrašą. Jam nugara nubėgo šiurpulys.– Jei neprieštaraujate, šį įrašą pasiimsiu, – pasakė jis.

69.

Penė Hamel puikiai žinojo, kad nevertėjo rizikuoti ir grįžti prie Ovensų ūkio – juk ją galėjopastebėti Glorija Evans. Kita vertus, ji nujautė, kad tame name dedasi kažkas negero, gal kas norsišdarinėjama su kvaišalais. Savo nuojauta ji jau pasidalijo su Berniu.

– Gal net gaučiau piniginį atlygį, – svarstė Penė. – Žinai, juk galima tapti anoniminiuinformatoriumi. Suteikti naudingos informacijos, išgavus iš policijos pažadą nuslėpti nuožiniasklaidos tavo vardą ir pavardę, kad niekas nevadintų skundiku.

Kartkartėmis Bernis ilgėdavosi vienišavimo kelyje. Dažniausiai savo darbo jis pasiilgdavo tada,kai Penė įsikalbėdavo aptikusi kažkokią milžinišką paslaptį.

– Mieloji, ar pameni, kaip buvai įtikėjusi, kad į mūsų kiemą atklydęs pudelis yra tas iš oro uostopradingęs šunytis čempionas? Kai jį išmatavai ir pasvėrei, paaiškėjo, kad mūsiškis padaras visa pėdaaukštesnis ir dvylika svarų sunkesnis.

– Pamenu. Tas šunelis buvo labai mielas. Tada iškabinau skelbimus ir netrukus atsiliepė tikrasisjo šeimininkas.

– Atsidėkodamas jis tau įteikė paties pigiausio vyno butelį, – priminė Bernis.– Na ir kas? Šunelis labai džiaugėsi, kad buvo surastas, – filosofine gaida pokalbį baigė Penė.Brėško šeštadienio rytas. Pusryčiaudami juodu atidžiai žiūrėjo televizijos laidą, kurioje buvo

rodomos ištraukos iš vakarykščio filmavimo. Aleksandra Morland buvo nufilmuota skubanti iš teismorūmų. Ji vis dar neigė pagrobusi savo sūnų. Mintyse Penė dar sykį nusprendė, kad šiai beširdeimotinai turėtų būti skirta pati žiauriausia bausmė.

Bernis jau buvo beeinąs į naktinę pamainą, iš kurios ketino grįžti pirmadienį vakare. Penė darkelis kartus jam priminė, kad antradienį vakare juodu privalės dalyvauti Loterijos laimėtojų paramosgrupės susitikime, kuris vyks Elvyros ir Vilio namuose.

Bernis užsitraukė striukės užtrauktuką ir užsimaukšlino vilnonę kepurę. Kaip tik tą akimirką jispastebėjo, kad žmona vilki sportinį kostiumą ir avi storapadžius aulinukus.

– Ketini eiti pasivaikščioti? – pasiteiravo Bernis. – Oras žvarbokas.– Dar neapsisprendžiau, – lyg niekur nieko atsakė Penė. – Gal apsilankysiu miestelio centre ir

užsuksiu pasilabinti su Rebeka.– Tikiuosi, neketini iki miestelio centro eiti pėsčiomis.– Ne, žinoma, ne. Bet galbūt pavaikštinėsiu po parduotuves.– Aišku. Na, tik nepersistenk. – Bernis pakštelėjo Penei į žandą. – Na, uogele, paskambinsiu tau

ryt.– Vairuok atsargiai. Jei pasijusi mieguistas, būtinai sustok kelkrašty ir numik. Nepamiršk, kad

myliu tave ir neturiu jokio noro tapti jauna našle.Toks buvo įprastas jų atsisveikinimas kas kartą Berniui ruošiantis į kelią.Penė kiek luktelėjo, kad Bernis turėtų užtektinai laiko išvažiuoti iš miesto. Sulaukusi dešimtos

valandos, ji nuskubėjo prie spintos ir ištraukė storą striukę, žieminę kepurę ir pirštines. Žiūronus jijau buvo spėjusi užkišti už naktinio stalelio lempos, žinodama, kad Bernis jų ten tikrai nepastebės.„Paliksiu mašiną gatvėje prie Sajaus ūkio pakraščio, – nusprendė Penė. – Tada prisėlinsiu prie namoiš miško pusės ir kurį laiką ten patykosiu. Gal ir kvailokai elgiuosi, bet ką gali žinoti. Ta Evans tikraikažką rezga. Visa savo esybe tą jaučiu.“

Po dvidešimties minučių ji jau stovėjo pasislėpusi už plačiašakio visžalio medžio kamieno. Iš čiavidinis namo kiemas buvo matyti kaip ant delno. Po medžiu ji pratūnojo pusantros valandos. Rankomsir kojoms galutinai sustirus, Penė jau ketino palikti savo postą. Tą akimirką netikėtai atsidarė namodurys ir išėjo dviem lagaminais nešina Glorija Evans.

„Ji jau išvažiuoja? – mintyse nusistebėjo Penė. – Kodėl gi taip skuba? Pasak Rebekos, jei namąbūtų nuspręsta parduoti, jai būtų suteikta trisdešimt dienų kitai gyvenamajai vietai susiieškoti. Kitavertus, Rebeka minėjo ketinanti jau rytoj aprodyti šį namą būsimam pirkėjui. Turbūt dėl to panelytėEvans ir sunerimo. Lažinuosi iš milijono, kad esu teisi. Ir ką gi ji ten slepia?“

Glorija Evans įkėlė lagaminus į mašinos bagažinę ir grįžo į namą. Vėl išdygusi tarpduryje, ji vilkomilžinišką šiukšlių maišą, kuris atrodė be galo sunkus. Maišą ji taip pat įkėlė į bagažinę. Penėsžvilgsnis užkliuvo už popiergalio, kuris iškrito iš šiukšlių maišo ir nusileido ant žemės. Evanspopiergalį pastebėjo, bet nepuolė jo gaudyti. Paskui grįžo į namą. Penė pralaukė dar apie pusvalandį,bet namo tarpduryje ji daugiau nebepasirodė.

Penė buvo taip sušalusi, kad nebegalėjo laukti, todėl nusprendė grįžti į mašiną. Miestelio centre jipasirodė likus kelioms minutėms iki vidurdienio. Ant Rebekos biuro durų pakabintas raštelis skelbė:„Grįšiu netrukus.“

Nukabinusi nosį Penė įsėdo į mašiną ir pasuko namų link. Vis dėlto, skatinama nuojautos, jinusprendė dar kartą trumpam nuvažiuoti į savo žvalgybos postą miške. Penės nusivylimui, Evansmašina buvo dingusi iš Sajaus namo kiemo. „Vadinasi, šiuo metu namie nieko nėra“, – nusprendėPenė. Užgniaužusi kvapą, ji atsargiai prisėlino prie namo. Visos žaliuzės buvo nuleistos, išskyrusvieną, kuri buvo pakelta vos šešis colius. Pro plyšį Penė apžvelgė virtuvę – viduje stovėjo milžiniškisenoviniai baldai, virtuvės grindys buvo išklotos linoleumu. „Nelabai kas matyti, – apgailestavoPenė. – Sunku pasakyti, ar ji išsikraustė visam laikui.“

Patraukusi miško pusėn, ji išvydo vėjo ant krūmo nublokštą popiergalį – tą patį, kuris iškrito iššiukšlių maišo. Nudžiugusi Penė puolė prie krūmo.

Popiergalis mirguliavo nuo įvairiaspalvių vaikiška ranka išraitytų ornamentų. Lape buvonupieštas ir ilgaplaukės moters veidas. Jis atrodė panašus į Evans. Po piešiniu buvo ir užrašas –„Mamytė“.

„Vis dėlto namuose gyvena vaikas, – nusprendė Penė, – tik kažkodėl ta moteris nenori, kad kas

sužinotų, jog ji mama. Greičiausiai ji slepia vaiką nuo tėvo. Iš tokios moters to ir lauk. Plaukus turbūtvisai neseniai nusikirpo. Dabar suprantu, kodėl ji taip sunerimo, kai pamačiau tą žaislinį sunkvežimį.Puikiai žinau, ką dabar padarysiu. Paskambinsiu Elvyrai ir viską papasakosiu. Gal ji atkapstysdaugiau informacijos apie panelę Gloriją Evans. Jei ji iš tiesų slepia vaiką nuo jo tėvo, gal už jįatrasti padėsiančią informaciją siūlomas piniginis atlygis? Būtų nebloga staigmena Berniui.“

Penė patenkintu veidu pasuko prie mašinos, tvirtai sugriebusi piešinį pirštinėta ranka. Įsėdusi įmašiną, ji atsargiai patiesė piešinį ant užpakalinės sėdynės. Dar sykį jį nužvelgusi, netikėtaisusiraukė. Galvoje kirbėjo dar nesuvokta, tačiau neabejotinai niūri mintis. Apėmęs jausmas buvopanašus į netikėtai suskaudusio danties tvinkčiojimą.

„Kaip keista“, – pagalvojo Penė ir paleidusi variklį nudūmė gatve.

70.

Paprastai išvydęs laikraščiuose Zanos nuotraukas jis nudžiugdavo. Šis šeštadienio rytas buvo kitoks.Visą naktį jis praleido kankinamas sapno, kuriame stengėsi pabėgti nuo minios žmonių.

Pasikėsinimas į kunigo gyvybę gerokai jį sutrikdė. Jis stengėsi kuo stipriau prispausti revolverįprie abito, bet paskutinę akimirką kunigas pasviro į vieną šoną. Laikraščiai rašė, kad šiuo metu jogyvybei vis dar gresia pavojus.

Jo gyvybei vis dar gresia pavojus, o tai reiškia, kad jis gali ir gyvas likti.Ir ką gi jam dabar daryti? Šįvakar jis buvo sutaręs susitikti su Glorija Lagardijos oro uoste, tačiau

kuo daugiau apie tai galvojo, tuo prastesnis atrodė šis sumanymas. Ji vis dar baiminasi, kad gali būtisučiupta policijos. Greičiausiai abejoja ir jo pažadu pristatyti pinigus. „Žinau, kaip ji mąsto, –pagalvojo jis. – Nenustebčiau, jeigu ji vis dėlto susiviliotų piniginiu atlygiu. Ji pakankamai kvaila,kad sumąstytų prieš mūsų susitikimą užsukti į policiją ir pasisiūlyti po drabužiais prisikabintimikrofoną. Jei ji išduos policijai mano vardą, man galas. Kita vertus, ji gana godi. Gali būti, kadsusivilios mano pinigais, nusprendusi, kad taip saugiau. Juk per mano pinigus ji netūps į kalėjimą, –svarstė jis. – Negaliu rizikuoti ir tame ūkyje pasirodyti vidury dienos. Kas nors gali mane pastebėti.Bet neturiu kitos išeities. Privalau šiandien į ūkį nusigauti dar prieš jai išvykstant į Lagardiją. Iš josnamų išsinešiu visus jos ir Metju daiktus. Kai nekilnojamojo turto agentė aptiks jų ataušusius kūnus,nebebus likę nė vieno įkalčio, siejančio Gloriją su Zana. Niekam neateis į galvą, kad Glorija būtųgalėjusi ja apsimetinėti.“

Jis ketino nužudyti Zaną taip, kad jos mirtis būtų panaši į savižudybę. Geriau pagalvojus, jis jaidaro paslaugą. Žinia apie Metju mirtį ją galutinai sužlugdys. Zana vis tiek nebeatsigautų.

Ilgiau pasvarstęs jis nusprendė, kad naujasis planas kelia gerokai didesnį pasitenkinimą, palygintisu ankstesniu ketinimu tiesiog nužudyti ją šūviu į širdį. Kaip neapsakomai gera buvo visus šiuosmetus, net prieš gimstant Metju, kada tik panorėjus stebėti pačias intymiausias Zanos gyvenimoakimirkas. Pastaruosius dvejus metus didžiausias malonumas jam buvo stebėti ją miegančią – matyti,kaip verkia sapne, kaip pabudusi ryte pašoka iš lovos ir puola čiupinėti Metju nuotraukos. Ir visa taidaro nė neįtardama, jog jis ją stebi.

Laikrodis rodė vienuoliktą ryto. Jis surinko Glorijos mobiliojo numerį. Ji neatsiliepė. Galbūt jaupakeliui į Niujorką? Pakeliui į policijos nuovadą?

Nuo šios minties sustingo kraujas. Ką daryti? Kur bėgti?Jis užspeistas kampe.Jis bandė jai prisiskambinti pusę dvyliktos. Sulaukęs pusės pirmos vėl surinko jos numerį. Rankos

vis labiau drebėjo. Šį kartą ji vis dėlto teikėsi atsiliepti.

– Kur tu esi?– O kaip tau atrodo? Tūnau šitam prakeiktam ūky.– Buvai kur nors išėjusi?– Į parduotuvę. Pastaruoju metu Matukas visai nevalgo. Nupirkau jam dešrainių. Kada mes

šiandien susitinkame?– Vienuoliktą.– Kodėl taip vėlai?– Todėl, kad dieną mums susitikti nevertėtų. Be to, tuo metu Metju jau bus užmigęs, tad tau

neprireiks ilgai laikyti jo užrakinto. Pinigus jau turiu. Visą sumą. Šiuo metu pervesti pinigų būtųpernelyg rizikinga. Galėsi pati pasirinkti, ką su jais daryti – neštis į lėktuvą ar išsiųsti kaip siuntinįtėvo adresu. Tačiau taip bent jau žinosi, kad juos visus turi. Ar gerai, Britane?

– Nustok mane vadinti tuo vardu! Tai tu pašovei kunigą, ar ne?– Glorija, pasakysiu ir dar šį tą. Jei vis dar turi ketinimų kreiptis į policiją ir bandyti susitarti dėl

bendradarbiavimo, gali tai pamiršti. Pasakysiu jiems, kad tai tu mane įkalbėjai kėsintis į tą geruolįsenuką kunigą, nes išsigandai dėl savo kvailo poelgio, dėl to, ką jam pasakei per išpažintį. Jie manimitikrai patikės. Sausa iš šitos balos tu neišlipsi. Jei ir toliau laikysiesi mūsų susitarimo, pagaliau galėsidaryti tai, ką nori. Galėsi investuoti į savo karjerą. Net jei tau pavyktų sutarti su policija dėlbendradarbiavimo, jie vis vien tave pasodins bent jau dvidešimčiai metų. Patikėk, kalėjime karjerosgalimybės aktorėms ir makiažo specialistėms gana menkos.

– Tavo labui tikiuosi, kad tikrai turi visus pinigus.Jis nujautė, kad jei ji ir ketino kreiptis į policiją, jo žodžiai privertė ją suabejoti.– O kaipgi. Kaip tik dabar į juos žiūriu.– Šeši šimtai tūkstančių dolerių, – tarė ji. – Ir nė centu mažiau.– Galėsiu palaukti, kol pati juos suskaičiuosi ir įsitikinsi.– Kas nutiks, jei Metju jiems pasakys, kad tai aš pavogiau jį iš vežimėlio?– Kurį laiką mąsčiau apie tai, ką man sakei. Jam buvo treji metai. Kažin ar verta nerimauti dėl to,

ką jis pasakys. Visi manys, kad vaikas tiesiog susipainiojo ir dorai nebeatskiria, kuri moteris jįpavogė ir kuri saugojo. Vakar jie sulaikė Zaną. Ar žinojai? Policija netiki nė vienu jos žodžiu.

– Turbūt tu teisus. Aš tik noriu, kad visa tai kuo greičiau pasibaigtų.„Kokia stulbinamai įžvalgi mintis“, – piktdžiugiškai pagalvojo jis.– Tik nepamiršk susirinkti visų drabužių, kuriuos vilkėjai apsimesdama Zana, – priminė jis.– Nustok. Viskas seniai supakuota. Ar jau nupirkai man lėktuvo bilietą?– Taip. Tau reikės persėsti Atlantoje. Taip bus geriau nei skristi tiesioginiu reisu. Reikia būti

atsargiems. Skrisdama iš Atlantos į Teksasą pateik savo tikrąjį pasą. Iš Lagardijos į Atlantą išskrisirytoj pusę vienuoliktos ryto su „Continental“ oro linijomis. Jei nuspręsi pinigus išsiųsti tėvui, – o manatrodo, kad taip ir būtų geriausia, – tam turėsi užtektinai laiko. Susitikime „Holiday Inn“ viešbučioaikštelėje prie Didžiojo Centrinio bulvaro. Jau užsakiau tau tame viešbutyje kambarį.

– Turbūt tu dėl visko teisus. Kaip ir tarėmės, susitiksime ten vienuoliktą vakaro. Apie pusędešimtos aš paguldysiu Matuką į spintą.

– Sutarta. – Tyčia sušvelninęs balsą jis pridūrė: – Žinai, Glore, esi didžiai talentinga aktorė. Kaiapsimesdavai Zana, ne tik atrodydavai, bet ir judėdavai visiškai kaip ji. Kai išvydau tas turistonuotraukas, man net pagaugai nuėjo. Buvo sunku patikėti savo akimis. Policininkai nė neabejoja, kadtose nuotraukose ji. Aš gerai žinau.

– Na ir puiku. Dėkui už komplimentą. – Ji padėjo telefono ragelį.„Veltui visą naktį prasikankinau, – nusprendė jis. – Ji tikrai nesikreips į policiją.“ Jis darsyk

žvilgtelėjo į laikraštį, kurio pirmame puslapyje buvo Zanos nuotrauka.– Nekantrauju rytoj išvysti tavo veidelį, kai bus pranešta, kad nekilnojamojo turto agentė ir jos

lydimas pirkėjas aptiko Britanės ir Metju lavonus. Pažiūrėsim, kaip tu sutiksi tokią naujieną, – ištarėjis balsu.

Tą akimirką jis susivokė, kad išeitis visą laiką buvo panosėj. Žinoma, teks paišlaidauti, betpinigai nebus iššvaistyti veltui.

Juk neprireiks vaiko žudyti pačiam.

71.

Prie savo darbo stalo jis prisėdo tik vėlyvą rytą, grįžęs iš susitikimo su Britanės Lamont draugėmis.Valis Džonsonas atsilošė krėsle. Nekreipdamas dėmesio nei į telefonų skambėjimą, nei į zujančiusžmones, jis įdėmiai įsižiūrėjo į Britanės Lamont montažinę nuotrauką. „Ji kažkuo panaši į tą Morland,– pagalvojo. – Andžela Anton minėjo, kad Lamont buvo puiki makiažo specialistė.“ Valis Džonsonaspadėjo montažinę nuotrauką greta „The New York Post“ laikraščio pirmo puslapio, kur Zana buvonufotografuota skubanti iš teismo rūmų. Antraštė skelbė: „Tose nuotraukose ne aš!“ – klykė Zana.“

„Nejaugi ji sako tiesą?“Valis užsimerkė. „Kita vertus, nežinia, ar Britanė Lamont išvis gyva. Gal Bartlis Longas

įgyvendino savo grasinimus? Ji dingusi beveik dvejus metus, o tas atvirlaiškis iš tiesų galėjo būtikažkieno padirbtas. Balso žinutės įrašas suteikia pakankamą pagrindą išsikviesti Bartlį Longą įapklausą. Kita vertus, gali būti, kad…“ Užuot baigęs regzti mintį, Valis Džonsonas pagriebė savomobilųjį ir surinko Bilio Kolinso numerį.

– Bili, čia Valis Džonsonas. Tu prie darbo stalo?– Dar ne. Turėjau užsukti pas dantistą. Nuovadoje būsiu po dvidešimties minučių, – atsakė Bilis.– Pasitiksiu tave. Noriu kai ką parodyti.– Gerai, – atsakė Bilis. Netikėtas bendradarbio skambutis jau spėjo sužadinti jo smalsumą.

Penktadienio vakarą, iškart, kai buvo sulaikyta Zana Morland, Bilis išlėkė į Fordamo universitetospektaklį, kuris vyko Raushilo studentų miestelyje Bronkso rajone. Jo sūnus, baigiamųjų kursųstudentas, jame vaidino vieną iš pagrindinių vaidmenų. Apie tėvo Eideno Obrajano užpuolimą Bilisir Eilina sužinojo važiuodami į namus Foresthilo rajone.

„Gaila, kad ši byla atiteks kitai nuovadai, – susijaudinęs žmonai pasakė Bilis. – Tik visišką dugnąpasiekęs žmogus gali pasikėsinti į septyniasdešimt devintus metus einantį kunigą, ir dar kai jis siūloatgailą. Dar šiandien mačiau tėvą Obrajaną. Uždaviau jam porą klausimų, susijusių su Morland byla.Keisčiausia, kad tėvas Obrajanas buvo perspėtas apie gresiantį pavojų. Pirmadienį vakare ElvyraMihan – ta Zanos Morland draugė, apie kurią tau jau pasakojau, – pastebėjo labai įdėmiai tėvąstebintį vyrą. Ji net peržiūrėjo bažnyčios vaizdo kamerų įrašus, bet negalėjo gerai įsižiūrėti į tožmogaus veidą.“

Šeštadienio naktį Bilis vis pabusdavo iš miego. Jį kankino sunkiai paaiškinama nuojauta, kad jispats kažkaip nuvylė tėvą Obrajaną. „Bet juk mes peržiūrėjome tuos įrašus, – svarstė jis. – Vyrasvešliais tamsiais plaukais ekrane šmėstelėjo vos akimirką. Tai galėjo būti bet kas.“

Vos pabudęs ryte, jis tuoj pat paskambino prie ligoninės reanimacijos skyriaus durų budinčiam

policininkui.– Bili, kol kas jis dar laikosi, – nuramino detektyvą policininkas.Atvykęs į nuovadą, prie savo darbo stalo jis išvydo lūkuriuojančius detektyvę Dženifer Din ir

Deividą Fildmaną, vieną iš detektyvų, paskirtų tirti pasikėsinimą į tėvą Obrajaną.Dženifer atrodė gana rami, bet Bilis, pakankamai gerai ją pažįstantis, akimirksniu suprato, kad ji

susijaudinusi.– Bili, nepatikėsi, kokių naujienų mums turi Deividas, – prabilo detektyvė. – Nusiteik prarasti

amą.Fildmanas nešvaistė laiko tuščioms kalboms.– Bili, kai tik medikai išsivežė kunigą į ligoninę, puolėme žiūrėti, ką nufilmavo bažnyčios

kameros. – Raukšlelės Deivido Fildmano akių kampučiuose liudijo, kad detektyvas – iš prigimtiesdažnai besišypsantis žmogus, tačiau dabar jo veidas buvo rūstus. – Kai pasigirdo trys pokštelėjimai,bažnyčios atriume buvo keli žmonės. Remdamiesi jų liudijimais sudarėme įtariamojo išvaizdosaprašymą. Pasak jų, iš atgailos kambario išbėgęs vyras buvo daugmaž šešių pėdų ūgio, vešliaisjuodais plaukais, vilkėjo lietpaltį pastatyta apykakle ir buvo su akiniais nuo saulės. Įrašuose jįatpažinome iškart – jis nufilmuotas ir įeinantis į bažnyčią, ir iš jos išlekiantis. Greičiausiai dėvėjoperuką. Veido taip ir neįžiūrėjom.

– Ar bent vienam liudytojui toptelėjo pažiūrėti, į kurią pusę tas vyras nusiskubino? – suirzęspasiteiravo Bilis.

– Skambino viena moteris, ji tvirtina mačiusi Aštuntojo aveniu link bėgantį vyrą. Sunku pasakyti,ar ten buvo tas pats žmogus.

– Aišku.Bilis žinojo, kad Deividas Fildmanas atėjo kažko pasakyti, bet tą padarys įprastu būdu – išsamiai

aptardamas kiekvieną, net ir pačią mažiausią, tyrimo smulkmeną.– Šįryt į mus kreipėsi bažnyčios ūkvedys Nilas Hantas. Vakar vakare jis lankėsi anoniminių

alkoholikų bendrijos susitikime, o po jo parėjo tiesiai namo ir atsigulė. Apie pasikėsinimą sužinojotik šįryt. Paklausyk… – Fildmanas pristūmė kėdę arčiau Bilio darbo stalo ir pasilenkė. – Tas vyrukasbuvęs detektyvas. Nuo bylų tyrimo jis buvo nušalintas dėl to, kad sugebėjo du kartus darbe pasirodytigirtas. Kai apsvaigęs atėjo trečią kartą, buvo visam laikui pašalintas iš tarnybos.

– Bili, – įsiterpė Dženifer, neslėpdama nuostabos. – Ar pameni, Elvyra Mihan minėjo, kadpirmadienį vakare bažnyčioje pastebėjo keistą vyrą, kuris tuoj pat metė melstis, vos tėvas Eidenasatidarė atgailos kambario duris? Tas vyras jai pasirodė toks įtartinas, kad ji net grįžo į bažnyčiąperžiūrėti kamerų įrašų.

Fildmanas perliejo Din priekaištingu žvilgsniu. Buvo akivaizdu, kad savo istoriją jis norėjopasakoti pats.

– Bili, peržiūrėjom ir pirmadienio vakaro įrašus, – paaiškino Fildmanas. – Juose vyras tas pats,kuris vakar vakare nufilmuotas įeinantis į bažnyčią ir po kelių minučių iš jos išbėgantis. Tai tas pats

vyras, kuris pasikėsino į kunigo gyvybę. Vešlūs juodi plaukai, dideli akiniai nuo saulės, tas patslietpaltis. Kunigas anksčiau nebuvo jo sutikęs. Bili, mūsų žiniomis, tą patį pirmadienio vakarąbažnyčioje lankėsi ir Zana Morland. Ji į bažnyčią įėjo, o paskui išėjo pirma Elvyros. Gali būti, kad įbažnyčią tas vyras užsuko jai iš paskos, o viduje ilgėliau užtruko norėdamas geriau įsižiūrėti į tėvąObrajaną.

– Įdomu, ko Morland ten užsuko? Pasimelsti? Gal ji yra į kunigą pasikėsinusio nusikaltėliosąmokslininkė? – sukluso Bilis. – Gal ji užėjo atlikti išpažinties ir dėl tokio netikėto jos poelgiobendrininkui pasidarė neramu?

– Gali būti, – atsakė Fildmanas. – Tik štai dar viena smulkmena. Kaip jau minėjau, ūkvedys, kurisparodė mums vaizdo įrašus, tas Nilas Hantas, anksčiau dirbo policijoje.

– Vakar įrašus mums rodė kitas žmogus, – vėl įsiterpė Dženifer Din.– Jis tvirtina turįs fotografinę atmintį, – toliau pasakojo Fildmanas. – Gyrėsi, kad ypatingi jo

gebėjimai išsamiai aprašyti asmeninėje byloje, ir vis ragino mane ją peržiūrėti. Jis tvirtino, kad tąpatį pirmadienio vakarą, netrukus po to, kai ta Morland išbėgo iš bažnyčios, jis ėjo namo ir užkvartalo nuo bažnyčios pamatė tokią pat moterį lipančią į taksi. Jis sako iš pradžių pamanęs, kad taita pati moteris, bet netrukus susiprotėjęs, kad į mašiną įsėdusi moteris dėvėjo laisvalaikio kelnes iršvarkelį, o štai moteris bažnyčioje buvo pasipuošusi.

Bilis Kolinsas susižvelgė su Dženifer Din. Jiems galvoje sukosi ta pati mintis. Nejau AleksandraMorland visą laiką sakė tiesą? Nejau kažkokia moteris iš tikrųjų apsimetinėja ja? O gal taspripažinimo ištroškęs iš tarnybos išmestas detektyvas visą istoriją prasimanė? Juk niekas nenustatytų,ar jis meluoja.

– Gal perskaitęs visus straipsnius apie šią bylą mūsų buvęs bendradarbis nusprendė taip atkreiptižurnalistų dėmesį ir iš jų šiek tiek pasipelnyti? – paklausė Bilis, nors ir nujautė, kad ši teorijagreičiausiai nepasitvirtins. – Deivai, išsikvieskim Nilą Hantą apklausti ir pažiūrėkim, ko verta joistorija.

Suskambo Bilio mobilusis. Jis užsigalvojęs atsiliepė ir paskubomis išpyškino savo vardą.Skambino Elvyra Mihan. Bilis tuoj pat pajuto, koks stebėtinai džiugus jos balso tonas.

– Norėjau sužinoti, ar galėčiau šiandien pas jus užsukti, – pasakė Elvyra. – Turiu su jumispasidalyti be galo svarbiu atradimu.

– Ponia Mihan, ketinu čia būti visą dieną, tad galite užsukti jums patogiu laiku.Bilis kilstelėjo akis. Per stalų jūrą prie jo yrėsi detektyvas Valis Džonsonas.

72.

Vėlyvą šeštadienio rytą Kevinas Vilsonas daugiau nei valandą sportavo savo bute įrengtoje sportosalėje. Liedamas prakaitą jis įdėmiai stebėjo televizijos naujienas. Perjunginėdamas kanalus stengėsiperžiūrėti visus reportažus, kuriuose Zana buvo rodoma skubanti iš teismo rūmų. „Tose nuotraukosene aš. Ta moteris ne aš!“ – kartojo Zana. Jos žodžiai smigo Kevinui Vilsonui į širdį lyg aštriausipeiliai.

Paniuręs jis žiūrėjo į ekraną, kur psichiatras lygino Centriniame parke padarytas Zanos nuotraukasnetrukus po Metju pagrobimo su nuotraukomis, kuriose ji grobia Metju iš vežimėlio. „Negali būtijokių abejonių – vaiką pagrobusi moteris yra jo motina, – pareiškė psichiatras. – Pažvelkit į šitasnuotraukas. Argi kas nors kitas per kelias valandas būtų sugebėjęs apsirengti lygiai tokiais patdrabužiais, kokiais tądien vilkėjo ji.“

Kevinas žinojo šiandien turintis susitikti su Zana. Ji buvo užsiminusi, kad gyvena Baterio parkorajone vos penkiolika minučių kelio nuo jo namų. Įdavė ir savo mobiliojo numerį. Laikydamasšpygas, Kevinas susiruošė jai skambinti.

Po penkių pyptelėjimų pasigirdo jos balsas: „Sveiki, paskambinote Zanai Morland. Palikite savotelefono numerį ir aš pasistengsiu kuo greičiau jums atskambinti.“

– Zana, čia Kevinas. Dovanokite, kad skambinu tokiu metu, bet norėčiau su jumis šiandiensusitikti. Pagalbiniai darbininkai pradės darbus jau pirmadienį, tad būtų gerai, jeigu aptartume kelissu užsakymo vykdymu susijusius dalykus. – Jis paskubomis pridūrė: – Jokių nesklandumų nekilo,tiesiog turiu keletą klausimų, į kuriuos galite atsakyti tik jūs.

Jis palindo po dušu, tada apsivilko mėgstamiausius drabužius: džinsus, sportinius marškinėlius irmegztinį. Alkio nejuto, bet vis vien sukirto dubenėlį dribsnių ir išgėrė puodelį kavos. Prisėdęs priestalelio palei langą, Kevinas neskubėdamas, vis užmesdamas akį į Hadsono upę, peržiūrėjo rytiniuslaikraščius, nepraleisdamas nė vieno straipsnio, kuriame buvo rašoma apie kaltinimus Zanai.Kaltinimus pagrobimu, vaiko globėjo teisių pažeidimu ir trukdymu teisingumui.

Ji buvo priversta pateikti teismui pasą ir pasižadėti niekur neišvykti.Kevinas bandė įsivaizduoti, kaip galėtų jaustis tokią akistatą su teisėju patyręs žmogus. Kadaise

jis buvo paskirtas vienu iš prisiekusiųjų teisme nagrinėjant netyčinio nužudymo bylą. Kaltinamasisbuvo vos dvidešimties metų vaikinas, kuris apsvaigęs nuo kvaišalų sudaužė savo mašiną ir taippražudė du žmones. Kevinas savo akimis matė, kaip šis vaikinas ėmė tirtėti iš siaubo, išgirdęsnuosprendį – dvidešimt metų kalėjimo.

Vaikinas tvirtino, kad kažkas tyčia pribėrė jam į gaivųjį gėrimą kvaišalų. Kevinas ligi šiol nebuvotikras, kad jis melavo, bet vis dėlto tas pats vaikinas kartą jau buvo įkliuvęs policijai dėl marihuanos

vartojimo.„Tose nuotraukose ne aš. Ta moteris ne aš!“„Ir kodėl gi, nepaisydamas visko, kas apie ją pasakyta, aš vis vien tikiu ja? – klausė savęs

Kevinas. – Aš žinau, tiesiog žinau, kad ji sako tiesą.“Suskambo telefonas. Atsiliepęs jis išgirdo mamos balsą.– Kevi, ar šiandien skaitei apie Morland suėmimą?„Mama, puikiai žinai, kad skaičiau“, – mintyse atsakė Kevinas.– Kevinai, nejau vis vien ją samdysi?– Mama, taip, skamba keistai, bet aš žinau, kad Zana yra auka, o ne skriaudikė. Kartais žmogus

tiesiog žinai, ir viskas. Štai taip aš dabar ir jaučiuosi.Jis kurį laiką laukė atsakymo. Netrukus Keitė Vilson tarė:– Kevinai, nepažįstu kito žmogaus, kurio širdis būtų tokia gera, tokia kilni. Vis dėlto ne visi

žmonės to verti. Prašau, pagalvok apie tai, ką tau sakau. Iki, mielasis.Ji padėjo telefono ragelį.Kevinas kurį laiką skendėjo mintyse, tada dar kartą paskambino Zanai. Jis padėjo ragelį vos

išgirdęs jos balso pašto įrašą. „…aš pasistengsiu kuo greičiau jums atskambinti.“Laikrodis rodė beveik pusę dviejų. „Vargu ar tu greitai man atskambinsi“, – pagalvojo jis. Tada

pakilo, sudėjo indus į indaplovę ir nusprendė pasivaikščioti. „Nueisiu iki Baterio parko, – pagalvojo.– Susirasiu Zanos butą ir pasibelsiu į duris. Į tokį netikėtą mano apsilankymą ji nepažiūrės atsainiai,juk šis užsakymas jai be galo svarbus. Ypač dabar, kai jos laukia tiek daug teisinių išlaidų.“

Traukiant iš spintos odinį švarką suskambo telefonas. „Luizos labui tikiuosi, kad skambina ne ji iraš neišgirsiu jos kvarksėjimo apie Zanos suėmimą. Jei taip nutiks, akimirksniu atleisiu ją iš darbo“, –pagalvojo Kevinas.

„Klausau“ jis kone iškošė.Skambino Zana.– Kevinai, atsiprašau. Buvau palikusi telefoną palto kišenėje ir dar išjungusi skambutį. Norite

susitikti Karltono apartamentuose?– Ne, šią savaitę ten užtektinai prisibuvau. Kaip tik buvau beišeinąs pasivaikščioti. Iki jūsų namų

nueičiau per penkiolika minučių. Gal galėčiau ateiti pas jus ir mes pasikalbėtume?Zana padvejojusi atsakė:– Žinoma, jei jums taip patogiau. Lauksiu jūsų čia.

73.

– Nagi, Matuk, valgyk dešrainį, – įkalbinėjo Glorija. – Vien dešrainių šiandien ir užsukau įparduotuvę.

Metju pabandė atsikąsti dešrainio, bet netrukus nuleido jį atgal į lėkštę.– Glore, negaliu.Jis manė, kad Glorė supyks, bet ji tik liūdnai pažvelgė ir tarė:– Matuk, gerai, kad pagaliau artėja pabaiga. Vargu ar ir toliau šitaip gyvendami būtume ilgai

tvėrę.– Glore, kodėl sudėjai mano daiktus? Kraustomės į naują namą?Ji liūdnai šyptelėjo.– Ne, Matuk. Juk viską jau paaiškinau, tik tu manimi netiki. Tu netrukus keliausi namo.Jis ėmė nepritariamai purtyti galvą.– O kur keliausi tu?– Na, truputį paviešėsiu pas savo tėtį. Jo nemačiau tiek pat laiko, kiek tu nematei savo mamytės.

Tada turbūt pabandysiu sugrąžinti į vėžes savo karjerą. Gerai, daugiau tavęs tuo dešrainiunebekankinsiu. Nori ledų?

Metju nenorėjo Glorei prisipažinti, kad visas maistas jam atrodo lygiai tokio pat skonio. Ji buvosupakavusi didumą jo žaislų, mašinėlių, spalvinimo knygelių ir pieštukų. Net pasiėmė tą piešinį,kuriame jis bandė pavaizduoti mamytę. Metju buvo pasidėjęs tą piešinį į dėžutę, nes nenorėjo jopabaigti. Kita vertus, nenorėjo ir išmesti. Negana to, ji supakavo ir muilo gabalėlį, kuris kvepėjo kaipmamytė.

Jis kasdien bandydavo prisiminti su mamyte praleistą laiką. Jos ilgus plaukus, kurie retsykiaiskutendavo nosį. Jos chalatą ir tą jausmą, kuris apimdavo, kai mamytė jį priglausdavo ir įsupdavo į tąchalatą. Visus zoologijos sode matytus gyvūnus. Kartais gulėdamas lovoje jis kartodavo jųpavadinimus. Dramblys. Gorila. Liūtas. Beždžionė. Tigras. Zebras. Lyg kartotų abėcėlę. Mamytėbuvo jam sakiusi, kad dėlioti raides į žodžius, o žodžius į sakinius be galo smagu. D raidė buvo skirtadrambliui. Jis žinojo, kad kai kurias iš tų raidelių pamiršo, ir dėl to liūdėjo. Retsykiais Glorė jamrodydavo vaizdo įrašus su gyvūnais, bet tai ne tas pats, kas vaikščioti su mamyte po zoologijos sodą.

Po pietų Glorė pasiūlė:– Matuk, o gal pažiūrėk kurį nors iš filmukų, kuriuos esame įrašę? Man reikia baigti krauti daiktus.

Tik nepamiršk uždaryti savo kambario durų.Metju žinojo, kad Glorė greičiausiai nori pažiūrėti televizorių. Ji kas vakarą žiūrėdavo, bet jam

tai buvo uždrausta. Per jo televizorių buvo galima žiūrėti tik į diskus įrašytus filmukus. Tų filmukų jis

turėjo devynias galybes. Bet šiuo metu nenorėjo žiūrėti.Užlipęs į savo kambarį, jis atsigulė ant lovos ir iki pat pakaušio užsitraukė antklodę. Užsimiršęs

jis pakišo ranką po pagalve ir ėmė ieškoti muilelio, kuris kvepėjo kaip mamytė, bet jo ten nebebuvo.Metju jautėsi mieguistas, tad netrukus užsimerkė ir užmigo, nė nepastebėjęs, kad spėjo pravirkti.

Margareta / Glorė / Britanė suvalgė dešrainį, kurio Metju beveik nelietė, ir susimąsčiusi kurį laikąsėdėjo prie virtuvės stalo. Paskui apsidairė.

– Sudilęs namas, sudilusi virtuvė, sudilęs gyvenimas, – ištarė.Ji pyko ant savęs, kad įsivėlė į tokią painiavą, ir kartu liūdėjo. Ji žinojo, kad šis netikėtas

vakarykštę naktį užklupęs liūdesys susijęs su tėvu.Kažkas jos tėčiui nutikę. Ji tą jautė visa siela. Jau griebs telefoną, tačiau apsigalvojo. „Jau ryt

vakare jį aplankysiu, – pagalvojo ji. – Tebūnie staigmena.“Ji dar kartą pakartojo šiuos žodžius, bet balsu:– Tebūnie staigmena.Kažkodėl tariami šie žodžiai nuskambėjo nenuoširdžiai ir net šiek tiek kvailai.

74.

Sėdėdama prie Bilio Kolinso darbo stalo, Elvyra pamažu jam ir detektyvei Dženifer Din išklojovisas susitikimo su Tifane Šilds smulkmenas. Ant stalo gulėjo Tifanės duota batų dėžutė. Vieną basutęElvyra ištraukusi dėjo ant stalo prie nuotraukos. Kolinsas suskubo nuotrauką apversti. Elvyra nėnenumanė, kad toje nuotraukoje – Britanė Lamont.

– Neverta kaltinti Tifanės, – merginą gynė Elvyra. – Jai teko patirti didžiulį spaudimą – iržurnalistų, ir visiškai nepažįstamų geradarių. Nesunku suprasti, kodėl ji pasijuto tokia pikta irapgauta, sužinojusi, kad Metju galėjo pagrobti Zana. Paaiškinau jai, kad Zana niekada jos nekaltinodėl to, kas įvyko, ir priminiau, kad teisme jai teks prisiekti sakyti tik tiesą. To užteko, kad jiuždainuotų visiškai naują dainelę.

– Nesu tikras, kad teisingai supratau, – įsiterpė Bilis. – Teigiate, kad ponia Morland buvoįsigijusi dvi visiškai vienodas basučių poras ir dar turėjo trečią porą, kuri buvo beveik tokia pat,išskyrus vieną smulkmeną – jos dirželiai buvo platesni.

– Viską supratote puikiai, – patvirtino Elvyra. – Aš Tifanę dar pašnekinau ir ji prisiminė keliaskitas svarbias smulkmenas. Tifanei atiduotas basutes Zana įsigijo internetu. Ji per klaidą nusipirkodvejas tos pačios spalvos basutes. Jas gavusi, apsižiūrėjo, kad jau turi labai panašias basutes, tadnusprendė vieną iš naujųjų porų padovanoti Tifanei.

– Kažin ar Tifanės atmintimi galima visiškai pasikliauti, – įsiterpė Dženifer. – Kaip ji gali būtitokia tikra, kad tądien Zana avėjo basutes siaurais dirželiais?

– Nes tądien Tifanė ir pati avėjo lygiai tokią pat porą. Ji sako iškart pastebėjusi sutapimą, betneturėjusi jokio noro dėl to juokauti, o pati Zana tada buvo labai susijaudinusi ir skubėjo ištrūkti išnamų. – Elvyra įdėmiai pažvelgė į abu detektyvus. – Čia atlėkiau tiesiai iš Tifanės namų. Neturiunuotraukų – nei tos, kurioje Zana tariamai grobia Metju ir avi basutes plačiais dirželiais, nei tos,kurioje ji atskubėjusi į parką po jo dingimo ir avi basutes siaurais dirželiais. Jūs tas nuotraukas tikraiturite. Palyginkite jas. Ir būtinai liepkite savo ekspertams darsyk įdėmiai jas peržiūrėti. O tadapaklauskite savęs, kam savo vaiką grobti ketinančiai moteriai grįžti namo ir persiauti basutes.

Bilis ir Dženifer susižvelgė, žinodami, kad ir šįkart jiems galvoje sukasi ta pati mintis. Jeipasirodys, kad Elvyra Mihan teisi, tai patvirtins naująją įvykių versiją. Valis Džonsonas jau atkreipėjų dėmesį į stulbinantį Britanės Lamont ir Zanos Morland panašumą. Be to, Lamont buvo puikigrimuotoja ir pradingo kaip tik tada, kai buvo pagrobtas Metju Karpenteris. Negana to, ji kadaisedirbo pas Bartlį Longą – žmogų, kuris buvo priešiškai nusiteikęs Zanos Morland atžvilgiu ir kurįMorland nuo pat pradžių įtarė pagrobus Metju.

Narpliojant tokią sudėtingą bylą, privalu gerai apmąstyti kiekvieną žingsnį, net ir patį mažiausią.

Bilis vis dar nenorėjo pripažinti, kad šie netikėti atradimai jį gerokai sukrėtė. Taip, kaip dar nebuvosukrėtusi jokia kita per visą gyvenimą tirta byla.

„Longą mes apklausėme, – mąstė Bilis. – Vis dėlto akimirksniu išbraukėme jį iš įtariamųjų sąrašo.Gal paskubėjome? Gal suklydome? Gali būti, kad tas iš tarnybos išmestas detektyvas, tas NilasHantas, iš tiesų nemelavo, kai sakė, kad netoli bažnyčios matė į Zaną Morland panašią į taksi lipančiąmoterį. Jis net prisiminė to taksi numerius. Gal taksi įmonė padėtų nustatyti, kur pirmadienio vakarąbuvo automobilis su tais numeriais?“ Bilis nusprendė nedelsdamas tuo pasidomėti.

„Ar Tifanė Šilds yra patikima liudytoja? Žinoma, ne. Ieškodama sau naudos, ji visiškai iškraipėtos dienos faktus. Ji melavo mums apie tą rytą, kai užsuko pasiimti Metju Karpenterio. Kokiatikimybė, kad ji nemeluoja apie basutes?“

Elvyra pakilo nuo kėdės.– Pone Kolinsai, vakar vakare, perėjusi pragarą, kai buvo suimta ir uždaryta sulaikymo kameroje,

Zana Morland, Metju Karpenterio mama, maldavo manęs į visą šią painiavą pažvelgti naujužvilgsniu, vadovaujantis prielaida, kad ji nekalta. Aš nusprendžiau tą padaryti ir netrukus jau sėdėjaušalia Tifanės, pasiryžusi išgauti iš jos tiesą – tą, ką ji sakytų, jei būtų prisaikdinta kaip liudytoja. –Elvyra giliai įkvėpė. – Net neabejoju, kad turite tik vieną tikslą – pasiekti, kad nekaltieji būtų apginti,o kaltieji nubausti. Prašau jūsų, pasekite mano pavyzdžiu ir išgirskite Zanos prašymą. Vadovaukitėsprielaida, kad ji nekalta. Deramai apklauskite Bartlį Longą – Zana mano, kad tai jis pagrobė jos sūnų.Pradėkite nuo to. Nors ir buvo sulaikyta, Zana vis vien laimėjo užsakymą, dėl kurio varžėsi su Longu.Itin prašmatnių butų interjeras patikėtas jai, o ne Longui. Jei Longas iš tiesų pagrobė Metju irberniukas vis dar gyvas, praradęs šį užsakymą jis gali pasiryžti kerštauti toliau, ir šįkart taip, kadZaną įskaudintų stipriausiai. Jis gali pasiryžti nuskriausti jos sūnų.

Bilis Kolinsas pakilo nuo kėdės ir ištiesė Elvyrai ranką.– Ponia Mihan, jūs teisi. Turime tik vieną pareigą – apginti nekaltuosius. Kol kas jums galiu

pritarti tik šiuo atžvilgiu. Šiaip ar taip, esu be galo dėkingas, kad paskatinote Tifanę Šilds atviraiprabilti apie tai, kas iš tiesų įvyko, kai Metju pagrobimo dienos rytą ji susitiko su ponia Morland.

Išlydėdamas Elvyrą žvilgsniu, Bilis Kolinsas kaži kaip jautė, kad šios moters pasiūlytas veiksmųplanas pats teisingausias ir jautį už ragų reikia griebti kuo greičiau.

Elvyrai pradingus tarpduryje, jis atsitraukė darbo stalo stalčių ir ėmė po jį naršyti, ieškodamasdviejų šią savaitę laikraščiuose išspausdintų nuotraukų – tos, kurioje Zana Morland atbėgusi į parkąiškart po pagrobimo, ir tos, kurią padarė britų turistas. Patiesęs abi nuotraukas greta, Bilis čiupodidinamąjį stiklą. Kurį laiką atidžiai žiūrėjęs, padavė jį Dženifer.

– Bili, Elvyra tiesą sako. Šiose nuotraukose ji iš tikrųjų avi skirtingas basutes, – sušnabždėjoDženifer.

Bilis atvertė montažinę Britanės Lamont nuotrauką ir padėjo greta kitų dviejų.– Panorėjusi gera grimuotoja gali nesunkiai įveikti skirtumą tarp panašumo ir tapatumo, tiesa? –

paklausė porininkės Bilis. Šis jo klausimas buvo retorinis.

75.

Be penkiolikos minučių antrą Zana atvėrė savo namų duris ir išvydo priešais stovintį Keviną. Jisįdėmiai į ją įsižiūrėjo, o tada lyg niekur nieko ištiesė rankas, palinko į priekį ir stipriai ją apkabino.Taip juodu dar ilgokai pastovėjo. Zana, nuleidusi rankas, gaudė jo žvilgsnį.

Kevinas ryžtingai tarė:– Zana, nežinau, ar turi gerą advokatą, bet tau reikėtų pasisamdyti ir patikimą privačią detektyvų

tarnybą. Jie greitai pakreiptų šią situaciją tau naudinga linkme.– Vadinasi, tu tiki, kad aš nepamišusi? – dvejodama pasiteiravo Zana.– Zana, juk tai aš. Aš tikiu tavimi. Gali tuo neabejoti.– Atleisk, Kevinai. Dieve mano, tu pirmas žmogus, kuris prisipažino manimi tikįs. Deja, mudu

esame vieni. Apsidairyk – pasaulis mums atsukęs nugarą.Kevinas pažvelgė į vidų. Svetainė atrodė jauki, išmaniai apstatyta – kiaušinio lukšto atspalvio

sienos, didelė žalsva sofa, dryžuotos kėdės, sodriai žalias kilimas su kreminio atspalviogeometrinėmis detalėmis. Ant sofos ir kėdžių pūpsojo praplėštos dėžės, ant kurių puikavosi prekyboscentro „Bergdorf Goodman“ logotipas.

– Dėžes gavau šį rytą, – paaiškino Zana. – Visos prekės įsigytos mano vardu. Kevinai, aš jųnepirkau. Aš tikrai jų nepirkau. Iš karto susisiekiau su „Bergdorf Goodman“ pardavėja, kurią geraipažįstu. Ji pasakė, kad prekės pirktos pirmadienio popietę. Pasak jos, tada mane aptarnavo kitamoteris, tačiau ji viską matė ir net šiek tiek įsižeidė, kad kreipiausi ne į ją. Ji sako, kad pirmadienįpopiet aš nusipirkau tokį patį kostiumėlį, kokį ji man padėjo išsirinkti prieš keletą savaičių. Kam manreikalingas toks pats kostiumėlis? Juk senasis vis dar kabo spintoje. Elvyra minėjo, kad atpažinomane bažnyčios kamerų įrašuose. Esą pirmadienį vakare aš buvau užsukusi ir į bažnyčią. Pasak jos,vilkėjau juodą kostiumėlį kailine apykakle. Pirmadienį vakare aš dėvėjau visiškai kitokius drabužius.Kostiumėlį, kurį ji minėjo, užsivilkau tik kitą dieną, kai ėjau į susitikimą su tavimi. – Apimtanevilties, Zana skėstelėjo rankomis. – Ir kada visa tai pasibaigs? Kodėl išvis taip yra? Kodėl?

Kevinas sugriebė jos rankas.– Zana, laikykis. Nagi, eime į vidų. Prisėskim. – Kevinas pavėdėjo Zaną iki sofos. – Ar esi

pastebėjusi, kad tave kas nors sektų?– Ne, Kevinai, tačiau niekaip neatsikratau jausmo, kad gyvenu akvariume stiklinėmis sienomis. Aš

buvau sulaikyta. Gatvėmis vaikštinėja mano antrininkė. Mane nuolat medžioja žiniasklaida. Jaučiuositaip, lyg kažkas visą laiką seka man iš paskos, stebi mane, mėgdžioja. Dieve mano, juk tas žmogusturi mano sūnų!

– Zana, aptarkime viską nuo pat pradžios. Pakalbėkime apie nuotraukas, kuriose ta išskirtinai į

tave panaši moteris grobia tavo sūnų iš vežimėlio.– Ji vilkėjo lygiai tokią pat suknelę, atrodė visiškai kaip aš.– Zana, apie tai ir noriu pakalbėti. Kiek laiko praleidai viešumoje vilkėdama tą suknelę?– Drauge su Tifane išėjau į gatvę. Metju jau snaudė vežimėlyje. Tada iškart pasigavau taksi ir

važiavau į Oldričų namus 69-ojoje gatvėje.– Vadinasi, jei ta moteris kažkur tavęs tykojo, ji turėjo per mažiau nei valandą susirasti lygiai

tokią pat suknelę.– Bet juk tai neįmanoma. Žurnalistai jau ne kartą apie tai rašė. Niekas nebūtų sugebėjęs taip

greitai manimi apsimesti.– Nebent ji stebėjo tave, kai rengeisi, ir jau buvo spėjusi įsigyti lygiai tokią pat suknelę.– Tuo metu, kai rengiausi, mano namuose buvo tik du žmonės – aš ir Metju.– Vis dėlto viešumoje vis pasirodo moteris, kuri kas kartą dėvi tokius pačius drabužius, kuriuos

spintoje turi ir tu. – Kevinas Vilsonas pakilo nuo sofos. – Zana, ar galėčiau pašniukštinėti po tavonamus?

– Be abejo, tik ką gi tikiesi surasti?– Nė pats gerai nežinau, bet vis vien apsidairysiu, jei neprieštarauji.Kevinas Vilsonas nuėjo į miegamąjį. Lova buvo paklota, ant viršaus pūpsojo kelios pagalvėlės.

Ant naktinio stalelio buvo pastatyta nuotrauka, kurioje šypsojosi berniukas. Kambarys buvosutvarkytas. Be lovos, jame dar stovėjo spinta, nedidelis rašomasis stalas ir krėslas. Didžiulįkambario langą dengiančios užuolaidos buvo priderintos prie baltais ir melsvais raštais išmargintolovos užtiesalo.

Nors tyčia ir nežiūrėjo, Kevinas vis dėlto atkreipė dėmesį, kaip skoningai išpuoštas šis kambarys.Tai jam netrukdė tiriamu žvilgsniu skrosti kambario erdvę. Galvoje sukosi mintis apie klientą, kurisprieš trejus metus įsigijo butą iš susivaidijusios ir bloguoju išsiskyrusios poros. Tada remonto darbuspradėję darbininkai buto miegamajame aptiko slaptą kamerą.

„Gal Zana taip pat buvo slapta stebima, kai Metju dingimo dieną rinkosi sunkelę? Galbūt ji visdar yra stebima? Net ir dabar, šiuo metu?“

Šią mintį Kevinas vijo, bet grįžęs į svetainę paklausė:– Zana, ar turi kopėčias? Noriu gerai ištirti visas šio buto pakampes.– Turiu.Zana priėjo prie spintos koridoriuje, Kevinas atsekė jai iš paskos ir padėjo ištraukti kopėčias.

Zana nusprendė padėti Kevinui žvalgytis. Juodu nuėjo į miegamąjį, Kevinas palypėjo kopėčiomis irėmė lėtai, atsargiai braukdamas pirštu tyrinėti lubų plokščių kraštus.

Tiesiai prieš jos lovą, virš spintos, jis aptiko nedidelę kameros akelę. Kaip tik to jis ir ieškojo.

76.

Laikraščiai „The New York Post“ ir „The New York Times“ į Oldričų namus būdavo pristatomikiekvieną rytą. Marija Garsija laikraščius padėdavo ant pusryčių padėklo, kurį kas rytą nešdavo įNinos Oldrič miegamąjį. Nina Oldrič mėgo pusryčiauti lovoje. Šįryt, prieš perduodama padėkląNinai Oldrič, Marija užmetė akį į „The New York Post“ pirmą puslapį. Jo antraštėje buvo pacituotiZanos Morland išrėkti žodžiai „Tose nuotraukose ne aš!“

„Ponia Oldrič melavo policijai, – pagalvojo Marija, – ir aš žinau kodėl. Tada pono Oldričo jaunebuvo namie. Netrukus iš anksto nepranešęs pas ponią užsuko Bartlis Longas. Ir liko ilgam. Labaiilgam. Ji puikiai žinojo, kad ta jauna moteris jos jau laukia, bet jai tai nė kiek nerūpėjo. Ji netnemirktelėjo meluodama tiems detektyvams. Turbūt buvo lengviau pameluoti nei pripažinti tikrąjąpriežastį, kodėl ji sutartu laiku nepasirodė sutartoje vietoje ir taip sugaišino ponią Morland.“

Marija paėmė padėklą ir nuėjo į Ninos Oldrič miegamąjį. Nina Oldrič sėdėjo lovoje atsirėmusi įpapurentas pagalves. Išvydusi laikraščius, ji griebė „The New York Post“ ir įbedė žvilgsnį į pirmąjįpuslapį.

– Jie vis dėlto ją suėmė? – paklausė ji. – Volteris ne juokais įtūš, jei aš būsiu iškviesta liudyti.Na, tada tiesiog pakartosiu viską, ką jau sakiau tiems detektyvams, ir viskas baigsis.

Marija išėjo iš miegamojo netarusi nė žodžio. Bet įdienojus jau nebesitvėrė savo kailyje. Ji buvoišsaugojusi vizitinę kortelę, kurią davė detektyvas Kolinsas. Įsitikinusi, kad artimiausiu metu poniaOldrič neketina nusileisti liftu, ji suskubo rinkti kortelėje nurodyto telefono numerį.

Bilis Kolinsas laukė į nuovadą užsukti pažadėjusio Bartlio Longo. Deivido Fildmano pakviestasatvykti į Centrinio parko nuovadą, Longas gerokai įsiuto, bet pakluso. Suskambo telefonas. AtsiliepęsBilis išgirdo iš išgąsčio virpantį balsą:

– Detektyve Kolinsai, jums skambina Marija Garsija. Aš neturiu žaliosios kortelės, tad man labainedrąsu.

„Marija Garsija yra Oldričų kambarinė, – prisiminė Bilis. – Ir ko gi jai prireikė?“Ramiu ir draugišku balsu jis atsakė:– Ponia Garsija, sutarkime, kad apie žaliąją kortelę jūs man neužsiminėte. Skambinate norėdama

man ką nors pasakyti?– Taip. – Marija giliai įkvėpė, o tada žodžiai iš jos burnos pasipylė it žirniai. – Detektyve

Kolinsai, galiu prisiekti savo motinos kapu, kad tada, beveik prieš dvejus metus, ponia Oldričpaliepė poniai Morland atvykti čia, į jos naujuosius namus. Pati girdėjau jų pokalbį ir net žinau, kodėlji jums melavo. Bartlis Longas, tas dizaineris, buvo užsukęs į butą Bikmano gatvėje pas ponią Oldrič.Juodu buvo meilužiai. Ji leido poniai Morland nudirbti visus darbus, o kai Bartlis Longas ėmė rodyti

jai dėmesį, atidavė užsakymą jam. Tą dieną ji jau ruošėsi į 69-ąją gatvę, bet netikėtai užsuko ponasLongas. Ponia Oldrič puikiai žinojo, kad ponia Morland jos laukia ir lauks tiek, kiek prireiks.

Bilis žiojosi jai atsakyti, bet Marija Garsija netikėtai sušnabždėjo:– Ponia Oldrič leidžiasi į apačią. Nebegaliu kalbėti.Kitame linijos gale pasigirdo pypt pypt. Biliui Kolinsui bandant sudėlioti mintis, kurios ėmė

suktis galvoje sužinojus naują su Zanos Morland byla susijusią informaciją, tarpduryje lydimasadvokato pasirodė iš pykčio švokščiantis Bartlis Longas.

77.

Šeštadienio popietę, ketvirtis po pirmos, Melisa paskambino Tedui.– Ar matei šios dienos laikraščius? – paklausė ji. – Visi tik ir stebisi mano dosnumu, visaip giria

mane už sumanymą pasiūlyti atlygį ir taip paspartinti tavo sūnaus paiešką.Meluodamas, kad vis dar jaučiasi prastai, Tedas buvo įkalbėjęs Melisą penktadienį vakare

nesusitikti. Vis dėlto, Ritos paragintas, jis paskambino Melisai iškart po spaudos konferencijos irgražiausiais žodžiais padėkojo už kilniaširdiškumą.

Sukandęs dantis, Tedas prikimusiu balsu atsakė:– Mano gražuole, neabejoju, kad nepraėjus nė metams tu jau būsi tapusi ryškiausia šios planetos,

o gal ir visatos žvaigžde.– Tikrai taip manai? – juokdamasi perklausė Melisa. – Aš lygiai tokios pat nuomonės. Tiesa, turiu

gerų naujienų. Džeimis vėl susivaidijo su savo viešųjų ryšių atstovu. Įsivaizduoji? Nuo jų verksmingosusitaikymo tepraėjo dvidešimt keturios valandos. Jis nori su tavimi susitikti.

Tedas stovėjo savo svetainėje dailiai įrengtame bute Mitpakingo rajone. Čia jis įsikūrė priešaštuonerius metus ir be galo didžiavosi, kad sugebėjo įsigyti ir apstatyti šiuos namus. Tai buvodidžiausias laimėjimas jo gyvenime. Jo namų interjeru rūpinosi Bartlis Longas ir jo asistentė ZanaMorland. Tada jis ir susipažino su Zana.

Vydamas šią mintį Tedas susivokė, kad kitame linijos gale tebelaukia Melisa, ir priminė saunegalįs jos įžeisti.

– Kada jis nori su manimi susitikti? – paklausė.– Turbūt pirmadienį.– Pirmadienis man puikiai tinka.Tedo džiugesys buvo nuoširdus. Šiandien jis nė kiek nenorėjo tartis su Džeimiu. Be to, Melisa

šiandien turėjo skristi į Londoną, nes buvo pakviesta į įžymybės gimtadienio vakarėlį. Tedas žinojo,kad šįkart peršalimo bacila Melisos nebepavyks atbaidyti. Ji nieku gyvu nesutiks tame vakarėlyjerodytis viena.

Jis pajuto nenumaldomą norą kvatotis. Būtų tiesiog puiku, jei kas nors vis dėlto surastų Metju irMelisai tektų sumokėti visus penkis milijonus dolerių.

– Tedai, regis, jautiesi geriau, tad šiandien mūsų laukia skrydis į Londoną. Sunku nuspėti, kas galinutikti, jei manęs nelydėsi. Vyrukai Anglijoje tokie patrauklūs.

– Tik pabandyk! – Melisą visada paveikdavo apsimestinai griežtas balsas ir pabrėžtinai tėviškosmanieros.

Po kurio laiko Tedui vis dėlto pavyko atsiplėšti nuo telefono. Jis atidarė terasos duris ir išėjo į

balkoną. Veidą nutvilkė žvarbus oro gūsis. Jis pažvelgė žemyn.„Kartais pagalvoju, ar nevertėtų tiesiog šokti žemyn, kad viskas būtų baigta“, – tokia atėjo mintis.

78.

Iš įprasto rytinio pasivaikščiojimo Centriniame parke Vilis grįžo praalkęs. Šeštadieniais juodu suElvyra buvo pratę pietauti ne namie, o po pietų dar užsukti į muziejų ar apsilankyti kino teatre.

Jis paskambino jai į mobilųjį, tačiau ji nekėlė ragelio. „Vargu ar susitikimas su ta mergaite,Tifane Šilds, galėjo taip užtrukti, – pasvarstė Vilis. – Turbūt Elvyra užsuko į vieną kitą parduotuvę.“

„Pabandysiu neužkandžiauti“, – kurį laiką palūkuriavęs nusprendė, bet po penkiolikos minučiųryžtas ėmė slūgti. Suskambo telefonas.

– Vili, nekantrauju tau papasakoti, kas nutiko, – ištarė Elvyra. – Aš taip susijaudinusi, kadnenustygstu vietoje. Klausyk, ką tik kalbėjausi su detektyvais Kolinsu ir Din. Susitikime Rusų arbatoskambary ir ten papietaukim.

– Gerai, – pritarė Vilis. Jis žinojo, kad tereikėtų užduoti vieną klausimą, ir Elvyra kaipmat išbertųvisas naujienas, bet geriau jau viską aptarti prie pietų stalo.

– Iki, – atsisveikino Elvyra.Vilis padėjo telefono ragelį ir nuėjo prie spintos koridoriuje. Ten išsitraukė švarką ir pirštines.

Vos pradarius laukujes duris, pasigirdo telefono skambutis. Vilis dėl visa ko stabtelėjo tarpduryje,mat galėjo skambinti ir Elvyra. Įsijungus namų telefono atsakikliui, jis išgirdo moterišką balsą.

– Elvyra, skambina Penė Hamel. Bandžiau tave pagauti mobiliuoju, bet neatsiliepei. Nepatikėsi,kokių naujienų turiu, – įsibėgėjo Penė. – Prisiekiu, man tikrai atrodo, kad šįkart neprisigalvoju. Šįrytą…

Penei tebekalbant, Vilis žengė į vestibiulį ir uždarė duris. „Iki pasimatymo, Pene“, – atsisveikinomintyse ir spustelėjo lifto mygtuką.

Žinutėje, kurios jis taip ir nebaigė klausytis, Penė atskleidė Elvyrai neabejojanti, jog vaikas, kurįūkyje slėpė Glorija Evans, buvo Metju Karpenteris.

„Ką man daryti? – tyloje sklido Penės klausimas. – Skambinti policijai? Dabar? Turbūt būtųgeriau, jei vis dėlto sulaukčiau iš tavęs žinios. Juk neturiu jokių įrodymų. Elvyra, kuo greičiau manpaskambink!“

79.

– Kevinai, kas čia dabar? – apstulbusi klausė Zana. – Nejau visą laiką – visą laiką, kol čiagyvenu, – mano miegamasis buvo stebimas kameros?

– Taip. – Kevinas žinojo, kad netrukus Zaną prislėgs suvokimas, koks neapsakomai akiplėšiškasbuvo šitoks veržimasis į jos asmeninę erdvę. Vis dėlto jis nelaukė, kada taip nutiks. – Zana, kažkaspats įmontavo šią kamerą arba pasirūpino, kad tai būtų padaryta. Greičiausiai tavo bute įtaisyta irpasiklausymo įranga. Štai kodėl tavimi apsimetinėjanti moteris sugebėdavo apsirengti tokiais patdrabužiais kaip ir tu.

Kevinas atplėšė akis nuo kameros ir pažvelgė į Zaną. Jos veidas buvo visiškai išbalęs. Jiišgąstingai purtė galvą.

– Dieve mano. Viešpatie. Tedas buvo čia atsiuntęs tą vyrą, kurį pažįsta dar nuo Viskonsino laikų,tą Larį Postą. – Zanos skruostais ėmė riedėti ašaros. – Jis Tedo vairuotojas, virėjas ir ūkvedys. Daroviską, ko Tedas paprašo. Jis įrengė apšvietimą ir prijungė televizorių prie namų tinklo ir čia, ir manosenajame būste, o mano biure pasirūpino viskuo, ko reikia kompiuterinei įrangai. Greičiausiai dėl toir įsilaužta į mano sąskaitas. O juk visą šį laiką aš kaltinau Bartlį Longą. Dėl visko kaltas Tedas! –suklykė Zana, balsas aukštėjo sulig kiekvienu žodžiu. – Tai Tedas! O Dieve, ką gi jis padarė manosūnui?!

80.

Laikrodis išmušė antrą valandą po pietų ir netrukus Midltauno miestelyje sušmėžavo Lario Postovairuojama mašina. Darbas, kurį Tedas jam patikėjo šį kartą, buvo ne iš lengvųjų. „Privalau padarytitaip, kad atrodytų, jog Britanė nušovė berniuką ir nusišovė pati. Bet lengviau pasakyti nei padaryti.“

Laris nenustebo sužinojęs, kad paskutinę akimirką Tedas apsigalvojo ir nusprendė į miestelį siųstijį, užuot čia važiavęs ir viskuo pasirūpinęs pats. Tedas jau kurį laiką būgštavo, kad Britanė galikreiptis į policiją. Negana to, neseniai paaiškėjo, kad berniukas gali prisiminti, jog iš parko jį pavogėne Zana. Vaikas galėjo apie tai prasitarti policijai. Tedas žinojo, kad jei taip ir nutiktų, policijaanksčiau ar vėliau pasibelstų ir į jo duris.

Laris puikiai suprato, kad Tedui gali būti sunku pakelti ranką prieš savo sūnų, bet jam buvoneaišku, kodėl berniuką išvis reikia nužudyti. „Žinoma, man nedidelis skirtumas ir man širdis dėl tokrauju nepasrus, bet pradėdamas dirbti pas Tedą nesitikėjau, kad gausiu ir tokių užduočių, –pagalvojo Laris. – Kita vertus, Tedas buvo teisus, kai sakė, kad Zana, jei aptiks kameras savonamuose, iškart supras, kas jas įrengė, juk ne kas kitas, o aš tvarkiau apšvietimą, jos kompiuterį irkitką.

Palikusi Tedą Zana išsikraustė gyventi į Rytų 86-ąją gatvę. Dingus Metju ji persikėlė į butą šaliaBaterio parko. Abu kartus geraširdis Tedas suskubo jai siūlyti pagalbą įsikuriant. Jis pasamdėvandentiekio darbininką, kad patikrintų vamzdžių sistemą, o man liepė pasirūpinti apšvietimu. Irkameromis. Tądien, kai ji išsikraustė iš 86-osios gatvės, aš ten išmontavau visas kameras. Naujajamejos bute kameras jau buvau įtaisęs.

Pirmuosius trejus metus Tedui užteko, kad galėdavo kada panorėjęs ją stebėti. Tada jai ėmė sektisdarbe, o ir su Metju juodu buvo tokie artimi. Tedui buvo sunku visa tai pakęsti. Tuo metu vienamevakarėlyje jis susipažino su Britane ir sugalvojo šitą nutrūktgalvišką planą.

Tedas tiesą sako. Jei nesuskubsim, policija netrukus ateis mūsų ieškoti. Į kalėjimą aš tikrainegrįšiu. Geriau jau mirti nei vėl sėsti. Be to, jis žadėjo, kad dalis pinigų iš Metju vardu atidarytoskaupiamosios sąskaitos atiteks man. Būkim atviri. Jam manęs reikia lygiai tiek pat, kiek man jo.

Pasak Tedo, Britanei atsisuko pora varžtų, tad ji gali mus abu pakišti. Jis sako, kad ji visaipakvaišo, net tiki, kad galėtų su policija sutarti dėl tų penkių milijonų dolerių, kuriuos Melisapažadėjo stengdamasi pritraukti dėmesio.“

Laris nusijuokė balsu. Jei tas vaikas imtų ir atsirastų, Melisą ištiktų širdies smūgis. Na, bet taiptikrai nenutiks. Juodu su Tedu jau buvo viską išsamiai aptarę.

„Britanė akimirksniu atpažins, kad prie namo privažiavęs furgonas mano, – pagalvojo jis. –Belieka viltis, kad mane išvydusi ji nepuls į paniką, juk žino, kad aš viską žinau. Kai būsiu netoliese,

paskambinsiu jai ir pasakysiu, kad atvežu dvi pinigų pilnas dėžes, visus šešis šimtus tūkstančių.Sumeluosiu, kad Tedas mane atsiuntė vildamasis ją įtikinti, jog neketina apgauti, ir norėdamas duotišiek tiek laiko išsiųsti pinigus į Teksasą. Gali būti, kad jai kils įtarimų ir ji neatidarys namų durų. Jeitaip, nusinešiu prie durų vieną dėžę ir pro durų akutę parodysiu jai šimtinėmis nuklotą dėžės viršų. Jitikrai nepastebės, kad po jomis – suglamžyti laikraščiai. Kai ji atidarys duris, padarysiu tai, koatvažiavau padaryti. Jei durų neatidarys, peršausiu spyną ir pats įeisiu. Žinoma, jei teks imtis tokiųpriemonių, jųdviejų žūtis nebeatrodys kaip žmogžudystė ir savižudybė, bet juk ne tai svarbiausia.Svarbiausia, kad nė vienas iš jų daugiau niekada neprabiltų.“

81.

Dirbtinė Bartlio Longo drąsa Bilio Kolinso nepaveikė.– Pone Longai, – prabilo detektyvas, – džiaugiuosi, kad atsivedėte ir advokatą, nes prieš

pradedant apklausą privalau jums pranešti, jog esate vienas iš įtariamųjų be žinios dingusios BritanėsLamont byloje. Su ja gyvenusios merginos išsaugojo įrašą, kuriame jūs jai grasinate.

Bilis neketino sakyti Longui, kad taip pat įtaria jį pasamdžius Britanę Lamont apsimesti ZanaMorland ir pagrobti jos vaiką. Šitai jis kol kas nusprendė nutylėti.

– Paskutinį kartą Britanę Lamont mačiau ankstyvą užpraeitų metų birželį ir nuo tada su janepalaikau jokio ryšio, – atkirto Longas. – Grasinau dėl to, kad ji suniokojo mano turtą.

Prie stalo sėdėjo ir Valis Džonsonas bei Dženifer Din.– Pone Longai, ar kalbate apie savo perukus ir plaukų sruogas? – pasitikslino Džonsonas. –

Galbūt per tą laiką spėjote įsigyti ir dar vieną peruką, tik šįkart – vešlių juodų plaukų?– Ne, – tvirtu balsu atkirto Longas. – Dar kartą aiškiai jums sakau. Po tos dienos nė karto nebuvau

susitikęs su Britane. Galite prijungti mane prie melo detektoriaus. Po poros minučių įsitikintumėte,kad sakau tiesą. – Longas pažvelgė į Valį Džonsoną. – Gal jau susiradote žmones, kurių pavardesjums perdavė mano sekretorė?

– Du iš jų šiuo metu užsienyje, – atsakė Valis Džonsonas. – Gal juos nurodydamas ir pats tą geraižinojote?

– Iš paskos savo draugams, kurie, beje, yra gerai besiverčiantys prodiuseriai, aš nesekioju. –Longas pasisuko į savo advokatą. – Primygtinai reikalauju, kad kuo greičiau būtų surengtaspatikrinimas melo detektoriumi. Detektyvai turi kuo greičiau nustoti mane medžioję. Ilgiau tonepakęsiu.

Dženifer Din toliau tylėjo. Tai buvo viena iš detektyvų naudojamų strategijų. Bilis užduodavovisus klausimus, o ji atidžiai klausydavosi atsakymų. Biliui Kolinsui atrodė, kad porininkė melagiusatpažįsta greičiau ir tiksliau nei pats melo detektorius.

„Žinoma, ne visada, – priminė sau detektyvas. – Jei Zana Morland nemelavo ir kažkas iš tiesų jaapsimetinėja, mudu abu suklydome manydami, kad ji sakė netiesą. Vis dėlto, net jeigu ji teisi, mes visdar neturime atsakymo į pagrindinį klausimą. Kur šiuo metu Metju Karpenteris? Ar jis vis dargyvas?“

Suskambo jo telefonas. Skambino Kevinas Vilsonas.Atsiliepęs Bilis kurį laiką įdėmiai klausėsi. Jo veide nė raumenėlis nekrustelėjo.– Ačiū, pone Vilsonai. Mes nedelsdami imsimės veiksmų.Padėjęs ragelį jis pažvelgė į Bartlį ir tarė:

– Pone Longai, galite eiti. Kaltinimai dėl grasinamo skambučio jums nebus pateikti. Visogeriausio.

O tada Bilis pašoko nuo kėdės ir nėrė prie durų. Stengdamiesi neišsiduoti, kokie jie sutrikę, jam išpaskos išsekė ir Dženifer Din su Valiu Džonsonu.

– Kuo greičiau lekiam į Tedo Karpenterio namus, – ilgai neaušindamas burnos išdrožė Bilis. – Jeijis šiuo metu sėdi prie kompiuterio, gal jau spėjo suprasti, kad jo sumanymui atėjo galas.

82.

Ilgiau ji nebegalėjo laukti. Norėjo kuo greičiau darsyk išgirsti tėvo balsą. Norėjo jam pasakyti, kadnetrukus grįš namo. Bet visų pirma… Glorė nutipeno į viršų pažiūrėti, ar Metju kambario durysuždarytos.

Ji manė užtiksianti jį bežiūrintį filmukus, bet berniukas jau miegojo lovytėje, iki pat nosiesužsitraukęs antklodę. „Jis atrodo toks išblyškęs, – palinkusi virš lovos pagalvojo ji. – Vėl verkė.“Glorė susimąstė, kaip neatitaisomai ji pakreipė šio berniuko likimą. Stengdamasi jo nepažadinti, jityliai išsliūkino iš kambario ir nepamiršo uždaryti durų.

Virtuvėje ji ištraukė paskutinį iš neregistruotų mobiliųjų telefonų, kuriuos jis jai buvo įdavęs, irsurinko savo tėvo namų Teksase numerį. Atsiliepė nepažįstamas balsas.

– Aš… Ar galėčiau pakalbėti su ponu Grisomu? – Glorė suprato, kad greičiausiai išgirs prastųnaujienų.

– Esate jo šeimos narė?– Dukra. – Glorės balsas aukštėjo su kiekvienu žodžiu. Jai ėmė stigti oro. – Jis blogai jaučiasi?– Labai gaila, bet turiu blogų žinių. Čia atvažiavau su greitosios pagalbos mašina. Jis surinko

pagalbos numerį, bet atvažiavę niekuo nebegalėjome jam pagelbėti. Jam sustojo širdis. Jūs Glorė?– Taip, aš.– Na, gal bent kiek jus paguosiu. Paskutiniai jūsų tėčio žodžiai buvo „Pasakykite Glorei, kad ją

myliu.“Glorė spustelėjo mygtuką ir padėjo telefoną į šalį. „Aš turiu kuo greičiau grįžti namo, – mintyse

kartojo ji. – Turiu dar kartą jį apkabinti. Kada ryt išskrenda lėktuvas? Taip. Pusę vienuoliktos. IšLagardijos oro uosto. Oro linijų „Continental“ skrydis į Atlantą. Pakeisiu rezervaciją. Skrisiu tiesiainamo. Privalau jį pamatyti. Privalau tėčiui pasakyti, kad gailiuosi. Tėti, aš taip gailiuosi.“

Ji atlenkė nešiojamojo kompiuterio ekraną. Pirštai bėgiojo klavišais pačiai gerai nesuvokiant, kąji daro. Glorei galva ūžė nuo liūdnų, atgailos kupinų minčių. Pagaliau ji rado „Continental“ puslapįinternete. Kiek panaršiusi staiga sustingo. „Ir kaipgi aš iš karto nesupratau, – pagalvojo ji. – Ko dar išjo būtų galima tikėtis?“

Glorės Evans vardu nebuvo jokios rezervacijos pusės vienuoliktos skrydžiui į Atlantą.Tuo metu nė vienas „Continental“ lėktuvas net neskrido į Atlantą.Margareta / Glorė / Britanė užlenkė nešiojamąjį kompiuterį. „Ilgai nelaukęs jis pasirodys čia.

Jokių žadėtų pinigų neturės. Aš niekad nuo jo nepasislėpsiu. Jis mane medžios su tokiu pat įniršiu, sukokiu medžiojo Zaną Morland. Ji nusikalto tuo, kad jį atstūmė. Aš kentėsiu, nes keliu jam grėsmę.“

Jis tuoj čia išdygs. Ji tą tiesiog jautė. Glorė atsistojo prie lango ir pažvelgė į kelią. Palei namus

palengva pravažiavo baltas furgonas. Jai ėmė trūkti oro. Kai ji išsinešė Metju iš Centrinio parko,Laris Postas juos pasitiko atvairavęs baltą furgoną. Šįkart jis šį furgoną atvairavo čia. Užtikrinti, kadji neišduos Tedo policijai.

Ji neturėjo laiko nusinešti Metju į mašiną. Paklaikusiomis akimis žvalgydamasi į šalis nusprendė,ką darys. Užbėgusi į viršų, puolė į Metju kambarį ir miegantį iškėlė iš lovelės. „Panašiai kaip tada,kai traukiau jį iš vežimėlio“, – prisiminė Glorė. Nusinešusi berniuką žemyn, atsargiai paguldėspintoje ant pripučiamos valtelės.

– Išeini? Dabar? – apspangęs nuo miego pasiteiravo Metju.– Ne dabar, Matuk, bet netrukus. – Ji žinojo, kad ir neperspėtas jis jos lauks tyliai, nekeldamas nė

mažiausio triukšmo. „Bent kartą mano pamokos šiam vargšeliui iš tiesų pravers“, – pagalvojo ji.Namą sudrebino durų skambutis.Ji užrakino spintos duris ir eidama prie laukujų durų numetė raktą svetainėje už patarnavimo

stalelio.Laris Postas stovėjo prispaudęs besišypsantį veidą prie virtuvės lango stiklo.– Britane, turiu tau dovanėlę nuo Tedo! – sušuko jis.

83.

– Kokie puikūs pietūs, – pagyrė Vilis, su pasimėgavimu siurbčiodamas kapučino kavos likučius.– Išties. Žinai, Vili, aš net neabejoju, kad dabar detektyvas Kolinsas į šią istoriją žiūri visiškai

kitomis akimis. Juk ir didžiausias kvailys suprastų, kad jokia savo vaiką grobti ketinanti moteris neitųnamo persiauti, ir dar kone tokiomis pat basutėmis. Man ramybės neduoda tik viena mintis. Sužinojęs,kad detektyvai patikėjo Zana, šitą niekšybę sumanęs žmogus gali nesusivaldyti ir pulti į paniką. Be to,net jei Zanai pavyktų įrodyti, kad ji nekalta, vargu ar jai užtektų jėgų ilgą laiką ir toliau gyventinežinioje. Jei Metju nebus surastas artimiausiu metu, bijau, kad ji palūš.

Vilis pritariamai linkčiojo. Jo veidas buvo apniukęs iš susirūpinimo. Tiesdamas ranką priepiniginės jis tarė:

– Tiesa, brangioji, man einant iš namų suskambėjo telefonas. Skambino Penė Hamel. Ašnusprendžiau nekelti ragelio.

– Ak, Vili, jaučiuosi jai šiek tiek nusikaltusi. Kalbėdamasi su detektyvu Kolinsu buvau išjungusimobilųjį. Kai po pokalbio susiruošiau paskambinti tau, pastebėjau ir balso pašto žinutę nuo Penės,bet nusprendžiau jos neklausyti. Buvau pernelyg susijaudinusi, juk gali būti, kad reikalai pagaliaupakrypo Zanai palankia linkme. – Elvyra apsižvalgė. – Žinau, kad naudotis mobiliuoju telefonurestorane be galo nemandagu, bet aš tik klausysiuosi, o ne kalbėsiu.

Elvyra kiek pasisuko nuo staliuko ir pasilenkė – apsimetė, kad ieško kišenėje užrašų knygelės.Išsitraukusi mobilųjį telefoną, atlenkė dangtelį ir spustelėjo balso pašto mygtuką. Išklausius Penėsžinutę, jos veidas išbalo lyg popieriaus lapas.

– Vili! – drebančiu balsu sušuko Elvyra. – Gali būti, kad Penė surado Metju! Ak, brangus Dieve,juk viskas kuo puikiausiai susidėlioja į vietas. Tačiau ta į Zaną panaši moteris ruošiasi išvažiuoti, ak,Vili…

Nebaigusi sakinio, Elvyra atsitiesė ir paskubomis surinko Bilio Kolinso mobiliojo numerį. Jį jaubuvo spėjusi išmokti atmintinai.

84.

Ar jo sumanymas išdegs? Larį į Midltauną jis buvo išsiuntęs prieš daugiau nei valandą. Nuo pat tosakimirkos Tedas Karpenteris kentėjo dėl to, ką liepė jam padaryti. Kitos išeities tiesiog nebuvo. JeiBritanė kreiptųsi į policiją, jis visą likusį gyvenimą praleistų už grotų. Kita vertus, verčiau jau sėsti įkalėjimą nei žiūrėti, kaip Zana su Metju džiaugsmingai puola vienas kitam į glėbį.

„Mano sūnus, – pagalvojo jis. – Manęs jai tik tam ir tereikėjo. Padovanojau jai sūnų, o ji ėmė iriškart mane paliko, ir dar paskui melavo, kad tuo metu nežinojo, jog laukėsi.“

„Dėkui už pagalbą ir viso geriausio, – apsimesdamas Zana ištarė mintyse. – Mudu nebuvomesutarę kartu auginti vaiko, tad pinigų gali ir nemokėti. Juk imti pinigus būtų neteisinga. Kita vertus,ačiū, kad padėjai iš mūsų namų persikraustyti į naują butą ir darsyk pagelbėjai besikraustant, kaidingo Metju. Ak, koks tu geras, dar pasisiūlei pasirūpinti vamzdžių patikrinimu, šildymu irapšvietimu.“

„Žinoma, imti pinigus būtų buvę neteisinga, – įsiutęs mintyse išrėžė Tedas. – Juk tu niekad irneketinai dalytis „mūsų“ sūnumi. Jis priklausė tik tau. Pasiūlei man jo vardu atidaryti kaupiamąjąsąskaitą, tačiau tik jei ir pats manau, kad tai geras sumanymas. Tai esą nebūtina. Na, ką gi, mergužėle,toje sąskaitoje sukauptais pinigais atsiskaitysiu už tavo mažutėlio kelionę į nebūtį.

Įdomu, ar ji dabar namie. Vakar vakare nesivarginau žiūrinėti, kuo ji užsiima. Dėl visų rūpesčių irtaip buvau nusivaręs nuo kojų. Laimė, Laris jau važiuoja į Midltauną. Gal man pasiseks ir viskasnetrukus išsispręs.“

Tedas įjungė kompiuterį ir įvedė kodą, kuris jam atverdavo langą į Zanos namus. Ir nustėropamatęs, kaip Zana klykia jo vardą, žvelgdama tiesiai į jos miegamajame įmontuotą kamerą.

85.

Sustirusi nuo šalčio, Penė lūkuriavo miške už Sajaus ūkio gyvenamojo namo. Atidžiai patyrinėjusivaikišką piešinį ir galutinai įsitikinusi, kad Glorija Evans iš tiesų labai panaši į Zaną Morland, Penėgrįžo į mašiną ir paskambinusi Elvyrai paliko keletą balso žinučių. Po kurio laiko ji nusprendė darkartą pravažiuoti pro Glorijos Evans namus. Išvydusi, kad Evans mašina vėl stovi prie namo, Penėdar kartą grįžo į savo stebėjimo postą miške.

Ji negalėjo leisti Evans dar kartą netrukdomai įlipti į savo mašiną ir išvažiuoti nežinoma kryptimi.„Jei ji iš tiesų Sajaus namuose slepia Metju Karpenterį, negaliu leisti jai pasprukti, – nusprendė Penė,trepsėdama kojomis ir gniaužydama šąlančias rankas. – Jei ji vėl kur nors išsiruoš, seksiu jai išpaskos.“

Penė pasvarstė, ar nevertėtų Elvyrai paskambinti darsyk. Kita vertus, žinojo, kad Elvyraatskambins, kai tik išklausys kurią nors iš jos žinučių. „Vieną palikau jos mobiliajame, kitą – namųtelefone“, – mintyse skaičiavo Penė. Dar palaukusi, ji vis dėlto nusprendė skambinti dar kartą.

Penė išsitraukė iš kišenės mobilųjį telefoną ir atlenkė dangtelį. Jos rankų pirštai buvo aptemptipirštinėmis. Penė paskubomis nusitraukė pirštinę, tačiau nespėjus pradėti naršyti po numerių sąrašąjos telefonas netikėtai suskambo.

Nuojauta jos neapgavo. Skambino Elvyra.– Pene, kur šiuo metu esi?– Stebiu tą namą, apie kurį kalbėjau. Nenoriu, kad ta moteris paspruktų, o tokia tikimybė yra, nes

šįryt ji krovėsi daiktus. Elvyra, aš įsitikinusi, kad tame name yra vaikas. O ta moteris atrodo visiškaikaip Zana Morland.

– Pene, būk atsargi. Jau paskambinau bylą tiriantiems detektyvams. Jie pažadėjo nedelsdamisusisiekti su Midltauno nuovada. Policija turėtų pasirodyti visai netrukus. Tu gali…

– Elvyra, – įsiterpė Penė, – prie namo stabtelėjo baltas furgonas. Regis, suks į kiemą. Ką tikišlipo vairuotojas. Jis neša didelę dėžę. Elvyra, ir kam gi jai reikalinga dar viena dėžė? Juk jiišsikrausto. Ką ketina į ją dėti?

86.

Tedo Karpenterio namų link policijos mašina važiavo trise: Bilis Kolinsas, Dženifer Din ir ValisDžonsonas. Bilis jau buvo spėjęs kitiems dviem detektyvams išsamiau papasakoti apie KevinoVilsono skambutį.

– Mes nė nepagalvojome apie tėvą, – krimtosi Bilis. – Karpenteris nė karto nesuklydo. Nėkartelio. Širdo ant auklės dėl to, kad ji užmigo. Širdo ant Morland už tai, kad ji tą jauną auklępasamdė. Tada viešai Morland atsiprašė. Tada širdo dėl nuotraukų laikraščiuose. Jis lyg niekur niekovedžiojo mus už nosies.

Suskambo Bilio telefonas. Elvyra išklojo detektyvui viską, ką išgirdo iš Penės. Bilis pažvelgė įDženifer Din.

– Susisiek su Midltauno nuovada ir liepk jiems kuo greičiau lėkti į Ovensų ūkį Lindeno gatvėje, –davė įsakymą. – Pasakyk jiems, kad būtų itin atsargūs. Gali būti, kad tame name slepiamas MetjuKarpenteris.

Tedo Karpenterio apartamentai buvo pačiame miesto centre.– Įjunk sirenas, – vairuotojui paliepė Bilis. – Gali būti, kad žmogelis jau sunerimęs.Tardamas šiuos žodžius, Bilis nujautė, kad į to vyro namus jie nuvažiuos per vėlai, kad ir kaip

skubėtų.Priartėję prie namo, kuriame buvo Tedo Karpenterio apartamentai, detektyvai išvydo

besibūriuojančius žmones. Tą akimirką Bilis suprato, kad jo nuojauta greičiausiai pasitvirtino. Nėneišlipęs iš policijos mašinos jis jau žinojo, kad stogelį virš namo durų sukiužinęs, ant šaligatvioišsitėškęs savižudžio kūnas yra ne kieno kito, o Tedo Karpenterio.

87.

„Padėk man, – meldė Dievo Britanė. – Žinau, nesu verta, bet maldauju tavęs, padėk man.“ Plačiaišypsodamasi, ji pamojavo Lariui Postui ir pasuko prie lango. Kišenėje tebeturėjo mobilųjį. Larisatidengė dėžę. Viduje puikavosi lipniąja juosta sutvirtinti šimtinių pluoštai.

„Įleisiu jį vidun, – nusprendė Britanė, – ir gal kaip nors sugaišinsiu. Namo apsaugos sistemaišjungta. Jei jis sumanytų atidaryti ar išdaužti langą, užtruktų mažiau nei minutę. Jis tikras, kadpolicijos aš nekviesiu. Man galas. O gal…“

– Sveikas, Lari, – sušuko ji, – puikiai žinau, kas čia per dovana. Tuoj atidarysiu duris.Atsukusi jam nugarą, Britanė paskubomis išsitraukė mobilųjį telefoną ir surinko pagalbos numerį.

Atsiliepus operatorei, sušnabždėjo:– Laužiamasi į mano namus. Aš tą vyrą pažįstu. Jis labai pavojingas. – Žinodama, kad vietos

policija puikiai pažįsta miestelio apylinkes, ji pridūrė: – Ovensų ūkis. Prašau, paskubėkit.

88.

„Einu į vidų, – apsisprendė Penė. – Sunku pasakyti, kas bus, jei tas vyras įsodins Evans ir berniukąį tą sunkvežimį. Pasiimsiu piešinį. Pasakysiu, kad aptikau jį vaikštinėdama netoliese ir pagalvojau,kad gal ji netyčia pametė. Su policija gal ir susisiekta, bet ką gali žinoti, juk kartais pagalbos telefonugauti iškvietimai supainiojami.“

Nieko nelaukdama Penė nėrė iš miško ir pasileido prie namo. Bėgdama per lauką, ji užkliuvo uždidelio akmens. Nuojautos raginama pasilenkė ir tą akmenį pasiėmė. „Ką gali žinoti, gal prireiks“, –pagalvojo. Pribėgusi prie namo ji priglaudė veidą prie virtuvės lango ir pažvelgė. Viduje stovėjoEvans. Vyras, kurį Penė matė nešant prie namo dėžę, stovėjo keliais žingsniais toliau ir rankoje laikėrevolverį.

– Lari, tu pavėlavai, – tarė Britanė. – Prieš valandą palikau Metju prekybos centre. Keista, kadnežinai, turbūt važiuodamas nesiklausei radijo. Visa žiniasklaida tik apie tai ir kalba. Tedas mėgstažiniasklaidos šurmulį, bet ši naujiena greičiausiai jo nepradžiugins.

– Britane, tu meluoji.– O kam man meluoti? Ar ne toks buvo mūsų susitarimas? Metju paliekamas viešoje vietoje ir

kažkas netrukus atkreipia į jį dėmesį. Aš grįžtu namo su pažadėtu atlygiu. Visi laimingi. Visipatenkinti, kad viskas pagaliau pasibaigė. Žinau, Tedas nuogąstauja, kad galiu jį išduoti. Perduokjam, kad taip tikrai nenutiks. Aš noriu pradėti naują gyvenimą. Jei jį įskųsčiau, juk ir pati sėsčiau įkalėjimą. Atnešei man pinigus. Tikiuosi, visą sumą? Visus šešis šimtus tūkstančių? Deja, ašnenusiteikusi švęsti. Ką tik sužinojau, kad mirė mano tėvas.

– Britane, kur Metju? Duokš man raktą nuo spintos, kurioje jį paslėpei. Tedas man apie jąpapasakojo.

Britanei užteko žvilgtelėti į Lario Posto akis ir ji suprato, kad šio vyro sustabdyti jai nepavyks.Spintą jis ras nesunkiai. Ji koridoriaus gale. Jei prireiks, jis ją atidarys ir be rakto. Ir kaipgi jįsulaikyti, kol čia atvažiuos policija?

– Britane, man gaila. – Laris nutaikė ginklą tiesiai jai į krūtinę. Jo žvilgsnis buvo visiškai tuščias.

Penė nenugirdo, apie ką virtuvėje kalbėjosi Evans ir ją aplankęs vyras, bet vis tiek lengvai suprato,kad šis vyras ketina Evans nužudyti. Jai beliko viena išeitis. Giliai įkvėpusi, Penė užsimojo ir iš visųjėgų sviedė akmenį į virtuvės langą.

Išgąsdintas netikėto garso ir aplink žyrančių stiklo šukių, Laris iššovė, bet nepataikė. Kulkapraskriejo virš Britanės galvos.

Suvokdama, kad kitos progos gali nepasitaikyti, Britanė šoko ant Lario. Neišlaikęs pusiausvyros,

Laris pargriuvo. Bandydamas rankomis apsaugoti galvą nuo smūgio į viryklės kraštą, Laris paleidorevolverį.

Britanė tuoj pat pripuolė ir pagriebė ginklą. Į namo kiemą viena po kitos atšvilpė policijosmašinos. Nukreipusi revolverį tiesiai į Larį, Britanė ištarė:

– Nejudėk! Nė nemirktelėjusi nuspausiu gaiduką. Puikiai žinau, kaip šiuo ginklu naudotis. Mudu sutėveliu ne kartą drauge medžiojome Teksase.

Nenuleisdama akių nuo Lario, Britanė žengė kelis žingsnius atatupsta ir įleido Penę vidun.– Bandelių kepėja! – aiktelėjo. – Gali užeiti. Metju Karpenterį rasi spintoje koridoriaus gale, –

paaiškino ji. – Raktas už patarnavimo stalelio svetainėje.Nurepečkojęs iki koridoriaus, Laris Postas pasileido bėgti prie laukujų durų. Lauke jis įpuolė į

mėlynų uniformų jūrą. Į namą įbėgo pirmieji policininkai. Margareta Grisom / Glorė / Britanė Lamontsusmukusi sėdėjo krėsle virtuvėje. Jos tabaluojančioje rankoje tebebuvo revolveris.

– Mesk ginklą! Mesk ginklą! – sušuko vienas iš policininkų.Ji atsargiai padėjo ginklą ant stalo.– Gaila, nesu tokia stipri, kad pakelčiau jį prieš save, – ištarė.

Suradusi raktą, Penė šoko prie spintos. Tada akimirką stabtelėjo. Lėtai, neskubėdama ji atrakinoduris. Mažylis, kuris, be abejo, girdėjo šūvį, tirtėjo susirietęs kamputyje. Jo žvilgsnis buvo kupinasišgąsčio. Spintoje degė šviesa. Penė buvo mačiusi pakankamai nuotraukų laikraščiuose, kad žinotų,jog žvelgia į Metju.

Plačiai šypsodamasi, ašarotomis akimis, ji atsargiai pasilenkė, pakėlė berniuką ir stipriaipriglaudė prie krūtinės.

– Metju, metas grįžti namo. Mamytė jau seniai tavęs ieško.

89.

Detektyvai Bilis Kolinsas, Dženifer Din ir Valis Džonsonas stoviniavo prašmatniame TedoKarpenterio daugiaaukščio namo vestibiulyje. Vietinės nuovados detektyvai jau buvo apjuosę plotąaplink Karpenterio lavoną. Netrukus turėjo atvykti nusikaltimo vietos tyrimo ekspertai ir krovininismedicinos tarnybos automobilis.

Nunarinę galvas detektyvai laukė skambučio iš Midltauno policijos nuovados, nekantraudamisužinoti, kokių veiksmų imtasi Biliui pranešus apie Ovensų ūkyje galbūt kalinamą Metju Karpenterį.

Ar Elvyros Mihan draugė iš Midltauno teisi? Nejaugi visą laiką Metju prižiūrėjo Zanos Morlandantrininkė? Ir kur šiuo metu Laris Postas? Jis pradingo, kai Kevinas Vilsonas pranešė detektyvamsapie Zanos namuose aptiktą kamerą. Suieškoję Lario Posto pavardę nuovados duomenų bazėje,detektyvai sužinojo, kad jis buvo teistas už žmogžudystę. „Be abejo, jis ne tik įrengė tas kameras, betir greičiausiai prisidėjo grobiant Metju“, – nusprendė Bilis.

Suskambo jo telefonas. Užgniaužę kvapą Dženifer Din ir Valis Džonsonas stebėjo, kaip pamažuBilio veidą nutvieskia šypsena.

– Jie rado vaiką, – pranešė Bilis, – ir jis sveikut sveikutėlis.Dženifer Din ir Valis Džonsonas sutartinai atsikvėpė.– Ačiū Dievui, – ištarė drauge, – ačiū Dievui.Netrukus Dženifer Din pritildytu balsu tarė:– Bili, mes juk visi klydome dėl Zanos Morland. Visi iki vieno. Labai nesigraužk. Visi faktai

liudijo jos nenaudai.Bilis linktelėjo.– Žinau. Džiaugiuosi, kad ši mano klaida išaiškėjo. Na, skambinkim Metju mamai. Midltauno

policija netrukus atveš berniuką į mūsų nuovadą.

Stulbinančią naujieną tėvas Eidenas Obrajanas sužinojo iš jo palatą saugančio policijos pareigūno.Tėvo būklė buvo kritiška, tačiau stabili. Dvasininkas suskubo kalbėti padėkos maldą. Jis žinojo, kadZana Morland tėra auka, tačiau buvo suvaržytas išpažinties paslapties priesaikos. Pagaliau jampavyko atsikratyti šios sunkios naštos. Tiesa paaiškėjo kitu būdu. Pagaliau visi sužinojo, kad Zananekalta. Jos sūnelis bus sugrąžintas namo.

90.

Zana ir Kevinas įpuolė į Centrinio parko nuovadą. Viduje jau laukė Elvyra ir Vilis. Juos pasitiko irBilis Kolinsas, Dženifer Din bei Valis Džonsonas. Bilis jau buvo pranešęs Zanai, kad, pasakMidltauno pareigūnų, Metju visiškai sveikas, tik gal šiek tiek išbalęs ir sulysęs. Jis taip pat paaiškino,kad laikantis įprastų procedūrų Metju privalės apžiūrėti policijos paskirtas gydytojas, tačiau tai busgalima padaryti ir vėliau ar net rytoj. Kalbėdamas su Zana telefonu Bilis patarė jai šiandien pat vežtisMetju namo.

„Zana, – prieš baigdamas pokalbį dar pasakė Bilis, – sprendžiant iš to, ką žinome, Metju niekadanebuvo jūsų pamiršęs. Penė Hamel – moteris, kuri surado berniuką, – rodė policijai vaikišką piešinį,greičiausiai Metju. Piešinį ji rado prie to paties namo. Kiek suprantu, piešinyje moteris be galo į juspanaši, o apačioj parašyta „Mamytė“. Vis dėlto būtų gerai, jei atsineštumėte žaislą, pagalvę ar kokįkitą jo mėgstamą daiktą. Pažįstama miela smulkmena gali padėti jam nurimti po šiandienių įvykių.“

Įbėgusi į nuovadą, Zana tvirtai apkabino Elvyrą su Viliu ir jiems padėkojo. Tada staiga nutilo irdaugiau nebetarė nė žodžio. Greta jos, tvirta ranka apglėbęs per pečius, stovėjo Kevinas Vilsonas. Jislaikė didelį pirkinių krepšį. Pasigirdus kaukiančioms sirenoms, Zana įkišo ranką į krepšį ir ištraukėmelsvą vonios chalatą.

– Chalatą jis tikrai prisimins, – ištarė ji. – Jam be galo patikdavo su manimi į jį įsisupti irglaustytis.

Suskambo Bilio Kolinso telefonas. Klausantis pašnekovo iš jo veido nė akimirką nedingošypsena.

– Zana, luktelėkit šiame privačiame kabinete, – pasiūlė jis. – Jie įves berniuką pro laukujes duris.Aš netrukus atvesiu jį čia.

Nepraėjus nė minutei, kabineto durys prasivėrė ir pro duris baugščiai dairydamasis įžengėmažasis Metju Karpenteris. Užsimetusi chalatą ant rankos, Zana puolė prie jo ir atsiklaupė ant kelių.Drebėdama iš jaudulio, ji išlankstė chalatą ir apgaubė juo berniuką.

Šiek tiek dvejodamas Metju ištiesė ranką prie Zanos kaktą denginčios plaukų sruogos ir švelniaipriglaudė ją sau prie skruosto.

– Mamyte, – sušnabždėjo berniukas, – mamyte, aš tavęs labai pasiilgau.

EPILOGAS

Zana, Elvyra, Vilis, Penė, Bernis, tėvas Eidenas, Džošas, Kevinas Vilsonas ir Keitė Vilsondžiaugsmo kupinomis akimis žiūrėjo, kaip šešiametis Metju, kurio plaukai jau buvo atgavę ugninįatspalvį, išsyk užpūtė visas žvakeles ant savo gimtadienio torto.

– Užpūčiau visas, – su pasididžiavimu ištarė berniukas. – Vienu papūtimu.Zana švelniai pataršė jam plaukus.– Šaunuolis. Nori apžiūrėti dovanas, kol aš pradėsiu pjaustyti tortą?– Taip, – nedvejodamas išpyškino berniukas.„Kaip stebėtinai greitai jis atsigavo“, – pagalvojo Elvyra. Juodu su Zana lankėsi pas vaikų

psichologą ir po kurio laiko iš drovaus berniuko, kurį Penė grąžino mamai, jis pavirto į linksmą,laimingą mažylį. Retsykiais jis vis dar netikėtai priglusdavo prie Zanos ir ištardavo: „Mamyte,prašau, nepalik manęs“, bet šiaip buvo gyvenimu besidžiaugiantis būsimas pirmokėlis, kurisnekantriai laukė tos dienos, kai pradės eiti į mokyklą ir galės dūkti su draugais.

Zana žinojo, kad bėgant laikui Metju užduos vis daugiau klausimų ir neišvengiamai jaus pyktį irkartėlį dėl to, ką jo tėvas padarė ir kaip atsisveikino su šiuo pasauliu. Gijimas užtruks ilgai – tą juodusu Kevinu gerai žinojo. Vis dėlto jie buvo pasiryžę drauge atlaikyti bet kokius sunkumus.

Gimtadienio šventė vyko Zanos bute Baterio parko rajone, tačiau netrukus juodu su Metjupersikels gyventi į naujus namus. Zanos ir Kevino vestuvės – po keturių dienų, per Metju sugrįžimometines. Juodu sutuoks tėvas Eidenas. Po ceremonijos Zana ir Metju persikraustys į Kevino namus.Kevino mama, Keitė, kuri jau buvo spėjusi tapti puikiausia Metju aukle, nekantraudama laukė tosdienos, kai pagaliau galės pavadinti berniuką savo anūku.

Elvyra pagalvojo apie straipsnius, kuriuos šįryt skaitė prie pusryčių stalo. Visų pagrindiniųlaikraščių trečiuose puslapiuose mirgėjo pasakojimai apie Metju pagrobimą, Zanos antrininkę, TedoKarpenterio savižudybę, Lario Posto ir Margaretos Grisom / Glorės / Britanės Lamont teismą. Postasbuvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Lamont kalėjime praleis dvidešimt metų.

Metju įsisukus į dovanas, Elvyra pažvelgė į greta stovinčią Penę.– Jeigu ne tu, gali būti, kad šiandien mūsų visų čia nebūtų.Penė nusišypsojo.– Tai vis tos mano bandelės su mėlynių įdaru, atsitiktinai ant koridoriaus grindų pastebėtas

žaislinis sunkvežimis, smalsumą sužadinęs vaikiškas piešinys, įkliuvęs į krūmą prie Sajaus namų.Kartais verta kišti nosį į ne savo reikalus. Tą dabar žino ir Bernis. Svarbiausia, kad Metju sveikas irgyvas. Žinoma, iš Melisos Nait gautas piniginis atlygis man taip pat pravers, nors tai nėrasvarbiausia.

„Ji kalba visiškai nuoširdžiai, – pagalvojo Elvyra ir ši mintis sušildė jai širdį. – Penei pinigaitikrai nėra svarbiausi. Melisa Nait visaip bandė išsisukti nuo pareigos mokėti pažadėtą atlygį, betneturėjo kur dėtis. Čekis vis dėlto buvo išrašytas.“

Elvyra pažvelgė į gautas dovanas ką tik baigusį apžiūrinėti Metju. Staiga berniukas surimtėjo irpriėjęs tvirtai apsikabino Zaną, viena ranka sau prie žando glausdamas jos plaukų sruogą. Tadapatenkintas ištarė:

– Mamyte, niekaip negaliu patikėti, kad tu čia. – O tada nusišypsojęs pridūrė: – Ar jau galimepjaustyti tortą?

PADĖKOS

Lyg ir juokais aš ne kartą esu prasitarusi, kad pats mėgstamiausias mano žodis yra PABAIGA.

Šis žodis iš tiesų man pats mėgstamiausias. Jame glūdi papasakota istorija ir baigta kelionė. Jisliudija, kad žmonės, kurie dar pernai tokiu metu tebuvo mano vaizduotės blyksniai, jau spėjonugyventi savo gyvenimus. Gyvenimus, kuriuos, viena vertus, jiems skyriau aš, o geriau pagalvojus,jie vis dėlto pasirinko patys.

Jau trisdešimt šešerius metus į vis tą pačią kelionę aš leidžiuosi drauge su savo redaktoriumiMichaelu Korda. Kelionę mudu pradėjome 1974 metų kovą. Tą pačią dieną, kai aš sulaukiau netikėtoskambučio, kad leidykla „Simon and Schuster“ už tris tūkstančius dolerių įsigijo mano pirmąją knygą„Kur dingo vaikai?“ Per visą šią kelionę Michaelas išliko mano literatūrinio laivo kapitonas.Bendradarbiavimas su juo man suteikė neapsakomai daug džiaugsmo, aš jaučiuosi be galo pagerbta.Pernai tokiu metu Michaelas man pasakė: „Manau, tapatybės vagystė būtų puiki tema knygai.“ Štai irknyga.

Vyriausioji redaktorė Kathy Sagan jau daugelį metų yra ištikima mano draugė. Prieš dešimtmetį jibuvo atsakinga už mano vardo detektyvų žurnalų serijos redagavimą ir su Michaelu pirmą kartądarbavosi prie įtempto siužeto romano, kurį tuo metu rašiau. Kathy, myliu tave ir dėkoju tau.

Įprastą padėką skiriu teksto redagavimo skyriaus vadovei Gypsy da Silvai, recenzentėms IreneClark, Agnes Newton, Nadine Petry ir į užtarnautą pensiją išėjusiai savo viešųjų ryšių atstovei LislCade.

Niujorko apygardos prokuratūros atstovai – seržantas Stevenas Marronas ir į pensiją pasitraukęsdetektyvas Richardas Murphy – ir šįkart pagelbėjo man patardami, kokių procedūrų laikomasi tiriantsunkius nusikaltimus.

Žinoma, kaip visada, neišmatuojamos meilės kupiną padėką skiriu savo vyrui, vieninteliam irnepakartojamam Johnui Conheeney, ir mūsų bendrai šeimai, kurią sudaro devynios atžalos irseptyniolika anūkų.

Pagaliau ir jums, mano mieli skaitytojai, skiriu padėką už visus drauge praleistus metus. Telydijus sėkmė kelyje, kurį pasirinkote.