1 TEMA. Valstybinio valdymo reguliavimo teorijos ir praktikos pagrindiniai bruožai Lietuvos Respublikoje.

Teisinis reguliavimas – tai tokia socialinio reguliavimo rūšis, arba forma, kai poveikis žmonių elgesiui yra daromas teisės normomis ir teisės principais.Teisinis reguliavimas atskiriamas nuo kitų socialinio reguliavimo formų apibrėžiant jo objektą.Teisinio reguliavimo objektas yra tas socialinis žmonių elgesys, kurį reikia norminti teisės priemonėmis.Socialinis elgesys – tai žmonių tarpusavio santykiai, kurių pagrindu žmonės siekia apsaugoti ir įgyvendinti savo teises ir interesus.Teisinio reguliavimo stadijos:

Teisės subjektų teisinės padėties (teisinio statuso) pirminis nustatymas (bendrasis teisinis reguliavimas). Asmens įsitraukimas į teisinius santykius siekiant pačiam plėsti ar siaurinti savo teises (individualusis teisinis reguliavimas).

Teisės aktų rengimo lygmenys: Teisinės idėjos yra pirminis teisės egzistavimo lygmuo, juose turi būti išreikštas siekis virsti visuotinai privalomo elgesio

taisykle. Kai idėja peržengia teisinės sąmonės ribas, ji virsta teisės norma, kuri priimama ir paskelbiama. Išaiškinus normą prasideda jos taikymo procesas ir susiklosto teisiniai santykiai.

Valstybinis reguliavimas – tai viena iš valstybinio valdymo funkcijų, jis apibūdinamas ir užtikrinamas valstybės nustatomomis bendrosiomis taisyklėmis, kurių turi laikytis visuomeniniais santykiais susiję subjektai.Šią valstybės reguliavimo funkciją papildo teisinių reikalavimų vykdymo visapusiška kontrolė, santykiaujančių šalių veiklos bendros krypties nustatymas ir koordinavimas, jų teisėtų interesų ir teisių apsauga, prioritetų nustatymas ir jų reglamentavimas norminiais aktais, registracijos tvarkos nustatymas, licencijavimas ir kt.Valstybinis reguliavimas dažniausiai nagrinėjamas teisės moksle:

valstybės ir teisės teorijoje, administracinėje teisėje.

Valstybinis reguliavimas yra vienas iš administracinio teisinio poveikio priemonių ir visada nukreiptas į teisinę formą.Vadovaujantis užsienio šalių patirtimi reguliavimas pagal tikslus skirstomas į: 1) socialinį ir 2) ekonominį, o pagal valstybinio reguliavimo formą į 1) politinį ir 2) teisinį administracinį.Apibendrinant filosofų (Epikūro, Cicerono, T. Hobso, D. Loko, Ž. Ž. Ruso) idėjas matyti, kad valstybę ir teisę jie kildina iš žmonių interesų, todėl teisė gali būti grindžiama tam tikra bendradarbiavimo idėja. Pripažįstama, kad egzistuoja būtinybė kompromisu derinti priešingus interesus. Tokioje visuomenėje, kurios nariai nusprendžia abipusėmis nuolaidomis derinti savo interesus, prievarta pasislenka į antrąjį planą, o teisinio reguliavimo paskirtimi tampa socialinio kompromiso siekimas bei visuomenės socialinės santarvės bei rimties garantavimas.Administracinis teisinis reguliavimas, kaip tam tikra sritis, kaip viena iš teisinių reguliavimo formų, yra imperatyvus norminis mechanizmas, tvarkantis subjektų ir objektų veiklą, formuojantis stabilų jų funkcionavimo teisinį pagrindą.Administracinis teisinis reguliavimas, kaip ir pats administracinis valdymas, apima daugelį valstybinio ir visuomeninio gyvenimo sričių.Administracinis reguliavimas naudoja: normas – definicijas (retai), kompetencines normas, normatyvus (standartus, kvotas ir pan.), techninius parametrus kaip juridines normas (kainų dydį, įvairius atstumus, normas ir pan.).Administracinis teisinis reguliavimas yra skirtas piliečių asmeniniam saugumo užtikrinimui, teisėtumui ir teisėtvarkai palaikyti, jis siekia optimaliai nustatyti visus visuomenės struktūrinius elementus ir sudaro sąlygas jiems normaliai funkcionuoti, užtikrina piliečių teisių ir laisvių pripažinimą bei gynimą.Administracinio teisinio reguliavimo įgyvendinimo formos:Pagal apimtį ir metodus:

Valstybinio rėmimo formos, pavyzdžiui, parama žemės ūkiui; Imperatyvūs kiekybiniai ir kokybiniai normatyvai; Legalizuojamosios priemonės, pavyzdžiui, licencijavimas, fizinių ir juridinių asmenų registracija; Administraciniai režimai, susiję su ypatinga valstybės padėtimi; Administraciniai funkciniai režimai; Valstybės monopolijos įvedimas tam tikroje srityje, pavyzdžiui, valstybinis alkoholio monopolis.

Teisinio reguliavimo mechanizmas – tai teisinių priemonių, taip pat procesų ir būklių visumos sistema, kuria teisė veikia visuomeninius santykius valstybiniame valdyme. Jį sudaro:

Administracinės teisės normos; Administracinės teisės normų aiškinimo aktai; Administracinės teisės principai; Administracinės teisės santykiai; Administracinės teisės normų taikymo aktai.

Administracinio teisinio reguliavimo mechanizmo etapai: 1-asis etapas. Teisės norminių aktų leidyba 2-asis etapas. Informacinis bendradarbiavimas, kuris apima teisės norminių aktų publikavimą, informacijos priemonių

panaudojimą. 3-asis etapas. Ideologinis bendradarbiavimas. Šiame etape diegiami visuomeninių santykių subjektų tam tikri moraliniai

įtikinimai auklėjant juos taip, jog teisines nuostatas būtina vykdyti savanoriškai. 4-asis etapas. Skatinamasis bendravimas (valstybė moraliai ir materialiai skatina aktyviai ir iniciatyviai vykdyti teisinius

reikalavimus). 5-asis etapas. Prevencinis bendradarbiavimas, kuris prasideda pažeidus teisės normų reikalavimus, nes tada valstybė

panaudoja teisinės atsakomybės institutą.

1

Ginčai, kylantys žmonių veiklos srityse, patenkančiose į administracinio teisinio reguliavimo sferą, ir kylantys būtent iš administracinių teisinių santykių, vadinami administraciniais ginčais.

2

Strateginio planavimo principai bei priemonės Vyriausybės programai įgyvendinti

Strateginio planavimo reforma ir institucijos     1998 metais pradėtas įgyvendinti Lietuvos - Kanados viešojo administravimo reformos projektas, kuris buvo orientuotas į strateginio planavimo diegimą Vyriausybės lygmeniu. 2000 metais visos ministerijos ir kitos institucijos, norėdamos gauti finansavimą iš valstybės biudžeto privalėjo parengti strateginius veiklos planus, kuriuose turėjo nurodyti institucijos strateginius tikslus, programas jiems įgyvendinti, laukiamus rezultatus ir planuojamas lėšas. 1999 m. buvo įsteigtas Vyriausybės strateginio planavimo komitetas, kuris teikia pasiūlymus ir rekomendacijas Vyriausybei dėl jos vykdomos politikos, prioritetų ir kitų svarbių klausimų. Strateginio planavimo procesui koordinuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijoje buvo įsteigtas Strateginio planavimo skyrius. Vyriausybė savo nutarimu patvirtino ir atsižvelgdama į besikeičiančią situaciją ir kylančias problemas nuolatos tobulina Strateginio planavimo metodiką.Strateginio planavimo procesas Strateginio planavimo proceso metu institucija nuolat analizuoja aplinkos veiksnių įtaką institucijos veiklai, svarsto, kaip efektyviausiai panaudoti turimus finansinius, materialinius ir darbo išteklius užsibrėžtiems tikslams pasiekti. Svarbiausia tai, kad institucijos ištekliai ir veikla planuojama taip, kad būtų pasiektas konkretus rezultatas per tam tikrą laikotarpį. Privalumai Strateginis planavimas leidžia analizuoti ir vertinti instituciją kaip sistemą ir siekti, kad visi jos padaliniai siektų užsibrėžtų tikslų; leidžia aiškiau suvokti institucijos tikslus ir racionaliau paskirstyti finansinius, materialinius ir darbo išteklius; sudaromos sąlygos geriau koordinuoti institucijos padalinių veiklą ir ją koreguoti, atsižvelgiant į institucijos pasikeitimus, taip pat geriau kontroliuoti, kaip įgyvendinami tikslai, vertinti ir skatinti institucijos darbuotojus.Pasiekimai Lietuvoje strateginis planavimas pradėtas diegti tik 2000 metais, tačiau jau 2001 m. Pasaulio Bankas Lietuvą pripažino lydere Rytų ir Centrinėje Europoje diegiant strateginį planavimą viešojo administravimo institucijose. Strateginio planavimo metodika Valstybės ilgalaikės raidos strategija - Lietuvos Respublikos Seimo (toliau vadinama - Seimas) patvirtintas ilgalaikis strateginio planavimo dokumentas, kuriame išdėstyta valstybės geopolitinės padėties analizė, ilgalaikiai prioritetai ir suderinta visų sektorių ilgalaikės plėtros vizija. Ilgalaikė ūkio plėtros strategija; Nacionalinė darnaus vystymosi strategija ... Vyriausybės prioritetiniai strateginiai tikslai - Vyriausybės nustatytos svarbiausios atitinkamo laikotarpio veiklos kryptys arba pagrindiniai tikslai. Strateginio planavimo sistemaStrateginio planavimo sistemą sudaro: 1. tarpusavyje susiję pagrindiniai strateginio planavimo dokumentai, 2. institucijos, atsakingos už nurodytų dokumentų parengimą: 2.1. Vyriausybė; 2.2. ministerijos, Vyriausybės įstaigos, apskričių viršininkų administracijos; 2.3. kitos institucijos;3. strateginio planavimo dokumentų rengimo tvarka ir terminai. Į strateginio planavimo sistemą taip pat įeina Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 m. ilgalaikė strategija, Nacionalinė darnaus vystymosi strategija, Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas ir kiti ilgalaikiai strateginio planavimo dokumentai. INSTITUCIJOS STRATEGINIO VEIKLOS PLANO RENGIMAS Rengdama strateginį veiklos planą, institucija išanalizuoja ir įvertina aplinką bei išteklius, suformuluoja misiją ir numato savo veiklos tikslus ir jų siekimo būdus. Pažymėtini šie institucijos strateginio veiklos plano rengimo ir vykdymo etapai: 1. aplinkos, išteklių analizė; 2. misijos formulavimas; 3. strateginių tikslų nustatymas; 4. institucijos programų rengimas; 5. institucijos programų įgyvendinimas; 6. stebėsena ir atsiskaitymas už rezultatus. Išorės veiksniaiInstitucijos aplinkos analizės metu nustatomi išorės veiksniai. Išorės veiksnių grupės: Politiniai veiksniai; Ekonominiai; Socialiniai; Technologiniai veiksniai.

Vidaus veiksniaiVertinami ištekliai (vidaus veiksniai): teisinė bazė; organizacinė struktūra; žmonių ištekliai (etatai, kvalifikacija);

3

planavimo sistema; finansiniai ištekliai; apskaitos tinkamumas; ryšių sistema (informacinės ir komunikavimo sistemos); vidaus kontrolės sistema (taip pat vidaus audito sistema). Programų rengimas Strateginiams tikslams įgyvendinti rengiamos programos. Programos skirstomos į tarpinstitucines (horizontalias) ir institucines (vertikalias). Vyriausybės tvirtinamoje tarpinstitucinėje programoje pateikiama: aplinkos analizė, programos tikslai, pagrindiniai uždaviniai, laukiami rezultatai, vertinimo kriterijai ir priemonių planas, kuriame nurodytos programos tikslų įgyvendinimo priemonės, terminai, vykdytojai, lėšų poreikis ir finansavimo šaltiniai.

Vyriausybei patvirtinus tarpinstitucinę programą, koordinuojanti institucija numato šios programos stebėsenos ir atsiskaitymo tvarką.

Nutarimas “Dėl sprendimų projektų poveikio vertinimo metodikos patvirtinimo ir įgyvendinimo”

Sprendimų projektų poveikio vertinimo metodikaPoveikio vertinimas Poveikio vertinimas – sprendimo priėmimo proceso etapas, kurio metu surenkama ir analizuojama informacija, jos pagrindu (šioje Metodikoje nustatytais aspektais ir tvarka) įvertinamas rengiamo sprendimo projekto įgyvendinimo galimas teigiamas ir/ar neigiamas ilgalaikis ir/ar trumpalaikis poveikis.Sprendimų projektų poveikio vertinimo principai: Proporcingumas (sprendimo projekto poveikio analizės detalumas turi atitikti prognozuojamų pasekmių mastą. Juo platesnio masto ir/ar reikšmingesnės galimos sprendimo pasekmės, juo išsamiau ir detaliau reikia įvertinti sprendimo projekto būsimą poveikį).

Profesionalumas (parengto sprendimo projekto poveikį turi įvertinti labai kvalifikuoti atitinkamos srities specialistai, turintys specialių mokslo, technikos ir kitokių žinių).

Bendradarbiavimas (siekdami kvalifikuotai, išsamiai ir tiksliai įvertinti sprendimo projekto poveikį, jo rengėjai turi atsižvelgti į suinteresuotų institucijų, visuomeninių organizacijų ir suinteresuotų socialinių grupių nuomonę).Sprendimų projektų poveikio vertinimo aspektai Poveikis atitinkamai sričiai (įvertinamas galimas poveikis konkrečiai sričiai, kurioje numatoma daryti pakeitimus). Poveikis ekonomikai ; Poveikis valstybės finansams ; Poveikis socialinei aplinkai (įvertinamas galimas poveikis įvairioms socialinėms grupėms ir socialiniams santykiams). Poveikis viešojo administravimo sistemai (įvertinamas galimas poveikis viešojo administravimo sistemai, valstybės institucijų ir įstaigų intelektiniams ištekliams); Poveikis korupcijos mastui; Poveikis aplinkai; Poveikis teisinei sistemai.Sprendimų projektų poveikio vertinimo klausimynas (priedas) (...) IV. POVEIKIS SOCIALINEI APLINKAI   32. Kaip sprendimo projekto įgyvendinimas paveiks atskiras socialines grupes (socialiai pažeidžiamus asmenis, jaunimą, jaunas šeimas, vaikus, pagyvenusius asmenis ir kitus)? 33. Kaip sprendimo projekto įgyvendinimas paveiks darbo rinką ir užimtumą (nedarbo lygio pokyčius, grupinį atleidimą, darbo vietų praradimą arba darbo vietų steigimą, darbo rinkos reikalavimus mokymui, kvalifikacijos kėlimui ir panašiai)? 34. Kaip sprendimo projekto įgyvendinimas paveiks lygių galimybių užtikrinimą (vyrų ir moterų lygias galimybes darbo rinkoje, neįgaliųjų galimybes dalyvauti įvairiose visuomenės gyvenimo srityse ir panašiai)? 35. Kaip sprendimo projekto įgyvendinimas paveiks darbo santykius ir darbo sąlygas? 36. Kaip sprendimo projekto įgyvendinimas paveiks socialinių partnerių dialogą ? ...LR Vyriausybės 2004-2008 metų programaSritys Vyriausybės programoje Ekonomika ir verslas; Energetika; Transportas ir komunikacijos; Statyba; Finansai; Kaimo ir žemės ūkio plėtra; Aplinkos apsauga ir miškininkystė; Darbas, šeima, socialinė apsauga; Sveikatos apsauga; Švietimas, mokslas, informacinė ir žinių visuomenė;

4

Jaunimo politika; Kultūra; Sportas, turizmas ir rekreacija; Valstybės valdymas; Teisinė sistema; Nacionalinis saugumas ir užsienio politika.Pavyzdys Nuostata: atnaujinti Lietuvos ilgalaikę ūkio plėtros strategiją. Priemonė: įdiegti strategijos igyvendinimo analizes ir stebėsenos (monitoringo) sistemą (Ūkio ministerijos interneto svetainėje). Atsakingi vykdytojai: Ūkio ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija... Įvykdymo data: 2005 metų IV ketvirtis.

2TEMA

Režimas – tai tiksliai nustatyta tvarka.Teisinio režimo samprata.Įvairūs autoriai, administracinės teisės bei teisės teorijos specialistai skirtingai apibrėžia teisinį režimą.Apibendrinant galima pasakyti, kad teisinis režimas – tai įstatymų leidėjo nustatyta teisinio poveikio sistema, pagrįsta bendrais teisės principais ir užtikrinta specifiniais teisinio poveikio visuomeniniams santykiams metodais ir formomis.Administracinio teisinio režimo samprata – tai administracinės teisės normų pagrindu nustatoma ypatinga administracinės teisės subjektų funkcionavimo tvarka, skirta įveikti neigiamus reiškinius tam tikroje valdymo sferoje. – tai ypatingas teisinis režimas valdymo sferoje, kuris nustatomas teisės normomis ir nulemtas ypatingo pobūdžio aplinkybių ar veiklos ypatumų.– tai įstatymais apibrėžtų taisyklių visuma, kurių savo veikloje turi laikytis piliečiai ir juridiniai asmenys, taip pat specifinė teisės subjektų veiklos tvarka įvairiose valstybinio gyvenimo srityse.Pagrindinė administracinio teisinio režimo funkcija – apsaugoti pilietį, visuomenę ir pačią valstybę.Administracinio teisinio režimo požymiai (bruožai):1) fizinių, juridinių asmenų ir pareigūnų elgesys nustatomas specialiomis normomis;2) visuomeninių organizacijų ir valdžios institucijų veiklos išsami reglamentacija;3) papildomų taisyklių arba visiems privalomų teisės normų išimčių taikymas;4) ypatingo režimo, specialios teisėtvarkos kontrolės ir tam tikrų apsibojančių priemonių taikymas.Administracinių teisinių režimų paskirtisTai tam tikrų valstybės sričių, situacijų reguliavimas specialiomis priemonėmis. Joms priskiriama:1) teisiniai aktai ir normos, nustatantys ypatingą veiklos tvarką tam tikrose srityse;2) įgaliotos valstybinės institucijos, sukurtos specialiai arba įgaliotos formuoti ir palaikyti atitinkamą režimą;3) specialios teisinės priemonės, skirtos režimo tvarkai palaikyti (registracija, licencijavimas);4) išsami teisės subjektų veikimo reglamentacija ir jų tarpusavio santykiai;5) griežta kontrolės ir atsakomybės sistema administracinio teisinio režimo veikloje;6) platesnis ribotai leidžiamų ir draudžiamų metodų taikymas, būtinais atvejais derinamas su teisės subjektų skatinimu;7) specialių organizacinių, techninių, materialinių ir finansinių priemonių egzistavimas.Administracinių teisinių režimų principai:1) administracinės ir teisminės valdžios atskyrimo;2) ypatingo administracinių aktų režimo (gali savo nuožiūra priimti vykdomuosius sprendimus);3) teisėtumo;4) viešosios valdžios atsakomybės.Pagrindiniai administracinių teisinių režimų funkcionavimo principai:- pagrindinių teisių ir laisvių neliečiamumo principas;- teisių ir laisvių ribojimo pagrindai;- oficialaus režimo įvedimo principas.

Administracinių teisinių režimų klasifikavimas galimas įvairias pagrindais.I. Pagal galiojimo laiką: Laikinieji režimai/situacinio pobūdžio (karo padėtis); Nuolatiniai režimai/veikiantys (valstybės sienos apsaugos).

II. Pagal teritoriją: Galiojantys visoje valstybės teritorijoje (karo padėtis); Galiojantys administracinio vieneto teritorijoje (pasienio teisinis režimas).

III. Pagal režimo objektą: Teritoriniai režimai (išskirtinė ekonominė zona, karantinas); Objektiniai režimai ( atominės energetikos, vandens telkinio); Daiktų, medžiagų, keliančių didelį pavojų arba turinčių svarbią valstybinę reikšmę, režimai (ginklų, dokumentų su valstybine paslaptimi);

5

Veiklos arba funkciniai režimai (evakuacijos, muitinės).IV. Pagal reguliavimo dalyką:

Gamtos apsaugos režimai (draustiniai, kurortai); Viešosios tvarkos apsaugos režimai (nepaprastoji padėtis); Valstybės saugumo režimai (vasltybės sienos).

V. Saugumui užtikrinti skirti režimai: Valstybės nacionalinį saugumą užtikrinantys režimai ( išvažiavimo ir įavžiavimo į šalį režimai, pasienio režimas); Visuomenės saugumą užtikrinantys režimai ( vizų režimas, pasų režimas); Visuomenės saugumą užtikrinantys režimai esant nepaprastajai padėčiai (karo padėties režimas). Reikėtų paminėti kad šie režimai taikomi tik tada, kai įprastos teisinės priemonės neveiksmingos.

VI. Pagal administracinių teisinių režimų tikslą: Režimai esant ypatingajai valstybės padėčiai:- Nepaprastosios padėties;- Karo padėties;- Valstybės sienų apsaugos;- Kiti. Legitimūs režimai:- Leidimų;- Legalizuojami. Funkciniai režimai:- Paprastieji (telefono ryšio, komunalinių paslaugų);- Specialūs ( vartotojų teisių apdsaugos).

Režimai esant ypatingajai valstybės padėčiaiŠi režimų grupė yra susijusi su asmenų teisių bei laisvių apribojimu, taip pat su pareigų, kurias asmenims nustato atitinkami organai padidėjimu, su didesnių įgaliojimų suteikimu valstybės ir savivaldybių institucijoms bei kitais aspektais kurie verčia šios rūšies teisnius režimus, jų taikymo, panaikinimo tvarką reglamentuoti ypač aiškiai bei konkrečiai ir primiausia įstatyminiu lygmeniu.Nepaprastosios padėties režimas. Jeigu valstybėje iškyla grėsmė konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai, Seimas gali visoje valstybės teritorijoje ar jos dalyje įvesti nepaprastąją padėtį.1 Nepaprastoji padėtis – ypatingas teisinis režimas valstybėje ar jos dalyje, leidžiantis taikyti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Neparastosios padėties įstatyme nustatytus laikinus naudojimosi fizinių asmenų teisėmis ir laisvėmis apribojimus ir laikinus juridinių asmenų veiklos apribojimus.2 Nepaprastoji padėtis gali būti įvedama tik tada kai grėsmės neįmanoma pašalinti nepanaudojus Konstitucijoje ir Nepaprastosios padėties įstatyme įtvirtintų nepaprastųjų priemonių. Nepaprastoji padėtis gali būti skelbiama tiek visoje respublikos teritorijoje, tiek ir administraciniame vienete.Nepaprastosios padėties trukmė negali būti ilgesnė kaip 6 mėnesiai.Karo padėtis - Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Karo padėties įstatymo nustatyta ypatinga teisinė padėtis, kuri įvedama prireikus ginti Tėvynę ginkluoto užpuolimo ar jo grėsmės atveju, kai kyla grėsmė Lietuvos valstybės suverenumui ar jos teritoriniam vientisumui, arba prireikus vykdyti Lietuvos valstybės tarptautinius įsipareigojimus siekiant užtikrinti valstybės gynybą ir kitas svarbiausias valstybės funkcijas karo metu.Karo padėties režimas gali galioti tiek visoje respublikos teritorijoje, tiek administraciniame veinete.Valstybės sienos apsauga - teisės aktų nustatytos priemonės, skirtos:1) išvengti neteisėtų valstybės sienos ženklinimo pakeitimų;2) užtikrinti, kad fiziniai ir juridiniai asmenys laikytųsi valstybės sienos teisinio režimo, pasienio teisinio režimo ir pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklių;3) užtikrinti kitus gyvybiškai svarbius asmenų, visuomenės ir valstybės interesus pasienio kontrolės punktuose ir vietose, kur galioja pasienio teisinis režimas.Valstybės sienos teisinis režimas -teisės aktų nustatyta valstybės sienos nustatymo, žymėjimo ir kirtimo tvarka, valstybės sienos tvarkymas.Pasienio teisinis režimas - valstybės sienos apsaugos užtikrinimas pasienio ruože ir teritorinėje jūroje, įstatymais ir kitais teisės aktais nustatant asmenų buvimo, veiklos, taip pat kitokių jų teisių įgyvendinimo tvarkos bei elgesio taisykles.Legitimūs režimaiLeidimų režimas yra taikomas piliečiams ir juridiniams asmenims. Jo esmė – asmuo turi teisę paduoti prašymus dėl leidimo įvykdyti vieną ar daugiau tam tikrų veiksmų. Atitinkami pareigūnai ar institucijos sprendžia suteikti leidimą ar ne. Leidimo galiojimas baigiais esant tam tikriems juridiniams faktams (pvz.pareiškėjo atsisakymui, pareiškėjui pažeidus nustatytą tvarką).Legalizuojamas režimas yra daugiau susietas su ekonomine sfera., susijęs su fizinių ir juridinių asmenų registracija, taip pta įvairių rūšių veiklos norminių reikalavimų reglamentacija.Ypač svarbūs legalizuojamųjų režimų grupėje yra šie procesai: Standartizacija – tai veikla skirta, tam tikroje srityje įvesti optimalią tvarką nustatant bendrąsias nuostatas, kurios gali būti visuotinai ir daug kartų panaudotos esamiems ir galimiems uždaviniams spręsti. Sertifikavimas – tai veikla, nustatanti, ar produktas, procesas, paslauga, fizinio asmens kvalifikacija atitinka nustatytus reikalavimus. Metrologija – tai valstybės politika norminant matavimus, jų metodus, priemones matavimų vienovei ir reikiamam mataviumų tikslumui pasiekti. Šių procedūrų keliamų reikalavimų įvykdymas užtikrina teisės subjektų vykfdomos veiklos teisėtumą, kokybiškumą.

1 Lietuvos Respublikos Konstitucija2 Nepaprastosios padėties įstatymas VŽ 2002, Nr. 64-2575

6

Funkciniai režimaiFunkciniai režimai – tai valstybės valdymo funkcijų ir veiklos sričių informacinis užtikrinimas.Paprastieji funkciniai režimai yra nustatomi veiklos taisyklių – tam tikros rūšies aptarnavimo ir funkcionavimo standartų. ( telefono ryšio, komunalinių paslaugų teikimo taisyklės)Funkciniai specialūs režimai, įdiegiami siekiant specializuoti veiksmų seką ir normalizuoti įvairias veiklos sritis. Ši režimų grupė įdiegiama arba periodiškai, arba iškilus konkretiems juridiniams faktams. Dažnausia pagal reguliavimo apimtį tai daug siauresni režimai ir saviti dėl daug griežtesnių reguliavimo metodų.Įstatymai:

i. Lietuvos Respublikos Konstitucija;ii. Lietuvos Respublikos Nepaprastosios padėties įstatymas;

iii. Lietuvos Respublikos Karo padėties įstatymas;iv. Lietuvos Respublikos Sienos apsaugos įstatymasv. Juridinių asmenų registro įstatymas ir kt.

3 TEMA

ES TEISĖ (I dalis)ES teisė yra savarankiška teisės sistema, nesutampanti nei su bendrąja tarptautine teise, nei su nacionaline teise. Formaliai ES teisę, būtų galima vertinti kaip tarptautinės teisės rūšį, tačiau jos turinys, priemonės ir šaltiniai daro ją išskirtine, atskira teisine santvarka.Nuo Europos Bendrijų įkūrimo ES teisės apimtis pamažu, bet nuosekliai plečiasi. Pradžioje vyravo su ekonomika ir visų pirma su bendrosios rinkos veikimu, susijusios teisės normos bei principai, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais ES teisė apima vis platesnį santykių spektrą (užsienio ir saugumo politika,sienų kontrolė,aplinkos apsauga, teisingumo ir vidaus reikalai ir kt). ES teisės aktai, sprendimai priimami paprastai kvalifikuota ar paprasta balsų dauguma. Ir tik keliose srityse, kaip pvz. užsienio politika, saugumo politika ir kai kuriose kitose srityse, sprendimai priimami vieningai, t.y. remiantis konsensuso principu-vieninga balsų dauguma.ES teisės kūrimą, įgyvendinimą, aiškinimą ir ginčų sprendimą užtikrina Sąjungos institucinė sistema. (Ministrų Taryba kartu su EP atlieka legislatyvinę funkciją, EK-atsakinga už ES teisės aktų įgyvendinimą, tačiau kai kuriose srityse pati priima ES teisės aktus-reglamentus, t.y. ES konkurencinės teisės srityje, o ETT- atskleidžia, išaiškina ES teisės normų turinį).ES teisės šaltiniai:Steigimo sutartys;ES institucijų teisės aktai;Teisės aiškinimas;Tarptautinės sutartys;Bendrieji ES teisės principai;Valstybių narių nacionalinės teisės koncepcijos ir sąvokos taip pat naudojamos formuluojant ES teisę.ES teisė dažnai skirstoma į:Pirminę Bendrijos teisę. Ją sudaro Europos Bendrijų steigimo sutartys ir sutartys, kurios vėliau jas papildė ar keitė, taip pat stojimo sutartys, ir steigimo sutarčių įvairūs priedai. Tai – konstitucinio rango aktai, ES teisinės santvarkos ir tolesnio teisės plėtojimo pagrindas. Pirminėje teisėje yra įtvirtinti ES tikslai, veikimo principai, tam tikros veiklos programos, reguliuoja valstybių narių tarpusavio santykius, įpareigoja šalis gerbti pagrindines žmogaus teises bei laisves.Antrinę Bendrijos teisę (išvestinę) sudaro ES institucijų teisės aktai, priimti remiantis pirmine teise ir siekiant ją įgyvendinti. Visų pirma tai yra Komisijos, Tarybos priimami reglamentai, direktyvos, sprendimai-privalomo pobūdžio, rekomendacijos, nuomonės-neprivalo pobūdžio. Šie teisės aktai veikia tik tada, kai jie neprieštarauja pirminei Bendrijos teisei, t.y. steigiamosioms sutartims.

ACQUIS COMMUNAUTAIRE Acquis communautaire -Tai ES teisės ir jos taikymo praktikos visuma, apimanti visa tai , kas buvo pasiekta įgyvendinant Bendrijų steigimo sutartis.Acquis communautaire apima rašytinę pirminę ir antrinę Bendrijų teisę, taip pat taisykles, rezoliucijas, pozicijas, nuomones, teisminę praktiką, bendruosius teisės principus. Ši sąvoka pabrėžia dinamišką ES teisės pobūdį, jos evoliuciją, tikslinant ir įtvirtinant esminių teisių, pareigų, teisinių priemonių, būdingų ES teisei, supratimą. Valstybės (tai lietė ir LR), stojančos į ES, privalo perimti visą acquis communautaire (ES teisyną). Jos negali atsisakyti vykdyti tam tikrų galiojančių ES teisės dalių, motyvuodamos tuo, kad nedalyvavo priimant vienas ar kitas teisės normas. Tai bene svarbiausia narystės ES sąlyga. Ji reiškia, kad naujosios ES narės turi ne tik prisijungti prie steigimo sutarčių (vadinamos pirminės teisės), bet ir perimti visą jų pagrindu sukurtą ES teisės aktų visumą (vadinamąją antrinę teisę), bei taip pat Europos Bendrijų tarptautinius įsipareigojimus. Stojančos į ES valstybės negali persiderėti steigimo sutarčių ar kitų Bendrijos teisės aktų turinio.Pasirengimas perimti ES teisyną, buvo vienas svarbiausių kriterijų Europos Komisijai vertinant valstybių kandidačių pasirengimą narystei ES.

NACONALINĖS TEISĖS SANTYKIS SU ES TEISESvarbus ES teisės ypatumas yra jos viršenybė nacionalinės teisės atžvilgiu ir tiesioginis jos galiojimas visose valstybėse narėse.Viršenybė (angl. primacy)-vienas iš pagrindinių ES teisės principų.Pagal šį principą, jeigu iškyla prieštaravimas tarp ES teisės ir nacionalinės teisės, galioja ES teisė.Viršenybės principas taikomas nuosekliai, t.y. visai Bendrijos teisei (pirminei ir antrinei).ES teisei tenka viršenybė nepriklausomai nuo to, kuris aktas (nacionalinis ar Sąjungos) buvo priimtas vėliau.

7

Viršenybės (pirmenybės) principą įtvirtino ir išplėtojo Europos Teisingumo Teismas, kuris konstatavo, kad nacionalinės teisės nuostatos negali paneigti teisės sistemos, kylančios iš Europos Bendrijos steigimo sutarties.ETT taip pat nustatė, kad ES teisė visoje ES teritorijoje turi būti taikoma visiškai vienodai. Bendrijos teisės negali paneigti jokios nacionalinės teisės priemonės (pvz. rėmimasis savo konstitucine teise).LR Seimo 2004 m. liepos 13d. priimtas Konstitucinis aktas ”Dėl LR narystės Europos Sąjungoje”. Jame pažymėta: ”ES teisės normos yra sudedamoji LR teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama ES, ES teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju, jos turi viršenybę prieš LR įstatymus ir kitus teisės aktus”.Tiesioginio galiojimo principas-reiškia, ES teisės aktai tiesiogiai galioja valstybių narių nacionalinėse teisės sitemose, jiems nereikia papildomų nacionalinių inkorporavimo priemonių tam kad sukeltų teisines pasekmes (pvz reglamentas yra tiesiogiai galiojantis).Taigi viršenybės principas kartu su tiesioginiu galiojimu yra esminiai ES teisės skiriamieji bruožai .Jie vienas kitą papildo: tiesioginis galiojimas gali būti visiškai efektyvus, kai jis kartu reiškia, kai nacionalinės teisės normos turi ”paklusti” ES teisės viršenybei ir valstybė jokiomis priemonėmis negali tam trukdyti.

NACIONALINĖS TEISĖS HARMONIZAVIMO PROCESAS SU ES TEISE

Nacionalinės teisės harmonizavimas reiškia valstybės vidaus teisės normų suderinimą su tarptautinės teisės aktais, įpareigojančiais valstybę.Harmonizavimas - tai toks siekiamas suderinamumo lygis,kai ES lygiu sukuriamos vienodos teisinės prielaidos (pagrindai), kuriais remiantis vyksta tolesnis reglamentavimas nacionaliniu lygmeniu. Atsižvelgiant į siekiamus tikslus, harmonizavimo lygis gali būti skirtingas: pradedant nuo visiško harmonizavimo, kai nustatomos detalios bendros taisyklės (pvz. užtikrinant pagrindinių vidaus rinkos laisvių įgyvendinimą) iki minimalaus harmonizavimo-kai nustatomi tik tam tikri minimalūs standartai (pvz. aplinkos apsaugos, darbuotojų apsaugos srityse).1995 m. birželio 12d. LR su ES (tuo metu- Europos Bendrijomis) pasirašė Europos (asociacijos) sutartį, kurios 69 str. nustato, kad LR sieks, jog jos įstatymai būtų laipsniškai suderinti su Bendrijų teise.Šios sutarties 70 str. išvardija pagrindines teisinio reguliavimo sritis, kur toks suderinimas turi būti atliktas: muitai, bankininkystė, sveikatos apsauga, vartotojų apsauga,transportas, telekomunikacijos ir kt. Šis straipsnis be to numato, kad pirmiausia teisės harmonizacija turi būti atlikta vidaus rinkos, konkurencijos, darbo apsaugos, gamtosaugos ir vartotojų apsaugos srityse.Taigi harmonizacijos procesas iš esmės apima visą LR ūkinės veiklos tiesioginį ir netiesioginį reguliavimą.

ŽMOGAUS TEISIŲ REGLAMENTAVMASŠiuolaikinė tarptautinė teisė įsiskverbė į tradicinę valstybių vidaus sferą-individo teises ir ėmė jas reglamentuoti bei ginti tarptautiniu lygmeniu.Valstybė šiuo metu jau nebegali vadovautis nesikišimo į valstybės vidaus reikalus principu ir teigti, jog žmogaus teisės lieka išimtine jos vidaus kompetencijos dalimi.Tarptautiniai žmogaus teisių standartai ir jų įgyvendinimo taisyklės išdėstytos tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose (konvencijos, paktai, protokolai), kurie yra teisiškai privalomi prie jų prisijungusioms ar juos ratifikavusioms valstybėms.Svarbiausi žmogaus teisių dokumentai priimami JTO, Europos Taryboje.LR tapo Jungtinių Tautų nare 1992 m., o Europos Tarybos -1993 m. Lietuva, tapusi ES nare, įsijungė į žmogaus teisių politikos formavimą ir šioje organizacijoje.Todėl valstybės (tarp jų ir LR), prisiimdamos tarptautinius įsipareigojimus, tapdamos įvairių tarptautinių žmogaus teisių sutarčių šalimis, privalo griežtai laikytis ir vykdyti savo pareigas pagal atitinkamas sutartis.LR (tiksliau LR Seimas) yra ratifikavusi beveik visus svarbiausius tarptautinius žmogaus teisių dokumentus.Pagrindiniai žmogaus teisių dokumentai, kuriuos yra ratifikavusi (prisijungusi) LR:JT Generalinės Asamblėjos 1948m. priimta Visuotinė žmogaus teisių delaracija;1950m. Europos Tarybos priimta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija;1966m. Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių patas;1966m. Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas;1965m. Tarptautinė konvencija dėl visų formų rasinės disriminacijos panaikinimo;1979m. JT konvencija dėl visų formų disriminacijos panaikinimo moterims;1984m. Konvencija prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą;1989m. Vaiko teisių konvencija;1996m. ET priimta Europos socialinė chartija (pataisyta). IŠ PASKAITOS APIE ES

ES administracinė teisė g.b. suprantama:1. ES struktūros AT – institucinius santykius nagrinėjanti teisė, EB sutarties tam tikri str. nustato tam tikrus principus, kurie

laikytini ES admin. teisės principais;2. ES šalių narių AT;

ES pirminėje teisėje nėra aktų tiesiogiai liečiančių AT sistema.Antrinėje teisėje tik kai kuriose srityse yra ES teisės admin. teisinis reguliavimas – šiose srityse ES vykdo reguliavimą – nustato atsakomybę už pažeidimus ir kt. Dalinis reguliavimas – muitinės, prekių ženklų, kultūros srityse.

8

4 TEMA

Atskirų administracinės veiklos sričių valstybinio administracinio teisinio valdymo organizavimo sąlygos

Bet kokios teisės šakos subjektas – tai apibrėžtų teisių ir pareigų turėtojas, kurias jam suteikia teisės aktai dėl būtinybės įgyvendinti savo gyvenimiškus poreikius.

Administracinės teisės subjektai – tai fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie administracinės teisės normų nustatyta tvarka dalyvauja įgyvendinant viešąjį valdymą (administravimą). Kitaip sakant, administracinės teisės subjektas – tai viena iš viešojo valdymo (administravimo) šalių, valdymo santykių dalyvis, kuriam teisės aktai nustato teises, pareigas, įgaliojimus, atsakomybę, kompetenciją ir galimybę inicijuoti administracinių teisinių santykių atsiradimą.

Administracinės teisės subjektas yra konkrečių santykių dalyvis, kuriuo jis tampa:• Savo noru (valia, nuožiūra)

arba• Vykdydamas pareigą, kurią nustato jam speciali teisės norma.

Administracinės teisės literatūroje visi administracinės teisės subjektai skirstomi į:• Fizinius asmenis arba individualius subjektus (LR piliečiai, užsieniečiai (taip pat ir asmenys turintys ES valstybių narių

pilietybes) ir asmenys be pilietybės, o taip pat valstybės tarnautojai ir pareigūnai).• Juridinius asmenis arba kolektyvinius (organizacijos) subjektus, kurie gali būti skirstomi į valstybinius ir nevalstybinius.

Administracinis teisnumas – tai administracinių teisinių santykių subjekto (dalyvio) potenciali galimybė naudotis jam suteikiamomis teisėmis, laisvėmis, taip pat vykdyti pareigas, įgyvendinti jam priskirtą kompetenciją ir įgaliojimus viešojo valdymo (administravimo) srityje.

Administracinis veiksnumas – tai galimybė savo veiksmais įgyvendinti administracinės teisės subjektams priklausančias teises ir pareigas viešojo valdymo (administravimo srityje).Vykdomosios valdžios institucijų sąvokaVykdomosios valdžios institucija – tai organizacija, kuri būdama valstybės aparato dalimi, turi savo struktūrą, kompetenciją, teritorines veiklos ribas. Ji sudaryta sutinkamai su įstatymais, kurių paskirtis užtikrinti kasdieninį vadovavimą ūkinei, socialinei – kultūrinei, administracinei politinei sferoms, užsiimti tarpšakiniu valdymu.

Vykdomosios valdžios institucijos, būdamos viena iš valstybės valdžios institucijų rūšimi, turi visą eilę tik joms būdingų bruožų:• jos įgyvendina vykdomąją – tvarkomąją, administracinę veiklą bei turi valdingus įgaliojimus kitų organizacijų ir piliečių

atžvilgiu;• jos disponuoja operatyviu savarankiškumu;• kaip taisyklė jos turi pastovius etatus, kuriuose dirba valstybės tarnautojai;• sudaromos aukštesnių pagal hierarchinę padėtį institucijų;• pavaldžios ir kontroliuojamos aukštesniųjų vykdomosios valdžios institucijų;• jų sudarymo tvarką, kompetenciją ir struktūrą reglamentuoja administracinės teisės normos.

Vykdomosios valdžios institucijos tikslai ir uždaviniai – tai rezultatas, kurį ši institucija turi pasiekti jai priskirtos valdymo srities procese.Funkcijos parodo, iš ko susideda kasdieninė praktinė vykdomosios valdžios institucijos veikla, nukreipta į jai iškeltų uždavinių vykdymą. Pagrindinėmis visų institucijų funkcijomis laikomos šios: prognozavimas, strateginis planavimas, kadrų politika, finansavimas, materialinis – techninis aprūpinimas, kontrolė ir kt.Lietuvos Respublikos vietos savivaldaŽodis ,,savivaldybė” turi dvi prasmes:

• Tai valstybės teritorijos administracinis vienetas, turintis vietos savivaldos teisę.• Tai juridinis asmuo, kaip viešojo administravimo subjektas, kuriam pagal LR Konstituciją, Vietos savivaldos įstatymą bei

kitus teisės aktus suteiktos viešojo administravimo funkcijos administruoti atitinkamos teritorijos vietos žmonių bendruomenių reikalus.

Pagrindiniai vietos savivaldos principai:• Atsakingumas rinkėjams.• Gyventojų dalyvavimas tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus.• Savivaldybės ir valstybės interesų derinimas tvarkant viešuosius savivaldybių reikalus.• Savivaldybės institucijų veiklos laisvė ir savarankiškumas, kai jos, įgyvendindamos įstatymus, kitus teisės aktus ir

įsipareigojimus bendruomenei, priima sprendimus.• Veiklos skaidrumas.• Bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimas.• Viešumas ir reakcija į gyventojų nuomonę.• Savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumas.• Žmogaus teisių bei laisvių užtikrinimas ir gerbimas.

9

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 str. nustatyta, kad savivaldybės sudaro ir tvirtina savo biudžetą ir kad jos turi teisę neperžengdamos įstatymo numatytų ribų nustatyti vietines rinkliavas.Savivaldybių funkcijų rūšys:

• Savarankiškosios;

• Priskirtosios (ribotai savarankiškos);

• Valstybinės (perduotos savivaldybėms);

• Sutartinės.

Savarankiškąsias funkcijas savivaldybės atlieka pagal įstatymais suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus savo bendruomenei ir atsižvelgdamos į jos interesus.

Priskirtosios – funkcijos įgyvendinamos vadovaujantis Vietos savivaldos ir kitais įstatymais ir jų pagrindu priimtais kitais teisės aktais atsižvelgiant į vietos sąlygas ir aplinkybes. Šias funkcijas savivaldybės įgyvendina taip pat savarankiškai, bet jų savarankiškumą riboja tos teisės normos, kurios nustatytos kituose įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose.

Valstybinės yra tokios funkcijos, už kurių įgyvendinimą atsakinga valstybė, tačiau atsižvelgiant į tai, kad tenkinant gyventojų poreikius jas geriau įgyvendinti vietose, įstatymais tai pavedama daryti savivaldybėms.Sutartinės funkcijos atliekamos pagal sutartis su valstybės institucijomis ir kitomis valstybės įstaigomis.Kaip pavyzdį galima imti VILNIAUS SAVIVALDYBĘ

CENTRALIZACIJA IR DECENTRALIZACIJA Teritorinės struktūros požiūriu valstybės skirstomos į :

Vientisas ( unitarines ) Jungtines ( federacines ir konfederacijas )

Šios santvarkos formos dažnai yra charakterizuojamos centralizacijos ir decentralizacijos sąvokomis.Centralizuotose valstybėse valdžios institucijas, valdančias valstybės sudėtines dalis, formuoja valstybės centrinės valdžios institucijos;Decentralizuotose valstybėse centrinės valdžios institucijos nesikiša į valstybės sudėtinių dalių valdymą.Šiuolaikinėse valstybėse centralizacija visada yra susijusi su biurokratizmu, centro valios primetimu sudėtinėms valstybės dalims.Pagal centralizacijos laipsnį valstybės gali būti:

Formaliai decentralizuotos (priskiriamos tokios, kurių regioniniai organai formuojami nepriklausomai nuo centrinių: vietos valdžios organus renka vietiniai gyventojai. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad santykiai tarp centro ir vietos organų kuriami remiantis decentralizacijos principu, nors faktiškai juos kontroliuoja centrinė valdžia)

Atvirai centralizuotos (A.C. unitarinėje valstybėje visas valdžios funkcijas vykdo hierarchine tvarka sudaryti valstybės organai. Vietiniams organams dažniausiai vadovauja centrinės valdžios skirti pareigūnai.)

Centralizacijos principas -vykdomosios valdžios institucijų sistemoje reiškia žemesniųjų institucijų pavaldumą aukštesniosioms, remiantis sistemos vientisumu, bei vadovavimą žemesniosioms institucijoms iš centro. Centralizacija – tai didžiosios dalies valstybės funkcijų priskyrimas centrinių vykdomosios valdžios institucijų kompetencijai

Decentralizavimo principas-reiškia įstatymų leidybos tvarka nustatymą kompetencijos ir įgaliojimų vienai arba kitai institucijai, kuriuos jos turi įgyvendinti savarankiškai, nesikišant į jų veiklą aukštesniosioms institucijoms.

Decentralizacijos procese kompetencija ir įgaliojimai yra lyg ir atskirti, nes jie beveik nepriklausomi nuo aukštesniųjų vykdomosios valdžios institucijų valdymo įgaliojimų.Centralizacija-Tai tokia valstybės organizavimo forma, kurioje iš vieno centro vadovaujama visai valstybei.Centralizacijos pranašumai

Centralizacija užtikrina šalies unifikaciją Garantuoja ir apsaugo piliečių lygybę Unifikuoja piliečių elgesį Centralizuota valstybė – tai tvirta valstybė, turinti tirtą nacionalinį identitetą valdžios organizacijai.

Centralizacijos trūkumai Totalitarizmo grėsmė Nelanksti valdžios sistema lėtas smulkių problemų sprendimų priėmimo procesas Valdžia tampa mažiau demokratine Yra grasinama individo laisvėms

Dekoncentravimas – tai teisės aktais pagrįstas administravimo funkcijų perdavimas iš centrinės valdžios institucijos teritorinėms institucijoms, esančioms administraciniuose-teritoriniuose vienetuose ar vietos savivaldybėse.Tai pereinamoji forma tarp centralizacijos ir decentralizacijos.Dekoncentracijos principai

Valstybinė valdžia paskiria atstovą, kuris užtikrina vietinį valdymą, remdamasis valstybės jam deleguotomis juridinėmis, finansinėmis priemonėmis ir žmonių resursais

Valstybinės valdžios paskirti atstovai jai lieka visiškai pavaldūs ir įgyvendina jos direktyvas.Dekoncentracijos tikslas-sutrumpinti centrinės valstybinės valdžios nutarimų kelius, kuo labiau juos priartinti prie vietos gyventojų, sukurti tarpines valstybės grandis stiprių ir veiksmingų teritorinių struktūrų valdose.

10

Decentralizacija – tai valstybės organizacijos sistema, kurioje pripažįstama sprendimų laisvė įvairiems teritoriniams kolektyvams arba viešosioms įstaigoms. Tai įstatymais pagrįstas valdymo funkcijų perdavimas iš centrinių valstybinės valdžios institucijų savivaldos teisę turinčioms teritorijoms ( savivaldybėms ).Kompetencijos paskirstymas

Kompetencija decentralizuotose valstybėse paskirstyta tarp centrinės valdžios ir teritorinių vienetų, turinčių savivaldos teisę. Teritoriniai vienetai yra viešosios teisės juridiniai asmenys, turintys savo funkcionavimo juridinį pagrindą ( pavadinimą,

biudžetą, atsakomybę, mokesčius ) ir gaunantys iš valstybinės valdžios įstatymais deleguotas funkcijas vietos reikalams tvarkyti.

5 TEMA

KRAŠTO APSAUGOS IR VALSTYBĖS SAUGUMO VALDYMAS (I dalis)

PAGRINDINIAI TEISĖS AKTAI, REGLAMENTUOJANTYS KRAŠTO APSAUGOS VALDYMĄKrašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymasNacionalinio saugumo pagrindų įstatymas Civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto patvirtinimo ir įgyvendinimo įstatymasKaro prievolės įstatymas Mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo įstatymas Karo padėties įstatymasNepaprastosios padėties įstatymasTarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymasŽvalgybos įstatymasKariuomenės drausmės statuto patvirtinimo įstatymasKarių materialinės atsakomybės įstatymasKarių valstybinių pensijų įstatymasKovinių ginklų naudojimo Krašto apsaugos sistemoje statuto patvirtinimo įstatymasKaro policijos įstatymasLR Šaulių sąjungos įstatymasLR Ginklų fondo įstatymas ir kt.

KRAŠTO APSAUGOS VALDYMO SAMPRATAKrašto apsaugos sistema – Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo sistemos dalis, kurią sudaro:-valstybės institucijos, kurių paskirtis saugoti ir ginti valstybės suverenitetą, jos teritorijos neliečiamybę bei vientisumą, vykdyti Lietuvos tarptautinius gynybos ir karinio bendradarbiavimo įsipareigojimus, kitas su krašto apsauga susijusias funkcijas, -taip pat šių institucijų įsteigtų įmonių ir įstaigų bei krašto apsaugos reikmėms skirtų karinių teritorijų ir kitų infrastruktūros objektų visuma. Krašto apsaugos sistemos institucijų veiklos teisiniai pagrindaiKrašto apsaugos sistemos institucijos savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais ir kitais Seimo priimtais teisės aktais, Respublikos Prezidento dekretais, Vyriausybės nutarimais, krašto apsaugos ministro įsakymais ir Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis.

Krašto apsaugos sistemos institucijų tarptautinis bendradarbiavimas Krašto apsaugos sistemos institucijos pagal savo kompetenciją bendradarbiauja su atitinkamomis NATO bei Europos Sąjungos ir kitų NATO bei Europos Sąjungos valstybių institucijomis:

Krašto apsaugos sistemos principaiKrašto apsaugos sistema plėtojama pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo nuostatas.Krašto apsaugos sistemos institucijoms taikomas demokratinės civilių kontrolės principas.

Demokratinė ginkluotųjų pajėgų kontrolėVisus sprendimus dėl gynybos politikos ir ginkluotųjų pajėgų priima demokratiškai išrinkta civilinė valdžia – tai vienas pagrindinių Lietuvos krašto apsaugos sistemos organizavimo principų, kuris įtvirtintas Lietuvos Respublikos įstatymais.

Pagal šį principą sprendimus dėl gynybos priima Seimas, Prezidentas ir Vyriausybė. Kariuomenė yra politiškai neutrali, teisiškai ir instituciškai pavaldi civilinei vadovybei.

Respublikos Prezidentas yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. Taikos metu tik jis savo dekretais per krašto apsaugos ministrą (neatidėliotinais atvejais – tiesiogiai kariuomenės vadui) gali duoti įsakymus dėl ginkluotųjų pajėgų dalinių perkėlimo į kitą dislokavimo vietą. Respublikos Prezidentas ginkluoto valstybės užpuolimo atveju gali nedelsdamas priimti sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, įvesti karo padėtį ar skelbti mobilizaciją. Tačiau vėliau šiuos Prezidento sprendimus Seimas turi patvirtinti arba panaikinti. Seimas įstatymų nustatyta tvarka vykdo ginkluotųjų pajėgų ir kitų nacionalinio saugumo institucijų parlamentinę kontrolę. Jis nustato Ginkluotųjų pajėgų organizaciją, plėtrą, apginklavimo poreikius ir asignavimus. Seimas skelbia nepaprastąją

11

padėtį, įveda karo padėtį, skelbia mobilizaciją ar demobilizaciją, priima sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas, kai prireikia ginti Tėvynę arba vykdyti tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus. Vyriausybė, veikdama per krašto apsaugos ministrą ir kariuomenės vadą, atsakinga Seimui už ginkluotųjų pajėgų tvarkymą ir vadovavimą joms. Sprendimus dėl kariuomenės aprūpinimo, ginkluotės įsigijimo ir krašto apsaugos sistemos materialinės bazės plėtros priima Vyriausybė arba jos įgaliota institucija

Krašto apsaugos sistemą sudaro:

Krašto apsaugos ministerija – vadovaujanti krašto apsaugos sistemos institucija; Kariuomenė, o įvedus karo padėtį ar ginkluotos gynybos nuo agresijos (karo) atveju – ir kitos ginkluotosios pajėgos:

Valstybės sienos apsaugos tarnyba, policijos viešojo saugumo dalinys (tarnyba), koviniai Šaulių sąjungos būriai bei kiti koviniai piliečių ir jų organizacijų ginkluoto pasipriešinimo (partizanų) vienetai, pavaldūs ginkluotųjų pajėgų vadovybei;

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, puskarininkių mokykla ir kitos karo mokymo įstaigos; Žvalgybos ir kontržvalgybos tarnyba (Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos), karo

prievolės ir mobilizacijos bei kitos krašto apsaugos ministrui pavaldžios institucijos; Krašto apsaugos reikmėms skirtos karinės teritorijos ir kiti infrastruktūros objektai; Įmonės ir įstaigos, kurių steigėja yra Krašto apsaugos ministerija ar kitos krašto apsaugos sistemos institucijos

Krašto apsaugos ministerija (KAM), viena iš 13 Lietuvoje veikiančių ministerijų. Ji atsakinga už krašto apsaugos sistemos ir kariuomenės gynybinio pajėgumo plėtrą, kariuomenės ir kitų krašto apsaugos sistemos institucijų parengimą Lietuvos valstybės ir bendrai NATO valstybių gynybai, kitų NATO uždavinių, Europos Sąjungos bendrosios gynybos politikos bei kitų tarptautinių įsipareigojimų vykdymą.

KAM misija – sukurti ir plėtoti pajėgas, kurios saugotų ir gintų valstybę, jos piliečius ir nacionalines vertybes bei užtikrintų Lietuvos įsipareigojimų euroatlantinei bendrijai vykdymą.

KAM VEIKLAKad atliktų savo misiją, Krašto apsaugos ministerija vykdo šias funkcijas:

užtikrina valstybės gynybos ir karinių bei kitų krašto apsaugos funkcijų vykdymą taikos bei karo sąlygomis vykdo bendrą su NATO politiką, bendradarbiauja su užsienio valstybėmis gynybos srityje atstovauja Lietuvai koordinuodama tarptautinės humanitarinės teisės įgyvendinimą valdo krašto apsaugai ir gynybai skirtus finansinius išteklius, vykdo kariuomenės aprūpinimą ginkluote, technika, kitais ištekliais, įgyvendina personalo valdymo politiką, rengia karinį rezervą, vykdo šaukimą į privalomąją pradinę karo tarnybą, ruošia visuomenę pilietiniam pasipriešinimui, planuoja krašto mobilizaciją.

KARIUOMENĖLietuvos kariuomenė - valstybės ginkluotos gynybos institucija - krašto apsaugos sistemos pagrindinė dalis:-sauganti valstybės suverenitetą,-jos teritorijos bei oro erdvės neliečiamybę,-ginklu ginanti valstybę nuo agresijos ar kitokio ginkluoto užpuolimo, -vykdanti karines užduotis pagal Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus.

Lietuvos kariuomenės steigėja yra Lietuvos Respublika. Steigėjos teises, įgyvendina Krašto apsaugos ministerija. Pagrindiniai kariuomenės uždaviniai taikos metu:1) saugoti valstybės teritoriją (įskaitant oro erdvės ir teritorinės jūros stebėjimą, kontrolę ir gynybą) ir karines teritorijas, taip pat bendradarbiaujant su kitomis valstybės institucijomis stebėti ir kontroliuoti išskirtinę ekonominę zoną bei kontinentinį šelfą;2) palaikyti kovinę parengtį, rengtis tarptautinėms operacijoms ir dalyvauti jose;3) įstatymų nustatytais atvejais teikti pagalbą kitoms valstybės ir savivaldybių institucijoms.

Pagrindinis kariuomenės uždavinys ginkluotos gynybos nuo agresijos (karo) metu – savarankiškai ir kartu su sąjungininkių ginkluotosiomis pajėgomis ginklu ginti Lietuvos valstybę bei kitas valstybes sąjungininkes.

KARIUOMENĖS STRUKTŪRA Lietuvos kariuomenę sudaro:

1) reguliariosios pajėgos;2) savanorių pajėgos;3) aktyvusis rezervas.

Reguliariosios pajėgos susideda iš:

1) sausumos pajėgų;2) karinių oro pajėgų;3) karinių jūrų pajėgų.

12

Sausumos pajėgų paskirtis – valstybės sausumos teritorijos karinė apsauga ir gynyba. Karinių oro pajėgų paskirtis – oro erdvės stebėjimas, kontrolė ir gynyba. Karinių jūrų pajėgų paskirtis – teritorinės jūros stebėjimas, kontrolė ir gynyba, išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo stebėjimas bei kontrolė.

Krašto apsaugos savanorių pajėgos Savanorių pajėgos yra sudedamoji kariuomenės dalis.Savanorių pajėgos formuojamos iš karių savanorių ir profesinės tarnybos karių.

Taikos metu Savanorių pajėgų funkcijos yra: -karių savanorių rengimas, -savanorių pajėgų vienetų parengimas gynybai savo teritorijoje ir bendriems gynybos uždaviniams vykdyti,-gynybos infrastruktūros ir strateginių objektų apsauga, -pagalba stichinių nelaimių ir katastrofų atvejais.

Karo metu Savanorių pajėgų daliniai vykdo jiems duotas gynybos užduotis. 

Aktyvusis rezervas – atsargos kariai, įrašyti į kariuomenės atsargos personalo aktyviojo rezervo įskaitą ir teisės aktų nustatyta tvarka periodiškai atliekantys karines užduotis bei dalyvaujantys karinėse pratybose ar mokymuose.

KARO AKADEMIJAGenerolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija yra krašto apsaugos ministrui atskaitinga karininkų rengimo bei kvalifikacijos kėlimo aukštoji mokykla – karinė krašto apsaugos sistemos institucija, kurioje teisės aktų nustatyta tvarka organizuojamos universitetinės studijos ir karinis rengimas, taip pat nenuosekliosios studijos.Akademijos viršininkas pavaldus krašto apsaugos ministrui.

KARO AKADEMIJOS MISIJARengti kvalifikuotus karininkus Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemai, atsižvelgiant į NATO šalių metodiką ir keliamus reikalavimus.Suteikti studijuojantiesiems universitetinį išsilavinimą, garantuoti studijų kokybę, sudaryti sąlygas pasiekti gerą anglų kalbos mokėjimo lygį, būtiną Lietuvos integracijai į NATO, bendradarbiavimui su NATO šalių karinėmis struktūromis, lygiaverčiam dalyvavimui tarptautiniuose mokymuose, taikos palaikymo ir kitose operacijose. Kelti krašto apsaugos sistemos karininkų kvalifikaciją.Dirbti mokslo tiriamąjį darbą. Leisti mokomąją metodinę medžiagą.

Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas (AOTD)AOTD – valstybės institucija, esanti prie Krašto apsaugos ministerijos, atskaitinga LR Prezidentui, Seimui, Vyriausybei bei pavaldi krašto apsaugos ministrui vykdanti žvalgybą ir kontržvalgybą. AOTD - tai viena iš institucijų, priklausančių krašto apsaugos valdymo sistemai.

AOTD VEIKLAPagrindinis departamento uždavinys – vykdant žvalgybą ir kontržvalgybą stiprinti krašto apsaugos sistemos saugumą ir šalies gynybinę galią.Pagrindinės departamento funkcijos – žvalgyba, kontržvalgyba, įslaptintos informacijos apsaugos, kovos su terorizmu ir antikorupcinių priemonių įgyvendinimas krašto apsaugos sistemoje.

Nacionalinis saugumas Įstatymai:

1. Karo padėties įstatymas2. Nepaprastosios padėties įstatymas3. Civilinės saugos įstatymas 4. Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas 5. Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas6. Žvalgybos įstatymas 7. Kariuomenės drausmės statuto patvirtinimo įstatymas8. Karių materialinės atsakomybės įstatymas

Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimas - tai Tautos ir valstybės laisvos ir demokratinės raidos sąlygų sudarymas, Lietuvos valstybės nepriklausomybės, jos teritorinio vientisumo ir konstitucinės santvarkos apsauga ir gynimas.Priemonės:- dalyvavimas tarptautinėse saugumą stiprinančiose organizacijose; - narystė Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje ir Europos Sąjungoje; - nacionalinio saugumo strateginis planavimas bei ilgalaikių valstybinių saugumo stiprinimo programų parengimas ir vykdymas; - nacionalinį saugumą užtikrinančių institucijų veikla; - saugumo ir gynybos sistemą reglamentuojantys įstatymai.Nacionalinio saugumo užtikrinimo subjektai - Lietuvos nacionalinį saugumą užtikrina LR piliečiai, jų bendrijos ir organizacijos, Respublikos Prezidentas, Seimas, Vyriausybė, kariuomenė, policija, Valstybės saugumo departamentas, kitos šiam tikslui valstybės

13

įsteigtos institucijos, vadovaudamiesi Konstitucija ir įstatymais bei vykdydami savo pareigas ir funkcijas nacionalinio saugumo sistemoje.Nacionalinį saugumą užtikrina: a) VALSTYBĖ: - prognozuodama (numatydama) iššūkius saugumui, rizikos veiksnius, pavojus bei galinčias kilti grėsmes;– vykdydama rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes mažinančią vidaus ir užsienio politiką; – patikimai kontroliuodama valstybės sausumos ir jūros sienas bei oro erdvę; – garantuodama pasirengimą besąlygiškai gynybai ir visuotiniam pilietiniam pasipriešinimui agresijos atveju; – stiprindama nacionalinio saugumo bei gynybos institucijas ir tobulindama jų veiklą; – rengdama gynybai kariuomenę ir jos mobilizacinį rezervą pagal nacionalinius ir NATO kolektyvinės gynybos planus;– rengdama ir vykdydama ilgalaikes valstybines saugumo stiprinimo programas; – integruodamasi į Europos Sąjungą (EU) ir Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO) bei kaip visateisė narė aktyviai dalyvaudama šiose organizacijose;b) PILIEČIAI: - saugodami tautines vertybes ir ugdydami pasiryžimą ginti Lietuvos laisvę; - rengdamiesi visuotiniam pilietiniam pasipriešinimui; - plėtodami visuomenės institutus, piliečių susivienijimų ir draugijų veiklą. Nacionalinio saugumo institucijos veikia ir plėtojamos, saugumo stiprinimo priemonės rengiamos ir vykdomos vadovaujantis demokratinės kontrolės principais.Valstybės institucijų vykdomas nacionalinio saugumo priemones nustato šis įstatymas, Nacionalinio saugumo strategija, ilgalaikės valstybinės saugumo stiprinimo programos bei kiti teisės aktai. Šioms priemonėms finansuoti naudojamos nacionalinio biudžeto, kreditų bei paramos lėšos.Rizikos veiksniai:Valstybės ir savivaldybės institucijų priimami sprendimai turi būti analizuojami, kaip jie prisidės prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo. Vyriausybės įsteigtas strateginių tyrimų ir analizės centras analizuoja bei prognozuoja išorės ir vidaus saugumo aplinkos pokyčius, seka rizikos veiksnių, pavojų, grėsmių atsiradimą bei vystymąsi ir teikia pasiūlymus Seimui, Respublikos Prezidentui, Valstybės gynimo tarybai ir kitoms nacionalinį saugumą užtikrinančioms institucijoms dėl nacionaliniam saugumui stiprinti reikalingų priemonių. Valstybės gynimo taryba formuoja žvalgybinės informacijos poreikį.Nacionalinį saugumą užtikrinančios institucijos:VADOVAUJANČIOS INSTITUCIJOS: Valstybės aukščiausiosios vadovaujančios institucijos, kurios vadovauja nacionalinio saugumo užtikrinimui, yra Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė. VYKDOMOSIOS IR KITOS INSTITUCIJOS: Valstybės gynimo taryba; Užsienio reikalų ministerija; Krašto apsaugos ministerija ir kitos krašto apsaugos ministrui pavaldžios krašto apsaugos sistemos institucijos; kariuomenė; Vidaus reikalų ministerija, policija, Valstybinė sienos apsaugos tarnyba ir kitos ministerijos valdymo sričiai priklausančios viešąjį saugumą užtikrinančios įstaigos; Valstybės saugumo departamentas; Specialiųjų tyrimų tarnyba; itos ministerijos ir valstybės bei savivaldybių institucijos pagal savo kompetenciją.Rizikos veiksniai nacionaliniam saugumui:Terorizmas; Karinės jėgos demonstravimas, grasinimai panaudoti jėgą, nedemokratiškai valdomų ginkluotųjų pajėgų buvimas; Pernelyg didelė LR priklausomybė nuo vienos valstybės strateginių žaliavų bei energijos tiekimo ar užsienio kapitalo; nacionaliniam saugumui strategiškai svarbių ūkio objektų ar energetikos sektoriaus įmonių veiklos sutrikimas; Netolygi socialinė ir ekonominė raida, didinanti gyvenimo lygio skirtumą tarp įvairių socialinių grupių Korupcija; Šešėlinių finansinių ir organizuotų nusikalstamų grupuočių veikla valstybių žvalgybos tarnybų veikla, nukreipta prieš Lietuvos Respubliką; Masinio naikinimo ginklų, jų sudedamųjų dalių ir gamybos technologijų nelegalus platinimas tebėra pasaulinis pavojus; Nesugebėjimas įsitvirtinti ir konkuruoti pasaulinėje informacijos rinkoje, gauti, apdoroti informaciją ir ją pritaikyti valstybės poreikiams, laiku ir tinkamai paneigti kitų subjektų sąmoningai ir nesąmoningai skleidžiamą neobjektyvią informaciją apie LR; Nekontroliuojama migracija, plintanti nelegali imigracija bei didėjanti Lietuvos piliečių; galimi nelaimingi atsitikimai ir avarijos pramonėje, stichinės ir gaivalinės nelaimės, epidemijos ir ekologinės katastrofos; LR tikslai ir uždaviniai: apsaugoti gyvybinius (suverenitetą, konstuticinę santvraką, taiką, pagarbą asmens teisėms) ir pirmaeilius (globalus ir regioninis stabilumas; NATO sąjungininkių ir Europos Sąjungos valstybių saugumas, demokratija ir gerovė; laisvė ir demokratija kaimyniniuose Europos Sąjungos regionuose; visų euroatlantinės erdvės valstybių saugumo politikos atvirumas ir stabilumas; strategiškai svarbių žaliavų ir alternatyvių energijos tiekimo šaltinių užtikrinimas, strategiškai varbios regioninės infrastruktūros objektų plėtra; ekologiškai saugus regionas; tautinis ir kultūrinis savitumas) nacionalinius interesus, neutralizuoti pavojus bei grėsmes ir neleisti rizikos veiksniams virsti pavojais ar grėsmėmis; draugiški santykiai su užsienio valstybėmis, regioninis stabilumas, taika ir įsitvirtinimas euroatlantinėje erdvėje

Civilinė sauga - civilinė krašto apsaugos funkcija, apimanti valstybės institucijų, vietos savivaldos vykdomųjų institucijų, visų ūkio subjektų, visuomeninių organizacijų bei gyventojų pasirengimą ekstremaliai situacijai ir veiksmus jai susidarius, visų valstybės išteklių panaudojimą gyventojams išgyventi, šalies ūkio gyvybingumui palaikyti, turtui ir aplinkai nuo susidariusios ekstremalios situacijos poveikio apsaugoti, aktyviai šiuose procesuose dalyvaujant piliečiams. Lietuvoje yra gana daug ekstremalių situacijų šaltinių, galinčių sukelti daugelio žmonių žūtį ar pakenkti sveikatai. Tai  – Ignalinos atominė elektrinė, daugiau nei 250 chemiškai pavojingų objektų, pavojingų cheminių medžiagų pervežimai, susisiekimo sistema, naftos pramonė, dujotiekio bei naftotiekio tinklai. Negalima atmesti teroro bei diversijos aktų galimybės. Lietuvos Respublikos civilinė sauga tai valstybės gynybos ir valdymo sistemos dalis, apimanti šalies gyventojų apsaugą taikos ir karo metu, visumą specialių priemonių ir veiksmų gyventojams ir materialinėms bei kultūrinėms vertybėms apsaugoti pavojaus sąlygomis. Svarbiausias civilinės saugos tikslas rengti visuomenę savisaugai ir savigynai, skatinti iniciatyvą, rūpintis savimi ir valstybe, išmokti gintis nuo užsienio valstybės užpuolimo, kovoti su gaivalinėmis ir stichinėmis nelaimėmis, avarijomis ir katastrofomis, šalinti jų

14

padarinius, organizuoti ir dirbti skubius gelbėjimo ir kitus darbus ekstremaliomis situacijomis, teikti pagalbą nukentėjusiems, gelbėti turtą ir kultūros vertybes. Civilinė sauga yra privaloma visiems Lietuvos Respublikos teritorijoje gyvenantiems žmonėms.Lietuvos Respublikos civilinės saugos ir gelbėjimo sistemą sudaro:1) Vyriausybės ekstremalių situacijų komisija;2) Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos ir jam pavaldžios įstaigos;3) ministerijos, valstybės ir savivaldybių institucijos, savivaldybių priešgaisrinės ir kitos civilinės saugos tarnybos, ūkio subjektai, įstaigos;4) aplinkos stebėjimo ir laboratorinės kontrolės tinklas.Iki 2005 m. Savo veiklą vykdė Civilinės saugos departamentas. 2005 m. sausio 1 d. Civilinės saugos departamentas prijungtas prie Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento.Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentasPriešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsakingas už  visuomenės, materialaus turto ir aplinkos apsaugą ekstremalių situacijų atvejais. Departamentas: -organizuoja ir vykdo gaisrų ir kitų ekstremalių situacijų prevenciją. Tai savarankiškas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos padalinys. -formuoja priešgaisrinės ir civilinės saugos politiką Lietuvoje, numato priešgaisrinių gelbėjimo tarnybų veiklos kryptis, rengia teisės aktus, reglamentuojančius priešgaisrinę ir civilinę saugą ir kontroliuoja, kaip laikomasi jų reikalavimų, vykdo valstybinę priešgaisrinę priežiūrą, organizuoja ekstremalių situacijų prevenciją ir valdymą, teikia rekomendacijas valstybės institucijoms bei ūkio subjektams ir koordinuoja jų veiklą civilinės saugos srityje, organizuoja priešgaisrinės ir civilinės saugos mokymą, informuoja visuomenę priešgaisrinės ir civilinės saugos klausimais, atlieka gaisrų ir gelbėjimo darbų apskaitą. Departamentas vadovauja didelio masto ekstremalių situacijų likvidavimui, organizuoja žmonių ir turto gelbėjimą bei padarinių šalinimą. -valdo gyventojų perspėjimo ir informavimo sistemą, organizuoja valstybinio lygio civilinės saugos pratybas ir joms vadovauja.-tvarko civilinės saugos priemonių valstybės rezervą, sudaro sąlygas valstybės ir savivaldybių institucijoms, ūkio subjektams bei gyventojams pasirengti ekstremaliai situacijai, palaikyti šalies ūkio gyvybingumą, apsaugoti turtą ir aplinką nuo susidariusios ekstremalios situacijos. -kuria Valstybinės reikšmės ir pavojingų objektų registro centrinę duomenų bazę, kuria siekiama kaupti informaciją apie šalyje esančius pavojingus bei valstybinės reikšmės objektus.-koordinuoja priešgaisrinių gelbėjimo tarnybų ryšius su kitomis specialiosiomis tarnybomis bei valdžios struktūromis.Civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos tikslas :-paruošti visuomenę ekstremalioms situacijoms;-užtikrinti sklandų perėjimą nuo kasdienės veiklos prie veiklos ekstremalių situacijų metu bei sumažinti valstybės ekonominius nuostolius ekstremalių situacijų atvejais;-išsaugoti žmonių gyvybę, sveikatą, turtą bei aplinką;-skatinti visuomenės iniciatyvą šiose srityse ir stiprinti pasitikėjimą civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos veikla.Lietuvos Respublikos civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos uždaviniai: -Perspėti gyventojus apie gresiančią ekstremalią situaciją, informuoti apie jos galimus padarinius ir priemones jiems likviduoti; -Atlikti ekstremalių situacijų prevenciją; -Organizuoti gyventojų aprūpinimą individualiosiomis ir kolektyvinėmis apsaugos priemonėmis; -Žvalgyti ir žymėti pavojaus židinius; -Gesinti gaisrus, atlikti gelbėjimo ir kitus neatidėliotinus darbus; -Palaikyti viešąją tvarką nelaimės rajone; -Teikti medicinos pagalbą ir vykdyti visuomenės sveikatos priežiūrą ekstremalių situacijų atvejais; -Evakuoti žmones ir turtą iš pavojingų teritorijų; -Vykdyti sanitarinį švarinimą ir kitas kenksmingumo pašalinimo priemones; -Organizuoti laikiną nukentėjusiųjų apgyvendinimą bei materialinį aprūpinimą; -Organizuoti žuvusiųjų laidojimą; -Organizuoti nutrauktą būtiniausių komunalinių paslaugų teikimą; -Teikti pagalbą gyvybiškai svarbiems objektams išsaugoti; -Kaupti gyvybiškai svarbių materialinių vertybių atsargas; -Mokyti vadovus, darbuotojus, civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos pajėgas bei gyventojus veiksmų ekstremalių situacijų atvejais; -Tirti ir analizuoti ekstremalių įvykių priežastis.Civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos institucijos savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais ir kitais Seimo priimtais teisės aktais, Respublikos Prezidento dekretais, Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, vidaus reikalų ministro įsakymais ir Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis.Pagr. įst. Reglamentuojantis šią sritį yra civilinės saugos įst. Taip pat galima paminėti Priešgaisrinės saugos įstatymą, darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymą. Taip pat yra daugybė įvairių taisyklių bei nuostatų pvz. Dėl privalomųjų saugos reikalavimų patvirtinimo, Dėl civilinės saugos tarnybų funkcijų patvirtinimo ,Dėl civilinės saugos slėptuvių nuostatų

6 TEMA VIDAUS REIKAL Ų VALDYMAS Valdymo, socialinio valdymo ir vidaus reikalų valdymo samprata

• Valdymo sąvoka apima atitinkamus procesus, kurie vyksta visuomenėje, gyvojoje ir negyvojoje gamtoje.Valdymo procesas vyksta organizuotoje aplinkoje – sistemoje. Sistema – tai organizuota, tarpusavyje susijusių ir atliekančių tam tikras funkcijas struktūrinių elementų visuma. Jai būdinga jos elementų vienybė, darnumas.

15

• Socialinis valdymas ir jo esmė yra sąlygota to, kad žmogaus gyvenimas yra bendras ir tuo pačiu organizuotas tam tikru būdu. Kita vertus, socialinis valdymas yra ne tik visos visuomenės, bet ir daugybės atskirų jos grupių gyvensenos organizavimas, reguliavimas bei koordinavimas sutinkamai su tos grupės veiksmais ir interesais.

• Galima išskirti 2 socialinio valdymo rūšis: 1) valstybinis valdymas; 2) visuomeninis valdymas.• Galima teigti, kad būtent valstybinį valdymą sudaro daug atskirų sričių, kurių visuma ir sudaro vientisą valstybinį valdymą,

pvz. vidaus reikalų valdymas, teisingumo ir užsienio reikalų valdymas, žemės ūkio valdymas ir pan.• Taigi vidaus reikalų valdymas - tai viena iš valstybinio valdymo sričių. Tai specialių institucijų veikla, planuojant, tvarkant

ir koordinuojant valstybės vidaus reikalus.Vidaus reikalų valdymo institucijų sistemaPagal LR vidaus tarnybos įstatymą, vidaus reikalų įstaiga (institucija) – tai valstybės politiką visuomenės saugumo srityje įgyvendinantis Vidaus reikalų ministerijos valdymo srities viešasis juridinis asmuo, kurio pareigūnų tarnyba organizuojama statutiniais pagrindais.Valstybinį valdymą vidaus reikalų srityje atlieka specialios institucijos. Tai pavyzdžiui:

– Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba;– Gyventojų registro tarnyba;– Migracijos departamentas;– Policijos departamentas;– Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas;– Ir kt.

Šios ir kt. institucijos grupuojamos į tris grupes:1. Vidaus reikalų centrinės įstaigos (Policijos departamentas; Valstybės sienos apsaugos tarnyba; Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas; Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba; Vadovybės apsaugos departamentas; 2. Policijos viešojo saugumo dalinys (tarnyba) ir kitos vidaus reikalų įstaigos (vidaus reikalų centrinėms įstaigoms pavaldžios teritorinės, specializuotos ir kt. įstaigos);3. Vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos.Vidaus tarnyba grindžiama:Įstatymo viršenybės; Lygiateisiškumo;Politinio neutralumo; Skaidrumo;Karjeros;Tarnybos ypatumų kompensavimo;Vienvaldiškumo ir kolegialumo;Teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms;Nuolatinio bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo principais. Vidaus reikalų ministerija kaip vidaus reikalų valdymo institucijaVisas šias institucijas apjungia viena – tai VIDAUS REIKALŲ MINISTERIJASvarbiausieji Vidaus reikalų ministerijos uždaviniai yra:1. visuomenės saugumo srityje – formuoti visuomenės saugumo valstybės politikos įgyvendinimo strategiją ir organizuoti jos vykdymą;2. valstybės tarnybos srityje – dalyvauti įgyvendinant valstybės tarnybos politiką;3. viešojo administravimo srityje – įgyvendinti valstybės politiką viešojo administravimo srityje; 4. regioninės plėtros srityje – formuoti nacionalinę regioninę politiką ir dalyvauti ją įgyvendinant;5. vietos savivaldos srityje – užtikrinti valstybės ir savivaldybių interesų derinimą, kurti teisines ir ekonomines sąlygas, tinkamas teritorinei gyventojų bendruomenei funkcionuoti; 6. informacinės visuomenės srityje – dalyvauti įgyvendinant valstybės informacinės visuomenės plėtros politiką.Vidaus reikalų ministerija, įgyvendindama jai pavestus uždavinius, turi teisę:1. gauti iš ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų, mokslo ir studijų institucijų, savivaldybių institucijų, įmonių, įstaigų bei organizacijų informaciją ir pasiūlymus ministerijos kompetencijai priskirtais klausimais;2. pagal savo kompetenciją tikrinti, kaip įmonės, įstaigos bei organizacijos, asmenys laikosi Lietuvos Respublikos įstatymų, vykdo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus, taip pat vidaus reikalų ministro įsakymus ir kitus teisės aktus, duoti privalomus nurodymus šalinti nustatytus įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimus;3. tikrinti pagal savo kompetenciją ministerijos įsteigtų ar jai priskirtų įstaigų darbą, nustatyti joms uždavinius, gauti jų darbo ataskaitas, prireikus teikti joms metodinius nurodymus;4. pasitelkti ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų, taip pat kitų įstaigų bei organizacijų atstovus ir specialistus, susitarus su jų vadovais, ministerijos sprendžiamoms problemoms nagrinėti, sudaryti komisijas (darbo grupes) įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų projektams rengti;5. pagal savo kompetenciją sudaryti sutartis ir susitarimus su Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių juridiniais asmenimis.Vidaus Reikalų Ministerijoje nustatytos tokios veiklos kryptys:Viešasis saugumas;Viešasis administravimas;Regioninė politika;Informacinės visuomenės plėtra;Migracija.VRM turi ir kitas įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų suteiktas teises.VRM, atlikdama šias jai pavestas funkcijas ir uždavinius, vadovaujasi LR Konstitucija, įstatymais, kitais LR Seimo priimtais teisės aktais, LR tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento priimtais dekretais, LR Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais bei VRM nuostatais. Vidaus reikalų ministras:1. Sprendžia ministerijos kompetencijai priskirtus klausimus ir yra tiesiogiai atsakingas už Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimą ministerijos kompetencijai priklausančiais klausimais;2. Užtikrina įstatymų, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, Respublikos Prezidento dekretų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, Ministro Pirmininko potvarkių ir kitų teisės aktų vykdymą;3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymų ir kitų teisės aktų projektus;4. Užtikrina Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ministro Pirmininko pavedimų vykdymą;

16

5. Leidžia įsakymus ir įsakymais patvirtintus kitus teisės aktus, tikrina, kaip jie vykdomi. Įsakymus ir kitus teisės aktus pasirašo ministras. Prireikus jis leidžia kartu su kitais ministrais bendrus įsakymus arba įsakymu patvirtintus kitus teisės aktus;6. Teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei ministerijos metines veiklos ataskaitas, kaip vykdoma Lietuvos Respublikos Vyriausybės programa, jos įgyvendinimo priemonės, ministerijos strateginiai veiklos planai, ir Ministro Pirmininko reikalavimu atsiskaito už savo veiklą;7. Teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei tvirtinti įstaigų prie ministerijos nuostatų projektus. Lietuvos Respublikos Vyriausybei pavedus, tvirtina įstaigų prie ministerijos nuostatus;8. Tvirtina ministerijos administracijos struktūrą ir pareigybių sąrašą, neviršydamas darbo užmokesčiui nustatytų lėšų;9. Koordinuoja ir kontroliuoja ministerijos padalinių veiklą, taip pat įstaigų prie ministerijos veiklą per šių įstaigų vadovus;10. Tvirtina ministerijos administracijos padalinių nuostatus;11. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka skiria į pareigas ir atleidžia iš jų ministerijos valstybės tarnautojus, įstaigų prie ministerijos vadovus, išskyrus policijos generalinį komisarą; VRM vidaus auditą atlieka ministerijoje įsteigtas Vidaus audito skyrius, o finansinį ir veiklos auditą – LR valstybės kontrolė.

POLICIJA Policija – asmens, visuomenės saugumą bei viešąją tvarką užtikrinanti policijos įstaigų ir pareigūnų visuma. Policijos įstaiga – policijos veiklos įstatymo bei kitų įstatymų nustatyta tvarka įsteigtas juridinis asmuo, vykdantis įstatymais, steigimo bei kitais teisės aktais jam pavestus policijos uždavinius. Policijos pareigūnas – Lietuvos Respublikos pilietis, priimtas statutiniu valstybės tarnautoju į policijos įstaigą ir turintis viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldiems asmenims. Policija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, policijos veiklos ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Tarnybos policijoje statutu bei kitais teisės aktais.Policija, vadovaudamasi įstatymais ir kitais teisės aktais, nešališkai gina visus asmenis, esančius Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisydama jų tautybės, rasės, lyties, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Policijos veikla grindžiama demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, veiklos viešumo, taip pat prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos proporcingumo principais. Policija ir policijos pareigūnai politinėje veikloje nedalyvauja. Policijos pareigūnai negali būti politinių partijų ar politinių organizacijų nariais. Policijos uždaviniai:žmogaus teisių ir laisvių apsauga; viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas; neatidėliotinos pagalbos teikimas asmenims, kai ji būtina dėl jų fizinio ar psichinio bejėgiškumo, taip pat asmenims, nukentėjusiems nuo nusikalstamų veikų, kitų teisės pažeidimų, stichinių nelaimių ar panašių veiksnių; nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija;nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas; saugaus eismo priežiūra. Teisės:

• pagrįstai įtardamas, jog padarytas administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika, tikrinti su tuo susijusio asmens, transporto priemonės, krovinių dokumentus ir laikinai, kol bus priimtas sprendimas, juos paimti;

įstatymų nustatyta tvarka sulaikyti ir pristatyti teisėtvarkos pažeidėjus į policijos ar kitų teisėsaugos institucijų tarnybines patalpas jų asmenybei nustatyti, taip pat protokolams, aktams, pranešimams surašyti, asmenims ir jų turimiems daiktams apžiūrėti;

persekiodamas asmenį, įtariamą padarius nusikalstamą veiką, ar nusikaltėlį, besislepiantį nuo teisėsaugos institucijų, taip pat siekdamas užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai, bet kuriuo paros laiku įeiti į fiziniams ir juridiniams asmenims priklausančias gyvenamąsias ar negyvenamąsias patalpas, teritorijas, sustabdyti bei patekti į transporto priemones. Atsisakius paklusti, policijos pareigūnai turi teisę jėga atidaryti patalpas ir transporto priemones. Ši teisė taip pat suteikiama stichinės nelaimės ar katastrofos atveju. Apie tokius veiksmus per 24 valandas pranešama prokurorui;

numatytais atvejais panaudoti šaunamuosius ginklus, fizinę bei kitokią prievartą; ir kt.

Pareig os: gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises bei laisves; gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis

neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai. Šio punkto reikalavimai (išskyrus reikalavimą pranešti apie tai policijos įstaigai) netaikomi policijos pareigūnui tais atvejais, kai šios pareigos vykdymas iš esmės pakenktų specialios kompetencijos policijos įstaigos uždaviniams įgyvendinti;

užtikrinti sulaikyto ar pristatyto į policijos įstaigą asmens teises ir teisėtus interesus, suteikti neatidėliotiną pagalbą asmeniui, nukentėjusiam nuo teisės pažeidimo ar esančiam bejėgiškos būklės;

imtis visų galimų priemonių asmens, valstybės, visuomeninių ar kitų organizacijų turtui gelbėti stichinių nelaimių, katastrofų, avarijų bei kitų ypatingų situacijų atvejais;

laikyti paslaptyje konfidencialaus pobūdžio informaciją, jeigu ko nors kita nereikalauja tarnybinių pareigų vykdymas. Policijos sistema

• Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos(toliau – Policijos departamentas);

• teritorinės policijos įstaigos;

• policijos profesinio ugdymo įstaigos;

• specializuotos policijos įstaigos. Policijos departamentas

17

• Policijos departamentui vadovauja policijos generalinis komisaras.

• Policijos departamentas yra policijos įstaiga, padedanti policijos generaliniam komisarui formuoti policijos veiklos strategiją ir kontroliuoti jos įgyvendinimą, taip pat organizuoti ir įgyvendinti teritorinių policijos įstaigų valdymą.

• Policijos departamentą steigia Vyriausybė. Policijos departamentas:

• užtikrina jam priskirtų policijos uždavinių įgyvendinimą; • kontroliuoja ir koordinuoja pavaldžių policijos įstaigų veiklą ir teikia joms rekomendacijas bei nurodymus; • formuoja bendrą pavaldžių policijos įstaigų veiklos strategiją ir personalo politiką; • užtikrina valstybinių programų įgyvendinimą policijos įstaigose; • organizuoja policijos generalinio komisaro sprendimų vykdymą bei jų kontrolę.

Teritorinės policijos įstaigos

• Policijos komisariatai yra aukštesnės ir žemesnės pakopų.

• Aukštesnės pakopos policijos komisariatai steigiami apskričių centruose ir užtikrina policijos uždavinių įgyvendinimą visoje apskrities teritorijoje.

• Aukštesnės pakopos policijos komisariatai yra atsakingi ir atskaitingi policijos generaliniam komisarui. Aukštesnės pakopos policijos komisariatai :

• koordinuoja ir steigimo bei kitų teisės aktų nustatyta tvarka kontroliuoja atitinkamos apskrities teritorijoje veikiančių žemesnės pakopos policijos komisariatų veiklą;

• teikia policijos generaliniam komisarui atitinkamos apskrities teritorijoje veikiančių visų policijos įstaigų biudžetų projektus;

• įgyvendina kitus steigimo ir kituose teisės aktuose nustatytus uždavinius ir funkcijas bei už jų įgyvendinimą atsiskaito policijos generaliniam komisarui.

Žemesnės pakopos policijos komisariatai • steigiami savivaldybių administraciniuose centruose atitinkamų savivaldybių teritorijai aptarnauti

Jie:• užtikrina viešąją tvarką ir visuomenės saugumą; • atsižvelgdami į vietos gyventojų poreikius, kartu su savivaldybių institucijomis, visuomeninėmis organizacijomis bei

gyventojais kuria ir įgyvendina programas, skirtas nusikalstamumo prevencijai, gyventojų gyvybės, sveikatos bei turto, taip pat viešosios tvarkos apsaugai;

• vykdo nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, atskleidžia ir tiria nusikalstamas veikas bei kitus teisės pažeidimus;

• teikia aukštesnės pakopos policijos komisariatų vadovams savo biudžetų projektus; • įgyvendina kitus steigimo ir kitų teisės aktų nustatytus uždavinius bei funkcijas, priskirtus jų kompetencijai; • už savo veiklą atsiskaito atitinkamam aukštesnės pakopos policijos komisariatui, savivaldybės merui ir savivaldybės

bendruomenei. Policijos profesinio ugdymo įstaigos yra policijos generalinio komisaro steigiami policijos profesinio ugdymo padaliniai, užtikrinantys nuolatinį policijos pareigūnų profesinį tobulinimą. Specializuotos policijos įstaigos yra neteritoriniu principu steigiami policijos padaliniai, vykdantys teisės aktais jiems pavestas tam tikras (specialiąsias) policijos funkcijas. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie VRM Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau vadinama - Tarnyba) yra biudžetinė įstaiga.

• Tarnyba savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos įstatymu, kitais Lietuvos Respublikos įstatymais ir teisės aktais, taip pat šiais nuostatais.

• Tarnyba yra viešasis juridinis asmuo, turintis atsiskaitomąją sąskaitą banke, antspaudą su Lietuvos valstybės herbu ir savo pavadinimu.

FNTT uždaviniai:• apsaugoti valstybės finansų sistemą nuo nusikalstamo poveikio;• užtikrinti nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų, susijusių su Europos Sąjungos ir užsienio valstybių finansinės paramos

lėšų gavimu ir naudojimu, atskleidimą ir tyrimą; • atskleisti ir tirti nusikaltimus, kitus teisės pažeidimus finansų sistemai bei su jais susijusius nusikaltimus ir kitus teisės

pažeidimus; • vykdyti nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų finansų sistemai bei su jais susijusių teisės pažeidimų prevenciją; • vykdyti kitus įstatymuose Tarnybai nustatytus uždavinius.

FNTT funkcijos• atskleidžia ir tiria veikas, susijusias su mokesčių mokėtojų apgaulingu ar aplaidžiu apskaitos tvarkymu, žinomai neteisingų

duomenų apie mokesčius, valstybės (savivaldybės) rinkliavas ir kitas įmokas teikimu atsakingoms institucijoms ir įstaigoms, mokesčių, valstybės (savivaldybės) rinkliavų, valstybinio socialinio draudimo ir kitų įmokų vengimu, nustatytąja tvarka patvirtintų ataskaitų nepateikimu, ir kitus teisės pažeidimus, susijusius su mokesčiais, valstybės (savivaldybės) rinkliavomis, valstybinio socialinio draudimo ir kitomis įmokomis;

18

• atskleidžia ir tiria veikas, susijusias su nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimu, vertybinių popierių neteisėta apyvarta, kitas neteisėtas veikas, susijusias su finansų sistema, išskyrus veikas, susijusias su netikrais pinigais;

• atskleidžia ir tiria nusikalstamas veikas ir kitus teisės pažeidimus, susijusius su Europos Sąjungos ir užsienio valstybių finansinės paramos lėšų gavimu ir naudojimu;

• vykdo operatyvinę veiklą, atlieka ikiteisminį tyrimą, ūkinės finansinės veiklos tyrimą (raštu teikia informaciją apie valstybės turto privatizavime dalyvaujančių asmenų patikimumą);

• bendradarbiauja su Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių teisėsaugos bei kitomis institucijomis ir įstaigomis, tarptautinėmis organizacijomis Tarnybos kompetencijos klausimais;

• vykdo kitas įstatymų numatytas funkcijas. FNTT veiklos organizavimas

• Tarnybai vadovauja direktorius, kurį penkeriems metams skiria į pareigas ir atleidžia iš jų vidaus reikalų ministras Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka. Tarnybos direktorius tiesiogiai pavaldus ir atskaitingas vidaus reikalų ministrui.

• Tarnybos direktorius turi pavaduotojus, kuriuos jo teikimu skiria į pareigas ir atleidžia iš jų vidaus reikalų ministras Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka.

• Tarnybą sudaro skyriai, poskyriai ir kiti padaliniai.

Migracijos departamentas pagal savo kompetenciją vykdo šias funkcijas: 1.  organizuoja pasų, asmens tapatybės kortelių, laikinųjų pažymėjimų, teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimų, vizų, leidimų laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje, leidimų nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, laikinųjų užsieniečio pasų, užsieniečio pasų, asmens be pilietybės kelionės dokumentų, pabėgėlio kelionės dokumentų, užsieniečio registracijos pažymėjimų išdavimą;2. kartu su Policijos departamentu prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Policijos departamentas) organizuoja teritorinių policijos įstaigų migracijos skyrių, poskyrių, grupių ir pasų poskyrių (toliau – migracijos tarnybos) darbą;3. kontroliuoja teisės aktuose nustatytų migracijos tarnybų funkcijų vykdymą;4. nagrinėja asmenų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir išsaugojimo, priima sprendimus šiais klausimais, rengia sprendimų dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimo ir dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo projektus, nagrinėja dokumentus ir priima sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančių dokumentų pripažinimo išduotais neteisėtai, teikia medžiagą Pilietybės reikalų komisijai, organizuoja priimtų sprendimų dėl pilietybės vykdymą, išduoda ir keičia teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimus;5. nagrinėja Lietuvos Respublikos piliečių, gyvenančių užsienio valstybėse, prašymus išduoti (pakeisti) pasus ir priima sprendimus šiais klausimais, išduoda ir keičia pasus Lietuvos Respublikos piliečiams, gyvenantiems užsienio valstybėse;6. skubos tvarka išduoda ir keičia pasus Lietuvos Respublikos piliečiams bei kelionės dokumentus asmenims be pilietybės;7. nagrinėja užsieniečių prašymus išduoti leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje ir priima sprendimus šiais klausimais;8. vykdo prieglobsčio suteikimo procedūrą ir priima sprendimus šiais klausimais, organizuoja priimtų sprendimų pabėgėlių klausimais vykdymą, išduoda ir keičia užsieniečių registracijos pažymėjimus;9. nagrinėja dokumentus ir priima sprendimus dėl užsieniečių išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, organizuoja priimtų sprendimų dėl užsieniečių išsiuntimo vykdymą;10. išduoda Lietuvos Respublikos vizas;11. bei kitas funkcijas, kurios numatytos Migracijos departamento nuostatuose.Migracijos departamento direktorius:1.      vadovauja Migracijos departamentui ir atsako už departamentui pavestų uždavinių įgyvendinimą bei funkcijų vykdymą;2.      vadovauja Migracijos departamento struktūriniams padaliniams tiesiogiai ar per savo pavaduotojus;3.      atstovauja Migracijos departamentui Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose;4.      pagal savo kompetenciją užtikrina, kad Migracijos departamente būtų vykdomi Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimai;5.      pagal savo kompetenciją leidžia įsakymus, metodines rekomendacijas ir kontroliuoja, kaip jie vykdomi, prireikus kartu su Policijos departamentu, kitomis Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis bei įstaigomis leidžia bendrus įsakymus arba kitus įsakymais patvirtintus teisės aktus;Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento uždaviniai yra:1. vadovauti civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos veiklai, ją organizuoti ir koordinuoti;2. pagal kompetenciją organizuoti pagalbos teikimą visuomenei, ją teikti ir vadovauti jos teikimui;3. organizuoti gaisrų ir kitų ekstremalių situacijų prevenciją ir kontroliuoti, kaip laikomasi jos reikalavimų;4. organizuoti priešgaisrinės ir civilinės saugos mokymą. funkcijos:1. dalyvauja formuojant valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos veiklos strategiją ir kontroliuoja jos įgyvendinimą, vadovauja Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui pavaldžių įstaigų darbui ir vykdo jų veiklos kontrolę;2. planuoja priemones, užtikrinančias, kad valstybės institucijos, įstaigos, ūkio subjektai ir gyventojai patirtų kuo mažiau nuostolių pereidami iš įprastų darbo (gyvenimo) sąlygų į ekstremalios situacijos padėtį, kad būtų išlaikyta rimtis, išsaugota žmonių gyvybė, sveikata, turtas, apsaugota aplinka nuo ekstremalios situacijos poveikio, taip pat rengia ir skelbia civilinės saugos metodines rekomendacijas;3. planuoja priemones, kaip optimaliai panaudoti valstybės išteklius šalies ūkio gyvybingumui ekstremalių situacijų atvejais palaikyti, ekstremalių situacijų židiniams lokalizuoti ir jų padariniams šalinti;4. kontroliuoja civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos veiklą;

19

5. organizuoja valstybinio lygio civilinės saugos pratybas ir joms vadovauja, organizuoja valstybės institucijų ir visuomenės pasirengimą atlikti praktinius veiksmus ekstremalių situacijų atvejais, nustato įvairių lygių ekstremalių situacijų valdymo centrų darbo tvarką;6. koordinuoja apskričių ir savivaldybių civilinės saugos parengties ekstremalioms situacijoms planų rengimą, derina apskričių civilinės saugos parengties ekstremalioms situacijoms planus;7. planuoja, kiek lėšų reikės priešgaisrinės saugos užtikrinimo, civilinės saugos ir gelbėjimo sistemoms funkcionuoti, teikia Finansų ministerijai pasiūlymus dėl šių lėšų skyrimo atlikti priešgaisrinės ir civilinės saugos funkcijoms, kurias valstybė perdavė savivaldybėms;8.ir ktValstybes Sienos Apsaugos Tarnyba uždaviniai : Užtikrinti valstybės sienos neliečiamumą ir įgyvendinti valstybės sienos apsaugos politiką

• Pagal savo kompetenciją užtikrinti Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, įstatymų ir kitų teisės aktų valstybės sienos teisinio režimo klausimais vykdymą

• Pagal savo kompetenciją užtikrinti nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, atskleidimą ir tyrimą, žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, viešąją tvarką ir visuomenės saugumą

VSAT funkcijos • Saugo valstybės sieną sausumoje, jūroje, Kuršių mariose ir pasienio vidaus vandenyse • Atlieka asmenų ir transporto priemonių, kertančių valstybės sieną, kontrolę • Užtikrina pasienio teisinį režimą ir pagal kompetenciją pasienio kontrolės punktų režimą• Užtikrina aplinkos apsaugos režimą valstybės sienos apsaugos objektuose ir kontroliuoja gamtos išteklių naudojimo

priemonių vykdymą pasienio ruože• Pagal savo kompetenciją dalyvauja užtikrinant valstybės muitų režimą • Dalyvauja įgyvendinant valstybinę migracijos kontrolę • Dalyvauja vykdant paieškos ir gelbėjimo darbus jūroje, Kuršių mariose ir pasienio vidaus vandenyse • Dalyvauja užtikrinant viešąją tvarką bei vykdo kitas įstatymų numatytas teisėtvarkos funkcijas pasienio ruože• Ginkluotųjų pajėgų sudėtyje gina valstybę karo metu• Vykdo kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas

Vadovybės apsaugos tarnybos departamento funkcijos: • 1) Lietuvos Respublikos teritorijoje organizuoja ir vykdo saugomų asmenų apsaugą, koordinuoja Vidaus reikalų ministerijos

tarnybų ir kitų institucijų, padedančių užtikrinti saugomų asmenų bei objektų saugumą, veiksmus ir pagal savo kompetenciją atsako už saugomų asmenų bei objektų saugumą;

• 2) už Lietuvos Respublikos ribų užtikrina tik fizinę vadovybės apsaugą. Vadovybės apsaugos už Lietuvos Respublikos ribų užtikrinimo pagrindus nustato tarptautinės teisės aktai;

• 3) įstatymų nustatyta tvarka ir Vyriausybės nustatytu mastu vykdo operatyvinę veiklą, kad užtikrintų jam pavestų uždavinių įgyvendinimą;

• 4) nustato ir užtikrina specialų režimą saugomuose objektuose;• 5) atlieka kitas teisės aktų nustatytas funkcijas.

TEISĖS AKTAIVRM nuostatai, LR Policijos veiklos įst., FNTT prie VRM nuostatai, FNTT įst., Policijos departamento prie VRM nuostatai, Vidaus tarnybos Statutas, Migracijos tarnybos nuostatai, Priešgaisrinės apsaugos tarnybos nuostatai, Sienų apsaugos departamento nuostatai

7 TEMA

Teisingumo valdymas/vykdymas nėra tapatu teisingumo reikalų valdymui!!!!Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai!!!!Teisingumo reikalų valdymo sistemaTeisingumo ministerija

Organizuoja teisinės sistemos reformos matmenų įgyvendinimą Rengia teisės aktų projektus, rengia išvadas dėl įstatymų, tarptautinių sutarčių,kitų teisės aktų Vykdo įstaigų/valstybinių įmonių steigėjos funkcijas Palaiko santykius su užsienio valstybių institucijomis ir tarptautinėmis organizacijomis

Organizuoja teismų susižinojimą su užsienio teismais Atstovauja valstybei civilinėse bylose, vykdo teismų sprendimus dėl žalos atlyginimo Organizuoja Vyriausybės atstovo EŽTT veiklą Dalyvauja formuojant ir įgyvendinant politiką vartotojų teisių, metrologijos, ... srityse

Užtikrina nemokamos teisinės pagalbos teikimą Prižiūri anstolių, notarų veiklą

20

Sistemina teisės aktus, leidžia rinkinius, kodeksus Rengia mokslines konferencijas, dalyvauja šviečiant visuomenę Organizuoja duomenų apsaugos teisinės bazės kūrimą ir plėtojimą Organizuoja teisėjų, pareigūnų kvalifikacijos kėlimą

2000 m. birželį LR Seimas priimė nutarimą Del LR įstatymų sąvado parengiamųjų darbų: 11 knygų Kiekvienais metais pildomas Atnaujinamas kas 10 metų LR teisingumo ministro įsakymas Dėl sąvado taisyklių patvirtinimo: Įstatymai, norminio pobūdžio Seimo ir Vyriausybės nutarimai, Prezidento dekretai, ministrų, vyriausybės įstaigų vadovų

įsakymai, Lietuvos Banko valdybos nutarimai, K Teismo nutarimai.

TM pavaldžios įstaigos Europos teisės departamentas – užtikrina teisės aktų atitikimą Europos Sąjungos teisei, teikdamas išvadas, metodinę pagalbą,

siūlymus. Teisinės informacijos centras – kaupia, sistemina teisės aktus, leidžia jų rinkinius, kitą teisinę literatūrą, teikia teisinę

informaciją įv. subjektams, kuria teisines informacines sistemas. Teisės institutas – vykdo mokslinius tyrimus viešosios teisės ir kriminologijos srityse, leidžia mokslinius darbus, teikia

informaciją įvairiems subjektams. Centrinė hipotekos įstaiga – tvarko centrinį hipotekos registrą, Testamentų, Vedybų sutarčių, Sutarčių, Turto arešto aktų

registrus.

Valstybinis patentų biuras – išduoda patentus ir liudijimus, tvarko patentinę dokumentaciją, realizuoja Paryžiaus konvencijos ir kitų sutarčių nuostatas

Kalėjimų departamentas Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos taryba Lietuvos teismo ekspertizių centras – atlieka ekspertizes/tyrimus pagal teismų ir IT institucijų užduotis bei vykdo mokslinį

tiriamąjį darbą Lietuvos metrologijos inspekcija – kontroliuoja matavimo priemonių būklę ir naudojimą Valstybės įmonė registrų centras - tvarko žemės ir kito nekilnojamojo turto, Juridinių asmenų, Įmonių registrus ir rejestrus

Įkalinimo ir pataisos darbų įstaigos Bausmių vykdymo sistema perduota iš Vidaus reikalų ministerijos valdymo srities Teisingumo ministerijai 2000 m. Šiuo metu veikia tokios įstaigos (Bausmių vykdymo kodeksas), iš viso 15:

Pataisos namaiKalėjimaiNepilnamečių pataisos namaiAtviros kolonijosGydymo-pataisos namai

48 pataisos inspekcijos, kurios vykdo bausmes, nesusijusias su laisvės atėmimu ir lygtinai paleistų iš laisvės atėmimo vietų priežiūrą.

Mokymo centras naujai priimtiems darbuotojams Įsteigtos 5 valstybės gamybinės įmonės

AdvokatūraAdvokatų funkcijos:

Teisinės konsultacijos Teisinę reikšmę turinčių dokumentų rengimas Atstovavimas teisės klausimais Atstovavimas bylų procese ir gynyba

Lietuvos advokatūros funkcijos Koordinuoti advokatų veiklą Atstovauti advokatų interesams Rengti teisės aktų projektus advokatų veiklos klausimais Kontroliuti advokatų veiklą Organizuoti advokatų kvalifikacijos tobulinimą Koordinuoti teisinės pagalbos teikimą

TM veikla TM gali kreiptis į Lietuvos advokatūrą dėl sprendimo pripažinti asmenį advokatu pripažinimo negaliojančiu (nesant

atsakymo per 45 d. ar atsisakius patenkinti, kreipiamasi į Vilniaus apygardos teismą)

21

TM skiria keturis advokatų kvalifikacinio egzamino komisijos narius, tvirtina visą komisiją ir jos pirmininką TM priima advokato priesaiką

Nustato teisės verstis advokato veikla liudijimo formą Su Teisingumo ministerija derinama advokatų padėjėjų praktikos atlikimo tvarka Derinama ir klientų ir advokatų ginčų dėl teisinių paslaugų nagrinėjimo tvarka TM priima sprendimą iškelti advokatui drausmės bylą

NotariatasNotarai atlieka notarinius veiksmus:

Tvirtina sandorius Išduoda paveldėjimo teisės liudijimą Liudiją dokumentų nuorašų, išrašų, vertimo, parašų tikrumą Protestuoja vekselius ir čekius Saugo oficialius ir jiems prilygintus testamentus ir t.t.....

Iš esmės jo pagrindinė funkcija yra užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų.

TM veikla šioje srityje Skiria ir atleidžia notarus Koordinuoja notarų kvalifikacijos kėlimą, tvirtina šios veiklos nuostatus TM skelbia viešą konkursą, tvirtina kvalifikacinio egzamino ir viešo konkurso nuostatus, tvirtina viešojo konkurso komisiją,

jos nuostatus, skiria tris jos narius Priima notaro priesaiką Nustato notarų skaičių, buveinę, veiklos teritoriją Nutato reikalavimus darbo laikui ir biurams, nustato iškabos formą

Skiria asmenis, atliekančius notarų veiklos priežiūrą Gai perkelti notarą dirbti į kitą savivaldybę ne konkurso tvarka Gali iškelti notarui drausmės bylą Tvirtina Garbės teismo nuostatus Nustato atlyginimo už notarinių veiksmų atlikimą dydį Nagrinėja skundus dėl notarinių veiksmų Skiria kandidatus į notarus, tvirtina viešojo konkurso nuostatus, praktikos atlikimo taisykles

AnstoliaiAnstolio funkcijos:

Vykdo vykdomuosius dokumentus Teismo pavedimu konstatuoja faktines aplinkybes Teismo pavedimu perduoda ir įteikia dokumentus LR esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims Teikia tam tikras paslaugas (pvz., teisines konsultacijas), su sąlyga, kad tai netrukdo vykdyti pirminių funkcijų

Anstolio ir notaro teisinio statuso ypatumai Jie nėra valstybės tarnautojai, taigi nėra taikomas Valstybės tarnybos įstatymas Jie yra valstybės įgalioti asmenis, dėl to TM turi teisę įstatymų nustatytais atvejais reguliuoti tam tikrus su jų veikla

susijusius klausimus Atsakomybės ypatumai – atsako asmeniškai (ne valstybė) už savo pačių bei darbuotojų padarytą žalą, civilinė atsakomybė

yra draudžiama privalomuoju draudimu, o taikant baudžiamąją ir administracinę atsakomybę atsako kaip valstybės pareigūnai.

TM veikla šioje srityje TM skiria ir atleidžia anstolius TM nustato anstolių skaičių ir priskiria anstoliams veiklos teritoriją TM skelbia viešą konkursą, tvirtina kvalifikacinio egzamino programą, tvirtina viešojo konkurso komisiją, jos nuostatus,

skiria tris jos narius Tvirtina viešo konkurso rezultatus

TM priima anstolių priesaiką TM gali sustabdyti anstolio įgaliojimus TM gali iškelti anstoliui drausminę bylą TM skiria drausmines nuobaudas TM tvirtina darbo vietos bei nustatyto darbo laiko reikalavimus TM nustato bendrą visoms kontoroms iškabų formą TM sudaro anstolių padėjėjų sąrašą, išduoda jiems pažymėjimus, nustato jų įrašymo į padėjėjų sąrašą tvarką

22

Teisės aktai:1. Teisingumo ministerijos darbo nuostatai2. LR Notariato įstatymos3. LR Advokatūros įstatymas4. LR Anstolių įstatymas5. LR bausmių vykdymo kodeksas6. LR metrologijos įstatymas7. LR prekių ženklų įstatymas 8. LR patentų įstatymas 9. LR dizaino įstatymas 10. LR vartotojų teisių gynimo įstatymas ir kiti11. LR civilinis kodeksas12. eilė Vyriausybės nutarimu dėl įstaigų įsteigimo, dėl vartotojų apsaugos ir kt.

U žsienio reikalų valdymas Samprata: Įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytos užsienio reikalų srities valstybės valdymo funkcijų vykdymas ir valstybės politikos šioje srityje įgyvendinimas.Institucijos: Seimas, Prezidentas, Vyriausybė, Užsienio reikalų ministerija, Diplomatinės atstovybės, konsulatai, atašė.Seimas: Leidžia įstatymus, Ratifikuoja ir denonsuoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, Svarsto įvairius užsienio politikos klausimus. Prezidentas: Sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus, Vykdo užsienio politiką kartu su vyriausybe, Pasirašo LR tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti, Skiria ir atšaukia LR diplomatinius atstovus užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų, Priima užsienio valstybių diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir atšaukiamuosius raštus, Teikia aukščiausius diplomatinius rangus ir specialius vardus. Vyriausybė: Užmezga diplomatinius santykius, Palaiko ryšius su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis. Užsienio reikalų ministerija: Formuoja užsienio politikos prioritetines kryptis, Analizuoja tarptautinę padėtį, Rengia, veda derybas, sudaro ir vykdo tarptautines sutartis dėl prekybos santykių su kitomis valstybėmis, sutartis dėl investicijų skatinimo ir apsaugos (pagrindinė funkc.), Palaiko diplomatinius ir konsulinius santykius, Vadovauja diplomatinių atstovybių užsienyje veiklai, Įgyvendina Vyriausybės nutarimus dėl stojimo į tarptautines organizacijas ir prisijungimo prie tarptautinių sutarčių, Organizuoja tarptautinių sutarčių vykdymo kontrolę, Organizuoja Lietuvos delegacijų oficialius vizitus į užsienį ir užsienio delegacijų priėmimą Lietuvoje, Vykdo konsulines funkcijas, Vykdo valstybinio ir diplomatinio protokolo funkcijas, Rengia teisės aktų ministerijos veiklos klausimais projektus, pasiūlymus, kaip tobulinti teisės aktus tarptautinių santykių klausimais, Informuoja visuomenę apie ministerijos veiklą Diplomatinė atstovybė - Užsienio valstybėje ar prie tarptautinės organizacijos nuolat veikianti Lietuvos diplomatinės tarnybos institucija oficialiems santykiams palaikyti, įgyvendinti užsienio politikos uždavinius ir ginti Lietuvos, jos piliečių ir juridinių asmenų teises ir interesus. Diplomatas - diplomatinį rangą turintis LR pilietis, statutinis valstybės tarnautojas, dirbantis pagal diplomato tarnybos sutartįSpecialioji misija: Užsienio reikalų ministro ar Prezidento arba Vyriausybės paskirtas asmuo (asmenų grupė) konkretiems tarpvalstybinių santykių klausimams spręsti ar pavedimams vykdyti. Specialiosios misijos nariais gali būti paskirti diplomatai ar kiti asmenys.Konsulinė įstaiga.Rūšys: LR generalinis konsulatas, konsulatas, vicekonsulatas ar konsulinė agentūra. Jos atlieka konsulines funkcijas - užsienio valstybėse atliekamos administracinės funkcijos, susijusios su valstybės, jos fizinių ir juridinių asmenų gynimu bei jų interesų apsauga. Garbės konsulas - užsienio reikalų ministro paskirtas pareigūnas, turintis eiti konsulo pareigas užsienyje ir vadovaujantis konsulinei įstaigai.Specialusis atašė – LR pilietis, pagal jį delegavusios ministerijos ar kitos valstybės institucijos kompetenciją padedantis įgyvendinti Lietuvos užsienio politiką.Teisės aktai, reglamentuojantys užsienio reikalų valdymą: Dvišalės, trišalės ir daugiašalės tarptautinės sutartys, Sutartys su tarptautinėmis organizacijomis, Konvencijos, ES sutartys, LR įstatymai ir kiti teisės aktai, tuo tarpu ir reglamentuojantis diplomatinę tarnybą

8 TEMARyšiai šiandieninėje visuomenėje yra neatsiejama gyvenimo dalis, kurios pagalba galima pakankamai greitai pasiekti norimą

rezultatą ne tik darbo sferoje, bet ir buityje. Juk nei vienas iš mūsų neįsivaizduoja gyvenimo be elektros energijos, pašto, kompiuterinių technologijų. Žmogus kasdien tobulėja ir jo poreikiams patenkinti kuriama vis platesnė ryšių panaudojimo sfera.

Su mūsų nagrinėjama tema susiję terminai:ryšiai – techninė susižinojimo priemonė (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas);informatika – informacijos mokslas (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas), mokslo sritis, tirianti visų rūšių informacijos kūrimo, kaupimo, apdorojimo ir perdavimo techninėmis priemonėmis dėsnius ir būdus; apima įvairias kompiuterių kūrimo ir jų taikymo sritis: taikomąją matematiką, programavimą, programinę įrangą, dirbtinį intelektą, kompiuterių architektūrą, kompiuterinius tinklus (Tarptautinių žodžių žodynas).

23

PAŠTO VEIKLOS REGULIAVIMO INSTITUCIJOSVyriausybė ar jos įgaliota institucija:1) formuoja ir įgyvendina valstybės strategiją ir politiką pašto srityje;2) tvirtina universaliųjų pašto paslaugų teikimo taisykles; 3) nustato universaliųjų pašto paslaugų kokybės reikalavimus;4) užtikrina, kad universaliųjų pašto paslaugų plėtra atitiktų technikos pažangą, ekonomines ir socialines aplinkybes bei naudotojų poreikius; 5) įgalioja pašto paslaugų teikėją (teikėjus) teikti universaliąsias pašto paslaugas šalies teritorijoje ir apie jį (juos) praneša Europos Komisijai;6) pagal pašto siuntų svorio pakopas tvirtina universaliųjų pašto paslaugų didžiausius tarifus;7) tvirtina nuostolingų universaliųjų pašto paslaugų kompensavimo taisykles; 8) nustato pašto mokos ženklų išleidimo, išėmimo iš apyvartos bei apskaitos taisykles;9) tvirtina universaliųjų pašto paslaugų teikėjo viešojo pašto tinklo charakteristikas;10) nenugalimos jėgos ir ekstremalių situacijų ar kitų ypatingų aplinkybių atvejais, taip pat siekiant pasirengti visuotinei mobilizacijai, valstybės gynybai, užtikrinant valstybės saugumą bei viešąją tvarką, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka duoda pašto bei pasiuntinių paslaugų teikėjams privalomus nurodymus, užduotis ir užsakymus; 11) bendradarbiauja su užsienio šalių pašto institucijomis, pagal kompetenciją atstovauja Lietuvos Respublikai tarptautinėse organizacijose; 12) atlieka kitas funkcijas, nustatytas pašto veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose.Susisiekimo ministerija Pagrindinės funkcijos:Kartu su Vyriausybe formuoja ir įgyvendina bendrą valstybės pašto strategiją ir politiką, nustato Lietuvos pašto plėtojimo pagrindines kryptis, koordinuoja valstybės investicijų programų pašto srityje rengimą ir įgyvendinimą Specialiosios funkcijos:rengia ir tvirtina leidimų išdavimo pašto paslaugų teikėjams tvarką, išduoda pašto paslaugų teikėjams leidimus, rengia ir tvirtina Pašto taisykles ir kitus teisės aktus, reglamentuojančius pašto paslaugų teikimą ir pašto veiklą, paskelbus karo ar nepaprastąją padėtį, katastrofų, stichinių nelaimių atvejais leidžia specialius pašto paslaugų teikėjams privalomus teisės aktus; koordinuoja valstybės pašto veiklą, tvirtina pašto mokos ženklų leidimo ir apskaitos tvarką. Ryšių reguliavimo tarnyba1) rengia ir tvirtina bendrąsias pasiuntinių paslaugų teikimo sąlygas ir prižiūri, kaip jų laikomasi;2) vadovaudamasi Civilinio kodekso 2.78 ir 2.79 straipsniais, rengia ir tvirtina leidimų pašto paslaugų teikėjams išdavimo ir pašto paslaugų teikimo taisykles ir išduoda leidimus, taip pat prižiūri, kaip laikomasi leidimų pašto paslaugų teikėjams išdavimo ir pašto paslaugų teikimo taisyklių reikalavimų; 3) rengia ir teikia tvirtinti Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai nuostolingų universaliųjų pašto paslaugų kompensavimo taisykles;4) rengia ir teikia pasiūlymus Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai dėl universaliųjų pašto paslaugų didžiausių tarifų;5) rengia ir teikia pasiūlymus Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai dėl universaliųjų pašto paslaugų teikėjo viešojo pašto tinklo charakteristikų; 6) rengia ir teikia tvirtinti Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai universaliųjų pašto paslaugų teikimo taisykles;7) prižiūri, kaip universaliųjų pašto paslaugų teikėjas laikosi nustatytų viešojo pašto tinklo charakteristikų ir teikiamų universaliųjų pašto paslaugų kokybės reikalavimų;Ir kt.Pašto ir pasiuntinių paslaugų naudotojo pagrindines teises ir pareigas nustato:

Lietuvos Respublikos pašto įstatymas Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas Universaliųjų pašto paslaugų teikimo taisyklės.

UNIVERSALIŲJŲ PAŠTO PASLAUGŲ TEIKIMASUniversaliųjų pašto paslaugų teikėjas Lietuvos Respublikoje yra valstybės įmonė “Lietuvos paštas”.

Universaliosios paslaugos, tai - iki 2 kilogramų pašto korespondencijos siuntų surinkimas, paskirstymas, vežimas ir pristatymas ar įteikimas; iki 10 kilogramų pašto siuntinių surinkimas, paskirstymas, vežimas ir pristatymas ar įteikimas; registruotųjų ir įvertintųjų pašto siuntų surinkimas, paskirstymas, vežimas ir pristatymas ar įteikimas; iki 20 kilogramų pašto siuntinių, gautų iš kitų Europos Sąjungos šalių narių, pristatymas ar įteikimas. VĮ “LIETUVOS PAŠTAS”

Šioje įmonėje yra 11 filialų Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Utenos, Tauragės, Telšių apskrities centriniai paštai, Pašto pervežimo centras.

Pašto paslaugos teikiamos 957 vietose, iš jų 942 paštuose (228 - miestuose ir 714 - kaimuose), 6 kilnojamuose paštuose ir 9 pašto agentų darbo vietose.

Universaliųjų pašto paslaugų teikėjas privalo užtikrinti, kad universaliosios pašto paslaugos būtų teikiamos nenutrūkstamai, visiems universaliųjų pašto paslaugų naudotojams vienodomis sąlygomis, kiekvieną darbo dieną ir ne mažiau kaip penkias dienas per savaitę.Valstybės įmonė “Lietuvos paštas”, kaip pašto operatorius, atstovauja Lietuvai Pasaulinėje pašto sąjungoje, yra dviejų tarptautinių organizacijų – Europos valstybinių pašto operatorių asociacijos POSTEUROP ir Baltijos šalių pašto sąjungos (BPS) narė.

24

ELEKTRONINIAI RYŠIAIElektroninių ryšių reguliavimas

Svarbiausios elektroninių ryšių reguliavimo institucijos: Lietuvos Respublikos Vyriausybė bei informacinės visuomenės plėtros komitetas prie jos Susisiekimo ministerija Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba

Vyriausybės pagrindinė funkcija - formuoti ir įgyvendinti valstybės strategiją ir politiką šioje srityje, Susisiekimo ministerijos funkcijų taip pat neverta detalizuoti, nes iš esmės ji atlieka Vyriausybės jai pavestas funkcijas, susijusias su strategijos ir politikos formavimu elektroninių ryšių srityje

Detaliau reikėtų apžvelgti Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie LRV funkcijas:Planuoja, organizuoja ir koordinuoja informacinės visuomenės plėtros procesus, siekiant atviros, išsilavinusios, nuolat besimokančios ir žiniomis savo veiklą grindžiančios visuomenės, kurios nariai turi galimybę ir geba visose savo veiklos srityse efektyviai naudotis šiuolaikinių ITT priemonėmis, kūrimosi. Detalesnės funkcijos: dalyvauja formuojant valstybės ITT kūrimo Lietuvos Respublikoje politiką ir koordinuoja jos įgyvendinimą; koordinuoja ITT infrastruktūros, atitinkančios Europos Sąjungos reikalavimus, projektavimą, kūrimą ir plėtrą; užtikrina visiems Lietuvoje esantiems vartotojams vienodas galimybes naudotis ITT priemonėmis, skatina ITT paslaugų teikėjų konkurenciją ir plečia gyventojų ir juridinių asmenų bendravimą su valstybės ir savivaldybių institucijomis; ir kitos funkcijos;

Daugiausia dėmesio kalbant apie elektroninių ryšių reguliavimą reikėtų skirti Ryšių reguliavimo tarnybai, nes būtent ji atlieka daugiausia funkcijų, susijusių su šios srities reguliavimu.

RYŠIŲ REGULIAVIMO TARNYBALietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba yra elektroninių ryšių veiklą reguliuojanti ir Lietuvos Respublikos

elektroninių ryšių įstatymo nuostatų, laikymąsi prižiūrinti ir jas įgyvendinanti savarankiška valstybės įstaiga. Tarnyba yra Lietuvos Respublikos nacionalinė reguliavimo institucija pagal Europos Sąjungos teisės aktus, reglamentuojančius visuomeninius santykius, susijusius su Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo reguliavimo dalyku.

Svarbiausieji Tarnybos uždaviniai:1. užtikrinti veiksmingos konkurencijos elektroninių ryšių rinkose sąlygas;2. užtikrinti elektroninių ryšių paslaugų naudotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugą, ypač paprastas ir nebrangias ginčų

sprendimo procedūras, skatinti elektroninių ryšių paslaugų teikimo sąlygų ir tarifų skaidrumą ir pagal kompetenciją užtikrinti galimybę naudotis universaliosiomis elektroninių ryšių paslaugomis;

3. pagal kompetenciją skatinti efektyvias ilgalaikes investicijas ir elektroninių ryšių plėtrą; 4. užtikrinti efektyvų elektroninių ryšių išteklių naudojimą, taip pat kad būtų pakankamai nacionalinių telefono ryšio numerių

išteklių, reikalingų viešosioms elektroninių ryšių paslaugoms teikti, numeracijos planai ir procedūros būtų taikomi tokiu būdu, kuris užtikrintų vienodas visų viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjų galimybes, ypač užtikrinti, kad ūkio subjektai, kuriems skirti nacionalinių telefono ryšio numerių ištekliai, nediskriminuotų kitų elektroninių ryšių paslaugų teikėjų, kiek tai susiję su numeracijos sekomis, naudojamomis jų paslaugoms pasiekti;

5. pagal kompetenciją užtikrinti, kad Lietuvos Respublikoje naudojama aparatūra ir įrenginiai atitiktų Lietuvos Respublikoje galiojančius privalomus reikalavimus, užtikrinti aparatūros ir įrenginių elektromagnetinį suderinamumą;

6. pagal kompetenciją skatinti Europos Bendrijos vidaus rinkos plėtrą ir suderintą elektroninių ryšių reguliavimą Europos Bendrijoje;

7. vykdant funkcijas, bendradarbiauti su kompetentingomis valstybės institucijomis;8. užtikrinti, kad operatoriai ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjai vykdytų įpareigojimus, kurie gali būti nustatyti valstybės

gynybos, nacionalinio saugumo ir viešosios tvarkos palaikymo interesais, taip pat ypatingų situacijų atvejais; 9. prižiūrėti, kaip laikomasi pašto ir pasiuntinių paslaugų teikimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.

Tarnyba vykdo šias funkcijas 1. kontroliuoja, įgyvendina Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo, jo lydimųjų teisės aktų nuostatas ir šį

įgyvendinimą prižiūri, išskyrus tas įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatas, kurių kontrolė, priežiūra ir įgyvendinimas pagal įstatymo nustatytą kompetenciją priklauso kitoms valstybės institucijoms;

2. priima teisės aktus, nustatančius bendrąsias sąlygas, kuriomis ūkio subjektai turi teisę verstis elektroninių ryšių veikla, tvirtina elektroninių ryšių veiklos, kuria norėdamas verstis ūkio subjektas privalo pranešti Ryšių reguliavimo tarnybai, rūšių sąrašą;

3. rengia ir tvirtina elektroninių ryšių infrastruktūros įrengimo ir naudojimo taisykles;4. Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis valdo elektroninių ryšių išteklius; 5. rengia ir tvirtina elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisykles; 6. rengia ir teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei tvirtinti universaliųjų elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisykles, rengia

ir teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlymus dėl universaliųjų elektroninių ryšių paslaugų kainų aukščiausios ribos, nustato auditoriaus ar audito įmonės, tikrinsiančios, ar ūkio subjektas, įpareigotas teikti universaliąsias elektroninių ryšių paslaugas, vykdo jam nustatytus įpareigojimus, konkurso sąlygas ir tvarką;

7. Ir kitos funkcijos;PAGRINDINIAI TEISĖS AKTAI, REGLAMENTUOJANTYS RYŠIŲ IR INFORMATIKOS ŪKIO VALDYMĄLietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymasPagrindinis telekomunikacijų įstatymo tikslas yra galutinai demonopolizuoti telekomunikacijų rinką Lietuvoje, liberalizuoti

rinką ne tik formaliai, bet ir sudaryti realias prielaidas ateiti į rinką naujiems operatoriams. Taip pat suderinti Lietuvos telekomunikacinę veiklą, jos reguliavimą su ES teise, sukurti telekomunikacinės veiklos reguliavimo mechanizmą, pagrįstą efektyviu ribotų išteklių valdymu, technologiniu neutralumu, funkciniu ekvivalentiškumu, mažiausiu būtinu reguliavimu, ekonomine plėtra, konkurencingumu ir vartotojų teisių apsauga. Įstatymo 3 straipsnyje pateikiamas universaliųjų paslaugų apibrėžimas – tai

25

nustatytos kokybės telekomunikacijų paslaugų minimumas, kuris, nepaisant geografinės vietos, už prieinamą kainą teikiamas visas tokias paslaugas užsisakiusiems telekomunikacijų paslaugų gavėjams.

Itin svarbu tai, kad didžiausios galios ir kompetencija šioje srityje suteikiama Lietuvos Respublikos Vyriausybei, ji nustato:1. universaliųjų paslaugų mastą;2. universaliųjų paslaugų kokybės reikalavimus;3. universaliųjų paslaugų teikimo tvarką ir sąlygas;4. įpareigojimų telekomunikacijų paslaugų tiekėjams teikti universaliąsias paslaugas nustatymo tvarką ir atvejus;5. universaliųjų paslaugų teikimo nuostolių kompensavimo tvarką;

Galiausiai įstatymas numato Vyriausybės teisę nustatyti papildomas universaliąsias paslaugas. Taigi, įstatymų leidėjas, pavedęs universaliųjų paslaugų apimties klausimus spręsti Vyriausybei, išlaikė nuoseklumą ir sistemingumą.

Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymasĮstatymas reglamentuoja visuomeninius santykius, susijusius su elektroninių ryšių paslaugomis, tinklais ir su jais

susijusiomis priemonėmis bei paslaugomis, elektroninių ryšių išteklių naudojimu, taip pat visuomeninius santykius, susijusius su radijo įrenginiais, galiniais įrenginiais ir elektromagnetiniu suderinamumu. Įstatymu siekiama į Lietuvos Respublikos teisės sistemą perkelti ES elektroninių ryšių veiklos reguliavimo sistemą sudarančius teisės aktus. Deklaruojamas siekis užtikrinti universaliųjų paslaugų tiekimą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Lietuvos Respublikos pašto įstatymasĮstatymas nustato pašto bei pasiuntinių paslaugų teikimo teisinius pagrindus, pašto bei pasiuntinių paslaugų teikėjų ir

naudotojų santykius, pašto bei pasiuntinių paslaugų teikėjų teises ir pareigas, pašto veiklos reguliavimo institucijas, pašto bei pasiuntinių paslaugų teikėjų atsakomybę ir žalos atlyginimą. Įstatyme reglamentuojami pašto ir pasiuntinių veiklos reguliavimo principai, išvardinamos Ryšių reguliavimo tarnybos įgaliotų pareigūnų, atliekančių šio įstatymo priežiūrą, teisės (gauti jiems reikalingą informaciją, gauti žodinius ir rašytinius paaiškinimus iš asmenų, susijusių su tikrinamų pašto bei pasiuntinių paslaugų teikėjų veikla, išsamiai patikrinti universaliųjų pašto paslaugų teikėjo sąnaudas ir sistemą, laikinai paimti dokumentus ir daiktus, kurie būtini ar turi įrodomąją reikšmę tiriant pažeidimą ir kt.), detalizuojama teisė teikti pašto ir pasiuntinių paslaugas, apibrėžiamos ir detalizuojamos universaliosios bei rezervuotosios pašto paslaugos, taip pat apibrėžta pašto ir pasiuntinių paslaugų teikėjų atsakomybė ir žalos atlyginimas, atsakomybę už konkrečius pažeidimus detalizuota Administracinių teisės pažeidimų kodekse.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos nuostatų patvirtinimo, Ryšių reguliavimo tarnybos nuostataiNustato Ryšių reguliavimo tarnybos funkcijas, kiek tai susiję su ryšių, naudojamų valstybės gynybai, saugumui, viešajai

tvarkai palaikyti, valstybės sienos apsaugai, laivybos saugumui, jūrų paieškos ir gelbėjimo darbams, naftos išsiliejimo likvidavimo darbams vykdyti, civilinei aviacijai, traukinių eismo saugumui, stabiliam ir patikimam energetikos sistemos darbui užtikrinti; tarnybos teises, stuktūrą ir darbo organizavimą, finansavimą ir finansinės veiklos kontrolę.

ADMINISTRACINĖ ATSAKOMYBĖUŽ ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMUS RYŠIŲ IR INFORMATIKOS VALDYMO SRITYJE

Panagrinėkime ir administracinę atsakomybę, kylančią už administracinės teisės pažeidimus ryšių ir informatikos valdymo srityje. Pagrindinis atsakomybę reglamentuojantis šaltinis yra Administracinės teisės pažeidimų kodeksas (ATPK). Administracinės teisės pažeidimų kodekse administracinę atsakomybę už šioje srityje padarytus teisės pažeidimus reglamentuoja 25 straipsniai. Paminėtina tai, kad šią sritį reglamentuojančių teisės normų kaita buvo dažna: nėra nei vieno straipsnio, kuris nebūtų pakeistas, taip pat ATPK papildytas daugybe straipsnių. Tai yra suprantama, nes ryšių ir informatikos valdymo santykiai yra viena greičiausiai besikeičiančių ir modernėjančių sričių šiuolaikiniame pasaulyje. Panagrinėkime už šioje srityje padaromus administracinės teisės pažeidimus skiriamas administracines nuobaudas, tam nustatykime šiuos teisinius santykius reglamentuojančių ATPK specialiosios dalies straipsnių sankcijas ir nustatykime jų aritmetinius vidurkius, visa tai pateikiame diagramoje:

Išnagrinėjus šiuos ATPK specialiosios dalies straipsnius, galima pateikti tokius apibendrinimus: sankcijos nėra itin griežtos, skiriamos baudos yra diferencijuojamos pagal administracinio teisės pažeidimo

pakartotinumą, taip pat pagal jį padariusį subjektą (t.y. fizinis ar juridinis asmuo); daugelyje sankcijų kaip papildoma administracinio poveikio priemonė ar alternatyva baudai yra administracinės

teisės pažeidimo įrankio (spec. aparatūros) ar gautos turtinės naudos konfiskavimas, taip pat specialiosios teisės (verstis tam tikra veikla) atėmimas ar apribojimas;

šiuos administracinius teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų pažeidimų ir už jas skiriamų administracinių nuobaudų (t.y. piniginių baudų) aritmetinis vidurkis yra 3585 Lt.;

net 5 ATPK spec. dalies straipsnių sankcijose numatytos administracinės nuobaudos viršija 6000 Lt. – griežčiausia administracinė atsakomybę taikoma už šias veikas: elektroninių ryšių išteklių naudojimo ir skyrimo taisyklių pažeidimą, radijo ryšio įrenginių ir telekomunikacijų galinių įrenginių techninio reglamento sąlygų pažeidimą, elektromagnetinio suderinamumo techninio reglamento sąlygų pažeidimą, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos privalomų nurodymų, užduočių ar užsakymų nevykdymą bei draudimo siųsti arba perduoti netikrus arba klaidinančius nelaimės, skubos, saugumo ar identifikacijos signalus, nevykdymą.

5 ATPK spec. dalies straipsnių sankcijose numatytos administracinės nuobaudos nesiekia tūkstančio litų ribos, tai administracinės teisės pažeidimai už kurios taikomos mažiausios administracinės nuobaudos: ryšių bei informatikos aparatūros ir įrenginių naudojimo sąlygų pažeidimas, teisės užsiimti radijo mėgėjų ir kitų radijo stočių naudotojų veikla suteikimo tvarkos arba šios veiklos sąlygų pažeidimas, pramonės, medicinos, mokslo reikmėms naudojamų įrenginių naudojimo taisyklių pažeidimas, elektroninių ryšių tinklo gadinimas ar savavališkas prisijungimas prie tinklo arba galinių įrenginių, kurie trukdo elektroninių ryšių tinklo darbui, savavališkas prisijungimas, bei tyčinis telefono automato ar jo kabinos gadinimas.

26

Dauguma administracinės teisės pažeidimų šioje srityje yra padaroma specialiųjų subjektų, t.y. fizinių ir juridinių asmenų, kurie verčiasi ryšių ar informatikos paslaugų tiekimo veikla arba naudoja ryšio įrenginius savo ūkinėje veikloje. Norint verstis šia veikla ar naudoti ryšio įrenginius savo ūkinėje veikloje yra reikalingos specialiosios žinios, kurių neturint šių administracinės teisės pažeidimų padarymas yra praktiškai neįmanomas. Taip pat daugeliu atveju yra būtina speciali aparatūra ar įrenginiai, kurių naudojimas nesilaikant taisyklių užtraukia administracinę atsakomybę. Paminėtinas tik ATPK 155 straipsnis, kuriam pažeisti nereikalingosios specialiosios žinios ar speciali aparatūra, jį gali pažeisti bet kuris visuomenės narys – tai tyčinis telefono automato ar jo kabinos gadinimas.

Pažymėtina ir tai, kad beveik pusė (žr. diagramą) administracinę atsakomybę už administracinės teisės pažeidimus ryšių ir informatikos valdymo srityje užtraukiančių ATPK specialiosios dalies sankcijų kaip alternatyvią administracinę nuobaudą numato daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, ir pajamų, kurios buvo gautos administracinio teisės pažeidimo padarymu, konfiskavimą.

Iš 25 straipsnių reglamentuojančių administracinę atsakomybę, kylančią už administracinės teisės pažeidimus ryšių ir informatikos valdymo srityje, 11 jų numatyta papildoma administracinio poveikio priemonė – konfiskavimas. Pažymėtina tai, kad ši administracinė nuobauda, gali būti griežtesnė nei skiriama bauda, nes administacinės teisės pažeidimo padarymo įrankio arba tiesioginis objekto vertė dažnai viršija baudos sumą, taip pat gali būti konfiskuojamos priešingai teisei veika gautos pajamos ar kitas turtas.

Taipogi paminėtina, jog 12% administracinės teisės pažeidimų padarytų šioje veiklos srityje yra susiję su specialiosios teisės atėmimu – t.y. žmogus padaręs teisei priešingą veiką kurį laiką netenka teisės naudoti ryšių bei informatikos įrangą savo buitinėje veikloje ar dirbti tam tikroje įstaigoje.

Pabrėžtina tai, kad ši nuobauda turėtų būti taikoma tik ypatingais atvejais, nes teisės pažeidėjas gali netenkti savo pragyvenimo šaltinio, be abejo skiriant ją turi būti įvertinta ir pažeidėjo kaltė. Tačiau esant pakartotiniams pažeidimams ši administracinio poveikio priemonė turėtų būti veiksminga ir tinkamai sudrausminti pažeidėją.

Transporto ir kelių ūkio valdymas

Valdymo bei transporto ir kelių ūkio valdymo samprata.

Valdymo sąvoka apima atitinkamus procesus, kurie vyksta visuomenėje, gyvojoje ir negyvojoje gamtoje. Valdymo procesas vyksta organizuotoje aplinkoje – sistemoje. Sistema – tai organizuota, tarpusavyje susijusių ir atliekančių tam tikras funkcijas struktūrinių elementų visuma. Jai būdinga jos elementų vienybė, darnumas.

Transporto ir kelių ūkio valdymas - tai viena iš valstybinio valdymo sričių. Tai specialių institucijų veikla, planuojant, tvarkant ir koordinuojant transporto ir kelių ūkį.

Transportas -  tai sudėtinė  Lietuvos  Respublikos  ūkio  ir socialinės infrastruktūros  dalis. Jo paskirtis - vežti keleivius ir krovinius bei teikti kitas transportavimo ir su tuo susijusias paslaugas.

Geležinkelio, oro, jūrų, vidaus vandenų ir kelių transporto ūkio valdymo reguliavimas.

Norminiai aktai reguliuojantys transporto santykius Lietuvos Respublikoje

Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymas.

Atskirų transporto šakų kodeksai.

Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymas.

Lietuvos Respublikos pavojingų krovinių vežimo automobilių, geležinkelių bei vidaus vandenų transportu įstatymas.

Lietuvos Respublikos kelių įstatymas.

Lietuvos Respublikos aviacijos įstatymas.

Lietuvos Respublikos oro erdvės organizavimo taisyklės.

Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymas.

Vidaus vandenų laivybos taisyklės.

kiti norminiai teisės aktai.

Geležinkelių transportas Geležinkelių transportas – Lietuvos Respublikos ūkio ir socialinės infrastruktūros dalis, skirta visuomenės ir ūkio subjektų

poreikiams tenkinti – keleiviams, bagažui ir (ar) kroviniams geležinkeliais vežti. Geležinkelių transporto objektas – geležinkelių infrastruktūros elementas, keleivių ir krovinių terminalai, su jais susiję

pastatai ir įrenginiai, kurie gali būti atskirti nuo geležinkelių transporto infrastruktūros kitų elementų ir savarankiškai funkcionuoti; geležinkelių riedmenys.

Geležinkelių transporto veikla – keleivių, bagažo ir (ar) krovinių vežimas geležinkeliais, geležinkelių infrastruktūros valdymas, plėtra ir priežiūra, taip pat kita veikla, tiesiogiai susijusi su geležinkelių infrastruktūra, keleivių, bagažo ir (ar) krovinių vežimu.

27

Viešoji geležinkelių infrastruktūra – Lietuvos valstybei nuosavybės teise priklausanti geležinkelių infrastruktūra, skirta visuomenės ir ūkio subjektų poreikiams tenkinti – keleiviams, bagažui ir (ar) kroviniams vežti.

Viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojas – Lietuvos Respublikos įmonė, teisėtai valdanti ir prižiūrinti viešąją geležinkelių infrastruktūrą bei teikianti su tuo susijusias paslaugas geležinkelio įmonėms (vežėjams).

Geležinkelių transporto veiklos principai:1) viešosios geležinkelių infrastruktūros prieinamumas lygiomis teisėmis ir nediskriminacinėmis sąlygomis visoms geležinkelio įmonėms (vežėjams);2) sąžininga konkurencija su kitomis transporto šakomis;3) geležinkelio įmonių (vežėjų) savarankiškumas tvarkant administracinius, ekonominius, buhalterinius ir vidaus kontrolės reikalus;4) atskirai tvarkyti su geležinkelių transporto paslaugomis susijusias veiklos ir su viešosios geležinkelio infrastruktūros valdymu susijusias veiklos vidines pelno (nuostolio) ataskaitas ir balansus.

Geležinkelių transporto viešojo administravimo subjektai: Geležinkelių transporto viešąjį administravimą vykdo Vyriausybė, Susisiekimo ministerija, Valstybinė geležinkelių

inspekcija prie Susisiekimo ministerijos. Lietuvos Respublikos Vyriausybė formuoja geležinkelių transporto strategiją, koordinuoja jos įgyvendinimą. Susisiekimo ministerija:

1) įgyvendina geležinkelių transporto politiką;2) organizuoja geležinkelių transporto strateginių objektų kūrimo, modernizavimo ir plėtros, eismo saugos ir aplinkosaugos programų rengimą ir įgyvendinimą;3) koordinuoja tarptautinius ryšius geležinkelių transporto srityje, pagal savo kompetenciją atstovauja Lietuvos Respublikai tarptautinėse organizacijose;4) pagal savo kompetenciją leidžia teisės aktus geležinkelių transporto klausimais ir tiesiogiai ar per įgaliotas institucijas kontroliuoja, kaip šie teisės aktai vykdomi;5) atlieka kitas teisės aktuose nustatytas funkcijas.

Valstybinė geležinkelių inspekcija prie Susisiekimo ministerijos:1) kontroliuoja, kaip juridiniai ir fiziniai asmenys laikosi Lietuvos Respublikos įstatymų, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, kitų teisės aktų, reglamentuojančių geležinkelių transporto eismo saugos klausimus, reikalavimų;2) išduoda licencijas verstis vežimais geležinkelių transportu, prižiūri, kaip laikomasi licencijuojamos veiklos sąlygų, prireikus sustabdo ir panaikina šių licencijų galiojimą;3) išduoda saugos sertifikatus

Tai įdomu ! Siaurukas:

Lietuvos siaurasis geležinkelis (750 mm pločio vėžė) – unikalus kultūrinis paminklas – yra ilgiausias Europoje (69 km), jungiantis Panevėžį, Anykščius ir Rubikius.

Oro transportasOro transporto sistema

Oro susisiekimas – keleivių, krovinių, bagažo ir (arba) pašto vežimas už užmokestį arba užsakymo pagrindu. Oro transporto valstybinio reguliavimo funkciją atlieka Susisiekimo ministerijos Civilinės aviacijos departamentas, o

valstybinį valdymą pagal savo kompetenciją vykdo Vyriausybė, Krašto apsaugos ministerija, Susisiekimo ministerija, Krašto apsaugos ministerijos generalinis inspektorius, kariuomenės vadas ir Civilinės aviacijos administracija.  Lietuvoje veikia keturi valstybės valdomi tarptautiniai oro uostai. Vilniaus, Palangos ir Kauno oro uostai yra civiliniai oro uostai. Juose aptarnaujami reguliarūs ir užsakomieji keleiviniai ir krovininiai reisai. Šiaulių oro uostas yra karinis, tačiau jame leidžiami civilinių orlaivių skrydžiai. Oro navigacijos paslaugas Lietuvos Respublikos oro erdvėje teikia valstybės įmonė „Oro navigacija“.

Lietuvos Respublikai priklauso išimtinės teisės į oro erdvę, esančią virš jos sausumos teritorijos, vidaus ir teritorinių vandenų. Vyriausybė užtikrina tinkamą Lietuvos Respublikos oro erdvės organizavimą, paskirstymą ir kontrolę, siekdama užtikrinti, kad civiliniai orlaiviai ją naudotų efektyviausiai, atsižvelgdami į oro erdvės poreikius nacionalinio saugumo tikslams.

Vandens transportas Vandens transporto sistemą sudaro jūrų transporto ir vidaus vandenų transporto sektoriai. Vandens  transporto valstybinio reguliavimo funkciją atlieka Susisiekimo ministerijos Vandens transporto departamentas,

kuris dalyvauja formuojant bendrą vandens transporto strategiją, saugios laivybos politiką ir organizuoja jų įgyvendinimą Bendrojo naudojimo vandens keliai – laivybai tinkami vandenys, esantys Lietuvos Respublikos teritorinėje jūroje ir

nurodyti jūrlapiuose.

Jūrų transporto sektorius: Klaipėda – stambus šalies transporto mazgas, kuriame susijungia jūros, sausumos ir geležinkelio keliai iš Rytų ir Vakarų. Iš

čia trumpiausi atstumai sausuma iki svarbiausių pramoninių Rytų šalių regionų (Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos ir kt.). Per Klaipėdos uostą eina pagrindinės laivybos linijos į Vakarų Europos, Pietryčių Azijos ir Amerikos žemynų uostus.

28

Klaipėdos uosto žemė ir akvatorija – valstybės nuosavybė. Ją valdo valstybės įmonė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, kurią 1991 m. įsteigė Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija. Svarbiausias uosto direkcijos uždavinys – nuolat plėtoti uostą, skatinti jo  konkurentabilumą, didinti krovos apimtis.

Vidaus vandenų transporto sektorius: Lietuvoje yra 902,3 km vidaus vandenų kelių, iš kurių 476,7 km gabenami kroviniai ir keleiviai. Vidaus vandenų kelias

Nemuno upe Kaunas – Klaipėda ir kelias Kuršių mariomis yra priskirti Jungtinių Tautų vidaus vandenų kelių maršrutams, kurie Kauną per Klaipėdos jūrų uostą jungia su tarptautiniais maršrutais, o per Kaliningradą (Rusija) – su Vakarų Europos vidaus vandenų sistema.

Valstybės įmonė Vidaus vandens kelių direkcija paskirta Lietuvos Respublikos vidaus vandenų kelių valdytoja.

Keliai ir kelių transportas: Lietuvos kelių tinklas:

Atsižvelgiant į transporto priemonių eismo pralaidumą, socialinę ir ekonominę reikšmę, keliai Lietuvoje skirstomi į valstybinės reikšmės, vietinės reikšmės bei miesto kelius. Šių kelių iš viso yra  daugiau kaip 79 tūkst. km.

Valstybinės  reikšmės  keliai  skirstomi  į  magistralinius, krašto ir rajoninius kelius. Magistraliniais vadinami  tarptautinio susisiekimo  Lietuvos keliai. Krašto keliais  vadinami keliai,  jungiantys  magistralinius kelius, administracinių  vienetų centrus  ir didžiuosius  miestus arba besijungiantys vienas su kitu. Rajoniniais  vadinami   keliai,  jungiantys  krašto  kelius, miestus, kaimus, kitus objektus, bet nepriskirti krašto keliams.

Pagal nuosavybės  formą keliai yra valstybės, savivaldybių arba privatūs.

Kelių transporto valstybinis valdymas: Kelių transporto valstybinį valdymą vykdo Susisiekimo ministerija ir savivaldybių institucijos. Susisiekimo ministerija pagal savo kompetenciją leidžia savivaldybėms, fiziniams ir juridiniams asmenims privalomus teisės

aktus, reguliuojančius kelių transporto veiklą ir keleivių bei krovinių vežimą. Susisiekimo ministerija arba jos įgaliota institucija valdo ir organizuoja keleivių vežimą tolimojo ir tarptautinio susisiekimo maršrutais.

Savivaldybių institucijos arba jų įgaliotos įstaigos valdo ir organizuoja keleivių vežimą vietinio susisiekimo maršrutais ir lengvaisiais automobiliais taksi. Savivaldybių institucijos pagal savo kompetenciją leidžia vežėjams privalomus teisės aktus.

Kelių transporto kontrolė - tai vežėjų veiklos valstybinė priežiūra, kuria siekiama užtikrinti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų kelių transporte laikymąsi.

Kelių transporto veiklos kontrolę atlieka:1) Valstybinė kelių transporto inspekcija; 2) savivaldybių institucijų arba jų įgaliotų įstaigų kontrolės tarnybos;3) kitos valstybės institucijos, kurioms įstatymų suteikta kontrolės teisė.

14 TEMA

Socialinės apsaugos valdymas ir institucijos

Institucijos:

*Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija*Valstybinio socialinio draudimo fondas*Lietuvos darbo birža

*Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija:

Strateginiai tikslaiSocialinės apsaugos ir darbo ministerija savo misiją 2005 metais vykdo, siekdama svarbiausių strateginių tikslų: • Pritraukti daugiau žmonių į darbo rinką, užtikrinti teisingus darbo santykius ir tinkamas darbo sąlygas, efektyviau investuoti į žmogiškuosius išteklius.• Siekti efektyvios socialinės paramos bei užtikrinti socialiai pažeidžiamų gyventojų grupių socialinę integraciją.• Užtikrinti socialinio draudimo išmokų gavėjų aprėptį bei jų pajamų didėjimą, išlaikyti socialinio draudimo sistemos finansinį subalansuotumą ir tvarumą.Tikslams įgyvendinti yra vykdoma 17 programų.

Vykdomosios programos: Užimtumo didinimas Gyvenimo lygio, gyventojų užimtumo, socialinio draudimo ir socialinės paramos Lietuvoje moksliniai tyrimai Profesinio sveikatos pakenkimo prevencija ir saugos darbe gerinimas Garantinio fondo naudojimo programa

29

Specialioji socialinių darbuotojų kvalifikacijos kėlimo programa Gyventojų aprūpinimas techninės pagalbos priemonėmis bei profesinės reabilitacijos paslaugų teikimas Socialinių paslaugų plėtra įstaigose prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Parama socialiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms ir kita ministerijos veikla Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtra Vaiko teisių į apsaugą, aprūpinimą ir dalyvavimą visuomenės gyvenime įgyvendinimas Socialinė parama bendrojo lavinimo mokyklose besimokantiems mokiniams Valstybinės pensijos, šalpos ir kitos socialinės paramos išmokos Specialioji PHARE programa (bendrojo finansavimo lėšos ir PVM) Specialioji Europos regioninės plėtros fondo programa (BPD įgyvendinti) Specialioji Europos socialinio fondo programa (BPD įgyvendinti) Specialioji Europos socialinio fondo programa (bendrijos iniciatyvai EQUAL įgyvendinti) PVM Europos sąjungos struktūrinių fondų paramos lėšoms ir bendrojo finansavimo lėšoms programa

Struktūra: Ministras: Viceministras Ministro patarėjai ir padėjėjai Vidaus audito tarnyba Ministerijos valstybės sekretorius: Ministerijos sekretorius:a) vaikų ir jaunimo skyrius, paramos šeimai skyrius, šeimos, vaikų ir jaunimo departamentas. b) socialinės integracijos departamentas, neįgaliųjų socialinės integracijos skyrius, socialinio darbo ir socialinių paslaugų skyrius. Ministerijos sekretorius (pensijų skyrius, socialinio draudimo ir pensijų departamentas, socialinio draudimo skyrius, pensijų sistemos reformos skyrius) Ministerijos sekretorius (darbo departamentas, darbo santykių ir apmokėjimo skyrius, techninės saugos skyrius, darbo rinkos ir lygių galimybių skyrius.) Finansų ir buhalterinės apskaitos skyrius (personalo skyrius, teisės skyrius, ryšių su visuomene tarnyba) Bendrųjų reikalų departamentas (informacinių technologijų skyrius, ūkio skyrius, priimamasis)

Funkcijos: įgyvendinti darbo santykių ir apmokėjimo, darbo rinkos, žmogiškųjų išteklių plėtros, darbo rinkos profesinio mokymo, darbuotojų saugos ir sveikatos darbe, techninės saugos, moterų ir vyrų lygių galimybių politiką; įgyvendinti valstybinio socialinio draudimo, pensijų ir valstybinių šalpos išmokų politiką; įgyvendinti šeimos, jaunimo, vaiko teisių apsaugos ir socialinės paramos šeimoms politiką; įgyvendinti nuo okupacijų nukentėjusių asmenų ir socialinės rizikos grupių socialinės integracijos valstybės politiką, numatyti pagrindines socialinio darbo plėtojimo, socialinių paslaugų organizavimo ir neįgaliųjų socialinės integracijos kryptis, koordinuoti integracijos procesą; planuoti ir įgyvendinti ministerijos kompetencijai priskirtas Bendrojo programavimo dokumento priemones, teikiant paramą iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir bendrojo finansavimo lėšų; koordinuoti reglamentuojamų profesijų, įgytų Europos Sąjungos, Europos ekonominės erdvės valstybėse ir Šveicarijos Konfederacijoje, pripažinimą Lietuvos Respublikoje; įgyvendinti Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus socialinės apsaugos ir darbo srityje;

*Valstybinii socialinio draudimo fondas:

Strateginiai tikslai: Gerinti valstybinio socialinio draudimo principų įgyvendinimą Optimizuoti Fondo administravimo įstaigų veiklos valdymą ir gerinti valstybinio socialinio draudimo įmokų surinkimą bei išmokų skyrimą ir mokėjimą gavėjams Tobulinti finansų valdymą Plėtoti ir tobulinti Fondo administravimo įstaigų informacijos valdymą Gerinti Fondo administravimo įstaigų klientų aptarnavimą ir ryšius su visuomene

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdymas ir struktūra:Valstybinio socialinio draudimo sistemą sudaro Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM), Valstybinio socialinio draudimo fondo taryba, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, teritoriniai skyriai ir kitos valdybai pavaldžios įstaigos („Sodra“), Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI), Lietuvos darbo birža prie SADM, Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM), pensijų kaupimo bendrovės bei „Sodros“ klientai – draudėjai, apdraustieji ir išmokų gavėjai.Socialinio draudimo fondo veiklą prižiūri Valstybinio socialinio draudimo fondo taryba. Ji sudaroma iš vienodo skaičiaus lygiateisių narių, atstovaujančių apdraustųjų interesus ginančioms organizacijoms, darbdavių organizacijoms bei valstybės valdymo institucijoms. Taryba stebi, kaip įgyvendinami socialinį draudimą reglamentuojantys teisės aktai, svarsto ir teikia išvadą dėl valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto projekto bei prižiūri jo vykdymą.Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (dar vadinama „Sodra“, Fondo valdyba ar tiesiog - valdyba) yra socialinio draudimo fondą administruojanti centrinė institucija, kuri koordinuoja, metodiškai vadovauja ir

30

užtikrina jai pavaldžių teritorinių skyrių ir įstaigų efektyvų ir kokybišką darbą bei juos kontroliuoja. Pagrindinė „Sodros“ funkcija – valstybinį socialinį draudimą reglamentuojančių teisės aktų įgyvendinimo užtikrinimas.Valdyba: organizuoja privalomąjį ir savanorišką valstybinį socialinį draudimą, rengia ir vykdo valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, administruoja socialinio draudimo įmokas, užtikrina valstybinio socialinio draudimo pensijų, pašalpų ir kitų išmokų teisingą apskaičiavimą, skyrimą bei mokėjimą, organizuoja teisingą apdraustųjų įskaitos tvarkymą, administruoja pensijų kaupimo dalyvių ir pensijų kaupimo sutarčių registrą, organizuoja kaupiamųjų pensijų įmokų pervedimą į pensijų kaupimo bendrovių valdomus pensijų fondus.Valdybą sudaro 16 skyrių, kurie savo veiklą organizuoja ir planuoja pagal patvirtintą strateginį veiklos planą. Sodrai“ pavaldžios 50 įstaigų – 47 teritoriniai skyriai ir Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyrius, Užsienio išmokų tarnyba bei Mokymo ir tyrimo centras (MTC).

*Lietuvos darbo birža

Lietuvos darbo biržos funkcijos: analizuoja darbo paklausą ir pasiūlą, prognozuoja galimus darbo rinkos pakitimus; registruoja laisvas darbo vietas ir bedarbius; ieško laisvų darbo vietų ir informuoja norinčius įsidarbinti; tarpininkauja Lietuvos Respublikos piliečiams ir nuolat gyvenantiems Lietuvoje asmenims įsidarbinant; tarpininkauja bei pati organizuoja bedarbių ir darbuotojų, įspėtų apie atleidimą iš darbo, profesinį mokymą; tarpininkauja Lietuvos Respublikos piliečiams ir nuolat gyvenantiems Lietuvoje asmenims įsidarbinant užsienyje; nustatyta tvarka disponuoja iš Užimtumo fondo gautomis lėšomis ir viešai skelbia, kaip jos naudojamos, teikia pasiūlymus dėl Užimtumo fondo naudojimo; dalyvauja rengiant gyventojų užimtumo programas; kartu su savivaldybėmis organizuoja viešuosius darbus, nukreipia į juos bedarbius; organizuoja Užimtumo fondo remiamus darbus; skiria bedarbio pašalpas;

Lietuvos darbo biržos darbo tvarka: Lietuvos darbo biržai vadovauja direktorius, kurį Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka skiria pareigoms ir atleidžia iš jų socialinės apsaugos ir darbo ministras. Lietuvos darbo biržos direktorius yra tiesiogiai pavaldus ir atskaitingas socialinės apsaugos ir darbo ministrui: vadovauja Lietuvos darbo biržai, sprendžia jos kompetencijai priskirtus klausimus, asmeniškai atsako už tai, kad būtų vykdomi pavesti uždaviniai; užtikrina, kad būtų laikomasi įstatymų, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ir kitų teisės aktų; veikia Lietuvos darbo biržos vardu, atstovauja jai visose Lietuvos Respublikos valstybinėse, privačiose ar kitose įstaigose, organizacijose, taip pat tarptautinėse organizacijose; įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka tvarko Lietuvos darbo biržos turtą bei sudaro sutartis; tvirtina teritorinių darbo biržų veiklos kryptis, tikslus, užduotis bei jų pasiekimo rodiklius ir teritorinių darbo biržų Užimtumo fondo pajamų ir išlaidų sąmatas, neviršydamas bendros Lietuvos darbo biržai skirtos lėšų sumos; kas ketvirtį atsiskaito socialinės apsaugos ir darbo ministrui už savo veiklą; pagal kompetenciją leidžia įsakymus, tvirtina vidaus darbo tvarkos dokumentus, kontroliuoja, kaip jie vykdomi; tvirtina, suderinęs su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Lietuvos darbo biržos ir teritorinių darbo biržų struktūrą bei jų nuostatus, nustatyta tvarka steigia, reorganizuoja ir likviduoja teritorines darbo biržas bei kitas pavaldžias įstaigas;

Teisės aktai, reglamentuojantys socialinės apsaugos valdymą:

LR VALSTYBINIO SOCIALINIO APRŪPINIMO SISTEMOS PAGRINDŲ ĮSTATYMAS LR VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO ĮSTATYMAS LR VALSTYBINIŲ SOCIALINIO DRAUDIMO PENSIJŲ ĮSTATYMAS LR VALSTYBINIŲ SOCIALINIO DRAUDIMO SENATVĖS     PENSIJŲ IŠANKSTINIO MOKĖJIMO ĮSTATYMAS LR VALSTYBINIŲ PENSIJŲ ĮSTATYMAS LR LIGOS IR MOTINYSTĖS SOCIALINIO DRAUDIMO ĮSTATYMAS LR VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO FONDO BIUDŽETO SANDAROS ĮSTATYMAS LR NELAIMINGŲ ATSITIKIMŲ DARBE IR PROFESINIŲ LIGŲ SOCIALINIO DRAUDIMO ĮSTATYMAS LR VALSTYBINIŲ ŠALPOS IŠMOKŲ ĮSTATYMAS LR PENSIJŲ SISTEMOS REFORMOS ĮSTATYMAS

31

32