Edition 10

1

*** laikraštis #10 ***

Liverpoolinių įspūdžiaifestivaliaiINDIE scenanaujienos, Tiger Lillies, Doi

futbolas

rugpjūtis 2008LIVERPOOLlaikraštis #10

tiražas 100liverpool.lt

#10

2


redakcijos žodis

artėjantys koncertai*Lietuvoje ir užsienyje

The Tiger Lillies

Koncertas rugsėjo 14 d., Rusų dramos teatras, Vilnius.Spektaklis „Septynios mirtinos nuodėmės“ rugsėjo 15–16 d., Rusų dramos teatras, Vilnius.

R.E.M.

Rugsėjo 14 d., Siemens arena, Vilnius.

***Leeds festival

Rugpjūčio 22–24 d., Bramham Park, Wetherby, West Yorkshire.The Killers, Rage Against The Machine, The Fratellis, The Raconteurs, Dirty Pretty Things, Babyshambles, The Last Shadow Puppets, Editors, We Are Scientists, The Cribs, MGMT, Be Your Own Pet, The Wombats, The Automatic, The Enemy, Metallica, Queens Of The Stone Age, Bullet For My Valentine, The Music... leedsfestival.com

Reading festivalRugpjūčio 22–24 d., Richfield Avenue, ReadingThe Killers, Rage Against The Machine, The Fratellis, The Raconteurs, Dirty Pretty Things, Babyshambles, The Last Shadow Puppets, Editors, We Are Scientists, The Cribs, MGMT, Be Your Own Pet, The Wombats, The Automatic, The Enemy, Metallica, Queens Of The Stone Age, Bullet For My Valentine, The Music... readingfestival.com

Coldplay

Rugsėjo 22 d., O2 arena, Praha, Čekija.

Redakcija: kalbos redaktorės:

Jurga, Gintarė[email protected]

straipsniai: Ingrida, Laurynas, Logika, Mantė, Sima,

Evaldas, Nerijus, Almantas, Kristina

foto: Nerijus, Aistė, [email protected]

dizainas: Gailė[email protected]

muzika: [email protected]

Laikraštis leidžiamas nuo 2007 m. rugsėjo 8 d.tiražas 100

Visos teisės saugomos.

liverpool.lt

Norint išleisti bet kurį kitą laikraštį, reikia sukaupti šiek tiek dalykų: straipsnių rašytojų, dizainerių, fotografų, maketuotojų, redaktorių, reklamdavių, žinių ir dar kažko. Bet norint išleisti LIVERPOOL laikraštį, reikia tiesiog smagių draugų ir bendraminčių, kurie indie roko vedami pamažu tampa vis savitesniais stebėtojais, dizaineriais, fotografais, maketuotojais, redaktoriais. Tiesa, dar reikia kelių bemiegių naktų.

Po jų gali skaityti apie indie roką, festivalius, liverpulietiškus vasaros nuotykius, artėjančius ir prabėgusius koncertus, vertas dėmesio grupes, futbolą ir kitas įdomybes.

Ir taip jau dešimtą kartą.

ir

***

3


Kvartalai: nr. 2

Jeigu kada nors tektų nusigauti iki Lisabonos, neišvengiamai pakliūsi į Bairro Alto. Šis kvartalas, pastatytas dar XVI a., beveik nenukentėjo per 1775 m. žemės drebėjimą. Seniau tai buvo prestižinis gyvenamasis rajonas su gausybe turtuolių ir įžymybių, tačiau dabar tai, matyt, pati geriausia vieta pasilinksminti. Linksmybės naktį, o dieną Bairro Alto virsta gražia, Genujos senamiestį primenančia, miesto dalimi, su nemažai restoranėlių ir parduotuvėlių.

Lisabona – vaizdingas miestas. Gali užkopti į kalną, pažiūrėti į vandens gausybę, kurioje anksčiau ar vėliau vis tiek išsimaudysi. Slankiojimas po miestą taipogi labai malonus užsiėmimas. O kai tik pradeda temti ir norisi geros muzikos, žmonių ir linksmybių, mintys pradeda suktis apie Bairro Alto. Pamenu, visą savaitę, kiekvieną mielą vakarą, kol buvome Lisabonoje, pėdinome į šį keistai patrauklų kvartalą.

Kelios lygiagrečios gatvės kerta kitas kelias lygiagrečias gatves. Sankryžose kažkas stumdo hašišą, o visur kitur nusėsta ir nustota gausybės žmonių. Visi jie tokie savi su džinsais, marškinėliais ir šypsenomis. Įlendi į vieną barą, įkali, išlendi, įlendi į kitą, įkali, išlendi, į trečią, ketvirtą ir t. t. Tie barai beveik kas žingsnį, dieną vaikščiodamas net nepamanytum, kadangi jie būna uždaryti. Kiekvienas baras, nors ir šalia vienas kito, tačiau savotiškas. Vienur ant sienos rodo kiną, kitur kažkas dainuoja, trečiur leidžia Nirvana, dar kitur indie ir t. t. Pakraščiuose slampinėja gotai ir gotės, atidarytos kelios stilingos parduotuvėlės. Žmonės viduje ir gatvėje, visi susimaišę, neatskirsi, kas iš kurio baro siurbia savo kokteilį.

Bairro Alto pilna užsieniečių, taigi su anglų kalba nėra problemų. Merginoms ten apskritai nėra problemų net ir be anglų kalbos. Užsieniečiai – daugiausia vietinė studentija, tad tikrai nesijauti

papuolęs į turistams pritaikytą zoną, kur gali ateiti su šlepetėm ir kur kas antras praeivis – pardavėjas, kišantis tau kokį suvenyrinį blizgutį. Labiau pritapsi čia atėjęs su gitara, ir tai, jaučiu, geriausias pagyrimas šitam kvartalui. Žinoma, be to, kad padavėjai gamina kokteilius iš akies (ir dažniausiai santykiu 1:1).

Evaldas

siųsk gerą dainą: [email protected]

4


įspūdžiai_+_iš_+_ Liverpoolinių

Jei laikai LIVERPOOL laikraštį savo rankose, tai tikriausiai esi kartą ar net visus du dalyvavęs šiame vakarėlyje. Taip pat greičiausiai žinai, kad liepos viduryje vyko vadinamosios Liverpoolinės – keturi vakarėliai iš eilės skirtinguose miestuose. Tačiau nusprendėme tau nepasakoti apie tai, ką ir pats gerai matei viduje, jei akys nebuvo užpiltos per dideliu sidriuko kiekiu. Mes papasakosim apie savo keliones paskui Liverpoolinių traukinį. O jei visgi vartojai gaiviuosius gėrimus, galime trumpai priminti užmirštus dalykus: įeini į vidų ir tave nužvelgia rūstus apsaugos darbuotojas. Išgirsti klausimą „Kiek metų?“ ir jeigu nedrąsiai sumurmi „Tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt antrų metų gimimo“, tada išgelbėti gali nebent graudus tavo žvilgsnis arba trumpas sijonas.Gerai, tu jau viduje. Pasigirsta kad ir Kaiser Chiefs akordai ir niūniuodamas „Ruby Ruby Ruby“ pasineri į šokančių žmonių jūrą. Tau dar į akis krenta du tipai, save vadinantys didžėjais, nors jie nesugeba susigalvot „kietų“ sceninių pseudonimų... Šią vasarą tokius vaizdus pasisekė matyti keturis vakarus iš eilės.Į pirmąją Liverpoolinių traukinio stotelę mus vežė visai ne traukinys, o antrojo maršruto troleibusas. Galėtume išvardinti ir visas pravažiuotas stoteles, bet redaktorės griežtai apribojo straipsnio eilučių skaičių. Kas vyko klubo viduje, trumpai gali perskaityti keletu eilučių aukščiau.Pėsčiomis grįždami namo improvizavome vieną iš The Blood Arm dainuškų: „I like all da girls and all da girls like she and she...“ Taip pasibaigė pirmas įspūdžių kupinas Liverpoolinių vakaras.Antrajam vakarui Kaune psichologiškai ruošėmės kelias savaites. Žinojome, kad „Kaunas turi ryklį, turi megapolį, net akropolį pasistatė, bet krepšinio komandos neturi“ (vieno „Lietuvos Ryto“ sirgaliaus pastaba, išsakyta paskutiniųjų LKL finalo serijos varžybų metu Vilniuje – aut. past.). Tuo mūsų žinios apie laikinąją Lietuvos sostinę ir apsiribojo.Keliauti į antrąją stotelę nusprendėm pasitelkti ne butaforinį, o tikrą traukinį. Tai buvo ilgai laukta pirmoji gyvenime kelionė traukiniu. Juk esi jaunas, kol dar yra pirmų kartų... Sėdėdami vagono viduje ir paslapčiomis siurbčiodami alų, laukėme pusiaukelės tarp Vilniaus ir Kauno bokštų, net neįtardami, kad šviečia naktį, šviečia dieną Elektrėnų žiburiai. Tik juos pamatę suvokėme, kad sparčiai artėjame Kauno link. Dar valandžiukė ir mes jau vietoje – škotams ypač nelaimingame mieste.Kadangi gerai išmanome matricas, mums nebuvo sunku rasti penktojo maršruto troleibusą. Bevažiuodami išalkome. Prisiminėme pasakojimą apie vietinį herojų – Doncę Kebabą iš Šančių. Išlipę iš troleibuso Laisvės alėjos prieigose nieko nelaukdami susiradome dešimtą valandą vakaro dar dirbantį kebabų kioską ir skaniai pavakarieniavome. Pavalgę patraukėme ieškoti klubo „The Face“. Neilgai trukę jį suradome. Kas vyko viduje, skaityk daug eilučių aukščiau.Sėkmingai išsilaikę iki galo, su didžėjais ir panelėm iš Liverpoolinių organizacinio komiteto patraukėme autobusų stoties link. Vienas iš didžėjų be kieto pseudonimo žinojo kioską, kuriame nusipirkome beliašų... ir sidriuko. Besimėgaudami beliašais sulaukėme autobuso, kurio vairuotojas pareiškė, kad keleivius su sidriuku veža tik į Šilalę. Ilgos kelionės namo metu didžėjai nesiliovė stebinti savo atliekamų lietuvių laisvės kovų dainų repertuaru: „Tai uždaryk mane, tėvyne, savyje, kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro...“, „Laužo šviesa naktyje...“ ir, be abejo, „Vienas namuose tu darai ką nori, vienas namuose daug ką apgalvoji...“ Labai atsiprašome savo jaunesniųjų skaitytojų, kurie šių dainų gali ir neatsiminti.Staiga mus pradėjo akinti kažkokie žiburiai, bet greitai supratome, kad tai „Elektrėnaaai, Elektrėėėnai...“Galiausiai pavargę, bet nepraradę geros nuotaikos, pasiekėme Vilnių. Liverpoolinių traukinys įveikė pusę distancijos.Išaušo trečioji diena... Tiesa, ta diena prasidėjo apie antrą valandą

popiet. Laikas pradėti austi mintį kaip nusigauti į Šiaulius. Pagalvojome, kad būtų galima antrą kartą gyvenime važiuoti traukiniu. Kaip tarėm, taip ir padarėm. Į stotį nusigavome likus vos dešimčiai minučių iki traukinio išvykimo. Per tas likusias minutes turėjome nusipirkti ir bilietus, ir gaiviuosius gėrimus. Supratom, kad laiko abiem dalykams neužteks, todėl teko rinktis. Nusprendėme pirkti gėrimus. Pilnomis kuprinėmis nuskubėjome į peroną. Traukinio stiuardesė, motyvuodama tuo, kad traukinys pilnas, neįleido ne tik mūsų, bet ir dar kelių vargšų studentų, neturinčių bilietų. Vis dėlto, po keleto minučių įkalbinėjimų ir traukinio stabdymo pavyko patekti į ketvirtą traukinio vagoną, kuriame dirbo maloni šviesiaplaukė palydovė. Linkėjimai jai!!! Negavę vietos atsisėsti, šnekučiavomės su to paties likimo bendrakeleiviais. Taip nepastebimai ėjo laikas ir mes atsidūrėme Jonavoje. Atsirado laisvų vietų! Taip be didesnių nuotykių pasiekėme Šiaulius. Dar buvo likusios pilnos kuprinės gėrybių, todėl paskambinom Šiaulių landšafto žinovei, kuri nupasakodama kelią mus atvedė iki Talšos ežero. Vartodami savo atsivežtus gaiviuosius gėrimus matėme daug nepilnamečių, geriančių ALŲ. Kur žiūri Šiaulių policija??? Besibaisėdami šiuolaikiniu Lietuvos jaunimu patraukėme ieškoti trečiosios Liverpoolinių stotelės – klubo „Metro“. Atradę reikiamą pastatą išgirdome kiekvieno lietuvio ausiai mielas Laimučio Purvinio melodijas. Akimirką pagalvojome. WTF!? Apėję pastatą, iš kitos pusės atradome tai, ko ieškojome. Kas vyko klube, skaityk daug daug eilučių aukščiau. Baigėsi dar vienas vakaras. Nustebome, kai sužinojom, jog vienas iš didžėjų yra kilęs iš Šiaulių. Taigi nakvynę radome jo vaikystės namuose. Trečios dienos pabaiga.Išaušo ketvirtoji diena: „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą... Bet Svieta nesikėlė. Vėlai vakar Svieta miegoti nuėjo, todėl keltis jai dar buvo per anktsi. Bet saulelė nepailsdama spigino į Svietos kambario langus. Ir jai nusišvilpt, kas kada miegoti nuėjo.“ Galiausiai atsikėlėme ir mes. Laikas regzti planą, kaip nusigauti į Palangą. O į Palangą nusprendėm vykti autobusu, nes autobusas važiuoja pro legendinius Kuršėnus ir Baltijos šalių meduolių sostinę – Telšius. Pakeliui, Kretingoje, sutikome LIVERPOOL laikraščio redaktores, bešeriančias antis. Tai smagų užsiėmimą rado! Kadangi nemažai vokiečių turistų išlipo meduolių sostinėj, tai mūsų redaktorės tilpo į autobusą. Teliko finišo tiesioji iki VASAROS SOSTINĖS Palangos. Palanga mus maloniai pasitiko savo madomis, rusiška estrada ir kiekvieno tektoniko širdžiai mielais ritmais –tooc tooc tooc... Prie Jūratės ir Kastyčio fontano mus pasitiko minia, laukianti savo pop dievaičių, tokių kaip Stano ar 69 danguje. Deja, bet mes nesame pribrendę, kad galėtumėm klausytis tokių. Taigi nusprendėme patraukti į paplūdimį. Ten prie LIVERPOOL karavano prisijungė Placebo šeimyna. Didžėjų žiniomis, tą dieną Palangos vasaros estradoje ši grupė groti neturėjo. Taigi pabūvoję prie jūros visi būriu patraukėme stovyklavietės link. Pakeliui sutikome trejetą liverpuliečių, atklydusių net nuo Rubikių ežero (Anykščių rajonas – aut. past.). Bet kaipgi mums visiems nusigauti iki kempingo!? O čia visuomet gelbsti nelegalus Palangos taksi, kuris nuvežtų ne tik iki poilsiavietės, bet ir iki Kuršėnų. Mums taip toli nereikėjo, todėl visa svita patraukė į greičiausiai legendinį Palangos kempingą, kurio pavadinimo, kad ir kaip būtų gaila, neatsimenam. Atvykę pasižymėjom savo ribas – panelės pakabino LIVERPOOL plakatą. Didžėjai pasijautė kalbinami ir tik dėl jiems suprantamų priežasčių nusprendė išrinkti žmogų, panašiausią į skautą. Jam patikėjo sukurti laužą. Skautas su savo užduotim susidorojo puikiai. Laužas įsiliepsnojo ir visa šutvė įsitaisė aplink jį. Rimti stovyklautojai susėdo ant pliauskų, o kitiems teliko patogūs suoliukai. Prasidėjo paskutinė Liverpoolinių naktis. Karts nuo karto,

liverpool.lt

5


kai vienas iš ale didžėjų pritrūkdavo savo ale šmaikščių komentarų, stengėmės vieni apie kitus daugiau sužinot: kas? kaip? iš kur? kada? kodėl? Labai gaila, kad tarp mūsų nebuvo airiško šieno ravėtojo. Tikriausiai jis būtų išsamiai atsakęs į visus šiuos klausimus. Lyg iš gausybės rago pasipylė Oasis, Red Hot Chili Peppers, The Kooks grupių dainos, gitara atliekamos DJ developinam suportinam debuginam. Taip viskas tęsėsi iki paryčių, kol kempingo kaimynai neparodė susižavėjimo mūsų dainomis... Devintą valandą ryto sugebėjo atsikelti tik patys ištvermingiausi, kurie ilgai nelaukę patraukė Vilniaus kryptimi. Negalėjom nesustot Kretingoj, nes ten didelė cepelinų porcija kainuoja tik 10 litų. Jei Vilniuj rasit pigiau, duokit žinią. Ačiū. Prikirtę įsvirduliavome į traukinį, susiradome kupė, kurioje jau buvo įsitaisiusi tikriausiai jaunavedžių porelė. Jie mums mielai paskolino savo kelioninį lagaminą, kurį naudojome vietoj stalo žaisdami kortomis. Žaidėm durnių. Kažkam labai nesisekė. Beje, ačiū porelei už lagaminą. Taip bedurniuodami užgirdome pirmuosiuos Russkoje radijo akordus. Supratome, kad mes jau Vilniuj. Grįžome į pilką realybę. Beliko laukti kito LIVERPOOL vakarėlio...

Almantas ir Nerijus

Liverpoolinės skamba taip pat mistiškai ir, rodos, yra su giliom lietuviškom tradicijom kaip kokios Joninės ar Žolinės. Mistiška, matyt, ir tai, kad jos vyko būtent tarp šių švenčių ir buvo laukiamos bei joms ruoštasi. Liverpoolinių linksmybių maratonas, prasidėjęs Vilniuje, atnešė šaunios muzikos ir nuotaikos dozę vilniečiams ar atvykusiems iš kitų miestų – su šokiais iki paryčių (kuo jau ir garsėja LIVERPOOL vakarėliai), o po to pasitarimais, kaip kitą vakarą vykt į Kauną ir tęst linksmybes ten. Po Kauno LIVERPOOL komanda vakarop keliavo linksminti Šiaulių publikos, kur teko sutikti ne tik šiauliečių, bet ir LIVERPOOL draugų iš kitų miestų. Taigi šėlsmo pernakt ir Šiauliuose būta ne ką blogesnio nei Vilniuj ar Kaune. Susikrovus kompiuterius, apsižiūrėjus ar draugų nepalikta, vykta ilsėtis ir laukt ryto bei kelionės prie jūros. Popiet, pasiekus Palangą, susitikta su visais keliaujančiais kartu, o tada žygiavimas į pajūri, kur karšta saulė, jūra, Evaldas, grojantis gitara, saulėlydis, dainos... Vakarop prisijungė dar daugiau LIVERPOOL draugų ir visi linksmai patraukė į kempingą, kuriame linksmybės prie laužo tęsėsi iki ryto: su visais susipažinta, dar daugiau dainų sudainuota, trukdyta kempingo kaimynams ir prisikalbėta. Ryte dar ilgai miegota, o vėliau savais keliais išdundėta. Taigi šėlsmo, geros nuotaikos bei naujų draugų būta daug. Kaip ir žadėta – miegota dienomis, šokta naktimis ir tie kelių dienų Liverpoolinių įspūdžiai vis dar neišblėsę – pasakojami draugams ir nuotraukose apžiūrinėjami.

Kristina

siųsk gerą dainą: [email protected]

nuotraukos >>

6


Liverpoolinių akimirkos liepos 16 - 19 dienomis

7


Vilnius, Kaunas, Šiauliai, Palanga

8


INDIE scena: --- naujienos ---Babyshambles

Babyshambles būgnininkas Adam Ficek ruošiasi išleisti solo albumą. Ta proga jis sukūrė interneto puslapį roseskingscastles.com, iš kurio gerbėjai gali atsisiųsti 10 nemokamų demo įrašų. Albumas vadinsis „Roses, Kings, Castles“ ir oficialiai bus išleistas rugsėjo 22 d.

Sigur Rós „Með suð í eyrum við spilum endalaust“

Post-rock islandų grupė Sigur Rós šių metų birželį išleido penktąjį albumą „Með suð í eyrum við spilum endalaust“ („With a Buzz in Our Ears We Play Endlessly“). Po gilaus liūdesio albumuose „Agaetis byrjun“, „( )“, albume „Takk“ pradeda matytis daugiau šviesos. Naujausiame albume jos dar daugiau. Nors neišgirsite naujų vokalo melodijų, viskas skamba jau pažįstamai, naujajame albume pasigirsta akustinės gitaros partijos, atskiri instrumentai

turi savo linijas, nors prieš tai girdėdavome vientisą instrumentų srovę. Dainos „Gobbldigook“, „Inní Mér Syngur Vitleysingur“ gali išjudinti džiaugsmingiausiam šokiui – tai iš tikrųjų turėjo nustebinti visus Sigur Rós gerbėjus. Deja, šis albumas nebėra toks genialus kaip „( )“, tačiau šviesos krūvis pakankamai stiprus.

Karen O

Yeah Yeah Yeahs vedlė Karen O dalyvauja dar viename projekte. Ji tapo naujos grupės – Native Korean Rock vokaliste. Grupės myspace galite paklausyti penkių demo įrašų – juose išgirsite Karen vokalą, kuriam pritaria akustinė gitara. Klausykite:myspace.com/nativekoreanrock

Lenny Kravitz

Lenny Kravitz ruošiasi tapti roko grupės vokalistu. Buvęs Guns’n’Roses gitaristas Slashas pakvietė atlikėją prisijungti prie jo grupės Velvet Underground. Grupė ruošiasi išleisti naują albumą, todėl jiems reikėjo garsaus vardo, kuris sukeltų susidomėjimą ir sugebėtų atlaikyti užgriuvusią šlovę. Kiti galimi

kandidatai į Scott Weiland (buvęs VU vokalistas) vietą buvo Van Halen dainininkas Sammy Hagar ir Liv Tyler vyras, buvusi Spacehog žvaigždė, Royston Langdon.

Nine Inch Nails „The Slip“

Jei dėl kažkokių priežasčių dar nežinote, kad jau pasirodė naujas Nine Inch Nails albumas ir jį galite parsisiųsti už dyką, tai nieko nelaukę eikite į theslip.nin.com ir klausykitės. Galite dar ir remiksą padaryti, jei veržiasi muzikinis įkvėpimas. Po „Ghosts I-IV“ klampaus ambient, albume „The Slip“ vėl girdime Trentą Reznorą dainuojantį, vėl mus pasiekia daugiasluoksnė elektronikos,

gitarų, būgnų ir pianino muzika, nors pasigirsta ir tas pats tamsus ambient. Nuotaikos kaip visada niūrios, bet visas albumas pilnas, regis, naujai sukauptos jėgos kovoti. Matyt, „The Slip“ dar neprimins geriausių Nine Inch Nails laikų, bet jis tikrai stipresnis už „With teeth“ tiek turiniu, tiek įvairesnėmis instrumentų partijomis.

Radiohead

Jau tapo tradicija, kad kas mėnesį gauname kažką nemokamo iš muzikos pasaulio (ne tik LIVERPOOL). Šį mėnesį prakuto Radiohead. Alternatyviojo roko grupė ne tik išleido į pasaulį naują vaizdo klipą dainai „House of cards“, tačiau padovanojo jį gerbėjams, kurie galės džiaugtis ypač gera

vaizdo kokybe.„Tai buvo keista patirtis, sėdėti priešais lazerius tamsoje... – teigė grupės lyderis Thomas. – Rezultatas buvo geresnis nei aš drįsau tikėtis.“Atsisiųsk dovaną ir žiūrėk! radiohead.com

+++++++++++++++++++++

INDIE scena

9


doi

Doi kvintetas

Doi yra grupė iš Danijos. Praėjusį savaitgalį jie aplankė festivalį „Be2gether“ ir tapo mažyte sensacija ten susirinkusiesiems. „Penki alternatyvą mėgstantys vaikinai, grojantys skandinaviška vėsa dvelkiantį indie roką. Prieš porą metų plačiajai auditorijai pristatyta, lengvais elektronikos ritmais pagardinta, gitarinė muzika jau spėjo rasti nemažai ištikimų gerbėjų“, – taip Doi pristatomi festivalio programoje.

Bet tai ne visai indie rokas ir visiškai nedvelkia skandinaviška vėsa. Daug kas Doi skambesį lygintų su Sigur Rós ir kitomis post rokui atstovaujančiomis grupėmis: tarsi rūke paskendęs šviesus vokalas, iš gelmių sklindantis smuikas bei gitaros stygas liečiantis smičius, migdantis, raminantis ritmas ir spinduliuojanti šiluma. „The songs crawl under your skin“ ir „Deceitfully quiet daydream“ – vieni tiksliausių spaudos apibūdinimų šiai grupei.

2006 m. vyrukai išleido savo debiutinį albumą „Sing the boy electric“. Netrukus sulaukė ir tarptautinio dėmesio: straipsniai pasirodė Niujorko bei britiškoje spaudoje, koncertuoti kvietė Belgijos, Vokietijos, taip pat ir Lietuvos festivaliai.

O dabar tai, kaip išgyvenau Doi koncertą Lietuvoje.Prieš festivalį jų nežinojau. Užteko programoje paminėtos Danijos ir indie roko. Juk tai geriau, negu žiūrėti į išreklamuotą Etienne de Crecy gigantišką elektroninį kubą. Jauni vyrukai iškart smigo tiesiai į paširdžius, tarsi užhipnotizavo. Greitai paskendau melancholiškoje lempų šviesoje ir beliko tik mėgautis. Po koncerto Doi negailėjo savo kompaktinių plokštelių ir net patys susirado žymeklį, kad pasirašytų apspitusiems gerbėjams. Matėsi, kad vaikinai dar nesugadinti šlovės. Priėjo, pasirašė, nusifotografavo, padėkojo už palaikymą ir patys pradėjo krautis savo aparatūrą į mikroautobusiuką. Nesinorėjo jų palikti. Taip bežiūrint į skandinaviška šiluma dvelkiančius žmones, sulaukėme pačio vokalisto Martin Juel Dirkov su trimis alaus skardinėmis artinantis prie mūsų. „Want some beer?“ Taigi persimetėm keliais žodžiais su Martinu: jie labai džiaugiasi čia būdami, mes taip pat, jie gyvuoja jau maždaug 7 metus, mes juos kone tapatinam su Sigur Rós, jie susikraus daiktus ir važiuos į Vilnių, ten nakvos kažkokiam viešbutyje ir leisis atgal į Daniją. Palinkime sėkmės, o mums sako hope to see you again ir mielai šypsosi.

Bet svarbiausia ne alus ir ne kompaktai su parašais. Paprastumas ir neapsimestinės šypsenos paperka labiau. Dėl to Doi vyrukų pasirodymui suteikiau asmeninį festivalio geriausiųjų titulą.

Aplankykit myspace.com/doimusic

Sima

Unkle – tai muzikinis projektas, grupė, kurios negali įtalpinti į vieną kategoriją. Tai James Lavelle ir Tim Goldsworthy pradėtas kūdikis, kuris auga ir vystosi, padedant daugybei kviestinių muzikantų. Pirmąjį albumą „Psyence fiction“ išleido 1998 m., o jį prodiusuoti J.Lavelle pasikvietė DJ Shadow. „Psyence fiction“ – alternatyvus elektronikos, trip hopo ir net hip hopo mišinys, o Thom Yorke (Radiohead), Richard Ashcroft (The Verve), Mike D (Beastie Boys), Kool G. Rap balsai jam suteikė dar geresnės kokybės ženklą. 2003 m. pasirodė ilgai brandintas „Never, never, land“, kurį J.Lavelle išleido su dainų kūrėju ir dainininku Richardu File’u. Antrasis albumas stipriai skiriasi nuo pirmojo, jis vientisesnis, tobulesnis konceptualiai, trip hopo ir downbeat stiliais išgaunamos tamsesnės spalvos, rimtesnis turinys. Šįkart vokalistai dar įvairesni – dainą „Invasion“ atlieka 3D iš „Massive attack“, dainoje „Reign“ išgirsime Ianą Browną, kurio vokalas skamba ir po „Psyence Fiction“ išleistame single „Be there“. Be šių dviejų atlikėjų yra dar ir Josh Homme iš grupės „Queens of The Stone Age“. Dainos „Eye for an Eye“ vaizdo klipas pretendavo į MTV geriausio vaizdo klipo apdovanojimą, ir jei ne Sigur Rós tobulas klipas „Untitled #1“, turbūt šį apdovanojimą būtų gavę Unkle. Po „Never, never, land“ reikėjo laukti dar ketverius metus, ir pasirodė vėl toks pat stiprus, ir vėlgi visiškai kitoks trečiasis Unkle albumas „War stories“. Šįkart jie daug griežtesni ir jau skamba kaip kokybiškas alternatyvus rokas, suderintas su elektronika. Prie „War stories“ ir šįkart prisidėjo krūva talentingų muzikantų. Be jau minėto Roberto Del Naja (3D „Massive attack“), istorijas pasakoja indie roko grupė „Autolux“, anglai „The duke spirit“, Gavin Clark. Iano Astbury atliktos dainos „Burn my shadow“ ir „When things explode“ priverčia linguoti galvą ir sutikti, kad tai vienas geriausių albumų per visus 2007 m.Šiais metais pasirodė jau keli jų darbeliai. „More stories“ – dainos ir remiksai, nepatekę į „War stories“, bei albumas „End titles: Stories for a film“, bet pats J.Lavelle nevadino pastarojo tikru jų ketvirtuoju albumu. Ir labai gerai, nes Unkle priverčia laukti ir tuomet padovanoja kažką naujo, bet tokio pat galingo. Kad ir kokius stilius derintų, Unkle visad padaro tai labai kokybiškai, kadangi J.Lavelle išties genialiai sustato visas detales į reikalingas vietas ir jo muzika niekada nebūna tuščia. Kartu su talentingais kūrėjais jis kalba apie aktualius, svarbius dalykus, tad Unkle muzika visad priverčia pagalvoti.

Mantė

Unkle

INDIE scena

10


Cirkas atvažiuoja į miestąJei seniai buvai cirke, neskubėk ten eiti. Pagalvok, ar tikrai nori pamatyti visus tuos nejuokingus klounus (beje, atlikus apklausą paaiškėjo, kad dauguma vaikų bijo klounų) ir pavargusius gyvuliukus, kurie atlieka tuos pačius triukus milijonus kartų.

Cirką tau gali atstoti britų grupė The Tiger Lillies, kuri jau antrą kartą ruošiasi atvažiuoti į Lietuvą. Alternative, experimental, avangardas, kabaretas, vodevilis, rokas – turbūt The Tiger Lillies kūrybai galima priskirti visus įmanomus ir neįmanomus stilius. Jų atliekama muzika tokia pat įvairi, kaip ir dainų temos, svyruojančios nuo kanibalizmo, savižudybių, cirko gyvenimo, šizofrenikų iki religinių temų, senatvės, narkomanų ar prostitučių. Visas šias rimtas ir ne visada juokingas temas „tigrinės lelijos“ interpretuoja su humoru ir pašaipa. Jie kažkaip sugeba nejuokingus dalykus paversti juokingais. Netgi priminimas, kad visi mirsime, sukelia norą juoktis, o ne verkti. Apie mirtį dainuojama linksmai ir žaismingai, kaip kiti dainuoja apie nerūpestingą pavasario dieną.

Daugeliui, pirmą kartą išgirdus The Tiger Lillies muziką, susidaro klaidingas įspūdis, kad dainuoja pagyvenusi moteriškė. Bet tai nėra moteriškė, tai – Martin Jacques, kuris, pritardamas sau akordeonu, dainuoja moterišku falcetu. Be jo grupę sudaro dar du nariai – būgnininkas Adrian Huge (būgnų lazdeles kartais pakeičiantis netikrais žmonių kaulais ar kokiu žaislu, priklausomai nuo dainos) ir Adrian Stoun, grojantis violončele bei įvairiais kitais instrumentais.

Plačių pažiūrų trijulė neapsiriboja vien tik dainavimu, retkarčiais pastato kokį spektaklį (pernai rodė siurrealistišką „Mergaitę su degtukais“, šiemet į Lietuvą atsiveža naujausią savo darbą „Septynios mirtinos nuodėmės“). Tuomet prie jų prisijungia įvairūs aktoriai. Kaip ir galima tikėtis iš muzikos grupės, visi spektakliai turi savo garso takelius, kurių įdomu klausytis net ir nemačius pačių spektaklių. Koncertuse taip pat pilna teatro elementų – kostiumai, išdažyti veidai, mini spektakliai, suvaidinami dainų metu.

1993 m. susikūrę The Tiger Lillies pasižymi produktyvumu, jų diskografijoje jau daugiau kaip 20 albumų (į šį skaičių įeina ir spektaklių garso takeliai). Todėl grupė turi tikrai platų repertuarą. Kartais, matyt, pritrūkęs fantazijos, kokią čia dar dainą sugroti, Martinas pasiteirauja žiūrovų, ką norėtų išgirsti. Visiems pradėjus šūkauti mėgstamų dainų pavadinimus, kurią nors jų pagroja.

Pasaulyje grupė vertinama prieštaringai – vieni jų nekenčia dėl šventvagiškų dainų tekstų (tokių kaip „Banging In The Nails“), kiti juos mėgsta dėl teatrališkų pasirodymų, ironijos ir juoko, sukeliamo pasirodymų metu. Kad ir kaip banaliai skamba, priminsiu, kad norėdamas turėti savo numonę, turi išgirsti juos savo ausimis, pamatyti savo akimis.

The Tiger Lillies Vilniaus Rusų dramos teatre koncertuos rugsėjo 14 d. (tą pačią dieną Siemens arenoje koncertuoja R.E.M.), o „Septynias mirtinas nuodėmes“ galėsite pažiūrėti rugsėjo 15 ir 16 dienomis.

Cirkas išvažiuos, o galvoje liks Martino atvaizdas ir balsas.

Marija Logika

Tiger Lillies

INDIE scena

11


festivaliai

Praeitą savaitgalį, rugpjūčio 15–17 dienomis, prie Norviliškių pilies susirinko daugybė muzikos ir šiaip linksmybių mėgėjų iš visos Lietuvos ir kaimyninių šalių. Kadangi reklamos buvo tikrai pakankamai, festivalis atrodė lyg grandiozinis vasaros įvykis, na, o jam praėjus, galima įvertinti viską objektyviai, kiek tai padaryti yra įmanoma. Penktadienio liūtis turbūt išgąsdino ne vieną, bet lietui nuslinkus, purvynas prie Kelio scenos šėlti su Bix miniai nesutrukdė. Bix, kaip visad, nuskambėjo energingai ir nuoširdžiai. Pilies scenoje tą vakarą pasirodė sunkiojo roko atstovai Communic, Infected Mushroom, kurie eksperimentuoja derindami elektroniką su gyvais instrumentais, tačiau skambėjo taip primityviai, kad net pasirodė panašūs į Scooter. Paskutinis toje scenoje grojo Etienne De Crecy. Deja, šio pasirodymo pati nepamačiau, tačiau jo kubas scenoje padarė didžiulį įspūdį visiems žiūrovams. Geriausias to vakaro pasirodymas vienareikšmiškai buvo Tricky. Aišku, tai ir skonio reikalas, tačiau Tricky publikai tikrai davė kiek sudėtingesnės ir kokybiškesnės muzikos dozę, o po didelio šios muzikos krūvio buvo galima pailsėti su danų indie roko grupe Doi.Iš šeštadienio programos verta paminėti Aistę ir grupę Skylė – muzika skambėjo labai gaiviai ir poetiškai. Be to, jų povandeninės kronikos šiek tiek galėjo prisidėti prie gaisrininkų bandymo atvėsinti publiką, nes karštis šeštadienį buvo beveik nepakeliamas – vandens tą dieną reikėjo visiems ir daug. Fools Garden grojo labai paprastą ir jau tikrai atsibodusį rokelį, o štai iškart po jų Sienos scenoje pasirodė liverpuliečiai Clinic, kurie jau galėjo įtikti ir kiek reiklesniems klausytojams. Jų dainos skambėjo nenuobodžiai, sukurtos ne pagal vieną šabloną, tad šie vyrukai įnešė gero roko į festivalį. Tuo pačiu metu Pilies scenoje grojo Fishbone, kuriuos galima apibūdinti vienu žodžiu – improvizacija. Tai grupė darė gana profesionaliai – vienoje dainoje buvo galima išgirsti bent tris stilius. Groove Armada pasirūpino ne tik muzika, bet ir įspūdingu reginiu. Valgeir Sigurdsson pabaigė šeštadienio naktį ramia islandiška elektronika. Be koncertų buvo pilna kitų atrakcijų – galėjai išbandyti įvairių virtuvių maistą, nusipirkti originalių aksesuarų arba įmantrių ir linksmų drabužių. Adrenalino mėgėjai galėjo išbandyti savo jėgas įvairiose varžybose. Tie, kuriems neužteko purvyno po penktadienio liūties, galėjo pasilinksminti diskotekoje purve, kitaip tariant, išbandyti purvo vonių efektą. Pramogų užteko turbūt visiems, gaila tik, kad šis festivalis pasižymėjo aukšto lygio komerciškumu. Aišku, be tų reklamų, kurių buvo pilna ant kiekvieno kampo, nebūtume išgirdę tokių žymių atlikėjų kaip Tricky, Groove Armada, bet papildomų pinigų reikėjo visur – mokestis už mašiną, už žmogų palapinių miestely, o gražiausia, kad net knygelę su programa turėjai nusipirkt.Vienas iš didžiausių minusų – koncertai vyko iki 2 valandos nakties, o po jų tiems, kurie nemėgsta klubinės muzikos, abi naktis iki paryčių skambėjusios Sobieski Uogos palapinėje, nebebuvo ką veikti. Žadėti Jam session Tamstos palapinėje taip ir nevyko, nors iki tos pačios 2 valandos nakties ten galėjai išgirsti daug gyvos muzikos grupių.O vienas iš didžiausių pliusų – tikrai neblogas garsas. Dauguma pasirodymų skambėjo labai kokybiškai. Jei dar ir žmonių elgesys būtų buvęs toks pat kokybiškas ir bent truputį kultūringesnis, tai būtų ir festivalio atmosfera verta pagyrimo.

Mantė

Jau rašėme apie festivalį, vykstantį Latvijos mažyčiame, tačiau labai jaukiame žvejų miestelyje, Salcgrivoje. Festivalis vyko jau antrus metus – tai tarsi latviškasis mūsų „Be2gether“ atitikmuo, tačiau kaimynai pasižymi šiek tiek kitokiu muzikos suvokimu ir labai smarkiai nesireklamuodami pasikviečia tokias grupes kaip Stereophonics, Brett Anderson, James. Šiais metais leido džiaugtis Travis, Manic Street Preachers, British Sea Power, Fatboy Slim ir dar daugybe jaunų ir gražių grupių, kurių sąraše buvo ir lietuvaičiai Živilė Ba ir Land.Pradžioje paminėsiu bilieto kainą, kuri, sudėjus visus mokesčius už automobilių aikštelę, vietą palapinei, nesiekia 200 Lt, o jei nuspręsite mašiną palikti netoliese miškelyje, kaina sieks tik 150 Lt.Tiesa, festivalio teritorijoje kainos nėra mažos, tačiau pasiderėjus galima ir už alų mokėti mažiau!Festivalį šiais metais aplankė apie 18 tūkst. žmonių. Bilietų, beje, tikrai nemažai nupirko lietuviai, nes festivalio metu galima buvo matyti lietuviškus veidus prie scenos ar sutikti laukiant eilėje prie tualetų.Atvykus pradžia nežadėjo nieko gero, nes eilės buvo tikrai milžiniškos ir, kai pagaliau buvom palydėti į savo išsipirktą vietą palapinei, išgirdome pirmuosius Travis akordus. Jau bėgom prie scenos, tačiau nuotaiką šiek tiek nuslopino apsaugos darbuotojai, kurie nenorėjo mūsų įleisti, nes kažkodėl lietuviški bilietai jiems pasirodė įtartini. Bet po 15 minučių jau bėgome prie scenos. Pirmas šalto alaus bokalėlis ir nepakartojamas vaizdas, kai matai šėlstančią minią. Travis atliko kone visus savo hitus, taip pat davė įvertinti naujus kūrinius iš būsimo albumo. Nusišypsoti privertė ir šiltas jų bendravimas su publika, o labiausiai nustebino, kai pasigirdus pirmiems dainos „All I Want to Do Is Rock“ akordams nuskambėjo linkėjimai grupės Brainstorm vokalistui Renarsui Kaupersui, kuris taip pat stebėjo pasirodymą. Gražiausia buvo žiūrėti, kai grupė grįžo ant scenos ir susikibę muzikantai dainavo kartu su publika. Pažadėjo sugrįžti! Kol Travis keitė Manic Street Preachers, minia galėjo išgerti ir pašokti pagal Babyshambles, The Killers ir panašią liverpulietišką muziką. Vėliau ant scenos sulaukėme ir britų Manic Street Preachers, kurie savo muzika gerokai įaudrino publiką. Galėjai išgirsti visus šios grupės hitus, taip pat padainuoti kelias perdainuotas kitų atlikėjų dainas. Po šio pasirodymo patraukėme jūros link. Neprireikė net 5 minučių ir jau sėdi paplūdimyje, grožiesi ramia jūra, pažindiniesi su draugiškais ir besišypsančiais festivalio svečiais. Mes taip ir padarėme, o vėliau patraukėm į palapinę ant jūros kranto, kur vietiniai DJ leido Aliną Orlovą ir Datarock. Programą užbaigėme prie mažosios scenos, kur du pakvaišę, lakstantys po sceną DJ dalijosi savo sukaupta muzika. Tai tikrai labai priminė LIVERPOOL vakarėlius ir daugiau nieko tą vakarą nereikėjo, o kitokios muzikos mėgėjai galėjo eiti ir iki paryčių klausytis mūsiškio Vidžio. Kitą dieną dauguma festivalio dalyvių tiesiog deginosi ir maudėsi jūroje, oras juk negalėjo būti blogas. Vakarop prasidėjo programa, grojo daug jaunų ir smagių grupių. Paminėsiu tik porą, kurios paliko didžiausią įspūdį – tikrai verta paklausyti My Federation, kurie, nors yra naujokai, privertė susidomėti ir įtikino, kad tai, ką daro, jie tikrai žino. Antra grupė, kuri prikaustė mano dėmesį, buvo British Sea Power, kurie buvo pasipuošę medžių lapais. Taip pasidabinęs vokalistas priminė Karlsoną, kuris scenoje surengė tikrai neprastą pasirodymą – jo pabaigoje grupės pagrindiniai nariai tiesiogine prasme lipo vieni kitiems ant galvų. Tą vakarą pasilikome taip pat liverpulietiškoje diskotekoje. Na, dar užsukome pažiūrėti Fatboy Slim, tačiau šis man pasirodė pamaiva, taigi po poros minučių jau sukome jūros link. Šį festivalį tikrai galima vadinti vienu iš geriausių ir smagiausių šios vasaros atradimų. Įdomu, kokią staigmeną paruoš kaimynai ir kokias grupes mums pasiūlys kitąmet, bet žinau – tikrai bus gerai!

Ingrida

12


Futbolo kampas (ar centras?)

Vasara baigiasi. Olimpiada baigiasi, tačiau futbolas tęsiasi pas mus ir svetur. Futbolo gurmanai dar nepamiršo ispanų, olandų, rusų žaidimo Austrijoje ir Šveicarijoje, o jau gali mėgautis skaniausiu istorijoje Lietuvos klubinio futbolo kąsneliu – po akaklios kovos FBK „Kaunas“ įveikė garsųjį Glazgo „Rangers“.

Pirmą kartą esame taip arti Čempionų lygos grupių turnyro ir tai tikrai kelia pavojų Kauno valdžiai – sėkmės atveju tektų gerokai pakrapštyti miesto piniginę norint Kaune priimti tokius klubus kaip „Liverpool“, „Manchester United“ ar „Chelsea“. Kita vertus, ne vienas atrastume litą kitą, kad tik patektume į kilmingųjų būrelį. Tiesa, viską teks spręsti aikštėje, kur šįkart danai atrodo stipresni nei FBK „Kaunas“. Bet... nesinori įlipti į tą pačią balą kaip N.Kesminas, drąsiai pareiškęs, jog škotų kauniečiams įveikti nepavyks. Tad lieka tikėtis. Kaip visada.

Neatsikandot lietuviško futbolo? Prašome: Lietuva – Moldova. Rugpjūčio 20 d. naujasis Marijampolės stadionas. Rezultatas 3:0. Atrodome pasiruošę netrukus prasidėsiančiai Pasaulio čempionato atrankai, bet pasiruošę yra ir pirmieji mus aplankysiantys 3 taškų ištroškę austrai. Paskutinėse draugiškose rungtynėse jie sužaidė 2:2 su italais. Klausimas, kas geriau: lygiosios su italais ar triuškinanti pergalė prieš Moldovą? Atsakymas – geriau žinoti, jog dar sugebi laimėti, kad ir prieš Moldovą.

Intrigos vardan galime kirsti lažybų. Kiekvienam, atsinešusiam išsaugotą originalų („Xerox“ kopijos nesiskaito) šio LIVERPOOL laikraščio numerį, prie pirmojo rudeninio LIVERPOOL vakarėlio pulto pastatysiu tiek alaus, kiek įvarčių rugsėjo 10 d. austrai įmuš Marijampolėje. Bet jie neįmuš, todėl ir lažinuosi. Pastaba. Šio laikraščio redaktorės ar kiti gerai Lietuvos ir pasaulio futbolą išmanantys piliečiai lažybose dalyvauti negali. Likę drąsiai bandykit!

Kažkas paminėjo Marijampolę ir jos naująjį stadioną. Buvau. Gražu. Net jei ir žiūrint iš pagrindinės tribūnos matai tik aikštę ir tvorą. Vaizdas naujojoje Lietuvos futbolo Mekoje nenuvilia ne tik manęs – rugpjūčio 16 d. startavusi lietuviška sporto televizija „Sport1“ jau apstatė savo kameromis šį naująjį futbolo traukos centrą.

Panašu, kad kameromis apstatytos ir Anglijos „Premier“ lygos vejos, juk kiekvieną savaitgalį tau ant lėkštutės Anglijos, Ispanijos klubų varžybos. Skanaus. Jeigu padaugintum, pagirioms užmesk akį į krepšinį, penkiakovę, disko metimą, buriavimą, graikų-romėnų imtynes. Laikinai padės, bet ilgainiui suprasi, kad tu vėl negali be sporto iš didžiosios F (ne fechtavimas).

Laurynas

liverpool.lt

Documents

Edition 10