TURINYS2-ojo ulonų Lietuvos Didžiosios kunigaikštienės Birutės pulko įkūrimasir pirmoji kovinė užduotis 2Azerbaidžano sūnus, ginklu kovojęs už Lietuvą 12„Vėjo nublokšti“: slaptieji balionų projektai 16Prieš 88 metus, regis, taip neseniai... 24

Žurnalą rengia Lietuvos kariuomenės kanceliarijos Karinės periodikos redakcija • Adresas: Totorių g. 25, LT-01121 Vilnius; tel. (8 5) 210 3897; el. p. Darius.Varanavicius@mil.lt • Leidėja – Krašto apsaugos ministerija. Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių nuomone. Nuotraukos, rankraščiai negrąžinami ir nerecenzuojami • Tiražas 2 500 egz., ISSN 1392-9437, GL-545 • Spausdino Lietuvos kariuomenės Karo kartografijos centras, Muitinės g. 4, Domeikava, LT-54359 Kauno r. • I ir IV viršeliuose – Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Žurnalas KARDAS įsteigtas Lietuvoje 1925 m. Leistas iki 1940 m. Atkurtas 1989 m. 2015 m. Nr. 4 (468)

2-OJO ULONŲ LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTIENĖS BIRUTĖS PULKO ĮKŪRIMAS

IR PIRMOJI KOVINĖ UŽDUOTIS

1920 m. rudenį vykusios Nepriklausomybės

kovos su Lenkijos kariuomene išryškino

mobilių dalinių svarbą mūšio lauke ir tokių

dalinių stygių Lietuvos kariuomenėje.

Per 1920 m. spalio 9 d. pradėtą lenkų puolimą

gen. Lucjano Želigovskio

vadovaujami kavalerijos daliniai

M I N D A U G A S S E R E I Č I K A S

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 4 ( 4 6 8 ) 2

T E M A

rijos plk. Praną Jackevičių.Praėjus dviem savaitėms nuo oficialios pulko

formavimo pradžios, lapkričio 16 d. pulko vadas plk.  P.  Jackevičius išleido pirmąjį įsakymą, ku-riuo įsteigė 1-ąjį eskadroną, jo vadu paskirdamas jauną, energingą ir jau pasižymėti spėjusį kava-lerijos kpt.  Povilą Plechavičių. Jaunesniaisiais eskadrono karininkais paskirti vyr.  ltn.  Alek-sandras Plechavičius, ltn.  Kazys Braždžionis, ltn.  Leonas Račiūnas, ltn.  Stepas Maliauskas, ltn. Bronius Valentėlis ir ltn. Leonas Vedeckas. Į pulką atvykusiam kpt. Stepui Nagrodskiui pa-vesta eiti ūkio vedėjo, o ltn. Vaciui Goštautui – pulko adjutanto pareigas.

Vienas pirmųjų darbų, kuris teko plk. P. Jac-kevičiui, buvo pulko gyvosios jėgos sukomplek-tavimas ir pulko padalinių sukūrimas. Nuo pat lapkričio mėnesio pradžios į pulką iš prie Kauno miesto ir apskrities karo komendantūros vei-kiančio Etapo skirstymo punkto buvo siunčiami kareiviai ir puskarininkiai. Lapkričio 7 d. į pulką atvyko vyr. psk. Jonas Plasčiauskas, vrš. Leopol-das Liutkus, lapkričio 10 d. pulką papildė 4 raš-tininkai ir 3 sanitarijos puskarininkiai, o dar po dviejų dienų atsiųsti 18 puskarininkių.

Į pulką kasdien organizuotai ar pavieniui atvykdavo paskirti kariai. Pavyzdžiui, organi-zuotai (didesnėmis grupėmis) į pulką nuo lap-kričio 16 d. iki lapkričio 20 d. imtinai iš Etapo skirstymo punkto, 1-ojo raitelių pulko, Atsargos bataliono sargybos kuopos atvyko 203 kareiviai, o lapkričio 26 d. pulko 2-ąjį eskadroną papildė 137 naujokai. Nors, kaip jau minėta, pulkas buvo

buvo prasiveržę į Lietuvos pajėgų užnugarį ir pasiekę net Jonavą. Lietuvos pajėgų užnugaryje Lenkijos kariuomenės kavalerijos brigada veikė ilgiau nei 7 dienas, ir Lietuvos kariuomenė, neturėdama atitinkamų kavalerijos pajėgų, neįstengė priešo brigados nei išsklaidyti, nei nuginkluoti.

Kariuomenės štabas, įvertinęs kavalerijos dalinių svarbą manevrinėse kautynėse, aktyviai spaudžiamas Lietuvos Steigiamojo Seimo, 1920 m. spalio 30 d. slaptu įsakymu kariuomenei Nr. 12 įsakė Kaune, Žaliakalnio kareivinėse, pradėti formuoti 2-ajį raitelių pulką, jo vadu paskyrė buvusios Rusijos imperijos kariuomenės kavale-

Ištrauka iš 1920 m. lapkričio 3 d. įsakymo kariuomenei Nr. 471, kuriuo plk. Pranas Jackevičius paskiriamas

formuojamo 2-ojo raitelių pulko vadu.

3

intensyviai pildomas gyvąja jėga, tačiau dėl pras-tų gyvenimo sąlygų kariai daug sirgo ir prasidėjo dezertyravimas.

Pulkui pasipildžius kareiviais ir jaunesniai-siais vadais – puskarininkiais, pulko vadas plk. P. Jackevičius lapkričio 17 d. ltn. B. Valentėliui pa-vedė pradėti formuoti 2-ąjį eskadroną, į kurį jau-nesniaisiais karininkais perkėlė ltn. L. Račiūną ir ltn. K. Braždžionį.

Suformavus pirmuosius du pulko eskadro-nus ir juos minimaliai užpildžius gyvąja jėga, lapkričio 20 d. iš Armijos arklių depo pulkas gavo pirmuosius 78 kavalerijos žirgus, kurie visi paskirti į 1-ąjį eskadroną. Pulkui paskirtų žirgų tinkamumą kovai gerai iliustruoja faktas, jog jau kitą dieną pulko vadas sudarė komisiją, susidedančią iš pirmininko – 1-ojo eskadrono vado kpt. P. Plechavičiaus ir narių: veterinarijos gydytojo kpt.  Kazio Tallat-Kelpšos, jaun. kari-ninko ltn. Pijaus Aušroto ir Valstybės kontrolės atstovo, kad ši apžiūrėtų nugaišusį žirgą. Dėl blogų laikymo sąlygų, netinkamos priežiūros ir veterinarijos specialistų stokos pulke nuolatos gaišdavo žirgai – vidutiniškai nuo 1 iki 3 žirgų

kiekvieną dieną. 1920 m. žiemą ir 1921 m. pava-sarį nuolatos buvo sudaromos susirgusių ar jau nugaišusių žirgų apžiūros komisijos. Siekiant suvaldyti ypač prastą veterinarinę padėtį pulke buvo imtasi specialiųjų priemonių: susirgę žirgai atskiriami nuo sveikųjų ir nedelsiant siunčiami į Centrinę veterinarijos ligoninę.

Lapkričio mėnesio pabaigoje–gruodžio mė-nesio pradžioje pulke intensyviai buvo steigiami padaliniai: lapkričio 23 d. iš 1-ojo raitelių pulko pervestas kavalerijos vyr. ltn. Herbertas Roppas paskirtas nuo tos dienos pradedamos formuoti pulko Nerikiuotės komandos vadu. Nerikiuotės komanda – pulko nekovinis padalinys, skirtas visiems ūkio darbams. Šioje komandoje tar-navo kalviai, staliai, ūkvedžiai, virėjai, siuvėjai, batsiuviai ir ginklininkai. Gruodžio 1 d. pulke pradėta organizuoti 3-iąjį eskadroną, jo vadu paskirtas plk.  ltn. Kostas Remišauskas, o gruo-džio 8 d. pradedamo formuoti 4-ojo eskadrono vadu paskirtas kpt. Kazys Tallat-Kelpša. 1920 m. paskutinysis padalinys – Mokomoji komanda – įsteigta gruodžio 8 d., jos vadu paskirtas ltn. Eu-genijus Lepecha, o iš 1-ojo raitelių pulko perkel-

Pulko vadas plk. Pranas Jackevičius savo kabinete. Apie 1924–1925 m.

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 4 ( 4 6 8 ) 4

T E M A

tas ltn. Juozas Ugianskis skiriamas Mokomosios komandos instruktoriumi.

Kuriamas 2-asis raitelių pulkas buvo organi-zuojamas pagal 1919 m. gruodžio 3 d. kariuome-nės vado gen. ltn. Prano Liatuko patvirtintą ir nuo 1920 m. sausio 1 d. įsigaliojusį keturių eskadronų raitelių pulko etatų sąrašą Nr. 32a. Pulką turėjo sudaryti: Pulko štabas, keturi Raitelių (kardų) es-kadronai, Trūbočių, Kulkosvaidžių, Ryšių, Neri-kiuotės ir Mokomoji komandos bei šių padalinių (išskyrus Mokomąją komandą) gurguolės. Pagal patvirtintą etatų sąrašą pulke turėjo tarnauti: 34 karininkai, 8 karo valdininkai, 11 viršilų, 49 vyr. puskarininkiai, 72 jaun. puskarininkiai, 756 ka-reiviai, 961 žirgas, turi būti 59 vežimai.

Pulke daugėjant karininkų ir kareivių, jį aprū-pinus būtiniausiomis priemonėmis ir ginkluote, nuo lapkričio 20 d. raiteliai pradėjo vykdyti sar-gybos užduotis. Pulko įkūrimo aplinkybės ver-tė skubėti ir kuo greičiau pasiekti pakankamą pasirengimo lygį, kuris leistų esant eventualiai grėsmei stoti į kovą su išorės priešais. Paskubo-mis eskadronų sudėtyje lapkričio 23 d. pradėti vykdyti pirmieji pulko karių apmokymai. Vis dėlto sistemingas karinis rengimas prasidėjo tik

po daugiau nei dviejų savaičių, t. y. nuo gruo-džio 17 d. po vieną valandą per dieną pradėti rengti jojimo užsiėmimai, juos vedė pulko vadas plk. P. Jackevičius. Nenuostabu, kad pats pulki-ninkas mokė jojimo pratimų – tuo metu pulke tarnavo vos keli kavalerijos karininkai ir galinčių mokyti kareivius labai trūko.

Kita svarbi problema to meto Lietuvos ka-riuomenėje buvo beraštystė – labai daug mo-bilizuotų ar savanoriais į Lietuvos kariuomenę įstojusių karių nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Analfabetizmas apsunkino kareivių mokymą ir lėtino jų parengimą. Siekdamas spręsti šią problemą, Lietuvos kariuomenės vadas įsakė kariuomenės daliniuose ir padaliniuose įsteigti švietimo komisijas. Gruodžio 18 d. pulko vadas plk.  P.  Jackevičius, vykdydamas kariuomenės vado įsakymą, sudarė pulko švietimo komisiją ir įsakė savo vadovaujamo pulko eskadronuose su-daryti atskiras švietimo komisijas, susidedančias iš trijų žmonių: pirmininko ir dviejų narių. Šių švietimo komisijų veiklos tikslas buvo rūpintis kareivių rašymo ir skaitymo įgūdžių ugdymu, skatinti kareivius skaityti knygas, laikraščius, rengti paskaitas.

Pulko karininkų poilsis. Vilkaviškis, apie 1921–1923 m.

5

Naujųjų metų išvakarėse pulko vadas plk. P.  Jackevičius apžvelgė nuveiktus darbus – per du mėnesius nuo pulko įsteigimo dienos pulke suformuoti trys eskadronai, sutvarkytos kareivinės ir arklidės. Pulko vadas pareiškė pa-dėką 1-ojo eskadrono vadui kpt. P. Plechavičiui už jo indėlį organizuojant eskadroną ir arklių priežiūrą.

P U L KO ST E I G I M O D A R B A I 19 2 1 M .

Nors 1921-ųjų pradžioje pulkas buvo dar tik intensyviai formuojamas ir apie realias galimy-bes dalyvauti koviniuose veiksmuose nebuvo svarstoma, tačiau jau sausio 3 d. pulką pasiekė Generalinio štabo raštas, kuriuo liepiama sku-biai paruošti vieną eskadroną perkelti į Raseinių rajoną ir ten išsiųsti pulko karius – butininkus. Jie paruoštų vietą perkeliamam eskadronui. Deja, nėra išlikusių žinių apie šio Generalinio štabo įsakymo vykdymą.

Sausio mėnesio pradžioje pulkas vargiai ga-lėjo atlikti jam pavestą užduotį – sausio 3 d. pul-ke tarnavo 534 iš 888 kareivių ir puskarininkių,

Pulko paradas grojant Trūbočių komandai (orkestrui). Vilkaviškis, apie 1921–1923 m.

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 4 ( 4 6 8 ) 6

T E M A

t. y. 60 proc. pulko etatuose numatytos sudėties. Trūko ne vien gyvosios jėgos, dar ne visi pulke tarnaujantys kariai buvo aprūpinti uniformo-mis. Iškalbingas pulko vado sausio 16 d. įsaky-mas, kuriame nurodoma eskadronų ir komandų vadams per 3 dienas parengti ir pulko štabo Ūkio skyriui pristatyti kareivių, kurie tarnaudami pul-ke dėvi savo drabužius ir avalynę, sąrašus. Be materialinių dalykų, trūko ir kovinės dvasios – dezertyravimo mastai vis augo ir kiekvieną dieną iš pulko dezertyruodavo vidutiniškai 1–7 pulko raiteliai. Dažniausiai kariai negrįždavo iš jiems suteiktų atostogų, pradingdavo, pasi-savindami pulko jiems patikėtą turtą. Sulaikyti dezertyrai buvo grąžinami į pulką ir po eskad-rono vado apklausos iki teismo laikomi pulko daboklėje. Padėtį pulke kritiškai įvertino ir Ge-

neralinio štabo Rikiuotės skyrius, kurio į pulką atsiųstame skubiame rašte pažymima, kad pul-ke trūksta disciplinos, galimi bruzdėjimai, nes kariai nepatenkinti maistu ir karininkų elgesiu, kritusi karių drausmė ir motyvacija.

Sanitarinė ir veterinarinė situacija pulke ir toliau išliko komplikuota. Kareiviai dėl prastų gyvenimo sąlygų, higienos stokos, ypač dėl ne-švaraus vandens nuolatos sirgdavo. Siekdamas suvaldyti plintančias ligas, plk.  P.  Jackevičius įsakė griežčiau prižiūrėti pulko virtuvę, parūpin-ti uždarų indų vandeniui, o karininkams skirti papildomo dėmesio karių higienai. Nuolatinei sanitarinei priežiūrai trūko personalo – pulke daugiau kaip tris mėnesius nebuvo sanitarijos gydytojo, tik trys sanitarijos puskarininkiai – jų paprasčiausiai nepakako, o ir jų sanitarijos žinios

Pulko raiteliai žygio tvarka jojantys pagal komandą „Risčia“. Apie 1921–1923 m.

7

buvo menkos. Tiesa, pulkas oficialiai nuo gruo-džio 15 d. sanitarijos atžvilgiu buvo pavestas Kau-no įgulos gydytojui plk. ltn. Pranui Sližiui, tačiau realios pagalbos sulaukta mažai. Galiausiai sau-sio 25 d. atvyko gydytojas, sanitarijos ltn.  Jonas Puodžiūnas. Jis po poros dienų buvo paskirtas eiti vyriausiojo pulko gydytojo pareigas.

Dėl prastos priežiūros ir netinkamų sąlygų pulke masiškai ir toliau sirgo žirgai. Plaučių ligo-mis sergančius ar įtariamus, kad serga, žirgus įsa-kyta izoliuoti nuo kitų ir skubiai pranešti apie tai Veterinarijos skyriaus viršininkui. Praėjus beveik keturiems mėnesiams nuo pulko įstiegimo iš Ar-mijos veterinarijos ligoninės atvyko veterinarijos gydytojas Kazys Trumpis. Jis nuo pat atvykimo dienos buvo paskirtas pulko veterinarijos gydy-toju. K. Trumpiui vadovaujant įkurta pulko ve-terinarijos ligoninė. Tačiau ir paskyrus veterina-rijos gydytoją padėtis taisėsi lėtai – pulko vadas plk.  P.  Jackevičius, aplankęs pulko veterinarijos ligoninę, savo įsakyme rašė, kad sergantys žirgai prižiūrimi netinkamai ir nepakankamai.

Tolimesnei pulko plėtrai trūko erdvės, todėl sausio 27 d. kpt. P. Plechavičiaus vadovaujamas 2-asis eskadronas su keturiais karininkais ir 138 raiteliais perkeltas į Mažeikių apsk. Plink-šių dvarą. Perkelto 2-ojo eskadrono kareivinėse ir arklidėse įsikūrė 4-asis eskadronas. Pastarojo eskadrono organizavimo darbai dėl jau minė-tos patalpų stokos vyko vangiai. Išvykus 2-ajam eskadronui, buvo pradėta aktyviai organizuo-ti 4-ajį eskadroną, į kurį perkelti pulke esantys laisvi žirgai ir raiteliai.

Į Mažeikių apskritį perkeltam eskadronui teko būti istorinio įvykio liudininku: 1921 m. kovo 30 d. po sutarties su Latvija dėl sienos de-markacijos pasirašymo Palanga kartu su Šven-tąja buvo perduotos Lietuvai. Palangos mieste vykusiame oficialiame perdavimo renginyje dalyvavo ir kpt. P. Plechavičiaus vadovaujamas eskadronas, susidedantis iš 89 raitelių ir keturių karininkų.

Kaune likusiame pulke toliau buvo tęsiami pulko padalinių steigimo darbai – vasario 1 d. ltn. B. Valentėliui pavesta pradėti formuoti Ryšių komandą. Į komandą buvo perkelti dar 1920 m. gruodžio mėnesį į pulką atvykę telefonininkai.

Deja, reikiamos įrangos turėta labai mažai – du lauko telefonai ir specialūs batai, skirti į stulpus lipti. Naujas komandos viršininkas ltn. B. Valen-tėlis neturėjo tinkamo išsilavinimo, todėl balan-džio 12 d. išvyko į ryšių karininkų kursus prie Elektrotechnikos bataliono.

Vienas paskutinių 1921 m. pradžioje pulke įkurtų padalinių buvo Trūbočių komanda (pul-ko orkestras – aut. past.), ji oficialiai įsteigta va-sario 21 dieną. Pulko Trūbočių komandą sudarė 28 kariai iš įvairių pulko eskadronų. Kiekvieną dieną nuo 14 iki 17 val. jie mokydavosi groti. Trūbočių komandai nuo kovo 15 d. vadovavo kapelmeisteris Jonas Braunas. Šis Rusijos im-perijos kariuomenėje ypatingai pasižymėjęs ka-pelmeisteris būdamas 39 metų savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę ir tarnaudamas joje sukūrė bei ilgą laiką vadovavo kelių pulkų orkestrams. J. Braunas parašė 2-ojo raitelių pulko maršą. Šis kūrinys buvo oficialiu pulko maršu iki pulko lik-vidavimo ir jo demobilizavimo 1940 m. rudenį.

P I R M O J I I R V I E N I N T E L Ė 2 - O J O R A I T E L I Ų P U L KO KO V I N Ė U Ž D U O T I SNors pulkas tebebuvo formuojamas, tačiau

Lietuvos kariuomenėje stingant mobiliųjų da-linių jam 1921 m. pavasarį buvo numatytos kovinės užduotys. Tam reikėjo tinkamai pasi-ruošti. Pulke suintensyvėjo užsiėmimai. Pulko pasirengimas buvo tikrinamas 1921 m. vasario 24–kovo 2 d. per Kaune vykusius kariuomenės manevrus. Deja, pirmuosiuose manevruose pulko pasirengimas įvertintas kukliai. Per bend-rą manevrų aptarimą Generalinio štabo virši-ninkas plk.  Konstantinas Kelščinskis ypatingą dėmesį atkreipė į nepakankamai gerą karininkų vadovavimą bei netinkamai panaudojamą jiems pavestą kavaleriją. Ypač daug kritikos sulaukė blogas pulko pasiruošimas siekiant sustabdyti ir užlaikyti priešą. Štabo viršininkas konstatavo, kad karininkai per daug išskaido sau pavaldžių padalinių ir kelia daug įtampos.

Pulko vadas plk. P. Jackevičius 1921 m. balan-

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 4 ( 4 6 8 ) 8

T E M A

džio 23 d. išleido operatyvinį įsakymą Nr. 1, ku-riame pranešė, kad Kariuomenės vado įsakymu ir operatyviniu 1-osios raitelių divizijos vado raštu Nr.  45 pulkui pavesta išvykti į Uteną ir perim-ti fronto barą iš 5-ojo pėstininkų pulko. Pulko vadas įsakė eskadronų vadams su veterinarijos gydytoju apžiūrėti visus žirgus ir juos pakaustyti. Sergančius žirgus nuspręsta palikti Kaune, pulko veterinarijos ligoninėje. Eskadronų vadams pa-vesta iš pulko Ūkio skyriaus pasiimti reikiamą kiekį lauko virtuvių, gurguolių vežimus paruošti išvykimui. Trūkstant žirgų, numatyta nupėstin-tus raitelius priskirti prie Nerikiuotės komandos ir balandžio 28 d. traukiniu išsiųsti į Uteną.

Pulko eskadronai balandžio 24 d. 7 val. 30 min. išsirikiavę rikiuotės aikštėje laukė įsakymo paju-dėti. Vadovaujant plk. P. Jackevičiui, 8 val. pulkas pajudėjo Ukmergės plentu link Jonavos. Pulko nuolatinėje dislokacijos vietoje liko pulko Mo-komoji komanda, Ūkio skyrius ir Nerikiuotės komanda, kuri turėjo pasirūpinti ne vien likusio-mis kareivinėmis, bet ir atlikti dalį pulko aprū-pinimo funkcijų. Mažeikių apsk. Plinkšių dvare dislokuotam 2-ajam eskadronui palikus sergan-

čius žirgus, įsakyta laukti atskiro įsakymo, gavus jį, traukiniu vykti į Kupiškį, o iš ten žygio tvarka judėti iki Beržės dvaro, kur laukti kito įsakymo.

Balandžio 25 d. pulko pagrindinė vora pasie-kė Ukmergę ir ten apsistojo pailsėti. Pulkas pa-judėjo balandžio 27 d.: 1-asis ir 4-asis eskadronai su Pulko štabu skirtingais maršrutais patraukė link Utenos, o 3-iasis eskadronas išvyko į Mo-lėtus.

Pulkui vykstant į frontą, 1921 m. balandžio 28 d. buvo gauta Kariuomenės direktyva Nr. 2, kurio-je Kariuomenės vadas gen. Silvestras Žukauskas, remdamasis žvalgybos duomenimis, konstatuo-ja, kad Lenkijos kariuomenė persigrupuoja ir karius perrengia civiliais rūbais. Atsižvelgiant į tai visiems fronte esantiems daliniams ir padali-niams įsakoma būti pasiruošusiems atremti gali-mą puolimą. Vis dėlto kariuomenės vadas liepia nepasiduoti provokacijoms ir visiems daliniams nurodoma likti esamose dislokacijos vietose. Paaštrėjus situacijai, 2-ajam raitelių pulkui, jei prasidėtų lenkų puolimas, įsakoma susikoncen-truoti Kurkių–Kavarsko–Onuškio rajone ir at-likti žvalgybą į priešo gilumą.

Pulko raiteliai rikiuotės aikštėje. Pirmas kairėje – pulko vadas plk. Pranas Jackevčius. Apie 1921–1923 m.

9

Balandžio 30 d. pulko padaliniams atvykus į numatytą vietą, 3-iasis eskadronas, vadovauja-mas vyr.  ltn.  Leono Pomarnackio, užėmė barą nuo Giedraičių iki Lakajos ežero. Jam iš dešinės 1-oji pėstininkų divizija, o iš kairės pulko 1-asis eskadronas, vadovaujamas kpt. P. Plechavičiaus, kuris laikė užėmęs barą nuo Lakajos ežero iki Stripeikių imtinai. Į kairę dislokuotas pulko 2-asis eskadronas, vadovaujamas kpt. A. Plecha-vičiaus, kuriam paskirtas baras nuo Stripeikių iki Rusteikių. Eskadrono kairįjį flangą saugojo Ežerėnų komendantūra, vadovaujama kpt. Bro-niaus Zaleskio. Komendantūros kariai saugojo barą nuo Rusteikių iki Latvijos sienos.

Pulko 4-asis eskadronas buvo paliktas atsar-goje ir dislokuotas prie Utenos dvare įsikūrusio pulko štabo. Perrišamasis punktas, šovinių ir maisto sandėlis įkurdintas Utenoje. 1-osios raite-lių divizijos vadui įsakius, iki liepos 30 d. iš Kau-no Žaliakalnio kareivinių į pulko saugomą barą, t. y. veikiančiosios armijos rajoną, liepta perkelti pulko Ūkio skyrių ir Nerikiuotės komandą, o kareivines perduoti 3-iajam raitelių pulkui.

Kad pulkas būtų sustiprintas, gegužės 7 d. at-vyko 3-iojo šaulių lauko Štabo grupė, susidedan-ti iš 20 šaulių. Iki išvykstant į fronto barą pulke nespėta įkurti Kulkosvaidžių komandos, todėl nuo gegužės 1 d. prie pulko štabo prikomandi-ruota 1-ojo raitelių pulko kulkosvaidžių koman-da (30 karių ir 40 žirgų).

Remiantis žvalgybos duomenimis, pulko saugomame bare buvo dislokuoti 7-asis, 8-asis, 9-asis Gardino ir 23-iasis pėstininkų pulkai, da-lis 13-ojo Vilniaus ulonų pulko ir Lodzės batalio-nas. 1921 m. gegužės 9 d. kariuomenės žvalgybos pranešimuose sakoma, kad lenkų pusėje padėtis įtempta – tikimasi ir laukiama lietuvių puoli-mo, todėl gegužės mėnesio pradžioje sustiprinta baro apsauga atsiunčiant du šarvuotuosius trau-kinius ir papildomas artilerijos pajėgas. Vasaros viduryje surinkus papildomus duomenis, buvo patikslintas Švenčionių rajone esančių Lenkijos kariuomenės dalinių ir karių skaičius: prieš Lie-tuvos kariuomenę dislokuoti 7-asis, 8-asis, 9-asis Gardino bei 23-iasis pėstininkų pulkai, 3-ioji ar-tilerijos brigada, 2-asis raitelių šaulių pulkas. Iš viso apie 7  900 karių, 191 kulkosvaidis, 42 pa-

trankos ir 650 raitelių. Liepos 30 d. užpildytame perbėgusio Len-

kijos kariuomenės kario tarnybos lape patei-kiamos žinios apie individualią lenkų kareivio ginkluotę, kurią sudaro 40 šovinių ir 2–3 gra-natos. Perbėgęs karys nurodė, kad 6-ajame pės-tininkų pulke yra apie 2 500 karių, o kiekviena kuopa turi po 3 sunkiuosius kulkosvaidžius. Lietuvos kariuomenės žvalgybai perbėgęs karys pasakojo, kad lenkų kariai tikisi ir laukia lietuvių puolimo. Atsižvelgdamas į žvalgybos duomenis, 1-osios raitelių divizijos vadas rugpjūčio 3 d. įsa-kė padidinti kiekvienam kareiviui išduodamų

Nuo

trauk

os iš

Min

daug

o Se

reič

iko

ir Al

gim

anto

Ant

anev

ičau

s ko

lekc

ijų.

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 4 ( 4 6 8 ) 10

T E M A

šovinių skaičių iki 120.Vadovaujantis 1-osios raitelių divizijos ope-

ratyviniu įsakymu Nr. 3, pulkui įsakyta po dau-giau kaip penkių mėnesių budėjimo saugomą fronto barą perduoti 1-osios pėstininkų divizijos 3-iajam pėstininkų pulkui. Senosiose kareivi-nėse Kaune, Žaliakalnyje, kuriose pulkas pra-dėjo savo organizaciją, nuolat buvo dislokuotas 3-iasis raitelių pulkas, todėl 2-ąjį raitelių pulką nuspręsta perkelti į Vilkaviškį. Dar rugsėjo mė-nesio pabaigoje pulko vadas plk. P.  Jackevičius buvo išvykęs į Vilkaviškį apžiūrėti pulkui numa-tytų kareivinių. Kai buvo patvirtinti perkėlimo

planai, pulko vadas įsakė pulkui žygio tvarka spalio 22 d. 9 val. pajudėti į naująją dislokacijos vietą Vilkaviškyje.

2-asis raitelių pulkas, įkurtas pasibaigus Ne-priklausomybės kovoms, todėl realiose kovo-se nuturėjo galimybės dalyvauti ir pasižymėti. Vienintelė kovinė užduotis buvo saugoti fronto barą. Kadangi tuo metu reikšmingų įvykių ne-buvo, budėti sekėsi sklandžiai. Atlikęs jam pa-vestą užduotį pulkas, vadovaujamas plk. P. Jac-kevičiaus, grįžo į Vilkaviškį, į naują nuolatinę dislokacijos vietą, ir toliau buvo vystomas bei plėtojamas taikos sąlygomis.

Pulko raitelių rikiuotė su žirgais. Rikiuotę apžiūri ltn. Povilas Žilys. Apie 1921–1923 m.

11

AZERBAIDŽANO SŪNUS, GINKLU KOVOJĘS

UŽ LIETUVĄM A H I R A S G A M Z A J E VA S

Eilėraščių pluoštelis dešimtmečius po devyniais užraktais pragulėjo slaptuose KGB archyvuose. Lietuvių ir azerbaidžaniečių kalbomis parašytas eiles – kelių lapų sąsiuvinėlį – enkavėdistai ir stribai 1949 m. rugpjūčio 16 d. aptiko po susišaudymo su Lietuvos partizanais Raseinių rajono Aukštašlynio kaimo pakraštyje. Taip bloknotas su „nacionalistiniais eilėraščiais“ atsidūrė okupantų iškeltoje baudžiamojoje byloje kaip svarbus daiktinis įrodymas.

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 4 ( 4 6 8 ) 12

K R A Š T O G Y N Y B AK O V O S I S T O R I J A

Tarp pokario Lietuvos partizanų buvo ne-mažai kūrybingų, eiliuojančių vyrų ir moterų. Dažniausiai minimi: Benius Labėnas, Bronius Krivickas, Mamertas Indriūnas, Diana Glem-žaitė, Petras Bartkus. Tačiau mažai kas žino, kad kartu su lietuvių ir kitų tautybių partizanais už Lietuvos laisvę garbingai kovėsi dar vienas litera-tas, pradedantis poetas – mano tėvynainis azeras Šakiras Sadygovas.

Šakiras Sadygovas (azer. Şakir Həsrət oğlu Sadıqov) gimė 1919 m. Azerbaidžano Udža-ro (azer. Ucar) rajono Kazykumlago (azer. Qazıqumlaq) kaime. 1939 m. rugsėjį Geokčajaus (azer. Göyçay) mokytojų kolegijos studentas Š. Sadygovas buvo mobilizuotas į Raudonąją armiją ir iš karto pateko į vieną karščiausių to meto vietų – prie vakarinės Sovietų Sąjungos (SSRS) sienos, už kurios jau vyko karas.

1941 m. liepą, Wehrmachtui atakuojant Rytų kryptimi, dalinys, kuriame tarnavo Šakiras, at-sidūrė apsuptyje. Š. Sadygovas pateko į nelais-vę. Iki 1941-ųjų gruodžio jis buvo kalintas karo belaisvių stovykloje Baltarusijoje, iš kur vėliau perkeltas į Lietuvą ir iki 1944 m. pabaigos dir-bo pas ūkininkus Raseinių apskrityje. Į Lietuvą sugrįžus sovietams, buvęs belaisvis perėjo į ne-legalią padėtį. 1945-ųjų rugpjūtį įstojo į Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės partizanų būrį ir 1945–1950 m. aktyviai dalyvavo Lietuvos gink-luoto pasipriešinimo sovietų okupacijai kovoje.

Reikia pažymėti, kad prie Lietuvos laisvės kovotojų Š. Sadygovas prisijungė ne todėl, kad neturėjo kito pasirinkimo – 1944-aisiais jis tu-rėjo gerą progą išvykti į Vakarus, tačiau atsisakė tai padaryti. Lietuvoje jis liko tik vedinas idėjos kautis už laisvę ir nepriklausomybę. Tarnauda-mas sovietų armijoje jis matė tremiamus žmo-nes. Tai jam padarė didelę įtaką. Tuometinė Lie-tuvos politinė situacija taip pat buvo labai panaši į prieškariu sovietų okupuotame Azerbaidžane susiklosčiusias aplinkybes. Kaudamasis parti-zanų gretose, jis kovėsi ne tik už Lietuvą, bet ir prieš nežmonišką stalininį režimą.

Lietuvių kovotojai naująjį partizaną priėmė labai šiltai. Iš pradžių jam buvo patikėta štabo apsauga, o 1948–1949 m., pradėjus retėti parti-zanų gretoms, patyręs karys kulkosvaidininkas

Š. Sadygovas įsitraukė į tiesioginius kovos veiks-mus. Jis buvo legendinio generolo Jono Žemai-čio, partizanų vadų Venclausko, Bartkaus ir kitų žinomų kovotojų bendražygis.

Per penkerius partizanavimo metus jis turėjo penkis partizaniškus slapyvardžius – Antanas, Valius, Muzikantas, Vurgun ir Almas. Dėl tvirtos valios Š. Sadygovas dažniausiai vadintas Valiu-mi, tačiau meniškos prigimties kovotojas mėgo vadintis ir kitais, labiau su kūryba susijusias var-dais: Muzikantas, Vurgun ir Almas.

Muzikanto slapyvardį partizanas matyt rinko-si todėl, kad savo gimtinėje garsėjo kaip atlikėjas, meistriškai grojęs styginiu liaudies instrumentu taru. Apie tokį jo gebėjimą šių eilučių autoriui 2011 m. paliudijo Šakiro sūnėnas Fechretas.

Azerbaidžanietiškas žodis „vurgun“ reiškia „įsimylėjęs“. Įsimylėjęs viską: gyvenimą, Tėvynę, gamtą, savo išrinktąją, poeziją, meną, darbus ir kovą. Šį literatūrinį pseudonimą turėjo įžymus anų laikų azerbaidžaniečių poetas Samedas Vur-gunas (Vekilovas (1906–1956)), jis liaudies buvo labai mėgstamas. Lietuvos skaitytojai pažįsta Sa-medo Vurguno kūrybą iš Albino Žukausko, Ju-ditos Vaičiūnaitės, Antano Venclovos, Sigito Ge-dos, Jono Jakšto ir kitų autorių vertimų. Galimas dalykas, kad į literatūrą linkęs Šakiras, veikiamas įžymiojo kraštiečio kūrybos, pasirinko tokį pat slapyvardį.

O štai eilėraščių bloknoto viršelyje prie išpai-šytos ąžuolo šakelės su gile matome dar vieną Ša-kiro slapyvardį – Almas. Šis žodis susijęs su gry-numu, tvirtumu, pasišventimu savo reikalui. Taip vadinosi ir azerbaidžaniečių literatūros klasiko Džafaro Džabarly (1899–1934) to paties pavadini-mo pjesės herojus. Be to, tokiu vardu azerbaidža-niečių literatūroje yra gerai žinomas talentingas poetas emigrantas Almas Ildyrym (1907–1952). Dėl ideologinių motyvų Almas buvo persekioja-mas sovietiniame Azerbaidžane. Buvo ištremtas į Šiaurės Kaukazą, vėliau į Turkmėnistaną. 1933 m. Almas, prisijungęs prie prekybinio karavano, nelegaliai emigravo į Iraną, o vėliau persikėlė į Turkiją, kur pragyveno 17 metų. Tikėtina, kad Š. Sadygovas vienu iš savo slapyvardžių pasirinko būtent šio represuoto už pasipriešinimą okupaci-niam režimui poeto emigranto vardą.

13

Pažymėtina, jog ąžuolas, kiti medžiai ir aps-kritai lietuviškas miškas – vienas svarbiausių Š. Sadygovo kūrybos leitmotyvų – jį azerbaidža-nietis kovotojas vaizdavo su didele meile. Ypač jautriai poetas kreipėsi į žiemą vasarą žaliuojan-čią eglutę, kartais ją paglostydamas ir vaikiškai padėkodamas, kartais pavadindamas močiute.

Tai yra itin svarbu, žinant kad azerbaidža-niečiams, kovojusiems už savo Tėvynės laisvę, prieglobstį teikdavo ne miškas, o kalnai. Taigi,

galime sakyti, kad Š. Sadygovas – pirmasis azer-baidžanietis kūrėjas, lietuviško miško įvaizdį įliejęs į savo tautos meninio žodžio erdvę.

Yra Š. Sadygovo eilėraščiuose ir liūdesio, pe-simizmo gaidų, tačiau šį liūdesį nugali tvirtas tikėjimas Lietuvos laisve, lemtas jo paties apsis-prendimo ir įsitikinimų. Ir šis tikėjimas yra pa-grindinis jo kūrybos leitmotyvas.

„Ir brolių šalis Lietuva lengvai atsidus...“, – prieš 60 metų rašė Š. Sadygovas viename savo

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 4 ( 4 6 8 ) 14

K R A Š T O G Y N Y B AK O V O S I S T O R I J A

Šakiras SADYGOVAS (1919–1951)Azerbaidžaniečių kilmės Lietuvos partizanas

E I L Ė R A Š Č I A I I Š U Ž R A Š Ų K N YG E L Ė SKrūtinėj manoj visada tu gyva,Iš tolių toliausių grįšiu aš pas tave.Nušvis vėl klėtelė nuo bučinių kaitrių, –Tik lauk tu manęs ir vėjo iš vakarų.

* * *Meilė staigi ir sunki kaip liga,Kas dar nesirgo, tas nesupras.Mylinčiam jo išrinktoji, dievaž,Gražesnė už žemės visas aušras.

* * *Ko virpa pečiai, ko svyra galva, ko liūdi –Lyg lelijų žiedai balti, liūčių užplakti?Tu ašaroj mano spindėsi, kol tvinksi širdis gyva.Tik tave aš miniu, tik tave – ko liūdi?

* * *O Dieve, iš kur man žinoti išvis,Kad sodai pagels, kad gėlės nuvys?Iš kur man žinot, suvarpytam skausmų dygių:Ne ašaros – kraujas lašės iš mano akių. * * *Aš – belaisvis, o mano tėvynė – toli.Kur suka šis kelias ir sutema nebyli?Jeigu mane kas išves per užtvaras akmenines,Reiškia – Aukščiausias tikrai pagailėjo manęs.

* * *Girele žalioji, lenkiamės tau žemai,Tai sergsti tu mus, tai tu mus glaudi.Kai priešą pakirsim, atgis vėl gimtieji namai, –Šlamėsi ir oši kasdien tu mūsų širdy.

* * *O pavasario kvapsni! O žiede saldus!Argi slėptųs mirtis už ąžuolo žalio?Išvysim užplūdusius priešus piktus, –Ir brolių šalis Lietuva lengvai atsidus...

Lietuva, Raseinių r., 1949 m. rugpjūtisPA ŽO D I N Į V E R T I M Ą PA R E N G Ė M A H I R A S G A M Z A J E VA S ,

I Š V E R T Ė A L F O N S A S B U K O N TA S

eilėraštyje. Azerbaidžanietis kovotojas, kaip ir daugelis jo ginklo ir idėjos brolių, 1990 m. kovo 11-osios nesulaukė. 1950-ųjų balandžio 10 dieną Raseinių apskrities Aleksandraičių vienkiemy-je jis pateko į MGB ir stribų apsuptį, priešinosi 5 valandas, kol galiausiai apsvaigintas prarado sąmonę ir buvo paimtas į nelaisvę. Iš jo paimtas automatinis šautuvas, du pistoletai.

Tardomas partizanas išreiškė pageidavimą, kad čekistai jį tardytų lietuviškai. NKVD-MGB tardymo byloje užfiksuota, kad Š. Sadygovui iš lietuvių į rusų ir atvirkščiai vertėjavo LTSR MGB Raseinių skyriaus leitenantas Rakauskas, to pa-ties MGB padalinio vertėjai Aniulis, Gžeičikas, leitenantas V. Šamanovas ir kt.

Pabaltijo karinės apygardos karinis tribuno-las tų pačių metų lapkričio 27-ąją pagal RSFSR baudžiamojo kodekso 58-1b, 58-8 str. nuteisė Š. Sadygovą mirties bausme sušaudant. Nuos-prendis įvykdytas 1951 m. balandžio 18 d. Vilniuje.

Dėl kario savanorio teisinio statuso Š. Sady-govui (po mirties) pripažinimo į Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisiją kreipėsi Lie-tuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininkas.

2012 m. liepos 4 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atkūrė Lietuvos partizano Š. Sadygovo pi lietines teises ir išdavė pilietinių teisių atkūri-mo (reabilitavimo) pažymėjimą.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2012 m. rugsėjo 10 d. įsakymu jam pripažintas Kario savanorio teisinis statusas (po mirties).

2013 m. vasario 8 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro įsakymu eilinis Š. Sa-dygovas už nuopelnus kuriant ir stiprinant Lie-tuvos Respublikos krašto apsaugą po mirties apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų sava-norių medaliu.

Kur palaidotas už Lietuvos laisvę kovojęs Azerbaidžano sūnus, nėra žinoma. Tad galima sakyti, kad jį priglaudė visa Lietuva, kurios kiek-vienas kampelis jam buvo šventas. Jis amžinai liko šioje žemėje. O šiais eilėraščių vertimais – literatūriniais takais – Š. Sadygovas dar kartą su-grįžta pas savo kovos brolius ir bendražygius. Ne tik sugrįžta, bet ir tiesia laisvės tiltą tarp lietuvių ir azerbaidžaniečių tautų.

15

„VĖJO NUBLOKŠTI“:

D A R I U S S U T K U SVėlyva 1957-ųjų vasara Suvalkijoje – pats darbymetis. Rugius pjaudami

vyrai laukuose aptinka neįprastą radinį: pradalgėje guli nedidelė

skardinė dėžė. Neaprūdijusi, šiek tiek aplankstytais kampais, lyg neseniai nukritusi iš didelio

aukščio. Šienpjoviai galiausiai nusprendžia, kad į sprogmenį šis

daiktas nepanašus, įsidrąsinę neša jį ardyti. Viduje – laidų raizgalynė,

kažkokie nematyti kondensatoriai, varžos. Labiau suprantamos

detalės keliauja į saugią vietą – gal kada pravers ūkyje, remontuojant

radijo imtuvą.

SLAPTIEJI BALIONŲ

PROJEKTAI

Japonų „balionas-bomba“. Iki karo pabaigos JAV link nuskriejo per 9 000 tokių orlaivių.

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 4 ( 4 6 8 ) 16

G R Ė S M Ė S A N A T O M I J A

Keistas įvykis greitai primirštamas – rugia-pjūtė nelaukia. O ir kalbėti reikėtų kuo mažiau. Pernelyg smalsūs ir kalbūs vėlyvojo pokario kai-me nemėgstami.

Ko gero, vyrai taip ir neįsisąmonino, kokio įdomaus ir slapto istorijos epizodo dalimi jie tapo.

I ST O R I J O S P R A D Ž I A : „ A T P I L D O G I N K L A S “ J A P O N I Š K A INeįtikėtina, bet šios istorijos ištakos – per

kelis tūkstančius kilometrų ryčiau – Japonijoje. Atlikdami tyrinėjimus, Imperatoriškojo karo laivyno meteorologai aptiko savotiškas „atmos-feros upes“. Aukščiau nei devyni kilometrai di-deliu (net iki 250 km/val.) greičiu Rytų link juda oro srautai, atstumą nuo Japonijos salyno iki Amerikos įveikdami vidutiniškai per tris pen-kias paras.

Galbūt šis faktas būtų likęs be dėmesio, tačiau japonai tuo metu degė neapykanta Jungtinėms Amerikos Valstijoms (JAV), kurių „skraidančios tvirtovės“ B-29 1942 m. pavasarį baisiai subom-bardavo kelis Tekančios Saulės šalies miestus. Japonai norėjo keršyti, bet jų padėtis, palyginti su tuometiniais Ašies (valstybių grupė, susi-kūrusi prieš Sąjungininkus – valstybių grupę, II pasaulinio karo metu kovojusią prieš Ašies są-jungą) „kolegomis“ vokiečiais, buvo nepavydė-tina. Vokiečiai už antskrydžius britams keršijo balistinių ir sparnuotųjų raketų smūgiais. Bet Ramusis vandenynas – ne Lamanšas, o Japoni-jos ginkluotosios pajėgos dar neturėjo ir išvys-tytų technologijų, leidžiančių sukurti ką nors panašaus į V-1 ar V-2. Išeitį pasiūlė generolas Suejošis Kusaba, 9-osios armijos mokslinių tyri-mų laboratorijos vadovas. Jo manymu, tereiktų paleisti bomba nešiną oro balioną, o visu kitu pasirūpintų palankus oro srautas. Vienas ar keli sprogimai, aišku, būtų nieko verti, bet kalbama

Amerikietis tyrinėja Fu-Go konstrukciją. Gerai matyti keturios padegamosios ir viena skeveldrinė bomba, taip pat balastas ir valdymo blokas.

17

apie tūkstančius tokių įtaisų! O padegamosios bombos galėtų sukelti masinius miškų masyvų gaisrus, taip silpnindami jankių ekonominį po-tencialą!

Fu Go, arba „balionų-bombų“ idėja rado at-garsį. Inžinerinė projekto dalis buvo techniškai nelengvai išsprendžiama, bet japonai visada garsėjo kruopštumu. Galiausiai naujas gin-klas buvo pristatytas. Pats balionas buvo sukli-juotas krakmolo klijais iš tvirto 3–4 sluoksnių popieriaus; šiuos darbus lengvai galėjo atlikti netgi moksleiviai. Kupolo skersmuo siekė apie 10 metrų. Tokio tūrio turėjo pakakti keturioms padegamosioms bomboms po 5 kg ir vienai ske-veldrinei 15 kg bombai, taip pat ant aliumininio žiedo sukabintam balastui ir valdymo blokui gabenti. Pastarajame sumontuotas aukštimatis buvo konstrukcijos širdis – jei aukštis viršydavo 11 su trupučiu kilometrų, dalis vandenilio buvo išleidžiama, o jei nusileisdavo žemiau 9 kilome-trų – elektriniu impulsu aktyvinami piropatro-nai, nukertantys balasto maišelius su smėliu. Vienu metu nukrisdavo priešingose žiedo pu-sėse kabantys maišeliai – taip balionas išlikda-vo stabilus. Skrydžio metu reikėjo kelių tokių aukščio korekcijos ciklų, nes dieną saulės įšildy-tas balionas kildavo, o naktį leisdavosi. Po trijų parų įsijungdavo kitas mechanizmas: pirmiausia buvo numetamos bombos, o uždegtas dagtis po kiek laiko susprogdindavo lengvai užsiliepsno-jantį vandenilį, taip sunaikindamas balioną. Dar vienas nedidelis sprogmuo turėjo sunaikinti val-dymo bloką.

Rudenį, kai oro srautas stiprėja, balionai pra-dėti leisti. 1944 m. lapkričio 3 d., lydimas sutarti-no „banzai!“, į viršų pakilo pirmasis balionas. Iki 1945 metų gegužės JAV link nuskriejo šiek tiek daugiau nei 9  000 Fu Go. Iš jų gal tik mažiau nei 10 proc. pasiekė priešo teritoriją, bet, kaip ir buvo manyta, balionai iš tikrųjų pasklido beveik visose valstijose. Jų liekanų rasta netgi aplink Didžiuosius ežerus, Teksaso dykumose ar net Aliaskoje.

Žinoma, jokios masinės katastrofos šis gink-las nesukėlė, tačiau JAV vyriausybė ėmėsi profi-laktinių priemonių – paskyrė budinčius būrius galimiems gaisrams gesinti, taip pat uždraudė

žiniasklaidai minėti balionus ir su jais susiju-sius incidentus, kad nebūtų keliama panika, o japonų žvalgyba negautų juos dominančios in-formacijos. Patys amerikiečiai ilgokai nesuprato, kad balionai atkeliauja iš taip toli – jie manė, kad tai japonų diversantų ar povandenininkų dar-bas. Tik vėliau plk. S. Poole’as iš Karo geologijos tarnybos įrodė, kad smėlis, rastas balasto maiše-liuose, gali būti randamas tik Honshū saloje, o labiausiai tikėtina – kasamas iš pakrantės šalia Tokijo.

Laimei, japonai nesugebėjo panaudoti bak-teriologinio ginklo, kurio tyrinėjimus tuo metu aktyviai vykdė Mandžiūrijoje. Tačiau balionų idėja neliko pamiršta. Kaip matysime, kiek vė-liau amerikiečiai nenuvertino savo priešų išra-dingumo...

B R I T I Š K A S „ A L U S “ VO K I EČ I A M SBeje, balionų, kaip parankinės kovos prie-

monės, kurį laiką neatsisakė ir britai. Jų užmo-jai buvo ne tokie grandioziniai kaip japonų, bet tikslas panašus: naikinti priešo infrastruktūrą ir kelti sumaištį užnugaryje. Nėra tiksliai žinoma, ar abu projektai vienas kito buvo paveikti, tačiau vienu aspektu britai buvo originalūs.

Jau karo pradžioje britų priešlėktuvinė apsau-ga turėjo nemalonumų nutrūkus oro užtvaros balionams. Neretai toks „pabėgėlis“, vilkdamas paskui save lyną, išvesdavo iš rikiuotės elektros linijas. Šį dalyką sumanyta panaudoti kovai prieš vokiečius. Reikalo ėmėsi Karališkosios oro pajėgos.

Pirmiausia galvota įtaisyti balionuose radijo siųstuvus, pagal kurių siunčiamus signalus būtų galima sekti jų buvimo vietą radijo trianguliaci-jos būdu. Jei būtų nustatoma, kad balionas skrie-ja virš potencialaus taikinio, su radijo signalo pagalba galėtų būti numetamos padegamosios bombos. Tačiau ši mintis nebuvo realizuota. Estafetę perėmė Admiralitetas. Jo darbuoto-jų pernelyg nesuglumino faktas, kad pirmasis bandymas nebuvo sėkmingas: paleisti dideli oro užtvarų balionai, vilkdami pažeme ilgus kabelius, nuskriejo visai ne ten, kur tikėtasi – link Švedijos ir Danijos, pažeisdami elektros ir

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 4 ( 4 6 8 ) 18

G R Ė S M Ė S A N A T O M I J A

telegrafo linijas. Vienas balionas netgi sugebėjo nugriauti švedų radijo stoties anteną. „Mes pa-versime savo nesėkmę savo privalumu“, – išta-rė Winstonas Churchillis, perskaitęs operacijos ataskaitą. Tai buvo ženklas, jog balionų diversijų bandymus reikia vystyti ir tęsti.

Admiraliteto saugyklose buvo bemaž 100 000 meteorologinių zondų. Šiuos nedidelius iki pustrečio metro skersmens lateksinius balio-nus prireikus numatyta panaudoti operacijai „Outward“. Dalis jų turėjo sukelti trumpuosius vokiečių elektros tinklų sujungimus. Kiti – nu-

mesti padegamuosius užtaisus, taip sukeldami masinius miškų gaisrus. Naudoti kelių rūšių padegamieji užtaisai, pavyzdžiui, konteineris su aštuoniais pusės pintos talpos savaime užsilieps-nojančio „Molotovo kokteilio“ buteliais, žargo-niškai vadintas „alumi“. Taigi frazė „pavaišinti vokietį alumi“ kėlė operacijų vykdytojams ne-mažai juoko. Numetimo mechanizmo būta gana primityvaus – viso labo ilgas dagtis, o jo smilki-mo laikas buvo nustatomas iš akies.

Pagrindine balionų paleidimo aikštele tapo „Felixstove“ golfo klubas, kuris buvo atiduotas

Mergina iš britų priešlėktuvinės

apsaugos ruošia oro užtvaros balioną. Neretai nutrūkęs

balionas išvesdavo iš rikiuotės elektos

linijas. Tuo sumanyta pasinaudoti kovojant

prieš vokiečius.

19

Karališkojo laivyno dispozicijai. Aptarnaujantį personalą sudarė apie 230 žmonių, 6 iš jų – kari-ninkai. Darbas buvo įtemptas ir pavojingas – pa-sitaikydavo vandenilio užsiliepsnojimo ar spro-gimo atvejų, bet nuo 1942 m. kovo pabaigos iki 1944 m. rugsėjo buvo paleista apie 99 000 balio-nų – dažnai net po 1 000 per dieną. Jau pirmieji bandymai buvo vainikuoti sėkme: sužinota apie gaisro atvejus prie Berlyno ir netgi Tilžės apylin-kėse. Be to, supratę gaisro priežastis, naciai ėmėsi numušinėti balionus – tam tikslui į orą kilo net Hermanno Göringo asai. Karo ekonomika buvo negailestinga: numušti balioną kainavo daug brangiau, nei jį paleisti. Neproporcingai daug žalos padarė ir „trumpo sujungimo“ balionai. Vienas 35 šilingus kainuojantis balionas išvedė iš rikiuotės visą aukštos įtampos elektros liniją šalia Leipcigo. Perkrova buvo tokia didelė, kad užsiliepsnojo šalia esanti Bioleno elektros stotis. Po karo pagal rastus dokumentus sąjungininkai paskaičiavo, kad „Outward“ projektas galbūt tie-siogiai ir neturėjo įtakos karo eigai, bet Reicho užnugariui padarė nuostolių, kurių vertė siekė apie pusantro milijono svarų sterlingų...

„ L A I SV Ė S V Ė J A S “Nuo 1951 m. spalio iki 1956 m. lapkričio virš

Vokietijos vėl skriejo balionai, tik šįsyk jų pa-skirtis buvo kiek kitokia. Nešami palankaus vėjo, jie kirto geležinę uždangą, gabendami sovietinio

bloko šalių žmonėms mažą viltį – spausdintą žodį iš demokratinio pasaulio. Kartu tai buvo aiški Vakarų žinutė Maskvai, kad jų susikurta izoliacija nėra tokia jau neįveikiama.

Šaltasis karas buvo nujaučiamas, o sovietai jau pradėjo skleisti savo įtaką karo nuvargintoje Europoje. Tai turėjo iššaukti informacinį pasi-priešinimą. Iniciatyvos ėmėsi JAV. 1947 m. JAV nacionalinio saugumo taryba išleido direktyvą, kurioje buvo atkreiptas dėmesys į šią grėsmę ir kaip kontrpriemonė siūloma „inicijuoti ir vyk-dyti psichologines operacijas, nukreiptas prieš sovietus ir jų inspiruotą veiklą, kuri kelia grėsmę pasaulio taikai“. Pati balionų idėja kilo kitų metų rugpjūtį kaip kompleksinio plano dalis, tačiau buvo nuspręsta, kad metas tam dar nepalankus.

Tuo pat metu Centrinės žvalgybos valdybos (angl. Central Intelligence Agency, CIA) Specia-liųjų procedūrų grupė inicijavo projektą „Ulti-mate“. Jo užduotis – spausdintinės propagandos platinimas oro balionais Europoje netikėto kari-nio konflikto atveju. Be to, lygia greta buvo vyk-domas projektas „Umpire“ – išbandoma galimy-bė vykdyti radijo transliacijas mažo galingumo radijo stotimis, pritvirtintomis prie oro balionų. Radijo įranga tam tikslui buvo įsigyta iš kariuo-menės. Galiausiai nusistovėjo tarpinis variantas – radijo laidais imta transliuoti per „Laisvosios Europos“ radijo stotis, o balionais nutarta tiekti spaudą. Metodika buvo genialiai paprasta – me-teorologinis zondas arba tiesiog polietileninis maišas buvo užpildomas heliu, prie jo pririšama dėžė, kurioje tilpo apie 3 000 proklamacijų. Apa-čioje esantis atsidarantis dugnas buvo suveržtas virvute, ant kurios galo kabėjo maišelis su reikia-mu sauso ledo kiekiu. Po kiek laiko jam išgara-vus, dugnas atsidarydavo, paskleisdamas spaudą.

Pirmoji bandomoji balionų partija buvo pa-leista 1951-ųjų rugpjūtį tik per penkis kilometrus nuo socialistinės Čekoslovakijos sienos. Esant palankiam vėjui, buvo planuojama paleisti iki 2 000 balionų per vieną seansą. Šis planas, žino-mas „Prospero“ pavadinimu, buvo pradėtas vyk-dyti 1953 m. vasarą. Per keturias dienas iš mažo Bavarijos miestelio Tiršenroito pakilo 6 500 ba-lionų su 12 mln. „Laisvosios Europos spaudos“ atsišaukimų.

Spaudą gabenantys balionai buvo aiški Vakarų žinutė Maskvai, kad susikurta izoliacija nėra tokia jau neįveikiama.

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 4 ( 4 6 8 ) 20

G R Ė S M Ė S A N A T O M I J A

Prahoje ir kai kuriuose kituose Čekoslova-kijos miestuose kilo nedidelė panika. Gatvėmis važinėjo milicijos ekipažai, per garsiakalbius ra-gindami piliečius „nekreipti dėmesio į priešišką agitaciją“. Socialistinio bloko žiniasklaida užsi-puolė „kapitalistus“ karikatūromis ir pamfletais. Dėl intensyvios reakcijos ir žiniasklaidos išpuo-lių „Laisvoji Europa“ padarė išvadą, kad balionų kampanija yra sėkmingas dūris į sovietinio blo-ko Achilo kulną – totalinę cenzūrą.

Kitu taikiniu tapo Vengrija. 1954 m. spalio 1 d., likus mėnesiui iki rinkimų Vengrijoje, pradė-ta vykdyti operacija „Focus“. Balionai startavo iš pietrytinės tuometės Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) dalies netoli Austrijos sie-nos. Per kelis mėnesius tokiu būdu spėta išpla-tinti 16 mln. vengriškų atsišaukimų.

Naudojantis sukauptu įdirbiu, 1955 m. vasarį analogiška propagandinė kampanija, pavadinta „Spotlight“, buvo skirta Lenkijos auditorijai. Iki gegužės į Lenkiją nugabenta 260 000 įvairių at-sišaukimų ir brošiūrų. Jų būtų buvę ir daugiau, bet balandį balionų startai nebuvo vykdomi dėl

pasikeitusio vėjo. Vėliau ši operacija sustabdyta, nes kilo poreikis atnaujinti „balionų oro paštą“ Vengrijai.

Iš viso Vidurio Europos socialistinio bloko link „laisvės vėjo“ nešami nuskriejo per 350 000 balionų, nugabendami apie 300 mln. atsišauki-mų, brošiūrų, kalėdinių ir velykinių sveikinimų atvirukų bei kitos spausdintos medžiagos.

IŠ AUKŠTAI: „GENETRIX“ IR KITIKylant netikėto branduolinio smūgio grės-

mei, vienintelė JAV galėjo jį užkardyti. Bet tam buvo būtina žvalgybinė informacija apie sovietų branduolinio ginklo bandymus ir dislokacijos vietas. Iki kosminės žvalgybos dar buvo toli, bet amerikiečiai prisiminė savo buvusio priešo – ja-ponų – patirtį. Jeigu dideliuose aukščiuose juda nekintantys oro srautai, galbūt galima naudoti balionus, nešančius žvalgybinę įrangą?

1947 m. buvo aprobuotas itin slaptas projek-tas „Mogul“. Virtine sukabintų nedidelių balionų girlianda turėjo pakilti į didelį aukštį ir specialiais

Iš Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijos leidžiami balionai su „Laisvąja Europos spauda“.

21

akustiniais davikliais užfiksuoti žemo dažnio vir-pesius, kylančius dėl bandomųjų branduolinių užtaisų sprogimų, tačiau šis projektas neužsitęsė ilgai. Reikėjo ne tik „girdėti“, bet ir „matyti“.

1950 m. rudenį JAV karinių oro pajėgų (KOP) mokslinė konsultacinė taryba (AFSAB) priėjo prie išvados, kad ši idėja įdomi. Tolesnis šios idėjos vystymas – tik techninės detalės, kurių JAV KOP užsakymu ėmėsi korporacija RAND. Nedelsiant buvo pradėtas projektas „Gopher“. Laimei, iki tol jau buvo vykdyti stratosferiniai bandymai. Pavyzdžiui, JAV karinės jūrų pajėgos vykdė projektą „Skyhook“, kuriame panaudoti didelio tūrio balionai, pagaminti iš naujai su-kurtos medžiagos – polietileno. Juos vadino „su-muštinių maišais“, nes balionų korpusus gamino „General Mills“ kompanija, kuri specializavosi maisto pramonėje. Tokio „sumuštinių maišo“ aukštis siekė iki poros šimtų metrų, o balionas buvo pripildomas maždaug 1 600 kub. m helio.

Jau 1951 m. vasarį prasidėjo skrydžiai. Netru-kus programa buvo modifikuota ir gavo pava-dinimą „projektas Genetrix“. Jame naudoti stra-tostatai buvo išties bauginančio dydžio. Atskirai reikia paminėti ir baliono nešamą krovinį. Tai ant naščių formos skersinio pakabintas maždaug kubinio metro tūrio pintas krepšys su kai kuria mažiau jautria įranga ir balastiniu svoriu. Kita-me gale kabojo šaldytuvo dydžio konteineris, padengtas putų polistirolu – juk įranga turėjo ilgą laiką būti viršutiniuose atmosferos sluoks-niuose, kur temperatūra nukritusi keliasdešimt laipsnių žemiau nulio. Įrangos bloką sudarė ke-lios posistemės: fotokamera su 500 kadrų juosta; automatinės navigacijos blokas, nustatantis bu-vimo vietą pagal žvaigždes; trumpųjų ir ultra-trumpųjų bangų radijo įranga. Kai navigacinis įtaisas nustatydavo, kad balionas atsidūrė rei-kiamame rajone, kamera darydavo nuotraukų seriją. Tuo metu dar nemokėta telekomunikuoti vaizdų, o tai reiškė, kad fotojuosta turėtų būti saugiai atgabenama ir perimama. 1955 m. buvo nugalėta daugybė techninių kliūčių, ir grąžini-mo problema buvo išspręsta. Sovietų Sąjungą (SSRS) perskridęs balionas turėjo numesti apa-ratūrą su pritvirtintu parašiutu, o pagal siunčia-mas vietos koordinates ją turėjo perimti specia-

liai parengtas gelbėjimo lėktuvas С-119. Rudenį apie 2 500 visiškai parengtų balionų buvo atga-benti į galimas paleidimo vietas: Evantoną Ško-tijoje, Gardemoeną Norvegijoje, Oberpfafenho-feną ir Gybelštatą (VFR), Inčirlyką Turkijoje. Po kelių dienų apie pusšimtį evakuacinių lėktuvų buvo dislokuoti Aliaskoje ir Japonijoje.

Operacija buvo savotiškai konspiruojama. Amerikiečiai pirmiausia ją stipriai paviešino, leisdami suprasti, jog balionai vykdys meteoro-loginius stebėjimus. Pirmas balionas paleistas Ja-ponijoje ir nuskriejo į priešingą pusę nuo SSRS. Nukreipti dėmesį padėjo šiame straipsnyje jau aprašyti masiniai agitacinių balionų startai – buvo tikimasi, kad jie užslopins oro apsaugos ra-darų personalo dėmesį.

1956 m. sausio pradžioje programa pradėta vykdyti. Ir jau pirmąjį mėnesį sovietų MiG pra-dėjo numušti „balionus-šnipus“. Nors balionai skrido dvidešimties kilometrų ir didesniame aukštyje, sovietų naikintuvai pakildavo kiek pa-jėgdami ir apšaudydavo lėtą ir nemanevringą taikinį sutelkta aviacinių patrankėlių ugnimi iš apačios, taip juos išvesdami iš rikiuotės. Vasarį SSRS užsienio reikalų ministerija surengė de-monstratyvią konferenciją, kurioje kaip įrody-mus demonstravo numuštų balionų liekanas, svaidėsi protesto notomis. JAV atstovai tikino, kad balionai – taikaus projekto dalis, o kontro-liuoti jų skrydžio esą nėra galimybės. Amerikie-čių laimei, balionų buvo daug – kartais jie buvo leidžiami serijomis iki dvidešimties vienetų, todėl nemažai jų būdavo atsiimami jau įvykdę savo užduotį. Tuo pat metu konstruktoriai įsi-savino gautas pamokas: balionus pradėta daryti daug mažesnius – iki 115 kubinių metrų talpos. Sumažinta jų gondola, o nešamas krovinys pa-lengvėjo kone penkis kartus – apytiksliai nuo 600 kg iki 140 kg.

Nepaisant balionų praradimų, taip pat ir augančio techninio progreso, strateginė tokio pobūdžio žvalgyba tęsėsi net iki 1964 metų. Ma-noma, kad per aštuonerius metus paleistų tokio tipo balionų skaičius galėjo siekti 10–12 tūkstan-čių. Jų surinkta informacija neabejotinai turėjo įtakos strateginės pusiausvyros ir stabilumo iš-saugojimui.

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 4 ( 4 6 8 ) 22

P R A E I T I S – A T E I Č I A I

Verta paminėti, kad įvairūs pokario „balionų projektai“ tapo paskata atsirasti terminui „NSO“ ir apskritai ufologijos bei sąmokslo teorijoms.

O ką vis tik rado Suvalkijos šienpjoviai? Sprendžiant iš liudininkų prisiminimų, labai

tikėtina, kad tai galėjo būti vienas iš panašių ba-lionų gabentų įtaisų ar jo fragmentas. Jei taip – tai turime reikalą su kažkada slaptu šaltojo karo istorijos epizodu...

Tokio dydžio projekto „Genetrix“ žvalgybiniai stratosferiniai balionai skriejo virš SSRS teritorijos daugiau nei 20 km aukštyje.

Radiolab.org, fly.historicwings.com, bbrclub.org, coldwarradios.blogspot.com, steveblank.com nuotr.

23

PRIEŠ 88 METUS, REGIS, TAIP NESENIAI.. .Artėjant Kalėdoms, iš senųjų KARDO žurnalų parinkome ir sudarėme įdomesnių pranešimų kaleidoskopą. Nors dauguma žinučių anuomet, reikia manyti, buvo suvokiamos pažodžiui, laikas nejučia pakoregavo jų sampratą – arba suteikė kalambūro atspalvių, arba priešingai – stebina vėlesnių įvykių įžvalgomis.

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 4 ( 4 6 8 ) 24

P R A E I T I S – A T E I Č I A I

Tik nereikėtų ieškoti dviprasmybių toje in-formacijoje, kuri į mūsų apžvalgą pateko sie-kiant priminti ištrumpintas ir kruopščiai slėp-tas iškilių Lietuvos kariškių biografijų detales ar įvykius, likusius istorijos periferijoje. Tiesiog pamėginkime įsivaizduoti: valstybė atkurta vos prieš keletą metų; be atvangos ginant ją nuo priešų jums tenka kurti karinius terminus, tak-tiką, strategiją, valstybės institucijas, uniformas, įstatymus, vėliavas, ženklus, techniką, ginklus, apdovanojimus, santykius su užsienio valstybė-mis, kareivines, mokyklas, spaudą, raštų kalbą... Įsijautę į tokią situaciją ir atidžiau įsižiūrėję kad ir į pateiktus pavyzdžius „Šis tas iš kalbos“, net dabar, kone šimtmečiui prabėgus, turėtume ne vien atlaidžiai šypsotis, bet ir pripažinti: deja, ne visos pamokos išmoktos...

Kaip ir anksčiau, tekstų kalba, siekiant išlai-kyti anuometinį jos koloritą, tvarkyta tik tiek, kad būtų suprantama šiuolaikiniam skaitytojui.

P R I E TA R I N G A S S U S I R A Š I N Ė J I M A S1926 m. KARDAS Nr. 15 (39)

Pastaruoju metu ir karių tarpe pasklido as-menų sąrašai, kuriuos gavusieji įrašo savo pa-vardę ir 9 egz. persiunčia 9 asmenims. Taip šie sąrašai kaskart plačiau plinta, kad apeitų triskart aplink pasaulį. Kas nutrauksiąs susirašinėjimą, tą ištiksianti nelaimė. Nenutraukę asmenų gran-dies susirašinėjimo sulauksią laimės...

Taip gaišta laiką, gadina popierių, rašomąsias mašinėles ir šapirografus, lyg neturėtų šie asme-nys naudingesnio darbo. Be to, čia daromas ir netaktas santykiuose su viršininkais.

5 p. p. karo valdininkas K. atsiuntė tokį sąrašą gen. leit. Nagevičiui, kuris įsižeidęs, pasiuntė tą susirašinėjimą psichiatrui, universiteto docentui daktarui Blažiui, prašydamas jo pareikšti kom-petentingą nuomonę dėl šios rūšies susirašinė-jimo genezės.

Čia paduodame d-ro Blažio nuomonę, kuri, tikimės, prablaivins uolius susirašinėtojus:

„Tamstos atsiųstas susirašinėjimas man at-rodo vaikiškas žaidimas, kuris dalyvaujantiems jame ypatingos garbės nedaro. Tie iš dalyvių,

kurie bona fide priduoda šitam žaidimui kažko-kios mistiškos reikšmės, tenka kvalifikuoti, kaip prietaringi kvailiai. Tačiau, reikia pripažinti, kad dėl savo dažnumo ir prietaringumas, ir kvailu-mas nėra dar tokie ypatumai, kurie stato žmogų anapus psichinio normalumo.

Kaunas. 1926. V. 20‘. (Parašas).“

L A T V I J A . K A R I N I N K Ų S E N U M O N U STA T Y M A S1927 m. KARDAS Nr. 4 (64)

Sausio 25 d. ministerių kabinetas priėmė įsta-tymo projektą, kuris nustato seniausią amžių karininkams, sanitarijos karininkams ir karo valdininkams.

Nustatytos tokios senumo ribos: 60 metų – Vyriausiojo Štabo viršininkui ir jo padėjėjui; 58 m. – divizijų vadams ir jų padėjėjams; 55 m. – kariuomenės dalių vyresniesiems gydytojams ir veterinarijos gydytojams, ir eskadrų štabų inži-nieriams; 53 m. – pėstininkų, artilerijos, tech-nikos atskirų dalių vadams, laivyne – divizionų I rūšies laivų vadams; 50 m. – divizijų štabų virši-ninkams, raitininkų pulko vadui ir jo padėjėjui, aviacijos pulko vadui, batalionų vadams, artile-rijos divizionų vadams, divizijų intendantams ir jų ypatingų reikalų karininkams, kariuomenės dalių jaunesniesiems gydytojams ir veterinarijos gydytojams, rikiuotės dalių karo valdininkams, II rš. laivų vadams; 48 m. – aviacijos pulko vado padėjėjui, III rš. laivų vadams, laivų inži-nieriams; 45 m. – kuopų, baterijų ir eskadronų vadams ir jų padėjėjams, būrių vadams, jaunes-niesiems karininkams, eskadrilių vadams, laivų vadams; 42 m. – aviacijos pulko būrių vadams, lakūnams ir žvalgams.

Nerikiuotės ir administracijos tarnyboje: 65 metai – valdybų viršininkams, jų padėjėjams ir lygių pareigų tarnautojams, aukščiausiojo ka-riuomenės teismo ir kariuomenės teismo pirmi-ninkams ir aukšč. kariuomenės teismo nariams; 62 m. – štabų ir valdybų skyrių viršininkams, jų padėjėjams ir lygių pareigų tarnautojams, ka-riuomenės ligoninių viršininkams, kariuomenės

25

teismo nariams ir prokurorui; 60 m. – karo ap-skričių viršininkams, jų padėjėjams ir visiems kitiems etatiniams tarnautojams.

Už 2 mėnesių prieš amžiaus pasenėjimą tar-nautojai turi paduoti prašymą, kad juos paleistų iš tarnybos. Jei prašymų nepaduoda, paleisti pra-šo viršininkai. Karo ministeriui duota teisė palik-ti tarnyboje rikiuotininkus ne ilgiau kaip 5 me-tams, jei jie gerai atestuoti ir gali tvirtai tarnauti. Karo ministerio prašomas valstybės prezidentas gali pailginti tarnybą visiems asmenims, kuriems jau yra suėjęs nustatytojo senumo amžius.

Lts.

E ST I J A . K A R O M E D Ž I A G O S I Š T E K L I A I J Ū R O S D U G N E1927 m. KARDAS Nr.1 (61)

Didžiojo karo metu dabartinės Estijos jū-ros pakraščiais rusų kariuomenės buvo įrengti įtvirtinimai ir jūrų laivyno bazė. Kai 1917 metais revoliucijos banga pakirto rusų kariuomenės drausmę, vokiečiams pasisekė nustumti rusus į Rusijos gilumą, patys užėmė visą Estiją. Kadangi čia buvusios rusų sausumos ir jūrų kariuomenės dalys turėjo didelį įvairios karo medžiagos ištek-lių (ginklų, šovinių ir kt.), todėl, kad tas viskas nepakliūtų į vokiečių rankas, nuskandino jūroje ne tiktai visą tą medžiagą, bet ir ten stovėjusius rusų karo laivus. Vokiečiams neteko ieškoti jū-ros dugne palikto rusų turto, nes jau 1918 metais prasidėjo nepriklausomos Estijos gyvenimas. Galutinai susitvarkius estų krašto aps. ministeri-jai, pradėta buvo, orlaivių pagalba, ieškoti jūroje ties Estijos krantais esančią medžiagą, ir greit paaiškėjo, kad ten guli du dideli šarvuoti laivai (kreiseriai) ir keliolika minų bei torpedų laivų, o taip pat – daugelis šiaip didelių valčių, prikrautų minų, sviedinių, šovinių ir kt. Šie visi laivai 1921 metais buvo smulkiau apžiūrėti vandens narūnų pagalba, ir jų daviniais pasiremdama vyriausybė nutarė kai kuriuos laivus, mažiau nukentėjusius, iškelti ir panaudoti estų jūrų laivyno reikalams. Kitų laivų buvo nutarta nekelti, bet juos vande-nyje išnarstyti ir panaudoti vien jų kai kurias

vertesnes dalis. Darbas buvo tuojau pradėtas ir pats pirmas buvo iškeltas vokiečių torpedų lai-vas „A32“, rastas kartu su kitais laivais.

Estai tinkamai atremontavo ir atidavė savo lai-vynui, pavadinę tą laivą „Šulev“. Ekspertai pripa-žino, kad esanti jūros dugne karo medžiaga (mi-nos, torpedos ir kt.) visai tinka vartoti, todėl estų vyriausybė susirūpino ir šios medžiagos iškėlimu. Reikalingus darbus atlikti yra apsiėmusi viena ak-cinė bendrovė, kuri šiais metais su estų vyriausy-be sudarė tam tikrą sutartį. Darbus mano pradėti ateinančių metų pavasarį. Patį pirmąjį mano pa-kelti rusų didelį šarvuotą laivą „Slavą“, kuris esąs gerame padėjime ir todėl turi gan didelę vertę.

B. P.

K A R A S K I N O - F I L M Ų M E N E1927 m. KARDAS Nr.3 (63)

Bene daugiausia kariškų kino-filmų dabar yra gaminama Didž. Britanijoje (Anglijoje). Ten net kyla iš visuomenės dalies nepasitenkinimas, kad tokios rūšies kino-filmos labai gausiai užpil-do kino-filmų visą repertuarą.

Lietuvoje tokių kino-filmų pamatyti tepasi-taiko labai retai. O jų esama ir gana įspūdingų ir gerų. Tiktai nesenai ėjusi Kauno „Triumfe“ filmą iš D. karo anglų su vokiečiais yra palikusi neiš-dildomą įspūdį, puikiai jos autoriaus supynimo karo žygių su taip paprastai gyvenimiška dviejų jaunų žmonių meile.

Taip pat šiomis dienomis ėjusi Kauno kino-teatre, filma – „Likimo marijonetės“, yra labai įspūdinga ir neužmirština. Marijonečių (lėlių) teatro laikytojas italas, Didž. karui prasidėjus, yra pašaukiamas iš New York‘o, Amerikoje, vyk-ti ginti savo tėvynę. Išvykdamas jis palieka ką tiktai taip įdomiu būdu pamiltą mergaitę, kurią visą laiką – jam namie nebūnant – gundo savo tikslams likęs su ja silpnas egoistas ir bailys to teatro bendradarbis. Išvykusis fronte kariauja narsiai, atsižymi, grįžta sužeistas, randa bendra-darbio klastas ir išriša viską taip, kad net didvy-riškai išgelbsti iš ugnies savo niekšą-klastūną.

Geistina tokių filmų Lietuvoje matyti ir daugiau.Leonas Vitkauskas

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 4 ( 4 6 8 ) 26

P R A E I T I S – A T E I Č I A I

U Ž S I E N I S . S U O M I J A1927 m. KARDAS Nr. 21 (81)

Suomių tautos pastangos gyventojus kariškai paruošti.

Suomiai, kaip pavyzdingi patriotai, aukštai brangindami savo laisvę, gerai suprato, kad krašto nepriklausomybei ginti toli gražu nepakanka vie-nos kariuomenės bei vyriausybės pastangų, todėl pati visuomenė gyvai susirūpino savo krašto sau-gumu, nes 1917 ir 1918 metų kovose dėl nepriklau-somybės aiškiausiai pamatė, kad karui laimėti reikalinga visos tautos, visų gyventojų pastangų ir didelių aukų, ir pasibaigus toms sunkioms, bet laimingoms kovoms, nieko nelaukdami pradėjo organizuoti šalia reguliarios kariuomenės visuo-menės kariško pobūdžio sąjungas, per kurias pa-siryžta visus tinkamus ginklą nešioti gyventojus paruošti karui. Taip atsirado Suomių šaulių są-junga „Suoįeluskunta“ arba švediškai „Skyddska-ru“, kuri per trumpą laiką labai išsiplėtė ir dabar turi 100 000 su viršum rikiuotės narių vyrų, ku-rie reguliariai lanko kariško lavinimo pamokas ir 40 000 narių moterų, kurios yra sudariusios pa-galbos bei sanitarijos skyrius ir būrius.

Ligi šiol „Skyddskarui“ vadovauja buvęs karo ministeris plk. Malmberg‘as. Sąjungos visuose miesteliuose ir didesniuose sodžiuose turi savo skyrius ir būrius, kurių nariai laisvomis nuo dar-bo valandomis, instruktoriams vadovaujant, mo-kosi karo dalykų. Kam teko matyti „Skyddskaro“ būrius, tie pasakoja, kad jie rik. pamokose bei kariškuose pratimuose veikia ne blogiau už ka-riuomenės dalis ir gana gerai atrodo.

Be to, sąjungos valdyba, norėdama paruoš-ti pakankamą instruktorių kadrą, Tuusula‘je (35 km nuo Helsinkio) yra įsteigusi „Skyddska-ro“ karininkų mokyklą, kurioje ruošiami įvairūs atskiri kursai, būtent: taktikos, kulkosvaidžių, artilerijos, ryšių, šaudymo, fizinio lavinimo, sporto ir t. t. Į tą mokyklą daugiausia priimami atsargos karininkai, po 50–60 žmonių. Mokykla gerai įrengta, turi geras šaudymo bei rik. pamo-koms aikštes, gimnastikos salę, įvairius sporto įrankius ir visų rūšių ginklų. Mokyklos viršinin-kas majoras Sigell‘is; mokytojų personalą sudaro

geri karo dalykų žinovai, todėl ir mokslas gerai pastatytas, nes kartais į tą mokyklą yra siunčiami pakartojimams ir tikrosios tarnybos karininkai.

Bendrai suomiai eina prie to, kad nebūtų nė vieno piliečio nepasiruošusio karui. Be to, reikia pažymėti, kad toje srityje daugiausia iniciatyvos rodo pati visuomenė, bet ne vyriausybė, kaip pa-vyzdžiui, Lenkijoje arba SSRS. Darbšti ir užgrū-dinta suomių tauta nesiruošia pulti savo kaimynų, bet didžiausia energija ir atsidėjimu mokosi karo dalykų, kad galėtų ginti savo nepriklausomybę.

A. U.

M Ū S Ų K A R I U O M E N Ė S G Y V E N I M A S .K L A I P Ė D O S Į G U L A 1927 m. KARDAS Nr. 7–8 (67–68)

Vasario 25 d. galutinai įrengtas ir pradėjo veik-ti karininkų klube radijo priimtuvas. Vakarais, ypatingai šventadieniais, klubas kimšte prikimš-tas karininkų su poniom, kur klausomasi iš visur įvairių pranešimų ir koncertų iki vėlaus laiko.

T E N I S A S K A U N O Į G U L O J E1927 m. KARDAS Nr. 10–11 (70–71)

Tenisas yra vienintelė iš individualių sporto šakų, ji turi daugiausia pasekėjų Kauno įgulo-je. Tai įrodo kad ir pastatytų aikštelių skaičius. Dabar Kauno įguloje jau yra pastatytos 5 aikš-telės: aviacijoj, 2-ame pėst. pulke, intendantū-roj, 5-tame pėst. pulke ir mokomoj baterijoj. Kiekvienoj jų vasaros metu judėjimas labai gy-vas: žaidžia daugiausiai p. p. karininkai, mažiau ponios ir svečiai. Apytikriai skaičiuojant, Kaune rasis apie 150 karininkų žaidžiančių tenisą, įran-kiai įsigyti įvairiai: kai kuriose dalyse išsirašyta stačiai iš užsienio, kitur pirkta vietoje.

A. Fredoj, Šančiuose ir Panemunėje teniso mė-gėjai negali skųstis aikštelių stoka. Daug sunkiau yra centrinių įstaigų (vyr. štabo, karo ligoninės, komendantūros) karininkams. Norint žaisti, vie-no sezono bėgyje tenka mokėti po 50 lt. už nau-dojimąsi aikštelėmis, esančiomis Vytauto kalne.

27

Bet jeigu minėtų įstaigų karininkai panorėtų įrengti kur nors netoli centro nuosavą aikštelę, jie tai lengvai galėtų padaryti Kar. Sporto Dr-jos padedami. Reikėtų tik įstoti nariais į Kar. Sporto Dr-ją ir įmokėti po 11 lt. (5 lt. įstojamojo ir 6 lt. metinio) nario mokesčio; bendroje sumoje (jei įstotų visi) gautųsi virš 15.00 lt. Už tuos pinigus aikštelė būtų galima pastatyti.

Artėjant sezonui teniso mėgėjai turėtų pa-sirūpinti, kad šią vasarą būtų sudaryta keletas rungtynių tarp geresnių atskirų dalių žaidėjų pavieniui ir poromis. Tuo būdu gal pavyktų iš-aiškinti geriausius mūsų kariuomenės tenisistus. Teko girdėti, kad Kar. Sporto Dr-ja yra nusista-čiusi suorganizuoti teniso komitetą ir pavesti jam tvarkyti teniso reikalus bent Kauno įguloje.

P-gius.

9 P Ė ST I N I N K Ų P U L K A S 1927 m. KARDAS Nr. 21 (81)

Mūsų pulke yra keletas „nelietuviškų šeimų“, kurios ne tik tarp savęs, namie, bet ir viešai dau-giausia kalbasi rusiškai, ypač ponios. Yra ir tokių ponių, kurios anksčiau ir nekalbėjo rusiškai (nes nemokėjo ir šiandien nemoka), tačiau dabar sten-giasi mokėti; žiūrėk, kokios dvi ponios kalbasi ru-siškai, prieis trečioji ir ši pradeda „po ruskomu“ ar kitaip didžiausiu žargonu, iš pašalies klausančiam tiesiog ausys vysta. Na, ką darys, jeigu iš vyresnių ponių kokia viena kalba, reikia mat prisitaikyti. O galbūt jos mano, kad lietuviškai tai perprasta?

Lietuvių yra priimta – kas lietuviška, tai gražu, brangu. Lietuviams savo protėvių kalba yra miela. Be to, neužmirškim, kad lietuvių kalba yra turtin-ga, ir puikiausiai visas mintis gali išreikšti. Taigi lietuvėms ponioms nereikėtų sekti pavyzdžiu tų, kurios nemoka lietuviškai, nors ir senai jau Lietu-voje gyvena, ir vis nenori išmokti lietuviškai.

Tiesa, ne naujiena, kad ir iš karininkų dar atsiranda tokių, kurie mėgsta rusiškai kalbėtis, ypač su minėtom poniom. Nuostabu ir apgai-lėtina, o gal tuo nori jųjų simpatijos įgyti? Toks nelemtas paprotys pulkui, o tuo pačiu ir visai kariuomenei, garbės nedaro, priešingai – jis nuodija mūsų jaunutės kariuomenės lietuvišką

sielą. Sako, kad ir kitose dalyse šis paprotys dar nėra visai išnykęs. Todėl šiuo klausimu reikėtų susirūpinti.

Y.

N A U J A S K R . A P S . M I N I ST E R I S1927 m. KARDAS Nr. 23 (83)

Š. m. rugpjūčio m. 9 d. Respublikos Preziden-tas savo aktu paskyrė Krašto Apsaugos Ministe-riu buvusį Vyriausiojo Štabo Viršininką pulk. T. Daukantą. Pluoštelis žinių apie asmenį.

Teodoras Daukantas gimė 1884 m. Telšių apskrityje iš garsios Simano Daukanto giminės. Mokinosi Petrograde. 1906 m. su premija baigė jūrų karo mokyklą ir stojo į Jūrų Karo Akade-miją, kurią 1914 metais taipogi baigė. Dalyvavo plaukiojime: Vokietija, Norvegija, Did. Britani-ja, Prancūzija, Ispanija, Italija, Graikija, Egiptas, Tunisas, Alžyras, Atlanto ir Šiaurės vandenynai. 1914 m., dar būdamas leitenantu, labai sumaniai atliko akademijos darbus „Abotlando salų ap-saugojimo planas“ už ką tapo paskirtas į Baltijos laivyno štabo operacijų skyrių. Tenai ištarnavo nuo 1914 iki 1916 metų. Tuo pačiu laiku, t. y. 1915 metais buvo komandiruotas Šiaurės vakarų fronto armijos vado žinion kaipo laivyno atsto-vas. 1916 m. komandiruotas nugabenti visą kor-pusą į Prancūziją, už ką Prancūzijos prezidentas jį apdovanojo „Legion de Hanneur“ ordinu, o rusų valdžia už pasižymėjimus pakėlė į II rango kapitono laipsnį. 1917 m. išrinktas Helsinkio lie-tuvių kolonijos pirmininku, 1919 m. buvo Did. Britanijos konsulo sekretoriumi Batumio mies-te, 1920 m. komercijos 560 tonų laivo kapitono padėjėju ir 718 tonų laivo kapitonu.

Grįžo Lietuvon 1922 m. ir iš karto tapo pa-skirtas į Aukštuosius Karininkų Kursus. 1924 m. paskirtas Karo Mokslo Skyriaus viršininku, o tų pat metų birželio 20 d. – Krašto Apsaugos Ministeriu, kuomi ir išbuvo iki 1925 m. rugsėjo mėn. 26 d. Lapkričio mėn. 7 dieną išėjo į atsar-gą. Būdamas atsargoje nenustojo rūpintis krašto gynimo reikalais – palaikė ryšius su atsargos ka-rininkų ir Šaulių sąjungomis. 1926 m. išrinktas Liet. Šaulių S-gos Centro V-bos Pirmininku.

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 4 ( 4 6 8 ) 28

P R A E I T I S – A T E I Č I A I

Aktyviai dalyvauja organizuojant lietuvių tau-tinį laivyną. Daug rašo karo spaudoje, pagaliau redaguoja „Trimitą“. Be to, pulk. Daukantas yra mūsų Universiteto docentas. Š. m. rugpjūčio 9 d. vėl paskirtas Krašto Apsaugos Ministeriu.

Pulk. Daukantas dabar turi 43 metus ir yra nenuilstamas krašto gynimo darbe. Buvęs Kraš-to Apsaugos Ministeris plk. ltn. Merkys š. m. rugpiūčio mėn. 11 d. Respublikos Prezidento aktu paskirtas Klaipėdos krašto gubernatorium ministerio teisėmis.

„ TA L K U Č K A “1927 m. KARDAS Nr. 32 (92)

Beveik visuose jau laikraščiuose teko skaityti įvairių nusiskundimų senojo miesto turgavie-te (Kaune). Kas ten darosi? Pats tos turgavietės naujas vardas „talkučka“ šį tą pasako. Nuo anks-taus ryto iki vėlyvo vakaro keletas šimtų įvairaus plauko, amžiaus, lyties ir amato žmonių stumdosi, trinasi vienas palei kitą, kaip skruzdėlyne. Visi jie čia prekiauja: vieni viešai rodydami parduodamą daiktą, kiti iš po skverno, treti – saujoje suspaudę. „Talkučkoje“ rasi frantų, driskių piliečių ir nemaža kareivių. Kareiviai čia irgi prekiauja; jie dažniau-siai prekiauja kariškais daiktais. Vieni, kam „atlie-ka“ daiktas – parduoda; kiti, kam trūksta – perkasi rūbus, avalynę ir kitų kareivio aprangos daiktų.

Kas dažniau stebi tą skruzdėlyną, sako, kad tenai per dieną galima prisipirkti didelį vežimą kariškų daiktų. Kalba, kad vienoj krautuvėje yra įrengtas „kariškas skyrius“, ir ten atėjęs plikas kareivis gali išeiti su visu šarvavimu, tik be šau-tuvo; šautuvo priedėlių – durtuvų, mokomųjų šovinių, šovininių –„skyriuje“ taip pat yra.

Valdžiai kareivio apranga kainoja apie 500 litų; „talkučkoje“ nelaimės ištiktas kareivis tos pačios rūšies rūbais apsirengia už 100–150 litų. Išeina, kad „talkučka“ yra kažkas panašu į Inten-dantūros skyrių, bet daug „tobulesnį“, nes tiekia daiktus 60–80 % pigiau kaip pati intendantūra!

Teko girdėti, kad prispirtas kareivis dėl kurio nors žuvusio (jam duoto) valdiško daikto, per dvi tris dienas grąžindavo kitą, visai tinkamą daiktą. Klausiamas, kur gavai? – atsako „talkuč-

koje“. Kiek mokėjai, pavyzdžiui, už milinę – iš-girsi – 15–25 litų. Tokia pat milinė intendantūros kainomis – 100 litų!

Yra įstatymų ir įsakymų, draudžiančių supir-kinėti iš kareivio valdžios duotus daiktus, bet tas draudimas, ypač po karo, veikia tik kareivinių ra-jone. Už kareivinių ribų – daroma kas kam patinka.

Esant neaptvertoms kareivinėms, kuopos va-das beveik bejėgis kovot su kareiviais vagiliais. Ypač sunki kova su pradedančiais vogti, kol juos įtarsi. Toks nusidėjėlis, turįs kuopoje doro vyro vardą, pavogęs iš kaimyno, sakysim, frenčą, išneša jį laukan, įkiša į malkas, į lentų sieną ar kur kitur ir paslepia iki pasibaigs kratos. Kai tik nurimo, jis pasiprašo išeit iš kareivinių ir, be abejonės, aplan-kys „talkučką“. Sykį įtarti vagys lengviau sekami.

Vienam iš tokių pasiprašius Kaunan, kuopos vadas, numatydamas reikalą, siunčia savo lėšo-mis kitą tiesiog „talkučkėn“. Dažniausiai pasitai-ko, kad jiedu susitinka turgavietėje, ir atsiranda vagis ir pavogtas daiktas.

Daug daiktų, žinoma, nepasiekia rinkos – jie būna parduoti arti kareivinių gyvenantiems pi-liečiams arba kitų kuopų pažįstamiems karei-viams bendradarbiams.

Ypač išsiplečia vagystės prieš paleidžiant senus kareivius. Jiems atsiskaityti su sandėliu trūksta tai šiokių, tai tokių daiktų. Trūksta ir pi-nigų padarytiems nuostoliams padengti bei ki-tiems reikalams. Tada prašymasis „Kaunan“ yra kasdienis reikalas.

„Talkučka“ visais atžvilgiais kenksminga ka-riuomenei, todėl turėtų būt atidžiai kontroliuoja-ma ir sekama. Be to, reikalinga griežta taisyklė – kad kareivis nė menko daikto negalėtų parduoti be kuopos vado leidimo raštu.

Iš kitos pusės, ką daryt su liktiniais kareiviais: jie gauna iš valdžios rūbus ir avalynę, bet dėvi geres-niais, pasisiuvę savo lėšomis; gautieji jiems atlieka. Išeina, kad jie gali juos parduot, pirkęs parduos kitam ir „nuplaukė...“ Paskui varžytynės netinka-miems kariuom. daiktams parduoti. Po mėnesio dalis jų, kiek sutaisytų, grįžta atgal į kariuomenės dalių sandėlius, vieton pražudytų daiktų.

Žinoma, pasakys kas, kad yra dedamas dalies ir kuopos štampas. Taip, dedamas, bet jų būna neaiškių, padėvėtuose rūbuose nusitrina, o ant

29

batų visai nepasilieka, juos užtepus.„Talkučka“ – kariuomenės organizmo žaizda

ir ją reikia gydyti.Majoras Žutautas

M Ū S Ų K A R I U O M E N Ė S G Y V E N I M A S1927 m. KARDAS Nr. 24 (84)

Š. m. rugpjūčio mėn. 9 d. Vyriausiojo Štabo Viršininku paskirtas gen. št. pulkininkas Povilas Plechavičius.

Pulk. Plechavičius, gimė 1890 m. Žemaitijo-je – Mažeikių apskr., Židikų v., Bukončių vienk. 1908 m. baigęs Maskvos gimnaziją stojo į Oren-burgo Kavalerijos Karo Mokyklą, kurią 1914 m. ir baigė. Prasidėjus didžiajam karui pulk. Plecha-vičius buvo įtrauktas jo sūkurin, iš kur išsinešė 29 žaizdas. Patį pirmą kartą tapo sužeistas Lietuvo-je – ties Šiauliais. 1918 metais su savo broliu Aleksu (Ulonų pulko vadu), slaptai grįžęs iš Rusijos, savo apylinkėje pradėjo organizuoti partizanų būrius, kad apsigintų nuo bolševikų ir bermontininkų. Veikė visai neturėdamas ryšio su centru; pats rūpi-nosi ginklais, taisė tiltus, kelius, įžymesnes Žemai-tijos vietas sujungė telefonu ir t. t. Pinigų taip pat iš niekur negavo. Išeikvojęs savo pinigus, skolinosi savo vardu Žemaitijos gynimo reikalams. Lietuvos priešai pulk. Plechavičiaus ir jo „kariuomenės“ la-bai bijojo ir todėl skyrė, dideles pinigų sumas už jo galvą. Išvaręs iš Žemaitijos bolševikus ir bermon-tininkus pulk. Plechavičius tarnavo 5 pėst. pulke. 1920 m. persikėlė į Ulonų pulką, o 1921 m. tapo pa-skirtas Gusarų pulko vadu, kurį sutvarkė pavyzdin-gai ir meistriškai. 1926 m. gruodžio mėn. 17 d. buvo svarbiausias perversme, kuris mūsų tautą išgelbėjo nuo bolševizmo pavojaus. Po perversmo buvo pa-skirtas Vyr. Štabo Virš. padėjėju ir drauge ėjo kava-lerijos inspektoriaus pareigas. Š. m. rugpjūčio mėn. 9 dieną paskirtas Vyriausiojo Štabo viršininku. Yra baigęs Aukštuosius Karininkų Kursus ir Karo Aka-demiją Prahoje. Už pasižymėjimus kovose prieš bolševikus ir bermontininkus pulk. Plechavičius yra apdovanotas Vyties Kryžiaus ordinu. Už kovas prieš bermontininkus latvių šauliai jį taip pat yra apdovanoję savo ordinu.

X.

Gusarų pulko karininkai savo posėdyje nuta-rė ponioms rankų nebučiuoti.

J. Ž.

Naujas išradimas.(1927 m. KARDAS Nr. 32) 4-jo pėst. pulko kapitonas Kemėžis yra sukons-travęs tam tikrą prietaisą šaudymo mokymui. Tai yra pagalbinis prietaisas jauniems karei-viams (naujokams) mokyti taikyti iš angliško šautuvo. Šito, palyginti ne taip jau sudėtingos konstrukcijos, prietaiso dėka galima vaizdžiai (daug neaiškinant ir ypač nevartojant daugybės žodžių mokymui) parodyti ir išmokyti jaunąjį kareivį, kaip reikia taisyklingai taikyti iš aukš-čiau minėtojo šautuvo. Tas kaip tik yra be galo svarbu jaunųjų kareivių mokytojams bei pačiam mokymui, ypač dabartinėmis sąlygomis, kada karininkams per labai trumpą kareivių tikrosios tarnybos laiką reikia parengti gerus kovotojus, o ypač gerus šaulius. Tokiomis aplinkybėmis to-kis kapitono Kemėžio išradimas turės, be abejo, nemažos vertės ir svarbios, tuo labiau, kad mi-nimas prietaisas, šių metų pavasarį išbandytas ir po to N. pulke vartotas, davė gerų šaudymo rezultatų. Geriau teoriškai ir praktiškai susipaži-nusi su šiuo prietaisu kariuomenės vadovybė ga-lutinai išspręs klausimą apie to prietaiso įvedimą mūsų kariuomenėje ir, teigiamai jį išsprendus, paskirs išradėjui piniginę premiją.

Gražus reiškinys, kad tarp mūsų karininkų vis daugiau atsiranda išradėjų, kurie pasiaukoja net tokiai bandymų bei išradimų sričiai, ir kurie tuo būdu suteikia kariuomenės ginklavimui bei mo-kymui naudos ir kelia mūsų kariuomenės garbę.

K R A Š TA S I R V I S U O M E N Ė

Teismas komunistams. Karo lauko teismas prie 2 p. p., išnagrinėjęs komunistų Edvardo Ge-nigo ir Vlado Banaičio bylą, nusprendė nubausti Banaitį mirtimi, o Genigą – sunkiųjų darbų ka-lėjimu iki gyvos galvos.

Traukinio katastrofa. Šių metų rugpiūčio mėn. 25 d. Šiaulių – Biržų siaurojo gelžkelio ruože nu-krito nuo bėgių traukinys. Sužeisti 5 žmonės.

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 4 ( 4 6 8 ) 30

P R A E I T I S – A T E I Č I A I

Lietuvis išradėjas (1927 m. KARDAS Nr. 28). Stud. Juozas Morkevičius išrado naujus stiklus nardomųjų laivų periskopams Tie stiklai, nar-domajam laivui giliai pasinėrus vandeny, leidžia kartu, lyg žemėlapy, matyti aplink visą jūros pa-viršių. Patekus į priešo karo laivų eiles, galima akylai nepastebėtam sekti visus aplink esamus priešo laivus. Išradimui pritaikyti praktikoj eina derybos su užsienių firmų atstovais.

Mūsų laivas (1927 m. KARDAS Nr. 31) „Prezi-dentas Smetona“ lapkričio 3 d. beplaukiodamas jūroj sulaikė kontrabandininkų laivą, kuriame buvo prikrauta apie 30 000 litrų spirito ir kitų prekių. Dalis „Prezidento Smetonos“ įgulos pe-rėjo į sulaikytą laivą ir buvo pradėtas buksyruoti Klaipėdos uostan.

Bet pakilusios bangos nutraukė mūsų laivo lynus; kontrabandininkų laivas atsipalaidavo ir plaukė savo jėgomis.

Dėl siautusios audros „Prezidentas Smetona“ uostan sugrįžo tik parai praslinkus.

Latvių spaudoj pasirodė žinių, kad ties Pape (Latvijoje) policija sulaikiusi žmogų, kuris esąs „Prezidento Smetonos“ sulaikyto kontrabandi-ninkų laivo kapitonas. Sulaikytasis pasakoja, kad jų laivą, atsiskyrus nuo „Prezidento Smetonos“, nepaprasta audra mėčiusi jūroje, kol šis užvažia-vęs ant seklumos. Jis, kapitonas, iššokęs iš laivo ir vargais negalais pasiekęs krantą. Kas galėję ištik-ti laivą, jis nežinąs.

„Prezidentas Smetona“ plaukiojo jūroje ir ieš-kojo dingusio kontrabandininkų laivo, bet jokių pėdsakų nebuvo radęs. Ieškomas laivas atplaukė į Dancigo uostą su 7 mūsų jūrininkais, iš kurių bocmanas ltn. Tamašauskas sužeistas.

Lietuvoje legaliomis pripažintos tikybos (1927 m. KARDAS Nr. 32): katalikų, evangelikų liuterių, stačiatikių, sentikių, izraelitų, evangeli-kų reformatų, mahometonų, baptistų, mariavi-tų, adventistų, karaimų ir metodistų.

P A S A U L I O Ž I N I O S1927 m. KARDAS Nr. 22 (82)

Nauja sprogstama medžiaga. Vilniaus laikraš-čių pranešimu, vienas lenkas Vilniuj išrado naujos

rūšies sprogstamąją medžiagą, kurios gaminimas labai pigiai kainuojąs, o jos veikimo galia esanti labai didelė. Speciali komisija šį išradimą bando.

Lietuvos lakūnas Amerikoj. Lietuvos kariuo-menės lakūnas kpt. Darius nusipirko orlaivį Troy. Jis su šiuo orlaiviu laksto Čikagos padangė-se ir išdarinėja tokių šposų, kokių dar nė vienas lakūnas neišdarinėjo. Savo gabumais sudomino amerikiečius lakūnus ir mėgėjus.

Musolini laukia karo. Musolini per kariško laivo nuleidimą vandenin pasakė kalbą, kurioj nurodė, kad jis, kaip rusai, tikįs į greitą karą, į kurį įsitrauksiančios Europos valstybės, ir nuga-lės kitas valstybes tos, kurios bus tinkamai karui iš anksto pasiruošusios.

SSRS suėmė Suomijos karo atstovą. Spaudos žiniomis, Suomijos–Sovietų Rusijos pasieny G. P. U. įsakymu, suimtas Suomijos karo atsto-vas Maskvoje plk. Aumė. Suimtasis važiavęs iš Maskvos į Helsinkį. Savo laiku pulk. Aumė buvo Suomijos prezidento adjutantas.

Šaudosi čekistai su jūrininkais. Nesenai Krondštate įvyko nelegalus jūrininkų susirin-kimas. Čekistai tai patyrę susirinkimo metu norėjo susirinkimo būstinėj padaryti kratą, bet jūrininkai neįsileido ir prasidėjo šaudymasis. Šaudymosi metu nušautas G. P. U. narys, du rau-donarmiečiai ir sužeista keletas jūrininkų.

Sovietų Rusijoj. (1927 m. KARDAS Nr. 28) Prie Estijos ir Latvijos sienų rusai organizuoja estų ir latvių kariuomenes. Šiai kariuomenei va-dovauja gen. štabo pulk. Vacietis (latvis). Ji kur kas geriau aprengta (angliška uniforma). Estų pulkai turi raudonas vėliavas, kurių kampuose įdėti estų tautiški ženklai; be to, toks pat ženklas nešiojamas ant kepurės.

Žvalgomasis vikšrinis traktorius. (1927 m. KARDAS Nr. 31) Jungtinėse Amerikos Valsty-bėse nesenai buvo daromi bandymai su žvalgo-muoju vikšriniu traktorium, kuris sveria iš viso 360 kilogramų. Traktoriaus korpusas padirbtas iš duraliuminijaus, sudaro vandeniui nepereina-mąją dėžę, kuri gali net plaukti vandeniu. Ratai yra su pneumatiškomis padangomis; jiems yra įtaisyta begalinė retežis. Chendersono variklis su keturiais cilinderiais ir oro aušintuvu.

Draudimas karininkams vesti. Čilės valstybės

31

karo ministeris įsakymu kariuomenei uždraudė vesti karininkams žemiau kapitono laipsnio. Susi-tuokti gali būti leista tiktai išimtinais atsitikimais. Ministeris tą reikalą aprėžti karininkams jungtu-vių skaičių motyvuoja tuo, kad kario pareigos ne-suderinamos su vedusiojo vyro pareigomis.

Naujas aukštumo rekordas. (1927 m. KAR-DAS Nr. 32) Pasiektas naujas aukštumo rekordas balionu, būtent, pakilta 43 470 pėdų. Ikišiolinis rekordas (42 470 pėdų) buvo pasiektas kpt. Gray, kuris toj aukštumoj užtroško.

Mirė danų rašytojas, rašęs apie Lietuvą. Spa-lio mėn. Kopenhagoje mirė danų rašytojas Aagė Mager Beneditsenas, kuris dar rusų priespaudos laikais lankėsi Lietuvoj ir paskum aprašė mūsų atgyjančią tautą geriausioje savo knygoje „At-bundanti tauta“.

Garlaivis-lėktuvų stotis. Baigtas statyti milžiniš-kas, dar 1920 m. pradėtas statyti garlaivis-lėktuvų stotis. Garlaivy galės tilpti 83 lėktuvai ir bus 1 364 žmonių įgula, neskaitant 450 žmonių lėktuvų prie-žiūrai. Garlaivis prijungtas prie Amerikos laivyno.

Žmogus su sparnais. (1927 m. KARDAS Nr. 33) Rusas inžinierius Dibovskis dirba Anglijoje nau-ją lekiamąjį prietaisą, kuris esą galės sukelti per-vartą orininkystėje. Dibovskis gamina sparnus, kurių dėka žmonės esą galės lėkti oru, išeikvo-dami tam nedaug energijos. Prietaisą sudarys du lengvi metaliniai sparnai, kurie bus rankomis judinami. Bandymai daromi prižiūrint anglų specialistams. Išradėjas tvirtina ir tikisi, jog ne-tolimoje ateityje jo išrastasai prietaisas bus prak-tiškai panaudojamas.

Š I S TA S I Š K A L B O S 1927 m. KARDAS Nr. 7–8 (67–68)

1. Naikintojas ir naikintuvas„Raudonojo karo lakūno“ recenzentas (N. Gr.)

yra pasakęs: „Vietoj naikintuvo, man rodos, rei-kėtų vartoti naikintojas, nes priesaga -uvas pa-prastai labiau tinka pavadinti įrankiams, kuriais kas daroma, ne veikėjams“ („Kardo“ 23 nr.). Aš pabraukiau recenzento nuomonę, kuri, pamaty-sime, apgins jo kritikuotąjį žodį.

„Naikintojo“ norėjo ir pats „Raudonojo karo

lakūno“ vertėjas, lakūnas vyr. ltn. Pyragius. Taigi reikia spėti, kad tokios nuomonės yra gal ir visi mūsų orininkai.

Apie tą vardą buvo kalbama ir Šviet. M-jos Terminologijos Komisijoj. Čia vieni galvojo, kad ypatingi, galingi, didieji prietaisai gali turėti prie-sagą -ojas: apie Panevėžį žmonės vadina plentų lyginamąją mašiną bei lygintuvus lygintojum; žemaičiai vienur (apie Salantus), pamatę trakto-rių, pasakę: „tai arėjas!“.

Šitą klausimą svarstant, pirmiausia reikia atmesti nuomonę, kad tą daiktą, kurio vardas ginčijamas, sudarą du elementai: žmogus ir mašina; žmogaus buvimas čia lyg turįs nulem-ti vardą. Tokios dvilypės sąvokos daikto vardui ieškoti negali būti: ir tobuliausia mašina nevei-kia be žmogaus valios ar jo jėgos. Žmogus aria, jis yra artojas, arėjas, bet jo ariamasis prietaisas yra arklas, žambrys. Kirvis pats nekerta, todėl yra kirtėjas. Kūlėjo niekas nepavadins kultuvu ir kultuvo kūlėju. Tas pats ir su mūsų reikalu: naikina žmogus, ne jo darbo negyvas prietaisas mašina. Žmogus veikėjas čia bus naikintojas, o jo naikinamajam prietaisui, visam aparatui, labai tinka naikintuvo vardas. Du dalykai – du vardai ir abu labu tik savo reikalui.

To klausimo gal ir nebūtų, jei mes neturėtu-mėm tų kalbų dvasios, kur nėra priesagų gyviems ir negyviems daiktams vadinti (pvz. sčiotčik ir prikazčik, radiateur ir gouverneur). Ir man atro-do, kad „lygintojas“, „arėjas“, „kūlėjas“ (kuliamo-sios mašinos dalis) kaip prietaisai yra atsiradę iš negrynų lietuviškų lūpų. Tuo labiau, kad tos ma-šinos pačių žmonių retai tevartojamos, žmonės retai jas temato ir gali vadinti pripuolamai nugirs-tais vardais, kaip jie dabar vartoja daugybę nevy-kusių žodžių, girdimų iš mūsų šviesuomenės.

Bet ar yra daugiau žodžių su priesaga -ojas pačių žmonių įvairiems padargams vadinti? Šviet. M. Term. Komisijoj buvo įvairių tarmių (žemaičių, rytų ir vakarų aukštaičių) atstovų ir niekas daugiau pavyzdžių nežinojo, kaip tik anuos, toli gražu neįtikinančius.

Taigi ir manau, kad turėdami lėktuvą (patys orininkai vartodavo lakstytuvą, tik ne lakstytoją) neturime jokio pagrindo atsisakyti nuo naikin-tuvo. Mašina nėra veikėjas ir jai priesaga -ojas

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 4 ( 4 6 8 ) 32

P R A E I T I S – A T E I Č I A I

negali „mačyti“.Nesklandus pasakymas išeitų lėktuvas – naikin-

tuvas. Kada reikia pasakyti šias abi sąvokas, galima sakyti naikinamasis lėktuvas. Lėktuvų yra žvalgo-mųjų, bombarduojamųjų, naikinamųjų ir t. t.

2. Skaitmenys su taškaisVokiečiai yra įpratę visuose raštuose skirti

kiekinius ir kelintinius (arabiškus ir romėniš-kus) skaitmenis (kai sakome vienas, du, trys ir – pirmas, antras, trečias...), kelintinius skaitmenis rašo su taškais, o kiekinius be taškų. Jie rašo: 1. Praėjo l (skaityk viena) diena. Praėjo l. (sk. pir-ma) diena. 2. Dabar jau yra 5 (penkeri) metai, kai... Dabar jau yra 5. (penkti) metai... 3. Šis au-torius jau išleido IV (keturis) tm. Šis autorius jau išleido IV. (ketvirtą) tm.

Latviai irgi kuo griežčiausiai skiria kiekinius ir kelintinius skaitmenis, net beletristikoje.

Mums tai tebėra naujiena, ir visoj Lietuvoj viena tik Karo Mokslo Valdyba tėra išleidusi vie-ną kitą spaudinį, kur griežtai išskirti kiekiniai ir kelintiniai skaitmenys.

Kas pastebėjo tą mums nepaprastą teksto marginimą, tas gal nustebo: kam sunkinama ra-šyba ir didinamas darbas spaustuvėms?

Kad čia yra ne tuščias dalykas, matėme pir-muose pavyzdžiuose, ir dar aiškiau parodys bent šie kariškosios kalbos posakiai: 1. Šiame bare sto-vi 4 p. p. 2. Į frontą atvyko 3 zenit. bat. ir 2 naikin-tuvų eskadr. Šiuos sakinius gali skaityti dvejopai: 1. Šiame bare stovi keturi pėst. pulkai arba ke-tvirtas pėstininkų pulkas. 2. Į frontą atvyko trys zenitinės baterijos ir dvi naik. eskadrilės arba trečioji zenitinė baterija ir antroji naik. eskadrilė.

Taigi skaitmenų rūšiavimas labai daug reiškia, ypač trumpinant žodžius. O labai žinomi žodžiai yra beveik visada trumpinami ne tik fronto kari-ninkų pranešimuose, bet ir šiaip raštuose. Ir pasi-taiko, kad iš tikrųjų negali atskirti trijų nuo trečio, dešimties nuo dešimto. Šitoks teksto neaiškumas kai kada gali labai pakenkti gyvam reikalui. To-dėl ir mūsų Lauko tarnybos statutas (4. priedėly) reikalauja, kad kelintiniai skaitmenys taškais būtų skiriami nuo kiekinių. Kaip matėme, taškai ne tik nesunkina rašytojui ir spaustuvei darbo, bet jį palengvina, nes įstatydami vieną tašką galime

nerašyti kur kas daugiau žodžių: trumpiname žo-džius, trumpiname ir patį darbą. Rašybos tai irgi nesunkina, nes labai lengva priprasti.

Ar nebūtų gerai, kad pradėtumėm pratintis visur skirti skaitmenis, kelintinius taškuodami:

1) geriau įprastumėm rašyti pranešimus;2) lengvintumėm teksto skaitymą ir3) mažintumėm rašymo ir spausdinimo darbą.

J. Lts.

M Ū S Ų K A L B O S N E G A L AV I M A I1927 m. KARDAS Nr. 21 (81)

Prof. Kazimieras Būga savo „Lietuvių kalbos žodyno“ įvade parašė: „Mano kalboje, kurią skai-tytojas turi šiame įvade ir kituose mano raštuose, tegu niekas neieško tobulumo, gražumo ir sklan-dumo, nes čia viso to nėra. Kalbos aš dar tobulai nemoku, stengiuos pramokti. Duok Dieve, kad nors senatvėje išmokčiau! Manau nebūsiant man gėdos, kad mokydamos dar neišmokau, nes gėda tėra tik tam, kuris nemokėdamas ir nesimokyda-mas tariasi mokąs“.

Deja, tai jau buvo jo testamentas! Tą brangų testamentą mes turime imti į širdį, ne tik į gal-vą dėtis: didelis kalbos mokslo vyras, visą amžių kalbą tyręs, daug jai davęs ir dėl jos miręs, prieš mirtį pasisakė, jog kalbos dar tobulai nemoka, to nesigėdi, nes vis stengiasi išmokti!

Neteko raštuose aptikti panašaus prisipažini-mo iš kito, dar gyvo, mūsų kalbos karaliaus prof. Jono Jablonskio. Betgi savo darbu ir elgesiu jis irgi rodo, kad ne kitaip žiūri į savo kalbos mokė-jimą: vis dirba, vis tiria, vis duoda ką nauja.

O mes? Tariamės moką, o nemokam, nesi-mokom ir... nesigėdim! Tai matyti iš spaudos, o ypač iš įsakymų ir raštų kalbos. Netobulėjam, nors jau laikas tobulėti. Ilgiau šio reikalo prisi-žiūrėjus matyti, kad mūsų redakcijos čia gerokai sunegaluoja, čia vėl kiek galėdamos pasitaiso. Tik raštinės serga kroniška, įsisenėjusia liga. Tą ligą reikia gydyti. Norint gydyti, reikia atspėti ligą, jos vardą. Tad įsižiūrėkim, kokios rūšies mikrobai ėda mūsų kalbą.

Čia duodu žiupsnį mikrobų iš mūsų gerų bi-čiulių „Kardo“ ir „Kario“. Gal redakcijoms jie ir

33

yra pripuolami, bet daugumui mūsų rašytojų ir skaitytojų jie yra kasdienis maistas.Išsirašytuosius tekstus taisau laikydamasis jų formos, kad nebūtų iškraipytas autorių stilius. Taisy-

damas kai kur pakartoju visą tekstą, kai kur tik taisomąją dalį.

KAIP NEREIKIA RAŠYTI IR KALBĖTI:

1) ... Vyriausybė padarys visą, kas tik bus rei-kalinga, kad pagalios apsaugojus kariuomenę nuo priešų šnipavimo.

2) ... persikelia į Alytų, kad čia išaugti, sustiprė-ti ir išeiti į garbingą kovos lauką savo teisių ginti.

3) Karai buvo ir bus. Tautos daro tik pertrau-kas, kad sustiprėti ekonominiai, ir pasiruošti to-limesniam karui.

KAIP REIKIA ARBA KAIP GALIMA:

Vyriausybė padarys visa, kas tik bus reika-linga, kad pagaliau apsaugotų kariuomenę nuo priešų šnipavimo.

... persikelia į Alytų, kad čia išaugtų, susti-prėtų ir išeitų į garbingą kovos lauką savo teisių ginti; ... kad čia galėtų išaugti, sustiprėti ir išeiti į garbingą kovos lauką.

Tautos tik protarpiais ilsisi, kad sustiprėtų ekonomiškai ir pasiruoštų tolimesniam karui. Tautos tik tarpais nekariauja...

Jungtukas kad su bendratim (išaugti, sustiprėti...) ir padalyviu (apsaugojus, dirbus...) šiais atvejais yra didžiausia klaida, slavizmas (visai kas kita tokie posakiai: kad dirbti, tai dirbti! kad miegoti, tai miegoti!), betgi ji spaudoje, o ypač įsakymuose ir tarnybiniuose raštuose, mirgėte mirga. Bent kartą nusikratykim!

4) Vaduojant savo Tėvynę nuo priešų mažas pulko branduolis pirmuose mūšiuose puolė daug skaitlingesnį priešininką ir laimėjo, iš atva-duotųjų nuo priešų vietų stojo savanoriai papil-dydami Gediminiečių eiles, kad atlikus tokius pat karžygiškus žygius ir atsilyginus už pralietą kraują vaduojant jų kraštą.

5) Nulenkė apnuogintas galvas ir seniai, ir jaunuoliai...

6) Kaune man asmeniškai teko matyti tokį atsitikimą...

7) Laike vakarienės pasakyta iš abiejų pusių prakalbų,..

8) Naujai pastatytas žuvusiems ties Širvintais paminklas...

9) Nuo tos dienos Jonelis buvo skaitomas senu, mūšyje krikštytu kareiviu.

10) Mes visi kariai privalome sekti jų pavyzdį, kad istorija nepaskaitytų mus apsileidusiais esant...

11) Toksai broliškas atsinešimas ir pagirimas taip sujaudino Jonelį, kad jis net apsiašarojo.

12) Bet tikrumoje yra visai kitaip.

Vaduodamas savo Tėvynę nuo priešų, ma-žas pulko branduolys (-las) pirmuose mūšiuose (-mose kautynėse) puolė daug gausingesnį (dides-nį) priešininką ir laimėjo. Iš atvaduotųjų vietų stojo savanoriai, papildydami gediminų (gedimininių, gedimininkų) eiles, kad padarytų tokių pat žygių ir atsilygintų už pralietą kraują vaduojant jų kraštą.

Nulenkė vienplaukes, plikas galvas ir seniai, ir jaunuoliai...

Kaune man pačiam teko matyti tokį atsitiki-mą... Kaune aš pats mačiau,..

Per vakarienę, vakarieniaujant pasakyta iš abiejų pusių prakalbų...

Pastatytasis žuvusiems ties Širvintais pamink-las... Naujasis žuvusiųjų ties Širvintais paminklas...

Nuo tos dienos Jonelis buvo laikomas senu, mūšyje (kautynėse) krikštytu kareiviu.

Mes visi kariai turime sekti jų pavyzdį, kad istorija nepalaikytų mus apsileidusiais (apsileidėliais) esant...

Toks (-sai) broliškas pasielgimas(?) ir pagyri-mas taip sujaudino Jonelį, kad jis net apsiašarojo.

Bet iš tikrųjų, iš tikro yra visai kitaip. PA R E N G Ė K A Z Y S J O N U Š A S

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 4 ( 4 6 8 ) 34

P R A E I T I S – A T E I Č I A I

35

S E N A G R AV I Ū R A I R A N A C H R O N I Z M A IŠi nežinomo XVI a. autoriaus graviūra, išspausdinta 1927 m. „Kardo“ 21 nr., kažkodėl tituluojama „Žalgirio kova. 1410 m.“. Vis dėlto daugelis istorikų šį kūrinį laiko ne Žalgirio, o Klecko mūšio (1506 m.) iliustracija. Teigiama, kad pirmasis ją panaudojęs italų kronikininkas Aleksandras Gvanjinis (1538–1614), tarnavęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenėje, savo lotynų kalba parašytame veikale „Europos Sarmatijos aprašymas“ (lot. Sarmatiae Europeae descriptio, quae Regnum Poloniae, Lituaniam, Samogitiam, Russiam, Masoviam, Prussiam, Pomeraniam... complectitur), kuriame pateikta žinių apie Rytų Europos šalių, tarp jų ir Lietuvos, istoriją, geografiją, religiją, papročius ir kt. Ši kronika, kurios kopija saugoma ir Vilniaus universiteto bibliotekoje, įdomi bent tuo, kad joje pirmąkart skelbiami kai kurių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių portretai, beje, išgalvoti, papuošti anachroniškais dra-bužiais ir ginklais, neturintys nieko bendra su tikraisiais kunigaikščių atvaizdais. Vis dėlto dalis šių portretų pateko į istorijos vadovėlius ir naudojami iki šiol. Žinotina ir tai, kad pirmą 1582 m. Karaliaučiuje išspausdintą Lietuvos istoriją „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“ parašęs lenkų kilmės istorikas ir poetas Motiejus Strijkovskis (1547–1593), buvęs A. Gvajinio pavaldinys, apkaltino šį pavogus jo knygos rankraštį. Stengdamasis įrodyti, kad ne A. Gvajinis, o jis yra tikrasis knygos autorius, M. Strijkovskis kreipėsi į karalių ir jo teiginiai buvo pripažinti 1580 m., bet knyga ir toliau buvo spausdinama A. Gvajinio vardu ir net buvo išversta į lenkų kalbą.Tikėtina, kad šioje graviūroje iš tiesų vaizduojama lietuvių kova su totoriais, bet, pasak lenkų ikonografų, graviūroje esanti vėliava su „Piława“ herbu (?), kuris priklausė didžiajam Lenkijos etmonui Mikalojui Kameneckiui, neva rodo, kad tai yra net ne Klecko, o Lopušnos (arba Višnioveco) mūšis, įvykęs 1512 m. balandžio 28 d. tarp Konstantino Ostrogiškio ir Mikalojaus Kameneckio vadovaujamos LDK ir Kry-mo chanato kariuomenių netoli Višnioveco (dabar Ternopilio sritis, Ukraina), pasibaigęs totorių pralaimėjimu.

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 4 ( 4 6 8 ) 36

P R A E I T I S – A T E I Č I A I