Profesoriaus Ereto mokymas apie badavimą

II

Gyvenimiškai svarbūs klausimai

Pirmojo leidimo įžangaAš paklūstu daugelio draugų ir pasekėjų prašymams ir publikuoju vienoje vietoje sudėtus straipsnius, kurie buvo spausdinti įvairiuose žurnaluose. Tokia forma jie sudaro vientisą vaizdą ir juose išdėstyta patirtis bei gyvenimo principai gali atnešti daugiau naudos.

Mano knygos „Sergantys žmonės“, kuri taip greit paplito, turėtojams „Rinktiniai straipsniai“ bus pageidautinas papildymas.

Arnoldas EretasArnoldo Ereto, kurį svetimoje šalyje netikėtai ištiko mirtis (nelaimingas atsitikimas?), knygos seniai išpirktos ir visados turės paklausą. Tai skatina leidėją netgi labai sudėtingomis sąlygomis rizikuoti išleisti papildomą knygos „Sergantys žmonės“ trylikos – dvidešimties tūkstančių kopijų tiražą.

Eretas miręs, bet šis nusipelnęs sveikatos apaštalas turi tęsti savo gyvenimą savo darbuose, pelnytai įvertintuose daktarų, pasekėjų džiaugsmui ir ligonių bei sveikųjų žmonių naudai.

Fiurstenfedbrukas, ruduo, 1923Leidėjas

Keturiasdešimt devynių dienų badavimo patirtis(Vegetarische Warte 1909; Nr. 19, 20 und 22, 1910; Nr.1 und 2.)

Mano šią vasarą išbandyta septynių savaičių badavimo patirtis yra daugelio dietos eksperimentų, mano darytų paskutiniųjų dvylikos metų laikotarpiu, kurių pamokančius rezultatus aš pirmąsyk pristačiau visuomenei, užbaigimas. Faktiškai panašūs mano pasiekimai pasitarnauja vegetarinės mitybos ir ypač vaisių dietos naudai, kadangi atėjo metas vegetarams susipažinti su jais. Kai aš buvau paverstas artistu, būdamas Kiolno „Konstans Panoptikum“ kaliniu karališkojo notaro Dorstu užantspauduotoje stiklinėje kameroje ir buvau stebimas publikos dieną ir naktį, tai šitai vyko dėl trijų svarbių priežasčių, dėl kurių aš norėjau duoti atkirtį visuotiniam viešo pasirodymo pasmerkimui:

kad apsaugočiau save nuo pagundos pasiimti kieto maisto;

kad gaučiau oficialų pripažinimą, kad aš likau visiškai be maisto. Praėjo tie laikai, kada buvo galima kaip atsiskyrėliui badauti miške ir tokiu būdu įgyti tikėjimą;

kad pasidalinčiau badavimo mokslu su plačiąja visuomene.

Taigi, 1909 m. birželio dvidešimt šeštąją, aštuntą vakaro, po paskaitos apie badavimo įtaką žmogaus kūnui aš buvau įkalintas iš anksto apžiūrėtoje stiklinėje kameroje.

1

Kad būtų ką veikti, aš pasiėmiau knygų, žurnalų, rašymo reikmenų ir piešimo taip pat. Taip pat aš gavau 125 litrus mineralinio vandens, kuris turėjo būti naudojamas ir prausimuisi. Be to, kameroje buvo ir gera lova, nes ilsėtis labai svarbu, o miegas daug svarbiau nei valgis, apie ką aš dar kalbėsiu. Dar turėjau šiuos dalykus: automatines svarstykles, nešiojamą elektrinį ventiliatorių ir šildytuvą kojoms. Vilkėjau savo paties siūtais drabužiais.

Mano kamera buvo trijų metrų aukščio, apačioje turėjo 30 cm gipso cokolį, o viršuje buvo tankus tinklas nuo moskitų, pro kurį įeidavo oras. Stiklo langai buvo 1,6 m aukščio. Kad būtų galima susirašinėti, vienoje sienelėje buvo paliktas plyšys, padarytas pjūklu ir tinkamas tik popieriaus lakštui prakišti. Laišką buvo galima perduoti tik jį atidarius ir prakišant lapus po vieną.

Aš buvau numatęs badauti 51 dieną, bet buvau priverstas nutraukti po 49, nes atsidūriau labai nesveikose sąlygose. Šviesos ir oro, o ypač ramybės ir miego trūkumas padarė šį bandymą gerokai sudėtingesnį nei ankstesnieji, kuriuos aš atlikau visiškai laisvas.

Šviežias oras – pirmasis ir svarbiausias produktas. Jeigu jo pakanka, tai badavimas pareikalauja gerokai mažiau jėgų.

Panoptikume aš pastačiau savo gyvybę į pavojų ir kvėpavau oru, kurį paskutines dvi dienas iškvėpė laukiantys žiūrovai. Todėl po 49 dienų aš pareikalavau atidaryti kamerą.

Vietos laikraštis apie tai rašė:

„Vykstant 51 dienos badavimui vakar vakare turėjo būti išvaduotas badavimo meistras Arnoldas Eretas, žinomas kaip Numas Nazaras, iš jo notariškai užantspauduotos kameros „Konstans Panoptikum“.

Vienok kaip žinoma, ne viskas vyko taip, kaip buvo numatyta. Apie tai turėjo sužinoti Panoptikumo direkcija. Ir iš tikrųjų „žmogus, kuris gali kurti“(arabiškai Numas Nazoras) buvo tas, kas sukūrė jai bemieges naktis. Juo labiau Numo Nazoro vardui priklausantis gebėjimas miegoti pastaruoju metu turėjo tik teorinę reikšmę, todėl kad praktiškai netinkamas daugelio naktinių lankytojų elgesys trukdė eksperimento sėkmei būtinam Numo Nazoro miegui. Ir šis faktas pirmiausia paaiškina, kodėl ne iki galo pasiektas badavimo meistro tikslas. Pavojus dėl jo geros savijautos sutrikdymo praeitą šeštadienį pasiekė grėsmingą lygį, todėl direkcija manė esant būtina iškviesti gydytoją ir po notarinio kameros antspaudo nuėmimo šis apžiūrėjo jį. Gydytojų taryba siūlė pagal galimybes nedelsiant nutraukti jau 49dienas besitęsiantį badavimą. Bet tvirta Numo Nazaro valia iš pradžių nepanoro paklusti nurodymui ir pareikalavo tęsti eksperimentą iki galo. Bet vargu ar verta iš naujo užantspauduoti kamerą, kadangi nervinė krizė pasiėmė Numo Nazaro energiją (Kolektyvinių paskutinių dienų lankymų rezultatas. A.E.). Tokiu būdu tos dvi dienos buvo išbrauktos iš numatomo pabaigos laiko. Bet trūkstamos 48 valandos nesumenkina nuostabos, kurią mums kelia Arnoldo Ereto, kuris sugebėjo 49 dienas atsisakyti bet kokio maisto, badavimo pasiekimai“.

Iš to matyti, kad mano energija dar manęs neapleido. Bet viskas pagaliau turi savo ribas.

49 dienų badavimu aš pasiekiau naują, neturintį lygių, pasaulinį badavimo rekordą. Žinomas profesionalus badavimo meistras Rikardo Sakko vadina save badavimo čempionu po savo 47dienų eksperimento Breslau. Dabar jis nori badauti 55 dienas, kad pagerintų mano rekordą. Dėl konkurencijos su manimi jis gali būti ramus, nes aš badauju

2

ne dėl profesionalių paskatų, o išimtinai moksliniais sumetimais ir šituo viešu pasirodymu baigiu. Nors Panoptikumas nusiuntė Kiolno gydytojams cirkuliarą su medicininėmis išvadomis, kurios patvirtina tikrumą ir patikimumą ir mokslinę šio eksperimento vertę, tik vienintelis (Dr. M) atvirai tuo susidomėjo.

Atsidūriau kritinėje situacijoje, nes neturėjau galimybės maitintis pagal daug kartų patikrintą dietą skirtingai (gėrimai ir maistas) po badavimo eksperimento. Todėl atsitiko taip, kad netvirtai stovėjau ant kojų, kai rašiau šį straipsnį, negu po 32 dienų badavimo, kai jau kitą dieną buvau visiškai budrus. Antroje teorinėje dalyje aš kalbėsiu apie dietą po badavimo, kuri yra gydymo priemonė. Aš tik tenoriu pažymėti, kad čia slypi svarbiausias viso eksperimento momentas ir visų pirma diletantizmas gydyme badavimu turi būti griežtai atmestas. Nesilaikant patyrusio gydytojo rekomendacijų arba nesant bent gero stebinčio gydymą praktiko, badavimo dienų skaičiaus, individualių ypatumų, metų laiko, tai susiję su pavojumi gyvybei, ypač jeigu iš baimės panaudojamos tokios skatinančios priemonės kaip kavos pupelės, alkoholis, buljonas ir pan.

Paprastai laikotarpiu tarp 11 ir 13 dienos prasideda vadinamasis kritinis silpnumo periodas, kuris nepatyrusio asmens baimės ir jo diletantiško skubėjimo įtakoje tik progresuoja ir kelia grėsmę. Pati būsena laikui bėgant stabilizuojasi ir tinkamomis sąlygomis 17 ar 18 dieną vėl galima būti darbingam kaip ir 13 dieną. Taip aš Kiolne sugebėjau 17 dieną iškelti 30 svarų (apie 14 kg) daugiau kartų nei keletą dienų prieš tai. Silpnumas iki tam tikro laiko pasireiškia ne kylančia linija priklausomai nuo dienų skaičiaus, o kreive. Tiesa, maždaug nuo 40 dienos Kiolne prasidėjo besitęsiantis silpnumas. Bet aš manau, kad gryname, dulkių neturinčiame ore jėgos išsilaiko kur kas ilgiau.

Kiolne, nors saviįtaigos būdu pasistengdavau užmigti, kaip tai daro fakyrai, per visas 49 dienas negalėjau ramiai miegoti nė pusvalandžio, nes Panoptikumas buvo atidarytas dieną ir naktį, taigi tikrovę kontroliavo publika. Pats personalas su savo triukšmingais pokalbiais, nepaisant mano reikalavimų, buvo toks pat neatsakingas kaip ir daugelis girtų naktinių lankytojų. Vadinamosiomis kritinėmis dienomis ypač išauga dvasinė įtampa, kuri pavojinga naujokui, nes jis negali nugalėti baimės ir blogos nuotaikos bei gundymų užvalgyti, o ypač tuo atveju, kai šalia nėra patyrusio praktiko, kuris moraliai nukreiptų į teisingą kelią. Būtent šio psichinio momento vaidmuo gydant badavimu yra kur kas didesnis nei visa kita. Visgi tik nedaugelis pacientų gydosi nuolat prižiūrimi. Bet stebimųjų sėkmė labiau garantuota.

Mano svoris tomis dienomis sumažėjo 41 svaru (18,5kg), ir kaltę tektų versti nemigai. Aš vidutiniškai kasdien išgerdavau pusantro litro vandens. Be mineralinio vandens aš dar gerdavau laisvinančią arbatą, o nuo troškulio ir kosulio turėjau pasiėmęs mėtinių tablečių, kurios, beje, nelaikomos maistu. Bet aš jų nepanaudojau. Taigi aš pragyvenau 49 dienas su 60 litrų mineralinio vandens antisanitarinėmis sąlygomis, stokodamas miego dėl trukdžių. Pulsas ir širdies veikla iki paskutiniųjų dienų buvo normalūs. Per metus aš iš viso badavau 105 dienas ir drįstu tvirtinti, kad vidutiniškai valgiau daugiau negu reikėtų, ir kad šis vienintelis tokios rūšies eksperimentas ne tik nepakenkė mano sveikatai, bet, priešingai, išėjo į naudą. Jau šešeri metai esu vegetaras. Beveik dvejus metus maitinuosi vien vaisiais, netgi šaltomis žiemomis!

3

Kartais išimties tvarka aš, iš dalies eksperimento sumetimais, iš dalies šiaip sau valgydavau truputį mėsos, o su mėsa ir mažą kiekį vyno ar alaus. Savaitėmis prieš ilgą badavimą aš griežtai laikiausi vegetarizmo, praktiškai maitindamasis vien vaisiais, tačiau kavos ir cigarečių visiškai atsisakyti neįstengiau. Bet aš noriu pabrėžti, kad prieš tai buvęs gana ilgas badavimas buvo lengvas dėl to, kad iki jo keturias savaites aš maitinausi vien vyšniomis. Šis eksperimentinis faktas nuskambės kaip beprotystė netgi radikaliems vegetarams, o mėsėdžiams ir gydytojams visiška nesąmonė. Juo labiau tai lieka faktas ir įrodo daugiau nei tūkstančiai knygų tomų, kad maisto medžiagų apykaitos, ligos sąvokos, badavimo ir visiškai sveiko žmogaus gebėjimų atžvilgiu paskutinė tiesos instancija dar negreitai bus atskleista.

Toliau aš supažindinsiu su savo iš dalies negirdėtu požiūriu minėtu klausimu ir pirmiausia bandysiu įrodyti, kad badavimas ne tik geriausias, patikimiausias ir svarbiausia, natūralus gydymo būdas, o taip pat tai itin svarbus indėlis į vienos visų žmonijos mįslių įdomiausios sprendimą. „Visų vertybių perkainavimo“ filosofas Fridrichas Nyčė viename savo veikalų sakė: „Aš didžiuojuosi tuo, kad vienu sakiniu galiu pasakyti tai, dėl ko kitam prireiktų ištisų tomų.“ Kitas jo posakis labai tinka temai: “Tariamoji tiesa, kuri iš pat pradžių turi būti įrodyta, ,, be abejo yra klaidinga“. Dabar aš noriu pasakyti du sakinius, talpinančius vertingo žinojimo esmę, išreiškiančius išminties Alfa ir Omega, nes pirma, jeigu jie tikri, atskleidžia visų pasaulio ligų priežastis, o antra, bent jau duoda raktą įminti visus klausimus ir mįsles, kad žmogus gali pakilti iki rojaus tobulybės tiek kūnu, tiek dvasia.

Abi šios tezės sutampa su Nyčės žodžiais, kad iš esmės nereikalingi įrodymai tam, kad žmogaus kraujo tipas ir sudėtis ir jo susidarymo vieta kaip išeities taškas, iš esmės lemiantis jo kūno ir sielos gyvenimą, yra virškinamasis traktas. Iš esmės tai taip tikra, kaip ir bet kuri tiesa, liečianti protinę veiklą, mąstymo ir pasaulėžiūros kelius. Ne tiek smegenų struktūra ir forma nulemia protinius sugebėjimus, kiek kraujo, maitinančio smegenis, kokybė. Kadangi mūsų dienomis mokslininkai ir „protingieji“ klysta dėl paprasčiausių gyvenimiškų aplinkybių, jiems tai įrodinėjama, nes jie prarado bet kokį tikėjimą. Jų nepasitikėjimas gyvenimu ir gamta ir apskritai jų pesimizmas siekia tiek toli, kad jie, pavyzdžiui, nepripažįsta, jog nė vienas virėjas ar konditeris žemėje negali sukurti nieko daugiau tobulo nei obuolys ar bananas.

Dar norėčiau atmesti įtarimus, neva aš esu vienašališkas griežtas materialistas. Aš netgi esu prisiekęs dvasios pirmenybės prieš materiją išpažinėjas, ką, kaip aš manau, įrodžiau didžiuliu badavimo eksperimentu. Kalbu apie įtikinamą apibrėžtų materialinių poveikių įtaką sielai ir protui, kurie iki šiol nebuvo pakankamai aiškiai išdėstyti. Štai tie mano svarbiausieji sakiniai:

1. Visos ligos, skausmas, kančios, visos aistros, alkoholizmas (netgi morfijus ir tabakas), visas „blogis“, visos socialinės kovos, žmonių nelygybė, gyventojų perteklius, karai, žiaurumai, nelaisvė ir vergija (netgi moters vergija virtuvėje), žmonių išsigimimai, senėjimas ir netgi mirtis, visi filosofiniai ir doroviniai pseudomokymai, būtent pesimizmas, trumpiau kalbant, visi išsigimimai, kyla, išskyrus nedaugelį aplinkybių, dėl neteisingo, nenatūralaus maitinimosi ir persivalgymo.

2. Badavimas – vienintelis, gamtos naudojamas be žmogaus veikimo būdas, kuris geriausiai išvaduoja nuo persivalgymo pasekmių, netgi nuo „tėvų nuodėmių“ ir jeigu

4

tinkamai susietas su švaria gamtine dieta (griežtai vaisių), yra vienintelis neklaidingas kelias, kuris padeda išsivaduoti nuo visko, kas bloga šiame pasaulyje!

Remiantis mano patirtimi tai teoriškai tikra. Bet kad žmonija gali būti tokiu būdu išgelbėta, aš asmeniškai netikiu, nes nedaugelis turi energijos ištverti tą gamtos reikalaujamą laikiną procesą (ligą), kuris lig šiol suprantamas klaidingai. Anksčiau nei aš pasieksiu esmę, aš įsivaizduoju savo patirtimi paremtą medžiagą gretinamą su kitais faktais, kurių dėka mūsų ankstesnės Ligos, Mitybos, Medžiagų Apykaitos, Miego, fizinių ir protinių žmogaus galimybių sąvokos nušviečiamos kitaip.

5Trisdešimties metų aš nuo sunkaus darbo ir chroniško inkstų uždegimo buvau visiškai išsekęs. Aš mokiau bemaž dukart daugiau realinės mokyklos mokinių negu mano kolegos, be to dar turėjau privačių pamokų. Mano motina mirė nuo inkstų ligos, tėvas ir brolis dar keleriais metais anksčiau mirė dėl plaučių tuberkuliozės. Aštuoniolikmečiui man buvo grėsmingas plaučių kataras. Po to, kai aš uoliai ieškojau gydytojų ir mokslo šviesulių pagalbos bei paaukojau visą turtą, nuolatinio persivalgymo iškankintas aš atsigręžiau į vegetarizmą ir gydymą gamtos jėgomis. Tada mano savijauta pagerėjo ir aš pagaliau supratau, kad tikro išgydymo reikia ieškoti ta kryptimi. Tada aš tebebuvau toli nuo išgijimo. Kartą, žiemodamas Alžyre, aš pabandžiau vaisių dietą, tačiau nedaug pasistūmėjau į priekį todėl, kad nebadavau, valgiau daug ir nežinojau teisingo pasirinkimo. Tokios klaidos ir yra pagrindinė priežastis, kodėl vienintelio tikro ir griežtai natūralaus vegetarizmo - vaisių dietos - atstovai sudaro mažumą.

Todėl Lokarne aš surengiau teorinį ir praktinį kursą tikslu sukurti apibrėžtą modelį, kuris mažiau nei anksčiau galėtų būti mūsų oponentų pajuokos auka.

Alžyre aš pradėjau neilgo badavimo bandymus, bet baisingai kentėjau didelio, pirmojo nenugalimo sunkumo, taip vadinamos Krizės, nes aš vis dar įsivaizdavau, kad silpnumas užeina dėl maisto trūkumo, kai tuo tarpu mano ilgieji bandymai įrodė kaip tik priešingai. Čia akivaizdi pati didžiausia ir pragaištingiausia loginė klaida. Kartą savo energijos dėka aš įveikiau krizę, apie kurią aš tiksliai nieko nežinojau, ir nepaisant stipraus alkio, didelio silpnumo ir bjaurios nuotaikos net iki minčių apie savižudybę, sėdau ant dviračio.

Tik noru, dvasios jėga galima įveikti materiją, visų pirma tikėti, pasitikėti prigimtimi arba kitaip tariant, jeigu norisi bibliniais žodžiais nusakyti fiziologinę nuodėmę: “Dievas nenori nusidėjėlio mirties (gamtos įstatymo pažeidimas), jis nori, kad šis gyventų“.

Jau po pusvalandžio važiavimo aš pastebėjau, kad alkis, silpnumas ir nuotaikos kritimas sumažėjo juo toliau ir juo greičiau aš važiavau. Kai aš atvykau į Blidos miestą (už 48 kilometrų), aš pasijutau lyg naujai gimęs, žvalus, linksmas, stiprus, o keisčiausia buvo, kad alkio jausmas visiškai išnyko. Aš tik numalšinau troškulį keliais mandarinais, kurie šiame krašte yra nuostabūs. Bet suvokus šį faktą, šį priverstinį iš esmės eksperimentą, man gimė pirmos maištingos mintys apie mūsų mitybos principus. Po dviejų mėnesių aš kartu su profesionaliu sportininku dviračiu nuvažiavau iš Alžyro į Bistrą ir Tunisą (apie 1000 kilometrų) per nepilnas 14 dienų. Nepamirškite: pasmerktasis! Grįžęs į tarnybą aš buvau aplinkybių priverstas iš naujo „gerai“ maitintis. Iš tiesų šiandien tūkstantį kartų sunkiau apsaugoti save nuo nesveiko maisto negu gauti tinkamą maistą. Aš vėl susirgau.

5

Tada aš su savo jaunu draugu B, kuris nuo tol yra mano ištikimas mokinys ir sekėjas, nusprendžiau savo rizika ir atsakomybe gydytis, kad nugalėčiau mirtį, ir ypač kad atsiribočiau nuo „gerų“ savo giminaičių patarimų. Kuriuo iš daugelio gydymo metodų ir kuriais vaistais, siūlomais mūsų aplinkoje, buvo galima pasitikėti? Po septynių dienų badavimo ir vieno pavalgymo mes sukrovėme lagaminus ir išvykome į La Eroir stotį Pietų Prancūzijoje, kas nebuvo mums įmanoma iki tol. Po devynių dienų badavimo ir dviejų pavalgymų (čia svarbiausia tinkamai pasirinkti) mes pradėjome žygį iš Nicos per Kol di Tenda į Mailandą. Mes abu jautėmės tiek stiprūs ir žvalūs, kad užėjus nakčiai noras tęsti žygį padidėjo ir atsirado tokia pakili nuotaika, kad mums labai norėjosi tikėti, kad mus užvaldė kažkokia paslaptinga jėga. Tokio neišsenkančių jėgų pojūčio aš nepatyriau net savo sveikos jaunystės metais, be to, aš nė per žingsnį neatsilikau nuo savo 12 metų jaunesnio draugo. Aš pats negalėjau patikėti, kad buvau mirtinas ligonis ir laikytas nepagydomu. Nuo pat Nicos neturėjome jokio maisto. Tik po 11 valandos nakties kalnų užeigoje numalšinome troškulį limonadu. Alkio nejutome. Tęsėme savo žygį sparčiu tempu, pasiėmę su savim šiek tiek vaisių ir limonado, visą naktį, kitą dieną ir kitą naktį visai nedaug tesiilsėdami. Tik kai vidurnaktį pravažiavome tunelį, pamiegojome ant suolelio ne daugiau kaip pusvalandį ir to užteko atstatyti jėgoms tiek, kad dabar visą žygį buvo galima paversti tiesiog neįtikėtinos jėgos išbandymu ir išlaikyti ją tol, kol aiškiai nepasirodys nuovargio požymiai. Tačiau tų požymių nebuvo ir po 56 žygio valandų, bet tada prapliupo liūtis, todėl buvome priversti sėsti į traukinį, kad pasiektume tikslą – Mailando miestą. Iš Mailando mes vėl ėjome pėsti – į Genują, neužsukdami į viešbučius, nakvodami po atviru dangumi. Mūsų jėgos ir emocinė sveikata vien vaisių dietos dėka nelauktai išaugo. Genujoje mes keletą dienų turėjome laukti savo bagažo, ir šis didelis miestas, kuriame mes turėjome apsistoti viešbutyje, sugrąžino mus prie vadinamojo „gero maisto“. Visa tai atėmė iš manęs gerą nuotaiką ir jėgas tiesiog iki liguisto diskomforto. Vėl apniko abejonės dėl visko. Mes išvykome į Kaprį ir ten aš nusprendžiau išbandyti savo garsųjį badavimą, mirti ar gyventi. Dabar kas bebūtų aš norėjau įsitikinti, kur tiesa. Geriau mirti negu likti nežinomybėje pusiaukelėje, kur aš visada buvau nei visiškai sveikas, nei visiškas ligonis. Gaila, bet tai yra tipiška būsena daugelio prisiekusiųjų vegetarų ir natūralaus gydymo šalininkų, kas, jei neklystu, vadinama Kurjaeger (Gydymo medžiotojas). Mano draugas nuošalioje viloje Kapryje badavo 13 dienų, to dėka jis išsivadavo nuo iki tol neišgydomo mikčiojimo ir paveldėto nervingumo, vadovaudamasis mano nurodymais ir po to atitinkama dieta. Aš ištvėriau 21 dieną, iš kurių aštuonias pastarąsias buvau visai silpnas, už ką netrukus turėjau būti pelnytai apdovanotas. Po trijų dienų, kai pradėjau maitintis, aš ne tik atsikračiau savo inkstų ligos, bet ir nuo tol suradau savyje tokius fizinių ir protinių galių išteklius, apie kokius negalėjau svajoti savo jėgų žydėjime, kai buvau dvidešimties. Aš ne tik iš naujo tapau sveikas, bet ir mano išvaizda atjaunėjo, apie ką aš nuosekliai rašau savo brošiūroje apie plaukų ligas. Medžiaga dabar yra knygoje „Sergantys žmonės“. Mes perėjome visą Pietų Italiją, aš ištvėriau varginančias rytų keliones per Brindizi, Egiptą, Palestiną, Konstantinopolį, Vengriją, Vieną ir Miuncheną, pakeliui, priminsiu, per 14 mėnesių išleidau tik 1800 markių ir, žinoma, savo kelionės metu pamačiau visa, kas įdomiausia. Aš trumpai suminėsiu faktus, kurie yra mano požiūrio į badavimą ir vaisių dietą pagrindas. Laikydamasis vien vynuogių dietos be duonos aš darydavau 150 pritūpimų. Po septynių dienų badavimo su mažu kiekiu vaisių (po kąsnelį kasdien) pasidariau oro vonią pūgoje ir padariau 250 pritūpimų. Maitindamasis mažu kiekiu vaisių 11 dienų

6

laikotarpiu birželio kaitroje pietų metu daugybės žiūrovų akivaizdoje, stebimas gydytojo bėgau ilgą distanciją 2 valandas ir 15 minučių. Gydytojas konstatavo pulso padažnėjimą vos devyniais dūžiais, kai tuo tarpu anksčiau aš kentėjau dėl stiprių širdies negalavimų. Tuo būdu buvo pastebėtos didžiulės fiziologijos klaidos, daromos klaidingai traktuojant kraujo ir širdies ryšį, kas badaujant yra ypatingai svarbu.

Kai aš buvau kareivis, dėl nervingumo (aš buvau demobilizuotas antrą tarnybos mėnesį dėl neurastenijos ir neurozės) buvau vienas blogiausių šaulių. Po septynių dienų badavimo ir dviejų dienų vaisių dietos Marselio šaudykloje aš iššoviau be išankstinio bandymo ir pataikiau į judantį taikinį. Savininkas man pasakė, kad tokio šūvio jis dar nė karto nematė. Sunkių žemės ūkio darbų metu aš badavau su vandeniu tris dienas ir pavargau mažiau nei kiti. Ne kartą padėjau sudėtinguose šienapjūtės darbuose laikydamasis vien vaisių dietos (vyšnių) ir be pasiruošimo pasiekiau gerų rezultatų. Per daugelį metų aš dariau daugybę dietos eksperimentų, susijusių su didelėmis aukomis, sunkumais ir nemalonumais, kurie tokiu būdu galbūt nebuvo niekad atliekami, ir to dėka aš pakeičiau požiūrį į daug ką, įskaitant alkoholį, vegetarizmą, kavą ir t.t. Bet svarbiausia man liko badavimas ir vaisių dieta. Šveicarijoje aš dariau du atvirus badavimo eksperimentus po 20 ir 24 dienas, Šiaurės Vokietijoje 32dienas su vandentiekio vandeniu, ko iki tol nedarė niekas. Kiolno eksperimentas buvo atliktas du mėnesiai po jo. Eksperimentų medžiaga remdamasis aš vėliau pateiksiu dvi tezes. Prieš išdėstydamas savitą požiūrio tašką ir mano iš dalies naujas įžvalgas, aš norėčiau dar kartą priminti faktus, kurie turėtų išjudinti kiekvieną mąstantį žmogų dėl mūsų ankstesnės mitybos koncepcijos. Profesorius Gremas savo „Mitybos psichologijoje“ tvirtina, kad Kasparas Chauzeris išaugo vien misdamas duona ir vandeniu. Bet iš kur jis ėmė azotą ir kalcį savo kaulams? Moksliškai nustatyta, kad fakyrai mėnesiais būna užkasti ir lieka gyvi, be to, nestorėja kaip laukiniai žvėrys žiemos migyje. Kaipgi dėl medžiagų apykaitos šiuo atveju? Katalikų bažnyčia parodo šventuosius, kurie metų metais maitinosi tik vandeniu ir nerauginta duona, kas šiomis dienomis laikoma badavimu. Be to, jie dažnai buvo gana seni, ir daugelis rodė gerą protinį ir fizinį darbingumą.

Paryžiaus Akvariume sugauta laukinė gyvatė tris metus išgyveno be maisto, o zoologijos profesorius Vaismanas stebėjo, kaip vabalas, tik gaudamas oro, pragyveno šešerius metus be vandens. Kur čia medžiagų apykaita, kuri turi palaikyti gyvybę? O žmogus, „aukščiausias sutvėrimas“ negali praleisti valgymo laiko. Aš prisimenu senuką, kuris per Mestinos žemės drebėjimą 28 dienas mito vien žole. Dabar aš pabrėšiu, kad netgi natūralios medicinos stovykloje egzistuoja klaidingos tariamai mokslinės sąvokos ir požiūriai, kad paskui priartėčiau prie abiejų savo tezių. Liga, kuri yra natūralus, geriausių ketinimų fiziologinis procesas, kuris nukreipia žmogų išgijimo link, siūlantis pailsėti nuo maisto ir per vandeniu atskiestą kraują pašalinti supuvusius audinius ir raumenų ląsteles, šiandien ženklinama pesimistinio ir demoniško supratimo ir XX amžiaus „nušvitusiųjų“, besigiriančių nepriklausomais nuo prietarų, dėka, nors jie vienintelės bacilos bijo daugiau nei anksčiau bijojo velnio. Šia prasme yra tik viena liga.

Būtent vėžys, visos opos ir pūliniai, visos ligos susijusios su išbėrimais ir t.t. tam tikra prasme yra tik viso labo avarinis vožtuvas, gamtos pagalbinė priemonė surinkti visas atgyvenusias sergančias medžiagas ir išmesti jas į paviršių ir taip išgelbėti ligonį nuo mirties. Visi liaukų mazgai, visi patinimai ir pan. yra pirminės atliekos, kad kraujas liktų kaip galima švaresnis, nepaisant nuolat didėjančio maisto vartojimo. Įsivaizduokite visą

7

tą sumaišytą maistą skrandyje puotavusio žmogaus: sriubos, miltinių patiekalų, ryžių, mėsos, duonos, pieno ir pan., dargi penkis šešis kartus daugiau nei reikėtų iš tiesų, ir dėl nuolatinio gėrimo plaukiojantį milžiniškame skysčių kiekyje!

8O tada dar stebimasi, kodėl susidaro tiek gleivių (plaučių ligoniai) o paskui visa virsta pūliais. Vandens, kuris yra gyvybės stichija, perteklius neša mirtį augalams, gyvūnams ir žmonėms.

Gyvūnų ir augalų atžvilgiu tai žino kiekvienas valstietis, bet žmogaus atžvilgiu šis saikingumas tarsi užmirštas. Aš manau, kad PERSIVALGIUS!vynas ir alus protingais kiekiais yra naudingi, nes būtent alkoholis kliudo įsisavinti riebalus ir baltymus. Nutukęs valgytojas ne veltui instinktyviai griebiasi šito „priešnuodžio“. Greimas sako: „girtuoklis gali pasenti, o apsirijėlis ne“. Tai, kad alkoholis prisivalgius mėsos veikia kaip „priešnuodis“, yra tiesa. Tuo daugiau argumentų blaivininkui atsisakyti mėsos. Tai dėl to, kad vegetarui „priešnuodis“ nereikalingas. Gamta su visomis jos galiomis ieško būdų, kaip užglaistyti nuolatinio persivalgymo ir netinkamo maisto vartojimo pasekmes. Kai jai tai daugiau nepavyksta, ji duoda signalą, vadinamą skausmu, kurį lydi išsiderinimas, apetito praradimas, karštis ir t.t., pavyzdžiui skaudant dantims tai reiškia: „Užteks valgyti“. Užuot paklausęs žmogus atsako nuskausminimu ir danties traukimu. Todėl, kad šiandieniniam žmogui, kurio laikas užpildytas reikalų ir pasilinksminimų, nėra kada sirgti, tai yra tapti sveikesniam.

Šių dienų alopatija ir chirurgija skirta kaip tik tokiai žmonijai. Su visais savo nuodais ir serumais ji atitinka šiandienos paklausą ir masių, „daugumos“ poreikius. Priemonės slopina perspėjančius signalus ir išgijimo proceso (ligos) simptomus, kol neišsibaigia paskutiniai jėgų rezervai ir neištinka mirtis. Jei teisingai suprantame ligos esmę, tai reikia pasakyti: mes negalime susirgti pernelyg anksti. Būtent badavimas yra dirbtinė liga, ir tik kai nustojame kimšti skrandį, organizmas įgauna jėgos ir laiko, kad koncentruotas kraujas ramiai pašalintų atgyvenusias ląsteles ir atliekas. Jeigu greitai „pavargstame“, tai ne dėl maisto trūkumo, kaip teigia daugelis vegetarų, o dėl apsinuodijimo, ypač kraujyje ištirpusiais puvimo produktais, kurie pasišalindami skleidžia baisų dvoką. Kai taip atsitinka, iškart užplūsta jėgos be jokio maisto pavartojimo.

Bet silpnumas, vadinamas krize, apie kurią lig šiol nebuvo tinkamo supratimo, daugeliui vegetarų tiek pražūtingas, nes jie atmeta stimuliatorių, kuris alopatiškai veikia netgi mėsą, tai yra ta prasme veikia kaip ligos atmetimas (tai yra krizės vengimas).

Vegetaras, kuris nėra absoliutus vaisių valgytojas ir dažnai daug valgo, nueina tik pusę kelio. Todėl kūnas nuolat bando pašalinti ir periodiškai užeina silpnumas, kuris klaidingai suprantamas kaip neprivalgymo rezultatas. Krizė sustoja ir visiška sveikata neateina. Aš laikau savo nuopelnu, kad įnešiau aiškumo šios pražūtingos klaidos ir jos atmetimo atžvilgiu. Jei šen bei ten egzistavo panašios teorijos, tai jos neatitinka mano pažiūrų, nes aš pasiekiau pasaulinį badavimo rekordą ir veltui norima įžvelgti mano išsekimą. Tiek apie ligos esmę.

8

Nuolatinio valgymo poreikis tikriausiai yra kultūringo žmogaus liga, nes per mitybą jis gauna mirusias medžiagas, o to pasekmė – greitas susidėvėjimas. Aš iš pagrindų pripažįstu mokymą apie azotą ir daugiau netikiu, kad būdama suirusi (podagra) baltymų molekulė, kuri dar ir virinta, švenčia savo „prisikėlimą“ kaip žmogaus raumenų sudėtinė dalis. Mėsa ir jos įtaka pripažintina kaip stimuliatorius. Esu įsitikinęs, kad gyvas azotas, kurio jam reikia, yra ore ir kad sveikam žmogui nereikalingas surogatas, dirbtinė medžiaga.

9Arba tai, kad ore, kuriuo kvėpuojame, yra 75 proc. azoto, yra atsitiktinumas? Ar laisvėje gyvenančio jaučio raumenų baltymai susidaro tik iš žolės? Ar tai buvo kada apskaičiuota? Betgi kur dingsta stirnos „karštos kalorijos“ žiemos speige? Ar iš principo gali būti apskaičiuotos gyvo organizmo funkcijos? Tai mūsų kultūros progresas, kai kiekvienas profesorius mums kažką apskaičiuoja, kiek ir kokiais kiekiais mes turime valgyti, ir kad gudragalviai mokslininkai ir artistai tiki dalykais, kuriuos paneigė patys kvailiausi tamsiaisiais viduramžiais. Kaip pavyzdys gali būti įsitikinimas, kad dvokiantis, pusiau pradvisęs jaučio kraujas (hematogenas) gali pagerinti ir papildyti kasdienį racioną. Apskritai visa ši fiziologija remiasi baisiomis klaidomis, nes pirmieji mokslininkai, kurie pradėjo šį mokslą, neturėjo gilių gamtamokslinių žinių. Taigi moko, kad širdis tai siurblys, ir yra kraujotakos priežastis, kas mano nuomone yra didelė fiziologinė klaida, ir tai nesusimąstydami kartoja daugelis natūropatų. Aš manau, kad gyvūnų organizmą galima palyginti su dujų varikliu, nes oras ir deguonis, esantis jame, per plaučius pneumatiškai ir chemiškai (deguonies užtvaras) priverčia kraują tekėti. Širdis yra vožtuvas, šios siurblinės sistemos reguliatorius. Nes iš kurgi, jei būtų atvirkščiai, širdis įgautų stūmimo jėgą? Tai būtų galima paaiškinti tik metafizikai, o tuo šiandien nebetikima. Priešingai, argi širdies „darbas“ nepriklauso nuo oro pritekėjimo, o taip pat nuo šildančių ir šaldančių veiksnių. Argi širdis nesustoja kai tik oras nebepatenka į plaučius? Ir tuo būdu širdis turi būti kraujo tekėjimo priežastis! Žinoma, širdis dar atlieka keletą dūžių kai kvėpavimas liaujasi, bet tik tol, kol nepasibaigia iš oro gautas sužadinimas ir neišsilygina pneumatinis spaudimas. Dėl minėtos priežasties išpjautą triušio širdį galima priversti keletą valandų dirbti fiziologiniame tirpale arba praskiestoje gliukozėje. Mokslinė erezija apie širdies paskirtį yra kalčiausia dėl visų neišaiškinamų ligų priežasčių ir ypač dėl širdies ligų. Aš primygtinai kartoju, kad yra vidinės dujos, galų gale kvapiosios medžiagos, kurios palaiko širdies darbą ir gyvybę. Kvapiosios medžiagos yra gyvybės nešėjos, kurias profesorius Jager pavadino dvasios medžiagomis, tik su tuo skirtumu, kad jos žmoguje dvokia dėl to, kad susidaro iš atgyvenusių, suirusių maisto medžiagų. Bet tas, kas valgo vaisius, nepaisant dar neišvengiamų pakaitalų, palaiko savo organizmo veiklą vaisių aromato dėka. Tai vienintelė tikra energija, kuri atsiranda iš vaisiaus minkštimo ir kuri pačios gamtos skirta naujos gyvybės augimui. Šiuo teiginiu aš priartėjau prie svarbiausio mitybos klausimo, kurio atžvilgiu kai kurie vegetarai yra daugiau atsilikę negu kultūringi visavalgiai. Svarbiausias dalykas, teikiantis jėgų mityboje yra Aromatas, ir šiuo atžvilgiu visi, kas gaminama (verdama) beveik neturi vertės ir tampa balastu. Kol organizmas susidoroja su šiuo balastu, ir šalina jį, o yrančios medžiagos nepradėjo pražūtingo veikimo, besimaitinantis pagamintu maistu žmogus gyvena trumpiau nei tas, kas valgo vaisius. Tuo atžvilgiu daktaras Dewen teisus tvirtindamas, kad tūkstančiai žmonių miršta iš bado todėl, kad jie visą dieną valgo. Tuo

9

požiūriu yra daugybė mitybos produktų: oras, šviesa, vanduo, aromatas, ypač gėlių, aromatingi, kultūros nesusilpninti, maistingąsias druskas išlaikę vaisiai. Šventoji Jekaterina dešimt metų pragyveno visiškai sveika rožių sode, maitindamasi vandeniu ir nerauginta duona, o profesorius Jėgeris rimtai kalba apie „Aromaterapiją“. Darosi suprantamiau, kodėl žmogus, turintis viduje pūvančių ir klajojančių medžiagų jau po pirmos badavimo dienos tampa silpnas.

10Ne tik kraują nuodijančios medžiagos paralyžiuoja ir apnuodija motoriką, nervų jautrumą, bet ypatingai nuodingos dujos, kurios susidaro skylant šioms medžiagoms kraujyje, kai nebegaunama maisto. Dabar aiškiau, kodėl Indijos fakyras ilgiau gali badauti – jis išgyvena vien datulėmis, ir aš pats lengvai badavau, nes prieš tai mano pagrindinis racionas buvo vyšnios. Idealiai sveikas žmogus turėtų žymiai vėliau pavargti ir išalkti, nes jame nėra arba beveik nėra „medžiagų apykaitos“, kaip kad kultūringiems žmonėms. Miegoti reiškia valgyti – suprantama, kad miegas kur kas svarbiau už valgį. Šuo be maisto gali ištverti 60 – 70 dienų, be miego neištvers nė 10. Niekas neims tvirtinti, kad nuo nepertraukiamo valgymo tapo stipresnis, tuo tarpu kai trumpas ramus miegas gali pašalinti sunkų nuovargį. Miego vaidmuo, ypač ligos atveju, daug svarbiau nei valgis.

Remiantis visu tuo, ypač mano badavimo eksperimentais, mityboje svarbu ne suvalgyto maisto kiekis, o tai, kad mokslinis medžiagų apykaitos supratimas iš principo griūna. Taigi turėtų susiformuoti teigiamas požiūris į grynai gamtinę dietetiką, o taip pat dietos terapiją, kuri pati savaime yra stiprus gydymo būdas, kurio dėka žmogus gali pasiekti rojaus sveikatą ir neapsakomą palaimą. Aš apsistojau ties fiziologiniais savo tezių aspektais, nes juos laikau labai svarbiais.

Dabar aš noriu paaiškinti, kad „dvasinė neganda“ žmonijai kyla iš tų pačių šaltinių kaip ir kūno ligos. Dar daugiau, būtų galima įrodyti, kad aukščiau minėti ir visi kiti mano tezėse pateikti degeneracijos reiškiniai kyla dėl ligų ir tokiu būdu nuo prisivalgymo bei netaisyklingos mitybos. Tiek dėl ligos, tiek dėl jos pasekmių galima kaltinti ir dar keletą aplinkybių bei priežasčių. Aš tai labai gerai žinau. Bet lig šiol jie ne tokie svarbūs palyginti su skrandžio reikšme „likimo statybai“(Der Mensch ist was er isst – „Žmogus yra tai, ką jis valgo“ – Feerbachas). Trumpai tariant, žodžiais nieko negalima įrodyti. Įrodymui tarnauja tik faktai, ir kas pats patikrino faktus, tas gali reikalauti jais patikėti. Pats tiksliausias mokslas turi juos pripažinti. Ta prasme visas mokslininkų mokslas, išskyrus paremtą patirtimi, tėra šalutinės žinios, tai yra tikėjimas, su tokiu skirtumu, kad atitinkamu autoritetu turi būti ne Romos Popiežius, o mažiausiai profesorius arba daktaras, kad jį būtų galima vadinti „neklystančiu“. Taigi aišku, kad sistema visur vienoda; keičiasi tik vardai, asmenybės ir valdžią turintieji. Vargas tam, kas išdrįs suabejoti mokslininkų dogmomis. Jis bus „sudegintas“ kaip ankstesniais laikais, bet tik dvasiškai, tai yra, viskas bus nutylima.

Remdamasis savo eksperimentais ir savo ligos koncepcija darau išvadą, kad nėra visiškai sveikų žmonių. Tai, kas šiandien reiškia nervų ir smegenų patologiją kaip dvasinius susirgimus, atitinka mano koncepciją, kadangi aš jau minėjau, jog mėsos vartojimas sukelia potraukį alkoholiui, ir tokiu būdu yra ir alkoholizmo bei dvasinių susirgimų priežastis, tuo tarpu žmonės nežino, kad vegetaras gali žūti nuo alkoholio. Yra žinoma,

10

kad dėl priverstinio badavimo žmonės dažnai tapdavo dvasiniais ligoniais ar net išprotėdavo, kaip pavyzdžiui Paryžiaus apgulties metu. Kaip eksperimentatorius aš nustačiau, kad ši patologijos įtaka protui ir charakteriui turi reikšmės tik tada, kai prieš badavimą vartota daug mėsos, kai priežastis yra kraujyje ir smegenyse cirkuliuojantys mirtini maisto likučių nuodai. Remiantis moksliniu požiūriu į „savo kūno valgymą“ badavimo metu, apie kurį kalba ir daktaras Kellogas, tenka priminti, kad 70-80 procentų mėsoje yra vandens, ir kaip jau sakiau ankstesniame paaiškinime tikėtina, kad tik sergančios ląstelės minta savo kūnu, ką patvirtina ir tas faktas, jog badaudami sveiki žmonės praranda nedaug svorio (fakyrai).

11

Itin psichopatiški simptomai (alkoholizmas ir apsinuodijimas atliekų nuodais) yra tegu ir netiesiogiai įrodyta netaisyklingo maitinimosi ir persivalgymo išdava. Bet kraštutinė tiesa tikra ir mažuose dalykuose. Čia teisinga mintis, „neužterštas pažinimas“, švarus žmogaus protas sekundėlę suabejoja vos tik pirmieji irstančios ląstelės ar maisto pėdsakai, o taip pat nuodai ima cirkuliuoti kraujyje ir smegenyse. Filosofavimas, visi apmąstymai ir klausimai, pats mokslas ir ypač medicina, jei tokia išvis egzistuoja (Išgydymas buvo, yra ir bus menas) suprantami kaip patologiniai reiškiniai. Netgi jeigu jie šiandien būtini žmonijai, visgi jie kenkia fizinei ir psichinei sveikatai, ir tai turi svarbos. Bet koks vadinamasis nūdienos „progresas“ tarnauja žlugimui. Pats Nyčė filosofiją vadina dekadentizmu, o išgirtąjį Kantą – didžiausiu jo amžiaus proto invalidu. Mauteris parašė du tomus, kad įrodytų, jog kalbos sukūrė Babelio sumaištį, tad niekas nesupranta knygų, kurios užpildo mūsų bibliotekas ir į visus būties klausimus atsako TAIP lygiai tiek pat kartų kaip ir NE.

Kas domisi naujausiais tyrinėjimais ir dvasinėmis kryptimis, žino, kad atrodžiusi nepajudinama mokslo šaka, būtent gamtos mokslai, susvyravo. Daugelis mokslininkų, taip pat ir šiuolaikinių, suprato, kad mes nieko negalime žinoti ir nesužinosime. O aš pasakysiu, kad mums ir nereikia žinoti. Galbūt to reikia žmonijai dėl tariamų pasiekimų, bet žmogui to nereikia. Kuriems galams mokslas, kai viskas iš naujo painiojama ir kenkia ir mąstymas pats savaime patologiškas, kol žmogus netaps visiškai sveikas. Mąstymas - tai faktų, stebėjimų lyginimas, jų loginis ryšys. Visos pasaulėžiūros ir mokslai kenčia nuo to, kad jie nenagrinėja pasaulio, tai yra nenagrinėja jo kūrybiškai kaip „jausminio atradimo reiškinio“, o viską, įskaitant ir organizmus, atsietai apžiūrinėja per mikroskopą. Apie „viršjausminį atradimą“ kaip vienintelę sveiką ir naudingą žmogaus mintį aš dar kalbėsiu. Būtent Hekelio „gamtos paslaptį“, koks buvo priešistorinis žmogus, aš atskleidžiu eksperimentuodamas. Duokite man grupę protiškai ir kūniškai degradavusiųjų. Miške badaujant ir laikantis vaisių dietos aš sugrąžinsiu jiems sveikatą. Ir tada pamatysime, ar jie pavirs į pusbeždžiones dėl kultūros stokos, ar tie visi „šiuolaikiniai“ atsidurs jų grožio, jėgos ir proto šešėlyje.

Kai žmogus per savo nuodėmes nusigręžė nuo vienintelės teisingos mitybos, tada ir prasidėjo visos jo negandos. Apie tai tiksliai pasakyta Biblijoje. Vartojant netinkamą maistą ir persivalgant prasideda savaiminio valymosi procesas, tai yra liga, kuri didinant maisto kiekį bei vaistų, o vėliau ir alopatinių priemonių dėka pereina į latentinę būseną.

11

Susirgimo priežasčių atžvilgiu šiandien viešpatauja sumaištis ir giliausias nežinojimas. Bet visų dvasinių būties klausimų ir ypatingai „Blogio“ ir t.t. atžvilgiu mūsų laikais nueinama visiškai šunkeliais, kaip jau minėjau anksčiau. Ir visgi galima pasakyti vienintelę tiesą ir vieną atsakymą į visus KODĖL, KAIP ir IŠ KUR.

Kultūra, o su ja ir nuosavybė, tapo būtinos tada, kai žmogus ėmė neteisingai ir itin gausiai maitintis, ir pirmas, kuris pradėjo įdirbti žemę, buvo ne pirmasis piktadarys (Russo), o pirmasis kultūringas žmogus.

12Jis taip elgėsi ne todėl, kad apgintų nuo bado save ir savo gausius palikuonis, kuriuos jis pradėjo įtakojamas savo padidėjusių lytinių instinktų, sukeltų neteisingo maitinimosi. Todėl jo maistas tapo „sumaišytas“ ir tokiu pat laipsniu supainiotas tapo jo charakteris ir mintys. Jis sugalvojo būdą pridengti savo nuogumą, kad apgautų savo kaimynus, kurie tikriausiai dar tebebuvo nuogi, nes jo grožis nukentėjo nuo neteisingos mitybos. Todėl atsirado drabužių gamyba - priekaištas nuogybės šalininkams. Dėl grožio ir mitybos ryšio yra dar vienas bandymas pasiaiškinti. Su nuosavybės atsiradimu baigėsi laisvė, lygybė ir brolybė. Kuo daugiau užvaldė žmogus, tuo daugiau darėsi „apsėstas“. Žmonių nelygybė kyla ne iš turto nelygybės, kaip teigia Russo, o iš maitinimosi nelygybės. Mityba juk gali būti vienoda ir biologiškai tikra, o tai vaisių dieta. Taip su neteisinga mityba iškilo socialinis klausimas, ir jis niekada negali būti išspręstas bent jau Socializmo ar Anarchizmo kryptimi, todėl, kad kaip tik būsimoji žmonių lygybės valstybė ne teisės, o kokybės atžvilgiu. Tai, kad kaip tik vegetarai savo pažiūromis tokie prieštaringi ir priekabūs, nepaneigia mano teiginių, todėl, kad tarp jų yra daugiausia mitybos atspalvių. Industrinė visuomenė niekada nesimaitins vaisiais. Tai tikroji „ateities valstybės“ utopijos priežastis – užuomina socialiniams svajotojams. Tolimesnį gausios mitybos plitimą apsprendžia stimuliatorių atradimas – prieskoniai, tabakas, kava, alkoholis ir pan., kad stimuliuotų apsilpusį kūną, slegiamą persivalgymo, ir palikti jį „ant vandens“ – užuomina saikingo vartojimo (alkoholio) šalininkams. Šiandieninis itin stiprus lytinis instinktas išaugino pirmą „liaudį“ ir su jos išplitimu brolybės sąvoka gamtiniu ir doroviniu požiūriu subyrėjo į šipulius. Todėl tapo būtinas diktatorius, gražiausias, stipriausias, mieliausias ir protingiausias. Tokiu buvo tas, kuris mažiausiai nutolo nuo natūralios mitybos nuostatų, kieno venomis tekėjo kilmingas, t.y. švarus kraujas. Tokiu būdu atsirado pirmasis valdytojas, vergai ir vergovė, pirmosios valstybės „dieviškumas“. Bet ir kunigaikščio kraujas išsigimė dėl jau minėtų priežasčių ir todėl jo valdžios jėga susilpnėjo. Ir tuoj pat naujas rungtyniauja su juo. Liaudis skaidosi, atsiranda tautos, valstybės, o taip pat ir karas dėl žemės ir nuosavybės, kad prasimaitintų. Dabar būtinas socialinis ir moralinis kodeksas, ir karo laimėtojas lygiai taip pat tampa „blogiu“ kaip stiprus kovoje už būvį – priekaištas moralistams, pacifistams ir Nyčės priešininkams. Liaudis tampa nacija ir dabar būtina pramonė padidinti produkcijai ir judėjimui, kai tuo tarpu lig tol vien „prakeikta“ ariamoji pridarydavo bėdų. Dabar produktai ir stimuliatoriai ir atitinkamai lytinių instinktų reguliavimas tampa „rafinuoti“. Atsiranda prostitucija – priekaištas „moralės apaštalams“. Meilės poreikį tūkstantį kartų sunkiau įveikti nei valgymo. Dėl to žmonės daugiau valgo ir geria. Patarlėje apie tai, kad žmogus gali būti gyvas oru ir meile, dalelė tiesos yra.

12

Dabar iškyla būtinybė daugiau virti, troškinti, kepti ir gaminti tiek daug maisto produktų, kad trys ketvirčiai visos žmonijos ir moteriškoji lytis tapo šio darbo vergais. Priešingai, aš ilgai trukusiais eksperimentais apskaičiavau, kad 10 tinkamai pasodintų vaismedžių gali išmaitinti keturių asmenų šeimą pridedant šiek tiek nereikšmingų priedų. Taigi „rojus“ vis dar egzistuoja, tereikia jo panorėti. Visa žemdirbystė fiziologiškai tampa beprasmybe, nes ji be nereikalingų stimuliatorių, kuriems aš priskiriu ir mėsą, iš esmės gamina angliavandenius, kuriuos organizmas iš pradžių turi paversti gliukoze, kurią žmogus gali gauti tiesiogiai iš vaisių, be „savo veido prakaito“ (Mozės.3,17i.18).

13

Be to, būtent angliavandeniai (krakmolas), kurių likučiai žarnyne sudaro patologinius židinius – priekaištas vegetarams, valgantiems duoną ir košę, o taip pat ekonomistams. Daktaras Vainingeris, kurio knyga “Lytis ir charakteris“ sukėlė didelę sensaciją, sako, kad yra tik viena genijaus rūšis, tikrai universalaus genijaus, ir jie yra religijos ramsčiai. Jie visi badavo, kad per tai gautų „tiesioginės Dievo išminties“. Kalbant šiuolaikine kalba: jie būdavo gryname kalnų ar dykumos ore, laisvanoriškai, tolygiai sukeldami ligos procesą, atsisakydami maisto tokiam laikotarpiui, kol, mano supratimu paskutinė patologine tapusi ląstelė išnykdavo. Tik esant tokiai būsenai prasideda visiškai aiškus smegenų darbas ir vertingų minčių suvokimas, tarsi aukščiausios visažinystės instinktyvus atsivėrimas, kurį poetai vadina „įkvėpimu“. Tai viršjausminis atradimas tiesiogine prasme universalaus genijaus ir religijos pradininko, kuris anot daktaro Vainingerio žino visus vertingus mokymus be tiesioginio jų studijavimo, sveiko mąstymo fiziologija. Kartu su šiais gebėjimais vienu metu atsiranda aukštesnės fizinės ir psichinės savybės. Plačiau apie tai kalbėsiu kitoje vietoje, aš turiu mintyje detalesnį pasiektų paslaptingų galimybių aptarimą. Tai tik užuomina tikintiems stebuklais ir visiems atmetantiems „apsišvietusiems“ ir „šiuolaikiniams“. Transcendentinį klausimą aš aptarsiu kitą kartą, nes jis čia nelimpa, nors jis gali tikti tik biologinei ir iš esmės dietinei problemai, todėl atrodys beprasmis. Galų gale šis klausimas nesibaigia šiuolaikine fraze „tamsi naktis“, kas iš esmės išreiškia norą, kad taip galėtų būti, todėl, kad žmogus nepaisant vadinamojo švietimo, nėra įsitikinęs ir šiuos momentus apeina.

Aš laikau savo teiginius teisingais tiek, kiek leidžia erdvė. Neginčytina, kad čia yra svarbiausių būties klausimų sprendimo šaltinis. Kaip šiuolaikinis asketizmo atstovas aš ženkliai skiriuosi nuo tokių, buvusių praeityje. Aš supratau, kad asketizmas (badavimas) nėra pats sau tikslas, ir jeigu atliekamas iš pagrindų, tai būtinas tik kartą, kad žmogus taptų visiškai sveikas fiziškai ir psichiškai, o taip pat gautų jausmų palaimą, apie kurią šiuolaikinis žmogus nebeturi supratimo. Aš ženkliai skiriuosi nuo kitų šios krypties atstovų tuo, kad nenoriu atvesti į tiesos kelią žmonijos ir viso pasaulio, nes man aišku, kad tai neįmanoma. Čia atsiskleidžia naujas pasaulis nedaugeliui. Aš jau prie durų ir bandysiu, kiek tai mano jėgoms, pasistūmėti toliau, todėl, kad šia kryptimi aš radau tikslą, žmogui nubrėžtą gamtos dėsnių. Kas nori su manim siekti tikslo besąlygiškai ir be jokių mįslių ir pirmiausia laisvos nuo ligų būties, tą aš sveikinu, o jeigu jis dar „netiki“, tai aš jį kviečiu į eksperimentų mokyklą ir jis sužinos, kad neįtikėtina tampa akivaizdu.

„Taip kalba liga“(„Lebenkunst“1911, Nr.1 und 2.)

13

Aš moteris, todėl nepasiekiama „mokytiems“ vyrams. Mano motina sveikata, mano tėvas žmogus, todėl kad jis vengia biologinės laisvės ir per klaidingą kultūrą nori tapti protingesnis, kaip gamtos dėsnių „dieviškoji išmintis“. Mano dukterys išauklėtos šventa, t.y. išgydymą teikiančia dvasia, jų vardai visiškos sveikatos Atgimimas, Grožis, Išmintis ir amžinas Gyvenimas, rojaus Laimė ir Palaima. Mano sūnūs – Skausmas, Kentėjimas, Paklydimas, Netikėjimas, Mirtis, Žudymas.

14Aš dvasia, principas, kryptis, tikslas, “pakilimas“, „kaltės išpirkimas“, sveikatos reguliatorius, gynyba, apsauga nuo mirtingo, blogo, priešiško gyvenime, apskritai, aš ta jėga, jei norite, šiuolaikiškai, galų gale ta mano jėgos dalis, kuri nori blogo, o daro gera. Savo esme aš gera, geranoriška, sąžininga, bet taipogi ir pikta, žiauri iki mirties ir galiu būti dargi kerštinga. Anksčiau mane laikydavo pačiu velniu. Kaip moters manęs nesuprato tūkstantmečiais, engė, niekino, ir neleido net žodžio ištarti. Iš pat pradžių aš pasmerkta kovoti su „velniu“, su pikto ir mirties principu, aš veržiuos į gyvenimą, į sveikatą. Žmogus visais įmanomais būdais mano darbą dėl gyvybės išsaugojimo ir kovos su jos priešais daro sudėtingesnį, nuolatos sunkina mano naštą, kurią sudaro mirusios, atgyvenusios, pūvančios, sužiedėjusios, perkaitusios visų gyvūninių ir augalinių darinių liekanos, ir todėl man sunku pašalinti iš organizmo susikaupusias gleives. Jau motinos įsčiose aš duodu įspėjamąjį signalą – skausmą, ir ten jau dirbu ir šalinu iš motinos „rezervų“, kad išgelbėčiau naują žmogutį nuo jūsų netinkamo maisto šiukšlių. Vietoj kalcio iš vaisių jūs man duodate pervirintą pieną su veršiena. Bet aš verčiau imu kalcį iš dantų, iš motinos kaulų netgi statydama ją į mirtiną pavojų. Aš gera, sakau jums, bet aš ir žiauri. Aš išvien su jaunyste; man būsima žmogaus būtybė, su kuria aš vis bandau įgyvendinti sveiką žmogiškos padermės atgimimą, turi didesnę vertę nei tūkstančiai motinų. Gimimas, pats švenčiausias ir kilniausias gyvenimo aktas, jums tampa skausmu ir mirtimi. Veltui aš keliu prieštaraujantį balsą dėl nėščiųjų mitybos ir kalbu apie troškimą kitokio, nežinomo, neįprasto, kalbu apie vaisius; mane vadina „nėščiųjų isterija“ ir sukelia pavojų užmokėti gyvybe už embriono permaitinimą. Vargu ar mažylis išvys „šviesą“, jis bus suvystytas į „tamsą“ ir bus prikimštas pervirintu, sutrauktu ir mažai kalcio turinčiu pienu ir visu arsenalu gleivėtų produktų. Aš iš naujo keliu savo įspėjantį balsą padedant baisiai klykiančiam lavono spalvos kūdikiui; bet jūs nesuprantate mano kalbos be žodžių. Netgi apnuodytą motinos kraują teikti būsimam kūdikiui apvalytą man kainavo daug pastangų ir ne visiškai pavyko, bet aš stengiuosi tai pataisyti su jūsų pienu. Vietoj jo karališkajam kūdikiui paduoda valstietės pieną, kurio sudėtį paveikė alkoholis ir suirusi mėsa arba sergančios karvės pienas. Aš daugiau nebegaliu apvalyti kraują nuo šito šlamšto, nes jūs taip pradedate „saugoti“ naujagimį nuo tyro oro, kad darosi neįmanoma trūkstant šio svarbiausio gyvybės elemento sudeginti maisto liekanas arba pašalinti jas natūraliu keliu. Aš nebegaliu pašalinti iš kraujotakos rato supuvusių liekanų ir nuodingų gleivių, aš panaudoju visas priemones, visas liaukas, kad sugaudyčiau tuos cirkuliuojančius nuodus ir padėčiau juos į tinkamą vietą, bet šitą mažą žmogutį tiesiog užmaitina gleivėmis. Dabar aš atveriu odos poras ir noriu tą kraujo apnuodijimą temperatūrai ir prakaitui veikiant išmesti į paviršių, ir mane vadina skarlatina. Dabar jau ateina „mokytas“ vyras, įpila stipriai veikiančių nuodų į skrandį, ir aš turiu nedelsdama visomis jėgomis ir visa kraujo mase mestis tenai, kad nukenksminčiau šiuos gyvybei pavojingus dalykus. Dabar ten skrandyje aš rūpinuosi krauju, bet vargas tau, mažas

14

sutvėrime, aš negaliu kovoti dviem frontais, negaliu vienu metu nugalėti dviejų priešų. Skarlatina, mano dabartinis pasireiškimas, išnyksta, bet kartu ir tu vis giliau pasineri į mano sūnų karalystę, į „protoplazmos“, mirties elementą. Jeigu tas ‚mokytasis“ nebūtų pasipainiojęs mano kelyje ir man būtų pasisekę išsaugoti gyvybę išmetant nuodus „išbėrimu“, tai vargšelis būtų paverkęs šiek tiek, kol jam pagal valstybės įstatymą neįšvirkštų į žaizdą veršio pūlių.

15

Dabar man labai sudėtinga, aš apnuodijimo vietoje sukeliu tokį uždegimą, užsandarinimą tikslu, kad įskiepytas nuodas aplinkiniuose audiniuose sukeltų vietinį pūliavimą ir būtų pašalintas.Jeigu man tai nepavyksta arba pareikalauja daug sveikatos,norint nukenksminti šitą kraujo užkrėtimą, tai pas mane vėl ateina su tais veršio pūliais, kol aš vaikeliui nesukeliu karštligės, nesuimu gerklės ir, pagrasinu mirtimi ir, jei nesutrukdo, bus inscenizuotas didžiulis nualinimas. Dabar gimdytojus ir aplinkinius „mokyto vyro dvasioje“ apima didžiulė manęs ir mirties baimė, ir jeigu pavyksta mane nutildyti, sutrukdyti man natūralų valymo procesą, tada tiesiog ima tą mažylį apipilti pienu ir gleiviniais preparatais, kol viso to likučiai virsta pūliais jo gerklėje, tampa grybelio, uždegimo ir trachėjos suspaudimo priežastimi ir valdovė liga nepradeda grasinti uždusimu. Dabar mane vadina difterija. Dabar į žygį eina serumas, daromas iš dirbtinai užkrėsto gyvulio, „gynybos mechanizmas“, kuris, patekdamas į kraują naikina grybelį gerklėje, bet jo sunaikinimui man reikia tiek jėgų, kad gali būti, jog tas jaunas žmogus ir išgelbės savo gyvybę, bet tikrai nepagerins. Tai reiškia išsigelbėjimą nuo mano elemento, gleivių, lygiai taip kaip išvaryti velnią padedant Belzebubui. Jeigu jau mažyliui nepaisant nieko ir pavyks atsistoti ant kojų, jis pradeda vogti vaisius, sveikatos elementą, kuris atneša džiaugsmą ir padeda man iš skrandžio ir žarnyno pašalinti gausybę pūvančių gleivių su didžiausiu dvoku. Dabar mane vadina diegliais arba viduriavimu. Valdovė liga džiaugiasi gyvo elemento - vaisių - pagalba nugalint mirtį pagrindiniu apvalymu nuo gleivių. Bet vargas jums, kur buvęs, kur nebuvęs vėl pasirodo „mokytas vyras“ ir vėl kartojasi aukščiau aprašytoji procedūra – dvokiančios, pūvančios išskyros, nuodingos ir mirusios medžiagos neišeina lauk, žmogus užsikemša ir liga užsičiaupia. Šiuo atveju aš melagingai vadinuosi sveikata, todėl, kad aš ilsiuosi, todėl, kad aš miegu, tada nusilpsta, nurimsta nervinės žarnyno reakcijos, ir jeigu manęs ir to jauno organizmo „nenuramins“ amžinai, tada aš kaupiu savo galingame tylėjime pačias galingiausias jėgas iki žmogus subręs. Nepastebimos ramybėje aš ir tiesa geros tiek, kiek tai įmanoma dirbant jaunomis jėgomis. Nors visos žvalinančios priemonės stimuliuoja sveikatą ir jėgą, iš tiesų jos ryja mano kūną, reakcijos jėgą, ir apsikvailinimas nūdien siekia taip toli, kad jūs giriatės savo sveiku skrandžiu išgerdami penkis litrus alaus ir suvalgote pietus iš šešių patiekalų ir šis pasityčiojimas darosi pastebimas. Jei aš užsinorėsiu pasiautėti, apsaugoti nuo kylančios grėsmės gyvybei per skausmą ir apetito praradimą, kaip atsakymas bus morfijaus milteliai, nes žmogus dėl darbo ir linksmybių neturi laiko man, neturi laiko sirgti. Klausykite, ligoniai – „laikas gydo visas žaizdas“. Bet per visą gyvenimą jūs ir žmonija tūkstantmečiais niekinote mane, neįsiklausėte, ką sakau, neskyrėte man laiko; ir dabar jūs norite manęs, ligos, pareikalauti, kai man reikalinga prievarta, akimirksniu viską ištaisyti ir pagerinti. Jeigu medicina demonstruoja savo jėgą, žydi ir klesti visi pertekliaus mėgėjai, „mokslo“ gerbėjai, kurie nori mane pribaigti, išgyvendinti padedant mėgintuvėliui. Aš snaudžiu jūsų kūne ir mano malūnas lėtai ir tyliai, bet tiksliai mala. Aš

15

turiu laiko palaukti. Bet vargas jums, kai man į pagalbą vieną karštą vasarą ateis motina pasaulinė sveikata. Aš jums parodysiu kaip ir anksčiau, kad jūs manęs neužrakinote po stiklu.

Aš asmeniškai rūpinuosi mūsų dabar jau paaugusiais žmonėmis. Aš dirbu su didžiausia jauno organizmo jėgų įtampa, pirmiausia laikydama švarius jo lyties organus. Nes kaip tik dabar kraujas užsiteršia ir beprasmiškai atsiskiedžia “geru maistu dideliais kiekiais“, gyvūnų lavonais, „lavonų nuodais“, kuriuos vadina buljonais, nuodingais gėrimais, tad man daugybė sunkaus darbo.

16

Kad išvalyčiau „gimdymo aparatą“ nuo chroniško kultūrinio šlamšto, prieš galimą periodinį pastojimą kas keturios savaitės, aš „nustatau“ moteriai numatytu laiku apvalantį kraujavimą, ir mane vadina menstruacija; anksčiau sakė aiškiau ir vadino mane apvalymu. Žana d‘ Ark, Bernadeta iš Lurdo, šios moterys mito tik miško vaisiais, ir daugelis kitų šventųjų, tai yra išsigydžiusiųjų (žodžių žaismas vokiškai – Heilige – šventas, Selbstgeheilte – savarankiškai išsigydęs), niekada neturėjo menstruacijų. Jūs šią didžiulę, aukščiausiąją sveikatą vadinate isterija, melu. Aš, valdovė liga. Sakau jums, šiuolaikiniams, „visažiniams“, jeigu jūs netikite, tai aš privalau jus išmokyti, kad ir šiandien galimas panašus eksperimentas. Pasirūpinkite visiška moters sveikata, dieviška maisto , kuris iki galo suvirškinamas, švara, t.y. rojaus dieta, vaisiais, ir tada ji taps „nesuteptoji“, ir priėmusi šventąją dvasią, pagimdys be skausmo, ir valdovė liga, menstruacija, paliks kovos lauką. Klausykite, skeptikai ir tikintieji, aš bemaž nepastebėjau, kad su jumis kalba mano motina sveikata. Turintys ausis teklauso (kam reikalingas apvalymas, jei niekas neužteršta; kodėl gyvūnams nebūna menstruacijų?).

Bet mes nuėjome taip toli, šiandienos gimdyvės su jūsų „geru ir gausiu gleiviniu maistu“, kad aš neišvengiu šio reguliaraus apvalymo. Dabar aš išskiriu gleives dažnai chroniškai, ir mane vadina baltosiomis; mažų mažiausiai nekaltoms mergelėms ir kuklioms žmonoms. Aš ten siunčiu kaip galima mažiau kraujo, ir mane vadina „chloroze“, nes su manim eina baltos gleivės, ir todėl veidas ir rankos darosi mažakraujis. Bet taip pat, o ko gera dar blogiau aš kalbu su jaunais vyrukais. Jeigu man vos vos pavyksta ištaisyti „motinos nuodėmes“, tai su vyrais mano kova peržengia visas įmanomas ribas.

Nejaugi niekas Europoje nenori manęs įtikinti, kad gydyti reikia ne mane, ligą, ne mane reikia versti išnykti, o priešingai, reikia su manim bendradarbiauti, reikia priimti mane kaip principą, kaip sveikimo procesą ir palaikyti mane; kad kiekvienas dėl to turi rizikuoti savo gyvybe, ir kad jam, ligoniui, niekas negali padėti, kol jis pats nesupras mano valios ir pats to nepadarys? Mums reikalingi ne gydymo pagalbininkai, o globėjai, kurie eitų mano keliu sąmoningai ir tvirtai, bet globėjai gydant nedaugelį, kurie turi laiko ir noro išsigydyti save, žmones, o ne mane, ligą. Aš, liga, tampu pavojinga ir mirtina tik todėl, kad jūs man trukdote valgiu arba medicina. Pirmu atveju atsakingas ligonis, antru gydytojas, šiandieninė medicina nekelia sau uždavinio išgydyti ligonį, o iš jos reikalaujama primygtinai pašalinti mane, ligą, kas daroma tik paviršutiniškai, dėl to mano kova tampa rami ir tyli, chroniška užuot buvusi įnirtinga. „Nemalonumą“, mano norą išgydyti nuslopina, kad vėliau greičiau numirtų ir užleistų vietą kitiems „pagimdytiems per jėgą“. Jūs mane nuraminate, bet liejate vandenį ant mano malūno, kuris reguliuoja mažiau vertingų gimimų perteklių. Jūs „uolieji“ pataupykite jėgas kovodami išvien su

16

medicina, jūs nieko nepasieksite, todėl, kad aš esu tam, jog sunaikinčiau visus tuos, kurie prarado tikėjimą mano motina, absoliučia sveikata; bet žodžio laisvė tiems, kas skleidžia mano mintis, mano išmintį, laisvė tiems nedaugeliui, kurie seka manimi ir nusigręžia nuo medicinos. Mokytieji nebijokite tokių žmonių, jų dieną su žiburiu neaptiksite, jie neatims jūsų veiklos erdvės.

Rūpindamasi būsima motina aš taip pat rūpinuosi ir pasirengusiu apvaisinti vyru. Savo kraujo gamybos centrą jis paverčia „atmatų duobe“ ir jo sultys perpildytos nešvarumų. Esant dideliam spaudimui ir temperatūrai organizmas dirba, ir žmogus mano, kad yra sveikas, kai tuo tarpu dėl „gero“ stokos jam ima kristi plaukai ir dantys. Jo kūnas „prigrūstas“ vandens, riebalų ir gleivių ir nepertraukiamai apkrauna patį apatinį „aukštą“, kas dabar man kelia didžiausią nerimą.

17

Aš valau, aš šalinu gleives iš vidinių audinių, todėl kad man pasiseka dėl aukšto kraujospūdžio prasibrauti pro gleivėtą apvalkalą ir dabar aš žinoma kaip gonorėja. Dabar jaunuoliui manęs nereikia ir jis pasitinka mane „pragariškomis priemonėmis“, kol sidabro nitratas neužblokuoja ir neužnuodija audinių tokiu laipsniu, kad aš nebegaliu prastumti gleivėtosios kraujo dalies (baltųjų kraujo kūnelių) ir aš prasiskverbiu pro atsitiktinę nedidelę žaizdelę į paviršių. Dabar aš vadinuosi nekalta opele, bet dabar aš privalau pašalinti tiek sidabro nitrato ir gleivėtų junginių, o man uždengia ir tą „avarinį vožtuvą“, o dėl sidabro nitrato atsiranda savitos išvaizdos arba užsandarinta žaizda, ir aš jau kieta opa, kuri gali pasidaryti dar baisesnė. Dabar aš stengiuosi atlikti savo darbą gerklėje, kad tuo pat metu priminčiau apie badavimą, kad virškinimo energija galėtų padėti man šalinti. Manęs nesupranta, nes aš moteris, ir galbūt klaidingai kaltina kažką kitą, kai tuo metu jaunuolio kūne dvokianti kloaka, o sidabro nitratas cirkuliuoja jo kraujyje. Pūslelės gerklėje kaip ir kitos išbėrimo rūšys sidabro nitrato dėka turi atitinkamą išvaizdą. Dabar aš sifilis. Anksčiau, kol prieš mane nenaudojo sidabro nitrato, mano išbėrimai buvo siejami su seksu tiek, kiek tuo metu brendimas buvo susijęs su netvarka, bet sifilio bruožų šiandienine prasme jis neturėjo, kaip pavyzdžiui drumstos akys, kas atsitinka dėl sidabro nitrato. Dėl visko, bet kuriuo atveju dėl daugelio sifiliui būdingų akių susirgimų negalima kaltinti manęs, tai medicinos kaltė, kaip ir pats sifilis. Klausykite jūs, šiuolaikinio Babilono ligoniai, kodėl aš šiandien pas jus, o ne kaime? Kaltina alkoholį, prostituciją ir bacilas, o sidabro nitratas, kuris ėda jūsų kaulus ir jūsų kasdienis nesantūrumas laikomi nekaltais. Bet ir iš gerklės manęs neišleidžia. Dabar man viskas mirguliuoja, sidabro nitratas turi būti bet kokiu atveju pašalintas, kitaip jis gali sunaikinti gyvybės daigą. Aš jį pagaunu limfos liaukoje kirkšnies srityje, palaikau ten iki ramesnių laikų, pramušu odą, kur tai įmanoma, ir pasirodau kaip rudas išbėrimas (nuo sidabro nitrato). Dabar aš tikrai tampu „konstitucine“, ir kai man užblokuoja odos poras, „išėjimo vartus“, dar pavojingesniu nuodu – gyvsidabriu, greitai aš tiems dviem nuodams padedant pereinu į „antrą stadiją“. Dabar žmogus eina pas specialistą, bet jis nevažiuotų į Frankfurtą, jei nebūtų geležinkelio. Bet valdovė liga turi dar ir kitą būdą. Dabar ji kelią ultimatumą – gyvybė ar mirtis, nes specialistas dar padidina dozes. Aš supūliuoju tau pirmiausia ryklės srityje, priverčiu tavo dantis iškristi ir seiles tekėti, vis dar su gerais norais, kad tu išgirstum mano balsą: tu turi nieko nevalgyti, bent jau nieko mirusio, tik gyvą. „Mokytas“ vyras deda tau į gerklę vamzdelį, kad tik tu galėtum sulaikyti „būtinas“ gleives, kurios dabar eina pro visas angas. Ne aš, o medicina dabar lengvina tavo ir mano naštą, kurios tu

17

nenorėjai nešti, kol ji buvo dar labai maža. Dar vienas „garbingas vardas“, klaidingas ligos apkaltinimas: „trečiasis periodas“ ir tu miršti „moksliškai“.

Netrukus man ima priskirti daugybę vardų ir tiek pat priežasčių ir todėl prikuriama tiek priemonių, ir tiek pat ieškoma, kai tuo tarpu tikrasis mokslas veržiasi prie visų priežasčių vienovės, bent jau grupinių simptomų lygiu. Kvailiausia su kuo mane tapatina, tai bacilos. Kiekvienai mano pasireiškimo formai yra skirtinga bacila! Be kasdienių mėsiškų ir krakmolingų patiekalų žmogus vartoja blogos kokybės vandenį, į pagalbą gali ateiti neprinokę vaisiai arba netikėtas karštis, ir tada papuvusių produktų likučių rūgimas skrandyje ir žarnyne darosi toks didelis, kad iš tiesų

18

susidaro grybeliai ir bacilos, ir jeigu aš dabar pabandau radikaliai valyti, nes grybelinė puvimo stadija pavojinga gyvybei, žmogus man kliudo ir miršta „vardan“ vidurių šiltinės arba choleros. Užuot ieškoję irimo produktų, kuriuos aš geranoriškai noriu pašalinti, savame kūne, priežasties ieškoma išorėje ir ji pradedama medžioti, kad tik nepriminus žmonėms jų pačių kaltės. Apsiginklavę „Erlich Chata“ arba Tuberkulinu, šiandieniniai netikri gelbėtojai, kuriuos apiberia šlove, garbe ir pinigais, mano, kad mane, ligą, galima sunaikinti užmušant produktą – grybelį ir pūvančius maisto likučius. Jeigu jiems tai pavyksta, tai pirmiausia kerta per nuosavą kūną. Tos bacilos yra mano paskutinė priemonė prieš „kultūrinį imunitetą“, todėl kad jos „užslėptas gleives“ išjudina, sugyvina, bet dėl persivalgymo, o metams bėgant dėl perdozuotų vaistų aš jų nebegaliu pašalinti iš organizmo. Gražiausius ir kilniausius žmones aš norėčiau išlaikyti grynakraujus, tai yra laisvus nuo gleivių, bent jau reproduktyviame amžiuje, kad jie palieknėtų ir įgautų rojaus tipo formų grožį, įkvėptą, angelišką, išvesdama gleives per plaučius, nes skrandis ir žarnynas susilpninti persivalgymo. Žmogus persivalgymu trukdo mano „gydomosioms pastangoms“ pašalinti gleives aplinkiniais keliais ir apsunkina šią užduotį nuodais. Kad išsaugočiau daugybę jautrių kraujo indelių plaučiuose, aš išdėstau gleives atskiruose mazgeliuose, ir dabar aš tuberkuliozė, ligų „karalienė“, nes būtent ji daugelį siunčia į šešėlių karalystę, bet tik dėl vienos vienintelės priežasties, nes žmogus valgė tiek gleivėto maisto „gyvenimo malūne“, ir dėl pervirinto pieno (dėl bacilų baimės) buvo mažai kalcio jo krūtinės ląstoje, tad visas organizmas, ypač plaučių kraujagyslės, prisipildo gleivių ir plyšta, ir aš, liga, „noras išgydyti“, nusileidžiu savo sūnui, kurio vardas Mirtis.

Aš privalau kasdien, kol man sekasi, nekreipdama dėmesio į mano darbo signalus, be viso kito pašalinti iš organizmo krūvą mėsiškų nuodų (šlapimo rūgštis), kraujo indai spaudimo vietose (sąnariai) degeneruoja, ir aš siunčiu pojūčių signalus, o mokslininkai šiuo atveju vadina mane reumatizmu ir podagra, kad jais pasakytų tiek pat nedaug kaip ir žodžiu tuberkuliozė. Dar aš privalau išvyti salicilą, kitus vaistus ir išvis daugybę nuodų ir gleivių per švelnius širdies kraujo indus, tokius, kuriuos aš metų metais atidėlioju kūne iki ramesnių laikų (mažiau virškinimo), todėl silpnėja „vargšė širdis“, o taip pat „išvystytos kultūringos smegenys“ (arba jose plyšta kraujagyslė) ir žmogus miršta nuo „smūgio“ su lotyniško ligos pavadinimo spindesiu.

Kaskart, kai aš ieškau bent vienų vartų išėjimui arba nebegaliu pašalinti ligotos medžiagos per organą (akį, ausį, nosį, kepenis ir t.t.) , atsiranda vietinis blokavimas, ir

18

tuoj pat mane pakrikštija nauju, dar ir užsienietišku vardu, kad aš žmogui atrodyčiau kiek įmanoma svetimesnė ir paslaptingesnė.

Ligoniai, įsiminkite be galo paprastą, bet įtikinančią logiką: visame gyvūnijos pasaulyje tik viena priemonė, kuria aš išgydau, tai badavimas, todėl aš galiu ir privalau pačiam aukščiausiam iš gyvūnų, žmogui, būti vienintele ir pagrindine priežastimi, tai supuvę maisto likučiai (gleivės), kuriuos aš jūsų labui ir sveikatai nepertraukdama turiu šalinti, ir jūs patys save pasmerkiate pražūčiai, nes kliudote man dirbti, kai daug valgote arba netinkamai maitinatės. Gyvulys tvarte, kuris atpratintas nuo gryno oro ir dirbtinio maitinimo dėka tampa „linkusiu persišaldyti“, nustoja ėsti arba tvirtai atsisako ėsti „pagerintą“ maistą ir tada jis protingesnis už bet kurį gydymo sistemos kūrėją. Ir suprantama aš kalbu jums, kad reikalinga išmintis, o ne žinios iš knygų, kad suprastume mano nuodų šalinimo strategiją. Jeigu jūsų „ pagrindinės lavoninės gleivės“ nusėdo giliai audinių ir vidaus organų tvirtovėje, tai reikia atsargiai pulti priešą.

19

Ligoniai, mano dvasia, mano jausmai dabar kreipiasi į jus. Ar turite dar priežasčių pykti ant manęs, nesuprasti manęs, manęs, amžino apsivalymo dėsnio, atsistatymo, kuris iš naujo nori sugrąžinti jums sveikatą, grožį ir jaunatviškas jėgas? Ar dar turite priežastį pulti į pesimizmą, jeigu visą gyvūniją, kuri dėl sužeidimų arba „ligos“ negali apsirūpinti maistu, gydau badavimu? Pagaliau prisiminkite, kad sveikas žmogus gali praktiškai gyventi be nieko, kai žmogus laikui bėgant gali atgimti iš „vandens ir dvasios“.

Argi mano, ligos, veikla neprasideda nuo Adomo laikų, kai nuo senosios vaisių dietos pradėjo pereiti prie virto gleivėto maisto? Kada gi pagaliau tikinčiuosius ir skeptikus apšvies tikrasis krikšto esmės supratimas, kaip „vaisto“ su „šventosios dvasios ugnimi“, tai yra sudeginimu blogų, suirusių elementų, veikiant „fiziologiniam laužui“ virškinimo badavimo metu, kai Jonas šią „gimtąją nuodėmę“ norėjo ištaisyti vandens krikštu (vandens pylimu ant galvos ir kojų). Argi tikrai protingas nepriims manęs, kol mano darbas lengvas, kad apsivalytų nuo manęs pirma nei taps ligoniu? Argi nėra aukščiausias ir vienintelis likimo meistriškumas, jei man laiku leidžia pašalinti gleives ir išmušti žemę iš po kojų katastrofai, o tada per negausų tinkamą maitinimą galutinai manęs atsisakyti? Ar jūs suprantate šių žodžių reikšmę ir tikrumą, žodžių, kurių jūs laukiate iš manęs, apipildami mane gausybe valgių, stimuliuojančių priemonių ir nuodų, manydami, kad aš išeisiu, kai tuo tarpu aš išlįsiu į paviršių stipresnė ir labiau garantuota? Aš nesu laike, aš dvasia, aš jėga už laiko ir erdvės ribų, visur ir visada aš esu įstatymas tiems sutvėrimams, kurie linkę dykinėti, kurie užmiršo aukščiausia: aš amžinas progreso variklis, vystymosi variklis, aš tas kirminas, kuris graužia nuolatos, netgi kai miega, aš uola, aš spąstai tam, kuris šiandien mieguistas, kam jauku, kas visko turi ir kam sotu, aš nepakaltinamas naikinimas visų šiandieninių „visažinių“ ir „dievotųjų“, kurie netiki „dieviškuoju“ maistu. Aš neduosiu jums nei dvasinės, nei fizinės ramybės, kol jūs visų žemiškų ir galbūt nežemiškų „mirties atomų“ nesudeginsite „gydančiosios dvasios skaistykloje“. Aš ne nelabasis, aš nuo pat visų padarų pradžios kovoju su mirties kunigaikščiu, kad nusiųsčiau jį į šalčio, tamsos, mirties, tvaiko, „tamsios dykynės“ karalystę, ko taip karštai trokšta po mirties „šiuolaikiška dvasia“, nes ji pati prisotina kūną ir save mirusiu maistu. Ko gera tai yra lygiai taip, kaip šito linkima „mirusioje planetoje“.

19

Aš, liga, esu visos evoliucijos impulsas, stimulas, sukurta tiems, kurie neklauso mano motinos, sveikatos, aš žiaurus dievas, kurio nepasiekė net Kantas, kuris negailestingai žudo visus tuos kenčiančius ir verkiančius, kurie nesugeba prisikelti aukštesne forma, naujam gimimui. Aš pražūtis, visų silpnų rūšių, visų nesugebančių gyventi išmirimas, tų, kurie miršta dėl naujai susikuriančių išsigimimo formų (Darvinas, tarpinis elementas?)

Vargas tau, žmonija, tu piktnaudžiavai savo stipriausiu organu, smegenimis, kad apiplėštum augalus, gyvūnus ir panašius į save, tu giriesi, kad ant sėkmės sparnų pasiekei kultūros viršūnių, ir tuo būdu pats svarbiausias, sveikata pasitraukė nuo tavęs toliau nei nuo gyvūnų. Aš, liga, tavyje jaučiuos kaip namie. Tu patekai į pražūties jūros srovę ir joje nėra tau kelio atgal prie gamtinio apdovanojimo jėgos ekvivalento įstatymo; tau vadovauja smegenys, kurios aukština gamtos plėšimą kaip teisingą ir gerą sprendimą, dėl ko tu vis giliau grimzti į šitą srovę, į aklavietę.

20

Visų laikų pranašai, tokie kaip Getė, Ruso ir pan. neigė tavąją kultūrą ir siejo su mano vardu liga. Dabar netgi aš negaliu tavęs išgelbėti, todėl kad daugelis negali išgirsti mano balso, kad ir norėtų. Aš užtemdžiau jūsų mąstymą, užkimšau jūsų ausis, apakinau jus kaip jūsų nusigręžimo nuo įstatymo pasekmę. Jūs klaidingai laikote savo sėkme pinigus, valdžią, žinias, tuo tarpu iš tiesų didžiausia laimė yra jūsų sveikata.

Dabar, žmonija, kaltink pati save, kad piktnaudžiavai smegenimis, „norėdama būti pati protingiausia“, o ne įstatymą, gamtą ar dievą. Sugrįžimo, atgimimo, sielos ir kūno išgydymo principas, aš, liga, tapau tau chroniška, paslėpta, mieganti. Tu nebeturi laiko man, kad aš galėčiau tave išgelbėti. Į sveikatą, tikrą gyvenimą aš galiu atvesti tik atskiras asmenybes, kurioms laiku sužiba „dieviškoji kibirkštis“, manęs atpažinimas, anksčiau nei tai tampa pernelyg vėlu, ir jie gali iš purvino, greito mirties srauto išeiti į saulėtą krantą, jeigu jie nori nueiti pas mano motiną, didingiausią ir absoliučią sveikatą.

„Taip kalba liga“.

Dėl Ereto koncepcijos apie venerines ligas

Autorius E.P. Chefera, Miunchenas („Lebenskunst“ 1911, Nr.4)

Jau viename paskutiniųjų numerių Arnoldas Eretas pranešė, kad jam pavyko surasti visų susirgimų priežastį: visi jie kyla dėl gleivėto maisto ir visi gydomi badavimu bei vaisių dieta. Tai, kad vaisių dieta, o kai kuriais atvejais ir badavimas gali turėti labai gerą poveikį, jau seniai žinoma, bet dėl visų ligų priežasties dar neprieita vieningos nuomonės.

Padaręs šį atradimą profesorius Eretas pasiliko sau teisę ir, kaip aiškėja iš priedo, apie mokėjimą gyventi, jis surado daug vertų pasekėjų. Bet šalin juokus; nedaug kompetencijos visgi čia galima pareikalauti. Kai aš pirmą kartą skaičiau apie didelį atradimą, man buvo smalsu, kaip Arnoldas Eretas pasielgs su užkrečiamomis, visų pirma venerinėmis ligomis, dėl kurių kiekvienas diletantas gali nurodyti, kur jas pasigavo.

Be viso to Arnoldas Eretas ėmė mums demonstruoti savo mokslą apie ligas ir ten jis mums tarp kitko pranešė, ką jis mano apie venerinių ligų kilmę. Jo pasisakymų maniera

20

šiuo požiūriu parodo, kokį stiprų norą jis turi aptarinėti medicinos klausimus. (Straipsnis „Taip kalba liga“ talpina atvirą laišką Arnoldui Eretui, kuris atsako tokiu pat laišku. Kad pastarasis būtų suprantamas, reikia pateikti ir pirmąjį).

Tai, kas čia toliau pateikiama, tai pliki, nepaneigiami, praktikoje gauti faktai. Esant gonorėjai moterims ir vyrams visada pastebimi atviri Niserom – Breslau gonokokai. Jų yra daugybė gonorėjiniuose pūliuose, ir vos tik pėdsakas patenka ant gleivingos lytinių organų plėvelės arba akių, gonokokai ima ten toliau daugintis. Užsikrėtusieji tampa gonorėjos nešiotojais. Perduodama paprastai per lytinį kontaktą; bet taip pat ir per neatsargumą galima užkrėsti akis, nesilaikant švaros; tada kyla pūlingas konjunktyvo uždegimas, kurio įtakoje galima apakti...

21

Kad gonorėja nesusijusi su mityba, galima spręsti iš to, kad žmogus niekada nesusirgs gonorėja, jeigu vengia netvarkingų lytinių santykių, ir gali maitintis tiek netinkamai, kiek tik norisi. Ir atvirkščiai, jis gali ilgai badauti ir misti vaisiais, bet jis susirgs gonorėja, jeigu lyties organo ar akies gleivinė turės sąlytį su gonorėjos išskyromis.

Panašiai su sifiliu. Po Šadinino ir Hochmano atradimų 1905 metais, ši ilgalaikė liga grindžiama Spirocheta pallida, mikroskopiškai mažo, panašaus į kietą spiralę organizmo, kolonija, kuri aptinkama sifiliškose žaizdose. Užkrėtimas čia kyla ne dėl sukėlėjo patekimo ant gleivinės, bet dėl jo prasiskverbimo į kraujotaką, kas įmanoma dėl mažyčių žaizdelių odoje arba gleivinėje. Perdavimas čia taip pat paprastai vyksta per lytinius santykius su sergančiu sifiliu. Sifilio nešiotojo kūne atsiranda kieta žaizda, taip vadinamas kietasis šankeris. Spirocheta tuoj pat išplinta visoje kraujotakoje, ir liga apsigyvena metų metams, dešimtmečiams ligonio organizme, jeigu tinkamai nesigydoma, ir gali pasireikšti įvairiausiais simptomais. Laimei, pastaraisiais metais mes jau turime arseno preparatą, kuris po ankstesnių bandymų gali visiškai išgydyti sifilį.

Labai keista, kad Arnoldas Eretas sieja minkštojo ir kietojo šankerio atsiradimą (sifilį) su gonorėjos gydymu sidabro nitratu. Neseni bandymai parodė, kad šios ligos tarpusavy visiškai nesusijusios. Žinoma, kai kada taip nutinka, kad tas pats pacientas gali pasigauti vieną ir kitą ligą, bet tai jau atsitiktinumas. Arnoldo Ereto teigimu išeina, kad kiekvienas, kas turi minkštąjį šankerį arba sifilį, turi būti prieš tai sirgęs gonorėja ir gydęsis sidabro nitratu, kas yra neįtikima.

Šių išvadų, kurios, žinoma, tik maža dalimi paliečia Arnoldo Ereto teiginius, pakanka ekspertui pasakyti, kad kompetencija ir patirtis nėra stipriosios Arnoldo Ereto vietos, ir jo pareiškimai viso labo atstovauja teorinei sistemai, kuri su faktinėmis gyvenimo aplinkybėmis neturi nieko bendro.

Atviras laiškas ponui E. P. Cheferui, Miunchenas

21

Nuo Arnoldo Ereto („Lebenkunst“ 1911)

Mielasis pone! Likimas egzistuoja. Protu tai suvokiama taip: jeigu neorganiniame pasaulyje viskas vyksta matematiškai, tai taip pat turėtų būti ir organiniame, ir žmogaus gyvenime. Kai aš šių metų vasario 18 dieną 8 valandą ryto atvykau į Miuncheną, kad vakare padaryčiau pranešimą vegetarų draugijoje, man perdavė šio žurnalo ketvirtą numerį su jūsų kritika dėl mano koncepcijos venerinių ligų atžvilgiu ir prieš keturias dienas iki man atvykstant į Lokarną su manim susitiko vienas ligonis, kad pirmasis išsigydytų nuo „ Erlich – Chata 606“, tai yra

22

pasimokyti mano mokykloje, kaip išsigydyti gamtai padedant. Argi tai ne likimo ironija, pone Daktare Cheferai? Apžiūros duomenys: pūslelės burnoje, uždegimas šiuolaikinės „stebuklingos priemonės“ įvedimo vietoje, mintys apie savižudybę. Trys dienos su trupučiu vaisių ir pagrindinė dozė tiesos apie sifilį jo sukrėstai dvasiai panaikino pūsleles ir psichinį nuopuolį.

Kodėl gi jūs neapsilankėte mano paskaitoje, kurią aš pakartojau savo klausytojams Miunchene sekmadienį, kad pateiktumėte man jūsų „faktines gyvenimo aplinkybes“? Jūsų garbės ir vyriškumo labui aš tikiuosi, kad jums „sutrukdė“. Dabar apie esmę. “Visų ligų priežastis“, bendras pagrindinis visų ligų prigimties faktorius aptariamas mano straipsnyje. Tikriausiai tai vienas ir tas pats, ir jūs naudojatės jūsų skaitytojų prasta atmintimi? Arba pats tuo skundžiatės? Šalin juokai: jūs pajuokavote? Jūsų „pliki, nepaneigiami faktai“ „Brokhauze“, o aš leisiu sau paklausti: kodėl užsikrečia ne kiekvienas, ir kur pirmas žmogus užsikrėtė „gonorėja“? Tinkama terpė, pasakysite jūs; bet tuo jūs sakote tiek pat mažai kaip ir medicininiu terminu „polinkis“, kurio jūs savo žurnale dėl „prabudusių diletantų“ galbūt saikingai vengiate. Dar kartą perskaitykite mano straipsnį 1910 metų „Lebenkunst“ 17 ir 18 numeriuose, kuriuos jūs koneveikėte, ten sakoma taip: gleivės yra polinkio, „tinkamos terpės“ priežastis. Pagaliau sąmoningai aš ten pabrėžtinai tvirtinu, kad dabar polinkio esmė paaiškinta, todėl kad „mano gleivės“ yra bacilų maitinimosi terpė. Taigi aš net neatmetu infekcijos. Ten tai tiksliai parašyta, tik mano koncepcija ne visiškai „moksliška“. Tai baltieji kraujo kūneliai, vokiškai gleivės, maitina bacilas, o ne atvirkščiai. Granuliuota baltyminė gleivių ląstelė rūgsta, pūva ir dauginasi, susidaro pūliai ir kaip pasekmė uždegimas ir pavojus. Tai mano nuomonė, be mikroskopo, bet ne daugiau. Iš kur jums žinoma, kad neturintis gleivių žmogus (vaisių ir bado dėka), užsikrečia? Ar kada nors toks žmogus, sveikas mano supratimu, nors vienoje pasaulio ligoninių stebimas gydytojų? Aš siūlau jums perskaityti mano naują straipsnį „Vėžys“ („Naturlischere Heilmethoden“ Wien und „Gesundheit“ Zurich – Staffa). Ten aš aprašau tris eksperimentus su žaizda kūne, kurie „tiksliai“ parodo, kaip kūnas, laisvas nuo gleivių, reaguoja į gleives. Ar jūs neskaitėte „Wegetarishe Warte“, kad aš buvau maliarijos židinyje Pietų Italijoje be chinino? Jūs iškvietėte mane į protinę dvikovą, ir aš prašau jūsų stebėti „pliką“ eksperimento faktą. Argi pats Neiseris arba jo kolega neužpildė šunims šlapimo pūslės gonokokais, nors gyvuliai neužsikrėtė? Pone Cheferi, aš

22

pasiruošęs panašiai procedūrai, o kaip jūs? Jūs, žinoma, galite sau iš anksto susileisti dozę Erlich – Chata, jeigu tai gydo sifilį, tai mažiausiai atstums triperį. Žmogus turi būti toks pat sveikas kaip ir šuo.

Kertu lažybų, kad aš jums įrodysiu, jog būsiu ne tik atsparus ligai, bet man netgi nepakils temperatūra. Keliaukite su manimi į maro arba choleros židinio centrą. Aš pasižadu praryti bacilas ir valgyti tik neprinokusius vaisius. Prieš keletą metų aš jau siūliau vienam gydytojui šitai. Tai būtų vertinga „mokslui“, bet šitas „mokslas“ nepageidauja ir todėl imasi spręsti šį klausimą taip pat lėtai kaip Romos Popiežius priima modernizmą. Argi jūs neskaitėte, kad japonų vegetarai, gyvenantys Mandžiūrijoje, praktiškai neužsikrėtė maru, kai tuo tarpu Charbine daugybė europiečių gydytojų sunerimę išsilakstė kas kur? Bet grįžkime prie venerinių susirgimų. Kur riba tarp išskyrų iš šlapimtakių ir gonorėjos? Kodėl seno, chroninio triperio atveju nerandama sukėlėjo? Arba moterų baltosiose? Jūs apverčiate faktus, pone Cheferi. Jūs sakote, jog esant gonorėjai visada randami gonokokai;

23

Ne, šiek tiek daugiau logikos; jeigu išskyrose randa gonokokų, nustato šį faktą, tai be abejo, tai yra gonorėja. O jeigu jų neranda, o vis dėlto jie ten; kas tada? Pabaigoje tai būtų gydytojų įrodymas, kad žmogus „dorybingas ir kuklus“. Kodėl kalbėdami apie sifilį jūs detaliau neaptarinėjate išbėrimo ir pilkų akių apnašų? Šoninės spalvos bėrimas ir pilkai paspalvintas akių baltymas, tai pagaliau matoma bet kuriam diletantui be mikroskopo, jeigu aš jam „atverčiau akis“.

Argi jūs nežinote apie daktaro Hermano knygą:“konstitucinis sifilis neegzistuoja“ (Es gibt keine konstitutionelle Syphilis“)? Mano vienas „gerbėjas“ man rašo jūsų pasisakymų tema, kad vienu atveju iš 14 jis liko sveikas; vegetaras, pone Cheferi! Galbūt ne visiškai išsivadavęs nuo gleivių! Aš taip pat pasirengęs eksperimentui, jei norite.

Jūs taip pat užtikrintai vertinate „606“ kaip ir pats profesorius Erlichas. Argi jau dabar neateina pranešimai apie labai abejotinas pasekmes? (Verl. klin. Wochenschrift, 1910, 50) iš Lesserschen Klinik ir t.t.?

Aš norėčiau jums „išburti“, pone Cheferi, kad Erlich – Chata ištiks toks pat likimas kaip ir Tuberkuliną. Būtų stebuklas, kaip jeigu atmestume bažnyčią kaip prietarą, jei taip akimirksniu, stebuklingu būdu, žmogus galėtų sunaikinti būklę, ligą, kurią gamta prieš jo „valią“ pagimdė kaip jo neišmanymo pasekmę.

Būti ar nebūti žmogui sprendžia smegenys, sako „ponia Liga“.

Daugelis žmonių ir patys mokslininkai tiki „mokslo stebuklu“; vadinasi, jis turi būti. Gi mes, „atskalūnai“, tiek pat mažai tikime „priemonėmis“, kaip ir žmonijos išgelbėjimu. Mes taip pat netikime „gyvenimo aplinkybėmis“, t.y. tikime daugiau gamta negu žmonėmis. Gamta mūsų neapgaudinėja, jegu ją suprantame, sekame ja. Tik ja viena mes galime besąlygiškai pasikliauti. Nurimkite, pone Cheferi, stebuklas, tai yra tikėjimas „netikėtu išgijimu“ nuo bažnyčios perėjo į „mokslą“, ir ten visada rasis stebuklo „gerbėjai“, masės: tai taip „patogu“. Mes norime būti mažuma, kuri sudaro išimtį.

Locarno (Ascona), vasaris 1911.

23

Miunchenas. Vasario18 d. (Lebenkunst“ 1911, Nr. 4) ponas Arnoldas Eretas, kūno ir dvasios dietetikos mokyklos vadovas, Miuncheno vegetarų draugijos kvietimu skaitė paskaitą tema “Kaip mes galime valgyti sveiką maistą?“ Nepaisant karnavalo ir kitų gausių renginių, paskaitoje buvo nemažai klausytojų. Ponas Eretas sugebėjo sudominti klausytojus savo turiningu pasisakymu. Paprastais, bet sodriais žodžiais jis iš vienos pusės pateikė jam žinomas ligų priežastis, gleivių susidarymą, sutelkė dėmesį į kūną, o iš kitos pusės parodė kelius ir būdus – maistą, nesudarantį gleivių, badavimą – kaip galima sėkmingai pasipriešinti sveikatos priešams. Suprantama oratoriaus paskaita buvo labai pasisekusi. Kaip ponas Eretas pranešė, kitoje paskaitoje sekmadienį vegetariškame restorane Ethos, taip pat skaitlingai publikai, po keleto savaičių pasirodys knyga su tolimesniais atvirų ir jo paties kūnu patikrintų principų paaiškinimais, ir ta knyga bus pavadinta „Sergantys žmonės“ (Kranke Menschen) (Karl Kuhn, Verlag, Furstenfeldbruck beu Munchen), kuri sukels plačiausią susidomėjimą. Seb. Buchner (Paul Liberner.).

Kas tas vėžys?

„Gesundheit“ 1911, Nr.3

Prieš keletą savaičių laikraščiuose mirgėjo naujiena, kad Amerikoje Misis Eddi, „Christian Science“ (žiniuonių draugija) mirė nuo vėžio ir paliko didelį milijono dolerių turtą. Kadangi tokia visuomenė verčia kalbėti apie ją ir Europoje, ypač Berlyne, tai natūralių gydymo metodų pripažinėjams gali būti naudinga aptarti minėtą ligą. Netgi pastorius Knapias, sako, mirė nuo žarnyno vėžio; vokiečių vėžio tyrimų draugija disponuoja milijonais ir specialiu institutu šiam tikslui Hailderberge: Rokfeleris jau paaukojo milijardus universitetams, kad ištirtų vėžiui artimą ligą tuberkuliozę. Visi šie įvykiai ir faktai kelia šypseną, nes šių žmonijos „rykščių“ nuolatos daugėja.

Kas tas vėžys? Kokia tai yra liga? Pastarąją sąvoką aš jau bandžiau pateikti viešam žinojimui praėjusiais metais šiame žurnale ir parodžiau, kad yra bendra substancija, gleivės, kurios išsiskiria iš organizmo visų ligų atveju, ir lygiai taip pat nutrūksta kiekvienam kultūringam žmogui, kai jis liaujasi maitintis, ima badauti, tai yra dirbtinai, laisvanoriškai leidžia vykti valymo procesui, kuris vadinasi liga. Tai eksperimentinis faktas, kurio man niekas negali nuginčyti, nes jis pasireiškia kiekvienam ligoniui ir kiekvienam žmogui, vos tik liga jį priverčia arba jis pats savo noru sumažina vartojamo maisto kiekį. Būtent ant liežuvio, kuris yra tikslus skrandžio užpildymo gleivėmis atspindys, tos gleivės pasirodo. Jei išorėje ar viduje yra žaizda, pūlinga votis, tai nutraukus maitinimą, gleivės ir pūliai pagausėja būtent toje vietoje. Jei badausime toliau (dažniausiai pakanka kelių dienų), tai laipsniškai vyksta „išmetimas“ per atvertą vietą ir pūlinga žaizda, votis užgyja. Patirtis rodo, kad votys, bėrimai, užterštos žaizdos ir t.t. savaites ir mėnesius priešinasi alopatinėms priemonėms ir gydymui gamtinėmis medžiagomis, bet išgydomos kelių dienų badavimu. Būtent vėžys yra ne kas kita kaip žaizda, sutirštėjimas, vėliau pūlinys, „pašalinių medžiagų“ ir gleivių šalinimo vieta, tam tikru laipsniu avarinis vožtuvas, tapęs „chronišku“, o jo aplinkiniai audiniai tiek prisotinti gleivių ir pūlių, kad susidaro iškilimas, panašus į vulkano kraterį, apaugimas aplink išmetimo angą, kuri laikui bėgant pati tampa pūliais, pūva, irsta, jeigu anksčiau, pavyzdžiui, esant krūties liaukos vėžiui, visas organas arba jo dalis nebus pašalinti.

24

Sergantis organizmas pats linkęs sukurti tokias „išmetimo angas“, tokius „avarinius vožtuvus“, tikslu išmesti į paviršių užterštus kraujo komponentus, „priemaišas“, gleives ir pūlius, ir kai tik pūliavimas pakankamai ilgai tęsiasi, tampa chronišku, tai nori nenori visa aplinkui virsta tam tikra forma, klostosi, auga, taigi simptomiškai pereina į karcinomą, vėžį. (Gleivės – tai priemaiša, metabolizmo produktas, kurį kūnas stengiasi išmesti į paviršių, kol žmogus tam nesipriešina. Nuodijančios gleivės mechaniškai, fiziologiškai blokuoja smulkius kapiliarus (patologinis židinys, vėžys, votis). Cheminiu požiūriu šios gleivės turi augalinių ir gyvūninių azoto molekulių, kurios yra tam tikrame skystyje, vandenyje. Tos azoto molekulės natūraliai paklūsta irimo procesui tiek kūno viduje, tiek ir išorėje, moksliškai kalbant, chemiškai. Jos susiskaido į savo sudėtines dalis ir sudaro naujus kūnus, kuriuos Chenselis įrodė cheminėmis formulėmis, kad tai ciano rūgštis. Chenselis su skaudžia ironija priekaištavo mokslininkams, tyrinėjantiems bacilas, nes tai, ką jie vadina bacilomis, kaip tik yra nuodingi ciano rūgšties junginiai. Kaip žinoma, ciano rūgštis susidaro, kai pūva mėsa (lavonų nuodas). Visgi turėdamas kuklias chemijos žinias, aš teigiu, kad yra taip: ciano rūgštis laisvu pavidalu puvimo stadijoje sudaro naujus puvimo ūglius, naują gyvybę, galbūt netgi gyvūninę, nes gyvybės atsiradimo problema, kurią ėmėsi tyrinėti Chenselis, dar neišspręsta. Pats blogiausias, nuodijantis, susargdinantis dalykas yra ne bacilos, o jų metabolizmo produktai, kaip neseniai ėmė tvirtinti šie mokslininkai, ir aš pats ne kartą girdėjau paskaitose, ir šie nuodingi bacilų metabolizmo produktai tikriausiai ir yra Chenselio „ciano rūgštis“).

25

Dabar, kada aišku, kaip atsiranda išoriniai vėžio ligos simptomai, kur kas svarbiau aptikti, „žvilgterėti“ kaip ir iš kur tokia išmetimo vieta maitinasi gleivėmis ir pūliais sergančio organizmo „fiziologiniame fabrike“. Jeigu pavyks aptikti, kur užgimsta šie svetimkūniai, gleivės ir pūliai, ir jeigu žmogus panorės žvilgterėti ir objektyviai pripažinti, kad tiksliai taip „chroniškos“ gleivės ir pūliai iš anksto vartojami („miręs“ mėsos ruošimas ir t.t.), tada gali būti taip pat logiška ir akivaizdu, kad minėta votis „chroniškai“ išskiria pūlius, jų sankaupa auga ir tuo pačiu sudaromos sąlygos diagnozuoti vėžį, spėjant, kad irimo masė, laipsnis ir išmetimo trukmė tampa atitinkamai didelė. Čia aš vėl turiu apsistoti ties savo straipsniu „ Bendrosios visų ligų prigimties priežastys“, kuris taip pat bus knygoje „Sergantys žmonės“.

Išleidžiami milijonai ir tūkstančiai tyrinėtojų ieško bacilų, sukeliančių vėžį. Vos tik pasirodo „mažai žinomas žmogus“ ir kai jis tam, kad atskleistų tiesą, aukoja savo gyvenimą, tai niekam nerūpi, o visų mažiausiai mokslininkams.Netgi socializmo „didžioji politika“ nepripažįsta šios dvasinės tironijos, ko dėka tūkstančiai ligonių neteisėtai nesužino tiesos. Iki šiol net neįtarta šio „dvasinio kapitalizmo“ „švietimo“ sistemoje, tai buvo nutylima ir su tuo kovojama. Bet kaltinti kitus dėl apgailėtinos žmonijos būklės visada lengviau ir patogiau negu pradėti nuo savęs. Visiems šiuolaikiniams šventeivoms ir „visažiniams“ liga vis dar tebėra „tamsi neganda“.

Apibrėžtu laipsniu „tiksliai“ reaguoja tik švarus, sveikas, laisvas nuo gleivių organizmas. Po beveik dvejų metų griežtos vaisių dietos, po to, kai aš badaudamas įgijau tokią sveikatą, apie kurią Europoje žmonės ir supratimo neturi, ką aš detaliai aprašiau savo

25

straipsnyje „49 dienų badavimas“ (Veget. Warte, 1909/10), aš padariau dar vieną eksperimentą (žr. t.p. „Kranke Menschen“, Karl Kahn, Verlag, Furstenfeldbruck). Aš padariau pjūvį dilbyje. Kraujas nebėgo, jis iškart sutirštėjo ir žaizda užsitraukė, jokio uždegimo, jokio skausmo, jokių gleivių, jokių pūlių. Po trijų dienų kraujo šašas nukrito. Vėliau tai dariau maitindamasis vegetariškai su gleives gaminančiais produktais (krakmolingas maistas) be kiaušinių ir pieno: žaizda truputį kraujavo, šiek tiek skaudėjo ir buvo truputis pūlių, šioks toks uždegimas, visiškai užgijo tik po kelių dienų. Vėliau tokia pat žaizda maitinantis mėsiškai ir vartojant truputį alkoholio: žaizda ilgai kraujavo, kraujas buvo daug ryškesnis ir drumstesnis negu bėgdavo iš žaizdų jaunystėje, uždegimas, skausmas, pūliavimas keletą dienų, ir užgijo tik po dviejų dienų badavimo.

26

Aš pasiūliau vokiečių karo ministerijai pakartoti šį eksperimentą. Kodėl japonų žaizdos tuometiniame kare užgydavo greitai ir geriau negu rusų, vartojusių mėsą ir degtinę? Negi per du tūkstančius metų niekas nesusimąstė, kodėl atverta arterija ir taurė su nuodais negalėjo nužudyti Senekos, kai jis prieš tai atsisakė mėsos ir badavo kalėjime?Kai žmonės pakankamai ilgai ruošia riebią mėsą, kuri iškart po nužudymo išskiria lavoninį nuodą, tai jis gauna gleives ir klijus. Tas pats atsitinka pakankamai ilgai gaminant patiekalus iš miltų, ryžių ar bulvių. Lygiai taip pat pieno kazeinas ir pats sūris tampa mirtinomis, klijingomis, gleives gaminančiomis medžiagomis. Virškindamas šiuos produktus kūnas iš jų ištraukia šiek tiek gliukozės, prarasdamas daug energijos, o iš mėsos visiškai nieko naudingo: visa tai tik stimuliuojančios priemonės, turinčios lavoninių nuodų ir sukuriančios apgaulingą jėgos ir sotumo jausmą. Viso to likučiai klijai ir lavoninės gleivės, kuriomis žmogus pripildo skrandį ir žarnyną, metams bėgant užteršia kraują ir minėtu disfunkcijos atveju atliekos iš vamzdinės sistemos, vadinamos organizmu, tampa chroniškomis, taip pat sankaupa išauga iki apmirimo ir sudaro „savitas ląsteles“ ir mazgelius. Ar dabar žmogus žino, kas tas vėžys ir kodėl nuo jo galima mirti, nepaisant visų maldų, bet vengiant pakeisti “dieviškąjį gleivėtą maistą“ vaisiais? Arba kodėl žmogus neapdraustas nuo šitos „negandos“, kada pakanka nuolatinio dirbtinio peršalimo (persiliejimo šaltu vandeniu) „išvaikyti“ gleivėms, kuriomis žmogus kasdien iš naujo pasipildo?

Savižudybė dėl mados(„Lebenkunst“ 1911, Nr. 16 und 17)

Apie drabužių mados beprasmiškumą jau daug kalbėta. Ji charakterizuoja ne tiktai šiuolaikinio žmogaus nepastovumą, neapibrėžtumą, nepasitikėjimą, charakterio neturėjimą, fiziologiškai ji yra išorinė išraiška jo svyruojančios pasaulėžiūros, kuri taip pat neapibrėžta, neužtikrinta, besikaitaliojanti ir „sumaišyta“, kaip ir jo kraujas bei maistas. Sąmoningai ji atsiranda išimtinai iš reikalo išoriškai atstovauti socialiniam rangui atitinkamai pajamoms. Nevalingai ji tampa rafinuotu kultūros pasiekimu, kuris kenkia sveikatai ir tuo pačiu gyvybei; ji – apgaulinga priemonė pridengti kūno išsigimimus ir sudarkymus, demonstruojant tariamą sveikatą ir grožį. Aprangos mada tokiu būdu tampa „atvira melagyste“, ypač lytinėje atrankoje, falsifikuojant kūno ypatybes. „Pagal drabužį sutinka“, bet dar mažiau aš jus pakęsčiau nuogus, jums,

26

amžininkai, kalba Zaratustra: „Už viską pasaulyje reikia mokėti“, tai yra už melą, ir „mano mokestis kerštas“, kalba jis, vokiškai: „Mada drabužiams“, o taip pat šiuolaikinis būtinumas gerti ir valgyti, mada vartoti be poreikio, tampa motyvu nesąmoningai valdančiojo, pasiturinčiojo, užgyvenusiojo savižudybei. Kiekviena šviesos stokojanti akimirka priartina augalo mirtį, lygiai taip pat kiekvienas nereikalingas maisto kąsnis mums kainuoja gyvenimo akimirką, nes jis yra nenaudingas energijos eikvotojas. Niekas nėra taip pastovu kaip permainos: tai pagrindinė madinga šių laikų frazė, kuri dramatiškai charakterizuoja materialų ir bedvasį mūsų amžiaus minčių pobūdį. Pastovus, organizuotas, ištikimas, nuoširdus, dvasingas, nepaklūstantis laikui ir beribis, o taip pat amžinai „dieviškas“, ir vienintelis vertingas tarp visų reiškinių ir visos būties, turintis likti visada jaunatviškas - paties žmogaus sveikata – viskas šiandien yra po permainų ženklu, nepastovios mados ženklu. „Šiuolaikinis“ pats sparnuočiausias ir charakteringiausias nūdienės mūsų kultūros žodis, šiuolaikinis ir nepastovus, neprisitaikantis prie gyvenimo tėkmėje besitęsiančio

27laiko, todėl neatitinkantis tikrovės tapo ne tik mūsų asmeninis ir visuomeninis gyvenimas, bet ir religija, menas, filosofija, mokslas turi mados antspaudą. Mūsų reformų siekiai, pavyzdžiui vienpusė antialkoholinė kampanija arba judėjimas už taiką gresia pasinėrimu į madą, išsigimsta, kai tik tampa universalūs ir tuo pačiu pakerta milžinišką visuomenės organizmą savo ekonominiu egzistavimu. Čia aš susiduriu su didžiausiu iš visų visuomeninių įstatymų, kurių nežinodami žuvo visi didieji reformatoriai ir didvyriai. Dėl šito „dieviškojo“ pasaulinio žūties įstatymo, smukimo, nesėkmę patyrė visos socialinės visų kultūrų pertvarkos. Šis įstatymas skamba taip: neįmanoma pagerinti didžiulio žmonijos organizmo, pertvarkyti, suteikti kitą formą, nukreipti tiesos keliu; tik atskirą žmogų ar žmones. Bet ir „išrinktieji“ priversti radikaliai pasukti iš žūties kelio, iš audringo žmonijos srauto. Tokius vadina „bepročiais“, nes jie keičia savo asmeninį aš, eina nepramintais takais ir apleistomis gyvenimo salomis. Minia, masė, liaudis ir tautos, žmonija paklūsta istoriškai susiklosčiusiam įstatymui; nesąmoningam žudymui mados vardan, tai yra dėl liguisto bandos instinkto, dėl painiavos, kvailumo daugeliui eiti žūstančiųjų įkandin. Šiandien reikia parodyti, kaip mada, mėgdžiojimo instinktas, nemąstant, pradedant nuo pastatytos apykaklės, baigiant „Erlich – Chata“ pasmerkia „mąstančią liaudį“ žūčiai. Grožis ir sveikata yra svarbiausi viso kas gyva gyvenime. Rojaus žmogui drabužiai nereikalingi nei dėl moralinių, nei dėl grožio ar šilumos reikmių. Tik kai viena dalis ėmė „nusidėti“, tai yra nusigręžti nuo rojaus suvokimo, nuo rojaus vaisių dietos, žmogus tapo negražus, nemylimas, ir tada sugalvojo drabužius, kad paslėptų trūkumus kaip katę maiše, visų pirma kad atlaikytų konkurencinę kovą genties atrankoje. Tokiais pat tempais žmogus tapo jautresnis karščiui ir šalčiui, kai netinkamo ir per gausaus maitinimosi likučiai ir „lavoninės gleivės“ buvo verčiamos nuolat virškintis. Dėl to asmens temperatūra tapo tokia nepastovi, kad iškilo nepastovaus, permainingo vidurinės zonos klimato poreikis, vietoj tipinės nesikeičiančios tropikų šilumos normos. Per badavimą, amžiną, nemadingą ir dėl to vienintelį sėkmingą apsivalymo įstatymą, o taip pat biologiškai tikrą dietą pirmąkart sergantis kultūringas žmogus taps toks tobulas, kad nei ištirps Afrikos karštyje, nei sušals 12 laipsnių šaltyje be drabužių. Aš pirmasis Europoje eksperimentu patvirtinau šią tiesą. Kol žmogus iš vidaus nėra švarus ir gražus rojaus lygiu, jis toks nebus ir išoriškai. Todėl nudizmo kultūra niekad neprasiskverbs, kol

27

žmogus vartos kultūrinį maistą. Bet pastarojo produkcija yra kultūringos žmonijos ekonominio egzistavimo sąlyga ir socialiai bei ekonomiškai reikalingesnė negu jo fiziologiniai gyvybės poreikiai. Todėl drabužiai lieka būtini, atitinkantys papročius, madą ir policijos reikalavimus. Tokiu būdu „nuogalių valstybė“ „ drabužių mados“ valstybėje lieka utopija, nes ta baukšti oro, šviesos ir nakties „madinga visuomenė“ ekonomiškai išlaikoma mados, bet tuo pačiu metu didėja jos pagreitis palinkimo į nesąmoningą savižudybę, „ten, kur (didelis miestas) visi lėtą savižudybę vadina gyvenimu“ (Nyčė) Natūrali galvos apsauga – plaukai ir barzda - kerpami tiek ilgai, kol jų nė nelieka, ir tada žmogus priverstas skatinti pramonę gaminti skrybėles ir tualetinį vandenį plaukams, netgi jei jis kaip mados priešininkas to nenori. Savo brošiūroje apie plaukus, kuri dabar įeina į mano knygą „Sergantys žmonės“ (Verlag Carl Kahn, Furstenfeldbruck Preis 2 Mark) aš atskleidžiu, kad plaukai tuo pačiu yra svarbus ir būtinas visiškai sveikatai organas. Šis aromatingas organas, šis natūralus žmogaus smegenų židinys užuot buvęs paliktas nenukirptas, dėl mados atlieka nepastebimą, bet pavojingą savižudybę uždedant skrybėlę nervų sistemos centre ir tokiu būdu kenkiant normaliam protinės veiklos funkcionavimui.

28

Ankštomis madingomis iki pat ausų apykaklėmis suveržia sau kvėpuojamąją gerklę ir dėl mados sėdi daugiamilijoninio miesto koncerte ir teatre apnuodytame ore, kad palaikytų mados ir visuomenės „gerą toną“.

Natūrali šiluma ir žmogaus „dujų variklio“ darbo efektas silpnėja ir jam reikia tiek daug, taip dažnai „dirbtinai“ pasišildyti, kad valgis ir gėrimai iš šildančių ir skatinančių medžiagų (mėsa ir alkoholis) pasidarė didžiausias šių dienų „mados dievas“. Šiandien visuomenė be valgio ir gėrimų tiesiog nesuprantama, o taip pat todėl, kad žmogus daugiau nebegali sau pasiūlyti dvasinio maisto. Tai yra materializmas. Tokio pobūdžio mada tapo tironija, nes dabar tūkstantį kartų sudėtingiau badauti nei gauti maisto. Numirti iš bado šiandien paprasčiausiai neįmanoma. Tie vargšai, badaujantys žiemą stambiuose miestuose arba šalyse, kur viešpatauja badas (Indija, Rusija) miršta ne nuo maisto trūkumo, o nuo kraujo užnuodijimo badavimo įtakoje, bet tik todėl, kad jie valgė blogą maistą ir iš baimės numirti. Jeigu jie savaime nebūtų ligoniai, jie galėtų savaitėmis nekenkdami sau gyventi vandeniu ir oru kaip žinomi šventieji. Kokios perspektyvos nedaugeliui, jeigu žinotų, kas naudinga ir ko netenka sveikas žmogus ne teigiamai, o neigiamai suvokdamas savo gyvenimo prasmę. Neprivalgymas buvo vadinamas pačiu pavojingiausiu „mados prietaru“ švietimo amžiuje. Todėl dabar žmogus dirbtinai šildosi, gyvybės ugnelė taip pat tęsiasi momentais ir gęsta greitai po „pragaro produktų“ mėsos ir alkoholio pavartojimo; ir todėl mada reikalauja dėvėti vasarinį vyrišką paltą ne tik miestiečiui, bet ir kaimiečiui. Prekyba mėsa ir spiritiniais gėrimais greitai klestės kaime kaip ir mieste. Kylanti lavoninio maisto, irstančio, pagaminto mirusio ir todėl dvokiančio (švariai nosiai) kultūrinio maisto paklausa eina greta su šviesos, oro trūkumu ir kūno, ypač vyriško, perkaitimu, kai jis veržiamas madingų drabužių.Nors moterų drabužių audinių lengvumas palyginti su vyriško garderobo balastu kur kas mažiau kenkia, bet korsetas yra didžiausias ir klastingiausias mados žudikas, didžiausias „chroniškas“ mados nuodas moters pilvui ir tokiu būdu gimdymo vietai, augančiai žmogiškai gyvybei. Grožis, grakštus kūnas ir standi krūtinė laikoma moters grožio idealu.

28

Šiuolaikinis netinkamas persivalgymas suniokojo šį „Veneros“ tipą; todėl išrado korsetą ir naujausias Paryžiaus modelis su aiškiai radikaliai suvarstytu chroniškai „ėdrūno“ ištampytu pilvu. Kadangi grožiu pilvas nepasižymi, jis gali būti „paspaustas“. Todėl jokia jėga pasaulyje negali karalienės mados pasiųsti į aną pasaulį, kol ji pati iš vidaus, t.y. taisyklingai ir saikingai maitinantis taps nereikalinga. O kol korsetas vaidina ne tokį jau mažą vaidmenį lėtoje savižudybėje mados vardan, atnešdamas žalą motinos įsčioms iki visiško šios lyties išnykimo mieste. Tik Worishofene, kur dabar pasirodė sandalų mada, ministras ir vyskupas taip pat gali pravėdinti savo prakaituotas kojas. Jeigu jis panorėtų leisti sau šitą palengvinimą priešingame savo smegenų polyje, namuose ar tarnyboje, mados dvasia prišauks jam psichiatrą, o taip pat visuomeninį ir tarnybinį neįgalimą. Kai šiandien mūsų aukštai išvystytos kultūros protinio darbo atstovas faktiškai skrybėle ir pusbačiais greitina savo smegenų irimą, tai patologinėje stadijoje bus gaila jo būklės kaip šio organo perkrovos rezultato, bet vargas jam, jei jis išdrįso paklusti skrybėlės ir pusbačių madai ir tuo pačiu įvykdyti savo smegenų (mąstymo aparato) savižudybę.

29

Dar daugiau žudanti žmogui yra mada galvoti, manyti, kad gera, tikra, teisinga, sveika tai, kas priimtina daugumai, nors tikra kaip tik yra priešingi dalykai. Ši mada, vokiškai tariant, vidinės ir visuomeninės nuomonės minties tingumas, tikėjimas vietoj tvirto žinojimo yra dvasinė ir paskutinioji priežastis žmogaus savižudybės priežasčių grandinėje. Nė vienas visų istorinių tautų kultūros faktorius laikų tėkmėje taip nepasiduoda „mados stabui“ kaip medicinos mokslas ir gydymo menas. Gryno, dieviško instinkto badauti ligos atveju praradimas, kaip biologiškai netinkamos mitybos pasekmė, byra mados dvasios pasireiškimo gydymo metoduose rezultatas. Amžinas drakoniškas apsivalymo badavimu įstatymas šiandien, kaip ir anksčiau ir, žinoma, visada numatytas visai zoologinei gyvų organizmų grandinei, ir žmogui yra aukščiausias, tikriausias ir nepakeičiamas išgijimo įstatymas.Tik racionalus žmogus reikalingas pagalbos, pagalbininko, priemonių ir metodų, kurie visi turi terapeutinį, „gydomąją“ tendenciją vengti pirmapradžio įstatymo susilaikyti nuo maisto ir „modifikuoti tas priemones pagal laiko dvasią, priderinti prie mados. Paslaptingai tamsus ir demoniškas ligos esmės įsivaizdavimas istoriškai siejasi su visomis tautomis. Atitinkamai visi gydymo metodai su neapibrėžtomis, miglotomis ligos proceso stabdymo priemonėmis ir jų įtaka gali būti pateisinama empirikai, bet ne fiziologiškai. Atitinkant laiko dvasią, magija, burtai, užuojauta, medicina ir pačios „natūralios“ medicinos formos yra veikiantys, padedantys, išgydantys metodai; bet pats procesas, KAIP ir KODĖL jo įtaka taip pat neaiški, neapibrėžta ir tamsi kaip ir pats ligos supratimas. Demoniška gyvenimo priešo – ligos – kaukė atitinka „dviašmenį kalaviją“, padedantį, bet tuo pat metu kenkiantį gyvybei ginklą visų gydymo metodų kovojant už gyvybę. Šis iki šių dienų išlikęs nepasitikėjimas sąlygoja šios besikeičiančios vaistų mados permainą, metodus. Daugybė ieškančių pagalbos visada griebiasi „madingų būdų“ įkvepiami atitinkamų apsišaukėlių. Dabartinis amžius šiuo atžvilgiu išskirtinis, nes jis įkūnija iliuzijas ir klaidas, o iš dalies ir visų tūkstantmečių tiesą, kas ir yra mada. Pati savaime mada trumpalaikė, taigi gydymo mados ir būdai atsiranda ir greitai išnyksta. Pats šių permainų laikas toks greitai prabėgantis, kad po pusės šimtmečio šis gana margas mados drabužis persiuvamas iš naujo. Pasaulio įstatymai tiek pat universalūs kiek ir

29

nepakeičiami, jie niekada nesikeičia, pakeičiami tik reiškiniai ir formos. Tai įtvirtinta gamtos mokslais, taip pat kaip ir Dievo įsivaizdavimas dalyvauja kaip nepakeičiamas pasaulio statytojas. Medicina gamtos mokslo, o taip pat natūropatijos drabužiais neigia dvasią, pagaliau pastaroji nenori turėti nieko bendra su „nenatūraliu“, „antgamtiniu“, „jausminiu“ madingos pasaulėžiūros atžvilgiu materializmu. Todėl žmogus sutinka, kad liga yra reiškinys, bloga būklė, „pašlijusi sveikata“, charakterizuojama nepatogumo simptomais, trumpiau tariant, kas turi būti pašalinta įvairiomis priemonėmis. Vientisa visų ligų koncepcija buvo visiškai prarasta, kai atsirado alopatinis simptominis gydymas. Natūralioji medicina turi numatyti šiuolaikinį materialistinį atlygį, bendrą ligos materijos supratimą apie šlakus, svetimkūnius. Bet ši ligos medžiaga nebuvo įrodyta visų ligų atžvilgiu. Taip pat nebuvo apibrėžta nei ligos prigimtis, nei kilmė ir todėl po permainų vėliava prasidėjo mada nuo Lamano angliarūgštės iki šlapimo rūgšties. Beje, šie svetimkūniai kurie traktuotini kaip latentinė liga nebuvo konstatuoti sveikiems kultūringiems žmonėms. Aš manau, kad bendras ligos materijos elementas įrodytas visiems atvejams, nes jį turi visi kultūringi žmonės; jis universalus, be išimčių, ir todėl yra besąlyginė, absoliuti tiesa. Kiekvienam šiandien gyvenančiam žmogui ant liežuvio ir gleivinių, kurios taip todėl ir vadinamos, išsiskiria gleivės, o taip pat su šlapimu, kai žmogus naudojasi gamtiniu išgijimo įstatymu badaudamas. Ir tada kiekvienas ligonis teisus. Iš čia loginė išvada, kad visi kiti „žmogiški“ gydymo metodai, kurie „sudirginimu“ kliudo šiam pasišalinimui (alopatija) ir tuo pačiu stabdo ligos eigą arba ją spartina (gamtinis gydymo metodas) semia iš gyvybinių jėgų fondo, nes čia įsijungia virškinimo energija, o gamta visame gyvajame pasaulyje badavimu išvaduota energija sukelia valymo ir savaiminio gydymo procesą, nors „mašina“ tuo atveju neįsijungia. Kam ateitų į galvą valyti mašiną, malūną, sudėtingą vamzdinę sistemą be maitinimo ir dar nešvariomis medžiagomis? Tokią didžiulę sėkmę mums atnešė natūralūs gydymo metodai, kurie prieštaraujant griežtam ir absoliučiam gamtiniam išgydymo metodui, nors ir žymiai mažesniu mastu negu medicininiai nuodai, yra taip pat dalelė savižudybės mados vardan.Radikalus gyvenimo dėsnis pradeda veikti kaip tikrovė laisviems nuo mados, rojaus žmonėms, be ligų ir mirties kaip tikrovė, Dievo pažadėta „žemės karalystė“, siūlanti palaimingą gyvenimą be rūpesčių, apie kokį šiandieninis mados pasaulis nė supratimo neturi.

Meilė

Publikuojama rankraščio teisėmis

Nyčė kalba: ne dauginkitės, o tobulėkite. Aš sakau: geriau išvis nesidauginti nei degraduoti, tai vienintelė celibato vertybė. Nyčė: „netgi konkubinatas (nesantuokinis gyvenimas) tapo iškreiptas santuokos“. Verčiant į vokiečių: laisva meilė daugiau ir dažniau atitinka grynos atrankos dėsnį ir gražių bei sveikų atranką, kai tuo tarpu santuoka dažnai esti biznis (prekybinė operacija), sandėris (Kiek ji turi? Kas jis? Kuo jis gali tapti?).Prostitucija ir visas visų kultūringų tautų seksualinių nukrypimų ištvirkimo židinys kartu paėmus – mažiau kalti nei paleidimas į pasaulį ligonio ar luošo. Žodis „nekaltumas“ charakteringas mūsų kalbos neapibrėžtumui. Kaltė nustatoma tik veiksmo rezultatu, dėl

30

kurio vienas žmogus tampa įsipareigojęs kitam, tampa jam atsakingas. Skaistybė ir nekaltumas griežtai skiriasi. Šiandieninė vartosena abi sąvokas vartoja kaip lygiavertes. Meilė kalta tik kūdikio pradėjimu. Kokia „tėvų nuodėmės“ pasekmė – vienintelis apnuodytas išsigimėlis, silpnas, nelaimingas, išmirštantis per 4-5 kartas. Jeigu šiandieniniai gyvulininkystės tyrimai tikri, nustatę, kad tėvo savybės artimų giminių dauginimosi atveju paveldimos be pabaigos, tada aš nedrįstu sakyti, kokį nusikaltimą gyvenime daro „nekaltieji“. Nyčė: “kam gimdyti, gimdomos tik nelaimės“.

31

Vokiškai: “ Pradėti žmogų – pats atsakingiausias veiksmas, koks tik iš viso egzistuoja“. Šiandieninis pasileidimas, taip pat skatinamas vadinamosios kultūringos mitybos, ir velniškas alkoholio vartojimas suteikia gyvybę kur kas didesniam skaičiui žmonių negu tyras gamtinis tikrosios meilės dauginimosi instinktas. Šiandieninę vyro potenciją sukelia daugiausia ir beveik visada kraujuje cirkuliuojantys kultūriniai nuodai, o ne tik moteriškosios skatinančiosios priemonės, kurios vienintelės buvo natūralios. Moralės fanatikams ir jų priešininkams naujiena: lytinis proveržis ir lytinė bejėgystė (impotencija) gydoma badavimu – tai yra aukščiausias šio preparato universalumo įrodymas. Visos lytinės ligos šiuo būdu išgydomos, ypač jauname amžiuje, nes čia gamta be jokio pavojaus gali išvalyti organizmą pašalindama gleives ir aprūpinti nauju šviežiu krauju. Užuot tai darę, naudoja injekcijas, pridegina, nuodija ir tepa tėvą ir kūdikį tuo pačiu darydami juos invalidais.Negi šiandieniniai gudruoliai dar nesuvokė, kad nuo „Erlich – Chata“ injekcijos laukia stebuklo, kurį taip noriai išjuokia bažnyčios atžvilgiu? Argi tai gamtos mokslas, kai per penkias minutes nori išgydyti be atsakingų pastangų iš individo pusės tai, ką jis gal pusę gyvenimo nešiojasi kaip kokią statinę su nuodais?Beveik dėl visų venerinių ligų, ypač sifilio, derėtų kaltinti medicininius vaistus, apnuodijančius organizmą, ir vienpusišką mėsos vartojimą. Kodėl fabrikų darbininkai, gaminantys veidrodžius, miršta nuo tų pačių simptomų kaip ir sifilitikai? Štai čia būtų veiklos dirva „moralistams“, tai yra žmonių gynybai.„Santuokos paslaptis“ valgymu ir gėrimais vis labiau suteršiama – naujagimis apsinuodija – kaip dėl visų Sodomos nuodėmių. Todėl prakeikia patį švenčiausią meilės aktą, kuriam mes skolingi gyvybę, kaip nenatūralią klaidą gamtos planuose. „Dem Reinen ist alles rein, den Shweinen wird alles Shwein“ (Nyčė) – švariam viskas švaru, kiaulei viskas purvina.Dabartinė kūno nešvara pasireiškia pūvančiais maisto likučiais virškinamajame žmogaus trakte ir nepertraukiamai nuodija jo kraujotaką. Dabar lytinis brendimas atima labai daug kraujotakos, ir tuo pačiu sumaišo natūralias vaisiaus ir motinos liaukų gleives su nenatūraliomis gleivėmis, su nešvariomis medžiagomis ir nuodais. Jei vidinė kūno nešvara didėja, tai po daugkartinio „nešvaraus lytinio akto“ gleivių šalinimas tęsis. Bet būnant išmintingiems arba badaujant kraujotaka išneša iš organų nešvarias, dvokiančias gleives, jeigu kūne kas nors „pūva“. Man pačiam, nepaisant kasdieninio apsivalymo ir nežiūrint ankstesnio švaraus gyvenimo būdo, Kiolne po keturiasdešimties dienų badavimo pasišalino blogos išskyros.Ar dabar aišku, kad dėl šiandieninių gyvenimo papročių, valgymo ir gėrimo įpročių šventa santuoka neapsaugota nuo nešvarios lytinės sueities? Nenatūralus lytinis instinktas

31

kyla dėl ligas sukeliančio maisto, ir stimuliuojančios medžiagos tampa visų lytinių iškrypimų ir nedorovingumo šaltiniu. Tik per begleivę, t.y. pirmiausia ir būtent vaisių dietą reguliuojamas lytinis instinktas, kyla, bet nenutrūksta, kaip maitinantis įprastu vegetarišku krakmolingu maistu, kuris, kaip ir mišrūs patiekalai eikvoja skrandžio ir žarnyno kraują.Bifšteksas ir šampanas turi tokią pat įtaką smegenims, sužadindami tik laikinai ir netrukus duodami priešingą efektą. Šita „vyrų neurastenija“ ir maistu prislopinta

32

moterų meilė ir grožis yra tikrosios ir galutinės visų „santuokos tragedijų“ priežastys.Aukščiausias meilės ir gyvenimo ingredientas yra vaisių gliukozė (vynuogių cukrus). Taip ankstyvaisiais amžiais bakchanalijose valgė vaisius ir gėrė vynuogių sultis. Šiandien žmogus baudžia save maistu su lavoniniais nuodais ir perrūgusiomis vynuogių sultimis (alkoholis). Tuo pačiu šis šventas aktas išniekinamas, užteršiamas ir pavirsta sekinančia orgija.Santuokos paslaptis – vestuvių puota – šiuolaikinis nesusilaikymas – sužaloti palikuonys – apie tai turėtų rimtai pamąstyti dvasiniai vadovai. Šiandieninis persivalgymas išaugo iki socialinės nelaimės ir sumažino pasimėgavimą meile.Persivalgymas – tai visų žūstančiųjų ženklas, nes sergantiesiems, taip pat žmonijai, tampa natūrali, biologiškai tvirta tik vaisių dieta. Aukščiausia rojaus laimės pakopa kaip žemės realija tampa meilė, žmogus įvaldo meilės grožį ir tyrumą tik rojaus dieta. Dieviškai mylėti, būti fiziologiniu idealu, mėgautis gyvenimu gali tik sveikas žmogus, sveikas mano supratimu.

Nuo vertejoSiulau taip pat perskaityti ankstesnius musu vertimus,tai labai vertingos knygos sveikatos tema,jeigu kazkuri nuoroda neatsidaro,iveskite i narsykle raktinius zodzius-knygos pavadinima!

„kaip sugryzti i gyvenima“http://www.sarmatas.lt/02/kaip-sugrizti-gyvenima-a-p-stolesnikov-2/

http://www.sveikuoliai.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=319:ap-stolenikov-qkaip-sugrti-gyvenimq&catid=73:literatra&Itemid=94

„racionalus pasninkavimas“http://www.geragyventi.lt/2010/07/arnoldas-ehretas-racionalus-pasninkavimas/

„begleives dietos sistema“http://www.sveikuoliai.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=568:arnoldas-eretas-qgydomoji-begleivs-dietos-sistemaq&catid=73:literatra&Itemid=94

„kuo pripildyti organizma“http://www.sarmatas.lt/07/kuo-pripildyti-organizma-prof-a-p-stolesnikovas/

32

„gydymas vynuogemis“http://www.sarmatas.lt/03/johanna-brandt-gydymas-vynuogemis/

„naturalus zmogaus maistas“http://www.sveikuoliai.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=791:konstantinas-moes-oskragello-natralus-mogaus-maistas&catid=73:literatra&Itemid=94

„vakcinacija“http://www.scribd.com/doc/120909984/Visa-Tiesa-apie-Skiepu

 “Goju akuserija” http://www.scribd.com/doc/143857601/Goju-Akuserija

Neradus verteju i Lietuviu kalba, sekancias knygas isvertem i Rusu kalba!

«Сбор трав для каждой женщины» Джон Кристофер http :// zarubezhom . com / Christopher . htm http :// golodanie . su / forum // downloads . php ? do = file & id =225 «Самолечение травами на дому» Джон Кристофер http :// zarubezhom . com / Christopher . htm http :// golodanie . su / forum / downloads . php ? do = file & id =236 «Информационные бюллетени, том 1» Джон Кристофер http :// zarubezhom . com / Christopher 1. htm http :// golodanie . su / forum / downloads . php ? do = file & id =250 «Информационные бюллетени, том 2» Джон Кристоферhttp://zarubezhom.com/Christopher2.htmhttp://golodanie.su/forum//downloads.php?do=file&id=252 «Информационные бюллетени, том 3» Джон Кристофер http :// zarubezhom . com / Christopher 3. htm http :// golodanie . su / forum / downloads . php ? do = file & id =263 «Информационные бюллетени, том 4» Джон Кристофер http :// golodanie . su / forum / downloads . php ? do = file & id =271 http :// zarubezhom . com / Christopher 4. htm «Информационные бюллетени, тома 5,6,7» Джон Кристофер http :// golodanie . su / forum // downloads . php ? do = file & id =277 http :// zarubezhom . com / Christopher 567. htm «Неизлечимых болезней нет» Ричард Шульце http :// zarubezhom . com / Schultze 30. pdf http :// golodanie . su / forum / downloads . php ? do = file & id =280 "Здоровье и лечение с помощью здравого смысла"http :// www . zarubezhom . com / Schultze 20 steps . pdf

Samogita@gmail.com

33

34