civilinio proceso teise vadovelis

VILNIAUS UNIVERSITETO TEISĖS FAKULTETAS

EGIDIJUS LAUŽIKASVALENTINAS MIKELĖNAS

VYTAUTAS NEKROŠIUS

CIVILINIO PROCESO TEISEl TOMAS

VADOVĖLIS

UDK 347.9(474.5)La502

Laužikas E., Mikelėnas V., Nekrošius V. Civilinio proceso teisė. T. 1.Vilnius: Justitia, 2003. 512 p.

Egidijus Laužikas parašė šeštąją dalį, septintosios dalies 21 skyriųir aštuntosios dalies 24 skyrių.

Valentinas Mikelėnas parašė pirmąją dalį (išskyrus l skyriaus1.2-1.3 skirsnius; 3 skyriaus 3.19-3.21 skirsnius; 4-5 skyrius);antrąją dalį (išskyrus 7 skyrių); septintąją dalį (išskyrus 21 skyrių)ir aštuntąją dalį (išskyrus 24 skyrių).

Vytautas Nekrošius parašė pirmosios dalies l skyriaus1.2-1.3 skirsnius ir 3 skyriaus 3.19-3.21 skirsnius, 4-5 skyrius;antrosios dalies 7 skyrių, trečiąją, ketvirtąją ir penktąją dalis.

Recenzentasprof. habil. dr. V. Justickis

Vadovėlį rekomendavo spausdinti Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Civilinės teisės ircivilinio proceso katedra (2002 m. balandžio 19d. protokolas Nr. 9) ir Vilniaus universitetoTeisės fakulteto taryba (2002 m. gegužės 3 d. protokolas Nr. 8).

ISBN 9986-567-91-2 (l tomas)ISBN 9986-567-92-0 (2 tomai)

© E. Laužikas, 2003© V. Mikelėnas, 2003© V. Nekrošius, 2003© UAB „Justitia", 2003

TURINYS

PRATARMĖ 11

Pirmoji dalisCIVILINIO PROCESO TEISĖKAIP SAVARANKIŠKA TEISĖS ŠAKA 13

P i r m a s s k y r i u sCivilinio proceso teisės ir civilinio proceso sąvokos 15

l. l Civilinio proceso teisės sąvoka, esmė, uždaviniai, dalykas,metodas ir sistema 15

1.2 Civilinio proceso teisės mokslas. Civilinio proceso mokyklos . . . 301.3 Civilinio proceso teisės tikslai 421.4 Civilinio proceso stadijos ir teisena 471.5 Civilinio proceso teisė — sudedamoji teisės sistemos dalis 51l .6 Ar yra „teismų teisė" 55l .7 Civilinis procesas ir kiti subjektinių teisių ir interesų gynybos

ir ginčų sprendimo būdai 551.8 Civilinio proceso teisės santykis su kitomis teisės šakomis 621.9 Šiuolaikinės civilinio proceso teisės tendencijos 67

A n t r a s s k y r i u sCivilinio proceso teisės šaltiniai 99

2.1 Civilinio proceso teisės šaltinių sąvoka ir klasifikacija 992.2 Konkrečios civilinio proceso teisės šaltinių rūšys 1012.3 Civilinio proceso teisės normos ir jų ypatumai 1182.4 Civilinio proceso teisės vienodinimas 124

T r e č i a s s k y r i u sCivilinio proceso teisės principai 132

3. l Civilinio proceso teisės principų sąvoka,klasifikacija ir reikšmė 132

3.2 Teisminės gynybos prieinamumo principas 137

CIVILINIO PROCESO TEISĖ

3.3 Teisingumą vykdo tik teismas 1463.4 Teisės į tinkamą teismo procesą principas 152

3.5 Teisėją ir teismų nepriklausomumo, nešališkumoir klausymo tik įstatymo principai 154

3.6 Teismo proceso viešumo principas 165

3.7 Procesinio salią lygiateisiškumo principas 169

3.8 Valstybinės kalbos proceso principas 171

3.9 Tiesioginio dalyvavimo principas 171

3.10 Teisminio nagrinėjimo vientisumoir teisėją sudėties nekintamumo principas 173

3.11 Rungimosi principas 174

3.12 Dispozityvumo principas 182

3.13 Teisėjų pasitarimo slaptumo principas 185

3.14 Teisės būti išklausytam principas 186

3.15 Proceso operatyvumo principas 188

3.16 Teisėjo vadovavimo procesui principas 192

3.17 Laisvo įrodymą vertinimo principas 195

3.18 Draudimo piktnaudžiauti procesu principas 1973.19 Valstybės garantuotos teisinės pagalbos principas 199

3.20 Proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principai 2033.21 Bendradarbiavimo (kooperavimosi) principas 206

3.22 Žodinio ir rašytinio procesą derinimas 207

K e t v i r t a s s k y r i u sCivilinio proceso teisės raida XX a. Lietuvoje 211

4. l Didžioji civilinio proceso teisės reforma XIX a. Europoje 211

4.2 Pagrindiniai 1918-1940 m. Lietuvos civilinioproceso teisės bruožai 212

4.3 Tarybinis civilinis procesas Lietuvoje 215

4.4 Civilinio proceso reforma po 1990 m. kovo l l d 218

Penktas skyr iusCivilinis procesas kaip teisinis santykis 221

5.1 Civilinio procesinio teisinio santykio sąvoka ir reikšmė 221

5.2 Civilinio procesinio teisinio santykio subjektai 225

TURINYS

Antroji dalisTEISMAS CIVILINIAME PROCESE 227

Š e š t a s s k y r i u sTeismų kompetencija 229

6.1 Teismų kompetencijos sąvoka ir rūšys 2296.2 Civilinių bylų priskirtinumas 2306.3 Civilinių bylų teismingumo sąvoka 2366.4 Teismingumo rūšys 238

S e p t i n t a s s k y r i u sTeismo sudėtis ir nušalinimai 252

7.1 Teismo sudėtis nagrinėjant civilines bylas 2527.2 Teismo nusišalinimo ir nušalinimo sąvoka, reikšmė,

pareiškimo ir išsprendimo tvarka 254

Trečioji dalisBYLOJE DALYVAUJANTYS ASMENYS 259

A š t u n t a s s k y r i u sŠalys 261

8.1 Šalių sąvoka ir vieta civiliniame procese 2618.2 Šalių procesinis veiksnumas 2638.3 Šalys ex officio 2658.4 Šalių teisės ir pareigos 2688.5 Bendrininkavimas civiliniame procese 2708.6 Netinkama šalis ir jos pakeitimas tinkama 2738.7 Procesinis teisių perėmimas 275

D e v i n t a s s k y r i u sTretieji asmenys civiliniame procese 277

9. l Trečiųjų asmenų instituto esmė ir reikšmė civiliniame procese ... 2779.2 Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus . . . . 2789.3 Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų . . . . 280

D e š i m t a s s k y r i u sAtstovai civiliniame procese 283

10.1 Atstovavimo civiliniame procese sąvoka, reikšmė ir rūšys 28310.2 Atstovo procesinė padėtis 285

CIVILINIO PROCESO TEISE

10.3 Atstovo įgaliojimų įforminimo tvarka 28710.4 Atstovai pagal pavedimą civiliniame procese 28810.5 Atstovavimas juridiniams asmenims 29010.6 Atstovai pagal įstatymą 291

Ketvirtoji dalisŠALIŲ PROCESINIAI VEIKSMAI 293

V i e n u o l i k t a s s k y r i u sŠalių procesinių veiksmų sąvoka 295

11.1 Sąvoka ir jos reikšmė 29511.2 Procesinio veiksmo ir sandorio skirtumas 295

D v y l i k t a s s k y r i u sŠalių procesinių veiksmų rūšys 297

12.1 Padarinius sukeliantys veiksmai 29712.2 Procesinę padėtį apibūdinantys veiksmai 297

T r y l i k t a s s k y r i u sProcesinės sutartys 298

K e t u r i o l i k t a s s k y r i u sProcesinių veiksmų trūkumai 299

Penktoji dalisPROCESINIAI DOKUMENTAI, JŲ ĮTEIKIMASIR PROCESINIAI TERMINAI 301

P e n k i o l i k t a s s k y r i u sProcesinių dokumentų sąvoka ir reikšmė 303

15.1 Procesinių dokumentų sąvoka ir rūšys 30315.2 Procesinių dokumentų turinys, pateikimo forma,

skaičius ir kalba 30415.3 Trūkumų taisymas 30815.4 Teismo šaukimai ir pranešimai 309

Š e š i o l i k t a s s k y r i u sProcesinių dokumentų įteikimas 311

16.1 Procesinio įteikimo sąvoka, esmė ir reikšmė 31116.2 Įprasti įteikimo būdai 312

8

TURINYS

16.3 Įteikimas atstovams 31316.4 Įteikimas, kai abiem šalims atstovauja advokatai 31416.5 Įteikimas procesinio bendrininkavimo atveju 31616.6 Įteikimas kuratoriui ir įteikimas viešo paskelbimo būdu 31716.7 Kiti įteikimo būdai 320

S e p t y n i o l i k t a s s k y r i u sProcesiniai terminai 322

17.1 Procesinių terminų sąvoka, reikšmė ir rūšys 32217.2 Pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui ir civilinės bylos

išnagrinėjimo terminai 32317.3 Procesinių terminų skaičiavimas 326

Šeštoji dalisBYLINĖJIMOSI IŠLAIDOS, UŽSTATASIR TEISMO NUOBAUDOS 331

A š t u o n i o l i k t a s s k y r i u sBylinėjimosi išlaidos 333

18.1 Bylinėjimosi išlaidų sąvoka, reikšmė ir rūšys 33318.2 Žyminis mokestis . . 33418.3 Su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos 34218.4 Valstybės teisinė pagalba 34718.5 Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas šalims 35318.6 Užstatas 357

D e v y n i o l i k t a s s k y r i u sTeismo nuobaudos 359

19.1 Teismo nuobaudų sąvoka, rūšys ir reikšmė 35919.2 Teismo nuobaudų skyrimo ir skundimo tvarka 359

Septintoji dalisIEŠKINYS IR ATSAKOVO GYNYBOS PRIEMONĖS 365

D v i d e š i m t a s s k y r i u sIeškinys 367

20.1 Ieškinio sąvoka, reikšmė, rūšys 36720.2 Ieškinio elementai 371

9

CIVILINIO PROCESO TEISĖ

20.3 Ieškinio keitimas 37320.4 Ieškinio atsiėmimas ir ieškinio atsisakymas 37620.5 Teisė pareikšti ieškinį ir teisė į ieškinio patenkinimą. 381

D v i d e š i m t p i r m a s s k y r i u sLaikinosios apsaugos priemonės 387

D v i d e š i m t a n t r a s s k y r i u sAtsakovo interesų gynybos būdai , 398

22.1 Atsakovo gynybos priemonių samprata, reikšmė ir rūšys 39822.2 Priešinis ieškinys 39822.3 Atsikirtimai į ieškinį 40022.4 Atsiliepimas į ieškinį 401

Aštuntoji dalisĮRODYMAI CIVILINIAME PROCESE 403

D v i d e š i m t t r e č i a s s k y r i u sĮrodymai ir įrodinėjimas civiliniame procese 405

23.1 Įrodinėjimo sąvoka, tikslas ir reikšmė 40523.2 Įrodinėjimo pareiga ir dalykas 42323.3 Aplinkybės, kurių nereikia įrodinėti 43423.4 Įrodymų sąvoka ir bruožai 45023.5 Įrodymų klasifikacija 458

D v i d e š i m t k e t v i r t a s s k y r i u sKonkrečios įrodinėjimo priemonės 463

24.1 Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai 46324.2 Liudytojų parodymai 46924.3 Rašytiniai įrodymai 47924.4 Daiktiniai įrodymai 49224.5 Eksperto išvada 49524.6 Apžiūra 50524.7 Kitos įrodinėjimo priemonės 50624.8 Įrodymų užtikrinimas 50824.9 Teismo pavedimai 510

PRATARMĖ

Lietuvos Respublikos Seimas 2002 m. vasario 28 d. Lietuvos Respub-likos civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendi-nimo įstatymu1 patvirtino naująjį, galima sakyti, pirmą per pastaruo-sius šimtą metų Civilinio proceso kodeksą. Tai iš esmės jau daugiaunei dešimtį metų nuo nepriklausomybės atkūrimo vykstančios civilinioproceso teisės reformos įkūnijimas. Šio kodekso priėmimas jokiu bū-du nereiškia, kad nuo šiol civiliniame procese daugiau niekas nebe-vyks. Gyvenimas per daug įvairus, kad leistų įstatymams būti statiš-kiems. Tačiau tikime, kad nuo šiol civilinio proceso teisė taps iš esmesstabili, o tolesni pokyčiai nereikš tam tikrų civilinio proceso institutųesmės keitimosi ir lems esamos sistemos tobulinimą.

Naujajam Lietuvos civilinio proceso kodeksui pasirinkta socialiniocivilinio proceso teorija, kuri neabejotinai vyrauja šiandieniniame konti-nentinės Europos valstybių civiliniame procese. Tačiau ryškiausiai so-cialinio civilinio proceso idėjos įgyvendintos Austrijos civilinio procesokodekse, kuris daugeliu atvejų ir buvo pavyzdys rengiant naująjį Civi-linio proceso kodeksą. Vadovėlyje pirmiausiai stengiamasi atskleisti pa-grindines socialinio civilinio proceso idėjas, nes jų suvokimas yra labaisvarbus aiškinantis konkrečių civilinio proceso institutų esmę.

Viliamės, kad šis vadovėlis padės tiek teisės studentams, tiek tei-sininkams praktikams geriau įsigilinti ir suvokti įvykusios civilinio pro-ceso teisės reformos esmę ir prasmę, veiksmingiau taikyti naujojo Ci-vilinio proceso kodekso normas.

Šiame vadovėlyje aptariama ne visa civilinio proceso teisė, t.y. ben-droji dalis. Tačiau ji, manytume, yra pati svarbiausia, nes čia reiškia-mos pagrindinės naujojo civilinio proceso idėjos. Tinkamai suvokus šiącivilinio proceso dali bus daug paprasčiau šalinti įvairias praktines tei-sės taikymo spragas ar kitokius neaiškumus. Kita vertus, tai tik pirmojiiš kelių knygų, skirtų civilinio proceso teisei, kurias planuoja pateiktiautoriai. Todėl skaitytojams sakome: Sveiki atvykę į diskusijų klubą; mū-sų bendravimas bus ilgas, bet, tikimės, nenuobodus.

Autoriai

1 Žinios. 2002, Nr. 36-1340.

11

P I R M O J I D A L I S

CIVILINIO PROCESO TEISĖKAIP SAVARANKIŠKA TEISĖS ŠAKA

P I R M A S S K Y R I U S

CIVILINIO PROCESO TEISĖS IR CIVILINIOPROCESO SĄVOKOS

1.1 CIVILINIO PROCESO TEISĖS SĄVOKA, ESMĖ, UŽDAVINIAI,DALYKAS, METODAS IR SISTEMA

§ 1. CIVILINIS PROCESAS KAIP TEISĖS Į GYNYBĄĮGYVENDINIMO MECHANIZMAS

Fizinių ir juridinių asmenų teises ir pareigas nustato materialioji teisė:konstitucinė, administracinė, civilinė, darbo ir t.t. Materialioji teisė fak-tinius santykius reglamentuoja nustatydama ne pavienių asmenų sub-jektines teises ir pareigas, o tam tikros asmenų grupės ar kategorijos,pavyzdžiui, savininkų, sutuoktinių, vaikų ir tėvų, prievolės Šalių ir t.t.,teises ir pareigas. Be to, materialioji teisė dažniausiai neformuluoja,kaip asmeniui pasielgti konkrečiu gyvenimo atveju, o nustato tam tik-rus bendruosius principus ar apibendrintus elgesio modelius. Pavyz-džiui, Civilinio kodekso (toliau - CK) 1.5 straipsnio pirmojoje dalyjenurodyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai privalo veikti pagalteisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Ar konkretus as-muo tikrai turi tam tikras teises ir pareigas, tenka atsakyti kiekvienuatveju analizuojant materialiosios teisės normas ir faktus. Pavyzdžiui,ar turto įgijėjas A tikrai yra sąžiningas, bus galima nustatyti tik išana-lizavus konkrečią faktinę situaciją ir parinkus jai materialiosios teisėsnormas. Taigi materialiosios teisės veikimas paprastai reikalauja tamtikro konkretinimo: norint atsakyti į klausimą, ar A patirtą žalą būtinaatlyginti ir ar ją tikrai turi atlyginti B, reikia konkrečiam žalos pada-rymo atvejui parinkti ir taikyti konkrečią CK normą. Tik tada galimakalbėti apie konkrečias A ir B teises ir pareigas.

Materialiosios teisės nustatytas teises asmenys dažniausiai įgyven-dina ir pareigas atlieka bei tarpusavio įsipareigojimus prisiima ir vyk-do savanoriškai. Pavyzdžiui, A padaro žalos B, jie sutaria dėl žalosdydžio ir A savanoriškai ją atlygina; A pasiskolina iš B vienam mėne-siui tūkstantį litų ir laiku juos grąžina; A nuomoja iš B butą ir laikumoka nuompinigius; tėvai išlaiko savo nepilnamečius vaikus ir t.t. Ta-čiau materialiųjų teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo sub-jektines teises, neretai susiduria su vienokiomis ar kitokiomis kliūti-

15

CIVILINIO PROCESO TEISĖ KAIP SAVARANKIŠKA TEISĖS ŠAKA

mis ar trukdymais. Pavyzdžiui, A ir B nesutaria dėl padarytos žalosdydžio; žalą padaręs asmuo atsisako ją atlyginti; skolininkas laiku ne-grąžina kreditoriui skolos; tėvai neišlaiko savo nepilnamečių vaikų irt.t. Kilus nesutarimų ar ginčų dėl tarpusavio teisių ir pareigų, mate-rialiosios teisės nustatytas subjektines teises galima įgyvendinti ir pa-reigas įvykdyti prievarta. Esant būtina vartoti prievartą, svarbu, kasturi tokią teisę - pats teisės turėtojas ar valstybė.

Asmuo, kurio subjektinė teisė pažeidžiama ar kuriam trukdoma jąįgyvendinti, matyt, dažnai pagalvoja apie savigyną, t. y. apie prievartą,kurios jis pats galėtų imtis prieš asmenį (-is), kliudantį (-čius) jam įgy-vendinti savo teisę ar ją pažeidusį (-usius). Tačiau šiuolaikinėje civi-lizuotoje visuomenėje savigyna paprastai draudžiama arba leidžiamatik išimtiniais atvejais. Pavyzdžiui, CK 1.139 straipsnio pirmojoje da-lyje sakoma, kad savigyna ginant savo civilines teises leidžiama tikšio kodekso numatytais atvejais. Taigi savigyna civilizuotoje visuome-nėje nėra įprastas pažeistos teisės gynybos būdas. Tačiau iš tikrųjų sa-vigynos kartais, nors ir neteisėtai, griebiamasi. Pavyzdžiui, kreditorius,nesulaukęs, kol skolininkas grąžins jam skolą, savarankiškai siekia jąatgauti vartodamas prieš skolininką fizinę, psichinę ar kitokią prievar-tą. Tokie veiksmai reikštų pažeidimą CK 1.139 straipsnio antrosios irtrečiosios dalių, kur reikalaujama, kad savigynos būdai ir priemonėsatitiktų teisės pažeidimo pobūdį ir kiekvienu konkrečiu atveju nebūtųperžengiamos savigynos ribos, o ginantis būtų gerbiamos žmogaus tei-sės ir laisvės ir laikomasi įstatymų reikalavimų. Kartu tokie veiksmaireikštų piktnaudžiavimą teise, o tai pagal CK 1.2 ir 1.137 straipsniusyra deliktas, t. y. teisės pažeidimas.

Taigi šiuolaikinė teisė savigynos, kaip subjektinės teisės gynybospriemonės, arba apskritai nepripažįsta, arba leidžia ją tik išimtiniais at-vejais. Pažymėtina, kad savigyną draudė jau romėnų teisė. Pavyzdžiui,Decretum Divi Marci nustatė taisyklę, kad asmuo negali vartoti jėgossiekdamas įgyvendinti savo teisę, o turi kreiptis pagalbos į valstybę1.

Nors CK 1.139 straipsnyje savigyna numatyta, tačiau tai išimtinispažeistos teisės gynybos būdas, galimas tik CK nurodytais atvejais.Pavyzdžiui, kreditorius turi teisę pasinaudoti sulaikymo teise (CK4.229- 4.235 str.), dvišalės prievolės šalis gali sustabdyti prievolės vyk-dymą (CK 6.58 str.) ir kita.

1 A Text-Book of Roman Law from Augustus to Justinian / by W. W. Buckland,2nd ed. Cambridge: Cambridge University Press, 1932. P. 732-733; Historical Introduc-tion to the Study of Roman Law / by H. F. Jolowicz. Cambridge: Cambridge Univer-sity Press, 1932. P. 374-375.

16

CIVILINIO PROCESO TEISES IR CIVILINIO PROCESO SĄVOKOS

Savigynos pavyzdžių yra ne tik privatinės teisės, bet ir viešosiosteisės reglamentuojamų santykių srityje. Pavyzdžiui, 1995 m. birželio28 d. Mokesčių administravimo įstatymo1 17 straipsnio pirmosios da-lies 6 punkte numatytas nesumokėtų mokesčių, delspinigių ir baudųišieškojimas ne ginčo tvarka. Ši, vadinamoji ne ginčo tvarka yra nekas kita, kaip savigyna, t. y. prievarta, kurios viena teisinio santykiošalis (šiais atvejais - valstybė) imasi prieš kitą teisinio santykio šalįnesikreipdama dėl savo pažeistos teisės gynybos į jokias jurisdikcines(ginčų sprendimo) institucijas2.

Savigynos leidimas išimtiniais atvejais aiškinamas aplinkybe, kadkartais esti atvejų, kai valstybės institucijų pagalba neprieinama, o betkoks delsimas gali padaryti daug žalos, pavyzdžiui, kai svetimi gyvu-liai niokoja pasėlius. Tokiais atvejais savigyna yra vienintelis galimasbūdas išvengti žalos. Tiesa, kai kada subjektinę teisę dar galima ap-ginti griebiantis būtinosios ginties (CK 6.253 str. 7 d., 6.269 str.), ku-rios, skirtingai nei savigynos, imamasi ginantis nuo užpuolimo arbaesant realiam užpuolimo pavojui.

Tačiau net ir leidžiama įstatymo, savigyna nepraranda savo išimti-numo. Ir būdama teisėta, ji yra išimtinė, reta pažeistos teisės gynybospriemonė. Tam yra kelios priežastys. Pirma, viešasis interesas reikalaujalaikytis teisėtumo ne tik esant materialiosios teisės reguliuojamiems san-tykiams, bet ir sprendžiant ginčus dėl teisės. Visuomenei ne vis vien,kokiu būdu išsprendžiamas jos narių ginčas, - laikantis sąžiningų, tei-singų ginčo sprendimo taisyklių ar jas ignoruojant. Savigynos atveju to-kių taisyklių laikymosi beveik neįmanoma užtikrinti.

Antra, lygiateisiškumo principas reikalauja, kad būtų gerbiamosabiejų ginčo šalių teisės. Teisės pažeidėjui turi būti užtikrinta galimy-bė nevaržomai išdėstyti savo poziciją kilus ginčui dėl teisės, pateiktisavo veiksmus pateisinančius argumentus ir t.t., kitaip tariant, privalobūti išklausytos abi šalys (lot. audiatur et altera pars). Savigyna, de-ja, tokių galimybių taip pat negali garantuoti.

Trečia, kilus ginčui dėl teisės, dažnai nėra akivaizdu, kuri šalisteisi. Tam nustatyti būtina, kad ginčą dėl teisės nagrinėtų trečiasis, ne-suinteresuotas asmuo. Savigyna paprastai grindžiama kitais principais,pavyzdžiui, „kas stipresnis, tas teisesnis". Taigi, net įstatymo leidžia-ma, savigyna yra tik laikina, tarpinė priemonė, pavyzdžiui, turtui nuosunaikinimo apsaugoti, žinant, kad vėliau ginčas bus perduotas spręsti

1 Žinios. 1995, Nr. 61-1525; 2001, Nr. 62-2211; 2002, Nr. 15-553.2 Žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2002 m. liepos 23 d. sprendimą byloje

Janosevic v. Sweden, 2002.

17


teismui ar kitai valstybės institucijai. Savo ruožtu ginčo sprendimo pro-cedūra turi būti tokia, kad užtikrintų, jog ginčas bus išspręstas teisio-sios, o ne turtingesnės ar apsukresnės šalies naudai.

Ketvirta, ginčas dėl teisės turi būti sprendžiamas vadovaujantis tei-se. Todėl ginčų sprendimas pirmiausiai susijęs su teisės normų aiški-nimu ir taikymu konkrečių šalių konkretiems santykiams. Ne kiekvie-nas gali teisingai nustatyti, teisingai suvokti ir taikyti teisės normą.Tam pirmiausiai reikia specialių, t. y. teisinių, žinių. Jau nuo Ch. Mon-tesquiei (Š. Monteskjė) laikų visuotinai pripažįstama, kad aiškinti irtaikyti teisę ir kartu spręsti ginčus dėl teisės yra teismo prerogatyva.

§ 2. TEISĖS Į GYNYBĄ TEISINĖ PRIGIMTIS

Pripažinus, kad savigyną civilizuotoje visuomenėje pakeitė teisminė pa-žeistų teisių gynyba, reikia atsakyti į klausimą, o kokia gi teise ji lai-kytina - materialiąja ar proceso? Atsakyti nepaprasta jau vien dėl to,kad teisė į teisminę gynybą nurodyta įvairiuose teisės šaltiniuose. Pavyz-džiui, teisė kreiptis į teismą įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos(toliau - Konstitucija) 30 straipsnio pirmojoje dalyje; CK 1.138 straips-nio pirmojoje dalyje nurodyta, kad civilines teises gina teismas; apieteisę į teisminę gynybą kalbama 1994 m. gegužės 31d. (2002 m. sau-sio 24 d. redakcijos) Teismų įstatymo1 4 straipsnyje ir Civilinio proce-so kodekso (toliau - CPK) 5 straipsnyje. Taigi teisę į teisminę gynybąnustato tiek viešosios, tiek privatinės teisės normos. Ši aplinkybė galisudaryti įspūdį, kad teisė į teisminę gynybą yra viešoji, arba atvirkš-čiai, - privatinė subjektinė teisė.

Teisės į teisminę gynybą prigimties aiškinimas yra toks pat senaskaip ir pati teisė. Jau romėnų teisė mėgino aiškinti materialiosios sub-jektinės teisės ir teisės į gynybą santykį. Manyta, kad teisė į gynybąlemia ir pačią subjektinę teisę. Neturėdamas teisės į gynybą, asmuoneturi ir subjektinės teisės - ubi remedium, ibi jus2. Toks teisės į gy-nybą aiškinimas, t. y. kad reikalavimo teisė tiesiogiai susijusi su pri-verstinio šios teisės įgyvendinimo galimybe, ilgai buvo būdingas An-glijos ir Švedijos teisės doktrinai3.

1 Žinios. 2002, Nr. 17-649.2 The Principles of Roman Law and their Relation to Modern Law / by W. L. Bur-

dick. Florida, Holmes Beach: W. M. W. Gaunt and Sons, Inc., 1989. P. 655.3 International Encyclopedia of Comparative Law / J. C. B. Mohr (Paul Siebek).

Tubingen, 1987. Vol. XVI. Ch. 4. P. 5. Ši iš romėnų teisės laikų atėjusi teisinė maksi-ma nėra svetima ir Lietuvos teisės doktrinai bei praktikai. Pavyzdžiui, šia maksima1997 m. spalio l d. nutarime rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas aiš-kindamas teisės į teisminę gynybą prigimtį; žr.: Žinios. 1997, Nr. 91-2289.

18


Yra ir priešingas požiūris į materialiosios subjektinės teisės irteisės į gynybą santykį. Teigiama, kad būtent materialioji subjektinėteisė lemia teisę į gynybą - ubi jus, ibi remedium. Ši doktrina teisęį gynybą pripažįsta sudedamąja materialiosios subjektinės teisės da-limi. Pavyzdžiui, F. K. von Savigny, aiškindamas teisės į ieškinį pri-gimtį, teigė, kad, būdama pažeista, subjektinė teisė virsta teise į ieš-kinį1. Taigi manyta, kad kas turi materialiąją subjektinę teisę, turi irteisę į gynybą. Todėl teisė į gynybą yra ne proceso, o materialiojiteisė, pareikšta atsakovui, t. y. asmeniui, pažeidusiam materialiąją sub-jektinę teisę.

Tačiau tokia nuomonė nėra vienintelė. Pavyzdžiui, vokiečių pro-ceso teisės specialistai R Windscheidas ir A. Wachas, rusų proceso tei-sės specialistas V. Riazanovskis ir kiti teigė, kad teisė į gynybą nesie-tina su subjektine materialiąja teise. Ieškiniui pareikšti nebūtina turėtimaterialiąją subjektinę teisę - pakanka procesinio teisimo teisnumo irveiksnumo. Tad kiekvieną pareikštą ieškinį teismas privalo išnagrinėti,nesvarbu, ieškovas turi materialiąją subjektinę teisę ar ne. Iš to išeina,jog teisė į gynybą yra ne teisė reikalauti iš teisės pažeidėjo pašalintiteisės pažeidimą ir jo padarinius, o teisė reikalauti, kad valstybė, kon-krečiai - jos institucija, teismas, pradėtų procesą. Vadinasi, ieškovasgynybos reikalauja ne iš atsakovo, o iš teismo, nes teisė į gynybą at-siranda iš viešosios teisės reguliuojamo santykio. Taigi šios doktrinospožiūriu teisė į gynybą yra viešoji subjektinė teisė2.

Teisės į gynybą, kaip viešosios subjektinės teisės, koncepcija nėravienalytė. Autoriai, ginantys šią doktriną, teisės į gynybą prigimtį aiš-kina įvairiai. Analizuodami teisę į gynybą siaurai, t. y. kaip teisę į ieš-kinį (angl. right of action; pranc. accion; vok. Klagerecht), skirtingiautoriai daro trejopas išvadas. Pirma, teisė į ieškinį, taigi ir teisė įgynybą, yra ne kas kita, kaip teisė reikalauti, kad teismas priimtų ieš-kinio pareiškimą ir išnagrinėtų civilinę bylą. Išeitų, kad jeigu yra teisėį gynybą, tai yra ir teismo (o plačiai - valstybės) pareiga priimti pa-reiškimą ir pradėti nagrinėti bylą; teisė į gynybą įgyvendinama iškėluscivilinę bylą; bylos nagrinėjimo rezultatas neturi reikšmės; net ir ieš-kinio nepatenkinus arba bylą nutraukus, būtų pripažįstama asmenį įgy-vendinus savo teisę į gynybą; teisė į gynybą būtų pažeista tik jeiguteismas nepagrįstai atsisakytų priimti pareiškimą. Aptartu atžvilgiu teisėį gynybą, tapdama priemone procesui pradėti, atlieka tik procesinę funk-

1 International Encyclopedia of Comparative Law. Vol. XVI. Ch. 4. P. 6.2 Žr., pvz.: P B. A. n p o c c a . M o c a : opoe,1996.

C. 14-15.

19

CIVILINIO PROCESO TEISĖ KAIP SAVARANKIŠKA TEISES ŠAKA

ciją. Šios doktrinos šalininkų yra Anglijoje, Italijoje, Ispanijoje, Švei-carijoje, kitose šalyse1.

Antra, teisė į ieškinį, o plačiuoju požiūriu - ir teisė į gynybą,reiškia teisę reikalauti, kad teismas išnagrinėtų bylą iš esmės ir priim-tų atitinkamą sprendimą. Ši teorija nuo pirmosios skiriasi tuo, kad, josautorių ir sekėjų nuomone, teisės į gynybą įgyvendinimas iškėlus civi-linę bylą nesibaigia. Teigiama, kad teisė į gynybą būtų įgyvendinta tikjeigu civilinė byla būtų išnagrinėta iš esmės ir priimtas teismo spren-dimas. Todėl bylos baigimas nepriėmus teismo sprendimo dėl ginčoesmės teisės į gynybą įgyvendinimu nepripažįstama. Toks teisės į gy-nybą aiškinimas vyrauja Prancūzijoje: jos 1975 m. CPK 30 straipsnistaip apibrėžia teisę į ieškinį: „[...] tai reikalavimą pareiškusio asmensteisė būti išklausytam ir reikalauti priimti teismo sprendimą iš esmės,kuriuo būtų atsakyta, asmens reikalavimas pagrįstas ar ne."2 Taigi ši,dar vadinamoji abstrakčiosios teisės į gynybą teorija teisę į gynybąaiškina plačiau nei pirmoji: teisė į gynybą suprantama ne tik kaip tei-sė reikalauti pradėti teismo procesą, bet ir kaip teisė reikalauti išnag-rinėti bylą iš esmės ir priimti teismo sprendimą.

Be šių dviejų, yra ir trečia teorija, aiškinanti, kad teisė į ieškinį,taigi ir teisė į gynybą, yra teisė į ieškovui palankų teismo sprendimą.Ši teisė esti tik tada, kai ginčas priklauso teismo kompetencijai, o ieš-kovo reikalavimas pagrįstas. Todėl teisė į gynybą ir įgyvendinama tikkai ieškinį teismas savo sprendimu patenkina. Ši doktrina vadinamakonkrečiosios teisės į gynybą teorija3.

Autoriai, tvirtinantys, kad teisė į gynybą yra viešoji subjektinė teisė,taip pat nesutaria dėl to, kas įpareigotas įgyvendinti šią teisę. Vienimano, kad teisę į gynybą atitinka valstybės pareiga suteikti asmeniuiteisminę gynybą. Kiti teigia, kad teisę į gynybą atitinka teismo, o nevalstybės pareiga ginti asmens teises. Žinoma ir visai priešinga nuo-monė, kad teisė į gynybą apskritai nėra subjektinė teisė, o teismo pro-ceso (taip pat civilinio proceso) tikslas yra ne ginti ieškovo ar atsako-vo teises ir interesus, o užtikrinti teisėtvarką. Todėl užtikrinantteisėtvarką asmuo, kuris kreipiasi teisminės gynybos, yra lyg ir trečia-sis asmuo - naudos gavėjas4.

Tarpukario Lietuvos civilinio proceso teisės doktrinoje, veikiamo-je prancūzų, vokiečių ir rusų proceso teisės specialistų darbų, vyravo

' International Encyclopedia of Comparative Law. Vol. XVI. Ch. 4. P. 62 Nouveau Code de Procėdure Civile. Paris: Dalloz, 1991.3 International Encyclopedia of Comparative Law. Vol. XVI. Ch. 4. P. 6.4 Ten pat. P. 8.

20


nuomonė, kad teisė į gynybą yra pažeistos materialiosios teisės įgy-vendinimas, t. y. sudedamoji jos dalis. Be to, pabrėžta, kad teisė kreiptisį teismą yra viešoji subjektinė teisė, todėl jos negalima atsisakyti1. To-kio aiškinimo prieštaringumas akivaizdus. Teisė į gynybą, būdama su-dedamoji materialiosios, pavyzdžiui, civilinės, subjektinės teisės dalis,kartu negali būti ir viešoji subjektinė teisė. Kita vertus, jeigu teisė įgynybą yra sudedamoji materialiosios subjektinės teisės dalis, tai sie-kiant nustatyti, ar asmuo turi teisę į gynybą, pirmiausiai reikia nusta-tyti, ar jis apskritai turi materialiąją subjektinę teisę. Teisės į gynybątapatinimas su materialiąja subjektine teise ydingas ir dėl kitų priežas-čių. Antai vadovaujantis šia teorija būtų sunku paaiškinti, kodėl ieški-nio pareiškimas priimamas, nors praleistas ieškinio senaties terminas(CK 1.126str. 1d.); kodėl ieškinio nepatenkinimas automatiškai ne-reiškia, kad asmuo neturi materialiosios subjektinės teisės, ir panašiai.

Apibendrinant aptartas teorijas darytina išvada, kad reikia skirtikelis teisės į teisminę gynybą aspektus. Pirma, remiantis Konstitucijos30 straipsnio pirmąja dalimi, teisė į teisminę gynybą yra konstitucinisprincipas, reiškiantis, kad kiekvienam teisės subjektui privalo būti už-tikrinta tokia jo pažeistų teisių ar interesų gynybos galimybė. Šiuo at-žvilgiu teisė į teisminę gynybą yra sudedamoji asmens teisinio statusodalis, taigi ir jo teisnumo elementas.

Antra, materialiosios teisės požiūriu teisė į teisminę gynybą yrateisė į pažeistos subjektinės teisės atkūrimą vienu ar keliais subjekti-nės teisės gynybos būdais: pripažįstant teisę, priteisiant atlyginti nuos-tolius, taikant restituciją ir t.t. (CK 1.138str.)

Trečia, proceso teisės požiūriu teisė į teisminę gynybą yra teisėkreiptis į teismą su ieškinio pareiškimu, pareiškimu ar prašymu (CPK5 str. 4 d.).

§ 3. MATERIALIOJI IR PROCESO TEISĖ

Tradiciškai visos teisės šakos skirstomos į dvi dideles grupes: į viešą-ją teisę ir privatinę teisę. Viešosios teisės šakos reguliuoja santykius,grindžiamus subordinacijos principu, t. y. tokius, kai viena šalis yravalstybė ar valstybės institucija. Antai konstitucinė teisė, administraci-nė teisė, baudžiamoji teisė priskiriamos prie viešosios teisės šakų. Sa-vo ruožtu privatinė teisė reguliuoja privačių asmenų (tiek fizinių, tiekjuridinių) santykius. Privatinę teisę sudaro civilinė, šeimos, komercinė

1 Mačys VI. Civilinio proceso paskaitos. Kaunas: Teisių fakulteto leidinys, 1924.P. 144.

21

C I V I L I N I O PROCESO TEISĖ KAIP SAVARANKIŠKA TEISĖS ŠAKA

teisė1. Prie kurios teisės - viešosios ar privatinės - reikėtų priskirticivilinio proceso teisę, bus mėginama atsakyti kiek vėliau.

Antrasis, taip pat tradicinis, teisės šakų skirstymas yra jų klasifi-kavimas į materialiosios teisės šakas ir proceso teisės šakas. Materia-lioji teisė, minėta, nustato teisimų santykių subjektų teises ir pareigas,t. y. galimo ir leistino elgesio ribas ir atsakomybę už pareigų nevykdy-mą ar teisių pažeidimą (angl. substantial law; pranc. droit substantiv;vok. materialles Recht).

Tuo tarpu proceso teisė reguliuoja santykius, atsirandančius ginantpažeistas materialiąsias teises (angl. procedūrai law; pranc. droitprocedūrai; vok. Verfahrensrechf)2. Kitaip tariant, materialioji teisė api-brėžia, ką asmuo gali ar privalo daryti (vadinamoji reguliuojamoji tei-sė), o proceso teisė nusako, kaip apginti pažeistą ar ginčijamą mate-rialiąją teisę ir užtikrinti jos įgyvendinimą (vadinamoji apsauginė teisė).

Materialiąją subjektinę teisę paprastai sudaro trys elementai: 1) tei-sė atlikti tam tikrus veiksmus; 2) teisė reikalauti iš kitų asmenų atliktitam tikrus veiksmus ar jų neatlikti; 3) teisė reikalauti gynybos, kai truk-doma įgyvendinti savo teisę arba kai kiti asmenys nevykdo savo pa-reigų. Minėta, kad civilizuotoje visuomenėje savigynos ribos labai siau-ros, todėl, pažeidus ar ginčijant subjektinę teisę, pagalbos kreipiamasiį atitinkamas valstybės institucijas. Tačiau valstybė vartodama prievar-tą ir nedelsdama galėtų apginti subjektinę teisę tik kai kitas asmuo josneginčija. Priešingu atveju būtina nustatyti, ar kreipęsis gynybos as-muo tikrai turi subjektinę teisę, ar ji tikrai pažeista, ar ją tikrai pažei-dė pareiškėjo įvardytas asmuo. Taigi valstybė negali vartodama prie-vartą beatodairiškai ginti kiekvieno šito prašančio asmens - priešimdamasi prievartos priemonių ji privalo įsitikinti gynybos prašančiosšalies teisumu, išklausyti priešingą šalį ir įsitikinti jos argumentų pa-grįstumu. Vadinasi, teisėjas negali iš karto priimti sprendimo, nes patsturi įsitikinti besikreipiančio į teismą asmens ir priešingos šalies rei-kalavimų ir atsikirtimų teisiniu ir faktiniu pagrįstumu. Todėl, kad teis-mas nustatytų kaltą (-as) ir teisią (-ias) ginčo šalis, būtina tam tikraprocedūra, per kurią būtų išnagrinėti fakto klausimai, parinkta reg-lamentuojanti šalių tarpusavio santykius, išaiškinta ir taikoma teisėsnorma.

Tačiau materialiajai teisei nebūdinga reguliuoti klausimų, kur, ko-kiu būdu reikia kreiptis gynybos, kaip nustatyti šalių nurodytus faktusir panašiai. Šiuos dalykus reglamentuoja proceso teisė, nustatydama

Modern Legal System Cyclopedia. New York, 1990. Vol. 3. P. 3, 1107.Black's Law Dictionary. 6 ed. St. Paul, Minn.: West Publishing Co., 1990. P. 1203.

22


kreipimosi į teismą tvarką, ginčo dėl teisės nagrinėjimo procedūrą irpriimto sprendimo įvykdymo būdus ir tvarką. Tad proceso teisė, paly-ginti su materialiąja teise, yra lyg ir tarnybinė. Nesant materialiosiosteisės, nebūtą ir proceso teisės, nes nebūtų gynybos objekto. Tačiautai nereiškia, kad proceso teisė nėra savarankiška. Savo ruožtu, nesantproceso teisės, materialioji teisė būtų tik deklaruojama, nes tokiu at-veju nebūtų užtikrintas jos įgyvendinimas.

Atriboti materialiąją ir proceso teisę nėra paprasta. Istorinė šiosproblemos analizė patvirtina, kad iki XIX a. proceso teisė buvo pripa-žįstama sudedamąja materialiosios teisės dalimi. Proceso normos ne-skirtos į atskirą šaltinį: jos buvo įtrauktos į materialiosios teisės šalti-nius (beje, ši tradicija gyva ir šiandien, nes nemažai proceso teisėsnormų dėl vienokiu ar kitokių priežasčių inkorporuota į materialiosiosteisės šaltinius, pvz., Prancūzijos, Italijos civiliniuose kodeksuose yraatskiri skyriai, skirti įrodymams; nemažai proceso teisės normų yra irLietuvos CK).

Pirmu mėginimu atskirti proceso ir materialiąją teisę įvardijamasPrancūzijos karaliaus Liudviko XIV 1667 m. ordonansas dėl teismų re-formos (Code Louis), vėliau tapęs 1806 m. Prancūzijos CPK prototi-pu. Daugiau nei po šimtmečio (1781 m.) pasirodė Austrijos teismo pro-ceso kodeksas (Allgemeine Gerichtsordnung). Minėta, kad Prancūzijacivilinio proceso teisę kodifikavo 1806 m. ir tai buvo kodeksų srautoXIX a. pradžia. Netrukus CPK buvo priimti Olandijoje (l838 m.), Ita-lijoje (1865 m.), Vokietijoje (1877 m.), Japonijoje (1890 m.), Austrijo-je (l895 m.)1.

Lietuva šioje srityje nebuvo išskirtinė. Jos teismų sistemą ir pro-cesą reguliavo 1529, 1566 ir 1588 m. Lietuvos Statutai2. Istorikų nuo-mone, Statutų nustatytą proceso modelį labai veikė senosios romėnųir kanonų teisės procedūros. Iki 1840 m. bylos nagrinėtos remiantis1588 m. Lietuvos Statutu. Nuo 1864 m. civilinės bylos nagrinėtos pa-gal Rusijos civilinės teisenos statutą - 1806 m. Prancūzijos CPK ko-piją. 1864 m. Rusijos civilinės teisenos įstatymas (CTĮ) (su kai kuriaispakeitimais ir papildymais) galiojo Lietuvoje 1918-1940 metais3 (iš-skyrus Klaipėdos kraštą, kur galiojo Vokietijos CPK).

1 Išsamiau apie Europos valstybių civilinio proceso istoriją žr: A History of Con-tinental Civil Procedure / by A. Engelmann and others. Boston: Little, Brown and Co.,1927, International Encyclopedia of Comparative Law. Vol. XVI Ch. 2.

2 Žr., pvz.. Valikonytė L, Lazutka S., Gudavičius E. Pirmasis Lietuvos Statutas(1529 m.). Vilnius. Vaga, 2001.

3 Civilinės teisenos įstatymas. Su pakeitimais ir papildymais / red. Č. Butkys. Kau-nas D. Gurmano knygynas, 1938.

23


Nors šiandien niekas neabejoja proceso teisės savarankiškumu, ta-čiau materialiosios ir proceso teisės atribojimo klausimas iki šiol nėrapakankamai aiškus. Štai N. Andrewsas teigia, kad materialioji teisė re-guliuoja asmenų santykius ir nustato jų teises bei teisinį statusą. Ji šiųteisių nesieja su jų priverstiniu įgyvendinimu per teismą arba teismi-niu pripažinimu. Todėl, N. Andrewso nuomone, pavyzdžiui, teisės nor-mos, nustatančios sutarties sudarymo procedūrą (ofertą ir akceptą), yraneabejotinai materialiosios teisės normos, o proceso teisė reguliuojamaterialiosios subjektinės teisės teisminio pripažinimo ir įgyvendini-mo valstybei vartojant prievartą procesą1.

J. Jolowicziaus nuomone, yra keli materialiosios ir proceso teisėsskirtumai. Pirma, procesiniai teisiniai santykiai susiklosto tik suintere-suoto asmens valia, t. y. jo iniciatyva. Materialieji teisiniai santykiaigali atsirasti ir be asmens valios, pavyzdžiui, jam gimus ar mirus. An-tra, materialioji teisė sukelia teisinių padarinių pati savaime, be kokiųnors papildomų valstybės institucijų veiksmų, pavyzdžiui, testamentosurašymas, sutarties sudarymas ir panašiai. Tuo tarpu proceso teisė patisavaime teisinių padarinių nesukelia. Siekiant norimų teisinių padari-nių, būtina, kad Šalys ir teismas atliktų tam tikrus veiksmus. Tad pro-ceso teisė tik sudaro tam tikrą galimybę tam tikriems veiksmams at-likti ir nenustato galutinio rezultato - palieka šitai spręsti teismui.Pavyzdžiui, prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavimasautomatiškai nereiškia, kad jos bus taikomos. Tam būtinas teigiamasteismo sprendimas. Trečia, proceso teisė padeda užtikrinti materialio-sios teisės veiksmingumą ir sudaro sąlygas teismui vykdyti teisės aiš-kinimo ir taikymo funkciją2.

Atriboti materialiąją ir proceso teisę nėra paprasta ir dėl to, kadnesutariama dėl proceso teisės šakų skaičiaus.

Istoriškai pirmiausia susiformavo dvi proceso teisės Šakos: bau-džiamojo proceso teisė ir civilinio proceso teisė. Daugumoje šalių Šiųteisės šakų normos kodifikuotos skirtinguose kodeksuose. Baudžiamo-jo proceso ir civilinio proceso kodeksus turi Austrija, Prancūzija, Vo-kietija ir kitos valstybės. Kai kuriose šalyse (pvz., Švedijoje, Suomijo-je) yra vienas kodifikuotas aktas, jungiantis ir baudžiamojo procesoteisės, ir civilinio proceso teisės normas ir paprastai vadinamas „teis-mo proceso kodeksu"3.

1 Andrews N. Principles of Civil Procedure. London: Sweet and Maxwell, 1995. P. 3.2 Jolowicz J. A. On the Nature and Purposes of Civil Procedural Law // Internatio-

nal Perspectives on Civil Justice. London: Sweet and Maxwell, 1990. P. 134-136.3 The Swedish Code of Judicial Procedure. Stockholm, 1985.

24


XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje pradėjo formuotis trečiojiproceso teisės šaka - administracinio proceso teisė. Administracinioproceso atsiradimas siejamas su Prancūzijos 1790 m. rugpjūčio 16d.įstatymu dėl teismų ir vykdomosios valdžios funkcijų atskyrimo ir suspecialios Prancūzijos valstybės institucijos - Valstybės Tarybos (Con-seil d' Ėtat), kuri pripažįstama administracinių teismų užuomazga, įkū-rimu 1799 metais1.

Įvairiose valstybėse administracinio proceso teisė suprantama skir-tingai. Pavyzdžiui, bendrosios teisės valstybėse administracinio procesoteise pripažįstama normų, reguliuojančių administracinių institucijų veikląnagrinėjant jų kompetencijai priskirtus klausinius, visuma2. Teismo veiklanagrinėjant administracinius ginčus administraciniu procesu nėra pripa-žįstama, nes šie ginčai nagrinėjami civilinio proceso tvarka. Pavyzdžiui,Anglijos teisės požiūriu mokesčių byla yra civilinė byla3. Kitaip tariant,Anglijos teisė ir teisės doktrina civiliniu procesu pripažįsta visa tai, kasnėra priskiriama prie baudžiamojo proceso.

Valstybėse, kur greta bendrųjų veikia ir administraciniai teismai,administracinio proceso teisė suprantama gerokai plačiau: pripažįsta-ma, kad ji reguliuoja ne tik administracinių institucijų, bet ir admi-nistracinių teismų veiklą nagrinėjant administracinius ginčus4. Taigi ad-ministracinio proceso teisė gali būti suprantama dvejopai - siaurai irplačiai.

Siaurai suprantama administracinio proceso teisė, t. y. kaip siste-ma teisės normų, reglamentuojančių administracinių institucijų veikląnagrinėjant administracines bylas, yra ir Lietuvoje. Tai nesudėtinga nu-statyti paanalizavus Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau— ATPK) trečiąjį ir ketvirtąjį skyrius ir kitus teisės aktus. Pavyzdžiui,ginčų, kylančių iš mokesčių teisės reglamentuojamų santykių, nagrinė-jimą nustato Mokesčių administravimo įstatymo 54-58 straipsniai; admi-nistracinio pobūdžio ginčų nagrinėjimą administracinių ginčų komisi-jose reglamentuoja 1999 m. sausio 14 d. Administracinių ginčų komisijųįstatymas5.

1 Išsamiau žr.: French Administrative Law. 3rd ed. / by N. Brown, J. F. Garner. Lon-don: Butteworths, 1989.

2 Constitutional and Administrative Law / by E. C. S. Wade, G. Godfrey Philips.New York: Longman, 1977. P. 554-556.

3 Re Norway's Application (No. l and 2) [1990]1 A.C. 723.4 Žr., pvz.: Traite de Contentieux Administratif / Par J.-M. Auby, R. Deago. Paris:

Librairie gėnėrale de droit et de jurisprudence, 1984.5 Žinios. 1999, Nr. 13-310.

25


1999 m. sausio 14d. Administracinių teismų įsteigimo įstatymu1

Lietuvoje buvo įkurta specializuotų - administracinių teismų - siste-ma (pradėjo veikti 1999 m. gegužės l d.). Administraciniai teismai nag-rinėja administracines bylas pagal specialią procedūrą, kurią reglamen-tuoja 1999 m. sausio 14 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas2.Taigi Lietuvoje neabejotinai susiformavo savarankiška administracinioproceso teisė, susidedanti iš dviejų dalių - administracinio proceso tei-sės normų, reglamentuojančių administracinių bylų nagrinėjimo ir spren-dimo tvarką administraciniuose teismuose, ir normų, reglamentuojan-čių administracinio pobūdžio ginčų nagrinėjimą ir kitokių klausimųsprendimą neteisminėse institucijose.

Nederėtų tapatinti proceso teisės normų, reguliuojančių dviejų ša-lių ginčų sprendimą nešališkoje institucijoje (teisme), su procedūrosnormomis. Procedūros normos nesudaro atskiros, savarankiškos teisėsšakos ir paprastai yra atitinkamos materialiosios teisės šakos dalis. Antaiprocedūros normomis laikytinos 1992 m. liepos 9 d. Seimo rinkimų įsta-tymo3 normos, reguliuojančios rinkimų procedūrą, 1994 m. vasario 17d.Seimo statuto4 normos, reguliuojančios Seimo darbą, teisingumo mi-nistro 2001 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 129 patvirtintos Civilinės met-rikacijos taisyklių5 normos, reguliuojančios santuokos sudarymą ir kitųcivilinės būklės aktų registraciją, ir t.t. Pastarosios gali būti vadina-mos materialiosiomis procedūros normomis, nes tik detalizuoja mate-rialiosios subjektinės teisės įgyvendinimo tvarką, bet nereguliuoja šiosteisės gynybos proceso. Šitai atlieka proceso teisės normos. Tiesa, kaikurie autoriai materialiąsias procedūros normas pripažindami procesoteisės normomis teigia, kad kiekviena materialiosios teisės šaka turi irsavo atitinkamą proceso teisės šaką6. Tokiu atveju reikėtų pripažintiesant muitų proceso teisę, finansų proceso teisę ir t.t.7 Vargu ar tokianuomonė pakankamai pagrįsta. Be to, nė nėra reikalo kiekvienai ma-terialiosios teisės šakai kurti atitinkamą proceso teisės šaką - jau esa-moms proceso teisės šakoms būdingas universalumas. Štai civilinio pro-ceso tvarka ginamos subjektinės teisės, nustatytos ne tik civilinės teisės

1 Žinios. 1999, Nr. 13-309.2 Žinios. 1999, Nr. 13-308; 2000, Nr. 85-2566.3 Žinios. 1992, Nr. 22-635; 2000, Nr. 59-1760.4 Žinios. 1994, Nr 15-249; 1999, Nr. 5-97.5 Žinios. 2001, Nr 60-2156.6 Žr., pvz.: po a: eop paa / o .. . E . H e o , B . . o p e e a . M o c a : p a epaypa, 19767 Pavyzdžiui, teigiama, kad yra konstitucinė proceso teisė; žr.: T x o p o . A.

oe pao . M o c a : K, 1995. C. 338.

26


ir jos posakių bei institutų, bet ir darbo teisės normų (CPK l str. l d.).Administracinio proceso tvarka ginamos subjektinės teisės, įtvirtintoskonstitucinės, administracinės, savivaldos, mokesčių, muitų ir kitų vie-šosios teisės šakų ir posakių bei institutų.

§ 4. CIVILINIO PROCESO TEISĖS DALYKAS

Siekiant išsiaiškinti bet kurios teisės šakos sampratą ir nustatyti josvietą teisės sistemoje, tradiciškai analizuojamas jos teisinio reguliavi-mo dalykas.

Bet kurios teisės šakos teisinio reguliavimo dalyku pripažįstamijos normų reguliuojami santykiai. CPK l straipsnyje nustatyta, kad ci-vilinio proceso įstatymai reguliuoja bylų, kylančių iš civilinių, darbo,šeimos, intelektinės nuosavybės, bankroto, restruktūrizavimo ir kitų pri-vatinių teisimų santykių, taip pat ypatingosios teisenos bylų nagrinėji-mo tvarką, t. y. civilinio proceso teisė reguliuoja teismo veiklą nagri-nėjant ir sprendžiant civilines bylas.

Be teismo, nagrinėjant civilines bylas plačiuoju požiūriu (t. y. netik kylančias iš civilinių teisinių santykių, bet ir visas bylas, nagrinėja-mas civilinio proceso tvarka) dalyvauja Šalys, kiti byloje dalyvaujantysasmenys (CPK 37 str.) ir kiti proceso dalyviai - liudytojai, ekspertai,vertėjai (CPK 61 str.). Civilinio proceso teisės normos reguliuoja ir šiųsubjektų veiklą, nustato jų procesines teises ir pareigas. Tad civilinioproceso teisės dalyku reikėtų pripažinti civilinį procesą, t. y. teismo, by-loje dalyvaujančių asmenų (CPK 37 str.) ir kitų proceso dalyvių veikląnagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas bei vykdant teismo sprendimus.

Taigi civilinio proceso sąvoka apibrėžtina kaip tam tikra teismo,civilinės bylos (ginčo) šalių, kitų byloje dalyvaujančių asmenų ir pro-ceso dalyvių procesinių veiksmų sistema konkrečiam tikslui pasiekti -ginčui dėl teisės išspręsti. Civilinio proceso teisė, reguliuodama teis-mo, civilinės bylos šalių, kitų byloje dalyvaujančių asmenų ir procesodalyvių procesinę veiklą, siekia užtikrinti, kad šalių ginčai būtų spren-džiami sąžiningai, ekonomiškai, operatyviai ir teisingai1.

Autoriai, analizuojantys skiriamuosius civilinio proceso požymius,nurodo, kad civiliniam procesui būdingi keturi požymiai, pagal kuriuosjį galima atriboti nuo kitų procesų. Pirma, civilinis procesas yra teismoprocesas, t. y. civilinio ginčo nagrinėjimas nepriklausomo ir nešališkoteismo. Antra, civilinė byla iškeliama šalies iniciatyva, t. y. civiliniamprocesui būdinga savanoriškumas. Trečia, ieškovas, kreipdamasis į teis-mą, veikia savo asmeniniais interesais, t. y. siekia naudos sau. Ketvirta,

Jolowicz J. A. On the Nature and Purposes of Civil Procedūrai Law. P. 136.

27


civilinis procesas neprasideda be atsakovo valios: jeigu atsakovas būtųpatenkinęs ieškovo reikalavimą, ieškovas į teismą nebūtų kreipęsis1.

Pažymėtina, kad sąvoka civilinis procesas nėra vienareikšmė. Jigali būti ir yra vartojama ir kitomis reikšmėmis. Pavyzdžiui, kartaiscivilinio proceso sąvoka vartojama kaip civilinio proceso teisės sąvo-kos ir kaip civilinio proceso teisės doktrinos, t. y. civilinio proceso teisėsmokslo arba mokomojo dalyko, sinonimas.

Taip pat pažymėtina, kad nėra vienos nuomonės dėl sąvokos civi-linis procesas turinio arba apimties. Pavyzdžiui, kai kurie autoriai ci-vilinį procesą supranta dvejopai - siaurai ir plačiai. Siaurai civilinįprocesą jie supranta kaip teismo ir šalių procesinę veiklą sprendžiantcivilines bylas ir vykdant teismų sprendimus, t. y. civiliniu procesu to-kiu atveju pripažįstamas tik teismo procesas. Plačiai civilinį procesąjie supranta kaip visus subjektinių teisių gynybos ir apsaugos būdus,išskyrus baudžiamąjį ir administracinį procesus. Tokiu atveju į civili-nio proceso sampratą įtraukiamas ir arbitražo procesas, ir notariato veik-la, ir kiti privatinės teisės gynybos, apsaugos ir ginčų sprendimo būdai2.

§ 5. TEISINIO REGULIAVIMO METODAS

Ne mažiau nei teisinio reguliavimo dalyką svarbu nustatyti ir teisinioreguliavimo metodą, t. y. būdus, kuriais teisės normos reguliuoja san-tykius, sudarančius teisinio reguliavimo dalyką. Dažniausiai išskiriamidu teisinio reguliavimo metodai - subordinacijos (imperatyvusis) ir šaliųautonomijos (dispozityvusis). Subordinacijos metodas būdingas viešo-sios teisės šakoms. Jis reiškia, kad konkretūs teisinių santykių subjek-tų veiksmai ar visa veikla yra griežtai reglamentuojami teisės normųir kad šie subjektai paprastai neturi pasirinkimo laisvės: jų tarpusavioteisės ir pareigos aiškiai apibrėžtos ir negali būti keičiamos tarpusaviosusitarimu; be to, paprastai abipusiai šių subjektų santykiai grindžiamitarpusavio pavaldumu (subordinacija).

Šalių autonomijos, arba dispozityvusis, metodas reiškia, kad tei-sės normos teisinių santykių subjektams suteikia plačių galimybių ren-kantis konkretų veikimo būdą: dažniausiai jiems patiems tarpusaviosusitarimu leidžiama apibrėžti savo teises ir pareigas. Šis principas bū-dingas privatinei teisei (civilinėje teisėje tai ypač akivaizdu analizuo-jant sutarties laisvės principą).

1 Jolowicz J. A. On Civil Procedure. Cambridge: Cambridge University Press, 2000,P. 20-22.

2 Apie civilinio proceso sąvokos aiškinimo doktrinas žr.: e p y o c . Cyc o e c o o p a c o o poecca. B c : M , 1969.

28

CIVILINIO PROCESO TEISĖS IR CIVILINIO PROCESO SĄVOKOS

Koks teisinio reguliavimo metodas būdingas civilinio proceso tei-sei, būtų sudėtinga vienareikšmiškai atsakyti. Viena vertus, teismas yravaldžios institucija (Konstitucijos 5 str.), todėl santykiams, susiklostan-tiems tarp teismo ir byloje dalyvaujančių asmenų, tarp teismo ir kitųproceso dalyvių, būdinga subordinacija. Be to, nemažai civilinio pro-ceso normų, pavyzdžiui, CPK 9, 10, 11, 26, 31, 56, 60, 191 ir dauge-lis kitų straipsnių, imperatyviai apibrėžia privalomą ir vienintelį sub-jektų elgesio būdą. Kita vertus, civilinio proceso tvarka ginamossubjektinės teisės, įtvirtintos normose tokių materialiosios teisės šakų,kurioms būdingas dispozityvusis teisinio reguliavimo metodas. Mate-rialiojo teisinio santykio subjektai kilusį ginčą perdavus nagrinėti teis-mui tampa proceso šalimis. Kadangi esant materialiesiems teisiniamssantykiams šie subjektai naudojasi didele veiksmų laisve, nuosekliaimąstant, jiems derėtų užtikrinti adekvačią galimybę laisvai veikti irprocese tapus šalimis. Vadinasi, dispozityvusis teisinio reguliavimo me-todas neišvengiamai būdingas ir civilinio proceso teisei. Dispozityvu-mas glūdi pačioje civilinio proceso esmėje: civilinė byla iškeliama neteismo, o suinteresuoto asmens iniciatyva (CK 5 str.); šalys gali baigtibylą taikos sutartimi (CPK 42 str.); ieškovas turi teisę atsisakyti ieški-nio, keisti ieškinio elementus ir t.t. Dispozityvumas yra vienas iš pa-grindinių civilinio proceso principų (plačiau apie tai kalbama civilinioproceso principams skirtame skyriuje).

Vadinasi, civilinio proceso teisės teisinio reguliavimo metodas yramišrus - imperatyvusis ir dispozityvusis. Ši aplinkybė laikytina dar vie-nu argumentu teigti, kad civilinio proceso teisei būdingi ir viešosios,ir privatinės teisės elementai.

Įvertinus aptartus klausimus, civilinio proceso teisė apibrėžtina kaipsistema teisės normų, reguliuojančių teismo, byloje dalyvaujančių as-menų ir kitų proceso dalyvių veiklą teismui nagrinėjant ir sprendžiantcivilines bylas bei vykdant teismo sprendimus.

§ 6. CIVILINIO PROCESO TEISĖS SISTEMA

Vienas iš teisės apskritai požymių yra jos sistemiškumas. Ne išimtis ircivilinio proceso teisė. Visos civilinio proceso teisės normos sudarotam tikrą loginę sistemą.

Civilinio proceso teisė - kodifikuota teisės šaka. Dauguma jos nor-mų yra CPK. Todėl, ypač analizuojant CPK struktūrą, nesunkiai įžvel-giama tam tikra visų teisės normų išdėstymo sistema. CPK yra pada-lytas į septynias dalis. Kiekviena dalis savo ruožtu skirstoma į skyrius,o šie - į skirsnius. Tradiciškai skiriamos dvi didelės šios sistemos da-lys - bendroji ir ypatingoji.

29


Bendrosios dalies normos (CPK I dalis pavadinta „Bendrosios nuo-statos") reguliuoja klausimus, bendrus visam civiliniam procesui: nu-stato civilinio proceso teisės tikslus, principus, reglamentuoja teismųkompetenciją, teismo sudėtį, įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenųir kitų proceso dalyvių teisinę padėtį, bylinėjimosi išlaidas, teismo šau-kimų ir pranešimų įteikimą, procesinius terminus, procesinius doku-mentus, ieškinio, laikinųjų apsaugos priemonių institutus ir kita. Ben-droji dalis apima CPK 1-175 straipsnius.

Ypatingosios dalies normos reguliuoja civilinių procesinių teisi-nių santykių subjektų veiklą konkrečiose civilinio proceso stadijose (ci-vilinės bylos iškėlimą; pasirengimą civilinės bylos nagrinėjimui; teis-minį nagrinėjimą; teismo sprendimų vykdymą; apeliaciją; kasaciją;proceso atnaujinimą; tarptautinio civilinio proceso ypatumus), supap-rastintą procesą, taip pat tam tikrų kategorijų civilinių bylų ir ypatin-gosios teisenos bylų nagrinėjimo ypatumus. Ypatingoji dalis apima CPK176-817 straipsnius.

Ir bendrosios, ir specialiosios dalies normos taip pat gali būti gru-puojamos į institutus, t. y. tam tikrą civilinio proceso teisės sistemossudedamąją dalį, kurią sudaro visuma tiek bendrųjų, tiek specialiųjųteisės normų, taikomų esant įvairioms stadijoms ir teisenai. Pavyzdžiui,skiriami įrodymų, ieškinio, procesinių terminų, jurisdikcijos ir kiti ins-titutai.

Sisteminį civilinio proceso teisės pobūdį būtina prisiminti taikantir aiškinant civilinio proceso teisės normas. Teisės norma į vieną arkitą kodekso dalį, skyrių ar skirsnį įtraukiama ne atsitiktinai. Tad aiš-kinant normą reikia atsižvelgti į jos vietą visoje civilinio proceso tei-sės sistemoje. Sisteminio teisės pobūdžio svarbu nepamiršti ir leidžiantįstatymus. Ignoruojant jį galima sugriauti susiklosčiusią teisės sistemą,dėl to savo ruožtu būtų sunkiau aiškinti ir taikyti teisę.

1.2 CIVILINIO PROCESO TEISĖS MOKSLAS.CIVILINIO PROCESO MOKYKLOS

§ 1. CIVILINIO PROCESO TEISĖS MOKSLO SĄVOKA

Civilinio proceso teisės mokslas - tai žinių apie civilinio proceso tei-sę visuma.

Civilinio proceso teisės mokslo sąvoka yra platesnė nei tik pačioscivilinio proceso teisės sąvoka. Civilinio proceso teisė - tai normų,reglamentuojančių civilinį procesą, visuma. Tad civilinio proceso tei-sės sąvoka visada yra susijusi su konkrečioje valstybėje konkrečiu lai-ku galiojančių civilinio proceso normų sistema. Tuo tarpu civilinio pro-

30


ceso mokslo sąvoka turi tarpvalstybinį ir istorinį atspalvį. Civilinio pro-ceso teisės mokslas tiria ne tik galiojančią, bet ir galiojusią civilinioproceso teisę, lygina ją su kitose valstybėse galiojančia ir galiojusiacivilinio proceso teise, kartu teikia įstatymų leidėjams civilinio proce-so teisės tobulinimo ir praktikams - konkrečių normų aiškinimo reko-mendacijas. Tad civilinio proceso teisės moksle gana aktyviai yra nau-dojami tiek istorinis, tiek lyginamasis metodai.

§ 2. CIVILINIO PROCESO TEISĖS MOKSLO REIKŠMĖ

Neperdedant civilinio proceso teisės mokslo reikšmės, galima drąsiaiteigti, kad jis atlieka civilinio proceso teisės teorijos (kitaip tariant,galiojančio įstatymo) ir praktikos jungiamosios grandies vaidmenį. Bū-tent civilinio proceso teisės mokslas nagrinėja įvairius praktikoje ky-lančius ginčytinus klausimus, taip pat civilinio proceso teisės koncep-cijos problemas.

§ 3. CIVILINIO PROCESO MOKYKLOS

Nemažą reikšmę civilinio proceso teisės mokslui turi susiformavusiosliberalioji ir socialinė civilinio proceso mokyklos. Nuo to, kuria iš mo-kyklų vadovaujamasi, daugeliu atveju priklauso ne tik teismo vaidmuoprocese, bet ir viso civilinio proceso struktūra, jam keliamų uždaviniųsupratimas, teismo ir šalių galių santykio procese suvokimas ir pana-šiai. Naujojo Lietuvos CPK pagrindas yra socialinė civilinio procesomokykla. Siekiant geriau suvokti naujojo CPK esmę ir jam keliamustikslus, tiesiog būtina detaliau panagrinėti įvardytų civilinio procesomokyklų turinį.

§ 4. LIBERALIOJO CIVILINIO PROCESO MOKYKLA

Kartu su Didžiąja Prancūzijos revoliucija kaip neigiama reakcija į vi-sagalę valstybę (o tiksliau į visagalį monarchą) į visuomenės gyveni-mą ateina ir liberalizmo vertybės: nuosavybė, laisvė, lygybė ir įstaty-mas. Pagal Montesquieu, „teisėjas - tai įstatymo burna"1. Kalbant apiecivilinį procesą ir jo tikslus būtina pažvelgti, kokia buvo ekonominėXVIII-XIX a. liberalizmo bazė. Tai dar palyginti nesunkiai apžvelgia-ma, gana agrarinė ir iš ganėtinai mažų ekonominių vienetų sudarytasavininkų visuomenė. Ekonominės sistemos pagrindas yra savarankiš-kas gamintojas, kuris dažniausiai yra ir darbuotojas, ir darbdavys irekonominių santykių turi su tokiais kaip jis pats. Tad pilietinę visuo-

Wassermann R. Der soziale Zivilprozess. Dormstadt: Neuwied. S. 21.

31

CIVILINIO PROCESO TEISE KAIP SAVARANKIŠKA TEISĖS ŠAKA

menę sudaro savarankiški žmonės, kurios nariais pripažįstami tik savi-ninkai1. Taigi politiškai svarbūs tik turintieji nuosavybę.

Kita vertus, liberalizmas reiškė ir tam tikrą požiūrį į valstybę. Vals-tybė neturėjo toliau egzistuoti lyg visagalis romėnų šeimos tėvas, ku-ris iki mažiausių smulkmenų rūpinasi savo vaikų gerove. Liberalizmofilosofai reikalavo aiškiai atskirti valstybės ir asmens santykio daly-vius. Išimtinė valstybės veiklos sritis ir toliau turėjo likti užsienio po-litika ir gynyba nuo išorės priešų. Tuo tarpu jos funkcijos valstybėsgyvenimo viduje turėjo būti atskirtos vadovaujantis teisinės valstybėsteorija, kurios esmė, kad valstybė privalo ginti pilietį nuo kitų asmenųkėsinimosi į jo teises ir pačios valstybės jo teisių pažeidimo. Tad, li-beralų įsivaizdavimu, valstybė piliečiui privalo tik nustatyti tam tikraselgesio ribas ir užtikrinti, kad jos nebūtų pažeidžiamos tiek jos pačios,tiek kitų piliečių, tiek paties asmens. Tolesnė istorijos raida parodė,kad pagrindinė liberalizmo problema buvo ta, jog svarbiausia abstrak-čios laisvės figūra buvo lygiai toks pat abstraktus ir nuasmenintas „as-muo". Liberalizmo filosofija nematė (o galbūt nenorėjo matyti) konkre-taus žmogaus, konkrečių jo problemų ir konkrečios socialinės aplinkos,kurioje jis gyvena. Šiai filosofijai visi buvo lygūs, tačiau nebuvo ma-toma tikrosios nelygybės.

Būtent dėl liberalizmo filosofijos įtakos XIX a. atsirado ir pirmie-ji nauji Europos civilinio proceso kodeksai: 1806 m. Prancūzijos (Co-de de procedure civile); 1877 m. Vokietijos {Zivilprozessordnung, ZPO),1864 m. Rusijos (Ustav graždanskogo sudoproizvodstva) (jis, beje,1918-1940 m. galiojo ir Lietuvoje) ir kiti.

Pagrindimai liberaliojo civilinio proceso principai, lemiantys pa-čią ginčo sprendimo teisme formą, yra rungimasis ir dispozityvumas.Didžiausia kiekvieno civilinio proceso problema — tai teisėjo ir Šaliųgalių santykis. Liberaliajame procese ši problema sprendžiama viena-reikšmiškai šalių naudai. Tokio sprendimo pagrindas yra dvi idėjos.Pirma, kadangi civiliniame procese ginamos ir įgyvendinamos priva-čių asmenų teisės, tai ir pats procesas yra tik šalių reikalas. Kitaiptariant, visi privatinės teisės principai turi galioti ir procesui, kur šiprivatinė teisė įgyvendinama. Antra, tai įsitikinimas, kad pačios šalysgali geriausiai pasirūpinti „savo" teisės apsauga2. Šalių valia vyravovisame procese - pradedant šaukimų ir kitos proceso medžiagos įteiki-mu priešingai šaliai ir teismui ir baigiant įrodinėjimo procesu. Teisėjovaidmenį šiame procese būtų galima apibūdinti posakiu „teismas savo

Wassermann R. Cit. op P. 29.Habscheid W.-J. Richtermacht oder Parteifreiheit, ZZP 1968, Bd. 81, S. 187.

32


iniciatyva nedaro nieko"1. Pažeistos privatinės materialiosios subjekti-nės teisės gynyba yra tik pačios šalies reikalas. Bet koks teisėjo kiši-masis į tarp šalių vykstančią lygių galimybių kovą, išskyrus atvejus,kai šitai daroma siekiant panaikinti šalių pozicijų nelygybę ar paleng-vinti formalią proceso eigą, laikomas neteisėtu. Nedidelės teismo ga-limybės veikti procesą, pavyzdžiui, teisėjo teisė klausti šalies, vertin-tos labai atsargiai ir kaip mažai ką lemiančios bendrųjų taisykliųišimtys. Šio proceso šalininkai teigia, kad tik toks proceso modelisgali užtikrinti teisingo sprendimo (kas yra teisingas sprendimas, teksaptarti vėliau, nes sprendimo teisingumas ir proceso koncentruotumasiš esmės neturėtų būti viena kitą paneigiančios kategorijos) priėmimąbyloje. Ši išvada grindžiama tokiais argumentais2:

- niekas negalės apkaltinti teismo šališkumu ir neobjektyvumu,nes pats nerinko ir netyrė įrodymų;

- šalys turi visas galimybes surinkti reikiamus įrodymus, išanali-zuoti juos teisme, o šitai lemia jų įsitikinimą, kad jų teisės ir įstatymųsaugomi interesai yra gerai atstovaujami;

- kadangi šalys pačios renka įrodymus, akivaizdu, kad jie buskruopščiai surinkti, nes šalių interesai visada yra priešingi;

- kad ir koks byloje, bus priimtas teismo sprendimas, šalis visa-da ramiau reaguos į pralaimėjimą, nes žino, kad visiškai kontroliavoprocesą.

Taigi liberaliajame procese teismo įsitikinimas šalių pateiktos me-džiagos teisingumu yra gana antraeilis dalykas. Pagrindinė mintis, kadvalstybė užtikrina tik tokią gynybą, kokios prašoma, ir gina tik tokiubūdu, kokio prašoma. Taigi šalys vadovauja procesui, o teismas tamtikrų veiksmų imasi tik tada, kai šalys inicijuoja. Pagrindinė teismofunkcija - būti tam tikru šalių ginčo arbitru ir pasakyti, kas yra teisuspagal pateiktą byloje medžiagą, prižiūrėti, kad „kova" vyktų pagal vals-tybės nustatytas proceso taisykles, t. y. jų nepažeidžiant, ir spręsti tarpšalių kylančius procedūrinius ginčus. Vienas iš žymiausių XIX a. pa-baigos — XX a. pradžios liberaliojo civilinio proceso teorijos šalininkųvokietis A. Wachas taip apibūdina civilinio proceso tikslus: „Civilinioproceso tikslas yra užtikrinti tinkamą ir teisėtą valstybinį ginčo išnag-rinėjimą. Civilinio ginčo prigimtis lemia esminius baudžiamojo ir ci-vilinio proceso skirtumus. Civilinis ginčas yra pagrįstas materialiais irformaliais dviejų šalių santykiais, juo nėra suinteresuota valstybė, kar-

1 Wassermann R. Cit. op. P. 33.2 P e a . B . o e p a o C A . M o c a :

, 1999. C. 27.

33


tu ir jai atstovaujanti institucija - teismas. Šiame procese atsisakomatardomojo proceso principo, o jo pradžia, eiga, turinys ir pabaiga pri-klauso tik nuo šalių valios."1

Be jokios abejonės, toks teisėjo pasyvumas liberaliajame civili-niame procese turi ir tam tikrą ideologinį pagrindą. Liberalizmo filo-sofija atsirado kaip tam tikra visagalės valstybės, kuri visada visur ki-šasi, priešprieša. Galima teigti, kad šiuo atveju pasireiškė „švytuoklės"principas, nes teisėjo pasyvumas turėjo reikšti šalių gynybą nuo teis-mo, kaip valstybės valdžios dalies, savivalės.

Kiekvieno civilizuoto civilinio proceso tikslas yra nustatyti tiesąbyloje. Šiuo atžvilgiu liberalusis civilinis procesas nėra išimtis. Ko-kios tiesos siekiama liberaliajame civiliniame procese? Kadangi teisė-jo įsitikinimas šalių pateiktos medžiagos teisingumu čia yra gana ant-raeilis dalykas, kalbama apie formaliąją tiesą. Kitaip tariant, tiesa byląnagrinėjančiam teisėjui yra tai, kas išplaukia iš byloje pateiktos me-džiagos. Tai reiškia, kad nors faktiškai ginčo šalis gali būti teisi, ta-čiau jeigu neįrodys savo reikalavimo pagrįstumo ar nepakankamai jįįrodys, procesas bus pralaimėtas, o sprendimas byloje laikomas for-maliai teisingu.

Taigi, minėta, pagrindinis liberaliojo civilinio proceso tikslas -valstybei nesikišant į ginčo eigą pateikti šalims jų ginčo sprendimomechanizmą.

Liberalusis civilinis procesas atnešė ir kitus, mums šiandieną sa-vaime suprantamais atrodančius proceso principus: viešumo ir žodi-nio proceso, teisės į Įstatymo garantuotą teisinę pagalbą, teisėjonepriklausomumo ir klausymo tik įstatymo bei kitus.

Ypač didelė reikšmė XIX a. teisės literatūroje teikta žodinio pro-ceso principui, kuris turėjo garantuoti tiesioginį ginčo šalių ir teismokeitimąsi informacija. Iki tol procesas buvęs grynai rašytinis (lot. quodnon est in actis, non est in mundo), šalis galėjo net nematyti jos byląišnagrinėjusio teisėjo, buvo kalbama apie „kabinetinį teisingumą" ir„popierių kamščius" teismuose. Tad šiuo požiūriu žodinis procesas, bejokios abejonės, buvo pažangus dalykas, nes jis ne tik sudarė galimy-bę teismui ir šaliai tiesiogiai bendrauti aiškinantis bylos aplinkybes arpaties reikalavimo esmę, bet ir lėmė kito principo - proceso viešumo,atsiradimą. Proceso viešumas turėjo reikšti „kabinetinio teisingumo"pabaigą, galimybę visuomenei kontroliuoti proceso eigą ir tam tikrąteismo darbo atvirumą. Visi įvardyti liberaliojo civilinio proceso prin-

Wach A. Vortraege ueber die Reichszivilprozessordnung. Bonn, 1896. S. 2.

34


cipai (ypač rungimosi ir dispozityvumo) tarytum nepajudinami asmenssargybiniai saugojo ir vis dar mėgina saugoti šį proceso modelį nuobet kokio kišimosi. Juos klasikiniu XIX a. supratimu ilgai mėginta lai-kyti neliečiamomis ir nediskutuotinomis, šventomis vertybėmis.

Liberaliojo civilinio proceso teorija istoriniu požiūriu „konkuren-to" neturėjo labai trumpai - mažiau nei šimtą metų. Pagrindinė šitopriežastis - per didelis šios teorijos idealizmas ir visiškas gyvenimotikrovės nepaisymas. Pasirodo, nėra ir negali būti idealios visuome-nės, kur visi ne tik teisiškai, bet ir faktiškai lygūs ir protingi, o pro-cesas ir jo trukmė nėra jau toks visiškai „privatus" reikalas. Pagaliau,pasirodo, ir pati proceso teisė yra ne privatinės, o viešosios teisės da-lis; savo ruožtu ten, kur yra viešoji teisė, yra ir tam tikrų viešųjų in-teresų.

§ 5. SOCIALINIO CIVILINIO PROCESO MOKYKLA

Tad liberalusis civilinis procesas — tai tam tikra įsivaizduojamų lygių(tiek teisinių galimybių, tiek teisinės padėties procese atžvilgiu) asme-nų „kovos" tvarka. Minėta, šiai filosofijai buvo visiškai neįdomu, arta lygybė iš tikrųjų yra. „Faktiškai lygių galimybių" klausimo nekilotol, kol gyvavo ekonominiai ir socialiniai visuomeniniai santykiai, ku-riems esant atsirado liberalizmo idėjos, o ta visuomenės dalis, kuriosnesudarė savininkai liberalizmo požiūriu, neturėjo didesnės įtakos vi-suomenės gyvenimui. Didelių problemų atsirado žlugus minėtai eko-nominei ir socialinei liberalizmo bazei. Visuomeninio ir ekonominiogyvenimo krizė, pramonės plėtra ir pramoninės visuomenės formavi-masis labai paveikė liberalizmo vertybių skalę. Jau pirmojoje XIX a.pusėje nebeliko tos lengvai peržvelgiamos visuomenės, pagrįstos smul-kiais savininkais ir elementariais ekonominiais santykiais. Sparti eko-nomikos ir technikos pažanga ne tik sukėlė pramonės koncentraciją,bet ir iš esmės pagerino visuomenės narių bendravimo, susisiekimo irinformacijos gavimo galimybes. Mažiau mirštant, Europoje sparčiai dau-gėja gyventojų, apie pramonės centrus itin greitai plečiasi miestai. Šiepokyčiai sukėlė ir didelių visuomenės gyvenimo pokyčių. Rinkos san-tykiai jau grindžiami „priklausomumu", kai ekonomiškai stipri visuo-menės dalis primeta savo sąlygas ekonomiškai pavaldžiajai. Būtina at-kreipti dėmesį, kad ekonomiškai pavaldi visuomenės dalis yra gerokaididesnė nei ekonomiškai nepriklausoma1. Rinka šiomis sąlygomis jaunebėra ta vieta, kur susitinka asmeniškai pažįstami verslo partneriai —

Wassermann R. Cit. op. P. 50.

35


ji tampa anonimiška institucija. Sandoriai sudaromi įvairiomis ryšiopriemonėmis, o sutarties šalys viena kitos dažniausiai net nepažįsta.Visiškai nuasmeninamas net toks sandoris kaip paskola. Vis didėjantisdarbo pasidalijimas ir kova dėl rinkų lėmė įvairių monopolijų kūrimą-si. Kita vertus, darbininkijai tampant vis organizuotesnei ir kylant ko-vos už savo teises poreikiui atsiranda stiprios profesinės sąjungos. Kei-čiasi ir visuomenės vertybių sistema. Savo politinius reikalavimusaiškiai pareiškia ta organizuota visuomenės dalis, kuri visuomenės po-litiniame gyvenime iki tol nevaidino jokio didesnio vaidmens. Nedvip-rasmiškai iškeliama didžiosios visuomenės dalies skurdo problema. To-kiomis sąlygomis liberalizmo skelbiama visuotinio gėrio, pagrįsto laisvakonkurencija, laisve, lygybe ir visuomeninių santykių darna, idėja di-džiajai visuomenės daliai tampa paprastų paprasčiausia iliuzija. Imtareikalauti ne abstrakčios, o konkrečios - kiekvienam piliečiui prieina-mos laisvės. Tačiau tokios laisvės valstybė negali garantuoti, jeigu ap-siriboja tik tam tikrų teisinio pobūdžio ribų socialiniame gyvenime nu-statymu ir visiškai nesirūpina turiniu. Vien formali lygybė nepašalinoneteisingumo, ekonominės nelaisvės, nežmoniškumo ir nelygybės.

Minėtos sąlygos ir procesai, be jokios abejonės, negalėjo neturėtiįtakos ir civilinio proceso raidai XIX a. pabaigoje. Kritikuojant libera-liojo civilinio proceso koncepciją ypač populiarus tampa argumentas,kad negali būti didesnės nelygybės, kaip nelygius laikyti lygiais. Vie-nas iš socialinio civilinio proceso kūrėjų austras A. Mengeris taip api-būdino liberaliojo civilinio proceso sukurtą padėtį: „Mes taip patobu-linome savo civilinių teisių gynimo procedūrą, kad didžiajai tautosdaliai ji pasidarė tiesiog nebeprieinama."1

Jau 1895 m. liberaliesiems Europos civilinio proceso kodeksamsatsiranda „rimtas konkurentas" - priimamas Austrijos CPK, kurio pa-grindą sudaro socialinio civilinio proceso teorija. Be abejo, socialiniscivilinis procesas nereiškia kažko visiškai naujo. Jis perėmė iš libera-liojo proceso ir rungimosi, ir dispozityvumo, ir viešumo, ir kitus prin-cipus, tačiau pasikeitė pats požiūris į proceso tikslus, paskirtį, kartu irkai kurių principų, iki tol atrodžiusių neliečiamų (pirmiausia rungimo-si ir dispozityvumo), vertinimas. Būtent šioje teorijoje buvo pagrįstascivilinio proceso koncentruotumo tikslas.

Socialinio civilinio proceso teorijos kūrėjas yra vienas iš pagrin-dinių Austrijos CPK ideologų Francas Kleinas. Jo idėjos buvo ir tebė-ra plėtojamos kitų šios teisės šakos mokslo atstovų. Pirma detaliaupanagrinėsime Kleino teoriją.

Menger A. Das Recht und die besitzlosen Volksklassen. Tūbingen, 1908. S. 30.

36


Į Kleino civilinio proceso teoriją negalima žvelgti tik teisiniu po-žiūriu. Savo mintis šis mokslininkas grindė ir teisės sociologijos prin-cipais1. Kleino įsitikinimu, geras įstatymas yra toks, kurio pagrindasyra ne tik paprasta gyvenimo patirtis ir praktika, bet ir visuomenėjesusiklostę ekonominiai ir kiti (žmonių) santykiai. Toks sociologinis po-žiūris, Kleino nuomone, negali padiktuoti įstatymo turinio, tačiau galiapibūdinti jo tikslus konkrečiu visuomenės gyvenimo etapu2. Atsižvel-giant į tai, socialinės proceso funkcijos tikslas yra kuo greičiau, pa-prasčiau ir pigiau išspręsti ginčą. Ginčo šalių veiksmus, prieštaraujan-čius šiems tikslams, teisėjas turi teisę (ir net pareigą) šalinti įstatymosuteikiamomis priemonėmis3. Kleinas visus civilinio proceso tikslusskirsto į dvi grupes: kintamus ir nekintamus. Socialinė proceso funk-cija, jo socialiniai tikslai priklauso nuo konkretaus visuomenės raidosetapo, todėl kinta. Pirmasis Kleinui rūpimas klausimas yra, ar iš tikrų-jų civilinis procesas tėra privataus ginčo sprendimo mechanizmas, ku-riuo visuomenė nėra suinteresuota. Į šį klausimą Kleinas atsako viena-reikšmiškai: „Interesų konfliktai, susiję su visuomenėje galiojančiosteisės taikymu, taigi ir visuomenėje esamos teisinės tvarkos įgyvendi-nimu, yra reikšmingi tiek valstybei, tiek visuomenei, todėl juos spren-džiant būtina atsižvelgti ir į šiuos interesus."4 Teisės įgyvendinimo už-tikrinimas, Kleino nuomone, be abejo, priskirtinas prie moderniosvalstybės tikslų. Todėl garantija, kad visuomenės „civilinis" gyveni-mas vyks pagal bendrąsias valstybėje galiojančias taisykles, yra tas ben-dras gėris, kurio įgyvendinimu valstybė privalo rūpintis5. Teisės tikslaiir visuomenės gerovės tikslai negali vieni kitiems prieštarauti (prisi-minkime kad ir garsų romėnų posakį salus populi, suprema lex - tau-tos gerovė yra aukščiausias įstatymas). Todėl būtina atsižvelgti į vi-suomeninius, kultūrinius ir kitokius visuomenės interesus tiek privatinės,tiek proceso teisės požiūriu ir kiekvienu atveju gali būti svarstomastik šių interesų apimties klausimas. Moderni valstybė, kurios tikslasyra bendrų ir individualių, nacionalinių ir žmogaus interesų apsauga,negali rūpintis tik konkretaus asmens interesais6. Kiekvienas konflik-tas, sudarantis sąlygas procesui įvykti, reiškia ir deramo konkrečių vi-suomenės grupių sugyvenimo sutrikdymą, o dar bendresniu požiūriu

1 Nekrošius V. Francas Klemas apie civilinio proceso tikslus ir principus bei jųįgyvendinimo metodus // Teisė. 1999, Nr. 33 (1), p. 43.

2 Ten pat. P. 44.3 Forschungsband Franz Klein. Wien, 1988. S. 86.4 Klein F., Engei F. Der Ziviprozess Oesterreichs. Mannheim, 1927. S. 187.5 Nekrošius V. Cit. op. P. 44.6 Ten pat.

37


teisinį konfliktą galima apibūdinti kaip kliūtį, trukdančią darniam vi-suomenės gyvenimui. Vaistai nuo šios kliūties - materialioji teisė, ogydytojas - proceso teisė. Kleino nuomone, jau vien tai, kad procesasyra viešosios teisės dalis, savaime įpareigoja šalia privačių interesųgynybos rūpintis ir visuomenės interesų užtikrinimu. Taigi, viena ver-tus, visuomenės interesų užtikrinimas, visuomeninio gyvenimo darna,bendros gerovės visuomenėje siekis, materialiosios teisės įgyvendini-mas, o kita vertus, privačių teisinių santykių dalyvių autonomija le-mia, kad procesas negali būti vienašalis. Jame negali viešpatauti tikberibė šalių valia, tačiau neturėtų būti ir visagalio teismo, paverčian-čio ginčo šalis tik nieko negalinčiais proceso objektais. Protingai už-tikrinti ir derinti visuomenės ir valstybės bei privačius interesus - taišiuolaikinio proceso užduotis1. Tiek individualiu, tiek socialiniu požiū-riu procedūra ir sėkmė, priemonė ir tikslas civiliniame procese turibūti suderinti. Šios srities disbalansas gali sukelti neigiamą asmens irvisuomenės požiūrį į procesą. Logiškas tokio neigiamo požiūrio pada-rinys bus vengimas naudotis valstybės garantuojama proceso formaginant savo teisėtus interesus ir kitų, alternatyvių (dažnai neteisėtų)priemonių paieška. Vadovaudamasis aptartomis idėjomis Kleinas su-formulavo specialius civilinio proceso tikslus: aiškumą ir prieinamu-mą, ekonomiškumą, pigumą, greitumą ir teisingo sprendimo byloje pri-ėmimą. Ypač daug dėmesio Kleinas skyrė proceso koncentruotumotikslui, pavertė jį savarankišku civilinio proceso principu. Proceso kon-centruotumo idėja, jo nuomone, nėra savitikslis dalykas (koncentruo-tumas dėl koncentruotumo). Proceso koncentruotumą jis tiesiogiai sie-ja su socialine proceso funkcija, būtinumu kuo greičiau atkurti ginčopažeistus deramus visuomeninius ir ekonominius santykius. Procesokoncentruotumo idėją labai vaizdžiai pagrindžia jau klasikine ir vado-vėline tapusi jo mintis: „Teismo procese ilgainiui turi būti elgiamasilabai protingai. Kiekvienas teisinis konfliktas - tai sunkus asmenų san-tykių ir civilinės apyvartos pažeidimas. Kadangi visuomeninių santy-kių audeklą sudaro žmonės ir daiktai, kiekvienas toks pažeidimas yrasusijęs su abiem šio audeklo elementais. Užuot deramai ir darniai plė-tojęs santykius, kurie gyvuotų visuomenės labui, teismo procesas pa-sėja susierzinimą, priešiškumą ir pyktį. Kiekviena tokio konflikto die-na didina šią priešpriešą ir ji paveikia ir kitus asmenis. Visiškai aišku,kad šio reiškinio negalima visiškai išvengti, nes konflikto priežasčiųyra daug, tačiau protinga visuomenė turėtų siekti kuo greičiau panai-kinti šiuos konfliktus. Kiekvienas ginčas, nebūdamas kiek galima grei-

1 Nekrošius V. Cit. op. P. 45.

38


čiau pašalintas, daro nepaprastai didelę neigiamą įtaką visuomenės dva-siai."1 Kleino nuomone, ilgas procesas taip pat trukdo priimti bylojeteisingą sprendimą, nes kuo daugiau laiko praeina nuo konflikto atsi-radimo iki sprendimo byloje priėmimo, tuo sunkiau nustatyti konfliktąsukėlusias priežastis, įsitikinti vienų ar kitų teiginių teisingumu. Ilgasprocesas yra ir sunki našta ekonominių santykių plėtojimui, nes kilusginčui apribojama turto, dėl kurio ginčijamasi, civilinė apyvarta (nie-kas nerizikuos parduoti, juo labiau pirkti turto, teisė į kurį po teismosprendimo gali būti pripažinta kitam asmeniui). Be to, be turto, dėl ku-rio vyksta ginčas, šalys, kol jis sprendžiamas, paprastai dar pasiliekatam tikrą rezervą (tam atvejui, jeigu tektų apmokėti ir priešingos šaliesteismo išlaidas) ir šis pat gali būti vertinamas kaip tam tikros turto da-lies civilinės apyvartos įšaldymas. Toks turto įšaldymas sudaro tiesiogi-nes prielaidas nacionalinio turto mažėjimui, nes per visą jo įšaldymolaikotarpį nėra gaunama jokios naudos ir nieko nauja nesukuriama. Šiuopožiūriu ilga proceso trukmė yra itin žalinga mažoms ir vidutinėms įmo-nėms, nes joms ilgas turto įšaldymas gali reikšti tiesiog bankrotą.

Tad Kleinas, kalbėdamas apie proceso koncentruotumą, į pirmąvietą iškelia konkretaus civilinės apyvartos dalyvio interesus bei vi-suomenės ir valstybės suinteresuotumą kuo greitesniu visuomeniniųsantykių normalizavimu2. Vienas iš pagrindinių Kleino oponentų, kri-tikavusių proceso koncentruotumo idėją, - Vokietijos profesorius A. Wa-chas. Jo nuomone, „greitumas ir pigumas - tai reliatyvios vertybės,nes pigiai ir greitai, bet blogai - tai visada netinkama formuluotė"3

(reikia pasakyti, kad ir šiandien Lietuvoje padėtis iš esmės nelabai pa-sikeitė, nes panašių kritinių argumentų girdima gana dažnai)4. Iš tikrų-jų formuluotė „greitai, bet blogai" visiškai netinka, tačiau reikalas tas,kad Kleinas jos niekada ir nesiūlė! Atvirkščiai, viena iš pagrindinių joidėjų - tai proceso tikslų ir būdų, kurie naudojami jiems pasiekti, tar-pusavio derinimas. Bet kurio iš proceso tikslų aukštinimas reikštų kirųtikslų nuvertinimą ir taip siektinos darnos sugriovimą. Kleinas sufor-mulavo „civilinio proceso principų santykinio įgyvendinimo taisyklą"- vienintelis vertinimo kriterijus, lemiantis vieno ar kito civilinio pro-ceso principo įgyvendinimo apimtį, gali būti tik principo tikslingumoir socialinės proceso funkcijos susiejimas į visumą. Be to, kaip sava-

1 Klein R, Engei F. Cit. op. P. 195.2 Nekrošius V. Cit. op. P 47.3 Wach A. Die Muendlichkeit in dem Entwurf der Oesterreichischen ZPO. Leip-

zig, 1895. S. 3.4 Mikelėnas V. Quo vadis, arba eksperimentuojama toliau // Justitia. 1999, Nr. 2, p. 16.

39


rankišką civilinio proceso tikslą Kleinas įvardijo teisingo sprendimo(materialiuoju požiūriu) priėmimą byloje. Procesas, Kleino manymu,neturėtų būti vertinamas vien kaip paprasčiausia teisinė ginčo šalių„kova", o teismo sprendimas - tik kaip šios kovos baigiamasis aktas,kuriuo teisėjas nusprendžia, kuris iš kovotojų buvo geresnis1. Minėta,kad Kleinas procesą apibūdino kaip gydytoją, kurio pagrindinė paskir-tis — užgydyti dėl teisinio konflikto atsiradusią visuomenės žaizdą. Pa-grindinis šio „gydytojo" vaistas - tai tinkamai taikoma materialioji teisė.Tad teisėjas negali būti tik pasyvus ir bejėgis proceso stebėtojas irginčo šalių pateiktų įrodymų vertintojas. Jis turi turėti visas būtinasteises, suteikiančias jam galimybę greitai išnagrinėti bylą, o priimantir skelbiant sprendimą būti įsitikinusiam (ar beveik įsitikinusiam), kadteisinis ginčo sprendimo būdas atitinka faktines bylos aplinkybes.

Visų įvardytų proceso tikslų tarpusavio derinimą ir įgyvendinimąKleinas apibūdino terminu „socialinis procesas".

XX a. Europoje atsiranda gana nemažai Kleino teorijos sekėjų, ku-rie ją toliau plėtoja. Galima būtų paminėti dar ikirevoliucinės Rusijosproceso teisės specialistą Rezanovskį, vokiečius Wiethoelterį, Rasebor-ną, Goerlitzą, Ostermeyerį, Huhną, Wassermanną ir daugelį kitų. Ypačaktyviai socialinio civilinio proceso teoriją toliau plėtojo vokietisR. Wassermannas. Jis detaliai išnagrinėjo viešąjį interesą civiliniameprocese, aptarė labai aktualią aktyvaus teismo vaidmens ir jo nešališ-kumo problemą, nemažai dėmesio skyrė bendradarbiavimo (koopera-vimosi) principo pagrindimui, materialiosios tiesos nustatymui ir kuogreitesnio bylos išnagrinėjimo poreikiui kaip savarankiškiems procesotikslams.

Kokia buvo ir yra socialinio civilinio proceso teorijos įtaka XX a.Europai? Pažvelgus į proceso įstatymų reformas įvairiose Europos vals-tybėse galima daryti vienareikšmišką išvadą — socialinio civilinio pro-ceso teorija, kurios pagrindas yra aktyvaus teismo ir proceso koncen-truotumo principai, pergalingai įsigalėjo ir vis labiau įsitvirtinaEuropoje. Štai tik keletas pavyzdžių. Konstatuota, kad klasikinis libe-raliojo civilinio proceso modelio pavyzdys kontinentinėje Europoje yra1806 m. Prancūzijos CPK (Code de procedure civile), kurio liberalu-mas sudarė be galo palankias sąlygas vilkinti procesą. Šio kodeksoreforma būtent proceso koncentruotumo ir teismo vaidmens aktyvinimopožiūriu buvo pradėta jau 1935 m., o iš esmės baigta 1975 m. priėmusnaująjį Prancūzijos CPK (įsigaliojo 1976 m. sausio l d.). Naujasis ci-vilinis procesas jau nebėra tik šalių reikalas, o teismas nėra tik prižiū-

1 Nekrošius V. Cit. op. P. 47.

40


rėtojas. Naujajame procese teismas vadovauja procesui1 (o tai jau aiš-kus socialinio civilinio proceso požymis). Teismas aktyviai vadovaujabylos nagrinėjimui: jis gali įpareigoti šalis pašalinti tam tikrus neaiš-kumus, pateikti papildomų įrodymų, tam tikrais atvejais net peržengtišalies reikalavimų ribas, remtis tomis aplinkybėmis, kuriomis Šalys vi-siškai nesirėmė arba nors ir rėmėsi, tačiau neteikė joms didesnės reikš-mės. Naujajame civiliniame procese teismas įgavo pakankamai dauggalių greitinti bylos nagrinėjimą - jis privalo užtikrinti, kad šalys perprotingą laiką apsikeistų savo turimais įrodymais, ieškovas suformu-luotų savo reikalavimus, o atsakovas - atsikirtimus. Šiems uždaviniamsįgyvendinti teismas turi teisę nustatyti konkrečius terminus2. Šaliai, vil-kinančiai bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę skirti iki dešimties tūks-tančių frankų baudą. Į pasirengimo teisminiam nagrinėjimui stadiją įves-ta kažkas panašaus į romėnų litiscontestatio - ginčo įtvirtinimą.Pasikeitus procesiniais raštais, teismas nutartimi tvirtina esamą „ginčopadėtį". Ši nutartis labai svarbi proceso koncentruotumo požiūriu, nesją priėmus procese negalimi jokie nauji reikalavimai ar įrodymai, iš-skyrus menkas išimtis, kai teismas panaikina nutartį3. Tad vaizdas išesmės pasikeitė socialinio civilinio proceso naudai. Panašios liberalio-jo civilinio proceso kodekso reformos įgyvendintos ir Vokietijoje. Čiareikia atkreipti dėmesį į 1924, 1933 ir 1976 m. Vokietijos CPK pakei-timus, kurie taip pat įtvirtino aktyvų teismo vaidmenį procese, jo pa-reigą rūpintis kuo greitesniu ir teisingu bylos išnagrinėjimu, galimybęatsisakyti priimti naujus įrodymus procese, jeigu jie galėjo būti pa-teikti anksčiau, išsireikalauti tam tikrus įrodymus savo iniciatyva ir t.t.4

Kai kurie jau XX a, priimti civilinio proceso kodeksai taip pat galibūti vertinami kaip socialinio civilinio proceso „grynuoliai". Pirmiau-siai čia minėtinas 1942 m. priimtas ir 1948 m. įsigaliojęs Švedijos CPK(teismui suteikta teisė savo iniciatyva rinkti įrodymus, skirti baudą ša-liai, vilkinančiai procesą, ir t.t.), Lenkijos CPK. Kaip gana naują so-cialinio civilinio proceso „kūdikį" Europoje galima nurodyti ir EstijosCPK, priimtą tik 1998 m. balandžio 22 dieną. Apie visus šiuos ko-deksus detaliau kalbama aptariant konkrečius proceso greitinimo klau-simus.

1 Sonnenberger H. J. Prinzipien des neuen franzoesischen Zivilsverfahrensrechts;Einheit und vielfalt der Rechtsordnung. Munchen, 1996. S. 66.

2 Ten pat. P. 70.3 Chartier Y. Die neuere Entwicklung des Zivilprozessrechts in Frankreich; ZZP

1978. Bd. 91. S. 292.4 Nekrošius V. Kooperacijos principas civiliniame procese // Teisė. 1999, Nr. 33 (2),

p. 37-38.

41


Mažiau nei prieš šimtą metų Kleino parengtas civilinio procesokodeksas laikytas „grįžimu į policinę valstybę", teismas lygintas su gar-siąja XV a. inkvizicija1 ir panašiai, o šiandieną didžiajai daliai Euro-pos aktyvus teismas, proceso koncentruotumas ir kitos socialinio pro-ceso vertybės yra savaime suprantamas dalykas.

Kai kuriose valstybėse ilgai mėginta laikytis klasikinių dispozity-vumo ir rungimosi principų sąvokų reformuojant procesą. Kas iš toišėjo, geriausiai parodo Italijos pavyzdys. Štai ką apie aštuntojo de-šimtmečio Italijos procesą rašo profesorius N. Trockeris: „Įprastas teis-mo procesas pirmosios instancijos teisme, jeigu bylą teisėjas nagrinėjavienasmeniškai, trunka 521 dieną, o jei kolegialiai - 871 dieną; ape-liacinėje instancijoje vidutinė proceso trukmė yra 722 dienos, o Aukš-čiausiajame Teisme - l 125 dienos. Sudėję gauname vidutinę procesoItalijoje trukmę - septynerius metus, penkis mėnesius ir trylika die-nų."2 Toliau jis pateikia puikią išvadą, kad visiškas, tačiau niekadanesibaigiantis teisingumas, kai sprendimai priimami per vėlai, iš tikrų-jų gali lemti daug didesnį neteisingumą nei ne toks kruopštus, tačiaugreitas bylos išsprendimas3.

1.3 CIVILINIO PROCESO TEISĖS TIKSLAI

§ 1. CIVILINIO PROCESO TEISĖS TIKSLŲ SĄVOKA

Civilinio proceso teisės tikslai - tai tam tikri įstatymų leidėjo sufor-muluoti siekiai, kuriuos turi padėti įgyvendinti civilinio proceso teisė.Civilinio proceso teisės tikslų turinys iš esmės priklauso nuo to, kuriaiš civilinio proceso teisės teorijų vadovaujamasi. Vieni tikslai civili-niam procesui bus keliami žvelgiant į jį tik kaip į privačių šalių pri-vatų reikalą (tokiu atveju civilinio proceso užduotis - suteikti šalimsginčo mechanizmą, o teismui - tam tikrus kontrolės ir sprendimo pri-ėmimo įgaliojimus) ir visiškai kitaip civilinio proceso tikslai bus ver-tinami įžvelgiant jame ir tam tikrą viešą suinteresuotumą bylos išnag-rinėjimu.

§ 2. CIVILINIO PROCESO TEISĖS TIKSLŲ REIKŠMĖ

Labai svarbu aiškiai suformuluoti civilinio proceso teisės tikslus, nesbūtent tikslai atsako į klausimą, kokia turėtų būti civilinio proceso tei-

1 Habscheid W.-J. Richtermacht oder Parteifreiheit; ZZP 1968, Bd. 81, S. 191.2 Trocker N. Gegenwartsprobleme der Italienischen Zivilrechtspflege; ZZP 1978.

Bd. 91. S. 252.3 Ten pat. P. 253.

42


sė. Taigi civilinio proceso teisės tikslai tiesiogiai veikia pačios civili-nio proceso teisės turinį ir, nustatydami tam tikrus prioritetus įstatymųleidėjui, iš esmės palengvina jo darbą apsisprendžiant dėl vienos arkitos teisės normos būtinumo ar jos turinio. Tad teisė be tikslų — taitarytum pasiklydęs miške žmogus, kuris griebiasi visų iš eilės, jo gal-va, įmanomų priemonių, kad rastų kelią atgal. Tačiau būdama ganachaotiška, ši paieška arba ilgai trunka, arba apskritai yra bevaisė.

§ 3. CIVILINIO PROCESO TEISĖS TIKSLAI

Minėta, kad naujasis Lietuvos CPK grindžiamas socialinio civilinio pro-ceso mokykla. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas pabrėžia dvejopus ci-vilinio proceso teisės tikslus:

a) privačius; irb) viešuosius.Dėl konkrečių civilinio proceso teisei keliamų tikslų buvimo ar

nebuvimo civilinio proceso teisės teorijoje kyla gana nemažai ginčų.Vis dėlto Lietuvos įstatymų leidėjas apsiėmė įstatyme suformuluotipagrindinius šiai teisės šakai keliamus tikslus. Teisminei civilinio pro-ceso teisės daliai keliami tikslai suformuluoti naujojo CPK 2 straips-nyje. Jame sakoma, kad civilinio proceso tikslai yra asmenų pažeistųar ginčijamų materialiųjų subjektinių teisių ar įstatymų saugomų in-teresų gynyba, tinkamas įstatymų taikymas teismui nagrinėjant civi-lines bylas, priimant ir vykdant sprendimus, kuo greitesnis teisinėstaikos tarp ginčo šalių atkūrimas, teisės aiškinimas ir plėtojimas. Ne-teisminei civilinio proceso teisės daliai keliami tikslai paprastai for-muluojami atitinkamuose specialiuose įstatymuose (Notariato įstaty-me, Komercinio arbitražo įstatyme), tačiau iš esmės visi jie yra ganasusiję ir orientuoti į tinkamą materialiosios teisės įgyvendinimą, jospagrindu atsirandančios materialiosios subjektinės teisės gynybą ir ša-lių ginčo sprendimą. Minėta, kad šiame vadovėlyje bus kalbama apieteisminį civilinį procesą, todėl neteisminei jo daliai keliami tikslaidetaliau nenagrinėjami.

Iš CPK įvardytų tikslų sąrašo matyti, kad privataus tikslo pobūdįlabiau atitinka tik vienas iš tikslų - tai pažeistų materialiųjų subjekti-nių teisių ir įstatymų saugomų interesų gynyba. Būtent šio tikslo įgy-vendinimo sričiai ir taikomi civilinės materialiosios teisės pagrindą su-darantys dispozityvumo ir šalių lygybės principai. Savo ruožtu jaisgrindžiamas ir rungimosi principas civiliniame procese. Tad nors civi-liniame procese yra tam tikrų viešųjų interesų, dėl kiekvieno konkre-taus proceso (kai kalbame apie ieškinio teiseną) pradžios ir pabaigos,

43


reiškiamo reikalavimo turinio, procese pateikiamų įrodymų ir panašiaisprendžia tik ginčo šalys.

Įstatymas reikalauja tinkamo materialiųjų subjektinių teisių ir įsta-tymų saugomų interesų, t. y. įstatymų, aiškinimo ir taikymo teismuinagrinėjant civilines bylas, priimant jose sprendimus ir juos vykdant.Materialiosios subjektinės teisės ir įstatymų saugomi interesai bus lai-komi tinkamai apginti priėmus byloje teisingą sprendimą. Sąvoka „tei-singas sprendimas" civiliniame procese toli gražu nėra savaime su-prantama ir vienalytė. Proceso požiūriu galima trejopa tiesa - formalioji,materialioji ir objektyvioji. Formalioji tiesa reiškia, kad bylą nagrinė-jantis teismas, būdamas procese pasyvus, priima byloje sprendimą tikremdamasis šalių pateiktais įrodymais. Jis negali inicijuoti jokių papil-domų įrodymų rinkimo, bylos medžiagos papildymo ir panašiai. Tadyra pavojus, kad byloje priimamas sprendimas neatitiks tikrosios pa-dėties, o procesą laimės tiesiog gudresnė ar geresnį advokatą turintišalis. Materialioji tiesa reiškia, kad teismas yra visiškai arba beveikįsitikinęs byloje priimamo sprendimo teisingumu, t. y. tuo, kad aplin-kybės, kuriomis šalys rėmėsi, iš tikrųjų buvo arba jų nebuvo. Teismastokiame procese yra aktyvus, jam priklauso „išaiškinimo pareiga". Ta-čiau atsižvelgiant į dispozityvumo ir rungimosi principų esmę teismoaktyvumas jokiu būdu nereiškia jo visagalybės. Jis turi teisę, o dažnaiir pareigą inicijuoti, siūlyti procese, tačiau galutinį žodį visada tariaginčo šalys. Objektyvioji tiesa reiškia, kad byloje priimtas sprendimasvisiškai atitinka tikrovę ginčijamų aplinkybių atžvilgiu. Ši taisyklė vy-ravo tarybiniame civiliniame procese, tebevyrauja baudžiamajame pro-cese. Kalbant apie civilinį procesą, kuriame įgyvendinamas dispozity-vumo principas, šios tiesos reikalavimo teismo sprendimui taikymasmums atrodo neįmanomas. Keldami teismui reikalavimą priimti bylojeobjektyviai teisingą sprendimą, turime suteikti jam visišką laisvę ren-kant įrodymus ir keičiant ieškinio reikalavimus ar atsikirtimus. Tai sa-vo ruožtu reikštų visišką šalių galios nuvertinimą, jų pavertimą tiesiogproceso objektu ir beveik neribotą valstybės galimybę kištis į privačiųasmenų privačius teisinius santykius, kartu paneigiant jų autonomijosidėją. Objektyviąją tiesą atitinkantis teismo sprendimas civilinėje by-loje dažnai nėra įmanomas ir dėl paties civilinio ginčo prigimties. Tikgana retai kilus civiliniam ginčui galima vienareikšmiškai konstatuotivienos šalies teisumą, o kitos - neteisumą. Paprastai abi šalys turi sa-vo argumentų, kuriuose yra dalis tiesos. Dėl to teismui priimant spren-dimą dažnai tenka nustatyti ne tai, kas teisus, o kas ne, bet atsakyti įklausimą, kas konkrečioje situacijoje yra teisesnis. Atsižvelgiant į tai,

44


kad Lietuvos įstatymų leidėjas pasirinko socialinio civilinio procesomodelį, iš CPK 176 straipsnio pirmojoje dalyje suformuluoto įrodinė-jimo tikslo galima daryti išvadą, jog civiliniam procesui keliamas ma-terialiosios tiesos nustatymo tikslas. Tačiau kadangi dėl šalies procesi-nio veiksmo turinio ir jo atlikimo ar neatlikimo galutinai sprendžia tikpati šalis, taip pat šalis gali pažeisti jai priklausančią pareigą rūpintisproceso skatinimu, teismas gali imtis įstatymo numatytų priemonių, ku-rios lems sprendimo, atitinkančio formaliąją tiesą, byloje priėmimą(pvz., sprendimo už akių priėmimą, atsisakymą priimti pavėluotai pa-teikiamus įrodymus ir pan.).

Kalbant apie tinkamo įstatymų taikymo tikslą visada atkreiptinasdėmesys, kad tai yra viešasis tikslas ir įstatymų leidėjas reikalauja tin-kamai taikyti ne tik materialiosios, bet ir proceso teisės srities įstaty-mus. Kalbant apie tinkamą materialiosios teisės taikymą, proceso įsta-tymai ir jais vadovaujantis civilines bylas nagrinėjantis teismas irprivalo sudaryti visas sąlygas, kad byloje būtų išaiškintos esminės ginčoaplinkybės ir sudarytos sąlygos teisingam materialiuoju požiūriu įsta-tymo taikymui sprendžiant konkretų šalių ginčą.

Kitas civiliniam procesui keliamas tikslas - kuo greitesnis teisi-nės taikos tarp šalių atkūrimas. Matyti, kad šį tikslą sudaro dvi dalys- proceso koncentruotumas ir teisinės taikos atkūrimas. Be jau nuro-dytų argumentų (aptariant socialinio civilinio proceso mokyklą), papil-domai galima paminėti tik tai, kad šis procesui keliamas tikslas įtvir-tintas pačiu aukščiausiu tarptautiniu lygiu. Europos žmogaus teisių irpagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio pirmojoje dalyje nedvip-rasmiškai sakoma, jog kiekvienas žmogus turi teisę, kad jo byla būtųišnagrinėta per kiek įmanoma trumpesnį laiką. Kita vertus, šio tiksloįtvirtinimo ir tiesiogiai Lietuvos CPK jokiu būdu nereikia suprasti taip,kaip kartais mėginama teigti, o būtent kad greitai dar nereiškia gerai.Atvirkščiai, įstatymų leidėjas reikalauja kiek įmanoma greičiau ir kar-tu teisingai išnagrinėti bylą. Tuo tarpu Europos žmogaus teisių teis-mas jau ne kartą yra kategoriškai pareiškęs, kad teisingai, bet per il-gai visada reiškia blogą teisingumo vykdymą ir atitinkamų žmogausteisių pažeidimą. Tad kalbant apie civilinio proceso koncentruotumotikslą reikėtų vadovautis nuostata, kad siekiama kiek įmanoma grei-tesnio ir materialiuoju požiūriu teisingo bylos išnagrinėjimo, tačiau jeigušitai neįmanoma, geriau jau greitesnis ir ne toks visapusiškas nei vi-sapusiškas, bet nesibaigiantis teisingumo vykdymas.

Kita nurodyto procesui keliamo tikslo dalis reikalauja atkurti tei-sinę taiką. Ideali padėtis yra tada, kai procese pavyksta atkurti socia-

45


linę taiką tarp šalių, tačiau šitai įmanoma tik jei byloje sudaroma tai-kos sutartis. Priimant byloje sprendimą nesiekiama atkurti socialinėstaikos, tačiau atkuriama teisinė taika - išsprendžiamas teisinis ginčas,o byloje priimtas sprendimas ginčo šalims yra privalomas. Ir nors so-cialiniu atžvilgiu tarp šalių ir toliau gali nebūti „stiprios draugystės",tačiau teisiniu atžvilgiu įsiteisėjus byloje priimtam sprendimui atkuria-ma visuomeninių santykių pusiausvyra ir stabilumas. Bet koks tolesnisginčas dėl teisės teisiniu požiūriu tampa neįmanomas.

Tad kuo greitesnis teisinės taikos tarp šalių atkūrimo tikslas reiškiavisuomenės suinteresuotumą, kad bent jau teisiškai visuomenėje kilęskonkrečių jos narių ginčas būtų išspręstas kiek įmanoma greičiau.

§ 4. TEISĖS AIŠKINIMO IR PLĖTOJIMO TIKSLAS

Teisės aiškinimas ir plėtojimas nėra tapačios sąvokos. Teisės aiškini-mo funkciją teismas atlieka kiekvienoje civilinėje byloje taikydamasarba atsisakydamas taikyti konkrečias teisės normas. CK 1.5 straipsnioketvirtojoje dalyje ir CPK 3 straipsnio pirmojoje dalyje nurodyta, kadaiškindamas ir taikydamas įstatymus ir kitus teisės aktus teismas pri-valo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Kątai reiškia? Teisingumo principo sąvoka ir jo turinys buvo suformu-luota ir gana plačiai pretorių formuliariniame procese taikoma jau se-novės Romoje. Čia jis reiškė, kad teisę būtina aiškinti vadovaujantisprincipu, jog kiekvienas žingsnis turi vesti visuotinio gėrio link, jogdraudžiama suteikti privilegijų konkrečiam asmeniui, jog įstatymui vi-si yra lygūs ir pagaliau jog teisę privalu aiškinti ne paraidžiui, o sie-kiant atskleisti tikruosius konkrečios teisės normos tikslus.

Protingumo ir sąžiningumo principų turinys taip pat negali būtivienareikšmiškai atskleistas. Tai iš esmės turėtų padaryti teismų prak-tika. Visada bendriausių kriterijų požiūriu apibūdinant šiuos principusreikėtų teigti, jog galiojančią teisę teismas turėtų aiškinti laikydamasisnustatytų ir įsigalėjusių moralės, gerų papročių principų ir siekti, kadbūtų užtikrinta tinkama civilinė apyvarta. Ciceronas savo kūrinyje „Apieįstatymus" yra pasakęs, kad būtų tiesiog kvaila manyti, jog visi rašy-tiniai įstatymai yra teisingi. Teisingumo, sąžiningumo ir protingumoprincipų taikymas teismui aiškinant galiojančią teisę ir turi garantuotitai, kad būtų išvengta minėtos blogybės, kad pagaliau galiojanti teisėbūtų pritaikyta besikeičiantiems ekonominiams ir socialiniams santy-kiams. Teismo vaidmuo šiuo atžvilgiu jau negali būti pasyvus, atvirkš-čiai, jis turėtų būti stipri jungiamoji galiojančios teisės ir realaus gy-venimo grandis.

46


Teismo veikla plėtojant teisę reiškia kūrybinę teismo veiklą esantbūtina užpildyti teisinio reguliavimo spragas. CPK 3 straipsnio penk-tojoje dalyje numatyta tiek įstatymo, tiek teisės analogijos taikymo ga-limybė ir teismo pareiga ir šioje veikloje vadovautis teisingumo, pro-tingumo ir sąžiningumo principais. Kyla klausimas, ar šiuo atvejuteismas kuria teisę. Atsakymas yra pačioje Konstitucijoje, kur įtvirtin-tas valdžios padalijimo principas. Teisę kurti naujas teisės normas turitik įstatymų leidžiamoji valdžia ir neperžengdama savo kompetencijosribų - įstatymų vykdomoji valdžia. Tuo tarpu teismo valdžia vadovau-damasi įstatymu privalo vykdyti teisingumą. Taigi šalindamas teisėsspragas teismas visada vadovaujasi galiojančiu įstatymu. Iš esmės jisišplečia arba susiaurina galiojančios normos ar tam tikro teisės princi-po taikymo ribas. Tačiau tai nėra naujos teisės kūrimas, o jau esamosaiškinimas.

Bemaž svarbiausią vaidmenį aiškinant ir plėtojant teisę atlieka Lie-tuvos Aukščiausiasis Teismas vykdydamas kasacinio bylų nagrinėjimofunkciją ir šitaip užtikrindamas vienodą teisės aiškinimą visoje teismovaldžios sistemoje (detaliau apie šio teismo reikšmę - kalbant apiecivilinio proceso teisės šaltinius).

Būtų gana sudėtinga išskirti kurį nors vieną iš įvardytų tikslų irteigti, kad jis svarbiausias. Visi jie yra vienodai svarbūs. Tačiau kaipreikia elgtis esant civilinio proceso tikslų konkurencijai? Tada būtinaatsižvelgti į konkrečias sąlygas (pvz., jeigu nepaisydama teismo nurody-mo šalis nepateikia atsiliepimo į pareikštą ieškinį, sprendimas priima-mas už akių; čia svarbiausia būtinumas įgyvendinti proceso koncentruo-tumo tikslą), šalių (ar šalies) elgesį, kitas reikšmingas aplinkybes.

1.4 CIVILINIO PROCESO STADIJOS IR TEISENA

§ 1. STADIJOS SAMPRATA IR STADIJŲ RŪŠYS

Žodis „procesas" (angl. process; pranc. processus; vok. Vorladung) reiš-kia reiškinio ar įvykio vyksmą, tam tikrą, nuoseklią, tolygią eigą, rai-dą1. Civilinė byla taip pat nagrinėjama nuosekliai, tam tikrais etapais,vadinamais stadijomis. Civilinio proceso stadija suprantama kaip pro-cesinių veiksmų ir kaip jų rezultatas susiklosčiusių procesinių teisiniųsantykių tam tikram proceso tikslui pasiekti visuma. CPK skiriamostokios civilinio proceso stadijos:

1 Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. 4-asis leid. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijųleidybos institutas, 2000. P. 623; West's Law and Commercial Dictionary in Five Lan-guages. St. Paul, Minn.: West Publishing Co., 1985. P. 353-354.

47


1) civilinės bylos iškėlimas (atliekami procesiniai veiksmai, ku-rių tikslas - iškelti civilinę bylą: teismui paduodamas pareiškimas, tei-sėjas svarsto pareiškimo priėmimo klausimą, paduodant pareiškimą kar-tu pateikiami įvairūs prašymai, šalinami pareiškimo trūkumai). Šiąproceso stadiją reglamentuoja CPK 135-139 ir kiti straipsniai;

2) pasirengimas civilinės bylos nagrinėjimui (teisėjas, taip patbyloje dalyvaujantys asmenys atlieka veiksmus, kuriais siekiama už-tikrinti, kad civilinė byla būtų tinkamai išnagrinėta jau pirmame teis-mo posėdyje). Šią proceso stadiją reglamentuoja CPK 225-233 ir kitistraipsniai;

3) teisminis nagrinėjimas (tai pagrindinė civilinio proceso stadi-ja, kur pasireiškia dauguma civilinio proceso teisės principų; ji apimateismo posėdį, kai nustatomos bylai reikšmingos aplinkybės, tiriami irvertinami įrodymai bei priimamas teismo sprendimas arba byla bai-giama nepriėmus teismo sprendimo iš esmės ar teismo sprendimas pri-imamas už akių). Teisminį nagrinėjimą reglamentuoja CPK 153-224,234-300 ir kiti straipsniai;

4) neįsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių nagrinėjimasapeliacine tvarka (šios stadijos tikslas - patikrinti pirmosios instanci-jos teismo sprendimo ar nutarties teisėtumą ir pagrįstumą). Apeliacinįprocesą reglamentuoja CPK 301-339 straipsniai;

5) teismo sprendimų vykdymas (šios stadijos tikslas - įvykdytiteismo sprendimą, tad atliekami procesiniai veiksmai, kuriais siekia-ma jį įgyvendinti). Vykdymą reglamentuoja CPK 583-779 straipsniai,taip pat kiti teisės aktai, pavyzdžiui, teisingumo ministro 2002 m.gruodžio 31d. patvirtinta Sprendimų vykdymo instrukcija1 (CPK583 str. l d.);

6) įsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių nagrinėjimas ka-sacine tvarka (šios stadijos esmė - siekiant užtikrinti vienodą teisėsaiškinimą ir taikymą visoje valstybėje tikrinamas įsiteisėjusio teismosprendimo ar nutarties teisėtumas, t. y. civilinė byla peržiūrima pagalkasacinį skundą tik teisiniu, o ne faktiniu aspektu). Kasacinį procesąreglamentuoja CPK 340-364 straipsniai;

7) proceso atnaujinimas (šios stadijos tikslas - įstatyme numaty-tais atvejais ir tvarka išspręsti civilinės bylos nagrinėjimo atnaujinimoklausimą siekiant išsiaiškinti, ar byloje priimtas sprendimas ar nutartisyra teisėti ir pagrįsti). Šią stadiją reglamentuoja CPK 365-374 straipsniai.

1 Žinios. 2003, Nr. 3-82. Svarbus vykdymo proceso šaltinis yra ir 2002 m. gegužės9 d. Antstolių įstatymas; žr.: Žinios. 2002, Nr. 53-2042.

48


Stadijos sudaro galimybę nagrinėti civilinę bylą nuosekliai, glaus-tai, nustatant bylai reikšmingas aplinkybes ir ištaisant ankstesnėse sta-dijose padarytas klaidas. Stadijos nuosekliai keičia viena kitą, neįma-noma peršokti, pavyzdžiui, iš antros civilinio proceso stadijos -pasirengimo bylos nagrinėjimui, į penktąją - vykdymo stadiją1. Be abe-jo, pasitaiko, kad procesas, teisėjui atsisakius priimti pareiškimą (CPK137 str.), baigiasi esant pirmajai stadijai, iš tikrųjų dar nė neprasidėjęs.

Panašios civilinio proceso stadijos (dažnai vadinamos fazėmis) ski-riamos visose kontinentinės teisinės sistemos šalyse. Pavyzdžiui, Ispa-nijos civilinio proceso teisės doktrina skiria įvadinę, įrodomąją, bai-giamąją, apeliacijos, kasacijos ir teismo sprendimų vykdymo fazę.Italijoje skiriamos bylos iškėlimo, įrodymų rinkimo, sprendimo priėmi-mo, apeliacijos, kasacijos ir sprendimų vykdymo stadijos.

Tuo tarpu bendrosios teisės valstybėse skiriamos parengiamoji (angl.pretrial procedure) stadija, kai šalys pasikeičia rašytiniais pareiškimaisir dokumentais (angl. pleadings) ir surenka bei viena kitai atskleidžiaįrodymus (angl. discovery), teisminio nagrinėjimo (angl. trial), apeliaci-jos (angl. appeal) ir vykdymo (angl. enforcement) stadijos2.

Tai, kad civilinis procesas susideda iš nurodytų stadijų, jokiu bū-du nereiškia, jog kiekviena civilinė byla pereina jas visas. Tačiau kaikurios stadijos neišvengiamos nagrinėjant kiekvieną civilinę bylą. Josvadinamos būtinosiomis, privalomosiomis. Antai neįmanoma priimtiteismo sprendimo ar kitaip baigti bylos esant pirmajai proceso stadi-jai. Tą galima padaryti trečiojoje stadijoje, t. y. vykstant teisminiamnagrinėjimui, ir tik išimtiniais atvejais - antrojoje, parengiamojoje sta-dijoje (kai, remiantis CPK 230 straipsnio antrąja dalimi ir 285 straips-niu, priimamas teismo sprendimas už akių). Taigi privalomosios yrabylos iškėlimo, pasirengimo ir, kaip paprastai, teisminio nagrinėjimostadijos.

Kitos stadijos pripažįstamos fakultatyviomis, tad konkrečioje by-loje jos gali būti arba jų gali nebūti. Paprastai šitai priklauso nuo bylojedalyvaujančių asmenų valios. Pavyzdžiui, ieškovui atsisakius ieškinio

1 Nors teoriškai civilinio proceso stadijų nuoseklumo klausimas jokių problemų ne-kelia, tačiau teismų praktikoje galimi atvejai, kai šis nuoseklumas nepagrįstai pažei-džiamas, pavyzdžiui, kai atsisakoma priimti pareiškimą esant ne pirmajai proceso sta-dijai, o vykstant teisminiam nagrinėjimui: LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. birželio20 d. nutartis c. b. D. Bastienė v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt.,Nr. 3K-3-607/2001, kat. 96.

Kai kurie autoriai skiria tik penkias proceso stadijas: procesas pirmosios instan-cijos teisme, apeliacija, vykdymas, kasacija ir proceso atnaujinimas (Nekrošius V. Kaikurie bendrieji teoriniai civilinio proceso teisės klausimai // Teisė. 2002, t. 43, p. 159).

49


ir teismui nutraukus bylą, fakultatyvių stadijų nebus. Jeigu nė vienašalis neskundžia priimto teismo sprendimo, nebus nei apeliacijos, neikasacijos. Bet priimtą teismo sprendimą apskundus apeliacine tvarka,atsirastų fakultatyvi stadija - bylos nagrinėjimas apeliacinės instanci-jos teisme.

§ 2. CIVILINIO PROCESO TEISENOS SAMPRATA

CPK numato, kad civilinė byla gali būti nagrinėjama arba ginčo (ieš-kinio) teisena, arba ypatingąja teisena. Teisena - tai speciali civiliniųbylų nagrinėjimo tvarka, taikoma vienodos materialiosios teisinės pri-gimties civilinių bylų visumai. Teisena nustatyta todėl, kad civilinioproceso tvarka nagrinėjamos civilinės bylos yra nepaprastai įvairios irskirtingos. Todėl jos visos negali būti nagrinėjamos pagal vienodas tai-sykles. Minėta, kad CPK skiria dvejopą teiseną:

1) ieškinio, arba ginčo, teiseną. Šia teisena nagrinėjamos visoscivilinės bylos, iškeliamos remiantis ieškiniu. Šiai teisenai būdinga tai,kad ji yra pritaikyta dviejų šalių, turinčių priešingų interesų, tarpusa-vio ginčui nagrinėti. Kadangi dauguma civilinių bylų būtent ir yra ginčobylos, ieškinio teisena kartais vadinama pagrindine, nes būtent ji nu-stato pagrindines proceso taisykles, o ypatingoji teisena yra tik specia-liųjų taisyklių, t. y. ieškinio teisenos išimčių, sistema (CPK 443 str. l d.).Pažymėtina, kad ieškinio teisena taip pat nėra vienalytė. Be bendrųjųtaisyklių, taikomų visoms šios teisenos byloms, t. y. tokių, kurios nu-stato „normalią" proceso eigą, CPK numato tam tikras išimtis, t. y. tai-sykles, kurios taikomos tik tam tikrų kategorijų byloms. Pavyzdžiui,CPK 375- 441 straipsniai aptaria konkrečių kategorijų ieškinio teise-nos bylų nagrinėjimo ypatumus;

2) ypatingąją teiseną (CPK 442-582 str.). Ši teisena nustato ieš-kinio teisenos taisyklių išimtis. Teisės literatūroje ši teisina vadinamair kitaip - apsaugine, ne ginčo, išimtine, supaprastinta teisena1. Ypa-tingoji teisena taip pat nėra vienalytė. Be bendrųjų taisyklių, taikomųvisoms ypatingosios teisenos byloms (CPK 442- 443 str.), yra numa-tyta net keturiolikos kategorijų įvairių bylų, kurios nagrinėjamos šiateisena.

Iki 1999 m. gegužės l d. 1964 m. CPK numatė dar vieną, trečiąteiseną, o būtent teiseną bylų, kylančių iš viešosios: konstitucinės, ad-ministracinės, finansų, teisės normų reguliuojamų teisinių santykių. Nuo

1 Stalev Z. Non-contentious Proceedings and their Development // Effletover Rechts-suchutz und Verfassungsmassige Ordnung. Bielefeld: Gieseking-Verlag, 1983. S. 257-258.

50


1999 m. gegužės l d. pradėjus veikti administraciniams teismams šiosteisenos CPK nebeliko, nes administracines bylas (plačiuoju požiūriu)pradėjo nagrinėti administraciniai teismai.

1.5 CIVILINIO PROCESO TEISĖ - SUDEDAMOJITEISĖS SISTEMOS DALIS

Minėta, kad tradiciškai visos teisės šakos skirstomos į dvi dideles gru-pes: į viešąją teisę (lot. jus publicum) ir privatinę teisę (lot. jus priva-tum). Viešosios teisės šakos reguliuoja santykius, grindžiamus subor-dinacijos principu, t. y. tokius, kai viena šalis yra valstybė ar valstybėsinstitucija. Privatinė teisė reguliuoja privačių asmenų (tiek fizinių, tiekjuridinių) santykius. Atsakant į klausimą, prie kurios teisės - viešo-sios ar privatinės priskirti civilinio proceso teisę, reikia grįžti prie ci-vilinio proceso teisės dalyko ir metodo.

Vykstant civiliniam procesui susiklosto įvairūs civilinių procesi-nių teisinių santykių subjektų - teismo ir ieškovo, teismo ir atsako-vo, teismo ir liudytojo ir t.t., santykiai. Pripažįstant, kad teismas visaisatvejais yra bet kurio civilinio procesinio teisinio santykio subjektas,darytina išvada, jog civilinio proceso teisė yra viešosios teisės dalis.Ši išvada būtų teisinga kalbant kontinentinės teisinės sistemos as-pektu. Istoriškai civilinio proceso teisės raida lėmė, kad daugumoskontinentinės teisinės sistemos šalių civiliniam procesui buvo būdin-ga, jog teismas, būdamas aktyvus proceso dalyvis, aiškinasi kiekvie-nos bylos esmę, apklausia liudytojus, tiria įrodymus ir t.t. Toks proce-sas istoriškai gavo tardomojo proceso pavadinimą (angl. inquisitorial,pranc. inquisitoire; vok. Inquisitionsproze ). Todėl kai kuriose konti-nentinės teisinės sistemos šalyse civilinio proceso teisė priskiriamaprie viešosios teisės. Pavyzdžiui, Vokietijai būdinga tokia teisės šakųklasifikacija1 pateikiama l paveiksle.

Tuo tarpu bendrosios teisės šalyse istoriškai susiklostė vadinama-sis ginčo civilinio proceso modelis (angl. adversarial; pranc. procėdu-re costesteė; vok. kontradiktorisehes Verfahren). Jo esmė, kad visa pro-ceso eiga priklauso nuo ginčo šalių, teismui (teisėjui) lyg iš šaliesstebint bylinėjimosi eigą ir tik išimtiniais atvejais įsikišant į šalių gin-čą2 (plačiau apie tardomąjį ir ginčo proceso modelius kalbama antra-

1 Rosenberg L., Schwab K. H., Gottwald P. Zivilprozessrecht. 15. Auflage. Munchen:C. H. Beck'sche Verlagsbuchhandlung, 1993. S. 2-3.

2 Civil Procedure / by J. H. Friedenthal, M. K. Kane, A. R. Miller. St. Paul, Minn.:West Publishing Co., 1985. P. 2.

51


me šio vadovėlio skyriuje). Dėl šios priežasties bendrosios teisės šaly-se civilinio proceso teisė daugiausiai skirta ginčo šalių veiksmams, jųtarpusavio santykiams reguliuoti. Šiuo aspektu civilinio proceso teisęreikėtų priskirti prie privatinės teisės. Be to, net pripažinus būtina ci-vilinių procesinių teisinių santykių šalimi esant teismą, šis faktas ne-gali būti absoliutinamas. Bendrosios teisės valstybėms būdinga teisėsšakų klasifikacija1 pateikiama 2 paveiksle.

Kita vertus, negalima absoliutinti ir ginčo proceso modelio. Visosteisinės sistemos pripažįsta valstybės interesą sprendžiant kai kuriuosprivačius ginčus, pavyzdžiui, žmogaus teisių, nesąžiningos konkuren-

1 Pažymėtina, kad bendrosios teisės doktrinai apskritai nėra budingas teisės šakųskirstymas į viešąją ir privatinę teisę. Jai būdingesnis teisės skirstymas į bendrąją teisęir teisingumo teisę bei į materialiąją ir proceso teisę; žr, pvz.: James Ph. S. Introduc-tion to English Law. 12th ed. London: Butterworths. 1989. P. 5-6, 63.

52


cijos, šeimos, darbo, asmens teisinio statuso nustatymo bylose. Todėlprivačių asmenų ginčas turi ir visuomeninę reikšmę. Siekiant užtikrin-ti viešojo intereso apsaugą, teismo vaidmuo šiose bylose gali būti kiekkitoks nei paprastai, galimi ir kiti tokių bylų ypatumai, pavyzdžiui,privalomas prokuroro dalyvavimas jose. Tačiau subjektinė ginčo sudė-tis, materialiųjų teisimų santykių, iš kurių kilo ginčas dėl teisės, pri-gimtis negali nelemti ir paties proceso esmės. Tad civilinio procesoesmė vis dėlto yra privati — tai privačių šalių privataus ginčo sprendi-mo procesas. Suprantama, proceso esmė negali neturėti įtakos ir pro-ceso teisės esmei. Todėl civilinio proceso teisė laikytina mišria teisėsšaka, turinčia ir viešosios, ir privatinės teisės bruožų. Tokia išvada da-rytina ir atsižvelgiant į šiuolaikines teisės sistemos raidos tendencijas,kai visiškai pagrįstai kalbama apie viešosios ir privatinės teisės kon-vergenciją, pripažįstant, jog nėra grynai viešosios ar grynai privatinės

53


teisės1. Tad civilinio proceso teisės vietą teisės sistemoje galima pa-vaizduoti, kaip parodyta 3 paveiksle.

Minėta, kad ginčas ginčui nelygu. Kai kurie ginčai dėl teisės, bejokios abejonės, yra grynai privatūs, pavyzdžiui, dviejų verslininkų gin-čas, kilęs iš nuomos sutarties. Tačiau yra ir ginčų dėl teisės, kuriųnagrinėjimas peržengia ginčo šalių privačių interesų ribas, vienaip arkitaip paveikdamas ir viešąjį interesą. Santuokos pripažinimo negalio-jančia, tėvų valdžios ribojimo, nepilnamečių vaikų išlaikymo, bankro-to ir kitos bylos yra svarbios ir visuomeniniu atžvilgiu. Ši svarba turiatsispindėti nustatant bylų nagrinėjimo tvarką. Jeigu ginčas iš tiesų pri-vatus, tai dispozityvumo principas procese turėtų būti taikomas neri-botai ir teisėjas į šalių procesinę veiklą turėtų kištis minimaliai. Ta-čiau nagrinėjant ginčą, kuris, be privataus, turi ir viešojo interesoelementų, teisėjo vaidmuo turėtų būti didesnis, o šalių galimybės įgy-vendinti dispozityvumo principą ribojamos. Taigi ir teismo vaidmuo,

1 Išsamiau žr.: Oliver D. Common Values and the Public-Private Divide. London:Butterworths, 1999.

54


ir šalių procesinės galimybės nagrinėjant įvairius ginčus neturėtų būtisuniveliuota, o atvirkščiai - šiek tiek skirtis negu nagrinėjant grynaiprivatų ginčą. Šito nederėtų pamiršti įstatymų leidėjui modeliuojant irpriimant civilinio proceso teisės normas.

1.6 AR YRA „TEISMŲ TEISĖ"

XIX a. pradžioje keli vokiečių ir prancūzų teisės teoretikai (F. Baueris,R. Iheringas, L. Juosserandotas ir kt.) sukūrė naują, vadinamąją teismoproceso doktriną. Pagal šią teoriją yra tik viena proceso teisės šaka -teismo proceso teisė, apimanti teisės normas, reguliuojančias administ-racinį, baudžiamąjį ir civilinį procesus, ir normas, nustatančias teismųsistemą, teisėjų statusą ir jų veiklą.

Teismo proceso teisės, arba bendrosios proceso teisės (pranc. dupouvoir judiciarie; vok. Processrecht), idėją palaikė ir kai kurie ikire-voliucinės Rusijos proceso teisės specialistai (I. Foinickis, N. Rozinas,V. Riazanovskis)1.

Doktrinos sekėjų nuomone, administracinį, baudžiamąjį ir civilinįprocesus vienija daug bruožų - teisė į ieškinį, tapatūs proceso tikslai,vienodi proceso principai ir t.t.2 Teismo proceso teisės šalininkų buvoir tarybinės teisės doktrinoje3.

Nors kai kurie teismo proceso teisės doktrinos teiginiai teisingi, pa-vyzdžiui, kad baudžiamojo ir civilinio procesų principai yra vienodi, jinebuvo visuotinai pripažinta ir praktiškai įgyvendinta. Net tose valsty-bėse, kur baudžiamojo ir civilinio procesų teisės normos kodifikuotosviename kodekse, kalbama ne apie vieną, o apie dvi savarankiškas tei-sės šakas - baudžiamojo proceso teisę ir civilinio proceso teisę4.

1.7 CIVILINIS PROCESAS IR KITI SUBJEKTINIŲ TEISIŲIR INTERESŲ GYNYBOS IR GINČŲ SPRENDIMO BŪDAI

Pažeistas subjektines teises ir įstatymų saugomus interesus gina ne tikteismas. Ginčą šalys pirmiausiai gali mėginti išspręsti taikiai, derybų,abipusių kompromisų būdu. Dėl ginčo jos gali kreiptis ir į kitokiasvalstybės ar nevalstybines institucijas. Vadinasi, galiojantys įstatymainustato kelis subjektinių teisių ir interesų gynybos ir ginčų sprendimo

1 Žr., pvz.: P B. A. Cit. op.2 Ten pat. P. 29-73.3 Išsamiau žr.: IIo H. H., C M. C., Ca B. M., M e -

. A. po c y o o paa. M o c a : Haya, 1983.4 Žr., pvz.: Ginsburg R. B., Bruzelius A. Civil Procedure in Sweden. The Hague:

Martinus Nijhoff, 1965.

55


būdus. Ginčų sprendimo būdai reiškia įstatymų nustatytą tam tikrųvalstybės ar nevalstybinių institucijų veiklą sprendžiant šalių ginčus irginant bei atkuriant pažeistas subjektines teises ir interesus. Pagal tai,kokia institucija - valstybės ar nevalstybinė - nagrinėja ginčą, visusginčų sprendimo būdus galima skirstyti į dvi dideles grupes: valstybi-nius ir nevalstybinius (privačius).

Prie valstybinių ginčų sprendimo būdų priskiriamas teisminis gin-čų sprendimas, savo ruožtu dar skirstomas į administracinį, baudžia-mąjį ir civilinį procesus.

Be teismų, daugybę įvairių ginčų taip pat nagrinėja kitos valsty-bės ir savivaldybių institucijos, pavyzdžiui, policija, įvairios inspekci-jos, komisijos, departamentai, ir kitokios valstybės institucijos turi tei-sę nagrinėti ginčus administracine tvarka (žr., pvz., ATPK III-IV sk.).Pavyzdžiui, Ryšių reguliavimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vy-riausybės nagrinėja pašto paslaugų teikėjų ir vartotojų ginčus1. Nema-žai ginčų nagrinėjama vadinamąja pavaldumo (subordinacijos) tvarka,t. y. skundas paduodamas aukštesniam pagal pavaldumą pareigūnui aradministracinei institucijai. Yra ir specialių ginčų nagrinėjimo admi-nistracine tvarka institucijų ar pareigūnų, pavyzdžiui, Seimo kontrolie-riai (Konstitucijos 73 str.).

Pagrindinis ir svarbiausias nevalstybinis (privatus) ginčų sprendi-mo būdas yra arbitražas. Tai privatus ginčų sprendimo būdas, kai kon-krečiam ginčui išspręsti ginčo šalys pasirenka arbitrus (arbitražas adhoc) arba šalių ginčo sprendimą organizuoja nuolatinė arbitražo insti-tucija (institucinis arbitražas, pvz., Londono tarptautinio arbitražo teis-mas). Spręsti ginčą arbitražu galima tik šalių susitarimu, t. y. tik esantarbitražiniam susitarimui. Arbitražo procedūra plačiai taikoma tiek tarp-tautiniams prekybos santykiams, tiek santykiams šalies viduje. Lietu-voje komercinio arbitražo veiklą reguliuoja 1996 m. balandžio 2 d. Ko-mercinio arbitražo įstatymas2.

Kai kuriuos nesutarimus gali nagrinėti įvairios visuomeninės or-ganizacijos. Pavyzdžiui, 1991 m. lapkričio 21d. Profesinių sąjungą įsta-tymo3 15 straipsnyje sakoma, kad profesinės sąjungos gina savo nariųteises ir teisėtus interesus; specialią kolektyvinių nesutarimų nagrinė-

1 1999 m. balandžio 15d. Pašto įstatymo 4 straipsnio antrosios dalies 3 punktas;žr.: Žinios. 1999, Nr. 36-1070; 2001, Nr. 94-3306; 1998 m. birželio 9d. Telekomuni-kacijų įstatymo 6 straipsnio antrosios dalies 12 punktas; žr.: Žinios. 1998, Nr. 56-1548.

2 Žinios. 1996, Nr. 39-961. Išsamiau apie ginčų nagrinėjimą arbitražu žr.: Domi-nas D., Mikelėnas V. Tarptautinis komercinis arbitražas. Vilnius: Justitia, 1995.

3 Žinios. 1991, Nr. 34-933.

56


jimo tvarką numato 1991 m. balandžio 4d. Kolektyvinių susitarimų irsutarčių įstatymas1; kai kuriuos darbo ginčus nagrinėja darbo ginčųkomisijos, sudarytos iš darbdavio ir darbuotojų atstovų2, ir t.t.

Ginčo šalys, minėta, taip pat gali mėginti pačios išspręsti ginčąnesikreipdamos į jokį tarpininką, o tarkime, viena kitai pareikšdamospretenziją (pvz., pretenzijų pareiškimo galimybė numatyta konkrečiųrūšių transporto veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose3, valstybėspašto veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose4). Privalomą preten-zijų pareiškimą prieš kreipiantis į teismą numato 1996 m. rugsėjo 12 d.Prekybinės laivybos įstatymo5 70 straipsnis. Visi išvardyti nevalstybi-niai ginčų nagrinėjimo būdai vadinami alternatyviais ginčų sprendimobūdais (angl. alternative dispute resoliution, ADR) ir yra plačiai taiko-mi užsienio šalyse6.

Alternatyviais ginčų sprendimo būdais pripažįstama:1) ginčo šalių taikinimo procedūra (angl. consiliation; pranc. con-

ciliation; vok. Versohnung), kurios tikslas - pasiekti, kad šalys ginčąbaigtų taikos sutartimi; atlikti taikinimo procedūrą gali šalių pasirink-tas privatus asmuo, teisėjas ar kitas valstybės pareigūnas;

2) tarpininkavimas, t. y. ginčo šalių derybos tarpininkaujant jųpasirinktam asmeniui (angl. mediation; pranc. mėdiation; vok. Ver-mittlung);

3) ginčo šalių tarpusavio derybos be tarpininkų;4) ginčo perdavimas spręsti šalių pasirinktam ekspertui, pavyzdžiui,

turto vertei, turto defektams, atlyginimo dydžiui nustatyti;5) ginčo nagrinėjimas dalyvaujant šalių advokatams ir tarpininkui

(angl. mini-trial)7.

Taigi visus ginčų dėl teisės sprendimo būdus galima pavaizduotitokia schema (4 pav.):

1 Žinios. 1991, Nr. 72-991; 2001, Nr. 93-3256. Nuo 2003 m. sausio l d. šis įstaty-mas neteko galios, o jo nuostatos įtrauktos į Darbo kodekso 39-85 straipsnius.

2 2000 m. birželio 20 d. Darbo ginčų nagrinėjimo įstatymas // Žinios. 2000,Nr. 56-1640; Šio įstatymo nuostatos perkeltos į 2002 m. Darbo kodeksą.

3 Pvz., 1996 m. birželio 4 d. Geležinkelių transporto kodekso 72 straipsnis; žr.: Ži-nios. 1996, Nr. 59-1402.

4 1999 m. balandžio 15 d. Pašto įstatymo 15 straipsnis; žr.: Žinios. 1999, Nr. 36-1070;2001, Nr. 94-3306.

5 Žinios. 1996, Nr. 101-2300.6 Black's Law Dictionary. P. 1511.7 Išsamiau žr.: Dispute Resolution Methods. The Comparative Law Yearbook of

International Business / gen. ed. D. Campbell. London: Graham and Trotman/MartinusNijhoff, 1994.

57


Ieškoti ginčo alternatyvaus sprendimo būdo aplenkiant teismą ska-tina kelios priežastys. Pirma, bylinėtis teisme brangu: didžiąją bylinė-jimosi išlaidų dalį sudaro advokato honoraras, žyminis mokestis ir ki-tos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos.

Antra, teisme ginčas sprendžiamas gana ilgai. Pavyzdžiui, Japoni-joje vidutinė bylos nagrinėjimo trukmė pirmosios instancijos teismeyra keturiasdešimt mėnesių1; Prancūzijoje - nuo šešių mėnesių iki dvejųmetų; Italijoje - iki penkerių metų; Vokietijoje - apie šešis mėnesius,Danijoje - nuo vienų iki trejų metų; Olandijoje - nuo vienų iki šeše-rių metų2. Turint omenyje šalių apeliacijos teisę ir jų galimybę reika-lauti įvertinti sprendimą ekstraordinarine (kasacine, revizijų) tvarka, ci-vilinė byla gali būti nagrinėjama net penkiolika metų ar ilgiau3.

1 Dispute Resolution in Japan / by J. W. S. Davis. The Hague: KIuwer Law Inter-national, 1996. P. 124.

2 Mikelėnas V. Quo vadis, arba eksperimentuojama toliau. P. 9.3 Bylų nagrinėjimo trukmę konkrečiose Europos valstybėse žr.: Civil Justice in

Crisis. Comparative Perspectives of Civil Procedure / edited by A. A. S. Zuckerman.Oxford: Oxford University Press, 1999.

58

CIVILINIO PROCESO TEISES (R CIVILINIO PROCESO SĄVOKOS

Trečia, socialiniu, ekonominiu, galiausiai ir moraliniu požiūriu tiekšalims, tiek visai visuomenei parankiau išspręsti ginčą nesikišant tre-čiajam asmeniui. Šalims ginčą sureguliavus taikiai, tikėtina, kad jų eko-nominiai, socialiniai, geros kaimynystės, verslo ir kiti ryšiai nenutrūksir sėkmingai plėtosis toliau, o teisminio bylinėjimosi atveju šitai ma-žai tikėtina. Be abejo, labai svarbi ir visuomenės nuomonė apie teis-minį bylinėjimąsi ir kitus ginčų sprendimo būdus. Pavyzdžiui, Japoni-joje vyrauja visuomenės nuomonė, kad ginčų apskritai neturi kilti, okilę turi būti sprendžiami ginčo šalims taikiai derantis. Dėl šios prie-žasties besibylinėjantys žmonės Japonijoje vertinami nepalankiai ir įta-riai. Bene dėl tos pačios priežasties apie 95 procentai visų ginčų Japo-nijoje išsprendžiami šalių derybomis ir taikos sutartimis. Ne veltuiJaponijos visuomenė laikoma mažiausiai besibylinėjančia: 1994 m. vie-nam milijonui Japonijos gyventojų teko penki šimtai civilinių bylų.Tuo tarpu JAV, o jos gyventojai pripažįstami labiausiai linkusiais by-linėtis, vienam milijonui žmonių teko 57 tūkst. civilinių bylų1. Lygi-nant su Lietuva, pasakytina, kad 2001 m. teismuose buvo iškelta117 428 civilinės bylos2, o tai reiškia, kad vienam milijonui Lietuvosgyventojų teko apie 45 tūkst, civilinių bylų, t. y. baigiame pasivyti JAV.

Ketvirta, civilinės bylos nagrinėjamos viešai (CPK 9 str.), todėlapie šalių ginčą, jų tarpusavio santykius, ūkinę, profesinę ar kitokiąveiklą, privatų gyvenimą ir kitas aplinkybes neišvengiamai sužino di-desnė ar mažesnė visuomenės dalis. Neretai į privatų šalių ginčą su-telkia dėmesį spauda. Tuo tarpu šalys dažniausiai suinteresuotos, kadginčas būtų išnagrinėtas „už uždarų durų", kiek įmanoma privatesniubūdu, nepakliūvant į visuomenės akiratį.

Penkta, išspręsti ginčą teisme reiškia tik teisinę, bet ne socialinętaiką. Priėmus sprendimą ginčas dėl teisės pripažįstamas išspręstu, ta-čiau šalių nuoskauda lieka, o pralaimėjusi šalis paprastai lieka ir labainepatenkinta. Po teisminio nagrinėjimo šalių tarpusavio santykių įtam-pa gali net padidėti.

Šešta, šalys, perdavusios ginčą spręsti teismui, kartais praranda josprendimo proceso kontrolę, nes teismas gali neleisti šalims atlikti tamtikrų veiksmų. Pavyzdžiui, kai byla susijusi su trečiųjų asmenų, viešo-jo intereso apsauga, teismas gali netvirtinti Šalių taikos sutarties, ne-priimti ieškinio atsisakymo (CPK 42 str. 2 d.).

Septinta, ginčo sprendimo procesas teisme reglamentuojamas įsta-tymo ir šalys negali pačios nustatyti jo sprendimo procedūros, pavyz-

1 Dispute Resolution in Japan. P. 128-129.Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statistikos duomenys.

59


džiui, negali pasirinkti teisėjo, kuris spręs ginčą, kalbos, kuria bus nag-rinėjama byla, bylos nagrinėjimo vietos ir t.t.

Teismo ir kitų alternatyvių ginčo sprendimo būdų tarpusavio san-tykį atskleidžia 5 paveikslas.

Nurodytos priežastys lemia alternatyvių ginčo sprendimo būdų po-puliarumą. Ypač jie paplitę JAV, Kanadoje, Anglijoje1. Pavyzdžiui, Ka-nadoje 1984 m. buvo įkurta speciali institucija šeimos konfliktams tai-kiai spręsti (Family Mediation Canada). Čia dirba apie tūkstantį dušimtus patyrusių tarpininkavimo specialistų - teisininkų, psichologų,socialinių darbuotojų. Kanadoje vartotojų teisių gynybos, draudimo san-tykių, statybos pramonės srityse taip pat atliekamos įvairios taikinimoprocedūros2.

1 Žr., pvz.: Mediation, Law, Policy, Practice / by N. H. Rogers, C. A. McEwen.New York, San Francisco: The Lawyers Cooperative Publishing Co., Bancroft-Whit-ney Co., 1989; Quo Vadis Arbitration? Sixty Years of Arbitration Practice: A Compa-rative Study / by P. Sanders. The Hague: Kluwer Law International, 1999; Internatio-nal Mediation. The Art of Business Diplomacy / by E. Carroll, K. Mackie. The Hague:Kluwer Law International, 1999.

2 Dispute Resolution Methods. P. 99-104.

60


Alternatyvūs ginčų sprendimo būdai populiarėja ir Europoje. Pa-vyzdžiui, Danijoje taikinimo procedūra privaloma sprendžiant darbo gin-čus, speciali taikinimo agentūra (Danish Mediation Board) tarpinin-kauja sprendžiant kaimynų, įpėdinių, akcininkų ginčus, nagrinėjantšeimos konfliktus ir t.t. Praktika rodo, kad šitaip ginčai išsprendžiamigana operatyviai - nuo trijų iki šešių savaičių. Tuo tarpu byla Danijosteisme gali būti nagrinėjama nuo šešių savaičių iki šešerių metų1.

Vokietijoje privaloma taikinimo procedūra nustatyta esant darbobyloms. Taip pat yra specialių valstybės ir nevalstybinių institucijų,tarpininkaujančių sprendžiant vartotojų ir gamintojų (pardavėjų), kaikuriuos kitus ginčus2.

Pasaulinė patirtis patvirtina ir valstybės suinteresuotumą, kad kuodaugiau ginčų būtų išspręsta taikiai, be teismo arba išvengiant ilgoteisminio nagrinėjimo. Todėl daugelyje valstybių civilinio proceso įsta-tymai revizuojami, nustatoma paprastesnė kai kurių kategorijų civili-nių bylų nagrinėjimo tvarka. Pavyzdžiui, per tokią reformą Vokieti-joje (l990 m.) CPK buvo papildytas nauju skirsniu, nustatančiusumarinį procesą ginčams dėl skolos išieškojimo spręsti nešaukiantteismo posėdžio3. Be to, daugelio šalių civilinio proceso įstatymai(pvz., Prancūzijos CPK 21 str., Vokietijos CPK 279 str., Švedijos teis-mo proceso kodekso 42:6 str.) taip pat įtvirtina teisėjo pareigą ska-tinti šalis baigti bylą taikos sutartimi. Analogiška norma yra ir Lie-tuvos CPK 231 straipsnyje.

Tačiau nereikėtų pernelyg vertinti alternatyvių ginčo sprendimo bū-dų. Negalima neigti jų naudingumo, tačiau privalumų turi ir teisminėgynyba. Pirma, išsprendus ginčą alternatyviu būdu, dažniausiai užtik-rinama tik socialinė taika, o teisė lieka neapginta.

Antra, teisme ginčą sprendžia profesionalus teisininkas - teisėjas,o šito paprastai stokojama sprendžiant ginčą alternatyviu būdu.

Trečia, teismo sprendimo įvykdymas užtikrintas prievartos galimy-be, o šito nėra sprendžiant ginčus alternatyviais būdais (išskyrus, ži-noma, arbitražą).

Ketvirta, aiškios ir detalios teismo proceso taisyklės padeda teis-mui geriau nustatyti visas ginčo aplinkybes.

Penkta, teismo procese galima reikalauti taikyti laikinąsias apsau-gos priemones.

1 Ten pat. P. 136-139.2 Ten pat. P. 181-183.3 International Civil Procedures / ed. Ch. T. Campbell. London: Lloyd's of London

Press Ltd., 1995. P. 293-294.

61


Šešta, galimas teismo klaidas įmanoma ištaisyti pasinaudojus ins-tancinės teismų sistemos galimybėmis.

Septinta, bylinėjimosi išlaidų problema daugelyje valstybių spren-džiama valstybei garantuojant finansinę pagalbą neturtingiems byli-ninkams.

Šie teismo proceso pranašumai patvirtina išvadą, kad teisė į teis-minę gynybą yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių, įtvirtintų 1950 m.lapkričio 4 d. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugoskonvencijos1 6 straipsnyje. Ji reiškia, kad visus ginčus dėl civilinės tei-sės turi spręsti teismas2. Principą, kad negali būti sričių, kurių negalė-tų kontroliuoti teismas, ne viename savo sprendime patvirtino ir Eu-ropos žmogaus teisių teismas3. Tačiau įgyvendinti šį principą nėrapaprasta. Iš daugelio žmonių galimybę pasinaudoti teise į teisminę gy-nybą atima ekonominės priežastys: didelis žyminis mokestis ir advo-katų honorarai teisminę gynybą daro jiems neprieinamą. Idealus tei-singumo įgyvendinimo modelis, pagal kurį visi ginčai dėl teisės būtųnagrinėjami teisme, o valstybė turėtų pareigą subsidijuoti neišgalin-čiuosius, daugeliui valstybių, net ir labai pažangių, kol kas tėra siek-tina svajonė, nors eiti šiuo keliu jau mėginama4.

1.8 CIVILINIO PROCESO TEISĖS SANTYKISSU KITOMIS TEISĖS ŠAKOMIS

Civilinio proceso teisė, būdama savarankiška teisės šaka, kartu yra vi-sos teisės sistemos sudedamoji dalis. Taigi ji nėra izoliuota nuo kitųteisės sistemos dalių. Atvirkščiai, ji labai glaudžiai su jomis susijusi.Pirmiausiai šitai aiškinama civilinio proceso universalumu, t. y. jo pri-taikymu nagrinėti ginčus, kylančius iš daugelio materialiosios teisėsšakų, posakių ir institutų reguliuojamų materialiųjų teisinių santykių.Tokį universalumą lemia vienas iš pagrindinių civilinio proceso prin-cipų - procesinis šalių lygiateisiškumas.

Civilinio proceso teisės ir kitų teisės šakų ryšys labiausiai pasi-reiškia teisės Šaltinių tapatumu - daugelis materialiosios teisės šaltiniųyra ir civilinio proceso teisės šaltiniai. Antai konstitucinės teisės nor-mos įtvirtina daugumą civilinio proceso teisės principų (Konstitucijos30, 109-110, 114, 117 str.). Baudžiamojo proceso ir civilinio proceso

1 Žinios. 1995, Nr. 40-987.2 Koopmans T. Natural Justice Rediviva? The Right to a Fair Hearing in European

Law // Law and Reality. Dordrecht: Martinus Nijhoff, 1992. P. 183-184.3 Žr., pvz., sprendimus byloje Johnston v. Ireland, 1986, kitose bylose.4 International Encyclopedia of Comparative Law. Vol. XVI. Ch. 1. P. 85-86.

62


teisę visų pirma sieja nemažai institutų, kurie bendri abiejų procesoteisės šakų (pvz., bendri šių proceso teisės šakų yra pagrindiniai pro-ceso principai, teisėjų nušalinimo pagrindai, įrodymai ir kt.). Minėta,kad būtent šitai leidžia abu procesus reguliuoti viename kodekse, kaipkad praktikuojama kai kuriose šalyse. Toliau detaliau aptariamas civi-linio proceso teisės ir kitų teisės šakų tarpusavio santykis.

§ 1. CIVILINIO PROCESO TEISĖ IR KONSTITUCINĖ TEISĖ

Lietuvos Respublikos Konstitucija labai plačiai veikia tiek pačią teis-mų sistemą, tiek tiesiogiai civilinio proceso teisę. Minėta, kad Konsti-tucijoje įtvirtinta nemažai principų, taikytinų ir civilinio proceso tei-sei: visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui, teismo posėdžio viešumo,valstybinės kalbos proceso, teisėjų ir teismų nepriklausomumo, teisin-gumo vykdymo tik teismo ir kiti (Konstitucijos 29, 109, 117 str.). Tadgalima teigti, kad konstitucinė teisė, nustatydama teismų veiklos prin-cipus, lemia ir pagrindinius civilinio proceso teisės turinio aspektus.Civilinio proceso teisei, kaip ir kitoms teisės šakoms, konstitucinė tei-sė yra bazinė.

Konstitucija taip pat įtvirtina žmogaus teises, tarp jų - ir vienąiš pagrindinių žmogaus teisių, o būtent teisę į teisminę gynybą (Kon-stitucijos 30 str. l d.). Todėl konstitucinė teisė labai svarbi interpre-tuojant civilinio proceso teisės normas. Teismų praktikos analizė pa-tvirtina, kad daugelis 1964 m. CPK normų aiškinta pirmiausiaianalizuojant Konstituciją ir ja remiantis1. Ypač svarbūs civilinio pro-ceso teisei yra Konstitucijos 6—7 straipsniai, padedantys teismams ša-linti teisės spragas ir spręsti teisės normų galiojimo ir jų tarpusaviokolizijos klausimus2.

Neatskiriamą Lietuvos konstitucinės teisės dalį sudaro Konstituci-nio Teismo precedentai. Bendrosios kompetencijos teismai, aiškindamiir taikydami teisę, vadovaujasi Konstitucinio Teismo praktika, jo pa-teiktu konkrečių Konstitucijos ir kitų įstatymų aiškinimu. Tokių pa-vyzdžių bendrosios kompetencijos teismų praktikoje gana gausu3.

1 Žr., pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. balandžio 12 d. nutartį c. b. H. Juch-nevičius v. Vilniaus m. Valstybinė mokesčių inspekcija, Nr. 3K-3-50/1999, kat. 32; 2000 m.spalio 2 d. nutartį c. b. Klaipėdos m. savivaldybė v. R. Kačinskaitė, Nr. 3K-3-910/2000,kat. 3.

2 Mikelėnas V. Lietuvos Respublikos Konstitucija Lietuvos bendrosios kompetenci-jos teismų praktikoje // Konstitucijos tiesioginis aiškinimas ir taikymas. Vilnius, 2002.P. 131-165.

3 Žr., pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 17 d. nutartį c. b. A. Sto-maitė v. B. Litvinavičienė ir kt., Nr. 3K-3-385/2000, kat. 36.

63


§ 2. CIVILINIO PROCESO TEISĖ IR CIVILINĖ TEISĖ

Ypač glaudus civilinio proceso teisės ir tų materialiosios teisės šakų,kurių normose įtvirtintos subjektinės teisės ginamos civilinio procesotvarka, ryšys. Jis atsiskleidžia analizuojant tokius civilinio proceso tei-sės institutus kaip šalys, tretieji asmenys, civilinis procesinis teisnu-mas ir veiksnumas, įrodymai ir kita. Pavyzdžiui, proceso šalis yra tin-kama ar ne, įmanoma nustatyti tik analizuojant materialiąją teisę (šieklausimai išsamiai aptariami kituose skyriuose). Taigi nors civilinę ircivilinio proceso teisę sieja glaudus ryšys, tačiau tai nėra viena teisėsšaka ir jas atriboti yra taip pat svarbu kaip ir nurodyti jų santykį. Abiemteisės šakoms keliami skirtingi tikslai, skiriasi ir jų pagrindu atsiran-dantys teisiniai santykiai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad labai daž-nai, atrodytų, tos pačios sąvokos šiose teisės šakose reiškia skirtingusdalykus, pavyzdžiui, šalis, reikalavimas, pripažinimas ir atsisakymascivilinėje ir civilinio proceso teisėje nėra tapačios sąvokos.

Civilinė teisė yra materialioji teisė, kurios pagrindu atsiranda, keičia-si ar baigiasi civiliniai materialieji teisiniai santykiai. Ji taip pat numatocivilinių teisių gynybos būdus (CK 1.138str.). Tačiau civilinė teisė ne-numato civilinių materialiųjų subjektinių teisių įgyvendinimo ir gynybosmechanizmo. Materialiųjų subjektinių teisių įgyvendinimas ir gynyba yracivilinio proceso teisės dalykas, o ši savo ruožtu jau detaliai reglamen-tuoja, kaip atitinkama materialioji subjektinė teisė gali būti apginta irįgyvendinta teisme ar kitoje kompetentingoje institucijoje ir kaip yra vyk-domas priimtas teismo sprendimas ar kitas vykdomasis dokumentas. Taigicivilinio proceso teisė nustato mechanizmą, padedantį taikyti ir įgyven-dinti CK 1.138 straipsnyje numatytus civilinių teisių gynybos būdus.

Civilinė teisė yra privatinės teisės dalis, nes visi Čia susiklostan-tys teisiniai santykiai sieja privačius ir vienas kitam nepavaldžius (ly-giateisius vienas kito atžvilgiu) teisės subjektus. Tuo tarpu civilinioproceso teisė, kaip kad minėta, yra teisės šaka, kuriai būdingi tiek vie-šosios, tiek privatinės teisės bruožai, nes čia atsiranda teismo ir civi-linio materialiojo teisinio santykio subjektų teisiniai santykiai. Atitin-kamas asmuo šiuo atveju kreipiasi į valstybę dėl jam priklausančioscivilinės materialiosios subjektinės teisės gynybos ar įgyvendinimo.

Šių dviejų teisės šakų ryšys pirmiausiai ir pasireiškia tuo, kad civi-linio proceso teisė skirta civilinių materialiųjų subjektinių teisių, atsi-randančių civilinės teisės pagrindu, tinkamam įgyvendinimui ir gynybaiužtikrinti. Kita vertus, civilinės teisės šaltiniuose yra nemažai procesoteisės normų (pvz., CK 3.34, 3.38, 3.48, 3.53-3.54, 3.58 3.63, 3.65 irkiti straipsniai), todėl CK yra ir civilinio proceso teisės šaltinis.

64


§ 3. CIVILINIO PROCESO TEISĖ IR BAUDŽIAMOJOPROCESO TEISĖ

Proceso teisės skyrimą į civilinio proceso ir baudžiamojo proceso pir-miausiai lemia materialiųjų teisinių santykių, kuriuos reglamentuoja ati-tinkamai civilinė ir baudžiamoji teisė, specifika.

Minėta, kad civilinės bylos yra susijusios su materialiųjų subjekti-nių teisių, atsirandančių iš civilinės, komercinės, šeimos, darbo teisėsreguliuojamų santykių, apsauga. Taigi nagrinėjant civilines bylas daž-niausiai gynybos objektas yra privatus interesas. Tuo tarpu baudžiamo-siose bylose siekiama įgyvendinti baudžiamosios teisės normas taikantnusikaltusiems asmenims atitinkamas baudžiamąsias sankcijas (kurios sa-vo ruožtu taip pat įtvirtintos baudžiamojoje teisėje). Taigi baudžiamasisprocesas skirtas viešajam interesui, kurį saugo baudžiamoji teisė, ginti.

Atsižvelgiant į ginamų civilinių ir baudžiamųjų teisinių santykiųspecifiką atitinkamai civilinės ir baudžiamosios bylos yra nagrinėja-mos skirtinga proceso tvarka ir todėl egzistuoja savarankiška civilinioproceso ir baudžiamojo proceso teisė. Tad civilinis ir baudžiamasis pro-cesai - tai dvi savarankiškos teisingumo vykdymo formos.

Atskiriant civilinį ir baudžiamąjį procesus pagrindinis kriterijus yratiesioginis proceso tikslas. Tai gali būti arba ginčytinų materialiųjų sub-jektinių teisių įgyvendinimas, t. y. privataus intereso gynyba, arba asmens,pažeidusio viešąjį interesą, kurį saugo atitinkamos baudžiamosios teisėssankcijos, nubaudimas. Tačiau kad ir koks būrų proceso tikslas, teismaspriimdamas teisingumo vykdymo aktą (sprendimą ar nuosprendį) bylojeįgyvendina teisingumą. Dėl šios priežasties baudžiamasis ir civilinis pro-cesai turi daug bendra, pavyzdžiui, bendri kai kurie principai (viešumo,žodinio proceso, teisėjų nepriklausomumo ir t.t.), panašūs ir institutai -įrodymų, procesinių terminų, apeliacijos, kasacijos ir kiti.

Tačiau skirtingi šių procesų tikslai lemia ir skirtingą pačių proce-sų sandarą: civiliniame procese vyrauja dispozityvumo ir rungimosiprincipai, o baudžiamajame procese - oficialumo ir tardomojo proce-so principai; civiliniame procese reikalaujama nustatyti materialiąją,dažnai - ir formaliąją tiesą (kai priimamas sprendimas už akių, kaiatsisakoma priimti pavėluotai pateiktus įrodymus ir pan.), o baudžia-majame procese vienareikšmiškai reikalaujama nustatyti objektyviąjątiesą, t. y. tokio teismo įsitikinimo, kai dėl tam tikrų faktų nelieka jo-kių abejonių. Tokių skirtumų yra ir daugiau.

Civilines ir baudžiamąsias bylas gali sieti dvejopi santykiai: pir-ma, kai ta pati veika yra pagrindas ir taikyti baudžiamąją sankciją, irpareikšti ieškinį dėl padarytos žalos atlyginimo; antra, kai nors žalos

65


atlyginimo santykių ir neatsiranda, tačiau tam tikrų faktų vienoje by-loje nustatymas turi įtakos kitos bylos baigčiai. Pirmuoju atveju įsta-tymas numato galimybę pareikšti civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje,antruoju - kalba apie prejudicinius faktus (CPK 182 str. 2-3 p.).

§ 4. CIVILINIO PROCESO TEISĖ IR ADMINISTRACINIO

PROCESO TEISĖ

Iki 1999 m. gegužės l d., kai pradėjo veikti administracinių teismų sis-tema, administracinis procesas buvo civilinio proceso sudedamoji da-lis. Tačiau nuo nurodytos datos turime kalbėti apie savarankiško ad-ministracinio proceso susiformavimą, juo labiau kad administracinėteisena nėra ir naujojo CPK reguliavimo dalykas1.

Šių dviejų teisės šakų panašumus ir skirtumus iš esmės lemia tospačios priežastys kaip ir nurodytos aptariant civilinio ir baudžiamojoprocesų santykį. Bendra yra tai, kad abiejų teisės šakų tikslas yra tei-singumo vykdymas, tuo tarpu jas skiria tam tikra materialiųjų teisiniųsantykių, kuriuos reglamentuoja administracinė ir civilinė teisė, speci-fika. Ir civilinėse, ir administracinėse bylose paprastai kalbama apietam tikrą ginčą ir būtinumą jį išspręsti taikant atitinkamą materialiąjąteisę. Tačiau vienu atveju yra civilinis, privatus ginčas, kurio dalyviaiyra lygiaverčiai, o kitu - administracinis, viešasis ginčas, kurio vienasiš dalyvių visada yra valstybė ar atitinkama valstybės institucija. Ad-ministracinio teisimo santykio dalyvius sieja tam tikri subordinacijossantykiai. Esant tokiems santykiams, ypač svarbu garantuoti Konstitu-cijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintą asmens teisę į teisminęgynybą, juo labiau kad kalbama apie gynybą nuo absoliuto - valsty-bės. Atitinkami interesai gana stipriai mažina rungimosi principo tai-kymo galimybių ir įpareigoja teismą visapusiškai, neapsiribojant tik ša-lių pateikta medžiaga, išsiaiškinti bylos aplinkybes.

Vis dėl to ir vienu, ir kitu atveju teisme nagrinėjami ginčai dėlteisės, o tai savo ruožtu lemia glaudesnį nei civilinio ir baudžiamojoprocesų tarpusavio ryšį. Geriausiai šį tarpusavio ryšį iliustruoja Admi-nistracinių bylų teisenos įstatymo l straipsnio antroji dalis, kur sako-ma, kad nagrinėdamas bylas administracinis teismas vadovaujasi šioįstatymo normomis, taip pat CPK normomis, kai šis įstatymas jas tie-siogiai nurodo. Taigi CPK papildomai (subsidiariai) taikomas nagrinė-jant ir administracines bylas, todėl yra gana glaudus ne tik pačių gin-

Apie bylų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, teisena kaip sudedamąjącivilinio proceso dalį iki 1999 m. gegužės l d. žr.: Mikelėnas V. Civilinis procesas. D. 2.2-asis leid. Vilnius: Justitia, 1997. P. 136-172.

66


čų, bet ir teisės šakų tarpusavio ryšys ir prigimties panašumas. Iš tie-sų daugelis administracinio proceso institutų (įrodymų, apeliacijos irt.t.) yra nukopijuota nuo CPK.

§ 5. CIVILINIO PROCESO TEISĖ IR TARPTAUTINĖPRIVATINĖ TEISĖ

Daugelis civilinio proceso teisės normų reglamentuoja civilinių bylų,nesusijusių su užsienio valstybėmis, nagrinėjimo ir sprendimo tvarką.Tačiau civilinė byla gali būti susijusi su užsieniu, t. y. gali turėti už-sienio (tarptautinį) elementą. Pavyzdžiui, į teismą gali kreiptis užsie-nio valstybės fizinis ar juridinis asmuo, įrodymus gali tekti rinkti, pri-imtą teismo sprendimą gali reikėti vykdyti užsienio valstybėje. Tokiaisatvejais susiduria dviejų ar daugiau valstybių civilinio proceso teisė,todėl daugelį civilinio proceso teisės reglamentuojamų klausimų tenkaspręsti kitaip, nei įprasta.

Klausimų, susijusių su skirtingų valstybių teisės sistemų kolizija,sprendimą reglamentuoja tarptautinė privatinė teisė. Šios teisės sude-damąja dalimi pripažįstamas tarptautinis civilinis procesas. Kai kurio-se valstybėse proceso teisės normos, reglamentuojančios bylų, susiju-sių su užsienio (tarptautiniu) elementu, nagrinėjimo ir sprendimoypatumus, kodifikuotos specialiame įstatyme ar kodekse. Kitose vals-tybėse šios normos yra CPK. Lietuvoje tarptautinė privatinė teisė nėrakodifikuota specialiame teisės šaltinyje. Proceso teisės normos, regla-mentuojančios tarptautinį civilinį procesą, yra išdėstytos CK (pvz., CK1.12, 1.30, 1.33 str.) ir CPK 780-817 straipsniuose. Be šių normų, dau-gelį tarptautinio civilinio proceso klausimų reglamentuoja dvišalės irdaugiašalės tarptautinės sutartys, kurios yra ir tarptautinės privatinėsteisės, ir civilinio proceso teisės šaltinis1.

1.9 ŠIUOLAIKINĖS CIVILINIO PROCESOTEISĖS TENDENCIJOS

Viena iš teisės funkcijų - užtikrinti stabilumą visuomenėje. Šiuo at-žvilgiu teisė yra statiškas reiškinys. Tačiau gyvenimas nestovi vietoje.Priešingai, visuomenės gyvenime nuolat vyksta įvairūs ekonominiai,socialiniai, kultūriniai ir kiti procesai ir pokyčiai. Teisė privalo į taireaguoti. Taigi teisei neišvengiamai būdingas ir dinamiškumas, pasi-reiškiantis nuosekliu jos plėtojimu ar net drastiškomis reformomis.

Išsamiau žr.: Mikelėnas V. Tarptautines privatinės teisės įvadas. Vilnius: Justitia,2001.

67


Šie apibendrinti samprotavimai tinka ir civilinio proceso teisei. Šiosteisės šakos paskirtis - nustatyti stabilią, sąžiningą, teisingą ir opera-tyvią civilinių bylų sprendimo tvarką, kuri užtikrintų, kad bylą laimė-tų ta šalis, kuri iš tiesų teisi. Stabilumą galima pasiekti užtikrinantstabilią statutinę teisę ir teismų praktiką. Užsienio šalių patirtis rodo,kad įmanoma pasiekti statutinės teisės stabilumą. Antai daugelyje Va-karų Europos, Amerikos valstybių tebegalioja CPK, priimti XIX am-žiuje. Tačiau XX a. antroji pusė ir pabaiga buvo civilinio proceso tei-sės reformų laikas daugelyje valstybių. Pavyzdžiui, 1975 m. naują CPKpriėmė Prancūzija, 1996 m. - Japonija; padaryti svarbūs Italijos, Vo-kietijos CPK pakeitimai1. Šios reformos rodo, kad klasikinis civilinisprocesas, susiformavęs XVIII-XIX a., pereina į naują raidos, kurią le-mia ekonominiai, socialiniai, politiniai, kultūriniai ir kitokie visuome-nės gyvenimo pokyčiai, etapą. Šis faktas verčia kitaip pažvelgti į perpastaruosius du šimtmečius susiformavusias vertybes, atsisakyti kai ku-rių jau tapusių klasikiniais stereotipų2. Šių realijų nesuvokimas ar ne-paisymas gali tapti dideliu civilinio proceso teisės reformų stabdžiu,juo labiau kad reformos priėmus naująjį CPK nesibaigė, o priešingai- dar tik prasidėjo. Pozityviosios teisės reforma yra tik pradinis ir, kogera, paprasčiausias reformos etapas. Ateityje laukia daug sunkesni re-formos etapai - teisinės sąmonės, teisinio mąstymo, teismų praktikosir teisės doktrinos transformacijos. Šie reformos etapai gali būti sėk-mingi tik jaučiant šiuolaikinės visuomenės gyvenimo pulsą ir jo dik-tuojamas permainas.

Galima išskirti keletą veiksnių, kurie lemia šiuolaikinės civilinioproceso teisės pokyčius Lietuvoje ir užsienio valstybėse.

§ 1. BYLINĖJIMOSI MASTŲ PADIDĖJIMAS

Viena iš priežasčių, lemiančių civilinio proceso teisės reformas, yratai, kad nuolat daugėja civilinių bylų. Šitai pasakytina apie daugumąužsienio valstybių. Pavyzdžiui, Olandijoje bylų pirmosios instancijosteismuose per dešimt metų (nuo 1985 iki 1995 m.) padaugėjo 67 pro-centais. Panašiai, o kartais net ir sparčiau civilinių bylų daugėja irkitose valstybėse. Dėl tokio spartaus civilinių bylų gausėjimo (šį reiš-

1 Apie civilinio proceso teisės reformą šiose valstybėse žr.: The American Journalof Comparative Law. 1997, vol. 45, No 4; Ota Sh. Reform of Civil Procedure in Japan// The American Journal of Comparative Law. 2001, vol. 49, No 4, p. 561-584.

2 Išsamiau apie šiuolaikines civilinio proceso teisės raidos tendencijas žr.: Belley J. G.Une justice de la seconde moderitė: proposition de principes gėnėraux pour le pro-chain Code de procedure civile // Revue de droit McGill. 2001, vol. 46, p. 317-372.

68


kinį kai kurie autoriai vadina „bylinėjimosi manija") vis ilgėja bylinė-jimosi laikas, o kartu, kai kurių autorių nuomone, pasireiškia ir tamtikra visos teisingumo sistemos krizė ar net jos bejėgiškumas1. Ne iš-imtis ir Lietuva. Oficiali statistika rodo, kad atkūrus nepriklausomybęcivilinių bylų Lietuvos teismuose nuolat ir sparčiai daugėjo2:

Iškeltų pirmosios instancijos teisme civilinių bylų skaičius

Daugėjant gaunamų civilinių bylų (per dešimtmetį bylų pagausėjodaugiau nei keturis kartus), daugėjo ir kasmet gautų, tačiau nebaigtųbylų ir savo ruožtu ilgėjo ir civilinių bylų nagrinėjimo laikas. Pavyz-džiui, 2001 m. pradžioje pirmosios instancijos teismuose buvo likę15 670 neišnagrinėtų civilinių bylų. Tų pačių metų pabaigoje šis skai-čius beveik nepakito - liko neišnagrinėtos 15 037 civilinės bylos, iš-keltos tais pačiais, 2001 metais.

Nors per tą patį laikotarpį gerokai padaugėjo ir teisėjų (teisėjųLietuvoje nuo šimto septyniasdešimt devynių (l992 m.) padaugėjo ikišešių šimtų (2002 m.), tačiau ir šitai negelbsti nuo vis ilgėjančio bylųnagrinėjimo laiko. Lietuvoje vidutinė bylinėjimosi pirmosios instanci-

1 Išsamiau žr.: Civil Justice in Crisis. Comparative Perspectives of Civil Procedure;Markesinis B. S. Litigation- Mania in England, Germany and the USA: Are we sovery different // Cambridge Law Journal. 1990, vol. 49 (2), p. 233-276.

2 Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statistikos duomenys.

69


jos teisme trukmė yra nuo dviejų iki šešių mėnesių. Pridėjus bylosnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme truk-mę, bendra vidutinė bylinėjimosi trukmė būtų nuo vienų iki pusantrųmetų1. Nors, palyginti su užsienio valstybėmis, kur bylinėjimosi truk-mė visų grandžių teismuose yra penkeri, dešimt ar net penkiolika me-tų2, bylinėjimosi laikas Lietuvos teismuose nėra labai ilgas, tačiau irčia yra pavyzdžių, kai bylos nagrinėjimas visų grandžių teismuosetrunka aštuonerius ar net dešimt metų.

Pažymėtina, kad ilga bylinėjimosi trukmė yra ne tik daugelio vals-tybių problema. Ji aktuali ir tarptautiniams teismams. Pavyzdžiui, sušia problema susiduria ir Europos žmogaus teisių teismas. Pavyzdžiui,2001 m. šis teismas priėmė sprendimus bylose, kurios buvo iškeltosdar 1994-1995 metais. Taigi galima teigti, kad civilinių bylų gausėji-mas, kartu ir jų nagrinėjimo terminų ilgėjimas tampa pasaulinio lygioproblema.

Ilgėjant bylinėjimosi trukmei didėja bylinėjimosi išlaidos3, mažėjateismo ir visos teisingumo sistemos veiksmingumas ir autoritetas. Todėlviena iš pagrindinių šiuolaikinės civilinio proceso teisės tendencijų yrareformos siekiant sutrumpinti bylinėjimosi laiką. Vienas iš būdų yrapaprastinti teismo procesą. Ne veltui Europos Tarybos Ministrų komi-tetas dar 1981 m. gegužės 14d. rekomendacijoje Nr. R (81)7 nurodė,kad valstybės - Europos Tarybos narės, siekdamos užtikrinti realų sa-vo piliečių teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, turi imtis atitinkamųpriemonių teismo procesui paspartinti jį supaprastindamas ir įvesdamasspecialias (pagreitintas, supaprastintas) procedūras4. Šias reformas vykdotiek įstatymų leidėjas (pvz., naujajame CPK atsirado tokie nauji insti-tutai, skirti procesui pagreitinti, kaip teismo sprendimas už akių, do-kumentinis procesas ir kt), tiek teismai, nelaukdami, kol įsikiš įstaty-mų leidėjas. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų

1 Vidutinę civilinės bylos išnagrinėjimo trukmę galima apskaičiuoti pagal Vakarų vals-tybėse bylinėjimosi trukmei apskaičiuoti naudojamą formulę: g = (Cl + C2) : (E + U),čia C l - bylų likutis metų pradžioje; C2 - bylų likutis metų pabaigoje; E - gautų perataskaitinius metus bylų skaičius; U - išnagrinėtų per atsakaitinius metus bylų skaičius;žr.: Varano V. Civil Procedure Reform in Italy // The American Journal of ComparativeLaw. 1997, vol. 45, No 4, p. 657.

2 Išsamiau žr.: Civil Justice in Crisis.3 Žr., pvz.: Economic Consequences of Litigation Worldwide / edited by Ch. Platto,

B. McNally Whittington. The Hague: Kluwer Law International, 1999.4 Recommendation No R (81) 7 on Measures Facilitating Access to Justice, adop-

ted by the Committee of Ministers on 14 May 1981 and Explanatory Memorandum.Strasbourg, 1981.

70


skyriaus teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad „Lietuvos Respublikos1998 m. gruodžio 10d. įstatymu padarytų CPK pakeitimų analizė ro-do įstatymų leidėją ketinus sumažinti bylinėjimosi trukmę ir užtikrintikuo operatyvesnį teismo procesą. Lietuvos CPK 337 straipsnyje nusta-tyti apeliacinės instancijos teismo teisių ribojimai reiškia, kad įstaty-mų leidėjas siekė iki minimumo sumažinti atvejų, kai byla gali grįžtiį pirmosios instancijos teismą, skaičių. Šis straipsnis akivaizdžiai pa-tvirtina, kad įstatymų leidėjas siekė sukurti lankstų apeliacinio proce-so modelį, kuris tam tikrais atvejais leistų apeliacinės instancijosteismui ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas ne grą-žinant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o išspren-džiant bylą iš esmės apeliacinėje instancijoje. Toks įstatymų leidėjoketinimas gali būti paaiškinamas ir būtinumu laikytis tarptautinių įsi-pareigojimų žmogaus teisių apsaugos srityje. Europos žmogaus teisiųir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio l dalis kaipvieną pagrindinių žmogaus teisių įtvirtina teisę į bylos išnagrinėjimąteisme per protingą terminą. Ši teisė gali būti užtikrinta tik tuo atveju,jeigu byla nuosekliai judės iš žemesnės į aukštesnę teisminę instancijąir nebus nepagrįstai grąžinama žemesnei teisminei instancijai. Bet ku-ris bylos grąžinimo žemesnei instancijai atvejis reiškia, kad bylinėji-mosi trukmė žymiai pailgėja. Siekdamas išvengti bereikalingo vilkini-mo įstatymų leidėjas ir nustatė, kad byla gali būti grąžinta nagrinėtipirmosios instancijos teismui iš naujo tik išimtiniais atvejais."1

§ 2. BYLINĖJIMOSI POBŪDŽIO POKYČIAI

Civilinio proceso teisės raidos tendencijos priklauso ne tik nuo civili-nių bylų skaičiaus, bet ir nuo pačių civilinių bylų pobūdžio. Šiuolaiki-niame civiliniame procese tenka spręsti ne tik nesudėtingus dviejų pri-vačių asmenų ginčus, bet ir labai komplikuotas bylas. Sudėtingų bylųtaip pat daugėja. Civilinės bylos sudėtingumą lemia įvairios priežastys.

Pirma, valstybei vis labiau kišantis į privačius santykius, keičian-tis ekonominėms, socialinėms visuomenės gyvenimo sąlygoms, teisi-nis reglamentavimas apima vis naujus žmonių santykius. Todėl atsi-randa naujų kategorijų civilinių bylų, kokių prieš dešimt ar daugiaumetų apskritai nebuvo. Pavyzdžiui, teismui tenka nagrinėti ginčus, su-sijusius su dirbtiniu apvaisinimu, konkurencija, vertybiniais popieriais,vartotojų teisių apsauga, pramoniniu šnipinėjimu, šiuolaikinėmis infor-

LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 ra. gegužės 10d. nutartis c. b. G. Gutauskienė v.R. Penelienė ir kt., Nr. 3K-3-522/2000, kat. 40.

71

CIVILINIO PROCESO TEISĖ KAIP SAVARANKIŠKA TEISĖS SAKA

macijos perdavimo technologijomis1 ir panašiai. Naujų kategorijų civi-linių bylų atsiradimas verčia tiek įstatymų leidėją, tiek teismus atitin-kamai modifikuoti bylų nagrinėjimo tvarką.

Antra, plėtojantis pramonei, mokslui, vykstant integracijai, didėjatiek valstybių, tiek žmonių tarpusavio priklausomumas. Neretai vienasar kitas teisės pažeidimas veikia ne vieno, o daugelio asmenų intere-sus. Todėl daugėja civilinių bylų, kur dalyvauja ne du, o gerokai dau-giau asmenų. Pavyzdžiui, bankrutavus bankui ar įvykus avarijai che-mijos gamykloje, pažeidžiami Šimtų ir tūkstančių žmonių interesai;nustačius nesąžiningas sutarties sąlygas prisijungimo būdu sudaromo-joje sutartyje, gali būti pažeistos šimtų ar net tūkstančių vartotojų tei-sės ir interesai2. Dėl šios priežasties taip pat būtina atitinkamai keistiprocesą. Pavyzdžiui, bendrosios teisės valstybėse teismų praktika, atsi-žvelgdama į minėtas tendencijas, sukūrė ir išplėtojo naują civilinio pro-ceso teisės institutą — grupės ieškinį. Grupės ieškinio institutas yra irnaujojo CPK 49 straipsnio penktojoje dalyje.

Trečia, teisinio reglamentavimo apimtis ir sistemiškumas lemia,kad teismui neretai tenka spręsti kompleksinius klausimus, kurie daž-nai peržengia vien ginčo dėl teisės klausimo sprendimo ribas. Todėlginčo dėl teisės išsprendimas gali sukelti labai reikšmingų šalutinių -ekonominių, socialinių ar net politinių padarinių. Pavyzdžiui, bendro-vės akcininkų ar užsienio investuotojo ir valstybės ginčo išsprendimasgali lemti rimtus ekonominius ar net politinius padarinius. Pažymėti-na, kad teismo procesas kartais yra panaudojamas ne tiek teisinei, kiekekonominei ar net politinei problemai išspręsti. Neretai už, atrodytų,paprastos dviejų asmenų civilinės bylos slypi grupiniai, platesni inte-resai. Todėl teismo sprendimas tokioje byloje gali paveikti ne tik šalių,bet ir daugelio kitų asmenų interesus, valstybės vidaus ar net užsieniopolitiką. Dėl šios priežasties gali kilti grėsmė teismo nepriklausomu-mui, nes įvairios interesų grupės, suinteresuotos vienokiu ar kitokiuteismo sprendimu konkrečioje byloje, gali daryti jam spaudimą. Todėl

1 Žr., pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 10 d. nutartį c. b. Ž. Budrosindividuali įmonė ,,Sėkmės sistemos" v. AB „Lietuvos telekomas", Nr. 3K-3-927/2001,kat. 49.1.

2 Žr, pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d. nutartį c. b. /. A. Va-lionienė v. SP UAB „Karoliniškių būstas", Nr. 3K-3-475/2001, kat. 49.1. Išsamiau apieproblemas, kurias kelia bylinėjimosi pobūdžio pokyčiai, žr.: Group Actions and theRole of Courts - a European Perspective / by P. H. Lindblom. The Hague: KluwerLaw International, 1997; Complex Litigation and the Adversary System / by J. Tid-marsh. New York: Foundation Press, 1998; Multi-Party Actions / by Ch. Hodges. Ox-ford: Oxford University Press, 2001.

72


būtina tobulinti ištisą kompleksą priemonių, užtikrinančių teismo ne-priklausomumą ir sąžiningą bylos nagrinėjimą.

Ketvirta, dėl įstatymų leidybos netobulumo, politinių procesų su-dėtingumo ir nestabilumo įstatymų leidyba neretai atsilieka nuo gyve-nimo tikrovės ir poreikių. Dėl šios priežasties daugėja gyvenimo sri-čių, kurių materialioji pozityvioji teisė nereglamentuoja. Kita vertus,dėl tų pačių priežasčių įstatymų leidėjas neretai nebespėja žengti kar-tu su gyvenimu, todėl esamas teisinis reglamentavimas nebeatitinka su-siklosčiusių realijų ir tampa pažangos stabdžiu. Tokia padėtis reiškia,kad teismui dažnai tenka susidurti su teisės spraga arba tampa būtinakūrybiškai aiškinti teisę. Tokia padėtis verčia teismą būti aktyvesnį,keičia tradicinį požiūrį į valdžios padalijimą ir skatina atitinkamas re-formas. Pavyzdžiui, neatsitiktinai atsirado CK 1.5 straipsnis, įpareigo-jantis teismą aiškinant ir taikant teisės normas vadovautis teisingumo,protingumo ir sąžiningumo reikalavimais (ta pati nuostata pakartotaCPK 3 straipsnio pirmojoje dalyje).

§ 3. TEISMO VAIDMENS VISUOMENĖS GYVENIME PADIDĖJIMAS

Vienas iš pirmųjų valdžios padalijimo teorijos apologetų Ch. Mon-tesquieu teismo vaidmenį visuomenėje apibūdino taip: spręsdamas gin-čus, teisėjas turi vadovautis įstatymu. Nagrinėdamas bylas, jis tėra„burna, tarianti įstatymo žodžius". Tačiau, taikydamas įstatymą, tei-sėjas turi būti nepriklausomas1. Taigi Ch. Montesquieu teigė, jog bū-tina teisingumo vykdymo prielaida, kad sprendimą dėl šalių ginčopriimtų nešališkas ir neutralus trečiasis asmuo - teisėjas (tertium su-per partes). Šis valdžios padalijimo teorijos šalininkas nemanė, kadteismas turėtų funkcionuoti kaip trečioji valdžia. Tačiau jis buvo įsi-tikinęs, kad teismo neturi veikti nei įstatymų leidžiamoji, nei vykdo-moji valdžia.

Ch. Montesquieu pažiūrų rezonansas jaučiamas ir šiandien. Pasau-lyje nėra bendros nuomonės dėl teismo vietos ir statuso visuomenėjeir politinėje sistemoje. Vieni, remdamiesi Ch. Mostesquieu, įrodinėja,kad teismas nėra savarankiška, t. y. trečioji, politinės valdžios šaka.Pavyzdžiui, Vl. Mačys rašė, kad yra tik dvi valdžios - „viena įstaty-mams leisti, kita įstatymams vykdyti". Vykdomosios valdžios sudeda-moji dalis, jo manymu, yra teismas: „[...] teismo valdžia yra vykdo-mosios valdžios srity ir be reikalo ji laikoma trečiąja valdžia."2

1 Išsamiau žr: Montesquieu Ch. De l' esprit des lois. Paris: Vedel edition, 1964;Montesquieu's Idea of Justice / by Sh. M. Mason. The Hague: Martinus Nijhoff, 1975.

2 Mačys Vl. Cit. op. P. 39.

73


Šiuolaikinėje Prancūzijos teisės doktrinoje irgi teigiama, kad teismasnėra savarankiška, trečioji valdžia. Teismai laikomi ne trečiąja valdžia,o institucija, kurios vykdomoji valdžia negali visiškai kontroliuoti1.

Ši doktrina remiasi teismų ir teisėjų apolitiškumo idėja. Manoma,kad teismo veikla nėra ir negali būti susijusi su politika, nes politikaskaldo visuomenę. Tad teisėjai, privalantys būti neutralūs, turi likti nuo-šaly nuo politikos. Tik tada jie galėtų nešališkai vykdyti teisingumą iržmonės gerbtų jų sprendimus. Kadangi valdžia yra politikos dalis, teis-mas nėra savarankiška trečioji valdžia2.

Tuo tarpu kitos srovės atstovai įrodinėja priešingai. Anot jų, teis-mas yra nepriklausoma trečioji valdžia. Jis yra sudedamoji visuomenėspolitinės sistemos dalis, todėl pats ir vykdo, ir veikia politiką. Pavyz-džiui, JAV visuotinai pripažįstama, kad Aukščiausiasis Teismas ir fede-raliniai teismai objektyviai dalyvauja politikoje kontroliuodami vykdo-mosios valdžios veiksmų teisėtumą, įstatymų sutikimą su Konstitucija3.Iš tiesų JAV teismai vaidina didžiulį vaidmenį politiniame šalies gyve-nime. Galima prisiminti kad ir pastaruosius JAV prezidento rinkimus,kai J. Bushas juo tapo tik dėl jam palankių teismų sprendimų.

Siekiant išsiaiškinti, kas gi iš tikrųjų yra teismas, ar jis laikyti-nas trečiąja valdžia, koks jo vaidmuo visuomenėje, būtina aptarti ke-lis klausimus.

Pirma, reikia apžvelgti istorinius teismo funkcijų pokyčius. Iš tie-sų Ch. Mostesquieu laikais teismas vykdė bene vienintelę funkciją -jis tik nagrinėjo privačių asmenų tarpusavio ginčus. Valstybės imuni-teto doktrina (angl. state immunity; pranc. immunitė ėtatique; vok.Staats Immunitat) buvo kliūtis, užkertanti kelią patekti į teismą by-loms, kur privatus asmuo būtų galėjęs bylinėtis su viešąja valdžia. Ta-čiau jau XVIII a. valstybės imuniteto doktrina susilpnėjo, o vėliau josvisai atsisakyta. Atsirado naujos kategorijos - privačių asmenų ir vie-šosios administracijos bylos, kurias ėmė nagrinėti teismai. Taigi nuoXVIII a. pabaigos teismai pradėjo vykdyti naują - vykdomosios val-džios veiksmų teisėtumo kontrolės - funkciją. Susiformavo vadinamo-

1 Martin R., Martin J. Civil Procedure in France // International Encyclopedia ofLaws. Civil Procedure / ed. P. Lemmens. The Hague: Kluwer Law International, 1994.P. 20.

2 Bell J Policy Arguments in Judicial Decision. Oxford: Clarendon Press, 1993.P. 1-2.

3 Jacob H. Courts and Politics in the United States // Courts, Law and Politics inComparative Perspective / edited by H. Jacob and others. New Haven, London: YaleUniversity Press, 1996. P. 11; Barak A. The Role of the Supreme Court in a Democ-racy // Israel Law Review. 1999, vol. 33, No l, p. 1-12.

74


ji administracinė justicija1. Šią teisingumo sritį įvairių valstybių įstaty-mų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia sutiko nevienodai. Prancūzijoje, kuribene pirmoji atsisakė valstybės imuniteto doktrinos, nebuvo išdrįsta ad-ministracinių bylų atiduoti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismams.Tam sukurti specialūs administraciniai teismai (pranc. tribunaux admi-nistratif)2. Šiuo keliu pasukta ir Lietuvoje 1999 m. sukuriant specialiąadministracinių teismų sistemą. Kitose šalyse pasielgta priešingai: ne-pritarus specialiųjų teismų kūrimo idėjai, administracines bylas pavestanagrinėti bendrosios kompetencijos teismams. Tačiau administraciniaiteismai yra sudedamoji teismų sistemos dalis, todėl šiandien, nesvarbu,kokie teismai - bendrieji ar specialieji, vykdo administracinės justicijosfunkcijas, išvada ta pati - teismas kontroliuoja vykdomosios valdžiosveiksmus ir ši nauja teismo funkcija negali neturėti reikšmės jo vaid-mens visuomenėje vertinimui ir valdžių pusiausvyrai.

Kitas kokybinis pokytis įvyko jau XX a.: teismas pradėjo vykdytinaują įstatymų leidžiamosios valdžios kontrolės funkciją - konstituci-nę priežiūrą. Ši, kaip ir administracinės justicijos atsiradimas apskri-tai, laikytina ilgos visuomenės raidos, demokratijos ir konstituciona-lizmo išdava. Tačiau skirtingose valstybėse ji taip pat vertinta irįstatymų reglamentuota nevienodai. Vienos valstybės (JAV, Japonija,Kanada, Australija, Argentina, Šveicarija, Indija, Danija, Švedija) pa-sirinkusios decentralizuotos konstitucinės priežiūros modelį, o konsti-tucinę priežiūrą pripažinusios bendrosios kompetencijos teismų arbaAukščiausiojo Teismo prerogatyva. Kitose pritarta centralizuotos kon-stitucinės priežiūros modeliui ir sukurti specialūs - konstituciniai teis-mai arba, kaip Prancūzijoje, - kvaziteisminės institucijos (Conseil Cons-titutionnel). Šį modelį pasirinko Vokietija, Austrija, Italija, Ispanija,Lietuva. Centralizuotas konstitucinės priežiūros modelis reiškė nukry-pimą nuo valdžios padalijimo principo ir niekam neabejojant, kad kon-stitucinė priežiūra susijusi su politika, tapo tam tikru mėginimu ap-saugoti bendrosios kompetencijos teismus nuo politikos. Tokį sprendimobūdą iš dalies galima būtų pateisinti - karti diktatoriškų režimų Euro-poje patirtis nekėlė pernelyg didelio pasitikėjimo teismais, daugumostotalitarinių režimų sistemose veikusiais kaip represinio aparato dalis.Tad mėginta ieškoti kitų konstitucinės priežiūros modelių. Tuo tarpuJAV, kitose totalitarinio režimo nepatyrusiose valstybėse teismais visa-

Išsamiau apie istorinę administracinės justicijos raidą žr.: Judicial ProtectionAgainst the Executive. Vol. 1-3. Koln, Berlin: Carl Heymanns Verlag KG, Ocean Pub-lishing, Inc., 1969.

Išsamiau žr.: Braibant G. Le droit administrative Francais. Paris: Dalloz, 1984.

75


da labai pasitikėta, todėl nekilo jokių abejonių, kad bendrosios kom-petencijos teismai gali vykdyti ir administracinės justicijos, ir kon-stitucinės priežiūros funkcijas. Matyt, dėl tos pačios priežasties JAVAukščiausiojo Teismo teisėjas J. Marshallas 1803 m. pareiškęs, kadkonstitucinė priežiūra yra prigimtinė Aukščiausiojo Teismo funkcija,nenustebino nė vieno ir niekas nesuabejojo tokio teiginio pagrįstu-mu1. Būtent dėl stiprios teismų pozicijos JAV politinėje sistemoje irAukščiausiojo Teismo vykdomos konstitucinės priežiūros JAV Kon-stitucija tapo bene stabiliausia pasaulyje.

Taigi naujos funkcijos iš esmės pakeitė teismo vietą politinėje vi-suomenės organizacijoje. Teismas tapo ne tik privačių, bet ir viešų gin-čų bei konstitucinių konfliktų sprendimo vieta. Šios naujos funkcijosreiškia, kad teismas yra daugiau nei ginčus dėl teisės sprendžianti vals-tybės institucija. Teismas tapo teisės, kaip antstato, iškilusio virš valsty-bės institucijų ir pareigūnų, sergėtojas. Įstatymo viršenybės, teisinėsvalstybės idėjos ir principai (angl. rule of law; vok. Rechsstaat) reika-lauja, kad visuomenės gyvenimą pirmiausiai reguliuotų įstatymas, one viešoji administracija savo įsakymais ar direktyvomis. Šie principaitaip pat reikalauja, kad įstatymui paklustų ir pati įstatymų leidžiamojivaldžia. Teismo vykdoma įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios val-džios veiksmų sutikimo su Konstitucija ir įstatymais kontrolė daro jįšių idėjų ir principų garantą. Kiek teismas sugebės pasipriešinti šiųvaldžių savivalei, Konstitucijos ignoravimui ir nepaisymui, tiek visuo-menėje bus užtikrinta Konstitucijos ir įstatymų viršenybė, žmogaus tei-sių apsauga ir valdžių pusiausvyra. Tad jau vien dėl šių aplinkybiųbūtų neteisinga teigti, kad teismas yra apolitiškas ir nėra savarankiškatrečioji valdžia. Net jeigu teismas spręstų tik privačius ginčus dėl tei-sės, tai ir ši jo veikla turėtų būti pripažįstama politine. Teisingumovykdymas yra politika, nes politika — tai valdžios įgyvendinimas vi-suomenei2. Teismas, valstybės vardu taikydamas teisės normas ir prie-vartos priemones, įgyvendina įstatymų leidėjo valią, išreikštą teisės nor-mose, t. y. pratęsia įstatymų leidžiamosios valdžios politiką konkrečiaiŠią įgyvendindamas.

1 Cappelletti M. The Judicial Process in Comparative Perspective. Oxford: Claren-don Press, 1989. P. 117-181. Išsamiau apie istorinę konstitucinės priežiūros raidą žr.:Constitutional Review and Legislation. An International Comparison / edited by Ch. Lad-fried. Baden-Baden: Nomos Verlagsgesellschaft, 1988; Supreme Courts and JudicialLaw-Making: Constitutional Tribunals and Constitutional Review / by E. McWhinney.Dordrecht: Martinus Nijhoff Publ., 1986; Judicial Review in Comparative Law / byA. R. Brewer-Carias. Cambridge: Cambridge University Press, 1989.

2 Bell J. Cit. op. P. 5.

76


M. Romeris, analizuodamas naują teismo vykdomą konstitucinėspriežiūros ir viešų ginčų sprendimo funkciją, rašė, kad „neteisė galireikštis ir valdžios organų darbuose", todėl „gali būti keliamas ir jųteisėtumo priežiūros, jų teisėtumo užtikrinimo klausimas"1. Šiuo atžvil-giu ypač prasmingas teiginys, kad teismai ir teisėjai yra nepriklausomiir klauso tik įstatymo (Konstitucijos 109str.). Šis principas lemia teis-mo, kaip trečiosios valdžios, specifiškumą, pasireiškiantį reikšminges-niu statusu nei įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia. Jis reiškia,kad kiekvieną bylą teismas privalo nagrinėti vadovaudamasis teise, one politinėmis ambicijomis ir pažiūromis, siaurais partiniais interesais.Teismo paskirtis yra apsaugoti teisinės valstybės idėją ir neleisti josužgožti trumparegiškiems ir vienadieniams kitų valdžių sprendimams.Kita vertus, pozityvioji teisė, neretai būdama teisinė politinio kompro-miso išraiška, nes visada atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumoreikalavimus. Būtent šių pamatinių visuomenės gyvenimo principų įgy-vendinimą ir turi užtikrinti teismas. Todėl neatsitiktinai CK 1.5 straips-nio ketvirtojoje dalyje iš teismo reikalaujama aiškinant ir taikant įsta-tymus vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.Šios teisės normos atsiradimas rodo padidėjus teismo vaidmenį visuo-menėje, kartu pripažinimą, kad įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji val-džia ne visada sugeba įgyvendinti šiuos principus. Ši teisės norma taippat reiškia, kad aiškindamas ir taikydamas teisę teismas ją plėtoja. Šiofakto pripažinimas atsispindi ir CPK 2 straipsnyje, numatančiame, kadvienas iš civilinio proceso tikslų - plėtoti teisę. Taigi šiuolaikiniamciviliniam procesui būdingas nepaprastai padidėjęs teisėjo vaidmuo aiš-kinant teisę, skatinantis teisėją būti aktyvų ir kūrybišką pozityviosiosteisės interpretatorių, o ne pasyvų ir bejausmį pozityviosios teisės ci-tuotoją2. Pasikeitusį teismo ir teisėjo vaidmenį pabrėžia ir šiuolaikinėteisės sociologija, pažymėdama, kad teisėjas yra ir valstybės, ir visuo-menės atstovas, privalantis derinti viešuosius ir privačius, kolektyvi-nius ir individualius, ekonominius ir socialinius bei kitokius interesus,arba, vartojant mitologijos kalbą, teisėjas yra ir Jupiteris, ir Heraklis,ir Marsas3.

1 Romeris M. Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose. Vilnius: Pozicija, 1994.P, 10-11.

2 Išsamiau apie teisės aiškinimą ir teisėjo vaidmenį aiškinant teisę žr.: Mikelėme-nė D., Mikelėnas V. Teismo procesas: teisės aiškinimo ir taikymo aspektai. Vilnius: Jus-titia, 1999.

3 Voir F. Ost. Jupiter, Hercule, Hermes: trios modeles du juge // La force du droit /dans P. Bouretz, dir. Paris: La Dėcouverte, 1991. P. 243.

77


Antroji tendencija, į kurią būtina atkreipti dėmesį, - tai jau mi-nėtas nepaprastai padidėjęs valstybės kišimasis į įvairias visuomenėsgyvenimo sritis. Vis daugiau visuomenės gyvenimo sričių reguliuoja-mos įstatymo, vis platesnė darosi vykdomosios valdžios įtakos sritis.Šiandien dešimtys ir net šimtai teisės aktų priimti dėl tokių sričių,kurios prieš šimtą metų apskritai nebuvo reguliuojamos: aplinkos ap-saugos, žmogaus teisių, nesąžiningos konkurencijos, socialinio aprū-pinimo, žmogaus organų ir audinių transplantacijos, ekologijos, dirb-tinio apvaisinimo ir kitų reprodukcijos klausimų bei daugelio kitų.Procesai, pasireiškiantys tendencija kuo daugiau reglamentuoti visuo-menės gyvenimą, kartu reiškia, kad teismas nagrinėja kokybiškai nau-jas bylas, kurių anksčiau nebuvo ir negalėjo būti. Dauguma iš jų nė-ra grynai privačios, o vienaip ar kitaip susijusios su viešuoju interesuir jo apsauga. Pavyzdžiui, JAV teismams teko nagrinėti abortų už-draudimo teisėtumo, rasinės diskriminacijos, seksualinių mažumų tei-sių gynybos, kitas visuomenei reikšmingas ir subtilias bylas1. Teismokompetencijai priklausančių bylų įvairovė patvirtina, kad teismų vaid-muo visose visuomenės gyvenimo srityse nepaprastai padidėjo. Dažnainuo teismo sprendimo priklauso ypač reikšmingų valstybės reikalųtvarkymas, pavyzdžiui, didelio pramonės objekto statyba, valstybėsturto privatizavimas, užsienio investicijos ir t.t. Antai 1995 m. gruo-džio 12 d. Teritorijų planavimo įstatymo2 28 straipsnyje sakoma, kadvisuomenės atstovai turi teisę skųsti teismui valstybinės planavimopriežiūros institucijos sprendimą.

Teismui prireikia spręsti ir grynai politines bylas, pavyzdžiui, skun-dus dėl atsisakymo įregistruoti politinę partiją (1990 m. rugsėjo 25 d.Politinių partijų įstatymo 8 str.)3, savivaldybių ir Vyriausybės ginčus(Konstitucijos 122 str.) ir t.t. Taigi teismas pasiekė naują kokybę - jisjau nėra tik ginčus dėl teisės nagrinėjanti institucija, nes savo spren-dimais gali veikti ekonominius, socialinius, politinius visuomenės gy-venimo procesus.

1 Redlich N. Judges as Instruments of Democracy // The Role of Courts in Society/ edited by Shetreet S. Dordrecht: Martinus Nijhoff, 1988. P. 149-156. Su analogiško-mis sudėtingomis bylomis susiduria ir Europos valstybių teismai, pavyzdžiui, plataustarptautinio ir nevienareikšmio vertinimo susilaukė Pinočeto išdavimo bylos svarstymasAnglijos teismuose, buvusių Vokietijos Demokratinės Respublikos kariškių ir pareigū-nų teismo procesai Vokietijoje; žr., pvz.: The Cambridge Law Journal. 1999, vol. 58,part 3, p. 461—468; Schlink B. Rechtsstaat und revoliutionare Gerechtigkeit // HumboltForum Recht, 1996, vol. 1.

2 Žinios. 1995. Nr. 107-2391.3 Žinios. 1990, Nr. 91-692.

78


Trečia, įstatymų leidžiamoji valdžia, susidurdama su naujomis vi-suomenės gyvenimo problemomis, neretai priversta eksperimentuoti.Kita vertus, politiniai konfliktai, partijų nesutarimai, nestabili politi-nė padėtis savaime menkina įstatymų leidžiamosios valdžios darbokokybę. Lietuvoje nuo 1990 m. vis didėja įstatymų srautas, tuo tarpuįstatymų kokybė ir veiksmingumas mažėja. Dėsningas šito padarinys- daugėja konkrečių įstatymų ir teisės normų prieštaravimų ir teisėsspragų. O teismui reikia spręsti ginčus, kurių įstatymų leidėjas netnenumanė galėsiant kilti arba sąmoningai nesureguliavo jų sprendi-mo. Teismas negali atsisakyti spręsti ginčo motyvuodamas teisės spra-ga ar įstatymo neaiškumu ir prieštaringumu. Jis privalo spręsti byląaiškindamas įstatymą, šalindamas jo prieštaravimus ir taikydamas ana-logiją užpildyti teisės spragas bei kartu taisyti įstatymų leidėjo darbobroką (CPK 3 str.). Vadinasi, šiandieninėje visuomenėje daug svar-besnis tapo ir teismo vaidmuo reglamentuojant visuomeninius santy-kius. Neatsitiktinai daugelis teoretikų mano, kad teismas, aiškindamasteisę, kartu kuria ją1. Šią nuomonę patvirtina ne tik JAV ar Anglijos,bet ir kontinentinės Europos valstybių patirtis. Teismas, aiškindamasir taikydamas įstatymą, išplečia arba susiaurina jo veikimo sritį, kar-tais, vadovaudamasis bendraisiais teisės principais, bylą išsprendžianet contra legem. Pavyzdžiui, šio amžiaus penktajame-šeštajame de-šimtmetyje Vokietijos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Vokieti-jos Konstitucijos 1—2 straipsnius, išplėtė neturtinės žalos atlyginimoinstituto taikymą, nustatydamas, kad neturtinė žala turi būti atlygina-ma pažeidus asmens teisę į privatų gyvenimą, nors Vokietijos CKneturtinės žalos atlyginimo tokiais atvejais nenumatė2. Lietuvoje toksteismo aktyvumo pavyzdys gali būti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo1998 m. sausio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Stukonis v.JAV ambasada3. Taigi teismas privalo kompensuoti įstatymų leidėjoneveiklumą, neoperatyvumą, nemokšiškumą ar abuojumą sprendžiantpribrendusias visuomenės gyvenimo problemas. Kuo pasyvesnis ir ne-kvalifikuotesnis bus įstatymų leidėjas, tuo labiau turi didėti trečio-sios valdžios - teismo - vaidmuo. Tik šitaip būtų įmanoma užtikrin-ti visuomenės gyvenimo stabilumą ir pažangą.

1 Cappelletti M. The Judicial Process in Comparative Perspective. P. 5; išsamiauapie teisėjų vaidmenį plėtojant teisę žr.: Caenegen van R. C. Judges, Legislators andProfessors. Cambridge: Cambridge University Press, 1999.

2 Arens P. Recent Trends in German Jurisdiction: The Transfer of Political andAdministrative Duties to the Courts // The Role of Courts in Society. P. 97-122.

3 LAT CBS teisėjų kolegijos 1998 m. sausio 5d. nutartis c. b. V. Stukonis v. JAVambasada, Nr. 3K-1/1998, kat. 1.

79


Teismo vaidmuo sudėtingiausiomis aplinkybėmis vertinamas skir-tingai. Vieni mano, kad esant ekonominei, politinei ar kitai visuome-nės krizei teismai turi likti konservatyvūs ir užtikrinti teisėtvarką beiginti tradicines vertybes remdamiesi status quo ad praesentum. Kititeismus prilygina „mokslinėms laboratorijoms", ieškančioms objekty-vių visuomenės reguliavimo dėsnių, ir teigia, kad krizės, suirutės at-veju teismų funkcija yra kvalifikuotai reguliuoti žmonių santykius at-sižvelgiant į pasikeitusias visuomenės gyvenimo sąlygas ir atkurtistabilumą, net jeigu tektų veikti contra legem1. Būtent tokia Lietu-vos Aukščiausiojo Teismo pozicija buvo išreikšta minėtoje 1998 m.sausio 5 d. nutartyje, nurodant, kad „laikotarpis, kurio metu naująvalstybinę, politinę, ekonominę santvarką įgijusioje valstybėje taiko-mi iki jos gyvavusioje valstybėje priimti teisės aktai, šių aktų taiky-mo prasme laikytinas „pereinamuoju": kitos buvusios valstybės įsta-tymai tam tikrą laiko tarpą gali būti taikomi, tačiau ne taip, kaip taibuvo daroma juos priėmusioje valstybėje, o atsižvelgiant į pasikeitu-sius visuomeninius santykius. Remiantis istoriniu teisės aiškinimoprincipu, teisės normos turi būti taikomos istoriškai įvertinus laik-metį, kada jos buvo priimtos, bei po to įvykusius esminius visuome-nės ir valstybės ekonominio, politinio ir socialinio funkcionavimo pa-sikeitimus. Taigi vertinant, aiškinant ir taikant teisės aktus, priimtusiki 1990 m. kovo l ld . , būtina atsižvelgti į iš esmės pasikeitusias Lie-tuvos Respublikos visuomenės gyvenimo ir valstybės funkcionavimopolitines, ekonomines, socialines bei kitokias sąlygas." Vadinasi, teis-mai turi užtikrinti pozityviosios teisės ne tik stabilumą, bet ir plėto-jimą, pritaikymą besikeičiančioms visuomenės gyvenimo sąlygoms,nes, kaip vaizdžiai yra pasakęs Izraelio Aukščiausiojo Teismo pirmi-ninkas A. Barakas, „teisė, kaip ir erelis danguje, yra stabili tik tada,kai ji juda"2.

Ketvirta, pats įstatymų leidėjas daugeliu atvejų palieka teismui teisęveikti savo nuožiūra. Teismas, spręsdamas jo nuožiūrai paliktus klau-simus, turi nustatyti kriterijus, leidžiančius atsakyti, kas teisinga, o kasklaidinga, kas sąžininga, o kas nesąžininga, kas prieštarauja viešajaitvarkai, kas ją atitinka, kas teisėta, kas neteisėta, ir t.t. Teisėjas, spręs-damas šiuos klausimus valstybės vardu, kartu išreiškia ir valstybės nuo-statą bei formuoja visuomenės opiniją dėl šių dalykų. Todėl teisėjas,

1 Paparrigopoulos X. J. The Role of Courts in Crisis and Transition Periods: Courtsas Image Makers // The Role of Courts in Society. P. 68-75.

2 Barak P. Some Reflections on the Israeli Legal System and Its Judiciary // Elec-tronic Journal of Comparative Law. 2002, vol. 6.1 // <http://law.kub.nl/ejcl/>

80


kaip valstybės atstovas, turėtų suvokti savo atsakomybę už pilietinius,socialinius, ekonominius ir kitus savo sprendimų padarinius1. Pavyz-džiui, nagrinėdamas bylą, susijusią su nesąžininga konkurencija, ar ben-drovės akcininkų ginčą, teismas tiesiogiai įtraukiamas į ekonominę kon-kurencinę kovą, o jo sprendimas gali turėti sunkių ekonominiųpadarinių ir įtaką ir verslininkų, ir vartotojų interesams. Spręsdamasnesąžiningų sutarties sąlygų klausimą, teismas privalo apginti silpnes-nę šalį, užtikrindamas sąžiningumo principo laikymąsi esant sutarti-niams santykiams, taigi ir nustatydamas sutarties laisvės ribas. Nagri-nėdamas bylas, susijusias su mokesčiais, teismas turi užtikrintimokesčių mokėtojo ir valstybės interesų pusiausvyrą. Taigi, Vl. Mačiožodžiais tariant, „teismas turi būti vieta, kurioj žmonės laukia išgirsiąteisybės žodį iš išmintingo, patikimo ir doro žmogaus lūpų"2. Veikda-mas savo nuožiūra, teisėjas privalo atsižvelgti į daugelį aplinkybių. Josprendimas turi atitikti ekonomines ir socialines konkrečios visuome-nės konkretaus laikotarpio vertybes. Teismas, kaip minėta, neturėtų tei-sės normų, priimtų vienomis politinėmis ekonominėmis sąlygomis, vie-nodai taikyti esant visiškai kitai politinei ekonominei padėčiai. Teismoteisė daugeliu atvejų veikti savo nuožiūra ypač didina jo vaidmenį irįtaką visuomenėje. Tačiau skirtingai nei įstatymų leidėjas ar vykdomo-ji valdžia, teismas, įstatymo nustatytais atvejais veikdamas savo nuo-žiūra, privalo motyvuoti savo sprendimus. Šis reikalavimas didina teis-mo atsakomybę už savo veiksmus ir kartu padeda užtikrinti, kadvisuomenei bus argumentuotai paaiškintas vienoks ar kitoks priimtassprendimas.

Aptartos teismo veiklos sritys rodo, kad teismas nebėra vien gin-čų sprendimo institucija. Ne mažiau svarbu, kad, be šios, pagrindinės,teismas įvairiose valstybėse dar vykdo:

- konstitucinės priežiūros funkciją;- administracinės justicijos funkciją;- teisės aiškinimo ir teisės spragų užpildymo, t. y. teisės kuriamą-

ją funkciją;- apsaugines funkcijas, nesusijusias su ginčų dėl teisės sprendi-

mu, tačiau reikšmingas asmenų teisių apsaugai (paveldimo turto ap-saugos, prekybos registro tvarkymo, arbitrų, turto valdytojų ar admi-nistratorių skyrimo ir pan.). Pažymėtina, kad naujasis CK labai išplėtėšios srities teismų kompetenciją;

1 Bell J. Cit. op. P. 7.2 Mačys Vl. Cit. op. P. 41.

81


- visuomenės auklėjimo funkciją, formuodamas bendrąją opinijądėl sąžiningumo, teisingumo, protingumo, gerų papročių ir kitų mora-linių teisinių kategorijų ir jų standartų1.

Vykdydamas šias funkcijas, teismas, kaip valdžios institucija, turivaldžios įgaliojimų, kurių visuma apibūdinama kaip teismo valdžia.Teismo valdžia pasireiškia jo galia:

- priimti sprendimus (ius dicere) valstybės vardu;- užtikrinti priimto sprendimo įvykdymą prievarta;- pripažinti neteisėtais vykdomosios valdžios veiksmus ir aktus;- aiškinti teisę;- priversti kitus asmenis taikant jiems sankcijas vykdyti teismo

nurodymus;- užtikrinti pareikštą reikalavimą panaudojant laikinąsias apsau-

gos priemones.Įvairių valstybių teismai vykdo ne visas šias funkcijas. Be to, skir-

tingose valstybėse analogiškos funkcijos gali būti vykdomos nevieno-da apimtimi. Atsižvelgiant į vykdomas funkcijas ir jų apimtį, skiriasiteismo vaidmuo ir įtaka visuomenėje. Antai JAV teismai pasižymi ne-paprastai didele įtaka visuomenėje, tuo tarpu Europoje teismų vaid-muo menkesnis. Teismo vaidmuo lemia ir teisėjo vaidmenį. Štai JAVteisėjas yra nepaprastai įtakingas asmuo, tačiau kartu šiai įtakai išsau-goti jis privalo nuolat tobulinti savo kvalifikaciją. Daugelis JAV Aukš-čiausiojo Teismo, federalinių teismų teisėjų (J. Marshallas, O. V. Hol-mesas, B. Cardozo ir kiti) buvo ne tik labai kvalifikuoti teisėjai, bet irpripažinti teisės mokslo teoretikai bei JAV teisės doktrinos kūrėjai. Taivisiškai suprantama, nes konstitucinės priežiūros, teisės kuriamąją funk-ciją gali vykdyti tik plačios erudicijos ir aukštos teisinės kvalifikacijosžmonės. Ir atvirkščiai, Europoje istoriškai teisėjų korpusas pripažįsta-mas valstybės biurokratinio aparato dalimi, todėl čia teisėjo įtaka irreikšmė visuomenėje nėra tokia ryški kaip JAV2.

Akivaizdu, kad savo funkcijoms tinkamai vykdyti teismas turi bū-ti apsaugotas nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios spau-dimo ar kitų mėginimų veikti jo sprendimus. Keičiantis teismo vaid-meniui visuomenėje, vis aktualesnis tampa teismų nepriklausomumoklausimas. Teismų nepriklausomumo problematiką taip pat galima nu-rodyti kaip vieną iš šiuolaikinės civilinio proceso teisės tendencijų. Teis-

1 Shetreet Sh. Judging in Society: The Changing Role of Courts // The Role of Courtsin Society. P. 467-471.

2 Provine D. M. Courts in the Political Process in France // Courts, Law and Po-litics in Comparative Perspective. P. 204.

82


mo ir teisėjo nepriklausomumas pirmiausiai reiškia kitų valdžių nesi-kišimą į teisingumo vykdymą ir draudimą joms veikti teismo sprendi-nius. Gyvenimas rodo, kad šitai pasiekti nėra lengva. Ir vykdomoji val-džia, ir įstatymų leidėjas savo įtaką teismui siekia daryti įvairiais būdaisir priemonėmis — veikdami teisėjų atrankos ir skyrimo procedūras, at-lyginimą ir kitas socialines garantijas, ribodami teismo kompetenciją,nevykdydami teismų sprendimų ar juos ignoruodami ir t.t. Beprece-denčiu laikytinas 1997 m. sausio 16d. Lietuvos Respublikos laikinasisįstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtąatstatymo tvarkos ir sąlygų" įstatymo galiojimo sustabdymo1, kuriuoSeimas ėmėsi vykdyti teisingumą - sustabdė įsiteisėjusių teismo spren-dimų vykdymą, atidėjo bylų nagrinėjimą. Kitaip tariant, Seimas, pa-žeisdamas Konstitucijoje įtvirtintą valdžios padalijimo principą, Jung-tinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos 1985 m. rugsėjo 6 d.patvirtintus pagrindinius teismų nepriklausomumo principus, teismosprendimo privalomumo principą (CPK 18 str.), Teismų įstatymo46 straipsnyje nurodytą draudimą valstybės valdžios ir valdymo insti-tucijoms kištis į teismo veiklą, iš tikrųjų atliko procesinius veiksmus,kuriuos gali atlikti tik teismas. Analogiškai vertintini ir įstatymų lei-dėjo veiksmai, susiję su teisėjų atlyginimų mažinimu2.

Teismų nepriklausomumas nuo vykdomosios ir įstatymų leidžiamo-sios valdžios kaip būtina sąlyga nešališkam, neutraliam ir teisingam teis-mo funkcijų vykdymui užtikrinti pabrėžiamas visose valstybėse3. Nepri-klausomumą siekiama užtikrinti įvairiomis priemonėmis. Bene svarbiausiaiš jų laikytina teisėjų atrankos ir skyrimo tvarka. Teisėjas savo sprendi-mus priima visos visuomenės, valstybės vardu. Tad savaime kyla klau-simas, ar visuomenė įgaliojo teisėją šitai daryti. Dėl šios priežasties tei-sėjų atrankos ir skyrimo tvarka turi būti pagrįsta objektyviais kriterijaisužtikrinant visuomenės dalyvavimą šiame procese per tiesioginės demok-ratijos būdu sukurtas institucijas. Pasaulyje žinoma įvairių teisėjų skyri-mo sistemų. Pavyzdžiui, kai kuriose JAV valstijose ir kai kuriuose Švei-carijos kantonuose teisėjus renka gyventojai4. Kitose valstybėse teisėjus

1 Žinios. 1997. Nr. 6-89; Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. lap-kričio 13 d. sprendimu pripažino, kad tokie įstatymų leidėjo veiksmai prieštarauja val-džios padalijimo principui ir pažeidžia Konstitucijoje nustatytą teismų nepriklausomu-mą; žr.: Žinios. 1997, Nr. 104-2645.

2 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas // Ži-nios. 2001, Nr. 62-2276.

3 Žr., pvz.: Seniuk G. T. G. Judicial Independence and the Supreme Court of Cana-da // The Canadian Bar Review. 1998, vol. 77, No 3-4, p. 381-401.

4 Habscheid W. J. Election, Status and Responsibility of the Judiciary in Switzer-land // The Role of Courts in Society. P. 127-129.

83


skiria įstatymų leidžiamoji arba vykdomoji valdžia. Antai Švedijoje tei-sėjus skiria vykdomoji valdžia; net Aukščiausiojo Teismo pirmininkąskiria Vyriausybė1. Kai kuriais atvejais skyrimo procedūrą veikia tei-sėjo ir teismo nuostata. Pavyzdžiui, JAV pripažįstama, kad Aukščiau-siasis Teismas per dvidešimt metų, kai teisėjus skyrė prezidentais bu-vę respublikonai (R. Nixonas ir R. Reaganas), tapo konservatyvesnis2.Teismų nepriklausomumas jokiu būdu neturėtų būti suprantamas kaipsavitikslis dalykas. Juk kvalifikuotas, sąžiningas ir principingas teisė-jas teisingai išspręstų bylą, net jeigu teismas būtų vykdomosios val-džios dalis. Teismų ir teisėjų nepriklausomumas yra ne tikslas, o tikpriemonė tinkamam, sąžiningam, nešališkam bylų nagrinėjimui užtik-rinti. Siekiant išlaikyti būtent tokį nepriklausomumo principo turinį,teisėjams yra nustatyti įvairūs ribojimai: jie negali dirbti jokio kito dar-bo nei viešosiose, nei privačiose įstaigose (išskyrus pedagoginį ar kū-rybinį), negali dalyvauti politinių partijų ar kitų politinių organizacijųveikloje (Teismų įstatymo 41-44 str.). Šie ribojimai įvairiose valstybė-se nevienodi. Pavyzdžiui, Kanadoje teisėjai neturi net teisės balsuoti,jie negali dirbti arbitrais, viešai reikšti savo politinių įsitikinimų. Tuotarpu Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje tokių ribojimų nėra. Prancūzi-joje veikia net dvi teisėjų profesinės organizacijos, vienai iš kurių pri-klauso kairesnių, kitai - dešinesnių pažiūrų teisėjai. Vokietijoje pripa-žįstama teisėjų teisė viešai reikšti savo politinius įsitikinimus irpanašiai3. Be abejo, šie skirtumai aiškinami ne tik skirtingu teismųvaidmeniu įvairiose valstybėse, bet ir teisės, kultūros, visuomenės po-litinio gyvenimo tradicijomis. Antai daugumoje Europos valstybių tei-sėjas savo karjerą pradeda paprastu teismo klerku, vėliau tampa teisė-jo padėjėju, o teisėju tampa tik sulaukęs 40-45 metų amžiaus. Paskirtasteisėjas gali kilti karjeros laiptais taip pat tik nuoseklia seka: padirbė-jęs žemesnės grandies teismo teisėju, jis įgyja teisę pretenduoti į aukš-tesnės grandies teismą. Tuo tarpu JAV, Anglijoje teisėjais dažniausiaiskiriami advokato ar kitą praktinį darbą dirbę asmenys, neretai į teisė-jo postą ateinama ir iš politikos. Pavyzdžiui, daugelis JAV teisėjų, priešpaskiriami į teisėjo pareigas, aktyviai dalyvavo politikoje, buvo sena-toriai, Atstovų rūmų nariai ir panašiai.

1 Lindell B. Civil Procedure in Sweden // International Encyclopedia of Laws. Ci-vil Procedure. The Hague: Kluwer Law International, 1995. P. 40-41.

2 Jacob H. Cit. op. P. 73-74.3 Išsamiau žr.: Shetreet Sh. Cit. op. P. 467-482; Moller G. Recent Tendencies in

the Position of the Judge // Procedūrai Law on the Threshold of a New Millennium.Wien: Manzsche Verlags- und Universitatsbuchhandlung, 2002. P. 293-319.

84


Taigi teismų ir teisėjų nepriklausomumas nuo kitų valdžių būtinasdėl politinių valdžių pusiausvyros, kaip priemonė valdžios uzurpavi-mui užkirsti ir valdžių paklusimui įstatymui bei tinkamam, sąžinin-gam ir nešališkam bylų nagrinėjimui užtikrinti. Tačiau būtų naivu irneprotinga manyti, kad teismas yra ar turėtų būti visiškai nepriklauso-mas. Teismas, kaip ir kiekviena valdžia, pirmiausiai turi paklusti teisei- visų pirma Konstitucijai, bendriesiems teisės principams, kitiems įsta-tymams. Tik pats nepažeisdamas teisės, teismas gali veikti kaip Kon-stitucijos ir kitų įstatymų laikymosi garantas. Ar teismas vykdo teisin-gumą vadovaudamasis įstatymu, kontroliuoja aukštesnieji teismai, kitaiptariant, yra vidinė teismo sprendimų teisėtumo kontrolė. Savo funkci-jas vykdantis teisėjas yra saistomas įstatymo, proceso principų, teismųpraktikos, vertinamųjų kriterijų (pvz., teisingumo, protingumo, sąžinin-gumo), teisės doktrinos. Kiekvieną savo priimtą procesinį sprendimąteisėjas privalo motyvuoti, pagrįsti atitinkamais įrodymais ir argumen-tais1. Reikalavimas motyvuoti sprendimą yra viena iš garantijų, lei-džiančių tikėti, kad teismas, nepaisydamas įstatymo, nepradės veiktivisiškai savo nuožiūra.

Kita vertus, teisėjai nėra izoliuoti nuo visuomenės. Visuomenėsprocesai daugiau ar mažiau veikia ir teismų veiklą, jų priimamus spren-dimus. Šiuo atžvilgiu sąveika yra abipusė - teismų sprendimai veikiavisuomenę, o visuomenės reakcija randa atsaką teismuose. Šis sunkiaireguliuojamas procesas verčia susimąstyti, jog būtinos tokios teismųveiklos sąlygos, kad nebūtų įmanoma tiesiogiai veikti teismų priima-mų sprendimų, pavyzdžiui, per visuomenės informavimo priemones,lobistines grupuotes, demonstracijas, įvairias bado ar kitokias „nepa-klusnumo" akcijas ir panašiai. Teismų ir teisėjų nepriklausomumas yratokia pati vertybė kaip ir spaudos laisvė bei kiti konstituciniai princi-pai, todėl jis negali būti aukojamas dėl kitų principų.

Apibendrinant darytina išvada, kad šiuolaikinėje visuomenėje tei-sėjai ir teismai nėra apolitiški, jie neveikia už politikos ribų. Plečian-tis teismų funkcijoms ir didėjant jų vaidmeniui visuomenėje, kyla kita- teismų autonomijos kontrolės problema. Teismas, būdamas valdžiosinstitucija, negali veikti nekontroliuojamas2. Teismų ir teisėjų nepri-

1 Išsamiau apie teisėjo teisę veikti savo nuožiūra ir jos ribas žr: Facing JudicialDiscretion. Legal Knowledge and Right Answers Revisited / by M. I. Vila. Dorderecht:Kluwer Academic Publishers, 2001; Barak A. Judicial Discretion. New Haven, Lon-don: Yale University Press, 1987; Judicial Discretion in the House of Lords / by D. Ro-bertson. Oxford: Oxford University Press, 1998.

2 Bell J. Cit. op. P. 268-269.

85


klausomumas negali tapti šydu, apsaugančiu teisėjus nuo nesąžiningųveiksmų, teisės ignoravimo ir nekvalifikuotumo. Nepriklausomumo prin-cipas tik tada veiks kaip socialinė garantija, kai galės užtikrinti tikraisąžiningą, nešališką ir neutralų bylų nagrinėjimą, grindžiamą pagarbaKonstitucijai, bendriesiems teisės principams ir bendrosioms žmonijosvertybėms bei jų apsauga. Todėl nors naujoji 2002 m. Teismų įstaty-mo redakcija pripažintina labiau sustiprinusia teismų nepriklausomumą,tačiau ir šios naujovės visų problemų neišsprendė. Taigi ir ateityje teis-mų nepriklausomumo užtikrinimas bus viena iš pagrindinių civilinioproceso teisės raidos tendencijų.

Tačiau būtų naivu manyti, kad didėjantis teismo vaidmuo visuo-menėje tolygiai didina visuomenės pasitikėjimą teismais. Bent jau vie-šosios nuomonės tyrimų rezultatai rodo, kad visuomenės pasitikėjimasteismais yra gana menkas. Pavyzdžiui, visuomenės nuomonės ir rin-kos tyrimų centro „Vilmorus" duomenimis, Lietuvos teismais pasitikitik 19,5 procento apklaustųjų (nepasitiki - 39,1 procento apklaustųjų)1.Europos valstybėse visuomenės pasitikėjimas teismas taip pat labai ne-vienodas. Štai Danijoje teismais pasitiki 70 procentų apklaustųjų, Suo-mijoje ir Austrijoje - 61, Olandijoje ir Liuksemburge - 59, Graikijoje- 55, Švedijoje - 53, Vokietijoje - 52, Airijoje - 49, Didžiojoje Brita-nijoje - 48, Portugalijoje - 42, Ispanijoje - 40, Italijoje - 38, Prancū-zijoje - 35, Belgijoje - tik 22 procentai apklaustųjų2. Viešoji nuomonėyra vienas iš impulsų, skatinančių šiuolaikines civilinio proceso teisėsreformas, nes civilinis procesas egzistuoja ne pats sau, o žmonėms.

§ 4. TEISĖJO VAIDMENS CIVILINIAME PROCESE POKYČIAI

Teismo aktyvumo ir pasyvumo, jo vaidmens procese problema tokiapati sena kaip ir bylinėjimosi istorija. Pagal teisėjo aktyvumą proceseskiriami du civilinio proceso modeliai — tardomasis (angl. inquisito-rial) ir ginčo (angl. adversary). Jau minėta, kad nei grynai ginčo, neigrynai tardomojo proceso nėra. Bendrojoje teisėje, kur vyrauja ginčoproceso elementai, teisėjas neišvengiamai atlieka ir tam tikras funkci-jas bylos judėjimui į priekį užtikrinti. Kontinentinėje teisėje, kur vy-rauja tardomojo proceso požymiai, kartu pripažįstamos tam tikros tei-sėjo aktyvumo ribos, kurių jis negali peržengti.

1 Lietuvos rytas. 2002 m. rugsėjo 14 d., Nr. 213. P. 7.2 Išsamiau žr.: Toharia J. J The Public Understanding and Perception of Justice:

The Evaluation of Systems of Justice through Public Opinion // Processes of JudicialReform and Rule of Law / edited by T. Heller, E. G. Jensen. New York: StanfordUniversity Press, 2002. P. 1-40.

86


Istoriškai vertinant, Europoje civilinis procesas iš pradžių buvoaiškiai tardomasis, teisėjas iš tikrųjų atliko tardytojo funkcijas. Ta-čiau XVIII-XIX a., veikiant liberalizmo, asmens laisvės ir individu-alizmo idėjoms, pereita prie ginčo proceso modelio. Pavyzdžiui,1806 m. Prancūzijos CPK laikomas tipišku ginčo proceso modeliu1.Netrukus, jau XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, vėl prisiminta tei-sėjo aktyvumo civiliniame procese problema. Austrų proceso teisėsspecialistas F.Kleinas, 1895-1898 m. rengiant Austrijos CPK, sufor-mulavo vadinamąją socialinio civilinio proceso doktriną. Šios doktri-nos esme tapo nuostata, kad civilinis procesas yra ne privatus šaliųreikalas, o atitinkama valstybės funkcija. Proceso tikslu buvo pripa-žįstamas teisėtvarkos ir socialinio teisingumo užtikrinimas. Kadangiprocesas laikytinas viešu, o ne privačiu šalių reikalu, daryta išvada,kad šalys negali būti jo šeimininkės. Manyta, kad jeigu teisėjas būtųpasyvus, procesas taptų privatus. Tada ekonomiškai pranašesnė šalis,pasisamdžiusi advokatą, turėtų daugiau galimybių laimėti bylą. Toksprocesas pažeistų socialinį teisingumą, nes būtų pažeista šalių inte-resų pusiausvyra. Todėl procese teisėjas privalo būti aktyvus ir veik-ti kaip proceso šeimininkas2.

Ši doktrina susilaukė ir šalininkų, ir priešininkų. Tačiau visi suta-rė ir sutaria dėl vieno - teismas atlieka ir turi atlikti tam tikras vado-vavimo procesui funkcijas. Nesutariama dėl kitko - kokios yra teismovadovavimo procesui funkcijos ir kokia jų apimtis. Šioje diskusijojenukrypta į du kraštutinumus. Vieni teigia, kad teisėjas turi būti pasy-vus proceso stebėtojas. Jų nuomone, civilinis procesas yra dviejų pri-vačių šalių kova, tam tikras jų advokatų „žaidimas", todėl teisėjui įšiuos santykius nederėtų kištis. Jis turi apsiriboti proceso normų laiky-mosi priežiūra, užtikrinti, kad byla būtų nagrinėjama pagal sąžiningas„žaidimo taisykles", ir į šalių kovą įsikišti tik vienai šaliai jas pažei-dus. Pagal šią doktriną teisėjas negali savarankiškai rinkti ir tirti įro-dymų, svarstyti teisės klausimų, kai šito neprašo nė viena šalis, jistaip pat negali įpareigoti šalių kuo skubiau pateikti teismui visą me-džiagą. Teisėjui paliekama vienintelė teisė - įvertinti gautą iš šaliųmedžiagą ir paskelbti sprendimą. Pagrindiniu aptariamos pozicijos ša-lininkų argumentu tapo postulatas, kad pernelyg didelis teisėjo akty-

1 Išsamiau žr.: International Encyclopedia of Comparative Law. Vol. XVI. Ch. 1.P. 313.

2 Išsamiau žr.: Klein F. Der Zivilprozess Oesterreichs. Mannheim, Berlin, Leipzig,Bensheimer, 1927.

87


vumas, praradus teisėjui būtiną nešališkumą ir neutralumą, gali pažeistisąžiningo bylos vedimo principą1.

Kiti yra įsitikinę, kad teisėjas savo iniciatyva privalo aiškintis vi-sas bylos aplinkybes, rinkti įrodymus, t. y. veikti ex officio, neapsiri-boti šalių paaiškinimais ir jų pateiktais įrodymais. Pagrindiniu savoargumentu šios teorijos šalininkai laiko esant būtina nustatyti objekty-viąją tiesą. Tokią nuomonę gynę ir kai kurie ikirevoliucinės Rusijosproceso teisės specialistai2, o praktiškai itin aktyvaus teisėjo modelisbuvo įgyvendintas tarybinėje teisėje. Tarybinės teisės doktrina objek-tyviosios tiesos nustatymo būtinumu pateisino teisėjo kišimąsi net įteisminio nagrinėjimo dalyką, t. y. teisėjas ne tik vadovavo procesui,bet ir galėjo keisti faktinį ieškinio pagrindą, peržengti ieškinio reika-lavimų ribas ir t.t.

Iš šių dviejų priešingų nuomonių darytina išvada, kad teisėjo ak-tyvumas civiliniame procese gali būti suprantamas dvejopai: kaip forma-lus (procesiniu požiūriu) ir kaip tikrasis. Formalus teisėjo aktyvumas(vok. formalle Prozessleitung) pasireiškia tik atitinkamų procesinių prie-monių panaudojimu nesikišant į teisminio nagrinėjimo dalyką. Pavyz-džiui, siekdamas patikslinti šalių reikalavimus ir atsikirtimus, teisėjasgali pateikti joms klausimus, pareikalauti, kad jos pateiktų papildomųįrodymų, apklausti liudytojus, savo iniciatyva skirti ekspertizę, nusta-tyti šalims procesinius terminus tam tikriems veiksmams atlikti ir kon-troliuoti jų laikymąsi, skirti šalims procesines sankcijas už nurodymųnevykdymą. Būtent tokias teisėjo teises ir galimybes ir numato CPK159-160 straipsniai. Pažymėtina, kad CPK XII skyriaus pirmasis skir-snis yra pavadintas „Vadovavimas procesui". Tačiau teisę disponuotiginčo objektu turi tik šalys, nes teisėjas negali pakeisti nei reikalavi-mo dydžio, nei jo faktinio pagrindo (CPK 141 str.), išskyrus įstatymonumatytas išimtis (pvz., CPK 376-377, 405, 414 str.).

Teisėjo aktyvumą suprantant kaip tikrąjį (vok. materielle Prozess-leitung), pripažįstama jo pareiga ne tik užtikrinti proceso operatyvu-mą, bet ir savarankiškai ieškoti materialiosios tiesos - net nustatytiarba pakeisti teisminio nagrinėjimo dalyką, pavyzdžiui, faktinį ieški-nio pagrindą, padidinti ieškinio reikalavimus ir panašiai.

' Išsamiau žr.: Denning L. The Due Process of Law, London: Butterworths, 1980.P. 58-62; Andrews N. H. The Passive Court and Legal Argument // Civil Justice Quar-terly. 1988, vol. 7, p. 125-140; Cappelletti M., Jolowicz J. A. Public Interest Parties andthe Active Role of the Judge in Civil Litigation / edited by M. Cappelletti. Milano:Dott. A. Giuffre Editore, 1975. P. 110-250.

2 Žr., pvz.: Pa B. A. Cit. op. P. 30-31.

88


Pasaulinė patirtis rodo, kad tikrasis teisėjo aktyvumas šiandien nie-kur nėra pateisinamas ir vargu ar yra valstybė, kur šis teisėjo aktyvu-mo modelis būtų toleruojamas. Ir atvirkščiai - formalų teisėjo vadova-vimą procesui pripažįsta tiek kontinentinė, tiek bendroji teisė, tačiautokio vadovavimo laipsnis skirtingose valstybėse nėra vienodas. Aiš-kumo dėlei toliau lyginamas Anglijos, JAV ir Prancūzijos, Italijos irVokietijos civilinis procesas.

Anglijoje rengiantis bylos nagrinėjimui teisėjas, galima sakyti, prak-tiškai nedalyvauja. Šioje stadijoje šalys per savo advokatus pasikeičiarašytiniais atsikirtimais ir reikalavimais (angl. pleadings), atlieka įrody-mų rinkimo ir jų atskleidimo (angl. discovery) viena kitai procedūrą.Visą parengiamąjį darbą atlieka šalių advokatai. Iš tikrųjų dauguma by-lų baigiasi šioje stadijoje, šalims susitaikius. Vos apie vienas procentasjų pasiekia antrąją proceso stadiją — teisminį nagrinėjimą1. Esant spe-cialių ikiteisminio nagrinėjimo procedūrų, patvirtinančių valstybės nuo-statą dėl susitaikymo naudingumo socialiniu požiūriu, visiškai logiška,kad teisėjas neskubina šalių, nes priešingi jo veiksmai: aktyvus kišima-sis, šalių raginimas greičiau pasirengti bylos nagrinėjimui, verstų jas by-linėtis toliau. Tačiau tam tikrus veiksmus teisėjas atlieka ir esant šiaistadijai. Pavyzdžiui, teisėjas turi teisę reikalauti patikslinti, pakeisti ne-tikslius ar nesuprantamus, taip pat uždrausti keisti jau pateiktus šaliųrašytinius pareiškimus ir reikalavimus. Be to, vienos šalies prašymu tei-sėjas gali padėti rinkti įrodymus. Antai jeigu viena šalis atsisako kitaišaliai pateikti savo turimus įrodymus, teismas gali atsakingą šalį įparei-goti šitai padaryti. Teisėjas taip pat ex officio tikrina, ar šalys veiksnios,kontroliuoja įrodymų sąsajumą ir leistinumą, prižiūri, ar jos laikosi įsta-tymo nustatytų procesinių terminų. Pavyzdžiui, ieškinio pareiškimas at-sakovui ir atsakovo atsiliepimas turi būti įteikti per keturiolika dienų.Šalių prašymu teismas gali šį terminą pratęsti2.

Pažymėtina, kad pastaraisiais metais Anglijos civiliniame proceseteisėjo vaidmuo tapo dar aktyvesnis. Išsami Anglijos civilinio procesorevizija, kurią atliko Lordas Wolfas, buvo akstinas tolesnėms refor-moms. Lordo Wolfo parengtoje ataskaitoje tiesiogiai nurodoma, kadteisėjas turi būti bylos vadybininkas ir užtikrinti kuo greitesnį šaliųsusitaikymą ar bylos išsprendimą. Būtent šia linkme šiandien ir plėto-jasi Anglijos civilinio proceso teisė3.

1 Graef R. O. Judicial Activism // Civil Proceedings: A Comparison between En-glish and German Civil Procedural Approaches. Hamburg: Pre Universitate Verlag, 1996.P. 29-30.

2 Išsamiau žr.: Andrews N. Cit. op. P. 33-51.3 Išsamiau žr.: Access to Justice: Lord Wolf's Final Report, London: HMSO, 1996.

89


JAV, kaip ir Anglijoje, pasirengti bylos nagrinėjimui (angl. pre-trial) laikoma šalių ir jų advokatų reikalu. Tad teisėjo vaidmuo Čiayra pasyvus. Šitai aiškinama ir tuo, kad operatyviai pasirengti bylaibene labiausiai suinteresuoti šalių advokatai, nes jų honoraro dydispriklauso ne nuo rengiantis bylai sugaišto laiko, o nuo bylos sėkmės(angl. contingency fees) (honoraras nustatomas tam tikra procentineginčo sumos dalies išraiška atsižvelgiant į tai, ar byla bus laimėta).Teisėjas šioje stadijoje atlieka tik tam tikras proceso eigos kontrolėsfunkcijas: kontroliuoja šalių rašytinių pareiškimų ir atsikirtimų turi-nį; gali pareikalauti juos detalizuoti, turi teisę nepriimti visiškai ne-pagrįstų reikalavimų; nustato, kiek kartų galima pasikeisti rašytiniaisdokumentais (paprastai šalims leidžiama pasikeisti tik ieškinio pa-reiškimu, atsiliepimu į jį ir replika į atsiliepimą); leidžia arba nelei-džia šalims keisti savo rašytinių reikalavimų ar atsikirtimų, tikrina,ar šalys yra tinkamos (angl. real party in interest) ir veiksnios; lei-džia ar neleidžia įsitraukti į bylą bendrininkams; sprendžia šalių ne-sutarimus renkant ar atskleidžiant įrodymus, tikrina įrodymų sąsaju-mą ir leistinumą; šaukia preliminarinį posėdį (angl. pretrialconference); taiko šalims ir jų advokatams sankcijas už neatvykimąį preliminarinį posėdį ar už teismo nurodymų nevykdymą ir t.t.1 Tei-sėjo vaidmuo parengiamojoje proceso stadijoje JAV dar labiau suak-tyvėjo po 1990-1993 m. civilinio proceso reformos. Teisėjui buvo nu-statyta pareiga taip administruoti visą procesą, kad byla būtųišnagrinėta teisingai, greitai ir pigiai. Dabar teisėjui pavesta nustatytišalims procesinius terminus tam tikriems veiksmams atlikti, taikytisankcijas už jų pažeidimą, greitinti pasirengimą bylos nagrinėjimui2.

Nagrinėjant bylą teismo posėdyje tiek Anglijoje, tiek JAV teisė-jas taip pat nėra pernelyg aktyvus. Ir šitai aiškintina susiklosčiusio-mis bylos nagrinėjimo tradicijomis. JAV ir Anglijoje šalys paprastaiveda bylą per savo advokatus. Todėl liudytojų apklausa, taip pat kryž-minė, yra šalių advokatų reikalas. Kokius liudytojus reikėtų kviesti,kokius klausimus jiems būtų tikslinga pateikti, yra šalių advokatų pre-rogatyva. Teismas savo iniciatyva nekviečia liudytojų, eksperto, ne-reikalauja kitų įrodymų. Tačiau teisėjas, kontroliuodamas įrodymų są-sajumą ir leistinumą, gali atsisakyti leisti šalims kviesti liudytoją, jeigu

1 Išsamiau žr.: Kane M. K. Civil Procedure in a Nutshell. 3rd ed. St. Paul, Minn.:West Publishing Co., 1991. P. 83-155.

2 Cappalli R. B. The Style and Substance of Civil Procedure Reform: Comparisonof the United States and Italy // Loyola of Los Angeles International and ComparativeLaw Journal. 1994, vol. 16, No 4, p. 885-905.

90


jo parodymai neleistini ar nesusiję su byla. Teisėjas taip pat kontro-liuoja, kad procesas būtų operatyvus ir sąžiningas, atmeta šalių ad-vokatų liudytojams pateikiamus klausimus, nesusijusius su byla1. Kal-bant apie JAV procesą, reikia turėti omenyje, kad daugumoje bylųdalyvauja prisiekusieji, vertinantys įrodymus ir sprendžiantys faktoklausimus. Dėl šios priežasties teisėjas teismo posėdyje pasyvesnis.Jis apsiriboja tik įrodymų sąsajumo ir leistinumo tikrinimu ir instruk-tuoja prisiekusiuosius. Tačiau kai nagrinėjant bylą prisiekusieji neda-lyvauja, taip pat tose bylose, kurias šalys veda pačios, o ne per at-stovus, teisėjas yra gerokai aktyvesnis2.

Atkreiptinas dėmesys, kad bendrosios teisės šalyse ribotai veikiair principas iura novit curia. Paprastai nurodyti teisinį ieškinio ir atsi-kirtimų pagrindą yra šalių advokatų pareiga. Todėl laikoma teismą sa-vo sprendimo negalint pagrįsti ne tik faktais, bet ir teisės normomis,kuriais šalys nesirėmė. Tačiau tokiai pozicijai pritaria ne visi Anglijosir JAV teisininkai. Yra nuomonė, kad teisėjas savo iniciatyva gali va-dovautis įstatymu ar precedentu, kuriuo šalys nesiremia (išskyrus už-sienio teisę, pripažįstamą ne teisės, o fakto klausimu), kitaip tariant,teigiama, jog teisėjas savo iniciatyva gali keisti teisinį ieškinio pagrin-dą. Pavyzdžiui, teismas savo iniciatyva gali nepripažinti galiojančia su-tarties, prieštaraujančios viešajai tvarkai, nors nė viena šalis neprašojos pripažinti negaliojančia tokiu pagrindu3.

Kontinentinės teisinės sistemos valstybėse padėtis kiek kitokia. Čiataip pat pripažįstama, kad teismas negali peržengti ieškinio reikalavi-mo ribų ar savo sprendimo grįsti faktais, kuriais nė viena šalis nesirė-mė. Tačiau nors yra kai kurių tapatumų, procesinis, t. y. formalus, teisė-jo aktyvumas įvairiose proceso stadijose kontinentinės teisinės sistemosvalstybių teismuose yra gerokai didesnis nei bendrosios teisės šaliųteismuose.

Antai Italijoje iki 1990 m. civilinis procesas buvo ginčo pobūdžio.Tačiau didelis bylų srautas, ilgi jų nagrinėjimo terminai (net iki 15 m.)privertė parlamentą 1990 m. įvykdyti CPK reformą ir jos pagrindiniutikslu tapo teisėjo veiklos procese suaktyvinimas. Pakeitus CPK, teisė-jas įpareigotas aktyviau kontroliuoti šalių veiksmus rengiantis bylosnagrinėjimui, tapo tarsi vadybininkas, atsakingas už operatyvų pasiren-gimą nagrinėti bylą. Dabar privaloma, kad šalys visus savo reikalavi-

1 Išsamiau žr.: Introduction to the Law of the United States / edited by D. S. Clark,T. Ansay. Deventer: Kluwer Law and Taxation Publishers, 1992. Ch. 16.

2 Išsamiau žr.: Kane M. K. Cit. op. P. 169-200.3 Andrews N. H. Cit. op. P. 125-140.

91


mus, atsikirtimus ir įrodymus pateiktų rengdamosi bylai. Pasibaigusšiai stadijai, teisėjas turi teisę nebepriimti naujų reikalavimų ir įrody-mų. Jis turi teisę išsikviesti į teismą šalis, pasiūlyti joms susitaikytiarba patikslinti, kuriais klausimais šalys sutaria, o kuriais - ne. Teisė-jas kontroliuoja, ar šalys laikosi procesinių terminų. Jis savo iniciaty-va gali skirti ekspertizę, atlikti vietos apžiūrą, kontroliuoti įrodymų są-sajumą ir leistinumą, o vykstant teisminiam nagrinėjimui savo iniciatyvagali tirti išvestinius faktus, kurių šalys nors ir nenurodo, tačiau kuriaisremiantis gali būti nustatyti šalių nurodyti faktai. Pavyzdžiui, teigiant,kad atsakovas esąs kaltas, teismas savo iniciatyva gali aiškintis, veikabuvo padaryta tyčia ar dėl neatsargumo. Italijos CPK 175 straipsnispirmininkaujančiam teisėjui suteikia teisę daryti viską operatyviam bylosnagrinėjimui užtikrinti. Vadovaudamasis šiuo straipsniu, teisėjas galipats apklausti liudytojus, nustatyti įrodymų tyrimo tvarką ir t.t.1 Visiaptarti civilinio proceso aspektai kai kuriuos Italijos proceso teisės spe-cialistus paskatino pareikšti, kad nuo ginčo proceso modelio grįžta prietardomojo, vyravusio Italijoje iki XVIII amžiaus. (Per processum iudi-ciarium intelligamus formam iudici, seu solitum iudiciorum ordinemin disceptanda lite observandum.)2

Naujasis, 1975 m. Prancūzijos CPK taip pat reiškė pasukus nuoginčo prie tardomojo proceso modelio. Komentatorių nuomone, šian-dien Prancūzijoje gyvuoja mišrus - ginčo ir tardomasis civilinis pro-cesas3. Teisėjo aktyvumas rengiantis bylos nagrinėjimui reiškiasi pa-našiai kaip ir Italijos civiliniame procese: teisėjas gali ex officio skirtiekspertizę, įpareigoti šalis pateikti įrodymų, nustatyti šalims procesi-nius terminus tam tikriems veiksmams atlikti; savo iniciatyva atliktivietos apžiūrą, išsikviesti šalis pokalbiui, apklausti liudytojus ar šauktijuos į teismą savo iniciatyva. Atkreiptinas dėmesys, kad Prancūzijojeparengiamosios stadijos operatyvumu rūpinasi specialus teisėjas (pranc.judge de mise en ėtat), atsakingas už bylos judėjimą į priekį šiojestadijoje (Prancūzijos CPK 3 str.). Šis teisėjas taip pat gali taikyti pro-cesines sankcijas šalims ir jų atstovams už procesinių terminų pažei-dimą ar kitų nurodymų nevykdymą, pavyzdžiui, priimti nutartį, kadbaigta rengtis bylos nagrinėjimui, o šitai reikštų, jog nauji šalių įrody-mai ir reikalavimai nebebus priimami.

1 Cappelletti M., Perillo J. M. Civil Procedure in Italy. The Hague: Martinus Nij-hoff, 1965. P 45.

2 Išsamiau žr.: Cappalli R. B. Cit. op. P. 861-885; International Civil Procedures.P. 430-440; Fazzaalari E. Enduring Values in Adversarial Proceedings // Italian Year-book of Civil Procedure. 1991, vol. l, p. 17-27.

3 Martin R., Martin J. Cit. op. P. 17.

92


Nagrinėjant bylą Prancūzijoje teisėjas gali vadovautis teisės nor-momis, kurių Šalys nenurodo. Tokiu atveju apie savo ketinimą teisėjasprivalo informuoti šalis ir jų atstovus ir išklausyti jų nuomonę. Teisė-jas taip pat gali savo sprendimą grįsti faktais, kuriais šalys specialiainesirėmė, kai jie susiję su šalių nurodytais faktais (Prancūzijos CPK7 str.), be to, turi teisę siūlyti šalims paaiškinti kirus, jo nuomone, reikš-mingus bylai faktus (Prancūzijos CPK 8 str.). Tačiau tai nereiškia, kadteisėjas savo iniciatyva gali keisti faktinį ieškinio pagrindą. Jis gali tiksiūlyti šalims pateikti papildomų paaiškinimų ir patikslinimų1. TaigiPrancūzijos civiliniame procese teisėjas taip pat gana aktyvus.

Vokietijoje nesunku pamatyti ryškių ginčo proceso bruožų. Pavyz-džiui, Vokietijos CPK 308 straipsnis draudžia teismui peržengti ieški-nio reikalavimų ribas. Tačiau kartu pripažįstama, kad teismas privaloužtikrinti proceso operatyvumą, tad teisėjas neišvengiamai turi būti ak-tyvus2. Ne visose bylose leidžiamas ir toleruojamas vienodas teisėjoaktyvumas. Štai ginčo bylose teisėjo aktyvumą riboja šalių rungimosiprincipas (vok. Verhandlungsmaxime), t. y. teismas gali tirti tik šaliųnurodytus faktus ir remtis tik jais. Kai byla sprendžiama ne ginčo tvar-ka, teisėjas aplinkybes tiria ex officio, todėl, kai kurių teoretikų nuo-mone, čia veikia priešingas - tardomojo proceso principas (vok. In-quisitionsmaxime). Be to, teisėjo aktyvumą veikia ir atstovo ar gynėjodalyvavimas procese: teisėjas aktyvesnis, kai šalims neatstovauja ad-vokatai (šitai įmanoma tik pirmosios instancijos teisme), ir pasyves-nis, kai šalys veda byla per advokatus3.

Vokietijoje abiejose - parengiamojoje ir teisminio nagrinėjimo -stadijose teisėjas turi plačių įgaliojimų, leidžiančių jam aktyviai spar-tinti bylos nagrinėjimą. Rengdamasis bylos nagrinėjimui teisėjas nu-stato šalims procesinius terminus, duoda joms ir jų advokatams nuro-dymus atlikti tam tikrus procesinius veiksmus, kviečia į preliminarinįposėdį šalis, liudytojus, ekspertus, gali ex officio skirti ekspertizę (Vo-kietijos CPK 273 str.). Tokios teisėjo funkcijos skatina šalis kuo grei-čiau išdėstyti savo reikalavimus ir pateikti visus savo įrodymus, nes,praleidus nustatytą terminą, teisėjas gali jų nebepriimti, jeigu tai, jonuomone, vilkintų bylą (Vokietijos CPK 282 str.). Teisėjas taip pat ak-tyviai vadovauja teismo posėdžiui: jis leidžia arba neleidžia asmenims

1 Išsamiau žr.: Ngwasiri C. N. The Role of the Judge in French Civil Proceedings.// Civil Justice Quarterly. 1990, vol. 9, p. 167-185.

2 Cohn E. J. Civil Procedure // Manual of German Law. London: British Instituteof International and Comparative Law, 1971. Vol. 2. P. 176.

3 Graef R. O. Cit. op. P. 29.

93


kalbėti posėdyje, užtikrina tvarką posėdžio salėje, nustato įrodymų ty-rimo tvarką, apklausia liudytojus ir ekspertus ir t.t.1

Aptarti pavyzdžiai rodo, kad tardomojo proceso modelio elementųyra visose valstybėse, tik vienose jie ryškesni, kitose - blankesni. Ta-čiau aišku viena - šiandien visuotinai pripažinta, kad teismo procesuivadovauja teismas ir būtent jis atsako už bylos judėjimą į priekį. Dides-nį ar mažesnį teisėjo aktyvumą civiliniame procese skatina daugelis da-lykų. Štai tik vienas iš jų - advokatų dalyvavimas procese. Europojeadvokatų honoraras priklauso nuo sugaištų valandų, JAV - nuo bylosbaigties. Todėl JAV advokatai yra gerokai aktyvesni, o tai leidžia teisė-jui būti pasyvesniam. JAV, Anglijoje neįsivaizduojama, kad byla būtųvedama asmeniškai, be advokato, tuo tarpu daugelyje Europos šalių pir-mosios instancijos teismuose advokatui neprivaloma dalyvauti ir šalyspačios gali vesti bylą. Tai, be abejo, taip pat skatina teisėjo aktyvumą.JAV įrodymus vertina prisiekusieji, kitose valstybėse, kur prisiekusiųjųinstituto nėra, - teisėjas. Todėl teisėjas turi būti aktyvesnis, kad galėtųsusidaryti detalų bylos aplinkybių vaizdą ir tinkamai įvertinti įrodymus.Pagaliau labai svarbu tradicijos, kultūra, visuomenės požiūris į teismoir teisėjo vaidmenį, teisinės sistemos struktūra ir kitos aplinkybės.

Be jokios abejonės, tiek tardomojo, tiek ginčo proceso modeliaituri ir privalumų, ir trūkumų. Aktyvi teisėjo pozicija leidžia greičiauišnagrinėti bylą, vadinasi, taupomos šalių ir valstybės lėšos, be to, yragalimybė sutaikinti šalis, o šitai svarbu ne tik joms pačioms, bet irvisuomenei. Dėl šių priežasčių Europos Tarybos Ministrų komitetas dar1984 m. vasario 28 d. rekomendacijoje Nr. R (84) 5 pasiūlė valstybėms,Europos Tarybos narėms, atitinkamai pakeisti proceso įstatymus, kadteisėjas galėtų greitai pasirengti bylos nagrinėjimui ir ją išnagrinėti jaupirmame teismo posėdyje.

Tačiau, kita vertus, aktyvi teisėjo pozicija gali pažeisti jo nešališ-kumą ir neutralumą, procesinį šalių lygiateisiškumą. Pavyzdžiui, teisė-jas, pasiūlęs atsakovui ginantis remtis ieškinio senaties termino pralei-dimu, iš tikrųjų taptų jo advokatu. Tuo tarpu Europos Tarybos Ministrųkomitetas 1994 m. spalio 13d. rekomendacijoje Nr. R (94) 12 pabrėžė,kad teisėjas prireikus gali šalims nešališkai paaiškinti tik procesiniusteisinius klausimus. Teisėjo aktyvumas gali sukelti ir profesinės etikosproblemų: gali komplikuotis jo ir šalių advokatų santykiai. Tačiau visdėlto teisėjo aktyvumas laikytinas valstybės kišimusi į privačius šaliųsantykius. Todėl šitai gali būti daroma tik esant svarbiam ir pateisina-mam pagrindui ir tik remiantis įstatymu.

Graef R. O. Cit. op. P. 48-50.

94


Naujasis Lietuvos CPK nedviprasmiškai nustatė aktyvaus teisėjo mo-delį (pvz., CPK 7-8, 95, 101, 103, 141, 158-159, 160-161, 225-232 irkiti straipsniai). Pažymėtina, kad teisėjų aktyvumas pagal naująjį CPKtaip pat nėra vienodas. Pavyzdžiui, vienoks teisėjo aktyvumas yra nag-rinėjant ieškinio teisenos bylas, kitoks - ypatingosios teisenos bylas(CPK 443 str.), dar kitoks - šeimos (CPK 376 str.) ar darbo (CPK414 str.) bylas. Taigi naujasis CPK perėmė tas pažangias idėjas, kuriosjau senokai žinomos užsienio valstybių civiliniam procesui. Tačiau nau-jų idėjų įtvirtinimas automatiškai nereiškia, kad civilinis procesas išesmės pasikeis. Atkūrus nepriklausomybę praėję metai rodo, kad re-formų sėkmę lemia žmogaus veiksnys. Todėl labai svarbu, kad teisė-jai, advokatai, šalys teisingai suvoktų tas pažangias idėjas, kurias mūsųCPK perėmė iš užsienio valstybių patirties. Idealus variantas Lietuvai,matyt, būtų, jeigu sugebėtume įtvirtinti mišrų - ginčo ir tardomąjį -proceso modelį, garantuojantį ir teisėjo nešališkumą, neutralumą, pro-cesinį šalių lygiateisiškumą ir operatyvų procesą. Tačiau šitai įmano-ma tik veikiant kompleksiškai: didinant advokatų skaičių, tobulinantadvokatų ir teisėjų kvalifikaciją, nemokamos teisinės pagalbos siste-mą, teisiškai Šviečiant visuomenę, aktyviau veikiant prokurorui ir ki-toms valstybės institucijoms ginant viešąjį interesą, t.t.

§ 5. INTEGRACIJA IR TEISĖS VIENODINIMAS

Vienas iš šiandieninio gyvenimo ypatumų - vis intensyvesnė tiek kon-krečių pasaulio regionų, tiek viso pasaulio integracija. Globalizacijaapima ne tik ekonomiką, politiką, bet ir teisę. Šiandien neretas reiški-nys, kai bylos šalys yra skirtingų valstybių fiziniai ar juridiniai asme-nys; teismo sprendimą dažnai tenka vykdyti ne jį priėmusioje, o užsie-nio valstybėje; įrodymai renkami ir teismo vietos, ir užsienio valstybėje.Net ir savo valstybėje bylinėtis nėra malonu ir pigu. Dar daugiau pro-blemų ir didesnės bylinėjimosi išlaidos, kai tenka bylinėtis ar kaikuriuos veiksmus atlikti užsienyje. Didžiuliai įvairių valstybių civili-nio proceso sistemų skirtumai skatina valstybes artimiau bendradar-biauti plėtojant civilinio proceso teisę. Šito reikalauja tiek valstybės,tiek verslo, tiek pavienių asmenų interesai1.

Integracijos įtaka civilinio proceso teisei labai įvairi. Valstybės,siekdamos išspręsti tarpusavio bendradarbiavimo civilinio proceso sri-

1 Hazard G. C., Jr. Civil Litigation without Frontiers. Harmonization and Unifica-tion of Procedural Law // Procedural Law on the Threshold of a New Millennium.P. 57-63; Approximation of Judiciary Law in European Union / edited by M. Storme.Dordrecht: Kluwer, 1994.

95


tyje klausimus, pasirašo dvišales ar daugiašales sutartis dėl teisinėspagalbos, užsienio teismų pripažinimo ir vykdymo, teismų kompeten-cijos atribojimo ir t.t.1

Didelę įtaka civilinio proceso teisės plėtojimui ir teismų praktikaidaro ir tarptautinis valstybių bendradarbiavimas ginant žmogaus tei-ses. Pavyzdžiui, labai svarbios civilinio proceso teisės reformoms Eu-ropoje buvo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugoskonvencija ir Europos žmogaus teisių teismo praktika2.

Valstybės taip pat tiesiogiai bendradarbiauja tarpusavyje plėtoda-mos nacionalinę teisę, pavyzdžiui, rengia bendrus projektus, tipiniuskodeksų projektus3, keičiasi įstatymų projektais, organizuojami bendrispecialistų seminarai ir kitokie renginiai. Todėl šiandien daugelis na-cionalinės civilinio proceso teisės normų yra tarptautinio bendradar-biavimo rezultatas. Valstybių pastangas bendradarbiauti civilinio pro-ceso srityje taip pat koordinuoja specialios tarptautinės organizacijos,pavyzdžiui, Hagos konferencija tarptautinės privatinės teisės klausimais;Europos Taryba, Tarptautinis privatinės teisės vienodinimo institutas(UNIDROIT) ir kitos (išsamiau apie civilinio proceso teisės vienodi-nimą kalbama antrame šios dalies skyriuje).

Integracija pasireiškia ir teismų praktikoje. Viena valstybė, plėto-dama savo civilinio proceso teisę, neretai perima kitų valstybių patirtį.Teismai, aiškindami ir taikydami teisės normas, perimtas iš užsieniovalstybės teisės, neretai remiasi atitinkamos valstybės teismų praktika.Taigi vienodinant statutinę teisę, vienodinama ir teismų praktika4.

Pažymėtina, kad integracija ir globalizacija veikia ne tik pozity-viąją teisę, bet ir teisės doktriną. Didėja lyginamojo metodo reikšmė,nacionalinis civilinis procesas analizuojamas lyginant jį su kitų valsty-bių civiliniu procesu. Teisės doktrinos naujovės lyginamojo civilinio

1 Civilinio proceso srities tarptautinių sutarčių sąrašą žr.: Mikelėnas V. Tarptautinėsprivatinės teisės įvadas.

2 Bene didžiausią įtaką nacionalinei civilinio proceso teisei turi Konvencijos6 straipsnis, kur nurodyti pagrindiniai teismo proceso principai, ir šio straipsnio taiky-mas Strasbūro teismo praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kadKonvencija ir jos taikymo praktika yra neatskiriama Lietuvos teisės dalis, todėl tiekKonvencija, tiek Strasbūro teismo precedentai privalo būti taikomi Lietuvos teismų prak-tikoje; žr.: LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartį c. b. P. Roževičienėv Panevėžio m. valdyba ir kt., Nr. 3K-3-384/1999, kat. 35.

3 Anteproyecto dėl Codigo Procesal Civil Modelo para Iberoamerica // Revista deProceso. 1988/1999, vol. 52-53.

4 Drobnig U. The Use of Comparative Law by Courts // General Reports of XIVInternational Congress of Comparative Law / Ant. N. Sakkoulos. The Hague, Athens:Kluwer, 1996. P. 65-87.

96


proceso srityje savo ruožtu panaudojamos įstatymų leidybai ir teismųpraktikai1. Pavyzdžiui, daug teisės normų ar net ištisų institutų nauja-jame Lietuvos CPK atsirado būtent dėl civilinio proceso teisės doktri-nos, kuri dar prieš parengiant CPK projektą buvo gana išsamiai išana-lizavusi užsienio valstybių civilinio proceso teisę.

§ 6. TECHNIKOS PAŽANGOS ĮTAKA TEISMO PROCESUI

XX a. antroji pusė į pasaulio istorija įeis kaip modernių informaciniųtechnologijų, telekomunikacijos priemonių ir globalios kompiuterizaci-jos amžius. Informacinių technologijų „bumas", prasidėjęs praėjusia-me šimtmetyje, be abejo, tęsis ir XXI amžiuje. Mokslo ir technikospažanga neišvengiamai daro įtaką visoms visuomenės sritims. Taigi kadir koks konservatyvus būtų teismo procesas, nuo šiuolaikinių informa-cinių technologijų jis negali atsiriboti.

Mokslo ir technikos įtaka civilinio proceso teisei įvairi. Pirmiau-sia dėl mokslo ir technikos pažangos prireikė koreguoti požiūrį į įro-dinėjimo priemones - informacija, užfiksuota kino, fototechnikos, gar-so ir vaizdo įrašymo technika, buvo pripažinta įrodymais civiliniameprocese (CPK 220 str.). Kartu dėl šios technikos naudojimo tapo būti-na suformuluoti ir specialias taisykles, užtikrinančias kitų teisės sau-gomų vertybių, pavyzdžiui, teisės į privatų gyvenimą, gynybą.

Šiuolaikinių informacijos perdavimo priemonių atsiradimas lėmėporeikį nustatyti specialias taisykles, susijusias su teismo proceso fik-savimu (CPK 9 str. 5d.). Pavyzdžiui, pažangiose valstybėse teismo po-sėdžio protokolas ranka neberašomas, o visa posėdžio eiga arba ste-nografuojama, arba daromas vaizdo ir garso įrašas. Be to, kai kuriosevalstybėse tradicinį teismo posėdį keičia telekonferencijos, kai teisėjassu šalimis ir jų advokatais bendrauja padedamas televizijos šiems esantnuo teismo už kelių šimtų ar net tūkstančių kilometrų.

Šiuolaikinės informacinės technologijos labai plačiai taikomosteismo procese. Pavyzdžiui, jau šiandien daugelyje valstybių įmano-ma pareikšti ieškinį ir siųsti kitokius procesinius dokumentus elek-troniniu būdu (tokia galimybė numatyta ir CPK 117 str.); visa rašy-tinė bylos medžiaga kaupiama kompiuterinės laikmenos pavidalu;kaupiamos ir sisteminamos teismų sprendimų kompiuterinės duome-nų bazės ir t.t.2

1 Koopmans T. Comparative Law and the Courts // International and ComparativeLaw Querterly. 1996, vol. 45, part3, p. 545-556.

RuBmann H. Die Anwendung moderner Technologien im Zivilprozes und ande-ren Verfahren // Procedural Law on the Threshold of a New Millennium. P. 206-238.

97


Šiuolaikinių technologijų panaudojimo civiliniame procese galimy-bės priklauso ne tik nuo ekonominės valstybės padėties (pvz., norsCPK 170 straipsnio trečiojoje dalyje numatyta galimybė stenografuotiteismo posėdį arba daryti jo garso įrašą, tačiau dėl sunkios finansinėsteismų padėties ši norma nėra įgyvendinama), bet ir teisinio reglamen-tavimo. Jeigu teisė atsiliks nuo technikos pažangos, naujos technologi-jos civiliniame procese bus naudojamos ribotai. Pavyzdžiui, plėtojan-tis elektroninei prekybai, materialioji teisė įteisino sandorių sudarymąelektroniniu būdu (CK 1.73 str. 2d.). Tačiau CPK nėra aptarta elek-troniniu būdu perduotos informacijos panaudojimas teismo procese irjos įrodomoji vertė. Kadangi ateities teismo procesas neįsivaizduoja-mas be šiuolaikinių informacinių technologijų ir kitokių technikos nau-jovių, tolesnė civilinio proceso raida būtent ir bus susijusi su tokiųtechnologijų naudojimo įteisinimu.

A N T R A S S K Y R I U S

CIVILINIO PROCESO TEISĖS ŠALTINIAI

2.1 CIVILINIO PROCESO TEISĖS ŠALTINIŲSĄVOKA IR KLASIFIKACIJA

Sąvoka teisės šaltinis suprantama keleriopai. Pirma, ši sąvoka galireikšti valstybės instituciją, nustatančią, priimančią tam tikras priva-lomas elgesio taisykles. Demokratinėje valstybėje tokia institucija yrademokratiniu būdu išrinktas parlamentas, todėl šiuo atžvilgiu teisėsšaltinis yra rinkėjai. Antra, ši sąvoka gali reikšti tam tikrą rašytinęmedžiagą, kurioje yra privalomos elgesio taisyklės. Šiuo, arba for-maliuoju., požiūriu teisės šaltinis yra išorinė teisės normos įtvirtini-mo, jos išraiškos forma: įstatymas, įstatymų lydimasis aktas, teismoprecedentas ir panašiai. Kitaip tariant, teisės šaltinis yra tam tikrateisinio pobūdžio informacija, padedanti išspręsti teisinę problemą.Trečia, aptariama sąvoka gali reikšti visumą išorinių veiksnių, da-rančių įtaką vienokių ar kitokių elgesio taisyklių nustatymui tam tik-roje visuomenėje. Šiuo, arba materialiuoju, požiūriu teisės šaltiniaiyra visuomenės ekonominiai, socialiniai, etiniai, religiniai, ideologi-niai, kultūriniai ir kiti veiksniai, lemiantys teisės normų turinį ir pa-dedantys nustatyti jų prasmę1.

Vieno iš autoritetingiausių lyginamosios teisėtyros atstovų R. Da-vido nuomone, teisės šaltiniai formaliuoju požiūriu yra:

1) bendrieji, fundamentalūs teisės principai (teisingumo, lygiatei-siškumo ir t. t.);

2) tarptautinė teisė;3) rašytinė (statutinė) teisė (įstatymai, įstatymų lydimieji aktai);4) papročiai;

1 Žr., pvz.: Pound R. Hierarchy of Sources and Forms in Different Systems ofLaw // Tulane Law Review. 1933, vol. 7, p. 475-487; Watson A. Sources of Law:Legal Change and Ambiguity. Philadelphia: University of Pennsylvania Press, 1998;The Sources of Law. A Comparative Empirical Study. National Systems of Sourcesof Law / edited by Ch. Kourilsky, At. Ricz, H. Schaffer. Budapest: Akadėmiai Kiado,1982.

99


5) teismo precedentas (teismų praktika);6) teisės doktrina1.Teisės šaltiniai klasifikuojami vadovaujantis įvairiais kriterijais.

Pagal tai, teisės šaltinyje elgesio taisyklė suformuluota tiesiogiai aryra teisės aiškinimo, teisinės argumentacijos rezultatas, teisės šalti-niai skirstomi į tiesioginius, arba pirminius, ir netiesioginius, arbaantrinius. Tiesioginiai teisės šaltiniai yra pozityviosios teisės aktai,kuriuose suformuluotos konkrečios elgesio taisyklės. Tiesioginiais tei-sės šaltiniais laikomi bendrieji teisės principai, įstatymai, tarptauti-nės sutartys, įstatymų lydimieji aktai, papročiai. Netiesioginiai teisėsšaltiniai, kaip minėta, yra teisės normų aiškinimo ir taikymo rezulta-tas. Netiesioginiais, arba antriniais, teisės šaltiniais pripažįstama teis-mų praktika, teisės doktrina, įstatymų projektų rengimo ir svarstymomedžiaga.

Pagal teisės akto, kuriame suformuluotos teisės normos, juridinęgalią teisės šaltiniai skirstomi į įstatymus ir įstatymų lydimuosius ak-tus. Savo ruožtu įstatymai pagal savo juridinę galią taip pat analizuo-tini laikantis hierarchijos: bendrieji teisės principai, tarptautinė teisė,konstitucija, konstituciniai įstatymai ir ordinariniai įstatymai.

Civilinio proceso teisės specifika, kad papročiai nėra pripažįsta-mi Šios teisės šaltiniu. Šitaip yra todėl, kad civilinių bylų nagrinėji-mo ir sprendimo tvarką detaliai reglamentuoja teisės normos. Todėlyra pripažįstami tik teisiniai civiliniai procesiniai, o ne faktiniai ci-viliniai procesiniai santykiai. Atsiradusi spraga užpildoma taikant tei-sės ar įstatymo analogiją, o ne papročius (CPK 3 str. 5 d.). Dėl šiospriežasties papročiai kaip civilinio proceso teisės šaltinis atskirai ne-analizuojami.

Tačiau nuo papročių kaip teisės šaltinio reikia skirti teismo pa-pročius (usus fori), t. y. kuriame nors teisme susiklosčiusias nerašytastam tikrų klausimų sprendimo taisykles. Pavyzdžiui, gali būti susiklos-čiusi praktika, kad įrodymų tyrimas tam tikro teismo posėdyje prasi-deda nuo liudytojų apklausos; ieškinio pareiškimus priima teismo pir-mininkas arba budintis teisėjas ir panašiai. Teismo papročiai nėra teisėsšaltinis, nes jie nėra visuotiniai.

1 International Encyclopedia of Comparative Law. Vol. II. Ch. 3; taip pat žr.: TheSources of Law. A Comparative Empirical Study. National Systems of Sources ofLaw; Challenges to Law at the End of 20th Century: Sources of Law and Legisla-tion: Procedings of the 17th World Congress of the International Association for Phi-losophy of Law and Social Philosophy. Bologna, June 16-21, 1995. Vol. 3 / editedby E. Attwooll, P. Comanducci. Stuttgard: Franz Steiner Verlag, 1998; Watson A.Cit. op.

100

CIVILINIO PROCESO TEISES ŠALTINIAI

2.2 KONKREČIOS CIVILINIO PROCESOTEISĖS ŠALTINIŲ RŪŠYS

§ 1. KONSTITUCIJA IR BENDRIEJI TEISĖS PRINCIPAI

Kalbant apie statutinę teisę kaip apie civilinio proceso teisės šaltinį,pirmiausiai aptartina Konstitucija, esanti svarbiausia visų statutinės tei-sės Šaltinių hierarchijoje. Civilinio proceso teisės aspektu svarbu tai,kad Konstitucija nustato teismų sistemą (111 str.), tam tikrus procesoprincipus (valdžios padalijimo (5 str.), viešumo (117 str.), teisminės gy-nybos pirmumo ir universalumo (30 str.), proceso kalbos (117 str.), ly-giateisiškumo (29 str.), teisėjų nepriklausomumo (109 str.), išimtinės tei-sės vykdyti teisingumą suteikimo teismui (109 str.). Labai svarbūscivilinio proceso teisei ir kiti Konstitucijos straipsniai: 6 straipsnis, nu-rodantis tiesioginio Konstitucijos taikymo galimybę; 7 straipsnis, nu-statantis, kad galioja tik paskelbti ir neprieštaraujantys Konstitucijaiįstatymai; 31 straipsnis, draudžiantis versti duoti parodymus prieš sa-ve, savo šeimos narius ir artimus giminaičius; 33 straipsnis, suteikian-tis teisę piliečiams skųsti valstybės įstaigų ar pareigūnų sprendimus;110 straipsnis, suteikiantis teisėjui galimybę kreiptis į Konstitucinį Teis-mą dėl įstatymo ar kito teisės akto sutikimo su Konstitucija; 114 straips-nis, nustatantis teisėjų nepriklausomumo garantijas, 122 straipsnis, nuro-dantis savivaldybių tarybų teisę kreiptis į teismą dėl jų teisių pažeidimo;124 straipsnis, suteikiantis piliečiams ir organizacijoms teisę skųstiteismo tvarka savivaldybių tarybų, jų vykdomųjų organų ir pareigūnųaktus ir veiksmus; 135 straipsnis, nustatantis, kad Lietuvos Respublikavadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir nor-momis.

Konstitucijos, kaip teisės šaltinio, vaidmuo itin svarbus turint ome-nyje jos 6 straipsnį, formuluojantį tiesioginio Konstitucijos taikymo prin-cipą. Šis principas labai reikšmingas sprendžiant civilines bylas, nesteismas gali užpildyti teisės spragą ar išspręsti kolizinį klausimą tie-siogiai vadovaudamasis Konstitucija.

Kaip minėta, Konstitucija, kaip civilinio proceso teisės šaltinis,reikšminga keliais aspektais. Pirma, teismai, nagrinėdami civilines by-las, neretai susiduria su įstatymo ar kito teisės akto (taip pat nusta-tančio civilinio proceso teisės normas), taikytino konkrečioje byloje,sutikimo su Konstitucija problema. Tokiais atvejais teismas, remda-masis Konstitucijos 106 straipsniu, gali sustabdyti nagrinėjamą byląir kreiptis į Konstitucinį Teismą. Kaip rodo Lietuvos RespublikosKonstitucinio Teismo veiklos statistika, bendrosios kompetencijos teis-mų iniciatyva 1993-1998 m. Konstituciniame Teisme buvo išnagri-

101


nėtos septyniasdešimt penkios bylos, o tai sudaro 48,7 procentus vi-sų per šešerius metus gautų prašymų1.

Antra, Konstitucija yra nepaprastai svarbi interpretuojant konkre-čioje byloje taikytinas civilinio proceso teisės normas. Sisteminis tei-sės aiškinimas, kaip viena iš pagrindinių teisinės argumentacijos prie-monių, reikalauja, kad bet kurio teisės akto analizė prasidėtų nuoKonstitucijos analizės.

Trečia, Konstitucija įtvirtina pagrindinius teisės, taip pat civilinioproceso teisės principus, kurie nepaprastai svarbūs sprendžiant civili-nes bylas. Konstitucijos reikšmė ir jos įtaka civilinio proceso teiseiišryškėja būtent taikant konkrečiose civilinėse bylose konstituciniusprincipus.

Ketvirta, Konstitucija įtvirtina vieną iš pagrindinių žmogaus teisių— teisę kreiptis į teismą (Konstitucijos 30 str. l d.). Šios teisės įgy-vendinimo tvarką detalizuoja civilinio proceso teisė. Todėl tinkamascivilinio proceso teisės normų aiškinimas ir taikymas reiškia ir Konsti-tucijos 30 straipsnio pirmosios dalies įgyvendinimą. Vadinasi, Konstitu-cijos veiksmingumas iš dalies priklauso nuo bendrosios kompetencijosteismų praktikos aiškinant ir taikant civilinio proceso teisės normas2.

Konstitucija yra teisinės sistemos pagrindas. Todėl ir kitas teisėsšakas bei institutus reikėtų analizuoti kaip Konstitucijoje formuluojamųprincipų ir idėjų tęsinį. Atitinkamai kitų teisės šakų ir institutų nor-mas privalu analizuoti remiantis Konstitucija, ieškant joje tų teisėsnormų ištakų.

Pastarųjų kelerių metų bendrosios kompetencijos teismų praktikosanalizė leidžia daryti išvadą, kad Konstitucija sėkmingai remiamasi sis-temiškai aiškinant privatinės teisės ir kitų teisės šakų normas. Pavyz-džiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. balandžio 12d. nutar-tyje3 suformulavo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, kad „bet kuriteisės norma [...] gali būti tinkamai išaiškinta tik tada, jeigu bus atsi-žvelgta į jos sisteminius ryšius su kitomis to paties įstatymo, atitinka-mos teisės šakos ar teisės instituto normomis, taip pat jos santykį suKonstitucija ir joje įtvirtintais bendraisiais teisės principais, esančiaisvisos teisės sistemos pagrindu". Šiuo teismo precedentu ne kartą rem-tasi ir vėlesnėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.

1 Rinkevičius V. Šešeri Konstitucinio Teismo metai // Justitia. 1999, Nr. l, p. 4.2 Mikelėnas V. Lietuvos Respublikos Konstitucija Lietuvos bendrosios kompetencijos

teismų praktikoje. P. 131-165.3 LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. balandžio 12 d. nutartis c. b. H. Juchnevičius

v. Vilniaus m. Valstybinė mokesčių inspekcija, Nr. 3K-3-50/1999, kat. 32.

102


Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs,kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas teisės aktas, o tai reiškia, jogkiekvienas asmuo gali ginti savo teises remdamasis Konstitucija (Kon-stitucijos 6 str.). Ši konstitucinė nuostata, be jau minėtos civilinės bylosI.A. Valionienė v. SP UAB „Karoliniškių būstas", taikyta ir kitose bylo-se. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 1999 balandžio 14d.nutartyje konstatuodamas, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas ak-tas, kartu nurodė, jog daugelį Konstitucijos normų, kurios dažnai yranormos-principai, detalizuoja ir plėtoja kiti įstatymai. Todėl specialiųjųįstatymų, detalizuojančių Konstitucijos normas-principus, taikymas ne-reiškia, kad teismai atsisakė taikyti Konstituciją. Tokiu atveju, be abejo,labai svarbu, kad specialieji įstatymai būtų aiškinami ir taikomi remian-tis Konstitucijoje suformuluota norma-principu, t. y. Konstitucijos dvasia1.

Minėta, kad Konstitucija įtvirtina bendruosius teisės principus: tei-singumo, lygiateisiškumo, proporcingumo, draudimo suteikti įstatymuigrįžtamąją galią ir 1.1. Šie bendrieji teisės principai - taip pat labaisvarbus civilinio proceso teisės šaltinis, jais dažnai vadovaujamasi teis-mų praktikoje. Pavyzdžiui, remdamasis lygiateisiškumo principu, Lietu-vos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. rugpjūčio 28 d. nutartyje konsta-tavo, kad „kasatorius nurodo pakankamai svarbias priežastis, dėl kuriųnebuvo laiku paduotas prašymas dėl proceso atnaujinimo - dvišalėssutarties dėl teisinės pagalbos tarp Lietuvos ir Vokietijos nebuvimas,laikas, sugaištas susirašinėjimui, dokumentų legalizavimas. Teisėjų ko-legijos nuomone, šios objektyvios priežastys apsunkina užsienio asme-nų galimybe, efektyviai ginti savo nuosavybės teisę, kurią garantuojaEuropos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijosPirmojo protokolo l straipsnis. Esant tokiai padėčiai ir atsižvelgiant įtarptautinio bendradarbiavimo interesus bei visuotinai pripažintus tarp-tautinės teisės principus (Konstitucijos 135 str.), Lietuvos valdžios ins-titucijos (taip pat ir teismai) bei pareigūnai privalo imtis adekvačiųpriemonių, kad būtų gerbiamos ir efektyviai ginamos ne tik Lietuvosasmenų, bet ir užsienio valstybių asmenų teisės. Valdžios institucijos,taigi ir teismai, tarnauja žmonėms (Konstitucijos 5 str. 3 d.), todėl jųpareiga yra realiai ginti asmenų teises, o ne tik formaliai taikyti įsta-tymą. Nuosavybės atėmimo pateisinimas vien formaliomis priežastimis- procesinio termino praleidimu - prieštarauja tiek Lietuvos Konstitu-cijos 23 straipsniui, tiek ir minėto Protokolo l straipsniui bei kitiemsLietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams. Termino prašy-

1 LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. balandžio 14 d. nutartis c. b. R. Černiauskie-nė v. R. Špakauskienė, Nr. 3K-3-72/1999, kat. 36.

103


mui dėl proceso atnaujinimo paduoti atstatymas šiuo atveju yra vie-nintelė galimybė, leidžianti išvengti išvardintų pažeidimų."1

Daugelis bendrųjų teisės principų yra ne tik plačiai taikomi teis-mų praktikoje, bet ir atsispindi CPK. Pavyzdžiui, principas audiaturet altera pars atsispindi CPK 17, 153, 329 ir kituose straipsniuose.Principas jura novit curia įtvirtintas CPK 3 straipsnio antrojoje dalyje.CPK 187 straipsnis yra principo allegans contraria nos est audiendusišraiška. Principas nemo debet esse judex in propria sua causa nusta-tytas CPK 65 ir 71 straipsniuose.

§ 2. KITI STATUTINĖS TEISĖS ŠALTINIAI

Civilinio proceso teisė yra kodifikuota teisės šaka. Tai reiškia, kad dau-guma civilinio proceso teisės normų susistemintos CPK. Naujasis CPKpriimtas 2002 m. vasario 28 dieną. Nuo 2003 m. sausio l d. jis pakei-tė iki tol galiojusį Lietuvos TSR civilinio proceso kodeksą, priimtą1964 m. liepos 7 dieną (įsigaliojo 1965 m. sausio l d.).

Naujasis CPK yra kur kas detalesnis už ankstesnįjį (1964 m. CPKbuvo 482 straipsniai, o naujajame CPK - 817 straipsnių). Šiuos du ko-deksus, be abejo, skiria ne tiek straipsnių skaičius, kiek kokybė. Abukodeksai yra savo laiko rezultatas. Nenuostabu, kad naujasis CPK, reng-tas visiškai kitokiomis sąlygomis nei 1964 m. CPK, perėmė daug užsie-nio valstybių civilinio proceso teisės institutų, įkūnijo daug naujovių.

Tačiau CPK nėra vienintelis civilinio proceso teisės šaltinis. Ne-mažai teisės normų, turinčių labai svarbią reikšmę civiliniam proce-sui, yra kituose kitų teisės šakų kodeksuose, visų pirma CK, Darbokodekse ir kituose.

Nemažai civilinio proceso teisės normų yra specialiuose įstatymuo-se. Minėtini 1994 m. gegužės 31d. (2002 m. sausio 24d. redakcijos)Teismų įstatymas, 2002 m. gegužės 9 d. Antstolių įstatymas, 1998 m.birželio 25d. Advokatūros įstatymas2, 1994 m. spalio 13d. Prokuratū-ros įstatymas3, 2001 m. kovo 20 d. Įmonių bankroto įstatymas4, 2002 m.kovo 14d. Nacionalinės teismų administracijos įstatymas5 ir kiti. Pa-prastai teisės normos, esančios minėtuose ir kituose teisės aktuose, nu-

1 LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. rugpjūčio 28 d. nutartis c. b. Švenčionių ra-jono valstybinė mokesčių inspekcija v. DA-Deutsche Allgemeine Versicherung Aktien-gesellschaft, Nr. 3K-3- 739/2000, kat. 37.

2 Žinios. 1998, Nr. 64-1840.3 Žinios. 1994, Nr. 81-1514.4 Žinios. 2001, Nr. 31-1010.5 Žinios. 2002, Nr. 31-1130.

104


rodo tam tikrų ginčų dėl teisės nagrinėjimo priklausymą, nustato pri-valomą ikiteisminę ginčų sprendimo tvarką, įtvirtina konkrečių kate-gorijų ginčų nagrinėjimo teisme procesinius ypatumus.

Kadangi civilinio proceso normų yra įvairiuose įstatymuose, gali-ma CPK ir konkretaus įstatymo normos kolizija. Todėl CPK l straips-nio antrojoje dalyje yra kolizinė taisyklė, nustatanti CPK pirmumą, pa-lyginti su kitais įstatymais: „Jeigu yra prieštaravimų tarp šio Kodeksoir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų, teismas vadovaujasi šio Kodek-so normomis, išskyrus atvejus, kai šis Kodeksas suteikia pirmenybękitų įstatymų normoms."

Kai kuriose valstybėse teismų darbo stabilumui, teismų sistemosnekintamumui ir teisėjų nepriklausomumui užtikrinti teismų ir teisėjųstatusą reglamentuojantys įstatymai pripažinti konstituciniais, t. y. pri-imami sudėtingesne (kvalifikuotos balsų daugumos) nei paprasti įsta-tymai tvarka. Be to, konstitucinio įstatymo statusas reiškia didesnę jojuridinę galią įstatymų hierarchijoje. Pavyzdžiui, 1985 m. liepos l d.Ispanijos teismų įstatymas, nustatantis teismų organizavimo ir funk-cionavimo tvarką ir principus, yra konstitucinis. Lietuvos RespublikosKonstitucijos 69 straipsnis įtvirtina konstitucinių įstatymų institutą, ta-čiau kol kas tokių įstatymų sąrašas nėra patvirtintas. Teismų įstaty-mas, be abejo, galėtų būti įtrauktas į konstitucinių įstatymų sąrašą.

Civilinio proceso teisės šaltiniai yra ir įstatymų lydimieji aktai, oreikšmingiausi iš jų - Vyriausybės nutarimai. Dažniausiai Vyriausybėsnutarimuose galima rasti proceso teisės normų, nustatančių vienų arkitų ginčų priklausymą teismo kompetencijai, kreipimosi į teismą ter-minus ir panašiai. Pavyzdžiui, Vyriausybė 1997 m. liepos 3d. nutari-mu Nr. 712 patvirtinto Teismo psichiatrinės, narkologinės ir psicholo-ginės ekspertizės organizavimo bei atlikimo tvarką1. Kai kuriuose CPKstraipsniuose (pvz., CPK 583 str. l d.) tiesiogiai nurodoma Vyriausy-bės pareiga priimti teisės aktus, detalizuojančius CPK normas.

Kartais procesinio pobūdžio normų yra ir vadinamuosiuose žiny-biniuose teisės aktuose - ministerijų, departamentų instrukcijose, tai-syklėse ir panašiai. Pavyzdžiui, teisingumo ministras 1998 m. lapkri-čio 2 d. įsakymu Nr. 173 patvirtino Ekspertizių darymo Lietuvos teismoekspertizės institute nuostatus2. Kai kurios CPK normos (pvz., CPK10 str. 3 d.) tiesiogiai numato kai kurių valstybės institucijų teisę irpareigą detalizuoti tam tikras CPK normas.

1 Žinios. 1997, Nr. 65-1586.2 Žinios. 1998, Nr. 10-224.

105


Vis dėlto Vyriausybės teisė nutarimais reguliuoti civilinio procesoklausimus vertintina kritiškai dėl kelių priežasčių. Pirma, teisė kreiptisį teismą yra konstitucinė, nurodyta Konstitucijos 30 straipsnio pirmo-joje dalyje. Konstitucinės teisės įgyvendinimo tvarką, nesant specia-lios įstatymo išlygos, gali nustatyti tik įstatymas, o ne Vyriausybės nu-tarimas. Pagal Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktą Vyriausybė galipriimti nutarimą dėl įstatymo įgyvendinimo tvarkos tik specialiu Sei-mo pavedimu. Šią aplinkybę pabrėžė ir Konstitucinis Teismas 1994 m.sausio 19 d., 1995 m. spalio 26 d. ir 1995 m. gruodžio 6 d. nutarimuo-se nurodęs, kad Konstitucijoje nenumatyta perduoti įstatymų leidybos,todėl Vyriausybė turi teisę priimti tik įstatymų lydimuosius aktus, ne-galinčius pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendrojo pobūdžio teisėsnormų, kurios galia konkuruotų su įstatymo normomis. Vyriausybės nu-tarimas yra tik įstatymo normų taikymo aktas1.

Antra, civilinių bylų proceso, taip pat kreipimosi į teismą tvarkąnustato CPK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK l str. l d.).Taigi Vyriausybei nėra suteikta teisė aktais reglamentuoti civilinių by-lų nagrinėjimo tvarką. Teismų praktika rodo pripažįstant, kad civilinįprocesą pirmiausia reglamentuoja CPK ir kiti įstatymai2.

1 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai ir sprendimai. Vilnius. 1994,T. 2, 5.

2 Žr., pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 12d. nutartį c. b. S. Ilčiu-kienė v. K. Mažeikienė ir kt,, Nr. 3K-3-120/1999, kat. 55, kurioje Lietuvos Aukščiau-siasis Teismas nurodė, kad „pagal Lietuvos CPK l straipsnį įrodinėjimo ir įrodymųvertinimo taisykles, nagrinėjant teisme civilines bylas, gali nustatyti Civilinio procesokodeksas ar kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos CPK 65 straipsnis įtvirtinalaisvo įrodymų vertinimo principą, pagal kurį bet kokios informacijos įrodomąją vertąnustato teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku, pilnu-tiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Šioje CPK normoje įtvir-tintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, kad nei Vyriausybė, nei kitos valsty-bės institucijos negali iš anksto nustatyti, kaip teismas privalo įvertinti vieną ar kitąįrodymą. Jokie įrodymai negali turėti teismui iš anksto nustatytos galios, todėl teismasprivalo įvertinti visą byloje esančią informacinę medžiagą, laikydamasis CPK nustatytųįrodymų sąsajumo, leistinumo ir įrodymų vertinimo taisyklių, o [...] Lietuvos Respub-likos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarime Nr. 1057 nustatytos nuosavybės tei-sės įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės taikomos tik nagrinėjant piliečių prašy-mus dėl nuosavybės teisės atkūrimo administracine tvarka valstybės institucijose,numatytose Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtąatkūrimo 1997 m. liepos l d. įstatymo 17 straipsnyje. Kai tarp asmenų, norinčių atkurtinuosavybės teisę į žemę, kyla ginčas dėl to, kas buvo žemės savininkas, ir šis ginčasnagrinėjamas teisme, ginčo šalių pateiktus įrodymus, patvirtinančius nuosavybės teisę,teismas tiria ir vertina vadovaudamasis Lietuvos CPK nustatytomis įrodinėjimo ir įro-dymų vertinimo taisyklėmis."

106


Trečia, civilinio proceso klausimų reguliavimas Vyriausybės nu-tarimais gali kelti pavojų teisingumo įgyvendinimui dėl labai papras-tos priežasties - vykdomoji valdžia savo teisės aktais gali riboti teismokompetenciją ir nepriklausomumą. Pavyzdžiui, Vyriausybės nutarimenustačius, kad tam tikras ginčas nenagrinėtinas teisme, būtų apribotateismo kompetencija ir asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gy-nybos. Toks Vyriausybės nutarimas, be abejo, prieštarautų Konstitu-cijos 30 straipsnio pirmajai daliai ir CPK 22-24 straipsniuose sufor-muluotam visuotinio civilinių bylų priklausymo teismo kompetencijaiprincipui.

Taigi teismai Vyriausybės nutarimus ir kitus įstatymų lydimuosiusaktus, reguliuojančius civilinio proceso klausimus, turėtų taikyti labaiatsargiai. Kilus abejonių, ar Vyriausybės nutarimas neprieštarauja Kon-stitucijai ar įstatymui, teismas turėtų savo iniciatyva, t. y. ex officio,kreiptis į Konstitucinį Teismą Konstitucijos 106 straipsnyje nustatytatvarka, taip pat tikrinti kitų įstatymų lydimųjų aktų sutikimą su įstaty-mais CPK 3 straipsnio ketvirtojoje dalyje nustatyta tvarka.

Tiesa, galimos ir visiškai priešingos principinės nuostatos, kad vyk-domosios valdžios priimti teisės aktai yra svarbus civilinio proceso tei-sės šaltinis. Pavyzdžiui, Prancūzijos Vyriausybė vadinamosios deleguo-tosios įstatymų leidybos pagrindu gali priimti įvairius civilinio procesoteisės aktus, net keisti ar pildyti CPK. Parlamento kompetencijai pri-klauso nustatyti tik teisėjų teisinį statusą1. Tačiau Prancūzija yra benevienintelė bendrosios taisyklės, kad pagrindinis civilinio proceso tei-sės šaltinis yra ir privalo būti įstatymas, išimtis.

§ 3. TARPTAUTINĖ TEISĖ

Tarptautinė teisė yra labai svarbus civilinio proceso teisės šaltinis. CPKl straipsnio trečiojoje dalyje įtvirtintas tarptautinės teisės pirmumo, pa-lyginti su nacionaline teise, principas. Esant Lietuvos įstatymų ir Lie-tuvos tarptautinių sutarčių, reguliuojančių civilinius procesinius santy-kius, neatitikimui, privalu vadovautis galiojančios tarptautinės sutartiestaisyklėmis. Šis tarptautinės teisės principas nuosekliai įgyvendinamasir teismų praktikoje2.

Civilinio proceso atžvilgiu svarbiausios yra Lietuvos dvišalės tei-sinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir komercinėse

1 Herzog R, Weser M. Civil Procedure in France. The Hague: Martinus Nijhoff,1967. P. 54-55.

2 Žr., pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartį c. b. P. Roževi-čienė v. Panevėžio miesto valdyba ir kt., Nr. 3K-3-384/1999, kat. 35.

107


bylose sutartys su užsienio valstybėmis. Lietuva tokias sutartis yra pa-sirašiusi su Azerbaidžanu, Baltarusija, Estija, Latvija, Lenkija, Kazach-stanu, Kinija, Moldova, Rusija, Turkija, Ukraina, Uzbekistanu ir kito-mis valstybėmis1.

Labai svarbūs civilinio proceso teisės šaltiniai yra daugiašalės tarp-tautinės sutartys, kurias yra ratifikavusi Lietuva: 1954 m. kovo l d. Ha-gos konvencija dėl civilinio proceso2; 1961 m. spalio 5 d. Hagos kon-vencija dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimopanaikinimo3; 1968 m. birželio 7 d. Europos konvencija dėl informaci-jos apie užsienio teisę4; 1977 m. sausio 27d. Europos sutartis dėl tei-sinės pagalbos prašymų perdavimo5; 1965 m. lapkričio 15d. Hagos kon-vencija dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arbakomercinėse bylose įteikimo užsienyje6; 1970 m. kovo 18d. Hagos kon-vencija dėl įrodymų civilinėse ir komercinėse bylose paėmimo užsie-nyje7; 1973 m. spalio 2 d. Hagos konvencija dėl sprendimų, susijusiųsu išlaikymo pareigomis, pripažinimo ir vykdymo8; 1980 m. spalio 25 d.Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų9;1980 m. spalio 25d. Hagos konvencija dėl tarptautinės teisės kreiptisį teismą10.

§ 4. TEISMO PRECEDENTAS (TEISMŲ PRAKTIKA)

Teismo precedento esmę sudaro stare decisis principas, grindžiamasteismo sprendimo autoritetu: visas tapačias vėlesnes bylas būtina spręstitaip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuluotas teismo precedentas (lot.auctoritas rerum similiter judicatarum). Ši nuostata užtikrina visų as-menų lygybės įstatymui įgyvendinimą, nes tik vienodai aiškinant ir tai-kant teisę įmanoma pasiekti, kad įstatymui visi būtų lygūs. Teismosprendimas, kuriame išaiškinama teisės norma, tampa tam tikru tosteisės normos priedu, jos dalimi (lot. auctoritate rationis). Jis tampaautoritetu ne tik kitiems teismams, bet ir pačiam tą sprendimą pri-

1 Lietuvos tarptautinės sutartys dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse,šeimos ir baudžiamosiose bylose. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 1994.

2 Žinios. 2002, Nr. 97-4255.3 Žinios. 1997, Nr. 68-1699.4 Žinios. 1996, Nr.16-414.5 Žinios. 1996, Nr. 18-459.6 Žinios. 2000, Nr. 44-1252.7 Žinios. 2000, Nr. 77-1250.8 Žinios. 2002, Nr. 51-1934.9 Žinios. 2002, Nr. 51-1932.

10 Žinios. 2000, Nr. 44-1251.

108


ėmusiam teismui, t. y. teismo precedentas turi dvejopą poveikį: verti-kalusis poveikis reiškia, kad teismo precedentas yra privalomas žemes-niesiems teismams; horizontalusis poveikis reiškia, kad teismo prece-dentas privalomas ir pačiam jį suformulavusiam teismui (lot. staredecisis principas). Taigi kitų teismų, taikančių jau anksčiau teismo iš-aiškintą teisės normą, uždavinys palengvėja, nes jie gali remtis auto-ritetu - teismo precedentu.

Precedento doktrina susiklostė dėl daugelio praktinių priežasčių.Pirma, vienas iš pagrindinių visos teisinės sistemos tikslų - užtikrintivienodą teisės taikymą. Teisingumo principas reikalauja visas vieno-das situacijas vertinti tapačiai. Jeigu teismas vieną kartą išaiškintų tei-sės normą vienaip, o kitą kartą esant analogiškai situacijai tą pačiąteisės normą išaiškintų visiškai kitaip, niekada nepavyktų sukurti api-brėžtos, stabilios teisės sistemos, kad būtų galima protingai nuspėti,kaip teismai turėtų išspręsti tam tikrą bylą. Vadinasi, siekiant užtikrin-ti stabilią teisės sistemą ir teisinį apibrėžtumą, identiškas bylas privaluspręsti vienodai. Dėl šios priežasties didėja teismų praktikos vaidmuoaiškinant teisę, nes siekiant nustatyti tikrąją teisės normos prasmę gali-ma vadovautis teismo sprendimu, kuriame teisės norma jau išaiškinta.

Teismų praktika yra tam tikra taisyklių, suformuotų teismams aiš-kinant teisę, sistema. Taikyti precedentą reiškia vadovautis taisykle, ku-rią sukūrė teismas aiškindamas atitinkamą teisės normą. Šitaip šaliajau minėtų teisinio apibrėžtumo ir teismų praktikos stabilumo užtikri-nama ir teisės universalumas, jos taikymo nuoseklumas, teisės raida.

Tik valstybę, kurios teismų praktika stabili, galima pripažinti teisi-ne. Šiam požiūriui pritarta ir tarpukario Lietuvoje. Antai K. Šalkauskis,rašydamas apie teismo precedento reikšmę, nurodė, jog „teismo pagrin-dinis dėsnis, kad teismas vienodiems atsitikimams taiko vienodas nor-mas. Nebus teisingumo, jei teismas vienu atsitikimu atiteis iš atsakovotam tikrą pinigų sumą, o kitu tokiu pat atsitikimu, atvirkščiai, ieškinionepatenkins ir atmes jo reikalavimus, arba jei teismas vieną žmogų pa-smerks mirti, o kitą už tokį pat darbą išteisins. Teisingumo postulatas —vienodiems atsitikimams, tiksliau pasakius, esant vienodai juridinių fak-tų sudėčiai, turi būti taikomos vienodos normos. Tasai vienodų normųtaikymo postulatas reikalauja, kad teismo pagamintos normos turėtų tąpatį, kaip įstatymas ar paprotys visuotinumo pobūdį, kad vieno teismopagaminta norma būtų taikytina tolygiems atsitikimams. Jei teisėjas yrasudaręs normą, bendra taisykle, jis turi jos laikytis ir kitais atsitikimais,kitais žodžiais, ji jam privaloma sprendžiant kitas bylas. Bet jei jis iš-randa sudarytąją normą dėl kokių nors priežasčių netaikytiną, jis gali jąpanaikinti, nurodęs savo nusistatymo pakeitimo priežastį, jis tik negali

109


nepaminėti, kad būtų jo sprendimas teisingas, kodėl jis keičia savo pir-mesnį precedentą."1 Šiandien šis mokymas pamirštas. Identiškose bylo-se nesunku rasti daugybę visiškai priešingų sprendimų2.

Antra, vadovaujantis teismo precedentais, išvengiama skirtingų tospačios teisės normos aiškinimo ir tokių pačių faktinių aplinkybių ver-tinimo. O vienodą teisės aiškinimą ir teisinį faktų vertinimą būtina už-tikrinti ne tik siekiant teisinio apibrėžtumo, bet ir grynai pragmatiniais,pavyzdžiui, ekonominiais, sumetimais.

Trečia, precedentus formuoja aukščiausiosios teismo instancijos -aukščiausieji teismai, kur dažniausiai dirba labiausiai patyrę ir aukščiau-sios kvalifikacijos teisininkai (kai kuriose valstybėse precedentus kuriair konstituciniai bei specializuoti aukščiausieji teismai, pavyzdžiui, aukš-čiausiasis administracinis ar net apeliacinis teismas). Todėl šių teismųpateiktas teisės aiškinimas tradiciškai laikomas autoritetingu ir sektinu.

Ketvirta, nesutikimą su teismo precedentu reikia papildomai argu-mentuoti. Atmetus precedentą be jokių argumentų, teismo sprendimasnaikintinas instancine tvarka (CPK 346 str. 2 d. 2-3 p.). Šitai žinoda-mi, žemesniųjų teismų teisėjai grynai praktiniais sumetimais vadovau-jasi Aukščiausiojo Teismo suformuotu teisės aiškinimu.

Penkta, remiantis teismo precedentu ne tik išaiškinama konkretiteisės norma, bet ir užpildoma teisės spraga. Todėl teismas panašiuatveju, kuris nėra sureguliuotas, gali išspręsti bylą remdamasis tą spragąužpildančiu teismo precedentu.

Dėl šių priežasčių teismo precedento svarba aiškinant teisę dau-gumoje valstybių pripažįstama de facto, o kai kuriose - ir de jure.Nors teismų praktika civilinio proceso teisės šaltiniu pripažįstama be-veik visose valstybėse, tačiau jos vaidmuo teisės šaltinių hierarchijojenevienodas. Bendrosios teisės šalyse teismų praktika yra pirminis tei-sės šaltinis, o kontinentinės teisinės sistemos valstybėse, kur stare de-cisis principas formaliai nepripažįstamas, ji laikoma netiesioginiu, ar-ba antriniu, teisės šaltiniu3.

1 Šalkauskis K. Teismų precedentai // Teisė. 1938, Nr. 41, p, 18-19; taip pat žr.: Mi-kelėnas V. The Guarantee of the Uniforma Interpretation of Law and the Principle ofEquality before Law: Requirements of Legal Certainty // Teisė. 2002, t. 44, p. 71-85.

2 Žr., pvz,, LAT CBS išplėstinės teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 11 d. nutartį c. b.V. Toropov v. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos Klaipėdos regionopakrančių apsaugos tarnyba ir kt., Nr. 3K-7-688/2001, kat. 39.6.2.3. ir Vyriausiojo ad-ministracinio teismo 2001 m. gruodžio 19 d. nutartį c. b. Z. Balčiuvienė v. Žemėtvarkosir teisės departamentas prie Žemės ūkio ministerijos, Nr. A4 - l083/2001 II Administra-cinių teismų praktika. 2001, Nr. 2, p. 201-206.

3 Pavyzdžiui, Italijoje teismų praktika (giurisprudencia) pripažįstama netiesioginiuteisės šaltiniu; žr.: Cappelletti M., Perillo J. M. Cit. op. P. 49.

110


Be abejo, nederėtų manyti, kad kiekvieno teismo sprendimas yrateisės šaltinis. Net precedentų teisės valstybėse teisės šaltiniu pripažįs-tamas tik apeliacinės instancijos teismo ir Aukščiausiojo Teismo vie-šai publikuotas sprendimas1. Aukščiausiasis Teismas, užtikrindamas vie-nodą teisės aiškinimą ir taikymą, orientuoja visą teismų praktiką.Laikoma esant nerašytą taisyklę, kad žemesniesiems teismams privalusekti Aukščiausiojo Teismo praktika ir jos laikytis. Kai kuriose valsty-bėse ši taisyklė nustatyta įstatyme. Antai Prancūzijoje, žemesniajamteismui pakartotinai nukrypus nuo kasacinio teismo (Cour de Cassa-tiori) praktikos, šio teismo sprendimas, priimtas plenarinėje sesijoje,žemesniajam teismui tampa privalomas2. Ispanijoje teismo sprendimonesutikimas su Aukščiausiojo Teismo praktika yra pagrindas jį panai-kinti apeliacine ar kasacine tvarka3.

Lietuvoje teismų praktika taip pat yra antrinis civilinio procesoteisės šaltinis. Kad teismo precedentas iš tikrųjų yra teisės šaltinis, pa-tvirtina Teismų įstatymo 23 straipsnio antrosios dalies l punktas, nu-statantis, kad teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Aukščiausiojo Teis-mo biuletenyje paskelbtose nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisėsaktų taikymo išaiškinimus (analogiškos nuostatos laikomasi ir Teismųįstatymo 33 straipsnio antrojoje dalyje). CPK 4 straipsnyje sakoma, kadteismai, aiškindami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvar-ka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės tai-kymo išaiškinimus. Pagal CPK 346 straipsnio antrosios dalies 2 punk-tą nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisėsaiškinimo ir taikymo praktikos, t. y. nuo konkretaus Aukščiausiojo Teis-mo precedento, yra pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka4.

Pažymėtina, kad precedentu privalu vadovautis tik tokioje bylo-je, kuri iš esmės panaši į ankstesnę, t. y. į tą, kurioje išaiškinta tapati teisės norma, taikoma panašioms faktinėms aplinkybėms. Kitaiptariant, panašia pripažintina byla, kurioje teismo sprendimo ratio de-cidendi sutampa su nagrinėjamos bylos ratio - faktinėmis bylos ap-

1 Išsamiau žr.: Precedent in English Law. 4th ed. / by R. Cross, W. Harris. Oxford:Clarendon Press, 1991; Reasoning with Rules and Precedents. A Computational Mo-del of Legal Analysis / by L. K. Branting. Dordrecht: Kluwer Academic Publishers,1999; A Theory of Precedent. From Analytical Positivism to a Post-analytical Philo-sophy of Law / by R. Siltala. Oxford: Hart Publishing, 2000.

2 Martin R., Martin J. Cit. op. P. 30.Cremades B. M., Cabiedes E. G. Litigation in Spain. Madrid: La Ley Spain;

Deventer: Kluwer Law and Taxation Pub., 1989. P. 15.1919metais tuometinis Lietuvos Respublikos teisingumo ministras P.Leonas ra-

šė: „Tikroji kasacines instancijos reikšmė - tai vienaip visai valstybei aiškinti teisėsesme."; žr.: Žinios. 1919, Nr. 2/3-26.

111


linkybėmis, kurioms taikyta teisės norma nurodant jos išaiškinimo irtaikymo argumentus (lot. ratio - pagrindas, priežastis, motyvas). Va-dinasi, bylas, kurių ratio sutampa, būtina spręsti vienodai. Tad jeiguir anksčiau nagrinėtos bylos bei nagrinėjamos bylos faktinės aplin-kybės iš esmės skiriasi, precedentu negalima remtis. Nepamirština,kad rasti visiškai identiškų bylų nėra paprasta. Todėl ir teismo pre-cedentu reikia vadovautis atsargiai. Teismo precedento, kaip teisėsšaltinio, esmė yra atskleista vienoje iš Lietuvos Aukščiausiojo Teis-mo nutarčių:

„Teismas, vykdydamas teisingumą, aiškina ir taiko teisės normas.Tą teismas daro ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas įkonkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes siedamas sutaikytina teisės norma. Todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės aiški-nimas gali ir turi būti suprantamas tik konkrečios bylos kontekste irsiejamas tik su tuo kontekstu, nes šis aiškinimas, kaip minėta, yra neaiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio deci-dendi. Bandymas taikyti konkrečius teismo precedentus bylose, netu-rinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformu-luotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normąteisiniam santykiui, kurio ši norma nereguliuoja. "1

Aplinkybę, kad teismo precedentas Lietuvoje yra teisės šaltinis,patvirtina ir pati teismų praktika. Pavyzdžiui, teismų praktika, remda-masi teisės doktrina, dar prieš įsigaliojant CK suformulavo daug tei-sės ir sutarčių aiškinimo taisyklių2; Lietuvos Aukščiausiasis Teismas,aiškindamas CPK 479 straipsnį contra legem ir konstatuodamas, kadšiuolaikinė valstybė turi tik ribotą imunitetą teismo jurisdikcijai, fak-

1 LAT CBS teisėjų kolegijos 1998 m. rugsėjo 28 d. nutartis c. b. Alytaus apylinkėsvyriausiasis prokuroras v. UAB „Sverida" ir kt., Nr. 3K-122/1998, kat. 6; 2000 m. spalio19d. nutartis c. b. B. Kaplanas v. „Respublika", Nr. 3K-3-964/2000, kat. 40; taip patžr.: 2001 m. lapkričio 6 d. nutartį c. b. Anheuser-Bush, Inc. v. Budejovicky BudvarN. R,Nr. 3K-3-969/2001, kat. 80.

2 Žr., pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 1998 m. gruodžio 21 d. nutartį c. b. Klai-pėdos žvejybos laivyno darbuotojų profesinė sąjunga v. Valstybės įmonė „Jūra",Nr. 3KT-8/1998, kat. 24; 1998 m. lapkričio 30 d. nutartį c. b. A. Sidabraitė v. Č. Sidab-ras ir kt., Nr. 3K-183/1998, kat. 6; 1998 m. rugsėjo 14 d. nutartį c. b. Konkurencijostaryba v. UAB „Sirowa", Nr. 3K-53/1998, kat. 20; 1998 m. balandžio 15 d. nutartį c. b.Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Visagino miesto skyrius v. UAB „Rina",Nr. 3K-21/1998, kat. 21; 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartį c. b. P. Vasiliauskas v. Kauno ap-skrities viršininko administracija ir kt., Nr. 3K-3-363/1999, kat. 35; 1999 m. gegužės 24 d.nutartį c. b. K. Zylkov v. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Migracijos de-partamentas, Nr. 3K-3-165/1999, kat. 47; 1999 m. balandžio 12d. nutartį c. b. H.Juch-nevičius v. Vilniaus miesto valstybinė mokesčių inspekcija, Nr. 3K-3-50/1999, kat. 32.

112


tiškai sukūrė naują teisės normą1; Lietuvos Aukščiausiasis Teismas1998 m. gruodžio 16d. nutartyje taikydamas analogiją užpildė teisėsspragą, išaiškindamas, kad užsienio teismų sprendimų pripažinimo klau-simą kompetentingas spręsti Lietuvos apeliacinis teismas2.

Neretai naujos normos, suformuluotos teismų praktikos, vykdantgaliojančių įstatymų reformą ar priimant naujus įstatymus perkeliamosį statutinę teisę. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m.gruodžio 15d. nutartyje suformulavo CPK 37120-37122 straipsnių aiš-kinimo taisyklę, kad „tinkamai paduotas ir neturintis turinio trūkumųprašymas dėl proceso atnaujinimo turi būti iš esmės nagrinėjamas teis-mo posėdyje, pranešus apie teismo posėdžio vietą ir laiką pareiškėjuiir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims"3. Šis išaiškinimas, o išesmės nauja norma buvo perimta įstatymų leidėjo ir įtvirtinta naujojoCPK 370 straipsnyje.

Teisės šaltiniais nelaikytini Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatonutarimai ir konsultacijos, nes jie priimami nevykdant teisingumo funk-cijos. Senato nutarimai yra tarybinės teisės reliktas, ir, kaip rodo už-sienio valstybių patirtis, tokios teisės aiškinimo ir taikymo vienodini-mo formos, nesuderinamos su valdžios padalijimo principu, visuotinaiatsisakoma. Šitai padarė Lenkija, dauguma buvusių TSRS respublikų(plenumų nutarimai išliko tik Rusijoje ir Moldovoje)4. Tokios funkci-jos nesuderinamumą su valdžios padalijimo principu pabrėžė ir šešta-sis valstybių — Europos Tarybos narių — Aukščiausiųjų teismų pirmi-ninkų susirinkimas, įvykęs 2000 m. spalio 11-13 d. Varšuvoje5.

Civilinio proceso teisės šaltiniai, be abejo, yra Konstitucinio Teis-mo sprendimai ir nutarimai.

Pagal Konstitucijos 107 straipsnį Lietuvos Respublikos įstatymas(ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Lietuvos RespublikosPrezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikominuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo spren-

1 LAT CBS teisėjų kolegijos 1998 m. sausio 5d. nutartis c. b. V. Stukonis v. JAVambasada, Nr. 3K-1/1998, kat. 1.

2 LAT CBS teisėjų kolegijos 1998 m. gruodžio 16 d. nutartis c. b. „ Vladimiro che-mijos gamykla" v. AB „Dirbtinis pluoštas", Nr. 3K-67/1998, kat. 16.

3 LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. gruodžio 15 d. nutartis c. b. D. Maratkano-vas ir kt. v. M. Ščelkunova ir kt., Nr. 3K-3-954/1999, kat. 36.

4 Zielinski A. The Structure of Organs of Administration of Justice in Poland //Polish Contemporary Law. 1996, Nr. 1-4, p. 59-70.

5 Kerameus K. Les instruments procėduraux de l'interprėtation uniforme de la loipar les cours supremes des diffėrents Etats europėens // Le Role de la Cour Supremedans la Garantie de l`interpretation Uniforme de la Loi. Varsovie 11-13 octobre, 2000.

113


dimas dėl atitinkamo akto (ar jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai.Toks Konstitucinio Teismo sprendimas yra teisės šaltinis, nes jis pa-naikina kito teisės Šaltinio (ar jo dalies) galiojimą. Pavyzdžiui, Konsti-tucinis Teismas 1994 m. vasario 14d. sprendimu pripažino, kad CPK13, 53 ir 54 straipsnių normos, kuriose numatyta prokuroro teisė įsi-traukti į bylą esant bet kuriai proceso stadijai ir vykdyti prokurorinępriežiūrą civiliniame procese, prieštarauja Lietuvos Respublikos Kon-stitucijos 5, 109 ir 118 straipsniams1.

Faktą, kad Konstitucinio Teismo nutarimai ir sprendimai yra tei-sės šaltinis, patvirtina ir bendrosios kompetencijos teismų praktika. Pa-vyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad „[...] Lie-tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimų nuostatos yra šioTeismo nutarimų ratio decidendi, turinčios precedento galią [...]"2

Žinoma, teisės šaltinis yra ir tarptautinių teismų precedentai.Pavyzdžiui, jau yra Lietuvos teismų sprendimų, kuriuose remiamasiEuropos žmogaus teisių teismo precedentais3. Lietuvai tapus Euro-pos Sąjungos nare, teisės šaltiniu taps ir Europos Teisingumo Teis-mo precedentai4.

Kai kuriose valstybėse, be teismo precedento, civilinio proceso tei-sės šaltiniai yra ir kiti teismų priimami aktai. Antai bendrosios teisėsšalyse pripažįstama išimtinė teismo teisė pačiam nustatyti bylų nagri-nėjimo tvarką. Todėl civilinio proceso taisykles Anglijoje, JAV nusta-to patys teismai. Pavyzdžiui, atitinkami Anglijos teismai yra priėmęAukščiausiojo Teismo proceso taisykles (Rules of the Supreme Court),Grafystės teismo taisykles (Rules of the County Court)5. JAV Aukš-čiausiasis Teismas 1938 m. patvirtino Federalinės civilinio proceso tai-sykles (Federal Rules of Civil Procedure), o 1972 m. priėmė Federa-linės įrodymų taisykles (Federal Rules of Evidence). Tačiau su

1 Žinios. 1994. Nr. 13-221.2 LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. balandžio 14d. nutartis c. b. S. Vizgirdienė

ir kt. v. Telšių rajono savivaldybė, Nr. 3K-3-74/1999, kat. 35.3 Žr., pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 19 d. nutartį c. b. B. Kaplanas

v. UAB „Respublika", Nr. 3K-3-964/2000, kat. 40; 2002 m. spalio 7 d. nutartį c. b. D. Šve-daitė v. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir kt., Nr. 3K-3-1140/2002,kat. 39.6.2.3.

4 Kadangi šiandien nemažai Lietuvos teisės aktų suderinta su Europos Sąjungosteise, Europos Teisingumo Teismo precedentais Lietuvos teismai jau remiasi; žr., pvz.,LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 17 d. nutartį c. b. Anheuser-Busch Incor-porated v. Budejovicky Budvar, Nr. 3K-3-5 54/2000, kat. 12.

5 Butterworths Rules of Court. Civil Court Practice / ed. R. Greenslade. London:Butterworths, 1994.

114


pastarosiomis JAV kongresas nesutiko, o po trejų metų svarstymo, kaiką pakeitęs, pats jas patvirtino1.

Kontinentinės teisinės sistemos valstybėms tokie teismų priimamiaktai nėra būdingi, nors, pavyzdžiui, Japonijos Aukščiausiajam Teis-mui suteikta teisė kurti civilinio proceso normas. Įstatymų leidėjas tu-ri teisę vetuoti teismo nustatytas proceso taisykles, tačiau retai naudo-jasi šia teise2.

Kitų valstybių teismai gali priimti tik savo vidaus darbo taisykles,bet nėra kompetentingi nustatyti proceso taisyklių, privalomų tretie-siems asmenims. Pavyzdžiui, Prancūzijos kasacinis teismas nustato tei-sėjų rotacijos atitinkamuose teismo skyriuose taisykles, teismo darbolaiką, kolegijų kompetenciją, tačiau proceso taisyklių nekuria3.

Lietuvoje teismų veikla detaliai reglamentuojama Teismų įstaty-me ir CPK, o Aukščiausiojo Teismo veikla - dar ir 1995 m. balandžio18d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statute4. Statuto 11 straipsnis lei-džia pačiam Aukščiausiajam Teismui nustatyti savo aparato struktūrą,tvirtinti struktūrinių padalinių nuostatus ir spręsti kitus klausimus, ne-susijusius su proceso vedimo tvarka. Pagal CPK 352 straipsnio pirmą-ją dalį pats Aukščiausiasis Teismas taip pat nusistato bylų paskirsty-mo teisėjams ir teisėjų kolegijų sudarymo taisykles. Beje, panaši teisėnustatyti savo aparato struktūrą, reglamentuoti kitus vidaus klausimus,raštvedybą, teisėjų profesinio elgesio taisykles suteikta ir Konstituci-niam Teismui (1993 m. sausio 3 d. Lietuvos Respublikos KonstitucinioTeismo įstatymo 3 str.)5.

§ 5. TEISĖS DOKTRINA

Teisės doktrinos reikšmė įvairių valstybių civiliniame procese skiriasi.Šiandien jau neabejojama, kad teisės doktrina yra labai svarbus teisėsšaltinis. Pavyzdžiui, Tarptautinio Teisingumo Teismo statuto 38 straips-nyje teisės doktrina pripažįstama tarptautinės viešosios teisės šaltiniu6.Iš romėnų teisės istorijos matyti, kad teisės mokslo darbai nuo seno

1 Federal Rules of Civil Procedure : Practice Comments / by Th. A. Coyne,C. Boardman. New York: Callagham, 1990; Federal Rules of Evidence: Rules of Evi-dence for the United States Courts and Magistrales : Practice Comments. 2nd ed. / byP. F. Rothstein, C. Boardman. New York: Callagham, 1995.

2 Japanese Law / by H. Oda. London: Butterworths, 1992. P. 367-380.3 Herzog P, Weser M. Cit. op. P. 57.4 Žinios. 1995. Nr. 36-887.5 Žinios. 1993. Nr. 6-120.6 Shaw M. N. International Law. 3rd ed. Cambridge: Grotius Publications, Ltd.,

1991. P. 59.

115


buvo labai svarbūs (lot. ius publicae respondendi ex auctoritate prin-cipis). Communis opinio doctorum labai reikšminga buvo viduramžiais,ypač kanonų teisėje, nors istorijoje galima rasti ir priešingų pavyz-džių. Antai 1794 m. Prūsijos žemės kodekso (Landrecht) projekte teis-mams drausta cituoti teisės mokslo kūrinius ir komentuoti kodeksą.Tačiau tai yra bene vienintelis neigiamo požiūrio į teisės doktriną pa-vyzdys. Mūsų dienomis pripažįstama, kad teismų praktikos ir teisėsdoktrinos poveikis yra abipusis. Teisės doktrina veikia būsimų teisi-ninkų sąmonę nuo pat teisės studijų pradžios. Vėliau teisės doktrinaveikia teisėją kitais būdais. Kai kurie teisės profesoriai tampa teisė-jais, kai kurie teisėjai - profesoriais.

Teisės doktrina svarbi dėl kelių priežasčių. Pirma, ji dažniausiaipateikia sisteminę ir racionalią galiojančios teisės analizę. Todėl neigtiteisės doktriną būtų tolygu neigti racionalumą. Antra, mokslininkai tei-sininkai yra bene labiausiai nepriklausomi. Tai leidžia mokslininkui pa-teikti nešališką teisės interpretaciją ir ja remdamasis teismas gali su-stiprinti tiek savo sprendimo nešališkumą, objektyvumą, tiek savonepriklausomumą apskritai. Trečia, teisės doktrina dažnai neapsiribojatik nacionalinės teisės analize. Ji taip pat randa interesą analizuoti na-cionalinių teismų praktiką, o taikydama lyginamąjį metodą - ir užsie-nio valstybių teisę, teisės doktriną ir teismų praktiką. Tad teisės dok-trina siūlo teismų praktikoje kylančių teisės aiškinimo ir taikymoproblemų sprendimo būdus ir laikytina vienu iš informatyviausių (įvai-riais aspektais) teisės aiškinimo šaltinių. Ketvirta, teisės doktrina for-muluoja teisės aiškinimo, teisinės argumentacijos kanonus, pateikia tei-sinių sąvokų definicijas, aiškina teisės principų turinį ir t.t. Šiais teisėsdoktrinos postulatais galima vadovautis teismo procese aiškinant civi-linio proceso teisės normas. Penkta, teisės doktrinai būdingas tam tik-ras stabilumas, nes teisės mokslo suformuluoti kanonai, teisinės tiesoskurį laiką yra pastovūs ir nėra lengvai „sugriaunami" — naują koncep-ciją galima sukurti tik argumentuotai paneigus ankstesniąją. Teisės dok-trinos stabilumas daro įtaką teisės aiškinimo, kartu - ir teismų prakti-kos stabilumui.

Nors teisės doktrina visuotinai pripažįstama antriniu, netiesiogi-niu teisės šaltiniu, tačiau vadovavimosi ja aiškinant teisę apimtis irbūdas skirtingose valstybėse nėra vienodi. Pavyzdžiui, Argentinos, JAV,Italijos, Švedijos, Vokietijos teismai labai dažnai remiasi teisės doktri-na ir laiko ją ypač svarbiu antriniu teisės šaltiniu. Tuo tarpu Lietuvojeatvirkštinė padėtis - tiesioginės nuorodos į teisės doktriną teismų spren-dimuose labai retos. Skiriasi ir teisės doktrinos taikymo būdas įvairio-se valstybėse. JAV, Vokietijos teismai sprendimuose cituoja konkrečių

116


autorių darbus. Italijos teismai tik apibendrinamąja forma nurodo vy-raujančią teisės doktrinoje nuomonę, bet nesiremia konkrečių moksli-ninkų darbais (šitai teismui draudžia Italijos CPK 118str.). Anglijosteismai paprastai remiasi tik mirusių autorių mokslo darbais, cituotigyvųjų darbus tradiciškai vengiama1.

Teisės doktrinos, kaip teisės šaltinio, reikšmei daro įtaką daugelisveiksnių. Čia nesunku įžvelgti tam tikrus dėsningumus. Pirma, kuo la-biau teismai linkę racionaliai argumentuoti savo sprendinius, tuo reikš-mingesnė tampa teisės doktrina. Todėl natūralu, kad ji reikšmingiausiatose valstybėse, kurių teismai ypač išsamiai motyvuoja sprendinius. Iratvirkščiai, pavyzdžiui, Lietuvoje nedidelę teisės doktrinos reikšmę aiš-kinant ir taikant teisę iš dalies galima paaiškinti nepakankamu teismosprendimų motyvų, teisinės argumentacijos reikšmės vertinimu. Antra,kuo stabilesnis, nuoseklesnis įstatymų leidėjo darbas, tuo daugiau ga-limybių gyvuoti teisės doktrinai. Tik stabilioje teisės sistemoje teisėsdoktrina gali visiškai patenkinti praktinį teisės vadovėlių, įstatymų ko-mentarų ir kitokios teisės literatūros poreikį. Juk dauguma fundamenta-lių, visame pasaulyje žinomų teisės mokslo darbų sukurta stabilios tei-sinės sistemos valstybėse. Todėl negalima sakyti, kad mūsų teisėsdoktrina yra pernelyg nelanksti, atsilikusi, nes gerus daugelio teisėsdoktrinos atstovų ketinimus niekais paverčia nuolatinis įstatymų kei-timas, tai, kad nėra naujos teisės sistemos. Analogiška padėtis Lietu-voje buvo ir 1918-1940 metais. Palyginti su tuo, kas padaryta Lie-tuvoje 1918-1940 m., dabartinė Lietuvos teisės doktrina (sukurta1990-1999 m.) atrodo ne taip jau blogai. Vien tai, kad per palygintitrumpą laiką sugebėta parengti šiuolaikišką CPK, kuris didžiąja dalimiyra būtent teisės doktrinos nuopelnas, laikytina iškalbingu faktu. Tre-čia, kuo daugiau yra įstatymų, teismo precedentų, kitokių teisės šalti-nių, tuo didesnis poreikis juos sisteminti ir teoriškai aiškinti. Tad svarbuužtikrinti visų teisės šaltinių prieinamumą mokslininkams. Negalint pri-eiti prie bent vienos kurios nors rūšies teisės šaltinių, teisės doktrinosišvados taptų paviršutiniškos, nenuoseklios, neišsamios ir teisės dok-trina niekada nebūtų stipri ir įtakinga. Pavyzdžiui, viešai neskelbiantteismų sprendimų, mokslininkams būtų sudėtinga susipažinti su teis-mų praktika; nepublikuojant įstatymų rengimo medžiagos, teisės dok-trina neturėtų galimybės išsamiau analizuoti įstatymų leidybos. Ketvir-ta, kuo mažiau teisė apibrėžta, aiški, kuo menkesnė įstatymų leidyboskokybė, tuo didesnis poreikis dogmatiškai aiškinti teisę. Šiuo atžvilgiuteisės doktrinos perspektyvos Lietuvoje tikrai didelės.

1 Išsamiau žr.: Mikelėnienė D., Mikelėnas V. Cit. op. P. 242-245.

117


Baigiant pažymėtina, kad šalia nacionalinės ne mažiau svarbi iružsienio teisės doktrina. Pavyzdžiui, kai teisė aiškinama remiantis ly-ginamuoju metodu, be užsienio valstybių teisės doktrinos analizės neap-sieinama. Kadangi Lietuvos CPK įtvirtinta daug civilinio proceso ins-titutų, perimtų iš užsienio valstybių teisės, užsienio valstybių teisėsdoktrinos ir lyginamosios teisėtyros reikšmė aiškinant ir taikant CPKateityje dar labiau didės1.

2.3 CIVILINIO PROCESO TEISĖS NORMOSIR JŲ YPATUMAI

§ 1. SKIRIAMIEJI CIVILINIO PROCESO

TEISĖS NORMŲ BRUOŽAI

Teisės norma - tai pagrindinė pozityviosios teisės ląstelė. Ji nustatotam tikrą asmens elgesio standartą ir įtvirtina asmens subjektines tei-ses ar pareigas2.

Civilinio proceso teisės normos į rūšis gali būti klasifikuojamospagal įvairius kriterijus: pagal nustatomų elgesio taisyklių privalo-mumo laipsnį jos skirstomos į imperatyvias (pvz., CPK 163, 282 str.)ir dispozityvias (pvz., CPK 164, 283 str.); pagal taikymo sritį skirs-tomos į: 1) bendrąsias, taikomas bet kuriai teisenai arba visoms pro-ceso stadijoms (pvz., CPK 42, 51 ir kiti straipsniai); 2) specialiąsias,taikomas tik kuriai nors vienai teisenai arba proceso stadijai (pvz.,CPK 443 str.); 3) išimtines, nurodančias bendrosios ar specialiosiostaisyklės išimtį (pvz., CPK 31 str.); pagal turinį skirstomos į: 1)re-guliuojamąsias, t. y. nustatančias civilinių procesinių teisinių santy-kių subjektų teises ir pareigas (pvz., CPK 42 str.), ir 2) definicines,t. y. pateikiančias atitinkamos sąvokos apibrėžimą (pvz., CPK 177 str.);pagal nustatomos elgesio taisyklės išraiškos formą skirstomos į: 1) įga-liojamąsias, t. y. suteikiančias tam tikras procesines teises, galimybęatlikti atitinkamus procesinius veiksnius (pvz., CPK 51 str.); 2) įpa-reigojamąsias, t. y. nustatančias pareigą atlikti tam tikrus procesiniusveiksmus (pvz., CPK 111 str.); ir 3) draudžiamąsias, t. y. formuluo-jančias tam tikrą draudimą, reikalavimą susilaikyti atlikti tam tikrusveiksmus (pvz., CPK 266-267 str.); pagal vidinę konstrukciją skirs-

1 Lyginamosios teisėtyros įtaka ir reikšmė matyti ir užsienio valstybių teismų prak-tikoje; žr.: The Use of Comparative Law by Courts / edited by U. Drobnig, S. van Erp.The Hague: Kluwer Law International, 1998.

2 The Oxford Companion to Law / by D. M. Walker. Oxford: Clarendon Press, 1980.P. 886, 1093.

118


tomos į dviejų ir trijų elementų struktūros normas. Civilinio procesoteisės normas paprastai sudaro du struktūriniai elementai: hipotezė irdispozicija. Tačiau yra ir trijų struktūrinių elementų normų. Pavyz-džiui, CPK 214 straipsnio pirmosios dalies norma turi tik hipotezę irdispoziciją. Tuo tarpu CPK 215 straipsnio teisės normos, be hipote-zės ir dispozicijos, turi ir sankciją. Yra įvairių civilinio proceso tei-sės normų sankcijų, pavyzdžiui, įspėjimas, pašalinimas iš teismo po-sėdžių salės, bauda, areštas (CPK 103 str.). Nevykdant tam tikrųprocesinių pareigų ar ne laiku naudojantis procesinėmis teisėmis, galiatsirasti grynai procesinio pobūdžio neigiamų padarinių. Pavyzdžiui,praleidus procesinį terminą, nustatytą tam tikram veiksmui atlikti, pra-randama teisė jį atlikti (CPK 75 str.); atsisakymas priimti šaukimąprilyginamas šaukimo įteikimui (CPK 124 str. 2 d.); vykstant baigia-mosioms kalboms negalima remtis įrodymais, netiltais nagrinėjant byląiš esmės (CPK 253 str. 4 d.); per nustatytą terminą be pateisinamospriežasties nepateikus atsiliepimo į ieškinį, gali būti priimamas teis-mo sprendimas už akių (CPK 142 str. 4 d.) ir kita.

§ 2. CIVILINIO PROCESO TEISĖS NORMŲ GALIOJIMAS

Svarbu tinkamai nustatyti civilinio proceso teisės normų galiojimą lai-ko atžvilgiu, jų galiojimo teritoriją ir asmenis, kuriems jos galioja.

Galiojimas laiko atžvilgiu. Vienas iš pagrindinių teisės principųsako, kad įstatymas neturi grįžtamosios galios (lot. nova constitutiofuturis formam imponere debet, non praeteritis), t. y. jis taikomas tiksantykiams, atsiradusiems jam įsigaliojus. Įstatymų ir kitų teisės aktųįsigaliojimo tvarką Lietuvoje reguliuoja 1993 m. balandžio 6d. įstaty-mas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimoir įsigaliojimo tvarkos"1. Bendrąjį principą, kad įstatymas negali būtitaikomas prieš jam įsigaliojant atsiradusiems santykiams, ne kartą pa-brėžė Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ir Lietuvos Aukš-čiausiasis Teismas2. Šis principas galioja ir civilinio proceso teisėje.Tai reiškia, kad procesinių veiksmų, atliktų prieš tai, kai priimtas nau-jas ar pakeistas galiojantis įstatymas, teisinė reikšmė ir padariniai nu-statomi pagal ankstesnį įstatymą, galiojusį atliekant tam tikrus proce-sinius veiksmus. Pavyzdžiui, jeigu nustatomas apeliacijos ar kasacijos

1 Žinios. 1993, Nr. 12-296.2 Žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d., 1994 m.

balandžio 21 d. ir kitus nutarimus // Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nuta-rimai ir sprendiniai, T. 2-12; LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartįc. b. Vilniaus miesto valdyba v. Vilniaus knygos draugija, Nr. 3K-3-856/2000, kat. 43.

119


ribojimas, tai apeliacinis ar kasacinis skundas, paduotas prieš įsigalio-jant tokiam įstatymui, turi būti nagrinėjamas.

Tačiau kiekviena bendroji taisyklė turi išimčių. Galimi išskirtiniaiatvejai, kai pačiame įstatyme nurodoma jo grįžtamoji galia. Pavyzdžiui,Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. spalio 9 d. nu-tarime buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teis-mo plenumas turi teisę nagrinėti civilines bylas, kurias iki 1990 m.kovo l ld . buvo išnagrinėjęs Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo ple-numas; Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo1990 m. lapkričio 28 d. nutarimu1 Generaliniam prokurorui buvo pa-siūlyta kreiptis su pareiškimais į teismą dėl grąžinimo į darbą asme-nų, atleistų iš darbo iki 1990 m. liepos 31 dienos.

Jeigu pačiame įstatyme nėra specialios nuorodos dėl jo grįžta-mosios galios, būtina vadovautis bendruoju principu, kad įstatymas tai-komas tik ateity. Tačiau taikant aptariamą principą reikia atsiminti ci-vilinių procesinių santykių specifiką - Šiems santykiams būdingastęstinumas. Atsiradę iškėlus civilinę bylą, jie plėtojasi, keičiasi. Civi-linė byla nagrinėjama ne vieną dieną ar savaitę, o kelis mėnesius arnet metus. Tad civiliniame procese priimta kalbėti apie teisės normųtaikymą ne tiek santykiams, kiek procesiniams veiksmams (CPK 3 str.7 d.). Todėl procesiniai veiksmai, atliekami įsigaliojus įstatymui, turiatitikti naujo įstatymo reikalavimus, nesvarbu, jie atliekami ką tik ardar prieš įsigaliojant naujam įstatymui pradėtoje byloje. Šiuo požiūriucivilinio proceso teisės normos taikomos ir santykiams, atsiradusiemsprieš įsigaliojant tam tikroms normoms. Tačiau šiuo atveju nesusidu-riame su grįžtamąja įstatymo galia tikrąją šio žodžio prasme, nes pro-cesiniai veiksmai, pavyzdžiui, apeliacinio skundo padavimas, nėrasandoris - juk po kiekvieno procesinio veiksmo eina daugybė kitų pro-cesinių veiksmų, o teisinius padarinius sukelia ne vienas, bet ištisaprocesinių veiksmų grandinė. Siekiant išvengti naujų civilinio procesoteisės normų taikymo problemų, paprastai, priėmus naują ar pakeitusgaliojantį įstatymą, nustatomas pereinamasis laikotarpis. Pavyzdžiui, pri-imto naujojo CPK taikymo tvarka specialiai aptariama Lietuvos Res-publikos Civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgy-vendinimo įstatyme.

CPK 3 straipsnio septintojoje dalyje nustatyta analogiška taisyklė,kokia buvo ir 1964 m. CK 3 straipsnyje: „Civilinių bylų procesas vykstapagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teis-mo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus."

Žinios. 1990, Nr. 30-758.

120


Ši lakoniška norma neišsprendžia visų įstatymo galiojimo laiko atžvil-giu problemų. Byla gali būti nagrinėjama ne vieną ir ne du mėnesius.Per tą laiką įstatymų leidėjas gali kelis kartus keisti proceso įstaty-mus. Galimi atvejai, kai keliant bylą ir rengiantis ją nagrinėti galiojavieni, o atėjus kitoms stadijoms - jau kiti proceso įstatymai. Kokiaisproceso įstatymais tada reikėtų vadovautis? Teorijoje vieno atsakymo įšį klausimą nerasime. Vadinamosios vientiso proceso teorijos šalinin-kai teigia, kad procesas yra nedalomas, todėl civilinio proceso teisėsnormos, galiojusios keliant bylą, turi būti taikomos iki pat baigiantbylos nagrinėjimą iš esmės bei įvykdant teismo sprendimą. Naujai pri-imtos teisės normos prieš įsigaliodamos neturi veikti proceso tvarkos.Tik šalių susitarimu bylos nagrinėjimui gali būti taikomas naujas įsta-tymas. Ši teorija abejotina, nes vargu ar šalys savo susitarimu gali ati-dėti įstatymo įsigaliojimą, juo labiau jeigu civilinio proceso teisė būtųlaikoma viešosios teisės dalimi. Be to, ši teorija reikštu įstatymo ga-lios ignoravimą.

Proceso stadijų teorijos šalininkų nuomone, pati proceso struktūra- kelios stadijos - lemia, kad kiekvienai stadijai reikia taikyti tą įsta-tymą, kuris galiojo jai prasidedant. Kai stadija prasidėjo galiojant vie-nam įstatymui, o vėliau jis buvo pakeistas, byla esant tai stadijai turibūti baigta nagrinėti pagal ankstesnį įstatymą, o kitai stadijai jau bū-tina taikyti naują.

Trečioji, vadinamoji procesinių veiksmų teorija aiškina, kad kiek-vienas procesinis veiksmas, kiekviena procesinė teisė ar pareiga turibūti įgyvendinami pagal tada galiojusį įstatymą1.

CPK 3 straipsnio septintosios dalies analizė leidžia teigti, kad įsta-tymų leidėjas vadovaujasi dviem teorijomis - ir proceso stadijų, ir pro-cesinių veiksmų. Toks teorijų „derinimas" dar labiau komplikuoja pro-ceso įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu problemą, nes yra procesiniųveiksmų ir procesinių teisių, įgyvendinamų tam tikrą laiką. Todėl vi-siškai įmanoma, kad taikant vieną teoriją bus prieštaraujama kitai. Pa-vyzdžiui, terminas „bylos nagrinėjimas" paprastai reiškia trečiąją civi-linio proceso stadiją. Tarkim, pradėjus nagrinėti bylą teismo posėdyje,priimamas naujas įstatymas, papildantis CPK nauju pagrindu paliktipareiškimą nenagrinėtą, kurio iki bylos nagrinėjimo pradžios nebuvo.Pagal proceso stadijų teoriją, kol nepasibaigusi teisminio bylos nagri-nėjimo stadija, šis naujas pagrindas palikti pareiškimą nenagrinėtą ne-gali būti taikomas. Tačiau pagal procesinių veiksmų (šiuo atveju — pa-likti pareiškimą nenagrinėtą) teoriją teismas galėtų taikyti naują įstatymą.

Mačys VI. Cit. op. P. 32-33.

121


Pavyzdys patvirtina, kad tokio teisinio įstatymo galiojimo laiko atžvil-giu problemos sprendimo, koks nurodytas CPK 3 straipsnio septintojojedalyje, nūdienai, pasižyminčiai ypač dažna įstatymų kaita, nepakanka.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsi-galiojimo ir įgyvendinimo įstatymas taip pat grindžiamas keliomis dok-trinomis. Pavyzdžiui, jo 3 straipsnis suteikia asmeniui, kuris pagal nau-jąjį CPK nebegali būti atstovas, teisę ir toliau būti atstovu pradėtojebyloje, kol įsiteisės teismo sprendimas. Toks principas reiškia, kad re-miamasi vientiso proceso doktrina. Tačiau minėto įstatymo 6 straips-nio antroji dalis grindžiama jau kita doktrina.

Civilinio proceso teisės normų galiojimo teritorija apibrėžiama vals-tybės sienomis. Skirtingai nei materialiajai, proceso teisei eksteritoria-lumas nebūdingas. Tad civilinių bylų nagrinėjimo tvarką lemia lex fo-rum, t. y. bylos nagrinėjimo vietos įstatymas. Pavyzdžiui, CPK802 straipsnio pirmojoje dalyje nurodyta, kad užsienio teismų prašy-mai suteikti teisiną pagalbą vykdomi pagal Lietuvos Respublikos tei-sę. Užsienio teismų sprendimai Lietuvoje taip pat vykdomi LietuvosCPK nustatyta vykdymo proceso tvarka (CPK 773 str.). Tačiau galimiatvejai, kai ir proceso teisei būdingas eksteritorialumas. Pavyzdžiui,tarptautinė sutartis gali nustatyti, kad užsienio valstybės teismo pave-dimas ar sprendimas kitoje valstybėje vykdomi pagal juos priėmusiosvalstybės civilinio proceso taisykles (CPK 802 str. l d.) (plačiau apietai kalbama antrojoje šio vadovėlio dalyje).

Civilinio proceso įstatymų galiojimas teritorijoje svarbus ir kitu -jurisdikcijos aspektu. Pavyzdžiui, į Lenkiją išvykusiam Lietuvos Res-publikos piliečiui autoavarijoje padarius žalos, svarbu nustatyti, kuriosvalstybės - Lietuvos ar Lenkijos - teismo jurisdikcijai priklausys nag-rinėti žalos atlyginimo bylą.

Civilinio proceso teisės normų galiojimas asmenims gali būti nu-statomas pagal du kriterijus - pilietybės ir gyvenamosios ar verslo vie-tos (lot. forum domicile) principus. Taikant pilietybės principą, teismojurisdikcijai paprastai priklauso visos bylos, jeigu bent viena bylos Šalisyra teismo valstybės pilietis ar juridinis asmuo, išskyrus bylas dėl turto,esančio užsienio valstybėje. Šis principas taikomas Prancūzijoje1. Pagalantrąjį principą teismo jurisdikcijai priklauso visų asmenų, kurių gyve-namoji ar verslo vieta yra toje valstybėje, bylos, nesvarbu, kokia jų pi-lietybė. Šis principas taikomas Skandinavijos šalyse2. Ryški daugelio vals-tybių šiuolaikinės civilinio proceso teisės tendencija civilinio proceso

1 Martin R., Martin J. Cit. op. P. 53.2 Lindell B. Cit. op. P. 66.

122


teisės normų galiojimo asmenims klausimus vis dažniau reguliuoti nenacionalinėje teisėje, o tarptautinėse sutartyse ir konvencijose.

Lietuvos CPK analizė leidžia teigti, kad Lietuvoje taikomas fo-rum domicile principas. Pavyzdžiui, CPK 793 straipsnis suteikia teisękreiptis į teismą užsienio valstybių asmenims ir asmenims be piliety-bes ir užtikrina jiems visas civilines procesines teises. Tačiau kai ku-riems asmenims civilinio proceso teisės normos netaikomos. Pavyz-džiui, CPK 790 straipsnis įtvirtina suverenaus imuniteto (angl.sovereign immunity) ir diplomatinio imuniteto doktriną.

§ 3. CIVILINIO PROCESO TEISĖS NORMŲ AIŠKINIMAS

CPK nėra specialiųjų normų, nustatančių teisės aiškinimo taisykles. Vie-nintele tokio pobūdžio norma pripažintina CPK 3 straipsnio pirmoji da-lis, pakartojanti CK 1.5 straipsnio ketvirtąją dalį ir reikalaujanti įstaty-mus ir kitus teisės aktus aiškinti vadovaujantis teisingumo, sąžiningumoir protingumo principais.

Nesant CPK specialiųjų teisės aiškinimo taisyklių, pagal analogijątaikytinas CK 1.9 straipsnis, nustatantis pagrindinius teisės normų aiš-kinimo kanonus.

Kadangi CPK yra sisteminis teisės aktas, jo normos pirmiausiaiaiškintinos remiantis sisteminiu teisės aiškinimo metodu. Be abejo, sis-teminis teisės aiškinimo metodas reikalauja kiekvieną aiškinamą CPKnormą sieti su Konstitucija, bendraisiais teisės principais, tarptautineteise ir t.t.1

Nustatant tikrąją vienos ar kitos CPK normos prasmę taip pat bū-tina vadovautis CPK 2 straipsnyje nurodytais civilinio proceso tikslais.Teismų praktikoje yra nemažai pavyzdžių, kai viena ar kita 1964 m.CPK norma buvo išaiškinta remiantis įstatymų leidėjo ketinimu ir nor-mos tikslu. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas1964 m. CPK 3542 straipsnio trečiosios dalies 4-5 punktus, nurodė, kad„[...] naikinti teisingą teismo sprendimą vien dėl techninės klaidos, pa-darytos surašant motyvuotą teismo sprendimą, būtų neteisinga tiek ša-lių, tiek ir viešo intereso požiūriu. Teisingo teismo sprendimo naikini-mas vien dėl padarytos techninės klaidos prieštarautų įstatymų leidėjo,siekiančio užtikrinti teismo sprendimų ir jais nustatytų teisinių santy-kių stabilumą, ketinimams. Be to, įvertinus, kad teismų sistema yraišlaikoma iš mokesčių mokėtojų lėšų, tiek privataus, tiek ir viešo in-

Žr, pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 6 d. nutarti c. b. Magitexs.r.l. v. Teismo antstolių kontora prie Alytaus apylinkės teismo ir kt, Nr. 3K-3-1066/2000,kai. 38.

123


tereso požiūriu svarbu užtikrinti kuo operatyvesnį ir pigesnį teismo pro-cesą. Teisingų teismų sprendimų naikinimas vien dėl formalių pažei-dimų, pasireiškiančių rašymo ar kitokiomis techninėmis klaidomis, pa-reikalautų papildomų ir šalių, ir valstybės išlaidų. Kai byla išspręstateisingai, tokiu atveju būtų veltui gaištamas laikas ir švaistomos lėšos,nes bylos rezultatas vis tiek nesikeistų. Instancinė teismų sprendimųpagrįstumo ir teisėtumo sistema turi būti naudojama racionaliai ir pro-tingai, t. y. tik tų teismo sprendimų naikinimui, kuriais iš tiesų bylayra išspręsta neteisingai ar kitaip pažeidžiant byloje dalyvaujančių as-menų teises, o ne techninių klaidų, kurių ištaisymas nepakeistų teismosprendimo esmės, šalinimui. Per pastarąjį dešimtmetį padaryti CPK pa-keitimai patvirtina įstatymų leidėją siekiant, kad teismo procesas taptųkuo racionalesnis, kiek įmanomai pigesnis ir operatyvesnis. O tai reiš-kia, kad įstatymų leidėjas pasisako prieš pernelyg didelį proceso for-malizavimą. Teisė į bylos išnagrinėjimą per protingą laiko tarpą yraviena pagrindinių žmogaus teisių, kurias garantuoja Europos žmogausteisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis. Abso-liučiai teisingo teismo sprendimo šioje byloje panaikinimas vien tikdėl padarytos techninės klaidos prieštarautų šiems įstatymų leidėjo ke-tinimams, žmogaus teises įtvirtinantiems tarptautiniams teisės aktams,teisingumo ir protingumo principams (CPK 11 str. 7 d.)."1

Be abejo, CPK normas būtina aiškinti remiantis ir lingvistiniu aiš-kinimo metodu (CK 1.9 str. 2d.), istoriniu, lyginamuoju, teismo pre-cedento ir kitais teisės ir teismų praktikos pripažintais teisės aiškini-mo metodais2.

2.4 CIVILINIO PROCESO TEISĖS VIENODINIMAS

§ 1. MATERIALIOSIOS IR PROCESO TEISĖSVIENODINIMO YPATUMAI

Tarptautinis ekonominis valstybių bendradarbiavimas, gyventojų mig-racija, integracija verčia valstybes ieškoti būdų, kaip mažinti civilinioproceso teisės skirtumų. Todėl, kaip minėta, viena iš šiuolaikinių civi-linio proceso teisės tendencijų yra jos vienodinimas. Tačiau civilinio

1 LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 26 d. nutartis c. b. A. Ivašenko v.Vilniaus apskrities valstybinė mokesčiu inspekcija, Nr. 3K-3-450/2000, kat. 3; taip patžr. LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 10d. nutartį c. b. G. Gutauskienė v.R. Penelienė, Nr. 3K-3-522/2000, kat. 40; 2001 m. vasario 21 d. nutartį c. b. J. Marti-nauskas v. J. Dobrovolskis, Nr. 3K-3-183/2001, kat. 11; 2000 m. kovo 8 d. nutartį c. b.A. Grubliauskienė v. S. Pašilienė ir kt., Nr. 3K-3-271/2000, kat. 35.

2 Išsamiau žr.: Mikelėnienė D., Mikelėnas V. Cit. op.

124


proceso teisės vienodinimo laimėjimai yra gerokai kuklesni nei mate-rialiosios teisės vienodinimo.

Galima nurodyti keletą priežasčių, dėl kurių civilinio proceso tei-sė vienodinama kur kas lėčiau.

Pirma, civilinio proceso teisėje galioja principas, kad procesą le-mia bylos nagrinėjimo vieta (lot. forum regit processum). Šis princi-pas reiškia, kad teismas civilinę bylą visada nagrinėja pagal savo, one pagal užsienio valstybės civilinio proceso teisę. Todėl, skirtingainei materialiosios teisės atveju, civiliniame procese taikytinos teisėsklausimo nekyla. Dėl šios priežasties neretai teigiama, kad užsieniovalstybių civilinio proceso teisės analizė, geras jos išmanymas, taippat nacionalinės civilinio proceso teisės vienodinimas yra nereikšmin-gi dalykai1.

Antra, kadangi proceso teisei būdingas formalumas, jos vienodi-nimas reikštų vienokį ar kitokį per dešimtmečius ar net šimtmečiussusiformavusių bylų nagrinėjimo tvarkos formalumų atsisakymą. Dėlšios priežasties konservatyvūs teisininkai priešinasi bet kokioms nau-jovėms ir nusistovėjusių stereotipų keitimui. Kita vertus, proceso tei-sės vienodinimui mažiau dėmesio skiria ir politikai. Geriausiai šiąišvadą patvirtina faktas, kad kai kuriose valstybėse civilinio procesoteisė nėra suvienodinta net ir nacionaliniu mastu. Pavyzdžiui, kai ku-riose federacinėse valstybėse apskritai nėra vientiso CPK, o atskiro-se valstybės teritorijos dalyse galioja skirtingi civilinio proceso mo-deliai. Pavyzdžiui, kai kuriose JAV valstijose, Kanados provincijosegalioja skirtingos civilinio proceso taisyklės (JAV suvienodinta tik pro-cesas federaliniuose teismuose ir įrodymų institutas)2. Šitai lemia, kadadvokatai paprastai praktikuoja tik vienoje valstijoje ar provincijoje.Net Šveicarijoje, kuri savo civilinę teisę suvienodino 1907-1912 m.,civilinio proceso teisė liko nesuvienodinta - Šveicarija neturi vienti-so CPK, o civilinį procesą kiekviename kantone reglamentuoja kan-tono CPK (išskyrus vykdymo proceso, bankroto procedūras ir pro-cesą Šveicarijos federaliniame aukščiausiajame teisme, kuriuosreglamentuoja federaliniai įstatymai). Ne vienas mėginimas parengtivientisą Šveicarijos CPK baigėsi nesėkme3. Tokią padėtį galima aiš-kinti ir tuo, kad politikai, palaikantys federacinės valstybės išsaugo-

1 Lubinski K. Unifying Trends in the Progress of the Law of Civil Procedure //Comparative Law Review. 1998, vol. 8, p. 94.

2 Kane M. K. Cit. op. P. 1-3.3 Habscheid W. J. Schweizerisches Zivilprozess- und Gerichtsorganisation-recht. Ba-

sei, Frankfurt am Main, 1986. S. 16-22.

125


jimą ir santykinį federacijos teritorinių vienetų savarankiškumą, civi-linio proceso teisės vienodinimą neretai supranta kaip pavojų federa-lizmo idėjoms.

Pažymėtina, kad nebuvo visiškai suvienodinta ir Tarybų Sąjungoscivilinio proceso teisė. 1961 m. priimti TSR Sąjungos ir sąjunginių res-publikų civilinio proceso pagrindai, kuriais remiantis buvo parengti są-junginių respublikų CPK. Nors priimti minėti pagrindai ir Rusijos CPKpanaudotas kaip modelis, kai kurių sąjunginių respublikų CPK vis dėltokai kuo skyrėsi1.

Trečia, civilinio proceso teisė yra mišri teisės Šaka, turinti ir pri-vatinės, ir viešosios teisės elementų. Viešosios teisės pradas civilinia-me procese taip pat pripažįstamas vienu iš šios teisės šakos vienodi-nimo stabdžių, nes valstybės daug lengviau susitaria dėl privatinės neidėl viešosios teisės vienodinimo principų. Vienodinant viešąją teisę vi-sada kyla valstybės suvereniteto problema, nes viešoji teisė reglamen-tuoja privačių asmenų ir valstybės santykius, Čia vyrauja viešosios tvar-kos, viešojo intereso pirmumas, todėl viešosios teisės vienodinimas galibūti nesiderinamas su šiais prioritetais.

Ketvirta, tarptautinės prekybos srityje vis didesnį pripažinimą irpopuliarumą įgyja alternatyvus ginčų sprendimo būdas - komercinisarbitražas. Todėl tarptautinis verslas yra labiau suinteresuotas tarptau-tinio komercinio arbitražo taisyklių nei civilinio proceso vienodinimu.

§ 2. CIVILINIO PROCESO TEISĖS VIENODINIMOTIKSLAI IR BŪDAI

Pagrindinis teisės vienodinimo tikslas - pasiekti geresnę teisės normų,teisinio reglamentavimo kokybę. Poreikis vienodinti teisę paprastai kylapaaiškėjus, kad skirtingų valstybių nacionalinė teisė tam tikrą klausi-mą reglamentuoja skirtingai arba neveiksmingai ir šitai trukdo plėtotitarptautinį ekonominį bendradarbiavimą, tarptautinę prekybą, kliudolaisvam asmenų ir kapitalo judėjimui ir panašiai. Šį tikslą padeda pa-siekti lyginamasis metodas: iš pradžių išanalizuojamas tam tikro klau-simo reglamentavimas nacionalinėje teisėje, atliekami įvairių valstybiųteisės lyginamieji tyrimai, svarstomi įvairūs galimi teisinio reglamen-tavimo modeliai, aptariami jų privalumai ir trūkumai ir ieškoma racio-naliausio problemos sprendimo varianto. Šio proceso, jeigu jis, aišku,yra rezultatyvus, pabaigoje pasiūlomas naujas atitinkamo klausimo tei-

1 Išsamiau žr.: e c a . C., B . K . Oco6eoc c o xp e c y . M o c a : ec epaypa, 1970.

126


sinio reglamentavimo variantas. Taigi teisės derinimas ir vienodinimasyra kokybiškai naujų teisės normų kūrimas.

Atsižvelgiant į vienodinimo mastą, instituciją, atsakingą už šį pro-cesą, pobūdį ir kitas aplinkybes, atlikto darbo rezultatai įforminamiįvairiais būdais: pasirašoma tarptautinė konvencija, dvišalė tarptautinėsutartis, priimamas pavyzdinis (tipinis) įstatymas, parengiama rekomen-dacija ir t.t.1 Pavyzdžiui, Europos Taryba teisės vienodinimo rezulta-tus dažniausiai įformina konvencijomis arba Ministrų Komiteto reko-mendacijomis; Europos Sąjunga - konvencijomis, direktyvomis irreglamentais; UNCITRAL (Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos tei-sės komisija) - konvencijomis ir pavyzdiniais (tipiniais) įstatymais; Ha-gos konferencija - konvencijomis ir panašiai2.

Tačiau pasiekti kokybiškai naują tam tikro klausimo teisinį regla-mentavimą ne visada pavyksta. Neretai galutinis teisės derinimo ir vie-nodinimo rezultatas - konvencija, direktyva, pavyzdinis įstatymas irt.t., nėra teisinio tobulumo viršūnė. Gali būti ir atvirkščiai - jo koky-bė yra net menkesnė už teisinį reglamentavimą nacionalinėje teisėje.Šis faktas neturėtų kelti nuostabos, nes teisės vienodinimas yra sudė-tingas procesas. Kartais labai sunku suderinti skirtingus požiūrius, ras-ti visiems priimtiną variantą. Bet koks teisės vienodinimas yra iš da-lies ir atsisakymas susiklosčiusių ilgamečių teisės tradicijų, teisinėspraktikos, naujų idėjų diegimas nacionalinėje teisėje. Neretai tarptau-tinė konvencija ar kitoks tarptautinis dokumentas yra kompromiso re-zultatas, o kompromisas reiškia ir teisinio reglamentavimo neišbaigtu-mą, nenuoseklumą ir vidinį prieštaringumą. Vis dėlto teisės vienodinimospragos ir trūkumai negali nustelbti jo reikšmės. Todėl deramas proce-so teisės vienodinimo ir jo rezultatų išmanymas reikšmingas tiek tei-sės kūrimui, tiek teisinei praktikai.

§ 3. GLOBALUS CIVILINIO PROCESO TEISĖS VIENODINIMAS

Civilinio proceso teisės, kaip ir materialiosios teisės, vienodinimo pra-džia siejama su XIX a. prasiplėtusiu tarptautiniu ekonominiu bendra-darbiavimu ir globalizacija, gamybos ir paskirstymo kooperacija, spe-cializacija, tarptautinės prekybos apimties padidėjimu. Šie procesaiskatino ir privačius asmenis, ir valstybes glaudžiau bendradarbiauti tei-sės srityje. Pirmasis svarbus žingsnis vienodinant civilinio proceso tei-

Mikelėnas V. Privatinės teisės harmonizavimas ir unifikavimas: lietuviškas variantas// Lietuvos teisės tradicijos. Vilnius: Justitia, 1997. P. 165-173.

Kerameus K. D. Procedūrai Harmonization in Europe // The American Journal ofComparative Law. 1995, vol. 43, p. 401-416.

127


sę sietinas su 1893 m. pirmą kartą sušaukta tarptautine Hagos konfe-rencija tarptautinės privatinės teisės klausimais. Nors pagrindinis šiostarptautinės organizacijos uždavinys buvo vienodinti kolizinę teisę, ta-čiau viena iš pirmųjų konvencijų, parengtų ir priimtų Hagos konferen-cijos dėl tarptautinės privatinės teisės yra 1896 m. konvencija civilinioproceso klausimais. 1897 m. ši konvencija pakeista papildomu proto-kolu, o 1905 m. parengta ir priimta nauja konvencija civilinio procesoklausimais - ji pakeitė 1896m. konvenciją. 1902m. buvo priimta spe-ciali Hagos konvencija, reglamentuojanti ištuokos ir separacijos bylų ju-risdikcijos klausimus. 1954 m. parengiama ir priimama nauja Hagos kon-vencija civilinio proceso klausimais - ji pakeitė 1905 m. konvenciją.1954 m. Hagos konvencijos reikšmę rodo jos dalyvių gausa - šios kon-vencijos dalyvės yra Argentina, Armėnija, Austrija, Baltarusija, Bosnijair Hercegovina, Kroatija, Kipras, Čekija, Danija, Egiptas, Suomija, Ma-kedonija, Kirgizija, Libanas, Moldova, Prancūzija, Vokietija, Vengrija,Izraelis, Italija, Japonija, Latvija, Liuksemburgas, Marokas, Olandija, Nor-vegija, Lenkija, Portugalija, Rumunija, Rusija, Slovakija, Ispanija, Suri-namas, Švedija, Šveicarija, Turkija, Ukraina, Uzbekistanas, Vatikanas1.

Hagos konferencija yra parengusi ir priėmusi ir daugiau konven-cijų civilinio proceso klausimais, kurios suderino ir suvienodino tamtikrus civilinio proceso teisės institutus: 1958 m. Konvenciją dėl bylų,kylančių iš tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių, jurisdikci-jos; 1958 m. Konvenciją dėl sprendimų, susijusių su vaikų išlaikymoprievolėmis, pripažinimo ir vykdymo; 1961 m. Konvenciją dėl užsie-nyje išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo; 1965 m. Konven-ciją dėl įvaikinimo bylų jurisdikcijos, įvaikinimui taikytinos teisės;1965 m. Konvenciją dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėseir komercinėse bylose įteikimo užsienyje; 1965 m. Konvenciją dėl su-tartinės jurisdikcijos; 1970 m. Konvenciją dėl sprendimų ištuokos irseparacijos bylose pripažinimo; 1970 m. Konvenciją dėl įrodymų civi-linėse ir komercinėse bylose rinkimo užsienyje; 1971 m. Konvencijądėl užsienio teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripa-žinimo ir vykdymo; 1973 m. Konvenciją dėl sprendimų išlaikymo by-lose pripažinimo ir vykdymo; 1980 m. Konvenciją dėl tarptautinės tei-sės kreiptis į teismą; 1985 m. Konvenciją dėl teisės, taikytinospatikėjimo santykiams, ir sprendimų patikėjimo teisės klausimais pri-pažinimo; 1996 m. Konvenciją dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, spren-

1 Szaszy J. International Civil Procedure. A Comparative Study. Budapest, Leyden:A. W. Sijthoff, 1967. P. 46-48; šią konvenciją Lietuva ratifikavo 2002 m. rugsėjo 19 d.;žr.: Žinios. 2002, Nr. 97-4250.

128


dimų pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo vaikų gynimo bei tė-vų atsakomybės srityje1.

Hagos konferencija 1998 m. baigė rengti bene svarbiausio doku-mento civilinio proceso klausimais - Konvencijos dėl tarptautinės ju-risdikcijos ir užsienio teismų sprendimų pripažinimo projektą. Tačiaudėl nesutarimų principiniais klausimais ši konvencija kol kas nėra pa-sirašyta. Šis pavyzdys yra dar vienas įrodymas, kad nėra lengva derin-ti ir vienodinti civilinio proceso teisę2.

Tačiau Hagos konferencija nėra vienintelė institucija, derinanti irvienodinanti civilinio proceso teisę. Sis klausimas yra ir kitų tarptau-tinių organizacijų darbotvarkėje. Pavyzdžiui, Tarptautinis privatinės tei-sės vienodinimo institutas (UNIDROIT) kartu su Amerikos teisės ins-titutu (ALI) rengia Tarptautinių civilinio proceso taisyklių projektą3.

Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisija (UNCITRAL)1997 m. parengė Pavyzdinį tarptautinio bankroto įstatymą.

Keletą svarbių konvencijų civilinio proceso klausimais yra paren-gusios ir kitos tarptautinės organizacijos - Tarptautinė jūrų organizaci-ja (IMO), Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija (ICAO) ir kitos4.

§ 4. CIVILINIO PROCESO TEISĖS VIENODINIMAS EUROPOJE

Išskirtini du civilinio proceso derinimo ir vienodinimo Europoje lyg-menys.

Pirma, tai Europos Tarybos lygmuo. Didžiulį poveikį derinant ir vie-nodinant civilinio proceso principus turi Europos žmogaus teisių ir pa-grindinių laisvių apsaugos konvencija ir Strasbūro teismo praktika. Eu-ropos Taryba taip yra priėmusi keletą svarbių konvencijų specialiaicivilinio proceso klausiniais, pavyzdžiui, 1968 m. Konvenciją dėl infor-macijos apie užsienio teisę; 1977 m. Konvenciją dėl prašymų suteiktiteisinę pagalbą perdavimo; 1980 m. Konvenciją dėl sprendimų vaikų prie-žiūros klausimais pripažinimo ir vykdymo ir vaikų priežiūros užtikrini-mo; 1990 m. Konvenciją dėl kai kurių tarptautinių bankroto klausimų.

Kitas svarbus civilinio proceso teisės vienodinimo būdas EuroposTarybos darbe yra Ministrų Komiteto rekomendacijos. Iš jų pažymėti-

1 Chuah J. Statutes and Conventions on Private International Law. London: Ca-vendish Publishing Ltd., 1996.

2 International Jurisdiction and Foreign Judgements in Civil and CommercialMatters: Report Drawn up by Kessedjian Ch. The Hague, 1997.

3 Uniform Law Review. 2000, vol. 5, No 2, p. 276; Mikelėnas V. The Proposed ALI/UNIDROIT Principles and Rules of Transnational Civil Procedure and the New Code ofCivil Procedure in Lithuania // Uniform Law Review. 2001, vol. VI, No 4, p. 981-993.

Mikelėnas V. Tarptautinės privatinės teisės įvadas. P. 257.

129


nos 1984 m. Rekomendacija civilinio proceso supaprastinimo klausi-mais; 1994 m. Rekomendacija teismo nepriklausomumo klausimais;1995 m. Rekomendacija apeliacijos klausimais ir kitos.

Antra, tai Europos Sąjungos lygmuo. Europos Sąjungos valstybėscivilinio proceso teisę iš pradžių vienodino rengdamos konvencijas. Mi-nėtinos tokios konvencijos civilinio proceso klausimais:

- 1968 m. Briuselio konvencija dėl jurisdikcijos ir teismų spren-dimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo;

- 1995 m. Madrido konvencija dėl bankroto procedūrų;- 1998 m. Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų bylo-

se, kylančiose iš šeimos teisinių santykių, pripažinimo ir vykdymo.Tačiau pastaraisiais metais ryškėja kita tendencija - civilinio pro-

ceso teisė Europos Sąjungoje pradedama vienodinti priimant reglamen-tus. Pavyzdžiui, 2000 m. buvo priimti du svarbūs reglamentai: vienasiš jų skirtas teismo ir neteisminių dokumentų įteikimo procedūrų su-vienodinimui, kitas - jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse irkomercinėse bylose pripažinimui ir vykdymui. Pastarasis reglamentasnuo 2002 m. kovo l d. turėtų pakeisti 1968 m. Briuselio konvenciją.2001 m. buvo priimtas reglamentas, nustatantis teismų bendradarbia-vimo principus renkant įrodymus civilinėse ir komercinėse bylose.

Civilinio proceso teisę Europos Sąjungoje mėginama vienodintiir kitokiais būdais. Pavyzdžiui, 1987 m. buvo suburta dvylikos eks-pertų grupė, vadovaujama Belgijos teisės profesoriaus M. Storme'o.Ji 1993 m. parengė Europos Sąjungos valstybių civilinio proceso tei-sės vienodinimo perspektyvų, būdų ir sričių ataskaitą1. Siūlomos la-bai įvairios vienodinimo galimybės: vientisas Europos civilinio pro-ceso kodeksas, įvairių sričių direktyvos arba reglamentai ir panašiai.Pažymėtina, kad dauguma ekspertų Europos civilinio proceso kodek-so parengimo galimybę vertina labai skeptiškai ir kaip pagrindinękliūtį nurodo labai skirtingą įvairių valstybių požiūrį į kai kuriuoscivilinio proceso institutus. Todėl siūloma vienodinti tik tam tikruscivilinio proceso teisės institutus, pavyzdžiui, teismo išlaidų, proce-sinių terminų, laikinųjų apsaugos priemonių ir panašiai2. Ekspertų gru-pė dirba toliau ir greitai reikia tikėtis naujų jos darbo rezultatų.

1 Rapprochement du Droit Judiciaire de l`Union eviropeenne / ed. M. Storme. Dord-recht, Boston, London, 1994.

2 Storme M. Uniform Procedure Rules in Europe // Unity of Civil Procedural Lawand Its National Divergencies. Lublin, 1994. P. 302-30; Werlauff E. Common Euro-pean Procedural Law: European Law Requirements Imposed on National Administra-tion of Justice. Copenhagen: DJOF-Publishing, 1999; Lindblom H. Harmony of LegalSpheres. A Swedish View of the Construction of a Unified European Procedūrai Law// European Review of Private Law. 1997, vol. 5, p. 11 - 46.

130


§ 5. CIVILINIO PROCESO TEISĖS VIENODINIMASKITUOSE REGIONUOSE

Europa nėra vienintelis regionas, kur civilinio proceso teisė vienodi-nama gana sparčiai. Pavyzdžiui, 1988 m. parengtas Pietų Amerikospavyzdinis civilinio proceso kodeksas, susidedantis iš 370 straipsnių.Šį kodeksą aštuoniolika metų rengė Pietų ir Vidurio Amerikos pro-ceso teisės institutas. Šis kodeksas tęsia Kubos teisininko A. S. Bus-tamantės vardu pavadinto 1928 m. Tarptautinės privatinės teisės ko-dekso tradicijas (Bustamantės kodekse civilinio proceso teisėsklausimams skirti 314-437 straipsniai). Nors 1988 m. kodeksą į savonacionalinę teisę kol kas inkorporavo tik Urugvajus, tačiau jo reikš-mė reformuojant kitų Pietų Amerikos valstybių civilinio proceso tei-sę nekelia abejonių1.

Iš kitų pasaulio regionų, kur ryškūs civilinio proceso rezultatai,pažymėtinos Skandinavijos valstybės, priėmusios keletą konvencijų ci-vilinio proceso klausimais.

Vienodinti civilinio proceso teisę siekia ir Nepriklausomų Valsty-bių Sandraugos (NVS) valstybės. Pavyzdžiui, 1992 m. Kijeve pasira-šytas susitarimas dėl ginčų, kylančių iš ūkinės veiklos, sprendimo tvar-kos; 1993 m. Minske pasirašyta NVS Konvencija dėl teisinės pagalbosir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose; 1998 m.Maskvoje pasirašyta konvencija dėl arbitražinių ir ūkinių teismų spren-dimų pripažinimo ir vykdymo.

Civilinio proceso teisės vienodinimo apžvalga leidžia daryti išva-dą, kad kol kas civilinio proceso teisė derinama ir vienodinama frag-mentiškai. Tačiau ir šiandien pasiektus rezultatus būtina racionaliai pa-naudoti tiek Lietuvos įstatymų leidybai, tiek teismų praktikai ir teisėsdoktrinai. Šiuolaikinė tarptautinės privatinės teisės doktrina į daugelįklausimų žiūri kiek kitaip, nei vertinta prieš šimtą ar penkiasdešimtmetų. Pavyzdžiui, šiandien pripažįstama, kad abipusiškumo principassprendžiant užsienio teismų sprendimų pripažinimo klausimą yra atgy-vena, o teismo išlaidų užstato reikalavimas iš užsieniečių prieštaraujalygiateisiškumo principui, kurį garantuoja tarptautiniai žmogaus teisiųsrities dokumentai.

1 C. de Miguel y Alonso. Le Code Type Iberoamericain. Les mouvements d'unifi-cation // Unity of Civil Procedural Law and Its National Divergencies. Lublin, 1994.P. 47-55.

131

T R E Č I A S S K Y R I U S

CIVILINIO PROCESO TEISĖS PRINCIPAI

3.1 CIVILINIO PROCESO TEISĖS PRINCIPŲ SĄVOKA,KLASIFIKACIJA IR REIKŠMĖ

§ 1. PRINCIPŲ SAMPRATA IR REIKŠMĖ

Civilinio proceso teisės principai — tai pagrindinės nuostatos, įtvirtin-tos atitinkamose teisės normose ar suformuluotos teismų praktikos irteisės doktrinos, kurios išreiškia proceso esmę ir yra visos teisės ša-kos plėtros bazė. Principas, kaip pagrindinė idėja, nuostata, gali būtitiek faktinis, tiek teisinis. Faktinis principas tampa teisiniu tik kai joesmė, turinys įtvirtinami konkrečiose teisės normose arba jį pripažįstateismų praktika. Tik tada galima kalbėti apie vieno ar kito principopažeidimą, pasireiškiantį konkrečios teisės normos pažeidimu.

Tačiau teisės normose ne visada įmanoma įžvelgti labai aiškiaisuformuluotą vieną ar kitą principą, juo labiau tikslų principo pavadi-nimą. Dažnai konkretaus principo įvardijimas ar jo buvimas apskritainustatoma tik analizuojant ir aiškinant teisės normų visumą. Viena ver-tus, kai kurios teisės normos gali pateikti tik patį principo pavadini-mą, o jo esmę nusako jau kitos civilinio proceso teisės normos. Kar-tais teisės normoje yra tik trumpas principo turinio apibūdinimas, opatį principą pavadina teisės doktrina.

Taip pat yra teisės normų, kurios yra ir principai. Tokios teisėsnormos nenustato konkrečios elgesio taisyklės, o tik išreiškia bendrąjąidėją, gyvuojančią visame civiliniame procese1 (pvz., norma-principasyra Konstitucijos 109 straipsnio pirmoji dalis, teigianti, kad teisingu-mą vykdo tik teismai).

Civilinio proceso teisės principus lemia pati civilinio proceso es-mė ir tikslai (CPK 2 str.). Todėl principai turi užtikrinti civilinio pro-ceso uždavinių įgyvendinimą, nes priešingu atveju būtų iškreipta ir patiproceso esmė ir nebūtų įgyvendinti proceso uždaviniai. Minėta, kad

1 Andrews N. Cit. op. P. 11; išsamiau apie teisės principus žr.: Usher J. A. Ben-drieji Europos Bendrijos teisės principai. Vilnius: Naujoji Rosma, 2001; Bayles M. D.Principles of Law. A Normative Analysis. Dordrecht: D. Reidel Publishing Compa-ny, 1987.

132


civilinio proceso esmė yra ir tai, jog teismas tikrina faktinį ir teisinįpareikšto teisinio reikalavimo pagrįstumą. Tam, kad priimtas teismosprendimas būtų teisingas, t. y. atitiktų ir tikrąją teisės prasmę, ir fak-tines bylos aplinkybes, būtina nustatyti tokius proceso pradus, kurieleistų teisingai ir minimaliausiomis laiko ir finansinėmis sąnaudomisišspręsti teisinį konfliktą. Vadinasi, civilinio proceso teisės principusprivalu modeliuoti taip, kad teismo procesas būtų patogus tiek teis-mui, tiek šalims, tiek visai visuomenei ir užtikrintų racionalų teisingu-mo sistemos funkcionavimą valstybėje.

Principų reikšmė yra keleriopa. Labai svarbu suvokti praktinę prin-cipų reikšmę, nors dažnai manoma, kad principų aiškinimas — teori-jos, o ne praktikos reikalas. Deja, su tuo negalima sutikti. Tiek teismųpraktika, tiek teisės doktrina patvirtina, kad galima skirti keturias sri-tis, kur principai yra svarbiausi.

Principai labai svarbūs įstatymų leidybai. Tai reiškia, kad, pirma,principai atlieka reglamentavimo funkciją. Ši funkcija reiškia, kadvalstybė reglamentuodama civilinius santykius ir leisdama įstatymusturi paisyti CPK 5-21 straipsniuose išdėstytų ir kitų teisės principų1.Įstatymų leidėjas, nustatydamas CPK 5-21 straipsniuose pagrindiniuscivilinio proceso teisės principus, kartu įsipareigojo juos gerbti ir jųlaikytis tolesnėje savo veikloje reglamentuodamas civilinius procesi-nius santykius. Būdami konstituciniai (pvz., teisės kreiptis į teismą,proceso viešumo, teismų nepriklausomumo ir kt.), dauguma civilinioproceso teisės principų gali būti reikšmingi sprendžiant įstatymo ar ki-tokio teisės akto konstitucingumo klausimą. Pavyzdžiui, jeigu įstaty-mo ar kitokio teisės akto nuostatos prieštarauja CPK nustatytiems ci-vilinės teisės principams, kurie yra ir konstituciniai principai, galimakreiptis dėl atitinkamo teisės akto nuostatų sutikimo su Konstitucija(Konstitucijos 102 str. l d.).

Antra, principai atlieka interpretavimo funkciją. Ši funkcija reiš-kia, kad CPK normas būtina aiškinti ir taikyti remiantis civilinio pro-ceso teisės principais, t. y. aiškinamos normos turiniui reikia suteiktitokią reikšmę, kad ji atitiktų principų dvasią ir jiems neprieštarautų.Todėl visos CPK normos turi būti aiškinamos sistemiškai, siejant suCPK 5-21 straipsniuose nustatytais principais2. Pavyzdžiui, CPK

1 Aplinkybę, kad įstatymų leidėjas yra saistomas teisės principų ir negali jų pažeis-ti bei priimdamas įstatymus privalo jais vadovautis, ne kartą pabrėžė Lietuvos Respub-likos Konstitucinis Teisinas: žr., pvz., 1997 m. lapkričio 13d. sprendimą // Žinios. 1997,Nr. 104-2645; 2000 m. gruodžio 6d. nutarimą // Žinios. 2000, Nr. 105-3318.

2 Mikelėnienė D., Mikelėnas V. Cit. op. P. 226-230.

133


329 straipsnio trečiosios dalies l punkte sakoma, kad pirmosios ins-tancijos teismo sprendimas naikinamas apeliacine tvarka, jeigu pirmo-sios instancijos teismas išnagrinėjo bylą nesant nors vieno iš bylojedalyvaujančių asmenų, nes jam nebuvo pranešta teismo posėdžio lai-kas ir vieta. Ši norma teisingai suvokiama tik susieta su pagrindiniaiscivilinio proceso principais - šalių teisės būti išklausytų ir tinkamoproceso principų. Priimti sprendimą asmeniui tinkamai nepranešus bylosnagrinėjimo vietos ir laiko yra didžiausias šių principų pažeidimas.

Trečia, principai atlieka teisės spragų užpildymo funkciją. Taireiškia, kad susidūrus su teisės spraga ir nesant galimybės taikyti įsta-tymo analogiją ginčą būtina spręsti vadovaujantis teisės principais (CPK3str. 5d.).

Ketvirta, principai atlieka kolizijų šalinimo funkciją. Tai reiš-kia, kad esant dviejų ar daugiau CPK normų kolizijai pirmumą reikiateikti normai, kuri labiau atitinka civilinio proceso teisės principų es-mę. Jeigu yra konkrečios teisės normos ir civilinio proceso teisės prin-cipo kolizija, normą būtina aiškinti tokiu būdu, kad būtų pašalintasjos prieštaravimas principams. Pavyzdžiui, jeigu tam tikra teisės nor-ma nustatytų, kad vienas ar kitas ginčas dėl teisės nepriklauso teismokompetencijai, teismas turėtų priimti suinteresuoto asmens pareiškimąremdamasis Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje, Europos žmo-gaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje irCPK 5 straipsnyje nustatytu teisės kreiptis į teismą principu.

Penkta, principai labai svarbūs teisiškai argumentuojant, taigi at-lieka argumentavimo funkciją. Tai reiškia, kad šalys gali panaudoticivilinio proceso teisės principus kaip savo reikalavimų ar gynybos ar-gumentus. Pavyzdžiui, kaip vienas iš kasacinio ar apeliacinio skundomotyvų gali būti nurodytas konkretaus civilinio proceso teisės princi-po pažeidimas, padarytas teismo nagrinėjant bylą. Kita vertus, tik tei-singas principų suvokimas leidžia teismui tinkamai pagrįsti savo spren-dimo išvadas1.

Tačiau nederėtų pulti į kitą kraštutinumą — absoliutinti teisės prin-cipų reikšmės ir jų taikymo. Principas, kaip kiekviena abstraktaus po-būdžio taisyklė, gali turėti ir turi išimčių (lot. nulla regula sine excep-tione). Pavyzdžiui, nors pripažįstamas proceso viešumo principas, tačiaukartu įstatymas nurodo išimtis, kai šis principas netaikomas (Konstitu-cijos 117str., CPK l0 str.).

1 Žr., pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 15 d. nutartį c. b. Lietu-vos žemės ūkio bankas v. Marijampolės rajono apylinkės teismo Hipotekos skyrius,Nr. 3K-3-545/2000, kat. 14.

134

CIVILINIO PROCESO TEISES PRINCIPAI

Taip pat pažymėtina, kad civilinio proceso teisės principai galibūti taikomi tik sąžiningiems proceso dalyviams. Asmenims, piktnau-džiaujantiems procesu ar kitaip nesąžiningai ar neteisėtai besielgian-tiems, proceso principai negalioja. Pavyzdžiui, atsakovas, kuris atsisa-ko priimti šaukimą į teismą, vengia atvykti į teismo posėdį ar trukdogreitai išnagrinėti bylą, negali remtis kurio nors principo pažeidimu,nes savo neteisėtais veiksmais pats juos ignoruoja. Absoliučiai taikantproceso principus nesąžiningiems proceso dalyviams būtų pažeidžiamisąžiningos šalies interesai, kiltų grėsmė veiksmingam teismų sistemosfunkcionavimui, bylos nagrinėjimas eitų į aklavietę.

§ 2. PRINCIPŲ KLASIFIKACIJA IR TARPUSAVIO SANTYKIS

Civilinio proceso teisės principai gali būti klasifikuojami į rūšis pa-gal įvairius kriterijus. Pagal įtvirtinimo formą skiriami konstituciniai,t. y. įtvirtinti konstitucijoje, ir kituose įstatymuose nustatyti principai.Ši klasifikacija reikšminga aiškinant ir taikant teisės normas, nes kon-stituciniai principai turi pirmumą, palyginti su bet kuriais kitais prin-.cipais.

Pagal veikimo sritį teisės principai gali būti klasifikuojami į ben-druosius, t. y. bendrus visai teisės sistemai (pvz., lygiateisiškumo prin-cipas), tarpšakinius — galiojančius keliose teisės šakose (pvz., dispozi-tyvumo principas) ir šakinius - galiojančius vienoje teisės šakoje.

Pagal taikymo sritį ir subjektus civilinio proceso teisės principaigali būti klasifikuojami į nustatančius: 1) šalių procesinę padėtį civili-niame procese (pvz., dispozityvumo principas); 2) teismo procesinę pa-dėtį ir vaidmenį procese (pvz., teisėjų nepriklausomumo principas, va-dovavimo procesui principas); 3) įrodinėjimo procesą (pvz., laisvoįrodymų vertinimo principas); ir 4) bylos nagrinėjimo tvarką (pvz., žo-dinio proceso principas)1. Ši klasifikacija reikšminga tuo, kad padedasuvokti principų taikymo įvairioms proceso stadijoms ir skirtingai teise-nai ypatumus. Vieni principai turi būti vienodai taikomi visoms procesostadijoms ir bet kuriai teisenai (pvz., procesinio šalių lygiateisiškumoprincipas), kiti - tik tam tikroms iš jų (pvz., žodinio proceso principas).

Pažymėtina, kad principai, kaip ir pati teisė, nuolat plėtojasi, kin-ta. Todėl nėra lengva nurodyti tikslų jų skaičių. Be to, požiūris į prin-cipus, jų skaičių ir klasifikavimą skirtingose valstybėse taip pat nėravienodas. Pavyzdžiui, užsienio valstybėse išskiriami principai, kurie Lie-tuvos CPK nėra tiesiogiai nustatyti. Antai Anglijoje išskiriami šalių

Cremades B. M., Cabiedes E. G. Cit. op. P. 25-29.

135


sutaikinimo siekimo principas (angl. principle of promoting settlement),tinkamo pranešimo principas (angl. principle of due notice), procesouždarumo principas (angl. principle of procedural privity), iki teismi-nio įrodymų atskleidimo principas (angl. principle of pre-trial disclo-sure)1, Prancūzijoje žinomi nemokamo teisingumo, kolegialumo, teis-mo sprendimo motyvavimo, dukart bylos nagrinėjimo iš esmės (t. y.pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme) principai2. Ispanijoje išski-riami rašytinio proceso, teisėjo nešališkumo, šalių iniciatyvos ir įrody-mų svarumo principai3. Principų įvairovė tik patvirtina, kad principainėra statiškas reiškinys. Jie yra pozityviosios teisės, teismų praktikos irteisės doktrinos raidos rezultatas. Todėl ilgainiui kinta ne tik vieno arkito principo turinys, bet atsiranda ir naujų principų. Jų atsiradimą irjau pripažintų principų turinio pokyčius skatina tarptautinė teisė, teisėsvienodinimas, lyginamoji teisėtyra, teismų praktika ir teisės doktrina.

Pažymėtina, kad principai yra tarpusavyje susiję. Todėl vieno prin-cipo pažeidimas reiškia ir kito principo pažeidimą. Taigi pažeidus vie-ną principą įvyksta tarsi grandininė reakcija, reiškianti daugelio prin-cipų pažeidimą. Pavyzdžiui, pažeidus teisės būti išklausytam principą,pažeidžiami ir procesinio šalių lygiateisiškumo, dispozityvumo, rungi-mosi ir kiti principai.

Pagaliau reikia prisiminti, kad galima kai kurių teisės principų kon-kurencija ar net priešybė. Pavyzdžiui, be ribojimų įgyvendinant proce-so viešumo principą būtų pažeidžiamas asmens privataus gyvenimo ne-liečiamumo principas, įtvirtintas Konstitucijos 22 straipsnyje. Neribotasspaudos dėmesys teismo procesui, teisėjo darbui gali reikšti konstitu-cinių principų - laisvės reikšti įsitikinimus ir gauti bei skleisti infor-maciją (Konstitucijos 25 str.) ir teisėjų nepriklausomumo (Konstituci-jos 109 str.) - priešpriešą. Esant civilinio proceso teisės principųkonkurencijai ar konfliktui, įstatymų leidėjas ir teismas turi rasti pu-siausvyrą. Negalima iškelti vieno principo, ignoruojant ar pažeidžiantkitą. Esant tokiai kolizinei padėčiai, reikia vadovautis principų subor-dinacijos, hierarchijos kriterijais, remtis protingumo ir teisingumo, as-menų lygiateisiškumo principais. Prireikus aukoti vieną principą dėlkito, reikia pasirinkti tokį būdą, kuris proceso šalims būtų mažiausiaižalingas, nes vis dėlto jos yra pagrindiniai proceso dalyviai.

1 Andrews N. Cit. op. P. 18-19.2 Martin R., Martin J. Cit. op. P. 20-22.3 Cremades B. M., Cabiedes E. G. Cit. op. P. 17-30. Išsamiau apie įvairius civili-

nio proceso teisės principus užsienio valstybėse žr.: Access to Civil Procedure Abroad/ edited by H. J. Snijders. Mūnchen: C. H. Beck Verlag; The Hague: Kluwer Law In-ternational, 1996.

136


Įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti principų tarpusavio darną,jų neabsoliutina, o atvirkščiai - siekia užtikrinti jų tarpusavio pusiau-svyrą. Dėl šios priežasties dažna principų kombinacija, vieno ar kitoprincipo išimčių nustatymas. Pavyzdžiui, rungimosi ir dispozityvumoprincipai derinami su teisėjo vadovavimo procesui principu; žodinioproceso principas derinamas su rašytinio proceso principu; daromostiesioginio dalyvavimo principo, viešumo principų išimtys ir panašiai.Todėl nė vieno principo negalima analizuoti ir taikyti atskirai, būtinatą daryti sistemiškai.

3.2 TEISMINĖS GYNYBOS PRIEINAMUMO PRINCIPAS

Teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas įtvirtintas1966 m. gruodžio 19d. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pak-to 2 straipsnio trečiojoje dalyje1, 1950 m. lapkričio 4 d. Europos žmo-gaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straips-niuose, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojojedalyje, Teismų įstatymo 4 ir CPK 5 straipsniuose. Jo esmė, kad kiek-vienam asmeniui, manančiam esant pažeistas jo teises, yra garantuo-jama ir prieinama teisminė gynyba. Nors Konstitucijos 30 straipsniopirmojoje dalyje kalbama apie galimybę teismo tvarka ginti tik pa-žeistas konstitucines teises ir laisves, tačiau šį principą būtina su-prasti gerokai plačiau ir vien jomis neapsiriboti. Kita vertus, Konsti-tucija įtvirtina tik kai kurias subjektines teises, o kitas teises nustatokiti įstatymai ir įstatymų lydimieji aktai. Be to, gali prireikti teismotvarka ginti ne tik pačią subjektinę teisę, bet ir įstatymo saugomąasmens interesą (CPK 5 str. l d.).

Toks šio principo turinio aiškinimas ir supratimas grindžiamas Eu-ropos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos6 straipsniu, nurodančiu, jog „nustatant kiekvieno asmens civilines tei-ses ir pareigas [...] jis turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama [...] pa-gal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo"2. Ši Konven-cijos norma patvirtina, kad iš esmės kiekvieną civilinį teisinį ginčą3

turi spręsti teismas.

1 Žinios. 2002, Nr. 77-3288.2 Žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje

Golder v. United Kingdom, 1975.Žodį „civilinį" (civil), komentatorių nuomone, būtina suprasti pačia plačiausia pras-

me, t. y. kaip bet kurį teisinį konfliktą, išskyrus baudžiamosios teisės reguliuojamos sri-ties: Cappelletti M. Fundamental Guarantees of the Parties in Civil Proceedings : Gene-ral Report // Fundamentai Guarantees of the Parties in Civil Litigation / edited byM. Cappelletti, D. Tallon. New York: Dobbs Ferry; Milano: Dott. A. Giuffre, 1973. P. 701.

137


Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs būtinu-mą užtikrinti realų šio principo, kartu ir vienos iš pagrindinių žmo-gaus teisių įgyvendinimą. Pavyzdžiui, panaikindamas teismų nutartis,Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. rugsėjo 29 d. nutartyje nu-rodė, jog „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio l dalyje nu-statyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos,turi teisę kreiptis į teismą. Teisminės gynybos prieinamumo principastaip pat įtvirtintas Teismų įstatymo 4 straipsnyje ir CPK 4 straipsnyje.[...] Šios įstatyminės nuostatos garantuoja kiekvienam asmeniui, ma-nančiam, kad jo teisės yra pažeistos, teisminės gynybos prieinamumą.Pažymėtina, kad teisė ginčyti atleidimą iš pareigų yra viena iš teisėjųnepriklausomumo garantijų, kurios svarbą pabrėžė Jungtinių Tautų Or-ganizacijos Generalinė Asamblėja, 1995 m. gruodžio 13 d. patvirtinusi„Pagrindinius teisėjų nepriklausomumo principus". CPK 26 straipsnisiš esmės įtvirtino visų ginčų dėl teisės žinybinę priklausomybę teis-mams, o CPK 29 straipsnis nustatė teisminės priklausomybės priorite-to taisyklę. Šio straipsnio antrojoje dalyje nurodyta, kad kilus abejoneiar galiojančių įstatymų kolizijai dėl konkretaus ginčo žinybingumo, gin-čas nagrinėjamas teisme."1

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. rugsėjo 6d. nutartyjekonstatavo, kad „tiek teisė kreiptis į teismą, tiek ir nuosavybės teisėyra vienos pagrindinių žmogaus teisių, kurias gina Europos žmogausteisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Lietuvos CK (606 str.)ir CPK (482 str.) įtvirtina tarptautinės teisės prioriteto prieš vidaus tei-sę principą. Lietuvos Respublikai ratifikavus Europos žmogaus teisiųir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, ji tapo sudėtine Lietuvosteisė sistemos dalimi, todėl teismai Lietuvos vidaus teisę turi aiškintiir taikyti šios Konvencijos kontekste ir, esant vidaus teisės ir Konven-cijos nuostatų kolizijai, suteikti prioritetą Konvencijos nuostatoms." To-kia išvada neabejotinai inspiruota Konstitucijos 135 straipsnio, kurisnumato, kad Lietuva pripažįsta visuotinai pripažintus tarptautinės tei-sės principus. O vienas iš tokių principų — tarptautinės teisės viršeny-bės prieš nacionalinę teisę principas.

Toje pačioje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad„[...] civilinių bylų žinybingumo klausimą reikia spręsti remiantis pir-miausia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio l dalies, Eu-ropos žmogaus teisių ir pagrindimų laisvių apsaugos konvencijos nuo-statomis ir Europos žmogaus teisių teismo praktika. [...] Pripažinus, kad

1 LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 29 d. nutartis c. b. A. Motiejūnas v,Lietuvos Respublika, Nr. 3K-7-470/1999, kat. 1.

138


bylos dėl nuosavybės teisės atkūrimo teismui apskritai nežinybingos,pagrindinės žmogaus konstitucinės teisės - nuosavybės teisės - gyni-mas priklausytų išimtinai nuo viešosios administracijos, kas priešta-rautų tiek Konstitucijos 30 straipsniui, tiek ir Europos žmogaus teisiųir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsniui ir šios Kon-vencijos Pirmojo protokolo l straipsniui."1

Būtinumą tiesiogiai taikyti Konstitucijos 30 straipsnio pirmąją dalįsprendžiant teismų kompetencijos klausimą Lietuvos Aukščiausiasis Teis-mas pabrėžė ir 2002 m. vasario 5 d. nutartyje. Šioje byloje teismai atsi-sakė priimti ieškovų ieškinio pareiškimą, kur jie prašė įpareigoti Gene-ralinę prokuratūrą atnaujinti baudžiamąją bylą, motyvuodami tuo, kadLietuvos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 466 straipsnis ne-numato galimybės kreiptis į teismą, todėl tokie ginčai nepriklauso teis-mo kompetencijai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas su tokiais žemes-niųjų instancijų teismų argumentais nesutiko ir nurodė, kad „[...] LietuvosRespublikos Konstitucijos 6 straipsnio ir 30 straipsnio l dalies bei Euro-pos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protoko-lo Nr. 7 4 straipsnio 2 dalies nuostatos pareiškėjui suteikia teisę apskųstiteismui prokuroro veiksmus, susijusius su baudžiamosios bylos atnauji-nimu dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, bet toks skundas nagrinėtinaskompetentingo teismo baudžiamojo proceso tvarka baudžiamojoje bylo-je, o ne civilinio proceso tvarka civilinėje byloje."2

Kartu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad Konstitu-cijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintos teisės kreiptis į teismą įgy-vendinimo procesinę tvarką nustato specialūs įstatymai - CPK ir kitiįstatymai. Todėl šią teisę būtina įgyvendinti laikantis įstatymų nustaty-tos procesinės tvarkos3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. vasa-rio 21d. nutartyje pabrėžė, kad „Lietuvos Respublikos Konstitucijos30 straipsnio l dalyje įtvirtinta teisė kreiptis į teismą negali būti aiški-nama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Kaip irbet kuri kita subjektinė teisė, teisė kreiptis į teismą realizuojama tamtikra įstatymų nustatyta tvarka. Šios teisės realizavimo tvarką numatoLietuvos CPK, nustatantis atitinkamus reikalavimus teismui paduodamopareiškimo formai ir turiniui (CPK 146 str.). Kiekvienam į teismą besi-kreipiančiam asmeniui ši tvarka yra privaloma. Konstitucija ir kiti tei-

LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartis c. b. P. Roževičienė v.Panevėžio m. valdyba ir kt., Nr. 3K-3-384/1999, kat 35.

LAT CBS teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 5 d. nutartis c. b. P. Džiūvė v. Lietu-vos Respublikos generalinė prokuratūra, Nr. 3K- 7-518/2002, kat. 85.1.

LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 9 d. nutartis c. b. S. A. Aleksandravi-čius v. Klaipėdos apskrities centrinis paštas, Nr. 3K-3-271/1999, kat. 5.

139


sės aktai nustato ne tik teises, bet ir atitinkamas pareigas - nėra teisiųbe pareigų. Konstitucijos 28 straipsnis reikalauja, kad kiekvienas asmuo,įgyvendinantis savo teises, laikytųsi įstatymų. Asmuo, pareiškiantis ieš-kinį, privalo tinkamai surašyti ieškininį pareiškimą, aiškiai suformuluotiieškinio dalyką ir pagrindą. Nesant ieškinio dalyko ar pagrindo, teismi-nis nagrinėjimas negalimas, nes nėra teisminio nagrinėjimo dalyko."1

Analizuodamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo mechanizmą,Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. balandžio 12d. nutartyje nu-rodė, kad „kaip ir kiekviena teisė, teisė kreiptis į teismą turi būti reali-zuojama laikantis tam tikros įstatymo nustatytos tvarkos. Taigi pozity-vius teisimus padarinius kreipimasis į teismą suinteresuotam asmeniuigali sukelti tik tuo atveju, jeigu ši teisė bus įgyvendinama laikantis įsta-tymų nustatytos tvarkos ir sąlygų. Konstitucinės teisės kreiptis į teismątvarką nustato Lietuvos civilinio proceso kodeksas bei kiti Lietuvos Res-publikos įstatymai. Pagal Lietuvos CPK 150 straipsnio 2 dalies 2 punktąviena iš tinkamo teisės kreiptis į teismą realizavimo sąlygų yra ginčoišankstinio neteisminio sprendimo tvarkos, įstatymo nustatytos atitinka-mai bylų kategorijai, laikymasis. Reikalavimas prieš kreipiantis į teismąbandyti ginčą išspręsti neteismine tvarka negali būti vertinamas kaip kon-stitucinės teisės kreiptis į teismą varžymas ar ribojimas, jeigu tokia tvarkayra nustatyta įstatymu, nėra pernelyg biurokratiška ar sudėtinga, ir jeigupo to, kai asmuo šį reikalavimą įvykdo, jam yra suteikiama galimybėkreiptis į teismą. Jeigu šių trijų kriterijų yra paisoma, išankstinė neteis-minė ginčo sprendimo tvarka vertintina kaip racionalus teisės institutas.Jis įgalina ginčus išspręsti mažesnėmis laiko ir finansinėmis sąnaudo-mis tiek piliečiams, tiek valstybei. Sprendžiant klausimą, ar išankstinėneteisminė ginčo sprendimo tvarka iš tiesų yra nustatyta pagrįstai ir arji neprieštarauja konstitucinei teisei kreiptis į teismą, taip pat reikia at-sižvelgti į ginčo specifiką bei į teismo ir kitų valstybės institucijų kom-petencijos atribojimo būtinumą."2

Būtinumą užtikrinti Konstitucijos 30 straipsnio pirmosios dalies įgy-vendinimą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė ir 2000 m. gegu-žės 22 d. nutartyje nurodydamas, kad spręsdamas, ar laikytasi išanks-tinės neteisminės ginčo sprendimo tvarkos, „[...] teismas negaliapsiriboti tik formaliais kriterijais, o privalo atsižvelgti į visas bylaireikšmingas aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų

1 LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. vasario 21 d. nutartis c. b. M. Jankauskas v.K. Blaževičius ir te., Nr. 3K-3-203/2000, kat. 37.

2 LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. balandžio 12d. nutartis c. b. M. Jankauskasv. Jonavos rajono žemėtvarkos skyrius, Nr. 3K-3-49/1999, kat. 35.

140


skyriaus teisėjų kolegija 1999 m. balandžio 12d. nutartyje, priimtojeciv. byloje M. Jankauskas v. Jonavos rajono žemėtvarkos skyrius(Nr. 3K-3-49/1999), konstatavo, kad Lietuvos CPK 150 straipsnio l da-lies 2 punktą ir kitus įstatymus, nustatančius privalomą išankstinę ne-teisminę ginčo sprendimo tvarką, būtina aiškinti Konstitucijos 30 straips-nio l dalies, įtvirtinančios teisę kreiptis į teismą, kontekste. Tai reiškia,kad sprendžiant klausimą, ar asmuo laikėsi įstatymo nustatytos išanksti-nės neteisminės ginčo sprendimo tvarkos, būtina atsižvelgti ne tik į pi-liečio, bet ir į atitinkamų valstybės institucijų, į kurias pilietis kreipėsi,atliktus veiksmus. Tais atvejais, kai piliečio prašymas nėra svarstomasir per teisės aktuose nustatytus terminus nepriimamas joks sprendimasarba valstybės ar savivaldos institucijos neatlieka veiksmų, kuriuos josprivalo atlikti, negali būti pripažįstama, kad pilietis nesilaikė išankstinėsneteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos. Priešingu atveju reikštų, kad kon-stitucinė teisė kreiptis į teismą tampa priklausoma nuo įvairių nepagrįs-tų biurokratinių reikalavimų ar klausimo sprendimo vilkinimo."1

Jeigu įstatymas kokių nors ginčų dėl teisės nagrinėjimą priskiriane teismo, o kitų, pavyzdžiui, vykdomosios valdžios, institucijų kom-petencijai, teisės į teisminės gynybos prieinamumą principas reikalau-ja, kad asmeniui būrų garantuota teisė skųsti tokių institucijų priimtąsprendimą teismui. Dėl šios priežasties civilinių bylų priskirtinumo teis-mui, t. y. teismo kompetencijos, klausimus gali reguliuoti tik įstaty-mas, o ne įstatymų lydimasis aktas.

CPK 22 straipsnis įtvirtina iš esmės visų ginčų, kylančių iš priva-tinės teisės reguliuojamų santykių, priskirtinumą teismams, o CPK24 straipsnis nustato priskyrimo teismui pirmumo taisyklę.

Bet kuris, taigi ir teisminės gynybos prieinamumo, principas galibūti formalus arba realus. Nepakanka tik formaliai garantuoti asmensteisės kreiptis į teismą, dar būtina sudaryti ir protingas sąlygas šiaiteisei be kliūčių įgyvendinti. Deja, iš tikrųjų pasinaudoti teise į teisminęgynybą nėra jau taip paprasta. Šitai sunkina įvairūs veiksniai. Didelisžyminis mokestis (CPK 80 str.), tai, kad kol kas nėra veiksmingos ne-mokamos ar iš dalies nemokamos teisinės pagalbos, finansuojamos išvalstybės lėšų, sistemos, ilgi bylų nagrinėjimo terminai, aukštos kvali-fikacijos advokatų stygius, nuolatinis įstatymų keitimas ir pildymas beikitos priežastys riboja aptariamo principo taikymo veiksmingumą. Šioprincipo taikymą gali riboti ir kiti veiksniai, pavyzdžiui, teismų pri-klausymas nuo vykdomosios valdžios, labai trumpi kreipimosi į teis-

LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 22 d. nutartis c. b. P. Čyžas ir kt. v.Panevėžio apskrities viršininko administracija ir kt., Nr. 3K-3-583/2000, kat. 35.

141


mą ar kitokią procesinių veiksmų atlikimo terminai, ilgi bylų nagrinė-jimo terminai, teismo sprendimų nevykdymas, nemokamos teisinės pa-galbos nebuvimas ir kita1.

Pasakytina, kad teisės į teisminės gynybos prieinamumą princi-po užtikrinimo problema aktuali beveik visoms pasaulio valstybėms.Todėl jos ieško įvairiausių būdų šiam principui ne tik formaliai de-klaruoti, bet ir iš tikrųjų įgyvendinti. Daugelis valstybių neturtingiemsasmenims garantuoja nemokamą teisinę pagalbą, kai kurios (pvz.,Prancūzija) atsisako žyminio mokesčio, įvairioms visuomeninėms(pvz,, vartotojų teisių gynimo) organizacijoms suteikia teisę pareikštiieškinius kitų asmenų interesams ginti ir jiems atstovauti, paprastinateismo procesą, kuria specializuotus teismus ir t.t.2

Teisminės gynybos prieinamumo principas reiškia, kad bylą galinagrinėti tik teismas, įsteigtas pagal įstatymą (Teismų įstatymo 12 str.l d.). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnio trečiojoje da-lyje draudžiama taikos metu steigti teismus, turinčius ypatingų įgalio-jimų. Todėl įkurti įvairias institucijas, kad ir kokiais pavadinimais josveiktų, kokiems nors ginčams spręsti laikytina šio principo pažeidimu,

1 Žr., pvz.: McBridge J. Access to Justice Under International Human Rights Treaties// The Parker School Journal of East European Law. 1998, vol. 5, No 1-2, p. 3-55; taippat žr.: Europos žmogaus teisių teismo 1998 m. birželio 9d. sprendimą byloje Twalib v.Greece, 1998; 1979 m. spalio 9d. sprendimą byloje Airey v. Ireland, 1979; 1999 m. spalio28 d. sprendimą byloje Escoubet v. Belgium, 1999; 2000 m. sausio 25 d. sprendimą by-loje Miragall Escolano and others v. Spain, 2000; 2000 m. vasario 15d. sprendimą bylojeGarcka Manibardo v. Spain, 2000; 2000 m. kovo 28 d. sprendimą byloje Georgiadis v.Greece, 2000; 2000 m. gegužės 4 d. sprendimą byloje Rotaru v. Romania, 2000; 2000 m.rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Biba v. Greece, 2000; 2000 m. spalio 10 d. sprendimąbyloje Lagrange v. France, 2000; 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Leoni v. Italy,2000; 2001 m. sausio 11 d. sprendimą byloje Platakou v. Greece, 2001; 2001 m. gegu-žės 10d. sprendimą byloje Z. And others v. United Kongdom, 2001; 2001 m. gegužės22 d. sprendimą byloje Baumann v. France, 2001; 2001 m, birželio 19 d. sprendimą by-loje Kreuz v. Poland, 2001; 2001 m. liepos 10d. sprendimą byloje Tricard v. France,2001; 2001 m. spalio 11 d. sprendimą byloje Rodriguez Valin v. Spain, 2001; 2001 m.liepos 31 d. sprendimą byloje Mortier v. France, 2001; 2001 m. gruodžio 6d. sprendimąbyloje Yagtzilar and others v. Greece, 2001; 2001 m. gruodžio 6d. sprendimą bylojeTsironis v. Greece, 2001; 2001 m. gruodžio 13 d. sprendimą byloje Metropolitan Churchof Bessarabia and others v. Moldiva, 2001; 2001 m. gruodžio 18d. sprendimą bylojeR. D. v. Poland, 2001. Kaip Šio principo pažeidimą galima nurodyti ir teismų sprendimųnevykdymą, o tai ir pabrėžė Europos žmogaus teisių teismas 2003 m. kovo 6 d. sprendi-me, priimtame byloje Jasiuniene v. Lithuania, 2003.

2 Žr., pvz.: Access to Justice and the Welfare State / by M. Cappelletti. The Hague:Kluwer Law International, 1981; Dannemann G. Access to Justice: an Anglo-GermanComparison // European Public Law. 1996, vol. 2, issue 2, p. 271—292; Access to Ci-vil Procedure Abroad; Reform of Civil Procedure. Essays on „Access to Justice" /

142


jeigu teismui nebūtų suteikta teisės vertinti jų priimtus sprendimus.Tokia ir Europos Teisingumo Teismo, ne viename savo sprendime pa-tvirtinusio, kad turi būti užtikrintas visuotinis ginčų dėl teisės prisky-rimas teismo kompetencijai, pozicija1.

Iškėlus civilinę bylą teisminės gynybos prieinamumo principasnegali būti laikomas įgyvendintu. Asmens teisė į teisminę gynybą ap-ima ir kitus aspektus: teisę į sąžiningą bylos nagrinėjimą, teisę būtiišklausytam, operatyvų ginčo išsprendimą ir t.t. Teisminę gynybą ga-lima laikyti prieinama ir realia tik kai valstybė garantuoja, kad betkurią civilinę bylą nagrinės kvalifikuotas ir sąžiningas teisėjas. Prie-šingu atveju šis principas tebūtų fikcija. Taigi teisminės gynybos pri-einamumo ir universalumo principas glaudžiai susijęs su kitais pro-ceso principais. Realus jo egzistavimas ir taikymas priklauso nuodaugelio veiksnių, taip pat nuo kitų civilinio proceso principų realu-mo. Tam tikros teisminės gynybos prieinamumo principo garantijosnurodytos CPK. Antai CPK 111 ir 135 straipsniai pateikia minima-lius ieškinio pareiškimo formos reikalavimus, CPK 137 straipsnis nu-stato baigtinį atsisakymo priimti ieškinio pareiškimą pagrindų sąra-šą; CPK 239 straipsnis pateikia baigtinį bylos nutraukimo pagrindųsąrašą, CPK 83 straipsnis numato atvejus, kai asmuo atleidžiamas nuožyminio mokesčio, ir t.t. Šio principo įgyvendinimo garantijos įtvir-tintos ne tik proceso įstatymuose, bet ir materialiosios teisės normo-se, pavyzdžiui, CK 1.124-1.135 straipsniuose, reglamentuojančiuoseieškinio senaties terminus, Teismų įstatymo 14 straipsnyje, numatan-čiame pirmosios instancijos teismų kūrimą arčiausiai asmenų gyve-namosios vietos; 2000 m. kovo 28 d. Valstybės garantuojamos teisi-nės pagalbos įstatyme2 ir kitur. Tokių garantijų, be abejo, nepakanka.Būtina plėtoti ir gerinti nemokamos teisinės pagalbos sistemą, turėtidaugiau advokatų, tobulinti jų ir teisėjų kvalifikaciją, kurti visuome-nės teisinio švietimo sistemą.

Teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principo nerei-kėtų suprasti pernelyg supaprastintai. Šis principas nereiškia, kad teis-

edited by A. A. S. Zuckerman, R. Cranston. Oxford: Clarendon Press, 1995; Zucker-man A. A. S., Leipold D. Procedūrai Devices for Speeding up Litigation in the EnglishCivil Courts. Koln: Bundesanzeiger, 1998; Fundamentali lyginamoji studija apie teisęį teisminę gynybą ir teismines gynybos prieinamumą, nepraradusi savo reikšmės ir šian-dien, yra: Access to Justice. A World Survey / edited by M. Cappelletti, B. Garth. Mi-lano: Dott. A. Giuffre; Alphenaandenrijn: Sijthoff and Noordhoff, 1978. Vol. I-IV.

Koopmans T. Natural Justice Redivival The Right to a Fair Hearing in EuropeanLaw. P. 183-185.

2 Žinios. 2000, Nr. 30-827.

143

CIVILINIO PROCESO TEISE KAIP SAVARANKIŠKA TEISES SAKA

mas turi nagrinėti kiekvieną socialinį konfliktą. Teismas skirtas ne betkokiems, o ginčams dėl teisės spręsti. Todėl į teismą turi būti kreipia-masi prireikus ginti pažeistą subjektinę teisę ar įstatymo saugomą in-teresą, išspręsti teisinį konfliktą. Ne veltui CPK 5 straipsnis kalba neapie bet kurio, o apie suinteresuoto asmens teisę kreiptis į teismą. Su-interesuotumas būtent ir turi pasireikšti savarankišku teisiniu interesuir būtinybe jį ginti. Tad kreipimasis į teismą vien siekiant „patampyti"atsakovą ar aiškiai nepagrįsto reikalavimo pareiškimas laikytini pik-tnaudžiavimu teise kreiptis į teismą ir argumentuojant aptariamu prin-cipu negali būti pateisinami. Beje, Prancūzijos CPK 37 straipsnis taippat nurodo, kad ieškinį gali pareikšti tik asmuo, turintis teisinį intere-są (pranc. intėret lėgitime). Komentatorių nuomone, asmuo yra suinte-resuotas tik kai pareikšdamas ieškinį siekia materialiosios ar morali-nės naudos. Svarbu, kad interesas egzistuotų, būtų teisėtas ir realus1.

Teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas taip patnereiškia, kad kilus teisiniam konfliktui būtina iš karto bėgti su pa-reiškimu į teisiną. Bylinėjimasis teisme yra paskutinė galimybė išspręstiginčą. Ir šalių, ir visuomenės interesų požiūriu daug priimtiniau kilusįginčą išspręsti taikiai, nesikišant teismui, kitais metodais — derybomis,tarpininkavimu, taikinimo procedūra ir t.t. Todėl teisminės gynybosprieinamumo principo ribojimais nederėtų laikyti atvejų, kai įstatymasįpareigoja šalis prieš kreipiantis į teismą pamėginti išspręsti ginčą ne-teisminiu būdu, pavyzdžiui, pareikšti viena kitai pretenziją, kreiptis įneteismines ginčų nagrinėjimo institucijas. Išsprendus ginčą neteismi-ne tvarka, būtų sutaupyta šalių ir teismo darbo laiko, finansinių ištek-lių ir galbūt išsaugoti geri šalių tarpusavio santykiai. Tačiau šaliai, ne-patenkintai neteismine tvarka nagrinėto ginčo sprendimo baigtimi,visada būtina suteikti galimybę kreiptis į teismą. Kita vertus, šalių ne-reikėtų versti laikytis neprotingai ilgos, biurokratinės ginčo neteismi-nio sprendimo procedūros. Pavyzdžiui, reikalavimas skųsti pareigūnoveiksmus pavaldumo tvarka kelis kartus vis aukštesniam pagal paval-dumą pareigūnui jau laikytinas teisminės gynybos prieinamumo prin-cipo ribojimu. Aptariamo principo ribojimu taip pat nėra pripažįsta-mas ginčo perdavimas spręsti arbitražu, nes arbitražas yra alternatyvusteismo procesui ginčo nagrinėjimo būdas. Todėl galiojantis arbitraži-nis susitarimas reiškia, kad asmuo savanoriškai atsisakė teisės kreiptisį teismą ir pasirinko alternatyvų ginčo sprendimo būdą (CPK 23,137 str. 2 d. 6 p.) ir CPK 5 straipsnio antroji dalis šiuo atveju negalibūti taikoma.

Martin R., Martin J. Cit. op. P. 60.

144


Ar nagrinėjamas principas yra absoliutus? Vienos nuomonės šiuoklausimu nėra. Vieni teigia, kad šis principas yra absoliutus ir jokie joribojimai negalimi1. Kiti mano priešingai ir teigia, kad teisė kreiptis įteismą nėra absoliuti, todėl gali būti ribojama. Tačiau kartu pabrėžia-ma, kad tokie ribojimai galimi tik remiantis įstatymu, be to, pateisina-mu pagrindu (tikslu) ir neturi būti neproporcingi siekiamam tikslui.Pavyzdžiui, įstatymas gali nurodyti, kad prieš kreipiantis į teismą bū-tina pamėginti išspręsti ginčą neteismine tvarka, t. y. įstatymas gali nu-statyti privalomą išankstinę neteisminę ginčo sprendimo tvarką; įstaty-mas gali kelti tam tikrus kiekybinius reikalavimus kreiptis į teismą,pavyzdžiui, kad ieškinį gali pareikšti tik keli akcininkai ar tik akcinin-kas, turintis dešimt ar dvidešimt procentų akcijų; įstatymas gali numa-tyti, kad nemokama valstybės teisinė pagalba nesuteikiama; jeigu reiš-kiami aiškiai nepagrįsti reikalavimai; šio principo taip pat nepažeidžiabaudų ar kitokių sankcijų taikymas nesąžiningiems teismo proceso da-lyviams ir panašiai2. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismasyra konstatavęs, jog ginčo išankstinės neteisminės sprendimo tvarkosnustatymas įstatyme pats savaime nereiškia teisės kreiptis į teismą ri-bojimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. balandžio 12 d. nutar-tyje nurodė, kad „konstitucinės teisės kreiptis į teismą tvarką nustatoLietuvos civilinio proceso kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įsta-tymai. Pagal Lietuvos CPK 150 straipsnio 2 dalies 2 punktą viena ištinkamo teisės kreiptis į teismą realizavimo sąlygų yra ginčo išanksti-nio neteisminio sprendimo tvarkos, įstatymo nustatytos atitinkamai by-lų kategorijai, laikymasis. Reikalavimas prieš kreipiantis į teismą ban-dyti ginčą išspręsti neteismine tvarka negali būti vertinamas kaipkonstitucinės teisės kreiptis į teismą varžymas ar ribojimas, jeigu to-kia tvarka yra nustatyta įstatymu, nėra pernelyg biurokratiška ar sudė-tinga, ir jeigu po to, kai asmuo šį reikalavimą įvykdo, jam yra suteikia-ma galimybė kreiptis į teismą. Jeigu šių trijų kriterijų yra paisoma,išankstinė neteisminė ginčo sprendimo tvarka vertintina kaip racionalusteisės institutas. Jis įgalina ginčus išspręsti mažesnėmis laiko ir finansi-

1 Kan.Klamaris N., Efstratiou P. M. E. Access to Justice as a Fundamental Right// Revue Hellėnique de Droit International. 1998, No l, p. 291-310.

2 Žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 1992 m. gruodžio 16d. sprendimą by-loje De Geouffre de la Pradelle v. France, 1992; 1985 m. gegužės 28d. sprendimąbyloje Ashingdone v. UK, 1985; 1986 m. liepos 8d. sprendimą byloje Lithgow andothers v. UK, 1986; 2000 m. rugsėjo 19d. sprendimą byloje Gnahorė v. France, 2000;2001 m. lapkričio 21 d. sprendimą byloje McElhinney v. Ireland, 2001; 2001 m. lap-kričio 21 d. sprendimą byloje Al-Adsani v. United Kingdom, 2001; 2001 m. lapkričio21 d. sprendimą byloje Fogarty v. United Kingdom, 2001.

145


nėmis sąnaudomis tiek piliečiams, tiek valstybei. Sprendžiant klausimą,ar išankstinė neteisminė ginčo sprendimo tvarka iš tiesų yra nustatytapagrįstai ir ar ji neprieštarauja konstitucinei teisei kreiptis į teismą, taippat reikia atsižvelgti į ginčo specifiką bei į teismo ir kitų valstybės ins-titucijų kompetencijos atribojimo būtinumą. Ginčų, susijusių su žeme,specifiką apsprendžia ta aplinkybė, jog jų sprendimas siejasi ne tik suteisės, bet ir techniniais - žemėtvarkos ir žemėnaudos projektavimo, ma-tavimo, kitais klausimais, kurių sprendimas neįeina į teismo kompeten-ciją. Be to, pažymėtina, kad išankstine neteismine tvarka sprendžiantginčus, susijusius su nuosavybės teisės atkūrimu į žemę, teisės aktai pa-kankamai detaliai sureguliuoja piliečių prašymų nagrinėjimo tvarką irnustato atitinkamų sprendimų priėmimo terminus (Lietuvos RespublikosVyriausybės 1997 m. rugsėjo 29d. nutarimo Nr. 1057 98-123 punktai).Todėl įstatymų nustatyta išankstinė neteisminė kai kurių ginčų, susiju-sių su žeme, sprendimo tvarka yra pateisinama."1

Nesutariama ir dėl teisminės gynybos prieinamumo (teisės kreip-tis į teismą) turinio. Vieni mano, kad šis principas apima tik teisękreiptis į pirmosios instancijos teismą ir atitinkamai neapima teisėskreiptis į apeliacinės instancijos teismą ir kasacinį teismą. Todėl ape-liacijos arba kasacijos teisė gali būti ribojama. Pavyzdžiui, gali būtinustatyta, kad apeliacija tam tikrais atvejais negalima arba įvesta lei-dimų sistema2.

Kiti mano atvirkščiai, o būtent kad teisė kreiptis į teismą apimatiek teisę kreiptis į pirmosios instancijos teismą, tiek apeliacinės ins-tancijos teismą bei kasacinį teismą. Todėl apeliacijos arba kasacijosribojimai reikštų teisminės gynybos prieinamumo (teisės kreiptis teis-mą) principo ribojimą, o šitai prieštarautų ir tarptautiniams susitari-mams žmogaus teisių klausimais, ir Konstitucijai3.

Pažymėtina, kad CPK 5 straipsnio antrojoje dalyje sakoma, jog tei-sės kreiptis į teismą atsisakymas negalioja.

3.3 TEISINGUMĄ VYKDO TIK TEISMAS

Konstitucijos 109 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad „teisin-gumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai". Ši norma pakartotaCPK 6 straipsnyje ir Teismų įstatymo l straipsnyje. Atsakant į klau-

1 LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. balandžio 12 d. nutartis c. b. M.Jankauskasv. Jonavos rajono žemėtvarkos skyrius, Nr. 3K-3-49/1999, kat. 35.

2 Žr, pvz., Europos žmogaus teisių teismo 1996 m. spalio 23 d. sprendimą bylojeLevages Prestations Services v. France, 1996.

3 Kan.Klamaris N., Efstratiou P. M. E. Cit. op. P. 294.

146


simą, koks šio principo turinys, pirmiausiai derėtų aptarti teisingumosąvoką. Teisingumas gali būti suprantamas dvejopai: materialiuoju tei-siniu ir prigimtiniu požiūriu. Materialiuoju teisiniu požiūriu teisingu-mas yra materialiosios teisės normų įgyvendinimas valstybės prievartasprendžiant ginčus dėl teisės1. Prigimtiniu požiūriu teisingumas yra mo-ralinė kategorija, matas, kuriuo vertinamas žmogaus elgesys, jo veiks-mai įvairiose gyvenimo srityse. Pagal žmogaus veiklos sritis skiriamassocialinis (paskirstomasis), ekonominis, moralinis, politinis teisingumasir t.t.2 Beveik kiekvieną žmogaus ir visuomenės veiklos sritį galimaįvertinti vadovaujantis teisingumo kriterijumi. Antai dažnai sakoma „tei-singas atlyginimas" (Konstitucijos 23 str.), „teisinga kaina", „teisingossutarties sąlygos" ir t.t. Neretai manoma, kad teisingumas yra lygybė.Tačiau tai netikslu. Teisingumas iš tikrųjų susijęs su lygybe, nes jisyra vienas iš kriterijų sprendžiant, kas teisinga, o kas - ne. Bet teisin-gumo ir neteisingumo nustatymo kriterijus yra ne tik lygybė, bet irkitos moralinės kategorijos - gėris ir blogis, žmoniškumas ir nežmo-niškumas, protingumas ir neprotingumas, sąžiningumas ir nesąžinin-gumas bei kita3.

Materialiuoju požiūriu šis civilinio proceso principas reiškia, kadteismui yra suteikta išimtinė teisė valstybės vardu (Konstitucijos109 straipsnio ketvirtojoje dalyje nurodyta, kad teismas priima spren-dimus Lietuvos Respublikos vardu) išspręsti šalių ginčą ir pasakyti,kuri šalis teisi, kuri - ne, kuri kalta, kuri - ne, kurios reikalavimaspagrįstas, o kurios - ne. Spręsdamas konkretų ginčą teismas konkre-čioms bylos aplinkybėms taiko materialiosios teisės normas, o įsiteisė-jęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Šalys netenka teisės joginčyti, praranda galimybę tą patį ginčą perduoti iš naujo spręsti teis-mui ar kitai institucijai. Teismo sprendimas yra visiems privalomas irvykdytinas (CPK 18 str.)4. Atsisakius vykdyti teismo sprendimą, teis-

1 Civil Procedure. 4th ed. / by J. Fleming, G. C. Hazard, J. Leubsdorf. Boston: Little,Brown and Co., 1992. P. 3.

2 Išsamiau žr.: Lucas J. R. On Justice. Oxford: Clarendon Press, 1980; Barry B.Teisingumo teorijos. T. 1. Vilnius: Eugrimas, 2002; Bayles M. D. Procedural Justice.Allocating to Individuals. Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 1990.

3 Anzenbacher A. Etikos įvadas. Vilnius: Aidai, 1995. P. 242-244.4 Įsiteisėjusio teismo sprendimo nevykdymas reikštų Europos žmogaus teisių ir pa-

grindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio pažeidimą: žr., pvz., Europos žmo-gaus teisių teismo 1999 m. gruodžio 14 d. sprendimą byloje Antonakopoulos, Vortselaand Antonakopoulou v. Greece, 1999; 2000 m. kovo 28d. sprendimą byloje Georgia-dis v. Greece, 2000; 2000 m. balandžio 6 d. sprendimą byloje Comingersoll v Portu-gal, 2000; 2003 m. kovo 6 d. sprendimą byloje Jasiuniene v Lithuania, 2003.

147


mas gali taikyti atitinkamas sankcijas ir priversti įvykdyti sprendimąpanaudodamas valstybės prievartos aparatą. Šios procesinės teismo veik-los ypatinga ir turinys, ir forma. Jokiai kitai institucijai valstybė nepa-veda įvykdyti tokių funkcijų kaip teismui. Ypatingą teismo vaidmenįpolitinėje visuomenės sistemoje užtikrina valdžios padalijimo princi-pas, nustatytas Konstitucijos 5 straipsnyje. Teismo funkcijų suteikimasvykdomajai valdžiai ar įstatymų leidžiamosios valdžios veiksmai, uzur-puojantys teismo funkcijas, reikštų, kad pažeidžiamas valdžios padali-jimo principas ir kartu paneigiamas pats principas, jog teisingumą vyk-do tik teismas. Būtent dėl šios priežasties Konstitucijos 11 straipsnisdraudžia steigti teismus, kurių įgaliojimai ypatingi.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo nutartyse yra pa-brėžęs teisingumo principo reikšmę civiliniam procesui. Pavyzdžiui,analizuodamas proceso atnaujinimo instituto tikslus, Lietuvos Aukš-čiausiasis Teismas 2001 m. vasario 21 d. nutartyje nurodė, kad „įstaty-mų leidėjas, nustatydamas proceso atnaujinimo institutą, siekė to pa-ties tikslo, kaip ir nustatydamas teismų sprendimų instancinės kontrolėsmechanizmą (apeliaciją ir kasaciją) - užtikrinti, kad būtų įvykdytasteisingumas. Proceso atnaujinimo institutas leidžia maksimaliai užtik-rinti, kad nebūtų palikti galioti galimai neteisėti teismo sprendimai taisatvejais, kai teismo padarytų fakto ir teisės klaidų nepavyko ištaisytiapeliacine ar kasacine tvarka. Todėl procesas privalo būti atnaujintas,jeigu yra pagrįstas pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų ap-linkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, bylojepriimti teismų sprendimai ar nutartys gali būti neteisėti ar nepagrįsti.Nurodytieji proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad teis-mas proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas taikytų neformaliai, o atsižvelgdamas į šio instituto paskirtį ir įstatymų leidėjoketinimus. Todėl bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimopagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste,siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujini-mo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo sprendi-mų teisėtumu ar pagrįstumu. Esant pagrįstam pagrindui abejoti priim-tų teismo sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu, atsisakymas atnaujintiprocesą vien formaliais argumentais reikštų atsisakymą vykdyti teisin-gumą. Toks CPK 37117-37125 straipsnių taikymas ne tik neatitiktų šiųnormų tikslo ir paskirties, bet ir reikštų Konstitucijos 109 straipsniol dalies pažeidimą."1

1 LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis c. b. J. Martinauskasv. J. Dobrovolskis ir kt., Nr. 3K-3-183/2001, kat. 118.

148


Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. gegužės 12d. nutartyjenurodė, jog „pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniol dalį teismas, spręsdamas bylas, privalo siekti, kad jo sprendimai bū-tų ne tik teisėti, bet ir teisingi"1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas1999 m. balandžio 12d. nutartyje konstatavo, kad „Lietuvos Respubli-kos Konstitucijos 109 straipsnis įtvirtina ne tik teismo teisę, bet ir pa-reigą spręsti kiekvieną bylą remiantis teisingumo principu. Atsižvelgtiį teisingumo reikalavimus teismą įpareigoja ir Lietuvos CPK 11 straips-nio 7 dalis. Tai reiškia, kad teisingumo kriterijų turi būti paisoma netik nagrinėjant ginčus, kylančius iš privatinės teisės reguliuojamų san-tykių, bet ir ginčus, kylančius iš viešosios teisės reguliuojamų santy-kių."2 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. birželio 7 d. nutartyjenurodė, kad „[...] CPK 325 straipsnio norma, kaip ir bet kuri kita, ne-turi būti taikoma formaliai ir panaudojama prieš sąžiningus teismoproceso dalyvius. Ši norma taip pat negali būti vertinama kaip kliūtisteismui įvykdyti teisingumą konkrečioje byloje. Jeigu reikalauja teisin-gumas, apeliacinės instancijos teismas ne tik turi, bet ir privalo priim-ti ir tirti naujus įrodymus."3 Taigi teisingumas nesuderinamas su for-maliu, mechaniniu požiūriu į teisės taikymą, o reikalauja iš teismoaktyviai, kūrybiškai aiškinti ir taikyti teisę.

Aptariamas principas glaudžiai susijęs su jau aiškintu teisminėsgynybos prieinamumo ir universalumo principu. Teiginys, kad teisin-gumą vykdo tik teismas, būtų realus tik tada, jeigu visi ginčai dėl tei-sės priklausytų teismo kompetencijai ir kiekvienas suinteresuotas as-muo galėtų jam perduoti spręsti savo ginčą. Tam tikrų ginčų dėl teisėseliminavimas iš teismo kompetencijos reikštų ir principo, kad teisin-gumą vykdo tik teismas, paneigimą. Tokiu atveju galutiniu arbitru iraukščiausia instancija sprendžiant ginčus dėl teisės ir taikant materia-liosios teisės normas taptų ne teismas, o vykdomosios valdžios ar kitainstitucija. Todėl aptariamo principo realumui užtikrinti būtina įtvirtin-ti visuotinio ginčų dėl teisės priskirtinumo teismui ir priskyrimo teis-mui pirmumo principą (CPK 22, 24 str.).

1 LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 12d. nutartis c. b. S. Ilčiukienė v.K. Mažeikienė ir kt„ Nr. 3K-3-120/1999, kat. 55.

2 1999 m. balandžio 12d. nutartis c. b. H Juchnevičius v. Vilniaus miesto valstybi-nė mokesčių inspekcija, Nr. 3K-3-50/1999, kat. 32; taip pat žr.: 2000 m. spalio 2 d. nu-tartį c. b. R Kučinskaitė v. Klaipėdos miesto savivaldybė, Nr. 3K-3-910/2000, kat. 39;2000 m. kovo 13 d. nutartį c. b. Gyvenamųjų namų statybos bendrija „ Pasaga " v. D. Ja-nauskienė, Nr. 3K-3-285/2000, kat. 43.

3 LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. birželio 7 d. nutartis c. b. AB „Anykščių vy-nas" v. L.Mockus, Nr.3K-3-645/2000, kat. 46.

149


Pasakymas „teisingumą vykdo tik teismas" įgis prasmę taip pattik tada, kai teismas iš tiesų taps nepriklausomas užtikrinus jam tinka-mas sąžiningo ir nešališko bylos nagrinėjimo sąlygas. Taigi aptaria-mas principas glaudžiai susijęs su kitais proceso principais - teisėjųnepriklausomumo, tinkamo proceso, teisės būti išklausytam ir t.t.

Teismas, nagrinėdamas ir spręsdamas bylas, dažnai susiduria su fak-tiniais santykiais, kurių dėl kokių nors priežasčių teisės normos neregu-liuoja. Tokiais atvejais įstatymas suteikia teismui teisę išspręsti šalių ginčątaikant įstatymo ar teisės analogiją (CPK 3 str. 5 d.). Teismui neretaitenka taikyti ir abstrakčias, blanketines teisės normas, kurių taikymo ga-limybė kiekvienu konkrečiu atveju palikta spręsti pačiam teismui. Pa-vyzdžiui, įstatyme vartojamos vertinamųjų požymių turinčios sąvokos„geri papročiai", „didelė žala", „sąžiningas valdytojas", „didelis neatsar-gumas", „sunki materialinė padėtis" ir t.t. Yra ir atvejų, kai spręsti kon-kretų klausimą palikta teismo nuožiūrai. Pavyzdžiui, CK 6.250 straips-nyje neturtinės žalos dydį paliekama nustatyti teismui savo nuožiūra.

Nors tam tikrais atvejais teismas turi gana plačių galimybių, ta-čiau jos nėra neribotos. Paliktą jo nuožiūrai klausimą teismas visadaprivalo spręsti vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingu-mo kriterijais (CPK 3 str. 6 d.). Tad antrasis principo „teisingumą vyk-do tik teismas" aspektas yra moralinis, prigimtinis. Tai reiškia, kadteismas įpareigotas atidžiai išanalizuoti šalių pateiktus faktus ir, ne-sant konkrečios teisės normos, priimti ir pagrįsti sprendimą vadovau-damasis teisingumo idėja.

Vadinasi, teisėjas privalo turėti gyvenimo patirties ir intuityviai su-prasti visuomenės nuostatą, kas teisinga, o kas - ne. Spręsdamas byląremdamasis teisingumo kriterijumi, teisėjas turi vadovautis visuome-nės suprantamomis ir visuotinai pripažintomis lygybės, silpnojo gynimo,sąžiningumo ir kitomis moralinėmis vertybėmis. Vykdyti teisingumąmoraliniu požiūriu yra daug sudėtingiau ir sunkiau nei materialiuoju.Kvalifikuotam teisėjui nėra sudėtinga teisingai išaiškinti ir taikyti tei-sės normą. Tačiau teisingai išspręsti bylą, kai konkrečios teisės nor-mos nėra arba ji prieštaringa ar neaiški, net ir kvalifikuotam teisėjuinėra paprasta. Čia teismas tampa teisingumo suvokimo visuomenėjebarometru ir kūrėju, o ginčo sprendimo variantas, suformuluotas teis-mo sprendime, - vieninteliu teisingu jo sprendimo variantu, nes nie-kas kitas negali kitaip išspręsti to ginčo. Teismo pateiktas ginčo spren-dimas nors formaliai ir turėtų būti laikomas teisingu, gali neatitiktinei šalių, nei visuomenės teisingumo suvokimo. Toks teismo sprendi-mas nepajėgus užtikrinti socialinės taikos. Be to, ne tik šalys, bet irvisa visuomenė gali jį vertinti neigiamai, reaguoti net labai drastiškai.

150


Prisimintini Los Andželo įvykiai, kai dalis gyventojų, nepatenkintų teis-mo nuosprendžiu, išteisinusiu keturis teisiamus policininkus, sukėlėriaušes, per jas žuvo šešiasdešimt žmonių ir buvo nusiaubtas miestas,nuostoliai viršijo milijardą JAV dolerių1. Tai dar kartą įrodo, kad tei-sėjas, spręsdamas jo nuožiūrai paliktus klausimus, turi jausti visuome-nės teisingumo sampratą.

Be abejo, neįmanoma pateikti receptų, kaip teismui teisingai iš-spręsti bylą. Galima tik rekomenduoti, į ką jis turėtų atkreipti dėme-sį taikydamas CPK 3 straipsnio pirmąją ir šeštąją dalis. Antai teisin-gumas reikalauja, kad sprendžiant ginčus pirmiausiai būtų ginamossilpnesnės šalies, pavyzdžiui, vartotojo, darbuotojo, invalido, teisės.Dėl šios priežasties bylose, kuriose dalyvauja tokie asmenys, teismasturi būti aktyvesnis, išaiškinti šalims jų procesines galimybes ir pa-našiai2. Todėl, nesant konkrečios teisės normos, teisingumas reika-lauja išspręsti ginčą silpnesnės šalies naudai. Teisingumas taip patreikalauja atsižvelgti į pagrįstus ir protingus abiejų šalių reikalavi-mus ir ieškoti jų interesų pusiausvyros. Pavyzdžiui, būtų neteisingamoralinės žalos atlyginimo byloje iš atsakovo priteisti tokią sumą,kad jis bankrutuotų. Teisingumas reikalauja, kad, esant visoms ki-toms lygioms sąlygoms, pirmiausiai būtų ginama sąžiningos šaliesteisės ir interesai, kad teismas vienodai dėmesingai išklausytų abi ša-lis3 ir t.t. Todėl turėdamas įstatymo suteiktą teisę spręsti savo nuo-žiūra, teismas turi siekti, kad būtų priimtas ne tik teisėtas, bet ir tei-singas sprendimas.

Būtų naivu reikalauti iš teismo teisingai išspręsti kiekvieną bylą.Dažniausiai teismas sprendžia klausimus, kurie pakankamai sureguliuotiteisės normų. Neteisingos teisės normos, kuri taikoma, teismas negalipakeisti. Tai įstatymų leidėjo prerogatyva. Vadinasi, neteisingos nor-mos taikymas iš esmės reikštų, kad ir teismo sprendimas yra neteisin-gas. Bet net ir šiuo atveju teismas būtų įvykdęs teisingumą, tiesa, tikformaliai. Kita vertus, neigiamus neteisingos teisės normos padariniusteismas gali sušvelninti įvairiais teisės aiškinimo būdais, tiesiogiai tai-kydamas Konstituciją arba kreipdamasis į Konstitucinį Teismą dėl jossutikimo su Konstitucija. Vadinasi, net tokiomis aplinkybėmis teismasturėtų siekti įgyvendinti teisingumą tiek materialiuoju, tiek prigimtiniu

1 Hansen M. Different Jury, Different Verdict? // ABA Journal. 1992, vol. 78,p. 54-57.

2 Žr., pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 30 d. nutartį c. b. Ž. Kitovav. A. Kitova ir kt, Nr. 3K-3-1096/2000, kat. 42.

3 Išsamiau žr.: Bayles M. D. Procedural Justice. Allocating to Individuals P. 19-37.

151


požiūriu, nes teismo procesas yra vertybių pasirinkimas ir derinimas,todėl principas, kad teisingumą vykdo tik teismas neleidžia teismuinusišalinti nuo šios funkcijos vykdymo1.

3.4 TEISĖS Į TINKAMĄ TEISMO PROCESĄ PRINCIPAS

Teisės į sąžiningą ar tinkamą teismo procesą principą suformulavo JAVteismai, aiškindami ir taikydami JAV Konstitucijos Penktąją pataisą2.Vėliau šis principas tapo visuotinai pripažįstamas ir kitų valstybių tei-sėje. Teisės į tinkamą teismo procesą principą tiesiogiai įtvirtina Euro-pos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straips-nis, nustatantis kiekvieno asmens teisę, kad jo bylą per protingą laikąlygybės ir viešumo sąlygomis išnagrinėtų pagal įstatymą sudarytas ne-priklausomas ir nešališkas teismas, Teismų įstatymo 34 straipsnis. Šioprincipo turinį taip pat galima nustatyti analizuojant Lietuvos Respub-likos Konstitucijos 109, 117 straipsnius, Teismų įstatymo 5 straipsnį iratitinkamus CPK straipsnius. Valstybė, garantuodama teisę kreiptis įteismą teisminės gynybos, kartu turi užtikrinti, kad teismo procesasvyktų sąžiningai, operatyviai, kvalifikuotai, kad būtų gerbiamos šaliųteisės, o bylą nagrinėtų nešališkas ir neutralus teisėjas. Taigi principoturinį sudaro tokios, nuostatos:

1) šalių ginčą turi nagrinėti nepriklausomas ir nešališkas teismas(lot. nemo judex in causa sua), pavyzdžiui, bylos negali nagrinėti josbaigtimi suinteresuotas teisėjas (CPK 65-66 str.); tas pats teisėjas ne-gali nagrinėti bylos pakartotinai (CPK 71 str.)3;

2) teismas turi būti sudarytas pagal įstatymą, pavyzdžiui, neteisė-ta teismo sudėtis yra besąlygiškas pagrindas panaikinti sprendimą ape-liacine tvarka (CPK 329 str. 2 d. l p.) arba proceso atnaujinimo pa-grindas (CPK 366 str. l d. 8 p.);

3) šalims, kitiems proceso dalyviams turi būti užtikrinta teisė teis-mo posėdyje kalbėti savo gimtąja kalba ir turėti vertėją (Konstitucijos117 str.)4;

1 Išsamiau žr.: Mikelėnienė D., Mikelėnas V. Cit. op. P. 23- 46.2 Žr., pvz., JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimą byloje Mathews v. Eldridge, 424

U.S. 319, 335 (1976).3 Žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 1999 m. rugsėjo 16d. sprendimą byloje

Buscemi v. Italy, 1999; 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimą byloje Wettstein v. Switzer-land, 2000; 2001 m. lapkričio 15d. sprendimą byloje Werner v. Poland, 2001.

4 Žodinio proceso principo ribojimas gali reikšti ir teisės į tinkamą teismo procesąpažeidimą: žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2000 m. balandžio 27 d. sprendi-mą byloje L. v. Finland, 2000.

152


4) bylos nagrinėjimas turi vykti ne už uždarų durų, o viešai (Kon-stitucijos 117str.);

5) teismas privalo išklausyti kiekvieną šalį (lot. audi alteram par-teni) ir negali priimti sprendimo, nesuteikęs galimybės kalbėti kitai ša-liai (lot. in audita altera parte); nepalankaus sprendimo priėmimas as-meniui, kuris neįtrauktas į bylą ar neinformuotas apie teismo posėdžiovietą ir laiką, yra besąlygiškas pagrindas panaikinti jį apeliacine tvar-ka (CPK 266 str., 329 str. 2 d. 2 p.) arba atnaujinti procesą (CPK 366 str.1d. 7 p.);

6) šalių ginčą teismas privalo išspręsti per protingai trumpą lai-ką, nes „lėtas" teisingumas yra blogas teisingumas (CPK 7, 8 str.);

7) teismas privalo motyvuoti savo sprendimą (CPK 270 str.);8) procese turi būti užtikrintas procesinis šalių lygiateisiškumas;

viena šalis negali būti labiau privilegijuota nei kita (CPK 17 str.);9) kiekviena šalis privalo būti laiku ir tinkamai informuota apie

teismo posėdžio vietą ir laiką, kitų procesinių veiksmų atlikimo vietąir laiką bei kitos šalies veiksmus (CPK 117-131 str.);

10) šalims turi būti sudaryta galimybė vesti bylą per atstovą (CPK51 str.);

11) bylas turi nagrinėti kvalifikuoti teisėjai (Teismų įstatymo92-93 str.)1;

12) neišgalinčiai šaliai valstybė privalo garantuoti teisę į nemoka-mą teisinę pagalbą (CPK 99 str.);

13) šalims turi būti suteikta teisė apskųsti, jų manymu, neteisingąir nepagrįstą teismo sprendimą;

14) šalims privalo būti sudarytos tinkamos sąlygos susipažinti suvisa bylos medžiaga (CPK 42 str.)2;

15) valstybė privalo garantuoti, kad įsiteisėjęs teismo sprendimasbūtų įvykdytas ir šitaip užtikrintas šalių santykių stabilumas.

Taigi principo turinys labai platus3, todėl jis teismų praktikoje ne-retai pažeidžiamas. Teisės į tinkamą teismo procesą pažeidimas pasi-reiškia įvairiai: tinkamai nepranešama šalims posėdžio vieta ir laikas,

1 Aukštos kvalifikacijos teisėjai laikomi būtina realaus teisingumo įgyvendinimo prie-laida; žr., pvz.: Educating Judges. Towards a New Model of Continuing Judicial Lear-ning / by Armytage L. The Hague: Kluwer Law International, 1996.

2 Žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2000 m. sausio 25 d. sprendimą bylojeSlimane Kaid v. France, 2000; 2000 m. sausio 11 d. sprendimą byloje Quadrelli v.Italy, 2000; 2000 m. vasario 8d. sprendimą byloje Voisine v. France, 2000; 2001 m.gruodžio 20 d. sprendimą byloje Buchberger v. Austria, 2001.

Žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2000 m. spalio 5 d. sprendimą bylojeAPHEN Ūldozdtteinek Szovetsėge and others v. Hungary, 2000.

153


nepagrįstai neleidžiama išdėstyti savo argumentų, nepalankus sprendi-mas priimamas asmeniui, neįtrauktam į bylą, bylą nagrinėjantis teisė-jas yra asmeniškai ar kitaip suinteresuotas jos baigtimi, byla, pažei-džiant viešumo principą, nagrinėjama už uždarų durų, ir t.t.

Viena iš tinkamo proceso garantijų yra teisėjų nušalinimo institu-tas. Siekiant užtikrinti teisėjų nepriklausomumą, nešališkumą ir neut-ralumą, taip pat proceso dalyvių pasitikėjimą nagrinėjančiu bylą teisė-ju, įstatyme suteikiama teisė byloje dalyvaujantiems asmenims pareikštiteisėjui (ar visos sudėties teismui) nušalinimą.

3.5 TEISĖJŲ IR TEISMŲ NEPRIKLAUSOMUMO, NEŠALIŠKUMOIR KLAUSYMO TIK ĮSTATYMO PRINCIPAI

Konstitucijos 109 straipsnis nustato, kad teisėjai ir teismai, vykdydamiteisingumą, yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo. Tokios nuostatoslaikomasi ir CPK 21 straipsnyje, ir Teismų įstatymo 2-3 ir 5 straips-niuose.

Šis principas nustatytas ir tarptautiniuose dokumentuose: Tarp-tautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnyje; Europos žmo-gaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje;1985 m. Jungtinių Tautų pagrindiniuose teismų nepriklausomumoprincipuose; 1998 m. Europos teisėjų asociacijos teisėjų statuso char-tijoje; Tarptautinės teisėjų asociacijos Visuotinėje teisėjų chartijoje;1994 m. Europos Tarybos rekomendacijoje dėl teisėjų nepriklauso-mumo.

Teisėjų ir teismų nepriklausomumo ir nešališkumo principas glau-džiai susijęs su jau aptartais civilinio proceso teisės principais. Teis-mas gali teisingai taikyti materialiosios teisės normas ir užtikrinti są-žiningą procesą tik jeigu jam nedarys įtakos nei šalys, nei kitiasmenys ar valstybės institucijos. Taigi teisėjų nepriklausomumas yrabūtina sąlyga užtikrinant, kad bylą nagrinėtų nešališkas ir neutralusteisėjas. Teisėjų nepriklausomumas, kaip pagrindinis teismo veiklosprincipas, buvo pabrėžiamas ir ikikarinės Lietuvos teisės doktrinoje.VI. Mačys rašė, kad „[...] pirmutine ir svarbiausioji sąlyga turi būtiteisėjų nepriklausomumas. Remtis įstatymais ir sąžine spręsdamas by-lą, teisėjas gali tik tuokart, kai jis nejaučia iš niekur pavojaus dėlsavo sprendimo, o pavojus jam gali būti iš valstybės valdžios organųir iš asmenų, kurių interesai sprendimu būtų užgaunami." Teisėjų ne-priklausomumui užtikrinti, VI. Mačio nuomone, būtina uždrausti tei-sėjui dirbti kitą darbą, garantuoti jo tarnybos pastovumą, bylų nagri-nėjimo kolegialumą, instancinę teismų sprendimų tikrinimo sistemą,tinkamą teisėjo atlyginimą, nešališką teisėjų atrankos ir skyrimo siste-

154


mą1. Teisėjų nepriklausomumas neliko tik doktrinos tyrinėjimo daly-kas. Jis buvo įtvirtintas 1933 m. Lietuvos teismų santvarkos įstatyme.Jo 134 straipsnis nurodė, kad „teisėjas daro sprendimus, klausydamassavo sąžinės ir įstatymų". Įstatymo 142 straipsnis draudė teisėjui turėtikitą valstybės ar savivaldybės tarnybą, verslą ar dirbti kitą darbą, iš-skyrus pedagoginį, dalyvauti atliekant politinio pobūdžio veiksmus, ga-linčius susilpninti pasitikėjimą teisėjo nešališkumu.

Teismų ir teisėjų nepriklausomumas suprantamas dvejopai2. Pir-ma, nepriklausomumas reiškia funkcinį, arba institucinį, teismų siste-mos nepriklausomumą nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios val-džios. Tai reiškia, kad teismas vykdo teisingumą vadovaudamasis tikteise ir savo teisine sąmone. Bet koks įstatymų leidžiamosios ar vyk-domosios valdžios kišimasis į teismų veiklą, susijusią su teisingumovykdymu, finansiniu, organizaciniu ar kitokiu teismų priklausymu nuokitų valdžių reiškia šio principo pažeidimą. Šis nepriklausomumo as-pektas reikalauja, kad teismo kompetenciją nustatytų tik įstatymas, okitos valdžios nesikištų į sritį, kuri priskirta teismo kompetencijai, kaipir teismas nesikištų į kitų valdžių kompetenciją.

Antra, šis principas reiškia asmeninį teisėjo nepriklausomumąsprendžiant ir nagrinėjant konkrečias bylas, t. y. teisėjo nepriklauso-mumą nuo bylos šalių, jų atstovų, teismo pirmininko ar kitų kolegų(šiuo atžvilgiu viena iš pagrindinių teisėjo asmeninio nepriklausomu-mo garantijų yra atskirosios nuomonės institutas), politinių partijų, ver-slo arba kitokių grupuočių ar išorinių jėgų. Teisėjo nepriklausomumasreiškia, kad jis, spręsdamas bylas ir priimdamas sprendimus, vadovau-jasi tik teise ir savo teisine sąmone. Jeigu teisėjo sprendimą veikė ko-kios nors pašalinės jėgos, kyla pagrįstų abejonių dėl jo nepriklauso-mumo3. Taigi šiuo aspektu teismų ir teisėjų nepriklausomumas reiškiaproceso sąžiningumą. Šis nepriklausomumo aspektas reiškia ir teisėjonešališkumą, t. y. situaciją, kai teisėjas, priimdamas sprendimą, nebu-

1 Mačys VI. Cit. op. P. 41-56.2 Larkins Ch. M. Judicial Independence and Democratization: A Theoretical and

Conceptual Analysis // The American Journal of Comparative Law. 1996, vol. 4,No 44, p. 605-626; The Role and Independence of the Judiciary and the Administ-ration of Justice in the Perspective of the Rule of Law. Introductory Report to theConference „Rule of Law", 23-24, June 1997, Noordwijk, The Netherlands. F. M. vanAsbech Centre for Human Rights Studies. Leyden, 1997; Sherry S. Independent Jud-ges and Independent Justice // Law and Contemporary Problems. 1998, vol. 61, No 15,p. 15.

3 Moller G. Cit. op. P. 295. Teisėjo asmeniško nepriklausomumo ir nešališkumo kri-terijus Lietuvos atžvilgiu suformulavo Europos žmogaus teisių teismas 2000 m. spalio10d. sprendime, priimtame byloje Daktaras v. Lithuania, 2000.

155


vo nei objektyviai, nei subjektyviai veikiamas pašalinių veiksnių. Va-dinasi, nepriklausomas ir nešališkas yra toks teisėjas, kuris nėra iš anks-to nusistatęs dėl bylos baigties ar ja asmeniškai suinteresuotas, t. y. jisyra neutralus, ginčą sprendžia vadovaudamasis teise ir savo teisine są-mone. Taigi teisėjų nepriklausomumas yra teismo nešališkumo garan-tija. Kita vertus, nepriklausomumas nėra savitikslis dalykas. Ir priklau-somas teisėjas gali būti sąžiningas. Tačiau nepriklausomo teisėjošališkumo rizika yra mažesnė nei priklausomo. Todėl visuotinai pripa-žįstama, kad nepriklausomumas yra būtina nešališkumo prielaida1.

Taigi apibendrinant galima teigti, kad teismų ir teisėjų nepriklau-somumą sudaro tokie elementai:

1) teisėjas, spręsdamas bylas, vadovaujasi tik teise ir savo teisinesąmone ir yra laisvas nuo bet kokios išorinės įtakos (vadinamasis ma-terialusis nepriklausomumas);

2) teisėjui būtina sudaryti atitinkamas darbo sąlygas, užtikrinan-čias, kad bylos bus sprendžiamos be jokios išorinės įtakos, o tik vado-vaujantis teise ir teisine sąmone (vadinamasi asmeninis nepriklauso-mumas);

3) teisėjas turi teisę dalyvauti administruojant teisingumo sistemą(vadinamasis kolektyvinis nepriklausomumas);

4) teisėjas privalo būti laisvas nuo aukštesnės teismo valdžios irnuo teismo, kuriame dirba, vadovų įtakos (vadinamasis vidinis nepri-klausomumas)2.

Aptariamo principo svarbą pabrėžė Jungtinių Tautų OrganizacijosGeneralinė Asamblėja, 1985 m. gruodžio 13 d. patvirtinusi Pagrindi-nius teisėjų nepriklausomumo principus. Europos Tarybos Ministrųkomitetas, atsiliepdamas į šį dokumentą, 1994 m. spalio 13d. priėmėrekomendaciją valstybėms, Europos Tarybos narėms, „Dėl teisėjų ne-priklausomumo principų užtikrinimo"3. Abu dokumentai, pabrėždamiteismų svarbą garantuojant ir ginant žmogaus teises ir užtikrinant įsta-

1 Judicial Independence in the Age of Democracy: Critical Perspectives from aroundthe World / edited by P. H. Russell, D. O'Brien. Charlottesville, Va., London: Universi-ty Press of Virginia, 2001. P. 1-24.

2 Krapac D. Independence of Judges and Postulates of the Rechsstaat: GermanExperiences and Croatian Problems // Croatian Critical Law Review. 1997, vol. 2,p. 43-100.

3 Resolution No 40/146 of the General Asambly of the United Nations of 13 De-cember, 1995 „Basic Principles on the Independency of the Judiciary"; Recommenda-tion No R (94) 12 of the Committee of Ministers to Member States on the Independen-ce, Efficiency and Role of Judges, adopted by the Committee of Ministers on 13October, 1994.

156


tymo viršenybę demokratinėje visuomenėje, rekomendavo valstybėmsįtvirtinti šį principą savo konstitucijose ar kituose įstatymuose. Gene-ralinės Asamblėjos rezoliucijoje suformuluoti tokie pagrindiniai teisė-jų nepriklausomumo principai:

1) teisėjų nepriklausomumą turi gerbti ir užtikrinti visos valstybi-nės ir nevalstybinės institucijos;

2) teisėjai turi spręsti bylas nešališkai, vadovaudamiesi bylos ap-linkybėmis ir įstatymu ir tokiomis sąlygomis, kurios neleistų taikytijiems jokių ribojimų, daryti netinkamos įtakos, tiesioginio ar netiesio-ginio spaudimo ar grasinti, nesvarbu, kokie šio poveikio priežastys iršaltiniai;

3) teisėjams turi būti suteikta teisė spręsti visus teisinius klausi-mus ir tik jiems turi priklausyti išimtinė teisė nuspręsti, ar klausimaspriklauso teismo kompetencijai;

4) niekam neturi būti leista kištis į bylų nagrinėjimą;5) teismo sprendimai negali būti nagrinėjami iš naujo jokia kita

tvarka, išskyrus apeliacine ir jai prilyginta tvarka, ir tik remiantis įsta-tymu;

6) teisėjai privalo vesti procesą sąžiningai ir gerbti šalių teises;7) valstybė turi užtikrinti adekvačias lėšas, leidžiančias teisėjams

tinkamai vykdyti savo funkcijas.Lietuvos ir užsienio praktika rodo, kad teismų nepriklausomumo

principą gali pažeisti įstatymų leidėjo ar kitokių valstybės institucijųveiksmai, pavyzdžiui, kai iškėlus civilinę bylą priimamas naujas įsta-tymas, turintis įtakos bylos baigčiai1; atsisakoma vykdyti teismo spren-dimą arba jis vykdomas labai ilgai2 ir panašiai3.

1 Žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimą bylojeZielinski and Pradal and Gonzalez and others v. France, 1999; 2000 m. lapkričio 7 d.sprendimą byloje Anagnostopoulos v. Greece, 2000; 2000 m. lapkričio 30 d. sprendi-mą byloje Edoardo Palumbo v. Italy, 2000; 2001 birželio 28 d. sprendimą byloje Agou-dimos and Cefallonian Sky Shipping Co. v. Greece, 2001.

1 Žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2000 m. kovo 28 d. sprendimą bylojeGeorgiadis v. Greece, 2000; 2000 m. balandžio 6 d. sprendimą byloje Comingersoll v.Portugal, 2000; 2003 m. kovo 6 d. sprendimą byloje Jasiuniene v. Lithuania, 2003.

3 Žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2000 m. liepos 18d. sprendimą bylojeSener v. Turkey, 2000. Europos žmogaus teisių teismas 1994 m. byloje Beaumartin v.France pripažino, kad teismo nepriklausomumas pažeidžiamas, kai teismas išnagrinėjabylą pagal vykdomosios valdžios institucijos gautas įstatymų aiškinimo instrukcijas;1971 m. byloje Ringeisen v. Austria jis pripažino, kad šį principą pažeidžia teisėjų sky-rimas tam tikram terminui. Kaip vieną iš vykdomosios valdžios mėginimų kištis į teis-mų darbą pavyzdžių galima nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. kovo19d. nutarimą Nr. 313; žr.: Žinios. 1998, Nr. 28-743.

157


Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacija taip pat pabrė-žia išimtinę teismo teisę spręsti, ar byla priklauso jo kompetencijai;draudimą iš naujo vertinti teismo sprendimus kita, nei įstatymo nusta-tyta apeliacine ar jai prilyginta tvarka; neleistinumą vyriausybei ar ki-tai institucijai keisti teismo sprendimą, išskyrus amnestijos ar malonėsatveju, ir tik remiantis įstatymu; vykdomosios ir įstatymų leidžiamo-sios valdžių pareigą garantuoti teisėjų nepriklausomumą ir šio princi-po neliečiamumą.

Abiejuose dokumentuose pabrėžiama, kad teisėjų nepriklausomu-mui užtikrinti svarbu nustatyti tinkamą jų skyrimo ir atleidimo tvarką.O būtent:

1) teisėjo kadencijos laikas ir jo atlyginimas turi būti nustatytiįstatyme;

2) visi sprendimai, susiję su teisėjo profesine karjera, turi būtipriimami remiantis objektyviais kriterijais;

3) teisėjų atrankos, skyrimo ir karjeros klausimus turi spręsti ne-priklausoma institucija, kurios narius turi rinkti patys teisėjai;

4) teisėjus skiriant įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžiosinstitucijai, būtina užtikrinti aiškią ir nepriklausomą procedūrą, apsau-gotą nuo bet kokios įtakos, išskyrus objektyvius teisėjų atrankos krite-rijus; tokiais atvejais vyriausybei ar kitai teisėjus skiriančiai instituci-jai turi patarti nepriklausoma ir kompetentinga institucija, kuriai asmuogalėtų skųsti dėl jo priimtą sprendimą;

5) įstatymo nustatyta tvarka paskirtiems teisėjams turi būti garan-tuota tarnyba iki pensinio amžiaus ar jų kadencijos pabaigos.

Abiejuose tarptautiniuose aktuose pripažįstama, kad teisėjo nepri-klausomumas iš tikrųjų įmanomas tik sudarius tinkamas darbo sąly-gas. Todėl:

1) įstatymas turi nustatyti atsakomybę už mėginimą paveikti tei-sėją ir kišimąsi į teisingumo įgyvendinimą;

2) teisėjui turi būti suteikta laisvė spręsti bylą nešališkai, atsižvel-giant į bylos aplinkybes ir vadovaujantis įstatymu;

3) teisėjai dėl savo išnagrinėtų bylų esmės ir faktų negali būtiverčiami atsiskaityti nė vienam, esančiam už teisingumo sistemos ribų;

4) turi būti užtikrintas toks bylų paskirstymo teisėjams mechaniz-mas, kuris padarytų negalimą įgyvendinti šalies ar kito asmens norą,kad byla patektų konkrečiam teisėjui;

5) byla iš teisėjo gali būti atimta tik įstatymuose nustatytais pa-grindais ir tvarka, kuri neleistų į tai kištis vykdomosios valdžios arkitoms administracinėms institucijoms;

158


6) teisėjams turi būti suteikti tinkami įgaliojimai savo teisėms irpareigoms įgyvendinti ir pagarbai teismui užtikrinti;

7) teisėjams turi būti sudarytos tinkamos darbo sąlygos, t. y. kiek-viena valstybė, pasirašiusi aptariamus aktus, turėtų užtikrinti, kad teis-muose būtų reikiamas skaičius teisėjų, kad jie nuolat tobulintų kvali-fikaciją; jie turi gauti atlyginimą, atitinkantį teisėjo pareigybės statusąir atsakomybę, aprūpinimą orgtechnikos įranga ir aptarnaujančiu per-sonalu, prireikus - teismo patalpų ir savo pačių apsaugą padedant po-licijai.

Be abejo, šis sąrašas nėra baigtinis. Teismų ir teisėjų nepriklauso-mumą gali veikti ir kitos aplinkybės, pavyzdžiui, valstybės institucijųatsisakymas vykdyti teismo sprendimą1.

Teisėjų nepriklausomumo principo aktualumą patvirtina pati prak-tika. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra gvilde-nęs teisėjų ir teismų nepriklausomumo klausimą. Konstitucinis Teis-mas 1994 m. gruodžio 22d. nutarimu pripažino, kad 1994 m. birželio15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliaci-nio teismo, apygardų teismų įsteigimo, apygardų ir apylinkių teismųveiklos teritorijų nustatymo bei Lietuvos Respublikos prokuratūros re-formavimo" 2 straipsnio pirmoji dalis, nustatanti Aukščiausiojo Teis-mo teisėjų įgaliojimų nutraukimą, prieštarauja Konstitucijos 115 straips-nio 2 punktui, nes teisėjų įgaliojimai nutraukti Konstitucijoje nenurodytupagrindu2.

Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio 6 d. nutarimu pripažino,kad Vyriausybės 1995 m. kovo 31 d. nutarimas Nr. 465, kur nustatytaVyriausybės teisė tvirtinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkopremijų dydį, o teisingumo ministro - Apeliacinio teismo, apygardųteismų ir Ūkinio teismo pirmininkų ir teisėjų premijų dydį, prieštarau-ja Konstitucijos 109 straipsnio antrajai daliai ir 134 straipsniui3.

Konstitucinis Teismas 1997 m. lapkričio 13d. sprendimu pripaži-no, kad Seimas, įstatymu atidėdamas įsiteisėjusių teismų sprendimųvykdymą, pažeidė valdžios padalijimo principą, kartu ir teismų nepri-klausomumą4.

Žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 1999 m. gruodžio 14d. sprendimą by-loje Antonakopoulos, Vortsela and Antonakopoulou v. Greece, 1999; 2003 m. kovo6 d. sprendimą byloje Jasiuniene v. Lithuania, 2003.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai ir sprendimai. Vilnius,1995. T. 3.


159


Konstitucinis Teismas 1999 m. gruodžio 21d. nutarimu1 ir 2000 m.sausio 12d. sprendimu2 pripažino pažeidžiančiomis teismų nepriklau-somumo principą nemažai Teismų įstatymo normų.

Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino, kadteisėjų atlyginimų mažinimas pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą teisėjųnepriklausomumo principą3.

Taigi nors galiojančiuose įstatymuose yra nemažai normų, įtvirti-nančių teisėjų nepriklausomumą (Konstitucijos 109, 114-116str., CPK21 str., Teismų įstatymo 1-3, 5, 9-11, 45-50, 96-99 ir kiti straips-niai), tačiau iš tikrųjų jis gana lengvai pažeidžiamas. Šitai įmanomane tik atrenkant, skiriant, paaukštinant teisėjus, gerinant ar bloginantjų buities ir materialiąsias sąlygas, veikiant teisėjo ir šalies ryšius, jodarbą kitose institucijose, bet ir daugybe kitų būdų. Pastaraisiais me-tais teismų darbas nestokoja spaudos dėmesio. Tai nieko bloga, jeigunepažeidžiamas Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintas teisėjų nepri-klausomumo principas. Pagal Konstitucijos 25 straipsnį kiekvienas turiteisę kritikuoti ir reikšti savo nuomonę dėl priimto teismo sprendimoarba sąžiningai komentuoti vykstantį teismo procesą. Tačiau teismo kri-tika dar nepriėmus sprendimo, vienos ar kitos bylos šalies „nuteisi-mas" dar iki proceso pabaigos yra kišimasis į teisingumo vykdymą.Kalbant apie šią problemą, pabrėžtina, kad teisėjų nepriklausomumoir spaudos laisvės principai yra lygiaverčiai — abu jie konstituciniai.Tad, kaip ne kartą minėta, būtina jų pusiausvyra ir vienas principasnegali nusverti kito. Visuomenei vienodai svarbu ir gauti neiškreiptą,nešališką informaciją apie teismo darbą, ir žinoti, kad teismas, užtikrin-damas sąžiningą bylos nagrinėjimą ir sprendimą, veikia neutraliai ir ne-trukdomas. Esant bet kurių, taigi ir šių teisės principų konfliktui, visadabūtina siekti kompromiso. Ne veltui Teismų įstatymo 38 straipsnis nu-stato ribojimus filmuoti, fotografuoti ar kitais būdais fiksuoti posėdžioeigą. Tokia norma yra daugelio valstybių proceso įstatymuose ir laiko-ma viena iš teisėjų nepriklausomumo užtikrinimo garantijų. Pavyzdžiui,1987 m. liepos 9 d. Prancūzijos spaudos įstatymas nustato, kad teismas

1 Žinios. 1999, Nr. 109-3192.2 Žinios. 2000, Nr. 4-100.3 Žinios. 2001, Nr. 62-2276. Teismų ir teisėjų nepriklausomumo problema aktuali

ne tik Lietuvai, bet ir kitoms valstybėms. Pavyzdžiui, 1997 m. mėginta sumažinti tei-sėjų atlyginimus Kanados Manitobos provincijoje. Tokius veiksmus Kanados Federali-nis Aukščiausiasis Teismas 1997 m. byloje Manitoba Provincial Judges Assn v. Mani-toba (Minister of Justice) pripažino antikonstituciniais: Seniuk G. T. G. Cit. opP. 381-401.

160


gali uždrausti filmuoti, fotografuoti ar daryti teismo posėdžio garso įra-šą. Filmuota medžiaga negali būti rodoma dvidešimt metų1.

Labai griežtai teismo ir kitų asmenų santykius reguliuoja Anglijosteisė, turinti nepagarbos teismui institutą (angl. contempt of court). Ne-pagarba teismui laikomi bet kokie tiek nusikalstamais, tiek įžeidžian-čiais teismą ar trukdančiais jam vykdyti savo funkcijas pripažįstamiveiksmai: triukšmavimas teismo posėdžio salėje, atsisakymas atskleistiinformaciją, šališkas dar nepasibaigusio proceso komentavimas ir t.t.2

Dėl tokių griežtų taisyklių Anglijoje neretai kyla teismo ir visuomenėsinformavimo priemonių konfliktų. Dar žinoma atvejų, kai už atsisaky-mą atskleisti savo informacijos šaltinį žurnalistai buvo nuteisti laisvėsatėmimu3. Tokiais atvejais pripažįstama, kad teisingumo įgyvendinimointeresai yra svarbesni už žurnalisto profesinę paslaptį. Anglijos teisė,spaudos laisvės principą pripažindama vienu iš pamatinių demokrati-nėje visuomenėje, kartu pabrėžia, jog spauda negali teismo darbo ko-mentuoti taip, kad šitai turėtų įtakos priimamam sprendimui. Viena išžinomiausių bylų, kurią nagrinėjant buvo peržengtos spaudos laisvėsprincipo ribos, laikoma vadinamoji „Thalidomide" byla. Jos fabula to-kia: daug nėščių moterų vartojo vaistus „Thalidomide" ir jie pakenkėvaisiui, todėl nemažai vaikų turėjo įgimtų trūkumų. Nesveikų vaikųtėvai vaistų importuotojams pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo. Darnepasibaigus procesui, apie šį įvykį sužinojo spauda. Laikraštis „Sun-day Times" plačiai aprašė šią istoriją ir tiesiog sukėlė prieš atsakovąkampaniją. Lordų rūmai, pripažinę, kad tokie spaudos veiksmai reiš-kia nepagarbą teismui ir kišimąsi į teismo veiklą bei spaudimą jam,uždraudė „Sunday Times" toliau publikuoti šią medžiagą. Tačiau laik-raštis kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą ir vienuolika teisėjųbalsų prieš aštuonis laimėjo bylą4. Toks Europos žmogaus teisių teis-mo sprendimas Anglijoje vertinamas nevienareikšmiškai. Daugelis ma-no, kad būtina atsižvelgti į nacionalinės teisės tradicijas ir, kol bylojedar nėra priimtas teismo sprendimas, užtikrinti visišką teismų nepri-klausomumą nuo spaudos ir jos rodomo dėmesio5.

Spaudos laisvės ir teisėjų nepriklausomumo principų sąveikos pro-blema aktuali ir Lietuvoje. 1996 m. liepos 2d. Visuomenės informavi-

1 Martin R., Martin J. Cit. op. P. 18-19.2 Išsamiau žr: Contempt of Court / by C. J. Miller. London: Clarendon Press, 1990.3 Denning L. Cit. op. P. 30.4 Ten pat. P. 45-49.

Išsamiau apie spaudos ir teismų santykius žr.: Justice and Journalism / byJ. M. Chichester. London: Bany Rose Publ., 1974, Media Law / by G. Robertson,A. G. L. Nicol. 2nd ed. London: Penguin Books, 1992.

161


mo įstatymas1 nustato tam tikrus ribojimus, susijusius su informavimuapie teismų veiklą. Įstatymo 3 straipsnio ketvirtojoje dalyje sakoma,jog vienas iš pagrindinių visuomenės informavimo principų yra siekis,kad naudojimasis informacijos laisve būtų suderinamas su teismo val-džios nešališkumo garantavimu. Įstatymo 20 straipsnio trečiojoje daly-je draudžiama visuomenės informavimo priemonėse skelbti informaci-ją, kuri galėtų pažeisti teismo valdžios nešališkumą. Ta pati normanumato, kad įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka teismas gali ribotivertinimų ir komentarų, susijusių su teisme dar neišnagrinėta byla irgalinčių turėti įtakos teismo nešališkumui ir nepriklausomumui, sklei-dimą visuomenės informavimo priemonėse2. Tačiau šios normos pa-čios savaime neapsaugo teismų nuo neteisėto spaudos kišimosi į tei-singumo vykdymą, nesąžiningo visuomenės informavimo apie teismoprocesą, paslėpto ar atvirto siekimo, kad būtų priimtas vienoks ar ki-toks teismo sprendimas3. Viena vertus, spauda yra suinteresuota teis-mų nešališkumu ir nepriklausomumu, nes tik esant nepriklausomiemsir nešališkiems teismams ji gali tikėtis būsianti apginta nuo nepagrįstųieškinių, cenzūros ar kitokių ribojimų. Todėl nenuostabu, kad spaudaprieštarauja bet kokiems mėginimams riboti teismų nepriklausomumą4.Kita vertus, visuomenės informavimo priemonės, pačios neretai tam-pančios teismo proceso dalyvėmis, naudoja savo plunksną tikėdamosi,kad teismo kritika leis pasiekti joms palankaus sprendimo.

Teismų ir visuomenės informavimo priemonių santykio problemaaktuali ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse. Tai rodo ir faktas,kad 1994 m. sausio 20 d. teisininkų ir žurnalistų atstovai suformulavoteismų ir visuomenės informavimo priemonių tarpusavio santykių prin-cipus, žinomus kaip Madrido principai. Pagrindinės šio dokumento nuo-statos yra tokios:

— visuomenės informavimo priemonių pareiga yra gerbti teismų irteisėjų nepriklausomumą;

1 Žinios. 1996, Nr. 71-1706.2 Žinios. 2000, Nr. 75-2272.3 Europos žmogaus teisių teismo praktika rodo, kad šis teismas teisėjų kritikai taiko

griežtesnius reikalavimus nei kitų viešųjų asmenų kritikai, pripažindamas, jog konfliktoatveju pirmumą reikia teikti teismų nepriklausomumo ir nešališkumo, o ne spaudos irnuomonių laisvės apsaugai; žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 1989 m. vasario22 d. sprendimą byloje Barford v. Denmark,1989; 1995 m. balandžio 26 d. sprendimąbyloje Prager and Oberschlick v. Austria, 1995. Taip pat žr.: Addo M. K. Are JudgesBeyond Criticism under Article 10 of the European Convention on Human Rights? //International and Comparative Law Quarterly. 1998, vol. 47, part 2, p. 425—438.

4 Žr., pvz.: Laiko ženklai // Lietuvos rytas. 2000 m. sausio 18d., p. 4.

162


- teismo valdžia pripažįsta visuomenės informavimo priemoniųlaisvę kaip sudedamąją žodžio laisvės dalį, būtiną teisinėje valstybėje;

- visuomenės informavimo priemonės turi teisę rinkti, pateikti vi-suomenei ir komentuoti informaciją apie teisingumo vykdymą, nepa-žeisdamos nekaltumo prezumpcijos ir teismų nepriklausomumo;

- ši visuomenės informavimo priemonių teisė gali būti ribojamatik remiantis įstatymu, ir tik teismo1.

Taigi teisėjo nepriklausomumas nėra absoliutus. Be to, dėl įvairiųpriežasčių nėra lengva įgyvendinti šį principą. Net naujoji, 2002 m.Teismų įstatymo redakcija visų teismų nepriklausomumo problemų ne-išsprendė. Pavyzdžiui, kaip teisėjų nepriklausomumą pažeidžianti nor-ma vertintina Teismų įstatymo 57 straipsnio trečioji dalis, kur numaty-ta pratęsti teisėjo įgaliojimus2.

Konstitucijos 109 straipsnis, įtvirtindamas teismų ir teisėjų ne-priklausomumo principą, nustato ir vieną iš jo ribų - teisę. Tai reiš-kia, kad spręsdamas bylas teisėjas privalo vadovautis teise, teisiniaisargumentais, o ne politiniais, ideologiniais, religiniais ar kitokiais sam-protavimais. Klausymo tik įstatymo principą detalizuoja CPK 3 straips-nis, nurodydamas, kad teismas negali taikyti įstatymo, prieštaraujan-čio Konstitucijai, arba kito teisės akto, prieštaraujančio įstatymui;nesant įstatymo, teismas turi išspręsti bylą taikydamas įstatymo ir tei-sės analogiją. Teisėjas, aiškindamas ir taikydamas teisės normas, pri-valo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK3 str. l d.). Be abejo, teismas spręsdamas bylas taip pat privalo vado-vautis Aukščiausiojo Teismo precedentais (CPK 4 str.), o esant pagrin-do, - taikyti papročius ar užsienio valstybių teisės normas. Kalbantapie šį principą svarbūs du klausiniai. Pirma, kaip turėtų būti su-prantamas teiginys „klauso tik įstatymo" (Konstitucijos 109 str. 3 d.)?Ar šis pasakymas reiškia, kad teisėjas yra aklas įstatymo teksto tai-kytojas konkrečiai gyvenimo situacijai? Jeigu taip, tai teisingumo vyk-dymą paprasčiausia ir pigiausia būtų kompiuterizuoti, pavedant šitai

1 The Madrid Principles on the Relationship between the Media and Judicial In-dependence // The Review of the International Commission of Jurists. 1994, No 52,p. 89-91.

2 Teismų ir teisėjų nepriklausomumas Vidurio ir Rytų Europoje buvo keleto tyrimųobjektas; žr., pvz.: Bartole S. Alternative Models of Judicial Independence. Organizingthe Judiciary in Central and Eastern Europe // New York University Scholl of LawEast European Constitutional Review. 1998, vol. 7, No l, p. 16-26; Stojimo į EuroposSąjungą monitoringo procesas: teismų nepriklausomumas. Budapeštas: Atviros visuo-menės institutas, 2001.

163


daryti elektronikai ir atsisakant teisėjų. Deja, tai neįmanoma. Teisė-jas, prieš taikydamas konkrečią teisės normą, turi išsiaiškinti jos tu-rinį ir prasmę. Tik retais atvejais norma yra visiškai aiški ir supran-tama. Dažniausiai įstatymas ar konkreti jo norma yra daugiau armažiau neaiškūs, net prieštaringi. Todėl pirmiausiai teisingumo vyk-dymas pasireiškia kaip tikrosios taikomų teisės normų prasmės aiš-kinimas. Išeitų, kad teiginio „teisėjai klauso tik įstatymo" nederėtųsuprasti ir aiškinti kaip teisėjo pareigos klausyti tik įstatymo raidės.Labai vaizdžiai šią problemą yra apibūdinęs Vl. Mačys: „Kas noriteisingai suprasti kurio neaiškaus įstatymo prasmę, tas turi įsiskaitytiį jo motyvus, o ne trypčioti aplink straipsnio tekstą, nes tuomet jisbūtų raidėdžiu arba straipsnininku ir pražiūrėtu proceso įstatymų kil-niąją dvasią; tuomet, būdamas teisėju arba advokatu, jis nesusaugotųaukštųjų teisingumo idealų, o tasai saugojimas yra kiekvieno teisi-ninko prievolė."1 Beje, 1918-1940 m. Lietuvoje galiojusio Civilinėsteisenos įstatymo 9 straipsnis nurodė, kad „visi teismai turi spręstibylas esamu įstatymu tikslia mintimi, o jei jie yra nepilni, neaiškūsarba jų trūksta ar vienas antram prieštarauja, tai turi sprendimą pa-grįsti bendrąja įstatymų prasme". Įstatymo l O straipsnis, pakartojan-tis atitinkamą 1804 m. Prancūzijos CK 4 straipsnį, nurodė, kad „drau-džiama stabdyti bylos sprendimas dėl įstatymų nepilnumo, neaiškumo,trūkumo arba prieštaravimo vienas kitam. Peržengę šia taisyklę kal-tininkai atsako kaip už atsisakymą teisti." Tad istorija taip pat pa-tvirtina nuomonę, kad kai įstatymas nėra pakankamai aiškus, teisėjaiprivalo aiškintis tikrąja jo prasmę ir vadovautis ja, o ne įstatymo rai-de. Aiškindamas tikrąją teisės normos prasmę, teisėjas pirmiausiaituri remtis Konstitucija ir teisei aiškinti pasirinkti tokius būdus, ku-rie konkrečiomis aplinkybėmis būtų priimtiniausi2. Šią savo teisę tei-sėjams labai svarbu prisiminti dabartiniu Lietuvos teisės sistemos kū-rimo etapu, kai įstatymuose aibė absurdiškų teiginių ir frazių. Taikantteisės normas aklai, gali kilti sunkiai numanomų padarinių. Teismopareiga yra ištaisyti įstatymų leidėjo darbo broką išaiškinant tikrąjąteisės normos esmę ar sprendžiant ginčą vadovaujantis kitomis tei-sės normomis.

1 Mačys Vl. Cit. op. P. 30.2 Išsamiau apie teisės aiškinimą žr.: Mikelėnienė D., Mikelėnas V. Cit. op.; Interpre-

tmg Statutes: A Comparative Study / ed.: D. N. MacCormick, R. S. Summers. Dort-mouth: Alderskot. 1991; Law and Interpretation. Essays in Legal Philosophy / editedby A. Marmor. Oxford: Clarendon Press, 1995.

164


3.6 TEISMO PROCESO VIEŠUMO PRINCIPAS

Konstitucijos 117 straipsnio pirmoji dalis nustato, kad visuose teismuosebylos nagrinėjamos viešai. Teisė į viešą bylos nagrinėjimą įtvirtinta irEuropos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos6 straipsnio pirmojoje dalyje1, taip pat Teismų įstatymo 7, 38 straips-niuose ir CPK 9-10 straipsniuose. Minėtos normos numato ir viešumoprincipo išimtį: siekiant apsaugoti žmogaus asmeninio ar šeiminio gy-venimo slaptumą, taip pat jeigu, viešai nagrinėjama, byla gali atskleis-ti valstybės, profesinę ar komercinę paslaptį, teismo posėdis gali būtiuždaras.

Teismo proceso viešumas (angl. publicity; pranc. publicitė; vok.offentlichkeitsmaxime) yra kanceliarinio uždarumo, slaptumo priešybė.Šis principas beveik visose valstybėse pripažįstamas vienu iš pagrin-dinių proceso principų. Minėta, kad reikalavimą nagrinėti bylas viešaiįtvirtina ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos kon-vencijos 6 straipsnis, kur sakoma, kad „spaudai ir publikai gali būtineleidžiama dalyvauti visame teisminiame nagrinėjime ar jo dalyje tiek,kiek to reikalauja visuomenės moralės, viešosios tvarkos ar valstybėssaugumo interesai demokratinėje visuomenėje arba nepilnamečių ar by-los šalių privataus gyvenimo interesai, ar tada, kai, teismo nuomone,tai būtina dėl ypatingų aplinkybių, dėl kurių viešumas pažeistų teisin-gumo interesus". Tačiau teismo sprendimas visada turi būti skelbia-mas viešai.

Proceso viešumas suprantamas dvejopai - siaurai ir plačiai. Siau-ruoju požiūriu proceso viešumas reiškia šalių ir kitų byloje dalyvau-jančių asmenų teisę asmeniškai ir tiesiogiai dalyvauti procese nagrinė-jant bylą ir susipažinti su visa jos medžiaga. Šiuo aspektu viešumasyra būtina kitų principų: tiesioginio dalyvavimo, rungimosi, žodinioproceso, lygiatesiškumo, egzistavimo prielaida ir tiesioginis padarinys.

Plačiuoju požiūriu proceso viešumas reiškia visuomenės teisę da-lyvauti jame, gauti ir skelbti informaciją apie bylos nagrinėjimą. Bū-tent šiuo aspektu šis principas toliau ir nagrinėjamas.

Teismo proceso viešumas yra viena iš tinkamo proceso garantijų.Tik vedant procesą viešai galima įsitikinti, kad jis vyksta sąžiningai irnepažeidžiamos nė vienos šalies teisės, abiem šalims suteikiama gali-mybė pareikšti savo nuomonę, tad ir nesąžiningam teisėjui yra mažiau

Žr, pvz., Europos žmogaus teisių teismo 1999 m. liepos 22 d. sprendimą bylojeScarth v. United Kingdom, 1999; 2000 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Guisset v.France, 2000; 2001 m. liepos 12 d. sprendimą byloje Malhous v. Czech Rrepublic, 2001.

165


galimybių piktnaudžiauti. Vl. Mačys rašė: „Viešumo dėsnis yra vienasvarbiausių teismo darbo teisumo garantijų, visuomenės kontrolė yratinkamiausia kontrolė; be to, pasitikėjimą teisėjai įgyja tik tada, kaijie dirba po visuomenės akių."1 „Proceso slaptumas, kanceliarinis už-darumas sudarytų sąlygas teismui veikti kaip biurokratinei įstaigai, su-mažėtų pasitikėjimas teismu ir vieša jo kontrolė. Viešas bylos nag-rinėjimas skatina teisėjus laikytis įstatymą, o byloje dalyvaujančiusasmenis - elgtis sąžiningai ir sakyti tiesą."2 Taigi teismo proceso vie-šumo principas leidžia visuomenei kontroliuoti teismus, nes viešai nag-rinėjant bylas galima pastebėti teismo daromas klaidas ar pažeidimus;padidina visuomenės pasitikėjimą teismu, nes visuomenė turi galimy-bę matyti ir girdėti, kaip yra įgyvendinamas teisingumas; drausminašalis, sulaiko jas nuo nesąžiningų poelgių ir aiškiai nepagrįstų ieški-nių, nes į tokius poelgius neigiamai reaguoja visuomenė; drausminakitus proceso dalyvius (liudytojus, ekspertus ir t.t.); viešumas padedaužtikrinti visuomenės teisinį švietimą; leidžia plėtotis teisės doktrinai,nes teisės mokslui yra prieinama civilinių bylų medžiaga.

Teismo proceso viešumo principas taikomas teismo posėdžiams,bylos medžiagai ir teismo sprendimui. Teismo proceso viešumas reiš-kia, kad teismo posėdžio salėje gali dalyvauti kiekvienas šešiolikos metųsulaukęs asmuo (CPK 9 str.). Tačiau civilinio proceso tvarka paprastainagrinėjami privatūs privačių asmenų ginčai. Privataus gyvenimo ne-liečiamumas (Konstitucijos 22 str.) reikalauja viešumo principo išim-čių. Todėl Konstitucijos 117 ir CPK 9 straipsniai nustato kai kuriuosviešumo principo ribojimus.

Dėl neviešo teismo pobūdžio teismas privalo priimti motyvuotąnutartį, nes pagal bendrąją taisyklę teismo posėdis turi būti viešas.Nagrinėjant bylą neviešame teismo posėdyje, gali būti tik byloje da-lyvaujantys asmenys, o prireikus - liudytojai, ekspertai ir vertėjai.Byla tokiame teismo posėdyje nagrinėjama laikantis visų proceso tai-syklių, o teismo sprendimo rezoliucinė dalis visada skelbiama viešai,išskyrus įvaikinimo bylas (CPK 9 str. 3 d.). Neviešuose posėdžiuoseturėtų būti nagrinėjamos tėvystės nustatymo ar nuginčijimo, ištuo-kos, separacijos, kitos bylos, kylančios iš šeimos teisinių santykių,su gydytojo profesinės ar įmonės komercinės paslapties atskleidimususijusios bylos (pvz., dėl nesąžiningos konkurencijos, prekių žen-klų, patentų ir kt.).

1 Mačys Vl. Cit. op. P. 136.2 Bac E. B. p a o o poecca // Xpec no p a -

y poeccy. M o c a : o p o , 1996. C. 89-91.

166


Lietuvos teisės istorijoje viešumo principo ribojimas nėra naujasdalykas. Lietuvoje 1918-1940 m. galiojusio Civilinio proceso statuto68 straipsnis nustatė, kad „apylinkės teisėjas sprendžia bylas viešai. Jeibyla yra tokios ypatingos rūšies, kad posėdžio metu gali būti kenks-minga tikėjimui, visuomenės tvarkai arba dorovei, tai apylinkės teisė-jas gali nutarti, kad posėdis būtų neviešas. Toks nutarimas visuometskelbiamas viešai ir įrašomas į protokolą. Be to, posėdis gali būti ne-viešas, jei abi šalys šito prašo ir apylinkės teisėjas pripažįsta jų prašy-mą rimtą."

Panašūs viešumo principo ribojimai nustatyti ir užsienio šalyse.Pavyzdžiui, Prancūzijos CPK 22 straipsnis, suteikiantis galimybę nag-rinėti kai kurias bylas neviešame teismo posėdyje, taikomas asmenspripažinimo neveiksniu, kitoms ne ginčo byloms, ištuokos, tėvystės nu-statymo, bankroto byloms, taip pat byloms, kur kyla grėsmė būsiantpaskelbtas privataus gyvenimo detales arba šito prašo abi šalys1. Šve-dijoje posėdis gali būti uždaras, kai kaip liudytojas apklausiamas pen-kiolikos metų amžiaus nesulaukęs nepilnametis arba liudytoją būtinaapsaugoti nuo galimos neigiamos įtakos2.

Minėta, kad proceso viešumas pasireiškia tik nagrinėjant bylą išesmės, t. y. esant trečiajai proceso stadijai (viešumas be išlygų galiojair nagrinėjant bylą apeliacine ar kasacine tvarka). Bylos iškėlimui, teis-mo sprendimo priėmimui, kitų procesinių veiksmų atlikimui šis prin-cipas netaikomas. Pavyzdžiui, sprendimas visada priimamas in came-ra, t. y. pasitarimo kambaryje, kur leidžiama būti tik bylą nagrinėjančiamteisėjui (-ams) (CPK 19, 264 str.).

Nagrinėjant bylą viešai, visi teismo posėdžio salėje esantys asme-nys privalo laikytis tvarkos ir rimties, klausyti posėdžio pirmininko pa-tvarkymų, nenaudoti filmavimo, fotografavimo, garso ar vaizdo įrašųar kitų techninių priemonių (CPK 9 str. 5 d.). Byloje dalyvaujantys as-menys viešame teismo posėdyje atlikdami savo procesines funkcijasturi teisę daryti garso įrašą teismo posėdžiui užfiksuoti. Tačiau apietai jie iš anksto privalo informuoti posėdžio pirmininką. Tuo tarpu kitiasmenys viešame teismo posėdyje neturi teisės filmuoti, fotografuoti,daryti garso ar vaizdo įrašus ir naudoti kitas technines priemones. Užteismo posėdžio tvarkos pažeidimą posėdyje dalyvaujantiems asmenimsgali būti taikomos sankcijos (CPK 162, 237 str.).

1 Martin R., Martin J. Cit. op. P. 18-192 Lindell B. Cit. op. P. 32; Galimybę riboti viešumo principą yra pripažinęs ir Eu-

ropos žmogaus teisių teismas; žr., pvz., 2001 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje B.and P. v. the United Kingdom, 2001.

167


Kad šio principo teismai iš tikrųjų laikytųsi, būtina sudaryti tin-kamas teismo darbo sąlygas. Bene paprasčiausias viešumo principo pa-žeidimo atvejis dabar yra bylų nagrinėjimas teisėjo kabinete, kai nėrakur atsisėsti ne tik proceso stebėtojams, bet ir byloje dalyvaujantiemsasmenims.

Bylos medžiagos viešumas reiškia, kad su išnagrinėtos civilinėsar vykdomosios bylos medžiaga turi teisę susipažinti bet kuris asmuo.Išimtis daroma tik bylų, išnagrinėtų uždarame teismo posėdyje, me-džiagai - šių bylų medžiaga nėra vieša (CPK 10 str.). Be to, teismas,nagrinėdamas bylą viešame teismo posėdyje, turi teisę savo iniciatyvaar byloje dalyvaujančių asmenų prašymu nutartimi nustatyti, kad bylosmedžiaga ar jos dalis yra nevieša. Tokia nutartis gali būti priimama,kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosa-vybės slaptumą, informacijos apie žmogaus sveikatą konfidencialumą,taip pat jeigu yra pagrindo manyti, kad bus atskleista valstybės, tarny-bos, profesinė, komercinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis. Viešu-mo principas netaikomas ir tai bylos medžiagai, kuri yra valstybės artarnybos paslaptis, - su šia medžiaga turi teisę susipažinti tik asme-nys, kuriems ši teisė suteikta įstatymo.

Su bylos medžiaga galima susipažinti, kai joje priimtas sprendi-mas įsiteisėja ir kai nebėra galimas jos kasacinis nagrinėjimas. Su vyk-domosios bylos medžiaga galima susipažinti įvykdžius teismo sprendi-mą. Asmuo, norintis susipažinti su civilinės bylos medžiaga, pateikianustatytos formos prašymą atitinkamo teismo pirmininkui. Susipažįs-tant leidžiama daryti bylos medžiagos išrašus ir nuorašus.

Teismo sprendimo viešumas reiškia, kad teismo sprendimas skel-biamas viešai ir yra prieinamas visiems. Net ir išnagrinėjus bylą užda-rame teismo posėdyje, jo rezoliucinė dalis skelbiama viešai, išskyrusįvaikinimo bylas (CPK 9 str. 3 d.). Be to, CK 3.63 straipsnis leidžiasantuokos nutraukimo dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės byloje teis-mui sprendime nenurodyti konkrečių faktų, patvirtinančių vieno ar abie-jų sutuoktinių kaltę dėl santuokos nutraukimo, jeigu šito prašo abusutuoktiniai. Taip pat pažymėtina, kad teismų sprendimai publikuoja-mi Teismų įstatymo 39 straipsnio nustatyta tvarka. Europos TarybosMinistrų komitetas yra pabrėžęs būtinumą užtikrinti, kad teismų prak-tika būtų prieinama visuomenei1. Tokia nuostata visiškai suprantama,

' Recommendation No R (95) 11 of the Committee of Ministers of the Council ofEurope to the Member States Concerning the Selections, Processing, Presentation andArchiving of Court Decisions in Legal Information Rerieval Systems, adopted on 11September, 1995.

168


nes teismo precedentas yra teisės šaltinis, todėl jis turi būti viešai skel-biamas ir prieinamas visai visuomenei. Deja, Lietuvoje teismų prakti-ka kol kas nėra prieinama plačiajai visuomenei. Nepakankamas teismųpraktikos prieinamumas, nenuoseklumas ir nenuspėjamumas pagrįstainurodoma kaip viena iš Rytų Europos valstybių narystės Europos Są-jungoje kliūčių1.

3.7 PROCESINIO ŠALIŲ LYGIATEISIŠKUMO PRINCIPAS

Procesinio šalių lygiateisiškumo principas yra Konstitucijos 29 straips-nyje įtvirtinta visų asmenų lygybės įstatymui, teismui arba kitoms vals-tybės institucijoms ar pareigūnams išraiška civiliniame procese. Vienasiš tinkamo proceso požymių būtent ir yra lygios šalių teisės nagrinė-jant jų ginčą teisme. Būtinumą užtikrinti bylos nagrinėjimą lygiateisiš-kumo sąlygomis taip pat pabrėžia Europos žmogaus teisių ir pagrindi-nių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis. Šis principas įtvirtintasir Teismų įstatymo 6 ir 34 straipsniuose, CPK 17 ir 42 straipsniuose.

Lygiateisiškumas teismo procese reiškia kiekvieno teisę, kad jobyla bendruosiuose teismuose būtų nagrinėjama pagal vienodas taisyklesir be jokios diskriminacijos. Teismas, kaip valstybės institucija, nėra irnegali būti suinteresuotas, kad bylą laimėtų ieškovas arba atsakovas.Tačiau valstybė ir teismas turi garantuoti tokį proceso modelį, kurisužtikrintų, kad bylą galėtų laimėti iš tikrųjų teisi šalis, t. y. valstybė irteismas procese privalo garantuoti šalims vienodas teises įrodyti savotiesą. Todėl, pirma, teismas negali priimti sprendimo neišklausęs abie-jų šalių (lot. audiatur et altera pars) ir, antra, abiem joms turi būtigarantuotos vienodos kovos priemonės: kas neleidžiama ieškovui, tasturi būti neleidžiama ir atsakovui, ir atvirkščiai (lot. non debet actorilicere, quod reo non permittitur)2.

CPK 17 straipsnis pabrėžia, kad procesinės šalių teisės yra lygios,t. y. nė viena ginčo šalis nėra privilegijuota ir vienos šalies teisės ati-tinka kitos šalies teises. Pavyzdžiui, ieškovas turi teisę pareikšti ieški-nį, atsakovas - teisę gintis nuo pareikšto ieškinio, pateikdamas atsikir-timus į ieškovo reikalavimą arba pareikšdamas priešinį ieškinį; ieškovasturi teisę prašyti užtikrinti ieškinį, atsakovas - teisę reikalauti atlygintigalimus dėl ieškinio užtikrinimo nuostolius ir t.t. Šis principas labaisvarbus, nes, esant rungimosi procesui, vienodomis sąlygomis viena

1 Edward D. A. O. What Kind of Law Does Europe Need? The Role of Law,Lawyers and Judges in Contemporary European Integration // The Columbia Journalof European Law. 1998, vol. 5, p. 1-14.

2 Mačys VI. Cit. op. P. 136-137.

169

TCIVILINIO PROCESO TEISĖ KAIP SAVARANKIŠKA TEISĖS ŠAKA

su kita gali bylinėtis tik lygiateisės ginčo šalys. Teismas abiem šalimsturi vienodai padėti įgyvendinti savo procesines teises, kai joms to-kios pagalbos reikia, ir iš šalių vienodai reikalauti atlikti savo proce-sines pareigas. Svarbu, kad procesinio šalių lygiateisiškumo principobūtų laikomasi esant bet kuriai proceso stadijai, nes nuo jo įgyvendi-nimo priklauso ir kitų proceso principų įgyvendinimas. Teisėjas priva-lo išaiškinti šalims jų procesines teises ir pareigas, išskyrus atvejus,kai šalys veda bylą ne pačios, o per advokatą (CPK 8, 243 str.). Ta-čiau lygiateisiškumo principo pažeidimu negalima pripažinti aplinky-bės, kad teismas argumentuotai atmeta vienos šalies pateiktus įrody-mus ir remiasi kitos šalies pateiktais įrodymais1.

Deja, lygiateisiškumas nereiškia lygybės, nes pasinaudoti viena arkita procesine teise abi šalys ne visada gali dėl sunkios savo materia-liosios padėties. Pavyzdžiui, CPK 51 straipsnis abiem šalims suteikialygias teises vesti savo bylą teisme per atstovą. Turtinga šalis šią savoteisę įgyvendintų, o materialiai sunkiai besiverčianti - ne. Todėl vals-tybės pareiga ne tik deklaruoti formalų šalių lygiateisiškumą, bet irsudaryti joms sąlygas iš tikrųjų pasinaudoti savo teisėmis. Daugumaužsienio valstybių neturtingiems žmonėms užtikrina realią nemokamąteisinę pagalbą, panaikina ar gerokai sumažina žyminį mokestį. Pa-vyzdžiui, Prancūzijoje 1977 m. buvo panaikintas žyminis mokestis, o1991 m. įstatymu įvesta nemokamos teisinės pagalbos sistema. Šioslengvatos tapo vieno iš Prancūzijos civilinio proceso teisės principų -nemokamo teisingumo principo - garantijomis2.

Procesinio šalių lygiateisiškumo principo pažeidimu galima pripa-žinti ir kai kuriose valstybėse (pvz., Vokietijoje, Belgijoje, Danijoje,Olandijoje) nustatytą privalomą sumokėti teismo išlaidų užstatą, kaiieškinį pareiškia užsienietis. Teismo išlaidų užstato institutas ne tik pa-žeidžia lygiateisiškumo principą, bet ir prieštarauja 1896 m., 1905 m.,1954 m. ir 1980 m. Hagos konvencijoms3. Pažymėtina, kad dar 1960 m.Italijos Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijojeįtvirtintam asmenų lygybės principui CPK 98 straipsnį, nustatantį šaliųpareigą sumokėti teismo išlaidų užstatą4. Vis dėlto CPK 794 straipsnisįvedė užsieniečių užstato institutą.

1 LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. vasario 28 d. nutartis c. b. J. Banevičius v,Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, Nr. 3K-3-231/2000, kat. 40.

2 Martin R., Martin J. Cit. op. P. 20-21.3 Išsamiau žr.: Siehr K. Security for Costs: A Valuable Defence or a Burdensome

Relic? // Law and Reality. Dordrecht: Martinus Nijhoff, 1992. P. 291-300.4 Cappelletti M., Perillo J. M. Cit. op. P. 249; išsamiau žr.: Cappelletti M. Funda-

mentai Guarantees of the Parties in Civil Proceedings : General Report P. 729-748.

170


3.8 VALSTYBINĖS KALBOS PROCESO PRINCIPAS

Konstitucijos 117 straipsnio antrojoje dalyje sakoma, kad teismo proce-sas Lietuvos Respublikoje vyksta valstybine kalba. Todėl civilinės bylosteismuose nagrinėjamos valstybine - lietuvių kalba. Asmenims, nemo-kantiems lietuvių kalbos ar mokantiems ją nepakankamai, būtina užtik-rinti teisę daryti pareiškimus, duoti paaiškinimus ir parodymus, kalbėtiteisme ir pareikšti prašymus gimtąja arba jų mokama kalba, taip patnaudotis vertėjo pagalba. Vertėjo paslaugos tokiais atvejais teikiamos ne-mokamai (CPK 11 str., Teismų įstatymo 8 str.). Tinkamas šio principoįgyvendinimas yra tinkamo kitų — žodinio proceso (CPK 15 str.), proce-sinio lygiateisiškumo (CPK 17 str.), tiesioginio dalyvavimo (CPK 14 str.)ir 1.1., principų įgyvendinimo sąlyga. Tik griežtai laikantis aptariamoprincipo bus įmanoma įgyvendinti tinkamo proceso ir teisės būti išklau-sytam principus. Proceso kalbos principo pažeidimas, pavyzdžiui, drau-dimas kalbėti gimtąja kalba, turėti vertėją, yra pagrindas panaikinti teis-mo sprendimą apeliacine tvarka (CPK 329 str. 3 d. 2 p.).

1933 m. Lietuvos teismų santvarkos įstatymo 63 straipsnis taip patnustatė, kad „teismo kalba yra lietuvių kalba". „Tie bylos dalyviai, liu-dytojai ir žiūrovai, kurie nemoka lietuvių kalbos, gali daryti teismuižodinius pareiškimus nelietuvių kalba. Šiais atsitikimais teismas turinaudotis vertėjo pagalbą." (64 str.)

3.9 TIESIOGINIO DALYVAVIMO PRINCIPAS

Tiesioginio dalyvavimo (angl. immediateness; pranc. immėdiatetė; vok.Grundsatz der Unmittelbarkeif) principas reiškia, kad teisėjas privaloasmeniškai, tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus (CPK 14,235 str.): apklausti liudytojus, ištirti rašytinius, daiktinius įrodymus irt.t. Pasak Vl. Mačio, „tik išklausius pačius bylininkus ir pačius liudi-ninkus teismas gali matyti, kiek jais galima pasitikėti"1. Šio principopripažinimas aiškinamas tuo, jog teisingumas reikalauja, kad teismasnustatytų tiesą byloje, t. y. teismo sprendimo išvados atitiktų tikrąsiasbylos aplinkybes. Būdamos praeityje, bylos aplinkybės nustatomos re-miantis įrodymais. Teismas privalo ištirti įrodymus asmeniškai susipa-žindamas su jų šaltiniais.

Šis principas taip pat reiškia, kad šalims privalų sudaryti tinkamassąlygas asmeniškai susipažinti su visais byloje esančiais įrodymais2.

1 Mačys Vl. Cit. op. P. 135.Žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2000 m. sausio 25 d. sprendimą byloje

Slimane Kaid v. France, 2000; 2001 m. gruodžio 20 d. sprendimą byloje Buchbergerv. Austria, 200J.

171


Be to, teismas savo sprendimą gali grįsti tik įrodymais, ištirtais teis-mo posėdyje (CPK 263 str. 2 d.). Šalys, kiti byloje dalyvaujantys as-menys baigiamojoje kalboje gali remtis tik aplinkybėmis ir įrodymais,ištirtais teismo posėdyje nagrinėjant bylą iš esmės (CPK 253 str. 4 d.).Priimdamas sprendimą, teismas taip pat neturi teisės spręsti dėl ne-įtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų. Jeigu nagrinėjant bylą pasi-keičia teismo sudėtis, pavyzdžiui, teisėjas nušalinamas, suserga ir pa-našiai, naujasis teisėjas turi pradėti nagrinėti bylą iš pradžių, išskyrusatvejus, kai byloje dalyvaujantys asmenys neprieštarauja, kad byla bū-tų nagrinėjama toliau nuo to procesinio veiksmo, kurį atlikus ji buvoatidėta (CPK 16 str. 2 d.).

Tiesioginio dalyvavimo principas reiškia, kad teismas nagrinėja tikkonkrečių šalių ginčą dėl teisės. Todėl šis principas kartu draudžiaanalizuoti teises ir pareigas asmenų, kurie nėra įtraukti į tos bylos nag-rinėjimą. Neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų klau-simo sprendimas pažeistų šį principą. Dėl šios priežasties komentuo-jamo CPK 14 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta, kad priimdamassprendimą teismas neturi teisės spręsti neįtrauktų į bylą asmenų teisiųir pareigų klausimo (CPK 266 str.). Šio draudimo pažeidimas yra ab-soliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 2 p.), taippat pagrindas atnaujinti procesą (CPK 366 str. l d. 7 p.).

Tiesioginio dalyvavimo principas ne tik reikalauja asmeniškai irtiesiogiai ištirti visus įrodymus teismo posėdyje, bet ir toliau proceseremtis tik nagrinėjant bylą iš esmės ištirtais įrodymais. Todėl CPK14 straipsnio ketvirtojoje dalyje sakoma, kad šalys, kiti byloje daly-vaujantys asmenys baigiamojoje kalboje gali remtis tik aplinkybėmisir įrodymais, ištirtais teismo posėdyje nagrinėjant bylą iš esmės (CPK253 str. 4 d.). Tačiau, jeigu sakant baigiamąsias kalbas paaiškėja, kadtam tikros bylai reikšmingos aplinkybės nėra visiškai nustatytos ar ne-ištirti tam tikri įrodymai, teismas nutartimi turi teisę atnaujinti bylosnagrinėjimą iš esmės (CPK 256 str.). ;

Tiesioginio dalyvavimo principas taikomas ir apeliacinėje instan-cijoje, nors ir su tam tikromis išimtimis. Pavyzdžiui, kadangi apeliaci-nės instancijos teisme ribojamas naujų įrodymų pateikimas, apeliaci-nės instancijos teismas dažniausiai remiasi bylos medžiaga, surinktanagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Todėl pavyzdžiui, liudy-tojai, apklausti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, apeliaci-nės instancijos teisme iš naujo nebeapklausiami, išskyrus atvejus, kainusprendžiama pakartotinai ištirti įrodymus (CPK 324 str. 3 d.).

Šio principo įgyvendinimas kasaciniame procese taip pat turi ypa-tumų. Su kasacine tvarka nagrinėjamos bylos medžiaga pirmiausiai

172


susipažįsta pranešėjas (CPK 352 str.). Nors tiesioginio dalyvavimoprincipas reikalauja, kad su byla tiesiogiai susipažintų ir kolegijosnariai, tačiau dažniausiai apsiribojama tik pranešėjo pranešimo iš-klausymu (CPK 356 str.). Tokią praktiką reikėtų laikyti tiesioginio da-lyvavimo principo ignoravimu, nes, asmeniškai nesusipažinus su by-los medžiaga, teisėjui yra sunku priimti savarankišką ir nešališkąsprendimą.

Yra ir kitų tiesioginio dalyvavimo principo išimčių. Pavyzdžiui, by-lą nagrinėjantis teisėjas tiesiogiai, asmeniškai nedalyvauja renkant ir ap-žiūrint įrodymus, kuriuos buvo pavesta surinkti teisminio pavedimo (CPK173-175 str.) arba įrodymų užtikrinimo tvarka (CPK 221-223 str.).

Pasaulyje žinoma daugiau atvejų, kai tiesioginio dalyvavimo prin-cipo nėra absoliučiai laikomasi. Pavyzdžiui, Prancūzijos CPK nurodo,kad rengiantis bylos nagrinėjimui proceso eigą prižiūri tik vienas tei-sėjas (jugde de la mise en ėtat). Nusprendęs, kad pakankamai pasi-rengta nagrinėti bylą, jis skiria posėdžio datą ir su bylos medžiagasupažindina kitus kolegijos narius (Prancūzijoje ir pirmosios instanci-jos teismuose bylos nagrinėjamos kolegialiai)1.

3.10 TEISMINIO NAGRINĖJIMO VIENTISUMO IR TEISĖJŲSUDĖTIES NEKINTAMUMO PRINCIPAS

CPK 235 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta, kad kiekvienos bylosteismo posėdis vyksta be pertraukos, išskyrus atvejus, kai skelbiamapertrauka, kurios trukmė negali būti ilgesnė kaip penkios dienos. Kolpradėta nagrinėti byla bus baigta nagrinėti, teismas neturi teisės nag-rinėti kitų bylų, išskyrus atvejus, kai bylos nagrinėjimas atidedamas,byla sustabdoma arba daroma pertrauka, atidedamas sprendimo pri-ėmimas ir paskelbimas. Tai reiškia, kad kiekviena byla turi būti nag-rinėjama susitelkus — teismo posėdis turi vykti be pertraukos ir jameneturi būti nagrinėjama jokia kita byla. Per daromą posėdžio poilsiopertrauką teismui draudžiama nagrinėti kitas bylas. Pradėti nagrinėtikitą bylą teismas gali tik baigęs ankstesnę, t. y. priėmęs sprendimą,nutraukęs bylą, palikęs pareiškimą nenagrinėtą, sustabdęs bylą arba ati-dėjęs jos nagrinėjimą ir panašiai.

Kai nagrinėjant bylą keičiasi teismo sudėtis, pavyzdžiui, teisėjuisusirgus, mirus, pareiškus jam nušalinimą ir panašiai, bylos nagrinėji-mą būtina atidėti ir ją privalu pradėti nagrinėti iš pradžių, išskyrusCPK 16 straipsnyje numatytas išimtis (CPK 235 str. 2 d.). Toks princi-pas būtinas, nes tik sutelkus dėmesį į vienos bylos aplinkybes ir ne-

1 Martin R., Martin J. Cit. op. P. 72-73.

173


skiriant jo kitiems klausimams spręsti įmanoma detaliai ištirti visus subyla susijusius klausimus ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą. At-kreiptinas dėmesys, kad CPK yra kelios normos, kurios nevisiškai de-rinasi su šiuo principu. Pavyzdžiui, CPK 268 straipsnio trečiojoje da-lyje teismui leidžiama atidėti motyvuoto sprendimo surašymą, CPK170 straipsnio penktojoje dalyje leidžiama baigti surašyti teismo posė-džio protokolą ne vėliau kaip rytojaus dieną po teismo posėdžio arkonkretaus procesinio veiksmo.

Teisminio nagrinėjimo vientisumo principas žinomas ir kitose vals-tybėse. Ypač aiškiai jis maryti bendrosios teisės valstybių civiliniameprocese, kur pagrindiniai procesiniai veiksmai atliekami susitelkus, ne-pertraukiamai nagrinėjant bylą teismo posėdyje (angl. trial).

3.11 RUNGIMOSI PRINCIPAS

CPK 12 straipsnis nustato, kad civilinės bylos visuose teismuose nag-rinėjamos laikantis rungimosi principo. Analogiška norma įtvirtinta irTeismų įstatymo 34 straipsnio pirmojoje dalyje. Atsakyti, kodėl rungi-masis pripažįstamas civilinio proceso teisės principu, nėra paprasta,juo labiau kad požiūris į rungimosi principą nėra vienareikšmis. Visuspožiūrius, kaip turėtų būti nustatomos bylos aplinkybės ir koks turėtųbūti teismo procesas, santykiškai galima suskirstyti į tris grupes. Pir-ma, galima nustatyti, kad aiškintis bylos aplinkybes, pateikti įrodymusyra vien šalių pareiga, o teismas tik įvertina tai, ką jam pateikia šalys.Tai būtų klasikinis rungimosi principo pavyzdys. Šio varianto šalinin-kai teigia, kad šis modelis priimtiniausias, nes būtent šalys geriausiaižino bylos aplinkybes; jos yra labiausiai suinteresuotos bylos baigtimi;būtent šis modelis labiausiai atitinka proceso privatumą ir dispozity-vumo principą; jis leidžia užtikrinti teismo nešališkumą ir racionalųdarbo paskirstymą teismui ir šalims; skatina šalių iniciatyvą ir atitinkafinansinius valstybės interesus. Tačiau šio proceso modelio kritikai tei-gia, kad jis nepriimtinas, nes neįvertinama, jog šalys faktiškai nely-gios: viena gali pasisamdyti advokatą, kita - ne, viena išprususi, kita- ne. Todėl toks proceso modelis prieštarautų teisingumo principui,nes leistų bylą laimėti šaliai, kuri iš tikrųjų nėra teisi.

Antra, galima nustatyti, kad už visapusišką visų bylos aplinkybiųišaiškinimą yra atsakingas teismas, kuris pats renka įrodymus, savoiniciatyva aiškinasi bylos aplinkybes. Tai būtų klasikinis tardomojo pro-ceso pavyzdys. Kaip teigiamos šio proceso modelio savybės nurodo-ma tai, kad šis modelis leidžia įgyvendinti teisingumą, nes bylą laimišalis, kuri iš tiesų yra teisi, procesas tampa operatyvesnis, pašalinama

174


faktinė šalių nelygybė ir t.t. Tačiau šio varianto kritikai teigia, kadtoks procesas nepalieka vietos teismo nešališkumui, šalys tokiame pro-cese tampa pasyvios, padidėja teismo darbo krūvis ir t.t.

Trečia, galima suderinti pirmą ir antrą variantus, t. y. nustatyti klasi-kinio rungimosi ir klasikinio tardomojo proceso modelių pusiausvyrą.

Iš tiesų dauguma civilinio proceso tvarka nagrinėjamų ginčų kylaiŠ privatinės teisės reguliuojamų santykių, todėl ginčo privatumas le-mia proceso eigą. Logiška reikalauti, kad visas bylos aplinkybes įro-dytų ginčo šalys, o teismas, remdamasis šalių pateiktais įrodymais, tikįvertintų bylos faktus ir nesibrautų į sritį, kurios nė viena ginčo šalisnenurodo. Be to, teismui abi šalys yra lygios. Tad teismas, likdamasnešališkas ir neutralus, privalo užtikrinti abiem šalims vienodas gali-mybes įrodyti savo tiesą. Jeigu teismas stotų kurios nors šalies pusėnir kartu su ja pradėtų rinkti įrodymus, būtų pažeistas ir šalių lygiatei-siškumo, ir teisėjo nešališkumo bei neutralumo principai. Todėl daž-nai teigiama, kad rungimasis yra šalių lygiateisiškumo, teisėjo nešališ-kumo ir neutralumo, kitų principų garantija.

Rungimosi principas išreiškia pačią civilinio proceso esmę, visąbylos nagrinėjimą laikydamas lygiateisių ginčo šalių dvikova, kuriosarbitras yra teismas (teisėjas). Vieną ginčo šalį sąlygiškai galima pa-vadinti pasyviąja, t. y. turinčia apsiginti nuo pareikšto reikalavimo, oantrą - aktyviąja, t. y. pareiškiančia reikalavimą. Ypač ryškiai šio prin-cipo turinys atsiskleidžia įrodinėjimo procese. Kiekviena šalis privaloįrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų ar atsi-kirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.), išskyrus aplinkybes, nuo kuriųįrodinėjimo šalis atleista (CPK 182 str.). Antai ieškovas jau esant pir-majai proceso stadijai privalo nurodyti ne tik savo reikalavimą, bet irjį pagrindžiančius faktus bei įrodymus, patvirtinančius tuos faktus (CPK135 str.). Atsakovas savo atsiliepime privalo nurodyti aplinkybes ir įro-dymus, kuriais jis remiasi nesutikdamas su ieškiniu (CPK 142 str.). Tai-gi rungimosi principas reiškia, kad:

1) įrodinėjimo dalyką civilinėje byloje nustato ginčo šalys; teis-mas savo sprendime negali remtis šalių nenurodytais faktais arba ig-noruoti jų nurodytų faktų (lot. da mihi faktum, dabo tibi ius; quodnon est in actis non est in mundo);

2) teismas turi spręsti bylą vertindamas tik šalių nurodytus faktusir jų pateiktus įrodymus (lot. judex judicet secundum allegata et pro-bata partium);

3) teisėjas netiria faktų ir nerenka įrodymų savo iniciatyva (lot.ne procedeat judex ex officio);

175


4) teismas negali iškelti bylos savo iniciatyva ir pradėti rinkti įro-dymų ar tirti bylos aplinkybių (lot. nemo judex sine actore, nemo in-vitus agere cogatur)',

5) teismas negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo (lot. ne eat ju-dex ultra petita partium).

Rungimosi proceso modelis (vok. Verhandlungsmaxime) yra tardo-mojo proceso (vok. Inquisitionsmaxime) modelio priešybė. Tardomojoproceso atveju teismas pradeda tirti bylą savo iniciatyva, pats aiškinasijos aplinkybes, renka įrodymus. Istoriškai civiliniam procesui ilgai buvobūdingi tardymo bruožai, nes visa įrodinėjimo našta tekusi teismui1.

XVII-XVIII a. šio modelio atsisakyta. Antai 1806 m. PrancūzijosCPK jau laikomas klasikiniu ginčo proceso pavyzdžiu, įtvirtinusiu neut-ralaus teisėjo statusą. Prancūzijos teisės ir teisės doktrinos įtaka buvolabai stipri ir ikikarinėje Lietuvoje. Vl. Mačys, gindamas rungimosi prin-cipą, teigė jį esant gerą, nes jis: 1) skatina šalis uoliai rinkti bylosmedžiagą ir įrodyti kitos šalies reikalavimų ar atsikirtimų nepagrįstu-mą; 2) neslopina šalių iniciatyvos, nes manoma, kad bylos šalys ge-riausiai susipažinusios su jos medžiaga, todėl tik jos gali žinoti, ko-kius faktus ir įrodymus dar pateikti teismui; 3) padeda įgyvendinti kitącivilinio proceso principą - dispozityvumąj 4) leidžia paskirstyti įrodi-nėjimo naštą šalims ir jų atstovams, sudaro galimybę teismui likti neut-raliam ir nešališkam bei taupo teismo darbo laiką. Kartu Vl. Mačysatkreipė dėmesį, kad rungimosi principas būtų veiksmingas tik jei abiejųšalių galimybės būtų lygios: jeigu viena šalis gali pasisamdyti advoka-tą, o kita materialiai nepajėgi šito daryti, lieka tikimybė, kad bylą lai-mės ne iš tikrųjų teisi šalis. Gyvenime esančiai nelygybei kompensuo-ti jis siūlė teismui suteikti daugiau iniciatyvos įrodinėjimo procese2.Ikirevoliucinės Rusijos proceso teisės specialistai taip pat teigiamai ver-tino rungimosi principą, tačiau atkreipė dėmesį ir į socialinį absoliu-taus rungimosi principo taikymo neteisingumą. Štai E. Vaškovskis norsir siūlė teismui suteikti tam tikrą iniciatyvos teisę nustatant materialią-ją tiesą, tačiau kartu pabrėžė, jog teismo iniciatyva galima tik tiek,kad nebūtų pažeistas dispozityvumo principas, t. y. šis mokslininkasteigė esant būtina išlaikyti rungimosi principo ir teismo aktyvumo pro-porciją. Tokį proceso modelį E. Vaskovskis siūlė vadinti instrukciniu3.

Lietuvoje 1918-1940 m. galiojusio Civilinės teisenos įstatymo82 straipsnis (pakeistas 1934 m. rugpjūčio l d.) nurodė, jog „apylinkės

1 Išsamiau žr.: International Encyclopedia of Comparative Law. Vol. XVI. Ch. 1.P. 31-33; A History of Continental Civil Procedure. P. 3-87.

2 Mačys Vl. Cit. op. P. 137-138.3 Bac E. B. Cit. op. P. 69-73.

176


teisėjas turi rūpintis, kad esminės bylos aplinkybės būtų išaiškintos.Jis gali klausinėti bylininkus, reikalauti iš jų paaiškinimų, nurodyti jiemsaplinkybes, kurias reikia išaiškinti bylai teisingai išspręsti, ir pareika-lauti iš jų įrodymų, kuriais tos aplinkybės turi būti išaiškintos, duoda-mas laiko tiems įrodymams pristatyti. Apylinkės teisėjas pats gali iškirų jo žinioje esančių bylų pridėti prie sprendžiamosios bylos pasitei-ravimų, kurie yra svarbūs tai bylai išaiškinti." Civilinės teisenos įsta-tymas 1934 m. rugpjūčio 1d. papildytas 82l straipsniu, kuris nustatė,jog „apylinkės teisėjas, radęs, kad bylininko nurodytoms aplinkybėms,kurias reikia išaiškinti bylai teisingai išspręsti, nepristatyta įrodymų,arba kad pristatytieji tų aplinkybių įrodymai yra nepakankami, turi ta-tai nurodyti bylininkui ir duoti jam laiko reikiamiems įrodymams pri-statyti. Šiuo atveju apylinkės teisėjas gali pareikalauti, kad bylininkaspristatytų įrodymus, kuriuos jisai yra paminėjęs savo paaiškinimuose."Šios normos patvirtina, kad ikikarinėje Lietuvoje nmgimosi principasderintas su teisėjo iniciatyva. Lietuvos Vyriausiasis tribunolas, aiškin-damas šiuos straipsnius, savo sprendimuose yra nurodęs, kad ,jeiguteismas pats randa reikalo kurias nors aplinkybes išaiškinti ar patik-rinti, tai turi apie tai paskelbti Šalims ir paskirti tam laiką". Jeigu ša-lys nepateikė pakankamai įrodymų, tai, Vyriausiojo tribunolo nuomo-ne, „teismas tuomet ne tiktai gali, bet ir turi atkreipti į tai bylininkųdėmesį ir suteikti jiems terminą trūkstantiems įrodymams pristatyti, galitiesiog jiems nurodyti, kokie įrodymai būtų reikalingi [...]"1

Bendruoju požiūriu teisėjo aktyvumo ir rungimosi principo santy-kis yra tardomojo ir ginčo proceso santykio problema. Pasakytina, kadgrynai tardomojo arba grynai ginčo civilinio proceso nėra. Net ir ben-drojoje teisėje, kur ginčo proceso principas laikomas kertiniu civilinioproceso principu2, pripažįstama, kad kai kuriuos šalių nenurodytus klau-simus teismas gali iškelti ex officio. Pavyzdžiui, matydamas, kad šaliųsudaryta sutartis prieštarauja įstatymui, teismas šį faktą turi nurodytiex officio, nors nė viena šalis juo nesiremia. Bendrojoje teisėje teis-mas taip pat kontroliuoja įrodymų sąsajumą ir leistinumą, proceso ope-ratyvumą, turi teisę savo iniciatyva apžiūrėti įrodymus3. Tiesa, JAVabsoliutus ginčo procesas taip pat kritikuojamas, nes esą jis tampąsšalių advokatų žaidimu, o ne valstybės institucijos veikla nagrinėjantšalių ginčą. Todėl JAV teisėjas nėra pasyvus arbitras, nes iš jo reika-laujama užtikrinti, kad arba byla judėtų į priekį, arba šalys susitaiky-tų. Teisėjas tampa vis aktyvesnis ne tik teismo posėdyje, bet ir esant

1 Civilinės teisenos įstatymas. Su pakeitimais ir papildymais. P. 96.2 Išsamiau žr.: Andrews N. Cit. op. P. 33-53.3 Graef R. O. Cit. op. P. 42-44.

177


kitoms stadijoms. JAV taip pat pripažįstama, kad teisėjas privalo būtiaktyvesnis nagrinėdamas bylą, susijusią su viešuoju interesu1. Tačiau,be abejo, bendrojoje teisėje yra kur kas daugiau dalykų, aiškiai rodan-čių vyraujant ginčo proceso modelį. Pavyzdžiui, teismas niekada savoiniciatyva nekviečia liudytojų; liudytojus apklausia šalių advokatai, oteismas tik stebi apklausos eigą ir retkarčiais pateikia klausimus arbaleidžia liudytojui neatsakyti į klausimus, nesusijusius su byla, teismastaip pat nekviečia savo iniciatyva liudytojo, eksperto, teisėjas yra ge-rokai pasyvesnis esant ikiteisminei proceso stadijai (pre-trial), nes pa-rengti bylą posėdžiui laikoma šalių ir jų advokatų pareiga.

Kontinentinės teisinės sistemos valstybėse taip pat pripažįstama,kad civilinis procesas yra ginčo procesas, tačiau turi ir nemažai tardo-mojo proceso bruožų. Pavyzdžiui, Italijos teisės doktrina laikėsi nuo-statos, kad Italijos civilinis procesas yra labiau ginčo nei tardomasis2.

Prancūzijos teisės doktrina Prancūzijos civilinį procesą po 1975 m.CPK priėmimo pripažįsta kompromisiniu ginčo ir tardomojo procesomodelių variantu3.

Švedijoje ginčo proceso modelis laikomas civilinio proceso prin-cipu, kartu pabrėžiama teismo teisė tam tikrais atvejais rinkti įrody-mus savo iniciatyva ir savo nuožiūra4.

Vokietijoje mngimosi principas taip pat laikomas vienu iš civili-nio proceso principų, tačiau pripažįstama teismo teisė tikslinti šaliųpateiktus faktus ir priimti teisingą sprendimą, neatsižvelgiant į šaliųnepatyrimą ar advokato darbo broką. Bylose, susijusiose su viešojo in-tereso gynimu (šeimos, asmens teisinio statuso nustatymo), teismui lei-džiama būti gerokai aktyvesniam5.

Austrijoje teismas teoriškai gali tirti tikrąsias bylos aplinkybes (vok.diskretionūre Gewalt) savo nuožiūra. Tačiau ši teismo teisė ribota. Pa-vyzdžiui, teisėjas negali kviesti ir apklausti liudytojų ar reikalauti ra-šytinių įrodymų, kai abi šalys tam prieštarauja. Bet šeimos, kitose by-lose, susijusiose su viešojo intereso apsauga, teismas gali tirti tikrąsiasbylos aplinkybes neatsižvelgdamas į šalių norus6.

1 Civil Procedure. 4th ed. P. 4-5.2 Cappelletti M., Perillo J. M. Cit. op. P. 45.3 Martin R., Martin J. Cit. op. P. 17.4 Lindell B. Cit. op. P. 30.5 Gerstenmaier K. A. Civil Procedure in West Germany // World Litigation Law

and Practice / gen. editor Ronald E. Myrick. New York: Transnational Juris Publica-tions, Inc., Dobbs Ferry, 1990. P. 1-29; 1-30.

6 Austrian Business Law. Legal, Accounting and Tax Aspects of Business in Aust-ria. Wien: Kluwer Law and Taxation Publ., Manz Verlag, 1984. P. 28.

178


Taigi galima teigti, kad beveik visos valstybės rungimosi principąpripažįsta fundamentaliu civilinio proceso teisės principu. Skirtingaisuprantamas tik teismo vaidmuo procese - vienur jį stengiamasi pada-ryti pasyvesnį, kitur - aktyvesnį. Prisiminus neseną istoriją, nesudėtin-ga rasti civilinio proceso modelį, kai teismas iš tiesų nepaprastai ak-tyvus. Tarybinė teisės doktrina laikėsi nuostatos, kad nustatytiobjektyviąją tiesą yra teismo, o ne šalių tikslas. Todėl įstatymas tie-siog įpareigojo teismą vykdyti tardytojo funkcijas. Iki 1994 m. galioju-si CPK 15 straipsnio norma įpareigojo teismą „imtis įstatymo numaty-tų priemonių, neapsiribojant šalių pateikta medžiaga, objektyviai,visapusiškai ir pilnutinai išaiškinti tikrąsias bylos aplinkybes". Ši irkitos tada galiojusios civilinio proceso teisės normos leido teismui netik išspręsti bylą remiantis visiškai kitais, nei šalių nurodyti, faktais,t. y. keisti ieškinio pagrindą, bet ir priteisti ieškovui daugiau, nei jisprašė. Be to, CPK 58 straipsnio antroji dalis leido teismui rinkti įro-dymus savo iniciatyva1. Po 1994—1996 m. revizijos šių normų CPKneliko. Prieš priimant naująjį CPK civiliniame procese vyravo klasiki-nio rungimosi principo nuotaikos - būta atvejų, kai žemesniųjų ins-tancijų teismai nusišalindavo net nuo teisinio bylos aplinkybių kvalifi-kavimo, teigdami, kad jie analizuoja šalių pateiktus bylos faktus tikšalių nurodytų teisės normų kontekste. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas,kritikuodamas tokią ydingą praktiką, yra pareiškęs, kad teisinė bylosaplinkybių kvalifikacija yra teismo prerogatyva2. Lietuvos Aukščiau-siasis Teismas yra pareiškęs nuomonę ir dėl kitų rungimosi principoaspektų. Pavyzdžiui, aiškindamas 1964 m. CPK 15 straipsnį, įpareigo-jusį teismą išaiškinti byloje dalyvaujantiems asmenims jų procesinesteises ir pareigas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. birželio23 d. nutartyje nurodė, kad „CPK 15 straipsnyje nustatyta teismo pa-reiga išaiškinti byloje dalyvaujantiems asmenims jų teises ir pareigasapima tik principinį išaiškinimą šalims, kad joms suteikta įstatyminėgalimybė naudotis visa eile procesinių teisių, kaip tokių, o kartu irvykdyti nustatytas tam tikras procesines pareigas. CPK 15 straipsnyjenustatyta pareiga apima tik teismo pareigą išaiškinti šalims ir kitiemsdalyvaujantiems byloje asmenims jų procesines teises ir pareigas, nu-

' Išsamiau apie nmgimosi principą tarybiniame civiliniame procese žr.: CeB . M . K o e p r p a o o c y a . M o c a :

a eparypa, 1982. C. 121-125.2 LAT CBS išplėstinės teisėjų kolegijos 2000 m. vasario 2 d. nutartis c. b. Z. Stan-

kevičius v. H. Chadakevičius, Nr. 3K-7-23/2000, kat. 43; taip pat žr.: 2001 m. lapkričio21 d. nutartis c. b. R. Žadeikos individuali įmonė „Jūsų ir mūsų sėkmė" v. J. Bralitie-nė ir kt., Nr. 3K-3-1178/2001, kat. 95.1.

179


matytas CPK 31, 35 ir kituose straipsniuose, t. y. abstrahuotai šalimspriminti, kad jos turi atitinkamas procesines teises, tačiau jokiu būdunedetalizuoti, kokius konkrečiai reikalavimus, atsikirtimus ar prašymusšalis turi pareikšti. Priešingu atveju būtų pažeisti civilinio proceso prin-cipai - teisėjų nepriklausomumas, teismo nešališkumas, dispozityvu-mas ir rungimasis (CPK 6, 8, 13, 35 str.), kurie draudžia teismui taptišalies ar šalių advokatu patariant joms, kokius gynimosi būdus ar prie-mones taikyti, kokius reikalavimus reikšti. Lietuvos Aukščiausiojo Teis-mo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi išdėstytaisargumentais, konstatuoja, kad Lietuvos CPK 15 straipsnis įpareigojateismą išaiškinti dalyvaujantiems byloje asmenims tik jų procesines tei-ses ir pareigas, numatytas CPK 31, 35 ir kituose straipsniuose. Ši teis-mo pareiga nereiškia teismo pareigos nurodyti, kokius konkrečius rei-kalavimus, prašymus ar konkrečius gynimosi nuo pareikšto ieškiniobūdus turi reikšti ar naudoti dalyvaujantys byloje asmenys konkrečiojebyloje."1 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. kovo 29d. nutarty-je nurodė, jog „rungimosi principas [...] reikalauja, kad šalis ne tik įvar-dintų įrodinėjimo dalyką, t. y. nurodytų aplinkybes, kuriomis ji grin-džia savo reikalavimą ar reikalavimus, bet ir šias aplinkybes įrodytų"2.

Naujasis CPK išsklaidė abejones dėl rungimosi proceso modelio,akivaizdžiai įtvirtindamas rungimosi ir teisėjo vadovavimo procesuiprincipų pusiausvyrą. CPK aiškiai nurodė teisėjo teisę įstatymų numa-tytais atvejais rinkti įrodymus savo iniciatyva, kontroliuoti šalių proce-sinius veiksmus, taikyti joms sankcijas, nurodyti šalims tam tikras įro-dinėjimo proceso spragas, pavyzdžiui, kad tam tikras šalies nurodytasfaktas nepatvirtintas jokiais įrodymais ir panašiai (CPK 8, 159-161 irkiti straipsniai). Pažymėtina, kad pagal naująjį CPK rungimosi princi-po turinys visose bylose nėra vienodas. Pavyzdžiui, šeimos, darbo by-lose, taip pat esant ypatingajai teisenai teisėjas yra kur kas aktyvesnisir turi daugiau galių veikti bylos aplinkybių nustatymą nei kitose by-lose (žr., pvz., CPK 376-377, 405, 414, 417, 443 str). Šitai aiškinamabūtinumu ginti viešąjį interesą ir minėtų bylų pobūdžiu - jos nėra gry-nai dispozityvios. Tai, kas įtvirtinta naujame CPK, nėra kažkokia iš-skirtinė naujovė, nes Vakarų valstybių patirtis rodo, kad geriausia bū-tų rasti ginčo ir tardomojo procesų pusiausvyrą. Net bendrosios teisėsvalstybės pripažįsta, kad ginčo proceso modelis gali būti veiksmingas

1 LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 23 d. nutartis c. b. O. Pažėraitė v.A. Jakubauskienė, Nr. 3K-3-323/1999, kat. 36.

2 LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 29 d. nutartis c. b. S. Varanius v. Plun-gės „Ryto" vidurinė mokykla, Nr. 3K-3-43/1999, kat. 5.

180


tik esant dviem sąlygoms: pirma, jeigu abi šalys turės vienodą gali-mybę kiekvienoje byloje turėti vienodai kvalifikuotą advokatą ir, an-tra, jeigu abiejų šalių advokatai sąžiningai siekia laimėti bylą. Deja,pripažįstama, kad net JAV šios dvi sąlygos nėra tenkinamos1.

Pažymėtina, kad rungimosi principas taikomas tik faktiniam bylosaspektui. Iš šalių nereikalaujama įrodyti, kad jų santykius reguliuojakonkretus įstatymas ir būtent jį reikia taikyti. Nustatyti, teisingai išaiš-kinti ir taikyti teisės normą, reguliuojančią šalių ginčo santykį, yra teis-mo prerogatyva (lot. iura novit curia). Todėl iš šalių nė nereikalauja-ma ieškinio pareiškime ar atsiliepime į jį nurodyti įstatymo arkonkrečios teisės normos, kuriais jos remiasi (CPK 135 str.). Išimtistėra užsienio valstybės teisė. Pagal Lietuvos CPK 808 straipsnio antrą-ją dalį tais atvejais, kai užsienio teisės taikymą numato šalių susitari-mas, užsienio teisė yra fakto, o ne teisės klausimas, todėl šalis, pra-šanti taikyti užsienio teisę, privalo įrodyti, kad tam yra pagrindo, taippat taikytinos užsienio teisės turinį, jos taikymo praktiką.

Bendrojoje teisėje pripažįstama, kad šalių advokatai privalo pa-teikti teismui visus būtinus įstatymus, teismų precedentus, kitus teisėsšaltinius, kurie leistų jam išspręsti bylą. Be abejo, teisėjas gali nesi-remti advokatų pateiktais įstatymais ar teismų precedentais ir savo ini-ciatyva taikyti kitą teisės normą. Taigi principas iura novit curia ga-lioja ir bendrojoje teisėje, nors ir ne visai taip kaip kontinentinėje2.

Aišku viena: tiek tardomajame, tiek ginčo procese šalys negali būtitik abejingos stebėtojos. Visų valstybių civilinio proceso teisė šalių pa-syvumą procese, nesivadovavimą teise, kartu pareigą įrodyti, įrodymųnepateikimą nustatytais terminais pripažįsta sukeliančiais neigiamų pa-darinių: teismas, laikydamas tam tikras aplinkybes neįrodytomis, galiatmesti ieškinį.

Baigiant dar minėtina Europos Tarybos Ministrų komiteto 1984 m.vasario 28 d. rekomendacija Nr. R (84) 5. Jos trečiasis principas nuro-do, kad teismas procese turi būti aktyvus. Teismas turi siekti bylospažangos. Tuo tikslu jam turi būti suteikta teisė reikalauti, kad šalysišaiškintų ar patikslintų savo reikalavimus, taip pat teisė kviesti šalis įposėdį, reikalauti iš jų pateikti įrodymus, kontroliuoti įrodymų leisti-numą ir sąsajumą. Tačiau pabrėžiama, kad įgyvendindamas šias teisesteismas negali peržengti bylos nagrinėjimo ribų3.

1 Civil Procedure. 4th ed. P. 6.2 Graef R. O. Cit. op. P. 44.3 Recommendation No R (84) 5 on the Principles of Civil Procedure Designed to

Improve the Functioning of Justice, adopted by the Committee of Ministers on 28 Feb-ruary, 1984.

181


3.12 DISPOZITYVUMO PRINCIPAS

Civilinio proceso tvarka nagrinėjami ginčai, kylantys iš privatinės tei-sės reguliuojamų santykių. Privatinei teisei būdingas šalių autonomi-jos, arba dispozityvumo, principas, leidžiantis joms pačioms, neper-žengiant įstatymo nustatytų ribų, rinktis savo elgesio modelį. Tai reiškia,kad šalys yra savo materialiųjų teisių šeimininkės: jos gali jomis nau-dotis, bet gali ir nesinaudoti, perleisti jas kitiems asmenims. Atitinka-mai savo teisių įgyvendinimu šalys privalo rūpintis pačios (lot. vigi-lantibus jura scripta sunt), todėl tik pats teisės turėtojas gali nuspręsti,jam ją ginti ar ne. Lygiai taip pat tik pats teisės turėtojas gali spręsti,kokios gynybos reikalauti - priteisti visą skolą ar jos dalį, priteistipalūkanas ar ne ir t.t. Kadangi materialiajam teisiniam santykiui, iškurio kyla ginčas, būdingas dispozityvumas, tai šis principas turi būtipripažįstamas ir teismo procese. Pripažinus, kad šalys gali laisvai nau-dotis savo teisėmis iki teismo proceso, reikia pripažinti, jog jos galinaudotis jomis ir vykstant procesui, ir suteikti atitinkamas procesinespriemones.

Dispozityvumo principas reiškia, kad vykstant procesui šalys turidaug galimybių laisvai naudotis savo materialiosiomis ir procesinėmisteisėmis, taigi ir veikti proceso eigą. Minėta, kad šis principas yra ana-logiško principo materialiojoje teisėje egzistavimo padarinys. Įtvirtin-tas jis CPK 13 straipsnyje.

Dispozityvumo principo pasireiškimo pavyzdžių labai daug, juolabiau kad jis būdingas visoms civilinio proceso stadijoms. Dispozity-vumo principas reiškia, kad:

1) civilinė byla gali būti iškelta tik suinteresuoto asmens iniciaty-va (lot. nemo judex sine actore; nemo invitus agere cogitur); teismasnegali iškelti civilinės bylos savo iniciatyva, taip pat niekas negali pri-versti ieškovo pareikšti ieškinį (CPK 5 str.);

2) bylos nagrinėjimo dalyką nustato šalys; teismas negali keistinei ieškinio dalyko, nei jo pagrindo; teismas negali priteisti ieškovuito, ko šis neprašė; teismas negali grįsti savo sprendimo faktais, kuriųšalys nenurodė (lot. judex ne eat ultra petita partium, ultra petita noncognoscitur);

3) šalys turi teisę baigti bylą taikos sutartimi; ieškovas turi teisęatsiimti ieškinį ar jo atsisakyti, o atsakovas turi teisę pripažinti ieškinį(CPK 42, 139-140 str.);

4) ieškovas turi teisę didinti ar mažinti savo reikalavimų apimtį,keisti ieškinio dalyką ar pagrindą (CPK 42, 141 str.);

5) šalys turi teisę skųsti priimtą teismo sprendimą apeliacine tvar-ka, bet gali šia teise ir nesinaudoti (CPK 305 str.);

182


6) šalys gali vesti bylą pačios arba per atstovus (CPK 51 str.);7) šalis gali pripažinti faktus, kuriais remiasi kita šalis (CPK

187 str.);8) vykdymo procesas paprastai prasideda tik išieškotojo iniciatyva

(CPK 586 str.).Vadinasi, dispozityvumas reiškia, kad šalys gali disponuoti ir gin-

čo objektu, t. y. savo pareikštais materialiaisiais teisimais reikalavimais(materialusis dispozityvumo principo aspektas), ir procesinėmis prie-monėmis (procesinis dispozityvumo principo aspektas). Šiuo atžvilgiušalys procese turi plačią autonomiją, todėl kai kas jas vadina civilinioproceso šeimininkėmis. Tačiau ar iš tiesų šitaip yra? Ar dispozityvu-mo principas tikrai yra absoliutus ir neturi jokių ribų? Naujojo CPKnormos sako, kad šitaip nėra: šis principas nėra absoliutus, nes šaliųveiksmus kontroliuoja teismas. Pavyzdžiui, teismas gali nepriimti ieš-kovo pareikšto ieškinio atsisakymo ar netvirtinti šalių taikos sutarties(CPK 42 str.), teismas gali nepriimti faktų pripažinimo, jeigu faktaipripažinti ne savanoriškai (CPK 187 str.), įstatymo numatytais atvejaisteismas gali peržengti pareikšto ieškinio ribas (CPK 376-377, 405,414 str.) ir panašiai. Tačiau skaitytojas gali suabejoti šių normų racio-nalumu ir paklausti, ar jos nėra tarybinės teisės reliktas. Nebūtų gali-ma vienareikšmiškai atsakyti į tokį klausimą. Niekas neginčija, kadprivatinei teisei būdingas dispozityvumas. Todėl logiška teigti, kad as-menys, buvę nevaržomi ir laisvi esant materialiesiems santykiams, pri-valo būti nevaržomi ir laisvi esant procesiniams santykiams, kai savoginčą, kilusį iš privatinės teisės reguliuojamų santykių, perduoda teis-mui. Kita vertus, niekas neabejoja, kad dispozityvumas materialiojojeteisėje nėra absoliutus. Pirma, privatinėje teisėje draudžiama įgyven-dinti savo teises tokiais būdais ir priemonėmis, kurie pažeistų kitų as-menų teises ar darytų jiems žalą, t. y. draudžiama piktnaudžiauti teise(Konstitucijos 28 str., CK 1.2, 1.137 str.)1. Antra, privatinėje teisėje yranemažai imperatyvių teisės normų, nustatančių tam tikrus draudimus,leistino elgesio ribas ir t.t. Antai pripažįstama, kad sutarties laisvėnėra absoliuti. Šalys, sudarydamos sutartį, negali nepaisyti imperaty-vių teisės normų, riboti ar kitaip pažeisti trečiųjų asmenų teisių, var-žyti sąžiningos konkurencijos laisvės ir t.t. Trečia, nemažai klausimųįstatymas reguliuoja įsakmiai ir šalys savo susitarimu negali jų keisti.Santuokos sudarymo sąlygos, tėvų pareigos vaikams, bendrosios jung-tinės sutuoktinių nuosavybės teisinis režimas, darbo ir poilsio laikas,

1 Išsamiau apie piktnaudžiavimą teise žr,: Mikelėnas V. Piktnaudžiavimas teise: sam-prata ir įstatymų taikymo problemos // Justitia. 1996, Nr. 1-2.

183


darbuotojų socialinės garantijos ir kita iš esmės reguliuojama impe-ratyvių normų ir šalių susitarimu ar vienos šalies iniciatyva negalibūti pakeista. Ketvirta, yra santykių, vienaip ar kitaip veikiančių kitųvisuomenės narių ar visos visuomenės interesus. Tokie materialiejisantykiai, jų atsiradimas, raida ir pabaiga nėra grynai privatus šaliųreikalas. Visuomenei nėra tas pats, griežtai laikomasi monogamijosprincipo ar ne, tėvai auklėja ir materialiai išlaiko savo vaikus ar ne,ginamos psichikos liga sergančio žmogaus teisės ar ne, ir t.t. Kilusginčui iš tokių materialiųjų santykių, byla taip pat nėra grynai priva-ti, nes jos baigtis vienu ar kitu būdu paveiks ir visuomenės, t. y. vie-šąjį, interesą.

Pripažintina esant tris civilinių bylų kategorijas. Pirma, tai grynaiprivačios bylos. Jos kilusios iš materialiųjų teisinių santykių, kurių sub-jektų galimybė laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis ir pa-reigomis nėra ribojama ir kurių nagrinėjimas ir sprendimas nėra susi-jęs su viešojo intereso apsauga. Tokias bylas galima pavadintidispozityviomis. Antra, tai bylos, kurių nagrinėjimas ir sprendimas su-sijęs su viešojo intereso apsauga, nes jos kyla iš materialiųjų teisiniųsantykių, kurių subjektų galimybės laisvai disponuoti savo materialio-siomis teisėmis ir pareigomis yra ribotos. Tai bylos, kylančios iš šei-mos, darbo teisinių santykių, bylos, susijusios su žmogaus teisių gyny-ba, nesąžininga konkurencija, bankrotu, asmens teisinio statusonustatymu ir panašiai. Šias bylas galima pavadinti nedispozityviomis,nes materialiųjų santykių subjektai, neturėdami teisės visiškai dispo-nuoti savo teisėmis ir pareigomis materialiojoje teisėje, negali turėtitokios teisės ir procese. Ir, trečia, tai bylos, kuriose vieni reikalavi-mai yra dispozityvūs, o kiti — nedispozityvūs. Tai mišrios bylos, ku-riose yra ir privatus, ir viešasis interesas. Turint omenyje šių bylųprigimtį, galima teigti, kad dispozityvumo civiliniame procese laips-nis ir teismo kontrolės laipsnis priklauso nuo nagrinėjamos bylos po-būdžio. Antai teismas neturi jokio pagrindo atsisakyti tvirtinti šaliųtaikos sutartį, jeigu materialiojoje teisėje tų šalių teisės nevaržomosir tokia sutartis nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių. Tačiau teismasnegali tvirtinti taikos sutarties, kai materialioji teisė draudžia šalimsnustatyti kitas ginčo sprendimo taisykles. Tokia taikos sutartis reikš-tų materialiosios teisės pažeidimą, o jo teismas negali įteisinti. Šitaibuvo pabrėžiama ir ikikarinės Lietuvos teisės doktrinoje. Vl. Mačionuomone, „taikos sutarties teisėtumas turi būti paremtas materiali-nės teisės normomis, [...] dėliai to tas sutartis turi teisę daryti tik as-mens, kuriems leidžiama savarankiškai valdyti ir perleisti turtas; josnegali būti daromos, kai byla eina dėl teisių, kurios nėra bylininkų

184


dispozicijoj"1. Tuometinio Civilinės teisenos įstatymo 13571 straips-nis draudė taikos sutartis žalos, padarytos įvykus nelaimingam atsi-tikimui darbe, atlyginimo bylose.

Užsienio valstybių civilinio proceso teisė ir jos doktrinos, pripa-žindamos dispozityvumo principą (angl. party dispositian; pranc. dis-position; vok. Dispositionsmaxime) kaip vieną iš kertinių civilinio pro-ceso principų, kartu pabrėžia nesant jį absoliutų. Vokietijos CPKpripažįsta ieškovo teisę atsiimti ieškinį, atsisakyti savo reikalavimo, ša-lys gali baigti bylą taikos sutartimi, atsakovas gali pripažinti ieškinį(CPK 269, 306-307, 515, 794 str.). Taip pat pripažįstama, kad teismasnegali priteisti to, ko šalis neprašė. Tačiau, nors ir laikomos procesošeimininkėmis (vok. Herren des Verfahrens), šalys gali laisvai elgtistik esant tokiems santykiams, kai dispozityvumas yra absoliutus. By-las, susijusias ir su viešuoju interesu (pvz., kylančiose iš šeimos teisi-nių santykių), teismas gali nagrinėti ex officio ir netvirtinti šalių tai-kos sutarties ar nepriimti ieškinio pripažinimo ar jo atsisakymo2.Švedijoje net grynai dispozityviose bylose teismas tikrina visus šaliųveiksmus, susijusius su disponavimu ginčo dalyku, taip pat jis gali ne-priimti ieškinio atsisakymo ar netvirtinti taikos sutarties3. Ispanijoje ieš-kinio atsisakymo ir taikos sutarties teismas netvirtina, jeigu šalys neturiteisės disponuoti savo materialiąja teise arba šie veiksmai prieštaraujaviešajam interesui ar trečiųjų asmenų teisėms4. Tokie pat ribojimai nu-statyti ir Italijos civiliniame procese5. Taigi naujasis CPK perėmė tei-giamą užsienio valstybių patirtį nustatant dispozityvumo ir kitų civili-nio proceso principų pusiausvyrą.

3.13 TEISĖJŲ PASITARIMO SLAPTUMOPRINCIPAS

Teismo pasitarimo slaptumo principas įtvirtintas CPK 19 ir 264 straips-niuose. Jis reiškia, kad, baigęs nagrinėti bylą, teismas (teisėjas) išei-na į sprendimo priėmimo kambarį priimti teismo sprendimo. Papras-tai galutinė teismo (teisėjo) nuomonė susiformuoja tik išnagrinėjusbylą iš esmės, ištyrus visas jos aplinkybes, t. y. kaip tiesioginio by-los nagrinėjimo rezultatas. Vadinasi, svarbu, kad šios galutinai susi-formavusios teisėjo nuomonės niekas nepakeistų. Todėl pasitarimo

1 Mačys Vl. Cit. op. P. 272.2 Gerstenmaier K. A. Cit. op. P. 6-22.3 Lindell B. Cit. op. P. 147.4 Cremades B. M., Cabiedes E. G. Cit. op. P. 239.5 Cappelletti M., Perillo J. M. Cit. op. P. 179.

185


kambaryje, svarstant sprendimo priėmimo klausimą, gali būti tik kon-krečią bylą nagrinėjęs teisėjas (-ai). Bet kuriems kitiems asmenimsdraudžiama būti pasitarimo kambaryje priimant sprendimą. Vykstantpasitarimui teisėjui (-ams) taip pat draudžiama konsultuotis su kitaisasmenimis, pavyzdžiui, telefonu teirautis Aukščiausiojo Teismo tei-sėjo nuomonės ir panašiai. Kai byla nagrinėta kolegialiai, teismosprendimas priimamas balsų dauguma. Teisėjas, nesutinkantis su ki-tų teisėjų nuomone, savo atskirąją nuomonę turi išdėstyti raštu ir jipridedama prie bylos. Teisėjas neturi teisės skelbti nuomonių, pareikš-tų ir diskutuotų besitariant pasitarimo kambaryje (CPK 264 str.), ta-čiau atskirosios nuomonės pareiškimas nėra pripažįstamas šio princi-po pažeidimu (CPK 264 str. 2 d., 268 str. 6-7 d.). Taigi aptariamasprincipas glaudžiai susijęs su teisėjų nepriklausomumo ir tiesioginiodalyvavimo principais.

Užsienio valstybėse šis principas taip pat pripažįstamas. Sprendi-mas visada svarstomas ir priimamas už uždarų durų (in camera). Ta-čiau yra ir tam tikrų ypatumų. Pavyzdžiui, Italijoje, Belgijoje teismuisvarstant ir priimant sprendimą pasitarimo kambaryje turi teisę daly-vauti ir prokuroras, nors balsuojant jis nedalyvauja1.

3.14 TEISĖS BŪTI IŠKLAUSYTAM PRINCIPAS

Tinkamo proceso principas reikalauja, kad sprendimas būtų priimtastik teismui atidžiai išklausius abi ginčo šalis (lot. audiatur et alterapars). Procesinio šalių lygiateisiškumo principas taip pat reikalaujaabiem šalims suteikti lygias tiek puolimo, tiek gynybos galimybes irpriemones. Todėl išnagrinėti bylą ir priimti sprendimą, ignoruojant vie-nos iš šalių argumentus ir motyvus, nepranešti jai apie teismo posėdį,neleisti kalbėti teismo posėdyje reikštų pažeisti procesinio šalių lygia-teisiškumo principą (lot. in audita altera parte)2. Pavyzdžiui, Prancū-zijos CPK 14 straipsnis nustato, kad sprendimo negalima priimti neiš-klausius abiejų šalių ar joms nepranešus apie bylą. Lietuvos CPK šisprincipas įtvirtintas 11, 15, 117-131, 133, 142, 153, 234-235 ir kituo-se straipsniuose, Teismų įstatymo 34 straipsnyje. Šio principo pažeidi-mas yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą apeliacine (CPK 329 str.3 d. l p.) arba kasacine (CPK 346 str.) tvarka.

1 Cappelletti M., Jolowicz J. A. Cit. op. P. 32.2 Žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2000 m. balandžio 27 d. sprendimą by-

loje L. v. Finland, 2000; 2000 m. rugpjūčio l d. sprendimą byloje Entleitner v. Aust-ria, 2000; 2000 m. lapkričio 14 d. sprendimą byloje T. v. Austria, 2000; 2001 m. bir-želio 28 d. sprendimą byloje F.R. v. Switzerland, 2001.

186


Teisės būti išklausytam principo įgyvendinimui užtikrinti įstaty-mas detaliai reguliuoja teismo šaukimų, pranešimų ir kitokių procesi-nių dokumentų įteikimo šalims tvarka (CPK 117-134 str.); suteikia ša-lims teisę žodžiu išdėstyti savo poziciją teismo posėdyje (CPK 15, 153,186, 235, 249, 253-254 str.); draudžia riboti kalbų trukmę, išskyrusįstatymo nustatytas išimtis (CPK 255 str.); suteikia procesines galimy-bes priešingai šaliai reaguoti į kitus šalies rašytinius pareiškimus, pa-vyzdžiui, surašant atsiliepimą į ieškinio pareiškimą, apeliacinį ar kasa-cinį skundą (CPK 142, 318, 351 str.)1. Siekdamas užtikrinti šio principoįgyvendinimą, teismas, nustatydamas procesinius terminus tam tikriemsprocesiniams veiksmams atlikti, turi vadovautis protingumo kriteriju-mi ir nustatyti tokį terminą, kuris abiem šalims leistų tinkamai pasi-naudoti savo procesinėmis teisėmis.

Aptariamo principo nereikėtų suprasti dogmatiškai. Reikalavimasišklausyti abi šalis nereiškia, kad teismas turi laukti iki begalybės, kolviena ar abi šalys teiksis atvykti į posėdį. Proceso operatyvumo, drau-dimo piktnaudžiauti procesu, sąžiningos šalies interesų gynybos prin-cipai reikalauja, kad byla judėtų į priekį. Nesąžininga šalis, vengiantiatvykti į procesą, atsisakiusi priimti šaukimą į posėdį ar kitais būdaisvilkinanti greitą bylos išnagrinėjimą, negali naudotis teisės būti išklau-sytai teikiamomis privilegijomis. Daugumos užsienio valstybių įstaty-mai šiuo atžvilgiu gana griežti - šalies neatvykimas į teismo posėdįbe pateisinamų priežasčių yra pagrindas teismui priimti sprendimą užakių (angl. default judgement; pranc. jugement par dėfaut; vok.Versaumnisurteil). Tas pats nutinka, kai šalis laiku nepateikia teismuisavo reikalavimų ar atsikirtimų, pavyzdžiui, atsakovas laiku nesurašoatsiliepimo į ieškinio pareiškimą. Sprendimo už akių institutas numa-tytas ir Lietuvos CPK 285-289 straipsniuose.

Teisės būti išklausytam principas nereikalauja, kad šalis visuometbūtų išklausyta asmeniškai. Kadangi įstatymas leidžia šalims vesti by-lą pačioms arba per savo atstovus (CPK 51 str.), tai šalies atstovo da-lyvavimas posėdyje reiškia, kad ji įgyvendina savo teisę būti išklausy-ta per atstovą. Tačiau, kai šalis reikalauja posėdį atidėti, nes negalintiatvykti dėl svarbių, pateisinamų priežasčių, teismas turėtų bylos nag-rinėjimą atidėti. Nederėtų pamiršti, kad reikalavimas išklausyti abi ša-lis svarbus ne tik jų teisių apsaugos, bet ir įrodinėjimo atžvilgiu. Ša-lys geriausiai žino bylos aplinkybes, todėl jų paaiškinimai yra bylaisvarbi įrodinėjimo priemonė (CPK 186 str.).

1 Išsamiau žr.: Cohen L. J. The Probable and the Provable. Oxford: Oxford Uni-versity Press, 1977.

187


Teisės būti išklausytam principas akivaizdžiausiai įgyvendinamasnagrinėjant bylą žodžiu. Tačiau ir nagrinėjant bylą pagal rašytinęmedžiagą, t. y. esant dokumentiniam, arba rašytiniam, procesui, šis prin-cipas taip pat įgyvendinamas. Tokiais atvejais kiekviena šalis savo ar-gumentus ir kontrargumentus yra išdėsčiusi savo rašytiniuose procesi-niuose dokumentuose, kurie yra sudedamoji bylos medžiaga ir kuriuosištiria ir įvertina teismas.

3.15 PROCESO OPERATYVUMO PRINCIPAS

Teisminė gynyba yra tuo veiksmingesnė, kuo greičiau išnagrinėjamabyla ir kuo skubiau įvykdomas sprendimas. Lėtas teisingumas yra blo-gas, neveiksmingas. Beveik visų valstybių civilinio proceso įstatymaiįpareigoja teismą stebėti proceso eigą, užkirsti kelią bylos vilkinimui.Teismo ir šalių pareiga siekti, kad byla būtų išnagrinėta operatyviai,nurodyta CPK 7-8, 159 ir kituose straipsniuose.

Bylos nagrinėjimas spartinamas įvairiais būdais ir priemonėmis:nustatomi procesiniai terminai tam tikriems procesiniams veiksmamsatlikti; šalims, kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims taikomos sank-cijos už procesinių terminų pažeidimą ir teismo nurodymų nevykdy-mą; sudaromi bylų nagrinėjimo tvarkaraščiai; žodinis bylos nagrinėji-mas kombinuojamas su jos nagrinėjimu tik pagal pateiktą rašytinęmedžiagą; nesudėtingos bylos nagrinėjamos supaprastinta tvarka; ša-liai neatvykus, sprendimas priimamas už akių ir t.t. Pavyzdžiui, Vo-kietijos CPK 274-276 straipsniai nurodo du rengimosi bylai variantus— žodinį arba rašytinį, o CPK 272 straipsnis įpareigoja teismą siekti,kad būtų ne daugiau kaip vienas teismo posėdis, kai bylai rengtasiraštu (vok. schriftliches Vorverfahreri). Teismas turi teisę atsisakyti pri-imti šalių ar jų advokatų per nustatytus terminus nepateiktą teismuirašytinę medžiagą, jeigu jos tyrimas vilkintų bylos nagrinėjimą, išsky-rus atvejus, kai šalys laiku šito negalėjo padaryti dėl nuo jų nepriklau-sančių aplinkybių (CPK 296 str.). Taigi proceso operatyvumo princi-pas (vok. ProzeBforderungspflicht) pripažįstamas vienu iš esminiųVokietijos civilinio proceso principų ir teisėjas yra įpareigotas užtik-rinti jo įgyvendinimą.

Švedijoje siekiant paspartinti pasirengimą bylos nagrinėjimui ir įro-dymų rinkimą bei tyrimą, šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai galibūti gaunami telefonu. Šios priemonės leidžia įgyvendinti Švedijos teis-mo proceso kodekso 42:14 straipsnio reikalavimą, nustatantį pareigąbylai pasirengti taip, kad nereikėtų antro posėdžio.

Prancūzijos CPK 3 straipsnis įpareigoja teisėją užtikrinti tinkamąproceso eigą ir neleisti vilkinti bylos. Bylą šalių, kurios laiku neįvyk-

188


do teisėjo nurodymų, vilkina nagrinėjimą, teisėjas gali išbraukti iš teis-me nagrinėjamų bylų tvarkaraščio (CPK 381 str.). Jeigu nė viena šalisilgiau nei dvejus metus neparodo iniciatyvos tęsti procesą, teismas by-lą nutraukia (CPK 386 str.).

Ikikarinėje Lietuvoje Civilinės teisenos įstatymas taip pat nurodėkelias veiksmingas proceso spartinimo priemones. Pavyzdžiui, jo 145ir 718 straipsniai nustatė, kad teismas, neatvykus ieškovui, turi nutrauktibylą ir iš ieškovo priteisti atlyginti atsakovui išlaidas, o atsakovui ne-atvykus, privalo priimti sprendimą už akių. Sustabdyta byla, kurios nėviena šalis per trejus metus nereikalavo atnaujinti, būdavo nutraukia-ma (CTĮ 689 str.). Daugeliui veiksmų atlikti buvo nustatyti laikini nau-jieji procesiniai terminai ir jų praleidimas reiškė išnykus procesine, teisę(CTĮ 833 str.).

Daugėjant civilinių bylų proceso operatyvumo principas tampa la-bai svarbus1. Daugelio valstybių teismai užversti bylomis, todėl jų nag-rinėjimo terminai vis ilgėja. Čia verta prisiminti Europos žmogaus tei-sių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį, kuris vienuiš žmogaus teisių ir teisės į tinkamą procesą elementu laiko asmensteisę, kad jo byla būtų išnagrinėta per protingą laiką (reasonable time;terme raisonnable). Kokį terminą reikėtų laikyti protingu, o kokį -ne, priklauso nuo konkrečios padėties. Europos žmogaus teisių teis-mas, aiškindamas protingo termino sąvoką, nurodė, kad reikia atsižvelg-ti į keturis kriterijus:

1) bylos sudėtingumą (pranc. complexite de l 'a f fa i re ) ;2) pareiškėjo elgesį (pranc. comportement du requeren);3) kompetentingų institucijų elgesį (pranc. comportement des au-

toriteės compėtentes);4) pareiškėjo intereso esmę (pranc. l'enjeu du litige pour l'intė-

resse)2.

Toks Konvencijos aiškinimas visiškai suprantamas, nes Europosvalstybėse bylų nagrinėjimo terminai labai skirtingi: nuo šešių mėne-sių (Prancūzijoje, Švedijoje ir Vokietijoje) iki penkerių metų (Italijo-je). Nuspręsti, ar civilinė byla tikrai buvo nagrinėjama neprotingai il-gai, galima tik įvertinus visus išvardytus kriterijus. Pavyzdžiui, Europosžmogaus teisių teismas yra pripažinęs, kad šešerių metų ir dviejų mė-

1 LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 26 d. nutartis c. b. A. Ivašenko v.Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Nr. 3K-3-450/2000, kat. 13; 2000 m.gegužės 10 d. nutartis c. b. G. Gutauskienė v. R Penelienė, Nr. 3K-3-522/2000, kat. 40.

2Žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2000 m. liepos 27 d. sprendimą bylojeKlein v. Germany, 2000.

189


nesių1; aštuonerių metų ir vieno mėnesio2; vienuolikos metų ir dešim-ties mėnesių3; vienuolikos metų ir aštuonių mėnesių4 terminai buvoneprotingai ilgi. Kita vertus, penkiolikos metų bylos nagrinėjimo ter-mino jis nepripažino neprotingai ilgu, nes byla taip ilgai buvo nagri-nėjama ir dėl pareiškėjų kaltės5.

Europos Tarybos Ministrų komitetas taip pat atkreipė valstybių,Europos Tarybos narių, dėmesį į būtinumą užtikrinti operatyvų bylųnagrinėjimą. Rekomendacijoje Nr. R (84) 5 Ministrų komitetas siūlo įgy-vendinti tokias bylų nagrinėjimą spartinančias priemones:

1) paprastai bylos nagrinėjimas neturėtų susidėti daugiau nei išdviejų teismo posėdžių: pirmasis teismo posėdis turėtų būti prelimina-rus, parengiamasis, o antrajame byla turėtų būti išnagrinėta iš esmės;

2) teismas turi užtikrinti, kad tinkamai ir laiku būtų pasirengtaantrajam posėdžiui, o bylos nagrinėjimas jame gali būti atidedamastik išimtiniais atvejais, pavyzdžiui, kai paaiškėja naujų faktų ar yrakitų išimtinių ir svarbių aplinkybių;

3) šalims, kitiems proceso dalyviams, gavusiems pranešimą apieposėdį ir į jį neatvykusiems, turi būti taikomos sankcijos; sankcijostaip pat turi būti taikomos šaliai, kuri per teismo ar įstatymo nustaty-tus procesinius terminus neatliko tam tikrų procesinių veiksmų; tokiossankcijos gali būti teisės atlikti tam tikrus veiksmus praradimas, nuos-tolių ar išlaidų kitai Šaliai priteisimas, bauda, bylos išbraukimas iš teis-mo nagrinėjamų bylų sąrašo;

4) teismas turi taikyti sankcijas į teismo posėdį neatvykusiems liu-dytojams; jeigu liudytojas neatvyksta, teismas turi būti įgaliotas patsnuspręsti, bylą galima nagrinėti toliau ar jos nagrinėjimą dera atidėti;siekiant pagreitinti įrodymų rinkimą, tikslinga būtų naudoti šiuolaiki-nes technines priemones - telefoną, vaizdo aparatūrą ir t.t.;

5) jeigu teismo paskirtas ekspertas be pateisinamos priežasties laikunepateikia savo išvados arba atsisako ją pateikti, teismas privalo jam

1 Europos žmogaus teisių teismo 1996 m. gegužės 21 d. sprendimas byloje Ausiel-lo v Italy, 1996.

2 Europos žmogaus teisių teismo 1995 gruodžio 4d. sprendimas byloje Terranovav. Italy, 1995.

3 Europos žmogaus teisių teismo 1995 rugsėjo 28d. sprendimas byloje Scollo v.Italy, 1995.

4 Europos žmogaus teisių teismo 1995 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Allenetde Ribemont v. France, 1995.

5 Europos žmogaus teisių teismo 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Ciricos-ta and Viola v Italy, 1995; išsamiau žr.: Solla S. Article 6(1) European Convention onHuman Rights. Disproportion of Length of Proceedings // The International Legal Pro-fession. 1996, No 5, p. 157-166.

190


taikyti sankcijas - baudą, atlyginimo sumažinimą, nuostolių ir išlaidųišieškojimą ir panašiai;

6) šalies pareikštą aiškiai nepagrįstą ieškinį teismas turi nagrinė-ti sumarinio proceso tvarka ir, esant pagrindo, iš tokios šalies išieškotinuostolius kitai šaliai; jeigu šalis elgiasi nesąžiningai, vilkina procesąar kitaip juo piktnaudžiauja, teismas turi nagrinėti bylą iš esmės ne-delsdamas arba išieškoti iš tokios šalies baudą ar nuostolius; jeigu pro-cesą vilkina šalių advokatai, teismo išlaidos gali būti priteisiamos išjų; teismas apie tokį advokato elgesį privalo informuoti profesinę ad-vokatų organizaciją, kad ši jam taikytų drausmines sankcijas;

7) nagrinėdamas bylą teismas turi veikti aktyviai: reikalauti iššalių patikslinti savo reikalavimus ir atsikirtimus, kviesti šalis į posė-dį, reikalauti iš jų įrodymų ir kontroliuoti įrodymų pateikimo procesą,atsisakyti kviesti liudytojus, jeigu jų parodymai nesusiję su bylos ap-linkybėmis, riboti liudytojų skaičių tam pačiam faktui patvirtinti; ta-čiau teisėjas, naudodamasis šiomis teisėmis, negali peržengti bylos nag-rinėjimo ribų;

8) teismui turi būti suteikta teisė spręsti, kokiu būdu - žodžiu artik pagal rašytinę medžiagą arba mišriuoju būdu, reikėtų nagrinėti by-lą, išskyrus atvejus, kai bylos nagrinėjimo tvarką nustato įstatymai;

9) visi šalių reikalavimai, atsikirtimai ir įrodymai turi būti pa-teikti rengiantis nagrinėti bylą; vėliau jie gali būti priimami tik išim-tiniais atvejais;

10) kai kurių kategorijų byloms reikėtų nustatyti supaprastintą nag-rinėjimo procedūrą1.

Šios rekomendacijos nuostatos ir užsienio valstybių patirtis atsi-spindi ir naujojo Lietuvos CPK normose, kurių tikslas - užtikrinti ope-ratyvų teismo procesą:

- nustatyta teismo ir šalių pareiga užkirsti kelią proceso vilkinimuiir siekti, kad byla būtų išnagrinėta viename teismo posėdyje (CPK 7 str.);

- nustatytas bylos nagrinėjimas žodžiu derinamas su rašytiniu pro-cesu (CPK 15, 227, 321, 356 str.);

- vietoj konkrečių bylos išnagrinėjimo terminų nustatymo įtvirtin-ta teismo pareiga užtikrinti, kad byla būrų išnagrinėta per kuo trum-pesnį laiką (CPK 72 str.);

- apribotas ieškinio elementų keitimas tik pasirengimo bylos nag-rinėjimui teismo posėdyje stadijoje ir įrodymų pateikimo bei priešinio

1 Recommendation No R (84) 5 on the Principles of Civil Procedure Designed toImprove the Functioning of Justice, adopted by the Committee of Ministers on 28 Feb-ruary, 1984.

191


ieškinio pareiškimo laikas (CPK 141 str. 1d., 142 str. 3d., 143 str. l d.,181 str. 2d.);

- nustatyta šalių pareiga visus argumentus ir įrodymus pateiktiesant pasirengimo nagrinėti bylą teisme stadijai (CPK 226 str.);

- įvestos dvi pasirengimo bylos nagrinėjimui teisme formos - pa-ruošiamųjų dokumentų būdu ir parengiamojo teismo posėdžio būdu(CPK 227-228 str.);

- įvestas teismo sprendimo už akių institutas (CPK 285-289 str.);— nustatytas pasirengimo konkrečių kategorijų bylų nagrinėjimui

ir išnagrinėjimo terminas (pvz., CPK 413 str.);- nustatyta teismo teisė atsisakyti priimti pavėluotai pateikiamus

įrodymus (CPK 181 str.);~ nustatyta posėdžio pirmininko pareiga užtikrinti, kad byla būtų

kuo greičiau išnagrinėta, ir jam suteiktos tam tikros procesinės teisės,padedančios šitai pasiekti (CPK 158-160 str.);

— įvestos naujos supaprastinto proceso formos — dokumentinis pro-cesas (CPK 424-430 str.), ginčų dėl nedidelių sumų priteisimo ypatu-mai (CPK 441 str.) ir kita;

- teismui suteikta papildomų teisių įrodinėjimo procese (CPK179 str.);

- nustatytos griežtos sankcijos proceso dalyviams už proceso vil-kinimą ir kitokį piktnaudžiavimą procesu (CPK (95 str.).

Būtina atkreipti dėmesį į galimą proceso operatyvumo principokonfliktą su kitais proceso principais. Nei šalys, nei teismas dėl pro-ceso operatyvumo negali aukoti kitų principų: teisės būti išklausytam,teisės į tinkamą procesą, dispozityvumo, rungimosi ir t.t. Kaip ir vi-sais kitais panašiais atvejais, privalu siekti proceso operatyvumo ir ki-tų principų pusiausvyros.

3.16 TEISĖJO VADOVAVIMO PROCESUI PRINCIPAS

Nors šalys civiliniame procese turi plačias teises, tačiau teismo proce-sas nėra privatus jų ginčo sprendimo būdas. Ginčą sprendžia teismas,o teismas yra valdžios institucija (Konstitucijos 5 str.). Todėl procesi-niu požiūriu proceso Šeimininkas yra jis, o ne šalys. Valstybės prie-vartos priemonės negali būti atiduotos į privačias rankas. Lygiai taippat privataus asmens nuožiūra negali būti naudojamas teismo, kaip vals-tybės institucijos, darbo laikas. Teisingumo sistema išlaikoma iš mo-kesčių mokėtojų lėšų, o tai daug kainuoja. Dėl šios priežasties teismodarbas turi būti ypač racionalus ir veiksmingas. Būtina užkirsti keliąšalims piktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis, vilkinti procesą, igno-

192


ruoti teismo nurodymus. Teismas privalo turėti atitinkamus įgaliojimusir priemones, kad galėtų užtikrinti spartų ir veiksmingą bylos nagri-nėjimą.

Teisėjo vadovavimo procesui principas įtvirtintas CPK 7-8 straips-niuose, 95 straipsnyje, CPK XII skyriaus pirmojo skirsnio, pavadinto „Va-dovavimas procesui", normose (CPK 153-162 str.), 179, 225, 227-228 irkituose CPK straipsniuose.

Teisėjo vadovavimas procesui suprantamas dvejopai - materialiuojuir formaliuoju požiūriu. Kai teisėjas procesui vadovauja materialiuojupožiūriu, tai jis, o ne šalys įgyja teisę disponuoti ginčo objektu: teisė-jas gali savo iniciatyva pradėti tirti naujus faktus, keisti ieškinio daly-ką ar pagrindą, peržengti ieškovo pareikšto reikalavimo ribas, savo ini-ciatyva rinkti įrodymus. Kitaip tariant, teismas tampa atsakingas netik už bylos eigą, bet ir už jos baigtį ir rezultatą. Panašus teisėjo va-dovavimo procesui modelis buvo įdiegtas tarybiniame civiliniame pro-cese (pvz., iki 1994 m. galiojusio CPK 15 str. redakcija). Šiandien be-veik nė viena valstybė nepripažįsta, kad teisėjas turi vadovauti procesuimaterialiuoju požiūriu.

Formaliuoju (procesiniu) požiūriu teisėjo vadovavimas procesuireiškia, kad jis, likdamas nešališkas ir neutralus bei nepažeisdamas dis-pozityvumo, rungimosi, šalių lygiateisiškumo ir kitų proceso principų,kontroliuoja šalių veiksmus procese siekdamas, kad byla judėtų į prie-kį. Todėl šis principas doktrinoje vadinamas instruktavimo principu.Formaliojo vadovavimo procesui principas reiškia, kad teisėjas gali:

1) nustatyti šalims ir kitiems proceso dalyviams terminus tamtikriems procesiniams veiksmams atlikti (CPK 72, 77, 115, 160 irkiti straipsniai);

2) savo iniciatyva skirti ekspertizę, atlikti vietos apžiūrą, įpareigotišalis pateikti tam tikrus įrodymus, patikslinti šalių pareigą įrodinėti, nuro-dyti byloje dalyvaujantiems asmenims aplinkybes, kurias būtina nusta-tyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, o įstatymų numatytais atvejaisrinkti įrodymus savo iniciatyva (CPK 160, 179, 210, 212, 225 str.);

3) pateikti šalims, kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims klau-simus siekdamas patikslinti ir išsiaiškinti tikruosius jų reikalavimus irprašymus, reikalauti jų paaiškinimų (CPK 159 str.)';

4) pagrįsti savo sprendimą teisės normomis, kuriomis šalys nesi-remia (iura novit curia);

5) kontroliuoti įrodymų sąsajumą ir leistinumą (CPK 177, 180 str.);

LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 22 d. nutartis c. b. P. Čyžius ir kt. v.Panevėžio apskrities viršininko administracija, Nr 3K-3-583/2000, kat. 35.

193


6) vadovauti įrodymų tyrimui (CPK 186-220 str.);7) užtikrinti tvarką teismo posėdyje (CPK 162 str.);8) stebėti ir kontroliuoti šalių baigiamųjų kalbų eigą (CPK

253-255 str.);9) taikyti šalims, kitiems proceso dalyviams sankcijas (CPK 95,

103-109, 162 str.);10) spręsti bylos nagrinėjimo, jos sustabdymo, nutraukimo ar

pareiškimo palikimo nenagrinėto klausimus (CPK 156, 163-167,293-298 str.);

11) išaiškinti byloje dalyvaujantiems asmenims, kitiems procesodalyviams jų procesines teises ir pareigas (CPK 240, 243 str.);

12) pasiūlyti šaliai ar trečiajam asmeniui pasirūpinti atstovavi-mu (CPK 161 str.).

Kai kurios šiuose punktuose išvardytos teisėjo teisės įstatyme nu-rodytos kaip jo pareigos, pavyzdžiui, pareiga užtikrinti tinkamą bylosišnagrinėjimą (CPK 159 str.).

Pažymėtina, kad teisėjo vadovavimo procesui intensyvumas nėravienodas visose bylose. Todėl reikia kalbėti apie įvairaus lygio vadova-vimo procesui modelius. Teisėjo aktyvumas priklauso nuo bylos pobū-džio, jos kategorijos. Nagrinėjant ieškinio teisenos bylą, nesusijusią suviešojo intereso gynimu (vadinamąją dispozityviąją bylą), teisėjo akty-vumas bus mažesnis. Be to, vadovavimo procesui intensyvumas pri-klauso ir nuo to, ar šalys turi advokatus. Pavyzdžiui, jeigu abiem ša-lims atstovauja advokatai, teisėjas neprivalo joms aiškinti jų procesiniųteisių ir pareigų, nes tai advokatų pareiga (CPK 243 str.). Ir atvirkš-čiai, jeigu nagrinėjama byla, susijusi su viešojo intereso gynimu (va-dinamoji nedispozityvioji byla), teisėjas privalo būti aktyvesnis. Pavyz-džiui, kai nagrinėjamos šeimos bylos, teisėjas visais atvejais turi teisęsavo iniciatyva rinkti įrodymus, patenkinti daugiau, nei pareikšta, reika-lavimų, taikyti kitus, nei prašoma, teisių gynybos būdus (CPK 376 str.).

Be to, skiriasi teisėjo vadovavimo procesui intensyvumas esant ieš-kinio ir ypatingajai teisenai. Ypatingosios teisenos bylose teisėjas yraaktyvesnis, nes šios bylos neretai yra vienašalės, be to, jų nagrinėji-mas susijęs ir su viešojo intereso gynimu. Todėl teisėjas ypatingosiosteisenos bylose turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiš-kai išaiškintos bylos aplinkybės (CPK 443 str.).

Be abejo, teisėjo vadovavimo procesui principas ne visose valsty-bėse pasireiškia vienodai. Vienose, pavyzdžiui, Austrijoje, Vokietijoje,teisėjas yra aktyvesnis, kitose, pavyzdžiui, Italijoje, - pasyvesnis. An-glijoje, JAV, kitose bendrosios teisės šalyse manoma, kad pernelyg di-

194


delis teisėjo aktyvumas gali pažeisti sąžiningo bylos vedimo principą(angl. fair trial) bei teisėjo nešališkumo ir neutralumo principą1. Ta-čiau XX a. pabaigoje daugelyje bendrosios teisės valstybių pripažinta,jog viešasis interesas reikalauja, kad procesas nebūtų pernelyg ilgas irbrangus ir teisės normos būtų taikomos teisingai. O tai pasiekiama tikkai teismas iš pasyvaus stebėtojo tampa proceso eigos reguliuotoju (by-los vadybininku)2. Po Anglijos, JAV, Kanados civilinio proceso teisėsreformų šiose valstybėse teisėjas kai kuriose bylose yra net aktyvesnisnei teisėjas Europos valstybių civiliniame procese.

3.17 LAISVO ĮRODYMŲ VERTINIMO PRINCIPAS

Vykstant įrodinėjimo procesui šalys pateikia teismui įvairią informaci-ją ir teismas privalo ją įvertinti. Įrodinėjimo procesą ir įrodymų verti-nimą įstatymų leidėjas gali reglamentuoti įvairiai. Pirma, jis gali teis-mams nustatyti tikslius kriterijus, pagal kuriuos būtų nustatomaįrodomoji surinktos informacijos vertė. Antai galima nustatyti, kad fak-tas bus įrodytas tik patvirtintas dviejų liudytojų. Toks įrodymų vertini-mas vadinamas formaliąja įrodymų vertinimo teorija. Formalusis įro-dymų vertinimas buvo būdingas viduramžių civiliniam procesui.

Antra, galima nustatyti, kad įrodymus teismas vertina savo nuo-žiūra, nenurodydamas, kodėl daro vienokias ar kitokias išvadas. Toksmetodas vadinamas teisėjo laisvo vidinio įsitikinimo teorija.

Trečia, galima įpareigoti teisėją vertinti įrodymus pagal savo vidinįįsitikinimą, tačiau nurodant motyvus, kodėl daromos vienokios ar kito-kios išvados. Šiuo atveju teismas taip pat vertina įrodymus pagal savovidinį įsitikinimą, tačiau šitai pasiekiama kompleksiškai taikant logikostaisykles, teisės normas, gyvenimo patirtį ir motyvuojat priimtą sprendi-mą. Šis būdas vadinamas materialiąja įrodymų teorija, arba laisvu įro-dymų vertinimu. Čia derinama teisėjo laisvė vertinti įrodymus pagal sa-vo vidinį įsitikinimą su tam tikrais įstatymo reikalavimais.

CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančiusįrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objek-tyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos procese, išnagrinėjimu, va-dovaudamasis įstatymu. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nusta-tytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Si norma ir įtvirtina laisvoįrodymų vertinimo principą, reiškiantį, kad galutinai ir privalomai įver-tinti įrodymus palikta teisėjo kompetencijai. Nei aukštesnysis teismas,

Detming L. Cit. op. P. 58-62.Cappelletti M., Jolowicz J. A. Cit. op. P. 169-171.

195


nei valdžios institucijos ar pareigūnai, nei šalys - niekas negali nuro-dyti teisėjui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Kita vertus, tik teisė-jas sprendžia, ar informacija susijusi su byla ir laikytina joje įrodymu(CPK 177, 180 str.).

Laisvo įrodymų vertinimo principas taip pat reiškia, kad įrody-mus teisėjas turi vertinti neklasifikuodamas į blogus ar gerus. Nė vie-nas įrodymas negali turėti iš anksto nustatytos galios, išskyrus retasišimtis, nurodytas įstatyme (CPK 197 str. 2 d.).

Laisvo įrodymų vertinimo principo nuosekliai laikomasi teismųpraktikoje. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. ge-gužės 12 d. nutartyje nurodė, kad „pagal Lietuvos CPK l straipsnį įro-dinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nagrinėjant teisme civilinesbylas, gali nustatyti Civilinio proceso kodeksas ar kiti Lietuvos Res-publikos įstatymai. Lietuvos CPK 65 straipsnis įtvirtina laisvo įrody-mų vertinimo principą, pagal kurį bet kokios informacijos įrodomąjąvertę nustato teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstuvisapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto iš-nagrinėjimu. Šioje CPK normoje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimoprincipas reiškia, kad nei Vyriausybė, nei kitos valstybės institucijosnegali iš anksto nustatyti, kaip teismas privalo įvertinti vieną ar kitąįrodymą. Jokie įrodymai negali turėti teismui iš anksto nustatytos ga-lios, todėl teismas privalo įvertinti visą byloje esančią informacinę me-džiagą, laikydamasis CPK nustatytų įrodymų sąsajumo, leistinumo irįrodymų vertinimo taisyklių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civiliniųbylų skyriaus teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos RespublikosVyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarime Nr. 1057 nustatytos nuo-savybės teisės įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės taikomos tiknagrinėjant piliečių prašymus dėl nuosavybės teisės atkūrimo admi-nistracine tvarka valstybės institucijose, numatytose Lietuvos Respub-likos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo1997 m. liepos l d. įstatymo 17 straipsnyje. Kai tarp asmenų, norinčiųatkurti nuosavybės teisę į žemę, kyla ginčas dėl to, kas buvo žemėssavininkas, ir šis ginčas nagrinėjamas teisme, ginčo šalių pateiktus įro-dymus, patvirtinančius nuosavybės teisę, teismas tiria ir vertina vado-vaudamasis Lietuvos CPK nustatytomis įrodinėjimo ir įrodymų verti-nimo taisyklėmis." Toje pačioje nutartyje Lietuvos AukščiausiasisTeismas taip pat nurodė, kad Teisingumo ministerija taip pat neturiteisės savo aktais keisti CPK nustatytų įrodinėjimo taisyklių1.

1 LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 12d. nutartis c. b. S. Ilčiukienė v.K. Mažeikienė ir kt, Nr. 3K-3-120/1999, kat. 55.

196


Tačiau, vertindamas įrodymus, teisėjas nėra absoliučiai laisvas. Įro-dinėjimo procesą reguliuoja įstatymas, todėl teisėjas visų pirma yrasaistomas įstatymo. Pavyzdžiui, vertindamas įrodymus, teisėjas privalolaikytis įrodymų leistinumo ir sąsajumo (CPK 177, 180 str., CK1.93 str.), kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK 181-183 str.). Be to, jis taippat privalo įvertinti visus įrodymus ir nė vieno nepalikti neaptarto. Ver-tindamas įrodymus, teisėjas, be abejo, turi remtis ir formaliosios logi-kos dėsniais, nes priešingu atveju jo išvados gali būti klaidingos arabsurdiškos. Laisvo įrodymų vertinimo principą taip pat riboja rašyti-nis (dokumentinis) procesas, kai negalima remtis žodiniais įrodymaisir galioja principas „ko nėra proceso dokumentuose, tas neegzistuoja"(lot. quod non est in actis, non est in mundo).

Laisvo įrodymų vertinimo principas pripažįstamas daugumoje vals-tybių, tačiau jo turinys skiriasi. Antai Švedijoje jis laikomas absoliu-čiu. Šioje valstybėje teisėjas turi teisę priimti, tirti ir vertinti net netei-sėtu būdu gautą informaciją1.

Vokietijoje laisvo įrodymų vertinimo principas (vok. Prinzip derfreien £eweisbewūrdigung) taip pat pripažįstamas, nes Vokietijos ci-vilinio proceso teisė faktiškai nenustato įrodymų leistinumo taisyk-lių. Vis dėlto Vokietijos Aukščiausiasis Teismas teismų praktikąorientuoja į tai, kad teismai neturėtų remtis įrodymais, gautais pa-žeidus materialiosios teisės normas, jeigu rėmimasis procese tokiaisįrodymais pažeistų šalių konstitucines teises, pavyzdžiui, jų teisę įprivatų gyvenimą. Tad slaptai, pažeidžiant galiojančius įstatymus, įra-šyto pokalbio garso įrašas ar vaizdajuostė negali būti pripažįstamaįrodymu2.

Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, bendrosios teisės valstybėse yragriežtos įrodymų sąsajumo ir leistinumo taisyklės. Todėl laisvo įrody-mų vertinimo principas šiose valstybėse pripažįstamas tik laikantis įro-dymų sąsajumo ir leistinumo taisyklių.

3.18 DRAUDIMO PIKTNAUDŽIAUTI PROCESU PRINCIPAS

Teismo veikla reikalinga daug lėšų ir laiko, moralinės ir psichologinėsdalyvių įtampos. Todėl į teismo procesą negalima žiūrėti kaip į žaidi-mą ar sąskaitų suvedimą. Tiek viešasis, tiek privatus interesas reika-lauja, kad teismo procesas būtų veiksmingas ir vyktų tik prireikus. Vi-si proceso dalyviai privalo elgtis sąžiningai ir bendradarbiauti esantbet kuriai civilinio proceso stadijai.

Lindell B. Cit. op. P. 176.Gerstenmaier K. A. Cit. op. P. 6-53.

197


Konstitucijos 28 straipsnis įtvirtina bendrąjį teisės principą, kad,„įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogusprivalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevar-žyti kitų žmonių teisių ir laisvių". Taigi Konstitucija draudžia piktnau-džiauti teise, t. y. įgyvendinti savo subjektines teises tokiais būdais irpriemonėmis, kurie nesuderinami su tų teisių paskirtimi, varžo kitųasmenų teises ar daro jiems žalą1. Draudimo piktnaudžiauti teise prin-cipą įtvirtina ir CK 1.2 bei 1.137 straipsniai.

Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis vadinamas piktnaudžiavi-mu procesu (angl. abuse of process; pranc. abus de procedure; vok.VerfahrensmiBbrauch). Jis gali būti labai įvairus: pareiškiamas aiškiainepagrįstas ieškinys, kai į teismą kreipiamasi ne siekiant apginti tikraipažeistą teisę, o tik sukelti atsakovui nemalonumų ir „patampyti" jįpo teismus; vengiama atvykti į teismo posėdį ar priimti teismo šauki-mą; nevykdomi pagrįsti teismo nurodymai; įvairiais būdais vilkinamabyla ir t.t. Teismų praktikoje dar prieš priimant naująjį CPK taip patpabrėžta, kad šalys privalo sąžiningai naudotis savo procesinėmis tei-sėmis ir negali jomis piktnaudžiauti2.

Draudimo piktnaudžiauti procesu principas įtvirtintas CPK 7 straips-nio antrojoje dalyje, 42 straipsnio penktojoje dalyje, 95 ir kituosestraipsniuose. Pavyzdžiui, CPK 68 straipsnio antrojoje dalyje reikalau-jama motyvuoti teisėjo nušalinimą. Pareiškus aiškiai nepagrįsta nuša-linimą tik būtų vilkinamas bylos nagrinėjimas, o šitai reikštų piktnau-džiavimą teise pareikšti nušalinimą.

CPK 42 straipsnio penktojoje dalyje reikalaujama, kad šalys sąži-ningai naudotųsi joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis3. Šiospareigos pažeidimas taip pat reiškia piktnaudžiavimą procesu. CPK95 straipsnyje už nepagrįsto ieškinio, apeliacinio skundo, kasacinioskundo pareiškimą, taip pat už kitokį sąmoningą veikimą prieš teisin-gą ir greitą bylos išnagrinėjimą numatyta iki dvidešimties tūkstančiųlitų bauda. Kita šalis turi teisę į dėl tokių nesąžiningos šalies veiksmųpatirtų nuostolių atlyginimą.

CPK 246—248 straipsniai nustato iki tūkstančio litų baudą procesodalyviams, be pateisinamos priežasties neatvykusiems į teismo posėdį,kuriame privalo dalyvauti.

1 Išsamiau apie piktnaudžiavimą teise žr.: Mikelėnas V. Piktnaudžiavimas teise: sam-prata ir įstatymų taikymo problemos.

2 LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 2 d. nutartis c. b. UAB „Init" v. UAB„Parabolė" ir kt., Nr. 3K-3-905/2000, kat. 42; 2000 m. gegužės l d. nutartis c. b. A. Gu-doms v. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Nr. 3K-3-466/2000, kat. 47.

3 LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 24 d. nutartis c. b. L. Garnienė ir kt.v. M Bobrovskis, Nr 3K-3-1016/2001, kat. 92.

198


Užsienio valstybėse piktnaudžiavimo procesu trukdant teismui vyk-dyti teisingumą institutas taip pat gerai žinomas. Bendrojoje teisėjepiktnaudžiavimas procesu yra savarankiškas deliktas (angl. tort), su-teikiantis teisę reikšti ieškinį dėl nuostolių atlyginimo1. Švedijos teis-mo proceso kodekso devintojo skyriaus 1-10 straipsniai už piktnau-džiavimą procesu nustato įvairias sankcijas: baudą, nuostolių atlyginimą,draudimą pateikti naujų įrodymų ar faktų. Prancūzijos teismų kodekso32 straipsnis už tai, kad pareikštas aiškiai nepagrįstas ieškinys, nustatonuo šimto iki tūkstančio frankų baudą ir reikalauja atlyginti kitai ša-liai nuostolius. Vokietijoje griežtos sankcijos taikomos nevykdantiemsteismo nurodymų asmenims (CPK 141, 273, 377, 404, 428, 432 str.)2.

3.19 VALSTYBĖS GARANTUOTOS TEISINĖSPAGALBOS PRINCIPAS

Valstybės apmokama teisinė pagalba yra viena iš būtinų konstitucinėsteisės kreiptis į teismą garantijų. Ši pagalba yra ir procesinio šalių ly-giateisiškumo bei kitų civilinio proceso teisės principų garantija. Dėlfinansinių priežasčių ne visi asmenys gali pasinaudoti advokato paslau-gomis, todėl jų galimybės kreiptis į teismą ar laimėti bylą gali sumažė-ti. Tad valstybė privalo pasirūpinti, kad teisė į teisinę gynybą būtų pri-einama visiems visuomenės nariams. Pažymėtina, kad Europos TarybosMinistrų komitetas net keletoje savo priimtų dokumentų yra atkreipęsvalstybių — Europos Tarybos narių — dėmesį į būtinumą įvesti nemoka-mos teisinės pagalbos sistemą (l976 m. vasario 18d. rekomendacijaNr. R (76) 5; 1978 m. kovo 2 d. rekomendacija Nr. R (78) 8; 1981 m. ge-gužės 14d. rekomendacija Nr. R(81)73. Sukurti nemokamą ar iš daliesmokamą teisinės pagalbos sistemą skatino ir tai, kad Lietuva 1996 m.vasario 13d. ratifikavo 1977 m. sausio 27d. Europos sutartį dėl teisi-nės pagalbos prašymų perdavimo4.

Iki Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nemokamosteisinės pagalbos sistemos nebuvo. Socialiai remtinų asmenų kreipimąsi

1 Išsamiau žr.: Prosser and Keeton on Torts. 5th ed. St. Paul, Minn.: West Pub-lishing Co., 1984. P. 897-900.

2 Išsamiau žr.: Abuse of Procedural Rights: Comparative Standarts of ProceduralFairness / edited by M. Taruffo. The Hague: Kluwer Law International, 1999.

3 Išsamiau žr.: Cousins M. Civil Aid in France, Ireland, the Netherlands and theUnited Kingdom: A Comparative Study // Civil Justice Quarterly. 1993, vol. 12,p. 154-166; Carpi F. Legal Aid in Italy and Europe // Essays on Transnational andComparative Civil Procedure / edited by F. Carpi, M. A. Lupoi. Torino: G. Giappi-chelli Editore, 2001. P. 3-12.

4 Žinios. 1996, Nr. 18-459.

199


į teismą siekta palengvinti reformuojant žyminio mokesčio institutą —atleidžiant nuo žyminio mokesčio socialiai remtinus asmenis, mažinantasmenų, kurių sunki turtinė padėtis, žyminio mokesčio dydį, atidedantar išdėstant žymimo mokesčio mokėjimą. Naujojo CPK 83-84 straips-niai taip pat numato atleidimo nuo žymimo mokesčio, jo mažinimo aratidėjimo galimybę. Tačiau šios priemonės buvo ir yra tik dalinis pro-blemos sprendimas, nes jos neužtikrina asmens teisės turėti kvalifikuotąadvokatą, kurio paslaugos būtų apmokamos iš valstybės lėšų.

Naujasis CPK teisę į valstybės apmokamą teisinę pagalbą įtvir-tino kaip civilinio proceso teisės principą. Šitai tapo įmanoma pri-ėmus Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą. Taigi ko-mentuojamame straipsnyje įtvirtintą principą detalizuoja minėtasįstatymas ir jo lydimieji aktai. Pažymėtina, kad teisė į valstybės ap-mokamą teisinę pagalbą garantuojama (sąvoka „valstybės garantuo-jama teisinė pagalba" reiškia įstatymo nustatyta tvarka teikiamą tei-sinę informaciją, teisės konsultacijas ir atstovavimą civilinėse bylose)tik fiziniams asmenims. Juridiniai asmenys tokios teisės neturi. Pa-gal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo l straipsnįvalstybės garantuojama teisinė pagalba yra pripažįstama Lietuvos Res-publikos piliečiams, taip pat Lietuvoje nuolat gyvenantiems užsieniopiliečiams ir asmenims be pilietybės, dėl turtinės padėties negalin-tiems tinkamai ginti savo teisių ir įstatymų saugomų interesų, jeigukitaip nenumatyta Lietuvos Respublikos įstatymuose ar tarptautinėsesutartyse. Įstatymo 2 straipsnis numato tris valstybės garantuojamosteisinės pagalbos rūšis:

1) pirminę teisinę pagalbą;2) valstybės teisinę pagalbą;3) viešųjų įstaigų teisinę pagalbą.Pirminė teisinė pagalba - tai vietos savivaldos vykdomųjų institu-

cijų garantuojama teisinė informacija ir teisės konsultacijos. Teisę gautipirminę teisinę pagalbą turi asmenys, kurių metinės pajamos ir turtasatitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį (Įstatymo 9 str.). Asmuo norėda-mas gauti pirminę teisinę pagalbą, turi kreiptis į savo gyvenamosiosvietos savivaldybę, kuri išduoda siuntimą vienos valandos konsultaci-jai pas advokatą ar advokato padėjėją (Įstatymo 8, 10 str.). Pirminėteisinė pagalba finansuojama iš savivaldybių biudžetų lėšų, o advoka-tams ar jų padėjėjams už suteiktą teisinę pagalbą mokama pagal su-tartis su savivaldybėmis, atsižvelgiant į teisingumo ministro ir Lietu-vos advokatų tarybos patvirtintas rekomendacijas dėl užmokesčio užteikiamas teisines paslaugas dydžio ir skaičiavimo tvarkos.

200


Valstybės teisinė pagalba — tai valstybės garantuojamas asmensatstovavimo civilinėje byloje išlaidų padengimas. Ši pagalba finansuo-jama iš valstybės biudžeto lėšų (Įstatymo 18 str.). Šią pagalbą taip patteikia advokatai ar jų padėjėjai, o advokatų ar jų padėjėjų paslaugųapmokėjimo tvarką nustato 2001 m. sausio 22 d. nutarimas Nr. 69 „Dėladvokato ir advokato padėjėjo, teikiančių valstybinę teisinę pagalbą,darbo apmokėjimo dydžių ir tvarkos patvirtinimo bei sutikimo vykdytiviešąjį pirkimą iš vienintelio šaltinio"1.

Pagal Įstatymo 4 straipsnį valstybės garantuojamą teisinę pagalbąturi teisę gauti:

1) asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos atitinka Lietuvos Res-publikos Vyriausybės nustatytą turto ir pajamų lygį teisinei pagalbaipagal šį įstatymą gauti2;

2) kiti asmenys Lietuvos Respublikos įstatymuose ar tarptautinėsesutartyse numatytais atvejais.

Tačiau valstybės garantuojama teisinė pagalba neteikiama asme-nims, turintiems teisę į teismo išlaidų draudimo išmokas.

Asmuo, norėdamas gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą,turi pateikti Įstatymo 5 straipsnyje nurodytus dokumentus:

1) turto ir pajamų deklaracijas, užpildytas prieš kreipiantis valsty-bės garantuojamos teisinės pagalbos. Kai valstybės garantuojama tei-sinė pagalba teikiama ilgiau kaip vienus metus, turto ir pajamų dekla-racijos pateikiamos kasmet;

2) pažymas, patvirtinančias, kad asmuo gauna socialinę pašalpąarba yra valstybės išlaikomas stacionarioje globos įstaigoje;

3) kitus rašytinius įrodymus.Be to, teikiant valstybės teisinę pagalbą, teisėjas turi teisę parei-

kalauti papildomų rašytinių asmens, kuriam teikiama valstybės teisinėpagalba, ir jo šeimos narių turtinės padėties įrodymų.

Pagal Įstatymo 6 straipsnį valstybės garantuojamos teisinės pagal-bos išlaidos atsižvelgiant į asmenų turto ir pajamų lygį apmokamos:

1) pirmasis lygis - 100 procentų (šis lygis taikomas asmenims, kuriųturtas neviršija Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimo Nr. 71 1.2 pun-kte nustatytos turto vertės dydžio, o asmens pajamos neviršija dvylikosminimalių mėnesio algų dydžio per metus, atskaičius mokesčius)

1 Žinios. 2001, Nr. 8-231.2 Šią įstatymo nuostatą detalizavo Vyriausybė 2001 m. sausio 22 d. nutarime Nr. 71

„Dėl asmenų turto ir pajamų lygių valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti irdėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų maksimalaus dydžio nustatymo";žr.: Žinios. 2001, Nr. 8-233.

201


2) antrasis lygis - 95 procentais;3) trečiasis lygis - 80 procentų;4) ketvirtasis lygis - 65 procentais;5) penktasis lygis - 50 procentų.Jeigu pasikeičia asmens turto ir pajamų lygis valstybės garan-

tuojamai teisinei pagalbai gauti ją teikiant, atitinkamai jam keičiamair valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dalis. Maksima-lų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dydį nustato Vy-riausybė (dabar toks dydis civilinėje byloje yra 0,5 minimalios mė-nesio algos).

Teisę gauti valstybės teisinę pagalbą turi Įstatymo 4 straipsnyje nu-rodyti asmenys, jeigu jie yra ieškovai, atsakovai, tretieji asmenys, pa-reiškiantys savarankiškus reikalavimus civilinėse bylose.

Asmuo, turintis teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagal-bą, pateikia prašymą teismui, nagrinėjančiam civilinę bylą. Asmens pra-šymas teikti valstybės teisinę pagalbą nagrinėjamas ir advokatas ski-riamas rengiantis nagrinėti bylą arba vykstant teisminiam nagrinėjimui.Teismas, išnagrinėjęs prašymą, priima nutartį teikti teisinę pagalbą ar-ba jos neskirti. Nutartį atsisakyti teikti teisinę pagalbą galima skųstiatskiruoju skundu (CPK 99 str. 5 d.). Prašymo valstybės teisinei pagal-bai gauti tipinę formą patvirtino teisingumo ministras 2001 m. sausio29 d. įsakymu Nr. 15l. Asmuo taip pat gali prašyti, kad valstybės tei-sinei pagalbai teikti būtų skiriamas jo nurodytas advokatas arba advo-kato padėjėjas, jei yra šio sutikimas. Advokato ar jo padėjėjo skyrimoteikti valstybinę teisinę pagalbą tvarką detalizuoja teisingumo ministro2001 m. sausio 29 d. įsakymas Nr. 16 „Dėl advokato arba advokatopadėjėjo paskyrimo teikti valstybinę teisinę pagalbą bylų procese tvar-kos patvirtinimo"2.

Valstybės garantuojama teisinė pagalba nutraukiama, jeigu:1) paaiškėja, kad asmuo, kuriam teikiama valstybės garantuojama

teisinė pagalba, neturi teisės ją gauti;2) asmuo nesumoka į valstybės biudžetą už valstybės teiktą teisi-

nę pagalbą;3) asmuo sąmoningai pateikia neteisingą informaciją apie ginčo

ar bylos esmę, savo turtą ar pajamas.Nutartį nutraukti valstybės teisinę pagalbą priima civilinę bylą nag-

rinėjantis teismas (CPK 99 str. 4 d.). Liovusis teikti valstybės garan-


202


tuojamą teisinę pagalbą, jos išlaidos įstatymų nustatyta tvarka išieško-mos iš asmens, kuriam ji teikta.

Valstybės garantuojama teisinė pagalba baigiasi, jeigu:1) pasikeičia asmens, kuriam teikiama valstybės garantuojama tei-

sinė pagalba, turto ir pajamų lygis ir jis nebeturi teisės į valstybėsgarantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dalies apmokėjimą;

2) nepateikiami dokumentai, įrodantys asmens teisę gauti valsty-bės garantuojamą teisinę pagalbą;

3) teismas nusprendžia, kad teikti asmeniui valstybės garantuoja-mą teisinę pagalbą yra netikslinga, asmens teisės ar įstatymo saugomiinteresai aiškiai nėra pažeisti ir gynyba ar atstovavimas yra neperspek-tyvūs (Įstatymo 7 str.).

Pagal Įstatymo 19 straipsnį teisinę pagalbą taip pat turi teisę teik-ti viešosios įstaigos, kurias gali steigti aukštosios mokyklos, savival-dybės, advokatų kontoros ir kitos institucijos. Pavyzdžiui, viešąją įstaigą„Teisės klinika" su kitais steigėjais yra įsteigęs Vilniaus universitetoTeisės fakultetas.

3.20 PROCESO KONCENTRUOTUMOIR EKONOMIŠKUMO PRINCIPAI

§ 1. PROCESO KONCENTRUOTUMO PRINCIPAS

Minėta, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugoskonvencijos 6 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta žmogaus teisė į tai,kad jo byla būtų išnagrinėta per kiek įmanoma trumpesnį laiką. Ati-tinkamas civilinio proceso tikslas - kuo greičiau atkurti tarp šalių tei-sinę taiką - nurodytas ir CPK 2 straipsnyje. Nurodyta ir tai, jog nau-jojo CPK pagrindas yra socialinio civilinio proceso mokykla, kurproceso koncentruotumas suprantamas kaip viešas suinteresuotumas,kad byla būtų išnagrinėta kiek galima greičiau. Atsižvelgiant į tai CPK7 straipsnyje nustatytas savarankiškas civilinio proceso koncentruotu-mo principas. Šio principo suformulavimas naujajame CPK nereiškia,kad iki šiol Lietuvoje jis nebuvo pripažįstamas. Atvirkščiai, įtvirtinantšį principą teismų praktikoje labai prisidėjo Lietuvos AukščiausiasisTeismas ne kartą pabrėždamas jo reikšmę. Pavyzdžiui, civilinėje bylo-je Nr. 3K-3-1212/2001 teisėjų kolegija konstatavo, jog yra viešasis in-teresas, kad civilinė byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai. Kitojecivilinėje byloje - Nr. 3K-3-999/2001, taip pat konstatuota, kad civili-nio proceso paskirtis - užtikrinti greitą ir teisingą privačių ginčų iš-sprendimą, ir nurodyta, jog asmeniui piktnaudžiaujant savo procesinė-

203


mis teisėmis teismas privalo ex officio (savo iniciatyva) šalinti tokiusneteisėtus veiksmus ir jų padarinius.

Pripažįstant, kad naujojo CPK pagrindas yra socialinio civilinioproceso teorija, nėra jokios prasmės ginčytis dėl savarankiško procesokoncentruotumo principo ir tikslo, nes šis principas savaime yra sude-damoji šios teorijos dalis.

Verta paminėti tik neretai pareiškiamą dėl šio principo argumen-tą, kad greitai - tai ne visada gerai. Reikia sutikti su nuomone, kadskubėjimas dėl paties skubėjimo niekada negarantuoja gero rezultato.Tačiau būtina atkreipti dėmesį į keletą argumentų:

a) Europos žmogaus teisių teismas jau ne vienoje byloje yra pa-reiškęs, kad visapusiškas, bet per ilgas bylos nagrinėjimas visada reiš-kia žmogaus teisių pažeidimą, taigi toks procesas negali būti vadina-mas tinkamu. Kokia asmeniui bus nauda iš priimto teisingo sprendimo,jeigu nuo ieškinio pareiškimo jau praėjo aštuoneri ar daugiau metų;

b) jokioje monografijoje ar vadovėlyje, kur aptariamas proceso kon-centruotumo principas, nėra nuostatos, kad jis reiškia, jog bylą būtinaišnagrinėti greitai net ir teisingumo sąskaita. Kiek įmanoma greitesnisbylos išnagrinėjimas neatsiejamas nuo teisingo jos išnagrinėjimo, o kilęsšių dviejų proceso tikslų konfliktas sprendžiamas vieno ar kito naudai,atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes (pvz., nekyla jokių abejonių, kadjeigu šalis vilkina bylos nagrinėjimą, pirmenybė teikiama proceso kon-centruotumo principui).

Tikslas. Sudaryti tinkamas sąlygas, kad byla būtų iš esmės išnag-rinėta jau per pirmąjį teismo posėdį.

Turinys. Šio principo turinį sudaro, viena vertus, teismo pareigarūpintis kiek įmanoma greitesniu bylos išnagrinėjimu ir užkirsti keliąbet kokiems mėginimams vilkinti procesą, kita vertus, šalies pareigarūpintis proceso skatinimu. Be to, proceso koncentruotumas pasiekia-mas dvejopai - procesinės medžiagos koncentracija ir procesinių veiks-mų koncentracija.

Teismo pareiga. Teismo pareiga rūpintis kiek įmanomai greitesniubylos išnagrinėjimu ir užkirsti kelią proceso vilkinimui detalizuojamakonkrečiose CPK normose. CPK 72 straipsnio pirmojoje dalyje atsisa-koma bylos išnagrinėjimo terminų, tačiau nustatoma pirmininko parei-ga rūpintis, kad byla būtų išnagrinėta per kuo trumpesnį laiką, kadnebūtų vilkinamas jos išnagrinėjimas. CPK 142 straipsnyje numatytiatsiliepimų į pareikštą ieškinį pateikimo terminai; 141 straipsnyje nuro-doma teismo teisė atsisakyti priimti ieškinio dalyko arba ieškinio pa-grindo pakeitimą; 181 straipsnyje numatyta teismo teisė atsisakyti pri-

204


imti pavėluotai pateikiamus įrodymus; 285 straipsnyje reglamentuoja-mos sprendimo už akių priėmimo sąlygos ir kita.

Šalies pareiga rūpintis proceso skatinimu. Šiuo atveju turima ome-nyje santykinė pareiga. Ji nustatyta CPK 7 straipsnio antrojoje dalyjeir detalizuojama kituose straipsniuose. Tai reiškia, kad šalis privalo są-žiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti turimomis procesinėmis teisėmis,rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdamaį proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grin-džiami reikalavimai ir atsikirtimai. Tad ši šalių pareiga, viena vertus,reiškia ir jų (ne tik teismo) pareigą rūpintis proceso eiga (nurodytaCPK 120-121 ir kituose straipsniuose), kita vertus, pareigą laiku, t. y.nei per anksti (kad būtų išvengta teismo apkrovimo nereikalinga me-džiaga), nei per vėlai (kad būtų išvengta proceso vilkinimo), atliktiprocesinius veiksmus.

Santykis su tiesa. Minėta, kad proceso koncentruotumo principasjokiu būdu nereiškia greito bylos išnagrinėjimo bet kokia kaina. At-virkščiai, CPK 7 straipsnio pirmojoje dalyje yra labai svarbi sąlyga,kad teismas turi stengtis išnagrinėti bylą viename teismo posėdyje, jeigušitai nekenks tinkamam bylos išnagrinėjimui. Tuo tarpu byla bus iš-nagrinėta tinkamai, jeigu, priimant sprendimą, joje bus nustatyta ma-terialioji tiesa, o įstatymų numatytais atvejais - ir formalioji tiesa (pri-imant sprendimą už akių).

§ 2. PROCESO EKONOMIŠKUMO PRINCIPAS

Jau ne kartą beveik kiekvienam bent šiek tiek besidominčiam civilinioproceso teise teko girdėti, kad teisingumas negali būti vertinamas pi-nigais, kad tai amoralu, neetiška ir net neteisėta. Visa tai yra reakcijaį proceso ekonomiškumo principą. Vargu ar viskas taip paprasta. Tei-singumo vykdymas, be abejo, kainuoja, ir ne tik mokesčių mokėto-jams (iš biudžeto lėšų išlaikoma visa teisingumo vykdymo sistema),bet ir šalims (kurios moka žyminį mokestį, išlaidas, susijusias su by-los nagrinėjimu). Todėl neabejotinai egzistuoja teismo pareiga kiek ga-lima ekonomiškiau naudoti tiek biudžeto, tiek proceso šalių lėšas. Ki-ta vertus, tai, be jokios abejonės, nereiškia teismo teisės (juo labiaupareigos) taupyti minėtas lėšas teisingo bylos išsprendimo sąskaita.

Šis principas formuluojamas CPK 7 straipsnyje ir reiškia teismopareigą rūpintis, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta kiek galima eko-nomiškiau. Be to, tai reiškia įstatymų leidėjo pareigą civilinio procesoteisei suteikti tokį turinį, kad būtų sudarytos sąlygos ekonomiškam pro-cesui.

205


Pozicija. Kalbant apie proceso ekonomiškumo principo įgyvendi-nimą daugiausiai ginčų kyla dėl supaprastintos tam tikrų civilinių by-lų, kur sumos nedidelės, nagrinėjimo procedūros (pvz., CPK 441 str.)ir ribojimų atsižvelgiant į ginčijamą sumą pateikti apeliacinius ir ka-sacinius skundus (pvz., CPK 303, 341 str.). Supaprastinta kai kurių bylųnagrinėjimo procedūra jokiu būdu nereiškia teismo pareigos išaiškintiatsisakymo, t. y. atsisakymo to, kad teismas išsiaiškintų esmines bylosaplinkybes (CPK 159 str. l d.). Atvirkščiai, teismo pareiga užtikrintitinkamą bylos išnagrinėjimą išlieka, tačiau atsižvelgdamas į tai, kadginčo suma nėra didelė, taigi ir pats ginčas dažniausiai yra paprastes-nis, įstatymų leidėjas leidžia teismui civiliniam procesui keliamų tiks-lų siekti liberalesnėmis priemonėmis.

Kalbant apie apeliacinių ir kasacinių skundų ribojimus, padėtisdar paprastesnė. Manytume, kad žmogaus teisė į teisminę gynybą įgy-vendinama pirmosios instancijos teisme. Kitaip tariant, Konstitucijos30 straipsnis garantuoja asmens teisių gynybą teisme, tačiau ne ikiteismo. Net ir Europos žmogaus teismo praktikoje išryškėjus pagei-davimui, kad šalims būtų suteikta bent viena galimybė skųsti teismosprendimą, yra pripažįstamos išimtys mažareikšmėms byloms. Tad ga-lima teigti, kad viskas, kas yra už „pirmosios instancijos ribų", pri-klauso tik nuo valstybės geros valios ir niekaip nėra susiję su tinka-mu konstitucinių teisių įgyvendinimu. O neteisingo sprendimopriėmimo galimybė vis dėlto išlieka ir perėjus visas galimas teismoinstancijas.

3.21 BENDRADARBIAVIMO (KOOPERAVIMOSI)PRINCIPAS

Pozicijos. Dėl savarankiško kooperavimosi principo egzistavimo civi-linio proceso moksle yra dvi gana priešingos pozicijos. Vieni autoriaiteigia, kad tokio savarankiško principo visiškai nėra, o tai, kas mėgi-nama juo apibrėžti, yra tik dispozityvumo principo ribojimai. Kiti au-toriai vadovaujasi nuostata, kad civilinio proceso teisėje yra savaran-kiškas bendradarbiavimo principas. Lietuvos civilinio proceso teisėskoncepcijoje atstovaujama antroji pozicija, t. y. vyrauja požiūris, kadyra savarankiškas bendradarbiavimo principas. Šis principas įtvirtintasCPK 8 straipsnyje.

Turinys. Pati sąvoka „kooperavimasis" pirmiausiai reiškia tam tikrąbendradarbiavimą. Civiliniame procese ja išreiškiamas ginčo šalių ir byląnagrinėjančio teismo bendradarbiavimas. Tokio bendradarbiavimo tiks-las yra kiek įmanoma geresnis civilinio proceso tikslų ir pamatinių so-cialinio civilinio proceso idėjų įgyvendinimas. Į teismo ir šalių bendra-

206


darbiavimą įstatymų leidėjas žvelgia ne kaip į šių. subjektų teisę, betkaip į pareigą. Būtent įgyvendinant bendradarbiavimo idėją įmanomasir aktyvaus teismo civiliniame procese idėjos, kuri yra neatsiejama so-cialinio civilinio proceso dalis, įgyvendinimas. Minėtas bendradarbiavi-mas negali būti chaotiškas, tik pagal kurio nors subjekto valią ir norus.Atvirkščiai, gali būti bendradarbiaujama tik tiek, kiek leidžia įstatymas.Peržengus nustatytą ribą, kalbėsime ne tik apie atitinkamų procesiniųveiksmų neteisėtumą, bet ir teismo šališkumą konkrečioje byloje.

Visi šie bendradarbiavimo principo bruožai apibūdinti CPK8 straipsnyje, kur sakoma, jog teismas, CPK nustatyta tvarka bendra-darbiaudamas su byloje dalyvaujančiais asmenimis, imasi priemonių,kad byla būtų tinkamai išnagrinėta. Ši tvarka įtvirtinta trijuose CPKstraipsniuose, t. y. 7 straipsnyje, kur atsispindi šalies pareiga rūpintisproceso skatinimu; 159 straipsnyje, kur kalbama apie teismo pareigąišaiškinti, ir 161 straipsnyje, kur nurodyta teismo teisė pasiūlyti šaliaipasirūpinti atstovavimu. Ar visos šios priemonės nereiškia teismo ša-liškumo? Manytume, jokiu būdu. Teismas bus laikomas šališku, jeigutiesiogiai ar netiesiogiai bus suinteresuotas bylos baigtimi. Kol apietokį suinteresuotumą nėra kalbos, negalima kalbėti ir apie jo šališku-mą byloje. Teismo teisė pateikti klausimus, nurodyti aplinkybes, ku-rios turi būti papildomai įrodytos, pasiūlyti pasirūpinti atstovavimu irkitos atitinkamos teisės tėra priemonės, padedančios įgyvendinti civi-liniam procesui keliamus tikslus ir užtikrinti tinkamą teisingumo vyk-dymą civilinėse bylose.

3.22 ŽODINIO IR RAŠYTINIO PROCESŲDERINIMAS

Žodinio proceso ir rašytinio proceso principų sąvokos. Žodinio procesoprincipas tebėra viena iš labiausiai pamėgtų diskusijų temų civilinioproceso teorijoje. Jo esmė, kad visi įrodymai tiriami, šalių kalbos sa-komos, rengiamasi nagrinėti bylą teisme ir ji nagrinėjama žodžiu.Sprendimo pagrindas taip pat gali būti tik proceso medžiaga, ištirta irpateikta procese žodžiu. Šis principas tiesiogiai susijęs su tiesioginiobylos nagrinėjimo principu, kurio esmė, kad teismas savo sprendimągrindžia tik tais įrodymais, kuriuos pats žodžiu ištyrė teismo posėdyje.Tuo tarpu pagrindine rašytinio proceso principo idėja yra pripažįstamataisyklė „Quod non in actis, non est in mundo". Jo esmė, kad spren-dimo pagrindas gali būti tik tai, kas teismui pateikta raštu.

Ginčas. Teorijoje gana ilgai ginčytasi, kuri iš proceso formų yrageresnė ir kuriuo atveju geriau gali būti įgyvendinami proceso tikslai.Tik maždaug XX a. viduryje kontinentinės Europos civilinio proceso te-

207


orijoje ir praktikoje galutinai apsistota ties ,,sententia media" (kompro-miso taisykle), kad geriausia yra derinti šiuos du principus, paprastaižodinę proceso formą paliekant vyrauti. Tad šiandien galima kalbėti apieįsitvirtinusią mišriąją proceso formą, kai derinami žodinio ir rašytinioproceso principai. Panagrinėsime šias dvi formas kiek plačiau.

Istorija. Nekelia abejonių teiginys, kad pirmieji procesai buvo žo-diniai ir to priežastis labai paprasta - tiesiog didžioji visuomenės da-lis nemokėjo nei rašyti, nei skaityti1. Romos ordinarinis civilinis pro-cesas taip pat iš esmės buvo žodinis. Rašytinė proceso forma įsigalijau kanoniškame Romos procese ir viduramžiais tampa vyraujančiu pro-ceso principu pagrindinėse Europos valstybėse (Austrijos-Vengrijos im-perijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje). 1806 m. Prancūzijos CPK katego-riškai atsisakoma rašytinio ir pereinama prie žodinio proceso. Tą patįbūtų galima pasakyti ir apie 1877 m. Vokietijos CPK bei 1864 m. Ru-sijos civilinės teisenos įstatymą. Pirmasis ir, kaip rodo patirtis, pavy-kęs mėginimas suderinti Šiuos du iš pirmo žvilgsnio lyg ir visiškainesuderinamus principus yra 1895 m. Austrijos CPK. Šių dviejų pro-ceso pradų derinimo idėja išlaikė laiko išmėginimus ir šiandien, minė-ta, yra išreikšta beveik visuose Europos civilinio proceso kodeksuose.

Kodėl liberaliojo civilinio proceso „tėvai" taip kategoriškai neigėrašytinio proceso principą? Pirmiausiai tai reiškė kovą su „kabinetiniuteisingumu" ir būtinybę įtvirtinti proceso viešumo principą. Kadangivisi rašytiniai procesai iki tol buvo uždari, tauta beveik negalėjo įgy-vendinti liberalizmo deklaruojamos teisingumo kontrolės idėjos. Kitavertus, buvo kalbama apie „raštų upes" teismuose, begalinį procesoformalumą, ilgą jo trukmę, teisėjo negalėjimą iš „procesinių raštų" su-sidaryti tikrojo bylos aplinkybių vaizdo, tiesiogiai ištirti įrodymų, kadteisėjui beveik neįmanoma išsiaiškinti bylos aplinkybių, kad rašytinisprocesas yra nelankstus ir nepaslankus, būtinai susijęs su eventualumoprincipo (besąlygišku atsisakymu priimti įrodymus, pateikiamus pažei-dus tam nustatytą terminą) įgyvendinimu ir panašiai2. Pabrėžtina, kadbūtent ilga trukmė laikyta vienu iš pagrindinių rašytinio proceso trū-kumų.

Kartu nurodyti tokie pagrindiniai žodinio proceso privalumai: pa-prastumas, aiškumas, pritaikomumas, reali galimybė nustatyti tiesą by-loje, tiesiogiai išsiaiškinti šalių pozicijas, greitumas, teismo darbo vie-šumas ir tiesioginis dalyvavimas3.

1 Kipp H. G. Das sogenannte Muendlichkeitsprinzip. Berlin, 1952. S. 4.2 Wach A. Vortraege ueber die Reichszivilprozessordnung. S. 4.3 Wach A. Grundfragen und Reform des Zivilprozesses. Berlin, 1914. S. 76.

208


Deja, po pergalingo žygio prieš rašytinį procesą greitai išryškėjoir grynai žodinės proceso formos trūkumai. Kadangi įrodymus beveikneribotai buvo galima pateikti per visą nagrinėjimą teisme, šalys ėmėtuo piktnaudžiauti ir sukeldavo begalinį teismo posėdžių atidėliojimą;Šalies neatvykimas į teismo posėdį taip pat reiškė jo atidėjimą; teis-mui rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui šalys taip pat piktnaudžia-vo informacijos pateikimu dalimis ir labai prailgindavo šią stadiją. Pa-galiau teigta, kad visiškai įgyvendinus žodinio proceso principą teismasdažnai tiesiog pasimeta nesusistemintame informacijos sraute. Tvirtin-ta, kad dėl begalinio bylos nagrinėjimo atidėliojimo tiesioginio daly-vavimo principas beveik praranda savo prasmę, nes kai sprendimaspriimamas po kelerių metų, teismas tiesiog nebepajėgia susigaudyti vi-soje toje žodinėje informacijoje1. Tad kritikavę rašytinį procesą dėl il-gos jo trukmės žodinio proceso šalininkai gana greitai susidūrė su tapačia problema žodiniame procese. Imta pripažinti, kad žodinis bylosnagrinėjimas kaip proceso pagreitinimo priemonė veiksminga tik tada,kai teismo posėdžių skaičius neviršija dviejų, kitaip jis tampa „kelmuprie kojos"2. Iš visų čia įvardytų blogybių pagrindine ilgo bylos nag-rinėjimo esant žodiniam procesui priežastimi laikyta per visą bylosnagrinėjimą šalių informacijos dozavimas teismui, nes tai tiesiogiai le-mia teismo posėdžių atidėjimą. Mėginta įvairiais būdais spręsti šią pro-blemą neribojant žodinio proceso principo, tačiau visi šie mėginimaibuvo nesėkmingi.

Kuriant Austrijos CPK šios žodinio proceso bėdos jau buvo ganaaiškiai matomos ir Kleinas sugebėjo rasti protingą išeitį iš šios padė-ties. Šiame procese taip pat vyraujančiu pripažįstamas žodinio bylosnagrinėjimo principas, tačiau jame yra tam tikrų rašytinio proceso ele-mentų. Kleinas teigė, kad žodinis procesas nėra savitikslis dalykas, jispirmiausiai užtikrina tiesioginį dalyvavimą, tačiau turi būti įgyvendi-namas tik tiek, kiek šitai padeda pasiekti civilinio proceso tikslus3.Austrijos CPK buvo numatyti du esminiai žodinio proceso ribojimaipirmosios instancijos teisme - tai pasirengimo nagrinėti bylą stadija,kuri iš esmės buvo rašytinė, ir teismo posėdžių protokolavimas. Rašy-tinis pasirengimas teisminiam nagrinėjimui turėjo užtikrinti bylos me-

1 Wach A. Vortraege ueber die Reichszivilprozessordnung. S. 45.2 Rechberger H. W. Rechtspolitische Ziele und Gestaltungsanliegen der Oesterrei-

chischen Zivilprozessordnung // 100 Jahre ZPO Oekonomische Analyse des Zivilpro-zesses / Hrsg. P. Lewisch, W. H. Rechberger. Wien, 1998. S. 63.

1 Nekrošius V. Francas Kleinas apie civilinio proceso tikslus ir principus bei jųįgyvendinimo metodus. P. 48.

209


džiagos koncentraciją ir galimybę priimti byloje teisingą sprendimą jaupirmame teismo posėdyje. Teismo posėdžio protokolas turėjo užtikrin-ti ne tik realią galimybę teismui susiorientuoti žodžiu pateiktoje infor-macijoje, bet ir greitą apeliacijos procedūrą. Minėta, kad priėmus šįkodeksą ginčas dėl to, kuri forma yra geresnė, dar labiau sustiprėjo. Jįišsprendė ne teorija, o praktika, pripažinusi mišriojo proceso idėją. Šiuoatveju praktika pateikė teorijai neginčijamą išvadą, kurią labai puikiaisuformulavo prof. P. Arensas: „Mūsų tyrinėjimas parodė, kad visiškainetikslinga įgyvendinti grynąjį žodinio bylos nagrinėjimo principą. Pa-galiau jo neįmanoma visiškai įgyvendinti. Žodinis procesas, kaip by-los nagrinėjimo pagrindas, be jokios abejonės, yra prasmingas daly-kas, nes teismui suteikia geriausią galimybę kartu su šalimis išnagrinėtiginčą. Tai taip pat geriausias būdas tirti įrodymus. Tačiau, kaip parodėmūsų CPK istorija, šie žodinio proceso tikslai gali būti tinkamai įgy-vendinami tik jeigu byla bus aktyviai ir greitai parengta nagrinėti teis-me. Be ginčo šalių apsikeitimo procesiniais raštais tai nėra įmanoma.Taigi norint, kad žodinio proceso principas tinkamai veiktų, tiesiog bū-tina jį apriboti tam tikrais rašytinio proceso elementais."1 Tad galimadaryti išvadą, kad rašytinio proceso ir žodinio proceso principų derini-mas yra geriausias būdas, viena vertus, pasiekti bylos išnagrinėjimokoncentruotumą, kita vertus, suderinti proceso greitumą ir sprendimoteisingumą.

Sprendimas. Nors Lietuvos CPK 15 straipsnyje įtvirtintas žodinioproceso principas, tačiau iš esmės jį reikėtų suprasti kaip žodinio irrašytinio procesų derinimą. Pirmosios instancijos teismo procese vy-rauja žodinis bylos nagrinėjimas ir rašytinis procesas įmanomas tik įsta-tymo nurodytais atvejais. Apeliacinės instancijos teisme jau pasiekia-ma šių dviejų formų pusiausvyra numatant, kad jeigu apeliantas neprašožodinio bylos nagrinėjimo, byla nagrinėjama raštu. Tad kad apeliaci-nis skundas būtų nagrinėjamas žodiniame procese, užtenka paprastoapelianto prašymo pateiktame apeliaciniame skunde. Kasaciniame pro-cese pirmumas teikiamas rašytiniam procesui ir žodinis procesas čiayra veikiau taisyklės išimtis nei pati taisyklė.

1 Arens P. Muendlichkeitsprinzip und Prozessbeschleunigung im Zivilprozess. Ber-lin, 1971. S. 47.

210

K E T V I R T A S S K Y R I U S

CIVILINIO PROCESO TEISĖS RAIDA XX a. LIETUVOJE

4.1 DIDŽIOJI CIVILINIO PROCESO TEISĖS REFORMAXIX a. EUROPOJE

Iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos Europoje buvo įsigalėjęs vadi-namasis feodalinis civilinis procesas, kuris buvo visiškai rašytinis, teis-mo posėdžiai buvę uždari, čia vyravo eventualumo principas, neribotateismo galia. Ilgas procesas buvo viena iš pagrindinių problemų.

XVII a. pradžioje Europoje pradeda formuotis naujas, iš esmėsšiandieninis civilinis procesas. Esminę reikšmę jo formavimuisi, be jo-kios abejonės, pirmiausiai turėjo Didžioji Prancūzijos revoliucija. Pran-cūzijoje atsisakoma senų feodalinių proceso formų, vietoj jų įvedamalaisvo įrodymų vertinimo taisyklė, tiesioginio dalyvavimo nagrinėjantbylą teisme ir žodinio proceso, šalių lygiateisiškumo ir rungimosi prin-cipai, iš esmės apribojamas teismo vaidmuo procese.

Šios idėjos inspiruoja nemažai naujų civilinio proceso teisės sri-ties kodifikavimo darbų. Pirmiausiai 1806 m. priimamas PrancūzijosCPK, po to dėl Prancūzijos pavyzdžio įtakos pasirodo 1864 m. Rusi-jos kodeksas; 1865 m. - Italijos CPK; 1877 m. - Vokietijos CPK;1895 m. - Austrijos CPK. Toliau aptariamos Prancūzijos, Vokietijos irAnglijos civilinio proceso teisės istorinės raidos tendencijos.

Prancūzija. 1806 m. Prancūzijos CPK buvo priimtas po dvejų me-tų, kai 1804 m. priimtas Prancūzijos CK. Tokiam užtrukimui galimarasti logišką paaiškinimą, nes Prancūzijos civilinio proceso teisė buvokodifikuota jau iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos. Tai 1667 m. savoordonansu atliko Liudvikas XIV. Tad vienas iš dviejų tikslų, keltų tei-sės reformai revoliucijos ir Napoleono laikotarpiu, - suvienodinti iratnaujinti teisę - buvo įgyvendintas dar iki šio laikotarpio pradžios.Civilinio proceso teisės atnaujinimas iš esmės buvo susijęs su viešu-mo ir žodinio proceso principų įgyvendinimu. Rengiant CK Napoleo-nas dalyvavo labai aktyviai (jis vadovavo daugiau nei pusei visų grupėsposėdžių), tuo tarpu CPK rengimo darbe jisai beveik nedalyvavo. Dėlvisų minėtų priežasčių galima suprasti, kodėl šiame kodekse yra paly-ginti mažai naujovių ir jis apibūdinamas kaip gana vidutinis kūrinys1.

1 Wagner G. Europaeisches Beweisrecht - Prozessrechtsharmonisierung durchSchiedsgerichte // ZEuP. 2001/3. S. 444.

211


Vokietija. Vokietijoje proceso ir materialiosios teisės vienodinimasvyko net iki XIX amžiaus. Atsižvelgiant į būtinumą vienodinti proce-so teisę ir pasiekti jos vienovės, XVIII a. pabaigoje šios srities situa-cija atrodė visiškai priešinga buvusiai tuo metu Prancūzijoje. Civilinioproceso teisės įvairovė Vokietijos žemėse buvo beveik norma - vienPrūsijoje vienu metu galiojo trejopa civilinio proceso tvarka. Kitokiaproceso tvarka buvo net kai kuriuose skirtingų Vokietijos žemių teis-muose. Todėl civilinio proceso reforma buvo būtina ir jai kelti tokietikslai: proceso teisės suvienodinimas ir kodiilkavimas; pagerinimas irveiksmingumo padidinimas, rašytinio proceso, eventualumo ir slaptu-mo principų atsisakymas. Tuo tarpu materialiosios teisės padėtis buvokur kas geresnė, nes beveik visoje Vokietijoje galiojo perimta romėnųprivatinė teisė. Dėl šių priežasčių suprantama, kodėl naujai susikūrusivieninga Vokietijos valstybė aštuntajame dešimtmetyje pirmiausiai re-formuoja proceso teisę1.

Anglija. Anglijoje proceso teisė plėtojosi visiškai kitaip nei kon-tinente, nes teisės vienovė čia pasiekta jau viduramžiais kaip norman-dų užkariavimo 1066 m. rezultatas. Todėl XVIII-XIXa. buvo mažaiką vienodinti, juk materialioji ir proceso teisė taikant specialią ieški-nių sistemą šimtmečius plėtota Karūnos teismuose. Pastarųjų šimtme-čių Anglijos teisės istoriją galima apibūdinti kaip siekį sumažinti be-galę teismų ir juose galiojančios proceso tvarkos variantų. Patssvarbiausias visos šios srities reformos darbas yra 1873 m. (įsigaliojo1875 m.) Teismų santvarkos aktai (Judicature Acts), kur atskirta pozi-tyvioji teisė ir teisingumas2.

4.2 PAGRINDINIAI 1918-1940 m. LIETUVOS CIVILINIOPROCESO TEISĖS BRUOŽAI

Tarpukario Lietuvoje taip ir nebuvo sukurtas CPK (kaip, beje, ir CK).Visą šį nepriklausomybės laikotarpį vadovautasi 1864 m. carinės Ru-sijos civilinės teisenos įstatymu, kuris prireikus pildytas. Nesinorėtųpritarti kartais išsakomai minčiai, kad Lietuvos teisininkai taip ir ne-sugebėjo sukurti „lietuviško" CPK. Lietuvoje buvo pakankamai gerųspecialistų, galėjusių be didesnių problemų parengti tokį įstatymą,todėl priežasčių, kodėl jo nebuvo, manytume, reikėtų ieškoti kitur.1864 m. Rusijos civilinės teisenos įstatymas parengtas vadovaujantisnaujausiu pavyzdžiu, t. y. 1806 m. Prancūzijos CPK, kuris tuo laiko-tarpiu buvo pripažįstamas pažangiausiu Europoje civilinio proceso

Wagner G. Cit. op. P. 445.Ten pat.

212

CIVILINIO PROCESO TEISĖS RAIDA XX a. LIETUVOJE

įstatymu ir atitiko ne tik visas liberalizmo keliamas idėjas, bet ir nau-josios ekonominės santvarkos poreikius. Galima teigti, kad Rusijosįstatymas priėmimo laikotarpiu buvo vienas iš pačių pažangiausių Eu-ropoje. Juk Vokietijos CPK priimtas tik 1877 m., o Austrijos - tik1895 m. Atkūrus 1918 m. Lietuvos nepriklausomybę valstybės eko-nominė sistema nepasikeitė - ūkio pagrindas ir toliau liko rinkos eko-nomika. Kita, taip pat labai pragmatiška Rusijos civilinės teisenosįstatymo galiojimo priežastis - tai nenoras kardinaliais pakeitimaissutrikdyti visuomenės gyvenimo bei teismų ir kitų teisėsaugos insti-tucijų darbo stabilumo. Visi buvo pripratę prie „nuo seno" galioju-sios tvarkos, žinojo, kaip ja vadovautis. Būtent šios dvi priežastys,ko gero, ir lėmė, kad nuspręsta neskubėti keisti iš esmės visus laiko-tarpio ir politinės bei ekonominės sistemos reikalavimus atitinkančioįstatymo.

Sakant, kad visą tarpukarį Lietuvoje galiojo 1864 m. Rusijos civi-linės teisenos įstatymas, nereikėtų manyti, jog visus dvidešimt dvejusmetus jis galiojo nepakitęs ir nevyko jokių civilinio proceso reformų.Tai klasikinis savo epochos liberalistinės civilinio proceso teorijos kū-dikis. Tačiau tiek Europoje, tiek Lietuvoje ilgainiui atsirado priežas-čių, lėmusių būtinumą pažvelgti į proceso esmę, trukmę ir teismo vaid-menį jame kitu socialiniu aspektu, privertusių įstatymų leidėją pamatytiprocese ir viešąjį interesą. Minėta, kad šios priežastys lėmė socialiniocivilinio proceso teorijos įsitvirtinimą ir atitinkamų reformų įgyvendi-nimą Europoje. Ne išimtis šiuo atžvilgiu buvo ir Lietuva. Apie Lietu-vos civilinio proceso teisės posūkį socialinio civilinio proceso teorijoslink galima kalbėti nuo 1934 m., kai buvo pakeisti Civilinės teisenosįstatymo 82 ir 82l straipsniai, kuriuose vienareikšmiškai įtvirtinta teis-mo pareiga rūpintis esminių bylos aplinkybių išaiškinimu. Tuo tiksluteismas galėjo pateikti proceso šalims klausimus, reikalauti iš jų pa-aiškinimų, nurodyti joms aplinkybes, kurias būtina išaiškinti, kad bylabūtų teisingai išspręsta, ir pareikalauti iš jų įrodymų, kuriais remiantistos aplinkybės turi būti išaiškintos. Be to, teisėjas, manydamas, jogšalies nurodytos aplinkybės, kurias reikia išaiškinti, kad byla būtų tei-singai išspręsta, nėra pakankamai įrodytos ar joms įrodyti nepristatytajokių įrodymų, privalėjo tai nurodyti šaliai ir duoti jai laiko tiems įro-dymams pristatyti. Šis teismo teisių išplėtimas, be abejo, reiškė ne tikjo pareigą daryti įtaką bylos medžiagos turiniui siekiant teisingai iš-spręsti ginčą, bet ir galimybę veikti bylos medžiagos koncentruotumąjau rengiantis teisminiam nagrinėjimui ir šitaip pasiekti, kad byla būtųišnagrinėta jau per pirmąjį teismo posėdį. Minėtų straipsnių pakeiti-

213


mai turėtų būti vertinami kaip Austrijos ir Vokietijos civilinio procesoreformų įtakos padarinys.

Ir vis dėlto, nepaisant Šių pakeitimų, tarpukario Lietuvos civili-nis procesas turėtų būti apibūdinamas kaip liberalusis (nuo 1934 m.galėtume kalbėti apie mišriojo civilinio proceso modelį Lietuvoje),kurio tikslas buvo nustatyti procese formaliąją tiesą (Civilinės teise-nos įstatymo 129 straipsnyje sakoma, kad teismo sprendimas neturiprieštarauti įstatymams, o 367 straipsnyje kategoriškai draudžiama teis-mui savo iniciatyva rinkti bet kokius įrodymus; galima teigti, kadsprendimo neprieštaravimas įstatymams reiškė, jog jis turėjo būti pri-imtas nepažeidžiant civilinės teisenos įstatymo normų, o išaiškintomsaplinkybėms tinkamai taikoma materialioji teisė). Kaip ir Prancūzi-jos CPK, ginčo šalys galėjo susitarti ir nukelti teismo posėdžio datą,jų susitarimas taip pat buvo įsakmus pagrindas sustabdyti civilinębylą (CTĮ 67, 77 str.), teisėjui buvo draudžiama savo iniciatyva nu-rodyti šalims galimybę kelti ieškinio senaties termino praleidimo klau-simą (CTĮ 132 str.), vyravo žodinio proceso principas, beveik neri-botai buvo galima pateikti įrodymus per visą bylos nagrinėjimą (irapeliaciniame procese).

Civilinės teisenos įstatymo 145-155 ir 1611-16124 straipsniai („Pri-verstinis vykdymas pagal aktus") numatė sprendimo už akių priėmimogalimybę ir supaprastintą tam tikros kategorijos bylų nagrinėjimo tvarką.Tai klasikiniai proceso pagreitinimo mechanizmai, esantys kiekviena-me civilinio proceso kodekse. Ginčą dėl ieškinio kainos atsakovas ga-lėjo pradėti tik pirmame savo rašytiniame paaiškinime, jeigu toks buvopaduodamas, arba pirmame teismo posėdyje (CTĮ 552 str.). Jei ieško-vas savo reikalavimus grindė rašytiniais įrodymais, teismas galėjo pa-reikalauti tuos įrodymus pristatyti prieš teismo posėdį ir tokiu laiko-tarpiu, kad atsakovas galėtų su jais susipažinti (CTĮ 57 str.). Išklausęsšalių paaiškinimų teismas privalėjo joms pasiūlyti susitaikyti kartu nu-rodydamas ir geriausias, jo nuomone, taikos sutarties sąlygas (CTĮ70 str.). Abejones dėl rašytinio įrodymo tikrumo šalis privalėjo pareikštituojau pat, kai jis pateiktas (CTĮ 1061 str.). Šalys privalėjo ne vėliaukaip per pirmąjį žodinį teismo posėdį pareikšti apie visas aplinkybes,kuriomis grindė savo reikalavimus ir atsikirtimus, ir pristatyti visusturimus įrodymus. Tokius įrodymus pateikus vėliau, teismas, pripaži-nęs, kad šitaip vilkinamas bylos nagrinėjimas, galėjo priešingos šaliesprašymu nutarti iš kaltos šalies išieškoti tam tikrą sumą, ne didesnękaip teismo ir bylos vedimo išlaidos (CTĮ 331, 331'str.). Iš esmėstokia pati taisyklė galiojo ir apeliacinės instancijos teismui panaikinuspirmosios instancijos teismo sprendimą dėl pateiktų naujų įrodymų, ku-

214

CIVILINIO PROCESO TEISES RAIDA XX a. LIETUVOJE

rie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme (CTĮ 7761 str.). Čiavėl aiškiai matomas įstatymų leidėjo požiūris į procesą kaip į visiškaiprivatų reikalą, nes minėtų priemonių teismas galėjo imtis tik šaliesprašomas, o jų taikymas beveik niekaip neveikė pačios proceso truk-mės — įrodymai vis tiek buvo priimami (ir teismas čia neturėjo jokiospasirinkimo galimybės), o bylos nagrinėjimas atidėliojamas ir vilkina-mas galutinio sprendimo byloje priėmimas. Priešinis ieškinys galėjobūti pateikiamas tik pirmajame teismo posėdyje, o jeigu teismas buvopaskyręs terminą atsiliepimui į ieškinį pareikšti, tai iki šio termino pa-baigos (CTĮ 340 str.). Liga paprastai nelaikyta svarbia priežastimi pra-ilginti teismo nustatytus terminus (CTĮ 834 str.), nes manyta, kad šalisgali pasirūpinti atstovavimu.

Civilinės teisenos įstatymas numatė didesnę oficialių įrodymų įro-domąją galią. Šitaip ribota jų gincijimo galimybė ir byla išnagrinėja-ma greičiau. Įstatymo 106 straipsnis nurodė, kad nustatyta tvarka su-darytų ar paliudytų rašytinių dokumentų turinys negali būti ginčijamasliudytojų parodymais, o 109 straipsnis apskritai draudė ginčyti šių įro-dymų tikrumą.

Minėto įstatymo 2006 straipsnis leido šalims, prieš teismui priimantsprendimą sudariusioms taikos sutartį, grąžinti visus sumokėtus mo-kesčius ir rinkliavą.

Dėl teismų sprendimų kontrolės formų pasakytina, kad visą ne-priklausomybės laikotarpį galiojo visiškos apeliacijos (pagal bendrąjątaisyklę esant visiškai apeliacijai galima pateikti naujus įrodymus, ku-rie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme; ši taisyklė iš esmėsneribota) ir kasacijos (tikrinamas tik skundžiamo teismo sprendimo arnutarties teisėtumas) sistema. Vyriausiasis tribunolas taip pat nagrinė-jo skundus dėl proceso atnaujinimo.

4.3 TARYBINIS CIVILINIS PROCESAS LIETUVOJE

1940 m. Lietuvai ne savo valia tapus TSRS dalimi, padėtis iš esmėspasikeičia. Civilinės teisenos įstatymas, kaip ir kiti nepriklausomos Lie-tuvos įstatymai, nustoja galios ir pradeda galioti atitinkami TSRS tei-sės aktai. Besąlygiškas Lietuvos įstatymų panaikinimas gali būti aiški-namas keliomis priežastimis. TSRS buvo visiškai kitokia nei Lietuvojetiek politinė, tiek ekonominė sistema. Visi ekonominiai santykiai grįstine rinkos dėsniais, o planiniu ūkiu. Buvo panaikinta privati nuosavy-bė, o pagrindinė visų gamybos priemonių savininkė tapo valstybė. Po-litinėje sistemoje vyravo vienos politinės jėgos ir valstybės diktatas.Valstybė įsigalėjo visuose tiek ūkinio, tiek visuomeninio gyvenimo sri-tyse. Tad savaime suprantama, kad naujajai valdžiai negalėjo būti pri-

215


imtini įstatymai, kurių galiojimas pritaikytas visiškai kitos politinės irekonominės sistemos sąlygoms.

Per visą tarybinį laikotarpį Lietuvoje galiojo keli CPK, tačiau vi-sų jų koncepcija iš esmės buvo ta pati. Todėl aptarsime tik 1964 m.Lietuvos TSR CPK (kuris su daugeliu pakeitimų galiojo Lietuvoje iki2003 m. sausio l d.) koncepciją. Tarybinio civilinio proceso negalėtu-me laikyti nei socialinio, nei juo labiau liberaliojo civilinio procesomodeliu, nes teismo galios jame buvo kone absoliučios, o pagrindinisjo uždavinys procese - nustatyti objektyviąją tiesą. Šiam tikslui pa-siekti jis privalėjo savo iniciatyva rinkti papildomus įrodymus, jeigušitai jam atrodė reikalinga, peržengti ieškinio reikalavimo ribas neatsi-žvelgdamas į ieškovo valią ir panašiai. Gana daug teisių procese turė-jo prokuratūra. Kita vertus, negalima teigti, kad tarybinis civilinis pro-cesas - tai kažkas iš esmės nauja. Kaip ir bet kuriame kitameciviliniame procese, čia šalys turėjo teisę atsisakyti pareikšto ieškinio,jį pripažinti, sudaryti taikos sutartį, buvo žinomas trečiųjų asmenų, ne-tinkamos šalies pakeitimo tinkama ir kiti klasikiniai proceso institutai.Tarybinėmis „naujovėmis" galime pavadinti du dalykus - tai aiškų teis-mo ir šalių galios disbalansą teismo naudai ir kartu visišką šalių va-lios disponuojant procesinėmis teisėmis nuvertinimą bei gana specifi-nių teismų sprendimų kontrolės formų sistemą, kur ypač daug galiųturėjo prokuratūra. Kadangi šios naujovės darė nemenką įtaką procesostruktūrai ir eigai, pripažintina buvus savarankišką „socialistinę" civi-linio proceso mokyklą.

Lietuvos TSR CPK 2 straipsnyje („Civilinio proceso uždaviniai")sakoma, kad „tarybinio civilinio proceso uždaviniai yra teisingai ir grei-tai išnagrinėti bei išspręsti civilines bylas, siekiant saugoti TSRS vi-suomeninę ir valstybinę santvarką, socialistinę ūkio sistemą ir socia-listinę nuosavybę, ginti piliečių politines, darbo, buto ir kitas asmeninesbei turtines teises ir įstatymo saugomus jų interesus, taip pat valstybi-nių įstaigų, įmonių, kolūkių ir kitokių kooperatinių bei visuomeniniųorganizacijų teises ir įstatymo saugomus jų interesus". Taigi tikslas grei-tai išnagrinėti bylą buvo vienas iš vyraujančių kitų civilinio procesotikslų hierarchijoje. Tačiau pažvelgę į patį kodekso turinį pamatysime,kad čia nėra nei mišriojo - žodinio ir rašytinio proceso principo (vi-sas procesas vyksta žodžiu, o apsikeitimas procesiniais raštais nėra pri-valomas ir nesukelia jokių teisinių padarinių), šalys turimus įrodymusgali neribotai pateikti iki pat teisminio nagrinėjimo pabaigos ir aukš-tesnėse teisminėse instancijose, gali prieš teismui išeinant į pasitarimokambarį pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą, šiam procesui nebuvožinomas ir sprendimo už akių bei supaprastinto bylų nagrinėjimo ins-

216


titutai ir panašiai. Taigi civilinio proceso tikslų buvo pasiekiama kito-mis priemonėmis. CPK 121 straipsnis numatė griežtus ir trumpus by-los išnagrinėjimo terminus (bendras bylos išnagrinėjimo terminas bu-vo vienas mėnuo nuo pareiškimo priėmimo dienos) ir jų laikymąsi ganagriežtai kontroliavo Teisingumo ministerija. Dėl įstatyme numatytų ter-minų pažeidinėjimo teisėjui grėsė būti neišrinktam kitai kadencijai. At-sižvelgiant į tai, kad procesinės medžiagos turinio atžvilgiu nebuvoribojamas šalių valios, teismas galėjo gana veiksmingai pasirengti teis-miniam bylos nagrinėjimui, nes jau šioje stadijoje galėjo išsireikalautivisus įrodymus, kurie jam atrodė būtini. Be to, rengdamasis teismi-niam nagrinėjimui teismas galėjo apklausti ieškovą dėl ieškinio reika-lavimų esmės, pasiūlyti jam pateikti papildomus įrodymus, prireikusapklausti atsakovą dėl bylos aplinkybių, išsiaiškinti jo turimus atsikir-timus į ieškinį ir panašiai (Lietuvos TSR CPK 164 str.). Galimybę grei-tai išnagrinėti bylą lėmė ir ginčo pobūdis. Juk ūkiniai komerciniai gin-čai spręsti ne bendrosios kompetencijos teisme, bet valstybiniamearbitraže, o kadangi fiziniai asmenys negalėjo turėti privačios nuosa-vybės (tik asmeninę), tai ir ginčai buvo nelabai sudėtingi.

Dėl teismų sprendimų kontrolės formų pasakytina, kad šalims išesmės buvo suteikta viena galimybė skųsti pirmosios instancijos teis-mo sprendimą (kasacija, kuri buvo šiek tiek panaši į apeliacinio ap-skundimo procedūrą). Bet kurį pirmosios instancijos teismo sprendimągalėjo užprotestuoti ir prokuratūra. Kasacinės instancijos teismas tikri-no apskųsto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą visa apimtimi, t. y. ne-apsiribodamas paduotu skundu. Panaikinęs pirmosios instancijos teis-mo sprendimą, kasacinės instancijos teismas galėjo grąžinti jam byląnagrinėti iš naujo tik kai joje buvę tokių trūkumų, kurių jis pats nega-lėjo pašalinti1, o tai taip pat turėjo nemažai įtakos greitam bylos iš-nagrinėjimui. Po kasacinės instancijos šalys prarasdavo galimybę to-liau ginčyti teismo sprendimą ir tolesnis jo skundimas priežiūros tvarkapriklausė tik nuo prokuratūros ir atitinkamų teismų pirmininkų valios.Priežiūros tvarka taip pat tikrinta tiek sprendimo teisėtumas, tiek jopagrįstumas, galėjo būti pateikiami nauji įrodymai (Lietuvos TSR CPK359 str.). Tad, atrodytų, teismo sprendimų skundimo ribojimo galimy-bė turėjo užtikrinti gana greitą bylos išnagrinėjimą. Šitaip ir buvo, jei-gu kalbėsime tik apie šalių teisę skųsti teismo sprendimą. Tačiau vals-tybė čia turėjo nemažai teisių, nes jai buvo suteiktos dar trys galimybėsperžiūrėti sprendimą. Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo Prezidiumuigalėjo būti protestuojami sprendimai dėl Lietuvos TSR Aukščiausiojo

Lietuvos TSR civilinio proceso kodekso komentaras / J. Žėruolis, P. Vitkevičius,M. Gruodis ir kt. Ats. red. J. Žėruolis, M. Čapskis, Vilnius: Mintis, 1980. P. 254.

217


Teismo Teisminės civilinių bylų kolegijos sprendimų; Lietuvos TSRAukščiausiojo Teismo Prezidiumo nutarimai galėjo būti protestuoja-mi Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo Plenumui, o šio nutarimaidar galėjo būti protestuojami TSRS Aukščiausiojo Teismo Plenumui.Taigi jeigu tik norėjo, valstybė galėjo gana ilgai „žaisti" su byla irtai savo ruožtu galėjo visiškai nepriklausyti nuo ginčo Šalių valios.Be to, šalia šių formų dar buvo galimybė peržiūrėti teismo sprendi-mus dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių (tai iš esmės nebuvo teismosprendimo kontrolės forma ir atitiko šiandieninį proceso atnaujinimoinstitutą).

Apibendrinant galima teigti, kad tarybiniame civiliniame proceseginčo Šalys turėjo gana ribotų galimybių veikti prieš greitą bylos iš-nagrinėjimą, nes teismo galios bylos medžiagos turinio atžvilgiu be-veik nepriklausė nuo šalių valios, dispozityvumo ir rungimosi princi-pai šiame procese buvo labai riboti (galima būtų kalbėti apie jųdeklaratyvumą). Teismo sprendimų kontrolės formų struktūra taip patnesudarė šalims galimybių ilgai ginčytis, tačiau, jeigu šito reikėjo vals-tybės interesais, kiekviena konkreti byla galėjo iš tiesų ilgai keliautiper įvairiausias teismo instancijas.

4.4 CIVILINIO PROCESO REFORMA PO 1990 m. KOVO 11 d.

Lietuvai 1990 m. kovo lld. paskelbus apie nepriklausomybės ir de-mokratinės santvarkos, pagrįstos pagarba žmogaus teisėms ir laisvėms,bei rinkos ekonomikos pagrindu funkcionuojančio ūkio kūrimą, tapobūtina reformuoti visą teisinę sistemą. Skirtingai nei 1918 m., Lietuvanegalėjo tiesiog perimti ir toliau be jokių problemų taikyti TSRS įsta-tymų, nes kardinaliai pasikeitė tiek politinė, tiek ekonominė valstybėssistema. Buvo būtina skubiai keisti įstatymus, daugeliu atveju priimtinaujus, kad būtų sudarytos bent minimalios sąlygos ūkiui, grindžia-mam rinkos dėsniais, gyvuoti. Buvo neįmanoma greitai parengti ir pri-imti naujų kodeksų, nes tai ne vienų ir ne dvejų metų darbas. Todėlimtasi skubiai rengti ir priiminėti tarybinių kodeksų pakeitimus.

Lietuvoje ilgai galiojo, nors ir kardinaliai pakeistas, tarybinis1964 m. CPK. Nebeliko teismo teisės savo iniciatyva peržengti ieški-nio reikalavimų ribas, jo pareigos nustatyti byloje objektyviąją tiesą,atkurta teismo ir šalių galių procese pusiausvyra, pagaliau dispozity-vumo ir rungimosi principai tapo realia, o ne deklaratyvia vertybe. Vie-toj tarybinių suteiktos įprastos civiliniam procesui galimybės skųsti ape-liacinio ir kasacinio teismų sprendimus. Grįžta prie proceso atnaujinimoinstituto, kurio tarybinis civilinis procesas nežinojo. Kaip būtų galimavertinti reformą?

218


Pirmiausiai reikėtų pripažinti, kad visus nepriklausomybės metusCPK keistas neturint aiškios jo reformavimo koncepcijos, nepasirin-kus, kokio modelio bus civilinis procesas - liberalusis ar socialinis.Geriausias šito pavyzdys - galiojusio CPK 2 straipsnio („Civilinio pro-ceso uždaviniai") pripažinimas netekusiu galios. Savaime suprantama,kad tarybinę šio straipsnio redakciją reikėjo keisti, tačiau tai nereiškia,jog tokiu būdu, t. y. paliekant ištisą teisės šaką be įstatymų leidėjokeliamų jai tikslų. Koks bus teisėjo vaidmuo procese, kokią tiesą bū-tina nustatyti teismo sprendimu, yra ar ne viešasis suinteresuotumasbylos baigtimi ir pagaliau koks gi proceso koncentruotumo ir teisingobylos išnagrinėjimo santykis (ar apskritai yra toks proceso koncentruo-tumo tikslas) - tai klausimai, į kuriuos tiesiog privalo atsakyti šis arkitas atitinkamas straipsnis. Įstatymų leidėjas panaikino teismo teisęperžengti ieškinio reikalavimų ribas, neribotai rinkti įrodymus savo ini-ciatyva ir kitas priemones, kurios sudarė realias galimybes procesuivykti greitai, tačiau nepasiūlė nieko naujo. Ir toliau pirmosios instan-cijos teismo teisėjas buvo priverstas dirbti esant neribotam žodiniamprocesui, nebuvo užtikrintas šalių apsikeitimas turima informacija, ne-visiškai aišku, ar teismas galėjo savo iniciatyva rinkti įrodymus, nes,viena vertus, senojo CPK 58 straipsnio antroji dalis šitai lyg ir draudė,tačiau, kita vertus, 110 straipsnis lyg ir leido. Pirmosios instancijos teis-mas buvo beveik bejėgis imtis kokių nors priemonių prieš proceso vil-kintojus, nes įstatymas be jokių ribojimų leido pateikti įrodymus irkeisti ieškinio dalyką ar pagrindą per visą procesą. Užuot įtvirtinęssprendimo už akių institutą, įstatymų leidėjas CPK 181 straipsnio ant-rojoje dalyje suformulavo panaikintą ir seniai visų užmirštą nuostatą,kad atsakovas, kuris, tinkamai informuotas apie teismo posėdį, neat-vyksta į jį ir nustatytu laiku nepateikia teismui atsiliepimo į pareikštąieškinį, laikomas pripažįstančiu reikalavimą. Tokiu atveju ieškovui tam-pa visiškai nebūtina apskritai įrodinėti savo reikalavimo pagrįstumo,nes pats atsakovo neatvykimo faktas automatiškai reiškia pareikšto ieš-kinio tenkinimą1. Ši nuostata buvo sunkiai suderinama ne tik su socia-linio, bet ir su liberaliojo civilinio proceso idėja. Ne ką geriau peršiuos nepriklausomybės metus buvo ir dėl teismų sprendimų teisėtu-mo ir pagrįstumo kontrolės formų. Apeliacinis ir kasacinis procesai išesmės keisti net tris kartus, vis neapsisprendžiant, ties kuria koncepci-ja reikėtų apsistoti, nors pasirinkimas iš tiesu nėra labai didelis - Eu-ropoje tėra dvi galimos sistemos. Taigi padėtį galima būtų apibūdintikaip ganėtinai chaotišką ir kalbėti apie realias proceso koncentruotu-

Lietuvos TSR civilinio proceso kodekso komentaras. P. 110.

219


mo galimybes (ypač pirmosios instancijos teisme) 1964 m. CPK buvogana sudėtinga.

Lietuvos Respublikos Seimas 2002 m. vasario 28 d. priėmė naują-jį Lietuvos CPK, kuriame iš esmės naujai ir, svarbiausia, sistemiškaipažvelgta į civilinio proceso reformą. Kaip ir reikalavo Seimo patvir-tintos Teisinės reformos metmenys, darbo grupė vadovavosi socialiniocivilinio proceso mokykla ir jos skelbiamomis idėjomis: greito ir eko-nomiško proceso, aktyvaus teisėjo ir materialiosios tiesos nustatymobyloje bei kitomis. Pavyzdinis kodeksas, kuriuo darbo grupė vadova-vosi rengdama naująjį Lietuvos CPK, buvo Austrijos CPK. Šitaip pa-sirinkta ne tik todėl, kad tai yra klasikinio socialinio civilinio procesopavyzdys, bet ir todėl, jog jis atsirado ir pradėjo galioti labai panašio-je į šiandieninės Lietuvos socialinėje ir ekonominėje aplinkoje.

Ginčijamo arba pažeisto materia-linio teisinio santykio, dėl kurioyra įgyvendinama procesinė veik-la, pobūdis, apjungia kiekvieno-je konkrečioje civilinėje bylojevisus procesinius teisinius santy-kius į vieningą sistemą. Todėl,

P E N K T A S S K Y R I U S

CIVILINIS PROCESAS KAIP TEISINIS SANTYKIS

5.1 CIVILINIO PROCESINIO TEISINIO SANTYKIOSĄVOKA IR REIKŠMĖ

Civilinio procesinio teisinio santykio teorijos pradininku laikomas vokie-čių profesorius O. Būlowas, kuris teigė, kad teisinės prigimties atžvilgiucivilinis procesas yra viešasis teisinis santykis, kai bendradarbiaujantteismui ir šalims ir taikant civilinės teisės normas išsprendžiamas ci-vilinis ginčas1. Nuo pat civilinio procesinio teisinio santykio teorijosatsiradimo vyksta jos šalininkų ginčas, kokius proceso dalyvius siejacivilinis procesinis teisinis santykis ir koks jo pobūdis: jis vienalytis irvienas (Rusijos teisininkas M. Gurvičius, suprasdamas procesą kaip tamtikrą veiklą, mano, kad teisės ir pareigos, kurių pagrindu atliekami tamtikri procesiniai veiksmai, kiekviename procese sukuria tam tikrą at-skirą procesinį teisinį santykį, kuris ir yra kiekvieno proceso pagrin-das. Procesinį teisinį santykį pirmojoje instancijoje sudaro teismo tei-sė (ir pareiga) išspręsti civilinę bylą ir proceso dalyvių teisė į teisminęgynybą)2 ar tų saitų yra daugiau, tačiau jie sudaro vientisą civiliniųprocesinių teisinių santykių sistemą (6 pav.)? Bet kokiu atveju reikiakonstatuoti, kad teismas tiesiogiai susijęs teisiniu santykiu su kiekvie-nu civilinio proceso dalyviu. Dėl to labiau pagrįsta atrodytų nuostata,kad procesą sudaro daug teisinių santykių ir jie savo ruožtu yra sujun-giami į vientisą civilinių procesinių teisinių santykių sistemą3. Esantvientisą civilinį procesinį teisinį santykį neigė ir prof. J. Žėruolis, teig-damas, kad „tai dirbtinai sukurta konstrukcija, neatitinkanti tikrovės.

1 Goldschmidt J. Der Prozess als Rechtslage. Aalen, 1962. S. 1.2 Jodlowski J., Resich Z. Postępowanie cywilnie. Warszawa, 1997. P. 43.3 Ten pat. P. 46.

221

1 . Cit. op. P. 20.2 Mikelėnas V. Civilinis procesas. D. 1. 2-asis leid. Vilnius: Justitia, 1997. P. 119.3 Tarybinio civilinio proceso teisė / P. Rasimavičius, V. Staskonis, S. Vėlyvis ir kt.

Vilnius: Mintis, 1983. P. 65-67.

222


mūsų nuomone, kad butų užtik-rintas civilinio proceso vieningu-mas, visiškai nėra jokio reikalokurti vieningo procesinio teisiniosantykio konstrukcijos. Vieningocivilinio procesinio teisinio san-tykio idėja neprisideda pagrin-džiant civilinio proceso vieningu-

mą, o atvirkščiai - tik komplikuoja padėtį, todėl yra nepriimtina."1

Civilinio proceso teisės moksle vyrauja trys civilinio procesinioteisinio santykio pobūdžio teorijos2: tai privatinis teisinis ginčo šaliųsantykis ir teismas nėra jo dalyvis (7 pav.); galimas tik šalies ir teismocivilinis procesinis teisinis santykis (8 pav.); tai teismo ir šalies beišalies, priešingos šalies ir teismo teisinis santykis (9 pav.). Pastarojinuomonė atrodo pati priimtiniausia. Pavyzdžiui, advokatams vienas ki-tam įteikiant procesinius dokumentus aktyvūs šio santykio dalyviai yrašalių advokatai, tačiau čia dalyvauja ir teismas, nors ir pasyviai (jamtaip pat siunčiami atitinkami procesiniai dokumentai). Dėl tokio pro-cesinių dokumentų įteikimo būdo turi būti susitariama taip pat teisme,tad vėl teismas, nors ir pasyviai, dalyvauja. Todėl minėta procesinio„trikampio" struktūra atrodytų pati priimtiniausia, lanksčiausia ir išsa-miausiai apibūdinanti civilinį procesinį teisinį santykį.

Civilinius procesinius teisinius santykius būtų galima apibūdinti taip3:a) privalomas civilinio procesinio teisinio santykio dalyvis yra teis-

mas. Atsižvelgiant į minėtas civilinio procesinio teisinio santykio po-būdžio teorijas, aptariant šį bruožą taip pat būtų galima išskirti dvinuomones: teismas yra privalomas civilinio procesinio teisinio santy-kio dalyvis ir teismas yra tik dalies procesinių teisinių santykių daly-vis. Štai, pavyzdžiui, prof. Žėruolis manė, kad „požiūris, jog teismasyra visų procesinių teisinių santykių dalyviu, neatitinka tikrovės, ku-


rioje procesiniai teisiniai santykiai gali atsirasti tiek tarp teismo ir ša-lių, tiek tik tarp šalių. Pavyzdžiui, jeigu ieškovas pateikia klausimąatsakovui, tai šis privalo atsakyti."1 Nesinorėtų sutikti su pareikšta nuo-mone. Pirmiausiai, prieš klausdama šalis privalo gauti teismo leidimą,taigi jis yra šio procesinio teisinio santykio dalyvis. Kaip kad matytaaptariant advokatų teisinio santykio ypatumus, kai įteikiami vienas ki-tam procesiniai dokumentai, skirtumas tik tas, kad esant vieniems pro-cesiniams teisiniams santykiams teismas yra aktyvus, o kitiems - pa-syvus, kartais netiesioginis dalyvis. Tad procesiniai teisiniai santykiaiatsiranda tik dalyvaujant teismui, nes per teismą arba jo leidimu yraįgyvendinamos šalių teisės ir vykdomos pareigos. Tiesa, atkreiptinasdėmesys, kad teismas yra privalomas dalyvis tik tų procesinių teisiniųsantykių, kurie kyla nagrinėjant civilinę bylą teisme (tiriamajame pro-cese). Vykdant teismo sprendimą, nagrinėjant civilines bylas arbitražuarba notarui atliekant savo funkcijas, teismas nedalyvauja;

b) civiliniai procesiniai teisimai santykiai - tai viešieji, valdiniaiteisiniai santykiai. Vienas iš privalomų civilinių procesinių teisinių san-tykių dalyvių yra viešasis organas - teismas, įgyvendinantis valstybėsvaldžią konkrečioje byloje vykdydamas teisingumą. Taigi civilinių proce-sinių teisinių santykių dalyvių padėtis nėra lygi ir teismas čia vyrauja;

c) kiti svarbūs civilinio procesinio teisinio santykio dalyviai yrašalys, kurių ginčas nagrinėjamas teisme. Atkreiptinas dėmesys, kad ci-vilinė byla teisme gali būti iškelta tik šalies (ieškovo) iniciatyva;

d) civiliniai procesiniai teisiniai santykiai pasižymi nuoseklumu irsistemiškumu. Jie plėtojasi įgyvendinant šalių ir teismo procesines tei-ses ir vykdant pareigas. Kiekvienas procesinis veiksmas reiškia tamtikros procesinės teisės įgyvendinimą arba pareigos įvykdymą. Kartuvieno procesinio veiksmo atlikimas ir kurios nors procesinės teisės įgy-vendinimas ar pareigos įvykdymas dažnai tiesiogiai veikia kitos pro-cesinės teisės įgyvendinimą ar pareigos vykdymą. Minėta, kad galuti-nis visų procesinių veiksmų tikslas - civilinės bylos išnagrinėjimas.Šio tikslo link einama nuosekliai, tam tikrais etapais - vieną po kitoatliekant tam tikrus tarpinius procesinius veiksmus (civilinio procesostadijos). Būtent civilinio proceso stadijos ir garantuoja civilinių pro-cesinių teisinių santykių nuoseklumą ir sistemingumą;

e) bet kuris procesinis civilinio procesinio teisinio santykio daly-vio veiksmas ne tik sukelia tam tikrus teisinius padarinius teismui, betveikia ir kiekvieno kito šio santykio dalyvio procesinę padėtį. Taigiprocesinis teisinis santykis sieja visus jo dalyvius;

c . Cit. op. P. 60.

223


f) civilinio procesinio teisimo santykio atsiradimo, pasikeitimo arpabaigos pagrindas gali būti tik įstatyme numatyti procesiniai veiks-mai (pvz., ieškinio pareiškimo pateikimas teismui, apeliacinio skundopadavimas, taikos sutarties patvirtinimas ir t.t.).

Atsižvelgdami į nurodytus civilinio procesinio teisinio santykiobruožus teisminį civilinį procesinį teisinį santykį galėtume apibū-dinti kaip teisės normų reglamentuojamą teismo ir byloje daly-vaujančių asmenų bei kitų proceso dalyvių santykį teismui vyk-dant teisingumą civilinėje byloje.

Dėl jau minėtos galimos dvejopos civilinio proceso teisės sam-pratos šis civilinio procesinio teisinio santykio apibrėžimas apibūdinatik teisminį civilinį procesinį teisinį santykį (teisminė civilinio proce-so teisė) ir neapima nei vykdant sprendimus, nei sprendžiant ginčąarbitražu, nei notarui vykdant savo funkcijas atsirandančių procesiniųteisinių santykių (civilinio proceso teisė). Civilinio proceso teisės są-voką suprantant plačiai, civilinis procesinis teisinis santykis gali būtiapibūdinamas kaip civilinio proceso teisės normų reglamentuojamasvalstybės institucijos ar jos įgalioto privataus asmens ir privatausteisinio santykio dalyvio santykis siekiant užtikrinti ar ginti civili-nės materialiosios subjektinės teisės įgyvendinimą.

Teorijoje neretai yra skiriamas pagrindinis ir išvestinis civilinis pro-cesinis teisinis santykis1.

Pagrindinis civilinis procesinis teisinis santykis sieja teismą ir ša-lis arba pareiškėją ypatingosios teisenos bylose. Jis atsiranda pareiš-kus ieškinį arba padavus pareiškimą teismui. Pagrindinis civilinis pro-cesinis teisinis santykis turi fundamentalią reikšmę. Jis egzistuoja nuoproceso pradžios iki pabaigos. Išvestiniai civiliniai procesiniai teisiniaisantykiai atsiranda byloje dalyvaujant valstybės ar savivaldybės insti-tucijai turint tikslą pateikti išvadą, taip pat tretiesiems asmenims, ne-reiškiantiems savarankiškų reikalavimų. Pavyzdžiui, tarp ieškinį teis-me siekiant apginti viešąjį interesą pareiškusio prokuroro ar kitosvalstybės ir savivaldybės institucijos (CPK 49 str.) ir teismo taip patatsiranda pagrindinis, o ne išvestinis teisinis santykis, nes šiuo atvejujie yra ieškovai civilinėje byloje.

Išvestiniai civiliniai procesiniai teisiniai santykiai gali atsirasti tikesant pagrindimam civiliniam procesiniam teisiniam santykiui. Proce-se jų gali ir neatsirasti. Pagrindinio civilinio procesinio teisinio santy-kio pabaiga visada reiškia ir išvestinio civilinio procesinio teisinio san-tykio pabaigą.

Tarybinio civilinio proceso teisė. P. 69.

224


5.2 CIVILINIO PROCESINIO TEISINIO SANTYKIO SUBJEKTAI

Rūšys. Civilinio procesinio teisinio santykio dalyvius galima skirstytiį įvairias grupes pagal tai, kokiais kriterijais vadovaujamasi. Pagalatliekamą vaidmenį visi civilinio procesinio teisinio santykio daly-viai gali būti skirstomi į nagrinėjančius ir sprendžiančius civilinesbylas (teismas) ir dalyvaujančius jas nagrinėjant ir sprendžiant (šalys,tretieji asmenys, liudytojai, ekspertai ir pan.). Pagal suinteresuotumąbylos baigtimi proceso dalyviai gali būti skirstomi į byloje dalyvau-jančius asmenis ir kitus proceso dalyvius. Manytume, abu skirstymainėra visiškai išsamūs, nes neapima visų civilinio procesinio teisiniosantykio dalyvių. Pirmuoju atveju vargu ar galima kalbėti apie teis-mo antstolio, kuris yra pagrindinis vykdant teismo sprendimą, pri-skyrimą prie kurios nors iš įvardytų grupių, nes jis nenagrinėja irnesprendžia civilinių bylų, taip pat nedalyvauja jas nagrinėjant irsprendžiant. Antrasis skirstymas apskritai neapima nei teismo, nei teis-mo antstolių. Tiesa, būtų galima teigti, kad teismas ir teismo antsto-lis yra kiti proceso dalyviai, nes jie nėra teisiškai suinteresuoti bylosbaigtimi, tačiau toks teiginys, be abejo, būtų dirbtinis. Atsižvelgiantį specifinę funkciją vykdant teisingumą, nurodyti teismą ir teismoantstolį kartu su liudytojais, vertėjais ir ekspertais būtų tolygu liūtoprilyginimui didelei katei.

Atsižvelgiant į tai, visi civilinio procesinio teisinio santykio daly-viai pagal vaidmenį civiliniame procese skirstomi į:

a) vykdančius teisingumą ir užtikrinančius teismo sprendimo įgy-vendinimą, ir

b) proceso dalyvius (tai byloje dalyvaujantys asmenys ir kiti pro-ceso dalyviai).

Aptarimas. Civilinio procesinio teisinio santykio subjektai, vyk-dantys teisingumą ir užtikrinantys teisingumo vykdymo akto - priimtoteismo sprendimo, nutarties ar nutarimo įgyvendinimą, yra bylą nagri-nėjantis teismas (turėtų būti priskiriamas ir teismo posėdžio sekreto-rius) ir antstolis ar kiti subjektai. Taigi tai visi civilinio procesinio tei-sinio santykio subjektai, kurie valstybės vardu arba valstybės įgaliotiužtikrina teisingumo vykdymą civiliniame procese. Teismas savo ruožtugali būti vienašmenis (kai bylą nagrinėja ir sprendimą joje priima vie-nas teisėjas. Šitaip yra, kai byla nagrinėjama tiek apylinkės, tiek apy-gardos teisme kaip pirmojoje instancijoje (CPK 62 str. 1-2 d.). PagalCPK 62 straipsnio antrąją dalį apygardos teismo pirmininkas ar šio teis-mo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas turi teisę, net kai apygardosteisme byla nagrinėjama kaip pirmosios instancijos teisme, sudaryti ir

225


skirti bylai nagrinėti trijų teisėjų kolegiją. Vienintelis motyvas šiuo at-veju, manytume, turėtų būti bylos sudėtingumas) arba kolegialus (kaibylą nagrinėja ir sprendimą ar nutartį joje priima trys ir daugiau tei-sėjų. Šitaip yra, kai byla nagrinėjama apeliacine arba kasacine tvarka(CPK 62 str. 2-4 d.). Apeliacine tvarka bylą tiek apygardų teismuose,tiek Lietuvos apeliaciniame teisme nagrinėja trijų teisėjų kolegija, iš-skyrus atvejus, kai įstatymas leidžia tam tikrus procesinius veiksmusatlikti vienam teisėjui (pvz., pasirengti teisminiam nagrinėjimui). Ka-sacine tvarka civilinę bylą, nelygu jos sudėtingumas, gali nagrinėti ar-ba trijų teisėjų, arba išplėstinė septynių teisėjų kolegija, arba Civiliniųbylų skyriaus plenarinė sesija (plačiau žr. 8 sk.).

Proceso dalyviai - tai visi kiti civilinio procesinio teisinio santy-kio subjektai. Jų procesinė padėtis, taip pat procesinės teisės ir parei-gos gerokai skiriasi. Šiuos skirtumus lemia teisinis suinteresuotumasarba nesuinteresuotumas bylos baigtimi. Teisiškai suinteresuoti bylosbaigtimi asmenys (pvz., šalys) vadinami byloje dalyvaujančiais asme-nimis, o teisiškai nesuinteresuotieji ir dėl savo procesinės padėties ne-galintieji tokie būti (pvz., liudytojai, vertėjai, ekspertai, asmenys, tei-kiantys išvadą byloje) vadinami kitais proceso dalyviais. Atkreiptinasdėmesys, kad šiuo atveju kalbama tik apie teisinį, o ne tarnybinį arkokį nors kitą suinteresuotumą bylos baigtimi. Teisinis suinteresuotu-mas bylos baigtimi gali būti materialusis arba procesinis. Materialusisteisinis suinteresuotumas reiškia, kad priimtas byloje sprendimas tie-siogiai veiks atitinkamo byloje dalyvaujančio asmens (pvz., šalies, tre-čiojo asmens, reiškiančio savarankiškus reikalavimus, pareiškėjo ypa-tingosios teisenos byloje) materialiąsias subjektines teises ir pareigas.Procesinis teisinis suinteresuotumas reiškia kad priimtas byloje spren-dimas tiesiogiai neveiks konkretaus asmens (pvz., atstovo, trečiojo as-mens, nereiškiančio savarankiškų reikalavimų) materialiųjų subjektiniųteisių ir pareigų turinio, tačiau jų procesinė padėtis lemia jų suintere-suotumą vienokia ar kitokia bylos baigtimi. Visi byloje dalyvaujantysasmenys išvardyti CPK 37 straipsnio antrojoje dalyje: tai šalys, tretiejiasmenys, šalių ir trečiųjų asmenų atstovai, asmenys, pareiškę ieškinįviešajam interesui apginti, pareiškėjai ir suinteresuoti asmenys ypatin-gosios teisenos bylose.

Reikšmė. Proceso dalyvių skirstymas į byloje dalyvaujančius as-menis ir kitus proceso dalyvius turi ypatingą reikšmę civiliniam pro-cesui, nes būtent juo grindžiama visa CPK struktūra.

Toliau detaliau aptariama visi įvardyti civilinio procesinio teisiniosantykio dalyviai, jų procesinės teisės ir pareigos, vaidmuo civilinia-me procese.

226

A N T R O J I D A L I S

TEISMAS CIVILINIAME PROCESE

ŠEŠTAS S K Y R I U S

TEISMŲ KOMPETENCIJA

6.1 TEISMŲ KOMPETENCIJOS SĄVOKA IR RŪŠYS

Teismas, kaip bet kuri valstybės institucija, veikia neperžengdamasKonstitucijos ir kitų įstatymų nustatytų ribų (Konstitucijos 5 str.). Beįstatymo, teismo galias riboja valstybės teritorija, jos piliečiai ir teis-mo teritorinės veiklos ribos. Pavyzdžiui, teismo galia negali peržengtivalstybės teritorijos ribų. Kad vienos valstybės teismas galėtų nagri-nėti bylas, kuriose dalyvauja užsienio asmenys, reikia tarptautiniųvalstybių susitarimų. Teismo kompetencija gali būti ribojama ir tamtikra valstybės teritorijos dalimi. Antai apylinkės, apygardos teismųveiklos teritoriją nustato įstatymas (Teismų įstatymo 14-19 str.). Pa-grindinė teismo funkcija yra spręsti ginčus dėl teisės, t. y. nagrinėtiadministracines, baudžiamąsias, civilines bylas. Teismo veikla, susi-jusi su bylų nagrinėjimu, vadinama jurisdikcine (lot. jurisdictio - ci-vilinė teisena, civilinių bylų nagrinėjimas). Taigi teismui būdinga civi-linė (civilinių bylų nagrinėjimas), baudžiamoji (baudžiamųjų bylųnagrinėjimas) ir administracinė (administracinių bylų nagrinėjimas)jurisdikcija. Tačiau teismas vykdo ir kitas, ne jurisdikcines funkci-jas. Kai kuriose valstybėse teismas tvarko nekilnojamojo turto, pre-kybos registrą, skiria arbitrus, taiko paveldimo turto apsaugos prie-mones, skiria globėjus, tvirtina testamentus ir t. t. Taigi plačiuojupožiūriu teismas vykdo ir jurisdikcinę ir ne jurisdikcine funkcijas.Joms vykdyti teismui suteikta atitinkamos teisės ir įgaliojimai. Teis-mo teisių, kuriomis remdamasis jis vykdo jam įstatymo skirtas funk-cijas, visumą priimta vadinti teismo kompetencija (angl. competen-ce; pranc. compėtence; vok. Kompetenz).

Pagal vykdomų funkcijų prigimtį skiriama jurisdikcinė teismo kom-petencija (teismo teisės, susijusios su bylų nagrinėjimu) ir ne jurisdik-cinė kompetencija (t. y. teismo teisės ir įgaliojimai, susiję su administ-racinio pobūdžio funkcijų vykdymu).

Jurisdikcinę teismo kompetenciją reglamentuoja du institutai - pri-skirtinumo ir teismingumo. Toliau apie kiekvieną atskirai.

229


6.2 CIVILINIŲ BYLŲ PRISKIRTINUMAS

Subjektines teises ir interesus gina ne tik teismas, bet ir kitos institu-cijos. Todėl kilus ginčui visada labai svarbu tiksliai nustatyti, kokiosinstitucijos kompetencijai priklauso nagrinėti ginčą, t. y. kieno juris-dikcijos jis yra. Atsakyti į šį klausimą padeda priskirtinumo institutas.Priskirtinumas nusakomas kaip teisės normų, nustatančių įvairių juris-dikcinių organų kompetenciją nagrinėti ir spręsti vienokio ar kitokiopobūdžio ginčus, visuma. Kompetencija ir priskirtinumas - netapačiossampratos. Kompetencija yra tam tikros institucijos teisių ir pareigųvisuma. Priskirtinumas — tik dalis kompetencijos, būtent tas jos aspek-tas, kuris susijęs su ginčų dėl teisės nagrinėjimu, t. y. jurisdikcine veikla.Bylos priskirtinumui išsiaiškinti reikia nustatyti instituciją, turinčią teisęją nagrinėti. Taigi civilinių bylų priskirtinumas - tai bylų visumos pri-skyrimas teismo kompetencijai.

Pagal tai, kiek institucijų - viena ar daugiau, turi teisę nagrinėtikonkrečią bylą, priskirtinumas skirstomas į vienetinį ir dauginį. Esantvienetiniam priskirtinumui, nagrinėti konkretų ginčą yra tik vienosinstitucijos, pavyzdžiui, teismo, kompetencija. Antai tėvų valdžios ri-bojimo bylos yra priskirtos tik teismo kompetencijai (CK 3.179 str.).Šios rūšies priskirtinumas kartais dar vadinamas išimtiniu, arba im-peratyviuoju, nes įstatyme įtvirtinto konkretaus ginčo priskirtinumonegali pakeisti nei šalys savo susitarimu, nei kitos institucijos. Dau-ginio priskirtinumo atveju nagrinėti ginčą yra dviejų ar daugiau ins-titucijų kompetencija. Pavyzdžiui, pagal 2002 m. birželio 4 d. Darbokodekso1 289 straipsnį darbo ginčus nagrinėja ir darbo ginčų komisi-jos, ir teismai.

Savo ruožtu dauginis priskirtinumas gali būti skirstomas į alterna-tyvųjį, sąlyginį ir sutartinį. Alternatyviojo priskirtinumo atveju suinte-resuotas asmuo turi galimybę pasirinkti instituciją, į kurią norėtų kreip-tis. Pavyzdžiui, visi spręstini ginčai gali būti nagrinėjami arba teismo,arba arbitražo tvarka. Paprastai pasinaudojus galimybe kreiptis į vienąiš kelių galimų institucijų prarandama teisė kreiptis į kitas. Pavyzdžiui,pasirinkus priskirtinumą teismams, prarandama galimybė spręsti ginčąarbitražu, ir atvirkščiai (CPK 137 str. 2 d. 6 p.)2.

Sąlyginio priskirtinumo atveju galimybė kreiptis į instituciją, ku-riai priklauso spręsti ginčą, atsiranda tik jeigu suinteresuotas asmuo

1 Žinios. 2002, Nr. 64-2569.2 Žr., pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 27 d. nutarti c. b. Main Brid-

ge L L. C. v. UAB „Lakvita", Nr 3K-3-681/2002, kat. 96.

230


laikėsi įstatyme nustatytos išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos (CPK22 str. l d., 137 str. 2 d. 3 p.). Išankstinė ginčo nagrinėjimo tvarka galibūti įvairi. Vienais atvejais šalys prieš kreipdamosi į teismą turi pa-mėginti išspręsti kilusį ginčą tiesiogiai, vadinamąja pretenzijų pareiš-kimo tvarka, t. y. pareikšdamos viena kitai pretenziją (pvz., pretenzijųpareiškimo galimybė numatyta konkrečių rūšių transporto veiklą reg-lamentuojančiuose teisės aktuose (pvz., Geležinkelių transporto kodekso72 str.); valstybės pašto veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose(pvz., Pašto įstatymo 15 str.); darbo įstatymuose, intelektinę nuosavy-bę reglamentuojančiuose įstatymuose ir pan.). Privalomą pretenzijų pa-reiškimą prieš kreipiantis į teismą nurodo Prekybinės laivybos įstaty-mo 70 straipsnis, kiti įstatymai. Kitais atvejais suinteresuotas asmuoprieš kreipdamasis į teismą turi pamėginti išspręsti kilusį ginčą ne teis-mo institucijoje, kaip antai kreipdamasis į darbo ginčų komisiją (Dar-bo kodekso 289 str.).

Sutartinis priskirtinumas esti tada, kai šalys tarpusavio susitarimupasirenka jų ginčą nagrinėsiančią instituciją. Paprastai sutartinis pri-skirtinumas taikomas perduodant ginčus spręsti arbitražu (CPK 23 str.)ir ypač ši priskirtinumo rūšis būdinga tarptautinės prekybos santykiams.Tačiau sutartinis priskirtinumas negalimas, jeigu įstatymas nustato im-peratyvųjį priskirtinumą. Pavyzdžiui, draudžiama šalių susitarimu per-duoti nagrinėti arbitražu ginčus, kylančius iš darbo, šeimos, konstitu-cinių, administracinių, bankroto, nesąžiningos konkurencijos ir kitųteisinių santykių (Komercinio arbitražo įstatymo 11 str.).

Pagal CPK 22 straipsnį teismams nagrinėti priskiriami ginčai dėlteisės, kylantys iš civilinių, darbo, intelektinės nuosavybės, bankroto,restruktūrizavimo ir kitų privatinių teisinių santykių. Ši norma įtvirti-na visuotinį ginčų dėl teisės, kylančių iš privatinės teisės reglamen-tuojamų santykių, priskirtinumą teismui, o tai reiškia, kad visi šie gin-čai dėl teisės priklauso teismo kompetencijai. Toks civilinių bylųpriskirtinumo nustatymo būdas visiškai atitinka Lietuvos RespublikosKonstitucijos 30 straipsnio ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių lais-vių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatas. Tačiau kai kurie gin-čai nepriklauso teismo kompetencijai. Pavyzdžiui, nepriklauso spręstiteismui ginčai dėl iškeldinimo iš gresiančių sugriūti gyvenamųjų pa-talpų ir viešbučių (CK 6.615, 6.626 str.); ginčai dėl tėvystės nustaty-mo, jeigu vaiko gimimo įraše kaip jo tėvas įrašytas konkretus asmuo(CK 3.146 str. 2 d.); kolektyviniai darbo ginčai (Darbo kodekso 71 str.);ginčai dėl atsisakymo priimti į darbą, išskyrus atvejus, numatytus Darbokodekso 96 straipsnio pirmojoje dalyje.

231


Taigi galiojančiuose įstatymuose yra nemažai išimčių, kai atitin-kami ginčai nepriklauso spręsti teismui. Deja, ne visada tos išimtyspagrįstos. Civilinių bylų priskirtinumas teismams yra viena iš teisėskreiptis į teismą prielaidų. Kai ginčas nepriklauso spręsti teismui, as-muo neturi teisės kreiptis į teismą. Asmens, kuris kreipiasi dėl nepri-klausančio teismo kompetencijai ginčo, pareiškimą teismas atsisako pri-imti kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 str. 2 d. l p.), o kai šiaplinkybė paaiškėja jau iškėlus civilinę bylą, ši nutraukiama (CPK293 str. l p.). Priklauso ar ne ginčas dėl teisės spręsti teismui, ex offi-cio turi nustatyti pats teismas (teisėjas). Teismo teisė pačiam spręsti,ar ginčas priklauso jo kompetencijai (kompetencijos kompetencijos(pranc. compėtence de la compėtence) principas) ir jurisdikcijai, lai-koma viena iš teismo nepriklausomumo garantijų. Net jeigu įstatymeir būtų aiškiai nurodyta, kad ginčas teismui nepriklauso spręsti, teis-mas šį įstatymą turėtų įvertinti Konstitucijos 30 straipsnio pirmosiosdalies požiūriu. Tokiais atvejais teismas, tiesiogiai taikydamas Konsti-tucijos 30 straipsnį, galėtų priimti asmens pareiškimą ir Konstitucijos110 straipsnyje nurodyta tvarka kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įsta-tymo, nustatančio visuotinio ginčų dėl teisės priskirtinumo teismui prin-cipo išimtį, sutikimo su Konstitucijos 30 straipsniu. Problemas, kai įsta-tymas neaiškus ar yra konkrečių teisės normų, nustatančių civilinių bylųpriskirtinumą, prieštaravimų, gali išspręsti pats teismas, tiesiogiai tai-kydamas Konstitucijos 30 straipsnio pirmąją dalį ir remdamasis CPK24 straipsniu. Šiame straipsnyje įtvirtintas bylos priskyrimo teismui pir-mumo principas: kilus abejonių dėl konkretaus ginčo priskirtinumo aresant galiojančių įstatymų, kurie reguliuoja priskirtinumą, kolizijai, gin-čas pripažįstamas priklausančiu teismo kompetencijai. Tas pats princi-pas taikomas ir sujungus kelis tarpusavyje susijusius reikalavimus, iškurių vieni priskiriami nagrinėti teismui, o kiti — ne. Tokiais atvejaisvisus reikalavimus nagrinėja teismas (CPK 24 str. l d.).

Be ieškinio teisenos bylų, teismas nagrinėja ir ypatingosios teise-nos bylas. Šių bylų priskirtinumas nustatomas remiantis priešinga neiieškinio teisenos taisykle - pagal sąrašo principą: teismui priskiriamosnagrinėti tik tos ypatingosios teisenos bylos, kurios išvardytos CPK442 straipsnyje.

Atskirai minėtina specifinė priskyrimo reikšmė. Priskirtinumas galibūti ir gynimosi nuo ieškinio priemonė. Atsakovas, gindamasis nuoieškinio, gali pareikšti, kad ginčas nepriklauso teismo kompetencijai,ir reikalauti nutraukti bylą. Šiuo atveju teismas turėtų patikrinti atsa-kovo argumentus ir nuspręsti, ginčas priklauso nagrinėti teismui ar ne.

232


Teismo vaidmuo sprendžiant civilinių bylų priskirtinumo klausi-mus yra labai svarbus. Tai iliustruoja vienas iš Lietuvos AukščiausiojoTeismo precedentų, kur nurodyta, kad „civilinių bylų žinybingumasyra teismo kompetencija nagrinėti ir spręsti ginčus dėl teisės. Žinybin-gumo apimtis tiesiogiai priklauso nuo teisės kreiptis į teismą teisminėsgynybos apimties. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsniol dalis nustato, kad „asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pa-žeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą".[...]. Bet kokios teisės, taippat ir nuosavybės teisės realumas, priklauso nuo galimybės ją apgintiefektyviais gynimo būdais. Pripažinus, kad pažeistos nuosavybės teisėsnegalima ginti teismine tvarka, kiltų abejonių, ar įstatymo pripažintateisė atkurti pažeistą nuosavybės teisę yra reali. Tiek teisė kreiptis įteismą, tiek ir nuosavybės teisė yra vienos pagrindinių žmogaus teisių,kurias gina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugoskonvencija (toliau - Konvencija). Ir Lietuvos CK (606 str.), ir CPK(482 str.) įtvirtina tarptautinės teisės prioriteto prieš vidaus teisę prin-cipą. Lietuvos Respublikai ratifikavus Europos žmogaus teisių irpagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, ji tapo sudėtine Lietuvos tei-sės sistemos dalimi, todėl teismai Lietuvos vidaus teisę turi aiškintiir taikyti šios Konvencijos kontekste ir, esant vidaus teisės ir Kon-vencijos nuostatų kolizijai, suteikti prioritetą Konvencijos nuostatoms.Nagrinėjamos bylos aspektu svarbios yra dvi Konvencijos normos.Konvencijos 6 straipsnio l dalis įtvirtina, kad nustatant kiekvieno as-mens civilines teises ir pareigas, jis turi teisę, kad jo byla būtų nagri-nėjama pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo.Europos Žmogaus Teisių Teismas daugelyje savo sprendimų konsta-tavo, kad Ši Konvencijos norma įtvirtina ne tik procesines garantijasnagrinėjant bylą teisme, bet ir teisę kreiptis į teismą. Šio Teismo po-žiūriu, teisė kreiptis į teismą yra vienas iš teisinės valstybės kriterijų,todėl galimybės kreiptis į teismą nebuvimas keltų abejonių, ar vals-tybė, kurioje ši teisė ribojama ar nepripažįstama, yra teisinė. Vadinasi,demokratinėje ir teisinėje valstybėje bet koks ginčas dėl teisės, juolabiau ginčas dėl vienos pagrindinių žmogaus teisių - nuosavybėsteisės — turi būti žinybingas teismui. Europos Žmogaus Teisių Teismopožiūriu, kurį jis nuosekliai nuolat patvirtina, principas, kad bet kuriscivilinis ginčas gali būti perduotas nagrinėti ir spręsti teismui, yravienas iŠ visuotinai pripažintų fundamentalių teisės principų (1975 m.vasario 21 d. sprendimas Golder v. United Kingdom byloje; 1994 m.gruodžio 9 d. sprendimas The Holy Monasteries v. Greece byloje;1998 m. gegužės 22 d. sprendimas Vasilescu v. Romania byloje ir kt).

233


Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Europos žmogaus tei-sių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolol straipsnį, nurodė, kad asmeniui, net ir neturinčiam fizinės galimybėsnaudotis ar disponuoti jam anksčiau priklausiusiu daiktu, turi būtisuteikta teisė kreiptis į teismą dėl savo nuosavybės teisės į tą daiktągynimo ir įgyvendinimo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismosprendimą Vasilescu v. Romania byloje, kuriame Teismas konstatavo,kad aplinkybė, jog pareiškėjo turtas prieš keletą dešimtmečių buvode facto konfiskuotas, neatėmė iš jo teisės ginti savo pažeistą nuo-savybės teisę, o nuosavybės teisė, kaip viena pagrindinių civiliniųteisių, turi būti ginama teismine tvarka). Lietuvos Respublikos Konsti-tucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 30 straipsnio l dalį, įtvir-tinančią asmens teisę kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo,1997 m. spalio l d. nutarime nurodė, kad „neginamos žmogaus teisėsir laisvės taptų beprasmės, jeigu nebūtų atsižvelgiama į visuotinę tai-syklę ubi jus ibi remedium: jei įstatymas suteikia teisę, jis duoda irpriemonę jai apginti [...]. Viena pagrindinių žmogaus teisių gynimogarantijų yra jo teisė kreiptis į teismą. Šios teisės įgyvendinimą lemiapaties asmens suvokimas, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos. Nie-kas negali kliudyti jam kreiptis į teismą. Kreipimasis į teismą yrasubjektyvi procesinė Konstitucijos garantuota asmens teisė." Išdėstytiargumentai leidžia teigti, kad šiandien civilinių bylų žinybingumo teis-mui klausimą reikia spręsti remiantis pirmiausia Lietuvos RespublikosKonstitucijos 30 straipsnio l dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrin-dinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis ir Europos ŽmogausTeisių Teismo praktika. Ta aplinkybė, kad 1997 m. liepos l d. Įstatymo17—19 straipsniai nustato, jog piliečių prašymus dėl nuosavybės teisėsį žemę atkūrimo nagrinėja ir sprendimus dėl nuosavybės teisių at-kūrimo priima Vyriausybės įgaliotos institucijos, o teismas nagrinėjatik skundus dėl šių institucijų priimtų sprendimų, negali būti pakan-kamas teisinis pagrindas teigti, kad bylos dėl nuosavybės teisės at-kūrimo teismui nežinybingos. Įstatymo 17-18 straipsniuose nustatytaadministracinė piliečių prašymų nagrinėjimo tvarka vertintina kaip iš-ankstinė neteisminė nuosavybės teisės atkūrimo klausimų sprendimoprocedūra (CPK 150 str. 2 d. 2 p.)."1

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų ko-legija 1999 m. balandžio 12d. nutartyje, priimtoje byloje Mykolas

1 LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartis c. b. P. Roževičienė v.Panevėžio m. valdyba ir kt, Nr. 3K-3-384/1999, kat. 35.

234


Jankauskas v. Jonavos rajono žemėtvarkos skyrius, konstatavo, kad pa-gal 1997 m. liepos l d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės tei-sių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 17-19 straipsniusreikalavimas dėl nuosavybės teisės atkūrimo gali būti nagrinėjamas teis-mo tvarka tik kai suinteresuotas asmuo yra pasinaudojęs šio klausimosprendimo ne teisme tvarka. Teismas nagrinėdamas piliečio skundą dėlVyriausybės įgaliotos institucijos priimto sprendimo 1997 m. liepos l d.Įstatymo 19 straipsnio tvarka sprendžia ne tik dėl šio sprendimo teisė-tumo, bet nagrinėja ir piliečio teisės atkurti nuosavybės teisę į išlikusįnekilnojamąjį turtą klausimą. Teismas gali pripažinti institucijos spren-dimą atsisakyti atkurti nuosavybės teisę neteisėtu tik konstatavęs, kadpilietis turi teisę atkurti nuosavybės teisę. Taigi administracinės insti-tucijos sprendimo neteisėtumo konstatavimas yra antrinis, nes galimastik konstatavus piliečio teisę į nuosavybės teisės į išlikusį nekilnoja-mąjį turtą atkūrimą. Pripažinus, kad bylos dėl nuosavybės teisės atkū-rimo apskritai nepriklauso teismo kompetencijai, pagrindinės žmogauskonstitucinės teisės - nuosavybės teisės - gynyba priklausytų tik nuoviešosios administracijos, o tai prieštarautų tiek Lietuvos RespublikosKonstitucijos 30 straipsniui, tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindi-nių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsniui ir jos Pirmojo protokolol straipsniui. Net teismui pripažinus institucijos veiksnius neteisėtaisir įpareigojus ją atkurti nuosavybės teisę, žmogaus teisė nebūtų apgin-ta, jeigu ši institucija atsisakytų vykdyti teismo sprendimą. Ikiteisminėnuosavybės teisės atkūrimo klausimų sprendimo tvarka nustatyta sie-kiant operatyviau juos spręsti, taip pat atsižvelgiant į tai, kad tikrasisgrąžintino nekilnojamojo turto valdytojas ir naudotojas yra valstybė.Pretendento ir valstybės ginčą dėl nuosavybės teisės atkūrimo spren-džia teismas. Jis turi nuspręsti ne tik dėl valstybės institucijos veiks-mų teisėtumo, bet ir priimti galutinį sprendimą dėl piliečio teisės - arjis turi teisę į nuosavybės teisės atkūrimą. Pilietis savo teisę tokiu at-veju gali ginti remdamasis teismo sprendimu. Išvada dėl Šių ginčų ne-priskyrimo teismui nepagrįsta ir dėl kitų priežasčių. Institucijos pilie-čių prašymus dėl nuosavybės teisės atkūrimo privalo išnagrinėti perLietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29d. nutarimoNr. 1057 111 punkte nurodytus terminus ir šiame nutarime nustatytaprašymų nagrinėjimo tvarka. Jeigu institucija nesilaiko nustatytų pra-šymo nagrinėjimo terminų ar tvarkos, nepagrįstai vengia išnagrinėti pra-šymą ir priimti sprendimą, piliečiui turi būti suteikta galimybė gintisavo konstitucinę teisę tiesiogiai teisme. Šiuo atveju reikia pripažinti,kad pilietis laikėsi įstatymo nustatytos išankstinės neteisminės spren-

235


dimo tvarkos, tačiau šia tvarka klausimas nebuvo išspręstas dėl to,kad piliečio prašymą nagrinėjanti institucija nepagrįstai nesilaikė pra-šymo nagrinėjimo tvarkos ir terminų. Lietuvos Aukščiausiojo TeismoCivilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argu-mentais, konstatuoja, kad 1997 m. liepos l d. Lietuvos Respublikospiliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įsta-tymo 17-19 straipsniai nustato privalomą išankstinį neteisminį pra-šymų dėl nuosavybės teisės atkūrimo nagrinėjimą administracinetvarka šio įstatymo 17-18 straipsniuose nurodytose institucijoje. Teis-mas nagrinėja nuosavybės teisės atkūrimo klausimą, jeigu minėtoįstatymo 17-18 straipsniuose numatytos valstybės institucijos atsisa-kė atkurti nuosavybės teisę arba per įstatymų nustatytus terminus ne-pagrįstai vengia priimti sprendimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo1.

6.3 CIVILINIŲ BYLŲ TEISMINGUMOSĄVOKA

Nustačius, kad ginčas priklauso teismų kompetencijai, t. y. išspren-dus ginčo dėl teisės priskirtinumo klausimą, reikia išsiaiškinti, kokskonkretus teismas jį nagrinės. Kiekvienoje valstybėje veikia tam tik-ra teismų sistema. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnisnurodo, kad Lietuvos teismų sistemą sudaro Aukščiausiasis Teismas,Apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Dabar Lietuvojeyra penki apygardų ir penkiasdešimt keturi apylinkių teismai. Be to,1999 m. sausio 14d. Administracinių teismų įsteigimo įstatymu Lie-tuvoje buvo įkurta specializuotų — administracinių teismų — sistema(pradėjo veikti 1999 m. gegužės l d.). Administracinių teismų kom-petenciją nustato Administracinių bylų teisenos įstatymas. Iki 1998 m.Lietuvoje taip pat veikė specializuotas Ūkinis teismas (likviduotas1998 m. kovo 3 d. įstatymu)2.

Siekiant sužinoti, koks teismas kompetentingas nagrinėti konkre-čią bylą, pirmiausiai reikia nustatyti, kurios teismų sistemos - admi-nistracinių ar bendrosios kompetencijos - teismuose turi būti nagrinė-jama konkreti byla.

1 LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. balandžio 12d. nutartis c. b. M.Jankaus-kas v. Jonavos rajono žemėtvarkos skyrius, Nr. 3K-3-49/1999, kat. 35. Civilinių bylųpriklausomumo klausimai analizuoti ir kitose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylose:žr., pvz., 1999 m. rugsėjo 29 d. nutartį c. b. V. Motiejūnas v. Lietuvos Respublika,Nr. 3K-7-470/1999, kat. /, 2002 m. vasario 5 d. nutartį c. b. P. Džiūvė v. Lietuvos Res-publikos generalinė prokuratūra, Nr. 3K-7-518/2002, kat. 85.1.

2 Žinios. 1998, Nr. 26-672.

236


Nustačius, kad byla nagrinėtina bendrosios kompetencijos teismuo-se, reikia išspręsti kitą klausimą - kurios grandies bendrosios kompe-tencijos teismas, t. y. apylinkės ar apygardos, turi nagrinėti bylą kaippirmosios instancijos teismas. Kadangi pagal galiojančius įstatymus neiAukščiausiasis Teismas, nei Apeliacinis teismas bylų kaip pirmosiosinstancijos teismai nenagrinėja, tenka atriboti tik apylinkės ir apygar-dos teismų kompetenciją (Teismų įstatymo 15, 19str.).

Nustačius teismų sistemos grandį, iš kelių tos grandies teismų liekaišrinkti konkretų teismą, kompetentingą nagrinėti konkrečią bylą. Pa-vyzdžiui, nustačius, kad byla nagrinėtina apygardos teisme, reikia išsi-aiškinti, kuriam iš penkių apygardos teismų priklauso šitai daryti. Ati-tinkamai nustačius, kad nagrinėtina apylinkės teisme, būtina nustatyti,koks konkretus apylinkės teismas iš penkiasdešimt keturių veikiančių-jų turi tokią teisę.

Esant instancinei teismų sistemai, byla gali būti nagrinėjama netik pirmosios instancijos teisme - galima ir apeliacinė ar kasacinė josnagrinėjimo tvarka. Pavyzdžiui, šalis pirmosios instancijos teismo pri-imtą sprendimą, su kuriuo nesutinka, gali apskųsti. Tada reikėtų nu-statyti, koks teismas turi teisę nagrinėti bylą apeliacine tvarka. Skun-džiant sprendimą kasacine tvarka, reikėtų aiškintis, koks teismas arteismai vykdo kasacinę funkciją ir kuris iš jų turi teisę nagrinėti ati-tinkamą bylą.

Taigi nustačius, kad ginčas priklauso nagrinėti teismui, konkretusteismas išrenkamas pagal specialias taisykles. Teismų kompetencijaipriskiriamų bylų paskirstymas teismams vadinamas teismingumu. Tai-syklių sistema, reguliuojanti bylų paskirstymo teismams tvarką, vadi-nama teismingumo institutu. Teismingumas, skirtingai nei priskirtinu-mas, atriboja konkretaus teismo jurisdikcinę kompetenciją nuo kitųteismų, t. y. paskirsto teismų kompetenciją teismų sistemos viduje.

Siekiant nustatyti bet kurios bylos teismingumą, reikia išsiaiškintitris dalykus: pirma, teismų sistemos grandį ir teismo rūšį (bendrasisar specializuotas teismas); antra, konkretų tos pačios grandies teismą;trečia, teismą, vykdantį tam tikrą funkciją, nesusijusią su bylos nagri-nėjimu pirmosios instancijos teisme, t. y. konkretų teismą instancijų sis-temoje. Atitinkamai skiriamas trijų rūšių teismingumas: rūšinis (daly-kinis), teritorinis ir funkcinis.

Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamo tei-sės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga. Jeigu byla teismui neteis-minga, teisėjas turi atsisakyti priimti pareiškimą (CPK 137 str. 2 d. 2 p.).Kai iškėlus bylą nustatoma, kad pareiškimas priimtas pažeidžiant teis-

237


mingumo taisykles, teismas privalo perduoti bylą atsižvelgdamas į teis-mingumą, t. y. teismui, kuriam ji teisminga (CPK 34 str. 2 d. 4 p.). Teis-mo, kuris išnagrinėja bylą pažeisdamas rūšinio ar išimtinio teritorinioteismingumo taisykles, sprendimas privalo būti besąlygiškai naikina-mas apeliacine tvarka (CPK 329 str. 2 d. 6 p.).

Daugumoje užsienio valstybių teismingumo taisyklių laikymąsi teis-mas kontroliuoja ex officio. Tačiau kai kuriose iš jų teismas ex officiobylos teismingumo netikrina, o įrodyti, kad byla teismui teisminga ar-ba, atvirkščiai, - jam neteisminga, privalo šalys1.

6.4 TEISMINGUMO RŪŠYS

§ 1. RŪŠINIS (DALYKINIS) TEISMINGUMAS

Rūšinis teismingumas (lot. competentia ratione materiae) reiškia tamtikros kategorijos bylų priskyrimą konkrečiai teismų sistemos grandžiai.Rūšinio teismingumo nustatymo kriterijus paprastai yra ginčo dalykas(pobūdis). Todėl rūšinis teismingumas dar vadinamas dalykiniu teis-mingumu (angl. subject matter jurisdiction; pranc. juridiction sur l'objetdu litige; vok. sachliche Zustandigkeit). Be ginčo dalyko, galimi irkiti rūšinio teismingumo nustatymo kriterijai, pavyzdžiui, ginčo sub-jektų teisinės padėties ypatumai, ginčo suma ir t.t. Rūšinį teismingu-mą nustatančios normos yra imperatyvios, todėl šalys savo susitarimunegali keisti rūšinio teismingumo (CPK 32 str. 2 d.).

Taigi ši teismingumo rūšis padeda išspręsti du uždavinius. Pirma,nustatoma teismo rūšis, t. y. sužinoma, koks — bendrasis ar specializuo-tas - teismas turi nagrinėti bylą. Antra, nustatoma teismų sistemos gran-dis, kurios teismas nagrinės bylą kaip pirmoji instancija. Dabar remian-tis rūšiniu teismingumu atribojama bendrosios kompetencijos teismų iradministracinių teismų kompetencija ir apylinkių teismų bei apygardosteismų, kaip pirmosios instancijos teismų, kompetencija (CPK 25 str.).

Administracinių teismų ir bendrosios kompetencijos teismų kom-petencija atribojama pagal ginčo dėl teisės pobūdį: administraciniaiteismai sprendžia ginčus, kylančius iš viešosios teisės (administraci-nės, konstitucinės, mokesčių ir pan.) reglamentuojamų santykių, obendrosios kompetencijos teismai sprendžia ginčus, kylančius iš pri-vatinės teisės reglamentuojamų santykių. Administraciniams teismasteismingus ginčus nustato Administracinių bylų teisenos įstatymo 15,18-20 straipsniai.

1 Išsamiau apie teismingumo nustatymą įvairiose valstybėse žr.: Civil Jurisdictionand Judgements in Europe. London: Butterworths, 1992.

238


Tačiau atriboti administracinių ir bendrosios kompetencijos teis-mų kompetenciją nėra paprasta. Problemų dažniausiai kyla tada, kadsujungiami keli reikalavimai, vieni iš kurių yra privataus, o kiti - vie-šojo pobūdžio, arba viena iš ginčo kilimo priežasčių yra administraci-nis aktas. Todėl dažna problema, kuriam teismui - administraciniamar bendrosios kompetencijos, yra teisminga konkreti byla. Lietuvos Aukš-čiausiasis Teismas yra nustatęs, kad tokiais atvejais reikėtų vadovautisabsorbcijos principu - teismingumą turi lemti pagrindinis ginčo klau-simas: jeigu pagrindinis ginčo klausimas susijęs su privatine teise, gin-čas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teismuose, jeigu su viešąjateise - administraciniuose teismuose. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiau-siasis Teismas 2000 m. spalio 31 d. nutartyje konstatavo, kad „bendro-sios kompetencijos ir administracinių teismų kompetencijos atriboji-mas yra susijęs su viešu interesu, nes nuo šio klausimo sprendimopriklauso, ar bus užtikrinta žmogaus teisė į operatyvų teismo procesą,kurią garantuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsau-gos konvencijos 6 straipsnio l dalis. Todėl normos, reglamentuojančiosrūšinį teismingumą, privalo būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant įpiliečių interesus. Pagal Konstitucijos 5 straipsnį valdžios įstaigos, tai-gi ir teismų sistema, privalo tarnauti žmonėms. Todėl bendrosios kom-petencijos ir administracinių teismų kompetencijos atribojimo klausi-mas turi būti sprendžiamas tokiu būdu, kuris yra labiausiai priimtinasžmonėms ir užtikrintų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisviųapsaugos konvencijos 6 straipsnio l dalyje garantuotą žmogaus teisę įoperatyvų teismo procesą. Pagal 1999 m. sausio 14d. Administraciniųbylų teisenos įstatymo 4 straipsnį administraciniams teismams teismin-gos bylos dėl valstybinio ir savivaldybių administravimo, t. y. viešojoadministravimo, subjektų priimtų aktų ir veiksmų teisėtumo. Pagal šioĮstatymo 2 straipsnį viešojo administravimo subjektu laikoma instituci-jos ir pareigūnai, įgyvendinantys vykdomąją valdžią ar atskiras vykdo-mosios valdžios funkcijas. Taigi, administracinių teismų kompetencijaapibrėžta ne vien per teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, subjektą,bet ir per teisinio santykio pobūdį. Pažymėtina, kad valstybė ir savi-valdybės, kaip viešieji asmenys, vykdo dvejopas funkcijas. Pirma, vals-tybė ir savivaldybės vykdo valdžios funkcijas, t. y. viešojo administra-vimo funkcijas. Šių funkcijų realizavimo tvarką reglamentuoja viešojiteisė, todėl šiems santykiams būdingas valdžios-pavaldumo elementas.Todėl ir ginčų, kilusių iš viešojo administravimo veiklos, nagrinėjimaspriskirtas administracinių teismų kompetencijai. Tačiau tiek valstybė,tiek ir savivaldybės, be valdžios funkcijų, taip pat vykdo ir ūkinę ko-mercinę veiklą, t. y. atlieka civilinio teisinio pobūdžio veiksmus - da-

239


lyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose, kaip civilinių teisinių san-tykių subjektai. Valstybės ir savivaldybių veiklos skirstymą į viešąjįadministravimą ir ūkinę-komercinę veiklą pripažįsta ne tik nacionalinėteisė (pvz., Lietuvos CK l, 33, 34, 95, 97, 98, 99, 101, 614 straips-niai, Žemės įstatymo 22—24 straipsniai), bet ir šiuolaikinė tarptautinėteisė (pvz., Europos Tarybos 1972 m. gegužės 16d. Konvencija dėlvalstybės imuniteto). Ir valstybė, ir savivaldybės yra tam tikro turtosavininkai (Konstitucijos 47 str.), jos sudaro įvairius sandorius (CK96 str., 99 str., Žemės įstatymo 3 str.). Civiliniuose teisiniuose santy-kiuose valstybė ir savivaldybė dalyvauja lygiais pagrindais kartu sukitais civilinių teisinių santykių subjektais, t. y. šiems santykiams nėrabūdingas valdžios-pavaldumo arba subordinacijos elementas, nes šiuossantykius reguliuoja privatinė teisė. Tokia institucijų veikla negali būtipripažinta viešuoju administravimu. Valstybės ar savivaldybės veiks-mai, pavyzdžiui, turto pardavimas, išnuomojimas ir pan., vertintini kaipcivilinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, sukuriantys, pakeičiantysar nutraukiantys atitinkamus civilinius teisinius santykius. Akivaizdu,kad, pavyzdžiui, valstybės ar savivaldybės institucija, priimdama spren-dimą dėl žemės išnuomojimo, skyrimo ar pardavimo, veikia savininko— valstybės ar savivaldybės - vardu ir jo įgaliota, t. y. įgyvendina sa-vininko, kaip civilinių teisimų santykių subjekto, o ne valdžios insti-tucijos, funkcijas. Civiliniam teisiniam santykiui atsirasti, pasikeisti arpasibaigti neretai reikalingas ne vienas juridinis faktas, o keli juridiniaifaktai, t. y. faktinė sudėtis. Pavyzdžiui, iki žemės pirkimo-pardavimosutarties sudarymo valstybė, kaip savininkas, turi priimti atitinkamąsprendimą, kam tą žemės sklypą parduoti. Tačiau nepriklausomai nuoto, kad vienas iš keleto faktinės sudėties, kurios pagrindu atsiranda,pasikeičia ar pasibaigia civilinis teisinis santykis, elementų yra valsty-bės ar savivaldybės institucijos aktas, ši faktinė sudėtis nepraranda sa-vo civilinio teisinio pobūdžio. Todėl valstybės ar savivaldybės institu-cijos akto, priimto vykdant ūkinės-komercines funkcijas, o ne viešojoadministravimo funkcijas, negalima vertinti atsietai nuo visos faktinėssudėties, sukūrusios, pakeitusios ar nutraukusios civilinį teisinį santy-kį. Vadinasi, jeigu ginčas kyla iš civilinio teisinio santykio, tai, nepri-klausomai, kad viena iš šio ginčo šalių yra valstybės ar savivaldybėsinstitucija, šis ginčas turi būti laikomas civiliniu, o ne administraciniu,ir yra teismingas bendrosios kompetencijos teismams. Be to, jeigu išfaktinės sudėties, kurios pagrindu atsirado, pasikeitė ar pasibaigė civi-linis teisinis santykis, būtų dirbtinai eliminuojamas valstybės ar savi-valdybės institucijos aktas ir jis būtų nagrinėjamas administraciniuoseteismuose, žymiai pailgėtų ne tik bylų nagrinėjimo terminai, bet ir kil-

240


tų teismo sprendimo prejudicinės galios problema. Pagal savo prigimtįcivilinių teisinių santykių priskyrimas subordinaciniams santykiamsneatitinka šiuolaikinės teisės doktrinos požiūrio, pagal kurį valstybėsir jos institucijos taip pat yra ir civilinių teisinių santykių subjektai iršiuose santykiuose dalyvauja lygiomis teisėmis su kitais asmenimis.Remiantis tokiu principu tektų pripažinti, kad administraciniams teis-mams teismingi visi ginčai, kurių viena iš šalių yra valstybė, savival-dybė ar jų institucija. Tokiu atveju administraciniuose teismuose tektųspręsti net ginčus, kylančius iš paskolos sutarties, pagal kurią skoli-ninku yra valstybė ar savivaldybė, kas akivaizdžiai prieštarautų Admi-nistracinių bylų teisenos įstatymo 2 ir 4 straipsniams ir būtų dirbtinaiir nepagrįstai susiaurinta civilinės teisės reglamentavimo sfera. Todėldėl nurodytų argumentų bendrosios kompetencijos teismų kompetenci-ja, kaip platesnė pagal savo pobūdį, turi apimti tuos atvejus, kai gin-čas nėra grynai administracinio pobūdžio. Pagal šį principą, jeigu vals-tybės ar savivaldybės aktas tėra tik vienas iš kelių juridinių faktų, kuriųpagrindu atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia civilinis teisinis santykis,tai ginčas dėl tokio akto turi būti sprendžiamas kartu su civiliniu gin-ču, t. y. ne administraciniame, o bendrosios kompetencijos teisme. Šisprincipas leistų visą ginčą išspręsti bendrosios kompetencijos teisme,dirbtinai neskaidant ginčo į atskirus elementus ir nenagrinėjant šių at-skirų elementų skirtingų sistemų teismuose. Toks principas leistų netik taupyti žmonių laiką ir lėšas, bet būtų naudingas ir valstybei, nesleistų taupyti biudžeto lėšas, skiriamas teismų sistemos išlaikymui -vietoj kelių bylų būtų tik viena. Šio principo įgyvendinimas taip patsumažintų ginčų dėl teismingumo skaičių, leistų užtikrinti vienodos teis-mų praktikos formavimą ir pašalintų skirtingų, vienas kitam priešta-raujančių teismo sprendimų galimybę. Tokiu būdu administracinių teis-mų kompetencijai reikėtų priskirti tik grynai administracinio pobūdžioginčų viešojo administravimo srityje sprendimą, t. y. ginčų, kurių išspren-dimas nėra siejamas su tolesniu kokio nors civilinio teisinio ginčo iš-sprendimu. O ginčai, kylantys dėl valstybės ar savivaldybės institucijosakrų, joms veikiant kaip civilinių teisinių santykių subjektams ir kuriųpagrindu atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia teisiniai santykiai, yra teis-mingi bendrosios kompetencijos teismams."1

1 LAT CBS išplėstinės teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 31d. nutartis c. b. P. Mice-vičius v. J. Anusauskas, Nr. 3K-7-989/2000, kat. 35; taip pat žr.: 2000 m. lapkričio 23 d.nutartį c. b. Klaipėdos miesto Vyriausiasis policijos komisariatas v. Klaipėdos miestoVyriausiojo policijos komisariato darbuotojų profesinė sąjunga, Nr. 3K-7-1136/2000,kat. 5; 2001 m. gegužės 16d. nutartį c. b. R. Vėjelis v. Panevėžio apskrities viršininkoadministracija, Nr. 3K-3-518/2001, kat. 85.2.

241


Ši teismų praktika atsispindi ir CPK 26 straipsnio antrojoje daly-je, kur sakoma, kad kai civilinėje byloje vienas iš pareikštų reikalavi-mų yra susijęs su individualaus pobūdžio administraciniu teisės aktu,kurio teisėtumas ginčijamas byloje, bendrosios kompetencijos teismas,nagrinėdamas bylą, išsprendžia ir tokio akto teisėtumo klausimą.

CPK 36 straipsnio antrojoje, trečiojoje ir ketvirtojoje dalyse lei-džiami administracinių teismų ir bendrosios kompetencijos teismų gin-čai dėl teismingumo. Šie ginčai gali būti dviejų rūšių: pozityvūs, t. y.kai abiejų sistemų teismai pripažįsta bylą esant teismingą jiems, ir ne-gatyvūs, t. y. kai abiejų sistemų teismai nepripažįsta, kad byla jiemsteisminga.

Bet kurios teismų sistemos teismas teismingumo klausimą galiperduoti spręsti specialiai teisėjų kolegijai, kurią sudaro LietuvosAukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas (kolegijospirmininkas), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkopavaduotojas ir po šių teismų pirmininkų paskirtą teisėją. Bendro-sios kompetencijos teismai į šią teismingumo kolegiją su prašymaisar nutartimis išspręsti teismingumo klausimą kreipiasi per LietuvosAukščiausiąjį Teismą. Apie šį kreipimąsi informuojami byloje daly-vaujantys asmenys. Teismingumo klausimą minėta speciali kolegijagavusi prašymą ar nutartį privalo išspręsti per dešimt dienų. Bylojedalyvaujantys asmenys į kolegijos posėdį nekviečiami. Sprendimasdėl bylos teismingumo priimamas kolegijos teisėjų bendru sutarimuarba balsų dauguma. Balsams pasiskirsčius po lygiai, lemia posėdžiopirmininko, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų sky-riaus pirmininko, balsas. Šios kolegijos nutartis dėl bylos teismingu-mo yra galutinė ir neskundžiamą. Išsprendus teismingumo klausimąbyla per tris dienas nuo specialios teisėjų kolegijos nutarties priėmi-mo išsiunčiama atitinkamam teismui, kuriam ji teisminga. Ši nutartisbylą gavusiam teismui yra privaloma ir tolesni teismų ginčai dėl tei-simingumo negalimi.

Apylinkės ir apygardų teismų kompetencija yra paskirstyta CPK26-28 straipsniuose. CPK 26 straipsnio pirmoji dalyje nustatyta, kadvisas civilines bylas, išskyrus nurodytas 27-28 straipsniuose, kaip pir-moji instancija nagrinėja apylinkės teismas. Vadinasi, galioja bendrojirūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos teismų sistemos vidujenustatymo taisyklė - visas civilines bylas kaip pirmoji instancija nag-rinėja apylinkių teismai, jeigu įstatymas nenurodo šios bendrosios tai-syklės išimčių. Tuo tarpu išimčių yra nemažai.

Visų pirma CPK 27 straipsnyje nurodyta, kad apygardų teismams,kaip pirmos instancijos teismams, yra teismingos:

242


1) bylos, kur ieškinio kaina didesnė kaip šimtas tūkstančių litų,išskyrus šeimos teisimų santykių bylas dėl turto padalijimo;

2) bylos dėl autorinių neturtinių teisinių santykių (pažymėtina, kadiki 2003 m. kovo 5 d. buvo šios normos ir 1999 m. gegužės 18d. Au-torių teisių ir gretutinių teisių įstatymo' 65 straipsnio antrosios dalies,kuri numatė, kad visos bylos dėl autorių teisių ir gretutinių teisių gy-nimo nagrinėjamos apygardų teismuose, kolizija);

3) bylos dėl civilinių viešo konkurso teisinių santykių;4) bankroto ir restruktūrizavimo bylos;5) bylos pagal banko laikinojo administratoriaus pareiškimą dėl

banko akcinio kapitalo sumažinimo;6) bylos, kurių viena šalis yra užsienio valstybė;7) bylos pagal ieškinius dėl priverstinio akcijų (dalių, pajų) par-

davimo (CK 2.115-2.123 str.);8) bylos pagal ieškinius dėl juridinio asmens veiklos tyrimo (CK

2.124-2.131 str.).Šis sąrašas nėra baigtinis, nes CPK 27 straipsnio 9 punkte numa-

tyta, kad apygardos teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, galinagrinėti ir kitas jų kompetencijai įstatymo priskirtas bylas. Kai ku-riuose įstatymuose yra numatyti keli atvejai, kai bylas nagrinėja apy-gardų teismai, o būtent:

1) bylas pagal skundus dėl Notarų garbės teismo sprendimų(l 992 m. rugsėjo 15d. Notariato įstatymo l02 str. 2d.)2;

2) bylas pagal skundus dėl Nacionalinio akreditacijos biuro Ape-liacinės komisijos sprendimų (1998 m. spalio 6 d. Atitikties įvertinimoįstatymo 18 str.)3;

3) bylas dėl firmos vardo įregistravimo pripažinimo negaliojan-čiu, pirmumo teisės į firmos vardą ir išimtinės teisės į firmos vardąpažeidimo (l999 m. liepos l d. Firmų vardų įstatymo 18 str.)4.

Taigi rūšinis teismingumas šiuo atveju nustatomas pagal tris kri-terijus: ginčo sumą, ginčo pobūdį ir ginčo šalis.

Be to, CPK 28 straipsnis nurodo, kad kai kurios civilinės bylospriklauso tik Vilniaus apygardos teismo kompetencijai:

1) bylos dėl ginčų, numatytų 1994 m. sausio 18d. Patentų įstaty-mo5 40 straipsnyje;

1 Žinios. 1999, Nr. 50-1598; 2003, Nr 28-1125.2 Žinios. 1992, Nr. 28-810.3 Žinios. 1998, Nr. 92-2542.4 Žinios. 1999, Nr. 63-2060.5 Žinios. 1994, Nr. 8-120.

243


2) bylos dėl ginčų, numatytų 2000 m. spalio 10d. Prekių ženklųįstatymo1 15, 18 ir 49 straipsniuose;

3) bylos dėl įvaikinimo pagal užsienio valstybių piliečių prašy-mus įvaikinti Lietuvos Respublikos pilietį, gyvenantį Lietuvos Respub-likoje arba užsienio valstybėje (CK 3.226 str.).

Šis sąrašas nėra baigtinis, nes CPK 28 straipsnio 4 punkte sako-ma, kad kiti įstatymai taip pat gali nustatyti išimtinę Vilniaus apygar-dos teismo kompetenciją. Pavyzdžiui, tik Vilniaus apygardos teismasgali nagrinėti:

1) pramoninio dizaino registravimo ir naudojimo bylas (1995 m.liepos 4 d. Pramoninio dizaino įstatymo 24 str.)2;

2) bylas pagal teikimus teisiškai įvertinti, ar Lietuvos Respubli-kos Seimo narys sąmoningai bendradarbiavo su kitų valstybių specia-liosiomis tarnybomis (1991 m. gruodžio 17d. įstatymo „Dėl deputatų,įtariamų sąmoningu bendradarbiavimu su kitų valstybių specialiosio-mis tarnybomis, mandatų patikrinimo" 4 str.)3;

3) bylas pagal teisingumo ministro skundus dėl Notarų rūmų nu-tarimų ir sprendimų (Notariato įstatymo 11 str. 2d.);

4) bylas, numatytas 1998 m. birželio 25 d. Advokatūros įstatymo4

14, 22-23, 29, 45 ir 50 straipsniuose;5) bylas dėl Valstybinio patentų biuro Apeliacinio skyriaus spren-

dimų, susijusių su puslaidininkių gaminių topografijos registravimu irnaudojimu (1998 m. birželio 18d. Puslaidininkių gaminių topografijųteisinės apsaugos įstatymo 20 str.)5;

6) bylas pagal Vertybinių popierių komisijos skundus dėl asmenų,trukdančių šiai komisijai įgyvendinti pensijų fondų veiklos priežiūrą,veiksmų (l999 m. birželio 3d. Pensijų fondo įstatymo 41 str.)6.

Jeigu viename ieškinyje sujungiami keli reikalavimai, vieni iš ku-rių priklauso apygardos teismo kompetencijai, o kiti - apylinkės teis-mo kompetencijai, visi reikalavimai nagrinėtini apygardos teisme (CPK33 str. 4 d.)7.

1 Žinios. 2000, Nr. 92-2844.2 Žinios. 1995, Nr. 61-1531.3 Žinios. 1991, Nr. 1-1.4 Žinios. 1998, Nr. 64-1840.5 Žinios. 1998, Nr. 59-1655.6 Žinios. 1999, Nr. 55-1765.7 LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 10 d. nutartis c. b. L. Vilčiauskas v. UAB

„Birštono mineraliniai vandenys ir Ko", Nr. 3K-3-154/2000, kat. 11.

244


§ 2. TERITORINIS TEISMINGUMAS

Remiantis teritoriniu teismingumu (angl. territorial jurisdiction; pranc.juridiction territoriale; vok. ortliche Zustandigkeit) kompetencija pa-skirstoma tos pačios grandies, pavyzdžiui, apylinkės, apygardos, teis-mams. Teritorinis teismingumas nustatomas iškeliant civilinę bylą, to-dėl teismas privalo nagrinėti bylą toliau, nors ją iškėlus teritorinisteismingumas pasikeistų, pavyzdžiui, iškėlus bylą atsakovas pakeitė gy-venamąją vietą (lot. ubi coeptum est semel judicium, ibi et finem ac-cipere debet). Teritorinis teismingumas nustatomas pagal tam tikruskriterijus, kurie nėra susiję su bylos rūšimi, pavyzdžiui, atsakovo gy-venamąją vietą, daikto buvimo vietą ir panašiai. Teritorinis teismingu-mas skirstomas į bendrąjį, alternatyvųjį, išimtinį, sutartinį ir keliųtarpusavyje susijusių bylų teismingumą.

Bendrojo teritorinio teismingumo atveju ieškinys pareiškiamasteisme pagal atsakovo gyvenamąją vietą, o jeigu atsakovas yra juridi-nis asmuo - pagal juridinio asmens organo buveinės, nurodytos juridi-nių asmenų registre, vietą (CPK 29 str.), t. y. taikomas actor requiturforum rei (forum domicile) principas. Kai atsakovas yra valstybė arsavivaldybė, ieškinys pareiškiamas pagal valstybei ar savivaldybei at-stovaujančios institucijos buveinės vietą.

Fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma ta, kur asmuo iš tikrųjųdažniausiai gyvena (CK 2.16 str.). Paprastai asmens gyvenamoji vietanurodoma jo asmens tapatumą patvirtinančiuose dokumentuose. Pagal1992 m. sausio 23d. Gyventojų registro įstatymą1 ir 1998 m. liepos2 d. Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymą2 kiekvienas fizinis as-muo privalo deklaruoti savo gyvenamąją vietą. Nustatant asmens gy-venamąją vietą, turėtų būti remiamasi visais galimais įrodymais, ta-čiau asmens deklaruota gyvenamoji vieta viešame registre turėtų būtivienas iš pagrindinių jo gyvenamosios vietos nustatymo kriterijų (CK2.17 str.). Kai asmuo turi kelias gyvenamąsias vietas ir nė vienoje išjų nuolat negyvena, ji turi būti nustatoma vadovaujantis papildomaiskriterijais, pavyzdžiui, aiškinamasi, su kuria iš kelių gyvenamųjų vietųjis labiausiai susijęs. Dažniausiai stengiamasi sužinoti, kur yra asmensturtas ar didžioji jo dalis, kur jo šeima, kurioje vietoje jis pats dau-giausiai gyvena ir panašiai (CK 2.16-2.17 str.). Asmens, nuteisto lais-vės atėmimu ir atliekančio bausmę, gyvenamąja vieta laikoma pasku-tinė prieš nuteisiant gyvenamoji vieta.

Žinios. 1992, Nr. 5-78.Žinios. 1998, Nr. 66-1910; 1999, Nr. 28-793; 2002, Nr. 45-1711.

245


Šalys savo susitarimu gali pakeisti bendrąjį teritorinį teismingumą(CPK 32 str.).

Esant alternatyviajam teritoriniam teismingumui, įstatymas nu-rodo galimybę nagrinėti bylą dviejuose ar daugiau tos pačios gran-dies teismų. Šiuo atveju konkretų teismą pasirenka ieškovas (CPK30 str. 12 d.). Kreipęsis į vieną iš kelių galimų teismų, ieškovas pra-randa teisę su tapačių ieškiniu kreiptis į kitą teismą. Alternatyvusisteritorinis teismingumas nustatomas tokioms byloms, kur ginami ypačreikšmingi ieškovo teisės ir interesai, pavyzdžiui, išlaikymo, žalos at-lyginimo ir kitoms byloms. Todėl ieškovui taikoma lengvata, sutei-kianti jam galimybę pasirinkti tokį teismą, į kurį jam būtų patogiaukreiptis. Pagal CPK 30 straipsnį nustatytas toks alternatyvusis terito-rinis teismingumas:

- ieškinys atsakovui, kurio gyvenamoji vieta nežinoma, gali būtipareiškiamas pagal jo turto buvimo vietą (forum arresti) arba pasku-tinę žinomą jo gyvenamąją vietą (ieškovas šiuo atveju prie pareiškimoprivalo pridėti įrodymus, kad jam prieinamomis priemonėmis atsako-vo buvimo vietos nepavyko nustatyti. Tokie įrodymai gali būti, pavyz-džiui, savivaldybės, seniūnijos, adresų biuro, paskutinės atsakovo dar-bovietės pažyma, kiti dokumentai);

- ieškinys atsakovui, neturinčiam Lietuvoje gyvenamosios vietos,gali būti pareiškiamas pagal jo turto buvimo vietą arba paskutinę ži-nomą jo gyvenamąją vietą Lietuvoje;

- ieškinys, susijęs su juridinio asmens filialo veikla, gali būti pa-reiškiamas ir pagal filialo buveinės vietą;

- ieškinys dėl išlaikymo priteisimo ir tėvystės nustatymo gali būtipareiškiamas ir pagal ieškovo gyvenamąją vietą;

- ieškinys dėl atlyginimo žalos, padarytos sužalojant fizinio as-mens sveikatą, taip pat atimant gyvybę, gali būti pareiškiamas pagalieškovo gyvenamąją vietą arba žalos padarymo vietą (forum delicti).Alternatyvus teismingumas šiuo atveju išlieka ir kai pareiga atlygintižalą pereina kitam asmeniui1;

— ieškinys dėl žalos, padarytos asmenų turtui, gali būti pareiškia-mas pagal ieškovo gyvenamąją (buveinės) vietą arba žalos padarymovietą;

- ieškinys dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėto nuteisimo, neteisė-to suėmimo taikant kardomąją priemonę, neteisėto sulaikymo, neteisė-to procesinės prievartos priemonių taikymo, neteisėtos administracinės

1 LAT CBS teisėją kolegijos 1999 m. gegužės 10d. nutartis c. b. E. Atkinskis v.Vilniaus rajono savivaldybė, Nr. 3K-3-134/1999, kat 3.

246


nuobaudos - arešto - skyrimo, taip pat dėl žalos, atsiradusios dėl ne-teisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, gali būtipareiškiamas pagal ieškovo gyvenamąją vietą;

- ieškinys dėl atlyginimo nuostolių, atsiradusių laivams susidūrus,ir dėl atlyginimo išieškojimo už pagalbos suteikimą ir gelbėjimą jūro-je, taip pat visais kitais atvejais, kai ginčas kyla dėl vežimo jūra tei-sinių santykių, gali būti reiškiamas ir pagal atsakovo laivo buvimo ar-ba laivo įregistravimo uosto vietą;

- ieškinys dėl sutarčių, kuriose nurodyta įvykdymo vieta, gali bū-ti pareiškiamas ir pagal sutarties įvykdymo vietą (lot. forum contrac-tus vel solutionis);

- ieškinys, susijęs su globėjo, rūpintojo ar turto administratoriauspareigų ėjimu, gali būti pareiškiamas taip pat pagal globėjo, rūpintojogyvenamąją vietą arba turto administratoriaus gyvenamąją ar buveinėsvietą;

- ieškinys dėl vartojimo sutarčių gali būti pareiškiamas ir pagalvartotojo gyvenamąją vietą.

Alternatyvųjį teritorinį teismingumą numato ir kai kurie tarptauti-nės teisės aktai. Pavyzdžiui, 1992 m. Tarptautinės konvencijos dėl ci-vilinės atsakomybės už taršos nafta padarytą žalą IX straipsnio pirmo-joje dalyje sakoma, kad ,jei incidentas padarė taršos žalą vienos ardaugiau Susitariančių valstybių teritorijoje, įskaitant teritorinę jūrą arII straipsnyje minėtą zoną, arba jei tokioje teritorijoje, įskaitant terito-rinę jūrą ar zoną, buvo imtasi prevencinių priemonių siekiant išvengtitaršos žalos arba ją sumažinti, ieškiniai dėl kompensacijos gali būtipareiškiami tik kurios nors iš tokios Susitariančiosios valstybės ar vals-tybių teismuose"1. 1956 m. Tarptautinio krovimų vežimo keliais sutar-ties konvencijos (CMR) 31 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad„visais ginčytinais klausimais, kilusiais dėl vežimo, patenkančio į šiosKonvencijos veikimo sritį, ieškovas, be teismų, esančių Konvencijosšalyse-dalyvėse, gali kreiptis į teismus valstybės, kurios teritorijoje at-sakovas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, firmos būstinę ar filialą arbaagentūrą, kuriems tarpininkaujant buvo sudaryta vežimo sutartis, arbayra krovinio priėmimo vežti vieta arba numatyta pristatymo vieta. Įkitus teismus kreiptis negalima."2

Alternatyviojo teritorinio teismingumo atveju Šalys taip pat galisavo susitarimu pasirinkti teismą, kuris nagrinės bylą (CPK 32 str.).

Žinios. 2000, Nr. 43-1224.Žinios. 1998, Nr. 107-2932.

247


Išimtinio teritorinio teismingumo atveju įstatymas įsakmiai įvar-dija teismą, turintį nagrinėti bylą. Antai pagal CPK 31 straipsnį ieš-kiniai dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą, dėl naudojimosi ne-kilnojamuoju daiktu, išskyrus pareiškimus dėl sutuoktinių turtopadalijimo santuokos nutraukimo bylose, dėl arešto nekilnojamajamdaiktui panaikinimo pareiškiami nekilnojamojo daikto ar pagrindinėsjo dalies buvimo vietos teismui (lot. forum rei sitae). Palikėjo kredi-torių ieškiniai prieš įpėdiniams priimant palikimą pareiškiami paliki-mo ar pagrindinės jo dalies buvimo vietos teismui (lot. forum here-didatis).

Išimtinį teritorinį teismingumą nustatančios normos yra imperaty-vios, todėl šalys savo susitarimu šio teismingumo negali keisti. Tačiauišimtinis teritorinis teismingumas gali būti pakeistas CPK 35 straips-nyje numatytais išimtiniais atvejais.

Išimtinį teritorinį teismingumą gali nustatyti ir tarptautinė teisė.Pavyzdžiui, 1992 m. Tarptautinės konvencijos dėl civilinės atsakomy-bės už taršos nafta padarytą žalą IX straipsnio trečiojoje dalyje nusta-tyta, kad „kai pagal Konvencijos V straipsnį buvo sudarytas fondas,valstybės, kurioje sudarytas toks fondas, teismai turi išimtinį teismin-gumą spręsti visus su tokio fondo paskirstymu ir padalijimu susijusiusklausimus".

Sutartinio teritorinio teismingumo atveju teismą, nagrinėsiantįbylą, pasirenka ginčo šalys tarpusavio susitarimu (CPK 32 str. l d.).Tačiau šalys savo susitarimu negali keisti rūšinio ir išimtinio terito-rinio teismingumo (CPK 32 str. 2 d.). Šalių susitarimas dėl teritorinioteismingumo turi būti sudarytas raštu ir pateiktas kartu su ieškiniopareiškimu. Šalys bylos teismingumą gali nustatyti ir nesudarydamosatskiro susitarimo, o aptardamos šį klausimą sudaromoje sutartyje,pavyzdžiui, pirkimo-pardavimo, nuomos ir kitoje. Šalys gali susitar-ti, kad jų bylą nagrinės konkretus teismas (toks susitarimas vadina-mas prorogaciniu), arba numatyti, jog kai kurie teismai, kuriems by-la teisminga, jos negalės nagrinėti (toks susitarimas vadinamasderogaciniu susitarimu)1. Prorogaciniu susitarimu taip pat gali būtipripažįstama situacija, kai ieškovas kreipiasi į teismą pažeisdamasbendrojo teritorinio teismingumo taisykles, tačiau teismas jo pareiš-kimą priima, o atsakovas neprieštarauja, kad byla būtų nagrinėjamatame teisme. Paprastai sutartinis teismingumas būdingas tarptautinėmsprekybos sutartims.

1 LAT CBS teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 20 d. nutartis c. b. A. Kriukelio indi-viduali įmonė v. ŽŪB „Nematekas", Nr. 3K-3-748/2002, kat. 96.

248


Nustatant kelių tarpusavyje susijusių bylų teismingumą, dažniau-siai kurios vienos bylos teismingumas lemia kitu bylų teismingumą.Pavyzdžiui, ieškinys keliems atsakovams, gyvenantiems ar esantiemsne toje pačioje vietoje, pareiškiamas pagal vieno iš atsakovų gyvena-mąją ar buveinės vietą ieškovo pasirinkimu; priešinis ieškinys pareiš-kiamas tame teisme, kur nagrinėjamas pradinis ieškinys, tačiau, jeigupriešinio ieškinio pareiškimas keičia rūšinį bylos teismingumą, pradinįieškinį nagrinėjantis teismas perduoda visą bylą nagrinėti pagal rūšinįteismingumą; jeigu vienas iš ieškovų reikalavimų turi būti pareiškia-mas pagal išimtinio teismingumo taisykles, tai ieškinys pareiškiamaspagal išimtinio teismingumo taisykles; kai vienas iš ieškovo pareikštųreikalavimų priklauso nagrinėti apygardos teismui, ieškinys dėl visųreikalavimų nagrinėjamas apygardos teisme; trečiasis asmuo, turintissavarankiškų reikalavimų, ieškinį pareiškia teisme, kuriame nagrinėja-ma ieškovo ir atsakovo byla (CPK 33 str.).

Pagal teritorinį teismingumą kompetencija paskirstoma ir apylinkių,ir apygardų teismų sistemos viduje. Pavyzdžiui, nustatant, kuris apygar-dos teismas turi nagrinėti bylą, reikia vadovautis CPK 29-33 straips-niais. Be to, kaip minėta, Vilniaus apygardos teismui bylos priskirtosvadovaujantis išimtinio teismingumo principu (CPK 28 str.).

§ 3. FUNKCINIS TEISMINGUMAS

Remiantis funkciniu teismingumu paskirstoma teismų kompetencija ins-tancijų sistemoje, t. y. nustatoma, koks teismas turi teisę nagrinėti by-las kaip pirmoji, apeliacinė ir kasacinė instancija. Taip pat nustatomateismo kompetencija, nesusijusi su jurisdikcine veikla ar susijusi su jatik iš dalies, pavyzdžiui, teismų teisė pripažinti užsienio arbitražo spren-dimus.

Teismų įstatymo 15 ir 19 straipsniuose nurodoma, kad civilinesbylas kaip pirmoji instancija turi teisę nagrinėti tik apylinkių ir apy-gardų teismai.

Kaip apeliacinė instancija civilines bylas nagrinėja apygardų teis-mai ir Apeliacinis teismas. Apygardų teismai yra apylinkių teismųsprendimų ir nutarčių apeliacinė instancija (Teismų įstatymo 19 str.,CPK 301 str.). Apeliacinis teismas yra apeliacinė instancija bylų, ku-rias išnagrinėjo apygardų teismai kaip pirmoji instancija (Teismų įsta-tymo 21 str., CPK 301 str.).

Kasacine tvarka bylas turi teisę nagrinėti tik Lietuvos Aukščiau-siasis Teismas (Teismų įstatymo 22 str., CPK 340 str.).

Apeliacinis teismas taip pat nagrinėja skundus dėl arbitražo spren-dimų, priimtų pažeidžiant pagrindinius proceso principus, ir užsienio

249


arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo klausimus (Teismų įsta-tymo 21 str., Komercinio arbitražo įstatymo 39 str., CPK 809 str.).

Aukščiausiasis Teismas, be kasacinės funkcijos, atlieka ir vieno-dos teismų praktikos aiškinant ir taikant teisę formavimo funkciją (Teis-mų įstatymo 23 str., CPK 4 str.).

Kiekvienas teismas savo funkcinę kompetencija privalo patikrintiex officio.

§ 4. TEISMO PRIIMTOS SAVO ŽINION BYLOSPERDAVIMAS KITAM TEISMUI

Bylą, priimtą savo žinion laikantis teisingumo taisyklių, teismas turiišspręsti iš esmės, nors paskiau ją turėtų nagrinėti kitas teismas (CPK34 str. l d.). Tačiau kartu CPK 34-35 straipsniuose numatytos išimtys,kada byla, priimta vieno teismo savo žinion, gali būti perduota kitamteismui. Tai atvejai, kai:

1) teismas pripažįsta, kad byla operatyviau ir ekonomiškiau busišnagrinėta kitame teisme, konkrečiai pagal daugumos įrodymų buvi-mo vietą, išskyrus išimtinio teismingumo atvejus (CPK 34 str. 2 d. l p.);

2) atsakovas, kurio gyvenamoji vieta pirmiau buvo nežinoma, prašoperduoti bylą jo gyvenamosios vietos teismui (CPK 34 str. 2 d. 2 p.);

3) nušalinto vieno ar kelių teisėjų arba nusišalinusių teisėjų nega-lima pakeisti kitais tame teisme (CPK 34 str. 2 d. 3 p.);

4) iškėlus bylą tame teisme, paaiškėja ją buvus priimtą šio teismožinion pažeidžiant teismingumo taisykles (CPK 34 str. 2 d. 4 p.);

5) byla sustabdoma dėl to, kad atsakovui iškelta bankroto ar re-struktūrizavimo byla. Šiuo atveju sustabdyta byla perduodama ban-kroto ar restruktūrizavimo bylą nagrinėjančiam teismui (CPK 34 str.2 d. 5 p.).

Dėl bylos perdavimo kitam teismui teismas priima nutartį ir jąbyloje dalyvaujantys asmenys gali skųsti apeliacine tvarka, išskyrus at-vejus, kai byla perduodama kitam teismui CPK 34 straipsnio antrosiosdalies 2-3 ir 5 punktuose numatytais atvejais. Byla siunčiama į kitąteismą, kai įsiteisėja teismo nutartis perduoti bylą. Gautą iš kito teis-mo civilinę bylą teismas privalo priimti savo žinion ir išnagrinėti išesmės. Jokie bendrosios kompetencijos teismų ginčai dėl bylos perda-vimo neleidžiami (CPK 36 str. l d.). Tačiau bylą, aukštesnės pakoposteismui pagal CPK 34 straipsnio antrosios dalies 4 punktą perduotą ne-teisėtai, aukštesnės pakopos teismas, konstatavęs šį pažeidimą, savonutartimi grąžina nagrinėti pagal teismingumą. Tokia aukštesnės pako-pos teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiamą (CPK 36 str. l d.).

250

TEISMU KOMPETENCIJA

CPK 35 straipsnis nurodo dar vieną bylos kitam teismui perdavi-mo galimybę: išimtiniais atvejais (pvz., kai kito teismo veiklos terito-rijoje gyvena dauguma byloje dalyvaujančių asmenų, byloje dalyvau-jantys asmenys išreiškia pagrįstų abejonių dėl atitinkamo teismo teisėjųnešališkumo ir pan.), byla gali būti perduodama kitam tos pačios pa-kopos teismui, kad būtų išnagrinėta kuo operatyviau ir ekonomiškiau.Vieno apylinkės teismo bylą kitam apylinkės teismui šiuo pagrindu galiperduoti apygardos teismo, kurio teritorijoje yra abu apylinkės teis-mai, pirmininkas arba šio teismo Civilinių bylų skyriaus teismo pirmi-ninkas. Jeigu abu apylinkių teismai yra skirtingų apygardų teritorijoje,bylos perdavimo klausimą sprendžia Lietuvos apeliacinio teismo pir-mininkas arba šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas. Dėl by-los perdavimo iŠ vieno apygardos teismo kitam apygardos teismuisprendžia Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas arba šio teismo Ci-vilinių bylų skyriaus pirmininkas (CPK 35 str. 2d.).

Pagal CPK 35 straipsnio antrąją dalį, jeigu byla yra labai sudėtin-ga, apylinkės teismo, nagrinėjančio bylą, prašymu apygardos teismo,kurio veiklos teritorijoje yra atitinkamas apylinkės teismas, pirminin-kas arba šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, turi teisę by-lą, priklausančią apylinkės teismo kompetencijai, perduoti nagrinėti apy-gardos teismui.

CPK 35 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta, kad bylą, kai daly-vaujantis asmuo yra teisėjas ir ji priklauso teismo, kuriame jis dirba,kompetencijai arba kai teisme, turinčiame nagrinėti bylą, teisėju dirbabyloje dalyvaujančio asmens artimieji giminaičiai, sutuoktinis (sugy-ventinis), aukštesniosios pakopos teismo pirmininkas arba Civilinių bylųskyriaus pirmininkas perduoda nagrinėti kitam tos pačios pakopos teis-mui. Tačiau šis bylos perdavimo pagrindas netaikomas, kai teisėjas arbabyloje dalyvaujančio asmens artimieji giminaičiai, sutuoktinis (sugy-ventinis) dirba Lietuvos Aukščiausiame Teisme arba Lietuvos apelia-ciniame teisme.

251

S E P T I N T A S S K Y R I U S

TEISMO SUDĖTIS IR NUŠALINIMAI

7.1 TEISMO SUDĖTIS NAGRINĖJANT CIVILINES BYLAS

Tai, kad civilinę bylą išnagrinėtų teisėtos sudėties teismas, yra labaisvarbi teisės į tinkamą procesą ir įstatymo garantuotą teismą įgyvendi-nimo dalis. Aplinkybė, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teis-mas, vertinama ne tik kaip absoliutus procesinis sprendimo negalioj i-mo pagrindas, kurį tiek apeliacinis, tiek kasacinis teismas privalokonstatuoti ex officio, bet ir neabejotinas pagrindas atnaujinti procesą(CPK 366 str. l d. 8 p.).

Bylą nagrinėjančio teismo sudėtis gali būti vienašmenė (kai byląnagrinėja ir sprendimą byloje priima vienas teisėjas) ir kolegiali (kaibylą nagrinėja ir sprendimą byloje priima trys ir daugiau teisėjų). Ne-svarbu, kiek teisėjų - vienas ar keli, nagrinėja bylą, jie veikia teismo,o sprendimą priima - valstybės vardu.

Lietuvos civilinio proceso teisėje teismo sudėties klausimas spren-džiamas atsižvelgiant į tai, kokios instancijos teisme nagrinėjama by-la. Pirmosios instancijos teismo procese (kai byla nagrinėjama tiek apy-linkių, tiek apygardų teismuose) bylą nagrinėja vienas teisėjas (CPK62 str. 1-2 d.). Šiuo atveju teisėjas veikia atitinkamai apylinkės arbaapygardos teismo vardu. Atkreiptinas dėmesys, kad procesinius veiks-mus, nesvarbu - teismo posėdyje ar ne, visada atlieka teismas, o neteisėjas kaip pareigūnas. Dėl šios priežasties naujajame CPK atsisaky-ta ankstesnio teismo ir teisėjo sąvokų atskyrimo.

Įstatyme numatyta minėto principo, kad teismas kaip pirmoji ins-tancija nagrinėja bylas vienašmene teismo sudėtimi, išimtis. Sudėtin-gai bylai nagrinėti atitinkamo teismo pirmininkas arba skyriaus pirmi-ninkas (CPK 62 str. 1-2 d.) gali sudaryti trijų teisėjų kolegiją.Atkreiptinas dėmesys, kad trijų teisėjų kolegija gali būti sudaryta tiekpriėmus ieškinį, tiek vykstant procesui. Gali kilti klausimas, ar trijųteisėjų kolegija gali būti sudaryta jau po to, kai bylą pradėjo nagrinėtivienas teisėjas? Manytume, jog į šį klausimą reikėtų atsakyti teigia-mai, juo labiau kad ir pats bylos sudėtingumas dažniausiai išaiškėsteisėjui įsigilinus į problemas. Šiuo atveju bylą nagrinėjantis teismasturėtų kreiptis į atitinkamo teismo pirmininką arba skyriaus pirminin-

252


ką su prašymu sudaryti bylai nagrinėti trijų teisėjų kolegiją. Sudarytitokią kolegiją yra teismo pirmininko ar Civilinių bylų skyriaus pirmi-ninko teisė, tačiau jokiu būdu ne pareiga. Jeigu trijų teisėjų kolegijayra sudaroma, o tam laikotarpiui buvo atidėtas bylos nagrinėjimas, nau-jajame teismo posėdyje turėtų būti laikoma pasikeitus teismo sudėtį irtodėl atitinkamai taikomas CPK 16 straipsnis.

Apeliacine tvarka bylos nagrinėjamos apygardų ir Lietuvos apelia-ciniame teisme. Visais atvejais apeliacine tvarka bylas nagrinėja trijųteisėjų kolegija, išskyrus atvejus, kai tam tikrus procesinius veiksmus(pvz., pasiruošimą teisminiam apeliacinio skundo nagrinėjimui) pagal įsta-tymą teisėjas gali atlikti vienasmeniškai (CPK 62 str. 2 d.). Kolegiją su-daro ir jos pirmininką skiria atitinkamo teismo ar jo Civilinių bylų sky-riaus pirmininkas (CPK 62 str. 5 d.). Reikia skirti sąvokas kolegijos„pirmininkas" ir „pranešėjas". Dažniausiai kolegijos pirmininkas yra irpranešėjas byloje, tačiau gali būti ir kitaip. Pirmininkas yra tas kolegi-jos narys, ant kurio pečių gula pareiga vadovauti teismo posėdžiui, už-tikrinti jame tvarką, paskelbti teismo valią ir panašiai (CPK 158-160 str.).Tuo tarpu pranešėjas išdėsto nagrinėjamos bylos esmę. Minėta, kad daž-niausiai pirmininkas yra ir pranešėjas, tačiau nebūtinai.

Vienintelis teismas, nagrinėjantis bylas kasacine tvarka, yra Lietu-vos Aukščiausiasis Teismas. Kasacijos esmė - teisės problemų spren-dimas ir vienodos teismų praktikos formavimas. Tad kasacinį nagrinė-jimą pasiekia pačios sudėtingiausios civilinės bylos, kuriose teisėstaikymo problema ypač sudėtinga ir paini. Todėl CPK 62 straipsnioketvirtojoje dalyje numatyta, kad Lietuvos Aukščiausiajame Teisme ci-vilines bylas nagrinėja trijų arba išplėstinė septynių teisėjų kolegija,arba šio teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija. Atkreiptinasdėmesys, kad čia išvardyta galima teismo sudėtis kasaciniame procesejokiu būdu nereiškia trejopos kasacinio proceso galimybės. Bet kuriuoatveju kalbama apie vientisą kasacinį procesą ir, pavyzdžiui, išnagri-nėjus kasacinį skundą trijų teisėjų kolegijai ir priėmus byloje atitinka-mą nutartį, išnyksta bet kokios kitos kasacinio bylos nagrinėjimo ga-limybės. Kita vertus, gali atsitikti taip, kad trijų teisėjų kolegijoskasacine tvarka pradėtą nagrinėti bylą baigs nagrinėti Civilinių bylųskyriaus plenarinė sesija. Šiuo atveju kalbėsime apie tolygų teismo su-dėties išplėtimą. Gali atsitikti ir taip, kad dėl bylos sudėtingumo iškarto bus sudaryta išplėstinė septynių teisėjų kolegija arba byla busperduota Civilinių bylų skyriaus plenarinei sesijai.

CPK 62 straipsnio šeštojoje dalyje sakoma, kad plenarinei sesijaipirmininkauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, o jam neda-

253


lyvaujant posėdyje - Civilinių bylų skyriaus pirmininkas. Plenarinėssesijos posėdis yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja ne mažiau kaip dutrečdaliai skyriaus teisėjų. Sprendimas priimamas plenarinės sesijos po-sėdyje dalyvaujančių teisėjų balsų dauguma. Balsams pasiskirsčius polygiai, lemia posėdžio pirmininko balsas.

Jeigu bylą nagrinėja vienašmenės sudėties teismas, visus klausi-mus teismo vardu sprendžia vienas teisėjas. Jokio klausimo, susijusiosu bylos nagrinėjimu, teisėjas negali atsisakyti spręsti motyvuodamassavo nežinojimu, taip pat nė vienas teisėjas neturi teisės susilaikytinuo balsavimo. Kai bylą nagrinėja kolegialus teismas, visus klausimusteisėjai sprendžia balsų dauguma (CPK 63 str.). Siekiant išvengti vy-resniųjų kolegų „autoriteto spaudimo" įstatyme numatyta, kad pirma-sis kalba ir balsuoja trumpiausią teisėjo darbo stažą (turimas galvojeteisėjo darbo stažas apskritai, o ne konkrečiame teisme) turintis teisė-jas. Tais pačiais motyvais vadovaujantis suteikiama paskutinė teisė bal-suoti ir pareikšti savo nuomonę.

Su teise į įstatymo garantuotą teisėją tiesiogiai susijusi ir žmo-gaus teisė į nešališką teismą. Siekiant garantuoti šią, be jokios abejo-nės, vieną iš svarbiausių žmogaus teisių, įstatyme numatytos teismonusišalinimo ir nušalinimo galimybės.

7.2 TEISMO NUSIŠALINIMO IR NUŠALINIMO SĄVOKA,REIKŠMĖ, PAREIŠKIMO IR IŠSPRENDIMO TVARKA

Minėta, kad byloje dalyvaujantys asmenys, kuriems kyla abejonių dėlteismo nešališkumo, gali pareikšti teisėjui nušalinimą. Tačiau kalbantapie teismo nešališkumą, į nušalinimą CPK žvelgiama kaip į tam tikrąkraštutinę priemonę. Įstatymų leidėjas numato, kad jeigu teismas yrasuinteresuotas bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios keliaabejonių dėl jo nešališkumo, jis privalo pats nusišalinti nuo bylos nag-rinėjimo. Nušalinimas pareiškiamas tik jeigu teismas nuo bylos nagri-nėjimo nenusišalina savo iniciatyva. CPK 65 straipsnio pirmojoje da-lyje nurodyti absoliutūs teisėjo nusišalinimo (nušalinimo) pagrindai. Taireiškia, kad esant šiems pagrindams (pvz., jeigu teisėjas yra su šalimisusijęs giminystės ar svainystės ryšiais; jeigu jį su viena iš šalių arkitais byloje dalyvaujančiais asmenimis sieja santuokos, globos ar rū-pybos santykiai; jeigu teismui tenka nagrinėti bylą, kurioje jis buvoarba yra vienos iš šalių arba kitų byloje dalyvaujančių asmenų atsto-vas ir pan.) teisėjas privalo pats nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, ošito nepadarius, jam gali būti pareikštas nušalinimas. Absoliučių teis-ino nušalinimo pagrindų buvimas jokiu būdu nereiškia, kad nušalini-

254


mas teismui gali būti pareiškiamas tik vadovaujantis šiais pagrindais.CPK 66 straipsnyje numatyta, kad teismas privalo nusišalinti nuo by-los nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas ir kitais at-vejais, jeigu yra aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo.Tai reiškia, kad iš esmės nušalinimas teismui gali būti pareiškiamasbet kokiu pagrindu, kuris leidžia abejoti nešališku ir objektyviu bylosnagrinėjimu. Be abejonės, absoliutus pagrindas pareikšti teisėjui nuša-linimą yra ir atvejais, kai nesilaikoma CPK 71 straipsnyje nurodytodraudimo dalyvauti tam pačiam teisėjui pakartotinai nagrinėjant bylą(pvz., CPK 71 straipsnio pirmojoje dalyje sakoma, kad teisėjas, daly-vavęs nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme, negali da-lyvauti nagrinėjant ją apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teis-me, taip pat nagrinėjant ją pirmosios instancijos teisme, jeigupanaikintas sprendimas priimtas jam dalyvaujant).

Siekdamas išvengti galimų piktnaudžiavimų teise pareikšti nušali-nimą ir užtikrinti operatyvų ir koncentruotą bylos nagrinėjimą, įstaty-mų leidėjas nustatė, kad teismo nušalinimai turi būti motyvuoti ir galibūti pareikšti prieš pradedant nagrinėti bylą iŠ esmės. Vėliau pareikštinušalinimą leidžiama tik kai pareiškiantis nušalinimą asmuo nušalini-mo pagrindą sužino vėliau (CPK 68 str. 2 d.). Įrodinėjimo pareiga dėlvėlesnio aplinkybių sužinojimo priklauso atitinkamai nušalinimą pa-reiškiančiam asmeniui. Nepakankamas aplinkybių įrodymas yra pagrin-das netenkinti pareikšto nušalinimo, tačiau nėra pagrindas apskritai ne-nagrinėti pareiškimo. Nušalinimas gali būti pareikštas tiek raštu, tiekžodžiu. Teismo nušalinimas rašytiniame procese, suprantama, visadaturi būti pareiškiamas raštu. Tam būtina, kad jau iki teismo posėdžiobyloje dalyvaujantys asmenys būtų informuoti apie teismo sudėtį ir teisępareikšti nušalinimą. Žodinio bylos nagrinėjimo atveju nušalinimas galibūti pareiškiamas tiek raštu, tiek žodžiu. Nušalinimas visais atvejaisturi būti motyvuotas. Žodinis teismo nušalinimo pareiškimas turi būtiįrašytas į teismo posėdžio protokolą. Kol nėra nuspręsta dėl nušalini-mo, byloje gali būti atliekami tik neatidėliotini procesiniai veiksmai(pvz., sprendžiami laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar įrodymųužtikrinimo klausimai) (CPK 68 str. 3 d.).

Priėmus naująjį CPK iš esmės pasikeitė teismo nušalinimo klau-simo sprendimo tvarka. Galiojęs 1964 m. CPK iš esmės numatė, kaddėl nušalinimo sprendžia pats teismas, kuriam pareikštas nušalinimas.Viena vertus, tai garantavo operatyvią nušalinimo klausimo sprendimogalimybę, tačiau, kita vertus, tokia sistema reiškė principo „niekas ne-gali būti teisėjas savo paties byloje" pažeidimą ir visiškai neprisidėjo

255


prie pasitikėjimo teismais. Tik įsivaizduokime, kaip jausis šalis, kuri,įsitikinusi teismo šališkumu, pareiškė nušalinimą, tam pačiam teismuinusprendus, jog nušalinimas nepagrįstas. Ji tik dar labiau įsitikins sa-vo teisumu ir automatiškai preziumuos, kad byloje priimtas jai nenau-dingas sprendimas būtinai bus šališkas ir neteisingas. Esant tokiai si-tuacijai iš esmės jau proceso pradžioje galima teigti, kad šaliai priimtasnepalankus sprendimas jos bus skundžiamas. Atsižvelgdamas į įvardy-tas priežastis, įstatymų leidėjas pakeitė savo nuostatą dėl pareikštųteismui nušalinimų sprendimo tvarkos. Naujoji tvarka nėra tokia opera-tyvi, tačiau iš esmės sprendžia visas minėtas problemas. CPK 69 straips-nio pirmojoje dalyje sakoma, kad dėl teisėjo nušalinimo sprendžia ati-tinkamo teismo pirmininkas, teismo pirmininko pavaduotojas, Civiliniųbylų skyriaus pirmininkas arba jų paskirtas teisėjas nedelsdami, bet nevėliau kaip per tris dienas nuo nušalinimo pareiškimo datos. Kai teis-me nėra pakankamo skaičiaus teisėjų, dėl nušalinimo sprendžia atitin-kamas aukštesniosios grandies teismas. Taigi nušalinimo klausimas išesmės atiduotas atitinkamo teismo teisminei administracijai. Manytu-me, dėl nušalinimo apylinkių teismuose turėtų sprąsti vadinamieji „bu-dintys teisėjai". Įstatymas nenumato jokių procesinių ypatumų, išsky-rus tai, kad nušalinimo klausimas išsprendžiamas išklausius nušalinamoteisėjo ir neskelbiant teismo posėdžio. Tai reiškia, kad su raštu pareikštunušalinimu teismas susipažįsta perskaitydamas atitinkamą procesinį do-kumentą, kitais atvejais - protokolą. Paskui išklausoma teisėjo nuo-monė ir nutartimi išsprendžiamas pareikšto nušalinimo pagrįstumo klau-simas. Tai, kad sprendžiama neskelbiant teismo posėdžio, reiškia, jognerašomas protokolas, nesilaikoma formalių posėdžiui keliamų proce-sinių reikalavimų, į posėdį nekviečiami byloje dalyvaujantys asmenys.Nutartis, kuria išsprendžiamas teisėjo nušalinimo klausimas, neskun-džiamą atskiruoju skundu, todėl atitinkami argumentai gali būti nuro-dyti tik apeliaciniame skunde.

Dėl nušalinimo, pareikšto vienam arba keliems teisėjų kolegijosnariams, sprendžia likęs teisėjas arba teisėjai, kuriems nušalinimas nė-ra pareikštas, vadovaudamiesi minėtomis taisyklėmis (CPK 69 str. 4 d.).Kai nušalinimo klausimą sprendžia keli kolegijos teisėjai ir jų balsaipasiskirsto po lygiai, pripažįstama, kad teisėjas yra nušalintas. Nušali-nimo, pareikšto visiems kolegijos nariams, pagrįstumo klausimas spren-džiamas bendrąja tvarka, t. y. atitinkamo teismo pirmininko arba Civi-linių bylų skyriaus pirmininko, arba jų įgalioto teisėjo, vadovaujantisCPK 69 straipsnio reikalavimais.

256


Padariniai. Jeigu nušalinimo pareiškimas nėra patenkinamas, by-lą toliau nagrinėja pradinės sudėties teismas. Kai teismo nušalinimopareiškimas patenkinamas, atitinkamo teismo pirmininkas ar Civiliniųbylų skyriaus pirmininkas pakeičia teismo sudėtį. Nesant galimybės pa-keisti apylinkės teismo teisėjo kitu teisėju, byla siunčiama apygardosteismui, kurio veiklos teritorijoje yra atitinkamas apylinkės teismas, ošis savo ruožtu perduoda bylą nagrinėti kitam apylinkės teismui (CPK70 str. l d.).

Nušalinimai gali būti pareikšti ne tik teisėjui, bet ir teismo posė-džio sekretoriui, vertėjui ar ekspertui, nes iš visų jų įstatymas reika-lauja teisinio nesuinteresuotumo bylos baigtimi. Pagrindai nušalintišiuos proceso dalyvius nurodyti CPK 67 straipsnyje. Šiuo atveju taippat yra bendrojo pobūdžio pareiga nusišalinti, todėl teisė pareikšti nu-šalinimą turėtų būti vertinama kaip išvestinė iš pareigos nusišalinti.Nušalinimo pareiškimo momentas pagal CPK 68 straipsnio pirmąją dalįsutampa su tuo, kuris nustatytas teismo nušalinimui pareikšti. Apskri-tai visa procedūra iš esmės yra tapati, išskyrus tai, kad nušalinimoklausimą jau sprendžia teismas, nagrinėjantis bylą iš esmės. Ir tai sa-vaime suprantama, nes šiuo atveju nėra pažeidžiamas jau minėtas prin-cipas, kad niekas negali būti teisėjas savo paties byloje.

T R E Č I O J I D A L I S

BYLOJE DALYVAUJANTYS ASMENYS

A Š T U N T A S S K Y R I U S

ŠALYS

8.1 ŠALIŲ SĄVOKA IR VIETA CIVILINIAME PROCESE

Civilinis procesas yra grindžiamas dvišališkumu. Tai reiškia, kad kiek-viename procese yra dvi šalys — ieškovas (asmuo, kuris pareiškia ieš-kinį savo pažeistoms teisėms ar įstatymų saugomiems interesams ap-ginti) ir atsakovas (asmuo, kuriam yra pareiškiamas ieškinys).Civiliniame procese (kai kalbame apie ieškinio teiseną) visada yra dvišalys, nesvarbu, kad kiekvieną gali sudaryti keli asmenys (procesinisbendrininkavimas). Būtent dviejų šalių buvimas procese sudaro tinka-mas sąlygas procesui vykti, įgyvendinti jame rungimosi principą.

Dviejų šalių principas yra įgyvendinamas ir vykdymo procese, kurtaip pat visada dalyvauja dvi šalys - kreditorius ir skolininkas. Kredi-torius dažniausiai yra asmuo, kuris procese buvo ieškovas, jeigu ieški-nys buvo patenkintas. Tačiau šalys gali pasikeisti vaidmenimis, jeiguieškinys buvo atmestas. Šiuo atveju atsakovas, kuriam bus priteistosteismo išlaidos, gali tapti kreditoriumi. Be to, atkreiptinas dėmesys,kad vykdymo procesas galimas ir kai byla nenagrinėta teisme (pvz.,išieškant pagal notarų vykdomuosius įrašus). Šiuo atveju bus tik šalysvykdymo procese.

Dvišališkumo principas tuo tarpu nėra taikomas nagrinėjant byląypatingąja teisena, kuri grindžiama dalyvavimo principu. Šiame proce-se suinteresuoti asmenys dalyvauja kaip proceso dalyviai. Kiekvienastokio proceso dalyvis yra nepriklausomas ir veikia savarankiškai. Beto, nagrinėjant bylą ypatingąja teisena visiškai nėra būtina, kad proce-so dalyviai turėtų priešingų interesų. Ypatingosios teisenos byloje galidalyvauti ir vienas dalyvis, jeigu tik yra suinteresuotas bylos baigtimi.

Materialiųjų civilinių teisinių santykių subjektai yra vadinami ša-limis. Kadangi civilinės bylos kyla iš civilinių, šeimos, darbo teisiniųsantykių, gali atrodyti, kad šalys civiliniame procese yra materialiųjųteisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, dalyvės. Iš tikrųjų šalys civili-niame procese dažniausiai yra atitinkamų materialiųjų teisinių santy-kių, iš kurių kilo ginčas, dalyvės (pvz., kreditorius pareiškia ieškinįskolininkui).

Tačiau tai, kad Šalis procese dažniausiai yra materialiojo teisiniosantykio, iš kurio kilo ginčas, dalyvė, jokiu būdu neleidžia tapatinti

261


šių dviejų sąvokų. Šalis civiliniame procese neretai gali būti ir asmuo,kuris nėra atitinkamo ginčijamo materialiojo teisinio santykio dalyvis.Tokia situacija galima, kai:

a) ieškinį pareiškia asmuo, manantis, jog jį su atsakovu sieja tamtikri civiliniai materialieji teisiniai santykiai. Tačiau ar yra atitinkamimaterialieji teisimai santykiai ir ar proceso šalys yra jų dalyviai, kon-statuos teismas, priimdamas byloje sprendimą. Teismas gali atmesti ieš-kinį ir konstatuoti, kad šalių apskritai nesieja ieškinyje nurodyti mate-rialieji teisiniai santykiai arba kad viena iš šalių nėra šių santykiųdalyvė. Pavyzdžiui, ieškovas pareiškia ieškinį dėl nuomos sutarties pa-keitimo, o teismas pripažįsta, kad šalių apskritai nesieja jokie nuomosteisiniai santykiai, arba automobilio vairuotojui pareiškiamas ieškinysdėl per autoįvykį padarytos žalos atlyginimo, o išaiškėja, jog automo-bilis priklauso įmonei, todėl vairuotojas nėra ginčijamo materialiojoteisinio santykio dalyvis ir panašiai. Abiem šiais atvejais procese da-lyvauja dvi šalys, nesvarbu, kad jos nėra ginčijamų materialiųjų teisi-nių santykių dalyvės;

b) įstatymai suteikia teisę pareikšti ieškinį civilinėje byloje ir as-menims, kurie nėra atitinkamo materialiojo teisinio santykio dalyviai.Pavyzdžiui, CK 3.38 straipsnio pirmojoje dalyje sakoma, kad ieškinįdėl santuokos pripažinimo negaliojančia gali pareikšti ir prokuroras arbabet kuris kitas asmuo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeistisantuoka;

c) patenkinus ieškinį dėl pripažinimo, kurio dalykas yra konstata-vimas, kad tam tikri materialieji teisiniai santykiai neegzistuoja (pvz.,ieškinį dėl sutarties pripažinimo negaliojančia), pripažįstama, kad ma-terialieji teisiniai santykiai šalių visiškai nesiejo;

d) pagal CPK 49 straipsnį pareiškiamas ieškinys siekiant apgintiviešąjį interesą.

Iš pateiktų pavyzdžių gana aiškiai matyti, kad proceso šalies są-voka negali būti tapatinama su šalies sąvoka materialiojoje privatinėjeteisėje.

CPK nepateikia legalios šalių sąvokos. CPK 41 straipsnio pirmo-joje dalyje tik sakoma, kad civiliniame procese šalys - ieškovas arbaatsakovas, gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys. Šiuolaikiniame civi-linio proceso teisės moksle šalis dažniausiai yra apibūdinama kaip sub-jektas, kuris savo vardu kreipiasi į teismą reikalaudamas teisinės gy-nybos (aktyvioji šalis) arba kuriai reiškiamas atitinkamas reikalavimas1.

Jodlowski J., Resich Z. Cit. op. P. 160.

262

SALYS

Ši sąvoka netapatina šalių sąvokos esant procesiniam ir materialiajamteisiniam santykiui.

Senesnėje tradicinėje civilinio proceso teisėje proceso šalis buvoapibūdinama kaip subjektas, kuris savo vardu reikalauja apginti jampriklausančią teisę1. Ši sąvoka tiko senajai klasikinei proceso teisei,kuri teisę pareikšti ieškinį suteikdavo tik tam asmeniui, kurio pažeistamaterialioji subjektinė teisė turi būti tiesiogiai ginama. Atsižvelgiant įaptartas situacijas, šis apibrėžimas šiandien aiškiai per siauras ir todėlnepriimtinas.

Teorijoje skiriama šalis formaliuoju ir materialiuoju (šiuo atvejunetapatinama šalis esant procesiniam ir materialiajam teisiniam santy-kiui) požiūriu. Šalis formaliuoju požiūriu — tai asmuo, kuris savo var-du reikalauja apginti savo ar kito asmens materialiąsias subjektinesteises ar įstatymu saugomus interesus. Šalis materialiuoju požiūriu -tai asmuo, kurio teisė procese yra ginama ir kurio materialiąsias sub-jektines teises tiesiogiai veikia byloje priimtas sprendimas2. Šalis ma-terialiuoju požiūriu gali būti ir šalis formaliuoju požiūriu, jeigu patipareiškia ieškinį. Atsakovas materialiuoju požiūriu - tai asmuo, nuokurio reikalaujama apginti. Atsakovas formaliuoju požiūriu - tai as-muo, kuris gali savo vardu gintis nuo pareikšto ieškinio. Paprastai šiosdvi sąvokos sutampa, tačiau jos gali ir nesutapti, kai, pavyzdžiui, by-loje yra kuratorius ar turto administratorius.

Galima išskirti tokius pagrindinius šalių bruožus: procesas vykstašalių vardu; šalys yra pagrindinės proceso dalyvės, įgyvendinančios dis-pozityvumo ir rungimosi principus civiliniame procese; šalys turi tikjoms būtingas teises ir pareigas (pvz., tik jos gali disponuoti ginčodalyku). Taigi šalys turėtų būti apibrėžiamos kaip asmenys, kurių gin-čas dėl teisės ar įstatymų saugomų interesų yra nagrinėjamas teismearba yra vykdomas vykdomasis dokumentas ir kurie turi tik jiems bū-dingas procesines teises ir pareigas.

8.2 ŠALIŲ PROCESINIS VEIKSNUMAS

Nors sąvoka „civilinis procesinis veiksnumas" ir nėra tapati sąvokai„civilinis veiksnumas", tačiau jos neabejotinai yra gana glaudžiai su-sijusios, nes atitinkamas fizinio ar juridinio asmens civilinis veiks-numas tiesiogiai lemia ir procesinio veiksnumo turinį. Taigi civilinisprocesinis veiksnumas reiškia asmens (fizinio ar juridinio) galimybęasmeniškai įgyvendinti savo procesines teises ir vykdyti procesines

1 Ten pat. P. 160.2 Ten pat. P. 162.

263


pareigas bei teisę suteikti atstovui atitinkamus įgaliojimus vesti bylą.Visišką procesinį veiksnumą fiziniai asmenys įgyja tapę visiškaiveiksnūs materialiosios teisės požiūriu, t. y. sulaukę pilnametystės (aš-tuoniolikos metų) arba emancipuoti (CK 2.9 str.), arba įstatymo nu-statyta tvarka sudarę santuoką nesulaukę aštuoniolikos metų amžiaus(CK 2.5 str. 2 d.).

Kalbant apie juridinių asmenų veiksnumą reikia atkreipti dėmesį,kad pagal CK 2.63 straipsnį juridinis asmuo laikomas įsteigtu nuo joįregistravimo Juridinių asmenų registre, išskyrus įstatymų nurodytus at-vejus, kai juridinis asmuo laikomas įsteigtu nuo teisės akto dėl jo įstei-gimo įsigaliojimo. Įregistravimo Juridinių asmenų registre faktą įrodoatitinkamas juridinio asmens registravimo pažymėjimas. Tuo tarpu juri-dinio asmens procesinis veiksnumas atsiranda būtent nuo jo įsteigimo.

Išskirtinos dvi ribotai veiksnių asmenų grupės: ribotai veiksnūsasmenys nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų ir pilnamečiai, ribotaiveiksniais teismo pripažinti dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais,narkotikais, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis. Visais atvejaisšie asmenys turi atstovus pagal įstatymą (rūpintojus), o šio CK39 straipsnyje numatytais atvejais — kuratorių. Reikia atkreipti dėmesį,kad ribotai veiksnių asmenų (nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų)rūpintojų padėtis procese iš esmės dvejopa. Viena vertus, jie yra pro-cesiniai atstovai, kuriems atitinkamus įgaliojimus suteikia įstatymas,kita vertus, tai subjektai, esantys subsidiarieji skolininkai, nes CK6.276 straipsnio antrojoje dalyje sakoma, kad kai nepilnametis nuo ke-turiolikos iki aštuoniolikos metų neturi turto ar uždarbio, kurio pakak-tų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamo dydžio žalą turi atlyginti jotėvai ar rūpintojas, jeigu neįrodo žalą atsiradus ne dėl jų kaltės. Tadnepilnamečių asmenų rūpintojai daugeliu atveju turėtų būti laikomi netik atstovais pagal įstatymą, bet ir bendraatsakoviais. Todėl kai kalba-ma apie pasyviąją šalį civiliniame procese, šalia nepilnamečio, kurisvisada yra atsakovas, bendraatsakovis dar bus ir rūpintojas - nepilna-mečio asmens atstovas pagal įstatymą. Atsakovo, pilnamečio ribotaiveiksnaus asmens, rūpintojas procese bus tik atstovas pagal įstatymą,nes CK neišskiria jokių tokio pilnamečio asmens civilinės atsakomy-bės ypatumų.

Dėl ribotai veiksnių asmenų dalyvavimo procese kaip aktyviosiosšalies (ieškovo) padėtis daug aiškesnė, nes tik ribotai veiksnūs asme-nys turėtų būti laikomi ieškovais atitinkamame procese, o rūpintojaiveikia kaip atstovai pagal įstatymą. Ar rūpintojas gali būti laikomassavarankišku ieškovu civilinėje byloje? Manytume, ne - jis visada tu-rėtų veikti kaip ribotai veiksnaus asmens atstovas pagal įstatymą.

264

SALYS

Asmenims iki keturiolikos metų arba asmenims, įstatymo nustaty-ta tvarka pripažintiems neveiksniais, nebūdingas nei civilinis, nei civi-linis procesinis veiksnumas, todėl juos procese visiškai pakeičia jų at-stovai (globėjai) pagal įstatymą arba CPK numatytais atvejais -kuratorius, turintis visas procesines atstovo pagal įstatymą teises ir pa-reigas. Kalbant apie nepilnamečio iki keturiolikos merų atsakomybę,atkreiptinas dėmesys į CK 6.275 straipsnį, kai galima dvejopa padėtis:pirma, kai atsakovas byloje yra globėjas ir, antra, kai atsakovas bylojeyra atitinkama mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros ar globos ins-titucija, kurios prižiūrimas nepilnametis. Globėjo ar atitinkamos mo-kymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros ar globos (rūpybos) institucijosatsakomybės pagrindas yra netinkamas savo pareigų prižiūrint neveiksnųasmenį vykdymas. Dėl ieškovo procesinės padėties kiek paprasčiau,nes ieškovas visada bus neveiksnus asmuo, o jo vardu procesiniusveiksmus visada atliks (pvz., ieškinio pareiškimą pasirašys ir pateiksteismui) atitinkamas atstovas pagal įstatymą.

Kalbant apie pilnamečio, kuris įstatymų nustatyta tvarka yra pripa-žintas neveiksniu, atsakomybę, atkreiptinas dėmesys į CK 6.278 straips-nį. Vadovaujantis juo išeitų, kad atitinkamo asmens globėjas procesevisada veiks ir kaip atstovas pagal įstatymą, ir kaip bendraatsakovis.Tuo tarpu ieškovas procese visada turėtų būti neveiksnus asmuo, ku-rio vardu visus procesinius veiksmus atliks globėjas kaip atstovas pa-gal įstatymą.

8.3 ŠALYS EX OFFICIO

Prieš įsigaliojant naujajam CPK civilinio proceso teisėje buvo ieškiniokitų asmenų teisėms ir teisėtiems interesams apginti pareiškimo insti-tutas. Šis institutas vertintas kaip dispozityvumo principo ribojimas,nes ieškinį pareikšdavo ne pats asmuo, kurio teisė turėtų būti ginama,o atitinkama valstybės institucija, prokuroras, visuomeninės organiza-cijos ar fiziniai asmenys. Kadangi tokia galimybė yra dispozityvumoprincipo ribojimas, ieškinys galėjo būti pareiškiamas tik įstatymo nu-matytais atvejais.

Paradoksalu šioje situacijoje buvo tai, kad ieškovas tokioje bylojebuvo ne asmuo, pareiškęs ieškinį, o asmuo, kurio interesais pareikštasieškinys. Be jokios abejonės, asmuo, pareiškęs ieškinį, turėjo būti ver-tinamas kaip ieškovas formaliuoju požiūriu. Šis institutas yra būtinasciviliniame procese ar tai tik tarybinio civilinio proceso atgyvena, ku-rią reikia kiek galima greičiau panaikinti?

Civilinio proceso tvarka nagrinėjamos bylos, kylančios iš civili-nių, šeimos, darbo ir kitų privatinių teisinių santykių. Klasikinėje teo-

265


rijoje teigiama, kad nėra jokio viešojo suinteresuotumo bylų, kylančiųiš privatinių teisinių santykių, kur būtų sprendžiamas viešojo interesoklausimas. Tačiau tai XIX a. teorija. Šiandien vienareikšmiškai pripa-žįstama esant tam tikras privatinės teisės sritis, kur aiškiai išreikštasviešasis interesas. Taigi turime atsižvelgti į viešąjį interesą nagrinėjantbylas, kylančias iš atitinkamų teisimų santykių. Tokios yra bylos, ky-lančios iš šeimos ir darbo teisinių santykių, taip pat bylos, kur šalisyra valstybė, socialiai silpni asmenys ir panašiai. Viešasis interesas nag-rinėjant tokias bylas gali pasireikšti keleriopai:

a) numatant CPK jų nagrinėjimo ypatumus ir ribojant rungimosiprincipo įgyvendinimą jose, t. y. suteikiant teismui daugiau galių ren-kant įrodymus;

b) numatant įstatymuose atitinkamų pareigūnų teisę pareikšti ieš-kinį siekiant apginti viešąjį interesą ir šių subjektų teisę pateikti išva-dą byloje.

Naujajame CPK yra abi galimybės.CPK 49 straipsnis numato prokuroro, valstybės ir savivaldybių ins-

titucijų teisę pareikšti ieškinį siekiant apginti viešąjį interesą ir šių sub-jektų teisę pateikti išvadą byloje. Ieškinys, kuriuo siekiama apginti vie-šąjį interesą, skiriasi nuo ieškinio, kuriuo siekiama apginti kitų asmenųteises ir interesus, tuo, kad pirmąjį ieškinį pareiškiantis asmuo pripa-žįstamas ieškovu. Kartu galima teigti, kad toks ieškinys turi savaran-kišką dalyką. Pavyzdžiui, prokuroro pagal CK 3.38 straipsnį pareikštoieškinio dėl santuokos pripažinimo negaliojančia dalykas yra visuome-nės suinteresuotumas, kad sudaryta santuoka atitiktų visus įstatymo ke-liamus reikalavimus.

Nors pareiškiamo ieškinio dalykas ir yra viešasis interesas, tačiaugali atsitikti taip, kad byloje priimtas sprendimas tiesiogiai paveiks irkonkrečių asmenų materialiąsias subjektines teises ir pareigas (pvz.,pareiškiant ieškinį siekiant apginti valstybės institucijos interesus spren-dimas bus tiesiogiai susijęs su jos teisėmis). Todėl CPK 49 straipsniotrečiojoje dalyje sakoma, kad jeigu pareikštas ieškinys siekiant apgintiviešąjį interesą yra susijęs su fizinių ar juridinių asmenų teisėmis, šieasmenys jų pačių arba asmens, pareiškusio ieškinį viešajam interesuiapginti, prašymu ar teismo iniciatyva įtraukiami į procesą kaip tretiejiasmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, arba bendrininkai.Kaip tretieji asmenys turėtų būti įtraukiami į procesą, jeigu byloje pri-imtas sprendimas nedarys tiesioginės įtakos jų materialiosioms subjek-tinėms teisėms ir pareigoms? Šie asmenys procese gali atsirasti trimisįstatyme nurodytais būdais - arba įsitraukdami į jį savo iniciatyva, ar-

266

ŠALYS

ba įtraukti teismo ar šalies iniciatyva. Jeigu sprendimas tiesiogiai veiksjų materialiąsias subjektines teises ir pareigas, jie procese turėtų daly-vauti kaip bendraieškiai. Pagal bendruosius civilinio proceso princi-pus, ar įsitraukti į procesą kaip bendraieškiui, gali nuspręsti tik patsasmuo. Tačiau kadangi šiuo atveju kalbama apie ieškinio viešajam in-teresui apginti pareiškimą, viešuoju interesu gali būti grindžiama ir mi-nėto principo išimtis. Atsižvelgiant į tai galima teigti, kad aptariama-me straipsnyje numatyta teismo teisė savo iniciatyva įtraukti asmenį įprocesą galioja ir bendraieškiams.

CPK 49 straipsnio pirmojoje dalyje numatyta, kad ieškinys vieša-jam interesui apginti gali būti pareiškiamas CPK arba kitų įstatymų(pvz., Prokuratūros įstatymo, CK ir kt.) numatytais atvejais. Teisė pa-reikšti ieškinį viešajam interesui apginti įstatymuose gali būti sufor-muluota dvejopai: arba nurodant konkrečius atvejus (pvz., prokuroroteisę pareikšti ieškinį dėl santuokos pripažinimo negaliojančia), arbaformuluojant bendrojo pobūdžio teisę. Jeigu kalbama apie įstatyme su-formuluotą bendrojo pobūdžio teisę pareikšti ieškinį viešajam intere-sui apginti, kyla klausimas, ką konkrečiai reiškia ši teisė. Pateikti ben-drojo pobūdžio viešojo intereso sąvoką ne tik kad gana sudėtinga, betir neturi jokios prasmės (visada liks pavojus, kad vienas ar kitas atve-jis bus pamirštas). Todėl aiškinti šią sąvoką turėtų būti palikta vienteismų praktikai, kaip kad yra daugelyje pasaulio valstybių.

Kaip turėtų elgtis teismas, jeigu ieškinys viešajam interesui ap-ginti yra pareiškiamas asmens ar pareigūno, kuriam įstatymas nesutei-kia tokios teisės? Manytume, tokį asmenį reikėtų laikyti neturinčiu rei-kiamų įgaliojimų ir atsisakyti priimti pareiškimą vadovaujantis CPK137 straipsnio antrosios dalies 8 punktu.

Kita viešojo intereso gynimo priemonė - tai CPK 49 straipsnioantrojoje dalyje numatyta valstybės ar savivaldybių institucijų teisė įsta-tymų numatytais atvejais dalyvauti civiliniame procese siekiant pateiktiišvadą. Asmenys į procesą gali arba įsitraukti savo iniciatyva, arbabūti įtraukti teismo iniciatyva. Svarbu tai, kad išvados pateikimas taippat griežtai ribojamas įstatymų. Pavyzdžiui, CK 3.178 straipsnio pir-mojoje dalyje nurodyta, kad nagrinėjant ginčus dėl vaikų būtinas vals-tybinės vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimas; CK 3.153 straips-nyje sakoma, kad nagrinėjant ginčus dėl tėvystės (motinystės)nuginčijimo, tėvystės nustatymo taip pat būtinas valstybinės vaiko tei-sių apsaugos institucijos dalyvavimas ir kita. Gali kilti klausimas dėlasmenų, dalyvaujančių byloje išvadai pateikti, procesinės padėties: taibyloje dalyvaujantys asmenys ar kiti proceso dalyviai? Atsakant į šį

267


klausimą reikia išsiaiškinti pačios išvados prigimtį ir paskirtį. Išvadasiekiama objektyviai, nešališkai įvertinti padėtį. Tad išvadą pateikian-tis asmuo yra tam tikras ekspertas. Taigi akivaizdu, kad išvadą patei-kiantis asmuo neturi ir negali būti teisiškai suinteresuotas bylos baig-timi, todėl turėtų būti vertinamas kaip kitas proceso dalyvis.

8.4 ŠALIŲ TEISĖS IR PAREIGOS

Šalys iš tiesų yra svarbiausios kiekviename civiliniame procese. Tikjos sprendžia dėl civilinio proceso pradžios, turinio, eigos ir pabaigos.Todėl šalių teisių ir pareigų turinį procese sudaro tos kategorijos, ku-rios lemia galimo ir privalomo jų elgesio ribas. Nuo šalių teisių irpareigų turinio priklauso ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų teisės irpareigos (iš CPK 46 straipsnio matyti, kad tretieji asmenys, pareiškian-tys savarankiškus reikalavimus, turi visas šalies teises ir pareigas; at-stovas veikia šalies vardu ir interesais, tad turėdamas jam suteiktų įga-liojimų taip pat įgyja dalį šalies teisių ir pareigų ir pan.).

Visas šalies teises galima skirstyti į bendrąsias (kurias turi ir kitibyloje dalyvaujantys asmenys) ir specialiąsias (būdingas tik šalims arjoms prilygintiems byloje dalyvaujantiems asmenims). Visos šalių tei-sės išvardytos CPK 42 straipsnio pirmojoje dalyje. Bendrosios šaliųteisės - tai teisė susipažinti su bylos medžiaga, daryti nuorašus ir ko-pijas, pareikšti nušalinimus, teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, pa-teikti klausimus kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims, liudytojamsir ekspertams, pareikšti prašymus, pateikti teismui paaiškinimus žo-džiu ir raštu, savo argumentus ir samprotavimus visais vykstant teis-miniam nagrinėjimui kylančiais klausimais, prieštarauti kitų byloje da-lyvaujančių asmenų prašymams, argumentams ir samprotavimams, gautiteismo sprendimų, nutarčių ar nutarimų, kuriais išsprendžiama byla,nuorašus, skųsti teismo sprendimus ir nutartis ar nutarimus ir naudotiskitomis procesinėmis teisėmis, kurias joms suteikia CPK. Specialio-sios šalių teisės yra jų teisė pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą, suda-ryti taikos sutartį, atsisakyti ieškinio, atsiimti ieškinį, taip pat pripa-žinti pareikštą ieškinį.

Civilinis procesas nėra vien privatus šalių reikalas. Jo koncentruo-tumas, ekonomiškumas, kooperavimasis jame - tai kategorijos, sieja-mos su aiškiu viešuoju suinteresuotumu bylos baigtimi. Todėl šalysnegali naudotis turimomis teisėmis tik savo nuožiūra. Be abejo, nie-kas, be paties ieškovo, nepakeis pareikšto ieškinio dalyko ar pagrindo,nepateiks papildomų įrodymų, tačiau įstatymų leidėjas, atsižvelgdamasį viešąjį suinteresuotumą bylos baigtimi, turi teisę nustatyti ir nustato

268

ŠALYS

šalių teisių įgyvendinimo tvarką civiliniame procese. Tad šalių teisesgalima vertinti kaip procesines galimybes, kuriomis šalys gali naudo-tis įstatymų nustatyta tvarka. Pavyzdžiui, CPK 141 straipsnio pirmojo-je dalyje numatyta, kad ieškovas iki nutarties skirti bylą nagrinėti teis-mo posėdyje turi teisę pakeisti ieškinio dalyką arba pagrindą; CPK143 straipsnio pirmojoje dalyje sakoma, kad atsakovas prieš priimantnutartį skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje turi teisę pareikšti ieško-vui priešinį ieškinį. Taigi įstatymų leidėjas šaliai pasinaudoti procesi-ne galimybe (teise) nustato tam tikrą terminą ir jį praleidus praranda-ma ir pati procesinė galimybė. Tokia procesinių teisių įgyvendinimotvarka užtikrina nuoseklią, logišką ir greitą civilinio proceso eigą.

Tam tikrų klausimų gali kilti dėl asmenų, pareiškiančių ieškinį vie-šajam interesui apginti, procesinių teisių apimties. Jie pareiškia ieški-nį, kurį sudaro savarankiškas dalykas - viešasis interesas, tad tiek pro-kurorai, tiek valstybės ir savivaldybių institucijos šiais atvejais laikomosvisateisėmis proceso šalimis, todėl turi visas šalies teises (CPK 50 str.l d.). Šie subjektai veikia visos visuomenės vardu ir visuomenės suin-teresuotumas proceso baigtimi čia taip pat yra kur kas didesnis neiįprastoje civilinėje byloje. Todėl visiškai logiška atrodo CPK 50 straips-nio pirmosios dalies išlyga, kad konkretūs įstatymai gali numatyti CPK42 straipsnyje nurodytų šalių teisių išimtis. Asmenys, pateikiantys iš-vadą byloje, yra kiti proceso dalyviai, todėl CPK 50 straipsnio antro-joje dalyje sakoma, kad jiems suteikiama tik dalis šalių procesinių tei-sių, t. y. teisė susipažinti su bylos medžiaga, pateikti paaiškinimus,įrodymus, dalyvauti juos tiriant, pareikšti prašymus.

Kalbant apie šalių procesines pareigas atkreiptinas dėmesys į ke-letą aspektų. Civiliniame procese vyrauja dispozityvumo ir rungimosiprincipai, todėl jame teisinių pareigų (kurių įvykdymas būtų užtikrin-tas sankcija) beveik nėra. Nėra šalies pareigos atvykti į teismo posėdį,išskyrus atvejus, kai teismas šalies atvykimą pripažįsta būtinu, nėrašalies pareigos pateikti įrodymus ir panašiai. Vadovaujantis vyraujan-čia nuomone, nėra ir šalies pareigos susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų(pvz., pareigos nevilkinti proceso, nepateikti iš anksto žinomų nepa-grįstų reikalavimų ir nemeluoti). Daugelio nuomone, tai tik moralinėspareigos1. Todėl teisiniu požiūriu yra tik šalies varžymai (die Lasten),arba įstatymų leidėjo raginimas atliekant tam tikrus veiksmus išvengtiprocesinių nuostolių. Kitaip tariant, šiuo atveju kalbama apie savo in-teresų apsaugos principą. Procesinių varžymų sistema glaudžiai susi-

Goldschmidt J. Cit. op. P. 107.

269


jusi su procesinėmis galimybėmis, nes kiekviena procesinė galimybė,kuria pasinaudota, reiškia, jog konkrečiai šaliai neatsiras neigiamų pa-darinių (pvz., atvykimas į teismo posėdį kartu reiškia, kad dėl atvyku-sios šalies nebus priimtas sprendimas už akių ir pan.). Ne veltui civi-linio proceso teisėje neretai sakoma, kad „didžiausias nuostolis pačiamsau - tai neišnaudotos procesinės galimybės"1. Tad nors įstatyme ne-retai ir vartojama sąvoka „procesinė pareiga" (pareiga rūpintis proce-so skatinimu; įrodinėjimo pareiga; pareiga atvykti į teismo posėdį; pa-reiga laiku pateikti įrodymus ir suformuluoti prašymus, pan.), tačiaučia turimi galvoje būtent procesiniai varžymai, arba sąlyginės parei-gos, nes įstatymas nenumato procesinės sankcijos už jų nevykdymą.Jeigu procesinė pareiga yra nevykdoma arba vykdoma netinkamai,jeigu nėra pasinaudojama procesinėmis galimybėmis, įstatymų leidė-jas nenumato sankcijos, tačiau numato atitinkamą tolesnę proceso eigąir ji paprastai yra naudinga tai šaliai, kuri pasinaudoja savo procesi-nėmis galimybėmis (pvz., CPK 141 straipsnio pirmojoje dalyje nu-matyta teismo teisė atsisakyti priimti pavėluotą pareiškimą pakeistiieškinio dalyką ar pagrindą; 181 straipsnyje nurodyta teismo teisė at-sisakyti priimti pavėluotai pateikiamus įrodymus ir pan.). Sankcijąįstatymų leidėjas civiliniame procese numato retai, kai kalbama apietiesioginių teismo įpareigojimų šalims vykdymą (pvz., jeigu teismasnusprendžia, kad šaliai būtina atvykti į teismo posėdį, be pateisina-mų priežasčių neatvykusi šalis gali būti atvesdinama; šalis, neklau-santi teismo posėdžio pirmininko patvarkymo, gali būti pašalinamaiš teismo posėdžio salės ir kt.). Tik šiais atvejais kalbama apie rea-lias šalių pareigas.

CPK 42 straipsnio penktojoje dalyje nurodyta šalių pareiga sąži-ningai naudotis turimomis procesinėmis teisėmis, kaip ir CPK 7 straips-nio antrojoje dalyje nurodyta šalių pareiga rūpintis proceso skatinimu,yra sąlyginės pareigos, arba procesiniai šalies varžymai.

8.5 BENDRININKAVIMAS CIVILINIAME PROCESE

Teisminis civilinis procesas esant ginčo teisenai yra dvišalis, t. y. pa-grįstas dviejų šalių, turinčių priešingų interesų, egzistavimu. Tačiau šisituacija jokiu būdu nereiškia, kad byloje visada bus tik vienas ieško-vas arba tik vienas atsakovas. Atvirkščiai, yra nemažai atvejų, kai by-loje yra keli ieškovai ar keli atsakovai. Tada sakome, kad procese yradvi šalys, tačiau tai procesinio bendrininkavimo atvejis. Bendrininka-vimo klausimai reglamentuojami CPK 43-44 straipsniuose.

Goldschmidt J. Cit. op. P. 107.

270

ŠALYS

Dažniausiai situacija, kai kurią nors šalį sudaro asmenų daugėtas,kyla iš santykių, pagrįstų bendrąja nuosavybe ir prievolių nedalomu-mu ir solidarumu. Ir kai byloje būtina konstatuoti tam tikrą teisinį san-tykį, procesas turėtų apimti visus tokio santykio dalyvius. Kita vertus,bendrininkavimas byloje gali atsirasti ir kai ginčas kyla iš dviejų irdaugiau teisinių santykių, kurie tarpusavyje susiję, ir visus ginčijamusklausimus patogiau išspręsti viename procese. Tokiais atvejais bendri-ninkavimą lemia būtent tikslingumas, nes teisiniu požiūriu ginčijamaisklausimais galimi visiškai savarankiški procesai.

Bendrininkavimo būtinumo ribos įvairiose valstybėse yra įvairios.Vienose valstybėse bendrininkavimas leidžiamas tik kai jį lemia mate-rialusis teisinis santykis, kitose — ir tada, kai tokio materialiojo teisi-nio ryšio trūksta, tačiau tikslinga į vieną procesą sujungti kelis ginčus,kylančius iš skirtingų teisinių santykių, jeigu yra nors mažiausia, netformali jų jungtis. Lietuvos civilinio proceso teisė priklauso antrojomodelio grupei ir procesinį bendrininkavimą leidžia gana plačiai.

CPK 43 straipsnio pirmojoje dalyje numatytos dvi galimos ben-drininkavimo rūšys - tai įstatymais grindžiamas (privalomasis) ir fa-kultatyvusis (neprivalomasis) bendrininkavimas. Įstatymais grindžiamasbendrininkavimas (dažnai vadinamas ir materialiuoju) - tai tokie pro-cesinio bendrininkavimo atvejai, kai bendrininkus sieja bendras mate-rialusis teisinis santykis. Esant tokiam bendrininkavimui kiekvieną ben-drininką su ginčo dalyku (paprastai vienu) sieja materialusis teisinisryšys. Dažniausiai įstatymais grindžiamas bendrininkavimas bus irprivalomasis, t. y. ginčas iš esmės galimas tik jeigu visi ieškovai aratsakovai yra bendrininkai. Dažniausiai tokia situacija kyla iš šeimos,daiktinių, prievolinių ir autoriaus teisinių santykių (pvz., esant bendra-savininkių tarpusavio ginčams ir pan.). Bylą nagrinėjantis teismas, kon-statavęs privalomą ieškovų bendrininkavimą, turėtų informuoti likusiusgalimus bendraieškius apie galimybę prisidėti prie pareikšto ieškinioir nustatyti tam atitinkamą terminą. Jeigu privalomi bendrininkai perteismo nustatytą terminą neprisidės prie pareikšto ieškinio, teismui teksjo netenkinti, nes atitinkamą reikalavimą gali pareikšti tik visi bendri-ninkai kartu. Atsižvelgdamas į dispozityvumo principą,, teismas neturiteisės įtraukti į procesą tokių bendrininkų savo iniciatyva. Nustatęs pri-valomą atsakovų bendrininkavimą, teismas turėtų atitinkamai pasiūlytiieškovui įtraukti į procesą ir kitus bendraatsakovius. Šito nepadariusteismas turėtų nagrinėti bylą iš esmės ir pareikštą ieškinį taip pat at-mesti.

Fakultatyvusis, arba formalusis, bendrininkavimas leidžiamas, jei-gu reikalavimai, sujungiami viename ieškinyje, yra vienarūšiai, pagrįs-

271


ti ta pačia teisine ir faktine medžiaga (pvz., gyvenamųjų namų staty-bos bendrovei pareiškus ieškinį dėl skolos už komunalines paslaugasišieškojimo iš karto keliems gyventojams). Iš esmės tai keli savaran-kiški procesai, kai yra tas pats ieškovas ir skirtingi atsakovai arba,atvirkščiai, keli ieškovai ir vienas atsakovas. Toks kelių savarankiškųprocesų sujungimas paprastai leidžiamas dėl to, kad jie yra pagrįsti tapačia faktine ir teisine medžiaga ir bus išspręsti taip pat. Be to, tokskelių procesų sujungimas į vieną neabejotinai reiškia proceso koncen-truotumo idėjos įgyvendinimą.

Koks yra bendrininkų tarpusavio procesinių santykių pobūdis? Ši-tai reglamentuoja CPK 44 straipsnis. Iš esmės kiekvienas veikia sava-rankiškai, savo vardu. Tai reiškia, kad konkretūs konkrečių bendrinin-kų atlikti procesiniai veiksmai ir jų sukeliami padariniai susiję tik sujais asmeniškai ir negali būti taikomi kitiems bendrininkams. Neatli-kus tam tikro procesinio veiksmo neigiamų padarinių gali kilti tiemsbendrininkams, kurie jo neatliko. Numatytos šios taisyklės, kuri įtvir-tinta aptariamo straipsnio pirmojoje dalyje, tam tikros išimtys, ir pir-miausiai tais atvejais, kai kalbama apie privalomąjį (įstatymais pagrįs-tą) bendrininkavimą. Šiais atvejais bendrininkai suprantami kaip vienanedali šalis. Šios išimties esmė, kad nors kiekvienas bendrininkas vei-kia savarankiškai, tačiau konkretaus bendrininko atliktas procesinisveiksmas galioja visiems kitiems bendrininkams. Įstatymas šią išlygąriboja viena sąlyga, numatydamas, kad šie padariniai kitiems bendri-ninkams atsiranda tik jeigu jiems tinkamai pranešta apie bylos nagri-nėjimą, tačiau į posėdį jie neatvyko be svarbios priežasties. Privalo-mojo bendrininkavimo esmė lemia ir tai, kad bet kuriems veiksmams,susijusiems su disponavimu ginčo dalyku, reikia visų bendrininkų su-tikimo. Įstatymas numato, kad toks sutikimas nėra reikalingas, jeiguatitinkami veiksmai yra atliekami tik neperžengiant savo reikalavimųar įsipareigojimų ribų.

Į teismo posėdį kviečiami visi bendrininkai, išskyrus atvejus, kaikuriems nors iš jų byla jau baigta (priimtas dalinis sprendimas). Dėlneatvykusio bendrininko gali būti priimtas sprendimas už akių, išsky-rus atvejus, kai bendrininkavimas yra privalomasis (šiais atvejais už-tenka bent vieno bendrininko atvykimo į bylos nagrinėjimą).

Bendrininkai gali pavesti bylą vesti vienam bendrininkui arba tu-rėti bendrą atstovą, aišku, jeigu nėra jų interesų kolizijos. Jeigu įga-liojama teismo posėdyje, užtenka, kad šitai bus išreikšta žodžiu ir įra-šyta į teismo posėdžio protokolą bei visų bendrininkų pasirašyta. Kitaisatvejais vienas iš bendrininkų turėtų būti įgaliojamas atstovauti vado-vaujantis bendrosiomis CPK taisyklėmis (CPK 57 str.).

272

ŠALYS

Kalbant apie teismo išlaidas procesinio bendrininkavimo atveju,reikėtų vadovautis bendrąja taisykle, kad teismas jas skirsto vadovau-damasis lygių dalių principu. Tačiau kai bendrininkų teisės ar parei-gos aiškiai nelygios, teismas gali nukrypti nuo lygių dalių principo.Bendrininkams, kurie turi atsakyti solidariai, priklausys ir solidariojipareiga atlyginti teismo išlaidas. Atkreiptinas dėmesys, kad už išlai-das, kurių atsirado dėl vieno bendrininko procesinių veiksmų, atliktųtik asmeniniais interesais, kiti bendrininkai neturėtų atsakyti.

Procesinio bendrininkavimo atveju tam tikrais ypatumais pasižy-mi ir byloje priimtas sprendimas. Pagal CPK 274 straipsnio pirmąjądalį priimdamas sprendimą kelių ieškovų naudai teismas nurodo, kurisprendimo dalis susijusi su kiekvienu, arba nurodo, kad išieškojimoteisė yra solidarioji. Esant dalinei prievolei teismas sprendime turėtųnurodyti konkrečią kiekvienam ieškovui priklausančią reikalavimo da-lį (jeigu dalys lygios, pakanka nurodyti dalies dydį). Esant solidariajaiprievolei pakanka prievolės solidarumo nurodymo teismo sprendime.

Pagal to paties straipsnio antrąją dalį priimdamas sprendimą dėlkelių atsakovų teismas nurodo, kurią sprendinio dalį kiekvienas turiįvykdyti (kai kalbama apie dalinę atsakomybę) arba kad atsakovų prie-volė yra solidarioji arba subsidiarioji.

8.6 NETINKAMA ŠALIS IR JOSPAKEITIMAS TINKAMA

Netinkama šalis civiliniame procese — tai asmuo, kuris nėra ginčijamomaterialiojo teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, dalyvis ir neturireikalavimo teisės (netinkamas ieškovas) arba pareigos atsakyti (netin-kamas atsakovas). CPK 45 straipsnis numato teismo teisę esant tamtikroms sąlygoms pakeisti netinkamą šalį. Kokia šio instituto prasmė?Juk, atrodytų, paprasčiausia išeitis - tiesiog netenkinti pareikšto ieški-nio. Tačiau šio procesinio instituto prasmę ir reikšmę gali atskleistibūtinybė įgyvendinti proceso koncentruotumo principą ir teismo parei-gą išaiškinti. Proceso koncentruotumo principo įgyvendinimo požiūriuteismo teisė esant tam tikroms sąlygoms pakeisti netinkamą šalį tinka-ma padeda greičiau išspręsti ginčą. Esant netinkamai bylos šaliai, teis-mo atsisakymas tenkinti ieškinį reikštų konkretaus proceso pabaigą,tačiau veikiausiai nereikštų paties ginčo išsprendimo, nes greičiausiaivėl bus pareiškiamas ieškinys dėl to paties dalyko, tačiau tik kitamatsakovui arba kito ieškovo. Tad galimybė pakeisti netinkamą šalį tin-kama sudaro palankias sąlygas ne tik baigti procesą, bet ir išspręstipatį materialųjį teisinį ginčą. Kita vertus, kyla klausimas, ar teismas,matydamas, kad yra netinkama šalis, gali tiesiog stebėti procesą ir tai,

273


kaip šalys be reikalo gaišta brangų savo, kitu bylos dalyvių ir paga-liau paties teismo (ir tiesiogine prasme) laiką. Jau ne kartą minėta ci-viliniame procese esant teismo pareigą išaiškinti, t. y. rūpintis išsamiubylos aplinkybių atskleidimu ir tinkamu bylos išnagrinėjimu. Manytu-me, teismo pareiga išaiškinti, proceso ekonomiškumo principas taippat pagrindžia šio instituto būtinybę.

Netinkama šalis keičiama tinkama pagal tam tikras taisykles, obūtent:

a) pakeisti netinkamą šalį paprastai galima nagrinėjant bylą iš es-mės arba vykstant parengiamajam teismo posėdžiui. Be abejo, tikslin-giau netinkamą šalį keisti rengiantis teisminiam nagrinėjimui, nes ne-reikės daryti pertraukos nagrinėjant bylą iš esmės;

b) atsižvelgiant į dispozityvumo principą civiliniame procese, pa-keisti netinkamą šalį (tiek ieškovą, tiek atsakovą) galima tik pradi-nio ieškovo sutikimu. Tačiau prašymas pakeisti netinkamą šalį galibūti bet kurios šalies, taip pat bylą nagrinėjančio teismo iniciatyvosreikalas. Svarbu, kad pradinio ieškovo sutikimas būtinas visais at-vejais;

c) keisdamas netinkamą šalį, teismas atideda bylos nagrinėjimą irpakeitęs šalį nagrinėja bylą iš naujo. Nagrinėti bylą toliau nuo to mo-mento, kai ji atidėta, galima tik pakeistos šalies prašymu. Šiuo atžvil-giu prašymui turėtų būti prilyginta ir tokia situacija, kai teismui pasiū-lius šalis sutiks (neprieštaraus), kad byla būrų nagrinėjama toliau.

Jeigu pradinis ieškovas nesutinka būti pakeistas:a) sutinkantis įsitraukti į procesą tinkamas ieškovas teismo įtrau-

kiamas į bylą kaip trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reika-lavimus;

b) tinkamam ieškovui nesutinkant būti įtrauktam į procesą, teis-mas nagrinėja bylą iš esmės ir ieškinį atmeta.

Jeigu pradinis ieškovas sutinka būti pakeistas:a) tinkamam ieškovui nesutinkant įsitraukti į procesą, teismas nu-

traukia bylos nagrinėjimą motyvuodamas tuo, kad ieškovas atsisakė pa-reikšto ieškinio;

b) tinkamam ieškovui sutinkant įsitraukti į procesą, teismas tie-siog pakeičia šalis.

Keičiant netinkamą atsakovą:a) ieškovui sutinkant, kad atsakovas būtų pakeistas, teismas tie-

siog pakeičia netinkamą atsakovą tinkamu;b) ieškovui nesutinkant, kad atsakovas būtų pakeistas, teismas nag-

rinėja bylą iš esmės ir ieškinį atmeta.

274

ŠALYS

8.7 PROCESINIS TEISIŲ PERĖMIMAS

Procesinio teisių perėmimo institutas yra nulemtas materialiųjų teisiųperėmimo civilinėje teisėje galimybės. Visiškai logiška, kai perimantmaterialiąsias civilines subjektines teises (pvz., esant paveldėjimo tei-siniams santykiams) perimamos ir atitinkamos procesinės teisės ir pa-reigos. Procesinių teisių perėmimo sąvoka apima ne tik teisių, bet irprocesinių pareigų perėmimą. Tarp procesinių ir materialiųjų subjekti-nių teisių perėmimo jokiu būdu negali būti dedamas lygybės ženklas.Procesinis teisių perėmimas yra proceso, o ne materialiosios teisės ins-titutas ir perimama vadovaujantis proceso, o ne materialiosios teisėsnormomis.

Tad procesinis teisių perėmimas esti tada, kai į pirminės šalies artrečiojo asmens vietą ateina kitas asmuo, o pirminė šalis ar trečiasisasmuo iš proceso pasitraukia.

Kalbant apie procesinį teisių perėmimą svarbu pabrėžti, kad nau-jo byloje dalyvaujančio asmens, kuris bus papildomas savarankiškasproceso dalyvis, įtraukimas nėra ir negali būti laikomas procesiniu tei-sių perėmimu. Procesinis teisių perėmėjas visiškai perima savo pirm-tako procesinę teisinę padėtį, t. y. jo įgytas procesines teises ir parei-gas. Jį saisto pirmtako atlikti procesiniai veiksmai.

Procesinio teisių perėmimo institutas suteikia galimybių įgyven-dinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus, nes sudaro-mos palankios sąlygos išspręsti ginčą viename procese, neatsižvelgiantį materialiųjų teisinių santykių dalyvių pasikeitimą.

Negalima perimti procesinių teisių, kai neleidžiama perimti ati-tinkamų materialiųjų subjektinių teisių, t. y. kai materialusis teisinisreikalavimas neatsiejamai susijęs su konkrečiu asmeniu (ieškovu, at-sakovu ar trečiuoju asmeniu). Pavyzdžiui, šitai taikoma ieškiniamsdėl santuokos nutraukimo, alimentų išieškojimo, grąžinimo į darbą irkitiems.

Procesinis teisių perėmimas detaliau reglamentuojamas CPK48 straipsnyje. Jo pirmojoje dalyje pateikiamas pavyzdinis atvejų, kaigalimas procesinis teisių perėmimas, sąrašas: tai fizinio asmens mir-tis, juridinio asmens pabaiga, reikalavimo perleidimas ir skolos per-kėlimas.

Įstatyme pabrėžiama, kad procesinis teisių perėmimas galimas esantbet kuriai proceso stadijai. Tai reiškia, kad jis gali įvykti tiek pirmo-sios, tiek apeliacinės instancijos teisme, kasaciniame procese, atnauji-nant procesą ar vykdant sprendimą. Kadangi procesinis teisių perėmė-jas pratęsia savo pirmtako procesą, jam privalomi visi prieš įsitraukiant

275


į procesą pirmtako atlikti procesiniai veiksmai, jų pagrindu įgytos tei-sės ir pareigos, jį saisto ir priešingos šalies prieš įsitraukiant atliktiprocesiniai veiksmai. Teisių perėmėjui, įsitraukusiam į procesą priešįsiteisėjant pirmosios instancijos teismo sprendimui, pereina teisė skųstisprendimą apeliacine tvarka. Tuo tarpu jeigu sprendimas jau įsiteisė-jęs, jis neįgyja teisės pareikšti apeliacinį skundą.

Pagal CPK 48 straipsnio trečiąją dalį įsitraukdamas į procesą pro-cesinis teisių perėmėjas privalo pagrįsti savo dalyvavimą procese. Taireiškia, kad teismui būtina pateikti atitinkamus įrodymus (pvz., pavel-dėjimo teisės liudijimą), jog jis yra atitinkamų materialinių subjektiniųteisių perėmėjas. Procesinio teisių perėmėjo įtraukimo į procesą klau-simą teismas išsprendžia priimdamas nutartį. Manytume, kad teismonutartis, kur atsisakoma įtraukti atitinkamą asmenį į procesą, gali būtiskundžiama pateikiant atskirąjį skundą.

Atsiradus procesinio teisių perėmimo pagrindui, teismas nutartimiprivalo sustabdyti bylos nagrinėjimą (CPK 163 str. l d. l p.). Procesasturėtų būti atnaujinamas remiantis suinteresuoto asmens (kuris gali būtitiek teisių perėmėjas, tiek priešinga šalis) pareiškimu teismui įvykusmaterialiųjų subjektinių teisių perėmimui. Skirtingai nei atidėjus, su-stabdžius bylą nagrinėjimas tęsiasi toliau, t. y. nuo to momento, kai jibuvo sustabdyta. Jeigu procesinis teisių perėmimas nėra galimas, teis-mas bylos nagrinėjimą nutraukia (CPK 293 str. l d. 7 p.).

Taigi procesinio teisių perėmimo nuo netinkamos šalies pakeitimotinkama iš esmės skiriasi tiek procesiniai pagrindai, tiek procesiniaipadariniai. Procesinio teisių perėmimo pagrindas yra šalies (trečiojoasmens) materialiųjų teisių ar pareigų perėmimas, o tarp asmenų, ku-rie keičia vienas kitą procese, kai netinkama šalis keičiama tinkama,tokio materialiojo teisinio ryšio nėra. Iš čia ir atitinkami procesiniaipadariniai: pirmuoju atveju procesinis teisinis santykis išlieka ir todėlprocesas tęsiasi, o antruoju atveju - baigiasi ir pakeičiamas kitu, norsabiem atvejais bylos nagrinėjimas nėra nutraukiamas.

276

D E V I N T A S S K Y R I U S

TRETIEJI ASMENYS CIVILINIAME PROCESE

9.1 TREČIŲJŲ ASMENŲ INSTITUTO ESMĖ IR REIKŠMĖCIVILINIAME PROCESE

Teisiškai suinteresuoti bylos baigtimi gali būti ne tik šalys ir jų atsto-vai, bet ir kiti asmenys, manantys, kad teismo sprendimas byloje galipaveikti (tiesiogiai arba netiesiogiai) ir jų materialiąsias subjektines tei-ses ar pareigas. Apie bylos nagrinėjimą tokie asmenys paprastai suži-no jam jau prasidėjus, tad ir dalyvauja jame ne nuo pradžių. Jie civi-liniame procese yra vadinami trečiaisiais asmenimis. Trečiųjų asmenųinstitutas taikomas tik ginčo teisenai, nes nagrinėjant bylą ypatingąjateisena visi asmenys, manantys, kad teismo sprendimas paveiks jų tei-ses arba pareigas, vadinami suinteresuotais asmenimis.

Tad tretieji asmenys civiliniame procese — tai tokie byloje daly-vaujantys asmenys, kurių dalyvavimas sprendžiant ginčą grindžiamasteisiniu suinteresuotumu bylos baigtimi ir kurie įsitraukia arba įstaty-mo nustatytais atvejais įtraukiami (šalių arba teismo iniciatyva) į jauprasidėjusį procesą.

Trečiųjų asmenų instituto tikslas civiliniame procese - tai būtiny-bė įgyvendinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus. Su-darant galimybę dalyvauti procese ir tretiesiems asmenims, paprastaiišvengiama dar vieno papildomo proceso dėl to paties ginčo dalykoarba iš esmės palengvinamas regresinis procesas.

Trečiųjų asmenų dalyvavimas sprendžiant ginčą gali būti pagrįs-tas dvejopais tikslais: siekiu pareikšti savarankišką, nuo pirminių gin-čo šalių nepriklausomą reikalavimą arba ateityje išvengti regresinio ieš-kinio ar šiaip materialiosios padėties pablogėjimo. Atsižvelgiant įtrečiųjų asmenų dalyvavimo sprendžiant ginčą tikslą skiriamos dvi jųrūšys. Pirma, tai tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reika-lavimus, antra — tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikala-vimų.

Abiejų rūšių asmenims bendra tik tai, kad kalbama apie trečiuo-sius asmenis, siekiančius jau prasidėjusiame procese apginti savo ma-terialiąsias subjektines teises arba įstatymų saugomus interesus. Tuotarpu būdai, kuriais įgyvendinama ši teisė, iš esmės skiriasi.

277


Dažnai kyla klausimas, kuo tretieji asmenys skiriasi nuo bendri-ninkų? Kalbant apie trečiuosius asmenis, pareiškiančius savarankiškusreikalavimus, skirtumas gana aiškus: bendrininkų interesai procese vi-sada sutampa, o trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikala-vimus, ir pirminių ginčo šalių interesai yra visada priešingi. Todėl to-kiame procese trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus,dar gali būti sąlygiškai vadinamas ieškovu pirminių šalių atžvilgiu. Kal-bant apie trečiuosius asmenis, nepareiškiančius savarankiškų reikala-vimų, skirtumas taip pat gana akivaizdus, nes bendrininkus paprastaisieja bendra teisė arba pareiga, o tarp šalies ir trečiojo asmens, nepa-reiškiančio savarankiškų reikalavimų, tokio ryšio nėra. Pagaliau tre-čiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, nereiškia jo-kių savarankiškų pretenzijų į ginčo dalyką.

9.2 TRETIEJI ASMENYS, PAREIŠKIANTYSSAVARANKIŠKUS REIKALAVIMUS

Iš esmės trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, -tai ieškovas, pareiškęs ieškinį jau prasidėjusiame procese pirminėmsšalims. Tokio ieškinio dalykas visada toks pats (teisė ar daiktas), kaipir tas, dėl kurio ginčijasi pirminės šalys. Kitaip tariant, trečiasis as-muo pareikšdamas ieškinį teigia, kad ne šalys, o būtent jis turi teisę įginčijamą teisę ar daiktą. Pavyzdžiui, A pareiškė ieškinį B dėl, kaipjis teigia, jam priklausančios bibliotekos priteisimo. Sužinojęs apie byląC labai nustebo, mat visada buvo įsitikinęs, kad biblioteka priklausojam, nes mirdamas M aiškiai išreiškė savo valią, jog biblioteka atiten-ka C. Tad šiuo atveju C pareikš savarankišką ieškinį jau prasidėjusia-me procese, teigdamas, kad biblioteka priklauso jam, o ne vienai išpirminių ginčo šalių. C šiuo atveju dalyvaus procese kaip trečiasis as-muo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus. Tad patenkinus trečio-jo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, ieškinį visada busvisiškai arba iš dalies atmestas pirminio ieškovo ieškinys. Toks asmuosavo materialiąsias subjektines teises ar įstatymo saugomus interesusgali ginti ne tik įsitraukdamas į procesą kaip trečiasis asmuo, pareiš-kiantis savarankiškus reikalavimus, bet ir pareikšdamas savarankiškąieškinį, t. y. pradėdamas savarankišką procesą. Pasirinkimo galimybėvisada priklauso tik nuo paties asmens.

Trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus, daly-vavimo procese klausimai reglamentuojami CPK 46 straipsnyje. Atsi-žvelgiant į trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus,esmę, CPK 46 straipsnio antrojoje dalyje sakoma, kad jie turi visas

278


ieškovo teises ir pareigas. Minėta, kad nuo ieškovo juos skiria tik tai,kad ieškinys pareiškiamas jau prasidėjusiame procese. Kadangi turi vi-sas ieškovo teises ir pareigas, įsitraukdami į procesą, jie, kaip ir ieš-kovai, turi pareikšti ieškinį ir jis savo ruožtu turi būti apmokėtas žy-miniu mokesčiu. Kaip atsakovai šiame ieškinyje paprastai bus nurodytospirminės šalys. Manome, kad tokiame ieškinyje papildomai pravartunurodyti, kodėl tikslingiau kartu viename procese išnagrinėti pradinįieškinį ir trečiojo asmens pareikštą ieškinį.

CPK 46 straipsnio pirmojoje dalyje sakoma, kad tretieji asmenys,pareiškiantys savarankiškus reikalavimus dėl ginčo dalyko, gali įsitrauktiį bylą iki teisminių ginčų pradžios. Jie gali įsitraukti į bylą tik savopačių iniciatyva. Teismas, matydamas, kad trečiojo asmens, pareiškian-čio savarankiškus reikalavimus, dalyvavimas procese būtų pageidauti-nas, turėtų pranešti jam apie galimybę įsitraukti į procesą, tačiau ne-gali jo įtraukti į procesą savo iniciatyva. Paaiškinimas šiuo atveju labaipaprastas: trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, turivisas ieškovo teises ir pareigas, tad tik jis pats gali nuspręsti, kaipgins savo materialiąsias subjektines teises ar įstatymo saugomus inte-resus (pareikšdamas ieškinį jau prasidėjusiame procese ar pradėdamasnaują procesą) ir ar apskritai juos gins. Gavęs ieškinį, bylą nagrinė-jantis teismas turi nuspręsti, įtrauks ar ne tam tikrą asmenį į procesąkaip trečiąjį asmenį, pareiškiantį savarankiškus reikalavimus. Be abe-jo, teismas turi atsisakyti priimti ieškinio pareiškimą ir atsisakyti įtrauktiasmenį į procesą kaip trečiąjį asmenį, jeigu yra CPK 137 straipsnioantrojoje dalyje numatyti pagrindai. Tačiau, atsižvelgdamas į trečiųjųasmenų instituto tikslus, teismas turi teisę atsisakyti juos įtraukti į pro-cesą taip pat motyvuodamas tuo, kad, bylas nagrinėjant atskirai, gin-čas bus išnagrinėtas greičiau, arba tuo, jog trečiasis asmuo nepareiš-kia savarankiškų reikalavimų dėl to paties ginčo dalyko. CPK46 straipsnio trečiojoje dalyje sakoma, kad teismo nutartis, kuria atsi-sakoma įtraukti asmenį į procesą kaip trečiąjį asmenį, pareiškiantį sa-varankiškus reikalavimus, nėra skundžiama pateikiant atskirąjį skun-dą. Ši įstatymų leidėjo nuostata visiškai logiškai paaiškinama, nestokiam asmeniui lieka atviras kelias pareikšti ieškinį bendraisiais pa-grindais, tad išlieka visos galimybės ginti, jo manymu, pažeidžiamasmaterialiąsias subjektines teises ar įstatymų saugomus interesus.

Aplinkybė, kad tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus rei-kalavimus, turi visas ieškovo teises ir pareigas, nereiškia tik pareigospareikšti ieškinį įsitraukiant į procesą. Tai reiškia, kad tretieji asme-nys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, turi visas CPK 42 straips-

279


nyje išvardytas šalių teises ir pareigas (teisę skųsti teismo sprendimąapeliacine ir kasacine tvarka, teisę teikti prašymus, didinti ir mažintisavo ieškinio reikalavimus, pareigą rūpintis proceso skatinimu ir pan.).

9.3 TRETIEJI ASMENYS, NEPAREIŠKIANTYSSAVARANKIŠKŲ REIKALAVIMŲ

Civilinio proceso pagrindas yra dvi šalys ir byloje priimtas sprendi-mas iš esmės susijęs tik su šalių materialiosiomis subjektinėmis teisė-mis ir pareigomis. Teismo sprendimas nesukelia jokių padarinių asme-nims, kurie nedalyvavo nagrinėjant bylą.

Tačiau galimos situacijos, kai, atsižvelgiant į trečiojo asmens irvienos iš šalių materialiojo teisinio santykio pobūdį, procesas gali,nors ir netiesiogiai, paveikti trečiojo asmens materialiąsias subjekti-nes teises ir pareigas. Pavyzdžiui, pralaimėjus procesą atsakovui buspareikštas regresinis ieškinys arba automatiškai pablogės ir trečiojoasmens padėtis.

Tarkim, A dirba UAB „X" vairuotoju. Veždamas krovinį A su-kėlė autoįvykį ir sužalojo B. Šis pareiškė ieškinį dėl žalos atlygini-mo UAB „X". Tokioje situacijoje A bus atsakovo įtrauktas į byląkaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, nes,atsakovui pralaimėjus procesą, A bus pareikštas atitinkamai regresi-nis ieškinys.

A pardavė namą B. Sutartis buvo patvirtinta notaro. A sutuoktinė,sužinojusi apie namo pardavimą, pareiškė ieškinį teisme dėl sutartiespripažinimo negaliojančia ir motyvavo tuo, kad nebuvo gautas jos, kaipsutuoktinės, sutikimas parduoti. Šiame procese notaras, patvirtinęs to-kią sutartį, taip pat bus įtrauktas į bylą kaip trečiasis asmuo, nepareiš-kiantis savarankiškų reikalavimų, nes, patenkinus ieškinį, jam būtų pa-reikštas ieškinys dėl žalos, padarytos neteisėtais notaro veiksmais,atlyginimo.

Kadangi trečiąjį asmenį tam tikras materialusis teisinis santykissieja tik su viena iš šalių, ir procese jis dalyvauja su ta šalimi. Pagrin-dinis trečiojo asmens dalyvavimo procese tikslas - padėti šaliai, sukuria jis dalyvauja, laimėti bylą ir šitaip išvengti savo materialiosiosteisinės padėties pablogėjimo. Tad trečiojo asmens, nepareiškiančio sa-varankiškų reikalavimų, dalyvavimą procese gali pagrįsti tik atitinka-mas jo ir vienos iš proceso šalių materialusis teisinis santykis ir teisi-nis procesinis suinteresuotumas bylos baigtimi.

Literatūroje yra nuomonių, kad trečiasis asmuo, nepareiškiantis sa-varankiškų reikalavimų, neturi jokių savarankiškų procesinių teisių, o

280


tik padeda šaliai, su kuria pusėje dalyvauja. Šitaip jis netiesiogiai ginasavo teisinę padėtį, kuriai gali turėti reikšmės proceso baigtis1. Su šianuomone galima būtų sutikti tik iš dalies. Minėtas pagrindinis trečiojoasmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, tikslas jokiu būdunereiškia, kad jis nėra savarankiškas byloje dalyvaujantis asmuo ir netu-ri savarankiškų procesinių teisių ir pareigų. Atvirkščiai, CPK 37 straips-nio antrojoje dalyje tretieji asmenys įvardyti kaip savarankiški bylojedalyvaujantys asmenys, o 47 straipsnio antrojoje dalyje sakoma, kadjie turi visas šalies teises ir pareigas, išskyrus teises, susijusias su dis-ponavimu ginčo dalyku (pvz., jie neturi teisės pakeisti ieškinio dalykąir pagrindą, padidinti arba mažinti ieškinio reikalavimus ir pan.). Šisribojimas disponuoti ginčo dalyku visiškai suprantamas, nes tai išim-tinės šalių teisės, o trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų rei-kalavimų, nėra šalis, tik jos pagalbininkas.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, yra netik šalies pagalbininkas, bet ir jos kontrolierius, nes siekdamas apgintisavo teises dalyvaudamas procese kartu kontroliuoja, ar šalis, su kuriajis dalyvauja, tinkamai gina savo teises, ar pareiškia visus galimus at-sikirtimus, ir prireikus pareiškia juos už šalį.

CPK. 47 straipsnio ketvirtojoje dalyje nurodyta, kad trečiasis as-muo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, negali veikti proceseprieš šalies, su kuria jis dalyvauja, interesus. Viena vertus, ši nuostatariboja trečiojo asmens, kaip savarankiško byloje dalyvaujančio asmens,veiksmų procese galimybes, tačiau kita vertus, ji logiškai paaiškina-ma, nes jis su šalimi dalyvauja tam, kad padėtų jai laimėti bylą, ir betkoks priešingas šiam tikslui veiksmas iš esmės prieštarautų trečiojoasmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, instituto esmei. Kaipturėtų elgtis bylą nagrinėjantis teismas, jeigu trečiasis asmuo vis dėltoatlieka kokį nors procesinį veiksmą, prieštaraujantį šalies, su kuria jisdalyvauja, interesams? Teismas turėtų pripažinti jį neleistinu ir juo ne-sivadovauti motyvuodamas CPK 47 straipsnio ketvirtąja dalimi.

Skirtingai nuo trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reika-lavimus, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, įsi-traukdami į procesą, neturi pareikšti ieškinio, nes neturi ir savarankiš-ko reikalavimo dėl ginčo dalyko. Įstatymas nenumato detaliosįsitraukimo į procesą tvarkos. CPK 47 straipsnio trečiojoje dalyje tiksakoma, kad pareiškime įsitraukti į procesą kaip trečiajam asmeniui,nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, turi būti nurodytas įsitrau-

Jodlowski J., Resich Z. Cit. op. P. 200.

281


kimo į procesą pagrindas ir šalis, su kuria dalyvauja. Įsitraukimo tvar-ka turėtų priklausyti nuo paties įsitraukimo momento. Jeigu siekiamaįsitraukti į rašytinį procesą, taip pat iki teismo posėdžio, bylą nagrinė-jančiam teismui turėtų būti pateikiamas prašymas, atitinkantis bendruo-sius procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus (CPK 111 str.).Jeigu trečiasis asmuo siekia įsitraukti į procesą vykstant teismo posė-džiui (nagrinėjant bylą žodžiu), užtenka ir paprasto žodinio prašymo,o šį teismas turėtų protokoluoti.

Pagal CPK 47 straipsnio pirmąją dalį tretieji asmenys, nepareiš-kiantys savarankiškų reikalavimų, gali ne tik įsitraukti į procesą savoiniciatyva, bet ir būti įtraukti į procesą atitinkamai šalies arba byląnagrinėjančio teismo iniciatyva. Trečiojo asmens įsitraukimas arba įtrau-kimas į procesą taip pat galimas iki teisminių ginčų pradžios (šis mo-mentas pasirinktas todėl, kad vykstant teisminiams ginčams jau nėratiriami jokie nauji įrodymai, o šalys savo kalbose tik apibendrina tai,kas buvo išnagrinėta ir ištirta nagrinėjant bylą). Trečiasis asmuo, ne-pareiškiantis savarankiškų reikalavimų, nedisponuoja ginčo dalyku, jodalyvavimo procese tikslas yra pagalba šaliai, su kuria jis dalyvauja.Todėl ir egzistuoja galimybė tokį asmenį įtraukti į procesą tiek teis-mo, tiek atitinkamos šalies iniciatyva.

Trečiojo asmens įtraukimo į procesą klausimą teismas sprendžiapriimdamas nutartį. Teismo atsisakymas įtraukti trečiąjį asmenį į pro-cesą gali būti skundžiamas pateikiant atskirąjį skundą, nes jis neturijokių kitų galimybių apginti savo teises.

282

D E Š I M T A S S K Y R I U S

ATSTOVAI CIVILINIAME PROCESE

10.1 ATSTOVAVIMO CIVILINIAME PROCESE SĄVOKA,REIKŠMĖ IR RŪŠYS

CPK 51 straipsnio pirmojoje dalyje sakoma, kad asmenys gali vestisavo bylas teisme patys arba per atstovus. Paties asmens dalyvavimasbyloje neatima iš jo teisės turėti joje atstovą. Tad kas yra procesinisatstovavimas, kokia šio instituto esmė? Procesinio atstovavimo esmęsudaro procesinio atstovo veiksmai procese, t. y. veiksmai atstovauja-mojo vardu ir interesais, neperžengiant suteiktų įgaliojimų ribų. Pir-miausiai svarbu išsiaiškinti, kam reikalingas procesinio atstovavimo ins-titutas. Atsakymas čia labai paprastas. Civiliniam procesui tinkamaivesti reikia nemažai specialių teisės žinių, o proceso šalys ar kiti by-loje dalyvaujantys asmenys jų dažnai neturi. Būtent procesinio atsto-vavimo institutas ir sudaro tinkamas sąlygas, kad byloje būtų kvalifi-kuotai pasiekti civiliniam procesui keliami tikslai. Be to, procesinioatstovavimo institutas reiškia ir pagalbą teismui vykdant teisingumą.Dėl šių atstovavimo funkcijų egzistuoja aiškiai išreikštas viešasis inte-resas, kad atstovai civilinėse bylose būtų aukštos kvalifikacijos teisinin-kai. Todėl valstybė kiek detaliau ir griežčiau reglamentuoja šią sritį.

Civilinio proceso moksle yra dvi procesinio atstovavimo sąvokos.Vienų autorių nuomone, procesinis atstovavimas - tai teisinis santy-kis, kai vienas asmuo, neperžengdamas jam suteiktų įgaliojimų ribų,kito asmens vardu ir interesais atlieka tam tikrus procesinius veiks-mus. Kiti autoriai teigia, kad atstovavimas - tai pačių procesinių veiks-mų atlikimas1. Tad kyla klausimas, atstovavimas yra teisinis santykisar procesiniai veiksmai. Manytume, atstovavimas yra procesinių teisėsnormų reguliuojamas teisinis santykis. Kiekvienas teisinis santykis turiturinį ir formą. Veiksmai yra teisimo santykio formos išraiška, jais įkū-nijamas atitinkamo teisinio santykio turinys, t. y. konkrečios teisės irpareigos, arba išreiškiama pati atitinkamo teisinio santykio esmė.

Atstovavimo pripažinimas teisiniu santykiu dar nesprendžia pro-blemų, susijusių su atstovavimo sąvoka, nes lieka neaišku, koks tai

1 P o 6 e p A. o c y e a p 6 p a e .P a : a e , 1981. C . 1 2 .

283


teisinis santykis. Procesinis atstovavimas susijęs su trejopo pobūdžioteisimais santykiais: atstovaujamojo ir atstovo; atstovo ir teismo beiatstovaujamojo ir teismo. Kai kurie autoriai mano, kad atstovavimąsudaro pirmosios dvi grupės teisinių santykių. Pirmosios grupės teisi-niai santykiai, kuriuos reguliuoja materialioji teisė, dažnai vadinamividiniu atstovavimo aspektu, o antrieji, kuriuos reguliuoja proceso tei-sė, - išoriniu atstovavimo aspektu. Reikia sutikti su teisės literatūrojeišsakyta mintimi, kad, sutikus su šia nuomone, atstovavimo civilinia-me procese institutą teks pripažinti mišriu, t. y. turinčiu ir materialio-sios, ir proceso teisės elementų. Toks požiūris savo ruožtu paneigtųatstovavimo, kaip procesinio instituto, esmę1.

Tad atstovavimas civiliniame procese — tai toks procesinis teisinissantykis, kurio vienas dalyvis - atstovas, teisme kito asmens (atsto-vaujamojo) vardu ir jo interesais atlieka tam tikrus procesinius veiks-mus, teikia atstovaujamajam teisinę pagalbą gindamas jo materialią-sias subjektines teises ar įstatymų saugomus interesus ir kartu padedavykdyti teisingumą civilinėse bylose,

Procesinio atstovavimo civiliniame procese institutą reikėtų skirtinuo gynėjo procesinės padėties baudžiamajame procese ir atstovavimocivilinėje teisėje. Gynėjas baudžiamajame procese gina ginamojo tei-ses ir įstatymų saugomus interesus savo, o ne ginamojo vardu. Gynė-jas jokiu atveju negali pakeisti procese teisiamojo ir todėl negali būtivertinamas kaip alter ego (antrasis aš)2.

Atstovavimas, kaip civilinio proceso teisės institutas, skiriasi ir nuoatstovavimo materialiojoje civilinėje teisėje3:

a) pirmiausiai skiriasi šių dviejų institutų paskirtis. Civilinėje teisė-je atstovavimas skirtas pavesti būtinus teisinę reikšmę turinčius veiks-mus atlikti kitam asmeniui ir šitaip išvengti pareigos pačiam atstovauja-majam asmeniškai dalyvauti civilinėje apyvartoje. Civilinėje teisėjeatstovas visada visiškai pakeičia atstovaujamąjį. Tuo tarpu civiliniameprocese šalia principo, kad atstovas visiškai pakeičia atstovaujamąjį (CPK51 str. 2 d.), plačiai naudojamasi ir lygiagretaus dalyvavimo galimybe,kai kartu su atstovu procese dalyvauja ir atstovaujamasis (CPK 51 str.l d.). Tad atstovavimo civiliniame procese tikslas nebūtinai gali būti įsi-traukti į procesą atstovaujamojo vardu ir pakeisti jį procese, bet teiktidalyvaujančiam nagrinėjant bylą atstovaujamajam kvalifikuotą teisinę pa-galbą;

1 P o e e p . A. Cit. op. P. 12.2 Ten pat. P. 29.3 Ten pat. P. 37-41.

284


b) civilinėje teisėje dėl atstovo įgaliojimų apimties sprendžiamaįgaliojime ir tai priklauso tik nuo atstovo valios. Tuo tarpu civilinia-me procese atstovaujamojo teisių apimtį apibrėžia įstatymas, o atsto-vas įgaliojime gali ją tik susiaurinti (CPK 59 str.). Tad materialiojojecivilinėje teisėje atstovo įgaliojimų apimtis nustatoma tik suteikiant jamatitinkamą įgaliojimą, o civiliniame procese - ir įgaliojime, ir įstaty-me tuo pačiu metu;

c) civilinėje teisėje atstovai gali būti tiek fiziniai, tiek juridiniaiasmenys, civiliniame procese - tik fiziniai asmenys (CPK 56 str.).

Apibendrinant galima išskirti tokius pagrindinius procesinio atsto-vavimo instituto tikslus - procesinių veiksmų atstovaujamojo vardu irinteresais atlikimą; kvalifikuotos teisinės pagalbos atstovaujamajam tei-kimą šiam atliekant konkrečius procesinius veiksmus ir pagalbą vyk-dant teisingumą civilinėse bylose.

Atstovavimas civiliniame procese pagal įvairius kriterijus gali bū-ti skirstomas į tam tikras rūšis: pagal atstovaujamąjį subjektą gali būtiskiriamas atstovavimas fiziniams ir juridiniams asmenims; atsižvelgiantį atstovavimo teisinių santykių atsiradimo pagrindą gali būti skiriamasatstovavimas pagal įstatymą (kai atstovavimo teisinių santykių atsira-dimo pagrindas yra įstatymas, pavyzdžiui, tėvams atstovaujant savo ne-pilnamečiams vaikams), atstovavimas pagal sutartį (kai atstovavimo tei-sinių santykių atsiradimo pagrindas yra pavedimo arba darbo sutartis,pavyzdžiui, esant advokato ir jo kliento santykiams arba įmonės teisi-ninkui atstovaujant teisme); atsižvelgiant į atstovavimo teisinių santy-kių privalomumą gali būti skiriamas savanoriškas (kai kalbama apieasmens teisę turėti savo atstovą byloje) ir privalomas (kai kalbamaapie asmens pareigą turėti atstovą byloje) atstovavimas.

10.2 ATSTOVO PROCESINĖ PADĖTIS

Taigi atstovavimo teisiniai santykiai civiliniame procese iš esmės yradvejopos prigimties: viena vertus, atstovas lyg ir pakeičia atstovauja-mąjį procese, kita vertus, atstovas teikia atstovaujamajam teisinę pa-galbą ir šitaip padeda jam tinkamai dalyvauti civiliniame procese.

Atstovavimo teisinis santykis nėra vienalytis ir apima kelių sub-jektų tarpusavio teisinius santykius - atstovo ir atstovaujamojo (vidi-nis atstovavimo aspektas) bei atstovo ir teismo bei kitų byloje daly-vaujančių asmenų ir kitų proceso dalyvių (išorinis atstovavimoaspektas). Atkreiptinas dėmesys, kad visi atstovo atliekami procesiniaiveiksniai yra atliekami atstovaujamojo vardu ir teisinius padarinius su-kelia būtent jam (jeigu jie atlikti neperžengiant atstovui suteiktų įgalio-

285


jimų ribų). Šitai patvirtina ir CPK 59 straipsnis, kur sakoma, kad įga-liojimas atstovauti teisme suteikia atstovui teisę atlikti visus procesi-nius veiksmus atstovaujamojo vardu, išskyrus įgaliojime nurodytasišimtis.

Atsižvelgiant į atstovavimo instituto esmę CPK 51 straipsnio ant-rojoje dalyje nustatyta labai svarbi taisyklė, kad atstovo atvykimas įteismo posėdį laikomas tinkamu byloje dalyvaujančio asmens, kuriamjis atstovauja, dalyvavimu teismo posėdyje, išskyrus atvejus, kai teis-mas pripažįsta, jog atstovaujamojo dalyvavimas procese yra būtinas.Ši nuostata yra labai svarbi, nes įkūnija „šalies pakeitimo atstovu" idėjąir reiškia, kad atvykimas į teismo posėdį tik atstovo ir neatvykimaspaties atstovaujamojo nebus pagrindas atidėti bylos nagrinėjimą. Visoskonsultacijos ir visi veiksmai, kuriuos atlieka atstovas, laikomi atlik-tais atstovaujamojo. Tiesa, atsižvelgiant į bylos aplinkybes teismui no-rint užtikrinti tinkamą bylos nagrinėjimą gali atrodyti esąs būtinas as-meniškas paties byloje dalyvaujančio asmens dalyvavimas teismoposėdyje (ypač kalbant apie bylas, kylančias iš šeimos teisinių santy-kių). Aptariamas straipsnis numato teismo teisę pripažinti byloje daly-vaujančio asmens atvykimą į teismo posėdį būtinu. Šiuo atveju atsto-vo atvykimas į teismo posėdį nebus laikomas tinkamu atstovaujamojoasmens dalyvavimu. Bylą nagrinėjantis teismas šioje situacijoje atvy-kusios šalies prašymu galės priimti byloje sprendimą už akių, o jeigujo negalima priimti (pvz., bylose, kylančiose iš šeimos teisinių santy-kių) - atidėti bylos nagrinėjimą arba nagrinėti bylą iš esmės pagaljoje esamą medžiagą.

Dėl paties atstovaujamojo dalyvavimo procese turėtų būti nuspręstanutartyje rengiantis arba vykstant teisminiam nagrinėjimui (tai procesokoncentruotumo požiūriu iš esmės būtų nepageidautina). Tokia nutar-tis nėra skundžiama pateikiant atskirąjį skundą, todėl gali būti priima-ma tiek kaip rašytinė, tiek kaip žodinė (atsižvelgiant į klausimo sudė-tingumą). Teismo valia dėl asmeniško byloje dalyvaujančio asmensdalyvavimo nagrinėjant bylą gali būti išreikšta ir nutartyje skirti byląnagrinėti teismo posėdyje (CPK 232 str.).

Aptariant atstovo procesinę padėtį nemažą reikšmę turi ir jo įga-liojimų apimtis. Atstovo įgaliojimų apimtis ir jų išraiškos pobūdis pri-klauso nuo atstovavimo rūšies. Esant atstovavimui pagal įstatymą at-stovo įgaliojimų apimtį nustato įstatymas. Atstovavimo pagal sutartįatveju įgaliojimų apimtis nurodoma įgaliojime. Minėta, kad CPK59 straipsnio pirmojoje dalyje sakoma, jog įgaliojimas atstovauti teis-me suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo vardu visus procesi-

286


nius veiksmus, išskyrus išimtis, nurodytas įgaliojime. To paties straips-nio antrojoje dalyje nurodytos įstatymų nustatytos išimtys. Joje sako-ma, kad atstovo įgaliojimai pareikšti ieškinį ir priešinį ieškinį, atsisa-kyti pareikšto ieškinio ir jį pripažinti, sudaryti taikos sutartį, perduotiįgaliojimus kitam asmeniui, gauti vykdomąjį raštą ir pateikti jį vykdy-ti, gauti turtą, paduoti prašymą atnaujinti procesą turi būti atskirai ap-tarti įgaliojime. Tad padėtis dėl įgaliojimų apimties iš esmės yra dve-jopa: viena vertus, pats įstatymas nurodo tam tikrus procesiniusveiksmus, kuriuos būtina atskirai aptarti įgaliojime norint, kad atsto-vas turėtų teisę juos atlikti, kita vertus, pats įgaliotojas turi teisę nu-rodyti įgaliojime procesinius veiksmus, kurių atstovas neturi teisės at-likti.

10.3 ATSTOVO ĮGALIOJIMŲ ĮFORMINIMO TVARKA

Atsižvelgiant į atstovavimo teisinių santykių atsiradimo pagrindą, t. y.atstovavimą pagal įstatymą ar pagal sutartį, skiriasi ir pačių atstovoįgaliojimų įforminimo tvarka.

Esant atstovavimui pagal įstatymą atstovavimo teisinių santykiųatsiradimo pagrindas visada yra įstatymas. Tad atstovavimo teisinių san-tykių atsiradimas šiuo atveju iš esmės nepriklauso nuo šalių valios.Kadangi šių santykių atsiradimą lemia imperatyvios įstatymų normos,visiškai logiška, kad įstatymas nustato ir atstovo pagal įstatymą įgalio-jimų apimtį. Todėl norint įrodyti savo, kaip atstovo pagal įstatymą,procesines teises, vadovaujantis CPK 52 straipsnio antrąja dalimi teis-mui būtina pateikti dokumentus, patvirtinančius įgaliojimus (pvz., vai-ko gimimo liudijimą, teismo nutartį skirti asmenį globėju ar rūpintojuir pan.).

Kai atstovaujama pagal sutartį, atstovo įgaliojimų įforminimo klau-simas sprendžiamas kiek kitaip. Šiuo atveju atstovo įgaliojimų atsira-dimo pagrindas yra arba pavedimo, arba darbo sutartis (kai juridiniamasmeniui atstovauja jo darbuotojas) ir remiantis ja atstovui išduoda-mas įgaliojimas. Atkreiptinas dėmesys, kad naujajame CPK atsisakytaadvokato orderio sąvokos. Orderis iš esmės buvo tarybiniam procesuiir tarybinei advokatūros sistemai būdingas dokumentas, kuris iš esmėspatvirtindavo atitinkamos advokatų kontoros įgaliojimus ir atitinkamoadvokato priklausymą tai kontorai. Klasikinėje, kontinentinės teisinėssistemos tradicijas puoselėjančioje Lietuvos advokatūros sistemoje su-tarties su klientu subjektas yra advokatas, visiškai atsakantis už savoveiksmų padarinius tiek turtiniu, tiek bet kuriuo kitu požiūriu. Dėl šiospriežasties orderis iš esmės prarado savo reikšmę ir paskirtį. Pagal CPK

287


57 straipsnio trečiąją dalį advokato arba advokato padėjėjo įgaliojimaiir jų apimtis patvirtinami su klientu sudaryta rašytine sutartimi. Atski-ro įgaliojimo šiuo atveju nereikalaujama. Be to, teismui gali būti pa-teiktas advokato patvirtintas sutarties išrašas, kuriame atsispindėtų at-sakovo įgaliojimai.

Vadovaujantis CPK 57 straipsnio antrąja dalimi, kai atstovauti by-loje vienas fizinis asmuo įgalioja kitą fizinį asmenį (ne advokatą), įga-liojimai visais atvejais turi būti įforminti notaro patvirtintame (arbanotaro patvirtintam prilygintame) įgaliojime. Ši nuostata taikoma gananedažnai, nes, kaip matyti iš CPK 56 straipsnio pirmosios dalies rei-kalavimų, tik nedaug asmenų, kurie nėra advokatai arba advokatų pa-dėjėjai, gali būti atstovai pagal pavedimą (asmenys, turintys aukštąjįuniversitetinį išsilavinimą, jeigu atstovauja savo artimiesiems giminai-čiams ar sutuoktiniui, ir vienas iš bendrininkų kitų bendrininkų pave-dimu).

Atkreiptinas dėmesys, kad kadangi už advokato padėjėjo kaltaisveiksmais padarytą žalą atsako advokato padėjėjo praktikos vadovas,tai ir advokato padėjėjo sudarytoje sutartyje turėtų būti raštu išreikštasir praktikos vadovo leidimas atstovauti konkrečioje byloje (CPK 56 str.1d. 2 p.).

Jeigu procese atstovaujama juridiniam asmeniui, įgaliojimą pasi-rašo jo vadovas. Kai juridiniam asmeniui byloje atstovauja advokatasarba advokato padėjėjas, laikomasi bendrosios tvarkos, t. y. pakankapateikti sutartį.

10.4 ATSTOVAI PAGAL PAVEDIMĄ CIVILINIAME PROCESE

Ko gero, nekyla abejonių, kad labiausiai atstovavimo instituto prigimtįir esmę atitinka atstovavimas pagal sutartį, arba atstovavimas pagalpavedimą, nes atstovavimo santykiai atsiranda pavedimo sutarties pa-grindu (čia aptariamas tik atstovavimas fiziniams asmenims). Kalbantapie asmenis, galinčius būti atstovais pagal pavedimą, atkreiptinas dė-mesys, kad naujajame CPK esama ypač svarbių pokyčių, kurių esmė,jog gerokai susiaurintas asmenų, galinčių būti atstovais pagal pavedi-mą, ratas. Iš esmės akivaizdi įstatymų leidėjo nuostata, išskyrus nedi-deles išimtis, jog atstovauti civilinėse bylose gali tik advokatai arbaadvokatų padėjėjai. Kodėl nuo gana liberalios „tarybinės" tvarkos, kaiatstovas byloje iš esmės galėjo būti bet kuris fizinis asmuo, net ir ne-turintis jokio išsilavinimo, pereita prie tokio griežto ribojimo? Atsaky-mą į šį klausimą gali pateikti atstovavimo instituto tikslų analizė. Jauteigta, kad vienas iš esminių atstovavimo civiliniame procese tikslų -

288


teikti kvalifikuotą teisinę pagalbą atstovaujamajam šitaip padedant netik jam vesti bylą, bet ir valstybei (per teismą) vykdyti teisingumą. Argali kvalifikuotą teisinę pagalbą teikti asmuo, neturintis teisimo išsila-vinimo? Veikiausiai ne. Todėl visiškai logiškas atrodo ir reikalavimas,kad atstovas civilinėje byloje turėtų teisinį išsilavinimą. Kitas klausi-mas: kodėl tik advokatai ar jų padėjėjai? Atsakymas čia taip pat ganapaprastas. Valstybei nėra tas pats, kas bus atstovai civilinėje byloje,nes, viena vertus, jie padeda vykdyti teisingumą (valstybė yra suinte-resuota šios pagalbos kvalifikuotumu), kita vertus, valstybė turi būtigarantuota ir tuo, kad klientui dėl atstovo kaltės padaryta žala bus at-lyginta, o jeigu atstovas netinkamai elgiasi, bus taikomos atitinkamosdrausminio poveikio priemonės. Reikia pripažinti, kad visus šiuos rei-kalavimus atitinka tik advokatai: tik advokatų teisinė kvalifikacija yratikrinama laikant advokato egzaminą, o programą ir komisijos sudėtįtvirtina teisingumo ministras (Advokatūros įstatymo 15 str. l d., 16 str.),tik advokatas privalo drausti savo civilinę atsakomybę ir visiškai atsa-ko už klientui savo kaltais veiksmais padarytą žalą (Advokatūros įsta-tymo 20 str.), tik advokatams gali būti taikoma drausminė atsakomy-bė, tik advokatūroje veikia advokatų garbės teismas (Advokatūrosįstatymo 48 str.). Advokatūros įstatymas aiškiai formalizuoja tapimo ad-vokatu tvarką ir šitaip pašalina bet kokią piktnaudžiavimo galimybę, oŠio įstatymo 3 straipsnio nuostata, kad advokatų skaičius Lietuvos Res-publikoje neribojamas, sudaro palankias sąlygas asmenims, atitinkan-tiems formalius reikalavimus, be jokių ribojimų tapti advokatais.

Minėta, įstatymas numato tik keletą išlygų, kai atstovauti fiziniamsasmenims pagal pavedimą gali ne advokatai ar jų padėjėjai, t. y. vie-nas iš bendrininkų kitų bendrininkų pavedimu; asmenys turintys aukš-tąjį teisinį išsilavinimą, jeigu jie atstovauja savo artimiesiems giminai-čiams ar sutuoktiniui, ir profesinės sąjungos, jeigu jos atstovaujaprofesinės sąjungos nariams bylose, kylančiose iš darbo teisinių santy-kių. Šias išlygas lemia ypatingi atstovo ir atstovaujamojo pasitikėjimosantykiai, grindžiami arba bendra teise (pareiga), arba giminyste, arbasantuoka, arba aktyvesnio silpnesnės proceso Šalies (darbuotojo) inte-resų gynimo poreikiu. Įstatymų leidėjas daro prielaidą, kad tarp šiųasmenų iš esmės negali kilti nei civilinės, nei drausminės atsakomy-bės problemų. Be to, įstatymas numato dar vieną išlygą, kad kartu suadvokatais ir advokatų padėjėjais civilinėje byloje atstovai gali būti irkiti asmenys (net teisinio išsilavinimo neturintys, pavyzdžiui, patenti-niai patikėtiniai). Šią sąlygą lemia tam tikrų specialių atstovo žiniųbūtinumas. Kita vertus, advokato (advokato padėjėjo) dalyvavimas ga-

289


rantuos, kad specialios žinios bus pateiktos laiku ir tinkama procesineforma.

CPK 60 straipsnyje įvardyti asmenys, kurie negali būti atstovaiteisme:

a) teisėjai, išskyrus atvejus, kai jie yra atstovai pagal įstatymą;b) prokurorai, išskyrus atvejus, kai jie yra atstovai pagal įstatymą

arba dalyvauja byloje kaip prokuratūros įgaliotiniai;c) asmenys, kuriems įsteigta globa ar rūpyba;d) asmenys, kurių tokia teisė ribojama įstatymų.Šie ribojimai susiję su tomis įstatyme daromomis išlygomis, ku-

rios leidžia būti atstovais pagal pavedimą ne advokatams ar jų padė-jėjams.

10.5 ATSTOVAVIMAS JURIDINIAMS ASMENIMS

Pagal CK 2.81 straipsnio pirmosios dalies nuostatas veiksnumą ir teis-numą juridiniai asmenys įgyvendina per savo valdymo organus. Galio-jusiame 1964 m. CPK vadovautasi nuostata, kad atvejis, kai juridinioasmens vardu teisme veikia atitinkamas jo organas, taip pat yra proce-sinis atstovavimas. Šis požiūris, manytume, nebuvo pagrįstas ir visiš-kai neatitiko atstovavimo instituto esmės. Štai keletas motyvų1:

a) atstovas ir atstovaujamas juridinis asmuo vienas kitam yra sa-varankiški teisės subjektai. Tuo tarpu juridinio asmens organas ir juri-dinis asmuo yra vieningas teisės subjektas. Todėl kompetentingo juri-dinio asmens organo įsitraukimas į procesą yra paties juridinio asmensdalyvavimas procese;

b) atstovas, atlikdamas atstovaujamojo vardu ir interesais tam tik-rus procesinius veiksmus, išreiškia savo teisnumo turinį, tuo tarpu ati-tinkami juridinio asmens organai - šio juridinio asmens teisnumą. Pa-gal savo kompetenciją jie išreiškia juridinio asmens valią;

c) atstovas savo įgaliojimus paprastai gauna pagal pavedimo ardarbo sutartį, o juridinio asmens organų kompetencija apibrėžiama įsta-tymuose ar steigimo dokumentuose.

Atsižvelgiant į minėtus argumentus, naujojo CPK 55 straipsnio pir-mojoje dalyje laikomasi nuostatos, kad atitinkami juridinio asmens or-ganai nėra jo atstovai, tačiau suprantami kaip pats juridinis asmuo,nes būtent jie atitinkamų teisės aktų yra įgalioti įgyvendinti juridinioasmens teisnumą ir veiksnumą. Įstatyme sakoma, kad juridinių asme-

Poe6ep . A. Cit. op. P. 32-35.

290


nų bylas teisme veda jų valdymo organai, veikiantys neperžengdamisuteiktų jiems pagal įstatymą ar steigimo dokumentus įgaliojimų ribų.Šiais atvejais pripažįstama, kad bylą veda pats juridinis asmuo.

Tad juridinio asmens atstovas yra tik arba šio asmens darbuoto-jas, kuriam kompetentingas juridinio asmens organas suteikė įgalio-jimą, arba advokatas ar advokato padėjėjas, su kuriuo juridinis as-muo sudarė atitinkamą sutartį. Kalbant apie juridinio asmensdarbuotojus atkreiptinas dėmesys, kad CPK 55 straipsnio antrojoje da-lyje nustatyta gana liberali tvarka, nereikalaujanti iš atstovų specia-laus teisinio išsilavinimo, išskyrus apeliacinį arba kasacinį procesą(CPK 346 str. 3 d.), kai juridinio asmens atstovui privalomas aukšta-sis universitetinis teisinis išsilavinimas. Jeigu juridinis asmuo apelia-ciniame arba kasaciniame procese yra atstovaujamas kelių atstovų,bent vienas iš jų turi būti arba asmuo, turintis aukštąjį universitetinįteisinį išsilavinimą (jeigu tai darbuotojas), arba advokatas (advokatopadėjėjas) (CPK 55 str. 3 d.).

10.6 ATSTOVAI PAGAL ĮSTATYMĄ

Jau kalbėta, kad atstovavimo pagal įstatymą atveju atstovavimo santy-kių atsiradimo pagrindas yra įstatymas. CPK 54 straipsnyje nustatyta,kad atstovai pagal įstatymą atlieka atstovaujamųjų vardu visus proce-sinius veiksmus, kuriuos turi teisę atlikti atstovaujamieji, išskyrus įsta-tyme numatytas išimtis, kai tam tikriems veiksmams atlikti keliamospapildomos sąlygos (pvz., CK 3.244 straipsnio antrojoje dalyje sako-ma, kad sandoriams, kurių suma yra didesnė kaip penki tūkstančiailitų, sudaryti reikalingas išankstinis teismo leidimas). Tad jeigu įstaty-mas nenumato kitaip, atstovas pagal įstatymą turi atstovaujamojo pro-cesines teises ir pareigas.

Atstovavimo pagal įstatymą esmė šiek tiek skiriasi nuo atstovavi-mo pagal sutartį, kuris yra procesinio atstovavimo pagrindas. Atstova-vimo pagal sutartį paskirtis - garantuoti atstovaujamajam tinkamą tei-sinę pagalbą. Tuo tarpu atstovavimo pagal įstatymą atveju siekiamaįgyvendinti kito asmens, kuris negali savarankiškai šito padaryti (dėlligos, amžiaus ir pan.), teisnumą ir veiksnumą. Todėl atstovas pagalįstatymą nėra atstovas tikrąja šio žodžio prasme. Būtent dėl šios prie-žasties CPK 54 straipsnio antrojoje dalyje numatyta, kad atstovai pa-gal įstatymą gali pavesti bylą vesti teisme kitam savo pasirinktam at-stovui (šiuo atveju jau laikantis CPK 56 straipsnio reikalavimų), t. y.numato dvigubo atstovavimo galimybę, kai atstovavimo pagal įstaty-mą pagrindu atsiranda atstovavimas pagal sutartį.

291


Kalbant apie atstovavimą pagal įstatymą reikėtų detaliau aptartivisiškai naują Lietuvoje kuratoriaus institutą. Kuratorius - tai teismopaskirtas esant tam tikroms sąlygoms, paprastai kol bus paskirtas ša-lies atstovas pagal įstatymą arba atvyks į posėdį pati šalis, asmuo, tu-rintis visas atstovo pagal įstatymą teises ir pareigas. Taigi kuratoriųgalima apibūdinti kaip laikinai teismo paskirtą byloje dalyvaujančioasmens atstovą pagal įstatymą. CPK numato, kad kuratorius byloje galibūti paskirtas dviem atvejais: kai dėl byloje dalyvaujančio asmens turibūti atlikti skubūs procesiniai veiksmai, o jam nebūdingas procesinisveiksnumas ir jis neturi įstatymų nustatyta tvarka paskirto atstovo pa-gal įstatymą arba atstovaujančio organo (kai kalbama apie juridiniusasmenis) (CPK 39 str.), ir kai byloje dalyvaujančiam asmeniui, kuriogyvenamoji ir darbo vieta yra nežinoma, turi būti įteiktas ieškinio pa-reiškimas arba kitas procesinis dokumentas, lemiantis būtinumą gintijo teises (pvz., dublikas raštu rengiantis teisminiam bylos nagrinėji-mui) (CPK 129 str.). Taigi kuratorius yra laikinas. Jis skiriamas, kolpaskiriamas atitinkamas atstovas pagal įstatymą arba paaiškėja atsto-vaujamojo asmens gyvenamoji arba darbo vieta. Kuratorius turi visasatstovaujamojo procesines teises ir pareigas, todėl jį parenkant ypačteismui tenka gana didelė atsakomybė. Teismas negali skirti kurato-riaus savo iniciatyva - tai daroma tik suinteresuoto byloje dalyvaujan-čio asmens prašymu, nes būtent šis dengs visas kuratoriaus išlaidas.Kuratoriumi skiriamas asmuo neturėtų būti suinteresuotas priešingosšalies interesų gynimu. CPK 39 straipsnio ketvirtojoje dalyje nurodyta,kad kuratoriumi negali būti skiriamas asmuo, teisiškai suinteresuotasbylos baigtimi, jeigu šis suinteresuotumas yra priešingas atstovauja-mos šalies interesams. Atsižvelgiant į specifinę kuratoriaus padėtį, juoturėtų būti skiriamas arba atitinkamo asmens giminaitis, arba asmuo,turintis teisinį išsilavinimą, kad galėtų realiai ir tinkamai ginti atsto-vaujamojo asmens teises ir įstatymo saugomus interesus. Labai svar-bu, kad kuratoriumi asmuo gali būti paskirtas tik davęs sutikimą. Šissutikimas gali būti arba pareikštas raštu atskirame procesiniame doku-mente, arba įtrauktas į teismo posėdžio protokolą, jeigu duotas teismoposėdyje.

292

K E T V I R T O J I D A L I S

ŠALIŲ PROCESINIAI VEIKSMAI

V I E N U O L I K T A S S K Y R I U S

ŠALIŲ PROCESINIŲ VEIKSMŲ SĄVOKA

11.1 SĄVOKA IR JOS REIKŠMĖ

Šalių procesinio veiksmo sąvokos reikšmė ir vertė, kad teisinis šiossrities reguliavimas yra iš esmės kitoks nei šalių elgesio civilinėsteisės galiojimo srityje. Kalbant apie šalių procesinius veiksmus turi-ma galvoje ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys, kurių teisinė padė-tis yra prilyginta šalies procesinei teisinei padėčiai (tretieji asmenys,tiek pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, tiek jų nepareiškian-tys, pareiškėjai ypatingosios teisenos bylose). Atkreiptinas dėmesys,kad procesinius veiksmus gali atlikti tik asmenys, kuriems būdingasprocesinis veiksnumas; šie veiksmai, dažniausiai atliekami nagrinė-jant bylą žodžiu, yra skirti teismui; paprastai jie negali būti sąlygi-niai ir turi teisinę reikšmę tik konkrečiame procese. Visais šiais at-žvilgiais šalių veiksmai civilinėje teisėje reguliuojami iš esmės kitaip.Todėl svarbu aiškiai skirti šalių procesinius veiksmus nuo šalių civi-linių teisinių veiksmų, nes procesinis veiksmas negali būti pripažįs-tamas ir civiliniu.

Atskiriant procesinį veiksmą nuo civilinio sandorio svarbiausiu kri-terijumi pripažįstama tai, kokioje srityje atliktas veiksmas sukelia tamtikrus teisinius padarinius. Jeigu teisiniai padariniai atsiranda materia-liosios teisės galiojimo srityje, bus sandoris, jeigu procesinės teisės -procesinis veiksmas.

Tad galima teigti, kad šalies veiksmas yra procesinis, jeigu suke-lia civilinius procesinius teisinius padarinius ir yra atliekamas vado-vaujantis civilinio proceso teisės normomis.

11.2 PROCESINIO VEIKSMO IR SANDORIO SKIRTUMAS

Paprastai civilinio proceso teisės teorijoje išskiriami tokie pagrindiniaiprocesinio veiksmo ir sandorio skirtumai1:

a) procesinis veiksmas gali būti atliekamas nagrinėjant bylą žo-džiu (rašytiniame procese pateikiant atitinkamą procesinį dokumentą)tik bylą nagrinėjančiam teismui. Tuo tarpu civilinis sandoris gali būtiatliekamas bet kokiu įstatymo nedraudžiamu būdu;

Rosenberg L , Schwab K. H , Gottwald P. Cit. op. P. 347.

295

ŠALIŲ PROCESINIAI VEIKSMAI

b) procesinis veiksmas visada atliekamas bylą nagrinėjančiam teis-mui, neatsižvelgiant į priešingos šalies dalyvavimą, jeigu jai buvo tin-kamai pranešta apie teismo posėdį. Tuo tarpu sandoris visada sudaro-mas su priešinga šalimi;

c) procesiniai veiksmai negali būti atliekami, kai procesas sustab-dytas. Tuo tarpu šis ribojimas netaikomas sandorių sudarymui;

d) procesiniai veiksmai paprastai gali būti atliekami iki teisminionagrinėjimo pabaigos, jeigu proceso įstatymai nenumato kokių nors ri-bojimų (pvz., CPK 68 str. 2 d.). Tuo tarpu sandoriai paprastai gali būtisudaromi per materialiosios teisės nustatytus terminus;

e) procesiniai veiksmai gali būti laisvai atšaukiami dėl valios trū-kumų, tačiau motyvuojant šituo negali būti pripažįstami negaliojančiais.Tuo tarpu sandoriai yra neatšaukiami, tačiau gali būti teisme pripažįs-tami negaliojančiais.

D V Y L I K T A S S K Y R I U S

ŠALIŲ PROCESINIŲ VEIKSMŲ RŪŠYS

12.1 PADARINIUS SUKELIANTYS VEIKSMAI

Sukeliančiais padarinius pripažįstami tokie šalių procesiniai veiksmai,kurie teismui arba atitinkamai teismo institucijai suponuoja būtinybępriimti siūlomu klausimu sprendimą (plačiuoju požiūriu) arba kuriaispateikiama tokiam sprendimui priimti būtina procesinė medžiaga1. Taipagrindiniai ir svarbiausi procesiniai veiksmai, atliekami tiriamajameprocese. Šių procesinių veiksmų ypatumas, kad jie neturi savarankiš-kos teisinės reikšmės, t. y. jų teisinis poveikis apsiriboja tik konkre-čiu procesu ir neišeina už jo ribų. Jų reikšmė ta, jog jais siekiama,kad byloje būtų priimtas atitinkamo turinio teismo sprendimas, todėlir jų poveikis yra tik konkrečiam sprendimui, o teisiniai padariniaiatsiranda tik sprendimui įsiteisėjus. Sukeliančiais padarinius šalių pro-cesiniais veiksmais (vok. Erwirkungshandlungen) teorijoje pripažįs-tami šalių prašymai, tvirtinimai ir pripažinimai bei įrodymų patei-kimas2.

12.2 PROCESINĘ PADĖTĮ APIBŪDINANTYS VEIKSMAI

Apibūdinančiais procesinę padėtį laikomi visi kiti procesiniai veiks-mai, kurių tikslas nėra atitinkamo procesinio sprendimo priėmimas irįgyvendinimas, tačiau kuriais konkrečiame procese siekiama pagrįstitam tikrą procesinę padėtį1. Kai kurie iš procesinę padėtį apibūdinan-čių veiksmų (vok. Bewirkungshandlungen), pavyzdžiui, ieškinio atsi-sakymas, apeliacinio ar kasacinio skundo, pareikšto ieškinio pripažini-mas ir panašiai, pasižymi tuo, kad sukelia teisinius padarinius

D V I D E Š I M T P I R M A S SKYRIUS

LAIKINOSIOS APSAUGOS PRIEMONĖS

Civilinės bylos nagrinėjimas trunka tam tikrą laiką, kartais net kele-rius metus. Civilinė byla prasideda ieškinio pareiškimu teisme ir bai-giasi teismo sprendimo įvykdymu. Gana dažnai dėl įvairių priežasčiųar aplinkybių, atsiradusių prieš įsiteisėjant teismo sprendimui, gali bū-ti nebeįmanoma arba sunku realiai įvykdyti priimtą teismo sprendimą.Pavyzdžiui, sužinojęs apie pareikštą ieškinį, atsakovas gali tretiesiemsasmenims perleisti, sunaikinti ar paslėpti jam priklausantį turtą. Dėlnurodytų priežasčių privalu įstatyme nustatyti laikiną (iki bus priimtasteismo sprendimas) ginčo objekto apsaugos mechanizmą ir garantuotibūsimo teismo sprendimo įvykdymą. Teismo veikla taikant priemones,kad būtų įvykdytas būsimas teismo sprendimas patenkinus ieškinį, va-dinama laikinųjų apsaugos priemonių taikymu.

Labai tiksliai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą apibū-dina Anglijos teismuose cituojamas lordas Donaldsonas: „Mes gyvenametokiame apsukriame ir greitai kintančiame komerciniame ir finansiniamepasaulyje, kad teismai yra priversti prisitaikyti prie tobulėjančio pasau-lio ir turėti galimybių apriboti veiksmų laisvę atsakovų, visą savo ener-giją skiriančių tam, kad įgytų imunitetą būsimam teismo sprendimui."1

Ieškinio surašymas yra gana sudėtingas, atsakingas ir nemažai lai-ko užimantis veiksmas ir jam atlikti reikia teisinių žinių, išreikalautisurinkti ir išstudijuoti įvairius dokumentus. Galimas atvejis, kad atsa-kovas, sužinojęs apie ieškovo rengiamą ieškinį, gali imtis nesąžiningųpriemonių, apsunkinančių ar darančių visai nebeįmanomą jam nepa-lankaus teismo sprendimo įgyvendinimą. „Popierinis" teismo sprendi-mas, kuriuo tik patvirtinamas ieškovo (kreditoriaus) reikalavimų pa-grįstumas, teikia paguodą laimėjusiam bylą ieškovui, tačiau neužtikrinatinkamos jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynybos teismo tvarka.Taigi esant realiam pavojui, kad ieškovo (kreditoriaus) teisės privers-tine tvarka vykdant teismo sprendimą gali būti pažeistos, taikant laiki-nąsias apsaugos priemones reikia nustatyti ir išlaikyti tokią padėtį, ku-ri sudarytų sąlygas ieškovui rengtis procesui ir jame dalyvauti, opriėmus jam palankų sprendimą - jį realiai įvykdyti.

Andrews N. Cit. op. P. 176.

387

IEŠKINYS IR ATSAKOVO GYNYBOS PRIEMONES

Laikinosios apsaugos priemonės buvo žinomos daugelyje valsty-bių (Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje), tačiau Lietuvoje ši sąvokaiki 2001 m. liepos l d., kai buvo pakeistas 1964 m. CPK 155 straips-nis1, nebuvo vartojama, o suprantama kaip ieškinio užtikrinimo prie-monė. Pažymėtina, kad pirmą kartą Lietuvos teisės sistemoje laikinųjųapsaugos priemonių sąvoka paminėta. Autorių teisių ir gretutinių tei-sių įstatymo 69 straipsnyje, tačiau šių priemonių taikymas sietas su ieš-kinio pareiškimu teisme, o ieškinio užtikrinimo priemonės galėjo būtitaikomos tik jį pareiškus.

Įstatymas numato, kad teismas byloje dalyvaujančių ar kitų su-interesuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemo-nių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėtiarba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. l d.). Teismo iniciatyvalaikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik kai būtina sie-kiant apginti viešąjį interesą (CPK 144 str. 2d.). CPK 144 straipsniotrečiojoje dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės galibūti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek esant bet kuriai civili-nio proceso stadijai, t. y. įstatymas jau nesieja šių priemonių taikymosu ieškinio pareiškimu teisme.

Vadovaujantis CPK 145 straipsnio pirmąja dalimi, laikinosios ap-saugos priemonės gali būti:

1) atsakovo nekilnojamojo daikto areštas;2) įrašas viešajame registre draudžiant perleisti nuosavybės teisę;3) kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausan-

čių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, areštas;4) atsakovui priklausančio daikto sulaikymas;5) atsakovo turto administratoriaus paskyrimas;6) draudimas atsakovui dalyvauti tam tikruose sandoriuose arba

atlikti tam tikrus veiksmus;7) draudimas kitiems asmeninis perduoti atsakovui turtą arba vyk-

dyti kitas prievoles;8) išimtiniais atvejais draudimas atsakovui išvykti iš nuolatinės

gyvenamosios vietos;9) turto realizavimo sustabdymas, jeigu pareikštas ieškinys dėl

arešto tam turtui panaikinimo;10) išieškojimo sustabdymas vykdant sprendimą;11) laikino materialiojo išlaikymo priteisimas ar laikinų ribojimų

nustatymas;

Žinios. 2001, Nr. 55-1947.

388


12) įpareigojimas atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsi-rasti ar padidėti;

13) kituose įstatymuose numatytos priemonės, kurių nesiėmus ga-li būti sunkiau arba nebeįmanoma įvykdyti teismo sprendimo.

Pažymėtina, kad teismas gali taikyti kelias laikinąsias apsaugospriemones, tačiau bendra ją suma neturi būti iš esmės didesnė už ieški-nio sumą (CPK 145 str. 2 d.). Įstatymuose gali būti nustatytas konkre-čių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas tam tikrų kategorijų civili-nėse bylose. Pavyzdžiui, santuokos nutraukimo bylose esant sutuoktiniokaltei ar sutuoktinių gyvenimo skyrium (separacijos) bylose teismas,atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio intere-sus, gali taikyti CK 3.65 straipsnyje nurodytas laikinąsias apsaugos prie-mones:

1) įpareigoti, esant galimybei, vieną sutuoktinį gyventi skyrium;2) nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų;3) įpareigoti vieną sutuoktinį netrukdyti kitam sutuoktiniui naudo-

tis tam tikru turtu;4) priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams

vaikams ar kitam sutuoktiniui;5) areštuoti turtą, kol bus išspręstas jo priklausomybės nuosavy-

bės teisėmis vienam sutuoktiniui klausimas, taip pat siekiant užtikrintiišlaikymo mokėjimą;

6) areštuoti vieno sutuoktinio turtą, kurio verte būtų galima užtik-rinti teismo išlaidų atlyginimą kitam sutuoktiniui;

7) uždrausti vienam sutuoktiniui matytis su nepilnamečiais vai-kais ar lankytis tam tikrose vietose.

Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 81 straipsnio pirmojojedalyje (2003 m. kovo 5 d. redakcija) nurodytos tokios laikino pobū-džio priemonės (laikinosios apsaugos priemonės), taikomos autorių tei-sių gynimo bylose:

1) įpareigojimas asmenis nutraukti neteisėtą kūrinių ar kitų pagalšį įstatymą saugomų objektų naudojimą;

2) draudimas išleisti į apyvartą neteisėtas kūrinių ar kitų pagal šįįstatymą saugomų teisių objektų kopijas;

3) areštavimas neteisėtų kūrinių audiovizualinių įrašų ar fonogra-mų kopijų, jų atgaminimo priemonių ir įrangos bei atitinkamų doku-mentų.

Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi atitikti pro-cesiniam dokumentui keliamus reikalavimus, jame turi būti nurodo-mos aplinkybės, sudarančios pagrindą taikyti laikinosios apsaugos prie-

389


mones, ir nurodoma, kokios būtent laikinosios apsaugos priemonės irkokiu būdu turėtų būti taikomos. Toks prašymas gali būti nurodomasieškinyje, pareiškime išduoti teismo įsakymą ar paduodamas kartu suieškiniu arba gali būti paduodamas jau iškėlus bylą teisme. Savo ini-ciatyva teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik kai šitaiyra būtina siekiant apginti viešąjį interesą (CPK 144 str. 2 d.).

Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismas nagrinėjane vėliau kaip per tris dienas nuo jo gavimo dienos. Apie tokio pra-šymo nagrinėjimą turi būti pranešama atsakovui, tačiau išimtiniais at-vejais jos gali būti taikomos ir nepranešus atsakovui, kai yra reali grės-mė, kad toks pranešimas sutrukdys taikyti laikinąsias apsaugospriemones arba padarys jų taikymą nebeįmanomą (CPK 148 str. l d.).Laikinosios apsaugos priemonės taikomos nepranešus priimant preli-minarų sprendimą (CPK 427 str. 5 d.) ar išduodant teismo įsakymą(CPK 436 str. 2 d. 9 p.).

Teismas gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių esant suintere-suoto asmens prašymui iki ieškinio teismui pareiškimo dienos (CPK148 str. 2 d.). Asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones,iki ieškinio pareiškimo dienos privalo nurodyti teismui, dėl kokių prie-žasčių ieškinys negali būti pareikštas iš karto, ir pateikti įrodymus,patvirtinančius tam tikrą grėsmę pareiškėjo turtiniams interesams. Pa-vyzdžiui, atsakovas kreipėsi į turto registro įmonę su prašymu išduotipažymą dėl nekilnojamojo turto pardavimo, ruošiamasi išvykti nuolatgyventi į užsienį, įdėtas skelbimas parduodant turtą ir panašiai.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iki bylos iškėlimo teismeiš esmės reiškia ieškovo (kreditoriaus) tam tikro pranašumo prieš at-sakovą (skolininką) įgijimą. Teismų praktikoje nereti atvejai, kad ieš-kovai naudoja laikinąsias apsaugos priemones kaip tam tikro poveikiopriemones atsakovui, o teismui pritaikius šias priemones ieškinys teis-mui nepareiškiamas. Dėl šios priežasties yra nustatyta, kad suintere-suotas asmuo pateikdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos prie-mones iki bylos iškėlimo privalo sumokėti pusę CPK 80 straipsnyjenumatyto žyminio mokesčio. Ši suma iš esmės pripažintina užstatu,nes nepareiškus ieškinio sumokėti pinigai negrąžinami, išskyrus atve-jus, kai ieškinys nepareiškiamas be suinteresuoto asmens kaltės (CPK148 str. 2 d.). Pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones iki bylos iškė-limo, teismas turi nustatyti terminą, per kurį turi būti pareikštas ieški-nys, tačiau šis terminas negali būti ilgesnis kaip keturiolika dienų. Mi-nėtas prašymas turi būti paduodamas teismui, kuris pagal teismingumotaisykles nagrinės ieškinį (turi būti atsižvelgta į teritorinį ir rūšinį teis-mingumą).

390

Nesvarbu, ar nutartis priimama iki bylos iškėlimo, iškeliant byląar jau vykstant teisminiam nagrinėjimui, teismas priima motyvuotą nu-tartį, kurioje turi būti nurodyta laikinoji apsaugos priemonė, jos mas-tas, taikymo tvarka ir būdas tuo atveju, jei taikomas turto areštas, iš-spręsti turto saugojimo, valdymo ir naudojimo klausimai (CPK 145 str.4 d.). Pavyzdžiui, areštuodamas atsakovui priklausantį automobilį, teis-mas gali uždrausti atsakovui valdyti ir naudotis automobiliu, nurody-damas, kad jis turi būti pastatytas į saugojimo aikštelę ir už saugoji-mą moka ieškovas savo lėšomis. Įstatymas numato, kad kai laikinairibojamos nuosavybės teisės į daiktą, priklausantį bendrosios dalinėsnuosavybės teise, gali būti areštuota tik ta turto dalis, kuri priklausoasmeniui, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Jeigu tur-to dalis, įeinanti į bendrąją nuosavybę, nenustatyta, tada laikinai, kolšitai bus padaryta, gali būti areštuojamas visas turtas (CPK 145 str.5 d.). Areštavus lėšas, esančias bankų ar kitų kredito įstaigų sąskaito-se, leidžiama atlikti tik tas su tomis lėšomis susijusias operacijas, ku-rios nurodytos teismo nutartyje (CPK 145 str. 6 d.).

Teismo nutartyje taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodoma:1) nutarties priėmimo laikas ir vieta;2) teismo, priėmusio nutartį, pavadinimas ir sudėtis;3) nutarties priėmimo motyvai ir laikinųjų apsaugos priemonių tai-

kymo pagrindas;4) asmuo, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės (fizi-

nio asmens vardas, pavardė, asmens kodas (jeigu žinomas), gyvena-moji vieta; juridinio asmens pavadinimas, buveinės adresas, kodas);

5) asmuo, kurio reikalavimų įvykdymui užtikrinti taikomos laiki-nosios apsaugos priemonės (fizinio asmens vardas, pavardė, asmenskodas, gyvenamoji vieta; juridinio asmens pavadinimas, buveinės ad-resas, kodas);

6) taikomos laikinosios apsaugos priemonės apibūdinimas (jeigulaikinoji apsaugos priemonė susijusi su turtu, nurodomas turto pavadi-nimas, kodas (jeigu turtas registruotas turto registre), trumpas aprašy-mas, buvimo vieta ir kiti turtą identifikuojantys duomenys);

7) jeigu laikinoji apsaugos priemonė susijusi su turtu, turto savinin-kas (bendraturčiai) (fizinio asmens vardas, pavardė, asmens kodas, gy-venamoji vieta; juridinio asmens pavadinimas, buveinės adresas, kodas);

8) laikinosios apsaugos priemonės taikymo mastas, taikymo bū-dai, taip pat kalendorine data nustatytas laikinosios apsaugos priemo-nės taikymo terminas, jeigu jis nustatomas;

9) kiti su taikoma laikinąja apsaugos priemone susiję teisių ribo-jimai, jeigu jie taikomi;

391

IEŠKINYS IR ATSAKOVO GYNYBOS PRIEMONĖS

10) jeigu laikinoji apsaugos priemonė susijusi su turtu, turto sau-gotojas ar administratorius (fizinio asmens vardas, pavardė, asmens ko-das, gyvenamoji vieta; juridinio asmens pavadinimas, buveinės adre-sas, kodas), jeigu jį skiria teismas;

11) nutarties vykdymo tvarka;12) nutarties apskundimo tvarka.[statymas numato, kad taikant su turtu susijusią laikinąją apsau-

gos priemonę išsamūs turto duomenys nutartyje gali būti nenurodyti,jeigu areštuojamas turtas turto registre neregistruojamas arba nutartiespriėmimo dieną teismui nėra žinoma, kiek turto turi atsakovas (skoli-ninkas). Tokiu atveju aprašyti turtą pavedama antstoliui.

Įstatymas nustato, kad asmuo, kurio turtas areštuotas, atsako užnustatytų ribojimų pažeidimą nuo nutarties areštuoti turtą paskelbimojam momento, o nesant galimybės jam paskelbti, taip pat kai nutartispriimama tokiam asmeniui nedalyvaujant, - nuo nutarties įregistravi-mo turto arešto aktų registre (CPK 145 str. 8 d.). Apie nutarties pri-ėmimą įstatymo nustatyta tvarka pranešama asmeniui, kuriam taikomalaikinoji apsaugos priemonė, ir jam išaiškinama atsakomybė už nusta-tytų ribojimų pažeidimą. Atsakovui, kuriam taikomas draudimas išvyktiiš gyvenamosios vietos, būtina pasirašytinai pranešti apie laikinosiosapsaugos priemonės taikymą (CPK 148 str. 6d.). CPK 149 straipsnyjenustatyta, kad, pažeidus draudimą atsakovui dalyvauti tam tikruose san-doriuose ar imtis tam tikrų veiksmų, draudimą kitiems asmenims per-duoti atsakovui turtą arba vykdyti kitas prievoles, draudimą atsakovuiišvykti iš gyvenamosios vietos ir įpareigojimą atlikti veiksmus, užker-tančius kelią žalai atsirasti ar padidėti, kaltiems asmenims gali būtiskiriama bauda ir ieškovas turi teisę iš tokių asmenų reikalauti atly-ginti nuostolius, atsiradusius dėl teismo nutarties neįvykdymo. Teis-mas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu atsakovas įmo-ka reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą ar už atsakovą yralaiduojama, be to, atsakovas gali įkeisti savo turtą (CPK 146 str. 2 d.).Pavyzdžiui, atsakovas, sužinojęs, kad, taikant laikinąsias apsaugos prie-mones, yra areštuojamas jo nekilnojamasis turtas, turi teisę įmokėti įteismo specialiąją sąskaitą prašomą priteisti sumą.

Teismas parinkdamas laikinąsias apsaugos priemones turi vado-vautis ekonomiškumo principu. Įstatyme nustatyta, kad bendra riboji-mų suma taikant laikinąsias apsaugos priemones negali būti iš esmėsdidesne už ieškinio sumą. Praktikoje dažnai kyla nesklandumų, kai pa-reiškiamas ieškinys nedidelei sumai, o areštuojamas vienintelis atsa-kovo butas ar kitas turtas, gerokai viršijantis ieškinio kainą.

392

LAIKINOSIOS APSAUGOS PRIEMONES

Tokiu atveju svarbu nustatyti ar atsakovas neturi kokio nors kil-nojamojo daikto ar piniginių lėšų, kurias areštavus būtų užtikrintassprendimo įvykdymas. Žinoma, įstatymas numato galimybę pakeisti vie-ną laikinąją apsaugos priemonę kita. Šitai gali padaryti teismas bylojedalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, tačiau teismui bū-tina sužinoti kitų byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę, todėl jis pri-valo apie tokį prašymą pranešti byloje dalyvaujantiems asmenims iršie dėl tokio prašymo turi teisę pareikšti prieštaravimus (CPK 146 str.l d.). Be abejo, kai atlikti CPK 146 straipsnio antrojoje dalyje nurody-ti veiksmai, teismas gali paskirtą laikinąją apsaugos priemonę pakeistiar panaikinti. Draudžiama išvykti iš gyvenamosios vietos tik išimti-niais atvejais, todėl šis draudimas gali būti panaikinamas įmokėjus rei-kalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą arba laidavus už atsako-vą (CPK 146 str. 4 d.).

Pažymėtina, jog teismui suteikta teisė pareikalauti, kad asmuo, pra-šantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pateiktų atsakovo nuosto-lių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlygi-nimo užtikrinimą, kuris taip pat gali būti banko garantija (CPK 147 str.l d.). Taikydamas ar pritaikęs laikinąją apsaugos priemonę, teismas turinustatyti terminą, per kurį asmuo, prašęs ją taikyti, turi įmokėti pinigusarba pateikti banko garantiją. Nurodytam asmeniui šito nepadarius perteismo nustatytą terminą, teismas laikinąsias apsaugas priemones panai-kina (CPK 147 str. 2 d.). Be to, teismo iniciatyva laikinosios apsaugospriemonės gali būti panaikintos, jei šito reikalauja viešasis interesas irjei asmuo, kuris kreipėsi dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo,per teismo nustatytą terminą nepareiškia ieškinio (CPK 150 str. 2 d.).Taigi laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas gali būti panaikinamasbyloje dalyvaujančių ir kitų suinteresuotų asmenų prašymu teismui, ku-rio žinioje yra byla, priimant nutartį. Laikinųjų apsaugos priemonių pa-naikinimo klausimas išsprendžiamas rašytinio proceso tvarka. Bylą iš-nagrinėjus iš esmės, laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimąteismas turi išspręsti priimdamas sprendimą, t. y. atmetus ieškinį laiki-nosios apsaugos priemonės, kurių buvo imtasi, paliekamos, kol įsiteisėsteismo sprendimas (CPK 150 str. 4d.), o ieškinį patenkinus taikytos lai-kinosios apsaugos priemonės galioja, kol įvykdomas teismo sprendimas(CPK 150 str. 5 d.). Jei šie klausimai nebuvo išspręsti teismui priimantsprendimą, įsiteisėjus teismo sprendimui ar jį įvykdžius gali būti išspręstipriimant nutartį. Pažymėtina, kad priimdamas sprendimą teismas galitaikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinančias teismo sprendimoįvykdymą, jeigu iki tol jos nebuvo taikytos (CPK 272 str.).

393


Nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones įsigalioja nuo pri-ėmimo dienos, tačiau visos pirmosios instancijos teismo nutartys dėllaikinųjų apsaugos priemonių skundžiamos pateikiant atskirąjį skun-dą (CPK 148 str. 5d., 151 str. l d.) dėl jų taikymo, pakeitimo ir pa-naikinimo. CPK 152 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad teismonutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones vykdoma skubiai, to-dėl atskirojo skundo pateikimas nesustabdo bylos nagrinėjimo ir nu-tarties vykdymo, išskyrus atvejus, kai pateikiamas atskirasis skundasprašant panaikinti laikinąsias apsaugos priemones ar pakeisti jas ki-tomis. Tokios nutarties vykdymas sustabdomas, kol įsiteisės nutartis.Skundo padavimo terminas skaičiuojamas nuo nutarties priėmimodienos, išskyrus atvejus, kai nutartis buvo priimta nepranešus asme-niui, kuris pateikia atskirąjį skundą. Šiuo atveju terminas skaičiuoja-mas nuo nutarties nuorašo įteikimo tokiam asmeniui dienos (CPK151 str. 2d.). Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teis-mo nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių neskundžiamos (CPK151 str. 5d.).

Nutartys vykdyti yra nedelsiant išsiunčiamos viešo registro tvar-kytojui ar kitam pareigūnui ar asmeniui, įgaliotam vykdyti nutartis. Nu-tartis, kurią vykdo antstolis, vykdoma teismo sprendimams vykdyti nu-statyta tvarka, t. y. remiantis Sprendimų vykdymo instrukcijos 16 punktuteismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių yra vykdomasis do-kumentas. Nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones antstoliui pa-teikia šalis, kurios prašymu jos taikomos. Ji pateikia nutartį vykdytipasirinktam antstoliui ir apmoka vykdymo išlaidas. Turto areštas įre-gistruojamas 1999 m. lapkričio 9 d. Turto arešto aktų registro įstaty-mo1 nustatyta tvarka. Ši laikinoji apsaugos priemonė asmeniui, kurioturtas areštuojamas, sukelia teisinius padarinius nuo turto arešto jampaskelbimo, o nesant galimybės paskelbti - nuo turto arešto akto įre-gistravimo Turto arešto aktų registre, jeigu kiti įstatymai nenustato ki-taip. Tretiesiems asmenims turto areštas sukelia teisinius padariniusnuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre (Turtoarešto aktų registro įstatymo 4 str. l d.). Visi turto arešto duomenys,įrašyti į Turto arešto aktų registrą, pripažįstami teisingais ir išsamiais,kol nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Šio registro duomenysyra vieši ir nustatyta tvarka su jais gali susipažinti kiekvienas asmuo.Dėl nurodytų priežasčių preziumuojama, kad turto arešto duomenys ži-nomi kiekvienam asmeniui, jeigu turto arešto aktas yra įregistruotasTurto arešto aktų registre.

1 Žinios. 1999, Nr. 101-2897.

394

LAIKINOSIOS APSAUGOS PRIEMONES

Taikant laikinąsias apsaugos priemones svarbiausias vaidmuo ten-ka teismui. Jis privalo siekti, kad būtų užtikrinama kreditoriaus irskolininko interesų pusiausvyra, kad šios priemonės nebūtų taikomosnepagrįstai. Pavyzdžiui, areštavus skolininko - juridinio asmens - ban-ko sąskaitą, sutrikdoma jo finansinė veikla, užuot areštavus skolinin-ko kilnojamąjį turtą. Dėl nurodytų priežasčių teismai turėtų dažniautaikyti priemones, užtikrinančias atlyginimą nuostolių, kurių atsako-vas gali patirti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Taigi bū-tina užtikrinti ieškovo (kreditoriaus) ir atsakovo (skolininko) interesųpusiausvyrą.

Nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti aiški irtinkama operatyviai vykdyti, joje nurodyti privalantys ją vykdyti as-menys. Duomenis apie viešuose registruose registruojamą turtą turi pa-teikti asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kai areš-tuojamas turtas nėra registruojamas ar nėra žinoma, kiek ir kokio turtoturi atsakovas (skolininkas), pareiga surasti ar aprašyti turtą tenka ant-stoliui. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas numatytas ir teismo įsa-kymo procedūroje. Pareiškime išduoti teismo įsakymą turi būti moty-vuotas prašymas, jeigu yra pagrindo taikyti skolininkui laikinąsiasapsaugos priemones, ir duomenys apie jo turtą (CPK 433 str. l d. 5 p.).Išduodamas įsakymą teismas turi nurodyti, kokios laikinosios priemo-nės taikomos (CPK 436 str. 2 d. 9 p.), t. y. kartu su įsakymu priimamanutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir šitai nurodoma įsa-kyme.

Laikinąsias apsaugos priemones teismas gali taikyti ir tada, kaišalių ginčas nagrinėjamas arbitražu, nes Komercinio arbitražo įstaty-mo 12 straipsnyje nustatyta, kad šalies kreipimasis į teismą iki arbitra-žinio nagrinėjimo pradžios arba vykstant nagrinėjimui, prašant imtispriemonių užtikrinti ieškinį, ir teismo nutartis dėl tokių priemonių tai-kymo nėra nesuderinama su arbitražiniu susitarimu. Tai reiškia, kadvienos šalies prašymu laikinosios apsaugos priemonės teismo gali būtitaikomos iki arbitražinio nagrinėjimo pradžios ar vykstant nagrinėji-mui. Prašymas paduodamas teismui pagal atsakovo (skolininko) ar joturto buvimo vietą. Be to, arbitražo teismas gali bet kurios iš ginčošalių prašymu kreiptis į savo buvimo vietos apylinkės teismą dėl lai-kinųjų apsaugos priemonių taikymo, jeigu šalių susitarimas nenumatoko kita (Komercinio arbitražo įstatymo 20 str.).

Tam tikrais atvejais laikinąsias apsaugos priemones suinteresuotoasmens prašymu gali taikyti Lietuvos teismas, nors ginčas priklausospręsti užsienio valstybės teismui ar arbitražui, pavyzdžiui, nekilnoja-majam daiktui - orlaiviui esant Lietuvoje, nors pagal šalių susitarimą

395

IEŠKINYS IR ATSAKOVO GYNYBOS PRIEMONĖS

ginčas turėtų būti nagrinėjamas užsienio valstybėje. Kadangi šiuo at-veju ginčas kilo dėl lėktuvo, kuris yra mobilus objektas, taigi faktiniobuvimo vietos nustatymas ribotas, teismas taikė laikinąją apsaugos prie-monę (lėktuvo areštą), nes buvo kilusi reali grėsmė pareiškėjo turti-niams interesams1.

Tam tikri laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ypatumai gali būtinumatyti ir tarptautinėse sutartyse. Pavyzdžiui, 1952 m. Tarptautinė kon-vencija dėl kai kurių taisyklių, susijusių su jūsų laivų areštu, suvieno-dinimo2 reglamentuoja klausimus, kurių kyla dėl laivo arešto pareiš-kus jūrinį reikalavimą. Pagal šią konvenciją laivas gali būti areštuotastik susitariančios valstybės, kurioje vykdomas areštas, teismo ar atitin-kamo teismo organo sprendiniu ir visus su areštu susijusius procesi-nius klausimus reglamentuoja susitariančios valstybės, kurioje buvoareštuotas laivas ar pareikalauta jį areštuoti, įstatymai. Be to, laivo areš-tas tam tikrais atvejais suteikia teisę nagrinėti bylą Lietuvos teismuo-se, jeigu tokia byla priklauso Lietuvos Respublikos teismų kompetenci-jai. Pavyzdžiui, Klaipėdos uoste stovi Afrikos valstybės laivas, kuriamedirba Lietuvos gyventojai. Su jais buvo neatsiskaityta už darbą. Jų pra-šymu ar pritaikius laikinąją apsaugos priemonę - laivo areštą, ginčasnagrinėtinas Lietuvos teisme.

Nors užsienio valstybių civilinio proceso teisė žino daugelį mū-sų įstatyme numatytų laikinųjų apsaugos priemonių, tačiau kartu turitam tikrų ypatumų. Pavyzdžiui, Vokietijoje teismo taikomos vadina-mosios laikinosios teisinės apsaugos priemonės - areštas ir laikiniejipotvarkiai. Areštu siekiama apsaugoti priverstinį piniginių reikalavi-mų įvykdymą, o laikinaisiais potvarkiais nustatoma visų kitų reikala-vimų (išskyrus piniginius) laikinoji teisinė apsauga3. Šios priemonėsirgi gali būti skiriamos prieš pareiškiant ieškinį teismui. Prancūzijojelaikinosios apsaugos priemonės taip pat gali būti taikomos iki ieški-nio pareiškimo teismui. Kreditorius, kurio naudai taikomos laikino-sios apsaugos priemonės, per vieną mėnesį nuo priemonių skyrimoturi pateikti ieškinį teismui. Laikinosios apsaugos priemonės kaip ieš-kinio užtikrinimo būdas buvo žinoma ir Civilinės teisenos įstatyme.Jo 590 straipsnis numatė galimybę užtikrinti ieškinį per visą proce-

1 Lietuvos apeliacinio teismo CBS teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 12 d. nutartisc. b. ,,A&P Holding" (TZ) v. „Aircara Garanstų management LLC Trustel" firma„EWEC AG 48C", Nr 2-37/2002.

2 Žinios. 2002, Nr. 45-1712.3 Pelenis D. Laikinoji teisinė apsauga Vokietijos civiliniame procese: nustatymo są-

lygos ir priemonių sistema // Teisė. 2002, Nr. 42, p. 96-106.

396


są. Laikytasi taisyklės, kad teismui nepareikšto ieškinio negalima už-tikrinti, išskyrus kelias išimtis. Ieškinį užtikrindavo teismas, kuris kėlėbylą. Buvo keturi pagrindiniai ieškinio užtikrinimo būdai:

1) nustatant draudimą nekilnojamajam turtui;2) skiriant kilnojamojo turto areštą;3) paimant laidavimą;4) paimant iš atsakovo pasižadėjimą neišvykti iš gyvenamosios vie-

tos, kai ieškinys nebuvo užtikrinamas nė vienu iš trijų nurodytų būdų.Ieškinio užtikrinimo būdą rinkosi ieškovas. Jis privalėjo nurodyti,

kokiam konkrečiam turtui nori nustatyti draudimą. Konkrečiai neįvar-dyto nekilnojamojo turto areštas nebuvo skiriamas (CTĮ 602-604 str.).

D V I D E Š I M T A N T R A S S K Y R I U S

ATSAKOVO INTERESŲ GYNYBOS BŪDAI

22.1 ATSAKOVO GYNYBOS PRIEMONIŲ SAMPRATA,REIKŠMĖ IR RŪŠYS

Šalių procesinės teisės yra lygios (CPK 17 str.). Todėl ieškovas turiteisę pareikšti ieškinį, o atsakovas atitinkamai turi turėti teisę gintisnuo jam pareikšto ieškinio. Kita vertus, principas audiatur et alterapars reikalauja išklausyti ir atsakovo. Todėl atsakovui turi būti suteik-tos tam tikros procesinės galimybės išdėstyti savo nuomonę dėl jampareikšto ieškinio. Be abejo, atsakovas, pareiškus ieškinį, gali elgtisįvairiai. Pavyzdžiui, jis gali pripažinti ieškinį arba ieškinio pagrindą.Tokiu atveju teismas ieškovo ieškinį patenkins (CPK 42, 187 str.). At-sakovas gali elgtis ir pasyviai - nerašyti atsiliepimo į ieškinį, neatvyk-ti į teismo posėdį. Tokiu atveju teismas priims teismo sprendimą užakių (CPK 142, 285 str.). Tačiau atsakovas gali nuspręsti gintis nuojam pareikšto ieškinio. Tada jis gali imtis tam tikrų procesinių prie-monių, o jomis remdamasis teismas gali atmesti ieškinį.

Procesinės priemonės, kuriomis atsakovas ginasi nuo jam pareik-to ieškinio, vadinamos atsakovo gynybos priemonėmis. Šios priemo-nės leidžia ne tik užtikrinti procesinį šalių lygiateisiškumą, bet ir yrabūtina rungimosi principo prielaida. Tik pripažįstant adekvačias atsa-kovo gynybos priemones, įmanoma užtikrinti, kad procesas bus rungi-mosi pobūdžio.

Tačiau, kaip minėta, gintis nuo pareikšto ieškinio yra atsakovo tei-sė, bet ne pareiga. Todėl atsakovas gali nesiginti ir pripažinti ieškinį(CPK 42 str.).

Įstatymas numato dvi atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškiniopriemonės - priešinį ieškinį ir atsikirtimus į ieškinį.

22.2 PRIEŠINIS IEŠKINYS

Priešinis ieškinys (ang. cross-action; pranc. action reconventionelle;vok. Widerklage) - tai toje pačioje byloje pareikštas atsakovo ieškinysieškovui siekiant apsiginti nuo pirminio ieškinio reikalavimo1. Gali-

1 LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 10d. nutartis c. b. R. Žemaitis v. A. Pad-leckas, Nr. 3K-3-788/2001, kat. 95.2; 2001 m. balandžio 4 d. nutartis c. b. Kelmės rajonosavivaldybė v. M. ir J. Žukauskai, Nr. 3K-3-360/2001, kat. 95.2; 2001 m. vasario 7 d. nu-

398

ATSAKOVO INTERESŲ GYNYBOS BUDAI

mybė pareikšti priešinį ieškinį susijusi su materialiąja teise. Daugeliuatvejų esant materialiesiems teisiniams santykiams subjektus sieja abi-pusės teisės ir pareigos. Todėl ne tik ieškovas turi teisę pareikšti rei-kalavimą atsakovui, bet ir atvirkščiai - atsakovas turi teisę pareikštireikalavimą ieškovui. Pavyzdžiui, pagal rangos sutartį užsakovas turiteisę reikalauti iš rangovo atlikti darbus laiku ir kokybiškai, o rango-vas turi teisę reikalauti iš užsakovo priimti atliktus darbus ir už juossumokėti.

Priešinis ieškinys turi būti pareiškiamas pagal bendrąsias ieškiniopareiškimo taisykles (CPK 143 str.). Tačiau teismo nutartis priimti prie-šinį ieškinį pateikiant atskirąjį skundą neskundžiamą. Priešinis ieški-nys neatsižvelgiant į teismingumą pareiškiamas tame teisme, kur nag-rinėjamas pradinis ieškinys (CPK 33 str. 2 d.). Atsakovas turi teisępareikšti priešinį ieškinį tik kol priimama nutartis skirti bylą nagrinėtiteismo posėdyje. Vėliau priešinį ieškinį teismas gali priimti tik esantvienai iŠ tokių sąlygų:

- būtinybė pareikšti priešinį ieškinį atsirado vėliau, pavyzdžiui,teismas leido pakeisti ieškinio dalyką arba pagrindą po nutarties skirtibylą nagrinėti teismo posėdyje (CPK 141 str. 1d.);

- gautas priešingos šalies sutikimas priimti priešinį ieškinį;- teismas pripažįsta, kad vėlesnis ieškinio priėmimas neužvilkins

bylos nagrinėjimo.Priešinio ieškinio pareiškimas yra pagrindas atidėti bylos nagrinė-

jimą, nes ieškovas turi pasirengti gintis nuo jam pareikšto priešinioieškinio (CPK 156 str. l d.).

CPK 143 straipsnio antrojoje dalyje numatyti trys atvejai, kai at-sakovas gali gintis reikšdamas priešinį ieškinį:

1) priešiniu reikalavimu siekiama įskaityti pradinio ieškinio reika-lavimą, pavyzdžiui, užsakovui pareiškus ieškinį dėl netesybų už laikuneatliktus darbus išieškojimo, rangovas pareiškia priešinį ieškinį tokiaipat sumai dėl atlyginimo už atliktus darbus išieškojimo;

2) patenkinus priešinį ieškinį, bus visiškai ar iš dalies nebegalimapatenkinti pradinio ieškinio, pavyzdžiui, pareiškus ieškinį dėl alimentųišieškojimo, pareiškiamas priešinis ieškinys dėl tėvystės nuginčijimo;

3) tarp priešinio ieškinio ir pradinio ieškinio yra tarpusavio ryšysir juos nagrinėjant kartu ginčus bus galima išnagrinėti greičiau ir tei-singai.

tartis c. b. Vilniaus miesto valdyba v. A. Šavareikienė ir kt., Nr. 3K-3-174/2001, kat. 95.2;2003 m. kovo 5 d. c. b. S. Tamašauskas v. Marijampolės apskrities viršininko administ-racija ir kt., Nr. 3K-3-298/2003, kat. 36.4.

399


Teismas, priimdamas sprendimą byloje, kur buvo pareikštas prie-šinis ieškinys, turi aiškiai nurodyti, kurie ieškovo ir atsakovo reikala-vimai patenkinami, o kurie - atmetami (CPK 265 str.).

22.3 ATSIKIRTIMAI Į IEŠKINĮ

Atsikirtimai į ieškinį - tai atsakovo pateikiami argumentai, kuriais jissiekia paneigti jam pareikšto reikalavimo pagrįstumą arba ginčija ieš-kovo teisę pareikšti ieškinį. Atsikirtimai į ieškinį gali būti materialiojoteisimo pobūdžio ir procesinio teisinio pobūdžio (formalūs).

Materialiojo teisinio pobūdžio atsikirtimai - tai atsakovo nuro-domos faktinės aplinkybės, argumentai, paaiškinimai, kuriais siekiamapaneigti ieškinio pagrįstumą, t. y. įrodyti, kad ieškovas neturi teisės įieškinio patenkinimą. Šiais atsikirtimais atsakovas siekia nuginčyti tei-sinį arba juridinį ieškovo ieškinio pagrindą. Pavyzdžiui, materialiojoteisinio pobūdžio atsikirtimai yra atsakovo argumentas, kad ieškovaspraleidęs ieškinio senaties terminą, pareiškimas, kad dėl prievoles ne-įvykdymo nėra atsakovo kaltės, tvirtinimas, kad prievolę jis įvykdė tin-kamai, įrodinėjimas, kad sutartis negalioja. Atsakovas, ginčydamas fak-tinį ieškovo ieškinio pagrindą, gali pasirinkti kelis gynybos variantus.Pirma, jis gali paprasčiausiai neigti ieškovo nurodytus faktus (lot. ne-gatio simplex), pavyzdžiui, paskolos sutarties buvimo faktą. Antra, at-sakovas gali įrodinėti esant priešingus, nei nurodo ieškovas, faktus (lot.negatio per positionem alterius). Pavyzdžiui, ieškovas prašo priteistiatlyginimą už suteiktas paslaugas, o atsakovas įrodinėja, kad jokių pa-slaugų iš ieškovo negavo. Trečia, atsakovas gali įrodinėti aplinkybes,kurios derinasi su ieškovo ieškinio pagrindu, bet jas įrodžius ieškovoreikalavimas nebegali būti tenkinamas. Pavyzdžiui, atsakovas pripažįs-ta skolinęsis iš ieškovo pinigų, tačiau įrodinėja, kad skolą grąžinęsarba kad dar nėra suėjęs jos grąžinimo terminas1.

Procesinio teisinio pobūdžio (formalūs) atsikirtimai - tai atsa-kovo argumentai, kuriais jis siekia įrodyti, kad ieškovas neturėjo tei-sės pareikšti ieškinio, todėl procesas prieš jį (atsakovą) pradėtas netei-sėtai. Pavyzdžiui, procesiniai teisiniai atsikirtimai yra atsakovopareiškimas, kad ginčas nepriklauso spręsti teismui arba dėl tapatausieškinio jau įsiteisėjęs teismo sprendimas, nurodymas, jog ieškovas yraneveiksnus, tvirtinimas esant arbitražinį susitarimą ir t.t.

Visus atsikirtimus į ieškinį atsakovas turi įrodyti (CPK 12, 178 str.).

1 LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 10 d. nutartis c. b. G. R. Daugilienėv. D. Česnikas, Nr. 3K-3-1291/2001, kat. 95.2; 2001 m. spalio 15 d. nutartis c. b. O. Šev-čenko ir kt. v. A. Jonušas ir kt., Nr. 3K-3-948/2001, kat. 95.2; 2002 m. gegužės 27 d.nutartis c. b. Kauno apygardos prokuroras v. V. Zigmantą, Nr. 3K-3-719/2002, kat. 95.2.

400

ATSAKOVO INTERESŲ GYNYBOS BŪDAI

22.4 ATSILIEPIMAS Į IEŠKINĮ

Atsiliepimas į ieškinį yra procesinis dokumentas, kuriame atsakovasišdėsto savo nuomonę dėl jam pareikšto ieškinio. Tai procesinė prie-monė atsakovui pareikšti savo atsikirtimus į ieškinį.

Pagal CPK 142 straipsnį teismas priimtą ieškinio pareiškimą siun-čia atsakovui kartu su pranešimu apie atsakovo pareigą pateikti atsi-liepimą į ieškinį. Pranešime teismas nurodo ne trumpesnį kaip ketu-riolikos, bet ne ilgesnį kaip trisdešimties dienų terminą atsiliepimuipareikšti. Išimtiniais atvejais teismas, atsižvelgdamas į atsakovo pra-šymą ir bylos sudėtingumą, šį terminą gali pratęsti iki šešiasdešimtiesdienų. Kartu pranešime nurodoma atsiliepimo nepateikimo padariniai- teismo sprendimo už akių priėmimas ir atsisakymas priimti laikunepateiktus įrodymus.

Be CPK 111 straipsnyje numatytų duomenų, atsiliepime atsakovasprivalo nurodyti:

— sutinka ar ne su pareikštu ieškiniu;- nesutikimo motyvus;- įrodymus, kuriais grindžia nesutikimo motyvus;- nuomonę dėl sprendimo už akių priėmimo, jeigu ieškovas ne-

pateiks paruošiamųjų procesinių dokumentų;- informaciją, ar byla bus vedama per advokatą.Jeigu atsakovas be pateisinamos priežasties nesurašo ir neatsiun-

čia teismui per nustatytą terminą savo atsiliepimo į ieškinį, galimi dve-jopi teisiniai padariniai. Pirma, teismas turi atsisakyti priimti įrody-mus ir motyvus, kurie galėjo būti pateikti atsiliepime į ieškinį, jeigumano, kas vėlesnis jų pateikimas užvilkins sprendimo priėmimą bylo-je (CPK 142 str. 3 d.). Pavyzdžiui, jeigu atsakovas nesurašė atsiliepi-mo į ieškinį, tačiau teismo posėdyje pareikalauja taikyti ieškinio sena-tį, teismas gali tokio jo atsikirtimo nepriimti. Antra, jeigu atsakovasbe pateisinamos priežasties per nustatytą terminą nepateikia atsiliepi-mo į ieškinį, teismas turi teisę ieškovo prašymu priimti sprendimą užakių (CPK 142 str. 4 d.).

401

ĮRODYMAI CIVILINIAME PROCESE

D V I D E Š I M T T R E Č I A S S K Y R I U S

23.1 ĮRODINĖJIMO SĄVOKA, TIKSLAS IR REIKŠMĖ

§ 1. BENDROSIOS PASTABOS

Tiriant bet kurią civilinę bylą, neišvengiamas atkūrimas. Nagrinėda-mas bylą, konkrečią materialiosios teisės normą teismas turi taikyti jauiki proceso atsiradusiems šalių tarpusavio santykiams. Siekiant tinka-mai taikyti teisės normą, taigi ir teisingai išspręsti bylą, pirmiausiaireikia nustatyti, ar tikrai tarp šalių susiklostę materialieji teisiniai san-tykiai. Antra, būtina nustatyti tų santykių rūšį, nes nuo to priklauso,kokia konkreti materialiosios teisės normos taikytina. Trečia, reikia iš-siaiškinti, ar tikrai pažeisti vienos šalies teisės arba interesai ir ar tik-rai juos pažeidė atsakovas. Visos šios aplinkybės paprastai nėra aki-vaizdžios, t. y. jos įvykusios praeityje, teisėjas jų nematė ir nežino.Todėl, prieš taikydamas konkrečią teisės normą, teismas turi įsitikintiesant aplinkybes, faktus, kuriais grindžiamas ieškovo reikalavimas, ir,atvirkščiai, nesant faktų, kuriais remiasi atsakovas. Tuo teismas įsitiki-na vykstant įrodinėjimo procesui, kai siekiant pagrįsti nurodytus fak-tus pateikiami, tiriami ir vertinami įrodymai.

Galima įrodinėti ne tik faktines aplinkybes. Įrodinėti įstatymo, tei-sės normų turinio, jų veikimo pagal galiojančius įstatymus nereikia,nes preziumuojama teisėją žinant įstatymus ir suprantant jų prasmę(lot. iura novit curia). Tačiau prireikus taikyti byloje užsienio įstaty-mą, šalys gali būti įpareigotos pateikti įstatymo galiojimo, jo turinio irprasmės įrodymų (CPK 808 str. 2 d.). Kartais galima įstatymo sutiki-mo su Konstitucija įrodinėjimo problema. Pavyzdžiui, nagrinėjant ci-vilinę bylą vienai šaliai pareiškus, kad įstatymas, kuriuo remiasi kitašalis, prieštarauja Konstitucijai, todėl negali būti teismo taikomas, teis-mas gali sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą(Konstitucijos 110 str.). Šiuo atveju Konstitucinio Teismo sprendimasbūtų vieno ar kito įstatymo sutikimo ar nesutikimo su Konstitucija įro-dymas ir turėtų prejudicinę galią.

Įstatymas reikalauja, kad teismas savo sprendime nurodytų, ko-kios aplinkybės nustatytos, kokiais įrodymais grindžiamos teismo iš-vados ir kuo argumentuodamas jis atmetė kai kuriuos įrodymus (CPK

405


265, 270 str.). Todėl teismas negali grįsti sprendimo prielaidomis, savosamprotavimais, niekuo nepagrįstais šalių paaiškinimais. Dėl šios prie-žasties įrodinėjimas svarbus ir šalims, ir teismui. Kiekviena šalis, grįs-dama savo reikalavimus ar atsikirtimus tam tikrais faktais, stengiasiįtikinti teismą tų faktų tikrumu ir šiuo tikslu pateikia vienų ar kitųjų įrodymų. Teisėjas šalių pateiktą faktinę ir kitą įrodomąją medžia-gą turi nešališkai įvertinti ir nuspręsti, tie faktai nustatyti ar ne. Tai-gi įrodinėjimo tikslas yra šalių teiginių teisingumo nustatymas, t. y.įrodinėjant siekiama įtikinti teismą, kad šalies teiginiai yra teisingi:kad jos nurodytos aplinkybės tikrai yra (buvo) ir būtent tokios, ko-kios nurodytos, arba atvirkščiai, kad neigiamų aplinkybių iš tikrųjųnėra.

Apskritai įrodinėjimas nėra civilinio proceso teisės ir doktrinos sri-tis. Įrodinėjimas iš esmės yra logikos dalis, nes kiekviena pažintinėveikla reikalauja įrodinėti tam tikrus reiškinius ar teiginius. Kurio norsteiginio teisingumą ar klaidingumą, jo sutikimą ar nesutikimą su tik-rove galima įrodyti tik dedukcijos ir indukcijos metodais, vadovaujan-tis logikos dėsniais1. Logikos dėsniais remiamasi ir įrodinėjant civili-niame procese, nes įrodinėjimas teisme pirmiausiai taip pat yra loginė,pažintinė veikla. Kita vertus, įrodinėjimas teisme nėra grynai loginė,mąstymo procesas. Ji yra ir procesinė pozityviosios teisės normų re-guliuojama veikla, nes, pirma, teisminio įrodinėjimo ypatumus lemiaįrodinėjimo dalykas, esantis ne hipotezės, teorijos ar teiginiai, o juri-diniai faktai. Antra, įrodinėjant teisme operuojama ne moksliniais ar-gumentais, aksiomomis, o teisminiais įrodymais, t. y. tam tikra infor-macija, patvirtinančia ar paneigiančia įrodinėjimo dalyką sudarančiusfaktus. Įstatymas nustato, ką galima laikyti įrodymu, ko negalima, kąreikia įrodinėti, o ko ne ir t.t. Taigi teismo procese įrodinėjama tikįstatymų nustatytomis priemonėmis ir tvarka.

Įrodymų teorija aiškina daugelį civilinio proceso klausimų: įrodi-nėjimo dalyką, įrodinėjimo pareigą ir jos paskirstymą, įrodinėjimo prie-mones, įrodymų leistinumą ir sąsajumą, įrodymų rinkimą, pateikimą irvertinimą, neįrodinėtinas aplinkybes2.

Daugumoje šalių įrodymai laikomi proceso teisės institutu, todėl nor-mos, reguliuojančios įrodinėjimą ir įrodymus, yra civilinio proceso įsta-tymuose. Tačiau Prancūzijoje, Italijoje, Kanadoje įrodymai laikomi ma-

1 Apie įrodinėjimą logikos moksle žr.: Segeth W. a p a a. M o c a :B a a , 1985. C . 184-187.

2 Jones on Evidence. Civil and Criminal. 7th ed. / by C. S. Fishman. New York:Lawyers Cooperative Publishing, 1992. P. 2-5.

406

ĮRODYMAI IR ĮRODINĖJIMAS CIVILINIAME PROCESE

terialiosios teisės institutu. Šiose šalyse normos, reguliuojančios įrodymus,įtrauktos į civilinį kodeksą (Prancūzijos CK 1315-1369 str., Italijos CK2697-2739 str., Kanados Kvebeko provincijos CK 2803-2874 str.).

§ 2. ĮRODINĖJIMO STRUKTŪRA

Įrodinėjama civilinėje byloje nuosekliai ir atitinkamais etapais. Pirmasisetapas - tai faktų nurodymas. Jis prasideda jau keliant civilinę bylą.Antai ieškovas ieškinio pareiškime privalo nurodyti aplinkybes, kurio-mis grindžia savo reikalavimus (CPK 135 str. l d. 2 p.), t. y. faktinį ieš-kinio pagrindą (lot. causa petendi). Atsakovas savo ruožtu, gindamasisnuo pareikšto ieškinio, pavyzdžiui, pareikšdamas priešinį ieškinį ar pa-teikdamas atsikirtimus į ieškinį, taip pat remiasi tam tikromis aplinky-bėmis (CPK 142 str. 2 d.). Kiti byloje dalyvaujantys asmenys irgi nuro-do tam tikrus faktus ir remiasi jais kaip savo reikalavimų ir atsikirtimųpagrindu. Išimtiniais atvejais nauji faktai gali būti nurodomi ir vykstantteisminiam bylos nagrinėjimui, pavyzdžiui, kai teismas leidžia pakeistifaktinį ieškinio pagrindą arba pareikšti priešinį ieškinį ir pasibaigus pa-sirengimo civilinės bylos nagrinėjimui stadijai (CPK 141, 143 str.).

Aptartas įrodinėjimo etapas labai svarbus, nes čia preliminariainustatomas įrodinėjimo dalykas, t. y. įrodinėtinų aplinkybių visuma.Teismas čia taip pat dalyvauja. Pavyzdžiui, jis gali atkreipti šalių dė-mesį į kurį nors reikšmingą bylai faktą, kuriuo šalys nesiremia, taippat gali atsisakyti įtraukti šalių nurodytą, jo nuomone, nesusijusį subyla faktą į įrodinėtinų aplinkybių visumą. Tačiau rungimosi ir dispo-zityvumo principai riboja teismo iniciatyvą nustatant įrodinėjimo daly-ką. Daugumos užsienio valstybių civilinio proceso teisės doktrinos pri-pažįsta, kad teismas turi apsiriboti tik šalių pateiktais faktais (lot. damihi factum, dabo tibi jus). Pavyzdžiui, Prancūzijos CPK 7 straipsnisdraudžia teisėjui sprendime remtis faktais, netirtais teismo posėdyje(prie šios problemos dar bus grįžta kalbant apie įrodinėjimo dalyką).

Visus faktus, kuriais remiasi byloje dalyvaujantys asmenys ir ku-riuos reikės įrodyti, svarbu žinoti jau prieš pradedant nagrinėti bylą,nes tik tada bus galima nustatyti, kiek ir kokių įrodymų būtina surink-ti ir pateikti ištirti bei įvertinti teismo posėdyje. Be to, sakant baigia-mąsias kalbas leidžiama remtis tik aplinkybėmis, nurodytomis ir ištir-tomis nagrinėjant bylą iš esmės (CPK 253 str.). Tik išimtiniais atvejais,kai remiamasi naujomis aplinkybėmis, teismas turi atnaujinti bylos nag-rinėjimą iš esmės (CPK 256 str.). Tai paprastai susiję su bylos nagri-nėjimo atidėjimu, nes kita šalis, turėdama iš naujo pasirengti gynybai,privalo surinkti naujų įrodymų.

407


Daugelio valstybių civilinio proceso teisė reikalauja, kad visus fak-tus, kuriais remiasi, šalys nurodytų rengiantis teisminiam bylos nagri-nėjimui. Vėliau naujų faktų nurodyti nebeleidžiama, išskyrus negau-sias išimtis, pavyzdžiui, kai jie paaiškėja tik prasidėjus teisminiam bylosnagrinėjimui. Štai pagal Vokietijos CPK 296 straipsnį teisėjas gali at-sisakyti priimti laiku šalių ir jų advokatų nepateiktus faktus ir įrody-mus, jeigu šitai vilkintų bylos nagrinėjimą. Teismas gali priimti naujaipateiktus įrodymus ir faktus tik šalims įrodžius, kad anksčiau jų pa-teikti negalėjo ne dėl savo kaltės1.

Prancūzijos CPK 135 straipsnyje teisėjui suteikiama teisė atsisa-kyti priimti ir tirti nustatytu laiku nepateiktus įrodymus ir faktus.

Švedijoje teismo posėdyje šalis faktais ir įrodymais, nenurodytaisrengiantis nagrinėti bylą, gali remtis tik iš anksto pranešusi kitai šaliai(Teismo proceso kodekso 42:22 str.).

Visų šių draudimų esmė labai paprasta - šalims draudžiama dary-ti viena kitai staigmenas. Kad teismo procesas būtų sąžiningas, kiek-vienai šaliai privalu iš anksto atskleisti viena kitai visus faktus ir įro-dymus ir teismo posėdyje neturi būti pateikiami nei nauji faktai, neinauji įrodymai.

Antrasis įrodinėjimo etapas - tai įrodymų nurodymas.' Ieškovasprivalo ieškinio pareiškime nurodyti įrodymus, kuriais ketina įrodinėtireikalavimą pagrindžiančias faktines aplinkybes (CPK 135 str. l d. 3 p.).Analogiška pareiga nustatyta ir atsakovui, pareiškiančiam priešinį ieš-kinį, atsikirtimus į ieškinį ar surašančiam atsiliepimą į ieškinį (CPK142-143 str.). Nurodyti tik įrodymų pavadinimo nepakanka - privaludetalizuoti, kokias konkrečias aplinkybes vienas ar kitas įrodymas pa-tvirtina, pavyzdžiui, nepakanka nurodyti, kad pateikiami rašytiniai įro-dymai: dokumentai, sutartys, liudytojų parodymai, įvardijant liudytojoasmens duomenis, gyvenamąją vietą. Tokia informacija būtina ir atsa-kovui, ir teisėjui, kurio pareiga - preliminariai nustatyti įrodymų sąsa-jumą ir leistinumą. Šalių nurodomą įrodymą, nesusijusį su nagrinėja-ma byla, teismas atsisako priimti ir tirti (CPK 180 str.). Ieškovas turinurodyti negalimų pateikti savo nurodytų įrodymų buvimo vietą ir prie-žastis, dėl kurių negali jų gauti ir pateikti. Nurodyti įrodymų buvimovietą yra ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų pareiga. Ypač juos visussvarbu nurodyti jau pirmose proceso stadijose, nes tik žinant, kokiusįrodymus reikia surinkti, bus galima tinkamai pasirengti bylos nagri-nėjimui. Be to, tiek byloje dalyvaujantys asmenys per teisminius gin-

1 International Civil Procedures. P. 282-283.

408


čus, tiek teismas priimdamas sprendimą gali remtis tik įrodymais, iš-tirtais ir įvertintais nagrinėjant bylą iš esmės. Jeigu vykstant teismi-niams ginčams paaiškėja, kad tam tikri įrodymai nebuvo ištirti, teis-mas išimtiniais atvejais gali atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės (CPK256 str.) ir atidėti bylos nagrinėjimą, kol jie bus surinkti ir pateiktiteismui.

Trečias įrodinėjimo etapas yra įrodymų pateikimas. Teisę pateik-ti įrodymus turi visi byloje dalyvaujantys asmenys (CPK 42 str.). Įro-dymų pateikimas - tai faktinis įrodymų perdavimas teismui. Ieškovassavo turimus įrodymus paprastai pateikia kartu su ieškinio pareiškimu— šiame dokumente yra jų sąrašas (CPK 135 str. 2 d.). Kai kuriuoseįstatymuose įsakmiai nurodoma įrodymus pateikti kartu su ieškinio pa-reiškimu. Pavyzdžiui, Įmonių bankroto įstatymo 5 straipsnio ketvirto-joje dalyje, 7 straipsnio pirmojoje dalyje, 8 straipsnio trečiojoje dalyjereikalaujama prie pareiškimo iškelti įmonės bankroto bylą pridėti do-kumentus, patvirtinančius pareiškimo pagrįstumą.

Įrodymai taip pat pateikiami rengiantis civilinės bylos nagrinėji-mui. Būtent ši proceso stadija ir yra skirta visai įrodomajai informaci-jai byloje surinkti. Pagal naujojo CPK dvasią visi įrodymai turi būtiatskleisti prieš pradedant nagrinėti bylą teismo posėdyje (CPK 112,225-226 str.). Atsakovas turimus įrodymus pateikia kartu su atsiliepi-mu į ieškinį (CPK 142 str.) arba pareikšdamas priešinį ieškinį (CPK143 str.). Pateikti įrodymus yra ir byloje dalyvaujančių asmenų parei-ga, nes jie privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi. Teismas galiįpareigoti byloje dalyvaujančius asmenis pateikti net jų nenurodytus,tačiau, teismo nuomone, reikšmingus bylai įrodymus. Taip pat teismasgali įpareigoti kitus asmenis ar įstaigų, organizacijų, įmonių pareigū-nus pateikti turimus rašytinius ar daiktinius įrodymus (CPK 199,206 str.). Visada svarbu pateikti įrodymus prieš prasidedant teisminiambylos nagrinėjimui, kad ir teisėjas, ir kiti byloje dalyvaujantys asme-nys galėtų su jais susipažinti. Jeigu įrodymai nebuvo pateikti rengian-tis bylos nagrinėjimui teisme, vykstant teisminiam nagrinėjimui teis-mas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus, jeigu mano, kad vėlesnis jųpateikimas vilkins sprendimo byloje priėmimą (CPK 7 str., 141 str. l d.,142 str. 3 d.). Taigi vykstant teisminiam nagrinėjimui įrodymai gali būtipateikiami tik išimtiniais atvejais, nes naujų įrodymų pateikimas esantšiai stadijai reikalauja atidėti bylos nagrinėjimą, o tai prieštarauja pro-ceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principams (CPK 7 str.). Taigireikalavimas pateikti visus įrodymus rengiantis bylos nagrinėjimui lei-džia užtikrinti įrodymų atskleidimo taisyklės laikymąsi. Įrodymų at-

409


skleidimo taisyklė leidžia kiekvienai šaliai dar prieš prasidedant teis-miniam nagrinėjimui sužinoti, kokių įrodymų pateikė kita šalis, ir sujais susipažinti. Tik šitaip gali būti užtikrintas procesinis Šalių lygia-teisiškumas ir sąžiningas rungimasis bei bylos išnagrinėjimas vienameteismo posėdyje. Ypatingą šios aplinkybės svarbą rungimosi procesuipatvirtina JAV civilinio proceso įstatymų analizė. Federalinių civilinioproceso taisyklių 26-37 straipsniai specialiai reguliuoja tvarką, pagalkurią šalys jau prieš pradedant nagrinėti bylą turi galimybę susipažintisu viena kitos turimais įrodymais ir galimais įrodinėjimo veiksmais.Ši tvarka vadinama įrodymų atskleidimu, suprantamu kaip supažindi-nimas su byloje esančiais įrodymais (angl. discovery)1.

Ketvirtas įrodinėjimo etapas - tai įrodymų rinkimas. Kreipda-masis į teismą, ieškovas dar gali neturėti visų ieškinio pareiškime nu-rodomų įrodymų. Tada jis privalo nurodyti priežastį, dėl kurios negalijų pateikti. Padedant teismui, trūkstamus įrodymus galima surinkti ren-giantis teisminiam bylos nagrinėjimui. Tokią pat teisę turi ir atsakovasbei kiti byloje dalyvaujantys asmenys (CPK 112 str. 3 p., 135 str. 2 d.,199, 205-206, 226 str.). Nėra pagrindo nespręsti ieškinio pareiškimo,kuriame nurodyti įrodymai nepateikti dėl svarbių, pateisinamų priežas-čių, priėmimo klausimo. Tačiau kai ieškovas kartu su ieškinio pareiš-kimu nepateikia jame nurodomų įrodymų ir nepaaiškina šito priežas-čių, teisėjas konstatuoja esant ieškinio pareiškimo trūkumų ir nustatoterminą jiems pašalinti (CPK 138 str.).

Įstatyme nurodoma, kad įrodymus pateikia šalys ir kiti byloje da-lyvaujantys asmenys. Kai pateiktų įrodymų neužtenka, teismas siūlopateikti papildomų įrodymų (CPK 179 str. 1d.). Taigi pagal įstatymąteismas nėra įrodinėjimo subjektas. Tačiau ir jis kompetentingas rinktiįrodymus trim būdais. Pirma, šalies prašymu teismas gali byloje daly-vaujančiam asmeniui išduoti liudijimą gauti ir pateikti įrodymus teis-mui. Jame nurodoma, kad asmuo turi teisę juos gauti. Asmuo su šiuoliudijimu kreipiasi į įrodymų turinčius organizacijas ar asmenis. Gau-tus įrodymus byloje dalyvaujantis asmuo pateikia teismui (CPK 199,206 str.). Antra, teismas turi teisę reikalavimą pateikti įrodymą, kurįprašo išreikalauti šalis, siųsti tiesiogiai organizacijai ar asmeniui, kurisjuo disponuoja. Tokiu atveju teismas nustato įrodymo pateikimo ter-miną. Organizacijos ar asmenys, neturėdami galimybės pateikti reika-laujamą įrodymą ar negalėdami jo pateikti per teismo nustatytą laiką,

1 Išsamiau apie įrodymų atskleidimą JAV civiliniame procese žr.: Discovery Practice.2nd ed. / by R. S. Haydock, D. F. Herr. Boston, Toronto: Little, Brown and Co., 1988.

410


privalo pranešti teismui ir nurodyti šito priežastis. Už šios pareigosnevykdymą organizacijų pareigūnams ar kitiems asmenims teismas galiskirti baudą (CPK 199, 206 str.). Trečia, įstatymų nustatytais atvejaisteismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva (CPK 179 str. 2 d.).

Beje, 1918—1940 m. Lietuvoje galiojęs Civilinės teisenos įstaty-mas šiuo atžvilgiu buvo gana griežtas. Jo 367 straipsnyje buvo nuro-dyta, kad „teismas pats niekuomet nerenka įrodymų ar žinių, o remiasprendimą tiktai bylininkų pristatytais įrodymais". Teismas pranešdavoŠalims, kad jos nepateikusios nurodytus faktus patvirtinančių įrodymų,ir nustatydavo terminą jiems pateikti (CTĮ 368 str.).

Šalys gali rinkti įrodymus ir advokato padedamos. Advokatūrosįstatymo 23 straipsnyje nurodoma, kad advokatas, teikdamas teisinę pa-galbą, turi teisę iš valstybinių ir kitų organizacijų išreikalauti būtinusdokumentus, rinkti ir pateikti įrodymus.

Įrodymai, kaip minėta, renkami rengiantis teisminiam bylos nagri-nėjimui, t. y. prieš teismui priimant nutartį skirti bylą nagrinėti teismoposėdyje (CPK 232 str.). Vėliau juos galima rinkti tik išimtiniais atve-jais, pavyzdžiui, kai teismas atideda bylos nagrinėjimą dėl to, kad bū-tina surinkti naujų įrodymų (CPK 156 str. l d.).

Byloje turi būti surinkta tiek įrodymų, kad jais remiantis būtų ga-lima ištirti ir nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Laikoma by-loje surinkus pakankamai įrodymų, kai:

-visos bylai reikšmingos aplinkybės, kuriomis remiasi šalys, yranustatytos;

- surinkta pakankamai kiekvieno konkretaus fakto įrodymų, kadteismas būtų tikras jį buvus ar jo nebuvus (kai teismas ne visai tuotikras arba turimi įrodymai vieni kitiems prieštarauja, negalima pripa-žinti esant jų surinkta pakankamai ir jie turi būti renkami toliau).

Penktas įrodinėjimo etapas - tai byloje surinktų įrodymų tyri-mas. Įrodymus galima tirti tik vykstant teisminiam nagrinėjimui, t. y.teismo posėdyje, griežtai laikantis žodinio proceso, tiesioginio dalyva-vimo ir teismo proceso vientisumo principų taisyklių, išskyrus įstaty-mo nustatytas išimtis (CPK 183 str.). Teismas privalo patikrinti tiria-mų byloje esančių įrodymų sąsajumą ir leistinumą, įrodomąją vertę,palyginti skirtingomis įrodinėjimo priemonėmis gautą informaciją. Įro-dymai tiriami antroje teismo posėdžio dalyje, t. y. nagrinėjant bylą išesmės. Išklausęs byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę dėl įrodymųtyrimo tvarkos, teismas nustato jų tyrimo tvarką. Konkrečių įrodinėji-mo priemonių tyrimas detaliai reglamentuojamas įstatyme. Šalys, tre-tieji asmenys pateikia paaiškinimus žodžiu. Jiems gali būti pateikiami

411


klausimai. Rašytiniai liudytojų parodymai perskaitomi balsu (CPK195 str.). Apklausiami liudytojai (CPK 192 str.), perskaitomi ir patei-kiami tiesiogiai susipažinti byloje dalyvaujantiems asmenims rašytiniaiįrodymai (CPK 200 str.), apžiūrimi daiktiniai įrodymai (CPK 209 str.),perskaitoma eksperto išvada, ekspertui taip pat gali būti pateikiami klau-simai (CPK 215-216 str.), išklausomi ar peržiūrimi vaizdo ir garso įra-šai (CPK 220 str.).

Išimtiniais atvejais, kai sakant baigiamąsias kalbas ar net teismuiišėjus į pasitarimo kambarį paaiškėja naujų aplinkybių, naujų, neištir-tų įrodymų, teismas gali priimti nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą išesmės, t. y. įrodymų tyrimą (CPK 256 str.).

Paskutinis įrodinėjimo etapas yra įrodymų vertinimas. Šis etapaslabai svarbus, nes nuo to, tinkamai ar ne bus įvertinti surinkti ir ištirtiįrodymai, priklausys ir teismo sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas.Pirmiausiai įrodymus vertina byloje dalyvaujantys asmenys sakydamibaigiamąsias kalbas ir replikuodami (CPK 253-254 str.). Tačiau galu-tinį ir privalomą įrodymų vertinimą pateikia teismas savo sprendimomotyvuojamojoje dalyje (CPK 270 str. 4 d.). Teismas turi patikrinti kiek-vieno vertinamo įrodymo tikrumą, sąsajumą, leistinumą ir pakankamu-mą bei visų įrodymų tarpusavio ryšį.

Įrodymų vertinimas - tai logikos dėsniais grindžiamas mąstymoprocesas. Tačiau kartu įstatyme nustatomi ir tam tikri teisiniai įrody-mų vertinimo principai. Teisėjas įrodymus vertina „pagal savo vidinįįsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių,kurios buvo nagrinėjamos teismo proceso metu, išnagrinėjimu, vado-vaudamasis įstatymu" (CPK 185 str.). Reikalavimas vertinti įrodymusvadovaujantis vidiniu teisėjo įsitikinimu yra teisėjo nepriklausomumoprincipo išraiška. Niekas negali nurodyti teisėjui, kaip vertinti vienąar kitą įrodymą. Tik pats teisėjas, tiesiogiai dalyvavęs tiriant įrody-mus, vadovaudamasis savo žiniomis ir sąžine, profesinės pareigos iretikos reikalavimais, gali spręsti apie įrodymų tikrumą, pakankamumą,sąsajumą ir t. t. Taigi laisvo įrodymų vertinimo principas galioja ir Lie-tuvos teisėje, tačiau ne tokios apimties kaip, pavyzdžiui, Švedijoje. Pa-gal Švedijos teisės doktriną teismui galima pateikti bet kokią informa-ciją ir jis, remdamasis laisvo įrodymų vertinimo principu, išsamiai jąištiria ir įvertina. Tai reiškia, kad Švedijoje nepripažįstama įrodymųleistinumo taisyklė. Tai rodo ir Švedijos Aukščiausiojo Teismo prakti-ka. Pavyzdžiui, viename 1984 m. priimtame sprendime AukščiausiasisTeismas nurodė, kad nors kraujas iš asmens alkoholio kiekiui nustaty-ti paimtas pažeidžiant įstatymo nustatytą tvarką (kraują paėmė labora-

412


torijos asistentas, o ne gydytojas, kaip reikalaujama įstatyme), kraujotyrimo duomenys laikytini įrodymu. Taigi bet kokia informacija, duo-menys Švedijoje gali būti laikomi įrodymais. Tačiau, vertinant įrody-mus, be abejo, reikia atsižvelgti į jų gavimo būdą. Net Švedijos teisėsdoktrinoje pabrėžiama, kad laisvo įrodymų vertinimo principo negali-ma suprasti kaip nemotyvuoto vadovavimosi vienu ar kitu įrodymu.Teismas sprendime visada privalo nurodyti, kokiais įrodymais jis grin-džiamas ir kokie tų įrodymų vertinimo motyvai1. Šis principas reiškia,kad aukštesnės instancijos teismas, taip pat vertinantis byloje esančiusįrodymus, negali nurodyti teisėjui, kurie iš jų laikytini įtikinamais, ku-rie - ne, kurie yra svaresni ir panašiai.

Teisėjas turi įsitikinti, kad įrodymų surinkta pakankamai, nėra jųprieštaravimų ir abejotinų prielaidų. Vertindamas įrodymus, kaip ir ap-skritai civiliniame procese, teisėjas privalo būti nešališkas, vienodaižiūrėti tiek į ieškovo, tiek į atsakovo, tiek į kitų byloje dalyvaujančiųasmenų pateiktus įrodymus ir argumentus. Teisėjas privalo įvertinti vi-sus įrodymus.

Vertindamas įrodymus, teisėjas privalo patikrinti, ar įrodinėjant lai-kytasi visų įstatymo reikalavimų, pavyzdžiui, ar visi įrodymai leistini,ar nebuvo pažeista liudytojo apklausos tvarka ir t.t.

Nuomonę dėl įrodymų vertinimo ne kartą yra pareiškęs LietuvosAukščiausiasis Teismas. Pavyzdžiui, 1999 m. gruodžio 8 d. nutartyjekonstatuota, kad „pagal CPK 65 straipsnį teismas privalo nešališkai įver-tinti visus byloje esančius įrodymus. Norint tinkamai šią pareigą įvyk-dyti, teismas įrodinėjimo procese negali būti tik pasyvus stebėtojas.Antra vertus, teisingai pritaikyti materialinės teisės normą teismas ga-lėtų tik tada, jeigu būtų teisingai nustatytas įrodinėjimo dalykas civi-linėje byloje ir tinkamai paskirstyta įrodinėjimo pareiga šalims. Tei-singas materialinės teisės normos išaiškinimas ir pritaikymas yra teismopareiga, todėl jis turi imtis įstatyme numatytų procesinių priemonių,kurios leistų tinkamai įvykdyti šią pareigą. Viena iš tokių procesiniųpriemonių yra teismo teisė reikalauti, kad šalys pateiktų papildomusįrodymus, patikslintų savo reikalavimus ar atsikirtimus bei aplinkybes,kuriomis tie reikalavimai ar atsikirtimai yra grindžiami (CPK 58 str.2d.)."2 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1998 m. spalio 28d. nutarty-je nurodė, kad „nagrinėjant bylas, susijusias su saugos darbe teisės

1 Lindell B. Cit. op. P. 176-177; GinsburgR. B., Bruzelius A. Cit. op. P. 296-297.2 LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. gruodžio 8 d. nutartis c. b. K. Žvinys v. Lie-

tuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, Nr. 3K-3-931/1999, kat. 1.

413


aktų pažeidimais, teismui tenka vertinti nelaimingo atsitikimo darbeaktus ir eksperto išvadas, kurie paprastai yra pagrindinės įrodinėjimopriemonės šios kategorijos bylose. Netinkamas šių įrodinėjimo prie-monių vertinimas gali sąlygoti neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendi-mo priėmimą. Pagal Lietuvos CPK 73 straipsnį nelaimingo atsitikimodarbe aktas laikytinas oficialiu rašytiniu įrodymu, kurį teismas turi ver-tinti pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Todėl tais atvejais,kai nelaimingo atsitikimo darbe akte yra nurodytos ne tik nelaimingoatsitikimo faktinės aplinkybės, techninės nelaimingo atsitikimo prie-žastys, bet ir daromos teisinės išvados, pavyzdžiui, įvardijant, kas yrakaltas dėl nelaimingo atsitikimo, arba nurodant kaltės laipsnį ir pan.,teismas turi atsižvelgti į tai, kad teisinių klausimų sprendimas yra teis-mo, o ne komisijos, tyrusios nelaimingo atsitikimo aplinkybes, kom-petencija. Teismas taip pat turi patikrinti, ar akte pagrįstai yra remia-masi teisės aktais, argumentuojant, kad dėl jų pažeidimo įvykonelaimingas atsitikimas: teismas turi patikrinti, ar akte nurodytas tei-sės aktas tikrai galiojo nelaimingo atsitikimo padarymo metu, ar jistikrai buvo pažeistas, ar nėra ir kitų, akte nenurodytų teisės aktų, ku-rie nustatė darbų saugos reikalavimus ir kurie buvo pažeisti. Tik teis-mas gali spręsti, ar tarp konstatuoto teisės pažeidimo ir jo padarinių,t. y. nelaimingo atsitikimo, yra priežastinis ryšys teisine prasme, nespriežastinio ryšio klausimo išsprendimas tuo pačiu reiškia ir teisinėsatsakomybės taikymą ar netaikymą. Vertinant eksperto išvadą šios ka-tegorijos bylose, reikia turėti omenyje, kad pagal Lietuvos CPK87 straipsnį ekspertui gali būti pateikti tik tokie klausimai, atsakymuiį kuriuos reikalingos specialios technikos ar kitų mokslo sričių žinios.Todėl nei teismas, nei prokuroras negali pateikti ekspertui klausimų,atsakymui į kuriuos reikalingos žinios teisės srityje. Priešingu atvejureikštų, kad teismas nusišalina nuo savo pagrindinės funkcijos vykdy-mo ir teisės klausimų sprendimą perkelia ekspertui. Nagrinėjamoje by-loje viena iš įrodinėjimo priemonių yra eksperto išvada (b. 1. 85-111).Ekspertizė buvo paskirta Radviliškio rajono prokuratūros prokurorėsnutarimu. Teismai, vertindami šią eksperto išvadą, neatkreipė dėmesioį tai, kad ekspertui kartu su specialių žinių reikalaujančiais klausimaisbuvo pateikti ir grynai teisiniai klausimai, kurie ekspertui negali būtipateikti ir kuriuos turi spręsti teismas ar prokuratūra. Pavyzdžiui, bu-vo pateiktas klausimas, kokie teisės aktai reguliavo saugų darbą nelai-mingo atsitikimo metu, kokie buvo padaryti jų pažeidimai, kas yra kal-tas dėl jų pažeidimo, ar yra priežastinis ryšys tarp nelaimingo atsitikimoir darbdavio veiksmų. Atsakymui į visus šiuos klausimus reikalingosteisės žinios, todėl atsakymo į juos pateikimas yra teismo arba proku-

414


roro kompetencija, kurios negalima perkelti ekspertui. Ekspertas, norsir turėjo atsisakyti duoti išvadą dėl jam pateiktų teisės klausimų, tonepadarė ir dėl jų pateikė savo išvadą. Todėl teismai, vertindami eks-perto išvadą, privalėjo į šį faktą atitinkamai reaguoti. Antra vertus,teismas, nesutikdamas su eksperto išvada, savo nesutikimą turi atitin-kamai motyvuoti (Lietuvos CPK 92 straipsnis). Panevėžio apygardosteismas, nesutikdamas su eksperto išvada, savo sprendime tenurodė,kad eksperto išvada niekuo nepagrįsta. Tačiau iš ekspertizės akto turi-nio matyti, kad ekspertas yra pateikęs savo išvadų argumentus, todėlyra priešingai - jokiais argumentais nepagrįstas teismo nesutikimas sueksperto išvada."1

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. kovo 17d. nutartyje nu-rodė, kad „pagrindinės įrodymų ir įrodinėjimo taisyklės yra suformu-luotos Lietuvos CPK 57-92 straipsniuose. Teismas, vertindamas bylo-je esančius įrodymus bei jų pakankamumą vienokioms ar kitokiomsteisinėms išvadoms daryti, privalo vadovautis šiuose straipsniuose su-formuluotomis įrodinėjimo taisyklėmis. Viena iš įrodinėjimo taisykliųnustato, kad įrodymų gali būti pripažinta tik tokia informacija, kuriatitinka CPK 57 straipsnyje nustatytus įrodymų kriterijus. Iš bylos me-džiagos matyti, kad teismai byloje esantį Valstybinio informacinės tech-nologijos instituto raštą (b. L 17) vertino kaip ekspertų išvadą (b. 1. 177).Pagal Lietuvos CPK 87—91 straipsnių prasmę civiliniame procese vie-nas ar kitas dokumentas gali būti pripažintas eksperto išvada kaip įro-dinėjimo priemone tik tuo atveju, jeigu ekspertizė buvo paskirta teis-mo nutartimi. Tuo tarpu Valstybinis informacinės technologijos institutasatliko kasos aparato techninę ekspertizę ne pagal teismo nutartį, o pa-gal Vilniaus m. valstybinės mokesčių inspekcijos pavedimą. Todėl to-kio dokumento teismas negali prilyginti eksperto išvadai, nors jis irbūtų įvardijamas kaip ekspertizės aktas ar eksperto išvada. Tokią išva-dą patvirtina ir ankstesnė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Pa-vyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisė-jų kolegija 1998 m. rugsėjo 14 d. nutartyje, priimtoje UAB „Sirowa"v. Konkurencijos taryba prie Valstybinės konkurencijos ir vartotojų tei-sių gynimo tarnybos byloje, konstatavo, kad eksperto išvadai negalimaprilyginti dokumentų, kuriuose nėra nurodyti atlikti tyrimai ir bandy-mai, leidžiantys teismui patikrinti išvadų pagrįstumą. Dėl nurodytų ap-linkybių teismai nepagrįstai pripažino Valstybinio informacinės tech-nologijos instituto raštą eksperto išvada. Pažymėtina, kad minėtame

1 LAT CBS teisėjų kolegijos 1998 m. spalio 28 d. nutartis c. b. G. Milčiukienė v.UAB „Antriniai metalai" ir kt., Nr. 3K-161/1998, kat. 3.

415


Valstybinio informacinės technologijos instituto rašte nėra konstatuo-jama buvus atliktus kokius nors kasos aparato tyrimus ar bandymus.Dokumente tik nurodyta prielaida, kad, turint serviso raktus bei žinantkaip jais naudotis, gali būti pereinama į mokymo režimą. Taigi šisdokumentas nepatvirtina, kad suinteresuoto asmens darbuotojai žinojo,kaip naudotis serviso raktais, ir kad kasos aparatas tikrai buvo nusta-tytas dirbti mokymo režimu. Siekiant nustatyti, ar tikrai kasos aparatasbuvo naudojamas tokiu režimu, kai nefiksuojami duomenys, reikia spe-cialių žinių. Kai norint išaiškinti klausimus, kylančius nagrinėjant by-lą, reikalingos specialios žinios mokslo, technikos ar kitose srityse, teis-mas turi spręsti klausimą dėl ekspertizės skyrimo. Šiuo atveju ekspertizębuvo būtina skirti ir dėl kitokių priežasčių: Valstybinio informacinėstechnologijos instituto rašte esančiai informacijai ir šio instituto dar-buotojų parodymams prieštarauja kita byloje esanti medžiaga - UAB„Golsma" darbuotojų parodymai, kad vartotojas negalėjo nustatyti ka-sos aparato dirbti mokymo režimu (b. 1. 141). Esant prieštaringiems įro-dymams dėl faktų, kuriems nustatyti reikalingos specialios žinios, įro-dinėjimas turi būti tęsiamas. Įrodymų tarpusavio prieštaravimai tokiaisatvejais gali būti pašalinti paskyrus teismo ekspertizę ir pavedus jąatlikti nepriklausomiems ekspertams. Lietuvos Respublikos CPK65 straipsnis reikalauja, kad teismas pateikiamą įrodymų vertinimą grįs-tų visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių visetoišnagrinėjimu. Šios įrodymų vertinimo taisyklės nustato teismo parei-gą teisiškai vertinti bylos aplinkybes remiantis tikrai nustatytomis fak-tinėmis aplinkybėmis, o ne prielaidomis. Tai reiškia, kad vieno ar kitobylai reikšmingo fakto buvimas ar nebuvimas ir teisinis to fakto ver-tinimas gali būti konstatuojami tik tada, kai tokioms išvadoms pakan-ka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas reiškia, kad teis-mo išvados turi būti grindžiamos tik tokiais įrodymais, kurie nekeliapagrįstų abejonių savo įrodomąja galia, leistinumu ar sąsajumu. Teis-mas, vertindamas, ar pakanka įrodymų padaryti išvadą apie tam tikrųfaktų buvimą ir jų teisinę kvalifikaciją, turi atsižvelgti į Lietuvos CPK65 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Priklausomai nuobylos pobūdžio (ar ginčas yra kilęs iš viešosios teisės, ar privatinėsteisės reguliuojamų santykių, taip pat, ar yra sprendžiamas civilinės,ar administracinės atsakomybės klausimas) įrodymų pakankamumą galiapspręsti nevienodi kriterijai. Tačiau pagal bendrą taisyklę įrodymų pa-kankamumas nustatomas taikant tokį kriterijų: įrodymų pakanka tada,kai jie yra neprieštaringi ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą dėlįrodinėjimo dalyko buvimo. Bylose, kuriose sprendžiamas asmens nu-baudimo klausimas, šis principas turi būti taikomas be išlygų. Taigi

416


asmuo gali būti nubaustas tik už tokius veiksmus ar neveikimą, suda-rančius teisės pažeidimo sudėtį, dėl kurių buvimo ar nebuvimo nėranet menkiausių abejonių. Tokiose bylose teismas gali daryli išvadą apieįrodymų pakankamumą tik tada, kai dėl fakto buvimo ar nebuvimopraktiškai nelieka jokių abejonių."1

Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas visų įrodymų lygybėsprincipu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokiąįrodomąją vertę ir nė vieno negalima atmesti arba laikyti svaresniu.Išimtis tėra įrodymai, kuriems didesnę įrodomąją galią suteikia patsįstatymas, t. y. prima facie įrodymai (CPK 197 str. 2 d.).

Teismas įrodymus vertina nuo pat bylos iškėlimo, pavyzdžiui,spręsdamas, priimti juos ar ne, kviesti ar ne asmenį kaip liudytoją.Pirmiausiai teismas vertina įrodymų sąsajumą, tačiau tik preliminariai.Galutinį visų įrodymų vertinimą teismas pateikia teismo sprendimo mo-tyvuojamojoje dalyje (CPK 270 str. 4 d.).

Taigi įrodinėjimas yra tam tikra pažintinė veikla, kai nežinoma,panaudojant specifines priemones - įrodymus, tampa žinoma, supran-tama ir aišku. Kaip ir bet kuri pažintinė veikla, įrodinėjimas paklūstaloginio mąstymo dėsniams. Kita vertus, įrodinėjimas yra procesinė tei-sinė veikla, nes įrodymų rinkimą, tyrimą, vertinimą detaliai reguliuojacivilinio proceso teisės normos.

Tad įrodinėjimą civiliniame procese galima apibrėžti kaip pažinti-nę procesinę byloje dalyvaujančių asmenų ir teismo veiklą, kai reikš-mingoms bylai faktinėms aplinkybėms nustatyti renkami, tiriami ir ver-tinami įrodymai siekiant tinkamai išnagrinėti bylą.

Įrodinėjimo subjektai yra asmenys, turintys ir teisę, ir pareigą įro-dinėti. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius kiekviena šalis turi įrodyti tasaplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Ša-lys yra pagrindiniai įrodinėjimo subjektai, nes ginčas dėl teisės vykstatarp šalių, jos labiausiai suinteresuotos, kad byla būtų išspręsta jomspalankiai, ir būtent šalys geriausiai žino visas bylos aplinkybes. Kaiptik įrodinėjant ir atsiskleidžia civilinio proceso teisės rungimosi prin-cipo esmė.

Įrodinėjimo subjektai yra ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys, nesjie turi teisę teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, įrodyti aplinkybes,kuriomis remiasi.

Galiojantys įstatymai suteikia galimybę dalyvauti įrodinėjimo pro-cese ir teismui. Be to, kartais įstatymas įpareigoja teismą aktyviai

1 LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 17d. nutartis c. b. UAB „Muaro krau-tuvė" v. Vilniaus miesto valstybinė mokesčių inspekcija, Nr. 3K-3-31/1999, kat. 32.

417


dalyvauti įrodinėjant. Pavyzdžiui, kai dėl svarbių priežasčių šalis ar-ba kitas byloje dalyvaujantis asmuo negali gauti ir pateikti reikiamoįrodymo, teismas ne tik turi teisę, bet ir privalo pats juos rinkti. Bū-tent teismas atsako už civilinio proceso įstatymų, reguliuojančių įro-dinėjimą, laikymąsi ir tinkamą taikymą. Tik teismas galutinai įverti-na įrodymus, nustato jų sąsajumą ir leistinumą, atleidžia nuo tamtikrų faktų įrodinėjimo. Teismas atsako už tinkamą įrodinėjimo daly-ko nustatymą byloje. Jis sprendžia, ar byloje surinkta pakankamaiįrodymų. Teismo sprendimas, priimtas teismui nevisiškai ištyrus irįvertinus įrodymus arba nustatytomis laikant neįrodytas aplinkybes,arba jame pateikus bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, negalibūti laikomas pagrįstu ir turi būti panaikintas apeliacine tvarka. Ta-čiau teismo įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) nesaisto. Šiuoatžvilgiu jis nėra įrodinėjimo subjektas. Teismas tik kontroliuoja įro-dinėjimo procesą ir baigia galutinę jo stadiją įvertindamas šalių pa-teiktus įrodymus.

Įrodinėjant dalyvauja ne tik pirmosios, bet ir apeliacinės instanci-jos teismas. Jis turi teisę analizuoti naujas, nagrinėjant bylą pirmosiosinstancijos teisme nenustatytas aplinkybes, tirti naujus ir iš naujo ver-tinti pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus (CPK 320 str.).

Teismas, nagrinėjantis bylą kasacine tvarka, įrodinėjant nedalyvau-ja, nes jis sprendžia tik teisės, o ne fakto klausimus (CPK 353 str.).Taigi kasacinis teismas tik tikrina, ar žemesniųjų instancijų teismai tei-singai aiškino ir taikė teisės normas pirmosios ir apeliacinės instanci-jos teismo nustatytiems faktams. Be abejo, kasacinis teismas taip pattikrina, ar teisingai aiškintos ir taikytos įrodymus ir įrodinėjimą regu-liuojančios teisės normos. Taigi kasacinis teismas įrodinėjimo procesedalyvauja netiesiogiai.

§ 3. ĮRODINĖJIMO TIKSLAS

Nagrinėjant įrodinėjimo institutą, aptartina dar viena svarbi problema- įrodinėjimo tikslas.

Dėl įrodinėjimo tikslo nesutarimų teisės doktrinoje nėra. Pripa-žįstama, kad šalys, įrodinėdamos savo nurodytus faktus, siekia įti-kinti teismą sakančios tiesą. Taigi galutinis įrodinėjimo tikslas yranustatyti tiesą, tačiau kokią - absoliučią ar santykinę, materialiąją arformaliąją, - vienos nuomonės nėra. Kad įrodinėjimo tikslas yra nu-statyti tiesą, patvirtina ir kai kurių civilinio proceso įstatymų anali-zė. Pavyzdžiui, Prancūzijos CPK 11 straipsnyje nurodoma teisėją tu-rint teisę imtis bet kokių teisėtų priemonių, kad būtų ištirtos bylosaplinkybės. Prancūzijos CK 10 straipsnyje sakoma, kad siekiant nu-

418


statyti tiesą kiekvieno asmens pareiga - padėti įgyvendinti teisingu-mą. Vokietijos CPK 138-139 straipsniai, nustatantys šalių pareigą sa-kyti tiesą apie visas bylos aplinkybes, įpareigoja teismą aiškintis, aršalys tikrai nurodo visus bylai reikalingus faktus, ir suteikia jam teisęreikalauti iš jų nurodytus faktus patikslinti. Lietuvos CPK 176 straips-nio pirmojoje dalyje teigiama, kad įrodinėjimo tikslas - teismo įsiti-kinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kadtam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, yra arba jų nėra.

Dėl įrodinėjimo procese nustatomos tiesos pobūdžio yra dvi prie-šingos nuomonės. Vienos šalininkai teigia, kad įrodinėjimo tikslas yranustatyti materialiąją, arba objektyviąją (absoliučią), tiesą. Propaguo-jantieji kitą doktriną tvirtina, kad objektyviosios (absoliučios) tiesosnustatyti neįmanoma, todėl teismui turi pakakti nustatyti santykinę (for-maliąją) tiesą.

Materialiosios tiesos doktrinos teiginiai grindžiami teisingumo, kaipmoralinės vertybės, esme. Doktrinos požiūriu, teisingumas reikalaujateisės normas taikyti tik iš tikrųjų esamoms aplinkybėms. Teismui ma-terialiosios teisės normas taikant nesamiems, išgalvotiems ar suklasto-tiems faktams, teisingumo vykdymas taptų farsu, komedija.

Tokios pozicijos laikėsi ikirevoliucinės Rusijos proceso teisės spe-cialistai - K. Malyševas, I. Engelmanas, V. Riazanovskis ir kiti. Pavyz-džiui, V. Riazanovskis formaliąją tiesą laikė fikcija ir teigė, kad proce-so tikslas — nustatyti materialiąją tiesą, t. y. tikrąsias bylos aplinkybes1.

Tarybinėje civilinio proceso teisės doktrinoje vyravo vadinamojiobjektyviosios tiesos teorija, pagal kurią ne tik šalių, bet visų pirmateismo pareiga yra nustatyti objektyviąja tiesą byloje. Ši teorija buvoaiškiai įtvirtinta ir įstatyme: iki 1994 m. galiojusioje CPK 15 straips-nio redakcijoje sakoma, kad „teismas privalo, neatsižvelgdamas į šaliųpateiktus įrodymus, imtis visų priemonių visapusiškam, pilnutiniam irobjektyviam visų bylos aplinkybių išaiškinimui"2.

Atrodo, kad šiandieninės Rusijos civilinio proceso teisės doktri-noje objektyviosios tiesos koncepcijos pamažu atsisakoma. Pavyzdžiui,2001 m. išleistame civilinio proceso vadovėlyje apie objektyviąją tiesąvisai nekalbama ir teigiama, kad įrodinėjimo tikslas yra deramai pa-žinti reikšmingus bylai faktus3.

1 Pa B. A. Cit. op. P. 31-33.2Išsamiau apie objektyviosios tiesos doktriną žr.: Tpey M. K. a a -

a a u e p a a c poecce. M o c a : - M ,1982. C. 25-27.

3 p a a p o e c c : y / p e . M . K . T p e y a . M o c a :o p o e , 2001. C. 212-213

419


Santykinės tiesos doktrinos šalininkai aiškina, kad įrodinėjimo tiks-las - užtikrinti, jog faktai, kuriems teismas taikys materialiosios teisėsnormas, yra veikiau tikri, nei melagingi, netikri. Absoliučios tiesos, jųnuomone, neįmanoma nustatyti dėl kelių priežasčių.

Pirma, siekdamas nustatyti absoliučią tiesą, teismas būtų privers-tas aiškintis bylos aplinkybes iki begalybės. Tuo tarpu byla turi būtiišspręsta operatyviai, nes šito reikia ir šalių, ir valstybės interesais (lot.interest reipublicae ut sit finis litium).

Antra, objektyviajai tiesai nustatyti būtina galimybė nevaržomairemtis bet kokia informacija. Tačiau tą draudžia įstatymas, nustatyda-mas įrodymų leistinumo taisykles. Pavyzdžiui, kartais įstatymas drau-džia naudoti kaip įrodinėjimo priemonę liudytojų parodymus, ne visiasmenys galt būti apklausiami kaip liudytojai ir panašiai. Tad įrodymųleistinumo principas neišvengiamai padeda nustatyti tik santykinę tiesą.

Trečia, dažnai įrodymų šaltinis yra žmogus, o jis kartais klysta.Todėl absoliučios tiesos neįmanoma nustatyti.

Ketvirta, pagal įstatymą kai kurių faktų visai nereikia įrodinėti.Pavyzdžiui, yra nemažai teisinių prezumpcijų, kurios kartais yra fikci-ja, tikrovės neatitinkanti teisinė prielaida. Tačiau kadangi įstatymas ne-reikalauja įrodyti prielaidos tikrumo, teismas privalo vadovautis netik-ru faktu, be abejo; jeigu prezumpcija nepaneigiama.

Penkta, dispozityvumo ir rungimosi principai reikalauja, kad teis-mas nesikištų į įrodinėjimo procesą. Kadangi ginčas kyla iš privačiųsantykių, šalys gali vengti atskleisti kai kuriuos faktus arba norėti juospateikti taip, kad jie kuo daugiau tenkintų subjektyvius interesus. To-dėl teismo kišimasis į santykius, kurių šalys nenurodo, savarankiškasfaktų aiškinimas ir rinkimas reikštų teismo kišimąsi į privačius šaliųreikalus.

Dėl minėtų priežasčių daroma išvada, kad teismas pajėgus nusta-tyti tik santykinę tiesą, t. y. jis tiria ir vertina tik šalių pateiktus faktusir įrodymus1.

§ 4. ĮRODYMŲ PAKANKAMUMO PROBLEMA

Su materialiosios ir formaliosios tiesos problema susijęs dar vienasklausimas: pagal kokius kriterijus galima būrų nustatyti, faktas įrody-tas ar ne. Kitaip tariant, yra fakto įrodymo ir įrodymų pakankamumoproblema. Ji sprendžiama skirtingai, nelygu kokia teorija - absoliučiosar santykinės tiesos - remiamasi.

1 Evidence: Its History and Policies / by J. Stone, W. Wells. Sydney: Butterworths,1991. P. 59-60.

420


Pagal absoliučios tiesos teoriją įrodytu galima pripažinti tik aki-vaizdų faktą, nekeliantį teismui jokių abejonių. Šis principas, ir visaipagrįstai, taikomas baudžiamajame procese, kur turi būti įrodinėjama,tad ir įrodymus privalu rinkti, kol teisėjui dėl fakto nebelieka nė ma-žiausios abejonės1. Šį principą siūloma taikyti ne tik baudžiamajame,bet ir civiliniame procese, argumentuojant dviem motyvais: pirma, teis-mas šalims valstybės prievartos priemones taiko ir civiliniame proce-se; antra, prievarta gali būti vartojama tik kai teisėjas yra visiškai įsi-tikinęs tam tikrų faktų tikrumu. Pavyzdžiui, tik neabejotinai įrodžiusskolos faktą, galima priversti skolininką ją sumokėti2.

Santykinės tiesos doktrinos požiūriu civiliniame procese faktas lai-kytinas įrodytu, kai teisėjas labiau tiki, negu netiki fakto tikrumu. Tei-sėjas, kuriam atrodo, kad vienos šalies pateiktuose įrodymuose tiesosdaugiau nei kitos, atitinkamą faktą gali pripažinti esant tikrą ir nu-traukti tolesnį įrodymų rinkimą ir tyrimą3. Pagal santykinės tiesos dok-triną teismo funkcija yra išspręsti šalių konfliktą. Todėl formaliajai tiesainustatyti pakanka, kad viena šalis pateikia svaresnių įrodymų nei kitair svaresni įrodymai labiau įtikina teisėją4. Taigi įrodymų pakankamu-mo klausimą subjektyviai turi spręsti pats teisėjas.

Pripažįstama, kad įrodymų pakanka tada, kai jie sudaro tikimybę,jog faktas egzistuoja, nors tam tikrų abejonių dėl to ir lieka. Todėlsprendimas dėl įrodymų nepakankamumo gali būti naikinamas tikdviem atvejais: pirma, įrodžius, kad ne tik kitas teismas būtų padaręspriešingą išvadą, bet ir įrodymai buvę tokie menki ir nesvarūs, kadapskritai joks protingas žmogus nebūtų pripažinęs faktų nustatytais;antra, įrodžius, kad apskritai nebuvo įrodymų, kuriais remiantis būtųgalima išvada dėl fakto tikrumo ar netikrumo5. Įrodymų pakankamu-mo problema galėtų atrodyti, kaip pavaizduota l0 paveiksle.

Ši, vadinamoji didesnės tikimybės teorija vyrauja daugelio užsie-nio valstybių civilinio proceso doktrinose. Pavyzdžiui, Vokietijos teisėsdoktrina faktą civiliniame procese laiko įrodytu, kai teisėjui neliekadėl jo didelių abejonių. Vadinasi, įrodymų esti pakankamai (lot. quantum),kai yra tokia tikimybė, kuri priimtina kiekvienam protingam žmogui6.

1 Ten pat, P. 125-126.2 Lindell B. Cit. op. P. 178-179.3 Evidence: Its History and Policies. P. 125-126; Williams G. The Mathematics of

Proff I and II // Legal Reasoning. Vol. II / edited by A. Aarnio, D. N. MacVormick.Dartmouth: Aldershot, 1992. P. 445-471.

4 Lindell B. Cit. op. P. 179-180.5 Evidence: Its History and Policies. P. 125-126.6 Išsamiau žr.: Cohen L. J. The Probable and the Provable.

421


Tačiau tai nėra vienintelis ir neginčytinas požiūris į įrodymų pakan-kamumą. Žinoma ir priešinga nuomonė - įrodytu gali būti laikomastik patvirtintas faktas. Pagal šią teoriją yra tokie tiesos, tikrumo ly-giai: 1) mažai tikėtina; 2) tikėtina; 3) patvirtinta; ir 4) akivaizdu; 5) vi-

siškai tikra1. Baudžiamajame procesefaktas gali būti pripažintas įrodytu, kaitampa akivaizdus, t. y. pasiekus ketvir-ta tikrumo lygį. Civiliniame procesefaktą galima pripažinti įrodytu pasie-kus trečią tikrumo lygį, t. y. išnykuspagrįstoms abejonėms dėl jo tikimybėsir galint jį pripažinti patvirtintu. Tuotarpu pagal didesnės tikimybės doktri-ną pakanka pasiekti antrą tikrumo ly-gį, t. y. nereikalaujama, kad abejonėsvisiškai išnyktu, o pakanka fakto bu-vimo tikimybei nusverti jo nebuvimotikimybę2.

CPK 176 straipsnio pirmojoje da-lyje teigiama, kad įrodinėjimo tikslas -teismo įsitikinimas esant tam tikras ap-linkybes ar jų nesant. Taigi įstatymasnereikalauja, kad civilinėje byloje tei-sėjas būtu visiškai įsitikinęs3. Vadinasi,faktų įrodomurno problema civilinėjebyloje, skirtingai nei baudžiamojoje,

1 Klanio H. T., Sorvettula J., Hatakka M. Burden of Proff: Truth or Law? // Scan-dinavian Studies in Law. 1992, vol. 34, p. 115—150; Clermont K. M., SherwinE. A Com-parative View of Standarts of Proof // The American Journal of Comparative Law.2002, vol. 50, No 2, p. 243-275.

2 LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 17 d. nutartis c. b. UAB „Muaro krau-tuvė" v. Vilniaus miesto valstybinė mokesčių inspekcija, Nr. 3K-3-31/1999, kat. 32.

3 Įrodytinumo ir įrodymų pakankamumo problema analizuota keliuose LietuvosAukščiausiojo Teismo precedentuose: žr., pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m.kovo 17d. nutartį c. b. UAB „Muaro krautuvė" v. Vilniaus miesto valstybinė mokes-čių, inspekcija. Nr. 3K-3-31,1999, kat. 32; 1999 m. gruodžio 13 d. nutartį c. b. A. Bla-žienės personalinė įmonė „Albina" v. Vilniaus miesto valstybinė mokesčių inspekci-ja, Nr. 3K-3-945/1999, kat. 32; 2000 m. rugsėjo 18d. nutartį c. b. J. Černijenko v.V. Remeikienė ir kt., Nr. 3K-3-827/2000, kat. 37; 2000 m. balandžio 27 d. nutartį c. b.S. Uscilaitė ir kt. v. P. Uscila ir kt, Nr. 3K-3-361/2000, kat. 55; 2002 m. birželio 12 d.nutartį c. b. G. Ūselis v. O. Ivoškienė, Nr. 3K-3-862/2002, kat. 25.8.1.

422


spręstina remiantis tikimybių teorija: faktas gali būti pripažintas įrody-tu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti la-biau tikėtiną išvadą jį esant nei jo nesant1.

23.2 ĮRODINĖJIMO PAREIGA IR DALYKAS

§ 1. ĮRODINĖJIMO PAREIGOS SAMPRATA

Pagal rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, ku-riomis ji remiasi (CPK 12, 178 str.). Ši beveik visų valstybių civilinioproceso įstatymams žinoma taisyklė vadinama įrodinėjimo pareiga (lot.onus probandi; angl. burden of proof, pranc. charge de la preuve;vok. Beweislast). Taigi įrodinėjimo pareigą galima apibrėžti kaip būti-nybę šaliai nustatyti aplinkybes, kurių nenustačius jai gali atsirasti nei-giamų padarinių.

Būtina skirti du įrodinėjimo pareigos aspektus. Pirma, įrodinėji-mo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigtijuos esant. Šiuo aspektu įrodinėjimo pareiga reiškia nurodymo arbateigimo pareigą (lot. onus proferendi). Antra, įrodinėjimo pareiga reiš-kia šalies pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus fak-tus. Šiuo aspektu įrodinėjimo pareiga reiškia įrodymų pateikimo pa-reigą. Abu šie įrodinėjimo pareigos aspektai dažniausiai sutampa:nurodžius faktus, būtina pateikti juos patvirtinančius įrodymus. Tačiaukartais šie aspektai nesutampa. Pavyzdžiui, jeigu tam tikros aplinky-bės, kurias nurodė šalis, preziumuojamos esančios, tai šalis tik privalojas nurodyti, tačiau neprivalo pateikti jų įrodymų.

Taigi įrodinėjimo pareigą galima apibrėžti kaip procesinių veiks-mų: faktų ir įrodymų nurodymo, įrodymų rinkimo ir pateikimo, įro-dymų tyrimo ir vertinimo, visumą. Ieškinio pareiškime ieškovas pri-valo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, irįrodymus; jis taip pat privalo pateikti įrodymus teismui ir t.t. Ne-įvykdžius šios pareigos, atsiranda tam tikrų neigiamų padarinių. Pa-vyzdžiui, teisėjas nesprendžia ieškinio pareiškimo, kuriame nenuro-dytas ieškinio pagrindas, priėmimo klausimo. Šaliai neįrodžiusaplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodyto-mis (lot. idem est non probari et non esse - kas neįrodyta ir kasneegzistuoja, yra vienas ir tas pats)2.

1 Cohen L. J. The Logic of Proof // Legal Reasoning. Vol. 2 / edited by A. Aarnio,D. N. MacVormick. Dartmouth: Aldershot, 1992. P. 473-485.

2 LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 11 d. nutartis c. b. N. Kasperavi-čienė v. R. Marčiulynaitė, Nr. 3K-3-381/2001, kat. 16.5.

423


įrodinėti privalo ne tik šalys, bet ir visi kiti įrodinėjimo subjektai.Pavyzdžiui, byloje dalyvaujančių asmenų pareiga įrodyti aplinkybes,kurias jie nurodo ir kuriomis remiasi.

Tam tikrų įrodinėjimo pareigų turi ir teismas. Pavyzdžiui, teismasprivalo padėti šalims rinkti įrodymus, kai jos pačios dėl svarbių prie-žasčių negali šito padaryti, taip pat ištirti visus byloje esančius įrody-mus ir juos įvertinti. Tačiau teismas neprivalo įrodinėti aplinkybių, ku-riomis remiasi šalys ar kiti byloje dalyvaujantys asmenys. Įrodinėjantteismas privalo būti nešališkas arbitras ir teikti pagalbą byloje daly-vaujantiems asmenims tik išimtiniais atvejais. Taigi būtina skirti įrodi-nėjimo pareigą atlikti tam tikrus procesinius veiksmus, pavyzdžiui,pateikti įrodymus, ir įrodinėjimo pareigą įrodyti savo reikalavimo pa-grįstumą. Pirmoji yra visų įrodinėjimo subjektų pareiga, antroji - tikšalių ir trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus. Taigiįrodinėjimo pareigos šiuo atžvilgiu subjektai yra tik šalys ir tretiejiasmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus.

Kita vertus, įstatymas ne tik įpareigoja įrodinėti, bet ir suteikiatokią teisę. CPK 42 straipsnyje teigiama, kad visi byloje dalyvaujantysasmenys turi teisę pateikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, teikti pa-aiškinimus ir t.t. Taigi įrodinėti yra ir teisė, ir pareiga.

§ 2. ĮRODINĖJIMO PAREIGOS PASKIRSTYMAS ŠALIMS

Kiekvienoje byloje būtina nustatyti, ką šalys privalo įrodyti. Jeigu teis-mas iš šalies reikalautų įrodyti tai, ko įstatymas iš jos nereikalauja,arba vieną šalį įpareigotų įrodyti tai, ką privalo įrodyti kita šalis, būtųpažeistas rungimosi principas. Vadinasi, bet kurioje civilinėje bylojesvarbu tinkamai paskirstyti šalims įrodinėjimo pareigą. Bendroji įrodi-nėjimo pareigos paskirstymo šalims taisyklė nustatyta CPK 178 straips-nyje: „Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavi-mus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis,kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti." Ji atėjusi iš ro-mėnų teisės, teigusios, kad įrodinėjimo našta tenka tam, kuris tvirtina,o ne tam, kuris neigia (lot. onus probandi in cumbit ei qui affirmat,non ei qui negat). Taigi ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pa-grįstumą, t. y. ieškinio faktinį pagrindą - tas, kas kreipiasi į teismągynybos, tas turi įrodyti, kad tokia gynyba būtina (lot. semper necessi-tas probandi incumbit illi, qui agit). Pavyzdžiui, ieškovas, teigiantis,kad paskolino pinigų atsakovui, o šis jų laiku negrąžino, prašydamaspriteisti skolą, privalo įrodyti paskolos sutarties faktą ir termino pra-leidimą; vindikacinio ieškinio atveju ieškovas privalo įrodyti savo nuo-

424


savybės teisę ir jos pažeidimo faktą; negatorinio ieškinio atveju ieško-vas privalo įrodyti valdymo teisę ir jos pažeidimo faktą ir t. t.1 Iš šiostaisyklės logiškai seka kita - ieškovui neįrodžius ieškinio pagrindo,ieškinys nėra tenkinamas (lot. actore non probante reus absolvitur).Trečioji įrodinėjimo pareigos paskirstymo šalims taisyklė nustato, kadatsakovas privalo įrodyti nesutikimo su ieškiniu pagrindą (lot. reus inexcipiendo fit actor).

Šios taisyklės buvo nustatytos ir Lietuvoje 1918-1940 metais ga-liojusio Civilinės teisenos įstatymo 366 straipsnyje: „Ieškovas turi įro-dyti savo ieškinį. Atsakovas, atsikirsdamas prieš ieškovo reikalavimus,turi savo ruožtu įrodyti savo atsikirtimus."

Tačiau minėtų trijų taisyklių išsiaiškinti, ką konkrečioje bylojeturi įrodyti kiekviena šalis, nepakanka. Iš dalies šią problemą mėgi-na spręsti materialioji teisė, nustatydama tam tikras prievolių vykdy-mo taisykles. Pavyzdžiui, CK 6.65 straipsnyje nurodoma, kad įvyk-džiusiam prievolę skolininkui kreditorius turi išduoti pakvitavimą. Tai,kad skolininkas turi skolos dokumentą, patvirtina, jog prievolė yrapasibaigusi, kol neįrodyta kitaip. Pagal šį straipsnį teisę sukuriančiusfaktus, pavyzdžiui, sutarties, prievolės faktą, turi įrodyti ieškovas. An-tai ieškovas, pareiškiantis ieškinį dėl skolos išieškojimo, remdamasispaskolos sutarties tarp jo ir atsakovo sudarymu, privalo įrodyti suda-ręs paskolos sutartį, tačiau įrodinėti, kad skola negrąžinta, nėra jopareiga. Taigi ieškovas privalo įrodyti tik jo teisę sukuriančius, betne tą teisę panaikinančius faktus, išskyrus atvejus, kai tie faktai su-daro ieškinio pagrindą. Atvirkščiai, atsakovas, siekdamas išvengti at-sakomybės ir nesutikdamas su ieškiniu, privalo įrodyti, kad skola grą-žinta. Taigi įrodyti teisę panaikinančius faktus yra atsakovo pareiga.Nesutinkantis su ieškiniu atsakovas turi įrodyti, kad skola grąžinta,įvykdyta ar pasibaigusi kita prievolė ar ieškinio senatis, jeigu jaisremiasi. Štai skolininkas prievolės įvykdymui patvirtinti gali pateiktiskolos dokumentą (pakvitavimą). Tokiu atveju paneigti CK6.65 straipsnyje įtvirtintą prezumpciją būtų ieškovo pareiga. Anali-zuotas įrodinėjimo pareigos paskirstymo šalims principas, draudžian-tis visą įrodinėjimo naštą užkrauti ant vienos šalies pečių, grindžia-mas šalių lygiateisiškumu esant tiek materialiesiems, tiek procesiniamssantykiams.

1 LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. balandžio 14 d. nutartis c. b. R. Černiauskie-nė v. R. Špakauskienė, Nr. 3K-3-72/1999, kat. 36; 1999 m. kovo 31 d. nutartis c. b. L. Je-gorova v. Ž. Stankevičius, Nr. K3 -3-47/1999, kat. 42; 1999 spalio 27 d. nutartis c. b.V. O. Vaserienė v. B. O. Žvagulienė, Nr. 3K-3-849/1999, kat. 7.

425


Be subjektinę teisę sukuriančių ir ją naikinančių faktų, dar skiria-mi subjektinę teisę modifikuojantys (pvz., termino pratęsimas, sutar-ties sąlygų pakeitimas ir kt.) ir kliudantys subjektinei teisei atsirastifaktai (neveiksnumas, klaida, apgaulė, grasinimas ir kt.). Paprastai šiuosfaktus turi įrodyti šalis, kuri jais remiasi1. Pavyzdžiui, įrodyti sutartįnegaliojant yra šalies, savo reikalavimą ar atsikirtimą grindžiančios josnegalioj imu, pareiga.

Kaip matyti, nuostata, kad kiekviena šalis privalo įrodyti aplin-kybes, kuriomis remiasi, dar neduoda aiškaus atsakymo, ką kiekvie-na šalis konkrečioje byloje turi įrodyti. Todėl jau seniai mėginamaieškoti, kaip lengvai ir greitai nustatyti, kas ką privalo įrodyti. Ro-mėnų teisės pavyzdžiu visus įrodinėtinus faktus kai kurie autoriaiskirsto į teigiamus ir neigiamus. Teigiamus faktus reikia įrodyti, oneigiamų - nereikia (lot. affirmanti incubit probatio, non neganti;negativa non probantur; ei incubit probatio, qui dicit, non qui ne-gat)2. Tačiau toks faktų skirstymas nėra grindžiamas aiškiais kriteri-jais, todėl sunku nustatyti, kuris faktas teigiamas, kuris - neigiamas.Net patys autoriai, siūlę tokiu principu paskirstyti šalims įrodinėjimopareigą, nenurodo, kokie faktai visada yra teigiami, o kokie — nei-giami3.

Kadangi teigiamų ir neigiamų faktų teorija turėjo trūkumų, netru-ko atsirasti kitų. Viena iš jų, vadinamoji normų teorija, aiškina, kadkiekviena šalis turi įrodyti teisės normos, kuria remiasi, taikymo pa-grindus, t. y. normos hipotezę4. Pavyzdžiui, ieškovas, reikalaujantis pri-pažinti sutartį negaliojančia dėl apgaulės, turi įrodyti aplinkybes, ku-rioms esant galima taikyti CK 1.91 straipsnį. Tačiau ir ši doktrina nėratobula, nes ne visada aišku, kiek konkrečių teisės normų yra vienamear kitame įstatymo straipsnyje; be to, gali būti taikomi keli straipsniai,galų gale yra atvejų, kai įstatymas nustato kitas įrodinėjimo taisykles.Kita vertus, kokią teisės normą taikyti, sprendžia teisėjas, o ne šalys.Mąstant priešingai, šalis pralaimėtų vien dėl to, kad neteisingai nuro-dė teisės normą. Šie normų teorijos trūkumai kai kuriems autoriamsleido teigti, kad įrodinėjimo pareigos paskirstymas šalims yra ne įsta-tymų leidėjo, o teismo reikalas. Teismas, remdamasis šalių lygiateisiš-kumo principu, kiekvienu atveju turi nustatyti, kuri šalis kokius faktus

1 Cappelletti M., Perillo J. M. Cit. op. P. 186-187.2 Mačys Vl. Cit. op. P. 218-219.3 M a e K . Kypc p a o o c y a / / Xpec o p a -

y poeccy. M o c a : o p o e , 1996. C. 105-108.4 Mačys Vl. Cit. op. P. 219.

426


turi įrodyti1. Nustatydamas įrodinėjimo pareigos paskirstymą šalims,teismas turi atsižvelgti ne tik į šalių lygiateisiškumo principą, bet ir įtai, kuriai iš jų lengviau įrodyti vienus ar kitus faktus ir gauti atitin-kamų įrodymų. Šaliai, kuriai lengviau šitai padaryti, ir turi tekti įrodi-nėjimo pareiga.

Siekiant palengvinti nustatymą, kuri šalis privalo įrodyti tam tik-rus faktus, materialiosios teisės normos konkrečiai nurodo, kuri būtentšalis privalo įrodyti vieną ar kitą aplinkybę. Tokių, įrodinėjimo parei-gą paskirstančių normų galima rasti tiek nacionalinėje, tiek tarptauti-nėje teisėje. Pavyzdžiui:

- 1999 m. balandžio 15 d. Pašto įstatymo2 17 straipsnio aštuntosiosdalies l punkte sakoma, kad kai siunčiamos pašto ar dokumentų siuntosbuvo prarastos ar daiktai sugadinti dėl nenugalimos jėgos (pranc. forcemajeure), o įrodymams reikalingi tarnybiniai dokumentai sunaikinti, paštopaslaugu teikėjų kaltę privalo įrodyti asmuo, reikalaujantis atlyginti žalą;

- 2001 m. kovo 20 d. Įmonių restruktūrizavimo įstatymo3 24 straips-nio pirmojoje dalyje nustatyta, kad, kilus abejonei, ar restruktūrizavimoplane numatytos priemonės bus įvykdytos, aplinkybę, jog restruktūriza-vimo planas bus įvykdytas, privalo įrodyti restruktūrizuojama įmonė;

— 2000 m. gegužės 11 d. Biomedicininių tyrimų įstatymo4 11 straips-nio pirmojoje dalyje nurodyta, kad aplinkybę, jog žala atsirado dėl prie-žasčių, nesusijusių su biomedicininiais tyrimais, arba dėl tiriamojo tyči-nės veiklos, privalo įrodyti biomedicininių tyrimų užsakovas ir pagrindinistyrėjas;

- 1997 m. birželio 26 d. Asmenų turto įsigijimo ir pajamų teisė-tumo pagrindimo įstatymo5 5 straipsnyje teigiama, kad turto įsigijimoir pajamų teisėtumą privalo įrodyti asmuo, įpareigotas pagrįsti turtoįsigijimo ir pajamų teisėtumą;

- 1996 m. rugsėjo 12d. Prekybinės laivybos įstatymo6 35 straips-nio trečiojoje dalyje sakoma, kad keleivis privalo įrodyti, jog rankiniobagažo praradimas, trūkumas arba sužalojimas yra vežėjo tyčios ar ne-atsargumo rezultatas; to paties straipsnio ketvirtojoje dalyje nustatyta,kad aplinkybę, jog tikroji bagažo vertė yra mažesnė už pareikštąją,privalo įrodyti vežėjas; 44 straipsnio trečiojoje dalyje nurodyta, kad

1 Išsamiau žr.: Cross on Evidence. 7th ed. / by Cross S. R., Tapper C. London: Butter-worths, 1990. P. 110-158.

2 Žinios. 1999, Nr. 36-1070; 2001, Nr. 94-3306.3 Žinios. 2001, Nr. 31-1012.4 Žinios. 2000, Nr. 44-1247.5 Žinios. 1997, Nr. 65-1532.6 Žinios. 1996, Nr. 101-2300.

427


aplinkybę, jog laivo trūkumai negalėjo būti pastebėti (nematomi trūku-mai) iki buksyravimo jūra sutarties sudarymo, privalo įrodyti buksyruo-jančio laivo valdytojas, reikalaujantis atleisti jį nuo atsakomybės už lai-vo trūkumus; 51 straipsnio antrojoje dalyje teigiama, kad aplinkybę, jogpareikštieji nuostoliai arba išlaidos iš tikrųjų turi būti priskirti bendrajaiavarijai, privalo įrodyti krovinių vežimo jūra sutarties šalis, reikalaujantipadalyti bendrąją avariją; 58 straipsnio trečiosios dalies 5 punkte nuro-dyta, kad aplinkybę, jog žalos padaryta dėl laivo valdytojo tyčios ar ne-atsargumo, privalo įrodyti ieškovas, reikalaujantis taikyti laivo valdyto-jui neribotą atsakomybę; 61 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kadaplinkybę, jog žalos padaryta dėl laivo valdytojo agento tyčinių veiks-mų arba aplaidumo, privalo įrodyti asmuo, reikalaujantis taikyti laivovaldytojo agentui neribotą atsakomybę; 71 straipsnio antrojoje dalyje sa-koma, kad aplinkybę, jog buvo atsisakyta surašyti aktą ir šis atsisaky-mas buvo apskųstas, privalo įrodyti asmuo, pareiškiantis pretenziją;

- 1999 m. gegužės 18d. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstaty-mo1 52 straipsnio pirmojoje dalyje sakoma, kad aplinkybę, jog paren-kant, sudarant, tikrinant ir pateikiant duomenų bazės turinį buvo pa-daryta esminių kokybinių ir (ar) kiekybinių (intelektinių, finansinių,organizacinių) investicijų, privalo įrodyti duomenų bazės gamintojas;

- 1994 m. sausio 18d. Patentų įstatymo2 41 straipsnio penktojojedalyje nurodyta, kad kai patento objektas yra gaminio gamybos būdasir atsakovo gaminamas gaminys yra tapatus patentuotu gamybos būdupagamintam gaminiui arba yra pagrindo spėti, jog jis gaminamas pa-žeidžiant patentą, o ieškovas negali nustatyti, kokiu būdu pagamintasgaminys, atsakovas privalo įrodyti tapataus gaminio gamybos būdą esantkitokį negu patentuotas būdas;

- 1996 m. liepos 10d. Draudimo įstatymo3 14 straipsnio šeštojojedalyje sakoma, kad draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančiasjį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažintidraudimo išmoką;

- vekselio turėtojas privalo įrodyti savo nuosavybės teisę į vekse-lį nenutrūkstamu indosamentu; įpareigotas pranešti apie vekselio ne-akceptavimą ar neapmokėjimą asmuo privalo įrodyti, kad jis tai pada-rė nustatytu laiku (1999 m. kovo 16d. įsakomųjų ir paprastųjų vekseliųįstatymo 18 str., 47 str. 5 d.)4;

1 Žinios. 1999, Nr. 50-1598.2 Žinios. 1994, Nr. 8-120.3 Žinios. 1996, Nr. 73-1742; 2002, Nr. 29-1033.4 Žinios. 1999, Nr. 30-851.

428


- kai sutartyje nurodytas trumpesnis nei dveji metai daikto ko-kybės garantijos terminas ir daikto trūkumai nustatyti jam pasibai-gus, tačiau nepraėjus daugiau kaip dvejiems metams nuo daikto per-davimo dienos, pardavėjas atsako už daikto trūkumus, jeigu pirkėjasįrodo, kad trūkumas atsirado prieš perduodant daiktą arba dėl priešperduodant daiktą atsiradusių priežasčių, už kurias atsako pardavėjas(CK 6.338 str. 5 d.);

- kai kelių transporto priemonės avarijoje prarastas ar sužalotaskeleivio rankinis bagažas, keleivis ar asmuo, turintis teisę į žalos atly-ginimą, privalo įrodyti, kad rankinį bagažą tikrai turėjo, ir prarasto arsužaloto bagažo vertę; vežėjas, siekdamas būti atleistas nuo atsakomy-bės už bagažo, krovinio ar pašto siuntos praradimą, trūkumą ar suža-lojimą, privalo įrodyti, kad buvo imtasi visų reikiamų priemonių žalaiišvengti arba kad negalėjo tokių priemonių panaudoti, arba kad krovi-nio siuntėjo ar gavėjo veiksmai buvo šios žalos atsiradimo priežastisarba turėjo įtakos žalai atsirasti ar padidėti (1996 m. lapkričio 19d.Kelių transporto kodekso 46 str. 3d., 51 str. l d.)1;

- įpareigotas pranešti apie čekio neapmokėjimą asmuo privalo įro-dyti, kad jis tai padarė nustatytu laiku; aplinkybę, jog nesilaikyta če-kio pateikimo ar pranešimo apie jo neapmokėjimą terminų, privalo įro-dyti asmuo, kuris tuo remiasi ginče su čekio turėtoju (l999 m. kovo16 d. Čekių įstatymo 44 str. 5 d., 45 str. 2 d.)2;

- kai duomenys TIR knygelės krovinio manifeste neatitinka keliųtransporto priemonės, autotraukinio arba konteinerio turinio, įrodyti fak-tą, kad tie skirtumai atsirado ne dėl klaidų, padarytų tyčia, arba ne dėlaplaidumo pakraunant ar išsiunčiant krovinį arba pildant minėtą mani-festą, privalo įrodyti TIR knygelės savininkas (1975 m. Muitinės kon-vencijos dėl tarptautinio krovinių gabenimo su TIR knygelėmis (TIRkonvencijos 39 str. 2 d.)3;

- ieškovas privalo įrodyti, kad žalos padarė branduolinis incidentasbranduolinio įrenginio operatoriaus branduoliniame įrenginyje arba žalayra susijusi su branduoline medžiaga, patekusia iš tokio branduolinioįrenginio arba pagaminta jo branduoliniame įrenginyje; branduolinio įren-gimo operatorius, siekdamas, kad būtų visiškai ar iš dalies atleistas nuocivilinės atsakomybės už padarytą branduolinę žalą, privalo įrodyti, jogbranduolinės žalos padaryta visiškai ar iš dalies dėl šiurkštaus aplaidu-mo asmens, kuriam padaryta žala, arba ji yra rezultatas jo veikos ar

1 Žinios. 1996, Nr. 119-2772.2 Žinios. 1999, Nr. 30-852.3 Žinios. 2000, Nr. 6-155.

429


neveikos turint tikslą padaryti žalos (1963 m. Vienos konvencijos dėlcivilinės atsakomybės už branduolinę žalą II str. l d., IVstr. 2d.)1;

- asmuo, pretenduojantis į licenciją, privalo įrodyti, kad kreipėsiį vertimo atlikimo ir paskelbimo teisės savininką ar atgaminimo ir pa-skelbimo teisės savininką dėl leidimo atlikti minėtus veiksmus ir jambuvo atsakyta arba kad jis, parodęs būtinas pastangas, nesugebėjo nu-statyti minėtų teisiu savininko (l886 m. Berno konvencijos dėl litera-tūros ir meno kūrimų apsaugos IV str. l d.)2;

— tarptautinio pirkimo—pardavimo šalis, siekdama būti atleista nuocivilinės atsakomybės už prievolės neįvykdymą, privalo įrodyti, kadprievolės neįvykdė dėl kliūties, kurios negalėjo kontroliuoti, ir kad ne-buvo galima protingai iš jos tikėtis sudarant sutartį numatymo kliūtiesarba išvengimo ar įveikimo tos kliūties ar jos padarinių (1980 m. Jung-tinių Tautų Vienos konvencijos dėl tarptautinio pirkimo-pardavimo su-tarčių 79 str. l d.)3;

— jeigu prekės ženklo savininko agentas ar atstovas be savininkosutikimo paduoda paraišką ženklui įregistruoti savo vardu, o ženklosavininkas pareiškia dėl to protestą, tai agentas ar atstovas privalo įro-dyti aplinkybes, pateisinančias tokius jo veiksmus (l883 m. Paryžiauskonvencijos dėl pramoninės nuosavybės apsaugos 6septies l d.)4;

- vežėjas oru, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, privaloįrodyti, kad jis ar jo agentai ėmėsi visų reikiamų priemonių žalai iš-vengti arba jiems buvo neįmanoma jų imtis; prekių ar bagažo vežimoatveju vežėjas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, privalo įro-dyti, kad žala atsirado dėl pilotavimo, orlaivio vairavimo arba naviga-vimo klaidos ir kad visais kitais atžvilgiais jis ir jo agentai ėmėsi visųreikiamų priemonių žalai išvengti (l929 m. Varšuvos konvencijos dėltam tikrų taisyklių, susijusių su tarptautiniais vežimais oru, atliekamaisasmens, nesančio susitariančiu vežėju, unifikavimo 20 str.)5;

- faktinio ar susitariančio vežėjo tarnautojas ar agentas, norėdamaspasinaudoti savo atsakomybės ribomis, privalo įrodyti, kad vykdė savotarnybines pareigas (1961 m. Konvencijos, papildančios Varšuvos kon-venciją dėl tam tikrų taisyklių, susijusių su tarptautiniais vežimais oru,atliekamais asmens, nesančio susitariančiu vežėju, unifikavimo, V str.)6;

1 Žinios. 1993, Nr. 72-1345.2 Žinios. 1995, Nr. 40-988.3 Žinios. 1995, Nr. 102-2283.4 Žinios. 1996, Nr. 75-1796.5 Žinios. 1997, Nr. 19-414.6 Žinios. 1997, Nr. 19-415.

430


— tarptautinio krovinių vežimo keliais vežėjas, siekdamas išvengticivilinės atsakomybės, privalo įrodyti, kad krovinys prarastas, jo trūkstaar pristatytas ne laiku dėl Konvencijos 17 straipsnio 2 ar 4 punktuosenumatytų aplinkybių; kai vežėjas remiasi Konvencijos 17 straipsnio4 punkto „f papunkčiu, privalo įrodyti, jog tomis aplinkybėmis jis ėmė-si visų reikiamų priemonių ir veikė pagal jam duotas specialias instruk-cijas; jeigu vežėjui perduoti vežti pavojingi krovimai, o važtaraštyjenurodymų dėl krovinio pavojingumo pobūdžio ir saugumo priemoniųnėra, tai siuntėjas ar gavėjas privalo įrodyti, kad vežėjas buvo infor-muotas apie gabenamų krovinių pavojingumo pobūdį; aplinkybę, kadžalos padaryta pažeidus krovinio pristatymo terminą, privalo įrodytižalos atlyginimo reikalaujantis asmuo; įrodyti pretenzijos ar atsakymoį ją gavimo faktą, taip pat dokumentų grąžinimo faktą privalo ta tarp-tautinio krovinių vežimo keliais sutarties šalis, kuri remiasi šiais fak-tais (1956 m. Ženevos tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties kon-vencijos (CMR) 18, 22-23, 32 str.)1;

- laivo savininkas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės užtaršos nafta padarytą žalą, privalo įrodyti, kad žala atsirado dėl prie-žasčių, už kurias jis neatsako arba dėl žalą patyrusio asmens tyčios arneatsargumo (1992 m. Tarptautinės konvencijos dėl Tarptautinio taršosnafta padarytos žalos kompensavimo fondo įkūrimo III str.)2;

- pavogto kultūros objekto savininkas, iš kurios šis objektas išrei-kalaujamas, turi teisę į kompensaciją, jeigu įrodo nežinojęs ir negalė-jęs žinoti, kad objektas vogtas, o įsigydamas jį buvo reikiamai atsar-gus (1995 m. UNIDROIT konvencijos dėl pavogtų ar neteisėtai išvežtųkultūros objektų 4 str. l d.)3;

Įrodinėjimo pareigą paskirstančios materialiosios teisės normos daž-niausiai yra imperatyvios. Jos turi būti aiškinamos remiantis teisingu-mo, sąžiningumo ir protingumo principais. Todėl šalys savo susitari-mu negali keisti įstatymo nustatyto įrodinėjimo pareigos paskirstymo.Kadangi prieštarauja imperatyvioms teisės normos, tokie susitarimai ne-galioja (CK l .80 str.). Pavyzdžiui, Ženevos tarptautinio krovinių veži-mo keliais sutarties konvencijos 29 straipsnio pirmojoje dalyje nusta-tyta, kad vežėjas negali vadovautis šios konvencijos nuostatomis, kuriosjį atleistų nuo atsakomybės arba ją ribotų arba kurios įrodinėjimo naš-tą perkeltų kitai šaliai, jeigu žalos buvo padaryta sąmoningai arba dėljo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus tokią bylą nagrinėjančio teis-

Žinios. 1998, Nr 107-2932.Žinios. 2000, Nr. 43-1225.Žinios. 1997, Nr. 8-139.

431


mo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Tos pačios konvencijos 41 straips-nio antrojoje dalyje nurodyta, kad negaliojančiomis pripažįstamos vi-sos sąlygos, kurios įrodymų naštą gali perkelti kitai šaliai.

Tačiau yra ir išimčių. Pavyzdžiui, Italijos CK 2698 straipsnis lei-džia šalims savo susitarimu pakeisti įrodinėjimo pareigos paskirstymotaisykles, tačiau tik esant santykiams, kai jos gali laisvai disponuotisavo teisėmis, ir tik tada, jeigu toks susitarimas nelemia nepašalinamųkliūčių subjektinei teisei įgyvendinti.

§ 3. ĮRODINĖJIMO DALYKAS

Kiekvienoje civilinėje byloje svarbu nustatyti, ką reikės įrodyti, t. y.įrodinėjimo dalyką (lot. facta probanda). Įrodinėjimo dalyku laikomabūtinų, siekiant tinkamai ir pagrįstai išspręsti civilinę bylą, nustatytifaktinių aplinkybių visuma. Taigi įrodinėjimo dalyką sudaro: 1) mate-rialiojo teisinio pobūdžio juridiniai faktai; 2) įrodomieji faktai; 3) pro-cesinio teisinio pobūdžio faktai.

Materialiojo teisinio pobūdžio juridiniai faktai sukuria, pakeičiaar nutraukia materialiuosius teisinius ginčo šalių santykius. Šie faktaiyra atitinkamos materialiosios teisės normos hipotezė. Tokie faktai yra,pavyzdžiui, sandorio sudarymas, sutarties turinys, sutarties galiojimoterminas ir kiti. Šie juridiniai faktai sudaro šalių reikalavimų ir atsi-kirtimų pagrindą. Antai ieškovas ieškinio pareiškime nurodo faktinį ieš-kinio pagrindą, o atsakovas, pareikšdamas priešinį ieškinį arba pateik-damas atsikirtimus į ieškinį, - priešinio ieškinio ar atsikirtimų į ieškinįpagrindą. Šią įrodinėjimo dalyko dalį paprastai apibrėžia šalys. Nagri-nėjant bylą jos gali atitinkamai keisti įrodinėjamų faktų apimtį. Pavyz-džiui, ieškovas gali pakeisti ieškinio pagrindą ar, jo nekeisdamas, remtispapildomais, ieškinio pareiškime nenurodytais faktais; arba, atvirkščiai,ieškovas gali nebesiremti kai kuriais faktais, kuriais rėmėsi anksčiau.Be to, teismas turi teisę klausti ir reikalauti, kad šalys patikslintų savoreikalavimų ar atsikirtimų pagrindą (CPK 159-160, 225 str.)1.

Teisingai nustatyti įrodinėjimo dalyką civilinėje byloje įmanomatik tinkamai taikant materialiąsias teisės normas ir nustačius tarp šaliųsusiklosčiusių materialiųjų teisinių santykių pobūdį. Dažnai materia-liosios teisės normos subjektinių teisių ir pareigų atsiradimą ar pabai-gą sieja ne su vienu juridiniu faktu, o su jų kompleksu, t. y. su faktinesudėtimi. Tokiu atveju įrodinėjimo dalyką sudaro faktų visuma, o nepavienis faktas. Materialiojo teisinio pobūdžio juridiniai faktai lemia,

1 LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 24 d. nutartis c. b. P. Paškevičiūtė v.Sodininkų bendrija „Atžalynas" ir kt., Nr. 3K-3-604/2000, kat. 35.

432


ieškinys bus patenkintas ar ne. Ieškovo neįrodyti juridiniai faktai, ku-riais jis grindžia savo reikalavimą, laikomi neįrodytais ir teismas ieš-kinio netenkina.

Be tų, kuriais šalys grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, įro-dinėjimo dalykas gali būti ir kiti faktai, susiję su materialiojo teisiniopobūdžio juridiniais faktais. Jie vadinami įrodomaisiais faktais (lot.facta probantia). Tai yra aplinkybės, su kuriomis įstatymas sieja gali-mybę pripažinti kitus juridinius faktus ar teisinius santykius. Pavyz-džiui, bendras vaiko motinos ir atsakovo gyvenimas ir ūkio tvarkymasprieš gimstant vaikui yra atsakovo tėvystės įrodomasis faktas (CK3,148str.). Skolininko turimas skolos dokumentas yra prievolės įvyk-dymo įrodomasis faktas (CK 6.65 str.). Taigi įrodomasis faktas yra pa-kankamas pagrindas daryti išvadą esant kitą - juridinį faktą. Vadinasi,jis svarbus tiek, kiek turi įrodomosios vertės patvirtinti ar paneigti esanttam tikrą juridinį faktą ar jo nesant.

Kad taptų įrodomasis, tam tikras įstatyme nurodytas faktas turibūti įrodytas. Taigi įrodomieji faktai taip pat įeina į įrodinėjimo daly-ką. Todėl kai įrodinėjama remiantis įrodomaisiais faktais, įrodinėjimoprocesas pailgėja: iš pradžių įrodomas įrodomasis faktas ir tik tadadaroma išvada dėl kito juridinio fakto. Tad įrodinėjant įrodomuosiusfaktus ieškinio pagrindas įrodinėjamas netiesiogiai, t. y. iš pradžių da-roma išvada, ar yra įrodomasis faktas, o jau tada sprendžiama, tikri arne juridiniai faktai, kurie yra ieškinio pagrindas.

Įrodomieji faktai yra ir kiti tiesiogiai ar netiesiogiai su ieškinio arpriešinio ieškinio faktiniu pagrindu susiję faktai. Pavyzdžiui, gali rei-kėti įrodyti faktus, patvirtinančius juridinių faktų, kurie yra ieškiniopagrindas, įvykio vietą, laiką, aplinkybes. Štai įrodinėjant sutarties ne-galiojimo dėl suklydimo (CK 1.90 str.) faktą, įrodomieji faktai gali būtišalies amžius, neraštingumas, fiziniai trūkumai, paros metas ir pana-šiai. Taip pat gali reikėti įrodyti faktus, nors tiesiogiai ir nesusijusiussu ieškinio pagrindu, tačiau reikšmingus įrodymams vertinti ir įrody-mų taisyklėms taikyti. Pavyzdžiui, faktas, kad įvykį liudytojas matėtamsiu paros metu ar iš toli, yra svarbus vertinant įrodymus, todėl ši-tai gali reikėti įrodyti, įrodymų teorijoje tokie faktai dar vadinami pa-galbiniais faktais (angl. auxiliary facts)1.

Procesinio teisinio pobūdžio faktai, kurie, pavyzdžiui, yra civili-nės bylos sustabdymo arba nutraukimo pagrindas, taip pat įeina į įro-dinėjimo dalyko sudėtį. Šalis tokį faktą, kuriuo remiasi, privalo įrody-ti. Antai atsakovas, reikalaujantis nutraukti bylą dėl to, kad teismas

Evidence: Its History and Policies. P. 75-76.

433


jau anksčiau priėmęs sprendimą dėl tapataus ieškinio, privalo šitai įro-dyti, o teismas turi nustatyti, ar yra pagrindo ją nutraukti.

Nustatyti įrodinėjimo dalyką civilinėje byloje būtina rengiantis teis-miniam bylos nagrinėjimui. Tik išsiaiškinus, kokius faktus reikės įro-dyti, tampa žinomi rinktini įrodymai. Tinkamai nustačius įrodinėjimodalyką, galima veiksmingai taikyti įrodymų sąsajumo ir leistinumo tai-syklę, teisingai nustatyti byloje dalyvaujančius asmenis ir užtikrinti,kad visi įrodymai bus surinkti esant šiai stadijai ir byla bus išnagrinė-ta iš esmės pirmajame teismo posėdyje (CPK 7 str.). Pavyzdžiui, jeiguįrodinėjimo dalykas yra faktai, patvirtinantys trečiojo asmens teisę įparduotą daiktą, parduoto daikto paėmimo byloje kartu su pirkėju turidalyvauti pardavėjas (CK 6.322 str.).

23.3 APLINKYBĖS, KURIŲ NEREIKIA ĮRODINĖTI

§ 1. SAMPRATA

Įstatymų leidėjas, siekdamas palengvinti įrodinėjimo pareigos paskirs-tymą šalims, taip pat patį įrodinėjimo procesą, nustato kai kurias ben-drosios taisyklės, kad „šalis privalo įrodyti faktus, kuriais ji remia-si", išimtis. CPK 182 straipsnis nurodo keturias grupes aplinkybių,nuo kurių įrodinėjimo šalys atleidžiamos. Tai teismo pripažinti vi-siems žinomi faktai; įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėjear administracinėje byloje nustatyti faktai (prejudiciniai faktai); įsi-teisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti taktai; pagal įstatymą pre-ziumuojami faktai ir šalies pripažinti faktai. Visi aptarti faktai, nuokurių įrodinėjimo šalis (-ys) atleidžiama (-os), vadinami aplinkybė-mis, kurių nereikia įrodinėti.

§ 2. TEISINĖS PREZUMPCIJOS

Dažniausiai bendrosios įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklės išim-tis nustato teisines prezumpcijas įtvirtinančios materialiosios teisės nor-mos. Teisine prezumpcija (lot. praesumtionis iuris; angl. legal pre-sumption; pranc. prėsumption lėgale; vok. Rechtsvermutungen) laikomaįstatyme nurodyta tam tikrų faktų, aplinkybių egzistavimo, jų tikrumoprielaida, esant tam tikrų kitų faktų (CPK 1 82 str. 4 p.). Preziumuoja-mi, t. y. laikomi egzistuojančiais, tokie faktai, kuriuos ilgainiui patvir-tina gyvenimo praktika (lot. presumptio, ex eo quod plerumque). Beabejo, kiekviena, nors ir labai tikėtina, prielaida gali nepasitvirtinti.Tai reikštų, kad teisinės prezumpcijos gali būti paneigtos (apie teisėsteorijoje skiriamas absoliučias, arba nenuginčijamas, prezumpcijas irjų vietą užsienio bei Lietuvos teisėje kalbama toliau). CPK 182 straips-

434


nio 4 punkte nustatyta suinteresuoto asmens teisė įrodyti, kad yra prie-šingai, negu preziumuoja įstatymas. Šalis neturi įrodinėti faktų, ku-riais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus ir kurie, remiantis įsta-tymu, preziumuojami esą nustatyti (CPK 182 str. 4 p.) (lot. Iex contraid quod praesumit, probationem non recipit — įstatymas nereikalaujaįrodinėti to, ką jis preziumuoja).

Teisinės prezumpcijos nustatomos dėl trijų priežasčių. Pirma, jo-mis siekiama taupyti ir šalių, ir teismo laiką bei jėgas įrodinėjant. An-tra, jos padeda rasti išeitį iš aklavietės, kurioje ne vienam tenka atsi-durti. Pavyzdžiui, toje pačioje avarijoje žuvus tėvui ir sūnui, neįmanomaįrodyti, kuris mirė pirmas. Neišsprendus Šios dilemos, negalima nusta-tyti, kyla palikimo klausimas ar ne. Trečia, prezumpcijomis siekiamaužtikrinti vienodą socialinę ir teisinę politiką bei praktika. Pavyzdžiui,kaltės, nekaltumo prezumpcijos yra tam tikri principai, kuriais grin-džiama teisės sistema1.

Be nuginčijamų, arba santykinių, prezumpcijų (lot. praesumptionesiuris tantum; angl. rebutable presumptions; pranc. prėsomption rėfutab-le; vok. gewohnliche Rechtswermutungen), skiriamos absoliučios, arbanenuginčijamos, prezumpcijos (lot. praesumptiones iuris et de iure; angl.irrebutable presumptions; pranc. prėsomption irrėfragable; vok. unwi-derlegliche Rechtsvermutungen). Įvairių valstybių teisė nustato skirtin-gas nenuginčijamas prezumpcijas. Pavyzdžiui, bendrojoje teisėje nenu-ginčijama prezumpcija laikomas amžius ir pripažįstama, kad nepilnametisyra neveiksnus ir neatsako už padarytą žalą, taip pat kad įmonės įre-gistravimas yra nenuginčijama jos įsteigimo teisėtumo prezumpcija2.

Prancūzijoje nenuginčijama prezumpcija laikoma teismo sprendi-mo res judicata galia3.

Ar yra nenuginčijamų prezumpcijų Lietuvos teisėje? Kai kurių ga-liojančių teisės normų analizė leidžia į šį klausimą atsakyti teigiamai.Pavyzdžiui, CK 2.2 straipsnio ketvirtojoje dalyje ir 5.3 straipsnio ant-rojoje dalyje nurodoma, kad nesant galimybės nustatyti, kuris iš dvie-jų ar daugiau asmenų mirė anksčiau, laikoma visus juos mirus tuopačiu metu. Nenuginčijama prezumpcija nustatyta ir CK 2.2 straipsniotrečiojoje dalyje.

Šiuolaikinė pozityvioji teisė, teismų praktika ir teisės doktrina pri-pažįsta esant tokias teisines prezumpcijas:

1 Evidence: Its History and Policies. P. 189-190.2 Phipson on Evidence. 14th ed. / by M. N. Howard, P. Crane, D. A. Hochberg. Lon-

don: Sweet and Maxwell, 1990. P. 83-95.3 Herzog P., Weser M. Cit. op. P. 313-314.

435


- Žalą padariusio asmens kaltės prezumpcija (CK 6.248 str. l d.).Taikant ją, ieškovas neprivalo įrodyti atsakovo kaltės dėl žalos atsira-dimo. Siekdamas, kad ieškinys būtų atmestas, ir todėl neigdamas savokaltę dėl žalos atsiradimo, atsakovas privalo įrodyti, jog žalos padary-ta ne dėl jo kaltės1;

- Paskleistų žinių, žeidžiančių asmens garbę ir orumą, nesutikimosu tikrove prezumpcija. Garbės ir orumo gynimo bei moralinės žalosatlyginimo bylose ieškovas neprivalo įrodinėti, kad paskleistos apie jįžinios neatitinka tikrovės (CK 2.24 str.). Ieškovas privalo įrodyti tikkad žinios buvo paskleistos ir šitai padarė atsakovas. Savo ruožtu at-sakovas privalo įrodyti, kad jo paskleistos žinios atitinka tikrovę. Prie-šingu atveju teismas patenkintų ieškinį ir įpareigotų atsakovą paneigtiginčijamas žinias bei atlyginti moralinę žalą;

- Tėvystės prezumpcija. Vaiko, gimusio santuokoje, tėvu laiko-mas vaiko motinos sutuoktinis (CK 3.140 str.) (lot. pater is est quemnuptie demonstrant). Ši prezumpcija išlieka tris šimtus dienų po san-tuokos pripažinimo negaliojančia, separacijos, santuokos nutraukimo arsutuoktinio mirties (lot. si quis pregnantem uxorem reliquit, non vide-tur sine liberis decessisse). Remiantis ja, išlaikymo išieškojimo bylojenereikia įrodinėti, jog atsakovas yra vaiko tėvas. Kad nesąs vaiko tė-vas ir todėl neturįs mokėti išlaikymo, atsakovas privalo įrodyti, t. y.nuginčyti tėvystę.

- Civilinės būklės aktų įrašų tikrumo prezumpcija (CK 3.286 str.l d.). Ji reiškia, kad pripažįstami tikrais faktai, patvirtinti civilinės būk-lės aktų įrašais, kol neįrodyta kitaip2;

— Antrosios šalies nekaltumo prezumpcija. Šalis, pagal kurios ieš-kinį sandoris pripažintas negaliojančiu, turi teisę reikalauti iš antrosiosšalies padengti savo turėtas išlaidas, taip pat atlyginti už savo prarastąar sužalotą turtą, jeigu įrodo suklydusi dėl kitos šalies kaltės. Šalis,pagal kurios ieškinį sandoris pripažintas negaliojančiu, neįrodžiusi, kadsuklydo dėl kitos šalies kaltės, privalo padengti jos turėtas išlaidas,taip pat atlyginti už jos prarastą ar sužalotą turtą (CK 1.90 str. 2d.);

— In odium spoliatoris omnia praesumuntur prezumpcija. Kai pre-ziumuojama asmens, neįvykdžiusio prievolės arba ją įvykdžiusio ne-

1 Ši prezumpcija pripažįstama ir darbo teisėje. Pavyzdžiui, darbdaviui laiku neatsi-skaičius su atleidžiamu darbuotoju, preziumuojama, kad dėl to kaltas darbdavys, todėlįrodinėti aplinkybę, jog nebuvo darbdavio kaltės, privalo pats darbdavys, o ne darbuo-tojas: žr, pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 24 d. nutartį c. b. V. Ma-žėtis v. AB Lietuvos taupomasis bankas, Nr. 3K-3-350/2001, kat. 2.7.

2 LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 18d. nutartis c. b. G Bikušaitė v. Kre-tingos rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyrius, Nr. 3K-7-167/2001, kat. 18.

436


tinkamai, kaltė, įrodinėti nesant kaltės turi prievolę pažeidęs asmuo(CK 6.256 str.);

- Prievolės įvykdymo prezumpcija. Tai, kad skolininkas turi sko-los dokumentą, nors ir be įvykdymo žymos, patvirtina prievolę esantpasibaigus, kol neįrodyta priešingai (CK 6.65 str.);

- Neteisėto atleidimo iš darbo prezumpcija. Darbdavio iniciatyvaiš darbo atleistų asmenų grąžinimo į darbą bylose darbdavys privaloįrodyti įstatyme numatyto atleidimo iš darbo pagrindų teisėtumą;

- Vežėjo kaltės prezumpcija. Vežėjas atsako už priimto gabentikrovinio ir bagažo praradimą, trūkumą ir sužalojimą, jeigu neįrodo ne-sąs dėl to nekaltas. Tačiau įstatymuose gali būti nurodyta ir vežėjonekaltumo prezumpcija, t. y. kad vežėjo kaltę dėl krovinio praradimo,trūkumo ar sužalojimo turi įrodyti gavėjas ar siuntėjas (CK 6.820 str.);

- Komisionieriaus kaltės prezumpcija. Komisionierius atsako ko-mitentui už esančio pas jį komitento turto praradimą, trūkumą ar su-žalojimą, jeigu neįrodo, kad šitai įvyko ne dėl jo kaltės (CK 6.788 str.);

— Mirties prezumpcija. Jeigu apie asmenį paskutinėje jo gyvena-mojoje vietoje jokių žinių nėra ilgiau nei trejus metus, preziumuoja-ma, kad jis miręs (CK 2.31 str.);

- Santuokos teisėtumo ir galiojimo prezumpcija. Preziumuojama,kad santuoka yra teisėta ir galioja, kol ji nėra pripažinta negaliojančia(CK 3.37 str.);

- Turto valdymo teisėtumo prezumpcija. Preziumuojama, kad tur-to valdytojas yra sąžiningas įgijėjas ir valdo turtą teisėtai (CK 4.26 str.)1;

- Contra spoliatorem prezumpcija, t. y. jeigu šalis slepia, sunaiki-na ar atsisako pateikti įrodymą, laikoma egzistuojant ir esant pačiusnepalankiausius jai faktus, kuriuos tas įrodymas būtų patvirtinęs;

— Įstatymo sutikimo su Konstitucija prezumpcija (Konstitucijos105 str.);

- Contra proferentem prezumpcija. Jos pagrindu neaiškūs sutar-ties žodžiai, terminai, sąlygos aiškinamos juos pasiūliusios šalies ne-naudai (lot. in stipulationibus cum quaeritur quid actum sit, verba con-tra stipulatorem interpretanda sunt) (CK 6.193 str.);

- Biomedicininių tyrimų žalos prezumpcija. Pagal 2000 m. gegužėsl ld . Biomedicininių tyrimų įstatymo2 11 straipsnio pirmąją dalį pre-ziumuojama, kad žala atsirado dėl atliktų biomedicininių tyrimų, kolneįrodyta priešingai;

1 LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 8 d. nutartis c. b. /. Bunokaitė v.A. Garšva ir kt., Nr. 3K-3-1145/2000, kat. 42.

2 Žinios. 2000, Nr. 44-1247.

437

ĮRODYMĄI CIVILINIAME PROCESE

— Vyraujančios padėties prezumpcija. Pagal 1999 m. kovo 23d.Konkurencijos įstatymo1 3 straipsnio vienuoliktąją dalį, neįrodžius prie-šingai, laikoma ūkio subjektą užimant vyraujančią padėtį atitinkamojerinkoje, jeigu jo rinkos dalis sudaro ne mažiau kaip 40 procentų. Ne-įrodžius priešingai, pripažįstama, kad kiekvienas iš trijų ar mažesnioskaičiaus ūkio subjektų, kuriems tenka didžiausios atitinkamos rinkosdalys, kartu sudarančios 70 procentų ar didesnę atitinkamos rinkos da-lį, užima vyraujančią padėtį;

- Autorystės prezumpcija. Pagal 1999 m. gegužės 18d. Autoriųteisių ir gretutinių teisių įstatymo2 6 straipsnio antrąją dalį fizinis as-muo, kurio vardas įprastu būdu nurodytas kūrinyje, yra laikomas tokūrinio autoriumi, jeigu neįrodyta kitaip. Ši nuostata taikoma ir kaivietoj autoriaus vardo nurodomas pseudonimas, jei jis nekelia jokiųabejonių dėl tikrojo autoriaus vardo;

- Reklamos įstatymą pažeidusio reklamos davėjo kaltės prezumpci-ja. Pagal 2000 m. liepos 18d. Reklamos įstatymo3 21 straipsnio pir-mąją dalį reklamos davėjas atsako už klaidinančios reklamos naudoji-mą, jeigu neįrodo, kad šis įstatymas buvo pažeistas ne dėl jo kaltės;

— Teisės aktų nustatytų reikalavimų neatitinkančio geriamo van-dens pavojingumo žmonių sveikatai prezumpcija. Pagal 2001 m. liepos10d. Geriamojo vandens įstatymo4 3 straipsnio pirmąją dalį draudžia-ma tiekti į rinką geriamą vandenį, kuris neatitinka teisės aktų nustaty-tų reikalavimų, jeigu neįrodyta, kad, vartojamas griežtai ribotą laiko-tarpį, toks vanduo nekels potencialaus pavojaus žmonių sveikatai;

- Notarine forma patvirtintuose dokumentuose nurodytų faktų bu-vimo prezumpcija. Pagal 1992 m. rugsėjo 15d. Notariato įstatymo3

26 straipsnio antrąją dalį pripažįstama, kad notarine forma patvirtin-tuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, kolšie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti ne-galiojančiais;

- Notarinio veiksmo atlikimo prezumpcija. Pagal Notariato įstaty-mo 37 straipsnio ketvirtąją dalį registro įrašas yra įrodymas, kad nota-rinis veiksmas atliktas;

1 Žinios. 1999, Nr. 30-856.2 Žinios. 1999, Nr. 50-1598; LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 10 d. nutartis

c. b L. Vilčiauskas v. UAB „Birštono mineraliniai vandenys ir Ko", Nr. 3K-3-154/2000,kat. U.

3 Žinios. 2000, Nr. 64-1937.4 Žinios. 2001, Nr. 64-2327.5 Žinios. 2001, Nr. 55-1943.

438


- Nekilnojamojo turto registro duomenų tikrumo prezumpcija.Pagal 1996 m. rugsėjo 24d. Nekilnojamojo turto registro įstatymo1

37 straipsnį nekilnojamojo turto registro duomenys pripažįstami tik-rais, kol jie nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka ir nepripažintinegaliojančiais;

- Vežėjo nekaltumo dėl rankinio bagažo praradimo prezumpcija.Pagal 1996 m. rugsėjo 12d. Prekybinės laivybos įstatymo2 35 straips-nio trečiąją dalį už rankinio bagažo praradimą, trūkumą arba sužaloji-mą vežėjas atsako tik jeigu keleivis įrodo, kad rankinio bagažo prara-dimas, trūkumas arba sužalojimas yra vežėjo tyčios arba neatsargumorezultatas;

- Susidūrusių laivų valdytojų nekaltumo prezumpcija. Pagal Pre-kybinės laivybos įstatymo 57 straipsnio antrąją dalį nė viena iš laivųsusidūrimo šalių nelaikoma kalta, kol jos kaltė nėra įrodyta įstatymųnustatyta tvarka;

- Draudiko pranešimo apie draudimo įmokos nesumokėjimą gavi-mo prezumpcija. Pagal Draudimo įstatymo3 11 straipsnio pirmąją dalį,jeigu draudimo sutartyje nenustatytas kitoks pranešimų siuntimo bū-das, preziumuojama, kad draudėjas gavo draudiko pranešimą, išsiųstąpaštu, praėjus protingam terminui po jo išsiuntimo;

- Kontroliuojamųjų prekių įsigijimo (gavimo) nelegalumo prezump-cija. Pagal 1995 m. liepos 5 d. Strateginių prekių ir technologijų impor-to, tranzito ir eksporto kontrolės įstatymo4 15 straipsnio ketvirtąją dalį,jeigu neįrodoma, kad gautos legaliai, kontroliuojamosios prekės yra sulai-komos ir konfiskuojamos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka;

- Buksyruojančio laivo valdytojo nekaltumo prezumpcija. PagalPrekybinės laivybos įstatymo 45 straipsnio pirmąją dalį buksyruojan-čio laivo valdytojas pripažįstamas nekaltu, kol neįrodyta jo kaltė;

- Indosamento įrašymo laiko prezumpcija. Pagal 1999 m. kovo16d. Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo5 22 straipsnio antrąjądalį, jeigu indosamento data nenurodyta, pripažįstama, kad vekselyjejis įrašytas iki termino, nustatyto protestui įforminti, pabaigos, nebentbūtų įrodyta priešingai;

- Vekselio akcepto išbraukimo laiko prezumpcija. Pagal Įsakomų-jų ir paprastųjų vekselių įstatymo 31 straipsnio pirmąją dalį pripažįs-

1 Žinios. 1996, Nr. 100-2261; 2001, Nr. 55-1948.2 Žinios. 1996, Nr. 101-2300.3 Žinios. 1996, Nr. 73-1742; 2002, Nr. 29-1033.4 Žinios. 1995, Nr. 61-1533; 2002, Nr. 74-3142.5 Žinios. 1999, Nr. 30-851.

439


tama, kad akceptas išbrauktas prieš grąžinant vekselį, jeigu neįrodytapriešingai;

— Čekio indosamento įrašymo laiko prezumpcija. Pagal 1999 m.kovo 16d. Čekių įstatymo1 26 straipsnio antrąją dalį, jeigu indosamentodata nenurodyta, pripažįstama, kad čekyje jis įrašytas iki protesto arbapanašaus veiksmo, arba prieš baigiantis šio straipsnio pirmojoje dalyjenurodytam čekio pateikimo apmokėti terminui, nebent būtų įrodyta prie-šingai;

- Atstovavimo atlygintinumo prezumpcija. Preziumuojama, kad at-stovavimas yra atlygintinis, jeigu sutartis ar įstatymas nenumato ko kita(CK 2.151 str., 6.758 str. 2d.);

- Preziumuojama, kad paskolos sutartis yra atlygintinė, jeigu josdalykas yra pinigai, ir neatlygintinė, jeigu jos dalykas yra pagal rūši-nius požymius apibūdinti daiktai (CK 6.872 str. 3 d.);

- Glaudžiausio prievolės ir atitinkamos valstybės teisės ryšio pre-zumpcija (CK 1.37 str. 4d.);

- Žinojimo esant išreikštą valią prezumpcija (CK 1.65 str. 3d.);- Sandorio patvirtinimo prezumpcija (CK 1.79 str. 2 d);- Termino nustatymo skolininko naudai prezumpcija (CK 1.129 str.

3 d., 6.34 str. 4 d.);- Gyvo vaiko gimimo prezumpcija (CK 2.2 str. 3 d.);- Įmonės darbuotojų įgaliojimų turėjimo prezumpcija (CK

2.185 str. 2d.);— Esminės klaidos sudarant santuoką prezumpcija (CK 3.40 str. 3 d.);- Faktinio santuokos iširimo prezumpcija (CK 3.53 str. 2 d.);- Sutuoktinio kaltės dėl santuokos iširimo prezumpcija (CK

3.60 str. 3d.);- Išlaikymo reikalingumo prezumpcija (CK 3.72 str. 2 d.);— Bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcija (CK

3.88 str. 2d.);- Sutuoktinio sutikimo sudaryti sandorį buvimo prezumpcija (CK

3.92 str. 3d.);- Lygių bendro sutuoktinių turto dalių prezumpcija (CK 3.117 str.

1d.);- Lygių bendro turto dalių prezumpcija (CK 4.73 str. 3 d.);- Tinkamos turto apraše nurodyto turto kokybės prezumpcija (CK

4.245 str. 3d.);- Administratoriaus pritarimo kitų administratorių priimtam spren-

dimui prezumpcija (CK 2.246 str. 3 d.);

Žinios. 1999, Nr. 30-852.

440


— Turto investavimo saugumo prezumpcija (CK 2.248 str. 2 d.);- Prievolės nesolidarumo prezumpcija (CK 6.6 str. l d.);— Prievolės solidarumo prezumpcija (CK 6.6 str. 3 d.);- Nesąžiningumo prezumpcija (CK 6.67 str.);— Atleidimo nuo prievolės vykdymo prezumpcija (CK 6.129 str. 4 d.);- Novacijos nebuvimo prezumpcija (CK 6.141 str. 2d.);— Žinojimo prezumpcija (CK 6.166 str.);- Pastatų savininko (valdytojo) prezumpcija (CK 6.266 str. 2 d.);— Daiktų kainos vienodumo mainų sutarties atveju prezumpcija

(CK 6.433 str. l d.);— Negrąžintinos paskolos prilyginimo rentai iki gyvos galvos pre-

zumpcija (CK 6.439 str. 3 d.);- Būtinos pasaugos prezumpcija (CK 6.849 str. 4 d.);— Daiktų saugojimo drabužinėse neatlygintinumo prezumpcija (CK

6.869 str. l d.);— Indėlininko sutikimo priimti pinigus iš trečiųjų asmenų prezump-

cija (CK 6.899 str.);— Partnerių įnašų lygybės prezumpcija (CK 6.970 str.).Nemažai teisinių prezumpcijų yra tarptautinės teisės aktuose. Pa-

vyzdžiui:— 1975 m. Muitinės konvencijos dėl tarptautinio krovinių gabeni-

mo su TIR knygelėmis (1975 m. TIR konvencija)1 8 straipsnio šešto-joje dalyje sakoma, kad, nustatant šio straipsnio pirmojoje ir antrojojedalyse minimų muitų ir mokesčių sumas, TIR knygelėje pateikti duo-menys apie prekes pripažįstami teisingi, jeigu nėra įrodoma kitaip;

- 1929 m. Varšuvos konvencijos dėl tam tikrų taisyklių, susijusiųsu tarptautiniais vežimais, oru, atliekamais asmens, nesančio susita-riančiu vežėju, unifikavimo2 6 straipsnio penktojoje dalyje nustatyta,kad siuntėjo reikalavimu vežėjo surašytas važtaraštis bus laikomas su-rašytu siuntėjo, kol neįrodyta priešingai;

- 1929 m. Varšuvos konvencijos dėl tam tikrų taisyklių, susijusiųsu tarptautiniais vežimais, oru, atliekamais asmens, nesančio susita-riančiu vežėju, unifikavimo 11 straipsnyje numatyta, kad važtaraštis,kol neįrodyta priešingai, yra sutarties sudarymo, prekės priėmimo irvežimo sąlygų įrodymas. Važtaraštyje esantys duomenys apie prekiųbūklę, dydį ir įpakavimą, taip pat vietų skaičių yra įrodymas, jeigunebus įrodyta priešingai; duomenys apie prekių kiekį, apimtį ir būklę


441


yra įrodymas vežėjo nenaudai, jeigu tik jis patikrino juos dalyvaujantsiuntėjui ir nurodo apie tai važtaraštyje, arba jeigu tai susiję su duo-menimis apie išorinę prekės būklę;

- 1929 m. Varšuvos konvencijos dėl tam tikrų taisyklių, susijusiųsu tarptautiniais vežimais oru, atliekamais asmens, nesančio susitarian-čiu vežėju, unifikavimo 18 straipsnio trečiojoje dalyje nurodyta, kadtais atvejais, kai vežimas žeme, jūra arba upe už oro uosto ribą, atlie-kamas vykdant vežimo oru sutartį, siekiant pakrauti, išduoti arba per-krauti, bet kokie nuostoliai, kol nebus įrodyta priešingai, laikomi kilu-siais iš įvykio, atsitikusio vežant oru;

- 1929 m. Varšuvos konvencijos dėl tam tikrų taisyklių, susijusiųsu tarptautiniais vežimais oru, atliekamais asmens, nesančio susitarian-čiu vežėju, unifikavimo 21 straipsnyje nustatyta, kad pripažįstama dėlžalos atsiradimo nesant žalą patyrusio asmens kaltės, kol vežėjas ne-įrodo, jog patyręs žalos asmuo yra pats dėl to kaltas arba padėjo taižalai atsirasti;

- 1929 m. Varšuvos konvencijos dėl tam tikrų taisyklių, susijusiųsu tarptautiniais vežimais oru, atliekamais asmens, nesančio susitarian-čiu vežėju, unifikavimo 26 straipsnio pirmojoje dalyje sakoma, kad jeigubagažą ir prekes gavėjas priėmė nepareikšdamas priekaištų, kol nebusįrodyta priešingai, bus laikoma prekes atgabenus geros būklės ir pagalvažtaraštį;

- 1956 m. Ženevos Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutartieskonvencijos' 2 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad jeigu bus įro-dyta krovinį praradus, sugadinus ar pavėluotai pristačius vežant ne ke-lių, o kitos rūšies transportu ir kelių transporto vežėją nesant kaltą,nes tai įvyko dėl kitos rūšies transporto vežėjo, vežusio tą krovinį,kaltės, kelių transporto vežėjas atsako ne pagal šią konvenciją;

— 1956 m. Ženevos Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutartieskonvencijos 9 straipsnyje nurodyta, kad važtaraštis yra vežimo sutar-ties sudarymo patvirtinimas, taip pat įrodymas, kad krovinys vežėjodispozicijon yra perėjęs, iki tol, kol bus įrodyta priešingai; jeigu vežė-jas važtaraštyje neįrašo motyvuotų pastabų dėl krovinio ir pakuotėsbūklės, tai iki priešingo įrodymo laikoma krovinio ir pakuotės išorępriimant buvus tinkamos būklės ir krovinio vietų skaičių, žymėjimą irnumeracija atitikus važtaraščio įrašus;

- 1956 m. Ženevos Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutartieskonvencijos 20 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad krovinys lai-komas prarastu, jeigu, pasibaigus sutartam pristatymo terminui, jis per

Žinios. 1998, Nr. 107-2932.

442


trisdešimt dienų nepristatomas, o jeigu terminas nebuvo suderintas, peršešiasdešimt dienu nuo to momento, kai krovinį perėmė vežėjas, jeiguneįrodyta priešingai;

- 1956 m. Ženevos Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutartieskonvencijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje sakoma, kad jeigu gavėjaspriima krovinį kartu su vežėju neįvertindamas krovinio būklės ir ne-pareikšdamas jam pretenzijų dėl dalies krovinio praradimo ar sugadi-nimo, iki bus įrodyta priešingai, pripažįstama, jog gavėjas priėmė kro-vinį tokios būklės, kokia nurodyta važtaraštyje;

— 1992 m. Tarptautinės konvencijos dėl civilinės atsakomybės užtaršos nafta padarytą žalą1 I straipsnio pirmojoje dalyje pripažįstama,kad laivas sukonstruotas ar pritaikytas gabenti supiltą naftą kaip kro-vinį ir jam taikoma ši konvencija, išskyrus atvejus, kai yra įrodoma,jog laive nėra supiltos ir gabenamos naftos likučių;

- 1992 m. Tarptautinės konvencijos dėl civilinės atsakomybės užtaršos nafta padarytą žalą V straipsnio antrojoje dalyje pripažįstama,kad laivo savininko atsakomybė yra ribota, išskyrus atvejus, kai įrody-ta taršos žalos atsiradus dėl jo asmeninės veiklos ar neveikimo sie-kiant padaryti tokios žalos arba dėl didelio nerūpestingumo, žinant,jog tokios žalos tikriausiai atsiras.

Šalis, kuri remiasi preziumuojamu faktu, be abejo, turi teisę pa-teikti papildomai jį patvirtinančių įrodymų. Tačiau, kitai šaliai patei-kus prezumpciją paneigiančių įrodymų, šalis, kuri rėmėsi prezumpcija,privalo įrodyti anksčiau preziumuotą faktą. Jeigu šalis prieš ją panau-dotos prezumpcijos nenuginčija (CPK 182 str. 4 p.), teismas privalo pri-pažinti faktą (lot. stabit praesumptio donec probetur in contrarium).

§ 3. VISIEMS ŽINOMI FAKTAI

Kita bendrosios įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklės išimtis yraprincipas, kad „nereikia įrodinėti visiems žinomų faktų" (lot. notarianon eget probatione; manifesta probatione non indigent). Lietuvos CPK182 straipsnio l punkte sakoma, kad aplinkybių, teismo pripažintų vi-siems žinomomis, nereikia įrodinėti. Visiems žinomais pripažįstami fak-tai, kuriuos žino:

- visi žmonės iš savo gyvenimo patirties, t. y. kuriuos žino betkuris protingas, vidutinio išprusimo žmogus, pavyzdžiui, istoriniai įvy-kiai, mokslo atradimai, geografinės žinios, metų laikai, dienų skaičiusmetuose ir t.t;

Žinios. 2000, Nr. 43-1224.

443


- tam tikri asmenys tam tikroje teritorijoje ir tam tikru laiku, pa-vyzdžiui, avarija, stichinė nelaimė ir panašiai.

Taigi pripažįstamos visiems žinomomis aplinkybės, kurios: 1) ob-jektyviai žinomos šalims nagrinėjant bylą ir priimant joje sprendimą;2) žinomos bylą nagrinėjančiam teismui. Dėl atleidimo nuo visiems ži-nomų aplinkybių įrodinėjimo teismas priima nutartį ir ji įrašoma į teis-mo posėdžio protokolą.

Panaši taisyklė yra ir kitų valstybių civilinio proceso įstatymuose.Pavyzdžiui, Švedijos teismo proceso kodekso 35:2 straipsnyje sakoma,kad nereikalaujama įrodinėti visuotinai žinomų aplinkybių. Analogiškataisyklė yra Vokietijos CPK 291 straipsnyje. Ji taip pat galioja bendro-joje teisėje.

Nuo teismo pripažintų visiems žinomais faktų reikia skirti teis-mui žinomus faktus. Pripažįstama, kad teismas ex officio žino ir išma-no materialiąją ir proceso teisę, įstatymų galiojimą ar negaliojimą, tik-rąją jų prasmę (lot. iura novit curia). Todėl visų šių aplinkybių šalimsnereikia įrodinėti. Be abejo, šalis gali pateikti savo vienos ar kitosteisės normos aiškinimą, gali teigti, kad įstatymas negalioja ir pana-šiai. Tačiau visus šiuos faktus teismas privalo patikrinti ex officio.

Kai taikyti užsienio teisę numato šalių susitarimas, užsienio teisėLietuvoje laikoma fakto klausimu (CK 808 str. 2 d.). Todėl šalis, kuriremiasi užsienio teise ir reikalauja ją taikyti, privalo įrodyti užsienioteisės turinį, galiojimą ir aiškinimo bei taikymo praktiką atitinkamojevalstybėje. Visais kitais atvejais, pavyzdžiui, kai užsienio teisės taiky-mą numato tarptautinė sutartis ar Lietuvos kolizinės normos, užsienioteisė pripažįstama teisės klausimu, todėl visus užsienio teisės klausi-nius aiškinasi teismas sua sponte, t. y. ex officio.

Nuo visiems žinomų faktų taip pat reikia skirti faktus, kuriuosteisėjas sužinojo privačiai, t. y. ne dėl teismo proceso. Pavyzdžiui, tei-sėjas žino, kad miręs ieškovo tėvas buvo pradėjęs statyti gyvenamąjįnamą, nes teisėjo tėvas ir ieškovo tėvas buvo kaimynai. Tokiais fak-tais teisėjas negali remtis, jeigu jie nėra įrodyti bendrąja tvarka, nespriešingu atveju jis taptų liudytojas (lot. non refert quid notum sit ju-dici, si notum non sit in forma judicii).

§ 4. PRIEŠINGOS ŠALIES PRIPAŽINTI FAKTAI

Šalis turi teisę pripažinti esant faktus, kuriais kita šalis grindžia savoreikalavimus ar atsikirtimus (CPK 187 str. l d.). Ši šalies teisė yra dis-pozityvumo ir rungimosi principų išraiška. Pripažinimo objektas šiuoatveju yra faktinės arba teisinės aplinkybės, patvirtinančios priešingos

444


šalies teiginius, t. y. naudingos priešingai šaliai. Pavyzdžiui, pirmuojuatveju ieškovas teigia, kad atsakovas sudaužė jo automobilį (faktinėaplinkybė), ir atsakovas šią ieškovo aplinkybę pripažįsta. Antruoju at-veju ieškovas teigia esąs namo savininkas (teisinė aplinkybė), ir atsa-kovas pripažįsta, kad ieškovas tikrai yra namo savininkas. Tačiau pri-pažinimo objektu nelaikoma teisės normų, jų aiškinimo, įrodymųvertinimo pripažinimas. Kadangi spręsti šiuos klausimus yra teismokompetencija, vienokie ar kitokie šalies pareiškimai dėl šių aplinkybiųnegali būti kvalifikuojami kaip jų pripažinimas. Faktų pripažinimo sub-jektas gali būti tik veiksni šalis, laisvai reiškianti savo valią.

Faktų pripažinimu negali būti laikomas nereagavimas į ieškinį. Pa-vyzdžiui, aplinkybė, kad atsakovas nesurašė atsiliepimo į ieškinį ar ne-atvyko į teismo posėdį, negali būti laikoma nei ieškinio, nei ieškovonurodytų faktų, sudarančių faktinį ieškinio pagrindą, pripažinimu. Ta-čiau tai, kad atsakovas surašo atsiliepimą į ieškinį, tačiau kai kuriųieškovo nurodytų faktų neginčija, gali būti kvalifikuojama kaip netie-sioginis tų faktų pripažinimas.

Šaliai pripažinus faktus, kuriais remiasi kita šalis, teismas gali at-leisti pastarąją nuo tolesnio jų įrodinėjimo (CPK 182 str. 5 p.). Tačiaufaktų pripažinimas automatiškai neatleidžia kitos šalies nuo pareigosįrodinėti, nes teismas privalo įsitikinti, ar pripažinimas tikrai savano-riškas. Faktas, šalies pripažintas dėl apgaulės, smurto, grasinimo, su-klydus ar siekiant nuslėpti tiesą ir neatitinkantis bylos aplinkybių, teis-mo nelaikomas pripažintu ir nuo jo įrodinėjimo šalis neatleidžiama(CPK 187 str. 2d.).

Skiriamos dvi faktų pripažinimo rūšys: teisminis ir neteisminis fak-tų pripažinimas.

Faktų pripažinimas teisme vadinamas teisminiu faktų pripažini-mu. Savo ruožtu jis gali būti žodinis arba rašytinis. Žodžiu faktaipripažįstami žodiniame teismo posėdyje. Toks faktų pripažinimas turibūti įrašomas į teismo posėdžio protokolą. Raštu faktai vykstant teis-mo procesui gali būti pripažįstami tam tikruose procesiniuose doku-mentuose, pavyzdžiui, atsiliepime į ieškinį, ieškinio pareiškime, rašy-tiniuose šalių paaiškinimuose ir panašiai1.

Neteisminis faktų pripažinimas esti tada, kai šalis patvirtina prie-šingai šaliai naudingus faktus ne teismo procese. Pavyzdžiui, pokylyjeasmuo pareiškia turįs nesantuokinį vaiką. Tokį pripažinimą galima lai-kyti įrodomuoju faktu, kitaip tariant, reikia įrodyti, kad faktai pripa-

1 LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 4 d. nutartis c. b. D. Gudaitienė irkt. v. E. Naujokas ir kt., Nr. 3K-3-392/2001, kat. 30.3.

445


žinti. Įrodytą pripažinimą teismas gali laikyti tam tikro fakto įrodymu.Pavyzdžiui, teisme įrodžius, kad asmuo kitiems girdint pareiškęs esąsvaiko tėvas arba kitu būdu pripažinęs savo tėvystę (tarkime, laiške vai-ko motinai), teismas gali patenkinti ieškinį dėl to asmens tėvystės nu-statymo (CK 3.148 str.). Neteisminiu faktų pripažinimu taip pat laiky-tina ir faktų pripažinimas vykstant tardymui ar kitokiam tyrimui1.

Faktų pripažinimas taip pat skirstomas į nekvalifikuotą ir kvali-fikuotą. Nekvalifikuotu pripažinimu vadinamas priešingai šaliai nau-dingų faktų pripažinimas be jokių išlygų. Pavyzdžiui, ieškovas teigiapaskolinęs atsakovui dešimt tūkstančių litų ir atsakovas šį faktą pripa-žįsta. Kvalifikuotas pripažinimas yra toks priešingai šaliai naudingųfaktų patvirtinimas, kai pripažįstama tik tam tikra faktinių aplinkybiųdalis, daromos tam tikros išlygos. Pavyzdžiui, ieškovas teigia paskoli-nęs atsakovui dešimt tūkstančių litų. Atsakovas pripažįsta, kad skoli-nosi iš ieškovo, bet ne dešimt, o penkis tūkstančius litų arba skolinosiieškovo nurodytą sumą, tačiau pinigus grąžino arba dar nesuėjo jų grą-žinimo terminas. Esant kvalifikuotam faktų pripažinimui nebereikia įro-dinėti tik tos faktinių aplinkybių visumos dalies, kuri yra pripažįstama.

Pripažinus faktus, pripažinimą galima paneigti tik įrodžius sukly-dimą, apgaulę, prievartą, grasinimą ar smurtą (CPK 187 str. 2d.). Taireiškia, kad faktų pripažinimas iš esmės yra neatšaukiamas. Todėl kaišalis faktą iš pradžių pripažįsta (pvz., vykstant procesui pirmosios ins-tancijos teisme), o vėliau pradeda jį neigti (pvz., vykstant apeliaci-niam procesui), teismas turi teisę remtis ankstesniu šalies pripažini-mu, nes negalima kartu to paties ir teigti, ir neigti (lot. alleganscontraria nos est audiendus). Ir tik įrodžius CPK 187 straipsnio antro-joje dalyje nurodytas aplinkybes, pripažinimas netenka galios ir anks-čiau pripažintas faktas tampa įrodinėjimo dalyko sudedamąja dalimi,t. y. faktą privalo įrodyti šalis, kuri juo remiasi.

Kartu pažymėtina, kad aptartos taisyklės taikytinos tik dispozity-viose bylose. Nedispozityviose bylose faktų pripažinimas teismo ne-saisto, nes teismas tokias bylas privalo spręsti vadovaudamasis impe-ratyviomis teisės normomis. Pavyzdžiui, negalima absoliutinti faktųpripažinimo, kai kaltinamasis buvo tardomas, taip pat kitais atvejais2.

' LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 14 d. nutartis c. b. D. Krupecko in-dividuali įmonė v. Utenos apskrities mokesčiu inspekcija, Nr. 3K-3-1133/2001, kat. 126.

2 LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 27 d. nutartis c. b. J. Ragelis v. Lietu-vos Respublikos teisingumo ministerija, Nr. 3K-3-155/2001, kat. 39.6.2.3.; 2001 m. ge-gužės 7 d. nutartis c. b. S. Kapbatutas v. A. Kapbatutienė ir kt., Nr. 3K-3-535/2001,kat. 15.2.1.4.

446


Panašiai faktų pripažinimą reguliuoja ir užsienio valstybių civili-nio proceso teisė. Pavyzdžiui, bendrojoje teisėje teismui privalomas nebet koks fakto pripažinimas. Antai kai šalis pripažįsta sutarties suda-rymo faktą, tačiau teismas įžvelgia sutartį prieštaraujant viešajai tvar-kai, toks fakto pripažinimas jokios teisinės reikšmės neturi ir teismasjo nepriima, nes privalo viešajai tvarkai prieštaraujančią sutartį pripa-žinti negaliojančia. Teismas taip pat nepriima neteisėtai, pavyzdžiui,prievarta, išgauto faktų pripažinimo. Bendrojoje teisėje yra trys sąly-gos, kurias turi atitikti faktų pripažinimas. Pirma, faktai turi būti pri-pažinti iškėlus bylą. Antra, jie turi būti pripažinti dėl to, kad nagrinė-jama byla. Trečia, turi būti pripažinti faktai, kuriais remiasi kita šalisir kurių pripažinimas kitai šaliai naudingas. Faktus galima pripažintiaktyviu elgesiu (veiksmais) arba juos pripažįstant numanyti iš aplin-kybių, pavyzdžiui, šaliai visiškai nereaguojant į kitos šalies nurodytusfaktus arba elgiantis indiferentiškai, nors tokiomis pat aplinkybėmisprotingas žmogus juos paneigtų. Faktus gali pripažinti ir šalis, ir josatstovas1.

Švedijoje faktų pripažinimas dispozityviose bylose teismui yra pri-valomas; nedispozityviose bylose teismas šalies faktų pripažinimo galinepriimti ir nagrinėti bylą iš esmės. Nors fakto pripažinimas yra visiš-kas jo įrodymas, Švedijos teismo proceso kodekso 35:3 straipsnyje ša-liai suteikiama teisė panaikinti savo pripažinimą. Tačiau dėl melagin-go pripažinimo reikšmės Švedijos teisės doktrinoje bendros nuomonėsnėra. Vieni mano, jog dispozityvumo principas reikalauja, kad teismaspriimtų net ir melagingą pripažinimą. Kiti teigia, kad toks sprendimaspakirs teismo reputaciją, todėl teismas melagingo pripažinimo neturipriimti2.

Prancūzijoje faktų pripažinimas laikomas galutiniu ir visišku jųįrodymu, todėl savo pripažinimo šalis negali atšaukti. Paneigti faktųpripažinimą galima tik įrodžius, kad pripažinta suklydus, dėl apgaulėsar prievartos3.

Italijoje nepalankius faktus gali pripažinti tik pati šalis, o ne josatstovas. Pripažinimas gali būti teisminis arba neteisminis. Pastarąjį ga-lima įrodyti rašytiniais įrodymais arba liudytojų parodymais, jeigu liu-dytojų parodymai yra leistina pripažintų faktų įrodinėjimo priemonė. Šalissavo pripažinimą gali paneigti, įrodžiusi buvus klaidą ar prievartą4.

1 Evidence: Its History and Policies. P. 176-183.2 Lindell B. Cit. op. P. 174-175.3 Herzog P., Weser M. Cit. op. P. 344.4 Cappelletti M., Perillo J. M. Cit. op. P. 199-200.

447


Ikikarinėje Lietuvoje faktų pripažinimo institutą reguliavo Civili-nės teisenos įstatymo 479-484 straipsniai. Skirtas teisminis ir neteis-minis faktų pripažinimas. Teisminiu laikytas bylos aplinkybių, kurio-mis remiasi kita šalis, pripažinimas, pareikštas teisme raštu ar žodžiu.Teisminis pripažinimas buvo besąlygiškas pagrindas atleisti šalį nuopripažintų faktų įrodinėjimo. Neteisminis pripažinimas laikytas paprastuįrodymu. Šalis savo faktų pripažinimo nebegalėjo atšaukti, išskyrus at-vejus, kai pripažinusi ne savo pačios veiksmus arba įrodydavo buvusisuklaidinta. Vieno iš bendrininkų pareikštas pripažinimas galiojo tik jįpareiškusiam, o ne visiems bendrininkams. Tačiau privalomojo ben-drininkavimo atveju, prievolei ar teisei buvus nedalomai, vieno ben-drininko faktų pripažinimas galiojo ir kitiems bendrininkams, jeigu teis-mas nenuspręsdavo kitaip1.

§ 5. PREJUDIC1NIAI FAKTAI

Pagal CPK 182 straipsnio 2-3 punktus šalys atleidžiamos nuo faktų,kurie įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nuosprendžiu jau nustatyti ki-tose bylose, įrodinėjimo. Faktai, nurodyti įsiteisėjusiame teismo spren-dime ar nuosprendyje, vadinami prejudiciniais faktais.

Įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa nepaneigiamas, nenuginčija-mas. Todėl civilinėje byloje nereikia įrodinėti fakto, kuriuo šalis re-miasi ir kuris teismo jau nustatytas anksčiau nagrinėtoje byloje, kurdalyvavę tie patys asmenys. Be to, šalys negali tokio fakto ir ginčyti.

Teismo sprendimo prejudicinė galia turi subjektines ribas - ji tai-koma tik asmenims, dalyvavusiems nagrinėjant ankstesnę bylą. Išimtįsudaro tik teismo sprendimai dėl pripažinimo, nes jų res judicata tai-koma visiems asmenims. Pavyzdžiui, teismo sprendimo dėl asmens pa-skelbimo mirusiu prejudicinė galia taikoma visiems asmenims. Teis-mo sprendimo prejudicinės galios taisyklė galioja ir teismui: įsiteisėjęsvieno teismo sprendimas dėl tam tikrų faktų privalomas kitam teis-mui, nagrinėjančiam civilinę bylą, kurioje dalyvauja tie patys asmenys.Įsiteisėjęs teismo sprendimas turi prejudicinę galią ir kitoms instituci-joms. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyti faktai iš naujo neįrodi-nėjami administracinėse institucijose, arbitraže ir t.t. Tai viena iš įsi-teisėjusio teismo sprendimo privalomumo išraiškų (CPK 18str.).

Teismo sprendimo prejudicinė galia baigiasi jį panaikinus apelia-cine ar kasacine tvarka.

Kitų institucijų, pavyzdžiui, administracinių, tardymo ir panašiai,sprendimuose ir aktuose nurodyti faktai teismui prejudicinės galios netu-

Civilinės teisenos įstatymas. Su pakeitimais ir papildymais. P. 330-332.

448


ri1. Tokių institucijų dokumentai laikytini rašytiniais įrodymais (CPK197str.). Tačiau prejudicinę galią turi Konstitucinio Teismo sprendi-mai dėl įstatymo ar kitų teisės akrų sutikimo su Konstitucija (Konsti-tucijos 107 str.).

Teismų praktikoje prejudiciniai faktai gana dažni. Pavyzdžiui, teis-mo tvarka nustačius tėvystę, išlaikymo išieškojimo byloje nebereikiaįrodinėti atsakovą esant vaiko tėvą. Teismo tvarka pripažintos auto-riaus teisės į kūrinį nebereikia įrodinėti atlyginimo už jo panaudojimąišieškojimo byloje.

Pažymėtina, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja ir nenuginči-jamumo savybę. Todėl šalys ir kiti byloje dalyvavę asmenys bei jųteisių perėmėjai nebegali kitose bylose ginčyti įsiteisėjusiu teismo spren-dimu nustatytų faktų (CPK 279 str. 4 d.). Pavyzdžiui, vienoje bylojeteismui pripažinus atsakovo veiksmus teisėtais, kitoje byloje ieškovasnebegali iš naujo įrodinėti tų pačių veiksmų neteisėtumo fakto2.

Teismas privalo sustabdyti bylą, kol bus išspręsta kita byla, ku-rioje priimtas sprendimas turės jai prejudicinę galią (CPK 163 str. 3 p.).

Prejudicinę galią civiliniame procese taip pat turi įsiteisėjęs teis-mo nuosprendis. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje bylojeprivalomas teismui, nagrinėjančiam civilines bylas dėl asmens, ku-riam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų civilinių teisinių padari-nių. Pavyzdžiui, civilinėje byloje dėl atlyginimo už nusikaltimu pa-darytą žalą ieškovui jau nereikia įrodinėti pačios žalos, padarytosnusikaltimu, taip pat kad ją padaręs būtent atsakovas ir yra priežas-tinis žalos ir nuteistojo veiksmų ryšys, nes visa tai jau patvirtintateismo nuosprendžiu. Tačiau teismo nuosprendyje nenurodytą žalosdydį ieškovas turi įrodyti. Be to, atsakovas nebegali įrodinėti savonekaltumo, nes jo kaltė jau patvirtina įsiteisėjusiu teismo nuospren-džiu. Būtent toks teismo nuosprendžio prejudicialumas civiliniameprocese yra pripažįstamas ir teismų praktikoje. Pavyzdžiui, LietuvosAukščiausiasis Teismas 1999 m. gegužės 26d. nutartyje nurodė, jog„Lietuvos CPK 62 straipsnis nustato, kad įsiteisėjęs teismo nuosp-rendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiamcivilines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiks-

1 LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. spalio 25 d. nutartis c. b. M. Berškiene v, AB„Lietuvos kuras", Nr 3K-3-695/1999, kat 5.

2 Žr., pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 4 d. nutartį c. b. UAB„Nord-K" v Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Nr. 3K-3-926/2000, kat. 7; 2000 m.birželio 12 d. nutartį M. Morkūnienė v Tauragės rajono savivaldybės civilinės met-rikacijos skyrius, Nr. 3K-3-676/2000, kat. 52

449


mų civilinių teisimų pasekmių. Ši norma reiškia, kad teismas, nagri-nėdamas civilinę bylą civilinio proceso tvarka, neturi teisės revizuotiįsiteisėjusio teismo nuosprendžio. Civilinėje byloje pripažinus, kadžala yra ne nuteistojo, o kito asmens veiksmų padarinys, būtų su-griautas teismo nuosprendžio autoritetas, jo privalomumas ir nenu-neigiamumas. Tokiu teismo sprendimu būtų paneigta teismo nuosp-rendyje konstatuota išvada, kad žala yra būtent nuteistojo asmensneteisėtų ir kaltų veiksmų tiesioginis padarinys."1

23.4 ĮRODYMŲ SĄVOKA IR BRUOŽAI

§ 1. ĮRODYMŲ POŽYMIAI

Reikšmingos bylai teisingai išspręsti faktinės aplinkybės nustatomasremiantis įrodymais. Įrodymai - tai priemonės, padedančios aplinky-bėms, sudarančioms įrodinėjimo dalyką, tapti žinomomis ir aiškio-mis. Įrodymų sąvoka pateikiama CPK 177 straipsnio pirmojoje daly-je. Čia sakoma, kad įrodymais civiliniame procese laikomi bet kokiefaktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymo nustatytatvarka konstatuoja esant šalių reikalavimus ir atsikirtimus pagrindžian-čias ir kitas reikšmingas bylai teisingai išspręsti aplinkybes arba jųnesant. Analizuojant šios definicinės normos turinį, nesunku nustaty-ti įrodymų požymius.

Pirmas požymis, kad bet kuris įrodymas yra tam tikri duo-menys, informacija, žinios apie faktus, sudarančius įrodinėjimo da-lyką. Informacija sudaro įrodymų turinį, jų esmę2. Bet kuris tikrovėsreiškinys, įvykęs praeityje, palieka savo pėdsakus, atsispindi tam tik-ruose šaltiniuose. Pavyzdžiui, sutarties sudarymo faktas gali būti fik-suotas rašytinėje sutartyje, turto sužalojimo faktas gali atsispindėti su-žalotų daiktų defektų pavidalu ir panašiai. Taigi tikrovės faktai yrasukaupę informacijos, kuria remiantis galima atkurti praeities įvykius.Be abejo, pati informacija apie faktines aplinkybes gali būti labai įvairi.Kartais ji visiškai įtikinama ir nedviprasmiška, tiesiogiai patvirtinantifaktą. Kartais - netiesioginė, neduodanti pagrindo daryti kategoriškąišvadą. Todėl teismas, vertindamas gautą informaciją, visada turi nu-statyti jos įrodomąją vertę.

1 LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 26 d. nutartis c. b. A. Kupšienė v. AB„Javinė", Nr. 3K-3-205/1999, kat. 3; 1999 m. spalio 6d. nutartis c. b. V.Černiauskas v.UAB „Sela", Nr. 3K-3570/1999, kat. 7; 2001 m. lapkričio 15 d. nutartis c. b. N. ir A. Ku-tyriovai v. D. Potašovas ir kt„ Nr. 3K-7-874/200I, kat. 15.2.2.3.; 2001 m. gegužės 16 d.nutartis c. b. B. Brazdeikienė v. K. Jurkus, Nr. 3K-3-525/2001, kat. 39.2.

2 Keane A. The Modern Law of Evidence. 3rd ed. London: Butterworths. 1994. P. 1.

450


Antras požymis yra įrodymų turinio, t. y. informacijos, ryšyssu byla, su faktais, sudarančiais įrodinėjimo dalyką. Pagal CPK180 straipsnį teismas priima nagrinėti ir tiria tik tuos įrodymus, kuriepatvirtina bylai reikšmingas aplinkybes. Šis įrodymų požymis, kartu vienaiš svarbiausių įrodinėjimo taisyklių, vadinamas įrodymų sąsajumu. Kiek-vienoje civilinėje byloje įrodinėjimas turi būti koncentruojamas tik įro-dinėjimo dalykui, t. y. faktams, kuriuos būtina nustatyti, ištirti. Todėl galibūti priimama, tiriama ir vertinama tik informacija, būtina ir pakanka-ma visoms bylos aplinkybėms nustatyti. Ši taisyklė iš gausybės informa-cijos padeda atrinkti tą, kuri nieko bendra su byla neturi, ir neapkrautiteismo nereikalingu darbu tiriant su byla nesusijusius faktinius duome-nis. Ar byloje dalyvaujančių asmenų pateikti ir prašomi išreikalauti įro-dymai susiję su byla, turi nustatyti teisėjas. Preliminariai įrodymų sąsa-jumą teisėjas nustato rengdamasis teisminiam bylos nagrinėjimui. Bylojedalyvaujantys asmenys, pateikdami įrodymus ar prašydami teismą juosišreikalauti, privalo nurodyti, kokias bylai reikšmingas aplinkybes tie įro-dymai gali patvirtinti ar paneigti. Pavyzdžiui, asmuo, prašantis iškviestiliudytoją, privalo nurodyti, kokias bylai reikšmingas aplinkybes tas liu-dytojas gali patvirtinti (CPK 190str.). Neįvykdžius šios pareigos, teis-mas turi pagrindą atsisakyti tenkinti prašymą. Teismas visada turi nuro-dyti atsisakymo priimti įrodymą motyvus (CPK 181 str. l d.).

Įrodymų sąsajumo taisyklė bus tinkamai taikoma tik jeigu teisin-gai bus taikomos materialiosios teisės normos1. Tai logiška, nes visa-da būtina išsiaiškinti, ar faktas, kuriam nustatyti pateikiamas įrody-mas, įeina į įrodinėjimo dalyką toje byloje. O teisingai nustatytiįrodinėjimo dalyką įmanoma tik kai tinkamai nustatyta materialiosiosteisės norma, reguliuojanti ginčijamą materialųjį teisinį santykį. Nu-stačius, kad faktas įeina į įrodinėjimo dalyką, reikia įsitikinti esant norskokį pateikto įrodymo ir nustatyto fakto ryšį. Antai, nagrinėjant bylądėl didesnio pavojaus šaltinio padarytos žalos atlyginimo, žalos pada-riusio asmens kaltė neįeina į įrodinėjimo dalyką, nes CK 6.270 straips-nyje nustatyta atsakomybė už žalą be kaltės. Todėl įrodymai, patvirti-nantys atsakovo kaltumą ar nekaltumą, su tokia byla nesusiję ir neturėtųbūti priimami (išskyrus patvirtinančius buvus nenugalimą jėgą arba nu-kentėjusiojo tyčią, arba tai, kad žalos padaryta susidūrus dviem dides-nio pavojaus šaltiniams).

1 Žr., pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 20 d. nutartį c. b. AB „Lie-tuvos energija" v. Trakų rajono savivaldybė ir kt., Nr. 3K-3-12I4/2000, kat. 43; 2001 m.spalio 10 d. nutartį c. b. Ž. Budros individuali įmonė „Sėkmės sistemos" v. AB „Lietu-vos telekomas", Nr. 3K-3-927/2001, kat. 31.4; 2001 m. balandžio 18 d. nutartį c. b. Sta-čiūnų žemės ūkio bendrovė v. AB „Pasvalio grūdai", Nr. 3K-3-403/2001, kat. 15.2.1.1.

451


Nagrinėjant bylą susijusių su ja įrodymų apimtis gali keistis. Ieš-kovui pakeitus ieškinio pagrindą, anksčiau su byla visiškai nesusijęįrodymai gali tapti su ja susiję ir, atvirkščiai, susiję su byla įrodymaigali prarasti ryšį su ja. Pavyzdžiui, nagrinėjant žalos atlyginimo byląpagal CK 6.263 straipsnį įrodymai, patvirtinantys atsakovo nekaltumąarba, atvirkščiai, kaltę, yra susiję su byla, nes atsakovo nekaltumasarba kaltė yra įrodinėjimo dalykas byloje.

Kadangi įrodymų sąsajumo taisyklė užtikrina proceso koncentruo-tumą, ekonomiškumą ir operatyvumą, beveik visų valstybių civilinioproceso įstatymai žino šią taisyklę. Pavyzdžiui, Švedijos teismo proce-so kodekso 35:7 straipsnyje nurodoma, kad teismas atmeta nesvarbiusnagrinėjamai bylai aplinkybes ir įrodymus. JAV federalinės įrodymųtaisyklės (401 str.) nustato, kad nesusijusių su byla įrodymų (angl. ir-relevant evidence) teismas nepriima.

Taigi įrodymų sąsąjumui nustatyti pirmiausiai reikia išsiaiškinti,ar bylai reikšmingi faktai, kuriuos norima tais įrodymais patvirtinti.Bylai nereikšmingais ir neįrodinėtinais faktais (angl. irrelenant facts)laikytinos aplinkybės, visiškai nesusijusios su byla arba pernelyg „nu-tolusios" nuo jos (angl. too remote), taip pat tos, kurių šalis negaliįrodyti1. Pavyzdžiui, skolos išieškojimo civilinei bylai atsakovo cha-rakteris, jo asmeninės savybės nėra reikšmingos, todėl įvairios atsako-vo charakteristikos ar kiti įrodymai, patvirtinantys jo darbštumą, pa-reigingumą ar kitus būdo bruožus, su byla nesusiję.

Kai kurių faktų šalys negali neigti. Pavyzdžiui, šalys negali gin-čyti prejudicinių faktų (CPK 182 str. 2-3 p.). Todėl įrodymai, susijęsu prejudiciniais faktais, negali būti priimami ir tiriami.

Trečias požymis yra tai, kad tik įstatymo nustatyta procesinetvarka gauta, pateikta, surinkta, ištirta ir įvertinta informacija galibūti laikoma įrodymu. Kai pažeista nustatyta įrodymų rinkimo, pa-teikimo, tyrimo procesinė tvarka, neteisėtais būdais ištirta informacijanegali būti laikoma įrodymu. Pavyzdžiui, jeigu pažeidžiama liudytojųparodymų gavimo tvarka, iš liudytojo gautos informacijos negalima lai-kyti įrodymu. Kai pažeista ekspertizės skyrimo ir atlikimo tvarka (CPK212-219 str.), eksperto išvados irgi negalima laikyti įrodymu2. Nėra lai-komi įrodymais ir suklastoti dokumentai (CPK 184 str.). Todėl teis-mas, vertindamas byloje esančius įrodymus, visada turi patikrinti irnustatyti, ar nebuvo pažeista procesinė įrodinėjimo tvarka.

1 Evidence: Its History and Policies. P. 77; Herzog P., Weser M. Cit. op. P. 308.2 LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. gegužės 9d. nutartis c. b. J. Vaišvilienė v.

UADB „Baltikums draudimas", Nr. 3K-3-549/2001, kat. 115.

452


Tačiau informacijos tyrimas laikantis griežtos procesinės tvarkospripažįstamas įrodymų požymiu ne visose valstybėse. Jau minėta, kadŠvedijoje absoliutus laisvo įrodymų vertinimo principas leidžia teis-mui priimti ir vertinti bet kokią informaciją, net gautą neteisėtais bū-dais ir priemonėmis. Panašus principas taikomas ir Vokietijoje, tačiauVokietijos Aukščiausiasis Teismas orientuoja teismų praktiką į tai, kadteismas negali remtis įrodymu, kuris gautas pažeidžiant materialiosiosteisės normas ir kuriuo remiantis procese būtų pažeistos šalies konsti-tucinės teisės. Pavyzdžiui, be asmens sutikimo padarytu vaizdo ar gar-so įrašu negalima remtis kaip įrodymu, nes būtų pažeista konstitucinėasmens teisė į privatų gyvenimą1.

Tuo tarpu JAV, Anglijos civilinio proceso įstatymuose nurodyti at-vejai, kai atitinkama informacija nėra laikoma įrodymu. Pavyzdžiui,liudytojo parodymai apie aplinkybes, kurių jis pats nematė ir negirdė-jo, o sužinojo iš kitų, vertinami kaip gandai (angl. hearsay rule) irnelaikomi įrodymais (Federalinių įrodymų taisyklių 803 str.). Suklasto-ti įrodymai (angl. evidence fabricated) pripažįstami neturinčiais įrodo-mosios vertės.

Prancūzijoje taip pat pripažįstama įrodymų rinkimo procedūros lai-kymosi svarba. Tačiau hearsay taisyklė nėra taikoma. Faktas, kad liu-dytojas pats nematė ar negirdėjo įvykio, Prancūzijoje nėra laikomaspagrindu jo parodymų nepripažinti įrodymu2.

Ketvirtasis požymis - tai įrodinėjimo priemonių leistinumas(angl. admissible evidence; pranc. preuve admissible; vok. zulassigesBeweismittel). Jis susijęs ne su įrodymų turiniu, o su jų procesine iš-raiška. Pirma, įrodymu gali būti laikoma tik iš įstatyme numatyto šal-tinio ar įrodinėjimo priemonės gauta informacija. Paprastai sąvokos„įrodymų šaltinis" ir „įrodinėjimo priemonė" sutampa. Pavyzdžiui, do-kumentas yra ir įrodymas, t. y. informacijos šaltinis, ir įrodinėjimo prie-monė. Tačiau kartais jos skiriasi. Antai liudytojas, kaip fizinis asmuo,yra įrodymų šaltinis, o įrodinėjimo priemonė yra liudytojo parodymai.Šalys, kiti byloje dalyvaujantys asmenys gali įrodinėti tik CPK177 straipsnio antrojoje ir trečiojoje dalyse nurodytomis įrodinėjimopriemonėmis. Įstatymo leidžiamos įrodinėjimo priemonės yra šalių irtrečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai, daiktiniai įrodymai,rašytiniai įrodymai ir eksperto išvada. Nors ir susijusi su bylos aplin-kybėmis, tačiau iš kitų šaltinių gauta informacija negali būti laikomaįrodymu.

1 Gerstenmaier K. A. Cit. op. P. 6-53.2 Herzog P., Weser M. Cit. op. P. 340.

453


Vaizdo, garso įrašai, nuotraukos, fonogramos, filmai, mikrofilmaiįrodinėjimo priemonėmis civiliniame procese ilgai nebuvo laikomi.1994 metais Lietuvos Respublikos CPK 57 straipsnis buvo papildytastrečiąja dalimi, kurioje nurodoma, kad įrodinėjimo priemonės civili-niame procese gali būti nuotraukos, kino juostos, nepažeidžiant įstaty-mą padaryti vaizdo ir garso įrašai. Naujajame CPK šios įrodinėjimopriemonės taip pat nurodytos (CPK 177 str. 3 d.).

Taigi vertinant išvardytų įrodinėjimo priemonių leistinumą daugiau-sia dėmesio reikia kreipti į jų gavimo tvarką ir procedūrą. Teismasprivalėtų atsisakyti priimti ir tirti įrodinėjimo priemones, gautas pažei-džiant asmens teisę į privatų gyvenimą (Konstitucijos 22 str.), pavyz-džiui, slapta klausantis konfidencialių pokalbių ir juos įrašant, neteisė-tai patenkant į asmens būstą (Konstitucijos 24 str.) ir kitais neteisėtaisbūdais.

Tobulėjant technikai, ryšio priemonėms, ateityje atsiras ir naujųinformacijos fiksavimo priemonių, kurios civiliniame procese galės būtinaudojamos kaip įrodymai. Pavyzdžiui, jau dabar JAV, Anglijos teis-mai įrodinėjimo priemone pripažįsta elektroniniu paštu ir kitomis kom-piuterinės technikos priemonėmis užfiksuotus duomenis1. Pagal 2000 m.liepos l ld . Elektroninio parašo įstatymo 8 straipsnio pirmąją dalį sau-gus elektroninis parašas, sukurtas saugia parašo formavimo įranga irpatvirtintas galiojančiu kvalifikuotu sertifikatu, elektroniniams duome-nims turi tokią pat teisinę galią kaip ir parašas rašytiniuose dokumen-tuose ir yra leistinas kaip įrodinėjimo priemonė teisme2.

Techninių priemonių naudojimo įrodinėjimo procese problema yrakontroversiška. Viena vertus, įstatymas negali atsilikti nuo technikospažangos, nes labai daug įvairios informacijos fiksuojama būtent to-kiomis priemonėmis. Vadinasi, atsisakius jas laikyti įrodinėjimo prie-monėmis, gerokai sumažėtų galimybių nustatyti bylai reikšmingas ap-linkybes. Kita vertus, leidimas įrodinėjimo procese neribotai naudotitechnines priemones gali turėti ir neigiamų padarinių. Pavyzdžiui, sten-giantis užfiksuoti tam tikras bylai reikšmingas aplinkybes, gali būti slap-tai klausomasi telefono pokalbių, slaptai patenkama į asmens gyvena-mąsias patalpas, slaptai, be sutikimo, asmuo gali būti fotografuojamas

1 Išsamiau žr.: Electronically Recorded Evidence. A Guide to the Use of Tape andVideo Recordings in Criminal and Civil Proceedings / by S. Sharpe. London: FourmatPublishing, 1989. Kita vertus, net bendrojoje teisėje įrodymų leistinumo taisyklę kaikurie autoriai vertina kritiškai, motyvuodami tuo, kad ji riboja laisvo įrodymų vertini-mo principą: Damaską M. Free Proof and its Detractors // The American Journal ofComparative Law. 1995, vol. 43, p. 343 -357.

2 Žinios. 2000, Nr. 61-1827.

454


ar filmuojamas. Tada būtą pažeidžiamos Konstitucijos 22 ir 24 straips-niuose nurodytos žmogaus teisės. Todėl, remiantis laisvo įrodymų ver-tinimo principu, reikia pripažinti teismo teisę savo nuožiūra spręsti,konkrečiu atveju šiuolaikinėmis informacinėmis ir kitokiomis techno-logijomis užfiksuota informacija yra įrodymas ar ne.

Įrodinėjimo priemonių leistinumas reiškia ne vien tai, kad gali-ma įrodinėti tik įstatyme nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ant-ras įrodinėjimo priemonių leistinumo taisyklės reikalavimas nustaty-tas CPK 177 straipsnio ketvirtojoje dalyje. Ši norma nurodo, kad bylosaplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtinamos tam tikro-mis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtinamos jokiomis ki-tomis įrodinėjimo priemonėmis. Pavyzdžiui, šalys, nesilaikiusios įsta-tymo reikalaujamos paprastos rašytinės sandorio formos, kilus ginčuidėl sandorio sudarymo, negali remtis liudytojų parodymais jam patvir-tinti, išskyrus įstatymo numatytas išimtis (CK 1.93 str. 2d.)1. Šiuo at-veju leistinos visos, išskyrus liudytojų parodymus, įstatyme nurodytosįrodinėjimo priemonės. Remtis liudytojų parodymais draudžia ir kitiįstatymai. Pavyzdžiui, pagal Prekybinės laivybos įstatymo2 44 straips-nio pirmąją dalį susitarimą pavesti buksyruojančio laivo kapitonui va-dovauti buksyravimui galima įrodyti tik rašytiniais įrodymais.

Liudytojų parodymai taip pat neturi būti laikomi leistina įrodinė-jimo priemone, kai šalys nesilaikė įstatymo reikalaujamos notarinės san-dorio formos (CK 1.93 str. 3 d.). Liudytojai irgi negali įrodinėti, kadtoks sandoris įvykdytas.

Panaši praktika susiklosčiusi ir tose užsienio valstybėse, kur ab-soliutus laisvo įrodymų vertinimo principas nepripažįstamas. JAV ci-viliniame procese įrodymai, kuriais įstatymas draudžia remtis įrodinė-

1 LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 8 d. nutartis c. b. A. Grubliauskienė v.S. Pašilienė ir kt, Nr. 3K-3-2 71/2000, kat. 35.

2 Teismų praktika taip pat yra pateikusi nemažai taisyklių įrodymų leistinumo klau-simais: žr., pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 27 d. nutartį c. b. AB„Dirbtinis pluoštas" v. UAB „Armanai", Nr. 3K-3-890/2000, kat. 10; 2000m. rugsėjo18d. nutartį c. b. J. Černijenko v. V.Remeikienė ir kt., Nr. 3K-3-82 7/2000, kat. 37;2001 m. sausio 22 d. nutartį c. b. L. Drevinskienė v. L R. Drevinskienė, Nr. 3K-3-25/2001,kat. 115; 2001 m. sausio 22d. nutartį c. b. A. Aleškevičius v. UAB „Pas Juozapą",Nr. 3K-348/2001, kat. 94.1; 2001 m. vasario 28 d. nutartį c. b. E. Kaniauskas v. V. Vil-kas, Nr. 3K-3-221/2001, kat. 94.3; 2001 m. kovo 27d. nutartį c. b. A. Storpirštienė v.D. Krasauskienės individuali įmonė, Nr. 3K-3-371/2001, kat. 94;1; 2001 m. gegužės 9 d.nutartį c. b. J. Vaišvilienė v. UADB „Baltikums draudimas", Nr. 3K-3-549/2001, kat. 115;2001 m. spalio 15 d. nutartį c. b. AB „Alita" v. Alytaus apskrities valstybinė mokesčiuinspekcija, Nr. 3K-3-967/2001, kat. 126; 2001 m. rugsėjo 17d. nutartį c. b. V. Kavleis-kis v. AB „Vilma", Nr. 3K-3-820/2001, kat. 2.11.

455


jant, vadinami netinkamais įrodymais (angl. incompetent evidence). Bel-gijos CK 1341 straipsnis draudžia žodinius liudytojų parodymus, kaireikalavimo suma viršija tris tūkstančius frankų. Prancūzijos CK1341 straipsnis draudžia liudytojų parodymus, kai sutarties suma virši-

ja penkis rūkstančius frankų, o sutartis nebuvo sudaryta raštu1.Bendrojoje teisėje draudžiama remtis liudytojų parodymais siekiant

įrodyti, kad rašytinės sutarties tekstas (turinys) yra ginčytinas ar keis-tinas, nes sudarydama sutartį šalis neva turėjusi omenyje visai ką kita.Anglijos ir JAV civiliniuose procesuose tai vadinama žodinių įrodymųtaisykle (angl. parol evidence rule).

Tačiau užsienio valstybių civiliniame procese yra ir įrodymų leis-tinumo taisyklės išimčių. Pavyzdžiui, Prancūzijoje reikalavimas įrodi-nėti tik rašytiniais įrodymais netaikomas, kai:

1) yra tam tikrų netiesioginių rašytinių įrodymų, pavyzdžiui, su-tarties projektas, nepasirašytos sutarties egzempliorius, pašto atvirukas,laiškai ir panašiai (CK 1347str.);

2) rašytinių įrodymų neįmanoma gauti, nes jie dingę per gaisrą,stichinę nelaimę, juos sunaikinusi kita šalis ar kiti asmenys ir panašiai;

3) viena šalis teigia, kad kita šalis ją apgavusį ir sutartis sudarytaapgaule;

4) šalys sutartimi atsisakė remtis tik rašytiniais įrodymais įrodinė-damos, kad sutartis sudaryta2.

Italijos CK 2721-2726 straipsniuose taip pat nurodomi atvejai, kaisudarius sutartį galima įrodyti tik remiantis rašytiniais įrodymais. Ta-čiau ši taisyklė netaikoma, kai:

1) neetiška reikalauti sutartį sudaryti raštu, pavyzdžiui, tarp arti-mųjų giminaičių;

2) rašytinių įrodymų objektyviai neįmanoma gauti, pavyzdžiui, jiesudegę per gaisrą;

3) sutarties objektyviai nebuvę įmanoma sudaryti raštu, pavyzdžiui,skęstant laivui;

4) yra kitų, netiesioginių rašytinių įrodymų;5) šalis rašytinį dokumentą praradusi ne dėl savo kaltės, pavyz-

džiui, jis buvęs pavogtas3.

Panašios išimtys, suteikiančios galimybę remtis liudytojų parody-mais, numatytos ir Lietuvos CK 1.93 straipsnio šeštojoje dalyje, kur

1 Herzog P., Weser M. Cit. op. P. 320.2 Ten pat. P. 322-323.3 Cappelletti M., Perillo J. M. Cit. op. P. 217-218.

456


liudytojų parodymai leidžiami įrodinėjant sandorio sudarymo ar įvyk-dymo faktą, kai:

1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių, sandorio sudarymo(ar jo įvykdymo) įrodymų;

2) sandorio sudarymo (ar jo įvykdymo) faktą patvirtinantys rašy-tiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies, prašančios leisti remtis liu-dytojų parodymais, kaltės;

3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo (ar jo įvykdymo) aplinky-bes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio (ar jo įvykdymo) įformintiraštu;

4) draudimas remtis liudytojų parodymais prieštarautų sąžiningu-mo, teisingumo ir protingumo principams.

Valstybėse, kur pripažįstamas absoliutus laisvo įrodymų vertinimoprincipas, pavyzdžiui, Švedijoje, įrodymų leistinumo taisyklės nėra.

Žodinių įrodymų taisyklės išimčių yra ir bendrojoje teisėje1.Nustatant įrodinėjimo priemonių leistinumą, reikėtų remtis lex fo-

ri, t. y. bylos nagrinėjimo vietos teise. Tačiau dokumento įrodomojigalia turėtų būti nustatoma pagal jo išdavimo vietos teisę, o sandoriuiįrodyti rašytiniai įrodymai turėtų būti privalomi tik kai pagal vietosteisę jis privalėjo būti sudarytas raštu.

Trečias įrodinėjimo priemonių leistinumo aspektas, kad tam tik-roms aplinkybėms nustatyti galimi tik atitinkami rašytiniai įrodymai arkitos įrodinėjimo priemonės. Pavyzdžiui:

- fizinio asmens psichikos būklė gali būti nustatoma tik teismopsichiatrine ekspertize. Todėl piliečio pripažinimo neveiksniu bylojebūtina įrodinėjimo priemonė yra eksperto išvada, pateikiama atlikusteismo psichiatrinę ekspertizę (CPK 466 str.);

- darbingumo netekimas ir jo laipsnis gali būti įrodinėjami tikmedicininės socialinės ekspertizės komisijos aktu (Vyriausybės 1992 m.vasario 25 d. nutarimu Nr. 123 patvirtinti Valstybinės medicininės so-cialinės ekspertizės komisijos laikinieji nuostatai)2;

— testatoriaus valia gali būti įrodinėjama tik įstatyme numatytosformos ir turinio testamentu (CK 5.27-5.30 str.);

- nelaimingo atsitikimo priskyrimas prie draudiminio įvykio galibūti įrodytas tik 1999 m. gruodžio 23d. Nelaimingų atsitikimų darbeir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio antrojojedalyje numatytais rašytiniais įrodymais3;

1 Evidence: Its History and Policies. P. 276-298.2 Žinios. 1992. Nr. 13-368.3 Žinios. 1999, Nr. 110-3207.

457


— aplinkybės, kurios gali būti vežėjo jūra, krovinių siuntėjų, kro-vinių, gavėjų ir keleivių atsakomybės pagrindas, patvirtinamos specia-lios formos ir turinio aktais ir kitais įrodymais (Prekybinės laivybosįstatymo 69 str. l d.);

— aplinkybės, kurios gali būti geležinkelio įmonės, keleivių, kro-vinių siuntėjų (gavėjų) atsakomybės pagrindas, patvirtinamos specia-lios formos ir turinio aktais ir kitais įrodymais (l996 m. birželio 4d.Geležinkelių transporto kodekso 74 str. 2d.)1;

— draudimo sutarties sudarymą patvirtina oficialus dokumentas -draudimo polisas, o draudiminius įvykius patvirtina oficialūs įrodymai(CK 6.989 str. 2 d., Draudimo įstatymo 2 str.).

Įstatyme nurodytų faktų įrodinėjimas tam tikromis, įstatymo nu-statytomis įrodinėjimo priemonėmis vadinamas įrodinėjimu remiantisbūtinais įrodymais (angl. indispensable evidence). Sprendimas, kurioteismas nepagrindžia įstatymo numatytomis būtinomis įrodinėjimo prie-monėmis, yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti naikinamas. Ta-čiau reikalavimas remtis privalomais įrodymais nedraudžia ir kitų įro-dinėjimo priemonių. Pavyzdžiui, fizinio asmens pripažinimo neveiksniubyloje, be eksperto išvados, kaip būtinos įrodinėjimo priemonės gali-mi ir kiti įrodymai, pavyzdžiui, liudytojų parodymai, rašytiniai įrody-mai. Šiuo atveju kiti įrodymai, palyginti su būtinais, yra tik papildo-mi. Kadangi jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios(išskyrus įstatymo numatytas išimtis), tirdamas papildomus jis gali pa-tikrinti, ar būtini įrodymai tikrai patvirtina įrodinėjamus faktus.

Vadinasi, įrodymais (angl. evidence; pranc. preuves; vok. Beweis-mittel) galima laikyti tik tokius faktinius duomenis, kurie atitinka vi-sus keturis aptartus požymius. Trūkstant bent vieno požymio, faktiniaiduomenys nėra įrodymai.

Taigi įrodymai civiliniame procese yra bet kokia įstatymo nusta-tyta tvarka surinkta, ištirta ir įvertinta informacija, galinti patvirtintireikšmingus bylai faktus.

23.5 ĮRODYMŲ KLASIFIKACIJA

Įrodymai klasifikuojami į rūšis pagal įvairius kriterijus. Įrodymų skirs-tymas į rūšis turi ne tik teorinę, bet ir praktinę reikšmę: tik žinant,kokios rūšies įrodymų reikia byloje, taip pat kokios rūšies yra konkre-tus byloje jau esantis įrodymas, galima teisingai nustatyti visas bylosaplinkybes.

1 Žinios. 1996, Nr. 59-1402.

458


Pagal įrodymų turinio, t. y. informacijos, santykio su įrodomuojufaktu pobūdį įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius.

Tiesioginiais (angl. direct evidence; pranc. preuve tėmoignale; vok.unmittelbarer Beweis) laikomi įrodymai, kuriuos ištyrus galima darytikategorišką ir vienintelę išvadą dėl įrodomojo fakto. Tarp tiesioginioįrodymo ir įrodomojo fakto yra tiesioginis vienareikšmis ryšys, neke-liantis jokių abejonių ir nesudarantis joms prielaidų. Pavyzdžiui, testa-mentas yra tiesioginis testatoriaus valios patvirtinimo įrodymas; rašy-tinė sutartis yra tiesioginis tam tikro sandorio sudarymo įrodymas,sudaužytas automobilis yra tiesioginis žalos įrodymas ir t.t. Kai bylo-je surinkti tiesioginiai įrodymai, įrodinėti paprastai lengviau, nes dėlįrodomųjų faktų, patvirtinamų tiesioginiais įrodymais, abejonių nebe-kyla. Paprastai tam tikram faktui patvirtinti pakanka vieno tiesioginioįrodymo. Pavyzdžiui, rašytinė paskolos sutartis yra pakankamas šaliųsutartinių santykių patvirtinimo įrodymas. Tačiau nereikia perdėti tie-sioginių įrodymų reikšmės. Visais atvejais tiesioginius įrodymus būti-na gretinti, lyginti su kitais byloje esančiais įrodymais, įsitikinti, kadtarp jų nėra prieštaravimų, tikrinti, ar tiesioginiai įrodymai yra tikri,nesuklastoti. Kita vertus, reikia turėti omenyje, kad viena šalis galiginčyti kitos šalies pateiktus tiesioginius įrodymus, pavyzdžiui, reika-lauti pripažinti sutartį ar testamentą negaliojančiu, pareikšti, kad do-kumentas, kuris yra tiesioginis įrodymas, esąs suklastotas, ir t.t. Tokiuatveju teismas turi rinkti ir tirti kitus įrodymus, tarp jų ir netiesiogi-nius. Tiesioginiai gali būti ir rašytiniai, ir daiktiniai, ir žodiniai (liudy-tojų parodymai) įrodymai. Vertinant tiesioginius rašytinius ar daikti-nius įrodymus, galimi du atvejai. Pirma, juos vertindamas gali suklystipats teisėjas, pavyzdžiui, neatidžiai apžiūrėjęs. Antra, jie gali būti su-klastoti.

Vertinant tiesioginius liudytojo parodymus, pavyzdžiui, tvirtinimą,kad tam tikrą įvykį jis matęs asmeniškai, reikia turėti omenyje keturisdalykus. Pirma, stebėdamas įvykį, liudytojas galėjo suklysti. Antra, tamtikras svarbias aplinkybes liudytojas galėjo pamiršti. Trečia, dėl tamtikrų motyvų liudytojas gali nesakyti visos tiesos. Ketvirta, liudytojas,duodamas parodymus, savo tikruosius įspūdžius gali nevisiškai adek-vačiai išdėstyti, t. y. galimi liudytojo įspūdžių perteikimo iškraipymai1.

Taigi net ir vertindamas tiesioginius įrodymus teismas turi būtilabai atidus ir besąlygiškai jais nepasikliauti.

Netiesioginiais įrodymais (angl. indirect evidence; pranc. preuveindirecte; vok. Indizienbeweis) laikoma informacija, daugiareikšmiškai

Evidence: Its History and Pohcies P. 132-133.

459


susijusi su įrodomuoju faktu. Dėl šios priežasties remiantis vienu ne-tiesioginiu įrodymu negalima daryti vienintelės ir kategoriškos išvadosdėl įrodomojo fakto. Šiuo atveju darytina tik prielaida, kad viena iškelių galimų versijų yra tikresnė. Pavyzdžiui, jeigu šalys paskolos su-tarties raštu nesudarė, o pinigai buvo pervesti paštu, pašto perlaidoskvitas laikomas netiesioginiu sandorio sudarymo įrodymu. Remiantisnetiesioginiais įrodymais įrodinėjama ilgiau, nes tiesioginei išvadai rei-kia surinkti visus netiesioginius įrodymus. Pavyzdžiui, jeigu tėvystėsnustatymo byloje ekspertai pateikia išvadą, kad, esant nustatytoms at-sakovo ir vaiko kraujo grupėms, atsakovo tėvystė yra galima, teismasgali remtis tokia eksperto išvada nustatydamas tėvystę, kai ir kiti įro-dymai byloje patvirtina prielaidą atsakovą esant vaiko tėvą. Kartaisbyloje gali būti tik netiesioginių įrodymų, tačiau, kai nėra jų priešta-ravimų ir visų jų pagrindu galima daryti vieną, galutiną išvada, teis-mas gali priimti sprendimą remdamasis vien netiesioginiais įrodymais.Pavyzdžiui, tėvystės nustatymo byloje surinkus įrodymus, patvirtinan-čius bendrą atsakovo ir vaiko motinos gyvenimą ir ūkio tvarkymą ikivaiko gimimo arba vaiko auklėjimą ir išlaikymą, taip pat esant eks-perto išvadai, kad atsakovas gali būti vaiko tėvas, teismas gali paten-kinti ieškinį dėl tėvystės nustatymo. Netiesioginių įrodymų byloje vi-sada turi būti surinkta pakankamai, t. y. tiek, kad būtų pašalinta kitųprielaidų galimybė ir liktų vienintelė galima prielaida. Negalima teig-ti, kad tiesioginiai įrodymai yra svaresni už netiesioginius. Kai tiesio-ginis įrodymas vienintelis, jo reikšmė ir vertė sumažėja, nes daugiaugalimybių suklysti jį vertinant. Kuo daugiau netiesioginių įrodymų, tuosuklydimo galimybė juos vertinant mažesnė. Kita vertus, tiesioginiaiįrodymai iš tiesų ne tokie jau dažni. Pavyzdžiui, įrodyti asmens tyčiostiesioginiais įrodymais beveik negalima, nes tiesioginis tyčios įrody-mas yra tik paties asmens paaiškinimas ir prisipažinimas. Todėl tyčiapaprastai įrodoma netiesioginiais įrodymais, o tai gali būti asmensveiksmai iki tam tikros veikos (pasirengimas, kt.), žodžiai, elgesys vei-kos metu, veiksmai po veikos1.

Pagal informacijos susidarymo ir atsiradimo pobūdį įrodymai skirs-tomi į pirminius ir išvestinius.

Pirminiais laikomi įrodymai, atsiradę tiesiogiai iš įrodomojo fak-to. Antai pirminiai įrodymai (angl. original evidence; pranc. preuveoriginale; vok. Beweismaterial) yra įvairių dokumentų originalai, įvy-kį mačiusio liudytojo parodymai, per autoavariją padaryti mašinos de-fektai ir t. t.

1 Evidence: Its History and Policies. P. 142.

460


Išvestiniai įrodymai yra informacija, gauta ne tiesiogiai iš įrodo-mojo fakto, o iš kitų, tarpinių šaltinių. Pavyzdžiui, išvestiniais įrody-mais laikomos dokumentų kopijos, įvykio nemačiusio, tačiau girdėju-sio apie jį iš kito konkretaus asmens liudytojo parodymai.

Labai svarbu nustatyti, įrodymas yra pirminis ar išvestinis. Papras-tai turi būti pateikiami pirminiai įrodymai, pavyzdžiui, dokumentų ori-ginalai (CPK 198, 202 str.)1. JAV ir kitų užsienio valstybių civiliniameprocese toks reikalavimas vadinamas geriausio, t. y. pirminio, įrodymotaisykle (angl. best evidence rule; pranc. preuve originale; vok.primares Beweismittel). Pirminiame įrodyme dažniausiai yra visa, ne-išsklaidyta informacija apie faktą, todėl jį paprasčiau vertinti. Tuo tar-pu išvestiniuose įrodymuose gali nebebūti visos, išsamios informacijosapie faktą, nes dalis jos gali dingti. Pavyzdžiui, akcininkų susirinkimoprotokolas (stenograma), būdama pirminis įrodymas, apima visą infor-maciją apie susirinkimo eigą. Tuo tarpu tokio susirinkimo protokoloišrašas pateiktų tik dalį informacijos. Kartais byloje galima remtis tikišvestiniais įrodymais, pavyzdžiui, kai dokumentų originalai dingę ar-ba jų neįmanoma pateikti teismui. Tiriant ir vertinant išvestinius įro-dymus, reikia patikrinti, kaip jie susidarė, iš kokių tarpinių šaltinių,kokiomis sąlygomis buvo gauti, ar nėra išvestinių ir kitų byloje esan-čių įrodymų prieštaravimų ir t.t. (CPK 202 str.).

Pagal šaltinį įrodymai yra skirstomi į asmeninius, daiktinius irmišrius.

Asmeniniais įrodymais laikomi tokie, kurių atsiradimo šaltinis yrafizinis asmuo. Asmeniniai įrodymai yra šalių ir trečiųjų asmenų paaiš-kinimai ir liudytojų parodymai. Šiuose įrodymuose esanti informacijapaprastai perduodama žodžiu. Asmeniniai įrodymai gali būti pateikia-mi ir raštu, pavyzdžiui, rašytiniai šalių paaiškinimai, liudytojų parody-mai, gauti nustatyta tvarka (CPK 186, 195 str.).

Daiktiniais įrodymais laikomi materialūs objektai, kuriuose glūdiinformacija, pavyzdžiui, daiktai, dokumentai.

Mišriais yra laikomi įrodymai, atsirandantys kaip fizinio asmensveiklos padarinys, tačiau kuriuose glūdinti informacija yra perduoda-ma ne žodžiu, o išreiškiama tam tikrais ženklais, raštu. Mišrūs yrarašytiniai įrodymai2 ir eksperto išvada.

1 LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 23 d. nutartis c. b. O. Rėklaitienė v.Kauno miesto valdyba ir kt., Nr. 3K-3-1,37/2000, kat. 36; 2002 m. birželio 24 d. nutar-tis c. b. ADB „Preventa" v. UAB DK „Baltic polis", Nr, 3K-3-903/2002, kat. 54.

2 Išsamiau žr: Documentary Evidence / by Ch. Style, Ch. Hollander. London: Long-man, 1993.

461


Pagal įrodomąją galią įrodymai skirstomi į įrodymus, turinčius di-desnę įrodomąją galią, arba prima facie įrodymus, ir įrodymus, turin-čius įprastą įrodomąją galią.

Prima facie įrodymų institutas yra laisvo įrodymų vertinimo prin-cipo išimtis. Proceso ekonomiškumo ir operatyvumo sumetimais įsta-tymų leidėjas nustatė, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldy-bių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijantjiems nustatytos kompetencijos ir laikantis atitinkamiems dokumentamskeliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiais rašytiniais įrodymaisir turi didesnę įrodomąją galią. Oficialių rašytinių įrodymų įrodomąjągalią įstatymas gali suteikti ir kitiems dokumentams (CPK 197 str.2d.)1. Taigi rašytinis įrodymas gali būti pripažintas oficialiu tik esanttokioms sąlygoms:

1) jis išduotas įstatyme numatytų subjektų, t. y. valstybės ar savi-valdybių institucijų ar kitų įstatyme numatytų subjektų, pavyzdžiui, no-taro;

2) įstatyme numatyti dokumentą išdavę subjektai neviršijo savokompetencijos;

3) dokumentas atitinka teisės aktuose nustatytus jo formos ir tu-rinio reikalavimus.

Šių įrodymų didesnė įrodomoji galia reiškia, kad aplinkybės, nu-rodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrody-tomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojųparodymus, įrodymais. Tačiau draudimas remtis liudytojų parodymaissiekiant paneigti oficialių rašytinių įrodymų tikrumą, nėra absoliutus.Pirma, liudytojų parodymai galimi siekiant įrodyti oficialaus rašytinioįrodymo formos ar tūrinio trūkumą, jo suklastojimo faktą. Antra, drau-dimas remtis liudytojų parodymais netaikomas, jeigu tai prieštarautųsąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams.

Kai kuriuose įstatymuose specialiai nurodoma, kad vieni ar kitidokumentai turi prima facie įrodomąją galią. Tokiais įrodymais įstaty-mas pripažįsta konkrečius, pavyzdžiui, juridinių asmenų registro išduo-tus dokumentus (CK 2.71 str. 3 d.), hipotekos registro duomenis (CK4.185 str. 5 d.), notaro patvirtintus dokumentus (Notariato įstatymo26 str. 2d.).

1 Herlitz G. N. The Meaning of the Term „Prima Facie" // Lomsian Law Review.1994, vol. 55, p. 391-408.

462

D V I D E Š I M T K E T V I R T A S S K Y R I U S

KONKREČIOS ĮRODINĖJIMO PRIEMONĖS

24.1 ŠALIŲ IR TREČIŲJŲ ASMENŲ PAAIŠKINIMAI

Viena dažniausiai praktikoje pasitaikančių įrodinėjimo priemonių yrašalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai (CPK 186str.). Žodinio procesoatveju bylos nagrinėjimas iš esmės visada pradedamas šalių ir trečiųjųasmenų paaiškinimais (CPK 249 str. 2 d.). Paprastai byloje dalyvau-jantys asmenys geriausiai žino bylos aplinkybes, buvusias prieš iške-liant bylą teisme. Be to, neretai būtent šių asmenų konkretūs veiks-mai, jų pačių matyti ar girdėti faktai sukūrė, pakeitė ar nutraukėmaterialiuosius teisinius santykius, dėl kurių ir kilo teisinis ginčas.

Šios įrodinėjimo priemonės ypatumas, kad šalys ir tretieji asme-nys yra teisiškai suinteresuoti bylos baigtimi. Būtent dėl nurodytos prie-žasties jų paaiškinimus būtina vertinti itin atsargiai. Taigi ne be reika-lo CPK 186 straipsnio ketvirtojoje dalyje nurodoma, kad šalių ir trečiųjųasmenų pateikiami jiems žinomų bylai reikšmingų aplinkybių paaiški-nimai turi būti tikrinami ir vertinami teismo kartu su kitas byloje esan-čiais įrodymais.

Kadangi bylos šalys geriausiai žino bylos aplinkybes, jų paaiškini-mų teisingumas ir išsamumas turi lemiamą reikšmę greitam ir operaty-viam bylos teisminiam išnagrinėjimui, t. y. kuo išsamesni yra šalies pa-aiškinimai, tuo aiškesnė yra šalies reikalavimų apimtis ir aplinkybės,kuriomis patvirtinti galėtų būti pateikta papildomų įrodymų. Dėl nuro-dytų priežasčių šią įrodinėjimo priemonę būtina vertinti kaip svarbiau-sią informacijos apie reikšmingas nagrinėjamai bylai aplinkybes šaltinį.

Kita šios įrodinėjimo priemonės ypatybė, kad šalių ir trečiųjų as-menų paaiškinimais įgyvendinamas rungimosi principas civiliniame pro-cese, nes aiškindama bylos aplinkybes šalis nori įrodyti savo reikala-vimų pagrįstumą, t. y. siekia sau palankaus teismo sprendimo.

Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais iš esmės vykdoma CPK178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareiga, todėl darytina išvada, kadpateikti paaiškinimus yra byloje dalyvaujančių asmenų ne tik teisė, bet(tam tikru požiūriu) ir pareiga. Pagal CPK 186 straipsnį šalys ir tretie-ji asmenys jiems žinomas bylai reikšmingas aplinkybes išaiškina teis-me per apklausą. Prieš apklausiamas, byloje dalyvaujantis asmuo pri-valo prisiekti.

463


Byloje dalyvaujančio asmens priesaika yra naujas reiškinys mūsųprocesiniame įstatyme. Prieš tai galiojęs CPK šalims ir tretiesiems as-menims nenumatė jokios atsakomybės už pateiktus paaiškinimus, norsliudytojai buvo raštu įspėjami dėl baudžiamosios atsakomybės už išanksto žinomus melagingus parodymus. Taigi pagal CPK 186 straips-nio šeštąją dalį prieš apklausiamas byloje dalyvaujantis asmuo prisie-kia padėjęs ranką ant Lietuvos Respublikos Konstitucijos: „Aš, (var-das, pavardė), garbingai ir sąžiningai pasižadu sakyti tiesą byloje."Prisiekęs asmuo pasirašo priesaikos tekstą. Šalys gali būti apklausia-mos parengiamajame posėdyje (CPK) 230 str. l d.), tačiau prieš ap-klausą jos neprisiekia, nes šioje stadijoje įrodymai netiriami.

Teikti paaiškinimus yra byloje dalyvaujančio asmens ne tik teisė,bet ir pareiga, todėl šios teisinės pareigos vykdymas gali būti užtikrina-mas tam tikra prievarta. Šaliai ar trečiajam asmeniui už duotos priesai-kos sulaužymą gali būti skiriama iki vieno tūkstančio litų bauda. Kitavetus, šie asmenys gina savo teises ir interesus, todėl negalima jų verstiteikti paaiškinimus prieš save (Konstitucijos 31 str.). Nurodyta Konstitu-cijos nuostata įtvirtinta CPK 188 straipsnyje, numatančiame, kad šalysir tretieji asmenys turi teisę atsisakyti apklausos ar atsakymų į tam tik-rus pateiktus klausimus, jeigu tai reikštų paaiškinimus prieš save, savošeimos narius ir artimuosius giminaičius. CK 3.135 straipsnyje artimai-siais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojolaipsnio imtinai (tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijosantrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys). Šalies ir trečiojo asmensšeimos nariais laikomi kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai(įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat šalies ar trečiojoasmens sutuoktinis arba sugyventinis (partneris) arba sutuoktinio tėvai.Tokiais atvejais asmens galimybė teikti teismui paaiškinimus tiesiogiaipriklauso jo giminystės ar šeiminių ryšių su byloje dalyvaujančiais as-menimis ir sutikimo (ar nesutikimo) dalyvauti apklausoje ar atsakyti įtam tikrus teismo ar byloje dalyvaujančių asmenų klausimus. Tai, kadasmuo atsisako apklausos ar nenori atsakyti į tam tikrą klausimą, pažy-mima teismo posėdžio protokole. Be pagrindo atsisakęs apklausos as-muo gali būti nubaustas už priesaikos sulaužymą. Taigi už atsisakymąpateikti nurodyto pobūdžio paaiškinimus, byloje dalyvaujantiems asme-nims negali būti taikomos teisinės sankcijos.

Byloje dalyvaujančių asmenų priesaika buvo numatyta ir tarpuka-rio Lietuvoje, tačiau tuo metu priesaikos paskirtis buvo kitokia. PagalCivilinės teisenos įstatymo 115 ir 117 straipsnius teismas, esant atitin-kamam bylininkų susitarimui, galėjo spręsti bylą remdamasis vieno išbylininkų priesaika, kuri buvo pripažįstama įrodymu ir negalėjo būti

464


griaunama jokiais kitais įrodymais. Kita vertus, reikia pažymėti, kadbylininkų priesaika leista ne visais atvejais1.

Šiais laikais šalies priesaika, kaip didesnę įrodomąją galią turintisįrodymas, yra išlikusi Ispanijoje, Italijoje, Prancūzijoje. Panašiai kaipir mūsų civiliniame procese priesaika suvokiama Vokietijoje, Austrijo-je, Švedijoje. Mūsų proceso įstatyme tai naujas institutas, todėl prak-tinis priesaikos taikymas iš pradžių gali sukelti įvairių keblumų, pa-vyzdžiui, bus nelengva nustatyti jos sulaužymo faktą.

Byloje dalyvaujantys asmenys paaiškinimus pateikia pradėjus byląnagrinėti iš esmės, iš karto po posėdžio pirmininko pranešimo apie bylą(CPK 249 str. 2 d.). Paaiškinimai teikiami žodžiu, tačiau įrodinėjimo prie-monė gali būti ir šalių bei trečiųjų asmenų rašytiniai paaiškinimai, jeigujie prisiekę teismui (CPK 186 str. 2d.). Rašytiniai paaiškinimai galimi,kai šalys ar tretieji asmenys negali atvykti į teismą. Taip pat byloje da-lyvaujančių asmenų paaiškinimai gali būti gaunami teisminio pavedimoar įrodymų užtikrinimo tvarka (CPK 174, 221, 806 str.). Iš šalies ar tre-čiojo asmens, dėl svarbių priežasčių negalinčio atvykti į teismo posėdį,teismas turi teisę pareikalauti rašytinių paaiškinimų arba išimtiniais at-vejais išklausyti jo buvimo vietoje. Vis dėlto, šalys ir tretieji asmenys,pateikę rašytinius paaiškinimus, turi teisę dalyvauti teismo posėdyje nag-rinėjant bylą iš esmės ir pateikti paaiškinimus žodžiu. Raštu pateikti pa-aiškinimai teismo posėdyje perskaitomi balsu - šitaip įgyvendinami žo-dinio proceso ir tiesioginio dalyvavimo principai (CPK 14-15 str.).

Pirmiausia teismas išklauso ieškovo ir su juo dalyvaujančio tre-čiojo asmens paaiškinimų, paskui - atsakovo ir su juo dalyvaujančiotrečiojo asmens paaiškinimų. Įrodymais pripažintini tik pateiktos ži-nios ar informacija apie bylai reikšmingas aplinkybes. Šalys ir tretiejiasmenys gali pateikti paaiškinimus sakydami baigiamąsias kalbas ir re-plikas (CPK 253-254 str.). Be to, byloje dalyvaujantys asmenys turiteisę pateikti vieni kitiems klausimus (CPK 249 str. 2 d.).

Teismas privalo išklausyti paaiškinimus, tačiau pradėjus teikti pa-aiškinimus apie aplinkybes, nesusijusias su nagrinėjamos bylos esme,posėdžio pirmininkas turi teisę nustatyti kalbų trukmę, o ją pažeidus -nutraukti byloje dalyvaujantį asmenį (CPK 255 str.).

Salių ir trečiųjų asmenų vertinimai, nuomonės, spėlionės, jausmaiteikiant paaiškinimus negali būti pripažįstami įrodymais. Teismas pri-valo iš pateiktos įvairiapusės ir daugialypės informacijos atrinkti bylaireikšmingus duomenis. Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus galimaskirstyti į dvi rūšis - tvirtinimus ir pripažinimus.

Civilines teisenos įstatymas. Su pakeitimais ir papildymais. P. 363-364.

465


Tvirtinimas - tai šalių ir trečiųjų asmenų pateikta informacija, ku-ria siekiama įrodyti faktus, sudarančius reikalavimo ar atsikirtimo pa-grindą. Pavyzdžiui, pareiškęs ieškinį dėl paskolos grąžinimo, ieškovastvirtina, kad atsakovas iki šiol neįvykdė savo prievolės grąžinti pinigus,savo ruožtu atsakovas pateikia paskolos raštelį ir tvirtina, jog paskolayra grąžinta. Paprastai tvirtinimai atitinka tvirtinančio asmens interesus.

Pripažinimas - tai byloje dalyvaujančių asmenų teikiama informa-cija, kuria patvirtinamos aplinkybės, esančios priešingos šalies reikala-vimų ar atsikirtimų pagrindas. Šalys turi teisę pripažinti faktus, kuriaispriešinga proceso šalis grindžia savo reikalavimus arba atsikirtimus (CPK187 str. l d.). Skirtingai negu tvirtinimas, pripažinimas neatitinka faktąpripažįstančios šalies interesų. Pažymėtina, kad gali būti pripažįstami nebet kokie, o tik tokie faktai, kuriais priešinga šalis grindžia savo reika-lavimus arba atsikirtimus. Šalis, kurios pateikus faktus priešinga šalispripažįsta, atleidžiama nuo pareigos įrodinėti pripažintus faktus, o patysfaktai tampa nustatyti ir toliau neįrodinėjami. Pavyzdžiui, paskolos grą-žinimo byloje atsakovui pripažinus, kad jis pasirašė skolos sutartį, ieš-kovas atleidžiamas nuo pareigos įrodinėti sutarties sudarymo faktą.

Atkreiptinas dėmesys, kad šalies tam tikro fakto pripažinimas nė-ra teismui privalomas. Teismas gali pripažinti atitinkamą faktą nusta-tytu tik įsitikinęs, kad šalies fakto pripažinimas atitinka bylos aplinky-bes ir nėra jos pareikštas dėl apgaulės, smurto, grasinimo, suklydimoar siekiant nuslėpti tiesą (CPK 187 str. 2d.). Nustatęs nurodytas ap-linkybes, teismas atsisako pripažintą faktą laikyti įrodytu.

Pripažinimas gali būti išreikštas tiek raštu procesiniuose ar paruo-šiamuosiuose dokumentuose, tiek raštu pateiktuose šalies paaiškinimuo-se. Tokiais atvejais teismas privalo įsitikinti, ar tokį dokumentą tikraiyra rašiusi pati šalis, ar nėra CPK 187 straipsnio antrojoje dalyje nu-rodytų aplinkybių. Be to, tokie paaiškinimai (pripažinimai) galimi irnotarine forma, nes Notariato įstatymo 26 straipsnio antrojoje dalyjenustatyta, kad notaro patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yranustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai (ar atitinkamos jų dalys)įstatymų nustatyta tvarka bus pripažinti negaliojančiais. Faktai gali būtipripažinti ir ne teisme ar procesiniuose dokumentuose, tačiau toks pri-pažinimas yra įrodomasis faktas ir jį dar reikia įrodyti.

Fakto pripažinimo negalima tapatinti su ieškinio pripažinimu. Tai,kad atsakovas pripažino tam tikrą faktą, visai nereiškia, jog jis pripa-žįsta visus ieškinio reikalavimus pagrįstais. Pavyzdžiui, atsakovas galipripažinti gavęs iš ieškovo tam tikrą sumą, tačiau tai savaime nereiš-kia, kad jis nurodytą sumą vis dar yra skolingas ieškovui. Atsakovasgali įrodinėti (tvirtinti), kad pinigai buvo grąžinti laiku. Pripažįstant

466

KONKREČIOS ĮRODINĖJIMO PRIEMONES

faktą įgyvendinamas rungimosi principas, nes pripažintos aplinkybėsnereikia įrodinėti (CPK 182 str. 5 p.), o pripažįstant ieškinį įgyvendi-namas dispozityvumo principas. 1964 m. CPK 186 straipsnyje buvo nu-matyta teismo galimybė baigti nagrinėti bylą iš esmės, jeigu atsakovaspripažįsta ieškinį ir yra ištirtos visos bylos aplinkybės bei atsižvelgtaį byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę. Naujajame CPK atitinkamosnuostatos nėra, tačiau esant tokioms aplinkybėms teismas turi teisę nu-traukti įrodymų tyrimą ir baigti nagrinėti bylą iš esmės (CPK 251 str.).

Teisme tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims atstovauja atsto-vai. Ilgai teismų praktikoje nebuvo vieningos nuomonės dėl atstovopaaiškinimų, pateiktų teismo posėdyje, pripažinimo įrodinėjimo prie-mone, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenumas 1991 m. kovo29 d. nutarimo Nr. 2 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso ko-dekso normų, reguliuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje"2 punkte nurodė, kad teismai gali pripažinti įrodymais fizinių asmenųatstovų pagal įstatymą ir juridinių asmenų vadovų paaiškinimus, o fi-zinių ir juridinių asmenų atstovų, turinčių atitinkamus įgaliojimus, pa-aiškinimai gali būti pripažįstami įrodymais, kai teismo posėdyje neda-lyvauja juridinio asmens vadovas arba įgaliojimą išdavęs fizinis asmuo1.Tuo tarpu CPK 186 straipsnyje jau nurodyta, kad šalies apklausai yraprilyginama atstovo, vieno iš bendrininkų (procesinio bendrininkavi-mo atveju) ir tikrosios ūkinės bendrijos nario arba individualios (per-sonalinės) įmonės savininko, kai bylos šalis yra ūkinė bendrija arbaindividuali (personalinė) įmonė, apklausa.

Taigi fizinių ir juridinių asmenų atstovų, turinčių įgaliojimus at-likti visus procesinius veiksmus, paaiškinimai, kaip įrodinėjimo prie-monė, yra tiesiogiai nurodyti įstatyme (CPK 52, 54-55 str.). Kai juri-dinių asmenų bylas veda jų organai arba dalyviai, veikiantys pagalįstatymus ir steigimo dokumentų jiems suteiktas teises ir pareigas, pri-pažįstama, kad bylą veda pats juridinis asmuo. Pavyzdžiui, uždarosiosakcinės bendrovės administracijos vadovo (generalinio direktoriaus), ku-ris yra bendrovės atstovas pagal įstatymą, paaiškinimai yra pripažinti-ni bendrovės (juridinio asmens) paaiškinimais. Tokioje byloje dalyvau-jančių ir CPK 55 straipsnio antrojoje ir trečiojoje dalyse nurodytųbendrovės atstovų nustatyta tvarka pateikti paaiškinimai būtų įrodinė-jimo priemonė tik jeigu teismo posėdyje nedalyvautų bendrovės admi-nistracijos vadovas, nes šalys ir tretieji asmenys teikia paaiškinimustiesiogiai ar per atstovus (CPK 177 str. 2d.).

1 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimai dėl teismų praktikos civilinėse irbaudžiamosiose bylose 1995-2000. Vilnius, 2001. P. 8.

467


Todėl šalies ir trečiojo asmens atstovas, kurio paaiškinimai yraprilyginti šalies ar trečiojo asmens apklausai, neturi prisiekti nustatytatvarka. Be to, šalies ir trečiojo asmens apklausai prilyginami vieno išbendrininkų paaiškinimai, kai kiti bendrininkai, esant privalomam pro-cesiniam bendrininkavimui (CPK 44 str. 3 d.), kviečiami neatvyksta įteismo posėdį. Šalies ar trečiojo asmens apklausai prilyginami tikro-sios ūkinės bendrijos nario arba įmonės savininko paaiškinimai, kaibylos šalis ar trečiasis asmuo yra ūkinė bendrija arba individuali (per-sonalinė) įmonė. Tokia galimybė kyla iš materialiosios teisės normų,numatančių, kad individuali (personalinė) įmonė nuosavybės teisėmispriklauso fiziniam asmeniui ar keliems fiziniams asmenims bendrosiosjungtinės nuosavybės teisėmis (Įmonių įstatymo 7 str. l d.), o tikrojiūkinė bendrija yra visiškos turtinės atsakomybės įmonė, įsteigta ben-drosios jungtinės veiklos sutartimi (Įmonių įstatymo 8 str. l d.). Taigali būti taikoma ir komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos tik-rajam nariui, nes jis pagal bendrijos prievoles solidariai atsako visusavo turtu (Įmonių įstatymo 9 str. l d.).

Valstybės ir savivaldybių institucijos įstatymų numatytais atvejaisgali būti įtraukiamos teismo arba savo iniciatyva įsitraukti į procesą,kad pateiktų išvadą byloje (CPK 49 str.). Atkreiptinas dėmesys į tai,kad šių institucijų atstovų paaiškinimai, kuriais yra pateikiama išvada,nėra įrodinėjimo priemonė. Toks informacijos (išvados) pateikimas tė-ra išvada, susijusi su viešojo intereso gynimu, pavyzdžiui, Vaiko teisiųapsaugos tarnybos išvada dėl vaiko gyvenamosios vietos.

Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai teismo tiriami ir vertinamikartu su kitais byloje esančiais įrodymais, atsižvelgiant į tai, kad by-loje dalyvaujantys asmenys paprastai geriausiai žino bylai reikšmingasaplinkybes, tačiau, kita vertus, materialiuoju teisiniu požiūriu yra irlabiausiai suinteresuoti bylos baigtimi.

Skirtingai nei kontinentinės teisinės sistemos valstybėse, bendro-sios teisės šalyse byloje dalyvaujantys asmenys yra priskiriami prie liu-dytojų ir tai suteikia galimybę patikrinti jų kompetenciją ir parodymųtikrumą (teisingumą). Tai, kad mūsų CPK kartu su priesaika numatytair atsakomybė už priesaikos sulaužymą, leidžia daryti išvadą, jog irLietuvos civiliniame procese šalių bei trečiųjų asmenų paaiškinimaitam tikru atžvilgiu yra prilyginami liudytojų parodymams. Anglijoje irJAV šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai ir eksperto išvada sudarovieną įrodinėjimo priemonę - liudytojų parodymus1.

P e a . A . Cit. op. P . 147-149.

468


24.2 LIUDYTOJŲ PARODYMAI

Liudytoju laikomas bylos baigtimi teisiškai nesuinteresuotas fizinisasmuo neatsižvelgiant į jo amžių ar giminystės ryšį su byloje daly-vaujančiais asmenimis, kuris yra šaukiamas į teismą duoti parody-mus apie jam žinomas reikšmingas ir turinčias ryšį su byla aplinky-bes (CPK 189str.). Liudytojas yra įrodymų šaltinis, o liudytojoparodymai (žodiniai jam žinomų bylos aplinkybių paaiškinimai) yraįrodinėjimo priemonė.

Paprastai liudytojas gali būti kiekvienas bet kurio amžiaus teisiš-kai nesuinteresuotas bylos baigtimi asmuo, kuriam yra žinomos ko-kios nors bylai reikšmingos aplinkybės, tačiau liudytojo suinteresuotu-mas bylos baigtimi gali pasireikšti įvairiai, pavyzdžiui, jis gali būtivienos Šalies giminaitis, artimas draugas, kaimynas ar bendradarbis.Vis dėlto nurodytos aplinkybės nėra kliūtis tokį asmenį apklausti teis-me kaip liudytoją, bet jo parodymus teismas turi vertinti labai atsargiai,atsižvelgdamas į jų ryšį su kitais įrodymais. Tad prieš išklausydamasliudytojo parodymus teismas visada privalo išsiaiškinti jo santykius subyloje dalyvaujančiais asmenimis ir kitas svarbias aplinkybes, galin-čias paveikti liudytojo parodymus, t. y. teismas privalo išsiaiškinti, arliudytojas yra tiesiogiai arba netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi(CPK 192str. 5d.).

Asmuo, kurio subjektines teises ir pareigas gali tiesiogiai paveiktibyloje priimtas teismo sprendimas, negali būti apklausiamas kaip liu-dytojas. Liudytoją, kuris tiesiogiai teisiškai suinteresuotas bylos baig-timi, būtina įtraukti į bylą kaip byloje dalyvaujantį asmenį1 arba spręstidėl netinkamos šalies pakeitimo (CPK 45 str.), bendrininko įtraukimo(CPK 43 str. 2 d.) arba asmens įtraukimo į bylą kaip trečiojo asmens(CPK 47 str. 2 d.). Kita vertus, teisėjas, teismo posėdžio sekretorius,ekspertas ar vertėjas, žinantys tam tikras bylos aplinkybes, privalo nu-sišalinti nuo savo funkcijų byloje (CPK 64 str.) ir vėliau turi būti ap-klausiami kaip liudytojai.

Asmenų, kurie negali būti apklausiami byloje kaip liudytojai, są-rašas pateikiamas CPK 189 straipsnio antrojoje dalyje. Vadovaujantisšia įstatymo norma, negali būti šaukiami ir apklausiami kaip liudyto-jai tokie asmenys:

1) atstovai civilinėje byloje arba gynėjai baudžiamojoje byloje dėlaplinkybių, kurias jie sužinojo vykdydami atstovo arba gynėjo parei-

1 LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. spalio 20 d. nutartis c. b. M Bartaševičienė v.Teismo antstolių kontora prie Kauno miesto apylinkes teismo, Nr 3K-3-674/1999, kat. 7.

469


gas (Advokatūros įstatymo 40 str. l d.). Pastebėtina, kad įstatymai ne-draudžia nurodytiems asmenims administracinėse bylose duoti parody-mus dėl aplinkybių, kurias sužinojo vykdydami atstovo (dažniausiaiadvokato) pareigas. Administracinį procesą reglamentuoja ATPK ir Ad-ministracinių bylų teisenos įstatymas, numatantys atstovo dalyvavimąadministracinėje byloje. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo15 straipsnio pirmosios dalies 3 punktą ir 16 straipsnį administracinesbylas nagrinėja tiek bendrosios kompetencijos (apylinkių), tiek specia-lizuoti (administraciniai) teismai. Šiose bylose įgalioti atstovai (pagalpavedimą) paprastai yra advokatai todėl visai pagrįstai ir administraci-nėse bylose atstovai negali būti šaukiami ir apklausiami kaip liudyto-jai dėl aplinkybių, kurias sužinojo eidami atstovo pareigas. Tokią nuo-statą galima paaiškinti tuo, kad, į Administracinių bylų teisenos įstatymąmechaniškai perkeltos 1964 m. CPK nuostatos, reglamentuojančios liu-dytojo padėtį. Esant tokiai padėčiai būtina taikyti analogiją (CPK 3 str.5 d.) ir kaip liudytojai civilinėje byloje dėl aplinkybių, kurias sužinojoeidami atstovo pareigas administracinėje byloje, šie asmenys neap-klausiami;

2) asmenys, kurie dėl fizinių ar psichikos trūkumų nesugeba teisin-gai suvokti bylai reikšmingų aplinkybių arba duoti dėl nurodytų aplin-kybių teisingų parodymų. Šiuo atveju galimybė šaukti ir apklausti liu-dytojus priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių ir faktų, kurieįrodinėjami tokio liudytojo parodymais. Pavyzdžiui, kurčnebylis negalibūti apklausiamas dėl aplinkybių, kurios gali būti tik išgirstos, neregys— dėl aplinkybių, kurios gali būti tik pamatytos, tačiau jie gali būti ap-klausiami dėl aplinkybių, kurias jie patyrė kitais jutimo organais. Kilusabejonių dėl galimybės asmeniui, turinčiam tam tikrų fizinių trūkumų,būti liudytojui konkrečioje byloje, teismas gali skirti medicininę eksper-tizę jo fizinei būklei nustatyti ir pavesti ekspertui atsakyti į klausimą, arjis dėl fizinės negalios gali suvokti tam tikras bylos aplinkybes. Teismųpraktikoje daugiausia sunkumų kyla dėl asmenų, turinčių psichikos trū-kumų, galimybės teisingai suvokti bylos aplinkybes. Tokie asmenys yralinkę neadekvačiai vertinti tam tikras bylos aplinkybes, tačiau tai savai-me nereiškia, kad neadekvačiai vertinamos visos aplinkybės.

Pasitaiko, kad asmuo klaidingai suvokia tik dalį bylos aplinkybių,o kitas vertina teisingai. Pavyzdžiui, toks asmuo gali teisingai nurodytiautomobilį vairavusį asmenį ar autoįvykio laiką. Todėl teismas privaloitin kruopščiai vertinti tokių asmenų duotus parodymus ir prireikus skir-ti teismo psichiatrinę ar psichologinę ekspertizę psichikos ar psichologi-nei būklei nustatyti ir pavesti ekspertui atsakyti į klausimą, ar kaip liu-dytojas kviečiamas asmuo gali adekvačiai suvokti matytas ar girdėtas

470


aplinkybes ir atkurti įvykius (Vyriausybės 1997 m. liepos 3 d. nutarimuNr. 712 patvirtintos Teismo psichiatrinės, narkologinės ir psichologinėsekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos 3.4, 5.1 papunkčiai)1. Nu-rodytais atvejais asmens pripažinimas (ar nepripažinimas) neveiksniu dėlsveikatos sutrikimo, kuris neleidžia suprasti įvykių, reiškinių, teikti pa-aiškinimų, neturi reikšmės jo galimybei dalyvauti byloje kaip liudytojui.

Svarbus pats psichikos sveikatos sutrikimo faktas. Tam, kad as-muo negalėtų būti apklaustas kaip liudytojas, pakanka nors vienos išnurodytų aplinkybių - negalėjimo tinkamai suprasti faktinių aplinky-bių arba negalėjimo duoti dėl jų teisingų parodymų;

3) dvasininkai - dėl aplinkybių, kurias sužinojo per tikinčiojo išpa-žintį. Pagal 1995 m. spalio 4 d. Religinių bendruomenių ir bendrijų įstaty-mo 5 straipsnį2 valstybė pripažįsta devynias Lietuvos istorinio, dvasinioir socialinio palikimo dalį sudarančias tradicines Lietuvoje egzistuojan-čias religines bendruomenes ir bendrijas: lotynų apeigų katalikų, graikųapeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų(stačiatikių), judėjų, sentikių, musulmonų sunitų ir karaimų. Taigi ne-svarbu, kokiai religinei bendruomenei ar bendrijai atstovauja, dvasinin-kas neturi teisės atskleisti aplinkybių, kurias sužinojo per tikinčiojo iš-pažintį, tačiau pažymėtina, kad ne visose religijose egzistuoja išpažintis,mūsų krašte daugiausia tai taikytina katalikų dvasininkams.

4) medikai - dėl aplinkybių, sudarančių profesinę paslaptį. Tainauja nuostata - įstatyme jos nebuvo. Informacija apie pacientą turibūti laikoma konfidencialia net pacientui mirus ir paciento medicininępaslaptį būtina saugoti, išskyrus atvejus, kai gautas paciento sutikimasar privaloma teikti informaciją apie jo sveikatą (CK 6.738 str. l d.,1998 m. lapkričio 24d. redakcijos Sveikatos priežiūros įstaigų įstaty-mo 45 str. l d.3, 1996 m. spalio 3 d. Pacientų teisių ir žalos sveikataiatlyginimo įstatymo l0 str. 2d.4, 2001 m. lapkričio 5d. redakcijos Psi-chikos sveikatos priežiūros įstatymo 14 str.5). Sveikatos apsaugos mi-nistro 1999 m. gruodžio 16d. įsakymu Nr. 55 buvo patvirtinti Asmenssveikatos paslapties kriterijai6 ir 2001 m. vasario 10d. įsakymu Nr. 65- Informacijos apie pacientą valstybės institucijoms ir kitoms įstaigomsteikimo tvarka7. Šie įsakymai detaliau reglamentuoja klausimus, susi-

1 Žinios. 1997, Nr. 65-1586.2 Žinios. 1995, Nr. 89-1985.3 Žinios. 1998, Nr 109-2995.4 Žinios. 1996, Nr 102-2317.5 Žinios. 2001, Nr 64-2326.6 Žinios. 1999, Nr. 109-3195.7 Žinios. 2001, Nr. 13-405.

471


jusius su mediko profesine paslaptimi. Taigi medikai gali būti apklau-siami dėl aplinkybių, sudarančių profesinę paslaptį, tik kai šitai lei-džia įstatymas ar kitas teisės aktas, nes labai svarbu užtikrinti priva-taus gyvenimo neliečiamumą (Europos žmogaus teisių ir pagrindiniųlaisvių konvencijos 8 str.). Europos žmogaus teisių komisija 1997 m.vasario 25 d. sprendime (byla Z. v. Suomija) nurodė, kad visos visuo-menės interesus dėl medicininių duomenų slaptumo gali nusverti po-reikis atlikti tyrimą, persekioti už nusikaltimą ir užtikrinti teismo po-sėdžio viešumą, jeigu įrodyta, kad šie interesai yra svarbesni1.

5) kiti įstatymų nustatyti asmenys. Vadovaujantis CPK 177 straips-nio penktąja dalimi, faktiniai duomenys, sudarantys valstybės arba tar-nybos paslaptį, negali būti įrodymai civilinėje byloje, iki jie bus iš-slaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Kas yra valstybės ar tarnybospaslaptis, nustato Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas. Valstybėspaslaptis — politiniai, ekonominiai, kariniai, teisėtvarkos, mokslo ir tech-nikos duomenys, kurių praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali pa-žeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą, gynybinę ar ekonominę ga-lią, pakenkti Lietuvos Respublikos konstitucinei santvarkai, politiniamsinteresams, sukelti pavojų žmogaus gyvybei ir sveikatai, jo konstituci-nėms teisėms. Tarnybos paslaptis - politiniai, ekonominiai, kariniai,teisėtvarkos, mokslo ir technikos duomenys, kurių platinimas riboja-mas valstybės ir jos institucijos interesais, taip pat siekiant apsaugotižmogaus konstitucines teises. Be to, pateikiamas tiek valstybės, tiektarnybos paslapčių sąrašas. Taigi asmenys, turintys teisę dirbti ir susi-pažinti su informacija, sudarančia valstybės ar tarnybos paslaptį, galiduoti parodymus dėl tokių aplinkybių tik jeigu atitinkami duomenysišslaptinti. Tokiais atvejais neturi reikšmės, ar toks asmuo dabar dirbadarbą ar nedirba darbo, sudarančio galimybę susipažinti su valstybėsar tarnybos paslaptimi. Reikšminga tik aplinkybė, kad jis žino faktus,sudarančius valstybės ar tarnybos paslaptį. Kol tokie faktai nebus iš-slaptinti, jis negalės būti apklaustas dėl atitinkamų aplinkybių. Be abejo,toks asmuo gali būti apklaustas dėl bylos aplinkybių, kurios nesudarovalstybės ar tarnybos paslapties. Šis CPK punktas taikomas ir viešo-sios informacijos rengėjams, platintojams, viešosios informacijos ren-gėjo ir (ar) platintojo savininkams, žurnalistams (Visuomenės infor-mavimo įstatymo 8 straipsnis)2, kurie negali liudyti apie aplinkybes,susijusias su savo informacijos šaltiniu (atskleisti informacijos šalti-nio). Dabar Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarimu yra

1 Europos žmogaus teisių teismo sprendimai. D. 1. Vilnius, 2000. P. 202-222.2 Žinios. 2000, Nr. 75-2272.

472


pripažinta, kad Visuomenės informavimo įstatymo 8 straipsnis priešta-rauja Konstitucijos 23 straipsniui ir tam tikrais atvejais informacijosšaltinis teismui turi būti atskleidžiamas1.

Nors šaukiamas liudyti asmuo privalo atvykti į teismą ir duoti tei-singus parodymus (CPK 191 str. l d.), galimi atvejai, kai jis gali atsi-sakyti juos duoti. Pavyzdžiui, Konstitucijos 31 straipsnyje draudžiamaversti duoti parodymus prieš savo šeimos narius ar artimuosius gimi-naičius. Ši konstitucinė norma įtvirtinta CPK 191 straipsnio antrojojedalyje, numatančioje, kad liudytojas gali atsisakyti duoti parodymus,jeigu tai reikštų parodymus prieš save, savo šeimos narius arba arti-muosius giminaičius. Pagal CK 3.135 straipsnį artimaisiais giminaičiaispripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai(tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos antrojo laips-nio giminaičiai (broliai ir seserys). Liudytojo šeimos nariais pripažįs-tami kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai,seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat sutuoktinis arba sugyventinis (part-neris) arba sutuoktinio tėvai. Tokiais atvejais asmens galimybė būtiliudytoju tiesiogiai priklauso nuo jo giminystės ar šeiminių ryšių subyloje dalyvaujančiais asmenimis ir asmens sutikimo (nesutikimo) duotiatitinkamus parodymus. Taigi tokie asmenys gali būti apklausiami kaipliudytojai tik jų pačių sutikimu, tačiau tai savaime nereiškia, kad jieapskritai negali duoti parodymų prieš save, savo gimines ar šeimosnarius.

Nors CPK 189 straipsnio pirmojoje dalyje galimybė būti liudytojunesiejama su asmens amžiumi, tačiau nepilnamečio liudytojo apklausaturi tam tikrų ypatumų. Jaunesnis negu šešiolikos metų liudytojas ne-prisiekia teismui CPK 192 straipsnio ketvirtojoje dalyje nustatyta tvar-ka, tačiau teismas privalo jam išaiškinti pareigą duoti teisingus paro-dymus (CPK 194 str. 2d.). Be to, apklausiant tokį, o teismo nuožiūra— ir jaunesnį negu aštuoniolikos metų liudytoją, gali būti šaukiami da-lyvauti ir jo atstovai pagal įstatymą, t. y. tėvai, globėjai, rūpintojai, taippat pedagogas arba Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovas. Nurodytiasmenys turi teisę pateikti tokiam liudytojui klausimus, nes geriau pa-žįsta nepilnametį, žino jo būdo bruožus, galimybes suvokti ir perteiktigaunamą informaciją. Išimtiniais atvejais, siekiant nustatyti tiesą arbanepakenkti nepilnamečio liudytojo interesams, t. y. apsaugoti jį nuo psi-chinio spaudimo ir įtakos, nepilnamečio liudytojo apklausos laikui teis-mo nutartimi bet kuris byloje dalyvaujantis ar kitas teismo posėdžio

1 Žinios. 2002, Nr. 104-4675.

473


salėje esantis asmuo gali būti pašalinamas iš posėdžio salės (CPK194 str. 3 d.). Šitaip pašalintam byloje dalyvaujančiam asmeniui grįžusį teismo posėdžio salę būtina išdėstyti nepilnamečio liudytojo apklau-sos turinį ir suteikti teisę pateikti jam klausimus. Apklaustas jaunesnisnegu šešiolikos metų liudytojas turi pasišalinti iš teismo posėdžio sa-lės, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, jam reikia joje būti (CPK194 str. 4d.).

Liudytojai šaukiami į teismą dažniausiai byloje dalyvaujančių as-menų prašymu. Asmuo privalo nurodyti prašomo šaukti liudytojo var-dą, pavardę, gyvenamąją vietą ir bylai reikšmingas aplinkybes, dėl ku-rių šis gali duoti parodymus (CPK 190 str.). Jeigu asmuo nenurodo,kokias bylai reikšmingas aplinkybes gali patvirtinti arba paneigti pra-šomas apklausti liudytojas, teismas turi teisę atsisakyti tenkinti tokįprašymą.

Kad būrų laikomasi operatyvumo principo, kviestinus į teismą liu-dytojus ieškovas privalo nurodyti ieškinyje (CPK 135 str. l d. 3 p.), oatsakovas - atsiliepime į ieškinį (CPK 142 str. 2 d. 3 p.) arba prieši-niame ieškinyje (CPK 143 str. 3 d.). Tokia teisė gali būti įgyvendina-ma ir bet kuriame procesiniame arba paruošiamajame dokumente (CPK111 str. 1d. 3 p., 112 str.), taip pat parengiamajame teismo posėdyje(CPK 230 str. l d.). Tik išimtiniais atvejais galima tenkinti prašymąapklausti liudytojus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK245 str. 2d., 251 str.) arba apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 str.).

Prašymą iškviesti liudytoją pareiškęs byloje dalyvaujantis asmuoprivalo apmokėti visas liudytojo turėtas išlaidas (CPK 190 str.). Pa-prastai liudytojui turi būti atlyginama už atitraukimą nuo darbo ar įpras-tos veiklos už kiekvieną dėl iškvietimo į teismą sugaištą dieną, jo ke-lionės ir gyvenimo išlaidos. Šios išlaidos padengiamos iš prašymąpateikusios šalies sumokėto užstato (CPK 90 str. l d.) liudytojui atli-kus savo pareigą (CPK 91 str. l d.).

Tam tikrais atvejais liudytojai gali būti kviečiami ne byloje daly-vaujančių asmenų, bet teismo iniciatyva. Ši nuostata taikytina byloms,kuriose teismas yra aktyvus: šeimos, darbo ir kai kuriose ypatingosiosteisenos bylose (CPK 375 str. l d., 414 str. l d., 443 str. 8 d.).

Pašauktas liudyti asmuo privalo atvykti į teismą ir duoti teisingusparodymus. Už šios pareigos nevykdymą asmuo atsako CPK248 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta tvarka (tokiam asmeniui galibūti skiriama iki vieno tūkstančio lirų bauda ir teismo nutartimi jisgali būti atvesdintas į kitą teismo posėdį).

Liudytojo parodymai duodami teismo posėdyje (CPK 250 str.).Rengdamasis teismo posėdžiui teismas išsiaiškina, kokie liudytojai at-

474


vyko į posėdį (CPK 239 str.). Posėdžio pirmininko patvarkymu liudy-tojai privalo išeiti iš teismo posėdžio salės į liudytojų kambarį (CPK241 str.). Be to, teismo posėdžio pirmininkas privalo imtis priemonių,kad teismo apklausti liudytojai nesusižinotų su dar neapklaustais liu-dytojais. Liudytojų kambaryje liudytojai yra atskirti nuo kitų asmenų,tačiau mūsų sąlygomis dėl teismo patalpų trūkumo ši nuostata sunkiaiįgyvendinama. Paprastai liudytojai dažniausiai laukia teismo korido-riuje prie teismo posėdžių salės, ne visada pavyksta užkirsti kelią liu-dytojų susižinojimui.

Kiekvienas liudytojas kviečiamas į teismo posėdžių salę ir apklau-siamas atskirai. Tam, kad apklausti ir neapklausti liudytojai negalėtųtarpusavyje bendrauti, apklausti liudytojai lieka iki posėdžio pabaigosteismo posėdžio salėje. Tam tikrais atvejais, apklaustų liudytojų prašy-mu ir išklausęs byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę, teismas galileisti liudytojams išeiti iš teismo posėdžio salės dar nepasibaigus teis-mo posėdžiui (CPK 192 str.).

CPK 192 straipsnio antrojoje dalyje numatyta galimybė apklaus-ti liudytoją ne tik teismo posėdžio salėje, bet ir jo buvimo vietoje.Tai įmanoma, kai teismo šaukiamas liudytojas negali atvykti dėl li-gos, senatvės, invalidumo ar kitų teismo pripažintų svarbiomis prie-žasčių, o byloje dalyvaujantis asmuo, kurio iniciatyva kviečiamas liu-dytojas, negali užtikrinti jo atvykimo. Tokiais atvejais teismas vykstaį liudytojo buvimo vietą, o teismo posėdžio protokole nurodoma, kadliudytojas buvo apklaustas savo buvimo vietoje. Be to, liudytojai ga-li būti apklausiami teismo pavedimo arba įrodymų užtikrinimo tvarka.Tokiu būdu duoti liudytojo parodymai perskaitomi teismo posėdyjebyloje dalyvaujančių asmenų pageidavimu. Nors šitaip apklaustiemsliudytojams atvykus į teismo posėdį įgyvendindamas tiesioginio da-lyvavimo principas, teismas savo arba byloje dalyvaujančių asmenųiniciatyva gali apklausti liudytojus bendrąja tvarka (CPK 195 str.).Tačiau liudytojai negali būti apklausiami parengiamajame teismo po-sėdyje (CPK 230 str.).

Prieš liudytojui duodant parodymus, teismo posėdžio pirmininkasnustato liudytojo asmens tapatybę, išaiškina liudytojo teises, pareigasir atsakomybę už priesaikos sulaužymą ar netinkamą kitų liudytojo pa-reigų vykdymą (CPK 192 str. 3 d.). Prieš duodamas parodymus, liudy-tojas žodžiu prisiekia padėjęs ranką ant Lietuvos Respublikos Konsti-tucijos. Priesaikos tekstas: „Aš (vardas, pavardė) garbingai ir sąžiningaipasižadu sakyti byloje tiesą, nieko nenuslėpdamas, nepridedamas ir ne-pakeisdamas." Prisiekęs žodžiu, liudytojas pasirašo priesaikos tekstą iršis pridedamas prie teismo posėdžio protokolo.

475


Už priesaikos nevykdymą ar netinkamą vykdymą liudytojas atsa-ko įstatymo nustatyta tvarka. Priesaikos sulaužymu laikytina melagin-gi parodymai ir už tai numatyta baudžiamoji atsakomybė (BK 235 str.).Asmuo, kuris bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją teisme duoti me-lagingus parodymus arba trukdė jam pagal šaukimą atvykti į teismą,baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės ribojimu, arbaareštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų (BK 232 str. l d.).

1964 m. priimtas CPK nenumatė liudytojo priesaikos. Liudytojui bu-vo išaiškinama jo pareiga duoti teisingus parodymus, jis buvo pasirašy-tinai įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už atsisakymą arba ven-gimą duoti parodymus ir už iš anksto žinomus melagingus parodymus.Priesaika buvo numatyta Civilinės teisenos įstatyme, kurio 95 straipsny-je nurodyta liudytojo priesaika dvasininkui, tačiau bylininkai turėjo teisętarpusavio susitarimu atleisti liudytoją nuo priesaikos. Nesant dvasinin-ko, apylinkės teisėjas galėjo apklausti liudytojus ir be priesaikos, „pri-mindamas jiems pareigą parodyti gryna sąžine visą, ką jie žino, ir pa-imdamas iš jų parašą, kad jie pasižada visą savo parodymą, bet kuriambylininkui pareikalavus, patvirtinti priesaika". Be to, nuo priesaikos bu-vo atleidžiami visų krikščionių tikybų dvasininkai ir vienuoliai bei as-menys tokių tikybų ir sektų, kurios nepripažįsta priesaikos (CTĮ 96 str.).

Liudytojui pasirašius priesaikos tekstą, teismo posėdžio pirminin-kas išsiaiškina liudytojo santykius su bylos šalimis, trečiaisiais asme-nimis ir kitas aplinkybes, reikšmingas liudytojo parodymams įvertinti(pvz., liudytojo išsilavinimą, veiklos sritį ir kt.), ir pasiūlo jam teisin-gai pasakyti teismui viską, kas jam yra žinoma byloje, ir vengti pa-teikti informaciją, kurios šaltinio jis negali nurodyti (CPK 192 str. 5 d.).Apie nurodytas aplinkybes liudytojas turi teismui pasakyti tai, ką žinoasmeniškai. Liudytojo parodymai duodami laisvo pasakojimo forma,tačiau, jam pradėjus pasakoti su byla nesusijusias aplinkybes, teismoposėdžio pirmininkas privalo pasiūlyti kalbėti apie tai, kad yra susijęsu nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis.

Duodamas parodymus, liudytojas turi teisę naudotis užrašais, tačiautik kai parodymai susiję su skaičiais ar kitais duomenimis, kuriuos sun-ku atsiminti, pavyzdžiui, padarytos turtinės žalos, atliktų rangos darbųvertės ar apimties skaičiavimais, įvairiais planais, brėžiniais, schemo-mis. Pažymėtina, kad naudojimasis ar nesinaudojimas užrašais priklausotik nuo liudytojo valios ir tam nereikia teismo leidimo, tačiau teismasgali uždrausti naudotis tokiais užrašais, kilus įtarimui, kad tokie liudy-tojo parodymai yra paruošti ir surašyti jį iškvietusios šalies. Be to,liudytojo naudojami užrašai turi būti pateikiami susipažinti teismui ir

476


byloje dalyvaujantiems asmenims ir teismo nutartimi šie užrašai galibūti pridedami prie bylos (CPK 193 str.). JAV civiliniame procese to-kia taisyklė vadinama „atminties atgaivinimu" (Federalinių įrodymų tai-syklių 612 str.). Tokia galimybė numatyta ir Rusijos Federacijos CPK172 straipsnyje, tuo tarpu Prancūzijos CPK 212 straipsnyje liudytojui,duodančiam parodymus, draudžiama remtis kokiais nors užrašais.

Įrodymais negali būti laikomi parodymai, duoti tokio liudytojo, ku-ris negali nurodyti informacijos šaltinio (CPK 192 str. 4d., LietuvosAukščiausiojo Teismo plenumo 1991 m. kovo 29 d. nutarimo Nr. 2 „DėlLietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normų, reguliuojančiųįrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje" 14 p.)1.

Išklausius liudytojo parodymų (pasakojimo forma), liudytojui galibūti pateikiami klausimai. Pirmasis liudytoją apklausia asmuo, kurioprašymu liudytojas buvo šaukiamas, ir jo atstovas, o vėliau - ir kitibyloje dalyvaujantys asmenys. Kai byloje dalyvaujantis asmuo veda byląper atstovą, „pirmojo klausimo teisė" gali būti perduota jam. Ypatingataisyklė taikoma, kai liudytojas iškviestas teismo iniciatyva. Tokiais at-vejais pirmasis klausimus pateikia ieškovas (CPK 192 str. 6 d.). Teisė-jas turi teisę šalinti menančius atsakymą klausimus ir klausimus, netu-rinčius ryšio su byla. Teisėjai turi teisę pateikti klausimus bet kuriuoliudytojo apklausos momentu, net per laisvą pasakojimą (dažniausiaipateikiami tikslinamieji klausimai).

Svarbu pažymėti, kad liudytojo parodymai, kaip įrodinėjimo prie-monė, turi būti gauti tik įstatymų nustatyta tvarka — tiesiogiai apklau-siant liudytoją teismo posėdyje (arba įrodymų užtikrinimo ar teismopavedimo tvarka). Liudytojo parodymai, gauti ne CPK nustatyta tvar-ka, pavyzdžiui, teismui (paštu) atsiųstais asmens rašytiniais pareiški-mais, notaro patvirtintais raštais arba pažeidžiant nustatytą teismo po-sėdžio tvarką, kai liudytojo apklausa atliekama apie tai nepranešusbyloje dalyvaujantiems asmenims, neatitinka įstatymų reikalavimų irnegali būti laikomi įrodymais2. Tačiau negalima sutikti su nuomone,kad notaro patvirtinti liudytojo parodymai nelaikytini įrodinėjimo prie-mone, nes notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktaiyra nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai nėra pripažinti nega-liojančiais (Notariato įstatymo 26 str. 2 d.). Jeigu notaras užfiksavo liu-

1 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimai dėl teismų praktikos civilinėse irbaudžiamosiose bylose 1995-2000. P. 10.

2 Žr.: LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 28 d. nutartis c. b. E. Kaniaus-kas v. V. Vilkas, Nr. 3K-3-221/2001 kat. 39.3, 39.6, 2.2, 94.3 // Teismų praktika. 2001,Nr. 15, p. 217-223.

477


dytojo parodymus, tai laikytina rašytiniu įrodymu, kuris turi būti įver-tintas laikantis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių.

Užsienio valstybėse liudytojo apklausos tvarka yra skirtinga. Ben-drosios teisės valstybėse liudytoją apklausia šalių advokatai, atlikdamikryžminę apklausą, o teisėjas tik stebi ją ir atmeta nesusijusius su by-la klausimus bei kontroliuoja proceso tvarkos laikymąsi, tačiau taippat turi teisę apklausti liudytoją. Pažymėtina, kad kryžminei apklausaiteikiamas pirmumas, todėl susiformavo taisyklė, jog negalima pateiktiįrodymo, kuris negali būti patikrinamas teisme per kryžminę apklausą.Prancūzijoje liudytojai apklausiami specialaus teisėjo (judge de la mi-se en etat) rengiantis teisminiam nagrinėjimui.

Apklausti liudytojai pakartotinai neapklausiami, tačiau prireikusteismas gali byloje dalyvaujančio asmens arba savo iniciatyva apklaustiliudytoją pakartotinai. Tai gali būti padaryta tame pačiame teismo po-sėdyje arba apklaustą liudytoją dar kartą iškviečiant į kitą teismo po-sėdį. Liudytoją apklausiant pakartotinai, būtina laikytis CPK 192 straips-nyje nustatytos tvarkos. Teismui pripažinus, kad šitai būtina, liudytojasgali būti apklausiamas ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje (CPK324 str. 3d.).

Prireikus teismas savo iniciatyva arba byloje dalyvaujančių asme-nų prašymu gali atlikti liudytojų akistatą (CPK 192 str. 7 d.). Akistatareikalinga, kai tarp liudytojų parodymų yra esminių prieštaravimų. Aki-stata skiriama teismo nutartimi.

Vertindamas liudytojo duotus parodymus, teismas privalo atsižvelgtiį daugybę aplinkybių, galinčių turėti įtakos jų turiniui, pavyzdžiui, įliudytojo amžių, sveikatos būklę, profesiją, išsilavinimą ir kitas asme-nines savybes, į tai, kaip liudytojui tapo žinomi įrodomieji faktai, kieklaiko praėjo nuo to laiko, kai šis juos sužinojo. Visada būtina atsi-žvelgti, ar nėra liudytojo parodymų ir kirų byloje esančių įrodymų (ra-šytinių įrodymų, ekspertizės išvados) prieštaravimų. Ypač sudėtinga ver-tinti prieštaringus liudytojų parodymus, kai jie yra vienintelė įrodinėjimopriemonė byloje. Tokius prieštaravimus būtina šalinti itin kruopščiai,analizuojant visus byloje įrodinėjamus faktus.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tam tikrais atvejais materialio-sios teisės normos draudžia naudoti liudytojų parodymus kaip įrodinė-jimo priemonę (CK 1.93 str. 2d.). Pavyzdžiui, Lietuvos AukščiausiojoTeismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 27d.nutartyje c. b. A. Storpirštienė v. D. Krasauskienės individuali įmonė(Nr. 3K-3-371/2001, kat. 5.4, 94.1) suformuluota teisės taikymo ir aiš-kinimo taisyklė, kad, „tarp įmonės ir darbuotojo kilus ginčui, darboužmokesčio išmokėjimo faktas negali būti įrodinėjamas liudytojų pa-

478


rodymais. Tik rašytiniai įrodymai pripažįstami leistinomis įrodinėjimopriemonėmis"1 darbdaviui įrodinėjant darbo užmokesčio sumokėjimofaktą.

Tačiau draudimas remtis liudytojų parodymais neturėtų būti besą-lygiškai taikomas teismuose, ypač jeigu jis prieštarautų sąžiningumo,teisingumo ir protingumo principams2. Teismų praktikoje tam tikraisatvejais liudytojo parodymai yra vienintelė įrodinėjimo priemonė (ypačypatingosios teisenos bylose siekiant nustatyti juridinę reikšmę turin-čius faktus), todėl, formuodamas vienodą teismų praktiką, LietuvosAukščiausiasis Teismas yra ne kartą pareiškęs nuomonę dėl įrodinėji-mo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo šios kategorijos bylose. Taiginagrinėjant pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teisėmis faktonustatymo bylas, teisme gali būti naudojamos visos CPK numatytosįrodinėjimo priemonės3, įskaitant ir liudytojų parodymus. Kita vertus,kai tarp asmenų, norinčių atkurti nuosavybės teises į tą pačią žemę,kyla ginčas dėl to, kas iki žemės nacionalizavimo buvo žemės savi-ninkas, ieškovas privalo įrodyti nuosavybės teisių įgijimo teisinį pa-grindą. Ieškovo kaip nuosavybės teisių įgijimo pagrindo nurodyto san-dorio sudarymo faktas turi būti įrodinėjamas vadovaujantis sudarant jįsudarymo vietoje galiojusiomis materialiosios teisės normomis, nusta-tančiomis sandorio galiojimo sąlygas4. Vadovaujantis materialiosios tei-sės normomis, tokiais atvejais nustatant sandorio galiojimo sąlygas būtųdraudžiama remtis liudytojų parodymais. Tai dar kartą parodo, kaipkruopščiai liudytojo parodymai turi būti naudojami kaip įrodinėjimopriemonė.

24.3 RAŠYTINIAI ĮRODYMAI

Rašytiniais įrodymais pripažintini tokie materialūs daiktai, kuriuose žen-klais išreikšta informacija apie reikšmingas nagrinėjamai bylai aplin-kybes. Toks rašytinių įrodymų apibrėžimas atspindi pagrindinius ir es-minius šios rūšies įrodymų požymius, tačiau nesuteikia galimybėstiksliai atskirti rašytinius įrodymus nuo kitų byloje esančių rašytinę for-mą turinčių įrodymų — byloje dalyvaujančių asmenų rašytinių paaiški-

1 Teismų praktika. 2001, Nr. 15, p. 250-253.2 LAT CBS teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 4 d. nutartis c. b. P. Bendaravičius,

J. Bendaravičius ir Birštono savivaldybė v. L. Reikelienė, Nr. 3K-3-218/2002,kat. 15.2.2.6, 94.2.

3 LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 22 d. nutartis c. b. S. Rimulaitis v. N. Ki-sielius, Nr. 3K-3-35/1999, kat. 35.

4 LAT CSB teisėjų kolegijos 1999 m. lapkričio 15 d. nutartis c. b. J. J. Ivaškevičiusv. J. J. Lapačinskas, Nr. 3K-3-580/1999 kat. 42.

479


nimų, eksperto išvados akto, kurie irgi ženklais užfiksuoti popieriujeir kuriuose taip pat yra reikšmingos informacijos.

Siekiant atskirti rašytinius įrodymus nuo kitų rūšių įrodymų, rei-kia prie jau nurodytų požymių pridėti dar vieną - šių įrodymų kilmę,šaltinį. Rašytiniai įrodymai paprastai kyla iš asmenų, nesančių bylojedalyvaujančiais asmenimis ar ekspertais. Tokių įrodymų turinys negalibūti priklausomas nuo jų autoriaus procesinės padėties byloje ir šieįrodymai paprastai atsiranda dar iki teismo proceso pradžios, t. y. ne-priklausomai nuo bylos teisminio nagrinėjimo. Dėl nurodytų priežas-čių byloje dalyvaujančių asmenų raštu pateikti paaiškinimai ir raštuišdėstyta eksperto išvada yra ne rašytiniai įrodymai, o savarankiška įro-dinėjimo priemonė.

Taigi rašytiniai įrodymai yra materialaus pasaulio daiktai, kuriųturinys (rašytiniai ženklai), galintis patvirtinti arba paneigti teismą do-minančius faktus, yra kilęs ne iš byloje dalyvaujančių asmenų ar eks-perto ir nepriklauso nuo šių asmenų procesinės padėties.

Materialųjį rašytinių įrodymų pagrindą sudaro bet kokios formosir kokybės materialaus pasaulio daiktai (popierius, medis, metalas arkita medžiaga, ant kurios gali išlikti rašytiniai ženklai). Rašytiniai žen-klai turi būti užrašomi taip, kad ant daikto liktų įskaitomi materialūsšių ženklų pėdsakai. Rašytiniai ženklai gali būti padaromi cheminiu(rašalu, tušu, dažais) arba mechaniniu (išdeginant, graviruojant ir kt.)būdu.

Pagal CPK 197 straipsnio pirmąją dalį rašytiniai įrodymai yra do-kumentai, dalykinio ar asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokie raš-tai, kuriuose yra duomenų apie bylai reikšmingas aplinkybes. Teisėsliteratūroje ir teismų praktikoje rašytiniai įrodymai dažnai tapatinamisu dokumentais, tačiau dokumentai yra tik viena rašytinių įrodymų rū-šis. 1964 m. CPK 73 straipsnyje buvo numatyta ir kitos rūšies rašyti-niai įrodymai - aktai, tačiau jie turėtų būti priskiriami prie dokumen-tų, todėl naujajame CPK ši rašytinių įrodymų rūšis neišskiriama.

Rašytinius įrodymus galima skirstyti pagal įvairius požymius: kil-mę, formą, turinį arba susidarymo (atsiradimo) procesą.

Pagal informacijos atsiradimo būdą rašytiniai įrodymai skirstomi įoriginalius pirminius (originalus) ir antrinius (nuorašus). Šis skirstymaspagrįstas įstatymu ir turi labai didelę praktinę reikšmę. CPK 198 straips-nio antrojoje dalyje nustatyta, kad rašytiniai įrodymai pateikiami CPK114 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. byloje dalyvaujantys asmenys pri-valo pateikti pirminius (originalius) įrodymus arba jų nuorašus, patvir-tintus teismo, notaro, byloje dalyvaujančio advokato arba dokumentą iš-davusio (priėmusio) asmens. Taigi įstatymai nenurodo pareigos pateikti

480


vien pirminius (originalius) įrodymus, nes pateikiantis įrodymą asmuone visada turi galimybę pristatyti pirminį įrodymą dėl jo apimties, sau-gojimo tvarkos (pvz., buhalterijos dokumentai turi būti saugomi pačiojeorganizacijoje) ar kitų priežasčių. Įstatymas nurodo asmenis, kurių pa-tvirtinti pirminiai rašytiniai įrodymai gali būti pripažįstami įrodinėjimopriemonėmis. Kitų asmenų patvirtinti nuorašai nepripažįstami tinkamaįrodinėjimo priemone. Tačiau CPK 114 straipsnio antrojoje dalyje nu-matyta teismo teisė savo iniciatyva arba byloje dalyvaujančių asmenųprašymu pareikalauti pateikti rašytinių įrodymų originalus. Tai gali būtipadaryta kilus abejonių dėl pateikto nuorašo tikrumo. Tokį prašymą by-loje dalyvaujantys asmenys gali pareikšti ieškinyje, priešiniame ieškiny-je, atsiliepime į pareikštą ieškinį ar kituose procesiniuose dokumentuo-se. Vėliau tokį prašymą galima pareikšti, jeigu teismas pripažįstasvarbiomis priežastis, dėl kurių Šis nebuvo pareikštas anksčiau, arba to-kio prašymo pareiškimas nevilkins bylos nagrinėjimo (CPK 114 str. 2 d.).Jeigu įrodomąją vertę turi tik dalis dokumento, teismui gali būti patei-kiama atitinkama rašytinio įrodymo dalis (išrašas, ištrauka), tačiau vi-sais atvejais pirminio įrodymo (jo dalies) nuorašas turi būti patvirtintasatitinkamus įgaliojimus turinčių asmenų (CPK 114 str. 2, 4d.).

Pagal formą rašytiniai įrodymai gali būti skirstomi į tris rūšis: pa-prastos rašytinės formos, įstatymo nustatytos formos ir turinio, patvir-tinti notarine tvarka. Skirstymas pagal formą taip pat turi praktinę reikš-mę, nes tik žinant įstatymų reikalavimus, keliamus tam tikro dokumentoformai ir turiniui, galima teisingai įvertinti rašytinį įrodymą1. Doku-mentas, kurio turinys ir forma neatitinka įstatymo reikalavimų, neturiįrodomosios vertės.

Dokumentai, kurių formai ar turiniui įstatymas nenustato specia-lių reikalavimų, gali būti sudaromi paprasta rašytine forma. Pavyzdžiui,CK 1.73 straipsnyje nurodyta, kokie sandoriai gali būti sudaromi rašy-tine forma. Kad sudarytas toks sandoris, galima įrodyti pateikus rašy-tinę sutartį. CK 1.93 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad įstatymųreikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas, kilus ginčui dėlsandorio sudarymo ar jo įvykdymo, atima iš šalių teisę remtis liudyto-jų parodymais įrodant šį faktą, o įstatymuose įsakmiai nurodytais at-vejais daro sandorį negaliojantį.

Kai kuriems dokumentams (draudimo polisams, gimimo ar mirtiesliudijimams) įstatymai numato specialius reikalavimus. Pavyzdžiui,2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo2 12 straipsnyje nu-

1 Mikelėnas V. Civilinis procesas. D. 1. P. 342.2 Žinios. 2001, Nr. 99-3515.

481


statyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįstiapskaitos dokumentais, kurių privalomus rekvizitus nustato šis įstaty-mas. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties (CMR konvencijos1)6 straipsnis numato krovimo važtaraščio turinio reikalavimus. Taigi ne-atitinkantys įstatymo reikalavimų dokumentai negali patvirtinti bylai reikš-mingų aplinkybių ir negali būti įrodinėjimo priemonė civilinėje byloje.

Tam tikriems dokumentams įstatymai nustato privalomą rašytinęnotarinę formą (CK 1.74str.). Įstatymų reikalaujamos notarinės for-mos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį (CK 1.93 str. 3 d.). Pa-vyzdžiui, notarine forma būtina sudaryti oficialius testamentus, ve-dybų sutartis, gyvenamojo namo, buto ar įmonės pirkimo-pardavimosutartis ir kita. Tokių dokumentų, nepatvirtintų notaro, teismas ne-pripažįsta rašytiniais įrodymais, kuriais gali būti įrodomas sandoriosudarymas ar įvykdymas.

Tam tikrais atvejais įstatymai numato registracijos reikalavimą (CK1.75 str.). Pavyzdžiui, juridiniai faktai, susiję su nekilnojamaisiais daik-tais, daiktinėmis teisėmis į juos ir šių teisių varžymais, turi būti regist-ruojami Nekilnojamojo turto registre (2001 m. birželio 21d. redakcijosNekilnojamojo turto registro įstatymo 15 str.)2. Tad gyvenamojo namoar buto pirkimo—pardavimo sutartį būtina įregistruoti Žemės ir kito ne-kilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonėje. Šios sutartiesneįregistravimas atima teisę panaudoti sutartį prieš trečiuosius asme-nis ir tokia sutartis negali sukelti tretiesiems asmenims teisinių pada-rinių (CK 1.75 str. 2 d., 6.383 str. 3 d.). Neatitinkantys nurodytų reika-lavimų dokumentai taip pat negali būti tinkama įrodinėjimo priemonėįrodinėjant atitinkamų sandorių sudarymą arba įvykdymą, tačiau jie galibūti panaudoti, jeigu registracija turi tik teisės išviešinimo reikšmę,bet jeigu registracija turi teisę (servituto, hipotekos, registruojamų daiktųuzufrukto) sukuriančią reikšmę, toks dokumentas negali būti tinkamaįrodinėjimo priemonė.

Pagal turinį rašytiniai įrodymai gali būti skirstomi į tvarkomuo-sius ir informacinius. Tvarkomaisiais rašytiniais įrodymais vadinamiįrodymai, kurių turinys liudija valinio pobūdžio faktus. Šiuose įrody-muose, pavyzdžiui, nenorminio pobūdžio valstybės valdžios aktuose,potvarkiuose, organizacijų pagal savo kompetenciją išduodamuose ak-tuose, sandoriuose, įgyvendinama materialiųjų teisinių santykių daly-vių valia. Tvarkomiesiems dokumentams paprastai būdinga ne tik tai,kad juose yra informacijos, bet ir tai, jog jie sukelia atitinkamų teisi-


482


nių padarinių. Tuo tarpu informacinių rašytinių įrodymų turinį sudaroįvykių, faktų, turinčių teisinę reikšmę, aprašymas arba patvirtinimas.Juose visada yra tam tikrų faktinių duomenų, kurie patvirtinta arbapaneigia reikšmingas nagrinėjamai bylai aplinkybes. Tokiais įrodymaispripažintini laiškai, ataskaitos, pažymos ir kita. Tam tikrais atvejaisrašytinio įrodymo turinys gali būti ir informacinis, ir tvarkomasis. Pa-vyzdžiui, įmonės vadovo įsakyme sumažinti darbuotojų nurodoma įsa-kymo data ir numeris (informacinė turinio dalis), o rezoliucinėje daly-je išreiškiama valia nuo tam tikros datos sumažinti darbuotojų(tvarkomasis turinys).

Pagal susidarymo (atsiradimo) būdą rašytiniai įrodymai gali būtiskirstomi į oficialius (viešuosius) ir asmeninius (privačius). Šis skirs-tymas pateiktas CPK 197 straipsnio pirmojoje dalyje. Asmeniniais pri-pažintini iš privačių fizinių arba juridinių asmenų kilę rašytiniai įro-dymai (susirašinėjimas, užrašai, korespondencija).

Valstybės ar savivaldybės institucijų išduoti, kitų valstybės įgaliotųasmenų pagal kompetenciją patvirtinti dokumentai pripažįstami oficia-liais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią (CPK197 str. 2 d.). Nurodytą įstatymo formuluotę atitinkantys įrodymai pripa-žįstami prima facie įrodymais, t. y. tokiais, kurių įrodomoji galia yradidesnė negu kitų įrodinėjimo priemonių (CPK 185 str. 2d.). Dėl minė-tos priežasties šiuose įrodymuose nurodytos aplinkybės pripažįstamos vi-siškai įrodytomis, kol bus paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais,išskyrus liudytojų parodymus, tačiau draudimas remtis liudytojų parody-mais netaikytinas, jeigu šitai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir pro-tingumo principams. Oficialių rašytinių įrodymų įrodomoji galia įstaty-muose gali būti suteikta ir kitiems dokumentams (CPK 197 str. 2 d.).

Viešuosius rašytinius įrodymus išduoda valstybės ar savivaldybėsinstitucijos įstatymų nustatyta tvarka veikdamos pagal savo kompeten-ciją ir laikydamosi tokiems dokumentams keliamų formos reikalavi-mų. CK 2.35 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad valstybės ir sa-vivaldybių institucijos įteisintos Konstitucijoje. Valstybės ir savivaldybiųinstitucijos yra: atstovaujamosios valdžios (Seimas, savivaldybės tary-ba), valstybės vadovo (Lietuvos Respublikos Prezidentas), vykdomo-sios valdžios (Vyriausybė, ministerijos, apskrities viršininkas, valdyba,meras), teismo valdžios (Konstitucinis Teismas, Lietuvos AukščiausiasTeismas, Vyriausiasis administracinis teismas, Lietuvos apeliacinis teis-mas, apygardų, apylinkių teismai, prokuratūra), kontrolės (priežiūros)(Valstybės kontrolė, Seimo kontrolieriai, Vyriausybės atstovas, Lietu-vos Respublikos muitinė, Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, mote-rų ir vyrų lygių galimybių kontrolierius, vaiko teisių apsaugos kontro-

483


lierius, savivaldybės kontrolierius), Lietuvos bankas, teisėsaugos (Vals-tybės saugumo departamentas, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Policijosdepartamentas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, Kalėjimų departa-mentas) ir kitos institucijos, kurios finansuojamos iš valstybės ir savi-valdybių biudžetų ir kurioms įstatymai suteikia viešojo administravi-mo įgaliojimus. Jų kompetencija apibrėžiama įstatymuose.

Priėmus naują Valstybės tarnybos įstatymo redakciją buvo įvestavalstybės ir savivaldybės įstaigos sąvoka, nes šio įstatymo 2 straipsnioketvirtojoje dalyje nurodyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijosir įstaigos yra atstovaujamosios, valstybės vadovo, vykdomosios, teis-mo valdžios institucijos, teisėsaugos institucijos ir įstaigos, auditą, kon-trolę (priežiūrą) atliekančios institucijos ir įstaigos, kitos valstybės irsavivaldybių institucijos ir įstaigos, kurios finansuojamos iš valstybėsar savivaldybių biudžetų ir valstybės pinigų fondų ir kurioms įstaty-mai suteikia viešojo administravimo įgaliojimus1. Vadovaujantis nuro-dyta įstatymo nuostata turi būti aiškinama CPK 197 straipsnio antrojidalis ir oficialiu rašytiniu įrodymų pripažintini valstybės ir savivaldy-bių institucijų ir įstaigų išduoti dokumentai. Šiems dokumentams ke-liami Raštvedybos taisyklių2 ir atitinkamos institucijos nustatyti for-mos reikalavimai, juos pasirašo valstybės tarnautojas, kurio statusą irkompetenciją nurodo Valstybės tarnybos įstatymas ir kiti teisės aktai,ir jo parašas tvirtinamas tam tikrais atvejais valstybės ar savivaldybėsinstitucijos ar įstaigos spaudu. Dėl nurodytų priežasčių svarbu nusta-tyti, ar jis pagal savo kompetenciją galėjo išduoti ir pasirašyti atitin-kamą dokumentą.

Oficialiais rašytiniais įrodymais laikomi ir kitų valstybės įgaliotųasmenų išduoti dokumentai. Pavyzdžiui, notaro patvirtinti dokumentaiyra oficialūs (viešieji), nes Notariato įstatymo 26 straipsnio antrojojedalyje sakoma, kad notarine tvarka patvirtintuose dokumentuose nuro-domi faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, kol šie dokumentai (ar jųdalys) nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais. Tokia pati įro-dymo prima facie galia numatyta ir Hipotekos įstatymo 6 straipsnyje,Nekilnojamojo turto registro įstatymo 3 straipsnyje. Prie šios rūšies įro-dymų priskirtini ir civilinės būklės aktų įrašai, įvairių valstybės regist-rų (juridinių asmenų, testamentų, vedybų) įrašai. Teismo antstolio su-rašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (CPK 635 str. 4 d.)yra oficialus rašytinis įrodymas. Šiuo atveju antstolis aplinkybes kon-statuoja vykdydamas teismo pavedimą. Faktinių aplinkybių konstatavi-


484


mas turi tam tikrų panašumų su vietos apžiūra, tačiau vietos apžiūrąatlieka pats teismas, tuo tarpu faktus konstatuoja teismo antstolis teis-mo pavedimu. Taip pat prie oficialių rašytinių įrodymų priskirtini teis-mo antstolių surašyti procesiniai dokumentai, pavyzdžiui, turto areštoaktai.

Vadovaujantis CPK 197 straipsnio antrąja dalimi, oficialių rašyti-nių įrodymų pateikimas teisme reiškia įrodinėjimo pareigos šalims per-skirstymą, nes priešinga šalis pirmiausia privalo paneigti pateiktą vie-šąjį rašytinį įrodymą. Tokie įrodymai privalo užtikrinti visišką teismoįsitikinimą dėl atitinkamų aplinkybių. Daroma prielaida, kad toks do-kumentas yra tikras, jeigu jį viešosios teisės subjektas išdavė veikda-mas pagal savo kompetenciją ir jis atitinka tokiems dokumentams ke-liamus reikalavimus (CPK 197 str. 2 d.). Jeigu bylą nagrinėjančiamteismui kyla abejonių dėl pateikto viešojo dokumento tikrumo, teis-mas turi teisę savo arba byloje dalyvaujančių asmenų iniciatyva parei-kalauti dokumentą išdavusio asmens paaiškinimų ir palyginti jį su ki-tais to asmens išduotais, sudarytais ar patvirtintais dokumentais (CPK203 str.). Šitaip gali būti patikrinama, ar dokumentas buvo išduotas(patvirtintas) neviršijant kompetencijos, ar dokumentas buvo sudarytasremiantis tikrovės neatitinkančiais duomenimis. Pasitvirtinus nurody-toms aplinkybėms, nurodyti dokumentai negali būti pripažįstami ofi-cialiais rašytiniais įrodymais, o juos išdavę (patvirtinę) asmenys turibūti traukiami drausminėn, administracinėn ar baudžiamojon atsako-mybėn (BK 289 str.).

Oficialių (viešųjų) rašytinių įrodymų institutas buvo ir Civilinėsteisenos įstatyme. Jo 459 straipsnyje nurodoma, kad „aktai, sudarytiarba patvirtinti nustatyta tvarka, turi pirmenybę prieš naminius aktusir kitus rašytus įrodymus, bet šiais galima remtis tiek, kiek įsakmiaijie pirmiems neprieštarauja arba kiek jie anuos papildo. Naminių arkitų neformalinių aktų galią ir pirmenybę nustato teismas savo nuo-žiūra."1 Taigi jau tarpukario Lietuvos civiliniame procese rašytiniai įro-dymai skirstyti į oficialius ir privačius („naminius"). Nors šių laikųoficialių rašytinių įrodymų užuomazgų buvo galima aptikti įvairiuoseįstatymuose (Hipotekos, Notariato, Nekilnojamojo turto registro įstaty-muose), tačiau į CPK jie įtraukti 2001 m., atitinkamai pakeičiant irpapildant 1964 m. priimto CPK 73 straipsnio antrąją dalį. Tada oficia-liais rašytiniais įrodymais buvo pripažįstami dokumentai, išduoti vals-tybės valdžios ar valdymo įstaigų, arba dokumentai, patvirtinti kitų vals-tybės įgaliotų asmenų. Naujajame CPK atsirado nuostata, susijusi su

1 Civilinės teisenos įstatymas. Su pakeitimais ir papildymais. P. 113.

485


savivaldybės institucijų išduotais dokumentais, t. y. viešųjų rašytinių įro-dymų sąrašas išplėstas.

Atkreiptinas dėmesys, kad faktas, kurį gali patvirtinti tam tikrasoficialus rašytinis įrodymas, paprastai negali būti patvirtinamas doku-mentais. Pavyzdžiui, gimimo arba mirties faktas gali būti patvirtina-mas tik gimimo arba mirties liudijimu.

Rašytinius įrodymus, kaip ir daugelį kitų įrodymų, paprastai pa-teikia byloje dalyvaujantys asmenys, tačiau tam tikrais atvejais juosgali išreikalauti teismas (CPK 198 str. l d.). Asmuo rašytinį įrodymą,kuriuo grindžia procesinio dokumento turinį, privalo pateikti įstatymonustatyta tvarka (CPK 111 str. 2d. 4 p., 135 str. 2d., 142 str. 2d.,143 str. 3 d.). Negalėdami patys gauti reikalingų įrodymų, byloje daly-vaujantys asmenys gali raštu (paruošiamųjų dokumentų forma) arbažodžiu (parengiamajame teismo posėdyje ar teismo posėdyje) prašytiteismą išreikalauti atitinkamą rašytinį įrodymą. Tokiame prašyme turibūti nurodoma:

1) reikalaujamas rašytinis įrodymas;2) aplinkybės, dėl kurių yra pagrindo manyti, kad atitinkamą įro-

dymą turi prašyme nurodytas asmuo;3) aplinkybės, kurias gali patvirtinti reikalaujamas įrodymas (CPK

198 str. l d.). Nurodytų reikalavimų nesilaikymas suteikia teismui tei-sę atmesti prašymą.

Rašytiniai įrodymai gali būti renkami tokiais būdais:1) teismas išreikalauja rašytinius įrodymus iš juos turinčių fizinių

ar juridinių asmenų (CPK 199 str. 2 d.). Atkreiptinas dėmesys, kad as-menys, kurie nagrinėjamoje byloje negali būti liudytojai (CPK 189 str.2 d.), neprivalo pateikti teismui reikalaujamų įrodymu, jeigu juos pa-teikus būtų atskleistos aplinkybės, dėl kurių jie negali būti apklausia-mi kaip liudytojai; tačiau, jeigu nurodytos aplinkybės sudaro tik dalįreikalaujamo rašytinio įrodymo, turi būti pateikiamas nustatyta tvarkapatvirtintas įrodymo išrašas, neatskleidžiantis minėtų aplinkybių. As-muo neprivalo pateikti rašytinių įrodymų ir kai turi teisę atsisakyti bū-ti apklausiamas ar duoti parodymus, jei tai būtų parodymai prieš save,savo šeimos narius arba artimuosius giminaičius (CPK 199 str. 3 d.);

2) asmeniui, prašančiam išreikalauti įrodymą, teismas gali duotiteisės gauti reikalaujamą rašytinį įrodymą liudijimą, tačiau pažymėti-na, kad teismas neturi teisės savo iniciatyva įpareigoti asmenį gautiįrodymą, jeigu pats asmuo nesutinka šito padaryti. Tokiais atvejais as-muo pats gauna įrodymą ir pateikia jį teismui. Taip pat rašytinius įro-dymus gali išreikalauti advokatai, jų padėjėjai;

486


3) užsienio valstybėse esantys įrodymai renkami teismo pavedimotvarka, vadovaujantis tarptautinių teisinės pagalbos sutarčių ir 1970 mkovo 18d. Hagos konvencijos dėl įrodymų civilinėse ar komercinėsebylose paėmimo užsienyje1 nustatytomis taisyklėmis.

Asmenys, neturėdami galimybės pateikti teismui (arba pateikti pernustatytą laiką) reikalaujamą įrodymą, privalo apie tai pranešti teis-mui, kartu nurodydami įrodymo nepateikimo priežastis (CPK 199 str6 d.). Už šių reikalavimų nevykdymą gali būti skiriama bauda. Jos pa-skyrimas neatleidžia nuo pareigos pateikti reikalaujamą įrodymą.

Jeigu teismui reikalingus rašytinius įrodymus sunku pateikti, pa-vyzdžiui, dėl didelės jų apimties, taip pat kai tik dalis didelės apim-ties rašytinio įrodymo reikšminga nagrinėjamai bylai, teismas gali pa-reikalauti pateikti nustatyta tvarka patvirtintus išrašus arba tokiusįrodymus apžiūrėti ir ištirti jų buvimo vietoje (CPK 199 str. 7d.).

Kartu su atitinkamais procesiniais dokumentais asmuo privalo pa-teikti tiek rašytinio įrodymo nuorašų, kiek yra byloje dalyvaujančių as-menų (neskaičiuojant įrodymą pateikiančio asmens), išskyrus numaty-tas išimtis (CPK 113 str. l d.). Be to, jeigu dokumentas yra surašytasne valstybine kalba, kartu būtina pateikti ir nustatyta tvarka patvirtintąjo vertimą į valstybinę kalbą (CPK 198 str. 2 d.).

Pažymėtina, kad dokumento rašytinei formai įstatymas prilyginoir byloje dalyvaujančių asmenų pasirašytus dokumentus, kurie nustaty-ta tvarka perduodami telekomunikacijų galiniais įrenginiais, tačiau ši-tai įmanoma tik kai užtikrinama perduodamo teksto apsauga ir galimaidentifikuoti asmens parašą. Telekomunikacijų galiniai įrenginiai - taitelefono, telegrafo, faksimilinio ryšio aparatai, modemai ir kiti teleko-munikacijų paslaugų įrenginiai, skirti prijungti prie atitinkamo tele-komunikacijos tinklo galinių taškų (Telekomunikacijų įstatymo 2 str.11 d.)2. Pagal Elektroninio parašo įstatymo3 8 straipsnio pirmąją dalįsaugus elektroninis parašas, sukurtas saugia parašo formavimo įrangair patvirtintas galiojančiu kvalifikuotu sertifikatu, elektroniniams duo-menims turi tokią pat teisinę galią kaip ir parašas rašytiniuose doku-mentuose ir yra leistina įrodinėjimo priemonė teisme. Be to, įstatymesakoma, kad elektroninis parašas negali būti laikomas negaliojančiudėl bet kurios iš toliau išvardytų priežasčių: l) kad yra elektroninis;2) kad nėra patvirtintas kvalifikuotu sertifikatu; 3) kad nėra patvirtin-tas akredituoto sertifikavimo paslaugų teikėjo išduotu kvalifikuotu serti-

1 Žinios. 2000, Nr. 44-1250.2 Žinios. 1998, Nr. 56-1548.3 Žinios. 2000, Nr 61-1827, 2002, Nr. 64-2572

487


fikatu; 4) kad nėra sukurtas saugia parašo formavimo įranga. Jis visaisatvejais turi teisinę galią, jeigu parašų naudotojai tarpusavyje dėl Šitosusitaria. Juridinio asmens atstovo elektroninio parašo galia yra prily-ginama juridinio asmens atstovo parašo, patvirtinto juridinio asmensantspaudu, galiai rašytiniuose dokumentuose, jeigu elektroninis para-šas sukurtas laikantis šio įstatymo reikalavimų1.

Rašytiniai įrodymai balsu perskaitomi teismo posėdyje ir pateikia-mi susipažinti byloje dalyvaujantiems asmenims, išskyrus atvejus, kaijie su šiais įrodymais yra susipažinę iki teismo posėdžio pradžios. Pa-prastai byloje dalyvaujantys asmenys, besidomintys nagrinėjamos by-los eiga, dažnai būna susipažinę su bylos medžiaga dar esant pasiren-gimo teisminiam bylos nagrinėjimui stadijai. Be to, rašytinių įrodymųnuorašai kartu su procesiniais dokumentais išsiunčiami byloje dalyvau-jantiems asmenims, todėl nėra būtina šiuos įrodymus pateikti dar kar-tą susipažinti teismo posėdyje. Reikiamais atvejais rašytiniai įrodymaigali būti pateikiami susipažinti liudytojui ar ekspertui, siekiant nusta-tyti aplinkybes, pavyzdžiui, ar liudytojas dalyvavo surašant dokumen-tą. Susipažinę su byloje esančiais rašytiniais įrodymais, byloje daly-vaujantys asmenys turi teisę pateikti dėl tiriamų įrodymų paaiškinimus.

Asmeninis susirašinėjimas ar kitokio asmeninio susižinojimo duo-menys viešajame teismo posėdyje gali būti skelbiami tik sutikimu vi-sų asmenų, kurių susižinojimas turi būti skelbiamas. Priešingu atvejutokie bylai reikšmingi duomenys paskelbiami ir ištiriami uždarame teis-mo posėdyje, teismui priėmus šiuo klausimu nutartį (CPK 201 str.).Teismo posėdžio protokole pažymima apie įrodymo ištyrimą uždarameteismo posėdyje. Nurodytos privačių asmenų susirašinėjimo slaptumonuostatos taikomos visam asmenų susižinojimui, neatsižvelgiant į jobūdą (paštu, faksimiliniu ar elektroniniu ryšiu, telefono pokalbiu). Ši-taip įgyvendinamos Konstitucijos 22 straipsnio asmeninio gyvenimo ne-liečiamumo, teisės į susirašinėjimą, telefono pokalbių slaptumo nuo-statos, kurių ribojimai galimi tik esant įstatymų nustatyta tvarkapriimtam teismo sprendimui.

Neviešame teismo posėdyje turi būti tiriami ir rašytiniai įrodymai,susiję su valstybės, tarnybos ar komercine paslaptimi, tačiau rašytiniaiįrodymai, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, negali būti įrody-mai civilinėje byloje, kol informacija, sudaranti atitinkamą paslaptį, busišslaptinta nustatyta tvarka (CPK 177 str. 5 d.).

Apžiūrėtų rašytinių įrodymų (ar jų dalies) turinys prireikus galibūti įrašomas į teismo posėdžio protokolą. Po to, atsižvelgiant į bylojedalyvaujančių asmenų nuomonę, pirminius rašytinius įrodymus (origi-

488


nalus) galima grąžinti juos pateikusiems asmenims, tačiau tokiais at-vejais byloje būtina palikti teisėjo patvirtintus įrodymų nuorašus (CPK202 str. 2 d.).

Pasitaiko rašytinių įrodymų, turinčių išorinių trūkumų (trintų, tai-sytų, pridėtų, braukytų ir pan.), be to, būna atvejų, kai teismui patei-kiami tik nustatyta tvarka nepatvirtinti neišlikusių (sunaikintų ar din-gusių) įrodymų nuorašai. Tokiais atvejais dėl pateiktų įrodymųįrodomosios galios sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgda-mas į byloje esančių įrodymų visumą ir jų tarpusavio ryšį (CPK202 str.).

Byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę ginčyti rašytinį įrodymątokiais būdais:

1) pareikšdami įrodymą esant netikrą;2) paneigdami įrodyme esančius duomenis;3) pareikšdami įrodymą esant suklastotą.Pirmuoju atveju asmuo privalo įrodyti, kad dokumentas nėra tin-

kamai įformintas, pavyzdžiui, dokumentą surašė neturintis reikiamų įga-liojimų asmuo, dokumente nėra privalomų rekvizitų (parašo, antspau-do). Kadangi dokumentas yra netikras, jame esantys duomenys negalipatvirtinti bylos aplinkybių. Šis būdas dažniausiai taikytinas oficialiemsrašytiniams įrodymams. Antruoju atveju įrodinėjama, kad dokumentoturinys neatitinka tikrovės. Pavyzdžiui, asmuo ima įrodinėti, kad ne-laimingas atsitikimas darbe įvyko ne dėl jo neatsargumo (kaip nuro-doma nelaimingo atsitikimo akte), o dėl darbdavio kaltės. Trečiuojuatveju abejonės dėl įrodymo tikrumo sprendžiamos CPK 184 straips-nyje nustatyta tvarka. Pareiškus, kad rašytinis įrodymas suklastotas, įro-dymą pateikęs asmuo gali prašyti teismą nepripažinti įrodymo įrodinė-jimo priemone, o bylą spręsti remiantis kitais įrodymais. Tokio prašymonepareiškus, teismas gali įpareigoti asmenį, pareiškusį esant klastotę,pateikti klastojimo įrodymų. Be to, tokiam pareiškimui patikrinti teis-mas gali skirti ekspertizę arba išreikalauti papildomų įrodymų. Teismopripažintas suklastotu, įrodymas negali būti pripažįstamas įrodinėjimopriemone ir reikiamais atvejais suklastojimo faktas pranešamas proku-rorui. Šis įrodymą klastojusiam asmeniui gali taikyti baudžiamąjį per-sekiojimą.

Visi rašytiniai įrodymai, išskyrus oficialius (viešuosius) rašytiniusįrodymus, nėra svarbesni už kitas įrodinėjimo priemones. Jų tikrumąir pakankamumą būtina tikrinti taip pat kaip kitų įrodinėjimo priemo-nių. Dažniausiai teisme tiriamos rašytinio įrodymo atsiradimo aplinky-bės, galinčios turėti įtakos įrodymo turiniui ir tikrumui, nes rašytiniai

489


įrodymai kyla iš (yra surašomi) tam tikrą asmenų, o juos visada galipaveikti įvairūs objektyvūs ir subjektyvūs veiksniai. Be to, kilus abe-jonių, būtina patikrinti, ar dokumentą tikrai surašė jame nurodomas joautorius, ar dokumento turinys atitinka jo autoriaus ketinimus, valią.

Civilinio proceso įstatymai rašytinius įrodymus pripažįsta labaisvarbia įrodinėjimo priemone. Tam tikrais atvejais materialiosios tei-sės normos atitinkamas bylos aplinkybes leidžia įrodinėti tik rašyti-niais įrodymais (CK 1.93 str. 2d.). Dokumentiniame procese ieški-nio reikalavimai grindžiami tik leistinais rašytiniais įrodymais (CPK424 str. 2d.).

Teismų praktikoje, remiantis apibendrinimo duomenimis, taip patsiekiama suformuluoti įrodinėjimo taisykles, taikytinas tam tikrų kate-gorijų byloms. Štai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. sau-sio 16d. nutarimo Nr. 2 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nag-rinėjant civilines bylas dėl atlyginimo žalos, padarytos asmenį sužalojus,kitaip pakenkus jo sveikatai arba atėmus gyvybę" 7 punkte nurodoma,kad asmens kaltę patvirtinantys rašytiniai įrodymai gali būti: 1) nelai-mingo atsitikimo darbe aktai; 2) teismo nuosprendžiai, sprendimai, tar-dymo institucijų nutarimai; 3) pareigūnų, kontroliuojančių darbo saugosbūklę ir darbo įstatymų laikymąsi, surašyti sveikatos sužalojimo prie-žasčių aktai; 4) medicininė išvada dėl asmens darbingumo netekimolaipsnio nustatymo; 5) įsakymai ir nutarimai dėl drausminės arba ad-ministracinės nuobaudos skyrimo kaltiems tos organizacijos darbuoto-jams, ir 6) kiti dokumentai (aktai), kuriuose yra žinių apie bylai reikš-mingas aplinkybes1.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad garbės ir oru-mo gynimo bylose, kai žinios yra paskleistos dokumentuose, aktuo-se, charakteristikose, reikalų ar asmeninio susirašinėjimo raštuose,laiškuose ar paskleistos kitu materialiu būdu, paskleidimo faktą bū-tina įrodyti rašytiniais įrodymais. Tokiais atvejais teismui privalu pa-teikti įrodymų originalus, be to, visą įrodymą (laikraštį, biuletenį, žur-nalą ar kt.), o ne publikacijų iškarpas (žr. Lietuvos AukščiausiojoTeismo senato 1998 m. gegužės 15d. nutarimo Nr. l „Dėl LietuvosRespublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respubli-kos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nag-rinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas" 4 p.)2. Tuo tarpuLietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16d. nutari-

1 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimai dėl teismų praktikos civilinėse irbaudžiamosiose bylose 1995-2000. P. 38.

2 Ten pat. P. 64-65.

490


mo Nr. 27 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje nagrinėjant civi-lines bylas dėl atlyginimo žalos, padarytos eismo įvykio metu"1

16 punkte nurodoma, kad teismo pavedimu transporto priemones ga-li įvertinti tik įstatymų nustatyta tvarka įregistruotų ir turinčių teisęverstis transporto priemonių vertinimo veikla įmonių nustatyta tvar-ka atestuoti kilnojamojo turto vertintojai. Jų išvados pripažįstamosrašytiniais įrodymais.

Daugelio valstybių civilinio proceso teisė rašytinius įrodymus pri-pažįsta labai svarbia įrodinėjimo priemone. Daugumoje kontinentinėsteisinės sistemos valstybių (Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Len-kijoje) rašytiniai įrodymai skirstomi į privačius ir viešuosius ir jiemstaikoma skirtinga nuginčijimo tvarka. Vokietijoje ir Austrijoje viešiejirašytiniai įrodymai pripažįstami prima facie įrodymais.

Tam tikri ypatumai išsiskiria bendrosios teisės valstybėse, kurrašytinių įrodymų tyrimui didelę įtaką turi ginčo proceso pobūdis iržodinio proceso vyravimas, suteikiantis liudytojų parodymams tam tik-rą pirmumą, palyginti su rašytiniais įrodymais. Vadovaujantis „paro-dymų pagal svetimus žodžius" taisykle, rašytiniai įrodymai pripažįs-tami parodymais pagal svetimus žodžius. Bendrosios teisės valstybėserašytiniai įrodymai vadinami dokumentais. JAV Federalinių įrodymųtaisyklių 1001 straipsnyje išvardijama, kas gali būti priskiriama prierašytinių įrodymų: tai užrašai ir įrašai, sudaryti iš raidžių, žodžių arskaičių arba jų atitikmenų, kurie gali būti padaryti ranka, spausdintimašinėle arba atsiradę dėl spausdinimo, fotografavimo, magnetiniųimpulsų, mechaninių ir elektroninių įrašų, taip pat fotografijos, įskai-tant nuotraukas, kino juostas, rentgeno nuotraukas, vaizdajuostes2. Visdėlto įstatymai nenurodo kriterijaus, pagal kurį rašytiniai įrodymaiatskiriami nuo daiktinių įrodymų. Anksčiau vyravusi geresnio įrody-mo taisyklė reikalavo pateikti dokumento originalą, tačiau šiuo metuįsigali taisyklė, kad negalint gauti originalo teismas gali leisti antri-nius įrodymus (t. y. nuorašus). Paprastai ši taisyklė taikoma, kai pir-minį įrodymą turi kita šalis arba šalis nurodo, kad įrodymo origina-las dingęs arba sunaikintas, tačiau visais atvejais šalis privalonurodyti, jog ėmėsi visų įmanomų priemonių siekdama surasti pir-minį įrodymą.

Bendrosios teisės procesui būdinga ir tai, kad šalys privalo vi-sus rašytinius įrodymus atskleisti dar iki teismo posėdžio, įspėdamos

1 Ten pat. P. 108.2 Federal Rules of Evidence for United States Courts and Magistrates. Notre Da-

me, 1995.

491


viena kitą apie turimų rašytinių įrodymų panaudojimą. Šios teisinėssistemos valstybėse paplitęs ir kompiuterinių duomenų, kaip rašyti-nių įrodymų, naudojimas. Pavyzdžiui, Anglijoje duomenys, esantyspanaudojant kompiuterinę techniką gautame dokumente, yra leistiniįrodymai tokio fakto, kuriam įrodyti leidžiamas tiesioginis žodinis įro-dymas. Be to, privalu laikytis ir kitų sąlygų - dokumentas turi būtigautas panaudojant kompiuterį, kuris nuolat naudotas informacijaikaupti ir apdoroti; informacija į kompiuterį patekusi įprasta tvarka;informacijai patenkant į kompiuterį, šis veikęs tinkamai. Nurodytųtaisyklių pagrįstumą pateisina tai, kad, naudodamasis kompiuterinėstechnikos galimybėmis, teismas gautų patikimos informacijos apie by-lai reikšmingas aplinkybes ir būtų pakankamai apsaugotas nuo kom-piuterinių duomenų klastojimo1.

Nurodyta patirtimi pasinaudota kuriant ir naująjį CPK. Jo 198 straips-nio antrojoje dalyje sakoma, kad rašytinės formos dokumentui prilygi-nami tam tikri dokumentai, perduoti telekomunikacijų galiniais įrengi-niais. Ši nuostata taip pat atveria kelią panaudoti kompiuterine technikasukurtą dokumentą kaip rašytinį įrodymą. Tokiu rašytiniu įrodymu lai-kytini elektroniniai duomenų pranešimai, jeigu juose esanti informaci-ja gali būti pateikta vėlesniam naudojimui ir yra žinių apie bylai reikš-mingas aplinkybes. Be to, yra galimybių kompiuteriniais tyrimaisnustatyti su tiriamu įvykiu susijusios kompiuterinės įrangos - aparati-nės ir programinės įrangos, informacijos, sukauptos kompiuterinėse duo-menų laikmenose, kompiuterinės sistemos ir jos veikimo sąlygų beiįtakos tiriamam įvykiui faktines aplinkybes. Tokius tyrimus atlieka Lie-tuvos teismo ekspertizės centro ekspertai. Šiais tyrimais galima nusta-tyti, ar kompiuterine technika sukurtas dokumentas nėra suklastotas.Teismas vertindamas elektroninių duomenų pranešimų įrodomąją galiąturėtų atsižvelgti į būdo, kuriuo tas elektroninis pranešimas sukurtas,saugomas ar perduotas, patikimumą, būdo, kuriuo išlaikytas informa-cijos vientisumas, patikimumą, būdo, kuriuo nurodomas elektroniniopranešimo autorius, patikimumą ir į kitas su elektroniniu pranešimususijusias aplinkybes.

24.4 DAIKTINIAI ĮRODYMAI

Daiktiniai įrodymai yra daiktai, kurie dėl savo ypatingų savybių arbapatys savaime gali būti priemonė, padedanti nustatyti bylai reikšmin-gas aplinkybes (CPK 204 str.). Paprastai tai materialūs daiktai, kuriųbuvimas, išorė, kokybė ar kitos savybės, buvimo vieta, taip pat ant

1 P e a . A . Cit. op. P . 155-156.

492


kurių palikti pėdsakai ir kiti požymiai gali patvirtinti arba paneigti tamtikras bylai reikšmingas aplinkybes. Vertindamas šiuos įrodymus, teis-mas gali nustatyti padarytos turtinės žalos dydį, įsigytos prekės koky-bę, daikto vertę ir kita. Daiktiniai įrodymai gali būti patys įvairiausidaiktai: apgadintas arba neapgadintas automobilis, įvairios paskirtiespatalpos ir statiniai, įrengimai, prietaisai, įrankiai, baldai, drabužiai irt.t. Dažniausiai daiktiniai įrodymai yra daiktai, dėl kurių vyksta teis-minis ginčas. Rečiau daiktiniai įrodymai būna įvairūs dokumentai. Jųnegalima painioti su rašytiniais įrodymais, nes tokiais atvejais įrodo-mąją reikšmę turi ne rašytinio dokumento turinys, o išoriniai doku-mento požymiai, pavyzdžiui, suklastotas gimimo liudijimas (patvirti-nantis dokumento klastotės faktą), dokumento popieriaus arba rašalokokybė, dokumento buvimo (arba radimo) vieta.

Daiktinius įrodymus teismui pateikia byloje dalyvaujantys asme-nys arba juos išreikalauja teismas (CPK 206 str. l d.). Negalintys pa-tys gauti reikalingų daiktinių įrodymų byloje dalyvaujantys asmenysgali prašyti teismą juos išreikalauti. Tokiame prašyme būtina nurodyti:1) daiktinį įrodymą, kurį prašoma išreikalauti; 2) pagrindą, leidžiantįmanyti, kad įrodymą turi prašyme nurodytas asmuo; 3) priežastį, dėlkurios prašantis asmuo pats negali pateikti daiktinio įrodymo, ir 4) ap-linkybes, kurias gali patvirtinti arba paneigti įrodymas (CPK 205 str.).Šių reikalavimų nesilaikymas yra pagrindas teismui atmesti prašymąišreikalauti įrodymą. Be to, tokius prašymus būtina pareikšti procesi-niuose arba paruošiamuosiuose dokumentuose, išimtiniais atvejais - žo-džiu teismo posėdyje.

Daiktiniai įrodymai yra pateikiami tiesiogiai bylą nagrinėjančiamteismui arba išduodami prašančiam išreikalauti įrodymą asmeniui, pa-teikusiam liudijimą, kuriuo patvirtinama asmens teisė gauti išreikalau-jamą įrodymą (CPK 206 str.). Daiktinių įrodymų nepateikimo padari-niai yra analogiški rašytinių įrodymų nepateikimo padariniams (CPK207 str.). Teismui pateikti daiktiniai įrodymai yra laikomi byloje arbaperduodami pagal specialų apyrašą į teismo daiktinių įrodymų saugo-jimo kamerą. Paprastai kartu su byla seife ar nedegamojoje spintojesaugomi nedidelės apimties daiktai (knygos, drabužiai, avalynė ir pan.).Sudaromas daiktinio įrodymo, saugomo teismo daiktinių įrodymų sau-gojimo kameroje, apyrašas, kuriame smulkiai aprašomas daiktinis įro-dymas nurodant jo pavadinimą, technines charakteristikas, matmenis,svorį, spalvą, ypatingus požymius, esamus pažeidimus ar sugadinimusir panašiai, t. y. požymius, leidžiančius identifikuoti daiktą. Teisėjo re-zoliucija apyrašas pridedamas prie bylos, o jeigu šitai atliekama teis-mo posėdyje, apyrašas pridedamas prie posėdžio protokolo ir teismas

493


priima protokolinę nutartį perduoti įrodymą saugoti daiktinių įrodymųsaugojimo kameroje.

Įrodymai, kurių negalima atgabenti į teismą, saugojami buvimo vie-toje ir ten apžiūrimi (CPK 208 str. 3 d.). Teismas privalo imtis priemo-nių., kad daiktiniai įrodymai išliktų nepakitę, nes svarbu išsaugoti jų įro-domąsias savybes. Pirmiausia, būtina uždrausti naudoti tokius daiktuspagal jų tikslinę (ūkinę) paskirtį. Tam galima imtis laikinųjų apsaugospriemonių. Tam tikrais atvejais, esant daiktinius įrodymus pateikusių as-menų prašymui ir galimybei jį patenkinti be žalos bylos išnagrinėjimui,teisme apžiūrėtus ir ištirtus daiktinius įrodymus galima grąžinti juos pa-teikusiems asmenims iki bylos nagrinėjimo pabaigos. Daiktų, išimtų išapyvartos ar ribotai esančių apyvartoje ir neišimtų iš apyvartos daiktų(CK 4.7 str.) galima negrąžinti juos pateikusiems asmenims, o perduotiatitinkamoms valstybės institucijoms. Jų perdavimo klausimas sprendžia-mas įstatymo nustatyta tvarka, pavyzdžiui, į paveldėto turto apyrašą įtrau-kus mirusiojo turėtą šaunamąjį ginklą, dėl jo perdavimo paveldėtojui arrealizavimo sprendžiama 2002 m. sausio 15 d. Ginklų ir šaudmenų kon-trolės įstatymo 42 straipsnyje nustatyta tvarka1.

Daiktiniai įrodymai tiesiogiai apžiūrimi teismo posėdyje: teismasvizualiai apžiūri daiktinį įrodymą ir ištiria jo savybes, požymius, ypa-tumus, reikšmingus nagrinėjamai bylai. Tai gali būti atlikta analizuo-jant daikto pažeidimus, stebint jo veikimą, jį matuojant, sveriant ir pa-našiai. Kartu sudaroma galimybė susipažinti su įrodymais visiems bylojedalyvaujantiems asmenims, o prireikus — ir ekspertams bei liudytojams.Asmenys, susipažinę su daiktiniu įrodymu, turi teisę atkreipti teismodėmesį į aplinkybes, susijusias su įrodymu, ir tokios pastabos įrašo-mos į teismo posėdžio protokolą (CPK 209 str.).

Vertindamas daiktinius įrodymus, teismas privalo atkreipti dėmesįį jų įrodomųjų savybių atsiradimo (susidarymo) aplinkybes. Labai svar-bu nustatyti, ar daiktinis įrodymas nebuvo dirbtinai paveiktas, kiek laikoyra praėję nuo įvykio, kurio aplinkybės yra įrodinėjamos remiantis daik-tiniu įrodymu, iki įrodymo ištyrimo teisme. Pavyzdžiui, siekdamas nu-statyti prekės, dėl kurios kyla ginčas, kokybę ar kitas savybes, teismasgali skirti teismo prekinę ekspertizę.

Daiktiniai įrodymai kaip įrodinėjimo priemonė pripažįstami viso-se valstybėse. Anglijoje prie daiktinių įrodymų priskiriami materialūsdaiktai, žmogaus išorinė išvaizda, liudytojo elgesys, daiktinių įrodymųapžiūra, įrašai. Taigi šioje valstybėje daiktiniai įrodymai suvokiami pla-čiau, nes prie jų priskiriama net asmens psichikos būklė duodant pa-

1 Žinios. 2002, Nr. 13-467.

494


rodymus teisme. JAV daiktiniai įrodymai dažnai vadinami „ekspona-tais". Šioje valstybėje eksponatai atlieka dvejopą vaidmenį: jie gali būtirealūs daiktiniai įrodymai arba iliustraciniai daiktiniai įrodymai, ku-riais siekiama ką nors paaiškinti (pvz., autoįvykio schema). Gana pla-čiai naudojami įrašai, kuriais atkuriami praeities įvykiai. Tokie įrašailabai panašūs į Lietuvos baudžiamajame procese atliekamus eksperi-mentus, tačiau Lietuvos civiliniame procese tokia įrodinėjimo priemo-nė, buvusi numatyta CPK projekte, deja, iki šiol nėra taikoma. Be to,JAV teismuose įvykiams atkurti naudojami ne tik vaizdo įrašai, bet irkompiuterinė technika1. Įvairių techninių priemonių naudojimas teis-me sudaro galimybę operatyviau išsiaiškinti bylai reikšmingas aplin-kybes, pavyzdžiui, kompiuterinis įvykių atkūrimas (rekonstrukcija) ga-li būti naudojama ir Lietuvoje ekspertams teikiant ekspertizės išvadas.

Tuo tarpu reikia pabrėžti, kad Lietuvos teismuose daiktiniai įro-dymai kaip įrodinėjimo priemonė naudojami gana retai.

24.5 EKSPERTO IŠVADA

Ekspertizės skyrimo pagrindas yra poreikis išsiaiškinti tam tikrus bylaireikšmingus klausimus, kurių negalima išsiaiškinti be specialių moks-lo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių (CPK 212 str. l d.).1964 m. CPK 87 straipsnio pirmojoje dalyje buvo numatyta, kad eks-pertizė skiriama siekiant išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausi-mus, reikalaujančius specialių mokslo, meno, technikos ar amato ži-nių. Tuo tarpu priimant dabartinį CPK atskirai išskirta viena mokslosritis - medicina, šitaip pabrėžiant šios mokslo srities tyrimų svarbą.Taigi gali būti skiriama tokių sričių ekspertizė: a) mokslo - įvairiųmokslų sričių (humanitarinių mokslų: istorijos, lingvistikos, ekonomi-kos; gamtos mokslų: biologijos, agronomijos; tiksliųjų mokslų: mate-matikos ir kt.); b) meno (literatūros, dailės, muzikos); c) technikos(transporto, buitinės technikos); d) amato; e) medicinos (psichiatrijos, psi-chologijos, narkologijos), ir f) kitų sričių. Taigi eksperto išvada - tai įsta-tymų nustatyta tvarka paskirto asmens, turinčio specialių mokslo, tech-nikos, amato ar kitų sričių žinių, raštu išdėstyta nuomonė, gauta atlikustam tikrus tyrimus siekiant atsakyti į teismo pateiktus klausimus.

Atkreiptinas dėmesys, kad teismo ekspertizė negali būti skiriamasiekiant išaiškinti teisės klausimus, nes juos, vadovaudamasis nepri-klausomumo principu, teismas privalo spręsti savarankiškai (lot. iuranovit curia). Teisme kilus abejonių dėl įstatymo ar kito teisės akto,

1 P e a . A . Cit. op. P . 160-161.

495


kuris turėtų būti taikomas byloje ir priklauso Konstitucinio Teismo kom-petencijai, sutikimo su Konstitucija, teismas privalo sustabdyti bylą irkreiptis su atitinkamu prašymu į Konstitucinį Teismą (CPK 3 str. 4 d.).Jeigu teisės aktas nepriklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, ben-drosios kompetencijos teismas turi teisę kreiptis į administracinį teis-mą su prašymu patikrinti, ar atitinkamas norminis teisės aktas ar jodalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės priimtą norminį teisės aktą (CPK3 str. 4 d.). Vis dėlto ekspertizė gali būti skiriama ir siekiant išspręstiklausimus, susijusius su užsienio teise, nes užsienio teisė yra teisėsklausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. gruodžio21 d. nutarimo Nr. 28 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų praktikos tai-kant tarptautinės privatinės teisės normas" 7 p.)1, nors CK 1.12 straips-nio pirmojoje dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos tarptautiniųsutarčių ar įstatymų numatytais atvejais užsienio teisę teismas taiko,aiškina ir jos turinį nustato ex officio.

Tik teismas gali skirti ekspertizę, tačiau visais atvejais būtinaatsižvelgti į byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę. Šalis, inicijuo-dama ekspertizės skyrimą, privalo nurodyti aplinkybes, kurias būtinanustatyti, ir ekspertui pateiktinus klausimus. Prašymai skirti eksper-tizę neretai yra abstraktūs, netikslūs, kartais net nenurodomi klausi-mai. Tokių prašymų nereikėtų tenkinti. Šalies prašymai skirti eksper-tizę išdėstomi procesiniuose arba paruošiamuosiuose dokumentuose,nors tokius prašymus galima pateikti ir žodžiu teismo posėdyje. Eks-pertizė gali būti skiriama rengiantis teisminiam bylos nagrinėjimui irnagrinėjant bylą (tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuo-se). Be to, turto vertės nustatymo ekspertizė gali būti teismo antsto-lio skiriama ir vykdymo procese (CPK 682 str. l d.). Teismo nutarti-mi paskyrus ekspertizę, bylos nagrinėjimas gali būti sustabdytas (CPK164 str. 2 p.).

Skirdamas ekspertizę teismas privalo išsiaiškinti, kokius konkre-čius klausimus reikia pateikti ekspertui. Šiuo tikslu teismas išklausovisų byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę (siūlymus), tačiau galuti-nius kausimus nustato pats priimdamas nutartį. Atmesdamas byloje da-lyvaujančių asmenų klausimus, teismas privalo nurodyti atmetimo ar-gumentus (CPK 213 str.).

Teismo nutartis skirti ekspertizę arba jos neskirti neskundžiamą,tačiau gali būti skundžiama nutartis sustabdyti bylą (paskyrus eksper-tizę) (CPK 165 str.).

1 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimai dėl teismų praktikos civilinėse irbaudžiamosiose bylose 1995-2000. P. 105-106.

496


Nutartis skirti ekspertizę turi atitikti teismo nutarčiai keliamus rei-kalavimus (CPK 291 str. l d.). Nutarties motyvuojamojoje dalyje būti-na aprašyti bylos aplinkybes, susijusias su ekspertizės dalyku, ir nuro-dyti ekspertizės skyrimo pagrindą. Ekspertui pateikiami klausimai turibūti susiję su jo, o ne teismo kompetencija. Pavyzdžiui, autotechnikosekspertas gali nustatyti transporto priemonių gedimus, jų atsiradimolaiką ir priežastis, autoavarijos eigą, tačiau negali spręsti, kuris auto-įvykio dalyvis kaltas dėl žalos, nes šį klausimą turi išspręsti teismas,įvertinęs eksperto išvadą ir kitas bylos aplinkybes.

Rezoliucinėje teismo nutarties dalyje nurodomi ekspertui patei-kiami klausimai. Jie turi būti aiškūs ir tikslūs, be dviprasmybių. Beto, šioje nutarties dalyje nurodomas ekspertas arba ekspertizės įstai-ga, kuriai pavedama atlikti ekspertizę. Prireikus gali būti skiriami keliekspertai arba ekspertų komisija. Skiriant kompleksinę ekspertizę, kaiklausimus turi spręsti keli įvairių sričių specialistai, būtina nurodytiekspertą, privalantį atlikti bendruosius tyrimus ir pateikti bendrąjąišvadą (pavyzdžiui, psichiatrinė-psichologinė ekspertizė). Prieš tai teis-mas atsižvelgia į ekspertų arba ekspertizės įstaigos (-ų) nuomonę.Jeigu ekspertizę pavedama atlikti ekspertizės įstaigai, ekspertą skiriaįstaigos vadovas ir jis teismui praneša apie paskirtą konkretų eksper-tą. Šitaip yra siekiama sudaryti teismui galimybę pranešti apie taibyloje dalyvaujantiems asmenims ir išaiškinti jiems teisę nušalinti eks-pertą.

Ekspertai gali būti ekspertizės įstaigų (pvz., Lietuvos ekspertizėsinstituto, Valstybinės teismo psichiatrijos ar narkologijos tarnybos, Vi-daus reikalų ministerijos Kriminalinių ekspertizių skyriaus, Lietuvosteisės universiteto Teisės medicinos instituto, įvairių akcinių bendro-vių) darbuotojai, asmenys, turintys reikiamą išsilavinimą ir atitinkan-tys tam tikrus kvalifikacinius reikalavimus (turto vertintojai, audito-riai), bei kiti asmenys, turintys specialių žinių. Dabar yra įsteigtasLietuvos teismo ekspertizių centras1, kuris organizuoja ir koordinuojavalstybinių ekspertizės įstaigų darbą. 2002 m. Teismo ekspertizės įsta-tymas nustato teismo ekspertizės įstaigų ir teismo ekspertų statusą, kva-lifikacinius reikalavimus teismo ekspertams, ekspertizės atlikimo tvar-ką. Įstatymas įsigalioja kartu su BPK ir iš esmės skirtas ekspertų veiklosreglamentavimui baudžiamajame procese. Tačiau tai nereiškia, kad teis-mo ekspertai negali atlikti ekspertizės civilinėje byloje, nes šitai nu-mato ir pats įstatymas2.


497


CPK 212 straipsnyje nurodyta, kad CK numatytais atvejais gali būtinustatyta kitokia ekspertų skyrimo ir ekspertizės atlikimo tvarka. Taigali būti priverstinio akcijų pardavimo, juridinio asmens veiklos tyri-mo byloje. Prieš skirdamas ekspertus, teismas privalo pasiūlyti šalimssusitarti dėl konkrečių ekspertų skyrimo. Šalims susitarus, teismas ski-ria šalių bendrai pasirinktus ekspertus, kad ištirtų juridinio asmens veik-lą ir raštu pateiktų ataskaitą bei siūlymus. Šalims nesusitarus, teismasekspertus skiria savo nuožiūra iš šalių pateikto siūlomų ekspertų sąra-šo, kuriame nurodoma ne mažiau kaip dešimt ekspertų. Tokiais atve-jais šalis turi teisę iš kitos šalies pateikto sąrašo išbraukti penkis eks-pertus ir pareikšti nuomonę apie sąraše likusius ekspertus (CK2.127 str.). Galutinį ekspertų skaičių nustato teismas, atsižvelgdamas įjuridinio asmens veiklos tyrimo mastą. Taigi proceso ir materialiosiosteisės normos numato skirtingą atitinkamų ekspertų skyrimo tvarką.

Eksperto nušalinimo pagrindai nurodyti CPK 67 straipsnyje, ku-riame greta bendrųjų nušalinimo pagrindų, numatytų CPK 65 straips-nyje, nustatomi ir specifiniai nušalinimo pagrindai, t. y. kai ekspertasdėl tarnybos ar kitokių priežasčių yra priklausomas nuo bet kurio by-loje dalyvaujančio asmens arba kai ekspertas atliko reviziją, auditą arkitokį patikrinimą, kurio medžiaga sudarė pagrindą iškelti nagrinėja-mą civilinę bylą; tačiau pagrindas nušalinti ekspertą nėra aplinkybė,kad ekspertas dalyvavo ankstesnėje tos pačios bylos ekspertizėje (CPK68 str. 3 d.). Vykdant teismo sprendimą teismo antstoliui nesutikus suekspertui pareikštu nušalinimu, šis klausimas nedelsiant perduodamasspręsti apylinkės teismui (CPK 598 str. 5 d.). Vykdymo proceso šalysturi teisę pareikšti nušalinimą per penkias dienas nuo patvarkymo skirtiekspertizę dienos (CPK 682 str. l d.).

Ekspertu paskirtas asmuo privalo atvykti teismo šaukimu ir pateiktinešališką išvadą jam pateiktais klausimais (CPK 214 str. l d.). Už šiospareigos nevykdymą dėl priežasčių, kurias teismas pripažino nesvar-biomis, ekspertui gali būti skiriama bauda, o už melagingos išvadospateikimą ekspertas atsako įstatymo nustatyta tvarka (BK 235 str.). Eks-pertas turi teisę atsisakyti pateikti išvadą, jeigu mano, kad išvadai ne-pakanka medžiagos arba jam pateiktas klausimas viršija jo kvalifikaci-ją ar kompetenciją (CPK 214 str. 3 d.). Be to, jis gali pats nusišalintiar būti nušalintas CPK 65 straipsnio pirmosios dalies 1-5 punktuosenurodytais pagrindais, kita vertus, tik jam taikytini specialūs pagrin-dai, nurodyti CPK 67 straipsnio antrojoje dalyje (jis yra dėl tarnybosar kitaip priklausomas bent nuo vienos iš šalių ar kitų byloje dalyvau-jančių asmenų; atliko reviziją, auditą ar kitokį patikrinimą, kurio me-džiaga buvo pagrindas iškelti tą civilinę bylą).

498


Ekspertas turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, dalyvauti teis-mo posėdyje, pateikti byloje dalyvaujantiems asmenims ir liudytojamsklausimus, prašyti teismą pateikti papildomos medžiagos, reikalingosekspertizei (CPK 214str. 2d.). Už ekspertizės atlikimą ekspertas gau-na užmokestį (CPK 89 str. 2 d.), be to, jam mokami dienpinigiai iratlyginamos turėtos atvykimo į teismą, važiavimo ir gyvenamosios pa-talpos nuomos išlaidos (CPK 89 str. 4 d.).

Ekspertizės atlikimo išlaidos apmokamos iš teismo nustatyto už-stato bylinėjimosi išlaidoms padengti pagal patvirtintą sąmatą, tačiaujeigu ekspertas iškviečiamas ir ekspertizė skiriama teismo iniciatyva,šios išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto. Tam tikri eksperto dar-bo užmokesčio ypatumai nustatyti priverstinio akcijų pardavimo ir ju-ridinio asmens veiklos tyrimo bylose (CK 2.129 str.).

Ekspertizė gali būti atliekama teisme, ekspertizės įstaigoje arbakitose vietose (tiriamo dalyko buvimo vietoje). Pavyzdžiui, tiriant galiišsiskirti nuodingosios medžiagos, dėl kurių ekspertizė turi būti atlie-kama specialiai tam skirtose patalpose, arba ekspertizė dėl statinio sta-tybos darbų kokybės ir vertės neišvengiamai turi būti atliekama stati-nio buvimo vietoje (nors patys skaičiavimai pagal statybos vietojesurinktus duomenis gali būti atliekami ir eksperto kabinete).

Tam tikrais atvejais įstatymai numato būtiną ekspertizės skyrimą.Ekspertizę būtina skirti tėvystės nustatymo (CPK 389 str.), fizinio as-mens pripažinimo neveiksniu ar ribotai veiksniu (CPK 466, 471 str.),priverstinio akcijų pardavimo ir juridinių asmenų veiklos tyrimo bylo-se (CK 2.118, 2.127 str.), taip pat dėl nelaimingų atsitikimų darbe arsusirgimų profesine liga (Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimųdarbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 2 str. 8 d.) ir ki-tais atvejais.

Teismų praktikoje dažniausios tokių rūšių ekspertizės:1) rašysenos ekspertizė, kai reikia nustatyti asmenis, rašiusius ar

pasirašiusius tam tikrą dokumentą, rašto klastojimo atvejus. Ši eksper-tizė dažniausiai pavedama Teismo ekspertizės centro ekspertams;

2) psichiatrinė ekspertizė, kai reikia nustatyti fizinio asmens psichi-kos būklę siekiant nuspręsti dėl asmens veiksnumo arba atsakyti į klau-simą, ar asmuo tam tikru metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę irjuos valdyti. Tokios ekspertizės dažniausiai pavedamos Valstybinei psi-chiatrijos ir narkologijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos1;

3) psichologinė ekspertizė, kai nustatomas asmens gebėjimas su-prasti bylos aplinkybes ir nepilnamečio asmens gebėjimas suvokti ir

1 Žinios. 1997, Nr. 65-1586.

499


valdyti savo veiksmus, atsižvelgiant į individualius psichologinius iramžiaus ypatumus. Ši ekspertizė taip pat pavedama Valstybinei psichiat-rijos ir narkologijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos1;

4) narkologinė ekspertizė, kai siekiama pripažinti asmenį ribotaiveiksniu dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais, narkotinėmis artoksinėmis priemonėmis, išnagrinėti medicinos apžiūros išvadas dėl as-mens neblaivumo ar girtumo laipsnio nustatymo2;

5) dokumentų ekspertizė dėl dokumento turinio tapatybės ar su-klastojimo, dokumento gamybos būdo, laiko ir kitų aplinkybių. Ją daž-niausiai atlieka Teismo ekspertizės centras;

6) medicinos ekspertizė, kai ginčijama tėvystė, siekiama nustaty-ti asmens kūno sužalojimo, darbingumo netekimo procentą. Šias eksper-tizes atlieka Teismo medicinos institutas, Valstybinė medicinos sociali-nės ekspertizės komisija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos3;

7) autorystės ekspertizė, kai nustatomas neredaguoto kūrinio au-torius. Atlieka Teismo ekspertizės centras;

8) buhalterinė ekspertizė, kai nustatomas materialiųjų vertybiųir pinigų trūkumas, turtinės žalos dydis. Atlieka Teismo ekspertizėscentras, revizijų departamentas prie Finansų ministerijos, pavieniaiauditoriai;

9) finansų ekspertizė, kuria siekiama nustatyti įmonių nemoku-mą bankroto bylose, mokesčių mokėjimo tvarką ir pažeidimus vyk-dant kredito ir finansų operacijas;

10) autotechninė ekspertizė, kuria siekiama išsiaiškinti transportopriemonės gedimus, jų atsiradimo aplinkybes, autoįvykio mechanizmą.Atlieka Teismo ekspertizės institutas;

11) techninės darbų saugos ekspertizė, kuria nustatomos nelaimingųatsitikimų darbe techninės priežastys, darbo sąlygų sutikimas su nu-statytais reikalavimais;

12) prekinė ekspertizė, kai ginčijama sugadinto automobilio re-monto, sugadintų baldų, drabužių ar kitų daiktų vertė. Atlieka įvairūsekspertai ar turto vertintojai, dažniausiai Lietuvos prekių ekspertizėsasociacijos narių (pvz., UAB „Impeksservis") ekspertai;

13) turto ar verslo vertinimo ekspertizė, kuria siekiama nustatytinekilnojamojo ar kilnojamojo turto, taip pat verslo vertę. Šią ekspertizęatlieka turtą ir verslą vertinančios įmonės, turto vertintojai, turintys Au-dito, apskaitos ir turto vertinimo instituto suteiktus kvalifikacijos atesta-

1 Žinios. 1997, Nr. 65-1586.2 Ten pat.3 Žinios. 1995, Nr. 101-2265.

500


tus, suteikiančius teisę verstis atitinkama turto vertinimo veikla (1999 m.gegužės 25d. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 5 str)1

14) statinių projektavimo, statybos, statinių projektų ekspertizė, kaiginčijama namų, butų ar kitų statinių statybos vertė. Ją atlieka ates-tuotos statinių ekspertizės įmonės.

Žinoma, tai tėra dažniausiai teismuose atliekamų ekspertizių sąra-šas. Vien Lietuvos teismo ekspertizės centras atlieka dvidešimt aštuoniųrūšių ekspertizes (teisingumo ministro 1998 m. lapkričio 2d. įsakymuNr. 173 patvirtintų Ekspertizių darymo Lietuvos teismo ekspertizės ins-titute nuostatų 2 p.)2. Remiantis naujausiais moksliniais duomenimis ga-li būti išaiškinamos pačios įvairiausios bylai reikšmingos aplinkybės.

Paskyręs ekspertizę teismas kartu su nutartimi skirti ekspertizępateikia ekspertui ir daiktus bei dokumentus, kurie turi būti ištirti. Daž-niausiai ekspertui pateikiama visa civilinė byla. Ekspertizę būtina at-likti objektyviai ir išsamiai, ekspertas privalo griežtai laikytis įstaty-muose nustatytų reikalavimų.

Ekspertas gali teismui pranešti, kad išvados negalima pateikti tikkai: 1) pateikta medžiaga yra neišsami, netinkamos kokybės ir Šių trū-kumų negalima pašalinti; 2) klausimas nėra eksperto kompetencijos;3) atsakyti į klausimą nėra moksliškai pagrįstos metodikos.

Ekspertizės eiga, rezultatai ir išvada išdėstomi raštu ekspertizėsakte. Prieš perskaitydamas eksperto išvadą teismo posėdyje, ekspertizęatlikęs ekspertas prisiekia padėjęs ranką ant Konstitucijos (CPK 217 str.l d.), išskyrus atvejus, kai ekspertizę atlieka asmuo, įtrauktas į Lietu-vos Respublikos ekspertų sąrašą, jis buvo prisiekęs įtraukiant jį į są-rašą, atleidžiamas nuo priesaikos teisme ir laikomas įspėtu dėl bau-džiamosios atsakomybės (Teismo ekspertizės įstatymo l0 str.). Jeiguekspertizė atliekama ne teismo posėdyje, eksperto pasirašytas priesai-kos tekstas, kaip ekspertizės akto sudedamoji dalis, yra pridedamasprie ekspertizės akto.

Ekspertizės atlikimo tvarką ekspertizės įstaigose nustato atitinka-mi teisės aktai, pavyzdžiui, Teismo ekspertizės įstatymas, Ekspertiziųdarymo Lietuvos teismo ekspertizės institute nuostatai, Teismo psichiat-rinės, narkologinės ir psichologinės ekspertizės organizavimo ir atliki-mo tvarka3, Teismo medicinos instituto nuostatai4.

Ekspertizės aktą sudaro trys dalys: įvadinė, tiriamoji ir išvadų dalis.


501


Įvadinėje dalyje nurodoma akto surašymo data, byla, kurioje pa-skirta ekspertizė, teismo nutartis, kuri yra ekspertizės atlikimo pagrin-das, ekspertizės rūšis, ekspertizės įstaigos pavadinimas, žinios apie eks-pertą (pavardė, vardas, išsilavinimas, specialybė, mokslo laipsnis,einamos pareigos), ekspertui pateikti klausimai, ekspertizės atlikimovieta, atliekant ekspertizę dalyvavę asmenys, eksperto priesaikos žyma.

Tiriamojoje dalyje ekspertas privalo smulkiai aprašyti atliktus tyri-mus ir jais remiantis padarytas išvadas. Taip pat būtina nurodyti prie-žastis, kodėl negalima atsakyti į tam tikrus klausimus. Šią ekspertizėsakto dalį turi suprasti ir ne specialistai, specialūs terminai turi būti pa-aiškinti. Paprastai tyrimo eiga atskleidžiama ir fotonuotraukomis, skaid-rėmis, planais, brėžiniais, schemomis bei kitomis pagalbinėmis priemo-nėmis - jos pridedamos prie akto. Kompleksinės ekspertizės atveju aktotiriamojoje dalyje kiekvieno eksperto atlikti tyrimai išdėstomi atskirai.

Išvadų dalyje ekspertas privalo atsakyti į teismo nutartyje pateik-tus klausimus. Į kiekvieną klausimą būtina atsakyti iš esmės (ne for-maliai) arba nurodyti, kad negalima šito padaryti dėl akto tiriamojojedalyje nurodytų priežasčių (nepakanka medžiagos, nėra moksliškai pa-grįstos metodikos, klausimas nėra eksperto kompetencijos). Ekspertoišvados jo paties iniciatyva spręstais klausimais išdėstomos pabaigoje.

Pagal atsakymų į teismo klausimus pobūdį eksperto išvada galibūti trijų rūšių: kategoriška, tikėtina ir išvada, kad į teismo klausimusnegalima atsakyti.

Kategoriška išvada reiškia aiškų ir vienintelį atsakymą į pateiktąklausimą (atsakymas gali būti ir teigiamas, ir neigiamas), pavyzdžiui,kad ponas H. pasirašydamas testamentą negalėjo suprasti savo veiks-mų esmės ir jų valdyti, kad paskolos lapelyje pasirašė ne ponia L., okitas asmuo. Tokia eksperto išvada yra tiesioginis įrodymas.

Tikėtina išvada yra tada, kai ekspertas nurodo, kad tam tikras fak-tas galėjo arba gali egzistuoti. Pavyzdžiui, tokia yra išvada, kad pilie-tės J. veiksmai prieštaravo Kelių eismo taisyklėms, jeigu ji per san-kryžą važiavo degant raudonam šviesoforo signalui, tačiau jeigu degėžalias šviesoforo signalas, tai jos veiksmai Kelių eismo taisyklėms ne-prieštaravo. Taigi šiuo atveju kitomis įrodinėjimo priemonėmis turi būtinustatyta, koks šviesoforo signalas degė pilietei J. važiuojant per san-kryžą. Tokia eksperto išvada gali būti tik netiesioginis įrodymas.

Ekspertizę (komisijos, kompleksinę) atlikę ekspertai pateikia ben-drą išvadą ir ją pasirašo visi ekspertizę atlikę ekspertai. Kai atliekantkompleksinę ekspertizę paaiškėja, kad į pateiktus klausimus atskiraituri atsakyti skirtingų specialybių ekspertai, tyrimų rezultatai gali būtiįforminami ir atskirais aktais.

502


Ekspertizės išvada, ekspertui prisiekus, balsu perskaitoma teismoposėdyje. Teismas gali pasiūlyti ekspertui paaiškinti išvadą savais žo-džiais. Toks aiškinimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą. Siekiantišaiškinti ir papildyti eksperto išvadą, jam gali būti pateikiami klausi-mai. Pirmais klausimas pateikia asmuo, kurio prašymu paskirta eks-pertizė, paskui - kiti byloje dalyvaujantys asmenys. Teismo iniciatyvapaskyrus ekspertizę, pirmasis klausimus pateikia ieškovas. Teisėjas tu-ri teisę pateikti klausimus bet kuriuo eksperto apklausos momentu (CPK217 str.).

Vadovaujantis CPK 218 straipsniu, eksperto išvada teismui nėraprivaloma. Ji turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįs-tą visapusišku, išsamiu ir objektyviu (nešališku) byloje esančių įrody-mų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias tai-sykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės. Teismo nesutikimas sueksperto išvada turi būti pagrindžiamas teismo sprendime ar nutartyje.

Jeigu ekspertizės išvada nepakankamai aiški ar išsami, teismas galiskirti papildomą ekspertizę ir ją pavesti tiems patiems ekspertams (CPK219 str. l d.), tačiau jeigu kyla abejonių dėl eksperto išvados pagrįstu-mo, taip pat jeigu yra kelių ekspertų išvadų prieštaravimų, teismas ga-li skirti pavesti pakartotinę ekspertizę kitiems ekspertams (CPK 219 str.2 d.). Šiais atvejais teismas privalo nurodyti priežastis, dėl kurių eks-perto išvada pripažintina nepagrįsta arba prieštaringa. Paprastai tokiaisatvejais skiriama komisijos ekspertizė. Pažymėtina, kad papildoma arpakartotinė ekspertizė gali būti skiriama ir vykdant sprendimą, išieš-kotojui ar skolininkui pareiškus motyvuotus prieštaravimus dėl eksper-tizės išvados (CPK 682 str. 2 d.).

Vertinant eksperto išvadą, reikia atkreipti dėmesį, kad tam tikrų ka-tegorijų, pavyzdžiui, ypatingąja teisena nagrinėjamose asmens pripažini-mo neveiksniu (CPK 464 str.), tėvystės nustatymo, bylose (CPK 389 str.)ekspertizė yra prima facie įrodymas, nes atsakovo pareikštas ekspertizėsatsisakymas gali būti laikomas tėvystės įrodymu (CK 3.148 str.).

Teismas privalo laikytis nustatytos ekspertizės skyrimo ir atlikimotvarkos, nes dėl jos pažeidimų eksperto išvada gali būti nepripažintaįrodinėjimo priemone. Be to, teismas privalo atsižvelgti į eksperto kva-lifikaciją, patirtį, ekspertizei pateiktos medžiagos apimtį. Vertindamasekspertizės išvadas, teismas privalo vertinti ir akto tiriamojoje dalyjenurodytas aplinkybes bei patikrinti, ar išvada neprieštarauja kitiems by-loje esantiems įrodymams. Vykstant teisminiam nagrinėjimui kaip įro-dymai gali būti naudojami rašytiniai aktai, kurie dėl savo prigimtiesyra ekspertinio pobūdžio, nes gaunami atlikus reikiamus tyrimus ir tai-kant specialias žinias. Tai turto įvertinimo, defektų nustatymo, įrengi-

503


mų ir mechanizmų ištyrimo ar kitokie aktai, surašyti reikiamą kvalifi-kaciją turinčių asmenų atlikus tyrimą. Jeigu toks tyrimas atliktas nepagal teismo nutartį civilinėje byloje, atsižvelgiant į jo tiriamąjį moks-linį pobūdį, gauta eksperto išvada negali būti laikoma įrodymų pagalCPK 216 straipsnį. Toks dokumentas gali atitikti kitą įrodinėjimo prie-monę - rašytinį įrodymą, nes jame yra žinių apie bylai reikšmingasaplinkybes (CPK 197 str.). Taigi tinkamu įrodymu gali būti laikomaeksperto išvada, gauta ir atlikta laikantis įstatyme nustatytos tvarkos.

Eksperto išvada kaip įrodinėjimo priemonė yra žinoma daugelio vals-tybių civilinio proceso įstatymuose, tačiau ne ji yra savarankiška įrodi-nėjimo priemonė. Štai Anglijoje ekspertai yra asmenys, turintys tam tik-rų specialių įgūdžių, pavyzdžiui, medikai, inžinieriai, buhalteriai,draudimo specialistai, architektai, muitinės inspektoriai ir kiti. JAV liu-dytojai ekspertai gali dalyvauti vykstant teisminiam bylos nagrinėjimui,jeigu jų mokslo, technikos ar kitos srities specialios žinios padeda tei-sėjams ir prisiekusiesiems suprasti įrodymus ar nustatyti svarbiausius gin-čo faktus (Federalinių įrodymų taisyklių 702 str.). Anglijoje ir JAV ga-lioja griežtos taisyklės, draudžiančios liudytojui vertinti matytą įvykį,reikšti savo nuomonę dėl jam žinomų aplinkybių. Kita vertus, liudytojasgali pareikšti savo nuomonę tik dėl dalykų, kuriems nereikia specialiųžinių, ir to, ką gali atlikti bet kuris kitas asmuo, remdamasis savo pa-tirtimi. Taigi galimos trys ekspertų ir jų parodymų rūšys:

1) liudytojas, duodamas teismui parodymus kartu išsakantis savonuomonę, kuri yra pagrįsta jo asmenine patirtimi. Savo ruožtu asme-ninė patirtis yra tai, kas yra arba gali būti žinoma daugeliui paprastųžmonių;

2) specialistas, kuris duodamas parodymus teisme siekia išaiškintitam tikrus reiškinius, terminus, sąvokas ir panašiai. Šie duomenys iš-plaukia iš specialisto profesijos;

3) ekspertas, kuris pateikia išvadą, pagrįstą specialiai atliktu tyrimu1.Nurodytose valstybėse ekspertui dažniausiai nekeliami kokie nors

konkretūs kvalifikaciniai reikalavimai, todėl advokatai turi teisę apklaus-dami ekspertą pateikti klausimus, iš atsakymų į kuriuos būtų galimaspręsti apie eksperto kvalifikaciją ir jo naudojamus tyrimo metodus.

Paprastai ekspertai kviečiami šalių iniciatyva. JAV ekspertai galibūti renkami pačios šalies ir kiekviena šalis turi teisę iškviesti savoekspertą, tačiau teismo leidimu prisiekusieji gali paskelbti, kuris eks-pertas išrinktas teismo.

1 P e a . A. Cit. op. P. 147; The Supreme Court Practice (White Book).London, 1988. P. 159-161.

504


Kontinentinės teisinės sistemos valstybėse teismas gali savo ini-ciatyva skirti ekspertizę. Pavyzdžiui, kiekviename Prancūzijos teismeyra ekspertų sąrašas, kuriame nurodoma ekspertų kvalifikacija, specia-lizacija, adresas ir kiti duomenys, tačiau teismui paliekama teisė eks-pertu skirti ir sąraše nenurodytą asmenį. Ekspertu paskirtas asmuo pri-pažįstamas teismo tarnautoju.

24.6 APŽIŪRA

Apžiūros atlikimo pagrindas - teismo ir byloje dalyvaujančių asmenųporeikis vietoje išsiaiškinti tam tikras bylai reikšmingas aplinkybes. Pa-gal CPK 210 straipsnio pirmąją dalį prireikus ištirti bylos aplinkybesteismas savo iniciatyva arba byloje dalyvaujančių asmenų prašymu galiskirti daiktinių ir rašytinių įrodymų apžiūrą jų buvimo vietoje arba vie-tos apžiūrą. Taigi apžiūros protokolas, kaip įrodinėjimo priemonė, yraįstatymo nustatyta tvarka apžiūrėjus daiktinius arba rašytinius įrody-mus ir įvykio vietą raštu užfiksuotos bylai reikšmingos aplinkybės.

Daiktinius arba rašytinius įrodymus, kurių negalima pristatyti į teis-mą (pvz., dėl dydžio, nustatytos saugojimo tvarkos ir pan.), teismasapžiūri ir ištiria jų buvimo vietoje. Vizualiai apžiūrėdamas įrodymą,teismas nustato tam tikrus išorinius jo požymius, savybes, ypatumus.Tirdamas įrodymą, teismas atsižvelgia į jo reikšmę bylai, analizuoja josavybes, požymius. Be to, siekdamas vietoje ištirti tikrąsias bylos ap-linkybes, teismas gali atlikti vietos apžiūrą, pavyzdžiui, naudojimosižemės sklypu tvarkos arba servituto nustatymo bylose.

Apžiūra gali būti skiriama tiek rengiantis, tiek vykstant teisminiambylos nagrinėjimui. Byloje dalyvaujantys asmenys gali prašyti skirti ap-žiūrą pateikdami procesinius dokumentus arba žodžiu teismo posėdyje.

Apžiūrą atlieka visos sudėties teismas. Byloje dalyvaujantiems as-menims pranešama apžiūros laikas ir vieta, išskyrus atvejus, kai ap-žiūra atliekama tame pačiame teismo posėdyje, apie kurį pranešta by-loje dalyvaujantiems asmenims. Asmens, kuriam pranešta apie apžiūrą,neatvykimas nekliudo atlikti apžiūros (CPK 210 str. 2d.). Atsižvelg-damas į bylos aplinkybes, teismas gali iškviesti į apžiūrą ir liudytojusbei ekspertus. Šitai pažymima apžiūros protokole. Liudytojas gali vie-toje paaiškinti savo parodymus, o ekspertas gali surinkti medžiagą sa-vo tyrimui ar vietoje atlikti ekspertizę. Per apžiūrą byloje dalyvaujan-tiems asmenims, liudytojams ar ekspertams gali būti pateikiamiklausimai. Šie asmenys turi teisę atkreipti teismo dėmesį į, jų nuomo-ne, bylai reikšmingas aplinkybes, detales (CPK 210 str. 3 d.).

Dėl atliktų veiksmų ir rezultatų surašomas apžiūros protokolas. Jįpasirašo visos sudėties teismas ir kiti apžiūroje dalyvavę asmenys (CPK

505


210 str. 4 d.). Atsižvelgiant į šios įrodinėjimo priemonės specifiką, prieapžiūros protokolo pridedami visi teismo sudaryti ar patvirtinti planai,brėžimai, nuotraukos ar vaizdo įrašai.

Teismo pavedimo tvarka apžiūrą gali atlikti ir kitas teismas. Pro-duktus ir kitus greitai gendančius daiktus teismas privalo apžiūrėti ne-delsdamas (CPK 211 str.), nes greitai gendančių daiktų palikti iki bylosnagrinėjimo iš esmės, kad jie būrų apžiūrėti pagal CPK 209 straipsniotaisykles, paprastai neįmanoma dėl jų savybių - ilgai laikomi, jie galisugesti ar prarasti dalį vertės. Tokie daiktai gali būti maisto produktai(pieno, mėsos, konditerijos ar kiti gaminiai), kurie turi savybę greitaigesti, kiti greitai gendantys (buitinės chemijos prekės, kai kurie vais-tai ar statybinės medžiagos ir pan.) ir kiti suvartojamieji daiktai. Juosbūtina apžiūrėti nedelsiant, kai tik jie teismo išreikalaujami ar jam per-duodami.

Daiktai gali būti apžiūrimi teisme, jų buvimo vietoje rengiantisbylos nagrinėjimui įrodymų užtikrinimo tvarka ar išimtiniais atvejais- nagrinėjant bylą iš esmės, taip pat teismo pavedimo tvarka. Apžiū-rėti greitai gendantys daiktai nedelsiant grąžinami juos pateikusiemsasmenims. Daiktai grąžinami tokios pat kokybės ir rūšies. Greitai gen-dantys bešeimininkiai ir rasti daiktai gali būti perduoti policijai, fi-nansų, kontrolės ar savivaldybės institucijai, kad esant galimybei būtųparduoti, o už juos gauti pinigai išsaugoti pametusiam ar kitaip prara-dusiam juos asmeniui (CK 4.63 str.).

Anksčiau galiojęs proceso įstatymas tokios įrodinėjimo priemonėsnenumatė. Vietos apžiūra buvo suprantama kaip daiktinių ar rašytiniųįrodymų tyrimo būdas. Panašiai vietos apžiūra suvokiama ir daugeliokitų valstybių proceso įstatymuose. Pavyzdžiui, Anglijoje daiktiniai įro-dymai gali būti apžiūrimi jų buvimo vietoje atliekant dviejų rūšių ap-žiūrą: dalyvaujant arba nedalyvaujant liudytojams. Liudytojui dalyvau-jant apžiūra atliekama, kai jis nesugeba paaiškinti bylai reikšmingųaplinkybių. Pavyzdžiui, liudytojas nesugeba schemoje ar brėžinyje nu-rodyti, kurioje būtent vietoje radęs atitinkamą daiktą, tuo tarpu nuvy-kęs į vietą asmuo nurodo, kur tiksliai jį rado.

Pažymėtina, kad vietos apžiūra teismų praktikoje gana reta, norsšitaip teismas galėtų tiesiogiai išsiaiškinti daugelį bylai reikšmingų ap-linkybių, tiesiogiai ištirti daiktinius ir rašytinius įrodymus.

24.7 KITOS ĮRODINĖJIMO PRIEMONĖS

Pagal CPK 220 straipsnio trečiąją dalį kitos įrodinėjimo priemonės galibūti nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, tačiau šie daiktai gali būti įro-dinėjimo priemonės tik tada, kai jie padaryti nepažeidžiant įstatymų.

506


Teismų praktikoje byloje dalyvaujantys asmenys, siekdami įro-dyti bylai reikšmingas aplinkybes, dažnai pateikia nuotraukas, vaiz-do ir garso įrašus. Pavyzdžiui, žalos atlyginimo bylose pateikiamosapgadinto daikto nuotraukos, garbės ir orumo gynimo bylose patei-kiami garso įrašai, patvirtinantys garbę ir orumą žeminančių žiniųpaskleidimo faktą, akcininkų susirinkimo nutarimų pripažinimo ne-galiojančiais bylose pateikiami vaizdo įrašai, patvirtinantys susirinki-mo tvarkos pažeidimus.

Pažymėtina, kad bylai reikšmingos aplinkybės turi būti užfiksuo-tos prieš iškeliant bylą teisme. Kai fotografuojama, įrašinėjama ar fil-muojama tiriant įrodymus teisme, nuotraukos, garso ar vaizdo įrašaitėra sudedamoji procesinių veiksmų dalis. Pavyzdžiui, prie apžiūrosprotokolo ar ekspertizės akto pridėtos nuotraukos, vaizdo ar garso įra-šai yra ne savarankiška įrodinėjimo priemonė, o tik apžiūros protoko-lo ar ekspertizės akto sudedamosios (neatskiriamos) dalys.

Svarbiausias reikalavimas, keliamas tokioms įrodinėjimo priemo-nėms, yra jų atsiradimas nepažeidžiant įstatymų. Lietuvos Aukščiau-siojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 5 „Dėl įstaty-mų, reguliuojančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką,taikymo teismų praktikoje" 2.2 papunktyje pabrėžiama, kad įrodinėji-mo priemonės gali būti nuotraukos, kino juostos, vaizdo ir garso įra-šai, padaryti nepažeidžiant įstatymų, pavyzdžiui, Konstitucijos 22 ir24 straipsnių, CK 2.23 straipsnio, Visuomenės informavimo įstatymo18 straipsnio1. Taigi naudojant šias įrodinėjimo priemones, negalimapažeisti konstitucinės asmeninio gyvenimo ir būsto neliečiamumo nuo-statos, t. y. negali būti naudojami slaptai, neteisėtai įsibraunant į būstąar kitomis neteisėtomis priemonėmis padaryti nuotraukos, vaizdo argarso įrašai. Taip pat pažymėtina, kad informacija apie privatų asmensgyvenimą gali būti renkama tik vadovaujantis įstatymu, panaudojamaįstatymų nustatytais tikslais ir tvarka (CK 2.23 str., Asmens duomenųteisinės apsaugos įstatymo 5, 7-8 str.2; Policijos veiklos įstatymo 18 str.l d. 3 p.3, Valstybės saugumo departamento įstatymo 4-5 str.4, Opera-tyvinės veiklos įstatymo 8-11 str.5) ir tik motyvuotu teismo sprendi-mu. Tačiau visada būtina atsižvelgti, ar asmuo nepiktnaudžiauja teise

' Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimai dėl teismų praktikos civilinėse irbaudžiamosiose bylose 1995-2000. P. 63.


507


apskritai ir teise į privatumą1. Be to, parodyti arba paskelbti teismoposėdyje nuotraukas, vaizdo ar garso įrašus, kuriuose užfiksuotas pri-vatus asmens gyvenimas, leidžiama tik to asmens sutikimu, o kitaisatvejais - tik uždarame teismo posėdyje (CPK 220 str. 2 d.).

Nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, kaip įrodymai, pateikti teis-mui, ištiriami teismo posėdyje. Spręsdamas, ar priimti tokius įrody-mus teismas turi nustatyti, ar jie gauti nepažeidžiant įstatymų. Pavyz-džiui, santuokos nutraukimo bylose įrodinėjant santuokos iširimą dėlatsakovo (-ės) kaltės (CK 3.60 str., CPK 382 str. 6 p.) gali būti patei-kiami atsakovo ar atsakovės slaptus susitikimus su atitinkamai draugear draugu įrodantys garso ar vaizdo įrašai, padaryti slapta patekus įbūstą; tačiau tokie įrodymai negali būti priimami teismo ir pripažįsta-mi įrodinėjimo priemone, nes šie daiktai gauti pažeidžiant įstatymą.Kita vertus, teismui pateikta nuotrauka, kurioje atsakovas nufotogra-fuotas su savo drauge gatvėje, koncerte ar kitoje viešojoje vietoje, pri-pažintina teisėta įrodinėjimo priemone.

Teismo posėdyje tiriant nuotraukas, vaizdo ar garso įrašus, bylojedalyvaujantys asmenys, liudytojai ar ekspertai, susipažinę su minėtaisįrodymais, gali duoti paaiškinimus, daryti pareiškimus, atkreipti dėme-sį į bet kurias išgirstas ar pamatytas aplinkybes (CPK 220 str. l d.).Tokius įrodymus teismas privalo vertinti itin kruopščiai, atsižvelgti įją atsiradimo aplinkybes, suklastojimo galimybes ir ryšį su įrodinėja-momis aplinkybėmis bei kitais byloje esančiais įrodymais.

Daugelio užsienio valstybių proceso įstatymuose nurodytos įrodi-nėjimo priemonės nėra laikomos atskira įrodinėjimo priemonių rūšimi.Pavyzdžiui, Anglijoje įrašai priskiriami prie daiktinių įrodymų, tačiauneteisėtai arba pažeidžiant visuomenės interesus gautas įrašas nepripa-žįstamas įrodymu. JAV tokios įrodinėjimo priemonės priskiriamos prie„eksponatų" (lot. exhibits), t. y. daiktinių įrodymų. Vis dėlto JAV teis-muose įvykiai atkuriami (rekonstruojami) remiantis liudytojų parody-mais ir dokumentais. Pavyzdžiui, atsižvelgiant į liudytojų parodymuspadaryta autoįvykio, kuriame sužalotas ieškovas, rekonstrukcija, užfik-suota ne vaizdajuostėje, gali būti įrodinėjimo priemonė teisme.

24.8 ĮRODYMŲ UŽTIKRINIMAS

Įrodymų užtikrinimas - tai įstatymo nustatyta tvarka įrodymų išsaugo-jimas ir užfiksavimas esant realiam pavojui, jog iki bylos teisminioišnagrinėjimo bylai reikšminga informacija neišliks (žus, išnyks, pasi-

1 LAT CBS teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 20 d. nutartis c. b. R. Mikelevičiusv. A.Lekavičius, Nr. 3K-3-1406/2002, kat. 20.6, 126.

508


keis) arba pagrindo manyti, kad gauti minėtą informaciją vėliau taptųnegalima arba sunku.

Įrodymų užtikrinimo priemonės suteikia galimybę užfiksuoti ir iš-saugoti įrodymus. Pavyzdžiui, liudytojas gali išvykti į ilgalaikę koman-diruotę ar gyventi į užsienį, gali dingti daiktas, kuris gali būti daikti-nis įrodymas byloje, atsakovas gali sunaikinti rašytinius įrodymus irpanašiai. Dėl nurodytų priežasčių asmuo, turintis pagrindo manyti, kadpateikti reikalingus įrodymus vėliau taps negalima ar sunku, gali pra-šyti teismą juos užtikrinti (CPK 221 str.). Šiai galima padaryta priešpareiškiant arba jau pareiškus ieškinį. Pareiškime nurodoma:

1) įrodymai, kuriuos reikia užtikrinti;2) aplinkybės, kurias įrodymas gali patvirtinti;3) priežastys, dėl kurių pareiškėjas prašo užtikrinti įrodymą.Pareiškime nenurodžius minėtų aplinkybių teismas gali tokį pra-

šymą atmesti.Pažymėtina, kad pareiškimas užtikrinti įrodymus paduodamas teis-

mui, kurio veiklos teritorijoje yra prašomas užtikrinti įrodymas. Jeiguieškinys pareikštas vieno teismo, o įrodymas yra kito teismo veiklosteritorijoje, bylą nagrinėjantis teismas priima nutartį dėl teisminio pa-vedimo ir įpareigoja kitą teismą užtikrinti tam tikrą įrodymą, esantį toteismo veiklos teritorijoje.

Įrodymų užtikrinimo klausimais teismas rašytinio proceso tvarkapriima nutartį, kurioje nurodo jos įvykdymo tvarką ir būdą. Tokią nu-tartį būtina priimti ne vėliau kaip per tris dienas nuo atitinkamo pra-šymo pareiškimo teisme dienos (CPK 223 str. l d.). Teismo nutartyjenurodoma, kokie įrodymai, kokia tvarka ir būdu yra užtikrinami. Dėlteismo nutarties, kuria atsisakoma užtikrinti įrodymus, atitinkamą pra-šymą pareiškęs asmuo gali pateikti skundą (CPK 224 str.). Prašančiamužtikrinti įrodymus asmeniui ir byloje dalyvaujantiems asmenims pra-nešama teismo posėdžio, kuriame sprendžiamas įrodymų užtikrinimoklausimas, vieta ir laikas, tačiau šių asmenų neatvykimas į teismo po-sėdį nekliudo užtikrinti įrodymų. Žinoma, esant trijų dienų terminuinerealu, kad byloje dalyvaujantys asmenys gaus tokį pranešimą iki teis-mo posėdžio, tačiau tokiems pranešimams perduoti gali būti naudoja-mos ir elektroninio ryšio priemonės. Išimtiniais atvejais įrodymai galibūti užtikrinami skubiai, t. y. iki pranešimo byloje dalyvaujantiems as-menims apie įrodymų užtikrinimą.

Kai nepareiškęs ieškinio asmuo prašo užtikrinti įrodymus, pri-ėmęs nutartį juos užtikrinti teismas skiria ne ilgesnį kaip keturioli-kos dienų terminą ieškiniui pareikšti. Per teismo nustatytą laiką ieš-kinio nepareiškus, teismas nutartimi panaikina įrodymų užtikrinimo

509


priemones (CPK 223 str. 2 d.). Be to, užtikrindamas įrodymus teismasgali pareikalauti, kad šito prašantis asmuo pateiktų užstatą, siekdamasužtikrinti šiuo atveju galimų nuostolių atlyginimą. Jeigu per teismo nu-statytą laiką ieškinys nebuvo pareikštas, o asmuo, dėl įrodymų užtik-rinimo patyręs nuostolių, per trisdešimt dienų nepareiškia ieškinio dėljų atlyginimo, užstatas grąžinamas (CPK 223 str. 3 d.).

Gali būti užtikrinamos visos įrodinėjimo priemonės. Pavyzdžiui,gali būti iš anksto apklausiami liudytojai, apžiūrimi daiktiniai ir ra-šytiniai įrodymai ir surašomas apžiūros protokolas, atliekama eksper-tizė. Visa įrodymų užtikrinimo tvarka surinkta medžiaga pridedamaprie civilinės bylos arba perduodama bylą nagrinėjančiam ar nagri-nėsiančiam teismui. Be to, tokia tvarka gauti įrodymai tiesiogiai pa-teikiami teismo posėdyje susipažinti byloje dalyvaujantiems asmenims(CPK 230 str.).

Užsienyje esančių įrodymų užtikrinimo tvarką nustato tarptautinėssutartys ir 1970 m. kovo 18 d. Hagos konvencija dėl įrodymų civilinė-se ir komercinėse bylose paėmimo užsienyje, kurią Lietuvos Respub-likos Seimas ratifikavo 2000 m. balandžio 13 dieną1. Įstatymas numa-to, kad mūsų valstybės teismas gali užtikrinti įrodymą, esantį Lietuvoje,jeigu dėl šito reikia priimti užsienio valstybės teismo sprendimą. Toksprašymas pateikiamas tam apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijojeyra užtikrinti reikalingas įrodymas (CPK 806 str.).

24.9 TEISMO PAVEDIMAI

Nereti atvejai, kai įrodymai, kuriuos reikia surinkti, yra kitame mieste,rajone ar net valstybėje, todėl prireikia kreiptis į kitą teismą, kurioveiklos teritorijoje yra renkami įrodymai. Įstatymas nustato, kad pri-reikus surinkti įrodymus kitame mieste arba rajone bylą nagrinėjantisteismas paveda atitinkamam teismui atlikti tam tikrus procesinius veiks-mus (šalių, trečiųjų asmenų ir liudytojų apklausą, vietos apžiūrą ir kt.)(CPK 173 str.).

Nutartis dėl teismo pavedimo gali būti priimama tiek rengiantis,tiek nagrinėjant bylą teisme. Ji gali būti priimama tiek bylą nagrinė-jančio teismo iniciatyva, tiek byloje dalyvaujančių asmenų prašymu.Teisminis pavedimas galimas, kai bylą nagrinėjantis teismas pats ne-gali surinkti įrodymų, pavyzdžiui, kai kviečiamas liudyti asmuo gyve-na kito apylinkės teismo veiklos teritorijoje ir dėl sunkios ligos negaliatvykti į teismą, kai byla nagrinėjama Vilniuje, tačiau dauguma liudy-tojų gyvena Skuodo rajone ir juos ekonomiškiau apklausti teisminio

1 Žinios. 2000, Nr. 44-1250.

510


pavedimo tvarka, kai daiktinis įrodymas yra kitame mieste ir jį reikiaapžiūrėti. Pažymėtina, kad negalima pavesti kitam teismui atlikti veiks-mų, kuriuos gali atlikti pats bylą nagrinėjantis teismas. Pavyzdžiui, kairašytinis įrodymas yra kitame mieste, teismas, žinodamas jį turinčiusasmenis, negali pavedimo tvarka išsiųsti kitam teismui reikalavimo iš-reikalauti įrodymą.

Nutartyje dėl teismo pavedimo trumpai išdėstoma nagrinėjamosbylos esmė, nurodomos aplinkybės, kurias reikia nustatyti, įrodymai,kuriuos turi surinkti pavedimą vykdantis teismas (CPK 174 str. 2d).Jeigu prašoma apklausti liudytoją, nurodoma jo pavardė, vardas, gyve-namoji vieta ir aplinkybės, kurias reikia išsiaiškinti, gali būti išdėsto-mi klausimai, kuriuos būtina pateikti liudytojui. Ši nutartis yra priva-loma teismui, kuriam ji adresuojama, ir turi būti įvykdyta ne vėliaukaip per trisdešimt dienų nuo pavedimo gavimo (CPK 174str. 2d.).

Teismo pavedimas įvykdomas teismo posėdyje pagal CPK nusta-tytas įrodinėjimo taisykles. Pavyzdžiui, liudytojas apklausiamas laikantisCPK 192-194 straipsnių reikalavimų ir surašomas teismo posėdžio pro-tokolas. Byloje dalyvaujantiems asmenims pranešama posėdžio vietair laikas, tačiau jų neatvykimas nekliudo įvykdyti pavedimo (CPK175 str. l d.). Tai, kad pavedimas apklausti liudytojus įvykdomas ne-pranešus posėdžio vietos ir laiko, teismų praktikoje pripažįstama pro-ceso normos pažeidimu, turėjusiu įtakos neteisėto teismo sprendimopriėmimui. Protokolai ir visa vykdant pavedimą surinkta medžiaga iškarto išsiunčiama bylą nagrinėjančiam teismui (CPK 175 str. 2d.).

Teismas nagrinėdamas bylą iš esmės informuoja proceso dalyviusapie įrodymus, gautus teisminio pavedimo tvarka. Gauti protokolai irkita medžiaga byloje dalyvaujančių asmenų pageidavimu perskaitomiteismo posėdyje (CPK 195 str.). Į bylą nagrinėjantį teismą atvykę liu-dytojai, kurie davė parodymus pavedimą vykdančiam teismui, gali bū-ti apklausti bendrąja tvarka (CPK 175 str. 3 d.).

Teismo pavedimu yra renkami ir įrodymai (apklausiami liudyto-jai, surandami, paimami ir persiunčiami ar ištiriami buvimo vietojerašytiniai ir daiktiniai įrodymai), esantys užsienio valstybėje. Teismopavedimai siunčiami užsienio valstybių teismams tarptautinių dvišaliųsutarčių dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, komerci-nėse ir šeimos bylose ir 1970 m. kovo 18d. Hagos konvencijos dėlįrodymų civilinėse ir komercinėse bylose paėmimo užsienyje1 nustaty-ta tvarka. Apie tai plačiau kalbama skyriuje „Tarptautinis civilinis pro-cesas .

1 Žinios. 2000, Nr. 44-1250.

511

La502 Civilinio proceso teisė / Egidijus Laužikas, Valentinas Mikelėnas,Vytautas Nekrošius. - Vilnius: Justitia, 2003—.

ISBN 9986-567-92-0T. l - 512 p. - ISBN 9986-567-91-2

Civilinio proceso teisės vadovėlio pirmasis tomas — teisės doktrinos mėgini-mas pateikti naujojo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir apskri-tai civilinio proceso teisės reformos apžvalgą. Šiame tome analizuojama bendrojicivilinio proceso teisės dalis. Vadovėlio autoriai tiesiogiai dalyvavo ir dalyvaujareformuojant civilinį procesą. Šitai leido giliau pažvelgti į esamus ir būsimuscivilinio proceso pokyčius. Tačiau civilinio proceso teisės reforma priėmus nau-jąjį CPK, nesibaigė. Todėl vadovėlyje aptariami ir kiti aktualūs civilinio procesoklausimai - civilinio proceso teisės vienodinimas, šiuolaikinės civilinio proce-so raidos tendencijos, konkretūs užsienio šalių civilinio proceso institutai.

UDK 347.9(474.5)

Egidijus Laužikas, Valentinas Mikelėnas, Vytautas Nekrošius

CIVILINIO PROCESO TEISĖI TOMAS

Redaktorė Dalia Vėbrienė

Išleido leidykla „Justitia". Sėlių g. 8, 2004 Vilnius.www.justitia. lt

Spausdino UAB „Spaudos kontūrai". Viršuliškių skg. 80, 2056 Vilnius.

Documents

civilinio proceso teise vadovelis