Donata Kontenienė - Septynetas

8/18/2019 Donata Kontenienė - Septynetas

1/472


2/472

Donata Kontenienė

AR MEILĖ GALI IŠLAISVINTI IŠ PRAEITIES NUODĖMIŲ?

Romanas


3/472

Knygos savininkas: Reda Adomavičiūtė

ido Obuolys® (OBUOLYS yra registruotas leidybinis ženklas, kurį pagal sutartį naudojaB MEDIA INCOGNITO)

rimonių g. 9, LT-50220 [email protected]

w.obuolys.lt

N 978-609-403-927-0

Tekstas, Donata Kontenienė, 2015UAB MEDIA INCOGNITO, 2015

http://www.obuolys.lt/http://www.obuolys.lt/


4/472


R yški dienos šviesa plūsta per milžiniškus langus. Smarkus vėjo gūka į kambarį užuolaidas, nenoromis prisiverčiu pramerkti akis. Diev

ip skauda galvą. Sunku suskaičiuoti, kiek truko daugiadienės, tik aštrnksniai galvoje primena, kad aš vis dar gyvas. Giliai atsidusęs, pe

aukiu ranka veidą.Čežantis juodas šilkas, nuogos krūtys ir galybė kvaišalų − tai viskas,

gebu prisiminti. Kelinta valanda? Velniai žino! Ko gero, jau po pietų. Ntvės sklindantys automobilių signalai tik patvirtina spėliones.Persiverčiu per pašonėje miegančią nuogą būtybę ir ant naktinio sta

o susirandu mobilųjį telefoną. Tarsi gyvas padaras pajutęs delnų šilum

akimirksniu atgyja ir ima zvimbti, ekrano langelyje apšviesdamas Frikos vardą. Šūdas! Nekelsiu! Nepatenkintas susiraukiu, nes ši mintis jatrodo tokia puiki, telefono kampe išvydus mirksintį skaičių šešiolikk pradink keletui dienų – visiems tavęs prireikia! Šūdas. Telefonas drtą vibruodamas delne suzvimbia. Nors ir sunku ryti seiles perdžiūvje burnoje, pasiryžtu atsiliepti.

− Klausau?− Antoni! Ar tau su galva negerai? − pasigirsta kimus, pykčio iškreipt

sers balsas. − Tris paras dingęs kaip į vandenį! Užsimušk – nerasi! Vžai prie savo demonų?− Na, na. Kokie ten demonai. Maži velniūkščiai ir tiek, − band

okauti. − Kaip tu?

− Nekeisk temos! Žinau tuos tavo velniūkščius. Vos iš proišsikraučiau! Tik aš į Japoniją, tu vėl prie savo.− Gerai, nezyzk, sakyk, ko skambini?− Man reikia tavo pagalbos, − Federikos balsas tampa daug švelnesnisVisada taip. Iš pradžių kaltinimai, priekaištai, o paskui meilūs prašym− Sakyk, kiek šį kartą? − atsidusęs krentu atgal į patalus.

− Ko tu iškart apie pinigus? Tavo pagalbos man reikia, o ne pinigų.− O kur Deividas? Ar jo pagalbos tau neužtektų? − sumurmu į telefoną


5/472

Viena iš nuogų būtybių, gulinčių šalia manęs, pramerkia ryškiai dažyts.− Deividas man ne brolis. Taip ir maniau, kad be reikalo į ta

eipiuosi.− Gerai, jau gerai, neverkšlenk. Dėstyk problemą, − surimtėju.− Pameni, turėjau susitikimą Lietuvoje?− Na, tarkim.− Per konferenciją susipažinau su viena išties puikia mergina. Buvau

samdžiusi vertėja, o po darbų, prie taurės vyno išsišnekėjom...− Prie reikalo, Federika! − nutraukiu jos kalbą, neturėdamas jokio no

ausytis moteriškų plepalų, ypač šiandien.− Žodžiu, reikia tai panelei padėti įsikurti Londone.− Gerai. Kuo aš čia dėtas?Šalia gulinčios merginos delnas slystelėti nuogu mano pilvu žemyimis susitinku su dailiai išpieštomis žydromis akimis. Ji nusišypsokėlusi galvą žvelgia į šalia kito mano šono susirangiusią rudaakę, taiesdama prisijungti prie saldaus žaidimo.− Kalbėk greičiau, nes turiu reikalų, − sunkiai iškvėpiu jusdamas, kapsnos atgyja ir ima maloniai mausti.− Toniuk, gal galėtum ją trumpai pagloboti?− Tu juokauji?− Ne, tik porą savaitėlių, kol aš grįšiu iš Tokio.− Ar su protu susipykai, Fede!? − pašoku iš lovos lyg šaltu vanden

tvilkytas.− Nereikia šaukti ant manęs. Tik porą savaičių. Galėtų pas tagyventi, vis tiek namuose tu retas svečias. Antoni, prašau, padėk, − aūsta į ragelį lyg verksmui ruoštųsi.Trinu smilkininius, bandau mąstyti blaiviai, bet galvoje vien skaudnksniai. Pasiųsti ją velniop? Juk sesuo! Ne kartą ašaras liejo, kai m

vo blogai. O ir jos lūpose skamba tiesa, retas svečias aš savo namuose, všti stovi.


6/472

− Velniai nematė jūsų bobiškų bėdų, − perbraukiu veidą rantikėdamas tuo, ką tuoj pasakysiu, − padėsiu. Deividas viską suorganiz− sunkus atodūsis išslenka iš mano krūtinės.− Antoni, aš tavęs prašau, ne Deivido!− Gana! Taip arba niekaip! − nukertu.Merginos lovoje susmeigė į mane klausiančias akis. Rankos mostu pa

au, kad rengtųsi. Vis tiek nuotaika pakilo ir nusileido.− Kelias savaites, ir nė dienos ilgiau, aišku?− Taip, − sumurma liūdnu vaikišku balseliu.− Beje, kaip reikalai su japonais? − masažuodamas smilkinius pakylu

vos.− Puikiai, kaip žuvytė ant kabliuko.− Šaunuolė. Taip ir toliau. Pakalbėsim vėliau, − šiek tiek aprimstu n

rų naujienų.Popietės spinduliuose skendintis butas atrodo tarsi po karo. Ant grin

ėtosi merginų apatiniai, voliojasi tušti viskio buteliai. Svetainės stalsi storu sniego patalu nuklotas cigarų pelenais ir baltais milteliais. Nurtau nuo nemalonaus vaizdo. Eidamas vonios link stabteliu p

ečiams skirto miegamojo. Norėdamas šnektelėti su Adamu praverris.Plačioje lovoje visu ūgiu išsitiesęs vyras giliai šnopuoja, delnais stipr

ausdamas virš jo tarpkojo palinkusios merginos galvą. Įnirtingai daodamasi burna ji nekreipia į mane jokio dėmesio.

− Adamai, aš išeinu. Šiam kartui man pakaks.− Taip greitai? − užsimerkęs švokščia pro sukąstus dantis.− Taip. Turiu reikalų. Pasirūpink, kad kas sutvarkytų visą šį šūdą,

ariu nužvelgęs kambarį, kuris atrodo ne ką geriau nei likusieji.Palikęs vyrą „ilsėtis“ patraukiu į vonią. Vos įžengęs į vėsią, šokoladinpalvių patalpą akimis užkliūnu už savo atspindžio dideliame veidrody

odi paakiai, susivėlę po audringų naktų plaukai ir pagiringos akys − tkas, ką galiu įžiūrėti dėbsančiame į mane itališkame veide. Nei dalel


7/472

dos ar atgailos. Nuo kada aš toks? Nejaugi išdavystė gali taip pakeimogų? Po velnių, jau daug vandens nutekėjo, o ji lyg kraupus košmaras v

r tūno mano galvoje ir širdyje. Ne, širdyje jau nieko neliko. Ta harplėšė viską. Kaip ir kiekvieną kartą, vos prisiminus dailų Andrėjos veida purtyti drebulys ir rankos pačios gniaužiasi į kumščius. Kalė! Lyg angšilo užantyje, o paskui gėlė tiesiai į širdį, suleisdama mirtiną nuodų dozėdančią paskutinius švelnumo lašelius.Šilta vandens srovė, slystanti įsitempusiais raumenimis, padeda šik nurimti. Apsijuosęs klubus rankšluosčiu grįžtu į erdvų miegamąjį, ku

me švelnių būtybių lyg nebūta, tik sujauktos paklodės primena jų saldmano aistrai pavaldžius kūnus.Telefonui zvimbtelėjus, suprantu, kad realybė tuoj užgrius visu svoriu.Ekranas mirksi Deivido vardą – ir tai šiokia tokia paguoda.− Klausau, Deivi! Jau ruošiausi tau skambinti, − su palengvėjimiliepiu ir laisva ranka spintoje imu ieškoti tinkamo kostiumo.− Pagaliau, − atsidūsta.− Tu kaip visada, nors įspėtum prieš eilinį sa

otrūkį.− Nieko sau rytas! Vieni priekaištai, − sumurmu.− Ištversi! Nenumirsi. Kalbėjau su Fede. Reikalai su japonais pajudėjo− Žinau, jau skambino. Turiu tau darbelio. Šiandien po pietų Hitrou oste pasitiksi merginą. Ją pristatysi į mano biurą. Surasi jai kokį butą mą nuomai. Spręsk pats, kas geriau. Paskui suderinsi reikalus ancūzais dėl pokalbio šią savaitę.

− Maniau, kad derėsimės su austrais?− Prancūzai rimčiau šneka, viskas jau nuspręsta. Žodžiu, dirbk. Pakasim vėliau.


8/472


Oro uosto terminalas pilnas skubančių žmonių. Pasitikimo salėje vievi su gėlėmis, kiti rankose laikydami plakatus su nepažįstamųjų varda

psosi. Iš nusileidusių lėktuvų pabyra žmonės ir lyg skruzdės pasklinda regėto mano akims dydžio salę. Naujai atvykusieji žvalgosi, bijodami ps praleisti verslo partnerius, brangius artimuosius, o gal mylim

mones. Su kiekvienu atodūsiu jaučiu, kaip kūnas prisipildo šio malonae tvyrančio gaudesio.Baigėsi sunkaus vertėjos darbo už menką atlygį dienos. Londonas ta

uja pradžia. Naujas darbas, nauji draugai, gal net širdis atras ramybę. delsiau, bet atkaklioji Federika įkalbėjo. Vos prisiminusi jos dailų veidgaliu liautis šypsojusi. Lieku jai skolinga. Tik jos nuolatiniai įtikinėjimd per jauna, per talentinga vergauti už grašius, padėjo galutinai apręsti. Kas galėjo pagalvoti, kad darbo santykiai pavirs šilta ir artim

augyste. Pagaliau tik jos įkalbėta ir pasiryžau tokiam ryžtingam žingsnipažinsiu, nelabai turiu ko prarasti. Vertėjų paslaugas teikiančioonėje, kurioje dirbu daugiau kaip metus, dėl vis mažėjančių užsakymsiprašiau nemokamų atostogų. Savo mažutį vieno kambario butą užraau, o raktą patikėjau saugoti senyvai kaimynei tetai Liucei, kuri prašyta nuolankiai patikino du kartus per savaitę palaistysianti gėles.Daugiau niekas manęs ir nelaikė toje ašarų pakalnėje. Tėvai anksti a

lė amžinojo poilsio. Rimto vaikino niekada neturėjau. Vienadienotykiai ir vibruojantis, baterijomis maitinamas draugas − tai visa maidešimt ketverių metų patirtis.Miniai žmonių ėmus po truputėlį skirstytis, išplėtusi akis band

ūrėti bent vieną Federikos apibūdinimą atitinkantį vyrą. Pagal trumpu pasakojimą mane turėtų pasitikti aukštas, tamsaus gymio ir,

ejonės, juodai vilkintis vyriškis. Akimis sekioju visus vyrus, bent kiek ankančius turimą informaciją – veltui.


9/472

Pasitikimo salėje pasirodžius dailiam jaunuoliui tobulai pasiūtu smėalvos kostiumu šmėstelėti mintis, kad yra pasaulyje žmonių, kurių laikrovę ir, be abejo, pinigus saugo tokie nepriekaištingos išvaizdos vyrukaUžgniaužusi kvapą stebiu, kaip vaikinas ima sparčiai artintis.− Gabriela Keinaitė? − netikėtinai mandagiu tonu kreipiasi į ma

ilus, jaunas vyras.− Taip, tik aš ne Gabriela, o Gabrielė, − bailiai šypteliu ir virpančiomomis pakylu nuo kėdės paspausti jo ištiestą ranką.− Prašau atleisti, panele Gabriele. Deividas Blaktokas, − prisistato

elniai paspaudžia mano ranką, kuri jo delne atrodo dar menkesnė.ašau sekti paskui mane, − mandagiai linkteli ir paėmęs mano mažyepšį, į kuri tilpo visas mano niekingas pasaulėlis, dideliais žingsniais paukia per salę išėjimo link.Baimė lyg nuodai apnuodija mano kūną. Ne kartą buvau Lietuv

audoje skaičiusi apie užsienyje pagrobtas merginas ir jų išniekintnus, surastus grioviuose. Virpančiomis kojomis seku paskui vyrą vėdama. Prie pagrindinių durų laukiantis prabangus juodas Bentlverčia dar labiau sunerimti. Kai palydovas atveria galines durelsijuntu lyg pelė spąstuose, nevalingai imu gūžtis ir žvalgytis į šagalbos.− Panele Keinaite, ponas Barikelis jūsų jau laukia, − šypsena vaikide išduoda, kad mano panika jį pralinksmino, tad sukaupusi visą drąurkšteliu į prabangų automobilį.

Federikos pavardė leidžia bent šiek tiek nurimti, bet vis dar virpu lušės lapas.− Tikriausiai jūs alkana po skrydžio?− Ne, ačiū, − šypteliu vaikinui, atidžiai stebinčiam mane galinio vaizdrodėlyje.− Gaila. Visada malonu papietauti dailios merginos draugijoje, − šv

s jo veido bruožai ir šiltos akys tirpdo nerimą. Nejučiomis šypteliu, išgsi jo balse menkutę nusivylimo gaidelę.


10/472

Prabangusis Bentley slysteli nuo šalikelės ir tarsi žvėris, puikžįstantis gatvių džiungles, neria į mirgantį automobilių srautą.Pro akis slenkant milijoninio miesto vaizdams, nenorom iškyla klau

as, ar tikrai rasiu sau vietą tarp šių dangoraižių? Ar miestas manpraris ir sukramtęs neišspjaus, kaip dar vienos nieko vertos imigrantėsLondono verslo rajone galva ima svaigti nuo stiklinių architektūros š

vrų, kurių viršūnės tarsi pjausto žydrą dangų. Prieš atvykdama šiek tišniukštinėjau internete, bet tikrai nesitikėjau, kad visus iki šiol nuukose regėtus modernius pastatus išvysiu savo akimis.Automobiliui sustojus prie milžinišką stiklo šukę primenančio pasta

t aikteliu iš susižavėjimo.− Štai ir atvykome, panele Keinaite, − atidaręs dureles ir galantišk

iesęs ranką Deividas padeda man išlipti.Ilgas kilimas stikliniu liftu iki keturiasdešimto aukšto galutinai išmu

mę iš po kojų. Neregėta prabanga ir aiškiai demonstruojami didžiulnigai širdyje pasėja nerimo sėklą. Atsivėrus lifto durims, mano nuostaburė išsitaško per kraštus. Juodos marmuro grindys, kuriose per milžius langus atsispindi giedras dangus su baltais lyg pūkas debesimis, vee vientisą akmens luitą primenančio administratoriaus stalo. Prabangnimalistinio stiliaus juodos odos baldai, stovintys šalia raudonmedžkoruotos sienos, kviečia prisėsti laukiantįjį, o sidabrinis užrašas Barikempany išduoda, kokius pinigus valdo draugės šeima.Tamsiomis grindimis prie mūsų nežinia iš kur atkaukšėju

priekaištingos išvaizdos brunetė galutinai palaužia mano ir taip menkusitikėjimą savo jėgomis. Liūdnai nužvelgiu savo džinsus ir sportilaidinę ant lieso kūno, kuris nei iš tolo negali prilygti tobuloms jmoms.− Deividai, − prabyla glotniu it šilkas balsu, − ponas Barikelis jūsų j

ukia, − perliniais dantukais šyptelėjusi gražuolė atveria mums matin

klo duris. − Pone Barikeli, Deividas ir panelė Keinaitė, − paskelbvėdama tarpduryje, ir linkteli, duodama ženklą užeiti. − Šeštos valand


11/472

sitikimas perkeltas rytojaus rytui, kaip ir liepėte, − kreipiasi į vyrą, stoį prie milžiniško lango. − Ar dar kuo galėčiau būti naudinga?− Ne, Sofija, šiandien bus viskas, − neatsigręžęs ištaria sodriu balsu.

ašom prisėsti. Kaip skrydis?− Dėkoju, viskas gerai, kaip ir buvo galima tikėtis, − atsakau į

ausimą, sunkiai atpažindama savo drebantį balsą.− Tikiuosi, Deividas tinkamai jumis pasirūpino? − vis dar neatsitrau

mas nuo lango tęsia vyras, savo stovėjimo maniera aiškiai sakantis, kestas, plytintis už lango, priklauso tokiems kaip jis.− Taip, kuo puikiausiai.− Džiugu girdėti, − pagaliau teikiasi atsisukti.Griežtas, pietietiškų bruožų veidas su skruostus puošiančias tamsia

riais būtų galėjęs priversti aikčioti bet kurią merginą, tad nenuostabd mano žandikaulis, žvelgiant į jį, nutįsta beveik iki blizgančio marmundų.Juslios, tvirtai sučiauptos lūpos slepia velnišką šypsenėlę, o juodos ta

mala akys susminga į mane. Galiu prisiekti, kad tamsiose jų gelmėse gelgti paties pragaro liepsnas, kurių karštis degina odą.Atitokusi nuo įspūdingos išvaizdos suprantu, kad jau kelias sekund

miršau, kaip reikia kvėpuoti, mirkčioti ir net baugštūs širdies dūžiai butilę nuo šio seksualaus vyro, stovinčio netoliese.− Deividai, ar pavyko ką nors sugalvoti dėl panelės Keinaitės a

vendinimo? − perbraukęs juodus plaukus ranka, prieina ir atsiremi

nkios medienos stalą tiesiai priešais mane. Sukryžiavęs rankas aačios krūtinės laukia pavaldinio atsakymo, o aš kiekviena kūno ląsteučiau skvarbų jo žvilgsnį.

Kaip Federika ir buvo minėjusi, tobulas, asmeniškai jam siūtas juodstiumas paryškina plačius vyro pečius. Tokio pat atspalvio marškiniaiklaraištis susilieja į tamsią visumą ir tik žėrinčios, neabejotinai, de

antinės sąsagos blyksi nuo vakarinės saulės spindulių, pagyvindamuginantį rūbų derinį.


12/472

− Šiandien nieko doro nepavyko rasti, nebent galima užsakyti viešbutį− Nemanau, kad ši mintis vykusi, turint omenyje, kad Federika primy

ai prašė pasirūpinti panele kaip šeimos nariu.− Ką siūlai, Antoni?− Nežinau, ar jums, panele Keinaite, mano sesuo buvo minėjus ap

limybę apsistoti mano apartamentuose? − kreipiasi į mane, o jo akbteli.Sunkiai nuryju seiles vis labiau džiūstančioje burnoje. Jaučiuosi l

ltavilnis ėriukas, atiduodamas tiesiai vilkui į nasrus. Rankų krumplbąla nuo nevaldomo pirštų gniaužimo.− Ne.Žemė slysta iš po kojų kiekvienąkart, šiam vyrui vos žvilgtelėjus į man

evaži, neištverčiau nei minutės su juo viena kambaryje, o ką jau kalbie naktį jo namuose. Deja, pasirinkimas nedidelis, nes džinsų kišenėara vos keli šimtai svarų, kurių vargu ar pakaktų nakvynei viešbutyje, oeityje jų man dar, be abejonės, prireiks.

− Na, jei panelei Keinaitei tinka, tada nuspręsta, − neišgirdęs maeštaravimų vyras atsitraukia nuo stalo. − Deividai, ačiū tau už pagalbąSmulkios raukšlės aplink jo tamsias akis išduoda tvardomą šypsenąrimtai imu dvejoti savo sprendimu.− Panele Keinaite, – kreipiasi į mane, – jei neprieštaraujat, norėči

sikalbėti su Deividu asmeniškai.Galantiškai ištiesta jo ranka padeda man pakilti iš minkšto odin

ėslo. Nuo menkučio pirštų prisilietimo pajuntu, kaip nevalingai kūrbėga elektros srovė. Nespėju net kvėptelėti, o mano londonietišvenimo pradžią jau nulemia šis valdingas vyras, kuriam stovint priešaotas tarsi atsisako funkcionuoti.Stovėdama didžiuliame biuro laukiamajame niekaip negaliu atsikrat

usmo, kad susitikimas su Antoniu Barikeliu keičia mano gyvenimą iš e

ės. Įdomu, ar į gera?


13/472


− Prancūzijos kompanijai puikiai tinka mūsų sąlygos, tiesa, sukimo šią savaitę surengti nepavyko.

− Prancūzai, japonai... – burbteliu prisėsdamas ant odinės sofoslva šiandien tuščia, jokios mintys nelenda.− Galva tuščia? Panašu, kad tavo galvoje pilna minčių, tik ne visai s reikalais susijusių, − sarkastiška šypsena iškreipia Deivido veidą.− Nepradėk, − rankomis susiimu pulsuojančius smilkinius. − Graži, biškai ne mano skonio. Puikiai žinai, kad pirmenybę teikiu blondinėms.− Taip, ir puikiai žinau, kodėl.− Deividai, būk žmogus, nepradėk, − atsidūstu.− Toni, kiek laiko dar reikės? Tave vis sunkiau atpažinti. Net milijoninkontraktai jau neįdomūs? Nejau manai, kad išdulkinęs visas pasaul

oteris rasi ramybę?− Geriau būtume kalbėję apie tuos prakeiktus prancūzus, − atkertu n

usdamas, kad Deivido kalba tuoj pavirs nesibaigiančių priekaišatiniu.− Ką žadi daryti su mergina? − kiek patylėjęs pakeičia pokalbio temikiai žinodamas mano ugninį charakterį.− Nežinau. Apgyvendinsiu „Fabrike“, paskui bus matyti.− Juokauji? − plati šypsena nubraukia priekaištus nuo jo veido

abrike“?− Taip, − šypsausi. − Nebijok, nesuvalgysiu jos, nebent pati paprašytųu nusijuokiam.− Nedraskyk mergaitės, matai, kad naivi, be to, dar ir graži.− Kaip nors, − šypsausi Deividui, puikiai suprasdamas, ką jis turi galv− Savaitgalio planai nesikeičia?− Ne.− Tada iki greito.− Paspaudžiam vienas kitam ranką atsisveikindami.


14/472

Deividui pravėrus duris, mane pasitinka dvi išsigandusios akys. Šmėstntis, kad vyras visiškai neklydo vertindamas. Ji tikrai graži. Juodos srus tarsi gyvatės raitosi gležnais pečiais iki standžių krūtų. Liaunas liemnepadoriai išraiškingi klubai priverčia apsilaižyti lūpas. Lyg pajutuano vertinantį žvilgsnį mergina sodriai nurausta, priversdama maptelėti.Man niekada nebuvo paslaptis, kad mano išvaizda daro moterim

pūdį, bet seniai nebuvau sutikęs merginos, kuri taip aiškia drovėtųano draugijos. Įsėdusi į mano Maserati ji galutinai praranda kalbvaną.− Ką planuojate veikti Londone? − galiausiai neištvėręs spengiančios bandau užmegzti pokalbį.− Na, Lietuvoje dirbau vertėja. Gal ir čia pavyktų imtis panašaus darboJai kalbant jaučiu, kaip jos balsas virpa, o ploni pirštukai nenustoja gn

žyti rankinės raištelių.− Dabar man aišku, iš kur tokia nepriekaištinga anglų kalba, − žvilgtelailų jos veidą. Nepaprastai sunku patikėti, kad moteris gali turėti tokiias, nenusakomo grožio akis.− Dirbdama vertėja susipažinau ir su jūsų seserimi, − droviai šypteli

eku jai skolinga už pagalbą, be abejo, jums taip pat, − vėl sodrrausta ir nudelbia akis.− Tai vienintelė kalba, kuria laisvai kalbate?Jos drovumas mane išties linksmina.

− Ne, dar moku prancūzų, rusų kalbas ir šiek tiek kalbu vokiškai, –steli smakrą, aiškiai tuo didžiuodamasi.− Šaunu. Tiesa, kadangi būsite pirmoji viešnia „Fabrike“, noriu jūsų kpaprašyti.Atplėšusi žvilgsnį nuo lango ji įbeda į mane baikščias žalias akis.− Tikiuosi, galėsiu jums padėti, pone Antoni.

− Norėčiau, kad mano namuose neavėtumėte jokios avalynės, tikiuobus sunku? − nuostaba ir klausimas atsispindi jos veide, bet neketi


15/472

kintis.− Gerai, pone Antoni, − mergina dar labiau susigūžia, tarsi į spąstus vama. Niekaip negaliu suprasti, ar ją bauginu aš, mano prašymas siog „Fabriku“ praminti namai.− Na, kadangi gyvensime po vienu stogu, gal galėtume apsieiti be s“?− Mielai, − sukužda lyg ir mažiau virpančiu, švelniu balsu. − Gabrie

augams tiesiog Gabi.− Antonis, trumpiau Tonis. O tavo vardo, Gabriela, aš netrumpinsiu,

bai saldžiai skamba.


16/472


R imtas veidas, kurį tik akimirkomis praskaidrina vos įžiūrimpsenos. Niekaip negaliu suprasti, kodėl šalia sėdintis tvirtas kūnas žadi

ano jaudulį. Niekada nebuvau drąsuolė, bet tikrai nedrebėdavau nenkiausio vyro dėmesio. Dabar tarsi įelektrintas laukas tvyro tarp šobuonio ir manęs. Taip, būtent šis žodis labiausiai tiktų apibūdioterų dėmesio išliaupsintam vyrui. Nepriekaištingas, kaip Federikavo minėjusi, visiškai juodas kostiumas, prabangus laikrodis ir auksindas su inkrustuotais septyneto formos deimantais ant kairiosios rankšto aiškiai patvirtina didelius pinigus ir užimamą padėtį visuomenėjidas nuožmus, be menkiausios abejonės šešėlio. Apie ką mąsto, netum net bandyti spėti, o tos akimirkos, kai šaltą veidą nuskaidrina metis šypsnys, bent jau kol kas itin retos. Įdomu, kaip skamba jo juokas? ks pat sodrus kaip ir balsas? O gal jis visai nesijuokia ir nuolat yra toslaptingas ir rimtas?Ramybės neduoda žodis „Fabrikas“, nuslydęs nuo jo lūpų. Nerimas d

biau ima augti, kai automobilis, pasiekęs senąjį pramonės rajoną, besikiantį netoli Temzės, pasuka į atokią gatvę ir ima lėtinti greitį. Pr

dėjus prie apleisto iš pažiūros fabriko, variklis nutyla, o Antonis pasisumane visu kūnu.

− Štai ir „Fabrikas“, − akinanti šypsena nušviečia jo dailų veidą, į šipusugriaudama visas mano teorijas.− „Fabrikas“? – ištariu su nuostaba.− Draugai taip praminė mano namus. Kitaip nei dauguma, aš negyveastame name. Čia buvusi spaustuvė. Nebijok, Gabriela, ten tikrai nebėngimų, ir tau tikrai bus pakankamai patogu.Jo tariamas mano vardas išties verčia kraują pulsuoti greičiau.Apėjęs automobilį Antonis atidaro dureles ir paduoda man ranką, k

dėtų išlipti. Žengiant senovinių tamsaus medžio durų link, jis nė sekun


17/472

nepaleidžia. Nebandau, o gal ir nenoriu jos ištraukti, nuo jo delno sdanti šiluma ramina mane apėmusį virpulį.Atitraukiu žvilgsnį nuo vyro veido ir pakeliu akis į išties įspūdingodantį pastatą. Nuo laiko tėkmės raudonų plytų sienos patamsėjo ir v

omis šiek tiek aptrupėjo. Tamsūs arkiniai langai antrajame pastato aukšmena nieko nematančias akis, kurios tarsi žvelgia į tolyje plytintį miesnašu, kad šis pastatas išties persismelkęs istorija, imu suprasti, kas čp sužavėjo Antonį.Norėdama nutraukti įsivyravusią tylą pasiryžtu paklausti:− Ar saugu čia gyventi?Smulkios raukšlelės aplink vyro akis išduoda, kad šis klausimas

alinksmino. Tokia jo reakcija priverčia pasijusti visiška neišmanėlentyse subaru save už kvailumą.− Visi šie pastatai, kuriuos matai aplink, − ranka parodo į ganėtin

delį rajoną, − tokie, kaip ir šis. Tik iš pirmo žvilgsnio primena apleistndėlius, fabrikus ar dirbtuves. Išties tai puikiai saugomas rajonas, kurie daugiausia gyvena bohemiškos prigimties sielos. Nors aš ir nepriusau šiam žmonių sluoksniui, bet man čia patinka, tiesiog vertinu istoriame pastate kažkada buvo spausdinamas London Gazette, − pasakodamAntonis atsipalaiduoja, o jo jausmas tarsi, laidais einantis mūsų ranks, persiduoda man.Atsivėrus sunkioms durims netenku žado. Jau buvau beveik įsitikinu

d šį vyrą supa tik juodi atspalviai. Biuras, automobilis, apranga – viska

iki šiol mačiau, buvo tik juoda, bet už durų slypi visiška to priešingybė.Milžiniškas koridorius nuo aukštų lubų iki grindų, nuklotų minkštaimais, buvo akinamai baltas. Po mažiausiai pusvalandį trukusios ekskuos po senąją spaustuvę mano galvoje žodis „Fabrikas“ tapo žodžaltas“ sinonimu. Viskas, įskaitant baldus, indus ir net buitinę technikvo angeliškai tyros spalvos.

Mano nuostabai, erdvų pirmąjį aukštą užėmė tik virtuvė ir poilsio zonepadoriai dideliais odiniais baldais. Antrasis aukštas šokiravo d


18/472

biau. Nuo miegamojo ir salono, kuris vėrėsi čia pat po kojomis, neskykie turėklai. Panorėjęs galėjai prisėsti ant grindų pakraščio ir nuleidęs k

stebėti vakarėjančio Londono vaizdus pro vidinio kiemo langus, kurebėsi iki pat lubų. Vonios kambaryje dušas privertė dar sykį sodrrausti. Matinio stiklo siena aiškiai matėsi iš svetainės. Tereikėjo pakeis nuo minkštutės sofos ir erotiškas besimaudančiojo siluetas – kaip alno.Antoniui mandagiai užsiminus, kad miegamąjį užleidžia, nieka

galiu suvokti, ką vienas žmogus gali veikti tokio dydžio lovoje. Naivuojau manai, kad jis tokioje lovoje miega vienas? Jeigu ji skirta ne vi

m, ką galėtų reikšti jo žodžiai, kad esu pirmoji viešnia „Fabrike“?− Kaip matau, tavo bagažas nėra didelis? − tempdamas nuo kaklo juo

klaraištį sumurma įstabiųjų namų savininkas.− Na, tai viskas, − gūžteliu pečiais ir bandau išspausti kažką panašau

pseną.− Jei tu nieko prieš, paprašysiu rytoj Deivido, kad pasirūpintų tavo ga

robu, jis šiuos reikalus tikrai išmano.− Nemanau, kad reikia. Turiu visus man būtinus daiktus, − ne juokarztu nuo minties, kad šis vyras akivaizdžiai mane nuvertina ir mano

lįs nurodinėti, kaip turiu rengtis vien todėl, kad kurį laiką gyvensiu muose.− Tik nepagalvok nieko netinkamo, − tarsi perskaito mano mintis.

esiog tavo, kaip vertėjos, paslaugos man galėtų praversti per susitikim

ancūzijoje. Žinoma, jei sutiksi. Beje, pati užsiminei, kad ieškosi panašarbo į tą, kurį dirbai Lietuvoje. Nemanyk, kad esu įžūlus, bet kol svečiesi pas mane, būčiau labai dėkingas, jei padėtum darbo klausima

sijusiais su vertimu. Žinoma, jeigu tau nesunku?− Mielai, jei tik sugebėsiu, − trūkteliu pečiais.Kodėl šio vyro akivaizdoje elgiuosi kaip paskutinė kvaiša?

− Puiku. Rytoj liepsiu sekretorei paruošti visus su tuo susijusius dokentus. O dabar, jei nesupyksi, man reikia kai kam paskambinti.


19/472

Antonis išėjo pro stiklines duris į lauko terasą, o iš jo pokalbio telefootrupų suprantu, kaip greitai šis paprastas vyrukas sugeba virsti tironiežtas jo veidas tampa dar šaltesnis, o sekundę susitikus mūsų žvilg

ams pastebiu kažką panašaus į aistrą, bet po akimirkos akys vėl tamįskaitomai juodos.


20/472


− K lubas „Septynetas“. Ana Trakovskaja klauso.− Kiek suprantu, užsakymas buvo išdėstytas ganėtinai aiškiai, Ana?

− Pone Barikeli, − atsiliepia išsigandusi. − Šį kartą mums tikpavyko atitikti jūsų standartų.− Už tokius pinigus, kokius aš moku klubui, tikiuosi kokybiš

tarnavimo.− Taip, pone, mes tikrai stengsimės, kad tokie nepatogumai daugi

pasikartotų, – girdžiu, kaip merginos balsas ima virpėti.− Tikiuosi, − pasisuku ir lange pastebiu liauną Gabrielos siluetą. J

silenkus pakelti lagamino, pajaučiu, kaip burna ima salsti, o kūnpteli nuo dailaus jos užpakaliuko vaizdo. Telefonas nuslysta nuo ausiesetą akimirkų jaučiuosi tarsi užburtas jos lengvų judesių, aptakių šlauzdo. Jos oda, be abejonės, turėtų būti neįtikėtinai švelni. Balsas ragelyverčia atsitokėti.− Ar pageidausite pateikti naują užsakymą, pone Barikeli?− Ne. Viską, ko man reikia, jau gavau, − apsilaižau lūpas.Paslėpęs telefoną švarko kišenėje keletą kartų giliai įkvepiu, bandydamnuvyti nepadorias mintis. Neprisigalvok nesąmonių! Subaru save puikvokdamas, kad su savo įgeidžiais tokią trapią būtybę tiesidraskyčiau. Giliai atsidusęs pakeliu akis į rudeninės saulės nuspalvinkaro dangų, kuris lyg skraiste iš lėto gaubia dar gaudžiantį miestą.Atsipalaidavę raumenys ima maloniai mausti atsigulus ant svetainė

klotos sofos. Ji tikrai neprilygsta mano lovai, bet nemanau, kad teks ilgp kankintis. Neabejoju, kad mergina čia ilgai nepasiliks.Tyloje girdžiu, kaip šnara baltos paklodės nuo jos kūno. Kodėl vos prietą valandų pasotintas kūnas atgyja, šiai merginai esant šalimerkus akis mintys vėl grįžta prie žalių akių, aptakių jos formų. Girdžiip basomis pėdutėmis ji nusileidžia į virtuvę. Įsipila stiklinę vanden


21/472

učiu, kaip geria. Vaizduotė ima piešti drėgnas jos lūpas, ištiškusį lašedantį kaklu, krūtine. Šūdas! Vyriškas pasididžiavimas ima tvinkčioti npadorių minčių. Blaškydamasis bandau mąstyti apie artėjantį susitikimt mintys vis grįžta prie Gabrielos.− Neužmiegi?Tylus klausimas priverčia krūptelėti ir pramerkti akis.Kraujo raudonumo šilkiniai naktiniai menkai tesugeba paslėpti ma

migos priežastį.− Ne. Pervargau, − meluoju, bandydamas nuslėpti susijaudinimą, ku

an kelia.Juodos garbanos, krentančios ant trapių pečių, prašosi sutaršom

ėnesienos šviesoje jos oda atrodo tarsi aksominė. Apsilaižau lūpas, nrnoje beveik jaučiu jos odos skonį. Ant kaklo likęs drėgnas ruoželis ttvirtina mano saldžias spėliones ir dar labiau sužadina geismo alkatydamas ją tokią tyrą suprantu, kad laikas, kol jos paragausiu praktiškskaičiuotas, ir nesvarbu, kiek man tai kainuos.Mano nuostabai, mergina prisėda ant sofos kraštelio ir susikėlusi kojsitraukia jas prie krūtinės. Stebiu ją su pasigėrėjimu. Gabriela pade

vo dailią galvutę ant kelių ir žvelgia į mane.− Negaliu užmigti, − ištaria tyliu balsu. − Prastai jaučiuosi, n

sikoriau tau ant sprando.Švelnus šypsnys, o aš tarsi apgirtęs negaliu atitraukti nuo jos akių. Kesekundes geriu jos grožį akimis ir šiaip ne taip sugebu burbtelėti, k

kas tvarkoje. Grakščiu rankos judesiu ji permeta plaukus ant vieties, apnuogindama kaklą. Atsainus jos judesys tiesiog prikausto malgsnį. Seniai nejaučiau tokios stiprios aistros jokiai moteriai, kaip šiaakiai.− Tu labai graži, − nusprūsta žodžiai nuo mano lūpų.Kelis kartus sumirksėjusi, dideliam mano nusivylimui, ji pakyla. Rim

kteliu ant savęs už palaidą liežuvį.− Labanakt, Antoni, − ištaria kiek sutrikusi.


22/472

Girdžiu, kaip sušnara patalas viršuje, o lengvutis atodūsis išduoda, kmintys skaidresnės nei mano. Gulėdamas tyloje prisiekinėju sau, kad akimirkos silpnumas. Kad tai ne tikras geismas, o vos pridengto mote

no sukelta reakcija namuose, kuriuose jo iki šiol neregėjau.Visa likusi naktis tarsi trumpų sapnų užburta. Blaškausi po patalus, v

umpam užsnūsdamas. Galvoje besisukančios mintys apie viršuje gulinčelnią būtybę neduoda ramybės ir nuodija miegą savo gašlumu.Rytas ir maudžiantis kūnas nežada geros dienos. Niekuomet nebuvaužmonių, kurie miega iki pietų, bet prabusti šeštą ryto man dar netekkylu iš patalo ir jaučiu, kad ne vien smegenys niekaip negalėjo užmigo toliau, tuo gražiau! Jeigu jos buvimas namuose ir toliau mane taks, vargu ar ilgai ištversiu nepalūžęs.


23/472


Pramerkiu akis ir matau mėlyną dangų lubose. Keista, bet vakar pastebėjau, kad Antonio miegamojo lubos stiklinės. Ko gero, nuostab

kį vaizdą regėti kiekvieną rytą. Oi, galėčiau priprasti. Šypsausi, nes jausi žvali kaip niekada.Galvoje kelis kartus persuku naktinį pokalbį. Niekaip negaliu suprasjuokavo ar kalbėjo rimtai? Ko gero, ištarė norėdamas, kad palikčiau

mybėje, nes tiesiog protu nesuvokiama, kad tokiam vyrui kaip Antonrikelis galėčiau pasirodyti graži. Išsiropščiu iš lovos ir nutipenusi į vonu priekabiai tyrinėti savo atvaizdą veidrodyje.Na, oda lyg ir skaisti. Bet nosis galėtų ir nebūti tokia riesta. Dar mokye dėl jos man prilipino Pinokio pravardę, kuri ne juokais erzindavo. sakiškai gražias žalias akis turėčiau dėkoti mamytei. Taip, jos tikrano koziris. Pamenu, tėtis visada sakydavo, kad būtent dėl jų iš pirmlgsnio įsimylėjo mamą. Figūra, ką čia ir pridursi. Liesa lyg pakaba. Krū

ė gal ir nieko, bet užpakaliukas tikrai galėtų būti dailesnis. Ech, velnmatė! Nusišypsau pati sau pasisukinėjusi prieš veidrodį. Esu kokia esu− Per daug imi į galvą to italiūkščio tauškalus, panele Keinaite! − suba

ve ir užsimetusi šilkinį chalatėlį patraukiu virtuvės link.Esu visiškai tikra, kad namuose likau viena, nes Antonis darbe. Labstembu pastebėjusi lauke kažką judant. Žandikaulis atvimpa terasoe baseino išvydus nuogą namų šeimininką. Jis lyg Apolonas nesivaržmas savo kūno neria į žydrą vandenį, paskleisdamas į šalis purslugalėdama atitraukti akių nuo jo raumeningų rankų įsikimbu į virtuvlo kraštą. Keletą kartų apiplaukęs tik jam vienam žinomą maršrutą, pa ir apsijuosęs klubus rankšluosčiu, neskubėdamas patraukia į namuėpuok, Gabi, nepamiršk kvėpuoti kartoja mano sąmonė. Kelis kartaukiu pilnus plaučius oro, bet akies krašteliu nesiliauju jį stebėjusi.− Gėritės reginiu, panele Gabriela?


24/472

Velniška šypsenėlė puošia jo glotniai nuskustą veidą. Apėjęs mane pila sklidiną stiklinę apelsinų sulčių.− Maniau, kad jau sutarėme kreiptis tiesiog „tu“? − bandau suktis

patogios padėties. Nors žinant, kad jis greta beveik nuogas, žodžius tarosi nepaprastai sunku. Džiūgaudama, kad pavyko nenurausti, įsipiodelį kavos. Jis nieko neatsako, tik nerūpestingai kilsteli pečius ir

ngva šypsena žvelgia į mane savo juodomis akimis.Stengdamasi nuslėpti smalsų žvilgsnį akimis slystu jo raumenin

nu. Platūs pečiai, siauri klubai. Nė gramo riebalų ir vien tvirti lyg plienikiai ištreniruoti raumenys. Drėgna karamelinio atspalvio oda prašolaižoma. Sunkiai nuryju burnoje susikaupusias seiles ir virpančiom

nkomis pakeliu kavos puodelį prie lūpų. Taip. Turiu pripažinti, kad iki tokias vyriškas linijas teko matyti tik kino filmuose ar mados žurnaluos− Girdėjau, kava kenkia odai, − praeidamas pro mane linksmu balsteli Antonis.Kol eina kažkokių durų koridoriuje link, mano akys užkliūva už jo kair

auzdos. Tarsi žvėries nagais raumenyje įrėžtas randas kyla aukštynngsta po klubus apjuosusiu rankšluosčiu.

Mėgaudamasi sodriu kavos aromatu išslenku į lauko terasą. Medinndys dar drėgnos nuo Antonio pėdų. Giliai įkvepiu ir plaučiai prisipilstančio rudens oro. Prisėdusi ant šezlongo užmerkiu akis ir mėgaujuoskutinėmis užsilikusios vasaros akimirkomis. Mintys vis grįžta prie nus vyro blauzdos. Įdomu, kas galėjo taip sužaloti tobulą kūną?

− Atleisk, kad trukdau, bet gal sutiktum septintą valandą su manimvakarieniauti, − sodrus balsas grąžina į realybę.Atmerkusi akis matau juodu kostiumu vilkintį Antonį. Rankos valding

kryžiuotos ant plačios krūtinės. Vos įžiūrima šypsena žaidžia jo gražiamde. Juodi plaukai, dar šlapi nuo maudynių, krinta ant išraiškingos ka, apgaubdami jį valiūkiška aura.

− Mielai, jei tik nereikės valandų valandas klausytis verslo plėtojimbtilybių, − šypsodamasi prisimerkiu ir stebiu jo reakciją.


25/472

Vakar purčiusio nerimo tarsi nebūta. Sunku patikėti, kad taip greiutau prielankumą šiam nepaprastai mįslingam ir įspūdingam vyrui. M

očiau, jei bandyčiau neigti, kad jo spinduliuojamas vyriškas seksualumanęs neveikia. O kurios neveiktų?− Matau, Gabriela, šiandien puikiai nusiteikusi, − taria, žvilgtelėdamakrodį ant riešo. − Turiu eiti. Šįryt atrodai nepaprastai žavi, − plačsišypso ir dingsta namo viduje. Po kelių akimirkų girdžiu, kaip trinkt

uko durys ir suriaumoja galingo automobilio variklis.Širdį apgaubia pasitenkinimas. Kas galėjo pagalvoti, kad dar vakar ry

budau pilkame, kukliai apstatytame savo bute, o šiandien rytą leidžabangaus ir nepaprastai originalaus namo terasoje, gurkšnodama dškai gardžią kavą. Ką jau kalbėti apie tai, kad vos prieš akimirką grasias mano matytas vyras pakvietė mane vakarienės. Atsidūstu simerkusi mėgaujuosi tuo, kad bent jau kol kas nereikia sukti galvos kventi, netgi darbas Barikelių šeimos dėka man buvo pasiūlytas lyg aktai grūdas.Baigusi kavą ir grįžusi į virtuvę ant balto marmuro stalo randu vyriš

šysena išmargintą raštelį, o šalia – mobilųjį telefoną.Tavo šypsena praskaidrins mano dieną. Noriu visada žinoti, ką tu veikŽvelgiu į jį netekusi žado. Kaip suprasti tokius žodžius? Tai reikalavimnoras? Ar tikrai jam svarbi mano paprastutė šypsena?


26/472


Susitikimai su akcininkais ir partneriais keičia vienas kitą. Milijoninmos prie derybų stalo dalijamos taip lengvai, lyg būtų kalbama apie k

ą apgailėtinų svarų.Laikrodžio rodyklėms neišvengimai artėjant prie septynių, Sofija info

uoja apie dar vieną susitikimą. Pakylu nuo krėslo ir priėjęs prie lanatau gatvėmis plūstančius išvargusius po darbų žmones. Atmintyšmėžuoja neįtikėtinai greitai mielu tapęs veidelis. Nepaliaudamas žvoju į laikrodį ir darosi aišku, kad vakaro planai griūna tarsi kortų namSusirandu Deivido numerį. Delsiu, bet akivaizdu, kad išeitis tik viena.− Sveikas.− Labas, keistai tylus visą dieną? Nejau pavargai mane vaikyti?sijuokia šmaikštus kaip visuomet Deividas.− Daug susitikimų, − perbraukiu veidą ranka. – Labai užsiėmęs?− O koks reikalas?− Buvau pažadėjęs pavakarieniauti su Gabriela, − išsprūsta atodūsis.− Ką aš girdžiu? − atvirai juokiasi į ragelį. − Ar tik ne pasimatymas?a kvatotis.− Kvailys! Norėjau tik pavaišinti vakariene atvykimo proga, o dab

gražiai atrodys, nes manęs laukia dar vienas netikėtas susitikimas.− Paskambink ir atidėk vakarienę.− Nenoriu. Padaryk paslaugą, nusivesk ją į The Ledbury.− Mielai, − ištaria kiek patylėjęs.− Deividai?− Kas dar?− Neliesk jos, − po šių mano žodžių ragelyje įsivyrauja mirtina tyla.− Gerai, − ištaria pritilusiu balsu.− Akivaizdu, kad vilkas tampa ėu, − girdėdamas jo toną net neabejoju, kad toks mano prašymas jaia šypseną. – Kelintą susitaręs?


27/472

− Septintą.− Laikyk frontą, o aš viskuo pasirūpinsiu.Grįžtu į krėslą ir subjurusia nuotaika stebiu miestą, kurio niekada n

gebėsiu pavadinti savu.Gerokai po septynių Sofija informuoja, kad derybininkė jau atvyko. V

r žvelgdamas per langą ne juokais širstu, negaliu pakęsti nepunktualmonių. Po kelių sekundžių už nugaros pasigirdus aukštakuln

ukšėjimui, jaučiu, kaip kraujas venose ima stingti virsdamas į klampkčio smarve atsiduodančią dervą. Šių žingsnių negalėčiau supainioti ekuo. Nuojauta manęs neapgauna. Atsisukęs išvystu nepriekaištingai bypsančios Andrėjos veidą.− Antoni! Mielasis! − ištaria ji saldžiu balsu, dar labiau apnuogindam

priekaištingai baltas iltis.Nuo pastarojo mūsų susitikimo ji, be abejo, pagražėjusi. Plaukai d

ltesni nei mano atmintyje. Žydros akys, įrėmintos juodų, tankių blaenų, provokuojamai žiba, o moteriškesnės linijos jos tobulam kūnteikė sultingumo. Akivaizdu, kad penkeri metai jai nebuvo sunkūs, kitai man.− Andrėja, − šalčiau ištarti, ko gero, nesugebu.− Matau, tau puikiai sekasi. Kaip laikais?Moteris perbraukia savo trumputę dramblio kaulo spalvos suknelęsėda priešais mane kitapus stalo. Persimetusi koją ant kojos įsitaiso ta

g šis kabinetas priklausytų jai. Lediniu žvilgsniu nužvelgia ant sien

bančius modernistinius paveikslus. Baigusi vertinti mano kabinetą eigia šaltas akis į mane.− Sakyk, kokie reikalai atvedė pas mane? Lyg ir aiškiai viskas buvo

kyta per paskutinį mūsų pokalbį?− Na, kam taip? Pamenu tave švelnesnį, – papučia lūpas. − Pasiilgau.− Nesvaik, Andrėja. Dėstyk, ko nori, nes iškviesiu apsaugą, − žiūrėdam

į jos švytintį veidą nesugebu jausti nieko kita, išskyrus pasibjaurėjimą.− Atėjau derėtis dėl skalūnų gavybos Japonijoje, − ištaria kitokiu ton


28/472

pratusi, kad pirmasis jos ėjimas buvo nevykęs.− Su tavim aš nekalbėsiu.− Toni, kaip čia tau tiksliau pasakius, − prabyla ji aksominiu bals

žiūrinėdama kruopščiai nulakuotus nagus, − jeigu nekalbėsi su manivo pastangos pasirašyti sutartį su Jupix sprogs kaip muilo burbulas.

Pergalinga šypsena nušviečia jos veidą.− Pavėlavai, brangioji, mes jau atšaukėme savo derybininkus iš Japon, − meluoju, nė kiek dėl to nesikrimsdamas. − Šis projektas mūbedomina. Taigi, kelk savo šikną ir eik gerti kraujo kam kitamsiremiu ant alkūnių ir stebiu ją iš padilbų.− Aš turiu informacijos, kuri padės tau išsikovoti didžiausią akci

ketą.− Na gerai, tarkim, kad tai mane sudomintų. Kokia būtų tavo liūto daliypsausi, nors viduje trokštu tvirtai užspausti jos gležną kaklą.− Antoni... − ji atsidūsta ir palinkusi į priekį bando paliesti ma

nką. − Praeityje abu padarėme klaidų. Gal pabandykime viską pradėtiujo?Andrėja pakreipia galvą ir nekaltai sumirksi blakstienomis.Nesusivaldau ir imu balsu juoktis. Pamenu, kaip seniau tokiu elgesiuėdavo iš manęs iškaulyti, ko tik užsigeidusi.− Andrėja, kas nutiko? Meilužio guolis per šaltas? O gal išseko jo turta, palauk! Žinau! Jis tau tiesiog nusibodo arba tapo labai neparankus

edu į ją pasibjaurėjimo kupiną žvilgsnį.

Nuo stalo paimu popieriaus lapą ir imu rašyti telefono numerį. Baigstumiu jai.− Kas tai? − nustebusi žvelgia į mane.− Psichologo telefonas. Niekas kitas tau padėti nebegalės.Jos veidą perkreipia keista išraiška.− Sofija, pokalbis su Andrėja jau baigtas. Palydėk ją į apačią ir prane

saugai, kad ši ponia čia nepageidaujama, − sausai išdėstau nurodymefonu sekretorei.


29/472

Andrėja žiūri į mane nemirksėdama. Lėtai pakyla ir nebe taip išraiški nužingsniuoja durų link.− Antoni...− išlemena atsigręžusi.− Viskam buvo lemta baigtis tik prasidėjus, deja, aklai tave mylėjau.meistriškai tuo pasinaudojai, − purtau galvą, negalėdamas patikėti jlumu. − Nenoriu daugiau tavęs matyti, nes būsiu priverstas imtis kitokksmų, o tu puikiai žinai, kad aš galiu, − atsidūstu ir trumputę sekundlį pasivaidena, kad jos akyse įžvelgiu atgailą, bet puikiai suprantu, kad iliuzija.Likęs kabinete vienas jaučiu, kaip kūną apima piktas virpulys. N

pajuntu, kaip rankose atsiranda telefonas.− Klubas „Septynetas“. Ana Trakovskaja klauso.− Ana, VIP ložę ir dvigubą „O“ klasės aptarnavimą, − girdžiu, kad ma

lsas skamba grėsmingiau, nei norėtųsi.− Pone Barikeli, užsakymas patvirtintas. VIP ložė bus paruošta tuoj p

kimės, gerai praleisite vakarą.− Puiku, Ana.


30/472


Tokiame prabangiame restorane niekada nesilankiau. Jei ir būčirėjusi, vargu ar menkutis mano atlyginimas būtų leidęs. Jaučiausi l

ncesė! Vynas svaigina savo sodriu skoniu, o maistas tirpsta burnoje, ta, princas, sėdintis priešais mane, ne tas, apie kurį visą dieną galvojau− Nepatikėsi, aš čia irgi pirmą kartą, − šypsodamasis sukužda į prie

linkęs Deividas, lyg kokią paslaptį sakydamas. − Mūsų su Antoniu skongerokai skiriasi. Jam patinka tokios įmantrios, snobiškos vietos kaip šižvelgia prabangų, ganėtinai šiuolaikišką restorano interjerą ir sukužr tylesniu balsu. − Niekur neskubi?− Lyg ir ne, − ištariu, nors ant sienos kabantis veidrodinis laikrod

uša vienuoliktą.− Tada leisk tau parodyti išties puikią vietelę.Nepamenu nei akimirkos, kad šio dailaus vyro veido nebūtų puošu

psena.Deividas vairuoja gan ramiai, tad atsilošiu sėdynėje ir stebiu žavųjį š

karo palydovą. Šviesūs stilingai kirpti plaukai. Švelnūs veido bruožįtikėtinai draugiškos akys ir nuolatinė šypsena jo veide liudija nerūpesgą gyvenimo būdą. Tvirtas sudėjimas negali prilygti raumeningam Anto kūnui, bet akivaizdu, kad ir šis vyrukas nepraleidžia progos pakilnoarmenis. Akimis užkliūnu už žiedo ant kairiosios rankos, jis labmena tą, kurį mačiau ant Antonio piršto, tik Deivido žiedas kuklesnjuodos onikso akies ir deimantų. Vietoje jų graviūra įspaustas skaiči

ptyni. Stebint vyrą darosi smalsu, kodėl jis, o ne Antonis, palaiko mankarą draugiją. Ko gero, tokiam turtingam ir svarbiam žmogui kaip Tonžnai tenka keisti planus.Iš nuostabos išsižioju, kai Deivido Porsche sustoja prie prabanga

stato, ant kurio puikuojasi naktyje tviskanti metalinė iškaba su skaimi − 7!


31/472

− Ji su manimi, − parodęs žiedą su įspaudu apsaugos darbuotojui sausaria Deividas.Darbuotojui atvėrus duris, tarsi persikeliame į kitą pasaulį. Juodu a

mu dekoruotos koridoriaus sienos, nutviekstos sidabriškais šviesoželiais. Keli žingsniai – ir prieš mus atsiveria milžiniška salė su daugykančių žmonių. Per trankius muzikos garsus sunku išgirsti net savo šir

dūžius. Staliukų tarsi nematyti. Jie už matinio stiklo pertvarų, tik kvi sidabre skęstančios salės viduryje. Iš abiejų šonų sukti stiklo laiptriuos akylai saugo apsaugos darbuotojai, veda į viršų. Užverčiu galvąmenkai apšviestų stiklo pertvarų įžiūriu kostiumuotų vyrų siluetuividas suima mano ranką ir prisitraukęs arčiau pasiūlo prisėsti prie vo iš staliukų salės viduryje. Negaliu nustoti žvalgytis. Tokio klubo npnavusi nebuvau. Juoda nakties spalva, susipynusi su sidabro ir stikrėjimu, gniaužia kvapą. Net gėrimas, kurio nespėjome užsakyti, padavėstatytas priešais mane juodas tarsi naktis. Nužvelgiu save ir dar kardėkoju Dievui už nepriekaištingą Deivido skonį ir tobulai parinktbus, tarp kurių radau šią šokolado spalvos garsaus dizainerio suknetinai reikės atsidėkoti Antoniui už gausias dovanas vos tik gausiu pirmyginimą, nors vargu ar pinigų pakaks, nes vien ši suknelė, kurią vilkirta daugiau nei keturių šimtų svarų.Deividas linkteli man, bet per garsius muzikos garsus girdžiu tik

džių nuotrupas. Kai jis pakyla ir priėjęs ištiesia ranką suprantu, kad eiečiama šokti . Bandau kažką veblenti, kad nemoku, bet jo veidas per to

manęs negirdi.Stipriomis rankomis prisitraukia, bet ganėtinai švelniai priglunda pranęs.

Keista muzika. Ne tokia, prie kokios buvau įpratusi sausakimšuoaipėdos klubuose. Keletą akimirkų įdėmiai klausausi ir šiaip ne tavyksta atpažinti The XX akordus. Deividas, vos liesdamas ranka, apk

na mane per liemenį ir aš pasiduodu jo kūno diktuojamam siūbavimui.− Atleisk, bet negaliu ilgiau slėpti, kad tu šiandien atrodai nepaprast


32/472

vi, − sušnabžda palinkęs prie mano ausies.− Tik tavo dėka, − truputį pasistiebiu, kad galėčiau ištarti arčiau

sies.− Ne, tai tik rūbai! Jie būtų skudurų krūva, jei ne tu, − apsuka mansi patvirtindamas savo žodžius.Jaučiu, kaip kūnas atsipalaiduoja ir man persiduoda puiki Deiviotaika.Vos mums grįžus prie staliuko, pasirodo daili it lėlė padavėja. Ji palin

a prie sėdinčio priešais mane vyro ir kažką sukužda jam į ausį, paskstato prieš mus dvi taures ir butelį Crystal šampano.Seku akimis Deividą ir matau, kaip jo žvilgsnis pakyla į viršų. Pasuvą į VIP ložes ir mano žvilgsnis susiduria su juodų akių žvilgsniu. Deivs akivaizdžiai sunerimsta, bet po sekundės vėl šypsodamasis ištiesia mnką.− Štai ir nelikome nepastebėti, − žvelgia į mane su neslepiam

sigėrėjimu. − Eime.Suspaudęs mano ranką delne jis pasuka stiklinių laiptų link.Apsaugos darbuotojas užmeta akį į jo žiedą ir tik po atsakymo „Pas ką

aleidžia.Kildami stikliniais laipteliais prasilenkiame su dviem tobulos išvaizd

ondinėmis, kurios primena mados žurnalų viršeliuose regėtas merginaena iš jų tarsi su palengvėjimu pareiškia, kad šiandien, ko gero, javusi gera diena, nes papratai būnąs nepaprastai žiaurus. Akimis nulydž

ažuoles, svarstydama, apie ką sukasi jų pokalbis.Lipdama laiptais jaučiu, kaip kojos ima linkti. Visada taip. Vos atsidurtoli Antonio imu kalbėti nesąmones arba virpu lyg epušės lapas.Matinio stiklo durys atsiveria jų net nepalietus. Melsvų dūmų miglo

endintis kraujo raudonumo kambarys tarsi atskirtas nuo salės apačiotik vos įžiūrimi vaizdai leidžia suprasti, kad vis dar esi tame pačiam

ube.


33/472


Nuostabos kupinos žalios akys žvelgia į mane nė nemirksėdamos. Vrnoje jaučiu saldų jos odos skonį, tarsi būčiau kada ragavęs. Išpučiu

ro dūmus ir atsisegu švarko sagas. Minkštas krėslas tampa nebe totogus nuo jos tyro ir skaidraus žvilgsnio.− Deividai, tikiuosi, supranti, kad tai ne pati geriausia vieta tokiai me

nai kaip Gabriela? – gurkšteliu viskio, bet saldus menamų lūpų skondingsta.− Nepradėk. Gerai žinai, kad tai ideali vieta puikiai praleisti laiką,

ndumas jo balse skamba ne dviprasmiškai, o primerktos akys išduo, ką jis žino.− Bet kuriuo atveju, tuoj pat prašau palydėti panelę Gabrielą namo,

rkšteliu dar šlakelį ir jau beveik pasiduodu norui ją paliesti. Šildengtas liaunas kūnas tik aštrina šį pojūtį, tad sunkiai prisiverčsukti akis į Deividą. Jo veide atsispindi priekaištas.− Važiuojam. Parvešiu ir tave Toni, − ištaria nepatenkintu balsuivaizdu, kad ne pirmą stiklą tuštini, − piktai dėbteli į taurę, kurią su

nkoje.− Ne, − sukuždu ir užvertęs galvą išpučiu dar vieną sodrų dūm

muolį.Kai vėl pažvelgiu į Gabrielą, jos žalios akys, negalėdamos nuslėostabos, laksto nuo manęs prie Deivido. Ko gero, ji jaučia pokalbio dvasmiškumą. Mūsų žvilgsniams susitikus, mano kūnas nevalingai mpia. Dieve, kad kas žinotų, kaip norėčiau į tas akis žvelgti palaimšūnėje.− Kaip nori, − suniurna ir švelniai apkabinęs jos liemenį Deividas pa

a laiptų link.Kraują apnuodija seniai pamirštas pavydo jausmas. Stebiu mergin

kančią Deivido ranką ir grakščiai einančią per salę, niekaip negalėdam


34/472

prasti, kodėl likęs be jos kambaryje jaučiuosi kaip niekada vienišaokiausiose sielos kertelėse pamažu ima plisti šiltas švelnumo jausmarį jau seniai maniausi palaidojęs. Bijodamas to jausmo užsimerkiu. Ausęs užsisakau butelį viskio, nes puikiai žinau, kad po kelių stik

žįstama ramybė užlies pavargusius raumenis, išjungs protą, suteilengvėjimą, nusivesdama mane į nebūtį, kur viskas tampa nesvarbu...


35/472


36/472

s matau, kad Deividas puikiai padirbėjo, − sagstydamasis juodarškinius jis žvilgsniu parodo ant grindų sudėtus pirkinių krepšius.− Taip, tik nežinau, kaip tau reikės už visa tai atsidėkoti.Atsisėdu lovoje, o žodžiai tariasi sunkiau, nei tikėjausi. Kodėl jis tik vęs švelnus ir toks mielas akimirksniu atsiriboja ir tarsi atsitveria jam vam žinoma siena?− Tavo buvimas šituose namuose bus padėka man.Trumputis žvilgsnis ir jis dingsta už vonios durų.Aitrus kavos aromatas kutena nosį, ir tik dabar imu atidžiau dairytis ūdingąjį „Fabriką“.Ant baltų sienų kabo keletas Salvadoro Dali darbų, kurie, be abejonkti brangiose meno galerijose. Priešais virtuvę esantis marmuro siemenantis židinys tik įdėmiau įsižiūrėjus atskleidžia savo tikrąją paskirri tikslingai užslėpta įspūdingu akmens luitu. Labiausiai stebina tai, kimis bandydama aptikti ką nors, kas galėtų daugiau pasakyti apie nammininką, nerandu nieko. Jokios užuominos apie tai, kas jį domintų

rstų žavėtis. Nieko. Tik daiktai, padedantys jaustis komfortiškai, ir nieugiau, net gėlių, dideliam mano nusivylimui, nėra. Krūpteliu ntikėto prisilietimo prie peties.− Nejau aš tave taip gąsdinu? − tylus atodūsis ištrūksta iš plačios krū

ės ir liūdnos akys žvelgia į mane, laukdamos atsakymo.− Ne, − šypsausi, bandydama nuvyti bjaurią jo nuotaiką, − tiesi

sisvajojau.

− Sutartis, apie kurią buvome kalbėję, − padeda prieš mane kelioliulkiai primargintų lapų ir atsigeria sulčių. − Norėčiau, kad iki vakaro apręstum. Tiesa, Gabriela, − prityla, priversdamas mane suklusti, − kars aš sužinosiu, apie ką tu svajoji, − sukužda prie pat mano ausies.Kūnu persirita virpulys, jaučiu, kaip lūpos veriasi sakyti „apie tave“, bakimirkos suprantu, kad kambaryje jo jau nebėra. Tik svaigus vyriš

no aromatas, susimaišęs su brangių kvepalų dvelksmu, leidžia suprasd viskas, kas vyksta dabar, nėra tik sapnas. Pati negaliu suvokti, kok


37/472

paaiškinama jėga mane traukia prie jo. Suprantu, kad tokiai merginip aš lieka tik svajoti apie tokio vyro dėmesį, bet jo keistas elgesys privesudvejoti.Keletą kartų įdėmiai perskaitau sutartį, kuri nelabai kuo skirtųsi nų tokių sutarčių, jei ne vienintelis išskirtinis punktas:Darbuotojas įsipareigoja neatskleisti ne tik komercinių paslapčių, bet

kytis griežto konfidencialumo, susijusio su darbdaviu ir jo aplinka.Su darbdaviu ir jo aplinka? Įdomu, kokias paslaptis saugo Antonis, k

ks punktas būtinas darbo sutartyje? Rankinėje susirandu rašiklį ir keleimirkų padvejoju, ar suprantu, į ką veliuosi. Nusprendusi atvykti į Loną jau rizikavau, tad ilgai nesvarstydama suraitau savo parašą šamą kartą teisingai nurodyto mano vardo ir pavardės.Po pietų man apžiūrinėjant naująjį garderobą pasigirsta rakinamos du

ynos braškėjimas. Įėjusi pusamžė moteris maloniai pasisveikina laužyglų kalba. Keletą minučių ji kuičiasi koridoriuje, o paskui persirengudru darbo kombinezonu niūniuodama imasi darbo.− Gal galėčiau jums padėti? − pasiteirauju, kai moteriškė prade

austyti miegamojo spintos lentynas.− Martynos darbas. Ponas Antonis nepatikti, − nepatikliai nužvelg

ane.− Man tikrai pabodo jau kelintą dieną nieko neveikti, − atsidūstusėdu ant lovos šalia tvarkingai suguldytų Tonio kostiumų. − Būsiu labminga, galėdama nors kiek padėti, − šypsausi, bet ji nužvelgia mane n

vos iki pirštų galiukų ir papurto galvą.− Ponia ilsėtis, Martyna dirbti.− Martyna, aš ne ponia. Aš taip pat dirbsiu ponui Antoniui, − im

drauti.− Jūs pasiimti Martynos darbas?− Ne, aš dirbsiu biure ir lydėsiu Antonį į susitikimus.

− Ir norėti padėti man?− Man nesunku, − matydama jos veide abejonę paimu kelis drabužius


38/472

ntos ir tvarkingai sulanksčiusi dedu šalia kitų.− Ponas pykti, − atsidūsta, bet daugiau neprieštarauja.− Martyna, o jūs seniai dirbate pas Antonį?− Seniai. Aš dirbti, kai ponas dar gyventi senas namas su ponia.− Ponia? − klausimas nusprūsta nuo lūpų, bet Martyna jo tarsi nesta ir tvarkingai dėliodama brangios medžiagos drabužius tęsia toliau.− Ponas geras būti. Daug juoktis, kalbėti, ne toks, kaip dabar, − k

dama ji vis linguoja galvą. − Ponia nepatenkina, kad ponas negrįmo. Šaukti daug. Ponas juoktis. Neklausyti. Tada būti nelaimė, − a

dūsta ir pilkomis akimis žvelgia į mane. − Martyna per daug kalbėti. Ps Antonis pykti.− Ne, jis nepyks. Aš jam nieko nepasakosiu. Pažadu, − paskubomis peegnoju, galutinai įgaudama jos pasitikėjimą.− Po nelaimė Martyna nebereikėti du metai. Dabar vėl Martyna dirb

artyna laiminga. Ponas Antonis gerai mokėti, mažai prašyti. Gerartyna laiminga.− Martyna, o kokia nelaimė nutiko Antoniui? − ji nieko neatsako, tik s

užia du kumščius ir ištaria bum.Prieš akis išplaukia randas ant Antonio blauzdos, prikandusi lūpą banįsivaizduoti, kas turėjo nutikti šiam vyrui. Apačioje pasigirsta čirškim

umpam atsiprašiusi namų tvarkytojos nusileidžiu į virtuvę. Keletą sekuų bandau suvokti, iš kur sklinda tas negirdėtas garsas. Tik žvilgtelėju

nkinę suprantu, kad skamba telefonas, kurį man paliko Antonis.

− Klausau? − pridedu jį prie ausies ir sustingusi laukiu balso kitapgelio.− Sveika,− pasigirsta jau puikiai pažįstamu tapęs sodrus balsas. − Kki?− Padedu Martynai.− Martynai?

− Na, taip. Negaliu slampinėti iš kampo į kampą.− Supratau. Tuomet tave, ko gero, pralinksmins žinia apie tai, kad ry


39/472

kiu laiku man palaikysi kompaniją Marselyje? – jaučiu, kaip jo lūpodžia šypsena.− Rytoj?− Taip. Išskrisime ryte.− O Dieve! Aš niekada nebuvau užsienyje! − šūkteliu apim

sižavėjimo. – Na, išskyrus Angliją, – pasitaisau išgirdusi, kaip jis sodrsijuokia. Susigėstu, skruostus išmuša raudonis.− Malonu girdėti tavo linksmą balsą.− Man malonu girdėti tavąjį, − sukuždu.− Turiu eiti.Pokalbis nutrūksta man nė nespėjus atsisveikinti.


40/472


Nesuprantu, kas man darosi. Lyg apsėstasis negaliu nustoti galvojęr ji, ką veikia. Protas priešinasi, o kūnas reikalauja jos saldumo ta

kos. Nors sunku, bet puikiai suprantu, kad tokia švelni būtybė kaip Gala, tarsi drugelis skrendantis į liepsnas, sudegs būdama šalia manęučiuosi tarsi žvėris, įkalintas savo pastatytame narve. Pakylu nuo stalou vaikštinėti po kabinetą. Mintys vis grįžta prie moteriškų linijų, o au

e girdžiu švelnų jos balsą. Ji visiška priešingybė tam, ką mėgstu, bet vk geidžiu jos kūno ir sielos. Noriu visko! Noriu, kad ji besąlygiškai pri

usytų man, bet tai neįmanoma. Aš per juodas, per purvinas. Čiumpu telną. Keletas signalų, ir pasigirsta balsas:

− Klausau?− Deividai, sutvarkysi reikalus Marselyje be manęs.Užsimerkiu. Visas kūnas ima virpėti, lyg nujausdamas, ko atsisako.− Kaip suprasti?− Tu viską puikiai žinai, gali apsieiti ir be manęs.− Antoni, bet prancūzai reikalauja būtent tavęs!− Atsirado nenumatytų reikalų, išsisuksi.− Tik nesakyk...− Deividai, gavai nurodymus, vykdyk!− Šūdas tai, o ne nurodymai! Toni, tu supranti, ką darai?− Aš ne tik suprantu?! Aš žinau!− Pakaks makaronų. Atsakyk, ar tai dėl Gabrielės?− Taip. Ne, − atsidūstu.Kakta prisiglaudžiu prie lango, skiriančio mane nuo žmonių minios č

t po kojomis. Jų sielų neėda pačių sukurti demonai. Jų rūpesčiai tokmogiški. Jie manęs nesuprastų.

− Deividai, vakar biure buvo Andrėja, − ilga pauzė išduoda akivaizdžrenkamus žodžius. − Negaliu vykti į Marselį. Man reikia šiek tiek laik


41/472

d nurimčiau.Rankos nevalingai ima gniaužtis į kumščius.− Negali visą gyvenimą nekęsti savęs už tai, kaip ji pasielgė.− Mielas drauge, aš neapkenčiu ne savęs. Aš neapkenčiu jos, o labiausau, kad jų visų.Spengianti tyla įsivyrauja ragelyje. Tik po kelių akimirkų pasigirs

sirūpinęs Deivido balsas:− Ar savaitgalio planai eina velniop?− Nežinau. Informuosi mane apie situaciją.− Neprapulk vėl.− Bus matyt.Šveičiu telefoną ant sofos ir apėjęs stalą stalčiuje susirandu balltelių pakuotę. Pasiimu automobilio raktelius ir informavęs Sofiją, kadrbą šiandien nebegrįšiu, nusileidžiu į požeminį garažą. Maserati modamas trūkteli iš vietos į lietuje paskendusį vakarą.Sustoju atokiau gatvėje ir užgesinęs variklį stebiu savo namus. Matesą miegamajame, jos šešėlį lange. Kodėl negaliu nurimti? Kodėl nesuu patikėti, kad ne visas pasaulis supuvęs iki pašaknų? Kas gali atsakytus mane draskančius klausimus?Nuo dilbio sušniaukščiu mažytį kauburėlį baltų miltelių. Mintys tyumenys atsipalaiduoja. Dar kurį laiką susmukęs sėdynėje stebiu kažkavusią savo ramybės oazę. Noras pamatyti jos žalias akis priverčia užvetomobilį. Lyg paklusnus žvėris jis pasuka link Pikadilio aikšt

artamentų.Prieblandoje skendintis butas saugantis nuodėmingus nuopuolius, panka puikiai pažįstama tyla. Nusimetęs švarką nusiaunu batus. Vėsiomndimis patraukiu į miegamąjį.Viduje tūnantis žvėris, tarsi pažadintas baltų dulkių, ima busti ir sa

uptuvais sunkti paskutinius žmogiškumo lašelius, kurie dar slypi gil

anyje. Prisėdu ant lovos ir trindamas smilkinius prisiekinėju sau, kad rtas tikrai bus paskutinis. Trumpas beldimas į duris tik sekundei grąži


42/472

ealybę.− Užeik, − neatpažįstamas balsas net patį išgąsdina, tad įtraukiu d

ltų miltelių ir susmeigiu akis į ant slenksčio stovinčią iš klubo atsiųsuną merginą. Balti lyg sniegas plaukai rėmina jaunutį jos veidą. Ryškakiažas užgožia žydras akis, tad liepiu pakelti žvilgsnį į mane. Mergisteli galvą ir mano atmintyje tūnantis vaizdas, apakintas kokaino, tobusitapatina su ja.− Nuo šios akimirkos aš tave vadinsiu Andrėja. Ar aišku?Ji nieko neatsako tik linkteli galvą.− Ar aišku? − sušunku, o griausmingas balsas tampa visišk

bepažįstamas.− Taip.− Nusirenk, − per susuktą kupiūrą sušniaukščiu dar vieną „takelį“bėdamas, kaip ji nusimeta rausvą lietpaltį ir apnuogina nėriniais puošrsetą su prisegamomis kojinėmis, imu sagstytis kelnes.− Prieik, − ji paklūsta, bet sustoja už kelių žingsnių. − Arčiau. Gerbar klaupkis.Matau, kaip ji virpa, bet demonui, užvaldžiusiam mano kūną, tai tkia pasitenkinimą. Tvirtais pirštais atlošiu jos galvą ir pro sukąstntis suurzgiu:− O dabar, Andrėja, tu pamatysi, koks aš nieko vertas invalidas, aš ta

rva, parodysiu!Suspaudžiu jos gležną žandikaulį ir merginai prasižiojus sugrūdu sa

ėriško susijaudinimo kupiną organą jai burną. Mergina ima gargadama kūkčioti, bet nesustodamas vis stipriau plaku jos burną ritmingadesiais.

− Aš tau parodysiu, koks šlykštus galiu būti!Prieš baltam rūkui galutinai atimant protą, nuleidęs akis matau, kaąsčio perkreiptu merginos veidu ima ristis didelės ašaros.


43/472


Odinė sofa sustiprina mano nuogąstavimus. Jis negrįžo. Netikėtivido pasirodymas tik patvirtina tai, kas akivaizdu.

− Labas rytas, Gabriele, − nepriekaištingai nuskustas veidas kaip visuet šypsosi.− Labas, − užkaičiu virdulį.− Nagi, ko tokia be nuotaikos?− Prastai miegojau, − sumeluoju, bet jis to lyg ir nepastebi.− Oi, mergyte! Jei viskas klostysis taip, kaip reikia, šiandien laukia pu

ena. Pasižadu pavaišinti tave tikru prancūzišku šampanu, − nusivilkką švarką klesteli ant sofos ir susinėręs rankas už galvos stebi mano negius, rytinius judesius. − O tu užsimiegojusi labai žavi.− Gersi? – kilsteliu puodelį, praleisdama jo žodžius pro ausis. Jis pramai linkteli.Prie garuojančio karšto gėrimo trumpai išdėsto, koks bus mano vai

uo per derybas. Viskas lyg ir aišku. Tiesiogiai versiu pokalbius, o jeireiks, trumpai konspektuosiu sutartis.Ramybės neduoda tik vienas klausimas. Kodėl apie visa tai pasakoja j

ne Antonis? Deividas tarsi įskaitęs klausimą mano akyse pasitrina kaknebe tokiu linksmu balsu praneša, kad Antonis turįs rimtesnių rūpesčučiuosi lyg vaikas tik ką sužinojęs, kad dovanas po eglute padeda tėtisama, o ne Kalėdų Senelis. Visa širdimi troškau praleisti dieną Prancūe su Antoniu, deja, svajonė vėl subliūkšta kaip muilo burbulas. Kokpesčiai galėjo prislėgti jo tvirtus pečius?Deivido paraginta nenoriai imu ruoštis, nors išties trokštu likti tam

čiame mieste, kuriame lieka mano mintis užvaldęs vyras.Po poros valandų jau stoviu oro uoste ir savo akimis negaliu patikė

d į Prancūziją skrisime privačiu lėktuvu, ant kurio šono išdidžiai puikui užrašas Barikeli Company. Prabanga lėktuvo viduje gniaužia kvap


44/472

nkšti juodos odos krėslai vilioja prisėsti. Kreminiai sienų ir kilimų tonsilieja į vieną jaukią visumą, labiau primindami skoningai įrengtą sveę, o ne privataus lėktuvo saloną. Sugluminta niekuomet neregėtos prngos prisėsti išdrįstu tik Deivido paraginta.− Taigi, Gabriele, turime beveik gerą valandą iki Marselio, gal norėtuišgerti ar užkąsti? − ištaria klestelėjęs į krėslą greta.− Atsigerčiau vandens. Ačiū, − sumurmu jausdama, kad žemė pamaa slysti iš po kojų, šį sykį tiesiogine ta žodžio prasme.− Liūdna tu šiandien, gal galėčiau sužinoti priežastį? – kreipia

duodamas stiklinį buteliuką šalto vandens iš mini baro.− Sakiau, kad prastai miegojau.− Nejau? – tarsteli, tyrinėdamas mano veidą. – Įtariu, kad yra dar vieežastis, − jis šypteli ir nusuka akis. − Būsiu atviras, nelabai suprantu, k

ksta tarp tavęs ir Antonio, bet kol kas tai nieko gero nežada nei vienamų.− Kodėl? − stebiu jį, negalėdama atplėšti akių.− Prisisek saugos diržą, tuoj kilsime, − nedelsdama paklūstu.− Deividai, kodėl tai nieko gero nežada? – išdrįstu paklausti.− Matai, − atsidūsta pašnekovas ir tęsia, − Antonis, kaip čia paprasči

sakius, − išpuoselėtais pirštais pasitrina glotnai nuskustą barzdą, − labdėtingas žmogus ir truputį tau per grubus.− Kaip suprasti „per grubus“? − pakreipiu galvą bandydama suprasie ką jis kalba. − Kiek teko su juo bendrauti, nepastebėjau tokio

uožo.− O kiek jūs bendravote, − pašaipi šypsenėlė žaidžia jo veide.− žįstu jį nuo universiteto laikų, bet iki šios dienos kai kurie jo poelgielniai tariant, šokiruoja.− Kokie poelgiai?− Nesvarbu,− nukerta tokiu tonu, kad tampa akivaizdu, jog atsakym

išgausiu.− Gerai. Tebūnie, gal aš ir nieko nežinau, bet ar jis visuomet bu


45/472

ks? − pabandau gudrauti, kad išpeščiau apie Antonį šiek tiek daugiormacijos.− Oi tu, lapute! Smalsumas kartais būna pražūtingas, − Deivid

imirksniu nuspėja mano ketinimus. Atsisegęs švarko sagas jis įsitaitogiau, švelnių bruožų veidą pasiremdamas ranka.− Jau beveik savaitę esu Londone, o apie judu nežinau visiškai niekrs tik jūsų veidus ir tematau per dienas. Kiek galima slapukauti?Suirzusi nusisuku į iliuminatorių. Kvailystės, kitaip nepavadintikusi Federiką tikrai jos nepaglostysiu už tai, kad atidavė mane šiemiem šikniams į rankas. Vienas nuolatos šypsosi ir kalba lyg su trimeteas, kitas išvis nesugeba laikytis duoto žodžio ir nuolat prapuola lyndenį. Velniai juos abu griebtų. Vos lėktuvas nusileis Londone, čiupsvo mažutį lagaminą ir tiek jie mane tematys.− Gabriele, negirdi, ko klausiu?− Ne, ir nenoriu girdėti, − papučiu lūpas ir sukryžiuoju rankas a

ūtinės.− Tau tinka, − nusijuokia ir kurį laiką žvelgia į mane tylėdamas. – Ger

u gerai. Klausk, kas domina. Atsakysiu, − nusišypso. − Keisti jūs su Tonskutiniu metu, − suburba sau po nosimi, tarsi ne man sakytų.− Pirmiausia, baik kalbėti mįslėmis, − duriu jo pusėn pirštu. – Jei keatrodom, pasakyk kodėl, užuot murmėjęs kažką sau panosėj, − žvelgi

kiek prisimerkusi, bet jam tai kelia tik šypseną, tad vėl nusisukuuminatorių.

Lėktuvo varikliai ima gausti. Orlaivis kiek pariedėjęs pakilimo taku trui į priekį ir atsiplėšia nuo žemės. Užsimerkiu, bandydama suvaldyudulį, nes imu suprasti, kad bijau skraidyti. Kai atmerkusi akis vėl pažvu į Deividą, jis įnirtingai naršo išmaniajame telefone. Abu tylimskendę kiekvienas savo mintyse. Galiausiai Deividas, iš prigimties gepus, nutraukia tylą:

− Patinka jis tau. Akivaizdu, − nusišypso. − Nenorėčiau per daug pkoti, nes tai Antonio gyvenimas, bet pasakysiu tik tiek, kad jį lab


46/472

keitė avarija, į kurią buvo patekęs, ir tai, kas vyko po to.− Nuo tada jo randai ant kojos? – pratariu nespėjusi prikąsti liežuv

d išvydus Deivido šypseną nelieka nieko kito tik pyktelėti ant savęs.− O! Jau ir randus matei? − nusijuokia skardžiu balsu.− Na, nepy

okauju. Taip, ir randai ne tik ant kojos. Buvo sutraiškyta koja, lūžęs stras, skilusi kaukolė. Vienu metu galvojome, kad jo neteksime. Povaičių tęsėsi koma, gydytojai nieko gero nežadėjo. Bet vieną dieną, mūų nuostabai, jis atmerkė akis.− Dieve, kaip baisu! − ranka užsidengiu burną, o fantazija žaibišk

eičiu ima piešti Antonį, gulintį lovoje ir apraizgytą tuzinais vamzdelių.− Paskui sekė reabilitacija ir prognozės, kad daugiau nepakils iš lovossuka akis į iliuminatorių, − toliau jau kita istorija, kurią, jei norės, papkos tau pats. Tikiuosi, bent truputį patenkinau tavo smalsumą, kad nvarstytum manęs tuo piktu žvilgsniu?Vėl nuskamba skambus juokas, priverčiantis ir mano lūpų kampuči

kilti aukštyn.


47/472


48/472

− Ššš... Nebeverk. Nagi, nurimk… Koks tikrasis tavo vardas?− Eli... Elizabeta, − sumikčioja, springdama nuo ašarų.− Tu dar visai jauna, Elizabeta. Kiek tau metų?− Aštuoniolika, − šniurkšteli nosimi.− Dieve... − paglostau jos veidą, puikiai suprasdamas, ką padariau jnakt.Atsidūstu, o jos mėlynos akys žvelgia į mane be paniekos, kurios e

rtas. Tai tik dar labiau gniuždo. Paleidžiu merginą iš glėbio ir sunkkilęs nuo lovos pereinu kambarį. Surinkęs jos drabužius, iš kurių žin kas telikę, paduodu jai.– Elizabeta, dabar paklausyk manęs, − kreipiuosi į merginą ir susirad

vo švarką iš piniginės ištraukiu pluoštą grynųjų. − Paimk šituos pinigussiog pradink. Išvažiuok kur nors, pasikeisk vardą, pavardę. Tu privaanykti. Patikėk, aš žinau, ką kalbu. Tai tavo šansas, ir nuoširdžiai siūlo pasinaudoti. Patikėk, mergaite, tai, ką tau padariau, dar nėra blogsia, kas tavęs laukia dirbant klube „Septynetas“. Būk protinga.Prisėdu greta ir nudelbiu akis į basas savo pėdas, nedrįstu pažvelgt

erginą, tiesiog negaliu.− Išeisi per atsargines duris, − tęsiu kiek patylėjęs. − Tarnybiniu lifsileisi į požeminį garažą, nebijok, niekas tavęs nieko neklausinės. Ten

vęs lauks juodas Bentley. Vairuotojas nuveš tave, kur tik panorėsi. Esitvarkyk, − ranka parodau į vonios duris ir pagaliau pasižiūriu į ją.Švelnus ir nepaprastai dailus jos veidas perveria širdį. Mėlynos, didel

ys žvelgia į mane kupinos nuostabos.− Elizabeta, labai prašau, atleisk man, − sukuždu ir užkišu išsprūdusaukų sruogą merginai už ausies. Atsargiai paliečiu jos skruostą ir ištiesnką, padėdamas atsistoti.Einant per kambarį liaunos merginos kojos virpa, o aš prakeikiu sa

mtus kartų.

Merginai išėjus, krentu atgal į lovą ir keletą valandų guliu akis įsmeigębas. Neapkenčiu savęs už tai, kad kiekvieną kartą sugulęs su moterim


49/472


50/472


51/472

− Nesinori tau trukdyti, bet lėktuvas netrukus leisis, reikia atsisėsti į vas, − pasako vis dar neatitraukdamas akių.

Vos man spėjus grįžti į savo krėslą ir užsisegti saugos diržą, lėktuvas kkartus kresteli ir po akimirkos ima tolygiai riedėti nusileidimo taku.Juodas limuzinas veža mus į prabangų restoraną ant Viduržemio jūr

anto. Pakeliui mainosi nuostabūs vaizdai, kuriuos stebiu pro tamsinttomobilio stiklus. Automobiliui sustojus, Deividas sunkiai tramdydam

udulį padeda man išlipti ir pasiūlo parankę.Vėjo gūsio atneštas drėgnas, sūrus jūros oras gaivina odą ir plaučiumindamas Klaipėdą. Jaučiu, kaip širdį nudiegia ilgesys. Negalvojau, kp greitai pasiilgsiu savo gimtojo miesto, bet dabar pasinerti į prisiminimnėra laiko, nes matau, kaip mūsų link jau skuba pora kostiumais vil

čių, puikios išvaizdos vyrų. Maloniai pasisveikinę su manimi ir paspauividui ranką palydi mus iki staliuko, kuris vos už kelių metrų nuo baojančios jūros.Pokalbis beveik iškart pakrypsta prie kontrakto ir sumų, kurias m

rčiant virpa lūpos. Derybų metu laikas slenka sraigės greičiu. Meluočiasakyčiau, kad vyrų gvildenamos temos man įdomios, tiesiog dirbu mtikėtą darbą, per daug nesigilindama į detales. Vos porą kartų ištarrikelio pavardė priverčia įsiklausyti įdėmiau, bet, dideliam mano nu

ylimui, tai tik trumpos frazės minint kompanijos pavadinimą.Aptarinėjant kontrakto detales, palaipsniui ima aiškėti Antonio turmė ir jo verslo pobūdis. Naftos platformų statyba ir naujų gręžin

ieškos visame pasaulyje akivaizdžiai nusako, kokiomis sumomponuoja dailusis vyras.Kai po poros valandų ant stalo sugula stirta juodu rašalu primarginkumentų iš Deivido lagamino, suprantu, kad derybos eina į pabaigliomis trumpomis frazėmis pasikeitę prancūzai vienas po kito pasirakumentus ir šypsodamiesi, akivaizdžiai patenkinti sandėrio sėkme, pa

udžia Deividui ranką, užtvirtindami sutartį.Atsidūrusi juodame limuzine lengviau atsidūstu ir laukdama savo dar


52/472

rtinimo klausiamai pažvelgiu į savo darbdavio patikėtinį.− Mergyte, tu buvai nuostabi! Dabar mūsų rankos atrištos! − nesitve

mas džiaugsmu šūkteli Deividas. − Reikia nedelsiant informuoti Antont prieš tai, − iškelia pirštą tarsi ką svarbaus prisiminęs, − žadėtasis peės tostas! − pildamas taures Moët šampano jis šypsosi nesuvaldomo dgsmo apimtas. − Už juodąjį auksą! − taurės kraštu paliečia manąjąiais gurkšniais išlenkia taurųjį gėrimą.Lengvu rankos mostu paragina vaišintis ir šypsodamasis patogiai įso ant odinės sėdynės. Taurėje burbuliuojantis skystis švelniai kutesį egzotišku aromatu, bet skonis akimirkai priverčia susiraukti. Neišlaam gomuriui jis šiek tiek keistas. Tikro šampano skonis nesulyginamtuo pigiu birzgalu, kurį buvau įpratusi siurbčioti su draugėmis. Nuryr gurkšnį, bandydama nuspręsti, ar man patinka.Deivido rankose atsiranda telefonas ir jis keletą kartų vis pakartodam

desius kelia prietaisą prie ausies.− Nesuprantu? − suraukia šviesius antakius. − Balso paštas? − žvilgte

ane ir truktelėjęs pečiais, pamiršęs apie savo ketinimus informuoti Topildo dar po taurę.Pažadas, kad lydėsiu jį į furšetą derybų pabaigai pažymėti, išgaunamDeividui pažadėjus ilgai neužsibūti.Viešbutis, kuriame apsistojame, priverčia mane stipriau įsikibti

dinčio vyro parankę. Vaizdas užgniaužia kvapą, tad kelis kartus papurtvą, bandydama įsitikinti, kad nesapnuoju. Keturių aukštų viešbučio fa

as savo išvaizda kažkuo primena Hamptono rūmus, o dėl puikiai prideo modernumo juos netgi lenkia. Virpančiomis kojomis įveikiu keleptelių ir Deividui prieš mane atvėrus stiklo duris įžengiu į milžinišką f

Draugišku žvilgsniu žvelgiantis vyras linkteli prie mano ausies kužda:− Įspūdinga? Sakiau, kad Tonio skonis ypatingas, − tyliai sukikena

umpam palikęs mane vieną prieina prie juodo į dvi dalis padalyto stalo.Protu nesuvokiama, kiek gali kainuoti nakvynė tokiame viešbuty


53/472

skas, lyg tobulumo viršūnės siekiant, dera tarpusavyje, bet kartu ir nodi baldai stovi ant baltų kilimų, trapios vazos su milžiniškomis horteų puokštėmis puošia marmurinius stalus. Susigūžiu, nes išties jaučiuolabiausiai nederanti. Tarsi būčiau pilka dėmė šiuose pasakų rūmuose.Nusišypsojęs žaviai rudaplaukei administratorei Deividas pasako mū

vardes ir atsisukęs į mane pamerkia akį. Kas galėjo pagalvoti, kad šesaus gymio vaikinas, javų spalvos plaukais, bus visiška Antonešingybė. Nors su juo praleidau nedaug laiko, bet jau spėjau įsitikin

d Deividas išties linksmas ir gyvenimo malonumais besimėgaujanras.Jaunas vaikinukas, išdygęs šalia manęs, grąžina į realybę. Paėmęs

ano rankų lagaminą ir mandagiai linktelėjęs paprašo sekti paskui lydėjęs iki kambario durų paduoda elektroninį raktą ir paskubomis arašęs pasišalina, man nė nespėjus duoti arbatpinigių. Atvėrusi du

arstau, kad galbūt arbatpinigiai tokiuose prabangiuose viešbučiuopriimtini.Juodų ir baltų atspalvių apartamentai suskirstyti į tris zonas. Žvelgdamenų tonus įsitikinu, kad Antonis jaučia silpnybę būtent šiam spalvų deui. Miegamasis su milžiniška dvigule lova vilioja nedelsiant išsitiesti altų lyg tik ką iškritęs sniegas patalų. Poilsio zona su plačiaekraniu televriumi ir kitais patogumais gali patenkinti bet kurio įgeidžius, o vonimbarys su milžiniška burbuline vonia priverčia nusišypsoti. Pasižatinai į ją vėliau pasinerti, nes dabar, deja, spaudžia laikas. Iki šešt

andos susitikimo su Deividu vestibiulyje likę vos pora valandų.Palendu po drungna vandens srove ir kurį laiką bandau susivoktikių žmonių ratą mane įsuko likimas. Prabanga ir pinigai čia lyg savaimprantamas dalykas, duotas Dievo, o ne uždirbtas sunkiu darbu. Įdomviskas tobulai blizgančiame pasaulyje tikrai švaru?Garbanos eilinį kartą veda mane į neviltį. Tarsi pačios Gorgonos gyvat

tos ir nenoriai gula į standžią kriauklę. Vienai iš jų vis išsprūstantentant ant pečių imu irzti, bet dėmesį nuo veidrodžio atitraukia beldim


54/472

uris. Užsimetu chalatą ir nuskubėjusi nedrąsiai praveriu duris.− Madmuazele, ponas liepė jums perduoti, − praneša patarnautojass dideli pirkinių krepšiai mandagiai pastatomi man prie kojų. Atlikrbą patarnautojas linkteli ir, nekreipdamas dėmesio į mano klausimie poną, pasišalina.Suglumusi prisėdu ant lovos ir su nenusakomu smalsumu imu paku

ketus. Pirmajame randu žėrinčius batelius. Jų aukštas, juodu laskantis kulnas primena mistinio žvėries iltį. Kelias minutes vartau ju

nkose nuoširdžiai dvejodama, ar sugebėsiu paeiti. Antrasis krepšverčia aiktelėti. Vos jį atvėrus, tamsus lyg nakties mėlis šilkas slystp pirštų. Kad geriau apžiūrėčiau suknelę, esu priversta atsistoti. L

ndenyno bangos medžiaga nuvilnija iki pat žemės. Atvira nugara siekpadoriai žemą linkį. Plonutės lyg voratinklio gijos petnešėlės verčia suoti jų patvarumu. Tarsi motina kūdikį atsargiai paguldau drabužį a

vos ir drebančiomis rankomis atidarau trečiąjį paketą. Sodrus raudondažo skruostus išvydus nėriniais puoštas kelnaites su prisegamominėmis. Lieku nustebusi, kai seksualūs apatiniai priglunda prie kūno l

tra oda. Ar ne per žvitri Deivido akis, jeigu vos žvilgtelėjęs gali nustatkių subtilių vietų apimtis?− Gabriele! Turėsiu tave saugoti lyg savo akies vyzdį, − sutartu lai

ane išvydęs šūkteli vaikinas.− Na, tikrai ne be tavo pagalbos šitaip atrodau, − šypteliu išmušta rauio ir apsisuku, jam pasirodydama.

− Ne, mergyte. Šį kartą aš čia niekuo dėtas, − nusišypso ir atkišęs mrankę galvos linktelėjimu pakviečia įsikibti.Graži aplinka nebedžiugina pavargusių akių. Rankoje sukdama jčią šampano taurę nuobodžiauju prabangiame užmiesčio klube. Mi

mis vis grįžtu prie suknelės ir apatinių. Kieno įgudusi akis ir plati pinigili dovanoti tokias dovanas? Deividas dievagojosi, kad tai tikrai ne

opelnas ir sakosi apie tai nieko nežinąs, o Antonis paskendęs sapesčiuose už šimtų kilometrų. Taigi klausimas tarsi Damoklo kard


55/472

kimba ore.Stebiu Deividą, kuris tarsi žuvis nardo tarp turtingų verslininkų. Karto karto jo paprašyta padedu bendrauti su įvairių šalių atstovais. Galybrų šypsenos ir malonūs pasisveikinimai lydi kiekvieną kartą Deividane pristačius kaip asmeninę Antonio Barikelio vertėją. Akivaizdu, k

vardas verslo žmonėms daro neeilinį įspūdį. Keletą kartų nepavyksisukti nuo kvietimų šokti, tad galutinai pavargusi, laikrodžio rodykdant gerokai po vidurnakčio, palinkstu prie savo žaviojo palydovokuždu, kad noriu miego. Maloni šypsena ir šiltos jo akys palydi maovargio persmelktus žodžius.Nuvargintos aukštakulnių kojos sunkiai įveikia paskutinius žingsnius rų. Brūkšteliu spyną elektronine kortele ir vos atvėrus duris nosiekia svaigaus aromato persmelktas oras. Netikėdama tuo, ką regilėtusi akis žvelgiu į pamerktą ant naktinio staliuko milžinišką baltų rožokštę. Galiu prisiekti, kad išeinat jų čia nebuvo. Prieinu arčiau ir neapiriu pagundai pirštais paliesti skaisčius, kvapnius žiedlapius. Kažktas slysteli tarp žiedų ir tarkštelėdamas nukrenta ant staliuko. Pakeliužiūros ganėtinai pažįstamą daiktą ir tik po kelių sekundžių suprantu, kelektroninis kambario raktas su skaičiumi „107“. Pavartau jį rankosek dvejodama praveriu duris į koridorių. Žiūriu priešais save ir netikiuešais mano kambarį esančio liukso durys pažymėtos skaičiumi „107“.


56/472


Spragtelėjęs durų užraktas priverčia atsisukti. Matau, kaip ji keleimirkų žvelgia į tamsą, negalėdama nieko įžiūrėti. Nedrąsiai žengia vid

štiesia ranką ieškodama jungiklio.− Nedek šviesos,− paprašau tyliai.− Antoni?− Girdėjau, puikiai padirbėjot? − atsiremiu į pravirų balkono durų stanegalėdamas atitraukti akių nuo gundančio jos silueto.− Taip, − droviai nusišypso. − Ačiū už gėles, jos nuostabios. Baigkalus Londone?− Matai, Gabriela, nusprendžiau, kad laikas ištaisyti kai kurias klaida

adėsiu nuo maloniausios. Eikš, − priėjęs ištiesiu jai ranką.Keletą sekundžių ji delsia, lyg svarstydama mano žodžius, tada drąsiai

ima ir seka paskui mane. Jos akys spindi iš nuostabos, kai man praukus nuo balkono durų prieš ją atsiveria prabangiai serviruotas staas dviem.− Nusprendžiau ištesėti duotą pažadą ir dar kartą kviečiu tave vėlyv

karienės, − atitraukiu kėdę ir pakviečiu ją prisėsti.Ji sėdasi, o man užtenka vos sekundę paliesti jos apnuogintus pečiu

d pajusčiau tą saldų ramybės neduodantį jausmą.Pripildau taures vyno, nors be jo jaučiuosi lyg apgirtęs.− Ar viskas gerai, kaip tavo reikalai, dėl kurių buvai priverstas neatvyk

okį svarbų susitikimą? − ji žvelgia į mane ir darosi vis sunkiau suprastos žalios akys visada tokios tyros ir skaidrios, ar tai tik mano fantazijsmas.− Taip, dabar viskas gerai, kai tu šalia, − mergina žvelgia į maostabos kupinomis akimis.− Antoni, kokį žaidimą mes žaidžiame? − ištaria kiek patylėjusi, ta

svarsčiusi mano žodžius.


57/472

− Kokį tik nori, Gabriela, − sukuždu.Ji nurausta ir gurkštelėjusi vyno nusuka akis į naktinį Marselį.− Nuostabiai atrodai, − žodžiai slysta nuo lūpų, neklausydami pro

lso, kuris visu garsu šaukia, kad laikas sustoti ir trauktis, nevalia eyn.− Spėju, kad už šią puošnią suknią turėčiau būti dėkinga tau? − žvelg

po ilgų, riestų blakstienų.− Visiškai neklydau manydamas, kad ji tau tobulai tiks.− Ačiū, − aksominė oda lengvai parausta, turbūt Gabriela susigėsta dymesnės dovanos dalies.− Taigi, Gabriela, kaip tau Marselis? − negaliu suvaldyti šypsenos, nnuoširdus drovumas žadina šilumą.− Nuostabus, jei tai ne per menkas žodis šiam miestui apibūdinti,ulkute savo ranka parodo į gretimai besidriekiantį vaizdą.− Mielu noru tau parodyčiau visą pasaulį, − vėl pasakau daugiau n

rėtų.− Toni, tu mane glumini, − ištaria nudelbusi akis į savo rankas. −

ie tave visiškai nieko nežinau, o tu kalbi tokius dalykus.− Aš čia. Tavo paslaugoms, Gabriela. Kaip galėdamas stengsiuosi a

kyti į tavo klausimus, žinoma, jeigu tik pajėgsiu, − nusišypsau, o ji šik drąsiau pakelia akis į mane ir prikanda putlią lūpą. Ranka pasiremlvą, o viena juoda garbanėlė krisdama ant jos kaklo linkio prikausano dėmesį.

− Hm... Na, tarkim, ką tu mėgsti? − šypsosi.− Pažadu parodyti, − pasiremiu ranka galvą lygiai kaip ji.− Gerai, o kodėl tavo namuose nėra nei vienos nuotraukos?− Kokia jūs pastabi, panele Keinaite, − negaliu nustoti šypsotis. − G

dėl, kad nėra dėl ko jas kabinti?− Kur mokeisi?

− Oksforde.− Kiek tau metų?


58/472

− Trisdešimt vien

Documents

Donata Kontenienė - Septynetas