EKONOMIKOS SĄVOKŲ TEORIJA - elibrary.ltelibrary.lt/resursai/Mokslai/VGTU/Leidiniai/Leidinukai/Jakutis/Ekonomikos savoku... · Monografija skirta studijuojaniems ir dėstantiems

VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS

ALGIRDAS JAKUTIS

EKONOMIKOS SĄVOKŲ TEORIJA

MONOGRAFIJA

Vilnius, Technika, 2008

2

UDK 330.1(075.8)

Ja267

Algirdas Jakutis. EKONOMIKOS SĄVOKŲ TEORIJA. Vilnius: Technika, 2008. p.

Monografija skirta studijuojaniems ir dėstantiems teorinę ekonomiką. Monografijos pagrindu parengtas vadovėlis „Ekonomikos teorija“, kurio 6 leidimai įsiliejo į analogiškų leidinių srautą. Leidinys rekomenduojamas socialinių mokslų (ekonomika) magistrantams ir doktorantams. Be lietuviško paskelbti rusiškas ir angliškas monografijos variantai, nes tai originali ekonomikos sąvokų teorija. Todėl šia knyga susidomės ir verslininkai.

Recenzentai: LMA narys ekspertas A. Kaklauskas

Dr. A. Kunčinas

Prof. habil. dr. B. Melnikas

Dr. A. Petrauskas

Dr. M. Sajdik (Austrija)

VGTU leidyklos „Technika“ 1348 mokslo literatūros knyga

ISBN 978-9955-28-086-6

C A.Jakutis, 2008

C VGTU leidykla „Technika“, 2008

3

TURINYS Įžanga.................................................................................................................................................................4 1. Ekonomikos sąvokų teorijos ištakos ............................................................................................................10

1.1. Kalbos filosofija ir ekonomikos kalba ..................................................................................................10 1.2. Ekonomikos sąvokų teorijos filosofinės problemos..............................................................................15 1.3. Kompiuterio panaudojimo filosofija .....................................................................................................22 1.4. Ekonomikos sąvokų teorijos lingvistiniai aspektai ...............................................................................25 1.5. Pirmojo skyriaus literatūra ....................................................................................................................35

2. Pakopiška ekonomikos sąvokų sistema .......................................................................................................38 2.1. Dažninių žodynų palyginimas...............................................................................................................38 2.2. Ekonomikos sąvokų sąrašas..................................................................................................................39 2.3. Ekonomikos sąvokų apibrėžimai ..........................................................................................................39 2.4. Sąvokų pakopiškumo nustatymas ir pakopiška ekonomikos sąvokų sistema.......................................46 2.5. Sistemos stabilumas ..............................................................................................................................49 2.6. Sinonimų įvertinimas ............................................................................................................................50 2.7. Sistemos tolygumas...............................................................................................................................50 2.8. Pasikartojančių sąvokų įvertinimas.......................................................................................................54 2.9. Nulinės pakopos sąvokų analizė ...........................................................................................................54 2.10. Antrojo skyriaus literatūra ..................................................................................................................55

3. Ekonomikos nuostatų modeliavimas ir identifikavimas Ekonomikos nuostatų modeliavimas ir identifikavimas..............................................................................................................................................................56

3.1. Ekonomikos nuostatų tipai....................................................................................................................56 3.2. Modeliavimo metodai ...........................................................................................................................57 3.3. Neekonominių kategorijų, reikalingų modeliavimui, sąrašas ...............................................................58 3.4. Modeliavimo eiga ir rezultatai ..............................................................................................................61 3.5. Ekonomikos nuostatų identifikavimas ..................................................................................................68 3.6. Trečiojo skyriaus literatūra ...................................................................................................................68

4. Ekonomikos nuostatų modeliavimo kompiuteriu galimybės .......................................................................70 4.1. Ekonomikos kategorijų derinių skaičius ...............................................................................................71 4.2. Žmogaus ir kompiuterio funkcijos, modeliuojant ekonomikos nuostatas.............................................72 4.3. Ekonomikos nuostatų modeliavimas kompiuteriu ................................................................................73

4.3.1. Tekstų redaktoriai ..........................................................................................................................73 4.3.2. Kompiuterio panaudojimo galimybės ............................................................................................73 4.3.3. Teksto redagavimo būdai ...............................................................................................................74 4.3.4. Ekonomikos nuostatų modeliavimo algoritmai ir programos ........................................................75

4.4. Ketvirtojo skyriaus literatūra ................................................................................................................77 5. Ekonomikos sąvokų teorijos praktinis pritaikymas .....................................................................................78

5.1. Ekonomikos žodyno sudarymas............................................................................................................78 5.2. Ekonomikos teksto sudarymas..............................................................................................................79 5.3. Ekonomikos teksto recenzavimas .........................................................................................................79 5.4. Ekonomikos teksto optimizavimas .......................................................................................................81 5.5. Praktinis kompiuterio panaudojimas modeliavimui..............................................................................85 5.6. Modeliavimas mokymo procese ...........................................................................................................86 5.7. Neekonominių sąvokų modeliavimas ...................................................................................................86 5.8. Išvados ..................................................................................................................................................86 5.9. Pasiūlymai.............................................................................................................................................87 5.10. Penktojo skyriaus literatūra.................................................................................................................88

4

Įžanga Temos aktualumas. Praktinė ekonominė žmonių veikla istorijos eigoje susidūrė su teorinės

ekonomikos poreikiu. Reikėjo apibendrinti atskirus faktus, formuluoti ekonomikos principus, dėsnius, kriterijus, savybes siekiant pritaikyti šias nuostatas praktinėje veikloje. Atsirado daug ekonomikos tekstų: nuo publikacijų laikraščiuose iki akademinių leidinių. Tekstų autorių skalė plati: nuo valstiečio iki akademiko, Nobelio premijos laureato.

Susigaudyti šioje informacijos masėje nėra paprasta: daugelis ekonomikos nuostatų prieštarauja viena kitai, yra daug pasikartojančių, viena kitą dubliuojančių sąvokų ir nuostatų. Daugelio nuostatų niekur nerasime, nes jos dar nesuformuluotos. Reikalingas sisteminis požiūris į šią informaciją, tuo labiau, kad jos apimtis kiekvieną dieną auga. Reikia išsiaiškinti, kaip atsiranda ekonomikos nuostatos, kaip jas teisingai formuluoti ir klasifikuoti.

Tyrimo objektas yra racionalaus ekonominio teksto parengimo procesas. Eksperimento objektas yra ekonomikos žodynai ir įvairių autorių ekonomikos tekstai.

Pagrindinis darbo tikslas – parengti ekonomikos sąvokų ir nuostatų modeliavimo metodologiją. Šiam tikslui pasiekti reikia:

• analizuoti filosofines formalių kalbų kūrimo ištakas;

• parengti ekonomikos sąvokų klasifikavimo metodiką;

• suformuoti ekonomikos nuostatų modeliavimo procedūras;

• analizuoti kompiuterio panaudojimo ekonomikos sąvokoms ir nuostatoms modeliuoti galimybes;

• parodyti darbo praktinio pritaikymo rezultatus ir tolesnio panaudojimo galimybes.

Tyrimo metodologija ir metodika. Tyrimo teorinis pagrindas – filosofinis mokymas, išdėstytas fenomenologijos, analitinės kalbos filosofijos, neopozityvizmo, struktūralizmo tyrinėtojų veikaluose. Modeliavimui panaudota tradicinė, formalioji ir matematinė logika. Ekonomikos sąvokų klasifikavimui pasiūlyta originali monografijos autoriaus sukurta pakopiška ekonomikos sąvokų sistema.

Mokslinis naujumas. Ekonomikos moksle iki šiol tokia tema nebuvo nagrinėta. Todėl autorius negalėjo remtis ar analizuoti kolegų darbų taip, kaip tai daro kitų monografijų autoriai, pasirinkdami anksčiau nagrinėtą temą. Autoriui teko labiau susikoncentruoti ties teorine klausimo dalimi ir tikėtis, kad jis pats (vėliau) ar pasekėjai pratęs praktinio pritaikymo galimybių tyrimą. Kita vertus, formalizuota kryptis moksle ir filosofijoje egzistuoja ir yra vystoma. Autorius rėmėsi savo mokytojų, bendraamžių, savo paties ir savo mokinių darbais.

Darbo praktinė reikšmė ir aprobavimas. Ekonomikos sąvokų ir nuostatų modeliavimo metodologija leidžia formuluoti įvairius ekonomikos tekstus: straipsnius, knygas, kursinius bei diplominius darbus, vadovėlius, ekonominių įstatymų bei poįstatyminių aktų projektus.

Monografijos autorius kartu su savo kolegomis ir studentais parašė vadovėlį “Ekonomikos teorijos pagrindai”, kuris laimėjo Mokslo ir studijų fondo paskelbtą vadovėlių konkursą. Vadovėlis nuolat tobulinamas. Paskelbti 6 vadovėlio leidimai. Taip pat parengta “Užsienio įmonių veiklos Lietuvoje analizė”, kuri panaudota Vyriausybės nutarimui rengti.

Remiantis pakopiška ekonomikos sąvokų sistema, galima recenzuoti kitų autorių ar jų kolektyvų sudarytus tekstus. Taip buvo įvertinta Lietuvos Konstitucijos ekonominė dalis, palyginti kelių ekonomistų - Nobelio premijos laureatų - tekstai.

Monografijos medžiaga naudojama mokymo procese. VGTU, VU, Mykolo Riomerio universiteto, Lietuvos karo akademijos, Maskvos valstybinio industrinio universiteto, privačios Akelan vadybos mokyklos, privačios N. Skučienės kalbų ir verslo mokyklos, kelių aukštesniųjų mokyklų studentai modeliuoja ekonomikos nuostatas.

Ekonomikos sąvokų ir nuostatų modeliavimo rezultatas - principai, dėsniai, savybės, kriterijai, apribojimai, sudėtinės kategorijos ir t. t. Ankstesniuose mokslo vystymosi etapuose dėsnio radimas ar principo sudarymas buvo pripažįstama dideliu pasisekimu. Dabar, panaudodami ekonomikos sąvokų ir nuostatų modeliavimo metodiką, principus, dėsnius ir kt. nesunkiai modeliuoja studentai bei moksleiviai.

Tai VGTU Verslo vadybos, statybos, aplinkos inžinerijos, mechanikos, elektronikos fakultetų studentai, VU magistrantai, Mykolo Riomerio universiteto, Lietuvos karo akademijos studentai, privačios Akelan vadybos mokyklos studentai, Alytaus aukštesniosios technikos mokyklos ir Buivydiškių aukštesniosios žemės ūkio mokyklos moksleiviai.

Ekonomikos sąvokų ir nuostatų modeliavimas dėstomas paskaitų metu, o išmokstamas per pratybas, rengiant namų, kontrolinius, kursinius ir baigiamuosius darbus. Ekonomikos nuostatas modeliuoja magistrantai. Ekonomikos nuostatų modeliavimas taikomas studijų programų rengimui. Tai susiję su Socialinės ekonomikos ir vadybos katedroje parengtomis ekonomikos teorijos, ekonomikos pagrindų studijų programomis.

Sistemos stabilumas. Pakeitus duotos sąvokos apibrėžimą, gali pasikeisti jos pakopos numeris, t. y. vieta pakopiškoje ekonomikos sąvokų sistemoje. Taigi pakopiškos ekonomikos sąvokų sistemos stabilumas nėra absoliutus ir tuo ji skiriasi nuo skaičių sistemos, kurioje “penketas” visada yra tarp “ketverto” ir “šešeto”. O gal egzistuoja absoliutus nestabilumas? Gal vieno žodyno autoriaus pateiktas sąvokos apibrėžimas leidžia priskirti sąvoką sistemos pradžiai, o kito autoriaus suformuluotas tos pačios sąvokos apibrėžimas leidžia priskirti ją sistemos pabaigai? Siekiant rasti atsakymus į šiuos klausimus, buvo nagrinėti skirtingi tų pačių sąvokų apibrėžimai ir nustatytas jų pakopiškumas. (Motiejūnaitė, 1994).

Šiuo metodu nustatant pakopos numerį neatsiranda šuolių tarp pakopų, t. y. tuščių tarpų, neužpildytų sąvokomis. Sudaryta sistema susideda iš 9 pakopų. Tai - teigiamas momentas, kadangi visos pakopos užpildytos, todėl sudaryta pakopiška ekonomikos sąvokų sistema yra išsami ir nuosekli. Tai pasiekta vykusiai pasirinkus kriterijų, pagal kurį skaičiuojamos pakopos, t. y. sąvokų pakopų numeriai nustatyti remiantis didžiausios šakos principu.

Nustatyta, kad pradinių pakopų kategorijos yra stabiliausios. Tai: produktas, darbas, paslauga, mainai, prekė, gamyba, vertė ir kt.

Šios kategorijos sudaro pagrindą nustatant kitų kategorijų pakopų numerį. Aukštesnių pakopų kategorijos nėra tokios stabilios. Augant pakopų numeriui, stabilumas mažėja. Reiškia, stabilumas mažėja, konkretizuojant ekonomikos reiškinį. Juk pradinių pakopų sąvokos yra pačios abstrakčiausios, o kylant pakopomis aukštyn, ekonomikos reiškinys detalizuojamas.

Egzistuoja ES mastu aprobuotos duomenų bazės, kuriose rasime apsvarstytus, priimtus ir aprobuotus technikos terminų apibrėžimus. Taigi galioja standartiniai apibrėžimai.

Ekonomikos sąvokų apibrėžimai turi tapti standartiniais. Jų stabilumas duotu laikotarpiu turi būti absoliutus. Aišku, prireikus, keičiami ir standartai.

Darbo kilmė ir bendražygiai.Profesorius K. Antanavičius rašė:

”Mus supančiame pasaulyje kiekvienas reiškinys susijęs su daugybe kitų. Ryšiai tarp vienų reiškinių yra stipresni, tarp kitų – silpnesni. Ištirti visus ryšius ir visas būsenas neįmanoma. Pavyzdžiui, turime sistemą, susidedančią iš septynių elementų. Tarp kiekvieno elemento egzistuoja tiesioginiai ir atvirkštiniai (grįžtamieji) ryšiai. Taigi sistemoje bus N =n (n – 1)=7 x 6=42 ryšiai. Norint išnagrinėti galimas sistemos būsenas tenka išanalizuoti, kaip veiks sistema, kai nebus vieno kurio nors, dviejų ir t.t. ryšių.Galimų būsenų skaičius bus lygus K=242=4 x 1012. Realybėje tenka nagrinėti sistemas, susidedančias iš tūkstančių elementų.

Rengiant gamyklos darbo programą tenka pasirinkti iš K galimų variantų:

n

r

enrn

nK

1

,!)!(

!

kur n – gamybinių procesų skaičius;

r - vienu metu veikiančių procesų skaičius (r < n);

e - natūrinio logaritmo pagrindas,

kai n = 10, K = 3628800 x 2, 1782818 = 7,9 x 106

Aišku savaime, kad galima ištirti tik nedaugelį ryšių ir sistemos būsenų. Tenka nustatyti svarbiausius ryšius, turinčius esminę įtaką sistemos būklės kaitai, ištirti būdingiausias sistemos

5

6

būsenas.”(Profesorius K. Antanavičius, Vilnius, 2000). Tai buvo idėja. Aš ją išgirdau 1972 metais, klausydamas profesoriaus paskaitų.

Medžiagą rinkti pradėjau 1985 m. Ekonomikos nuostatų modeliavimo tyrimuose dalyvavo tūkstančiai studentų ir aukštesniųjų mokyklų moksleivių. Jie taip pat padėjo projektuoti pakopišką ekonomikos sąvokų sistemą. Šią temą savo baigiamuosiuose darbuose nagrinėjo VGTU Verslo vadybos fakulteto bakalaurai R. Biekša, J. Jurgaitienė, D. Matijoškaitė, I. Motiejūnaitė, I. Nastajūtė, V. Paulikas, A. Petkevičienė, K. Petuchova, J. Skirkevičiūtė ir L. Talačkienė. Teksto optimizavimo projektus 1998-1999 m. rengė to paties fakulteto magistrantai. Prie teksto optimizavimo prisidėjo ir VGTU TIF studentė O. Eitutytė. 2000 m. magistrantai recenzavo šią monografiją. Pagal magistrantų pastabas medžiagą pertvarkė mano brolis St. Jakutis. Su kolega A. Stepanovu šia tema parašyta ir paskelbta keletas straipsnių. Vadovėlio “Ekonomikos teorijos pagrindai”, kurio tekstas sutvarkytas pagal monografijoje išdėstytą metodiką, bendraautoriai yra V. Petraškevičius, A. Stepanovas, L. Šečkutė ir S. Zaicevas.

Ekonomikos nuostatų modeliavimo idėjai pritarė profesoriai K. Prunskienė, J. Bivainis, G. Davulis, B. Melnikas, S. Marčiukaitis, O. Rakauskienė, A. Kaklauskas, A. Žvirblis, docentai J. Rudalevičius, S. Butkus, J. Vijeikis, J. Vėlyvis, V. Aukščiūnas, A. Kunčinas. Šios idėjos nepalaiko profesoriai R. Ginevičius, A. V. Rutkauskas, A. Šileika, L. Simanauskas, doc. V. Bagdonas, dr. G. Vagnorius. Tiesa, vėliau prof. R. Ginevičius ir doc. V. Bagdonas sakė, kad jų tikroji nuomonė nesutampa su oficialiai pareikšta, o yra jai priešinga.

Dalykinę paramą realizuojant monografijos idėją suteikė buvęs VGTU rektorius profesorius E. K. Zavadskas.

Medžiagą sutvarkyti kompiuteriu padėjo studentas D. Kondratenko. Internete paskelbė magistras N. Sapranavičius.

Monografijos pabaigoje pateikta beveik 300 mokslinės literatūros šaltinių, kuriais rėmiausi ją rengdamas. Šių šaltinių autoriams ir kitiems aukščiau išvardytiems asmenims esu dėkingas už kritiką ir paramą.

Įvadas. Ekonomiką sudaro ekonomikos sąvokos ir nuostatos. Ekonomiką galima apibrėžti kaip mokslą, kurį sudaro ekonomikos principai, dėsniai, savybės, kriterijai, apribojimai, aksiomos ir kt. Kiekvieną išvardytą ekonomikos nuostatą sudaro sąvokos.

Sąvokos -kategorijos, reiškiančios svarbiausius tikrovės atkūrimo aspektus. Sąvokos yra praktinį patyrimą teoriškai įprasminančios formos. Sąvokos įvardija ekonomikos reiškinius ir procesus. Sąvokos pateiktos ir nagrinėjamos vadovėliuose, žinynuose, enciklopedijose.

Sąvokos susijusios tarpusavyje, nes ekonomikos reiškiniai, kuriuos atspindi sąvokos, taip pat susiję.

Sąryšių tarp sąvokų yra daug - aibė. Šie sąryšiai yra lyg tinklas arba medis, kadangi viena sąvoka susijusi su keliomis kitomis sąvokomis, o šios - dar su kitomis. Kaip pavyzdį panagrinėkime sąvoką “investicija”. Investicija apibrėžiama kaip kapitalo įdėjimas į įmonę. Kapitalas gi yra visa tai, kas sukurta žmonių darbu ir naudojama galutiniam produktui gaminti. Įmonė yra gamybos ar prekybos ūkinis vienetas. Toliau reikėtų apibrėžti šias kategorijas: darbas, nauda, produktas, gamyba, prekyba, ūkis. Po to reikėtų apibrėžti sąvokas , įeinančias į ką tik paminėtų sąvokų apibrėžimus, ir t. t.

Iš aptarto pavyzdžio matyti, kad iš vienos sąvokos apibrėžimo pakopomis gauname aibę sąvokų.. Susidaro daugiapakopė sąvokų sistema.

Aktualu nagrinėti svarbiausias sąvokas. Svarbiausiomis galima laikyti dažniausiai ekonomikos tekstuose pasitaikančias sąvokas. Labai dažnai kartojasi tik nedidelė žodžių dalis. Vokiečių stenografas S. Kedingas, išnagrinėjęs 10 mln. žodžių, nustatė, kad 15 dažniausių žodžių sudaro 25% teksto (Žilinskienė V., 1990). Minėtame dažniniame žodyne sąvoka “darbas” yra 12 vietoje - tirtame tekste pavartota 1759 kartus. Kitos dažnai vartojamos ekonomikos sąvokos yra: ūkis, žemė, gamyba, darbininkas, įmonė, planas.

Kiek sąvokų yra žinoma? Išsamiausi ekonomikos terminų žodynai pateikia iki 75000 sąvokų. Ryšių tarp ekonominių reiškinių (sąvokų) skaičių galima rasti pasitelkus kombinatorikos formules. Gausime skaičių, kurį galima lyginti su galimų kombinacijų šachmatų lentoje skaičiumi (10120). Norint iš sąvokų derinio gauti racionalią ekonomikos nuostatą, reikia derinį nagrinėti atitinkamais metodais, naudojamais ekonomikos, aibių ar tikimybių teorijose. Be to, kartais tenka naudoti vieną ar kitą metodų derinį-

7

algoritmą. Racionalūs kategorijų deriniai išreiškia sudėtines sąvokas, principus, dėsnius, apibrėžimus, savybes ir t. t. Pasitaiko sąvokų derinių, kurie nesudaro racionalaus sąryšio. Tai rodo, kad tiesioginio ryšio tarp nagrinėjamų sąvokų nėra.

Esant tokiam dideliam variantų skaičiui, atrodytų, beviltiška net pradėti nagrinėti šią problemą. Tačiau būtina įsidėmėti, kad svarbiausi sąryšiai yra binariniai, kitaip sakant, poriniai kategorijų sąryšiai. Turint binarinius sąryšius, visi kiti sąryšiai lengvai modeliuojami.

Dalis sąryšių jau yra išnagrinėti ir paskelbti. Yra daug šaltinių, nagrinėjančių kategorijų problematiką (Гуcсерль Е., 1975; Булатов М. А., 1983; Макаров М. Г., 1974; Нодия Г. О., 1986).

Bendros, visuotinės kalbos kūrimo pradžia galime laikyti antikos epochoje kilusias mintis apie žmonių įvairovę ir vienovę. Štai logikos tėvas Aristotelis pirmasis išryškino sąvokų problematiką, taigi jo veikaluose yra ir „dirbtinės“ ekonomikos kalbos užuomazgų (Aристотель, 1939). Jis pastebėjo, jog sąvokas galima surūšiuoti pagal tai, kokiu aspektu jos apibūdina tikrovės reiškinius. Tokių aspektų Aristotelis nurodė keletą: esmės, kiekybės, kokybės, santykio ir t. t. Jie nepakeičiami vienas kitu ar kuriuo nors vienu, bendriausiu, tad jie ir yra aukščiausios rūšys, arba kategorijos, kuriomis remiasi mokslas, aiškindamas tikrovę. Nuoseklesnių išvadų apie sąvokų struktūrą, jų prigimtį Aristotelis nepadarė, tačiau jis nurodė jų pažintinę reikšmę, suformulavo mokslui svarbią mintį apie jų sisteminimo būtinumą. Sąvokų problematiką nagrinėjo tokie žymūs mokslo veikėjai, kaip E. Huserlis, B. Raselas, D. Pospelovas, A. Einšteinas (Anzenbacher A., 1992). Pastarasis yra pasakęs: “Aš nesu tikras, ar galima iš tikrųjų suprasti mąstymo stebuklą”. Šią mintį patvirtina ir kibernetikoje taikomas “juodos dėžės” principas, kurio esmė ta, kad iš anksto žinoma tik įeinanti informacija ir gauti rezultatai. Kaip, kokiais būdais gauti šie rezultatai, lieka neaišku. Nagrinėjama tik įeinanti informacija ir rezultatai. Prof. V. Dimitrijevas (Советская энциклопедия, 1990) baiminasi, kad skverbimasis į “juodą dėžę” - žmogaus intelektą - gali būti pavojingas: pasekmės yra sunkiai nuspėjamos.

Išdėstytų teiginių šviesoje savotiškai atrodo plagiato problema. Esant galybei neatskleistų sąvokų ir nuostatų plagijuoti jau esamas ar gaudyti plagiatorius yra nerimtas užsiėmimas.

Mes anksčiau aptarėme, kad kategorijos įvardija ekonomikos reiškinius. Šie reiškiniai tarpusavyje yra susiję. Sąryšio paieška, modeliavimas veda prie tam tikrų rezultatų. Rezultatas - ekonomikos nuostatos. Nuostatas galima ir reikia klasifikuoti. Žinomi ekonomikos nuostatų tipai: principas, dėsnis, kriterijus, apribojimas, savybė, apibrėžimas, aksioma, postulatas, sudėtinė kategorija, dogma, kanonas..

Nuostatos dar klasifikuojamos į tezes ir hipotezes. Tezė - įrodyta nuostata, o hipotezė - menama nuostata.

Atidžiau nagrinėdami bet kokį ekonomikos tekstą, rasime išvardytus ekonomikos nuostatų tipus. Pvz., išnagrinėjus paskaitos “Verslo organizavimo formos” tekstą rasta, kad jį sudaro 47 dėsniai, 37 apibrėžimai, 17 principų, 29 savybės, 24 aksiomos, 18 kanonų, 10 postulatų ir 8 kriterijai.

Kituose ekonominiuose tekstuose randama faktų, formulių, grafikų, paradoksų, prielaidų, išvadų..

Sąryšį tarp ekonomikos reiškinių aptikti padeda metodai. Dialektinis metodas yra totalinis. Jis taikomas moksle nuo Platono (Anzenbacher A., 1992) laikų. Dialektinio metodo sudėtinės dalys yra stebėjimas, analizė, sintezė, indukcija, dedukcija, eksperimentas, abstrahavimas, verifikacija. Naudotini genetinis “šakų ir ribų” bei kiti metodai.

Kurie metodai dažniausiai taikomi modeliuojant ekonomikos nuostatas? 321 sąryšio peržiūra rodo, kad analizė panaudota 92 atvejais, genetinis metodas - 78, stebėjimo - 42, dedukcijos - 16, sintezės - 15 ir pan.

Metodą taip pat sudaro sąvokos, principai, dėsniai... Todėl panaudojant žinomus metodus, modeliuojami nauji. Šiandien mokslui žinomų metodų sąrašas nėra galutinis.

Panagrinėkime svarbiausio - binarinio sąryšio nustatymo eigą. Imame dvi sąvokas – A ir B. Iš žinyno, vadovėlio, enciklopedijos išrašome jų apibrėžimus. Po to iš metodų sąrašo imame pirmąjį metodą ir jo pagalba ieškome ryšio tarp sąvokų A ir B. Jei ryšys yra, nustatome jo tipą. Vėliau antrojo metodo pagalba ieškome sąryšio tarp sąvokų A ir B. Vėl, jei ryšys yra, nustatome jo tipą. Tai gali būti kito tipo ryšys tarp tų pačių kategorijų.

Galimas atvejis, kai taikant po vieną metodą, sąryšio aptikti nepavyksta, o panaudojus kelių metodų derinį, sąryšis fiksuojamas.

8

Panagrinėkime konkretų pavyzdį. Atsitiktiniu būdu parinkime keletą sąvokų ir raskime ryšius tarp jų. Paimkime keturias ekonomikoje naudojamas sąvokas ir užrašykime jų apibrėžimus (Большой экономический словарь, 1994).

Infliacija - pinigų cirkuliacijos kanalų perpildymas popieriniais pinigais viršijant realius ūkio poreikius, vedantis į jų nuvertėjimą.

Amortizacija - laipsniškas darbo priemonių vertės perkėlimas į jomis pagamintą produktą pagal jų fizinio ir moralinio susidėvėjimo lygį ir darbo priemonių atstatymas.

Kapitalas - visa tai, kas sukurta žmonių darbu ir yra naudojama prekių ir paslaugų kūrimo tikslams.

Utilitarizmas (lot. utilas - nauda, išlošis) - socialinis - ekonominis principas, pagal kurį visi visuomeniniai santykiai nagrinėjami jų naudingumo požiūriu, norint šiuos santykius panaudoti priemone kokiems nors tikslams pasiekti.

Modeliuokime ryšius tarp šių keturių ekonominių reiškinių. Pirmiausia sąvokos nagrinėjamos po vieną. Stebima, kaip ekonominis reiškinys, įvardytas duotąja kategorija, kinta laike ir erdvėje. Pvz., infliacija istorijos eigoje turi tendenciją ir augti, ir stabilizuotis, kartais išnyksta. Todėl formuluojama nuostata – “infliacija laikui bėgant kinta”. Šios nuostatos tipas - savybė; reiškinys nagrinėtas stebėjimo metodu. Nagrinėjant sąvoką “kapitalas” aiškėja, kad “kapitalas laikui bėgant auga”. Tai dėsnis, gautas analizės metodu.

Ištyrę vienukes, imame nagrinėti porinius sąvokų ryšius. Infliaciją ir amortizaciją patyrinėjus genetiniu metodu, aiškėja, kad amortizacijos kitimas gali iššaukti infliacijos pokyčius. Juk sulėtėjus amortizacijai, kaupiasi pasenę įrengimai, kuriais pagaminama mažiau ir prastesnės kokybės prekių. O pinigų, patenkančių į cirkuliaciją, kiekis nemažėja. Todėl auga infliacija. Formuluojame dėsnį “amortizacijos sulėtėjimas didina infliaciją”. Panaudotas genetinis metodas.

Minėti ir kiti modeliavimo rezultatai pateikiami lentelėje

Eil. Nr. Sąvokų derinys

Ekonomikos nuostata Nuostatos tipas Panaudoti metodai

1 2 3 4 5 VIENUKĖS 1. Infliacija Infliacija laikui bėgant

kinta Savybė Stebėjimas

2. Amortizacija Amortizacija laikui bėgant stabilizuojasi

Dėsnis Verifikacija

3. Kapitalas Kapitalas laikui bėgant auga

Dėsnis Stebėjimas

4. Utilitarizmas Utilitarizmas laikui bėgant kinta

Savybė Stebėjimas

DVEJUKĖS 5. Infliacija -

amortizacija Amortizacijos sulėtėjimas didina infliaciją

Dėsnis Genetinis

6. Infliacija - kapitalas

Infliacija brangina kapitalą

Dėsnis Genetinis, analizė

7. Infliacija - utilitarizmas

Utilitarizmas skatina infliaciją

Dėsnis Genetinis

8. Amortizacija - kapitalas

Dalis kapitalo amortizuojasi

Dėsnis Analizė

9. Amortizacija - utilitarizmas

Utilitarizmas - viena iš amortizacijos priežasčių

Dėsnis Genetinis

10. Kapitalas - utilitarizmas

Utilitarizmas - kapitalo principas

Principas Genetinis

1 2 3 4 5 TREJUKĖS

9

Eil. Nr. Sąvokų derinys

Ekonomikos nuostata Nuostatos tipas Panaudoti metodai

11. Infliacija - amortizacija - kapitalas

Infliacija brangina kapitalą, kuris amortizuojasi

Dėsnis Genetinis, analizė

12. Infliacija – amortizacija - utilitarizmas

Utilitarizmas skatina infliaciją ir yra viena iš amortizacijos priežasčių

Dėsnis Genetinis

13. Amortizacija - kapitalas - utilitarizmas

Utilitarizmas - kapitalo principas ir viena iš amortizacijos priežasčių

Principas, dėsnis Genetinis

14. Infliacija - kapitalas - utilitarizmas

Utilitarizmas - kapitalo principas, o infliacija brangina kapitalą

Principas, dėsnis Genetinis

KETVERIUKĖS 15. Infliacija -

amortizacija - kapitalas - utilitarizmas

Utilitarizmas - kapitalo principas, o infliacija brangina kapitalą. Kapitalas amortizuojasi

Principas, dėsnis Genetinis, analizė

Išnagrinėjus 15 derinių, gauta keletas dėsnių, principų, savybių. Matome, kad svarbiausi yra binariniai sąryšiai (dvejukės). Trejukės ir kt. modeliuojamos lengviau, kai jau turime dvejukes.

Ekonomikoje svarbu rasti pradines sąvokas, iš kurių galima modeliuoti ekonomines nuostatas, palaipsniui prijungiant kitas sąvokas. Ieškant pradinių sąvokų, nagrinėti tas iš jų, kurios paaiškinamos minimaliu kitų sąvokų skaičiumi.

10

1. Ekonomikos sąvokų teorijos ištakos Ekonomikos sąvokų analizės ir ekonomikos nuostatų modeliavimo rezultatas – ekonomikos kalba.

Kalbos pagrindus nagrinėja kalbos filosofija. Tekstus aiškina fenomenologija, hermeneutika, taip pat analitinė kalbos filosofija, kuri skaidoma į loginę ir lingvistinę kalbos analizę. Kalbą nagrinėja semiotika ir struktūralizmas.

Ekonomikos sąvokų teorija susiduria su problemomis, kurių sprendimą randame tradicinėje, formalioje ir matematinėje logikoje. Filosofija nagrinėja aibės, begalybės problemą, su kuria susiduria teorinė ekonomika. Filosofija nagrinėja sąvokos ir jos apibrėžimo, kategorijų pakopiškumo, abstrakcijos klausimus.

Filosofijoje rasime ir kibernetikos, kompiuterių panaudojimo problematiką.

1.1. Kalbos filosofija ir ekonomikos kalba „Drąsi iki beprotybės" (A. Duličenko, 2003) mintis sąmoningai sukurti kalbą kilo labai seniai.

Kalbant apie įvairiakalbystės įveikimą ir sumanymą sukurti visuotinę bendravimo priemonę, reikia pasakyti, kad šis perversmas žmonijos sąmonėje, be jokios abejonės, įvyko tos istorinės epochos metu, kai formavosi kokybiškai naujas socialinių santykių lygmuo, apimantis ne tik gamybinių santykių vystymąsi, socialinių institucijų kūrimą, bet ir žinių apie pasaulį ir pačią visuomenę kaupimą, tam tikrų mokslinių sampratų kūrimą. Tokia situacija būdinga antikos epochai (keletas amžių iki Kristaus gimimo ir po Kristaus).

Kas paskatino antikos visuomenę mąstyti apie žmonijos vienkalbystę, apie sąmoningą bendros kalbos kūrimą, sunku pasakyti. Gal postūmis į tokius apmąstymus buvo garsioji antikinė diskusija apie žodžių ir daiktų prigimtį, kuri vykdavo senovės Graikijoje nuo V a. pr. Kr. Ne gamtinio, o sąlygiško ryšio tarp daikto ir jį reiškiančio žodžio šalininkai buvo arčiausiai sampratos, kad kalba, kaip bendravimo priemonė, yra suformuota žmonių. Galbūt prie bendros kalbos idėjos prisidėjo stoikų -vienos iš garsiausių senovės filosofijos mokyklų (IV a. pabaiga-III a. pr. Kr.) mokymas, kad egzistuoja vieningas pasaulis ir jo visuotinis tikslingumas. Šiaip ar taip, kaip tik stoikų laikais iškyla vienas iš pirmųjų utopinių valstybių-miestų - Uranopolis, kuriame žmonės neva turėję vartoti ypatingą, dirbtinai sukurtą kalbą...

Kur kas daugiau žinoma apie Rupertbergo vienuolyno vyresniosios Hildegardos (1098-1179) sumanytą dirbtinę kalbą. Tai buvojau XII a., kai prasidėjo nerimastingas Europos laikas (kryžiaus žygiai ir pan.). Hildegardos išradimas vadinamas ignota lingua - „nepažįstamoji, arba slaptoji, kalba". Tai rodo, kad ji buvo skirta kažkokiems ypatingiems tikslams, mažai žmonių grupei. Įdomu, kad šitos „nepažįstamosios" kalbos žodžiai paimti iš vokiečių ir prancūzų, taip pat senovės kalbų - graikų, lotynų, t. y. žodynas sudarytas iš įvairių šaltinių, (A. Duličenko, 2003).

Pažinimo teorija dažnai reiškiasi kalbos filosofijos problemų pavidalu. Šis posūkis į kalbą būdingas visai dabarties filosofijai. Dabarties filosofija dažniausiai vadinama XX amžiaus filosofija. (XXI amžiaus filosofija dar tik gimsta. Tai filosofijos nuostatų modeliavimas kompiuteriu.) Ši riba nėra atsitiktinė. Apie 1900 metus Vakarų šalių filosofijoje įvyko žymus posūkis. Išryškėjo ir įsitvirtino naujos tendencijos.

1) Fenomenologiškai orientuota pozicija, kuriai pirmiausia priklauso klasikinė fenomenologija, egzistencializmas ir hermeneutinė filosofija.

2) Pozityvistiškai orientuota pozicija, kuriai priklauso neopozityvizmas, kritinis racionalizmas, taip pat daugybė loginių, empyristinių ir lingvistinių krypčių. Jas aprėpia vadinamoji analitinė filosofija.

Fenomenologinio mąstymo pradžia yra susijusi su dviem austrų mąstytojais. F. Brentano (1858 - 1917) (Tatarkiewicz W., 2003) buvo jo pirmtaku, o E. Husserlis (1859 - 1938) (Гуссерль Е., 1975) padėjo pagrindus visai tolesnei fenomenologijos raidai. Daugelis fenomenologinio mąstymo išvadų tapo nuolatiniu impulsu tolesniam filosofavimui: turima omenyje hermeneutinė problema arba fenomenologiškai orientuotų egzistencialistų didžiosios analizės.

Pavadinimas “fenomenologija” kilo iš graikiško žodžio “phainetai” (reiškiasi). Jau pateikta ir fenomenologijos programa - prie pačių daiktų! Analizuoti tai, kas reiškiasi. Filosofija turi pasukti nuo XIX a. pabaigoje vykusių nevaisingų diskusijų apie pažinimo teoriją į tai, kas reiškiasi, kas yra fenomenas. Vienas novatoriškiausių dabarties filosofijos veikalų yra E. Husserlio “Loginiai tyrinėjimai” (1900) (Husserlis Е., 1975). Joje E. Husserlis pagrindė vieną svarbiausių filosofinių tyrinėjimo metodų -

11

fenomenologinį metodą. Pagrindinis postūmis Husserlio samprotavimams buvo Hegelio „Dvasios fenomenologija“, kurioje gilinamasi į žmogaus dvasios brendimą, jai laipsniškai įsisavinant naują turinį. Husserliui kilo mintis, kad dvasia bręsta kaip tik atvirkštiniu būdu ir jai reikia išsivaduoti iš netikslumų ir prieštaravimų, kylančių iš nuomonių ir vertinimų gausos, (Filosofijos pamatai, 2006).

Fenomenas pirmiausia yra visa tai, ką aptinkame patyrime. Fenomenologijos teorijoje reiškiamas reikalavimas, kad nebūtų skubama teikti neapgalvotų pasaulio aiškinimų, o būtų mėginama perprasti objekto imanentinį išgyvenimą jo pirminiame duotume. Kitaip tariant, fenomenologinės filosofijos uždavinys – fenomenus analizuoti taip, kad idealios esmės taptų duotybėmis. Fenomenologijos tikslas yra grynų (formalių ir materialių) esmių sistema, kuri aprėptų visas filosofines disciplinas. Dėl to fenomenologinė filosofija vadinama esmės (esencialistine) filosofija. Husserlis ir ankstyvieji fenomenologai manė, kad fenomenologiniu metodu galima išskirti ir ištirti grynųjų, idealiųjų antlaikinių ir antiistorinių esmių sritį. Iš pradžių fenomenologai nebuvo orientuoti nei į būties filosofiją (ontologiją), nei į savimonės (transcendentinę) filosofiją. Jie laikėsi dvasios filosofijos nuostatos ir analizavo tai, kas idealu.

Didelės reikšmės fenomenologija turėjo ir praktinei filosofijai. Čia buvo remiamasi tuo, kad esmės fenomenologinį pažinimą praktinėje filosofijoje atitinka vertybės bei santykių tarp vertybių pajautos.

Hermeneutika (iš Hermio - dievų pasiuntinio, nešusio žmonėms dievų žinias) kilo iš skelbimo, vertinimo ir aiškinimo meno. Šiandien hermeneutikos problemų ratas apima tekstų (taip pat ir ekonomikos), teorijų, įvykių, dalykų, aplinkybių ir kt. interpretavimą, aiškinimą ir supratimą. Šiuolaikinis hermeneutikos pavidalas kyla iš egzistencialistų, pirmiausia, M. Heidegerio (Haidegeris M., 1992) egzistencialų teorijos. Egzistencializmas yra ypatingas savimonės filosofijos variantas. Jo pamatines mintis galime paaiškinti remdamiesi S. Kierkegaardo (Anzenbacher A., 1992) suformuluotu skyrimu. Tai objektyvios ir subjektyvios refleksijų skyrimas. Žmogus gali reflektuoti kasdienį patyrimą, iš kurio kyla filosofija. Egzistencialistai mano, kad jis iš esmės turi dvi galimybes.

1) Jis gali savo interesus nukreipti į tai, kas duota, objektyviai atsisakydamas savęs, savo asmeninio individualaus subjektyvumo.

2) Tačiau žmogus gali suvokti save patį ir kaip galimybę. Šioje subjektyvioje refleksijoje jis ieško savojo “Aš pats”, asmeninės, individualios, subjektyvios būties, to Aš, kuris vadinamas egzistencija. Aš esu toks, kokį pats save projektuoju egzistuodamas.

Remdamiesi egzistencialistų teorija, hermeneutikos problemą galime suformuluoti taip: suvokus kalbą, istoriškumą, buvimą - drauge kaip egzistencialus, iškyla visiškai konkreti supratimo problema. Tekstų, teorijų aiškinimas, supratimas ir interpretavimas yra daugiau nei grynas pakartojimas.

Supratimo prielaida visuomet yra išankstinis supratimas. Išankstinį supratimą lemia įvairios priežastys. Svarbiausia sąlyga– mūsų buvimo pasaulyje istoriškumas, kuris kondensuojasi kalboje. Žmogus pažįsta pasaulį per kalbą. Konkreti gyva kalba yra visų, ta kalba kalbančių žmonių bendro išankstinio supratimo išraiška. Ji gyvuoja komunikacijoje. Pasaulis visuomet patiriamas per komunikaciją ir atviros kalbos dėka.

Dabarties filosofijoje iš esmės yra dvi didžiosios kalbos filosofinio tyrimo stovyklos: analitinė ir neanalitinė.

Analitinė kalbos filosofija žvelgia į kalbą kaip į objektyvų, empiriškai duotą dalyką, kurį galima analizuoti kaip bet kokią kitą empirinę duotybę. Galima išskirti dvi pagrindines analitinės kalbos filosofijos kryptis.

1) Loginė kalbos analizė. Ji susijusi su ankstyvuoju L. Vitgenšteinu (Vitgenšteinas L., 1995;Bитгенштейн Л., 1993;Витгенштейн Л., 1994) ir Vienos rateliu. L. Vitgenšteinas pirmuoju savo kūrybos laikotarpiu davė stiprų impulsą neopozityvizmui, dar vadinamam loginiu empirizmu arba loginiu pozityvizmu, atsirasti (Vienos ratelis). Antruoju, orientuotu į lingvistiką, sukūrė, be kita ko, ir kalbos žaidimų teoriją. Kalbos kritika, loginė kalbos analizė yra jos būdingi bruožai. Ji kritikuoja kasdieninę kalbą, nes ši dažnai būna negriežta, netiksli ir daugiaprasmė. Siekiama sukurti tam tikrą naują, dirbtinę kalbą, pasižyminčią didesniu griežtumu. Tam tikslui puikus įrankis yra nepaprastai išsivysčiusi formalioji logika. Šiai tendencijai svarbiausia, kad kalba tenkintų mokslų ir, pirmiausia, tiksliųjų mokslų poreikius. Loginės kalbos analizės tikslu dažnai buvo laikomas visų mokslų griežtos vieningos kalbos sukūrimas. Joje objektyvią reikšmę turėtų tik tokie terminai ir teiginiai, kuriuos galima paremti protokoliniais sakiniais apie betarpiškai stebimus faktus. Šis sąvokų objektyvios reikšmės siejimas su reiškinių stebimumu yra

12

būdingiausias neopozityvizmo bruožas. Teorinės sąvokos, pasak neopozityvistų, objektyvaus turinio neturi ir viso labo reikalingos teorijos loginiam karkasui sudaryti. Iš esmės jos tampa loginėmis fikcijomis, (B. Palubinskas, 1974).

2) Lingvistinė kalbos analizė. Ji susijusi, pirmiausia, su vėlyvuoju L. Vitgenšteino laikotarpiu. Šios analizės objektas - įprasta, kasdieninė, empiriškai duota kalba (kalbiniai žaidimai). Ji taip pat domisi ženklų kombinacijų turiniu, tuo, kaip tie ženklai pasirodo įprastuose kalbiniuose veiksmuose, kur vartojamos kalbiškai įformintos išraiškos. Ji nesiekia sukurti jokios dirbtinės kalbos, o bando empiriškai tirti kasdieninį kalbos vartojimą įprastose kalbose.

Analitinė kalbos filosofija laiko kalbą ženklų sistema. Ji tiria šių ženklų tarpusavio santykius, jų reikšmę ir jų vartojimą kalbiniuose veiksmuose. Kalbinės išraiškos yra daugiau, negu paprasti ženklai. Pažymėtinas atvaizduojamasis ir metaforinis kalbos pobūdis. Dėl savo lankstumo ji prisiderina prie tautų ir individų. Kalba iš esmės yra tripusė, t. y. ji reiškiasi kaip subjekto - subjekto - objekto santykis. Aš kalbu su Tavimi apie Tai. Nėra nei idealių reikšmių viešpatijos, kuri galėtų būti atskirta nuo konkrečios kalbos, nei bekalbio pasaulio savaime. Transcendentinis ir hermeneutinis aspektai, absoliutumas ir reliatyvumas, besąlygiškumas ir sąlygotumas - visa tai yra dialektinis dalykas, būdingas visam žmogiškajam pažinimui ir kalbėjimui. Viena vertus, visame pažinime ir kalbėjime visuomet jau postuluojama absoliuti, transcendentinė pažintinė ir kalbinė prasmė. Kita vertus, transcendentiškumas reiškiasi tik konkrečia kalba istoriniame kontekste.

Žmogiškas pažinimas ne tik objektų stebėjimas, bet kartu ir stebinio mąstymas. Jokio objekto mes negalime mąstyti kitaip, kaip tik kategorijomis; jokio mąstymo objekto mes negalime pažinti kitaip, kaip stebiniais, atitinkančiais tas sąvokas. Kategorijos - tai sintetiniai intelekto aktai, t. y. objektų įvairovę jos suvienija į vientisą pažinimą. Kategorijomis stebinys mąstomas ir suvokiamas kaip vienumas. Intelektas - sugebėjimas naudotis sąvokomis bei pagrindiniais teiginiais. Intelekto sąvokas bei principus aiškinasi analitika, proto idėjas - dialektika. Taigi objektų stebėjimas ir kartu stebinio mąstymas - transcendentinė logika. Teisinga loginė simbolika turi pati rodyti kalbos struktūrą ir pasaulio struktūrą. Įvardijami objektai, ieškoma ryšių tarp jų. Ryšiai - tai sakiniai (teiginiai, nuostatos). Skiriami analitiniai teiginiai ir sintetiniai teiginiai. Analitiniai - tai teiginiai, kurių predikatas glūdi teiginio subjekte; jo predikatą gauname paprasta subjekto analize; analitiniai teiginiai mūsų pažinimo nepraplečia, jis tik tampa aiškesnis. Sintetiniai - tai teiginiai, kurių predikatas neglūdi teiginio subjekte; predikatas apie subjektą taria kažką naują, kas mūsų pažinimą praplečia.

Analitika parodė, kaip stebėjimo įvairovė sintetiniais intelekto aktais (sąvokomis, principais) susiejama į sintetinius patyrimo vienetus. Transcendentinė dialektika parodo, kad patyrimas galimas tik tada, kai šiuos sintetinius patyrimo vienetus aprėpia proto idėjos. Tik tada tampa paaiškintas patirtinio pasaulio visiškas vienumas. Intelektas sintezuoja teiginius. Intelektas gali būti natūralus ir dirbtinis. Dirbtinis intelektas vadinamas kompiuteriu. Intelektas aprėpia stebinius (juslumą) ir konstatuoja objektus bei objektų sritis (sintetinius patyrimo vienetus), sutvarko juos patyrimo visumos, patyrimo pasaulio apskritai požiūriu.

Ekonomikos kalba yra universali ženklų sistema su ryškiai išreikšta struktūra- pakopiška ekonomikos kategorijų sistema. Šį metodą galime palyginti su tokių kalbotyrininkų kaip Dž. Dalgarno, J.A. Komenskio, Dž. Vilkinso darbais, kuriuose ryškus sąvokų skirstymo į tipus, klases, poklasius, ar kita, principas.

1662 m. išspausdintas Dž. Dalgarno filosofinės kalbos projektas (lingua philosophica), sukurtas remiantis logine idėjų ir sąvokų klasifikacija. Iš viso čia išskirta 17 pagrindinių loginių klasių, kiekviena žymima 17 lotynų ir graikų abėcėlės raidžių pirmoji raidė – klasė, tolesnės – tos klasės poklasės. Šitaip einama iki konkrečių daiktų, veiksmų, požymio reiškinio.

Labai įdomias filosofinės kalbos idėjas sugalvojo Londono karališkosios draugijos narys Džonas Vilkinsas, kuris 1668 m. pateikė naują filosofinės kalbos -philosophical language - projektą. Dar amžininkai šį projektą įvertino kaip puikiausią kalbų projektą. Visas sąvokas Vilkinsas skirsto į 6 tipus - transcendentines, t. y. labai bendras sąvokas, substancijas, kiekybę, kokybę, judesius ir santykius. Šeši tipai dalijami į 40 klasių, toliau į smulkesnes klases, poklasius, žymimus graikų ir lotynų raidėmis, (A. Duličenko, 2003).

Čekų humanistas ir pedagogas Janas Amosas Komenskis 1665-1666 m. pateikė visuotinės kalbos projektą panglottia – „kalba visiems“ arba „visakalbė“. Bendrąją kalbą jis įsivaizdavo kaip „kažką

13

nuostabaus lyg pats pasaulis, kurį ji atskleis visuotinai, kaip viską apimantį lyg pati mintis <...>, kažką harmoningą kaip muzika....“. Komenskis nuodugniai neaprašė „visakalbės“ , jis tik apmetė grynai apriorinės kalbos matmenis ir lotynų kalbos pavyzdžiais parodė, kad galima atsikratyti etninės kalbos sudėtingumo ir netaisyklingų dalykų. Komenskio projekte labai specializuotos kirčio ir balsių ilgumo funkcijos, jomis žymimos gramatinės reikšmės, pvz. daugiskaita, veikimo trukmė, įvardžių skirtumai. Žodyne yra maždaug 300 šaknų, kurios su įvairiais kirčiais ir ilgumu turi taupiai ir pakankamai išreikšti reikalingas reikšmes. Be to, panašūs ar artimi daiktai ir reiškiniai turi būti žymimi tomis pačiomis priemonėmis.

Ekonomikos kategorijos išsidėsčiusios pakopomis: nuo pradinių, paaiškinamų bendriniais žodžiais, iki aukšto agregavimo laipsnio labai konkrečių kategorijų.

Pačios pradinės kategorijos (bendriniai žodžiai) yra sunkiai nusakomos. Pvz., laikas yra pradinė ir neapibrėžta kategorija. Bet kuris mokslas remiasi tokiomis sąvokomis. Geometrijoje neapibrėžtos sąvokos yra taškas, linija, pertvarkymas... Aibių teorijoje - elementas, aibė, sutvarkyta elementų pora... Mechanikoje - materialus taškas, trajektorija, sąveika, laikas...

Deduktyviniuose moksluose pradinių fundamentalių sąvokų pagrindu, kurios naudojamos kaip savaime aiškios ir - pagal neįformintą susitarimą - kaip vienodai traktuojamos tarp tyrėjų, sudaromos konstrukcijos ir loginis mokslo karkasas.

Ekonomika yra kintanti realybė. Būtent todėl mėginant apčiuopti konkretaus laikmečio horizontus, gyvenimo audinį, simbolinių reikšmių sistemą, sąvokų aparatas turėtų būti formuojamas ypač atsargiai ir nuosekliai, o apibrėžimai pateikiami paskiausiai, nes jie niekada negali visapusiškai atskleisti ekonominių reiškinių sudėtingumo, kompleksiškumo ir dinamiškumo. Pagrindinės konceptualinės problemos yra susijusios su ekonomikos sąvokų loginio ir metodologinio neapibrėžtumo situacija. Sekant L. Vitgenšteinu, kadangi neįmanoma duoti išsamaus galimų kalbos vartojimų sąrašo, nei įvardijimas, nei prasmė (reikšmė) negali būti absoliučiai tikslūs: klausimas, kas yra tikslu ir netikslu, prasmingas tik konkrečių kalbos žaidimų fone, jų atžvilgiu. Tam tikras neapibrėžtumo laipsnis, “netobulumas” dažnai esti naudingas. Mūsų sąvokos, veikiančios kaip sudėtingi organizmai (dažnai “medžio” formos) sudėtingame ekonomikos kontekste, neišvengiamai yra netikslios. Supaprastinti sąvokas reiškia iškraipyti jas, atimti iš jų gyvastį.

Kalbos tobulumas – reikalingiausias išminties įrankis ir gal net svarbiausias jos požymis. Kuo geresnė kurios nors tautos kalba, tuo sėkmingiau ir tinkamiau ji imasi amatų, įvairių menų ir verslų. „Kalba turi būti tiksli, graži, lengvais žodžiais reikšti vidinį žmogaus pasaulį <...> kartu turi būti trumpa, išmintinga, lanksti ir lengvai išmokstama techniškai“- sakė V. Vengerovas (1883-1959) (V. Vengerov, 1926), bandęs sukurti tarptautinę, bendrą visai žmonijai, kalbą.

Sekant B. Raselu (Рассел Б., 1994), kalba visuomet yra daugiau ar mažiau miglota, tad tai, ką teigiame, niekada nėra visiškai tikslu. Dauguma klausimų ir sakinių kyla dėl to, kad mes nesuprantame mūsų kalbos logikos.

L. Vitgenšteinas tvirtino: “Tai kas apskritai gali būti pasakyta, gali būti pasakyta aiškiai, o apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti” (L. Vitgenšteinas, 1995).

Taigi filosofija atsigręžė į kalbą ir ėmė nagrinėti, ar ji yra tinkama kaip pasaulio pažinimo instrumentas. Modernioji filosofija, pradedant R. Dekartu (Декарт Р., 1953; Dekartas R., 1990; Декарт Р., 1936} ėmė kelti pasaulio sandaros pažįstančiojo sąmonėje klausimą. Išsamios programos ir smulkaus teorinio filosofinės kalbos pagrindimo ėmėsi Renė Dekartas (1596-1650), kartu pastūmėjęs kalbos projektavimo plėtrą. Pirmą kartą susidūręs su visuotinės kalbos idėja, Dekartas pavadino ją „nuostabia" ir „naudinga visuomenei". Bendrąją kalbą jis įsivaizdavo kaip sistemą, sukurtą ant griežtų logikos pagrindų. Visuotinę kalbą Dekartas laikė kažkuo panašiu į loginį raktą, kuris padėtų logine tvarka suklasifikuoti pašaulio realijas ir visus joms būdingus ryšius. Šioje programoje atsispindi Dekarto nuomonė, kad etninės kalbos nepakankamai sutvarkytos, todėl nelengva jų mokytis, o svarbiausia -jomis sunku tiksliai išreikšti viską, kas sudaro visatą, kas „ateina žmogui į galvą". Dekartas manė, kad sukurtoji kalba būtų ir mąstymo priemonė, ir patogi bendravimo priemonė: tokia kalba „valstiečiai galėtų samprotauti apie daiktų esmę geriau, negu dabar tą daro filosofai". Reikia pabrėžti, kad galimybę realizuoti tokią kalbą Dekartas siejo su „didžių permainų daiktų tvarkoje" būtinybe, t. y. su didelių socialinių permainų būtinybe. Tuo dar kartą pabrėžiama kalbos priklausomybė nuo visuomenės, kuri ją vartoja. Bekono, ypač Dekarto, samprotavimai yra apriorinės loginės-filosofinės krypties interlingvistikoje pagrindas. Ši kryptis ir požiūris į kalbos sandarą

14

viešpatavo per XVII ir XVIII a., prie jo grįždavo XIX a. interlingvistai, grįžta ir mūsų dienomis (A. Duličenko, 2003).

XX amžiaus filosofijos atradimas yra tai, kad mes negalime atsitraukti nuo kalbos, nes ir toks bandymas būtų įmanomas tik mūsų kalbos turimomis priemonėmis. Taip pat nebebandoma mąstant išeiti už šio pasaulio ribų, priešingai, mėginama šalinti nesusipratimus, atsirandančius dėl nešvaraus ir nekorektiško kalbos vartojimo, taigi išpainioti kalbos pinkles, taip pat ir ekonominės kalbos pinkles.

Tokios nuostatos atsiradimui įtakos turėjo įvairūs veiksniai: mokslininkų nesėkmė kuriant metaforines konstrukcijas ir jų pastangos rasti galimybę teisingai susieti jutiminius duomenis, kitaip tariant, rasti loginę schemą, pagal kurią būtų galima juos interpretuoti.

Kita paskata koncentruotis į kalbą buvo siekimas atskirti beprasmius teiginius nuo prasmingų. To kaip tik siekė Vienos būrelio grupė, taip pat “anglosaksų analitinė filosofija” (B. Rasellas, (Pассел Б., 1994), E. Moore‘as (Tatarkiewicz W. , 2003).

Prasminguose sakiniuose negali būti miglotų sąvokų, jie turi būti logiškai ir gramatiškai teisingi, taip pat galimi verifikuoti. Griežtas prasmės kriterijus netrukus buvo sušvelnintas, kadangi abstrakčių teiginių negalima verifikuoti. Šiame kontekste minėtinas ir svarbiausio kritinio racionalizmo atstovo K.R.Poperio (K. R. Popper, 1998) pasiūlytas falsifikacijos principas, nors pats Poperis jį traktavo ne kaip griežtą prasmės, o kaip tikrą mokslą nuo metafizikos atribojantį (demarkacijos) kriterijų. Jo esmė tokia: moksliniais galima laikyti tik tokius teiginius, kurie iš principo gali pasirodyti nesuderinami su mokslo faktais. Tokie teiginiai draudžia kažką, kas logikos požiūriu gali būti ar įvykti ir ką tokiu atveju galima būtų empiriškai patikrinti (E. Nekrašas, 2006).

Siekdama išsaugoti loginį pasaulio vaizdą, analitinė kalbos filosofija atsiriboja nuo duotojo “daikto” ir vadina “daiktu” viską, ką galima išreikšti kalboje esamu žodžiu. Kalbos analizė prasideda nuo paprasčiausių priskyrimo procedūrų ir sukuria savo terminologiją.

Žodžio priskyrimas daiktui vadinamas predikacija. Predikatoriai gali nurodyti daugiau negu vieną daiktą. Taigi yra dviženklių ir daugiaženklių predikatorių. Jie nusako daiktų santykius. Kiekvienas predikatorius gali būti priskirtas neribotam daiktų kiekiui. Tam tikras priskyrimas vadinamas paženklinimu (“Šis stalas”). Jis susideda iš pažymimojo žodžio ir predikatoriaus.

Ir pagaliau, yra žodžių, kurie suprantami tik tam tikroje situacijoje (įvardžiai, prieveiksmiai: “aš”, “tu”, “čia”, “šiandien”, “ten”). Tai indikatoriai. Jeigu reikia, jie asmenvardžiais paverčiami nuo situacijos nepriklausančiomis žiniomis (“Mes esame čia”, “Jonas ir Marytė spalio 6 d. bus Paryžiuje”) ir taip tampa duomenimis.

Tiksliai nurodžius prasminį žodžių ryšį (norminimas), atsiranda mokslinė terminologija.

Apibrėžimas yra iki šiol nežinomo termino nusakymas jau žinomų terminų kombinacija.

Terminologija pradedama formuluoti kasdienės kalbos žodžiais. Taip randami vartotini ženklai.

Abstraktesni terminai vadinami sąvokomis. Tai, ką leidžia suprasti predikatorius (reikšmė), yra turinys. Daiktų visuma, kuriems gali būti priskiriamas turinys, vadinama apimtimi.

Prasminis turinys yra tai, kas gali būti pasakymo atitikmuo. Egzistuojantis prasminis turinys vadinamas faktu. Pasakymas, kuris remiasi egzistuojančiu prasminiu turiniu, t. y. faktu, vadinamas teisingu (jeigu remiamasi nesamu prasminiu turiniu - klaidingu). Prasminiai turiniai gali būti egzistuojantys arba neegzistuojantys. Teiginiai gali būti teisingi arba klaidingi. Taigi teiginiai remiasi prasminiu turiniu, iš pradžių nepriklausomai nuo to, ar jis yra, ar ne. Gali būti kelios teigimo pakopos. Teiginiai, išreiškiantys daiktų prasminį turinį, vadinami “objektų kalba”, teiginiai apie teiginius - metakalba. Ne visas metakalbos nuostatas galima išversti į objektų kalbos teiginius, antraip metakalba būtų identiška objektų kalbai, ir jų abiejų skyrimas teoriškai būtų bevertis.

I. Austinas (Anglija) (Anzenbacher A., 1992), nagrinėjo kalbos funkciją. Kalbos aktas yra pagrindinis komunikacijos vienetas. Kalbos mokėjimas gali būti praplėstas klausiant, ko buvo siekta kalbos ženklu. Taigi egzistuoja ryšys tarp to, ką mano kalbantysis, ir to, ką reiškia ištartas sakinys; tarp to, ko siekia kalbėtojas, bei ką supranta klausytojas, ir taisyklių, kurios lemia kalbos elementus.

Taigi kalbos prasmė – nustatyti reikšmes, kurios pasiekė klausytoją. Šis aspektas vadinamas pragmatiniu. Kalba keičia elgesį. Ji gali veikti tik socialinėje sferoje, nuolatos iš naujo organizuodama mūsų socialinę aplinką. Žaidimas reikšmėmis (ką nurodo posakiai, frazės) yra semantinis aspektas; kalbos

15

taisyklės, t. y. ženklų santykiai (pvz., gramatinis veiksnio ir tarinio santykis) – tai sintaksinis aspektas. Visų trijų požiūrių į ženklų vartojimą bendras nagrinėjimas yra semiotikos (mokslo apie ženklų vartojimą) uždavinys.

Egzistuoja struktūralizmo kalbos teorija (Greimas A. J., 1990). Bet kokios struktūralistinės veiklos tikslas – taip rekonstruoti “objektą”, kad rekonstruojant paaiškėtų, pagal kokias taisykles jis funkcionuoja.

Struktūrinis žmogus ima tai, kas duota, suskaido ir vėl sudeda atgal. Tarp abiejų objektų arba tarp abiejų struktūralistinės veiklos momentų susiformuoja kažkas nauja ir tai yra ne kas kita kaip tik bendra pažįstamybė, tai yra objektą lydintis intelektas, kuris turi tiek antropologinės vertės, kiek jame reiškiasi žmogus, jo istorija, jo situacija, jo laisvė.

Struktūralizmo veikla jokiu būdu nėra ideologinė, o yra teorinė.

Kalbos sistemos tyrinėjimas yra semiologijos uždavinys. Ji turi aiškinti, kas sudaro ženklus ir kokie dėsniai juos valdo.

Jau J. Locke (Anzebacher A., 1992) konstatavo, kad žodžiai yra tik ženklai, o ne patys daiktai. Nepasitikėjimą kalba pareiškusių filosofų tarpe yra tiek empirikų, tokių kaip F. Bacon‘as, tiek ir aršių iracionalistų, tokių kaip F. Nietzsche. Bacon‘as teigė, jog „žodžiai nustatomi pagal minios supratimą“ ir „blogas ir nevykęs žodžių nustatymas stebinančiu būdu apgula protą“. Pasak jo, „žodžiai tiesiog prievartauja protą, viską sumaišo, skatina žmones be galo tuščiai ginčytis ir svarstyti“. Tokias piktybines netaisyklingo ar beprasmio kalbos vartojimo apraiškas filosofas pavadino „aikščių stabais“. Kalba yra kodas, kuriuo niekuomet nebuvo suabejota ir kuris remiasi tikėjimu, jog sąvokos yra teisingos. Tuo remiantis kuriama filosofija ir ekonomika. Pažinimas tuomet yra ne kas kita, kaip sąvokų interpretavimas.

Kalba uždedama žmogui kaip korsetas. Pojūčiai ir jausmai tampa pavaldūs kalbos prievartai. Impulsai, instinktai, “sielos nugrimzdimas” - visa tai kalba įspraudžiama į schemą. Kalba yra tik jausmų abstrakcija; įvesdama tam tikrą tvarką, bendrą kodą, ji niveliuoja tai, kas kada nors buvo ypatinga, individualu, diferencijuota.

Taigi sąvoka sukuriama atsijus nuo individualių skirtingumų.

Kalba yra produktas, kurį individas įregistruoja pasyviai, funkcionuojantis kaip universali klasifikacijos sistema. Kalba reikalauja besąlygiško visų impulsų paklusimo, taip tapdama didžiausiu įmanomu tvarkos ir saugumo mastu.

Atskiras nerimą keliantis išgyvenimas ilgainiui ištirpsta bandos kalboje; neartikuliuotų garsų srauto ir griežtos kalbos logikos poliarizacija sustiprėja. Taip mano nepasitikėjimo kalba požiūrio šalininkai.

Reziumuojant aukščiau išsakytas mintis, būtina akcentuoti štai ką. Fenomenologija ir hermeneutika kviečia suprasti, aiškinti ir interpretuoti tekstus, taip pat ir ekonomikos tekstus. Neopozityvizmas išvystė loginę kalbos analizę, pasisakė už griežtą, tikslią ir vienaprasmę kalbą, visų mokslų griežtą ir vieningą kalbą. Analitinė kalbos filosofija remiasi kategorijomis - sintetiniais intelekto aktais. Kategorijos išsidėsčiusios pakopomis: nuo bendrinių iki aukšto agregavimo laipsnio kategorijų. Skiriama “objektų kalba” ir “metakalba”. Ryšiai tarp kategorijų yra analitinės ir sintetinės nuostatos. Ryšių tvarką nagrinėja semiotika. Struktūralizmas siekia teiginių verifikacijos. Griežta kalba abstrahuojasi nuo jausmų ir emocijų.

1.2. Ekonomikos sąvokų teorijos filosofinės problemos Ne viskas kalbų projektuose vertinga. Teorine prasme silpnos sistemos paprastai sukeldavo pelnytą

kalbininkų skeptiškumą. Tačiau interlingvistikos ir tarptautinės kalbos idėjai apskritai svarbi ta kalbos projektavimo medžiagos dalis, kurioje yra nuoseklių sprendimų. Ypač šiuo požiūriu būdinga profesionalių kalbininkų veikla. Be skeptikų, tarptautinė dirbtinė kalba turi ir šalininkų, be to, jos ginti dažnai stodavo žinomi pasaulio kalbininkai. Pavyzdžiui, J. Bodueno de Kurtenė nuomone, „tarptautinės kalbos idėja pernelyg galinga ir gyvybinga, o jos gyvavimas ir tąsa visiškai nepriklauso nuo laikinų nesėkmių". Šis kalbininkas manė, kad literatūrinės kalbos, kurias vartoja tautos, daug kuo yra dirbtinės, nes buvo kuriamos įvairių tautų kultūros veikėjų. Kadangi žmogus, toliau sakė jis, tobulina daiktus ir darbo įrankius, turi tobu-linti ir tokią priemonę kaip kalbą, (A. Duličenko, 2003).

Sekant A. Šopenhaueriu (Anzenbacher A., 1992), kategorijų sistema visuomet privalo būti susieta architektoniškai, t. y. taip, kad viena dalis palaikytų kitą, tačiau pati nebūtų jos palaikoma, ir galų gale

16

pamatinis akmuo palaikytų visas dalis, pats jų nepalaikomas, o viršūnė būtų palaikoma, pati nieko nepalaikydama. Tai būtų pakopiška kategorijų sistema.

Žymus vokiečių filosofas Georgas Hegelis (1770-1831) manė, jog sąvokų subordinacijos, pavaldumo principu sudaryta kategorijų sistema yra tiesos forma. Realaus santykių tarp savokų sudėtingumo negali perteikti paprastas mechaniškas sąvokų rinkinys. Beje, Hegelis ne tik iškėlė bendrą kategorijų subordinacijos idėją, bet ir teisingai nurodė bendrą jos principą – perėjimą nuo abstraktybės prie konkretybės (A. V. Gulyga, 1984).

Į ekonomikos kalbą reikia žiūrėti ne tik kaip į tyrinėjimo priemonę, bet visų pirma kaip į vienintelį tokio tyrinėjimo vertą objektą. Kalba - ekonomikos pasaulio vaizdas: mes ekonomikos pasaulį pažįstame tik todėl, kad ekonomikos kalba savo esminiais bruožais, logine struktūra, logine forma atspindi, pavaizduoja pasaulio struktūrą. Sakinys yra tikrovės vaizdas. Kad sakinys prasmingai atvaizduotų pasaulį, sakinio struktūra turi būti izomorfiška (matematine prasme) elementarių faktų, iš kurių sudarytas pasaulis, struktūrai: sakinio elementai - vardai - žymi, atitinka pasaulio elementus - objektus, taigi sakinys yra loginis tikrovės vaizdas. Bet objektai čia apibrėžiami kaip tam tikrų pasaulio būvių galimybės. Jie egzistuoja tik kaip elementarių faktų sudedamosios dalys.

Logika nėra teorija (ji nepateikia fakto tiesų kaip empiriniai mokslai), ji yra tautologijų visuma. Norint įsitikinti, ar sakinys turi prasmę, reikėtų jį suskaidyti į elementarias dalis, kurios tiesiogiai atitinka elementarius ekonominio pasaulio faktus ir žymi mūsų kalbos ribas, prasmės slenkstį. Visi prasmingi sakiniai yra elementarių sakinių teisingumo funkcijos; pasirinktų, sumodeliuotų sakinių prasmę lemia juos sudarančių sakinių prasmės: pirmieji yra antrųjų funkcijos matematine šio žodžio prasme. Kai ši tezė prijungiama prie tezės apie atvaizdinę sakinio funkciją, paaiškėja, kad pagrindas, kuriuo nustatomos prasmingos ekonominės kalbos ribos, yra empirinio pobūdžio: prasmingos kalbos ribos priklauso nuo to, kokie objektai mums duoti tikrovėje. Tai verifikavimo principas - prasminga tai, kas gali būti patikrinta teisingumo požiūriu. Šitaip nustatomos bendriausios prasmingo kalbėjimo ribos, ieškome griežtų prasmingumo kriterijų. Juk sumodeliavus ekonomikos sąvokas, nepriklausomai nuo to, kas tai padaro: žmogus ar kompiuteris, pirmiausiai kyla klausimas, ar šios nuostatos turi prasmę.

Logika, svarbiausias minties įrankis, turi sudėtingas sąvokas suskaidyti į paprastas, iš kurių jos, sudėtingos sąvokos, susideda. Matematiniais ženklais reiškiami dydžiai ir jų santykiai, o bendrojoje rašytinėje kalboje išaiškintos elementarios sąvokos gali būti sutapatintos su „žmogaus minties abėcėle". Šios abėcėlės elementų kombinacija gali išreikšti viską, ko reikia mokslinei loginei analizei. Leibnicas (Лейбниц Г., 1982-1984) pasiūlė specialias kombinatorikos taisykles, kuriomis sudėtingos sąvokos būtų nuosekliai išvedamos iš pačių paprasčiausių arba atvirkščiai-paprasčiausios sąvokos nuosekliai jungiamos, kol susidaro bendra sąvoka. Šiuo principu buvo pagrįstos visos Leibnico loginės-filosofinės kalbos žodynas. „Žmogaus minties abėcėlės" elementų ryšį turi išreikšti gramatika. Kaip ir „abėcėlė", gramatika turi apimti viską, t. y. išreikšti visas gramatines reikšmes ir jų atspalvius, taip pat unikalius. Tuo tarpu gramatika, remdamasi griežtais loginiais principais, turi būti laisva nuo gyvųjų kalbų nelygumų, vingių. Priešingu atveju ji negali tapti proto priemone, naujų tiesų atradimo priemone.

Laikydamasis šių principų, Leibnicas manė, jog racionalu filosofinės kalbos gramatikoje išskirti dvi gramatines klases - vardažodį ir veiksmažodį. Smulkiai apgalvota afiksų sistema leidžia žodžiams ir jų formoms pereiti iš vienos klasės į kitą, t. y. iš vardažodžio į veiksmažodį, ir atvirkščiai. Afiksai padeda sukurti ir naujus žodžius. Greta galimybės laisvai pereiti iš vienos žodžių klasės į kitą Leibnicas manė, jog būtina pervesti ir jų gramatines kategorijas, dėl to laiko kategoriją galėtų turėti vardažodžiai. Kaip priemones linksniams reikšti Leibnicas siūlė „dalelytes" (prielinksnius). Tada vardažodžių forma liktų nekaitoma. Asmeninėms veiksmažodžio formoms reikšti vartojami įvardžiai. Tradicinis daiktavardžių kaitymas giminėmis filosofinėje kalboje neturėtų atsispindėti; tik lyčiai reikšti reikėtų įvesti specialius rodiklius. „Minties abėcėlės" žodžių daryba apskritai yra sintetinė, t. y. nauji žodžiai kuriami remiantis išvestiniais, afiksais ir raidėmis, o gramatika, Leibnico nuomone, turi būti analitinė, t. y. gramatines reikšmes išreikšti atskirais žodžių elementais (prielinksniais, įvardžiais, jungtukais). Galima numanyti, kad Leibnicas per sintetinių ir analitinių principų kombinaciją norėjo išvengti filosofinės kalbos vidinės sandaros nuobodumo (A. Duličenko, 2003).

Kalbos ribų kaip pasaulio ribų sampratai būdingi du vienas su kitu susiję aspektai: pirma, ekonominė kalba kaip visa apimanti terpė, universumas, šalia kurio neįmanoma atsistoti, iš kurio neįmanoma ištrūkti, kurio neįmanoma peržengti, į kurį neįmanoma pažiūrėti iš šalies, “neutraliai”,

17

nežiūrint iš vidaus, per tuos pačius ekonominės kalbos akinius. Ekonominė kalba gali būti paaiškinta tik ekonominės kalbos priemonėmis, todėl galiausiai ji negali būti paaiškinta. Kita vertus, kiekvienas subjektas turi savo ekonominę kalbą ir savaip supranta ekonomikos pasaulį. Riba, apie kurią čia kalbama, yra visuma subjekto patirties objektų.

Egzistuoja ir kitoks požiūris į ekonominę kalbą, jos vietą. Ne kalbos, o pasaulio supratimas lemia kalbos supratimą, o šis - pasaulio ir savęs, mūsų pačių supratimą. Kalbos ir pasaulio ryšio prigimties paslaptis labiau atsiskleidžia ne tuomet, kai gretiname “autonomiškas” kalbos ir pasaulio struktūras arba aiškiname begalinę kalbos vartojimo atvejų įvairovę, bet kai patys susivokiame esą pasaulio dalis ir kalbos dariniai, ne tik priskiriantys pasauliui ir kalbai prasmes, bet ir patys jas reprezentuojantys, jų pagrindu suvokiantys, vertinantys, priimantys ir atmetantys pasaulį ir save.

Mes negalime ištrūkti iš kalbos ir prasmės universumo ne dėl to, kad kalba ir prasmė galiausiai yra neišreiškiamos, bet visų pirma dėl to, kad mes patys - kalbos ir prasmės dariniai - esame neišreiškiami.

Abiejų požiūrių šalininkams labiausiai nesinori tylėti apie tai, apie ką negalima kalbėti.

Tiriant ekonomikos sąvokų ryšį, taikomi įvairūs metodai: analizė, sintezė, indukcija, dedukcija ir pan. Logikos vadovėliuose pateikta apie 50 logikos dėsnių ir yra aptariami metodai.

R. Dekartas (Dekartas R., 1990) išskyrė 4 pagrindines logikos taisykles:

Pirmoji taisyklė: niekuomet nelaikyti tikru tokio dalyko, kol akivaizdžiai įsitikinsiu, kad jis tikrai toks yra; kitaip sakant, rūpestingai vengti skubotumo bei išankstinio nusistatymo ir į savo sprendimus įjungti tik tai, kas mano protui yra taip aišku ir ryšku, jog nebekelia jokių abejonių.

Antroji taisyklė: kiekvieną mano analizuojamą keblų dalyką skaidyti į tiek dalių, kiek tai įmanoma ir būtina jam geriau įveikti.

Trečioji taisyklė: laikytis tam tikros mąstymo tvarkos, pradėti nuo pačių paprasčiausių ir lengviausiai pažįstamų dalykų ir palaipsniui pereiti prie sudėtingiausio pažinimo, tarti esant tvarką ir ten, kur mąstymo objektai natūraliai neina vienas po kito.

Ir paskutinioji taisyklė: visada daryti tokius išsamius išvardijimus ir tokias nuodugnias apžvalgas, kad būtum tikras, jog niekas nepraleista (Dekartas R., 1990).

R. Dekartas tvirtino, kad “visi žmogaus pažinimui prieinami dalykai vienodai išplaukia vienas iš kito. Todėl saugodamasis priimti už tikrą tai, kas toks nėra, ir visada paisydamas deramos išvadų tvarkos, gali įsitikinti, jog nėra nieko, kas būtų taip toli, kad negalima būtų pasiekti, nei taip slaptinga, kad negalima būtų atrasti. Man nebuvo sunku surasti, nuo ko reikia pradėti, nes jau žinojau - pradėti reikia nuo pačių paprasčiausių ir suprantamiausių dalykų”.

Iš tiesų, pakopiška ekonomikos kategorijų sistema susideda iš kategorijų, iš kurių kiekvienai galima nupiešti “genealoginį medį”, o sistemos pradžia yra paprasčiausios kategorijos, kurioms apibrėžti nereikia naudoti kitų ekonomikos kategorijų.

B. Paskalis (Anzenbacher A., 1992) sudarė savo taisykles. Apibrėžimų taisyklės: „1. Neapibrėžinėti tokių dalykų, kurie yra tokie savaime žinomi, kad nėra aiškesnių terminų jiems paaiškinti. 2. Nevartoti jokių bent kiek neaiškių ar dviprasmių terminų jų neapibrėžus. 3. Apibrėžiant terminus, vartoti tik gerai žinomus arba jau paaiškintus žodžius“ (Anzebacher A., 1992).

Šių taisyklių buvo laikytasi sudarant pakopišką ekonomikos kategorijų sistemą.

Rašydamas apie aksiomas B. Paskalis siūlė “nepriimti jokių reikalingų principų, nors ir kokie aiškūs ir akivaizdūs jie būtų, neįsitikinus, kad jie pripažįstami. Laikyti aksiomomis tik tai, kas savaime visiškai akivaizdu”. Aptariant ekonomikos nuostatų tipus, taip pat ir aksiomas, kaip vieną iš tipų, šitų taisyklių buvo laikomasi.

Ekonomikos kategorijų yra daug, o jų ryšių, kuriuos galime sumodeliuoti, skaičius yra be galo didelis.

B. Paskalis rašė jog „visi mokslai savo tyrimų apimtimi yra begaliniai, nes kas gi abejoja, kad, pavyzdžiui, geometrija gali pateikti begalybę teiginių? Jie begaliniai ir savo principų gausumu bei subtilumu, nes kas gi nemato, kad tie, kurie pateikiami kaip paskutiniai, remiasi ne patys savimi, bet kitais, o šie - dar kitais, ir todėl niekad negali būti paskutinių?

18

Bet su tais, kurie mūsų protui atrodo esą paskutiniai, mes elgiamės kaip su materialiais daiktais - juk juose nedaliu vadiname tašką, už kurio mūsų juslės nieko nebesuvokia, nors savo prigimtimi jis yra be galo dalus” (Anzebacher A., 1992).

Be galo mažą sunku suvokti kaip ir be galo didelį. Todėl išsiaiškinti pakopiškos ekonomikos kategorijų sistemos pradžią nėra lengviau negu matyti hierarchinės sistemos viršūnę.

B. Paskalio nuomone, “esame visokeriopai apriboti: visose mūsų galiose reiškiasi ši vidurio padėtis tarp dviejų kraštutinumų. Mūsų juslės nesuvokia jokių kraštutinumų: per didelis triukšmas mus kurtina, per stipri šviesa akina, per didelis nuotolis ir per didelis artumas trukdo matyti. Pernelyg ilgas ir pernelyg trumpas samprotavimas mums neaiškus. Pirmieji principai mums pernelyg akivaizdūs, per didelis malonumas vargina. Pernelyg jaunas ir pernelyg senas amžius, per didelis ir per mažas išsilavinimas temdo protą” (Pascal B., 1997).

Štai mūsų tikroji padėtis. Būtent dėl jos nesugebame nei tikrai žinoti, nei visiškai nežinoti. Mes degame troškimu rasti pusiausvyrą ir paskutinį pastovų pagrindą, kad pastatytume ant jo bokštą, siekiantį begalybę, tačiau visas mūsų pamatas subyra ir žemėje atsiveria bedugnė.

Kadangi šis vidurys, atitekęs mūsų daliai, visuomet yra toli nuo kraštutinumų, kokią reikšmę turi tai, kad žmogus supras daiktus šiek tiek geriau, negu jis juos supranta? Ar jei jis matys juos kiek iš aukščiau? Ar jis nėra visuomet be galo nutolęs nuo pabaigos?

Šių begalybių atžvilgiu visos baigtybės yra lygios ir nėra pagrindo remtis verčiau viena, o ne kita.

Logikos tėvas Aristotelis (Apистотель, 1939) pripažino, kad tikras žinojimas pasiekiamas sąvokomis, protu. Sąvokose yra užfiksuota esmė ir bendrybė. Aristotelis nagrinėjo, kaip suprasti bendrybę, koks jos santykis su daiktais. Gamtoje daiktai egzistuoja kaip vieninga substancija. Tokius juos suvokiame jutimais. Tačiau mintis juose išskiria du komponentus: materiją ir formą. Abu tie komponentai nelygiaverčiai. Materija - tai visų pirma medžiaga, iš kurios formuojasi daiktas, tai daikto substratas. O forma yra daikto pavidalas. Formą Aristotelis siejo su pavadinimu. Vienodos formos daiktai vadinami vienu vardu: arkliais vadiname arklio formos gyvūnus. Vadinasi, forma parodo rūšį, giminę, bendrybę. Per ją pažįstame daiktų bendrąsias ir esmines savybes, kurių visuma pateikiama apibrėžimais. Taigi minties sferoje forma ir yra tai, kas įjungiama į apibrėžimą, o materija tai - kas į apibrėžimą neįeina.

Materija - tai tik pasyvi būties būklė. Apibrėžimą jai suteikia forma, per kurią daiktas yra pažįstamas ir atskiriamas nuo kitų.

Santykis tarp materijos ir formos nėra absoliutus, nes kiekviena materija yra apiforminta. Marmuro skulptūros materija turėtų būti marmuro luitas, iš kurio padaryta skulptūra. Bet jis taip pat turi formą. Tik ji, Aristotelio požiūriu, yra žemesnė skulptūros atžvilgiu. Taigi visoje esamybėje Aristotelis įžiūri formų grandinę, pakopiškumą, kurioje kiekviena žemesnė forma yra materija aukštesnei formai. Leisdamiesi formų laipteliais žemyn, turėtume prieiti prie pirminės materijos - visos esamybės substrato. Aristotelis čia seka ankstesniais graikų materialistais ir galvoja, kad pirminį materijos apibrėžtumą atskleidžia keturi pagrindiniai elementai: žemė, vanduo, oras, ugnis. Jie sudaro materialiųjų daiktų pradžią.

Forma, pasak Aristotelio - nesunaikinama aktyvi jėga. Pagaliau ją mąstytojas sutapatina su priežastimi ir vystymosi tikslu. Materija formos atžvilgiu tik galimybė; ji įsikūnija tapdama apiformintu daiktu. Pirmojoje materijoje potencialiai slypi visa pasaulio įvairovė. Toliau forma pamažu darosi sudėtingesnė ir galimybių sfera siaurėja. Kiekviena forma realizuojasi ne bet kur, o tik tokioje materijoje, kurioje yra galimybė jai realizuotis. Žmogų gimdo tik žmogus. Tas, kas neturi išsilavinimo, turi galimybę jį įsigyti. Tuo tarpu iš pieno statula nedaroma. Tendencija pabrėžti potencialų būties sugebėjimą pereiti iš vieno būvio į kitą, pabrėžti galimybę kiekvienam tapti kitu - labai verta dėmesio. Aristotelis neatskiria galimybės nuo tikrosios būties. Jį domina ne vien tik esamybė, bet ir tai, ką ji potencialiai savyje slepia ir kas iš jos gali išplaukti.

Objekto realizavimą ir to proceso pažinimą Aristotelis siejo su keturiais dalykais: materija, forma, priežastimi ir tikslu. Tačiau tų kategorijų analizė parodo, kad svarbiausi jam yra forma ir jos priešybė - materija. Priežastį ir tikslą jis sutapatina su forma. Forma traktuojama kaip veikianti jėga, kaip energija, kuri išjudina materiją. Judėjimas, vystymasis - tai formos, veiklos pasekmė. Materija tame procese taip pat dalyvauja, tačiau kaip stabdys. Išsilavinusiu žmogus tampa tik nugalėdamas kliūtis. Gamta nieko nedaro veltui. Joje visa, kas vyksta, pajungta tikslui.

19

Kiekvienos atskirybės tikslas - visiškai įgyvendinti savyje turimas galimybes, pasiekti tobulą formą. O tobuliausia forma, aukščiausias tikslas materijos jau nebeturi. Taigi Aristotelio filosofijoje dominuoja materija ir forma. Mano filosofijoje dominuoja ekonominiai reiškiniai ir procesai, kurie įvardijami kategorijomis, ir metodai, kurių pagalba ieškoma ryšio tarp kategorijų. Ryšiai yra tipiniai: principai, dėsniai, savybės ir pan.

Panagrinėkime I. Kanto (Kantas I., 1982) pažiūras pažinimo teorijos klausimais. Pažinimo, arba gnoseologinių, problemų laikymas pagrindiniais filosofijos klausimais yra būdingas tokiems iškiliems anglosaksų filosofinės minties atstovams kaip Dekaro įgimtų idėjų teoriją atmetęs Dž. Lokas (Nekrašas E., 2006), imaterialistas (kūniškąją substanciją neigiantis) Dž. Berklis ar D. Hiumas, kurio argumentai, neigiantys gamtos mokslų išvadų būtinumą, padarė Kantui didelę įtaką. Nors Hiumo argumentai ir nepakeitė Kanto nuomonės dėl dėsnių, kuriuos teikia moklas, tikrumo, tačiau jis suvokė, kad tuo tikrumu tikėti neužtenka, - filosofui reikia jį pagrįsti, įrodyti (Filosofijos pamatai, 2006). Taigi I. Kantas nekelia klausimo, ar apskritai galima pažinti pasaulį, o mėgina suprasti kaip, kokiu būdu galima pažinti daiktus, pasitelkus sąvokas ir vaizdinius. Žmogus turi tik sąvokas ir vaizdinius, o pagal juos sprendžia apie daiktus. Kaip galima pereiti nuo sąvokų ir vaizdinių prie daiktų, nuo subjekto prie objekto? Šios problemos tyrimus I. Kantas vadino trancendentaliniais (lot. k. - pereiti, peržengti). Jie turėjo paaiškinti, kas yra tie sprendiniai, kuriuos žmogus formuluoja, tačiau kurie išeina už žmogaus ribų, nes žmogus juos taiko daiktams.

Pasitelkęs savo kritinę filosofiją, I. Kantas siekė išspręsti dar Renesanso epochoje užgimusį racionalizmo ir empirizmo ginčą. Racionalistai teigė, kad tikrovės pažinimas kyla iš grynųjų sąvokų, o empirikai - kad jis kyla iš patyrimo. Nei pirmųjų, nei antrųjų argumentavimas I. Kanto nepatenkino: racionalistai labai sumenkino juslinio patyrimo vaidmenį, o empirikai nepajėgė įrodyti mokslo tiesų būtinumo ir visuotinumo (juk joks faktas iš esmės negali panaikinti jam priešingo fakto galimybės), o kai kurie iš jų priėjo iki skepticizmo, neigdami galimybę įrodyti objektyvaus pasaulio egzistavimą. Pavyzdžiui, D. Hiumas siekė parodyti, kad galima paneigti ne tik kūniškosios, kaip tai padarė Berklis, bet ir dvasiškosios substancijos egzistavimą (Nekrašas E., 2006). Bet Kantas nebuvo linkęs abejoti pasaulio tikrumu ir norėjo išsiaiškinti, ar galimas ir kiek galimas bei kaip galimas daiktų pažinimas, turintis visuotinę reikšmę, operuojantis aukšto abstrakcijos laipsnio kategorijomis. Kad toks pažinimas tikrai galimas, tai, I. Kanto nuomone, liudija visuotinai pripažintas grynasis (teorinis) gamtos mokslas ir matematika. Kas kita filosofija: joje nėra visuotinai pripažintų teisingų teiginių - vienos mokyklos aiškina vienaip, kitos - kitaip. Filosofijos, kaip mokslo, galimybės klausimas ir yra tikroji I. Kanto problema. Norint ją išspręsti, reikia surasti pažinimo pradus, t. y. atsakyti į klausimą, kaip galimas pažinimas grynuoju protu. Į jį atsakius, bus galima išspręsti tris problemas: kaip galima grynoji matematika, kaip galimas grynasis (teorinis) gamtos mokslas, kaip galima filosofija.

Čia galima pridurti ir ketvirtąjį klausimą: kaip galima teorinė ekonomika?

Kad tiriamų problemų pobūdis būtų aiškus ir dalykiškas, I. Kantas visus sprendinius skirsto į: 1) empirinius arba aposteriorinius; jie kilę iš patyrimo, jų požymiai - atsitiktinumas ir dalinimas; 2) apriorinius - nepriklausomus nuo patyrimo, jų šaltinis tik protas, jų požymiai - būtinumas ir visuotinumas. Taigi būtiną ir visuotinę reikšmę turintys mokslo (taip pat ir ekonomikos) teiginiai - aksiomos, postulatai, dėsniai, principai - esą nepriklausomi nuo patyrimo.

Kitu atžvilgiu I. Kantas sprendinius skirsto į analitinius ir sintetinius. Analitiniai yra tokie sprendiniai, kurių predikatas jau slypi subjekto sąvokoje, jį tik atskleisdamas, analizuodamas. Antai sprendiniu (nuostata) “Visi kūnai tįsūs” nė kiek neišplečiama kūno sąvoka, nes tįsumas šioje sąvokoje glūdi jau iki sprendinio; taigi šis sprendinys analitinis. Tuo tarpu nuostatoje “Visi kūnai turi svorį” predikatas yra kažkas visai kita negu tai, kas mąstoma pačia kūno apskritai sąvoka. Pasak I. Kanto, tokio predikato prijungimas teikia sintetinį sprendinį (nuostatą).

Yra trys nuostatų rūšys: 1) apriorinės analitinės nuostatos - visos analitinės nuostatos yra apriorinės; 2) aposteriorinės sintetinės nuostatos - jose subjekto ir predikato ryšys nustatomas patyrimu; 3) apriorinės sintetinės nuostatos - jose subjekto ir predikato ryšys nepriklauso nuo patyrimo, jis aukštesnis už patyrimą. I. Kantas teigia, kad pažinimo branduolį sudaro apriorinės sintetinės nuostatos, nes jos išreiškia būtinumą ir visuotinumą.

Empirikai nepripažino apriorinių sintetinių nuostatų. D. Hiumas (Nekrašas E., 2006) manė, kad yra tik dviejų rūšių teiginiai - apie idėjų, arba sąvokų, santykius ir apie faktus. Taikant Kanto terminologiją, tai

20

būtų galima pavadinti apriorinėmis analitinėmis ir aposteriorinėmis sintetinėmis nuostatomis. Tačiau I. Kantas sako, jog matematika ir gamtos mokslai jį įtikino, kad apriorinės sintetinės nuostatos egzistuoja (pavyzdžiui, “7 + 5 = 12”, “Tiesė yra trumpiausia linija tarp dviejų taškų”), kad jų yra visuose moksluose. I. Kantas klausia: kaip, kodėl gali būti apriorinių sintetinių nuostatų matematikoje ir gamtos moksluose? Jo nuomone tai yra filosofinė problema. Taigi I. Kanto filosofinių tyrimų atramos taškas buvo faktas, kad egzistuoja mokslas. I. Kantas remiasi faktais, o ne postulatais. Jis ėmėsi uždavinio išaiškinti mokslo nuostatų prigimtį, siekdamas suteikti mokslams filosofinį pagrindą. Jis proto produktų analizės pagrindu tyrė objektyvų faktą - mokslą.

I. Kantas skiria du teorinio pažinimo lygmenis - intelektą ir protą. Intelektas - tai sugebėjimas kurti sąvokas, remiantis patyrimo teikiama medžiaga. Protas - tai vienų nuostatų išvedimas iš kitų, nesiremiant patyrimu, tai samprotavimai grynojo proto srityje. Esminė I. Kanto mintis, kad sąvokos yra patyrimo sąlyga. Apriorinės pažinimo formos: erdvė, laikas, substancija, priežastis, egzistavimas ir pan. - tai savotiškas tinklelis, lyg žmogaus mąstymo programa, pagal kurią sutvarkomi patyrimo duomenys. Iš anksto esančios pažįstančiame subjekte ir lemiančios pažinimą apriorinės pažinimo formos nuo subjekto nepriklauso - jos vienodos visų žmonių, nesusijusios su individualiais skirtumais, tad šia prasme jos - objektyvios.

R. Dekartas (R. Dekartas, 1990) ir G. Leibnicas (Anzenbacher A., 1992) tvirtino, kad giliausias pažinimas pasiekiamas ne patyrimu, bet intelektine intuicija, protui betarpiškai įžvelgiant tiesą. Apriorizmą priskyręs juslumui, I. Kantas apie erdvę ir laiką kalba kaip apie juslinius stebinius arba, kitaip tariant, juslines intuicijas, įžvalgas. Nė neabejotina, kad intuicijai tenka pirmojo ir nepamainomo žmogiškojo pažinimo šaltinio statusas. Štai ką apie ją teigė K. R. Poperis: „Intuityvusis žinojimas yra pirminis visų mokslų šaltinis, nes juo pagaunamos pirminės visų įrodymų (demonstracijų) pamatinės prielaidos“ (Popper K .R., 1998).

Vis dėlto reikia pripažinti, kad Kanto apriorizmas, sukėlęs „kopernikišką perversmą filosofijoje“ XIX a. pradžioje, yra kritikuotinas iš šiuolaikinio mokslo pozicijų. Nors pagal Kantą tiek matematikos, tiek gamtos mokslų sprendiniai yra sintetiniai aprioriniai, įrodžius neeuklidinių geometrijų neprieštaringumą, teko atsisakyti požiūrio į geometriją kaip į sintetinę teoriją. Vėliau buvo suduotas smūgis ir Kanto gamtos filosofijos pagrindams: A. Einšteino reliatyvumo teorija privertė atmesti erdvę ir laiką kaip apriorines kategorijas, o statistinės fizikos ir kvantinės mechanikos triumfas sukėlė nemažų abejonių dėl priežastingumo principo. Dalis mąstytojų padarė išvadą, jog matematikos teiginiai yra aprioriniai, bet ne sintetiniai, o gamtotyros teiginiai – sintetiniai, bet ne aprioriniai. O tai yra jau minėta Hiumo pozicija (E. Nekrašas, 2006).

Teorinės gamtos mokslo galimybės klausimas sprendžiamas transcendentinėje analitikoje - fizinių objektų pažinimo loginių pagrindų teorijoje. I. Kantas teigia, kad juslinius duomenis apie fizinius objektus intelektas apdoroja pagal logines kategorijas: kiekybės (vienumas, daugis, visybė), kokybės (realumas, neigimas, apribojimas), santykio (savybingumas, priežastingumas, bendravimas), modalumo (galimybė, egzistavimas, būtinumas). Erdvė ir laikas jungiasi su šiomis kategorijomis, susidaro trancendentinė apriorinė schema, kuri ir sukuria žinias apie patyrimo objektus - jų priežastingumą, dėsningumą, būtinumą, galimybę ir t. t. Gaunamos apriorinės sintetinės nuostatos.

Tokia I. Kanto koncepcija, skirta sąvokų ryšių modeliavimui. Mano koncepcijoje yra kategorijų sąrašas, modeliavimo metodų sąrašas ir galimi nuostatų tipai. Tai paprastesnė, negu I. Kanto schema.

Transcendentinė analitika - pirmoji dalis transcendentinės logikos, kurią I. Kantas skiria nuo formaliosios, arba bendrosios logikos. Pastarosios principus laikydamas aprioriniais, t. y. turinčiais būtiną ir visuotinę reikšmę, I. Kantas mano, kad formaliosios logikos nepakanka paaiškinti pažinimo kilmės klausimams. Ji abstrahuojasi ir nuo pažinimo turinio, ir nuo jo kilmės. Tuo tarpu transcendentinė logika turinti būti mokslas, kuris apibrėžtų protu pagrįstų žinių, t. y. žinių, dėl kurių objektai mąstomi visiškai aprioriškai, kilmę, apimtį ir objektyvią reikšmę. Tai dialektinės logikos idėja.

I. Kantas teigia, kad transcendentinė analitika suskaido į sudedamąsias dalis apriorinį intelektinį pažinimą. Sąvokų analitikoje nustatomos visos apriorinės intelekto formos arba kategorijos, o šių sąvokų dedukcijos tikslas - paaiškinti, kaip tos apriorinės intelekto formos taikomos pažinime. Tai - sudėtinga problema. Pagrindinių teiginių analitika toliau sprendžia šią problemą, aiškindama, kaip kategorijos

21

taikomos apdoroti patyrimo duomenims ir sudaryti nuostatoms. Čia I. Kantas rodo sudėtingas šio taikymo schemas ir kartoja, kad šios schemos taikomos tik reiškiniams.

Mano schemoje žmogus (natūralus intelektas) nesunkiai modeliuoja nuostatas. Sunkiau tam panaudoti kompiuterį. Tačiau žmogaus ir kompiuterio (natūralaus ir dirbtinio intelekto) sąveika duoda neblogus rezultatus.

Pažinimo kategorijas traktuodamas apriorizmo požiūriu, I. Kantas išsakė labai gerai žinomą mokslo metodologijos principą: moksliniame pažinime visuomet egzistuoja kategorinė mąstymo struktūra, lemianti patį pažinimą, t. y. mokslinį pažinimą lemia ne tik patyrimo duomenys, bet ir pradinės teorijų sąvokos bei principai, kurie suteikia galimybę paaiškinti patyrimo duomenis. Antai logikoje dvireikšmiškumo principas numato dvi teiginių reikšmes: “teisinga” ir “klaidinga”. Dvireikšmiškumo principas yra postulatas, išreiškiantis tokį apriorinį požiūrį: bet kurio teiginio teisingumą ir klaidingumą galima atpažinti absoliučia prasme, nepriklausomai nuo pažinimo galimybių. Teorijos pradinės sąvokos ir principai yra ne tik teorijos kūrimo metodologinės prielaidos, bet ir būtini konstruktyvūs pažinimo elementai, išreiškiantys pradinį požiūrį į pasaulį.

Nuo pradinių teorijos principų priklauso pačios teorijos likimas, pradinių teorijos sąvokų apibrėžimai iš dalies lemia patį teorijos turinį.

Nekelia abejonių I. Kanto tirta reali analitiškumo ir sintetiškumo problematika. Ji siejama su pastangomis nustatyti dviejų rūšių tiesas. Vienas iš jų dar G. Leibnicas (Лейбниц Г., 1982-1984) vadino proto, loginėmis tiesomis, o antrąsias - fakto tiesomis. Pirmosios gaunamos perdirbant pačioje žinių sistemoje esančią informaciją, arba, kaip dar sakoma, jų teisingumas nustatomas esamos kalbos sistemos semantinėmis taisyklėmis. Antrosios tiesos atrandamos įgyjant informaciją, kuri išeina už esamos žinių sistemos ribų. Šios srities jo mintys plačiausiai išsakytos veikale „Nauji žmogaus proto tyrimai" (parašytas 1704 m., išleistas 1765 m.). Logika, svarbiausias minties įrankis, turi sudėtingas sąvokas suskaidyti į paprastas, iš kurių jos, sudėtingos sąvokos, susideda. Matematiniais ženklais reiškiami dydžiai ir jų santykiai, o bendrojoje rašytinėje kalboje išaiškintos elementarios sąvokos gali būti sutapatintos su „žmogaus minties abėcėle". Šios abėcėlės elementų kombinacija gali išreikšti viską, ko reikia mokslinei loginei analizei. Leibnicas pasiūlė specialas kombinatorikos taisykles, kuriomis sudėtingos sąvokos būtų nuosekliai išvedamos iš pačių paprasčiausių arba atvirkščiai-paprasčiausios sąvokos nuosekliai jungiamos, kol susidaro bendra sąvoka. Šiuo principu buvo pagrįstos visos Leibnico loginės-filosofinės kalbos žodynas. „Žmogaus minties abėcėlės" elementų ryšį turi išreikšti gramatika. Kaip ir „abėcėlė", gramatika turi apimti viską, t. y. išreikšti visas gramatines reikšmes ir jų atspalvius, taip pat unikalius (turimi galvoje tokie, kurie etninėje kalboje nereiškiami, bet logiškai galimi). Tuo tarpu gramatika, remdamasi griežtais loginiais principais, turi būti laisva nuo gyvųjų kalbų nelygumų, vingių. Priešingu atveju ji negali tapti proto priemone, naujų tiesų atradimo priemone (A. Duličenko, 2003).

I. Kantą kritikavo didis kategorijų specialistas G. Hegelis (Гегель Г., 1970-1972). Kadangi pagal Hėgelį sistema yra ne tiek iš šalies primesta forma, kiek vidinė orientacija į visumą, ši koncepcija tiesiogiai neigia Kanto dualizmus (pvz., „daikto savaime“ ir „reiškinio“, „tikėjimo ir žinojimo“).

Apriorizmo koncepciją iš Kanto perėmė ir savaip interpretavo fenomenologai. Jie aiškino ne tik fenomenus, bet ir jų tarpusavio santykius, juos valdančius dėsnius. Tie dėsniai, kaip ir patys fenomenai suvokiami intuityviai, nesigriebiant indukcijos, taigi ne empiriškai, o aprioriškai. Beje, fenomenologai kėlė klausimą, kas iš tikrųjų mums yra betarpiška ir akivaizdi duotybė? Kantininkų požiūriu tai tik jusliniai įspūdžiai, o fenomenologai teigė, kad jusliniame suvokime betarpiška duotybė yra ne įspūdžiai, bet daiktai, o kituose pažinimo aktuose – kitokių rūšių objektai. Priėmus tokią poziciją, peršasi išvada, jog „duotų objektų“ yra kur kas daugiau. Tai vienas savičiausių fenomenologinės filosofijos aspektų (Tatarkewicz, 2003).

Reziumuojant aukščiau išdėstytas mintis, būtina pažymėti štai ką. Ekonomikos kalba privalo adekvačiai atspindėti tikrovę. Nuostatos turi būti prasmingos ir teisingos. Tai yra problemiška, bet siekti šito tikslo būtina. Tikslo siekiama naudojantis atitinkamais metodais.

Ekonomika gali pateikti begalę teiginių. Problemiška atskirti svarbiausius.

Problemiška pasirinkti koncepciją ekonomikos sąvokų sistemoms modeliuoti. Juk Aristotelio ir I. Kanto koncepcijos skirtingos. Egzistuoja daug tarpinių variantų. Nuo II iki XIII a. buvo sukurti 4 kalbų

22

projektai, XVIIIa. - 50, XIX a. - 246, o XX a. (iki 1973 m.) - 560,18 sukurti nenustatytu laiku. Iš viso 917 kalbų projektų. Prie jų reikėtų pridėti daugiau kaip 50 tarptautinės kalbos projektų, kurie įvairiose šalyse pasirodė nuo 1974 m. iki XXI a. Pradžios, (A. Duličenko, 2003).

1.3. Kompiuterio panaudojimo filosofija Ar kompiuteris gali modeliuoti sąvokų ryšius taip pat kaip ir žmogus?

XVIII amžiuje susiformavo ypač radikali materializmo forma – mechanistinis ir biologinis materializmas. Visų pirma jis kilo Prancūzijoje, kurios vaidmuo to meto Europos kultūrinėje raidoje buvo dominuojantis. P. Holbachas (Anzebacher A., 1992) - mechanicizmo ir determinizmo pradininkas. Jis rašė, kad savyje ir visur gamtoje mes patiriame vien materiją ir iš to galime daryti išvadą, kad materija gali jausti ir mąstyti,(A.Duličenko, 2003). Loginė-filosofinė kalba pirmiausia mąstymo, o tik paskui bendravimo, įrankis, kuriama a priori, t. y. neatsižvelgiant į realią žmonių kalbinę patirtį. Ši kryptis ir požiūris į kalbos sandarą viešpatavo per XVII ir XVIII a., prie jo grįždavo XIX a. interlingvistai, grįžta ir mūsų dienomis. Matome, kad Visatoje viskas vyksta pagal materijos mechanistinius dėsnius, ypatybes, sąryšius ir modifikacijas, ir negali būti jokio kito reiškinių aiškinimo, kaip tas, kurį teikia gamta. Mes suvokiame tik tą vienintelį pasaulį, kuriame viskas yra grandine susiję, kuriame bet kokią veiklą lemia žinoma ar nežinoma gamtinė priežastis ir ši sąveika vyksta pagal būtinus dėsnius. Gamtos istorija, fizika, matematika, chemija, moralė ir politika privalo apsiriboti tuo, ką gamta yra davusi tiesai atskleisti, būtent mūsų jusliniu patyrimu, kaip vieninteliu įrankiu.

Visatoje, pasak Holbacho, nėra nieko antgamtiška. Egzistuoja griežti priežastiniai ryšiai, dėsningumas ir būtinumas, eliminuojantis bet kokį atsitiktinumą.

Mąstymas bei suvokimas yra tiktai smegenų funkcijos. Nuo jų išsivystymo priklauso visa psichika (A.Duličenko, 2003). Mąstymui reikia kitokios kalbos - kalbos, kurioje per taisykles, pagrįstas griežtais loginiais principais, nuosekliai ir sistemingai atsispindėtų realus pasaulis ir daiktų santykiai. XVII-XVIII a. filosofai tokią kalbą įsivaizdavo kaip žmonių visuomenės evoliucijos išraišką. Prancūzų mąstytojas Žiuljenas Lametri rašė, kad egzistuoja tik kūniška substancija (Nekrašas E., 2006). Savaime aišku, iš to išplaukia, jog gyvybės reiškinių priežastys yra vien kūniško pobūdžio. Pojūtis yra materijos funkcija. Žmogus yra mašina, dargi „mašina, pati užsukanti savo spyruokles”. Filosofas teigia: „...siela tėra tuščias žodis, neturintis jokios prasmės, protingas žmogus jį gali vartoti tik norėdamas pažymėti mąstančiąją mūsų organizmo dalį. Gyvi kūnai, tarus, kad jiems būdingas menkiausias judėjimo pradas, turi visa, ko jiems reikia, kad galėtų judėti, justi, mąstyti, apgailestauti, - žodžiu, reikštis tiek fiziniame, tiek nuo jo priklausančiame doroviniame pasaulyje“ (Nekrašas E., 2006). Psichinės situacijos yra priklausomos nuo fiziologinių ir patologinių procesų. Sielos gyvenimo intensyvumas priklauso nuo smegenų apimties. Žmogus yra “viena kitą užvedančių spyruoklių junginys”, organiška mašina. (A.Duličenko 2003m.) Gotfrydui Vilhelmui Leibnicui (1646-1716). Šios srities jo mintys plačiausiai išsakytos veikale „Nauji žmogaus proto tyrimai" (parašytas 1704 m., išleistas 1765 m.). Logika, svarbiausias minties įrankis, turi sudėtingas sąvokas suskaidyti į paprastas, iš kurių jos, sudėtingos sąvokos, susideda. Matematiniais ženklais reiškiami dydžiai ir jų santykiai, o bendrojoje rašytinėje kalboje išaiškintos elementarios sąvokos gali būti sutapatintos su „žmogaus minties abėcėle".

Mechanistiškai suprantant pasaulį nebematoma skirtumo tarp natūralaus ir dirbtinio judėjimo, tarp fizikos ir mechanikos, gamtos reiškinius stengiamasi aprėpti matematinėmis formulėmis. Eksperimentavimas verčia fenomenus traktuoti kaip izoliuotus vienus nuo kitų, aktyvūs sąryšiai kiek galima supaprastinami, kad būtų aiškesni, o atrasti dėsniai tikrinami praktikoje. Gamta tyrinėjama norint ją įvaldyti ir paversti techniškai pakartojama pagalbine priemone. Tai iliustruoja klonavimas.

Empiriškai kuriamas mokslas tampa žinojimu, o šis iš karto gali virsti gana sėkminga praktika. Gamtos dėsniai, virtę žmogaus veiklos taisyklėmis, perkeliami į gamtos reiškinių valdymo sferą. Gamtos dėsniai būtinai turi būti aprašyti matematikos kalba, o duomenys patvirtinti eksperimentais. Žmogaus kūnas suvokiamas kaip mašina ir gerokai viršijanti jo, kaip konstruktoriaus kūrybines galimybes. “Jokiu būdu tai neatrodys keistas ar neįtikėtinas dalykas žmogui, kuris žino kiek daug žmonių išradingumas yra pagaminęs automatinių ir kitų judančių mašinų, bet tam būdavo naudojama kur kas mažiau detalių, palyginti su daugybe kaulų, raumenų, nervų, arterijų, venų ir kitų sudedamųjų dalių, kurias matome bet kurio gyvūno kūne. Tad kūną žinovas traktuos kaip mašiną, gerai sukonstruotą ir našią mašiną” (Dekartas R., 1990). I. Niutonas (Anzenbacher A., 1992) matematinėmis formulėmis apibūdino tokius skirtingus fenomenus kaip

23

mechanika, planetų judėjimas, jūros potvyniai ir atoslūgiai. P. Laplasas (Anzenbacher A., 1992) sukūrė teoriją, kuri paaiškina ne tik esamų dangaus kūnų konfigūraciją bei judėjimą, bet ir jų kilmę bei evoliuciją.

Akcentuotina kibernetinė klausimų sprendimo metodika. Ji pabrėžia į sistemą besiorientuojantį, tinklinį, visumą apimti siekiantį (holistinį) mąstymą. Sistema, reguliavimo kontūras, negatyvus ir pozityvus grįžtamasis ryšys, stimuliavimas ir slopinimas, ribinės reikšmės, dinaminė pusiausvyra - tai tik kai kurios svarbesnės šiam mąstymui būdingos sąvokos. Norint ką nors efektyviai nuveikti, kai problema yra svarbi visiems, šiandien jos negalima laikyti vien gamtos mokslo dalyku, ji turi būti bendrai visų sprendžiama (A.Duličenko, 2003). G. V. Leibnico semiotinis modeliavimas etninių kalbų pagrindu vėliau turėjo įtakos kibernetikos plėtrai, vadinamųjų formalizuotų kalbų (kuriamų apskaičiavimais), pagrįstų dabartine matematine logika. Negana to, teorinis Leibnico principas gerokai užbėgo už akių dabar labai sparčiai kuriamoms universalioms kalboms, kompiuteriniam vertimui. Labai aktyvus šios krypties autorius yra F. Vesteris (Filosofijos istorijos chrestomatija, 1987), jo paties žodžiais tariant, atsidėjęs “biokibernetiniam mąstymui”. Toks mąstymas yra natūralaus ir dirbtinio intelekto sąveika. Ši sąveika pasireiškia ne tik kalbos žaidimuose, bet ir kituose žaidimuose, sakysim, žaidime šachmatais.

Šiandien šachmatais žaidžia žymiai daugiau žmonių, negu, sakysim prieš 10 metų. Priežastis - mokslinės-techninės pažangos plėtotė: žmogui tampa reikalingos šachmatininko savybės. Žmogus kuria savo pagalbininką - dirbtinį intelektą. Čia susikryžiuoja lingvistikos, logikos, filosofijos, psichologijos, sociologijos, matematikos, kompiuterijos mokslų pasiekimai. Šiuolaikinei mokslinei-techninei pažangai pirmiausia būdinga ne tik aukštas darbo našumas, bet ir plati žmogaus protinės veiklos mechanizacija bei automatizacija (A.Duličenko, 2003). Lincbachas tikėjo didelėmis žmogaus proto galimybėmis. „Proto uždavinys, - rašė jis, - įveikti pasaulio sudėtingumą, aprėpti jį paprastais elementariais teiginiais, viską, kas egzistuoja, nusakyti viena paprasta mintimi..." Žmogaus protinės veiklos algoritmizacija reikalauja naujų matematikos krypčių, ypač matematinio modeliavimo ir matematinės logikos vystymo (A.Duličenko, 2003). Taigi Lincbacho filosofinė kalba buvo laikoma ne tik bendravimo, ryšių užmezgimo, bet ir žinių įgijimo bei mokslinės minties įrankiu. Protinės veiklos algoritmizacija būtina ir dėl vykdomų techninių-ekonominių priemonių didžiulio mąsto. Aviakonstruktoriaus O. K. Antonovo nuomone, taupyti skaičiavimuose, įvertinančiuose milžiniškus techninius-ekonominius pertvarkymus yra tas pats, kaip taupyti laiką, skirtą prisitaikymui šaudant.

Dirbtinis intelektas mokomas formuoti sąvokas, tikslus, paruošti sprendimus, skaičiuoti, kurti, įrodyti teoremas, versti iš vienos kalbos į kitą ir pan. Be to, dirbtinis intelektas mokomas spręsti žaidimų uždavinius. Pažymėtini pasiekimai, sudarant programas šaškių, domino, kortų žaidimams. Žinomi įdomūs eksperimentai programuojant sudėtingus žaidimus: šachmatų, bridžo ir netgi šaškių go. (Šaškių go istorija trigubai senesnė, negu šachmatų. Pasaulio šachmatų čempionas E. Laskeris nelaikė šachmatų absoliučiai geriausiu ir vieninteliu aukšto lygio žaidimu ir pranašavo ateitį šaškėms go. Galimų go variantų tokia daugybė, kad net tobuliausi šiuolaikinai kompiuteriai neprilygsta vidutiniam goistui, ko negalima pasakyti apie šachmatus.) Bendrai, dirbtinis intelektas prie žaidimų stalo kol kas pralaimi, savo natūraliam partneriui. Nėra automato, kuris visiškai pakeistų žmogų. Nors prieš kurį laiką kompiuteris laimėjo mačą prieš G. Kasparovą. Į kompiuterio programą buvo įvesti rizikos elementai.

Kuo gi žmogus pranašesnis už automatą? Kuriose srityse automatas stipresnis?

Žmogus sugeba geriau aptikti silpnus garso ir šviesos signalus. Jis geriau suvokia, interpretuoja, organizuoja įvairaus modalumo signalinius vaizdus, sugeba geriau atlikti lanksčias valdymo operacijas. Ši savybė jam leidžia, pavyzdžiui, parinkti geresnį ėjimą susidariusioje šachmatų lentoje situacijoje, negu kompiuteris, nors žinoma, kad šachmatų lentoje bendras galimų situacijų skaičius yra 10 laipsnyje 120. Tai daugiau, negu metagalaktikoje yra elektronų. M. Kraičiko skaičiavimais, jei visi žemės rutulio gyventojai ištisą parą žaistų šachmatais ir kas sekundę darytų po vieną ėjimą, tai visus šachmatų partijų variantus sužaistų ne anksčiau, kaip po 10 laipsnyje 1000 šimtmečių.

Reiškia, žmogus duoda netikslų atsakymą į klausimą, koks ėjimas konkrečioje situacijoje yra geriausias, o kompiuteris duoda dar netikslesnį atsakymą. Priešinga situacija susidaro vis labiau tobulinant kompiuterines šachmatų programas.

Žmogus geriau negu kompiuteris sugeba ilgą laiką išsaugoti didelį kiekį įvairiausios informacijos ir reikiamu metu panaudoti būtiną informaciją.

24

A. Cikvašvilis, gyvenantis vakarų Gruzijoje, laisvai mintyse manipuliuoja daugiaženkliais skaičiais. Jo “skaičiavimo mechanizmas” nežino nuovargio ir klaidų. Bičiuliai jam pateikė užduotį - apskaičiuoti, kiek žodžių pasakys diktorius, komentuojantis futbolo rungtynių tarp Maskvos “Spartako” ir Tbilisio “Dinamo” antrąjį kėlinį. Patikrinimui įjungė magnetofoną. Atsakymas buvo gautas, kai tik diktorius ištarė paskutinį žodį: 17427 raidės ir 1835 žodžiai. Patikrinimui buvo sugaištos 5 valandos. Atsakymas buvo teisingas.

Kompiuteriai tokių sąlygų įvykdyti kol kas negali.

Žmogus geriau už savo dirbtinį pagalbininką sugeba induktyviai (deduktyviai) samprotauti, analizuoti ir sintezuoti informaciją, išmokti keisti rodiklius, formuoti sąvokas ir ruošti metodus. Reikėtų pastebėti, kad ten, kur karaliauja empirija, veikia indukcinis metodas, t.y. faktinės medžiagos apibendrinimas. Šis metodas yra netinkamas mašininiam „mąstymui“, nes net pačios galingiausios žmogaus sukurtos skaičiavimo mašinos negali atlikti „alogiško šuolio“ nuo faktų visumos iki apibendrinimo. Problema slypi tame, kad formali matematinė logika negali pateisinti perėjimo nuo teiginio „stebėti A turi savybę B“ prie „Visi A turi savybę B“. Todėl mašina gali viso labo apdoroti gaunamą gausybę faktų tik pagal iš anksto nustatytas dedukcinio pobūdžio taisykles. Taip uždavinius sprendžia ekspertinės sistemos.

Žmogus nuo protingų mašinų skiriasi tuo, kad gali įžvelgti racionalų grūdą prieštaravimų aibėje. Svarbi natūralaus intelekto savybė yra intuicija. Tai betarpiškas reiškinių esmės suvokimas, nuojauta. Intuicija ir logika vaidina atskirus vaidmenis: intuicija yra išradingumo instrumentas, o logika, užtikrinanti patikimumą, yra įrodymo instrumentas. Intuicinę reakciją gali sukelti reiškiniai, veikiantys kaip silpni dirgikliai (iš tikrųjų silpni, primiršti ar slopinami stipresnių). Intuicija būdinga mokslinio pažinimo procesui ir meninei pasaulio interpretacijai. Šie procesai ne visada vyksta nuosekliai, logiškai ar būna pagrįsti faktais. Tai kūrybinei vaizduotei artimas pažintinis aktas, kuriame vyksta nesąmoninga jutimiškumo ir loginio mąstymo sintezė. Iracionalistai netgi laiko intuiciją vienintele patikima pažinimo priemone, ypatinga sąmonės savybe, nesusijusia nei su jutiminiu patyrimu, nei su loginiu mąstymu.

Sveikas protas, intuicija, informacija ir patyrimas padeda žmogui visur tikslingai paskirstyti išteklius, koncentruoti juos svarbiausiomis kryptimis, parinkti racionalius variantus, taip pat ir šachmatų lentoje. Intuityviai mąstydamas šachmatininkas randa atsakymą į klausimą, nesuvokdamas to proceso, kurio dėka šis atsakymas buvo gautas. Intuicija dažnai leidžia šachmatininkui “peršokti” bedugnę, skiriančią jo turimus duomenis nuo logiškai iš jų išplaukiančių išvadų. Intuicija padeda spręsti uždavinius, kurių sprendimo metodai visai ar dalinai nežinomi.

Beje, žmogui yra būdingas kritinis mąstymas. Juk logika yra tik įrankis, padedantis tinkamai sutvarkyti mintis, išvengti painiavos ir neaiškumų. Pateikdama tam tikrus faktų vertinimo principus, ji vis dėlto negali nurodyti, kurį požiūrį žmogus turėtų patvirtinti, kokiai iš diskutuojamų pozicijų pritarti. Iš esmės juk ne ji lemia alternatyvų pasirinkimą. Todėl žmogiškasis kritinis mąstymas, padedantis spręsti tiek kasdieniame gyvenime, tiek ir netipiškose situacijose kylančias problemas, apima ne tik loginį argumentavimą (formaliąją logiką), bet ir gebėjimą, mokėjimą ir įgūdžius analizuoti, sintetinti ir vertinti įvairiais būdais gaunamą informaciją. Toks mąstymas reiškiasi ne tik teiginių, bet ir suvokiamų įvykių , poelgių bei savo patirties tyrinėjimu ir vertinimu (E. Rimkutė, 2007).

Natūralus intelektas stengiasi suprasti pats save, samprotauti apie save. Nėra kito tokio objekto, kuris būtų taip įvairiai ir prieštaringai suprantamas ir vertinamas, kaip intelektas, norintis suprasti pats save. Tai sudėtingiausias iš visų natūralių ir dirbtinių materialiųjų tyrimo objektų. Su intelekto tyrimais susiję idealizmas ir materializmas, metafizika ir dialektika, racionalizmas ir sensualizmas, logika ir pažinimo teorija. Žymūs intelektualinės kultūros atstovai - Aristotelis, Avicena, Tomas Akvinietis, Dekartas, Kantas, Hegelis (Гадамер Х. Г., 1988) ir daugelis kitų - savo kūrybinėje veikloje skyrė daug laiko ir energijos mąstymo instrumentui tirti. Intelekto sfera yra neaprėpiamai plati, komplikuota, įvairi ir prieštaringa. Aukščiau buvo mėginama aptarti natūralaus intelekto specifinius bruožus.

Kyla klausimas, kokie gi dirbtinio intelekto pranašumai prieš žmogų - natūralų intelektą? Automatas sugeba greičiau už žmogų reaguoti į signalą, atlikti pakartotinius stereotipinius veiksmus ir uždavinius. Pavyzdžiui, kai kurie šachmatų kompiuteriai ieško stipriausio tęsinio vienu metu keliose lentose, kiekvienoje iš jų nagrinėdami skirtingą iš galimų tęsinių. Taigi, kompiuteris gali vienu metu

25

vykdyti keletą skirtingų funkcijų. Blico partiją su didmeistriu laimi kompiuteris, nes, sumažinus laiką, skirtą ėjimo apgalvojimui, kompiuterio žaidimo lygis lieka toks pat, o didmeistrio žymiai krinta.

Kompiuteris geriau už žmogų gali glausta forma saugoti specializuotą informaciją ir visiškai atsipalaiduoti nuo nereikalingų duomenų. Dirbtinė atmintis - tai atmintis, su kuria jau šiandien nė viena žmogiškoji negali lygintis. Žmogaus smegenyse yra apie 14 milijardų neuronų. Jei vieną neuroną prilyginsime vienam elektroninės mašinos elementui, tai matysime, kad kompiuteris jau susilygimo su žmogaus smegenimis. Tuo tarpu kompiuteriui nereikalingos asociacijos, artimiausiu metu nenumatomų panaudoti duomenų sandėliai, pasyvios atsargos - mašinoje viskas aktyvu, paruošta momentiniam įjungimui ir darbui. Neatsitiktinai šachmatų partijos pabaigą kompiuteris žaidžia sėkmingiau, negu vidurinę fazę - jo atmintyje sukaupta partijos pabaigų biblioteka. Ypatinga kompiuterių taikymo sritis yra informacinės paieškos sistemos, užtikrinančios mechanizuotą knygų, kriminalinių nusikaltėlių ir pan. paiešką ir leidžiančios likviduoti didžiules kartotekas. Kompiuteriai taip pat atlieka bankų, taupomųjų kasų operacijas. Čia pasireiškia jų greitaeigiškumas, kompaktiškumas, patikimumas.

Kompiuteris žymiai sparčiau už žmogų skaičiuoja.

Reikia pastebėti, kad kompiuteriai turi galimybę dedukciniu būdu pagal iš anksto pateiktas logikos taisykles pagrįsti logikos teiginių teisingumą. Tuo remiasi automatinis teoremų įrodymas, leidžiantis išspręsti uždavinius, su kurių apimtimi žmonės praktiškai nesugebėtų susidoroti. Dar 1957 m. buvo sukurtos tam skirtos programos. Programų autorius – kinų kilmės amerikietis X. Wang‘as. IBM kompiuteriu jis įrodė apie 400 teiginių logikos ir pirmosios eilės logikos su lygybės predikatu dėsnių (S. Norgėla, 2007).

Žinomas praeities matematikas A. Puankare (Anzenbacher A., 1992) tvirtino, kad matematinės šachmatų teorijos nėra ir ji negali būti sukurta. Šiuolaikinių šachmatų automatų kūrėjai bando paneigti šią nuomonę. Naudojami būdai, susiję su žmogaus mąstymo metodų modeliavimu. Šios krypties vyksmas remiasi eksperimentais su žmonėmis, sprendžiančiais tam tikrus uždavinius, t. y. sudaroma informacijos apdorojimo programa. Gauta hipotezė tikrinama: kompiuteris imituoja žmogaus smegenų darbą. Tuo pačiu metu atliekami bandymai sprendžiant naujus uždavinius, kurie lygiagrečiai pateikiami žmogui ir kompiuteriui. Po to palyginamos abiejų sprendėjų informacijos apdorojimo taisyklės. Jei nesutapimai dideli, modelis analizuojamas, išsiaiškinami tyrimo defektai ir pateikiami nauji uždaviniai. Sudaroma nauja programa, kuri aprobuojama kompiuteriu. Tiriama smegenų būklė, priklausomai nuo patenkančios į jas informacijos. Modeliuojama suvokiamoji atmintis ir informacijos gavimo iš jos procesai. Panaudojama atminties savybė įsiminimo metu kurti asociacijas ir jomis remtis atgaminant informaciją. Taip, žingsnis po žingsnio vyksta sudėtingų mąstymo formų ir programų kompiuteriams tobulinimas.

Vertas dėmesio profesoriaus V. Nalimovo (Налимов В., 1974) pasiūlymas “Jei išeities tašku būtų pasirinkta tai, kad mūsų žinojimo ribos priklauso nuo mūsų kalbos ribų, tai net gerai žinomų reiškinių aprašymas nauja kalba gali pagilinti mūsų žinias apie pasaulį”. Šachmatų algoritmai gali būti tobulinami kuriant specialias programavimo kalbas šachmatų (ar kitam) uždaviniui spręsti. Taigi, dirbtinis intelektas nuolat tobulinamas. Manoma, kad ateityje žaidimų (šaškių, šachmatų, go) varžybos tarp žmonių bus gana retas dalykas. Menkas malonumas žaisti, kai priešininkas pučia tabako dūmus į akis, brūžina stalą metaliniu daiktu, varsto skvarbiu žvilgsniu. Tačiau kiekvienas šachmatais žaidžiantis žmogus žinos savo sportinį atskyrį ir stengsis jį paaukštinti žaisdamas su savo kompiuteriu.

1.4. Ekonomikos sąvokų teorijos lingvistiniai aspektai Pasitelkus ekonomikos sąvokų teorijos žinias formaliais metodais galima gauti ekonomikos tekstą.

Ar formalizavimas turi ribas?

Pakopiška ekonomikos kategorijų sistema yra struktūra. Kaip ji susijusi su struktūralizmu, semiotika, generatyvine gramatika?

Ar ekonomikos sąvokų sistemos modeliavimas yra dirbtinės ekonomikos kalbos kūrimas? Ar šiam tikslui vartotini tarptautiniai terminai? Kaip ekonomikos nuostatų modeliavimui gali pasitarnauti matematinė lingvistika, kompiuterinė lingvistika? Kaip formalizuoti tekstų supratimą? Kaip ekonomikos nuostatas modeliuoja kiti autoriai?

Pabandykime atsakyti į šiuos klausimus.

26

Formalizavimo ribos. Formalizavimo sąvoka pirmiausia susiformavo matematikoje, čia ji ir yra plačiausiai taikoma. Formalizavimas yra metodas, kurį taikant kuriami nauji modeliai. Formalizavimas yra struktūralizmo dalis. Struktūralizmas – tai pirmiausia visuma specialių mokslinių tyrimų įvairiose socialinio ir humanitarinio pažinimo srityse, kurių pagrindu čia keliamos ir gvildenamos atitinkamos bendros problemos. Struktūrą struktūralistai supranta kaip santykių tarp jos elementų visumą, kai tie santykiai ne tik nepriklauso nuo elementų kokybinių apibūdinimų, bet patys nulemia pastarųjų savybes. Taip išskirta struktūra laikoma formalizacijai pasiduodančių transformacijų sistema, išsaugant struktūros transformacijoms invariantinį jos branduolį. Pažinimo formalizavimo bei matematizavimo nuostata iš esmės yra pažangi ir neišvengiama šiuolaikiniame mokslo išsivystymo etape. 1910 m. pasirodžiusiame ir istorinę svarbą įgijusiame vadovėlyje „Principia Mathematica“, skirtame matematinei logikai ir jos taikymui matematikoje (autoriai B. Russel‘as ir A. Whitehead‘as), skamba tokie žodžiai: „Tas faktas, jog visa matematika yra ne kas kita kaip simbolinė logika – didžiausias mūsų amžiaus atradimas“ (S. Norgėla, 2007).

Iš tiesų, neabejotina formalizavimo reikšmė struktūrinei lingvistikai, kur, nepaisant jos priešininkų kritinių prognozių, formalus metodas yra sėkmingai taikomas net ir turininiams tyrimams. Matematinės struktūros gali būti tikslus ir patogus “karkasas” ar analizės įrankis humanitarinių ir socialinių mokslų srityse. Tačiau matematinių struktūrų jokiu būdu negalima mechaniškai perkelti į šias disciplinas, pvz., į ekonomiką, norint gauti teisingus, moksliškai pagrįstus rezultatus, prieš tai reikia matematinės redukcijos metodu peržiūrėti tų disciplinų tyrimo objektus bei jų charakteristikas.

Net matematikos mokslo visiškas formalizavimas pasirodė neįmanomas. N. Bourbaki (ne asmens vardas, o matematikų kolektyvo pseudonimas) savo struktūrų teorijoje atkreipė dėmesį į esminį formalizavimo metodo ribotumą, kuris remiasi žinoma žymaus austrų matematiko K. Godelio (Godel) teorema (Gumauskaitė V., 1997). Jis įrodė teoremą apie sudėtingų sistemų visiško formalizavimo negalimumą. Kaip pavyzdį galima pateikti, jog mokslininkai, krititikuojantys kompiuterio intelekto galimumą, pasiremia jos (Godelio teorijos) interpretacija, pagal kurią tokios sudėtingos sistemos kaip žmogaus intelektas negalima visiškai formalizuoti, todėl ne visai intelekto veiklai gali būti sudaromi algoritmai. Iš to seka, kad kompiuteris gali spręsti ne visus intelekto uždavinius. Tai reiškia, kad jis negali būti lyginamas su žmogaus intelektu. Vadinasi, pati matematika įrodo, kad visiškas bet kokių mokslinių teorijų bei metodų formalizavimas iš principo nėra galimas.

Empirinių, neformalių mokslų (gamtos, humanitarinių, socialinų) matematinio formalizavimo programoje, kuri tapo metodologine nuostata, ypač svarbi problema – formalizavimo galimybių ir ribų nustatymas. Šis klausimas siejasi ir su struktūrinės bei sisteminės analizės santykiu.

Matematiniu požiūriu yra ne tik leistina, bet ir būtina priimti prielaidą, kad pirminės matematinės sąvokos pažymi neapibrėžtos prigimties objektus – svarbus tik santykių, išreikštų aksiomomis patenkinimas. Tačiau mokslininkas, dirbantis empirinių mokslų srityje, analizuoja konkrečios prigimties sistemas ir santykius. Jis gali abstrahuotis nuo tyrimo objektų bei santykių konkretumo, išskirti abstrakčias struktūras, sudaryti tokius matematinius modelius, kurie tam tikrose ribose atitiktų empirinę realybę. Šioje mokslinės analizės pakopoje realūs tyrimo objektai dažnai pakeičiami konceptualiais, konkrečios sistemos – abstrakčiomis struktūromis. Tačiau bet kuris empirinis mokslas, kokį abstraktų teorinio ir formalizavimo lygmenį bepasiektų, turi įvertinti tiriamų sistemų konkrečią prigimtį. Tuo būdu eksperimentas, suprastas pačia plačiausia prasme, tampa ne tik formalizavimo pradiniu tašku, bet ir galutiniu teorinių išvadų teisingumo patikrinimo būdu.

Galima teigti, kad formalizavimo ribų suvokimas paskatino padaryti išvadą, kad sukurti universalią teoriją visiems mokslo skyriams neįmanoma todėl, kad neįmanoma įvertinti konkrečios specifikos. Ekonomikos nuostatas modeliuoti gali tik ekonomikos specialistas. Čia taip pat svarbus eksperimentas, teiginių verifikacija. Tik praktikoje patikrintus teiginius galima pripažinti galiojančiais. Nuostatoms modeliuoti turi būti naudojamos standartinės ekonomikos kategorijos. Formalizavimo ribos pasireiškia tuo, kad vien kompiuteris, be žmogaus, negali modeliuoti visų ekonomikos nuostatų.

Struktūrinė lingvistika. Šiuolaikinė struktūrinė lingvistika – tai abstrakti teorinė mokslo šaka, apimanti moderniąją fonologiją ir vadinamąją generatyvinių gramatikų teoriją, kurios pagrindinis atstovas yra amerikiečių kalbininkas N. Chomsky (Gumauskaitė V., 1997). Esminė generatyvinės gramatikos naujovė – tai dinaminio aspekto išskyrimas anksčiau statiškai suprantamoje kalbos struktūroje. Generatyvinė gramatika tiria, kaip iš elementaraus imanentinio branduolio pagal tam

27

tikras taisykles generuojami (kuriami) konkretūs variantai, pvz., iš žodžio – išvestiniai žodžiai, iš elementarios frazės – išplėstiniai ir sudėtiniai sakiniai. Manoma, kad tokius generavimo procesus neįsisąmonintai atlieka žmogaus protas (A.Duličenko, 2003). Vis dėlto mokslas vis atviriau reiškia teises skverbtis į daiktų esmę ir aiškinti realų pasaulį, XVII-XVIII a. sėkmingai ugdomas racionalizmas ~ filosofinė kryptis, pripažįstanti vienintelį pažinimo pagrindą - žmogaus protą. Generatyvinių gramatikų teorija dedukcinių metodų pagalba ir bando aiškinti tuos procesus.

Struktūralistinė kryptis pirmiausia susiformavo lingvistikoje. Kalbos reikšmę iškėlė visi prancūzų mąstytojai, pradedant R. Dekartu, baigiant K. Bergsonu (A.Duličenko, 2003). Maksimas Gorkis rašė: „Noras sukurti visiems žmonėms vieną bendrą kalbą - tai vienas iš tų iki beprotybės drąsių troškimų, kuriais visada būdavo siekiama, dabar siekiama ir visada bus siekiama tvarkyti pasaulį žmogaus valia ir be galo tobulinti žmogaus gebėjimus". Nors kalba yra vieno mokslo, būtent lingvistikos, tyrimo objektas, ji prasiskverbia į visas kitas socialines ir humanitarines mokslo šakas, nes nei socialiniai reiškiniai, nei ekonomika negali egzistuoti be kalbos.

Kalba kaip universali ženklų sistema su ryškiai išreikšta struktūra, lėmė struktūralistinio metodo susiformavimą pirmiausiai lingvistikoje. Kaip pabrėžė C. Levi–Strauss, iš visų socialinių ir humanitarinių mokslų tik lingvistika gali būti laikoma to paties mokslinio lygio su gamtos mokslais dėl šių priežasčių: pirma, lingvistikos tyrimo objektas yra universalus, antra, jos metodas yra vienarūšis, t. y. pasilieka tas pats bet kokiai specifinei kalbai, kuriai jis yra taikomas, trečia, tas metodas yra pagrįstas keletu vieningai pripažintų pagrindinių principų. Taigi lingvistika buvo pirmoji humanitarinė disciplina, savo objekto analizei pritaikiusi struktūrinį metodą. Kalbos vidinei struktūrai tirti buvo panaudoti griežti dedukciniai metodai, iki tol taikomi tik gamtos moksluose.

Struktūrinės lingvistikos metodologinių principų formavimąsi pirmiausia lėmė ikistruktūrinė kalbotyros raida, kurioje galima atskleisti kai kurių struktūrinės lingvistikos idėjų užuomazgą bei gimimą.

XVIII a. pabaigoje, tiriant bendrosios gramatikos sudarymo principus ar atskiras gramatikas, buvo pastebėta, kad kalba keičiasi kaip savaime besivystanti sistema. Susiformavo istorinė gramatika, kurios objektu tapo gramatinės sistemos raida.

Istorinė gramatika XIX a. pradžioje lėmė lyginamosios kalbotyros atsiradimą, kuri vietoj kalbos kitimo proceso tyrė atskiras jos būsenas. Buvo išvystytas lyginamasis metodas, panašumų bei skirtumų nustatymas gramatinėse konstrukcijose ir tiriama kalbų tarpusavio sąveika nepriklausomai nuo laiko skirtumų tarp jų. Lyginamosios kalbotyros įvesta “kalbos būklės” samprata pagrįstai laikoma struktūrinės lingvistikos esminės kategorijos “sinchronija” pirmtake.

XIX a. pabaigoje viešpataujančia kryptimi lingvistikoje tapo vadinamieji jaunagramatikiai, kurių nuomone, kalbos vystymasis vyksta kintant jos būklei. Pagrindinis jų dėmesys buvo nukreiptas į gyvųjų kalbų faktų studijavimą, jų žodinės formos analizę, svarbiausia mitologine nuostata laikant istorizmą (A.Duličenko, 2003). Ta kalba XVI a. toli Rytuose sukuriama visiškai originali kalba balaibalanas (balaibalan), kuris reiškia „gyvoji kalba". Dirbtinė, bet gyva!.. Autorystė priskiriama arabų šeichui Mohiedinui. Jo nuveiktas darbas ilgai buvo laikomas paslaptyje, apie jį buvo žinoma tik viena kita smulkmena. Tačiau, aptikus rankraštį, paaiškėjo, kad tai pirmas mums gerai žinomas dirbtinės kalbos projektas, sukurtas remiantis daugeliu negiminiškų kalbų - turkų, arabų ir persų. Jaunagramatikiai propagavo empirizmą, atomizmą, pasireiškiantį atskirų lingvistinių faktų analize.

Maskvos lingvistinės mokyklos vadovas F. Fortunatov (Gumauskaitė V., 1997), nepasitenkindamas konkrečių kalbos faktų analize, siekė nustatyti jų dėsningumus. Kalbą jis suprato kaip tam tikrą ženklų visumą, sistemą, kurios tyrimą reikia pradėti nuo formalaus jos aspekto.

Vadinamosios Kazanės mokyklos vadovas J. Baudouin de Courtenay (Gumauskaitė V., 1997) pirmąkart suformulavo daugelį reikšmingų struktūrinės lingvistikos idėjų. Jis teigė, kad reikia skirti kolektyvo kalbą nuo individo kalbos, evoliucinį kalbos faktų aiškinimą nuo jų aiškinimo tam tikru laiko momentu. J. Baudouin de Courtenay vienas pirmųjų ragino tirti dabartinę kalbos būklę, atkreipė dėmesį į funkcionalųjį kalbos aspektą, įvedė fonemos, skirtingos nuo garso, sąvoką, suformuluodamas ypač svarbią struktūrinės lingvistikos kūrimesi fonemos koncepciją.

Struktūrinės lingvistikos erą XX amžiaus pradžioje atvėrė žinomas šveicarų kalbininkas F. de Saussure (Лингвистический энциклопедический словарь, 1990). Jis visuotinai pripažįstamas pirmuoju kalbininku, iki galo suvokusiu sistemos reikšmę kalbai. Žinoma, ikistruktūrinė lingvistika taip pat suprato

28

kalbą kaip tam tikrą sistemą. Tačiau visi bandymai realizuoti kalbos sistemiškumo idėją, išskirti sisteminius ryšius joje buvo nesėkmingi: nepavyko nei, remiantis logikos principais, sukurti vieningos abstrakčios gramatikos visoms pasaulio kalboms, nei redukuoti kalbos dėsningumų į bendresnius kitų mokslų – biologijos, psichologijos ir kt. dėsnius.

F. de Saussure kalbos kaip sistemos idėją išreiškė jos ženklinio aspekto pagalba. Pasak jo, yra ženklų sistema, paklūstanti savo pačios vidaus tvarkai, kurią atskleidžiant reikia atsiriboti nuo visų, betarpiškai su kalba nesusijusių veiksnių.

Sosiūriškas kalbos kaip uždaros sistemos supratimas remiasi tokių priešpastatymų kaip vidinės ir išorinės lingvistikos, kalbos ir šnekos, sinchronijos ir diachronijos, formos ir substancijos skyrimu.

Pagrindinės F. de Saussure idėjos, leidžiančios tirti kalbą kaip tam tikrą ženklų sistemą, ne tik nulėmė struktūrinės lingvistikos atsiradimą, bet buvo pradėtos taikyti ir kitose socialinėse bei humanitarinėse srityse. Iškėlęs universalaus mokslo apie ženklų sistemas idėją, jis pagrįstai laikomas vienu iš semiotikos pradininkų.

F. de Saussure mokymą galutinai suformavo jo mokiniai, sukurdami vadinamąją Ženevos mokyklą. Be jos struktūrinei lingvistikai atstovauja trys klasikinės kryptys: Prahos ir Kopenhagos mokyklos bei amerikiečių deskriptyvinė lingvistika.

Prahos mokykla atstovavo struktūrinei–funkcinei lingvistikos krypčiai ir toliau vystė F. de Saussure bei Baudouino Courtenai (Gumauskaitė V., 1997) funkcionalizmą. Ypač didelį poveikį struktūralizmui susiformuoti turėjo N. Trubetzkoy ir R. Jakobsono mokslinė veikla (Cоветская энциклопедия, 1990).

N. Trubetzkoy toliau plėtojo F. de Saussure metodologinį priešpastatymą kalba-šneka, išskirdamas moksle apie kalbos garsus dvi atskiras šakas: fonetiką ir fonologiją. Fonetiką jis apibrėžia kaip mokslą apie šnekos garsus, t. y. apie realiai tariamus, empirinius, nesudarančius sistemos garsus, tuo tarpu fonologija suprantama kaip mokslas apie kalbos garsus – fonemas, sudarančias tam tikrą sistemą. Fonemos – tai lyg ir garsų esmės, išskirtos grynu pavidalu jų atliekamos prasminės skiriamosios funkcijos požiūriu.

N. Trubbetzkoy fonologinės koncepcijos branduolį sudaro mokymas apie esmės išskyrimą. Pagrindinės šiame mokyme yra fonemos ir fonologinės opozicijos sąvokos. Fonema – elementariausias kalbos prasminis skiriamasis vienetas, atskleidžiamas tikslių ir objektyvių metodologinių priemonių pagalba.

R. Jakobson – žymus distinktyvių požymių teoretikas, apibrėžęs fonemą kaip tų požymių visumą. Jo fonologinės teorijos pagrindą sudaro vadinamasis binarizmas. Tai – ypatingos reikšmės suteikimas binariškumo principui (kalbos vienetų paskirstymas po du narius, tarp kurių egzistuoja kokio nors būdingo požymio buvimo ir nebuvimo opozicija), nustatant distinktyvias opozicijas. Šis metodas sėkmingai taikomas bendradarbiaujant lingvistikai ir informacijos teorijai, taip pat kitoms žmonijos kultūros sistemoms (pvz., folklorui, žaidimo menui) tirti.

Išskirtinę vietą struktūrinėje lingvistikoje užima Kopenhagos mokykla, ypač jos vadovo L. Hjelmslevo (Hjelmlev L., 1995) sukurtoji abstrakti kalbos teorija, vadinamoji glosematika. L. Hjelmslevas laikomas pirmuoju kalbininku, kuris dirbo matematikos ir ypač matematinės logikos srityse, siekdamas pritaikyti tiksliųjų mokslų metodus lingvistikai. Pagrindiniu uždaviniu jis laikė imanentinės kalbos – algebros, leidžiančios neprieštaringai, išsamiai ir paprastai aprašyti kalbą, sukūrimą. (A.Duličenko 2003m.) Peanas pašalina iš lotynų kalbos gramatinius rodiklius ir ieško loginio jų pakaitalo. Taigi vietoj linksnių galūnių jis siūlo linksnius reikšti tik prielinksniais, vardažodžių skaičių - skaitvardžiais arba žodžiais, reiškiančiais kiekį. Išrengto iš gramatinių formų veiksmažodžio laikas reiškiamas žodžiais, pavyzdžiui, „vakar", „šiandien", „rytoj", o asmuo - asmeniniais įvardžiais. Žodžių darybai būdingas tokio tipo analitizmas: vietoj nationale - „nacionalinis" denatione (kilm.), vietoj Internationale - inter nationes („tarp tautų, nacijų") ir pan. Peanas siūlo sudėtingas sąvokas suskaidyti į paprastesnes ir vieną kalbos dalį paversti kita. Šią procedūrą jis vadina „gramatikos algebra" -algebra de gramatica. Taigi veiksmažodis arde - „degti" - es ardente „degantis" ir habe ardore „turėti degimą"; būdvardis (dalyvis) ardente = que arde „kuris dega" ir cum ardora „degant". Vietoj šito veiksmažodžio įrašius simbolį V, vietoj būdvardžio - A, daiktavardžio - N, anksčiau pateiktų darinių formulė atrodytų taip: V = es -f A = habe 4- N; A = que + V = cum + V. Pakeitę pliusą minusu, gautume atvirkščią santykį: es = V - A; habe = V - N; que = A ~ V; cum = A - N, t. y. es sudaro veiksmažodį, susijusį su būdvardžiu, habe daiktavardį paverčia veiksmažodžiu ir t.t. Taigi ardente = arde + 4- -nte (V + -nte), ardore = arde -f- -ore (V + -ore), savo ruožtu

29

-nte = A - V = = que, -ore = N- V ir t.t. Kaip matome, čia gramatikos ir žodžių darybos skaidymas pagrįstas loginėmis matematikos taisyklėmis ir šiuo požiūriu „gramatikos algebra" turi neabejotiną teorinę svarbą.

XX a. amerikiečių kalbotyroje pastebimi kai kurie būdingi bruožai, lyginant ją su Europos lingvistika. Amerikos mokslinės ir filosofinės minties tradicijos, pasižyminčios utilitariniu ir taikomuoju kryptingumu, atsispindi ir Amerikos lingvistikoje.

Deskriptyvinės lingvistikos pradininkas buvo specifinės Amerikos kalbotyros pradininkas F. Boas (Советская энциклопедия, 1990), tyrinėjęs indėnų kalbas. Jis iškėlė mintį, kad kalbos turi savo vidinę logiką, kuri neleidžia taikyti joms kurio nors vieno universalaus metodologinio principo, o primeta atitinkamą analizės metodą. F. Boas pirmasis iš Amerikos kalbininkų iškėlė sinchronišką kalbos aprašymą, kuris tapo deskriptyvinės lingvistikos tyrimo objektu.

F. Boaso mokymą toliau vystė deskriptyvinės lingvistikos pradininkai E. Sapir ir L. Bloomfield (Gumauskaitė V., 1997). Nepriklausomai nuo F. Saussure šie amerikiečių kalbininkai iškėlė vaisingas idėjas apie kalbą kaip organizuotą sistemą, pagrindiniu deskriptyvinės lingvistikos uždaviniu laikydami kalbinių struktūrų tyrimą.

Reikėtų išnagrinėti generatyvinės gramatikos taikymo galimybes ekonomikos sąvokų ryšiams modeliuoti. Išskirtiniu laikomas binariškumo principas.

Struktūralizmas ir semiotika. Struktūralizmas, kaip mokslinis metodas, taip pat glaudžiai susijęs su ženklų sistemų tyrimais, kuriuos atlieka semiotika. Semiotika struktūralizmui tarnauja kaip tam tikras metodologinis instrumentas, nes ženklinio aspekto išskyrimas socialinių ir humanitarinių mokslų tyrimo objektuose leidžia atskleisti jų abstrakčias struktūras tokių būdingų ženklų sistemų savybių dėka, kaip jų elementų invariantiškumas ir diskretiškumas. Semiotinis aspektas yra sutinkamas visose visuomeninio gyvenimo srityse, o ten kur reikalinga tos rūšies ženklų sistemų struktūrų analizė, gali būti taikomas struktūralistinis metodas. Struktūrinė lingvistika atsirado būtent tuomet, kai F. de Saussure apibrėžė kalbą kaip ženklų sistemą, kartu iškeldamas ir atskiro mokslo apie ženklų sistemas – semiotikos – idėją, turėjusią didžiulę reikšmę šiuolaikiniam mokslui. Taigi struktūralizmas operuoja ne pačiais mokslinio tyrimo objektais, o juos pakeičiančiais ženklais ar ženklų sistemomis, kas atitinka perėjimą nuo objekto stebėjimo ir aprašymo lygmens į aukštesnį modeliavimo lygmenį, leidžiantį giliau pažinti reiškinių esmę, gauti logines išvadas, pateikti įrodymus, iškelti ir patikrinti hipotezes. Kaip žinoma, ženklai yra įvairaus apibendrinimo lygio, pradedant nuo ženklų-kopijų, baigiant abstrakčiais formalios logikos ženklais. Labiausiai išvystyta apibendrinimo forma priklauso kalbos ženklams, kadangi kalba yra universali ženklų sistema su ryškiai išreikšta struktūra. Tai yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl struktūralizmas pirmiausia iškilo lingvistikoje. Ekonomikos sąvokų teorijos pagrindas yra žodžiai ir ženklai. Taigi struktūralizmas taikytinas šioje teorijoje.

Ypač svarbus yra sosiūriškas ženklo supratimas, iš principo besiskiriantis nuo ženklo kaip simbolio aiškinimų, kur pagrindinis dėmesys skiriamas santykiui tarp žodžių ir jų referentų, nurodant, kad santykis yra ne savavališkas, o tikslingas, kryptingas. Tuo tarpu F. de Saussure kalbinį ženklą apibrėžė kaip jungiantį ne daiktą ir jo pavadinimą, o sąvoką ir jos akustinį pavidalą ir atskleidė dvi svarbias ženklo savybes: ženklo savavališkumo ir signifikanto tiesiškumo savybes. Kitaip tariant F. de Saussure orientacija yra nuo vieno ženklo prie kito, o ne nuo žodžio prie daikto, kuris yra absorbuotas pačiame ženkle, kaip santykis tarp signifikato ir signifikanto. Ženklo savavališkumo savybė rodo, jog vienas iš pagrindinių bruožų, išskiriančių žmogų iš gamtos pasaulio, yra ne tiek sugebėjimas kalbėti, kiek sugebėjimas kurti ženklus. Todėl realybėje egzistuoja daugybė ženklinių sistemų, kurių bendras savybes tiria semiotika.

Struktūralizmo originalumas glūdi tame, kad jis pirmiausia atskiria signifikantą, kaip tyrimo objektą nuo signifikato. Tai labai svarbi struktūralizmo prielaida. Svarbią vietą struktūrų analizėje užima signifikantų tarpusavio santykių sutvarkymas – dėl to kyla semiotikos, kaip mokslo šakos problema: ar lingvistika yra platesnio mokslo apie ženklus ir jų sistemas sritis, ar semiotika yra lingvistikos sritis. Turint omenyje tris semiotikos aspektus – sintaktiką, semantiką ir pragmatiką – išplaukiant iš struktūralizmo postuluojamo signifikanto pirmumo signifikato atžvilgiu, akivaizdu, kad struktūrinis metodas kol kas dažniausiai taikomas sintaktikai.

Kaip nusakančią struktūralizmo ir semiotikos santykį, F. Jamesonas (Советская энциклопедия, 1990) nurodo vadinamąją struktūralistinę “savimonės” teoriją, kurią atitinka metakalbos koncepcija.

30

Metakalba, pasak F. Jamesono, yra būtent ta forma, kurią “savimonė” priima kalbos srityje: tai kalba, išreiškianti save ženklų sistema, kurios signifikantas pats yra ženklų sistema. Tuo būdu metakalba esanti tikrasis semiotikos, savęs, kaip proceso, supratimo instrumentas, įvairiais pavidalais pasireiškiantis struktūralizme.

Pakopiška ekonomikos kategorijų sistema sudaro struktūrą. Kategorijos yra savotiški ženklai, todėl pakopiška ekonomikos kategorijų sistema (PEKS) yra ženklų sistema. Dėl to būtina kalbėti apie PEKS semiotiką. Ekonomikos kalba yra universali ženklų sistema su ryškiai išreikšta struktūra. Todėl semiotikos pasiekimai ir buvo pritaikyti ekonomikos sąvokų sistemų modeliavimui.

Dirbtinės kalbos. Tai ženklų sistemos, sukuriamos tose srityse, kur natūralių kalbų panaudojimas yra neįmanomas ar mažiau efektyvus. Negalima tikrai pasakyti, kokie konkretūs motyvai skatino pirmuosius bandytojus imti kurti dirbtinę kalbos sistemą. Gal pirmieji mėginimai buvo sakralinio pobūdžio: ir Hildegarda, ir Mohiedinas, kulto tarnai, rūpinosi katalikybės ir islamo veikėjų ryšiais. Galbūt jų projektams jie patys ir jų amžininkai buvo suteikę kokią nors magišką paskirtį. Tačiau mums svarbu, kad tokius kalbų projektus šie veikėjai taikė medžiagai, paimtai iš įvairių, giminiškų ir negiminiškų kalbų, sintezės procedūrą (manyta, kad galima sintetinti „kalbas su kalba“). Nedaugelis mums žinomų pirmųjų projektų atsirado nepriklausomai vieni nuo kitų ir juos skiria dažniausiai šimtmečiai.Todėl iki XVII a. nebuvo darbų, kuriuose bent kiek būtų plėtojama dirbtinės kalbos teorija. Tik XVII a. bendros, sąmoningai sukurtos kalbos klausimas aptariamas teoriniuose to amžiaus žymių filosofų veikaluose.

Abu terminai: „natūrali kalba“ ir „dirbtinė kalba“, atsirado interlingvistikos moksle XIX a., jei ne anksčiau. Jų supriešinimas buvo grindžiamas tuo, kad sąmoningai, dirbtinai sukurtų pasaulinių kalbų sumanymai – tai realiai gyvuojančių „natūralių“ kalbų priešingybė. Dirbtinės kalbos yra skirstomos pagal specializaciją ir paskirtį, o taip pat pagal panašumo su natūraliomis kalbomis laipsnį.

Nespecializuotomis bendrosios paskirties kalbomis yra tarptautinės dirbtinės kalbos. Jos turi didžiausią panašumą su natūraliomis kalbomis ir yra vadinamos planinėmis, jei jos prigijo visuomenėje. Garsusis XX a. kalbininkas, kalbotyros mokslo kūrėjas Janas Boduenas de Kurtenė teigė: „Tarptautinės kalbos idėja pernelyg galinga ir gyvybinga, o jos gyvavimas ir tąsa visiškai nepriklauso nuo laikinų nesėkmių“. Jo nuomone daugiakalbė situacija nuo senovės laikų buvo priežastis „ilgėtis kalbų vieningumo“. Iš senovės Romos kilęs daktaras Klaudio Galenas buvo pirmasis nepatenkintas etninėmis kalbomis ir padarė išvadą, kad turėtų būti specialiai sukurta nauja kalba. Sakoma, kad jis efektyviam bendravimui sukūrė specialią ženklų sistemą. Vėliau, XVII – XVIII amžiuose, filosofai mėgino žmonijai sukurti bendrą kalbą. Logiška – filosofinė kalba pirmiausia buvo mąstymo (galvojimo) priemonė, o vėliau priemonė bendrauti. Bendra slavonic kalba egzistavo XVII amžiuje. Vėlyvuosiuose viduramžiuose buvo mėginta sukurti “kalbą be žodžių” – štai kaip buvo pavadinti tarptautiniai reikšmę turintys rašytiniai ženklai. XVII-XIX a. buvo sukurta apie 1000 pojektų tokių kalbų, tačiau tik keletas iš jų buvo realiai vartojamos (esperanto, volapūk ir kt.). Jau ilgą laiką demonstruojama tiek filosofų, tiek ir lingvistų ištikimybė tarptautinės kalbos idėjai. Tarp šios idėjos šalininkų minėtini A. Kovaliovas, D. Karionas, J. Duranas, J.K. Brownas, I. Kalabrezis, P. Mitrovičius, R. Monteris, Z. Madjaras, M. Michailovas, V. Vengerovas, sukūręs tarptautinę omo kalbą (A.Duličenko, 2003).

Yra skiriamos apriorinės dirbtinės kalbos, t. y. tokios kalbos, kurios nepriklauso nuo natūralių kalbų ir aposteriorinės dirbtinės kalbos – sudarytos natūralių kalbų pagrindu, bei mišrios dirbtinės kalbos. XVIII-XIX a. daugiausia buvo kuriamos apriorinės kalbos, pagrįstos logine sąvokų klasifikacija (taip vadinamos filosofinės kalbos) arba kitu būdu motyvuojančios santykį tarp ženklų ir reikšmių (pvz., dirbtinių kalbų, pagrįstų garsine simbolika, projektai). Tokių kalbų kūrimo pagrindu buvo tiesioginio ryšio tarp sąvokos ir žodžio, tarp turinio ir reiškinio idėja. Rečiau buvo kuriamos apriorinės dirbtinės kalbos su laisvu ženklų ir reiškinių santykiu. Pvz., buvo kuriami sąvokų numeracijos projektai. Pagal savo išraišką dirbtinės kalbos buvo gana skirtingos ir lygiagrečiai su rašytinėmis-garsinėmis bendrinės kalbos sistemomis (pozilalijomis) buvo kuriami rašymo projektai, neturintys garsinės išraiškos (pozigrafijos), gestų kalbos ir kt. XIX a. pabaigoje dirbtinių kalbų semiotinis diapazonas labai susiaurėja ir priartėja prie natūralių kalbų diapazono (Cоветская энциклопедия, 1990).

Pirmoji dirbtinė kalba, realizuota bendravime, buvo “volapūk” (M. Šlejeris, 1879 m., Vokietija) priklauso mišriam tipui. Natūralių kalbų (anglų, vokiečių, prancūzų, lotynų) žodžiai čia yra pakeičiami ir praranda savo identiškumą (pvz., angl. world>vol, speak>pūk, iš čia “volapūk” – tarptautinė kalba). Aposteriorinės kalbos įgavo platesnį panaudojimą sukūrus esperanto kalbą (1887 m., Lenkija), pagrindinę

31

varžovę projektui “volapūk”. Esperanto kalba iki šiol yra plačiausiai vartojama dirbtinė kalba. Nuo jos pradėjo atsirasti tokios kalbos kaip ido kalba (reformuota esperanto), lotyno-sino-fleksione (sukurta italų matematiko Dž. Peano 1903 m.), okcidental (1921-1922 m., E. Valis, Estija), interlingva (sukurta Tarptautinės pagalbinės kalbos asociacijos 1951 m. vadovaujant A. Goud, JAV) ir kt. kalbos (Советская энциклопедия, 1990).

Esperanto kūrėjas, akių gydytojas pagal profesiją Liudvikas Lazaris Zamenhofas (1859-1917), Rusijoje vadinamas Liudoviku Markovičiumi, gimė Lenkijos mieste Balstogėje, tuo metu priklausiusioje Rusijai. Kuo ypatinga esperanto? Pirmiausia šiai kalbai būdingas principas „vienam garsui -vieną raidę", t. y. fonetinė žodžių rašyba. Fonetinis principas leidžia kuo labiau priartinti tarimą (sekamąją kalbą) prie rašymo (rašomosios kalbos). Kartu nebėra ir rašybos gramatinių sunkumų, kurių kildavo mokantis tokių Europos kalbų kaip anglų, prancūzų, kuriose, kaip žinome, yra savita praraja tarp žodžio rašymo ir tarimo. Esperanto gramatika turi tik 16 taisyklių, kurių apskritai pakako gramatiniams ryšiams reikšti, o jų reikėjo, kad sistema atliktų žodžių kaitymo funkcijas. Šitoje gramatikoje, tiesą sakanat, nėra išimčių. Loginis pobūdis ir išimčių nebuvimas taip pat smarkiai supriešina esperanto gramatiką su etninių kalbų gramatikomis. Kai dėl žodyno, tai, atvirkščiai, jis priartintas prie tų kalbų, iš dalies remiasi bendrais leksiniais labiausiai paplitusių Europos kalbų elementais. Taigi L. Zamenhofas rado optimalų dirbtinės kalbos variantą (A. Duličenko, 2003). Reikėtų pridurti tą įdomų faktą, jog esperanto kalba buvo baigta Lietuvoje, Veisiejuose, kur kurį laiką Zamenhofas gyveno, dirbo ir kūrė. Tai primena miestelio parke tarptautinės kalbos autoriui atidengtas paminklas. Ir dabar Lietuvoje šio žmogaus intelektualinis palikimas yra gyvas: veikia Lietuvos esperanto sąjunga, bendram darbui telkiasi šalies žurnalistai esperantininkai, puikiai suvokiantys, jog vartojant esperanto įmanoma suteikti įvairių kukltūrų atstovams lygias bendravimo galimybes ir praktiškai realizuoti tautų tarpusavio pagarbą.

Dar vienas įdomus projektas - novialis (1928), sukurtas anglų kalbininko Oto Jesperseno. Jespersenas - karštas tarptautinės dirbtinės kalbos idėjos šalininkas, Tarptautinės pagalbinės kalbos priėmimo delegacijos narys. Novialis (pilnas pavadinimas - „nauja tarptautinė pagalbinė kalba") - aposteriorinė kalba su pakraipa į didesnį „natūralumą", tačiau gramatikoje ir žodžių daryboje išlaiko tokią logiką kaip ido. XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje ir ketvirtajame dešimtmetyje kilo šios kalbos šalininkų - novialininkų - sąjūdis, daugiausia Danijoje ir Švedijoje. 1930 m. veiksmams koordinuoti buvo suburta Tarptautinė novialininkų sąjunga, o prieš metus ido žurnalas „Mondo" (Pasaulis) pradėtas spausdinti novialio kalba. Kad ir kaip būtų, profesionalių kalbininkų kalbų projektavimo patirtis yra svari atrama bendrosios kalbos optimalaus varianto paieškoms per daugelį amžių. Šia prasme būdinga tai, kad Tarptautinės pagalbinės kalbos asociacijos, sukūrusios interlingvą, veikloje dalyvavo visame pasaulyje žinomi kalbininkai Eduardas Sapiras, V Kolinsonas (Kollinson), Andrė Martinė (Martinet). Žinoma, mėgėjų ir profesionalių kalbininkų kalbų projektus reikia sistemingai analizuoti ir patikrinti, ar tinkami tarptautiniam bendravimui, kuriame, šios krypties šalininkų įsitikinimu, bus vartojama žmogaus proto sukurta kalba.

Specializuotos dirbtinės kalbos yra įvairios simbolinės mokslinės kalbos (matematikos, logikos, lingvistikos, ekonomikos, chemijos ir kt.) ir žmogaus-kompiuterio bendravimo kalbos (algoritminės arba programavimo kalbos, operacinių sistemų kalbos, duomenų bazių valdymo ir kt.). Bendruoju specializuotų dirbtinių kalbų požymis – formalus jų aprašymo būdas, kur yra užduotos jų abėcėlė (žodynas) ir reiškinių (formulių) sudarymo ir pertvarkymo taisyklės. Nepaisant šių kalbų formalaus aprašymo būdo, jos nėra uždaros sistemos, nes žodžių ir reiškinių sudarymo taisyklės leidžia save papildyti. Todėl, kaip natūralių kalbų atveju, žodynas ir sudaromųjų tekstų skaičius yra potencialiai begaliniai.

Specializuotų kalbų panaudojimo pradžia galima laikyti XVI a. Europoje pirmą kartą panaudotus matematinių operacijų simbolius. XVII-XVIII a. buvo sukurta diferencialinio-integralinio skaičiavimo kalba, o XIX-XX a. matematinės logikos kalba. Lingvistikos simbolinių kalbų elementai buvo sukurti XX a. 30-40 metais. Mokslo simbolinės kalbos yra formalios sistemos, skirtos parodyti žinias ir jomis pasinaudoti. Šiose kalbose realizuojamos tokios funkcijos, kurių nėra natūraliose kalbose (pvz., loginio išvedimo priemonės).

“Kompiuteris – žmogus” tipo kalbų vystymasis prasidėjo ketvirtajame dešimtmetyje atsiradus elektroninėms skaičiavimo mašinoms. Pirmiausia buvo sukurtos kalbos, aprašančios skaičiavimo procesus ir duomenis dvejetainėje sistemoje. Penktajame dešimtmetyje buvo sukurtos simbolinio kodavimo sistemos (asembleriai), o 1957 m. programavimo kalba Fortran. 1960 m. grupė Europos mokslininkų pasiūlė kalbą Algol-60. Tokių kalbų programos tekstą paprastai sudaro antraštė, aprašomoji dalis ir procedūrinė dalis.

32

Aprašomojoje dalyje aprašomi objektai, su kuriais bus atliekami veiksmai, o procedūrinėje dalyje veiksmai su jais. Veiksmai programavimo kalbose yra užduodami operatorių (sakinių) pavidalu, į kuriuos įeina operandai (kintamieji ir konstantos) ir simboliai. Simboliai šiuo atveju reiškia aritmetines, logines, simbolines ir kt. operacijas. Programavimo kalbose egzistuoja ypatingos gramatinės konstrukcijos loginėms operacijoms, ciklams, operatoriams, funkcijoms, paprogramėms užduoti. Egzistuoja tūkstančiai programavimo kalbų ir jų versijų (dialektų). Šiais laikais populiariausios iš jų esti C, C++, Java, JavaScript, bei atvirojo kodo PHP.

Dirbtinių kalbų pažinimas leidžia suprasti pagrindinius kalbos sudarymo ir funkcionavimo dėsnius, tokias kalbų funkcijas kaip komunikabilus tinkamumas, stabilumas ir keičiamumas, o taip pat apie sąmoningą žmogaus poveikį kalbai, apie kalbos formalizavimą ir optimizavimą.

Ekonomikos sąvokų teorija remiasi ekonomikos tekstų kūrimas. Teksto kūrimui naudojamas ekonomikos žodynas, kuriame kategorijos surikiuotos pagal jų abstrakcijos laipsnį. Panaudojant atitinkamus metodus, kategorijos jungiamos į tekstą. Gaunama ekonomikos kalba, artima natūraliai, bendrinei kalbai, jei tekstui modeliuoti panaudotos žemų pakopų kategorijos arba artima dirbtinei kalbai priešingu atveju - tai savotiškas bendros (ekonomikos) kalbos projektas.

Matematinės struktūros. Struktūralizmas jau pirminėje formavimosi stadijoje buvo susijęs su matematika. Struktūrinės lingvistikos atstovai (Gumauskaitė V., 1997) iškėlė mintį, kad pagrindiniai santykiai tarp kalbos vienetų gali būti išreiškiami matematinių formulių pagalba (A.Duličenko, 2003). Lincbachas tikėjo didelėmis žmogaus proto galimybėmis. „Proto uždavinys, - rašė jis, - įveikti pasaulio sudėtingumą, aprėpti jį paprastais elementariais teiginiais, viską, kas egzistuoja, nusakyti viena paprasta mintimi..." Jam atrodė, kad, „atėjus laikui, kai ši kalba pasidarys kasdiene, vaikai, užaugę tarp kalbančiųjų ja, įvaldys svarbiausias matematikos žinias ir įgūdžius turėdami dar tik 1-2 metus, nes, mokydamiesi kalbos formos, mokysis ne ko nors kito, o matematikos, tik geometrijos ir analizės prasme. Jie lygino lingvistiką su matematika, nesidominčia savo nagrinėjamų objektų fizine prigimtimi, galvodami net apie kalbines teoremas, kurias galima būtų įrodyti (A.Duličenko, 2003). Lincbachas išreiškia mintį, kad „nauja kalba yra kalba be žodyno ir be gramatikos, nes žodyną ir gramatiką čia pakeičia matematikos taisyklės". Anot Lincbacho, „idealia kalba" su „idealiu raštu" ir „idealiomis sąvokomis", išreikštomis „idealiais ženklais", gali būti „vaizdinė", arba geometrinė, kalba.

Struktūralizmas apsiriboja socialiniais (tokiais kaip ekonomika) bei humanitariniais mokslais, o skleisdamas struktūros sampratą, pagrindiniais laiko tarpelementinių santykių pirmumo ir transformacijos idėjas. Struktūralizmas ekonomikos ir kitų mokslų srityse siekia atskleisti loginio-matematinio tipo struktūras, leidžiančias panaudoti griežtus dedukcinius metodus, susijusius su formalizavimu ir matematizavimu (A.Duličenko, 2003). Lincbacho filosofinė kalba buvo laikoma ne tik bendravimo, ryšių užmezgimo, bet ir žinių įgijimo bei mokslinės minties įrankiu. Matematinių struktūrų pagrindinių principų perkėlimas į socialinių (taip pat ir ekonomikos) mokslų sritį nurodo vieną iš visuomenės ir gamtos mokslų suartėjimo galimybių mokslo metodologijos srityje.

Šiuolaikinėje matematikoje viena iš pagrindinių yra aibės sąvoka, kuri laipsniškai susiformavo iš įprastinių vaizdinių apie visumą, klasę šeimą ir pan. Matematikoje struktūra dažniausiai susidaro iš aibių ir matematinių objektų, kurie tam tikru būdu prijungti prie šių aibių. Tai gali padėti vizualizuoti ir operuoti tais objektais, suteikiant jiems reikiamą prasmę. Kartais su aibe gali būti susietos daugiau nei viena struktūros. Tai leidžia jas tyrinėti giliau. Pavyzdžiui, išrikiavimas (aibės elementų) gali indukuoti topologiją. Taigi, aibė pirmiausia yra pamatinė aibių teorijos kategorija bei viena iš pagrindinių šiuolaikinės matematikos sąvokų apskritai. Pritaikius šią sąvoką įvairioms matematikos šakoms, pirmą kartą pasidarė įmanoma sisteminti visą matematiką vieningu pagrindu. Ekonomikos kategorijų yra žinoma apie 75000, o ryšių tarp jų skaičius sudaro aibę. Taigi sisteminti galima ir būtina ne tik matematiką, bet ir ekonomiką.

Šiuo metu pastebima tendencija sisteminti matematiką ne tik struktūriniu, bet ir “kategoriniu” pagrindu. Sparčiai besivystančios kategorijų teorijos tyrimo objektai yra ne pačios struktūros, o jų tarpusavio santykiai, funkcijos bei koreliacijos aktai, kurių pagalba gaunamos pagrindinės struktūros.

Kompiuterinė lingvistika. Žmogus sugalvojo elektroninius įrenginius, palengvinančius aritmetinius skaičiavimus. Greitai buvo aptikta, kad šias mašinas lengvai galima pritaikyti kūrybinių

http://lt.wikipedia.org/wiki/Matematika

http://lt.wikipedia.org/wiki/Aib%C4%97

33

uždavinių, susijusių su žmogaus žiniomis, sprendimui. Kaupėsi faktai, buvo kuriamos specialios kompiuterinės programos, sukauptų žinių apdorojimui buvo formuojamos vis naujos dirbtinės kalbos. Šis procesas paskatino naujo mokslo, vadinamo “dirbtiniu intelektu” atsiradimą. Laikui bėgant daugelis teorinių “dirbtinio intelekto” tyrimų buvo praktiškai pritaikyti. “Dirbtinis intelektas” įgyvendina tikslias mechanines operacijas, atpažįsta pavidalus, veda tyrimą sudėtingomis sąlygomis, kuria eilėraščius, analizuoja prozą ir pan. Viena iš pagrindinių “dirbtinio intelekto” problemų – kaip kompiuteriui suprasti žmogaus kalbą. Ši problema priskiriama kompiuterinės lingvistikos sričiai (Aнисимов А. В., 1991).

Kompiuterinė lingvistika bando rasti tinkamus algoritmus ir pritaikyti kompiuterį žmogui bendraujant su juo žmogaus kalba. Savo ruožtu kompiuteris gali valdyti kitus mašinų įrenginius. Todėl radus sėkmingą kompiuterinės lingvistikos projektų realizaciją, žmogus galės valdyti sudėtingus techninius objektus balso komandų ar tekstų žmogaus kalba pagalba. Palengvės ir paspartės ekonomikos sąvokų sistemų kūrimas . Žmogaus pasaulis, žodžių pasaulis ir technikos pasaulis susilies.

Buvo sukurta daug programinių sistemų, kurių pagalba žmogus gali bendrauti su duomenų bazėmis ir ekspertinėmis sistemomis natūralia kalba. Paprastas bendravimas su duomenų bazėmis anglų kalba tapo įmanomas jau 1970 metais, sukūrus amerikiečių sistemą LIFER. Vėliau kompiuterių rinkoje pasirodė ir kitos, lankstesnės sistemos, aprūpinančios, deja, vis dar ribotą žmogaus kalbos sąsają (interface) su kompiuteriu. Kadangi ekonomikos sąvokų ryšių modeliavimui pirmame etape naudojamas ribotas kategorijų skaičius, tai minėtą sistemą būtų galima taikyti modeliavimui. Pirmoji statistinė automatinė vertimo programa buvo CANDIDE, sukurta IBM. 1980 metais JAV buvo įkurtos kompanijos, kurios kūrė ir pardavinėjo žmogaus kalbos sąsajas su duomenų bazėmis, o taip pat ekspertines sistemas. Aktyviai vykdomi darbai, norint sukurti automatinio vertimo sistemą. Sistema SYSTRAN, naudojama JAV karinėse oro pajėgose, per metus išverčia apie 100 000 puslapių teksto. Analogiška sistema kuriama Europoje. Projekto išlaidos siekia 160 milijonų dolerių.

Natūralu, kad dirbtinio intelekto specialistai, puikiai mokantys programavimo kalbas ir dirbti kompiuteriu, su didžiule energija savo metodais ėmė spręsti kalbos supratimo problemą. Kaip ten bebūtų, kalbos atpažinimo technologija yra labai viliojantis dalykas. Buvo vykdoma žmogaus kalbos algoritmų paieška, sukurtos labai sudėtingos kalbos supratimo programos siauram specialių sričių ratui, realizuotas dalinis mašininis vertimas ir daugelis kitų programų.

Šiandien kalbos atpažinimo sistemos veikia automatiniuose telefonų operatoriuose, joms galima diktuoti tekstą, suteikiama tikrai efektyvi pagalba žmonėms su negalia. Sistema naudojama medicinoje, pramonėje. Tačiau kol kas kalbos atpažinimo sistemų galimybės labai ribotos, bent jau kol kas jos nesugeba suprasti, apie ką eina kalba. Jas reikia mokyti, o tai užima gana daug laiko. Tikrai negreitai galėsime maketuoti ar apiforminti savo darbus šių sistemų pagalba.

Taigi galutinio sprendimo nagrinėjant kalbos supratimo problemą nebuvo rasta. Kalba ir žmogus taip stipriai susiję, kad mokslininkams prireikė studijuoti žmogaus pasaulio suvokimo klausimą. O tai jau filosofijos sritis. Skirtinguose pasaulio moksliniuose centruose kompiuterių specialistai įniko į mitologiją, Platono, I. Kanto, L. Heidegerio, M. Fuko ir daugelio kitų filosofinės minties klasikų darbus. Poreikis kompiuteriui suprasti žmogaus kalbą atvedė prie amžinos žmogaus fenomeno temos. Kas mes? Iš kur mes? Kur einame?

Pabandykime giliau pažvelgti į žmogaus kalbos ir kompiuterio problemą, įvertindami teksto ypatumus ir dėsningumus.

Iš tikro, kompiuterio mokymas bendrauti žmogaus kalba – tikrai sudėtingas uždavinys, susietas su giliu įsiskverbimu į mąstymo ir kalbos dėsnius. Išmokyti kompiuterį suprasti žmogaus kalbą – tai tas pats, kas išmokyti jį jausti pasaulį. Daugelis mokslininkų mano, kad tai iš principo neįmanoma. Tačiau žmogaus ir jo elektroninio kūrinio suartėjimas jau vyksta, tik niekas negali pasakyti, kuo visa tai baigsis. Bet kokiu atveju, žmogus, bandydamas modeliuoti kalbinį bendravimą su kompiuteriu, pradeda save suprasti kur kas giliau.

Tekstų analizė iš algoritminių procesų pozicijų leidžia išaiškinti tendencijas ir dėsningumus. Kuriamos programos, generuojančios tekstą. Galima tikėtis, kad bus sukurti automatiniai tekstų generatoriai (Aнисимов А. В., 1991). Kol tokių nėra, ekonomikos tekstą modeliuoti gali žmogus kompiuteriu.

34

Ekonominių hipertekstų modeliavimas. Jau atsiranda autorių (Tихомиров В. П., Хрусталев Е. Ю., 1997), dirbančių su ekonomikos tekstais. Jie savaip supranta ekonomikos sąvokų ryšių modeliavimą.

Duomenų kiekis, cirkuliuojantis ekonominėse sistemose, auga, o sistemos struktūra ir informacijos apdorojimo technologija vis sudėtingėja. Šie faktoriai didina darbų, padedančių integruoti ekonomiką kaip sudėtingą informacinę sistemą, svarbą ir lemia informacinio modelio kūrimo ir tyrimo metodų paspartinimą bei efektyvios programinės įrangos, skirtos kuriamo modelio aptarnavimui, gamybą.

Kompiuterių techninių galimybių augimas bei programavimo kalbų, galinčių dirbti su duomenų bazėmis, atsiradimas turėjo įtakos intelektualinių informacinių technologijų vystymuisi. Viena iš svarbiausių ir dažniausiai naudojamų kompiuterinių technologijų yra tekstų, sudaromų natūralia kalba, apdorojimas.

Kas gi tas hipertekstas? Vienareikšmiškai apibrėžti šį unikalų reiškinį tikrai sunku. Vieni autoriai hipertekstą apibūdina kaip rašytinę arba iliustruotą medžiagą, susijusią ryšiais, kurių neįmanoma tinkamai pavaizduoti popieriuje. Dar kiti hipertekstą apibūdina kaip tam tikrą kompiuterinės sąsajos kūrimo principą (arba vadina nauja informacijos šaltinio struktūra). Kitiems autoriams hipertekstas – tai daugialypis tekstas (A. Balčytienė, 1998).

Hipertekstas (netiesinis tekstas) – naujas informacinių modelių tipas, kurio struktūra pateikiama daugiamatės išsišakojusios (tinklinės) konstrukcijos pavidalu, sudarytos iš specialiu būdu paruoštų duomenų fragmentų, susietų tarpusavyje tam tikrais semantiniais santykiais. Tai dinamiška ir interaktyvi sistema, pateikianti informaciją kompiuteriu. Esminis šios sistemos bruožas – technine priemone (kompiuteriu) palaikomi ryšiai dokumento viduje ir tarp dokumentų. Kaip tik dėl šių ryšių galima tekstą pateikti nenuosekliai.

Bekuso kalba aprašykime hiperteksto struktūrą. Hipertekstą pateiksime taip:

Hipertekstas=(Hiperteksto tezauras)(Tekstinė informacija)(Pagrindinių temų sąrašas)(Abėcėlinis žodynas)

Hipertekstai, sukurti be kompiuterio pagalbos, naudojami jau seniai, tačiau hipertekstinė technologija gali būti plačiai taikoma tik sukūrus programinę įrangą, užtikrinančią darbą su hipertekstų duomenų masyvais.

Automatizuotos hipertekstų kūrimo ir apdorojimo sistemos skirtos ekonominių sistemų informaciniam modeliavimui bei įvairių tipų analitinių žinynų komplekso sukūrimui.

Hipertekstas savo galimybėmis ir struktūra yra artimas intelektualioms sistemoms, dirbančioms su žinių bazėmis. Be to, hipertekstas turi gerai išvystytą vartotojišką sąsają, o taip pat ir galimybę papildyti ar modifikuoti žinių bazę. Hipertekstas yra kaip protinės abonento veiklos stiprintuvas ar katalizatorius.

Tyrimo ekonominį pagrindą sudaro ekonomikos tobulinimo užduočių klasė. Užduotys gali būti išspręstos naudojant hiperteksto modelį.

Hiperteksto informacinio modeliavimo metodologijos ypatybė yra ta, kad naudojama daugiasluoksnė dekompozicija ir semantika socialinių-ekonominių sistemų analizei. Dekompozicinių sluoksnių skaičius priklauso nuo nagrinėjamo objekto sudėtingumo bei mokslinių tikslų ar praktinių poreikių. Tokiu būdu pasiektas ekonominių sistemų vaizdavimo daugiamatiškumas yra efektyvi priemonė kiekviename dekompoziciniame lygyje sukuriamų modelių nuosekliam vertinimui ir tikslinimui.

Taigi, informacinis modelis, realizuotas hipertekstinės žinių bazės pavidalu yra loginių-lingvistinių modelių atmaina, o hipertekstinė technologija yra įvairių ekonominių sistemų tyrimo automatizuota įranga, pagrįsta naujausiais informatikos pasiekimais.

Aukščiau pristatyta metodika (Tихомиров В. П., 1997) turi panašumų su šios monografijos autoriaus metodika: naudoja sinonimus, abstrakcijos (dekompozicijos) laipsnį, modeliavimo metodus. Sutampa požiūriai, kad kompiuteris yra žmogaus pagalbininkas modeliuojant tekstus.

Reziumuojant “Ekonomikos sąvokų teorijos lingvistinius aspektus” būtina akcentuoti štai ką.

Ekonomikos sąvokų apdorojimo rezultatas yra formaliais metodais gautas ekonomikos tekstas. Tačiau formalizavimas turi savo ribas. Todėl nustatinėti ryšius tarp ekonomikos sąvokų, modeliuoti ekonomikos nuostatas privalo žmogus kompiuteriu.

35

Pakopiškos ekonomikos kategorijų sistemos sudarymas remiasi struktūralizmo, semiotikos pasiekimais. Reikia nagrinėti generatyvinės gramatikos taikymo ekonomikos sąvokų teorijoje galimybes.

Ekonomikos sąvokų sistemos modeliavimas remiasi dirbtinės specialios ekonomikos kalbos kūrimu, kai naudojamos aukštos pakopos kategorijos ir atvirkščiai, kalbos, artimos bendrinei kalbai kūrimu, kai naudojamos žemų pakopų kategorijos.

Ekonomikos sąvokų teorijoje naudotini matematinės ir kompiuterinės lingvistikos pasiekimai.

Kompiuteris jau pradeda suprasti žmogaus kalbą. Tai išplečia modeliavimo teorinės ekonomikos srityje galimybes.

Sveikintina, kad atsiranda daugiau autorių, modeliuojančių ekonomikos tekstus ir hipertekstus.

Reziumuojant 1-oje dalyje išdėstytas mintis, būtina akcentuoti štai ką. Mechanistinis ir biologinis materializmas atvedė į determinizmą, kuris pasaulyje, taigi ir ekonomikoje, įžiūri tik griežtus priežastinius ryšius. Dėsningumas ir būtinumas eliminuoja bet kokį atsitiktinumą. Akcentuotina kibernetinė klausimų sprendimo metodika. Dirbtinis ir natūralus intelektas yra panašūs , bet vienas kitą papildo. Egzistuoja jų skirtumai, kuriuos tinkamai panaudojus, galima efektyviai modeliuoti ekonomikos sąvokų sistemas. Būtina atkreipti dėmesį į formalizavimo galimybes šioje srityje, o taip pat ir į semiotikos pasiekimus. Visų svarbiausia, kad hierarchiškos ekonomikos sąvokų sistemos kūrimas bus žymiai efektyvesnis, pasitelkus tokių neekonominių disciplinų kaip lingvistika ir informatika metodus.

Skyrelis Šaltiniai 1.1 [3,8,10,11,12,13,15-21,24,26,30-32,34,38,45,46,50,51,55,56,62-66,] 1.2 [3,5-7,12,15,28,35-37,39,48,49,] 1.3 [3,12,14,15,22,23,25,41,44,47,57,67,] 1.4 [1,2,4,9,15,27,29,33,40-43,47,52-54,58-61,]

1.5. Pirmojo skyriaus literatūra 1. Автоматизация в лингвистике / Сб. статей, пер. с англ. франц., нем. и чешского яз. ред и сост. Л.

Н. Засорина.Москва: Наука, 1966. – 158с.

2. Анисимов А. Компьютерная лингвистика для всех: Мифы. Алгоритмы. Язык. Киев: Наук. думка, 1991. - 208с.

3. Anzenbacher A. Filosofijos įvadas. Vilnius: Katalikų pasaulis, 1992 - 343 p.

4. Арапов М. В. Квантитативная лингвистика. Москва: Наука, 1998. – 312 с.

5. Аристотель. Категории / Под ред. Г. Ф. Александрова. -Москва: Соцэкгиз, 1939. – 230 с.

6. Aristotelis / Dž. L. Akrilas. Vilnius: Pradai, 1994. – 245 p.

7. Aristotelis. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, 1990. – 477 p.

8. Popper K. R. Atviroji visuomenė ir jos priešai / Iš anglų kalbos vertė A. Šliogeris. – Vilnius: Pradai, 1998. – 802 p.

9. Balčytienė A. Būdas mokyti kitaip: hipertekstinė mokymo aplinka. Vilnius, 1998. 92 p.

10. Biržys R., Jasmontas A., Kačerauskas T., Kunčinas A. Filosofijos pamatai. Mokomoji knyga. Vilnius: Technika, 2007. - 352 p.

11. Бочаров В. А. Аристотель и традиционная логика: Анализ силлогистич. теорий. Москва: Изд-во МГУ, 1984. – 133с.

12. Dekartas R. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, 1990. – 477 p.

13. Декарт Р. Правила для руководства ума / Пер. С лат В. И. Пикова. -Москва: Гос. соц. – экон. изд-во, 1936. – 175 с.

14. Демьянков В. З. Интерпретация, понимание текстов и лингвистические аспекты их моделирования при помощи компьютера. -Москва: Изд-во МГУ, 1989. – 171 с.

15. Duličenko A. Pasaulinės kalbos beieškant. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. - 164 p.

16. Философия Мартина Хайдегерра и современность / Сборник, под ред. Н. В. Мотрошиловой. Москва: Наука, 1991. – 249 с.

36

17. Философия Э. Гусерля и ее критика / Сборник. Москва: ИНИОН, 1983. – 207 с.

18. Filosofija ir metodologija / Vytautas Kundrotas. Vilnius: Mokslo aidai, 2000.– 92 p.

19. Jakušovaitė I., Luneckaitė Ž., Peičius E., Urbonas G. Filosofija. Mokomoji knyga. Kaunas: KMU, 2007.

20. Filosofija: Mokslo darbai / KTU B. Leskauskaitė. – Kaunas: Technologija, 1997. – 218 p.

21. Kunzman P., Burkard F.P. ir Wiedmann Fr. Filosofijos atlasas. Vilnius: Alma litera, 2000. – 198 p

22. Filosofijos istorijos chrestomatija: Naujieji amžiai. T. 1 – Vilnius, 1987. – 620 p.

23. Filosofijos istorijos chrestomatija: Renesansas. T. 2 – Vilnius, 1986. – 495 p

24. Философские идеи Людвига Витгенштейна / Редактор. М. С. Козлова (Российская академия наук. Институт философии). Москва: ИФРАН, 1996 - 168 с.

25. Гадамер Х. Г. Истина и метод. Москва: Прогресс, 1988. – 700 с.

26. Greimas A. J. Semiotika. Vilnius: Mintis, 1990. – 176 p.

27. Gudavičius A. Leksinė semantika: vienetai, ryšiai, struktūros. Šiauliai: ŠPI, 1994. – 43 p.

28. Gulyga A. V. Hegelis./ Iš rusų kalbos vertė R. Rybelienė. – Vilnius: Mintis, 1984. – 278 p.

29. Gumauskaitė V. Struktūralizmo apmatai: sąvokos, metodas, filosofija. Vilnius: LFSI, 2000. – 211 p.

30. Гуссерль Е. Логические исследования. Москва: Прогресс, 1975. – 420 с.

31. Haidegeris M. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, 1992. - 436 p.

32. Хайдегер М. Работы и размышления разных лет: феноменология, герменевтика, философия языка. Москва: Гнозис, 1993. – 333 с.

33. Hjelmslev L. Kalba: įvadas. Vilnius: Baltos lankos, 1995. - 183 p.

34. Jasmontas A. Filosofavimo pamatai ir pavyzdžiai. – Vilnius:Litimo sp., 2001. - 189p. 35. Kantas I. Grynojo proto kritika. Vilnius: Mintis, 1996. – 363 p.

36. Kantas I. Praktinio proto kritika. Vilnius: Mintis, 1987. – 206 p.

37. Kantas I. Prolegomenai. – Vilnius: Mintis, 1993. – 210 p.

38. Колесников А. С. Философия Бертpана Рассела / Науч. ред. Я. А. Слинин. Ленинград: Изд-во ЛГУ, 1991. – 229 с.

39. Лейбниц Г. Сочинения: в 4-х т. (Переводы) / Под. ред. Б. Э. Быховского. Москва: Мысль, 1982-1984.

40. Леконцев Ю. К. Введение в формальный язык лингвистики. Москва: Наука, 1983. – 264 с.

41. Лингвистический энциклопедический словарь. Москва: Советская энциклопедия, 1990. – 683 с.

42. Mokslas ir gyvenimas. Pasaulio esperantininkų žurnalistų kongresas Vilniuje. / Doc. Piliponis A.. 2008.07.

43. Мшвениерадзе В. В. Философия неопозитивизма и семантики. Москва: Изд-во АОН, 1961. – 88 с.

44. Налимов В. В. Вероятностная модель языка. О соотношении естеств. и искусств. яз. Москва: Наука, 1974. – 272 с.

45. Nekrašas E. Filosofijos įvadas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidydos institutas. 2006. -294 p.

46. Nekrašas E. Loginis empirizmas ir mokslo metodologija: tikimybės ir indukcijos problema. Vilnius: Mintis, 1979. – 175 p.

47. Norgėla S. Logika ir dirbtinis intelektas. Vilnius: TEV, 2007. – 256 p.

48. Nuo Kierkegoro iki Kamiu. Vilnius: Pradai, 1997. – 333 p.

49. Основные экономические понятия: структура преподавания / Перевод с англиского Т. Игнатьевой. -Москва: Аспект Пресс, 1995. – 104 с.

50. Palubinskas B. Mokslo logikos klausimai. Vilnius: Lietuvos TSR Mokslų akademijos Filosofijos katedra. 1974.

51. Pascal B. Mintys.Vilnius:– Aidai, 1997. – 365 p.

37

52. Петров В. В., Переверзев В. Н. Ситуационная семантика / Науч. – аналит. обзор. АН СССР, Ин-т науч. информации по обществ. наукам. Серия «Актуальные проблемы прикладного языкознания». Москва, 1988. – 34 с.

53. Поляков И. В. Лингвистика и структурная семантика / Отв. ред. В. В. Целищев. АН СССР, Сиб. Отделение. Новосибирск: Наука, 1987. – 188 с.

54. Проблемы значения в лингвистике и логике. Москва: Изд-во Моск. ун-та, 1963. – 56 с.

55. Рассел Б. История западной философии / Науч. ред. В. В. Целищев. Новосибирск: Изд-во НУ, 1994. - [т. 1]: кн. 1-2. – 455 с.

56. Rassel B. R. Исторические исследования западной философии, в связи с общественными и политическими обстоятельствами. – Москва: Республика, 1998. – 476 c.

57. Rimkutė E..Mąstymas ir kalba. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2007.

58. Santalka. Filologija. Edukologija. 2006. T. 14. Nr. 4. Tarptautinė kalbotyra ir ekonomikos kalba./ Jakutis A., Mickonis J.

59. Смирнова Е. Д. Логическая семантика и философические основания логики. Москва: Изд-во МГУ, 1986. – 161 с.

60. Struktūrinė semantika : metodo ieškojimas / Algirdas Julius Greimas. Vilnius: Baltos lankos, 2005. – 355 p

61. Тихомиров В. П., Хрусталев Е. Ю. Гипертекстовое инфовмационное моделирование экономических систем: проблемы теории и практики внедрения. Экономика и математические методы, 1997, том 33, вып. 2. – 313-323 с.

62. Венгеров В. Oмо – язык человека учебник всемирного языка. Свердлавс, 1926. – 244 с. 63. Vitgenšteinas L. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, 1995. – 443 p.

64. Витгенштейн Л. Человек и мыслитель / Пер. с англ. Москва: Прогресс – Культура, 1993. – 352 с.

65. Витгенштейн Л. Философские работы. Москва: Гнозие, 1994. – 520 с.

66. Władisław Tatarkiewicz. Filosofijos istorija III. XIX ir XX amžių filosofija./ Iš lenkų kalbos vertė Kapačauskienė D. ir Skersytė J.. Alma littera. 2003 m.

67. Жоль К. К. Логика. Учебное пособие для вузов. – М.. ЮНИТИ-ДАНА, 2004. – 399 с.

38

2. Pakopiška ekonomikos sąvokų sistema Ekonomikos sąvokų yra daug, o sąryšių tarp sąvokų – dar daugiau. Norint modeliuoti ekonomikos

nuostatas, reikia susisteminti ekonomikos sąvokas. Sisteminimo pagrindu priimtas sąvokų abstrakcijos laipsnis (Jakutis A., 1989; Jakutis A., 1995; Jakutis A., 1996).

Ekonomikos tekstai yra nevienodi: vieni – abstraktūs, kiti – konkretūs, vieni – akademiški, kiti – populiarūs. Jie tokie todėl, kad tekstams konstruoti, modeliuoti naudojamos skirtingo abstrakcijos laipsnio ekonomikos sąvokos. Sąvokas pagal jų abstrakcijos laipsnį galima surikiuoti į pakopas. Tokia pakopiška sąvokų sistema bus parodyta šioje monografijoje.

Kodėl konstruojama pakopiška ekonomikos sąvokų sistema, o ne cikliška, ar kokios nors kitos konfigūracijos sistema? Todėl, kad visuomenė suformuota kaip hierarchinė struktūra: nuo prezidento iki kalinio ar valkatos. Studijų sistema taip pat pakopiška: nuo pirmos klasės iki profesoriaus ar akademiko. Dešimtainė skaičių sistema irgi pakopiška: nuo nulio iki begalybės. Kaip tik noras suvesti ekonomikos kalbą į panašią kaip skaičių sistemą ir privertė autorių konstruoti pakopišką ekonomikos sąvokų sistemą.

Stambesnės bibliotekos sudaro savo rubrikynus (LNMMB, 1994), skirtus informacijos paieškai. Sudarymo principas – hierarchinis sąvokų pateikimas. Yra platesniosios ir siauresniosios rubrikos. Platesniosios rubrikos nurodo į bendresnę sąvoką reiškiančią rubriką ir naudingos tuo atveju, kai tiksli dalyko paieška nepatenkina. Siauresniosios rubrikos parodo pagrindinės rubrikos apimtį, padeda greitai atrasti siauresnę sąvoką reiškiančią rubriką, jeigu reikia tikslinti paiešką. Esant tokiems hierarchiniams ryšiams lengva atrasti pačią plačiausią (abstrakčią) ir pačią siauriausią (konkrečią) rubriką.

Informacijos paieška interneto ir kitose duomenų bazėse vykdoma hierarchinės sąvokų sistemos pagrindu.

Svarbiausia pakopiškos ekonomikos sąvokų sistemos konstravimo priežastis yra ta, kad ji sudaro sąlygas modeliuoti reikalingo abstrakcijos laipsnio ekonomikos tekstus kompiuteriu. Taip pat sumažina paieškos apimtis, nes atmetami ryšiai tarp labai skirtingų pakopų sąvokų.

Surikiavus į pakopas ekonomikos sąvokas, savo eilės lauktų socialinės, teisinės, filosofinės, politinės, vadybos mokslo ir kitos sąvokos.

2.1. Dažninių žodynų palyginimas Ekonomikos sąvokų yra daug, o sąryšių tarp šių sąvokų skaičius artimas begalybei. Todėl kyla

klausimas, kaip pirmu priartėjimu sumažinti šią aibę ir nagrinėti svarbiausias sąvokas. Kurias sąvokas laikyti svarbiausiomis? Ogi tas, kurios dažniausiai pasitaiko ekonominiuose tekstuose. Tokios sąvokos randamos dažniniuose žodynuose. Civilizuotos tautos turi gimtosios kalbos dažninius žodynus (Aлексеев П. М., Частотный словаръ, 1986, 1977, 1993, Журавлев Л. А., 1980). Ar tie žodynai sutampa, ar ekonomikos sąvoka, kuri pagal dažnumą užima pirmą vietą viename žodyne, bus pirma ir kitame? Siekiant atsakyti į šį klausimą buvo nagrinėjami dažniniai lietuvių, rusų ir anglų kalbų - tiek bendrinės, tiek ir ekonominės kalbos žodynai. Buvo tiriamas 400 sąvokų dažnumas. Stebėta, ar sąvokų dažnumas sutampa, o jei skiriasi, tai kiek skiriasi. Buvo nustatyta, kad vienoms kategorijoms sutapimo nėra, nes viename žodyne ji parodyta, o kitame jos visai nėra. Kitų sąvokų dažnumų sutapimas menkas, nes labai skiriasi jų užimama vieta žodynuose. Tačiau buvo nustatyta, kad apie 30 procentų ekonomikos sąvokų dažnumas įvairiuose žodynuose skiriasi nežymiai ir būtent šios sąvokos buvo įtrauktos į pakopišką ekonomikos sąvokų sistemą.

Kokios gi dažnumų nesutapimo priežastys? Pirma, įvairiuose žodynuose ta pati sąvoka apibrėžiama skirtingai. Jei sąvoka turi šiek tiek skirtingą prasmę, tai ir tekstuose ji vartojama skirtingai. O šių tekstų pagrindu sudaromi dažniniai žodynai. Antra, dažnumas priklauso ir nuo to, ar tiriamas tekstas yra bendrinės kalbos,ar ekonominis tekstas. Trečia, dažnumas priklauso nuo žodyno leidimo metų, nes skirtingais laikotarpiais ekonomikos kalboje vyravo skirtingos sąvokos, kadangi šiuolaikiniame kalbotyros moksle pastebėta tendencija kištis į kalbą, kitaip tai vadinama kalbos valdymu. Ekonomikos nuostatų modeliavimas taip pat valdo ekonomikos kalbą, įtraukdamas į ją vis naujus, tarptautinius žodžius ar žodžius, išverstus iš kitų kalbų, norint neatsilikti nuo mokslo ir technikos pažangos, taip pat kurdamas naujas nuostatas, kurios papildo ekonomikos kalbą. Jei žodynas daugiakalbis, tai dažnumui turi įtakos vertimo iš vienos kalbos į kitą paklaidos. XX a. technologijų sferoje atsirado nauja vertimų rūšis vadinama „technologine kalbine politika“, kai tekstus verčia kompiuteriai. Tačiau ši vertimo rūšis turi

39

ribotas galimybes, kadangi kalba – labai sudėtinga sistema, ją sunku formalizuoti, be to nėra galimybės greitai atnaujinti kompiuterinio žodyno, kai mokslo ir technikos pažangos veikiamas kalbos žodynas nuolat papildomas, kinta žodžių prasmė. Visgi kompiuteriai puikiai pritaikomi versti mokslinę-techninę literatūrą ir dokumentaciją, t.y. labai specializuotus tekstus, kurių žodynas ir morfologinės bei sintaksinės konstrukcijos nusistovėjusius, be to tai įmanoma tik su žmogaus-redaktoriaus pagalba.

Monografijoje nagrinėjamas sąvokų fragmentas parinktas iš dažninių žodynų (Žilinskienė V., 1990). Tačiau fragmentą galima parinkti iš kitų ypač svarbių šaltinių: konstitucijos (LR Konstitucija, 1993), enciklopedijų (Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, 1984-1989; Mūsų Lietuva, 1984) ir kt. Tyrimas parodė, kad ekonominių sąvokų sąrašai, nurodyti dažniniame žodyne (Žilinskienė V., 1991) ir LR Konstitucijoje (LR Konstitucija, 1993) nesutampa. Sąvokos, esančios LR Konstitucijos XI skirsnyje “Finansai ir valstybės biudžetas” (pvz.: bankas, nuosavybė, biudžetas, pajamos, turtas, rinkliava, paskolos ir kt.) yra ir dažniniame žodyne, tačiau išsibarsčiusios įvairiose žodyno vietose. Žodyne yra daug kitų ekonomikos sąvokų, nepaminėtų LR Konstitucijoje, taip pat ir labai dažnai vartojamų ekonomikos sąvokų.

Taigi pasirinkę kitą ekonomikos sąvokų fragmento sudarymo kriterijų, gausime skirtingą ekonomikos sąvokų sąrašą. Šioje monografijoje, sudarant fragmentą, remtasi dažniniais žodynais. Kiti tyrimai (tyrėjai) gali pasirinkti kitokį fragmento sudarymo principą.

Reziumuodamas pakartosiu, kad apie 30 procentų sąvokų dažnumas įvairiuose žodynuose skiriasi nežymiai ir šios sąvokos buvo įtrauktos į pakopišką ekonomikos sąvokų sistemą.

2.2. Ekonomikos sąvokų sąrašas Remiantis dažninių žodynų analizės rezultatais į nagrinėjamų ekonomikos sąvokų sąrašą įtrauktos

sąvokos, kurios skyrelyje 2. 3. pažymėtos juodu šriftu. Sąrašas prasideda sąvoka “akceptas” ir baigiasi sąvoka “žemės ūkis”. Į sąrašą pateko 178 sąvokos.

Į sąrašą pateko paprastos sąvokos, susidedančios iš vieno žodžio, bet neišvengta ir sudėtinių. Jos dažnai vartojamos ekonomikos kalboje ir be jų neįmanoma paaiškinti kai kurių ekonomikos reiškinių. Ekonomikos žodynuose maždaug kas penkta sąvoka sudėtinė. Didesnį paprastų ekonomikos sąvokų pasirinkimą nulemia tai, kad daugelis sudėtinių sąvokų susideda iš dviejų ar daugiau paprastų, todėl nėra prasmės kartoti tą pačią sąvoką.

Toliau pateikiami aukščiau aptartų sąvokų autorių apibrėžimai. Apibrėžimuose pabrauktos plačiausiai paplitusios ir labiausiai vartojamos ekonomikos sąvokos. Autorių apibrėžimai sudaryti toliau pateiktos literatūros pagrindu (Англо-руский словаръ по экон. и финансам, 1993; Auštrevičius P., Pupkevičius D., Treigienė D., 1991; Большой экон. Cловарь, 1994; Buračas A., 1994; Dabartinės lietuvių k. žodynas, 1993; Epingas R. Č., 1993; Kristoferis P., 1994; Лопатников Л. И., 1996; Рынок: бизнес, комерция, экономика, 1994; Рыночная экономика: словарь, 1995; Словарь-справочник по совр. эконом., 1996; Терминология рыночной экономики, 1994; Tarptautinių žodžių žodynas, 1985; Pearce David W., Aiškinamasis ekonomikos anglų-lietuvių kalbų žodynas, TEV 2006; Rūta Vainienė, Ekonomikos terminų žodynas, Tyto Alba 2005; Christopher Pass, Bryan Lowes, Leslie Davies, Ekonomikos terminų žodynas, Baltijos biznis, 1997; „Interleksis“ - „Alma littera“ kompiuterinis tarptautinių žodžių žodynas, UAB „Fotonija“, 2002-2003; Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 5 leidimas, kompiuterinė versija, UAB „AutoInfa“, Lietuvių kalbos institutas, 2003).

2.3. Ekonomikos sąvokų apibrėžimai Šiame skyrelyje pateikiami pasirinktų sąvokų apibrėžimai. Apibrėžimuose yra pabrauktos

ekonomikos sąvokos. Laužtiniuose skliausteliuose nurodytas panaudoto literatūros šaltinio numeris. Skaičius apibrėžimo gale žymi pabrauktų ekonomikos sąvokų skaičių. Pasikartojančios duoto apibrėžimo ribose sąvokos į pabrauktų sąvokų skaičių nepatenka. Jei apibrėžimas yra visiškai adekvatus apibrėžimui, pateiktam literatūros šaltinyje, jis žymimas kabutėmis Jei apibrėžimas pertvarkytas, tai jis kabutėse nerašomas. Jei modeliuojant apibrėžimą literatūros šaltiniu nesiremiama, tai žymima [-]. Skaičius skliausteliuose apibrėžimo pabaigoje reiškia pakopos, kuriai priklauso sąvoka, numerį.

40

A Akceptas – „sutikimas su kitos pusės pasiūlymu sudaryti sutartį nurodytomis sąlygomis” (Jakutis

A., 1998). (2)

Apyvarta - kapitalo apytaka (Ekonomikos teorijos terminų žodynas, 1991). (2)

Apmokestinimas – „vyriausybės vykdomos privalomos rinkliavos iš asmenų ir organizacijų“ (Pearce David W., 2006). (1)

Apmokėjimo terminas - “nustatytas laikas apmokėjimo operacijai užbaigti” (Jakutis A., 1998). (0)

Apskaita - duomenų registravimas, grupavimas ir apibendrinimas (Vainienė R., 2005). (0)

Asmeninės pajamos - ”pajamos, kurių viena dalis uždirbta, o kita sumokėta mokesčio pavidalu” (Jakutis A. 1998). (11)

Asmeninės santaupos - “asmeninių grynųjų pajamų ir išlaidų skirtumas” (Auštrevičius P. 1991). (9)

Atliktas darbas - „veiksmas, atliktas per tam tikrą laiko tarpą” (Jakutis A. 1998). (0)

Atlyginimas - “darbo įvertinimas” (Jakutis A. 1998). (3)

Atsarga - dalis firmos turto, laikomo žaliavų, nebaigtos gamybos ir gatavų prekių forma (Christopher P., 1997). (5)

Atstatymas - ”fizinių savybių atnaujinimas” (Jakutis A. 1998). (0)

B Bankas - institucija, kuri teikia kreditus, tarpininkauja, atlieka su pinigais susijusias operacijas [-]

(13)

Banko kreditas - “terminuota banko paskola” (Auštrevičius P. 1991). (14)

Bankrotas - „padėtis, kai įmonė negali įvykdyti savo įsipareigojimų, o jos skolos viršija turimą turtą ar įstatymo numatytą jo dalį“ (Vainienė R., 2005). (11)

Bendrovė - ”keli susijungę ūkiniai subjektai” (Jakutis A. 1998). (2)

Birža - „valiutos, vertybinių popierių, prekių pirkimo ir pardavimo vieta“ (Vainienė R., 2005). (8)

Biudžetas - „pajamų ir išlaidų sąmata“ (Vainienė R., 2005). (9)

C Centralizacija - „vadovavimo ar valdymo sutelkimas vienoje vietoje“ (Jakutis A., 1998). (2)

Cirkuliacija - „pirkimo ir pardavimo mainai” (Jakutis A., 1998). (8)

D Darbas - „visi gamybos procesams naudojami žmoniškieji visuomenės ištekliai“ (Christopher P.,

1997). (2)

Darbo ištekliai - fiziniai ir protiniai žmonių sugebėjimai, kuriuos galima panaudoti ekonominėje veikloje” (Auštrevičius P. 1991). (5)

Darbo užmokestis - už atliktą darbą mokami pinigai [-] (8)

Darbdavys - asmuo, firma ar organizacija, samdanti darbo jėgą kaip išteklius prekių ar paslaugų gamybai (Christopher P., 1997). (5)

Darbininkas – „tiesioginis materialinių gėrybių gamintojas“ (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2003). (2)

Darbuotojas - „asmuo, pagal darbo sutartį atliekantis sutartus darbus ar vykdantis sutartas funkcijas“ (Vainienė R., 2005). (3)

Darbo drausmė - ”privalomas nustatytas darbo tvarkos laikymasis” (Jakutis A. 1998). (3)

Darbo pamaina - ”paros laikotarpis, kuriam praslinkus vieni darbininkai pakeičia kitus” (Jakutis A. 1996). (3)

Darbo priemonė - ”daiktas, įrankis” (Jakutis A. 1998). (0)

41

Darbo pasidalijimas - darbo jėgos paskirstymas tų rūšių veikloms, kuriose darbuotojas gali geriausiai panaudoti savo įgūdžius (Pearce David W., 2006). (4)

Darbo objektas – „tai, į ką nukreiptas žmogaus darbas” (Jakutis A. 1998). (3)

Darbo tempas - “atlikimo sparta” (Jakutis A. 1998). (0)

Darbo vieta – “gamybos priemonių išdėstymas” (Jakutis A. 1998). (5)

Deficitas - rinkos situacija, kai išteklių ar prekių paklausa viršija jų pasiūlą, o kainos neatspindi paklausos ir pasiūlos pusiausvyros (Auštrevičius P. 1991). (9)

Derybos - „tarimasis sudaryti sutartį“ (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2003). (2)

Defliacija - ”prekių ir paslaugų bendrojo kainų lygio mažėjimas” (Auštrevičius P. 1991). (8)

Dinaminis efektyvumas - ”naujovių orientavimas didžiausio rezultato linkme” (Jakutis A. 1996). (0)

Disponavimas - “turto tvarkymas” (Jakutis A. 1998). (0)

Diversifikavimas - ”gaminamų prekių nomenklatūros plėtimas, įvairinimas” (Jakutis A. 1998). (5)

Draudimas - galimų nuostolių atlyginimo pelnymas, mokant įnašus (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2003). (8)

Duapolija - „rinkos struktūra, kurioje yra tik dvi įmonės“ (Pearce David W., 2006). (9)

E

Efektyvumas - „išteklių panaudojimo veiksmingumas, kai norimas rezultatas pasiekiamas mažiausiomis įmanomomis sąlygomis“ (Vainienė R., 2005). (2)

Einamieji įsipareigojimai - skola, kuri turi būti grąžinta per trumpą laikotarpį (Auštrevičius P. 1991). (11)

Ekonomika - „ūkinių vienetų, susijusių gamybos, vartojimo, mainų, finansų ir kt. ryšiais, sistema“ (Tarptautinių žodžių žodynas, 2002-2003). (4)

Eksportas - „prekių bei kapitalo išvežimas į užsienį ir paslaugų teikimas užsieniui“ (Tarptautinių žodžių žodynas, 2002-2003). (5)

Elastingumas - ”paklausos ar pasiūlos kiekio kitimo procentas, kainoms pakitus vienu procentu” (Jakutis A. 1998). (9)

F Finansinis tarpininkas - finansinė organizacija, kuri perka kitų skolinius įsipareigojimus už lėšas,

gautas pardavus savo skolinius įsipareigojimus (Auštrevičius P. 1991). (12)

Fondas - „pinigai, skirti ar renkami tam tikram tikslui“ (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2003). (7)

G Gamyba - „žmonių gyvavimui ir vystymuisi reikalingų daiktų kūrimas” (Jakutis A. 1998). (0)

Gaminys - pagamintas daiktas [-] (1)

Gamintojas - “pagrindinis gaminantis vienetas” (Jakutis A. 1998). (1)

Gamybos priemonės - darbo priemonės ir darbo objektai, dalyvaujantys gamybos procese (Jakutis A. 1998). (4)

Garantija - laidas, užtikrinimas (Частотный словарь русского языка 1997). (0)

Gėrybė - daiktas ar paslauga, tenkinanti žmogaus poreikį (Jakutis A. 1998). (1)

Gyvenimo lygis - žmonių gyvenimo ir darbo sąlygų visuma, atitinkanti pasiektą gamybos lygį (Ekonomikos teorijos terminų žodynas 1991). (3)

Grynosios pajamos - ”pinigai, atėmus visus mokėjimus” (Jakutis A., 1998). (8)

42

I Įkainojimas - prekės ar paslaugos kainos nustatymas [-] (8)

Indėlis - pinigai, patikėti finansiniam tarpininkui (Auštrevičius P., 1991). (13)

Indėlininkas - asmuo, pinigus patikėjęs finansiniam tarpininkui [-] (13)

Investitorius - tas, kuris įdeda lėšas į ūkio šaką [-] (8)

Infliacija - ”piniginio vieneto perkamosios galios smukimas, pasireiškiantis bendrojo kainų lygio kilimu” (Jakutis A., 1998). (10)

Interesas - „svarbus, rūpimas dalykas“ (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2003). (0)

Investicija - ”lėšų įdėjimas į ūkio šaką” (Jakutis A., 1998). (8)

Įsiskolinimas - skolų turėjimas [-] (11)

Ištekliai - ”visa tai, kas naudojama žmonių poreikiams tenkinti” (Jakutis A., 1998). (1)

Išteklių rinka - ”rinka, kurioje perkami ir parduodami ekonominiai ištekliai” (Auštrevičius P., 1991). (9)

Išlaidos - “išleisti pinigai” (Jakutis A., 1998). (7)

Importas - ”prekės ir paslaugos, perkamos iš užsienio” (Jakutis A., 1998). (8)

Įmonė - teisiškai savarankiškas ūkio vienetas (Jakutis A., 1998). (2)

Įnašas - ”santaupos, pinigai” (Jakutis A., 1998). (7)

Įplaukos - gaunami pinigai [-] (7)

Įvertinimas - vertės nustatymas [-] (1)

Iždas - „finansinių valstybės išteklių visuma“ (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2003). (2)

K Kaina - ”piniginė prekės vertės išraiška” (Jakutis A., 1998). (7)

Kainų lygis - ”kurios nors rinkos vidutinis kainų dydis” (Auštrevičius P., 1991). (9)

Kapitalizacija - ”grynųjų pajamų pavertimas kapitalu” (Auštrevičius P., 1991). (9)

Kapitalas - “gamybos priemonės” (Jakutis A., 1998). (1)

Kaštai - „išleidžiamos lėšos“ (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2003). (8)

Kaupimo priemonė - „viena iš pinigų funkcijų” (Jakutis A., 1998). (7)

Klientas - „Įmonės gaminamų prekių ar teikiamų paslaugų vartotojas“ (Vainienė R., 2005). (5)

Komercija - „ekonominė veikla, kuria siekiama pelno” (Tarptautinių žodžių žodynas, 2002-2003). (9)

Kompensacija - ”atlyginimas už nuostolius” (Jakutis A., 1998). (1)

Konkurencija - „reiškinys, kai firmos konkuruoja viena su kita dėl savo prekių pirkėjų“ (Christopher P., 1997). (8)

Kreditas - paskolos ir kitokie atidedamojo mokėjimo metodai (Christopher P., 1997). (9)

Kreditorius - “šalis, suteikusi paskolą” (Auštrevičius P., 1991). (9)

Kredito draudimas - ”draudimo rūšis, kai kreditorius apdraudžia išduodamus kreditus nuo galimo skolų negrąžinimo” (Auštrevičius P., 1991). (11)

L Laiduotojas - ”asmuo, prisiimantis atsakomybę už kito asmens skolinių įsipareigojimų vykdymą”

(Auštrevičius P., 1991). (12)

Laisvoji rinka - ”mainų operacijos, nereguliuojamos rinkos ekonomikos sąlygomis” (Jakutis A., 1998). (10)

Leidėjas - tas, kuris leidžia pinigus [-] (7)

Licencija - „leidimas tam tikrai veiklai” (Jakutis A., 1998). (0)

43

Likvidumas - „galimybė turtą greitai iškeisti į grynuosius pinigus“ (Vainienė R., 2005). (7)

Lėšos - ”piniginiai ištekliai” (Jakutis A., 1998). (7)

M Mainai - „keitimasis įvairaus pavidalo darbo rezultatais” (Jakutis A., 1998). (3)

Materialinės gėrybės - „gėrybės, reikalingos pragyvenimui” (Jakutis A., 1998). (2)

Mažmeninė kaina - „kaina, kuria prekės ir paslaugos teikiamos vartotojui” (Jakutis A., 1998). (8)

Mokestis - „teisės aktų nustatyta piniginė prievolė valstybei, periodiškai mokama į valstybės biudžetus bei fondus“ (Vainienė R., 2005). (10)

Mokėjimas - ”pinigų davimas, atsilyginant už gaunamą daiktą, atliktą darbą” (Jakutis A., 1988). (7)

Mokėtojas - pinigų, atsilyginant už gaunamą daiktą ar suteiktą paslaugą, davėjas [-] (7)

Monopolija - ”rinkos situacija, kai kurio nors gamintojo prekės ar paslaugos vyrauja atitinkamoje rinkoje” (Jakutis A., 1998). (9)

N Nauda - kas naudinga, vertinga, pelninga (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2003). (0)

Naudingumas - ”charakteristika, atspindinti prekės ar paslaugos teikiamą naudą, malonumą ar pan.” (Jakutis A., 1998). (5)

Nedarbas - visi nedirbantieji arba negalintys gauti darbo darbingo amžiaus individai (Pearce David W., 2006). (3)

Nepriteklius - kai išlaidos viršija pajamas [-] (8)

Nemokumas - ”negalėjimas padengti skolų, suėjus jų apmokėjimo terminui” (Auštrevičius P., 1991). (11)

Nuoma - „susitarimas dėl teisės laikinai naudotis nuosavybe” (Jakutis A., 1998). (1)

Nuosavybė - „materialiojo ir nematerialiojo turto priklausymas konkrečiam asmeniui“ (Vainienė R., 2005). (0)

Nuostolis - „praradimas, netekimas” (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2003). (0)

O Oligopolija - ”rinka, kurioje žymi pasiūlos dalis tenka kelioms didelėms įmonėms” (Jakutis A.,

1998). (9)

Organizacija - „žmonių ar visuomeninių grupių susivienijimas“ (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2003). (0)

P Pajamos - atlyginimas, kurį subjektas gauna už atliktą darbą (Jakutis A., 1998). (4)

Paklausa - ”prekių ir paslaugų apimtis, kurią pirkėjai norėtų ir yra pajėgūs įsigyti” (Jakutis A., 1998). (8)

Pakaitalai - ”tarpusavyje viena kitą pakeičiančios prekės” (Jakutis A., 1998). (5)

Palūkanos - ”mokestis už sutikimą atidėti mokėjimus” (Auštrevičius P., Treigienė D., 1991). (11)

Pašalpa - „piniginė ar kitokia parama“ (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2003). (7)

Pardavėjas - „subjektas, atiduodantis prekes už pinigus” (Jakutis A., 1998). (7)

Pardavimas - atidavimas už pinigus [-] (7)

Paslauga - „patarnavimas, pagalba” (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2003). (0)

Paskirstymas - „padalijimas” (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2003). (0)

Pasiūla - ”prekių ir paslaugų apimtis, kurią pardavėjai norėtų ir yra pajėgūs parduoti” (Jakutis A., 1998). (8)

Paskola - lėšos ar daiktai, suteikiami paskolos gavėjui (Vainienė R., 2005). (8)

44

Patentas - ”dokumentas, garantuojantis išradėjui autoriaus teisių apsaugą, jį išdavusioje valstybėje” (Jakutis A., 1998). (0)

Pelnas - ”pajamos, gaunamos atskaičius išlaidas” (Jakutis A., 1998). (8)

Perkamoji galia - pinigų savybė, nusakanti prekių ar paslaugų kiekį, kurį galima įsigyti už tam tikrą pinigų sumą (Vainienė R., 2005). (7)

Pinigai - ”visuotinis ekvivalentas” (Jakutis A., 1998). (6)

Pirkimas - įsigijimas už pinigus (Jakutis A., 1998). (7)

Pirkėjas - ”subjektas, įsigyjantis ką nors už pinigus” (Jakutis A., 1998). (7)

Pinigų apyvarta - ”pinigų judėjimas iš bankų-leidėjų pas mokėtojus bei investitorius ir atgal” (Auštrevičius P., Treigienė D., Pupkevičius D., 1991).

Pramonė - ”žaliavų, energijos gamyba, gamybos priemonių ir vartojimo reikmenų gamyba” (Jakutis A., 1998). (5)

Prekė - ”mainams pagamintas produktas” (Jakutis A., 1998). (4)

Prekyba - ”prekių pirkimas ir pardavimas” (Jakutis A., 1998). (8)

Premija - ”papildomi išmokėjimai darbuotojams, viršijantys pagrindinį darbo užmokestį” (Auštrevičius P., Pupkevičius D., 1991). (9)

Priemonė - ”daiktas, įrankis, prietaisas, reikalingas kokiam nors veiksmui atlikti” (Jakutis A., 1998). (0)

Privatus sektorius - ”ekonomikos dalis, neapimanti valstybinio sektoriaus” (Auštrevičius P., Pupkevičius D., Treigienė D., 1991). (6)

Privatinė nuosavybė - nuosavybė, kuria disponuoja atskiri individai ar jų grupės [-] (1)

Produktas - „daiktas, kaip žmogaus darbo vaisius“ (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2003). (3)

Poreikis - visa tai, kas žmogui reikalinga egzistavimui ar savo malonumui tenkinti (Jakutis A., 1998). (0)

Pusiausvyra - ”rinkos situacija, kurioje nei pirkėjai, nei pardavėjai neturi akstino keisti savo elgsenos” (Auštrevičius P., Pupkevičius D., Treigienė D., 1991). (9)

R Rangovas - „asmuo, kuris atlieka pavestą darbą” (Jakutis A., 1998). (3)

Realioji palūkanų norma - „palūkanų procentas, kurį skolininkas turi sumokėti kreditoriui už gautą paskolą kaip atlyginimą už sutikimą atidėti vartojimą” (Auštrevičius P., 1991). (12)

Reprodukcija - „gamybos procesas, nagrinėjamas jo elementų nuolatiniame pasikartojime ir atsinaujinime” (Auštrevičius P., Pupkevičius D., 1991). (1)

Rezervas - „atsarga, vartojama prireikus“ (Tarptautinių žodžių žodynas, 2002-2003). (6)

Rinka - „mainų mechanizmas, suvedantis produkto, gamybos veiksnių ar vertybinių popierių pardavėjus ir pirkėjus“ (Christopher P., 1997). (8)

Rinkos ekonomika - ekonominių santykių visuma, kai gamintojų priimami sprendimai priklauso nuo paklausos ir pasiūlos rinkoje (Auštrevičius P., Treigienė D., Pupkevičius D., 1991). (9)

Rizika - ryžimasis veiksmui, žinant, kad yra tikimybė nepasiekti tikslo (Auštrevičius P., 1991). (0)

S Samdymas - „ėmimas į darbą” (Jakutis A., 1998). (3)

Sąmata - „būsimų sąnaudų, išlaidų apskaičiavimas“ (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2003). (8)

Sandėris - “naudos teikiantis susitarimas” (Dabartinės liet. k. žodynas, 1993). (1)

Santaupos - ”pajamų dalis, nenaudojama einamajam vartojimui” (Jakutis A., 1998). (5)

Savininkas - ”asmuo, turintis teisę į nuosavybę” (Jakutis A., 1998). (1)

Sąskaita - ”sutartiniai santykiai tarp pirkėjų ir pardavėjų, kai mokėjimai atidedami vėlesniam laikui” (Jakutis A., 1998). (8)

45

Sertifikatas - dokumentas, patvirtinantis kokybę (Jakutis A., 1998). (0)

Skola - „atsakomybė, atsirandanti skolinantis lėšas arba gaunant kreditu prekes ar paslaugas“ (Pearce David W., 2006). (10)

Skolinis įsipareigojimas - pasižadėjimas grąžinti skolą [-] (11)

Skolinimo fondai - lėšos, skirtos paskolų paklausai patenkinti (Auštrevičius P., Pupkevičius D., Treigienė D., 1991). (9)

Specialybė - „pasirengimas, mokėjimas, įgūdžiai dirbti kurioje nors srityje, kokį nors darbą“ (Tarptautinių žodžių žodynas, 2002-2003). (3)

Subsidija - „tiesioginė valstybės finansinė parama ar mokesčių nuolaidos“ (Vainienė R., 2005). (11)

Subalansavimas - išlaidų prilyginimas pajamoms [-] (8)

Susidėvėjimas - ”fizinių savybių laipsniškas praradimas” (Jakutis A., 1998). (0)

Sutartis - susitarimas dėl santykių sukūrimo, pakeitimo ar panaikinimo (Jakutis A., 1998). (1)

Susitarimas - „santykių nustatymas, suderinimas” (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2003). (0)

T Tarpininkavimas - skolinių įsipareigojimų laidavimas ir atsakomybės, susijusios su skolos

išieškojimu, prisiėmimas (Auštrevičius P., Treigienė D., Pupkevičius D., 1991). (12)

Taupymas - „saugojimas, tausojimas” (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2003). (0)

Taupomasis bankas - finansinis tarpininkas, investuojantis indėlininkų lėšas, siekdamas užtikrinti papildomas indėlininkų pajamas (Auštrevičius P., Pupkevičius D., Treigienė D., 1991). (14)

Technologija - „gamybos procesų visuma” (Jakutis A., 1998). (1)

Tinklinis grafikas - „schema, kurioje fiksuojami darbų kompleksai” (Jakutis A., 1998). (3)

Trūkumas - ”nepriteklius, stoka” (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2003). (9)

U, Ū Ūkis - gamyba [-] (1)

Ūkinė veikla - ”žmonių darbas tam tikroje sferoje” (Jakutis A., 1998). (3)

Užimtumas - ”visuomenės darbo išteklių panaudojimo laipsnis” (Auštrevičius P., 1991). (6)

Užstatas - „paskolos gavėjo turto perdavimas kreditoriui, kaip garantija už paskolą“ (Christopher P., 1997). (10)

Užsakovas - „asmuo, kuris paveda atlikti darbą” (Jakutis A., 1998). (3)

V Valdymas - „turėjimas savo nuosavybėje, tvarkymas” (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2003).

(1)

Valdymo rizika - ryžimasis valdymo veiksmui, žinant, kad yra tikimybė nepasiekti tikslo (Ekonomikos teorijos terminų žodynas, 1991). (2)

Valstybinis sektorius - ekonomikos dalis, apimanti valstybinio lygio nuosavybę ir vartojimą (Auštrevičius P., Treigienė D., Pupkevičius D., 1991). (5)

Valiuta - „pinigų sistema; piniginis vienetas“ (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2003). (7)

Vartojimas - „einamųjų poreikių tenkinimas“ (Vainienė R., 2005). (1)

Vartotojas - „asmuo, naudojantis produktus” (Jakutis A., 1998). (4)

Vartojamos prekės - ”prekės ir paslaugos, tenkinančios žmonių poreikius” (Jakutis A., 1998). (5)

Verslas - „užsiėmimas, darbas” (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2003). (3)

Verslininkas - „asmuo, kuris telkia gamybos veiksnius, imdamasis veiklos, kuri jam turėtų duoti pelno“ (Christopher P., 1997). (9)

Vertė - brangumas (Jakutis A., 1998). (0)

46

Visuotinis ekvivalentas - ”ypatinga prekė, išreiškianti visų kitų prekių vertę ir mainoma į bet kurią iš jų” (Jakutis A., 1998). (5)

Ž Žaliava - ”medžiaga, skirta apdirbimui” (Jakutis A., 1998). (3)

Žemė - „vienas iš gamybos veiksnių, gamtos išteklius“ (Vainienė R., 2005). (2)

Žemės ūkis - ekonomikos sritis [-] (5)

2.4. Sąvokų pakopiškumo nustatymas ir pakopiška ekonomikos sąvokų sistema

Kadangi ekonomikos nuostatų modeliavime egzistuoja pakopiška ekonomikos sąvokų sistema, kiekviena sąvoka priklauso tam tikrai pakopai ir turi priskirtą tos pakopos numerį, o kiekviena pakopa sudaroma iš kelių sąvokų. Sąvokos apibrėžimui turi būti panaudota toks sąvokų skaičius, koks yra pradinės sąvokos pakopos numeris. Ši klasifikavimo sistema struktūriškai artima tokiems visuotinės kalbos projektams kaip pazigrafija (pazigrafija - su kalba nesusijęs tarptautinis raštas, reiškiantis sąvokas tam tikrais ženklais (ideogramomis), simboliais). Pvz., vienas tobuliausių skaitmeninės pazigrafijos projektų - 1661 m. vokiečių mokslininko J. Becherio sistema. Čia 172 skaitmeniniai indeksai išreiškia gramatines formas: šeši vienaskaitos linksnius – skaičiai nuo 1 iki 6, daugiskaitos – nuo 7 iki 12; visas galimas veiksmažodžių sąvokas (asmens, laiko, nuosakos ir t.t.) – nuo 13 iki 167 ir pan. Becheris skaitmenimis išreiškė lotynų kalbos žodžius, šitaip susidarė 10283 elementai, iš kurių 9432 reiškia žodį sąvoka, o kiti – tikrinius daiktavardžius.

Ekonomikos sąvokos pakopos numeris nustatomas keliais etapais (Biekša R. 1998 Jurgaitienė J. 1994; Matijoškaitė D. 1993; Nastajūtė I. 1998; Paulikas V. 1994; Petkevičienė A. 1995; Petuchova K. 1996; Skirkevičiūtė J 1998).

1) Surandame nagrinėjamos sąvokos apibrėžimą.

2) Tame apibrėžime išskiriame (pabraukiame) ekonomikos sąvokas ir surandame jų apibrėžimus.

3) Taip renkame apibrėžimus ir išskiriame ekonomikos sąvokas tol kol visos jos išaiškinamos ir apibrėžimuose nelieka nei vienos neišaiškintos sąvokos, t. y. tol, kol užsidaro ratas.

4) Skaičius ekonomikos sąvokų, rastų nagrinėjant pasirinktą, nurodo jos pakopos numerį.

Tai, kas išdėstyta, iliustruokime pavyzdžiu.

Prekė - mainams pagamintas produktas.

Mainai - keitimasis įvairaus pavidalo darbo rezultatais.

Gamyba - žmonių gyvavimui ir vystymuisi reikalingų daiktų kūrimas.

Produktas - daiktas.

Darbas - tikslinga žmogaus veikla, reikalaujanti protinių ar (ir) fizinių jėgų.

Kaip matome, visos ekonomikos sąvokos yra apibrėžtos. Sudarome lentelę, kuri ir parodys “prekės” pakopos numerį.

Pakopos numeris Ekonomikos sąvoka Sąvokų skaičius 0 Gamyba, produktas, darbas 3 1 Mainai 1 4 Prekė 1

Išvada. Sąvoka “prekė” priklauso ketvirtai pakopai.

Jei ekonomikos sąvokų apibrėžimuose pabrauktos sąvokos kartojasi po kelis kartus, tai jas galima įskaičiuoti nustatant nagrinėjamos sąvokos pakopos numerį. Plačiau tai bus nagrinėjama skyrelyje 2. 8.

Ne visada pavyksta iš karto gauti nešuolišką nagrinėjamos sąvokos pakopiškumą. Ką tik nagrinėtame pavyzdyje nėra 2 ir 3 pakopų. Tokiu atveju reikia atlikti antrąją ir daugiau iteracijų (iteracija -

47

operacijos pakartotinio panaudojimo rezultatas, pvz., f1(x) = f(f(x)), f2(x) = f(f1(x)) yra funkcijos y = f (x) iteracijos), kol į nagrinėjamą sąvoką įeinančių ekonomikos sąvokų pakopos išsidėstys paeiliui, be jokių šuolių ir bus gauti “gražūs” laiptai.

Antroji ir tolesnės iteracijos vykdomos pertvarkant turimus apibrėžimus.

1. Jei turimas apibrėžimas yra išplėstas, detaliau paaiškinant pagrindinį apibrėžimą, tai imame tik pagrindinį apibrėžimą, neiškreipdami sąvokos prasmės, pvz.: lėšos - piniginiai ištekliai (kreditai, pinigai). Imame: lėšos - piniginiai ištekliai.

2. Jei apibrėžimas sudarytas iš dviejų dalių, kurių viena yra ekonominio pobūdžio, o kita - bendrinė, tai imame pirmąją, nes nagrinėjamos būtent ekonomikos sąvokos, pvz.: kapitalas - gamybos priemonės; turtas, vertybė. Imame apibrėžimą be “turtas, vertybė”.

3. Išjungiame esamas ekonomikos sąvokas iš apibrėžimo, tačiau tik tiek, kad prasmė nenukentėtų, pvz.: prekė - produktas, pagamintas rinkai, pardavimui. Imame: prekė - produktas, skirtas rinkai.

4. Sujungiame du (ar daugiau) apibrėžimus, pvz.: produktas - gaminys, daiktas. Gaminys - pagamintas daiktas. Vietoj sąvokos “gaminys”, esančios pirmajame apibrėžime, įrašome jos apibrėžimą ir gauname: produktas - pagamintas daiktas. Antrame priede pateikiami pavyzdžiai, kaip keliomis iteracijomis suformuojama optimali pakopiška ekonomikos sąvokų sistema.

Egzistuoja kitas metodas (Petkevičienė A., 1995) ekonomikos sąvokos pakopos numeriui nustatyti. Tai – didžiausios šakos metodas. Numeris nustatomas keturiais etapais. Trys pirmieji etapai atitinka anksčiau išvardytus.

Ketvirtas etapas. Nagrinėjamos sąvokos pakopos numeris yra vienetu didesnis už didžiausią pakopos numerį turinčią ekonomikos sąvoką.

Remiantis šiuo metodu anksčiau nagrinėta sąvoka “prekė” priklauso antrajai pakopai, nes didžiausią numerį “1” turi sąvoka “mainai”. Kitų sąvokų pakopos numerio nustatymo šiuo metodu pavyzdžiai pateikti 1-ame priede.

Šiuo metodu nustatant pakopos numerį, neatsiranda šuolių tarp pakopų, t. y. tuščių tarpų, neužpildytų kategorijomis. Pakopišką ekonomikos sąvokų sistemą šiuo atveju sudaro 5-7 pakopos. Tai teigiami momentai. Tai pasiekta vykusiai parinkus kriterijų pakopoms skaičiuoti.

Toliau pateikta pakopiška ekonomikos sąvokų, išvardytų skyrelyje 2. 3, sistema. Ji sudaryta remiantis pastaruoju metodu.

Sudaryta sistema susideda iš 9 pakopų. Sistemoje nėra šuolių tarp pakopų, t. y. sistemoje nerasime tokių pakopų, kuriose nebūtų sąvokų. Tai teigiamas momentas, nes visos pakopos yra užpildytos, todėl sudarytoji PESS yra išsami ir nuosekli. Tai pasiekta vykusiai pasirinkus kriterijų, pagal kurį skaičiuojamos pakopos, t. y. sąvokų pakopų numeriai nustatyti remiantis didžiausios šakos metodu.

Darbo eigoje pastebėta, kad nagrinėjant aukštesniųjų pakopų sąvokas, nustatant jų pakopiškumą, dažniausiai naudojamos šios nulinės ir pirmos pakopos sąvokos:

NULINĖ PAKOPA PIRMA PAKOPA Nuosavybė Nauda Gamyba Sandėris Gaminys Kapitalas Poreikis Ūkis Paslauga Vertė

Be to, ekonomikos sąvokų numeriai, rasti didžiausios šakos metodu, buvo palyginti su pakopų numeriais, nustatytais kitu metodu, t. y. skaičiuojant visas nepasikartojančias sąvokas, reikalingas duotai sąvokai paaiškinti. Gauti rezultatai parodė, kad ekonomikos sąvokų pakopų numeriai, rasti skirtingais metodais, sutampa tik pradinėse pakopose, o vėliau, didėjant pakopos numeriui, sutapimo laipsnis mažėja.

Sąvokos, kurių sąrašas ir apibrėžimai buvo nagrinėjami ankstesniuose skyreliuose, išsidėsto į tokią pakopišką ekonomikos sąvokų sistemą.

48

Pakopos numeris Sąvokos Nulinė atliktas darbas, atstatymas, apmokėjimo terminas,

apskaita, darbo priemonė, darbo tempas, dinaminis efektyvumas, disponavimas, gamyba, garantija, interesas, licencija, nuostolis, nauda, nuosavybė, organizacija, poreikiai, paslauga, padalijimas, patentas, priemonė, sertifikatas, susidėvėjimas, susitarimas, taupymas, vertė

Pirma apmokestinimas, gėrybė, gamintojas, gaminys, ištekliai, įvertinimas, kapitalas, nuoma, privatinė nuosavybė, reprodukcija, sandėris, savininkas, technologija sutartis, ūkis, valdymas, vartojimas

Antra akceptas, apyvarta, bendrovė, centralizacija, darbas, darbininkas, derybos, efektyvumas, įmonė, iždas, materialinė gėrybė, valdymo rizika, žemė

Trečia atlyginimas, darbuotojas, darbo drausmė, darbo pamaina, darbo objektas, gyvenimo lygis, mainai, nedarbas, produktas, rangovas, samdymas, specialybė, tinklinis grafikas, ūkinė veikla, užsakovas, verslas, žaliava

Ketvirta darbo pasidalijimas, ekonomika, gamybos priemonės, pajamos, prekė, vartotojas

Penkta atsarga, darbo ištekliai, darbdavys, darbo vieta, diversifikavimas, eksportas, klientas, naudingumas, pakaitalai, pramonė, santaupos, valstybinis sektorius, vartojamos prekės, visuotinis ekvivalentas, žemės ūkis

Šešta pinigai, privatus sektorius, rezervas, užimtumas Septinta įnašas, įplaukos, išlaidos, kaina, kaupimo priemonė,

leidėjas, lėšos, likvidumas, mažmeninė kaina, mokėjimas, mokėtojas, pardavėjas, pardavimas, pašalpa, perkamoji galia, pirkėjas, pirkimas, valiuta

Aštunta birža, cirkuliacija, darbo užmokestis, defliacija, draudimas, grynosios pajamos, įkainojimas, importas, investicija, investitorius, kaštai, konkurencija, nepriteklius, paklausa, pasiūla, paskola, pelnas, pramonė, rinka, sąskaita, subalansavimas, sąmata

Devinta asmeninės santaupos, biudžetas, deficitas, duapolija, elastingumas, išteklių rinka, kainų lygis, kapitalizacija, kreditas, komercija, kreditorius, oligopolija, premija, pusiausvyra, rinkos ekonomika, skolinimo fondai, trūkumas, verslininkas

Dešimta infliacija, laisvoji rinka, mokestis, skola, užstatas, Vienuolikta asmeninės pajamos, bankrotas, einamieji

įsipareigojimai, įsiskolinimas, kredito draudimas, nemokumas, palūkanos, skoliniai įsipareigojimai, subsidija

Dvylikta finansinis tarpininkas, laiduotojas, realioji palūkanų norma, tarpininkavimas

Trylikta bankas, indėlininkas, indėlis Keturiolikta banko kreditas, finansinis tarpininkas

49

Taigi ekonomikos sąvokų abstrakcijos laipsnis arba pakopos numeris nustatomas keliais metodais. Tai iteracinė procedūra. Kuris metodas optimalus? Tai priklauso nuo metodikos taikymo srities. Metodikos praktinis taikymas bus aptariamas 5-ame monografijos skyriuje.

2.5. Sistemos stabilumas Pakeitus duotos sąvokos apibrėžimą, gali pasikeisti jos pakopos numeris, t. y. vieta pakopiškoje

ekonomikos sąvokų sistemoje. Pavyzdžiui, sąvokos „atlyginimas“ apibrėžimą nuo „darbo įvertinimas“ praplėtus iki „darbo įvertinimas; atsiteisimas už nuostolius, išlaidas, žalą“ (o būtent toks - dvejopas - šios sąvokos apibrėžimas pateiktas dabartinės lietuvių kalbos žodyne), „atlyginimo“ prasmė tiktų ne tik sąvokai „pajamos“ (pajamos - „atlyginimas, kurį subjektas gauna už atliktą darbą“), tačiau ir dar kelioms sąvokoms, pavyzdžiui sąvokai „draudimas“ (draudimas - „galimų nuostolių atlyginimo pelnymas, mokant įnašus“).

Taigi pakopiškos ekonomikos sąvokų sistemos stabilumas nėra absoliutus ir tuo ji skiriasi nuo skaičių sistemos, kurioje “penketas” visada yra tarp “ketverto” ir “šešeto”. O gal egzistuoja absoliutus nestabilumas? Gal vieno žodyno autoriaus pateiktas sąvokos apibrėžimas leidžia priskirti sąvoką sistemos pradžiai, o kito autoriaus suformuluotas tos pačios sąvokos apibrėžimas leidžia priskirti ją sistemos pabaigai? Siekiant rasti atsakymus į šiuos klausimus, buvo nagrinėti skirtingi tų pačių sąvokų apibrėžimai ir nustatytas jų pakopiškumas (Motiejūnaitė I., 1994).

Nustatyta, kad pradinių pakopų sąvokos yra stabiliausios. Tai - produktas, paslauga, gamyba, vertė ir kt.

Šios sąvokos sudaro pagrindą nustatant kitų sąvokų pakopos numerį.

Aukštesnių pakopų sąvokos nėra tokios stabilios. Augant pakopos numeriui, stabilumas mažėja. Reiškia, stabilumas mažėja konkretizuojant ekonomikos reiškinį. Juk pradinių pakopų sąvokos yra pačios abstrakčiausios, pvz., nulinės pakopos sąvokos paaiškinamos bendrinės kalbos žodžiais, t. y. bendrais, abstrakčiais žodžiais. O kylant pakopomis aukštyn, ekonomikos reiškinys detalizuojamas. Aukštesnėms pakopoms daugiausiai priklauso tarptautiniai ir kiti terminai, kuriems apibrėžti naudojamas didesnis sąvokų skaičius. Detalizuojant atsiranda variantai, “medžio” šakos, kuriomis galima nueiti viena ar kita kryptimi. Gauname skirtingus to paties reiškinio apibūdinimus, požiūrius skirtingu kampu. Tai vertintina teigiamai.

Tačiau, kita vertus, nestabilumas, destabilizacija turi ir minusų. Jei tą pačią sąvoką mes galime traktuoti įvairiai, tai kaip suprasti Vyriausybės nutarimą ar Seimo priimtą įstatymą, norminantį mūsų ekonominį gyvenimą? Susidaro galimybė tą pačią nuostatą aiškinti įvairiai, kaip kam patogiau. Kyla diskusijos, ginčai, vyksta teismai. To visuomenei nereikia. Norminiai aktai turi būti skaitomi vienareikšmiškai. Todėl ekonomikos sąvokos privalo turėti standartinius apibrėžimus. Technikos mokslų atstovai tai seniai suprato. Egzistuoja Europos Sąjungos mastu aprobuotos duomenų bazės, kuriose rasime apsvarstytus, priimtus ir aprobuotus technikos terminų apibrėžimus. Taigi galioja standartiniai apibrėžimai.

Ekonomikos sąvokų apibrėžimai turi tapti standartiniais. Jų stabilumas duotu laikotarpiu turi būti absoliutus. Aišku, prireikus keičiami ir standartai.

XIX a. moksle apie kalbą pastebimas skaldymasis į aprašomąją lingvistiką ir nustatančią normas lingvistiką. Paaiškėjo, kad nustatanti normas lingvistika tarsi valdo kalbą. Geriausiai visuomenės ir individų įtaka matyti leksikoje. Beje, leksika, įterpiama į vieną ar kitą kalbą, yra pasisavinama arba sukuriama dirbtinai, dažnai pasiremiant į toje kalboje priimtus žodžių darybos modelius. Dažniausiai papildoma terminais, kurių prireikia dėl veržlaus gamybos, mokslo ir technikos plėtojimosi.

Panašūs terminai vartojami keliose kalbose vadinami tarptautiniais, kurie ekonomikos nuostatoms modeliuoti naudojami kaip sąvokos. Ekonomikos sąvokų yra daug, o svarbiausiomis laikomos tos, kurios dažniausiai pasitaiko ekonominiuose tekstuose. Tokios sąvokos randamos dažniniuose žodynuose. Civilizuotos tautos turi gimtosios kalbos dažninius žodynus, kuriuose, natūralu, kad randama ir tarptautinių žodžių.

Specifiniai žodžiai iš kitų kalbų į ekonomikos kalbą gali būti „įsiurbti“ į nenulinių sąvokų tarpą, kurios reikalingos kaip pagalbiniai žodžiai ar jų junginiai. Į šių sąvokų tarpą gali patekti bet koks žodis kiek dažniau naudojamas įvairiuose jau sumodeliuotose ekonomikos nuostatose. Sumodeliavus naujas nuostatas, jos pradedamos vartoti visuomenėje, o kartu ir jose esantys „įsiurbti“ (tarptautiniai) terminai.

50

Taip įvairūs „žodžių naujadarai“ plinta kasdienėje ar bent jau mokslinėje kalboje. Tokiu būdu keičiami ir nusistovėję standartai.

2.6. Sinonimų įvertinimas Kai kurios ekonomikos sąvokos turi savo sinonimus. Juos galime rasti sinonimų žodynuose (Aнгло

- русский синонимический словарь, 1988; Lyberis S., 1980; Hемецко - русский синонимический словарь, 1983). Kyla klausimas, ar sinonimai patenka į tą pačią sistemos pakopą, ar ne? Šis klausimas buvo išnagrinėtas (Paulikas V., 1994; Petkevičienė A., 1995). Buvo taikyta pakopiška ekonomikos sąvokų sistema, sudaryta remiantis kompaktiškumo principu. Ją sudaro 6 pakopos: nuo 0 iki 5. Ji parodyta skyrelyje 2. 4.

Toliau pristatomi nagrinėti sinonimai. Skliausteliuose nurodytas pakopos numeris.

Finansai (5) – pinigai (3).

Ištekliai (1) – resursai (2).

Rezervai (1) – atsargos (0).

Lėšos (4) – pinigai (3).

Nuosavybė (2) – turtas (1).

Vartojimas (0) – naudojimas (4).

Matome, kad sinonimų pakopos numeriai skiriasi nežymiai, išskyrus paskutinį atvejį.

Korektiškai suprojektuotoje pakopiškoje ekonomikos sąvokų sistemoje sinonimų neturėtų būti, nes reikia siekti vienareikšmiško ekonomikos reiškinio ar proceso apibrėžimo.

2.7. Sistemos tolygumas Išnagrinėkime pakopišką ekonomikos sąvokų sistemą, sudarytą iš 145 sąvokų (Petkevičienė A.,

1995). Sąvokos suskirstytos į pakopas metodu, kai skaičiuojamos visos duotai sąvokai paaiškinti panaudotos sąvokos, išskyrus pasikartojančias. Kyla klausimas, kurių pakopų sąvokos panaudotos nagrinėjamai sąvokai apibrėžti? Pavyzdžiui, sudėtinė sąvoka “akcinė bendrovė” yra 26 pakopos sąvoka. Jai apibrėžti panaudotos sąvokos, priklausančios pakopoms: 0, 1, 2, 4, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 13, 14, 16, 17, 19, 20, 22, 24, 26. Matome, kad ši ekonomikos sąvokų pakopų seka nėra tolygi. Trūksta 3, 5, 12, 15, 18, 21, 23 ir 25 pakopų sąvokų. Taigi trūksta 8 pakopų sąvokų, nepaisant to, kad buvo panaudotos iteracinės procedūros šiam deficitui pašalinti. Iteracinės procedūros davė savo rezultatus, sumažino pakopų trūkumą, bet nepašalino jo.

Tokiu pat būdu išnagrinėję likusias 144 sąvokas, rezultatus suvedame į lentelę.

Ekonomikos sąvokų pakopų sekos tolygumas Pakopos numeris

Ekonomikos sąvoka Sąvokų pakopų seka Trūkstamų pakopų skaičius

1 2 3 4 26 Akcinė bendrovė 0, 1, 2, 4, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 13, 14, 16, 17, 19, 20, 22, 24,

26 8

31 Akcija 0, 1, 2, 4, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 13, 14, 16, 17, 19, 20, 22, 24, 26, 31

12

32 Akcinis kapitalas 0, 1, 2, 4, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 13, 14, 16, 17, 19, 20, 22, 24, 26

13

32 Akcininkas 0, 1, 2, 4, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 13, 14, 16, 17, 19, 20, 22, 24, 26, 31, 32

12

0 Atsargos 0 0 20 Bendrovė 0, 1, 2, 4, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 13, 16, 19, 20 7

51

14 Bankrotas 0, 1, 2, 4, 6, 9, 10, 11, 12, 14 4 7 Birža 0, 1, 2, 4, 6, 7 2 13 Balansas 0, 1, 2, 4, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 13 3 17 Bankas 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 17 6 13 Cirkuliacija 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 13 4 0 Darbas 0 0 33 Dividendai 0, 1, 2, 4, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 13, 14, 16, 17, 19, 20, 22, 24,

26, 31, 32, 33 12

19 Ekonomika 0, 1, 2, 4, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 13, 16, 19 7 9 Eksportas 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9 3 17 Efektyvumas 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 13, 16, 17 6 0 Elastingumas 0 0 22 Finansai 0, 1, 2, 4, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 13, 16, 19, 20, 22 8 17 Fondai 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 13, 16, 17 6 21 Firma 0, 1, 2, 4, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 13, 16, 19, 20, 21 7 6 Gamyba 0, 1, 2, 4, 6 2 7 Gamybos priemonės 0, 1, 2, 4, 6, 7 2 7 Gamintojas 0, 1, 2, 4, 6, 7 2 1 Gaminys 0, 1 0 14 Įmokos 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 13, 14 4 11 Išlaidos 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11 3 16 Ištekliai 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 13, 16 6 20 Įmonė 0, 1, 2, 4, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 13, 16, 19, 20 7 14 Įnašas 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 13, 14 4 10 Industrija 0, 1, 2, 4, 6, 7, 8, 9, 10 3 18 Investicija 0, 1, 2, 4, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 13, 16, 18 6 15 Indėlis 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 12, 14, 15 4 13 Infliacija 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 13 4 0 Interesas 0 0 11 Įplaukos 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11 3 34 Įstatinis kapitalas 0, 1, 2, 4, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 13, 14, 16, 17, 19, 20, 22, 24,

26, 31, 33, 34 13

1 Išplėstinė reprodukcija

0, 1 0

9 Importas 0, 1, 24, 6, 8, 9 3 12 Išmokos 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 12 3 20 Inovacija 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 13, 16, 19, 20 7 15 Ipoteka 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 12, 13, 15 5 19 Inkasavimas 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 17, 19 7 11 Kaina 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11 3 24 Kapitalas 0, 1, 2, 4, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 13, 16, 17, 19, 20, 22, 24 8 25 Kapitalo kaupimas 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 13, 16, 17, 19, 20, 22, 24, 25 8 11 Kaupimo priemonė 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11 3 18 Kintamieji kaštai 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 13, 16, 17, 18 6 12 Kaštai 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 13, 16, 17 6 1 Kontraktas 0, 1 0 21 Koncernas 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 13, 16, 19, 20, 21 7 2 Kontrakto trukmė 0, 1, 2 0 11 Kvitas 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11 3 17 Kuponas 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 13, 14, 17 6 13 Kaupimas 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 13 4

52

21 Korporacija 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 13, 16, 19, 20, 21 7 15 Kursas 0, 1, 2, 4, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 15 5 13 Kreditas 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 12, 13 4 18 Kredito linija 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 17, 18 6 13 Konkurencija 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 12, 13 3 1 Kompensacija 0, 1 0 15 Komivojažierius 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 13, 15 5 14 Kvota 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 13, 14 4 18 Kliringas 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 17, 18 6 20 Komercija 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 13, 16, 17, 19, 20 7 12 Konsignacija 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 12 3 22 Kontrafakcija 0, 1, 2, 4, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 13, 16, 19, 20, 22 8 18 Kredito kortelė 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 17, 18 6 0 Kokybė 0 0 7 Kapitalinė statyba 0, 1, 2, 4, 6, 7 3 16 Lėšos 0, 1,, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 13, 16 6 7 Laiko sąnaudos 0, 1, 2, 4, 7 3 20 Laisvoji rinka 0, 1, 2, 4, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 13, 16, 19, 20 7 0 Licencija 0 0 17 Likvidavimas 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 12, 14, 17 6 12 Likvidumas 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 12 4 4 Ilgalaikė nuoma 0, 1, 2, 3, 4 0 13 Latentinė paklausa 0, 1, 2, 4, 6,, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13 2 25 Laužtinė paklausos

kreivė 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 16, 19, 20, 23, 25 9

23 Lokalinė sąmata 0, 1, 2, 4, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 13016, 19, 20, 21, 22, 23 7 2 Mainai 0, 1, 2 0 11 Mokėjimas 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11 3 13 Mokestis 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 13 4 11 Mainų priemonė 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11 3 21 Makroekonomika 0, 1, 2, 4, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 13, 16, 19, 21 8 20 Mikroekonomika 0, 1, 2, 4, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 13, 16, 19, 20 7 21 Rinkotyra 0, 1, 2, 4, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 13, 16, 20, 21 7 12 Mažmeninė kaina 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 12 3 8` Monopolija 0, 1, 2, 4, 6, 7, 8 2 16 Muitas 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 13, 16 6 8 Finansų tarpininkas 0, 1, 2, 4, 6, 7, 8 2 20 Vadyba 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 13, 16, 17, 19, 20 7 12 Monopsonija 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 12 3 25 Nacionalinės pajamos 0, 1, 2, 4, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 13, 16, 19, 20, 24 10 6 Naudingumas 0, 1, 2, 4, 6 3 19 Neproduktyvios

investicijos 0, 1, 2, 4, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 13, 16, 18, 19 6

3 Nuoma 0, 1, 2, 3 0 2 Nuosavybė 0, 1, 2 0 15 Nepritekliaus

ekonomika 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 12, 15 5

16 Netobula konkurencija

0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 16 5

0 Nuostolis 0 0 5 Neto 0, 1, 2, 4, 5 1

53

17 Obligacija 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 17 5 15 Opcionas 0, 1, 2, 4, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 15 5 23 Oligopolija 0, 1, 2, 4, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 16, 19, 20 8 13 Oligopsonija 0, 1, 2, 4, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13 2 0 Produktas 0 0 34 Pajamingumas 0, 1, 2, 4, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 13, 14, 16, 17, 19, 20, 22, 24,

26, 31, 32, 33, 34 12

11 Pajamos 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11 3 14 Palūkanos 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 13, 14 4 12 Paklausa 0, 1, 2, 4, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12 2 12 Pardavėjas 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11 3 11 Pardavimas 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11 3 5 Pakaitalai 0, 1, 2, 4, 5 1 13 Paskola 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 12, 13 4 0 Paslauga 0 0 12 Pasiūla 0, 1, 2, 4, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12 2 19 Pelnas 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 13, 16, 17, 19 7 11 Pirkėjas 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11 3 11 Pirkimas 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11 3 10 Pinigai 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10 3 0 Poreikis 0 0 9 Pramonė 0, 1, 2, 4, 6, 7, 9 3 4 Prekė 0, 1, 2, 4 1 13 Prekyba 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 13 4 1 Reprodukcija 0, 1 0 4 Rinka 0, 1, 2, 4 1 6 Sandoris 0, 1, 2, 4, 6 2 13 Santaupos 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 13 4 14 Sąskaita 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 12, 14 4 12 Skola 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 12 4 11 Subsidija 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11 3 0 Sutartis 0 0 1 Turtas 0, 1 0 7 Ūkis 0, 1, 2, 4, 6, 7 0 15 Užstatas 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9, 10, 12, 15 6 9 Visuotinis

ekvivalentas 0, 1, 2, 4, 6, 8, 9 3

0 Valstybė 0 0 0 Vartojimas 0 0 8 Vertė 0, 1, 2, 4, 6, 8 3 0 Vertybė 0 0

Ar daug pakopų trūksta? Tai priklauso nuo nagrinėjamos sąvokos.

Sugrupavus sąvokas pagal pakopų trūkumą, gauname tokius rezultatus.

Pakopų trūkumas Ekonomikos sąvokų skaičius Rezultatų įvertinimas 0 27 geriausi 1-2 16 geri 3 29 4 17 5 9

54

6 16 7 17 vidutiniai 8 7 9 1 10 1 12 3 blogiausi 13 2

Vidutiniškai trūksta keturių pakopų kiekvienai ekonomikos sąvokai.

Išnagrinėjus turimas ekonomikos sąvokas, matyti, kad kuo aukštesnė pakopa, tuo daugiau pakopų trūksta. Reiškia, aukštesnio pakopos numerio kategorijoms prireiks daugiau iteracijų, jei sieksime gauti nuoseklią pakopišką sąvokų sistemą.

Pakopiškoje sąvokų sistemoje nuo 26 iki 31 pakopos yra trūkis, nes 27-30 pakopų sąvokų nerasta projektuojant šią sistemą.

Kaip jau minėta, iteracinės procedūros sumažino, bet nepašalino pakopų trūkumo. 2-me priede parodytos iteracinės procedūros, kurios visai pašalina pakopų trūkumą ir gaunama optimali pakopiška ekonomikos sąvokų sistema.

2.8. Pasikartojančių sąvokų įvertinimas Sudarant pakopišką ekonomikos sąvokų sistemą, iškyla klausimas, ar skaičiuoti pasikartojančias

sąvokas nustatant duotos sąvokos pakopos numerį. Siekiant išsiaiškinti šį klausimą buvo sudarytos dvi pakopiškos sistemos (Jurgaitienė J., 1994), remiantis tuo pačiu pradiniu ekonomikos sąvokų sąrašu. Palyginus šias sistemas, nustatyta, kad sistema su pasikartojančiomis kategorijomis turi daugiau tuščių tarpų, t. y. tokių pakopų, į kurias nepatenka nei viena ekonomikos sąvoka. Konkrečiais pavyzdžiais tai įrodyta (Motiejūnaitė I., 1994). Kadangi tokia sistema per daug išplėsta, nekompaktiška, tai siūlau jos atsisakyti ir naudoti sistemą, kuri sudaryta neįskaičiuojant pasikartojančių sąvokų.

2.9. Nulinės pakopos sąvokų analizė Nulinės pakopos sąvokų apibrėžimuose nerasime ekonomikos sąvokų. Jos apibrėžiamos bendrinės

kalbos žodžiais ar kitų mokslo šakų kategorijomis. Nulinės pakopos sąvokos yra pamatinės sąvokos, nes kitos sąvokos apibrėžiamos vartojant šias sąvokas.

Nulinės pakopos sąvokų apibrėžimuose esančias sąvokas galima apibrėžti kitomis bendrinės kalbos sąvokomis, tačiau tai - ne šios monografijos uždavinys. Siauros specializacijos žodžių yra žymiai mažiau, negu jų yra bendrinėje kalboje. Nulinės pakopos sąvokos yra pamatinės ekonomikos kalbai, o kitos mokslo srities arba bendrinei kalbai jos nelaikomos pamatinėmis.

Pamatinės sąvokos yra pačios abstrakčiausios sąvokos. Šitaip galima tvirtinti, jei abstrakcija laikysime realybės vaizdinių (sąvokų) formavimą atsiejimo, atribojimo būdu, t. y. panaudojant tik dalį iš aibės atitinkamų duomenų. Atsiejimas - tai supaprastinimas, schematizavimas, kai atsiribojama nuo šalutinių veiksnių, detalių (Kондаков Н. И., 1954). Iš nulinės pakopos sąvokų konstruojant vis sudėtingesnes ekonomikos sąvokas, vyksta pakilimas nuo abstraktaus prie konkretaus. Tai mokslinio tyrimo metodas, kai teorinė mintis juda prie vis išsamesnio, visapusiško reiškinio atgaminimo. Gaunamas “medis”, pakopiška ekonomikos sąvokų sistema, parodanti, iš ko susideda nagrinėjama konkreti sąvoka. Pagal dialektikos tradiciją abstrakcija suprantama kaip žinių “skurdumas”, vienpusiškumas, o konkretumas - kaip išsamumas, turiningumas (Кондаков Н. И., 1975). Konkreti ekonomikos sąvoka sintezuojama iš daugelio apibrėžimų.

Egzistuoja kitas požiūris į abstrakciją (Филос. энциклоп. cловарь, 1989). Abstrakcija - realybės vaizdinių (sąvokų) formavimas atsiejimo ir papildymo būdu, t. y. panaudojant tik dalį iš aibės atitinkamų duomenų ir pridedant naujos informacijos, neišplaukiančios iš šių duomenų. Derinant atsiejimą ir papildymą išryškėja aktyvus, kūrybinis abstraktaus pažinimo pobūdis. Atsiejimas, kaip jau minėta, tai - supaprastinimas, schematizavimas, o papildymas realybės objektus paverčia sudėtingesniais, teoretizuoja.

55

Jei nulinės pakopos sąvokas apibrėšime pirmos ir dar aukštesnių pakopų kategorijomis, tai gausime, kad pamatinės sąvokos yra konkrečios, o hierarchijos viršūnė – abstrakti, menkai suvokiama.

Monografijoje laikomasi pirmojo abstrakcijos apibrėžimo. Tokio apibrėžimo laikosi ir Vakarų Europos autoriai (Кондаков Н. И., 1954).

Reziumė. Antroje monografijos dalyje pateikti pakopiškos ekonomikos sąvokų sistemos sudarymo principai ir fragmentais parodyti minėtų principų realizavimo būdai. Ekonomikos sąvokų fragmentas parinktas remiantis dažniniais ekonomikos sąvokų žodynais. Ekonomikos sąvokų apibrėžimai atrinkti iš žodynų, iteracinės procedūros pagalba buvo gerinami, tobulinami ir skyrelyje 2. 3 pateikti kaip autoriaus (mano) apibrėžimai. Skyrelyje 2. 4 pateikta originali ekonomikos sąvokų pakopiškumo nustatymo metodika. Nagrinėjamam sąvokų fragmentui sudaryta pakopiška ekonomikos sąvokų sistema. Išnagrinėtas šios sistemos stabilumas ir pateikta išvada apie standartinių ekonomikos sąvokų sistemos projektavimo būtinumą. Stabilumo tyrimą papildė ir sąvokų - sinonimų įvertinimas. Aptartas pakopiškos ekonomikos sąvokų sistemos tolygumas ir su tuo susijęs pasikartojančių sąvokų įvertinimo klausimas. Išanalizuotos pamatinės, nulinės pakopos sąvokos.

Pasiūlymai. 1) Iteracinės procedūros pagalba patobulinti pakopišką ekonomikos sąvokų sistemą.

2) Patobulintos sistemos pagrindu projektuoti ir aprobuoti standartinę ekonomikos sąvokų sistemą.

2.10. Antrojo skyriaus literatūra 1. Pearce David W., Aiškinamasis ekonomikos anglų-lietuvių kalbų žodynas, TEV 2006;

2. Rūta Vainienė, Ekonomikos terminų žodynas, Tyto Alba 2005;

3. Christopher Pass, Bryan Lowes, Leslie Davies, Ekonomikos terminų žodynas, Baltijos biznis, 1997;

4. „Interleksis“ - „Alma littera“ kompiuterinis tarptautinių žodžių žodynas, UAB „Fotonija“, 2002-2003;

5. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 5 leidimas, kompiuterinė versija, UAB „AutoInfa“ ir Lietuvių kalbos institutas, 2003.

56

3. Ekonomikos nuostatų modeliavimas ir identifikavimas Ekonomikos nuostatų modeliavimas ir identifikavimas

Ar tobulai parengti Lietuvos respublikos ūkiniai įstatymai? Panagrinėkime Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymą (1994 m. gruodžio 21 d.). Septyniuose skirsniuose rasime 26 ekonomikos nuostatų. Šioms nuostatoms modeliuoti panaudotos paprastos ir sudėtinės ekonomikos kategorijos. Iš viso panaudota 32 ekonomikos kategorija. Taip pat panaudota 37 teisinių kategorijų. Jei vienai nuostatai modeliuoti naudosime iki 10 kategorijų, tai iš 69 kategorijų galima sudaryti 3.41011 nuostatų. O įstatyme jų yra, kaip minėta, 26. Kaip atrinktos būtent šios nuostatos? Ar jos svarbiausios? Mums, įstatymų vartotojams, niekas neatsakė į šiuos klausimus.

Ekonomikos nuostatų modeliavimas padeda atsakyti į šiuos klausimus. Ekonomikos kategorijos suteikia pradinę informaciją modeliavimui. Jų klasifikavimas aptartas antroje šio darbo dalyje. Kokių tipų nuostatas gausime modeliuodami? O kaip modeliuoti, kokiais metodais naudotis? Be ekonomikos kategorijų modeliavimui reikalingos ir kitos, neekonominės kategorijos. Kokios jos būtų? Kokios nuostatos suformuojamos, kokie gaunami modeliavimo rezultatai? Ar galima identifikuoti kitų autorių sumodeliuotą tekstą, t. y., kokio tipo nuostatas jie modeliuoja?

Į šiuos klausimus bus atsakyta trečiojoje monografijos dalyje.

3.1. Ekonomikos nuostatų tipai Ekonomikos kategorijos tarpusavyje susijusios. Modeliavimas, sąryšio tarp kategorijų paieška veda

prie atitinkamo rezultato: ekonomikos nuostatos. Nuostatos gali būti įvairių tipų: principas, dėsnis, savybė, kriterijus, apribojimas, kanonas, dogma ir pan. Šiame poskyryje ekonomikos nuostatų tipai išdėstyti laipsniškai ( sistemiškai ), kai kurių jų apibrėžimai pateikiami keliais variantais, kad skaitytojui būtų lengviau įsigilinti į jų reikšmingumą.

Aksioma [gr. axioma] – dedukcinės sistemos pradinis teiginys, priimamas be įrodymo ir sudarantis kitų teiginių įrodymo pagrindą; savaime suvokiama tiesa, įrodymų nereikalaujantis teiginys (Tarptautinių žodžių žodynas, 2008).

Dogma – teiginys, nuomonė, teorija be įrodymų ar praktinio patikrinimo laikoma neginčijama tiesa (Tarptautinių žodžių žodynas, 2008).

Postulatas [lot. postulatum – reikalavimas] - nuostata, priimamas be įrodymų, kaip viena iš aksiominiu metodu pagrįstos mokslinės teorijos pradinių prielaidų (Tarptautinių žodžių žodynas, 2008).

Kanonas - visuotinė taisyklė, norma (Tarptautinių žodžių žodynas, 2008).

Faktas [lot. factum – kas padaryta, veikalas] - tikras, nepramanytas įvykis, atsitikimas, reiškinys; tvirtai nustatytas dalykas (Tarptautinių žodžių žodynas, 1985). Faktas gali būti apibrėžtas taip: 1) įprastinėse vartosenose – tiesos, įvykio, rezultato sinonimas; 2) žinojimas, kurio tikrumas įrodytas; 3) logikoje ir mokslų metodologijoje – spec. teiginiai, fiksuojantys empirines žinias (Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, 2008).

Principas [lot. principium – pradžia, pagrindas] - pagrindinė kurios nors teorijos, koncepcijos idėja, pradinis teiginys (Tarptautinių žodžių žodynas, 2008).

Apibrėžimas - tikslus, logiškas aptarimas, sąvokos turinio nustatymas, definicija (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2003).

Apribojimas - ribų nustatymas.

Kriterijus [gr. kriterion] - vertinimo pagrindas, matas, saikas (Tarptautinių žodžių žodynas, 2008).

Savybė - savita, išskirtinė, būdingoji ypatybė (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2003).

Tendencija [lot. tendentia < tendo – kreipia, siekia]- proceso, raidos bendroji kryptis (Tarptautinių žodžių žodynas, 2008).

Dėsnis – pastovus ir būtinas sąryšis tarp reiškinių (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2003).

Teorema [gr. theorema – mokymas, taisyklė] – teorinis teiginys, kurio teisingumas gali būti arba yra logiškai įrodytas, remiantis anksčiau nustatytais mokslo teiginiais (Tarptautinių žodžių žodynas, 2008).

57

Apibendrinimas - išvados formulavimas iš atskirų atvejų, faktų (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2003).

Sudėtinė kategorija - dviejų ar daugiau kategorijų suma.

Tai pagrindiniai ekonomikos nuostatų tipai. Matome, kad aksioma, postulatas ir dogma reiškia beveik tą patį. Daugelis kitų nuostatų tipų apibrėžimų tarpusavyje susiję. Šis ryšys gerai matomas identifikuojant ekonomikos nuostatas, t. y. nagrinėjant ekonomikos tekstą ir nustatant, kokių tipų ekonomikos nuostatos pateiktos tekste. Plačiau šį klausimą aptarsime skyrelyje 3. 5 “Ekonomikos nuostatų identifikavimas”.

3.2. Modeliavimo metodai Sąryšio tarp kategorijų, atspindinčių ekonomikos reiškinius ir procesus, paieška vykdoma specialių

metodų pagalba. Tai - stebėjimas, analizė, sintezė, indukcija, dedukcija, verifikacija, paradoksas, genetinis bei kiti metodai. Metodų esmę nusako jų apibrėžimai.

Stebėjimas - tikslingas, planingas tikrovės suvokimas, atitinkantis kokios nors veiklos uždavinius (Dabartinės liet. k. žodynas, 2003).

Analizė [gr. analysis – skaidymas] – mokslinis metodas, pagrįstas mintiniu ar faktiniu visumos skaidymu į dalis; smulkus, išsamus, atidus ko nors nagrinėjimas, studijavimas (Tarptautinių žodžių žodynas, 2008).

Sintezė [gr. synthesis - sujungimas] – įvairių elementų, objekto dalių jungimas į visumą (Tarptautinių žodžių žodynas, 2008).

Indukcija [lot. inductio – įvedimas] – samprotavimas, kuriame nuo atskirų faktų, žinių einama prie bendresnių (Tarptautinių žodžių žodynas, 2008).

Dedukcija [lot. deductio – išvedimas] - išvadų gavimas iš prielaidų pagal logikos dėsnius ir taisykles (Tarptautinių žodžių žodynas, 2008).

Genetinis metodas - reiškinių kilmės, raidos tyrimas.

Verifikacija - sąryšio praktinis patikrinimas.

“Šakų ir ribų” metodas - prie pagrindinės kategorijos kurio nors metodo pagalba jungiamos kitos kategorijos ir gaunamas ekonomikos tekstas.

Analogija [gr. analogia – atitikimas] - samprotavimas, kuriame iš objektų panašumo vienais požymiais daroma išvada, kad tie objektai panašūs ir kitais požymiais (Tarptautinių žodžių žodynas, 2008).

Paradoksas [gr. paradoxos – netikėtas] - samprotavimas, įrodantis ir teiginio teisingumą, ir jos klaidingumą (Tarptautinių žodžių žodynas, 2008).

Tokie yra pagrindiniai metodai, taikomi ekonomikos nuostatoms modeliuoti. Akivaizdu, kad ir kiti logikos dėsniai - asociatyvios disjunkcijos ir konjunkcijos, dvigubo bei trigubo neigimo, pakankamo pagrindo, komutatyvumo, tapatybės, silogizmo, kvantorių neigimo ir kiti (Kондаков Н. И., 1975) - gali būti pritaikyti ekonomikos nuostatoms modeliuoti. Logikos dėsniai yra žmogaus mąstymo dėsniai. Šie dėsniai susiklostė žmonių sąmonėje po daugelio stebėjimų. Praktinė žmonių veikla, pasikartojusi milijardus kartų, suformavo sąmonėje logines figūras, kurios virto aksiomomis.

Bet logikos dėsniai betarpiškai nėra būties dėsniai. Teisus vokiečių logikas G. Klausas, kuris sakė: “nors logikos dėsniai grindžiami būties dėsniais, bet patys jie nėra būties dėsniai” (Anzenbacher A., 1992). Logikos dėsniai yra abstrahuoti iš tikrovės.

Mokslui seniai žinomi keturi logikos dėsniai. Dar Aristotelis atskleidė tris žmogaus mąstymo dėsnius: tapatumo, prieštaravimo ir trečiojo pašalinimo, o vėliau -vokiečių filosofas ir matematikas K. Leibnicas suformulavo pakankamo pagrindo dėsnį.

Šių dėsnių veikimui paklūsta visos mūsų mintys, nepriklausomai nuo konkretaus tų minčių turinio. Jei samprotavimo eigoje nesilaikome kurio nors dėsnio, tai teisingo samprotavimo rezultato - išvados - negausime. Formalūs loginiai prieštaravimo ir pakankamo pagrindo dėsniai vadinami “didžiaisiais pradmenimis”. Šiuos ir kitus logikos dėsnius žmonės gali pažinti, studijuoti jų veikimą, bet negali jų pakeisti arba panaikinti, nes, priešingu atveju, išsiderintų mąstymo procesas, žmonės negalėtų suprasti vienas kito.

58

Pagrindinius logikos dėsnius rasime tradicinėje logikoje, kuri yra pirmas laiptelis nagrinėjant formaliąją logiką. Toliau seka matematinė logika, kuri dėsniams išreikšti naudoja simboliką.

Kur logikos dėsnių žinojimo jėga? Logikos dėsnių formalus pobūdis, kaip tvirtina kompiuterių specialistai, padeda modeliuoti logikos operacijas kompiuteriais. Kompiuteriai modeliuoja idealias logikos schemas.

Logikos dėsniai yra daliniai dėsniai, išvestinių žinių dėsniai. Jie gaunami pasitelkus anksčiau rastas ir patvirtintas tiesas. Konkrečiu nagrinėjamu atveju neeksperimentuojama, nesikreipiama į praktinę veiklą, o tik pritaikomi logikos dėsniai ir taisyklės turimoms teisingoms mintims. Bet juk mąstymas nėra vien tik tiesų atskleidimas pasitelkiant kitas tiesas. Tiesa, iš kurios remiantis logikos dėsniais, išvedama kita tiesa, pati yra praktinės veiklos rezultatas, ekonomikos reiškinių ir procesų esmės pažinimo rezultatas.

Logikos mokslo literatūra yra plati ir įvairiapusė. Be darbų, kurie apsiriboja grynosios logikos (Aсмус В. Ф., 1947; Гегель, 1970-1972; Кондаков Н. И., 1975; Месыков В. С., 1992) nagrinėjimu, aptinkame publikacijų, kuriose aptariamos logikos taikymo kitose mokslo srityse galimybes. Tai matematika (Griniuvienė L., 1997), taip pat ir algebra (Aльгебра и логика: журнал, 1992), informatika (Lassaigue E., 1996), kompiuterika (Бузук Г. Л., 1995), mokslo metodologija (Бачманов В. С., 1969), mаstymo formalizacija (Бирюков Б. В., 1983; Борисов В. Н., 1996), kibernetika (БирюковБ. В., 1986), semantika (Бессонов А. В., 2005; Целищев В. В., 1984; Философия, логика, язык, 1987), lingvistika (Проблемы значения в лингвистике и логике, 1984). Plati logikos taikymo sritis - ekonomika (Jakutis A., 1992).

Matematinė logika - antras po tradicinės logikos, laiptelis į formaliąją logiką, pritaikant matematinius metodus ir specialų simbolių aparatą, tiriant mastymą formaliųjų kalbų pagalba. Šitam apibrėžimui pritaria didysis šių dienų matematikas ir logikas S. K. Klinis, kuris rusų kalba išleistoje knygoje (Matematinė logika, 1973) rašo, kad matematinė logika - tai logika, besivystanti matematinių metodų pagalba. Tradicinė logika – tai mokslas apie žinių transformacijos dėsnius. Pradininkas - didysis senovės mastytojas Aristotelis (384 - 322 m. p. m. e.)

Kurdamas logikos mokslų pagrindus, Aristotelis rėmėsi daugelio bendražygių darbais. Žinoma, kad atskiros logikos problemos (indukcija, sprendimas, taisyklės įrodymas ir kt.) nagrinėti graikų mąstytojų darbuose V-VI a. p. m. e. Jau buvo daug filosofijos (Heraklitas, Demokritas, Platonas ir kt.), istorijos (Herodotas, Fukididas, Ksenofontas ir kt.), medicinos gamtos mokslų darbų. Visa tai davė turtingų duomenų mokslo, apie mąstymo logiką, pradžiai.

Formalioji logika – tai mokslas apie žinių transformacijos dėsnius, gautus iš anksčiau nustatytų ir patikrintų tiesų, nesiremimosi konkrečiu atveju, patyrimu, o tik taikant mąstymo dėsnius bei taisykles. Formalioji logika, tirianti mąstymo procesus, atsiriboja nuo samprotavimų konkretaus turinio, sąvokų įrodymo ir nagrinėja bendriausius minčių sąryšio metodus (kas būdinga ekonomikos nuostatų modeliavimui) siekiant tiesos. (Kондаков Н. И., 1975).

Toliau analizuojant modeliavimo metodus, siūlau panagrinėti atskirų metodų pasirinkimo kriterijus ir sudaryti optimalų metodų sąrašą. Modeliuojant tokiais metodais, tekstas taptų suprantamesnis ir prieinamesnis platesnei visuomenei.

3.3. Neekonominių kategorijų, reikalingų modeliavimui, sąrašas Ekonomikos nuostatoms modeliuoti reikalingi pagalbiniai žodžiai ir jų junginiai. Jie surinkti iš

sumodeliuotų ekonomikos nuostatų (Petuchova K., 1996). Į sąrašą pateko žodžiai ir junginiai, sutinkami ekonomikos kategorijų apibrėžimuose arba dažnai vartojami sudarant vienukes, dvejukes, trejukes ir t. t.

Reikia pažymėti, kad šis sąrašas turi būti tęsiamas, pildomas, nes jo apimtis tiesiogiai veikia modeliavimo rezultatų kokybę.

A Atsinaujina

Auga

Augimas

Atspindi

59

Aukštėja

Atsiliepia

B Brangina

Branginimas

Besiplečiantis

D Didėja

Didina

Dalis

Diktuoja

Dažnėja

Didėjimas

Diegia

Disponuoja

Dominuoja

Duoda

Didžiausias

E Egzistuoja

Esant

G Galimybė

Galima

Gauna

I Išlieka

Išlaiko

Iškyla

Įgyja

Įdeda

Įdiegia

Įsijungimas

Įdiegimas

Įvertina

K Kinta

Kitimas

Kiekis

Keičia

Kyla

60

Kelia

Kilimas

L Laikui bėgant

Lėtina

Laisvė

Leidžia

Lemia

M Mažėja

Mažina

Mažėjimas

Maksimizuoja

Minimizuoja

N Nekinta

Nulemia

Neigiamai

Nustato

Nyksta

P Progresuoja

Principas

Priežastis

Pagrindas

Pagrindžia

Pasekmė

Plitimas

Plečia

Priklauso

R Reikalingas

Reikalauja

Reiškia

Reguliuoja

Rezultatas

Reguliatorius

S Stabilizuojasi

Svyruoja

Stiprėja

61

Skaičius

Skatina

Stabdo

Siekia

Siekimas

Schema

Sukuria

Sukelia

Sumažėja

T Turi

Tinkamiausia

Tarnauja

Tarpinis

Tiesiogiai

Tarpininkauja

V Veikia

U Užtikrina

3.4. Modeliavimo eiga ir rezultatai Ekonomikos nuostatų modeliavimo rezultatai yra ekonomikos nuostatos. Rezultatai gaunami

modeliavimo eigoje. Pirmiausia ekonomikos kategorijos nagrinėjamos po vieną. Stebima, kaip ekonomikos reiškinys, įvardytas duotąja kategorija, kinta laike ir erdvėje. Pvz., infliacija istorijos eigoje turi tendenciją ir augti, ir stabilizuotis, kartais išnyksta, pereina į defliaciją. Todėl formuluojama nuostata “infliacija laikui bėgant kinta”. Šios nuostatos tipas - savybė. Reiškinys nagrinėtas stebėjimo metodu. Nagrinėjant kategoriją “kapitalas” jau iš apibrėžimo aiškėja, kad “kapitalas laikui bėgant auga”. Tai dėsnis, gautas analizės metodu.

Ištyrę kategorijas po vieną, imame nagrinėti porinius kategorijų ryšius. Genetiniu metodu patyrinėjus “infliaciją” ir “amortizaciją”, aiškėja, kad amortizacijos kitimas gali iššaukti infliacijos pokyčius. Juk sulėtėjus amortizacijai, kaupiasi pasenę įrengimai, su kuriais pagaminama mažiau ir prastesnės kokybės prekių. O pinigų, patenkančių į cirkuliaciją, kiekis nemažėja. Todėl auga infliacija. Formuluojame dėsnį “amortizacijos sulėtėjimas didina infliaciją”. Dėsnis sumodeliuotas panaudojus genetinį metodą.

Panagrinėkime kitas su infliacija susijusias kategorijas. Išanalizuokime 30 kategorijų, padalindami jas į 10 blokų po 3 kategorijas. 3 kategorijos kartu su kategorija “infliacija” sudaro ketveriukę. Šias keturias kategorijas nagrinėsime kaip vienukes, o po to modeliuosime jų porinius ryšius. Rezultatus surašysime į 1-10 lenteles. Po to keturias kategorijas, iš kurių viena “infliacija”, nagrinėsime kitais pjūviais, modeliuodami dvejukes, trejukes bei ketveriukes (11-16 lentelės).

Rinka – Akcija – Dividendai – Infliacija

1 lentelė

Eil. nr.

Kategorijų derinys

Ekonomikos nuostata Nuostatų tipai Panaudoti metodai

62

1 2 3 4 5 Vienukės 1 Rinka Vieta, kur sandoriai vyksta laisvai Apibrėžimas Stebėjimas 2 Akcija Savininkų nuosavybė korporacijoje Apibrėžimas Stebėjimas 3 Dividendai Išmokos akcininkams Dėsnis Stebėjimas 4 Infliacija Laikui bėgant kinta Savybė Stebėjimas Dvejukės 5 R-A Akcijų rinka Sudėtinė kategorija Sintezė 6 R-D Dividendai nustatomi rinkoje Dėsnis Genetinis 7 R-I Esant infliacijai kinta rinka Savybė Stebėjimas 8 A-D Akcijos teikia dividendus Dėsnis Genetinis 9 A-I Infliacija brangina akcijas Dėsnis Genetinis 10 D-I Infliacija didina dividendus Dėsnis Genetinis

Mokestis - Skola - Ekonomika - Infliacija

2 lentelė

1 2 3 4 5 Vienukės 1 M Laikui bėgant kinta Savybė Stebėjimas 2 S Laikui bėgant kinta Savybė Stebėjimas 3 E Laikui bėgant kinta Savybė Stebėjimas 4 I Laikui bėgant kinta Savybė Stebėjimas Dvejukės 5 M-S Mokesčių vengimas didina skolą Dėsnis Genetinis 6 M-E Stabili ekonomika - stabilūs mokesčiai Dėsnis Genetinis

7 M-I Augant infliacijai didėja mokesčiai Dėsnis Genetinis 8 I-S Infliacija mažina skolą Dėsnis Genetinis 9 E-I Infliacija smukdo ekonomiką Dėsnis Genetinis 10 S-E Didelės skolos smukdo ekonomiką Dėsnis Genetinis

Obligacija - Kapitalas - Utilitarizmas - Infliacija

3 lentelė

1 2 3 4 5 Vienukės 1 O Laikui bėgant kinta Savybė Stebėjimas 2 K Laikui bėgant auga Dėsnis Stebėjimas 3 U Laikui bėgant kinta Savybė Stebėjimas 4 I Laikui bėgant kinta Savybė Stebėjimas Dvejukės 5 O-K Obligacijų skaičiaus augimas didina

kapitalą Dėsnis Genetinis

6 O-U Utilitarizmas skatina kaupti obligacijas Dėsnis Genetinis 7 O-I Infliacija nuvertina obligacijas Dėsnis Genetinis 8 K-U Utilitarizmo augimas didina kapitalą Dėsnis Genetinis 9 I-K Infliacija brangina kapitalą Dėsnis Genetinis 10 U-I Utilitarizmas skatina infliaciją Dėsnis Genetinis

Kapitalas - Rinka - Kapitalizmas - Infliacija

4 lentelė

1 2 3 4 5

63

Vienukės 1 K Laikui bėgant auga Dėsnis Stebėjimas 2 R Laikui bėgant auga Dėsnis Stebėjimas

3 Ka Laikui bėgant kinta Savybė Stebėjimas 4 I Laikui bėgant kinta Savybė Stebėjimas Dvejukės 5 K-R Kapitalo rinka Sudėtinė kategorija Sintezė 6 K-Ka Kapitalizmo pagrindas - kapitalas Principas Analizė 7 I-K Infliacija brangina kapitalą Dėsnis Genetinis 8 K-R Kapitalui augant rinka plečiasi Dėsnis Genetinis 9 R-I Aukšta infliacija ardo rinką Dėsnis Genetinis 10 I-Ka Infliacija - kapitalizmo reiškinys Dėsnis Genetinis

Nedarbas - Gyventojų skaičius - Vartojimas - Infliacija

5 lentelė

1 2 3 4 5 Vienukės 1 N Laikui bėgant kinta Savybė Stebėjimas 2 GS Laikui bėgant auga Dėsnis Stebėjimas 3 V Laikui bėgant didėja Dėsnis Stebėjimas 4 I Laikui bėgant kinta Savybė Stebėjimas Dvejukės 5 N-GS Nedarbo augimas mažina gyventojų

skaičių Dėsnis Genetinis

6 N-V Nedarbo augimas mažina vartojimą Dėsnis Genetinis 7 N-I Nedarbo augimas mažina infliaciją Dėsnis Genetinis 8 GS-V Didėjant gyventojų skaičiui auga

vartojimas Dėsnis Genetinis

9 GS-I Aukšta infliacija stabdo gyventojų skaičiaus didėjimą

Dėsnis Genetinis

10 V-I Vartojimo augimas sukelia infliaciją Dėsnis Genetinis

Pinigai - Emisija - Subsidija - Infliacija

6 lentelė

1 2 3 4 5 Vienukės 1 P Laikui bėgant kinta Savybė Stebėjimas 2 E Vykdoma nereguliariai Savybė Stebėjimas 3 S Laikui bėgant kinta Savybė Stebėjimas 4 I Laikui bėgant kinta Savybė Stebėjimas Dvejukės 5 P-E Pinigų emisija Sudėtinė kategorija Sintezė 6 P-S Pinigų kiekis lemia subsidijos dydį Dėsnis Genetinis 7 P-I Pinigų perteklius sukelia infliaciją Dėsnis Genetinis 8 E-S Emisija didina subsidijos galimybę Dėsnis Genetinis 9 E-I Perteklinė emisija sukelia infliaciją Dėsnis Genetinis 10 S-I Infliacija mažina subsidiją Dėsnis Genetinis

Vidiniai kaštai - Amortizacija - Tiesioginiai kaštai - Infliacija

7 lentelė

64

1 2 3 4 5 Vienukės 1 VK Laikui bėgant kinta Savybė Stebėjimas 2 A Laikui bėgant stabilizuojasi Dėsnis Verifikacija 3 TK Laikui bėgant kinta Savybė Stebėjimas 4 I Laikui bėgant kinta Savybė Stebėjimas Dvejukės 5 VK-A Augant amortizacijai vidiniai kaštai didėja Dėsnis Genetinis

6 TK-VK Kintant vidiniams kinta ir tiesioginiai

kaštai Dėsnis Genetinis

7 VK-I Vidinių kaštų augimas sukelia infliaciją Dėsnis Genetinis

8 A-TK Augant amortizacijai tiesioginiai kaštai

didėja Dėsnis Genetinis

9 A-I Amortizacijos sulėtėjimas didina infliaciją Dėsnis Genetinis 10 TK-I Tiesioginių kaštų augimas sukelia infliaciją Dėsnis Genetinis

Investicijos - Nuostoliai - Indėliai - Infliacija

8 lentelė

1 2 3 4 5 Vienukės 1 I1 Laikui bėgant auga Dėsnis Genetinis 2 N Laikui bėgant kinta Savybė Stebėjimas 3 I2 Laikui bėgant kinta Savybė Stebėjimas 4 I3 Laikui bėgant kinta Savybė Stebėjimas Dvejukės 5 I1-N Nuostolingos investicijos Sudėtinė kategorija Sintezė 6 I1-I2 Investicijų mažėjimas skatina indėlių

augimą Dėsnis Genetinis

7 I1-I3 Aukšta infliacija trukdo investuoti Dėsnis Genetinis 8 N-I2 Indėlis gali būti nuostolingas Savybė Stebėjimas 9 I1-N Infliacija sukelia nuostolius Dėsnis Genetinis 10 I2-I3 Infliacija nuvertina indėlius Dėsnis Genetinis

Investicijos - Nuostoliai - Indėliai - Infliacija

8 lentelė

1 2 3 4 5 Vienukės 1 I1 Laikui bėgant auga Dėsnis Genetinis 2 N Laikui bėgant kinta Savybė Stebėjimas

Sankcijos - Mokesčiai - Turtas - Infliacija

9 lentelė

1 2 3 4 5 Vienukės 1 S Laikui bėgant kinta Savybė Stebėjimas 2 M Laikui bėgant kinta Savybė Stebėjimas 3 T Laikui bėgant auga Dėsnis Genetinis 4 I Laikui bėgant kinta Savybė Stebėjimas Dvejukės

65

5 S-M Mokesčių vengimas užtraukia sankcijas Dėsnis Genetinis 6 S-T Sankcija turtui Sudėtinė kategorija Sintezė 7 S-I Infliacija gali būti stabdoma sankcijomis Savybė Stebėjimas 8 M-T Turto mokestis Sudėtinė kategorija Sintezė 9 M-I Mokesčių augimas skatina infliaciją Dėsnis Genetinis 10 T-I Infliacija brangina turtą Dėsnis Genetinis

Dividendai - Obligacijos - Vertė - Infliacija

10 lentelė

1 2 3 4 5 Vienukės 1 D Laikui bėgant kinta Savybė Stebėjimas 2 O Laikui bėgant kinta Savybė Stebėjimas 3 V Laikui bėgant kinta Savybė Stebėjimas 4 I Laikui bėgant kinta Savybė Stebėjimas Dvejukės 5 D-O Augant dividendams obligacijų skaičius

mažėja Dėsnis Genetinis

6 D-V Dividendų vertė Sudėtinė kategorija Sintezė 7 D-I Augant infliacijai dividendai mažėja Dėsnis Genetinis

8 O-V Obligacijos vertė Sudėtinė kategorija Sintezė 9 O-I Aukšta infliacija nuvertina obligacijas Dėsnis Genetinis

10 V-I Infliacija yra vertės kėlimas Apibrėžimas Stebėjimas

Mokesčiai - Asmeninės pajamos - Laisvoji prekyba - Infliacija

11 lentelė

1 2 3 4 5 Dvejukės 1 M-AP Augant mokesčiams asmeninės pajamos


2 M-LP Mokesčių augimas riboja laisvą prekybą Dėsnis Genetinis 3 M-I Augant mokesčiams didėja infliacija Dėsnis Genetinis

4 AP-LP Asmeninėms pajamoms didėjant laisvoji

prekyba klesti Dėsnis Genetinis

5 AP-I Augant infliacijai asmeninės pajamos mažėja

Dėsnis Genetinis

6 LP-I Infliacijai didėjant laisvoji prekyba mažėja Dėsnis Genetinis Trejukės 7 M-AP-LP Augant mokesčiams laisvoji prekyba ir

asmeninės pajamos mažėja Dėsnis Genetinis

8 AP-LP-I Augant infliacijai laisvoji prekyba ir asmeninės pajamos mažėja

Dėsnis Genetinis

9 LP-I-M Augant infliacijai ir mokesčiams laisvoji prekyba merdi

Dėsnis Genetinis

10 I-M-AP Augant infliacijai ir mokesčiams asmeninės pajamos mažėja

Dėsnis Genetinis

Ketveriukė 11 I-M-AP-LP Mokesčių ir infliacijos augimas mažina Dėsnis Genetinis

66

asmenines pajamas ir riboja laisvą prekybą

Gamyba - Rinka - Infliacija - Nedarbas

12 lentelė

Dvejukės 1 R-G Rinkai plečiantis didėja gamyba Dėsnis Genetinis 2 G-I Gamybai augant infliacija mažėja Dėsnis Genetinis 3 G-N Gamybai mažėjant nedarbas auga Dėsnis Genetinis 4 I-R Aukšta infliacija siaurina rinką Dėsnis Genetinis 5 R-N Augant rinkai nedarbas mažėja Dėsnis Genetinis 6 I-N Augant infliacijai nedarbas mažėja Dėsnis Genetinis Trejukės 7 R-I-G Siaurėjant rinkai infliacija ir gamyba


8 R-G-N Siaurėjant rinkai mažėja gamyba ir auga nedarbas

Dėsnis Genetinis

9 G-I-N Augant gamybai infliacija ir nedarbas mažėja

Dėsnis Genetinis

10 R-I-N Rinkai mažėjant infliacija ir nedarbas auga Dėsnis Gentinis Ketveriukė 11 R-I-N-G Auganti rinka skatina gamybą, infliacijos ir

nedarbo mažėjimą Dėsnis Genetinis

Infliacija - Akcijos vertė - Naudingumas - Kapitalas

13 lentelė

Dvejukės 1 I-AV Infliacija mažina akcijos vertę Dėsnis Genetinis 2 I-N Infliacija yra nenaudinga Dėsnis Genetinis 3 I-K Infliacija brangina kapitalą Dėsnis Genetinis 4 AV-N Akcijos vertė rodo jos naudingumą Savybė Stebėjimas 5 K-AV Kapitalo augimas didina akcijos vertę Dėsnis Genetinis 6 N-K Kapitalas yra naudingas Dėsnis Analizė Trejukės 7 I-AV-N Infliacija mažina akcijos vertę ir yra

nenaudinga Dėsnis Genetinis

8 I-AV-K Infliacija brangina kapitalą, o tai didina akcijos vertę

Dėsnis Genetinis

9 I-N-K Infliacija brangina kapitalą, kuris yra naudingas

Dėsnis Genetinis

10 AV-N-K Akcijos vertė atspindi kapitalą, kuris yra naudingas

Dėsnis Genetinis

Ketveriukė 11 I-AV-N-K Akcijos vertė atspindi kapitalą, kuris yra

naudingas ir kurį brangina infliacija Dėsnis Genetinis

Gamyba - Infliacija - Rinka - Monopolija

14 lentelė

Dvejukės 1 I-G Augant infliacijai gamyba mažėja Dėsnis Genetinis 2 R-G Rinka lemia gamybą Dėsnis Genetinis 3 M-G Monopolija stabilizuoja gamybą Dėsnis Genetinis

67

4 I-R Rinkoje vyksta infliacija Dėsnis Stebėjimas 5 M-I Monopolija gali didinti infliaciją Savybė Stebėjimas 6 M-R Monopolija formuoja rinką Dėsnis Genetinis Trejukės 7 I-R-G Infliacijos augimas siaurina rinką ir mažina

gamybą Dėsnis Genetinis

8 M-G-I Monopolija stabilizuoja gamybą ir

reguliuoja infliaciją Dėsnis Genetinis

9 M-G-R Monopolija stabilizuoja gamybą ir formuoja rinką

Dėsnis Genetinis

10 M-R-I Monopolija formuoja rinką ir reguliuoja infliaciją

Dėsnis Genetinis

Ketveriukė 11 M-R-I-G Monopolija formuoja rinką, reguliuoja

infliaciją ir stabilizuoja gamybą Dėsnis Genetinis

Nedarbas - Reprodukcija - Kaštai - Infliacija

15 lentelė

Dvejukės 1 I-N Augant nedarbui infliacija mažėja Dėsnis Genetinis

2 I-R Augant infliacijai reprodukcija mažėja Dėsnis Genetinis 3 I-K Kaštų augimas sukelia infliaciją Dėsnis Genetinis 4 N-R Reprodukcijos mažėjimas sukelia nedarbo

augimą Dėsnis Genetinis

5 N-K Augant nedarbui kaštai gali mažėti Savybė Stebėjimas 6 R-K Kaštų augimas sukelia reprodukcijos

mažėjimą Dėsnis Genetinis

Trejukės 7 I-N-R Nedarbas ir infliacija mažina reprodukciją Dėsnis Genetinis 8 I-N-K Augant nedarbui ir mažėjant kaštams

infliacija mažėja Dėsnis Genetinis

9 N-R-K Kaštų augimas sukelia reprodukcijos

mažėjimą ir nedarbo augimą Dėsnis Genetinis

10 R-I-K Kaštų augimas sukelia infliaciją ir

reprodukcijos mažėjimą Dėsnis Genetinis

Ketveriukė 11 R-I-K-N Kaštų augimas sukelia infliaciją,

reprodukcijos mažėjimą ir nedarbo augimą Dėsnis Genetinis

Nedarbas - Kapitalas - Kaštai - Infliacija

16 lentelė

Dvejukės 1 I-N Augant nedarbui infliacija mažėja Dėsnis Genetinis 2 I-K Infliacija brangina kapitalą Dėsnis Genetinis 3 I-KŠ Kaštų augimas sukelia infliaciją Dėsnis Genetinis 4 N-K Kapitalo augimas mažina nedarbą Dėsnis Genetinis 5 N-KŠ Nedarbas gali sumažinti kaštus Savybė Stebėjimas 6 K-KŠ Kapitalo kaštai Sudėtinė Sintezė Trejukės 7 I-N-K Kapitalo augimas mažina nedarbą ir

infliaciją Dėsnis Genetinis

68

8 I-N-KŠ Kaštų augimas sukelia infliaciją ir mažina nedarbą

Dėsnis Genetinis

9 N-K-KŠ Kapitalo augimas mažina kaštus ir nedarbą Dėsnis Genetinis 10 K-KŠ-I Infliacija brangina kapitalą ir kaštus Dėsnis Genetinis Ketveriukė 11 K-KŠ-I-N Kapitalo kaštų augimas sukelia infliaciją ir

mažina nedarbą Dėsnis Genetinis

Modeliavimo rezultatai: 118 dėsnių, 3 apibrėžimai, 36 savybės, 7 sudėtinės kategorijos ir 1 principas. Skaitant lentelių trečiose grafose surašytus porinius ir didesnius kategorijų ryšius kaip ištisinį tekstą, tenka pripažinti, kad infliacijos reiškinys nagrinėjamas geru lygiu. Aišku, aptariamas kategorijas surikiavus į pakopas, į tekstą įvedus kitų tipų nuostatų bei surikiavus jų prioritetus (teksto pradžioje turi būti prielaidos, aksiomas, eigoje - dėsniai, savybės, gale - išvados), teksto kokybė pagerėtų.

3.5. Ekonomikos nuostatų identifikavimas Aukščiau buvo aptartas ekonomikos nuostatų modeliavimas, t. y. modeliavimo metodai, eiga ir

rezultatai. Mes mokame modeliuoti, sudaryti tekstą. Tačiau yra aibė kitų autorių tekstų. Kokie tai tekstai, kokių tipų nuostatos juose figūruoja?

Išnagrinėjus paskaitos “Verslo organizavimo formos” tekstą, nustatyta, kad jį sudaro 47 dėsniai, 37 apibrėžimai, 17 principų, 29 savybės, 24 aksiomos, 18 kanonų, 10 postulatų ir 8 kriterijai.

Išnagrinėjus daug įvairių ekonomikos tekstų nebuvo tokių nuostatų, kurių nebūtų galima identifikuoti. Tekstuose randama faktų, formulių, grafikų, paradoksų, prielaidų, išvadų…

Kaip nuostatų tipai turėtų išsidėstyti gerai parengtame tekste? Ekspertiniais metodais atliktas tyrimas rodo, kad teksto pradžioje turi figūruoti aksiomos, prielaidos, principai, apibrėžimai.Teksto vidurinę dalį sudarytų savybės, dėsniai, kriterijai, apribojimai. Gale turi figūruoti išvados, nauji dėsniai, principai.

Nepakankamai aptartas ekonomikos nuostatų identifikavimas. Siūlau panagrinėti konkretaus teksto fragmentą, surašant, kiek ir kokių nuostatų jį sudaro, kaip tą tekstą optimizuoti išdėstant jį pakopiškai. Pvz., prieduose pateiktas pakopiškas ir optimalios pakopiškos kategorijų sistemos sudarymas yra naudingas apibrėžimų nagrinėjimui.

3.6. Trečiojo skyriaus literatūra 1. Арно А. Логика или искусство мыслить. -Москва: Наука, 1991. – 412 с.

2. Асмус В. Ф. Логика. Москва: Госполитиздат, 1947. – 388 с.

3. Бачманов В. С. Методологические вопросы формальной логики. Ленинград: Изд-во ЛУ, 1969. – 112 с.

4. Бессонов А. В. Предметная область в логической семантике / Отв. ред. В. В. Целищев. Новосибирск: Наука. Сиб. отделение, 1985. – 111 с.

5. Бирюков Б. В. Жар холодных числ и пафос бесстрасной логики: формализация мышления от антич. времен до эпохи кибернетики. Москва: Знание, 1977. – 192 с.

6. Борисов В. Н. Уровни логического процесса и основные направления их исследования. Новосибирск: Наука, 1967. – 212 с.

7. Бондаренко А. Ф. Моделирование структуры предложения: (На материале фр. яз.) / Под ред. Е. В. Грейбман. - Кишинев: Штинца, 1982. – 135 с.

8. Экономика переходного периода: учебное пособие / Под редакцией В. В. Радаева, А. В. Бузгалина. -Москва: Изд-во Московского университета, 1995. – 414 с.

9. Добрускина Э. М., Берзон В. Е. Синтаксические сверхфазовые связи и их инженерно – лингвистическое моделирование. Кишинев: Штиицна, 1986. – 167 с.

69

10. Экономика: Учебник для экомических академий, вузов и факультетов / Под ред. А. С. Булатова. Москва: Изд-во БЭК, 1995. – 604 с.

11. Ekonomikos teorija / P. Samuelsono ir V. Nordhauzo vadovėlio “Economics” konspektas. Kaunas: Humanitaras, 1992. – 162 p.

12. Ekonomikos teorijos įvadas: Studijų priemonė / J. Gaižūnas. Vilnius: VU leid-la, 1992. – 134 p.

13. Ekonomikos teorijos įvadas: metod. mokymo priemonė / V. Lukoševičius, K. Paulavičius, P. Stankevičius. Vilnius: VPU l-kla, 1994. – 35 p.

14. Ekonomikos teorijos įvadas: Paskaitų konspektas / V. Titarenko. Vilnius: Lietuvos statistikos dep. metod. leidyb. centras, 1997. – 99 p.

15. Гуров Валерий В. Интернет для бизнеса. Москва: 1997. – 217 с.

16. Jakiūnienė R. Makro ir mikroekonomikos pagrindai: Mokymo priemonės. Vilnius: Tigris. – 69 p.

17. Калошина И. П. Построение формулировок теории и способов доказательтв: Логич. приемы мышления и творч. деятельности. Саранск: Изд-во Сарат. Ун-та, 1988. – 118 с.

18. Капитализм, социализм и демократия / Шумпетер (перевод с английского). Москва: Экономика, 1995. – 539 с.

19. Караулов Ю. Н. Лингвистическое конструирование и тезаурус литературного языка. Москва: Наука, 1981. – 366 с.

20. Кибернетика и логика. / Сб. статей. под ред. Б. В. Бирюкова. Москва: Наука, 1978. – 333 с.

21. Lassaigue R. Logika ir informatikos pagrindai: Vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams. Vilnius: Žodynas, 1996. – 243 p.

22. Менеджмент и рынок: германская модель// Учебное пособие: перевод с немецкого / Под. ред. У. Рора, С. Долгова. - Москва: Бек, 1995. – 459 с.

23. Методы автоматического анализа и синтеза текста. Минск: Высшейшaя шк., 1985. – 222 с.

24. Моделирование языка и машинный перевод: (Сб. статьей). Иркутск: Б. И., 1979. – 92 с.

25. Моделирование языковой деятельности в интелектуальных системах / М. Б. Бергельсон, Р. И. Гафт и др. Москва: Наука, 1987. – 279 с.

26. Основы предпринимательской деятельности: экономическая теория, маркетинг, финансовый менеджмент / Под ред. В. М. Власовой. Москва: финансы и статистика, 1995. – 493 с.

27. Основы учения об экономике / Х. Зайдель, Р. Теммен (перевод с немецкого). Москва: Дело ЛТД, 1994. – 398 с.

28. Резвин И. И. Структура языка как моделирующей системы. Москва: Наука, 1978. – 287 с.

29. Самуэльсон П. Экономика. Москва: НПО Ангон, 1993. – В 2-х т.

30. Смирнов И. П. Порождение интертекста. Санкт-Петербург: Языковый центр, 1995. – 232 с.

31. Стоимость и капитал / Перевод с английского Дж. Хикс. Москва: Прогресc: Универс, 1993. – 487 с.

32. Тихомиров В. П., Хрусталев Е. Ю. Гипертекстовое инфовмационное моделирование экономических систем: проблемы теории и практики внедрения. Экономика и математические методы, 1997, том 33, вып. 2. – 313-323 с.

33. Тузов В. А. Математическая модель языка. Ленинград: Изд-во ЛГУ, 1984. – 176 с.

34. Волков А. Г. Язык как система знаков. Москва: Изд-во Моск. гос. ун-та, 1986. – 87 с.

35. Wonnacott P. ir R. Mikroekonomika / Versta iš anglų k. Kaunas: Littera Universitati Vytauti Magni, 1993. – 571 p.

70

4. Ekonomikos nuostatų modeliavimo kompiuteriu galimybės

Ekonomikos kategorijų yra daug, o jų derinių skaičius sudaro didelę aibę. Todėl ekonomikos nuostatų modeliavimas yra daug darbo reikalaujantis procesas. Modeliavimą gali palengvinti kompiuteris. Žmogus numato pagrindinius darbo principus. Jis žino, kuri darbo dalis pareikalaus jo minimalaus įsikišimo į kompiuterio darbą o kur reikės pačiam padirbėti. Kompiuteris skiriasi nuo žmogaus. Tai tik skaičiavimo, informacijos apdorojimo mašina, o žmogus yra mąstanti būtybė. Ekonomikos nuostatas galima modeliuoti kompiuteriu. Jis gali rasti pagrindinius derinius (pagal duotą požymį), susisteminti derinių aibę, greitai rasti reikiamą informaciją, grupuoti nuostatas, registruoti jau išnagrinėtas, jas saugoti atmintyje. Tačiau modeliavimo programos sukūrimas yra ilgas procesas.

Žinoma, būtų idealu, jei galėtume pavesti kompiuteriui pačiam modeliuoti ekonomikos nuostatas. Tam yra būtinas programinis aprūpinimas. Šiuo metu labiausiai paplitę kompanijos Microsoft gaminiai. Duomenims įvesti ir saugoti reikalingi teksto redaktoriai. Microsoft Word pirmąją versiją 1983m. sukūrė JAV kompanija Microsoft. Vėliau šie paketai buvo integruoti į pastarųjų kompanija Microsoft. Vėliau šie paketai buvo integruoti į pastarųjų kompanijų taikomųjų programų paketus Office, kurie nuolatos tobulinami ir išleidžiamos vis naujos jų versijos. Dažniausiai naudojami tekstų apdorojimo paketai Microsoft Word, WordPerfect, Ami Professional ir MultiEdit turi daug savybių, būdingų sudėtingesnei tekstų apdorojimo programinei įrangai.

Ekonomikos nuostatų modeliavimo algoritmai sudaromi konkrečiai situacijai modeliuoti. Toliau bus parodytas vienas iš tokių algoritmų.

Kompiuterio panaudojimas leidžia sutaupyti laiką operacijų, kurių atlikimo tvarką iš anksto nustatyta (aritmetiniai veiksmai, statistikos skaičiavimas, duomenų rūšiavimas, veiksmų su jais atlikimas, informacijos ėmimas iš bibliotekų ir patalpinimas į jas, iš anksto nustatytų požymių išskyrimas, sulyginimas, pateikimas ir kiti veiksmai) sąskaita. Daugiausiai laiko reikėtų skirti programinės įrangos kūrimui. Arba pasinaudoti turima, jau sukurta kompiuterine programa. Kompiuteriu būtų galima modeliuoti situacijas, kurti naujas nuostatas ir panaudoti jas tolimesnei veiklai, taip pat ir modeliavimui kaip tarpinį produktą, kuris leidžia sukurti galutinį produktą, bet pas nėra vartojamas. Labai svarbu tokio modeliavimo rezultatus patikrinti, nes atskiras ryšys tarp kategorijų gali būti neesminis, bet išryškėjęs kaip modeliavimo rezultatas ir užgožiantis esminį ryšį. Taip pat kategorijos gali viena kitai turėti įtakos (betarpiškas ryšys), ar tik viena kuri, ar gali priklausyti nuo mums dar nežinomos kategorijos įtakos, arba rastas ryšys gali būti atsitiktinis sutapimas. Tai gali patikrinti žmogus, tačiau pasitelkus kompiuterį darbas būtų efektyvesnis.

Pasitelkus kompiuterį būtų galima veikti keliomis kryptimis. Kompiuteris pateikia galimus kategorijų derinius ir vykdo atmestų nagrinėjimų ir jau išnagrinėtų derinių apskaitą. Taip pat pateikia galimų ryšių tarp kategorijų nuostatoje variantus. Kompiuteris gali saugoti pagrindinės informacijos (kategorijų), pagalbinių žodžių, modeliavimo metodų, nuostatų tipų duomenų bazes. Tam tiktų panaudoti duomenų bazių valdymo programą Microsoft Office Access. O kompiuteriui galima patikėti ir išorines duomenų bazes, kaip literatūros sąrašą.

Nuostatų modeliavimui palengvinti galima standartinėmis priemonėmis, visų pirma tai būtų jau minėti tekstų redaktoriai ir skaičiuoklė Excel. Galima pasinaudoti elektroniniu paštu bei tinklų programine įranga. Naudojant šią programinę įrangą būtų galima: įvesti tekstą ar jį iškviesti iš duomenų bazės, jį redaguoti, rūšiuoti, išsaugoti, išvesti į ekraną, spausdintuvą, siųsti į išorines duomenų bazes, naudoti pagalbinę literatūrą ir informaciją. Kompiuteriui galima pavesti ieškoti informacijos apie kategorijas, jų apibrėžimų nurodytoje literatūroje. Jau dabar yra sukurtos programos – žodynai, kuriais galima pasinaudoti. Žinoma, norint dirbti tikrai efektyviai, reikėtų sukurti atitinkamą programą, kurioje būtų lengvai randamas ne tik reikiamos kategorijos apibrėžimas, bet ir jos sudarymo, kilmės „medis“. Tokiai užduočiai realizuoti tiktų dirbtinio intelekto programa. Darbas vyktų klausimų, užduodamų vartotojui ir kompiuterio ekrane išvedamų atsakymų būdu. Tokios dirbtinio intelekto programos pagrindas – duomenų bazės. Jose talpinama informacija tiek apie kategorijas (jų apibrėžimai, struktūra), tiek galimos vartotojo užklausos, taip pat nurodomi ryšiai. Dirbtinio intelekto programa yra save mokanti, taigi duomenų bazė nuolat kinta, tobulėja, papildoma naujais ar pakoreguotais įrašais.

71

4.1. Ekonomikos kategorijų derinių skaičius Ekonomikos kategorijų yra daug. Vienomis kategorijomis gali būti išreiškiamos kitos. Todėl

kategorijas galima skirstyti į skirtingus lygius pagal jų abstrakcijos laipsnį, pagal tai, kuo jos yra aiškinamos: bendriniais žodžiais, iš jų sudarytomis kategorijomis ar labai konkrečiais kategorijų blokais. Nagrinėjant derinius, kuriuos gali sudaryti šios kategorijos, įvertinant tai, kad ryšiai tarp jų gali būti įvairūs, seka išvada, kad tokių derinių gali būti be galo daug. Jei apsiribotume sąlygomis, kad:

derinyje yra bent viena ekonomikos kategorija;

duota kategorija derinyje nesikartoja;

kategorijų yra n;

gautume, kad derinių skaičius N priklauso nuo n pagal formulę:

N=2+2…+2=2n-1, t. y. jei n=1, N=1; jei n=2, N=3; n=3, N=7; jei n=5, N=31; jei n=10, N=1023; jei n=100, N=1048575. Taigi N auga beveik pagal eksponentinį dėsnį.

Problematiška yra vien sudaryti šiuos derinius bei juos peržiūrėti, siekiant išskirti pagrindinius bei beprasmius derinius. Modeliuojant ekonomikos nuostatas taip pat svarbu atsižvelgti į ryšių tarp kategorijų pobūdį (ekonomikos nuostatos tipą), svarbu pašalinti galimus prieštaravimus.

Siekiant iliustruoti ekonomikos nuostatų modeliavimo procesą bei rezultatus, buvo pasirinktos ekonomikos kategorijos ir sudaryti deriniai laikantis šių apribojimų:

kiekvienoje nuostatoje yra bent viena ekonomikos kategorija;

vienoje nuostatoje ta pati kategorija panaudojama tik vieną kartą;

tarp dviejų kategorijų yra tik vienas vienpusis ryšys.

Modeliavimo rezultatai pateikti 3-me skyriuje. Visos nuostatos pagal į jas įeinančių kategorijų skaičių suskirstomos į keturias grupes: vienukes, dvejukes, trejukes ir ketveriukes.

Analizuojant patį modeliavimo procesą reikia pažymėti, kad nuostatos iš vienos ir dviejų kategorijų sudaromos išnagrinėjus šių kategorijų kitimą laike ir erdvėje bei visus jų tarpusavio ryšius (nors netiesioginiai ryšiai gali likti ir neišnagrinėti). Sudarant nuostatas iš trijų ir keturių kategorijų yra nagrinėjami ne visi ryšiai, nors nebūtų sudėtinga išnagrinėti ir visus ryšius. Tokiu būdu nuostatose iš trijų kategorijų lieka neišnagrinėtas vienas ryšys, o nuostatose iš keturių kategorijų lieka neišnagrinėti trys ryšiai, galiojant sąlygai, kad tarp dviejų kategorijų egzistuoja tik vienas vienpusis ryšys. Tokių ryšių skaičius (M) priklauso nuo kategorijų skaičiaus (m) nuostatoje: M=m(m–1)/2.

Jei atsisakytume tokio apribojimo ir išnagrinėtume visus latentinius (slaptus, nematomus) ryšius, tai netgi nuostatų iš dviejų kategorijų modeliavimas taptų problemiškas.

Modeliuojant ekonomikos nuostatas labai svarbu atskleisti visus tiesioginius ryšius, o ypač ryšius tarp dviejų kategorijų (porinius ryšius), nes tie ryšiai yra patys paprasčiausi ir visapusišką tyrimą galima atlikti mažiausiomis sąnaudomis, o sudėtingesni ryšiai (trejukės, ketveriukės ir t. t.) sudaromi porinių ryšių pagrindu.

Kaip jau buvo minėta, nuostatų skaičius priklauso nuo pradinių kategorijų skaičiaus: N=2n-1 (tai pagrįsta tuo, kad bet kuri kategorija nuostatoje gali būti arba jos gali nebūti), todėl esant dedeliam kategorijų skaičiui, nagrinėtinų nuostatų skaičius bus be galo didelis. Pvz., jei vidutinės apimties žodyne pateikiama, tarkime, 5000 kategorijų, tai nuostatų skaičius, esant jų tarpusavio ryšių įvairovei bus apie 25000=101500, kai tuo tarpu per metus būna tik apie 31,5 mln. sekundžių, o visatos amžius neviršija 1018 sekundžių. Tai reiškia, kad bet koks visų derinių sudarymas, nekalbant apie jų nagrinėjimą, yra neįmanomas.

Šiame fone galima įsivaizduoti, kokią vertę turi ekonomistų Nobelio premijos laureatų darbai, ekonominiai įstatymai ar habilitacinės disertacijos. Tai viso labo iš konteksto ištraukti ir tarpusavyje nesusieti fragmentai.

Modeliuojant ekonomikos nuostatas ypatingą reikšmę įgauna pagrindinių kategorijų parinkimas, metodų, iš anksto numatančių beprasmes nuostatas, parinkimas, galimų tautologijų numatymas. Beprasmėmis reikia laikyti nuostatas, kuriose viena greta kitos figūruoja labai skirtingo abstrakcijos laipsnio kategorijos. Nagrinėdami pasirinktas kategorijas susiduriame su milžiniška informacijos mase,

72

daugybe jos apdorojimo, pertvarkymo operacijų. Kad žmogus galėtų greitai ir patikimai atlikti šias operacijas, būtinas kompiuteris.

4.2. Žmogaus ir kompiuterio funkcijos, modeliuojant ekonomikos nuostatas

Kompiuteris padeda sutaupyti laiką tokių operacijų, kurių atlikimo tvarka iš anksto nustatyta (aritmetiniai veiksmai, duomenų rūšiavimas ir t.t.) sąskaita.

Įvertinus kompiuterių galimybes, keliami tokie pagrindiniai uždaviniai, veiklos kryptys:

kompiuteris pateikia galimus kategorijų derinius ir tvarko atmestų, nagrinėjamų ir jau išnagrinėtų derinių apskaitą;

kompiuteris pateikia galimų ryšių tarp kategorijų nuostatoje variantus ir tvarko atmestų, nagrinėjamų ir priimtų variantų apskaitą;

kompiuteris saugo pagrindinės informacijos, modeliavimo metodų, nuostatų tipų duomenų bazes; kompiuteris saugo informaciją apie išorines duomenų bazes; žmogus į kompiuterį įveda kategorijas, sudaro iš jų paprastas nuostatas (dvejukes). Kompiuteris

modeliuoja sudėtingesnes nuostatas; žmogus turi atsirinkti racionalias nuostatas, jei reikia inicijuoti rezultatų tvarkymą ir išvedimą.

Vienas iš būdų palengvinti nuostatų modeliavimą – duomenų bazės panaudojimas. Tam galima pasirinkti Access programos paketą. Nes ji daugiau ar mažiau tinka mano tikslams įgyvendinti.

Pirmasis darbo etapas – sudaryti duomenų bazę ekonominėms kategorijoms. Reikia suprojektuoti lenteles, kuriose talpinamos kategorijos ir jų apibrėžimai. Jei reikia, vartotojo patogumui projektuojamos užklausos. Jos padeda išvengti klaidų. Taip pat įvedamos kategorijų savybės, kitimo laike ir erdvėje pobūdis (tam tikrais atvejais net ir matematinėmis formulėmis). Galimas nuolatinis duomenų bazės plėtimas ir modifikavimas. Galima ne tik papildyti kategorijų sąrašą, bet ir koreguoti esamų kategorijų parametrus, atsižvelgiant į darbo rezultatus.

Sudarius duomenų bazę, pradedamas antrasis darbo etapas: reikia apibrėžti operavimo kategorijomis ir nuostatų modeliavimo tvarką. Įvairiuose programiniuose paketuose tai atliekama skirtingai. Kai kur darbas su vartotojais taip organizuotas, kad belieka tik į reikiamas grafas įvesti nuostatų sudarinėjimo taisykles, kitur tai atlikti sudėtingiau, nes reikia tas taisykles programuoti vidine paketo kalba. Vienas sudėtingiausių dalykų – žodžių galūnių suderinimas sudarinėjant nuostatas. Problema ta, kad visi paketai vartoja anglų kalbą, kurioje galūnės nuo linksnio nepriklauso. Egzistuoja lietuviams skirti šriftai su nosinėmis raidėmis ir ilgaisiais balsiais, bet reikia atskirai programuoti žodžių galūnių nustatinėjimo taisykles.

Išreiškiant kategorijų savybes matematinėmis formulėmis ir taisyklėmis, modeliuojant nuostatas, kategorijomis operuojama kaip matematiniais kintamaisiais ir su jomis atliekami tokie pat aritmetiniai ir loginiai veiksmai. Tuomet pagal įrodytus matematikos formulių sąveikos dėsnius galima išvesti naujas nuostatas.

Kompiuteris yra tik skaičiavimo mašina, nesugebanti savarankiškai mąstyti, todėl vienukes ir dvejukes turi modeliuoti ekonominį – matematinį išsilavinimą turintis specialistas ir patalpinti šią informaciją į duomenų bazę. Programa, analizuodama turimas vienukes ir dvejukes, gali išreikšti jas per vieną kurį nors veiksnį, per kurį sudarytų trejukę. Dabar programa turi atlikti sudėtingiausią operaciją – pateikti gautas matematines ir logines išraiškas tekstine, lengvai suprantama forma. Galutinis rezultatas – naujos nuostatos, kuriose suderintos visų žodžių galūnės. Tokiu principu veikianti programa galėtų būti naudojama turimos informacijos sisteminimui bei naujos sukūrimui bet kurioje ekonominę informaciją teikiančioje organizacijoje.

73

4.3. Ekonomikos nuostatų modeliavimas kompiuteriu

4.3.1. Tekstų redaktoriai

Palengvinti ekonomikos nuostatų modeliavimą, žinoma padės kompiuteris. Pirmiausiai tai būtų tekstų redaktoriai, nes pagrindinė informacija yra tekstinė. Labiausiai paplitęs Microsoft Word, skaičiuoklė Excel. Be to galima pasinaudoti elektroniniu paštu bei tinklapių programine įranga. Minėtoms programoms būtų atliekamas:

tekstų įvedimas ar iškvietimas iš duomenų bazės; tekstų redagavimas; tekstų rūšiavimas; tekstų išsaugojimas; tekstų išvedimas į ekraną, spausdinimas, siuntimas į išorines duomenų bazes; pagalbinės literatūros ir kitos informacijos naudojimas.

Pagal gaunamas diagramas ir konkrečius skaičius ekspertas priima motyvuotą sprendimą su pagrįstomis išvadomis, o tai neįmanoma naudojant kitus tradicinius metodus. Atliekami tyrimai nepriklausomi nuo garso įrašuose užfiksuoto teksto.

4.3.2. Kompiuterio panaudojimo galimybės

Ne ekonomikos specialistui, norinčiam išsiaiškinti kategorijų kombinacijų prasmę, dažnai stinga žinių apie pačias kategorijas, sudarančias derinius. Jis ieško literatūroje pastarųjų, derinį sudarančių kategorijų apibrėžimų. Apibrėžimuose kas kelintas žodis – vėl ekonomikos kategorija. Akivaizdu, kad norint išsamiai suprasti kategoriją, reikia vėlgi sužinoti jos paaiškinime vartojamų kategorijų prasmę. Atsakymo paieška literatūroje reikalauja daug laiko. Reikia sudaryti kompiuterio programą šiam informacijos paieškos darbui palengvinti ir pagreitinti. Visa informacija apie kategorijas primintų genealoginio medžio struktūrą. Pradinės kategorijos būtų bendrinės kalbos žodžiai. Iš jų sudaromos pirminės sąvokos, iš pastarųjų – antrinės ir t.t., kol pasiekiamas ekonomikos kategorijų lygmuo. Tokios programos vartotojas, nežinodamas kategorijos apibrėžimo, ant jos kompiuterio ekrane nuvestų žymeklį, spragtelėtų pele ir gautų tos kategorijos apibrėžtumą.

Meniu gali būti režimas, kurį įjungus, visos kategorijos, esančios ekrane tuo metu matomame tekste, būtų, tarkime, kitokios spalvos (t. y. Tos kategorijos, kurių apibrėžimai ir informacija apie jas yra programoje, kompiuterio atmintyje ). Žymeklį nuvedus ant tokios pažymėtos kategorijos ir spragtelėjus pele, į ekraną būtų išvedama informacija apie aptariamą kategoriją. Tokiu būdu būtų galima greitai išsiaiškinti kategorijų prasmę ir tikslią reikšmę.

Vartotojui turėtų būti sudaryta galimybė išsikviesti į ekraną „medį“, kuriuo būtų įmanoma kiek norima toli atsekti tiek kategorijos kilmę (iki pat „šakninių“ sąvokų), „medžio“ irgi būtų galima pasirinkti bet kurios kategorijos apibrėžimą bei kilmės ir išvestinių kategorijų „medžius“.

Ši programa būtų naudingiausia kaip informacijos šaltinis studijuojantiems ekonomiką arba turintiems menkas šios srities žinias, bet susiduriantiems su būtinybe nagrinėti finansinę, bankininkystės ar panašią veiklą.

Nagrinėjant ryšius tarp ekonomikos kategorijų šalia kitų nuostatų tipų gaunami ir dėsniai. Juos galima sujungti į bendrą sistemą. Turint grandininį ryšį tarp didesnio skaičiaus kategorijų, kaip vienos sistemos elementų visumą (tai turėtų apimti bent jau pagrindines ekonomikos kategorijas) ir suskirsčius jas į pagrindines ir išvestines, siekiant aiškiau ir vaizdžiau pateikti ryšį tarp kintamųjų, reikėtų naudotis grafinėmis priemonėmis, pvz., schema, kurioje santykinai tarp kategorijų nurodomi rodyklėmis.

Pagal aukščiau pateiktą pasiūlymą galima ryšius tarp kintamųjų išreikšti matematinėmis formulėmis. Tai įmanoma tik tuo atveju, kai tiriamas pakankamai didelis kategorijų skaičius. Tuomet kompiuteriu būtų galima:

suvedus priklausomų kintamųjų reikšmes, prognozuoti ekonomikos ateitį;

74

stebėti ryšius tarp kintančių ekonomikos reiškinių.

4.3.3. Teksto redagavimo būdai

Redagavimas reikalauja tam tikrų įgūdžių. Tas pats rezultatas pasiekiamas keliais būdais. Žemiau aprašyti pagrindiniai teksto redagavimo būdai.

Kursoriaus valdymas. Kursorius teksto lange rodo vietą, kur įvedami simboliai. Jo padėtį ekrane galima keisti rodyklių klavišais arba klaviatūros trumpiniais „Ctrl+kitas klavišas“.

Būsenos eilutės dešiniajame gale yra du skaičiai, atskirti dvitaškiu. Jie rodo kursoriaus padėtį ekrane: pirmasis skaičius rodo eilutės numerį, antrasis – simbolio numerį eilutėje. Prieš šiuos skaičius gali būti raidės N ir C. Jos parodo, ar buvo paspausti klavišai NumLock (N) ir CapsLock (C). Paspaudus šiuos klavišus atsiranda arba dingsta raidės N ir C, kurios nurodo klaviatūros būseną. Įjungus NumLock, skaičių klaviatūra galima įvedinėti skaitmenis, o įjungus CapsLock didžiosios raidės įvedamos be klavišo Shift.

Teksto įterpimas. Tekstą galima įterpti į bet kurią vietą. Tam reikia nuvesti pelės žymeklį į reikalingą vietą ir spausdinti tekstą. Tekstas į dešinę nuo kursoriaus stumiamas į dešinę, o renkamas tekstas įterpiamas prieš senesnį tekstą.

Rašymas surinkto teksto vietoj. Galima spausdinti seno teksto vietoje, jį pakeičiant nauju. Tam reikia paspausti klavišą Insert. Kursorius iš mirksinčio brūkšnelio pavirsta mirksinčiu stačiakampiu. Tai rodo, kad įvedamas tekstas pakeis anksčiau surinktą. Vėl paspaudus klavišą Insert, grįžtama į įterpimo režimą.

Teksto pašalinimas iš eilutės. Klavišo Delete paspaudimu pašalinamas simbolis, esantis dešiniau kursoriaus, o Backspace – kairiau kursoriaus.

Eilučių skaidymas ir sujungimas. Kai reikia eilutę padalinti į dvi, reikia nuvesti žymeklį ties simboliu, kuriuo turi prasidėti antra eilutė ir paspausti klavišą Enter. Eilutė bus padalinta į dvi. Kai reikia dvi eilutes sujungti į vieną, žymeklis nuvedamas į antros eilutės pradžią ir paspaudžiamas klavišas Backspace. Dvi eilutes galima sujungti į vieną ir kitu būdu: nuveskite žymeklį į pirmos eilutės pabaigą ir paspauskite klavišą Delete. Pašalinus pirmos eilutės pabaigą, dvi eilutės bus sujungtos į vieną.

Eilučių įterpimas ir pašalinimas. Kai reikia įterpti tuščią eilutę, žymeklis nuvedamas į eilutės, prieš kurią turi būti tuščia eilutė, pradžią ir paspaudžiamas Enter. Jei reikia įterpti visą eilutę, naudojama klavišų kombinacija Ctrl+Y.

Įtrauka. Paspaudus Enter, kursorius pereina į kitą eilutę ir sustoja po ankstesnės eilutės teksto pradžia. Renkamas tekstas eilutėje nuo pirmos pozicijos. Klavišu Enter perėjus į sekančią eilutę, kursorius atsidurs jos pradžioje. Paspaudus kelis kartus tarpo klavišą, renkamas tekstas šioje eilutėje. Paspaudus Enter, kursorius sekančioje eilutėje atsidurs po pastarosios eilutės teksto pradžia. Tai labai patogu, kai reikia rinkti pastraipas, atitrauktas nuo lapo krašto.

Tabuliacija. Paprastai klavišas Tab tekste įterpia aštuonis tarpus. Norint pastumti eilutę, reikia, kad kursorius būtų pirmojoje eilutės pozicijoje ir tada paspausti Tab. Jei reikia panaikinti tarpus eilutės pradžioje, būtina nuvesti žymeklį į kurią nors eilutės vietą ir paspausti klavišų kombinaciją Shift+Tab. Jei tekste yra įtraukų, eilutė bus stumdoma pagal jas, o ne pagal standartines pozicijas.

Pažymėtasis tekstas. Teksto redaktoriumi galima kopijuoti, įterpti ir pašalinti teksto fragmentus. Norint pažymėti tekstą, reikia nuvesti žymeklį į fragmento pradžią, nuspaudus klavišą Shift eiti žymeklio valdymo klavišais tol, kol bus pažymėtas visas fragmentas. Pažymėtasis tekstas išskiriamas kita spalva. Jis gali būti kopijuojamas, įterpiamas arba pašalinamas. Tai daroma iš karto pažymėjus, nes pažymėjimas dingsta pereinant prie dar nepažymėto teksto.

Redaktoriaus komandos. Pagrindinės komandos yra File, Edit, Search, Option, Help. Jos turi savo išskleidžiamus meniu.

Komanda File. Skirta tvarkyti failams diske. Jos išskleidžiamas meniu sudarytas iš galimybių New, Oen, Save, Save as, Print, Exit.

Komanda New (naujas) skirta naujam failui sukurti. Komanda Open (atidaryti) pakrauna esamą failą iš disko. Ji naudojama katalogams ir diskams peržiūrėti. Komandos dialogo lange reikia nurodyti failo

pavadinimą arba pasirinkti failą iš pateikiamo sąrašo. Failus galima pasirinkti iš bet kurio katalogo arba disko.

Komanda Save (išsaugoti) skirta failams išsaugoti. Komanda užrašo redaguotą failą į diską senu pavadinimu (dialogo nebūna). Jei redaguotas tekstas neturėjo pavadinimo, vyksta toks pat dialogas, kaip komandoje Save as. Reikia nurodyti failo pavadinimą ir katalogą, kuriame bus failas.

Komanda Save as (išsaugoti kaip...) skirta failams išsaugoti suteikiant jiems pavadinimą. Redaguotas failas į diską užrašomas nurodytu pavadinimu. Paprastai ji naudojama pirmą kartą užrašant failą. Dialogo metu reikia nurodyti failo pavadinimą, taip pat galima nurodyti, kokiame diske ir kataloge failas bus.

Komanda Print (spausdinti) naudojama redaguojamiems rekstams spausdinti. Galima spausdinti teksto dalį arba visą tekstą.

Komanda Exit (išėjimas) užbaigiamas darbas su redaktoriumi. Jei bandysime baigti darbą neišsaugoję redaguoto failo, bus pasiūlyta jį išsaugoti.

Komanda Edit (redaguoti) skirta darbui su teksto blokais. Išskleidžiamame meniu yra keturios komandos, kurias galima įvykdyti tiek pasirenkant meniu pele, tiek klavišų kombinacijomis.

Komanda Cut (iškirpti) pašalina pažymėtą laikinai tekstą ir saugo jį atmintyje. Šį tekstą galima įterpti į kitą failo vietą. Komandą galima vykdyti klavišų kombinacija Shift+Del.

Komanda Copy (kopijuoti) laikinai saugo pažymėtą tekstą atmintyje. Tekstas faile lieka nepakitęs ir pažymėtas. Komandą galima vykdyti klavišų kombinacija Ctrl+Ins.

Komanda Paste (įterpti) ties kursoriumi įterpia nukopijuotą arba iškirptą tekstą. Jei faile buvo pažymėtas tekstas, jis pakeičiamas nukopijuotu tekstu. Komandą galima vykdyti klavišų kombinacija Shift+Ins.

Komanda Clear (išvalyti) pašalina pažymėtą tekstą iš failo. Įsimintas tekstas nekeičiamas. Komandą galima įvykdyti ir paspaudžiant klavišą Del.

Komanda Search ieškomas teikstas ir pakeičiamas kitu tekstu. Išskleidžiamo meniu komandos atidaro dialogo langus. Eilutėje „Find What“ nurodoma, kokio teksto ieškoti. Pakeitimo komandoje „Change to“, kuris nurodo, kuo rastą tekstą pakeisti.

Komanda Find (rasti) skirta nurodytam teksto fragmentui surasti. Komanda Repeat Last Find (pakartoti paskutinę paiešką) naudojama paieškos pakartojimui. Ji neturi dialogo lango ir gali būti įvykdyta paspaudus klavišą F3.

Komanda Opions (parametrai)nustatomi redaktoriaus darbo režimai.

Komanda Help Path (pagalbos kelias) galima nurodyti, kur saugomas pagalbinės informacijos failas Edit hlp.

4.3.4. Ekonomikos nuostatų modeliavimo algoritmai ir programos

Prieš sudarant kompiuterinę programą tikslinga parengti algoritmą, kuris vėliau padės sudaryti programą.

Kompiuteriu modeliuoti galima ne tik nekintančias, dėsningas nuostatas, bet ir tas nuostatas, kurios laikui bėgant ar susiklosčius tam tikroms aplinkybėms kinta. Panagrinėkime konkretų pavyzdį – kategoriją „gamybą“. Pagal apibrėžimą tai – prekių ir paslaugų kūrimo procesas. Analizuodami šio reiškinio kitimą

Gamyba

Kinta

Laikui bėgant

Arba

Auga Mažėja

75

bėgant laikui, gausime nuostatą: „gamyba laikui bėgant kinta“. Tai savybė, gauta analizės metodu. Tačiau atskirais laikotarpiais ir apibrėžtoje teritorijoje gamyba gali augti arba mažėti. Sudarome algoritmą:

Algoritmas dvejukei:

Gamyba – prekių ir paslaugų kūrimo procesas.

Prekė – produktas, pagamintas rinkai, pardavimui.

Prekių kiekis priklauso nuo gamybos apimties. Tai dėsnis, gautas analizės metodu.

Pagal šiuos algoritmus galima sudaryti kompiuterines programas, kurios modeliuotų ekonomikos nuostatas. Modeliavimui naudojamos kategorijos, užrašytos į kompiuterio atmintį. Konkrečiu nagrinėjamu atveju modeliuojant nuostatas buvo pritaikytas analizės metodas, tačiau gali būti panaudoti ir tokie metodai kaip sintezė, „šakų ir ribų“ ir kiti. Panaudojus kompiuterį ekonomikos nuostatų modeliavimo procesas taptų žymiai efektyvesnis, nes pagreitėtų informacijos apdorojimas.

Vienas iš galimų nuostatų modeliavimo algoritmų galėtų būti nuostatų duomenų pavertimas matematinėmis formulėmis. Tuomet pagal įrodytus matematikos dėsnius galima išvesti naujas nuostatas. Pavyzdžiui, turime tris kategorijas.

Technologija – gamybos procesų būdų ir priemonių bei žinių apie juos visuma.

Efektyvumas – sąnaudų ir rezultatų santykis.

Laiko norma – laikas, per kurį atitinkamomis organizacinėmis-techninėmis sąlygomis tam tikros kvalifikacijos darbininkas (ar jų grupė) turi pagaminti produkcijos vienetą arba atlikti gamybinę operaciją.

Kompiuteris nesugeba savarankiškai mąstyti, todėl vienukes ir dvejukes turi sudaryti ekonomikos-matematikos specialistai. Šią informaciją tikslinga patalpinti į sugebančius ją apdoroti programos duomenų bazę.

Mūsų atveju vienukės galėtų būti tokios.

Technologija laikui bėgant tobulėja. Užduokime santykines technologijos kitimo ribas tarp 0 ir 1, t. y. žymėkime: technologija [0, 1].

Efektyvumas laikui bėgant auga. Analogiškai technologijai – efektyvumas [0, 1].

Laiko norma laikui bėgant mažėja. Laiko norma [0, 1].

Sudaromi poriniai kategorijų ryšiai.

Technologija – laiko norma: technologijos tobulėjimas mažina laiko normą. Laiko norma = 1 – technologija.

Technologija – efektyvumas: technologijos tobulėjimas didina efektyvumą. Efektyvumas = PK*technologija, kur PK – proporcingumo konstanta.

Efektyvumas – laiko norma: mažėjant laiko normai auga efektyvumas.

Efektyvumas = 1 – laiko norma.

Sudėję trijų lygybių kairiąsias ir dešiniąsias puses, gausime perėjimą, iš kurios seka: „technologijos tobulėjimas mažina laiko normą ir didina efektyvumą“.

Toliau aprašyta programinė įranga tiktų organizacijai, naudojančiai ekonomikos kategorijas, modeliuojančiai nuostatas, priimančiai vienokius ar kitokius ekonominius sprendimus. Pvz., tai galėtų būti mokslo, mokymo įstaiga, institucija, kontroliuojanti ūkinę veiklą ir pan.

Gamyba

Laikui bėgant

Kinta

Arba

Auga Mažėja

Didėja Mažėja

Prekių kiekis

76

77

Vienas pagrindinių uždavinių būtų informacijos surinkimas ir saugojimas. Tam labiausiai tiktų kliento-serverio architektūra paremtos duomenų bazės valdymo sistemos. Tokiu atveju visa informacija būtų saugoma viename galingame kompiuteryje-serveryje ir būtų pasiekiama neribotam vartotojų-klientų skaičiui. Informacija galėtų pasinaudoti ne tik tame pačiame pastate, bet ir kiekvienoje pasaulio vietoje esantys vartotojai (interneto pagalba). Tokioje duomenų bazėje būtų saugomi šie duomenys:

ekonomikos kategorijos; ryšys, nusakantis, kaip tos kategorijos susijusios su kitomis kategorijomis, t. y. Būtų realizuota

pakopiška kategorijų sistema; ekonomikos nuostatos; informacija apie išorines duomenų bazes; kita reikalinga informacija.

Kitas svarbus komponentas – programinė įranga. Visa tai turint, galime spręsti svarbiausią ekonomikos klausimą, stebėti bei numatyti galimus pakilimus ir nuosmukius.

4.4. Ketvirtojo skyriaus literatūra 1. Janickienė D. Informatika. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2005. 541psl.

2. Skyrius R., Mikalauskienė A., Zalieckaitė L., Informacijos ir komunikacijos technologijos. Vilnius 2005. 282psl.

3. Алексев П. Ю. Человеческое знание и его компъютерный образ / Российская А. Н. Москва: ИФРАН, 1995. – 215с.

4. a dictionary of computing / 4 th ed. Oxford: Oxford Univ., 1997. – 550p.

5. Анисимов А. В. Компьютерная лингвистика для всех: Мифы. Алгоритмы. Язык. Киев: Наук. Думка, 1991. – 2 т.

6. Smitas B. Auto CAD 14 žaliems. Kaunas: „Smaltijos“ leidykla, 1998. – 346p.

7. Baniulis K. Duomenų struktūros. – Kaunas: Technologija, 1999. – 231p.

8. Барковский А. Б. Англо-руский словарь по програмированию и информатике. Москва: Московская международная школа переводчиков, 1992. – 332сю

9. Bartkus A. FoxPro: duomenų bazės ekonomikoje ir vadyboje. Vilnius: VU leidykla, 1998. – 66p.

10. Computer Press, 1995. – 127p.

11. Борн Г. Форматы данных: графика, текст, базы данных., электронные таблицы / перевод с немецкого. Киев: Торгово – издательское бюро ВНУ, 1995. – 667с.

12. Морис Б. HTML в действии. – Санкт-Петербург: Питер, 1997. – 252с.

13. Бузук Г. Л. Логика и компьютер. Москва: Финансы и статистика, 1995. – 207с.

14. Computer dictionary English – Russian (Англо-руский словарь компьютерных терминов). Moscow: International Publishers, 1994. – 235p.

15. Čaplinskas A. Programų sistemų inžinerijos pagrindai. Vilnius: Matematikos ir informatikos in-tas, 1996. – 294p.

16. Internetas žaliems. Kaunas: „Smaltijos“ leidykla, 1997. – 622p.

17. Lietuviškojo interneto katalogas: paieškos sistemos www.search.lt ištekliai. – Nr 1 (2000). Vilnius: Penki kontinentai. Kasmetinis.

18. Paulauskas ir kt. Aiškinamasis kompiuterijos žodynas/. – Kaunas: Technologija, 1995. – 370 p.

19. Rutkauskienė D. Ir kt. Windows aplinka ir raštvedyba. Kaunas: Technologija 1996. – 358p.

20. Starkus B. Personalinis kompiuteris. Kaunas: „Smaltijos“ leidykla, 1995. – 189p.

21. Valavičius E. Bendravimas internete. – Kaunas: „Smaltijos“ leidykla, 2000. – 133p.

78

5. Ekonomikos sąvokų teorijos praktinis pritaikymas Ankstesnėse monografijos dalyse buvo įrodyta teorinė ekonomikos sąvokų tyrimo galimybė. Buvo

aptarta idėjos kilmė, suformuluota koncepcija, atskleisti pakopiškos ekonomikos sąvokų sistemos formavimo principai ir pavyzdžiai, aprašyta ekonomikos sąvokų tyrimo metodika bei modeliavimo kompiuteriu galimybės. Dabar kyla klausimas, o kam viso to reikia? Juk ir be šios teorijos buvo kuriami, sudarinėjami ekonomikos tekstai, kurių susikaupė ištisos bibliotekos. Ar reikalingas naujas mechanizmas ekonomikos tekstams apdoroti?

Manau, kad reikalingas. Ir štai kodėl. Esama literatūra ekonomikos klausimais yra padrika, nesusisteminta, kupina vidinių prieštaravimų. Joje sunku susigaudyti ne tik diletantui, bet ir ekonomikos specialistui. Todėl būtinas sisteminis požiūris į ekonomikos tekstus. Juos reikia sugrupuoti pagal agregavimo lygį, įvertinant tekste naudojamų sąvokų pakopiškumą. Taip reikia elgtis su esamais, kitų autorių sumodeliuotais tekstais. O jei apdorojame tekstus remdamiesi šios monografijos metodika, tai gauname tekstus, sugrupuotus pagal agregavimo lygį.

Gyvenimas iškelia daug ekonominių problemų, kurių sprendimo esamoje ekonomikos literatūroje nerasime. Panaudoję ekonomikos sąvokų teorijos metodus, galime reikiamame agregavimo lygyje aprašyti, išanalizuoti probleminę situaciją ir rasti optimalų sprendimą.

Plati ekonomikos sąvokų teorijos metodikos taikymo sritis yra mokymo procesas. Nuoseklus ėjimas nuo bendrinės kalbos prie sudėtingiausių ekonomikos sąvokų, ryšių tarp šių sąvokų modeliavimas padeda gerai suvokti esamą ekonomikos mokslo lygį ir matyti ekonomikos vystymosi tendencijas.

Toliau bus detaliau parodytos ekonomikos sąvokų teorijos praktinio pritaikymo galimybės. Bus parodyta, kaip taikyti ekonomikos sąvokų teorijos metodiką ekonomikos žodyno sudarymui, ekonomikos teksto formavimui, teksto recenzavimui, teksto pertvarkymui, o taip pat aptartas modeliavimo metodikos taikymas mokymo procese, t. y. namų, kursinių, baigiamųjų darbų rengimui bei studijų proceso modeliavimui. Bus aptariamas neekonominio teksto modeliavimas.

Kaip parodyta 2-je monografijos dalyje, pakopiška ekonomikos sąvokų sistema gali būti sudaroma remiantis skirtingais kriterijais. Šioje dalyje pakopiškos sistemos variantas bus parenkamas priklausomai nuo taikymo srities.

Taigi filosofinio mokymo bei kompiuterikos mokslo praktinis pritaikymas ekonomikoje leidžia suformuluoti ekonomikos sąvokų teorijos metodiką ir pritaikyti ją praktinėje ekonominėje veikloje.

5.1. Ekonomikos žodyno sudarymas Ekonomikos žodynų išleista daug. Dauguma jų sudaryti pagal tą patį kriterijų: sąvokos surikiuotos

pagal abėcėlę. Tiesa, dažniniai žodynai sudaryti pagal dažnumo kriterijų.

Žodynų, sudarytų pagal ekonomikos sąvokų agregavimo laipsnį, pasaulyje kol kas nėra. Šios monografijos 2-me skyriuje pateikta pakopiška ekonomikos sąvokų sistema – pirmas bandymas pateikti kad ir nedidelės apimties nauju principu sudarytą žodyną.

Norint sudaryti didesnės apimties pakopišką ekonomikos sąvokų žodyną, reikia:

a) remiantis dažniniais žodynais sudaryti pradinį ekonomikos sąvokų sąrašą;

b) kiekvienai minėtai sąvokai sudaryti savą pakopišką sąvokų sistemą;

c) gautą sistemą tobulinti iteracijomis, kol gausime tobulą, be tarpų sąvokų sąrašą su jų apibrėžimais;

d) gautus sąvokų apibrėžimus įvertinti ir patikslinti ekonomikos, teisės ir kalbos mokslų požiūriu;

e) suformuoti žodyną kaip pakopišką ekonomikos sąvokų sistemą ir aprobuoti ją kaip standartinę ekonomikos sąvokų, vartojamų Lietuvoje, sistemą.

Taigi žodyno projekto idėja yra pakopiškos ekonomikos sąvokų sistemos sudarymas. Tokia sistema palengvintų sąryšių tarp ekonomikos reiškinių paiešką, nes sumažėtų paieškos apimtis. Žodyno sudarymo metodas yra ekonomikos sąvokų apibrėžimų optimizavimas. Žodyno sudarymo eiga būtų tokia: kompiuterių specialistas su ekonominiu išsilavinimu į kompiuterį įveda nagrinėjamą sąvoką ir visas jai sudaryti reikalingas ekonomikos sąvokas. Po to jis iteracijomis optimizuoja šį fragmentą ir nustato nagrinėjamos sąvokos pakopos numerį. Rezultatą tikrina bei koreguoja teisininkas ir kalbininkas.

79

5.2. Ekonomikos teksto sudarymas Ekonomikos teksto sudarymo teorinis aspektas buvo nagrinėtas 3-je monografijos dalyje. Ten, be

kita ko, buvo pristatyti poriniai ir kiti ekonomikos sąvokų sąryšiai. Dabar pateikiamas ištisinis tekstas, sudarytas iš trejukių.

“Esant rinkoje infliacija auga dividendai. Rinkos infliacija brangina akcijas. Smunkant ekonomikai auga infliacija, o skola santykinai mažėja. Taip pat, smunkant ekonomikai auga infliacija ir didėja mokesčiai. Utilitarizmas skatina infliaciją, o tai – obligacijų nuvertėjimo priežastis. Taip pat, utilitarizmas skatina infliaciją, tai nuvertina kapitalą. Dėl infliacijos investavimas tampa nuostolingas. Infliacija mažina indėlių ir investicijų skaičių.”

Iš šio teksto matyti, su kuriais ekonomikos reiškiniais ir kaip susijusi infliacija. Tekstas pagerėtų, jei būtų įvertintas sąvokų pakopiškumas. Teksto kokybė, priklausomai nuo sąvokų pakopiškumo, bus nagrinėjama kituose skyreliuose.

Ekonomikos sąvokų teorijos metodiką autorius panaudojo sudarinėdamas įvairius ekonomikos tekstus. Taip, “Valstybinių įmonių įstatymą” (Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas, 1994) jo projektavimo stadijoje rengė Lietuvos ekonomikos ir privatizacijos instituto sudaryta darbo grupė, kurios dalyvis buvo monografijos autorius. Minėtas institutas rengė medžiagą “Užsienio įmonių veiklos Lietuvoje analizė” (Jakutis A., 1998), skirtą Lietuvos Vyriausybei. Vienas iš medžiagos autorių - šios monografijos autorius. Ekonomikos sąvokų teorijos metodiką autorius panaudojo sudarinėdamas ir kitus ekonomikos tekstus (Jakutis A., 1990-2008).

Norint sudaryti ekonomikos tekstą, reikia pasinaudoti pakopiška ekonomikos sąvokų sistema. Pradžioje modeliuojamas abstraktus teksto variantas, naudojant tik nulinės pakopos sąvokas. Vėliau pereinama į pirmą, antrą ir kitas pakopas.

5.3. Ekonomikos teksto recenzavimas Bet kurio autoriaus sugeneruotą ekonomikos tekstą galima įvertinti pagal pakopišką ekonomikos

sąvokų sistemą. Tuo tikslu tekste pabraukiamos ekonomikos sąvokos ir nustatoma, kurioms pakopoms jos priklauso. Tekstas laikomas geru, jei nėra didelių pakopų šuolių, t. y. sąvokų pakopos išsidėsčiusios tolygiai. Toliau pateikiamas tekstas (Epingas R., 1995) ir jame esančių sąvokų pakopų numeriai pagal kompaktišką pakopišką ekonomikos sąvokų sistemą (Petkevičienė A., 1995).

“Pinigų (3) atsiradimas padeda toliau vystytis prekių (1) mainų (1) formoms. Atsiradus pinigams (3), visos prekės (1) lyginamos su pinigais (3), kiekvienos prekės (1) vertė (0) reiškiama pinigais (3). Tuo būdu prekės (1) įgauna kainą (4). Kaina (4) yra piniginė (3) prekės (1) vertės (0) išraiška. Kadangi prekių (1) vertė (0) reiškiama jas lyginant mainų (1) procese, tai mainų (1) proporcijų kitimas visose vertės (0) formos vystymosi stadijose gali sukelti nukrypimus nuo tikrojo prekių (1) vertės (0) kitimo. Juk mainų (1) proporcijos priklauso ir nuo santykinėje vertės (0) formoje esančių prekių (1) vertės (0), ir nuo prekės (1) ekvivalento (2) vertės (0). Kainos (4) atsiradimas atspindi tolesnį su tuo susijusių prieštaravimų vystymąsi. Kol dar nebuvo visuotinio ekvivalento (2), kiekvienos prekės (1) mainų (1) sąlygos visiškai priklausė nuo aplinkybių, kurios lemdavo atitinkamą prekinį (2) sandėrį (1).

Atsiradus pinigams (3) ir kainoms (4), daryti įtaką mainomajai prekių (1) vertei (0) padėjo ne tik tos aplinkybės, dėl kurių vyksta tam tikras konkretus sandėris (1), bet ir bendra gamybos (0) bei rinkos (2) būklė.

Rinkai (2) nukreipiant prekių (1) bei išteklių (1) srautus visi ekonominės veiklos (1) dalyviai orientuojami įvairių prekių (1) ir paslaugų (0) teikimui. Kartu produktai (0) ir ištekliai (1) rinkoje (2) turi piniginį (3) įvertinimą, tai skatina vartotojus (1) taupiai vartoti produktus (0), o gamintojus (1) taupiai naudoti išteklius (1).

Išvada: 1-oje pastraipoje yra šių pakopų sąvokos – 3, 1, 1, 3, 1, 3, 1, 0, 3, 1, 4, 4, 3, 1, 0, 1, 0, 1, 1, 0, 1, 0, 1, 0, 1, 0, 1, 2, 0, 4, 2, 1, 1, 2, 1. Antroje pastraipoje – 3, 4, 1, 0, 1, 0, 2. Trečioje pastraipoje – 2, 1, 1, 1, 1, 0, 0, 1, 2, 3, 1, 0, 1, 1.

Matome, kad tekstas yra nesutvarkytas. Pastebime daug ir didelių pakopų šuolių. Tekstas nenuoseklus.

80

Kitas recenzavimo pavyzdys - Lietuvos Konstitucijos ekonominė dalis. Rezultatas - gana tolygus tekstas pakopiškos ekonomikos sąvokų sistemos atžvilgiu.

Dar vienas pavyzdys. Buvo palyginti dviejų ekonomistų - Nobelio premijos laureatų - P. Samuelsono ir F. fon Hajeko tekstai. Agreguota, kompaktiškoji pakopiška ekonomikos sąvokų sistema neleido įžiūrėti skirtumų: abu tekstai buvo pakankamai tolygūs. Pagal pakopišką ekonomikos sąvokų sistemą, sudarytą iš 500 sąvokų (Matijoškaitė D., 1993), nustatyta, kad P. Samuelsono tekstas yra geresnės kokybės, negu F. fon Hajeko.

Pakopiška ekonomikos sąvokų sistema naudojama tekstams recenzuoti ir jiems tobulinti. Priimame prielaidą, kad vienoje ekonominėje sąvokoje ar keliose, greta viena kitos išdėstytose sąvokose, turi būti tos pačios ar panašios ekonomikos sąvokos pakopos, o šuolių tarp pakopų neturi būti.

Šiame skyrelyje atliekama tekstų analizė iki ir po optimizavimo.

Pradinis tekstas Optimizuotas tekstas EEil.Nr.

Vidutinė pakopa Nuokrypis Vidutinė pakopa Nuokrypis Šaltinis

1 0,5 0 0,5 0 A.Jakutis, 2007 2 0,8 0,2 1 0 A.Jakutis, 2007 3 0,9 0,3 1,1 0,1 G.Konopliovas, 1995 4 0,9 1,15 0,8 0,65 A.Jakutis, 2007 5 1 0 1 0 A.Jakutis, 2007 6 1 0,3 1 0 V.Lukoševičius,1997 7 1 0,9 0,42 0,57 A.Jakutis, 2007 8 1 1 0,75 0,5 A.Jakutis, 2007 9 1 1,2 0,38 0,47 A.Jakutis, 2007 10 1,09 0,54 0,6 0,47 A.Jakutis, 2007 11 1,09 0,82 1,15 0,62 A.Jakutis, 2007 12 1,10 0,84 1,125 0,0 A.Jakutis, 2007 13 1,10 0,4 0,7 0,47 T.Ivlinas, 1999 14 1,10 0,8 0,7 0,65 A.Jakutis, 2007 15 1,10 1,8 0,8 0,5 G.Konopliovas,1995 16 1,15 0,93 0,72 0,44 B.Drilinga, 1997 17 1,25 0,77 1,3 0,9 V.Vtunskienė, 1997 20 1,5 1,46 0,93 0,88 R.Kuvykaitė, 2002 21 1,5 1,58 0,2 0,32 T.Ivlinas, 1999 22 1,5 1,3 0,8 1,4 K.Glaveckas, 1991 23 1,5 0,8 2,1 0,55 O.Svogienė, 1996 24 1,6 0,9 0,68 1,3 A.Jakutis, 2007 25 1,8 0,7 1,75 0,37 Verslas, vadyba, 2003 26 1,8 1,43 1,6 1,42 R.Kuvykaitė, 2002 27 1,8 0,5 1,5 0,36 A.Jakutis, 2007 28 2 1 1,52 0,71 Verslas, vadyba, 2003 29 2 1,4 1 0,64 J.Gaidžiūnas, 1992 30 2,10 1,17 2,1 1,2 J.Bivainis, 1997 31 2,28 1,84 1,18 0,58 P.ir R.Vanakotai, 1998 32 2,28 1,84 2,28 1,84 P.ir R.Vanakotai, 1998 33 2,30 1 0,83 0,76 A.Jakutis, 2007 34 2,30 1,04 0,7 0,47 A.Jakutis, 2007 35 2,30 1,67 0,69 0,42 A.J.Isachsen, 1992 36 2,30 2,02 0,6 0,015 J.Bivainis, 1997 37 2,40 1,2 1,9 0,1 J.Griška, 1994 38 2,40 1,2 2 0 J.Griška, 1992 39 2,40 1,4 1,6 0,75 P.Auštrevičius, 1992

81

40 2,48 1,78 2,26 0,48 A.Žvirblis, 1992 41 2,50 1,5 1,6 0,68 A.Jakutis, 2007 42 2,59 0,43 2,14 0,028 A.Jakutis, 2007 43 2,60 1,16 0,43 0,48 P.ir R.Vanakotai, 1993 44 2,70 0,01 1,0 0,3 A.Garškienė, 1997 45 2,70 1,53 2,4 0,98 K.Antanavičius, 2003 46 3,0 1,5 1,2 0,02 A.Lyberis, 2002 47 3,05 1,55 2,47 0,69 Verslas, vadyba, 2003 48 3,58 1,8 2,5 0,42 A.Jakutis, 2007 49 3,70 0,52 3,6 1,6 A.Garškienė, 1998 50 4,0 0,3 4,1 0,9 Verslas, vadyba, 2003 51 4 4 2,7 3,38 S.Zaicevas, 1992 52 5,5 2,5 6,25 1,62 P.ir R.Vanakotai, 1998 53 6,6 2,6 8,7 0,42 A.Jakutis, 2007 54 13,4 3 2 2 A.Jakutis, 2007

Išvados. Atlikus ekonomikos tekstų, iki ir po optimizavimo analizę, matome du geriausius (A.Jakučio ir K. Antanavičiaus), bei du blogiausius ( P.ir R.Vanakotai, R. Kuvykaitė), optimizavimo rezultatus.

Keletoje nagrinėjamų tekstų ekonominės sąvokos buvo išsidėstę tolygiai, bet po optimizavimo pasiektas dar didesnis teksto nuoseklumas. Tačiau yra tekstų ištraukų, kuriose yra skirtingos ekonominės sąvokos, dideli pakopų šuoliai, todėl reikalingas optimizavimas. Optimizuotame tekste nebėra didelių pakopų šuolių, matosi teksto nuoseklumas.

5.4. Ekonomikos teksto optimizavimas Po teksto recenzavimo paaiškėjus, kad jis netenkina pakopų tolygumo reikalavimo, būtina jį

pertvarkyti, t. y. taip pakeisti ekonomikos sąvokas, kad neliktų didelių pakopų šuolių.

Pertvarkius tekstą, recenzuotą praeitame skyrelyje, gautas naujas tekstas.

Naujas tekstas. Visuotinio ekvivalento (2) atsiradimas padeda toliau vystytis prekių (1) mainų (1) formoms. Atsiradus visuotiniam ekvivalentui (2), visos prekės (1) lyginamos su juo, o darbo (0) prekei (1) pagaminti kiekis reiškiamas visuotiniu ekvivalentu (2). Tuo būdu prekės (1) įgauna visuotinio ekvivalento (2) prekės (1) vertės (0) išraišką.

Kadangi prekių (1) vertė (0) reiškiama jas lyginant mainų (1) procese, tai mainų (1) proporcijų kitimas visose vertės (0) formos vystymosi stadijose gali sukelti nukrypimus nuo tikrojo prekių (1) vertės (0) kitimo. Juk mainų (1) proporcijos priklauso ir nuo santykinėje vertės (0) formoje esančių prekių (1) vertės (0) ir nuo darbo (0) kiekio. Visuotinio ekvivalento (2) prekės (1) vertės (0) atsiradimas atspindi tolesnį su tuo susijusį prieštaravimų vystymąsi. Kol dar nebuvo visuotinio ekvivalento (2), kiekvienos prekės (1) mainų (1) sąlygos visiškai priklausė nuo aplinkybių, kurios lemdavo atitinkamą prekinį (1) sandėrį (1). Atsiradus visuotiniam ekvivalentui (2) ir jo prekės (1) vertėms (0) daryti įtaką mainomajai prekių (1) vertei (0) padėjo ne tik tos aplinkybės, dėl kurių vyksta tam tikras konkretus sandėris (1), bet ir bendra gamybos (0) bei produktų (0) mainų (1) sferos būklė. Rinkai (2) nukreipiant prekių (1) ir išteklių (1) srautus visi ekonominės (1) veiklos dalyviai orientuojami įvairių prekių (1) ir paslaugų (0) teikimui. Kartu prekės (1) ir ištekliai (1) rinkoje (2) turi visuotinio ekvivalento (2) įvertinimą, tai skatina vartotojus (1) taupiai vartoti prekes (1), o gamintojus (1) taupiai naudoti išteklius (1).

Matome, kad naujame tekste sąvokos išdėstytos žymiai tolygiau.

Toliau pristatomas kito teksto (Nastajūtė I., 1998) fragmentas, aptariamos teksto optimizavimo taisyklės ir parodomas optimalus teksto variantas.

“Banko likvidumo normatyvo skaičiavimo taisyklės”. Pradinis tekstas.

Šis normatyvas reikalingas bankų likvidumui, t. y. sugebėjimui laiku, iki galo bei nenutrūkstamai vykdyti banko įsipareigojimus, kontroliuoti.

82

Banko likvidumo rodiklis - banko likvidaus turto santykis su banko einamaisiais įsipareigojimais - negali būti mažesnis negu 30 proc.

N3=LT/EĮ X 100 (proc.)

Banko likvidų turtą (LT) sudaro:

1) pinigai ir taurieji metalai;

2) lėšos centriniame banke kiekvienu pareikalavimu ir lėšos, iki kurių grąžinimo datos liko mažiau, negu mėnuo;

3) lėšos grynąja verte dukteriniuose bankuose, iki kurių grąžinimo datos liko mažiau, negu mėnuo ir lėšos kiekvienu pareikalavimu;

4) lėšos grynąja verte bankuose ir kitose finansinėse institucijose, iki kurių grąžinimo datos liko mažiau negu mėnuo ir lėšos kiekvienu pareikalavimu;

5) paskolos grynąja verte, iki kurių grąžinimo datos liko mažiau negu mėnuo;

6) suteikta išperkamoji nuoma grynąja verte, iki kurios grąžinimo datos liko mažiau negu mėnuo;

7) sukauptos pajamos grynąja verte, kurios turi būti gautos greičiau nei per mėnesį;

8) iždo skolos vertybiniai popieriai;

9) kiti skolos vertybiniai popieriai grynąja verte, iki kurių išpirkimo datos liko mažiau nei mėnuo.

Banko einamuosius įsipareigojimus (EĮ) sudaro:

įsiskolinimai kiekvienu pareikalavimu ir terminuoti įsiskolinimai, iki kurių grąžinimo datos liko mažiau negu mėnuo, centriniam bankui, dukteriniams bankams, kitiems bankams ir kitoms finansinėms institucijoms; įmonių ir organizacijų terminuoti indėliai ir akredityvai, iki kurių grąžinimo datos liko mažiau nei mėnuo arba kurių grąžinimo terminas jau praėjęs; 75 proc. gyventojų terminuotųjų indėlių; atsiskaitomosios sąskaitos ir indėliai iki pareikalavimo; išleisti skolų vertybiniai popieriai, iki kurių išpirkimo datos liko mažiau nei mėnuo arba kurių grąžinimo terminas jau praėjęs; specialūs ir skolinimo fondai, iki kurių grąžinimo datos liko mažiau nei mėnuo arba kurių grąžinimo terminas jau praėjęs; apmokėtas, bet neįregistruotas akcinis kapitalas; kiti įsiskolinimai kiekvienu pareikalavimu iki kurių grąžinimo datos liko mažiau nei mėnuo; kiti rezervai, iki kurių išmokėjimo datos liko mažiau nei mėnuo arba kurių išmokėjimo terminas jau praėjęs; banko terminuotos skolos pagrindiniam kapitalui formuoti, iki kurių grąžinimo datos liko mažiau nei mėnuo arba kurių grąžinimo terminas jau praėjęs; 5 proc. banko nebalansinių įsipareigojimų, galinčių padidinti turtą.

Turto grynąja verte vadinamas turto ir jam sudarytų specialiųjų atidėjimų skirtumas.

Toks yra pradinis teksto variantas.Tikslas - rasti optimalų teksto variantą. Optimizacija - (lot. Optimus - geriausias, tinkamiausias) kuriamo, projektuojamo objekto (plano, proceso) geriausio varianto nustatymas (Aukštuolienė M., 2004). Taigi sprendžiame uždavinį, kurio sprendimo tikslas - rasti optimalų nagrinėjamo teksto variantą:

Ni - min, (N=1, 2, …8; i=1, 2, …180), kur

Ni – i-os sąvokos pakopos numeris.

Antroje monografijos dalyje pristatyta pakopiška ekonomikos sąvokų sistema gali būti taikoma kaip standartinė sąvokų sistema ir naudojama tekstams recenzuoti bei optimizuoti. Remiantis šia sistema gali būti sudaromi žodynai, rašomi ekonomikos tekstai, kuriami įstatymai, poįstatyminiai aktai ir t. t.

Tekste, viena ekonomikos sąvoka arba viena po kitos einančios sąvokos turėtų priklausyti tai pačiai pakopai arba gretimoms pakopoms, o šuolių tarp pakopų neturėtų būti. Taigi tekste ekonomikos sąvokos turi būti derinamos ir išlaikomas jų pakopų nuoseklumas, t. y. nuo aukštos pakopos turi būti nuosekliai pereinama prie žemesnės ir atvirkščiai.

Tokiu būdu optimizuojant tekstą kryptimi, kai siekiama gauti abstraktų, artimą bendrinei kalbai tekstą, yra tikslinga aukštų pakopų ekonomikos sąvokas pakeisti žemesnės pakopos sąvokomis. Toliau lentelėje pateikiami įmanomi pakeitimo variantai, aprobuoti sinonimų žodynuose (Aнгло - русский синонимический словарь, 1988; Словарь синонимов русского языка, 1993).

Perėjimas prie žemesnės pakopos sąvokų:

83

Aukštos pakopos sąvoka Pakopos numeris Žemesnės pakopos sąvoka Pakopos numeris

Cirkuliacija 6 Apyvarta 2

Fondas 5 Atsargos 0

Įkainojimas 6 Įvertinimas 1

Importas 6 Įvežimas 1

Indėlis 7 Įnašas 5

Įplaukos 5 Pajamos 2

Įsiskolinimas 4 Skola 3

Kaštai 6 Išlaidos 5

Kreditorius 6 Skolintojas 4

Komercija 7 Prekyba 6

Lėšos 5 Pinigai 4

Paskola 5 Skolinami pinigai 4

Pasiūla 6 Gamyba 0

Premija 7 Papildomas atlyginimas 1

Rezervas 1 Atsargos 0

Nekeistinos sąvokos. Seniai pastebėta, kad žodžių dažnumas tekstuose įvairuoja. Vieno ar kito žodžio dažnumą padeda sužinoti dažninis žodynas. Remiantis tokio žodyno duomenimis galima įvertinti vieną ar kitą kalbos normą, jame pateiktos žodžio charakteristikos padeda rašant tekstus kontroliuoti į tekstą įtraukiamų žodžių dažnumą.

Toliau pateikiamas nekeistinų ekonomikos sąvokų sąrašas, kuris sudarytas remiantis dažniniais žodynais (Чacтотный словарь современного русского языка, 1993; Журавлев Л. А., 1980). Į sąrašą įtrauktos tos ekonomikos sąvokos, kurias optimizuojant tekstą keisti netikslinga, kadangi jos dažnai vartojamos ir yra visuotinai priimtini ekonomikos terminai.

Nekeistinų sąvokų sąrašas

Apyvarta Likvidumas Premija

Bankas Nuoma Produktas

Darbas Nuosavybė Rinka

Ekonomika Pajamos Sutartis

Gaminys Palūkanos Skola

Įsipareigojimas Pinigai Ūkis

Organizacija Prekė Trūkumas

Kaina Prekyba

Lėšos Priemonė

Darbo eigoje buvo pastebėta, kad optimizuojant tekstą ta pati ekonomikos sąvoka gali būti keičiama į žemesnės pakopos sąvoką arba, jei tai nėra tikslinga, sąvoka nekeičiama (pvz., norint išvengti didelių šuolių tarp pakopų vienoje sąvokoje). Tokiu būdu kai kurios sąvokos yra pateiktos ir keistinų, ir nekeistinų sąvokų sąrašuose, pvz., “lėšos”, “premija”.

“Banko likvidumo normatyvo skaičiavimo taisyklės”. Teksto optimizavimas.

Išnagrinėjus banko likvidumo skaičiavimo taisykles, rasta 19 ekonomikos sąvokų, tarp jų ir sudėtinių (akcinis kapitalas, atsiskaitomoji sąskaita ir kt.) Pateikiame šių sąvokų sąrašą. Skliausteliuose nurodytas sąvokos pakopos numeris.

84

Akredityvas (7)

Akcinis kapitalas (1)

Bankas (7)

Einamieji įsipareigojimai (4)

Įsipareigojimai (4)

Įsiskolinimas (4)

Indėlis (7)

Išperkamoji nuoma (2)

Kapitalas (1)

Lėšos (5)

Likvidumas (5)

Pajamos (2)

Paskola (5)

Pinigai (4)

Rezervas (1)

Skola (3)

Skolinimo fondai (7)

Turtas (0)

Vertė (0)

Išvada: pakopiškumas svyruoja nuo 0 iki 7 pakopos.

Pasiūlymas: siekiant naudoti žemesnių pakopų sąvokas ir sumažinti šuolius tarp pakopų, keistinos toliau pateiktos sąvokos.

Banko likvidus turtas (5 sąvoka). Sąvoka “paskola” (5) keičiama į sudėtinę sąvoką “paskolinti pinigai” (4).

Banko einamieji įsipareigojimai (1 sąvoka). Sąvoka “įsiskolinimas” (4) keičiama į sąvoką “skola” (3).

Banko einamieji įsipareigojimai (2 sąvoka). Sąvoka “indėlis” (7) keistina į sąvoką “įnašas”, kuri yra žemesnės pakopos. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad toje pačioje sąvokoje yra ir nekeistina ekonomikos sąvoka “akredityvas” (7) (kaip dažnai bankininkystėje vartojamas terminas), tai, norint išvengti šuolių tarp pakopų, ekonomikos sąvoka “indėlis” nekeičiama. Siekiant išlaikyti teksto nuoseklumą, ši sąvoka nekeičiama ir kitose sąvokose.

Banko einamieji įsipareigojimai (5 sąvoka). Sąvoka “skolinimo fondas” (5) keičiama į sąvoką “atsargos” (0).

Banko einamieji įsipareigojimai (9 sąvoka). Sąvoka “rezervas” (1) keičiama į sąvoką “atsarga” (0).

Kitos tekste esančios ekonomikos sąvokos yra nusistovėjusios ir todėl nekeičiamos.

Banko likvidumo normatyvo skaičiavimo taisyklės. Pertvarkytas tekstas.

Pritaikius pakopišką ekonomikos sąvokų sistemą, gautas optimalus teksto variantas.

Šis normatyvas reikalingas bankų likvidumui, t. y. sugebėjimui laiku, iki galo bei nenutrūkstamai vykdyti banko įsipareigojimus, kontroliuoti.

Banko likvidumo rodiklis - banko likvidaus turto santykis su banko einamaisiais įsipareigojimais - negali būti mažesnis negu 30 proc.

N3=LT/EĮ X 100 proc., kur

LT - banko likvidus turtas:

1) pinigai ir taurieji metalai;

2) lėšos centriniame banke kiekvienu pareikalavimu ir lėšos, iki kurių grąžinimo datos liko mažiau negu mėnuo;

85

3) lėšos grynąja verte dukteriniuose bankuose, iki kurių grąžinimo datos liko mažiau, negu mėnuo ir lėšos kiekvienu pareikalavimu;

4) lėšos grynąja verte bankuose ir kitose finansinėse institucijose, iki kurių grąžinimo datos liko mažiau negu mėnuo ir lėšos kiekvienu pareikalavimu;

5) paskolinti pinigai grynąja verte, iki kurių grąžinimo datos liko mažiau negu mėnuo;

6) suteikta išperkamoji nuoma grynąja verte, iki kurios grąžinimo datos liko mažiau negu mėnuo;

7) sukauptos pajamos grynąja verte, kurios turi būti gautos greičiau nei per mėnesį;

8) iždo skolos vertybiniai popieriai;

9) kiti skolos vertybiniai popieriai grynąja verte, iki kurių išpirkimo datos liko mažiau nei mėnuo.

Banko einamuosius įsipareigojimus (EĮ) sudaro:

skolos kiekvienu pareikalavimu ir terminuoti skolos, iki kurių grąžinimo datos liko mažiau negu mėnuo, centriniam bankui, dukteriniams bankams, kitiems bankams ir kitoms finansinėms institucijoms; įmonių ir organizacijų terminuoti indėliai ir akredityvai, iki kurių grąžinimo datos liko mažiau nei mėnuo arba kurių grąžinimo terminas jau praėjęs; 75 proc. gyventojų terminuotųjų indėlių; atsiskaitomosios sąskaitos ir indėliai iki pareikalavimo;

išleisti skolų vertybiniai popieriai, iki kurių išpirkimo datos liko mažiau nei mėnuo arba kurių grąžinimo terminas jau praėjęs; specialios ir skolinimo atsargos, iki kurių grąžinimo datos liko mažiau nei mėnuo arba kurių grąžinimo terminas jau praėjęs; apmokėtas, bet neįregistruotas akcinis kapitalas; kitos skolos kiekvienu pareikalavimu ir iki kurių grąžinimo datos liko mažiau nei mėnuo; kitos atsargos, iki kurių išmokėjimo datos liko mažiau nei mėnuo arba kurių išmokėjimo terminas jau praėjęs; banko terminuotos skolos pagrindiniam kapitalui formuoti, iki kurių grąžinimo datos liko mažiau nei mėnuo arba kurių grąžinimo terminas jau praėjęs;

5 proc. banko nebalansinių įsipareigojimų, galinčių padidinti turtą.

Turtu grynąja verte vadinamas turto ir jam sudarytų specialiųjų atidėjimų skirtumas.

Pertvarkant tekstus buvo parengtas vadovėlis “Ekonomikos teorijos pagrindai” (Jakutis A. ir kt., 2006). Vadovėlis parengtas VGTU Verslo ekonomikos katedros posėdžio (1995. 06. 22) nutarimu. Šiam projektui pritarė Verslo vadybos fakulteto ir VGTU tarybos. Projektą parėmė Lietuvos mokslo ir studijų paramos fondas. Vadovėlį parengė grupė Verslo vadybos fakulteto dėstytojų ir studentų.

Taigi, ekonomikos tekstai pertvarkomi siekiant gauti suprantamą, artimą bendrinei kalbai tekstą. Dar du teksto pertvarkymo pavyzdžiai pateikti 3-me priede.

Uždavinys gali būti formuluojamas ir kitaip: siekti panaudoti kiek galima aukštesnės pakopos sąvokas, t. y. gauti konkretų, tik specialistams suprantamą tekstą.

Reziumuodamas pastebėsiu, kad dar nepakankamai pagrįstas ekonomikos tekstų modeliavimo mechanizmo aktualumas bei įgyvendinimo būdai. Metodika, skirta jau esamų tekstų optimizavimui (pertvarkymui), išbaigta labiau negu naujo teksto sudarymo metodika.

5.5. Praktinis kompiuterio panaudojimas modeliavimui Sudaryta programa, kurios veikimo rezultatas yra visos galimos ekonomikos sąvokų kombinacijos.

Tai palengvina ekonomikos sąvokų modeliavimą, nes galima nebijoti, kad kuris nors sąryšis (kombinacija) bus praleistas.

Sąvokų pakopiškumo nustatymo problema taip pat yra svarbi. Tam tikslui Visual Basic programavimo kalba sudaryta makrokomanda. Ji yra paleidžiama iš Microsoft Excel programų paketo aplinkos. Programa veikia taip: į puslapį “Sheet1” įrašomos sąvokos (stulpelis “A”, pirma pozicija). Šalia kiekvienos sąvokos įrašomi kitų sąvokų, įeinančių į nagrinėjamos sąvokos apibrėžimą, numeriai pagal sudarytą numeraciją. Po to įjungiama makrokomanda “ieškoti”. Rezultatai matomi “Sheet2” puslapyje. Čia matomos tos pačios sunumeruotos sąvokos, o šalia jų išrašytos kitos sąvokos (jų numeriai), įeinančios į konkrečios sąvokos apibrėžimą iš kitų sąvokų.

86

Pravartu įvesti į kompiuterį ekonomikos sąvokų tipų ir tyrimo metodų aprašymus. Tai sutaupytų laiko ir padėtų modeliavimo procese. Reikėtų atskirai užrašyti būdingus sąvokų tipų pavyzdžius ir nesudėtingą ekonomikos sąvokų modeliavimo kompiuteriu pavyzdį.

Sudarant pakopišką ekonomikos sąvokų sistemą, 2-je ir tolesnėse iteracijose nebūtina pakartotinai iš žodynų rinkti ekonomikos sąvokas ir jų apibrėžimus. Optimizuojant sąvokų apibrėžimus, patogu pasižymėti žodžius ir nukopijuoti juos į naują vietą. Toliau reikia suderinti tų žodžių galūnes, laiką.

Akivaizdi teksto pertvarkymo kompiuteriu galimybė.

5.6. Modeliavimas mokymo procese Ekonomikos sąvokų modeliavimo rezultatas - principai, dėsniai, savybės, kriterijai, apribojimai ir t.

t. Ankstesniuose mokslo vystymosi etapuose dėsnio radimas ar principo sudarymas buvo didelis pasisekimas. Dabar, panaudojus ekonomikos sąvokų modeliavimo metodiką, principus, dėsnius ir t. t. nesunkiai modeliuoja studentai bei moksleiviai.

Tai VGTU Verslo vadybos, statybos, elektronikos, mechanikos, aplinkos ir transporto inžinerijos fakultetų studentai, Mykolo Romerio universiteto studentai, privačios Akelan vadybos mokyklos studentai, Alytaus aukštesniosios technikos mokyklos ir Buivydiškiu aukštesniosios žemės ūkio mokyklos moksleiviai.

Ekonomikos sąvokų modeliavimas dėstomas paskaitų metu, išmokstama per pratybas, rengiant namų, kontrolinius, kursinius ir baigiamuosius darbus. Ekonomikos sąvokas modeliuoja magistrantai. Doktorantai taiko metodiką savo disertaciniuose darbuose.

Ekonomikos sąvokų modeliavimas taikomas studijų programų rengimui. Tai tinka ir Verslo ekonomikos katedroje parengtoms ekonomikos teorijoms, verslo ekonomikos ir finansų, statybos ekonomikos studijų programoms.

5.7. Neekonominių sąvokų modeliavimas Iki šiol buvo aptariamas ekonomikos sąvokų modeliavimas. O kokios vadybos, teisės, politologijos

sąvokų modeliavimo galimybės? Jos visiškai realios. Vietoj ekonomikos žodyno reikia naudoti kitą atitinkamos disciplinos sąvokų žodyną. Žodyną reikia pertvarkyti į pakopišką sąvokų sistemą. Modeliavimo metodai būtų tie patys, kaip ir modeliuojant ekonomikos sąvokas. Modeliavimo rezultatai būtų taip pat analogiški: principai, dėsniai, kriterijai, apribojimai, savybės ir pan.

Taigi modeliavimo koncepcija yra universali ir gali būti taikoma bet kuriai žinių sričiai. Ja galėtų susidomėti masinės informacijos priemonių atstovai ir kiti specialistai, daug dirbantys su tekstais.

Reziumuojant 5-je monografijos dalyje išdėstytą medžiagą, būtina konstatuoti štai ką. Praktiškai pritaikius ekonomikos sąvokų modeliavimo metodus galima gauti tvarkingą ekonomikos tekstų biblioteką. Joje būtų naujo tipo ekonomikos žodynas, sutvarkytas pagal ekonomikos sąvokų pakopiškumą. Bibliotekoje taip pat būtų ekonomikos tekstai, surūšiuoti pagal juose naudojamų sąvokų pakopiškumą, modeliavimo metodus ir ekonomikos sąvokų tipus. Ekonomikos tekstų biblioteka susidarytų iš naujai sumodeliuotų arba seniau parašytų, o po to recenzuotų ir pertvarkytų tekstų. Bibliotekos sudarymas neįmanomas be kompiuterio.

Ekonomikos sąvokų modeliavimas gali būti plačiai taikomas mokantis ne tik ekonomikos, bet ir kitų disciplinų.

5.8. Išvados

Ekonomikos sąvokų modeliavimas remiasi tvirtu filosofiniu pagrindu. Fenomenologija ir hermeneutika ragina nagrinėti ekonomikos tekstus. Neopozityvizmas išvystė loginę kalbos analizę, pasisakė už griežtą, tikslią ir vienaprasmę kalbą. Analitinė kalbos filosofija remiasi sąvokomis, kurios yra išsidėsčiusios pakopomis. Semiotika nagrinėja ryšių tarp sąvokų tvarką. Struktūralizmas siekia sąvokų verifikacijos.

Ekonomikos sąvokų modeliavimo eigoje iškyla problemų. Tai prasmės, begalybės problemos. Problemiška pasirinkti koncepciją ekonomikos sąvokoms modeliuoti.

87

Kibernetika padeda spręsti iškilusias problemas. Dirbtinio ir natūralaus intelekto sąjunga padeda modeliuoti ekonomikos sąvokas.

Kaip minėta, analitinė kalbos filosofija remiasi sąvokomis, kurios yra išsidėsčiusios pakopomis. Monografijoje pateikti pakopiškos ekonomikos sąvokų sistemos sudarymo principai ir fragmentiškai parodyti tų principų realizavimo būdai. Ekonomikos sąvokų fragmentas parinktas remiantis dažniniais ekonomikos sąvokų žodynais. Ekonomikos sąvokų apibrėžimai, atrinkti iš žodynų ir žinynų, iteracinės procedūros pagalba buvo optimizuojami ir monografijoje pateikti kaip autorių apibrėžimai. Monografijoje pateikta originali ekonomikos sąvokų pakopiškumo nustatymo metodika. Nagrinėjamam sąvokų fragmentui sudaryta pakopiška ekonomikos sąvokų sistema. Išnagrinėtas šios sistemos stabilumas ir pateikta išvada apie standartinių ekonomikos sąvokų sistemos projektavimo būtinumą. Aptartas pakopiškos ekonomikos sąvokų sistemos tolygumas ir su tuo susijęs pasikartojančių sąvokų įvertinimo klausimas. Išanalizuotos pamatinės, nulinės pakopos sąvokos.

Išsprendus ekonomikos sąvokų sisteminimo klausimą, sumažėjo galimų sąryšių tarp sąvokų skaičius. Sąryšių paieška ir yra ekonomikos sąvokų modeliavimas. Aptarti modeliavimo rezultatai - ekonomikos sąvokų tipai. Išanalizuoti modeliavimo metodai. Parodyta, kad sudėtingiausia modeliuoti porinius sąvokų ryšius. Trejukių ir t. t. modeliavimas paprastesnis.

Ekonomikos sąvoką sudaro ne tik ekonomikos sąvokos. Parengtas tokių pagalbinių žodžių sąrašas. Sudaryta modeliavimo metodika ir aptarti modeliavimo rezultatai. Išnagrinėti ekonomikos sąvokų identifikavimo klausimai.

Nors išsprendus ekonomikos sąvokų sisteminimo klausimą, sumažėjo galimų sąryšių tarp sąvokų skaičius, jų liko pakankamai daug. Todėl išnagrinėtos ekonomikos sąvokų modeliavimo kompiuteriu galimybės. Aptartas ekonomikos sąvokų derinių skaičius. Kompiuteris be žmogaus šiandien dar negali modeliuoti ekonomikos sąvokų. Aptartos žmogaus ir kompiuterio funkcijos, modeliuojant ekonomikos sąvokas.

Plačiau nagrinėtos kompiuterio panaudojimo galimybės. Analizuota, kaip ekonomikos sąvokų modeliavimui panaudoti įvairius tekstų redaktorius. Įrodyta, kad ekonomikos sąvokų modeliavimui galima sudaryti algoritmą.

Ekonomikos sąvokų modeliavimo teoriją galima panaudoti praktinėje veikloje. Pateikta naujo tipo ekonomikos žodyno sudarymo metodika. Teorija panaudota įvairiems ekonomikos tekstams parengti. Parodyta, kaip ekonomikos sąvokų modeliavimo teoriją taikyti ekonomikos tekstams parengti, recenzuoti ir pertvarkyti. Pateiktas praktinis kompiuterio panaudojimo modeliavimui pavyzdys. Ekonomikos sąvokų modeliavimas sėkmingai įdiegtas į mokymo procesą.

Sąvokų modeliavimo teorija gali būti taikoma ne tik ekonomikos, bet ir teisės, politologijos ir kitoms sąvokoms modeliuoti.

5.9. Pasiūlymai

Fenomenologija ir hermeneutika, neopozityvizmas ir analitinė kalbos filosofija, semiotika ir struktūralizmas padėjo suformuoti ekonomikos sąvokų modeliavimo koncepciją. Tačiau monografijos autorius nedrįsta tvirtinti, kad jo priimta ir nagrinėjama koncepcija yra optimali ir kad tyrimus šioje srityje reikia užbaigti. Priešingai, gilesnės filosofinės literatūros studijos, dialogas tarp ekonomisto ir filosofo gali išryškinti naujas koncepcijas. O ir esamų filosofinėje literatūroje koncepcijų taikymas ekonomikoje gali duoti solidžių rezultatų.

Monografijoje pateikti pakopiškos ekonomikos sąvokų sistemos sudarymo principai ir fragmentais parodyti tų principų realizavimo būdai. Tęsiant šį darbą reikėtų iteracinės procedūros pagalba patobulinti pakopišką ekonomikos sąvokų sistemą, gauti idealų pakopišką ekonomikos žodyną ir aprobuoti jį kaip standartinę ekonomikos sąvokų sistemą.

Monografijoje pateikta ekonomikos sąvokų modeliavimo teorija. Ekonomikos sąvokų tipų sąrašą ir apibrėžimus būtina koreguoti remiantis ekonomikos sąvokų identifikavimo rezultatais. Ekonomikos sąvokų teorijos metodus būtina sisteminti remiantis tradicinės, formaliosios ir matematinės logikos taisyklėmis. Pagalbinių žodžių sąrašą tikslinga išplėsti. Turimus ekonomikos sąvokų teorijos rezultatus būtina pateikti įvertinant pakopišką ekonomikos sąvokų sistemą. Prieš modeliuojant racionalų tekstą, būtina turėti

88

ekonomikos sąvokų tipų sąrašą, sutvarkytą pagal konkretaus teksto nuoseklaus pateikimo taisyklę: kurie sąvokų tipai vyrauja teksto pradžioje, viduryje ir pabaigoje.

Ekonomikos sąvokų modeliavimas be kompiuterio būtų įmanomas tik su nedidelės apimties tekstais. Norint modeliuoti didesnės apimties tekstus arba našiai ir tiksliai modeliuoti nedidelės apimties tekstus būtinas kompiuteris. Kompiuteryje saugoma pradinė informacija: ekonomikos sąvokos, jų apibrėžimai, modeliavimo metodai, ekonomikos sąvokų tipai, pagalbinių žodžių sąrašas. Žmogus, naudodamasis šia informacija, modeliuoja ir redaguoja ekonomikos sąvokas, tokias, kurioms sudaryti pakanka vienos arba dviejų ekonomikos sąvokų. Trejukes ir dar gausesnes ekonomikos sąvokas, panaudodamas paprastąsias, žmogaus sudarytas sąvokas, modeliuoja kompiuteris. Tokiu būdu gaunamas informacijos masyvas, kuriame yra ekonomikos dėsniai, principai, savybės, kriterijai, apribojimai ir t. t.

Iš jo galima išsikviesti informaciją pagal požymius: giminingų sąvokų skaičių , ekonomikos sąvokos tipą, panaudotus metodus, sąvokų pakopiškumą ir t. t.

Praktiškai pritaikius ekonomikos sąvokų modeliavimo metodus galima gauti tvarkingą ekonomikos tekstų biblioteką. Joje būtų naujo tipo ekonomikos žodynas, sutvarkytas pagal ekonomikos sąvokų pakopiškumą. Joje taip pat būtų ekonomikos tekstai, surūšiuoti pagal juose naudojamų sąvokų pakopiškumą, skaičių (vienukės, dvejukės, ir t. t.), modeliavimo metodus ir ekonomikos sąvokų tipus. Ekonomikos tekstų biblioteka būtų sudaryta iš naujai sumodeliuotų arba seniau parašytų, o po to recenzuotų ir pertvarkytų tekstų.

Bibliotekos sudarymas neįmanomas be kompiuterio. Jei biblioteka sudaryta remiantis standartinėmis sąvokomis, tai ir gautos sąvokos turi būti priimtos kaip standartinės.

Sąvokų modeliavimo teorija gali būti plačiai taikoma ne tik ekonomikos, bet ir kitų disciplinų mokymo procese.

Ekonomikos sąvokų biblioteka kaip pradinės informacijos šaltinis praverstų, rengiant mokymo procesui reikalingą medžiagą, ekonominio pobūdžio įstatymus, poįstatyminius aktus bei kitus ekonomikos tekstus, taip pat ir tuos, kuriuose pasireiškia kiekybinių įvertinimų.

5.10. Penktojo skyriaus literatūra

1. Aukštuolienė A. Projektų valdymas ir rengimas su MS PROJECT : mokomoji knyga. Vilnius: Vilniaus kolegija, 2004.

2. Auštrevičius P., Pupkevičius D., Treigienė D., šiuolaikinių ekonomikos terminų enciklopedinis žodynas, Vilnius: "Lietuvos komersantas", 1992.

3. Bivainis J., Griškevičius A., Jakštas V. Investicinių projektų vertinimas, Vilnius : Lietuvos informacijos institutas, 1997.

4. Development simulation of economics regulations (Ekonomikos nuostatų modeliavimo plėtra)/ A.Jakutis, V.Kazlovas// „Verslas, vadyba is studijos 2003“ medžiaga/// Vilnius: „Technika“, 2004m., 241 p.

5. Epingas R. Č. Ekonomikos ABC: 71 ekonomikos sąvoka, galinti pakeisti jūsų požiūrį į pasaulį. Kaunas: Spindulys, 1995. – 178 p.

6. Garškienė A. Verslo rizika, Vilnius: Lietuvos informacijos institutas, 1997.

7. Isachsen A. J., Hamilton C., Ekonomikos pagrindai = Basic ekonomics: perėjimas nuo plano prie rinkos, Vilnius: Alna litera, 1992.

8. Jakutis A. Ekonomikos teorijos pagrindai: mokomoji knyga – 6-asis pataisytas ir papildytas leidimas – www.ebiblioteka.lt, Vilnius, 2006.

9. Jakutis A. Modelling of Economic Regulations, Monografija, Vilnius, www.ebiblioteka.lt, 2007.

10. Konopliovas G. Property as a universal value, 1995.

11. Kuvykaitė R., Auruškevičienė V. Marketingas tarptautinėse rinkose: vadovėlis [Elektroninis išteklius], Kaunas: Technologija, 2002.

http://www.ebiblioteka.lt/

http://www.ebiblioteka.lt/

89

12. Lietuvos Respublikos Konstitucija, 1992.

13. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas, Žin., 1994, Nr. 102-2049.

14. Lyberis A., Sinonimų žodynas, 2002.

15. Matijoškaitė D. Daugiapakopės statybos ekonominių kategorijų sistemos sudarymas ir panaudojimas: Baigiamasis darbas. Vilnius: VTU, 1993. – 161 p.

16. Nastajūtė I. Banko likvidumo normatyvo skaičiavimo taisyklės: Bakalauro baigiamasis darbas. Vilnius: VGTU, 1998. – 71 p.

17. Petkevičienė A. Pakopiška ekonominių kategorijų sistema statyboje: Baigiamasis darbas. Vilnius: VTU, 1995. – 132 p.

18. Politikas, mokslininkas, prof. K. Antanavičius, 2003m., 252 psl.

19. Užsienio įmonių veiklos Lietuvoje analizė: Užsakomasis darbas. Vilnius: Ekonomikos ir privatizacijos institutas. 1998m., 37 psl.

20. Zaicevas S. Monopolinė rinka : paskaitos tekstas, Vilnius: Technika, 1992.

21. Žvirblis A. Marketingas: kursas menedžeriui, Vilnius: Balticon, 1992.

22. Wonnacott P. ir R. Mikroekonomika, Versta iš anglų k. Kaunas: Littera Universitati Vytauti Magni, 1993. – 571 p.

23. Wonnacott P. ir R. Mikroekonomika, mokslinis redaktorius Zigmas Lydeka, Kaunas : Poligrafija ir informatika, 1998.

24. Англо-русский синонимический словарь /Ю. Д. Апресян, В. В. Ботякова, Т. Э. Латышева и др.: Под рук. А. И. Розенмана и Ю. Д. Апресяна. - М.: Рус. яз. 1988.

25. Александрова З. Е. Словарь синонимов русского языка: Практический справочник. 7-е изд. М., 1993.

26. Чacтотный словарь современного русского языка, 1993.

Documents

EKONOMIKOS SĄVOKŲ TEORIJA - elibrary.ltelibrary.lt/resursai/Mokslai/VGTU/Leidiniai/Leidinukai/Jakutis/Ekonomikos savoku... · Monografija skirta studijuojaniems ir dėstantiems