VII skyrius ĮSITEISĖJĘ TEISMŲ SPRENDIMAI IR NUTARTYS

TAR identifikacinis nr.

Užregistravimo data

Galioja nuo

Paskelbta

Teisės akto priedai

2018-21330

2018-12-27

2018-12-11

2018-12-11

-

Baudžiamoji byla Nr. 2K-372-693/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-42790-2017-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.9.2; 1.1.9.8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 11 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aldonos Rakauskienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko ir Vytauto Masioko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal T. K., kuriam byla nutraukta, kasacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. sausio 11 d. nuosprendžio, kuriuo jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, nurodytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalyje, pagal laidavimą. T. K. perduotas laiduotojos E. G. atsakomybei pagal laidavimą be užstato. Laidavimo terminas nustatytas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, T. K. uždrausta trejus metus naudotis teise vairuoti visų rūšių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, T. K. paskirta 50 MGL (1883 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 2, 3 dalimis, konfiskuotas automobilis „BMW X5“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)).

Taip pat skundžiamas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendis, kuriuo T. K., kuriam byla nutraukta, apeliacinis skundas tenkintas iš dalies ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. sausio 11 d. nuosprendis pakeistas: vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, T. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą – sumažinta nuo 50 MGL iki 25 MGL (941,50 Eur). Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. T. K. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, kad vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai kraujyje buvo daugiau nei 1,5 promilės alkoholio, t. y.: 2017 m. rugpjūčio 21 d. apie 5.29 val. Vilniaus r., Zujūnų sen., Buivydiškių k., Sūduvių g. 12, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, nustatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „BMW X5“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai kraujyje buvo nustatyta 2,11 promilės etilo alkoholio.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu T. K., kuriam byla nutraukta, prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. sausio 11 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendžius neskiriant turto (automobilio „BMW X5“) konfiskavimo ir sumažinant draudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones terminą iki vienerių metų. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Abiejų instancijų teismai, spręsdami turto konfiskavimo kaip baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo klausimą, neteisingai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas ir esmingai nukrypo nuo teismų praktikos šios kategorijos bylose. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad BK 67 straipsnio taikymas skiriasi priklausomai nuo to, ar baudžiamojo poveikio priemonė skiriama kartu su bausme, ar asmeniui, kuris buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės: atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui baudžiamojo poveikio priemonių, taip pat ir turto konfiskavimo, taikymo klausimas paliekamas spręsti teismo nuožiūrai.

2.2. Bylose, kurių ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) sutampa su šia byla, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad būtina sąlyga atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra pagrindas manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Taigi, teismai neabejodami, kad asmens nusikalstama veika buvo padaryta atsitiktinai ir ateityje neturėtų pasikartoti, turėtų ta pačia logika vadovautis ir spręsdami dėl turto konfiskavimo priemonės skyrimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pažymi, kad teismas, atleisdamas asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, bet pripažindamas turto konfiskavimo taikymo privalomumą, nepaiso pareigos vadovautis atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto teisine prigimtimi ir baudžiamojo poveikio priemonių paskirtimi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-788/2018). O 2010 m. spalio 18 d. Teismų praktikos taikant turto konfiskavimą apžvalgoje pažymima, kad nepritartina teismų praktikai, kai pagal BK 72 straipsnio 2 dalies 2 punktą konfiskuojama transporto priemonė, kurią vairuodamas kaltininkas padarė BK 281 straipsnyje nurodytą nusikaltimą.

2.3. Nagrinėjamu atveju teismai, paskirdami turto konfiskavimą, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, kurios privalo būti vertinamos, o selektyviai pasirinko vertinti tik neigiamai kasatorių charakterizuojančias savybes. Abiejų instancijų teismai padarė išvadas, kurios prieštarauja teismų praktikai, nes: 1) teismai ignoravo pareigą įvertinti ir motyvuotai pagrįsti, ar šios baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas yra suderinamas su tikslais ir principais, kurie buvo taikyti sprendžiant kasatoriaus atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą; 2) apeliacinės instancijos teismas teigė, kad nėra pagrindo vertinti, ar kasatoriaus automobilio konfiskavimas būtų per griežta priemonė, kadangi teigiamai jį apibūdinančios ir jo atsakomybę švelninančios aplinkybės jau buvo įvertintos atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės; 3) teismai neanalizavo, ar teisėtai kasatorius įgijo ginčo turtą, ar yra pagrindas įtarti, kad automobilio palikimas jo dispozicijoje keltų pavojų visuomenei, nepasisakė dėl klausimo, ar kasatorius specialiai įgijo automobilį, siekdamas įvykdyti nusikalstamą veiką.

2.4. Atkreiptinas dėmesys, kad kasatoriui, be turto konfiskavimo, buvo paskirtos dar dvi baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimas vairuoti transporto priemones ir 25 MGL dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, tačiau teismai nuosprendžiuose visiškai nepagrindė ir nemotyvavo, kaip konkrečiai kasatoriui priklausančio turto konfiskavimas padės įgyvendinti bausmės paskirtį dar labiau nei uždraudimas vairuoti transporto priemones; kaip vienintelio kasatoriui priklausančio turto konfiskavimas ir papildomos piniginės priemonės skyrimas prisidės prie jo pataisymo; ar paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės galimai neproporcingai nesuvaržys kasatoriaus; kaip nurodytos baudžiamojo poveikio priemonės dera tarpusavyje, turint omenyje kasatoriaus turtinę padėtį ir jo ribotas galimybes padėtį pagerinti. Teismai visiškai nevertino, kokį efektą visų trijų priemonių taikymas sukels kasatoriui, ar yra būtina jas taikyti, kad būtų pasiekti nustatyti tikslai, ar yra aplinkybių, kurios leistų teigti, kad jis nebepakartos nusikalstamos veikos ir kt. Manytina, kad trijų maksimalių baudžiamojo poveikio priemonių skyrimas nepagrįstai suvaržo kasatorių labiau, negu reikia baudžiamojo poveikio tikslams pasiekti, o vertinant pinigine išraiška – taip pat yra neproporcingas. Kasatoriaus finansinė padėtis yra prasta, o sveikatos būklė nesuteikia galimybių artimiausiu metu jos pagerinti.

2.5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paskyrė ir draudimą naudotis teise vairuoti transporto priemones maksimaliam įstatyme nustatytam terminui – trejiems metams. Tokį sprendimą teismas priėmė įvertinęs tik tai, kad nusikalstamą veiką kasatorius padarė naudodamasis teise vairuoti transporto priemones, kad jo atlikta veika kėlė pavojų kitiems eismo dalyviams, kad nusikalstama veika atlikta gyvenvietėje ir kad praeityje jis buvo baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Be to, skirdamas maksimalų įstatymo nustatytą draudimo naudotis specialiąja teise terminą, teismas rėmėsi teismų praktika bylose, kuriose teismai pasielgė priešingai, t. y. paskyrė trumpesnius uždraudimo naudotis specialiąja teise terminus. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ir nurodė, kad šis teismas priėmė teisingą ir motyvuotą sprendimą, taip pat pažymėjo, kad tai, jog kasatorius nuoširdžiai gailisi, pašalino visas veikos neigiamas pasekmes, jog nėra jokių tęstinių padarinių, susijusių su nukentėjusių asmenų sveikatos sutrikdymu, jau buvo įvertinta atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Analizuojant teismų praktiką šios kategorijos bylose, esant daug sunkesniems ar tokiems pat nusikalstamos veikos padariniams, asmenims buvo taikomos mažesnės nei kasatoriui paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-317/2008, 2K-50-788/2018, 2K-118-511/2018).

2.6. Pažymėtina, kad kasatoriui ikiteisminio tyrimo metu buvo taikyta kardomoji priemonė – dokumentų (vairuotojo pažymėjimo) paėmimas, ji truko beveik aštuonis mėnesius, o laikinasis pažymėjimas nebuvo išduotas. Taigi realiai kasatoriui kartu su skundžiamuose nuosprendžiuose paskirta baudžiamojo poveikio priemone teisė vairuoti transporto priemones apribota beveik ketveriems metams, o tai viršija baudžiamajame įstatyme nustatytą maksimalų tokio apribojimo terminą (BK 68 straipsnio 2 dalis).

2.7. Spręsdamas klausimą, ar kasatoriui su baudžiamojo poveikio priemone taikyta kardomoji priemonė, kaip viršijanti įstatymo nustatytą maksimalų terminą, nepažeidė jo interesų, apeliacinės instancijos teismas, cituodamas kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-118-511/2018, nurodė, kad įstatyme kardomosios priemonės – dokumentų paėmimo – įskaitymas į bausmę ar baudžiamojo poveikio priemonės taikymo laiką nėra nurodytas.

2.8. Abiejų instancijų teismai nesugebėjo motyvuotai pagrįsti, kodėl kasatoriui turėtų būti skirta maksimali (ir galimai maksimalią viršijanti) įstatymo nurodyta draudimo vairuoti transporto priemones trukmė, kodėl tokio dydžio baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas, įvertinus ir kitas kasatoriui paskirtas baudžiamojo poveikio priemones, yra proporcingas, kodėl nuosprendžių motyvuojamosiose dalyse teismai nenurodė teismų praktikos, kuri galėtų pagrįsti jų sprendimą taikyti maksimalų baudžiamojo poveikio priemonės terminą. Abiejų instancijų teismai taip pat neįvertino, ar yra būtina skirti maksimalų uždraudimo vairuoti transporto priemones terminą, byloje esant duomenims apie kasatoriui taikytą kardomąją priemonę (vairuotojo pažymėjimo paėmimą), siekiant užtikrinti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslus, ir ar tai neproporcingai neapribos jo teisių.

2.9. Pažymėtina, kad kasatorius, įvykdęs nusikalstamą veiką, ją pripažino visiškai, savo noru atlygino visą padarytą žalą, nesukėlė jokių padarinių, susijusių su kitų žmonių sveikata, nenustatyta jokių jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, be to, teismai nustatė, kad yra pakankamai aplinkybių patikėti kasatoriumi, kad jis nusikalstamos veikos nebekartos, ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Esant šioms aplinkybėms, teismai turėjo vadovautis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais ir paskirti proporcingą, bylos aplinkybes ir teismų praktiką atitinkančią baudžiamojo poveikio priemonę arba apskritai neskirti tokios (-ių) priemonės (-ių).

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras D. Čaplikas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės T. K. kasacinį skundą tenkinti iš dalies: pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. sausio 11 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendžius nustatant, kad T. K. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo trejus metus naudotis specialiąja teise vairuoti visų rūšių transporto priemones – terminas skaičiuojamas nuo 2017 m. rugpjūčio 22 d.; kitų nuosprendžių dalių nekeisti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Kasatorius, teigdamas, kad teismų praktikoje nepritariama tokiam atvejui, kai pagal BK 72 straipsnio 2 dalies 2 punktą konfiskuojama transporto priemonė, kurią vairuodamas kaltininkas padarė BK 281 straipsnyje nustatytą veiką, vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 18 d. publikuota Teismų praktikos taikant turto konfiskavimą (BK 72 straipsnis) apžvalga, kuri buvo parengta iki nusikalstamos veikos – kelių transporto priemonių vairavimo ar mokymo praktinio vairavimo apsvaigus nuo alkoholio, kai kaltininko kraujyje buvo daugiau nei 1,5 promilės alkoholio, – kriminalizavimo (BK 281 straipsnio 7 dalis). BK 281 straipsnio 1–6 dalyse nurodytos nusikalstamos veikos yra neatsargios, taigi buvo formuojama teismų praktika, kad transporto priemonės konfiskavimas yra netikslingas kaltininkui padarius neatsargią nusikalstamą veiką, tačiau BK 281 straipsnio 7 dalyje nurodyta nusikalstama veika yra tyčinė. Pagal susiformavusią teismų praktiką, automobilis, kaltininkui padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje, yra laikomas nusikaltimo priemone, be kurios šios veikos padarymas yra negalimas, ir kaltininką pripažįstant kaltu baudžiamojo poveikio priemonė – kaltininkui priklausančios transporto priemonės konfiskavimas – teismo yra skiriama privalomai. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje T. K., padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas, t. y. jam bausmė nebuvo paskirta. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra suformulavęs pagrindines teisines taisykles tiek tais atvejais, kai sprendžiama dėl asmens, nuteisto pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, transporto priemonės konfiskavimo, tiek ir tais atvejais, kai sprendžiama dėl asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės dėl BK 281 straipsnio 7 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo, transporto priemonės konfiskavimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114-1073/2018).

3.2. Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas – yra perteklinė, nesuderinta su kitomis paskirtomis baudžiamojo poveikio priemonėmis – 25 MGL įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą ir draudimu trejus metus naudotis teise vairuoti visų rūšių transporto priemones. Minėtoje kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114-1073/2018 pažymėta, kad, atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, teismo sprendimai skiriant baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą – gali skirtis atsižvelgiant į tai, ar teisėtai buvo įsigytas turtas, ar kelia pavojų visuomenei jo palikimas asmens dispozicijai, ar turtas nusikalstamos veikos priemone tapo atsitiktinai, ar buvo specialiai tam įgytas ar paruoštas, ar sprendžiamas klausimas dėl paties turto ar dėl jo vertės konfiskavimo ir panašiai. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, T. K. jam priklausantį automobilį „BMW X5“ vairavo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo 2,11 promilės alkoholio (alkoholio kiekis artimesnis sunkiam girtumui), vairavo gyvenvietėje, sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo sugadintas kitiems asmenims priklausantis turtas, t. y. savo veiksmais kėlė pavojų ne tik sau, bet ir kitų eismo dalyvių saugumui, anksčiau administracine tvarka buvo baustas už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam. Iš jo parodymų matyti, kad teisę vairuoti transporto priemones už padarytą administracinį nusižengimą atgavo tik prieš pusmetį, iki padaryta nagrinėjama nusikalstama veika, todėl transporto priemonės palikimas T. K. žinioje neabejotinai keltų pavojų visuomenei. Pritartina apeliacinės instancijos teismo padarytai išvadai, kad automobilio konfiskavimas iš asmens, kuris padarė sau ir kitiems asmenims bei jų turtui didelę grėsmę, nelaikytinas neproporcinga ir neadekvačia priemone padarytai nusikalstamai veikai.

3.3. BK 67 straipsnio 6 dalis nedraudžia skirti dviejų ar daugiau baudžiamojo poveikio priemonių, atsižvelgiant į jų suderinamumą. Pažymėtina, kad, įvertinus teismų argumentus dėl kasatoriui paskirtų kitų baudžiamojo poveikio priemonių – 25 MGL įmokos į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą ir draudimo trejus metus naudotis teise vairuoti visų rūšių transporto priemones, matyti, kad jos tarpusavyje yra suderintos, ir nėra pagrindo manyti, kad šiuo atveju asmens teisės yra labiau suvaržytos nei visuomenės interesas nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį.

3.4. Nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus skundo argumentais, kad teismas paskyrė neproporcingo dydžio, nepagrįstai varžančią bei teismų praktikai prieštaraujančią baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą vairuoti visų rūšių transporto priemones trejiems metams. Pagal suformuotą teismų praktiką uždraudimas naudotis specialiąja teise paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas Kelių eismo taisykles pažeidė itin šiurkščiai ar jas sistemingai pažeidinėja. Nekyla abejonių, kad T. K. Kelių eismo taisykles pažeidė itin šiurkščiai – vairavo transporto priemonę apsvaigęs nuo alkoholio, kai apsvaigimo nuo alkoholio kiekis kraujyje – 2,11 promilės buvo artimesnis sunkaus girtumo ribai. Nusikalstama veika kėlė grėsmę kitų eismo dalyvių saugumui, nusikalstama veika buvo apgadintas kitiems asmenims priklausantis turtas, t. y. veika sukėlė neigiamų pasekmių. Teismai pagrįstai vertino ir tai, kad kasatorius ne kartą yra padaręs administracinius nusižengimus, susijusius su Kelių eismo taisyklių pažeidimu, tai patvirtina, kad kasatorius nėra drausmingas eismo dalyvis. Visos šios aplinkybės pagrįstai leido teismui uždrausti T. K. vairuoti transporto priemones maksimaliam trejų metų terminui. Nors skunde atkreiptas dėmesys į T. K. sveikatos būklę ir turtinę padėtį, tačiau šios aplinkybės išimtinai negali nulemti paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių panaikinimo ar termino sumažinimo. Pažymėtina, kad nurodyta sveikatos būklė nesutrukdė padaryti nusikalstamos veikos.

3.5. Kasacinio skundo dalis dėl uždraudimo naudotis teise vairuoti visų rūšių transporto priemones termino skaičiavimo nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nepagrįstumo tenkintina. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-144-628/2018 konstatavo, kad tokiais atvejais teisinga baudžiamojo poveikio priemonės terminą skaičiuoti nuo tos dienos, kai asmeniui realiai atimta galimybė vairuoti transporto priemonę. Pagrindas skaičiuoti baudžiamojo poveikio priemonės pradžią nuo vairuotojo pažymėjimo paėmimo dienos yra tai, kad taikytos kardomosios priemonės turinys faktiškai atitinka baudžiamojo poveikio priemonės turinį. Šioje byloje kardomoji priemonė dokumentų (vairuotojo pažymėjimo) paėmimas buvo paskirta 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. T. K., kuriam byla nutraukta, kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo

5. Pirmosios instancijos teismas, atleisdamas T. K. nuo baudžiamosios atsakomybės, nustatytos BK 281 straipsnio 7 dalyje, pagal laidavimą paskyrė tris baudžiamojo poveikio priemones – uždraudimą naudotis specialiąja teise trejiems metams, turto (automobilio „BMW X5“) konfiskavimą ir 50 MGL dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs T. K., kuriam byla nutraukta, apeliacinį skundą, paliko visas tris taikytas baudžiamojo poveikio priemones, tačiau sumažino įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą iki 25 MGL. Kasatorius ginčija dvi jam paskirtas baudžiamojo poveikio priemones – uždraudimą naudotis specialiąja teise ir automobilio konfiskavimą. Teisėjų kolegija pritaria teismų išvadomis dėl šių baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką padarytų BK 281 straipsnio 7 dalyje nurodytų veikų prevencijai užtikrinti paprastai kartu skiriamos tiek susijusios su apribojimu naudotis specialiąja teise, tiek turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonės. Teigti, kad kasatoriui paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės yra neproporcingos padarytai nusikalstamai veikai ar paskirtos pažeidžiant baudžiamąjį įstatymą, nėra jokio teisinio pagrindo.

6. Teismų praktikoje pripažįstama, kad BK 281 straipsnio 7 dalyje nustatyta nusikalstama veika padaroma tyčia. Jos padarymas yra tiesiogiai susijęs su kelių transporto priemonės panaudojimu – vairavimu esant apsvaigus nuo alkoholio, kai asmens kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio; be transporto priemonės panaudojimo aptartu būdu šios veikos padarymas neįmanomas. Tokiu būdu panaudota kelių transporto priemonė pripažįstama nusikalstamos veikos padarymo priemone (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-392-699/2017, 2K-79-511/2018 ir kt.). Atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje nustatytais pagrindais asmeniui pagal teismų praktiką baudžiamojo poveikio priemonių, tarp jų ir turto konfiskavimo, taikymo klausimas paliekamas spręsti teismo nuožiūrai. Įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo, teismas, kaip pagrįstai nurodoma ir kasaciniame skunde, tokiais atvejais pirmiausia turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Kartu pažymėtina, kad, vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas).

7. Iš skundžiamų teismų nuosprendžių turinio matyti, kad T. K. automobilį „BMW X5“ vairavo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai kraujyje buvo nustatytas 2,11 promilės etilo alkoholio kiekis. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad T. K. priklausantis automobilis, kuriuo buvo padarytas nusikaltimas, atitinka konfiskuotino turto požymius, nurodytus BK 72 straipsnio 2 ir 3 dalyse, ir pagrįstai nusprendė jį konfiskuoti. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus (iš esmės analogiškais argumentais grindžiamas ir kasacinis skundas), pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimui, taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad T. K., vairuodamas pirmiau nurodytą automobilį apsvaigęs nuo alkoholio, ignoravo visuomenės interesą užtikrinti saugų eismą ir visuomenės saugumą, ir konstatavo, kad net ir šį asmenį teigiamai charakterizuojančios aplinkybės ar atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės motyvai nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad ši baudžiamojo poveikio priemonė būtų aiškiai per griežta ar neproporcinga padarytai nusikalstamai veikai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama ir į nusikalstamos veikos išaiškėjimo aplinkybes (paryčiais vairuodamas automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio T. K. padarė eismo įvykį – atsitrenkė į gyvenamojo namo tvorą ir ją apgadino, be to, sukėlė nepatogumų aplinkiniams gyventojams, kurie pabudo išgirdę smūgio garsus), taip pat į tai, kad tą patį automobilį T. K. praeityje taip pat yra vairavęs neblaivus (už tai jam buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones dvylikai mėnesių), sprendžia, kad teismai teisingai įvertino bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 72 straipsnį). Kartu pažymėtina, kad automobilio vairavimas asmens, kuris apsvaigęs nuo alkoholio, kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui. Nagrinėjamu atveju pavyko išvengti itin sunkių padarinių, tačiau pagal byloje nustatytas aplinkybes nėra pagrindo teigti, kad šiuo atveju atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės T. K. taikytas nuosavybės teise priklausančio automobilio konfiskavimas būtų neproporcinga baudžiamojo poveikio priemonė. Teisėjų kolegijos vertinimu, T. K. priklausančios transporto priemonės konfiskavimas užtikrina šios baudžiamojo poveikio priemonės prevencinį pobūdį ir nepažeidžia proporcingumo principo. Kasatoriaus argumentai, kad nusikalstamos veikos priemone gali būti pripažįstamas tik specialiai nusikalstamai veikai daryti įsigytas turtas (o teismai turėjo analizuoti, ar T. K. specialiai įgijo automobilį, siekdamas įvykdyti nusikalstamą veiką), yra visiškai nepagrįsti ir atmestini.

8. Baudžiamajame įstatyme nedraudžiama skirti daugiau nei vieną baudžiamojo poveikio priemonę, o pagal byloje nustatytas aplinkybes spręstina, jog nuteistajam paskirtos trys baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones, automobilio konfiskavimas ir įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą – yra tarpusavyje logiškai tiesiogiai susijusios ir suderinamos, priešingai nei teigia kasatorius. Todėl atmestini ir kasatoriaus argumentai, kad automobilio konfiskavimas ir kitos dvi jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės (25 MGL dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą ir uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones) nedera tarpusavyje, atsižvelgiant į kasatoriaus turtinę padėtį bei ribotas jo galimybes padėtį pagerinti. Iš bylos duomenų matyti, kad kasatorius yra darbingas, jaunas vyras, dirbantis VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centre ir šio centro vadovo apibūdinamas kaip pareigingas, darbštus, atsakingas darbuotojas. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad T. K., net ir būdamas iš dalies nedarbingas (jam nustatytas 40 procentų darbingumas), gauna didesnį nei Lietuvos Respublikoje nustatytą minimalų atlyginimą (apie 700–800 Eur). Taigi spręsti apie prastą kasatoriaus turtinę padėtį ar neigiamas ateities perspektyvas nėra pagrindo. Kartu pažymėtina, kad tai, jog baudžiamojo poveikio priemonė (priemonės) sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų, nereiškia, kad jos (jų) paskyrimas prieštarauja teisingumo principui ir kad teismas ją (jas) paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą.

9. Kasaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl uždraudimo naudotis specialiąja teise maksimaliam trejų metų terminui pagrįstumo ir proporcingumo. Kasatorius nurodo, kad teismų praktikoje net ir asmenims, kurie nebuvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, skiriamas trumpesnis nei kasatoriui draudimo naudotis specialiąja teise terminas.

10. BK 68 straipsnyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiosiomis teisėmis, tarp jų ir teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Baudžiamajame įstatyme nustatytas ir šios baudžiamojo poveikio priemonės terminas: nuo vienerių iki trejų metų. Pagal susiformavusią teismų praktiką uždraudimas naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles ar BK 281 straipsnyje įtvirtintą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas Kelių eismo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Svarbia aplinkybe sprendžiant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą gali būti pripažintas ankstesnis kaltininko administracinis baustumas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329/2013, 2K-401/2014, 2K-279-719/2018 ir kt.).

11. Teismai, skirdami T. K. BK 68 straipsnyje nustatytą baudžiamojo poveikio priemonę ir jos terminą, atsižvelgė į tai, kad jis vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kad nustatytas 2,11 promilės girtumas, t. y. į tai, kad T. K. veiksmai (vairavo gyvenvietėje) kėlė pavojų ne tik jam pačiam, bet ir kitiems eismo dalyviams, jis rizikavo ne tik savo, bet ir aplinkinių sveikata ir gyvybe, tačiau buvo abejingas bet kokiems gresiantiems padariniams. Pažymėtina ir tai, kad T. K., vairuodamas automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sukėlė eismo įvykį, kurio metu sugadino kitiems asmenims priklausantį turtą. Be to, T. K. anksčiau buvo baustas administracine tvarka už viešosios tvarkos pažeidimą (būdamas neblaivus), taip pat už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, tarp jų ir už vairavimą esant neblaiviam, jam buvo paskirtas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas dvylikai mėnesių. Šiuo metu baustumai išnykę, tačiau atsižvelgtina į tai, kad nusikalstamos veikos padarymo metu buvo praėję vos apie pusę metų nuo vairuotojo pažymėjimo atgavimo dienos. Tai atitinkamai charakterizuoja kasatorių kaip nedrausmingą eismo dalyvį. Abiejų instancijų teismai sprendė, kad reikia paskirti šią baudžiamojo poveikio priemonę būtent maksimaliam įstatyme nustatytam terminui. Kasacinės instancijos teismas keičia ar naikina teismų sprendimus tik dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ar dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 369 straipsnis). Šiuo atveju teismai, taikydami BK 68 straipsnį, nei baudžiamojo, nei baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė, todėl ši kasacinio skundo dalis netenkinama.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones – termino skaičiavimo pradžios

12. Kasaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones – termino skaičiavimo pradžios teigiant, kad ikiteisminio tyrimo metu kasatoriui buvo taikyta kardomoji priemonė – vairuotojo pažymėjimo paėmimas, todėl jam teisė vairuoti transporto priemones realiai apribota beveik ketveriems metams viršijant maksimalų įstatyme nustatytą tokio apribojimo terminą.

13. Iš bylos duomenų matyti, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu T. K. buvo paskirta kardomoji priemonė – dokumento paėmimas – ir tą pačią dieną iš jo buvo paimtas vairuotojo pažymėjimas. Duomenų apie laikinojo leidimo vairuoti transporto priemones išdavimą T. K. byloje nėra.

14. Kaip jau buvo minėta, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu T. K. uždrausta naudotis teise vairuoti visų rūšių transporto priemones trejiems metams šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o pirmiau nurodyta kardomoji priemonė – vairuotojo pažymėjimo paėmimas – palikta iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo T. K. apeliacinį skundą, konstatavo, kad kardomosios priemonės – dokumentų paėmimo – įskaitymas į paskirtą bausmę ar baudžiamojo poveikio priemonės taikymo laiką nėra nurodytas baudžiamajame įstatyme, ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytą uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones termino skaičiavimo pradžią.

15. Neneigdama apeliacinės instancijos teismo nurodyto argumento, kad baudžiamajame įstatyme iš tiesų nenurodytas kardomosios priemonės – dokumentų paėmimo – įskaitymas į paskirtą bausmę ar baudžiamojo poveikio priemonės taikymo laiką, teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimu teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

16. Teismų praktikoje išaiškinta, kad baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones – terminas skaičiuotinas nuo tos dienos, kai asmeniui buvo realiai atimta galimybė vairuoti transporto priemonę. Pagrindas skaičiuoti šios baudžiamojo poveikio priemonės pradžią nuo vairuotojo pažymėjimo paėmimo dienos yra tas, kad asmeniui taikytos kardomosios priemonės (dokumento paėmimo) turinys faktiškai atitinka baudžiamojo poveikio priemonės turinį, t. y. asmeniui taikomi tokio paties pobūdžio ir griežtumo apribojimai (visiškas apribojimas naudotis teise vairuoti transporto priemones), kokie yra taikomi ir paskyrus baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-144-628/2018, 2K-155-895/2018, 2K-274-693/2018 ir kt.). Be to, vadovaujantis generalinio prokuroro 2015 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. I-306 patvirtintų Rekomendacijų dėl kardomųjų priemonių, išskyrus suėmimą, skyrimo ikiteisminio tyrimo metu tvarkos ir nustatytų sąlygų laikymosi kontrolės 7 skyriaus „Dokumentų paėmimo sąlygų laikymosi kontrolės tvarka“ nuostatomis, vairuotojo pažymėjimas paimamas siekiant pasunkinti asmens judėjimą, užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms, kurios gali būti padarytos vairuojant transporto priemonę, ir ši kardomoji priemonė laikoma paskirta, kai priimamas nutarimas ar nutartis bei dokumentas paimamas. Kai paimamas vairuotojo pažymėjimas, įtariamasis, kuriam skirtas dokumentų paėmimas, įspėjamas, kad išduota pažyma (apie kardomosios priemonės dokumento paėmimo paskyrimą) nelaikytina dokumentu, patvirtinančiu teisę vairuoti transporto priemones.

17. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje T. K. paskyrus kardomąją priemonę (vairuotojo pažymėjimo paėmimą), jam nuo 2017 m. rugpjūčio 22 d. buvo realiai suvaržyta galimybė naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir formuojamą teismų praktiką, darytina išvada, kad abiejų instancijų teismų priimtas sprendimas – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos – nėra pagrįstas, todėl ginčijami abiejų instancijų nuosprendžiai keistini nurodant, kad baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones – terminas turi būti skaičiuojamas nuo vairuotojo pažymėjimo paėmimo dienos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. sausio 11 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendžius nustatant, kad nuteistajam T. K. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones – trejų metų terminas skaičiuojamas nuo 2017 m. rugpjūčio 22 d.

Kitas nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.

TeisėjaiAldona Rakauskienė

Artūras Ridikas

Vytautas Masiokas

_______________________

TAR identifikacinis nr.

Užregistravimo data

Galioja nuo

Paskelbta

Teisės akto priedai

2018-21357

2018-12-27

2018-12-11

2018-12-11

-

Baudžiamoji byla Nr. 2K-335-303/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-66349-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.25.4.2.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 11 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Audronės Kartanienės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,

išteisintajam V. K. (V. K.) ir jo gynėjui advokatui Audriui Juozapavičiui,

nukentėjusiojo atstovei advokatei Gintarei Leškevičienei,

vertėjai Joanai Rudzianec,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo I. A. atstovės advokatės Gintarės Leškevičienės kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiojo I. A. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Taip pat skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 4 d. nutartis, kuria nukentėjusiojo I. A. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nukentėjusiojo atstovės, prašiusios skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio skundą atmesti, išteisintojo ir jo gynėjo advokato, prašiusių skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. V. K. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 281 straipsnio 5 dalį už tai, kad 2015 m. gruodžio 2 d. apie 13.23 val. Vilniuje vairuojamu J. L. nuosavybės teise priklausančiu automobiliu „MAZ 5551“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vienintele savo važiavimo krypties Geležinkelio gatvės eismo juosta, nuo Liepkalnio gatvės pusės privažiavęs ties Geležinkelio gatvės pastatu Nr. 2 prieš žiedinę Geležinkelio ir Stoties gatvių sankirtą esančią nereguliuojamą pėsčiųjų perėją ir prieš ją sustojęs, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 30 punkto reikalavimus, nustatančius, kad, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį, taip pat kad transporto priemonių vairuotojai privalo imtis papildomų atsargumo priemonių esant blogam matomumui arba tais atvejais, kai pėsčiųjų perėja iš vairuotojo vietos nėra gerai apžvelgiama, ir įsitikinti, kad pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiųjų, kuriuos turėtų praleisti, ir 101 punkto reikalavimą, nustatantį, kad, prieš pradėdamas važiuoti, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią kitiems eismo dalyviams, tai yra sustojęs prieš nereguliuojamą pėsčiųjų perėją ir praleidęs iš dešinės pusės į kairę pėsčiųjų perėja einančius pėsčiuosius, prieš pradėdamas važiuoti jis neįsitikino, kad tai daryti saugu, taip pat kad kelio važiuojamojoje dalyje nėra pėsčiųjų, kuriuos turėtų praleisti, dėl to, pradėjęs važiuoti, vairuojamo automobilio priekine dalimi partrenkė ir automobilio kairės pusės ratais pervažiavo jo judėjimo krypties atžvilgiu iš dešinės pusės į kairę pėsčiųjų perėja per Geležinkelio gatvės važiuojamąją dalį einančią pėsčiąją S. A., ir ši nuo patirtų sunkių sužalojimų mirė įvykio vietoje.

II. Kasacinio skundo argumentai

2. Kasaciniu skundu nukentėjusiojo I. A. atstovė advokatė G. Leškevičienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė skunde nurodo:

2.1. Teismai neteisingai nustatė V. K. padarytus KET pažeidimus, priežastinio ryšio, kaltės požymius, todėl neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą jį išteisindami. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl V. K. nekaltumo nepagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais įrodymais (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalis).

2.2. Teismai neteisingai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalį, nustatė, kad nukentėjusioji S. A. į važiuojamąją dalį įžengė neįsitikinusi, jog tai daryti yra saugu, nepasižiūrėjusi, ar nėra artėjančių transporto priemonių, ir akivaizdžiai nesilaikydama saugaus atstumo nuo jų. Be to, ne pėsčiųjų perėjos ribose, tuo metu, kai transporto priemonė jau buvo pajudėjusi, todėl automobilio vairuotojas neturėjo galimybės jos pastebėti.

2.3. Nepagrįstos teismų išvados, kad vairuotojas V. K. negalėjo matyti ir objektyviai numatyti, kad nukentėjusioji bandys eiti per gatvę važiuojamąja kelio dalimi. Specialisto išvadoje nurodyta, kad nukentėjusioji buvo partrenkta pėsčiųjų perėjos ribose.

2.4. Eismo įvykis įvyko Geležinkelio gatvėje, šalia Vilniaus geležinkelio stoties, kur pėsčiųjų judėjimas yra itin intensyvus, todėl reikalauja iš vairuotojo maksimalaus dėmesio ir susikaupimo. Vaizdo įrašas (failo pavadinimas „2015-12-02 13-26-49-044“) patvirtina, kad V. K. sustojo praleisti pėsčiųjų, būriui pėsčiųjų dar nebaigus perėja pereiti važiuojamosios dalies, tačiau jau kirtus eismo pusę, kurioje prieš perėją stovėjo automobilis, pradėjo judėti į priekį. Taigi pėstieji dar nebuvo perėję gatvės, kaip nurodo apeliacinės instancijos teismas, o tik įžengę į priešpriešinio eismo juostą. Vairuotojas esant tokiai situacijai negalėjo pradėti judėti arba prieš pradėdamas judėti turėjo imtis maksimalių atsargumo priemonių įsitikinti, ar nėra daugiau pėsčiųjų, kurie ketina kirsti gatvės važiuojamąją dalį.

2.5. Teismai neišsamiai ištyrė reikšmingas bylos aplinkybes ir padarė nepagrįstą išvadą, kad būtent trečiasis eksperimento bandymas buvo artimiausias įvykio situacijai.

2.6. Specialisto išvadoje nustatyta, kad pirminis pėsčiosios kontaktas su automobiliu įvyko ties automobilio priekinės dalies viduriu, ji buvo pervažiuota kairiaisiais automobilio ratais. Išvados turinys rodo, kad pėsčiosios įžengimo į kelio važiuojamąją dalį ir automobilio pajudėjimo iš vietos momentai praktiškai sutapo, automobilis pradėjo judėti vos trečdaliu sekundės anksčiau, nei nukentėjusioji įžengė į kelio važiuojamąją dalį. Byloje nustatyta, kad pėsčioji buvo partrenkta pėsčiųjų perėjos ribose jos pločio atžvilgiu, iki partrenkimo momento nuėjo daugiau kaip trijų metrų atstumą, vadinasi, automobilis prieš pėsčiųjų perėją buvo sustojęs toliau nei 0,5 m nuo jam artimesnio pėsčiųjų perėjos krašto ir atitinkamai pėsčioji į važiuojamąją dalį įžengė kur kas didesniu nei 0,5 m atstumu nuo automobilio priekinės dalies, nes priešingu atveju automobiliui judant ji iki partrenkimo momento nebūtų spėjusi įveikti didesnį nei dviejų metrų atstumą ir būtų buvusi partrenkta iš karto, t. y. dešiniuoju automobilio kampu.

2.7. Tai rodo, kad, priešingai teismų sprendimams, įvykio situacija neatitinka trečiojo eksperimento bandymo, ji artimesnė kitiems atliktiems bandymams, o tai reiškia, kad V. K., būdamas pakankamai atidus ir dėmesingas, turėjo realią galimybę pamatyti į kelio važiuojamąją dalį įžengusią pėsčiąją.

2.8. Vairuotojo pasiteisinimas, kad stovėdamas prie perėjos jis iš aukštos kabinos nepastebėjo pėsčiosios, neatleidžia jo nuo atsakomybės, jis privalėjo tinkamai įvertinti savo vairuojamos transporto priemonės gabaritus, žinojo, kad dėl aukštos kabinos matomumas sustojus prie pat perėjos ribos tampa ribotas, dėl to jis privalo sustoti toliau nuo pėsčiųjų perėjos. Taip pasielgus jam būtų atsivėręs platesnis apžvalgos ratas ir jis būtų pastebėjęs per gatvę einančią nukentėjusiąją.

2.9. V. K. pažeidė KET 30 ir 101 punkto reikalavimus, nes sustojęs prie pėsčiųjų perėjos ir prieš vėl pradėdamas važiuoti nesiėmė visų įmanomų priemonių, neįsitikino, kad tai daryti yra saugu, dėl to, būdamas nepakankamai atidus ir dėmesingas, nepastebėjo ketinančios per gatvės važiuojamąją dalį eiti pėsčiosios, nors tokią galimybę turėjo, ir ją partrenkė. Šie jo pažeidimai buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo ir būtinoji padarinių kilimo sąlyga.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Nukentėjusiojo I. A. atstovės advokatės G. Leškevičienės kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų, kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose

4. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžia apeliacinės instancijos teismas. Todėl skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose jau nustatytomis veikų aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Dėl to tokie kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamos atskiros teismų padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, nesutinkama su atliktu įrodymų (eksperimento protokolas, specialisto išvada) vertinimu, prašoma, atsižvelgiant į kai kurias aplinkybes, atskirų įrodymų pagrindu daryti kitokias išvadas dėl nuosprendžio ir nutarties išvadų atitikties bylos aplinkybėms (pvz., kasatorė siūlo nesivadovauti trečiuoju eksperimento bandymu, kitaip vertinti specialisto padarytas išvadas dėl eismo dalyvių saugumo reikalavimų laikymosi), nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

5. Pagal BK 281 straipsnio 5 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Nagrinėjamoje byloje V. K. buvo kaltinamas tuo, kad pažeidė Kelių eismo taisyklių 30, 101 punktų reikalavimus, dėl to kilo eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus.

6. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje įvertinęs bylos duomenis, kurie patvirtina, kad V. K. prieš pėsčiųjų perėją sustojo, praleido einančius pėsčiuosius ir pradėjo važiuoti, kai jo važiuojamosios kelio juostos dalyje ir priešingoje dalyje iš kairės į dešinę perėja einančių pėsčiųjų nebuvo, padarė išvadą, kad vairuotojas V. K. nepadarė KET 30 punkto pažeidimo. Dėl KET 101 punkto pažeidimo teismas konstatavo, kad bylos įrodymai neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados dėl to, ar V. K. matė, ar galėjo bei turėjo pastebėti jo vairuojamojo automobilio kelyje atsiradusią nukentėjusiąją. Byloje nebuvo įrodymų, kurie paneigtų, kad vairuotojas prieš pradėdamas vairuoti apsidairė į šalis, t. y. ėmėsi reikalingų ir įmanomų priemonių įsitikinti manevro saugumu.

7. Nepagrįstai kasaciniame skunde teigiama, kad V. K. pažeidė kelių eismo taisyklių reikalavimus pradėjęs važiuoti, kai pėstieji, ėję iš dešinės į kairę, buvo perėję tik į kitą ne jo važiavimo krypties eismo juostą. Įvykio metu galiojusi KET 30 punkto redakcija nustatė, kad vairuotojas privalo sustoti ir praleisti į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą įėjusį pėsčiąjį. Tiesioginio draudimo pradėti įvažiuoti į pėsčiųjų perėją, kol pėstieji, kuriuos privaloma praleisti, neišėjo iš vairuotojo neužimamos eismo juostos, KET redakcijoje nebuvo įtvirtinta. Pagrindinis reikalavimas, kuris kilo iš KET, galiojusių eismo įvykio metu, buvo praleisti į vairuotojo važiavimo krypties eismo juostą įėjusius pėsčiuosius.

8. Nepagrįsti ir kasacinio skundo teiginiai, kad buvo padaryti BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai vertinant eksperimento protokolą kaip vieną iš bylos įrodymų. Išnagrinėjus bylą teisės taikymo aspektu tokių pažeidimų nenustatyta. Teismas nurodė, kad eksperimentinio tyrimo metu nėra galimybės nustatyti tikslų pėsčiosios judėjimo greitį ar jos judėjimo tikslią trajektoriją, taigi nėra galimybių išsiaiškinti ir tikslų nukentėjusiosios judėjimo atstumą nuo važiuojamojo automobilio priekinės dalies, vadinasi, nėra objektyvių duomenų, kurie leistų spręsti apie V. K. galimybę pastebėti nukentėjusiąją. Tokia išvada, reikšminga sprendžiant dėl V. K. atsakomybės ribų, buvo padaryta nepažeidžiant įrodymų vertinimo reikalavimų ir galioja visiems eksperimento bandymams.

9. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nukentėjusiosios judėjimo perėja reikšmingas aplinkybes patvirtina kiti bylos įrodymai. Byloje nustatyta (vaizdo įrašai, liudytojų, tiesiogiai mačiusių eismo įvykį, V. I., Č. M. parodymų dalis, specialisto išvada, specialistės parodymai teisme), kad kai automobilis jau buvo pradėjęs judėti perėjos link, nukentėjusioji greitai įstrižai gatvės įžengė į važiuojamąją kelio dalį. KET 40 punktas įvykio metu nustatė, jog įžengti į važiuojamąją kelio dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių, jų greitį ir įsitikina, kad tai saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms. Tokios aplinkybės leido teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad nukentėjusioji į važiuojamąją kelio dalį įžengė neįsitikinusi, kad tai daryti yra saugu. Teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje yra abejonių, kurių nėra galimybių pašalinti išnaudojus visas priemones (nėra galimybės nustatyti nukentėjusiosios judėjimo greitį ir atstumą nuo važiuojančio automobilio priekinės dalies iki nukentėjusiosios), dėl to, ar vairuotojas galėjo bei turėjo numatyti kilsiančius padarinius ir jų išvengti.

10. Nustatant asmens kaltę būtina įvertinti ir tai, ar kito eismo dalyvio padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas neapribojo kaltininko galimybės numatyti nusikalstamus padarinius ir jų išvengti. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas išteisinamajam nuosprendžiui, nurodė, kad nukentėjusioji į kelio važiuojamąją dalį išbėgo pati būdama neapdairi ir neatsargi, V. K. negalėjo matyti ir objektyviai numatyti, kad nukentėjusioji bandys eiti per gatvę važiuojamąja kelio dalimi, nukentėjusiosios veiksmai buvo nenuspėjami bei neatitinkantys KET reikalavimų, todėl V. K. negalėjo ir neturėjo numatyti, jog dar vienas žmogus bandys staiga kirsti gatvę, kuria jis taip pat jau buvo pradėjęs važiuoti.

11. Nekelia abejonių, kad kiekvienas transporto priemonę vairuojantis asmuo turi būti maksimaliai atsargus, pasirinkti saugų greitį atsižvelgdamas į eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę. Kita vertus, vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau ir kitiems (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-195/2007). Todėl, vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus reaguojant į netikėtai kelyje atsiradusią kliūtį, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada šias kliūtis numatytų, pvz., kad į kelią netikėtai įvažiuos dviratininkas arba kad ant važiuojamosios kelio dalies tamsiu paros metu gali gulėti žmogus, eiti pėsčiasis, nesegėdamas šviesą atspindinčio atšvaito, stovėti tinkamai nepaženklinta traktoriaus priekaba be veikiančių žibintų ir atšvaitų ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-537/2009, 2K-169/2010, 2K-384/2013, 2K-160/2014).

12. Byloje susiklostė situacija, kurioje nukentėjusiosios susidūrimas su automobiliu įvyko pėsčiųjų perėjos ribose. Tačiau įvertinus pačios nukentėjusiosios neatsargų elgesį, abejones, kurių pašalinti nėra objektyvių galimybių dėl nukentėjusiosios įžengimo į važiuojamąją dalį vietos, judėjimo link automobilio trajektorijos bei jos greičio, negalima daryti išvados, jog vairuotojas galėjo ir turėjo numatyti nukentėjusiosios skubius veiksmus tada, kai jis pats jau buvo pradėjęs važiuoti.

13. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad patikrinus kasaciniame skunde išdėstytus argumentus nenustatyta, jog pirmosios ar apeliacinės instancijos teismai būtų nesilaikę įrodymų vertinimo taisyklių, būtų vadovavęsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertinę šališkai, neatsižvelgę į kokias nors svarbias bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnis). Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad teismai vertino įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Byloje išnaudojus visas įrodinėjimo galimybes nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, kurie neginčytinai patvirtintų V. K. kaltę pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, todėl keisti ar naikinti teismų sprendimus dėl jo išteisinimo nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nukentėjusiojo I. A. atstovės advokatės Gintarės Leškevičienės kasacinį skundą atmesti.

TeisėjaiArtūras Ridikas

Tomas Šeškauskas

Audronė Kartanienė

_______________________

TAR identifikacinis nr.

Užregistravimo data

Galioja nuo

Paskelbta

Teisės akto priedai

2018-21369

2018-12-27

2018-12-11

2018-12-11

-

Baudžiamoji byla Nr. 2K-365-719/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-00565-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.1; 1.2.29.1.1; 2.1.7.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 11 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,

išteisintajam E. G., jo gynėjui advokatui Raimundui Vasiliauskui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Eglės Kirpienės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Šakių rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. apkaltinamąjį nuosprendį, E. G. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Šakių rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendžiu E. G. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį 200 MGL (7600 Eur) dydžio bauda, 300 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (3800 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šias bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta 200 MGL (7600 Eur) dydžio bauda.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu E. G. buvo išteisintas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimų, kad suklastojo dokumentą ir pasikėsino apgaulės būdu įgyti svetimą turtą: turėdamas tikslą apgaule užvaldyti AB „Lietuvos draudimas“ draudimo išmokas, veikdamas bendrininkų grupe su R. E. (R. E.) ir E. M. (E. M.), 2015 m. lapkričio 12 d. apie 20.00 val. Šakių rajone, (duomenys neskelbtini), inscenizavo draudžiamąjį eismo įvykį Nr. (duomenys neskelbtini), kurio metu jam sėdint stovinčiame automobilyje „Renault Scenic“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančiame jo motinai D. G., Rusijos Federacijos pilietis R. E., vairuodamas automobilį „BMW X5“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), judėdamas nedideliu greičiu, tyčia savo vairuojamo automobilio kairio šono sritimi ties užpakalinio rato arkos priekine dalimi kliudė stovinčio automobilio „Renault Scenic“ dešinio šono dalį ties priekiniu ratu, dėl to buvo padaryti menki sugadinimai, esantys ties automobilio „BMW X5“ užpakalinio kairiojo rato priekine dalimi, bei įbrėžimai ant automobilio „Renault Scenic“ dešinio šono palei priekinio rato arką, galimai atplėšiant priekį, užlenkiant priekinio buferio apdailos dešinįjį šoną, pažeidžiant jo tvirtinimą ir sudaužant priekinio žibinto gaubtą dešinėje pusėje, kas yra iš esmės paviršiniai pažeidimai, kurie negalėjo turėti įtakos nė vieno iš automobilių judėjimo trajektorijos ir režimo pakeitimui; iš karto po to AB „Lietuvos draudimas“ pateikė melagingus duomenis apie tariamai dėl neatsargumo įvykusį eismo įvykį, t. y. kad 2015 m. lapkričio 12 d. apie 20.00 val. Šakių rajone, (duomenys neskelbtini), jis, vairuodamas savo motinai D. G. priklausantį automobilį „Renault Scenic“, važiuodamas apie 45 km/h greičiu, iš šalutinio kelio įvažiuodamas į pagrindinį kelią, suko į kairę, nepraleisdamas pagrindiniu keliu iš dešinės pusės atvažiuojančio automobilio „BMW X5“, ir su juo susidūrė, po to suklastojo tariamo eismo įvykio deklaraciją, surašant joje nebūto eismo įvykio duomenis, kurią jis ir R. E. patvirtino parašais, ir kartu su savo bei R. E. pasirašytais melagingais paaiškinimais apie tariamai įvykusį eismo įvykį pateikė draudimo įmonei, o draudimo bendrovės atstovams atliekant automobilių apgadinimų apžiūrą, automobilio „BMW X5“ apžiūroje dalyvavęs jo savininkas E. M. žodžiu patvirtino tariamo eismo įvykio aplinkybes ir kad visi automobilio „BMW X5“ apgadinimai buvo padaryti nurodomo eismo įvykio metu, taip apgaule savo ir kitų asmenų naudai pasikėsino įgyti svetimą iš viso 7610,62 Eur sumos turtą, tačiau nusikalstamos veikos dėl turto įgijimo apgaule nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes draudimo bendrovė, įtarusi apgaulę, išmokų neišmokėjo ir kreipėsi į prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir išnagrinėjęs nuteistojo E. G. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nuosprendyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, jų nepagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių vertinimu, motyvus dėl E. G. kaltės grindė prielaidomis, nepatvirtintomis jokiais objektyviais byloje surinktais įrodymais, todėl padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, suvaržiusį įstatymų garantuotas apelianto teises bei sutrukdžiusį priimti teisėtą ir teisingą nuosprendį. Šis teismas konstatavo, kad byloje nėra objektyvių ir neginčijamų duomenų, patvirtinančių, jog E. G. veiksmuose buvo jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų požymių, – specialisto išvados dėl transporto priemonių susidūrimo mechanizmo tikėtinas pobūdis negali lemti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje daromos kategoriškos išvados, kad eismo įvykis galėjo kilti tik jį inscenizavus, o ne esant kitoms eismo įvykio kilimo aplinkybėms; vien ta aplinkybė, kad E. G. pirminiame paaiškinime draudimo bendrovei nurodytas jo važiavo greitis iki susidūrimo su automobiliu „BMW X5“ neatitiko specialistų vertinimų, negali būti laikoma objektyviai patvirtinančia jo kaltę, nes nors asmuo, siekiantis gauti draudimo išmoką dėl eismo įvykyje kilusios žalos, turi kuo tiksliau atkurti ir įvertinti įvykio aplinkybes, tačiau toks kiekvieno asmens situacijos vertinimas yra subjektyvus, priklausantis tiek nuo paties asmens psichologinės būsenos, tiek nuo kitų nuo jo nepriklausančių objektyvių aplinkybių; byloje nėra duomenų, patvirtinančių E. G. ir R. E. išankstinį susitarimą sukčiauti. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikino ir priėmė naują, išteisinamąjį, nuosprendį.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja E. Kirpienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kasatorė skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimus, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos analogiškose bylose, pažeidė asmenų lygybės prieš įstatymą principą, formuodamas nebaudžiamumo atmosferą. Šie pažeidimai yra esminiai, sukliudę šiam teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

3.2. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų; vienos iš tokių nuostatų – BPK 305 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti reikalavimai, keliami išteisinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai. Tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas, išteisinamasis, nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas), apeliacinės instancijos teismas, kaip tai nustatyta BPK 331 straipsnio 2 dalyje, privalo nurodyti nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio motyvus. Teismo atliktas įrodymų vertinimas turi atitikti BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles įrodymus įvertinti pagal teisėjų vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas šių reikalavimų nesilaikė ir, vertindamas įrodymus, padarė klaidų dėl jų turinio, nes įrodymus skaidė ir menkino įrodomąją reikšmę, nevertino duomenų visumos ir kiekvienu atveju konstatavo – „vien ši aplinkybė negali būti laikoma objektyviai patvirtinančia apelianto kaltę“, netyrė visų bylos duomenų, o tik selektyviai kaltinamajam palankius duomenis, netyrė ir motyvuotai neįvertino esminių prieštaravimų, nuteistojo E. G. parodymams suteikė aukštesnę įrodomąją galią.

3.4. Teismas ignoravo objektyvius duomenis – E. G. surašytų dokumentų (eismo įvykio deklaracijos, paaiškinimų su įvykio schemomis) turinį ir jų neatitiktį liudytojų parodymams bei specialisto išvadai, nekreipė dėmesio į tų pačių aplinkybių skirtingą aiškinimą, toleravo E. G. tariamą naivumą, kalbos nežinojimą ir t. t., nesivadovavo protingumo kriterijumi. Teismas išskirtinę, prioritetinę reikšmę suteikė E. G. parodymams, juos laikydamas neabejotinai teisingais, neanalizuodamas jų neatitikties kitoms faktinėms bylos aplinkybėms, nevertindamas kaltinamojo siekio išvengti baudžiamosios atsakomybės, faktinių bylos aplinkybių teisingumą vertino pagal jų atitiktį nuteistojo parodymams.

3.5. Teismas deklaratyviai, formaliai pritaikė in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principą, sukurdamas tariamas abejones specialisto išvada, – jai suteikė „tikėtiną“ statusą, tas pačias aplinkybes patvirtinančių liudytojų ir specialisto parodymus ignoravo ir nepagrįstai konstatavo, kad nėra „objektyvių duomenų“, patvirtinančių kaltinamojo kaltę.

3.6. Byloje specialisto išvada Nr. 11-207(16) yra vienas svarbiausių objektyvių duomenų apie įvykdytą nusikalstamą veiką šaltinis. Ši specialisto išvada nebuvo ginčijama nuteistojo ir jo atstovo, tai yra objektyviai patikimas duomenų šaltinis. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad „nors nurodyti teiginiai paneigia E. G. paaiškinimuose pateiktą apytikslį jo automobilio važiavimo greitį, tačiau, įvertinus tai, kad šių transporto priemonių susidūrimo galimybė vis tik neatmestina, šios išvados tikėtinas pobūdis negali lemti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje daromos kategoriškos išvados, kad eismo įvykis galėjo kilti tik jį inscenizavus, o ne esant kitoms eismo įvykio kilimo aplinkybėms“, padaryta tendencingai ir selektyviai tiriant specialisto išvadą, ignoruojant aiškius ir nedviprasmiškus jos duomenis. Teismas šiurkščiai iškraipė specialisto išvados duomenis: „susidūrimo galimybė vis tik neatmestina“, nors specialisto išvadoje kalbama apie tyčinį automobilių kontaktą, imituojant avariją, o autoavarijos galimybė kaltinamųjų deklaracijoje ir paaiškinimuose nurodytomis sąlygomis atmetama kategoriškai („automobiliai buvo apgadinti ne deklaruoto eismo įvykio dalyvių nurodytomis aplinkybėmis“); nutylėjo esmines detales – kaltinime išdėstytas ne automobilių susidūrimo mechanizmas, o eismo įvykio inscenizavimo mechanizmas, taigi, teismas eismo įvykio tyčinio inscenizavimo aplinkybes vertino kaip realiai buvusio neatsargaus eismo įvykio aplinkybes.

3.7. Specialisto išvada yra aiški, kategoriška, nurodanti du esminius dalykus: 1) tokio eismo įvykio, kokį nurodė E. G., R. E. ir E. M., nebuvo; 2) kontaktas tarp automobilių buvo turint tikslą imituoti eismo įvykį ir jo tikėtinas mechanizmas – automobilis „BMW X5“, judėdamas nedideliu greičiu, kairiojo šono sritimi kliudė stovinčio automobilio „Renault Scenic“ dešinį šoną. Tai vienareikšmiškai paneigia E. G., R. E., E. M. eismo įvykio deklaracijoje, schemose, paaiškinimuose bei E. G. teisme pateiktą gynybinę versiją, kad abu automobiliai važiuodami susidūrė sankryžoje, t. y. kad įvyko eismo įvykis. Apeliacinės instancijos teismui, tendencingai vertinant E. G. veiką, buvo naudingas antrasis teiginys, todėl jis buvo pabrėžiamas ir sąmoningai visa išvada laikoma „tikėtino pobūdžio“. Šio teiginio pagrindu buvo konstruojama visa kaltinamojo išteisinimo motyvacijos seka: sumenkinama specialisto išvada iki „tikėtinumo“ lygio, po to remiamasi kaltinamojo tariamu naivumu – rusų kalbos nemokėjimu, nesuvokimu eismo įvykio aplinkybių ir daroma išvada, kad E. G., pateikdamas draudimo kompanijai melagingus duomenis, tiesiog „sąžiningai klydo“, ir galiausiai kaltinamojo motyvais atmetama bet kokia jo ir bendrininkų susitarimo inscenizuoti eismo įvykį galimybė.

3.8. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismui pabrėžiant tikėtiną specialisto išvados pobūdį, manytina, kad jei apeliacinės instancijos teismui, nagrinėjant apeliacinį skundą, kilo abejonių dėl specialisto išvadoje pateikiamų išvadų dėl nagrinėjamo įvykio, jis privalėjo paskirti pakartotinę ekspertizę, taip siekdamas pašalinti kilusias abejones. Tačiau to šis teismas nepadarė, t. y. nesiėmė visų įmanomų priemonių, kad nustatytų visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes.

3.9. E. G. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi byloje nustatytoms aplinkybėms: 1) E. G. teigė, kad 2015 m. lapkričio 12 d. apie 20.00 val. tamsiu paros metu suko iš šalutinio kelio ir per durų staktą ir veidrodėlį nepastebėjo pagrindiniu keliu važiuojančio automobilio „BMW X5“ bei su juo susidūrė (2015 m. lapkričio 19 d. paaiškinimas), nors tamsiu paros metu nematyti netoli važiuojančio automobilio šviesų neįmanoma, nebent vairuotojas aklas, tačiau toks E. G. regėjimo sutrikimas nebuvo konstatuotas; 2) 2015 m. lapkričio 22 d. eismo įvykio deklaracijoje, eismo įvykio schemoje susidūrimo metu E. G. nurodė automobilių kontaktą šonais, automobiliams esant lygiagrečiai vienas kitam, tačiau 2015 m. lapkričio 19 d. paaiškinimo schemoje jis nurodė, kad „Renault Scenic“ priekinis dešinysis kampas kontaktavo su „BMW X5“ kairio šono priekiniu trečdaliu. 2015 m. lapkričio 24 d. paaiškinime nubraižytoje schemoje jis automobilių kontaktą pavaizdavo dar kitaip: „Renault Scenic“ priekinis dešinysis kampas kontaktuoja su „BMW X5“ priekiniu kairiu kampu. Pažymėtina, kad „BMW X5“ priekiniame kairiame kampe apgadinimų apskritai nenustatyta; 3) vairuojamo „Renault Scenic“ greitis prieš susidūrimą buvo 45 km/h. Ekspertui nustačius, kad taip negalėjo būti, E. G. pradėjo teigti, kad prieš susiduriant jis sustojo, t. y. jis akivaizdžiai parodymus derino prie teismo nustatytų jam nepalankių aplinkybių; 4) smūgis buvo toks stiprus, kad pasikeitė variklio garsas, barškėjo variklis, negalima buvo važiuoti, jo manymu, nušoko paskirstymo dirželis, tuo tarpu specialisto išvadoje nurodyta, kad kontaktas su „BMW X5“ minimalus, menki sugadinimai; 5) deklaracijoje nurodė: „<…> į jį atsitrenkiau į vairuotojo dureles, iš inercijos jis mane nusineš“, tuo tarpu specialisto išvadoje nurodyta, kad kontakto metu sugadinimai tokie menki, kad negalėjo turėti įtakos nė vieno iš automobilių judėjimo trajektorijai ir režimo pakeitimui; 6) nemoka rusų kalbos, todėl negalėjo iš anksto susitarti su Rusijos Federacijos piliečiais dėl nusikaltimo įvykdymo, tačiau objektyvai nustatyta, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pareigūnas, turintis leitenanto laipsnį, dirbantis prie (duomenys neskelbtini) sienos, (duomenys neskelbtini) universitete įgijęs teisės bakalauro laipsnį, o rusų kalbos įvertinimas – 8; 7) E. G. teigė, kad eismo įvykis įvyko konkrečiomis aplinkybėmis, tuo tarpu draudimo kompanijos transporto žalų ekspertai R. K. ir T. J. nurodė, kad eismo įvykis inscenizuotas, jų parodymus taip pat patvirtino autotechninis tyrimas bei specialisto V. Matusevičiaus (V. Matusevič) paaiškinimas.

3.10. Tokiais E. G. parodymais apeliacinės instancijos teismas negalėjo remtis kaip besąlygiškai teisingais, priešingai, teismas privalėjo remtis duomenimis, kurie nekelia tokių abejonių, – specialisto išvada, specialistų ir liudytojų parodymais ir t. t.

3.11. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl E. G. pateikiamų skirtingų duomenų apie jo važiavimo greitį vertinimo (dėl stresinės savijautos) padaryta neįsigilinus į visas bylos aplinkybes. E. G. yra (duomenys neskelbtini) leitenantas, turi šaunamąjį ginklą, neabejotinai paruoštas kovinėms stresinėms situacijoms, todėl sunku paaiškinti, kaip įvykus nesudėtingam techniniam eismo įvykiui, kurio metu menkai apgadinti automobiliai, jis galėjo patirti didelį stresą, dėl kurio nesuvokė aplinkos ir davė vis skirtingus parodymus.

3.12. Apeliacinės instancijos teismas išskirtinai akcentavo D. G. automobilio „Renault Scenic“ apgadinimus, nors jie nebuvo esminiai, apgaule siekiant gauti draudimo išmoką, nes pagrindinė ir didžiausia siekiamos neteisėtos naudos dalis buvo dėl automobilio „BMW X5“ apgadinimo (dėl „Renault Scenic“ – 655,24 Eur, dėl „BMW X5“ – 6955,38 Eur). Minėti apgadinimai, padaryti specialisto išvadoje, o ne E. G. nurodytu būdu, buvo tik pretekstas kreiptis į draudimo kompaniją dėl tariamo automobilio „BMW X5“ apgadinimo. Taip pat teismas nepagrįstai sureikšmino ir E. G. motinos D. G. parodymus, kaip paneigiančius jo kaltę. Teismui liudytojos artimas giminystės ryšys ir noras padėti sūnui išvengti baudžiamosios atsakomybės neatrodė reikšmingos aplinkybės jos parodymus vertinti kritiškai, sugretinti juos su kitų įrodymų šaltinių duomenimis.

3.13. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas E. G. parodymus, atsiribojo nuo esminio momento, kad E. G., būdamas teisininkas, dirbdamas teisėsaugos struktūrose, turintis ne minimalias teisines žinias ir siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, šiam nusikaltimui ruošėsi ir jį vykdė su bendrininkais taip, kad nebūtų atskleisti jų nusikalstami kėslai: avariją imitavo atlikdami realų automobilių kontaktą. E. G. vengė telefoninių kontaktų su bendrininkais, nes būdamas teisininkas suprato, kad tai gali būti užfiksuota. Tačiau byloje nustatytas jo kontaktas su bendrininkais per tarpininką V. F., nors apeliacinės instancijos teismas tai vertino kaip faktą, neįrodantį egzistavus susitarimą, nes pokalbis vyko po eismo įvykio ir buvo per trumpas (34 sekundės). Pažymėtina, kad telefoninių pokalbių buvo vengiama, todėl kontaktas ir buvo trumpas, tačiau pakankamas veiksmams koordinuoti ar pozicijai suderinti. Bylos aplinkybės rodo, kad eismo įvykio imitavimas buvo toks primityvus, kad draudimo kompanijos specialistai jį gana greitai pastebėjo ir informavo teisėsaugą. Akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas užėmė gynybos poziciją, buvo iš anksto tendencingai įsitikinęs kaltinamojo nekaltumu, todėl atmetė bet kokią kaltinamojo veiksmų neteisėtumo galimybę, net nesvarstydamas, kad kaltinamasis gali duoti neteisingus parodymus. Teismas darė niekuo nepagrįstas kaltinamajam palankias išvadas, t. y. kad „jis nesiekė iškraipyti objektyvios tiesos“, „sąžiningai klydo“. Be to, eismo įvykio deklaracijoje E. G. deklaravo ne tik jo vairuoto automobilio, bet ir automobilio „BMW X5“ apgadinimus ir šiuos duomenis pateikė kartu su R. E., o tai rodo, kad jie veikė bendrai.

3.14. Taigi, bylos duomenys pagrindžia, kad E. G. kartu su R. E. ir E. M. AB „Lietuvos draudimas“ pateikė deklaraciją dėl tariamo eismo įvykio, kurio metu apgadinti du automobiliai; pateikiamus duomenis E. G. ir R. E. patvirtino savo parašais. Nustačius, kad tokio eismo įvykio nebuvo, apie tariamą eismo įvykį pranešta melagingai, šių asmenų veiksmai, pateikiant deklaraciją, laikytini dokumentų klastojimu ir atitinka BK 300 straipsnio 1 dalį. Deklaruojant tariamą eismo įvykį, buvo siekiama gauti žalos, kuri padaryta automobiliui „Renault Scenic“ eismo įvykio inscenizavimo metu bei automobiliui „BMW X5“ kitomis nenustatytomis aplinkybėmis, atlyginimą, iš viso 7610,62 Eur, taip padarant atitinkamo dydžio žalą AB „Lietuvos draudimas“. Pažymėtina, kad E. G. siekė žalos atlyginimo ir už nesamus gedimus – „Renault Scenic“ variklio paskirstymo diržo peršokimą. Veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, nes apgaulė buvo pastebėta ir tai atitinka BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį. Veikos yra tyčinės, jungiamos bendro tikslo apgaule užvaldyti svetimą turtą. Atmestina teorinė galimybė neatsargiai ar neapdairiai suklastoti nebuvusio eismo įvykio deklaraciją ir siekti gauti draudimo išmokas, žinant, kad draudžiamojo įvykio nebuvo. Nėra nei teisinių, nei faktinių pagrindų abejoti, kad E. G. veikė bendrininkų grupe su R. E. ir E. M.: E. G. buvo neįmanoma inscenizuoti eismo įvykio tarp „Renault Scenic“ ir „BMW X5“, nekontaktuojant šiems automobiliams, atitinkamai nedalyvaujant „BMW X5“ savininkui E. M. ir valdytojui R. E., neužpildant deklaracijos šiems asmenims, ir gauti visą nusikalstamą naudą – išmoką už „BMW X5“ apgadinimą, nes ši turėjo būti pervesta į E. M. sąskaitą.

3.15. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei apeliacinės instancijos teismas, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir bylos duomenis ištyrė išsamiai, juos sugretino ir įvertino bei padarė motyvuotas ir pagrįstas išvadas dėl E. G. kaltumo padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas, apkaltinamąjį nuosprendį grindė tiesioginiais įrodymais bei netiesioginių, vienas kitą patvirtinančių įrodymų nuoseklia sistema.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos E. Kirpienės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK nuostatų taikymo apeliacinės instancijos teisme

5. Prokurorė kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus – išteisintojo, liudytojų parodymus, specialisto išvadą ir kitus rašytinius įrodymus, neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Kasaciniame skunde, be šio BPK pažeidimo, nurodomi ir BPK 305 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų, in dubio pro reo principo pažeidimai, tačiau iš skundo turinio matyti, kad jie taip pat siejami su įrodymų vertinimu.

6. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016). Kasacinio skundo argumentai, savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismų nustatytas faktines aplinkybes, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010).

7. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, kurioje E. G. buvo kaltinamas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, priėmė skirtingus sprendimus – pirmosios instancijos teismas E. G. pripažino kaltu ir nuteisė už tai, kad jis suklastojo tariamo eismo įvykio deklaraciją ir pasikėsino apgaule įgyti svetimą turtą – draudimo išmokas, o apeliacinės instancijos teismas jį išteisino kaip nepadariusį veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

8. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus. Taigi, nagrinėjamu atveju skirtingos teismų išvados dėl veikų padarymo suponuoja kasacinės instancijos teismo užduotį teisės taikymo aspektu nustatyti, kurio teismo atliktas bylos duomenų vertinimas atitinka įstatymo reikalavimus išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą.

9. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus, reglamentuojančio nuosprendžio priėmimą, pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad šio teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis ir pagrindinių taisyklių bei reikalavimų, nustatytų BPK 305, 307 straipsniuose, keliamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

10. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnyje, kurių privalu laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui. Pagal šį BPK straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

11. Nagrinėjamos bylos aspektu pažymėtina, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai, vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais, įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus, neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-74-976/2017).

12. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, spręsdamas dėl nusikalstamų veikų sudėties E. G. veiksmuose (ne)buvimo, bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino apeliacinės instancijos teismas. Šio teismo nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatorė, neturi, priešingai, atskiri įrodymai vertinti nepažeidžiant BPK nuostatų, išvados padarytos įvertinus įrodymų visumą, nuosprendžio turinys atitinka jo turiniui BPK keliamus reikalavimus.

13. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, atliko dalinį įrodymų tyrimą (apklausė nuteistąjį E. G., balsu paskelbė nuteistojo pateiktą pažymą apie jo išsilavinimą) ir dar kartą įvertino pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio, jame išdėstyti argumentai ir išvados, paaiškinančios, kodėl šis teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl E. G. kaltės yra nepagrįstos. Toks įrodymų vertinimas ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 331 straipsnio 1, 2 dalyse išdėstytus reikalavimus.

14. Nors kasatorė skunde detaliai analizuoja nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, atskirus bylos įrodymus (proceso dalyvių parodymus, specialisto išvadą ir kt. rašytinius įrodymus), teigdama, kad vienas ar kitas įrodymas patvirtina E. G. kaltumą, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmiau minėtos BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Pažymėtina ir tai, kad teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-429/2010, 2K-365-697/2016).

15. Kasaciniame skunde pernelyg didelė įrodomoji reikšmė suteikiama specialisto išvados duomenims, kaip patvirtinantiems E. G. kaltę. Nustatant bylos aplinkybes specialisto ar eksperto išvados yra svarbios, tačiau pagal baudžiamojo proceso įstatymą jos neturi vienintelio ar svarbiausio įrodymo statuso; tai yra tik vienas iš įrodymų baudžiamojoje byloje, jis neturi didesnės įrodomosios galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Be to, specialisto ar eksperto išvados yra techninio, o ne teisinio pobūdžio, šios išvados yra tik prielaida teisinei išvadai.

16. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pateikta išsami specialisto išvados analizė, kuria nepaneigta išteisintojo versija dėl įvykio aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje specialisto išvadoje nurodoma, kad automobiliai buvo sugadinti ne jų tarpusavio kontakto metu deklaruoto eismo įvykio dalyvių nurodytomis aplinkybėmis, o tai, kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas, reiškia, kad negalima kategoriškai tvirtinti, jog eismo įvykis galėjo kilti tik jį inscenizavus, o ne esant kitoms eismo įvykio kilimo aplinkybėms. Be to, specialisto išvados tiriamojoje dalyje vis dėlto neatmesta ir šių transporto priemonių susidūrimo galimybė. Dėl to, kaip nurodo kasatorė, teigti, jog specialisto išvadoje eismo įvykio kilimo aplinkybė buvo kategoriškai atmesta ir tai reiškia, kad eismo įvykis buvo inscenizuotas, nėra teisinio pagrindo.

17. Dėl kasatorės argumento, kad teismas privalėjo skirti pakartotinę ekspertizę, pažymėtina, jog teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos reikšmingos bylai teisingai išspręsti (o ne visos įmanomos) aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008). Kartu paminėtina ir tai, kad, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo, tokių prašymų nei prokuroras, nei kiti proceso dalyviai nepareiškė, priešingai, prokuroras nurodė, kad nėra pagrindo abejoti