6

7

Pirmas skyrius,kuriame atplaukia didelis laivas. Ne visi

šunys moka atnešti pagalį, Martinui reikia idėjos, o Lukas su Luiza slenka apgraibomis tamsoje.

– Na, pirmyn! – sušukusi Luiza plačiai užsimojo ir metė. – Atnešk pagalį!

Ponas Mozbachas dėbtelėjo į ją nieko nesuprasda-mas. Pasuko galvą ir akimirką vėpsojo pagaliui pa-vymui, tada vėl atsigręžė į mergaitę.

– Au, – sulojo jis.Luiza atsiduso.– Tu turi man atnešti pagalį, – kantriai pakartojo. –

Tai jau aiškinau tris kartus. Kiti šunys juk atneša.Ponas Mozbachas nusižiovavo ir išsitiesė ant grin-

dų. Luiza dar garsiau atsiduso.Tą akimirką iš už kampo it kulka atzvimbė Lukas

ir šniokštuodamas sustojo stačiai ties priešakinėmis pono Mozbacho kojomis.

– Uff, – atsipūtė gaudydamas kvapą. – Luiza! Vos ne-užlipau ant tavo šuns! – ir šiek tiek priekaištingai pri-dūrė: – Neturėtum jam leisti šitaip gulėti vidury kelio!

8

– Mes mokomės atnešti pagalį, – pasiteisino mer-gaitė. – Tik mums nesiseka.

– Galbūt nesiseka todėl, – pradėjo susimąstęs Lu-kas ir prisidėjo virš akių ranką, kad geriau iš apa-čios matytų draugę, – jog tu įsikorusi į vyšnią. Vargu ar žmonės mokydami savo šunis atnešti pagalį sėdi vyšniose.

– O kodėl ne? – nesuprato Luiza.– Šunys sutrinka, kai kas nors yra virš jų, – paaiški-

no berniukas. – Bet ne tai svarbu, daug svarbiau štai kas: į uostą atplaukia didelis laivas!

– Į uostą nuolat atplaukia didelių laivų, – priminė Luiza. – Tam uosto ir reikia, Lukai Tesinai.

– Na taip, bet šis išties didžiulis! – sušuko Lukas ir išskėtė į šalis rankas. – Jis turi mažiausiai du stiebus ir dar nesu jo čia matęs, tikriausiai atplaukė iš labai toli! Iš Afrikos ar panašiai.

– Abejoju. Ko afrikiečiams čia dangintis? Pas juos oras tikrai geresnis nei pas mus.

Vis dėlto mergaitė išlipo iš medžio pasiruošusi draugą lydėti į uostą.

– Mudu einame pažiūrėti didelio laivo, – Luiza pa-sakė tėčiui, šalia vyšnios žuvų pyragėlių krautuvėje kepančiam žuvų pyragėlius.

– O aš turiu sugalvoti ką nors geresnio, – sumur-mėjo Martinas. – Tik pažiūrėkit! Per visą rytą par-daviau vos tris pyragėlius. Šiuo metu Amerlyje per daug žmonių prekiauja žuvų pyragėliais. Man reikia

9

idėjos, nepaprastos idėjos. Visi turi ką nors ypatin-ga, išskyrus mus. Ponia Kruzė turi lašišų pakaitalą, žuvų parduotuvėje prekiauja maltiniais, o krautuvė namelyje su ratais gali pasigirti didžiausia pasaulyje kepta žuvimi, – užsisvajojęs jis pasikasė galvą ir pa-klausė: – Kur judu norite eiti?

Tačiau Luko su Luiza jau nesimatė.

Kitoje gatvės pusėje juodu paskambino prie Men-dės durų, tačiau jos nebuvo namie.

Tik Erikas, jos riebus, baltas triušis, tupėjo sode, tiksliau, gėlių lysvėje kyšojo jo nulėpusios ausys.

Kiek vėliau Luiza sviedė akmenuką į Aiko lan-gą. Bet rieduliukas kaip visada nuskrido per žemai ir tarkštelėjo į burių parduotuvės vitriną. Pasibai-gus savininko keiksmų tiradai lange pasirodė Aiko mama. Draugo taip pat nebuvo namie.

– Mudu ras prie didžiojo laivo! – sušuko jai Luiza.– Ar išplaukiat? – susidomėjo Aiko mama.– Ne, žinoma, ne! – atsakė mergaitė. – Mes tik pa-

žiūrėsime. Jis tikriausiai atplaukė iš Afrikos!– Ak, – aiktelėjo Aiko mama, – iš tiesų? Visuomet

maniau, kad jeigu jau esi laivas, negali atplaukti iš Afrikos į Amerlį, jei tavęs tam tikrą kelio galą neper-gabena kas nors kitas. Tačiau aš niekad gerai neišma-niau geografijos.

Ji pažadėjo pasakyti Aikui ir Lukas su Luiza vieni nuėjo paspoksoti į laivą.

10

– Juk sakei, kad laivas ne iš Afrikos... – priminė berniukas, kai juodu ėjo per uostą.

– Nepamaišys, jei taip pasakysim, – atsakė Lui-za. – Juk skamba daug įdomiau: einam žiūrėti laivo iš Afrikos, ar ne?

Laivas tikrai atrodė nepaprastai didelis.Jis dunksojo prisišvartavęs netoli kavinės terasos

ir buvo su tamsiai raudonomis burėmis. Tokio rau-donumo kaip rūkytas kumpis, o jo korpusas buvo nudažytas geltona spalva.

– Beveik auksinis, – grožėjosi Luiza. – Pažiūrėk! Pirmagalyje kažkas pasodino darželį, galybė puodų!

Iš tiesų mergaitei šis didžiulis laivas reiškė nuotykį.Maža to, buvo vasaros vidurys – pats laikas patir-

ti ką nors įdomaus. Jau gana seniai niekas nebuvo įkritęs į vandenį, užlipęs ant bažnyčios stogo ar pra-puolęs.

Vaikai stebėjo, kaip žmonės laive nuleidžia kum-pio raudonumo bures ir susuka lynus. Viena moteris iš uosto vandentiekio čiaupo prisileido didelį žalią laistytuvą vandens ir laistė darželį.

Galiausiai visi laive baigė darbus ir išlipo ant kranto.– Jei esate alkanos, visą laiką eikite tiesiai iki tilto, –

paaiškino Luiza dviem moterims, apsirengusioms storais megztiniais ir raudonomis striukėmis. – Ten mano tėtė pardavinėja žuvų pyragėlius.

Dėl visa ko ji dar parodė, kur eiti.

11

Moterys taip pat link ten parodė, nusišypsojo ir linktelėjo – tik tada mergaitė suprato, kad jos kalba kita kalba.

– Vis dėlto iš Afrikos, – sušnabždėjo berniukas.– Greičiau iš Švedijos, – paprieštaravo Luiza. Tada

vogčiomis apsidairė ir sušnypštė: – Dabar!– Kas dabar? – nesuprato Lukas.– Dabar, – ryžtingai tarė mergaitė, – mudu apžiū-

rėsime laivą.– Nori pasakyti, kad taip paprasčiausiai į jį įlipsime?– Žinoma.– O jei mudu kas nutvers? – sunerimęs Lukas min-

džikavo vietoje.

12

– Tu neprivalai eiti kartu, – tarė Luiza ir užkėlė vieną koją ant turėklų. – Bet kai Aikas su Mende vė-liau manęs klaus, kaip laivas atrodo iš vidaus, turėsiu jiems ką papasakoti.

Lukas įtraukė galvą ir paskui Luizą nusekė į laivą. Jį kamavo bloga nuojauta. Tikriausiai labai negerai tiesiog taip sau įsibrauti į laivą. Kartą jie įsigavo į se-nojo Bambeklio iš kaimo laivą, tačiau jis buvo daug mažesnis, todėl tai nebuvo nė perpus tiek negerai kaip dabar.

Antra vertus, pernelyg gundė mintis, kad galės Aikui su Mende papasakoti, jog vaikščiojo laive, at-plaukusiame iš svečios šalies. Ypač Aikui, už jį daug didesniam ir stipresniam, maža to, su Luiza nuolat darydavusiam ką nors pavojinga. Pavasarį abu buvo užsikabaroję ant bažnyčios stogo gelbėti žmogaus, tad kodėl Lukas negalėtų įlipti į paprasčiausią laivą?!

– Psst! – sušnypštė Luiza. – Priekyje liukas, vedan-tis į laivo vidų!

Berniukas nutykino paskui ją žemyn stačiomis medinėmis pakopomis. Tai buvo greičiau vištoms laipioti tinkančios kopėčios, o ne laiptai. Apačioje tvyrojo aklina tamsa.

– Na, – kimiai tarė mergaitė, – mudu jau laive. Ūū-ūūū!

– Ar čia nėra šviesos? – paklausė Lukas.– Tu visai paikas, – šnibžtelėjo Luiza. – Jei uždegsi-

me šviesą, jie pastebės, kad čia esame!

13

– Bet laive juk nėra nė gyvos dvasios!– Niekada negali žinoti, – patikino mergaitė ir ap-

graibomis ėjo toliau.Čia buvo siauras koridorius. Sienose Luiza ap-

čiuopė durų rankenas. Ji atidarė vienas duris, ku-rios buvo tik privertos, ir įžengė į patalpą. Joje buvo lygiai taip pat tamsu kaip ir koridoriuje. Mergai-tė girdėjo, kad jai už nugaros susijaudinęs alsuoja draugas.

– Lukai, – tyliai pradėjo ji, – gal galėtum kvėpuoti tyliau? Tavo šnopavimas mane erzina! Čia kažkokios lentynos...

Klinkt – pasigirdo Lukui už nugaros.Luiza staigiai atsisuko:– Kas ten buvo?– Tik durys, – atsakė berniukas. – Jos, matyt, užsi-

trenkė.– Pažiūrėk, ar eina jas atidaryti, – sušnabždėjo Lui-

za. – Tik šiaip, dėl visa ko.Kurį laiką ji klausėsi, kaip Lukas tamsoje pūkščia.– Ne, – galiausiai sušnabždėjo jis.– Kas ne?– Jos neatsidaro.Valandėlę Luiza tylėjo.– Dabar visai ne kas, – pasakė ji. – Nejaugi negali lai-

ve pabūti bent penkių minučių ko nors neužtrenkęs?– Aš mūsų visai neužtrenkiau! – nesutiko Lukas. –

Durys mus užtrenkė!

14

– Šiaip ar taip, turi-me rasti kitą išėjimą, – nesutriko Luiza. – Na, nesvarbu, mudu juk vis tiek ketinome pa-tyrinėti laivą.

Tarp lentynų, kurio­se, be jokios abejo nės, buvo galybė skar di­nių, mergaitė vėl su­

rado duris ir taip apgraibomis perėjo keletą mažu-čių kambarėlių.

– Kurioje pusėje koridorius? – galiausiai sušnabž-dėjo ji ir sustojo. – Nebežinau, kur, kaip jūrininkai sako, „bakbortas“ ir „štirbortas“!

– Na, tai paprasta, – neabejodamas atsakė Lu-kas, – vienas jų stovi dešinėje, o kitas kairėje pake-liamojo tilto pusėje, kad mušant valandas galėtų jį pakelti.

Luiza atsiduso.– Aš kalbu ne apie tilto sargus, o apie kairįjį ir deši-

nįjį laivo bortus. Praradau o-ti-re-na-ci-ją... o-ri-ne-ta-ci-ją... o-nen-ti-ra-ci-ją, na, tokioje tamsoje visai nebe-sigaudau, kur esame.

– Tu juk sakei, kad negalima įjungti šviesos.– Ir dar nenutuokiu, kur čia yra jungiklis, – pri-

sipažino Luiza. – Ar atsitiktinai neturi kišeninio ži-bintuvėlio?

15

– Atsitiktinai neturiu, – atsakė Lukas. – Deja.Tada į kairę nuo Luizos tamsoje kažkas sujudėjo.

Ji sustingo, sugriebė Luko ranką ir įsiklausė. Buvo aiškiai girdėti, kaip kažkas kvėpuoja. Kažkas – ne ji ir ne Lukas.

– Čia kažkas yra... – labai labai tyliai sušnabždėjo berniukas. Luiza jautė, kad jis dreba.

– Ei? – pašaukė mergaitė. – Mums čia nelabai gali-ma būti, bet nežinome, kaip išeiti. Ei?

Atsakymo nesulaukė. Buvo šiurpu.– Ar dar atsimeni, kaip Bambeklio valtyje išgirdo-

me kažką kvėpuojant ir tada paaiškėjo, kad ten buvo Erikas? – tyliai paklausė Lukas.

– Dabar nepanašu į nutukusio, balto triušio šno-pavimą, – patikino Luiza. – Be to, Erikas tupi gėlių lysvėje priešais Mendės duris ir saulėje šildosi nu-karusį pilvą.

Kvėpavimas vis dar buvo girdėti.– Aš ieškau jungiklio, – ryžosi Lukas. – Čia juk

kažkur...– Ne, – tarė balsas iš tamsos, – šito tu nedarysi.Luiza ir Lukas iš siaubo sustingo beveik kaip ledai

ant pagaliuko.– K­k­kas čia? – paklausė Luiza.– Aš, – atsiliepė balsas greta.– O kas tu esi?– Tai nesvarbu. Bet įspėju jus – jokios šviesos!

16

– Gerai, gerai, – sutiko Lukas. – Matyt, nemėgsti šviesos. Ar visi šio laivo įgulos nariai vengia šviesos? Gal taip įprasta Afrikoje?

– Afrikoje? – paklausė sutrikęs bekūnis balsas. – Aš nepriklausau įgulai.

– Mat kaip... – nesuprato Luiza. – Tai kodėl esi laive?

– Manau, – pasigirdo nieko gera nežadantis šnypš-timas, – jau laikas jums iš čia dingti. Ir jei kam nors papasakosit, kad mane čia sutikot, jums atsitiks kai kas siaubinga. Kai kas tikrai baisaus. Supratot?

– Taip, – atsakė išsigandęs Lukas.Mergaitė nurijo seiles.– Deja, mudu negalime dingti, – pasakė ji. – Durys

į koridorių užsitrenkė.– Kitoje patalpoje yra iliuminatorius, – sušnabždėjo

balsas. – Galėsite išlįsti pro jį. Nagi, nešdinkitės iš čia!Luiza, bijodama pasipainioti balso savininkui kely-

je, pagrabaliojo aplink save ir rado dar vienas siauras dureles. Jas atidarius ant žemės priešais ją suspindo siauras šviesos ruoželis.

– Nedrįskit atsisukti, – jiems už nugarų tamsoje sušnypštė balsas.

Luiza ir neketino to daryti. Ji jau buvo prie apva-laus langelio, pro kurio purviną stiklą į vidų skverbėsi šviesa. Per kelias sekundes langą atsklendė ir atidarė.

Ilgai negalvodama mergaitė prisitraukė, spėriai iš-lindo lauk ir šoko.

17

Luiza ketino klektelėti ant denio. Tačiau nutiko ki-taip: ji pūkštelėjo į vandenį.

Iliuminatorius buvo jūros pusėje.Mergaitė dar spėjo paplaukti į šalį, antraip Lukas

būtų plumptelėjęs tiesiai jai ant galvos. Jis paniro, tuoj iškilo ir išsigandęs sužiuro į draugę.

– Tu išblyškęs, – teištarė Luiza ir pasuko aplink lai-vą link kranto.

– Aš ką tik kalbėjau su afrikiečių dvasia! – tarė Lu-kas plaukdamas jai iš paskos. – Todėl suprantama, kodėl esu išblyškęs!

– Na jau, dvasia... – pasišaipė Luiza purtydamasi nuo veido plaukus.

18

Tačiau ji irgi nemokėjo paaiškinti, kas iš tiesų nuti-ko iš svečios šalies atplaukusiame laive.

– Ei! – sušuko kažkas nuo kranto. – Lukai! Luiza! Kodėl maudotės uoste? Ir su drabužiais!

Aikas, Mendė ir Lefkė stovėjo ant molo ir moja-vo. Šalia tupėjo kiek aptingęs ponas Mozbachas ir markstėsi priešais saulę.

Luiza užlipo metalinėmis kopėčiomis ir į Aiko ran-kovę nusivalė veidą.

– Dabar taip visi daro, – pasakė ji. – Ar nežinojote, kad šią vasarą madinga maudytis uosto vandenyje su drabužiais?