fteMA,-t'~ ~. ?tU6I/Utota..~;uIu)(Iz,'dt;, 19.1911(;2T:p. kl1..: /!.R. ~ Ieu~';' ~.~ ~"j~1I[FIODORO DOSTOJEVSKIO IDIOTAS]

1867 metais Dostojevskis, tuo metu jau pagarsejesMirusiuju namu užrašu, Nusikaltimo ir bausmesir Lošiko

autorius, neseniai antra karta vedes, bega nuo kredi-toriu i užsienius. Jis apsigyvena Ženevoje ir cia tu

pat metu rudeni pradeda parengiamuosius darbusIdioto romanui: daro pirmuosius užrašus ir apmetaplana. Norint suprasti, kokiomis salygomis vyko toromano kurimo darbas, reikia atminti, kad Dosto-

jevskis užsieny gyveno vargingai: prie rašytojo ma-terialinio skurdo nemaža prisidejo nelaimingas lo-šimas rulete. Dostojevskis iš Ženevos važineja loš-ti i Saxon-Ies-Bains, kur kelis kartus taip prasilošia,kad tenka užstatyti net paIta ir žieda ir rašyti laiška,prašant atsiusti 50 !ranku, kad butu kuo susimoke-ti už viešbuti. Ženevoj gimsta pirmas Dostojevskiovaikas, kuris po triju menesiu miršta; tai Istumiarašytoja i dideli nusiminima. Žinodami, kad Dosto-jevskis buvo epileptikas ir kad ji nuolatos kankin-davo ligos priepuoliai, turesime apytikri vaizda tusalygu,kuriomisbuvo rašomas Idiotas.Dostojevskisskuba, dirba labai intensyviai, - parašo net iki pus-ketvirto lanko per menesi. Bedirbdamas Eašytojas

F.M. Dostojevslds, Idiotas: Romanas, d. I-VI, verte Pranas PoviIai-tis, Kaunas: Žinija, 1939, 201+192+195+186+176+173 p.

117

kelis kartUs keicia romano plana. Kartais jis labai ne-patenkintas savo kurinio forma: jo nuomone, ji esan-ti tokiabloga,jog "romano idejakad kiekbutu spro- .

gusi", taciau reikia skubeti, varyti kaip tik be~cUimagreiciau.

Nenuostabu, kad tokiomis salygomis sukurtas da-lykas bus kiek padrikas, netures to (reliatyvaus, sa-votiško, dostojevskiško) darnumo, kaip kiti geresnie-ji to paties rašytojo kuriniai (pavyzdžiui, kad ir Nu-sikaltimas ir bausme).

Paties Dostojevskio žodžiais, pagrindine romanomintis buvusi "pavaizduoti teigiamai gražu žmogu".Tas žmogus yra centrinis veikalo personažas - ku-nigaikštis Miškinas. Jis grIžta I Rusija iš Šveicarijos,kur kelerius metus gydesi epilepsija. Miškinas -minkšto budo, be galo gailestingas ir atviras žmo-gus. Jo gera širdis, jo naivumas ir atvirumas, jo aukš-tosios - ir ne tik aukštosios, bet ir bet kurios kitos -draugijos paprociu nežinojimas, jo nemokejimasgintis nuo išorinio pasaulio sudaro jam keistuolioir net "idioto" reputacija. Kunigaikštis Miškinas - tie-sos ieškotojas ir kentetojas, beveik šventasis - galibuti pastatytas greta dvieju Aliošu: vieno - Paže-mintujuir ižeistuju ir kito -Karamazovo (Broliai K/J.ramazovai).

Kunigaikštis Miškinas, nežiurint I jo "kvailucio"

reputacija, labai protingas žmogus, turIs savo ori-ginalias pažiuras, mokas gerai suprasti ir giliaianalizuoti kita sielas ir poelgius. Jo charakteristi-ka romano gale duodama vieno veikejo lupomis."Aš nesutinku ir net piktinuosi, - sako Jevgenijus

Pavlovicius, - kad jus - na, ten kas nors, - vadina

idiotu; jus per daug protingas tokiam pavadinimui;bet jus ir pakankamai keistas, kad butumete kaipvisi žmones, sutikite pats. Aš Isitikinau, kad visa to,

kas Ivyko, pagrinda sudare, pirma, jusu, taip sakant,Igimtas neprityrimas (Isidemekite, kunigaikšti, žo-dI: "Igimtas"), paskui, nepaprastas jusu naivumas;toliau, fenomenali saiko jausmo stoka (tuo jus kelis

kartus jau prisipažinote pats) - ir pagaliau, antplu-dis milžiniškosmases protiniu Isitikinimu,kuriuosjus del nepaprasto savo dorumo laikote iki šioltikrais, naturaliais ir betarpiškais Isitikinimais!"

Vieno ruso kritiko (A.L.Bemo)žodžiais tariant,kunigaikšcio Miškino tragedija - tai tragedija beribes,o del to - galu gale - ir neturincios objekto meiles.Viename savo straipsny Dostojevskis sako: "Kiekvie-na dorybe, išeidama iš ribu, nustoja buvusi vertybeir dorybe..." Idiota galime laikyti tos Dostojevskiominties iliustracija.

Ir štai toksai liguistai jautrus ir visai beginklis

žmogus kaip kunigaikštis Miškinas, beribes meilespagautas, meiles kovos plotmej susiduria su dviemmoterim -Inoringa ir kiek žiauroka, bet kilnia ir my-lincia Aglaja, išdidžia, nepaprastai staigia ir ryžtin-ga "puolusiaja" Nastasija Fi1ipovna,- ir beprotiškai,liguistai'šia pastaraja Isimylejusiu Rogožinu. Susi-durimo rezultatas: Nastasija Fi1ipovna žuva fiziškai

Oaužmuša Rogožinas), kunigaikštis Miškinas - dva-siškai (Ivykiu paveiktas, išeina iš proto), Rogožinaspasmerkiamas penkiolikai metu katorgos, 0 Aglajanelaimingai išteka už lenku grafo emigranto, kuri

118 119

Isimyli del jo "sielos kilnumo" ir nostaigijos kanciu.Grafo "sielos ki1numas" pasireiškia tuo, kad jis skel-biasi tUrISdidžiulI turta, kurio iš tikruju nera, ir, be

to, supykina Aglaja su visa jos še~. _ .

Taip dramatiškai baigiasi romanas, turIs, kaip irdaugumas Dostojevskio kuriniu, visas dramos žy-mes: pradedant paprastu dialogu gausumu ir bai-giant nežmonišku, vietomis tiesiog konvulsiniu,Itempimu.

Del daugelio priežasciu DostojevskI versti neleng-va. Jo neramios dvasios, kartais net staciai isteriškuveikeju kalba savotiška: joje nemaža retu arba net

paties veikejo kuriam nors reikalui ad hoc prasima-nytu žodžiu. Liguistos ar iki kraštutinumo Itemp-tos dvasios busenos išsilieja nervinga, trukciojanciakalba, ilgom tiradom arba trumpais, užsikertanciaissakiniais.

Prano Povilaicio Idiotovertimas neišvenge kai ku-riu, kad ir ne didžiausiu, ydu. Jame pasitaiko ne-tiksliai išverstu vietu, kartais net kiek didesniunutolimu nuo originalo. Pavyzdžiui, apie Rogožinaoriginale sakoma, kad jis drauge "klause ir neklau-se, žiurejo ir nežiurejo" (gliadel i ne gliadel), 0 ver-time - "žiurejo ir nieko nemate" (d. I, p. 12). Kas kitanežiureti, 0 kas kita - nematyti.Dostojevskispabre-žia, kad generolo dukterys "iš motinos puses" (pomateri) buvo kunigaikšciu gimines, 0 vertime ran-dame "pagal savo kilme" (d. I, p. 28); cia kažkodelne žodeliu neprasitariama apie motina. Dostojevs-kis sako: "jis ejopatikrinti savo spejimo" (podchodil),o vertime randame "skubejo" (d. IT,p. 168).

Vietomis vertejas be reikalo vartoja sinoniminius,taciau žemesnes negu originale "rušies" žodžius.Originale sakoma "Gania piktai pažiurejo" (zlobnoposmotrel), 0 vertime - ,,niršiai debtelejo" (d. I, p. 157),

o kitoj vietoj paprastas "nueidavo" (uchodil) virsta"išdulindavo" (d. VI, p. 100).

Vertime pasitaiko ir stambesniu klaidu. Pavyz-džiui, apie kunigaikštI Miškina buve pasakojama,jog jis "pasiekes to, kad ji prieme namuose kaip su-žieduotinI" (dostig togo, cto jego priniali v domie, kakženicha),0 vertime kažkodel randame: "isibrovesI josnamus kaip sužieduotinis" (d. VI, p. 96).

Vertime pasitaiko ir praleidimu, iš kuriu benestambiausias bus pirmosios dalies 159-ame pusla-py: cia praleistas ištisas keliolikos žodžiu sakinys("Gania baisiai sumišo... "), ir del to, kai veliau, pokunigaikšcio Miškino tirados, vertime skaitome "su-šuko jis...", negalime suprasti, apie ka cia kalbama.

Apskritai imant, nežiurint I negausius trukumus,vertimas atliktas rupestingai. Vertejas, net ir sun-kiausias vietas versdamas, parode nemenka rusukalbos mokejima, abejotinu vietu gera supratima irstengesi, kiek tai buvo galima, perteikti lietuviu kal-ba nervinga Dostojevskio prozos ritma. Musu kny-gu rinka užpludusiame blogiausios rušies vertimutvane Povilaicio darbas yra "šviesos spindulys tam-sybes karalysteje".

[1939]

120 121