TURINYS

I. TEISĖS FILOSOFIJA

L. Baublys. Stoikų etikos poveikio romėnų teisei bruožai..................................................

5

II. TARPTAUTINĖ TEISĖ

L. Vysockienė. Prieglobsčio prašytojų sulaikymas tarptautinėje teisėje ir valstybių praktikoje..............................................................................................................................

15

III. KONSTITUCINĖ TEISĖ

E. Žiobienė. Privatumo teisės doktrinos kaita JAV.............................................................

33

IV. VIEŠOJI TEISĖ

S. Šedbaras. Kai kurių administracinio proceso vidinės struktūros elementų sampratos problemos............................................................................................................................

A. Urmonas, B. Pranevičienė. Administracinės diskrecijos esmė ir diskrecijos kontrolės galimybės.............................................................................................................

G. Danišauskas. Prigimtinių žmogaus teisių įtvirtinimas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje – pažangi bendrosios kultūros dalis.............................................................

D. Dzemydienė, R. Naujikienė, M. Čaplinskienė. Aplinkos apsaugos teisinės informacijos struktūra vertinant taršos veiksnius.................................................................

A. Panomariovas. Viešai neskelbiama informacija – paslaptis kaip socialinis teisinis reiškinys................................................................................................................................

B. Pranevičienė. Ombudsmenas ir viešasis administravimas...........................................

L. Meškauskaitė. Naujųjų informacinių technologijų teisinis reguliavimas........................

A. Raudonienė. Modernėjanti klasikinio korupcijos apibrėžimo Lietuvoje kaita................

41

54

65

72

83

95

104

114

3

V. RECENZIJOS

S. Stačiokas, Z. Namavičius. Lietuvos teisės universiteto autorių kolektyvo monografijos „Konstitucingumas ir pilietinė visuomenė“ recenzija....................................

J. Prapiestis. Lietuvos teisės universiteto Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės katedros docento dr. Justino Žilinsko monografijos „Nusikaltimai žmoniškumui ir genocidas tarptautinėje teisėje bei Lietuvos Respublikos teisėje“ recenzija......................

122

127

4

CONTENT

I. LAW PHILOSOPHY

L. Baublys. The Features of the Stoic Ethics Influence to the Roman Law.......................

5

II. INTERNATIONAL LAW

L. Vysockienė. Detention of Asylum Seekers in International Law and in the Practice of States....................................................................................................................................

15

III. CONSTITUTIONAL LAW

E. Žiobienė. Legal Doctrine of Privacy in USA....................................................................

33

IV. PUBLIC LAW

S. Šedbaras. Probleme des Begriffes einiger Bestandteile des Verwaltungsverfahrens...

A. Urmonas, B. Pranevičienė. The Essence of Administrative Discretion and Possibilities of Discretions Control.......................................................................................

G. Danišauskas. The Implementation of Natural Human Rights in the Constitution of the Republic of Lithuania – a Progressive Part of the Common Culture.............................

D. Dzemydienė, R. Naujikienė, M. Čaplinskienė. Legal Information Structure of Environment Protection Systems for Contamination Evaluation Processes.......................

A. Panomariovas. Publicly Non-releasable Information - Secrets as Social Legal Phenomenon........................................................................................................................

B. Pranevičienė. Ombudsman and Public Administration.................................................

L. Meškauskaitė. Legal Regulation of the New Information Technologies........................

A. Raudonienė. Transmission of the Classical Corruption Definition in Lithuania towards the Modern

41

54

65

72

83

95

104

114

5

One....................................................................................................

V. REVIEWS

S. Stačiokas, Z. Namavičius. Review of Monography „Constitutionalism and Civil Society“ by Authors of Law University of Lithuania.............................................................

J. Prapiestis. Review of Dr., Assoc. Prof. J. Žilinskas Monography „Crimes against Humanity and Genocide in International Law and Law of Lithuania“.................................

122

127

6

Jurisprudencija, 2002, t. 32(24); 5–14

I. TEISĖS FILOSOFIJA

STOIKŲ ETIKOS POVEIKIO ROMĖNŲ TEISEI BRUOŽAI

Doktorantas Linas Baublys

Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Teisės filosofijos katedra Ateities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 46 97Elektroninis paštas lbaublys@yahoo.com

Pateikta 2002 m. vasario 7 d.Parengta spausdinti 2002 m. gruodžio 20 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Teisės filosofijos katedros docentas dr. Saulius Arlauskas ir dr. Jonas Maliukevičius

S a n t r a u k a

Straipsnyje aptariama romėnų teisės kaita nuo griežtos, formalizuotos vieno miesto piliečių papročių sistemos link teisės, įkūnijančios teisingumo, sąžiningumo, garbingumo idealus. Vienas pagrindinių šį virsmą lėmusių veiksnių buvo stoikų dorovinės–filosofinės idėjos, vyravu-sios reikšmingiausiu romėnų teisės kūrimosi laikotarpiu. Moterų, vaikų, vergų teisinės padėties pagerėjimas, tautų teisės atsiradimas – tai pagrindinis stoikų etikos įtakos romėnų teisei rezultatas.

Pagrindinės sąvokos: romėnų teisė, formalizmas, stoikų etika, kosmopolitizmas, prigimtinė teisė, teisingumas, Romos teisininkai, jurisprudencija, tautų teisė.

Romos imperatoriaus Justiniano kodifikuoti „Digestai“ prasideda III a. teisininko Ulpiano žodžiais: „Studijuojantis teisę visų pirma turi sužinoti, kaip atsirado žodis teisė (ius). Jis kilo iš žodžio „teisingumas“ (iustitia), nes, remiantis puikiu Celso posakiu, teisė yra gėrio ir teisingumo menas. Mus pelnytai pavadino žyniais, nes mes rūpinamės teisingumu, skelbiame gėrio ir teisingumo sąvokas, atskirdami tai, kas teisinga, nuo neteisingo, leistina nuo neleistino, norėdami, kad gerieji tobulėtų ne tik bausmės baimės, bet ir apdovanojimų skatinami, siekdami ne tariamos, o tikros, jei neklystu, filosofijos“ [1, p. 157].

Vienas iš V a. pr. Kr. sukurtų Dvylikos lentelių įstatymų skelbia: „Trečiąją turgaus dieną tegul sukapoja skolininką į gabalus. Jeigu nukirs daugiau ar mažiau nei priklauso, tegul nebūna tai laikoma kalte“ [1, p. 6].

Kaip matome, šiuos du romėnų teisės paminklus skiria milžiniškas ne tik laiko, bet ir turinio skirtumas. Kas turėjo įtakos šiam skirtumui ir kaip iš „nelaisvo, bedvasio ir beširdžio romėnų pasaulio prakticizmo atsiradusi ir ištobulėjusi

7

pozityvioji teisė“ [2, p. 311] virto ars boni et aequi (gėrio ir teisingumo menu)? Tai bus bandoma išsiaiškinti šiame straipsnyje.

8

Romėnų teisės „metamorfozės“

Rašytinė Romos teisė atsirado 451–449 a. pr. Kr., kai romėnai nuvykę į Graikiją susipažino su Solono kodeksu bei kitais graikų įstatymais ir sukūrė savuosius Dvylikos lentelių įstatymus. Kartu su šiais įstatymais Romoje egzistavo nerašytinė civilinė teisė bei legis actiones – t. y. įstatyminė ieškinių teisė. Iš esmės, kaip ir Graikijoje, tai buvo atskiro miesto–valstybės (polio) teisė. Tačiau jeigu antikinės Graikijos vardas buvo ir tebėra siejamas su demokratija, piliečių savivalda ir laisve, tai, pasak Hėgelio, „ir geografiškai, ir istoriškai Romos valstybė pagrįsta prievarta“ [2, p. 303], o „valstybė, kuri susikūrė pati ir buvo grindžiama prievarta, ir palaikoma turi būti prievarta“ [2, p. 307]. Taigi Roma iš pat pradžių egzistavo kaip plėšikų valstybė, o jos įkūrėjai Romulas ir Remas, pasak padavimo, patys buvo plėšikai. Romoje tuomet nebuvo moterų, o užkariautų gretimų miestų gyventojai būdavo prievarta keliami į ją ir taip neišvengiamai patekdavo į pažemintųjų padėtį. Būtent „tokia romėnų gyvenimo pradžia, susijusi su laukiniu šiurkštumu, esanti be natūralios dorovės jausmo lėmė vieną iš jo elementų – šiurkštumą šeimai, egoistinį žiaurumą, vėliau buvusį svarbiausiu romėnų papročių ir įstatymų apibrėžtumu“ [2, p. 309]. Priešingai nei nuostabi harmoninga poezija ir rami graikų dvasios laisvė, romėnų gyvenimas rėmėsi griežta auklėjimo sistema, pagrįsta karine drausme ir paklusnumu. Tai vaizdžiai išreiškia O. Špengleris teigdamas, kad „kiekviename graike buvo kažkas donkichotiško, o kiekviename romėne – kažkas iš Sančo Pansos“ [3, p. 55]. Tą patį tvirtina ir P. Leonas, pasak kurio, „Graikijoje mokslas buvo pradedamas Homero epopėjų skaitymu, o romėnų mokykloje visų pirma buvo mokoma atmintinai mokėti Dvylikos lentelių įstatymus“ [4, p. 103]. Graikijoje įstatymų leidyba rėmėsi laisva piliečių diskusija, o Romoje vieninteliai teisės žinovai ir aiškintojai buvo žyniai. Tokia išskirtinė pastarųjų padėtis paaiškinama begaliniu teisės ceremoningumu ir sakralumu, dėl kurio „patys paprasčiausi dalykai tuoj pat virsdavo šventenybėmis (sacra) ir tarsi suakmenėdavo“ [2, p. 313].

Tačiau III–II a. pr. Kr. vykstant svarbiems geopolitiniams pokyčiams neišvengiamai turėjo keistis ir teisė, nes ji nei formos, nei turinio požiūriu neatitiko augančios, tampančios pasauline valstybe Romos poreikių. Didėjant Romos politinei galiai bei jos užimamai teritorijai žymiai padidėjo gyventojų svetimšalių skaičius. Šie svetimšaliai bendradarbiavo tiek tarpusavyje, tiek su romėnais, todėl reikėjo teisiškai reglamentuoti jų veiklą. Bet esama teisė dėl minėtojo sakralumo, ceremoningumo, formalizmo tam netiko. Todėl „besivystančios ekonominės apyvartos poreikiai paskatino jurisprudencijos tapimą viešu mokslu, tai yra perėjimą iš pontifikų kolegijos, saugojusios ją paslaptyje, į pasauliečių juristų rankas“ [5, p. 16]. Pagrindinė šių juristų užduotis buvo teisės aiškinimas (respondere). Tačiau „formaliai remdamiesi galiojančiomis teisės normomis, faktiškai jie keitė jas atsižvelgdami į laiko reikalavimus, maksimaliai priartindami šias normas prie naujų ekonominių sąlygų. Kartu suakmenėjusios senosios romėnų civilinės teisės normos buvo užpildomos nauju turiniu“ [5, p. 22]. Taip pradėjo formuotis teisės mokslas jurisprudencija, kurio užduotį geriausiai nusakė Celsas, teigdamas, kad „įstatymų pažinimas – tai ne jų žodžių, o turinio ir prasmės supratimas“ [1, p. 167].

Pagrindą senąsias teisės normas aiškinti ne paraidžiui, o pagal besikeičiančią laiko dvasią romėnai atrado stoikų filosofinėje tradicijoje, kuri „kaip tik ir rutuliojosi nuo formalios – teisinės link moralinės žmogaus būties interpretacijos“ [6, p. 96]. Būtent ši tradicija pateikė būdus, „kaip išsaugoti geriausius ankstesniuosius Romos idealus, kuriuos nušvietė meno bei literatūros ugdymas ir harmonizavo užuojauta, gera valia ir kilnumas. Romėnai tai vadino humanitas – dalykais, sušvelninančiais šiurkštumą“ [7, p. 186].

9

Tad norėdami suvokti šių pokyčių priežastis dabar pažvelkime į pagrindines stoikų filosofijos idėjas bei socialinį istorinį kontekstą, kuriame formavosi jų mokymas.

10

Stoikų filosofijos ištakos

Didieji graikų mąstytojai Platonas ir Aristotelis savo filosofines sistemas kūrė miesto–valstybės klestėjimo metu. Tai reiškia, kad jų filosofinės idėjos buvo skirtos tik labai mažai žmonių grupei – polio piliečiams – vyrams, dažniausiai paliekant nuošalyje moteris, vaikus, vergus bei svetimšalius. Pagrindinis šių piliečių užsiėmimas buvo dalyvauti valdant gimtąjį polį. „Piliečio laisvę lemia tai, kad jis turi proto sugebėjimų įtikinėti ir būti įtikintas laisvai, netrukdomai bendraudamas su savo bendrapiliečiais. Graikas naivokai tikėjo, kad jis vienintelis iš visų žmonių apdovanotas tokiais proto sugebėjimais ir kad jokia kita valdymo forma, išskyrus miestą–valstybę, neleidžia jiems laisvai atsiskleisti. Todėl jis kiek išdidžiai žiūrėjo į barbarus, kurie, pasak Aristotelio, buvo vergai iš prigimties“ [7, p. 57]. O juk iš vieno bene dažniausiai cituojamų Aristotelio posakių žinome, kad „vergas yra gyvas nuosavas daiktas“ [8, p. 69], „susijęs su mąstymu tiek, kad jį supranta, bet pats jo neturi“ [8, p. 71].

Tuo tarpu stoikų filosofijos formavimasis siejamas su radikaliais Graikijos politinio gyvenimo pokyčiais – tai yra miesto–valstybės saulėlydžiu. Jeigu „graikų visuomenėje dorovinio gyvenimo centras buvo miestas–valstybė, tai helenistinėse karalystėse ir romėnų imperijoje neišvengiama aštrios antitezės tarp individo ir valstybės. Dabar klausimas yra ne kokiomis socialinio gyvenimo formomis gali pasireikšti teisingumas, <…> bet ką turiu daryti, kad būčiau laimingas, arba kokio gėrio aš, kaip privatus asmuo, galiu pasiekti?“ [9, p. 100]. Tai reiškia, kad stoikų filosofinės mokyklos įkūrėjas Zenonas Kitijietis (336–264 pr. Kr.) gyveno laikotarpiu, kai žmonių gyvenimas ėmė apsiriboti tarpusavio santykiais ir dėl to sustiprėjo etikos, kaip teisingo šių santykių reguliatoriaus, reikšmė. Ši etika jau nebuvo siejama su politika, kaip Platono ir Aristotelio mokymuose, ji apsiribojo asmens moralės klausimais. Juos ir ėmėsi spręsti stoikai bei kitos naujos filosofinės mokyklos.

Epikūrininkai vieni pirmųjų atmetė politinio gyvenimo reikšmę, pirmenybę teikdami individualaus autonomiškumo būsenai. Pagrindinio jų gyvenimo tikslo – laimės turinį sudarė mėgavimasis malonumais, pasireiškęs negatyviai – skausmo, rūpesčių, nerimo vengimu, taigi ir atsiribojimu nuo politinio gyvenimo, kaip šios būsenos trikdymo šaltinio. Vienintelė paskata epikūrininkui dalyvauti politikoje – vengimas didesnių nemalonumų, galinčių atsirasti dėl tokio atsiribojimo.

Skeptikai išreiškė nusivylimą apskritai bet kokio mokslinio pažinimo galimybe, tuo tarpu kinikai, patys būdami daugiausia svetimšaliai ir tremtiniai, pirmieji paskelbė visų žmonių lygybės idėją. „Turtingi ir vargšai, graikai ir barbarai, piliečiai ir užsieniečiai, laisvi žmonės ir vergai, kilmingieji ir prasčiokai – visi jie lygūs, nes visi vienodai nereikšmingi. Tačiau kinikų lygybė buvo nihilizmo lygybė“ [7, p. 168]. Tai reiškė, kad kinikai anaiptol nesiekė tobulinti visuomenės, o nykstant miesto–valstybės svarbai tiesiog išreiškė nusivylimą ir nusigręžimą nuo visuomeninio politinio gyvenimo.

Stoikai į besikeičiančias gyvenimo realijas pažvelgė kiek kitaip. Viena vertus, jie taipogi atmetė daugelį miesto–valstybės idealų, tačiau tai, kad jų požiūris į visuomenę ir valstybę nebuvo toks nihilistinis, lėmė jų filosofijos populiarumą bei paplitimą tarp romėnų.

Pagrindinės stoikų filosofijos idėjos

Fizikoje stoikai sekė Heraklito kosmologija bei jo mokymu apie ugnį kaip pirmapradę stichiją. Ši ugnis – tai, stoikų terminais kalbant, „pneuma“, „dvelksmas“, „dvasia“, išsiliejanti pasaulyje ir sukurianti visus daiktus iki pat žmonių ir gyvūnų, atšaldama neorganinėje gamtoje. Tačiau ši ugnis – tai ne akla jėga, kaip Heraklito mokyme, ji protingai kuria pasaulį bei valdo jį kaip dieviškoji

11

Apvaizda. Kiekvienas žmogus egzistuoja kaip vienas iš begalinių, tačiau unikalių šios kosminės ugnies arba pneumos įsikūnijimų, ir tuo paaiškinamas vidinis žmogaus beaistriškumas. Ši ugnis – ne tik „vadovaujantis ar viešpataujantis pradas žmogaus sieloje, bet taip pat ir dievas, dangus, eteris, „ugninga ir šilta esybė“, Saulė ir net Žemė“ [10, p. 136]. Visa, kas egzistuoja, yra kūniška, įskaitant žmones, dievus, bet kurias sielos savybes, taigi ir dorybę. „Kūno gėris yra kūniškas; žmogaus gėris yra ir kūno gėris, vadinasi, jis yra kūniškas“ [11, p. 380]. Stoikai neigė esant nematerialią būtį. Pasaulis jiems pasireiškė kaip „viena didžiulė visuma, tarsi milžiniškas organinis kūnas, jis yra gyvas, protingas ir tikslingas, todėl ir vientisas, valdomas to paties dėsnio, tarsi gyva būtybė“ [12, p. 148]. Tad šiam stoikų materializmui bei panteizmui būdinga teleologija, fatalizmas ir Apvaizdos pripažinimas, taip pat mokymas apie aiškų visos egzistencijos protingumą, net ir šio pasaulio netobulumus bei trūkumus laikant visiškai tikslingais. Tam neprieštaravo ir stoikų perimta Heraklito „pasaulinio gaisro“ idėja, kad visa, kas iš ugnies atsiradę, ugnyje turi ir žūti. Pasaulis yra protingas ir tikslingas, todėl jis nepaliaujamai vystosi iš naujo. Pasaulio tikslas – protingos būtybės, dievai ir žmonės, kuriuose pirminė medžiaga pasiekia didžiausio intensyvumo ir tobulumo. „Negi nežinai, kokia maža dalelytė tesi, palyginti su visata? Bet tiktai kūnu, nes protu nesi nei blogesnis, nei mažesnis už dievus“ [13, p. 52]. „Žmonių sielos yra materialios, bet jos yra pneuminės ir joms būdingas aukštos įtampos toninis judėjimas. Jos nėra amžinos, bet ilgaamžiškesnės už kūnus ir gali juos pergyventi ilgiau ar trumpiau, priklausomai nuo intensyvumo, kurį siela pasiekia begyvendama; išminčių sielos išlieka net po pasaulinio gaisro. Nuo to priklauso ir žmogaus paskirtis: žmogus yra protingo ir dieviško pasaulio dalis, tad privalo gyventi darnoje su juo ir būti ištikimas jį valdančiam dėsniui“ [12, p. 149].

Etikoje stoikai savo rigorizmu buvo artimi kinikams, tačiau, kaip minėjome, nežiūrėjo taip paniekinančiai į mokslą ir kultūrą.

Stoikai išaukštino išminčiaus idealą: tai žmogus, „kuris myli savo likimą (amor fati); (ugnis, Apvaizda, likimas reiškia tą patį)“ [10, p. 137] ir savo noru pasirenka tokį gyvenimą, kuris jam yra lemtas. Kiekviena medžiaga judėjimo ir gyvybės šaltinį turi savyje, o ne išorėje, todėl išminčius rūpinasi tik savo vidiniu gėriu, kuris priklauso tik nuo jo. Toks vidinis gėris yra dorybė; vertindamas dorybę ir tik dorybę, išminčius tampa nepriklausomas nuo bet kokių nepalankių aplinkybių ir užsitikrina sau laimę. Stoikai sekė Sokrato skelbtomis pažiūromis į gyvenimą – tikėjimu laimės ir dorybės ryšiu. Laimės negalima pasiekti, kol ji priklauso nuo išorinių aplinkybių, o šių aplinkybių „visiškai įveikti neįmanoma, tad belieka viena – tapti nepriklausomam. Jeigu negali įveikti pasaulio, reikia įveikti save. Taip helenizmo etikoje atsiranda ypatingas derinys – siekiama laimės, o kviečiama atsižadėti. Išminčius tas, kuris šito pasiekia“ [12, p. 149]. Pasak Senekos, „mokytis dorybės – tai reiškia išsižadėti ydų“ [11, p. 122]. Pasak Epikteto, „laisvė pasiekiama ne išsipildant troškimams, o nugalint troškimus“ [13, p. 161]. Manydami, kad gamta yra protinga, harmoninga, dieviška stoikai didžiausia išmintimi laikė atitinkantį žmogaus prigimtį gyvenimą, nes tik tuomet jis bus darnoje su visa gamta, kurioje kaip ir žmoguje veikia tie patys dėsniai. „Protu besivadovaujantis žmogus siekia ne tik išsaugoti, bet ir išlavinti savyje tai, ką jame yra užprogramavusi prigimtis: jame esama ir dorybių sėklos, kurią žmogus savyje turi išauginti pats. Toji sėkla stoikams – ne įvaizdis, o sampratos dalis. Todėl gyventi pagal prigimtį reiškia gyventi dorai. Taigi dorybė – visų pirma sielos nusistatymas, įgalinantis žmogų nugyventi visą gyvenimą santarvėje su prigimtimi, o ši santarvė laiduoja jam ramią gyvenimo tėkmę, t. y. laimę“ [14, p. 17]. „Dorybės atitinka žmogaus prigimtį, o ydos yra jai priešiškos ir nekenčiamos. <...> Tad kuo karščiau turime taisyti save, nes vienąkart gautas gėris lieka amžinai“ [11, p. 122]. To nedarantis žmogus tik be reikalo eikvoja jėgas

12

bandydamas priešintis prigimčiai ir kenčia, nes „klusnius likimas veda, tempia – neklusnius“ [11, p. 382]. Be likimo (ugnies, Apvaizdos) vis tiek juk niekas neegzistuoja.

Tarpinių grandžių tarp išminties ir kvailumo nėra. Žmogaus, kaip aukščiausios ir protingiausios gamtos būtybės, dorybė – tai praktinė išmintis arba sielos stiprybė, tačiau kvailumas – tai būsena, būdinga didžiajai žmonių masei. Taip yra dėl afektų, sukeliančių proto sumaištį, kuriuos reikia išgyvendinti iš sielos. Dėl to „pagrindinė stoikų etikos kategorija – beaistriškumas arba kitaip – afektų nebuvimas, nepajudinamas moralinis tiesumas ir pareiga, kaip sąžiningai ir būtinai vykdoma prievolė (officium) [10, p. 137]. Bet kokie troškimai – turto, garbės, jėgos, grožio, net sveikatos ir gyvybės stoikams sukelia panieką, nes šie laikini dalykai laimei nebūtini. „O kaip tik nuo čia reikia pradėti, čionai sunaikinti tvirtovę, nuversti tironus: atsisakyti kūnpalaikio, jo dalių, sugebėjimų, turto, šlovės, postų, garbės ženklų, vaikų, brolių, draugų, – laikyti visa tai svetimu“ [13, p. 156]. Todėl suprantamas jų raginimas sekti gamta, visiškai beaistre, idealia gyvybės kūrėja. Nes laisvas nuo aistrų išminčius „griūvant pasauliui ramiai žūva po jo griuvėsiais“ [15, p. 353]. Žmogaus dorybė ir jo laisvė stoikams yra glaudžiai susijusios sąvokos. „Doras gyvenimas yra laisvas gyvenimas. Tiesa, visur viešpatauja būtinumas, bet (jei laikysimės stoikams būdingos laisvės sampratos, etikoje tapusios klasikine), būtinumas nepanaikina laisvės. <...> Gyventi pagal prigimtį, laimingai, dorai, laisvai stoikams reiškė vieną ir tą patį“ [12, p. 150]. Tačiau nors dorybės ir būdingos žmogaus sielai, „įdiegti jas nepaprastai sunku, nes ligota siela bijo viso, kas nauja. Todėl reikia ją priversti to imtis, o paskui gydymas jau nebūna skausmingas“ [11, p. 122]. Tad stoikai nurodo kelią pasiekti dorybei, kuri yra viena ir nedaloma, tačiau Platono pavyzdžiu susideda iš keturių dorybių.

Visų pirma reikia siekti visiškos apatijos, kitaip sakant ramios, laisvos nuo aistrų egzistencijos. Apatija veda žmogų link pirmųjų dviejų dorybių – nuosaikumo ir narsumo, kurios ir padeda iš pradžių kovoti, o paskui atsiriboti nuo netikrųjų gėrybių. Pasiekęs šias dvi dorybes žmogus gali suprasti, kas yra tikrasis gėris ir blogis, o kas nepriklauso nei vienam, nei kitam (neutralu), ir kartu pasiekti ir trečiąją dorybę – išmintingumą. Apatijos dėka sugebėjęs atsiriboti nuo viso to, kas netikra, žmogus kartu sužino ir apie tai, kas tikra, tai yra pasiekia tam tikrą išmintingumo lygį, lemiantį tolesnių gyvenimo tikslų paiešką. Ši išmintingumo paskatinta paieška lemia ir paskutiniosios – pačios svarbiausios dorybės – teisingumo atsiradimą. Žmogus negali būti užsisklendęs savyje, nes jis yra pasaulio gyventojas. Todėl ši dorybė – skirtingai nuo pirmųjų trijų – visuomeninė. Ji leidžia žmogui suprasti, kad jis turi atsisakyti egoistiško egzistavimo dėl savęs paties ir pereiti prie visuomeninio gyvenimo. „Tad stoikų abejingumas gėrybėms nereiškė abejingumo žmonėms“ [12, p. 152]. Žmogui nepakanka paties savęs ir jis neišvengiamai priklauso kokiai nors grupei, taigi turi jai pareigų. „Tos pareigos apjuosia jį tarsi vis didėjantys koncentriniai ratai, kurių centras yra jis pats. Tie ratai – tai jo paties kūnas, giminaičiai, draugai, tauta. Paskutinis, didžiausias ratas – tai visa žmonija. Žmogaus idealas yra sukoncentruoti tuos ratus į centrą, kad žmogus taip suartėtų su žmonija, kaip yra artimas pats sau. Žmonija buvo stoikų dorovinis principas“ [12, p. 152]. Žmogus, kaip protinga ir dvasinga būtybė, tuo ir skiriasi nuo gyvūno, kad šias savo dorybes stengiasi įgyvendinti visapusiškai: visuomenėje, pasaulyje, visoje visatoje. Visata, kosmosas, kuriame viešpatauja likimas – tai pasaulinė valstybė, o visi žmonės – šios valstybės piliečiai, kosmopolitai.

Labai svarbus vaidmuo stoikų filosofijoje tenka ir šią pasaulinę valstybę valdančiam įstatymui. Visuotinis įstatymas arba prigimtinė teisė (ius naturalis), kuri viešpatauja gamtoje, žmoguje, visuomenėje, valstybėje taip pat yra viena pagrindinių stoikų vartojamų kategorijų. Prigimtinė teisė yra nepanaikinama ir

13

nepakeičiama bei, skirtingai nuo pozityviosios, nepripažįsta jokių kitų, išskyrus dorovinius, žmonių skirtumų. Šiai teisei visi žmonės yra lygūs. Seneka teigia, kad „teisių lygybė glūdi ne tame, kad visi jomis naudojasi, bet tame, kad jos visiems suteiktos“ [11, p. 381]. „Stoikų kosmopolitizmas, remdamasis visuotiniu įstatymu ir sulygindamas visus žmones – laisvus ir vergus, graikus ir barbarus, vyrus ir moteris, išreiškia žymų visų žmonių lygybės idėjos vystymosi tašką“ [10, p. 137].

Tačiau šių stoikų idealų įgyvendinimas reikalavo didžiulių asketiškų pastangų bei visiško, radikalaus dvasinio apsisprendimo. Ankstyvajai – graikiškajai Stojai (III–II a. pr. Kr.) būdingas absoliutus moralinis rigorizmas. Tad jeigu išminčius prieš savo valią yra įpainiojamas į gyvenimiškųjų santykių chaosą ir negali protingai jo suvaldyti, jis turi nusižudyti. „Pasakojama, kad netgi Zenonas ir Kleantas bei daugelis kitų ankstyvųjų stoikų baigė gyvenimus savižudybėmis“ [10, p. 137]. Ko gero būtent dėl tokio radikalumo skeptikas Karneadas užsipuolė stoikus bei jų išaukštintą išmintingą žmogų kaip „pabaisą, neturinčią lygių gamtoje, absoliučiai nežmonišką dėl savo siekimo išnaikinti visus jausmus ir emocijas“ [7, p. 183].

Tokia kritika paskatino stoikus modifikuoti savo mokymą bei pritarti tam tikrų kilnesnių ir visuomeniškesnių ambicijų bei aistrų doroviniam pateisinimui. Taigi išmintingas žmogus jau neturėjo siekti visiškai nuslopinti jausmus. Viduriniosios stoikų mokyklos (II–I a. pr. Kr.) atstovas Panaitijas „iškėlė tarnavimo visuomenei idealą, humanizmą, užuojautą ir gerumą. O dar svarbiau buvo tai, kad jis liovėsi priešinęs idealią protingų žmonių bendruomenę ir įprastus socialinius santykius. Protas yra įstatymas visiems žmonėms, ne vien išmintin-giems. Tam tikra prasme visi žmonės yra lygūs, net atsižvelgiant į neišvengiamus padėties, įgimtų gabumų ir turto skirtumus. Visi žmonės privalo turėti bent tą minimumą teisių, be kurių neįmanomas žmogaus orumas, ir teisingumas reikalauja, kad įstatymas pripažintų tokias teises ir gintų žmogų, kuris jomis naudojasi“ [7, p. 184].

Būtent šios modifikuotos stoikų idėjos ir padarė poveikį žmonėms, pirmiesiems ėmusiems studijuoti Romos teisę.

Stoicizmo įtaka romėnų teisininkams

Panaitijo mokinys Ciceronas teigė, kad „iš tiesų yra tikrasis, tai yra teisingo proto įstatymas; jis atitinka prigimtį, apima visus žmones, yra nekintamas ir amžinas <…>. Neleistina pakeisti jį priešingu įstatymu; negalima jo atšaukti net iš dalies, ir niekas negali jo visai panaikinti“ [16, p. 57]. Argumentą egzistuoti tokiam įstatymui Ciceronas atranda pačioje žmogaus prigimtyje – „tad jeigu nusidėjėlius nuo nusikaltimų turėtų sulaikyti tik bausmė, o ne gamta, tai kas juos graužtų iš vidaus tuomet, kai jie jau nebijotų tos bausmės?“ [16, p. 101]. Tai leidžia Ciceronui teigti, kad „mes esame gimę teisingumui, ir ne žmonių nuomone, o gamta remiasi teisė“ [16, p. 98].

Sekdamas stoikų panteizmu, vienybės su visa gamta idėja, Ulpianas „Digestuose“ rašo, kad „prigimtinė teisė (ius naturalis) yra tai, ko gamta išmokė visa, kas gyva – nes ši teisė būdinga ne tik žmonių giminei, bet ir visiems gyvūnams, kurie gimsta žemėje ir jūroje“ [1, p. 157].

Remdamasis stoikų kosmopolitinėmis idėjomis II a. romėnų teisininkas Gajus savo „Institucijose“ teigia, kad egzistuoja „teisė, kurią prigimtinis protas nustatė visiems žmonėms, kuri yra vienodai taikoma ir ginama visose tautose ir yra vadinama bendra visų tautų teise, tai yra teise, kuria naudojasi visos tautos“ [1, p. 17].

Kitas teisininkas Marcianas „Digestuose“ netgi cituoja vieną žymiausių stoikų mokyklos vadovų Chrisipą: „Ir filosofas, išsiskyręs ypatinga stoiškąja išmintimi, Chrisipas taip pradeda savo knygą „Apie įstatymus“: „Įstatymas yra

14

visų dieviškųjų ir žmogiškųjų reikalų viešpats; taip pat gerųjų ir piktųjų valdovas; visų gyvų būtybių, gyvenančių valstybėje (zoon politikon) vadovas; teisingumo ir neteisingumo matas, kuris įsako daryti tai, ką privaloma daryti, ir draudžia tai, kas neturi būti daroma“ [1, p. 166].

Kaip matome, stoikų filosofija, pamažu tapusi „beveik oficialia Romos valstybės doktrina“ [10, p. 510], iš tiesų turėjo įtakos Romos teisininkų mąstymui. „Stoikų etika pasirodė puikiai deranti su senosiomis romėnų dorovinėmis tradicijomis: turbūt iš čia ir neabejotina romėniško stoicizmo pirmenybė etikai bei labiau praktinis jos pobūdis, nors ir šiaip romėnams visada buvo priimtinesnis praktinis mokslas“ [14, p. 9]. Remdamiesi stoikų etinėmis idėjomis juristai galėjo nepaisyti senosios teisės formalizmo bei nuolat pildyti ją „teisingumo, garbingų sandorių ir sveiko proto sąvokomis, tai yra visu tuo, ką gero verslo praktika laikė esant dora ir garbinga“ [7, p. 187]. Tai leido Ulpianui teigti, kad „teisingumas yra nuolatinė ir nekintanti valia kiekvienam suteikti jo teisę. Teisės reikalavimai yra tokie: gyventi sąžiningai, nedaryti žalos kitam, kiekvienam atiduoti tai, kas jam priklauso. Teisingumas – tai dieviškųjų ir žmogiškųjų reikalų pažinimas, mokslas apie teisingus ir neteisingus dalykus“ [1, p. 159]. Pamažu iš naujosios praktikos bei pretorių, sprendusių svetimšalių reikalus, veiklos susiformavo „veiksminga teisė, beveik atsisakiusi formalumų ir apskritai prisitaikiusi prie vyraujančių garbingų sandorių ir visuomenės gerovės idėjų, kurią teisininkai jau buvo pavadinę ius gentium, teise, bendra visiems žmonėms“ [7, p. 187]. Tad Paulius „Digestuose“ taip apibūdino teisę: „žodis teisė vartojamas keliomis prasmėmis: visų pirma „teisė“ reiškia tai, kas visuomet gera ir teisinga – tokia yra prigimtinė teisė. Kita prasme „teisė“ yra tai, kas naudinga visiems arba daugeliui kiekvienoje valstybėje – tokia yra civilinė teisė“ [1, p. 159].

Permainos romėnų teisėje

Be abejo, šie kilnūs idealai ir gražūs žodžiai iš karto nepavertė pozityviosios teisės gera ir teisinga. Tai galime suprasti iš Ulpiano samprotavimų apie prigimtinės ir tautų teisės atskyrimą: „paleidimas iš vergovės reglamentuojamas tautų teisės <...>. Kadangi pagal prigimtinę teisę visi gimsta laisvi, tai, kai nebuvo vergovės, nebuvo ir paleidimo iš jos. Tačiau kai pagal tautų teisę atsirado vergovė, po to sekė ir tokia geradarystė kaip paleidimas iš jos. Ir nors mes visi vadinamės „žmonėmis“, tačiau, pagal tautų teisę atsirado trys kategorijos – laisvi ir priešingi jiems – vergai, taip pat trečioji kategorija – išlaisvintieji, tai yra tie, kurie nustojo būti vergais“ [1, p. 158]. Tačiau netgi jau toks svarstymas rodo žymų romėnų teisės posūkį humanizmo link. Juk Aristotelis vergą laikė daiktu, netgi Gajus „Digestuose“ rašo apie tai, kad „kūniški daiktai yra tie, kuriuos galima paliesti, pavyzdžiui, žemės sklypas, žmogus (vergas), auksas, sidabras ...“ [1, p. 174]. Tačiau tas pats Gajus ir „Institucijose“ (1.53), ir „Digestuose“ (1.V.1.2) teigia, kad „negalima be priežasties, nustatytos įstatymo, žiauriai elgtis su vergais. Nes pagal dieviškojo Antonijaus konstituciją tas, kas nužudys savo vergą, bus baudžiamas ne mažiau, nei nužudęs svetimą. Ir didelis šeimininkų žiaurumas taip pat yra baudžiamas pagal to paties princepso konstituciją“ [1, p. 24, 171]. Gajus taip pat nurodo, kad netgi, esant tam tikroms sąlygoms „paleistas į laisvę vergas tampa Romos arba lotynų piliečiu“ [1, p. 18]. Tad galima teigti, jog lyg neakivaizdus atsakas Aristoteliui nuskamba stoikų filosofo Senekos žodžiai: „Jie vergai. Bet jie – ir žmonės!“ [11, p. 111].

Besikeičianti pažiūra į žmogų turėjo įtakos ir žymiai svetimšalių teisinės padėties permainai. Pasak Ulpiano, „visi žmonės, esantys Romos imperijos teritorijoje, remiantis imperatorius Antonijaus konstitucija, tapo Romos piliečiais“ [1, p. 170].

15

Ypatingą statusą Romos teisėje turėjo vaikai. Kaip teigia Gajus, „lygiai taip pat mums priklauso ir mūsų vaikai, gimę teisėtoje santuokoje; ši teisė yra ypatinga Romos piliečių nuosavybė, nes beveik nėra tokių tautų, kurios turėtų tokią valdžią savo vaikams, kokią turime mes“ [1, p. 24]. Tačiau ir šioje srityje įvyko permainų, nes jeigu Dvylikos lentelių įstatymai skelbė, kad „jeigu tėvas tris kartus parduos sūnų, tebūnie sūnus laisvas nuo tėvo valdžios“ [1, p. 6], tai Gajus „Institucijose“ šią nuostatą aiškino jau kitaip: „priešingai nei kitos mokyklos įkūrėjai, <…> Sabinas, Kasijus ir kiti mūsų mokyklos atstovai galvojo, kad užtenka vienos mancipacijos, ir iš tiesų, triguba mancipacija, pagal Dvylikos lentelių įstatymus, yra taikoma savanoriškos mancipacijos atveju“. Emancipacijos, tai yra išlaisvinimo iš tėvo valdžios taisyklės yra išdėstytos ir Justiniano „Kodekse“ (C.8.48.5).

Moterų teisinę padėtį Dvylikos lentelių įstatymai nusakė taip: „Net pilnametėms moterims dėl joms būdingo lengvabūdiškumo turi būti skiriama globa“ [1, p. 7]. Tačiau Gajus „Institucijose“ tam prieštarauja: „bet atrodo, kad globos skyrimas pilnametėms moterims neturi teisingo pagrindo, nes <…> juk pilnametės moterys pačios tvarko savo reikalus, o kai kuriais atvejais globėjas tik formaliai išreiškia savo sutikimą; dažnai globėjas netgi prieš savo paties valią pretoriaus yra priverčiamas duoti sutikimą“ [1, p. 43].

Kaip matome, stoikų etikos idėjos ir besikeičiantys laiko reikalavimai turėjo įtakos Romos teisei, kurios turinio kaitai itin reikšminga buvo teisininkų veikla. Jie nekėlė sau tikslo, o ir negalėjo panaikinti senosios teisės (Gajus ypač dažnai rėmėsi Dvylikos lentelių įstatymais), tačiau pamažu keitė ją kurdami naujas teisės normas bei palikdami galioti jau esančias, jeigu šios atitiko laiko dvasios ir teisingumo reikalavimus. Taip jie pasiekė, kad „teismuose vis mažiau buvo paisoma formalumų; sutartys būdavo sutvirtinamos paprasčiausiu susitarimu be pasižadėjimo žodžių; žlugo absoliuti tėvo valdžia savo vaikams ir jų turtui; iš-tekėjusios moterys tapo visiškai lygios su savo vyrais turto ir vaikų valdymo atžvilgiu; ir galiausiai didelė pažanga buvo padaryta suteikiant vergams teisines garantijas – iš dalies apginant juos nuo žiaurumo, iš dalies kiek galima palengvinant jų paleidimą į laisvę“ [7, p. 202].

Taip praktiškieji romėnai įgyvendino stoikų kosmopolitines idėjas apie pasaulinę valstybę bei jos piliečius vienijančią prigimtinę teisę, kuri iškėlė proto ir teisingumo idealą kaip priemonę kritikuoti iš papročių susiformavusią pozityviąją teisę. „Prigimtinės teisės koncepcija nukreipė profesionalią kritiką į papročius; ji padėjo sugriauti religinį ir formalų teisės pobūdį; ji siekė lygybę iškelti aukščiau už įstatymą; ji iškėlė tikslo svarbą; ji slopino neprotingą šiurkštumą. Trumpai tariant, ji iškėlė Romos teisininkams idealą paversti savo profesiją ars boni et aequi (gėrio ir teisingumo menu)“ [7, p. 188].

Epilogas

Tad apibendrinant galima teigti, kad stoikai, ypač viduriniosios mokyklos atstovai, apmąstydami dorovinę žmogaus būtį padarė žymų humanizuojantį poveikį romėnų teisės doktrinai. Taip pat galima pažymėti, kad paskutiniosios – vėlyvosios stoikų mokyklos (I–II a.) filosofija plėtojosi vis didesnio atsiribojimo nuo politinių–teisinių idealų bei iš esmės dvasine linkme. Seneka (4 m. pr. Kr.–65 m.) sugebėjo įžvelgti tarnavimo visuomenei galimybę netgi neužimant valstybinių pareigų bei nevykdant vien politinių funkcijų: „kiekvienas savo dvasią sukuria pats, o tarnybą skiria atsitiktinumas“ [11, p. 114]. Net vergystė jo mokyme įgauna kitokią formą – „parodyk tokį, kuris nevergauja. Vienas vergauja geiduliams, kitas – godumui, trečias – garbės troškimui, o apskritai visi yra vilties ir baimės vergai“ [11, p. 114]. Prisiminkime, kad ir Epiktetas (50–130 m.) pirmąją savo gyvenimo dalį buvo vergas, tačiau visiškai nesigėdijo šio fakto. Netgi

16

priešingai, jis žavėjosi kiniku Diogenu, kuris parduodamas vergijon elgėsi labai oriai bei klausiamas, ką moka dirbti, atsakė: „Valdyti žmones“. Taip sakydamas, parodė į vieną turtingai apsirengusį korintietį ir pridūrė: „Parduok mane šitam. Jis reikalingas šeimininko“ [14, p. 238]. Tad galime pastebėti tendenciją, kad pamažu tapo visai nesvarbu, ar žmogus yra vergas, išlaisvintasis, ar Romos pilietis. Svarbiausia – jo vidinė nuostata bei dvasios, proto būsena. Čia jau aiškiai matyti stoikų ir krikščionybės idealų suartėjimas. Būtent „krikščionybė, gal net atkakliau nei stoicizmas, vartojo koncepciją, kad visi žmonės prieš Dievą yra lygūs“ [9, p. 112]. „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ [17, p. 380]. Ši visų žmonių lygybės, taip pat ir dvasinės laisvės idėja turėjo įtakos tolesnei teisinės doktrinos raidai bei moderniųjų teisės sistemų atsiradimui XI–XII a. Tuo tarpu šiuolaikinėje visuomenėje, kai, pasak H. Bermano, „yra nuspręsta, kad protas gali funkcionuoti pats savaime, nesiremdamas jokiais pamatiniais religiniais įsitikinimais, <…> o teisė, kaip proto darinys, gali funkcionuoti kaip pasaulietinės valdžios instrumentas, atsietas nuo aukščiausių vertybių ir tikslų“ [18, p. 267], stoikų puoselėta prigimtinės teisės idėja įgavo žmogaus teisių koncepcijos pavidalą bei šiuo metu yra išreikšta 1948 m. Jungtinių Tautų Organizacijos priimtoje „Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje“, kurios 1 straipsnis skelbia, kad „visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis“.

Išvados

1.Romos miesto–valstybės atsiradimas buvo grindžiamas prievarta ir žiaurumu. Dėl to ir pirmykštis jos teisės pavidalas pasižymėjo ypatingu formalizmu, ceremoningumu, sakralumu bei griežtumu. Vieninteliai šios teisės žinovai bei aiškintojai buvo žyniai.

2.III–II a. pr. Kr. tokia teisė jau neatitiko augančios, tampančios pasauline valstybe Romos poreikių, todėl neišvengiamai turėjo keistis.

3.Šiems romėnų teisės pokyčiams įtakos turėjo jos perėjimas iš žynių kolegijos į pasauliečių teisininkų rankas bei stoikų filosofija, kuri formavosi atskirų miestų–valstybių saulėlydžio bei Romos galybės augimo laikotarpiu.

4.Stoikų mokymui plintant jis buvo modifikuojamas, tačiau galima išskirti tokias pagrindines etines stoicizmo idėjas:

išmintingo gyvenimo, besiremiančio dorybe, pasaulinės valstybės, kuriai priklauso visi be išimties žmonės, prigimtinės teisės, kuriai visi žmonės yra lygūs ir kuri nepripažįsta jokių

kitų, išskyrus dorovinius, žmonių skirtumų, teisingumo kaip nuolatinės ir nekintančios valios kiekvienam suteikti jo

teisę.5.Viduriniosios stoikų mokyklos idėjos buvo labai patrauklios romėnų

visuomenei bei vieniems pagrindinių ir garbingiausių jos atstovų – teisininkams.6.Remdamiesi stoikų etinėmis idėjomis Romos teisininkai galėjo nepaisyti

senosios teisės formalizmo bei nuolat pildyti ją teisingumo, garbingų sandorių, gerų papročių ir sveiko proto sąvokomis, taip kurdami naujas teisės normas.

7.Naujoji teisinė praktika bei stoikų prigimtinės teisės koncepcija, leidusi kritiškai pažvelgti į griežtą, tik Romos piliečiams skirtą iš papročių susiformavusią pozityviąją teisę, turėjo įtakos bendros visiems žmonėms – tautų teisės atsiradimui.

8.Stoikų skatintas žmogaus dorovinės būties apmąstymas lėmė ir svetimšalių, moterų, vaikų bei vergų teisinės padėties pagerėjimą.

17

LITERATŪRA

1. Памятники Римского права: Законы ХII таблиц. Институции Гая. Дигесты Юстиниана. – Мocквa: Зерцало, 1997.

2. Hėgelis G. W. Istorijos filosofija. – Vilnius: Mintis, 1989.3. Шпенглер О. Закат Европы. – Мocквa: АСТ, 2000.4. Leonas P. Teisės filosofijos istorija. – Vilnius: Mintis, 1995.5. Иоффе О. С. Избранные труды по гражданскому праву. – Мocквa, 2000.6. Arlauskas S. Cicerono prigimtinės teisės samprata ir Romos valstybės principato politinė

sistema // Politologija. 1999. T. 1 (13). 7. Sabine G. H., Thorson T. L. Politinių teorijų istorija. – Vilnius: Pradai, 1995.8. Aristotelis. Politika. – Vilnius: Pradai, 1997.9. MacIntyre A. Trumpa etikos istorija. – Vilnius: ALK, 2000.

10. Филосовская энциклопедия. Т. 4. – Мocквa: Наука, 1975.11. Seneka. Laiškai Lucilijui. – Vilnius: Mintis, 1986.12. Tatarkiewicz W. Filosofijos istorija. T. 1. – Vilnius: Alma littera, 2001.13. Epiktetas. Rinktinė. – Vilnius: Mintis, 1986.14. Kazanskienė V. Epiktetas ir jo pamokymai // Epiktetas. Rinktinė. – Vilnius: Mintis, 1986.15. Асмус В. Ф. Античная философия. – Мocквa: Высшая школа, 1999.16. Цицерон. Диалоги: О государстве. О законах. – Мocквa: Наука, 1966.17. Naujasis Testamentas. – Vilnius: LBD, 1998.18. Berman H. J. Teisė ir revoliucija. – Vilnius: Pradai, 1999.

18

The Features of the Stoic Ethics Influence to the Roman Law

Doctoral Candidate Linas BaublysLaw University of Lithuania

SUMMARY

The major influence the Roman law received was the moral stoic ideas of cosmopolitanism, inherent rights and equality of all human beings. The old strict, formal, customary law of town (polis) assigned merely to a narrow circle of citizens became inadequate for Rome becoming a wordly country. Therefore, having experienced the influence of stoic philosophy, the Roman lawyers humanised the law filing it with the concepts of justice, honourable transactions and common sense. The object of jurists’ observations was the spirit of statute and of the norm of law, not its development. A new and effective law system was created repudiating most formalities and improving the position of foreigners, women, children and slaves.

19

Jurisprudencija, 2002, t. 32(24); 15–32

II. TARPTAUTINĖ TEISĖ

PRIEGLOBSČIO PRAŠYTOJŲ SULAIKYMAS TARPTAUTINĖJE TEISĖJE IR VALSTYBIŲ PRAKTIKOJE

Dr. Lyra Vysockienė

Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 46 69Elektroninis paštas lyra@undp.lt

Pateikta 2002 m. liepos 4 d.Parengta spausdinti 2002 m. gruodžio 20 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės teisės katedros vedėja profesorė dr. Toma Birmontienė ir šio fakulteto Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės katedros docentas dr. Audrius Paksas

S a n t r a u k a

Pastaruoju metu valstybės vis dažniau prieglobsčio prašytojams taiko sulaikymo priemones. Neretai kyla ginčų dėl to, ar šių priemonių taikymas prilygsta laisvės atėmimui ir ar šios priemonės teisėtos. Kadangi prieglobsčio prašytojai dažniausiai nėra padarę jokio nusikaltimo, turėtų būti vengiama juos sulaikyti dėl imigracinių priežasčių. Tais atvejais, kai valstybės visgi taiko sulaikymą, turėtų būti atsižvelgiama į specifinius reikalavimus, darančius prieglobsčio prašytojų sulaikymą kokybiškai skirtingą nuo kitų užsieniečių administracinio sulaikymo ar sulaikymo už kriminalines veikas. Straipsnyje šie reikalavimai analizuojami išsamiai apžvelgiant pagrindinius prieglobsčio prašytojų sulaikymo klausimus: sulaikymo sąvoką, sulaikymo teisėtumo reikalavimus, sulaikymo pagrindus, trukmę, procesines sulaikymo garantijas, sulaikymo sąlygoms keliamus reikalavimus bei specifinius sulaikymo atvejus, susijusius su nepilnamečių prieglobsčio prašytojų sulaikymu ir sulaikymu oro uostuose. Šie reikalavimai nagrinėjami remiantis tarptautiniais ir regioniniais žmogaus teisių dokumentais bei institucine praktika. Nemažai dėmesio straipsnyje skiriama Europos valstybių praktikai šioje srityje.

Įvadas

20

Pripažįstama, kad teisė į asmens laisvę yra esminė žmogaus teisė. Ją užtikrina daugelis tarptautinių ir regioninių dokumentų bei valstybių nacionalinė teisė. Ji apima apsaugą nuo neteisėto laisvės atėmimo ir taikoma visiems valstybės teritorijoje ar jos jurisdikcijoje esantiems asmenims: valstybės piliečiams, asmenims be pilietybės ir užsienio valstybės piliečiams. Tačiau laisvė nuo sulaikymo nėra absoliuti, kadangi leidžiama sulaikyti asmenį, pažeidusį valstybės įstatymus. Jau vien sulaikymo už teisės pažeidimus teisėtumas neretai ginčijamas nacionaliniuose ir tarptautiniuose teismuose, todėl tema aktuali ir problemiška. Tačiau šiame straipsnyje bus nagrinėjamas tik užsieniečių sulaikymas dėl imigracinių priežasčių, susijęs su specifine problema – prieglobsčio prašytojų1 sulaikymu. Sulaikymas prieglobsčio prašytojams iš esmės gresia dviem atvejais: atvykstant į šalį ir pateikiant prieglobsčio prašymą bei atsisakius patenkinti prašymą ir laukiant išsiuntimo. Nors neteisėtai į šalį atvykę užsieniečiai tam tikrais atvejais gali būti sulaikomi dėl imigracinių priežasčių, prieglobsčio prašytojų ir pabėgėlių padėtis yra visiškai skirtinga. Taip yra todėl, kad dėl kilmės šalyje2 susiklosčiusių aplinkybių jie gali būti priversti neteisėtai kirsti prieglobsčio valstybės sieną, siekdami išvengti persekiojimo. Todėl 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – 1951 m. konvencija) 31 straipsnis esant tam tikroms aplinkybėms draudžia bausti pabėgėlius už neteisėtą atvykimą į šalį (t. y. be galiojančio kelionės dokumento ar vizos), tuo tarpu kai kitų užsieniečių atžvilgiu toks baudimas būtų pateisinamas. Atsižvelgiant į tai, kad dauguma prieglobsčio prašytojų nėra įvykdę ir nėra įtariami įvykdę jokios baudžiamosios veikos, valstybių praktikoje vis dažniau taikomos sulaikymo priemonės kelia didelį susirūpinimą tiek dėl jų teisės į laisvę užtikrinimo, tiek dėl sulaikymo sąlygų.

Šio straipsnio tikslas – apžvelgti pagrindinius prieglobsčio prašytojų sulaikymo klausimus, siekiant pabrėžti specifinį šio sulaikymo pobūdį ir jam keliamus reikalavimus. Taikant lyginamąjį, sisteminį, analitinį bei kitus metodus straipsnyje tiriamas pagrindinis objektas – tarptautinis ir regioninis prieglobsčio prašytojų sulaikymo teisinis režimas ir institucinė praktika šioje srityje. Nagrinėjama tema įvairiais aspektais nemažai analizuota užsienio autorių, tačiau pastaruoju metu autorei neteko susipažinti su jokia išsamia studija, kuri atspindėtų naujausią, su šia tema susijusią jurisprudenciją ir teisės raidą. Lietuvoje ši tema nebuvo išsamiai nagrinėta, nors kai kuriuos užsieniečių administracinio sulaikymo klausimus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos požiūriu nagrinėjo dr. D. Jočienė. Atliktas tyrimas gali būti naudingas institucijoms ir teismams, sprendžiantiems prieglobsčio prašytojų sulaikymo klausimus Lietuvoje, prieglobsčio prašytojų teisių gynėjams bei studijuojantiesiems Pabėgėlių teisę aukštosiose mokyklose.

Prieglobsčio prašytojų sulaikymo sąvoka tarptautinėje ir valstybių nacionalinėje teisėje

Tarptautinėje teisėje nėra jokios tarptautinės sutarties, kuri specifiškai reglamentuotų prieglobsčio prašytojų sulaikymą, todėl nėra ir tarptautiniu mastu priimtos įpareigojančios prieglobsčio prašytojų sulaikymo sąvokos. Nepaisant to, svarbu nustatyti, kas vadinama sulaikymu, kadangi neretai ginčijama, jog asmuo yra sulaikytas siekiant pateisinti procesinių garantijų netaikymą. Be to,

1 Prieglobsčio prašytojais šiame straipsnyje vadinami asmenys, atvykę į valstybę ieškoti prieglobsčio nuo persekiojimo pagal 1951 m. Jungtinių Tautų konvenciją dėl pabėgėlių statuso arba dėl kitų priežasčių, dėl kurių jiems reikia valstybės apsaugos.

2 Kilmės šalimi šiame straipsnyje vadinama valstybė, kurios pilietybę turi užsienietis, arba, jeigu jis neturi pilietybės, nuolatinės gyvenamosios vietos valstybė.

21

prieglobsčio prašytojų sulaikymas neretai yra specifinės formos, kuri griauna nusistovėjusius asmenų sulaikymo stereotipus (pvz., prieglobsčio prašytojų lai-kymas įvairiuose centruose, oro uostų tranzito zonose ir panašiose vietose, kurios nėra pripažįstamos per se įkalinimo ar laisvės atėmimo vietomis), todėl kelia nemažai ginčų valstybių, nelinkusių pripažinti tokius asmens laisvės apribojimo atvejus sulaikymu, praktikoje.

Nesant specifinės įpareigojančios prieglobsčio prašytojų sulaikymo sąvokos jai atskleisti tenka vadovautis analogija. Žmogaus teisių komitetas, įsteigtas pagal Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (toliau – Tarptautinis paktas) 28 straipsnį Generaliniame komentare Nr. 8 teigė, kad „valstybės, Tarptautinio pakto narės, sulaikymą suprato siaurai, o Komitetas laikosi nuomonės, kad 9 straipsnio 1 dalis1 taikoma visoms laisvės atėmimo rūšims, tiek baudžiamosiose bylose, tiek kitais atvejais, pavyzdžiui, psichinės ligos, valkatavimo, narkotikų vartojimo, švietimo tikslais ar imigracijos kontrolės tikslais (paryškinta autorės) [1, p. 9]. 1990 m. Jungtinių Tautų taisyklių „Dėl nepilnamečių, iš kurių atimta laisvė, apsaugos“ (toliau – Sulaikytų nepilnamečių apsaugos taisyklės) 11 (b) punkte teigiama, kad „laisvės atėmimas apima bet kokią sulaikymo ar įkalinimo formą arba asmens patalpinimą į viešą ar privačią priežiūros instituciją, iš kurios asmeniui neleidžiama išvykti savo valia bet kurios teisminės, administracinės ar kitokios viešosios valdžios įsakymu (nurodymu)“ [2]. Šios taisyklės nėra įpareigojančio pobūdžio, tačiau atspindi valstybių konsensusą tam tikrais minimalių principų, kurių turėtų būti laikomasi, klausimais.

Nors tarptautinių organų praktikos prieglobsčio prašytojų sulaikymo klausimu yra nedaug, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – Žmogaus Teisių Teismas) praktika taikant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 5 straipsnį pateikia tam tikras sulaikymo sąvokos gaires. Nagrinėdamas bylas dėl sulaikymo Žmogaus Teisių Teismas pirmiausia bando atsakyti į klausimą, ar buvo „laisvės atėmimas“ ir tik nustačius laisvės atėmimą sprendžiamas klausimas, ar toks atėmimas buvo teisėtas, t. y. ar toks laisvės atėmimas numatytas pagal kurį nors iš pagrindų, kuriuos leidžia šis straipsnis, ir ar sulaikymas buvo vykdomas „pagal procedūrą, numatytą įstatymu“. Nustatyti, kas laikoma sulaikymu, yra itin svarbu taikant 5 straipsnį, kadangi šiame straipsnyje įtvirtintos garantijos nebus taikomos, jeigu asmens laisvės apribojimas neprilygsta sulaikymui. Ir nors 5 straipsnis nepateikia sulaikymo apibrėžimo, tačiau jame kalbama apie „laisvės atėmimą“, o ne vien tik „judėjimo laisvės apribojimą“. Tuo šis straipsnis skiriasi nuo Europos žmogaus teisių konvencijos 4 protokolo 2 straipsnio, numatančio judėjimo laisvės apribojimus valstybės saugumo, viešosios tvarkos ir kitais sumetimais. Remiantis Žmogaus Teisių Teismo praktika galima teigti, kad bet koks laisvės apribojimas, kuris yra daugiau nei judėjimo laisvės apribojimas, gali būti laikomas sulaikymu [3]. Be to, 5 straipsnis skirtas asmens fizinei laisvei reglamentuoti. Pagal 5 straipsnį vien tik laisvės apribojimas nebūtinai bus pripažįstamas sulaikymu. Byloje Guzzardi prieš Italiją, kuri nebuvo susijusi su prieglobsčio prašytojais, tačiau joje pateikiamas aiškinimas, ką reikėtų vadinti sulaikymu, Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, kad namų areštas nedidelėje saloje prilygo laisvės atėmimui, nes buvo atsižvelgta į tai, kad asmeniui skirta erdvė buvo itin ribota, jo socialiniai kontaktai buvo taip pat riboti, jis buvo nuolatos stebimas, o laikotarpis, kurį buvo taikomos šios priemonės, viršijo 16 mėnesių [4, § 95]. Teismas pripažino, kad vertinant visus šiuos faktus atskirai, nebūtų įmanoma kalbėti apie „laisvės atėmimą“, tačiau vertinant juos kartu jiems gali būti taikomas šios konvencijos 5 straipsnis [4, § 95]. Byloje Amuur prieš Prancūziją Žmogaus Teisių Teismas teigė,

1 9 straipsnio 1 dalis: „Kiekvienas žmogus turi teisę į laisvę ir asmens neliečiamybę. Niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas. Niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir remiantis tokia procedūra, kuriuos yra nustatęs įstatymas“.

22

kad „siekiant nustatyti, ar kažkam buvo atimta laisvė 5 straipsnio prasme, pirmiausia turi būti nagrinėjama konkreti asmens padėtis, taip pat turi būti atsižvelgta į keletą kriterijų: ginčijamos priemonės tipą, trukmę ir įgyvendinimo būdą. Skirtumas tarp laisvės apribojimo ir laisvės atėmimo pasireiškia ne savo pobūdžiu ar turiniu, bet intensyvumo laipsniu“ [5, § 42]. Ši byla buvo susijusi su prieglobsčio prašančiais Somalio piliečiais, kurie lėktuvu iš Sirijos atvyko į Prancūziją. Kadangi jų pasai buvo suklastoti, pasienio policija neįleido jų į šalį ir sulaikė juos oro uosto tranzito zonoje, kol Vidaus reikalų ministras priims sprendimą. Jie buvo laikomi oro uosto tranzito zonoje apie 20 dienų, vėliau išsiųsti į Siriją, kaip saugią trečiąją šalį. Visą sulaikymo laikotarpį pareiškėjai buvo griežtai policijos prižiūrimi ir jiems nebuvo teikiama nei teisinė, nei socialinė parama. Prancūzijos Vyriausybė laikėsi nuomonės, kad šių prieglobsčio prašytojų laisvės apribojimas oro uosto tranzito zonoje neprilygsta sulaikymui, nes pareiškėjai bet kada gali išvykti iš šalies, taip pakeisdami savo padėtį. Žmogaus Teisių Teismo tokia motyvacija nepatenkino ir jis nusprendė, kad „vien tai, jog prieglobsčio prašytojai galėjo savanoriškai išvykti iš šalies, kurioje jie norėjo gauti prieglobstį, nepaneigia to, kad jų laisvė buvo atimta“ [5, § 48]. Negana to, Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad „ši išvykimo iš šalies galimybė tampa tik teorine, jeigu jokia kita šalis nesuteikia apsaugos, kuri būtų panaši į tą apsaugą, kurią pareiškėjas tikisi rasti valstybėje, kurioje ieško prieglobsčio“ [5, § 48]. Todėl atsižvelgdamas į ilgą laikotarpį, kurį pareiškėjai buvo laikomi sulaikyti, Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, kad jų judėjimo laisvės apribojimas prilygo laisvės atėmimui pagal 5 straipsnį.

Sprendžiant klausimą, ar prieglobsčio prašytojams valstybių praktikoje taikomi apribojimai prilygsta sulaikymui, galima vadovautis ir Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro (toliau – JTVPK) gairėmis „Dėl prieglobsčio prašytojų sulaikymo“, kuriose sulaikymas apibrėžiamas kaip „asmens laikymas ribotoje erdvėje, įskaitant kalėjimus, uždaras stovyklas, sulaikymo vietas ar oro uostų tranzito zonas, kur asmens judėjimo laisvė yra iš esmės apribota, ir kai vienintelė galimybė palikti šią apribotą erdvę yra išvykti iš valstybės teritorijos“ [6]. Nors neįpareigojančio pobūdžio, ši sąvoka grindžiama įvairių tarptautinių susitarimų nuostatomis, taip pat įvairių organų, prižiūrinčių šių susitarimų vykdymą, praktika (pvz., Žmogaus teisių komiteto, Žmogaus Teisių Teismo). Be to, šiuo metu esama bandymų apibrėžti prieglobsčio prašytojų sulaikymo sąvoką įpareigojančio pobūdžio dokumente. Europos Sąjungoje Komisijos pasiūlymas „Dėl Tarybos direktyvos, nustatančios pabėgėlio statuso suteikimo ir atšaukimo valstybėse narėse minimalius standartus“ sulaikymą apibrėžia kaip „valstybės narės vykdomą prieglobsčio prašytojo patalpinimą į ribotą erdvę, tokią kaip kalėjimai, sulaikymo vietos ar oro uostų tranzito zonos, kurioje jo judėjimo laisvė yra iš esmės suvaržyta“ [7, 2 str.]. 2002 m. balandžio 24 d. pasiūlymas „Dėl Tarybos direktyvos dėl minimalių prieglobsčio prašytojų priėmimo valstybėse narėse standartų“ apibrėžia sulaikymą kaip „valstybės narės vykdomą prieglobsčio prašytojo patalpinimą į specialią vietą, kurioje pareiškėjui netaikoma judėjimo laisvė“ [8, 2 (k) str.]. Matyti, jog ši sąvoka beveik identiška JTVPK prieglobsčio prašytojų sulaikymo gairėse pateiktai sąvokai.

Valstybių praktikoje yra įvairių sulaikymo sąvokų. Pavyzdžiui, Austrijos Užsieniečių įstatyme sulaikymas apibrėžiamas kaip „asmens laikymas areštavus su sąlyga, kad toks veiksmas būtinas kaip procesinė saugumo priemonė, susijusi su uždraudimu gyventi šalyje, sprendimu dėl išsiuntimo, kol jie bus įvykdyti, arba su saugumo priemonėmis dėl deportacijos, priverstinio išsiuntimo ar tranzito [9, 61(1) str.].

Sulaikymo teisėtumas

23

Dauguma sulaikymo klausimus reglamentuojančių tarptautinių teisės aktų numato tam tikrus reikalavimus, kad sulaikymas būtų laikomas teisėtu, t. y. toks sulaikymas turi būti vykdomas pagal įstatymo nustatytą tvarką ir įstatymo numatytais pagrindais1. Ką gi reiškia sulaikymas pagal įstatymą? Ar „įstatymas“ suprantamas plačiąja prasme, apimant bet kurį tarptautinį ar nacionalinį teisės aktą, ar turėtų būti aiškinamas siauriau? Šiuo atveju kalbama apie valstybės nacionalinę teisę, ir būtinas įstatymo lygmens teisės aktas, kuris numatytų sulaikymo galimybę. Numatyti galimybę sulaikyti asmenį žemesnės teisinės galios akte (pvz., poįstatyminiame akte, ministro instrukcijoje, ministerijos ar departamento įsakyme ir pan.) nėra tinkama. Be to, taip pat netinka numatyti prieglobsčio prašytojų sulaikymo galimybę baudžiamajame įstatyme atsižvelgiant į tai, kad jie sulaikomi ne dėl neteisėtos veikos padarymo. Todėl valstybių praktikoje prieglobsčio prašytojų sulaikymo klausimai dažniausiai reglamentuojami užsieniečių prieglobsčio įstatymuose. Pavyzdžiui, Austrijoje, Norvegijoje, Danijoje, Belgijoje sulaikymo klausimai įtraukti į Užsieniečių įstatymo turinį. Jeigu sulaikymas nenumatytas nacionaliniuose įstatymuose, jo vykdymas gali būti laikomas neteisėtu, kaip pripažino Žmogaus Teisių Teismas Amuur byloje, nes tuo metu Prancūzijos įstatymai nenumatė sulaikymo oro uosto tranzito zonoje galimybės. Šioje byloje buvo nustatyta, kad užsieniečių sulaikymą tranzito zonoje reglamentavo tik neskelbtos Vidaus reikalų ministro instrukcijos atitinkamoms policijos institucijoms, kurių tikslas buvo nustatyti imigracinės kontrolės oro uostuose gaires. Instrukcijose nebuvo numatytos sulaikymo garantijos, pavyzdžiui, teismo atliekamas sulaikymo teisėtumo patikrinimas, vertėjo ar gydytojo pagalba bei galimybė susisiekti su teisininku. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes Žmogaus Teisių Teismas nustatė, kad Prancūzijos teisės aktai, taikyti šiuo atveju, nepakankamai garantavo asmens teisę į laisvę, todėl konstatavo EŽTK 5 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Be to, svarbu, kad įstatymas būtų prieinamas individui ir suformuluotas pakankamai aiškiai, tai leistų individui atitinkamai planuoti savo elgesį.

Taigi, jeigu sulaikymo galimybė numatyta įstatymo lygmens teisės aktu, ką reiškia „pagal įstatymu numatytą procedūrą“? Žmogaus Teisių Teismas byloje Conka prieš Belgiją teigė, kad „kai keliamas klausimas dėl sulaikymo teisėtumo, įskaitant klausimą, ar buvo laikytasi įstatymo numatytos procedūros, minėtoji konvencija iš esmės nurodo ne tik pareigą laikytis materialinės ir procesinės nacionalinės teisės nuostatų, tačiau taip pat reikalauja, kad laisvės atėmimas turėtų būti vykdomas atsižvelgiant į 5 straipsnio tikslą – apsaugoti individus nuo savivalės“ [10, § 39]. Taigi EŽTK, skatindama laikytis nacionalinio įstatymo, papil-domai reikalauja nepažeisti 5 straipsnio tikslo [5, § 50; 11, § 54; 12, § 118; 10, § 39]. Todėl galima teigti, kad sulaikymo teisėtumas šiuo požiūriu apima du aspektus. Pirma, vykdant sulaikymą turi būti laikomasi nacionaliniame įstatyme, kuris turi būti pats teisėtas, numatytos procedūros, antra, sulaikymas gali būti taikomas tik tokiu būdu, kuris nepažeidžia 5 straipsnio tikslo. Panašiai ir byloje Albert W. Mukong prieš Kamerūną Žmogaus teisių komitetas teigė, kad Tarptautinio pakto 9 straipsnio 1 dalies rengimo istorija patvirtina, jog „savavališ-kumas“ negali būti tapatinamas su elgesiu, „nukreiptu prieš įstatymą“, tačiau turi būti aiškinamas daug plačiau, apimant netinkamumo, neteisingumo, tikėtinumo stokos ir teisingo teisminio proceso elementus [13, § 9.8]. Pirmuoju atveju gali susidaryti situacija, kai sulaikymo galimybė numatyta įstatyme, tačiau kompetentingos institucijos šią galimybę taiko netinkamai. Galima pateikti keletą pavyzdžių, kai Žmogaus Teisių Teismas pripažino pareigūnų ar institucijų

1 Žr. Tarptautinio pakto 9 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių konvencijos 37 straipsnio b punktas, EŽTK 5 straipsnio 1 dalis, JTVPK Vykdomojo komiteto išvados Nr. 44 b punktas, Jungtinių Tautų kodekso dėl sulaikytų asmenų apsaugos 2 principas.

24

savavališkumą, lėmusį sulaikymo neteisėtumą. Pavyzdžiui, užsieniečio ekstra-dicijos byloje Bozano prieš Prancūziją Žmogaus Teisių Teismas numatė, kad teisėtumas reiškia savavališkumo nebuvimą [11, § 59], o šioje byloje Prancūzijos veiksmai sulaikant ir išduodant pareiškėją buvo neleistini pagal 5 straipsnį, atsižvelgiant į sulaikymo slaptumą ir pareiškėjo sulaikymo būdą. Italijos pilietis Bozano, nuteistas „už akių“ Italijoje ir prisiglaudęs Prancūzijoje, buvo slapta suimtas šioje šalyje ir nepažymėta policijos mašina išvežtas į Šveicariją, kuri išdavė jį Italijos teisėsaugos institucijoms. Prieglobsčio prašytojų byloje Conka prieš Belgiją keturių roma tautybės slovakų atžvilgiu Belgijos policijos pareigūnai panaudojo apgaulę iškviesdami pareiškėjus „papildyti bylas dėl prieglobsčio“, tačiau jiems atvykus jie buvo nedelsiant sulaikyti išsiuntimo iš šalies tikslu. Žmogaus Teisių Teismas nepripažino tokių priemonių teisėtomis [10, § 42]. Antruoju atveju siekiant įvertinti, ar sulaikymas nebuvo savavališkas, būtina atlikti vadinamąjį proporcingumo testą. Sulaikymas negali būti taikomas tiesiog savavališkai, bet turi būti grindžiamas tam tikrais įrodymais, kuriais remiantis jis būtų pateisinamas. Sprendžiant, ar prieglobsčio prašytojo sulaikymas būtinas, turi būti atsižvelgta į tai, ar protinga tai daryti ir ar tai proporcinga tikslams, kurių siekiama. Taigi proporcingumo reikalavimo esmė yra įvertinti, ar taikomos priemonės pateisina tikslus. Pavyzdžiui, ar prielaida, kad asmuo gali pasišalinti iš apgyvendinimo vietos ir bandyti patekti į kitą valstybę, yra tokia rimta, kad būtina sulaikyti prieglobsčio prašytoją. Kartais proporcingumas siejamas su būtinybe, kitaip tariant, sulaikymas bus pateisinamas tik tada, jeigu jis būtinas atsižvelgiant į specifinius individualaus atvejo faktus [10, § 53]. Panašiai ir JTVPK vykdomojo komiteto išvadoje Nr. 441 reikalaujama, kad sulaikymas būtų būtinas siekiant tam tikrų tikslų. Valstybių nacionalinėje teisėje, pavyzdžiui, Suomijoje sulaikant užsienietį turi būti laikomasi proporcingumo principo, t. y. užsieniečio teisės negali būti apribotos labiau nei būtina [14]. Tai, kad sulaikyti būtina, įmanoma nustatyti tik kiekvienu konkrečiu atveju, t. y. vienam prieglobsčio prašytojui konkrečioje situacijoje sulaikymas bus būtinas, tačiau kito tokioje pačioje padėtyje esančio prieglobsčio prašytojo sulaikymas visiškai nereikalingas. Todėl galima teigti, kad sulaikymas, neįvertinus konkrečiu atveju, ar jis būtinas ir proporcingas tikslams, kurių juo siekiama, būtų laikomas savavališku.

Sulaikymo pagrindai

Nors teisė į asmens laisvę nėra absoliuti, asmuo gali būti sulaikytas tik išimtiniais atvejais. Prieglobsčio prašytojų sulaikymas yra specifiškas, kadangi sulaikoma ne dėl įvykdyto pažeidimo ar nusikaltimo, o dėl specifinių priežasčių, susijusių su prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūra. Atitinkamai skiriasi ir sulaikymo tvarka, taigi prieglobsčio prašytojų sulaikymo klausimai sprendžiami ne baudžiamąja, bet administracine tvarka.

Tarptautiniai teisės aktai dažniausiai nenumato pagrindų, kuriais asmuo gali būti sulaikomas, sąrašo. Juose tiesiog įtvirtinama teisė į asmens laisvę. Tačiau kaip ir bet kurie kiti žmogaus teisių apribojimai, o ypač atsižvelgiant į fundamentalų teisės į asmens laisvę pobūdį, asmens laisvės apribojimo atvejai praktikoje turėtų būti aiškinami ir taikomi griežtai ir siauriau. Visgi keletas tarptautinių bei regioninių teisės aktų įtvirtina išsamius sulaikymo pagrindų sąrašus. Pavyzdžiui, EŽTK 5 straipsnis tokį sąrašą įtvirtina, tačiau jame tik vienas pagrindas specifiškai susijęs su prieglobsčio prašytojais arba asmenimis, kurių prašymai buvo atmesti ir kurie laukia išsiuntimo. EŽTK 5 straipsnio 1 dalies f

1 JTVPK vykdomojo komiteto išvados nėra įpareigojančio pobūdžio, tačiau įtvirtina valstybių, komiteto narių, opinio juris.

25

punktas leidžia sulaikymą, „kai asmuo teisėtai sulaikomas ar suimamas dėl to, kad negalėtų be leidimo įvažiuoti į šalį, arba kai yra pradėtas jo deportavimo ar išdavimo kitai valstybei procesas“. Šie atvejai patvirtina, kad prieglobsčio prašytojams sulaikymas gali būti taikomas tik tada, kai atvykus į valstybės teritoriją, pateikus prieglobsčio prašymą ir jį išnagrinėjus atsisakoma jį patenkinti ir gresia išsiuntimas. Taikydamas šiuos pagrindus Žmogaus Teisių Teismas pirmiausia atsižvelgs į tai, ar sulaikymo tikslas konkrečioje byloje iš tiesų buvo užkirsti kelią užsieniečiui patekti į šalį be leidimo arba užtikrinti jo išsiuntimą ar ekstradiciją. Remiantis Žmogaus Teisių Teismo praktika, sulaikymas išsiuntimo įvykdymo tikslu gali būti pripažintas neprieštaraujančiu 5 straipsnio 1 dalies f punktui, jei buvo imtasi veiksmų asmenį išsiųsti [12, § 112]. Tai reikštų, kad iš-siuntimo procedūra jau turi būti prasidėjusi. Tačiau, kita vertus, jeigu tokia procedūra vykdoma netinkamai, sulaikymas gali nebeatitikti reikalavimų. Indijos pilietis Chahalas buvo sulaikytas Jungtinėje Karalystėje išsiuntimo tikslu. Jis buvo pateikęs prieglobsčio prašymą ir buvo sulaikytas visą prieglobsčio procedūros vykdymo laikotarpį, remiantis tuo, kad kėlė rimtą pavojų nacionaliniam saugumui [12, § 43]. Prieglobsčio procedūra truko ilgiau nei 3,5 metų. Tačiau Žmogaus Teisių Teismas nepripažino konvencijos 5 straipsnio 1 straipsnio f dalies pažeidimo. Teismas pripažino, kad Chahalo sulaikymo trukmė neabejotinai kelia susirūpinimą, tačiau atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir faktus, t. y., kad nacionalinės valdžios institucijos išsiuntimo procedūros metu veikė su tinkamu rūpestingumu ir kad buvo pakankamai garantijų, saugančių nuo savavališko laisvės atėmimo, jo sulaikymas atitiko 5 straipsnio 1 dalies f punkto reikalavimus [12, § 123]. 2002 m. pradžioje priimtame sprendime Chalalo byloje Žmogaus Teisių Teismas teigė, kad „būtina prisiminti, jog išimčių dėl teisės į laisvę, kurias numato 5 straipsnio 1 dalis, sąrašas yra išsamus, ir kad bet koks aiškinimas turi atitikti šios dispozicijos tikslą“ [10, § 42].

Įdomu pažymėti, kad nors EŽTK numato vienintelį pagrindą sulaikyti prieglobsčio prašytoją, specifinis dokumentas – JTVPK Vykdomojo komiteto išvada Nr. 44 numato daug platesnes sulaikymo galimybes. Remiantis šia išvada, prieglobsčio prašytojai gali būti sulaikyti, kai reikia:

a) patvirtinti asmens tapatybę; b) nustatyti motyvus, kuriais grindžiamas prieglobsčio prašymas ar

prašymas dėl pabėgėlio statuso; c) nagrinėti atvejus, kai prieglobsčio prašytojai ar pabėgėliai sunaikino savo

kelionės dokumentus ir/arba asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus arba naudojosi suklastotais dokumentais, siekdami suklaidinti valstybės, kurioje jie ketina prašyti prieglobsčio, pareigūnus;

d) užtikrinti nacionalinį saugumą ar viešąją tvarką.Pirmuoju atveju reiktų pažymėti, kad vien tai, jog prieglobsčio prašytojas

neturi asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, nebūtinai reiškia, jog jis gali būti sulaikytas. Šiuo atveju svarbu atsižvelgti į tai, kad dauguma prieglobsčio prašytojų yra priversti išvykti be dokumentų arba neturi galimybių gauti dokumentus iš savo kilmės valstybės valdžios institucijų, nes bijo jų persekiojimo. Antruoju atveju prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikomas pirminės apklausos metu, kai siekiama nustatyti, kodėl jis pateikė prieglobsčio prašymą, tačiau tai netaikoma tolesnio prašymo nagrinėjimo metu. Taigi šis pagrindas negali būti tai-komas visos prieglobsčio procedūros laikotarpiu. Trečiuoju atveju tam, kad šis pagrindas galėtų būti taikomas, turi būti nustatyta, kad pareiškėjas siekia suklaidinti pareigūnus. Todėl šis pagrindas neturėtų būti taikomas prieglobsčio prašytojams, kurie atvyksta be dokumentų, negalėdami jų gauti kilmės valstybėje. Paskutinis atvejis gali būti taikomas ne šiaip prevencinėms priemonėms imtis, siekiant kolektyviai sulaikyti prieglobsčio prašytojus, nes, pavyzdžiui, didelis jų skaičius valstybėje gali destabilizuoti padėtį toje šalyje, bet

26

kai individualaus asmens veika liudija apie padarytus teisės pažeidimus, galinčius suponuoti išvadą, jog toks asmuo yra pavojingas valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Pavyzdžiui, Belgijoje Užsieniečių įstatymas numato prieglobsčio prašytojų sulaikymą viešosios tvarkos ar nacionalinio saugumo pagrindais [15, 29(5) str.]. „Viešosios tvarkos“ išlyga įtvirtinta taip pat ir 1951 m. konvencijos 32 straipsnyje. Nors jos reikšmė nei šioje konvencijoje, nei Vykdomojo komiteto išvadoje nebuvo aiškiai apibrėžta, valstybių praktika ir konvencijos parengiamieji dokumentai (travaux preparatoires) patvirtina, kad šie atvejai susiję su sunkių nusikaltimų padarymu. Pavyzdžiui, prieglobsčio prašytojų sulaikymas dėl paprasčiausios vagystės būtų per platus „viešosios tvarkos“ aiškinimas tarptautinių standartų kontekste.

Tačiau vien šių pagrindų buvimas neleidžia teigti, kad šiais atvejais bus sulaikoma automatiškai, nes tokiu atveju būtų ignoruojamas minėtasis proporcingumo reikalavimas. Taip pat akivaizdu, kad nė vienas iš išvardytųjų pagrindų nenumato galimybės sulaikyti prieglobsčio prašytoją visam prieglobsčio procedūros laikotarpiui vien dėl neteisėto atvykimo į šalį. Tai susiję su 1951 m. konvencijos 31 straipsnio reikalavimais. Šis straipsnis taip pat numato, kad prieglobsčio prašytojams neturėtų būti taikomi judėjimo laisvės apribojimai, išskyrus tuos, kurie būtini, ir tik tol, kol bus nustatytas jų buvimo šalyje teisėtumas.

Europos Sąjungos Komisijos pasiūlymas „Dėl Tarybos direktyvos, nustatančios pabėgėlio statuso suteikimo ir atšaukimo valstybėse narėse minimalius standartus“ taip pat įtvirtina nuostatą, kad paprastai prieglobsčio prašytojas negali būti sulaikomas vien tik dėl to, kad jis prieglobsčio prašytojas ir kad turi būti nagrinėjamas jo prieglobsčio prašymas [7, 11(1) str.]. Kita vertus, pripažįstamas valstybių narių poreikis sulaikyti kai kuriuos prieglobsčio prašytojus. Pasiūlymo 11 straipsnio 2 dalyje išvardijami sulaikymo pagrindai ir reikalaujama, kad sulaikoma būtų tik pagal įstatymą ir tik tol, kol tai būtina. Remiantis pasiūlymu, valstybėse narėse galima sulaikyti prieglobsčio prašytoją siekiant priimti sprendimą dėl šių aplinkybių:

a) patikslinti ar patvirtinti asmens tapatybę arba tautybę;b) nustatyti tapatybę ar tautybę tais atvejais, kai asmuo sunaikino ar

atsikratė savo kelionės ir/arba tapatybę patvirtinančių dokumentų arba atvykdamas į valstybę narę naudojosi suklastotais dokumentais, siekdamas suklaidinti valdžios institucijas;

c) nustatyti motyvus, kuriais grindžiamas prieglobsčio prašymas, jeigu šios aplinkybės priešingu atveju bus prarastos;

d) procedūros, kuria sprendžiama apie asmens teisę įvažiuoti į teritoriją, metu.

Komisijos pasiūlymo aiškinamasis memorandumas šių pagrindų detaliau neaiškina, o kol pasiūlymas nepriimtas ir nėra jo taikymo praktikos, bet koks aiškinimas būtų tik teorinis. Visgi kai kuriuos iš šių pagrindų įmanoma aiškinti jau dabar, nes, pavyzdžiui, pati d punkto formuluotė leidžia daryti išvadą, kad kalbama apie sulaikymo atliekant pasienio procedūras atvejus, todėl sulaikymas prieglobsčio procedūros metu, kai prašymas nagrinėjamas iš esmės, remiantis šiuo pagrindu nebūtų pateisinamas. Šis punktas kelia tam tikrą susirūpinimą, nes manoma, kad toks neapibrėžtas pagrindas valstybių narių praktikoje gali lemti prieglobsčio prašytojų sulaikymą visam prieglobsčio procedūros pasienyje laikotarpiui, o tai prieštarautų laisvės apribojimo siaurinamajam aiškinimui ir būtų nesuderinama su proporcingumo reikalavimu. Be to, kiltų klausimas dėl šio punkto taikymo praktikos atitikties 1951 m. konvencijos 31 straipsnio nuostatoms ir Vykdomojo komiteto nustatytiems reikalavimams [16, § 22]. Pažymėtina, kad Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (toliau – Chartija) nenumato jokių specifinių sulaikymo nuostatų. Šios Chartijos 6 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė

27

į laisvę yra EŽTK 5 straipsnio atspindys, ir remiantis Chartijos 52 straipsnio 3 dalimi jos prasmė ir apimtis yra tokia pati. Taigi bet kokie šios laisvės apribojimai negali viršyti leistinų pagal EŽTK 5 straipsnį [17, p. 23].

Valstybių praktikoje sulaikymas taip pat numatytas išimtiniais atvejais. Pavyzdžiui, Vokietijoje nesant baudžiamųjų įstatymų pažeidimo prieglobsčio prašytojai nėra sulaikomi, kol priimamas sprendimas dėl jų prieglobsčio prašymo. Išimtys, susijusios su galimybe sulaikyti atliekant prieglobsčio procedūrą oro uoste (t. y., kai prieglobsčio prašytojai faktiškai sulaikomi procedūros metu ir neigiamo sprendimo atveju – kol bus įvykdytas sprendimas), taip pat Prieglobsčio procedūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalies numatytais atvejais, t. y. kai už-sieniečiai pateikia prašymus dėl prieglobsčio jau būdami sulaikyti dėl kitų priežasčių [18, p. 1361]. Dar vienas pagrindas – kai prieglobsčio prašytojai sulaikomi, jeigu jų prašymas dėl prieglobsčio buvo atmestas, ir jie atsisako savanoriškai išvykti, todėl būtina vykdyti priverstinį išsiuntimą. Norvegijoje prieglobsčio prašytojai gali būti sulaikyti pasienyje, jeigu neįmanoma nustatyti jų tapatybės arba ji neaiški [19, 37 str.]. Airijoje prieglobsčio prašytojai (išskyrus nepilnamečius) gali būti sulaikomi, pavyzdžiui, jeigu yra pagrindo manyti, kad prieglobsčio prašytojas įvykdė sunkų nepolitinio pobūdžio nusikaltimą už buvimo valstybės ribų, siekia išvengti išsiuntimo iš valstybės tuo atveju, jeigu jo prieglobsčio prašymas pagal Dublino konvenciją1 bus perduotas kitai valstybei [20, 9(8) str.].

Sulaikymo trukmė

Tarptautinė praktika reikalauja, kad sulaikymas truktų kuo trumpiau. Tačiau nėra nustatyta, kokiam konkrečiam laikotarpiui prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikomas, kadangi tai susiję su individualaus atvejo aplinkybėmis. Taigi nustatyti bendrus terminus šiuo atveju netiktų. Visgi atsižvelgiant į tai, kad sulaikymas yra rimta vienos iš pagrindinių žmogaus teisių – teisės į laisvę apribojimas, jis turėtų trukti tik tol, kol tai yra būtina, siekiant tų tikslų, kuriais taikomos šios priemonės. Kadangi sulaikymas gali būti taikomas tik esant tam tikriems pagrindams, jiems išnykus, asmuo turėtų būti nedelsiant paleistas iš sulaikymo vietos. Dėl šios priežasties kai kuriuose tarptautiniuose teisės aktuose reikalaujama, kad sprendimas dėl prieglobsčio prašytojo sulaikymo būtų reguliariai peržiūrimas [21, 11(3) princ.]. Tokia sulaikymo būtinybės kontrolė yra dar vienas požymis, darantis prieglobsčio prašytojų sulaikymą kokybiškai skirtingą nuo sulaikymo baudžiamųjų įstatymų nustatyta tvarka, kai asmens laisvė atimama tiek, kiek numato teismo paskirta sankcija už tam tikro nusikaltimo padarymą, nebent atsirastų priežasčių paleisti asmenį anksčiau laiko.

EŽTK 5 straipsnis taip pat nenumato sulaikymo terminų. Tačiau nekelia abejonių tai, kad sulaikymas negali būti neterminuotas. Tai kyla iš 5 straipsnio 1 dalies f punkto formuluotės, kuri, nors ir neįtvirtina maksimalaus sulaikymo termino, mini kokybiškai apribotą laikotarpį, t. y. „užkertant kelią neteisėtai patekti į šalį“ ir „kai imamasi veiksmų asmenį išsiųsti“. Prieglobsčio prašytojų, kurie dar tik laukia sprendimo dėl prieglobsčio, atveju, atsižvelgiant į tai, kad kalbama apie „kelio užkirtimą neteisėtai patekti į šalį“, galima teigti, jog sulaikymas galimas tik tada, kai dar neišspręstas jo įleidimo į šalį klausimas ir iki tol, kol priimamas sprendimas dėl asmens įleidimo į valstybės teritoriją. Jeigu prieglobsčio prašytojui buvo leista įvažiuoti į šalį, jo sulaikymas prieglobsčio procedūros metu remiantis šiuo pagrindu, neatrodytų pateisinamas, nes asmuo jau yra patekęs į šalies teritoriją, todėl „kelio užkirtimas neteisėtai į ją patekti“

1 Konvencija, nustatanti valstybę, atsakingą už vienoje iš Bendrijos valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, priimta 1990 m. birželio 16 d. Dubline.

28

natūraliai nebetenka prasmės. Čia reiktų pabrėžti, kad ši nuostata nereiškia, jog valstybė gali sulaikyti asmenį siekdama užkirsti kelią savanoriškai išvykti iš savo teritorijos į kitą šalį [22, p. 171]. Antrasis terminas yra dar mažiau aiškus, tačiau akivaizdu, kad jei buvo imtasi tam tikrų veiksmų asmenį išsiųsti ir išsiųsti nepavyko, tolesnis asmens sulaikymas vargu ar būtų pateisinamas. Kita vertus, Žmogaus Teisių Teismas pritaria nuomonei, kad prieglobsčio prašytojo laisvės apribojimas neturėtų būti taikomas per daug ilgai, nes kitaip jis pavirsta laisvės atėmimu [5, § 43]. Sulaikymo terminas buvo ginčijamas ir byloje Chahal prieš Jungtinę Karalystę, nes pareiškėjas buvo sulaikytas beveik 4 metus, kol buvo nagrinėjamas jo prašymas dėl pabėgėlio statuso. Tačiau šioje byloje Žmogaus teisių teismas nemanė sulaikymo trukmę esant per ilgą, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo prašymo motyvai buvo susiję su sudėtingais klausimais, kuriuos reikėjo labai detaliai ir atsargiai išnagrinėti [12, § 115].

Valstybių praktikoje sulaikymo terminai nevienodi. Pavyzdžiui, Belgijos užsieniečių įstatymas sieja prieglobsčio prašytojų sulaikymo terminą su „išimtinai būtinu laikotarpiu“, kuris neturi viršyti 2 mėnesių [10, § 25]. Vokietijoje prieglobsčio prašytojų, kurių prašymai buvo atmesti, sulaikymas deportacijos tikslu gali trukti iki 2 savaičių su sąlyga, kad pasibaigė savanoriško išvykimo terminas, ir jeigu akivaizdu, kad išsiuntimą galima įvykdyti. Šis terminas gali būti pratęstas iki 6 mėnesių, nebent nustatoma, kad išsiuntimo neįmanoma įvykdyti per artimiausius tris mėnesius ne dėl išsiunčiamo asmens kaltės. Tačiau jeigu užsienietis pats trukdo vykdyti išsiuntimą, sulaikymas gali būti pratęsiamas iki 12 mėnesių, taigi visas sulaikymo laikotarpis laukiant išsiuntimo gali būti iki 18 mėnesių [23, 57(3) str.]. Austrijoje sulaikymas išsiuntimo tikslu negali trukti ilgiau kaip 2 mėnesius [9, 69(2) str.]. Akivaizdu, kad dažniausiai šie terminai susiję su atvejais, kai asmens prašymas dėl prieglobsčio buvo atmestas ir ruošiamasi jį išsiųsti. Norvegijoje prieglobsčio prašytojas negali būti sulaikytas ilgesniam kaip 12 savaičių laikotarpiui. Tačiau tie prieglobsčio prašytojai, kurių prašymai buvo atmesti, gali būti sulaikyti išsiuntimo tikslu iki 2 savaičių. Šį terminą teismas gali pratęsti 2 savaitėmis, tačiau maksimalus laikotarpis negali viršyti 6 savaičių [19, 41 str.]. Lenkijoje prieglobsčio prašytojai, atvykę į šalį neteisėtai arba neturintys kelionės dokumentų, gali būti sulaikomi iki 90 dienų [24, 59(4) str.].

Procesinės sulaikymo garantijos

Sulaikymo teisėtumas priklauso ne tik nuo materialinių kriterijų atitikimo, bet ir nuo procesinių garantijų suteikimo. Galima būtų išskirti tokias pagrindines procesines garantijas, kurios turi būti taikomos prieglobsčio prašytojams, sulaikytiems prieglobsčio procedūros metu:

a) Teisė būti supažindintam su sulaikymo priežastimis1. Nors Tarptautinio pakto 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reikalavimas supažindinti asmenį su sulaikymo priežastimis ir kaltinimu taikomas tik asmenims, kuriems pateikiami baudžiamieji kaltinimai [1, 1 punkt.], šį reikalavimą pagal analogiją galima taikyti prieglobsčio prašytojų sulaikymo atvejais. Žmogaus teisių teismas šiuo požiūriu teigė, kad konvencijos 5 straipsnio 2 punktas įtvirtina esminę garantiją, kuri yra „sudedamoji 5 straipsnio teikiamos apsaugos schemos dalis“ [10, § 50]. Tarptautinio pakto 9 straipsnio 2 dalies nuostata nedetalizuoja tokio supažindinimo formos, tačiau byloje Monja Jaona prieš Madagaskarą Žmogaus teisių komitetas pabrėžė, kad toks supažindinimas turi būti pakankamai detalus dėl faktų ir teisės, kuriais remiantis leidžiama asmenį sulaikyti, siekiant, kad asmuo galėtų nustatyti, ar jo sulaikymas atitinka įstatymą [25]. Be to,

1 Šią garantiją numato Tarptautinio pakto 9 straipsnio 2 dalis, Europos žmogaus teisių konvencijos 5 straipsnio 2 dalis, Sulaikytų asmenų apsaugos kodekso 10–14 principai.

29

supažindinama turi būti ta kalba, kurią asmuo supranta, ir, kaip Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė byloje Fox, Campbell ir Hartley prieš Jungtinę Karalystę, turi būti pateiktas paprastais, žmogui suprantamais terminais [26, § 40].

b) Teisė ginčyti sulaikymo teisėtumą pateikiant skundą dėl sprendimo sulaikyti. Tarptautinio pakto 9 straipsnio 4 dalis numato, kad „kiekvienas, kuriam atimta laisvė dėl sulaikymo ar suėmimo, turi teisę kreiptis į teismą, kad šis nedelsdamas priimtų nutarimą dėl jo sulaikymo teisėtumo ir nuspręstų jį paleisti, jeigu šis neteisėtai sulaikytas“. Skirtingai nei šio straipsnio 2 ir 3 dalys, taikomos tik baudžiamosiose bylose, 4 dalyje įtvirtinta garantija taikoma visiems sulaikytiems asmenims [1, 1 punkt.], taigi ir prieglobsčio prašytojams. Panašią nuostatą numato EŽTK 5 straipsnio 4 dalis bei kiti tarptautiniai dokumentai1. Be to, skundo pateikimo galimybė kyla ir iš bendrųjų principų, pavyzdžiui, Tarptautinio pakto 2 straipsnio 3 dalies a punkto bei EŽTK 13 straipsnio, įtvirtinančių teisę į veiksmingą teisinę gynybą. Pabrėžtina, kad to, jog nacionalinė teisė numato galimybę ginčyti sulaikymo teisėtumą, dar nepakanka, kad būtų išpildyti teisminės sulaikymo kontrolės reikalavimai. Tokia kontrolės procedūra turi būti „veiksminga“, t. y. pateikus prašymą teismui turi būti suteiktos papildomos garantijos: galimybė pasisakyti pačiam arba per atstovą [27, § 60], galimybė naudotis teisine pagalba ir vertėjo paslaugomis, siekiant tinkamai pateikti savo bylą [28, § 60]. Visi šie reikalavimai gali būti apibūdinami kaip minimalios garantijos, kurių turi būti laikomasi [22, p. 177]. Pavyzdžiui, Norvegijoje kiekvienam sulaikytam prieglobsčio prašytojui skiriamas teisinis atstovas [19, 42 str.]. Panašiai kaip ir apskundimo atveju vien šias garantijas numatyti nacionaliniuose įstatymuose nepakanka, būtina, kad asmuo turėtų realią galimybę šiomis teisėmis pasinaudoti, nes garantijos turi būti ne vien teorinės ar iliuzinės, bet praktinės ir veiksmingos [10, § 46]. Byloje Conka prieš Belgiją Žmogaus Teisių Teismas nustatė, kad valstybė nesudarė sąlygų pareiškėjams realiai pasinaudoti vertėjo ir teisininko pagalba, todėl buvo pažeista konvencijos 5 straipsnio 1 dalis [10, § 46].

Kalbant apie skundo pateikimo teisę minimas teismas ar kita peržiūros institucija, kuri turi būti nepriklausoma. Pavyzdžiui, byloje Mario Ines Torres prieš Suomiją buvo pripažinta, kad policijos sprendimo sulaikyti Ispanijos pilietį peržiūra, kurią galėjo atlikti tik Vidaus reikalų ministerija, pažeidė Tarptautinio pakto 9 straipsnio 4 dalį. Be to, visi tarptautiniai teisės aktai pabrėžia peržiūros skubumą, t. y., kad asmens skundas dėl sulaikymo teisėtumo būtų peržiūrėtas „nedelsiant/skubiai“ arba greitai. Tačiau neaišku, ką reiškia šie terminai, kadangi tikslaus laiko limito, per kurį apeliacija turi būti išnagrinėta teisme, nenumato joks tarptautinis dokumentas. Tačiau matyt tai turėtų būti vertinama kaip keleto savaičių, tačiau ne mėnesių laikotarpis. Vienoje iš bylų Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad 3 mėnesių laikotarpis, kurį teko laukti pareiškėjui, buvo per ilgas [29], o kitoje byloje per ilgu buvo pripažintas 5 savaičių laikotarpis [30]. Austrijoje bet kuris sulaikytas asmuo, remiantis Užsieniečių įstatymu, turi teisę pateikti skundą Administraciniam senatui (Unabhängiger Verwaltungssenat), kuris yra nepriklausomas kvaziteisminis organas. Sulaikytas asmuo gali pateikti skundą dėl sulaikymo Senatui nuo sulaikymo dienos iki šešių savaičių po jo paleidimo iš sulaikymo. Sprendimai dėl tolesnio sulaikymo išsiuntimo tikslu turi būti priimti per savaitę, nebent užsieniečio sulaikymas jau prieš tai buvo pasibaigęs [9, 73(2) 2 str.].

Tarptautinio pakto 9 straipsnio 4 dalies reikalavimą, EŽTK 5 straipsnio 4 dalies nuostatą reikia suprasti ne tik kaip pirminę sprendimo sulaikyti teisėtumo kontrolę, bet ir iš to kylančią teisę į periodinę peržiūrą, nors tokios periodinės sulaikymo peržiūros reikalavimo šios nuostatos tiesiogiai nenumato. Tokia

1 Pavyzdžiui, Vaiko teisių konvencijos 37 straipsnio d dalis, JTVPK Vykdomojo komiteto išvados Nr. 44 e punktas, Sulaikytų asmenų apsaugos kodekso 4, 9, 11 ir 32 principai.

30

peržiūra būtina atsižvelgiant į tai, kad nors sulaikymo metu sulaikymas buvo teisėtas, po tam tikro laiko padėtis gali pasikeisti (pvz., išnyko sulaikymo pagrindas). Ji turi apimti ne tik procesinį sulaikymo teisėtumo patikrinimą, bet ir sulaikymo pagrindų peržiūrą, siekiant nustatyti, ar sulaikanti institucija nepiktnaudžiavo savo įgaliojimais. Remiantis EŽTK 5 straipsnio 4 dalimi asmeniui, iš kurio atimta laisvė, turi būti suteikta galimybė reikalauti periodinės savo sulaikymo peržiūros [3]. Teisme individui turi būti suteikta galimybė ginčyti sulaikymą pasinaudojant adversarine procedūra. Chahal prieš Jungtinę Karalystę byloje nacionaliniai teismai negalėjo peržiūrėti sprendimo sulaikyti pareiškėją, kadangi byla buvo susijusi su nacionalinio saugumo priežastimis. Tam tikrą sulai-kymo kontrolę galėjo vykdyti specialus valstybinis organas, tačiau šis organas negalėjo būti laikomas „teismu“ pagal konvencijos 5 straipsnio 4 dalį. Todėl Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad šiuo atveju buvo pažeista ši nuostata.

Europos Komisijos pasiūlyme „Dėl Tarybos direktyvos, nustatančios pabėgėlio statuso suteikimo ir atšaukimo valstybėse narėse minimalius standartus“ taip pat reikalaujama, kad valstybės narės įstatymuose numatytų sulaikymo pirminės peržiūros ir vėlesnių periodinių peržiūrų galimybę. Valstybių praktikoje, pavyzdžiui, Belgijoje nacionalinė teisė nenumato automatinės sulaikymo peržiūros galimybės, tačiau prieglobsčio prašytojas gali į teisminę instituciją pateikti apeliaciją dėl sulaikymo. Danijoje peržiūra dėl teismo sulaikymo numatyta kas mėnesį (4 savaites) [31, 37(3) str.], Norvegijoje – kas trečią savaitę [19]. Sulaikant užsienietį prieglobsčio procedūros metu Suomijoje reikalaujama, kad sprendimas dėl sulaikymo būtų peržiūrėtas kas 14 dienų [14].

c) Teisė į kompensaciją dėl neteisėto sulaikymo. Šią garantiją įtvirtina EŽTK 5 straipsnio 5 dalis, Tarptautinio pakto 9 straipsnio 5 dalis1. Žmogaus teisių teismas byloje Fox, Campbell ir Hartley prieš Jungtinę Karalystę, kuri nebuvo susijusi su prieglobsčio prašytojais, tačiau joje buvo nagrinėjamas kompensacijos klausimas, teigė, kad „<...> pažeidimo aukoms Šiaurės Airijos teismuose nebuvo suteikta galimybė prašyti kompensacijos“, todėl buvo konstatuotas konvencijos 5 straipsnio 5 dalies pažeidimas [26, § 46]. Nustačius konvencijos 5 straipsnio 1 dalies arba procesinių garantijų pažeidimą prieglobsčio prašytojui gali būti mokama kompensacija.

Nors tiek Tarptautinis paktas, tiek EŽTK įtvirtina šias procesines garantijas, Europos komisijos Pasiūlymas „Dėl Tarybos direktyvos, nustatančios pabėgėlio statuso suteikimo ir atšaukimo valstybėse narėse minimalius standartus“ šia prasme šiek tiek nuvilia. Visos kitos procesinės sulaikymo garantijos, kurios turėtų būti taikomos sulaikytiems prieglobsčio prašytojams, išskyrus sulaikymo peržiūros reikalavimą ir Pasiūlymo 14 straipsnyje numatytą reikalavimą bent jau minimaliai apmokyti personalą, dirbantį su prieglobsčio prašytojais, nacionalinio prieglobsčio įstatymo nuostatų, atitinkamos tarptautinės žmogaus teisių teisės, šios direktyvos, nacionalinių taisyklių, susijusių su sulaikymo nuostatų klausimais, pasiūlyme nėra numatytos. Jame taip pat nereglamentuojamas ir sulaikymo sąlygų klausimas.

1 Žr. taip pat Sulaikytų asmenų apsaugos kodekso 35 principą.

31

Sulaikymo sąlygos

Neteisėtas sulaikymas gali pažeisti EŽTK 5 straipsnį, o tais atvejais, kai sulaikymas prilygsta kankinimams arba nežmoniškam ar žeminančiam elgesiui, gali būti pažeistas konvencijos 3 straipsnis [3]. Kaip ir kitų sulaikytų asmenų, taip ir sulaikytų prieglobsčio prašytojų sulaikymo sąlygos turi atitikti bendruosius žmogaus teisių reikalavimus. Tinkamos prieglobsčio prašytojų sulaikymo sąlygos ypač svarbios dėl to, kad sulaikymo sąlygos ar netinkamas elgesys su prieglobsčio prašytojais tam tikrais atvejais gali sukelti tokias pačias traumas, kaip ir kankinimas ar persekiojimas, kuriuos jie anksčiau patyrė kilmės valstybėje. Kartais netinkamos prieglobsčio prašytojų sulaikymo sąlygos gali prilygti kankinimams ar nežmoniškam, žiauriam elgesiui su asmeniu, todėl gali iškilti EŽTK 3 straipsnio pažeidimo klausimas. Kankinimai gali būti susiję su fizinėmis sulaikymo sąlygomis, tiek įstaigos, kurioje laikomi sulaikyti prieglobsčio prašytojai, personalo elgesiu, sulaikyto prieglobsčio prašytojo galimybėmis pasinaudoti teisminėmis ar administracinėmis procedūromis ir galimybėmis pasinaudoti pagalba (teisininko, mediko).

Sulaikymo sąlygų klausimas atsispindi ne viename tarptautiniame ir regioniniame dokumente. Pavyzdžiui, Tarptautinio pakto 10 straipsnio 1 dalis numato, kad „su visais asmenimis, kuriems atimta laisvė, turi būti elgiamasi humaniškai ir gerbiant žmogaus asmenybei būdingą orumą“. JTVPK Vykdomojo komiteto išvada Nr. 44 f punkte kalba apie tai, kad „<...> pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų sulaikymo sąlygos turi būti humaniškos“. Sulaikymo sąlygos detalizuojamos JTVPK prieglobsčio prašytojų sulaikymo gairėse, reikalaujančiose, kad prieglobsčio prašytojai būtų laikomi sulaikyti atskiriant vyrus nuo moterų, nebent jie sudaro šeimą, o vaikus nuo suaugusiųjų, nebent jie būtų giminės. Taip pat numatoma, kad prieglobsčio prašytojai turėtų būti laikomi atskirai nuo kitų sulaikytų asmenų (pvz., nuo asmenų, kurie kaltinami įvykdę baudžiamąsias veikas)1. Šis reikalavimas grindžiamas specifine prieglobsčio prašytojų padėtimi. Dažniausiai prieglobsčio prašytojai sulaikomi ne dėl nusikaltimo padarymo, o dėl administracinių reikalavimų pažeidimo. Panašų reikalavimą, taikomą visiems asmenims, numato Jungtinių Tautų Tipinės minimalios elgesio su kaliniais taisyklės, kuriose teigiama, kad sulaikytieji administracine tvarka turi būti laikomi atskirai nuo sulaikytųjų baudžiamąja tvarka, t. y. suskirstoma į kategorijas pagal sulaikymo priežastį. Šį reikalavimą įtvirtina ir valstybių nacionaliniai įstatymai. Pavyzdžiui, 2002 m. vasario mėnesį Suomijoje buvo priimtas įstatymas, kuriuo numatyta sukurti sąlygas atskirti prieglobsčio prašytojus nuo kitų sulaikytųjų asmenų. Prieglobsčio prašytojų sulaikymo sąlygų klausimu ne kartą nuomonę pareiškė Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – Komitetas), įsteigtas pagal 1987 m. Europos konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą 1 straipsnį. Komitetas pripažino nepateisinama valstybių praktiką, kai prieglobsčio prašytojai buvo ilgai laikomi policijos areštinėse kartu su asmenimis, įtariamais padarius kriminalinius nusikaltimus [32, 27 punkt.]. Prieglobsčio prašytojų sulaikymo kalėjimuose klausimu Komitetas laikėsi nuomonės, kad „pagal apibrėžimą kalėjimas nėra tinkama vieta laikyti asmenims, kurie nėra nuteisti arba įtariami padarę kriminalinį nusikaltimą“, todėl tokia valstybių praktika buvo pripažinta neigiama [32, 28 punkt.]. Sulaikytiems prieglobsčio prašytojams turi būti suteikiama galimybė reguliariai bendrauti su draugais, giminėmis, religiniais, socialiniais ar teisiniais patarėjais. Jiems turi būti teikiama tinkama medicinos pagalba, galimybė mankštintis, mokytis, praktikuoti savo religiją, galimybė naudotis

1 Žr. taip pat Sulaikytų asmenų apsaugos kodekso 8 principą.

32

būtiniausiomis priemonėmis, t. y. lova, sanitarinėmis priemonėmis ir panašiai. Jiems taip pat turi būti suteikta galimybė skųstis dėl sulaikymo sąlygų [6, 10 (IV–X) punkt.]. Belgijoje sulaikytiems prieglobsčio prašytojams automatiškai skiriamas nemokamas teisinis atstovas, taip pat suteikiama teisė nemokamai su-sisiekti telefonu su savo teisiniu atstovu. Belgijoje vieniši vyrai, vienišos moterys ir šeimos paprastai apgyvendinami atskirose patalpose, o nelydimi nepilnamečiai dažnai apgyvendinami su suaugusiuoju, su kuriuo jie geriausiai sutaria.

Specifiniai sulaikymo atvejai: nepilnamečių sulaikymas ir sulaikymas oro uostuose

Nepilnamečių prieglobsčio prašytojų sulaikymas

Nepilnamečiai prieglobsčio prašytojai dažniausiai atvyksta su tėvais ar kitais asmenimis, kurie juos teisėtai globoja. Tačiau pasitaiko, kad nepilnamečiai atvyksta į prieglobsčio valstybę visiškai vieni. Tokie nuo tėvų ar teisėtų globėjų atskirti nepilnamečiai (toliau – atskirti vaikai) Europoje kasmet sudaro apie 11 proc. visų prieglobsčio prašytojų. Nepilnamečių prieglobsčio prašytojų sulaikymas yra specifinis, nes sulaikymo psichologiniai ir fiziniai padariniai vaikui gali būti daug skaudesni nei suaugusiajam dėl ypač pažeidžiamos jo padėties. Kartais keliamas klausimas, ar vaikas turi būti sulaikomas kartu su tėvais, kurie prašosi prieglobsčio, ar atskiriamas nuo tėvų tol, kol jie bus paleisti į laisvę, pasibaigus sulaikymo pagrindams. Valstybių praktikoje šiais atvejais vaikas dažniausiai neatskiriamas nuo šeimos, nepaisant žalingo poveikio, kurį gali sukelti sulaikymas, nes manoma, kad išsiskyrimas su šeima gali padaryti daug daugiau žalos. Valstybių praktika, susijusi su atskirtais vaikais, yra įvairi, tačiau bendra taisyklė, kuria vadovaujamasi, yra ta, kad nepilnamečiai gali būti sulaikomi tik kraštutiniu atveju. Pavyzdžiui, Norvegijoje nepilnamečiai sulaikomi labai retai, nors specialių nepilnamečių sulaikymo normų nėra. Belgijos įstatymai išvis nenumato jokių specialių nepilnamečių prieglobsčio prašytojų sulaikymo taisyklių, tačiau praktiškai sulaikymas visgi taikomas. Šveicarijos įstatymai numato, kad nepilnamečiai iki 15 m. amžiaus apskritai negali būti sulaikomi [33, 13(k) str.]. Po 1997 m. Liuksemburge kilusio skandalo, kai sulaikymo centre buvo apgyvendintas 11 metų vaikas, nepilnamečiai prieglobsčio prašytojai šioje šalyje nebesulaikomi, nebent jie įvykdo teisės pažeidimą [34, p. 54].

Sprendžiant dėl nepilnamečių prieglobsčio prašytojų sulaikymo pirmiausia reikėtų atsižvelgti į tai, kad jiems galioja speciali tarptautinė sutartis, atspindinti nepilnamečių pažeidžiamą padėtį – 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija. Konvencijoje pripažįstama nepilnamečio teisė kreiptis dėl pabėgėlio statuso, neatsižvelgiant į tai, ar jį lydi ar nelydi tėvai ar kiti asmenys [35, 22 str.]. Be to, nors konvencija tiesiogiai nekalba apie nepilnamečių prieglobsčio prašytojų sulaikymą, taikytinas 37 straipsnis, įtvirtinantis reikalavimą, kad nė iš vieno vaiko neteisėtai ar savavališkai nebūtų atimta laisvė, o vaiko areštas, sulaikymas ar įkalinimas būtų vykdomi pagal įstatymą ir taikomi tik kaip kraštutinė priemonė ir kaip įmanoma trumpiau. Kita vertus, EŽTK numato vienintelį specifinį nepilnamečio sulaikymo atvejį, nesusijusį su baudžiamųjų įstatymų taikymu – kai nepilnamečiui laisvė atimama pagal teisėtą sprendimą atiduoti jį auklėjimo priežiūrai, kai jis teisėtai suimamas, kad būtų pristatytas kompetentingai institucijai [36, 5(1 d) str.]. Konvencija nenumato nepilnamečių sulaikymo galimybės prieglobsčio procedūros metu. Taip pat ir JTVPK gairės dėl prieglobsčio prašytojų sulaikymo palaiko bendrą taisyklę, kad nepilnamečiai negali būti sulaikomi prieglobsčio procedūros metu. Tačiau, kai sulaikymas visgi taikomas, jis turėtų būti atliekamas tik kraštutiniais atvejais ir tik trumpiausiam įmanomam

33

laikotarpiui1. Pavyzdžiui, Švedijoje nepilnametis užsienietis gali būti sulaikytas ne ilgiau kaip 72 valandas, o išimtiniais atvejais – dar iki 72 valandų [34, p. 55]. Taigi, skirtingai nei suaugusių prieglobsčio prašytojų, kurie gali būti sulaikyti išimtiniais atvejais, nepilnamečių prieglobsčio prašytojų sulaikymo galimybės dar labiau ribotos, nes sulaikyti leidžiama tik kraštutiniais atvejais. Nors nėra apibrėžta, kas laikoma kraštutiniu atveju, visgi akivaizdu, kad tai negali būti paprasčiausias tapatybės dokumentų trūkumas, būdingas daugumai prieglobsčio prašytojų. Kraštutinumas taip pat galėtų reikšti tai, kad visos kitos priemonės, išskyrus sulaikymą, nebeįmanomos.

Jeigu nepilnamečiai prieglobsčio prašytojai sulaikomi, jiems turėtų būti taikomos ne mažesnės garantijos nei suaugusiesiems: teisė gauti teisinę ir kitokią pagalbą, teisė ginčyti savo laisvės atėmimo teisėtumą ir teisė reikalauti, kad neatidėliojant būtų priimtas sprendimas dėl bet kurio procesinio veiksmo, sulaikytiems nepilnamečiams sulaikymo laikotarpiu turi būti padedama suprasti savo teises ir pareigas [34, 37(1 d) str.; 2, 25 punkt.]. Sulaikytųjų nepilnamečių apsaugos taisyklės numato bendrus reikalavimus, keliamus nepilnamečių su-laikymo sąlygoms, t. y. sulaikoma gali būti tik tomis sąlygomis, kurios užtikrina vaiko vystymuisi reikalingos veiklos galimybes, o su sulaikytais vaikais dirbantis personalas turi būti atitinkamai apmokytas [2; 6, 28, 85 punkt.]. Specifiškas nepilnamečių sulaikymo sąlygų reikalavimas – tai, kad sulaikytieji nepilnamečiai turėtų būti laikomi atskirai nuo pilnamečių, nebent tai prieštarauja vaiko interesams, o jų bylos būtų sprendžiamos per kuo trumpesnį laiką2. Be to, sulaikytiems nepilnamečiams turi būti leidžiama palaikyti ryšius su šeima (iš-skyrus išimtinius atvejus, kai tai gali pakenkti vaiko interesams)3. Nepilnamečių prieglobsčio prašytojų sulaikymas negali turėti įtakos jų teisei mokytis, kadangi vaiko lavinimas, neatsižvelgiant į teisinį statusą valstybėje, ir jo vystymasis neturėtų nutrūkti, ir tai, jeigu įmanoma, turi būti įgyvendinama už sulaikymo vietos ribų [6, 6 d.; 2, 38 punkt.].

Prieglobsčio prašytojų sulaikymas oro uostuose

Kai kurios valstybės teigia, kad oro uostų „tarptautinės zonos“ nėra jų nacionalinės teritorijos dalis, todėl nepatenka į nacionalinę jurisdikciją. Tačiau, pavyzdžiui, Prancūzijos Konstitucinis teismas aiškiai pasisakė prieš tokius argumentus 1992 m. vasario 25 d. sprendime, kuriame teigė, kad nacionalinė teisė turi numatyti teismo galimybę įsikišti, kai užsienietis prašo prieglobsčio oro uosto tarptautinėje zonoje (zone d’attente) [37]. Daugelis Europos valstybių, laikiusių savo oro uostų dalį tarptautinėmis zonomis, motyvavo tai tuo, kad neva įleidimas į šalį vyksta tik tada, kai keliaujantysis pereina muitinės ir imigracinę kontrolę, todėl ši vieta dar nėra valstybės suvereni teritorija. Šios zonos apibrėžiamos kaip apimančios atstumą tarp išsilaipinimo vietos iki imigracinės kontrolės vietos, o kartais taip pat apimančios ir apgyvendinimo ar sulaikymo centrus [37].

Motyvuodamos, kad šios zonos nepriklauso jų teritorijai, valstybės teigia, kad tarptautiniai jų įsipareigojimai tarptautinėse zonose netaikomi. Kaip teigia Europos tremtinių ir pabėgėlių taryba, tarptautinės zonos yra tam tikra teisinė anomalija. Jose valstybės nepaiso savo įsipareigojimų, kylančių iš valstybės Konstitucijos ir kitų teisės aktų, tačiau šiose teritorijose valstybės taiko savo baudžiamuosius įstatymus, valiutos taisykles bei imigracinius įstatymus. Nors

1 Žr. taip pat Taisyklių dėl sulaikytų nepilnamečių apsaugos 2 punktą. 2 Šį reikalavimą įtvirtina, pavyzdžiui, Tarptautinio pakto 10 straipsnio 2 dalies b punktas, Vaiko teisių

konvencijos 37 straipsnio 1 dalies c punktas, Taisyklių dėl sulaikytų nepilnamečių apsaugos 29 punktas.3 Šį reikalavimą įtvirtina, pavyzdžiui, Vaiko teisių konvencijos 37 straipsnio 1 dalies c punktas, Taisyklių dėl

sulaikytų nepilnamečių apsaugos 59 punktas.

34

prieglobsčio prašytojų sulaikymas yra plačiai paplitęs Europos valstybių oro uostuose, daugelis valstybių teigia, kad taip nėra, nes prieglobsčio prašytojai gali bet kuriuo metu laisvai išvykti iš šalies. Pavyzdžiui, pagal Austrijos užsieniečių įstatymą, prieglobsčio prašytojų sulaikymas oro uostose išsiuntimo tikslu nelaikomas sulaikymu, nes manoma, kad tokie prieglobsčio prašytojai gali išvykti iš teritorijos bet kuriuo metu. Panašius argumentus paneigė Žmogaus Teisių Teismas byloje Amuur prieš Prancūziją, kurioje pripažino, kad „vien tai, kad prieglobsčio prašytojas gali savanoriškai išvykti iš valstybės, kurioje ieško prieglobsčio, nepaneigia jo laisvės atėmimo fakto“ [5, § 48]. Komitetas prieš kankinimus visuomet laikėsi nuomonės, kad buvimas tranzito arba „tarptautinėje“ zonoje, atsižvelgiant į aplinkybes, gali prilygti laisvės atėmimui Europos žmogaus teisių konvencijos 5 straipsnio 1 dalies f punkto prasme [32, 25 punkt.]. Taigi pabrėžtina, kad tarptautinės zonos nėra pripažįstamos atskiru teritoriniu vienetu nei tarptautinėje, nei valstybių nacionalinėje teisėje, todėl jose vykdomi valstybės pareigūnų veiksmai turi atitikti tos valstybės įsipareigojimus pagal tarptautinę teisę.

Oro uostuose prieglobsčio prašytojai dažniausiai sulaikomi policijos vienutėse, neretai jie turi ten būti kartu su įtariamais nusikaltėliais, taip pažeidžiant reikalavimą sulaikytus prieglobsčio prašytojus atskirti nuo asmenų, sulaikytų įtarus nusikaltimų padarymu. Valstybių praktikoje, pavyzdžiui Belgijoje, prieglobsčio prašytojai apgyvendinami oro uosto teritorijoje esančiame centre ir laikoma, kad jie yra tranzito padėtyje, todėl dar neįvažiavę į Belgijos teritoriją. Tranzito teritorija, remiantis Belgijos teisės aktais, laikomas ir prieglobsčio prašytojų apgyvendinimo centras, esantis ne oro uosto teritorijoje. Vokietijoje oro uostuose prieglobsčio prašytojai laikomi uždarose patalpose iki 23 dienų, kol jų prašymas bus atmestas kaip akivaizdžiai nepagrįstas. Tačiau teisiškai toks faktinis sulaikymas nelaikomas laisvės atėmimu [38]. Praktikoje prieglobsčio prašytojai, kurių prašymai buvo atmesti ir kurių neįmanoma išsiųsti, praleidžia net keletą mėnesių uždarame centre oro uoste. 1996 m. gegužės mėnesį Frankfurto civilinis teismas, remdamasis Žmogaus teisių teismo sprendimu byloje Amuur prieš Prancūziją, nusprendė, kad prieglobsčio prašytojo, kurio prašymas buvo atmestas ir kuris buvo laikomas oro uoste septynis mėnesius, padėtis turėtų būti kvalifikuota kaip sulaikymas ir todėl buvo neteisėtas [39].

Atsižvelgiant į tai, kad vargu, ar sulaikymą oro uostuose galima būtų laikyti nepatenkančiu į valstybės jurisdikciją, oro uoste sulaikytam prieglobsčio prašytojui turi būti taikomos tos pačios garantijos kaip ir kitiems prieglobsčio prašytojams, esantiems valstybės teritorijoje. 2000 m. priimta Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rekomendacija pabrėžė, kad turi būti pagerintos prieglobsčio prašytojų sulaikymo sąlygos, ypač užtikrinant, kad jie nebūtų sulaikyti su nusikaltėliais [40, 10 (e) punkt.]. Rekomendacija taip pat paragino valstybes apibrėžti maksimalų sulaikymo oro uoste terminą.

Išvados

Tarptautinėje teisėje nėra įpareigojančio dokumento, kuris būtų specifiškai skirtas reglamentuoti prieglobsčio prašytojų sulaikymo klausimus. Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija yra tos tarptautinės sutartys, kurios numato tam tikras įpareigojančio pobūdžio taisykles, taikomas sprendžiant prieglobsčio prašytojų sulaikymo klausimus. Visgi tarptautinės šių sutarčių taikymo jų įgyvendinimą prižiūrinčiuose organuose praktikos dar nėra tiek daug, kad būtų galima konstatuoti nuoseklių ir aiškių taisyklių šiuo klausimu buvimą. Tačiau keletas pastarųjų sprendimų (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje

35

Conka prieš Belgiją) įtvirtina svarbias prieglobsčio prašytojų apsaugos nuo sulaikymo garantijas. Be šių sutarčių, egzistuoja neįpareigojančio pobūdžio Jungtinių Tautų dokumentai, kurie gali būti taikomi prieglobsčio prašytojų sulaikymo atvejais, tai: JTVPK prieglobsčio prašytojų sulaikymo gairės, Tipinės minimalios elgesio su sulaikytais asmenimis taisyklės, Sulaikytų asmenų apsau-gos kodeksas ir kiti. Nors šie dokumentai nėra įpareigojančio pobūdžio, jie atspindi valstybių konsensusą tam tikrais minimalių principų, kurių turėtų būti laikomasi, klausimais, taigi yra svarbios gairės srityje, kurioje vientiso teisinio reglamentavimo dar trūksta. Nesant vienodų teisės normų valstybių praktikoje šie klausimai sprendžiami labai įvairiai.

Remiantis tarptautine ir valstybių praktika prieglobsčio prašytojų sulaikymo klausimu galima teigti, kad sulaikymo buvimas turi būti nustatomas individualiai, nes priklauso nuo trukmės, pobūdžio, įgyvendinimo būdo arba visų šių veiksnių visumos. Prieglobsčio prašytojų sulaikymas skiriasi nuo paprasto judėjimo laisvės apribojimo, leidžiamo viešosios tvarkos ar nacionalinio saugumo sumetimais, tačiau judėjimo laisvės apribojimas tam tikrais atvejais (pvz., jei apribojimas taikomas labai ilgai) gali prilygti laisvės atėmimui. Prieglobsčio prašytojų sulaikymas teisėtas tik tada, kai jis vykdomas remiantis įstatymo lygmens teisės akte įtvirtintais sulaikymo pagrindais, taikant procesines sulaikymo garantijas ir nustačius, kad sulaikymo priemonės bus proporcingos tikslams, kurių siekiama. Visuotinai sutinkama su tuo, kad prieglobsčio prašytojų sulaikymas turi būti taikomas tik išimtiniais atvejais. Nors tarptautinės ir regioninės sutartys numato skirtingus sulaikymo pagrindus, nė viena jų nenumato galimybės sulaikyti prieglobsčio prašytoją visam prieglobsčio procedūros laikotarpiui vien tik dėl neteisėto atvykimo į šalį. Skirtingai nuo suaugusiųjų prieglobsčio prašytojų, nepilnamečių sulaikymo galimybės dar labiau ribotos ir daugelis valstybių nepilnamečius sulaiko labai retai. Pažymėtina, kad tarptautinėje teisėje, skirtingai nei valstybių praktikoje, nėra nustatyti prieglobsčio prašytojų sulaikymo terminai. Kadangi prieglobsčio prašytojo sulaikymo trukmė priklauso nuo individualių kiekvieno atvejo aplinkybių, tarptautinėje teisėje sulaikymo trukmė neretai siejama su kokybiniais apribojimais. Tuo tarpu valstybės dažniausiai linkusios numatyti konkrečius sulaikymo terminus. Sulaikytiems prieglobsčio prašytojams turi būti taikomos tokios pačios procesinės garantijos, kaip ir kitiems sulaikytiems asmenims, t. y. teisė būti supažindintam su sulaikymo priežastimis, teisė pateikti skundą dėl sulaikymo ir teisė į kompensaciją, jei sulaikyta neteisėtai. Tačiau atsižvelgiant į prieglobsčio prašytojų sulaikymo specifiškumą labai svarbi reguliarios sulaikymo peržiūros garantija bei teisininko ir vertėjo pagalba. Tai, kad prieglobsčio prašytojai sulaikomi ne dėl baudžiamųjų įstatymų pažeidimo, suponuoja reikalavimą laikyti juos atskirai nuo kitų sulaikytų asmenų, o sulaikymo sąlygos turėtų būti tokios, kad nesukeltų tokių pačių ar panašių traumų, patirtų kilmės valstybėje. Valstybių argumentai, kad prieglobsčio prašytojų sulaikymo oro uostuose atveju netaikomi jų įsipareigojimai pagal tarptautinę teisę, nėra pagrįsti, nes čia galioja valstybių jurisdikcija, todėl prieglobsčio prašytojams oro uostuose turi būti taikomi tokie patys reikalavimai ir garantijos, kaip ir kitiems prieglobsčio prašytojams, esantiems valstybės teri-torijoje.

LITERATŪRA

1. General Comment No. 8. Compilation of General Comments and General Recommendations adopted by Human Rights Treaty Bodies, HRI/GEN/1/Rev. 3. 15 August 1997.

36

2. United Nations Rules for the Protection of Juveniles Deprived of their Liberty, adopted by General Assembly resolution 45/113 of 14 December 1990. http: www.unhchr.ch/html/menu3/b/ h_comp37.htm.

3. Vitkauskas D. The Protection of Asylum Seekers and Refugees under the European Convention on Human Rights: A paper for a seminar on detention of asylum seekers, 3-4 April 2000, Vilnius (neskelbta).

4. Guzzardi v Italy. Series A. No. 39. 6 November 1980.5. Amuur v France. Application No. 17/1995/523/609. Reports 1996-III. 25 June 1996.6. Revised Guidelines on the Detention of Asylum Seekers. UNHCR, 1999 (neskelbta).7. Commission of the European Communities. Proposal for a Council Directive on Minimum

standards on procedures in Member States for granting and withdrawing refugee status, COM (2000) 578 final, 2000/0238 (CNS), Brussels, 20 September 2000.

8. Proposal for a Council Directive Laying down Minimum Standards on the Reception of Applicants for Asylum in Member States. 8090/1/02. REV1. 24 April 2002.

9. Federal Law concerning the Entry, Residence and Settlement of Aliens // Federal Gazette of the Republic of Austria: 14 July 1997. FLG I No. 75/1997.

10. Conka v Belgium. Application No. 51564/99 (neskelbtas). 5 February 2002.11. Bozano v France. Series A. No. 111. 18 December 1986.12. Chahal v the United Kindgom. Reports 1996-V. 15 November 1996.13. Womah Mukong v Cameroon. Human Rights Committee. Communication No. 458/1991, U.N.

Doc. CCPR/C/51/D/458/1991 (1994). 14. Keski-Koukkari J. Detention and Expulsion Practices in Finland: A paper for a regional seminar

„Administrative and Legal Procedures for Detention, Pending Expulsion and Expulsion“. – Vilnius, 16-17 May 2002.

15. Loi du 15 Decembre 1980 sur l’access au territoire, le sejour, l’établissement et l’eloignement des etrangers.

16. UNHCR, UNHCR’s Observations on the European Commission’s Proposal for a Council Directive on Minimum Standards on Procedures for Granting and Withdrawing Refugee Status. – Geneva, July 2001.

17. Council of the European Union. Charter of Fundamental Rights of the European Union. Explanations Relating to the Complete Text of the Charter. – Luxembourg: Office for Official Publications of the European Communities, 2001.

18. Asylum Procedures Act // Bundesgesetzblatt I. 27 July 199319. Regulations Concerning the Entry of Foreign Nationals into the Kingdom of Norway and their

Presence in the Realm: Immigration Regulations. 1 January 1991. 20. Refugee Act No. 17 of 1996, as Amended by Section 11(1) of the Immigration Act 1999 and

Section 9 of the Illegal Immigrants (Trafficking) Act 2000 (unofficial consolidation). 21. Body of Principles for the Protection of All Persons under Any Form of Detention or Imprisonment,

adopted by General Assembly resolution 43/173 of 9 December 1998. http: www.unhcjr.ch/html/ menu3/b/h_comp36.htm.

22. Detention of Asylum Seekers in Europe: Analysis and Perspectives / Jane Huges and Fabrice Liebaut (eds.). – Martinus Nijhoff publishers, 1998.

23. Act Concerning the Entry and Residence of Aliens in the Territory of the Federal Republic (Aliens Act), as Amended // Bundesgesetzblatt I.

24. Polish Aliens Law of the day of 25 June 1997 // Journal of Laws of 2001. No. 127. Item 1400.25. Monja Jaona v Madagascar. Human Rights Commitee. Communication No. 132/1982. 1 April

1985. U.N. Doc. Supp. No. 40 (A/40/40) at 179, 1985.26. Fox, Campbell and Hartley v the United Kingdom. Application No. 12244/86-12245/86-12383/86.

30 August 1990.27. Winterwerp v the Netherlandes. Series A. No. 33. 24 October 1979.28. Boumar v Belgium. Series A. No. 12. 29 February 1988.29. Communication No. 291/1988.30. Communication No. 253/1987.31. Aliens (Consolidation) Act No. 191 of 20 March 2001, with the Amendments Following from Act

No. 458 of 7 June 2001 // Danish Law Gazette. 8 June 2001.32. Ištrauka iš Septintosios bendrosios ataskaitos. Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų,

nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą. Bendrųjų ataskaitų svarbiausieji skyriai. – Strasbūras, 1999 m. lapkričio 5 d. CPT/Inf (97) 10.

33. The Law on Stay and Residence of Aliens of 26 March 1931.34. Sandy Ruxton. Separated Children Seeking Asylum in Europe: A Programme for Action, Save

37

the Children, 2000.35. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija // Mališauskas. R. (sud). Žmogaus teisės. Tarptautinių

dokumentų rinkinys, 1991.36. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija // Valstybės žinios. 2000 m.

lapkričio 10 d. Nr. 96.37. ECRE. Working Paper on Airport Procedures in Europe. February 1993 (neskelbta). 38. 1996 m. gegužės 14 d. Vokietijos Konstitucinio Teismo sprendimas // Bundesverfassungsgericht,

2 BvR 1516/93.39. 1996 m. gegužės mėn. Frankfurto civilinio teismo sprendimas, Oberlandesgericht Frankfurt am

Main, Beschluss 2OW 352/96, LG Frankfurt am Main 2/29 T 71/96, 934 XIV 1322/96.40. Recommendation 1475 (2000). Arrival of Asylum Seekers at European Airports // http:

www.assembly.coe.int.

38

Detention of Asylum Seekers in International Law and in the Practice of States

Dr. Lyra VysockienėLaw University of Lithuania

SUMMARY

States frequently resort to detention of asylum seekers. Sometimes, disputes arise as to whether the application of certain measures amounts to the deprivation of liberty of asylum seekers and whether these are lawful. Given that asylum seekers in most cases have not committed any criminal activity, their detention for immigration reasons should be avoided. When states indeed apply detention, they should be guided by the specific requirements that make detention of asylum seekers qualitatively different from that of administrative detention of other foreigners or detention for criminal activities. The article analyses these specific requirements in the broader framework of the main issues related to detention of asylum seekers: definition of detention, requirements for lawful detention, grounds and time limits of detention, procedural detention guarantees, requirements for conditions of detention and specific cases, like detention of minors and detention at airports. The analysis of these specific requirements is mainly based on provisions of international and regional human rights instruments, as well as institutional practice. Substantial attention is devoted to the practice of European states in this field.

39

Jurisprudencija, 2002, t. 32(24); 33–40

III. KONSTITUCINĖ TEISĖ

PRIVATUMO TEISĖS DOKTRINOS KAITA JAV

Doktorantė Edita Žiobienė

Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Konstitucinės teisės katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 45 46Elektroninis paštas ktk@ltu.lt

Pateikta 2002 m. sausio 23 d.Parengta spausdinti 2002 m. gruodžio 20 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės teisės katedros vedėja profesorė dr. Toma Birmontienė ir šios katedros docentas dr. Gediminas Mesonis

S a n t r a u k a

Šiame straipsnyje nagrinėjamos JAV konstitucinės teisės į privatumą istorinės bei teorinės ištakos, raidos etapai. Autorė pabrėžia, kad privataus gyvenimo neliečiamumas nėra absoliuti teisė, o asmens subjektyvus suvokimas ir suteikimas tam tikriems su juo susijusiems faktams privatumo elementų objektyviai nesuformuoja tokio socialinio reiškinio, kaip privatus asmens gyvenimas.

Straipsnyje daug dėmesio skiriama lygiaverčių konstitucinių teisių – žodžio laisvės ir teisės į privatumą pusiausvyros problemoms. Pateikiama daug pavyzdžių iš JAV teismų praktikos.

JAV Aukščiausiasis Teismas teisę į privatumą apibrėžė kaip „asmens privačios informacijos kontroliavimą“ [1]. Šiuo metu teisinėje ir filosofinėje literatūroje nėra bendros nuomonės dėl privatumo apibrėžimo. Kai kuriems, pavyzdžiui, M. A. Weinsteinui, L. D. Brandeisui, S. D. Warrenui, privatumas yra psichologinė sąlyga „būti vienam“ (angl. be left alone), kitiems, pavyzdžiui, C. Friedui, H. Grossui, A. R. Milleriui privatumas – tai jėgos (angl. power) forma, suteikianti galimybę kontroliuoti informaciją apie save arba žmogaus galimybė kontroliuoti asmeninės informacijos cirkuliaciją. Alanas Westinas apibrėžė teisę į privatumą kaip individų, grupių arba institucijų teisę patiems nuspręsti, kada, kaip ir kokios apimties asmeninė informacija gali būti perduota kitiems [2, p. 7].

1. Teisės į privatumą istorinės ištakos

JAV Konstitucijoje nėra konkretaus straipsnio, ginančio teisę į privatumą. Tačiau 1789 m. Kongreso priimtame Teisių bilyje (taip vadintos pirmosios dešimt Konstitucijos pataisų), būtent devintojoje pataisoje nurodoma, kad Konstitucijoje

40

išvardytų teisių sąrašas nėra išsamus ir kad tauta turi ir kitas, joje konkrečiai nepaminėtas teises.

Anot Aukščiausiojo Teismo teisėjo L. D. Brandeiso, Konstitucijos kūrėjai, siekdami užtikrinti amerikiečiams laimę, stengėsi apginti jų tikėjimą, mintis, emocijas, jausmus [3].

Analizuojant privatumo apsaugą JAV būtina skirti tris šios teisės raidos etapus:

1.Iki 1890 m. Tai laikotarpis, kai iš nuosavybės apsaugos principų išaugo privatumo apsauga.

2.1890–1965 m. Tai teisės į privatumą, kaip deliktinės teisės, plėtojimosi era.

3.Po 1965 m. Žymi teisės į privatumą, kaip konstitucinės teisės, ekspansija.Iki 1890 m. Amerikos visuomenė kaip ir daugelis kitų miglotai įsivaizdavo

privatumo apsaugą, o ką kalbėti apie teisinę privatumo doktriną ar konstitucinę teisę. Tuo laikotarpiu buvo keletas bylų, vėliau vadintų privatumo bylomis, tačiau tuo metu jos apsiribojo privačios nuosavybės apsauga. Pavyzdžiui, už asmens reputacijos sumenkinimą turėjo būti atlyginama, nes manyta, jog reputacija yra asmens nuosavybė [4, p. 157]. Teisė į privačią nuosavybę buvo suvokiama kaip pusiau sakrali: prigimtinė, neatimama, nevaržoma teisė. Johnas Locke’as, tuo metu turėjęs didžiulę įtaką amerikiečių mąstymui, rašė, kad nuosavybės teisė yra prigimtinė teisė, ir visuomenė turi be išlygų gerbti šią teisę [5, p. 189].

2. Teisė į privatumą kaip deliktinė teisė

1890 m. Samuelis D. Warrenas ir Louisas D. Brandeisas parengė ekstraordinarinį straipsnį „Teisė į privatumą“ [6, p. 75–103], kuriame privatumas suprantamas kaip teisė būti paliktam ramybėje ir apsaugotam nuo asmeninio gyvenimo detalių išviešinimo be asmens sutikimo (arba, anot autorių, būti laisvam nuo kitų smalsių akių ir ausų). Šiame straipsnyje autoriai teigė, kad ši teisė natūraliai išaugo iš gyvenimo intensyvumo ir kompleksiškumo, civilizacijos pažangos, galų gale kultūros.

Šis straipsnis turėjo įtakos ne tik šimtams bylų sprendimų, bet ir suformulavo teisės į privatumą doktriną [7, p. 50]. Aišku, tuo metu formuojama doktrina buvo artimesnė deliktinei, o ne konstitucinei teisei.

Būtent dėl šio straipsnio privatumas traktuotas kaip absoliuti, prigimtinė, neatimama teisė. Tinkamiausias pavyzdys būtų Melvin v. Reid byla. Ieškovė, kurios ikisantuokinis vardas – Gabrielle Darley, praeityje prostitutė, buvo kaltinamoji sensacingoje nužudymo byloje. Ją išteisinus pakeitė gyvenimo būdą, ištekėjo. Po septynerių metų atsakovas sukūrė ir pademonstravo filmą „Raudonas kimono“, kuriame buvo panaudotas Gabrielle Darley vardas ir visam pasauliui, taip pat jos draugams bei pažįstamiems atskleistas buvęs jos gyvenimas. Kalifornijos teismas, vadovaudamasis Samuelio D. Warreno ir Louiso D. Brandeiso privatumo koncepcija, nusprendė, kad atsakovas pažeidė teisę į privatumą.

JAV asmens garbė ir orumas buvo didelė socialinė vertybė, tad įstatymai saugojo asmens garbę ir orumą bei gerą reputaciją, numatydami atsakomybę tiems, kurie paskelbdavo žinias, nesvarstant kaltės klausimo [8, p. 109].

Flake v. Greensboro News Co. byloje [9] teismas nusprendė, kad be asmens sutikimo reklaminiais tikslais panaudota nuotrauka suteikia teisę ieškovui kreiptis į teismą dėl jo teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą pažeidimo. Be to, teismas pabrėžė, kad asmens apsauga yra tokia pat svarbi, kaip ir jo nuosavybės apsauga. Siekiant užtikrinti visapusišką asmens saugumą, kuris jam leistų naudotis visuomenės nario privilegijomis, reikia ne tik jį apsaugoti nuo skandalingo jo atvaizdo išviešinimo, bet ir uždrausti kitiems asmenims naudoti tą

41

atvaizdą komerciniais tikslais.

3. Teisė į privatumą kaip konstitucinė žmogaus apsisprendimo teisė

Trečiasis teisės į privatumą raidos etapas sietinas su tokiomis bylomis, kaip Griswold v. Connecticut (1965), Eisenstadt v. Baird (1972), Roe v. Wade (1973) ir pan. Anot Amitai Etzioni, tuo metu galioję įstatymai varžė asmens apsisprendimo laisvę ir autonomiją; būtent tai išprovokavo galiojančių įstatymų konstitucinę peržiūrą [5, p. 192].

Griswold v. Connecticut byloje [10] teismas pažymėjo, kad teisė į privatumą yra saugoma pagal pirmąją, trečiąją, ketvirtąją, penktąją ir devintąją pataisas1, ir nusprendė, kad negalioja įstatymas, draudęs vartoti ir platinti kontraceptines priemones.

1967 m. byloje Loving v. Virginia [11] teismas, remdamasis žmonių lygybės principu, panaikino baudžiamąjį įstatymą, draudusį skirtingų rasių žmonių santuoką. Būtent priėmus Loving v. Virginia sprendimą privatumo doktrina dar labiau pakito. Panašiais pagrindais buvo panaikinti įstatymai, draudę tuoktis ir skirtis neturtingiems asmenimis [12].

Byloje Eisenstadt v. Baird [13] teismas, išplėsdamas Griswold v. Connecticut sprendimą, pažymėjo, kad kontraceptinių priemonių vartojimas yra privatus asmens reikalas, nepaisant to, ar asmuo sudaręs santuoką ar ne. Be to, vengti valstybės kišimosi į tokius pamatinius asmeninius klausimus, kaip gimdyti ar atsisakyti vaiko gimimo, yra asmens teisė.

Byloje Roe v. Wade [14] svarstytas Teksaso valstijos įstatymas, draudęs abortus, išskyrus atvejus, kai reikia gelbėti motinos gyvybę. Anot teisėjo Harry’o A. Blackmuno, devintoji pataisa, numatanti, kad žmogaus teisių sąrašas Konstitucijoje nėra išsamus ir gali būti praplėstas, apima ir moters teisę apsispręsti dėl aborto [15, p. 197].

Anot Aukščiausiojo Teismo pirmininko Warreno E. Burgerio, teismai praplėtė privatumo koncepciją ir dabar ji apima tokias sritis, kaip santuoka, palikuonys, motinystė, vaiko auklėjimas ir lavinimas.

4. Konstitucinių žmogaus teisių – žodžio laisvės ir teisės į privatumą kolizija

Visgi kiekvienu atveju privataus gyvenimo neliečiamumas nėra absoliuti teisė, o asmens subjektyvus suvokimas ir suteikimas tam tikriems su juo susijusiems faktams privatumo elementų objektyviai nesuformuoja tokio socialinio reiškinio, kaip privatus asmens gyvenimas.

Galimi atvejai, kai atitinkamo ribojimo prasmingumas slypi konkrečios teisės ar laisvės prigimtyje arba kai atitinkamais apribojimais siekiama išvengti kolizijos su kitomis pagrindinėmis teisėmis. Svarbu ir tai, kad dažnai kyla iš esmės lygiaverčių konstitucinių teisinių vertybių konfliktas, todėl tokiais atvejais

1 I pataisa.Kongresas neturi leisti įstatymų, įvedančių kokią nors religiją arba draudžiančių ją išpažinti, varžančių žodžio ar spaudos

laisvę arba žmonių teisę taikingai susirinkti bei kreiptis į vyriausybę, kad būtų atitaisytos skriaudos.III pataisa.Taikos metu nė vienas kareivis negali būti apgyvendintas kieno nors namuose be savininko sutikimo; karo metu tai

leidžiama daryti tiktai įstatymo nustatyta tvarka.IV pataisa.Žmonių teisė į asmens, būsto, dokumentų ir nuosavybės apsaugą nuo nepagrįstų kratų ir areštų neturi būti pažeidžiama.

Kratos ir arešto orderiai neišduodami, jei nėra pakankamo pagrindo, patvirtinto priesaika ar iškilmingu pareiškimu.IX pataisa.Konstitucijoje išvardytos teisės nepaneigia ir nesumažina kitų žmonių turimų teisių.

42

atitinkamais apribojimais neturėtų būti smarkiai pažeidžiama buvusi jų pusiausvyra.

Pirmosios JAV Konstitucijos pataisos šerdis yra žodžio laisvės apsauga, be kurios negalėtų funkcionuoti demokratija, be kurios, anot J. Medissono, valdžia turėtų tautos cenzūros galią, o ne atvirkščiai [16, p. 1203].

Informacijos paskirtis yra praturtinti žmogų dvasinėmis vertybėmis, padėti geriau susivokti šiuolaikiniame pasaulyje, spartinti visuomenės pažangą. Be informacijos, kurią skleidžia spauda, daugelis žmonių ir jų atstovai negalėtų daryti protingų sprendimų balsuodami bei negalėtų išreikšti savo nuomonės apie valstybės administravimą. Spaudos laisvė skleisti informaciją yra esminė valdymo sistemoje, kurioje vertinant visuomeninių reikalų tvarkymo kokybę lemiamą balsą turi piliečiai [8, p. 961–962].

43

4.1. Privatumas v. nuomonė, kritika, satyra

JAV teismų praktikoje žinių ar melagingų faktų skelbimas skiriamas nuo nuomonės reiškimo. Nuomonės reiškimo laisvė yra vienas iš esminių demokratinės visuomenės pagrindų, viena iš pagrindinių jos ir kiekvieno asmens raidos sąlygų. Nuomonė reiškiama apie tikrai egzistuojančius faktus ir duomenis. Tačiau nuomonės autorius privalo užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ir duomenų.

Aukščiausiasis Teismas byloje Sullivan v. New York Times [17] pirmą kartą ieškojo sąžiningos pusiausvyros tarp dviejų lygiaverčių konstitucinių teisių – tarp žodžio laisvės ir teisės į privatumo apsaugą.

Šioje byloje Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad konstitucinė žodžio ir spaudos laisvės apsauga apima atsakovo laikraščio straipsnyje išsakytą kritiką, kuri buvo tik politinio protesto išraiška ir nebuvo tiesiogiai susijusi su ieškovo asmeniu. Be to, teismas sukūrė pirmąja Konstitucijos pataisa pagrįstą konstitucinę privilegiją, kuria panaikino bendrosios teisės principą, pagal kurį atsakomybė nustatoma nesvarstant kaltės klausimo, ir įvedė reikalavimą: kaltė yra būtina atsakomybės sąlyga. Taip pat teismas atkreipė dėmesį į keletą labai svarbių aspektų:

1) žiniasklaidos vaidmens svarba skleidžiant faktus ir idėjas apie žmones ir jų veiklą ir savicenzūros pavojus, būdingas bendrajai teisei;

2) apšmeižto asmens galimybės pasinaudoti žiniasklaida siekiant paneigti apie jį paskleistas žeminančias ir neteisingas žinias bei apginti savo reputaciją;

3) skirtumas tarp informacijos, kuria pirmiausia siekiama apsaugoti bendrus visuomenės interesus, bei informacijos, susijusios su privačiais klausimais [8, p. 966].

Teismas šioje byloje įtvirtino kertinį principą, kuriuo ligi šiol remiasi JAV teismai – valstybės pareigūnai negali prisiteisti atlyginti moralinę žalą dėl savo viešojo elgesio kritikos, išskyrus tuos atvejus, kai teisme įrodoma, kad atsakovas veikė suprasdamas šmeižikiško teiginio melagingą pobūdį, turėdamas nusikalstamų ketinimų ir aiškiai negerbdamas tiesos. Šis principas vadinamas „New York Times“ taisykle.

Aukščiausiojo Teismo įtvirtintas reikalavimas ieškovui įrodyti atsakovo nusikalstamus ketinimus rodo, kad išraiškos laisvė yra svarbesnė nei asmens teisė į gerą vardą, kai teiginiai susiję su viešaisiais, o ne privačiaisiais asmenimis.

Anot teisėjo Williamo J. Brennano, žiniasklaidai reikia suteikti daugiau erdvės (angl. breathing space), nes baimė padaryti klaidą ir būti nubaustam už viešųjų asmenų kritiką varžo visuomeninių debatų laisvę [17].

Kad būtų apginta teisėta visuomenės teisė į nevaržomą diskusiją ir informacijos laisvę, taikomi tam tikri atsakomybės už minėtosios teisės pažeidimus apribojimai. Tuomet, kai paskelbtos įžeidžiančios žinios yra tiesa, nukentėjusysis neturi teisės į žalos atlyginimą, jeigu šios žinios buvo paskelbtos teisingame pranešime apie teismo procesą arba parlamento debatus. Šis atsakomybės apribojimas yra ypač svarbus žurnalistams, nes suteikia jiems galimybę informuoti visuomenę apie jų išrinktų atstovų bei valstybės tarnautojų darbą. Toks apribojimas taip pat leidžia įgyvendinti tautos išrinktų atstovų atskaitomybę visuomenei bei įtvirtina žiniasklaidos, kaip ketvirtosios valdžios, pozicijas [18, p. 612–616].

Susiformavus demokratinei JAV valstybei išsiplėtė viešųjų asmenų kritikos ribos. Darytina išvada, kad demokratinė santvarka yra viena iš sąlygų plėstis išraiškos ir informacijos laisvės viešųjų asmenų atžvilgiu riboms. Nors JAV Konstitucijoje nėra nubrėžtos skirtingos informacijos laisvės privačiųjų ir viešųjų asmenų atžvilgiu ribos, skirtumai išryškėja nagrinėjant teismų praktiką.

44

Aktualus klausimas yra asmens privataus gyvenimo ribos, nes nuo to priklauso asmens subjektyviųjų teisių gynimo apimtis. Viešojo asmens statusas visuomenėje kinta, asmuo tampa reikšmingesnis visuomenėje, tai siaurina asmens privatumo ribas ir nulemia iš

45

samesnės informacijos apie tokį asmenį pateikimo visuomenei poreikį, o tam tikrais atvejais ir būtinybę.

Curtis Publishing Co. v. Butts ir Associated Press v. Walker bylose [19] Aukščiausiasis Teismas pabrėžė, kad Sullivan v. New York Times byloje įtvirtinta „New York Times“ taisyklė taikoma tiek valstybės pareigūnų ir tarnautojų, tiek įžymių visuomenės asmenų kritikai, kadangi šie asmenys priklauso tai pačiai viešojo asmens kategorijai. Šiose bylose ieškovai buvo privačiose kompanijose dirbantys asmenys, aktyvios visuomeninės veiklos dėka pelnę visuomenės pripažinimą ir populiarumą. Žemesnės instancijos teismai priteisė ieškovams nemažas pinigų sumas už jų garbės ir orumo įžeidimą, teigdami, kad straipsniuose išsakytos mintys pažeidė juos kaip privačius asmenis. Tačiau Aukščiausiasis Teismas, panaikindamas žemesniųjų teismų sprendimus, konstatavo, jog daugelis asmenų, nors ir neužima svarbių valstybinių postų, aktyviai dalyvaudami svarstant svarbius visuomeninius klausimus daro reikšmingą įtaką visuomeninių įvykių raidai.

Anot teisėjo S. D. Warreno, šiai visuomenės veikėjų grupei lengvai prieinama žiniasklaida, per kurią jie ne tik gali daryti įtaką valstybės politikai, bet ir turi atlaikyti savo pažiūrų ir veiklos kritiką.

Hustler Magazine v. Falwell byloje [20] Aukščiausiasis Teismas pabrėžė, kad viešojo asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą bylose atsakovui suteikiama tokia pat žodžio laisvės apsauga, kaip defamacijos bylose. „Hustler“ žurnale buvo viešai parodijuojamas įžymus dvasininkas, aktyvus politikos ir visuomenės įvykių komentatorius Jerry Falwellas. Ieškovui pateikus ieškinį žurnalo leidėjui Apygardos teismas priteisė jam moralinės žalos atlyginimą dėl privataus gyvenimo neliečiamumo pažeidimo. „Hustler“ žurnalas Aukščiausia-jame teisme iškėlė teisinį klausimą, ar visuomenės įžymybei turi būti atlyginta moralinė žala dėl jo asmenį įžeidžiančios parodijos išspausdinimo. Kaip matėme iš šmeižto bylų, Konstitucinė žodžio laisvės apsauga apima kritiką, išsakytą valstybės pareigūnų ir visuomenės įžymybių atžvilgiu. Priešingu atveju politinių figūrų karikatūristai bei satyrikai negalėtų užsiimti savo veikla, nes reikėtų atlyginti moralinę žalą savo kritikos objektams. Remdamasis „New York Times“ taisykle Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad visuomenės garsenybės bei valstybės pareigūnai neturi teisės gauti moralinės žalos atlyginimą dėl panašaus pobūdžio publikacijų, jeigu jie nesugeba įrodyti nusikalstamų atsakovo ketinimų.

Be to, JAV teisė mažiau saugo įžymių visuomenės veikėjų reputaciją, kadangi šie asmenys, skirtingai nei kiti piliečiai, savo pasirinktu gyvenimo būdu patys pateikia savo gerą vardą kruopščiam visuomenės vertinimui [18, p. 554].

Darytina išvada, kad šiose bylose Aukščiausiasis Teismas išplėtė leistinas kritikos viešojo asmens atžvilgiu ribas šiai asmenų kategorijai priskirdamas visuomeninėje veikloje aktyviai dalyvaujančius asmenis, pramogų verslo atstovus ir kitas įžymias asmenybes.

Tačiau dalyvaudamas visuomenėje platų atgarsį sukėlusiame teismo procese asmuo netampa įžymia asmenybe. Pavyzdžiui, Wolston v. Readers Digest Association byloje [21] Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad nusikaltimą įvykdęs asmuo netampa įžymia asmenybe, o žiniasklaida savo ruožtu neįgyja teisės kritikuoti jo poelgius.

4.2. Privačių faktų skelbimas

COX Broadcasting Corp. v. Cohn [22] ir Florida Star v. B. J. F. [23] bylose Aukščiausiasis Teismas susidūrė su valstybės interesu apsaugoti išžaginimo aukų privatumą. Šiose bylose žemesnės instancijos teismai nubaudė visuomeninės informacijos rengėjus už tai, kad jie išviešino išžaginimo aukų vardus. Tačiau

46

Aukščiausiasis Teismas įtvirtino bendrąją taisyklę: jeigu spauda teisėtu būdu įgyja visuomenei svarbios informacijos, ji negali būti nubausta už tokios informacijos publikavimą.

Byloje Hall v. Post atsakovas teigė, jog atskleisdamas privačius faktus vadovavosi visuomenės interesu. Atsakovas išspausdino pokalbį su sutuoktinių pora, kuri prieš septyniolika metų cirko gastrolių metu nepažįstamiems žmonėms ilgam paliko prižiūrėti savo dukterį ir ją prarado. Po straipsnio padedant vietos gyventojams buvo išsiaiškinta, kuri šeima įvaikino mergaitę, koks mergaitės vardas, kur ji gyvena ir t. t. Šiuos faktus ieškovas pateikė kitame straipsnyje. Nors atsakovas savo nuomonę grindė pirmosios Konstitucijos pataisos saugoma spaudos laisve bei visuomenės interesu, visgi Šiaurės Karolinos teismas nu-sprendė, jog atsakovas pažeidė teisę į privatumą bei paviešino įvaikinimo paslaptį. Be to, tėvų noras surasti įvaikintą vaiką negali būti traktuojamas kaip visuomenės interesas [24, p. 158–163].

Apibendrinant anksčiau minėtas bylas darytina išvada, kad JAV privačiam asmeniui suteikiama maksimali jo asmeninio gyvenimo apsauga, išskyrus tuos atvejus, kai informacijoje apie privatų gyvenimą yra visuomeninės reikšmės aplinkybių.

4.3. Iškreiptos šviesos (angl. false light) doktrina

Nors laisvė reikšti savo mintis ir įsitikinimus yra vienas svarbiausių demokratinės visuomenės principų ir viena pagrindinių kiekvieno žmogaus tobulėjimo ir saviraiškos sąlygų, demokratinės visuomenės pareiga – apsaugoti privataus asmens garbę ir orumą.

Cantrell v. Forest City Publishing Co. [25] ir Time Inc. v. Hill [26] bylose Aukščiausiasis Teismas įtvirtino „iškreiptos šviesos“ doktriną, taikytiną ginant privačių asmenų garbę ir orumą. Pirmojoje byloje Cantrell pateikė ieškinį žurnalo leidėjui, išspausdinusiam tiesos neatitinkantį straipsnį apie jos šeimą. Ieškovė tvirtino, kad šis melagingas straipsnis jos šeimą visuomenės akyse pavertė gailesčio ir pajuokos objektu. Dėl to jos šeimos nariai patyrė gėdą, pažeminimą ir gilų emocinį sukrėtimą. Antrojoje byloje ieškovas pateikė ieškinį „Life“ žurnalui, klaidingai informavusiam visuomenę, kad naujoji Brodvėjaus pjesė pastatyta re-miantis Hill šeimos išgyvenimais įkaitų dramoje. Abiejose bylose Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad buvo pažeista ieškovų teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, nes visuomenės informavimo priemonės žinodamos apie melagingą informacijos pobūdį pavaizdavo jų gyvenimo istorijas „iškreiptoje šviesoje“.

Dar didesnės pastangos apsaugoti privataus asmens garbę matyti byloje Peoples Bank & Trust Co. v. Globe International Publishing Inc. Pirmajame savaitinio „Sun“ puslapyje buvo publikuotas sensacingas straipsnis apie Australijoje gyvenančią 101 metų besilaukiančią kūdikio Audrey Wiles, kurią dėl nėštumo paliko milijonierius. Straipsnyje buvo pateikta senyvos moters nuotrauka. Deja, iš tikrųjų ši nuotrauka buvo ne Australijoje, o Arkanzase gyvenančios 97 metų moters. Atsakovas aiškino, kad straipsnis buvo išgalvotas, nuotrauka buvo panaudota atsitiktinai, o skaitytojai esą turėjo suprasti, kad istorija negali būti tikra. Tačiau Arkanzaso valstijos teismas, remdamasis „iškreiptos šviesos“ doktrina, nusprendė, kad laikraštis, pateikiantis žinias, savaitės įvykių analizę, negali klaidinti skaitytojo tokia išgalvota istorija, siejama su konkrečiu žmogumi. Be to, atsakovas buvo įpareigotas atlyginti ieškovei 1 mln. dolerių vertės moralinę žalą [24, p. 204–205].

Štai Alabamos apygardos teismas byloje Grimsley v. Gucione „iškreiptos

47

šviesos“ doktrinos nepritaikė. 1986 metais 46 metų amžiaus moteris netikėtai pagimdė sūnų. Netikėtumas buvo didžiulis, nes medikai likus dviem dienoms iki gimdymo teigė, jog moters skausmus sukėlė infekcija ir hemorojus (nei gydytojai, nei moteris nėštumo neįtarė). Atsakovas išspausdino interviu su ieškove bei jos nuotrauką, o straipsnį pavadino „Hemorojaus gimimas“. Teismas nusprendė, kad ieškovė nebuvo pavaizduota iškreiptoje šviesoje. Straipsnio pavadinimas traktuotinas kaip autoriaus nuomonė, o nuomonei tiesos kriterijus netaikomas [24, p. 206–207].

48

5. Privatumo paradoksas

Esame įpratę girdėti, jog JAV yra demokratijos lopšys, jog JAV Konstitucija yra seniausia. Paradoksalu, tačiau „Haris/Equifax“ agentūros tyrimo duomenimis, 1996 m. apklausus daugiau nei 1000 amerikiečių, apie 80 proc. buvo labai susirūpinę asmeninio privatumo apsauga. 1997 m. atlikto tyrimo duomenimis, 92 proc. respondentų atsakė susirūpinę privatumo apsauga [5, p. 6].

Teisės į privatumą esmę sudaro privačios informacijos valdymo ir disponavimo teisė. Telekomunikacijų technologijų plėtra yra labai sparti, internete kiekvienas asmuo gali būti tiek informacijos rinkėjas bei skelbėjas, tiek šios informacijos valdytojas bei savininkas.

Teisėjas Williamas O. Douglasas pažymėjo, kad Amerika sparčiai žengia į amžių, kur privatumui nėra vietos, kur kiekvienas yra stebimas, kur nuo valstybės nieko nenuslėpsi [27].

Anot Amitai Etzioni, vis daugiau šiurkščių privatumo pažeidimų įvykdo ne privatūs asmenys, o būtent valstybė.

Išvados

Kaip matyti iš anksčiau pateiktų bylų, JAV teismų praktika spaudai suteikia vis didesnę teisę pačiai nuspręsti, kokią informaciją, ypač susijusią su viešaisiais asmenimis, skelbti, todėl apibendrinant galima pasakyti, kad teisė publikuoti beveik visiškai užgožė teisę į privatumą. Kadangi viešųjų asmenų privataus gyvenimo aspektai gali būti viešai nevaržomai skelbiami ir kritikuojami, ši spaudos laisvė beveik visiškai riboja teisę į privatumą, o tai gali paskatinti juos pasitraukti iš politinio gyvenimo bei diskusijų.

Žiniasklaida turi privilegiją publikuoti faktus, keliančius platų ir neapibrėžtą visuomenės susidomėjimą, nes ją domina tiek politinės pažiūros, tiek intymaus gyvenimo detalės, preziumuojamos kaip reikšmingos visuomenei.

Anot W. Kevino, tariamai neribotos žiniasklaidos teisės įsibrauti į privatumo sferą pavojus yra tas, kad asmenims, ypač tiems, kurių pažiūros yra neįprastos ir skiriasi nuo daugelio, bus sutrukdyta dalyvauti viešuosiuose debatuose, ir taip bus efektyviai nutildyti tie, kurie kelia pavojų atvirai ir pliuralistinei visuomenei, kurios siekia spaudos laisvė [28]. Tokiu atveju pagrįstai kyla abejonė: ar privačių faktų išviešinimas gali duoti visuomenei daugiau naudos negu žalos.

LITERATŪRA

1. United States Dep’t of Justice v. Reporters’ Comm., 489 U.S. 749, 763. 1989. http://www. loislawschool.com

2. Westin A. F. Privacy and Freedom. – New York: Atheneum, 1967.3. Olmstead v. United States, 277 U.S. 478. 1928. Brandeis’ dissenting opinion.

http://www.loislawschool.com4. Bloustein E. J. Privacy as an Aspect of Human Dignity: an Answer to Dean Prosser // New York

University Law Review. 1964. Vol. 39. // Ferdinand David Schoeman (ed.) Philosophical dimensions of privacy: An anthology. – Cambridge: Cambridge University Press, 1984.

5. Etzioni A. The Limits of Privacy. – New York: Basic Books, 1999.6. Warren S. D., Brandeis L. D. The Right to Privacy // 4 Harvard Law Review. 1980 // Ferdinand

David Schoeman (ed.) Philosophical dimensions of privacy: An anthology. – Cambridge: Cambridge University Press, 1984.

7. Hixson R. F. Privacy in a Public Society: Human Rights in Conflict. – New York: Oxford University Press, 1987.

49

8. Prosser W. L. Cases and Materials on Torts. – Westbury, New York: The Foundation Press, Inc., 1994.

9. Flake v. Greensboro News Co. Supreme Court of North Carolina. 212 N.C. 78, 195. 1938. http://www.loislawschool.com

10. Griswold v. Connecticut. 381 U.S. 479, 484. 1965. http://www.loislawschool.com11. Loving v. Virginia. 388 U.S. I. 1967. http://www.loislawschool.com12. Zablocki v. Redhail, 434 U.S. 374. 1978; Boddie v. Connecticut, 401 U.S. 371. 1971.

http://www.loislawschool.com13. Eisenstadt v. Baird. 405 U.S. 438. 1972. http://www.loislawschool.com14. Roe v. Wade 410 U.S. 113. 1973. http://www.loislawschool.com15. Barron J. A., Dienes C. T. Constitutional Law in a Nutshell (Fourth Edition). – St. Paul, Minn.,

1999.16. Seidman L. M. Constitutional Law. – Aspen Publishers, Inc.,1996.17. Sullivan v. New York Times. 376 US 254, 279. 1964. http://www.loislawschool.com18. Feldman D. Civil Liberties and Human Rights. – Oxford: Clarendon Press, 1993.19. Curtis Publishing Co. v. Butts; Associated Press v. Walker. 388 U.S. 130. 1967.

http://www.loislawschool.com20. Hustler Magazine v. Falwell, 485 U.S. 46. 1988. http://www.loislawschool.com21. Wolston v. Readers Digest Association, 443 U.S. 157. 1979. http://www.loislawschool.com22. Cox Broadcasting Corp. v. Cohn, 420 U.S. 469. 1975. http://www.loislawschool.com23. Florida Star v. B.J.F., 491 U.S. 524. 1980. http://www.loislawschool.com24. Alderman E., Kennedy C. The Right to Privacy. – New York: Vintage books, 1997.25. Cantrell v. Forest City Publishing Co., 419 U.S 245. 1974. http://www.loislawschool.com26. Time Inc. v. Hill, 385 U.S. 374. 1967. http://www.loislawschool.com27. Osborn v. United States, 385 U.S. 1966. http://www.loislawschool.com28. Kevin W. Re–Regulating Free Speech: Privilege, Public Interest, and Privacy // Web Journal of

Current Legal Issues. 1999. http://webjcli.ncl.ac.uk29. Freedom of Expression in the Supreme Court: the Defining Cases / Edited by Terry Eastland.

Lanham, Md.: Rowman & Littlefield Publishers. – Washington, D.C.: Ethics and Public Policy Center, 2000.

30. The Privacy Law Sourcebook: United States Law, International Law and Recent Developments / Edited by Marc Rotenberg. – Washington, DC: EPIC, 1998.

Legal Doctrine of Privacy in USA

Doctoral Candidate Edita ŽiobienėLaw University of Lithuania

SUMMARY

This article focuses on privacy protection in United States. To examine the arguments that were used to formulate the legal doctrines that support privacy in American law, the author analyzes three stages of development: pre-1890 (utilizing principles derived from property rights to protect privacy); 1890 to 1965 (generally considered the era during which a right to privacy was developed, largely as a part of tort law) and post-1965 (a major expansion of the right to privacy on constitutional basis).

Protection of the right of privacy has developed slowly and uncertainly, but firmly, partly through legislation and partly through expansion of the common law. Analysis of privacy cases revealed that they fell into such categories: intrusion upon person’s solitude, public disclosure of embarrassing private facts, publicity that places a person in a false light in the public eyes.

American case law emphasizes the absolute primacy of the freedom of

50

expression of opinion. The individual must show both that the asserted facts are untrue and that the defendant acted with actual malice. Only in relation to private persons, who generally have means of defence against press, does the Supreme Court allow First Amendment rights and liability for negligently made false assertions that are proven as such to coexist.

51

Jurisprudencija, 2002, t. 32(24); 41–53

IV. VIEŠOJI TEISĖ

KAI KURIŲ ADMINISTRACINIO PROCESO VIDINĖS STRUKTŪROS ELEMENTŲ SAMPRATOS PROBLEMOS

Stasys Šedbaras

Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Administracinės teisės ir proceso katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 45 45Elektroninis paštas sedbaras@infolex.lt

Pateikta 2002 m. gruodžio 16 d.Parengta spausdinti 2002 m. gruodžio 20 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Administracinės teisės ir proceso katedros vedėjas docentas dr. Algimantas Dziegoraitis ir šio fakulteto Civilinio proceso katedros vedėjas docentas dr. Virgilijus Valančius

S a n t r a u k a

Administracinis procesas – tai kompetentingų valstybės institucijų, įstaigų, pareigūnų ar valstybės tarnautojų, turinčių valdžios įgaliojimų, veikla, atliekama teisės normų reglamentuota teisine forma, skirta spręsti viešojo administravimo srityje kylantiems klausimams, kurios metu taikomos teisės normos, o priimti sprendimai sukelia asmenims konkrečius teisinius padarinius.

Kategorijos „administracinė procedūra“ ir „administracinis procesas“ dažniausiai vartojamos kaip sinonimai apibūdinti tam pačiam reiškiniui. Sąvoka „administracinė procedūra“ gali būti vartojama tam tikram dinaminiam administracinio proceso aspektui pabrėžti.

Administracine jurisdikcine veikla galima laikyti tuos administracinius procesus, kurių metu yra nagrinėjami ginčai dėl teisės viešojo administravimo srityje, taikoma administracinė atsakomybė arba kitos administracinės prievartos priemonės.

Teisiniai santykiai, atsirandantys nagrinėjant vienodos materialinės teisinės prigimties bylas, turi bendrų arba artimų bruožų, leidžiančių juos suskirstyti į tam tikras grupes. Administracine teisena kaip sudėtine administracinio proceso dalimi vadintina administracinių bylų nagrinėjimo tvarka, taikoma vienodos materialinės teisinės prigimties bylų visumai.

Įvadas

52

Temos aktualumas. Administracinio proceso klausimais iki šiol lietuvių kalba parašyta labai nedaug, jis nėra giliau moksliškai tyrinėtas. Šia tema yra rašęs Lietuvos teisės universiteto Policijos fakulteto doktorantas Dainius Žilinskas [12, p. 108–115; 13, p. 148–161], tačiau atskirų administracinio proceso kategorijų klausimu svaresnių samprotavimų nėra. Administracinio proceso doktrina Lietuvoje pradeda formuotis iš naujo, kadangi socialiniai pokyčiai atkūrus Nepriklausomybę verčia naujai apmąstyti totalitarinės valstybės sąlygomis sukurtas doktrinas ir neatidėliotinai tęsti tuos darbus, kuriuos pradėjo lietuvių mokslininkai iki II pasaulinio karo ir valstybingumo praradimo [8; 9; 11].

Šiame straipsnyje analizuojamos administracinės teisenos, administracinės procedūros ir administracinės jurisdikcijos kategorijos, jų turinys, santykis su administraciniu procesu apskritai.

Šių teisinių kategorijų gilesnė analizė reikalinga ne tik mokslui. Akivaizdu, kad naujai besiformuojanti administracinio proceso teisė kaip teisės šaka verčia išsamiau apmąstyti atskirų administracinių procedūrų turinio reglamentavimo ypatumus, taip pat spręsti, kokią pasirinkti ir teisės aktuose sumodeliuoti vienos ar kitos teisenos formą ir pan.

Dar vienas nagrinėjamos problemos aspektas yra tai, kad kai kurių iš minėtųjų kategorijų samprata Vakarų teisės tradicijomis paremtose teisinėse sistemose ir toje teisinėje sistemoje, nuo kurios mūsų administracinė teisė (apskritai kalbant) sparčiai tolsta, skiriasi (o kai kada ir iš esmės). Todėl mums reikia išgryninti vienos ar kitos teisinės sąvokos turinį ir suformuluoti atitinkamą doktriną, pagal kurią įstatymų leidėjui būtų paprasčiau priimti teisinius sprendimus.

Šio straipsnio tikslas: atskleisti kai kurių svarbių administracinio proceso kategorijų sampratos elementus, kurie sudarytų prielaidas nustatyti šių kategorijų vaidmenį administraciniame procese apskritai ir jų apibrėžimus.

Straipsnio uždaviniai: 1)atskleisti literatūroje apie administracinį procesą vartojamų kategorijų

„administracinė procedūra“, „administracinė jurisdikcija“ turinį, jų tarpusavio santykį, taip pat jų santykį su administraciniu procesu apskritai;

2)išanalizuoti administracinės teisenos kategorijos turinį ir jos santykį su administraciniu procesu.

Tyrimo objektas: Lietuvos ir užsienio šalių teisės aktai, kurių reguliavimo sritis – su administraciniu procesu tiesiogiai arba netiesiogiai susiję klausimai, taip pat bendro pobūdžio ir speciali literatūra šiuo klausimu.

Tyrimo dalykas: teisiniai santykiai, susiklostantys procese, jų ypatumai, leidžiantys išskirti tam tikras jų grupes administracinio proceso viduje.

Tyrimo metodika: teisės normų teksto lingvistinė, loginė, lyginamoji ir sisteminė analizė, taip pat įvairių sąvokų apibrėžimo lingvistinė ir lyginamoji analizė.

1. Administracinė procedūra ir administracinis procesas

Skaitydami ir kalbėdami apie administracinį procesą neišvengiamai susiduriame su itin dažnai vartojamomis administracinės procedūros ir administracinės jurisdikcijos sąvokomis.

Kas tai yra ir kiek šios kategorijos vartotinos mūsų teisinėje sistemoje konkrečioms administracinio proceso rūšims apibūdinti?

Rusų autoriai (jiems pritariančių yra ir Lietuvoje) tą administracinio proceso dalį, kurio metu sprendžiami administraciniai ginčai arba taikomos prievartos priemonės, tarp jų ir administracinės nuobaudos, vadina administracine jurisdikcija [18, p. 381–386, 404–418; 21, p. 164–166, 168–173].

53

Administracinis procesas – tai kompetentingų valstybės institucijų, įstaigų, pareigūnų ar valstybės tarnautojų, turinčių valdžios įgaliojimus, veikla, atliekama teisės normų reglamentuota teisine forma, skirta spręsti viešojo administravimo srityje kylantiems klausimams, kurios metu taikomos teisės normos, o priimti sprendimai sukelia asmenims konkrečius teisinius padarinius.

Tai reiškia, kad daugiausiai viešojo administravimo veiksmų atliekama sprendžiant įvairaus pobūdžio klausimus, kuriuose nėra ginčo. Jų metu netaikomos prievartos priemonės. Daugumos rusų mokslininkų publikacijose šis procesas vadinamas administracine procedūra [18, p. 381–386, 392–403; 21, p. 164–166, 173–178]. Tiktai gana gerai žinomas administracinės teisės specialistas D. Bachrachas paskutiniuose veikaluose jau siūlo kiek kitokią administracinio proceso rūšių struktūrą bei pavadinimus ir tokios administracinio proceso rūšies, kaip administracinis procedūrinis (arba administracinės procedūros), nebemini1.

Tačiau ir tarp Lietuvos administracinės teisės ir proceso specialistų yra manančių, jog visa tai, kas nepriklauso administracinei jurisdikcijai (apie ją – kiek vėliau), yra administracinės procedūros.

Tai kas pagaliau apibūdintina kaip administracinės procedūros? Koks šios teisinės kategorijos santykis su administraciniu procesu? Ar tai, ką priskirti vienos ir kitos kategorijos turiniui, – tik susitarimo reikalas, ar tarp jų yra esminis skirtumas? Jeigu taip – tai koks?

Galiojančiose administracinės teisės normose, įtvirtintose įvairiuose teisės aktuose, žodis procedūros vartojamas gana dažnai2. Pagrindinis iš minėtųjų aktų yra 1999 m. birželio 17 d. priimtas Viešojo administravimo įstatymas [25]. Jo 16 straipsnyje apibrėžta, kas yra administracinė procedūra. Tai pagal šį ir kitus įstatymus – viešojo administravimo subjektų atliekami privalomi veiksmai nagrinėjant asmenų prašymą (pareiškimą, žiniasklaidoje pateiktą informaciją ar tarnybinį valstybės ar savivaldybės tarnautojo pranešimą) bei priimant dėl jo sprendimą.

Iš to paties straipsnio 2 dalies, 17 straipsnio 4 punkto ir kitų šio įstatymo normų lingvistinės, loginės ir sisteminės analizės darytina akivaizdi išvada, kad šis įstatymas administracinėmis procedūromis laiko tik viešojo administravimo subjektų veiksmus priimant ir nagrinėjant asmenų prašymus arba kitu būdu gautą informaciją apie jų teisių pažeidimus ir priimant dėl to atitinkamą sprendimą. Vadinasi, šiuo atveju iš esmės taip pat galima kalbėti apie tam tikro ginčo dėl pažeistos teisės nagrinėjimą.

Tačiau tokia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo koncepcija jau netelpa į daugumos rusų teisininkų siūlomą (ir pas mus gana paplitusį) administracinio proceso skirstymo į rūšis modelį3. Anot pastarųjų, bet kokio administracinio ginčo sprendimas priklauso vadinamajam jurisdikciniam procesui [20, p. 783].

Be to, Viešojo administravimo įstatymas nereglamentuoja (ir tai yra didelis jo trūkumas) procesinės tvarkos, kuria valstybės institucijose ar įstaigose turi būti sprendžiami pozityvaus pobūdžio klausimai (prašymas išduoti licenciją, įregistruoti įmonę ar politinę organizaciją ir pan.), tai tradicinė rusų teisinė literatūra kaip tik priskiria procedūrinei administracinio proceso rūšiai.

1 Jis administracinį procesą siūlo skirstyti į (1) teisės normų leidybos, (2) suteikiantį teisę (įgalinantį) arba operatyvinio tvarkymo ir (3) administracinį jurisdikcinį [19, p. 306].

2 Vienas naujausių pavyzdžių galėtų būti žemės ūkio ministro 2002 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. 129 patvirtintos Ministerijos vykdomų programų subsidijuojamų priemonių įgyvendinimui skirtų lėšų administravimo taisyklės // Valstybės žinios. 2002. Nr. 40–1507.

3 Mes neteigiame, kad tai blogai. Tai tik rodo, kad Lietuvos teisinė sistema tolsta Vakarų link, todėl mūsų teisininkams nebederėtų naudotis senais štampais.

54

Jeigu plačiau paanalizuotume įvairių administracinių ginčų dėl pažeistų asmens teisių nagrinėjimą, galėtume sudaryti tokią šių ginčų nagrinėjimo institucijų ir teisės aktų, reglamentuojančių jų veiklą, sistemą (atvirkštine seka):

1) aukščiausia administracinių ginčų nagrinėjimo institucija – administracinis teismas (Administracinių bylų teisenos įstatymas);

2) specialiosios administracinių ginčų ikiteisminio nagrinėjimo institucijos – administracinių ginčų komisijos, Mokestinių ginčų komisija, kitos institucijos (Administracinių ginčų komisijų įstatymas, Administracinių bylų teisenos įstatymas, Mokesčių administravimo įstatymas ir kt.);

3) viešojo administravimo institucijos – teritorinės muitinės, Muitinės departamentas, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos ir kt. (Muitinės kodeksas, Mokesčių administravimo įstatymas, Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, Viešojo administravimo įstatymas ir kt.).

Taigi asmenų skundų nagrinėjimas viešojo administravimo institucijose reglamentuojamas ne tik Viešojo administravimo įstatymu. Skirtumas tik tas, kad Muitinės kodekse, Mokesčių administravimo įstatyme, Valstybinio socialinio draudimo įstatyme iš esmės kalbama apie muitinės įstaigos, Valstybinės mokesčių inspekcijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos priimto ir viena ar kita forma įtvirtinto sprendimo apskundimą. Viešojo administravimo įstatyme kalbama apie asmens teisių pažeidimo apskundimą. Akivaizdu, kad ir vienu, ir kitu atveju esmė ta pati: viešojo administravimo institucija sprendžia klausimą dėl pažeistos asmens subjektinės teisės arba dėl be pagrindo uždėtos pareigos. Tiktai vienu atveju įstatymų leidėjas nustato priimto valdymo akto apskundimo ir jo teisėtumo patikrinimo tvarką, nevadindamas jos administracine procedūra, kitu atveju kalba apie bet kokį asmens teisės pažeidimo apskundimą, to pažeidimo ištyrimą ir sprendimo dėl to priėmimą, tai jau vadindamas administracine procedūra.

Negalima nepastebėti, kad pažodžiui aiškinant šias teisės normas pirmuoju atveju asmens teises bus pažeidęs viešojo administravimo subjektas savo sprendimu, veiksmu ar neveikimu, o antruoju atveju asmens teises gali pažeisti bet kas, jeigu tokios pažeistos teisės apsauga yra administracines procedūras atliekančios viešojo administravimo institucijos kompetencija.

Tačiau čia turime daryti vienareikšmę išvadą – jeigu tokio klausimo sprendimas yra viešojo administravimo institucijos kompetencija, vadinasi, šis klausimas taip pat yra susijęs su sprendimais, veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje.

Natūraliai kyla kitas klausimas: ar vien dėl to asmens kreipimasis, jo priėmimas institucijoje ar įstaigoje, tokio kreipimosi nagrinėjimas ir sprendimo priėmimas yra kitokios prigimties ir turi būti nagrinėjamas kita, kažkokia ypatinga tvarka? Atsakymas paprastas ir logiškas – žinoma, kad ne!

Prisiminkime būdingus teisinio proceso požymius. Visiškai akivaizdu, kad ir vienoje, ir kitoje ginčo nagrinėjimo tvarkoje jie yra. Ir vienu, ir kitu atveju kompetentingas subjektas teisės aktų nustatyta forma sprendžia konkrečią individualią bylą, taiko teisės normą, priimdamas atitinkamą sprendimą, sukeliantį asmenims tam tikrus teisinius padarinius.

Iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad įstatymų leidėjas teisines sąvokas vartoja nenuosekliai. Pirmuoju atveju ginčo nagrinėjimą viešojo administravimo institucijoje, paskui – administracinių ginčų komisijoje ar kitoje minėtoje specialioje ikiteisminėje institucijoje, nuosekliai galintį persikelti į procesą administraciniame teisme (pvz., mokestinis ginčas, pirma, nagrinėjamas centrinio mokesčių administratoriaus, paskui – Mokestinių ginčų komisijoje ir, pagaliau, – administraciniame teisme), be didesnių diskusijų vadina administracinių ginčų nagrinėjimo procesu. Tačiau savo esme visiškai identiškas procesas nagrinėjant

55

asmens prašymą dėl pažeistos teisės viešojo administravimo institucijoje pagal Viešojo administravimo įstatymą vadinamas administracine procedūra.

Tad jeigu tarp šių tvarkų nėra esminio turinio skirtumo, vadinasi, ir vieną, ir kitą teisinę ginčo nagrinėjimo formą pagrįstai galima vadinti vienu – administracinio proceso vardu.

Turbūt nesuklysime, kad šių žodžių (procesas ir procedūra) vartojimo painiavą lėmė pažodinis vertimas iš anglų kalbos (kaip atsitiko, pvz., viešojo administravimo sąvokai). Kaip žinome, bendrosios teisės tradicija paremtai sistemai apskritai nebūdinga turėti kodifikuotus teisės aktus (įskaitant ir administracinį kodeksą), šios tradicijos šalyse nėra specializuotų teismų „valdžios darbams“ (anot M. Römerio), valstybės institucijų, įstaigų ir tarnautojų teisinis statusas daugeliu aspektų dažniausiai reglamentuojamas panašiai kaip ir privačiame sektoriuje. Todėl bendrosios teisės tradicijos šalyse akivaizdžiai išskiriami įprastiniai teisiniai procesai (baudžiamasis ir civilinis). Teisės aktai, taip pat ir versti iš kitų kalbų, reglamentuojantys viešojo sektoriaus subjektų veiklą, šiose šalyse vadinami administracinės procedūros aktais, įstatymais, kodeksais ir pan. [29, p. 569, 598; 27, p. 421–1389].

Tačiau akivaizdu ir kita kas. Bendrosios teisės tradicijos šalyse nėra esminio sąvokų procesas ir procedūra skirtumo. „Teisės žodynas“, išleistas Oksforde ir Niujorke, procedūrą apibūdina kaip formalius, oficialius būdus (metodus), kuriais yra vadovaujamasi byloje, o procesą – kaip procedūrą teisme [14, p. 358]. Kitaip sakant, apibrėžiama idem per idem.

Tačiau būtent tokia ir yra minėtųjų žodžių, atėjusių pas mus iš lotynų kalbos, kilmė. Žodis prōcēdo (prō+cēdo) verčiamas į lietuvių kalbą taip: (1) išeiti į priekį, (2) eiti (žengti) pirmyn, (6) tęstis, trukti [4, p. 689]. Lotynų kalbos žodis prōcessus aiškinamas per jau minėtą žodį prōcēdo ir verčiamas į lietuvių kalbą kaip žengimas į priekį, judėjimas pirmyn; eiga, procesas [4, p. 690].

Lygiai taip pat šių žodžių tarpusavio santykį aiškina ir „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ [2, p. 623].

Šiame kontekste paminėtina kontinentinės Europos valstybė, turinti gana gerai išplėtotą administracinio proceso doktriną – Vokietija, 1976 m. gegužės 25 d. priėmusi specialų įstatymą (su vėlesniais pakeitimais), kuriame gana išsamiai reglamentuoti mūsų aptariami klausimai. Į lietuvių kalbą šio kodekso pavadinimas verstinas kaip Administracinio proceso įstatymas (Verwaltungsverfahrensgesetz). Pagal savo apimtį ir struktūrą jį galima būtų pavadinti ir Administracinio proceso kodeksu. Minėtojo įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintas administracinio proceso apibrėžimas: „šio įstatymo prasme administracinis procesas apibūdintinas kaip į išorę nukreipta valdžios įstaigų veikla, kuria siekiama ištirti aplinkybes, paruošti ir išleisti administracinį aktą arba sudaryti viešosios teisės reguliavimo srities sutartį; administracinis procesas užbaigiamas išleidžiant administracinį aktą arba sudarant viešosios teisės reguliavimo srities sutartį“1.

Šiame apibrėžime suformuluotas klasikinis administracinio proceso apibrėžimas. Tačiau nei nurodytame straipsnyje, nei kitur žodis procedūra neminimas.

Visi išvardyti argumentai leidžia daryti šias išvadas:1) kategorijos „administracinė procedūra“ ir „administracinis procesas“

dažniausiai vartojamos kaip sinonimai apibūdinti tam pačiam reiškiniui;2) kai kada procesas aiškinamas kaip tam tikros procedūros, t. y. kaip tam

tikra proceso, kaip reiškinio, vidinė dinamika;3) administracinės procedūros sąvoką apibrėžti vidinės administracinio

proceso struktūros daliai vartoja tik rusų teisinė doktrina;

1 Autoriaus laisvas vertimas iš: Verwaltungsverfahrensgesetz // BGBl. I S. 1253; BGBl. I S. 2002.

56

4) Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo analizė neleidžia teigti, kad jis administracinę procedūrą išskiria kaip vieną administracinio proceso rūšių ir ją specialiai reglamentuoja;

5) vadinasi, nėra nei kalbinio, nei teisinio pagrindo vadinti kurią nors vieną administracinio proceso rūšių administracine procedūra (ar administracinėmis procedūromis); šios dvi sąvokos (administracinis procesas ir administracinė procedūra) vartotinos kaip sinonimai; sąvoka administracinė procedūra gali būti vartojama tam tikram dinaminiam administracinio proceso aspektui pabrėžti.

2. Administracinė jurisdikcija ir administracinis procesas

Kita kategorija, nė kiek ne rečiau vartojama tiek administracinės teisės teoretikų, tiek praktikų, yra administracinė jurisdikcija. Nėra vienos nuomonės, kas sudaro jos turinį. Nesiginčijama tik dėl vieno – a priori sutinkama, kad apskritai administracinės jurisdikcijos turinio apibūdinimas pagrįstas pačiu bendriausiu teisiniu teismo procesinės veiklos supratimu. Tokio supratimo pagrindas yra teismo valdžios funkcinė kompetencija nagrinėti ir spręsti ginčus dėl materialinės teisės normos taikymo, vertinti asmenų elgesį, o jį įvertinus neigiamai – taikyti įstatymo numatytas teisinės prievartos priemones. Taip pasireiškia bendrosios kompetencijos teismų, nagrinėjančių įvairias bylas, o pastaruoju metu – ir administracinių teismų, nagrinėjančių administracines bylas, veikla.

Žodis jurisdikcija kilęs iš lotynų kalbos žodžių jus arba iūris (teisė) ir dīco arba dictio (~tartis, tarimas). Pažodžiui tai būtų galima versti kaip teisės sakymą.

Žodynuose verčiant iš lotynų į lietuvių kalbą žodis jurisdikcija suprantamas dvejopai: pirma, kaip civilinė teisena, civilinės bylos nagrinėjimas, antra – kaip institucijos, įstaigos ar asmens kompetencija [4, p. 464].

Anglų kalbos aiškinamasis žodynas jurisdikcijos sąvoką apibūdina taip: jurisdikcijos terminas apima įvairių rūšių teisinius veiksmus. Tai yra teismo valdžia (galia) išspręsti klausimą dėl pažeidimo, padaryti teismo procesą subjektui ar jų grupei. Jurisdikcija apibrėžia teismo galią tirti faktus, pritaikyti įstatymą, priimti sprendimą ar nuosprendį. Jurisdikcija reiškia, kad teismas yra kompetentingas spręsti tam tikros rūšies bylas, t. y. apibūdina klausimo išsprendimą teisme [15, p. 595].

Panašiai jurisdikcijos sąvoką aiškina ir vokiečių teisinė doktrina: joje jurisdikcijos samprata apibrėžiama kaip galia vykdyti teisingumą, egzistuojanti greta įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių ir pagal valdžių padalijimo principą esanti teisėjams patikėta valstybės valdžios dalis [17, p. 71; 16, p. 321, 473, 474, 940].

Iš šių argumentų darytina išvada, kad Vakarų teisės tradicijoje jurisdikcija suprantama kaip civilinės bylos nagrinėjimas teisme arba bent jau kaip teismo teisė spręsti bylas ir priimti atitinkamus sprendimus.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai. Vadinasi, kalbėdami apie teismų veiklą, pagrįstai galime sakyti, kad teismų procesas yra jurisdikcinis.

Kiek kitaip žodis jurisdikcija aiškinamas toje teisinėje doktrinoje, nuo kurios Lietuvos teisė sparčiai tolsta – t. y. Rusijos. Iš esmės tokios pat nuostatos laikosi ir nemažai Lietuvos teisininkų.

Rusijoje išleistas „Didysis teisės žodynas“ jurisdikciją apibūdina taip: tai įstatyme (ar kitame norminiame akte) numatyta visuma atitinkamų valstybės organų įgaliojimų spręsti teisinius ginčus ir teisės pažeidimų bylas, t. y. vertinti asmens arba kito teisės subjekto veiksmus jų teisėtumo požiūriu, taikyti teisės

57

pažeidėjams juridines sankcijas. Kita šiame žodyne nurodyta to paties žodžio reikšmė yra santykių sritis, kuriai skirti išvardytieji įgaliojimai (kitaip tariant – atitinkamo subjekto kompetencija) [20, p. 783].

Rusijos administracinės teisės teoretikai teigia, kad vykdomosios valdžios institucijos (pareigūnai) iš esmės atlieka panašaus pobūdžio ir paskirties veiksmus kaip ir teismo proceso metu. Pagal funkcinę kompetenciją vykdomosios valdžios institucijos (pareigūnai) turi teisę, o daugeliu atvejų ir privalo: (1) nagrinėti ir spręsti individualius ginčus, kurie pagal savo pobūdį yra administraciniai teisiniai ginčai; (2) sprendžiant juos savarankiškai vertinti viešojo administravimo santykių dalyvių veiksmų teisėtumą, o prireikus – (3) taikyti teisinės – dažniausiai administracinės arba tarnybinės atsakomybės priemones. Dar kiti autoriai prie šios proceso rūšies siūlo priskirti ir kitų administracinės prievartos priemonių taikymo tvarką [18, p. 381–386, 404–418; 19, p. 304–308; 21, p. 164–166, 168–173].

Su tokia nuostata galima sutikti tik iš dalies, t. y. tik su tam tikromis išlygomis.

Manytume, kad administracinio proceso skirstymas tik į administracinę procedūrą ir administracinę jurisdikciją yra per daug šabloniškas ir per siauras. Jokiu būdu negalima sutikti su tuo, kad įvairių valstybės valdymo srityje kylančių ginčų sprendimas ir, pavyzdžiui, administracinių nuobaudų skyrimas yra toks pat procesas.

Administracinės atsakomybės taikymas yra baudžiantis, represinis procesas, labai artimas baudžiamajam1, jo metu taikomos atitinkamos sankcijos ir teisinio santykio dalyviai verčiami paklusti nustatytai tvarkai. Tam pritaria ir Lietuvos įstatymų leidėjas, naujojoje Administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijoje išskirdamas specialų aštuonioliktąjį skirsnį, skirtą administracinės teisės pažeidimų byloms nagrinėti [24].

Be to, administracinės atsakomybės taikymo procese nėra jokio ginčo. Yra nusižengimą padaręs asmuo ir institucija (pareigūnas), taikantys poveikio priemones. Taigi šie santykiai tam tikra prasme yra vienos krypties. Jeigu teisės pažeidėjas nesutinka su paskirta administracine nuobauda, jis gali nutarimą apskųsti administracinės justicijos vykdytojams nustatyta tvarka. Tačiau ir čia nėra koks nors nuobaudą skyrusios institucijos ir nubaustojo asmens ginčas, o tik tam tikra apeliacija dėl paskirtos atsakomybės priemonės teisėtumo, pagrįstumo arba jos dydžio. Panašiai yra ir taikant baudžiamąją atsakomybę. Skirtumas tik tas, kad pastarąją gali taikyti išimtinai tik teismas.

Vadinasi, norėdami procesą, kurio metu valstybės valdymo institucijos, įstaigos, pareigūnai, kitos kvaziteisminės institucijos sprendžia ginčus dėl teisės ar taiko atitinkamas administracinės prievartos priemones, vadinti jurisdikciniu, turime padaryti keletą preliminarių išlygų.

Visų pirma diskutuotina, kas yra teisingumo vykdymas ir kas gali tai daryti. Tokiu atveju neišvengiamai atsiremsime į jau minėtą Konstitucijos 109 straipsnio nuostatą. Čia tiktų pasakyti, kad nereikėtų pervertinti vienos ar kitos Konstitucijos normos pažodinio teksto. Konstitucija yra gyva tiek, kiek ji aiškinama ir taikoma dinamiškai atkūrusios nepriklausomybę valstybės raidai.

Be abejo, niekas nesiginčys, kad baudžiamosiose bylose teisingumą tikrai vykdo tik teismai. Tačiau kyla pagrįstas klausimas, kuo skiriasi teisingumo vykdymas administracinės teisės pažeidimo byloje, kai apylinkės teismo teisėjas pažeidėjui skiria nuobaudą už nedidelį chuliganizmą (esant tam tikrų sunkinančių aplinkybių), nuo tokio pat veiksmo, kai už tą pačią veiką (tik nesant minėtų sunkinančių aplinkybių) administracinę nuobaudą skiria policijos komisaras?

1 Tokios nuomonės laikosi ir Europos žmogaus teisių teismas. Plačiau apie tai – [1, p. 330–331].

58

Labai panaši situacija matyti ir administracinio ginčo bylose, pavyzdžiui, nagrinėjant mokestinę bylą. Visų pirma skundas dėl patikrinimo akto ir jo įpareigojimų paduodamas centriniam mokesčio administratoriui, t. y. Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos. Jeigu pareiškėjas su šios ginčo ikiteisminio nagrinėjimo institucijos sprendimu nesutinka, gali jį apskųsti kitam kvaziteismui – Mokestinių ginčų komisijai prie Vyriausybės. Toliau sprendimas gali būti skundžiamas administraciniam teismui.

Visais šiais atvejais ginčą nagrinėjantys subjektai taiko tą pačią (ar tas pačias) teisės normą, o kiekvienos iš ginčo ikiteisminio nagrinėjimo institucijų sprendimas, jeigu jis toliau nebus skundžiamas, turės šalims tokią pačią galią, kaip ir teismo sprendimas.

Vadinasi, šiuo atveju negalime nekonstatuoti tam tikro kvaziteisingumo vykdymo ir atitinkamo teisingumo akto priėmimo.

Šitaip vertindami administracinių ginčų nagrinėjimą ir administracinės atsakomybės priemonių taikymą galime sutikti su tuo, kad šie procesai yra jurisdikciniai. Tačiau, mūsų nuomone, jokiu būdu negalima teigti, kad visi tokio pobūdžio veiksmai yra vienos rūšies vadinamasis jurisdikcinis procesas.

Šiai išvadai pagrindą duoda tokio proceso šalių teisinės padėties ypatumai, skirtingi procesinių santykių dalyviai, pati procesinių veiksmų atlikimo tvarka ir kt.

Ginčai dėl pažeistos ar tariamai pažeistos teisės nagrinėjami ne tik administraciniame teisme, bet ir daugybėje ikiteisminio nagrinėjimo subjektų: viešojo administravimo institucijose, administracinių ginčų komisijose, Mokestinių ginčų komisijoje ir kitose analogiškose žmogaus teisių gynimo įstaigose. Nagrinėjant administracinį ginčą procesas yra daugiau ar mažiau rungtyniškas, savo esme labiau artimas civiliniam.

Administracinių nuobaudų skyrimo procesas reglamentuotas Administracinių teisės pažeidimų kodekso ir kitų įstatymų (Mokesčių administravimo, Konkurencijos, Produktų saugos, Alkoholio kontrolės, Tabako kontrolės ir t. t. – iš viso apie dvidešimtyje). Minėta, kad šis procesas yra prievartos priemonės taikymo procesas ir kalbėti apie visišką procesinę šalių lygybę būtų ne visai teisinga. Administracinės teisės pažeidimo bylos iškėlimas, tyrimas, nuobaudos rūšies ir dydžio parinkimas, jos vykdymas ir daugybė kitų dalykų yra, viena ver-tus, kompetentingų valstybės institucijų, jų pareigūnų prerogatyva, antra vertus – ir pareiga reaguoti, kad būtų atkurta (anot prof. A. Vaišvilos) teisių ir pareigų pusiausvyra.

Kitų administracinės prievartos priemonių taikymo procesas taip pat turi savo specifiką. Kitos (prevencinės, kardomosios, įskaitant ir administracinio proceso užtikrinimo) administracinės prievartos priemonės taikomos skirtingais pagrindais, neretai ir nepadarius jokio teisės pažeidimo, tačiau siekiant užkirsti jam kelią arba apsaugoti žmones nuo neigiamų padarinių (avarijų, gamtos kataklizmų, užkrečiamųjų ligų ir pan.). Čia taip pat pasireiškia valstybės institucijų ir pareigūnų valdžios veikla, tačiau tais atvejais, kai patiriantis prievartą asmuo nėra padaręs jokio teisės pažeidimo, tai turi būti itin griežtai ir detaliai reglamentuota aukščiausios juridinės galios teisės aktais.

Pagaliau procesą specialiuose teismuose, skirtuose nagrinėti ginčams dėl teisės viešojo administravimo srityje, t. y. administraciniuose teismuose, teisės doktrinoje priimta vadinti administracine justicija. Tai valstybinio valdymo srities teisės aktų (norminių ir teisės taikymo), viešojo administravimo subjektų veiksmų ar neveikimo teisėtumo tikrinimo procesas.

Išvardyti argumentai leidžia daryti šias išvadas:Administracine jurisdikcine veikla galima laikyti tuos administracinius

procesus, kurių metu yra nagrinėjami ginčai dėl teisės viešojo administravimo

59

srityje, taikoma administracinė atsakomybė arba kitos administracinės prievartos priemonės.

Tai reiškia, kad administracinės jurisdikcijos terminu galima apibūdinti tam tikrą grupę panašiais bruožais pasižyminčių administracinių procesų, tačiau nėra jokio pagrindo šiuo terminu vadinti kurią nors vieną iš administracinio proceso rūšių – tai būtų neleistinai siauras administracinio proceso (bendriausia prasme) supratimas.

3. Administracinis procesas ir administracinė teisena

Dar vienas gana aktualus administracinio proceso teorinių diskusijų klausimas yra administracinės teisenos samprata, taip pat administracinio proceso ir administracinės teisenos santykis.

Kas yra administracinė teisena? Iš kokio žodžio kildintina ši sąvoka, koks jos turinys?

Atsakymai į šiuos klausimus taip pat gali būti skirtingi. Nors publikuotų teorinių samprotavimų šia tema neteko aptikti, administracinės teisės teoretikų ir praktikų diskusijose galima išgirsti tokių samprotavimų:

1) administracinė teisena yra tai, ką ja vadina įstatymų leidėjas – tai administracinės teisės pažeidimų bylų teisena (Administracinių teisės pažeidimų kodeksas) ir administracinių bylų nagrinėjimo administraciniame teisme teisena (Administracinių bylų teisenos įstatymas);

2) teisena apskritai kilusi iš žodžio teisti, teismas, vadinasi, šiuo žodžiu galima vadinti teismo procedūras (pvz., civilinė teisena, ginčo teisena ir pan.);

3) administracinė teisena yra administracinio proceso dalis, jungianti vienarūšius arba artimus savo esme procesinius veiksmus. Šios koncepcijos šalininkai administracine teisena vadina teisės normomis sureguliuotą procesinių veiksmų atlikimo tvarką, skirtą teisėtai ir objektyviai nagrinėti ir išspręsti bendro dalyko siejamas individualias administracines bylas.

„Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ teiseną apibūdina taip: tai bylų nagrinėjimo tvarka [2, p. 837]. Žodyne nekomentuojama, apie kokias bylas ir apie kokią tvarką kalbama.

Profesorius Valentinas Mikelėnas, kalbėdamas apie civilinį procesą, teigia, kad teisena – tai speciali civilinių bylų nagrinėjimo tvarka, taikoma vienodos materialinės teisinės prigimties civilinių bylų visumai [5, p. 32]. Pasak jo, skiriama:

1) ieškininė teisena <…>;2) teisena bylų, kylančių iš viešosios – konstitucinės, administracinės,

finansų teisės normų reguliuojamų teisinių santykių (administracinės justicijos vykdymas tuo metu, kai buvo rašomos šios mintys, nuo civilinio proceso dar nebuvo atskirtas – autoriaus pastaba);

3) ypatingoji (arba ne ginčo) teisena, kai bylos nagrinėjamos nesant ginčo dėl teisės [5].

Plėtojantis civilinio proceso sistemai, ypač įsigaliojus naujajam Civilinio proceso kodeksui,1 civiliniame procese atskirų teisenų žymiai padaugės.

Kiek kitaip teisenos sąvoką yra interpretavęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Štai šio teismo teiginiai: „teisinėje valstybėje iš sandorių kylantys ginčai sprendžiami civilinės teisenos tvarka“ (1994 m. sausio 19 d. nutarimas), „tarp šalių kilę ginčai dėl nuomos sutarties ir jos sąlygų nagrinėtini

1 Valstybės žinios. 2002. Nr. 36–1340.

60

civilinės teisenos tvarka“ (1994 m. gegužės 27 d. nutarimas), „įstatymas suteikia <…> asmeniui teisę kreiptis su ieškiniu į teismą, kad jis civilinės teisenos tvarka spręstų jo prašymą dėl gyvenamojo namo (arba jo dalies), kuris yra perleistas nuosavybėn fiziniams asmenims, grąžinimo“ (1994 m. birželio 15 d., 1994 m. spalio 19 d. nutarimai) [30] ir kt.

Iš šių citatų ir iš šiuose (taip pat čia nepaminėtuose) nutarimuose iškeltų klausimų bei atsakymų į juos pobūdžio akivaizdu, kad Konstitucinis Teismas civilinės teisenos sąvoką vartoja apibūdinti civilinei procesinei ginčo nagrinėjimo tvarkai, pabrėždamas jos skirtingumą nuo administracinės teisinės ginčo nagrinėjimo tvarkos. Tai reiškia, kad Konstitucinis Teismas teisenos sąvoką vartoja kaip proceso sąvokos sinonimą.

Atrodo, kad toks teisenos supratimas yra per platus teisinės doktrinos požiūriu. Jis gali būti pateisinamas tik tam tikram atskiros proceso rūšies aspektui atskleisti, kaip tik to ir siekė Konstitucinis Teismas, priimdamas minėtus nutarimus. Nagrinėjamu klausimu teisingesnė atrodytų prof. V. Mikelėno nuostata, kurią perfrazavus būtų galima suformuluoti taip: teisena yra tam tikrų bylų nagrinėjimo tvarka, taikoma vienodos materialinės teisinės prigimties bylų visumai.

Čia turėtume daryti vieną išlygą, reikšmingą administraciniam procesui kaip visumai. Administracinės bylos negalima suprasti lygiai taip pat (išskyrus, žinoma, administracinio teismo bylas), kaip ji suprantama civiliniame ar baudžiamajame procese. Administracinė byla nebūtinai yra tokia pat, kaip ikiteisminio tyrimo institucijos ar teismo užvesta ir daugybe formalių požymių pasižyminti baudžiamoji ar civilinė byla.

Minėjome, kad administracinis procesas jokiu būdu netapatintinas vien su administracinių nuobaudų skyrimu ar administracinių teismų veikla.

Administracinė procesinė veikla reglamentuojama administracinės teisės normomis ir įgyvendinama per administracinius teisinius santykius. Administracinis procesas, peržengiantis teisės normos ribas, kaip teisinė kategorija neegzistuoja. Įvairūs materialinio techninio ir organizacinio pobūdžio veiksmai, neturintys teisinės formos, administraciniam procesui nepriskirtini.

Dažniausiai administracinis procesas tikrovėje pasireiškia kompetentingoms vykdomosios valdžios institucijoms (pareigūnams) išleidžiant (priimant) ne norminio pobūdžio, o individualius teisės taikymo aktus. Priimant tokius aktus administracinės teisės normos taikomos konkrečioje situacijoje arba konkrečiam asmeniui. Taigi taip išsprendžiamos įvairios individualios valstybės valdymo srities bylos. Nuo šių individualių bylų pobūdžio priklauso, ar bus įgyvendinta materialiosios administracinės teisės normos dispozicija arba sankcija.

Taigi administracinio proceso pagrindą sudaro būtent individualios bylos. Teisės normų nuostatos realiame gyvenime įgyvendinamos per konkrečius atitinkamų institucijų, įstaigų, pareigūnų sprendimus ir veiksmus, susijusius su individualiais realaus gyvenimo faktais (pvz., su administracinio nusižengimo faktu, licencijos verstis alkoholio prekyba išdavimo faktu, leidimo išduoti ginklą savigynai faktu ir pan.).

Individualią administracinę bylą galima apibūdinti kaip valstybės valdymo srities klausimą, kuriam spręsti reikia:

a) taikyti administracinės teisės normas, b) atlikti kompetentingų vykdomosios valdžios institucijų (pareigūnų, kitų

valstybės tarnautojų) tvarkomojo pobūdžio veiksmus.Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dalis procesinių veiksmų gali būti atlikti ir

neišleidžiant individualių teisės taikymo aktų. Tokių veiksmų pavyzdys gali būti kai kurių administracinių bylų procesą užtikrinančių priemonių taikymas (administracinis sulaikymas), kitų administracinės prievartos priemonių taikymas

61

(pvz., apribojama asmenų galimybė patekti į tam tikras teritorijas dėl stichinės nelaimės ir pan.).

Vadinasi, administracinis procesas gali būti apibūdinamas ir kaip administracinio proceso teisės normų reglamentuota vykdomosios valdžios institucijų, įstaigų, pareigūnų, kitų valstybės tarnautojų veikla priimant valdymo srities teisės aktus ir kontroliuojant bei prižiūrint jų įgyvendinimą, nagrinėjant ir sprendžiant įvairaus pobūdžio individualias administracines bylas, atsirandančias valstybės valdymo srityje vykdomajai valdžiai įgyvendinant savo uždavinius ir funkcijas, taip pat tiriant šių subjektų veiksmų ir priimtų teisės aktų teisėtumą.

Įstatymų leidėjas žodį teisena iš esmės vartoja dviem atvejais: pirma, juo Administracinių teisės pažeidimų kodekse vadinama bylų tyrimo, nagrinėjimo, nutarimų vykdymo tvarka; antra, visas procesas administraciniame teisme ir iš dalies ikiteisminio administracinių bylų nagrinėjimo institucijose reglamentuotas Administracinių bylų teisenos įstatymo. Šio įstatymo pavadinime žodis teisena vartojamas vienaskaita, vadinasi, anot įstatymų leidėjo, visas minėtasis procesas taip pat yra viena teisena.

Grįždami prie administracinės teisenos sampratos ir jos santykio su administraciniu procesu apskritai iš minėtųjų argumentų galėtume daryti išvadą, kad administracine teisena vadintina administracinių bylų nagrinėjimo tvarka, taikoma vienodos materialinės teisinės prigimties bylų visumai. Vadinasi, teisiniai santykiai, atsirandantys nagrinėjant vienodos materialinės teisinės prigimties bylas, turi bendrų arba artimų bruožų, leidžiančių juos suskirstyti į tam tikras grupes.

Analizuojant teisinius santykius, susiklostančius padarius administracinės teisės pažeidimą, akivaizdu, kad jie turi specifinių bruožų, palyginti su kitais viešojo administravimo santykiais. Visų pirma įstatyme detaliai apibrėžti šių santykių dalyviai, jų teisinė padėtis, minėtų santykių atsiradimo, pasikeitimo bei pabaigos pagrindai ir pan. Be to, teisiniai padariniai, atsirandantys kaip šių santykių rezultatas, taip pat yra specifiniai. Vadinasi, viso administracinio proceso atžvilgiu administracinės teisės pažeidimų bylų tyrimo, nagrinėjimo ir nutarimų vykdymo tvarka atitinka požymius to, ką esame susitarę vadinti teisena.

Detaliau analizuodami administracinės teisės pažeidimų bylų teisenos metu susiklostančius santykius galime pastebėti, kad tarpusavyje juos galima grupuoti į dar mažesnes grupes pagal dar artimesnius savo esme šių santykių požymius. Tai reiškia, kad santykiai, atsirandantys iškeliant, tiriant administracinės teisės pažeidimo bylą ir procesiškai įforminant tyrimo rezultatus, skiriasi nuo santykių nagrinėjant administracinės teisės pažeidimo bylą bei priimant joje procesinį sprendimą, o šie savo ruožtu skiriasi nuo santykių tą sprendimą vykdant. Todėl matyt nesuklystume sakydami: administracinės teisės pažeidimo tyrimo teisena, tokios bylos nagrinėjimo teisena, kardomųjų ir procesą užtikrinančių prievartos priemonių taikymo teisena, administracinių nuobaudų vykdymo teisena ir pan.

Kiek kitaip yra analizuojant Administracinių bylų teisenos įstatymą. Iš pavadinimo turėtų reikšti, kad visa, kas reglamentuota šiuo įstatymu, yra administracinių bylų teisena. Tačiau šis įstatymas reguliuoja tik administracinių ginčų nagrinėjimą, taip pat administracinės atsakomybės priemonių taikymo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimą. Visos kitos administracinės bylos, kuriose nesvarstomas ginčas arba kuriose netaikomos prievartos priemonės, t. y. tos, kuriose pozityviai taikoma teisės norma, tikrai nepriklauso minėto įstatymo reguliavimo sričiai.

Vadinasi, galima kalbėti apie įstatymą, reglamentuojantį bylų nagrinėjimo administraciniame teisme procesą.

Tvarka, Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta įvairių kategorijų byloms nagrinėti, nėra vienoda. Visų pirma (šalia bendrosios dalies) yra nuostatos, taikytinos paduodant skundą ir nagrinėjant jį įprasta tvarka (įstatyme

62

pavadinta Bendrąja administracinių bylų teisena) [24]. Greta to, įstatyme atskirai reglamentuoti pareiškimų ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą nagrinėjimo tvarkos ypatumai, skundų dėl rinkimų ar referendumo įstatymų pažeidimų, taip pat skundų dėl administracinės teisės pažeidimų bylų nutarimų nagrinėjimo tvarka [24]. Pagal kitus požymius galima išskirti skirtingą proceso reglamentavimą pirmosios ir antrosios instancijų teismuose, taip pat proceso atnaujinimo tvarką.

Kiekviena iš minėtųjų bylų nagrinėjimo administraciniame teisme proceso dalių daugiau ar mažiau atitinka požymius, būdingus apibūdinant tą dalį kaip atskirą administracinio teismo teiseną. Šiuo požiūriu minėtas įstatymas labai panašus į Civilinio proceso kodeksą, ypač į naujai priimtąjį.

Dar kitokie teisiniai santykiai susiklosto vadinamajame didžiajame viešojo administravimo bloke, t. y. pozityviai taikant teisės normas: išduodant licencijas, vykdant valstybės tarnybos konkursus, registruojant įmones, priimant kitokius viešojo administravimo aktus. Visų pirma minėtieji santykiai iš esmės skiriasi nuo negatyvaus teisės taikymo metu susiklostančių santykių. Antra, visi jie turi bendrų bruožų, kuriuos apibendrinus galima būtų tokius santykius reglamentuoti vienu teisės aktu (Administracinio proceso (ar Administracinės veiklos) įstatymu kaip Vokietijoje, arba Administracinio proceso kodeksu kaip Lenkijoje [26]). Trečia, visus juos pagal jų materialinę teisinę prigimtį taip pat galima grupuoti, vadinant šias grupes atitinkama teisena (pvz., licencijų išdavimo teisena, juridinę reikšmę turinčių faktų registravimo teisena ir pan.).

Iš visų šių argumentų galima daryti tokias išvadas:Administracinio proceso pagrindą sudaro individualios bylos. Teisės normų

nuostatos realiame gyvenime dažnai įgyvendinamos per konkrečius atitinkamų institucijų, įstaigų, pareigūnų sprendimus ir veiksmus, susijusius su individualiais realaus gyvenimo faktais.

Teisiniai santykiai, atsirandantys nagrinėjant vienodos materialinės teisinės prigimties bylas, turi bendrų arba artimų bruožų, leidžiančių juos suskirstyti į tam tikras grupes. Administracine teisena, kaip sudėtine administracinio proceso dalimi, vadintina administracinių bylų nagrinėjimo tvarka, taikoma vienodos materialinės teisinės prigimties bylų visumai.

Administracinių bylų nagrinėjimo administraciniame teisme procesas, dar kitaip vadinamas administracine justicija, susideda iš kelių savarankiškų teisenų. Tai reiškia, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo pavadinimas nėra teisiškai tikslus, todėl atitinkamai koreguotinas.

Išvados

Administracinis procesas – tai kompetentingų valstybės institucijų, įstaigų, pareigūnų ar valstybės tarnautojų, turinčių valdžios įgaliojimus, veikla, atliekama teisės normų reglamentuota teisine forma, skirta spręsti viešojo administravimo srityje kylantiems klausimams, kurios metu taikomos teisės normos, o priimti sprendimai sukelia asmenims konkrečius teisinius padarinius.

Kategorijos „administracinė procedūra“ ir „administracinis procesas“ dažniausiai vartojamos kaip sinonimai apibūdinti tam pačiam reiškiniui.

Kai kada procesas aiškinamas kaip tam tikros procedūros, t. y. kaip tam tikra proceso, kaip reiškinio, vidinė dinamika.

Administracinės procedūros sąvoką apibrėžti vidinės administracinio proceso struktūros daliai vartoja tik rusų teisinė doktrina.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo analizė neleidžia teigti, kad įstatymų leidėjas administracinę procedūrą išskiria kaip vieną iš administracinio proceso rūšių ir ją specialiai reglamentuoja.

63

Vadinasi, nėra nei kalbinio, nei teisinio pagrindo vadinti kurią nors vieną administracinio proceso rūšių administracine procedūra (ar administracinėmis procedūromis); šios dvi sąvokos (administracinis procesas ir administracinė procedūra) vartotinos kaip sinonimai; sąvoka administracinė procedūra gali būti vartojama tam tikram dinaminiam administracinio proceso aspektui pabrėžti.

Vakarų teisės tradicijoje jurisdikcija suprantama kaip civilinės bylos nagrinėjimas teisme arba bent jau kaip teismo teisė spręsti bylas ir priimti atitinkamus sprendimus.

Administracine jurisdikcine veikla galima vadinti tuos administracinius procesus, kurių metu yra nagrinėjami ginčai dėl teisės viešojo administravimo srityje, taikoma administracinė atsakomybė arba kitos administracinės prievartos priemonės.

Administracinės jurisdikcijos terminu galima apibūdinti tam tikrą grupę panašiais bruožais pasižyminčių administracinių procesų, tačiau nėra jokio pagrindo šiuo terminu vadinti kurią nors vieną iš administracinio proceso rūšių – tai būtų neleistinai siauras administracinio proceso supratimas.

Administracinio proceso pagrindą sudaro individualios bylos. Dažnai teisės normų nuostatos realiame gyvenime įgyvendinamos per konkrečius atitinkamų institucijų, įstaigų, pareigūnų sprendimus ir veiksmus, susijusius su individualiais realaus gyvenimo faktais.

Teisiniai santykiai, atsirandantys nagrinėjant vienodos materialinės teisinės prigimties bylas, turi bendrų ar artimų bruožų, leidžiančių juos suskirstyti į tam tikras grupes. Administracine teisena, kaip sudedamąja administracinio proceso dalimi, vadintina administracinių bylų nagrinėjimo tvarka, taikoma vienodos materialinės teisinės prigimties bylų visumai.

Administracinių bylų nagrinėjimo administraciniame teisme procesas, dar kitaip vadinamas administracine justicija, susideda iš kelių savarankiškų teisenų. Tai reiškia, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo pavadinimas nėra teisiškai tikslus, todėl atitinkamai koreguotinas.

LITERATŪRA

1. Berger V. Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencija. – Vilnius: Pradai, 1997.2. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993.3. Glendon M., Gordon M., Osakwe Ch. Vakarų teisės tradicijos. – Vilnius: Pradai, 1993.4. Kuzavinis K. Lotynų–lietuvių kalbų žodynas. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996.5. Mikelėnas V. Civilinis procesas. Pirmoji dalis. – Vilnius: Justitia, 1996.6. Mikelėnas V. Civilinis procesas. Antroji dalis. – Vilnius: Justitia, 1997.7. Mikelėnienė D., Mikelėnas V. Teismo procesas: teisės aiškinimo ir taikymo aspektai. – Vilnius:

Justitia, 1999.8. Riomeris M. Administracinis teismas. – Kaunas: Valst. spaustuvė, 1928.9. Riomeris M. Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose. – Vilnius: Pozicija, 1994.

10. Vaišvila A. Teisės teorija. – Vilnius: Justitia, 2000.11. Vilutis P. Administracinė teisė (bendroji dalis). – Kaunas, 1939.12. Žilinskas D. Kai kurie administracinio proceso mokslinio tyrimo metodologiniai aspektai // Jurisp-

rudencija. 2000. T. 17 (9).13. Žilinskas D. Administracinės teisės taikymas Lietuvos policijos veikloje: probleminis aspektas //

Jurisprudencija. 2001. T. 23 (15).14. A Dictionary of Law / Fourth edition. – Oxford–New York: Oxford University Press, 1997.15. Black’s Law Dictionary / Abridget Sixth Edition. – St.Paul: West Publishing Co, 1991.16. Creifelds C. Rechtswörterbuch. 11 Auflage. – München: Beck, 1992.17. Deutsches Rechtslexikon. 2 Auflage. – München: C. H. Beck, 1992. Band 2–3.18. Административное право / под ред. Ю. Козлова и Л. Попова. – Mосква: Юристъ, 2000.

64

19. Бахрах Д. Административное право России. – Mосква: HOPMA, 2000.20. Большой энциклопедический словарь. – Москва: ИНФРА-М, 1998.21. Овсянко Д. Административное право. – Mосква: Юристъ, 2000.22. Теория юридического процесса / под ред. В. Горшенева. – Харьков: изд-во при Харьковском

университете, 1985.23. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybės žinios. 1992. Nr. 33–1014; 1996. Nr. 64–1501,

Nr. 122–2863.24. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas // Valstybės žinios. 1999. Nr. 13–

308, Nr. 36–1067, Nr. 60–1955; 2000, Nr. 85–2566.25. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas // Valstybės žinios. 1999. Nr. 60–1945.26. Kodeks postępowania administracyjnego // Dz.U z dnia 28 marca 1980 r. Nr. 9 / Poz. 26.27. Unites States Code / 1988 Edition. – Washington, 1989. V.1.28. Verwaltungsverfahrensgesetz // BGBl. I S. 1253; BGBl. I S. 2002.29. Administrative Justice in the European Democracies / edited by D. Galligan, R. Langan II, C.

Nicandron. – Budapest: COLPI / Oxford: Centre for Socio-Legal Studies University of Oxford, 1998.

30. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai ir sprendimai. – Vilnius: Lietuvos Respubli-kos Konstitucinis Teismas. 1994. T. 2, 3.

Probleme des Begriffes einiger Bestandteile des Verwaltungsverfahrens

Stasys ŠedbarasRechtsuniversität Litauen

ZUSAMMENFASSUNG

Das Verwaltungsverfahren ist eine durch die rechtlich geregelte Form ausgeführte Tätigkeit der zuständigen staatlichen Behörden, Angestellten und Beamten, die der Lösung der Fragen der öffentlichen Verwaltung gewidmet ist, während derer die Rechtsnormen angewendet werden und die angenommenen Beschlüsse für die natürlichen und juristischen Personen bestimmte Rechtsfolgen verursachen.

Die Begriffe „Verwaltungsprozedur“ und „Verwaltungsverfahren“ werden meistens als Synonyme für die Kennzeichnung derselben Erscheinung gebraucht. Der Begriff „Verwaltungsprozedur“ kann man auch als Betonung der dynamischen Seite des Verwaltungsverfahrens benutzen.

Als Verwaltungsjurisdiktion können die Verwaltungsverfahren gekennzeichnet werden, während derer die Rechtsstreite im Bereich der öffentlichen Verwaltung gelöst werden, die Verwaltungsverantwortlichkeit bzw. andere Verwaltungszwangsmaßnahmen angewendet werden.

Die während der Lösung der gleichen Rechtssachen entstehenden Rechtsbeziehungen haben gemeinsame oder ähnliche Merkmale. Diese Merkmale geben die Möglichkeit, die erwähnten Rechtsbeziehungen auf bestimmte Weise zu gruppieren.

65

66

Jurisprudencija, 2002, t. 32(24); 54–64

ADMINISTRACINĖS DISKRECIJOS ESMĖ IR DISKRECIJOS KONTROLĖS GALIMYBĖS

Doc. dr. Algimantas Urmonas

Dr. Birutė Pranevičienė

Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Administracinės teisės ir proceso katedra Ateities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 45 45Elektroninis paštas umonika@takas.lt, lprane@tef.ktu.lt

Pateikta 2002 m. birželio 25 d.Parengta spausdinti 2002 m. gruodžio 12 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Administracinės teisės ir proceso katedros vedėjas docentas dr. Algimantas Dziegoraitis ir šio Universiteto Socialinio darbo fakulteto Psichologijos katedros profesorius habil. dr. Viktoras Justickis

S a n t r a u k a

Šiame straipsnyje atskleidžiama diskrecijos samprata bei aptariamos diskrecijos kontrolės galimybės. Straipsnį sudaro šešios dalys.

Pirmojoje dalyje aptariama diskrecijos esmė ir reikšmė demokratinėje valstybėje. Demokratinėje valstybėje kiekviena iš trijų valdžių turi tam tikrą veiksmų laisvę, vadinamą diskrecija, kuri sudaro prielaidas kiekvienai iš valdžių savarankiškai vykdyti savąją funkciją, t. y. veikiant savo nuožiūra priimti savarankiškus sprendimus. Tačiau net ir turėdama diskrecijos teisę kiekviena valdžia turi paisyti Konstitucijos, įstatymų ir bendrųjų teisės principų.

Antrojoje dalyje aptariama legislatyvinė administracijos diskrecija, atsirandanti dėl tam tikro valdžių funkcijų persipynimo. Teisėkūros funkcijos perdavimas vykdomajai valdžiai yra susijęs su legislatyvine administracijos diskrecijos teise, kurios praktiškai neįmanoma kontroliuoti, nes Seimo priimti aktai, deleguojantys legislatyvinę diskreciją, dažnai yra deklaratyvūs, todėl vykdančioji institucija gali gana laisvai pasirinkti įstatymo įgyvendinimo veiklos variantus arba netgi ignoruoti Seimo pavedimus.

Trečiojoje dalyje pateikiama administracinės diskrecijos samprata, kuri skiriasi nuo legislatyvinės administracijos diskrecijos tuo, kad pirmuoju atveju administracija naudojasi veiksmų laisve, vykdydama savo, kaip vykdomosios valdžios, funkcijas, tuo tarpu antruoju atveju administracija vykdo kvazilegislatyvines funkcijas, ir toms funkcijoms vykdyti jai sutei-kiama legislatyvinė diskrecija. Aptariama administracinės diskrecijos didėjimo tendencija ir iš to kylantys privalumai bei trūkumai.

Ketvirtojoje dalyje išryškinamas administracinės diskrecijos ir

67

administracinės savivalės skirtumas.Penktojoje dalyje pristatoma ultra vires doktrina, leidžianti įvertinti, ar

nebuvo piktnaudžiaujama diskrecijos teise. Terminas ultra vires (lot.) reiškia „virš jėgų“. Pateikiamos ir atskirai aptariamos 3 ultra vires rūšys: 1) esminė ultra vires (substantive ultra vires), 2) procedūrinė ultra vires (procedural ultra vires) ir 3) piktnaudžiavimas įgaliojimais (abuse of power).

Šeštojoje dalyje aptariamos administracinės diskrecijos taikymo kontrolės galimybės Lietuvoje. Nagrinėjami administracinių teismų ir Seimo kontrolierių įstaigos įgaliojimai ir galimybės patikrinti administracinės diskrecijos taikymo atvejus. Pažymima, jog administracinių teismų galimybė patikrinti, ar administracinė diskrecija buvo tinkamai panaudota, ribota, o kartais jie visai neturi tokios galimybės, jeigu teisės aktai, kuriais remdamasi veikė administracija, yra deklaratyvūs, nekonkretūs ir migloti. Tuo tarpu Seimo kontrolierius turi daugiau galimybių nei administracinis teismas nustatyti, ar konkrečiu atveju buvo pažeistos administracinės diskrecijos panaudojimo ribos, tačiau negali įsakmiai nurodyti ištaisyti dėl netinkamų veiksmų atsiradusią žalą – tai galėtų padaryti teismas.

Įvadas

Kiekvienoje demokratinėje valstybėje siekiama užtikrinti, kad žmogaus teisės ir laisvės nebūtų nepagrįstai ar neteisėtai ribojamos pačių piliečių įgaliotos valdžios institucijų veiksmų. Tam kuriamos teisinės institucijos, leidžiančios įvertinti administravimo institucijų veiklą bei apginti ir atkurti šių institucijų veiksmų pažeistas piliečių teises.

Valstybinių institucijų esminė paskirtis – padėti piliečiams tinkamai gyventi, įgyvendinti savo teises bei laisves. Šiai misijai vykdyti valstybinėms institucijoms suteikiama nemažai galių. Analizuojant vykdomosios valdžios institucijoms suteiktų teisių pobūdį matyti diskrecijos vyravimas.

Terminas „diskrecija“ (lot. discretio, pranc. discretion) „Tarptautinių žodžių žodyne“ apibūdinamas kaip „veiksmų laisvė“, „nuožiūra“ [1, p. 220]. Institucijos arba pareigūno diskrecija – tai teisė spręsti kokį nors klausimą, veikti savo nuožiūra. Ši institucijos arba pareigūno diskrecija turėtų palengvinti ir užtikrinti efektyvų institucijai priskirtų funkcijų įgyvendinimą ir kartu prisidėti prie žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo. Tačiau susidaro paradoksali situacija, kai suteiktosios diskrecinės galios tampa grėsmingos pačiam žmogui: veikdamas savo nuožiūra pareigūnas ar institucija gali „nuklysti“ nuo valstybinėms institucijoms priskirtų bendrųjų tikslų ir susitelkęs į specifinius konkrečios institucijos tikslus pažeisti piliečių teises.

Todėl labai svarbu išsiaiškinti, kas gi yra administracinė diskrecija ir kaip ja turi būti naudojamasi, kad būtų išvengta žmogaus teisių ir laisvių suvaržymų. Reikia pažymėti, jog Lietuvoje ši tema nebuvo nuosekliai ir giliai analizuota, nors dar prieškario Lietuvoje Vytauto Didžiojo universiteto profesoriai M. Riomeris, P. Leonas yra minėję egzistuojant administracijos diskrecinę galią ir jos kontrolės būtinybę. Pastaruoju metu diskrecijos tema yra rašęs doc. dr. A. Šakočius [2, p. 255], kai kuriuos policijos diskrecinės galios klausimus analizavo doc. dr. A. Laurinavičius [3, p. 138]. Manome, kad šis straipsnis atskleis iki šiol plačiau ne-aptartus administracinės diskrecijos ir jos taikymo kontrolės aspektus.

Šiame straipsnyje siekiama išsiaiškinti diskrecijos esmines ypatybes ir jos reikšmę demokratinėje valstybėje, aptarti legislatyvinę administracijos diskreciją,

68

pateikti administracinės diskrecijos sampratą ir išryškinti jos skirtumą nuo administracinės savivalės, taip pat pristatyti administracinės diskrecijos kontrolės kriterijus: ultra vires doktriną, leidžiančią įvertinti, ar nebuvo piktnaudžiaujama diskrecijos teise, ir, galiausiai, trumpai apžvelgti administracinės diskrecijos taikymo kontrolės galimybes Lietuvoje.

Diskrecijos esmė ir reikšmė demokratinėje valstybėje

Vienas iš kertinių demokratinės valstybės organizavimo principų yra valdžių padalijimo principas. Todėl analizuojant diskrecijos esmę bei pasireiškimą modernioje valstybėje gali būti kalbama atskirai apie įstatymų leidėjo diskreciją, administracijos (vykdomosios valdžios) diskreciją ir teismų diskreciją.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne viename savo nutarimų konstatavo, jog Seimas, turėdamas konstitucinius įgaliojimus leisti įstatymus, šioje srityje turi diskreciją“ [4]. Tačiau „net ir turėdamas šią diskreciją, įstatymų leidėjas visais atvejais turi paisyti Konstitucijos reikalavimų, taip pat Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo ir teisinės valstybės principų“ [5]. Kitaip sakant, galima apibrėžti įstatymų leidėjo veiksmų laisvės ribas.

Panašiai kaip ir įstatymų leidžiamoji valdžia, vykdydama savo funkciją, taip ir vykdomoji bei teisminė valdžia turi diskreciją, kitaip sakant, veiksmų laisvę įgyvendindama konkrečiai valdžiai priskirtus uždavinius. Ignoravus ar panaikinus diskrecijos teisę būtų labai sudėtinga kalbėti apie kiekvienos iš trijų valdžių savarankiškumą, atskyrimą, kadangi tokiu atveju būtų atimta galimybė kiekvienai valdžiai priimti savarankiškus sprendimus. Todėl šiuolaikinėse valstybėse siekiama, jog ne tik įstatymų leidžiamoji valdžia turėtų diskreciją priimdama įstatymus, o teisminė valdžia turėtų diskreciją vykdydama teisingumą, bet ir vykdomoji valdžia turėtų tam tikrą veiksmų laisvę, spręsdama ir įgyvendindama jai pavestus uždavinius.

Lietuvos Respublikos Konstitucija ne tik įtvirtina valdžių padalijimo principą, bet ir riboja valdžios galias [6, 5 str.]. „Valdžių padalijimu į įstatymų leidžiamąją, administracinę ir teisminę tauta pirmiausiai siekė apsisaugoti nuo savo pačios sukurtos valdžios, kad ta valdžia neištrūktų iš tautos kontrolės, nepiktnaudžiautų gautais įgaliojimais ir nevirstų grėsme ją kūrusiojo teisėms“ [7, p. 543]. Todėl analizuojant diskrecijos reikšmę šiuolaikinėse valstybėse taip pat svarbu nustatyti tuos atvejus, kai naudojimasis diskrecijos teise gali sukelti neigiamų padarinių. Būdingiausias netinkamo naudojimosi diskrecijos teise situacijas aptarsime vėliau.

Kartu derėtų pažymėti, jog kai kuriais atvejais vyksta tam tikras valdžių susiliejimas arba funkcijų persipynimas, ir tuomet būtina tiksliau nustatyti, kas ir kodėl gali naudotis diskrecijos teise. Vieną tokių galimų situacijų vertėtų aptarti atskirai.

Legislatyvinė administracijos diskrecija

Demokratinėje valstybėje piliečiai perduoda įstatymų leidimo teisę Parlamentui. Tauta pasilieka sau legislatyvinę diskreciją tik išimtiniams atvejams (kai rengiami referendumai itin svarbiais visai valstybei klausimais). Pagrindinis teisėkūros subjektas atstovaujamosios demokratijos sąlygomis yra Parlamentas. Tačiau Parlamentas nėra paskutinė institucija, kuriai yra deleguojama legislatyvinė diskrecija. Iš tautos gavęs įgaliojimus leisti įstatymus Parlamentas savo ruožtu perduoda dalį savosios diskrecijos vykdomajai valdžiai (administracijai). Nors Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo [6, 94 str.], įstatymų vykdymui užtikrinti Vyriausybė kuria

69

poįstatyminius teisės aktus, vadinasi, taip pat tampa teisėkūros subjektu. Bet ir tuo dar nesibaigia legislatyvinės diskrecijos delegavimas – Vyriausybė gali perduoti dalį iš Parlamento gautos diskrecijos ministerijoms, o šios savo ruožtu taip pat gali perduoti dalį deleguotos diskrecijos žemesnei institucijai ar pareigūnui. Doc. dr. A. Šakočius pagrįstai kelia klausimą: ar ministerijos, įgyvendindamos gautąją diskreciją, tiksliai identifikuoja visuomenės norus, jeigu joms diskrecija suteikiama jau ne tautos išrinktos institucijos – Seimo, o Vyriausybės? [2, p. 259].

Lietuvoje matyti tendencija, jog vykdančioji institucija gana laisvai gali pasirinkti įstatymo įgyvendinimo veiklos variantus, nes priimtieji įstatymai yra deklaratyvūs. Tokiais atvejais gana sudėtinga kalbėti apie legislatyvinės administracijos diskrecijos kontrolę.

Be to, neretai pasitaiko, jog įstatyme įsakmiai nurodoma, jog Vyriausybė turi parengti vieno ar kito įstatymo įgyvendinimo tvarką, tačiau Vyriausybė naudojasi „negatyviąja“ diskrecija, pasireiškiančia neveikimu, kitaip sakant Seimo pavedimų ignoravimu. Pateikiame tokių atvejų pavyzdžių.

70

1 pav. Legislatyvinės administracijos diskrecijos delegavimo sistema

1) 2000 m. liepos 18 d. priimtame Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse yra nuostata, numatanti valstybės pareigą išlaikyti vaikus, jeigu jų negali išlaikyti tėvai: „1. Valstybė išlaiko nepilnamečius vaikus, ilgiau kaip mėnesį negaunančius išlaikymo iš tėvo (motinos) ar kitų pilnamečių artimųjų giminaičių, turinčių galimybę juos išlaikyti. 2. Valstybės teikiamo išlaikymo dydį, tvarką ir sąlygas nustato Vyriausybė“ [8, 3.204 str.].

Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas naująjį Civilinį kodeksą, numatė, jog Vyriausybė minėtąją tvarką ir sąlygas turėtų nustatyti iki 2002 m. sausio 1 d.: „Normos dėl valstybės išlaikymo nustatymo vaikams, kurie ilgiau kaip mėnesį negauna išlaikymo iš tėvo (motinos) ar iš kitų artimųjų giminaičių, turinčių galimybes juos išlaikyti, įsigalioja nuo 2002 m. sausio 1 d.“ [9, 27 str.].

Reikia pažymėti, jog Vyriausybė iki šiol ignoruoja šį Seimo nurodymą.2) Naujajame Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatyta, kad visi

juridiniai asmenys turės būti įregistruoti juridinių asmenų registre, kuris bus laikomas pagrindiniu valstybės registru.

2001 m. birželio 12 d. priimtas Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro įstatymas, pagal kurį Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, kaip juridinių asmenų registro tvarkytoja, nuo juridinių asmenų registro veiklos pradžios perims iš visų registruojančių institucijų duomenis bei dokumentus ir tvarkys juridinių asmenų registrą. Nustatyta, kad juridinių asmenų registro steigėja yra Vyriausybė. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso įgyvendinimo įstatymo 50 straipsnio 2 punktą Lietuvos Respublikos Vyriausybė

71

TAUTA

PARLAMENTAS

Vyriausybė

Ministerija

Departamentas

buvo įpareigota patvirtinti juridinių asmenų registro nuostatus, o pagal šio įstatymo 50 straipsnio 6 punktą juridinių asmenų registras turėjo būti įsteigtas iki 2002 m. sausio 1 d. Tačiau įstatymo nuostata kol kas neįgyvendinta ir steigti juridinių asmenų registrą vėluojama.

Panašių pavyzdžių būtų galima išvardyti ir daugiau. Jie atskleidžia, jog Vyriausybė nevengia nadotis „negatyviąja“ diskrecija arba, kitaip sakant, savo nuožiūra neveikti, net jeigu Seimas ir įpareigojo veikti. Nėra aiškaus mechanizmo, kas ir kaip tokiu atveju galėtų kontroliuoti legislatyvinę administracijos diskreciją. Galima prieiti išvadą, jog legislatyvinė administracijos diskrecija apskritai nėra kontroliuojama, išskyrus specifinę kontrolę tais atvejais, kuomet tai gali atlikti Konstitucinis Teismas, turintis įgaliojimus paskelbti prieštaraujančiais Konstitucijai ir dėl to negalimus taikyti tiek įstatymų leidžiamosios, tiek vykdomosios valdžios aktus, taip pat administraciniai teismai, turintys įstatymu jiems nustatytą galią vykdomosios valdžios institucijų aktus pripažinti prieštaraujančiais įstatymams.

Administracinės diskrecijos samprata

Iki šiol buvo kalbėta apie specifinius atvejus, kai administracijai deleguojama legislatyvinė diskrecija. Vertėtų išsiaiškinti, kuo skiriasi legislatyvinė administracijos diskrecija nuo administracinės diskrecijos. Administracinė diskrecija skiriasi nuo legislatyvinės administracijos diskrecijos tuo, kad pirmuoju atveju administracija naudojasi veiksmų laisve, vykdydama savo, kaip vykdomosios valdžios, funkcijas, tuo tarpu antruoju atveju administracija vykdo kvazilegislatyvines funkcijas, ir toms funkcijoms vykdyti jai suteikiama legislatyvinė diskrecija.

Peteris M. Shuckas įstatymą vaizdingai lygina su skeletu, o administracinę diskreciją – pareigūno laisvę pasirinkti vieną iš daugelio galimų sprendimų variantų, neperžengiant nustatytų ribų – muskulatūra [10, p. 155]. Jis teigia, jog diskrecijos teisė atgaivina viešojo administravimo institucijas, suteikia joms energijos, mobilumo ir galimybę keistis.

Administracinės institucijos įgyvendina savo funkcijas ir veikia pagal joms suteiktus įgaliojimus, tačiau neretai administracinių procedūrų aktai arba teisės aktai, suteikiantys konkrečius įgaliojimus viešojo administravimo pareigūnams, nustato tik minimalius standartus ir reikalavimus, kurių privalo laikytis administracija. Šie teisės aktai dažnai suformuluoti nelabai konkrečiai, todėl viešojo administravimo institucijos tarsi užpildo susidariusias procedūrines ir materialines spragas, neperžengdamos įstatymų nustatytų ribų. Tokia veiksmų laisvė ir vadinama administracinės institucijos diskrecija. „Diskrecinė valdžia arba diskrecinė galia – tai valstybės institucijoms ir jų tarnautojams suteikta teisė tam tikrose situacijose savo nuožiūra veikti arba susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų“ [11, p. 479].

Pasak D. J. Galligano, diskrecinė valdžia dažnai apibūdinama kaip viešojo administravimo institucijos galimybė rinktis iš alternatyvių veikimo būdų [12, p. 7]. Galima teigti, jog turėti diskreciją plačiausia prasme reiškia turėti tam tikrą autonomijos sferą, kurioje galima savo nuožiūra priimti sprendimus. Mokslininkai diskrecinį valdymą laiko dabarties viešojo valdymo skiriamuoju bruožu, turinčiu tiek privalumų, tiek trūkumų [13, p. 135].

Kai kurie autoriai išskiria tokius administracinės diskrecijos teisės privalumus, kaip lankstumą, leidžiantį apsvarstyti bei atsižvelgti į kiekvieno konkretaus atvejo esminius klausimus ir taip priimti teisingą, racionalų ir pagrįstą sprendimą. Kitas esminis privalumas pasireiškia tuo, jog naudodamasi diskrecijos teise administracija turėtų vadovautis ne tiek „įstatymo raide“, kiek „teisės dvasia“ [13, p. 135].

72

Kita vertus, diskrecijos teisė padaro piliečius tam tikra prasme priklausomus nuo valdininkų „malonės“, ypač jeigu pastarieji nėra įpareigoti pateikti motyvaciją, kodėl diskrecijos teise buvo naudotasi vienu ar kitu būdu. Be to, diskrecijos teisę gana sudėtinga suderinti su tokių svarbių principų, kaip patikimumas ir nuspėjamumas, įgyvendinimu, mat „diskrecija atveria kelią nenuosekliems ir prieštaringiems sprendimams“ [13, p. 135].

A. J. Sucharevas teigia, jog diskrecinės valdžios praktika rodo buržuazinių valstybių demokratijos ir teisėtumo krizę. Administracinė diskrecija, pasak A. J. Sucharevo, pagrįsta tikslingumo viršenybe prieš teisėtumą ir leidžia tam tikromis aplinkybėmis siekti iškelto tikslo bet kokiomis priemonėmis [14, p. 85].

Manome, kad tokia administracinės diskrecijos kritika neturi pagrindo, kadangi iš tikrųjų diskrecija gali būti naudojama tik tiems tikslams, kuriems buvo suteikta konkrečiai administracinei institucijai, ir tik taip, kaip reikalauja įstatymai bei teisės principai.

Administracinė diskrecija v. administracinė savivalė

Reikia pažymėti, jog tarp administracijos savivaliavimo ir tarp administracijos naudojimosi diskrecinėmis galiomis egzistuoja esminis skirtumas. Nėra nustatytų savivaliavimo ribų. Savivalė apibūdinama kaip „nesiskaitymas su įstatymais ir taisyklėmis“ [15, p. 680]. Tuo tarpu diskrecijos esmė yra ta, kad veiksmų laisvė nėra absoliuti, niekieno nevaržoma. Veiksmų laisvė nereiškia, kad nepaisoma įstatymų ar bendrųjų principų, todėl naudojimąsi ja galima kontroliuoti, siekiant užtikrinti, kad diskrecija būtų naudojama tinkamai.

Viešojo administravimo institucijos, jų pareigūnai naudojasi diskrecija dėl daugelio priežasčių. Administracija, kaip viena iš valstybės valdžių, turi vykdyti savo funkcijas, kurios visų pirma pasireiškia savarankiškų sprendimų priėmimu. „Savarankiški sprendimai yra galimi ten, kur neperžengiant įstatymo numatytos ribos priimančiajam sprendimus yra suteikiama šiek tiek pasirinkimo laisvės. <…> administracijos diskrecijos teisė yra būtina, nes įstatymų leidėjas negali numatyti visų aplinkybių, galinčių susiklostyti įvairiose viešojo administravimo srityse ateityje“ [16].

Teismai plėtoja administracinės diskrecijos doktriną, įtvirtinančią įvairius principus, lemiančius naudojimosi diskrecija normas. Vienas iš pagrindinių visuotinių principų yra teisės viešpatavimo principas (the Rule of Law), iš kurio kyla ir kiti svarbūs administracinės teisės principai, tokie kaip teisėtumas, proporcingumas, viešumas, skaidrumas, atskaitingumas, sąžiningumas ir t. t. [17].

Taigi administracija naudodamasi suteiktomis diskrecinėmis galiomis negali elgtis savavališkai: visi administracijos veiksmai, priimami sprendimai negali pažeisti įstatymo bei minėtųjų administracinės teisės principų.

Piktnaudžiavimas diskrecijos teise: ultra vires doktrina

Pasaulyje pastebima administracinės diskrecijos didėjimo tendencija [18, p. 56]. Manoma, jog diskrecijos plėtimasis yra tiesiogiai susijęs su valstybės reguliavimo stiprėjimu bei su viešojo administravimo efektyvumo siekiu. Tačiau iš karto derėtų pabrėžti, jog šis efektyvumo siekis neretai yra nurodomas tarsi pagrindinis administracijos tikslas, paliekant antrame plane žmogaus teises ir jų įgyvendinimą.

Naudojantis diskrecijos teise atsiranda tam tikrų pavojų. Anot prof. M. Riomerio, valdantieji gali neperžengdami savo kompetencijos ribų naudotis tam tikra siauresne ar platesne diskrecine galia, kuri formaliai leidžia laisvai veikti

73

tarp tam nustatytų ribų arba įstatymų spragų. Kaip tik ši galia sudaro valdantiesiems palankiausias sąlygas veikti savais sumetimais [19, p. 21].

Todėl kiekviena valstybė siekia sukurti tam tikrą diskrecijos naudojimo kontrolės mechanizmą ir kriterijus, leidžiančius įvertinti diskrecijos teisės naudojimą. Tradiciškai teisinės administracijos veiksmų kontrolės funkciją vykdo teismai. Precedentinės teisės šalyse jie išvystė vadinamąją ultra vires doktriną, reiškiančią, kad viešojo administravimo subjektas negali veikti viršydamas savo įgaliojimų.

Ultra vires (lot. „virš jėgų“) yra skirstoma į tris rūšis:1) esminė ultra vires (substantive ultra vires);2) procedūrinė ultra vires (procedural ultra vires);3) piktnaudžiavimas įgaliojimais (abuse of power) [20, p. 81–118].Pirmuoju atveju kalbama apie turinio klaidą – t. y. administracinė institucija

turi tam tikrą veiklos sritį, numatytą įstatyme, ir priima sprendimą dėl klausimo, nepatenkančio į minėtos administracinės institucijos veiklos sritį. Kitaip sakant, tokio klausimo sprendimas nepriklauso administracinės institucijos kompetencijai.

Antruoju atveju kalbama apie tam tikrą procedūrinę, kitaip sakant, veiksmo klaidą. Paprastai įstatymas numato, kaip vienas ar kitas administracijos sprendimas turi būti priimamas (pvz., viešas svarstymas, išklausymas nuomonių subjektų, kurių teises ir pareigas paveiks administracijos sprendimas, ir pan.).

Trečiuoju atveju kalbama apie dar sudėtingesnę situaciją, kai nėra pažeidžiamos procedūros, konkretus sprendžiamas klausimas priklauso institucijos veiklos sričiai, tačiau administracija vis tiek gali piktnaudžiauti įgaliojimais. Kitaip sakant, administracijos tarnautojas veikia pagal savo kompetenciją ir laikosi nustatytų procedūrų, tačiau priima nepagrįstą, neteisingą sprendimą. Taip gali atsitikti dėl to, kad pareigūnas nesugebėjo įvertinti konkrečiu atveju svarbių aplinkybių arba jis vadovavosi savanaudiškais motyvais, elgėsi nesąžiningai, piktavališkai ir t. t.

Precedentinės teisės sistemoje teismai sukūrė ir išplėtojo sistemą principų, kurie prilygsta kriterijams, leidžiantiems nustatyti, ar konkrečiu atveju buvo piktnaudžiaujama įgaliojimais. Svarbiausi yra protingumo ir logiškumo principai. Teismas jais remiasi ir mėgina atsakyti į tokius klausimus:

1) Ar tokį sprendimą priimtų protingas, racionaliai mąstantis žmogus? 2) Ar sprendimas priimtas pagrįstai, t. y. atsižvelgus ir tinkamai įvertinus

svarbias aplinkybes?Teismas spręsdamas, ar buvo ultra vires, pirmiausia išsiaiškina, ar

Parlamentas įstatymu suteikė administracinei institucijai diskreciją. Be to, svarbu išsiaiškinti ir intenciją, kitaip sakant, kokiam tikslui siekti administracinė diskrecija suteikiama. Taigi teismui tenka teleologiškai interpretuoti įstatymą. Preziumuojama, jog įstatymų leidėjas teisės akte įtvirtindamas administracinės institucijos diskreciją neketina įtvirtinti, įteisinti piktnaudžiavimą suteiktais įgaliojimais. Paprastai tie įgaliojimai suteikiami svarbiems valstybės uždaviniams įgyvendinti.

Administracinės diskrecijos kontrolės galimybės Lietuvoje

Reikia pripažinti, jog dėl minėtojo valdžių padalijimo principo administracinės diskrecijos taikymą kontroliuoti ne taip paprasta. Valdžių padalijimas reiškia, kad kiekviena iš trijų valdžių veikia savo veiklos srityje.

Pasaulyje egzistuoja įvairios teisinės institucijos, kontroliuojančios naudojimąsi diskrecijos teise: tai bendrosios kompetencijos teismai, specializuoti administraciniai teismai, kvaziteismai (tribunolai, administracinių ginčų komisijos, ombudsmeno institucija, kt.).

74

Jau minėta, jog legislatyvinės administracijos diskrecijos kontrolės galimybės Lietuvoje yra gana ribotos, ypač tais atvejais, kai administracija nevykdo jai paskirtų legislatyvinių funkcijų.

Kalbant apie administracinės diskrecijos taikymo kontrolės galimybes reikia pažymėti, jog ir Lietuvoje yra įsteigtos pasaulyje paplitusios teisinės institucijos, vertinančios diskrecinių sprendimų pobūdį. Nuo 1995 m. Lietuvoje veikia ombudsmeno institutas – Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaiga, nuo 1999 m. – Vyriausioji administracinių ginčų komisija bei specializuoti administraciniai teismai.

Kilus ginčams dėl netinkamo administracinės diskrecijos panaudojimo paprastai kreipiamasi į teismą. Lietuvoje įsteigti specializuoti administraciniai teismai nagrinėja įvairius administracinius ginčus, taip pat mokestinius ginčus.

Tačiau tais atvejais, kai ginčijamas pareigūno sprendimas, priimtas remiantis diskrecijos teise, Lietuvos Respublikos administraciniai teismai ne itin daug gali padėti piliečiui, teigiančiam, jog pareigūnas netinkamai pasinaudojo administracine diskrecija, nes Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis numato, jog „Teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus“ [21, 3 str.].

Kita institucija, galinti nagrinėti panašaus pobūdžio ginčus, yra Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaiga. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo 4 straipsnyje numatyta, jog Seimo kontrolieriai tiria piliečių skundus dėl valdžios, valdymo, savivaldos, karinių bei joms prilygintų institucijų pareigūnų piktnaudžiavimo ir biurokratizmo.

Įstatymų leidėjas pareigūną apibūdino kaip valstybės valdžios ir valdymo institucijos darbuotoją, savivaldybės vykdomosios institucijos atstovą, savivaldybės administracijos darbuotoją ar įgaliotąjį asmenį, atliekantį organizacines, tvarkomąsias ar administracines funkcijas. Piktnaudžiavimas apibūdinamas kaip „tokie pareigūno veiksmai ar neveikimas, kai tarnybinė padėtis naudojama ne tarnybos interesais arba ne pagal įstatymus bei kitus teisės aktus arba savanaudiškais tikslais (neteisėtai pasisavinamas ar kitiems perleidžiamas svetimas turtas, lėšos ir t. t.) ar dėl kitokių asmeninių paskatų (keršto, pavydo, karjerizmo, neteisėtų paslaugų teikimo ir t. t.), taip pat tokie pareigūno veiksmai, kai viršijami suteikti įgaliojimai ar savavaliaujama“ [22, 2 str.], o biurokratizmas – kaip „tokia pareigūno veika, kai vietoj reikalų sprendimo iš esmės sistemingai laikomasi nereikalingų ar išgalvotų formalumų, nepagrįstai atsisakoma spręsti žinyboms pavaldžius dalykus, vilkinama priimti sprendimus ar atlikti savo pareigas bei kitaip blogai ar netinkamai valdoma (atsisakoma informuoti asmenį apie jo teises, sąmoningai pateikiamas klaidinantis ar netinkamas patarimas ir t. t.). Biurokratizmu taip pat laikomas toks pareigūnų darbas, kai nevykdomi arba blogai vykdomi įstatymai ar kiti teisės aktai“ [22, 2 str.].

Galime pastebėti, jog Seimo kontrolieriams numatyti platesni nei administraciniam teismui pagrindai tikrinti, ar pareigūnai tinkamai pasinaudojo administracine diskrecija ar ne. Tačiau kalbant apie administracinės diskrecijos kontrolę reikia pažymėti, jog kilus ginčui dėl netinkamo diskrecijos taikymo ir dėl to pažeistų piliečio teisių Seimo kontrolieriai gali priimti tik rekomendacinio pobūdžio sprendimą – t. y. Seimo kontrolierius, ištyręs asmens, nukentėjusio nuo netinkamų administracijos veiksmų, skundą, gali padaryti išvadą, ar šiuo kon-krečiu atveju buvo pažeistos diskrecijos panaudojimo ribos, ir jeigu taip, gali pasiūlyti ištaisyti dėl netinkamų veiksmų atsiradusią žalą.

75

Išvados

1. Demokratinėje valstybėje kiekviena iš trijų valdžių turi tam tikrą veiksmų laisvę, vadinamą diskrecija, kuri sudaro prielaidas kiekvienai iš valdžių savarankiškai vykdyti savąją funkciją, t. y. veikiant savo nuožiūra priimti savarankiškus sprendimus. Tačiau net ir turėdama diskrecijos teisę kiekviena valdžia turi paisyti Konstitucijos, įstatymų ir bendrųjų teisės principų.

2. Valdžių padalijimas nėra absoliutus ir griežtas: kai kuriais atvejais matyti tam tikras valdžių susiliejimas arba funkcijų persipynimas. Vienas iš tokių atvejų yra teisėkūros funkcijos suteikimas vykdomajai valdžiai, susijęs su legislatyvine administracijos diskrecijos teise. Legislatyvinės administracijos diskrecijos praktiškai neįmanoma kontroliuoti, kadangi įstatymų leidžiamosios valdžios priimti aktai, kuriais suteikiama legislatyvinė diskrecija, dažnai yra deklaratyvūs, todėl vykdančioji institucija gali gana laisvai pasirinkti įstatymo įgyvendinimo veiklos variantus.

Kita vertus, net ir tais atvejais, kai įstatymų leidėjas įsakmiai nurodo, jog Vyriausybė turi parengti vieno ar kito įstatymo įgyvendinimo tvarką, neretai pasitaiko, jog Vyriausybė šių nurodymų nevykdo. Tokiais atvejais vykdomoji valdžia naudojasi „negatyviąja“ legislatyvine diskrecija, kuri pasireiškia neveikimu, Seimo įpareigojimų ignoravimu.

Lietuvoje nėra aiškaus mechanizmo, kas ir kaip tokiais atvejais galėtų kontroliuoti legislatyvinę administracijos diskreciją. Prieinama išvada, jog legislatyvinė administracijos diskrecija apskritai nėra kontroliuojama, išskyrus specifinę kontrolę tais atvejais, kai tai gali atlikti Konstitucinis Teismas (paskelbdamas prieštaraujančiais Konstitucijai tiek įstatymų leidžiamosios, tiek įstatymų vykdomosios valdžios aktus) ir administraciniai teismai (pripažindami vykdomosios valdžios institucijų aktus prieštaraujančiais įstatymams).

3. Administracinė diskrecija skiriasi nuo legislatyvinės administracijos diskrecijos tuo, kad pirmuoju atveju administracija naudojasi veiksmų laisve, vykdydama savo, kaip vykdomosios valdžios, funkcijas, o antruoju atveju administracija vykdo kvazilegislatyvines funkcijas, ir toms funkcijoms vykdyti jai suteikiama legislatyvinė diskrecija. Taigi administracinė diskrecija reiškia, kad administracija, veikdama pagal kompetenciją, turi tam tikrą autonomijos sferą, kurioje savo nuožiūra gali rinktis iš alternatyvių veikimo būdų, priimti sprendimus.

4. Pastebima administracinės diskrecijos didėjimo tendencija ir iš to kylantys privalumai bei trūkumai. Galima daryti išvadą, jog administracinės diskrecijos galia leidžia administracijai veikti lanksčiau, atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo esmines aplinkybes priimti teisingą, racionalų ir pagrįstą sprendimą, taip pat vadovautis ne tiek „įstatymo raide“, kiek „įstatymo dvasia“.

Antra vertus, diskrecijos teisė padaro piliečius tam tikra prasme priklausomus nuo valstybės tarnautojų „malonės“, be to, administracinės diskrecijos teisę gana sudėtinga suderinti su tokių principų, kaip patikimumas ir nuspėjamumas, įgyvendinimu.

5. Administracinė diskrecija iš esmės skiriasi nuo administracinės savivalės, nes nėra nustatytų savivaliavimo ribų. Tuo tarpu administracinės diskrecijos atveju veiksmų laisvė nėra absoliuti, niekieno nevaržoma: visi administracijos veiksmai, priimami sprendimai negali pažeisti įstatymų bei teisės principų, tokių kaip teisės viešpatavimas (the Rule of Law), ir iš jo kylančių kitų principų (teisėtumo, proporcingumo, viešumo, skaidrumo, atskaitingumo, sąžiningumo, t. t.).

6. Siekiant nustatyti administracinės diskrecijos kontrolės kriterijus buvo sukurta ultra vires doktrina, leidžianti įvertinti, ar nebuvo piktnaudžiaujama

76

diskrecijos teise. Terminas ultra vires (lot.) reiškia „virš jėgų“. Analizuojant administracinės diskrecijos panaudojimą yra fiksuojami tie atvejai, kuriais administracija veikė viršydama savo įgaliojimus, peržengė diskrecijos ribas.

Ultra vires yra trejopo pobūdžio:a) esminė ultra vires (substantive ultra vires), kai administracija išsprendžia

klausimą, nepriklausantį jos kompetencijai;b) procedūrinė ultra vires (procedural ultra vires), kai administracija

nesilaiko nustatytos sprendimo priėmimo tvarkos, padaro procedūrinę klaidą;

c) piktnaudžiavimas įgaliojimais (abuse of power), kai administracija veikia pagal savo kompetenciją ir laikosi nustatytų procedūrų, tačiau piktnaudžiauja suteiktais įgaliojimais ir priima nepagrįstą, neteisingą sprendimą.

7. Administracinės diskrecijos taikymo tinkamumą paprastai vertina teismai. Precedentinės teisės šalyse teismai, spręsdami, ar buvo piktnaudžiaujama administracine diskrecija, sukūrė ir išplėtojo principų bei tam tikrų kriterijų sistemą, kurių svarbiausieji yra logiškumo ir protingumo principai, leidžiantys išsiaiškinti, ar konkretų sprendimą priimtų protingas, racionaliai mąstantis žmogus, ir ar sprendimas priimtas pagrįstai, atsižvelgus ir tinkamai įvertinus svarbias aplinkybes.

8. Lietuvos Respublikoje administraciniams teismams sudėtinga iš esmės patikrinti, ar

77

administracine diskrecija buvo naudojamasi deramai. Administracinių bylų teisenos įstatymas, kuriuo vadovaujasi teismas, numato, jog teismas privalo tik nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas. Be to, teismas negali vertinti ginčijamo administracinio akto bei veiksmu ar neveikimo politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu. Todėl galima daryti išvadą, jog administraciniai teismai turi ribotą galimybę patikrinti, ar ad-ministracinė diskrecija buvo tinkamai panaudota, o kartais ir visai neturi tokios galimybės, jeigu teisės aktai, kuriais remdamasi veikė administracija, yra deklaratyvūs, nekonkretūs ir migloti.

9. Šiame straipsnyje buvo aptarta ir kita institucija, galinti tikrinti administracinės diskrecijos taikymo atvejus – Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaiga. Seimo kontrolierių įstatyme numatyti platesni nei Administracinių bylų teisenos įstatyme pagrindai, kuriais remdamiesi kontrolieriai gali tikrinti, ar pareigūnai tinkamai pasinaudojo administracine diskrecija. Tačiau sudėtingiau kalbėti apie šios kontrolės veiksmingumą, nes kilus ginčui dėl netinkamo diskrecijos panaudojimo ir dėl to pažeistų žmogaus teisių, Seimo kontrolieriai priima rekomendacinio pobūdžio sprendimą. Vadinasi, Seimo kontrolierius turi daugiau galimybių nei administracinis teismas nustatyti, ar konkrečiu atveju buvo pažeistos administracinės diskrecijos panaudojimo ribos, tačiau negali įsakmiai nurodyti ištaisyti dėl netinkamų veiksmų atsiradusią žalą, o tai galėtų padaryti teismas.

LITERATŪRA

1. Vaitkevičiūtė V. Tarptautinių žodžių žodynas. – Vilnius: Žodynas, 2001.2. Šakočius A. Teisinio reguliavimo pagrindai viešajame administravime / Raipa A. (red.) Viešasis

administravimas: Monografija. – Kaunas: Technologija, 1999.3. Laurinavičius A. Policijos diskrecinės valdžios įgyvendinimo problemos // Jurisprudencija: Mokslo

darbai. – Vilnius: LTA, 1998.4. 2002 m. vasario 5 d. LR Konstitucinio teismo nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos aukštojo

mokslo įstatymo 8 str. 5 d., 9 str. 3 d., 22 str. 3 d., 5d. 10, 11 ir 12 p., 24 str. 1 d. 1, 2 ir 5 p., 2 ir 7 d., 42 str. 4 d., 60 str., 61 str. 1 d., 62 str. 1 d. ir 65 str. 1 ir 2 d. atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Žin. 2002. Nr. 14–518; 1999 m. gegužės 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto 259 str. atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Žin. 1999. Nr. 42–1345.

5. 2000 m. gruodžio 6 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos ATPK 40 str. pripažinimo netekusiu galios ir 251 str. pakeitimo įstatymo 1 ir 2 str., Lietu-vos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 27 str. 5 d., 50 str. 3 ir 9 d. atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Žin. 2000. Nr. 105–3318.

6. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Žin. 1992. Nr. 33–1014.7. Vaišvila A. Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje. – Vilnius: Litimo, 2000.8. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // Žin. 2000. Nr. 74–2262.9. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas // Žin.

2000. Nr. 74–2262.10. Shuck P. M. Foundations of Administrative Law. – New York: Oxford University Press, 1994.11. Black’s Law Dictionary / Gardner B. A. (Ed. in chief) 7th edition. – St. Paul, Minn, 1999.12. Galligan D. J. Discretionary Powers. – Oxford: Clarendon Press, 1996.13. Cane P. An Introduction to Administrative Law / 3rd Edition. – New York, Oxford: Clarendon

Press, 1996.14. Юридический энциклопедический словарь / гл. редактор Сухарев А. Ю. – Москва:

Советская энциклопедия, 1984.15. Dabartinis Lietuvių kalbos žodynas / Red. Keinys S. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos

institutas, 2000.

78

16. Cardona F., Synnerström S. Administrative Law Principles and Civil Service Standards. http://www1.oecd.org/puma/sigmaweb/acts/civilservice/civil1.htm

17. Usher J. A. Bendrieji Europos Bendrijos teisės principai. – Vilnius: Naujoji Rosma, 2001.18. Unger N. Law in Modern Society. – New York, 1976.19. Riomeris M. Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose. – Vilnius: Pozicija, 1994.20. Stott D., Felix A. Principles of Administrative Law. – London: Cavendish Publishing Limited, 1997.21. Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymas // Žin. 2000. Nr. 85–2566.22. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymas // Žin. 1998. Nr. 110–3024.

The Essence of Administrative Discretion and Possibilities of Discretions Control

Dr, Assoc. Prof. Algimantas UrmonasDr. Birutė PranevičienėLaw University of Lithuania

SUMMARY

The conception of discretion and the possibilities of controlling administrative discretion are studied in this article. The article consist of six parts.

The essence and significance of discretion are discussed in the first part of the article. There are three powers in a democratic state. Each of them has certain limited rights of choosing their actions. Those limited rights are called discretion. It is a precondition for each power to execute it’s functions independently. It means that each power can make decisions independently. Even having the right of discretion all powers have to obey Constitution, statutes and common principles of law.

The legislative administrative discretion is discussed in the second part of the article. The legislative administrative discretion exists because the functions of powers are mixed. The delegation of legislative functions to executive power are related to the legislative administrative discretion. This type of discretion is almost impossible to control. The reason of it is that delegating legislative discretion statutes, which are passed by Seimas, are not concrete. Therefore the executive power can freely choose the means to execute statutes or even to ignore the assignments of Seimas.

The concept of administrative discretion, which is different from the legislative administrative discretion, is discussed in the third part of the article. The administrative discretion allows the executive power to choose actions freely, when it is executing its functions of executive power. Administrative legislative discretion allows the executive power to execute quasi-legislative functions. The growth of administrative discretion is analyzed and advantages and disadvantages of this growth are discussed.

The differences between administrative discretion and administrative arbitrariness are revealed in the fourth part of the article.

Ultra vires doctrine is presented in the fifth part of the article. This doctrine provides the answer to the question whether discretionary powers are abused. The term ultra vires has come from Latin language and means „above power“. Three types of ultra vires are discussed separately: 1) the substantive ultra vires, 2) the procedural ultra vires and 3) the abuse of power.

The possibilities of controlling administrative discretion in Lithuania are

79

discussed in the fifth part of the article. The powers and possibilities of administrative courts and Seimas’ Ombudsman institution to control the use of administrative discretion are analyzed. The conclusion is made that administrative courts have limited possibilities to control the use of administrative discretion. When statutes, which are the reason for administrative power to act, are vague and not concrete, the administrative courts have no possibilities to control the use of administrative discretion. The Seimas’ Ombudsman institution has more possibilities to disclose the abuse of discretion, however, it has no power to give orders to correct this abuse. Such power is given to the courts.

80

Jurisprudencija, 2002, t. 32(24); 65–71

PRIGIMTINIŲ ŽMOGAUS TEISIŲ ĮTVIRTINIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOJE – PAŽANGI

BENDROSIOS KULTŪROS DALIS

Dr. Gintautas Danišauskas

Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Teisės filosofijos katedraAteities g. 20, 2057 Vilnius Telefonas 261 60 37Elektroninis paštas danigint@ltu.lt

Pateikta 2002 m. balandžio 29 d.Parengta spausdinti 2002 m. liepos 30 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Socialinio darbo fakulteto Psichologijos katedros profesorius habil. dr. Viktoras Justickis ir šio Universiteto Policijos fakulteto Policijos teisės katedros vedėjas docentas dr. Alvydas Šakočius

S a n t r a u k a

81

Lietuvos teisės universiteto mokslo darbuose jau rašyta apie teisinės paslaugos sampratą, jos turinį bei atsiradimo pagrindą. Buvo samprotaujama, kad teisinės paslaugos turinį sudaro subjektų tarpusavio kultūriniai mainai teisės (pareigų bei teisių vienovės) pagrindu, ir kad jie garantuoja subjektų lygiateisiškumą kultūrinėje veikloje. Teisinė paslauga, jos praktinis įgyvendinimas visuomenėje – tai reali žmonių visuomeninių santykių pažanga, visų teisės subjektų teisinių interesų užtikrinimo galimybė. Kalbėdami apie bendrąjį kultūros lygį visuomenėje kalbame ir apie teisinių santykių lygį kaip neatsiejamą kultūros dalį, kurio pagrindas yra Lietuvos Respublikos Konstitucija. Dėl to analizuojant šį žmonių tarpusavio kultūrinių santykių pagrindą, t. y. pozityviąją teisę, vadovaujantis lyginamosios analizės metodu reikėtų pakalbėti ir apie tai, koks yra Lietuvos Respublikos teisės sistemos ir bendrųjų mūsų visuomenės kultūros laimėjimų santykis. Siekiant pažvelgti į kultūros pažangą teisės srityje reikėtų įsigilinti ir į Lietuvos Respublikos Konstitucijos normas kaip pozityviosios teisės pagrindą. Ši analizė leis pa-žvelgti į teisės normų teisinį turinį ir atsakyti į tam tikrus klausimus, pavyzdžiui, koks jų teisinis turinys, ar jos vienodai atspindi visų teisės subjektų interesus, ar suteikia teisinę galimybę patiems visuomenės nariams pareigų prisiėmimo ir jų vykdymo pagrindu susikurti sau atitin-kamų teisių, pareigą laikant kiekvienos pilietinės teisės šaltiniu? Jei šie atsakymai būtų teigiami, galėtume kalbėti ir apie kultūros pažangą teisės srityje. Kultūros pažanga teisės srityje neabejotinai reikštų ir pažangą kitose kultūrinio visuomenės gyvenimo srityse. Svarbiausi žmonių tarpusavio kultūrinio bendravimo santykiai atsiranda, plėtojasi ir pasibaigia vadovaujantis būtent pozityviosios teisės normų pagrindu. Jei šios normos taptų teisinėmis (atsižvelgus į pareigų bei teisių vienovės santykį), visuomenėje vykdant kūrybinę veiklą, keičiantis tarpusavio paslaugomis, subjektiniai santykiai, vadovaujantis žmonių interesus atspindinčiomis teisės normomis, vestų kūrybinių laimėjimų link, skatintų paslaugų teikimo iniciatyvą. Tai prisidėtų prie bendros kultūrinės gerovės visose visuomenės gyvenimo srityse. Dėl to kalbėdami apie pozityviosios teisės teisinį turinį kartu kalbame ir apie visuomenėje vykstančią bendrąją kultūros pažangą. Darbe pilietinės teisės požiūriu bus analizuojama 1992 m. tautos re-ferendumu priimtos Lietuvos Respublikos Konstitucijos normų teisinė struktūra, jų prasmė ir reikšmė tolesnei teisėkūrai, jos santykis su pozityviąja teise, taip pat, koks yra bendrosios kultūros pažangos ir demokratinės Lietuvos Respublikos Konstitucijos santykis.

Kai visuomenėje sukuriamas naujas kūrinys, galintis geriau tenkinti žmonių kultūrinius poreikius, kalbame apie kultūros pažangą. Kalbėdami apie visuomenėje kuriamas bendro elgesio normas, kurių įgyvendinimas užtikrina valstybės poveikio priemones, kalbame apie pozityviąją teisę ir turime omenyje bendrąjį teisinį visuomenės išprusimą bei kultūros raidą. Todėl visa, kas pažangu ir naudinga žmonėms, taip pat ir teisinę kūrybą, galime vadinti pažangia kultūra. Neatsitiktinai lenkų prof. M. Szyszkowska sako, jog teisė yra kultūros dalis [1, p. 26]. Prof. A. Vaišvila teisę laiko viena svarbiausių kultūros sričių. Kalbėdamas apie kultūros reikšmę socialinei raidai jis pabrėžia, kad per teisės įsigyvenimą žmonių santykiuose vyko ir tebevyksta žmoniškėjimo procesas [2, p. 205]. Bendroji visuomeninė kultūra yra tam tikros žmonių sukurtos bendrojo ir

82

individualaus naudojimosi priemonės, padedančios visuomenei ir atskiriems individams įgauti kultūriniam bendravimui, biologinei egzistencijai ir savo komfortabilumui būtinas vertybes. Naudodamasis kūrybos rezultatais žmogus kaskart mažiau priklauso nuo gamtinio pasaulio, pajungia jį savo egzistenciniams poreikiams tenkinti ir visuomenėje vyksta kultūrinė civilizacijos pažanga. Prie kultūrinių civilizacijos laimėjimų kaip visuomenės kūrinį priskiriame ir pozityviąją teisę, kuria remiantis kiekvienas visuomenės narys tenkina savo kasdieninius poreikius bei kartu prisideda prie jos raidos. Žmonijai vystantis kultūrinės pažangos linkme turi būti kuriama ir tam tikrą civilizacijos lygį atitinkanti teisės normų sistema. Teisės įtvirtinimas turėtų reikšti, kad žmonių santykiai kaskart vis tolsta nuo biologinių santykių, kuriuose pradeda vyrauti tvarka bei teisingumas, o ne jėga ir vienas kito pavergimas, ir kad teisiniai santykiai tapačiai plėtojasi naudingų tarpusavio patarnavimų pagrindu. Kaip pažymi E. Vaitiekienė, teisinių santykių dalyviai įgyja subjektinių teisių ir pareigų [3, p. 30]. Tai, be abejo, teisinga, nes tik pareiga gali tapti bet kurių teisių šaltiniu. Tačiau kultūra, ypač socialinė jos sritis, gali ne tik patirti raidą, bet ir nykti – tai priklauso nuo visuomeninės santvarkos, besiremiančios pozityviąja teise. Esant autoritariniams režimams visa kultūra pirmiausiai pajungiama ne žmogaus gerovei, o antihumaniškai santvarkai išsaugoti, išlaikyti ir aptarnauti, nesirūpinant atskirų žmonių interesais. Tokiose valstybėse nepaisoma pagrindinių žmogaus teisių, kurias keičia įsigalėjęs smurtas, policijos bei karinė jėga. Dėl to totalitarinės santvarkos sąlygomis nėra prasmės kalbėti ir apie individų teisių primato prieš valstybinę valdžią realią galimybę. Prof. M. Szyszkowska pažymi, jog autoritarinėse valstybėse svarbiausią vaidmenį vaidina ginkluotosios pajėgos ir policija. Jos kontroliuoja privatų piliečių gyvenimą. Tokia valstybė monopolizuoja ir masių kultūrą [1, p. 14], todėl ir naujai išrasti bei patobulinti visuomenės kūriniai ne visada gali prisidėti prie visuomenės narių gerovės. Pavyzdžiui, naujausi mokslo atradimai gali būti panaudojami kuriant agresyvų karinį potencialą savo bei kitoms tautoms pavergti ir teisėms atimti. Tada reikėtų kalbėti ne apie bendrosios kultūros pažangą, o apie jos nykimą. Dėl to autoritarinėms santvarkoms būdingas socialinis visuomenės sąstingis, beatodairiškas priverstinis paklusimas ir valstybinės valdžios baimė, kūrybinės iniciatyvos žlugdymas, o kartu ir kultūrinio gyvenimo sričių nuopuolis. Dėl to kultūra, kaip laipsniškas visuomenės civilizacijos procesas, visapusiškai pajėgi plėtotis ir klestėti tik demokratinėje valstybėje. Joje kultūros raidai neabejotinai didžiausią įtaką gali turėti tik laisvas, kūrybingas visuomenės narių darbas. Tokią socialinę padėtį pajėgios užtikrinti būtent teisinės neprivilegijuotos, vienodai visų teisės subjektų interesus tenkinančios pozityviosios teisės normos. Tik naudodamiesi tolygiomis turimomis ir vykdomomis pareigomis bei teisėmis žmonės gali patirti pageidaujamo teisingumo jausmą. Tai šalina tarpusavio nepasitikėjimo ir socialinių konfliktų atsiradimo priežastis. Prof. M. Szyszkowska pabrėžia, kad kiekvienas individas pageidauja, jog teisė užtikrintų teisingumo jausmą [1, p. 14]. Prof. R. Z. Livšicas rašo, jog teisė – tai sunormintas teisingu-mas, pajėgus įgyvendinti visuomeninį kompromisą [4, p. 69]. Vadinasi, kalbėdami apie bendrą kultūros pažangą kartu kalbame ir apie būtiną pažangą teisės srityje siekiant, kad visuomenės narių tarpusavio santykiai būtų grindžiami teisinėmis kompromisinėmis normomis. Tokių normų pagrindu bus skatinama kurtis ir visų visuomenės narių interesus užtikrinanti teisinė paslauga. Tačiau, kaip jau minėta, visuomenės narių tarpusavio paslaugai būtinas juridinis pagrindas – teisės norma, besiremianti bendrąja, pamatine teisės norma, nes tik nuo konkrečios normos gali priklausyti visuomenės narių tarpusavio santykių teisinis turinys. Kad bendroji norma būtų teisinė, kompromisinė, užtikrinanti visų visuomenės narių interesus, jos turiniui turi pritarti visa tauta. Toks bendrųjų normų aktas, kurį priimti turėtų visa visuomenė, yra valstybės Konstitucija. Jos pagrindu visa

83

tolesnė pozityvioji teisė turi būti teisėta ir užtikrinanti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos tautos valios vykdymą. Ar valstybės konstitucija, įtvirtinanti pagrindinius socialinio visuomenės gyvenimo principus, yra ta vertė, kuriai esant galima teigti, jog vyksta visuomenės bendrosios kultūros pažanga, rodo paties pagrindinio įstatymo turinys. Iš sovietmečiu vyravusios ideologijos, jog valstybės pilietis yra niekas prieš pačią valstybę, iki šiol dar gali išlikti gyvos šios ideologijos šaknys, kurios atsiradus atitinkamoms sąlygoms galėtų pradėti leisti savo daigus ir į pozityviąją teisę. Mes galbūt žinome ne vieną pavyzdį, kai priimti norminiai aktai ar jų atskiros normos nevisiškai atitiko Lietuvos Respublikos Konstitucijos reikalavimus, prieštaravo jos dvasiai ir neužtikrino visų pagrindiniame įstatyme reglamentuotų žmogaus teisių. Mokslas ir visų pirma tei-sės turi aiškiai nurodyti pagrindines socialinės teisinės visuomenės raidos gaires, remdamasis būtent konstituciniais teisiniais principais ir jos teisine dvasia. Vadovaudamiesi mokslu ir jo išvadomis galėtume labiau įsigilinti ir įžvelgti teisinį pozityviosios teisės ir konstitucinės teisės normų turinio bei jo dvasios santykį. Tačiau tai sudėtingas analitinis darbas. Sudėtingas jis dar ir dėl to, jog iki šio laiko faktiškai niekas negali pasakyti, kas yra teisė [4, p. 48]. Ar ši sąvoka reiškia tik valdžios institucijoms suteikiamą galimybę gyventojams primesti savo valią, ar teisė yra bet kokio turinio konstitucijos išraiška, ar tai humaniška pilietinė kategorija reiškianti pareigų bei teisių vienovę? Bet kuriuo atveju neturėtų kilti abejonių, jog pozityvioji teisė turi atitikti valstybės konstitucijoje reglamentuotus įpareigojimus, nepaisant to, kokio teisinio turinio šie įpareigojimai įtvirtinti jos normose. Dėl to kalbant apie kultūros pažangą teisės srityje mums pirmiausiai turėtų rūpėti, kokio teisinio turinio yra pats pozityviosios teisės pagrindas – Lietuvos Respublikos Konstitucija. Ieškodami šio atsakymo pirmiausiai turėtume remtis pilietiniu humanišku teisės turiniu. Tai reikštų, jog išvesti pagrindinius, pamatinius bendruosius teisės principus, sukurti įpareigojimus savo nariams turi teisę tik tiesioginis jos vartotojas – tauta, jungianti visus valstybės piliečius. Šie pamatiniai tautos uždaviniai turi atsispindėti jos pagrindiniame įstatyme. Tauta valstybės konstitucijoje įtvirtina svarbiausius savo siekius, socialinio gyvenimo principus, kuriais remiantis turi būti kuriama visa pozityviosios teisės sistema. Socialinis mokslas, pirmiausiai teisės, prisidėdamas prie visuomenės socialinio gyvenimo, turi ieškoti moksliškai pagrįstų jo raidos būdų, analizuoti konstitucinių teisinių principų teorinę bei praktinę įgyvendinimo galimybę, teikti savo pasiūlymus. Taip teisės mokslas realiai prisidėtų prie tautos konstitucinių siekių įgyvendinimo. Teisės mokslo teorija turi analizuoti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintus tautos siekius ir gilintis į pačios Konstitucijos dvasią, prisidėti prie konstitucinių vertybių tolesnio perkėlimo ir įtvirtinimo galimybių į pozityviosios teisės sistemą. Pozityvioji teisė tampa teisėtu bet kokių visuomeni-nių santykių, susiklostančių vykdant vienokią ar kitokią kultūrinę veiklą, pagrindu. Žinoma, yra visuomeninių santykių, kurie atsiranda, pasikeičia, pasibaigia remiantis kitomis socialinėmis normomis (paprotinėmis, religinėmis, moralės, etikos ir kt.), tačiau visos jos taip pat susijusios su teisės normomis ir be jų ne visada sureguliuotų vienus ar kitus žmonių tarpusavio santykius. Dėl to bet kuri kultūrinė veikla visuomenėje pirmiausiai paremta pozityviosios teisės normomis ir priklauso tiesioginei arba netiesioginei šių normų reguliavimo sferai. Vadovaujantis pagrindinio įstatymo norma kuriamos kitos pozityviosios teisės normos, todėl galime teigti, jog kultūrą kuria pati kultūra. Jei kaskart sukuriame kokios nors paskirties vis tobulesnį instrumentą, tuo užsitikriname vis didesnę galimybę pagaminti kaskart tobulesnių ne tik tiesioginio kasdieninio vartojimo, bet ir kūrybos reikmenų, panaudoti juos tenkinant savo kasdieninius egzistencinius poreikius. Plėtodamasi kultūra, kaip ir jos kūriniai, neabejotinai tobulėja. Jei visuomenėje priimamas teisinis, visiems visuomenės nariams suteikiantis vienodą galimybę kurti savo teises pagrindinis įstatymas – valstybės

84

Konstitucija, vadinasi, kultūra šioje santvarkoje vystosi pažangiu teisiniu lygiu ir suteikia galimybę veikti siekiant dar pažangesnio socialinio kultūrinio gyvenimo. Kultūrinis visuomenės gyvenimas susideda iš nuolatinio keitimosi tarpusavio paslaugomis. Ši kultūrinė veikla remiasi teisės normomis ir visiškai priklauso nuo jų teisinio turinio. Jei normos teisinė struktūra nėra teisiškai subalansuota, kultūrinė veikla vienus visuomenės narius paverčia privilegijuotais kultūros vartotojais kitų kultūros kūrėjų bei vartotojų sąskaita. Jei valstybės konstitucija minėtais teisiniais įpareigojimais draudžia privilegijuotą veiklą, vadinasi, ji yra teisinė ir atspindi visų visuomenės narių, turinčių kultūrinių interesų, teises. Valstybės konstitucija yra tas kūrinys, kuris padėtų kurti tolesnę pažangesnę vartojamąją vertę – pozityviąją teisę. Tačiau pozityvioji teisė dar negarantuoja tautos valios kūrinio – Lietuvos Respublikos Konstitucijos įgyvendinimo. Vėlesnėje teisėkūroje, neatsižvelgus arba nevisiškai suvokiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos įpareigojimus, gali būti išleidžiami nesuderinto teisinio turinio įstatymai, nepagrįsti prigimtinių žmogaus teisių prioritetu bei pareigų ir teisių vienove, todėl neatitinkantys pagrindinio valstybės įstatymo turinio. Civilizacijos bei kultūros pažanga reikalauja teisingumo, pagrįsto interesų priešpriešos suderinimu, įgyvendintu vadovaujantis konstituciniais teisiniais principais. Kaip rašoma Konstitucinės teisės vadovėlyje, teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą išvengiant interesų priešpriešos [5, p. 248]. Nors tai daugiau teisėtumo, o ne teisingumo problema, ne teisės turinio, o jos formos sprendimo klausimas, tačiau kasdieniniame visuomenės narių gyvenime toks normų ir pagrindinio valstybės įstatymo neatitikimas pirmiausiai paliečia kasdieninius žmonių teisinius interesus, jų teises ir verčia į pozityvųjį įstatymą žiūrėti ne tik formos, bet ir teisinio turinio prasme.

Iškreipto humanizmo įtvirtinimas pozityviojoje teisėje – teisinės kultūros sąstingio šaltinis

Lietuvos Respublikos Konstitucija, visos pozityviosios teisės pagrindas, buvo priimta 1992 m. tautos referendumu, o tai reiškia, jog šiame valstybės pagrindiniame akte įtvirtinti svarbiausi visuomenės siekiai, bylojantys ir apie teisinę visuomenės kultūrą, jos pažangą. Lietuvos Respublikos Konstitucija, išreikšdama tautos valią, įtvirtino esmines demokratinėms santvarkoms būdingas žmogiškąsias vertybes. Tauta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtino tai, jog žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, ir valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, kad žmogaus laisvė neliečiama, kad žmogus, įgy-vendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, negali varžyti kitų žmonių teisių bei laisvių, kad neleidžiama varžyti jokio žmogaus teisių arba atvirkščiai, teikti jam privilegijų ir t. t. Kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucija yra priimta tautos referendumu kaip pagrindinis valstybės įstatymas, turime suvokti, jog negalime turėti alternatyvios teisėtos galimybės remtis jokiu kitu teisės turiniu kaip tik išplaukiančiu iš konsti-tucinės arba pilietinės teisės normų bei jos dvasios. Dėl to šiais visuomenės normų įpareigojimais būtina vadovautis ir tolesnėje mūsų teisėkūroje. Teisėkūra turi tapti tikra konstitucinių visuomenės narių teisių užtikrinimo priemone, todėl ši visuomenės institucija tik tada pateisins savo autentiškąją konstitucinę paskirtį, kai Seimo išleidžiami įstatymai atitiks prigimtines žmogaus teises ir kai šių teisės normų pagrindu teisės subjektai turės vienodą galimybę naudotis ir kurti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje regla-mentuotas pilietines teises. Tik dėl teisėtų (atitinkančių Lietuvos Respublikos Konstituciją) įstatymų žmogaus teisės realiai tampa aukštesnės už valstybinės valdžios ar kitos kokios nors socialinės grupės interesus. Jei teisinę–demokratinę valstybę kuria visa tauta, tokioje pilietinėje santvarkoje kitaip ir būti

85

negali. Valstybė ir jos institucijos yra sukurtos visos visuomenės ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio pagrindu: „yra žmonėms paslaugaujančios tarnybos, įpareigotos užtikrinti konstitucines žmogaus teises“ [6]. Jei valstybės institucijos pilietinės, konstitucinės teisės pagrindu netarnauja žmonių teisėms, jos negali būti laikomos ir legitimiomis, nes neatspindi savo kūrėjų – žmonių teisinių interesų. Dėl to teisinėje santvarkoje valstybė turi tapti pilietinių žmogaus teisių apsaugos organizacija. Leisdama neteisinį įstatymą, nevisiškai atitinkantį konstitucines prigimtines žmogaus teises (kai jo turinyje teisės subjektų teisės nėra tolygios jų pareigoms), valstybė tampa savivaliaujančia, neatitinkančia savo tikrosios paskirties organizacija. Įstatymų leidžiamoji valdžia, t. y. Seimas, išleisdamas neteisinį įstatymą prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms, nes tokia atstovaujamosios institucijos veikla netarnauja žmogaus teisėms, o atvirkščiai – jas varžo ir dirbtinai iškreipia. Dėl to vadovaujantis pilietine teise neturėtų būti privaloma vykdyti neteisinius įstatymus, nes juos įgyvendinant vienas pozityviosios teisės subjektas kultūriškai labiau iškeliamas už kitą. Kiekvienas nepagrįstas mechaniškas teisių atėmimas neatsižvelgus į teisės turinį arba jų suteikimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir dvasiai. Valdžia, pasitelkusi valstybės mechanizmą, versdama tokius įstatymus vykdyti ir jiems paklusti, paverčia valstybę į kaskart vis labiau savivaliaujančią neteisinę politinę organizaciją. Pozityviosios teisės subjektai, turėdami vienodas konstitucines pareigas bei teises, neteisinio įstatymo pagrindu įgyja vienas kito atžvilgiu nemotyvuotą, Konstitucijai, kaip pilietinei, teisei prieštaraujančią kultūrinę viršenybę. Tokia privilegija nėra pagrįsta pareigų bei teisių vienodumu ir įgyjama vien tik nemotyvuotu iškreipto turinio pozityviosios teisės normos pagrindu. Leisdama nesuderinto turinio įstatymus mūsų rinkta valdžia gali tik labiau deklaruoti žmogaus teises, nei iš tikrųjų jomis rūpintis. Prof. A. Vaišvila rašo, jog teisinė valstybė – tai pastanga humanizuoti žmonių santykius teisės principais [7, p. 13]. Mūsų valdžia, susižavėjusi Vakarų valstybių kultūriniu išsivystymu, be atodairos žvalgosi į Vakarus, ieškodama „gatavų pažangių socialinio–teisinio gyvenimo receptų, galinčių garantuoti pilietines žmogaus teises. Tačiau nesiremiant mokslu ir pirmiausiai teisės mokslu, nesivadovaujant konstitucine pilietine teise, chaotiškai kaitaliojant įstatymus vargu ar įmanoma pasiekti socialinio gyvenimo kultūrinę pažangą. Nesugebant įžvelgti žmogaus pilietinių teisių šaltinio jo bandoma ieškoti agresyviųjų visuomenės narių socialinėse grupėse. Pasitelkus teisės normas jiems bandoma suteikti daugiau kultūrinių galimybių, nei jie tam turi konstitucinių pilietinių teisių. Stengiamasi kiek įmanoma apriboti teisėsaugos institucijų veiklos galimybes, kad tik nebūtų pažeistos žmogaus teisės. Tačiau mechaninis, teisės turinio visavertiškumo principu neparemtas kultūrinių galimybių „dalijimas“ tarp pozityviosios teisės subjektų pasitelkus valstybės mechanizmą veda prie dalies žmogaus teisių likvidavimo (atėmimo). Agresyviesiems visuomenės nariams tai naudinga, nes juos sunkiau patraukti teisinėn atsakomybėn, o sąžiningiems piliečiams, jau praradusiems dalį savo pilietinės teisinės gerovės, atimama kita dalis agresyviųjų kultūrinių galimybių naudai. Prof. A. Vaišvila rašo, jog valdžios galių siaurinimo tendencija pasiekė tokį mastą, kad valdžia teisę gali tik deklaruoti, bet ne garantuoti. Ji virsta tik moraliniais pageidavimais. „Kiek procentų nusikaltimų neatskleista, tiek neteisė dominuoja“ [7, p. 13]. Dėl to bandymas apibrėžti žmo-gaus teises ne per jų priešybę – pareigą reiškia iškreiptai matyti žmogaus teises, neatsižvelgus į teisės turinį chaotiškai ir neapdairiai kėsintis į teisės tapatybę bei jos socialinio viešpatavimo perspektyvas. Tai reiškia, kad perdėtas, teisės turinio elementų pusiausvyros neatitinkantis „humanizmas“ taip pat yra antihumaniška, antikonstitucinė oficialioji valstybinės valdžios veikla. Tačiau matyt galima teigti, jog kultūros pažanga socialinėje–teisinėje srityje priėmus demokratinę Lietuvos Respublikos Konstituciją yra neabejotinai svari, nors vėlesniuose etapuose

86

nepakankamai atsižvelgus į tautos arba Lietuvos Respublikos Konstitucijos norminius įpareigojimus, kultūros pažangą teisės srityje, gali būti stabdoma ir nevisapusiškai panaudojama siekiant jos kultūros pažangos. Gilinantis į teisinę kultūrą, kaip bendrosios kultūros dalį, dar reikėtų nemažai padirbėti ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija išanalizuoti, kaip pozityviosios teisės norminiai aktai, atskiri jų straipsniai ir sąvokos atitinka mūsų valstybės pagrindinio įstatymo prasmę bei tautos siekius, įtvirtintus šiame pagrindiniame norminiame akte. Atlikus šį darbą galima bus pateikti išvadas, kaip mūsų pozi-tyvioji teisė atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją bei koks yra santykis tarp bendrosios mūsų kultūros ir jos dalies – pozityviosios teisės. Tik analizuodami veikiančią pozityviąją teisę galime matyti, kaip ji atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir apsaugo žmogaus teises, o kartu ir matyti teisinės kultūros santykį su bendrąja visuomenės kultūra.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, galima suformuluoti šias išvadas:1. Kadangi pozityvioji teisė yra visuomenės kūrybos rezultatas, nuo kurio

priklauso žmonių kultūrinio bendravimo santykių pobūdis, turintis įtakos jų teisėms ir gerovei, teisinė pažanga negali būti atsiejama nuo bendrosios kultūros pažangos ir jos rezultatų.

2. Kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina pagrindines teisines žmogiškąsias vertybes, taip pat būdingas ir kitoms demokratinėms pasaulio valstybėms, galime kalbėti apie Lietuvos teisinės kultūros, kaip bendrosios kultūros dalies, pažangą.

3. Nors Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina teisinius pagrindinių žmogiškųjų vertybių pagrindus, tačiau tam, kad teisinė kultūra, kaip bendrosios kultūros dalis, klestėtų, būtina, jog pozityvieji įstatymai nenukryptų nuo jos turinio bei neprieštarautų šio pagrindinio įstatymo dvasiai. Priešingu atveju kultūros pažanga teisės srityje būtų daugiau deklaracinio pobūdžio, nes nepajėgtų užtikrinti visų konstitucinių žmogaus teisių.

4. Neteisinio įstatymo, prieštaraujančio Lietuvos Respublikos Konstitucijos prigimtinių teisių principui, vieni reguliuojamų visuomeninių santykių pozityviosios teisės subjektai įgyja daugiau kultūrinių galimybių kitų pozityviosios teisės subjektų sąskaita. Bandymas pasitelkus įstatymą suteikti kultūrinių galimybių asmenims, praradusiems teisę ar jos dalį į naudojimąsi jomis, nėra humaniška valstybinių institucijų veikla. Ji prieštarauja žmogaus prigimčiai, Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei skatina teisinės kultūros nuopuolį. Tokiu atveju reikėtų kalbėti ne apie teisinės kultūros pažangą, o apie nuopuolį.

LITERATŪRA

1. Szyszkowska M. Europejska filozofia prawa. 2 wydanie. – Warszawa: C. H. Beck, 1995.

2. Vaišvila A. Teisė kaip visuomeninė sutartis // Kriminalinė justicija: LPA mokslo darbai. 1997. Nr. 7–8.

3. Vaitiekienė E., Vidrinskaitė S. Lietuvos konstitucinės teisės įvadas. – Vilnius, 2001.

4. Лившиц P. 3. Teopия npaвa. – Mосква, 1994.5. Lietuvos Konstitucinė teisė. – Vilnius, 2001.6. Lietuvos Respublikos Konstitucija. – Vilnius, 1999.7. Vaišvila A. Teisinė valstybė: nuo optimizmo iki realybės // Lietuvos

aidas. 1995 m. spalio 5 d. Nr. 194.

87

88

The Implementation of Natural Human Rights in the Constitution of the Republic of Lithuania – a Progressive Part of the Common

Culture

Dr. Gintautas DanišauskasLaw University of Lithuania

SUMMARY

There has already been written on the legal support service in the scientific works of Law University of Lithuania. The materials have emphasized that the legal support content lies in the cultural exchange among individuals and it is based on the law. Besides, there is a guarantee that individuals enjoy equal rights in cultural activities. While discussing the cultural level of society members we can not avoid the question of the level of legal relationship which is based on the Constitution of the Republic of Lithuania. Therefore, when using the method of comparable analysis we analyze the cultural interrelationship among people – the positive law, we should discuss the question of relationship between the law system in Lithuania and the cultural development of our society. While seeing the cultural development within the law system we need to analyze the legal structure of the Constitution of Lithuania as the example of the positive law. This analysis will let us look into the legal norms content of the constitution of the Republic of Lithuania and answer the following questions:

– are the norms legal and equally representing the interests of all legal individuals?

– do the norms give legal opportunity to the obligations and rights of individuals being the source of any civil law?

If the answers were „yes“, we could speak about the progress of culture in the field of law. The progress of culture in the field of law by no means will influence the progress in other cultural spheres of society life because cultural relations among people start, develop and end following the norms of the positive law. If those norms became legal (in respect of the relation between obligations and rights), the relations among individuals would lead to creative achievements with the initiative of different services.

In the article we are going to analyze the legal structure, content and significance of norms in the Constitution of the Republic of Lithuania that was adopted in 1992 by the national referendum. The relationship of the Constitutional norms legal structure and the positive law, as well as the relationship between the progress of overall culture and the Constitution of democratic Lithuania is going to be determined too.

89

Jurisprudencija, 2002, t. 32(24); 72–82

APLINKOS APSAUGOS TEISINĖS INFORMACIJOS STRUKTŪRA VERTINANT TARŠOS VEIKSNIUS

Doc. dr. Dalė Dzemydienė

Lietuvos teisės universitetas, Valstybinio valdymo fakultetas, Teisinės informatikos katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 45 72Elektroninis paštas daledz@ktl.mii.ltMatematikos ir informatikos institutasAkademijos g. 4, 2021 Vilnius

Ramutė Naujikienė

Lietuvos teisės universitetas, Valstybinio valdymo fakultetas, Teisinės informatikos katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 45 71Elektroninis paštas riman@ltu.lt

Dr. Marija Čaplinskienė

Vilniaus pedagoginis universitetas, Pedagogikos ir psichologijos fakultetas, Psichologijos didaktikos katedraStudentų g. 36, 2004 VilniusTelefonas 273 08 95Elektroninis paštas M.Caplinskiene@individual.lt

Pateikta 2002 m. gegužės 23 d.Parengta spausdinti 2002 m. gruodžio 20 d.Recenzavo Klaipėdos universiteto Jūrų technikos fakulteto Informatikos inžinerijos katedros vedėjas docentas dr. Arūnas Andziulis ir Lietuvos teisės universiteto Valstybinio valdymo fakulteto Teisinės informatikos katedros docentas dr. Vladislavas Poškevičius

S a n t r a u k a

Straipsnyje apžvelgiama pagrindinių teisės aktų, reglamentuojančių aplinkos apsaugos sritį, pateikimo struktūra. Nagrinėjami pagrindiniai dalykiniai aplinkos apsaugos informacinių sistemų kūrimo principai. Įvertinamos teisinės informacijos šaltinių pateikimo formos ir jų įtaka bendram įmonių veiklos reglamentavimui. Šiuolaikinėje informacinėje teisės aktų sistemoje saugant teisės aktus skaitmeniniu pavidalu atsiranda galimybė efektyviai organizuoti ne tik teisėtvarkos, bet ir kitų institucijų darbą. Straipsnyje pateikiami pasiūlymai, kokiais būdais modeliuoti

90

situacijas, priimti bei paaiškinti sprendimus, užtikrinančius teisinę reglamentaciją. Taip pat įvertinama objekto veikla ir daromos taršos įtaka aplinkai.

Pagrindinės sąvokos: informacinės sistemos, aplinkos tarša, sprendimų priėmimo sistemos, teisinės informacijos sistema LITLEX.

1. Įvadas

Informacinės visuomenės kūrėjams tampa svarbios informacinės sistemos, suteikiančios informaciją tiek apie teisinę aplinką, kuria remiantis valdoma ir vykdoma veikla, tiek apie šios veiklos padarinius mus supančiai aplinkai. Informacijos supratimas siejamas su informacinės veiklos kompiuterizavimu, naujomis technikos rūšimis, informacijos apdorojimo, saugojimo ir perdavimo technologijomis. Informacija tampa ekonominiu ištekliumi, labiausiai kvalifikuotos ir kūrybiškos gyventojų dalies intelektinės veiklos produktu. Kokybiškai sukurta informacinė sistema pasižymi papildomomis savybėmis, leidžiančioms struktūrinti ir kaupti toje sistemoje žinias.

Aplinkos tyrimo problemų sudėtingumas pasireiškia kriterijų ir požiūrių į šiuos reiškinius sudėtingumu. Sprendimai faktiškai turi rizikos elementų ir natūraliai keliamas tikslas – sumažinti priimamų sprendimų klaidų galimybę, užtikrinant informacijos pilnumą ir patikimumą. Informacinė sistema – tai informacijos, žmonių ir informacinių technologijų, skirtų organizacijos ar visuomenės tikslams siekti, visuma. Informacinės sistemos sąvoka susijusi su konkrečia veikla ir jai reikalinga informacija. Informacija paprastai yra laikoma skaitmeniniu pavidalu, kad prireikus norimą informacijos dalį būtų galima greitai rasti, perdirbti ir panaudoti. Informacinės sistemos, informacijos apdorojimo priemonės bei informaciniai ryšiai keičia daugelio veiklos sričių darbo specifiką. Teisės aktus saugant skaitmeniniu pavidalu šiuolaikinėje informacinėje teisės aktų sistemoje atsiranda galimybė efektyviai organizuoti ne tik teisėtvarkos, bet ir kitų institucijų darbą [7, p. 194–199].

Pagrindiniai aplinkos taršos objektai – įmonės, įstaigos, organizacijos, kaip stacionarūs teršiančių medžiagų išmetimo šaltiniai [5, p. 209–220], ir transporto priemonės, kaip dinaminiai aplinkos taršos šaltiniai [4, p. 139–151; 6, p. 188–193]. Tradiciniu požiūriu, objektas yra apibrėžiamas daugeliu atributų ir operacijų. Kiekvienam tokiam pramoniniam objektui leidimą funkcionuoti suteikia Aplinkos apsaugos ministerija. Atsižvelgiant į veiklai skirtų metodų reikalavimus tokio objekto samprata turi būti praplėsta įtraukiant objekto gyvavimo ciklo aprašymą ir įvertinant kiekvieną objekto veiklos etapą.

Kaip pavyzdį nagrinėsime įmonių, įstaigų, firmų ir organizacijų, t. y. pagrindinių stacionarių objektų, veiklą, įvertindami daromą vandens telkinių taršą.

Pagal objekto funkcionavimo pobūdį projekte atsispindi informacija apie vykdomą veiklą, o leidime nusakomos galimos vykdyti aplinkos taršos ribos, t. y. nustatomi išmetamų teršalų limitai. Be to, objektai atsiskaito už savo vykdomą veiklą ir teikia ataskaitas pagal statistines atsiskaitymo formas.

Mūsų darbo tikslas ir sprendžiami uždaviniai grindžiami informacinių sistemų teikiamomis paslaugomis, įvertinant pasiūlymus, kokiais būdais modeliuoti situacijas, priimti bei paaiškinti sprendimus, užtikrinant teisinę reglamentaciją ir intelektualizuotą objekto taršos aplinkai vertinimą. Informacinės sistemos yra tobulinamos, atliekami moksliniai tiriamieji darbai. Jais siekiama panagrinėti teisinės informatikos struktūrą ir nustatyti darnios veiklos būdus.

91

2. Teisinės informacijos pateikimo būdai

Teisės aktų ir norminių dokumentų bazių bei aktų paieškos sistemų sukūrimas yra viena iš prielaidų sudaryti kuo geresnes teisinės informacijos naudojimo sąlygas [9]. Pateikus šią informaciją internete galima tikėtis, kad teisiniai aktai yra reikiamai sisteminami ir tobulinami, spartėja tesės aktų įgyvendinimas, išvengiama teisėkūros prieštaravimų.

Informacijos samprata siejama su informacinės veiklos kompiuterizavimu, naujomis technikos rūšimis, šiuolaikinėmis informacijos apdorojimo, saugojimo ir perdavimo technologijomis. Kaupiama informacija ir žinios padeda taupyti visuomeninius, materialinius, intelektinius darbo išteklius.

Išskiriami pagrindiniai informacijos išteklių tipai: informacijos šaltinis, informacijos paslauga kaip naudinga veikla, informacijos produktas kaip naudingas, vartotojų poreikius tenkinantis

produktas, informacijos sistema.Informacijos sistema suprantama kaip struktūrizuotas procesų ir procedūrų,

kuriuos naudojant duomenys yra kaupiami, organizuojami ir pateikiami vartotojui, rinkinys. Informacinė sistema – tai darbo praktikos, informacijos, žmonių ir informacinių technologijų, skirtų visuomenės tikslams siekti, derinys. Informacines sistemas sudaro programinė, techninė įranga, žmonės, duomenys.

Pagal turinį informacijos ištekliai skirstomi į: valdymo, teisinius, finansinius–ekonominius, mokslinius, reklaminius ir pan.Pagal nuosavybės formą informacijos ištekliai gali būti skirstomi į: valstybinius, nevalstybinius, mišrių nuosavybės formų.Informacinių teisės aktų sistemų kokybę nusako: informacijos šaltinio patikimumas, tikslumas, operatyvumas, paprasta ir aiški paieškos kalba, minimalios paieškos laiko sąnaudos, informacinės paieškos lankstumas, galimybė gauti diferencijuotą informaciją, pateikiamos informacijos išsamumas, informacijos struktūra ir dizainas, ryšio kokybė.Nuo informacijos kokybės priklauso ir jos vertė, tačiau nereikia pamiršti, kad

vertė susijusi su subjektyviais veiksniais.Vienas iš naujesnių aktų sisteminimo bei paieškos būdų yra akto priskyrimas

vienai ar kitai temai. Tuomet atsiranda galimybė norimą aktą rasti pasirinkus rubriką (temą), kuriai jis priskirtas.

Teisės aktai turi objektyvius ir subjektyvius požymius. Objektyvūs požymiai yra akto numeris, data, aktą priėmusi institucija ir pan. Subjektyvus akto požymis yra akto priskyrimas temai – rubrikai ar dalykinei rodyklei. Galime būti skirtingos nuomonės apie vieno ar kito akto priklausomybę kuriai nors temai. Tačiau vis dėlto toks aktų suskirstymas, atliktas kvalifikuotų specialistų, padeda greitai ir gana kvalifikuotai atsirinkti reikiamus dokumentus.

92

Taikant informacinę teisinių aktų sistemą, kurioje rubrikos yra sutvarkytos hierarchiškai, ieškant reikiamos konkretesnės temos rubrikų struktūrinius elementus galima išplėsti ir sutraukti. Rubrikas galima išsirikti atliekant filtravimą, pavyzdžiui, surinkus reikiamus žodžius arba jų dalis bus išrinktos rubrikos, kurių pavadinimuose yra pasirinktieji žodžiai arba jų dalys.

Supažindiname su teisinės informacijos paieškos sistema LITLEX [9], sukurta ir operatyviai pildoma Teisinės informacijos centre. Šioje teisinių aktų sistemoje išskiriamos tikslinės aktų grupės, atitinkančios tam tikras rubrikas (tematikas). Kaip pavyzdį norėtume pateikti teisinių aktų klasifikavimą pagal LITLEX sistemoje išskiriamas atitinkamas aplinkos apsaugos srities rubrikas.

Pateikiame aplinkos apsaugos teisinių aktų hierarchinės struktūros pagal išskirtas rubrikas pavyzdžių (žr. 1 ir 2 pav.).

1 pav. Teisinės informacijos sistemos LITLEX bendrojo aplinkos segtuvo struktūra

2 pav. Teisinės informacijos sistemos LITLEX aplinkos apsaugos

93

Aplinkos segtuvas

N01. Aplinkos apsaugaN02. Gamtos ištekliaiN03. Teritorijų planavimasN04. StatybaN05. BūstasN06. Geologija ir hidrometeorologijaN07. Kadastrai ir registraiN08. MokesčiaiN09. Žalos ir nuostolių atlyginimas

N01. Aplinkos apsauga

N01.01. Bendrosios nuostatosN01.02. ŽemėN01.03. AtmosferaN01.04. Jūros apsaugaN01.05. Augalai ir gyvūnaiN01.06. Ūkinė veikla

N01.06.01. Planuojama ūkinė veiklaN01.06.02. Pavojingos, cheminės, radioaktyviosios medžiagosN01.06.03. Kontroliuojamos, strateginės prekėsN01.06.04. Branduolinė energetikaN01.06.05. Aplinkosauginis ženklinimasN01.06.06. Atliekų tvarkymasN01.06.07. Kita ūkinė veikla

N01.07. Saugomos teritorijos. PaminklosaugaN01.08. Monitoringas

aktų skirstymo struktūra

94

Skirtingi aktų žymenys reiškia skirtingus aktų paieškos ir valdymo mechanizmus:

piktograma, leidžianti pamatyti šakos hierarchinę struktūrą,piktograma, rodanti, jog šakos hierarchinė struktūra yra matoma,

naudojant šią piktogramą šaka sutraukiama,iš piktogramos matyti, jog rubrika nebedaloma. Jos pavadinimas

pabrauktas ir išskirtas kita spalva, išsirinkę nebedalomą rubriką LITLEX lange išvysite visus pasirinktąją rubriką atitinkančius aktus.

Naudojant informacinę teisinių aktų sistemą aktus galima analizuoti pagal jų objektyvius požymius, pavyzdžiui, nustatyti rubrikai priklausančių aktų skaičių bei aktų skaičiaus priklausomybę nuo laiko.

Nagrinėdami aktų priėmimo statistinius parametrus matome, kad tam tikras aplinkos apsaugos rubrikas atitinka tam tikras aktų skaičius (1 lentelė).

1 l e n t e l ė . Teisės aktų skaičius dalykinėje aplinkosaugos srityje 1990 01 01 iki 2002 04 01

Aplinkos apsaugos teisiniai aktai

Rubrikos pavadinimas Priimtų aktų skaičius

Bendrosios nuostatos 47Žemė 14Atmosfera 29Jūros apsauga 10Augalai ir gyvūnai 33Ūkinė veikla: 98

Planuojama ūkinė veikla 6Pavojingos cheminės radioaktyviosios medžiagos 22Kontroliuojamos strategines prekės 4Branduolinė energetika 3Aplinkosauginis ženklinimas 20Atliekų tvarkymas 23Kita ūkinė veikla 20

Saugomos teritorijos paminklosauga 66Monitoringas 7Žalos ir nuostolių atlyginimas 14

Naujos informacijos technologijos dirbant interneto tinkle padaro informaciją lengvai prieinamą vartotojui ir sudaro sąlygas ne tik operatyviai kaupti duomenis ir informaciją, bet ir juos analizuoti, naudojant tam skirtas specialias programas. Kokybiškai atlikta informacijos analizė nusako procesus, vykstančius skirtingose aplinkos apsaugos srityse, ir suteikia galimybę matyti pokyčius bei daryti pagrįstas išvadas.

Programinių produktų įvairovė leidžia išsirinkti metodus ir būdus, vaizdžiai pateikti duomenis ir atlikti jų grafinę analizę. Tinkamai interpretuoti duomenys, grafinių rezultatų kokybė ir jų atlikimo greitis leidžia įvertinti skirtingų aplinkos apsaugos veiklos sričių pokyčius.

95

Teisinės informacijos paieškos sistema LITLEX leidžia analizuoti teisės aktus rubrikose pagal akto priėmimo datą ir nustatyti priimamų teisės aktų dinamiką per norimą laikotarpį. Analizuojant teisės aktų statistikos duomenis galima įvertinti pokyčius, vykstančius skirtingose aplinkosaugos srityse.

3 pav. Teisės aktų aplinkosaugos rubrikoje skaičius, susijęs su ūkine veikla 1990 01 01–2002 04 01

96

4 pav. Teisės aktų dinamika aplinkosaugos rubrikoje: 1990 01 01–1995 12 31 ir 1996 01 01–2002 04 01

Teisės aktų sisteminimo būdas pagal temą leidžia greičiau analizuoti objektyvius akto požymius pasirenkant duomenų analizei ir grafiniam duomenų pateikimui skirtas programas ir daryti išvadas apie teisės aktų dinamiką, pavyzdžiui, konkrečių aplinkosaugos sričių teisinį reglamentavimą per pasirinktą laiko intervalą.

3. Objekto veiklos vertinimas sprendimų priėmimo sistemoje

Žinios, padedančios įvertinti ir kontroliuoti vykdomą veiklą (pvz., nustatyti pažeidimus), apima daugelio skirtingų veiklos sričių duomenis ir informaciją [1, p. 23–36; 2, p. 1–38]. Šiame procese svarbu nustatyti, kokie žmogaus žinojimo aspektai ir kokiu būdu įtraukiami į samprotavimo metodus ir problemos sprendimo strategijas [3, p. 79–85; 6, p. 209–220]. Skirtingų tipų dalykinės srities (DS) problemos paprastai reikalauja, kad kompiuterinėje sistemoje būtų užtikrintos skirtingos strategijos ir samprotavimo metodai. Šių problemų spren-dimo strategijų ir samprotavimo metodų charakteristikos tampa atvaizduojamųjų modelių dalimi [5, p. 209–220]. Problemos sprendimo žinios, priskiriamos kontrolei (vertinimui, ekspertizei), apima:

– pagrindines žinias, apibūdinančias probleminę sritį,– problemos sprendimo strategijos valdymo lygio modelius (pvz., kontrolės,

rizikos prevencijos valdymo modelius),– užduočių ir uždavinių struktūrą,– samprotavimo modelius, apimančius daugelį samprotavimo metodų ir

samprotavimų struktūrą (aprašančius užduočių eigą).Sprendimų priėmimo sistemoje, kuri įgalintų valdyti ir kontroliuoti procesus,

išskiriami keturi žinių vaizdavimo lygmenys, jungiantys pagrindinius informacinės infrastruktūros formavimo komponentus (žr. 2 lentelę). Strateginiame lygmenyje aprašomi planai, nustatomos taisyklės, įvertinama teisinė reglamentavimo sistema. Remiantis šiais komponentais nustatoma valdomų procesų struktūra, turinti tiesioginės įtakos užduočių lygmenyje apibrėžtiems tikslams ir vykdomoms užduotims.

2 l e n t e l ė . Pagrindiniai sprendimų priėmimo sistemos informacinės infrastruktūros funkcionavimo komponentai

Valdymo lygmuo Veikla Organizacinė struktūra

Tiria

ir m

odel

iuoj

a

1. Strateginis lygmuo

Planavimo sistema, teisinė veiklos reglamentavimo sistema,pažeidimų prevencijos ir tyrimų strategija,objektų veiklos projektai,leidimai funkcionuoti objektams, kuriuose nustatytos didžiausios leistinos teršiančių medžiagų koncentracijos.

Valdomų procesų struktūra

Vald

o 2. Užduočių lygmuo

Tikslai, taisyklės, užduotys, rizikos veiksniai.

Užduočių struktūra, operatyvusis valdymas.

97

Taik

o 3. Informacinis lygmuo

Informacijos infrastruktūra, duomenų srautai,apdorojimo procedūros.

Informacinė sistema ir apdorojimo procesai

Apra

šo 4. Probleminės srities lygmuo

Veiklos objektai, dokumentai, sąvokos, ryšiai ir jų infrastruktūra, aksiomų sistemos.

Dalykinės srities funkcionavimo struktūros

Norint sujungti objektinį požiūrį į probleminę sritį ir veiklai skirtų IS metodų galimybes, įtraukiami kai kurie koncepcinės schemos projektavimo dedamųjų patikslinimai ir papildymai. Be statinius aspektus apibūdinančios dedamosios, išreiškiančios struktūrines informacijos savybes, įtraukiami: objektų gyvavimo ciklų; objektų ryšių; objektų sąveikos aprašymai. Integruojant šių dedamųjų analizę, kaip objektų veiklos situacijų tyrimą, sprendimo priėmimo sistemoje specifikuojamas objekto veiklos įvertinimo ir funkcionavimo analizės modelis.

Kadangi objektai sąveikauja tiek statiškai, tiek dinamiškai, jų sąveika turi būti specifikuojama. Šiuo tikslu naudojami pranešimų perdavimo mechanizmai. Jungiant laiko ir dinaminius ryšius, sinchronizuojant operacijas ir pateikiant paleidimo mechanizmus, inicijuojančius keleto objektų pasikeitimus, bandoma praplėsti objektų sąveikos modeliavimo mechanizmus.

3.1. Taršos objektų vertinimo informacinės sistemos koncepcinio modelio projektavimo metodai

Pagrindinis kuriamos sistemos tikslas – automatizuoti objektų (įmonių, įstaigų, organizacijų ir pan.) taršos vertinimo procesą pagal jų gamybinę veiklą, susijusią su gamtinės aplinkos tarša. Informacija struktūrizuojama projektavimo etape. Išskiriami duomenys, kurie bus svarbūs vertinant taršos objektus. Sudaromas informacinės sistemos (IS) koncepcinis modelis.

98

5 pav. Naudojamo vandens pasiskirstymo semantinis modelisSemantiniai modeliai, susiję su abstrakcijos apibrėžimo mechanizmais:

klasifikacija, agregacija, apibendrinimu ir asociacija, leidžia projektuoti ir nagrinėti dalykinę sritį, kaip tikrovės modelį, tam tikrame abstrakcijos lygmenyje atsiribojant nuo konkrečių duomenų. Kaip pavyzdį pateikiame objektuose naudojamo vandens pasiskirstymo semantinį modelį (5 pav.). Nutekamasis vanduo (NV) susidaro iš: NV, perduodamo į centralizuotus miesto kanalizacinius tinklus (CKT); NV, patenkančio į atvirus vandens telkinius, išleidžiamo tiek atvirai, tiek per objekto valymo įrenginius, ir pan.

Koncepcinis modeliavimas turi apimti objektų ryšių analizę ir aprašymą bei parodyti, kaip juose esanti informacija perduodama ir priklauso kitiems probleminės srities objektams [4, p. 139–151]. Remiantis šiuo principu buvo pateikta naujų sprendimų, kaip įtraukti semantinių modelių konstrukcijų pakeitimus.

Buvo išskirti du agregavimo formavimo būdai, kuriais nustatomas agreguojamų objektų ir komponentų, kurie priklauso agreguojančiam objektui, bei agregatų, turinčių priklausomas dalis, skirtumas.

3.2. Vertinimo tinklų taikymas vaizduojant dinaminius procesus

Remiantis išplėstų vertinimo tinklų (toliau – E tinklų, angl. Evaluation nets) notacija aprašomas dalykinėje srityje vykstančių procesų modelis. E tinklą nagrinėsime kaip aibių sąryšį (E, M0, ,Q, ), čia E=(L, P, R, A), L yra baigtinė pozicijų aibė, P – baigtinė periferinių pozicijų aibė, R – sprendimų pozicijų aibė, A

99

– baigtinė, netuščia perėjimų aibė, Mo – pradinis tinklo žymėjimas; ={j} – baigtinė žymių atributų aibė; Q – baigtinė perėjimo procedūrų aibė; – sudėtingų sąlygų procedūrų aibė [8, p. 716–727].

E tinklo perėjimas aprašomas taip: ai=(si, t(ai),qi), čia si yra perėjimo schema, t(ai) – perėjimo laikas ir qi – si tipo perėjimo procedūra.

Funkcinius reikalavimus aprašančio metamodelio dedamąsias interpretuojant pagal E tinklo elementus proceso pradinės sąlygos aprašomos tinklo perėjimo įėjimo pozicijų aibės narių kombinacija. Kombinacijų pasireiškimas specifikuojamas taikant sudėtingų sąlygų sprendėjo įėjimo pozicijos procedūrą (r’i). Procesą valdanti taisyklė aprašoma perėjimo procedūra q(ai), kurioje taip pat specifikuojamos visos operacijos, atliekamos su žymių atributais. Proceso įvykdymo sąlygos interpretuojamos įvairiomis perėjimo išėjimo pozicijų aibės narių kombinacijomis. Kombinacijų pasireiškimas specifikuojamas taikant sudėtingų sąlygų sprendėjo išėjimo pozicijos procedūrą (r”i). Perėjimus jungiant tarpusavyje vieno proceso įvykdymo sąlygos tampa kito proceso pradinėmis sąlygomis. Per žymių srautų valdymą E tinkle yra išreiškiami informacinių srautų elementų pokyčių valdymo mechanizmai. Taip konstruojamas E tinklo modelis išreiškia dalykinėje srityje vykstančių procesų sąveikavimo struktūrą ir dinamiką, vidinius procesų ryšius, informacijos kaupimo taškus, galimus procesų vykdymo ciklus ir pan. Reikalavimai informacinės bazės struktūrai aprašyti formuojami dinaminiame–imitaciniame modelyje. Dinaminis modelis imituoja procesus, vykstančius probleminėje srityje. E tinklų pagrindu sudarytas modelis vaizduoja priežastinius procesų ryšius, procesų sąlygiškumą. Žymių srautų ir jų nešamų atributų pokyčiai vaizduoja informacinių elementų srautus tarp procesų. Kartu išreiškiama išskirtų informacinių objektų panaudojimo struktūra. Gana paprastai išreiškiami procesų pasikartojimai esant neigiamiems vykdymo rezultatams.

Dinaminis probleminės srities plėtojimosi modelis vizualiai atvaizduoja visus galimus išskirtų informacinių vienetų pasiskirstymo bei stebėjimo atvejus. Objekto gyvavimo ciklo aprašymas, įtrauktas į dinaminius aspektus aprašantį modelį, leidžia įvertinti objekto būsenas, kurias lemia aibė įvykių, turinčių įtakos tolesnei objekto raidai. Objektų sąveikos atvaizdavimas išplėsto E tinklo priemonėmis leidžia išreikšti priežastinio objektų sąveikavimo dinamiką, veiksmų sinchronizacijos mechanizmus, nuoseklius, lygiagrečius, periodinius procesus.

Šiame modelyje išskiriami atskiri procesų stebėjimo ciklai, informacija apie kuriuos būtina priimant sprendimus. Išreiškiami baziniai stebimų procesų elementai, jų vystymosi ciklai. Be to, analizuojami informacijos gavimo būdai. Dinaminis probleminės srities procesus išreiškiantis modelis leidžia atlikti žinių bazės giluminio modelio struktūros analizę, nustatant duomenų išgavimo pilnumo aspektus.

Sprendimų priėmimo sistema turės pateikti alternatyvius sprendimų variantus ir patarti, kaip priimti sprendimus esant tam tikram realios situacijos įvertinimui. Probleminę sritį tenka nagrinėti kaip sistemą, išsidėsčiusią tam tikroje situacijų erdvėje. E tinklai taikomi sprendimo priėmimo procesams aprašyti. Šis daugialygis sprendimų procesų valdymo modelis vaizduoja:

– bendrą sprendimo priėmimo strategiją, – sinchronizuotą informacinės bazės elementų tikrinimą pagal dinaminiame

modelyje išskirtus kritinius taškus, – tiriamojo objekto būsenos nustatymą, – šios informacijos palyginimo su normatyvine informacija eigą – ir pagal šio vertinimo rezultatus galimų alternatyvių sprendimų variantų

pateikimą.Probleminės srities situacijų erdvė sudaro aibę visų galimų jos situacijų,

kurias apibrėžia ją apibūdinantys parametrai. Kadangi dinamiškai kintanti sritis yra sudėtinga sąveikaujanti sistema, būtina įvertinti ne tik jos vidinius

100

parametrus ir matuoti juos atskirai, bet ir bendrą situaciją, nusakant jos dedamųjų santykius ir dėsningumus. Situaciją tokioje sistemoje galima įvertinti atsižvelgiant į operatyvią informaciją, apibrėžiančią faktinę nagrinėjamos sis-temos parametrų būseną, ir pačios sistemos modelį, atvaizduojantį jos struktūrinius ir funkcinius santykius ir dėsningumus. Sprendimų priėmimo modelis atvaizduoja kognityvių samprotavimų eigą. Taisyklės, atvaizduotos formaliomis E tinklo priemonėmis, pateikia samprotavimų specifikacijas. Sprendimai įgyvendinami sudėtingų sąlygų pozicijų procedūromis, kuriose specifikuojami palyginimams reikalingi parametrai, palyginimų santykiai, jų variantai ir svoriai, išreiškiantys atitinkamo kriterijaus ar varianto palyginamąją svarbą. Sudėtingų perėjimų procedūrose nurodomos parametrų kitimo ribos leidžia nustatyti neleistinas parametrų reikšmes.

Skirtingų duomenų išgavimo metodus įtraukus į sprendimo priėmimo sistemą galima panaudoti ir esant nepilnai informacijai. Laiko parametrų fiksavimas leidžia nustatyti nevienodas duomenų išgavimo sąlygas, dėl kurių gali būti nustatomi neatitikimai ir įvertinamos jų pasireiškimo priežastys.

Išvados

Teisės aktai ir jų paieškos sistemos bei naujos informacinės ir komunikacinės technologijos – tai nauja objektyvi teisės informacijos sistemų integracijos galimybė. Modernizuojama ir tobulinama teisės informacinė sistema tampa labiau prieinama ir patrauklesnė vis daugiau vartotojų. Taikydami šias priemones aplinkos apsaugos darbuotojai gali efektyviai organizuoti įmonių taršos kontrolę. Informacinės sistemos gali būti svarbus žinių šaltinis kiekvienam besidominčiam ne tik aplinkos apsaugos, bet įvairiausia teisės aktų tematika.

Kokybiškai suprojektuota ir įdiegta informacinė sistema padeda atlikti žmogaus veiklą apsunkinantį rutininį darbą. Ją naudodami apdorojame daugybę informacijos, galinčios pateikti faktų ir patarimų, kaip priimti sprendimus, leidžiančius valdyti procesus bei atlikti kontrolę. Informacinė sistema tobulai įgyvendinama, kai naudojamasi progresyvia technologija, patikimais informacijos šaltiniais. Straipsnyje išanalizuotos teisinės informacijos šaltinių pateikimo formos aplinkosaugos srityje. Pasiūlyti aplinkos apsaugos informacinių sistemų projektavimo principai.

LITERATŪRA

1. Chaturvedi A. R. Acquiring Implicit Knowledge in a Complex Domain // Expert Systems with Applications. 1994. Vol. 6. No. 1.

2. Čaplinskas A. General Introduction to Artificial Intelligence // Eds. Wang K., Pranevicius H. Lecturer Notes of the Nordic–Baltic Summer School on Applications of AI to Production Engineering. KTU Press. – Kaunas: Technologija, 1997.

3. Dzemydienė D., Naujikienė R. Informacijos sistemos. Patariamosios sistemos teisėtvarkoje // Informacijos mokslai: Mokslo darbai. – Vilniaus universitetas, 2001. T. 18.

4. Dzemydienė D., Pranevičius H. Integration of Aggregate Approach in Knowledge Representation of Multimodal Transport Svaluation System // Proceedings of International Baltic Workshop „Databases and Information Systems“ (Ed. Barzdinš J.). – Riga, 1998. Vol. 1.

5. Dzemydienė D. An Approach to Modelling Expertise in the Environment Pollution Evaluation System // Eds. Barzdins J., Caplinskas A. Databases and Information Systems. – Dordrecht-Boston-London: Kluwer Academic Publishers, 2001.

6. Dzemydienė D. Decision Support System for Transport Management // Proc. of the Intern. Conf. International Federation of Operation Research Societies IFORS special Conference SPC8

101

„Organisational structures, management, Simulation of Business sectors and Systems“ (Eds. Pranevičius H., Rapp B.). – Kaunas, 1998.

7. Dzemydienė D., Petrauskas R., Naujikienė R. Informacinių sistemų analizė teisės ir valdymo studijose: Konferencijos medžiaga // Informacinės technologijos. – Kaunas: Technologija, 2001.

8. Noe J. D., Nutt G. J. Macro E–nets for Representation of Parallel Systems // IEEE Transactions on Computers. 1973. C–22(5).

9. Teisinės informacijos paieškos sistema LITLEX (2002). Adresas internete: http://www.litlex.lt/.

Legal Information Structure of Environment Protection Systems

for Contamination Evaluation Processes

Dr., Assoc. Prof. Dalė Dzemydienė, Ramutė Naujikienė, Dr. Marija Čaplinskienė

Law University of LithuaniaInstitute of Mathematics and Informatics, Vilnius Pedagogical University

SUMMARY

Dynamic environment has a significant dynamic component, which means that the conditions of the real system at the time the decision is made are the results of all the past history of the system and influence its subsequent behaviour.

The level of representation of dynamical aspects shows the dynamics of observable processes. The multiple objective decision making level deals with the analysis of information obtained from the static sub–model taking into account all possible measurement points revealed in dynamic sub-model of such a system.

The modelled system is regarded as direct mapping of the real enterprise system, and decisions can be based on decisive facts and follow rather deterministic rules. Further actions, operations, etc. are determined throught the mechanism of cooperation of agents which are working by using the temporal information registration window.

The method of applying E-net formalism to represent decision-making process is introduced. The use of E-nets to represent consecutive, recurrent, parallel processes and to model them in time allows formalization of all possible decision which may be determined by concrete conditions at real time point. Extending the set of macro transitions, introducing different levels of detailing, and using resolution location procedures, it is possible to formalize the behaviour of complex processes as well as the knowledge without making the scheme cumbersome.

102

Jurisprudencija, 2002, t. 32(24); 83–94

VIEŠAI NESKELBIAMA INFORMACIJA – PASLAPTIS KAIP SOCIALINIS TEISINIS REIŠKINYS

Dr. Artūras Panomariovas

Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Baudžiamojo proceso katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 46 39Elektroninis paštas bpk@ltu.lt

Pateikta 2002 m. birželio 11 d.Parengta spausdinti 2002 m. gruodžio 12 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Baudžiamojo proceso katedros vedėjas dr. Alvydas Barkauskas ir šio fakulteto Kriminalistikos katedros docentas dr. Ryšardas Burda

S a n t r a u k a

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę visuomeninių santykių pasikeitimas sudarė palankias sąlygas jų dalyvių elgesio bei raiškos laisvei, o tai savo ruožtu sudarė palankias prielaidas viešai neskelbiamai informacijai (paslaptims) plėtotis. Pastaruoju metu Lietuvoje pastebima tendencija neretai to paties turinio viešai neskelbiamą informaciją (paslaptį) įvardyti skirtingais terminais (pavadinimais), o tai ne tik sunkina nusikaltimų, tiesiogiai susijusių su paslaptimi, tyrimą, bet ir sukelia niekada nesibaigiančias bei jokio konkretaus rezultato nepasiekiančias diskusijas, lemia visos paslapčių sistemos, jei tokia kada nors buvo, griūtį. Viena vertus, tokia nesuvienodinta paslapčių terminologija neigiamai atsiliepia teisės normų taikymui, gimdo teisinį nihilizmą, sukuria prielaidas ten, kur nėra pakankamai priežasčių, saugoti paslaptis, jas išrasti arba sukurti. Kita vertus, valstybė, suteikusi asmeniui teisę turėti vienas ar kitas paslaptis, kartu privalo užtikrinti tinkamą tų paslapčių apsaugą.

Tokia situacija skatina studijuoti teisės aktuose įtvirtintą paslapčių įvairovę, sistemiškai suprasti bei paaiškinti „paslaptis“ kaip savotišką socialinį teisinį reiškinį, atskleisti atskiroms paslapčių grupėms būdingus požymius.

Straipsnyje analizuojama paslapties samprata, atskleidžiama jos socialinė teisinė prigimtis, išskiriami atskiroms paslapčių grupėms būdingi teisinio reguliavimo metodai.

Informacija kaip teisinių santykių objektas

Žmogaus gyvenimas glaudžiai susijęs su informacija, jos gavimu, perdirbimu ir mainais. XX–XXI a. informacijai yra skiriama ypač daug dėmesio, gal todėl šis laikotarpis dar yra vadinamas „informacijos arba informacinių technologijų

103

amžiumi“ [1, p. 3]. Ir iš tikrųjų šiuolaikinę visuomenę sunku įsivaizduoti be knygų, be personalinių kompiuterių ir telekomunikacijų, be automatizuotų sistemų ir informacinių technologijų. Informacija, kaip idealus socialinis fenomenas, pilietinės visuomenės kūrimo metu tampa viena svarbiausių visuomenės vertybių, nes būtent informacija daro žmogaus elgesį prasmingą, tikslingą ir rezultatyvų.

Dabartiniu metu mokslinėje literatūroje informacija, kaip objektyvios realybės reiškinys (socialinis fenomenas), yra nagrinėjama keliais aspektais:

gnoseologiniu – informaciją nagrinėjant kaip pažinimo objektą; semantiniu – atskleidžiant paties žodžio „informacija“ reikšmę bei turinį; aksiologiniu – formuojančiu informacijos vertingumo koncepcijas; komunikaciniu – atskleidžiančiu sudėtingą informacinio ryšio prigimtį,

organizacines–technines problemas ir kt. [2, p. 19].Moksliniai informacijos tyrimai leido suformuluoti platų informacijos sąvokų

spektrą. Kiekviena moksliškai pagrįsta sąvoka taip, kaip ji vartojama vienoje ar kitoje mokslo šakoje, pakankamai aiškiai ir teisingai apibrėžia „informaciją“, atskleidžia šios sąvokos turinį. Tačiau bandymai suformuluoti (išvesti) vienintelę, neginčijamą ir viską apimančią (universalią) „informacijos“ sąvoką, kurioje būtų suderintos kelios mokslinės koncepcijos, nebuvo sėkmingi. Ir tai suprantama, nes kalbėti apie informaciją apskritai kaip apie abstrakčią kategoriją praktiškai neįmanoma.

Teisėje „informacija“ dažniausia yra nagrinėjama kaip teisinių santykių objektas, t. y. vertybė, kurią įgyja ir kuria pasinaudoti siekia teisinio santykio dalyviai, įgyvendindami savo teises [3, p. 324]. Tiesa, čia reikėtų atkreipti dėmesį, kad Lietuvos teisės aktuose pati „informacijos“ sąvoka nėra pateikiama [4, p. 41–42]. Tačiau, nepaisant to, jog Lietuvos teisės aktuose nėra įtvirtintos „informacijos“ sąvokos, manytume, kad „informacija“, kaip teisinių santykių objektas, galėtų būti suprantama kaip formalizuotos, vertingos žinios (t. y. žinios, kuriomis remiamasi arba kurios yra naudojamos darant loginę išvadą [5, p. 47]), kurios yra suvoktos (įsisąmonintos) kaip teisingos ir yra skiriamos (skirtos) kitiems asmenims.

Toks informacijos, kaip teisinių santykių objekto, apibrėžimas leistų išskirti ir kai kuriuos informacijai būdingus požymius. Mokslinėje literatūroje informacijos požymiai paprastai yra skirstomi į vidinius ir išorinius [6, p. 19]. Pateiktame informacijos apibrėžime galėtume išskirti tik vidinius požymius, būdingus informacijai, kaip teisės saugomai vertybei:

– materialųjį informacijos požymį, t. y. ne bet kokios žinios, bet tik tos, kurios yra vertingos ir kuriomis remiamasi arba kurios yra naudojamos darant loginę išvadą;

– intelektualųjį informacijos požymį, t. y., kad subjektas žinių perdavimo ar gavimo momentu (nors trumpam) suvoktų (įsisąmonintų), kad žinios yra teisingos;

– komunikacinį informacijos požymį, t. y. tai, kad tokios žinios yra skiriamos kitiems subjektams.

Prie išorinių informacijos, kaip teisinių santykių objekto, požymių galima būtų priskirti informacijos: apsaugos lygį (informacijai taikomus apsaugos reikalavimus), jos suteikimą laiku (operatyvumą), nematerialų pobūdį, nes pati informacija yra nemateriali vertybė, kuri yra materializuojama, t. y. perkeliama į tam tikras laikmenas, ir pan.

Pažymėtina, kad išoriniai informacijos požymiai taip pat gali būti ir kriterijai, kuriais remiantis informacija yra skirstoma į vienas ar kitas grupes. Pavyzdžiui, pagal informacijos apsaugos lygį (taikomus apsaugos reikalavimus) informaciją įmanoma suskirstyti į dvi dideles grupes:

– viešąją informaciją;

104

– viešai neskelbiamą informaciją.Viešai neskelbiama informacija savo ruožtu gali būti skirstoma į:– viešai neskelbiamą informaciją, sudarančią vieną ar kitą paslaptį;– viešai neskelbiamą informaciją, kuri nėra pripažįstama paslaptimi, tačiau

dėl tam tikrų etinių, religinių, kultūrinių ir pan. priežasčių yra viešai neskelbiama (neplatinama)1.

1 Pavyzdžiui, Lietuvos teisės aktai numato atsakomybę už informacijos, propaguojančios rasinės, religinės nesantaikos skleidimą (ATPK 21412 str., BK 721 str. (naujojo BK 170 str.) ir kt.), už pornografinio turinio produkcijos gaminimą, platinimą (BK 242 str. (naujojo BK 309 str.) ir kt.).

105

Viešai neskelbiamos informacijos (paslapčių) teisinė reglamentacija

Žmogaus teisė į informaciją nėra laikoma absoliučia vertybe ir tam tikrais atvejais gali būti ribojama. Tai, kad žmogaus teisė ieškoti, gauti, naudotis ir skleisti informaciją nėra absoliuti, patvirtina ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei tarptautinių teisės aktų, deklaruojančių žmogaus teises, analizė.

Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje numatyta galimybė riboti informacijos laisvę, kai: 1) informacijos laisvės ribojimas yra nustatytas įstatymu, 2) informacijos ribojimu siekiama apsaugoti kitas konstitucines vertybes: teisę į sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą ar konstitucinę santvarką. Be to, informacijos laisvė yra nesuderinama ir su nusikalstamais veiksmais (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. 4 d.).

Panašios normos, t. y. leidžiančios riboti asmens teisę į informaciją, yra įtvirtintos: 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, kurią Lietuva ratifikavo 1995 m., 10 straipsnio 2 dalyje, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 29 straipsnio 2 dalyje bei Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto, prie kurio Lietuva prisijungė 1991 m., 19 straipsnio 3 dalyje.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalimi, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 2 dalimi, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 29 straipsnio 2 dalimi, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 19 straipsnio 3 dalimi, teisės į informaciją apribojimai laikytini teisėtais ir pagrįstais, jeigu jie atitinka dvi sąlygas – formaliąją ir turiningąją.

Formalioji sąlyga reikalauja, kad teisės į informaciją apribojimai būtų nustatomi tik įstatymu, o turiningoji sąlyga nurodo atvejus, kuriems esant teisės į informaciją ribojimai demokratinėje visuomenėje gali būti pripažinti pagrįstais ir pateisinamais. Teisės į informaciją apribojimai demokratinėje visuomenėje laikomi pagrįstais, jeigu tokiais apribojimais siekiama [7]:

– užtikrinti nacionalinio saugumo, teritorinio vientisumo ir viešosios tvarkos interesus;

– užkirsti kelią neramumams ir nusikaltimams;– apsaugoti žmonių sveikatą ir moralę;– apsaugoti kitų žmonių teises ir gerą vardą;– užkirsti kelią konfidencialios informacijos atskleidimui;– garantuoti teismo autoritetą ir nešališkumą [8, p. 45–46].Esant formaliajai ir turiningajai sąlygoms, valstybė, apribodama informaciją,

viešąją informaciją paverčia viešai neskelbiama (arba viešai neplatinama) informacija. Paprastai informacijos apribojimus nulemia tai, kad valstybei, kurios pareiga yra užtikrinti kiekvieno individo teises ir laisves, ne visada pavyksta vienu metu suderinti asmens bei visuomenės interesus. Dėl šios priežasties valstybė, nenorėdama pažeisti pusiausvyros tarp asmeniui garantuotų (laiduotų) teisių ar laisvių bei pačios visuomenės interesų, yra priversta ieškoti būdų, kaip suderinti asmens ir visuomenės interesus. Vienas tokių interesų derinimo būdų ir yra asmens teisių bei laisvių ribojimas vardan viešojo intereso ar teisėto tikslo. Tokių apribojimų leistinas ribas nulemia santykis tarp saugomų vertybių bei tuo metu valstybėje galiojantys teisinių vertybių prioritetai. Demokratinėje valstybėje, kuri yra svarbiausias žmogaus teisių bei laisvių garantas ir kartu – potencialus šių teisių bei laisvių pažeidėjas [9], teisės į informaciją apribojimai grindžiami sveiko proto ir akivaizdžios būtinybės kriterijais, t. y. kai visuomenės interesas akivaizdžiai persveria privatų interesą [10, p. 658] bei siekiama, kad informacijos laisvės apribojimai būtų kaip įmanoma mažesni.

Taip ribojant asmens teisę į informaciją viešoji informacija, kaip jau minėjome, valstybės „dėka“ tampa viešai neskelbiama (arba viešai neplatinama)

106

informacija, todėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 29 straipsnio 2 dalyje, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos žmogaus teisės į informaciją apribojimų sąlygos yra laikomos pagrindinėmis nuostatomis, teisiškai reguliuojančiomis informacijos, sudarančios valstybinę paslaptį, naudojimo, valdymo bei apsaugos santykius. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis, tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 2 dalis, tiek Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 19 straipsnio 3 dalis netiesiogiai įtvirtina valstybės teisę į paslaptį, kuri sukuriama tam, kad valstybė galėtų apsaugoti pačią visuomenę ar atskirus jos individus nuo tam tikrų neigiamų padarinių.

Valstybės teisę turėti paslaptį pripažįsta ir Europos Sąjunga. 1997 m. Amsterdamo sutarties1 [11], iš dalies pakeitusios ir papildžiusios 1992 m. Europos Sąjungos sutartį (Mastrichto sutartis) [12] ir 1957 m. Europos Ekonominės Bendrijos steigimo sutartį (dar vadinamą Romos sutartimi) [13], 296 straipsnio 1 dalyje (Ex. Romos sutarties 223 str. 1 d.) sakoma, kad „<…> jokia valstybė neprivalo teikti informacijos, kurios atskleidimą ji laiko prieštaraujančiu gyvybiniams savo saugumo interesams. Kiekviena valstybė narė gali imtis priemonių, kurias mano esant būtinas gyvybiniams savo saugumo interesams apsaugoti <…>“. Taigi vadovaudamasi Amsterdamo sutarties 296 straipsniu Europos Sąjunga, palieka valstybėms narėms plačias galimybes pačioms nusistatyti savo paslaptis ir paverčia jas vieninteliais „teisėjais“, nustatančiais (sprendžiančiais) informacijos apsaugos (įslaptinimo) lygį. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, kurio pagrindinė funkcija yra užtikrinti teisės laikymąsi aiškinant ir taikant Bendrijos sutartis bei Ministrų Tarybos, Europos Komisijos iš-leistus teisės aktus, praktika taikant Amsterdamo sutarties 296 straipsnį yra gana skurdi, nes tokius ginčus spręsti teismine tvarka paprasčiausiai yra vengiama.

Tiesiogiai asmenų teisė į paslaptį įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje, numatančiame, kad „žmogaus privatus gyvenimas yra neliečiamas. Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami <...>“. Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 12 straipsnyje, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 17 straipsnyje bei kituose tarptautiniuose teisės aktuose, kuriuose yra deklaruojama asmens teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą. Ši teisė apima asmeninį, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. [14]. Be to, teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą apima ir žmogaus būsto neliečiamumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnis) bei susirašinėjimo slaptumą. Tam tikrą teisę į privatumą žmogus turi net ir profesinėje ar komercinėje veikloje [15, p. 433–434].

Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir tarptautinių teisės aktų žmogui garantuota teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą reiškia, kad nei valstybė, nei joks kitas fizinis ar juridinis asmuo neturi teisės kištis į privatų asmens gyvenimą, kontroliuoti asmens elgesį su darbo santykiais nesusijusiu laiku ar bet kokiu kitu būdu pažeisti žmogaus asmeninę (asmenines) paslaptį. Mes neatsitiktinai teigiame, kad ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis, ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis, ir Visuo-tinės žmogaus teisių deklaracijos 12 straipsnis, ir Tarptautinio pilietinių ir politinių

1 2001 m. vasario 26 d. buvo pasirašyta Nicos sutartis, kuri iš dalies turėtų pakeisti ir papildyti Europos Sąjungos, Europos Bendrijų steigimo sutartis ir kai kuriuos su jomis susijusius teisės aktus. Nicos sutartis turėtų įsigalioti tada, kai ją ratifikuos visos Europos sąjungos valstybės. Planuojama, kad tai įvyks 2002 m.

107

teisių pakto 17 straipsnis tiesiogiai įtvirtina teisę į paslaptį, nes pats „neliečiamumas“ gali būti suprantamas kaip teisė turėti privataus gyvenimo paslaptį. Daugelis paslapčių (advokato, susirašinėjimo, paciento medicininė, įvaikinimo ir pan.) yra ne kas kita, kaip teisė į asmeninio (privataus) gyvenimo neliečiamumą. Pagal tai, kaip valstybė garantuoja žmogui asmeninio gyvenimo paslapčių saugumą, kaip dažnai ir kokiomis priemonėmis šios paslaptys yra pa-žeidžiamos, kiek valstybė, jos institucijos ar tarnautojai gali susipažinti su asmens privataus gyvenimo paslaptimis, dažnai sprendžiama apie konkrečioje valstybėje vyraujantį politinį režimą.

Tačiau net ir tais atvejais, kai Lietuvos Respublikos Konstitucija bei tarptautiniai teisės aktai tiesiogiai garantuoja asmens teisę į privatumą arba, kitais žodžiais tariant, tiesioginę teisę turėti asmenines paslaptis, asmuo negali tikėtis visiško privatumo arba garantijų, kad jo paslaptys bus visiškai apsaugotos. Kaip ir žmogaus teisė į informaciją, asmens privataus gyvenimo neliečiamumo teisė nėra absoliuti. Tai, kad teisė į asmens privataus gyvenimo neliečiamumą gali būti pažeista, nulemia visuomenės interesai, kuriuos saugodama valstybė įstatymo nustatyta tvarka, neperžengdama protingumo ribų gali šią teisę pažeisti. Ir jeigu valstybė ribodama žmogaus teisę į informaciją pati sukuria paslaptį, tai pažeisdama žmogaus teisę į privatumą valstybė asmens paslaptį išviešina arba sudaro sąlygas ją išviešinti.

Šiuo metu pasaulio valstybių teisės aktuose bei mokslinėje literatūroje yra įtvirtinta daugiau kaip 90 įvairiausių pavadinimų paslapčių (vien Lietuvos teisės aktuose yra įtvirtinta daugiau kaip 22 pavadinimų paslapčių [16, p. 6–11]). Tiesa, tenka pažymėti, kad kai kurios to paties turinio paslaptys yra įvardijamos skirtingais pavadinimais (terminais), pavyzdžiui: paciento medicininė paslaptis Lietuvos teisės aktuose įvardijama kaip asmens sveikatos, asmens medicininė, medicininė paslaptis.

Tokia nesuvienodinta teisės aktuose įtvirtintų paslapčių terminologija neigiamai atsiliepia teisės normų taikymui [16, p. 8], sukelia niekada nesibaigiančias bei jokio konkretaus rezultato nepasiekiančias diskusijas, lemia visos sistemos, jeigu tokia kada nors buvo, griūtį [17, p. 51].

Žodžio „paslaptis“ semantika

Daugelyje teisės aktų (tiek Lietuvos, tiek užsienio valstybių) nors ir yra vartojamas bendras terminas „paslaptis“, šio termino bendroji reikšmė (samprata) nepateikiama.

Paties žodžio „paslaptis“ turinys gali būti suprantamas dviem prasmėmis: siaurąja ir plačiąja. Siaurąja prasme „paslaptis“ paprastai reiškia tai, „kas slepiama nuo kitų, ne visiems skelbiama“ [18, p. 514], plačiąja prasme „paslaptis“ suprantama kaip objektyvios realybės reiškinys, kurio negalima nei pajusti, nei suprasti arba, kitais žodžiais tariant, kurio negali paaiškinti žmogaus protas.

Mokslinėje literatūroje „paslaptis“ taip pat yra suprantama dviem prasmėmis, t. y.:

– siaurąja, kaip informacija (žinios), kurią vienas subjektas (subjektai) slepia nuo kito subjekto (subjektų);

– plačiąja, kaip gamtos paslaptis [19, p. 9–10].Lietuvių kalboje žodis „paslaptis“ gali būti keičiamas ir kitais žodžiais,

pavyzdžiui: slaptis, slėpinys, misterija, asmeniškas, konspiracija, privatus, konfidencialus, sekretas ir pan. [20, p. 326], kurie dažniausiai yra ne kas kita, kaip žodžio „paslaptis“ sinonimai. Tačiau dažniausiai vietoje žodžio „paslaptis“ mokslinėje literatūroje bei teisės aktuose yra vartojamas žodžių junginys „konfidenciali informacija“, kuris išvertus iš lotynų kalbos (lot. confido,

108

confidentia) reiškia „pasitikėjimą“ [21, p. 120], t. y., plačiąja prasme, tą pačią „paslaptį“. Užsienio valstybių mokslinėje literatūroje bei teisės aktuose žodis „paslaptis“ yra išreiškiamas žodžiais: secret, privacy, mysterious, confidential, secrete, mystere, segreto, secreto, geheimnis, тайна, секрет ir t. t.

Iš žodžio „paslaptis“ turinio sampratos bei atsižvelgdami į tai, kad lietuvių kalboje terminas (žodis) „paslaptis“ gali būti keičiamas sinoniminiu žodžiu „sekretas“ [22, p. 165–166] ir į tai, kad daugelyje pasaulio valstybių žodis „paslaptis“ yra išreiškiamas žodžiais secret, secrete, segreto, secreto, секрет ar pan., galime daryti prielaidą, kad paslaptis yra individo socialinio gyvenimo sritis, kuriai būdingas (reikalingas) „atsiskyrimas“, „padėjimas atskirai“. Šią prielaidą patvirtina ir žodžio „paslaptis“ kilmė. Žodis „paslaptis“ arba „sekretas“ (lot. sec-retum) yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio secerno, kuris išvertus iš lotynų kalbos reiškia atskyrimą, atsiskyrimą arba pasitraukimą į vienumą [21, p. 560].

„Paslapties“ socialinė prigimtis

Paslaptis yra būdinga visoms gyvenimo formoms, nes ji yra viena iš priemonių (būdų) individui išgyventi arba išlikti. Paslapties užuomazgų nesunkiai galime įžvelgti mus supančioje gamtoje: žvėries, persekiojančio savo būsimą auką, ketinimai (tikslas) iki momento, kol bus užpulta auka, yra ne kas kita, kaip ta pati paslaptis, kurios būsima auka iki ketinimo (tikslo) įgyvendinimo pabaigos net nežino. Būtent stebint gamtos, joje gyvenančių gyvių tarpusavio santykius bei prisitaikymą išgyventi natūralioje aplinkoje galima įžvelgti ir dvi paslapties pasireiškimo formas: agresyvumą bei prisitaikymą prie aplinkos (susitapatinimą su supančia aplinka (gamta)) arba gynybą. Šios paslapties pasireiškimo formos išlieka ir gyvybės formai pereinant į aukštesnį išsivystymo lygį, t. y. iš gyvūnų aplinkos pereinant į žmonių aplinką. Ir kuo gyvybės forma sudėtingesnė, tuo sudėtingiau bei subtiliau pasireiškia santykiai ir taip pat subtiliau yra maskuojamos paslapties pasireiškimo formos. Turėti paslaptį reiškia išlikti arba išgyventi vienoje ar kitoje aplinkoje, vienomis ar kitomis gyvenimo sąlygomis. Paslapties turėjimas yra ne kas kita, kaip individo (individų) biologinių, socialinių aplinkybių nulemta reakcija į supančią aplinką. Nėra geresnio būdo apsaugoti individą nuo pavojaus susilieti su kitais, kaip turėti kokią nors paslaptį, kurią jis nori arba turi saugoti [23, p. 334].

Atkreiptinas dėmesys, kad paslapčių poreikis išryškėja jau visuomenės formavimosi pradžioje. Pavyzdžiui, pirmosios slaptos organizacijos pradėjo formuotis dar pirmykštėje bendruomeninėje santvarkoje. Pirmykštės bendruomeninės santvarkos irimas, nulemtas gamybos produktų pertekliaus, turėjo įtakos visuomeninių santykių pasikeitimui (formavosi naujos nuosavybės formos, visuomenė skirstėsi į klases ir pan.). Savo ruožtu visuomeninių santykių pasikeitimas sudarė palankias visuomeninių santykių dalyvių elgesio bei išraiškos laisvės sąlygas, nes tuo metu atskiras individas jau nebebuvo taip glaudžiai susijęs su savo gentimi ar bendruomene. Visa tai sudarė palankias prielaidas paslaptims toliau plėtotis bei įvairiai pasireikšti. Ten, kur nėra pakankamai priežasčių saugoti paslaptį, „paslaptys“ išrandamos arba sukuriamos, o tuomet jas „žino“ ir „supranta“ tik privilegijuoti išrinktieji [23, p. 334]. Ir jeigu primityvioje visuomenės formavimosi pakopoje paslaptingumo poreikis yra gyvybiškai svarbus, nes bendra paslaptis sutvirtina visuomenę, palaiko jos solidarumą, tai aukštesniame visuomenės išsivystymo lygyje – socialinėje visuomenėje paslaptis kompensuoja individualios asmenybės vientisumo stoką. Taigi asmuo bei pati visuomenė turi ir saugo paslaptį per visą savo raidos laikotarpį.

Paslapties, kaip socialinės–teisinės vertybės,

109

požymiai ir sąvoka

Teisės aktų analizė leidžia išskirti paslapčiai, kaip socialinei–teisinei vertybei, būdingus požymius:

1. Paslaptis – tai tam tikra informacija.Mes manome, kad paslaptis, kaip socialinė–teisinė vertybė, t. y. tokia, kurią

saugo teisės aktai, pirmiausiai yra tam tikra informacija. Be to, manytume, kad kalbant apie tas paslaptis, kurių Lietuvos Respublikos įstatymai ar kiti teisės aktai nesaugo, joms apibūdinti yra vartotinas terminas žinios, bet ne informacija, kadangi teisės aktų nesaugoma (neginama) paslaptis neatitinka mūsų išskirtų informacijai, kaip teisės normų saugomai vertybei, būtinų (būdingų) požymių. Pavyzdžiui, tam tikra gamtos paslaptis nebus niekam patikėta (skirta), t. y. neturės komunikacinio požymio, nes dėl objektyvių priežasčių jos niekas nežino, ją galima tik atsitiktinai atskleisti arba sužinoti, negalima nustatyti (įvertinti) gamtos paslapties vertės, žinių, sudarančių gamtos paslaptį, teisingumo, t. y. nėra intelektualaus požymio ir pan. Todėl, mūsų nuomone, visai pagrįstai teisės aktais saugomos paslaptys daugelyje šių aktų yra įvardijamos kaip informacija. Tačiau yra ir išimčių. Pavyzdžiui, šiuo metu galiojančiame 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnyje, kuriame yra aprašyta šnipinėjimo nusikaltimo sudėtis, valstybės paslaptis yra įvardijama ne kaip „informacija“, bet kaip „žinios“. Terminas „žinios“ taip pat vartojamas Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo 21 straipsnio, reglamentuojančio Seimo kontrolieriui perduoto skundo tyrimo tvarką, 2 dalyje; Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo 14 straipsnio 2 dalies 16 punkte; Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 61 straipsnyje bei kituose teisės aktuose.

Paslaptis – tai vertinga informacija. Informacijos vertingumas yra požymis, būdingas tiek visai paslapčių sistemai, tiek ir pačiai informacijai, kaip teisės normų saugomai vertybei. Socialinė paslapties prigimtis visų pirma pasireiškia per subjektyvistinį informacijos vertingumą. Subjektyvistinis informacijos vertingumas yra tam tikros apimties informacijos reikšmingumas [24, p. 10]. Ar informacija tam tikru laiko momentu yra reikšminga ar ne, sprendžia konkretus asmuo, t. y. fizinis asmuo, tam tikros socialinės asmenų grupės, susibūrusios kokiam nors tikslui siekti, valstybė. Atkreiptinas dėmesys, kad subjektyvusis informacijos, sudarančios vieną ar kitą paslaptį, vertingumas, t. y. jos reikšmingumo tam tikru laiko momentu nustatymas ar vertinimas yra glaudžiai susijęs ir su informacijos apimtimi arba jos kiekiu, kuris yra slepiamas nuo konkrečių asmenų ar pačios visuomenės. Nustačius subjektyvistinį informacijos turinio reikšmingumą vieša informacija paverčiama nevieša, tai nulemia slepiamos informacijos apimtį arba jos kiekį. Savo ruožtu neribotas slepiamos informacijos kiekis susijęs su visuomenės požiūriu į slepiamą informaciją, nes kuo daugiau informacijos yra slepiama nuo kitų asmenų, tuo asmenys (asmenų grupės), slepiantys tokią informaciją, greičiau įtariami socialinių normų, tuo metu dominuojančių masinėje sąmonėje, pažeidimu. Pavyzdžiui, visuomenė, gaudama nenuoseklią, prieštaringą informaciją apie valstybėje vykstančius valstybinių objektų privatizacijos procesus, visai pagrįstai pradeda įtarti privatizaciją vykdančius konkrečius asmenis ar jų korporacijas neteisingu, netinkamu valstybinės nuosavybės perskirstymu arba paskirstymu būsimiesiems naujos nuosavybės formos savininkams.

Taigi jei paslapties, kaip teisės aktų saugomos vertybės, turinį pirmiausiai sudaro tam tikro pobūdžio informacija, tai tokiai paslapčiai visų pirma yra būdingi tie patys požymiai, kurie būdingi ir pačiai informacijai. Tačiau, be bendrų paslapčiai ir informacijai būdingų požymių, galima išskirti papildomus požymius, būdingus tik viešai neskelbiamai informacijai, sudarančiai vieną ar kitą paslaptį:

110

2. Paslaptis turi būti patikėta arba ją gali žinoti tik nedidelis (ribotas) subjektų skaičius.

Šis požymis pirmiausiai yra susijęs su socialine paslapties kilme ir jos paskirtimi, nes pati paslaptis, kaip minėjome, siaurąja prasme ir yra tai, ką vienas asmuo (ar asmenys) slepia nuo kitų arba ne visiems skelbia. Dar senovės Egipte ir Indijoje žyniai jiems žinomą vieną ar kitą informaciją arba, kitais žodžiais tariant, paslaptį, patikėdavo tik sau artimiems asmenims, kurie dažniausiai taip pat būdavo žyniai [24, p. 7]. Ir kuo asmenų, kuriems yra patikėta informacija, sudaranti paslaptį, yra mažiau, tuo didesnė tikimybė tą paslaptį išsaugoti. Gal todėl paslaptys dažniausiai yra patikimos tik artimiems asmenims arba tiems asmenims, kuriems yra būtina tas paslaptis žinoti dėl jų darbo, profesinių pareigų atlikimo pobūdžio ir pan. Paslapties patikėjimas griežtai ribotam asmenų skaičiui glaudžiai susijęs su kitu paslapčiai būdingu ir būtinu požymiu:

3. Paslaptis turi būti tinkamai ir pakankamomis priemonėmis apsaugota nuo atskleidimo.

Šis bei mūsų prieš tai minėtas paslapties požymis, t. y., kad paslaptis turi būti patikėta arba ją gali žinoti tik nedidelis (ribotas) subjektų skaičius, gali būti laikomi išvestiniais vienas kito požymiais arba sudėtinėmis vienas kito dalimis, nes, viena vertus, nedidelis arba ribotas asmenų, kuriems gali būti patikėta paslaptis, skaičius yra ne kas kita, kaip viena iš priemonių tinkamai apsaugoti paslaptį, kita vertus, asmenys, kuriems buvo patikėta informacija, sudaranti vieną ar kitą paslaptį, turi imtis (arba imasi) tam tikrų priemonių, kad jiems patikėta tokio pobūdžio informacija būtų tinkamai išsaugota. Paslaptis saugoma gana įvairiomis priemonėmis bei būdais: tai ir atitinkamų leidimų ar draudimų naudotis tam tikra informacija, sudarančia vieną ar kitą paslaptį, įvedimas, ir teisinės atsakomybės už neteisėtą tam tikros paslapties atskleidimą arba už netinkamą naudojimąsi, disponavimą informacija, sudarančia vieną ar kitą paslaptį, ir maksimalių įslaptinimo terminų nustatymas.

Demokratinėje valstybėje paslaptis, kaip teisinė kategorija veikia neperžengdama leidimų ir draudimų arba, kitais žodžiais tariant, paslapčiai yra būdingi du teisinio reguliavimo metodai (būdai) – imperatyvusis ir dispozityvusis. Pavyzdžiui, valstybinėms paslaptims1 (valstybės, tarnybos, karinėms) būdingas imperatyvusis teisinio reguliavimo metodas. Lietuvos bei kitų valstybių teisės aktuose valstybinės paslaptys veikia neperžengdamos tam tikrų leidimų, t. y. įstatymu nustatomos informacijos, kuri gali būti pripažinta valstybine paslaptimi, kategorijų baigtinis sąrašas, įvedami specialūs leidimai, suteikiantys asmeniui subjekto teisę dirbti arba susipažinti su informacija, sudarančia valstybinę paslaptį, nustatomi maksimalūs informacijos įslaptinimo terminai ir pan. Nustatant informacijos, kuri gali būti pripažinta valstybine paslaptimi, kategorijų baigtinį sąrašą bei specialų naudojimosi tokia informacija režimą ir terminus, siekiama, ribojant subjekto teisę ieškoti, gauti, naudotis bei skleisti tam tikrą informaciją, apsaugoti viešąjį interesą ir kartu garantuoti, kad nebūtų ribojama ta informacija, kuri užtikrina (arba padeda užtikrinti) tinkamą visuomenės funkcionavimą. Asmuo, kuriam buvo suteiktas leidimas dirbti ar susipažinti su informacija, sudarančia valstybinę paslaptį, taip pat veikia neperžengdamas leidimų ribų arba, kitais žodžiais tariant, jo veiklai (darbui su valstybinėmis paslaptimis) būdingas imperatyvusis teisinio reguliavimo metodas, t. y. dirbant su valstybinėmis paslaptimis asmeniui yra leidžiami tik tie veiksmai (arba ta veikla, kuri yra susijusi su valstybinėmis paslaptimis), kurie yra griežtai nustatyti tam tikruose teisės aktuose, visi kiti veiksmai (ar veikla), jeigu jie nėra reglamentuoti teisės aktais, yra draudžiami. Tokie asmenys paprastai neturi pasirinkimo laisvės, nes jų teises ir pareigas dirbant su informacija, sudarančia valstybinę paslaptį,

1 Valstybinėmis paslaptimis yra laikytinos tos paslaptys, kurių nuosavybės teisė priklauso valstybei.

111

aiškiai ir konkrečiai apibrėžia teisės aktai. Suteikus asmeniui leidimą dirbti ar susipažinti su informacija, sudarančia valstybinę paslaptį, asmuo įgyja ne tik specialią subjektinę teisę dirbti ar susipažinti su valstybinėmis paslaptimis, bet ir įgauna pareigą tinkamai laikytis teisės aktais nustatyto valstybinės paslapties apsaugos režimo.

Komercinės, profesinės ir kitos asmeninės reikšmės paslaptys veikia neperžengdamos draudimų ribų arba, kitais žodžiais tariant, joms yra būdingas dispozityvusis teisinio reguliavimo metodas, t. y. valstybei draudžiama (išskyrus įstatymo numatytus atvejus) pažeisti asmeninės reikšmės paslaptis, o pačiam asmeniui dažnai yra draudžiama prie asmeninės reikšmės paslapčių priskirti tik tam tikrą teisės aktuose imperatyviai įvardintą informaciją. Pavyzdžiui, prie komercinių paslapčių draudžiama priskirti tą informaciją, kuri yra susijusi su produkto pavadinimu, produkto poveikio vartotojų sveikatai tyrimų rezultatais, detoksikacijos ir (ar) saugaus sunaikinimo metodais, produkto tyrimo metodais ir pan. [25]. Teisės aktai pačiam asmeniui suteikia plačias galimybes nusistatyti asmeninės reikšmės paslaptis, nuspręsti, kam, kokiais atvejais ir kokia forma patikėti tokio pobūdžio paslaptis.

Neteisėtas atskleidimas ar specialaus naudojimosi informacija, sudarančia vieną ar kitą paslaptį, režimo pažeidimas užtraukia asmeniui materialinę, civilinę, drausminę, administracinę ar baudžiamąją atsakomybę. Neteisėtai atskleidus ar pažeidus naudojimosi paslaptimi režimą tos paslapties savininkui, jos valdytojui ar naudotojui arba kitam asmeniui padaroma materialinė, moralinė, politinė ar kita žala. Žala yra ne tik viena iš būtinų sąlygų teisinei atsakomybei atsirasti, bet ir gali būti pripažinta vienu pagrindinių paslapčių klasifikacijos kriterijų. Be to, vertindami teisės aktuose įtvirtintų paslapčių terminų daugetą galime teigti, kad žala, atsirandanti neteisėtai atskleidus ar pažeidus naudojimosi paslaptimi režimą, yra ir vienas iš kriterijų, padedančių įvairias paslaptis susieti į visumą.

Taigi mūsų išskirti paslapties požymiai leidžia suformuluoti paslapties, kaip socialinės teisinės vertybės, sąvoką. Paslaptis – tai konkrečiam žmogui, žmonių grupei, visuomenei (valstybei) vertinga, reikšminga informacija, kuri yra patikėta arba kurią žino ribotas asmenų skaičius ir kuri yra tinkamai bei pakankamomis priemonėmis apsaugota nuo atskleidimo.

Paslaptis kaip socialinis–teisinis institutas

Įvertindami tai, kad paslaptis egzistuoja dviejose visuomeninio gyvenimo sferose: visuomeninėje ir teisinėje, paslaptį dar galime įvardinti ir kaip atskirą socialinį–teisinį institutą. Prielaidą, kad paslaptis gali būti suprantama kaip socialinis–teisinis institutas, patvirtina ir teisės teorija, nes pagal teisės teoriją, teisės institutas yra ne kas kita, kaip objektyviai vienos teisės šakos viduje atsiskyrusių arba keleto šakų tarpusavyje susijusių teisės normų, reguliuojančių nedidelę grupę rūšinių giminingų santykių, visuma [26, p. 146]. Specifinis paslap-čių teisinio reguliavimo dalykas (objektas), t. y. teisės normomis reguliuojami žmonių santykiai, kylantys iš informacijos priskyrimo paslaptims, paslapčių išsaugojimo, gavimo, naudojimo, valdymo, disponavimo, išslaptinimo bei specifiniai paslapčių teisinio reguliavimo metodai leidžia apie paslaptis kalbėti kaip apie tam tikrą socialinį–teisinį institutą, apimantį ir atskiras baudžiamojo proceso normas.

Paslapčių institutas gali būti suprantamas keliomis prasmėmis: objektyviąja, subjektyviąja arba aksiologine.

Objektyviąja prasme paslapties institutas – tai visuma teisės normų, reglamentuojančių informacijos priskyrimą prie paslapčių, paslapčių išsaugojimo, gavimo, naudojimo, valdymo, disponavimo, išslaptinimo sąlygas ir tvarką.

112

Subjektyviąja prasme paslapties institutas gali būti suprantamas kaip teisėto informacijos valdytojo, savininko teisė spręsti, kokia informacija ar kokios informacijos sudėtinės dalys sudaro paslaptį [27, p. 32].

Aksiologine prasme paslapties institutas – tai socialinė vertybė, susiformavusi kaip žmogaus civilizacijos padarinys ir apimanti tą visuomeninių santykių sritį, kuri dėl savo reikšmingumo žmogui, visuomenei ar valstybei negali būti visiems prieinama ir kuri reikalauja specialios apsaugos.

Socialiniam–teisiniam paslapties institutui yra būdingi keli struktūriniai elementai:

– informacijos, sudarančios vieną ar kitą paslaptį, priskyrimo prie vienos ar kitos paslapties moksliškai pagrįsti principai bei kriterijai (išimtis – asmens privataus ar šeiminio gyvenimo paslaptis, nes ši paslaptis yra sukuriama tik individo vidinių įsitikinimų pastangomis);

– informacijos, sudarančios vieną ar kitą paslaptį, apsaugos mechanizmas;– sankcijos, taikomos už neteisėtą paslapties atskleidimą ar už naudojimosi

paslaptimi režimo pažeidimą. Nors visi šie paslapties instituto elementai yra vienaip ar kitaip reguliuojami

valstybės, tačiau „aklas“ arba eklektiškas teisinis paslapčių reglamentavimas, mokslinės paslapčių, kaip socialinio–teisinio reiškinio, koncepcijos nebuvimas skatina piktnaudžiavimą susiklosčiusia padėtimi bei sudaro palankią dirvą teisiniam nihilizmui plėtotis. Demokratinėje valstybėje vyraujančių paslapčių analizė, paslapčių sistemos sukūrimas ir jos mokslinis pagrindimas yra būtinas, nes valstybė privalo sukurti gerai apgalvotą bei pagrįstą teisinį mechanizmą, kuris galėtų garantuoti pakankamą viešai neskelbiamos informacijos, sudarančios vieną ar kitą paslaptį, apsaugą, apibrėžti paslapčių veikimo ribas bei informacijos, kuri galėtų būti pripažinta paslaptimi, apimtis. Tokią valstybės pareigą sukelia pačios visuomenės noras būti atvirai ir būtinybė užtikrinti kiekvieno asmens, visuomenės ar valstybės saugumą.

113

Išvados

1. Paslaptis gali būti laikoma viena iš viešai neskelbiamos informacijos atmainų.

2. Valstybė „paslaptis“ sukuria dviem būdais: netiesioginiu ir tiesioginiu. Paslaptis, kurias mes įpratę vadinti „valstybės“, „tarnybos“ ar „karine“, valstybė sukuria netiesioginiu būdu, t. y. ribodama žmogaus teisę į informaciją, esant tam tikroms (formaliajai ir turiningajai) sąlygoms. Paslaptis, kurias vadiname „profesinėmis“, „komercinėmis“, „asmens privataus gyvenimo“ ir pan., valstybė, siekdama užtikrinti asmens teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, profesinės, ūkinės–komercinės veiklos laisvę, sukuria tiesioginiu būdu, t. y. valstybė tiesiogiai pripažįsta žmogaus teisę turėti tam tikras asmeninės reikšmės paslaptis.

3. Žodžio „paslaptis“ turinio analizė leidžia daryti prielaidą, kad paslaptis yra individo socialinio gyvenimo sritis, kuriai būdingas (reikalingas) „atsiskyrimas“, „padėjimas atskirai“.

4. Paslapčiai, kaip socialiniam reiškiniui, yra būdingos dvi pasireiškimo formos: agresija ir gynyba.

5. Siaurąja prasme paslaptimi galime vadinti tą atskiram žmogui, žmonių grupei, visuomenei (valstybei) vertingą, reikšmingą informaciją, kuri yra patikėta arba kurią žino ribotas asmenų skaičius ir kuri yra tinkamai bei pakankamomis priemonėmis apsaugota nuo atskleidimo.

6. Paslaptims yra būdingi du teisinio reguliavimo metodai – imperatyvusis ir dispozityvusis, čia:

– imperatyvusis – būdingas valstybinės reikšmės paslaptims, nes valstybė nustato įstatymu informacijos, kuri gali būti pripažinta valstybine (valstybės, tarnybos) paslaptimi, baigtinį kategorijų sąrašą, įveda specialius leidimus, suteikiančius asmeniui subjektinę teisę dirbti ar susipažinti su informacija, sudarančia valstybinę paslaptį, nustato maksimalius informacijos įslaptinimo terminus ir pan.;

– dispozityvusis – būdingas asmeninės reikšmės paslaptims, nes tokio pobūdžio paslaptys yra sukuriamos žmogaus (žmonių grupės) vidinių įsitikinimų dėka ir valstybei paprastai draudžiama (išskyrus įstatymo nustatytus atvejus) pažeisti tokio pobūdžio paslaptis.

7. Specifinis paslapčių teisinio reguliavimo dalykas (objektas), t. y. teisės normomis reguliuojami žmonių santykiai, kylantys iš informacijos priskyrimo paslaptims, paslapčių saugojimo, naudojimo bei specifiniai paslapčių teisinio reguliavimo metodai leidžia paslaptis priskirti atskiram socialiniam–teisiniam institutui, kuris savo ruožtu gali būti suprantamas keliomis prasmėmis, pavyzdžiui, objektyviąja, subjektyviąja ir pan.

LITERATŪRA

1. Кураков Л. П., Смирнов С. Н. Информация как объект правовой защиты. – Москва: Гелиос, 1998.

2. Овчинский С. С. Оперативно–розыскная информация Под. ред. Овчинского А. С. и Овчинского В. С. – Москва: ИНФРА–М, 2000.

3. Vaišvila A. Teisės teorija: Vadovėlis. – Vilnius: Justitia, 2000.4. Cininas A. Aktualios įrodymų sampratos ir jų leistinumo problemos Lietuvos baudžiamojo proceso

teorijoje ir praktikoje // Jurisprudencija. – Vilnius, 2001. T. 23 (15).5. Крылов В. В. Расследование преступлений в сфере информации. – Москва: Городец, 1998. 6. Ярочкин В. И. Безопасность информационных систем. – Москва: Ось–89, 1996.

114

7. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos alkoholio kon-trolės įstatymo 1 ir 30 straipsnių, Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 1, 3 ir 11 straipsnių, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 2 d. nutarimo Nr. 179 „Dėl alkoholio reklamos kontrolės“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės žinios. 1997. Nr. 15–314.

8. Švedas G. Visuomenės informavimo įstatymas bei žmogaus teisių ir laisvių apsaugos problemos // Teisės problemos. 1997. Nr. 3.

9. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės pa-slapčių ir jų apsaugos įstatymo 5 ir 10 straipsnių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. kovo 6 d. nutarimų Nr. 309 ir 310 atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normoms“ // Valstybės žinios. 1996. Nr. 126–2962.

10. Feldman D. Civil Liberties and Human Rights in England and Wales. – Oxford: Clarendon Press, 1993.

11. Treaty of Amsterdam amending the treaty on European Union, the treaties establishing the Euro-pean Communities and certain related acts // Official Journal C’1997. Nr. 340–1.

12. Treaty on the European Union (Maastricht Treaty) // Official Journal C’1992. Nr. 191–1.13. Treaty establishing the European Community // Official Journal C’1997. Nr. 340–1.14. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės

veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1 dalies ir Lie-tuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 198–1 straipsnio 1 bei 2 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės žinios. 2000. Nr. 80–2423.

15. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1992 m. gruodžio 16 d. sprendimas Niemietz prieš Vokietiją // Berger V. Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencija. – Vilnius: Pradai, 1997.

16. Panomariovas A., Rudzkis T. Ar pakankamas paslapčių reglamentavimas Lietuvos Respublikos teisės aktuose? // Justitia. 1999. Nr. 2.

17. Савицкий В. М. Язык процессуального закона. – Москва: Наука, 1987.18. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas: III pataisytas ir papildytas leidimas / Keinys St., Klimavičius

J., Paulauskas J. ir kt. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993.19. Шиверский А. А. Защита информации: проблемы теории и практики. – Москва: Юристъ,

1996.20. Paulauskas J. Sisteminis lietuvių kalbos žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1987.21. Lotynų–lietuvių kalbų žodynas / Spec. redaktorius Kuzavinis K. – Vilnius: Valstybinė politinės ir

mokslinės literatūros leidykla, 1958.22. Lietuvių kalbos sinonimų žodynas / A. Lyberis. – Kaunas: Valstybinė pedagoginės literatūros lei-

dykla, 1961.23. Jung C. G. Psichoanalizė ir filosofija: Rinktinė.– Vilnius: Pradai, 1999.24. Фатьянов А. Тайна и право (основные системы ограничений на доступ к информации в

российском праве): Монография. – Москва: МИФИ, 1999.25. Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatymas // Valstybės žinios. 1999. Nr. 52–1673; 2001.

Nr. 64–2324.26. Vansevičius S. Valstybės ir teisės teorija: Mokomoji priemonė. – Vilnius: Justitia, 2000.27. Смолькова И. В. Проблемы охраняемой законом тайны в уголовном процессе:

Диссертация на соискание ученой степени докт. юрид. наук. – Иркутск, 1998.

Publicly Non-releasable Information - Secrets as Social Legal Phenomenon

Dr. Artūras PanomariovasLaw University of Lithuania

SUMMARY

115

The restoration of independence in Lithuania created favourable conditions for freedom of behaviour and self-expression of participants of public relations, and this in its turn led to auspicious preconditions for development of publicly non-releasable information (secrets). Recently there is a tendency in Lithuania that often publicly non-releasable information (a secret) being of rather the same content is defined by different terms (names), which not only burdens investigation of crimes related directly to secrets, but also arises never-ending discussions that often lead to no concrete result, conditioning collapse of the whole system of secrets, if such has ever existed. On the one hand, such disorder in terminology of secrets has a negative impact on application of legal standards, causes legal nihilism and in cases, where there are not enough reasons to protect secrets, it creates preconditions to invent or create them. On the other hand, the State granting a person the right to have secrets of one kind or another has to ensure the proper protection of these secrets at the same time.

Such situation stipulates the necessity to study diversity of secrets prevailing in the legal acts, to understand and explain „secrets“ as social legal phenomena and to reveal features characteristic for separate groups of secrets.

In this article legal nature of secret is revealed, and methods of legal regulation for separate groups of secrets are analyzed.

116

Jurisprudencija, 2002, t. 32(24); 95–103

OMBUDSMENAS IR VIEŠASIS ADMINISTRAVIMAS

Dr. Birutė Pranevičienė

Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Administracinės teisės ir proceso katedra Ateities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 45 45Elektroninis paštas lprane@tef.ktu.lt

Pateikta spausdinti 2001 m. gruodžio 15 d.Parengta spausdinti 2002 m. gruodžio 20 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Administracinės teisės ir proceso katedros vedėjas docentas dr. Algimantas Dziegoraitis ir šios katedros docentas dr. Algimantas Urmonas

S a n t r a u k a

Straipsnyje „Ombudsmenas ir viešasis administravimas“ siekiama aptarti ombudsmeno institucijos ir viešojo administravimo santykį, ombudsmeno paskirtį ir atliekamas funkcijas bei įvertinti Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių (ombudsmenų) galimybes daryti įtaką tobulinant viešąjį administravimą.

Straipsnį sudaro 2 dalys. Pirmojoje aptariama ombudsmeno instituto paskirtis, veiklos ypatybės ir santykis su valstybės valdymo institucijomis. Antrojoje dalyje nustatoma Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių vieta Lietuvos teisinėje sistemoje ir aptariama jų veikla, darant įtaką viešajam administravimui.

Administracinės teisės doktrinoje ombudsmeno institutas žinomas kaip žmogaus teisių gynimo institucija. Ombudsmeno paskirtis – ginti žmogaus teises nuo netinkamų viešojo administravimo institucijų pareigūnų veiksmų. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriai atlieka šias funkcijas: gina piliečių teises nuo pareigūnų piktnaudžiavimo bei biurokratizmo, vykdo parlamentinę kontrolę, išsiaiškina netinkamo administravimo subjektyvias ir objektyvias priežastis, pateikia rekomendacinius sprendimus, nurodančius, kaip gerinti viešąjį administravimą, ir dalyvauja tobulinant teisės aktus.

Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriai naudojasi įstatymo suteiktomis galiomis ir nustatę teisinio reguliavimo disfunkcijas, lemiančias žmogaus teisių pažeidžiamumą, siūlo pakeisti galiojančius arba priimti naujus teisės aktus.

Įvadas

Viešasis administravimas kaip mokslas ir kaip praktika atsirado XIX a. pabaigoje, tačiau Lietuvoje šis terminas įsitvirtino palyginti neseniai. Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymas, priimtas 1999 m. birželio mėn. 17

117

d., apibrėžia viešojo administravimo subjektus, jų veiklos principus, nustato administracinio reglamentavimo, viešųjų paslaugų teikimo administravimo bei institucijų vidaus administravimo pagrindus ir kita. Įstatyme viešasis administravimas apibūdinamas kaip „įstatymais ir kitais teisės aktais reglamentuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomoji veikla, skirta įstatymams, kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti“ [1].

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta nuostata „valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“ [2] yra glaudžiai susijusi su konstituciniu žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu prigimtinėmis. Šių teisių pripažinimas, gerbimas ir apsauga – svarbiausias demokratinės valstybės tikslas. Konstitucinis valstybės paskirties tarnauti žmonėms įteisinimas yra nesuderinamas su valstybės dominavimu asmens atžvilgiu. Šia principine nuostata yra pagrįstas ir Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymas, kurio 1 straipsnyje suformuluotas tikslas – „sudaryti būtinas teisines prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, taip pat skatinti viešojo administravimo institucijų administracinius gebėjimus, didinti jų veiklos efektyvumą“ [1].

Mokslininkai pastaruoju metu nemažai diskutuoja viešojo administravimo tobulinimo tema, daugiausiai dėmesio skirdami viešojo administravimo efektyvumo didinimo, viešojo administravimo institucijų struktūros formavimo bei tobulinimo klausimams. Šiuo straipsniu mėginama prisidėti prie minėtos diskusijos, aptarti viešojo administravimo gerinimo galimybes, atkreipti dėmesį į išryškėjusį mūsų valstybėje poreikį užtikrinti, jog viešojo administravimo institucijų pareigūnai tinkamai elgtųsi su piliečiais bei nepažeistų jų teisių.

Vakarų valstybėse viešojo administravimo pareigūnų veiklos teisėtumo kontrolę paprastai padeda atlikti ombudsmenas, kuris tiria skundus dėl viešojo administravimo institucijų pareigūnų piktnaudžiavimo ir biurokratizmo bei atlieka bendresnes viešojo administravimo subjektų veiklos kontrolės funkcijas. Lietuvoje išvardytų tikslų specifiniu būdu padeda siekti Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaiga.

Šiame straipsnyje siekiama aptarti ombudsmeno institucijos ir viešojo administravimo santykį, išryškinti ombudsmeno paskirtį bei atliekamas funkcijas, taip pat įvertinti Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių (ombudsmenų) galimybes daryti įtaką tobulinant viešąjį administravimą.

Siekiant atskleisti ombudsmeno instituto paskirtį ir atliekamas funkcijas buvo išanalizuota mokslinė literatūra bei ombudsmenų veiklą reglamentuojantys įvairių šalių teisės aktai. Taip pat buvo atlikta Lietuvos Respublikos įstatymų, Seimo kontrolierių metinių ataskaitų, bylų analizė, įgalinusi įvertinti Seimo kontrolierių įtaką tobulinant viešąjį administravimą.

Ombudsmeno instituto paskirtis

Ombudsmenas yra vienas iš žmogaus teisių gynimo juridinių mechanizmų sistemos elementų. Ombudsmeno institucija atsirado Skandinavijoje: 1809 m. ji buvo įkurta Švedijoje, vėliau pradėjo veikti Suomijoje (1919 m.), Danijoje (1953 m.) ir Norvegijoje (1962 m.).

Turėdamas gana senas veiklos tradicijas ombudsmenas ypač populiarus tapo pastaruoju dešimtmečiu: šiuo metu egzistuoja apie pusė tūkstančio įvairių ombudsmenų institucijų. Ilgą laiką buvęs tipiška europietiška institucija, ombudsmenas buvo sėkmingai pritaikytas ir kituose žemynuose (Australijoje, Amerikoje, keliose Afrikos ir Azijos valstybėse, etc.), taip pat įvairiose politinėse ir

118

socialinėse sistemose (pvz., pagal Europos Bendrijos steigimo sutartį buvo įsteigta Europos Sąjungos ombudsmeno pareigybė).

Pastebima, jog paplito ne tik klasikinio modelio ombudsmeno institucijos, veikiančios viešosios teisės srityje, bet ir įvairios specializuotos ombudsmeno institucijos, tiriančios tik vienos rūšies piliečių skundus, pavyzdžiui, dėl mokesčių mokėtojų teisių pažeidimo ar lygių vyrų ir moterų teisių pažeidimo, etc. Be to, pastaruoju metu vis daugiau ombudsmenų veikia ir privačiame sektoriuje (pvz., kai kuriuose JAV privačiuose universitetuose veikia ombudsmenai, padedantys spręsti konfliktus, kylančius tarp studentų ir universiteto administracijos).

Nepaisant ombudsmeno instituto modifikacijos visgi reikia paminėti vieną esminį dalyką, kuris per visą ombudsmeno gyvavimo laikotarpį nepakito – ombudsmeno instituto paskirtis liko ta pati [3, p. 86–87]. Kai kurių autorių nuomone, tiksliausiai šio instituto esmę ir paskirtį atspindi toks apibūdinimas: „ombudsmenas yra eilinio žmogaus gynėjas“ [4, p. 163].

Atsižvelgus į ombudsmeno misiją – žmogaus teisių gynimą kai kuriose valstybėse nacionalinėse ombudsmenų įstaigose dirbantys pareigūnai buvo pavadinti žmogaus teisių komisarais, žmogaus teisių įgaliotiniais (Rusijoje – Уполномоченный по делам человека), liaudies gynėjais (Portugalijoje – Defensors del Pueblo), tarpininkais (Prancūzijoje – Mediateurs de la Republique), Parlamento komisarais (Anglijoje – Parliamentary Comissioner), Seimo kontrolieriais (Lietuvoje), o kitose valstybėse ši žmogaus teisių gynimo institucija vadinama jau įprastu tarptautiniu teisiniu terminu „ombudsmenas“.

Viena vertus, ombudsmenas, kaip minėta, yra žmogaus teisių gynimo institucija. Antra vertus, klasikinė ombudsmeno įstaiga yra viena iš institucijų, atliekančių Parlamento kontrolę. Be pagrindinės savo funkcijos – įstatymų leidybos, Parlamentas kontroliuoja jų vykdymą ir valdymo organų sistemos, kitaip sakant, administracijos veiklą. Taigi viena iš Parlamento funkcijų – prižiūrėti Vyriausybę bei kitas valdymo institucijas. Tam tikslui efektyviai gali pasitarnauti ombudsmenas: ši institucija suteikia realiausią galimybę informuoti Parlamentą apie netinkamą valstybės tarnautojų veiklą. Kaip pažymėjo Švedijos Parlamento ombudsmenas Thomas Bullas, „ombudsmenas yra Parlamento narių akys ir ausys. Jo tikslas yra kontroliuoti, kad Vyriausybė bei jos institucijos laikytųsi įstatymų“ [5, p. 36].

Lietuvoje ombudsmeno instituciją pavadinus Seimo kontrolierių įstaiga matyt buvo norėta pabrėžti, kad kontrolė vykdoma Seimo vardu, tačiau dar neretai eiliniai žmonės supranta priešingai, t. y. kad Seimo kontrolieriai kontroliuoja patį Seimą ir Seimo narius. Todėl svarbu išsiaiškinti, ką kontroliuoja Seimo kontrolieriai.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 73 straipsnis numato, jog „Piliečių skundus dėl valstybės ir savivaldybių pareigūnų (išskyrus teisėjus) piktnaudžiavimo ar biurokratizmo tiria Seimo kontrolieriai“ [2]. Vadinasi, lietuviškasis ombudsmenas yra pareigūnas, tiriantis specifinius skundus dėl administravimo institucijų veiksmų, pažeidžiančių asmens teises, kitaip sakant, tiria netinkamo administravimo atvejus. Kartu Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriai padeda vykdyti parlamentinę viešojo administravimo institucijų veiklos kontrolę.

Ombudsmenai atlikdami savo funkcijas neišvengiamai susiduria su netinkamo administravimo atvejais ir ištyrę konkrečius skundus dėl netinkamų viešojo administravimo subjektų veiksmų pateikia rekomendacinio pobūdžio sprendimą, išvadas bei pasiūlymus viešajam administravimui tobulinti.

Ombudsmenai visose šalyse vykdydami savo pareigas atlieka panašius veiksmus. Paprastai ombudsmenas gauna skundą iš nukentėjusiosios šalies ir pradeda tyrimą, jeigu skundas yra pagrįstas ir priklauso jo jurisdikcijai. Ombudsmenas paprastai turi teisę gauti dokumentus iš visų valdžios atstovų,

119

kurių veiklą gali tirti. Tuomet ombudsmenas pateikia išvadas ir rekomendacijas, su kuriomis supažindinamas tiek pasiskundęs pilietis, tiek pareigūnas, kurio veiksmai buvo apskųsti. Jeigu ombudsmeno rekomendacijos yra ignoruojamos, tuomet jis gali pateikti savo rekomendacijas Parlamentui.

Vienas esmingiausių skiriamųjų ombudsmenų institucijos bruožų yra tai, kad ji neturi valstybinės prievartos priemonių ir veikia tik autoritetu. Tai yra ši institucija gali sėkmingai ir efektyviai veikti tik teisinėje valstybėje. Rekomendacinis ombudsmeno sprendimų pobūdis rodo, kad svarbiausia šios institucijos užduotis – ne bausti nusižengusius valstybės tarnautojus, o užkirsti kelią jų piktnaudžiavimui ar biurokratizmui, sugebėti nustatyti valstybės tarnautojų ir piliečių tarpusavio santykių disharmonijos priežastis ir nurodyti būdus, kaip tai įveikti, siekti, kad valdžios institucijos tarnautų žmogui.

Ombudsmeno institucija, kurios pirminė funkcija buvo ginti žmogaus teises, vis aktyviau ima reikštis valstybės gyvenime, kovodama su biurokratija, korupcija, skatindama visuomenės aktyvumą sprendžiant svarbius valstybės vidaus klausimus. Didėjantis piliečių socialinis aktyvumas, teisinės sąmonės stiprėjimas lemia specializuotų ombudsmeno institucijų poreikį. Klasikinės ombudsmeno institucijos vis daugiau dėmesio skiria viešajam administravimui gerinti, valdymą reglamentuojantiems teisės aktams tobulinti, piliečių teisių pažeidimų bei nusikalstamumo prevencijai. Ši evoliucija akivaizdžiai rodo, jog ombudsmeno institucija tapo efektyviu teisiniu visuomenės plėtros reguliavimo mechanizmu, sugebančiu reaguoti į visuomenės pokyčius, kylančius poreikius ir užtikrinti tų poreikių tenkinimą.

Analizuojant ombudsmeno raidos tendencijas pažymėtina viena svarbi aplinkybė, daranti ombudsmeno veiklą išskirtinę, sudaranti jam sąlygas sėkmingiau įgyvendinti savo misiją. Kai kuriose Europos valstybėse numatyta ombudsmeno tyrimo iniciatyvos teisė. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriai turi teisę imtis tyrimo net ir negavę konkretaus asmens skundo, sužinoję apie netinkamo administravimo pasireiškimus iš spaudos, televizijos ar kitų visuomenės informavimo priemonių. Ši tyrimo iniciatyvos teisė yra labai svarbi ne tik žmogaus teisių gynimo aspektu, bet taip pat padeda išryškinti netinkamo administravimo atvejus, kurių galbūt piliečiai nepastebėjo ar dėl kokių kitų priežasčių nesinaudojo savo pažeistų interesų gynimo teise. Tokiais atvejais ombudsmenai taip pat gali imtis tyrimo bei jį atlikę pateikti rekomendacijas, kaip viešojo administravimo institucijų pareigūnai turėtų ištaisyti netinkamais savo veiksmais piliečiams padarytą žalą.

Reikia pažymėti, jog kai kuriose Europos valstybėse sąmoningai numatyta netiesioginė skundų padavimo tvarka: pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje skundus ombudsmenui pateikia Parlamento narys. Teigiama, jog renkamasi iš dviejų galimų ombudsmeno modelių: pirmajam būdinga tai, kad jis sprendžia problemas tuomet, kai jos iškyla, kitaip sakant, kai gauna piliečių skundus, antrajam būdinga tai, kad jis žvelgia į ateitį ir siekia išvengti galimų problemų, tobulindamas administracinę sistemą. Pastarojo modelio šalininkai teigia, jog ne-tikslinga ombudsmeną apkrauti daugybe smulkių skundų. Manoma, jog ombudsmenas didžiausią poveikį gali padaryti tobulindamas administravimą. Todėl skundas vertinamas kaip priemonė, atkreipianti dėmesį į bendresnius trūkumus [6, p. 146]. Taigi, kaip matome, ombudsmenas ne tik padeda išryškinti netinkamus viešojo administravimo atvejus, siūlo, kaip tobulinti viešąjį administravimą, bet ir atlieka tam tikrą prevencinį darbą, tobulindamas admi-nistracinę sistemą ir siekdamas išvengti galimų blogo administravimo pasireiškimų.

120

Seimo kontrolierių įstaigos vaidmuo valstybėje ir įtaka tobulinant viešąjį administravimą

Ombudsmenas yra ypatinga teisinė institucija, nes jį sudėtinga priskirti kuriai nors vienai iš trijų valdžių. Viena vertus, jis atlieka tarsi teismo funkciją – t. y. nagrinėja teisinius ginčus, kilusius tarp piliečio ir administracijos, todėl vadinamas kvaziteismu. Tačiau dėl tokių esminių skirtumų, kaip priimamo sprendimo pobūdis, tyrimo iniciatyvos teisė ir kt., sunku būtų sutikti su teiginiu, jog ombudsmenas yra sudedamoji teisminės valdžios dalis. Antra vertus, klasikinė ombudsmeno įstaiga yra viena iš institucijų, atliekančių viešojo administravimo parlamentinę kontrolę. Todėl dažniausiai ombudsmenas yra siejamas su valstybės įstatymų leidžiamąja valdžia.

Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaiga labiausiai susijusi su Seimu: Seimo kontrolierius skiria ir atleidžia Seimas (Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo 6, 7 str.), be to, pagal Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo 25 straipsnį „Seimo kontrolieriai kasmet iki kovo 15 d. raštu pateikia Seimui praėjusių kalendorinių metų darbo ataskaitą, kuri turi būti paskelbta ir nagrinėjama Seime“ [7]. Svarbu pažymėti, kad Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaiga yra savarankiška valstybės institucija (Lietuvos Res-publikos Seimo kontrolierių įstatymo 10 str.) ir Seimo kontrolieriai vykdydami savo funkcijas yra nepriklausomi (Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo 27 str.).

Seimo kontrolieriai ne tik padeda piliečiams ginti savo teises ir pareigas, bet ir informuoja Seimą, Prezidentūrą, Vyriausybę apie daromus pareigūnų pažeidimus, siūlo keisti arba papildyti išaiškėjusias įstatymų ar kitų teisės aktų spragas, trūkumus ir prieštaravimus, trukdančius piliečiams įgyvendinti savo teises.

Seimo kontrolierių įstaiga buvo kuriama pagal Skandinavijos šalių ombudsmenų institucijų pavyzdį, kurioms būdinga ir svarbu tai, kad ombudsmenas yra Parlamento atstovas, ir valstybės institucijų veiklos kontrolę jis atlieka Parlamento vardu. Faktas, kad ombudsmeno galios yra gautos iš Parlamento, sureikšmina ombudsmenų išvadas apie Vyriausybės pareigūnų elgesį, todėl tokios išvados yra svaresnės. Ypač tuomet, kai ombudsmenas pateikia nuomonę apie ministrus [8, p. 20].

Šalyse, kuriose veikia ombudsmeno institucijos, visuotinai laikomasi nuomonės, kad ombudsmeno ir Parlamento santykiai neturėtų būti pagrįsti subordinacijos principu [8, p. 21]. Parlamentas gali numatyti bendras ombudsmeno institucijos veiklos gaires. Nepaisant to, kad ombudsmenai yra renkami Parlamento ir Parlamentas gali juos atleisti, ombudsmenai, vykdydami savo funkcijas, yra ir turi būti nepriklausomi nuo Parlamento. Ši nepriklausomybė yra svarbi siekiant išlaikyti visuomenės daugumos pasitikėjimą ombudsmenais, tikėjimą jų sprendimų neutralumu ir nešališkumu. Be to, „nepriklausomybė reikalinga siekiant, jog ombudsmenas nebūtų įtrauktas į politinius ginčus“ [8, p. 22].

Pabrėžiant Parlamento bei atitinkamų komitetų ir ombudsmenų bendradarbiavimo svarbą būtina pažymėti tam tikrus Parlamentui keliamus reikalavimus, būtent: Parlamentas negali atsiriboti nuo ombudsmeno veiklos; jis turi sekti bendras ombudsmeno veiklos tendencijas ir būti pasiruošęs reikiamais atvejais suteikti ombudsmenui paramą, parodydamas dėmesį toms funkcijoms, kurias atlieka ombudsmeno įstaiga. O šios funkcijos, ginančios individus nuo vykdomosios valdžios piktnaudžiavimo, yra svarbios bet kuriam demokratiškai išrinktam Parlamentui.

Jau minėta, kad „ginti piliečio teises – kasdienė Seimo kontrolierių pareiga“ [9, p. 157]. Tačiau reikia pažymėti, jog Seimo kontrolierius apsaugo pilietį ne

121

visais jo teisių varžymo ar pažeidimo atvejais. Konstitucijos 73 straipsnyje numatyta, kad Seimo kontrolieriai gina piliečius nuo pareigūnų piktnaudžiavimo bei biurokratizmo, t. y. nuo netinkamo administravimo.

Jeigu piliečio skundas yra pagrįstas (t.y. jei pilietis skundėsi dėl realaus, o ne tariamo savo teisės pažeidimo), gali būti nustatomos iš esmės dviejų rūšių priežastys, nulėmusios jo teisių pažeidimą:

1) norminio akto netobulumas (netinkamas administracinis teisinis reguliavimas – t. y. netinkamai pasirinktas objektas ar reguliavimo priemonės, arba apskritai egzistuojanti teisinio reguliavimo spraga);

2) norminio akto netinkamas taikymas (pareigūno nekompetencija, netinkamas diskrecinių galių naudojimas, piktnaudžiavimas tarnyba, etc.).

Viena pagrindinių teisinių santykių grupių, kurią tiesiogiai veikia ar siekia veikti Seimo kontrolierius, yra valdymą reglamentuojančių teisinių santykių tobulinimas, kitaip tariant, viešojo administravimo gerinimas. Seimo kontrolierius, tirdamas konkretų skundą ir aptikęs blogo administravimo valstybės ar savivaldybės institucijoje faktų bei juos nurodydamas, numatydamas būdus, kaip to išvengti, prisideda prie tvarkos ir valdymo gerinimo toje insti-tucijoje.

Siekti geresnio valdymo neįmanoma netobulinant teisės aktų. Gerinti teisės aktų kokybę Seimo kontrolieriams leidžia Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo 28 straipsnis, numatantis kontrolieriaus teisę informuoti Seimą, Vyriausybę ar atitinkamos savivaldybės tarybą apie šiurkščius įstatymų pažeidimus arba įstatymų ar kitų teisės aktų trūkumus, prieštaravimus ar spragas, taip pat jis gali siūlyti Seimui, Vyriausybei ar kitoms valstybės institucijoms, kad būtų pakeisti įstatymai ar kiti norminiai aktai, varžantys žmogaus laisves.

Pažymėtina, kad Seimo kontrolieriai gana aktyviai naudojasi šia teise: 1995 m. pateikta 14 siūlymų pakeisti galiojančius ar priimti naujus teisės aktus (9 iš jų įgyvendinti), 1996 m. tokių siūlymų buvo pateikta 42 (18 įgyvendinti), 1997 m. – 48 (20 įgyvendinti), 1998 m. – 84 (32 įgyvendinti), 1999 m. – 58 (34 įgyvendinti), 2000 m. – 65 [10; 11; 12; 13; 14; 15]. Taigi Seimo kontrolieriai ne tik gina žmogaus teises, bet ir daro nemažą įtaką įstatymų leidybai.

1 pav. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių siūlymai pakeisti, priimti naują įstatymą ar norminį aktą

Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo 22 straipsnyje numatyta, jog Seimo kontrolierius, atlikęs tyrimą ir aptikęs nusikaltimo požymių, gali priimti

122

sprendimą perduoti medžiagą tardymo organams. Taigi įstatymas leidžia daryti įtaką nusikalstamumo prevencijai bei nusikaltimų atskleidimui.

2 pav. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių tardymo institucijoms perduota medžiaga

1995 m. Seimo kontrolieriai atlikdami 5 tyrimus aptiko nusikaltimo požymių, perdavė medžiagą tardymo institucijoms, tuo remiantis buvo iškelta 1 baudžiamoji byla, 1996 m. pasitaikė 8 atvejai, kurių medžiagą kontrolieriai perdavė tardymo institucijoms, buvo iškeltos 4 baudžiamosios bylos, 1997 m. kontrolieriai 6 kartus perdavė medžiagą, ja remiantis buvo iškeltos 3 baudžiamosios bylos, 1998 m. – 12 /3, 1999 m. – 19/6, 2000 m. – 20 [10; 11; 12; 13; 14; 15]. Pavyzdžiui, remiantis Seimo kontrolierių atlikto tyrimo medžiaga, Kauno miesto apylinkės prokuratūroje iškelta baudžiamoji byla dėl visuomeninės paskirties patalpų buvusiame bendrabutyje (įtariant suklastojus oficialų dokumentą ar panaudojus suklastotą dokumentą) privatizavimo sustabdymo.

Kaip matome, tokių atvejų, kai kontrolieriai, tirdami piliečio skundą dėl pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo, aptinka nusikaltimo požymių, nemažėja, todėl įstatymo suteikti kontrolierių įgaliojimai daryti įtaką atskleidžiant nusikaltimus yra labai reikšmingi.

Prieinama išvada, jog Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriai siekdami įgyvendinti pagrindinį tikslą, t. y. ginti piliečių teises, paprastai turi atlikti šiuos uždavinius:

vykdyti parlamentinę valstybės institucijų veiklos kontrolę, išsiaiškinti netinkamo administravimo priežastis, lemiančias žmogaus teisių

pažeidimus, pateikti siūlymus, kaip tobulinti viešąjį administravimą, dalyvauti tobulinant teisės aktus.

123

Valdymą reglamentuojančių

santykių tobulinimas arba viešojo administravimo

gerinimas

Nusikalstamumo prevencija ir nusikaltimų atskleidimas

Teisės aktų tobulinimas

Parlamentinė valstybės institucijų veiklos kontrolė

Piliečių teisių gynimas nuo pareigūnų

piktnaudžiavimo bei biurokratizmo

Seimo kontrolierių (ombudsmenų) funkcijos

3 pav. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių atliekamos funkcijos

Piliečiai, susidūrę su pareigūnų piktnaudžiavimu ar biurokratizmu, gali rinktis, ar kreiptis į teismą, kitas teisėsaugos institucijas, ar į Seimo kontrolierių, kuris stengiasi ne tik padėti valstybės tarnautojų nuskriaustam žmogui rasti tiesą, apginti pažeistas piliečių teises, bet ir priartinti valdžią prie žmonių, išsiaiškinti bei iškelti viešumon biurokratinio elgesio priežastis, atkreipti atitinkamų institucijų dėmesį į norminių aktų ar valdymo sistemos trūkumus bei siūlyti šių problemų sprendimo būdus.

Paprastai Seimo kontrolierių rekomendacijos įvykdomos visiškai ar bent jau iš dalies, nors, deja, vis dar pasitaiko atvejų, kai jų pasiūlymai yra ignoruojami. Tačiau svarbu suprasti, jog kontrolierių rekomendacijų vykdymas gali parodyti, kiek viešojo administravimo institucijos gerbia žmogaus teises, kiek jos stengiasi tobulinti savo veiklą.

Seimo kontrolieriai nėra baudžiamoji ar represinė institucija. Jų veiklos esmė – ne tik ginti pažeistas žmogaus teises, iškelti į viešumą negeroves ir viešojo administravimo pareigūnų klaidas, bet ir suartinti valstybės ir piliečio pozicijas. Todėl Seimo kontrolieriai atsako už savo teisinės išvados teisingumą ir pagrįstumą, bet negali prisiimti atsakomybės už rekomendacijos įgyvendinimą.

Ombudsmenai padeda vykdyti valdžios kontrolę visuomenėje, kurioje vyrauja žmogaus pirmenybė prieš valstybę. Todėl demokratinėje valstybėje pareigūnai turi būti suinteresuoti, kad visuomenėje įsivyrautų nuostata, jog viešoji administracija tarnauja piliečiams, o ne piliečiai administracijai. Norėdama tarnauti žmonėms valdžia neturi „slapstytis“, priešintis negatyvių įvykių, faktų atskleidimui, todėl Seimo kontrolierių atliekamas darbas, pareigūnų veiksmų kontrolė yra naudinga pačios valdžios sistemos interesams.

Ombudsmeno ir viešojo administravimo institucijų bendradarbiavimas būtinas kuriant tokią teisinę sistemą ir teisinę kultūrą, kurioje būtų norima visais atvejais atitaisyti žmonėms padarytas ar daromas skriaudas, peržiūrėti sprendimus, išnagrinėti žmonių nusiskundimus dėl aiškių jų interesų ar teisių pažeidimų, žmogaus orumo nepaisymo. Seimo kontrolierių atliekami piliečių skundų tyrimai padeda atskleisti netinkamo administravimo atvejus, valdymo įstaigų veikloje pasitaikančius trūkumus bei jų priežastis. Reikia pripažinti, jog Seimo kontrolierių įstaigos vykdoma veikla yra svarus indėlis ginant žmonių

124

teises, kovojant prieš pareigūnų piktnaudžiavimą ir biurokratizmą, kartu tobulinant viešąjį administravimą.

Išvados

1. Ombudsmenai, Lietuvoje vadinami Seimo kontrolieriais, turi galimybių daryti įtaką tobulinant viešąjį administravimą: ombudsmenas išsiaiškina netinkamo administravimo priežastis, lemiančias žmogaus teisių pažeidimus, bei pateikia siūlymus, kaip jų išvengti, kaip užkirsti kelią piliečių teisių pažeidimams administravimo sferoje.

2. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriai vykdo administracijos veiksmų teisėtumo kontrolę specifiniu būdu: jie pateikia kvalifikuotą išsamią išvadą dėl pareigūnų veiksmų teisėtumo administravimo srityje, pateikia rekomendacinio pobūdžio sprendimus, tačiau patys tiesiogiai valdant nedalyvauja.

3. Seimo kontrolieriai, išsiaiškinę objektyvias netinkamo administravimo priežastis, turi galimybę dalyvauti tobulinant valdymą reglamentuojančius teisės aktus. Atlikus tyrimą nustatyta, jog Seimo kontrolieriai įstatymo numatyta teise siūlyti pakeisti galiojančius ar priimti naujus teisės aktus aktyviai naudojasi.

LITERATŪRA

1. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas // Žin. 1999. Nr. 60–1945.2. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Žin. 1992. Nr. 33–1014.3. Drewry G. The Ombudsman: Parochial Stopgap or Global Panacea? / Leyland P. and Woods T.

Administrative Law Facing the Future, 1997.4. Danish Law in a European Perspective / Dahl B. et alia (ed.). – Copenhagen, 1996.5. Bull T. Institucinė žmogaus teisių apsauga: Švedijos patirtis // Žmogaus teisių apsaugos mecha-

nizmas: Konferencijos medžiaga. – Vilnius, 1997.6. Sueur A., Herberg J. Constitutional and Administrative Law, 1995.7. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymas // Žin. 1998. Nr. 110–3024.8. Holm N. E. The Ombudsman - a Gift from Scandinavia to the World. The Danish Ombudsman /

Editor Hans Gammeltoft–Hansen. – Copenhagen: Djof Publishing, 1995.9. Šidagienė N. Seimo kontrolierių vaidmuo ginant žmonių teises. Konstitucija, žmogus, teisinė

valstybė: Konferencijos medžiaga. – Vilnius, 1998.10. Metinė Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių ataskaita. – Vilnius: Lietuvos Respublikos Seimo

kontrolierių įstaigos kanceliarija, 1995.11. Metinė Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių ataskaita. – Vilnius: Lietuvos Respublikos Seimo

kontrolierių įstaigos kanceliarija, 1996.12. Metinė Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių ataskaita. – Vilnius: Lietuvos Respublikos Seimo

kontrolierių įstaigos kanceliarija, 1997.13. Metinė Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių ataskaita. – Vilnius: Lietuvos Respublikos Seimo

kontrolierių įstaigos kanceliarija, 1998.14. Metinė Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių ataskaita. – Vilnius: Lietuvos Respublikos Seimo

kontrolierių įstaigos kanceliarija, 1999.15. Metinė Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių ataskaita. – Vilnius: Lietuvos Respublikos Seimo

kontrolierių įstaigos kanceliarija, 2000.

Ombudsman and Public Administration

125

Dr. Birutė PranevičienėLaw University of Lithuania

SUMMARY

The object of the article „Ombudsman and Public Administration“ is to discuss the relation between Ombudsman institution and public administration, purposes and functions of Ombudsman as well as to evaluate the possibilities to influence the improvement of public administration by Seimas Ombudsman Office of the Republic of Lithuania.

The article is compiled of 2 parts. In the first part the purpose of Ombudsman institution, peculiarities of its activities and relations with governmental institutions are discussed. In the second part the position of Lithuanian Seimas Ombudsman Office in Lithuanian legal system is determined and the possibilities to influence the improvement in public administration are discussed.

The purpose of Ombudsman institution is to protect human rights from the malpractice of public administration officials. Following are the functions Lithuanian Seimas Ombudsman Office performs: protection of civil rights from abuse of office and bureaucracy of the officials, execution of parliamentary control, clarification of subjective and objective reasons of maladministration, submiting recommendations on the improvemet of public administration, and participation in improving legal acts.

Lithuanian Seimas Ombudsman is empowered to act by the law. Once have determined that inproper legal regulation causes the breach of human rights Ombudsman propose is the change of legal acts.

126

Jurisprudencija, 2002, t. 32(24); 104–113

NAUJŲJŲ INFORMACINIŲ TECHNOLOGIJŲ TEISINIS REGULIAVIMAS

Liudvika Meškauskaitė

Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Konstitucinės teisės katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 45 46 Elektroninis paštas ktk@ltu.lt

Pateikta 2002 m. vasario 22 d.Parengta spaudinti 2002 m. gruodžio 20 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės teisės katedros vedėja profesorė dr. Toma Birmontienė ir šio fakulteto Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės katedros vedėjas profesorius dr. Saulius Katuoka

S a n t r a u k a

Naujųjų informacinių technologijų plėtra verčia spręsti jų teisinio reguliavimo klausimą. Įstatymai gali skatinti arba lėtinti technikos naujovių plėtros procesus. Šiuo metu Lietuvoje kai kurios teisės normos neprisideda prie spartesnės naujų informacinių technologijų plėtros. Plėtojantis naujosioms visuomenės informavimo rūšims, tokioms kaip internetas, skaitmeninis radijas ir televizija, stiprėja visuomeninio transliuotojo vaidmuo. Vis dažniau susiduriame su visuomenei žalingos informacijos platinimo, privatumo ir intelektinės nuosavybės apsaugos problemomis. Svarbu, kad kuriantis naujoms informacinėms technologijoms sparčiai tobulėtų ir įstatymai, reguliuojantys šioje srityje atsirandančius visuomeninius santykius. Technikos progresas negali ir neturi griauti teisės, kaip vienintelės tūkstantmečiais puoselėtos demokratinės visuomenės vertybės, reguliuojančios teisės subjektų santykius. Vykstant technologinei revoliucijai demokratinėje valstybėje neturi likti sričių, kurios teisei būtų neprieinamos. Kadangi internetas ir kita naujoji komunikacija nepripažįsta geografinių sienų, kyla būtinybė tarptautinių susitarimų ir sutarčių pagrindu reguliuoti kai kuriuos iki šiol nežinomus teisinius klausimus.

Naujasis visuomenės modelis, aktyviai propaguojamas ir Lietuvoje, – informacinė visuomenė. Dar 1991 m. Valstybinio informatikos plėtros kompiuterizavimo pagrindu buvo parengta koncepcija, kurioje buvo numatyta būtinybė sukurti ir įgyvendinti valstybės informacinės plėtros reguliavimo mechanizmą (juridinius aktus, ekonominių svertų sistemą) [1]. Lietuvos Respublikos parlamentinių partijų ir „Infobalt“ asociacijos memorandume „Dėl informacinės visuomenės kūrimo Lietuvoje“, pasirašyto 1999 m. spalio 25 d., informacinės visuomenės kūrimas pripažįstamas strateginiu Lietuvos uždaviniu ir nurodoma, kad valstybės pareiga – sukurti tokios visuomenės teisinius aktus [2].

127

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. vasario 9 d. nutarimu Nr. 149 patvirtino 2000–2004 m. programos įgyvendinimo priemones, kuriomis numatyta tikslinant Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą atskira eilute išskirti informacinės visuomenės plėtros finansavimą, parengti informacinės visuomenės plėtros strateginį planą ir pan. [3]. Lietuvos Respublikos Vyriausybė numato sukurti šiuolaikinę teisinę aplinką elektroniniam verslui plėtoti, parengti elektroninio verslo įstatymo projektą ir t. t. Šiomis priemonėmis siekiama apsaugoti visuomenę nuo nelegalios ir žalingos informacijos platinimo internete. Tačiau iš esmės Lietuvos Respublikos Vyriausybės strategija yra nukreipta į verslo liberalizavimą, nepabrėžiant žmogaus teisių (ypač nepilnamečių teisių) apsaugos klausimų, kurie neišvengiamai kils kaip naujų informacinių technologinių kaitos rezultatas.

Kita vertus, gali atrodyti, kad bet kokios diskusijos apie naujųjų informacinių technologijų teisinį reguliavimą yra pernelyg ankstyvos. Tuo labiau, kad dar nepajėgiame teisiškai reglamentuoti tradicinės žiniasklaidos. 2000 m. lapkričio 20 d. rinkos tyrimo bendrovės „Baltijos tyrimai“ duomenimis, net 83 proc. visų Lietuvos gyventojų nuo 15 iki 74 metų niekada nesinaudojo internetu. Pasaulio mastu internetu naudojasi tik labai nedidelė pasaulio gyventojų dalis. Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje informacinių technologijų plėtra yra ypač sparti. Šiandieniniame gyvenime sunku aptikti sritį, kuri nebūtų paliesta naujų informacinių technologijų. Šiuolaikinė visuomenė yra tiesiog neatsiejama nuo kompiuterinių sistemų bei skaitmeninių technologijų. Dėl to visuomenei tampa prieinami nepalyginti didesni nei kada nors informacijos srautai. Prie asmeninio kompiuterio prijungus modemą šiandien galima įeiti į duomenų bazes, esančias visame pasaulyje. Čia galima rasti ne tik visų mokslo sričių, bet ir verslo, meno, pramogų ir pan. informacijos. „Online“ tarnybos siūlo ne tik žurnalus ir laikraščius, bet ir radijo bei televizijos programas. Daugelyje šalių prie televizoriaus prijungus papildomą prietaisą „Set-Top-Box“ galima apsipirkti (angl. Tele-Shopping), sutvarkyti bankinius reikalus (angl. Home-Banking), žaisti videožaidimus, naudotis specialiomis teminėmis televizijos programomis (angl. Pay-TV), naudotis tam tikromis mokamomis programomis (angl. Pay-per-view) arba pasirinkti televizijos filmus, rodomus lygiagrečiais kanalais (angl. Near-Video-on-demand). Be to, už papildomą mokestį galima nusikopijuoti elektroninėse videotekose išsirinktą filmą (angl. Video-on-demand) [4, p. 10]. Taip žiūrovui atsiranda galimybė iš kelių šimtų televizijos ir radijo programų pasirinkti pageidaujamą. Internetas kaip uraganas sudrebino mūsų tikrovę. Internetas suvienodino didelių ir mažų šalių galimybes, todėl jo atsiradimą galima lyginti su Prancūzijos revoliucija. Taigi nors internetu šiandien gali naudotis ne visi, šios komunikacijos priemonės galimybės yra beveik neribotos.

Šiuo metu vykstant technologinei revoliucijai tradicinis radijas ir televizija Vakarų pasaulyje jau išgyvena transformacijos procesą. Atsiranda skaitmeninis radijas ir televizija, kurių dėka vartotojai gali pasirinkti ištisus programų paketus, kurių kiekio neriboja nacionaliniai ištekliai – dažniai. Taigi iš esmės kuriasi naujo lygmens visuomenės informavimo priemonės. Visos šios technikos naujovės sparčiai skinasi kelią ir Lietuvoje. Jau galime skaityti vadinamuosius elektroninius laikraščius, greitai matyt susipažinsime ir su skaitmeniniu radijumi bei televizija. Iki šiol atskirai kūręsi, dabar iš esmės ima suaugti kompiuterių pramonė, ryšių elektronika, telefonų kompanijos ir visuomenės informavimo priemonės. Šios kompanijos siekia gauti pelno skaitmeninių technologijų dėka. Vis dažniau pradedama kalbėti apie naujų informacinių technologijų ir paslaugų susiliejimą – konvergenciją, kuri pasaulį vertina kaip didžiulę rinką.

2000 m. lapkričio mėnesį Niujorke vykusiame Pasauliniame televizijos forume, kurį organizavo Jungtinės Tautos ir kuriame teko dalyvauti šių eilučių autorei, buvo nagrinėjamos problemos, susijusios su naujųjų skaitmeninių

128

technologijų atsiradimu. Šiuo metu naudotis interneto paslaugomis gali tik 5 proc. žemės rutulio gyventojų, o televizijos stočių programas gali žiūrėti ¾ žmonijos. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad net 40 proc. gyventojų iš viso nemoka nei skaityti, nei rašyti. Europos Sąjungos Taryba 2000 m. liepos mėnesį iškėlė uždavinį – panaikinti skurdą. Nors naujosios informacinės technologijos diegiamos daugelyje pasaulio šalių, tai dar labiau didina bedugnę tarp turtingųjų ir neturtingųjų. Forume buvo pabrėžiama mintis, kad naująsias technologijas būtina panaudoti visų gėriui, kad jos netarnautų vien saujelei turtingųjų ir nedidintų bedugnės tarp tų, kurie jomis naudojasi, ir tų, kuriems šios technologijos neprieinamos. Šiais metais turi būti sudaryta darbo grupė šiam uždaviniui įveikti. Taigi pasauliniame kontekste svarbiausias dalykas yra naujųjų technologijų prieinamumas. Ypač svarbu, kad šios technologijos būtų panaudotos žmonijos labui, visų pirma švietimo ir medicinos srityse.

Technologinė revoliucija kelia tam tikrą susižavėjimą naujomis galimybėmis. Kita vertus, naujosios informacinės technologijos kelia daug iki šiol nežinomų problemų, kurias visuomenė turi neatidėliodama spręsti. Viena jų – žmogaus teisių apsauga.

Vertinant naująsias technologijas išryškėja du gana prieštaringi požiūriai į šį reiškinį: vienas jų – lyriškas, optimistinis, progresyvus. Šiai nuomonei atstovauja kompiuterių vartotojai, bankininkai, technokratai ir kt. Šie entuziastai džiaugiasi, kad atsiveria naujos galimybės naudotis vos ne bet kuria televizijos ir radijo programa, galima rengti videokonferencijas net nevykstant į jas, galima dirbti namuose, o tai leidžia tikėtis, kad pagaliau ištuštės gatvės. Kitas yra pesimistinis, reakcinis, gynybinis. Jį gina humanistai, kultūros ir meno atstovai, žmogaus teisių gynėjai. Šie skeptikai oponuoja teigdami, kad videokonferencijos negali pakeisti žmogiškųjų ryšių, kurie visuomenės gyvenime yra labai svarbūs, o darbas kompiuteriu namuose dar labiau skatins žmonių izoliaciją. Pirmojo požiūrio atstovų daugiau Jungtinėse Amerikos Valstijose, o antrojo – Europoje. Nors reikėtų sutikti, kad geografinis skirstymas yra sąlygiškas. Reikia pasakyti, kad net Jungtinėse Amerikos Valstijose, nuo seno garsėjančiose žodžio laisve, yra įsikūrusios dvi priešingos tėvų draugijos: viena jų vadinasi „Families against internet censorship“ (šeimos prieš interneto cenzūrą), kovojanti prieš interneto reguliavimą, antroji – „Cyber Angels“ (kibernetiniai angelai), kovojanti už nepilnamečių apsaugą nuo jiems žalingos informacijos internete. Taigi jau nuo pat pirmųjų bandymų taikyti teisinę atsakomybę už žalingos informacijos skleidimą internete kompiuterių vartotojai skilo į dvi priešingas stovyklas. Tiek viena, tiek kita grupė turi savo šalininkų ir savo argumentų. Interneto laisvės šalininkai pirmiausia nurodo, kad visi bandymai reguliuoti interneto turinį yra kėsinimasis į žodžio laisvę, kurią garantuoja Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucijos pirmoji pataisa. Antra, kai kurių ekspertų teigimu, techniškai internetą reguliuoti iš viso yra neįmanoma. Vadinamieji hakeriai visada sugebės aptikti programavimo klaidų ir jomis pasinaudoti. Trečia, šios grupės atstovai pabrėžia, kad už vaikų auklėjimą atsakomybę turi prisiimti tik tėvai, bet ne visuomenė. Šią išvadą jie grindžia tuo, kad yra techninių galimybių kompiuteriuose įdiegti programas, kurios leistų stebėti, kokią informaciją vaikai gauna, arba net galima užkoduoti tam tikrus adresus.

Be abejonės, visame pasaulyje atsiras žmonių, įžvelgiančių naujų informacinių technologijų visiško nereglamentavimo naudą ir privalumus. Tai žmonės, kurių supratimu, saviraiškos laisvė negali būti ribojama ir kontroliuojama. Kitų gi nuomone, besivystant informacinėms technologijoms turi sparčiau keistis įstatymai, kad neliktų, žmogaus teisių apsaugos požiūriu, „baltųjų dėmių“, t. y. tokių gyvenimo sričių, kuriose įstatymai negalioja. Kita vertus, teisinės normos refleksiškai veikia informacinės visuomenės formavimosi procesą, t. y. jos gali skatinti plėtotis naujas informacines technologijas arba jas

129

lėtinti. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos įstatymuose buvo įtvirtinta monopolistinė „Telekomo“ padėtis, o tokia situacija tikrai neskatino konkurencijos ir technologinio progreso. Akivaizdu, kad juridines kliūtis reikėtų šalinti kaip galima greičiau.

Šiandieninėje visuomenėje apibrėžti naujųjų informacinių technologijų sąvoką gana sudėtinga, nes modernios technologijos labai sparčiai plėtojasi ir tobulėja. Informacinių technologijų sąvoka atsirado prieš dešimtį metų, paspartėjus kompiuterinių sistemų ir telekomunikacinių tinklų plėtrai. Galima būtų išskirti tokias naujų technologijų savarankiškas sritis: internetą, telekomunikacijas ir skaitmenines technologijas. Interneto sudedamosiomis dalimis reikėtų laikyti elektroninį paštą, kompiuterių programas bei jų duomenis. Pastaruoju metu ir Lietuvoje pradedamas diegti mobilusis internetas.

Tokiame skaitmeniniame pasaulyje ypač išryškėja visuomeninio transliuotojo vaidmuo, nes būtent visuomeninis radijas ir televizija atspindi konkrečios šalies kultūrą. Vargu ar šią misiją galėtų atlikti komercinis radijas ir televizija, kurių tikslas – sėkmingas verslas, t. y. reitingai, reklama, pelnas. Visuomeninis radijas ir televizija dirba visiems, o ne tik tiems, kurie moka, ir atspindi tikrąsias konkrečios valstybės vertybes. Visuomeninio transliuotojo svarba šiuolaikiniame demokratiniame pasaulyje yra pabrėžiama ir Amsterdamo vienuoliktajame protokole prie Europos Bendrijos steigimo sutarties. Visuomeninis radijas ir televizija – priemonė, leidžianti gerbti ir puoselėti nacionalines vertybes. Elektroninėje žiniasklaidoje žmonės bendrauja visų pirma kaip rinkos atstovai, o socialinę kultūrinę atsakomybę gali įgyvendinti tik visuomeninis radijas ir televizija. Vertinant visuomeninį transliuotoją reikėtų atsargiai taikyti komercinių radijo ir televizijos stočių vertinimo kriterijų – reitingus. Visuomeninis radijas ir televizija visų pirma turėtų užtikrinti vieną svarbiausių demokratinės valstybės visuomenės informavimo principų – nuomonių pliuralizmą, o tai ne visada dera su tokiomis kategorijomis, kuriomis operuoja komercinės struktūros: mada, populiarumas, dideli reitingai ir pan.

Galima išskirti tokias naujųjų informacinių technologijų teisinio reguliavimo kryptis:

Nepilnamečių apsauga nuo jiems žalingos informacijos naujose žiniasklaidos priemonėse

Prie žalingos informacijos, kuri kenkia ne tik nepilnamečiams, bet ir visai visuomenei, reikėtų priskirti nevaržomą pornografiją, smurtą, ekstremizmą ir terorizmą, rasinę diskriminaciją ir net vulgarią interneto kalbą, kuri atitinkamai pažeidžia žmogiškąjį orumą ir pagarbą žmogui.

Nepilnamečių apsauga žiniaskaidoje buvo vienas iš kertinių klausimų, nagrinėtų Pasauliniame televizijos forume, vykusiame 2000 m. lapkritį Niujorke. Bene patys skaudžiausi yra pornografijos skelbimo internete pedofilijos tikslais atvejai, vis dažniau sukrečiantys pasaulį naujais faktais ir skatinantys imtis kuo skubesnių priemonių. Ne ką geresnė padėtis yra tose gyvenimo srityse, kuriose susiduriama su tabako ir alkoholio vartojimu, azartiniais žaidimais arba smurtiniais videožaidimais, skatinančiais prievartą ir rasinę neapykantą. Per naująsias technologijas paaugliai tampa naudingais taikiniais reklamuojant arba pateikiant visuomenei daugybę produktų ir paslaugų. Skaitmeninės televizijos ir interneto susiliejimas suteikia labai dideles galimybes skleisti informaciją, nepaisant geografinių sienų. Taip informacijos turinys susimaišo su reklamine medžiaga, o nepilnamečiams sunku suprasti, kur baigiasi informacija ir kur prasideda reklama. Forume buvo pabrėžiama, kad šias problemas turi spręsti valstybių institucijos, ginančios paauglius nuo jiems žalingos informacijos poveikio.

Vertėtų prisiminti, kad Lietuvoje iki 2002 m. rugsėjo 18 d. nebuvo

130

institucijos, atsakingos už nepilnamečių teisių apsaugą visuomenės informavimo srityje, kuri garantuotų efektyvią paauglių ir žmogaus orumo apsaugą. Europos Sąjungos Komisijos žaliojoje knygoje „Dėl jaunimo ir žmogaus orumo apsaugos audiovizualinėse ir informacijos priemonėse“ (toliau – Europos Sąjungos žalioji knyga) [5], pristatytoje 1997 m. birželio 30 d., taip pat pabrėžiami specifiniai nepilnamečių ir žmogaus orumo apsaugos klausimai. Kuo labiau vystosi audiovizualinis sektorius ir vyksta konkurencija, tuo labiau reikėtų plėtoti tokią apsaugą. 2002 m. rugsėjo 19 d. įsigaliojo Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas, kurio 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo nuostatų įgyvendinimo priežiūrą atlieka žurnalistų etikos inspektorius. Nors įstatymas jau įsigaliojęs, kalbėti apie realų jo įgyvendinimą sunku, nes kol kas nėra sukurtas įstatymų nuostatų laikymosi kontrolės mechanizmas (Administracinių teisės pažeidimų kodekso papildymai, viešosios informacijos, darančios neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi, skelbimo ir platinimo tvarka, nesukurta šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje numatytų garso ir vaizdo priemonių sistema, nepaskirta ekspertų grupė prie žurnalistų etikos inspektoriaus ir t. t.).

Net Jungtinės Amerikos Valstijos, garsėjančios daugiau nei poros šimtų metų žodžio laisvės tradicijomis, imasi priemonių ginti nepilnamečius nuo žalingos žiniasklaidos informacijos, įskaitant naujas informacines technologijas. Tiek visuomenei, tiek jai atstovaujantiems politikams kėlė susirūpinimą nevaržomas pornografijos platinimas, todėl pirmiausiai buvo bandoma jį apriboti. 1998 m. birželį Jungtinių Amerikos Valstijų Senatas priėmė Komunikacijų padorumo aktą (CDA), kurį pasiūlė senatoriai Exonas ir Coatsas, sunerimę dėl smurto ir pornografijos internete, veikiančių nepilnamečius. Šiame akte konstatuojama, kad tas, kas buvo pripažintas kaltu dėl transliavimo ar padarymo prieinamu nepilnamečiams komentaro, kvietimo, pasiūlymo ar kitos informacijos, kuri yra nepadori, nešvanki ar įžeidžianti arba kuri pabrėžtinai iššaukiančiai, visuomenės gyvenimo normų požiūriu, pristato arba aprašo seksualų veiksmą ar lyties organus, turi būti baudžiamas iki 250 000 JAV dolerių bauda arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiasis Teismas byloje Reno v. ACLU pripažino normą, ribojančią pornografiją, nesuderinama su žodžio laisve, kurią užtikrina Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucijos Pirmoji pataisa [6]. Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiasis Teismas paskelbė CDA nekonstituciniu, bet tik dėl to, kad sąvokas „nepadorus“ (angl. indecent) ir „pabrėžtinai iššaukiantis“ (angl. patently offensive) laikė nepakankamai gerai apibrėžtomis. Pažymėtina tai, kad šias sąvokas jau anksčiau taikė Federalinė komunikacijos komisija, nustatydama kitoms visuomenės informavimo priemonėms keliamus reikalavimus, užtikrinančius jaunimo teises. Be to, šias sąvokas taip pat taikė teismai. Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiasis Teismas, pagrįsdamas minėtų nuostatų antikonstitucingumą, nurodė, kad internetas iš esmės skiriasi nuo tradicinės žiniasklaidos, todėl interneto tinklui reguliuoti negali būti taikomi tokie patys reikalavimai. Pagal galiojančią Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucijos sampratą nustatomi draudimai rodo kišimąsi į žo-džio laisvę, todėl šią laisvę ribojančios priemonės turi būti griežtai tikrinamos. Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad sąvokos „nepadorus“ ir „pabrėžtinai iššaukiantis“ nėra tiksliai apibrėžtos, kad asmuo, teikiantis informaciją internetu, galėtų pasitikrinti, ar jis šiuos reikalavimus įvykdė. Taigi šios baudžiamąją atsakomybę nustatančios nuostatos gali lemti tai, kad asmenys vengs reikšti nuomonę bei keistis mokslinio ir meninio pobūdžio informacija.

Atrodė, kad pirmasis mėginimas reguliuoti interneto programų turinį Jungtinėse Amerikos Valstijose žlugo, tačiau CDA nuostatų pripažinimas nekonstitucinėmis nesutrukdė atsirasti kitam teisės aktui – Vaiko apsaugos

131

eteryje aktui, numatančiam komercinių tinklų ir interneto puslapių operatorių, dėl kurių veikos nepilnamečiams tapo prieinama žalinga informacija, atsakomybę. Tai yra pirmieji Jungtinių Amerikos Valstijų bandymai įvesti teisinę atsakomybę už žalingos informacijos nepilnamečiams skleidimą naujose žiniasklaidos prie-monėse.

Vokietijoje taip pat buvo mėginama sukurti specialias teisės normas, kurios tinkamai sureguliuotų santykius, kylančius naudojant naujas visuomenės informavimo priemones. 1997 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Informacijos ir komunikacijos tarnybų įstatymas (vok. Informations– und Kommunikationsdienstegesetz), kuris ne tik praplėtė kai kurių galiojančių įsta-tymų taikymo naujoms visuomenės informavimo priemonėms galimybes, bet kartu su telekomunikacijų įstatymu (vok. Teledienstegesetz) nustatė atsakomybę asmenims, siūlantiems tam tikro turinio informaciją. Priėmui jaunimui kenkiančių rašinių platinimo įstatymo (vok. Gesetz über die Verbreitung jugendgefärdender Schriften) 1997 m. birželio 13 d. pataisas tradicinei „rašinių“ sąvokai buvo prilyginti garso ir vaizdo įrašai, duomenų bazės, iliustracijos ir kitokie vaizdiniai. Kitais žodžiais tariant, internetas ir naujos komunikacinės technologijos buvo prilyginti žiniasklaidai.

Būtinybė reguliuoti internetą taip pat buvo pabrėžiama Vokietijos federacinių žemių pasirašytoje visuomenės informavimo tarnybų valstybės sutartyje (vok. Mediendienstestaatsvertrag). Vokietijos žemių bei federalinė valdžia bandė nustatyti, kieno kompetencijai priklauso telekomunikacijos tarnybų kontrolė. Visuomenės informavimo valstybės sutartimi nustatyta, kad ji taikoma tiek vartotojams, tiek tarnyboms, elektroniniu būdu siūlančioms programas.

Kalbant apie jaunimo teisių apsaugą Vokietijoje, kaip ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, teisės normos su tam tikromis išimtimis atsakomybę perkėlė programų kūrėjams (angl. Servis Provider). Kaip pavyzdį galima paminėti Vokietijos kompiuterių tarnybos bylą (Somm bylą), kurioje Miuncheno teismas kriminaline bausme nuteisė asmenį, atsakingą už informacijos paskleidimą „Online“ tinklais.

Vokietijoje jaunimo teisių apsaugos žiniasklaidoje gaires nustatė Visuomenės informavimo tarnybų valstybės sutarties 8 paragrafas. Šios valstybės sutarties 1 paragrafas įtvirtino tam tikrus draudimus, kurių nesilaikymas sudarė ne tik nusikaltimų sudėtis, bet ir lėmė tam tikrus nepalankius materialinius padarinius. Šia valstybės sutartimi uždraustas jėgos ir karo propagavimas, žmogiško sielvarto vaizdavimas nesant teisėto intereso ir kitokios informacijos, akivaizdžiai galinčios pakenkti vaikams ir jaunimui, skleidimas. Be to, buvo nustatyta, kad neleidžiami pasiūlymai, galintys daryti žalą vaikų ir jaunuolių fizinei, psichinei ir dvasinei būklei. Kaip išimtis numatyti atvejai, kai tokių programų siūlytojai sudaro galimybę naudotis priemonėmis, leidžiančiomis vartotojui blokuoti šias programas.

Pagal Vokietijos Visuomenės informavimo tarnybų valstybės sutarties 8 paragrafą reikalaujama, kad informacijos, komunikacijos ir visuomenės informavimo tarnybos paskirtų už jaunimo teisių apsaugą atsakingą asmenį, jeigu yra pavojus, kad jų siūlomų programų turinys gali pažeisti jaunimo teises. Asmens, atsakingo už jaunimo teisių apsaugą, uždavinys – palaikyti ryšius su vartotojais bei patarti rengiant programas. Pagal įstatymo nuostatas toks asmuo gali būti įmonė arba organizacija, atliekanti informacijos filtravimą. Kadangi nedetalizuojama, kokias organizacijas galima įgalioti, yra nuomonių, kad dėl internetui būdingo tarptautinio pobūdžio neturėtų būti apsiribojama vien tik Vokietijos organizacijomis [7, p. 15]. Pažymėtina tai, kad šią funkciją galima perduoti ir savanoriškosioms savireguliacijos organizacijoms. Nepaisant, kad tokis institucijos turi galimybę įsikišti, tampa sunku kontroliuoti įvairiapusius, nuolat augančius ir dėl to dažnai vos galimus apžvelgti internetu platinamos informacijos srautus.

132

Vokietijoje iki šiol veikia Savanoriškosios savikontrolės visuomenės informavimo tarnybų sąjunga (vok. Freiwillige Selbstkontrolle Multimedia Diensteanbieter E. V.), kuriai, be kitų narių, priklauso Vokietijos „Telekom“, „Microsoft–Network“ ir Vokietijos laikraščių leidėjų federalinė sąjunga (vok. Bundesverband Deutscher Zeitungsverleger). Ši sąjunga yra priėmusi elgesio kodeksą, kurio taisyklių privalo laikytis visi nariai. Sankcijas galima taikyti tik nariams. Nors neatmetama galimybė tikrinti kitų subjektų, ne sąjungos narių, siūlomos informacijos turinį, tačiau jų dėmesį galima atkreipti tik tam tikrais nurodymais. Pagal minėtojo elgesio kodekso nuostatas reikalaujama susilaikyti nuo veikų, kurios pagal Vokietijos Baudžiamąjį kodeksą sudaro nusikaltimų sudėtis. Be to, visuomenės informavimo priemonės privalo imtis teisiškai leidžiamų priemonių užkirsdamos kelią naudotis informacija, kuri neleidžiama pagal Vokietijos Visuomenės informavimo tarnybų valstybės sutartį. Čia kalbama apie informaciją, kuri akivaizdžiai gali pakenkti vaikų ir jaunimo dorovei, vaizduoja fizines ar dvasines kančias kenčiančius žmones jų garbę ir orumą žeminančiu būdu. Minėtoji sąjunga veikia kaip savo narių savireguliacijos organizacija, atkreipianti dėmesį į įstatymų pažeidimus, tačiau neįvertinanti turinio pagal įvairias vartotojų grupes. Analogiška savireguliacijos organizacija Didžiojoje Britanijoje yra interneto priežiūros fondas (angl. Internet Watch Foun-dation).

Pažymėtina tai, kad užtikrinant nepilnamečių teises Jungtinėse Amerikos Valstijose, kaip ir kai kuriose Europos valstybėse, buvo apsiribota reglamentavimu, kokiu paros laiku leidžiama transliuoti nepilnamečiams žalingas programas. Be to, užuot nustačius griežtus draudimus buvo įvesti lankstūs savireguliacijos mechanizmai. Ilgainiui buvo prieita prie internetu siūlomų programų turinio reguliavimo.

Kažkas panašaus atsitiko ir Prancūzijoje. Po trejų aršios kovos metų 1999 m. gegužės 27 d. Prancūzijoje buvo priimtos vadinamosios „BLOCHE“ pataisos, pagal kurias asmenys, užtikrinantys galimybę naudotis eteriu, yra teisiškai atsakingi už trečiosios šalies teisių pažeidimus. Tie asmenys, kurie aptarnauja naujas informacines technologijas ir tą informaciją daro prieinamą, turi nurodyti asmenį ar asmenis, sukūrusius ir paskelbusius informaciją. Net jeigu šie asmenys tokios informacijos patys nerinko ar nekūrė, jie gali būti kaltinami, jeigu nesukliudė informacijai patekti į eterį.

Šiuo metu vyksta teismo procesas prieš labai gerai žinomą interneto tinklapių kūrėją „YAHOO“, suteikusį galimybę patekti į interneto puslapius informacijai, skatinančiai smurtą, rasizmą ir nacizmą. Tai yra pirmieji pozityvūs žingsniai Europos valstybėse ginant nepilnamečius nuo jiems žalingos informacijos internete bei pagrindines piliečių teises. Šios bylos įgauna vis didesnį pateisinimą matant realaus dabarties gyvenimo įvykius. Patiriantys pernelyg didelį psichinį krūvį paaugliai, veikiami įvairių komunikacijos priemonių, ypač smurto žaidimų internete, tampa sadistais arba barbariškais žmogžudžiais.

Kaip pagalbinės priemonės siekiant apsaugoti nepilnamečius nuo jiems žalingos informacijos rekomenduojamos tokios transliavimo apsaugos sistemos, kaip kodų nustatymas, ženklinimas ir filtravimas. Oksfordo universiteto „Televizijos transliavimo kontrolės“ studijoje buvo atlikta detali jų analizė. Šių tyrimų rezultatai buvo panaudoti rengiant Europos Sąjungos žaliąją knygą. Minėtos rekomendacinio pobūdžio apsaugos priemonės, naudojamos Europos Sąjungos šalyse, yra dažnai kritikuojamos, kadangi jos atsakomybę nuo ga-mintojų ir platintojų perkelia galutiniam vartotojui, t. y. šeimoms, auginančioms paauglius. Taigi transliavimo apsaugos sistemos nėra tinkama pažangos priemonė, nes jos pašalina informacijos skleidėjų atsakomybę.

Nereikėtų pamiršti, kad svarbus veiksnys kovojant su nepilnamečiams žalinga informacija yra vadinamosios savireguliacijos institucijos. Tačiau tenka

133

pažymėti, kad jos nėra pajėgios išspręsti visų susikaupusių visuomenės informavimo problemų, tuo labiau naujųjų informacinių technologijų srityje. Lietuvoje pabrėžiama, kad savireguliacijos sistema – tai pačių žurnalistų ir leidėjų institucijos, kurios rūpinasi, kad žurnalistai ir leidėjai laikytųsi Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso reikalavimų. Daugelyje Europos šalių savireguliacijos institucijos suprantamos kaip visuomenės savireguliacijos tarnybos, komisijos ir pan., nepriklausomos ne tik nuo valstybinės valdžios, bet ir nuo leidėjų, transliuotojų, žurnalistų. Tokios savireguliacijos institucijos sudaromos iš nepriklausomų specialistų bei įvairių visuomenės sluoksnių atstovų, o tai įgalina tokias institucijas priimti nešališkus sprendimus.

Privatumo apsaugos problemos

Teisė į privatų gyvenimą yra pamatinė žmogaus teisė, pripažįstama visuose svarbesniuose tarptautiniuose dokumentuose ir daugelio pasaulio šalių konstitucijose. Privatumas yra būtina sąvoka, naudojama siekiant apsaugoti žmogaus orumo, laisvės ir demokratijos institutus. Paskutiniaisiais metais išsivysčius naujoms informacinėms technologijoms bei padidėjus galimybėms rinkti, analizuoti ir skleisti informaciją apie asmenis būtina pakeisti įstatymus taip, kad jie užtikrintų privatumo apsaugą. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad naujųjų informacinių technologijų srityje privatumas kol kas yra mažiausiai apsaugotas. Šiandien niekas negali patvirtinti, kad elektroninis paštas bei naudojami serveriai yra sritis, į kurią niekam nevalia įsibrauti. Naršant po internetinius puslapius arba tikrinat savo elektroninį paštą iš visuomeninių serverių yra techninė galimybė atsiminti elektroninio pašto adresą arba puslapius. Tai gresia nereikalingos reklaminės medžiagos siuntimu į elektroninio pašto dėžutę. Taip pat yra tikimybė, kad gautas žinutes galės perskaityti tretieji asmenys. Žinoma, informaciją galima saugoti techninėmis ir technologinėmis priemonėmis, bet tai daugiau rūpi informatikos specialistams. Tai kodavimas (angl. Encryption), įvairios antivirusinės programos, atsarginių kopijų darymas (angl. backup) ir pan. Tenka pažymėti, kad šios techninės priemonės nėra labai patikimos, todėl būtina aukštesnio lygio teisinė apsauga, numatanti pažeidėjų teisinę atsakomybę. Pirmieji duomenų apsaugos aktai buvo priimti aštuntajame dešimtmetyje Austrijoje, Danijoje, Norvegijoje ir Liuksemburge.

Dar 1981 metais Europos Taryba priėmė konvenciją „Dėl asmenų apsaugos, susijusios su automatizuotu asmens duomenų apdorojimu“, kurioje deklaruojama kiekvienos valstybės, ratifikavusios šią konvenciją, pareiga gerbti kiekvieno asmens teises ir pagrindines laisves, ypač teisę į privatų gyvenimą, atsižvelgiant į automatizuotą duomenų, susijusių su šiuo asmeniu, apdorojimą.

Reaguodami į technologinius pasikeitimus Europos Parlamentas ir Taryba 1995 m. spalio 24 d. priėmė direktyvą „Dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo“ (95/46/EC). Be to, 1998 m. vasario 25 d. Europos Komisija priėmė Pataisytą pasiūlymą, skirtą Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai „Dėl asmens duomenų apsaugos ir slaptumo skaitmeninių telekomunikacijų tinklų, ypač skaitmeninio tinklo integruotų paslaugų (STIP) ir skaitmeninių mobiliųjų tinklų kontekste“. Šių aktų tikslas – nu-matyti plačią piliečių apsaugos nuo piktnaudžiavimo jų asmenine informacija sferą. Pagal nurodytos direktyvos 1 straipsnį valstybės narės saugo fizinių asmenų pagrindines teises ir laisves, o ypač jų privatumo teisę tvarkant asmens duomenis.

Ypač sunku ginti žmonių teisę į privatumą „Online“ srityje. Jokios teisinės taisyklės, taikomos ginant asmeninius duomenis, neaprėpia viso interneto, kadangi nacionaliniai valstybių įstatymai yra taikomi tik nacionalinėje jurisdikcijoje. Minėtoje direktyvoje 95/46/EC nurodytos nuostatos dėl asmens

134

duomenų apsaugos gali būti pritaikytos ir interneto pasaulyje. Tačiau nacionaliniai teisiniai instrumentai negali patys garantuoti pakankamos teisinės apsaugos, nes internetas nepripažįsta geografinių sienų. Taigi siekiant ginti privatumą tarptautiniu mastu kyla būtinybė sudaryti įvairias tarptautines sutartis. Tokių pavyzdžių jau yra. Tarp Europos Sąjungos šalių ir Jungtinių Amerikos Valstijų buvo pasirašytas specialus susitarimas, reglamentuojantis Amerikos kompanijų vykdomą asmeninių duomenų apie Europos vartotojus rinkimą.

Jungtinėse Amerikos Valstijose asmens privatumo problemas sprendžia Elektroninio privatumo informacijos centras (Electronic Privacy Information Center). 1974 metais priimtas Jungtinių Amerikos Valstijų Informacijos laisvės aktas (angl. Freedom of Information Act) buvo papildytas 1996 metais priimtu aktu (žr. Revision of Department of Justice Freedom of Information Act and Privacy Act Regulation and Implementation of Electronic Freedom of Information Act Ammendment), išplėtusiu teisinio reguliavimo sferą.

Lietuvoje taip pat yra žengta žingsnių asmens privatumo apsaugai stiprinti. Lietuvos Respublikos asmenų duomenų teisinės apsaugos įstatymas buvo priimtas 1996 metais [8], o po dvejų metų jo taikymo sritis praplėsta ir dabar apiima ne tik valstybinį, bet ir privatųjį sektorių [9]. Nauja šio įstatymo redakcija, priimta 2000 m. liepos 17 d., įsigaliojo nuo šių metų pradžios, išskyrus kai kuriuos straipsnius [10]. Ši naujoji įstatymo redakcija yra suderinta su Europos Sąjungos reikalavimais.

Norint apsaugoti asmens duomenis nepakanka vien teisinio reglamentavimo. Labai svarbu įdiegti tam tikras technines naujoves, užtikrinančias techninę apsaugą, t. y. antivirusinės apsaugos, audito, vartotojų reguliavimo, įsilaužėlių aptikimo, informacijos kopijavimo, šifravimo, elektroninių parašų tvarkymo ir kitokias programas [11].

Intelektinės nuosavybės apsaugos problemos

Informacinėje visuomenėje kinta pačios intelektinės nuosavybės samprata. Tokioje visuomenėje intelektualųjį turtą sudaro ne vien patentai, technologinės ir gamybos paslaptys, autorinės teisės, bet ir idėjos, valdymo procesai ir kitokios įmonių sukauptos žinios. Dėl to kyla ne tik autorinių teisių, bet ir komercinių paslapčių apsaugos klausimų.

Aktualiausia šiuo požiūriu yra nelegalaus programinės įrangos naudojimo problema. Kompiuterinės programos šiuolaikiniu visuomenės išsivystymo etapu vertintinos kaip reprezentatyviausia informacinės visuomenės forma. Jungtinėse Amerikos Valstijose kompiuterinių programų teisinė apsauga įtvirtinta 1980 m., papildžius 1976 m. priimtą Jungtinių Amerikos Valstijų autorinių teisių aktą (angl. United States Copyright Act). Europoje tokia teisine apsauga susirūpinta kiek vėliau. 1991 m. priimtos Europos Sąjungos direktyvos „Dėl kompiuterių programų teisinės apsaugos“ (91/250/EEC) 1 straipsnis kompiuterinę programą prilygino literatūros kūriniui. Lietuvoje kompiuterinių programų teisinė apsauga prasidėjo 1992 m. rugpjūčio 21 d., kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė rezoliuciją Nr. 681 „Dėl kompiuterinių programų ir duomenų bazių apsaugos“ [12]. 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu buvo pakeistas Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 515 straipsnis, pagal kurį prie kūrinių priskirtos kompiuterių programos bei duomenų bazės [13]. Kompiuterinės programos yra nurodytos ir Berno konvencijoje, kurią Lietuvos Respublika ratifikavo 1994 m. gruodžio 14 d. 1996 m. sausio 30 d. buvo priimtas specialus Kompiuterių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymas, kuris buvo pakeistas 1999 m. gegužės 18 d. pagal 91/250/ EEC direktyvą. Vienas svarbiausių kompiuterių programų ir informacinės nuosavybės teisinio reguliavimo tikslų Lietuvoje greta autorių teisių užtikrinimo ir piratavimo prevencijos turėtų būti ir nacionalinės informacinės ekonomikos

135

kūrimosi skatinimas. Praktikoje dažnai šis tikslas mažiau svarbus nei autorių (ypač užsienio) teisių gynimas. Kai kurių specialistų tvirtinimu, Lietuvoje autorinių teisių apsauga iš kovos su piratais gresia pavirsti į kovą su konkurentais [14]. Matyt reikėtų aiškiai atskirti nelegalų kompiuterinių programų platinimą nuo vartojimo ir taikyti skirtingas sankcijas.

1989 metais Europos Tarybos Ministrų kabinetas priėmė rekomendaciją R 89(9) Europos Sąjungos šalių vyriausybėms, kurioje buvo patariama atsižvelgti į Europos komiteto nusikaltimų problemoms tirti pranešimą apie nusikaltimus, susijusius su kompiuteriais. Šiame pranešime buvo įvardyta 12 pavojingų veikų, susijusių su informacinėmis technologijomis. Naujajame dar neįsigaliojusiame Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse yra atskiras skyrius „Nusikaltimai informatikai“, kuriame yra trys naujos nusikaltimų sudėtys: kompiuterinės informacijos sunaikinimas ar pakeitimas (196 str.), kompiuterinės programos sunaikinimas ar pakeitimas (197 str.) ir kompiuterinės informacijos pasisavinimas ir skleidimas (198 str.) [15] .

Nesinorėtų tikėti, kad skaitmeninė era sunaikins teisę, todėl labai svarbu dar kartą apibrėžti šios srities teisinio reguliavimo aspektus, kad teisė išliktų ir atliktų pagrindinę funkciją – saugoti pagrindinius mūsų civilizacijos dalykus.

Norint teisiškai sureguliuoti naująsias informacines technologijas būtina toliau tobulinti visą teisinę bazę, tradicinius informavimo įstatymus papildant naujomis formuluotėmis, kurios apimtų ir naująsias informacines technologijas.

Išvados

1. Naujos informacinės technologijos suteikia ne tik milžiniškas naujas galimybes gauti ir skleisti informaciją, bet taip pat kelia visiškai naujus uždavinius teisinio reguliavimo ir visų pirma žmogaus teisių apsaugos srityje. Naujųjų informacinių technologijų teisinis reguliavimas neturi atsilikti nuo visuomeninių ir ekonominių santykių plėtros. Šiandieninėje Lietuvoje keliami daugiau techniniai ir technologiniai prioritetai, o žmogaus teisių ir ypač nepilnamečių apsaugos nuo žalingos informacijos klausimai yra užmirštami.

2. Naujų informacinių technologijų teisinis reguliavimas gali skatinti arba lėtinti technologinį progresą. Kad teisinis reguliavimas nepakenktų naujų technologijų plėtrai, būtina panaikinti bet kokius monopolinius įstatymus, autorių teisių apsaugą derinti su naujų informacinių technologijų plėtra, t. y., esant autorių teisių pažeidimų faktams būtina diferencijuoti nelegalių kompiuterinių programų platintojų ir vartotojų atsakomybę, kadangi labai svarbu, kad kaip galima daugiau žmonių galėtų naudotis naujomis informacinėmis technologijomis.

3. Būtina naujų informacinių technologijų būdu platinamą informaciją įstatymiškai prilyginti viešajai informacijai ir kartu įteisinti internetą kaip visuomenės informavimo priemonę.

136

LITERATŪRA

1. Telksnys L., Novickas J., Keras A., Galginaitis J., Petrauskas R. ir kt. Valstybinio informatikos vystymo kompiuterizavimo pagrindu koncepcija. Galutinis projektas. – Vilnius, 1991.

2. Lietuvos Respublikos parlamentinių partijų ir „Infobalt“ asociacijos memorandumas „Dėl infor-macinės visuomenės kūrimo Lietuvoje“, pasirašytas 1999 m. spalio 25 d.

3. Valstybės žinios. 2001. Nr. 14–437.4. Meyn H. Massenmedien in der Bundesrepublik Deutschland. Ueberarb und aktualisierte Neuau-

flage. – Berlin: Ed. Colloquium, 1996.5. http://www2.echo.lu/legal/de/internet/content/gpdetoc.html6. Reno v. ACLU, 1997-06-26. http://supct.law.cornell.edu/supct/html/96–511.ZS.html7. Bock M., Woebke J. Selbstregulierung im Internet – Grundzuege eines Neuen Medienrechts //

Kommunikation & Recht. Beilage 2 zu Heft 12/1997 Recht der Internationalen Wirtschaft. 8. Valstybės žinios. 1996. Nr. 63–1479.9. Valstybės žinios. 1998. Nr. 31–819.

10. Valstybės žinios. 2000. Nr. 64–1924.11. Balčius A. Informacijos saugumas ir patikimumas Jūsų įmonei. http:// www.5ci.lt/informacinės

technologijos12. Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1992. Nr. 29(2)–895.13. Valstybės žinios. 1994. Nr. 44–805.14. Balčius A. Prieš ką nukreipta valdžios kova su nelegaliomis kompiuterinėmis programomis?

2000-06-01 http:/www.5ci.lt / Politika: įstatymų leidyba.15. Valstybės žinios. 2000. Nr. 89–2742.

Legal Regulation of the New Information Technologies

Liudvika MeškauskaitėLaw University of Lithuania

SUMMARY

This article deals with the questions related to legal regulation of new information technologies (further - IT) in the modern society. Nowadays technical and technological priorities prevail in the Lithuania and questions of the protection of human rights and protection of juveniles from the dangerous influence are neglected. The author of the article analyzes three main directions of the regulation of new IT: protection of the juveniles from the dangerous influence in the new information situation; problems of protection of privacy and questions of protection of intellectual property. Experience of foreign countries is presented and the gaps of legal regulation of the Republic of Lithuania are analyzed. The author suggests to treat the information presented through the new IT as public information and legalize Internet as a tool media. The article bases on the need to improve legal basis in the line of protection juveniles from the influence of dangerous information. For the protection of the development of new IT’s from the influence of legal regulation antitrust laws need to be forbidden and means of protection of authors’ rights should be compatible with development of new IT, i. e., legal responsibility for violations of authors’ rights should be balanced between illegal distributors of computer programs and their users.

137

138

Jurisprudencija, 2002, t. 32(24); 114–121

MODERNĖJANTI KLASIKINIO KORUPCIJOS APIBRĖŽIMO LIETUVOJE KAITA

Doktorantė Aida Raudonienė

Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Kriminologijos katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 46 18Elektroninis paštas criminolog@ltu.lt

Pateikta 2002 m. vasario 8 d.Parengta spausdinti 2002 m. gruodžio 20 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Kriminologijos katedros profesorė dr. Genovaitė Babachinaitė ir šio Universiteto Socialinio darbo fakulteto Psichologijos katedros profesorius habil. dr. Viktoras Justickis

S a n t r a u k a

Akivaizdu, kad korupcija – tai vienas iš neigiamų kompleksinių socialinių reiškinių, sukeliantis aibę neigiamų padarinių socialinėje–politinėje, valstybės valdymo, ekonominėje bei tarptautinių santykių sferose. Korupcijai pažeidus visuomeninius santykius visuomenė nebepasitiki ne tik teisėtvarkos ir teisėsaugos institucijomis, bet ir valstybe, valdžia. Tai lemia tiek teorinių, tiek praktinių korupcijos problemų analizės ir sprendimų svarbą.

Prigimtine prasme sąvoka korupcija dažniausiai siejama su neteisėtais valstybės tarnautojų veiksmais viešojo gyvenimo sferoje. Tačiau pastaruoju metu korupcija tapo aktuali ir privačiame sektoriuje, o tai lemia sąvokos transformaciją iš klasikinės (siaurosios) į moderniąją (plačiąją). Atsižvelgiant į susiklosčiusias aplinkybes ir pereinant prie naujų kovos su korupcija būdų, Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą bei atliekant teisės aktų derinimo procedūras mūsų valstybėje buvo priimta keletas naujų, prie antikorupcinių teisės aktų priskirtinų teisės aktų, korupciją traktuojančių plačiąją arba moderniąją prasme (Baudžiamasis kodeksas, Korupcijos prevencijos įstatymas, Nacionalinė kovos su korupcija programa). Nors tai ir sveikintina, tačiau reikia pažymėti, kad dėl kai kurių šių teisės aktų netobulumų taikant šiuos įstatymus ateityje gali kilti problemų privačiame sektoriuje, siekiant patraukti atsakomybėn asmenis už veiksmus, kuriais pasireiškia korupcija.

„Korupcija – neišvengimas konstitucinės laisvės požymis“Edvardas Gibonas (1737–1794)

139

Korupcijos reiškinys buvo plačiai išplitęs visose visuomenės santvarkose. Kai kurie tyrinėtojai korupciją apibūdina kaip vieną seniausių nusikalstamos veikos formų.

Klasikinis korupcijos apibrėžimas, teigiantis, kad tai bendra valstybės liga, išliko ir mūsų laikais [1, p. 18], nors tikslaus ir universalaus visas veikas apimančio korupcijos apibrėžimo, kurį galėtume laikyti dogminiu išeities tašku sprendžiant, ką laikyti korupcija, nėra. Pats terminas kilęs iš lotynų kalbos: „corruptio“ reiškia „gadinimas“, „papirkimas“ [2, p. 257].

Korupcijos reiškiniai tokie sudėtingi, jos formos bei tipologija skirtingose šalyse tokios įvairios, kad po ilgų bandymų suformuluoti visoms šalims vienodą apibrėžimą buvo suabejota, ar tai apskritai įmanoma. Kai kurie autoriai tvirtina, kad pasaulyje egzistuoja per 300 korupcijos apibrėžimų, bet, manau, reikėtų sutikti su D. Trangu, teigiančiu, kad tikrovėje yra tiek korupcijos apibrėžimų, kiek yra teisininkų, mokslininkų, tyrinėjančių ir analizuojančių šį socialinį reiškinį [3, p. 7–10].

Visus korupcijos apibrėžimus galima būtų suskirstyti į dvi rūšis pagal tai, kokią sferą jie apibrėžia, ar korupciją apibūdina siaurąja ar plačiąja prasme. Šis skirstymas grindžiamas atsižvelgiant į tai, ar korupcija apsiriboja tik valstybės tarnybos sfera, ar suvokiama plačiau – apima korupciją ir privačiame sektoriuje.

Klasikinė korupcijos sąvoka

Daugelis autorių, pavyzdžiui, J. Pope teigia, kad pačia paprasčiausia prasme korupcija yra piktnaudžiavimas galia, valdžia asmeniniais tikslais. Tokią korupcijos sampratą sudaro pareigūnų, politikų ar valstybės tarnautojų elgesys viešajame sektoriuje, kai jie nesąžiningai ir neteisiškai praturtėja, piktnaudžiaudami savo valdžia ir galia [4]. V. Tanzi [5, p. 8] taip pat korupciją sieja su valstybinės valdžios panaudojimu siekiant gauti asmeninės naudos.

C. J. Friedricho nuomone, korupcija yra toks elgesys, kuris nukrypsta nuo vyraujančių normų, standartų. Tai – iškreiptas elgesys, susijęs su ypatinga motyvacija, tiksliau sakant, su asmenine nauda sau. Tačiau nepaisant to, ar motyvacija yra, ar jos nėra, egzistuoja faktas, kad asmeninė nauda yra užtikrinama visuomenės sąskaita. Asmeninė nauda gali būti išreikšta pinigine forma, nors gali turėti ir kitokių formų. Korupcija egzistuoja, kuomet valdžios turėtojas, kaip atsakingas pareigūnas ar užimantis ypatingą postą, įgyja piniginius ar kitokius apdovanojimus. Valdžios turėtojas yra skatinamas atlikti tam tikrus veiksmus, už kuriuos jam suteikiamas atitinkamas atlygis ir taip daro nuostolius grupei ar organizacijai, kuriai priklauso [1, p. 15].

Pastaruoju metu įdomų korupcijos apibrėžimą, atskleidžiantį pagrindinius korupcijos atsiradimą lemiančius elementus, paskelbė korupcijos ekspertas R. Klitgaardas. Pagal šį apibrėžimą korupciją skatina viešųjų paslaugų monopolija, sprendimų priėmimo diskrecija (teisė spręsti kokį nors klausimą savo nuožiūra) bei atsakomybės už neteisėtus sprendimus nebuvimas [6].

Korupcijos modelis pagal R. Klitgaardą

140

Korupcija = monopolija + diskrecija – atsakomybė

Tokiu atveju išeitis yra viena – apriboti valstybės tarnautojų monopolinius sprendimus, priversti juos laikytis įstatymų, nustatant aiškią atsakomybę už priimto sprendimo padarinius bei atliekant sprendimo įgyvendinimo padarinių kontrolę.

Korupcijos problema pamažu tampa prioritetine tarptautinės bendruomenės problema [7, p. 235], todėl demokratinėse šalyse daugėja politinių ir visuomeninių iniciatyvų, skirtų kovai su korupcija. Viena pagrindinių jų problemų tai, kad nesama tikslaus korupcijos sąvokos turinio ir sampratos, kurie palengvintų suvokti ir taikyti korupcijos sąvoką ne tik teisėkūroje ir antikorupcinių įstatymų taikymo praktikoje, viešojo administravimo institucijų praktikoje, bet ir visuomenės teisinėje sąmonėje. Todėl pastaruoju dešimtmečiu iniciatyvos nu-statyti bendrą korupcijos sąvokos apibrėžimą ėmėsi tarptautinės organizacijos.

Vienas seniausių, trumpiausių apibrėžimų aptinkamas Jungtinių Tautų Organizacijos informaciniame žinyne, skirtame tarptautinei kovai su korupcija. Šis apibrėžimas yra toks: „korupcija – tai piktnaudžiavimas valstybine valdžia siekiant gauti naudos asmeniniais tikslais“. Jau iš šio apibrėžimo matyti, kad korupcija neapsiriboja vien kyšininkavimu. Šis supratimas apima ir papirkimą, tarnybinių pareigų neatlikimą, nepotizmą (tarnybinės padėties naudojimas giminėms proteguoti) ir kitas korupcijos apraiškas. Panaši idėja pabrėžiama ir Jungtinių Tautų praktinių priemonių kovojant su korupcija vadove, kuris numato penkias grupes nusižengimų, laikomų korupcijos pasireiškimo formomis: pinigų (turto) pasisavinimas ir kiti valstybės nuosavybės perėjimo privačion nuosavybėn būdai; piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi; viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktai; turto ir pajamų nedeklaravimas; nepranešimas apie politinių partijų finansavimą [8].

Analogišką apibrėžimą vartoja ir Pasaulio bankas, teigdamas, kad „korupcija yra nusižengimas civilinei tarnybai, siekiant privačios naudos“. Ši samprata apima nederamą ir neteisėtą valstybės pareigūnų, taip pat politikų bei valstybės tarnautojų, kurių einamos pareigos sukuria galimybę valstybės lėšas bei turtą nukreipti sau ir savo bendrininkams, elgesį [9, p. 279].

Įtakinga visuomeninė tarptautinė kovos su korupcija organizacija „Transparency International“ korupciją apibrėžia kaip „piktnaudžiavimą viešojo gyvenimo sferoje siekiant asmeninės naudos“.

Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybos įstatyme pateiktas toks korupcijos apibrėžimas: korupcija – asmens pažadėjimas, siūlymas ar davimas bet kokio neteisėto atlygio valstybės politikui, pareigūnui ar tarnautojui, taip pat valstybės politiko, pareigūno ar tarnautojo tiesioginis ar netiesioginis prašymas arba priėmimas bet kokio neteisėto atlygio sau ar kitam asmeniui arba priėmimas pasiūlymo ar pažado dėl tokio atlygio už tam tikrų funkcijų vykdymą ar nevykdymą, taip pat asmens pažadėjimas, siūlymas ar davimas bet kokio neteisėto atlygio bet kuriam asmeniui, kuris teigia galįs daryti įtaką valstybės politiko, pareigūno ar tarnautojo sprendimams, taip pat asmens, kuris teigia galįs daryti įtaką valstybės politiko, pareigūno ar tarnautojo sprendimams, tiesioginis ar netiesioginis prašymas arba priėmimas bet kokio neteisėto atlygio arba priėmimas pasiūlymo ar pažado dėl tokio atlygio, taip pat bendrininkavimas darant šioje dalyje nurodytas veikas [10, 2 str., 2 d.].

Latvijos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad korupcija – tai valstybės pareigūno neteisėtas pasinaudojimas savo padėtimi siekiant gauti materialinės arba kitokio pobūdžio naudos [11, p. 262]. Estijos Respublikos įstatymo 5 straipsnyje apie kovą su korupcija korupcinė veika apibrėžiama taip: tai pareigūno naudojimasis savo tarnybine padėtimi savanaudiškais tikslais priimant nepagrįstus arba neteisėtus sprendimus arba nepagrįstų ir neteisėtų veiksmų atlikimas, arba teisėtų sprendimų nepriėmimas, ar teisėtų veiksmų neatlikimas [11, p. 134].

141

Išvardyti korupcijos apibrėžimai suponuoja korupciją „siaurąja prasme“, t. y. šių veikų subjektai esti tik valstybės tarnautojai. Dažniausiai turima omenyje valstybės valdymo, viešojo administravimo pareigūnas ar tarnautojas ir jo tarnyba. Tai gali būti mokesčių inspektorius, muitininkas, policijos pareigūnas, bet koks kitas valstybės tarnautojas, priimantis sprendimus valstybės vardu. Korupcijos sąvoka apima tik sferas, kuriose veikė valstybės tarnautojai ar politikai, turintieji „viešą įgaliojimą – dirbantys viešojo administravimo instituci-jose, parlamente, savivaldybėse“. Iš korupcijos sąvokos „iškrenta“ privataus verslo, taip pat žiniasklaidos sfera. Pavyzdžiui, privačios bendrovės atstovas paima atlygį iš konkuruojančios bendrovės ir daro pastarosios atžvilgiu naudingus (o jo bendrovei nenaudingus) sprendimus arba suteikia komercinę informaciją ir pan.

142

Moderni korupcijos sąvoka

Modernusis korupcijos apibrėžimas siejamas su korupcijos sąvoka plačiąja prasme.

H. Nilssonas nurodo, kad ši sąvoka apima visas socialinės veiklos sferas – privačią, viešąją, taip pat asmenis, atliekančius privačias bei viešąsias funkcijas (jeigu jie įgyja naudos, susijusios su tų funkcijų atlikimu [12, p. 89].

Privataus sektoriaus atstovų, tarptautinio aspekto įtraukimas į korupcinių santykių sferą praplečia korupcijos turinio traktavimą, padidina korupcijos subjektų skaičių. Korupcijos subjektai šiandien gali būti ne tik valstybės pareigūnai ar tarnautojai, bet ir privačių, komercinių struktūrų vadovai bei tarnautojai, kurie atlikdami ar neatlikdami jiems pavestas funkcijas siekia neteisėtos naudos sau arba kitiems asmenims.

Dauguma korupcijos sąvokos apibrėžimų korupciniu elgesiu laiko tai, kai bet kuris asmuo, paskirtas ar įgaliotas atlikti bet kokias pareigas, susijusias su bet kokiu pavestu reikalu, veikia nesąžiningai. Šis korupcijos apibrėžimas aiškina, kad korupcija yra susijusi ne tik su valstybės tarnautojais, bet taip pat ir asmenimis, galinčiais paveikti valstybės reikalus dėl savo ekonominio ar politinio statuso, arba tais, kurie tvarko valstybės finansus ar turtą. Europos Komisija kovą su korupcija apibūdina plačiąja korupcijos sąvoka, kaip antai, korupcija yra disciplinos nesilaikymas; ji artimai susijusi su piktnaudžiavimu galia, valdžia arba etikos normų nesilaikymu priimant tam tikrus sprendimus, kurie atitinkamai yra atliekami dėl pernelyg didelių paskatinimų arba naudos sau [13, p. 20].

Jungtinių Tautų antikorupcinės konvencijos projekte pateikiamas toks korupcijos apibrėžimas – tai „pasiūlymas, pažadas ar davimas bet kokios naudos kitam asmeniui už neteisėtą atlygį, kad būtų atliktos arba neatliktos to asmens pareigos, arba kurstymas priimti kokią nors naudą kaip neteisėtą atlygį arba jos priėmimas už pareigų atlikimą ar neatlikimą“ [14].

Manyčiau, kad šiuo metu nėra didesnio skirtumo, ar kyšį priima arba duoda valstybės tarnautojas ar privataus verslo atstovas.

Pagrindą taip suprasti korupciją padėjo Europos Tarybos kovos su korupcija grupės „darbinis“ apibrėžimas, korupciją apibūdinantis kaip kyšininkavimą ir bet kokį kitą veiksmą, susijusį su asmenimis, kuriems suteikta valstybinio ir privataus sektoriaus atsakomybė ir kurie pažeidžia savo įsipareigojimus kaip valstybės pareigūnai, privataus sektoriaus darbuotojai, nepriklausomi verslininkai arba bet kokio kito statuso asmenys, jį panaudojantys nepelnytai naudai įgyti sau arba kitiems. Šiame apibrėžime bet kokiu kitu veiksmu gali būti laikomas sukčiavimas, neteisėti mokėjimai, balsų ar pareigų pirkimas ir pardavimas, neteisėta politinė parama, piktnaudžiavimas įgaliojimais, valstybės lėšų išeikvojimas. Šiuo atveju korupcinių veiksmų subjektas gali būti tiek valstybės tarnautojas, tiek kitas asmuo. Toks platus korupcijos apibrėžimas apima ne tik valstybinę tarnybą bei tarnybą privataus verslo sferoje, bet ir politinę veiklą.

Iš esmės korupcinių santykių subjektas gali būti ir juridinis asmuo. Tačiau jo vaidmuo korupciniuose santykiuose gali būti skirtingas. Viena vertus, juridiniam asmeniui atstovaujantys fiziniai asmenys gali tik pasinaudoti juridiniu asmeniu siekdami neteisėtos asmeninės naudos. Tuo atveju juridinis asmuo daugiau yra korumpuoto asmens darbo įrankis nei realus korupcinių santykių subjektas. Kita vertus, papirkinėjama gali būti siekiant realios neteisėtos juridinio asmens naudos.

Visa tai įvertindamos Europos Tarybos narės ir kitos valstybės, įsitikinusios dėl reikmės siekti bendros baudžiamosios politikos visuomenei nuo korupcijos ginti, 1999 m. sausio 27 d. pasirašė Baudžiamosios teisės konvenciją dėl korupcijos. Ši konvencija įteisina aktyviojo (papirkimas) ir pasyviojo (kyšio paėmimas) kyšininkavimo veikų ne tik valstybiniame, bet ir privačiame

143

sektoriuose [15, 2, 3, 7, 8 str.] sąvokas, kuriomis remiantis dažnai sudaromas korupcijos apibrėžimas. Taip pat ši konvencija įpareigoja valstybes, konvencijos dalyves, numatyti baudžiamąją juridinių asmenų atsakomybę už korupcinius nusikaltimus. Tai atsispindi daugelio Europos šalių ir kitų valstybių, ratifikavusių ir pasirašiusių šią konvenciją, baudžiamuosiuose įstatymuose.

Pavyzdžiui, Belgijos Baudžiamojo kodekso 504 straipsnio 2 paragrafas inkriminuoja aktyviąją privačią korupciją – tai siūlymas asmeniui tiesiogiai arba per tarpininkus, arba pažadas gauti naudos sau arba trečiam asmeniui [11, p. 55]. Švedijos baudžiamojo kodekso 17 skyriaus 7 dalis (kyšininkavimas) taikoma vietos ir užsienio, valstybinio bei privataus sektoriaus darbuotojams ir vietiniams asmenims bei užsieniečiams, kuriems einant atsakingas pareigas buvo patikėtos tam tikros užduotys [11, p. 376].

Panašius plačius korupcijos privačiame sektoriuje apibrėžimus pateikia Vokietijos, Kipro, Suomijos, Prancūzijos, Vengrijos, Ispanijos bei kitų užsienio šalių antikorupciniai teisės aktai.

Taigi platus korupcijos apibrėžimas turėtų riboti neteisėtas veikas ne tik viešojo administravimo, bet ir politinių santykių, rinkiminių kampanijų, žiniasklaidos bei privačiame sektoriuose. Galima manyti, kad ir šis sąrašas nėra galutinis.

Korupcijos sąvokos problemos nacionaliniu aspektu

Prieš priimant Specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymą Lietuvos teisės aktuose žodis korupcija buvo vartojamas kaip terminas, kaip visiems įprasta ir žinoma bendrinė sąvoka. Įstatymai neatskleidė korupcijos prasmės, nepateikė korupcijos apibrėžimo, tai buvo vienas esminių jų trūkumų. Vis dėlto Lietuvos teisės aktuose apie šios sąvokos sampratą ir turinį kai kuriais atvejais buvo galima spręsti iš konteksto, kai kurių straipsnių formuluočių [16, p. 12]. Šiuo metu klasikinis korupcijos apibrėžimas (apimantis tik valstybės tarnybą) pateiktas Specialiųjų tyrimų tarnybos įstatyme [10, 2 str.].

Naujajame baudžiamajame kodekse, įsigaliosiančiame 2003 m. gegužės 1 d. [17; 18], atskirai apibūdinto korupcijos nusikaltimo nerasime. Jame korupcija yra išreikšta ir tokiomis nusikalstamomis veikomis, kaip kyšininkavimas, papirkimas, tarpininko kyšininkavimas, piktnaudžiavimas, tarnybos pareigų neatlikimas [17, 225–229 str.].

Korupcijos prevencijos įstatymas įvardija tokius korupcinius nusikaltimus – tai kyšio priėmimas, papirkimas, kitos nusikalstamos veikos, jeigu jos padaromos viešame sektoriuje ar siekiant asmeninės naudos [19, 2 str. 2 d.].

Atsižvelgdama į dabartinę mūsų šalies specifiką ir jai įtaką darančius veiksnius manau, kad šiandieninėmis sąlygomis mūsų valstybei aktualesnė platesnė arba moderni korupcijos traktuotė. Ji pabrėžia ne tik valstybės pareigūno ar tarnautojo vaidmenį korupciniuose santykiuose, bet ir privataus verslo atstovų nusižengimus savo tarnybos interesams.

Lietuvos Respublikos Seimas 2002 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. IX–711 priėmė Lietuvos Respublikos nacionalinę kovos su korupcija programą, kurioje atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos ir tarptautinių organizacijų teisės aktus ir aktualią situaciją abstrakčiai teigiama, kad korupcija yra bet koks valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens elgesys, neatitinkantis jiems suteiktų įgaliojimų ar nustatytų elgesio standartų, arba tokio elgesio skatinimas siekiant naudos sau ar kitiems asmenims ir taip pakenkiant asmenų ir valstybės interesams [20, 5.3 punktas]. Ši sąvoka atitinka jos aiškinimą naujajame baudžiamajame kodekse [17, 230 str. 3 d.], kur, valstybės tarnautojui

144

prilyginamas asmuo, kuris dirba bet kokioje valstybinėje, nevalstybinėje ar privačioje įstaigoje, įmonėje ar organizacijoje arba verčiasi profesine veikla ir turi atitinkamus viešojo administravimo įgaliojimus, arba teikia viešąsias paslaugas, išskyrus ūkines ar technines funkcijas atliekantį asmenį.

Iš pirmo žvilgsnio ši traktuotė lyg ir atitinka modernųjį korupcijos supratimą, numatantį atsakomybę už korupcines veikas asmenims, dirbantiems privačiame sektoriuje ar besiverčiantiems profesine veikla, tačiau jie turi turėti viešojo administravimo įgaliojimus arba teikti viešąsias paslaugas. Būtent tai leidžia manyti, kad asmenys, dirbantys privačiame sektoriuje, vis dėlto gali išvengti atsakomybės už veiksmus, kuriais pasireškia korupcija, juolab, kad yra panaikinti baudžiamojo kodekso straipsniai: komercinis papirkimas ir nepagrįsto atlyginimo priėmimas, numatę atsakomybę už veiksmus, kuriais korupcija pasireiškia priva-čiame sektoriuje [21, 12, 13 str.].

Štai Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme [22, 3 str. 1 d.] ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo pakeitimo įstatyme [23, 2 str. 1 d.] nurodoma, kad viešasis administravimas – įstatymais ir kitais teisės aktais reglamentuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomoji veikla, skirta įstatymams, kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti ir teikti.

Kiti įstatymų įgalioti subjektai – tai įvairios privačios bendrovės, vykdančios savivaldos institucijų sprendimus, teikiančios viešąsias paslaugas ir jas administruojančios (pvz., privati gydymo ar auklėjimo įstaiga). Tačiau į šią kategoriją nepatenka nei žiniasklaidos atstovai, rašantys straipsnius, neatitinkančius tikrovės, nei bendrovių vadybininkai, pasirašantys įvairias sutartis, nei kiti privatūs subjektai.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas [22, 3 str. 20 d.] numato, kad viešoji paslauga – valstybės ar savivaldybių įsteigtų specialiųjų įstaigų bei organizacijų veikla, teikianti gyventojams socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų numatytas paslaugas. Įstatymų numatytais atvejais bei tvarka viešąsias paslaugas gali teikti ir privatūs asmenys.

Įstatymas reikalauja, kad tai būtų specialios įstaigos ar organizacijos, įsteigtos valstybės ar savivaldybės, pavyzdžiui, mokslo, viešosios ar komunalines paslaugas teikiančios įstaigos, kurios pajamas užsidirba pačios (ir tik išimtiniais, įstatymų numatytais atvejais – privatūs asmenys). Ši įstatymo nuostata netaikoma, pavyzdžiui, privačių bendrovių vadybininkams arba žurnalistams, nors Europos Tarybos Baudžiamosios teisės konvencija dėl korupcijos, kurią ratifikavo Respublikos Seimas [24; 25], reikalauja kriminalizuoti aktyvųjį (papir-kimą) ir pasyvųjį (kyšio priėmimą) kyšininkavimą privačiame sektoriuje. Pavyzdžiui, kriminalizuojant aktyvųjį kyšininkavimą kiekvienai šaliai būtina priimti tokius teisės aktus ar imtis priemonių, kad pagal savo vietos teisę plėtojant verslą būtų laikomi nusikaltimais veiksmai asmens, kuris tiesiogiai arba netiesiogiai žada, siūlo ar duoda bet kokį neteisėtą atlygį bet kuriam asmeniui, vadovaujančiam arba einančiam kokias nors pareigas privataus sektoriaus subjektuose, už atlikimą ar neatlikimą savo paties arba bet kurio kito asmens interesais veiksmų, kuriuos jis turėjo atlikti eidamas pareigas [15, 7 str.].

Atsižvelgdama į tai manau, kad siekiant kovoti su korupcijos apraiškomis ne tik valstybiniame, bet ir privačiame sektoriuje būtina plėsti korupcijos sampratą ir parengti aiškų ir tikslų teisinį korupcijos apibrėžimą. Tiksliai paaiškintą sąvoką būtų lengviau taikyti teisėkūroje, viešojo administravimo institucijų praktikoje, ją geriau suvoktų visuomenė, būtų lengviau deramai taikyti antikorupcinius įstatymus.

Siūlau korupciją apibrėžti taip: tai tyčiniai asmens veiksmai, kuriais tiesiogiai arba netiesiogiai žadamas, siūlomas, duodamas, prašomas ar

145

priimamas neteisėtas atlygis siekiant asmeninės naudos sau ar kitiems asmenims už tam tikrų funkcijų atlikimą arba neatlikimą.

Toks pasirinkimas aiškintinas šiais motyvais: efektyvios modernią traktuotę atitinkančios antikorupcinės priemonės turi

būti taikomos ne tik valstybės, bet ir privataus verslo interesams ginti; Europos Tarybos baudžiamosios teisės konvencija dėl korupcijos

reglamentuoja ne tik valstybės pareigūno ar tarnautojo, bet ir visų privataus verslo atstovų bei juridinių asmenų atsakomybę už korupcinius nusikaltimus.

146

Išvados

1.Aiškiai apibrėžtos korupcijos sąvokos Lietuvos Respublikos teisės aktuose būtinybę lemia poreikis, kad ji būtų vienodai suvokiama ne tik teisėkūroje bei prie antikorupcinių priskirtinų įstatymų taikymo praktikoje, viešojo administravimo institucijų veikloje, bet ir visuomenės teisinėje sąmonėje.

2.Klasikinės korupcijos sąvokos modelis teisinėje valstybėje pamažu tampa atgyvena, „iškrenta“ iš valstybės tarnybos bei jos subjekto ribų ir keičiasi į moderniąją korupcijos koncepciją, apimančią visas socialinės veiklos sferas.

3.Modernios korupcijos sąvokos įteisinimas Lietuvos Respublikos teisės aktuose jau tapo įsipareigojimu ratifikavus Europos Tarybos baudžiamosios teisės konvenciją dėl korupcijos, derinant teisės aktus stojant į Europos Sąjungą bei apskritai žengiant teisinių įstatymų, pripažįstančių individo primatą prieš valstybę, link.

LITERATŪRA

1. Friedrich C. J. Corruption Concepts in Historical Perspective // HeidenheimerA. J., Johnston M., LeVine V. T. Political Corruption, 1997.

2. Tarptautinių žodžių žodynas. – Vilnius, 1999.3. Trang D. V. Foreword // Trang D. V. Corruption & Democracy: Political Institutions, Processes and

Corruption in Transition States in East – Central Europe and in the former Soviet Union. – Institute for Constitutional & Legislative Policy, 1994.

4. Pope J. Confronting Corruption: The Elements of a National Integrity System, 2000. http://www.transparency.org/soursebook/index.html

5. Tanzi V. Corruption Around the World: Causes, Consequences, Scope and Cures: IMF Working Paper, 1998.

6. Klitgaard R. Combating Corruption and Promoting Ethics in the Public Service, 2000. http://www.oecd.org

7. Ackerman S.–R. Korupcija ir valdžia: priežastys, padariniai ir reforma. – Vilnius, 2001.8. http://www.ods.un.org/9. Langseth P. An Effective Tool to Reduce Corruption. Responding to Challenges of Corruption. –

Rome/Milano, 2000. Publication No. 63.10. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymas // Žinios. 2000. Nr. 41–1162.11. Vander Beken T., De Ruyver B., Siron N. The organization of the fight against corruption in the

Member states and candidate countries of the European Union. – Antwerpen, 2001.12. Nilsson H. Substantive Criminal Law: Corruption and Money Laundering / Corruption and Democ-

racy. Institute for Constitutional and Legislative Policy, affiliated with Open Society Institute, 1994.13. Community legislation in force / Corruption and branches of Discipline / Fight against corruption /

Document 398Y0722(02) // Official Journal. 1998. C230.14. The Draft of United Nations Convention against Corruption. http://www.ods.un.org/15. Europos Tarybos baudžiamosios teisės konvencija dėl korupcijos Nr. 173. http://www.lrs.lt16. Panomariovas A., Čepas A., Gaidys V. ir kt. Korupcinės situacijos Lietuvoje preliminarinis įverti-

nimas bei kovos su korupcija strategijos metmenų parengimas. – Vilnius, 1999.17. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso patvirtinimo ir įsigaliojimo įstatymas // Žinios. 2000.

Nr. 89–2741.18. Baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII–1968, Baudžiamojo

proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX–785, bei Bausmių vykdymo ko-dekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX–994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas. http://www.lrs.lt

19. Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymas // Žinios. 2002. Nr. 57–2297.20. Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. sausio 17 d. nutarimas Nr. IX–711 „Dėl Lietuvos Respubli-

kos nacionalinės kovos su korupcija programos patvirtinimo“ // Žinios. 2002. Nr. 10–355.

147

21. Baudžiamojo kodekso 7(1), 32, 35, 282, 284, 290 straipsnių pakeitimo, kodekso papildymo 11(1), 22 (1), 32(2), 302 (2) straipsniais ir 319, 320 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymas // Žinios. 2002. Nr. 15–555.

22. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas // Žinios. 1999. Nr. 60–1945.23. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas // Žinios. 1999. Nr. 13–308.24. Lietuvos Respublikos įstatymas dėl baudžiamosios teisės dėl korupcijos ratifikavimo // Žinios.

2002. Nr. 23–851

Transmission of the Classical Corruption Definition in Lithuania towards the Modern One

Doctoral Candidate Aida RaudonienėLaw University of Lithuania

SUMMARY

During the process of Lithuania’s integration to the European Union, as well as performing the alignment of legislation, a new topicality has recently emerged, i.e., the definition of the concept of corruption, and it is precisely this issue which is being tackled herein.

The need of a clearly defined concept of corruption in the legal acts of the Republic of Lithuania is determined by its unanimous perception not only in the legislative procedure and the practice of application of anti–corruption laws, or in public administration institutions, but also by the civic society.

The model of the classical corruption definition in the rule of law gradually turns into a relic, „falls out“ of the context of the civil service and its subject and transforms itself into a modern corruption concept comprising all of the aspects of social life.

Institutionalisation of the modern corruption definition into the legislation of the Republic of Lithuania has become an obligation after the Council of Europe Criminal Law Convention on Corruption was signed, as well as following the legislation alignment and, in general, heading towards such legal acts which acknowledge precedence of the individual over the state.

148

Jurisprudencija, 2002, t. 32(24); 122–126

V. RECENZIJOS

LIETUVOS TEISĖS UNIVERSITETO AUTORIŲ KOLEKTYVO MONOGRAFIJOS

„KONSTITUCINGUMAS IR PILIETINĖ VISUOMENĖ“ RECENZIJA

Vertinga studija ugdant pilietinę sąmonę

Lietuvos teisės universitetas ir vėl parodė puikią iniciatyvą išleisdamas kolektyvinę šio Universiteto profesorių parengtą monografiją „Konstitucingumas ir pilietinė visuomenė“. Tai, kad buvo parengta ir išleista būtent tokio pavadinimo studija, patvirtina faktą, kad Teisės universiteto mokslininkai ne tik kruopščiai analizuoja Lietuvos teisinės valstybės formavimąsi, bet ir daro įtaką laisvos tautos, laisvo ir aktyvaus piliečio ugdymui. Taip jie atlieka tikrąją ir kilnią teisės mokslininko, inteligento misiją siekti savo Tautos ir kiekvieno piliečio dvasinės darnos ir gerovės. Tuo jie taip pat tęsia Lietuvos teisės mokslo tradiciją aktyviai dalyvauti Konstitucijos, taigi ir pilietinės visuomenės kūrimo darbe, tradiciją, kuri prasidėjo nuo M. Riomerio ir kuri labai aiškiai formavosi rengiant naujausią Lietuvos Respublikos Konstituciją. Galbūt Teisės universiteto visuomeniškas aktyvumas grindžiamas ir tuo, kad jame dirba žmonės, taip pat ir šios monografijos autoriai, kurie tiesiogiai dalyvavo rašant ir kuriant šią Konstituciją.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos, priimtos 1992 m. spalio 25 d. Tautos referendumu, preambulėje įtvirtinta, kad vienas lietuvių Tautos tikslų yra atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis. Šis siekis suponuoja tai, kad Lietuvos Respublika turi būti valdoma teisės pagrindu, kad pagrindinės vertybės šioje valstybėje yra žmogus ir jo teisės bei laisvės. Negana to, Konstitucijos 18 straipsnyje nustatyta, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Kituose Konstitucijos straipsniuose skelbiamas atitinkamų prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių neliečiamumas, numatomi jų apsaugos būdai. Anksčiau minėtas siekis taip pat reiškia, kad vienas esminių pozityviosios teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, pamatų – teisingumas. Jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų.

Tačiau akivaizdu, kad neužtenka priimti naują Konstituciją, kuri būtų pagrįsta demokratinių valstybių ir Lietuvos nacionalinėmis demokratinėmis konstitucinėmis vertybėmis. Taip pat yra būtina sukurti naują konstitucinę tvarką ir žmogaus teisių bei kitų esminių principų apsaugos ir ginties mechanizmą, aparatą bei procedūras, kuriomis remiantis pozityvioji teisė būtų „valoma“ nuo neteisinių normų. Pagal Fridrichą Von Hayeką „Teisė yra senesnė už įstatymų leidybą“. Pozityvioji teisė yra toks įvairialypis ir nuolatos besikeičiantis (dažnai dėl politinės valios) reiškinys, kad turi būti svertai ir garantijos, kurios ribotų valdžios savivalę ir kartais piktnaudžiavimą teisėkūros, ir ypač įstatymų leidybos proceso metu.

Vienas ryškiausių mūsų dabarties ypatumų yra Lietuvos teisės formavimasis. Šį procesą lemia daugelis veiksnių: Lietuvos vidaus ir užsienio politikos prioritetai, visuomenėje paplitusios politinės ir teisinės idėjos, politinių partijų programos ir siekiai, iškilių mokslo ir politikos asmenybių subjektyvios pažiūros, t. y. objektyvūs ir subjektyvūs veiksniai. Stebint, kaip formuojasi

149

Lietuvos teisė, galima pasakyti, kad tai yra sudėtingas, neretai prieštaringas reiškinys. Siekiant įgyvendinti valstybės vidines ir išorines funkcijas bei aktyviai kuriant teisės normas neišvengiama ir teisės sistemos, atskirų įstatymų ar teisės normų neatitikimo, hierarchinio teisės normų prieštaringumo, prasilenkiama su sistemos vidaus logika ir jos dėsniais. Kartais perimant lyginamojoje teisėje žinomus teisės institutus nepakankamai visapusiškai žvelgiama į tai, kaip šie teisiniai reiškiniai derinasi su Lietuvos teisine sistema, teisės tradicijomis. Pakoregavus vieną teisės sistemos grandį, užmirštamos kitos dalys. Tokiu atveju institucijoms, taikančioms teisės normas, atsiranda ne tik teisinis diskomfortas. Todėl formuojant Lietuvos konstitucinės teisės doktriną ypač reikšmingas yra gilias tradicijas turintis Lietuvos teisės mokslas, kuris analizuodamas socialinių mokslų sistemoje suformuluotas ir visuotinai pagrįstas žmogaus ir visuomenės būties vertybes transformuoja jas į teisės vertybes, atskleidžia ir objektyviai argumentuoja jų turinį. Jis daro akivaizdžią įtaką ne tik atskirų valstybės institucijų veiklai, bet ir įstatymų leidybos bei apskritai teisėkūros procesui. Kiti socialiniai mokslai – šiuolaikiška valstybės ir teisės filosofija ir sociologija, sparčiai besiformuojantys politikos mokslai, politinės elgsenos tyrimai bei komentarai taip pat turi įtakos konstitucinės doktrinos ir pilietinės visuomenės raidai. Ši monografija yra sveikintinas siekis formuoti Lietuvos konstitucinę doktriną, kurios esmę sudarytų ne tik formalus Konstitucijos mokslinis interpretavimas, bet ir jos įgyvendinimo per žmonių, kaip aktyvių pilietinės visuomenės narių, teisinę veiklą galimybių analizė.

Didžiąją recenzuojamosios monografijos dalį sudaro įvairių autorių anksčiau spausdintų straipsnių rinkinys. Kartu ji yra akivaizdus pavyzdys, kaip galima sujungti įvairių teisės mokslų žinias ir įvairių autorių nuomones formuojant visuomenės nuomonę apie atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, kaip konstitucinio siekio, įgyvendinimo aktualumą ir problemas. Būtent vienas tikslas – pilietinės visuomenės funkcionavimas kaip konstitucijos esmė yra esminis teigiamas šios monografijos bruožas.

Demokratija, kaip ir teisė, yra ne tik visuotinės, bet ir kiekvienos tautos socialinės vertybės, grindžiamos jos valstybingumo istorine patirtimi ir konstitucionalizmo tradicijomis. Todėl pasaulio ir Europos tautų visuotinis patyrimas turi būti derinamas su kiekvienos tautos tradicijomis ir demokratijos bei konstitucionalizmo raidos perspektyvomis.

Akivaizdus šio bendro teiginio pavyzdys šiuolaikiniame pasaulyje ir Lietuvoje yra teisinės valstybės arba teisės viešpatavimo (rule of law) doktrina. Mokslas, taip pat ir teisės mokslas, turi unikalią savybę, kad būdamas nacionalinis kartu yra internacionalus, nes, kaip minėta, formuoja ir grindžia visuotines vertybes.

Minimos monografijos sudarytojai motyvuotai analizuoja tarptautinę demokratinio pasaulio konstitucionalizmo praktiką ir lyginamosios konstitucinės teisės doktrinas. Tai ypač akivaizdu tuo aspektu, kad monografijoje daugiausia vietos skirta žmogaus teisių ir laisvių problematikai, nes fundamentalioji šiuolaikinio demokratinio pasaulio doktrina yra žmogaus teisės ir laisvės, jų apsauga ir gynimas. Jos turinyje akivaizdžiausiai atsiskleidžia nacionalinės ir tarptautinės teisės integralumas (bendrumas) ir sistemų sąveika. Žmogaus teisių ir laisvių sąvoka (sąvokos, jeigu kalbėsime apie atskiras teises ir laisves) bei jų sistema yra vienodai suprantamos visame demokratiniame pasaulyje, taigi ir demokratinėse valstybėse (tarptautinis aspektas). Tuo tarpu jų įgyvendinimo, apsaugos ir gynimo būdai priklauso nuo daugelio objektyvių ir subjektyvių veiksnių – konstitucinės teisės ir visos teisinės sistemos tradicijų, valstybės konstitucinės santvarkos, politinės sistemos ir jos funkcionavimo, valstybės institucijų ir valstybės pareigūnų viešojo administravimo gebėjimų (nacionalinis

150

aspektas). Minimos monografijos autoriai aptaria įvairius šios problemos aspektus. Tai sudaro ne tik teorinę, bet ir praktinę šios monografijos reikšmę.

Konstitucija – žmonių laisvės ir gerovės esminė sąlyga. Todėl ji XVIII a. mąstytojo, šiuolaikinės žmogaus teisių sampratos pradininko Tomo Paino žodžiais tariant, yra ne valdžios, o žmonių aktas.

Žmonės Konstituciją priima savo valia, tai įvyko ir atgimusioje laisvoje Lietuvoje. Tačiau pati Konstitucija, kaip teisės vertybių sistema, atsiranda ne pati savaime. Savo krašto konstitucinė doktrina sukuriama remiantis pasauline teisės mokslo išmintimi, įvertinus istorines ir gyvąsias Tautos tradicijas.

Konstitucijos tapsmas nėra vienkartinis veiksmas. Ji tik priimama vienkartiniu aktu. Lietuvos Konstitucijos raida, prasidėjusi kartu su nepriklausomybės atkūrimo procesu, nepasibaigė Konstitucijos priėmimu. Ji tebevyksta. Tai būtina ir dėl to, jog kiekvienos valstybės ir visuomenės (tautos) konstitucinės raidos žingsnis užtikrinant žmogaus laisvę ir gerovę yra prasmingas. Todėl mokslininkų pastangos analizuoti konkrečią socialinę situaciją kuriant pilietinę visuomenę yra objektyviai būtinos ir vertingos. Svarbu tai, kad tokia analizė padeda patiems žmonėms susivokti, kaip jie gali ir turi elgtis įgyvendindami ir gindami savo ir kitų žmonių teises, taip pat ir žmogaus teisę dalyvauti valdant savo šalį. Žmogaus teisių turinys bei jų įgyvendinimo būdai, kaip konstitucinės garantijos, turi ne tik politinę, bet ir teisinę reikšmę, nes yra privalomi valstybės valdžiai santykiuose su valstybės piliečiais. O tai ir yra konstitucingumo ir pilietinės visuomenės, kaip demokratijos garanto, sąveikos esmė.

Konstitucija yra svarbiausia žmogaus teisių įgyvendinimo garantija ir ta prasme, kad joje įtvirtintos ne tik žmogaus, bet ir piliečio teisės, t. y. politinės žmogaus teisės visa jų apimtimi. Kartu būtent Konstitucija užtikrina visuose pagrindiniuose tarptautiniuose aktuose įtvirtintą kiekvieno žmogaus teisę dalyvauti valdant savo šalį. Be to, tik Konstitucija gina žmogų ne tik nuo valdžios savivalės, bet ir nuo neteisėtų kito žmogaus veiksmų. Todėl dar kartą pabrėžtina, kad monografijos autorių pasirinkimas plačiai analizuoti žmogaus teisių sąvokinius ir jų įgyvendinimo praktinius aspektus konstitucingumo ir pilietinės visuomenės sąveikos kontekste yra pagrįstas, racionalus ir vertingas.

Dalis autoriaus teorinių teiginių ir samprotavimų yra diskusiniai. Apibūdinant žmogaus teisių bendrąją sampratą monografijoje kartais remiamasi vadinamąja teisių ir pareigų vienybės koncepcija. Šiuo požiūriu visiškai nepriimtina vadinamoji „teisių ir pareigų vienybės“ doktrina, kurios esmę sudaro tai, jog asmens (žmogaus) teisių ir laisvių (subjektine prasme) turinys priklauso nuo to, kaip asmuo vykdo jam nustatytas pareigas. Kitaip tariant, konkretus asmuo žmogaus teises ir laisves ne įgyja, o jas gauna, jos jam suteikiamos. Netiesiogiai formuojama žmonių nuomonė, jog jie priklauso nuo valdžios, kuri gali suteikti arba nesuteikti, subjektyviai (voliuntaristiškai) riboti ar net visiškai atimti visų žmonių arba konkretaus asmens teises. Nenurodant, kad apie teisių ir pareigų vienybę galima kalbėti tik savo subjektinių teisių įgyvendinimo procese, gali susidaryti įspūdis, kad žmogaus teisės nėra prigimtinės. Tuo tarpu „prigimtinių teisių“ (ne „prigimtinės teisės“ kaip mokslinės doktrinos) idėja yra visuotinė vertybė, universalus principas, patvirtinantis, kad teisę, kaip teisingumo siekio ir įgyvendinimo priemonę, mes turime pažinti ir mokėti pritaikyti, kad žmonių elgesys su kitais žmonėmis būtų teisingas, t. y. nepažeidžiantis kitų žmonių laisvės ir orumo.

Monografijos autoriai teigia, kad žmogaus teisių ir pareigų vienybė nėra įtvirtinta 1948 m. Visuotinės Žmogaus Teisių deklaracijos 1 straipsnyje, nors šis tekstas yra teisingai cituojamas: „Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis“ (p. 16). Šie Deklaracijos 1 straipsnio žodžiai kaip tik reiškia, kad laisvė ir

151

lygybė yra prigimtinės žmogaus teisės ir jų jokia pareiga atitikti negali. Iš tikrųjų žmogus teturi vieną „tikrą“ pareigą – nepažeisti lygių kitų žmonių teisių.

Monografijoje pateikiama tarptautinių teismų, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijos analizė, vertinama jų vieta ir vaidmuo įgyvendinant žmogaus teises ir atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekį. Tačiau teisingumo vykdymo šioje sferoje vaizdas būtų išsamesnis, jeigu kartu būtų pateikta bendrųjų teismų, ypač administracinių teismų jurisprudencijos, taip pat kitų žmogaus teisių gynimo institucijų veiklos apžvalga ir analizė. Pagrindinės institucijos, ginančios pažeistas žmogaus teises ir teisėtus interesus, – bendrosios kompetencijos teismai ir administraciniai teismai taikydami teisės normas susiduria su „neteisiniais“ įstatymais ir kitais teisės aktais, priimtais pagrindinių valstybės institucijų, kurių jie negali pripažinti neteisiniais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pagrindinis (ir vienintelis) minėtųjų aktų „valytojas“. Taigi teisės viešpatavimo principas gali būti užtikrinamas tik kai: 1) pozityvioji teisė nuolatos yra valoma nuo „neteisinių“ (nekonstitucinių) normų ir 2) yra teismai, kurie saugo ir gina žmogaus teises ir laisves nuo neteisėtų trečiųjų asmenų (įskaitant ir valstybės institucijas) veikų konkrečiose bylose. Lietuvoje pirmąją anksčiau minėtą funkciją įgyvendina Konstitucinis Teismas, o antrąją – bendrosios kompetencijos teismai ir administraciniai teismai. Teisės viešpatavimo principas nėra ir negali būti tik politinė ar moralinė kategorija: net ir parlamento diskrecija yra ribojama Konstitucijos.

Suprantama, kad rašant bet kokią recenziją bene lengviausia yra nurodyti tai, apie ką autorius nerašė, o recenzentas norėtų, kad apie tai būtų parašyta. Šiuo atveju vis tiek esame kiek nustebę, kad palyginti nemažame skyriuje „Žmogaus teisių apsaugos priemonės ir institucijos Lietuvoje“ (p. 77–86) tarp daugelio išvardytų žmogaus teisių apsaugos valstybinių ir nevalstybinių institucijų Konstitucinis Teismas net nepaminėtas.

Mūsų nuomone, gerokai ginčytinas yra monografijos autorių tvirtinimas, kad „Žmogaus teisių ir laisvių problema atsirado kartu su humanistinėmis žmonijos tradicijomis, ji siekia tūkstantmečius“ (p. 7). Ši tezė, nors ir paremta nuoroda į kitą šaltinį, yra abejotina. Jei žmogaus teisių ir laisvių siekį suvokiame kaip lygių žmonių siekį, tai apie žmonijos politinėje mintyje atsiradusią lygybės, o kartu ir žmogaus teisių ir laisvių problematiką Europoje galima kalbėti pradedant Naujuoju amžiumi, t. y. maždaug nuo XVI amžiaus. Nei Antikos laikais, nei viduramžiais žmonių lygybės idėja, nesvarbu, ar politinės, ar teisinės, ar socialinės, ar kitokios lygybės – nebuvo keliama. Žmonių priklausymas vienai ar kitai grupei, luomui buvo laikomas natūraliu dalyku. Pavyzdžiui, pagal viduramžiais vyravusį modelį vieni meldžiasi, kiti kariauja, o treti dirba. Net XII amžiuje, miestuose prasidėjus vadinamajam komunaliniam judėjimui, miestelėnai, norėdami apginti savo teises, siekė ne susilyginti su kitais luomais, o tik geresnių sąlygų visoje luominėje sistemoje, jos negriaunant.

Magna charta libertatum (1215 m.), Hamurapio įstatymai ar Solono įstatymai (žr. p. 96) taip pat dar nesietini su žmogaus teisių ir laisvių problematika. Pirmuoju atveju buvo siekiama užtikrinti ne žmogaus, o luomų teises, ir tik labai „pritempiant“ galima tai vertinti kaip žmogaus teisių ir laisvių idėjos priešaušrį, nors XIII a. tokių idėjų dar nebūta. Antruoju atveju Rytų despotijose ir Senovės Graikijoje ieškoti ketinimų kalbėti apie žmogaus teises ir laisves ar jas ginti, manytume, dar bergždžias užsiėmimas.

Beje, monografijos 14 ir kituose puslapiuose žmogaus teisių ir laisvių idėjos ir praktikos atsiradimas ir raida išdėstyta visiškai tikroviškai.

Sunku sutikti su monografijos autorių teiginiu, kad „Platonas vienas pirmųjų, suprasdamas neigiamus neribotos valdžios padarinius, kūrinyje „Valstybė“ siūlė idealios santvarkos modelį, įgyvendinamą per valdžių padalijimo mechanizmą (p.

152

110). Iš tikrųjų demokratiniuose Atėnuose gyvenęs ir daug keliavęs Platonas savo „Valstybėje“ išdėstytame idealios valstybės projekte kaip tik siūlė neribotą išminčių – filosofų valdžią. Jo manyta, kad tik taip, proto pagrindu (nes valdo filosofai) galima būtų stabilizuoti polį – valstybę, sustabdyti, kaip jam atrodė, kitaip neišvengiamą valstybės formų degradaciją. Valdžių padalijimo nerasime ir Platono „Įstatymuose“, kuriuose jis pasiūlė kitą – „antrąjį geriausią“ idealios valstybės projektą. Iš tikrųjų Platonas padalijo ne valdžias (jam, kaip atrodo, valstybės institucijos ir jų funkcijos apskritai nelabai rūpėjo). Platonas savo idealios valstybės projekte siūlė atskirti ne valdžias, o klases (kastas), nustatė pažinimo hierarchijai tapačią visuomeninę hierarchiją, kurioje kiekviena klasė: amatininkai (visi dirbantys fiziškai), sargybiniai ir filosofai valstybėje atlieka griežtai apibrėžtą savąją funkciją.

„Aukso vidurio“ visame kame šalininkas Aristotelis simpatizavo politėjai, t. y. tokiai valstybės formai, kuriai esant valdžia priklausytų viduriniajam gyventojų sluoksniui – tiems, kurie nėra nei perdaug turtingi, nei pernelyg dideli vargšai. Taigi Aristotelio siūlomas valstybės modelis tėra savotiškas oligarchijos (pagal Aristotelį – turtingųjų valdymas) ir demokratijos (neturtingųjų valdymas) mišinys, o siūlymų padalinti valdžias Aristotelio doktrinoje aptikti neįmanoma, valdžios galių Aristotelis tiesiog dar nedalija (žr. p. 110).

Nors ir priskyrę valdžių padalijimo idėją Platonui ir Aristoteliui, tame kontekste paminėję Polibijų ir Ciceroną, kitame monografijos puslapyje autoriai pažymi, kad „Antikinė teorija nenurodė jokio valdžios ribojimo mechanizmo, dalijant jos įgaliojimus“ (p. 111). Belieka tik pritarti ir pridurti, kad jei teorijoje nėra valdžių ribojimo mechanizmo, tuomet tenka kalbėti apie valdymo funkcijų paskirstymo institucijoms teoriją, o ne apie valdžių padalijimo teoriją.

Solidžiame teisiniame moksliniame leidinyje, deja, pasinaudota kai kurių Lietuvos labiau marginalinių politinių grupuočių propagandine leksika apie didžiulį Lietuvos ekonomikos nuosmukį ir didžiosios visuomenės dalies nuskurdimą (p. 73; p. 78). Tezė gal ir būtų teisinga, jei Lietuvą lygintume, pavyzdžiui, su ES šalimis, tačiau vargu ar taip teigtina, jei mūsų šalies ekonomiką lygintume su kaimynų ekonomika arba su laikotarpiu iki nepriklausomybės atkūrimo.

Monografijoje neišvengta kai kurių netikslumų, matyt vietomis autoriams reikėjo būti kiek atidesniems. Pavyzdžiui, teiginys „1946 m. ir 1947 m. sukurtos Vokietijos žemių konstitucijos irgi išreiškė ryžtingą atsisakymą teisinio pozityvizmo ir formulavo platų pagrindinių teisių katalogą“ (p. 99) yra ganėtinai prieštaringas jau vien todėl, kad žmogaus teisių katalogo suformulavimas visiškai dera su teisiniu pozityvizmu ir neverčia jo atsisakyti. Monografijos 415 puslapyje kaip priedą žadama pateikti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimą, tačiau jo aptikti neįmanoma. Beje, Prancūzijos prezidentas nuo 2000 m. jau renkamas nebe septyneriems, o penkeriems metams (žr. p. 122).

Europos Sąjungos nare Lietuva gali tapti tik siekdama įtvirtinti pilietinę visuomenę ir būdama demokratine valstybe. Monografijos autorių mintys apie žmogaus teises, Konstitucijos problemas, parlamentarizmą, teisinę valstybę, pilietybę, teismų veiklą yra labai aktualios, skatinančios pilietinės visuomenės tapsmą. Monografija todėl vertintina ne tik kaip indėlis į Lietuvos teisės mokslą, bet ir kaip knyga, skatinanti mūsų visuomenės siekius tapti civilizuotos Europos bendrijos dalimi.

Doc. dr. Stasys Stačiokas, Lietuvos konstitucinio teismo teisėjasDoc. dr. Zenonas Namavičius, Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjas

153

154

Jurisprudencija, 2002, t. 32(24); 127–128

LIETUVOS TEISĖS UNIVERSITETO TARPTAUTINĖS TEISĖS IR EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS KATEDROS DOCENTO

DR. JUSTINO ŽILINSKO MONOGRAFIJOS „NUSIKALTIMAI ŽMONIŠKUMUI IR GENOCIDAS TARPTAUTINĖJE

TEISĖJE BEI LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISĖJE“ RECENZIJA

Žiauri Antrojo pasaulinio karo patirtis, beprecedenčiai hitlerinės Vokietijos daryti nusikaltimai, sulaukę tarptautinio įvertinimo ir pasmerkimo 1945 m. Niurnbergo tribunolo proceso metu, neužkirto kelio naujiems masinio žiaurumo protrūkiams per aibę tarptautinių ir vidaus konfliktų, kilusių pasaulyje antrojoje XX a. pusėje. Ne vienoje valstybėje įsitvirtino arba ilgą laiką veikė totalitariniai ir autoritariniai režimai, nusikaltimus žmoniškumui, genocidą pavertę ištisa valdymo sistema, rutinizavę ir biurokratizavę milžiniško masto naikinimus ir su-sidorojimus. Deja, nusikaltimai žmoniškumui, genocidas skaudžiai palietė ir Lietuvą – dvi viena po kitos sekusios okupacijos lėmė, kad mūsų valstybė neteko maždaug 1/3 gyventojų. Reikia pabrėžti, kad Lietuvos teisininkai nuo pat Atgimimo pradžios ėmėsi aktyvių žingsnių, kad šių nusikaltimų vykdytojai būtų patraukti atsakomybėn. 1992 m. Vilniaus universiteto teisės fakulteto baudžiamosios teisės katedros iniciatyva Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, Atkuriamasis Seimas priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos gyventojų genocido“, kuriame pirmą kartą apibrėžė genocido nusikaltimą Lietuvos Respublikos baudžiamojoje teisėje; genocido vykdytojams buvo iškeltos bylos, sukėlusios didelį rezonansą visuomenėje. Tačiau teoriniais teisiniais genocido ir nusikaltimų žmoniškumui klausimais buvo domimasi labiau epizodiškai. Todėl reikia pažymėti, kad Justino Žilinsko monografija yra pirma tokios apimties ir pobūdžio teisinė nusikaltimų žmoniškumui ir genocido studija, detaliai apžvelgusi šiuos fenomenus tarptautinės baudžiamosios teisės aspektu. Pabrėžiant darbo aktualumą svarbu priminti ir tai, kad Lietuvos Respublika prisiėmė tarptautinius įsipareigojimus pagal tarptautines sutartis nusikaltimų žmoniškumui ir genocido draudimo ir baudimo srityje, netrukus bus ratifikuotas 1998 m. Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutas, todėl šių nusikaltimų reglamentavimo problemos, atitikties tarptautinei teisei klausimai neabejotinai liks aktualūs.

Nusikaltimams žmoniškumui ir genocido fenomenams atskleisti autorius pasirinko tinkamą struktūrą: pirmiausia analizuojami patys terminai, jų kilmė, tada trumpai, bet konkrečiai apžvelgiami tarptautiniai ir Lietuvos Respublikos teisės aktai, formavę šių nusikaltimų sąvokas, aptariama šių šaltinių įtaka sąvokos raidai; antroji darbo dalis skirta išsamiai nusikaltimų žmoniškumui bendrųjų požymių analizei. Autorius, remdamasis gausia specialiąja literatūra, tarptautinių baudžiamųjų teismų bylomis, atskleidžia esminius elementus ir požymius, leidžiančius atriboti šiuos nusikaltimus nuo kitų panašaus pobūdžio nusikaltimų, taip pat išryškina genocido nusikaltimo, kaip specialios nusikaltimų žmoniškumui rūšies, ypatybes. Įdomi autoriaus pateikta genocido saugomų grupių požymių analizė. Trečioji darbo dalis skirta nusikaltimų žmoniškumui ir genocido nežmoniškų veikų turiniui atskleisti. Reikia pažymėti, jog autorius daugiausia dėmesio skiria sudėtingoms, kompleksinėms veikoms, pavyzdžiui, de-taliai analizuojamos deportacijos ir prievartiniai gyventojų perkėlimai. Turint omenyje, kad Lietuvos gyventojų genocidas buvo vykdomas ir trėmimais, toks pasirinkimas atrodo logiškas ir pagrįstas. Ketvirtoji darbo dalis yra skirta būtent nusikaltimams žmoniškumui ir genocido problemoms, susijusioms su Lietuvos

155

teise, atskleisti. Pirmiausia autorius analizuoja klausimą, ar individuali baudžiamoji atsakomybė už tarptautinius nusikaltimus būtinai turi būti siejama su valstybių atsakomybe, ir prieina prie, manytume, teisingos išvados, kad tarptautinė baudžiamoji teisė plėtojasi ta kryptimi, jog individuali fizinio asmens atsakomybė nebėra besąlygiškai siejama su valstybės atsakomybe, tačiau pabrėžia, kad tarptautinis konkrečių nusikaltimų pripažinimas vis dar labai svarbus, kad būtų sėkmingas tarptautinis baudžiamasis persekiojimas. Antrojoje ketvirtojo skyriaus dalyje autorius analizuoja ir vertina nusikaltimų žmoniškumui ir genocido reglamentavimą Lietuvoje bei jo ir tarptautinių teisės normų atitikimą. Šioje dalyje autorius prieina prie motyvuotų išvadų, kad dispozicijos, esančios naujajame Baudžiamajame kodekse, nėra iki galo suderintos su tarptautinės teisės šaltiniais ir turėtų būti tikslinamos.

Pripažindami darbo vertę, norėtume taip pat pažymėti ir keletą diskutuotinų aspektų:

1. Nagrinėdamas genocido nusikaltimo nežmoniškas veikas autorius daugiausia remiasi užsienyje vykusių baudžiamųjų procesų medžiaga (pvz., A. Eichmano byla), tačiau manome, kad buvo galima daugiau pasiremti ir Lietuvos teismų praktika, nagrinėtų genocido bylų faktinėmis aplinkybėmis. Tai būtų suteikę darbui daugiau aktualumo.

2. Manytume, kad buvo galima plačiau paanalizuoti genocido draudimo ir baudimo normų atgalinio galiojimo problemas. Nors tai, kad nusikaltimus žmoniškumui ir genocidą draudžiančios normos turi retrospektyvią galią, yra visuotinai pripažintas tarptautinės teisės principas, tačiau būtų buvusi įdomi autoriaus nuomonė, ar šis principas tikrai nesikerta su Lietuvos Respublikos baudžiamojoje teisėje įtvirtintu baudžiamojo įstatymo negaliojimo atgaline data principu.

Tačiau norėtume pabrėžti, kad nepaisant išsakytų pastabų, knyga vertintina teigiamai.

Doc. dr. Jonas PrapiestisLietuvos Respublikos Konstitucinio teismo teisėjas,

Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios teisės katedros docentas

156

Jurisprudencija, 2002, t. 32(24)

I N F O R M A C I J AMOKSLO DARBŲ „JURISPRUDENCIJA“ AUTORIAMS

Rengiant straipsnius mokslo darbų rinkiniui „Jurisprudencija“, būtina laikytis šių reikalavimų.

Rankraštis turi būti išspausdintas 1,5 intervalu vienoje A4 formato lapo pusėje, iš visų kraštų paliekant ne siauresnį kaip 25 mm laukelį. Būtina pateikti diskelį.

Mokslo straipsnis gali būti parašytas lietuvių, anglų, vokiečių arba kitomis kalbomis. Turi būti suformuluotas mokslinių tyrimų tikslas, nurodyti tyrimų objektai, metodai, aptartas nagrinėjamos problemos ištyrimo laipsnis, pateikti ir pagrįsti tyrimų rezultatai, padarytos išvados, nurodyta literatūra.

Straipsnio dalys išdėstomos tokia tvarka:1. Metrikoje nurodoma, kada straipsnis įteiktas redakcijai, institucija(-

os), kuriai autorius(-iai) atstovauja, adresas (ir elektroninio pašto), recenzentai (institucija, mokslo laipsnis, pedagoginis vardas).

2. Išsami santrauka (ne trumpesnė kaip 600 spaudos ženklų) ta kalba, kuria parašytas straipsnis.

3. Pagrindinis straipsnio tekstas. Jis gali būti suskirstytas į skyrius arba skirsnius (pvz.: 1.2.1., 2.2.1.).

4. Straipsnio pabaigoje būtinos išvados.5. Lietuvių kalba spausdinamo straipsnio pabaigoje turi būti išsami

santrauka anglų kalba (ne trumpesnė kaip 600 spaudos ženklų), užsienio kalbomis spausdinamų straipsnių – lietuvių kalba (ne trumpesnė kaip 600 spaudos ženklų).

6. Cituojamų šaltinių sąrašas. Literatūros sąrašas pateikiamas tokia tvarka, kokia šaltiniai cituojami tekste. Tekste šaltiniai ir puslapiai nurodomi laužtiniuose skliaustuose.

Paveikslus, schemas, diagramas pateikti atskirame diskelyje. Paveikslų, schemų, lentelių plotis 84 mm (per teksto stulpelį) arba 175 mm (per visą puslapį).

Tinkamiausi grafinių rinkmenų formatai – Tagged Image Format File (TIFF), Word for Windows, Corel Draw, Excel.

Straipsnį turi vertinti ne mažiau kaip 2 recenzentai – mokslininkai; turėtų būti pa-teikta ir fakulteto arba katedros nuomonė apie straipsnio aktualumą, būtinybę jį spaus-dinti. Rekomenduojama, kad užsienio kalbomis skelbiamus straipsnius recenzuotų bent vienas mokslininkas iš ne autoriaus gyvenamos valstybės. Recenzentai turi būti skiriami konfidencialiai.

PASTABA. Šie reikalavimai parengti vadovaujantis Lietuvos mokslo tarybos kolegijos 2000 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. V–3.

157

JURISPRUDENCIJAMokslo darbai32(24) tomasVilnius, 2002

11,59 leidyb. apsk. l.130 psl.

Tiražas 300 egz.

158