STUDIJAS REGLAMENTUOJAN ČIŲ APRAŠŲ KITOSE VALSTYB öSE STUDIJA

IR PASIŪLYMAI D öL NACIONALIN öS APRAŠŲ SĄRANGOS BEI AIŠKINAMASIS

SU STUDIJOMIS SUSIJUSIŲ TERMIN Ų ŽODYNAS

GALUTIN ö ATASKAITA (STUDIJA)

Grup÷s vadovas Pranas Žiliukas Projekto vadovas Almantas Šerpatauskas

Vilnius 2010

2

Studijas reglamentuojančių aprašų kitose valstyb÷se studija (toliau – Studija) ir pasiūlymai d÷l

nacionalin÷s aprašų sąrangos bei Aiškinamasis su studijomis susijusių terminų žodynas (toliau –

Žodynas) rengiami Studijų kokyb÷s vertinimo centro (toliau – Centras) užsakymu. Užsakymas

atliekamas pagal Paramos skyrimo projektui Studijų pakopų aprašų ir studijų krypčių aprašų

sandaros sukūrimas, įgyvendinant 2007–2013 metų Žmogiškųjų išteklių pl÷tros veiksmų

programos 2-ojo prioriteto Mokymasis visą gyvenimą įgyvendinimo VP1-2.2-ŠMM-01-V priemonę

Studijas reglamentuojančių aprašų rengimas ir atnaujinimas, atsižvelgiant į naujus kokybinius

reikalavimus, sutartį Nr. V1-2.2-ŠMM-01-V-01-001/18-145-4.

Autorinio kūrinio užsakymo sutartis 2009 m. rugs÷jo 25 d. Nr. 18-151.

Studijos ir pasiūlymų d÷l nacionalin÷s aprašų sąrangos ir Žodyno rengimo grup÷:

prof. dr. Pranas Žiliukas, Kauno technologijos universitetas (grup÷s vadovas),

prof. dr. Raimonda Brunevičiūt÷, Kauno medicinos universitetas,

Jolita Butkien÷, ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas,

prof. habil. dr. Rimantas Jankauskas, Vilniaus universitetas,

doc. dr. Daiva Lepait÷, Vilniaus universitetas,

Rita Liepuonien÷, Vilniaus kolegija,

dr. Mindaugas Misiūnas, Kauno kolegija,

prof. habil. dr. Vytautas Mizaras, Vilniaus universitetas,

prof. habil. dr. Kęstutis Pukelis, Vytauto Didžiojo universitetas,

doc. dr. Berita Simonaitien÷, Kauno technologijos universitetas,

doc. dr. Antanas Smetona, Vilniaus universitetas.

3

TURINYS ĮVADAS ................................................................................................................................... 6 1. STUDIJAS REGLAMENTUOJAN ČIŲ APRAŠŲ PASKIRTIES IR TURINIO

TYRIMO METODOLOGIJOS SUDARYMAS IR TYRIMAS ......... ....................... 9 1.1. Studijų reglamentavimo mechanizmų tyrimo metodika ................................ 9

1.1.1 Bendroji tyrimų schema ................................................................................... 11 1.1.2 Mokslin÷s literatūros šaltinių ir dokumentų analiz÷s parametrai .................... 12 1.1.3 Focus grupių tyrimo metodika ......................................................................... 12 1.1.4 Studijas reglamentuojančių dokumentų kitose valstyb÷se analiz÷s kriterijų

parinkimas ........................................................................................................ 13 1.2. Bendroji Europos Sąjungos politika teikiamo išsilavinimo kokybei įvairiose

studijų pakopose ir studijų kryptyse užtikrinti ............................................... 14 1.2.1 Bolonijos proceso siekiai ir raida ..................................................................... 14 1.2.2 ES politika valstyb÷s reguliuojamų profesijų atžvilgiu .................................... 24

2 STUDIJŲ KRYPTIES APRAŠŲ SANDARA IR PAGRINDINIAI PARAMETRAI 26 2.1. Studijų krypties aprašai: samprata ir paskirtis .............................................. 26 2.2. Studijų pakopa ir studijų pakopos aprašai ..................................................... 29

2.2.1 Kvalifikacijų sąrangos lygmuo ir studijų pakopa ............................................ 29 2.2.2 Studijų pakopų aprašai ..................................................................................... 32

2.3. Studijų rezultatai: samprata, sandara ir paskirtis ......................................... 40 2.4. „Competence“ ir „Competency“: samprata, sandara ir paskirtis ................. 44 2.5. ECTS kreditai: samprata, sandara ir paskirtis ............................................... 49 2.6. Studijų krypties aprašai: teigiamyb÷s ir tr ūkumai ........................................... 51 2.7. Išvados ................................................................................................................. 56

3 STUDIJAS REGLAMENTUOJAN ČIŲ APRAŠŲ SANDARA IR PASKIRTIS ATSKIR Ų ŠALIŲ AUKŠTOJO MOKSLO SISTEMOJE ........................................ 58 3.1. Jungtin÷s Karalyst÷s patirtis ............................................................................ 58

3.1.1 Jungtin÷s Karalyst÷s aukštojo mokslo sistema ............................................... 58 3.1.2 Valstybinis reguliavimas: JK institucijos, jų vaidmenys ir įgaliojimų bei

atsakomyb÷s apimtys ....................................................................................... 58 3.1.3 Studijų pakopų ir laipsnių aprašai..................................................................... 62 3.1.4 Studijų krypties aprašai .................................................................................... 68 3.1.5 Studijų programų aprašų rengimo gair÷s ......................................................... 71 3.1.6 Reguliuojamos profesijos JK ........................................................................... 72 3.1.7 Išvados ............................................................................................................ 73

3.2. Nyderlandų patirtis ........................................................................................... 74 3.2.1 Šalies aukštojo mokslo sistema ....................................................................... 74 3.2.2 Aprašų tipologija ............................................................................................. 78 3.2.3 Išvados ............................................................................................................. 83

3.3. Norvegijos patirtis ............................................................................................. 84 3.3.1 Aukštojo mokslo sistema ................................................................................ 84 3.3.2 Studijas reglamentuojantys dokumentai ......................................................... 87 3.3.3 Studijų kokyb÷s užtikrinimas .......................................................................... 89 3.3.4 Nacionalin÷ kvalifikacijų sąranga ................................................................... 90 3.3.5 Išvados ............................................................................................................. 92

4

3.4. Airijos patirtis .................................................................................................... 93 3.4.1 Studijų reglamentavimas – bendrosios charakteristikos .................................. 93 3.4.2 Airijos kvalifikacijų sąranga ir aukštojo mokslo teikiamų

kvalifikacijų vieta joje ..................................................................................... 95 3.4.3 Išvados ............................................................................................................. 102

3.5. Suomijos patirtis ................................................................................................ 104 3.5.1 Aukštojo mokslo sistema ................................................................................ 104 3.5.2 Studijas reglamentuojantys dokumentai ......................................................... 105 3.5.3 Aukštojo mokslo kokyb÷s užtikrinimas .......................................................... 111 3.5.4 Nacionalin÷ kvalifikacijų sąranga ................................................................... 112 3.5.5 Išvados ............................................................................................................ 113

3.6. Prancūzijos patirtis .......................................................................................... 114 3.6.1 Prancūzijos aukštojo mokslo sistema ............................................................ 114 3.6.2 Aukštojo mokslo teisin÷ baz÷, valdymo institucijos ir jų vaidmenys ........... 116 3.6.3 Reglamentavimo lygis ................................................................................... 118 3.6.4 Studijų sistemos santykis su Nacionaline kvalifikacijų sistema ................... 123 3.6.5 Vertinimas ...................................................................................................... 124 3.6.6 Išvados ............................................................................................................ 124

3.7. Vokietijos patirtis ............................................................................................. 125 3.7.1 Studijas reglamentuojančių dokumentų sandara ir reglamentavimo lygis ...... 125 3.7.2 Reikalavimai studijų pakopoms Vokietijos aukštojo mokslo

kvalifikacijų sąrangoje .................................................................................... 126 3.7.3 Reikalavimai studijų programoms studijų krypčių aprašuose ........................ 130 3.7.4 Reikalavimai studijų programoms akreditavimą reglamentuojančiuose

dokumentuose ................................................................................................. 131 3.7.5 Išvados ............................................................................................................ 133

3.8. Estijos patirtis ................................................................................................... 133 3.8.1 Aukštojo mokslo sistema ................................................................................ 133 3.8.2 Studijas reglamentuojantys teis÷s aktai ........................................................... 135 3.8.3 Reikalavimai studijų programoms ......................................................................... 135 3.8.4 Aukštojo mokslo kokyb÷s užtikrinimas .......................................................... 141 3.8.5 Nacionalin÷ kvalifikacijų sistema ................................................................... 143 3.8.6 Išvados ............................................................................................................ 144

3.9. Australijos patirtis ........................................................................................... 144 3.9.1 Australijos aukštojo mokslo sistema ir jos veiklą reglamentuojantys

dokumentai ..................................................................................................... 144 3.9.2 Studijas Australijoje reglamentuojantys aprašai ............................................ 145 3.9.3 Reikalavimai studijų programoms akreditavimą reglamentuojančiuose

dokumentuose .................................................................................................. 148 3.9.4 Išvados ............................................................................................................ 149

3.10. Naujosios Zelandijos patirtis ........................................................................... 150 3.10.1 Studijų reglamentavimas: bendrosios charakteristikos .................................. 150 3.10.2 Universitetinių studijų programų rengimas ir vertinimas .............................. 155 3.10.3 Neuniversitetinių studijų programų rengimas, tvirtinimas ir akreditavimas ... 158 3.10.4 Išvados ............................................................................................................ 159

3.11. JAV patirtis ...................................................................................................... 161

5

3.11.1 JAV aukštojo mokslo sistemos struktūra ....................................................... 161 3.11.2 Aukštojo mokslo sistemos reguliavimas JAV ............................................... 162 3.11.3 Kvalifikacijos ................................................................................................. 164 3.11.4 Studijų kokyb÷s užtikrinimas ......................................................................... 166 3.11.5 Išvados ............................................................................................................ 170

3.12. Studijas reglamentuojančių aprašų sampratos, paskirties ir sandaros įvairiose šalyse apibendrinimas ....................................................................... 171

4 STUDIJAS LIETUVOS AUKŠTOSIOSE MOKYKLOSE REGLAMENTUOJAN ČIŲ APRAŠŲ ANALIZ ö ....................................................... 174 4.1. Aprašų paskirtis šalies aukštąj į mokslą reglamentuojančiuose teis÷s aktuose 174 4.2. Bendrieji reikalavimai studij ų programoms .................................................. 178 4.3. Studijų kryp čių reglamentai ............................................................................ 184

4.3.1 Lietuvos studijų krypčių reglamentų kūrimo ypatumai .................................. 184 4.3.2 Studijų krypčių reglamentų teigiamyb÷s ir trūkumai ..................................... 186

4.4. Studijų kryp čių reglamentų kūrimo ir taikymo praktikos analiz ÷ ............. 187 4.4.1 Studijų krypties reglamento samprata ir paskirtis .......................................... 188 4.4.2 Valstybinis reguliavimas: AM studijas reguliuojančių institucijų vaidmuo,

reglamentavimo lygis ..................................................................................... 189 4.4.3 Studijų krypčių reglamentų rengimo procesas ............................................... 190

4.5. Profesinio rengimo standartai ......................................................................... 192 4.6. Lietuvos nacionalin÷ kvalifikacij ų sąranga ir jos derm÷ su

aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangomis ..................................................... 194 4.6.1 Bendra informacija apie Lietuvos nacionalinę kvalifikacijų sąrangą ............. 194 4.6.2 Lietuvos nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos derm÷ su aukštojo mokslo

kvalifikacijų sąrangomis ................................................................................ 196 4.7. Išvados .............................................................................................................. 202

5 PASIŪLYMAI LIETUVOS STUDIJAS REGLAMENTUOJAN ČIŲ APRAŠŲ SISTEMAI RENGTI ...................................................................................................... 204 5.1. Siūloma nacionalin÷ studijas reglamentuojančių aprašų sistema ................ 204 5.2. Studijų pakopų aprašai .................................................................................... 205

5.2.1 Bendrieji studijų pakopų aprašus įtakojantys veiksniai .................................. 205 5.2.2 Pagrindiniai studijų pakopų aprašų parametrai .............................................. 205 5.2.3 Studijų pakopų aprašų rengimo organizaciniai aspektai ................................ 208

5.3. Studijų kryp čių aprašai .................................................................................... 210 5.3.1 Studijų krypčių aprašų paskirtis ir sandara .................................................... 210 5.3.2 Valstyb÷s reguliuojamų profesijų studijų krypčių aprašų ypatumai .............. 214

5.4. Studijų programų bendrųjų reikalavimų aprašas ....................................... 214 5.5. Studijų programos aprašo rengimo gair÷s .................................................... 217 5.6. Rekomendacijos studijas reglamentuojančių aprašų reng÷jams ................. 220

IŠVADOS ............................................................................................................................... 223 LITERAT ŪRA ...................................................................................................................... 229 PRIEDAS ................................................................................................................................ 239

6

ĮVADAS

Lietuvoje 1992 m. įvedus trijų pakopų aukštojo mokslo studijų sistemą anksčiau buvusios

pirmosios pakopos studijos, kurias baigus buvo suteikiama diplomuoto specialisto kvalifikacija,

buvo suskaidytos į dvi pakopas – pagrindines (bakalauro) ir magistrantūros studijas. Šis dviejų

pakopų išskyrimas pradžioje buvo mechaniškas, pakopų paskirtis nebuvo aprašyta, tod÷l ilgą laiką

bakalauro kvalifikacinis laipsnis buvo suprantamas tarsi sąlyginis laipsnis, dar nežymintis

pakankamo pasirengimo savarankiškai profesinei ar akademinei karjerai. Kai kuriais atvejais dar ir

šiandien magistrantūros studijos t÷ra tarsi natūralus bakalauro studijų tęsinys. Tą įspūdį sustiprina ir

teis÷s aktų nuostatos, d÷stytojo pareigas leidžiančios eiti tik magistro kvalifikacinį laipsnį turinčiam

asmeniui. Tod÷l didel÷ dalis pirmosios pakopos studijas baigusių asmenų toliau tęsia studijas

magistrantūroje. Dalis studijų programų taip ir neskilo į dvi pakopas, joms įgyvendinti įteisintos

vadinamosios vientisosios studijos, baigiamos magistro laipsniu. Be to, kartu su bet kurios pakopos

ar vientisosiomis studijomis gali būti įgyjama ir profesin÷ kvalifikacija. Kai kuriais atvejais,

paprastai susijusiais su valstyb÷s reguliuojamų profesijų specialistų rengimu, kvalifikacinio laipsnio

įgijimas privalomai susiejamas su profesin÷s kvalifikacijos įgijimu, pavyzdžiui, medicinos studijų

programose kartu su medicinos magistro laipsniu teikiama ir gydytojo kvalifikacija.

Per tam tikrą laiką darbo rinkoje susiklost÷ tokia situacija, jog darbdaviai, neatsižvelgdami į

darbo pobūdį, nepagrįstai ÷m÷ reikalauti, kad pretendentai tur÷tų magistro kvalifikacinį laipsnį. Tai

rodo, kad darbo rinkai ir apskritai plačiajai visuomenei n÷ra aišku, kuo skiriasi skirtingų pakopų

studijos, kam jos skirtos, ko galima tik÷tis iš vienos ar kitos pakopos studijas baigusių asmenų. Kuo

iš esm÷s skiriasi tiek pirmosios, tiek antrosios pakopos studijos, oficialiai nebuvo ir n÷ra apibr÷žta

jokiais dokumentais.

Dar daugiau neaiškumų atsirado susiformavus kolegijų tinklui ir atsiradus kolegin÷ms studijų

programoms. Kadangi nebuvo priimta dokumentų, apibūdinančių esminius koleginių ir

universitetinių studijų programų paskirties, sandaros ir reikalavimų skirtumus, ne tik darbdaviams,

bet ir stojantiesiems labai keblu įvertinti kolegin÷se studijose teikiamo profesinio bakalauro ir

universitetin÷se studijose teikiamo bakalauro laipsnių skirtumus ir tolesn÷s karjeros galimybes.

Neaiškumų kyla ne tik darbo rinkoje. Studijų kokyb÷s vertinimo centras, vertindamas

vykdomų studijų programas, kai kurioms šalies aukštosioms mokykloms ne kartą yra teikęs

argumentuotų kritinių pastabų d÷l jų paj÷gumo ir vykdomų studijų programų turinio atitikties

keliamiems atitinkamos studijų pakopos reikalavimams. Pasitaiko atvejų, kai vykdomos

magistrantūros studijos kokybiškai n÷ra aukštesnio lygmens nei pirmosios pakopos studijos,

magistrantūros studijose kartojamos pirmosios pakopos studijos arba programose yra pirmosios

pakopos studijoms priskirtinų dalykų. Deja, vertintojai netur÷jo pakopų skirtumus

7

reglamentuojančių dokumentų, kuriais remdamiesi gal÷tų priimti griežtesnius sprendimus, tod÷l

šalyje ir toliau apstu silpnų studijų programų ir vykdytojų.

Su panašiomis problemomis susidūr÷ ir kitos Europos aukštojo mokslo erdv÷s (European

Higher Education Area – EHEA) valstyb÷s, visų pirma tos, kurios netur÷jo tripakop÷s studijų

sistemos. Tod÷l natūralu, kad tur÷jo būti sukurti dokumentai ar bent rekomendacijos, kurios pad÷tų

mažinti studijų reikalavimų skirtumus EHEA valstyb÷se, palengvintų diplomų pripažinimo,

studentų mainų ir studijų programų akreditavimo procesus. Svarbiausias vaidmuo čia atiteko

vadinamiesiems Dublino aprašams (2004) ir Europos kvalifikacijų sąrangai (2008). Šie dokumentai

išjudino daugelio EHEA šalių aukštojo mokslo sistemas, ne viena iš jų po 2004 m. atnaujino

studijas reglamentuojančius aprašus ir net aukštojo mokslo įstatymus ar kitus teis÷s aktus. Lietuvos

aukštojo mokslo sistema daugiausia remiasi dar 2000 metais suformuotais principais, o naujų teis÷s

aktų ir rekomendacijų, įgyvendinančių 2009 m. priimto Mokslo ir studijų įstatymo nuostatas,

priimta dar labai nedaug. Siekiant neatsilikti, būtina kuo greičiau apibr÷žti pirmosios pakopos

universitetinių ir koleginių studijų, taip pat pirmosios ir antrosios pakopų skirtumus, nustatant, ką

turi žinoti ir geb÷ti profesinio bakalauro, bakalauro, magistrantūros studijas baigę asmenys. Tai gali

apibr÷žti tiek teis÷s aktai, tiek rekomendacinio pobūdžio dokumentai. Taip pat svarbu nustatyti

atsakomybių pasiskirstymo principus, įvardijant, kokių reikalavimų kiekvienas aukštojo mokslo

sistemos dalyvis privalo laikytis, kokios jo teis÷s ir atsakomyb÷. Svarbu susitarti, kas, kokius ir kaip

dokumentus kuria ir nuosekliai tobulina.

Siūlant Lietuvai pažangesnį studijų reglamentavimo modelį, būtina atsižvelgti į tarptautinius

reikalavimus, susiformavusius Bolonijos proceso šalyse, atsižvelgti į kitų pasaulio valstybių gerąją

patirtį. Aktualu išsiaiškinti, kaip kitose valstyb÷se yra reglamentuojamos konkrečių krypčių studijos

atsižvelgiant į jų rūšį bei pakopą, kokio lygmens dokumentais nustatomi reikalavimai studijų

programoms, kokiais principais sudaromi studijų kryptis reglamentuojantys dokumentai bei kokia

jų sandara. Aktualus ir reglamentavimo privalomumo lygmuo, nes nelankstūs reikalavimai gali

varžyti aukštųjų mokyklų autonomiją, trukdyti atsirasti naujoms studijų kryptims, tarpkryptin÷ms

studijoms, naujiems studijų metodams ir formoms. Pasirenkant šalis, kurių patirtis gal÷tų būti

naudinga Lietuvai, svarbu atsižvelgti į didžiausių pasaulio regionų (ES, Šiaur÷s Amerikos regiono,

Azijos regiono) novatorišką patirtį, šalies dydį, informacijos prieinamumą, išlaikant pusiausvyrą

tarp mažų ir didelių šalių.

Studijoje atliekama analiz÷ turi ir vertinamąjį aspektą, susijusį su Lietuvos jau sukaupta

patirtimi. Būtų klaidinga manyti, kad šalyje studijas reglamentuojančių dokumentų ir konkrečiai

aprašų iki šiol n÷ra. 2000 m. priimti Nuosekliųjų studijų programų nuostatai ir v÷liau 2005 m. juos

pakeitę Bendrieji studijų programų reikalavimai bei 2001 m. prad÷ti kurti studijų krypčių

reglamentai suvaidino nemažą vaidmenį šalies aukštojo mokslo sistemoje, jais r÷m÷si Studijų

8

kokyb÷s vertinimo centro atliekamos studijų programų vertinimo procedūros. Aktualu įvertinti, kiek

tinkami šie dokumentai yra šiandien, kaip jie tur÷tų būti tobulinami ar keičiami kitais teis÷s aktais

ar gair÷mis.

Tačiau yra veiksnių, stabdančių studijų reikalavimų ir privalomų ar rekomendacinio pobūdžio

aprašų kūrimą. Bene svarbiausias jų yra susijęs su dar nesukurta šalies kvalifikacijų sąranga.

Silpnos ir šalies profesin÷s asociacijos, jos neturi nei reikiamos patirties, nei įgaliojimų nustatyti

profesijoms keliamus reikalavimus, tod÷l aukštosios mokyklos, kurdamos studijų programas, neturi

pakankamų svertų racionaliam studijų programų turiniui sudaryti ir jam tobulinti. Tai gerokai

apsunkina vertinti ir užtikrinti aukštojo mokslo kokybę, skatina aukštojo mokslo sistemos

uždarumą.

Kiekvienas bet kurios sistemos kokybinis pokytis yra susijęs su naujų terminų atsiradimu ir jų

vartojimo tradicijos kūrimu. Atsižvelgiant į tai, kad studijų procesui apibūdinti ir jam reglamentuoti

neišvengiamai bus vartojama daug sąvokų, o kai kurios jų apskritai turi ateiti pirmą kartą išverstos

iš kitų kalbų, greta studijos planuojama parengti aiškinamąjį terminų žodyną. Jame bus paaiškinta,

kaip studijų sričiai aktualūs terminai yra suprantami ir kokiame kontekste juos vartoja aukštojo

mokslo specialistai užsienyje, ir pasiūlyta, kokius terminus ir kaip vartoti mūsų šalyje.

9

1. STUDIJAS REGLAMENTUOJANČIŲ APRAŠŲ PASKIRTIES IR TURINIO TYRIMO METODOLOGIJOS SUDARYMAS IR TYRIMAS

1.1. Studijų reglamentavimo mechanizmų tyrimo metodika

Studijos tikslas – nustatyti, kaip kitose valstyb÷se yra reglamentuojamos aukštojo mokslo

studijos atsižvelgiant į jų rūšį bei pakopą, kokio lygmens dokumentais nustatomi reikalavimai

studijų programoms, kokiais principais sudaromi studijas reglamentuojantys dokumentai ir kokia jų

sandara, įvertinti, kaip aukštojo mokslo studijos reglamentuojamos Lietuvos Respublikoje, ir

pateikti siūlymų, kaip jos tur÷tų būti reglamentuojamos.

Numatomi rezultatai:

– studijas reglamentuojančių aprašų kitose valstyb÷se analiz÷ ir pasiūlymai d÷l nacionalin÷s

aprašų sąrangos;

– aiškinamasis su studijomis susijusių terminų žodynas1.

Studijos uždaviniai:

1. nustatyti pagrindinius studijų reglamentavimo principus ir jų privalomumo pobūdį,

reglamentuojančių dokumentų metodologinius parametrus ir sudaryti studijų reglamentavimo kitose

valstyb÷se analiz÷s schemą;

2. nustatyti studijas reglamentuojančių aprašų paskirtį, sandarą ir naudojimo ypatybes

atskirų šalių aukštojo mokslo sistemoje bei reglamentuojančių dokumentų santykį su tose

valstyb÷se esama studijų vertinimo ir akreditavimo sistema;

3. atlikti studijų programų reikalavimus ir krypčių aprašus reglamentuojančių nacionalinių

dokumentų ir sukauptos patirties analizę;

4. pateikti pasiūlymų d÷l Lietuvos studijas reglamentuojančių aprašų sistemos rengimo.

Aiškinamojo su studijomis susijusių terminų žodyno rengimo uždaviniai:

1. parinkti svarbius su studijomis ir mokslu susijusius terminus;

2. išanalizuoti esamą ir pasiūlyti tinkamą parinktų terminų vartoseną;

3. apibūdinti (apibr÷žti) kiekvieną parinktą terminą ir paaiškinti jo vartojimą (kaip, kur ir

kada terminas vartojamas, jo vartojimo pavyzdžiai) lietuvių kalba, pateikti terminų atitikmenis anglų

kalba, parengti terminų ab÷c÷linę rodykl÷ lietuvių ir anglų kalbomis.

1 Kadangi daug diskusijų kelia su studijomis susijusi terminija, tod÷l, siekiant suvienodinti su studijomis susijusių terminų

vartoseną Lietuvoje, bus parengtas aiškinamasis terminų žodynas, kuriame bus išanalizuoti svarbūs su studijomis ir mokslu susiję terminai, jų vartojimo išaiškinimas įvairiame kontekste. Dažnai skirtingos aukštojo mokslo institucijos vartojamus terminus supranta ir interpretuoja savaip. Nemažai su mokslu ir studijomis susijusių terminų yra tiesiog verčiami iš įvairių užsienio (dažniausiai – anglų) kalbų. Tačiau verčiami terminai neretai būna interpretuojami savaip, atsižvelgiant į kontekstą, kuriame jie vartojami, ar į šaltinių autorių supratimą. Tod÷l bus išanalizuota, kaip studijų sričiai aktualūs terminai yra suprantami ir kokiame kontekste juos vartoja aukštojo mokslo specialistai užsienyje, ir pasiūlyta, kokius terminus ir kaip vartoti mūsų šalyje.

10

Atsakant į išsikeltus uždavinius remiamasi šiomis pagrindin÷mis konceptualiosiomis

nuostatomis:

• mokymosi visą gyvenimą koncepcija, kuri pabr÷žia individo judumą švietimo sistemoje,

jo kvalifikacijos atitiktį darbo rinkos, kuri mokymąsi vertina kaip esminį nacionalin÷s gerov÷s

veiksnį, poreikiams;

• studijų kokyb÷s užtikrinimo daugiaaspekte prieiga, kuri lemia konceptualiai skirtingus

sprendimus: a) kokyb÷s rodiklius gali nustatyti valstyb÷; b) kokyb÷s rodiklius gali nustatyti

akademin÷ bendruomen÷; c) kokyb÷s rodiklius, remdamasi vartotojų poreikiais, gali nustatyti rinka

(Barnett, 1994);

• konstruktyvistine teorine tradicija, kuri teigia, kad mokymasis yra paties individo

konstrukcin÷ veikla, kad individas kuria savo kompetenciją, integruodamas atskirus žinių, geb÷jimų

ir vertybių konstruktus į jam reikšmingą visumą (Dewey, 1933; Bruner, 1971; Glasersfeld, 1995;

Bettencourt, 1993; Osborne, 1996; Gough, 1997; Selden, 1998; Ahlberg, Dillon, 1999; Novak,

Gowin, 1999; De Corte, 2001; Ishii, 2003);

• studijų rezultatų, kaip svarbiausio konstrukcinio elemento pripažinimo (Adam, 2007;

Bartosch, 2008), pabr÷žiant jų panaudojimo spektrą: studijų turiniui projektuoti dalyko ir programos

lygmenyje; vertinimo kriterijams, metodams ir priemon÷ms pagrįsti, parinkti ir parengti; vidinei

kokyb÷s užtikrinimo sistemai pl÷toti, aukštojoje mokykloje suteikiamoms kvalifikacijoms aprašyti,

taip pat studijų krypties aprašams. Labiau apibendrinti studijų rezultatai gali būti panaudoti

nacionalinių kvalifikacijų lygmenų, studijų pakopų bei tarptautiniams (EQF) kvalifikacijų

lygmenims apibr÷žti;

• studijų krypties aprašų integralia prieiga, pabr÷žiant, kad studijų pakopa, studijų

rezultatai, kompetentingumas ir studijų trukm÷, išreikšta kreditais, yra pagrindiniai studijų krypties

aprašų metodologiniai parametrai (Adelman, 2009);

• Europos aukštojo mokslo erdv÷s kūrimo nuostatomis, suformuluotomis Bolonijos

deklaracijoje ir išpl÷totomis Bolonijos procese dalyvaujančių šalių švietimo ministrų susitikimuose,

Europos Komisijos ir jos įgaliojimus turinčių institucijų dokumentuose.

Tyrimo metodai: mokslin÷s literatūros analiz÷, dokumentų analiz÷, apklausa žodžiu (focus

grup÷s interviu), turinio (content) analiz÷:

1. Mokslinių literatūros šaltinių ir dokumentų analiz÷ atliekama, siekiant pagrįsti ir

nustatyti studijų reglamentavimo metodologinius parametrus (analiz÷s kriterijus). Analizuojamos

šios šaltinių grup÷s: moksliniai straipsniai; įvairiose šalyse aukštojo mokslo sritį reglamentuojančių

institucijų (vertinimo, akreditavimo, kokyb÷s užtikrinimo) metodin÷s gair÷s; teisiniai dokumentai,

reglamentuojantys aukštojo mokslo programų klasifikavimą, rengimą, vertinimą, akreditavimą.

11

2. Atskirų šalių aukštojo mokslo sistemos studijas reglamentuojančių dokumentų analiz÷s

paskirtis yra atskleisti ir įvertinti esamą studijas reglamentuojančių aprašų įvairovę, nustatyti, kokio

lygmens dokumentais nustatomi reikalavimai studijų programoms, kokiais principais sudaromi

studijų krypčių studijas reglamentuojantys dokumentai bei kokia jų sandara, atskleisti

reglamentavimo privalomumo lygmenį, apibendrinti gerąją praktiką.

3. Lietuvos studijų programų bendrųjų reikalavimų ir studijų krypčių reglamentų sistemos

analize siekiama įvertinti ir apibendrinti Lietuvos sukauptą patirtį, išryškinti diskusinius,

probleminius aspektus.

4. Ekspertų, dalyvavusių rengiant studijų krypčių ir jų grupių reglamentus, apklausa

skiriama specifinių dokumentų – studijų krypčių reglamentų – rengimo gerajai patirčiai,

diskusiniams klausimams ir diegimo praktikoje problemoms atskleisti.

Šių tyrimų pagrindu rengiamas pasiūlymas d÷l nacionalin÷s studijas reglamentuojančių

aprašų sistemos sukūrimo.

1.1.1. Bendroji tyrimų schema

Rengiant Studiją, taikyta mišraus tipo nuoseklaus nagrin÷jimo metodologin÷ strategija

(Creswell, 2003), kuri apima skirtingų tyrimų metodų ir informacijos šaltinių derinimą ir užtikrina

tyrimo kompleksiškumą, taikant įvairių tyrimo metodų ir rezultatų trianguliaciją bei sudaro

prielaidas geriau suprasti ir atskleisti nagrin÷jamą problemą. Tyrimo login÷ schema parodyta 1.1

pav.

1.1 pav. Tyrimo login÷ schema

12

1.1.2. Mokslinių literatūros šaltinių ir dokumentų analiz÷s parametrai

Duomenis apie studijų reglamentavimo kitose valstyb÷se metodologinius parametrus surinkti

atlikta mokslinių literatūros šaltinių ir dokumentų kriterin÷ analiz÷. Atskirai aptariamos Europos

aukštojo mokslo erdv÷s politin÷s nuostatos, lemiančios šios erdv÷s raidą ir pokyčius EHEA

valstybių aukštojo mokslo sistemose. Analizuotos šios šaltinių grup÷s: moksliniai straipsniai;

įvairiose šalyse aukštojo mokslo sritį reglamentuojančių institucijų (vertinimo, akreditavimo,

kokyb÷s užtikrinimo) metodin÷s gair÷s; teisiniai dokumentai, reglamentuojantys aukštojo mokslo

programų klasifikavimą, rengimą, vertinimą, akreditavimą). Analiz÷ atliekama pagal šiuos

kriterijus:

a) sistemos ryšių nustatymo, siekiant rasti studijų krypčių aprašų santykį su krypčių

klasifikatoriais, laipsniais, kvalifikacijų sistema, vertinimo ir akreditavimo sistema;

b) laipsnių atskyrimo, siekiant nustatyti, kaip apibr÷žiami profesinio bakalauro, bakalauro

ir magistro laipsnių aprašų skirtumai;

c) kompetencijų transformavimo į studijų rezultatus, siekiant nustatyti, ar yra kompetencijų

transformavimo į studijų rezultatus sistema;

d) studijų rezultatų taksonomijų, siekiant išryškinti įvairių šalių studijų programų aprašų

patirties įvairovę;

e) studijų programos vidinių ryšių, siekiant nustatyti, ar veikia sisteminiai ryšiai tarp

studijų rezultatų, studijų metodų ir vertinimo metodų.

1.1.3. Focus grupių tyrimo metodika

Duomenų rinkimui taikytas grupinis interviu – focus grup÷s diskusija. Šios grupinio interviu

metodikos tikslas yra surinkti informaciją analizuojamu klausimu, remiantis interviu dalyvių

pateikta informacija ir nuomon÷mis, išreikštomis bendrai nagrin÷jant svarstomą problemą

(klausimynas pateiktas Priede). Tokio tyrimų metodo savitumas yra dalyvių bendravimas

tarpusavyje, leidžiantis išsamiau atsiskleisti įvairiems požiūriams, nuomon÷ms, patirtims. Metodo

pasirinkimą l÷m÷ tai, jog buvo siekiama atskleisti nuomones ne vieno, o kelių tyrimo dalyvių, kurių

ekspertin÷ patirtis studijų reglamentavimo kūrimo procesuose yra panaši. Focus grup÷s diskusijos

praktinis tikslas:

• surinkti krypčių darbo grupių ekspertų reglamentų rengimo patirties duomenis;

• patikrinti mokslin÷s literatūros ir dokumentų analize pagrįstus studijų krypčių aprašų

kriterijus;

• surinkti faktinę medžiagą, kurią, išanalizavus ir išskyrus kategorijas bei subkategorijas,

galima būtų panaudoti aprašų rengimo principams kurti.

13

Focus grupių metodikos specialistų Krueger ir Casey (2000), Litosseliti (2005) teigimu,

optimalus focus grup÷s dydis yra 6–8 žmon÷s, be to, informantai turi būti tiriamojo klausimo

ekspertai, geriausiai išmanantys realią pad÷tį. Nacionalinių ekspertų (darbo grupių, rengusių studijų

krypčių ir jų grupių reglamentus, narių) focus grup÷s organizuotos siekiant gauti informacijos

atsakyti į tyrimo klausimus apie nacionalinę studijų krypčių aprašų rengimo ekspertinę patirtį,

problemas ir galimus kokybinius aprašų paskirties, sandaros, ryšių su esama teisine baze ir kitais

galiojančiais aprašais pokyčius.

Nacionaliniai ekspertai – focus grup÷s nariai pateiks informaciją ir išsakys savo nuomonę

šiomis temomis:

1. Studijų krypties aprašo / reglamento samprata ir paskirtis;

2. Valstybinis reguliavimas: AM studijas reguliuojančių institucijų vaidmuo,

reglamentavimo lygis;

3. Studijų krypčių aprašų rengimo procesas:

a. darbo grup÷s veikla,

b. darbo grup÷s sud÷tis, kompetencija,

c. aprašo rengimo koordinavimas,

d. aprašo aprobavimas / įteisinimas;

4. Problemos / pasiūlymai.

Focus grup÷s diskusijos metu surinkti duomenys sisteminami ir analizuojami taikant dalyvių

išsakytų ir užrašytų teiginių turinio analiz÷s metodą.

1.1.4. Studijas reglamentuojančių dokumentų kitose valstyb÷se analiz÷s kriterij ų parinkimas

Siekiant surinkti duomenis apie studijų reglamentavimą kitose valstyb÷se, atlikta Jungtin÷s

Karalyst÷s, Nyderlandų, Norvegijos, Airijos, Suomijos, Prancūzijos, Vokietijos, Estijos,

Australijos, Naujosios Zelandijos ir JAV studijas reglamentuojančių dokumentų analiz÷.

Dokumentų – įvairiose šalyse aukštojo mokslo sritį reglamentuojančių institucijų (vertinimo,

akreditavimo, kokyb÷s užtikrinimo) metodinių gairių; teisinių dokumentų, reglamentuojančių

aukštojo mokslo programų klasifikavimą, rengimą, vertinimą, akreditavimą, taip pat ir mokslinių

straipsnių – analiz÷ atlikta pagal išskirtus kriterijus. Analizuota studijas reglamentuojančių aprašų:

a) įvairov÷ ir aprašų tipai (ar šalyje yra aprašyti kvalifikaciniai reikalavimai skirtingų

pakopų studijas baigusiems asmenims; ar šalyje yra aprašyti kvalifikaciniai reikalavimai ir studijų

rezultatai, siejami su studijų kryptimis (objektu), ar yra aprašyti reikalavimai studijų programoms);

b) aprašų sandara ir detalumas (kaip detaliai yra aprašomi reikalavimai);

14

c) studijas reglamentuojančių dokumentų santykis su tose valstyb÷se galiojančia studijų

vertinimo ir akreditavimo sistema;

d) reglamentavimo lygis (kas ir kokio lygio teis÷s aktais ar kitais dokumentais nustato

reikalavimus studijų programoms, tvirtina kitus studijas reglamentuojančius aprašus, kurias studijas

(pagal pakopas, tipą ar rūšį) ir kaip tie aprašai reglamentuoja (reikalavimai studijų sričiai, krypčiai,

šakai, konkrečiai programai ar kt.);

e) aprašų sąryšis su nacionaline kvalifikacijų sąranga.

1.2. Bendroji Europos Sąjungos politika teikiamo išsilavinimo kokybei įvairiose studijų pakopose ir studijų kryptyse užtikrinti 1.2.1. Bolonijos proceso siekiai ir raida

Svarbus žingsnis Europos aukštojo mokslo raidoje buvo žengtas 1998 m., kai Prancūzijos,

Vokietijos, Jungtin÷s Karalyst÷s ir Italijos švietimo ministrai pasiraš÷ Sorbonos deklaraciją, kurioje

atsiranda dviejų pakopų studijų sistemos, laipsnių palyginamumo, mobilumo, ECTS, studijų

periodų, tarptautinio pripažinimo principai, v÷liau išpl÷toti Bolonijos strateginiuose dokumentuose.

Reikia pažym÷ti, kad nors Sorbonos deklaracija ragina pripažinti pirmąją studijų pakopą kaip

tinkamą kvalifikacijos lygį ir pabr÷žia, jog „...baigusiems pirmą pakopą privalo būti suteikiama

galimyb÷ toliau studijuoti įvairias programas, taip pat ir tarpkryptines...“ (Sorbonos deklaracija,

1998), visiškai neakcentuojamas bakalauro laipsnį įgijusiųjų pasirengimas darbo rinkai.

1999 m. birželio 19 d. seniausiame Europoje Bolonijos universitete 29 Europos šalių

ministrai, atsakingi už aukštąjį mokslą, pasiraš÷ Bolonijos deklaraciją, kurioje randame daugumą

esminių Sorbonos deklaracijos nuostatų, tačiau būtent Bolonijos deklaracijos pasirašymas joms

suteik÷ tvirtą politinį pagrindą ir numat÷ aiškią veiklos kryptį artimiausiam dešimtmečiui – iki

2010 m. sukurti europinę aukštojo mokslo erdvę (EHEA). Europos šalių vyriausyb÷s, inicijavusios

Bolonijos procesą, pareišk÷, kad kokybiškas aukštasis mokslas – neatsiejama konkurencingos žinių

ekonomikos dalis. Siekiant įgyventi šį tikslą, nutariama sukurti lengvai suprantamų ir

palyginamų laipsnių sistemą, grįstą dviem pakopomis (ikidiplomin÷mis ir podiplomin÷mis

studijomis). Svarbu pažym÷ti, kad dokumente teigiama, jog po pagrindinių studijų suteikiamas

bakalauro laipsnis turįs būti tiesiogiai susietas su Europos darbo rinka kaip tinkamas

kvalifikacinis lygmuo. Bolonijos deklaracijoje numatoma toliau skatinti d÷stytojų ir studentų

judumą, diegti bendrą europinę kreditų perk÷limo sistemą (European Credit Transfer System –

ECTS), skatinti europinį bendradarbiavimą ir sukurti palyginamus kriterijus ir metodologijas

mokslo ir studijų kokybei užtikrinti. Bolonijos deklaracija baigiama svarbiu įsipareigojimu – visų

šių tikslų siekti nenusižengiant aukštosios mokyklos kompetencijos principams ir atsižvelgti į

15

nacionalinių kultūrų ir kalbų įvairovę. Skirtingai nei Europos ekonomin÷je erdv÷je vykstantys

konvergencijos procesai, Bolonijos procesas yra pagrįstas „nepaklusnumo reikalavimams“

principu, bet visų dalyvių savanorišku įsipareigojimu bei koordinavimusi. Pasak Witte (2008),

Bolonijos deklaracija numato ne rezultatų, o procesų palyginamumą, kuris gali daryti įtaką šalių

nacionalin÷ms aukštojo mokslo sistemoms, pvz., prieinamumui, finansavimui. Tačiau reikia

pasakyti, kad nuo pat Bolonijos proceso pradžios matomas konfliktas tarp universitetų noro išlaikyti

išskirtinius, tik nacionalinei aukštojo mokslo sistemai būdingus bruožus ir būti patraukliems kitų

Europos ar pasaulio šalių studentams ir tyr÷jams. Europos Komisija komunikate Universitetų

modernizavimo plano įgyvendinimo rezultatai: švietimas, mokslas ir naujov÷s (2006) pažymi, kad „

... valstyb÷s nar÷s vertina savo universitetus ir daugelis jų bando juos „išsaugoti“ nacionaliniu

mastu, išsamiai reglamentuodamos universitetų organizaciją, juos kontroliuodamos, vykdydamos

mikrovaldymą ir pagaliau juos pernelyg suvienodinamos..., d÷l to yra sunkiau bendradarbiauti

nacionaliniu lygmeniu (ką bekalb÷ti apie bendradarbiavimą Europos ar tarptautiniu lygmeniu), o

primetamos sąlygos trukdo universitetams diversifikuoti veiklą ir daugiausia d÷mesio skirti

kokybei“. Komunikate pažymima, kad dažnai įgytos kvalifikacijos neatitinka rinkos poreikių, o

baigusių aukštąjį mokslą nedarbo lygis daugelyje valstybių yra nepriimtinai aukštas.

Bolonijos procesas glaudžiai susijęs su Lisabonos strategija, kurioje svarbiausias prioritetas

yra tur÷ti konkurencingiausią ir dinamiškiausią pasaulyje žiniomis grindžiamą ekonomiką, geb÷ti

palaikyti tvarų jos augimą, kuriant daugiau ir geresnių darbo vietų, ir didesnę socialinę sanglaudą

(Europos Vadovų Taryba, Lisabona, 2000 m. kovas). Europos vyriausyb÷s suprato, jog, norint

pasiekti šį tikslą, reikia iš esm÷s modernizuoti švietimo sistemas, ir 2002 m. išk÷l÷ užduotį, kad iki

2010 m. Europa taptų pripažinta pasaulio lydere pagal švietimo sistemų kokybę. Švietimo ministrai

sutar÷ d÷l trijų svarbiausių tikslų, kuriuos piliečių ir visos ES labui reikia įgyvendinti iki 2010 m.,

vykdant Švietimo ir mokymo 2010 programą:

• pagerinti ES švietimo sistemų kokybę ir efektyvumą;

• užtikrinti, kad jos būtų prieinamos visiems;

• atverti švietimą platesniam pasauliui.

Kad būtų pasiekti šie tikslai, jie susitar÷ d÷l trylikos konkrečių uždavinių, apimančių įvairius

švietimo tipus ir lygius (formalų bei neformalų mokymąsi), skirtų mokymosi visą gyvenimą

principui įgyvendinti, ir pabr÷ž÷, kad kokyb÷ yra esmin÷ sąlyga, nuo kurios priklauso pasitik÷jimas,

tinkamumas, mobilumas ir suderinamumas Europos aukštojo mokslo erdv÷je.

Prahos susitikime (2001) ministrai paragino Europos universitetus kurti lengvai suprantamų

ir palyginamų laipsnių sistemą, kuri palengvintų akademinį ir profesinį programų, laipsnių ir kitų

dokumentų pripažinimą, kad piliečiai gal÷tų efektyviai naudotis įgytomis kvalifikacijomis,

kompetencijomis ir įgūdžiais europin÷je aukštojo mokslo erdv÷je, pripažino, kad „...daugelyje

16

šalių bakalauro ir magistro ar jiems prilyginami dviejų ciklų sistemos laipsniai gali būti įgyjami ne

tik universitetuose, bet ir kitose aukštojo mokslo institucijose. Studijų programos, kurias baigus

įgyjamas laipsnis, gali ir tur÷tų būti įvairaus profilio ir paskirties , kad atitiktų individualius,

akademinius ir darbo rinkos poreikius“ (Praha, 2001).

Tais pačiais metais susikuria Europos universitetų asociacija (EUA), kuri nustato savo

politinį vaidmenį įgyvendinant Bolonijos proceso nuostatas, nubr÷žia aukštojo mokslo institucijų

prioritetus ir pagrindines pozicijas bei parengia EUA politines deklaracijas, kurios žinomos kaip

Salamankos (2001), Graco (2003), Glazgo (2005), Lisabonos (2007) ir Prahos (2009) deklaracijos.

Salamankos deklaracijoje EUA iš esm÷s pritar÷ Bolonijos deklaracijos nuostatoms ir išd÷st÷

EHEA kūrimo principus, kurių svarbiausi yra :

• kokyb÷, kaip pagrindas didinti pasitik÷jimą, judumą, skaidrumą, palyginamumą ir

sistemos patrauklumą;

• autonomija ir atskaitomyb÷;

• laipsnių palyginamumas pirmosios ir antrosios pakopų;

• kvalifikacijų relevantiškumas.

Europos aukštųjų mokyklų asociacija (EURASHE) nuo 2001 m. kartu su EUA, Europos

studentų sąjunga (ESU) ir Europos Komisija tampa pagrindiniais partneriais įgyvendinant Bolonijos

proceso tikslus. 2002 m. ir 2005 m. politiniuose pareiškimuose EURASHE akcentuoja kolegijų ir

politechnikos institutų vaidmenį aukštojo mokslo sistemoje ir pabr÷žia, jog profesinio bakalauro,

magistro laipsniai turi būti lygiaverčiai pripažįstami. EURASHE pritaria OECD nuostatai, jog

nesvarbu, ar šalis turi binarinę, ar unitarinę aukštojo mokslo sistemą, daug svarbiau yra sistemos

įvairov÷ ir atskirų jos dalių suderinamumas (EURASHE, 2002).

Po min÷tų dokumentų pasirašymo išryšk÷jo naujos tendencijos Europos aukštojo mokslo

sistemose: did÷ja studijuojančiųjų skaičius, užsitęsusios studijos formuoja tendenciją mažinti

studijų trukmę, išauga trumpesnių studijų patrauklumas, studijos suskirstomos į pakopas – greičiau

įgyjamas pirmasis kvalifikacinis laipsnis. Taigi, nors ir per÷jusios nacionalines adaptacijas,

atsiranda dvipakop÷s studijų sistemos. Sunkiau vertinti, kokią įtaką šis procesas turi studijų

programų reformai. Ar padalijimas į pakopas visada reiškia naują kokybę aukštesn÷je pakopoje?

Administracinių struktūrų harmonizavimas nebūtinai reiškia akademinių laipsnių harmonizavimą ir

Europos aukštojo mokslo erdv÷s sukūrimą (Westerheijden, 2008). Taigi 2003 metais Berlyne

ministrai skatina šalis nares sukurti nacionalines kvalifikacijų sąrangas, kuriose kvalifikaciniai

laipsniai būtų apibr÷žti pagal mokymosi krūvį, lygį, studijų rezultatus, kompetencijas ir profilį

(Berlynas, 2003), kad būtų galima lengviau palyginti ir pažinti kvalifikacijas bei užtikrinti vidinę ir

išorinę studijų kokybę. Šioje konferencijoje ministrai kreip÷si į ENQA, kad ši, bendraudama su

EUA, EURASHE ir ESIB, sukurtų bendras kokyb÷s užtikrinimo nuostatas, procedūras ir gaires,

17

išnagrin÷tų, kaip sukurti tinkamą ekspertinio vertinimo sistemą, taikytiną kokyb÷s užtikrinimo ir

(ar) akreditavimo agentūroms, ir per Bolonijos tolesn÷s veiklos grupę pateiktų ataskaitą ministrų

susitikimui 2005 m. Ministrai taip pat papraš÷ ENQA atsižvelgti ir į kitų kokyb÷s užtikrinimo

agentūrų ar asociacijų patirtį.

Graco deklaracijoje (Grac Declaration, 2003) EUA pabr÷žia, kad Bolonijos procese privalu

vengti pernelyg didelio reguliavimo, ir skatina sukurti bendruosius pakopų ir studijų programų

aprašus, pertvarkyti studijų programas, orientuojant jas į studentą, naudojant ECTS ir studijų

rezultatus, taip pat užtikrinti, kad bakalauro ir magistro laipsniai atitiktų jų reikšmę ir prasmę (Grac

Declaration, 2003).

Svarbu pažym÷ti, kad kuriant EHEA aktyviai dalyvauja ir Europos studentų sąjunga (ESU).

2004 m. savo pareiškime d÷l europin÷s kvalifikacijos sąrangos sukūrimo ji pažym÷jo, kad ECTS,

studijų rezultatai yra reikšmingi užtikrinant kokybę bei apsaugant studijų programas nuo

„perkrovimo“, tačiau kritikavo „studijų metų“ kriterijų, kuris trukdo judumui ir studijų rezultatų

pripažinimui.

Helsinkio konferencijoje (2003) buvo pažym÷ta, kad šalys reformuoja savo aukštojo mokslo

sistemas ir įveda tripakopes studijas, tačiau vyrauja studijų trukm÷s įvairov÷, nors bendra trukm÷

paprastai siekia 300 ECTS, iš kurių ne mažiau kaip 60 ECTS yra antrojoje studijų pakopoje.

Ataskaitoje pažymima, kad aukštojo mokslo institucijos, iki šiol paprastai vykdžiusios bakalauro

studijas, kai kuriose šalyse ÷m÷ siūlyti ir antrosios pakopos, magistrantūros studijas. Šie pokyčiai

sąlygoja didesnę aukštojo mokslo diversifikaciją, kurią lemia darbo rinkos poreikiai ir

heterogeniška studentų populiacija. Taigi, norint užtikrinti kvalifikacijų, kurios įgyjamos skirtingo

profilio institucijose, skaidrumą, aukštojo mokslo institucijos skatinamos naudoti diplomo pried÷lį.

Helsinkio konferencijoje buvo suformuluotos šios rekomendacijos:

• magistro laipsnis yra antrosios studijų pakopos kvalifikacija. Bakalauro laipsnis, įgytas

pripažintoje aukštojo mokslo institucijoje, yra būtina sąlyga studijuoti magistrantūros studijų

programą. Bakalauro ir magistro laipsniai yra apibr÷žiami skirtingais studijų rezultatais;

• studentai, kuriems suteikiamas magistro laipsnis, turi būti pasiekę tokį žinių ir supratimo

lygį, kuris įgalintų integruoti žinias, valdyti sud÷tingas situacijas ir pateikti nuomonę bei

sprendimus specialistų ir ne specialistų auditorijoms. Studentai, įgiję magistro laipsnį, turi

pakankamų įgūdžių savarankiškai ir nepriklausomai mokytis ir atlikti tyrimus;

• bakalauro laipsnis suteikia galimybę tęsti studijas magistrantūroje, o magistro –

doktorantūroje. Pereiti į doktorantūros studijas be formaliai įgyto magistro laipsnio galima, jei

stojantysis demonstruoja reikiamus geb÷jimus. Programų profilis neturi menkinti magistro laipsnio;

• bakalauro ir magistrantūros studijų programos turi būti grindžiamos studijų rezultatais,

turinio ir kokyb÷s parametrais, o ne trukme ar kitais formaliais reikalavimais;

18

• programos profilis turi atsispind÷ti diplomo pried÷lyje;

• kai kuriose studijų srityse galimos ir vientisosios studijos, suteikiančios magistro laipsnį.

Turi būti skatinamas per÷jimas į kitas programas ar tarpin÷s kvalifikacijos;

• magistrantūros studijų programos gali būti vykdomos universitetuose ir (ar) kitose

aukštojo mokslo institucijose.

Apibendrinant 2003 metų politinių Bolonijos proceso dokumentų analizę, galima teigti, kad

būtent šiame reformos etape atsiranda studijų rezultatų kategorija, kuri paskesniuose ministrų ir

visų dalyvaujančių procese institucijų (EUA, ESU, Europos Komisija ir kt.) dokumentuose įgauna

didesnę reikšmę ir yra akcentuojama kuriant lengvai palyginamų kvalifikacijų ir pripažinimo

sistemą.

Kaip atsakas į Berlyno ir Helsinkio konferencijose iškeltus uždavinius sukurti bendruosius

pakopų ir studijų programų aprašus susikūr÷ Jungtinis kokyb÷s iniciatyvos tinklas. Jo darbo grupę

sudar÷ tų šalių, kurios tur÷jo panašias kokyb÷s užtikrinimo sistemas ir kurios siek÷ įdiegti bakalauro

studijų ir magistrantūros programų akreditaciją, atstovai. 2002 m. buvo sukurti bakalauro ir

magistro laipsnių aprašai (atitinkantys pirmosios ir antrosios studijų pakopos sampratą Bolonijos

procese), kurie v÷liau buvo papildyti trumposios bei trečiosios (doktorantūros) pakopos programų

studijų rezultatų aprašais. Kuriant Europos aukštojo mokslo sąrangą, Dublino aprašai (DA) tapo

neatsiejama jos dalimi.

Taigi, DA yra tik orientyras, padedantis vienai aukštojo mokslo sistemai geriau suprasti kitą.

Nacionaliniame ir studijų programų lygmenyse jie gali ir tur÷tų būti pl÷tojami toliau, nes DA yra

orientuoti į studentą, t. y. jie aprašo, ką studentas prival÷tų žinoti ir geb÷ti įgijęs atitinkamo lygio

(pakopos) kvalifikaciją. Plačiau apie DA žr. 2 skyriuje. Reikia pažym÷ti, kad Dublino aprašuose

pakopos terminas vartojamas, atsižvelgiant į įvairių nacionalinių sistemų laipsnių pavadinimų

įvairovę (pvz., Prancūzijoje pirmoji pakopa vadinama licence, Danijoje – candidatus, Italijoje –

laurea).

2004 m. įsteigiamas europinis akreditacijos konsorciumas (ECA), kurio daugumą sudaro

Jungtin÷s iniciatyvos tinklo šalys. ECA susitaria d÷l dvišalių akreditavimo sprendimų pripažinimo

remiantis standartais, įtvirtintais Dublino aprašuose, ir palyginamomis kokyb÷s užtikrinimo

procedūromis. Jungtin÷s iniciatyvos tinklo prad÷ta iniciatyva įgavo atgarsį ir aukščiausiu lygiu.

2005 m. Bergene priimtame Europos švietimo ministrų komunikate trys studijų pakopos (į jas

įtraukta ir trumpoji pakopa) apibūdinamos dviem požymiais:

• studijų rezultatais;

• vidutiniu ir maksimaliu ECTS kreditų skaičiumi, kurį surinkęs studentas turi teisę įgyti

tam tikrą kvalifikaciją.

19

Susitikime pažym÷ta, kad iki 2010 m. būtina patobulinti nacionalines kvalifikacijų sistemas,

suderinant jas su bendra Europos aukštojo mokslo kvalifikacijų sąranga ir su daug platesne, skirta

mokymuisi visą gyvenimą, sąranga, taip pat buvo patvirtintos Europos aukštojo mokslo kokyb÷s

užtikrinimo tinklo (ENQA) parengtos Europos aukštojo mokslo kokyb÷s užtikrinimo nuostatos

ir gair ÷s (Standards and Guidelines for Quality Assurance in the European Higher Education

Area, toliau – ESG). Įgyvendinus ESG rekomendacijas, Europos aukštojo mokslo erdv÷je kokyb÷s

užtikrinimo darnos bus siekiama diegiant priimtas nuostatas ir gaires, taip pat bus sustiprintos

kvalifikacijų pripažinimo procedūros.

Tais pačiais metais UNESCO, OECD gair÷se (2005) d÷l tarptautinio aukštojo mokslo

kokyb÷s užtikrinimo rekomenduojama valstyb÷ms nar÷ms sukurti skaidrias kokyb÷s užtikrinimo

(KU) sistemas, kurios leistų:

• užtikrinti AM kokybę, atsižvelgiant į specifinį ekonominį, socialinį ir kultūrinį valstybių

kontekstą, o atitinkamai ir į europinę dimensiją;

• gerinti mokymo/mokymosi kokybę;

• skatinti abipusiškai keistis informacija apie kokybę bei kokyb÷s užtikrinimą;

• remti kokyb÷s užtikrinimo sistemų autonomiją;

• skatinti institucijų, atsakingų už kokyb÷s užtikrinimą ir vertinimą, bendradarbiavimą;

• įtraukti į kokyb÷s užtikrinimą AM ir kitas organizacijas, išmanančias ir turinčias

reikiamos patirties.

2005 m. liepos 8 d. Europos Bendrijų Komisijos personalo dokumente pateiktas kvalifikacijų

sąrangos projektas (EKS) ir pabr÷žiama, kad kvalifikacijų sąranga skirta pasiektiems mokymosi

lygiams įvertinti. 2006 m. Europos Komisija pri÷m÷ pasiūlymą d÷l Europos Parlamento ir Tarybos

rekomendacijos kurti mokymosi visą gyvenimą Europos kvalifikacijų sąrangą. Rekomendacijos

projekte nutarta, kad valstyb÷s nar÷s savo nacionalines kvalifikacijos sistemas turi susieti su EKS

iki 2009 m. EKS taptų orientacine priemone skirtingų šalių kvalifikacijų lygmenims ir skirtingoms

profesinio mokymo ir aukštojo mokslo sistemoms lyginti.

2005 m. Europos Komisijos komunikate „ Europos intelektinių geb÷jimų sutelkimas: sudaryti

universitetams sąlygas visapusiškai priart÷ti prie Lisabonos strategijos įgyvendinimo“, vertinant

tarpinę Bolonijos pažangą, buvo pabr÷žta, kad Europa gerokai atsilieka nuo JAV, Kanados ir

Japonijos pagal trečiosios pakopos laipsnį įgijusių darbingo amžiaus žmonių skaičių. Taip pat

pažym÷ta, kad per didelis valstybinis reguliavimas stabdo studijų programų reformą, varžo

tarpkryptiškumą, detali ex ante kontrol÷ trukdo lanksčiai reaguoti į aplinkos pokyčius, nelanksčios

pri÷mimo taisykl÷s trukdo judumui ir pripažinimui, tod÷l vyriausyb÷s ir universitetai skatinami būti

lankstesni, peržiūr÷ti studijų programų turinį bei atsiliepti į besikeičiančius darbo rinkos poreikius.

20

EUA Glazgo deklaracijoje (Glasgow Declaration, 2005) pripažįstama universitetų pažanga,

tačiau pabr÷žiama būtinyb÷ skatinti į studentą orientuotą mokymą, reformuoti studijų programas,

atsižvelgiant į studijų rezultatus ir ECTS, skatinti mobilumą ir gerinti kvalifikacijų pripažinimo

procedūras.

2006 metų Europos Komisijos komunikate „Universitetų modernizavimo plano įgyvendinimo

rezultatai: švietimas, moksliniai tyrimai ir naujov÷s“ pažymima, jog atsakingos nacionalin÷s

valdžios institucijos turi užtikrinti, kad aukštojo mokslo reforma būtų vykdoma tinkamai, o ne tik

paviršutiniškai laikantis standartų. Būtina atnaujinti tam tikrų krypčių ar profesijų programas,

taikant palyginamumo principą, ir remtis Europos lygio geriausios patirties pavyzdžiais.

Taigi, nors penkerių metų Bolonijos proceso pažanga iš esm÷s vertinama teigiamai,

pripažįstama, kad Bolonijos deklaracijoje iškelti tikslai 2010 metais nebus pasiekti, tod÷l, svarbu ir

toliau tobulinti programas, didinti kvalifikacijų palyginamumą, užtikrinti kokybę, įgyvendinant

Europos aukštojo mokslo reformą.

Studijų programų reformų kontekste svarbu pažym÷ti universitetų iniciatyvą, žinomą kaip

„Tuning“ projektas (oficialus projekto pavadinimas „Europos švietimo struktūrų derinimas“). Šis

projektas prasid÷jo kaip aukštojo mokslo institucijų grup÷s iniciatyva sukurti programų lyginimo

metodologiją. Šiandien „Tuning“ projekto principai tampa gair÷mis kuriant, tobulinant ir vertinant

studijų programas ir yra integruojami į oficialias europines aukštojo mokslo kokyb÷s užtikrinimo ir

kvalifikacijų sąrangos kūrimo strategijas.

Šio projekto autorių nuomone, Bolonijos proceso kontekste kiekviena studijų programa turi

atitikti visuomen÷s poreikius, sudaryti sąlygas įsidarbinti, ugdyti pilietiškumą, būti pripažinta

mokslo bendruomen÷s, taip pat būti pakankamai skaidri ir palyginama su kitomis programomis, kad

palengvintų studentų judumą ir kvalifikacijų pripažinimą kitose šalyse.

Dublino aprašai yra bendriniai, su konkrečia studijų sritimi nesusiję studijų rezultatų aprašai,

kuriais remiantis galima – plačiąja ir bendrąja prasme – atskirti skirtingas studijų pakopas, o

„Tuning“ projektu bandoma susitarti ir apibr÷žti studijų rezultatus ir kompetencijas, kurie bus

formuluojami tam tikrose studijų kryptyse, taip pabr÷žiant skirtingus vaidmenis, kuriuos atlieka

labiausiai susiję subjektai: akademinis personalas ir studentai. Mokymosi proceso metu studijų

rezultatus formuluoja d÷stytojai, tačiau pageidautina į šį procesą įtraukti ir studentų atstovus, nes

reikia atsižvelgti į vidinių ir išorinių suinteresuotų subjektų nuomonę. Mokymosi proceso pabaigoje

studentas turi būti pasiekęs nustatytus studijų rezultatus.

„Tuning“ projekte taip pat pabr÷žiama, kad būtina skaidriai apibūdinti akademinį ir profesinį

profilius (degree profile) bei kreditų lygį. Sprendžiant lygio problemą, studijų pakopos siejamos su

pakopų lygmens aprašais, tod÷l kalbama apie pirmosios pakopos kreditus, antrosios pakopos ir

trečiosios pakopos kreditus. Daugelyje šalių laikomasi nuomon÷s, kad žemesn÷s pakopos kreditų

21

negalima įtraukti į aukštesniąją pakopą, tačiau ten, kur leidžiama įtraukti ribotą žemesn÷s pakopos

kreditų skaičių, reikia apibr÷žti tarpinius lygius ir susieti juos su aprašais. Kreditas „Tuning“

projekte yra „... vienetas, kuris apibr÷žia s÷kmingą tam tikrame lygmenyje atliktos veiklos kiekį,

siekiant pripažintos kvalifikacijos“ („Tuning“, 2006). Perkeliant kreditus reikia lyginti ne studijų

dalykus, bet visą mokymosi veiklą, studijų siekinius. Kreditas šiandien naudojamas ne tik

perk÷limui, bet ir kaupimui, yra pagrindinis studijų programos planavimo ir priežiūros

instrumentas.

Apibendrinant galima teigti, kad studijų rezultatais pagrįstos kvalifikacijos / programos

svarbios studijų kokybei užtikrinti ir gerinti. Studijų rezultatų reikšm÷ studijų kokybei aptariama

svarbiausiuose Bolonijos proceso dokumentuose, jie gali būti naudojami trijuose lygmenyse:

instituciniame (dalykams, programoms, kvalifikacijoms), nacionaliniame lygmenyje (kvalifikacijų

sąrangoms, kokybei užtikrinti), europiniame lygmenyje (pripažinimui).

Europiniame lygmenyje studijų rezultatais grindžiami ir studijų programų akreditavimo

standartai, pavyzdžiui EUR-ACE inžinerijos programų akreditavimo standartas (2005), kuris

atsirado suderinus keturiolikos projekte dalyvaujančių šalių nacionalinius inžinierių rengimo

standartus bei nustačius pirmosios ir antrosios pakopų studijų rezultatus pagal šešias kategorijas:

žinios ir supratimas, inžinerin÷ analiz÷, inžinerinis projektavimas, tyrimai, inžinerin÷ veikla,

asmeniniai / perkeliamieji įgūdžiai.

Studijų rezultatų reikšm÷, įgyvendinant lengvai palyginamų kvalifikacijų ir diplomų

pripažinimo sistemą Europos aukštojo mokslo erdv÷je bei užtikrinant kokybę, buvo akcentuojama

Londone (2007 m.) bei Liuvene (2009 m.) vykusiuose švietimo ministrų susitikimuose.

Londono komunikate (2007) ministrai pažymi, jog studijų programas svarbu pertvarkyti taip,

kad jos leistų suteikti tokias kvalifikacijas, kurios tikt ų tiek darbo rinkos poreikiams, tiek

tolesn÷ms studijoms. Pabr÷žiama, jog ateityje pastangos turi būti sutelktos į studijų pakopų

prieinamumo ir pažangos kliūčių šalinimą ir tinkam ą ECTS įgyvendinimą, remiantis studijų

rezultatais ir studentų darbo krūviu (Londono komunikatas, 2007).

Šiame komunikate taip pat pritarta E4 grup÷s pasiūlytam savanoriško, save finansiškai

išlaikančio, nepriklausomo ir skaidraus Europos kokyb÷s užtikrinimo agentūrų registro modeliui

(EQAR). Registro tikslas yra sudaryti galimybes visiems suinteresuotiems asmenims ir visuomenei

tur÷ti atvirą prieigą prie objektyvios informacijos apie patikimas kokyb÷s užtikrinimo agentūras,

kurios dirba pagal ESG reikalavimus. Tai didins pasitik÷jimą aukštuoju mokslu EHEA ir už jos ribų

ir palengvins abipusį kokyb÷s užtikrinimo pripažinimą bei akreditavimo sprendimus.

Taigi, vykdant Londono (2007) deklaracijos nuostatas, E4 grup÷ 2008 m. įsteig÷ Europos

kokyb÷s užtikrinimo registrą (EQAR), kuriame šiandien yra registruota 17 aukštojo mokslo

kokyb÷s užtikrinimo agentūrų iš Ispanijos, Airijos ,Vokietijos, Norvegijos, Lenkijos, Bulgarijos,

22

Belgijos ir Nyderlandų. Priimti agentūrą ar ne, sprendžia Registro komitetas, kurio narius skiria E4

grup÷ ir kitos suinteresuotosios šalys. EQAR nare gali tapti ir vyriausyb÷, tačiau ji Komitete tur÷s

tik steb÷tojo statusą. Sparti Europos kokyb÷s užtikrinimo infrastruktūros pl÷tot÷ pastaraisiais metais

buvo vykdoma vadovaujantis 2006 m. Komisijos rekomendacijomis ir Bolonijos proceso

nuostatomis, vis d÷lto šioje srityje yra daugyb÷ dalyvių, tod÷l, norint padidinti sistemos skaidrumą,

kai kuriuos aspektus planuojama peržiūr÷ti.

D÷l didžiul÷s agentūrų ir tinklų įvairov÷s sistemą gali būti sunku suprasti ir naudoti.

Pagrindinis naryst÷s tiek ENQA, tiek EQAR reikalavimas – Europos standartų ir gairių laikymasis,

tod÷l vienos iš šių institucijų nariai neretai priklauso ir kitai institucijai. Kad EHEA tur÷tų aiškią ir

vartotojams pritaikytą kokyb÷s užtikrinimo sistemą, prireiks kur kas daugiau pastangų. Kol kas

daugeliu atveju lieka neaišku, ar vienos šalies akreditacija (net jei ją suteikia registruotos agentūros)

gali būti pripažįstama kitoje. Taip pat neaišku, kaip galima užkirsti kelią piktnaudžiavimui

akreditacijomis, pavyzdžiui, kai keliose šalyse veikianti aukštojo mokslo institucija ne visuose

padaliniuose užtikrina tokį kokyb÷s lygį, už kokį gauta akreditacija. Čia praverstų griežtesn÷s

sąlygos, nes pasitik÷jimą Europos kokyb÷s užtikrinimo sistema gali griauti nepatikimos agentūros

įtraukimas į Registrą ar registruotos agentūros silpniausioms AMI suteikta akreditacija.

Liuveno komunikate (2009) pažymima, kad svarbiausias ateinančio dešimtmečio uždavinys

yra pertvarkyti studij ų programas (curricular reform), orientuoti jas į studentą, į studijų

rezultatus, kuriuos nustato visi studijų proceso partneriai (studentai, d÷stytojai, darbdaviai) bei

sudaryti sąlygas studentams rinktis lankstesnius studijų maršrutus. Komunikate pažym÷ta, kad

ir toliau turi būti derinamos nacionalin÷s ir mokymosi visą gyvenimą kvalifikacijos sąrangos, o viso

to siekiant adekvačiai vystyti tiek į tyrimus, tiek į taikomąją veiklą ar mokymą orientuotą aukštąjį

mokslą bei siekti aukštojo mokslo sistemų atvirumo. Komunikate konstatuojama, kad privalu ir

toliau gerinti studijų prieinamumą, kuris suprantamas ne tik kaip vienodos galimyb÷s patekti į

studijas, bet apima ir judumo bei studijų baigimo klausimus. Taip pat pažymima, kad sukūrus

tarpines kvalifikacijas pirmojoje pakopoje gal÷tų labai pager÷tų studijų prieinamumas.

Rengiantis ministrų susitikimui Liuvene, EUA 2008 metų ataskaitoje (Annual report, 2008) ir

2009 Prahos deklaracijoje (Prague Declaration, 2009) pažymima, kad yra šalių, kuriose

„kosmetiniais“ pokyčiais siekiama formaliai tenkinti reikalavimus. Dažniausiai tokie pokyčiai

vyksta, kai nematoma ryšio tarp į studentus orientuoto mokymosi ir struktūrinių reformų, kai šios

reformos n÷ra įtraukiamos į institucijos strategiją. Prahos deklaracijoje ypatingas d÷mesys skiriamas

studijų ir mobilumo kokyb÷s gerinimui bei studijų reformai. Buvo pabr÷žta, kad baigusieji

bakalauro lygmens studijas turi būti įgiję pakankamų žinių ir įgūdžių, reikalingų įsidarbinti greitai

kintančioje darbo rinkoje.

23

Profesinio aukštojo mokslo svarba ir vaidmuo Bolonijos reformų kontekste atsispindi

EURASHE pareiškime (2009), kuris buvo pristatytas aukštojo mokslo ministrų susitikime Liuvene

2009. Jame pasisakoma už aukštojo mokslo pertvarkos spartinimą dviem lygmenimis: vyriausyb÷

turi kurti ir diegti palyginamas ir suderinamas kvalifikacij ų sistemas, pagrįstas darbo rinkai

relevantiškais studijų rezultatais, pabr÷žiama būtinyb÷ nustatyti studijų krypties rezultatus,

įtraukiant visus socialinius dalininkus (studentus, absolventus, darbdavių atstovus). Svarbus išlieka

neformaliu būdu įgytų kompetencijų pripažinimas, vertikalaus judumo tarp studijų pakopų kliūčių

šalinimas bei kokyb÷s užtikrinimo principų harmonizavimas. Instituciniame lygmenyje pagrindinis

uždavinys – skatinti į studentą sutelktą mokymą/-si, pl÷toti vidinę institucijų kokyb÷s kultūrą

tobulinant jos kokyb÷s užtikrinimo procesus.

Kai kurios Liuvene nubr÷žtos aukštojo mokslo pl÷tot÷s gair÷s ateinančiam dešimtmečiui

išlieka tos pačios, bet taip ir tur÷tų būti, nes aukštojo mokslo pertvarka vyksta atsižvelgiant į

kiekvienos šalies prioritetus ir tikslus. Bolonijos procesas yra politinis forumas, kuriame susitariama

d÷l bendrų principų taikymo nacionalin÷se aukštojo mokslo sistemose, o kaip jas įgyvendinti –

sprendžia kiekviena valstyb÷.

Aukštojo mokslo reformos kontekste svarbi yra Ekonominio bendradarbiavimo ir pl÷tros

organizacijos veikla (OECD). Ši organizacija dirba su aukštojo mokslo įstaigomis, analizuoja

žmogiškųjų išteklių pl÷tros ir kokyb÷s gerinimo perspektyvas, aiškinasi, kokią įtaką švietimo ir

aukštojo mokslo institucijos turi nedarbo lygio kitimui, apibendrina patirtį ir pateikia pasaulio

bendruomenei. „Išvada viena – aukštojo mokslo, išsilavinimo kokyb÷ neatskiriama nuo valstyb÷s

lygio ir piliečių gerov÷s. Tarp jų yra tiesiogin÷ sąsaja“, – teig÷ R. J. Yelland, 2009 metais

vieš÷damas Lietuvoje. Labai svarbi OECD iniciatyva yra 2008 metais prad÷tas aukštojo mokslo

institucijų absolventų studijų rezultatų vertinimas. Ši iniciatyva atsirado kaip atsakas į aukštojo

mokslo masišk÷jimą, internacionalizaciją ir did÷jantį atskaitomyb÷s poreikį. Šiame projekte

siekiama sukurti universalią universitetų studijų siekinių vertinimo sistemą. Numatomi bandomieji

tyrimai vertinant dalykinius bei bendruosius ekonomikos, inžinerijos studijų krypčių studijų

rezultatus. Svarbu pažym÷ti, kad studijų siekiniai šiose srityse bus apibr÷žiami taikant „Tuning“

projekto metodologiją.

Apibendrinant galima teigti, kad Bolonijos procesas – tai sisteminis studijų rezultatų

taikymas, siekiant sukurti efektyvesnes, konkurencingesnes, palyginamas ir suderinamas aukštojo

mokslo kvalifikacijas, gerbiant aukštojo mokslo institucijų įvairovę ir autonomiją. Studijų rezultatai

tapo varomąja reformos j÷ga ir, nors 2009 metų ministrų konferencijoje Bolonijos proceso

pasiekimai buvo įvardyti kaip pasaulinio masto s÷km÷, ateinantiems metams lieka tas pats

uždavinys - derinti struktūras, išsaugant plačią Europos švietimo įvairovę.

24

1.2.2. ES politika valstyb÷s reguliuojamų profesijų atžvilgiu

Laisvas asmenų ir paslaugų jud÷jimas yra esminis Europos Bendrijos principas. Viena

Bendrijos piliečiams teikiamų privilegijų yra laisv÷ dirbti savarankiškai arba įsidarbinti ne toje

valstyb÷je nar÷je, kurioje buvo įgyta profesin÷ kvalifikacija. Be to, Europos lygmenyje yra įdiegta

diplomų ir profesin÷s kvalifikacijos pripažinimą palengvinanti sistema, įgalinanti asmenis užsiimti

norima veikla.

ES yra apie 800 reguliuojamų profesijų, tačiau į Bolonijos proceso reguliavimo sritį įtrauktas

tik dviejų grupių profesijų rengimas. Šių profesijų rengimą ir kvalifikacijų suteikimą reguliuoja ES

Direktyva 2005/36/EC. Šios Direktyvos tikslas – užtikrinti „reguliuojamų profesijų” ir atitinkamą

kvalifikaciją liudijančių dokumentų pripažinimą, kartu sudarant sąlygas laisvam profesionalų

jud÷jimui. Direktyva galioja visoms 27 ES šalims, taip pat Europos ekonomin÷s erdv÷s (EEA) ir

trečiosioms į Bolonijos procesą įsijungusioms šalims. Tačiau, kaip pažymima Europos universitetų

asociacijos (EUA) analiz÷je (Davies, 2009), Direktyva n÷ra suderinta su Bolonijos procesu. D÷l to

EUA mano, kad esama ypatingo poreikio svarstyti galimybę imtis veiksmų studijų kokybei

užtikrinti, pripažįstant ankstesnes studijas bei tęstinį profesinį mokymą.

Pirmą grupę (I) sudaro sektorių profesijos (sectoral professions): bendrosios praktikos

gydytojai, gydytojai specialistai, bendrosios praktikos slaugytojai, bendrosios praktikos

odontologai, odontologai specialistai, veterinarijos gydytojai, akušeriai, farmacininkai, architektai.

Antrą grupę (II) sudaro profesijos, kurios įtrauktos į vadinamąją „bendrąją sistemą” (general

system), pvz., inžinerija.

Dar yra trečia grup÷ (III) – teisininkų (juristų) profesijos, kurių rengimas yra reguliuojamas

ne ES Direktyvos, o šalių įstatymu.

Per 2005–2007 m. laikotarpį Direktyva buvo perkelta į nacionalines teisines bazes;

daugiausia d÷mesio skiriamas pirmos grup÷s (I) profesijoms. Lietuvoje, kaip ir kitose ES šalyse,

atskirais sveikatos apsaugos ministro įsakymais įteisintos sveikatos priežiūros profesijų „medicinos

normos“, apibr÷žiančios profesines kompetencijas (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausyb÷s 2003 m.

spalio 31 d. nutarimą Nr. 1359 „D÷l gydytojų rengimo“, sveikatos apsaugos ministro 2004 m. vasario 2

d. įsakymą Nr. V-43 „D÷l gydytojų diplomų, pažym÷jimų ir kitų oficialias kvalifikacijas patvirtintų

dokumentų, įgytų Europos Sąjungos valstyb÷je nar÷je, Šveicarijoje arba valstyb÷je, pasirašiusioje

Europos ekonomin÷s erdv÷s susitarimą, pripažinimo Lietuvos Respublikoje taisyklių tvirtinimo“ ir

kt.). Šiose profesin÷se normose detalizuojama, ką konkrečios profesijos specialistas turi „žinoti“,

„išmanyti“, „mok÷ti“ ir „geb÷ti“. Pažym÷tina, kad pamin÷tieji teis÷s aktai iš esm÷s reglamentuoja

podiplomines studijas.

25

Daugiausia d÷mesio skiriama studijų trukmei bei teorinių ir praktinių studijų apimčiai

valandomis reikalavimams. Antra, nustatomi minimalūs žinių ir geb÷jimų reikalavimai. Kur kas

mažiau, tik bendrais bruožais, apibr÷žiami studijų metodai, mokslo ir technologijos pažanga.

Vientisųjų studijų padalinimas į dvi pakopas nurodomas kaip galimyb÷; tai priskiriama nacionalinei

jurisdikcijai.

Pavyzdys. Direktyva (24 str.) nustato tokius minimalius bazinių (ikidiplominių) medicinos

studijų standartus:

1. Stacionarių studijų trukm÷ – 6 studijų metai arba bendra 5 500 val. teorinių ir praktinių

studijų universitetin÷je mokykloje apimtis.

2. Nustatyti minimalūs specialyb÷s žinių ir geb÷jimų reikalavimai:

Panašiais principais remiantis nustatomi minimalūs standartai akušeriams (41 str.),

farmacininkams (44 str.), architektams (46 str.) ir kitoms (i) grup÷s profesijoms.

Šie reikalavimai galioja ir antros grup÷s (II) profesijoms, tačiau tokių profesijų, kaip

inžinerija, rengimui keliami studijų trukm÷s, apimties ir kiti reikalavimų Direktyvoje n÷ra aprašyti.

Reikalavimai šios (II) grup÷s profesijoms reikalavimai n÷ra suderinti su ECTS, joms apibūdinti

nevartojami ir tokie specialūs terminai (language), kurie vartojami studijų rezultatų (learning

outcomes) ir lygių aprašuose (level descriptors).

Apibendrinant trumpą reguliuojamų profesijų apžvalgą, galima konstatuoti, kad ES

Direktyvoje 2005/36/EC reikalavimai studijoms apibūdinami keliais rodikliais: stacionarių studijų

trukme, bendru studijų valandų skaičiumi, įgyjamomis specialiomis žiniomis, įgūdžiais ir

geb÷jimais. Direktyvoje vartojamos sąvokos jau yra senstel÷jusios, praktiškai tik potekst÷je galima

įžvelgti orientaciją į naujus studijų metodus, mokslo ir technologijų raidą, studijų rezultatus. EUA

pažymi, kad n÷ vienoje iš „sektorinių profesijų“ neįgyvendintas bendras europinis susitarimas. D÷l

nesuderintų studijų sistemų studentų judumas realiai neužtikrinamas net nacionaliniu lygiu, o

tarptautiniame kontekste galima įžvelgti ir protekcionistin÷s politikos apraiškų.

26

2. STUDIJŲ KRYPTIES APRAŠŲ SANDARA IR PAGRINDINIAI PARAMETRAI 2.1. Studijų krypties aprašai: samprata ir paskirtis

Studijų krypties aprašai yra svarbūs aukštojo mokslo kokybę reglamentuojantys dokumentai,

kurių paskirtis, anot P. McGee (2004), „nustatyti bendrus reikalavimus, siekiant akademinių

standartų...<...>, informuoti akademinę bendruomenę ir ypač programų reng÷jus, kokie studijų

turinio elementai yra svarbiausi, kokių įgūdžių turi įgyti studentai, kokie minimalūs ir „tipiniai“

reikalavimai keliami studentų pasiekimams, bei paskatinti diskusijas, kaip juos tobulinti“ (p. 19).

Studijų krypties aprašai savo esme n÷ra apriboti griežtais reikalavimais, tod÷l leidžia programų

reng÷jams galimybes lanksčiai ir kūrybingai, diegiant inovacijas, gerinti programų kokybę,

diskutuoti d÷l jų turinio, taikomų studijų metodų ir naudojamų studentų pasiekimų vertinimo

kriterijų pagrįstumo. Jungtin÷s Karalyst÷s kokyb÷s užtikrinimo agentūra (QAA, Academic

infrastructure, 2008) studijų krypties aprašus apibr÷žia kaip „lūkesčius, siekiant teikiamų

akademinių laipsnių standartų įvairiose studijų srityse“ (p. 1).

Studijų krypties aprašai gali skatinti siekti skirtingo lygio standartų. Jungtin÷s Karalyst÷s

kokyb÷s užtikrinimo agentūra aiškiai skiria tai, ką studentas „turi pademonstruoti, kad jam būtų

suteikta kvalifikacija“, nuo to, ką ji apibr÷žia kaip „platesnius geb÷jimus, kuriuos tipinis studentas

gali išsiugdyti“ (QAA, Framework, 2008, p. 14). Taigi studijų krypties aprašai gali nustatyti

„slenkstinius“ (minimalius), „tipinius“ ir „išskirtinius“ akademinių reikalavimų standartus arba gali

orientuoti siekti profesin÷s kvalifikacijos.

Studijų krypties aprašų parengimas, sandara, turinys, veiksmingumas, gerinant aukštojo

mokslo kokybę, glaudžiai susijęs su kitais aukštajam mokslui svarbiais dokumentais, tokiais kaip

nacionalin÷ kvalifikacijų sąranga, sektorin÷ arba dalin÷ (Partial; M. Young, 2005) kvalifikacijų

sąranga, iš vienos pus÷s, ir studijų programų bei studijų dalykų aprašai, iš kitos (2.1 pav.). Daugelis

ekonomiškai išsivysčiusių šalių, tokių kaip Airija, Australija, Danija, JK (Anglija, Šiaur÷s Airija,

Velsas, Škotija), Naujoji Zelandija, Olandija, Prancūzija, Švedija, Vokietija ir kt. turi studijų

rezultatais pagrįstas nacionalines kvalifikacijų sąrangas.

Studijų krypties aprašai yra pagrindinis dokumentas, kuriuo remiantis rengiamos, vykdomos

ir akredituojamos studijų programos. Kita vertus, patys studijų krypties aprašai rengiami ir

vertinami, remiantis sektorin÷mis kvalifikacijų sąrangomis, o šios – nacionaline kvalifikacijų

sąranga. Pl÷tojant bendrą Europos aukštojo mokslo erdvę svarbu, kad nacionalin÷s kvalifikacijų

sąrangos būtų suderintos su Europos kvalifikacijų sąranga (EOF, 2008), turint omeny, kad ji yra

suderinta su Europos aukštojo mokslo erdv÷s kvalifikacijų sąranga (Framework of Qualifications

for the European Higher Education Area – QFEHEA, toliau vadinama – Dublino aprašai).

27

SDA 1

SDA 2

SDA 3

SPA 1SPA 2

SPA 3

SKA 1SKA 2

SKA 3

SKS 1

SKS 2

SKS 3NKS 2

NKS 1

NKS 3EKS

2.1 pav. Studijų krypties aprašų santykis su kitais aukštąjį mokslą reglamentuojančiais dokumentais (EKS – Europos kvalifikacijų sąranga; NKS – nacionalin÷ kvalifikacijų sąranga; SKS – sektorin÷ kvalifikacijų

sąranga; SKA – studijų krypties aprašai; SPA – studijų programų aprašai; SDA – studijų dalykų aprašai)

Atskirais atvejais studijų krypties aprašai gali būti rengiami tiesiogiai remiantis nacionaline

kvalifikacijų sąranga (arba EQF ar QFEHEA), jei sektorin÷s kvalifikacijų sąrangos dar n÷ra

parengtos arba manoma, kad jas rengti netikslinga. Tačiau studijų krypties aprašus vargu ar galima

parengti be nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos. Kita vertus, nacionalin÷ aukštojo mokslo

kvalifikacijų sąranga gali būti parengta ir tik tada, jei studijų turinys ir pačios studijos aukštosiose

mokyklose grindžiamos studijų rezultatais. Studijų rezultatai atsiskleidžia visose studijų pakopose

ir studijas reglamentuojančiuose dokumentuose (2.1 pav. – Europos, nacionalin÷s ir sektorin÷s

kvalifikacijų sąrangos lygmenyse, studijų krypties aprašuose, studijų programų ir studijų dalykų

aprašuose), tod÷l jie turi labai didelę reikšmę didinant suteikiamų kvalifikacijų skaidrumą, galimybę

jas palyginti ir pripažinti skirtingose šalyse ar atskirose aukštosios mokyklose.

Studijų krypties aprašai pirmiausia turi der÷ti su konkrečiu nacionalin÷s kvalifikacijų

sąrangos lygmeniu, suderintu su aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangos pakopa (2.2 pav.), kai

pagal studijų rezultatus apibr÷žiami bendrieji reikalavimai vienai ar kitai aukštojo mokslo teikiamai

kvalifikacijai (profesijos bakalauro, bakalauro, magistro ar daktaro).

Studijų krypties aprašai yra labai svarbus išorinis šaltinis, kuriuo remiasi aukštosios

mokyklos, rengdamos naujas arba tobulindamos jau esamas tam tikros studijų krypties programas.

Šiuo atveju studijų krypties aprašai teikia pagrindines nuorodas, kaip formuoti naujos arba tobulinti

jau vykdomos programos studijų rezultatus bei kitus studijų programos parametrus. Studijų krypties

aprašų sąsaja su studijų rezultatais padeda aukštajai mokyklai kuriant ir įgyvendinant (įvertinant,

kaip programos studijų rezultatai atitinka krypties, pvz., antropologijos, standartų reikalavimus)

vidinę kokyb÷s užtikrinimo sistemą.

28

SDA 1

SDA 2

SDA 3

SPA 1SPA 2

SPA 3

SKA 1

SKA 2

SKA 3

PB

B

M

AMKS(NKS)

D

2.2 pav. Studijų krypties aprašų santykis su aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangos studijų pakopomis (AMKS – aukštojo mokslo kvalifikacijų sąranga; NKS – nacionalin÷ kvalifikacijų sąranga; PB – profesijos bakalauro kvalifikacijos pakopa; B – bakalauro kvalifikacijos pakopa; M – magistro kvalifikacijos pakopa; D – daktaro kvalifikacijos pakopa; SKA – studijų krypties aprašas; SPA – studijų programos aprašas; SDA – studijų dalyko aprašas)

Studijų krypties aprašai skatina aukštąsias mokyklas prisiimti atsakomybę už nusistatytus

teikiamo išsimokslinimo standartus ir kokybę, taip pat gali būti panaudoti išoriniam programų

kokyb÷s vertinimui, nes „...turi dvejopą paskirtį: pirma, jie leidžia atskirus studentų pasiekimus

palyginti su specialiaisiais studijų rezultatais; antra, jie pateikia struktūrą, kurios pagrindu gali būti

įvertinta visa programa“ (Sociology, 2007, p. 5). Kartu M. Laugharne (2002), pažymi, kad studijų

krypties aprašai „labiau skirti kaip paakinimas savikritiškai reflektuoti, negu griežtiems kriterijams

nustatyti“ (p. 136).

Studijų krypties aprašai yra svarbūs ir socialiniams dalininkams, ypač būsimiesiems

studentams ir darbdaviams, norintiems gauti daugiau informacijos apie kvalifikacinio laipsnio

gav÷jo įgyjamas žinias ir supratimą, specialiuosius ir bendruosius konkrečios studijų krypties arba

profesijos įgūdžius.

Studijų krypties aprašo struktūrą iš esm÷s sudaro trys pagrindin÷s dalys: 1) profesinių žinių ir

supratimo lūkesčiai; 2) krypties (specialyb÷s) ir bendrųjų įgūdžių lūkesčiai; 3) reikalavimų

standartai (P. McGhee, 2004, p. 19).

Studijų turinio atžvilgiu studijų krypties aprašai plačiame ir abstrakčiame kontekste apibr÷žia

tam tikrus lūkesčius siekiant krypties žinių, kurias turi įgyti į akademinį laipsnį pretenduojantis

absolventas. Įgyjamų įgūdžių atžvilgiu studijų krypties aprašai apibr÷žia tam tikrus lūkesčius

siekiant pažintinių, specialiųjų ir bendrųjų (perkeliamųjų) įgūdžių, kuriuos absolventas turi įgyti

kiekvienos profesijos srityje. Standartų atžvilgiu studijų krypties aprašai išreiškia tam tikrus

„slenkstinius“ arba „tipinius“ numatomų studentų pasiekimų lūkesčius. „Slenkstiniai“ reikalavimai

29

apibr÷žia minimalius reikalavimus, kuriuos būtina tenkinti, kad būtų suteiktas atitinkamas

kvalifikacinis laipsnis ar sertifikatas.

Studijų krypties aprašai paprastai yra rengiami glaudžiai bendradarbiaujant aukštosios

mokyklos ir profesinių asociacijų atstovams. Studijų krypties aprašams rengti dažniausiai

suburiama studijų krypties bendruomenei atstovaujanti specialistų grup÷. Parengtas studijų krypties

aprašo projektas aptariamas platesn÷je akademin÷s bendruomen÷s bei socialinių dalininkų grup÷je.

Studijų krypties aprašo apimtis paprastai būna nuo16 iki 20 puslapių. Studijų krypties apraše taip

pat nurodoma, kokį akademin÷s kvalifikacijos lygį jis atitinka kitų šalių (ar šalies) nacionalin÷je

(šiuo metu jau galima nuoroda ir į Europos kvalifikacijų sąrangos lygį) kvalifikacijų sąrangoje.

Mokslin÷s literatūros šaltinių analiz÷ parod÷, kad, studijų krypties aprašai, kaip ir kiti

dokumentai (EKS, AMKS, NKS, SPA ir SDA), apibūdinami keturiais konceptualiais parametrais:

studijų rezultatais, studijų pakopa, kompetentingumu2 ir studentų darbo apimtimi (C. Adelman,

2009, p. 25). Studijų krypties aprašai per jų studijų pakopą, struktūrą ir turinį nusakančius studijų

rezultatus, kompetentingumo lygmenį ir studijų trukmę, išreikštą kreditais, detalizuoja ir

konkretizuoja reikalavimus studijų programoms, kurias s÷kmingai baigusiems suteikiama profesijos

bakalauro, bakalauro, magistro ar daktaro studijų pakopą atitinkanti kvalifikacija. Vadinasi, studijų

pakopa, studijų rezultatai, „kompetentingumas“ ir studijų trukm÷, išreikšta kreditais, yra

pagrindiniai studijų krypties aprašus apibūdinantys parametrai. Juo labiau, kad pastaruoju metu vis

dažniau kalbama ne apie kvalifikacijų sąrangas, bet apie kvalifikacijų ir kreditų sąrangas (English

QCF – English Qualification and Credit Framework; M. Brockman, L. Clarke, 2009, p. 789).

2.2. Studijų pakopa ir studijų pakopos aprašai 2.2.1. Kvalifikacijų sąrangos lygmuo ir studijų pakopa

Studijų pakopa iš esm÷s yra siejama su nacionalin÷s (ar sektorin÷s) kvalifikacijų sąrangos

lygmeniu. Vadinasi, studijų krypties pakopa rodo suteikiamų kvalifikacijų tarpusavio skirtumus.

Dublino aprašuose skiriamos trys studijų pakopos (cycle), kurios tapatinamos su teikiamais

bakalauro (dar skiriama „trumpoji pakopa“ – short cycle), magistro ar daktaro kvalifikaciniais

laipsniais. „Trumpoji studijų pakopa“ yra sud÷tin÷ pirmosios studijų pakopos (bakalauro) dalis, kuri

neapima visos šios pakopos studijų trukm÷s. „Trumpoji studijų pakopa“ suteikia studentams

galimybę įgyti įvairias kvalifikacijas, priskiriamas aukštajam išsilavinimui. Studentai, s÷kmingai

baigę studijų programą, parengtą pagal trumposios studijų pakopos reikalavimus (jų apimtis

2 C. Adelman (2009) „kompetentingumo“ sąvoką rašo kabut÷se d÷l to, kad mokslin÷je literatūroje iki šiol yra labai plačiai ir prieštaringai diskutuojama tiek d÷l jos apibr÷žties, tiek d÷l vertimo į kitas kalbas. Šioje studijoje, kiek įmanoma, atsižvelgiant į kontekstą „competence“ sąvoka (daugiskaita – „competences“) bus verčiama kaip kompetentingumas (output competences), o sąvoka „competency“ (daugiskaita –„competencies“) – kaip kompetencija arba kompetencijos (input competencies).

30

paprastai ekvivalentiška 120 ECTS kreditų), yra pasirengę prad÷ti profesinę veiklą arba toliau tęsti

ir baigti pirmosios pakopos studijas.

Jungtin÷s Karalyst÷s kokyb÷s užtikrinimo agentūros (QAA) kvalifikacijų sistemoje studijų

pakopa koreliuoja su suteikiama kvalifikacija, tod÷l „kvalifikacij ų aprašai siejami su studijų

programų baigimu kaip kvalifikacijos suteikimo prielaida“ (J. Moon, 2002, p. 23). Vadinasi,

kvalifikacijų požiūriu pakopa siejama su įgyjama kvalifikacija ar kvalifikaciniu laipsniu (profesijos

bakalauro, bakalauro, magistro, daktaro ir pan.). Tačiau galimi atvejai (SEEC – Southern England

Consortium for Credit Accumulation and Transfer), kai studijų pakopa prilyginama studijų metams,

t. y. kursui, kuriame studijuoja studentas: pirmas kursas – pirmi metai, atitinkamai pirma pakopa;

antras kursas – antri metai, antra pakopa ir t. t. Nepaisant tokių studijų pakopos traktuočių skirtumų,

studijų pakopa, J. Moon (2002) nuomone, turi bendrą supratimo vardiklį ir gali būti apibr÷žiama

kaip „studento darbo sud÷tingumo požymis (indikacija), kuriuo remiantis pripažįstama, kad

studentas įvykd÷ studijų kredito reikalavimus“ (p. 23). Anot D. Gosling ir J. Moon (2001), „studijų

pakopa yra santykinio reikalavimo studijų sud÷tingumui, gilumui ir studento studijavimo

savarankiškumui rodiklis“ (p. 32). Eksterio universitetas (2009) studijų pakopą apibr÷žia kaip

„santykinio reikalavimo studijų sud÷tingumui ir gilumui rodiklį, susietą su moduliu, studijų metais

arba kvalifikacija“ (p. 1). Vadinasi, studijų pakopa suprantama kaip studento darbo (studijavimo)

apimtis, kuri gali būti tam tikru būdu išmatuojama arba „sutraukta“ į studijų pakopą ir atkoduojama

per studijų pakopos (cycle descriptors) aprašą. Studijų pakopos visose sistemose paprastai yra

numeruojamos paeiliui did÷jančia tvarka (1, 2, 3) pakopos Dublino aprašuose, 1, 2, 3, 4, 5 pakopos

- JK (Anglijos, Šiaur÷s Airijos ir Velso), 5, 6, 7 ir 8 pakopos - Europos kvalifikacijų sąrangoje ir

pan.). Savo ruožtu studijų pakopų aprašai (cycle descriptors), kaip jau min÷jome, yra būtina

prielaida rengti studijų krypties aprašus. Kita vertus, studijų pakopų aprašai turi der÷ti su

nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos lygmenų aprašais (level descriptors), jei kalbama apie visą

gyvenimą trunkantį mokymąsi. Vadinasi, studijų pakopų aprašų pobūdį lemia nacionalin÷s

kvalifikacijų sarangos lygmenų aprašai ir akivaizdu, kad studijų pakopų aprašai turi būti rengiami

remiantis nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos lygmenų aprašais. Kyla klausimas: kaip ir kokiais

parametrais yra aprašomi kvalifikacijų sąrangos lygmenys? Kas yra kvalifikacijų sąrangos lygmuo?

Bolonijos darbo grup÷s ataskaitoje (Working Group Report, 2005) lygmuo yra apibr÷žiamas kaip

„keletas nuoseklių žingsnių,... išreikštų visuma panašaus pobūdžio rezultatų, pagal kuriuos gali būti

lyginamos tipin÷s kvalifikacijos“ (p. 30).

Kuriant tiek Europos kvalifikacijų sąrangą (EQF, 2008), tiek Europos aukštojo mokslo erdv÷s

kvalifikacijų sąrangą (Dublino aprašai), iš esm÷s buvo remtasi jau veikiančių ir praktikoje patikrintų

nacionalinių kvalifikacijų sąrangų patirtimi. Pavyzdžiui, J. Murray (2006) pabr÷žia, kad pagrindinis

parametras, apibr÷žiantis nacionalin÷s sąrangos kvalifikacijos lygmenis ir atskiriantis juos vieną

31

nuo kito, yra „studijų rezultatai, kurie naudojami apibr÷žiant plačiausias studijavimo ribas, pagal

kurias yra lyginamos atskiros kvalifikacijos arba giminingų kvalifikacijų grup÷s“ (p. 7).

Kvalifikacijų sąrangos lygmenų aprašai konstruojami pirmiausia apibr÷žiant studijų rezultatų

teiginius. Airijos kvalifikacijų įstatymas, priimtas 1999, nurod÷, kad kvalifikacijos turi būti

teikiamos, remiantis „žinių, įgūdžių ir kompetentingumo standartais“ (I dalis, 2 paragrafas). Airijos

Nacionalin÷ kvalifikacijų tarnyba, savo ruožtu, nusprend÷, kad kvalifikacijų sąrangos lygmenims

išskirti tur÷tų būti naudojami trijų tipų studijų rezultatai: a) žinios, b) geb÷jimai bei įgūdžiai ir c)

kompetentingumas. Toliau šie trijų tipų studijų rezultatai bendromis pastangomis su socialiniais

dalininkais buvo išpl÷toti į aštuonis potipius, ir pagal tai buvo pagrįsti ir išskirti visi 10 Airijos

kvalifikacijų sąrangos lygmenų, kurie nustatomi pagal:

1. žinių dimensiją, kurios pagrindiniai požymiai yra: a) platumas, t. y. kiek plačios yra

studijuojančiojo žinios, ir b) pobūdis, rūšis, t. y. kokio pobūdžio arba kokyb÷s žiniomis

studijuojantysis disponuoja;

2. geb÷jimų dimensiją, kurios pagrindiniai požymiai yra: a) žinojimo, kaip padaryti, ir

įgūdžių diapazono platumas, t. y. kokio platumo yra studijuojančiojo demonstruojami fiziniai,

intelektiniai, socialiniai ir kiti įgūdžiai, ir b) žinojimo, kaip padaryti, ir įgūdžių atrankumas, t. y.

kiek sud÷tingos yra problemos, kurias studijuojantysis gali išspręsti, pasiremdamas įgytais

įgūdžiais, ir kaip jis jas išsprendžia;

3. kompetentingumo dimensiją, kurios pagrindiniai požymiai yra: a) kontekstas, t. y.

kokiame kontekste studijuojantysis geba pritaikyti savo žinias ir įgūdžius; b) vaidmuo, t. y. kiek

atsakomyb÷s gali prisiimti studijuojantysis asmeniškai arba grup÷je, pritaikydamas savo žinias ir

įgūdžius; c) mok÷jimas/mokymasis mokytis, t. y. kokiu mastu studijuojantysis gali identifikuoti savo

mokymosi trūkumus ir kokių priemonių imtis jiems pašalinti; d) įžvalga, įžvalgumas, t. y. kiek giliai

ir plačiai studijuojantysis integravo intelektinius, emocinius, fizinius ir dorinius požiūrius į savo

asmenyb÷s „Aš“ (tapatumą) bei sąveikavimą (bendravimą) su kitais“ (J. Murray, 2006, p. 8, 9).

Airijos nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos architektūrą sudaro trys pagrindiniai elementai:

lygmenys, kvalifikacijų tipas ir kvalifikacijų pavadinimas (vardas). Kiekvienas lygmuo

apibr÷žiamas tam tikra visuma studijų rezultatų, kuriuos studijuojantysis turi pasiekti, jei nori, kad

jam būtų suteikta atitinkamo lygmens kvalifikacija. Studijų rezultatų visuma kiekviename

lygmenyje aprašoma visais aštuoniais studijų rezultatų potipiais ir pateikiama lentel÷s pavidalu kaip

to lygmens rodikliai (plačiau žr. Policies and Criteria for the Establishment of the National

Framework of Qualifications and Determinations for the Outline National Framework of

Qualifications). Vadinasi, studijų pakopos aprašai tur÷tų atspind÷ti kvalifikacijų sąrangos lygmenį,

taip pat nurodyti kvalifikacijos tipą bei pavadinimą (vardą): pvz., magistro laipsnis yra devinto

lygmens kvalifikacijos tipas, o sociologijos magistras yra šio kvalifikacijos tipo pavadinimas

32

(vardas). Skaičius devyni nurodo Airijos nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos lygmenį, magistras –

tipą, o sociologija – kvalifikacijos pavadinimą.

2.2.2. Studijų pakopų aprašai

D. Gosling ir J. Moon (2001) studijų pakopos aprašus apibūdina kaip „numatomų studijų

charakteristikas ir kontekstą kiekvienoje pakopoje apibūdinančius giminingus teiginius“, kuriais

remiantis gali būti lyginami studijų rezultatai ir vertinimo kriterijai, parengiami atitinkamo lygmens

studijų moduliai ir suteikiami juos atitinkantys kreditai“ (p. 33). J. Moon (2002) studijų pakopų

aprašus apibūdina kaip tai, ką „studijuojantysis tur÷tų pasiekti studijavimo studijų pakopos

pabaigoje“ (p. 16). Studijų pakopos yra hierarchin÷s stadijos, atspindinčios did÷jančius studijavimo

reikalavimus studijuojančiajam. Studijų pakopų aprašai gali būti pateikiami įvairia struktūra, forma

ir net stiliumi, nes juose gali būti akcentuojami skirtingi tikslai. Nepaisant to, dauguma studijų

pakopų aprašų pasižymi tais pačiais parametrais, nusakančiais:

• žinių ir supratimo sud÷tingumą;

• reikalavimų pažintiniams įgūdžiams, tokiems kaip analiz÷, sintez÷ ir pan. lygį;

• kitus įgūdžius, kurie įvardijami kaip bendrieji (generic), raktiniai (key), esminiai (core),

pagrindiniai (underpinning), perkeliamieji (transferable) ir pan.;

• kai kuriuos praktinius įgūdžius (pvz., tokius kaip darbo kompiuteriu įgūdžiai).

Pastaruoju metu dauguma studijų pakopų aprašų dar papildomi atsakomyb÷s ir

savarankiškumo (autonomijos) dimensijomis, kurios nusako iš studento reikalaujamą atsakomyb÷s

ir savarankiškumo lygį studijų procese. Tod÷l studijų pakopų aprašų sandara papildoma tokiais

studento elgsenos parametrais kaip:

• numatomas studento atsakomyb÷s lygmuo;

• studento savarankiškumo arba autonomijos lygmuo;

• būtinas vadovavimo studentui lygmuo (J. Moon, 2002, p. 24, 25).

Studijų pakopų aprašų veiksmingumas ir pagrįstumas labai priklauso nuo studijų rezultatų,

pasiekimų vertinimo kriterijų ir kitų studijų turinio parametrų (2.3 pav.), kurie susieja šiuos aprašus

su studijų programomis ir jų moduliais „slenkstiniu“ arba „tipiniu“ lygmeniu. Svarbus studijų

pakopų aprašų ypatumas – jų „tiesumas“ (bluntness). Šis ypatumas reiškia, kad studijų pakopų

aprašą nusakantys studijų rezultatai ir vertinimo kriterijai turi atspind÷ti tą pačią pakopą ir studijų

kreditais išreikštą studijų apimtį, kuri būtina nustatytiems studijų rezultatams pasiekti. Studijų

pakopų aprašai yra pagrindinis dokumentas, kuriuo remiantis rengiami studijų krypties aprašai,

„sudedant“ į juos konkrečią studijų kryptį atitinkančius specifinius ir bendruosius studijų rezultatus

bei jų pasiekimą įrodančius vertinimo kriterijus.

33

Studijų pakopų aprašai tampa lengviau suprantami ir panaudojami praktiniams studijų

programų rengimo, vykdymo ir įvertinimo tikslams, jeigu jie susiejami su konkrečia studijų

kryptimi, t. y. studijų krypties aprašais.

D÷stymo/studijavimo strategijos parengimas, užtikrinant, kad studentai pasieks numatytus

studijų rezultatus (vertinimo kriterijus)

Vertinimo metodų parengimas, įsitikinti kaip pasiekti vertinimo kriterijai

Rašomi „Slenkstiniai“ vertinimo kriterijai

(remiantis studijų rezultatais)

Studijų programos ar jos modulio parengimas ir apmąstymas, įvertinant

pradinius studijų rezultatus

Studijų pakopos aprašai „išversti“ į studijų krypties

aprašus

Studijų pakopos aprašai

Formuluojami studijų rezultatai

Studijų programos tikslai

2.3 pav. Esmin÷ studijų programos ar jos modulio rengimo schema, sudaryta remiantis studijų pakopos aprašu (pagal J. Moon, 2002, p. 20)

Svarbi studijų pakopų aprašų dalis yra studijavimo standartai, pagal kuriuos studijų pakopų

aprašai iš esm÷s ir yra priskiriami vienam ar kitam lygmeniui (profesijos bakalauro, bakalauro,

magistro ar daktaro). Standartai gali būti grindžiami įvairių lygių studijų rezultatais: pvz., ką pasieks

geriausias studentas (aukščiausias lygmuo), ką pasieks tipiškas studentas (lūkesčių lygmuo) arba ką

studentas privalo minimaliai pasiekti (slenksčio lygmuo), kad jam būtų suteikta atitinkamo lygmens

kvalifikacija (diplomas ar pažym÷jimas).

Specifinis studijų pakopų aprašų bruožas, kaip min÷jome, yra tas, kad jie grindžiami

studijavimo (studento darbo) apimties kategorija. Tai labai svarbus aukštojo mokslo kaitos

momentas, nes jis remiasi ne įeities (input) arba d÷stymo kategorija, bet pasekm÷s (output) arba

studijavimo kategorija, t. y. ką studentas išmoksta studijuodamas konkrečioje studijų pakopoje.

Studijų pakopų aprašų įvedimas aukštajame moksle reiškia, kad numatoma studento patirtis n÷ra

34

patikimas standartų nustatymo matas. Kur kas pagrįstesnis ir patikimesnis matas yra studento

studijavimo pasiekimų atitiktis studijų rezultatams. Studijų pakopų aprašai, grindžiami studijų

rezultatais, aukštąjį mokslą daro skaidresnį, aiškesnį ir suprantamesnį įvairioms socialinių dalininkų

grup÷ms. Kita vertus, toks skaidrumas ir aiškumas sudaro sąlygas diskutuoti, kritikuoti, nesutikti,

keisti ir tobulinti studijų pakopų aprašus ir jų studijų rezultatus. Vadinasi, studijų pakopų aprašai

turi būti traktuojami ne kaip reikalavimai, kurių privalu griežtai laikytis, bet daugiau kaip atskaitos

taškai (reference points), kuriais remiantis pl÷tojamos studijų programos ir moduliai.

Studijų pakopų aprašymas žinių, supratimo, įgūdžių ir kompetentingumo tipų studijų

rezultatais sudaro prielaidas lyginti įvairių šalių aukštojo mokslo sistemų studijų pakopas bei tų

šalių aukštosiose mokyklose teikiamus kvalifikacinius laipsnius. Nepaisant tokių lyginimo

galimybių, studijų pakopų lyginimas yra sud÷tingas procesas, nes būtina įvertinti studijų rezultatus,

kurie detalizuoja studijų pakopų aprašus: kiek jie dera tarpusavyje, ar pakopos apibr÷žiamos tų

pačių dimensijų rodikliais, ar skirtingose pakopose naudojami vienodi ar skirtingi rodikliai ir t. t.

Visų šių gr÷smių iš esm÷s išvengta rengiant Europos kvalifikacijų sąrangą, kurios lygmenys, skirti

aukštajam mokslui, iš esm÷s buvo pagrįsti Dublino aprašuose.

Dublino aprašus galima traktuoti kaip bendriausius studijų pakopų aprašų standartus.

Pagrindinis Bolonijos proceso tikslas – sukurti bendrą Europos aukštojo mokslo erdvę. Vienas iš

svarbiausių uždavinių šiam tikslui pasiekti – bendros Europai aukštojo mokslo teikiamų

kvalifikacijų sistemos, kurią sudaro trys aukštojo mokslo pakopos: bakalauro (kuri dar skirstoma į

trumpąją ir ilgąją pakopas), magistro ir daktaro, pagrindimas. Kuriant tokią aukštojo mokslo

kvalifikacijų sistemą labai svarbu apibr÷žti studijų rezultatus, kurie, viena vertus, identifikuotų

kiekvienoje pakopoje suteikiamą kvalifikacinį laipsnį, antra vertus, leistų aiškiai atskirti skirtingose

studijų pakopose teikiamus kvalifikacinius laipsnius.

Bendros kokyb÷s iniciatyvos tinklo (Joint Quality Initiative – JQI) grup÷ pagrind÷ kiekvienos

studijų pakopos pabaigoje suteikiamų kvalifikacinių laipsnių studijų rezultatus, kurie dar yra žinomi

Dublino aprašų pavadinimu. Rengiant Dublino aprašus buvo naudotasi įvairiose šalyse (daugiausia

Airijoje, Australijoje, Danijoje, Jungtin÷je Karalyst÷je (Anglijoje, Šiaur÷s Airijoje ir Velse,

Škotijoje), Naujoje Zelandijoje) sukaupta patirtimi šioje srityje.

Dublino aprašų rengimo pagrindas – Berlyno komunikatas (2003), kuriuo Bolonijos proceso

šalys-nar÷s skatinamos parengti palyginamas ir konkurencingas aukštojo mokslo teikiamų

kvalifikacijų sąrangas, kurios siektų „apibr÷žti kvalifikacijas tokiais parametrais kaip studijų

apimtis, pakopa, studijų rezultatai, kompetentingumas ir profilis3“ (p. 4). Komunikate

akcentuojama, kad suteikiami laipsniai turi „skirtis apibr÷žtais studijų rezultatais. Pirma ir antra

3 Profiliu suprantamas programos aprašymas pagal jos pagrindinius bruožus ir specialiuosius studijų rezultatus. Paprastai tikslinga programos profilį nustatyti pasikonsultavus su socialiniais dalininkais (ECTS User‘s Guide, 2009, p. 17).

35

studijų pakopa turi pasižym÷ti skirtingomis orientacijomis ir įvairiais profiliais, kad gal÷tų

patenkinti individualių, akademinių ir darbo rinkos poreikių įvairovę“ (ten pat, p. 4). Vadinasi, d÷l

skirtingų studijų rezultatų galima skirti trijų lygių studijų pakopų aprašus – bakalauro, magistro ir

daktaro.

Dublino aprašai išskiria 5 pagrindines kompetentingumo4 sritis, kurios bendros visoms

studijų pakopoms (pirmajai, antrajai ir trečiajai): a) žinių ir supratimo; b) žinių ir supratimo

taikymo; c) sprendimų pri÷mimo; d) bendravimo ir e) studijavimo įgūdžių (learning skills).

Pavyzdžiui, žinių ir supratimo taikymo (b) srityje kiekvienos studijų pakopos pabaigoje

studentai turi geb÷ti:

– po pirmosios (bakalauro) studijų pakopos – „sugalvoti ir pagrįsti argumentus“ (Shared

Dublin descriptors..., 2004, p.4);

– po antrosios (magistro) studijų pakopos – „spręsti problemas naujoje ar nežinomoje

aplinkoje platesniame (ar tarpkryptiniame) kontekste“ (Shared Dublin descriptors..., 2004, p.4);

– po trečiosios (daktaro) studijų pakopos – „suprasti, suprojektuoti, įgyvendinti ir pritaikyti

mokslo integralumo pagrindus“ (Shared Dublin descriptors..., 2004, p. 4).

Panašiai atskiriami studijų rezultatai kiekvienai studijų pakopai žinių ir supratimo, sprendimų

pri÷mimo, bendravimo ir studijavimo įgūdžių srityse.

Jeigu Dublino aprašai nustat÷ bendriausius reikalavimus bakalauro, magistro ir daktaro

studijų pakopų aprašams, o „Tuning“ projekte buvo siekiama bendriausius Dublino aprašų

reikalavimus pritaikyti aprašant konkrečius reikalavimus atskiroms studijų pakopoms pagal studijų

sritis ir kryptis.

„Tuning“ projekte buvo pagrįsta metodologija, kuri sudar÷ prielaidas suprasti ir palyginti

skirtingų universitetų studijų struktūras ir turinius (curriculum). Buvo išskirtos penkios pagrindin÷s

sritys (Gonzalez ir Wagenaar, 2008), kuriose atskirų studijų krypčių atstovai inicijavo diskusijas: 1)

„bendrosios kompetencijos arba perkeliamieji įgūdžiai (generic competences or transferable skills);

2) krypties specialiosios kompetencijos (subject-specific competences); 3) ECTS, kaip kreditų

kaupimo sistemos vaidmuo; 4) požiūris į studijavimą, d÷stymą ir vertinimą (approach to learning,

teaching and assessment); 5) kokyb÷s pl÷tot÷s vaidmuo studijų procese (the role of quality

enhancement ...), akcentuojant kokyb÷s pl÷tot÷s sistemas, pagrįstas vidin÷mis kokyb÷s užtikrinimo

sistemomis“ (p. 13).

Drauge dirbdami visose penkiose srityse universitetai gali suderinti tarpusavio studijų

turinius, neprarasdami savo autonomijos ir savitumų. Studijų krypties aprašų atžvilgiu svarbiausios

yra trys pirmosios sritys: bendrosios ir krypties specialiosios kompetencijos bei ECTS, nes visa

4 „Kompetentingumą“ JQI grup÷ apibr÷ž÷ kaip reikalavimą (studijų rezultatą), leidžiantį atitinkamai laipsniuoti studentų pasiekimus (geb÷jimus ir įgūdžius), t. y. kaip tam tikrą geb÷jimų ir įgūdžių standartą (reikalavimą).

36

„Tuning“ projekto metodologija grindžiama šių kompetencijų, kaip studijų krypties aprašų rodiklių,

išskyrimu bei studijų rezultatų, grindžiamų įgyjamomis kompetencijomis, susiejimu su kreditais.

Vykdant „Tuning“ projektą parengti studijų krypties aprašai parod÷, kaip gali būti rengiamos

ir vertinamos studijų programos. Tam, kad studijų krypties aprašai kuo daugiau pad÷tų rengti

studijų programas, buvo išskirti pagrindiniai programų rengimo žingsniai pvz., programos atitiktis

pagrindin÷ms sąlygoms: ar programa atliepia socialinius arba vietinius/nacionalinius/europinius

poreikius? ar tie poreikiai identifikuoti konsultuojantis su socialiniais dalininkais: darbdaviais,

atskirų sričių ekspertais ir profesin÷mis asociacijomis? ar programa įdomi akademiniu požiūriu? ar

suformuluoti bendri atskaitos taškai (programos studijų rezultatai)? Ar programa viduje ir iš išor÷s

pakankamai aprūpinama reikiamais ištekliais? ar ji priskirta tinkamai studijų pakopai? ar programos

tikslai ir numatomi pasiekti studijų rezultatai grindžiami atitinkamomis žiniomis, supratimu,

įgūdžiais ir geb÷jimais, bendrosiomis bei krypties specialiosiomis kompetencijomis ir pan.

Svarbus „Tuning“ projekto laim÷jimas yra tai, kad studentų numatomus pasiekimus

grindžiant studijų rezultatais, ECTS kreditai tapo realūs, atspindintys iš tikrųjų reikalingą studento

darbo, kurio reikia norimiems studijų rezultatams pasiekti, apimtį valandomis, kitaip tariant,

kreditai buvo susieti su studijų rezultatais arba studijų rezultatai pagrind÷ reikalavimus, kuriuos

studentas turi įvykdyti, kad jam būtų suteiktas kreditas arba kreditai.

„Tuning“ projektas skiria bendrąsias ir krypties specialiąsias kompetencijas. Ypač

akcentuojama bendrųjų (perkeliamųjų) kompetencijų reikšm÷. Jos skirstomos į tris tipus:

• instrumentin÷s kompetencijos, kurios apima pažintinius, metodologinius, technologinius

ir kalbos geb÷jimus (analiz÷s ir sintez÷s geb÷jimai, IKT, užsienio kalbos mok÷jimas ir t. t.);

• tarpasmenin÷s kompetencijos, kurios apima individualius geb÷jimus, tokius kaip

socialiniai įgūdžiai (socialin÷ sąveika ir bendradarbiavimas: kritiškumas, komandinis darbas, etiniai

įsipareigojimai ir t. t.);

• sistemin÷s kompetencijos: geb÷jimai ir įgūdžiai, apimantys sistemų visumą (supratimo,

jautrumo ir žinių derinį; anksčiau įgytas instrumentines ir tarpasmenines kompetencijas, tokias kaip

žinių taikymas, tyrimo geb÷jimai, lyderyst÷, iniciatyvumas, verslumas ir t. t.).

„Tuning“ projekte išskirti du studijų programų profiliai: akademinis ir profesinis. Akademinis

studijų programų profilis susijęs daugiau su akademin÷s bendruomen÷s poreikių tenkinimu

nacionaliniu ir tarptautiniu mastu, o profesinio profilio studijų programos daugiau orientuotos į

darbo rinkos poreikius. Šiuo požiūriu „Tuning“ projektas kompetencijas pasirinko kaip lyginimo

priemonę nustatyti, ką tą patį kvalifikacinį laipsnį turintys skirtingi absolventai geba atlikti, nes

kompetencijos atlieka bendrų atskaitos taškų funkciją.

Įdomi Delfto ir Eindhoveno technologijos universitetų bei Tvent÷s universiteto pagrįsti

kriterijai bakalauro ir magistrantūros studijų turiniui apibr÷žti. Šių universitetų patirtis naudinga,

37

pritaikant Dublino aprašus universitetų reikm÷ms. Šiuose universitetuose atlikti tyrimai

koncentravosi į akademinio išsimokslinimo sampratą. Buvo išskirtos septynios absolvento

akademinį kompetentingumą nusakančios sritys (dimensijos) – absolventas laikytinas akademiniu

požiūriu kompetentingu (A.W.M. Meljers, C.W.A.M. van Overveld ir J.C. Perrenet, 2005), jei jis

yra kompetentingas: 1) vienoje ar daugiau negu vienoje mokslo kryptyje; 2) atlikti tyrimus; 3)

projektuoti ir modeliuoti naujas vertes pagal nus(is)tatytus reikalavimus; 4) moksliniu požiūriu, kurį

atspindi sistemingas teorijų naudojimas, kritiškumas; 5) valdyti esminius intelektinius įgūdžius; 6)

bendradarbiauti ir bendrauti; 7) įvertinti esamą socialinį kontekstą (p. 4).

Kompetentingumas čia suprantamas kaip „žinių, įgūdžių ir požiūrių visuma“ (A.W.M.

Meljers, C.W.A.M. van Overveld ir J.C. Perrenet, 2005, p. 6). Bakalauro kompetentingumo pakopą

labiau atskleidžia turimos žinios ir įgūdžiai, kai tuo tarpu magistro kompetentingumą labiau

akcentuoja požiūrio dimensija. Požiūrio dimensija magistrantūros studijose akcentuojama tod÷l, kad

magistrui ne tik svarbu žinoti ir geb÷ti turimas žinias taikyti, bet ir sugeb÷ti atskirti, kokiose

situacijose, kokios žinios ir geb÷jimai kaip turi būti taikomi (A.W.M. Meljers, C.W.A.M. van

Overveld ir J.C. Perrenet, 2005, p. 6).

A.W.M. Meljers, C.W.A.M. van Overveld ir J.C. Perrenet, 2005 (2005) atkreipia d÷mesį,

kad, apibūdinant akademinį kompetentingumą, mažai d÷mesio skiriama jo priskyrimui tam tikrai

studijų pakopai. Paprastai jis priskiriamas pagal santykį mažiau ar daugiau kompetentingas.

Akademinio kompetentingumo priskyrimas vienai ar kitai studijų pakopai paprastai siejamas su

studijų rezultatų sud÷tingumu. Universiteto absolventas gali mąstyti, veikti, tirti ir projektuoti,

protauti ir reflektuoti ar pan. tam tikrame akademinio sud÷tingumo lygmenyje. Šį absolvento

mąstymo ir veikimo sud÷tingumą nusako keturi pagrindiniai kompetentingumo kriterijai: analiz÷,

sintez÷, abstrahavimas ir konkretizavimas. Būtent atsižvelgiant į juos ir siūloma akademinį

kompetentingumą priskirti vienai ar kitai studijų pakopai.

Išvardytos akademinį kompetentingumą apibr÷žiančios dimensijos ir jas nusakantys kriterijai

– kokiame lygmenyje kiekvienoje dimensijoje absolventas analizuoja, sintezuoja, abstrahuoja ir

konkretizuoja – gali pad÷ti aprašyti pagrindinius universitetinių studijų turinio tikslus, nustatyti,

kokiai studijų pakopai priskirti jam suteiktą kvalifikacinį laipsnį. Kita vertus, akademinį

kompetentingumą nusakančios dimensijos ir kriterijai gali būti naudojami priimant konceptualius

sprendimus, kaip rengti, aprašyti, analizuoti ir įvertinti studijų programą.

Akademinį kompetentingumą nusakančios dimensijos ir kriterijai gali būti naudojami

akademiniam studijų programos profiliui nustatyti (2.4 pav.). Universitetinių studijų programose jos

n÷ra vienodai svarbios. Pavyzdžiui, technologinio pobūdžio studijų programose projektavimo ir

modeliavimo akademinio kompetentingumo dimensija vaidina žymiai svarbesnį vaidmenį nei

socialinių mokslų programose. Vadinasi, skirtingos programos gali akcentuoti skirtingą akademinio

38

kompetentingumo dimensijų skaičių ir jas nusakančius kriterijus studijų programoje. Pavyzdžiui,

studijų trukm÷, kurią konkreti programa numato vienai ar kitai akademinio kompetentingumo

dimensijai pl÷toti, gali skirtis. Įvertinus atskirų programų skiriamą kreditų skaičių tam tikroms

akademinio kompetentingumo dimensijoms pl÷toti, galima nustatyti konkrečios studijų programos

akademinį profilį.

2.4 pav. Studijų programos akademinio profilio pavyzdys (pagal A.W.M. Meljers, C.W.A.M. van Overveld ir J.C. Perrenet, 2005)

Europos kvalifikacijų sąranga (EKS, angl. EQF), kurią 2008 m. spalio m÷n. patvirtino

Europos Parlamentas, skirta, viena vertus, mokymosi visą gyvenimą koncepcijai įgyvendinti, kita

vertus, yra svarbi Bolonijos proceso (1999) ir Lisabonos strategijos (2000) jungiamoji grandis,

pl÷tojant žinių ekonomiką ir siekiant paversti Europą konkurencingiausia ekonomika pasaulyje.

Europos kvalifikacijų sąrangos pagrindin÷ „ląstel÷“ yra studijų rezultatai. Jie sudaro

prielaidas atskirų šalių nacionalines kvalifikacijų sąrangas sujungti į bendrą sistemą, jas geriau

suprasti ir palyginti. EKS turi du pagrindinius tikslus: sudaryti sąlygas didinti piliečių socialinį

judumą ir skatinti mokymąsi visą gyvenimą. EKS sudaro aštuoni lygiai. Jie apima visas

kvalifikacijas – nuo žemiausios (1-as lygis) iki aukščiausios (8-as lygis). Kaip priemon÷ mokymuisi

visą gyvenimą skatinti EKS apima visuose švietimo sistemos sektoriuose (bendrojo ugdymo,

profesinio mokymo ir akademinio išsimokslinimo) teikiamas kvalifikacijas, sujungdama Europos

aukštojo mokslo ir profesinio rengimo sistemas į vientisą sistemą.

Visi aštuoni lygiai yra apibr÷žti mokymosi arba studijų (priklauso nuo švietimo sektoriaus

pobūdžio) rezultatais, kurie leidžia lyginti ir pl÷toti atskirų šalių ar institucijų nusistatytas

kvalifikacijų sąrangas. Europos kvalifikacijų sąrangos kontekste studijų rezultatai suprantami kaip

„teiginiai, ką besimokantysis žino, supranta ir geba atlikti studijų proceso pabaigoje“ (EQF, 2008,

39

p. 3). Vadinasi, EKS, kaip ir kitose sistemose, į pirmą vietą iškeliami studijų rezultatai (padariniai,

pasekm÷s – outputs), bet ne įeigos (inputs). Studijų rezultatai EKS yra suskirstyti į tris pagrindinius

tipus: žinias, įgūdžius ir kompetentingumą (2.1 lentel÷).

2.1 lentel÷. Europos kvalifikacijų sąrangos fragmento pavyzdys (EQF, 2008, p. 12, 13).

Lygmuo Studijų rezultatų tipai Žinios Įgūdžiai Kompetentingumas

7 lygmuo Labai specializuotos žinios, kai kurios iš jų naujausios darbo arba studijų srityje, kaip pagrindas originaliai mąstyti ir (arba) tyrimams atlikti. Kritiškas kurios nors srities žinių problemiškumo supratimas ir jų susiejimas su skirtingomis sritimis.

Specializuoti problemų sprendimų įgūdžiai, būtini tyrimuose ir (arba) inovacijose, kuriant naujas žinias ir procedūras bei integruojant skirtingų sričių žinias.

Valdyti ir pertvarkyti darbo arba studijų aplinkas, kurios yra sud÷tingos, nenusp÷jamos ir reikalauja naujų strateginių įžvalgų. Prisiimti atsakomybę už ind÷lį į profesines žinias ir praktiką ir (arba) kritiškai vertinant strateginę komandų veiklą.

6 lygmuo

Pažangios darbo arba studijų srities žinios, paremtos kritišku teorijų ir principų supratimu.

Pažangūs įgūdžiai, rodantys meistriškumą ir inovatyvumą, būtiną sud÷tingoms ir nenusp÷jamoms problemoms spręsti specializuotoje darbo ar studijų srityje.

Valdyti sud÷tingas technines arba profesines veiklas ar projektus, prisiimant atsakomybę už sprendimų pri÷mimą nenusp÷jamose darbo arba studijų aplinkose. Prisiimti atsakomybę už atskirų asmenų arba grupių profesinį tobul÷jimą.

Kompetentingumas nusako konkretaus kvalifikacijos sąrangos lygmens veiklos

autonomiškumo ir atsakingumo laipsnį, nes „reiškia patikrintą geb÷jimą naudotis žiniomis, įgūdžiais

ir asmeniniais, socialiniais ir (arba) metodiniais geb÷jimais darbo arba studijų aplinkose bei

profesinio arba asmeninio tobul÷jimo srityje. Europos kvalifikacijų sąrangoje kompetentingumas

apibr÷žiamas atsakomyb÷s ir savarankiškumo sąvokomis“ (EQF, 2008, p. 11). Vadinasi,

kvalifikacijos apima platų studijų rezultatų spektrą, įskaitant teorines žinias, praktinius ir techninius

įgūdžius bei socialinį kompetentingumą, kur geb÷jimas dirbti drauge su kitais yra nepaprastai

svarbus. Skirtingus kvalifikacijų lygmenis apibr÷žia skirtingi kompetentingumo lygiai,

besireiškiantys skirtingais savarankiškumo ir atsakomyb÷s lygiais. Kuo aukštesnis studijų

programos studijų rezultatų sud÷tingumo lygis, tuo aukštesniam kvalifikacijų sąrangos lygiui

priskiriama programa ir tuo aukštesnio lygio kvalifikacija bus suteikta asmeniui, baigusiam

konkrečią studijų programą. Akivaizdu, jog kuo aukštesn÷ žinių ir įgūdžių kokyb÷, tuo aukštesnis

asmens veikimo autonomijos ir savarankiškumo laipsnis profesin÷s veiklos srityje. Taigi, žinių ir

įgūdžių kokyb÷ lemia asmens profesinio veikimo autonomiją (savarankiškumą). Europos

kvalifikacijų sąrangoje, apibr÷žiant kvalifikacijos lygmenį, atskirai neišskiriamos vertyb÷s ir

požiūriai kaip studijų rezultatų tipai. Pastarieji lyg paliekami „už kadro“, jų veikimą atskleidžiant

40

per kompetentingumo, kaip studijų rezultato tipo, atsakomyb÷s dimensiją. Akivaizdu, jog kuo

aukštesn÷ asmens vertybių ir požiūrių kokyb÷, tuo aukštesnis bus jo profesinio veikimo

atsakingumo laipsnis. Vadinasi, studijų rezultatų kokyb÷ per žinias, įgūdžius, vertybes ir požiūrius

kuria suteikiamos kvalifikacijos lygmenį.

Akivaizdu, kad skirtingų asmenų žinių, įgūdžių, vertybių ir požiūrių kokyb÷ yra skirtinga, ir

ją iš esm÷s lemia turimas asmens kvalifikacijos lygmuo bei patirtis (patikrinti geb÷jimai)

konkrečioje profesin÷s veiklos srityje. Didesn÷ asmens patirtis profesin÷s veiklos srityje teikia

daugiau galimybių patikrinti savo geb÷jimus nenusp÷jamose darbo situacijose, tod÷l

kompetentingumas ir patirtis koreliuoja bei laiduoja aukštesnį asmens, veikiančio konkrečioje darbo

rinkos srityje, autonomijos ir atsakomyb÷s lygį. Europos kvalifikacijų sąranga yra suderinta su

Europos aukštojo mokslo kvalifikacijų sąranga (QFEHEA arba Dublino aprašais): penkto lygmens

studijų rezultatai atitinka trumpąją bakalauro studijų pakopą, šešto lygmens – bakalauro, septinto –

magistro ir aštunto – daktaro kvalifikacijos pakopą.

2.3. Studijų rezultatai: samprata, sandara ir paskirtis

U. Bartosch (2008) studijų rezultatus pavadino „Bolonijos kodu“ (p. 18, 19), „atrakinančiu“

duris į visą Bolonijos proceso esm÷s supratimą. Studijų rezultatų prilyginimas „Bolonijos kodo“

metaforai atskleidžia studijų rezultatų svarbos reikšmę, kuriant vientisą Europos aukštojo mokslo

erdvę.

Šiuo metu pasaulyje n÷ra vienos nuomon÷s d÷l studijų rezultatų 5 (learning outcomes)

sąvokos apibr÷žimo, tačiau n÷ra ir didelių nesutarimų d÷l studijų rezultatų sampratos. Europoje,

Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Šiaur÷s Amerikoje ir Pietų Afrikoje studijų rezultatai

apibr÷žiami su neesminiais skirtumais. Dauguma tyr÷jų (S. Adam, 2004; 2007; D. Gosling ir J.

Moon, 2001; J. Moon, 2002; D. Kennedy, 2007; The Shift to Learning Outcomes, 2008 ir kiti)

sutaria, kad studijų rezultatai yra „teiginiai, nusakantys ką studentas žinos, supras ir (arba) geb÷s

pademonstruoti studijų periodo pabaigoje“ (Credit Gudelines for Qualification in England, Wales

and Nothern Ireland, November 2001, iš S. Adams, 2007, p. 5; The Shift to Learning Outcomes,

2008, p. 15) arba „teiginiai, kurie detalizuoja, ką studentas žinos arba bus paj÷gus padaryti baigęs

studijas. Rezultatai dažniausiai yra formuluojami kaip žinios, įgūdžiai ar požiūriai“ (American

Association of Law Libraries: http://www.aallnet.org, cituota iš Adams S., 2007, p. 5). Kai kurie

studijų rezultatai formuluojami siejant juos su kompetencijomis: „Studijų rezultatas yra teiginys,

nurodantis, kokias kompetencijas studentas tur÷tų įvaldyti studijų procese“ (Transnational

5 Institucijose, kuriose studijuojama, sąvoka „learning outcomes“ tur÷tų būti verčiama kaip „studijų rezultatai“, o kuriose mokomasi, – kaip „mokymosi rezultatai“.

41

European Evaluation Project – TEEP, cituota iš S. Adams, 2007, p. 5). Svarbus studijų rezultatų

bruožas yra jų pamatuojamumas. Studijų rezultatų pamatuojamumą atskleidžia studentų

studijavimo pasiekimų vertinimo kriterijai ir priemon÷s. Jei studijų rezultatų negalima pamatuoti, jų

negalima vadinti studijų rezultatais, tikslingiau būtų vadinti juos studijų tikslais. ECTS User‘s

Guide (2009) studijų rezultatus supranta „kaip visaapimančias studijavimo pasekmes“ (p. 17).

Studijų rezultatų sandara atsispindi įvairiuose dokumentuose. Vienas geriausiai studijų

rezultatų sandarą apibendrinančių dokumentų yra Europos kvalifikacijų sąranga (2008), kur

kvalifikacijų lygiai aprašomi remiantis studijų rezultatais, kurie yra trijų tipų: žinios, įgūdžiai ir

kompetentingumas („competence“). Žinios ir įgūdžiai turi užtikrinti tam tikrą kompetentingumo

(atsakomyb÷s ir savarankiškumo) lygį. Tokia studijų rezultatų sandara leidžia pertvarkyti studijų

proceso organizavimą taip, kad būtų pereita nuo įeigos (input) logika grindžiamų studijų (kai

studijų proceso centre randasi d÷stytojas ir jo formuluojami tikslai) prie išeigos (output) studijų

logikos (kai studijų proceso centre yra studentas ir jo studijavimo pasiekimai). Pats sud÷tingiausias

studijų rezultatų tipas yra kompetentingumas, kurį daugelis tyr÷jų tiek apibr÷žia, tiek supranta ir

verčia į kitas kalbas labai prieštaringai. Tod÷l kompetentingumo sąvokai šioje studijoje skirsime

atskirą diskusiją.

S. Adam (2007, p. 3) skiria tris atskirus studijų rezultatų panaudojimo lygius. Pirmas lygis

yra institucinis. Studijų rezultatai čia panaudojami studijų turiniui projektuoti ir vertinimo

kriterijams nustatyti, vertinimo metodams parinkti ir vertinimo priemon÷ms parengti. Tai pats

svarbiausias studijų rezultatų panaudojimo lygis, nes šiuo lygiu vyksta tiesiogin÷s studijos, o jų

studijų rezultatai vaidina svarbų vaidmenį ugdant vidinę institucijos kokyb÷s kultūrą ir kuriant bei

įgyvendinant kokyb÷s užtikrinimo sistemą.

Antrame nacionaliniame lygyje studijų rezultatai panaudojami nacionalin÷ms kvalifikacijų

sistemoms aprašyti. Jie grindžiami kvalifikacijų (qualification descriptors), studijų pakopų ar

studijų krypties aprašais. Visi aprašai formuluojami studijų rezultatų, kurie parodo, kokį studijų ar

kvalifikacijos lygį pasiek÷ studentas, forma.

Trečias lygmuo yra tarptautinis. Jame, panaudojant studijų rezultatus, užtikrinamas studijų

skaidrumas ir palyginamumas, sudaromos prielaidos palyginti ir pripažinti įvairiose šalyse

suteikiamas kvalifikacijas. Tarptautiniame lygmenyje studijų rezultatų apibr÷žimas yra ne toks

griežtas ir tikslus kaip nacionaliniame lygmenyje. Pavyzdžiui, Dublino aprašai yra labai bendri ir

platūs, nes jie skirti studijų pakopoms (bakalauro, magistro ir daktaro) apibr÷žti ir atskirti vienai

nuo kitos aiškiai nustatytais reikalavimais studentų pasiekimams. Tokio pobūdžio tarptautin÷s

dimensijos Dublino aprašai sudaro sąlygas detaliau pagrįsti nacionalinių studijų pakopų aprašus.

Taigi studijų rezultatus panaudojant tarptautiniame lygmenyje, ger÷ja vykdomų studijų ir

suteikiamų kvalifikacijų skaidrumas, palyginamas ir pripažinimas skirtingose šalyse.

42

Apibendrindamas S. Adam (2007, p. 10–11) atskleidžia visą galimą studijų rezultatų

panaudojimo spektrą: studijų turiniui projektuoti dalyko ir programos lygmenyje, vertinimo

kriterijams, metodams ir priemon÷ms pagrįsti, parinkti ir parengti, vidinei kokyb÷s užtikrinimo

sistemai pl÷toti, aukštojoje mokykloje suteikiamoms kvalifikacijoms aprašyti, taip pat studijų

krypties aprašams rengti. Labiau apibendrinti studijų rezultatai gali būti panaudoti nacionalinių

kvalifikacijų lygmenų, studijų pakopų bei tarptautiniams (EQF) kvalifikacijų lygmenims apibr÷žti.

Kita vertus, nemaža tyr÷jų (J. Avis, 2000; R. Barnett, 2000; N. Jackson, 2000; D. James,

2004, 2005; T. Hussey ir P. Smith, 2002, 2003, 2008 bei kiti) aštriai diskutuoja ir įvairiais

požiūriais kritikuoja studijų rezultatų taikymą aukštajame moksle. Pavyzdžiui, T. Hussey ir P.

Smith (2008) tyr÷, ar tikslinga studijų rezultatus panaudoti atskiro studijų komponento (seminarų,

paskaitų, laboratorinių darbų ir pan.), modulio (studijų dalyko) ir studijų programos lygmenyse.

Pristatydami savo tyrimų rezultatus, jie diskutuoja su S. Adams (2007) nurodytais galimo studijų

rezultatų pritaikymo atvejais ir teigia, kad studijų rezultatai geriausiai tinka naudoti atskiriems

studijų elementams arba iš dalies atskiro modulio ar studijų dalyko rezultatams apibr÷žti, jei jie yra

taikomi lanksčiai. Tačiau jie vis tiek negali būti tiksliai suformuluoti ar panaudoti atlikimo kokybei

vertinti, nes šiuose lygmenyse jų sąryšis su vertinimu yra sud÷tingas, o studijų rezultatų taikymas

studijų programų lygmenyje yra nesusipratimas, nes jie d÷l savo abstraktumo iš esm÷s perima

studijų tikslų funkcijas.

Studijų rezultatai atskirų studijų elementų lygmenyje, anot T. Hussey ir P. Smith (2008), yra

„per daug smulkūs arba riboti savo apimtimi: sąvoka gali pareikalauti daugkartinio taikymo, o

įgūdis – ilgo praktikavimo, kad būtų galima teigti, jog studentas šį įgūdį įgijo“ (p. 110). Kitaip

tariant, studijų rezultatai atskirame studijų elemento lygmenyje gali būti prielaida ką nors vertinti

ateityje, tačiau nepakankami, kad būtų galima juos vertinti po kiekvieno atskiro studijų elemento.

Autoriai atskleidžia ir kitas problemas, atsirandančias atskirame studijų elemento lygmenyje. Jie

vartoja „iškylančių“ (emergent) studijų rezultatų sąvoką. T. Hussey ir P. Smith (2008) teigia, kad

studijų procesas yra subtilus ir jo metu negalima aklai siekti vien tik iš anksto nustatytų studijų

rezultatų: „prastas tas d÷stytojas, kuris eina į paskaitą ar seminarą iš anksto apsisprendęs pasiekti

programoje nustatytą studijų rezultatų kiekį, kad ir kas seminaro ar paskaitos metu beįvyktų“

(p. 110). Jie cituoja McAlpine ir jo kolegas (1999), kurie vartoja „tolerancijos koridoriaus“

(corridor of tolerance) sąvoką, kuri yra labai svarbi „siekiant naujų ar kitokių studijų rezultatų arba

tam, kad būtų galima palaikyti susidom÷jimą auditorijoje, paskatinti studentus ugdyti pasitik÷jimo

savimi jausmą ar leisti pasijusti esant svarbia studijų proceso dalimi ir pan.“ (p. 110).

Studijų rezultatus taikyti modulio ar studijų dalyko lygmenyje galima ir pageidautina, nes čia

juos galima daugiau ar mažiau susieti su vertinimo procedūromis. Vis d÷lto šie studijų rezultatai yra

ne tokie tikslūs kaip „studijų dalyko turinio sąrašo anotacija. Bandymai juos paversti tiksliais

43

teiginiais tam, kad neišmanantys studijų dalyko turinio vertintojai gal÷tų jį vertinti ar audituoti, yra

kvaili ir bergždi“ (ten pat, p. 114). Kalb÷dami apie studijų rezultatų taikymą studijų programos,

kuri įgalina suteikti tam tikrą kvalifikaciją, lygmenyje, jie prieina prie išvados, kad „tai yra

netinkama priemon÷“ (ten pat, p. 114). Jų nuomone, kuo „studijų rezultatai yra labiau nutolę nuo

studentų ir d÷stytojų sąveikos auditorijoje, tuo jie tampa labiau apibendrinti, nutolę ir nereikšmingi“

(ten pat, p. 114).

D. James (2005), pažym÷damas teigiamas studijų rezultatų panaudojimo studijų procese

galimybes, kritikuoja jų taikymą kontrol÷s tikslams, nes „jie tampa tušti, nenaudingi, o blogiausiu

atveju – net kenksmingi“ (p. 89). Toliau D. James (2005) skiria tokius pagrindinius studijų rezultatų

kritikos aspektus: „1) Studijų rezultatų aiškumas, išsamumas ir objektyvumas yra netikras,

apgaulingas; 2) visiems akademiniams dalykams jie gali suteikti nepagrįsto homogeniškumo, o juk

kiekvienam jų būdingi skirtingi id÷jų lygiai, jie grindžiami skirtingomis koncepcijomis apie tai,

kokių įgūdžių reikia kiekviename lygmenyje; 3) jie gali (ir iš esm÷s tai daro) apriboti studijavimo

platumą ir gilumą, kreipdami studentus siekti tik minimalaus lygio arba ignoruodami svarbius

„iškylančius“, mažiau nusp÷jamus, studijų rezultatus“ (p. 89).

Kritika, reiškiama įvairių tyr÷jų studijų rezultatų atžvilgiu, gali būti grupuojama dviem

aspektais: a) konceptualiu (filosofiniu) ir b) praktiniu (techniniu). Konceptualiu aspektu studijų

rezultatai kritikuojami d÷l to, kad jie, būdami apibr÷žti ir konkretūs, iškreipia akademinių studijų

prigimtį, artindami jas prie profesinių mokyklų, nes per daug akcentuoja įgūdžių lavinimą,

neskatina, pvz., studentų kūrybiškumo ir t. t. Ši kritika daugelio autorių yra gana s÷kmingai

atremiama, išskiriant įvairių tipų studijų rezultatus, kurie panaudojami norimiems pasiekti studijų

tikslams. T. McMahon ir H. Thakore (2006) skiria keturių tipų galimus studijų rezultatus: „1)

tikslūs konteksto atžvilgiu ir palyginti neginčytini geb÷jimai ar žinios; 2) savo prigimtimi negalintys

būti tiksliai suformuluoti (dažnai d÷l to, kad yra susiję su dinamiškomis, o ne statiškomis

situacijomis); 3) savo esme diskutuotini; 4) netikslūs arba ginčytini studijų rezultatai.“ (p. 13).

Praktin÷ (technin÷) studijų rezultatų kritika susijusi su jų formulavimo sud÷tingumu ir

sunkumais, susijusiais su jų įdiegimu į studijų procesą. Pvz., vien tik vienos aukštosios mokyklos

studijų turinio pertvarkymas, remiantis studijų rezultatų filosofija, yra nepaprastai sud÷tingas

procesas intelektinių ir laiko išteklių atžvilgiu. Tai automatiškai kelia dalies d÷stytojų

nepasitenkinimą ir t. t. Patys studijų rezultatai gali būti suformuluoti per daug apibendrinta arba per

daug apibr÷žta forma, kas arba mažina jų panaudojimo galimybes, arba neigiamai atsiliepia

studentų kūrybiškumo ugdymui. Be to, tam, kad būtų galima juos suformuluoti aukštojoje

mokykloje, turi būti parengti kvalifikacijų ar studijų krypties aprašai (arba kito pobūdžio

dokumentai) ir pan. Į praktinio (techninio) pobūdžio kritiką atsakoma nurodant, kad pagrįstas

44

studijų rezultatų naudojimas sudaro prielaidas gerinti studijų kokybę ir visi d÷l to atsirandantys

nepatogumai n÷ra pakankama priežastis jų atsisakyti.

Labai sunku parinkti žodžius, kuriais apibūdinami studijų pakopas nusakantys studijų

rezultatai. Pavyzdžiui, Vokietijos Acheno profesin÷ aukštoji mokykla (Fachhochschule) pagrind÷

80 aktyvių veiksmažodžių (po 20 kiekvienam pažintiniam lygiui), skirtų studentų atlikimo

meistriškumui pamatuoti (M. Schermutski ir A. Peters-Burns, 2004, p. 18–19) žinojimo, supratimo,

analiz÷s ir sintez÷s lygiais.

2.4. Competence ir Competency: samprata, sandara ir paskirtis

Studijų rezultatų susiejimas su competence (kompetentingumo) sąvoka yra labai svarbi

studijų proceso kokyb÷s užtikrinimo sritis. Kita vertus, studijų rezultatų ir competence ar

competency sąvokos susiejimas yra nepaprastai sud÷tingas didaktinis procesas, kurį sąlygoja daug

veiksnių. Visų pirma tai, kad iki šiol n÷ra bendros competence ir competency sąvokų sampratos ir jų

apibr÷žimo (S. Adam, 2004; R. Boam ir P. Sparrow,1992; M. Brockmann, L. Clarke, 2009; R.B.

Brown, 1993; D.W. Chambers, 1994; ECTS Users' Guide, 2009; EQF, 2008; R.W. Hartel ir E.A.

Foegeding, 2004; D. Kennedy 2007; M. Mulder, J. Gulikers, H. Biemans, Wesselink, 2009; M.

Neary, 2002; Oliver ir kt., 2008; M. van der Klink ir J. Boon, 2002; J. Winterton, F. Delamare-Le

Deist ir E. Stringfellow, 2005 bei kiti).

F. Delamare-Le Deist ir J. Winterton (2005) situaciją, susijusią su bandymais apibr÷žti

competence sąvoką, apibūdina kaip tokią „prieštaringą ir diskutuotiną, jog neįmanoma nustatyti,

kokiai teorijai ją priskirti, ir pateikti apibr÷žimą, galintį apimti visus šios sąvokos vartojimo atvejus“

(p. 29). S. Adam (2004) teigia, kad kai kas competence sąvoką supranta labai siaurai ir tapatina ją

su įgūdžiais, įgytais profesinio rengimo procese. Europos kvalifikacijų sąrangoje (EQF, 2008, p.11)

competence sąvoka iš esm÷s traktuojama kaip geb÷jimas perkelti žinias į praktiką. M. Brockmann,

L. Clarke (2009) skiria integralią competence ir competency sąvoką kaip vieną iš pirmosios

sud÷tinių dalių. Jų teigimu, competence susideda iš žinių, įgūdžių ir competency (ši reiškia

savarankiškumą ir atsakomybę).

Woodruffe (1991) irgi skiria competence ir competency sąvokas. Competence sąvoka

apibr÷žiama kaip turimo atlikti darbo aspektai, o competency prilyginama asmens elgsenai, kuri

sudaro prielaidas kompetentingai (competent) atlikti darbą (performance). Kitaip tariant, asmens

competency yra būtina, bet nepakankama sąlyga kompetentingai (competent) atlikti darbą.

Woodruffe (1991) rašo: „Kompetencijos (competencies) skiriasi nuo darbo aspektų. Kompetencijos

yra tai, ką asmuo „atsineša“ į darbą... Kompetencijos yra elgsenos dimensijos, susietos su geresniu,

kokybiškesniu darbo atlikimu. Kompetencijos yra elgsenos būdas, d÷l ko kai kurie žmon÷s darbą

atlieka geriau negu kiti“ (cituota iš D. Kennedy, A. Hyland, N. Ryan, 2009, p. 11).

45

Burgoyne (1988), panašiai kaip Woodruffe (1991), skiria sąvokas „būti kompetentingam“

(being competent), kas reikštų sugeb÷jimą darbą atlikti gerai, patikimai, kompetentingai, nuo „tur÷ti

kompetencijų“ (having competencies), kas reikštų, kad asmuo turi būtinus atributus, kad gal÷tų

darbą atlikti kompetentingai. Tačiau atributų tur÷jimas dar nereiškia, kad darbas bus atliktas gerai,

nes jį gali tekti atlikti neįprastame kontekste, pavyzdžiui, trūkstant informacijos ar laiko arba esant

kitokiai įtampai. Vadinasi, sekant Burgoyne (1988), asmens kompetentingumas (competence) būtų

tarsi geb÷jimas panaudoti (specifiškai integruojant, sujungiant) turimas kompetencijas

(competencies) taip, kad darbas būtų atliktas (arba problema būtų išspręsta) kompetentingai.

Mulder (2007) taip pat skiria competence ir competency sąvokas: „kompetencija

(competency) yra kompetentingumo (competence) dalis. Taigi aš įžvelgiu sąsają tarp

kompetentingumo (competence) ir kompetencijos (competency) kaip tarp visumos ir dalies“ (p. 11).

Vadovaudamasis šia M. Mulder (2007) išsakyta nuostata, R.G. Sultana (2009) daro išvadą, kad „tai

apsaugo nuo galimyb÷s supainioti įeigos (input) kompetencijas (labiau atomistin÷ koncepcija,

žyminti specifinius geb÷jimus) su išeigos (output) kompetentingumu (labiau integruotos

koncepcijos, akcentuojančios atlikimą)“ (p. 19).

Anksčiau už R.G. Sultana (2009) panašiai savo darbuose competency ir competence

sampratas traktavo C. Woodruffe (1991) bei W. Tate (1995), persp÷dami nepainioti įeigos

kompetencijų (input competencies) su išeigos kompetentingumais (output competences). Dalis

autorių (R. B. Brown 1993, 1994; G. McBeath 1990) competence ir competency sąvokas traktuoja

kaip sinonimus. C. Adelman (2009) taip pat nemato jokio esminio skirtumo tarp competence ir

competency sąvokų, išskyrus kalbinį skirtumą vartojant šias sąvokas skirtingose šalyse: JK ir JAV

(p. 5).

Matome, kad daugelis tyrin÷tojų aštriai diskutuoja d÷l sąvokų competence ir competency

sampratų. Vis d÷lto pastaruoju metu ryšk÷ja tam tikras bendras sutarimas, kad asmuo, kuris turi

būtinų žinių, įgūdžių ir požiūrių (tam tikra prasme input competencies), gali būti traktuojamas kaip

kompetentingas (competent) kokioje nors profesin÷je veikloje. Kita vertus, Van der Klink ir Boon

(2002) competence apibr÷žia kaip „miglotą sąvoką“ (fuzzy concept), tačiau vis d÷lto ją pripažįsta

kaip naudingą, nes ji, pasak jų, sujungia švietimo sistemą su darbo rinkos reikalavimais. Vadinasi,

remiantis išd÷stytais šių sąvokų apibr÷žimais, aukštojo mokslo sistema, atsižvelgdama į darbo

rinkos poreikius tam tikriems kompetentingumams (output competences), tur÷tų per studijų

programas ugdyti nustatytas kompetencijas (input competencies) atitinkančius geb÷jimus, kurie

sudarytų prielaidas kompetentingai atlikti profesin÷s veiklos užduotis savo darbo vietoje. V÷liau

Van der Klink ir Boon (2003) konstatavo, kad ne tik skirtingi autoriai skirtingai interpretuoja

kompetentingumo sąvoką, bet ir skirtingose šalyse ji apibr÷žiama skirtingai. Pavyzdžiui, Jungtin÷je

Karalyst÷je kompetentingumo sąvoka labiau siejama su darbo atlikimo (output competences)

46

standartais (performance standards), o JAV sąvoka competency daugiau siejama su įgūdžiais,

žiniomis ir asmens charakteristikomis, t. y. asmens bruožais, motyvais ir savivoka (input

competencies), kurie turi įtakos užduoties atlikimo meistriškumui.

F. Delamare-Le Deist ir J. Winterton (2005), atsižvelgdami į nacionalinį kontekstą, bando

klasifikuoti competence sąvokas, išskirdami bihevioristinį (JAV), funkcionalistinį (JK) ir holistinį

(Prancūzija, Vokietija, tam tikra dalimi ir Austrija) požiūrį į competence sampratą. Jie atskleidžia,

kad a) per tam tikrą laiką šie skirtingi požiūriai nuolat konvergavo ir b) siūlo pagrįsti holistinę

competence sampratą, kuri išryšk÷jo per pastaruosius metus. Jie taip pat pažymi, kad kiekvienas

požiūris į competence sampratą turi savo stiprybių: „Tradicinis amerikietiškas požiūris rodo asmens

individualių charakteristikų bei elgsenos kompetencijų, kaip priemonių geriau atlikti darbą, svarbą.

JK požiūris atspindi profesiškai apibr÷žtų standartų funkcionalaus kompetentingumo vertę ir jų

pritaikomumą darbo vietai. Prancūzijos ir Vokietijos požiūris plačiau atskleidžia competence

sąvokos analitinį ir daugiadimensį potencialą“ (p. 40).

Kalbant apie competence sąvokos sandarą galima pasteb÷ti, kad, anot R.G. Sultana (2009),

anglų kalboje sąvoka competence siejama su žinių, įgūdžių ar geb÷jimų sampratomis“ (p. 20). Taip

pat diskutuojama, kiek competence sąvoka padeda suprasti sąryšį tarp tvirtinančių (teigiančių) žinių

(knowing that), praktinių (naudojamų) žinių (knowing how) bei procedūrinių žinių (knowing how to

be) ir kiek tai sumenkina, viena vertus, žinių ir supratimo kaip tokių vaidmenį, atskiriant teorines

žinias nuo praktinių žinių, o, kita vertus, asmenyb÷s įtaką darbo atlikimui.

Europos Komisija (2005), apibr÷ždama competence sąvokos sandarą, pažymi: competence

sąvoka apima: 1) kognityvinę competence sampratą, grindžiamą naudojamomis teorijomis ir

koncepcijomis, taip pat „nebylias“ (tylias, numanomas) žinias, įgytas patirtimi; 2) funkcinę

competence sampratą (įgūdžius arba know-how), t. y. tokius veiksmus, kuriuos asmuo privalo

atlikti, kai jis veikia darbo, mokymosi ar socialin÷je aplinkoje; 3) asmeninę competence sampratą,

grindžiamą žinojimu, kaip elgtis specifin÷se situacijose; 4) etinę competence sampratą, grindžiamą

tam tikromis asmenin÷mis ir profesin÷mis vertyb÷mis“ (cituota iš R.G. Sultana, 2009, p. 21).

D. Kennedy, A. Hyland ir N. Ryan (2009), remdamiesi Airijos nacionaline kvalifikacijų

sąranga, skiria keturias competence sandarą sudarančias sritis: a) kontekstą arba geb÷jimą efektyviai

veikti sud÷tingose, nevisiškai apibr÷žtose ir nenusp÷jamose situacijose; b) vaidmenį arba geb÷jimą

veikti grup÷je, kas reikalauja tam tikrų geb÷jimų taikyti socialinius įgūdžius bei keliamų užduočių

supratimo; tai susiję su lyderyst÷s, iniciatyvumo ir savarankiškumo derinimu; c) mokymasis mokytis

arba geb÷jimas suprasti ir pripažinti savo turimų žinių, įgūdžių ir kompetentingumo ribotumus bei

planuoti juos pašalinti ir pašalinti toliau mokantis; mokymosi mokytis geb÷jimas susijęs su

geb÷jimu steb÷ti, dalyvauti naujose patirtyse ir iš tų patirčių išskirti prasmingus dalykus; d) įžvalga

arba geb÷jimas apmąstant patirtį suprasti vis sud÷tingesnius reiškinius; įžvalgos sritis apima kito

47

tipo žinių, įgūdžių ir kompetentingumų integravimą su besimokančiojo požiūriais, motyvais,

vertyb÷mis, įsitikinimais, pažinimo stiliumi bei asmenyb÷s savyb÷mis.

Competence savokos sampratos ir sandara leidžia padaryti tam tikras išvadas apie šios

„miglotos sąvokos“ paskirtį. Ji aiškiausiai atsiskleidžia per competence sąvokos apibr÷žimą

Europos kvalifikacijų sąrangos dokumente (EQF, 2008). Pakartosime jį dar kartą: competence

reiškia patikrintą geb÷jimą naudotis žiniomis, įgūdžiais ir asmeniniais, socialiniais ir (arba)

metodiniais geb÷jimais darbo arba studijų aplinkoje bei siekiant profesinio arba asmeninio

tobul÷jimo. Europos kvalifikacijų sąrangoje, competence apibr÷žiamas atsakomyb÷s ir

savarankiškumo sąvokomis“ (p. 11).

Matome, kad competence sąvoka gali būti suprantama dvejopai: viena vertus, ji traktuojama

kaip kompetencijos (input competencies), t. y. kaip patikrinti geb÷jimai, kuriuos būtina įgyti studijų

metu, – tai įvairaus pobūdžio žinios, įgūdžiai, vertyb÷s ir požiūriai. Tokių kompetencijų tur÷jimas

yra būtina sąlyga kompetentingai (output competences) atlikti tam tikrą darbą. Vadinasi, gal÷tume

teigti, kad viena competence sąvokos dalis (žinios, įgūdžiai, vertyb÷s, požiūriai) nusako, kokius

kompetencijomis apibr÷žtus geb÷jimus besimokantysis turi išsiugdyti studijų procese, kad gal÷tų

kompetentingai atlikti darbą. M. van der Klink, J. Boon, and K. Schlusmans (2007) tai ir

akcentuoja: „kompetencijos apima mažų mažiausiai žinias, įgūdžius ir požiūrius, ir akivaizdu, kad

jų visuma kiekvienoje kompetencijoje gali kisti“ (p. 72). Šią nuomonę palaiko ir F. Rauner (2007),

F. Suleman, J.-J. Paul (2007) bei daugelis kitų tyr÷jų. Pamin÷tame kontekste kompetencijos gali ir

turi būti suprantamos kaip tam tikri reikalavimai geb÷jimams, kurių reikia įgyti studijų metu.

Vadinasi, kompetencijos gal÷tų būti suprantamos kaip reikalavimai geb÷jimams, „pakeltiems“ iki

profesijos standartų lygmens, pavyzdžiui, kaip tai yra suprantama ir „Tuning“ projekte:

„kompetencijos yra dinamiškas žinių, supratimo, įgūdžių, geb÷jimų ir požiūrių derinys. Savo ruožtu

jos skirstomos į specialiąsias ir bendrąsias. Kompetencijų (iš tikrųjų geb÷jimų pagal nustatytas

kompetencijas – aut. pastaba) ugdymas yra studijų proceso ir studijų programos tikslas. ... studijų

rezultatai rodo kompetencijų lygį, kurį pasiekia besimokantysis“ (ECTS User‘s Guide, 2009, p. 15).

Kita vertus, kompetentingumas nusako konkretaus kvalifikacijos sąrangos lygmens veiklos

autonomiškumo ir atsakingumo laipsnį arba output competences, t. y. reikalavimą, kokiu

sud÷tingumo ir kokyb÷s lygmeniu turi būti atliktas darbas. Europos kvalifikacijų sąrangoje

competence būtent ir yra traktuojama kaip „geb÷jimas pritaikyti žinias praktikoje“ (ECTS User‘s

Guide, 2009, p. 14).

Akivaizdu, kad, viena vertus, geb÷jimai, kuriuos studentas turi išsiugdyti studijų procese, turi

atitikti nustatytas kompetencijas, o kita vertus, – keliamus reikalavimus kokybiškai

(kompetentingai) atlikti tam tikro sud÷tingumo darbą. Būtent antroji competence sąvokos

48

apibr÷žties dalis – autonomiškumo ir savarankiškumo laipsnis atskleidžia, ką tur÷s geb÷ti atlikti tam

tikros studijų programos absolventas, pasinaudodamas studijų metu įgytais geb÷jimais.

Trečioji competence sąvokos paskirtis ta, kad studijų krypties aprašai ir pagal juos parengtos

programos turi suderinti input competencies su output competences. Tai jau vidinis reikalavimas

studijų krypties aprašams ir jų reng÷jams, kylantis iš pirmųjų dviejų sąvokos competence paskirčių.

Maža to, input competencies ir output competences tarpusavyje turi der÷ti ne tik studijų krypties

aprašų viduje, bet ir išoriškai, viena vertus – su nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos lygmenų

aprašuose nustatytomis input competencies ir output competences sritimis, kita vertus – su studijų

programose nustatytomis input competencies ir output competencies sritimis.

2.5 pav. Sąryšis tarp kompetentingumo, studijų tikslų ir studijų rezultatų maisto pramon÷s srityje (pagal Hartel ir Foegeding, 2004)

Vadinasi, būtinos trys pagrindin÷s prielaidos studijų krypties aprašams parengti: pirma, turi

egzistuoti nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos; antra, aukštosios mokyklos ir jų akademinis

personalas turi būti paj÷gus aprašyti savo studijų programas remdamiesi studijų rezultatais; trečia,

turi būti socialiniai dalininkai, paj÷gūs dalyvauti rengiant studijų krypties aprašus rezultatų pagrindu

ir įvertinti studijų rezultatų atitiktį darbo rinkos poreikiams. 2.5 pav. pavaizduota output

competences srities susiejimo su studijų rezultatais schema (pagal R.W. Hartley ir E.A. Foegeding,

2004).

49

Iš pateikto kompetentingumo, studijų tikslų ir studijų rezultatų sąryšio pavyzdžio matome,

kad studijų rezultatai detalizuoja, ko tikimasi iš studento žinių, įgūdžių ir veiklos, kad būtų galima

teigti, jog vykdant studijų programą išugdyti geb÷jimai atitinka nustatytas kompetencijas ir

absolventai bus paj÷gūs kompetentingai atlikti darbą nustatytame kvalifikacijos (savarankiškumo ir

atsakomyb÷s) lygmenyje.

2.5. ECTS kreditai: samprata, sandara ir paskirtis

Europos kreditų perk÷limo ir kaupimo sistema (ECTS) yra glaudžiai susijusi su studijų

rezultatais, tod÷l visą studijų sistemą perorientuoja į studentą bei sudaro prielaidas kaupti ir perkelti

kreditus. ECTS sistema gali būti taikoma visų lygių (bakalauro, magistro, daktaro) ir tipų

(nuolatinių ar ištestinių) studijų programoms, visoms mokymosi formoms (formalaus, neformalaus

ir savaiminio). Prie kreditų kaupimo sistemos Europoje buvo pereita 2004 metais (ECTS User‘s

Guide, 2005), kai kreditų suteikimas buvo griežtai susietas su studijų rezultatais ir

kompetentingumo lygiais (kreditų perk÷limo sistema Europoje buvo prad÷ta naudoti 1988 m.).

ECTS kreditas apibr÷žia būtiną studento darbo krūvį studijų programos ar studijų dalyko studijų

rezultatams pasiekti. R. Wagenaar (2006) kreditą apibr÷žia kaip „kiekybinę studijų apimties

išraišką, grindžiamą studijų rezultatų pasiekimu ir išreikštą įgyjamu studento kompetentingumu,

susietu su darbo krūvio matavimu laiko vienetais“ (p. 5). Tod÷l studijų trukm÷ yra būtinas bet

kurios studijų programos, studijų pakopos, studijų krypties aprašo ar kito studijas

reglamentuojančio dokumento atributas.

Šiuo metu pasiektas susitarimas, kad vieni akademinių studijų metai apima 60 ECTS kreditų

(nuo 1500 iki 1800 studento darbo valandų). Toks ECTS kreditų skačius akademinių metų trukmei

nustatyti buvo pasirinktas tod÷l, kad jis lengvai dalijamas iš 2, 3, 4, 5 ir 6 ir leidžia kreditus tolygiai

paskirstyti metuose, semestre, taip pat juos išdalyti dalimis į keturis, penkis ar net šešis blokus.

Paprastai nuolatinių (dieninių) studijų studentas tur÷tų studijuoti nuo 38 iki 42 savaičių per metus.

Tuomet vienas ECTS kreditas sudarytų nuo 25 iki 28 studento darbo valandų (R. Wagenaar, 2006).

Paprastai sutariama, kad nuolatinių studijų studento darbo krūvis per savaitę tur÷tų sudaryti 40

valandų. „Tuning“ projekto patirtis parod÷, kad 38 savaičių akademinių metų trukm÷ gal÷tų būti

traktuojama kaip bendras vardiklis daugumai šalių, tačiau galima ir kita akademinių metų trukm÷

(pvz., JK akademiniai metai trunka 34 savaites). Nustatyta, kad maksimali akademinių metų trukm÷

netur÷tų viršyti 75 ECTS kreditų.

ECTS kreditais remiamasi ir formuluojant nacionalinių kvalifikacijų sąrangų lygmenis, nes

„kai kurios kvalifikacijų sąrangos taip pat yra ir kreditų sąrangos ta prasme, kad jos nurodo, kiek

kreditų reikia surinkti, kad būtų suteikta kurio nors tipo kvalifikacija (pvz., magistro). Tokios

50

kreditų sąrangos nustato kreditų skaičių, kuris turi būti suteiktas, pasiekus nustatytus studijų

rezultatus“ (ECTS User‘s Guide, 2009, p. 21).

ECTS kreditais remiamasi ir sprendžiant tokius aktualius aukštojo mokslo klausimus kaip

vidinių kokyb÷s užtikrinimo sistemų diegimas, studentų judumo tarp skirtingų Europos ir pasaulio

valstybių pl÷tot÷ ir kt. Vadinasi, rengiant studijų krypties aprašus, kurie iš esm÷s skirti studijų

programoms rengti, įgyvendinti ir vertinti, svarbu nurodyti intervalą kreditų, kuriuos studentui

būtina surinkti, kad jam būtų suteikta atitinkama kvalifikacija. Vadinasi, ECTS kreditai yra svarbus

ir būtinas studijų krypties aprašo parametras.

Kreditai apibr÷žiami atsižvelgiant į tą kvalifikacijos lygį, kuriam jie yra priskiriami.

Atitinkamam kvalifikacijos lygiui kreditai priskiriami pagal studijų programos ar elemento studijų

rezultatus. Tik tam tikro lygmens kreditai gali būti kaupiami kvalifikacijai įgyti arba pripažinti.

Kreditų priskyrimas studijų elementams grindžiamas būtinu tipinio studijų programos studento

darbo krūviu (apimtimi) numatytiems studijų rezultatams pasiekti. Kita vertus, aukštoji mokykla ar

d÷stytojai gali apsispręsti iš pat pradžių standartizuoti studijų elementų apimtį (pvz., visiems skirti

po 5 ECTS kreditus arba taikyti ir daugiklius, t. y. studijų elementai gali būti 10 ar 15 kreditų

apimties) ir nustatyti iš anksto, kokiam studijų elementui ir kiek bus skiriama kreditų. Tokiais

atvejais šie studijų elementai vadinami „moduliais“. Tačiau reikalingas kreditų skaičius visada yra

nustatomas remiantis studijų rezultatais. Vadinasi, labai svarbu taip formuluoti studijų rezultatus,

kad būtų galima pamatuoti jų pasiekimą. Kita vertus, labai svarbu nustatyti teisingus studijų

rezultatų pasiekimo, t. y. studijų rezultatų vertinimo, kriterijus, metodus ir priemones, kurie leistų

įsitikinti, kad studentas įgijo reikiamų žinių, įgūdžių, supratimo (kompetencijų – input

competencies) bei pasiek÷ reikiamą kompetentingumo lygį (output competence).

Kreditai gali būti kaupiami ir perkeliami. Jei studentas pasiek÷ numatytus studijų rezultatus

skirtinguose studijavimo kontekstuose, kreditai už tuos studijų rezultatus jam priskiriami tuo atveju,

jei studijų rezultatai buvo s÷kmingai įvertinti ar kitaip kaip nors pripažinti. Kreditus galima perkelti

iš vienos studijų programos į kitą, galima juos kaupti iš skirtingų studijavimo kontekstų

kvalifikacijai suteikti, jei tą patvirtina kvalifikaciją teikiančios institucijos.

Studijos, grindžiamos kreditų sistema, turi daug pranašumų: leidžia palyginti studijų

programas ir jų konkurencingumą, studijų programos tampa skaidresn÷s, didina galimų studijų

trajektorijų įvairovę ir lankstumą, geriau suderina studijų programų apimtį su studentų darbo

krūviu, gerina studijų programų kokybę, dalinių studijų pripažinimą kitose aukštosiose mokyklose,

sudaro geresnes sąlygas mokymuisi visą gyvenimą skatinti, palengvina įvairių mokymosi formų

(neformalaus, savaiminio, nuotolinio, formalaus, profesinio mokymo ir t. t.) pripažinimą, atveria

platesniam ratui žmonių galimybę siekti aukštojo mokslo.

51

Kreditų sistema, pagrįsta kontaktin÷mis valandomis, kokia naudojama JAV, ne tokia lanksti,

nes n÷ra grindžiama studento darbo krūvio skaičiavimais. Kontaktin÷mis valandomis grindžiama

kreditų sistema, kaip parod÷ naudojančių tokią sistemą šalių (Vokietijos, Italijos ir kt.) patirtis, be

galo ilgina programas arba studentai perkraunami papildomomis užduotimis, did÷ja jų nubyr÷jimas.

ECTS kreditų sistema padeda geriau suprasti skirtumą tarp studijų rezultatų ir kompetencijų

(input competencies). Kreditai suteikiami studentui tik tuo atveju, jeigu jis pasiek÷ numatytus

studijų rezultatus. ECTS kreditų sistemoje skirtumas tarp studijų rezultatų ir kompetencijų

pasireiškia pastangomis atskirti skirtingus studentų ir d÷stytojų vaidmenis. Studijų rezultatus

paprastai formuluoja d÷stytojai, pasitelkdami studentų atstovus bei kitus vidinius ir išorinius

socialinius dalininkus. Kompetencijos savo ruožtu „yra tai, ką įgyja studentas studijuodamas“ (R.

Wagenaar, 2006, p. 11).

Svarbu suvokti, kad studijų kreditai yra kiekybinis studijų matas – nurodo tipinio programos

studento studijų apimtį, trukmę (valandomis, savait÷mis, m÷nesiais, metais arba kreditais), o studijų

rezultatai – kokybinis studijų matas, nes atskleidžia studijų turinį bei jų sud÷tingumą ir priskyrimą

vienam arba kitam kvalifikaciniam lygiui.

2.6. Studijų krypties aprašai: teigiamyb÷s ir trūkumai

Studijų krypties aprašų, grįstų studijų rezultatais, naudojimo praktika daugumos Europos

Sąjungos šalių aukštojo mokslo sistemose kol kas neturi gilių tradicijų. Iš ES šalių gilesnes tokių

aprašų naudojimo tradicijas turi sukaupusios Airija, Danija, Jungtin÷ Karalyst÷, Prancūzija,

Vokietija, iš dalies Olandija ir Švedija bei kai kurios kitos šalys. Tarp ne ES šalių analogiško

pobūdžio studijų krypties aprašus aukštajame moksle taiko Australija, JAV, Naujoji Zelandija, kai

kurios kitos šalys.

Viena pirmųjų tarp ES šalių studijų krypties aprašus (subject benchmark statements), grįstus

studijų rezultatais, įsived÷ JK. Postūmį tam dav÷ vadinamasis Dearing Report (1997), kurį pareng÷

JK nacionalinis aukštojo mokslo informacijos komitetas (National Committe of Inquiry into UK

Higher Education – NCIHE). Jame buvo siūloma, kad, tvirtinant aukštųjų mokyklų studijų

programų, teikiančių kvalifikacinius laipsnius, standartus, būtų remiamasi studijų krypčių „gairių“

(benchmark) informacija. Šie standartai, anot NCIHE, tur÷jo būti rengiami pačios akademin÷s

bendruomen÷s pastangomis. Kitos socialinių dalininkų grup÷s – profesin÷s asociacijos, darbdaviai

ir pan. savo ind÷lį į tokių standartų rengimą tur÷jo įnešti per naujai steigiamą Kokyb÷s užtikrinimo

agentūrą (Quality Assurance Agency – QAA), suteikdamos standartams parengti būtiną informaciją.

JK kokyb÷s užtikrinimo agentūra studijų krypties aprašus apibr÷ž÷ kaip „teiginius, kurie

nusako pagrindinius reikalavimus, kurių būtina laikytis suteikiant atitinkamos studijų pakopos ir

52

konkrečios studijų srities kvalifikacijas. Studijų krypties aprašų paskirtis n÷ra specifinių žinių

išvardijimas; tai konkrečią studijų programą rengiančios aukštosios mokyklos uždavinys. Studijų

krypties aprašų paskirtis yra: a) pagrįsti konceptualią struktūrą, kuri atspindi krypties tapatumą ir

vidinį suderinamumą; b) intelektinius paj÷gumus ir supratimą, kurie turi būti išpl÷toti studijuojant

kryptį iki nustatyto lygio; c) taip pat intelektin÷ paklausa ir iššūkiai studijuojamai krypčiai pagal

nustatytus reikalavimus“ (QAA, 2000b, p. 7, § 34).

Dauguma studijų krypties aprašų buvo parengti jau 2000 metais, juos lyd÷jo pluoštas svarbių

dokumentų, apibr÷žiančių naują kokyb÷s vertinimo sistemą. Studijų krypties aprašai, anot J.

Holloway ir G. Francis (2002), „svariai prisid÷jo prie išorinio institucijų bei vidinio studijų

programų vertinimo“ (p. 5). Kita vertus, rengiant studijų krypties aprašus, neišvengta ir

nesklandumų: „rengiant vienus studijų krypties aprašus buvo prašoma išskirti tik „slenkstinius“ ir

„tipinius“ atlikimo lygius (studijų rezultatus), o rengiant kitus – „slenkstinius“, „tipinius“ ir

„aukščiausius“ atlikimo lygius“ (ten pat, p. 5). Atsirado ir kitų problemų: socialiniai dalininkai ne

tik prie studijų krypties aprašų rengimo, bet net ir prie jų vertinimo prisid÷jo ne taip aktyviai, kaip

tik÷tasi.

Studijų krypties aprašai: gr÷sm÷s ir trūkumai. Studijų krypties aprašai pagal studijų

rezultatus nustato tam tikrą numatomą ir būtiną studentų pasiekimų lygį. Daugelis tyrin÷tojų

klausia: ar n÷ra pavojaus, kad po tam tikro laiko studijų programos bus rengiamos remiantis

pasenusiais, darbo rinkos poreikių nebeatitinkančiais, reikalavimais? ar studijų krypties aprašai,

grįsti studijų rezultatais, tinka visoms akademin÷ms sritims? Kyla ir kitų probleminių klausimų:

kokios prielaidos, įvertinant akademinių sričių prigimtį, paremia teigiamą nusistatymą studijų

krypties aprašų atžvilgiu ir kiek tokie nusistatymai yra pagrįsti? kokia yra būtinyb÷ ir kokiame

lygmenyje svarbu nustatyti aukštajame moksle taikomų studijų krypties aprašų palyginamumą

tarpusavyje? Kaip pl÷tosis aukštasis mokslas, jei studijų programų komitetai ir katedros prad÷s

keisti jau vykdomas studijų programas taip, kad jos atitiktų studijų krypties aprašus ir patenkintų

tikrintojų reikalavimus? Kita vertus, Anglijos aukštojo mokslo finansavimo taryba (Higher

education Funding Council for England – HEFCE) savo ataskaitoje nurod÷, kad vienos tipinio

universiteto studijų programos įvertinimas remiantis studijų krypties aprašų metodologija

vidutiniškai kainuoja apie 75 000 svarų sterlingų (PA Consulting Group, 2000).

Studijų krypties aprašai ir kokyb÷s vertinimas. Schofield (1998), Fry, Sangster ir Francis

(2000), Birkett (1993), Lock, Berry ir Easterby-Smith (1998) bei daugelis kitų tyrin÷tojų pažymi,

kad ilgą laiką kokyb÷s vertinimo sisteminimas aukštajame moksle buvo daugiau orientuojamas į

aukštosios mokyklos valdymo tobulinimą ir retai kada buvo siejamas su būsima studentų profesine

veikla bei studijų rezultatais. Dauguma tyrin÷tojų pabr÷žia būtinybę skirti „gaires“ arba „etaloną“

(benchmark) nuo „palyginimo“ (benchmarking) pagal tas gaires. „Gaires“ (benchmark) dauguma

53

tyrin÷tojų (Holloway ir Francis, 2002) supranta kaip „apibr÷žtą standartą, pagal kurį kažkas yra

lyginama“ (p. 243). Aukštajame moksle tokių gairių vaidmuo tur÷tų tekti studijų rezultatams.

Tačiau net iki šiol dar labai dažnai atliekant aukštųjų mokyklų kokyb÷s vertinimą „gairių“ vaidmenį

vaidina ne studijų rezultatai, o elementarūs kiekybiniai duomenys, tokie kaip studentų ir d÷stytojų,

pagalbinio ir akademinio personalo proporcijos, valstyb÷s finansavimo, pajamų už užsienio

studentų mokymą, už teikiamas konsultavimo ir tyrimo paslaugas, subsidijų, gautų laim÷jus tyrimų

projektus, dalys visų gautų pajamų atžvilgiu ir pan. (Fry, Sangster ir Francis, 2000).

Valstyb÷s finansų ir sąskaitybos institutas (Chartered Institute of Public Finanace and

Accountancy – CIPFA) taip apibr÷žia „gairių“ ir „palyginimo“ (benchmarking) sąvokų skirtumus:

„Skaičiai arba matai, naudojami atliekamai veiklai lyginti, gali tik nurodyti, kur reikalinga

išsamesn÷ veiklos analiz÷. Ši detalesn÷ veiklos, kaip proceso, analiz÷ ir lyginimas su tokiais pačiais

procesais kitose institucijose ir vadinama palyginimu“ (CIPFA, 1996, p. 2). Dauguma JK tyr÷jų

(Holloway, Hinton, Francis ir Mayle,1999; Cox ir Thompson, 1998; Jackson ir Lund, 2000 bei kiti),

diskutuodami apie studijų krypties aprašų įvedimą į studijų kokyb÷s vertinimo procesą, pripažįsta,

kad „Kokyb÷s užtikrinimo agentūra (QAA) savo veikloje daugiau krypsta į „gairių“, o ne į

„palyginimo“ filosofiją“ (Jackson ir Lund, 2000, p. 4). Holloway ir Francis (2002) palyginimą

(benchmarking) apibr÷žia kaip „organizacijos veiklos tam tikrų aspektų palyginimą su atitinkama

veikla kur nors kitur, siekiant ją gerinti“ (p. 243). Vadinasi, palyginimas (benchmarking) apima ne

tik skirtingose organizacijose atliekamos panašios veiklos lyginimą, bet ir procesų, kurie leis gerinti

jos kokybę, įdiegimą. Alstete (1995) palyginimą apibūdina kaip „atlikimo, veiklos ir procesų

analizę pačioje organizacijoje ir tarp organizacijų ar pramon÷s šakų, siekiant gauti informacijos

savo veiklai gerinti“ (p. 20).

Skiriama daug palyginimo (benchmarking) tipologijų. Camp (1995) skiria vidinį (internal),

funkcinį (functional), konkuruojantįjį (competetive) ir bendrąjį (generic) palyginimo

(benchmarking) tipus. Elnathan, Lin ir Young (1996) skiria „kooperacin÷s grup÷s“ (cooperative

group) ir „duomenų baz÷s“ (database) tipus. Trosa ir Williams (1996) išskiria du pagrindinius

palyginimo tipus: „rezultatų palyginimą“ (results benchmarking) ir „procesų palyginimą“ (process

benchmarking). Kai lyginami rezultatai, paprastai operuojama duomenimis, gautais lyginant. Kai

lyginami procesai, daugiau gilinamasi į tai, kaip vieni ar kiti rezultatai buvo pasiekti, kod÷l tie

rezultatai skiriasi ir kaip universitetuose organizuoti tyrimų ir personalo mokymosi veiklą remiantis

kitų patirtimi, kad tie skirtumai būtų panaikinti.

Schofield (1998) skiria numanomą palyginimą (implicit benchmarking), grindžiamą

informacijos rinkimo procedūromis, kurias dažnai atlieka vertinimo agentūros, ir detalų, tikslų

palyginimą (explicit benchmarking) – apgalvotą ir struktūruotą vertinimą, kuris palengvintų

palyginimą ir atskleistų svarbiausias kaitos kryptis, kurios užtikrintų kokyb÷s ger÷jimą. Gairių

54

(benchmark) taikymas kaip kokyb÷s gerinimo priemon÷ gana plačiai praktikuojama JK – 65 %

organizacijų viešajame (du trečdaliai iš jų – švietimo institucijos) ir 42 % organizacijų – privačiame

sektoriuje (Bowerman, Francis, Ball ir Fry, 2002; Holloway, Francis ir Hinton, 1999). Palyginamąjį

vertinimą (benchmarking), kaip kokyb÷s gerinimo priemonę, taiko tik nedaugelis švietimo

institucijų.

Studijų krypties aprašai aukštajame moksle. Studijų krypties aprašų nauda, gerinant studijų

kokybę, nekelia abejonių. Tyr÷jai kur kas daugiau nerimauja d÷l to, kaip jie bus panaudoti: ar kaip

rezultatų palyginimas, ar kaip procesų palyginimas? Holloway ir Francis (2002) atkreipia d÷mesį,

kad JK aukštojo mokslo kokyb÷s užtikrinimo agentūros parengtas akademinio vertinimo vadovas

(Handbook for Academic Review, QAA, 2000) rezultatų palyginimą painioja su procesų

palyginimu, nes pirmąjį įvardija kaip procesų palyginimą: „Vertintojai remsis atitinkamomis

gair÷mis (teiginiais) kaip priemon÷mis, nuspręsdami, ar atskirų studijų programų numatomi studijų

rezultatai yra tinkami. Institucijos turi sugeb÷ti pademonstruoti, kaip krypties gairių teiginiai buvo

panaudoti formuluojant numatomus studijų programos rezultatus bei nustatant bendruosius

reikalavimus vertinimo modeliui... Krypties gairių teiginiai sudaro prielaidas diskusijoms ir

apmąstymui apie studijų programos rezultatų pagrįstumą studijų programų komitetų viduje, taip pat

tarp programos vykdytojų ir jos vertintojų“ (QAA, 2000, p. 7, § 35).

Programų specifikavimo (PS) atžvilgiu (numatomų studijų rezultatų, d÷stymo, studijavimo ir

vertinimo metodų nustatymo, programos ir jos dalių atitikties kvalifikacijų sąrangai atžvilgiu)

vertintojo vadove rašoma: „Vertintojai nor÷s suprasti, kaip atitinkami krypties gairių teiginiai buvo

panaudoti programos specifikacijai pagrįsti. Krypties gairių teiginiai turi atlikti atskaitos taškų,

kurių pagrindu institucijos nustatyti studijų programų rezultatai ir procesai gali būti vertinami ir

patikrinami, funkciją“ (QAA, 2000, p. 36, Priedas D. Programos specifikacija).

Studijų krypčių aprašų funkcionalumas (veiksmingumas) daug priklausys nuo to, kaip jie bus

suderinti su kvalifikacijų sąrangos pakopų sąrašais, kaip bus apibr÷žti kiekvienos kvalifikacijos

pakopos studijų rezultatai, kaip bus vertinamos tarpkryptin÷s ir jungtin÷s studijų programos, kaip

bus amortizuojamas darbo krūvis, kuris teks akademinei bendruomenei, pereinant prie kokyb÷s

vertinimo sistemos, grindžiamos studijų krypčių aprašais, parengtais studijų rezultatų pagrindu.

Svarbu ir tai, kaip bus derinami studijų rezultatai, viena vertus, tarp studijų pakopų, studijų krypties

aprašų ir atskirų studijų krypčių studijų programų, kita vertus, kaip bus nustatytas jų abstraktumo ar

konkretumo lygmuo kiekviename iš pamin÷tų segmentų, turint omeny, kad vienas svarbiausių

studijų rezultatų bruožų yra jų pamatuojamumas? Kaip išvengti galimo per daug plataus ir

neapibr÷žto studijų krypčių aprašų reikalavimų interpretavimo, formuluojant perd÷m abstrakčius

studijų rezultatus arba kaip išvengti siauro ir tiesmukiško studijų rezultatų perk÷limo į studijų

programas, jei studijų krypčių reikalavimai bus suformuluoti perd÷m konkrečiai? Kaip tokiu atveju

55

bus galima gerinti studijų programų kokybę, reaguojant į darbo rinkos poreikių kaitą bei

tarptautinius pasiekimus konkrečioje kryptyje? Kaip visa tai traktuos vertintojai? Ar apskritai nekils

pernelyg didelis studijų turinio centralizavimo pavojus? Kaip studijų krypties aprašai atlieps kitų

socialinių dalininkų – darbdavių, profesinių asociacijų poreikius?

Matome, kad studijų krypčių aprašai vaidina svarbų vaidmenį, vertinant studijų programų, o

kartu ir aukštųjų mokyklų veiklos kokybę. Įvertinus gali būti priimami įvairūs politiniai,

akademiniai bei finansiniai sprendimai, kurie gali tur÷ti įtakos aukštosios mokyklos funkcionavimui

(pvz., finansavimo mažinimui) ir tod÷l ne tiek skatinti institucijos siekį apmąstyti studijų kokyb÷s

problemas bei jas šalinti, kiek išvengti galimų neigiamų pasekmių. Būtina įvertinti ir minimalias

būtinas intelektines, materialines ir finansines sąnaudas, diegiant naują studijų kokyb÷s vertinimo

sistemą, grindžiamą studijų rezultatais.

Studijų krypties aprašų teigiamyb÷s. Studijų krypties aprašai gali pagerinti studijų kokybę,

jei jie bus naudojami procesams, o ne rezultatams palyginti. Procesų lyginimas suteikia labai daug

vertingos informacijos apie įvairius studijų proceso elementus, tod÷l gali pagerinti atliekamos

vidin÷s savianaliz÷s ir išorinio audito kokybę. Kita vertus, procesų palyginimo taikymas kokybei

gerinti gali būti nepataisomai sumenkintas, jei jis bus susietas su brangaus ir sud÷tingo kokyb÷s

audito proceso diegimu „iš viršaus“. Diegiant procesų palyginimą aukštojoje mokykloje, ypač

didelę reikšmę turi du veiksniai: aukštosios mokyklos akademin÷s bendruomen÷s požiūris į kokyb÷s

gerinimą bei jos elgsena, ugdant savo veiklos kokyb÷s vertinimo kultūrą. Šie du veiksniai, anot J.

Holloway ir G. Francis (2002), yra ypač svarbūs siekiant „pereiti nuo ind÷lio (input) ir pasekmių

(output) parametrų lyginimo prie kritinio procesų supratimo“ (p. 249–250). Pažym÷tina, kad

procesų palyginimas apima platesnį spektrą problemų, negu tik minimalių reikalavimų studijų

rezultatams nustatymą. Paprastai skiriami trys veiksniai, kurie padeda s÷kmingai taikyti procesų

palyginimą organizacijose:

1) organizacijos kultūra turi būti palanki („simpatiška“) lyginimo etosui;

2) procesų palyginimo įgyvendinimo planavimas turi būti lygiagrečiai siejamas su

personalo profesiniu tobul÷jimo planavimu ir įgyvendinimu, siekiant, kad personalas įgytų specialių

įgūdžių, reikalingų procesams palyginti, taip pat kad visa tai būtų susieta su komunikavimo ir

vadybos procesų kaita organizacijoje;

3) jei procesų lyginimas organizacijoje atliekamas pirmą kartą, tikslinga į šį darbą įtraukti

procesų palyginimo patirties turinčių žmonių.

Tačiau palyginti procesus n÷ra pigu, taip pat tai n÷ra universali panac÷ja, kuri išspręs visas

kokyb÷s gerinimo problemas. Procesų lyginimas, remiantis studijų krypčių aprašais, reikalauja

didel÷s informacinių sistemų pertvarkos organizacijoje, naujų personalo analitinių ir vadybinių

įgūdžių bei didelių laiko sąnaudų. Kita vertus nauda, kurią gauna organizacija iš procesų lyginimo,

56

anot J. Holloway ir G. Francis (2002), yra gerokai didesn÷, negu ją galima būtų išmatuoti. Gerosios

patirties apibendrinimas organizacijose, kurios taik÷ procesų lyginimą, parod÷, kad personalas

išmoksta naujai dirbti komandoje, priimti nustatytą „nepatogią“ informaciją apie savo atliekamų

veiklų kokybę ir į ją atitinkamai reaguoti, tik÷damas, kad galima rasti būdų, kaip pašalinti tokio

įvertinimo metu nustatytus trūkumus. Kitaip tariant, jei studijų krypties aprašai bus naudojami tik

rezultatams lyginti, tada jie atliks tik konstatuojamąją (statišką) funkciją. Jei jie bus panaudoti

procesams lyginti, tuomet galima tik÷tis ir procesų (dinaminio) pager÷jimo. Turint omeny, kad

rezultatų kokyb÷ yra procesų kokyb÷s pasekm÷, akivaizdu, kad tik procesų palyginimas gali

užtikrinti pačių procesų ir jų rezultatų kokyb÷s ger÷jimą.

2.7. Išvados

1. Studijų krypties aprašų parengimas glaudžiai siejasi su nacionaline kvalifikacijų sąranga,

grindžiama studijų rezultatais. Kita vertus, priskirti atskirą studijų programą atitinkamam

kvalifikacijų sąrangos lygmeniui taip pat galima tik tuo atveju, jei studijų programa yra grindžiama

studijų rezultatais. Šiuo metu Lietuvoje n÷ra nei vieno, nei kito. Siekiant parengti studijų krypties

aprašus iš dalies galima būtų remtis Europos kvalifikacijų sąranga. Tačiau norint studijų programas

priskirti vienam ar kitam kvalifikacijų sąrangos lygmeniui, būtina visas jau vykdomas ir naujai

kuriamas Lietuvos aukštųjų mokyklų studijų programas grįsti studijų rezultatais. Studijų

organizavimas studijų rezultatų pagrindu pareikalaus didžiulių aukštųjų mokyklų intelektinių, laiko

ir finansinių investicijų, nes Lietuvoje šiuo klausimu iki šiol iš esm÷s nuveikta mažai. Kita vertus,

akredituojant studijų programas, svarbu įsitikinti, ar numatomi studijų rezultatai yra realūs, ar

atitinka aukštosios mokyklos turimus intelektinius, materialinius, finansinius ir laiko išteklius.

2. Studijų krypties aprašų sandarą nusako studijų pakopa, studijų rezultatai,

kompetentingumo lygmuo ir studijų trukm÷, išreikšta kreditais. Šie studijų krypties aprašų

parametrai yra pagrindin÷s gair÷s, rengiant ir vykdant studijų programas bei vertinant jų kokybę.

Studijų pakopa paprastai aprašoma trijų tipų studijų rezultatais: a) žiniomis (potipiai – platumas ir

pobūdis), b) žinojimu, kaip padaryti, ir įgūdžiais (potipiai – diapazono platumas ir atrankumas) bei

kompetentingumu (potipiai – kontekstas, vaidmuo, mok÷jimas/mokymasis mokytis bei įžvalgumas)

arba gali būti skiriami savarankiškumo ir atsakomyb÷s potipiai (EQF). Plačiau studijų pakopos

sandara ir paskirtis detalizuojama Dublino aprašuose, „Tuning“ projekto rezultatuose bei Europos

kvalifikacijų sąrangoje.

3. Didel÷ problema išlieka competence ir competency sąvokų samprata bei jų vartojimas

rengiant, vykdant ir vertinant studijų programas bei pripažįstant atitinkamo lygmens kvalifikaciją.

57

4. Studijų krypties aprašų naudojimas studijų kokybei gerinti turi ir pranašumų, ir trūkumų.

Atlikta analiz÷ leidžia daryti išvadą, kad studijų krypties aprašai turi būti naudojami studijas

sudarantiems procesams, o ne iš jų kylantiems rezultatams palyginti. Studijų krypčių aprašų

naudojimo kokybei gerinti efektyvumas gali būti ypač sumenkintas, jei bus apsiribojama kiekybinių

duomenų, tokių kaip d÷stytojų ir studentų santykis ar pan., rinkimu, arba susikoncentruojama tik į

valdymo problemų analizavimą, nesusiejant jų su studijų proceso gerinimu.

58

3. STUDIJAS REGLAMENTUOJAN ČIŲ APRAŠŲ SANDARA IR PASKIRTIS ATSKIR Ų ŠALIŲ AUKŠTOJO MOKSLO SISTEMOJE

3.1. Jungtin÷s Karalyst÷s patirtis

3.1.1. Jungtin÷s Karalyst÷s aukštojo mokslo sistema

Jungtin÷s Karalyst÷s (JK) aukštojo mokslo sistema yra kompleksin÷ ir turi bruožų nebūdingų

kitoms Europos šalims. JK aukštojo mokslo sistemą sudaro keturios savarankiškos aukštojo mokslo

sistemos, atitinkančios šalies administracinius vienetus: Anglijos, Velso, Škotijos ir Šiaur÷s Airijos.

Šios sistemos panašumų turi daugiau nei skirtumų, tod÷l galima kalb÷ti ir apskritai apie JK aukštojo

mokslo sistemą.

Jungtin÷je Karalyst÷je veikia per pusantro šimto aukštųjų mokyklų (3.1 lentel÷): Anglijoje

veikia 132 valstyb÷s (bendruomen÷s) finansuojamos aukštojo mokslo institucijos ir viena privati

(Bekingamo universitetas), Šiaur÷s Airijoje – 4 valstyb÷s (bendruomen÷s) finansuojamos aukštojo

mokslo institucijos (privačių n÷ra), Velse – 12 (tik valstybin÷s), Škotijoje – 20 (iš jų – 14

universitetų). Šalyje taip pat veikia daug užsienio aukštojo mokslo institucijų, kurių veiklą

suteikiamų laipsnių klausimu nacionalin÷s taisykl÷s reguliuoja tik iš dalies. Šios institucijos

išsilaiko pačios ir britiškų laipsnių nesuteikia.

3.1 lentel÷. JK aukštojo mokslo institucijos, išskyrus kitų šalių AM institucijas, veikiančias JK

Aukštojo mokslo institucijos Iš jų universitetai Anglija 133 90 Škotija 20 14 Velsas 12 3 Šiaur÷s Airija 4 2 JK (iš viso) 169 109

Daugeliu atveju, siekdamos užtikrinti studijų kokybę, jos naudojasi Atvirojo universiteto

patvirtinimo tarnyba (Open University Validation Service). Studijų apimčiai nustatyti vidaus

apskaitoje naudojamas nacionalinis kreditas (120 kreditų – vieni full-time metai). Anglijos, Velso ir

Šiaur÷s Airijos aukštojo mokslo sistemos schema parodyta 3.1 pav.

3.1.2. Valstybinis reguliavimas: Jungtin÷s Karalyst÷s institucijos, jų vaidmenys ir įgaliojimų bei atsakomyb÷s apimtys

JK aukštąjį mokslą reguliuojantys norminiai aktai:

• Švietimo reformos įstatymas 1988 (Education Reform Act, Part II, Higher and Further

Education) – apibr÷žiami laipsniai, laipsnius teikiančios institucijos, programos ir t. t.)

• Aukštojo mokslo įstatymas 2004 (Higher Education Act).

59

4 lygisPažym÷jimas

Jud÷jimas su atrankos slenksčiais

Nacionalin÷ kvalifikacijų sąranga

8 lygis

7 lygisDiplomas

6 lygisDiplomas

5 lygisAukštasis nacionalinis

diplomas

C (certificate)Aukštojo mokslo pažym÷jimas

Aukštojo mokslo kvalifikacijų sąranga

D (doctoral)Daktaro laipsnis

M (master)Magistro laipsnis,

Aukštesnio lygio specialisto diplomas ir pažym÷jimas

H (honours)Bakalauro laipsnis,

Specialisto diplomas ir pažym÷jimas

I (intermediate)Aukštojo mokslo diplomas,

Pagrindų laipsnis

120

Trečioji pakopa540

Antroji pakopa 180/120/60

Pirmoji pakopa360

Trumpoji pakopa240

C

I

Europos aukštojo mokslo sritys

Pakopos/kreditai

H

M

D

3.1 pav. Aukštojo mokslo kvalifikacijų lygiai Anglijoje, Velse ir Šiaur÷s Airijoje

Jungtin÷je Karalyst÷je valstyb÷ reguliuoja laipsnių suteikimą, o ne pačius laipsnius. Patys

laipsniai juridiniu požiūriu yra institucin÷ prerogatyva remiantis laipsnio suteikimo įgaliojimu

(degree awarding powers – DAPs). Įgaliojimus ir kriterijus gauti teisę teikti laipsnius reguliuoja

Vyriausyb÷, kuriai sprendimams priimti reikalingą informaciją teikia Kokyb÷s užtikrinimo agentūra

(QAA). Ji buvo įkurta 1997 m. kaip nepriklausoma organizacija, kuri rūpinasi JK aukštojo mokslo

veiksmingos studijų kokyb÷s palaikymo sistema, rengia ir skelbia bendrai taikomus akademinius

standartus ir gaires. JK Bolonijos proceso ataskaitoje (Nacionalin÷ ataskaita 2004–2005)

akcentuojama, kad akademinių standartų laikymosi atsakomyb÷ yra perduota pačioms aukštosioms

mokykloms, kurios pačios taiko įvairius kokyb÷s užtikrinimo požiūrius ir struktūras. Tačiau

standartai ir kokyb÷ yra stebimi pasitelkiant išorinius vertintojus, tod÷l Kokyb÷s užtikrinimo

agentūra yra gana svarbi ekspertin÷ institucija, dalyvaujanti studijų reglamentavimo kokyb÷s

užtikrinimo požiūriu procese.

Jungtin÷je Karalyst÷je kvalifikacijas tvarko Nacionalin÷ profesinių kvalifikacijų taryba

(NCVQ). 1992 m. ši taryba nusprend÷ į profesijos sampratą įtraukti bendrąsias (akademines)

kvalifikacijas. Sujungus Mokyklų programų ir vertinimo agentūrą (Schools curriculum and

assesment authority), kuri atsak÷ už programas, jų vertinimą ir akademines kompetencijas, ir

60

Nacionalinę profesinių kvalifikacijų tarybą (NCVQ), buvo sukurtas bendras valdymo organas,

nacionaliniu mastu atsakantis už studijų programas ir Nacionalinę kvalifikacijų sistemą (NVQ) –

Kvalifikacijų ir studijų programų agentūra (QCA – Qualification and Curriculum Agency).

QCA, Kvalifikacijų aprašų ir vertinimo institucija (Qualifications Curriculum and

Assessment Authority – ACCAC) bei Kvalifikacijų vertinimo taryba (Council for Curriculum

Examination and Assessment – CCEA) dalyvauja rengiant Nacionalinę kvalifikacijų sąrangą, kuri

yra suderinta su Aukštojo mokslo kvalifikacijų sąranga (FHEQ). Čia pamin÷tos institucijos taip pat

reguliuoja profesines, statutines ir kitas laipsnius teikiančias organizacijas.

Tų kvalifikacijų, kurios yra reguliuojamos QCA, priežiūra vykdoma bendradarbiaujant su

FEFC (Further education funding cauncil) bei DfEE (Department for education and employment) ir

siekiama, kad įteisintos kvalifikacijos būtų suderintos. Tačiau QCA nepritaria profesinių

kvalifikacijų tiesioginiam perk÷limui į aukštojo mokslo sritį net jei aukštojo išsilavinimo teik÷jai

teikia kvalifikacijas, patvirtintas QCA.

JK studijų lygių aprašai daugiausia orientuojasi į žinių/supratimo visumą, pažintinius

geb÷jimus: analizę, sintezę, vertinimą, ir kitus perkeliamuosius geb÷jimus. Kai kada yra nurodomos

besimokančiųjų galimyb÷s tame lygmenyje įgyti tam tikrų darbo vietos ir profesijos geb÷jimų.

JK studijas reglamentuojančių aprašų tipologija

Iš kitų JK studijas reglamentuojančių aprašų išsiskiria QCA aprašai ir QAA aprašai.

Iš QCA aprašų pamin÷tinas Bendrųjų geb÷jimų aprašas (Key skills: standards and guidance

2004, http://www.qcda.gov.uk/6455.aspx), išsamiai atskleidžiantis šešias pagrindinių geb÷jimų

kategorijas: matematinio raštingumo, komunikacinių geb÷jimų, informacinių ir komunikacinių

technologijų geb÷jimų, mokymosi mokytis geb÷jimų, problemų sprendimo geb÷jimų, komandinio

darbo geb÷jimų). Kiekvienas geb÷jimas aprašomas 1–4 lygiais, kiekvienas lygis – dviem pjūviais –

A ir B:

A dalis: „būtina žinoti, kaip atlikti“. Šioje dalyje pristatomi su kiekvienu geb÷jimu susiję

metodai ir žinios, ką būtina išmokti ir praktikuoti, siekiant pritaikyti geb÷jimą studijose, profesin÷je

aplinkoje ar kitose gyvenimo srityse.

B dalis: „privaloma“. Ši dalis remiasi A dalimi ir pateikia geb÷jimo taikymo specifikaciją, ką

privalu pademonstruoti, nes geb÷jimo taikymas yra vertinimo objektas. Tod÷l šios dalies apraše taip

pat nurodomi įrodymai, kuriuos studentas tur÷s pateikti.

QAA aprašai taikomi visai Jungtin÷s Karalyst÷s aukštojo mokslo sistemai, apima

nacionalinio lygio susitarimus. QAA jais aukštojo mokslo institucijoms teikia bendrus minimalius

kokyb÷s reikalavimus ir akademinius standartus. JK studijas reglamentuojantys aprašai priskiriami

vienam iš keturių akademin÷s infrastruktūros posistemių (3.2 pav.).

61

Tvarkos (veiklos) kodeksas

(The Code of practice (COP)

Aukštojo mokslo kvalifikacijų sąranga

(The Framework for Higher Education

Qualifications – FHEQ)

Studijų programų aprašų gair÷s

(Programme Specification – PS)

Studijų krypties standartų aprašai

(Subject Benchmark Statements – SBS)

Akademin÷ infrastruktūra

3.2. pav. Kokyb÷s užtikrinimo agentūros (QAA) aprašų tipologija

Vienas iš akademin÷s infrastruktūros posistemių skirtas steb÷senai, kokyb÷s vadybai ir

institucijos vidin÷s kokyb÷s užtikrinimo sistemos efektyvumui palaikyti. Šis posistemis veikia

pagal Veiklos kodeksą (Code of practice), jungiantį dešimt aukštojo mokslo veiklos sričių ir

pateikiantį kiekvienos veiklos srities standartus ir rekomendacijas, kaip užtikrinti kokybę.

Veiklos kodeksas jungia šiuos aprašus:

1. Magistrantūros tyrimų programos (aprašas akcentuoja tyrimų dimensiją

magistrantūros studijose, studijų organizavimą, metodus ir vertinimo sistemą, pri÷mimo

reikalavimus ir kitus aspektus);

2. Judumas (nors originale rašoma collaborative provision) ir lankstus bei išskaidytas

mokymas (aprašas akcentuoja studijų judumo organizacinius ir teisinius aspektus, mokymosi

galimybių įvairovę, paramos sistemas, įgytos kvalifikacijos pripažinimą ir pan.);

3. Studentai su negalia (aprašas akcentuoja įrangos tinkamumą neįgaliesiems, lygių

galimybių suteikimą, personalo pasirengimą dirbti su specialių poreikių studentais ir t. t.);

4. Išorinis egzaminavimas (aprašas akcentuoja išorinių egzaminuotojų vaidmenį,

organizacines procedūras ir t. t.);

5. Akademiniai skundai (aprašomos skundų procedūros, skundų nagrin÷jimo

priemon÷s ir t. t.);

6. Studentų vertinimas (aprašas akcentuoja egzaminuotojų tarybų sudarymą, personalo

parengimą, vertinimo procedūras, būdus, grįžtamąjį ryšį, vertinimo kriterijų aiškumą ir t. t.);

7. Programų rengimas, tvirtinimas, steb÷sena ir peržiūra (aprašas akcentuoja šių

procesų aiškumą ir skaidrumą, dermę su institucijos tikslais, institucijos atsakomybę ir pan.);

8. Karjeros ugdymas, informavimas ir konsultavimas;

62

9. Mokymasis darbo vietoje (aprašomos mokymosi darbo vietoje procedūros, asmenų,

suteikiančių darbo vietą, atsakomyb÷, personalo, dalyvaujančio mokymo procese, kvalifikacija ir

t. t.);

10. Studentų pri÷mimas (aprašomi atrankos ir pri÷mimo principai ir procedūros,

informacijos apie studijas teikimas, skundų ir apeliacijų procedūros ir pan.).

Kituose akademin÷s infrastruktūros posistemiuose randame siauresn÷s paskirties ir labiau

specializuotus aprašus – gaires. Šiuose aprašuose aukštojo mokslo institucijoms pateikiamos gair÷s

ir rekomendacijos, kaip siekti kokyb÷s ir akademinių standartų. Pamin÷tini šie aprašai:

• Studijų pakopos/laipsnių (bakalauro ir magistro). Jie pateikiami Anglijos, Velso ir Šiaur÷s

Airijos aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangoje ir Škotijos aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangoje.

• Studijų krypties standartų (Subject Benchmark Statements – SBS) aprašai bakalauro ir

magistro laipsniams;

• Studijų programų aprašų gair÷s (Programme Specification).

3.1.3. Studijų pakopų ir laipsnių aprašai

Aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangoje (FHEQ) aprašomos kvalifikacijos, įgyjamos

aukštojo mokslo studijose. Šios kvalifikacijos siejamos su pakopomis, akademiniais laipsniais,

pažym÷jimais ir kitais akademiniais pasiekimais (3.2 lentel÷).

3.2 lentel÷. Aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangos ir laipsnių ryšiai Nacionalin÷ kvalifikacijų sąranga6

Aukštojo mokslo kvalifikacijų sąranga

Laipsnių tipologija

4 lygis Pažym÷jimas C (certificate) Aukštojo mokslo pažym÷jimas

5 lygis

Aukštasis nacionalinis diplomas

I (intermediate) Aukštojo mokslo diplomas, pagrindų (fundation) laipsnis

6 lygis

Diplomas H (honours) Bakalauro laipsnis, specialisto diplomai ir pažym÷jimai

7 lygis

Diplomas M (master)

Magistro laipsnis, podiplominių studijų pažym÷jimas ir diplomas (Postgraduate Certificates and Postgraduate Diploma)

8 lygis D (doctoral) Daktaro laipsnis

JK aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangoje pateikiami išsamūs kvalifikacijų aprašai, skirti

kiekvienai pakopai, ir atskleidžiamos hierarchin÷s sąsajos tarp įgyjamų bakalauro, magistro, daktaro

kvalifikacinių laipsnių ir šiose pakopose siekiamų skirtingo lygio rezultatų. Šie aprašai remiasi

6 4–6 lygiai atitinka pirmąją studijų pakopą; 7–8 lygiai – antrąją ir trečiąją studijų pakopas.

63

Dublino darbo grup÷s aprašais, jau tapusiais apibendrintu standartu Europos aukštojo mokslo

erdv÷je.

Kvalifikacijų aprašai aiškiai atskiria veiklos lygius, kur gal÷s veikti konkrečios pakopos

studijų programą baigę absolventai, t. y. kokią veiklos perspektyvą absolventams atvers suteiktoji

kvalifikacija. Aprašai ne tik apibūdina kvalifikacijas, nusakydami, ką kiekvienos pakopos

besimokantysis tur÷tų žinoti, suprasti ir (arba) sugeb÷ti padaryti (parodyti) studijų laikotarpio

pabaigoje, jie taip pat projektuoja užsakymą konkrečios studijų pakopos programos dizainui,

mokymo, mokymosi ir vertinimo organizavimui ir taikomiems mokymo (-si) bei vertinimo

metodams.

A. 1. Pirmosios studijų pakopos kvalifikacinių laipsnių aprašų klasifikacija (4–6 lygiai pagal FQHE)

JK studijų pakopos studijų rezultatai aprašomi dviem pjūviais: pirma dalis rodo, kad šį

standartą pasiekti būtina (slenkstis), antra dalis skirta platesniems geb÷jimams apibūdinti. Pirma

aprašų dalis skirta programų kūr÷jams, t. y. aukštajam mokslui, o antroji dalis – darbdaviams.

Laipsnio, kaip studijų pakopos, aprašyme atsiskleidžia studijų krypties sistemin÷ ir konceptuali

apimtis, o kvalifikacinio lygmens aprašyme vyrauja veiklos metodų taikymo geb÷jimai. 3.3

lentel÷je pateikiami kvalifikaciniam laipsniui būdingų žinių ir geb÷jimų aprašai bei studijų kreditų

nuoseklumas.

Įgyjamoje kvalifikacijoje taip pat integruojami perkeliamieji geb÷jimai, kurie apibūdinami

darbo rinkai svarbiomis charakteristikomis:

• iniciatyvumu ir asmenine atsakomybe;

• sprendimų pri÷mimu kompleksiškuose ir neapibr÷žtuose profesin÷s veiklos kontekstuose;

• geb÷jimu mokytis ir nuolat tobulinti savo profesinę kompetenciją.

Apibendrinant pirmosios studijų pakopos ir kvalifikacinių aprašų ryšius galima teigti, kad:

• pirmosios studijų pakopos aprašas santykio su kvalifikaciniais aprašais požiūriu apima

gana didelę kvalifikacinių laipsnių įvairovę (nuo pažym÷jimo iki honours laipsnio);

• studijų kreditų nuoseklumo aprašas pagrindžia nuoseklias galimybes studentui jud÷ti

aukštojo mokslo sistemoje;

• aukštojo mokslo diplomo ir pagrindų laipsnio (Fundation) žinių ir geb÷jimų aprašų

skirtumus nustatyti sunku, nes vienintelis skirtumas yra kita kreditų apimtis. Aiškiai

neatskleidžiama, kokia yra 60 kreditų paskirtis, siekiant įgyti pagrindų laipsnį.

A.2. Antrosios studijų pakopos kvalifikacinių laipsnių aprašų klasifikacija (7 lygis pagal FQHE)

Kvalifikacinis (magistro) laipsnis nurodo, kad baigta antroji pakopa, kurios studijų rezultatai

aprašyti šiomis dimensijomis:

64

• sisteminiu žinių suvokimu ir kritiniu šiuolaikinių problemų, naujų požiūrių į dalykus,

esančius jų akademin÷s krypties pažinimo ar profesijos smaigalyje, supratimu;

• geb÷jimu panaudoti tyrimuose šiuolaikinę techniką, taikomą savo kryptyje;

3.3 lentel÷. Kvalifikaciniai laipsniai ir jų bruožų (studijų apimties, žinių ir geb÷jimų) specifikacija

Rodikliai Aukštojo mokslo pažym÷jimas (FQHE 4 lygis)

Aukštojo mokslo diplomas (FQHE 5 lygis)

Pagrindų laipsnis (Foundation) (FQHE 5 lygis)

Garb÷s bakalauro (Honours) laipsnis (FQHE 6 lygis)

Studijų apimtis

120 kreditų ekvivalentiški pirmųjų metų garb÷s bakalauro laipsniui

240 kreditų, tarp kurių 120 kreditų turi atitikti antrųjų metų lygį garb÷s bakalauro laipsniui

300 kreditų, iš kurių 120 kreditų ekvivalentiški pirmųjų metų garb÷s bakalauro laipsniui, 120 kreditų turi atitikti antrųjų metų lygį garb÷s bakalauro laipsniui ir 60 kreditų turi atitikti trečiųjų metų lygį garb÷s bakalauro laipsniui

360 kreditų, iš kurių 120 kreditų ekvivalentiški pirmųjų metų garb÷s bakalauro laipsniui, 120 kreditų turi atitikti antrųjų metų lygį garb÷s bakalauro laipsniui ir 120 kreditų turi atitikti trečiųjų metų lygį garb÷s bakalauro laipsniui.

Žinios

Principų ir koncepcijų supratimas; vertinimas ir interpretavimas studijų kryptyje

Kritiškas principų ir koncepcijų supratimas bei jų raidos suvokimas; Dalyko tyrimo metodų žinios; geb÷jimas kritiškai vertinti požiūrių tinkamumą spren-džiant problemas studijų kryptyje; Žinių ribotumo suvokimas ir įtaka analizei ir interpretacijoms

Taip pat kaip ir Aukštojo mokslo diplomo žinių dimensijos apraše

Sisteminis studijų krypties supratimas, įskaitant išsamias krypties žinias, tačiau gilinantis į tam tikrus mokslo krypties aspektus; Konceptualus mąstymas, kuris įgalina studentą argumentuoti ir(ar) spręsti problemas, taikant įvairius metodus, kurie yra būdingi konkrečiai studijų krypčiai; analizuoti tam tikrus tyrimų aspektus; Neapibr÷žtumo ir žinių ribotumo suvokimas

Geb÷jimai

Kiekybinių ir kokybinių duome-nų pateikimas, vertinimas ir interpretavimas; argumentų išk÷limas bazinių krypties teorijų lygmenyje

Pagrindinių koncepcijų taikymas studijų konteksto išor÷je, įskaitant principų taikymą darbin÷je aplinkoje

Taip pat kaip ir Aukštojo mokslo diplomo geb÷jimų dimensijos apraše

Tikslus analiz÷s metodų taikymas ir tyrimų atlikimas konkrečioje studijų kryptyje; Savarankiškas mokymasis ir naudojimasis įvairiais moksliniais šaltiniais (straipsniais ar originalia tyrimų medžiaga)

• žinių pritaikymo originalumu, geb÷jimu interpretuoti ir kurti žinias savo kryptyje;

• geb÷jimu kritiškai įvertinti daromus tyrimus ir kvalifikacijos tobulinimą, taikomą

metodologiją ir siūlyti naujas hipotezes;

• geb÷jimu spręsti problemas sistemiškai ir kūrybingai, priimti sprendimus netgi neturint

visos informacijos ir ginti savo sprendimus tarp specialistų;

• geb÷jimu veikti savarankiškai ir originaliai planuojant ir profesionaliai vykdant užduotis;

• geb÷jimu kelti kvalifikaciją, įgyti naujų aukštesnio lygmens žinių ir geb÷jimų;

65

• geb÷jimais, būtinais tolesnei karjerai, parodant iniciatyvą ir asmeninę atsakomybę,

orientuotis, veikti ir priimti būtinus sprendimus nenumatytose situacijose; imlumą tolesn÷ms

studijoms, nuolatiniam profesiniam tobul÷jimui.

Įgyjama kvalifikacija (kaip magistro laipsnio rezultatas) apibr÷žiama intelektin÷s veiklos

apimtis nusakančiomis šiomis geb÷jimų grup÷mis:

• kūrybiškai ir sistemiškai spręsti kompleksines problemas, priimti sprendimus stokojant

duomenų ir perduoti sprendimų rezultatus specialistų ir ne specialistų grup÷ms;

• demonstruoti originalumą sprendžiant problemas, veikti autonomiškai planuojant ir

įgyvendinant užduotis profesiniu lygmeniu;

• siekti aukštesnio lygmens žinių ir supratimo, ugdytis naujus aukštesnio veiklos lygmens

geb÷jimus.

Įgyjamoje kvalifikacijoje taip pat integruojami perkeliamieji geb÷jimai, kurie apibūdinami

darbo rinkai svarbiomis charakteristikomis:

• iniciatyvumu ir asmenine atsakomybe;

• sprendimų pri÷mimu kompleksiškuose ir neapibr÷žtuose profesin÷s veiklos kontekstuose;

• geb÷jimu nepriklausomai (tai skiriamasis bruožas nuo bakalauro profesin÷s

kvalifikacijos) mokytis ir nuolat tobulinti savo profesinę kompetenciją.

Laipsnio lygio aprašas (arba laipsnio klasifikavimas lygiais)

QAA taikoma Code of practice patirtis atskleidžia, kad egzistuoja ir pirmosios pakopos

studijų programų vertinimo balų aprašai (marking descriptors), kurie apibr÷žia suteikiamo laipsnio

lygį.

Studentų pasiekimų atskirose kryptyse vertinimas, esant modulinei sistemai,

reglamentuojamas skale, kuri atskleidžia studento pasiekimų lygį (3.4 lentel÷).

3.4 lentel÷. Vertinimo skal÷s aprašas ir studento pasiekimų lygis

Skal÷ Pasiekimų lygis

nuo 70 iki 100 proc. Pirmoji klas÷

nuo 60 iki 69 proc. Aukštesn÷ antroji klas÷ (2.1)

nuo 50 iki 59 proc. Žemesn÷ antroji klas÷ (2.2)

nuo 40 iki 49 proc. Trečioji klas÷

nuo 35 iki 39 proc. Beveik neišlaikyta (tačiau pagal vidines aukštosios mokyklos taisykles gali būti taikomi tam tikri kompensaciniai mechanizmai)

mažiau kaip 35 proc. Neišlaikyta

Naudojantis 3.3 lentel÷je pateikta vertinimo skale, susumavus studento išeitų atskirų dalykų

(modulių) rezultatus, sprendžiama, ar gali būti suteikiamas kvalifikacijos lygis (award). Tačiau

taikant šią skalę, didelę reikšmę turi studijų programos ir jos atskirų modulių studijų rezultatų

66

aprašai, kuriais remiantis lyginami studento pasiekimai. Tod÷l kvalifikacijos lygio suteikimas yra

pagrįstas studijų rezultatų ir studento mokymosi pasiekimų palyginamumu, kuriam kaip lygio

įvertinimo priemon÷ naudojamas vertinimo skal÷s aprašas. Taip pat yra taikoma ir studento

individualaus profilio praktika, tačiau JK neturi universalios jos taikymo sistemos.

Remiantis šios skal÷s naudojimo praktika, studijų programą įgyvendinančio padalinio

lygmenyje kiekvienos programos dokumentacijoje turi būti aiškiai aprašyta baigiamojo laipsnio

lygių specifikacija. Tačiau tokio aprašo atsiradimas yra gana naujas reiškinys JK aukštojo mokslo

pirmosios pakopos studijų sistemoje, nes magistrantūros pakopos studijoms laipsnio lygio aprašas

netaikomas.

Vertinimo skale grindžiama kvalifikacijos klasifikacija lygiais atskleidžia vidinę

kvalifikacinio laipsnio diferencijavimo galimybę, pavyzdžiui (3.5 lentel÷):

• kai bendras atskirų dalykų vertinimas siekia 41 proc. ar daugiau, tačiau neviršija 50 proc.,

suteikiamas trečios klas÷s lygio garb÷s bakalauro (honours) laipsnis;

• jeigu bendras visų modulių (dalykų) vertinimas siekia 35 proc., bet neviršija 41 proc.,

suteikiamas pagrindų laipsnis be honours.

3.5 lentel÷. Kvalifikacinio laipsnio ir jo lygio ryšys

Vertinimo aprašai pagal laipsnio lygius Kvalifikacinis laipsnis

nuo 70 iki 100 proc. Pirmoji klas÷ Honours laipsnis

nuo 60 iki 69 proc. Aukštesn÷ antroji klas÷ (2.1) Honours laipsnis

nuo 50 iki 59 proc. Žemesn÷ antroji klas÷ (2.2) Honours laipsnis

nuo 40 iki 49 proc. Trečioji klas÷ Honours laipsnis

nuo 35 iki 39 proc. Beveik neišlaikyta Laipsnis be honours

mažiau kaip 35 proc. Neišlaikyta Laipsnis nesuteikiamas

Atskiro modulio pasiekimų vertinimo pjūvyje galima įžvelgti šį reglamentavimą:

• 40 proc. reiškia „išlaikyta“ 1–3 studijų metais;

• 50 proc. reiškia „išlaikyta“ 4 studijų metais;

• 1–2 studijų metais studentai bet kurio modulio neišlaikytą egzaminą gali perlaikyti tik

vieną kartą;

• studentai privalo surinkti ne mažiau kaip 100 kreditų, kad pereitų į aukštesnį kursą;

• 3-4 studijų metais neleidžiama kartoti neišlaikyto modulio.

Vertinimo metodų aprašai laipsnio lygiui nustatyti

Kiekvienas programą įgyvendinantis padalinys turi parengęs kokybinius vertinimo aprašus,

kuriuose išd÷styta, kokie kiekvienoje skal÷je esančio lygio reikalavimai keliami studento atskiro

dalyko pasiekimams. Šie studijų dalyko studentų pasiekimų lygio aprašai yra pristatomi Veiklos

67

kodekso srityje „Studentų vertinimas“ ir yra tiesiogiai susiję su dalyko (studijų krypties) aprašais

(subject benchmark statements – SBS).

Bendroje sistemoje studentų pasiekimai yra suskirstomi kategorijomis pagal atskirus

vertinimo metodus, pabr÷žiant taikomo vertinimo metodo aprašuose būtinus parametrus.

Rašytinio egzaminavimo metodo taikymo apraše išskiriami šie bendrieji kriterijai:

• supratimo kriterijus;

• atsakymo pateikimo pobūdis;

• atsakymo kokybinio lygio kriterijus.

Projekto ir es÷ metodo taikymo aprašui būdingi šie bendrieji kriterijai:

• taikomų duomenų kriterijus;

• kritin÷s analiz÷s būtinumas;

• analiz÷s originalumas.

Baigiamojo darbo (dissertations) kaip vertinimo metodo taikymo apraše išskirtini šie

bendrieji bruožai:

• tyrimo atlikimo metodologijos dimensija;

• platus nagrin÷jamos temos susivokimas;

• tyrimo medžiagos bei išvadų argumentavimas.

Bendrųjų bruožų sklaida vertinimo skal÷s ir vertinimo metodų aprašuose

Vertinimo lygių aprašuose esminiai elementai, kurie atskleidžia lygių skirtumus, yra šie:

taikomos metodologijos pagrįstumas, kritin÷s analiz÷s lygis, argumentų išsamumas, studijuojamos

literatūros (duomenų) apimtis. Pavyzdžiui, vertinimo skal÷s 70–100 (pirmosios klas÷s garb÷s

bakalauro) aprašas taikant atskirus vertinimo metodų taikymo atveju apibūdinamas taip:

Rašytinio egzamino vertinimo aprašas: studentas turi parodyti, kaip suprato egzaminui atrinktą medžiagą. Atsakymai turi būti aiškūs, struktūrizuoti, logiški ir tiesiogiai susiję su medžiaga. Atsakymuose turi atsiskleisti geb÷jimas labai tiksliai operuoti faktais ar statistine informacija, originaliai interpretuoti medžiagą.

Projekto ir es÷ vertinimo aprašas: darbas turi patvirtinti, kad studento naudojami duomenys ar literatūra yra pakankamos apimties ir sud÷tingumo, atskleisti atliktos kritin÷s analiz÷s įrodymus ir (ar)originalias studento įžvalgas ar ind÷lį į nagrin÷jamą temą.

Baigiamojo darbo vertinimo aprašas: atskleidžia labai gerai atliktą tyrimą ir tinkamai pasirinktą metodologiją; studento apsiskaitymą ir supratimą plačia dalyko apimtimi; pagrįstas ir gerai argumentuotas išvadas. Pats studentas turi nustatyti ir paaiškinti tyrimo ribotumus ir išvadų nepakankamumą. Labai geras darbas turi būti tinkamos publikuoti kokyb÷s.

Apibendrinant galima teigti, kad tokios vertinimo skal÷s norminimo praktika aprašų forma

padeda nacionaliniu lygiu užtikrinti gana tolygią laipsnių suteikimo kokybę, nes:

• laipsnis yra klasifikuojamas lygiais, kurie pagrįsti vertinimo skal÷s ir taikomų vertinimo

metodų aprašais;

68

• remiantis šiais aprašais atsitiktin÷s atrankos būdu studentų darbai yra vertinami ne tik

vienos aukštosios mokyklos, bet ir visos studijų krypties programų lygmeniu, nes atskiri vertintojai

patikrina, kaip parašytas balas koreliuoja su studento studijų rezultatais;

• remiantis studento parodytais studijų rezultatais ne tik suteikiamas laipsnis, bet ir

įvardijamas laipsnio lygis (award).

Vertinimo skal÷s lygių skiriamieji bruožai pateikti 3.6 lentel÷je.

3.6 lentel÷. Vertinimo skal÷s lygių skiriamieji bruožai taikant atskirus vertinimo metodus

70–100 (pirmosios klas÷s garb÷s bakalauro)

60–69 (aukštesn÷s antrosios klas÷s) lygio

50–59 (žemesn÷s antrosios klas÷s) lygio

40–49 (trečiosios klas÷s)

35–39

Rašytinis egzaminas

Medžiagos interpretavimas, aiškūs atsakymai

Kritinis medžiagos vertinimas

Nepakankamai išpl÷toti argumentai, atsakymai pagrįsti tik paskaitų medžiaga (neatsiskleidžia gilesn÷s studijos)

Žinios tinkamos, tačiau labai ribotos

Beveik neišlaikyta, bet veikia kompensaciniai mechanizmai

Projektas ir es÷

Pakankama duomenų apimtis, kritin÷ analiz÷

Ribotas studento ind÷lis į interpretaciją

Naudojamasi literatūra, bet neišpl÷toti argumentai

Naudojami nepakankami duomenys

Beveik neišlaikyta, bet veikia kompensaciniai mechanizmai

Baigiamasis darbas

Labai gerai atliktas tyrimas, tinkama metodologija, tyrimo rezultatus galima publikuoti

Ribotas originalumas, tačiau darbas gerai struktūrizuotas

Neišpl÷tota metodologija ir kritiniai argumentai

Ribotas medžiagos išstudijavimas ir negilios žinios

Beveik neišlaikyta, bet veikia kompensaciniai mechanizmai

3.1.4. Studijų krypties aprašai

Kokyb÷s užtikrinimo agentūra studijų krypties aprašus (Subject Benchmark Statements –

SBS) apibr÷žia kaip „nustatytus lūkesčius, keliamus teikiamų akademinių laipsnių standartams

įvairiose dalyko srityse“.

Aukštojo mokslo kvalifikacijų sąranga pateikia kvalifikacijų hierarchiją, o studijų krypties

aprašai arba gair÷s įveda konkrečios studijų srities, krypties ar dalyko dimensiją. QAA pateikia:

• 56 bakalauro laipsnio studijų krypčių aprašus,

• 9 magistro laipsnio studijų krypčių aprašus,

• 18 Sveikatos mokslo studijų krypčių aprašus,

• Škotijos studijų krypčių aprašus.

Naujausiuose SBS jau yra suvienodintas turinys, jame pateikiami tokie elementai:

69

Dauguma gairių arba aprašų parengti 2007–2009 metų laikotarpiu. Tačiau dar išliko ir 2000–

2002 metais parengtų aprašų. Šis parengimo metų skirtumas akcentuojamas tod÷l, kad skiriasi ir

aprašų struktūra, ir studijų rezultatų pateikimas. 2000–2002 metų laikotarpiu parengti SBS pateikia

standartą kaip išsamų privalomų įgyti konkrečios srities žinių ir supratimo, intelektinių geb÷jimų,

praktinių įgūdžių ir bendrųjų perkeliamųjų geb÷jimų sąrašą. Remiantis 2005 metais Bergene

vykusios aukštojo mokslo ministrų konferencijos sprendimais 2006 m. parengtas Subject

benchmark statement for engineering jau yra naujos struktūros, studijų rezultatų formuluojami kitu

principu. Ankstesniais metais rengti aprašai orientavosi į keturis studijų rezultatų blokus (žinių ir

supratimo, intelektinių geb÷jimų, praktinių geb÷jimų ir bendrųjų geb÷jimų), neišskiriant bendrųjų ir

specialiųjų rezultatų, o naujose aprašų versijose bendrieji ir specialieji rezultatai atskirti,

bendriesiems rezultatams taikomos tos pačios keturios grup÷s, tačiau dažnai jie net nepateikiami,

tuo tarpu pateikiami integruoti specialieji studijų rezultatai kaip studijų krypties žinios, supratimas

ir geb÷jimai (abitities, skills). Šis integruotas žinių ir geb÷jimų paketas garantuoja žinias, supratimą

ir geb÷jimą veikti konkrečioje veiklos srityje ir siejamas su teikiamu laipsniu.

Yra aprašų, kuriuose atskirai yra apibūdinamos krypties žinios ir supratimas ir atskirai

aprašomi su kryptimi siejami geb÷jimai, tačiau jie n÷ra skirstomi į praktinius ir intelektinius (pvz.,

Health studies, Economics, Biosciences, Geography ir kt. ). Yra aprašų, kuriuose žinios, supratimas

ir geb÷jimai aprašomi bendrai (pvz., Materials). Visuose aprašuose bendrieji geb÷jimai pateikiami

atskirai, tačiau jie vadinami nevienodai: bendraisiais geb÷jimais, perkeliamaisiais geb÷jimais.

SBS aprašuose pateikiamas išsamus d÷stymo, studijavimo ir vertinimo sistemos aprašymas su

konceptualiais siūlymais bei konkrečiais metodų sąrašais. Yra aprašų (pvz., Materials), kuriuose

gana išsamiai aptariamas rekomenduojamas metodas (pvz., projekto darbas) ir kokią ataskaitą turi

pateikti studentai.

SBS pateikia tam tikrus slenkstinius (arba tipinius) studentų pasiekimų lūkesčius

(reikalavimus). Slenkstiniai reikalavimai – tai minimalūs reikalavimai, kuriuos būtina tenkinti,

norint gauti laipsnį ar pažym÷jimą, o tipiniai reikalavimai yra aukštesni nei slenkstiniai ir juos turi

• Įvadas.

• Apibr÷žti principai.

• Krypties esm÷ ir mastas.

• Žinios, supratimas ir geb÷jimai:

– krypties specialieji,

– bendrieji geb÷jimai.

• Mokymas, mokymasis ir įvertinimas.

• (Palyginamieji) standartai ir (ar) pasiekimų lygiai

– išskirtiniai, tipiniai, slenkstiniai.

70

tenkinti tipinis studentas, baigęs studijų programą ar kitą studijų vienetą (modulį, studijų pakopą ar

pan.). Atskirais atvejais SBS aprašomi meistriškumo lygiai. Slenkstinių, tipinių ir išskirtinių studijų

rezultatų lygių išskyrimas Jungtin÷je Karalyst÷je iš esm÷s skiriasi nuo Dublino aprašuose ir ECTS

priimtos studijų rezultatų lygio sampratos, pagal kurią studijų rezultatai formuluojami vadinamajam

tipiniam studentui.

2009 metų rugs÷jį pateiktas viešam svarstymui Magistro laipsnio charakteristikų aprašas:

studijų, skirtų magistro laipsniui įgyti, apimtis, kreditų sistema, d÷stymo, studijavimo ir vertinimo

sistema ir d÷stymo, studijavimo ir vertinimo metodų sąrašas. Pabr÷žtina tai, kad pristatant didaktinę

sistemą, nurodomos sąsajos su Veiklos kodekso 2 sritimi „Judumas (nors originale collaborative

provision – aut. pastaba) ir lankstus bei išskaidytas mokymas“, 9 sritimi „Mokymasis darbo

vietoje“ ir 6 sritimi „Studentų vertinimas“. Taip pat aprašomos tolesnių studijų ir įsidarbinimo

galimyb÷s. Pristatant laipsnio bei kitas kvalifikacijas, įgyjamas magistro lygiu, pateikiama

sąsaja su Aukštojo mokslo kvalifikacijų sąranga (FHEQ). Skiltyje apie Bolonijos proceso įtaką

atskleidžiamos AM kvalifikacijų sąrangos sąsajos su Europos aukštojo mokslo kvalifikacijų

sąranga. Pristatant magistro laipsnio charakteristikas remiamasi ir Veiklos kodekso 1 sritimi

„Magistrantūros tyrimų programos“, o prieduose išsamiai aprašomi trys magistro laipsnių

kategorijos:

• tyrimų magistras (research master‘s, MPhil);

• specializuotų/aukštesnio lygio studijų magistras (specialised/advanced study master‘s,

MSc, MA, MRes, integrated master‘s);

• profesinis/praktinis magistras (professional/practice master's, MBA and Med).

Aprašomos kiekvienos šių kategorijų programos charakteristikos, tikslai, pri÷mimo

reikalavimai, tolimesnių studijų ir įsidarbinimo galimyb÷s bei absolvento charakteristikos,

apimančios dalyko specifinius ir bendruosius geb÷jimus.

Studijų krypčių aprašai (SBS) yra skirti kelioms tikslin÷ms grup÷ms:

1) kaip gair÷s studijų programų kūr÷jams;

2) darbdaviams, besirenkantiems darbuotojus, kaip galimos programą baigusių absolventų

veiklos orientyras;

3) potencialiems studentams, kad gal÷tų apsispręsti, ar ši studijų programa suteiks norimą

kvalifikaciją.

Rengiant SBS taip pat skatinama atsižvelgti į neįgalių žmonių galimybes įgyti nurodytą

išsimokslinimo lygį.

SBS paprastai yra rengiami glaudžiai bendradarbiaujant aukštosios mokyklos ir profesinių

asociacijų atstovams. Dalis SBS turi sąsajas su išorin÷mis profesin÷mis organizacijomis ar studijų

kryptį reguliuojančiomis institucijomis. SBS rengti paprastai pradžioje suburiama studijų krypties

71

specialistų grup÷, kuri atstovauja tos mokslo krypties bendruomenei. Darbo grup÷s parengtas SBS

aptariamas platesn÷je akademin÷s bendruomen÷s bei socialinių dalininkų grup÷je. Parengto SBS

apimtis paprastai būna nuo 16 iki 20 puslapių. SBS taip pat nurodoma, kokį akademin÷s

kvalifikacijos lygį jis atitinka kitų šalių (ar šalies) nacionalin÷je (šiuo metu jau galima nuoroda ir į

Europos kvalifikacijų struktūros lygį) kvalifikacijų struktūroje. SBS pabaigoje paprastai pateikiami

jį parengusios ir recenzavusios darbo grupių narių sąrašai. SBS rengimą koordinuoja QAA gairių

rengimo valdymo grup÷ (Agency‘s Steering Group for Benchmarking).

3.1.5. Studijų programų aprašų rengimo gair÷s

Trečiasis studijų reglamentavimo JK žingsnis yra programų aprašų rengimo gair÷s

(Programme Specification – PS). QAA pareng÷ gaires, kaip pagalbą ir patarimus dalyvaujantiems

rengiant studijų programas. Pagal jas visi JK universitetai rengia išsamius aprašus.

Programos aprašas (specifikacija) yra glaustas aprašas numatomų studijų rezultatų, kuriuos

būtina pasiekti programos studijų metu, taip pat priemon÷s, kurios leistų tuos rezultatus pasiekti ir

pademonstruoti (įrodyti). PS sistemiškai jungia studijų rezultatus su programa, studijų ir vertinimo

metodais bei vertinimo kriterijais. Programos aprašas (specifikacija) gali parodyti, kaip moduliai ar

kiti vienetai gali būti jungiami į vientisą kvalifikaciją.

Aukštojo mokslo kokyb÷s užtikrinimo agentūros teikiamose programos aprašo rengimo

rekomendacijose (angl. Guidelines for preparing programme specification) nurodoma, kad studijų

programos apraše gal÷tų būti pateikiama informacija, nurodyta 3.7 lentel÷je.

3.7 lentel÷. Informacija apie programą

Informacija apie programą Sprendimo lygis ir sąsajos

Programą parengusi institucija

Mokymo institucija (jei skiriasi nuo programą parengusios institucijos)

Informacija apie programos akreditaciją;

Programos lygis FHEQ

Programos pavadinimas

UCAS kodas

Pri÷mimo į programą kriterijai Institucijos politika, profesinių asociacijų reikalavimai

Programos tikslai Institucijos politika, FHEQ, SBS

Tinkami SBS ar kiti referatyvūs teiginiai, kuriais remiantis aprašyti studijų rezultatai Institucijos politika, FHEQ, SBS

72

Studijų rezultatai: žinios ir supratimas, įgūdžiai Institucijos politika, SBS, lygio ir kvalifikacijų aprašai (institucijos arba nacionaliniai), KSS, PSRB

D÷stymo, studijų ir vertinimo strategijos, padedančios pasiekti ir pademonstruoti studijų rezultatus Institucijos politika, SBS, PSRB

Programos struktūra ir reikalavimai, lygiai, moduliai, kreditų skaičius ir pasiekimų lygio aprašas (tai, ką privalo apsirašyti programą įgyvendinantis padalinys)

Personalo tyrimai ir kita profesin÷ veikla, profesinių asociacijų reikalavimai, FHEQ, COP

Studijų forma (mode)

Studijų kalba

Programos aprašo parengimo arba atnaujinimo data

Papildoma informacija:

Išskirtin÷s programos charakteristikos

Vertinimo tvarka Institucijos politika, COP-5,6, profesinių asociacijų reikalavimai, SBS

Parama studentams Institucijos politika, profesinių asociacijų reikalavimai, COP

Mokymo kokybę užtikrinanti sistema COP-7

COP – The Code of practice for the assurance of academic guality and standards in higher education KSS – Key skills: Standards and guidance 2004 (QCA) FHEQ – The Framework for Higher Education Qualifications SBS – Subject Benchmark Statements PSRB – profesin÷, teisin÷ ir priežiūros grup÷ (Professional, Statutory and Regulatory Body ) yra bendras terminas, vartojamas apibūdinti organizacijoms, kurios yra įgaliotos atlikti akreditaciją, patvirtinti arba pripažinti konkrečias programas pagal PSRB reikalavimus. 3.1.6. Reguliuojamos profesijos JK

JK laikosi ES Direktyvos 2005/36/EC nustatyto profesijų reguliavimo. Šios Direktyvos

atitinkami skyriai apie sveikatos ir socialin÷s rūpybos profesijų reguliavimą 2007 m. įtraukti į

Medicinos įstatymą. Šiuo metu galioja 1983 m. Medicinos įstatymas su pataisomis. Remiantis

ankstesne 1958 m. Medicinos įstatymo redakcija JK įkurta Vyriausioji medicinos taryba (GMC –

General Medical Council). Medicinos įstatyme, be kitų dalykų, nustatyta GMC atsakomyb÷ ir

pareigos rengiant medikus.

GMC nustato ikidiplominių studijų standartus, kuriuos medikus rengiančios institucijos

privalo pasiekti, ir ko reikalaujama iš studentų, kad būtų suteikiamas/pripažįstamas

išsimokslinimas. Šie standartai nustatyti 2003 m. priimtame dokumente Tomorrow’s Doctor; 2009

m. parengta nauja redakcija. Dokumente sakoma, kad pirmin ÷ mediko kvalifikacija (PMQ ) apima

medicinos ir chirurgijos bakalauro laipsnius, kuriuos suteikia GMC licencijuotos organizacijos,

kurios turi teisę vykdyti kvalifikacinius egzaminus.

73

Į Tomorrow’s Doctor įtraukti tie ES Direktyvos straipsniai, kurie nustato bazinio medikų

rengimo ES Direktyvoje apibr÷žtą studijų trukmę ir apimtis. Remiantis Direktyva, JK medikų

rengimas privalo garantuoti, kad bus įgytos būtinos žinios ir geb÷jimai.

Kitas drauge su medicinos mokyklų taryba (MSC – Medical Schools Coucil) GMC parengtas

dokumentas yra vadovas (guidance) „Medicinos studentai: profesin÷s vertyb÷s ir praktinis

tinkamumas“ (Medical Students: professional values and fitnesst to practice), kuris nustato

medicinos studentų profesionalią elgseną. Šis dokumentas detaliai aprašo, kokie reikalavimai

keliami medicinos studijas baigusiems studentams:

1. Profesionalaus elgesio principai;

2. Studentų mokymo priežiūra ir parama studentams;

3. Gydytojo sveikatos palaikymas (sveika gyvensena);

4. Naujų gydytojų registravimas GMC;

5. Studentų pasirengimas praktinei veiklai.

Kiekviename dokumento skyriuje aprašomi būsimos veiklos atskirų sričių bruožai ir

nurodoma, kokius geb÷jimus studentai turi parodyti, kad būtų patvirtintas jų profesinis tinkamumas

toje srityje.

Skirtingai nuo kitų studijų programų, medikų rengimo programoms keliamas griežtas

reikalavimas, kad programoje būtų užtikrinti visi kriterijai, leidžiantys patvirtinti profesinį

tinkamumą.

Medicinos studijų kokybei vertinti GMC atlieka procedūrą, kuri vadinasi Bazinio medikų

rengimo kokyb÷s užtikrinimas (QABME – Quality Assurance of Basic Medial Education). Šio

proceso tikslas – įsitikinti, kad medikus rengiančios institucijos (medicinos aukštosios mokyklos –

medical schools) atitinka Tomorrow’s Doctor standartus. QABME proceso metu ekspertai tikrina

mokyklas ir pateikia kasmetines ataskaitas.

Pagrindinis medikų rengimo bruožas JK – griežti reikalavimai ir nuolatinis studijų atitikties

tiems reikalavimams vertinimas.

3.1.7. Išvados

1. Išskirtinis Jungtin÷s Karalyst÷s aukštojo mokslo sistemos požymis, palyginti su kitų

šalių ir Lietuvos patirtimi, – esama aprašų rengimo praktika ir jau egzistuojanti hierarchin÷ aprašų

sistema, kurios paskirtis yra pateikti gaires ir rekomendacijas aukštojo mokslo institucijoms, kaip

siekti studijų programų kokyb÷s ir akademinių standartų. Aprašų hierarchijos viršuje yra Veiklos

kodeksas, jungiantis dešimties aukštosios mokyklos veiklos sričių aprašus. Tai sk÷tiniai aprašai,

kuriais vadovaujantis rengiami arba jau yra parengti detalesni, labiau specializuoti studijų krypties

aprašai ir studijų programos rengimo gair÷s.

74

2. Kitas Jungtin÷s Karalyst÷s aukštojo mokslo sistemos požymis, kuris būdingas ir

daugeliui kitų šalių, – parengta ir įstatymais įteisinta aukštojo mokslo kvalifikacijų sąranga –

Anglijos, Velso ir Šiaur÷s Airijos aukštojo mokslo kvalifikacijų sąranga ir Škotijos aukštojo mokslo

kvalifikacijų sąranga, kuriose pateikiami studijų pakopos / akademinių kvalifikacinių laipsnių

(bakalauro ir magistro) aprašai. Šiuose aprašuose atskleidžiamos hierarchin÷s sąsajos tarp įgyjamų

bakalauro, magistro, daktaro kvalifikacinių laipsnių ir šioms pakopoms numatytų studijų rezultatų.

Kvalifikacijų aprašai aiškiai atskiria konkrečios pakopos studijų programą baigusių absolventų

veiklos lygius ir veiklos perspektyvą, kurią absolventams atvers suteikta kvalifikacija.

3. Jungtin÷je Karalyst÷je sukaupta labai didel÷ studijų krypčių aprašų rengimo patirtis

(QAA pateikia 56 bakalauro ir 9 magistro laipsnio studijų krypties aprašus, taip pat 18 sveikatos

krypties aprašų), kurią vertinga studijuoti ir panaudoti Lietuvos studijų krypčių aprašų reng÷jams.

Studijų krypties aprašai, orientuoti į konkrečią studijų kryptį, pateikia išsamų žinių, supratimo ir

geb÷jimų (abilities, skills), siejamų su teikiamu laipsniu, aprašą. Naujausių aprašų turinys jau yra

suvienodintas. Pateikiami tokie komponentai:

• Įvadas

• Apibr÷žti principai (Defining principles)

• Dalyko esm÷ ir mastas (Nature and extent of subject)

• Žinios, supratimas ir geb÷jimai: dalyko specialieji (subject-specific) ir bendrieji

geb÷jimai

• Mokymas, mokymasis ir įvertinimas (Teaching, learning and assessment)

• Lyginamieji standartai ir/ar pasiekimų lygiai (Benchmark standards arba Standards and

levels of student attainment): labai geri, tipiniai, slenkstiniai (excellent, typical,

threshold).

4. Kitas studijas reglamentuojančių aprašų tipas Jungtin÷je Karalyst÷je – programų aprašų

gair÷s – taip pat rekomenduotinas Lietuvai. Programos aprašas (specifikacija) yra glaustas aprašas

numatomų studijų rezultatų, kuriuos reik÷tų pasiekti programos studijų metu, taip pat priemon÷s,

kurios leistų pasiekti ir pademonstruoti (įrodyti) reikiamus studijų rezultatus. Programų aprašų

gair÷s sistemiškai jungia studijų rezultatus su programa, studijų ir vertinimo metodais bei vertinimo

kriterijais.

3.2. Nyderlandų patirtis

3.2.1. Šalies aukštojo mokslo sistema

Aukštojo mokslo (AM) sistema Nyderlanduose yra apibr÷žta Aukštojo mokslo ir tyrimų aktu

(Dutch Act), kuris nuo 1993 metų buvo keletą kartų keičiamas, atsižvelgiant į Bolonijos deklaraciją

75

bei įvestą akreditacijos sistemą. Šiuo metu galioja 2002 metais priimti pataisymai, susiję su bendros

europin÷s aukštojo mokslo erdv÷s kūrimu. Svarstymams yra pateiktas naujas aktas, tačiau jis dar

neprimtas.

Nyderlanduose veikia binarin÷ aukštojo mokslo sistema (3.3 pav.), kai dviejų tipų AM

institucijose yra įgyvendinamos dviejų tipų programos:

1) akademin÷s arba tyrimais grindžiamos programos, kai mokslo universitetuose (WO)

įgyjamas akademinis išsilavinimas;

2) profesin÷s aukštojo mokslo programos, kai taikomųjų mokslų universitetuose (HBO –

Universities of applied sciences) įgyjamas profesinis išsilavinimas.

Valstybinio reguliavimo vaidmuo

Imperatyviai aprašomi skirtingi įstojimo reikalavimai: stojantiems į taikomųjų mokslų

universitetų studijų programas, reikia tur÷ti vidurin÷s mokyklos diplomą, o stojantiems į mokslo

universiteto/ ar taikomųjų mokslų universitetų programas – gimnazijos diplomą.

Kadangi abiturientas, neturintis gimnazijos diplomo, neturi teis÷s stoti į mokslo universiteto

programą, tai jam atsiranda galimyb÷ po trumpojo ciklo studijų (lot. k. propedeuse) pereiti į mokslo

bakalauro programą.

Imperatyvūs bendrieji reikalavimai stojantiems į AM programas:

– bent vieno aukštosios mokyklos reikalaujamo dalykų bloko (subject clusters) mokymasis

bendrojo lavinimo mokykloje;

– gamtos mokslų ir sveikatos mokslų bloko (Science and Health cluster) mokymasis

bendrojo lavinimo mokykloje, stojant į biomedicinos srities studijų programas;

– potencialūs studentai, kurie yra vyresni negu 21 metų ir neturi jokios kvalifikacijos, gali

būti priimami į studijų programas išlaikę stojamąjį egzaminą.

Atskirai aprašomi imperatyvūs bendrieji reikalavimai stojantiesiems į magistrantūros studijų

programas:

– mokslo krypties bakalauro laipsnis (BSc);

– galimi ir specifiniai reikalavimai stojantiesiems į reguliuojamų profesijų studijų

programas;

– absolventams, turintiems profesinio bakalauro (B) laipsnį ir stojantiems į mokslo

magistrantūros programas (MSc) keliami papildomi reikalavimai,.

Švietimo, kultūros ir mokslo ministerijos reguliuojami apribojimai (lot. k. Numerus clausus)

kiekvienais metais gali būti skirtingi, tačiau pastovus reguliavimas taikomas stojant į medicinos,

odontologijos, farmacijos ir veterinarijos studijų krypčių programas.

76

3.3 pav. Nyderlandų AM sistema (šaltinis: http://www.nufffic.nl)

Žym÷jimai: BA – menų bakalauras; BSc – mokslo bakalauras; MA – menų magistras; MSc – mokslo magistras

Reguliavimo prasme taip pat taikomos užsienio studentų pri÷mimo kvotos į medicinos,

odontologijos, farmacijos studijų programas (po 2 proc. nuo visų stojančiųjų). Stojantieji turi būti

pasiekę savo gimtosiose šalyse reikalaujamą išsilavinimo lygį, o iš stojančiųjų į tam tikro lygio

studijų programas dar reikalauja papildomo dalykinio pasirengimo. Priimant užsieniečius į

valstyb÷s nereguliuojamas studijų programas, aukštosioms mokykloms yra suteikta teis÷ pačioms

vertinti jų pasirengimą studijoms. Nyderlandai yra pasirašę dvišales ir daugiašales sutartis d÷l

išsilavinimo pripažinimo kitose šalyse. Remdamosi jomis, aukštosios mokyklos pačios daro

sprendimus.

Valstyb÷s mastu yra reguliuojamas studijų rezultatų ir kvalifikacijos pripažinimas. Dalyvauja

Švietimo, kultūros ir mokslo ministerija, Žem÷s ūkio ministerija, Socialin÷s apsaugos ir sveikatos

ministerija bei Nyderlandų ir Flamandų aukštojo mokslo akreditacijos agentūra (Accreditation

Organisation of the Netherlands and Flanders, toliau – NVAO), kuri nuo 2002 metų yra pagrindin÷

valstyb÷s įgaliota organizacija, atsakinga už akreditaciją ir kokyb÷s užtikrinimą. AM akte

patvirtinama, kad pagrindin÷ Nyderlandų aukštojo mokslo valstybinio reguliavimo sritis yra

aukštojo mokslo standartų užtikrinimas per nacionalinę reguliavimo sistemą ir kokyb÷s

77

užtikrinimas. Tod÷l AM institucijos ir laipsnių programos yra vertinamos pagal tam tikrus

kriterijus, o juos atitinkančios gauna akreditaciją šešerių metų laikotarpiui7.

Nacionalin÷ reguliavimo sistema taip pat įtraukia Centrinį studijų programų registrą CROHO

(Central Register of HE Study programs), kuriame viešai yra pristatomos visos akredituotos studijų

programos.

Galiojanti AM teisin÷ sistema taip pat įpareigoja aukštąsias mokyklas diplomuose įrašyti

programos akreditacijos datą, nuo kurios aukštosios mokyklos teikiamas laipsnis yra pripažįstamas

valstyb÷s.

Profesinių kvalifikacijų pripažinimo informacijos centras reguliuoja profesinius reikalavimus

(http://www.professionalrecognition.nl).

Nyderlanduose šiek tiek yra reguliuojamos ir netradicin÷s aukštosios studijos (nuotolin÷s

studijos8, visą gyvenimą besitęsiantis aukštasis mokslas9, aukštasis mokslas pramon÷je10).

Studijų apimties reguliavimas pasireiškia studento krūvio matavimu kreditais, nuo 2002 metų

– ECTS kreditais. Šis matavimas imperatyviai yra įteisintas Aukštojo mokslo ir tyrimų įstatyme,

kuriame teigiama, kad vienas kreditas apima 28 val., o 60 kreditų apima vienus nuosekliųjų studijų

metus.

Balų rašymo sistemos aprašas studijų programose nesikeičia jau keletą dešimtmečių ir apima

1– 10 balų11 skalę. Žemiausias slenkstinis balas yra 6.

Tačiau reikalavimai studijų krypčių aprašams n÷ra detaliai išd÷styti, nes laipsnius teikiančios

aukštosios mokyklos, analizuodamos savo studijų programas, pačios turi steb÷ti studijų krypties

reikalavimus remdamosi tarptautine tos dalykin÷s krypties praktika ir profesine praktika, kurioje

dirba programą baigę absolventai. Tod÷l NVAO palieka labai daug erdv÷s kokyb÷s vertinimo

agentūroms interpretuoti bei remtis studijų krypties raidos tarptautin÷mis bei aukštojo mokslo

bendrosiomis tendencijomis. Kokyb÷s vertinimo agentūros paprastai pačios apibr÷žia taikomų

nuorodų struktūrą, kurią NVAO vertina remdamasi nacionaline akreditacijos struktūra. Taigi studijų

programose paliekama erdv÷s inovacijoms, nedarant programoms spaudimo konkretų didaktinį

požiūrį taikyti kaip standartą. Ši praktika taip pat atsako į klausimą, kod÷l studijų programose

studijų rezultatai n÷ra formuluojami kaip kompetencijos.

7 Tik akredituotos programos gauna teisę į valstybinį finansavimą, studentai – į finansinę paramą, o baigusieji studijas – į valstyb÷s pripažįstamą laipsnį. 8 Nuotolines studijas centrin÷ šalies vyriausyb÷ reguliuoja tam tikru statutu, kuris nustato, kokios programos r÷muose gali teikti atvirasis universitetas savo programas. Keliamas tik vienas reikalavimas: stojantieji turi būti ne jaunesni kaip 18 metų. Įstojęs studentas pats laisvai formuoja savo studijų programą. Taip iš vieno ar atskirų baigtų kursų kvalifikacinių sertifikatų sukaupiamas diplomas, kurio vert÷ gali būti prilyginta trumpojo ciklo programai, ar universitetiniam diplomui. 9 Reguliuojama Suaugusiųjų švietimo įstatymu, kuris taip pat susiejamas teisiniais ryšiais su Aukštojo mokslo ir tyrimų įstatymu. 10 Kursai, kuriuos siūlo verslo ir pramon÷s organizacijos, tačiau pri÷mimo reikalavimai yra labai įvairūs. 11 Nyderlandų AM sistemoje yra susiklosčiusi nereglamentuota tradicija: 9 balai rašomi labai retai, o 10 balų – labai išimtiniais atvejais. Balai 1–3 taip pat praktiškai nenaudojami.

78

Valstyb÷s reguliuojamos profesijos

Kvotų principas (lot. k. numerus fixus) taikomas tam tikroms valstyb÷s reguliuojamoms

profesijoms, kai pri÷mimo į studijas (pirmiausia tai taikoma sveikatos srities studijų programoms)

reikalavimai aprašomi svertiniu principu.

Rengiant mokytojus, atsiranda reglamentuotų studijų trukm÷s reikalavimų:

– pradinio ugdymo mokytojų programa taikomųjų mokslų universitete apima 240 kreditų (4

metų studijos). Absolventas kvalifikuojamas pradin÷s mokyklos mokytoju mokyti visų dalykų;

– bendrojo lavinimo mokytojų programos įgyvendinamos mokslo ir taikomųjų mokslų

universitetuose, tačiau skiriasi jų apimtys kreditais. Pirmo ir antro lygio kvalifikacijos įgyjamos

taikomųjų mokslų universitete ir yra reikalingos pedagoginei veiklai pagrindin÷je mokykloje. Pirmo

lygio kvalifikacija, kuri įgyjama baigus magistrantūros programą (60 – 120 ECTS kreditų) mokslo

universitete, suteikia kvalifikaciją pedagoginei veiklai gimnazijose ar aukštesn÷se vidurin÷s

mokyklos klas÷se;

– atskirų reglamentuojamų reikalavimų aukštojo mokslo d÷stytojų kvalifikacijai ir rengimui

n÷ra.

3.2.2. Aprašų tipologija

Įgyvendinant Bolonijos procesą, nuo 2002 metų įvesta trijų pakopų sistema. Šios sistemos

laipsnių struktūra ir studijų trukm÷ (3.8 lentel÷) suponavo aprašų sistemą. Analizuojant šalies

dokumentus, išryšk÷jo lygių atskyrimo principas, kuris taikomas abiem binarin÷s AM sistemos

dalyviams, aprašant studentų pri÷mimo reikalavimus, programų apimtį ir turinį (akademinį ir

profesinį), laipsnio suteikimą ir programų akreditavimą. Nors sistema pasižymi binariškumu,

laipsnių teikimo pasiūla šį bruožą sušvelnina, nes daugelis aukštojo mokslo institucijų siūlo abiejų

tipų programas. Tačiau tradiciškai akademinio tipo programos vyrauja mokslo ir tyrimų

universitetuose, o profesin÷s orientacijos programos siūlomos Taikomųjų mokslų universitetuose.

Laipsnių aprašo bruožai Univeristetų suteikiamų kvalifikacinių laipsnių ir krypčių klasifikacija parodyta 3.8 lentel÷je.

3.8 lentel÷. Laipsnių aprašas12 Nyderlandų AM sistemoje

Laipsniai ir juos teikiančių programų pagrindiniai bruožai

Per kiek laiko įgyjamas laipsnis mokslo universitete

Per kiek laiko įgyjamas laipsnis taikomųjų mokslų universitete

Per kiek laiko įgyjamas laipsnis tarptautiniuose institutuose13

12 Laipsnių aprašai imperatyviai nusako programos apimtį kreditais, nes Nyderlandai nuo 2002 metų AM sistemoje įved÷ ECTS kreditus ir šią nuostatą įtvirtino teikdami korekcijas Aukštojo mokslo ir tyrimų akte (2002). 13 Tai tarptautinio lygmens aukštojo mokslo institucijos, kurios daugiausia teikia magistrantūros programas ir yra skirtos tarptautinei studentų rinkai.

79

PhD 4 metus 4 metus (5 institutuose)

Magistras (M) Akcentuojamos profesin÷s žinios ir praktika. Programos negauna viešojo finansavimo, išskyrus sveikatos krypties programas, nes šios srities kvotas skiria valstyb÷.

1–2 metus, 60 ECTS

Mokslų magistras su papildoma profesine orientacija (MSc) Menų magistras (MA)

1–2 metus, 60–120 ECTS

1–2 metus, 60–120 ECTS

Tyrimų magistras (Research master) Tai naujo tipo programa, kurios tikslas – parengti doktorantūros studijoms arba karjerai tyrimų srityje.

1–2 metus, 120 ECTS

1–2 metus

Bakalauras (B) Programos akcentuoja profesinę praktiką.

4 metus, 240 ECTS (įskaitant asocijuotą laipsnį 60 ECTS)

Mokslo bakalauras (BSc) Menų bakalauras (BA) Programos akcentuoja akademinį pasirengimą magistrantūros studijoms. Profesin÷s kvalifikacijos suteikimas yra gana nauja praktika.

3 metus, 180 ECTS

Taikomųjų mokslų universitetuose įgyjamų kvalifikacinių laipsnių ir krypčių klasifikacija

rodo (3.9 lentel÷), kad šio tipo universitetuose vyrauja profesin÷s bakalauro programos14.

3.9 lentel÷. Taikomųjų mokslų universitetuose įgyjamų kvalifikacinių laipsnių ir studijų krypčių klasifikacija Studijų kryptis Bakalauro laipsnio pavadinimai kryptyje Magistro laipsnio pavadinimai

kryptyje Inžinerija ir technologijos

Inžinerijos; aplinkosaugos; taikomųjų mokslų; informacinių ir komunikacinių technologijų

–

Ekonomika ir vadyba Verslo administravimo; komercijos; ekonomikos; komunikacijos; teis÷s

–

Socialinis ir bendruomeninis darbas

Socialinio darbo; teologijos; verslo administravimo; teis÷s

–

Mokytojų rengimas Edukologijos – Sveikatinimas Sveikatos; slaugos – Menai Menų; dizaino; meninio ugdymo; kino ir

televizijos; muzikos; mMuzikinio ugdymo; teatro; teatrinio ugdymo; šokio; šokio ugdymo

Menų; dizaino; muzikos; šokio choreografijos; šokio terapijos; tipografijos; architektūros; kraštovaizdžio architektūros; urbanistinio planavimo

Taikomųjų mokslų universitetuose įgyjamo bakalauro laipsnio studijų krypties aprašas atveju

formuojamas taip:

– krypties kompetencijos apibr÷žia plačią profesinę bakalauro programos orientaciją ir

kartu su bendrosiomis ir specialiosiomis kompetencijomis formuoja kompetencijų pagrindą;

14 Informacija apie mokslo universitetų studijų krypčių klasifikaciją neteikiama.

80

– krypties specialiosios kompetencijos formuoja plačios ir siauros programos šaką (kryptį),

kuri ir suteikia programai pavadinimą;

– diplomo pried÷lis atskleidžia kompetencijas, kurios buvo įgytos baigus programą.

Pavyzdžiui, krypties kompetencijos bakalauro inžinerijos programa rodo, kad kiekviena

programa, kurią baigus įgyjamas šis laipsnis (B. Eng), įtrauk÷ šios krypties kompetencijas į studijų

programą, tačiau n÷ra apibr÷žiama programoje esančių kompetencijų proporcija. Tod÷l studijų

praktika atskleidžia gana didelę proporcijų įvairovę programose. Ši proporcijų įvairov÷ taip pat

priklauso nuo to, ar programa orientuojama į siaurą profesiją, kurios kompetencijos yra apibr÷žtos

kaip krypties kompetencijos. Kadangi verslo administravimo bakalauras apima platų profesijų

spektrą, tai reiškia, kad šio pavadinimo laipsnio programos turi gana nedidelę bendrąją dalį.

Magistro laipsnio studijų krypties aprašas yra gana laisvai interpretuojamas, nes taikomųjų

mokslų universitetai patys nusistato programos apimtį ECTS kreditais ir laipsnio pavadinimą pagal

kryptį. Laipsnio atitikties krypčiai klausimas iškyla tik akreditavimo metu. Tačiau šalies įstatymai

neleidžia šio tipo universitetams prie suteikiamo laipsnio (M) prid÷ti pried÷lių menų (of Arts) ar

mokslo (of Science). Šiuos pried÷lius galima naudoti tik tuo atveju, jei programa yra akredituota

kitose šalyse (taip pat)15.

Mokslo universitetuose prie bakalauro ar magistro laipsnių pavadinimų pridedami pried÷liai

(BSc ir MSc – mokslo/ ar BA ir MA – menų)16, žymintys akademinę arba meninę pakraipą.

Visų bakalauro studijų programų studijų apimtis siekia 180 ECTS, o magistrantūros

programų studijų apimtis gali būti įvairi, pavyzdžiui medicinos, veterinarijos ir farmacijos

programų – 180 ECTS, odontologijos – 120 ECTS, tačiau nuo 2010–11 metų bus padidinta iki 180

ECTS. Šiuo pagrindu taip pat yra rengiami galiojančių norminių aktų pataisymai. NVAO pareng÷

Magistro laipsnio programų trukm÷s aprašą (Master’s degree course duration protocol), kuriuo

įteisinamas studijų trukm÷s kreditais spektras:

– magistrantūros programų gimnazijos ar vidurin÷s mokyklos baigiamosios klas÷s

pedagogo kvalifikacijai įgyti apimtis varijuoja nuo 60 iki 120 ECTS;

– mokslo ar tyrimų magistro (Research Master’s) laipsniui įgyti – 120 ECTS;

– gamtos mokslų / technologijų kryptyje17 – 120 ECTS;

– kitose studijų kryptyse – 60 ECTS (tam tikrais atvejais 90 ECTS).

15 D÷l šios išlygos tokio tipo universitetai naudoja šiuos pried÷lius ir programų statistika rodo tokį pasiskirstymą: 26 % Master of Science, 27 % Master of Arts ir 45 % Master’s. 16 BAs ir Mas laipsnių pavadinimų pried÷liai pridedami įgijus kvalifikaciją kalbos ir kultūros dalykin÷je kryptyje, BSc ir Msc laipsnių pavadinimai – kitose dalykin÷se kryptyse; LLB ir LLM (teis÷s bakalauras ir teis÷s magistras) – baigus tam tikras teis÷s krypties programas. 17 Dizaino inžinerijos programos studijų normatyvin÷ trukm÷, baigus magistrantūros programą, – dveji metai. Šias programas siūlo technologijos universitetai. Programų teikiamos kompetencijos yra susijusios su praktiniu profesiniu lauku. Tačiau šios pomagistrantūrin÷s programos skiriasi nuo doktorantūros programų.

81

Tačiau galimyb÷s stoti į doktorantūrą atsiranda tik baigus 120 ETCS ar didesn÷s apimties

studijų programą. Baigus magistrantūros programą medicinos srityje, atsiranda galimyb÷s stoti į 3–

6 metų medicinos specialisto programą.

Magistro laipsnio programos trukm÷s aprašo struktūra18 apima programos aprašą, tikslines

programos grupes, ryšius tarp senojo ir naujojo programos turinio, programos lyginimą su

panašiomis programomis kitose šalyse, programos trukm÷s keitimo pagrindimą remiantis

nepriklausomų ekspertų panelin÷s diskusijos duomenimis.

Akademinio ir profesinio išsilavinimo aprašas (universitetų inicijuotas rekomendacinis geros

praktikos pavyzdys)

Studijų programos lygiu trys universitetai (Eindhoveno, Delfto ir Tvent÷s) pareng÷

akademinio išsilavinimo aprašą (Criteria for Academic Bachelors’s and Master’s, 2005), kuris yra

rekomendacinio ir demonstracinio pobūdžio, nes nuosekliau išd÷sto universitetuose teikiamo

akademinio išsilavinimo turinį. Šis kriterijų aprašas taip pat remiasi Dublino aprašais. Didžiausia

akademinio išsilavinimo kriterijų aprašo vert÷ ta, kad yra išskirtos septynios kompetencijų sritys19,

kurios taikomos inžinerin÷s krypties akademin÷ms programoms, tačiau gali būti lanksčiai

pritaikytos ir kitų krypčių programoms. Šis aprašas taip pat formuoja nacionalinių aprašų nuorodų

sistemą, nes yra patvirtintas NVAO, tod÷l gali būti taikomas kaip nuoroda vertinant bakalauro

studijų ir magistrantūros akademines programas. Jis taip taip yra rekomendacinio pobūdžio aprašas

programų reng÷jams.

Nacionalin÷s AM kvalifikacijų sąrangos aprašas

Remiantis NVAO išvadomis ir išorin÷mis ekspertiz÷mis, Nyderlandų nacionalin÷ AM

kvalifikacijų sąranga suderinta su EHEA kvalifikacijų sąranga, tačiau nacionalin÷ sąranga atlieka

daugiau politinį skaidrumo ir harmonizavimo vaidmenį, nes dar neturi juridin÷s galios. AM

kvalifikacijų sąrangoje (http://www.nvao.net/nqf) pagrindinis nuorodos šaltinis yra Dublino aprašai,

kurie padeda Nyderlandų AM kvalifikacijų sąrangą palyginti su kitų Europos šalių kvalifikacijų

sąrangomis. Kiekvienos pakopos (įskaitant ir trumpąją) kvalifikacija yra aprašyta studijų rezultatais,

kurie atspindi Dublino aprašų žinių ir supratimo, geb÷jimų ir kompetencijų parametrus. Pakopų

skiriamieji bruožai apibūdinami šiomis kategorijomis: žiniomis ir supratimu; žinių ir supratimo

taikymu; sprendimų pri÷mimu; komunikacija; mokymosi mokytis geb÷jimais.

18 Apraše nurodyta ir programos trukm÷s keitimo procedūros kaina, kuri siekia 5000 eurų. 19 Kompetencijų sritys: 1) viena ar kelios mokslo kryptys; 2) tyrimo atlikimas; 3) projektavimo veikla; 4) mokslinio požiūrio laikymasis; 5) baziniai intelektiniai geb÷jimai; 6) bendradarbiavimas ir komunikacija; 7) socialin÷ atsakomyb÷. Kompetencijų sritys suskirstytos į tris dalis: 1) dalykin÷s srities kompetencijos (1, 2, 3); 2) veiklos metodų kompetencijos (4, 5, 6); 3) konteksto kompetencijos (7). Kiekvienoje kompetencijos srityje taip pat aprašyti jos lygio rodikliai (analiz÷, sintez÷, abstrahavimas, konkretinimas).

82

Nyderlandų AM kvalifikacijų sąrangos palyginimo su EHEA kvalifikacijų sąranga aprašas

(2008), kuris kaip dokumentas sistemiškai apibūdina visus lyginamus parametrus, pasižymi tokia

struktūra:

1. Nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos pristatymas (AM kvalifikacijų sąrangos tikslas šalyje;

šios sąrangos įgyvendinimo žingsniai);

2. Nyderlandų AM kvalifikacijų ir EHEA kvalifikacijų sąrangų tarpusavio ryšys, kuris yra

parodomas šiais pjūviais: programų ir studijų rezultatų aprašų, taikant žinių ir geb÷jimų tipologiją;

kvalifikacijos įgijimo ir akreditacijos proceso; binarin÷s sistemos pristatymo (programų orientacijos

ir jų profilių); savisertifikacijos proceso (self-certification); diplomo pried÷lio vaidmens;

3. Nyderlandų AM struktūra (jos santykis su Europos kvalifikacijų struktūra mokymuisi visą

gyvenimą);

4. Kvalifikacijų vertinimo kriterijai (mokslo ir taikomųjų mokslų universitetų profilių

aprašas, atitinkamai apibr÷žiant skirtingą programų apimtį kreditais).

Akreditacijos aprašas

Aukštojo mokslo akreditacijos aktas (the Accreditation of Higher Education Act 2002)

pateikia laipsnius teikiančių programų akreditavimo nuostatas, reikalaujančias, kad mokslo

universitetų ir taikomųjų mokslų universitetų programos20 būtų vertinamos pagal tam tikrus

kriterijus, išd÷stytus Akreditavimo apraše (Accreditation framework).

Vertinant programų kokybę siekiama atsakyti į tris pagrindinius klausimus21. Atitiktis studijų

krypties reikalavimams n÷ra konkrečiai reglamentuojama, o gana laisvai interpretuojama, siekiant

studijų programose atrasti naujovių. Atsakant į tuos tris klausimus, nuo 2003 metų galiojančiame

Akreditavimo apraše numatytos šešios vertinimo temos (tikslas ir uždaviniai; programos turinys;

personalas; infrastruktūra; vidinis kokyb÷s užtikrinimas; tęstinumo sąlygos), apibr÷žtos standartais

ir kriterijais. Tikslo ir uždavinių bei programos turinio temų standartai detalizuoti atskirai pagal

mokslo ir taikomųjų mokslų universitetų teikiamų laipsnių aprašus. Parengtose programos teikimo

akreditacijai gair÷se atskleidžiama, kad programos teik÷jai turi pagrįsti naudojamą studijų

dalykin÷s krypties nuorodų struktūrą bei jos dermę su profesinių organizacijų reikalavimais. Šią

nuorodų struktūrą kaip atskaitos tašką naudoja ekspertai vertindami programą.

Studijų programų akreditavimas remiasi studijų rezultatų aprašais, t. y. Dublino aprašais.

NVAO šiuos aprašus programai vertinti adaptavo trimis lygiais:

20 Laipsnių neteikiančios programos n÷ra akredituojamos NVAO. 21 Pirmas klausimas: ar programa tenkina studijų krypties reikalavimus pagal temas, nurodytas akreditacijos struktūroje? Antras klausimas: ar studijų krypties reikalavimų kokyb÷ dera su tarptautiniu mastu taikomais mokslo universitetų ir taikomųjų mokslų universitetų aprašais ir bakalauro ar magistro lygiu? Trečias klausimas: ar programa tenkina NVAO akreditacijos struktūros kriterijus?

83

1. Tikimasi, kad programoje yra aiškiai apibr÷žti studijų rezultatai (intended learning

outcomes), kuriais remiantis akreditavimo metu vertinama, ar programos studijų rezultatai atitinka

reikalaujamą lygį ir programos kryptį. Lygis vertinamas lyginant programos studijų rezultatus su

Dublino aprašais. Papildomai yra vertinama, ar programos studijų rezultatai atitinka krypties

tarptautiškumo lygį.

2. NVAO vertina potencialius studijų rezultatus (potential learning outcomes), kurie yra

išreikšti kaip programos turinio ir studijų rezultatų derm÷s kriterijus. Pavyzdžiui, jeigu programoje

yra apibr÷žti laboratorinio darbo įgūdžiai, tai programos turinys turi sudaryti galimybes studentui

atlikti laboratorinį darbą. Atitinkamai kartu yra vertinamos galimyb÷s (infrastruktūros, personalo

kompetencijos ir t. t.);

3. NVAO vertina pasiektus studijų rezultatus (achieved learning outcomes). Vertinant

programą susipažįstama su studentų kursiniais ir baigiamaisiais darbais ir žiūrima, ar pasiekimai

atitika lygio aprašą ir studijų rezultatus.

Studijų rezultatais grįsta akreditacija ir studijų rezultatų tipologija (ketinami, potencialūs ir

pasiekti studijų rezultatai) atskleidžia programos atskaitomybę studentams ir visuomenei.

Kadangi Nyderlanduose aukštosioms mokykloms paliekama gana daug erdv÷s studijų

programos specifikacijai apibr÷žti, tai NVAO vertina institucijos vidinę kokyb÷s užtikrinimo

sistemą. Teigiamai įvertos programos akreditacija galioja 6 metus.

Programos lygio aprašai (programme-specific level descriptors)

Šie aprašai taip pat naudojami akreditacijos metu, o jų paskirtis yra panaši kaip Dublino

aprašų. Dažniausiai programos vertinimo metu taikomi vykdant europinius projektus (naudojant

teminius tinklus, Tuning projektą) parengti programos lygio aprašai. Nyderlandų taikomųjų mokslų

universitetų asociacija (HBO-raad) po konsultacijų su įvairių profesinių sričių socialiniais

partneriais pareng÷ nacionalinius programų lygmens ir dalykin÷s krypties kompetencijų (domain

competences) profilius / aprašus (national programme profiles). Nacionaliniai programų ir krypties

kompetencijų aprašai formuoja nacionalinę struktūrą, kuria remiamasi kaip nuoroda programos

akreditavimo metu. Tačiau kiekviena aukštoji mokykla22 pati apsisprendžia d÷l papildomų elementų

naudojimo savo programose.

3.2.3. Išvados

Nyderlandų AM sistemoje galiojančių aprašų analiz÷s išvados gali būti vertingos teikiant

pasiūlymus d÷l nacionalin÷s studijų krypčių aprašų sandaros:

22 Aukštosios mokyklos, kurios n÷ra finansuojamos valstyb÷s, šiais aprašais neprivalo remtis.

84

1. Binariškumo ir palyginamumo principas nuosekliai išpl÷tojamas visų tipų aprašuose.

Kokybinių rodiklių požiūriu jis apibr÷žia pri÷mimo į studijas reikalavimų, laipsnių, programų

tipologijos, vertinimo ir akreditacijos sistemos skirtumus. Tačiau binariškumo principas

nepažeidžia AM sistemos vientisumo, nes laipsnio ir studijų trukm÷s ECTS kreditų aprašais

apibr÷žia „tiltų“ ir jud÷jimo galimybes sistemos viduje. Palyginamumo principas yra vienas iš

esminių, kuris suponuoja programai vertinti ir akredituoti naudojamų aprašų visumą;

2. Aprašų tipologijoje pagrindiniai koncentriniai aprašai yra nacionalin÷ AM kvalifikacijų

sąranga ir akreditacijos sąranga. Remiantis šiais aprašais sukuriama daug lydinčiųjų aprašų, kurie

padeda detaliau įgyvendinti palyginamumo principą;

3. Visų tipų aprašuose vienas iš pagrindinių nuorodos šaltinių yra Dublino aprašai, kurie jau

detalesn÷s taksonomijos lygmeniu taip pat padeda įgyvendinti palyginamumo principą. Galima

teigti, kad Nyderlanduose Dublino aprašai yra lyg tam tikras standartas, kuris pagal detalizuotas

taksonomijas atpažįstamas laipsnio, programos vertinimo ir akreditacijos aprašuose bei

interpretuojamas studijų programose. Dublino aprašai, kaip palyginamieji kriterijai, adaptuojami

naudojantis trijų lygių studijų rezultatų tipologija: studijų rezultatai – intended learning outcomes;

potencialūs studijų rezultatai – potential learning outcomes ir pasiekti studijų rezultatai – achieved

learning outcomes.

4. Studijų programos aprašo lygmenyje aukštosioms mokykloms paliekama pakankamai

erdv÷s apibr÷žti turiniui, kuris n÷ra reguliuojamas krypties turinio proporcijomis. Profesinių

organizacijų reikalavimai, profesiniai standartai, geros praktikos pavyzdžiai formuoja nuorodų

sistemą, kurią programų reng÷jai gali gana laisvai interpretuoti, tačiau turi pagrįsti jos tinkamumą

laipsnio reikalavimams programos vertinimo metu.

5. AM studijų standartų laikymąsi užtikrina valstyb÷s įgaliota institucija, atsakinga už

programų vertinimo ir akreditacijos bei kokyb÷s užtikrinimo sritį.

6. Akreditavimo aprašo šešios vertinimo temos (tikslas ir uždaviniai; programos turinys;

personalas; infrastruktūra; vidinis kokyb÷s užtikrinimas; tęstinumo sąlygos) apibr÷žtos standartais ir

kriterijais. Tikslo, uždavinių ir programos turinio temų standartai detalizuoti atskirai pagal mokslo

ir taikomųjų mokslų universitetų teikiamų laipsnių aprašus.

3.3. Norvegijos patirtis 3.3.1. Aukštojo mokslo sistema

Aukštasis mokslas Norvegijoje vykdomas Švietimo ir tyrimų ministerijai (toliau –

ministerija) pavaldžiose institucijose, kurios suskirstytos į šias kategorijas:

• 4 universitetai;

85

• 6 specializuotos universitetin÷s institucijos – muzikos, ekonomikos ir verslo

administravimo, veterinarijos, sporto, architektūros ir dizaino);

• 26 universitetin÷s kolegijos;

• kitos akredituotos institucijos, vykdančios akredituotas studijų programas.

Kokiai kategorijai priskirti aukštojo mokslo instituciją, sprendžia Norvegijos karalius,

remdamasis akademinio vertinimo, kurį atlieka Parlamento 2003 m. įsteigta Norvegijos švietimo

kokyb÷s užtikrinimo agentūra NOKUT (The Norwegian Agency for Quality Assurance in

Education), rezultatais. Šių aukštųjų mokyklų skirtumus iš esm÷s lemia jų savęs akreditavimo teis÷

(self-accreditation right). Pavyzdžiui, universitetai be išorin÷s akreditacijos gali prad÷ti vykdyti

visų pakopų studijų programas, o universitetin÷s kolegijos magistro ir daktaro programas gali

vykdyti tik po išorin÷s programų akreditacijos, išskyrus valstybines kolegijas, kurios, jei kuriose

nors studijų srityse vykdo daktaro laipsnį suteikiančias programas, be akreditacijos gali prad÷ti

vykdyti magistrantūros studijas šiose srityse.

Reikia pažym÷ti, kad pirmosios regionin÷s kolegijos buvo įkurtos 1969 metais, o nuo 1990

m. prad÷jo vykdyti ir aukštesn÷s pakopos studijas. Dar po kelerių metų kolegijoms buvo suteikta

teis÷ teikti daktaro laipsnį tam tikrose studijų srityse. Tuo metu šios aukštosios mokyklos buvo

pavadintos universitetin÷mis kolegijomis. Glaudų aukštojo mokslo sektorių bendradarbiavimą rodo

2000 metais įkurta Norvegijos aukštojo mokslo taryba (šiuo metu – Norvegijos aukštojo mokslo

institucijų asociacija). Ji sujungusi Norvegijos universitetų tarybą ir Norvegijos valstybinių kolegijų

tarybą, tod÷l visus iššūkius aukštosios mokyklos pasitiko būdamos „ant bendros platformos“ (P.

Nyborg, 2005).

Norvegijos aukštojo mokslo sistema grindžiama modeliu, jungiančiu tradicines akademines

studijas ir profesines studijas į vieną laipsnių sistemą. Norvegijos aukštojo mokslo sistema

pavaizduota 3.4 pav.

Norvegijos parlamentas (Storting) 2001 metais patvirtino aukštojo mokslo reformos,

pavadintos Kokyb÷s reforma, strategiją – Aukštojo mokslo baltąją knygą (White Paper on Higher

Education, 2001). Reikia pažym÷ti, kad Kokyb÷s reforma neatsiejama nuo Bolonijos proceso

įgyvendinimo. Šiuo požiūriu autoriai Norvegiją pavadino „geriausiu klas÷s mokiniu“ (P. Nyborg,

2004): įdiegta nauja kvalifikacinių laipsnių sistema, nauja kreditų sistema ir nauja standartizuota

vertinimo skal÷ (nuo A iki F), deranti su ECTS, prad÷tas įgyvendinti naujas studijų programos

modelis, kurio pagrindin÷ koncepcija – studijų rezultatų įvedimas.

2003 m. įvesta nauja pakopin÷ laipsnių sistema – bakalauro, magistro ir daktaro (iki 2007 m.

lygiagrečiai buvo teikiami „seni“ kvalifikaciniai laipsniai (Candidatus/ta (toliau – cand.) Magisterii

Grad, Magister Artium, Sivilarkitekt, Cand. Medicinae ir kt.). Suteikiamo kvalifikacinio laipsnio –

Bachelograd, Mastergrad, Philosophiae Doctor (PhD) – pavadinimas atspindi ir baigtos studijų

86

programos pavadinimą (pavyzdžiui, žurnalistikos bakalauras – Bachelori i Journalistikk;

odontologijos magistras – Master i Odontologi).

Metai

3.4 pav. Norvegijos aukštojo mokslo sistema (http://www.enqa.eu)

Bakalauro laipsnį teikia visi universitetai, specializuotos universitetin÷s institucijos,

valstybin÷s universitetin÷s kolegijos, kitos privačios ir valstybin÷s aukštojo mokslo institucijos.

Bakalauro studijos trunka 3 metus, išskyrus kai kurias 4 metų muzikos ir scenos meno bakalauro

studijų programas.

Magistro laipsnį teikia universitetai ir specializuotos universitetin÷s institucijos, taip pat

keletas universitetinių kolegijų ir kai kurios privačios aukštojo mokslo institucijos. Magistrantūros

studijų trukm÷ – 2 metai. Daug d÷mesio šių studijų metu skiriama studento savarankiškam darbui.

Keliose studijų kryptyse (architektūros, inžinerijos, pramoninio dizaino, kraštotvarkos,

architektūros, odontologijos, farmacijos) studentai priimami į penkerių metų integruotas

magistrantūros studijų programas. Magistrantūros studijų programos yra dviejų tipų – orientuotos į

profesinę veiklą ir orientuotos į tyrimų / teorinę veiklą.

Daktaro laipsnis suteikiamas po trejų metų studijų, prieš tai įgijus magistro laipsnį ar

profesinę kvalifikaciją – po 6 metų studijų. Daktaro studijų programos vykdomos visuose

universitetuose, visose universitetinio lygmens institucijose ir kai kuriose universitetin÷se

kolegijose.

Kai kurios aukštojo mokslo studijų programos nepatenka į anksčiau min÷tą tripakopę laipsnių

struktūrą. Tokioms priskiriamos:

87

• 4 metų trukm÷s mokytojų rengimo programos;

• 1–1,5 metų trukm÷s magistrantūros studijų programos;

• 2 metų trukm÷s kolegijos kandidato (hogskolekandidat) programa;

• profesinį laipsnį (Professional Degree) teikiančios studijų programos:

- medicina (cand. med.) – 6 metai;

- psichologija (cand. psych.) – 6 metai;

- veterinarija (cand. med. vet.) – 5,5 metų;

- teologija (cand. theol.) – 6 metai;

- architektūra Oslo architektūros mokykloje – 5,5 metų.

3.3.2. Studijas reglamentuojantys dokumentai

Aukštųjų mokyklų veiklą reglamentuoja Universitetų ir universitetinių kolegijų įstatymas

(Act relating to Universities and University Colleges, 2005) (toliau – įstatymas), priimtas po plačių

debatų tarp politikų, aukštojo mokslo institucijų ir įvairių sąjungų. Šis įstatymas, iškeldamas į pirmą

vietą ne nuosavyb÷s formą, o studijų kokybę, sujung÷ du anksčiau galiojusius įstatymus,

reglamentavusius atskirai valstybinių ir atskirai privačių aukštojo mokslo institucijų veiklą.

Nepriklausomai nuo nuosavyb÷s formos visoms aukštojo mokslo institucijoms šiuo metu taikomi

tie patys akademiniai standartai ir kriterijai. Daugiau kaip 90 procentų Norvegijos studentų

studijuoja valstybin÷se aukštosiose mokyklose.

Įstatymas, nustatydamas aukštųjų mokyklų įgaliojimus ir atsakomybę, apibr÷žia jų akademinę

ir meninę laisvę, tai yra universitetams ir kolegijoms negali būti nurodin÷jama d÷l d÷stymo

akademinio turinio, tyrimų ir menin÷s bei mokslin÷s veiklos turinio. Tačiau įstatymas numato, kad

karalius nusprendžia, kokias studijų programas aukštosios mokyklos gali vykdyti, nustato studijų

trukmę, reikalingą konkrečiam laipsniui įgyti, ir kokius laipsnius bei profesines kvalifikacijas

institucija gali teikti.

Ministerijai įstatymas suteikia įgaliojimus toliau išvardytose srityse. Ministerija gali:

1) nustatyti Nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangas reikalavimus;

2) reglamentuoti studijų programų tikslus;

3) tam tikrose studijų srityse nacionaliniu lygiu nustatyti reikalavimus studijų planui

(National Framework Plan);

4) nustatyti, kad kai kurie d÷stomi specifiniai dalykai turi sudaryti dalį studijų programos

(iki 20 ECTS kreditų);

5) nustatyti studentų savarankiško darbo apimtį laipsnį suteikiančiose programose.

88

Įstatymas nustato, kad universitetai, specializuotos universitetin÷s institucijos ir

universitetin÷s kolegijos savarankiškai sprendžia, kokius dalykus d÷styti, taip pat kurie dalykai,

atsižvelgiant į ministerijos reikalavimus, privalo sudaryti dalį studijų programos pagrindo.

Įstatyme nustatyta, kad aukštosios mokyklos taryba aprobuoja kiekvienos studijų programos

aprašą, kuriame atsispindi d÷stomi dalykai, praktikos, vertinimo formos.

Keletui studijų sričių (inžinierių, mokytojų, sveikatos ir socialin÷s srities specialistų

rengimas) ministerija tvirtina Nacionalines studijų programų rengimo gaires (National Framework

Plans). Šiose gair÷se numatyta, kokios pagrindinių ir šalutinių dalykų grup÷s turi būti įtrauktos į

studijų programą, numatyta jų apimtis kreditais, studijų rezultatai, taip pat studijų metodai.

Pavyzdžiui, griežtai reglamentuojant inžinierių rengimą, aiškiai išskiriami aukštosios mokyklos

įgaliojimai priklausomai nuo mokyklos tipo. Universitetai gali visiškai laisvai kurti ir patys

akredituoti inžinierių rengimo studijų programas, o universitetin÷s kolegijos privalo laikytis

nacionalinių gairių, tai yra minimalių studijų programos apimties ir turinio reikalavimų (reikia

pažym÷ti, kad bakalauro studijų programos turinį, kuris yra apibr÷žtas nacionalin÷se gair÷se,

nustato ministerijos sudaryta Nacionalin÷ inžinierių rengimo taryba, jungianti visas inžinierius

rengiančias šalies aukštąsias mokyklas). Inžinierių studijų programas rengia programų tarybos,

atskiros kiekvienai studijų programai, į kurias įeina akademiniai darbuotojai ir pramon÷s atstovai.

Naujas studijų programas aprobuoja fakulteto ir aukštosios mokyklos tarybos.

Inžinierių rengimo gair÷se (National Framework Plan for Engineering Education), skirtose

bakalauro studijų pakopai (studijų trukm÷ – 3 metai, studijų apimtis – 180 ECTS kreditų),

numatytos tokios dalykų grup÷s ir jų apimtis kreditais:

– pagrindiniai dalykai (ne mažiau kaip 50–60 ECTS kreditų): matematika – 25, fizika – 10,

chemija ir aplinkos mokslai – 10, kompiuterių technika – 5 ECTS kreditai;

– socialinių mokslų dalykai – 15–20 ECTS kreditų;

– techniniai dalykai – 75–90 ECTS kreditų;

– pasirenkamieji dalykai – 10–20 ECTS kreditų;

– baigiamasis projektas – 10–20 ECTS kreditų.

Baigęs studijų programą, absolventas turi geb÷ti: pritaikyti mokslo ir technologijos žinias;

sistemiškai nustatyti, suformuluoti, planuoti ir spręsti technines problemas; naudoti modernius

instrumentus, techniką ir tur÷ti atitinkamų įgūdžių kasdien÷ms užduotims atlikti; konstruoti

komponentą, sistemą ar procesą siekiant specifinių rezultatų; planuoti ir valdyti eksperimentus, taip

pat analizuoti, interpretuoti ir panaudoti jų rezultatus; bendradarbiauti sprendžiant sud÷tingas

problemas; efektyviai bendrauti su kitų sričių specialistais; suprasti ir taikyti profesinę ir etinę

atsakomybę; taikyti kokyb÷s koncepcijas visose veiklos srityse; dalyvauti inovacijų ir verslo

89

procesuose; derinti technologinius sprendimus su ekonominiais, organizaciniais ir aplinkos

aspektais.

Mokytojų rengimą, be kitų teis÷s aktų, reglamentuoja Bendrojo mokytojų rengimo gair÷s

(Framework Plan for General Teacher Training). Anksčiau min÷tas įstatymas ir šios gair÷s yra

pagrindiniai teis÷s aktai aukštosioms mokykloms, rengiančioms mokytojus, taip pat darbdaviams,

studentams ir mokykloms, kuriose organizuojamas studentų praktinis mokymas.

Pagal šias gaires mokytojų rengimo programos apimtis yra 240 ECTS kreditų, iš kurių

praktikai skirtos 20–22 savait÷s. Privalomieji dalykai (pedagogika, religijos mokslai, matematika,

norvegų kalba, skaitymo, rašymo ir matematikos ugdymas) sudaro 120 ECTS kreditų. Tiek pat

kreditų skiriama mokyklose d÷stomiems pasirenkamiesiems dalykams (matematikai, gamtos

mokslams, fiziniam lavinimui, maistui ir sveikatai, dramai, anglų kalbai, norvegų kalbai ir kt.).

Kaip numatyta gair÷se, bendrojo mokytojų rengimo tikslas yra ugdyti dalykines, didaktines,

socialines, adaptacijos ir vystymosi bei profesin÷s etikos kompetencijas.

Ikimokyklinio ugdymo mokytojo kvalifikacija suteikiama po 3 metų bakalauro studijų.

Pradin÷s mokyklos mokytojas turi įgyti bendrojo ugdymo mokytojo kvalifikaciją po 4 metų studijų

ar vieno dalyko mokytojo kvalifikaciją po 3 metų studijų. Šios kvalifikacijos suteikia teisę dirbti

žemesn÷se vidurin÷s mokyklos klas÷se. Aukštesn÷se vidurin÷s mokyklos klas÷se gali dirbti

mokytojai, įgiję magistro laipsnį ar panašų antrosios pakopos laipsnį po 5–6 metų studijų. Skirtingų

ugdymo dalykų bakalaurai ir magistrai mokytojo kvalifikaciją įgyja tik papildomai baigę 1 metų

trukm÷s mokytojų rengimo programą.

3.3.3. Studijų kokyb÷s užtikrinimas

Vienas svarbiausių kokyb÷s reformos tikslų buvo aukštojo mokslo akreditavimo sistemos

įvedimas. Aukštojo mokslo baltojoje knygoje numatyta didesn÷ aukštųjų mokyklų autonomija,

tačiau kartu jos pakviestos prisiimti didesnę atsakomybę už aukštojo mokslo kokybę. Kaip numato

anksčiau min÷tas įstatymas, aukštojo mokslo kokyb÷ užtikrinama instituciniu ir nacionaliniu

lygmeniu. Institucijos turi parodyti, kaip ši atsakomyb÷ yra įgyvendinama per vidinę kokyb÷s

užtikrinimo sistemą, kuri dera su nacionaliniais kokyb÷s kriterijais. Šis ryšys nustatomas vertinimo,

kurį atlieka nepriklausoma valstybin÷ institucija – NOKUT. Įstatymas apibr÷žia šios agentūros

atsakomybę ir įgaliojimus – agentūra vertina, akredituoja ir pripažįsta aukštojo mokslo institucijas,

jų kokyb÷s sistemas ir studijų programas.

Institucinis akreditavimas vykdomas pagal šiuos kriterijus: vidin÷ kokyb÷s užtikrinimo

sistema, vykdomų studijų programų skaičius ir pakopos, akademin÷s kompetencijos lygis, tyrimų

veikla, tarptautiškumas, infrastruktūra, institucijos vadyba. 2002 m. įvedus naują akreditavimo

sistemą, visoms valstybin÷ms aukštosioms mokykloms automatiškai buvo suteiktas akredituotos

90

institucijos statusas. Privačios institucijos tur÷jo pereiti akreditavimo procesą. Min÷ta procedūra

taikoma aukštosioms mokykloms, siekiančioms aukštesn÷s institucijos kategorijos (pavyzdžiui, jei

specializuota universitetin÷ institucija ar universitetin÷ kolegija ketintų tapti universitetu).

Kaip jau buvo min÷ta, aukštojo mokslo institucijų skirtumai yra susiję su savęs vertinimo

teise ir kvalifikacinio laipsnio teikimo teise. Universitetai turi visas teises steigti naujas visų pakopų

studijų programas visose studijų srityse be išorin÷s akreditacijos. Specializuotos universitetin÷s

aukštosios mokyklos gali prad÷ti vykdyti visų pakopų naujas studijų programas savo specifin÷je

studijų srityje.

Universitetinių kolegijų min÷tos teis÷s yra ribotos. Šios institucijos gali be apribojimų

savarankiškai prad÷ti vykdyti bakalauro studijų programas ir suteikti bakalauro laipsnį, tačiau,

steigdamos naujas ar iš esm÷s keisdamos jau vykdomas magistro ar daktaro laipsnį suteikiančias

programas, privalo jas pateikti akreditacijai NOKUT. Studijų programos akredituojamos tuomet,

kai institucija neturi teis÷s be akreditacijos vykdyti tam tikrų studijų programų (pavyzdžiui,

universitetin÷s kolegijos magistro studijų programų) arba kai naujas studijų programas pageidauja

vykdyti neakredituotos institucijos.

Nacionalinius studijų programų akreditavimo standartus sudaro NOKUT taryba. Yra išskirti

bakalauro, magistro, daktaro, taip pat dvejų metų trukm÷s programų akreditavimo standartai, tačiau

pagal studijų kryptis / sritis nacionaliniame lygyje n÷ra apibr÷žti. Akreditavimo standartai apima

tokius kriterijus: studijų planą, studijų programos tikslus, susijusius su studijų rezultatais ir

kompetencijomis, mokymo / mokymosi metodų aprašymą, studentų žinių vertinimo procedūrą,

d÷stytojų skaičių ir kvalifikaciją, mokslo tiriamąją veiklą, infrastruktūrą. Akreditacijos laikotarpis

n÷ra apibr÷žtas, tačiau akreditacija gali būti panaikinta.

Aukštųjų mokyklų kokyb÷s užtikrinimo sistema yra vertinama kas 6 metai pagal ministerijos

ir NOKUT standartizuotus kriterijus (institucijos vidaus kokyb÷s užtikrinimo sistemos struktūra,

dokumentacija, atliekama studijų savianaliz÷). Šį vertinimą atlieka NOKUT paskirti ekspertai.

Akredituotų studijų programų ir institucijų kokyb÷ kontroliuojama derinant institucinį auditą

ir specifinį vertinimą, vadinamą revizija. Audito rezultatai patys savaime negali sąlygoti

akreditacijos praradimo, tačiau gali tapti postūmiu atlikti reviziją. Revizijos tikslas – kontroliuoti, ar

laikomasi akredituotų studijų programų ir institucijų standartų. Neigiamas įvertinimas reiškia

akreditacijos praradimą, jei institucija per nustatytą laiką nepašalina nustatytų trūkumų. NOKUT

taryba turi teisę nuspręsti, kokią reviziją, kur ir kada atlikti.

3.3.4. Nacionalin÷ kvalifikacij ų sąranga

91

Švietimo ir tyrimų ministerija 2005 m. nutar÷ Europos aukštojo mokslo kvalifikacijų

sąrangos modelį taikyti rengiant nacionalinę aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangą. Ją planuojama

parengti 2010 metais.

Darbo grup÷, sudaryta iš ministerijos, NOKUT, aukštojo mokslo, verslo ir pramon÷s sektorių

bei profesinių sąjungų atstovų, 2007 m. pareng÷ pasiūlymą d÷l nacionalin÷s aukštojo mokslo

kvalifikacijų sąrangos parengimo ir išplatino jį plačiai suinteresuotųjų grupei. Šis dokumentas, ne

kaip reguliavimo, bet kaip informavimo įrankis, buvo parengtas vadovaujantis galiojančiais teis÷s

aktais.

Nacionalin÷s aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangos projekte atsispindi šie pagrindiniai

principai:

• tai yra vienos pakopos aprašai (n÷ra tarpinių lygių, bet yra tarpin÷s kvalifikcijos);

• yra vienas bendras aprašas kiekvienai studijų pakopai (taip pat apima profesinį laipsnį /

(profesinę kvalifikaciją) suteikiančias programas, vaizduojamąjį meną ir kt.; suteikiamo laipsnio

tipą; n÷ra atskirų mokymosi visą gyvenimą kvalifikacijų);

• aprašai sudaryti taip, kad galima būtų išskirti kandidatus iš susijusių lygių (skirstomi

naudojant vertinimo sistemą);

• aprašyti studijų rezultatai (pasiekti per studijų programą ir gali būti pamatuoti);

• pasiekimai matuojami ne laiku, bet kreditų apimtimi.

Buvo parengti studijų pakopų aprašai, pagrįsti studijų rezultatais. Projektuojant aprašus, buvo

atsižvelgiama į kelis aspektus:

• paskirtį (numatoma tikslin÷ auditorija);

• tinkamumą (Norvegijos aukštojo mokslo sistemai; mokymuisi visą gyvenimą

įgyvendinti);

• suderinamumą (su Europine sąranga; su kitomis Norvegijos švietimo sistemos dalimis).

Aukštosios mokyklos lygmeniu studijų programų aprašų, pagrįstų studijų rezultatais, rengimą

inicijavo Norvegijos aukštojo mokslo institucijų asociacija.

Toliau pateikiama rengiamos nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos struktūra (pagal

http://www.qrossroads.eu):

Bakalauro laipsnis

• Bakalauro programos (orientuotos į profesinę veiklą):

o Lygmuo Europos aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangoje: pirma pakopa;

o Lygmuo Europos kvalifikacijų sąrangoje: 6 lygmuo;

o Apimtis kreditais: mažiausiai 180 ECTS;

o Studijų rezultatai (projekte dar neapibr÷žti);

92

o Bendrieji pri÷mimo reikalavimai (projekte dar neapibr÷žti).

• Bakalauro programos (orientuotos į akademinę veiklą):

o Lygmuo Europos aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangoje: pirma pakopa;

o Lygmuo Europos kvalifikacijų sąrangoje: 6 lygmuo;

o Apimtis kreditais: mažiausiai 180 ECT;

o Studijų rezultatai (projekte dar neapibr÷žti);

o Bendrieji pri÷mimo reikalavimai (projekte dar neapibr÷žti).

Magistro laipsnis

• Magistrantūros programos

o Lygmuo Europos aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangoje: antra pakopa;

o Lygmuo Europos kvalifikacijų sąrangoje: 7 lygmuo;

o Apimtis kreditais (projekte dar neapibr÷žta);

o Studijų rezultatai (projekte dar neapibr÷žti);

o Bendrieji pri÷mimo reikalavimai (projekte dar neapibr÷žti).

Daktaro laipsnis

• Daktaro programos

o Lygmuo Europos aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangoje: trečia pakopa;

o Lygmuo Europos kvalifikacijų sąrangoje: 8 lygmuo;

o Apimtis kreditais nenustatyta (+/- 4 metai);

o Turinys:

Daktaro laipsnį universiteto komisija suteikia po viešo daktaro tezių, kurios

patvirtinta geb÷jimą atskleisti naujas mokslo žinias, pagrįstas savarankiškais

moksliniais tyrimais, gynimo.

3.3.5. Išvados

1. Norvegijoje funkcionuojanti aukštojo mokslo sistema nuosekliai sujungia tradicines

akademines studijas ir profesines studijas į vieną laipsnių sistemą. Aukštųjų mokyklų kategorijų

skirtumus lemia saviakreditacijos teis÷.

2. Aukštosios mokyklos teikia bendrą bakalauro laipsnį nepriklausomai nuo jų tipo.

Laipsnių diferenciacija pagal taikymo pobūdį atsiranda magistrantūros studijose.

3. Studijas reglamentuojantys dokumentai apibr÷žia universitetų ir kolegijų akademinę ir

meninę laisvę, tačiau nustato valstyb÷s reglamentavimą studijų trukmei, reikalingai konkrečiam

laipsniui įgyti, aukštųjų mokyklų įgaliojimus ir atsakomybę, galimybes teikti laipsnius ir profesines

kvalifikacijas.

93

4. Universitetinių kolegijų lygmeniu privalomos Nacionalin÷s studijų programų rengimo

gair÷s, kuriose apibr÷žiamas aiškus profesinių draugijų pageidavimas d÷l tam tikros srities

specialistų rengimo (pvz., inžinierių).

5. Nepriklausoma valstybin÷ institucija – Norvegijos švietimo kokyb÷s užtikrinimo agentūra

(NOKUT) kontroliuoja studijų kokybę, derindama institucinį auditą ir specifinį vertinimą.

Kuriamas Nacionalin÷s aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangos projektas remiasi pagrindine

Norvegijos aukštojo mokslo sistemos nuostata – nuosekliu akademinių ir profesinių studijų

sujungimu į vieną laipsnių sistemą, taikant Europos kvalifikacijų sąrangos ir aukštojo mokslo

kvalifikacijų sąrangos modelį.

3.4. Airijos patirtis 3.4.1. Studijų reglamentavimas – bendrosios charakteristikos

Airijos studijų sistema sudaryta iš šių tipų institucijų: universitetų, technologijos institutų,

nacionalinių institutų ir kolegijų (3.5 pav.). Studijų pasiekimus patvirtina įvairių lygių diplomai ir

kiti kvalifikacij ą patvirtinantys dokumentai. 1999 m. pri÷mus Kvalifikacijų įstatymą ir v÷liau

įdiegus nacionalinę kvalifikacijų sąrangą, teis÷ teikti aukštojo mokslo kvalifikacijas buvo perduota

Aukštojo mokslo studijų ir jų pasiekimų pripažinimo tarybai (Higher Education and Training

Awards Council – HETAC), universitetams ir Dublino technologijos institutui. Studijų programos

rengiamos vadovaujantis Airijos nacionalin÷s kvalifikacijų valdybos (National Qualifications

Authority of Ireland) parengtomis gair÷mis ir procedūromis, kurių, pagal Kvalifikacijų įstatymą,

turi griežtai laikytis aukštojo mokslo kvalifikacijas teikiančios institucijos.

Neuniversitetinių studijų pasiekimus vertina, pripažįsta ir įteisina HETAC, kuri rengia studijų

pasiekimų vertinimo politiką ir kriterijus, vertina ir pripažįsta studijų programas ir reglamentus,

vertina studijų institucijų (neuniversitetinių) naudojamų studijų pasiekimų vertinimo procedūrų

atitiktį nustatytiems standartams, vykdo studijų kokyb÷s vertinimą ir kontrolę (3.6 pav.).

Pagrindin÷s HETAC funkcijos:

– visų aukštojo mokslo teikiamų kvalifikacijų standartų rengimas;

– studijų programų vertinimas ir tvirtinimas;

– institucijų kokyb÷s vertinimo procedūrų priežiūra;

– teis÷s teikti kvalifikacijas perdavimas patvirtintoms studijų institucijoms;

– studijų pasiekimų vertinimo procedūrų nuoseklumo ir sąžiningumo užtikrinimas;

– privačių studijų institucijų vykdomų studijų programų ir teikiamų kvalifikacijų priežiūra,

siekiant užtikrinti kvalifikacijoms nustatytų reikalavimų ir procedūrų laikymąsi.

94

Trečiassis lygmuo

Privatus trečiasis lygm

uo

Pobakalaurin÷s studijos

3.5 pav. Airijos aukštojo mokslo sistema

3.6 pav. Airijos aukštojo mokslo kvalifikacijų teikimo, vertinimo ir pripažinimo institucin÷ schema

95

3.4.2. Airijos kvalifikacij ų sąranga ir aukštojo mokslo teikiamų kvalifikacij ų vieta joje

Airijos kvalifikacijų sąranga prad÷jo funkcionuoti 2003 metų spalio m÷n. Jos diegimą ir

funkcionavimą koordinuoja Airijos nacionalin÷ kvalifikacijų valdyba. Airijos kvalifikacijų sąranga

priskirtina vadinamajam išsamiųjų kvalifikacijų sąrangų tipui, t. y., apima visas šalyje teikiamas

kvalifikacijas. Airijos kvalifikacijų sąrangoje yra 10 kvalifikacijų lygmenų, kuriuose išd÷stytos 15

tipų kvalifikacijos. Kvalifikacijų sąranga sudaryta remiantis nuostata, kad keletas dalinių

kvalifikacijų (minor awards) gali sudaryti pagrindinę kvalifikaciją (major award). Visos sąrangoje

esančios kvalifikacijos yra aprašytos kvalifikacijų standartuose, kurių rengimą koordinuoja

Kvalifikacijų valdyba. Kvalifikacijos standartas yra bazinis dokumentas rengiant mokymo ir studijų

programas ir tuo siekiant užtikrinti profesinio mokymo ir studijų kokybę. Programų teik÷jams

leidžiama tur÷ti savo procesų ar procedūrų standartų, tačiau šie standartai yra jų vidinio susitarimo

reikalas, juos rengiant Kvalifikacijų valdyba nedalyvauja. Kvalifikacijos standarte:

– apibūdinamos kvalifikacijai būdingos žinios, įgūdžiai ir kompetentingumas;

– nurodomas kvalifikacijų sąrangos lygmuo;

– apibūdinamas kvalifikacijos tipas;

– nurodomas kvalifikacijos pavadinimas.

Į kvalifikacijų sąrangą įtraukiamos tik tos kvalifikacijos, kurias sudarantys studijų rezultatai

yra nurodyti standartuose ir gali būti vertinami vadovaujantis standartais. Kompetentingumas

standartuose suprantamas, kaip studijų rezultatų demonstravimas praktin÷je veikloje ir gyvenimo

situacijose. Žinių lygmenys yra apibūdinami pagal jų apimtį (gilumą) ir pobūdį (kilmę ir kokybę),

įgūdžių ir mok÷jimo juos taikyti lygmenys apibūdinami pagal įgūdžių sferą, sritį ir pobūdį (įgūdžių

platumą), jų pasirinkimą ir taikymą (problemų, kurioms spręsti reikalingi įgūdžiai, sud÷tingumą),

kompetentingumo lygmenys apibūdinami pagal kontekstą (veiklos situacijas), vaidmenį ir

atsakomybę, sugeb÷jimą mokytis ir įžvalgą.

Aukštojo mokslo kvalifikacijos apima 7–10 kvalifikacijų sąrangos lygmenis:

– bakalauro laipsnis (ordinary bachelor degree);

– garb÷s bakalauro laipsnis / aukštojo mokslo diplomas (honours bachelor degree/ higher

diploma);

– magistro laipsnis (masters degree/ post-graduate diploma);

– daktaro laipsnis (doctoral degree).

Kiekvieno tipo kvalifikacija turi savo apibr÷žtą paskirtį:

– dalin÷s kvalifikacijos yra daugiafunkc÷s kvalifikacijos, kuriomis pripažįstama dalis

pagrindin÷s kvalifikacijos, tačiau kurios taip pat gali būti pripažįstamos kaip atskiros kvalifikacijos;

96

– papildomos kvalifikacijos (supplemental awards) yra skirtos tiems studijuojantiems, kurie

jau turi pagrindinę arba specialiąją kvalifikaciją, tačiau d÷l profesin÷s veiklos keliamų reikalavimų

ir pokyčių turi ją papildyti ar atnaujinti tęstin÷se ar savarankiškose studijose;

– specialiosios kvalifikacijos (special purpose awards) teikiamos pagal specialius, gana

siaurai apibr÷žtus teisinius, administracinius, ekonominius ir socialinius reikalavimus mokymuisi.

Paprastai tai būna pagal gana aiškiai apibr÷žtus reikalavimus ir poreikius teikiamos kvalifikacijos,

susijusios su atskiromis darbo rinkos nišomis.

Dalin÷s ir papildomos kvalifikacijos visuomet yra susietos su pagrindin÷mis kvalifikacijomis

(3.10 lentel÷). Specialiosios kvalifikacijos daug kuo panašios į dalines kvalifikacijas, tačiau jas

sudarantys studijų rezultatai gali ir nebūti tie pasiekimai, kurie įgalina įgyti pagrindinę kvalifikaciją.

Dalinių, specialiųjų ir papildomų kvalifikacijų galima rasti visuose nacionalin÷s kvalifikacijų

sąrangos lygmenyse, kuriems priklauso aukštojo mokslo teikiamos kvalifikacijos (nuo 6-ojo iki 10-

ojo lygmens) (3.11 lentel÷).

3.10 lentel÷. HETAC parengtas kvalifikacijos aprašas, taikomas dalin÷ms, specialiosioms ir papildomoms kvalifikacijoms

Kvalifikacijos klas ÷ (tipas)

Dalin÷, specialioji arba papildoma

Dokumento pavadinimas

Pagal susitarimą kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai vadinami:

visų 6 lygmens kvalifikacijų - kvalifikacijos pažym÷jimas;

7 -10 lygmenų kvalifikacijų < 60 kreditų - kvalifikacijos pažym÷jimas

7- 10 lygmenų kvalifikacijų > 60 kreditų - diplomas.

Tikslas arba paskirtis Kvalifikacijos tikslą / paskirtį nurodo atskira kvalifikacijos tipo kategorija.

Lygmuo

Kvalifikacijos lygmuo nustatomas pagal geriausio atitikimo principą. Kvalifikacija gali integruoti studijų rezultatus, priskirtinus žemesnio lygmens kvalifikacijoms. Kvalifikacijos lygmuo priklauso nuo bendros studijų rezultatų apimties.

Kvalifikacij ų apimtis

Dalin÷s kvalifikacijos – mažesn÷s apimties negu pagrindin÷s kvalifikacijos, kurias jos sudaro. Specialiosios kvalifikacijos paprastai pasižymi maža apimtimi ir nedidele studijų rezultatų tipų įvairove. Papildomos kvalifikacijos – mažos ir vidutin÷s apimties kvalifikacijos.

Išsamumas (Kvalifikaciją sudarančių struktūrinių vienetų kiekis ir lygmuo)

Šio tipo kvalifikacijos turi nedidelį skaičių struktūrinių vienetų ir šie vienetai specialiosiose kvalifikacijose yra žinios, įgūdžiai ir kompetentingumas atitinkamame sąrangos lygmenyje. Dalines ir papildomas kvalifikacijas sudaro atitinkamo lygmens pagrindin÷ms kvalifikacijoms būdingos žinios, įgūdžiai ir kompetentingumas.

Kreditai

Visų trijų tipų kvalifikacijas taikomas reikalavimas, kad kvalifikaciją turi sudaryti ne mažiau kaip 10 kreditų. Šis reikalavimas taikomas visoms kvalifikacijoms, nepriklausomai nuo jas sudarančių žinių, įgūdžių ir kompetentingumo derinių (kreditas atitinka sutartinį ECTS sistemos krūvį ).

Žinios – apimtis

Žinios – pobūdis

Šių kvalifikacijų struktūriniai vienetai kinta, nes kvalifikacijos tipas negali nustatyti ir apibr÷žti konkrečių žinių, įgūdžių ir kompetentingumo derinių. Nustatytos tokios minimalios apimtys:

97

Žinojimas ir įgūdžiai – sfera, sritis, pobūdis

Žinojimas ir įgūdžiai - pasirinkimas

Kompetentingumas – kontekstas

Kompetentingumas – vaidmuo ir atsakomyb÷

Kompetentingumas – geb÷jimas mokytis

Kompetentingumas – įžvalga

kvalifikaciją gali sudaryti mažesn÷s apimties žinios, įgūdžiai ir kompetentingumas, tačiau kvalifikacijoje turi būti bent vienas (ar daugiau) elementas iš žinių, įgūdžių ir kompetentingumo vienetų , arba

kvalifikacija turi apimti visus elementus, priklausančius vienam iš pagrindinių žinių arba įgūdžių, arba kompetentingumo vienetų.

Aukštesnių kvalifikacij ų įgijimas ir ryšiai su kitomis kvalifikacijomis

Dalin÷s kvalifikacijos leidžia studijuoti programas, teikiančias vienos ar kelių pagrindinių kvalifikacijų dalis. Taip pat galima pereiti studijuoti programas, teikiančias specialiąsias kvalifikacijas. Specialiosios kvalifikacijos – leidžia siekti pagrindinių ar dalinių bei kitų specialiųjų to paties arba aukštesnio lygmens kvalifikacijų.

3.11 lentel÷. Aukštojo mokslo kvalifikacinių laipsnių lygmenys Airijoje

Lygmuo Nacionalin÷je kvalifikacij ų sąrangoje

Kvalifikacij ų lygmens pavadinimas

Teikiamų kvalifikacij ų pavadinimai Kredit ų skaičius

10 Daktaro laipsnis

Filosofijos daktaras (Doctor of Philosophy – Dochtúir le Fealsúnacht )

9 Magistro laipsnis

� Humanitarinių mokslų / menų magistras (Master of Arts)

� Verslo magistras (Master of Business) � Verslo administravimo magistras (Master of

Business Administration) � Technikos mokslų magistras (Master of

Engineering) � Gamtos mokslų magistras (Master of Science)

60 -120 kreditų

Popagrindinių studijų diplomas (Postgraduate Diploma)

� Humanitarinių mokslų / menų popagrindinių studijų diplomas (Postgraduate Diploma in Arts)

� Verslo popagrindinių studijų diplomas (Postgraduate Diploma in Business)

� Technikos mokslų popagrindinių studijų diplomas (Postgraduate Diploma in Engineering)

� Gamtos mokslų popagrindinių studijų diplomas (Postgraduate Diploma in Science)

60 kreditų

8

Garb÷s bakalauro laipsnis (Honours Bachelor Degree)

� Humanitarinių mokslų / menų garb÷s bakalauro laipsnis (Bachelor of Arts (Honours)

� Verslo garb÷s bakalauro laipsnis (Bachelor of Honours in Business)

� Technikos mokslų garb÷s bakalauro laipsnis (Bachelor of Honours in Engineering)

� Gamtos mokslų garb÷s bakalauro laipsnis (Bachelor of Honours in Science)

180 -240 kreditų

Aukštojo mokslo diplomas (Higher Diploma)

� Humanitarinių mokslų / menų aukštojo mokslo diplomas (Higher Diploma in Arts)

� Verslo aukštojo mokslo diplomas (Higher Diploma in Business)

60 kreditų

98

� Technikos mokslų aukštojo mokslo diplomas (Higher Diploma in Engineering)

� Gamtos mokslų aukštojo mokslo diplomas (Higher diploma in Science)

7

Bakalauro laipsnis (Ordinary Bachelor Degree)

� Humanitarinių mokslų / menų bakalauro laipsnis (Bachelor of Arts)

� Verslo bakalauro laipsnis (Bachelor of Business) � Technikos mokslų bakalauro laipsnis (Bachelor of

Engineering) � Gamtos mokslų bakalauro laipsnis (Bachelor of

Science)

180 kreditų

6

Aukštojo mokslo pažym÷jimas (Higher Certificate)

� Humanitarinių mokslų / menų aukštojo mokslo pažym÷jimas (Higher Certificate in Arts)

� Verslo aukštojo mokslo pažym÷jimas (Higher Certificate in Business)

� Technikos mokslų aukštojo mokslo pažym÷jimas (Higher Certificate in Engineering)

� Gamtos mokslų aukštojo mokslo pažym÷jimas (Higher Certificate in Science)

120 kreditų

Kvalifikacij ų standartai

Kvalifikacijų lygmenų tipinius aprašus rengia Nacionalin÷ kvalifikacijų tarnyba. HETAC

patvirtino bendruosius aukštojo mokslo kvalifikacijų lygmenų aprašus (nuo 6 iki 10 lygmens) ir

rengia konkrečių kvalifikacijų ir kvalifikacinių laipsnių specialiuosius standartus. Šiais standartais

naudojamasi vertinant studijų programas. Šių standartų pagrindinis tikslas yra užtikrinti, kad

besimokantysis, prieš įgydamas kvalifikacinį laipsnį, įgytų atitinkamo lygmens žinių, įgūdžių ir

kompetentingumo.

Studijų programų tvirtinimas

HETAC teikia aukštojo mokslo kvalifikacijas ir kvalifikacinius laipsnius baigusiems

oficialiai patvirtintas studijų programas. HETAC vertina ir tvirtina dviejų tipų studijų programas:

a) studijų ir profesinio rengimo programas,

b) mokslo laipsnio programas (research degree programme).

Vertinamos ir tvirtinamos visos studijų programos, teikiančios dalines, specialiąsias ir

papildomas kvalifikacijas. Labai svarbu, kad programos vertinimo ir tvirtinimo procesas atitiktų

aukštojo mokslo kvalifikacijos lygmens NKS keliamus reikalavimus.

Pagrindinę kvalifikaciją teikiančios programos atitiktį kvalifikacijos lygmeniui ir standartui

nustato programą vertinanti ekspertų grup÷. Vertinant ir tvirtinant studijų programas teikiančias

dalines, specialiąsias ir papildomas kvalifikacijas, taip pat būtinai nustatoma atitiktis kvalifikacijos

lygmeniui ir standartui. Idealiu atveju, kai dalin÷s, specialiosios ir papildomos kvalifikacijos (ir jas

teikiančios programos) yra susijusios su pagrindine kvalifikacija arba yra jos dalis, šios

kvalifikacijos yra vertinamos ir tvirtinamos lygiagrečiai su pagrindine kvalifikacija ir ją

99

teikiančiomis studijų programomis. Jei tai neįmanoma, ekspertų grup÷, vertindama programas,

kurios teikia dalinę, specialiąją arba papildomą kvalifikaciją, taip pat turi vadovautis šias

kvalifikacijas atitinkančią pagrindinę kvalifikaciją teikiančia studijų programa.

Aukštosios mokyklos arba kvalifikaciją pripažįstančios institucijos pačios gali įvertinti tam

tikrus studijų vienetus ar visas kvalifikacijas kreditų skaičiumi, pagal atitiktį Nacionalin÷s

kvalifikacijų sąrangos lygmenims. Kredito pasiekimas dar nereiškia, kad šis kreditas gali būti

automatiškai perkeliamas, kai norima pripažinti kitos kvalifikacijos studijų rezultatus. Nacionaline

aukštojo mokslo kreditų politika siekiama atitikti ir palaikyti atskirų aukštojo mokslo institucijų ar

kvalifikacijas pripažįstančių institucijų taikomas taisykles ar reikalavimus, keliamus studijų

programoms ir kvalifikacijoms. Nacionalin÷s aukštojo mokslo kreditų perk÷limo taisykl÷s

rengiamos, atsižvelgiant į nacionalin÷s kvalifikacijų tarnybos keliamus reikalavimus d÷l studijų

prieinamumo, studijavimo rezultatų perkeliamumo ir per÷jimo iš žemesniojo kvalifikacijos lygmens

į aukštesnįjį palengvinimo.

Įvertinant ECTS procesą ir Airijos aukštųjų mokyklų praktiką, nacionalin÷ kreditų perk÷limo

sistema kol kas apima pirmus du studijų ciklus (jie atitinka 6–9 lygmenis Nacionalin÷je

kvalifikacijų sąrangoje) ir priskiria kreditus tik pagrindin÷ms kvalifikacijoms. Kol kas galutinis

sprendimas d÷l kreditų priskyrimo pagrindin÷ms 10 lygmens kvalifikacijoms ir daliai 9 lygmens

mokslinių laipsnių dar neparengtas.

Svarbų vaidmenį universitetų studijų reglamentų vertinimo ir tvirtinimo srityje vaidina

2006 m. įkurta Airijos universitetų kokyb÷s taryba IUQB (Irish Universities Quality Board),

atliekanti institucinį universitetų vertinimą, nes ši institucija taip pat numato vertinti studijų

programas.

Įstatymai numato, kad Kvalifikacijų valdyba perduoda teisę teikti kvalifikacijas technologijos

institutams. Technologijos institutai atlieka vidinį kokyb÷s vertinimą (savianalizę), vadovaudamiesi

HETAC ir Kvalifikacijų valdybos nustatytais kriterijais. Paskui vyksta išorinis vertinimo vizitas ir

ekspertų grup÷ pateikia HETAC išvadas, ar tenkinami nustatyti kriterijai. Remdamiesi šia išvada

HETAC su Kvalifikacijų valdybos pritarimu perduoda teisę institutui teikti kvalifikacijas.

Šiuo metu iš trylikos veikiančių technologijos institutų vienuolika gavo teisę teikti

kvalifikacijas. Trims institutams perduota teis÷ teikti 6–8 Nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos

lygmenų kvalifikacijas, keturiems institutams 6–9 lygmenų kvalifikacijas ir dar keturiems 6–10

lygmenų kvalifikacijas.

2003 m. lapkričio m÷n. HETAC patvirtinti šešių plačių studijų sričių kvalifikacijų aprašų

standartai, apimantys 6–9 kvalifikacijų lygmenis, padeda studijų programas rengiantiems

ekspertams susieti šias programas su NKS kriterijais. Šie standartai yra atskaitos taškas, leidžiantis

palyginti programų teikiamus studijų rezultatus, ir gair÷s tam tikros mokymosi srities studijų

100

rezultatams artikuliuoti. Rengiant šiuos standartus buvo siekiama užtikrinti, kad jie leistų lanksčiai

ir įvairiai kurti studijų programas ir neužgožtų inovacijų šioje srityje. Nesiekiama ir nesitikima, kad

visos programos leis pasiekti visus standarte numatytus studijų rezultatus. Kiekviena programą

teikianti institucija turi galimybę parodyti, kaip jos programos struktūra ir turinys atitinka standarto

reikalavimus.

Standartai buvo išbandyti šešiose studijų srityse: technikos mokslų, gamtos mokslų,

informatikos, verslo, menų ir dizaino, slaugos. Didžioji dalis HETAC pripažįstamų kvalifikacijų ir

kvalifikacinių laipsnių suteikiama šiose srityse. Standartus reng÷ studijų sričių ekspertų grup÷s.

Bandomuoju laikotarpiu šie standartai ir Nacionalin÷ kvalifikacijų sąranga buvo pristatomi

aukštųjų mokyklų akademiniams darbuotojams, akcentuojant šių instrumentų orientavimąsi į

studijų rezultatus ir jų taikymą rengiant studijų programas. Remiantis bendraisiais kvalifikacijų

lygmenų standartais prad÷ti rengti studijų sričių ir disciplinų standartai. Tačiau kol kas n÷ra

sukaupta pakankamai gausios ir reikšmingos patirties, kaip šiuos standartus naudoti rengiant,

vertinant ir akredituojant studijų programas.

Akredituojant studijų programas, taip pat dažnai reikalaujama pakeisti studijų turinį arba

dokumentus, kuriais remiantis rengiamas studijų turinys. Informacija apie studijų programų

pakeitimus turi būti teikiama HETAC ir yra saugoma jos duomenų baz÷je. Studijų institucijas d÷l

įtraukimo į mokslinius laipsnius teikiančių institucijų registrą tikrinančios vertintojų grup÷s

pateikia gerinimo rekomendacijas, kurių įgyvendinimas taip pat turi būti dokumentuojamas ir šie

dokumentai turi būti pateikiami HETAC atstovui. Vertintojų grup÷s taip pat gali pateikti

neformalias rekomendacijas studijų institucijoms, tačiau šių rekomendacijų laikymasis n÷ra

privalomas ir yra paliekamas pačių institucijų nuožiūrai. HETAC toliau kontroliuoja, kaip laikomasi

rekomendacijų, tačiau neinformuoja apie tai pačių vertintojų.

Numatoma, kad ateityje tęstinio programų akreditavimo vertinimą HETAC perduos patiems

technologijų institutams, o ji vykdys tik išorinę šio proceso kontrolę. Pastaraisiais metais siekiama

pereiti nuo studijų programų kokyb÷s užtikrinimo prie studijų institucijų kokyb÷s užtikrinimo. Tuo

tikslu studijų kokyb÷s užtikrinimo teis÷s perduodamos institucijoms, rengiamos kokyb÷s

užtikrinimo sutartys ir mokslo laipsnius teikiančių institucijų registrai.

HETAC turi sukaupusi išsamią studijų programų ir jas studijuojančių studentų duomenų bazę.

2003 metais buvo parengta Airijoje 1998 – 2002 m. teiktų kvalifikacinių laipsnių, diplomų ir

pažym÷jimų analiz÷, 2005 m. – aukštojo mokslo kvalifikacijų ir kvalifikacinių laipsnių

klasifikacija.

Universitetai taip pat naudojasi plačiais įgaliojimais rengti studijų programas ir nustatyti jų

santykį su Nacionaline kvalifikacijų sąranga. Kiekvienas universitetas savarankiškai ir laikydamasis

skaidrumo reikalavimų nustato, kuriems Nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos lygmenims

101

priskiriamos jo teikiamos nepagrindin÷s kvalifikacijos ar kvalifikaciniai laipsniai, ir numato

mechanizmą, kaip šios kvalifikacijos ir kvalifikaciniai laipsniai yra įtraukiami į NKS (pvz., tam

tikras universiteto teikiamas kvalifikacijas ar kvalifikacinius laipsnius pervadinant pagrindin÷mis

kvalifikacijomis arba naudojant dalines, specialiąsias arba papildomas kvalifikacijas). Šioje srityje

pagrindinis reglamentavimo dokumentas ir informacijos šaltinis yra NKS lygmenų aprašai.

Pagal apimtį universitetų teikiamos kvalifikacijos ir kvalifikaciniai laipsniai skirstomi į

mažąsias, vidutines ir didžiąsias kvalifikacijas:

• mažosios kvalifikacijos ir kvalifikaciniai laipsniai – mažiau negu 60 ECTS kreditų;

• vidutin÷s kvalifikacijos ir kvalifikaciniai laipsniai – 60 – 120 ECTS kreditų;

• didžiosios kvalifikacijos ir kvalifikaciniai laipsniai – 120 ir daugiau ECTS kreditų.

Analizuojant universitetų teikiamų 8–9 NKS lygmens (bakalauro ir magistro) didžiųjų

kvalifikacijų ir kvalifikacinių laipsnių lygmenis ir tipus, svarbu įvertinti du veiksnius. Vienas iš jų

yra studijų rezultatai. Kai kuriais atvejais n÷ra pakankamai aišku, ar konkrečių didžiųjų

kvalifikacijų ir kvalifikacijų studijų rezultatai priskirtini 8 ar 9 NKS lygmeniui. Tod÷l, kaip ir

dalinių kvalifikacijų atveju, būtina aiškiai nustatyti ir artikuliuoti konkrečios kvalifikacijos ar

kvalifikacinio laipsnio studijų rezultatus. Toks procesas leistų universitetams suskirstyti jų

pagrindines kvalifikacijas ir laipsnius pagal NKS nurodytus kvalifikacijų tipus ir išd÷styti šias

kvalifikacijas ir laipsnius atitinkamuose NKS lygmenyse.

Kitas svarbus universitetų pagrindinių kvalifikacijų ir laipsnių lygmenų ir tipų nustatymo

veiksnys yra susijęs su sutartiniais kvalifikacijų ir laipsnių pavadinimais. Net jeigu universitetai

gerai suprantama, ar konkretus aukštojo mokslo diplomas yra priskirtinas 8 lygmens aukštojo

mokslo diplomui ar 9 lygmens popagrindinių studijų diplomui, jie nesiima jokių žingsnių taikyti

NKS siūlomą kvalifikacijų terminologiją ir laikosi savo senųjų kvalifikacijų ir laipsnių pavadinimų.

2003 m. rudenį studijų kokyb÷s tikslais sukurta Airijos universitetus vienijanti organizacija

(Universities Ireland) inicijavo tyrimą, kurio tikslas buvo nustatyti galimybes harmonizuoti studijų

reglamentus, teikti bendrus jungtinius studijų laipsnius ir kurti integruotus kreditų perk÷limo tarp

visų Airijos universitetų instrumentus. Tyrimu taip pat buvo siekiama įvertinti ir palyginti Airijos,

Jungtin÷s Karalyst÷s ir kitų Europos šalių universitetų bendradarbiavimą vykdant studijas ir teikiant

kvalifikacijas, siekiant parengti rekomendacijas kaip skatinti tarptautines bakalauro ir magistro

studijas.

Atlikti tyrimai parod÷, kad Airijos universitetai vis aktyviau įsijungia į tarptautinius studijų

procesus ir tarptautišk÷ja, skiria vis daugiau d÷mesio institucinių strategijų pl÷tojimui ir

įgyvendinimui, intensyviau ieško strateginių bendradarbiavimo partnerių. Taip pat pasteb÷ta

did÷janti išorin÷ universitetų vidaus veiklos kontrol÷ ir iškylantys iššūkiai tradiciniams universitetų

102

finansavimo modeliams bei did÷jantis poreikis universitetams aktyviau dalyvauti mokslo pl÷troje ir

kuriant inovacijas.

Viena iš tyrimo išvadų yra tai, kad neatitikimai tarp Airijos ir JK universitetų studijų kreditų

struktūrų, kokyb÷s užtikrinimo reikalavimų ir studijų rezultatų pripažinimo reikalavimų jau n÷ra

tokie dideli barjerai, kad kliudytų bendradarbiauti studijų srityje, kaip buvo anksčiau.

Tyrimas pateikia Airijos ir Šiaur÷s Airijos universitetams tokias studijų reglamentų

harmonizavimo rekomendacijas:

• rengti ir įgyvendinti universitetų bendradarbiavimo, vykdant bendras studijų programas ir

teikiant kvalifikacijas ir kvalifikacinius laipsnius, gaires;

• užtikrinti, kad šios institucin÷s gair÷s kiekviename universitete būtų pl÷tojamos

konsultuojantis su visa akademine bendruomene ir kitais universitetais, kad jų įgyvendinimas būtų

suderintas su kitais universitetais;

• teikti rekomendacijas ir gaires universitetams ir jų partneriams vykdyti bendrą studijų

programų vertinimą ir įteisinimą, jei šių studijų programų procedūros yra pakankamai panašios, ir

pritaikyti tokio bendro programų tvirtinimo rezultatus rengiant rekomendacijas kiekvieno

universiteto akademinei tarybai;

• išnaudoti beatsirandantį Airijoje ir Jungtin÷je Karalyst÷je veikiančių nacionalinių

kvalifikacijų sąrangų tarpusavio atitikimą, skatinti dvišalius ir daugiašalius susitarimus d÷l

kvalifikacinių laipsnių ir lygmenų pripažinimo tarp universitetų;

• ieškoti galimybių plačiau skleisti internete informaciją apie tarpuniversitetines

popagrindinių (magistrantūros) ir doktorantūros studijų programas;

• profesionaliai pristatyti rinkoje ir reklamuoti bendrai kelių studijų institucijų parengtas

studijų programas ir projektus;

• skatinti Airijos Respublikos ir Šiaur÷s Airijos universitetus kurti bendras studijų

programas, bendrus modulius ir dalytis kitais bendrais akademiniais pasiekimais tose srityse, kurios

strategiškai svarbios studentams ir d÷stytojams;

• ieškoti naujų privataus sektoriaus partnerių, kurie gal÷tų suteikti pradinę finansinę paramą

bendroms Airijos Respublikos ir Šiaur÷s Airijos studijų programoms rengti (rinkos (poreikių)

tyrimams, rinkodarai, studentų stipendijoms).

3.4.3. Išvados

1. Studijų programų reglamentavimas Airijoje yra pagrįstas Nacionaline kvalifikacijų

sąranga ir kvalifikacijų standartais.

2. Airijos nacionalin÷s kvalifikacijų tarnybos parengtoje Airijos nacionalin÷je kvalifikacijų

sąrangoje (National Framework of Qualifications Ireland) pateikiami Airijos nacionalin÷s

103

kvalifikacijų sąrangos lygmenų aprašai, nurodomi šios sąrangos metodologiniai principai,

pateikiamos sąrangos naudojimo kvalifikacijų ir kvalifikacinių laipsnių sudarymo, teikimo ir

pripažinimo srityse gair÷s .

3. Aukštojo mokslo studijų ir jų pasiekimų pripažinimo tarybos (Higher Education and

Training Awards Council – HETAC) pagal Kvalifikacijų (švietimo ir profesinio rengimo) įstatymą

parengti kvalifikacijų standartai (awards standards) yra pagrįsti nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos

kvalifikacijų lygmenų rodikliais ir kvalifikacijų tipų aprašais. HETAC pareng÷ bendruosius

kvalifikacijų aprašus kaip tarpinius standartus, naudojamus studijų programoms rengti. Parengti

plačių studijų sričių standartai, apimantys nuo šeštojo iki devintojo lygmenis. Šiuose standartuose

plačiau ir išsamiau pateikiami kvalifikacijų lygmenų aprašai, siekiant pad÷ti atskirų sričių ir studijų

krypčių ekspertams užtikrinti ryšį tarp studijų programų ir Nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos, taip

pat lyginti ir įteisinti studijų programas. Standartuose pateikiamos bendrosios studijų rezultatų

konkrečiose studijų srityse tvarkymo ir artikuliavimo gair÷s. D÷l did÷jančios šių programų ir jų

teikiamų kvalifikacijų bei kvalifikacinių laipsnių įvairov÷s Airijoje atsisakyta rengti standartus

atskiroms studijų programoms. Tod÷l iš aukštųjų mokyklų tikimasi, kad jos rengs studijų programas

remdamosi studijų sričių standartais. Studijų sričių standartai gana lanksčiai apibr÷žia studijų turinį

ir nurodo studijų rezultatus. Programų reng÷jams leidžiama įtraukti į studijų programas naujus

studijų rezultatus, nepamin÷tus standartuose, arba neįtraukti dalies standartuose nurodytų studijų

rezultatų. Tačiau iš programų reng÷jų reikalaujama įvertinti visus standartuose nurodytus studijų

rezultatus ir pagrįsti studijų programos nukrypimus nuo standarto.

4. Kvalifikacijų lygmenų aprašai, kvalifikacijų tipų aprašai ir studijų sričių standartai yra

aprašyti studijų rezultatais, juos skirstant į tris tipus – žinias, įgūdžius ir kompetentingumą. Šie tipai

toliau yra skaidomi į dar smulkesnes grupes. Įvairių tipų studijų rezultatų reikšm÷ kvalifikacijai gali

skirtis priklausomai nuo studijų programos. Studijų rezultatų reikšm÷ kvalifikacijai daug priklauso

nuo studijų programos orientacijos į akademinių žinių arba praktinių įgūdžių teikimą. Rengiant

daugiakryptes arba tarpkryptes studijų programas gali tekti remtis daugiau negu vienu standartu.

5. Studijų programų reglamentavimas, pagrįstas nacionaline kvalifikacijų sąranga ir daug

savarankiško veikimo laisv÷s suteikiančiais kvalifikacijų standartais, užtikrina studijų institucijų

teikiamų kvalifikacijų atitiktį darbo rinkos poreikiams ir šalies kvalifikacijų sistemos reikalavimams

ir kartu suteikia gana daug savarankiškumo programų turinio, studijų formų, metodų ir kitose

srityse. Aukštojo mokslo studijų ir studijavimo pasiekimų pripažinimo taryba, Nacionalin÷

kvalifikacijų tarnyba naudoja kvalifikacijų standartus ir studijų sričių standartus studijų

programoms vertinti ir aprobuoti, o pačios studijų institucijos šiais standartais naudojasi atlikdamos

studijų programų vidinį kokyb÷s vertinimą, keisdamos ir tobulindamos studijų programas.

104

3.5. Suomijos patirtis

3.5.1. Aukštojo mokslo sistema

Aukštasis mokslas Suomijoje vykdomas dviejų tipų institucijose – universitetuose ir

taikomųjų mokslų universitetuose (Universities of Applied Sciences/Polytechnics). Suomijos

aukštojo mokslo struktūra atsispindi šios šalies švietimo sistemoje, pateiktoje 3.7 pav.

4

3

2

1

3

2

1

6

5

4

3

2

1

10

9

8

7

IKIMOKYKLINIS UGDYMAS

PAGRINDINIS UGDYMAS

Brandos egzaminai

VIDURINöS MOKYKLOS

Profesin÷s kvalifikacijos

PROFESINöS MOKYKLOS

3

2

1

5

4

3

2

1

Magistro laipsnis

Bakalauro laipsnis

Politechnikos magistro laipsnis

Politechnikos bakalauro laipsnis

UNIVERSITETAI POLITECHNIKOS

6

109

8

7

1615

141312

11

Specialistų profesin÷s

kvalifikacijos

Kitos profesin÷s kvalifikacijos

Darbo patirtis

Darbo patirtis

Doc.Lic.

– Mokymosi trukm÷, metais.

Žym÷jimai:

1

3.7 pav. Suomijos švietimo sistema (www.minedu.fi)

Universitetinių studijų apimtis, trukm÷, teikiami laipsniai

Universitetuose teikiami šie kvalifikaciniai laipsniai

• žemesnis (bakalauro) universitetinis laipsnis (lower university degree);

• aukštesnis (magistro, licenciato) universitetinis laipsnis (higher university degree);

• daktaro laipsnis (doctoral degree).

Universitetinių studijų apimtis ir trukm÷ priklauso ne tik nuo pakopos, bet ir nuo studijų

srities/ krypties. Dauguma žemesnio universitetinio laipsnio (bakalauro) studijų apimtis yra 180

ECTS kreditų. Dienine šių studijų forma trunka 3 metus. Tik taikomųjų menų bakalauro studijos

sudaro 210 ECTS kreditų ir dienin÷ forma trunka 3,5 metų.

105

Aukštesniojo universitetinio laipsnio (magistro) studijų apimtis 120 ECTS kreditų (2 metai

studijų dienine forma). Didesn÷s apimties yra psichologijos magistro studijos (sudaro 150 ECTS

kreditų ir trunka 2,5 metų).

Universitetai turi teisę organizuoti aukštesnį laipsnį suteikiančias studijas asmenims,

nebaigusiems žemesnio laipsnio studijų, tai yra medicinos ir odontologijos licenciato studijas.

Medicinos licenciato studijų apimtis šiuo atveju yra 360 ECTS kreditų (6 metai studijų dienine

forma), odontologijos licenciato studijų apimtis – 300 ECTS kreditų (5 metai studijų studijų dienine

forma).

Doktorantūros studijos dienine forma, jau yra įgijus magistro kvalifikacinį laipsnį, trunka 4

metus.

Studijų apimtis, trukm ÷ ir teikiami laipsniai taikom ųjų mokslų universitetuose

Taikomųjų mokslų universitetai / politechnikos – daugiakrypt÷s aukštojo mokslo institucijos,

kuriose vykdomos į praktinę veiklą orientuotos aukštosios profesin÷s studijos, glaudžiai susijusios

su darbo rinkos ir regiono poreikiais. Taikomųjų mokslų universitetai / politechnikos teikia aukštąjį

išsilavinimą šiose studijų srityse: humanitarinių mokslų ir švietimo, kultūros, socialinių mokslų,

verslo vadybos ir administravimo, gamtos išteklių ir aplinkos, technologijų mokslų, susisiekimo ir

transporto, gamtos mokslų, socialinių paslaugų, sveikatos ir sporto, turizmo, viešojo maitinimo ir

namų ūkio paslaugų.

Taikomųjų mokslų universitetuose vykdomos dviejų pakopų studijos.

Baigus pirmos pakopos politechnikos studijų programas, kurių apimtis gali būti 180, 210 ar

240 ECTS kreditų (nelygu kokia studijų sritis), o trukm÷ dienine studijų forma – 3–4 metai,

suteikiamas bakalauro kvalifikacinis laipsnis.

Baigus antros pakopos politechnikos studijų programą, kurios apimtis yra 60–90 ECTS

kreditų ir atitinka 1–1,5 metų dienin÷s formos studijų, suteikiamas magistro kvalifikacinis laipsnis,

kuris darbo rinkoje yra lygiavertis universitetiniam magistro laipsniui. Asmenys, siekiantys įgyti

magistro kvalifikacinį laipsnį, turi tur÷ti politechnikos bakalauro laipsnį ir ne mažesnę kaip 3 metų

darbo patirtį. Į profesinę veiklą orientuotas magistro laipsnis suteikia galimybę politechnikos

institutų absolventams gilinti ir pl÷sti dalykines žinias, geb÷jimus ir įgūdžius.

3.5.2. Studijas reglamentuojantys dokumentai

Taikomųjų mokslų universitetų veiklą ir suteikiamus kvalifikacinius laipsnius reguliuojantys

dokumentai

106

Skirtingus aukštojo mokslo sektorius reguliuoja atskiri teis÷s aktai jau įstatymo lygmeniu.

Taikomųjų mokslų universitetų veiklą ir suteikiamus kvalifikacinius laipsnius reguliuoja šie teis÷s

aktai: Politechnikų įstatymas (Polytechnics Act, 351/2003), Vyriausyb÷s dekretas d÷l taikomųjų

mokslų universitetų teikiamų kvalifikacinių laipsnių (Government Decree on Polytechnics,

352/2003), taikomųjų mokslų universitetų įstatymo pakeitimo įstatymas (Act on the Amendment of

the Polytechnics, 411/2005), Vyriausyb÷s dekreto d÷l taikomųjų mokslų universitetų kvalifikacinių

laipsnių pakeitimo dekretas (Decree on the Amendment of the Government Decree on Polytechnics,

423/2005), Vyriausyb÷s dekreto d÷l aukštojo mokslo laipsnių sistemos pakeitimo dekretas (Decree

on the Amendment of the Decree on Higher Education Degree System, 426/2005), taip pat aukštųjų

mokyklų vidiniai studijas reglamentuojantys dokumentai.

Vyriausyb÷s dekretas d÷l taikomųjų mokslų universitetų, įskaitant ir jo pataisas (352/2003),

apibr÷žia kvalifikacinių laipsnių tikslus, apimtį ir struktūrą, o aukštosioms mokykloms paliekama

teis÷ pačioms spręsti d÷l studijų programos turinio. Studijų programas tvirtina Švietimo ministerija.

Kiekviename studijų programos apraše nurodomos absolventų įgyjamos kompetencijos,

studijų dalykų tikslai, turinys, studijų apimtis ECTS kreditais, studento darbo (workload)

paskirstymas, užduotys (assignments) ir vertinimo kriterijai.

Pirmai (bakalauro) politechnikos studijų pakopai rekomenduojama tokia studijų programų

struktūra:

• bazinių / pagrindinių studijų – 90 ECTS kreditų;

• dalykinių / profesijos studijų – 75 ECTS kreditai;

• praktiniam mokymui ir pasirenkamiesiems dalykams skirtų studijų – 30 ECTS kreditų;

• baigiamajam darbui / projektui – 15 ECTS kreditų.

Absolventai, įgiję politechnikos bakalauro kvalifikacinį laipsnį:

• turi teorinių žinių ir įgūdžių dirbti specialistu tam tikroje srityje;

• turi žinių ir geb÷jimų, reikalingų keičiantis, plečiantis profesinei sričiai;

• turi žinių ir geb÷jimų, reikalingų tęstiniam mokymuisi;

• turi reikalingų kalbos ir bendravimo įgūdžių (suomių ir švedų kalbos įgūdžiai apibr÷žiami

ir atskiru įstatymu (Act on the knowledges of languages required of personnel in public bodies

424/2003));

• turi žinių ir įgūdžių, reikalingų tarptautinei veiklai pl÷toti profesin÷je srityje.

Kiekvieno studento pageidavimu gali būti sudaromas asmeninis studijų planas, kuris didina

studento atsakomybę, padeda studentui studijuoti ir steb÷ti studijų pažangą.

Absolventai, įgiję politechnikos magistro kvalifikacinį laipsnį:

• turi plačių ir pažangių (advance) žinių bei įgūdžių, reikalingų profesin÷s srities raidai, taip

pat geb÷jimą dirbti vadovu konkrečioje profesin÷je srityje, geb÷jimų būti šios srities ekspertu;

107

• turi žinių ir geb÷jimų giliai suvokti profesinę sritį, jos ryšį su darbo pasauliu ir visuomene,

taip pat turi geb÷jimų analizuoti teorinę ir profesinę savo veiklos srities raidą;

• turi potencialą mokytis visą gyvenimą, nuolat tobul÷ti;

• turi gerų bendravimo ir kalbinių geb÷jimų;

• turi žinių ir geb÷jimų, reikalingų veikti ir bendrauti tarptautiniu lygmeniu dalykin÷je

srityje.

Analizuojant pirmosios ir antrosios pakopų absolventų įgytas žinias ir įgūdžius, matyti, kad

baigusieji antrosios pakopos studijas turi vadovavimo ir ekspertin÷s veiklos įgūdžių, geb÷jimų

analizuoti.

Suomijoje, kaip ir daugelyje kitų Europos šalių, Bolonijos procesas aukštojo mokslo

institucijas paskatino peržiūr÷ti ir atnaujinti studijų programų reglamentavimą. To reikalavo

kvalifikacinių laipsnių struktūros, derančios su dviejų pakopų modeliu, harmonizavimas ir

suprantamumo gerinimas, įdiegiant Europos kreditų perk÷limo sistemą (ECTS).

Studijų programų reforma taikomųjų mokslų universitetuose vyko 2004–2006 metais,

vykdant Suomijos taikomųjų mokslų direktorių konferencijos (ARENE) inicijuotą nacionalinį

projektą „Suomijos taikomųjų mokslų universitetų dalyvavimas Europos aukštojo mokslo erdv÷je“

(jis vadinamas ir ECTS projektu). Vykdant šį projektą, įdiegta ECTS sistema (2005), pateiktos

rekomendacijos studijų programų sandarai ir apibr÷žtos bendrosios ir dalykin÷s / profesin÷s

kompetencijos (2006).

Diegiant ECTS sistemą, parengtos taikomųjų mokslų universitetų studijų programos,

orientuotos į studijų procesą ir studento darbo krūvį, reikalingą pasiekti studijų programos tikslams,

kurie apibr÷žiami kaip studijų rezultatai ir kompetencijos. Šis į besimokantį orientuotas požiūris yra

daug didesnis iššūkis nei paprasta kreditų konversija. Pagrindinis mokymo ir mokymosi tikslas – tai

kompetencijų ugdymas, o ne tik mokymo/-si kurso, reikalingo kvalifikaciniam laipsniui įgyti,

pateikimas ir pri÷mimas. Esminis studijų programų rengimo pokytis pasireiškia tuo, kad studijų

dalykai yra integruoti, susiję – vieno dalyko studijų metu įgytos žinios ir geb÷jimai pritaikomi kito

dalyko studijoms, o visa studijų programa, pagrįsta holistin÷mis kompetencijomis, sąlygoja

studento asmeninį ir profesinį tobul÷jimą. Kompetencijos ugdomos studijuojant įvairius studijų

dalykus ir yra vertinamos įvairiuose studijų etapuose.

Min÷to projekto vykdymo metu buvo parengtas dalykinių ir bendrųjų kompetencijų aprašų

vadovas, kuriame rekomenduojama taikyti „Tuning“ projekto principus, o studijų programai

sudaryti naudoti matricos modelį.

Rekomendacijos, kaip rengti dalykinius (profesinius) kompetencijų aprašus:

– studijų programa turi būti apibūdinama 3–6 dalykin÷mis kompetencijomis;

108

– kompetencijos aprašomos remiantis nacionaliniais ir europiniais („Tuning“ projektas)

kompetencijų aprašais;

– kai kurios dalykin÷s kompetencijos gali būti bendros tos pačios studijų srities

programoms;

– kompetencijos aiškiai atskirtos viena nuo kitos ir traktuojamos kaip studijų rezultatai;

– kompetencijų pavadinimai ir aprašai turi būti aiškiai formuluojami ir atpažįstami (visoje

Europoje); aprašai parengti suomių/švedų ir anglų kalbomis.

Rekomendacijos, kaip rengti bendrųjų kompetencijų aprašus:

– tikslinga skirti 5–7 bendrąsias kompetencijas, tinkamas visoms studijų programoms;

– bendrosios kompetencijos turi apimti ir savireguliavimo įgūdžius, reikalingus profesinei

raidai;

– bendrosios kompetencijos formuluojamos panašiai kaip ir dalykin÷s.

Projekto įgyvendinimo metu apibr÷žtos 6 bendrosios kompetencijos, aprašytos atskirai pirmai

ir antrai taikomųjų mokslų universitetų studijų pakopoms (aprašus anglų kalba galima rasti adresu

http://www.ncp.fi/ects):

• mokymosi kompetencija;

• etin÷ kompetencija;

• bendravimo ir socialin÷ kompetencija;

• tobulinimosi kompetencija;

• organizacin÷ kompetencija;

• tarptautiškumo kompetencija.

Dalykin÷s kompetencijos buvo aprašytos tik pirmajai politechnikos studijų pakopai. Jų

aprašai anglų kalba pateikti ECTS projekto ataskaitoje (http://www.pkamk.fi/ECTS). Kompetencijų

aprašai antrosios pakopos politechnikos studijų programoms tur÷jo būti parengti 2009 metais,

vykdant Nacionalinę profesinio magistro kvalifikacinio laipsnio 2007–2009 metų programą.

Kompetencijomis pagrįstai studijų programai sudaryti buvo pasiūlyta tam tikra forma

(matrica). Šioje matricoje studijų rezultatai ir kompetencijos yra iliustruotos kaip koordinat÷s,

kuriose dalykų ryšys yra labai aiškiai matomas.

Studijų proceso metu svarbu, kad studento vertinimas ir įvertinimas formuotų nuoseklią

visumą ir pad÷tų siekti mokymosi tikslų pasiekimui ir kompetencijų įgijimui. Vertinimas turi būti

nukreiptas ne tik į dalykines, bet ir bendrąsias kompetencijas. Mažiausiai kartą per metus tur÷tų būti

vertinami visi studentų pasiekimai, taip pat ir mokymosi pažanga. Kompetencijų aprašai dar

negarantuoja, kad kompetencijos mokymo / mokymosi procese bus ugdomos. Studijų programa

tur÷tų iliustruoti ir mokymosi būdus bei profesinę raidą siekiant studijų rezultatų.

109

ECTS projekto bendrųjų ir dalykinių kompetencijų aprašų rengimo rekomendacijos v÷liau

buvo taikomos aprašant studijų rezultatus.

Kiekvienas taikomųjų mokslų universitetas nustato taisykles ir instrukcijas d÷l studentų

vertinimo studijų programų reglamentuose.

Universitetų veiklą ir suteikiamus kvalifikacinius laipsnius reguliuojantys dokumentai

Universitetų veiklą ir suteikiamus kvalifikacinius laipsnius reglamentuoja Universitetų

įstatymas (Universities Act, 558/2009), Švietimo ministerijos dekretas d÷l magistro kvalifikacinio

laipsnio programų (Ministry of Education Decree on Master‘s Degree),Vyriausyb÷s dekretas d÷l

Universitetų kvalifikacinių laipsnių (Government Decree on University Degrees, 794/2004)).

Universitetų kvalifikacinių laipsnių apimtį sąlygoja kvalifikacinio laipsnio sąsajos su universitetų

kvalifikacinių laipsnių vidiniu reglamentavimu. Tai yra, universitetai ir jų fakultetai patys priima

sprendimą d÷l kvalifikacinį laipsnį suteikiančių studijų programų reglamentavimo ir studijų planų.

Suomijos universitetuose galima įgyti išsilavinimą 20 studijų sričių: teologijos, humanitarinių

mokslų, teis÷s, socialinių mokslų, ekonomikos, psichologijos, edukologijos, gamtos mokslų, žem÷s

ūkio ir miškininkyst÷s, sporto, inžinerijos ir architektūros, medicinos, odontologijos, sveikatos

mokslų, veterinarin÷s medicinos, farmacijos, muzikos, teatro ir šokio bei dail÷s. Vyriausyb÷s

dekreto d÷l universitetų kvalifikacinių laipsnių priede yra išvardyti šalies universitetai ir studijų

sritys, kuriose konkretus universitetas vykdo studijas ir teikia laipsnius. Universitetai turi visą teisę

prad÷ti vykdyti bet kurios pakopos studijų programą iš jam priskirtos studijų srities, tačiau d÷l

kiekvienos naujos studijų srities programos universitetai teikia prašymą Švietimo ministerijai.

Kvalifikacinių laipsnių bendruosius tikslus, studijų struktūrą ir kitus studijų reikalavimus

numato anksčiau min÷tas Vyriausyb÷s nutarimas. Šiame nutarime kiekvienos pakopos tikslai

apibūdinami žiniomis ir įgūdžiais, suteikiamais studentui, siekiančiam atitinkamo kvalifikacinio

laipsnio. Skiriasi skirtingų pakopų studijų dalykų sud÷tingumo lygis, numatomas studentų

atsakomyb÷s ir savarankiškumo (nepriklausomumo) lygmuo.

Studijos, suteikiančios žemesnį (bakalauro) universitetinį kvalifikacinį laipsnį, turi suteikti

studentams:

– pagrindin÷s specializacijos (major subject) ir neprofilinių (minor subject) dalykų pagrindų

žinių, reikalingų tolesniam tobul÷jimui tam tikroje srityje;

– žinių ir įgūdžių, reikalingų moksliniam mąstymui, mokslinių metodų ir žinių naudojimui

arba žinių ir įgūdžių, reikalingų meninei veiklai;

– žinių ir įgūdžių, reikalingų studijoms, suteikiančioms aukštesnį universitetinį laipsnį, ir

tęstiniam mokymuisi;

– suteikti geb÷jimų taikyti įgytas žinias ir įgūdžius savo darbe;

110

– suteikti reikalingų (atitinkamų) kalbinių ir bendravimo įgūdžių;

– studijos turi būti pagrįstos tyrimais ar menine veikla ir profesine praktika.

Aukštesniojo (magistro) universitetinio kvalifikacinio laipsnio studijų tikslai, palyginti su

žemesn÷s pakopos studijoms keliamais tikslais, yra orientuoti į ugdymą geb÷jimų veikti

nepriklausomai kaip tam tikros srities ekspertui ir pl÷totojui, kuriam reikalingi ne tik

fundamentin÷s, bet visaapimančios studijuojamų dalykų žinios. Studijos grindžiamos moksliniais

tyrimais ir atitinkamos srities profesine praktika.

Studijos, suteikiančios aukštesnį (magistro) universitetinį kvalifikacinį laipsnį, turi

studentams suteikti:

– gerų visaapimančių pagrindin÷s specializacijos dalykų žinių, taip pat žinių,

supažindinančių su neprofilinių dalykų pagrindais, ar gerų sud÷tingesnių, pažangaus lygio

(advanced) dalykų, numatytų studijų programoje, žinių;

– žinių ir įgūdžių, reikalingų taikyti mokslo žinioms ir moksliniams metodams taikyti

nepriklausomai ir daug pastangų reikalaujančiai meninei veiklai;

– suteikti žinių ir įgūdžių, reikalingų nepriklausomai veikti kaip tam tikros srities ekspertui;

– suteikti žinių ir įgūdžių, reikalingų aukštesn÷s pakopos mokslo ir meno studijoms;

– suteikti gerų kalbinių ir bendravimo įgūdžių.

Analizuojant žemesnio (bakalauro) ir aukštesnio (magistro) universitetinių kvalifikacinių

laipsnių struktūrą, matyti, kad abiejose pakopose vykdomos tiek studijų pagrindų, tiek tarpin÷s

studijos.

Aukštesniojo universitetinio laipsnio studijų skiriamieji bruožai yra šie:

– studijų struktūroje yra ir pažangaus lygio studijos;

– praktinis mokymas neapsiriboja darbo praktika, kaip yra žemesn÷je pakopoje, bet

įvardijamas kaip stažuot÷, ugdanti ekspertinius geb÷jimus.

Daugelyje sričių studijų vienetai sudaro stambesnius trijų lygių modulius: bazinio arba

įvadinio lygio studijos, dalykin÷s arba vidutinio (tarpinio) lygmens studijos bei pažangaus lygio

studijos.

Žemesn÷s pakopos (bakalauro) studijos apima pagrindinių specializacijos dalykų bazines ir

dalykines studijas, įskaitant bakalauro tezes, bei vieno ar kelių neprofilinių dalykų studijas. Kad

įgytų aukštesn÷s pakopos (magistro) kvalifikacinį laipsnį, studentai privalo baigti pagrindin÷s

specializacijos studijas ir parengti magistro tezes, be to, jie turi būti baigę bakalauro studijų

programą. Menų srityje tezes gali pakeisti meno kūriniai, įrodantys įgytas kompetencijas ir

įgūdžius.

111

Universitetuose studentų vertinimas paremtas tęstiniu vertinimu. Daugeliu atveju sesijos

pabaigoje ar iš÷jus studijų dalykų bloką studentų įgytos žinios patikrinamos ir įvertinamos per

egzaminus raštu.

Bakalauro ir magistrantūros studijų programose studentai rengia baigiamųjų darbų tezes.

Meno studijų srityje tai gali būti meno kūrinys, pvz., koncertas ar kitas pasirodymas, kuris taip pat

turi tur÷ti ir rašytinę dalį.

Studentai yra vertinami dviejų ar daugiau d÷stytojų ar ekspertų, kuriuos paskiria universitetas

arba fakultetas, tačiau galutin÷ atsakomyb÷ už įvertinimą tenka dalyko profesoriui.

3.5.3. Aukštojo mokslo kokyb÷s užtikrinimas

Siekdama šalies konkurencingumo ir aukštojo mokslo tarptautinio patrauklumo, Suomija

aukštojo mokslo kokyb÷s užtikrinimą laiko vienu svarbiausių būsimos vieningos Europos aukštojo

mokslo erdv÷s elementų.

Nacionalinį aukštojo mokslo kokyb÷s užtikrinimą sudaro trys komponentai: nacionalin÷

aukštojo mokslo politika, aukštosios mokyklos kokyb÷s užtikrinimas ir nacionalinis auditas.

Švietimo ministerija yra atsakinga už aukštojo mokslo politikos valdymą, kuris atsispindi

ministerijos ir kiekvienos aukštosios mokyklos tarpusavio sutartyse.

Būdamos autonomiškos, aukštosios mokyklos yra atsakingos už studijų ir kitos savo veiklos

kokybę. Tam sukurta vidin÷ kokyb÷s užtikrinimo sistema su savo tikslais ir metodais. Už aukštosios

mokyklos išorinį vertinimą atsakinga Suomijos aukštojo mokslo vertinimo taryba (The Finnish

Higher Education Evaluation Council – FINHEEC), susidedanti iš 12 narių (universitetų,

politechnikų, studentų ir darbdavių atstovų). Vienas iš vertinimų, kuriuos atlieka ši nepriklausoma

kompetentinga institucija, yra aukštosios mokyklos kokyb÷s užtikrinimo sistemos auditas. Audito

procedūros buvo sukurtos ne tik tam, kad pager÷tų aukštosios mokyklos veiklos kokyb÷, bet ir tam,

kad būtų pademonstruota, jog Suomija turi kompetentingą ir aiškią nacionalinę kokyb÷s užtikrinimo

politiką aukštosios mokyklos lygmenyje. Kitaip tariant, vertinimo politika pagrįsta ne kokyb÷s

kontrole, bet jos tobulinimu ir pl÷tra. Nacionalinis audito modelis buvo sukurtas vadovaujantis

europin÷mis kokyb÷s užtikrinimo gair÷mis (Standards and Guidelines for Quality Assurance in the

European Higher Education Area), tod÷l europiniai principai yra adaptuoti ir pritaikyti Suomijos

aukštųjų mokyklų kokybei užtikrinti. Vienas svarbiausių audito tikslų yra pad÷ti aukštajai mokyklai

tobulinti savo kokyb÷s užtikrinimo sistemą derinant ją su europiniais kokyb÷s užtikrinimo

principais. Auditas vykdomas dviem kryptimis: audituojama kokyb÷s užtikrinimo sistema kaip

visuma ir kokyb÷s užtikrinimas, susijęs su aukštosios mokyklos misija (Audit Manual 2008-2011,

www.finheec.fi).

112

3.5.4. Nacionalin÷ kvalifikacij ų sąranga

Suomijos švietimo sistemos suteikiamų kvalifikacijų suderinimo su Europos kvalifikacijų

sąranga (European Qualification Framework – EQF) tikslas – padidinti Suomijos švietimo sistemos

skaidrumą, pl÷toti mokymosi visą gyvenimą strategiją ir mobilumą.

Sistemiškai ir visapusiškai aprašius kvalifikacijas, išryšk÷ja jų tarpusavio sąsajos, galimyb÷

„jud÷ti“ tarp kvalifikacijų tobul÷jimo kryptimi. Šio aprašo pagrindas – studijų rezultatai.

2004 m. geguž÷s m÷n. Suomijos švietimo ministerija sudar÷ nacionalinę darbo grupę aukštojo

mokslo kvalifikacijų sąrangai parengti. Šioje darbo grup÷je dirbo nuolatiniai nariai – Švietimo

ministerijos, universitetų, politechnikų, studentų organizacijų, kokyb÷s vertinimo, ISCED,

Nacionalin÷s švietimo tarybos (ENIC) atstovai, taip pat kiti nariai – socialiniai partneriai, Švietimo

ministerijai nepavaldžių aukštųjų mokyklų (Policijos kolegijos, Nacionalin÷s gynybos kolegijos)

atstovai.

Min÷ta darbo grup÷ 2005 metų vasario m÷n. pareng÷ ataskaitą, kurioje pateik÷ pasiūlymų d÷l

Suomijos aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangos. Išskirti tokie formalūs laipsnių atskyrimo

aspektai:

• pri÷mimo reikalavimai;

• studijų apimtis (kreditais ir metais), baigiamosios tez÷s (baigiamasis darbas);

• teis÷ tęsti studijas;

• profesinis statusas (kompetencija);

• profilis (profile).

Aukštojo mokslo kvalifikaciniai laipsniai aprašyti pagal studijų apimtį, lygį, studijų

rezultatus, galimybę tęsti studijas, įgytą profesinę kvalifikaciją, taip pat, kaip skirtingi

kvalifikaciniai laipsniai susiję vienas su kitu. Buvo apibr÷žti pirmosios pakopos (universiteto ir

politechnikos), antrosios pakopos (universiteto ir politechnikos), taip pat doktorantūros studijų

rezultatai. Pagrindinis studijų rezultatų skirstymas buvo į žinias (nurodomas jų gilumas ir

platumas), įgūdžius (kalbinius, komunikacinius) ir kompetencijas (pažintines, profesines, etines).

2007 m. gruodžio m÷n. Vyriausyb÷ patvirtino 2007–2012 m. švietimo ir tyrimų raidos planą,

kuriame numatyta, kad Suomijos kvalifikacijų sistema bus patobulinta 2010 m. pabaigoje parengus

nacionalinę kvalifikacijų sąrangą, pagrįstą studijų rezultatų aprašais.

Švietimo ministerija 2008 m. rugpjūtį iš susijusių ministerijų, taip pat darbo rinkos

organizacijų, rektorių tarybos ir studentų sąjungų atstovų sudar÷ darbo grupę nacionalin÷s

kvalifikacijų sąrangos projektui parengti ir pateikti 2009 m. birželio pabaigoje. Šis darbas jau

baigtas.

113

Min÷tos darbo grup÷s užduotis buvo parengti nacionalinę kvalifikacijų sąrangą (National

Qualifications Framework – NQF) ir apibr÷žti jos lygius žinių, įgūdžių ir kompetencijų sąvokomis;

nustatyti kriterijus, pagal kuriuos kvalifikacijos priklausys skirtingiems lygiams nacionalin÷s ir

Europos kvalifikacijų sąrangose; pasiūlyti, kokios suomių kvalifikacijos tur÷tų būti įtrauktos į šią

sąrangą. Ši darbo grup÷ taip pat tur÷jo pasiūlyti, kaip NQF bus prižiūrima, koreguojama,

tobulinama, kaip bus vertinama kokyb÷, kaip būtina reformuoti teisinę bazę.

Darbo grup÷s ataskaitoje aprašoma:

– Europos kvalifikacijų sąranga, jos sąsaja su kitomis kvalifikacijų klasifikacijomis;

– kaip kvalifikacijos ir studijų rezultatai yra aprašyti nacionaliniuose teis÷s aktuose;

– Suomijoje teikiamų laipsnių ir studijų kokyb÷s vertinimo procedūra;

– esama išsilavinimo pripažinimo praktika.

Pagrindiniai šios darbo grup÷s pasiūlymai yra tokie:

• Nacionalin÷ kvalifikacijų sąranga turi 8 lygius, kurių pagrindas – EQF. Sąrangoje studijų

rezultatai apibūdinami žinių, įgūdžių ir kompetencijų sąvokomis, tai yra kriterijais, taikomais EQF;

• Kvalifikacijos sąrangoje aprašytos vadovaujantis studijų rezultatais, keliamais

skirtingoms kvalifikacijoms. Nors kvalifikacija gali tur÷ti elementų iš skirtingų lygmenų, tačiau ji

įtraukta ten, kur geriausiai tinka visuma;

• Suomijos aukštojo mokslo laipsniai nacionalin÷je sąrangoje atspindi Bolonijos proceso

trijų pakopų sistemą: pirma pakopa apima universiteto ir politechnikos bakalauro laipsnius (6 lygis),

antra pakopa apima universiteto ir politechnikos magistro laipsnius (7 lygis), trečia pakopa apima

mokslo ir meno laipsnius, tokius kaip licenciatas ir daktaro laipsnis.

• Aukštesniosios profesin÷s kvalifikacijos patenka į 4 lygį, specialiosios profesin÷s

kvalifikacijos – į 5 lygį.

3.5.5. Išvados

1. Suomijos binarinę aukštojo mokslo sistemą sudaro du sektoriai – politechnikos,

teikiančios bakalauro ir magistro laipsnius, ir universitetai, kuriuose įgyjamas bakalauro, magistro ir

daktaro (licenciato) laipsnis.

2. Politechnikų ir universitetų veiklą bei jų teikiamus kvalifikacinius laipsnius

reglamentuojanti teisin÷ baz÷ yra aiškiai atskirta pagal aukštųjų mokyklų tipus. Tiek politechnikų,

tiek universitetų kvalifikacinius laipsnius reglamentuojančiuose nacionalinio lygmens aprašuose

nurodytos pagrindin÷s gair÷s, išskiriančios reikalavimus skirtingoms studijų pakopoms, – studijų

programos apimtį, struktūrą, pagrindines žinias ir geb÷jimus, o d÷l studijų programų turinio

sprendžia aukštoji mokykla.

114

3. Suomija Bolonijos proceso nuostatas nuosekliai įgyvendina atsižvelgdama į Europos

aukštojo mokslo erdv÷s dimensijas (laipsnių sistema, ECTS, nacionalin÷ kvalifikacijų sąranga).

4. 2004–2006 metais įvykdžius politechnikų studijų programų reformą, įdiegta ECTS

sistema, pateikta rekomendacijų d÷l studijų programų sandaros, apibr÷žtos skirtingų politechnikos

studijų pakopų bendrosios (taikomos visoms politechnikoms) ir dalykin÷s kompetencijos.

5. Nacionalinį aukštojo mokslo kokyb÷s užtikrinimą sudaro trys komponentai: nacionalin÷

aukštojo mokslo politika, aukštosios mokyklos kokyb÷s užtikrinimas ir nacionalinis auditas.

Užtikrinant studijų kokybę svarbiausias vaidmuo tenka aukštajai mokyklai, kuriai šią atsakomybę

priskiria įstatymas.

3.6. Prancūzijos patirtis 3.6.1. Prancūzijos aukštojo mokslo sistema

Prancūzijos aukštojo mokslo sistema pasižymi institucijų ir studijų įvairove (3.8 pav.).

2008 m., Prancūzijos aukštojo mokslo ir tyrimų ministerijos duomenimis, įregistruota 3 500

valstybinių ir privačių institucijų:

• 83 universitetai;

• 224 inžinierių rengimo aukštosios mokyklos;

• 220 komercijos ir vadybos aukštosios mokyklos;

• 3 000 kitų institucijų.

Prancūzijos aukštojo mokslo sistemą sudaro du sektoriai:

Prancūzijos aukštojo mokslo sistemą sudaro du sektoriai:

• Neselektyvusis universitetų sektorius, kuriame studijuoja daugiausia studentų.

Prancūzijos universitetuose be jokios išankstin÷s atrankos gali studijuoti turintys prancūzišką

bakalaureatą, t. y. privalomą vidurinį išsimokslinimą, arba užsienio šalies išsimokslinimą, leidžiantį

studijuoti universitete. Universitetai suteikia fundamentalų, technologinį ir profesinį išsilavinimą.

• Selektyvusis sektorius, kurį sudaro aukštosios mokyklos, vadinamos Grandes ècoles, ir

specializuotos aukštosios mokyklos (universitetiniai technologijos institutai – IUT (les Institutes

universitaires de technologie) bei universitetiniai profesiniai institutai – IUP (les Institutes

universitaires professionalisés), kurios rengia specializuotai profesinei veiklai, pavyzdžiui,

inžinerijos, architektūros, komercijos ir valdymo srityse. Šiame sektoriuje pri÷mimas vyksta

organizuojant konkursą, egzaminą ar pagal pateiktus dokumentus. Čia rengiami aukščiausio ir

vidutinio lygio valstyb÷s įstaigų ir įmonių darbuotojai.

115

IUFM

FARMACIJA

ODONTOLOGIJA

MEDICIN

A

INTERNATŪRA

INTERNATŪRA

INTERNATŪRA

3.8 pav. Prancūzijos aukštojo mokslo schema

Skiriamos keturių tipų studijos:

• universitetin÷s studijos (licencija, profesin÷ licencija, magistrantūra, doktorantūra,

universitetinis technologijos diplomas D.U.T., I.U.F.M., medicina, odontologija, farmacija);

• parengiamieji aukštųjų mokyklų kursai(C.P.G.E.);

• specialiosios aukštųjų mokyklų studijos (inžinerijos, komercijos ir vadybos);

• aukštųjų technikos mokyklų skyriai (S.T.S.).

Prancūzijos aukštasis mokslas teikia gausybę laipsniško augimo galimybių, įgyjant įvairaus

lygio diplomus.

Trumposios studijos trunka metus po vidurin÷s mokyklos (bakalaureato – pranc. Bac.),

apima verslo, pramon÷s ar paslaugų sektorius. Šiose studijose numatytos stažuot÷s įmon÷se, tai

sudaro sąlygas tiesiogiai įeiti į darbo rinką. Šiam rengimui taikoma griežta atranka. Baigus studijas

gaunamas Bac.+1 diplomas. Po dvejų metų įgyjami diplomai: D.U.T. – universitetinis technologijos

diplomas (le Diplôme universitaire de technologie), teikiamas 115 technologijos universitetinių

institutų ir 25 universitetų specialyb÷se paslaugų ar gamybos sektoriuose; B.T.S. – aukštesnysis

technologijos diplomas (le Brevet de technicien supérieur), teikiamas 106 specialyb÷se viešbučių,

pramon÷s, sveikatos, taikomųjų menų, valdymo ir žem÷s ūkio sektoriuose.

116

Ilgosios studijos universitetuose ir kitose aukštosiose mokyklose organizuojamos pagal trijų

pakopų sistemą. Išduodami trijų tipų nacionaliniai diplomai:

• licencijos (pranc. Licence), kurios yra dviejų formų: bendrojo ugdymo būdu gaunama

licencija (pranc. la Licence) ir profesinio rengimo būdu gaunama profesin÷ licencija (pranc. la

Licence professionelle);

• magistro (pranc. Master) diplomai, kurie taip pat yra dviejų formų: magistro (pranc. la

Master recherché), kurie leidžia tęsti studijas doktorantūroje, ir profesinio magistro (pranc. la

Master professionel), kurie išduodami įgijus konkrečią profesiją ir leidžia įsijungti į darbo rinką.

Baigus studijas įgyjami diplomai: po dvejų studijų metų – Bac.+2 arba aukštesnysis

technologijos diplomas (B.T.S.); po trejų studijų metų – Bac.+3 arba Bac.+5 (nes studijos Grandes

ecoles ir specializuotose aukštosiose mokyklose dažniausiai trunka 5 metus, įskaitant dvejus

pradinio pasiruošimo metus; baigus gaunamas Bac.+5 magistro laipsnio diplomas). Daugelis

universitetų ir Grandes ecoles sudaro sąlygas įgyti inžinieriaus diplomą arba magistro laipsnį kaitos

būdu, derinant teorines studijas aukštojoje mokykloje ir praktikos periodus įmon÷se.

3.6.2. Aukštojo mokslo teisin÷ baz÷, valdymo institucijos ir jų vaidmenys

Aukštojo mokslo ir tyrim ų ministerijos sud÷tyje yra 11 direkcijų. Tiesiogiai aukštojo

mokslo klausimais užsiima Aukštojo mokslo direkcija (DES) ir Vertinimo ir tobulinimo

direkcija (DEP). Pagrindinis reguliavimas ir reglamentavimas siejamas su diplomų išdavimu. Prie

ministerijos įkurta Nacionalin÷ aukštojo mokslo ir tyrimų taryba (CNESER) atsakinga už

aukštųjų mokyklų akreditaciją. Ministras prižiūri, kad akredituotos aukštosios mokyklos išduotų

diplomus atitinkamai pagal pakopų ir laipsnių žinių ir įgūdžių vertinimo rezultatus.

Švietimo kodeksas (Code de l‘education). Tai bendras visą Prancūzijos švietimo sistemą

apimantis dokumentas, į kurį įtraukti kiti dokumentai – įstatymai ir dekretai. Švietimo kodekso

trečioje dalyje apibr÷žtas studijų organizavimas, atskiri studijų tipai; atskiru straipsniu aprašomos

sveikatos studijos; įteisintas labai įvairus aukštųjų mokyklų statusas.

Aukštojo mokslo įstatymas „La Savary“, priimtas 1984 m. Šiuo įstatymu visos aukštojo

mokslo institucijos sujungtos į bendrą sistemą ir nustatytos aukštojo mokslo institucijų grup÷s pagal

autonomijos ir atsakomyb÷s laipsnį:

– E.P.S.C.P. – viešosios įstaigos, turinčios plačią mokslinę, kultūrinę ir profesinę

autonomiją, kuri pasireiškia: 1) statutine autonomija – didel÷ dalis kiekvienos įstaigos valdymo

funkcijų vykdoma ne pagal bendrus dokumentus, bet pagal administracijos tarybos patvirtintą

statutą; 2) plačiomis galimyb÷mis apsisprendžiant d÷l studijų ir mokslo organizavimo principų; 3)

finansine kontrole iš patirties (a posteriori). E.P.S.C.P. statusą turinčios įstaigos yra: universitetai,

117

kuriuose yra integruoti trys nacionaliniai politechnikos institutai; mokyklos ir institutai

universitetuose; normalios aukštosios mokyklos; prancūziškos mokyklos užsienyje; didel÷s įstaigos,

turinčios ypatingą statusą ir pagal specialų dekretą galinčios nesilaikyti kai kurių teisinių normų.

Įstatymas nurodo universitetų ir nacionalinių politechnikos institutų organizavimo ir funkcionavimo

principus bei vyriausyb÷s dekretus d÷l kitų tipų E.P.S.C.P. įkūrimo, organizavimo ir funkcionavimo

taisyklių;

– Viešosios įstaigos, turinčios administracinę autonomiją, integruotos į E.P.S.C.P.;

– E.P.A. – viešosios įstaigos, turinčios administracinę autonomiją, kurioms įkūrimo dekretu

suteiktos atskiros įstaigos statusas. E.P.A. yra finansiškai kontroliuojama nepriklausomai nuo

patirties, iš anksto (a priori). Įstatymas numato, kad valstybin÷s ar privačios aukštojo mokymosi

įstaigos gali būti integruotos į E.P.S.C.P.;

– E.P.I.C. – viešosios įstaigos, turinčios pramoninę ir komercinę autonomiją, turi juridinį

statusą, bet jos skiriasi nuo E.PA., nes čia daug svarbesn÷ yra privati teis÷ ir juridin÷ kompetencija.

Ekonomin÷ ir finansin÷ kontrol÷ E.P.I.C. vykdoma lanksčiau nei E.P.A. ir dažniausiai per

vyriausyb÷s atstovą, kuris paskiriamas ministerijos. Steigiant privačią mokyklą reikia gauti leidimą

iš Nacionalin÷s švietimo akademin÷s tarybos (Conseil academique de l‘education nationale).

Socialin÷s modernizacijos įstatymas, priimtas 2002 m., kuriame nustatyta, kad Prancūzijos

aukštasis mokslas, prasid÷jus Bolonijos procesui, modernizuojamas – vykdoma LMD reforma,

apimanti per÷jimą prie studijų pakopų ir diplomų bei kreditų suvienodinimo. Ji prad÷ta diegti 2005–

2006 mokslo metais taikant trijų pakopų sistemą (Licence/Master/Doctorat – LMD). LMD susideda

iš pirmosios pakopos, vadinamos licencijos (pranc. Licence) ir atitinkančios bakalauro studijas,

antrosios pakopos – magistrantūros (pranc. Master) bei trečiosios pakopos – doktorantūros (pranc.

Doctorat). Neatsisakant jau esamų dokumentų, šis įstatymas apima visas universitetines studijas po

vidurin÷s mokyklos (Bac.) iki bakalauro laipsnio (Licence). Pagal šį įstatymą universitetai gali

organizuoti savo studijų pasiūlą; taip pat gali būti organizuojamos studijos, suformuotos pagal

pagrindin÷s (gretutin÷s) specialyb÷s sistemą. Šis įstatymas atlieka trigubą funkciją:

– taiko studijoms, kurios rengia Licence laipsniui, Europos aukštojo mokslo erdv÷s kūrimo

principus;

– suteikia teisę rinktis studijų metodus, nustatytus Nacionalin÷s aukštojo mokslo ir tyrimų

tarybos dokumente „Pedagoginiai patobulinimai universitete“, kad studentai gal÷tų s÷kmingiau

mokytis;

– sukurti teisinę bazę, kuri leistų universitetams kurti inovatyvius profesinio rengimo

būdus, ypač daugiadalykiškumą.

Įstatymas užtikrina būtiną nacionalinį reguliavimą ir pagarbą principams, kurie pateisina

nacionalinių diplomų sistemą, nes pagrindinis valstyb÷s reguliavimas yra susijęs su išduodamais

118

diplomais. Remiantis šiuo įstatymu, nustatyta, kaip aukštosios mokyklos teikiami diplomai atitinka

LMD koncepciją. Įstatyme aprašyti bendrieji studijų pakopų reikalavimai.

Pirmoji pakopa – Licence apima 3 metų (6 semestrų) studijas universitete turint

bakalaureatą (Bac.). Tokia pakopa egzistuoja beveik visuose specialybių ir profesijų sektoriuose.

Numatyta Licence pakopos studijų struktūra:

– pirmieji metai yra mažiau specializuoti ir daugiau orientuoti į bazines studijas (naujos

technologijos, kalbos, metodologija, išraiška raštu ir žodžiu ir pan.);

– antraisiais metais pradedama gilintis į srities specializaciją. Studentas susipažįsta su

profesiniu pasauliu (seminarų, forumų, tutorinių užsi÷mimų įmon÷se forma). Per šiuos metus

patvirtinamas studento asmeninio projekto (baigiamojo darbo) tęstinumas;

– tretieji metai yra studijų projekto baigimas remiantis sustiprintomis specialyb÷s žiniomis

ir įgytais įgūdžiais. Nustatytu laiku visi diplomuoti studentai turi mažiausiai vieną stažuotę,

patvirtintą pagal savo studijų programą.

Antroji pakopa – magistrantūra (pranc. Master), kurioje studijos trunka 4 semestrus po

licencijos. Pagal Bolonijos proceso sampratą šios pakopos diegimas n÷ra centralizuotas, ji diegiama

atsižvelgiant į aukštojo mokslo institucinę autonomiją, nors Socialin÷s modernizacijos įstatymas

galioja nuo 2002 m. Ši pakopa tur÷jo būti įdiegta iki 2010 m. Šioje pakopoje magistro diplomai

įgyjami po vienų metų studijų (Maitrise 1an; mater, DEA, DESS, DRT, magistre 1an) ir po dvejų

metų studijų (MTS, maitrise d’IUP 2 ans).

Įstatymas d÷l universitetų autonomijos ir atsakomyb÷s, priimtas 2007 m., numato, kad visi

Prancūzijos universitetai bus autonomiški 2012 metais. 18 universitetų jau turi autonomiją nuo

2009 m., 33 įgijo autonomiją 2010 m. sausio 1 d. Taigi, 51 autonomiškas universitetas sudaro

daugiau kaip 60 proc. Prancūzijos universitetų. Įstatymas numato, kad aukštosios mokyklos turi

teisę kurti mokymosi įstaigos planus, pasirinkti tyrimų strategiją ir studijas, vykdyti pri÷mimo

politiką, valdyti bendrąjį biudžetą, užtikrinti naują profesinio orientavimo ir studentų įtraukimo į

profesinę veiklą misiją, prisiimti naujas teises ir visą su tuo susijusią atsakomybę. Įstatymo

numatytos reformos įgyvendinimas reguliuojamas trumpais ministerijos nurodymais (pranc. Note).

3.6.3. Reglamentavimo lygis

Kadangi Prancūzijos aukštojo mokslo politika orientuota į visišką institucijų autonomiją,

daugiausia d÷mesio skiriama nacionalinio diplomo vertei. Šiuo metu Prancūzijos aukštojo mokslo

sistemoje vykstant reformai, reglamentavimas yra dviejų lygių. Įstatymais numatomi patys

bendriausi reikalavimai studijų pakopai, o tolesnis reglamentavimas apsiriboja ministerijos

parengtais trumpais nurodymais (pranc. Note).

119

2002 m. Nurodymas Nr. 0206433 skirtas schemos bakalauras – magistras – doktorantūra

(LMD) pritaikymui. Kiekvienas universitetas privalo nusistatyti savo strategiją ir patikslinti savo

įsipareigojimų lygį pagal LMD schemą ir tvarkaraštį, kuriuo remdamasis tai įgyvendins. Struktūra

n÷ra standartizuota, dokumentas apima pagrindinį nurodymą, jo įgyvendinimo kriterijus ir rodiklius,

kurie aprašomi komentuojant ir iliustruojant pavyzdžiais.

Nurodymo Nr. 0206433 ištrauka

1. Visų pirma turi būti formalizuojami vertinimo kriterijai. Tai reikia padaryti d÷l dviejų

pagrindinių priežasčių. Pirma – siekiant pagrįsti nacionalinio diplomo, kurio kokyb÷ yra

garantuojama valstyb÷s ir kuris studentui užtikrina pripažintą kvalifikaciją, vert÷s nustatymo

mechanizmą. Nacionalinio diplomo kokyb÷ negali būti pripažinta vien remiantis grynai formaliais

kriterijais, studentas turi būti realiai įvertintas remiantis jo studijų rezultatais. Tik tokiu atveju

studentui gali būti suteikiamos tikros garantijos. Antra, aukštojo mokslo europin÷s erdv÷s

konstravimas remiasi įvairių nacionalinių sistemų tarpusavio pasitik÷jimu. Šis pasitik÷jimas gali

būti ilgalaikis tik taikant tokius studijų ir diplomų kokyb÷s vertinimo metodus, kurie užtikrina, kad

diplomai būtų patikimi ir pripažinti daugelio šalių.

1.1. Kriterijai, susiję su europine erdve:

• Studijų nurodymai turi būti suprantami ir aiškūs. Dabartinis rengimas ir diplomai yra per

daug uždari ir per smulkiai suskirstyti. LMD sistemos pritaikymas turi leisti atverti studijas, kad

kuo akivaizdžiau atsiskleistų svarbiausias mokymosi įstaigos kompetencijos kryptis.

• Studijų pasiūla turi užtikrinti patį didžiausią studentų rengimo lankstumą, palengvinti

pažangų orientavimo arba perorientavimo procesą.

• Tai taip pat yra ir europinių kreditų sistemos tikslas.

• Galiausiai pasiūla turi integruoti visas mobilumo formas.

1.2. Kriterijai, susiję bendru suderinamumu:

Bendras suderinamumas turi būti vertinamas tiek institucijos vidaus, tiek vietiniu, regioniniu

ar tarpregioniniu požiūriais:

• Studijų pasiūlą reikia organizuoti atsižvelgiant į tyrimų pasiūlą, t. y. į mokslinį potencialą

ir tyrimų strategiją. D÷l šios priežasties studijų pasiūla turi atskleisti svarbiausias studijų kryptis.

Šioje stadijoje pasiūla n÷ra priklausoma nuo nacionalin÷s krypčių klasifikacijos. Aprioriškai

fiksuojant šias kryptis, suderinamumas būtų mažas, nors įvairios įstaigų konfigūracijos ar jų

strategijų skirtumai jų pasiūlymams suteikia natūralią autonominę išraišką. Vis d÷lto einama tokiu

keliu, kad dialogas leis įstaigoms argumentuoti savo pasiūlymus, o ministerijai nacionaliniu

vertinimu atskleisti esminį tinkamumą ir regioninį bei nacionalinį suderinamumą.

120

• Pagal geografinį planą ar universitetų tinklą regionuose reikia patikrinti pasiūlą ir palyginti

su tuo, ką siūlo kitos įstaigos. Aukštojo mokslo sistemos paj÷goms sutelkti būtina iš karto

orientuotis į europinį ir pasaulinį kontekstą.

1.3. Specialieji magistro kvalifikacinio laipsnio kriterijai

1.3.1. Rodikliai:

• Magistrantūros programų nacionalin÷ pasiūla turi atskleisti visas aukštojo mokslo

kompetencijų kryptis. Tod÷l turi būti atidžiai tikrinamas mokslinis paj÷gumas magistrantūros arba

profesin÷s magistrantūros programos dalykų srityje. Šis kriterijus savaime akivaizdus

magistrantūros studijose, tod÷l j į būtina pritaikyti ir profesin÷s magistrantūros studijose.

• Magistrantūros programos, orientuotos į doktorantūros studijas. Tai turi būti derinama su

doktorantūros studijų tikslais, mokslininkų paj÷gomis, jų įtraukimu į tyrimų komandas.

• Vykdant profesin÷s magistrantūros studijų programas, būtina įtraukti ir kvalifikuotus

profesionalus, nes tai padeda gerinti studijų kokybę. Ji bus atestuojama pagal realios atsakomyb÷s

lygį susijusiose profesin÷se kryptyse.

1.3.2. Rekomendacijos:

• Remiantis jau anksčiau pamin÷tais kriterijais, aišku, kad magistrantūra negali apsiriboti

grynu ir paprastu buvusios sistemos (maitrises, DEA, DESS) perk÷limu.

• Pagal 120 kreditų magistrantūros programą galimos įvairios studijų schemos. Jos leidžia

pasiekti įvairius tikslus, palengvina studentų pažangų orientavimąsi ir pagerina mobilumą.

Pavyzdžiui, bendro kamieno tipo organizavimas pagal Y schemą, kai po bendrų 60 kreditų studijų

atsiranda galimyb÷ 60 kreditų skirtingoms studijoms.

• Galimos ir kitos schemos. Diferenciacija gali vykti nuo įstojimo į magistrantūros

programą pagal V schemą. Tuo atveju bus galima pereiti į MST, MSG, MIAGE ar IUP tipo

programas. Kitu, priešingu, spektru galima taikyti schemą T, kai studentui, išduodamas arba

akademin÷s, arba profesin÷s krypties magistro diplomas priklausomai nuo studijų metodų įvairov÷s:

studijos, projektai, stažuot÷s ir pan. Labai plačios galimyb÷s atvertos institucijoms, nes nacionalinis

magistro diplomas turi būti išduodamas gavus 60 pirmųjų kreditų. Kai magistrantūros programa

taikoma selektyviai, atranka vykdoma taip pat, kaip ir anksčiau įstojant į magistrantūrą, baigus

MST, MSG, MIAGE ar IUP tipo programas, DEA tipo programas – stojant į akademinę

magistrantūrą, DESS tipo programas – stojant į profesinę magistrantūrą.

• Ši pasiūla turi patvirtinti, kad magistrantūra yra vienintelis ir integralus policencinių

studijų organizavimo būdas.

• Kai kurios įstaigos gali nor÷ti per÷jimo stadijos ir pateikti pasiūlymų, leidžiančių pagal

magistrantūros programą aiškiai skirti tipus: MST, MSG, MIAGE ar IUP.

121

• Magistrantūros studijų metodai ir kreditų sistema turi pad÷ti geriau organizuoti per÷jimus

tarp akademin÷s ir profesin÷s magistrantūros.

• Magistrantūra pagerina bendradarbiavimo galimybes.

• Pagal magistrantūros sampratą kai kurios programos gali būti konstruojamos su

partneriais: universitetų – su Grandes ecoles, taip pat Prancūzijos universitetų su užsienio

universitetais.

Prancūzijos aukštajame moksle studijų rezultatai (žinių, geb÷jimų ir įgūdžių sampratomis) dar

n÷ra sistemingai įdiegti. Profesijų diplomai ir įgyjamos kvalifikacijos labai įvairuoja:

– aukštųjų komercijos mokyklų diplomai apibūdinami žinių sampratomis, taip pat

įtraukiamos įgūdžių ir geb÷jimų sampratos;

– rengiant inžinierius yra tendencija apibr÷žti techninius ir technologijų įgūdžius bei

teorines žinias.

Universitetų laipsniai yra grindžiami tik dalykų žiniomis, nes Nacionalinis profesijų registras

n÷ra grindžiamas studijų rezultatų sampratomis. Šis registras skirtas diplomams ir laipsniams

klasifikuoti pagal sritis ir lygius ir diplomų turiniui bei tikslams apibr÷žti. Universitetai po truputį

perima studijų rezultatų sampratas orientuodamiesi į ateitį.

Kad būtų galima įskaityti ankstesnes studijas, kas yra įteisinta 2002 m. įstatymu, universitetai

raginami diplomus apibr÷žti įgytais geb÷jimais.

Nurodymo Nr. 0206433 ištrauka

2.4.1. Nacionaliniai diplomai

– Licencija (6 semestrai) identifikuojama pagal sritį, kryptį ir šaką. Licencijos programoje

studentas konstruoja savo studijas, pasirinkdamas vieną iš krypčių, pasiūlytų jo srityje. Pavyzdžiui:

licencija – komunikacinio valdymo ekonomika, kryptis – taikomoji ekonomika.

– Profesin÷ licencija (2 semestrai, prieš tai turi būti įrodyta, kad baigti 4 semestrai). Ji

atitinka:

• Europinius įsipareigojimus, kurie numato priešlicencines studijas, pritaikytas darbo rinkos

reikalavimams;

• Naujų kvalifikacijų pasiūlą tarp aukštesniojo techniko lygio ir inžinieriaus – vyresniojo

darbuotojo lygio, priimant studentus su įvairiais diplomais, kurie atitinka 4 patvirtintus semestrus.

– Magistro laipsnis (4 semestrai po licencijos). Pagal sritį, kryptį ir tikslus skiriami

akademinio arba profesinio magistro laipsniai. Pavyzdžiui:

Magistras – tikslieji mokslai ir technologijos, kryptis – tikslieji mokslai ir infomacijos bei

komunikacijos technologijos, specialyb÷ – komunikacijų tinklai, akademinis.

122

– Technologinių tyrim ų diplomas (DRT). Jis išduodamas inžinieriams ir aukštesniesiems

inžinieriams technologinių inovacijų studijose atlikusiems tyrimus ipramon÷s sektoriuose.

– Medicinos, odontologijos ir farmacijos sričių diplomai. Į pirmųjų metų studijas

priimamas ribotas studentų skaičius (numerus clausus) ir vyksta atranka. Sveikatos kryptyje bendra

studijų trukm÷ yra skirtinga:

• 8 metai – valstybiniam bendrosios medicinos gydytojo diplomui gauti;

• 10 arba 11 metų (pagal specialybę) – specializuotam gydytojo diplomui gauti;

• 6 metai dantų gydytojo chirurgo diplomui gauti plius 2 metai internatūra;

• 6 metai – farmacijos diplomui gauti;

• 9 metai – specializuotam farmacijos diplomui gauti.

– Profesiniai universitetiniai institutai (I.U.P.). Sukurti 1992 m., šie institutai siūlo

technologines ilgąsias studijas su profesiniu rengimu. Priimama po Bac.+1.

– Mokytoj ų rengimo universitetinių institutų diplomai (I.U.F.M.) išduodami remiantis

1989 metais priimtu įstatymu. Švietimo kodekso straipsnis L-721.1 à L-722.1 remiasi mokytojų

studijų pirmo ir antro lygio struktūromis.

2.4.2. Universitetų ar įstaigų diplomai

Be nacionalinių, patvirtintų ministerijos, atsakingos už aukštąjį mokslą, diplomų, universitetai

gali išduoti diplomus savo atsakomybe (universitetų ir įstaigų diplomai).

2.4.3. Politinių studijų institutai (IEP)

Priimama turint Bac. ir išlaikius stojamuosius egzaminus. Teikiami diplomai:

– Paryžiaus politinių studijų instituto diplomas;

– Provincijos politinių studijų instituto diplomas.

Studijų organizavimas Grandes ecoles. Prieš stojant į Grandes ecoles, mokomasi

parengiamosiose klas÷se CPGE (gali būti formuojamos lic÷juje arba pačioje aukštojoje mokykloje

kaip integruotos klas÷s). Pri÷mimas vyksta pagal Bac. dokumetus arba konkursus. Konkursui

rengiamasi dvejus arba trejus metus. Yra trijų kategorijų CPGE: ekonomikos ir komercijos;

literatūros; mokslin÷s.

Inžinieriaus diplomas yra pripažintas inžinierių komisijos (CTI). Suteikiamas magistro

laipsnis. Inžinierių mokykloje po parengiamųjų klasių jis gaunamas per trejus metus.

2008 m., Prancūzijos aukštojo mokslo ir tyrimų ministerijos duomenimis, pripažinta keli

tūkstančiai diplomų:

• 1 350 magistro diplomų (pagal sritį),

• 1 458 licencijos (pagal sritį),

• 1 620 profesinių licencijų,

• 450 inžinierių diplomų, 210 specialybių,

123

• 295 daktaro diplomai.

LMD reformos tikslas – pasiekti, kad nacionalinių diplomų sistema būtų suvienodinta ir

pirmojoje bei antrojoje pakopose liktų tik devynių tipų nacionaliniai diplomai:

– nacionaliniai diplomai licencijos pakopoje : L1, L2, L3, profesin÷ licencija, DUT, BTS;

– nacionaliniai diplomai magistrantūros pakopoje : M1, M2 akademinis magistras, M2

profesinis magistras;

– inžinierių studijoms paliekamas parengiamasis ciklas (2 m.) ir inžinerinis ciklas (3 m.);

baigus studijas įgyjamas magistro diplomas.

3.6.4. Studijų sistemos santykis su Nacionaline kvalifikacijų sistema

1980 m. Prancūzijos aukštojo mokslo ir tyrimų ministerijos parengta sistema (pranc.

Referentièl) atitinka standartus ir nustato tradicinius kvalifikacijų suteikimo būdus. Jie suskirstyti į

lygius ir sritis, kurie turi didelę įtaką kitoms klasifikacijoms švietimo sistemos viduje ir už jos ribų.

Pagal sritis 2002 m. sudarytas Nacionalinis rengiamų specialybių registras (pranc.

Nomenclature de formation) kuris naudojamas kartu su Nacionaliniu profesijų registru (pranc.

Nomenclature de professions) darbo rinkoje ir švietimo sistemoje.

Prancūzų aukštojo mokslo profesinis rengimas sugrupuotas į programas, kurios suteikia

bendruosius, techninius ir profesinius diplomus (3.12 lentel÷). Diplomai reiškia kvalifikaciją, kurią

jie suteikia, ir sritį, kurioje pripažįstama profesija. Diplomuose privalomai nurodoma:

Licence – sritis ir kryptis;

Master – sritis, kryptis ir specialyb÷.

3.12 lentel÷. Kvalifikacijų sistemos santykis su studijų lygiais ir teikiamais diplomais

Kvalifikacijų sandaros lygis

Studijų lygmuo Diplomas

I I ir II studijų lygmuo ne žemesnis kaip bakalauro (Licence) ar inžinierių rengimo mokyklos diplomas

II III studijų lygmuo aukštesnysis technologijos diplomas arba IUT (technologijos universitetinio instituto) diplomas

III IV studijų lygmuo universitetinis technologijos diplomas

IV V studijų lygmuo BEP (profesinių studijų) arba CAP (profesinio rengimo) diplomai

V Va studijų lygmuo trumpųjų studijų diplomas (Bac. + 1)

VI VI studijų lygmuo neturintiems aukštosios mokyklos diplomo po privalomo vidurinio išsimokslinimo

124

3.6.5. Vertinimas

Nuo 1980 metų vertinimo politika buvo nustatyta nacionaliniu lygiu. Įkurta Aukštojo mokslo

ir tyrim ų vertinimo agentūra, kurios veiklos sritis – aukštojo mokslo kokyb÷ ir atvirumas.

Nacionalin÷ švietimo ministerijos vertinimo, tyrin÷jimo ir pasiekimų valdyba (D.E.P.P.) atlieka

pedagogin÷s praktikos tyrimus, viena arba bendradarbiaudama su bendrosiomis inspekcijomis,

tyrimų komandomis ir nacionalin÷mis ar tarptautin÷mis išorin÷mis institucijomis. Numatyta nuolat

vertinti institucijas ir jų vykdomas studijų programas, kol aukštoji mokykla bus akredituota

valstyb÷s nustatytam terminui. Vertinama pagal specialias nuolatinio nacionalinio vertinimo

taisykles.

Nacionalin÷s švietimo bendrosios inspekcijos dalyvauja vertinant visą švietimo sistemą,

išskyrus aukštąjį mokslą. Nacionalinis viešųjų įstaigų vertinimo komitetas, apimantis mokslo,

kultūros ir profesines kryptis (C.N.E.) rengia ataskaitas apie institucijas ir apie d÷stomus dalykus

taip pat teminio vertinimo ataskaitas. Be to, šis komitetas kas ketveri metai parengia ataskaitą apie

aukštojo mokslo būklę.

3.6.6. Išvados

1. Prancūzijos aukštojo mokslo sistemoje studijos reglamentuojamos dviem lygiais: teisiniu

ir ministerijos trumpų nurodymų. Pagrindinis reglamentavimo objektas – teikiamų diplomų atitiktis

LMD reformos principams.

2. Įstatymu nustatyta pirmos ir antros pakopos trukm÷ semestrais ir apimtys kreditais.

Tačiau aukštosioms mokykloms palikta plati autonomija ir teis÷ apsispręsti d÷l studijų

organizavimo.

3. Studijas reglamentuojančiuose dokumentuose operuojama studijų srities ir krypties

dalykų žinių sampratomis, kai kada įtraukiamos įgūdžių ir geb÷jimų sampratos. Studijų rezultatų

sampratos (žinių, geb÷jimų ir kompetencijų prasme) nevartojamos, jos yra tik pageidautinos, kaip

ateities reikalavimas.

4. Vertinimas ir akreditavimas siejamas su institucijos apsisprendimu teikti nacionalinius

diplomus: norinti būti akredituota aukštoji mokykla vertinama pagal nustatytas taisykles. Vertinimo

ir akreditavimo procedūras atlieka Aukštojo mokslo ir tyrimų ministerijos padaliniai.

5. Studijos priderintos prie nacionalin÷s klasifikacijų sandaros, taikant rengiamų specialybių

ir profesijų registrus ir sugrupuotos pagal teikiamų diplomų atitiktį kvalifikacijų sandaros lygiams.

6. Reguliuojamų profesijų srityje nemaža d÷mesio skiriama inžinierių rengimo ir medicinos

programų reglamentavimui teisiniu lygiu nustatant studijų trukm÷s ir teikiamų diplomų santykį.

125

3.7. Vokietijos patirtis 3.7.1. Studijas reglamentuojančių dokumentų sandara ir reglamentavimo lygis

Vokietijos Federacin÷je Respublikoje studijas reglamentuoja šie pagrindiniai dokumentai:

1. Vokietijos aukštojo mokslo kvalifikacijų sąranga (Qualifikationsrahmen für deutsche

Hochschulabschlüsse, http://www.hrk.de/de/download/dateien/QRfinal2005.pdf), kurią 2005 m. su

Rektorių konferencijos pritarimu patvirtino Vokietijos Federacin÷s Respublikos žemių Švietimo ir

kultūros reikalų ministrų nuolatin÷ konferencija (Kultusministerkonferenz, toliau – KMK). Ši

sąranga apibūdina studijų rezultatais, kompetencijomis ir studentų darbo krūviu išreikštus

kvalifikacinius reikalavimus absolventams, baigusiems bakalauro, magistrantūros ir doktorantūros

studijas.

2. KMK nutarimai d÷l sistemin÷s studijų reformos šalyje. KMK išleido du svarbius

nutarimus: a) Bakalauro ir magistrantūros studijų programų akreditavimo nuostatus ir b) Europos

kreditų perk÷limo ir kaupimo sistemos (ECTS) įdiegimo ir studijų modulių rengimo nuostatus. Be

to, KMK patvirtino daugybę detalių nutarimų, apibūdinančių konkrečius studijų reglamentavimo

klausimus. Šiuose nutarimuose apibr÷žiama, kad s÷kmingai baigus studijas pirmojoje aukštojo

mokslo pakopoje suteikiamas bakalauro kvalifikacinis laipsnis, studijos šiam laipsniui įgyti trunka

3–4 metus ir sudaro 180–240 ECTS kreditų. Antrojoje aukštojo mokslo pakopoje, po 1–2 metų

studijų, apimančių 60–120 ECTS kreditų, įgyjamas magistro kvalifikacinis laipsnis. Trečiojoje

pakopoje vykdomos doktorantūros studijos, kurių apimtis kreditais n÷ra reglamentuota, o jas baigus

įgyjamas daktaro kvalifikacinis laipsnis.

3. Bendrosios federalinių žemių struktūrin÷s gair÷s, parengtos pagal Aukštojo mokslo

įstatymo 9 straipsnio 2 punktą d÷l bakalauro ir magistrantūros studijų programų akreditavimo

(Ländergemeinsame Strukturvorgaben gemäß § 9 Abs. 2 HRG für die Akkreditierung von Bachelor-

und Masterstudiengängen – Beschluss der Kultusministerkonferenz von 10.10.2003 i.d.F von

04.02.2010). Šiame KMK patvirtintame dokumente pateikti reikalavimai studijų programoms, kurie

yra aktualūs aukštosioms mokykloms rengiant ir atnaujinant studijų programas.

4. Studijų programų akreditavimo agentūrų kriterijų aprašai. Vokietijoje studijų programos

akredituojamos necentralizuotai, tod÷l šalia bendrų akreditavimo kriterijų atskiros agentūros taiko

specialius kriterijus. Pastarieji detalizuoja reikalavimus studijų programoms.

5. Studijų krypčių aprašai, kuriuos rengia atitinkamos krypties socialiniai dalininkai. Kai

kurių studijų krypčių (pvz., socialinio darbo, informatikos, psichologijos, procesų inžinerijos,

chemijos inžinerijos ir biomolekulin÷s arba bioprocesų inžinerijos) aprašai jau parengti, d÷l kitų dar

diskutuojama.

126

3.7.2. Reikalavimai studijų pakopoms Vokietijos aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangoje

Vokietijos švietimo sistemos schema pateikta 3.9 pav. Aukštojo mokslo schema parodyta

3.10 pav.

Privalomas neakivaizdinis mokymas ,

Privalomas ugdymas,

Ikimokyklinis ugdymas – ISCED 0(už kurį Švietimo ministerija n÷ra atsakinga),

Pradinis ugdymas – ISCED 1,

Pagrindinis ugdymas – ISCED 2(įskaitant priešprofesinį ugdymą),

Vidurinis ugdymas – ISCED 3,

Ikimokyklinis ugdymas – ISCED 0(už kurį Švietimo ministerija yra atsakinga),

Profesinis mokymas – ISCED 3.

Neakivaizdinis arba bendras profesinis mokymas mokykloje ir darbo vietoje,

Povidurinis neaukštasis mokymas – ISCED 4,

Žym÷jimai:

2000.01.01 2025.01.01

Amžius, metais

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26

Neakivaizdinis arba povidurinis neaukštasis mokymas ISCED 4,

Vaikų darželis Pradin÷ mokykla

Ikimokyklin÷ klas÷/Mokykla - vaikų darželis

Gimnazija Gimnazija Universitetai/Meno aukštosios mokyklos/Muzikos aukštosios mokykloa

Bendroji mokykla

Realin÷ mokykla Profesin÷ aukštesnioji mokykla

Profesin÷ akademija

Valdymo profesin÷ aukštoji mokykla

Tarnautojųmokymas

Mišraus tipo mokykla

Pagrindin÷ mokykla

Profesin÷ mokykla - gamykla

Profesin÷ mokykla

Profesin÷ mokykla - gamykla

Vakarin÷ gimnazija-kolegija

Profesin÷ mokykla

Sveikatos mokyklos

Profesin÷ aukštoji mokykla

Aukštasis mokslas – ISCED 5A,

Aukštasis mokslas – ISCED 5B,

3.9 pav. Vokietijos švietimo sistemos schema

Vokietijoje studijos vykdomos trijų tipų aukštosiose mokyklose:

– universitetuose (Universitäten) ir kitose universitetin÷se aukštosiose mokyklose,

įskaitant įvairias specializuotas institucijas (pavyzdžiui, profesin÷se akademijose –

Berufsakademien, kurios vykdo studijas pagal ISCED 5B lygį). Vokietijoje universitetai tradiciškai

studijas grindžia moksliniais tyrimais ir aukštesn÷se studijų pakopose organizuoja daugiau teorinio

pobūdžio studijas;

127

– taikomųjų mokslų universitetuose (Fachhochschulen), kuriuose daugiausia vykdomos

inžinerijos ir kitų techninių sričių, verslo, socialinio darbo, sveikatos priežiūros ir dizaino studijos.

Taikomaisiais tyrimais daugiausia grindžiamos aiškaus taikomojo ir profesinio pobūdžio studijos,

įtraukiant bendras ir vadovui prižiūrint pramon÷s arba kitose įmon÷se ir atitinkamose institucijose

atliekamas užduotis;

– meno ir muzikos universitetai (Kunst- und Musikhochschulen) organizuoja studijas,

susijusias su menine veikla – vaizduojamuoju menu, vaidyba ir muzika, taip pat šių sričių studijas:

režisūros, prodiusavimo, teatrui arba filmams skirtų tekstų kūrimo, įvairių dizaino sričių,

architektūros, žurnalistikos ir viešųjų ryšių.

Žym÷jimai:

– Standartin÷ studijų trukm÷, tačiau ji gali skirtis, priklausomai nuo studijų programos,

– Kvalifikacinį laipsnį įgiję asmenys gali tiesiogiai pretenduoti į doktorantūros studijas.

Magistro kvalifikacinis laipsnis (MA/MSc)

Daktaro kvalifikacinis

laipsnis

Daktaro kvalifikacinis

laipsnis

Bakalauro kvalifikacinis laipsnis (BA/BSc) (1-2 m.)

(3-4 m.)

Valstybinis egzaminas(3,5-6 m.)

Diplomas ir Magister Artium (MA) kvalifikacinis laipsnis(4,5 m.)*

Diplomas (4 m.)

Per÷jimo procedūros/studijos

Magistro kvalifikacinis laipsnis (MA/MSc)

Bakalauro kvalifikacinis laipsnis (BA/BSc) (1-2 m.)

(3-4 m.)

Magistro kvalifikacinis laipsnis (MA/MSc)

Bakalauro kvalifikacinis laipsnis (BA/BSc) (1-2 m.)

(3-4 m.)

Diplomas ir MA kvalifikacinis laipsnis, pažym÷jimai, sertifikuoti egzaminai

(4,5 m.)*

Integruotosios/ištęstosios (vienos pakopos) studijos

Pirmasis kvalifikacinis laipsnis

Antrasis kvalifikacinis laipsnis

*

3.10 pav. Vokietijos aukštojo mokslo schema

128

Visų trijų tipų aukštosiose mokyklose tradiciškai buvo vykdomos integruotos vienos pakopos

studijos, tačiau įgyvendinant Bolonijos proceso id÷jas pereinama prie dviejų studijų pakopų

sistemos ir tradicin÷s integruotos studijos keičiamos į bakalauro ir magistrantūros studijas. Nors kai

kuriose aukštosiose mokyklose dar vykdomos integruotos studijų programos, ateityje jų planuojama

atsisakyti.

Bakalauro studijų programos suteikia akademinius pagrindus, metodologinių įgūdžių ir

kvalifikacinius laipsnius tam tikrose profesin÷se srityse. Pirmosios pakopos studijos apima

baigiamojo darbo parengimą. Teikiami šie kvalifikaciniai laipsniai: humanitarinių mokslų

bakalauro (B.A.), mokslo bakalauro (B.Sc.), inžinerijos bakalauro (B.Eng.), teis÷s bakalauro

(LL.B.), vaizduojamojo meno bakalauro (B.F.A.), muzikos bakalauro (B.Mus.) arba švietimo

bakalauro (B.Ed.).

Pagal pobūdį skiriamos taikomojo ir tiriamojo pobūdžio magistrantūros studijų programos.

Antrosios pakopos studijos taip pat apima baigiamojo darbo parengimą. S÷kmingai baigus studijas

suteikiami šie kvalifikaciniai laipsniai: humanitarinių mokslų magistro (M.A.), mokslo magistro

(M.Sc.), inžinerijos magistro (M.Eng.), teis÷s magistro (L.L.M.), vaizduojamojo meno magistro

(M.F.A.), muzikos magistro (M.Mus.) arba švietimo magistro (M.Ed.).

Bakalauro ir magistrantūros studijų programos vykdomos visų trijų tipų aukštosiose

mokyklose. Universitetai ir kitos universitetin÷s aukštosios mokyklos bei kai kurie meno ir muzikos

universitetai turi teisę vykdyti doktorantūros studijas.

Reikalavimai trims studijų pakopoms apibūdinami Vokietijos aukštojo mokslo kvalifikacijų

sąrangoje. Ši sąranga yra suderinta su Europos aukštojo mokslo kvalifikacijos sąranga, Dublino

aprašais ir „Tuning“ projekto aprašais. Vokietijos aukštojo mokslo kvalifikacijų sąranga grįsta

dviem plačiomis kategorijomis – žiniomis bei supratimu (vok. Wissen und Verstehen, angl.

knowledge and understanding) ir įgūdžiais (vok. Können, angl. skills).

Žinios ir supratimas apima atitinkamos studijų krypties kompetencijas, t. y. kompetencijas,

susijusias su pasirinktos studijų krypties žinių įgijimu ir supratimo išpl÷timu. Šios kompetencijos

skirstomos į dvi subkategorijas – plečiamųjų žinių (vok. Wissensverbreiterung, angl. knowledge

broadening) ir gilinamųjų žinių (vok. Wissensvertiefung, angl. knowledge deepening).

Antroji kategorija – įgūdžiai apibūdina geb÷jimus pritaikyti įgytas žinias bet kurioje studijų

srityje. Skiriami metodologiniai ir socialiniai įgūdžiai. Pastarieji dar skirstomi į instrumentinius,

sisteminius ir bendravimo įgūdžius.

Toliau pateikiamas kvalifikacijų sąrangos studijų pakopų apibūdinimas pagal kompetencijų

kategorijas, atskleidžiant jų skirtumus bakalauro, magistrantūros ir doktorantūros studijose.

129

ŽINIOS IR SUPRATIMAS

Žinių ir supratimo kategorijos plečiamųjų žinių subkategorija žymi, kad bakalauro studijų

absolventai turi įgiję plačių ir integruotų studijų krypties mokslinių pagrindų žinių ir supratimą;

magistrantūros studijų absolventai geba apibūdinti ir interpretuoti studijų krypties specifinius

klausimus, pažinimo ribas, sąvokas ir teorijas; doktorantūros studijų absolventai įgyja sisteminį

supratimą apie tyrimų sritį, įgūdžius ir metodus, jie taip pat gerai išmano savo studijų krypties

literatūros šaltinius.

Žinių ir supratimo kategorijos gilinamųjų žinių subkategorija rodo, kad bakalauro studijų

absolventai turi kritišką supratimą apie svarbiausias teorijas, principus ir metodus studijų programos

r÷muose ir geba gilinti žinias vertikalioje, horizontalioje ir šalutin÷je plotm÷je. Jų žinių ir supratimo

lygis atitinka jiems skirtų literatūros šaltinių lygį, tačiau taip pat įgyjama gilesnių žinių, susijusių su

studijose pasirinkta tyrimų sritimi. Magistrantūros studijų absolventų žinios ir supratimas sudaro

pagrindą pl÷toti ir (arba) perteikti savo id÷jas. Id÷jų pl÷tot÷ gali būti tiriamojo arba taikomojo

pobūdžio. Absolventai tai pat turi platų, išsamų ir kritišką supratimą apie inovacijas vienoje arba

daugiau specializuotų sričių. Doktorantūros studijų absolventai savarankiškai atlieka mokslinius

tyrimus ir juos įformina daktaro disertacijoje, kuri papildo tyrimų srities žinias, o ją išanalizuoja ir

įvertina šalies arba kitų šalių mokslininkai.

ĮGŪDŽIAI

Metodologiniai įgūdžiai apima visus įgūdžius, susijusius su bet kokiais klausimais, kuriems

spręsti reikalinga atitinkama metodologija priklausomai nuo studijų srities.

Instrumentin÷s kompetencijos reiškia, kad bakalauro studijų absolventai geba pritaikyti žinias

ir supratimą savo darbe, taikyti juos spręsdami problemas ir pagrįsdami sprendimus, susijusius su

konkrečia sritimi. Magistrantūros studijų absolventai geba pritaikyti žinias, supratimą ir problemų

sprendimo įgūdžius naujose ir nepažįstamose situacijose, kurios priskiriamos ne tik studijų krypties,

bet ir tarpdalykiniam kontekstui. Doktorantūros studijų absolventai geba savarankiškai

suprojektuoti ir atlikti tyrimų projektus, pagrįstus moksliniais principais.

Sistemin÷s kompetencijos reiškia, kad bakalauro studijų absolventai geba rinkti, įvertinti ir

interpretuoti atitinkamą informaciją, kuri siejasi su jų studijų sritimi; jie geba pasinaudoti šia

informacija moksliškai pagrįstiems sprendimams pagrįsti, atsižvelgdami į socialinį, mokslinį ir

moralinį kontekstą; galiausiai jie geba savarankiškai organizuoti savo tęstinį mokymąsi ir

mokymąsi visą gyvenimą. Magistrantūros studijų absolventai geba sujungti žinias iš skirtingų

šaltinių ir suvaldyti jų visumą; geba padaryti moksliškai pagrįstas išvadas naudodamiesi net

neišsamia arba ribota informacija, atsižvelgdami į socialinius, mokslinius ir moralinius klausimus,

kurių kyla taikant įgytas žinias; jie taip pat geba savarankiškai įgyti naujų žinių ir įgūdžių bei

savarankiškai atlikti tiriamuosius arba taikomuosius projektus. Doktorantūros studijų absolventai

130

geba savarankiškai formuluoti mokslines problemas; atlikti kritinę naujų ir sud÷tingų id÷jų analizę

bei sintezę; skatinti socialinę, mokslinę, meninę ir kultūrinę pažangą, pl÷tojant žinių visuomen÷s

id÷jas akademin÷je ir neakademin÷je profesin÷je aplinkoje.

Bendravimo kompetencijos rodo, kad bakalauro studijų absolventai geba apibr÷žti požiūrį

savo tyrimų srityje, pasiūlyti ir apginti problemų sprendimus; jie geba keistis id÷jomis, informacija,

probleminiais klausimais ir pasiūlymais, kaip juos spręsti, su tam tikros srities specialistais ir kitais

asmenimis; geba prisiimti atsakomybę komandin÷je veikloje. Magistrantūros studijų absolventai

geba aiškiai ir suprantamai paaiškinti suformuluotas išvadas ir id÷jas, kuriomis grindžiamos

išvados, bei atskleisti pasirinkimo priežastis tyrimų srities specialistams ir kitiems asmenims. Jie

geba moksliniu lygmeniu kartu su srities specialistais arba kitais asmenimis palyginti informacijos,

id÷jų, probleminių klausimų ir pasiūlymų, kaip juos spręsti, pranašumus ir trūkumus; jie taip pat

geba prisiimti didesnę darbo komandoje atsakomybę. Doktorantūros studijų absolventai geba aptarti

tyrimų rezultatus su savo srities specialistais, pristatyti juos akademinei auditorijai ir paaiškinti

rezultatus tyrimų srityje nedirbantiems asmenims. Šie absolventai tai pat geba vadovauti komandai.

3.7.3. Reikalavimai studijų programoms studijų krypčių aprašuose

Projektuojant Vokietijos aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangą daug diskutuota, ar nereik÷tų

parengti nacionalinius studijų krypčių aprašus, tačiau šalies lygmeniu standartizuotus aprašus

akademin÷ bendruomen÷ vertino labai nepalankiai d÷l ribotų galimybių lanksčiai reaguoti į studijų

turinio naujoves, tod÷l pačioms aukštosioms mokykloms leidžiama detalizuoti kvalifikacijų sąrangą

joms reikalingais aprašais (pagal ENQA Workshop Report No 5, 2008). Kitaip tariant, pagal

kvalifikacijų sąrangoje pateiktą atitinkamos pakopos apibūdinimą rengiami studijų krypčių aprašai,

apimantys sąrangoje nurodytus geb÷jimus, bet aprašų struktūra neprivalo atitikti sąrangos

struktūros. Min÷toje ENQA ataskaitoje teigiama, kad studijų krypčių aprašai tur÷tų būti ne

privalomos teisin÷s nuostatos, o gair÷s, padedančios kurti ir atnaujinti studijų programas.

Aukštosios mokyklos kartu su išoriniais socialiniais dalininkais pareng÷ kai kurių studijų krypčių

aprašus – rekomendacinio pobūdžio gaires – šalies lygmeniu. Toliau aptariami du studijų krypčių

aprašai.

Socialinio darbo studijų krypties aprašas (Qualifikationsrahmen Soziale Arbeit – QRSArb).

Šį aprašą 2006 m. patvirtino Socialinio darbo katedrų taryba, o jį rengiant dalyvavo įvairių aukštųjų

mokyklų atstovai. Apraše nurodoma, kokių geb÷jimų turi įgyti bakalauro ir magistrantūros studijų

absolventai visų tipų aukštosiose mokyklose. Aprašo pagrindą sudaro reikalavimai, keliami

absolventų žinioms, supratimui ir tokiems geb÷jimams, kaip: apibūdinti, analizuoti ir vertini;

planuoti ir pagrįsti socialinį darbą; socialiniame darbe atlikti paiešką ir tyrimus; organizuoti,

131

vykdyti ir įvertinti socialinį darbą; taip pat bendriesiems profesiniams geb÷jimams ir nuostatoms,

taikomoms socialiniame darbe bei asmenin÷ms savyb÷ms ir nuostatoms. Prie kiekvienos

reikalavimų grup÷s nurodomi bendrieji reikalavimai, keliami visiems absolventams, paskui atskirai

pateikiami reikalavimai bakalauro ir magistrantūros studijų absolventams.

Procesų inžinerijos, chemijos inžinerijos ir biomolekulin÷s arba bioprocesų inžinerijos

studijų krypčių aprašas (Qualifikationsrahmen und Curriculumsentwicklung für Studiengänge der

Verfahrenstechnik des Bio- und Chemieingenieurwesens an Universitäten und Fachhochschulen).

Šį aprašą pareng÷ ir 2008 m. pakartotinai patvirtino Vokietijos inžinierių asociacijos Chemijos ir

procesų inžinerijos draugija, sudaryta iš universitetų, taikomųjų mokslų universitetų ir pramon÷s

atstovų. Apraše jie pateik÷ atskiras rekomendacijas pagal aukštųjų mokyklų tipus (tiriamojo

pobūdžio studijos universitete ir taikomojo pobūdžio studijos taikomųjų mokslų universitetuose) ir

studijų pakopas – apibūdino trijų krypčių: procesų inžinerijos, chemijos inžinerijos ir

biomolekulin÷s arba bioprocesų inžinerijos bakalauro ir magistrantūros studijas. Dokumente

pateikiama:

– profesijos ir kvalifikacijos aprašas, apibūdinantis geb÷jimus, kuriuos turi įgyti

absolventai: žinias ir supratimą, inžinerijos analiz÷s geb÷jimus, inžinerinio projektavimo geb÷jimus,

tyrimų geb÷jimus, inžinerijos praktiką apimančius geb÷jimus ir bendruosius įgūdžius;

– pri÷mimo į studijas ir bendri pasirengimo studijoms reikalavimai;

– studijų dalykų struktūra, kurioje apibūdinama studijų apimtis semestrais ir kreditais,

aprašomos praktikos ir atskleidžiamas studijų pobūdis;

– studijų dalykų turinys, apibūdinantis studijų dalykų grupes ir joms skiriamą kreditų

skaičių.

3.7.4. Reikalavimai studijų programoms akreditavimą reglamentuojančiuose dokumentuose

Vokietijos studijų programų akreditavimo sistema yra grindžiama numatomų studijų rezultatų

požiūriu. Akredituojamos bakalauro ir magistro studijų programos turi atitikti reikalavimus,

apibr÷žtus:

– Vokietijos aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangoje.

– Bendrosiose federalinių žemių struktūrin÷se gair÷se, parengtose pagal Aukštojo mokslo

įstatymo 9 straipsnio 2 punktą, d÷l bakalauro ir magistrantūros studijų programų akreditavimo

(toliau – Bendrosiose federalinių žemių struktūrin÷se gair÷se d÷l studijų programų akreditavimo);

jei taikoma, taip pat atsižvelgiama į specifines federalinių žemių struktūrines akreditavimo gaires.

– Studijų programų akreditavimo agentūrų kriterijų aprašuose.

132

Bendrosios federalinių žemių struktūrin÷s gair÷s d÷l studijų programų akreditavimo

apibūdina studijų struktūrą ir trukmę, pri÷mimo ir per÷jimo iš vienos pakopos į kitą reikalavimus,

tiriamojo ir taikomojo pobūdžio studijas, nuosekliąsias ir nenuosekliąsias magistrantūros studijas,

reikalavimus studijų pakopoms, kvalifikacinių laipsnių suteikimą, modulines studijas ir kreditų

sistemą, tradicinių Diplom ir Magister kvalifikacijų pripažinimą, papildomus reikalavimus meno

studijoms ir mokytojų rengimui.

Studijų programų akreditavimo agentūrų kriterijų aprašuose pateikiami detalesni

reikalavimai studijų programoms negu struktūrin÷se gair÷se. Kai kurių akreditavimo agentūrų

aprašuose apibūdinami ne tik bendri reikalavimai, bet ir konkretūs reikalavimai pagal atskiras

studijų kryptis. Pavyzdžiui, Inžinerijos, informatikos, gamtos mokslų ir informatikos studijų

programų akreditavimo agentūra ASIIN (Fachakkreditierungsagentur für Studiengänge der

Ingenieurwissenschaften, der Informatik, der Naturwissenschaften und der Mathematik) pateikia

reikalavimus šioms studijų kryptims: mechanikos inžinerijai ir procesų inžinerijai; elektros

inžinerijai ir informacin÷ms technologijoms; civilinei inžinerijai ir patikrai; informatikos ir

kompiuterijos mokslams; fizikos technologijoms, medžiagoms ir procesų inžinerijai; pramon÷s

inžinerijai; verslo informatikai ir informacin÷ms sistemoms; agronomijai, mitybos mokslams ir

landšafto architektūrai, chemijai; biomokslams; žem÷s mokslams ir geografijai; matematikai; fizikai

(Anforderungen und Verfahrensgrundsätze für die Akkreditierung und Reakkreditierung von

Bachelor- und Masterstudiengangen in Ingenieurwissenschaften, der Architektur, der Informatik,

den Naturwissenschaften und der Mathematik; Anforderungen der ASAP (Akkreditierungsverbund

für Studiengänge der Architektur und Planung) für Architektur und Planung). Pateiktų reikalavimų

pagrindą sudaro numatomų studijų rezultatų apibūdinimas, atskleidžiantis, kokias žinias ir

supratimą turi įgyti bakalauro ir magistrantūros studijų absolventai, bei apibr÷žiantis geb÷jimus,

kuriuos jie turi išpl÷toti.

Studijų programų akreditavimą Vokietijoje vykdo šios agentūros: ACQUIN

(Akkreditierungs-, Certifizierungs- und Qualitätssicherungs-Institut), AHPGS

(Akkreditierungsagentur für Studiengänge im Bereich Gesundheit und Soziales), AKAST (Agentur

für Qualitätssicherung und Akkreditierung kanonischer Studiengänge), AQA (Österreichische

Qualitätssicherungsagentur), AQAS (Agentur für Qualitätssicherung durch Akkreditierung von

Studiengängen), ASIIN (Akkreditierungsagentur für Studiengänge der Ingenieurwissenschaften,

der Informatik, der Naturwissenschaften und der Mathematik), EVALAG (Evaluationsagentur

Baden-Württemberg), FIBAA (Foundation for International Business Administration

Accreditation), QAQ (Organ für Akkreditierung und Qualitätssicherung der Schweizerischen

Hochschulen), ZEvA (Zentrale Evaluations- und Akkreditierungsagentur Hannover). Visas šias

133

agentūras periodiškai akredituoja Vokietijos studijų programų akreditavimo taryba (Stiftung zur

Akkreditierung von Studiengängen in Deutschland).

3.7.5. Išvados

1. Vokietijoje studijos reglamentuojamos šiuose pagrindiniuose dokumentuose: Vokietijos

aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangoje, KMK nutarimuose d÷l sistemin÷s studijų reformos šalyje,

Bendrosiose federalinių žemių struktūrin÷se gair÷se d÷l studijų programų akreditavimo, studijų

programų akreditavimo agentūrų kriterijų aprašuose ir studijų krypčių aprašuose.

2. Studijų krypčių aprašai – rekomendacinio pobūdžio studijų programų gair÷s. Juos

rengiant dalyvauja įvairių aukštųjų mokyklų atstovai (įskaitant studentus) bei išoriniai socialiniai

dalininkai. Kiti anksčiau įvardyti dokumentai apibr÷žia reikalavimus, kurių būtina laikytis kuriant,

įgyvendinant ir atnaujinant bakalauro ir magistro studijų programas. Iš min÷tų dokumentų tik

Vokietijos aukštojo mokslo kvalifikacijų sąranga reglamentuoja doktorantūros studijas, kiti

dokumentai apibr÷žia bakalauro ir magistrantūros studijas.

3. Reikalavimai studijų pakopoms apibūdinami Vokietijos aukštojo mokslo kvalifikacijų

sąrangoje. Jų aprašymas pagrįstas dviem plačiomis kategorijomis – žiniomis ir supratimu

(skiriamos plečiamosios ir gilinamosios žinios) ir įgūdžiais (apima metodologinius ir socialinius

įgūdžius, o pastarieji dar skirstomi į instrumentinius, sisteminius ir bendravimo įgūdžius).

4. Remiantis Vokietijos aukštojo mokslo kvalifikacijų sąranga, rengiami visi studijas

reglamentuojantys dokumentai. Detaliausi reikalavimai studijų programoms pateikti studijų krypčių

aprašuose ir studijų programų akreditavimo agentūrų kriterijų aprašuose, apibūdinančiuose

reikalavimus pagal atskiras studijų kryptis.

5. Studijų programų akreditavimo metu vertinama atitiktis šiems dokumentams: Vokietijos

aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangai, Bendrosioms federalinių žemių struktūrin÷ms gair÷ms d÷l

studijų programų akreditavimo ir studijų programų akreditavimo agentūrų kriterijų aprašams.

3.8. Estijos patirtis

3.8.1. Aukštojo mokslo sistema

Estijos aukštojo mokslo sistemą sudaro universitetai (ülikool) ir aukštosios profesin÷s

mokyklos (rakenduskõrgkool) (3.11 pav.). Aukštojo mokslo studijos yra trijų pakopų: bakalauro,

magistro ir daktaro. Kai kurios studijų programos (medicinos gydytojo ir veterinarijos chirurgo,

farmacininkų, odontologų, architektų) gali būti integruotos į vieną ciklą (vientisosios), kurias baigus

suteikiamas magistro kvalifikacinis laipsnis.

134

Aukštosiose profesin÷se mokyklose gali būti vykdomos dviejų pakopų studijos – profesijos

bakalauro ir profesijos magistro. Paprastai vykdomos pirmosios pakopos (bakalauro) aukštojo

mokslo studijos, kurių metu studentas įgyja darbui pagal pasirinktą profesiją ar tolesn÷ms studijoms

reikalingų kompetencijų. Baigus šias studijas galima tęsti studijas universitete pagal magistrantūros

studijų programą. Jei norima tęsti studijas profesinio magistro kvalifikaciniam laipsniui gauti,

būtina bent vienų metų praktinio darbo patirtis. Atskirais atvejais aukštosios mokyklos taryba gali

nustatyti ir ilgesnį laikotarpį. Aukštųjų profesinių mokyklų įstatymas leidžia joms organizuoti ir

profesines neteikiančias aukštojo mokslo diplomo trumposios pakopos studijas. Profesin÷se

aukštosiose mokyklose galimos studijų formos: dienin÷, ištęstin÷, eksternu.

Pagrindinis ugdymas (I lygis)

Vidurinis

lavinimas (II ly

gis)

Aukštasis m

okslas (III lygis)

3.11 pav. Estijos formalaus švietimo struktūra (http://mqc.gov.mt/file.aspx?f=74)

Universitetuose vykdomos trijų pakopų studijos – profesijos bakalauro studijos, bakalauro

studijos, magistrantūra ir doktorantūra. Bakalauro studijos yra pirmosios pakopos universitetin÷s

studijos, kurių metu studentas tobulina bendrąsias žinias, įgyja pradinių profesinių žinių ir įgūdžių

bei žinių ir įgūdžių, reikalingų magistro studijoms ir darbui. Magistrantūros studijos yra antrosios

pakopos universitetin÷s studijos, kurių metu studentas tobulina profesines žinias ir įgūdžius bei

įgyja žinių ir įgūdžių, reikalingų savarankiškam darbui arba doktorantūros studijoms.

135

Universitetų įstatymas nustato, kad bendra standartin÷ bakalauro ir magistrantūros studijų

trukm ÷ – penkeri metai. Baigus vientisąsias studijas medicinos ir odontologijos srityje einama į

rezidentūros studijas, kurios trunka 3–5 metus.

3.8.2. Studijas reglamentuojantys teis÷s aktai

Pagrindiniai teis÷s aktai, reglamentuojantys aukštąjį mokslą, yra: Universitetų įstatymas,

Aukštųjų profesinių mokyklų įstatymas, Privačių mokyklų įstatymas, Tartu universiteto įstatymas ir

Profesijų (kvalifikacijų) įstatymas, kuris reglamentuoja kvalifikacijų sistemą, jos kūrimą,

funkcionavimą ir priežiūrą, profesinius standartus, nustato profesinių tarybų, kurios tvirtina

profesinius standartus, sud÷tį, numato Švietimo ir mokslo ministerijos pareigas ir atsakomybę.

Tiek Universitetų įstatymas, tiek Aukštųjų profesinių mokyklų įstatymas reglamentuoja

aukštojo mokslo institucijų steigimą, reorganizaciją, veiklą bei veiklos pabaigą, institucijos

valdymo principus, aukštojo mokslo formas ir reikalingas sąlygas, studijų organizavimą ir joms

organizuoti reikalingą bazę, studentų teises ir pareigas, biudžetą, finansavimą, valstybinę aukštojo

mokslo institucijų priežiūrą.

Aukštojo mokslo sistemos veiklą papildomai reglamentuoja ir kiti teis÷s aktai: Aukštojo

mokslo standartas, Mokslinių tyrimų ir pl÷tros įstatymas, Aukštųjų mokyklų ir studijų programų

vertinimo ir akreditavimo tvarka, Studijų pašalpų ir paskolų įstatymas, Suaugusiųjų švietimo

įstatymas, Aukštojo mokslo 2006–2015 metų strategija, kurioje apibr÷žiamos pagrindin÷s Estijos

aukštojo mokslo pl÷tros kyptys iki 2015 metų, bei 2008–2010 m. aukštojo mokslo strategijos

įgyvendinimo planas ir kiti dokumentai.

3.8.3. Reikalavimai studijų programoms

Vienas svarbiausių dokumentų, nustatantis reikalavimus aukštojo mokslo studijoms, yra

Vyriausyb÷s patvirtintas Aukštojo mokslo standartas. Vadovaudamosi šiuo dokumentu, aukštosios

mokyklos teikia aukštąjį išsilavinimą šiose studijų srityse: švietimo; humanitarinių mokslų ir menų;

socialinių mokslų, verslo ir teis÷s; gamtos mokslų; inžinerijos mokslų, gamybos ir statybos; žem÷s

ūkio; sveikatos priežiūros; paslaugų. Dokumentas nustato atskirų pakopų studijų trukmę metais,

bendrą kreditų skaičių, baigiamajam darbui ar egzaminui skiriamą kreditų skaičių bei praktikoms

skirtų kreditų skaičių profesinio bakalauro studijų programoms. Aukštojo mokslo standartas

kiekvienai studijų pakopai nustato bendrus (minimalius) studijų rezultatus, t. y. nurodo, ką turi

žinoti, mok÷ti ir sugeb÷ti studentas, kad jam būtų suteiktas atitinkamas kvalifikacinis laipsnis.

136

Aukštosios mokyklos studijų programos turinį turi derinti su nacionaliniais ūkio šakų

(sektorių) profesiniais standartais. Bendra aukštųjų mokyklų studijų programų struktūra: teorin÷s

studijos, praktika, baigiamasis darbas ar egzaminas (3.12 pav.). Kiekviena mokymo institucija yra

atsakinga už studijų programos vykdymą ir pl÷trą. Kiekviena aukštoji mokykla privalo tur÷ti studijų

programos (programų grupių) komitetą. Studijų reglamentavimo pobūdį parodo 3.13 lentel÷.

3.12 pav. Estijos aukštųjų mokyklų studijų programų struktūra (Description of higher education system in Estonia, 2006)

Profesinių aukštųjų studijų programų standartin÷ trukm÷ yra 3–4 metai, o jų apimtis atitinka

180–240kreditų. Akušerijos studijų standartin÷ trukm÷ – 4,5 metų. Pagal nustatytus bendrus

reikalavimus mažiausiai 30 proc. studijų programos apimties turi sudaryti praktinis darbas už

institucijos ribų, kur mažiausiai 50 proc. praktinio mokymo atliekama vadovo priežiūroje, o

baigiamieji egzaminai ar baigiamasis darbas turi sudaryti ne mažiau kaip 3 kreditus. Profesinio

aukštojo mokslo studijų programa iki 2/3 visos studijų apimties gali tur÷ti bendrą dalį su vidurinio

profesinio mokymo programa.

3.13 lentel÷. Estijos studijų programų reglamentavimo sistema

Aukštojo profesinio mokslo studijų programa

Universiteto bakalauro studijų programa

Studijų programų tvirtinimas

Tvirtina ministerijos, kurios valdymo sričiai priklauso mokykla, ministras.

Tvirtina universiteto taryba

Patvirtintų studijų programų registravimas

Patvirtintos mokymo programos įtraukiamos į Švietimo ir mokslo ministerijos mokymo programų registrą pagal ministerijos

Patvirtintos mokymo programos įtraukiamos į Švietimo ir mokslo ministerijos mokymo programų registrą pagal ministerijos nustatytas taisykles.

137

nustatytas taisykles. Standartin÷ trukm÷ ir apimtis

3–4 metai, 180–240 kreditų 3–4 metai, o apimtis – nuo 180 iki 240 kreditų

Baigiamieji egzaminai, baigiamasis darbas

ne mažiau kaip 3 kreditai ne mažiau kaip 3 kreditai

Praktiniai įgūdžiai 30 proc. studijų programos apimties sudaro praktinis darbas.

Teoriniais atvejais paremta studijų programa, praktiniai įgūdžiai kuriami remiantis teoriniais principais.

Galimyb÷ tęsti studijas magistrantūroje

Yra Yra

Universitetinių studijų organizavimo pagrindas yra pagal Aukštojo mokslo standartą parengta

visų studijų formų – dieninių, ištęstinių ar eksternu bendra studijų programa. Bakalauro studijų

programos trukm÷ 3–4 metai, o apimtis – nuo 180 iki 240 kreditų. Bakalauro studijų programos

mokomieji dalykai, baigiamieji egzaminai ar bakalauro tez÷s turi sudaryti mažiausiai 2 kreditus

studijų programos apimties.

Universitetuose vykdomos bakalauro studijų programos nuo profesin÷se aukštosiose

mokyklose vykdomų aukštųjų profesinių studijų programų skiriasi daugiausia tuo, kad universitetų

bakalauro studijų programa – tai teoriniais atvejais paremta studijų programa, kur praktiniai

įgūdžiai kuriami remiantis teoriniais principais. Bakalauro studijų programa turi būti tvirtai

paremta bendro išsilavinimo dalykais. Profesin÷se aukštosiose mokyklose studijų programa remiasi

praktiniu mokymu, teorin÷s žinios reikalingos praktiniam poreikiui pagrįsti. Mažiausiai 30 proc

studijų programos turinio sudaro praktinis darbas (praktinis mokymas darbo aplinkoje).

Antrosios pakopos aukštojo mokslo studijos – magistrantūros studijos apima magistro

lygmens studijas ir mokslinius tyrimus bei pl÷trą ar profesinį kūrybinį darbą. Standartin÷

magistrantūros studijų programos trukm÷ yra nuo vienų iki dvejų metų, o jų apimtis – 60–120

kreditų. Magistrantūros studijose baigiamieji egzaminai ar magistro tez÷s turi sudaryti mažiausiai

10 kreditų studijų programos apimties.

Standartin÷ doktorantūros studijų programos trukm÷ 3–4 metai, o apimtis – 180–240 kreditų.

Šio aukštojo mokslo lygmens studijose dalykų studijos, tyrimai, pl÷tra ar profesinis kūrybinis

darbas turi sudaryti mažiausiai 70 proc. studijų programos apimties.

Taip pat yra nustatyti integruotų bakalauro ir magistrantūros studijų programų trukm÷s

reikalavimai. Standartin÷ medicinos gydytojo ir veterinarijos chirurgo mokymo trukm÷ 6 metai, o

studijų apimtis – 360 kreditų. Standartin÷ farmacininkų (registered pharmacist), dantų gydytojų

praktikų (dental practitioner), architektų ir inžinierių (civil engineer) mokymo trukm÷ 5 metai, o

studijų apimtis – 300 kreditų. Medicinos gydytojų, dantų gydytojų praktikų, farmacininkų,

veterinarijos chirurgų studijų baigiamieji egzaminai ar baigiamasis darbas turi sudaryti mažiausiai 3

ECTS kreditus studijų programos apimties; architektų ir civilini ų inžinierių – mažiausiai 15 reditų.

138

Universitete gali būti vykdomos profesinio bakalauro, bakalauro, magistro, integruotos

bakalauro ir magistro bei daktaro kvalifikacinių laipsnių studijos. Studijos organizuojamos pagal

Universiteto tarybos patvirtintą programą, kurioje iškeliami principiniai studijų tikslai, studijų

rezultatai, pasiekimų įvertinimo metodai, standartin÷ studijų trukm÷ ir studijų krūvis, studijų

pradžios, mokomųjų dalykų sąrašo, krūvio, programos reikalavimai, dalykų pasirinkimo sąlygos,

specializacijos pasirinkimas, studijų baigimo reikalavimai bei kvalifikacinių laipsnių pavadinimai.

Studijų programa gali būti dalijama į studijų modulius, t. y. dalykų grupes. Studijų dalykų

apimtis matuojama kreditais (nuo 2009–10 m. m. pereinama prie ECTS kreditų; iki tol buvo

naudojami nacionaliniai kreditai). Studijų dalykai skirstomi į privalomuosius, pasirenkamuosius ir

laisvai pasirenkamus. Studijų dalyko programoje nurodamas dalyko pavadinimas, kodas, d÷stytojas,

pateikiamas dalyko turinio aprašymas, temų pavadinimai, savarankiškų darbų sąrašas bei

nurodymai, kaip juos parengti, privalomos ir rekomenduojamos literatūros sąrašas, vertinimo

kriterijai, vertinimo formos bei egzaminų laikymo ir perlaikymo kriterijai, tarpinių atsiskaitymų

dalies svoris galutiniame įvertinime, galimyb÷s perlaikyti egzaminus. Kur reikia, nurodomi

reikalavimai, keliami registruojantis į dalyko studijas (pvz., privalomos ar rekomenduojamos

sąlygos, baigta programa, gauta kvalifikacija, galimas didžiausias dalyvių skaičius). Aukštosios

mokyklos nustatyta tvarka studijų programos turinys kiekvienais metais peržiūrimas ir tvirtinamas.

Bakalauro studijų modulių tipai:

• Pagrindiniai (baziniai) moduliai – d÷stomų studijų dalykų, suteikiančių tos studijų srities

ir studijų programos bazinių žinių, rinkinys. Šie moduliai yra privalomi kiekvienoje studijų

programoje.

• Siauros srities moduliai – tai studijų srities specializacijos dalykai. Vienas iš dviejų

siauros srities modulių turi būti iš tos studijų programos, į kurią studentas įstojo (galima rinktis ir

abu), o kitas gali būti ir iš kitos studijų programos.

• Specialyb÷s moduliai – tai rinkinys dalykų, kuriuos studijuodamas studentas gauna

minimalių žinių ir įgūdžių, reikalingų dirbti toje srityje ar tęsti magistro studijoms. Iš dviejų

specialyb÷s modulių vienas turi būti iš studento pasirinktos studijų programos. Bakalauro tez÷s ar

egzaminai yra privalomas specialyb÷s modulis. Kitas specialyb÷s modulis gali būti iš kitos studijų

programos. Siauros srities moduliai gali būti studijuojami kaip antros specialyb÷s moduliai.

• Pasirenkamieji moduliai leidžia prapl÷sti pagrindin÷s ar gretutin÷s specializacijos žinias.

Vienas modulis turi būti pasirenkamas pagal studijų programą, kurią studentas pasirinko. Jei

studentas nori baigti gretutinę specialybę, tada reikia vieną pasirenkamą modulį pasirinkti pagal

gretutin÷s specialyb÷s studijų programą (išskyrus laisvai pasirenkamus dalykus).

• Laisvai pasirenkami dalykai gali sudaryti 6–18 kreditų. Juos galima studijuoti bet kurioje

aukštojoje mokykloje.

139

• Bakalauro egzaminai ar tez÷s. Bakalauro studijos baigiamos apgynus baigiamąjį darbą ar

išlaikius baigiamuosius egzaminus.

Tartu universiteto bakalauro studijų programos struktūra:

• 2 pagrindiniai (baziniai) moduliai, kiekvienas po 24 kreditus;

• 2 siauros srities moduliai, kiekvienas po 24 kreditus;

• 2 specialyb÷s moduliai, kiekvienas po 24 kreditus;

• mažiausiai vienas pasirenkamas modulis, 12 kreditų;

• laisvai pasirenkami kursai, 6–18 kreditų;

• bakalauro egzaminas arba tez÷s, 6–12 kreditų .

Bendra pagrindin÷s specializacijos apimtis sudaro ne mažiau kaip 114 kreditų. Paprastai

daugelis studijų programų apima daugiau nei vienos pagrindin÷s specializacijos studijas ir studentai

gali rinktis, kurios siauros srities kompetencijų nor÷tų įgyti. Universitetas numato reikalavimus

magistrantūros studijų programoms. Studijų programose nurodoma programos struktūra,

pagrindiniai privalomieji ir specializacijos moduliai ir kt. (3.13 pav.).

3.13 pav. Bakalauro studijų programos struktūra (http://www.ut.ee/en/studies/study-regulations/modules)

Tartu universiteto kvalifikacinių laipsnių statutas reglamentuoja pri÷mimo į magistrantūros ir

doktorantūros studijų programas, kvalifikacinių laipsnių suteikimo procedūras bei reikalavimus

kvalifikaciniams laipsniams. Jame taip pat numatyti reikalavimai magistro ir daktaro tez÷ms, jų

gynimo procedūros.

140

Kitas pavyzdys gal÷tų būti iš Talino universiteto studijų programų turinio statuto. Remiantis

šiuo statutu, bakalauro studijų programos struktūra yra tokia:

• pažintinių (įvadinių) dalykų grup÷ (30–45 kreditai). Šioje grup÷je yra ne mažiau kaip

50 proc. pasirenkamųjų modulių. Šių dalykų sąrašas yra bendras visoms tos srities studijų

programoms. Sąrašą sudaro studijų srities programų komitetas, o humanitarinių ir meno mokslų

komitetas yra bendras. Tarpdalykinių studijų programų pažintiniai dalykai apima skirtingas studijų

sritis. Kiekviena studijų programa nustato privalomuosius ir pasirenkamuosius studijų dalykus tos

programos pažintinių dalykų grup÷je;

• pagrindini ų dalykų grup÷ (75–90 kreditų). Pagrindinių dalykų grup÷je yra ne mažiau

kaip 25 proc. pasirenkamųjų dalykų, Jei yra išorinis reguliavimas, pasirenkamųjų dalykų santykis

gali būti mažesnis pagrindinių dalykų grup÷je;

• bakalauro tez÷s (12 kreditai); bakalauro egzaminai (12 kreditai), jei reikia pagal srities

specializaciją;

• laisvai pasirenkami dalykai (ne mažiau kaip 45–60 kreditai).

Studijų programose, kur studentams reikia pasirinkti rekomenduojamus ar privalomus

neprofilinius dalykus laisvai pasirenkamų dalykų grup÷je, bendra laisvai pasirenkamų dalykų

apimtis turi sudaryti ne mažiau kaip 60 kreditų.

Aukštųjų profesinių studijų programos struktūra:

• pažintinių dalykų grup÷ (30–40 kreditų). Ši grup÷ apima ne mažiau kaip 25 proc.

pasirenkamųjų dalykų;

• pagrindini ų dalykų grup÷ (75–90 kreditų). Ši grup÷ apima ne mažiau kaip 25 proc.

pasirenkamųjų dalykų;

• profesin÷ praktika –ne mažiau kaip 30 kreditų;

• baigiamasis darbas arba baigiamieji egzaminai – 6–12 kreditų;

• laisvai pasirenkami dalykai – 24 kreditų.

Magistrantūros studijų programų strukt ūra (išskyrus mokytojų rengimą):

• bendrųjų dalykų grup÷ (15–30 kreditų). Apima ne mažiau kaip 50 proc. pasirenkamųjų

modulių. Šių dalykų sąrašas yra bendras visoms tos srities studijų programoms. Sąrašą sudaro

srities komitetas; humanitarinių ir meno mokslų komitetas yra bendras. Tarpdalykių studijų

programų pažintiniai dalykai apima skirtingas studijų sritis. Kiekviena studijų programa nustato

privalomuosius ir pasirenkamuosiuss studijų dalykus tos programos pažintinių dalykų grup÷je;

• pagrindini ų dalykų grup÷ (45–60 kreditų). Pagrindinių dalykų grup÷je yra ne mažiau

kaip 25 proc. pasirenkamųjų dalykų. Jei yra išorinis reguliavimas, pasirenkamųjų dalykų santykis

gali būti mažesnis pagrindinių dalykų grup÷je;

141

• magistro tez÷s (15–30 kreditų); jei reikalauja specializacijos sritis, gali būti magistro

egzaminai (15 kreditų);

• laisvai pasirenkami (15–30 kreditų).

Studijų programose, kur studentams reikia pasirinkti rekomenduojamus ar privalomus

neprofilinius dalykus laisvai pasirenkamų dalykų apimtyje, bendra laisvai pasirenkamų dalykų

apimtis turi sudaryti ne mažiau kaip 60 kreditų.

Mokytoj ų rengimo magistro studijų programa yra labiau detalizuota. Ją sudaro:

• mokytojo profesijos dalykų grup÷ (60–70 kreditų):

o bendrojo švietimo modulis ir psichologijos dalykai (30 kreditų), kurie apima 25 %

pasirenkamųjų dalykų (optionals);

o didaktikos modulis (15–18 kreditų);

o profesin÷ praktika (15–18 kreditų).

• studijų dalykų grup÷ (24–30 kreditų, pagrindinių mokyklų mokymo dalykų studijų

programose – 45 kreditų);

• magistro tez÷s iš bendros pedagogikos ar didaktikos (15–30 kreditų);

• laisvai pasirenkami dalykai (ne mažiau kaip 12 kreditų).

Taip pat statute numatyta, kad kiekviena bakalauro ir magistrantūros studijų programa apima

mažiausiai vieną seminarą, kuriame yra prezentacija ir savarankiškas mokslinis straipsnis ar pl÷tros

projektas. Bendra vieno dalyko apimtis bakalauro ir magistrantūros studijų programose yra 4

kreditai. Su specialiais kursais (specialias seminarais, kursais ir kt.) vieno dalyko apimtis gali būti 6

kreditai. Specialūs seminarai, individualūs projektai, magistro klas÷s ir kt. yra išimtis. Bendra

pasirenkamųjų dalykų apimtis turi 1,5 karto viršyti pasirenkamųjų dalykų kreditų apimtį.

Kiekviena mokymo institucija pati yra atsakinga už studijų programos vykdymą ir pl÷trą.

3.8.4. Aukštojo mokslo kokyb÷s užtikrinimas

Kokyb÷s užtikrinimo sistema apima tiek nacionalinį, tiek institucinį lygmenis. Vykdant

aukštojo mokslo reformą aukštosios mokyklos turi pertvarkyti studijų programas, vadovaudamosi

Aukštojo mokslo standartu, taip pat siekiama pereiti prie ECTS kreditų sistemos. Per÷jimas prie

ECTS kreditų tur÷tų būti baigtas 2009–2010 m.m.

Rektorių konferencija tęsia kokyb÷s kultūros pl÷tojimo valstybiniuose universitetuose darbą,

2007 m. Aukštųjų mokyklų rektoriai pasiraš÷ gero vadovavimo didinant tarptautiškumą, gerinant

studijų kokybę Estijos aukštojo mokslo institucijose kodeksą, kuris prad÷tas įgyvendinti 2008 m.

Pagrindinis tikslas – tiktai kokybiškas švietimas, moderni darbo aplinka bei paramos paslaugos,

reikalingos užsienio studentams (European Commission, National Summary Sheets On Education

System In Europe And Ongoing Reforms, 2009).

142

Kokyb÷s užtikrinimo sistema studijų programų lygmenu yra dalis kokyb÷s užtikrinimo

aukštojo mokslo sektoriuje sistemos dalis. Kokyb÷s užtikrinimo procesas vykdomas reguliariai per

mokslo metus, tiriamas ir vertinamas studentų pasitenkinimas studijų programos turiniu, studijų

proceso organizavimu, mokymo metodais, absolventų įvertinimas, vertinami darbdavių atsiliepimai

apie absolventų profesinius įgūdžius. Vertinimo rezultatai kaupiami fakulteto studijų programos

tarybos analizei ir nuomonei suformuoti. Atsižvelgiant į priimtus sprendimus, atliekami studijų

programų pakeitimai.

Vykdomas studijų programų ir aukštojo mokslo institucijų išorinis vertinimas. Ekspertai

vertina studijų programos suderinamumą su teis÷s aktais ir standartais. Aukštojo mokslo kokyb÷s

vertinimo taryba, vadovaudamasi išorinių ekspertų išvadomis, akredituoja švietimo institucijas,

teikiančias aukštąjį išsilavinimą, arba jų studijų programas, akreditacijos rezultatus teikia tvirtinti

Švietimo ir mokslo ministerijai.

Aukštojo mokslo institucijos prašymus d÷l akreditacijos teikia Švietimo ir mokslo

ministerijos pripažintai agentūrai. Estijoje išorinį vertinimą atlieka nepriklausoma akreditavimo

institucija Estijos aukštojo mokslo kokyb÷s agentūra ar su jos sutikimu kita kompetentinga užsienio

kokyb÷s vertinimo agentūra. Atliekama institucin÷ aukštojo mokslo institucijos akreditacija bei

studijų programos kokyb÷s įvertinimas.

Studijų programos pirmą kartą gali būti vertinamos, kai studentai baigia 2/3 studijų pagal tą

studijų programą. Doktorantūros studijų programa pirmą kartą gali būti vertinama, kai ją baig÷

pirmieji studentai. Jei yra didelių mokslo institucijos veiklos ar studijų programos trūkumų,

Aukštojo mokslo kokyb÷s vertinimo taryba ar Švietimo ir mokslo ministerija gali inicijuoti aukštojo

mokslo institucijos ar jos programų akreditaciją. Akreditacijos rezultatus savo direktyva tvirtina

Švietimo ir mokslo ministras Aukštojo mokslo kokyb÷s tarybos siūlymu. Teigiamas akreditacijos

sprendimas galioja 7 metus.

Nuo 2010 m. Estijoje bus prad÷ta įgyvendinti nauja nacionalin÷ aukštojo mokslo kokyb÷s

užtikrinimo sistema. Nor÷damos gauti teisę vykdyti studijas aukštojo mokslo lygiu, aukštojo

mokslo institucijos tur÷s pateikti prašymą Švietimo ir mokslo ministerijai. Prašymus reik÷s teikti

per Estijos aukštojo mokslo kokyb÷s agentūrą. Esant teigiamiems rezultatams, bus suteikta teis÷

vykdyti studijas. Nebelieka atskiros studijų programos akreditacijos. Institucijos išorinis vertinimas

nukreiptas į veiklos tobulinimą, bet ne į sankcijų taikymą.

Taip pat bus performuotos Aukštojo mokslo kokyb÷s vertinimo tarybos funkcijos ir perduotos

Estijos aukštojo mokslo kokyb÷s agentūros vertinimo tarybai (Assessment Council of the Estonian

Higher Education Quality Agency; http://ekka.archimedes.ee/universities).

143

3.8.5. Nacionalin÷ kvalifikacij ų sistema

Profesinių kvalifikacijų sistema Estijoje prad÷ta kurti 1997 m. Estijos pramon÷s ir amatų

rūmų iniciatyva. Nuo 2001 m. šią sistemą kurti ir palaikyti registrą pavesta Estijos kvalifikacijų

valdybai (Eesti Kutsekoda). Estijoje veikia 16 profesinių tarybų, kurios atsakingos už profesinių

standartų kūrimą ir priežiūrą. Jos skirstomos taip: komercin÷s paslaugos ir kitas verslas; gamyba,

nekilnojamasis turtas ir geomatavimai; paslaugos; miškininkyst÷; sveikatos priežiūra ir socialinis

darbas; lengvoji pramon÷; inžinerija, metalo ir mašinų pramon÷; maisto pramon÷ ir žem÷s ūkis;

transportas ir logistika; energetika, kasyba ir chemijos pramon÷; informacin÷s technologijos ir

telekomunikacijos; inžinerija; teis÷ ir vidinis saugumas; liaudies menas ir amatai; kultūra; švietimas

(http://www.kutsekoda.ee/).

Kvalifikacijų sistemos principai:

• išmatuojamos kvalifikacijos;

• bendra ir palyginama matavimo sistema;

• vertinimas, paremtas žiniomis ir įgūdžiais;

• lanksti ir optimali mokymo sistema;

• motyvacija mokytis visą gyvenimą.

Iki 2008 m. rugs÷jo 1 d. Estijoje buvo penki kvalifikacijų lygiai, kurie buvo sunkiai

palyginami tarptautiniu lygiu ir nesuderinti su Europos kvalifikacijų sąranga. Pagal 2008 m.

geguž÷s 5 d. priimtą Profesijų aktą buvo sukurta nauja, Europos kvalifikacijų sistema paremta, 8

lygių kvalifikacijų sistema, kuri labiau leidžia palyginti kvalifikacijas nacionaliniu ir tarptautiniu

lygiu. Profesinių kvalifikacijų suteikimo sistemos pokyčiai leidžia labiau harmonizuoti profesines

kvalifikacijas ir švietimo sistemas. Lygių aprašymai nustato bendrus reikalavimus studijų

rezultatams švietimo sistemoje ir profesijos lygiams profesijų sistemoje.

Nauja nuostata yra galimyb÷ įgyti pradinę kvalifikaciją žemiausiame kvalifikacijų sistemos

lygmenyje - baigiant formalų mokymą profesinio mokymo, aukštosiose profesin÷se institucijose ar

universitetuose. Studijų programa, kuri atitinka profesinį standartą ir yra valstyb÷s pripažinta, t. y.

akredituota, gal÷s suteikti profesinę kvalifikaciją. Trišalei profesinei tarybai tam tikroje veiklos

srityje bus leista priskirti šias teises švietimo institucijos studijų programai.

Tačiau galimyb÷ įgyti pirminę kvalifikaciją tik baigus formalų švietimą bus taikoma nuo

2011 m. sausio 1 d. Šiuo metu pirmuosiuose kvalifikacijų lygiuose esama tam tikro sumaišties, n÷ra

nacionalin÷s akreditavimo sistemos, taikomos profesinio mokymo sistemai. Nors yra apibr÷žta apie

700 profesinių standartų Estijos kvalifikacijų sistemoje, tačiau tam tikrose srityse profesinių

standartų trūksta, šiose srityse n÷ra kuo pasiremti rengiant studijų programas.

144

3.8.6. Išvados

1. Estijoje išvystyta binarin÷ aukštojo mokslo sistema. Profesinio bakalauro ar

magistrantūros studijos gali būti organizuojamos tiek universitetuose, tiek aukštosiose profesin÷se

mokyklose.

2. Parengti aukštąjį mokslą reglamentuojantys teis÷s aktai. Įstatymu patvirtinta Kvalifikacijų

sistema. Apibr÷žti bendrieji reikalavimai studijų programų struktūrai ir studijų rezultatai.

3. Aukštosios mokyklos turi parengusios vidinius dokumentus, reglamentuojančius studijų

programų struktūrą.

4. Studijų programas tvirtina aukštųjų mokyklų savivaldos (senatas, taryba).

5. Išorinio vertinimo metu vertinama ir iki septynerių metų akredituojama ne atskira studijų

programa, bet atskiros srities studijų programų grup÷.

6. Pl÷tojant kokyb÷s kultūros nuostatas institucinis vertinimas skirtas veiklai tobulinti, bet ne

sankcijoms.

3.9. Australijos patirtis

3.9.1. Australijos aukštojo mokslo sistema ir jos veiklą reglamentuojantys dokumentai

Australijoje veikia dviejų tipų aukštojo mokslo institucijos: universitetai ir neuniversitetin÷s23

(non-university) aukštojo mokslo institucijos. Abiejų tipų institucijos teikia laipsniu ar žemesnes nei

laipsniu (sub-degree) apibr÷žiamas kvalifikacijas (3.14 pav.).

Australijos aukštojo mokslo sistema yra tripakop÷, vykdanti trijų lygių studijas ir teikianti

bakalauro, magistro ir daktaro laipsnius. Aukštojo mokslo institucijos vykdo dviejų tipų aukštojo

mokslo programas: akademines (kai suteikiamas laipsnis) ir profesinio rengimo.

Aukštąjį mokslą Australijoje reglamentuoja du pagrindiniai dokumentai: Nacionaliniai

aukštojo mokslo aprobavimo procesų protokolai (The National Protocols for Higher Education

Approval Processes) ir Aukštojo mokslo r÷mimo įstatymas (Higher Education Support Act 2003).

Australijos vyriausyb÷ aukštojo mokslo sektorių reguliuoja finansuodama aukštojo mokslo

institucijas. Finansavimas tiesiogiai siejamas su institucijos atitiktimi kokyb÷s reikalavimams,

apibr÷žtiems min÷tuose dokumentuose.

Universitetai yra akredituotos institucijos, ir jiems yra suteikta teis÷ patiems akredituoti savo

programas. Universitetas programą akredituoja penkeriems metams. Nauji kursai ar programos

akredituojami aktyviai konsultuojantis su pramon÷s atstovais ar profesin÷mis asociacijomis.

23 Registruotos profesinio rengimo organizacijos (Registered Training Organisation).

145

RTOs

Specialisto diplomas(Vocational Graduate

Diploma)

Bakalauro laipsnis

5

4

3

2

1

6+

5

4

3

2

1

Specialisto pažym÷jimas

(Vocational Graduate Sertificate)

Asocijuotas laipsnis(Associate Degree)

Aukštesnio lygio diplomas

(Advanced Diploma)

Diplomas(Diploma)

Magistro laipsnis Specialisto diplomas(Graduate Diploma)

Specialisto pažym÷jimas

(Graduate Sertificate)

Darbo patirtis

3

2

1

Daktaro laipsnis

3

2

1

3

2

1

0,5

2

1

0,5

2

1

Aukštojo mokslo institucijos

Aukštojo mokslo institucijos

Aukštojo mokslo institucijos

Profesinio rengimo sektoriusAukštojo mokslo sektorius

RTOs1

0,5

Specialisto diplomas ir pažym÷jimas įgyjamas jau turint baklauro laipsnį arba jam prilyginamą išsilavinimą. Įgyjamas ir aukštojo mokslo, ir profesinio rengimo sektoriuose.

Šio lygio išsilavinimas įgyjamas per 2–3 metus ir yra vertinamas kaip 2 metų studijų ekviva-lentas laipsnį teikian-čiose programose. Diplomas įgyjamas baigus į praktinę veiklą orientuotas programas, asocijuotas laipsnis – akademines studijas. Aukštesnio tipo diplomas įgyjamas ir AMI, ir RTOs.

1

Žym÷jimai:

RTOs – Registruotos profesinio rengimo organizacijos (Registered Training Organisations).

AMI – Aukštojo mokslo institucijos,

– Studijų trukm÷, metais,

3.14 pav. Australijos aukštojo mokslo sistemos schema (skaičiais nurodyta studijų trukm÷ metais)

Neuniversitetin÷s institucijos yra dvejopos: turinčios teisę akredituoti savo teikiamus kursus

(self-accrediting institutions) ir tokios teis÷s neturinčios (non-self-accrediting institutions).

3.9.2. Studijas Australijoje reglamentuojantys aprašai

Australijos švietimo, užimtumo ir darbo santykių ministerija (Department of Education,

Employment and Workplace Relations – DEEWR) pristato trijų tipų aprašus:

146

• Australijos kvalifikacijų sąrangą (The Australian Qualifications Framework, 2007)

(AQF);

• Profesinio rengimo programų aprašus24 (Training Packages);

• Pagrindinių įgūdžių aprašus25 (Australian Core Skills Framework),

taip pat kreditų derinimo aprašo projektą: Kreditų sutvarkymo (derinimo) nacionalin÷ politika ir

gair÷s (National Policy and Guidelines on Credit Arrangements)26.

Aukštojo mokslo veiklą reglamentuojantys Nacionaliniai protokolai reikalauja, kad

institucijų teikiamos aukštojo mokslo kvalifikacijos atitiktų Australijos kvalifikacijų sąrangoje27

(The Australian Qualifications Framework – AQF) pateiktus aukštojo mokslo kvalifikacijų

pavadinimus ir aprašus. Australijoje n÷ra atskiros aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangos.

Australijos kvalifikacijų sąrangos vadovas ir jame pateiktos gair÷s (Australian Qualifications

Framework Implementation Handbook Fourth Editon, 2007) pristato nacionaliniu lygiu suderintą,

nuoseklų ir labai detalų kiekvienos kvalifikacijos aprašą pagal tipinę struktūrą, kurią sudaro:

1. Tikslas (nurodomos tikslin÷s gairių vartotojų grup÷s – programų reng÷jai ir akreditavimo

struktūros).

2. Kontekstas (nurodoma kvalifikacijos istorija, dokumentai, į kuriuos reikia atsižvelgti).

3. Studijų rezultatai:

3.1. Įgaliojimai (angl. authority, nurodomos už studijų siekinių apibr÷žimą atsakingos ir

procese dalyvaujančios institucijos),

3.2. Parametrai, kokybiškai apibūdinantys studijų rezultatus.

Pavyzdžiui, bakalauro kvalifikacijos apraše nurodoma, kad studijų rezultatų

charakteristikos šiame lygyje apima:

• sisteminių ir susietų žinių, esminių principų ir koncepcijų, komunikacijos ir problemų sprendimo įgūdžių įgijimą;

• akademinių įgūdžių ir savybių, būtinų tyrimams atlikti, iš įvairių šaltinių gaunamai naujai informacijai, konceptams ir įrodymams suprasti ir įvertinti, ugdymą;

• geb÷jimų apžvelgti, sutelkti, išpl÷sti, taikyti žinias ir išmoktas technikas ugdymą;

24 Profesinio rengimo programų aprašai yra skirti ne aukštojo mokslo, o profesinio rengimo sektoriui. Juos reng÷ jungtin÷s nacionalin÷s Pramon÷s įgūdžių tarybos (Industry Skills Councils – ISCs) ir kitų pripažintų institucijų, atstovaujančių specifiniams pramon÷s sektoriams ir besirūpinančių kvalifikuotų specialistų rengimu, paj÷gos. Šie aprašai yra labai išsamūs, didel÷s apimties ir apibūdina žinias, geb÷jimus (įgūdžius) ir jų taikymą darbo vietoje, taip pat kvalifikaciją, t. y. kuri iš penkiolikos AQF kvalifikacijų suteikiama (pažym÷jimas, diplomas ir t. t.), ir vertinimo rekomendacijas, t. y. kaip patikrinti, ar studentas moka ir gali atlikti tai, ko reikalauja kvalifikacija, ir ar jam gali būti suteikta kvalifikacija. 25 Pagrindinių įgūdžių aprašai n÷ra tiesiogiai skirti aukštojo mokslo sektoriui. 26 Australijos aukštojo mokslo sistemoje kaip tik šiuo metu vyksta parengiamieji kreditų sistemos įdiegimo darbai, diskusijos ir rengiamos gair÷s, kurios papildytų Australijos kvalifikacijos sąrangos vadovą. 27 Australijos kvalifikacijų sąranga (AQF) sukurta 1995 ir galutinai įdiegta 1999 metais. Ji sieja kvalifikacijas, įgyjamas bendrojo lavinimo mokyklos senior lygiu profesinio rengimo (vocational education and training – VET) ir aukštojo mokslo sektoriuose. Penkiolika kvalifikacijų yra grupuojamos pagal sektorius, kuriuose gali būti įgytos ir suteiktos. Kvalifikacijos, kurios gali būti įgyjamos dviejuose sektoriuose, yra pripažįstamos kaip lygiavert÷s (Australian Qualifications Framework Implementation Handbook Fourth Editon, 2007).

147

• paramą (paskatas) savarankiškam mokymuisi ir mokymuisi visą gyvenimą; • tarpasmeninių ir komandinio darbo įgūdžių, skirtų darbui ir (ar) tolesn÷ms

studijoms, ugdymą.

3.3. Išskirtiniai požymiai (nurodoma, kas skiria konkrečią kvalifikaciją nuo gretutinių

kvalifikacijų hierarchijoje).

4. Atsakomyb÷ d÷l įvertinimo (nurodoma institucija (ar jų grup÷), atsakinga už pasiekimų

atitikties kvalifikacijos reikalavimams įvertinimą).

5. Galimyb÷s įgyti kvalifikaciją (nurodomi kvalifikacijos suteikimo būdai);

6. Teis÷ teikti kvalifikaciją (nurodoma institucija (ar jų grup÷), kuriai suteikta teis÷ teikti

konkrečią kvalifikaciją).

7. Išduodamas dokumentas, kuris patvirtina įgytą kvalifikaciją.

Australijos kvalifikacijų sąranga yra vienintelis dokumentas, kuriame aiškiai pristatyta

kvalifikacijų, taip pat ir laipsnių hierarchija, lyginant kvalifikacijas ir atskleidžiant gretutinių

kvalifikacijų skirtumus. Su bakalauro laipsniu siejamuose studijų rezultatuose vyrauja gilios,

išsamios, sistemin÷s žinios ir profesionalus jų taikymas veikloje. Su magistro laipsniu siejamuose

studijų rezultatuose vyrauja kūrybiškumas, aukštesnioji mąstymo veikla (analiz÷, sintez÷, kritinis

vertinimas), geb÷jimas generuoti žinias ir jas taikyti tyrimų, projektin÷je veikloje ir nežinomose

praktin÷se situacijose. Australijos kvalifikacijų sąrangos aprašuose žinios n÷ra atskiriamos nuo

įgūdžių, o studijų rezultatai apibūdinami integruojant žinias ir įgūdžius.

Australijos studijas reglamentuojančiuose dokumentuose pavyzdžių, kaip kompetencijos

transformuojamos į studijų rezultatus, aptikta tik profesinio rengimo sektoriuje, kur kompetencijos

labai smulkiai aprašomos Profesinio rengimo programų aprašuose (Training Packages), o

Australijos kvalifikacijų sąrangos aprašuose jau pateikiami studijų rezultatų parametrai. Aukštojo

mokslo sektoriuje tokių aprašų neaptikta.

Australijos aukštojo mokslo sistemoje studijas reglamentuojančių aprašų, kurie būtų siejami

ne su kvalifikacija, o su dalyku, n÷ra. Tačiau 2009 metais Australijos vyriausyb÷s parengtoje

studijoje „Pertvarkant Australijos aukštojo mokslo sistemą“ (Transforming Australia‘s Higher

Education System) yra minima, kad reikia parengti minimalius akademinius standartus, kuriuos

aukštojo mokslo teik÷jai tur÷tų priimti ir jais vadovautis nor÷dami būti registruoti ir akredituoti.

Šioje studijoje taip pat skelbiama, kad 2010 metais bus kuriama Aukštojo mokslo kokyb÷s ir

standartų agentūra (Tertiary Education Quality and Standards Agency – TEQSA), kuri perims ir

išpl÷s šiuo metu veikiančios Australijos universitetų kokyb÷s agentūros (Australian Universities

Quality Agency – AUQA) veiklą. Su naująja agentūra ir siejami nacionalinių studijų krypties aprašų

(at discipline level) rengimo procesai. Šiuo metu dar veikianti Australijos universitetų kokyb÷s

agentūra 2009 metų geguž÷s m÷nesį inicijavo diskusiją apie Australijos aukštojo mokslo

148

akademinių standartų nustatymą ir matavimą (Setting and Monitoring Academic Standards for

Australian Higher Education). Diskusijai pateiktame pranešime buvo akcentuojamas poreikis šalyje

tur÷ti nacionaliniu lygiu suderintus studijų krypties akademinius standartus, išreikštus kaip studijų

krypties žinias ir specialiuosius bei bendruosius geb÷jimus. Diskusijoje dalyvavo 55 institucijos ar

asmenys, kurie išreišk÷ savo nuomonę. Pamin÷tina, kad išreikštoji nuomon÷

(http://www.auqa.edu.au/qualityenhancement/academicstandards/summary.pdf; žiūr÷ta 2009-12-

12) daugiau buvo negatyvi, nei pritarianti šiai iniciatyvai.

Kita aukštojo mokslo kokybe besirūpinanti struktūra – Australijos mokymosi ir mokymo

taryba (The Australian Learning and Teaching Council – ALTC) 2009 metų spalio m÷nesį pateik÷

mokymosi ir mokymo akademinių standartų projekto metmenis (Project Outline: Learning and

Teaching Academic Standarts Project), kuriuose teigiama, kad projekto tikslas yra sutelkti ir

koordinuoti studijų krypties bendruomenes (discipline communities), kurios tur÷s parengti studijų

krypties minimalius akademinius standartus, aprašytus kaip studijų rezultatus, kuriuos tur÷tų

pasiekti studentas, studijuodamas konkrečią studijų programą.

Projektas numato, ką tur÷s atlikti nacionalin÷s krypčių bendruomen÷s (National Discipline

Communities), universitetai ir Aukštojo mokslo kokyb÷s ir standartų agentūra.

Nacionalin÷s krypčių bendruomen÷s tur÷s peržiūr÷ti Dublino aprašus ir palyginti su

Australijos kvalifikacijų sąrangos aprašais, susitarti d÷l 4–6 esminių studijų rezultatų (minimalių

akademinių standartų): krypties/laipsnio, studijų programos, bakalauro ir aukštesnių laipsnių.

Universitetai tur÷s apibr÷žti 6–10 studijų rezultatų, įtraukdami ir 4–6 nacionalinius studijų

rezultatus, suderinti programos turinį su programos tikslais, numatyti, kaip įvertinti užsibr÷žtus

pasiekti studijų rezultatus.

Aukštojo mokslo kokyb÷s ir standartų agentūra tur÷s parengti strategiją ir ją išdiskutuoti

konsultacijose su krypčių bendruomen÷mis, kaip patikrinti, ar pasiekiami akademiniai standartai

institucijos ir krypties viduje (within an institution or discipline), konsultuojantis su aukštojo

mokslo institucijomis parengti akademinių standartų pasiekimo vertinimo gaires.

3.9.3. Reikalavimai studijų programoms akreditavimą reglamentuojančiuose dokumentuose

Pagrindiniuose studijas reglamentuojančiuose dokumentuose – Nacionaliniuose aukštojo

mokslo aprobavimo procesų protokoluose ir Aukštojo mokslo r÷mimo įstatyme – apibr÷žiama, kad

tik akredituotos institucijos gali vertinti ir akredituoti savo ar kitų studijų programas.

Analizuojant Australijos aukštojo mokslo sistemą ir jos veiklą reglamentuojančius aprašus,

nerasta nacionalinio lygio aprašų, kurie reglamentuotų aukštojo mokslo studijų programų

reikalavimus.

149

Universitetams ir daliai aukštojo mokslo institucijų suteikta teis÷ akredituoti savo programas,

tačiau programos vertinimo kriterijų, patvirtintų nacionaliniu lygiu, taip pat nerasta. Nacionalinių

protokolų dalyje, skirtoje programoms, teikiamoms institucijose, neturinčiose akreditavimo teis÷s,

nurodytas vienas kriterijus – programa turi būti palyginama pagal reikalavimus ir studijų rezultatus

su kitų Australijos universitetų to paties lygio ir tos pačios studijų krypties programomis.

Visi universitetai ir mokyklos, siekiančios tapti universitetais ir (ar) gauti teisę akredituoti

savo programas, turi pereiti išor÷s audito procedūras, kurias vykdo Australijos universitetų kokyb÷s

agentūra. Šios agentūros parengtame Audito vadove pateikiami veiklos ir rizikos vertinimo

kriterijai. Ir vieni, ir kiti turi mokymo ir mokymosi komponentę, į kurią įeina programų ir dalykų

aprašų, akademinio personalo, materialiųjų išteklių (bibliotekos ir mokymosi aplinkos) elementai.

Audito vadove ir kituose Australijos aukštojo mokslo studijas reglamentuojančiuose dokumentuose

vyrauja kokybin÷ prieiga, t. y. faktų surinkimas pagal kriterijus ir tų faktų kompleksinis, tačiau

kokybinis įvertinimas, ketinant priimti sprendimą d÷l akreditacijos. Nei Audito vadove, nei kituose

Australijos aukštojo mokslo studijas reglamentuojančiuose dokumentuose neaptikta jokių konkrečių

skaičių ar kitokių kiekybinių reikalavimų d÷l personalo kvalifikacijos, d÷l programoje privalomų

dalykų ir pan. Galima pamin÷ti prašomus pristatyti veiklos pavyzdžius: programų aprašų peržiūrą

derm÷s, paplitimo, aktualumo aspektais arba programos ar jos vieneto patvirtinimo procesą ir pan.

Audito vadove pateikiamuose institucijos veiklos vertinimo kriterijuose ir audito procedūroje,

kuria labai kompleksiškai įvertinama visa studijų sistema, pabr÷žiami sisteminiai ryšiai tarp studijų

rezultatų, studijų metodų ir vertinimo metodų, tačiau konkretūs metodų aprašymai ir jų taikymo

variantai nepateikiami nei Audito vadove, nei kituose dokumentuose.

Akredituotos aukštojo mokslo institucijos, kurios turi teisę pačios akredituoti vykdomas ir

naujai parengtas studijų programas, tai atlieka nuolat, jų pačių institucijoje patvirtintą tvarką,

atsižvelgdamos į profesinių asociacijų ir kitų socialinių dalininkų rekomendacijas. Programai

vertinti jie gali pakviesti ir nepriklausomų ekspertų, o rengdami naują programą privalo aktyviai

konsultuotis su programa suinteresuotais socialiniais dalininkais.

3.9.4. Išvados

1. Išskirtinis Australijos aukštojo mokslo sistemos požymis, palyginti su kitų šalių, taip pat

ir Lietuvos patirtimi, – tai, kad akredituotoms aukštojo mokslo institucijoms suteikiama teis÷

pačioms akredituoti savo vykdomas studijų programas. Šią teisę įtvirtinta pagrindiniai aukštojo

mokslo studijas reglamentuojantys dokumentai – Nacionaliniai aukštojo mokslo aprobavimo

procesų protokolai ir Aukštojo mokslo r÷mimo įstatymas.

2. Kitas Australijos aukštojo mokslo sistemos požymis, būdingas ir daugeliui kitų šalių,

parengta ir juridiškai įteisinta Australijos kvalifikacijų sąranga. Aukštojo mokslo veiklą

150

reglamentuojantys Nacionaliniai protokolai reikalauja, kad institucijų teikiamos aukštojo mokslo

kvalifikacijos atitiktų Australijos kvalifikacijų sąrangoje aprašytus aukštojo mokslo kvalifikacijų

pavadinimus ir aprašus.

3. Vert÷tų atkreipti d÷mesį į Nacionaliniuose protokoluose apibr÷žtas sąsajas tarp

kvalifikacinių laipsnių, nacionalin÷s kvalifikacijų sistemos ir vertinimo bei akreditavimo sistemos:

a) vertinant ir akredituojant universitetus ir kitas aukštojo mokslo institucijas, žiūrima, ar jų

teikiamos programos atitinka Australijos kvalifikacijų sąrangoje apibr÷žtus studijų rezultatus ir

kitus su kvalifikacija siejamus reikalavimus; b) tik akredituotos institucijos gauna teisę pačios

vertinti ir akredituoti savo vykdomas ar naujas studijų programas; c) akredituotos aukštosios

mokyklos užtikrina, kad jų teikiamos aukštojo mokslo kvalifikacijos atitiktų Australijos

kvalifikacijų sąrangoje aprašytus studijų rezultatus, kitus parametrus ir aukštojo mokslo

kvalifikacijų pavadinimus.

4. Australijos aukštojo mokslo sistemoje priimtas sprendimas kurti studijų krypties

aprašus ir jo vykdymo organizaciniai procesai bei sukaupta patirtis gali būti vertinga informacija

galinti pad÷ti rengti studijų krypčių aprašus Lietuvoje. Studijų krypties aprašų rengimo Australijoje

organizaciniai etapai: a) numatytos l÷šos procesui finansuoti ir infrastruktūrai sukurti (57 milijonai

Australijos dolerių ketverių metų laikotarpiui); b) atlikta studija, pristatanti kitų šalių patirtį; c)

organizuota vieša diskusija su akademine bendruomene; d) parengti mokymosi ir mokymo

akademinių standartų projekto metmenys, kuriuose pristatomi pagrindiniai proceso dalyviai:

nacionalin÷s studijų krypties akademin÷s bendruomen÷s, universitetai ir Aukštojo mokslo kokyb÷s

ir standartų agentūra.

3.10. Naujosios Zelandijos patirtis 3.10.1. Studijų reglamentavimas: bendrosios charakteristikos

Naujosios Zelandijos aukštojo mokslo sistema apima dviejų tipų studijų institucijas:

neuniversitetines studijas vykdo technologijų ir politechnikos institutai, universitetines studijas –

universitetai (3.15 pav.). Naujojoje Zelandijoje veikia 8 universitetai. Universitetų veiklą ir studijas

reglamentuoja 1989 m. priimtas Švietimo įstatymas ir daugelis įvairių įstatymo įgyvendinamųjų

aktų.

Vienas iš svarbiausių studijų programų rengimo veiksnių ir orientyrų Naujojoje Zelandijoje

yra nacionalin÷ kvalifikacijų sąranga. Šioje sąrangoje yra dviejų tipų kvalifikacijos:

1. Nacionalin÷s kvalifikacijos, kurios yra teikiamos pagal valstyb÷s pripažintus ir

patvirtintus standartus. Šios kvalifikacijos pripažįsta standartuose numatytas žinias ir įgūdžius bei

įvertina kreditais.

151

2. Teik÷jo sudarytos kvalifikacijos, t. y. tos kvalifikacijos, kurias sudaro ir teikia konkretūs

kvalifikacijų teik÷jai ar švietimo institucijos.

Vaikų

ug

dymas

Technologijų ir

politechnikos institutai

UniversitetaiWananga studijos

(maoriams)

Privačių mokymo ir studijų

institucijų teikiamos studijos

Suaugusiųjų švietimas

Mokyklos 7-13 m.

moksleiviamsRibotos sud÷tin÷s mokyklos(Restricted CompositeSchools)

Tarpin÷s mokyklos

(Intermediate Schools)

Mokyklos 9-13 metų moksleiviams

Kolegijos(Senior Colleges)

Maorių vidurin÷ mokykla

(Wharekura)

Prisidedančios pagrindin÷s (pradin÷s) mokyklos(Contributing Primary Schools)

Maorių pagrindin÷s mokyklos

(Kura kaupapa)

Vaikų ugdymo įstaigos: žaidimų centrai, vaikų darželiai, mokymo ir globos centrai, namų ugdymo paslaugos, maorių vaikų ugdymo centrai – Te Kohanga reo, Nga Puna Kohunga-hunga,

Ramiojo Vandenyno salų kalbomis kalbančių vaikų ugdymo centrai, žaidimų grup÷s

Vidurinis išsilavinim

asPagrind

inis

išsilavinimas

Pov

idurinis

išsilavinimas*

Pagrindin÷s mokyklos

(Full Primary Schools)

* – Doktorantūra, magistrantūra, popagrindin÷s studijos, pagrindinių studijų diplomas, pažym÷jimas, kvalifikacijos neteikiančios studijos

Korespondencin÷

mokykla

(Correspondence) school

Specialiosios m

okyklos

(Special Schools)

Sud

÷tin÷s-regionin÷s mokyklos

(Com

possite/Area Schools)

3.15 pav. Naujosios Zelandijos švietimo sistemos institucin÷ schema

Nacionalin÷mis pripažįstamos tik tos kvalifikacijos, kurios yra įtrauktos į Naujosios

Zelandijos užtikrintos kokyb÷s kvalifikacijų registrą (The New Zealand Register of Quality Assured

Qualifications), kurį tvarko Naujosios Zelandijos kvalifikacijų tarnyba (www.kiwiquals.govt.nz.).

Šis registras atlieka tokias funkcijas:

1) identifikuoja visas užtikrintos kokyb÷s kvalifikacijas Naujojoje Zelandijoje;

2) užtikrina, kad visos kvalifikacijos tur÷tų aiškiai apibr÷žtą ir studentams, ir visuomenei

suprantamą paskirtį ir aiškius tarpusavio ryšius;

3) sudaro ir palaiko sąlygas studentams įskaityti ir perkelti kreditus;

4) skatina tarptautinį Naujosios Zelandijos kvalifikacijų pripažinimą.

Šis registras yra išsamus visų Naujojoje Zelandijoje teikiamų valstyb÷s pripažintų

kvalifikacijų sąrašas, kuriame yra suregistruotos šios kvalifikacijos:

152

1) kvalifikacijos, patvirtintos Naujosios Zelandijos kvalifikacijų tarnybos (kvalifikacijos

teikiamos profesinio mokymo įstaigose ir neuniversitetin÷se aukštosiose mokyklose – technologijos

ir politechnikos institutuose);

2) kvalifikacijos, patvirtintos Naujosios Zelandijos universitetų vicekanclerių komiteto ar

jo deleguotų institucijų (universitetuose teikiamos kvalifikacijos ir kvalifikaciniai laipsniai).

Registre pateikiama ši informacija apie kvalifikacijas:

1) pavadinimas;

2) kvalifikacijos lygmuo pagal nacionalinę kvalifikacijų sąrangą;

3) kvalifikaciją sudarančių studijų rezultatų aprašai;

4) kreditų apimtis;

5) reikalavimai siekiantiems įgyti kvalifikaciją;

6) studijų dalykų klasifikacija;

7) kvalifikaciją teikiančių institucijų sąrašas.

Naujosios Zelandijos nacionalin÷s kvalifikacij ų sąrangos lygmenys

Naujosios Zelandijos nacionalinę kvalifikacijų sąrangą sudaro 10 lygmenų. Iš jų lygmenys

nuo 7-ojo iki 10-ojo apima aukštojo mokslo institucijų teikiamas kvalifikacijas ir kvalifikacinius

laipsnius (3.14 ir 3.15 lentel÷s):

3.14 lentel÷. Naujosios Zelandijos kvalifikacijų sąranga

Lygiai Kvalifikacinis laipsnis ar kvalifikacija 10 Mokslų daktaro laipsnis 9 Magistro kvalifikacinis laipsnis 8 Garb÷s bakalauro laipsnis ir popagrindinių studijų diplomas 7 Bakalauro laipsnis, aukštosios mokyklos absolvento diplomas ar pažym÷jimas 6 Kvalifikacijos diplomas (aukštesn÷ profesinio mokymo įstaigų teikiama kvalifikacija,

reikalaujanti vidurinio išsilavinimo ir specialaus profesinio mokymo bei patirties) 5 Kvalifikacijos diplomas (aukštesn÷ profesinio mokymo įstaigų teikiama kvalifikacija,

reikalaujanti vidurinio išsilavinimo ir specialaus profesinio mokymo bei patirties) 4 Kvalifikacijos pažym÷jimas (kvalifikacija, reikalaujanti pagrindinio bendrojo ir profesinio

išsilavinimo) 3 Kvalifikacijos pažym÷jimas (kvalifikacija, reikalaujanti pagrindinio bendrojo ir profesinio

išsilavinimo) 2 Kvalifikacijos pažym÷jimas (kvalifikacija, reikalaujanti pagrindinio bendrojo išsilavinimo) 1 Kvalifikacijos pažym÷jimas (kvalifikacija, reikalaujanti pagrindinio bendrojo išsilavinimo)

3.15 lentel÷. Naujosios Zelandijos aukštojo mokslo kvalifikacijų lygmenų aprašai (7–10 lygmenys)

7 lygmuo Veiklos procesai: – reikalauja taikyti itin specializuotus techninius, pažintinius, bazinius tyrimams reikalingus geb÷jimus plačiose

Mokymosi poreikiai – platūs dalykai ir gilios tam tikrų specializacijos sričių žinios: – abstrakčių duomenų ir sampratų analiz÷, transformavimas ir

Atsakomyb÷ – procesų planavimas, valdymas, išteklių valdymas: – pagal plačius parametrus ir funkcijas;

153

veiklos srityse ir kryptyse; – taikyti plačią krypties procedūrų skalę; – taikyti žinias ir įgūdžius sud÷tinguose, kintančiuose ir specializuotuose kontekstuose.

vertinimas; – įvairių kontekstinių abstrakčių problemų sprendimas.

– su visiška atsakomybe už asmeninių ir grupinių rezultatų nustatymą, pasiekimą ir vertinimą.

8 lygmuo Apima žinias ir įgūdžius, kurie įgalina: – nuosekliai ir sistemingai vadovautis pagrindiniais dalykin÷s srities principais; – vykdyti savarankišką tyrimą ir studijas dalykin÷je srityje, parodant intelektinį savarankiškumą, analitinius geb÷jimus ir išpl÷totus komunikacinius geb÷jimus.

9 lygmuo Apima žinias ir įgūdžius, kurie įgalina: – parodyti meistriškumą dalykin÷je srityje; – planuoti ir įgyvendinti originalius tyrimų ir studijų projektus pagal tarptautinius standartus, pateikiant reikšmingų tyrimų ataskaitas, disertacijas arba straipsnių rinkinius.

10 lygmuo Apima žinias ir įgūdžius, kurie įgalina: – kurti naujas originalias žinias, atliekant tyrimus ir vykdant studijas, kurias vertina nepriklausomi ekspertai, vadovaudamiesi tarptautiniais standartais.

Naujosios Zelandijos kvalifikacijų sąranga apima dviejų tipų nacionalinius kvalifikacijų

standartus: pasiekimų standartus (achievement standards), kurie taikomi bendrojo lavinimo

sistemoje, ir kvalifikacijų vienetų standartus (unit standards), kurie taikomi profesinio mokymo ir

aukštojo mokslo sistemose.

Kiekvienos kvalifikacijos standartas apibr÷žia studijų rezultatus – ką studentas turi žinoti ir

(arba) ką jis turi geb÷ti pasiekti studijų procese. Standartuose studijų turinys neaprašomas.

Standartuose taip pat n÷ra aprašymų, kaip vertinti studijų pasiekimus.

Studijų rezultatai standartuose apibr÷žiami gana įvairiai, n÷ra nustatytos vientisos griežtos

struktūros. Tačiau daugeliu atvejų studijų rezultatai aprašomi apibūdinant kvalifikacijai ar

kvalifikaciniam laipsniui suteikti būtinas žinias, supratimą, įgūdžius ir vertybines orientacijas.

Standartuose taip pat aprašomi kvalifikaciją sudarantys elementai, nurodomos susijusios

kvalifikacijos ir kvalifikaciniai laipsniai. Kiekvienas kvalifikacijos standartas turi apibr÷žtą vertę

kreditais (N. Zelandijoje vienas kreditas sudaro 10 studento studijavimo valandų, tod÷l toliau

pateikiamus kreditų skaičius lyginant su ECTS reikia į tai atsižvelgti). Kreditai gali būti kaupiami

įvairiose studijų ir mokymosi institucijose, darbo vietose.

Bakalauro laipsniui įgyti reikia mažiausiai 360 kreditų, priklausančių 4–7 kvalifikacijų

lygmenims. Kai kuriais atvejais bakalauro laipsniui įgyti tokiose srityse, kaip inžinerin÷s studijos,

medicina, teis÷, reikia papildomų kreditų ir ilgesn÷s studijų trukm÷s. Pavyzdžiui, 8 semestrų studijų

trukm÷s bakalauro laipsnio vert÷ kreditais yra 480. Mažiausiai 72 iš 480 bakalauro laipsniui įgyti

reikalingų kreditų turi atitikti 7-ąjį kvalifikacijos lygmenį. Kvalifikacijų lygmenų integralumui

išlaikyti ne daugiau kaip 20 kreditų gali priklausyti 4-ajam lygmeniui.

154

Bakalauro studijose gali būti suteikiamas garb÷s bakalauro laipsnis (bachelors degree with

honours), kuriuo yra pripažįstamos pažangesn÷s, aukštesnio lygmens bakalauro studijos. Tai

daroma pripažįstant, kad studentas pasiek÷ 480 kreditų apimties bakalauro studijų rezultatus,

susijusius su profesine arba tyrimų sritimi (8-asis kvalifikacijų lygmuo), arba kad jis pasiek÷ 120 8-

ojo lygmens kreditų po to, kai įgijo bakalauro laipsnį.

Pagrindinių studijų pažym÷jimas (graduate certificate) yra registruojamas 6 arba 7

kvalifikacijų lygmenyje ir reikalauja mažiausiai 60 kreditų, priklausančių 5 – 7 lygmenims.

Kvalifikacijos lygmuo nustatomas pagal tai, kokiam lygmeniui priklauso aukščiausi 40 kreditų.

Pagrindinių studijų diplomas (graduate diploma) yra registruojamas 7-ajame kvalifikacijų

lygmenyje ir reikalauja mažiausiai 72 kreditų, priklausančių 7-ajam lygmeniui, ir ne mažiau kaip

120 kreditų, priklausančių 5-ajam ir aukštesniems lygmenims.

Popagrindinių studijų pažym÷jimą (postgraduate certificate) teikianti studijų programa turi

tur÷ti mažiausiai 40 kreditų, priklausančių 8-ajam lygmeniui. Popagrindinių studijų pažym÷jimas

suteikia teisę tęsti studijas.

Popagrindinių studijų diplomas (postgraduate diploma) reikalauja ne mažiau kaip 120

kreditų, priklausančių 7-ajam ir aukštesniems lygmenims, ir ne mažiau kaip 72 kreditų,

priklausančių 8-ajam lygmeniui.

Magistro kvalifikacinis laipsnis (masters degree) reikalauja arba 240 kreditų, priklausančių 8-

ajam ir 9-ajam lygmenims, iš kurių mažiausiai 40 kreditų priklauso 9-ajam lygmeniui, arba tur÷ti

atitinkamą popagrindinių studijų diplomą arba garb÷s bakalauro laipsnį (arba atitinkamą profesinę

patirtį) ir surinkti 120 kreditų, priklausančių 8-ajam ir 9-ajam lygmenims, iš kurių mažiausiai 40

kreditų priklauso 9-ajam lygmeniui.

Didžiausia atsakomyb÷ už visas teikiamas kvalifikacijas tenka jos teik÷jams. Tačiau kartu

veikia kvalifikacijų kokyb÷s užtikrinimo procesai ir mechanizmai. Nacionalines kvalifikacijas

tvirtina ir jų kokybę užtikrina Naujosios Zelandijos kvalifikacijų tarnyba, o teik÷jo sudarytas

kvalifikacijas tvirtina Naujosios Zelandijos kvalifikacijų tarnyba kartu su kitomis kokyb÷s

užtikrinimo organizacijomis. Politechnikos institutų teikiamų kvalifikacijų kokybę užtikrina

Technologijos ir politechnikos institutų kokyb÷s tarnyba, veikianti su Naujosios Zelandijos

kvalifikacijų tarnybos įgaliojimais, o universitetuose teikiamų kvalifikacijų ir kvalifikacinių

laipsnių kokybę užtikrina Universitetų vicekanclerių komitetas.

Naujosios Zelandijos kvalifikacijų tarnyba tvirtina visas kvalifikacijas, išskyrus tas, kurios

yra teikiamos universitetų. Universitetų kvalifikacijas tvirtina Universitetų vicekanclerių komitetas

(3.16 pav.).

155

3.16 pav. Studijų programų rengimo ir šio proceso reglamentavimo Naujojoje Zelandijoje institucin÷ schema

3.10.2. Universitetinių studijų programų rengimas ir vertinimas

1989 metais priimtas Švietimo įstatymas numato, kad studijų programos turi būti rengiamos

ir tobulinamos ne tik instituciniu, bet ir tarpinstituciniu lygmenimis. Studijų programų rengimo

koordinavimo nacionaliniu lygmeniu funkcija buvo perdudota Naujosios Zelandijos universitetų

vicekanclerių komitetui, kuris tuo tikslu sukūr÷ atskirą Universitetų akademinių programų komitetą

(Committee on University Academic Programmes – CUAP). Be programų vertinimo ir

akreditavimo funkcijų, šis komitetas vykdo ir kitas funkcijas: konsultuoja Naujosios Zelandijos

universitetų vicekanclerių komitetą aukštojo mokslo politikos klausimais, bendradarbiauja su

Naujosios Zelandijos kvalifikacijų tarnyba (New Zealand Qualifications Authority), Švietimo

ministerija ir kitomis institucijomis.

Naujų aukštojo mokslo kvalifikacijų teikimo ir naujų studijų programų teikimo iniciatyva

priklauso universitetams, nemaža įtakos turi įvairios profesin÷s organizacijos. Pasiūlymą paprastai

parengia vienas asmuo arba asmenų grup÷ ir teikia jį universiteto akademiniam ir išteklių valdymo

komitetams. Iš šių pasiūlymų teik÷jų reikalaujama detaliai aprašyti kiekvieną siūlomos naujos

programos elementą, nurodyti studijų kontaktinių valandų skaičių, studijų rezultatus ir mokymosi

156

pasiekimų įvertinimo metodus, pateikti studijų reguliamino ar kito dokumento projektą, kuriame

būtų nurodyta, kas d÷stys naujus dalykus ir kokie papildomi ištekliai tam reikalingi. Gavus

universiteto komitetų pritarimą, nustatomi naujai studijų programai būtini ištekliai, infrastruktūra,

personalas. Taip pat tiriamas tokios programos reikalingumas darbo rinkoje, apklausiant

potencialius darbdavius, profesines organizacijas. Pirminio naujos siūlomos programos svarstymo

metu daugiausia d÷mesio teikiama akademiniams naujos programos privalumams, tačiau taip pat

yra vertinama būsimų programos absolventų įsidarbinimo galimyb÷s, naujos programos ryšiai su

kitomis studijų programomis bei potencialios sutapimo su kitų universitetų teikiamomis studijų

programomis galimyb÷s. Pasiūlymą svarsto universiteto akademin÷ taryba, universiteto taryba, tik

po jų išvadų programa perduodama CUAP.

Kai kuriose studijų srityse, pvz., architektūros, švietimo, inžinerijos, teis÷s, medicinos srityse,

teikiamos konkrečios kvalifikacijos. Šias kvalifikacijas būtina registruoti. Tod÷l profesinių

organizacijų pagrindu sukurtos kvalifikacijų registravimo institucijos yra labai suinteresuotos

universitetų studijų programų turiniu ir kokybe. Šios organizacijos taip pat atlieka studijų programų

vykdymo steb÷seną ir periodinį vertinimą, kurio pagrindu „licencijuoja“ universitetus teikti

konkrečias kvalifikacijas.

Universitetai, teikdami CUAP naujos studijų programos paraišką, kartu turi pateikti

dokumentus, įrodančius ir fiksuojančius, kad teikiamas programos pasiūlymas buvo apsvarstytas su

atitinkamomis profesinių kvalifikacijų registravimo arba licencijavimo institucijomis. Studijų

programų paraiškų teikimas tokioms institucijoms kai kuriais aspektais gali sutapti su CUAP

vykdomu naujos programos svarstymu (pvz., medicinos studijų programos turinio, susijusio su

klinikine praktika, vertinimas), bet šie vertinimo ir įteisinimo procesai yra atskiri bei nepriklausomi.

Universitetas gali daryti siūlomos naujos studijų programos turinio pakeitimus, susijusius su

profesine sritimi, tačiau šiuos pakeitimus jis privalo suderinti su atitinkama profesinių kvalifikacijų

registravimo arba licencijavimo įstaiga, kuri turi raštu informuoti CUAP, kad siūlomi pakeitimai

yra priimtini.

CUAP funkcijos, susijusios su studijų programomis:

1. Tarpuniversitetinių studijų programų tvirtinimo, akreditavimo ir pakeitimo procedūrų

parengimas ir taikymas.

2. Naujų kvalifikacijų ir studijų programų, esamų kvalifikacijų ir studijų programų pakeitimų

patvirtinimas arba atmetimas.

3. Naujosios Zelandijos universitetų sistemos studijų programų pl÷tros subalansuotumo ir

nuoseklumo skatinimas ir studijų programų kokyb÷s atitikties aukštiems akademiniams standartams

užtikrinimas.

157

4. Kreditų įskaitymo studentams, migruojantiems tarp universitetų ir studijų programų,

organizavimas.

5. Informacijos teikimas Naujosios Zelandijos kvalifikacijų tarnybai apie studijų programų

tvirtinimo ir akreditavimo universitetuose politiką ir kriterijus.

6. Rekomendacijų d÷l pri÷mimo į universitetus reikalavimų standartų rengimas,

bendradarbiaujant su Naujosios Zelandijos kvalifikacijų tarnyba.

Vadovaudamasi Švietimo įstatymu, Naujosios Zelandijos kvalifikacijų tarnyba tik nustato

studijų programų vertinimo ir akreditavimo kriterijus (jie parengti 2008 m.), o patį vertinimo ir

akreditavimo procesą vykdo Naujosios Zelandijos universitetų vicekanclerių komitetas ir jame

įsteigtas CUAP.

Šie kriterijai yra suskirtyti į keletą kategorijų.

A kategorijos kriterijai yra taikomi studijų programoms vertinti ir tvirtinti, jais vadovaujasi

studijų programas teikiančios ir akredituojančios institucijos:

1. Programos pavadinimas, tikslai, studijų rezultatai ir programos nuoseklumas:

programos pavadinimo, tikslų, studijų rezultatų adekvatumas ir pagrįstumas; programa taip pat turi

tenkinti teikiamų kvalifikacijų ir kvalifikacinių laipsnių registravimo Kvalifikacijų registre

kriterijus.

2. Studijų metodai: d÷stymo ir studijavimo formų ir metodų adekvatumas ir tinkamumas

apibr÷žtiems studijų rezultatams pasiekti.

3. Mokymosi pasiekimų vertinimas: mokymosi pasiekimų vertinimo procedūrų teisingumo,

pagrįstumo, išsamumo ir tinkamumo užtikrinimo priemonių adekvatumas.

4. Studijų programos priimtinumas: siūlomos studijų programos priimtinumas atitinkamoms

akademin÷ms, darbdavių, profesionalų ir kitoms bendruomen÷ms, vertinant studijų programos

tikslus, teikiamus studijų rezultatus, nomenklatūrą, turinį ir struktūrą.

5. Taisyklių tinkamumas: taisyklių, nurodančių reikalavimus priemimui į programą,

ankstesnių studijų kreditams, ankstesnių studijų rezultatų pripažinimui, studijų programos trukmei

ir struktūrai, praktinio darbo komponentų integravimui, pasiekimų vertinimo procedūroms ir studijų

pažangai, tinkamumas.

6. Ištekliai: studijų institucijos galimyb÷s vykdyti visų formų studijų programas, įvertinant

akademinio personalo tinkamumą, studijų infrastruktūrą, fizinius išteklius ir paramos studentams

paslaugas.

7. Programos vertinimas ir peržiūr÷jimas: studijų programos vykdymo vertinimo pagal

apibr÷žtus programos standartus ir reikalavimus tinkamumas; po vertinimo vykstančios steb÷senos

gerinimas, vertinimas, ar studijų programą galima vykdyti toliau.

158

8. Teikiami kvalifikaciniai laipsniai ir kvalifikacijos: mokslinių tyrimų infrastruktūros ir

paramos tyr÷jams adekvatumas, programos d÷stytojų mokslin÷ tiriamoji veikla ir jos lygis,

mokslinių tyrimų ir studijų programos turinio sąsajos.

B kategorija — tik studijų programos tvirtinimas, kai programos reng÷jas pats jos

neįgyvendina (programa rengiama kitoms institucijoms).

Universitetai patys atsako už studijų programos vykdymą ir ypač už studentų pažangos

studijų programoje vertinimą ir steb÷jimą. Universitetai pagal tarpusavio susitarimus įskaito studijų

kreditus ir taip labai palengvina studentų galimybes keisti studijų programas ar institucijas. Tokia

kreditų įskaitymo praktika pastaruoju metu pradedama taikyti ir kai kurioms neuniversitetin÷ms

kvalifikacijoms ir kvalifikaciniams laipsniams, kuriuos yra patvirtinusi Naujosios Zelandijos

kvalifikacijų tarnyba ir kurie yra įregistruoti kvalifikacijų registre.

CUAP ir universitetai šioje srityje laikosi dviejų principų. Pirma, kad kvalifikacijos nebūtų

nuvertintos, vengiama netinkamos dvigubo kreditavimo praktikos, tod÷l yra nustatomos kreditų

įskaitymo ribos. Antra, įskaitant kreditus, vertinami pasiekimų standartai. Kiekvienas kreditų

įskaitymo atvejis visada yra vertinamas individualiai ir yra vengiama diegti mechaninę kreditų

įskaitymo sistemą, kuri apriboja individualaus vertinimo ir sprendimo galimybes ir n÷ra palanki

studentams.

Programos reikalavimai studijų infrastruktūrai ir materialinei bazei skiriasi priklausomai nuo

studijų programos lygmens, teikiamos kvalifikacijos tipo (bendro pobūdžio kvalifikacinis laipsnis ar

speciali kvalifikacija). Tarpkryptin÷ms studijų programoms rengti ir vykdyti universitetai paprastai

sudaro studijų patariamuosius komitetus arba tarybas. Aukštesnio lygmens programoms, ypač

doktorantūros studijų programoms, įgyvendinti universitetai turi tur÷ti atitinkamą infrastruktūrą

studentų pri÷mimo, studijų priežiūros ir vertinimo procesų steb÷senai.

CUAP reikalavimu naujų studijų programų vidinį vertinimą universitetai atlieka po pirmosios

absolventų laidos. Profesines studijas inžinerijos, apskaitos ir finansų ir teis÷s srityse taip pat vertina

ir akredituoja profesin÷s organizacijos. Tokių vertinimų išvadas universitetai pateikia CUAP.

3.10.3. Neuniversitetinių studijų programų rengimas, tvirtinimas ir akreditavimas

Technologijos ir politechnikos institutų studijų programas vertina ir tvirtina Nacionalin÷

kvalifikacijų tarnyba. Paraiškose d÷l naujos programos vertinimo ir akreditavimo turi būti pateikta

nepriklausomo dalyko srities eksperto vertinimo ataskaita.

Jeigu rengiama studijų programa yra orientuota į konkretaus sektoriaus kvalifikacijų teikimą,

tokią programą reikalaujama registruoti profesin÷se organizacijose. Tuomet profesin÷ organizacija

vertina studijų programos turinį ir kokybę pagal nustatytus specialius reikalavimus. Kvalifikacijų

159

tarnyba, esant būtinybei, kviečia profesin÷s organizacijos, kuri registruoja tokias kvalifikacijas,

atstovą dalyvauti tarnybos vykdomame programos vertinimo procese ir atsižvelgia į šio atstovo

vertinimus ir rekomendacijas priimdama sprendimą d÷l programos tvirtinimo ir akreditavimo.

Pavyzdžiui, šiuo tikslu Naujosios Zelandijos kvalifikacijų tarnyba turi sudariusi formalius

susitarimus su Naujosios Zelandijos slaugos taryba ir Naujosios Zelandijos mokytojų taryba d÷l

studijų programų vertinimo ir bendrų sprendimų pri÷mimo.

Jeigu studijų programą teikia akredituoti kelios institucijos, tokias programas turi patvirtinti

visos kokyb÷s užtikrinimo organizacijos, kurioms ši funkcija yra patik÷ta. Pavyzdžiui, kai studijų

programą teikia valstybinis politechnikos institutas ir privati mokymo įstaiga, ją turi patvirtinti

Technologijos ir politechnikos institutų kokyb÷s agentūra ir Naujosios Zelandijos kvalifikacijų

tarnyba.

Naujosios Zelandijos kvalifikacijų tarnyba taip pat vykdo neuniversitetinių aukštųjų mokyklų

einamąjį kokyb÷s auditą. Technologijos ir politechnikos institutų studijų kokyb÷s audito funkcija

yra perduota specializuotai institucijai – Technologijos ir politechnikos institutų kokyb÷s agentūrai.

Naujosios Zelandijos kvalifikacijų tarnyba taip pat gali vykdyti pasirinktų studijų programų

steb÷seną, kurios pagrindiniai tikslai yra užtikrinti tarnybą ir socialinius dalininkus, kad:

• studijų programa vykdoma ir valdoma taip, kaip buvo suplanuota ją tvirtinant;

• reikiamas d÷mesys skiriamas Kvalifikacijų tarnybos pastaboms ir rekomendacijoms d÷l

studijų programų;

• bet kokie programos teik÷jo daromi studijų programos pakeitimai atitinka programos

tikslą ir nedaro neigiamos įtakos jos vykdymo kokybei;

• studijų programą reguliariai vertina nepriklausomi išoriniai ekspertai, į kurių pastabas

atsižvelgiama tobulinant programą;

• Naujosios Zelandijos kvalifikacijų tarnyba turi pakankamai informacijos apie studijų

programų įgyvendinimą ir reikalavimų tenkinimą.

3.10.4. Išvados

1. Studijų programų rengimo reglamentavimas Naujojoje Zelandijoje yra grindžiamas

studijų teikiamų kvalifikacijų priskyrimu nacionalinei kvalifikacijų sąrangai ir jų registravimu šalies

kvalifikacijų registre. Svarbų vaidmenį studijų programų reglamentavimo procese vaidina

socialiniai dalininkai ir ypač profesin÷s organizacijos. Studijų institucijoms paliekama daug laisv÷s

rengiant studijų programas ir nustatant jų turinį. Daug d÷mesio skiriama rengiamų studijų programų

tarpinstituciniam suderinamumui, skatinamas bendrų tarpinstitucinių studijų programų rengimas.

Nacionalin÷ kvalifikacijų sąranga, kvalifikacijų registras ir parengti kvalifikacijų standartai leidžia

160

lanksčiai ir kūrybingai rengti naujas studijų programas, efektyviai įvertinti studijų rezultatus, daryti

studijų programų pakeitimus.

2. Naujosios Zelandijos aukštojo mokslo ir studijų sistemoje vadovaujamasi šiais studijas ir

jų rezultatus reglamentuojančiais dokumentais ir instrumentais:

2.1. Naujosios Zelandijos nacionaline kvalifikacijų sąranga (The New Zealand National

Qualifications Framework), kuri apibr÷žia visų šalyje teikiamų kvalifikacijų ir kvalifikacinių

laipsnių lygmenis ir yra pagrindinis atskaitos taškas tvarkant šalies kvalifikacijų sistemą. Naujosios

Zelandijos nacionalinę kvalifikacijų sąrangą sudaro 10 lygmenų, iš kurių lygmenys nuo 7-ojo iki

10-ojo apima aukštojo mokslo institucijų teikiamas kvalifikacijas ir kvalifikacinius laipsnius;

2.2. Nacionaliniu kvalifikacijų registru, į kurį yra įtrauktos visos šalyje oficialiai teikiamos ir

pripažįstamos kvalifikacijos. Registre yra nurodomas kvalifikacijos pavadinimas, kvalifikacijos

lygmuo pagal nacionalinę kvalifikacijų sąrangą, pateikiami kvalifikaciją sudarančių studijų

rezultatų aprašai, nurodoma kvalifikacijos apimtis kreditais, reikalavimai siekiantiems įgyti

kvalifikaciją, studijų dalykų klasifikacija ir kvalifikaciją teikiančių institucijų sąrašas;

2.3. Technologijų ir politechnikos studijų kokyb÷s užtikrinimo ekspertin÷s organizacijos ITP

Quality parengta tvarka „Studijų programų, leidžiančių įgyti kvalifikacinius laipsnius ir

kvalifikacijas, vertinimas ir akreditavimas“ (Approval and Accreditation of courses leading to

Degrees and related qualifications). Šiame dokumente išd÷styti studijų programų sudarymo,

vertinimo ir akreditavimo reikalavimai, kriterijai ir procedūros.

2.4. „Dalinių kvalifikacinių laipsnių patvirtinimo ir akreditavimo NKS gair÷mis“ (Guidelines

for Sub-Degree Approval and Accreditation and NQF Accreditation), kuriose apibr÷žti kriterijai ir

taisykl÷s, kaip vertinti ir akredituoti dalinius kvalifikacinius laipsnius ir juos priskirti kvalifikacijų

lygmenims nacionalin÷je kvalifikacijų sąrangoje;

2.5. „Patvirtintų politechnikos ir technologinių institutų studijų programų pakeitimų gair÷mis

(Guidelines for Changes to ITP Quality-Approved Courses).

3. Kiekvienos kvalifikacijos standartas apibr÷žia studijų rezultatus – ką ir kokiu lygiu

studentas turi žinoti ir (arba) ką jis turi geb÷ti pasiekti. Standartuose n÷ra aprašomas arba

apibr÷žiamas studijų turinys. Standartuose taip pat n÷ra aprašymų, kaip vertinti pasiekimus. Studijų

rezultatai standartuose apibr÷žiami gana įvairiai, n÷ra nustatytos bendros griežtos struktūros. Tačiau

daugeliu atvejų studijų rezultatai aprašomi apibūdinant kvalifikacijai ar kvalifikaciniam laipsniui

būdingas taikomas žinias, supratimą, įgūdžius ir vertybines orientacijas. Standartuose taip pat

nurodomos susijusios kvalifikacijos ir kvalifikaciniai laipsniai. Kiekvienas kvalifikacijos standartas

turi apibr÷žtą vertę kreditais. Kreditai gali būti kaupiami įvairiose studijų ir mokymosi institucijose,

darbo vietose.

161

3.11. JAV patirtis 3.11.1. JAV aukštojo mokslo sistemos struktūra

JAV povidurinio išsilavinimo sistema – tai senas tradicijas turinti, gerai organizuota,

efektyviai funkcionuojanti sistema. JAV švietimo departamento duomenimis, 4 200 bakalauro ir

aukštesnį laipsnį teikiančių privačių ir viešųjų AM institucijų dalyvauja finansin÷s paramos

programose.

JAV aukštojo mokslo sistema juridiškai n÷ra padalyta į universitetinį ir neuniversitetinį

sektorius. Tradiciškai įsitvirtino trijų pakopų studijos: bakalauro studijos, magistrantūra ir

doktorantūra. Apie 16 mln. studentų studijuoja AM institucijose, apie 75 proc. baigusiųjų bakalauro

studijas tęsia mokslus magistrantūroje (Eckel, 2009). Visos šios institucijos 2007–2008 metais

kvalifikacinius laipsnius suteik÷ daugiau kaip 3 mln. asmenų. Aukštojo mokslo politikos institutas

(2009) pažymi, jog 39 proc. JAV gyventojų turi aukštojo mokslo laipsnį, tačiau siekiama, kad šis

skaičius 2025 metais padid÷tų iki 60 proc. JAV povidurinio išsilavinimo sistemos struktūra

parodyta 3.17 pav.

Metai

3.17 pav. JAV povidurinio išsilavinimo sistema. Šaltinis: JAV švietimo departamentas (2009)

Valstijos turi įvairias švietimo tradicijas bei istoriją, tod÷l aukštojo mokslo institucijų

pavadinimai kartais gali klaidinti, pvz., yra universitetų, kurie neteikia net magistro laipsnio, tačiau

yra koledžų, kurie vykdo magistrantūros, ar net doktorantūros studijas, tod÷l aukštojo mokslo

institucijos yra klasifikuojamos ne pagal pavadinimą, o pagal laipsnį, kurį jos teikia, neatsižvelgiant

į programų skaičių, ar studijų programų specifiką, nes n÷ vienas šių požymių n÷ra kokybinis

162

išskirtinumas. Studijų programos yra akredituojamos bakalauro, magistro ir daktaro lygmenyse,

tod÷l akredituotos institucijos, teikiančios to paties lygmens programas, atitinka minimalius

standartus (JAV švietimo departamentas, 2008). AM institucijų klasifikacija pateikta 3.16 lentel÷je.

3.16 lentel÷. AM institucijų klasifikacija JAV

Mokslinių tyrimų universitetai Daktaro laipsnį teikiantys universitetai, atliekantys teorinius ir taikomuosius tyrimus daugelyje mokslo sričių.

Daktaro laipsnį teikiantys universitetai Mokslin÷ tiriamoji veikla n÷ra tokia plati kaip mokslo universitetuose.

Magistro laipsnį teikiantys universitetai ir koledžai

Teikia akademinį ir profesinį magistro laipsnius, tačiau neturi akademin÷s doktorantūros studijų.

Liberalių menų koledžai Teikia ne aukštesnį kaip bakalauro laipsnį. Profesin÷s mokyklos ir kitos specializuotos, vienkrypt÷s institucijos (pvz., medicinos, teis÷s, menų mokyklos)

Siūlo specializuotas tam tikros krypties studijas, gali teikti asociato, bakalauro, magistro ir daktaro laipsnius.

Šaltinis: JAV švietimas

3.11.2. Aukštojo mokslo sistemos reguliavimas JAV

JAV n÷ra federalinių universitetų, visi priklauso vienai ar kitai valstijai. Švietimo

departamentas yra pagrindin÷ federalin÷s valdžios švietimo įstaiga, kuri vykdo Kongreso išleistus

įstatymus. Departamentas tvirtina įstatymų administravimo tvarką ir koordinuoja l÷šas šių įstatymų

vykdymui užtikrinti. Viena iš pagrindinių departamento funkcijų yra steb÷ti AM sektorių, apčiuopti

pagrindines problemas ir teikti pasiūlymus. Pastaruoju metu Švietimo departamentas vis daugiau

rūpinasi valstybinių ir regioninių profesinių asociacijų, susijusių su koledžų ir universitetų

akreditacija, ir akreditavimo organizacijų veiklos koordinavimu. Amerikos Konstitucija visiškai

apriboja federalin÷s valdžios teisę kištis į universitetų veiklą. Departamentas neturi teis÷s :

• akredituoti institucijų ar programų, tačiau privalo publikuoti Departamento pripažintų

akreditavimo organizacijų sąrašą;

• inspektuoti, akredituoti ar licencijuoti;

• nustatyti programų akademinius standartus;

• nustatyti studentų pri÷mimo procedūrų, studijų rezultatų vertinimo, studentų judumo ir

kvalifikacinio laipsnio standartus;

• nustatyti standartus, licencijuoti, reguliuoti profesijas ar praktiką (išskyrus kariškas ir

valstyb÷s tarnautojų profesijas );

• nustatyti ir skirstyti biudžetą institucijoms (JAV švietimo departamentas, 2008).

Daugumoje valstijų švietimo reguliavimas yra apibr÷žtas jų konstitucijose. Taigi ne

federalin÷ valdžia, bet kiekviena valstija yra atsakinga už universitetų ir koledžų valdymą (privačios

163

institucijos į valstijos reguliavimą nepatenka, valstijos švietimo tarybos (departamento) funkcijas

atlieka patik÷tinių taryba). Kai kurios aukštojo mokslo institucijos (pvz., Kalifornijos universitetas,

Mičigano universitetas) turi konstitucinę autonomiją ir yra valstijos valdžios atšakos.

Bendruomen÷s koledžai, priešingai, yra valdomi glob÷jų tarybos, kurią išrenka vietin÷

bendruomen÷ (Ecke et al., 2004). Valstijos švietimo, aukštojo mokslo taryba ar departamentas

(institucijų pavadinimai įvairiose valstijose skiriasi, kaip skiriasi ir jų atliekamos funkcijos bei

kontrol÷s laipsnis) turi teisę kurti AM įstatymus bei vykdyti AM reformas, nustato finansavimą,

tvirtina naujas programas, apibr÷žia atsiskaitomyb÷s procedūras. Valstijos švietimo tarybą ar

departamentą sudaro valstijos gyventojų atstovai, kuriuos skiria gubernatorius arba valstijos

įstatymų leidžiamasis organas. Tačiau pabr÷žiame, kad tokia institucija kitose valstijose gali būti

tik patariančioji ir tiesiogin÷s valdžios aukštojo mokslo institucijoms beveik neturi. Pažym÷tina dar

viena svarbi tokios institucijos funkcija – apsaugoti aukštojo mokslo institucijas nuo per didelio

valstijos reguliavimo.

Kai kurie viešieji universitetai priklauso valstijos „studentų miestelių“ sistemai, kurią prižiūri

administracija, esanti tarp universitetų ir atitinkamų valstijos valdžios organų. Ji prižiūri „miestelio“

biudžetą, nustato pri÷mimo reikalavimus, koordinuoja akademines programas, studentų judumą ir

kreditų perk÷limą, gina aukštojo mokslo institucijų interesus valstijų leidžiamajame organe.

Pagrindiniai JAV AM sistemos dalyviai yra AM institucijos, akreditavimo organizacijos,

pripažinimą patvirtinančios institucijos, valstijos valdžia, studentai ir visuomen÷. Visi jie vienu ar

kitu būdu prisideda prie AM sistemos valdymo. Santykiai tarp AM sistemos dalyvių pavaizduoti

3.18 pav.

3.18 pav. JAV AM sistemos dalyvių santykiai. Šaltinis: Aukštojo mokslo akreditavimo taryba

164

3.11.3. Kvalifikacijos

Asociato laipsnis yra pirmasis akademinis arba profesinis laipsnis, teikiamas įgijus vidurinį

išsilavinimą JAV. Šis laipsnis suteikia galimybę tęsti bakalauro studijas, tačiau tai n÷ra pakankama

kvalifikacija studijuoti magistrantūroje. Reikia pažym÷ti, kad yra profesinių programų, kurios šios

galimyb÷s nesuteikia. Dvejus metus trunkančios asocijuotos programos paprastai tenkina bakalauro

studijų pirmųjų dvejų metų reikalavimus, tod÷l kreditai paprastai yra įskaitomi, ypač tose

institucijose, kurios turi kreditų įskaitymo susitarimus. Nors kreditai įskaitomi be mokymosi

pasiekimų lyginimo, 51 proc. įgijusių asociato laipsnį toliau studijuoja bakalauro studijose.

Nor÷damos palengvinti studentų vertikalųjį judumą, 30 valstijų yra reglamentavusios jud÷jimo

procedūras (Valstijų švietimo komisija, 2001).

Įprasta bakalauro studijų trukm÷ – ketveri metai, tačiau ištęstin÷s studijos trunka penkerius

metus ar ilgiau. Koledžai ir universitetai gali siūlyti bakalauro laipsnio su pagyrimu programas

(Bachelor of Honours), į kurias priimami gabiausi studentai, o laipsnis suteikiamas įvykdžius

institucijos nustatytus reikalavimus, pvz., parašius baigiamąjį darbą (projektą) ar surinkus

papildomų kreditų. Kai kurie universitetai turintiems šį laipsnį siūlo vienų metų magistrantūros

studijų programas, suteikdami galimybę įgyti aukštesnį išsilavinimo laipsnį per trumpesnį laiką, nei

reikalauja bakalauro ar magistrantūros studijos.

Studentas JAV priimamas ne į programą, bet į aukštojo mokslo instituciją ir pirmuosius

dvejus metus studijuoja bendrojo lavinimo dalykus, kuriuos renkasi iš humanitarinių, meno,

socialinių ar gamtos mokslų sričių. Manoma, kad toks studijų modelis parengia mokymuisi visą

gyvenimą bei suteikia pagrindus studijuoti pasirinktoje pagrindin÷je studijų kryptyje. Studentams,

turintiems aukštą vidurinio mokslo baigimo vidurkį (GPA) ar baigusiems tarptautinį bakalaureatą,

AMI gali leisti atsisakyti bendrojo lavinimo dalykų. Kiti studijuojami dalykai yra susiję su

pagrindine studijų kryptimi.

Studijos apskaitomos kreditais, tačiau jie, kitaip nei ECTS, daugiau skirti matuoti d÷stytojo

arba studento auditorin÷ms darbo valandoms. Papildomi kreditai yra suteikiami už eksternu

išlaikytus ir institucijos pripažintus studijų dalykus. Įprasta bakalauro studijų apimtis yra 120

kreditų. Kai kurie privatūs universitetai ir koledžai nenaudoja kreditų, yra nurodomas minimalus

studijų programos dalykų skaičius kvalifikaciniam laipsniui gauti.

Baigus bakalauro studijas teikiami šie laipsniai: mokslo bakalauro (Bachelor of Science),

menų bakalauras (Bachelor of Arts). Jei yra baigiamos specialiosios studijos, kvalifikaciniame

laipsnyje tai atsispindi, pvz., chemijos inžinerijos mokslo bakalauras (Bachelor of Science in

Chemical Engineering (B.S.Ch.E.), kompiuterin÷s inžinerijos technologijų mokslo bakalauras

(Bachelor of Science in Computer Engineering Technology – B.S.C.E.T.).

Vertinimo sistema visuose universitetuose ir koledžuose beveik ta pati (3.17 lentel÷).

165

3.17 lentel÷. JAV universitetų ir koledžų vertinimo sistema

Žym÷jimas Vidurkis Žinių santykin÷ apimtis Bakalauras Magistras A 4,0 93–100 proc. reikalaujamų žinių Puikiai Puikiai B 3,0 86–92 proc. Gerai Gerai/Vidutiniškai C 2,0 78–85 proc. Vidutiniškai Patenkinamai D 1,0 70–77 proc. Patenkinamai Nepatenkinamai F 0,0 Nepatenkinamai Nepatenkinamai

Paprastai naudojama keturbals÷ vertinimo sistema, bakalauranto studijų vidurkis turi būti ne

mažesnis kaip 2, magistranto – ne mažesnis kaip 3.

JAV aukštojo mokslo sistemoje magistro laipsnis yra pirmasis aukštesnysis kvalifikacinis

laipsnis. Magistro laipsniai skirstomi į tiriamuosius (research) ir paprastuosius (taught), kai n÷ra

reikalaujama baigti studijas tiriamuoju darbu. Magistro laipsnis gali būti akademinis ir profesinis

(pvz., architektūros magistras), studijos trunka nuo metų iki trejų, studijų apimtis – nuo 24 iki 30

kreditų. AM institucija, atsižvelgdama į programos tikslus, gali nustatyti studijų apimtį. Bakalauro

laipsnis yra būtina sąlyga studijuoti magistrantūroje, kitus pri÷mimo reikalavimus nustato AM

institucija. Magistrantūroje studijuojami aukštesnio lygio studijų programos dalykai, taip pat

specialūs kursai, plečiantys studento kompetencijas. Dažnai magistrantūros studijos yra

tarpdalykin÷s, tokios studijos žymimos trumpiniais MLS (Master of Liberal Studies), M.A.L.S

(Master of Arts in Liberal Studies ). Dažniausiai teikiami laipsniai yra MSc (Master of Science) ir

MBA (Master of Business Administration).

JAV yra teikiamas ir tarpinis laipsnis tarp magistro ir daktaro, pvz., švietimo specialistas

(Master of education, Ed.S) arba teikiami išpl÷stinių studijų pažym÷jimai ar diplomai (Certificates,

Diplomas of Advanced Studies).

Daktaro laipsnis yra aukščiausias kvalifikacinis laipsnis ir gali būti teikiamas akademin÷se

kryptyse ir kai kuriose profesin÷se studijose (pvz., jurisprudencijos daktaro). Magistro

kvalifikacinis laipsnis n÷ra būtina sąlyga stojant į doktorantūrą, tokiu atveju stojantieji turi baigti

išlyginamąsias studijas, kurios yra trumpesn÷s nei magistrantūra. Taigi, JAV aukštojo mokslo

sistema yra lankstesn÷, suteikia daugiau galimybių gabiems, motyvuotiems studentams siekti

aukščiausio laipsnio.

Priklausomai nuo pasirinktos studijų krypties, studijų trukm÷ doktorantūroje yra nuo 3 iki 6

metų. Dažniausiai yra teikiamas filosofijos daktaro laipsnis (PhD ).

Baigus studijas išduodama pažyma, kurioje įrašoma:

• galimyb÷ toliau tęsti studijas aukštesn÷je pakopoje;

• gauti įvertinimai, pažymių vidurkis, baigimas su pagyrimu;

• baigiamojo darbo/projekto/meno kūrinio pavadinimas, trumpas jo aprašymas;

166

• sertifikatai, licencijos, kurios yra įgytos ne institucijoje, tačiau pripažintos;

• visuomenin÷s veiklos įvertinimas ir pavyzdžiai;

• dalyvavimas tiriamojoje ar kūrybin÷je veikloje (kur, veiklos pavadinimas, vadovas);

• užsienio kalbų žinios, patvirtintos sertifikatu ar diplomu.

Beje, darbdavių apklausos rezultatai parod÷, kad tik 29 procentai jų pripažino, jog pažymose

pateikta informacija buvo naudinga (Adelman, 2009).

3.11.4. Studijų kokyb÷s užtikrinimas

Aukštojo mokslo akreditacijos taryba (Council for Higher Education Accreditation – CHEA)

yra privati, ne pelno siekianti organizacija, koordinuojanti akreditacijos procesus, vertinanti ir

akredituojanti akreditavimo institucijas.

JAV akreditavimo agentūros (AA) yra nevalstybin÷s, ne pelno siekiančios organizacijos,

kurių nariai savanoriškai atstovauja savo universitetams ir koledžams. Kadangi universitetams yra

suteiktos didžiul÷s laisv÷s rengiant ir vykdant studijų programas, akreditacijos agentūros yra

pagrindinis studijų kokyb÷s garantas. AA vertina institucijas ir nustato, ar programos atitinka

nustatytus akademinius ir profesinius standartus.

JAV veikia trijų tipų akreditavimo organizacijos:

• regionin÷s akreditavimo organizacijos, akredituojančios ne tik programas, bet ir visą

instituciją (Middle States Commission on Secondary Schools, New England Association of Schools

and Colleges, Commission on Institutions of Higher Education, Commission on Technical and

Career Institutions, New York State Board of Regents, and the Commissioner of Education ir t. t.);

• nacionalin÷s akreditavimo agentūros, kontroliuojančios pelno siekiančių ir išsilavinimo

laipsnių neteikiančių institucijų kokybę;

• specializuotos akreditavimo agentūros, kurios vertina tik tam tikros krypties, pvz., teis÷s,

medicinos, verslo, inžinerijos, mokytojų rengimo, studijų programas (pvz., ABET, AASCB).

Tokios programos parastai akredituojamos kasmet.

Akreditacijos procesas JAV skiriasi nuo kitose šalyse vykdomų kokyb÷s užtikrinimo procesų,

nes federalin÷ ir valstijos valdžia turi teisę reikalauti viešųjų AM institucijų atsiskaityti už paslaugų

kokybę. Neakredituotos programos toliau praktiškai negali būti vykdomos. Nors vertinimo kriterijai

n÷ra formalizuoti ir įvairios akreditavimo agentūros turi nustačiusios skirtingus vertinimo kriterijus,

paprastai vertinama:

• kaip studijų programa dera su AM institucijos vizija ir tikslais;

• studentų mokymosi pasiekimų kokyb÷;

• profesinis parengimas (praktikai, licencijai (jei taikoma);

167

• programos sandara, turinys ir d÷stymo metodai;

• ar turi nustatytą tam tikrą profesinį lygmenį, kurį tur÷tų pasiekti studentai;

• žmogiškųjų išteklių kvalifikacija (patirtis, laipsnis, atliekami tyrimai);

• materialinių išteklių kokyb÷ (įranga, patalpos, pastatai, laboratorijos);

• studijų tobulinimas ir valdymas;

• studijų rezultatai (studentų žinios, geb÷jimai ir įgūdžiai, atitinkantys programos tikslus);

• ar programa „nedubliuoja“ kitų studijų programų;

• ar užtikrinama programos kokyb÷.

Specializuoto akreditavimo agentūras sudaro atitinkamų profesinių asociacijų nariai, kurie ir

nustato tos srities akreditavimo standartus ir kriterijus, taip pat kokiu lygmeniu – bakalauro,

magistro ar daktaro – bus atliekama akreditacija.

Viena iš JAV specializuoto akreditavimo organizacijų yra Inžinerijos ir technologijų taryba

(Accreditation Board for Egineering and Technology – ABET), kuri atstovauja 32 profesin÷ms

asociacijoms. ABET nuolat atnaujina akreditavimo standartus ir pra÷jusiais metais pasitvirtino

naujus 2009–2010 akreditavimo ciklui. ABET akreditacijos standartuose nurodoma, kad inžinerijos

srities bakalauro programa turi rodyti, kad ją baigęs studijų absolventas pasieks šiuos studijų

rezultatus (ABET vartoja terminą programe outcomes, o 2008 m. prad÷jo vartoti ir terminą student

outcomes):

• geb÷jimą taikyti žinias;

• geb÷jimą kurti ir atlikti eksperimentus;

• geb÷jimą dirbti daugiafunkc÷je komandoje;

• geb÷jimą apčiuopti ir spręsti krypties problemas;

• supratimą, kas yra profesin÷ ir etin÷ atsakomyb÷;

• geb÷jimą efektyviai bendradarbiauti;

• platų išsilavinimą, inžinerinių sprendimų poveikio aplinkai ir visuomenei supratimą;

• supratimą poreikio ir geb÷jimą mokytis visą gyvenimą;

• išmanymą, kas vyksta pasaulyje;

• geb÷jimą taikyti metodus, technikas ir modernias inžinerijos priemones praktikoje.

Antrojoje standartų dalyje apibr÷žiami reikalavimai studijų programos turiniui, ir tai daroma

neimperatyvia forma, siūlant ne studijų dalykų pavadinimus ar siauras temas, kaip šiandieniniuose

lietuviškuose studijų krypčių reglamentuose, o plačią sritį, iš kurios galima rinktis.

Programos turinys: a) vieni metai koledžo lygio matematikos ir gamtos mokslų (su galimybe

įgyti eksperimentin÷s patirties, kuri tiktų studijų dalykui); b) pusantrų metų inžinerinių temų, į

kurias įeitų inžineriniai mokslai ir inžinerinis dizainas. Inžinerinių mokslų šaknys glūdi

168

matematikos ir fundamentaliuosiuose moksluose, tačiau paženg÷ iki kūrybiško žinių taikymo. Šis

mokslas – tai tiltas tarp matematikos ir fundamentaliųjų mokslų ir inžinerin÷s praktikos. Inžinerinis

dizainas – tai sistemos, elemento ar proceso kūrimas reikiamiems poreikiams tenkinti. Tai

sprendimų pri÷mimo procesas, kuriame išreikštiems poreikiams optimaliai patenkinti taikomos

matematikos, fundamentaliųjų mokslų žinios; c) bendrojo lavinimo dalykai papildo techninę

programos dalį ir atitinka programos ir institucijos tikslus.

Studentai turi būti pasirengę inžinerinei praktikai, kurios metu, remiantis įgytomis žiniomis,

taikant inžinerinius standartus ir patiriant daug realių apribojimų, bus kuriamas projektas (ABET,

2008).

ABET akreditacijos standartuose nurodoma, kad programos apraše (specifikacijoje) būtina

nurodyti programos tikslus, studijų rezultatus, studentų žinių ir geb÷jimų vertinimo metodus. Dar

vienas privalumas – ABET standartai labai nebiurokratiški, trumpi ir aiškūs.

ABET plečia savo tarptautinę veiklą užsienyje – ji priklauso Vašingtono susitarimo grupei

(WA). Pagal šį susitarimą 13 narių pripažįsta inžinerinių bakalauro studijų programų akreditavimo

rezultatus. Bakalauro kvalifikacija pripažįstama tinkama darbo rinkai.

2009 m. birželio m÷n. Tarptautinis inžinierių aljansas, į kurį įeina Vašingtono susitarimas,

Dublino susitarimas, Inžinierių judumo forumas ir Inžinierių technologų judumo forumas, pareng÷

„Absolvento savybių ir kompetencijų aprašą“ (2009) inžinieriui, inžinieriui technologui ir

inžinieriui technikui. Šis aprašas pad÷s aljanso nariams aprašyti akreditacijos kriterijus, remiantis

studijų rezultatais, ir palengvinti studentų judumą tarp šios studijų krypties programų.

Verslo vadybos AACSB akreditavimo agentūrą taip pat plečia savo veiklą ir dalyvauja

tarptautin÷se iniciatyvose. Šiandien ji yra akreditavusi 570 institucijų, iš kurių 171 turi papildomą

Finansų apskaitos programos akreditaciją. Akreditacinę tarybą reprezentuoja 33 šalys, iš viso

asociacija turi 101 narį ne iš JAV. AACSB akreditacijos standartai remiasi misijos įgyvendinimo ir

tobul÷jimo filosofija. Standartus bandoma aprašyti per bendrąsias ir specifines vadybines

kompetencijas, kurias turi įgyti bakalauro ar magistro pakopos absolventas. Tačiau AACSB

standartai, palyginti su ABET standartais, yra gana biurokratiški.

Aukštojo mokslo institucijos gali be apribojimų savarankiškai prad÷ti vykdyti studijų

programas ir suteikti kvalifikacinį laipsnį, atlikus vidinį programos vertinimą pagal aukštojo mokslo

institucijos nustatytą procedūrą, vertinant ketinamą vykdyti magistro programą būtinas bent vienas

išorinis programos vertintojas. Jei institucija iš esm÷s keičia programos pagrindinę specializaciją ar

ketina prad÷ti programą naujoje studijų kryptyje būtinas valstijos departamento (tarybos) ar kitos

atsakingos institucijos vertinimas. Paprastai vertinama:

• kaip programos paskirtis dera su institucijos misija, tikslais;

• programos reikalingumas;

169

• programos išskirtinumas;

• planuojami pri÷mimo skaičiai;

• finansavimo šaltiniai;

• programos apimtis, turinys;

• vertinimo metodai;

• galimyb÷ bendruomen÷s koledžų absolventams mokytis pagal tą programą;

• žmonių ir fiziniai ištekliai;

• programos valdymas;

• kokyb÷s užtikrinimas;

• išorinio vertintojo išvados (jei taikoma).

Atestavimas ir licencijavimas

Atestavimas ir licencijavimas vykdomas valstijos lygmeniu. Akreditavimo institucijos

vaidina svarbų vaidmenį atestuojant ar licencijuojant asmenis, pabaigusius profesines studijas, pvz.,

slaugą, teisę, mediciną. Daugelis valstijų reikalauja, kad šie asmenys būtų baigę akredituotą

programą. Pagal kai kurių federalin÷s valdžios pripažintų akreditacijos agentūrų taisykles, kad šios

kvalifikacijos būtų pripažintos, būtina pateikti atestavimo ar licencijavimo testo (egzamino)

rezultatus.

Kreditų perk÷limas, laipsnių ir kvalifikacij ų pripažinimas

Ar viena institucija pripažins kitos institucijos laipsnius, priklauso nuo pripažįstančios

institucijos sprendimo, t. y. kiek ji pasitiki pripažįstamos institucijos studijų kokybe (akreditacijos

statusu, programos turiniu ir d÷stymo metodais, akademinio personalo kokybe). Galimi

tarpinstituciniai susitarimai valstijos, nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu, pagal kuriuos

institucijos pripažįsta viena kitos laipsnius.

Kreditų įskaitymas vyksta tokiu pačiu principu. Kreditų ir laipsnių pripažinimą palengvina,

jei institucija, kurioje buvo įgytas laipsnis ar kreditai, yra akredituota, kartais yra reikalaujama

specifin÷s akreditacijos. Perkeliant kreditus įprasta lyginti ne studijų rezultatus, o studijų dalyko

turinį.

JAV n÷ra vienos institucijos, kuri atliktų kvalifikacijų vertinimą ir pripažinimą. Sprendimus

d÷l pripažinimo priima:

• aukštosios mokyklos – akademinio pripažinimo tikslams;

• darbdaviai – valstyb÷s nereguliuojamoms profesijoms;

• atitinkami kiekvienos profesijos kompetentingi organai (valstijos licencijavimo tarybos) –

valstyb÷s reguliuojamoms profesijoms.

170

Tačiau dažnai AM institucijų sprendimai d÷l pripažinimo pagrįsti užsienyje įgytų

kvalifikacijų vertinimą ir akademinį pripažinimą atliekančių institucijų rekomendacijomis, kurios

nustato kvalifikacijų lygiavertiškumą. Institucijų priimami sprendimai d÷l pripažinimo yra sud÷tin÷

aukštosios mokyklos akreditavimo dalis. Akreditavimo institucija nagrin÷ja, ar pagrįstai buvo

pripažinti kreditai, ar įskaitytas dalykas atitinka studijų programos tikslus.

Did÷jantį susidom÷jimą Europoje vykstančiomis studijų reformomis rodo LUMINOS fondo

inicijuotas „US: Tuning“ projektas, kuriuo bus bandoma sukurti dviejų studijų krypčių aprašus

vadovaujantis „Tuning“ metodologija. Projekte dalyvaus 6–9 AMI trijų valstijų (Minesotos, Jutos,

Indianos) aukštojo mokslo institucijų atstovai, d÷stytojai ir aukštesniųjų kursų studentai. Po 8–9

m÷n. grup÷ pateiks rekomendacijas, ar tęsti procesą, įtraukiant daugiau institucijų, ar išpl÷sti studijų

krypčių skaičių, o svarbiausia, ar naudoti šiuos krypčių aprašus kaip gaires sudarant studijų

programų aprašus.

3.11.5. Išvados

1. JAV aukštojo mokslo institucijos turi visišką akademinę laisvę spręsti, kas gali d÷styti,

ko ir kaip turi būti mokoma(-asi) ir kas gali mokytis.

2. JAV n÷ra sukurtos kvalifikacijų sąrangos, kvalifikacijos pripažįstamos remiantis arba

tarptautiniais susitarimais, arba pasitik÷jimu kitos institucijos kokybe.

3. Konkurencija ir studijų programų bei institucijų akreditacija – kokyb÷s užtikrinimo

garantas.

4. Sudaromos sąlygos akademiniam judumui iš bendruomen÷s koledžų į aukštesnį laipsnį

teikiančias aukštojo mokslo institucijas, įskaitant ankstesnių studijų rezultatus.

5. JAV aukštojo mokslo sistema pasižymi didele įvairove, lankstumu ir leidžia geriausiems

studentams įgyti aukščiausią kvalifikacinį laipsnį greičiau, nei numato formali studijų trukm÷.

6. Federalin÷ ir valstijos valdžia nereglamentuoja studijų programos struktūros, taip

sudarydamos sąlygas tarpkryptin÷ms programoms kurti ir vykdyti.

7. JAV atskiros studijų programos akredituojamos tik keliose kryptyse – verslo ir vadybos,

sveikatos ir medicinos, technologijos ir inžinerijos.

8. ABET ir AACSB ir kitų specializuotų akreditavimo agentūrų akreditavimo standartai

gali būti naudojami kaip programų rengimo gair÷s.

9. Kokyb÷s akreditavimo institucijos jungiasi į tarptautinius tinklus ir tariasi d÷l

akreditavimo standartų, kurie grindžiami studijų rezultatais..

171

3.12. Studijas reglamentuojančių aprašų sampratos, paskirties ir sandaros įvairiose šalyse apibendrinimas

Šiame skyriuje apžvelgta 11 šalių aukštojo mokslo reglamentavimo praktika. Šalys labai

įvairios savo aukštojo mokslo sistemų gyvavimo trukme, savo dydžiu, tradicijomis ir patirtimi, jų

konstitucijose ir kituose teis÷s aktuose įtvirtinta aukštųjų mokyklų autonomija. Studijos autoriai

neteik÷ pirmenyb÷s kuriai nors šaliai, kuri panaši į Lietuvą gyventojų skaičiumi, finansais, aukštojo

mokslo tradicijomis ir pan. Iš tikrųjų neturi didel÷s reikšm÷s, ar studijų valdymo ir reguliavimo

sistemą sukūr÷ didel÷ ar maža šalis, nes d÷mesio vertai patirčiai perimti nereikia nei didelių laiko

sąnaudų, nei finansinių išteklių, t. y. nereikia tokių pačių investicijų, kurias atitinkama šalis yra

įd÷jusi į savo aukštojo mokslo sistemos kūrimo procesą. Kita vertus, daugelio šalių aukštojo mokslo

sistemos turi nemaža panašumų, ir ne vien d÷l natūralios geros praktikos pavyzdžių sklaidos.

Europos aukštojo mokslo erdv÷je gana ryškus aukštojo mokslo sistemų suart÷jimas įvyko ir d÷l

politinių procesų. Bolonijos procesas buvo tas veiksnys, kuris suartino Europos šalių aukštojo

mokslo sistemas, reikalaudamas palyginamų ir skaidrių programų aprašų visose Bolonijos proceso

šalyse. Lietuva, būdama lygiateis÷ ES nar÷, taip pat turi jais remtis ir juos remti.

Kokių tipų aprašus apžvelgtosios šalys taiko savo studijų procesams reglamentuoti, parodyta

3.18 lentel÷je. Bene didžiausia aprašų įvairove, o kaip buvo parodyta 3.1 skyrelyje, ir jų išsamumu

ir išbaigtumu, pasižymi Jungtin÷ Karalyst÷. Šios šalies patirtis tur÷jo neabejotinos įtakos daugeliui

kitų šalių. Tačiau labai daug įtakos turi ir aukštųjų mokyklų autonomijos samprata ir mastas.

Paprastai šalyse, kur daugiau teisių suteikiama aukštajai mokyklai (dažniausiai universitetams

suteikiama gerokai daugiau autonomijos nei kolegijoms ar panašaus profilio aukštosioms

mokykloms), išskyrus Jungtinę Karalystę, aprašų įvairov÷ kur kas mažesn÷.

Nacionalinę kvalifikacijų sąrangą – kertinį, arba sk÷tinį, aprašą turi dauguma šalių.

Kvalifikacijų sąrangoje gali būti apibūdintos visų lygių kvalifikacijos arba tik aukštojo mokslo

kvalifikacijos, tačiau tai aprašas, kuriame pateikiama kvalifikacijų hierarchija, žinių ir įgūdžių arba

skirtingoms kvalifikacijoms taikomų studijų rezultatų skirtumai, pristatomi kvalifikacijų

pavadinimai (terminija). Visose šalyse, kurios turi galiojančią kvalifikacijų sąrangą, ji tampa

atspirties tašku aukštosioms mokykloms rengiant kitus su studijomis siejamus dokumentus.

Studijų programų akreditavimo, audito, institucijų vertinimo reikalavimų aprašus taip pat turi

visos šalys. Kai kuriose didel÷se šalyse (JAV, Vokietijoje ir kt.) veikia kelios nepriklausomos

vertinimo ir akreditavimo agentūros, tod÷l akreditavimo aprašų yra labai įvairių. Būtina pabr÷žti,

kad šalyse yra susiklosčiusi dvejopa praktika. Vienose šalyse audito rodikliai skirti institucijai ir

dažniausiai šiose šalyse akreditaciją gavusioms institucijoms suteikiama teis÷ pačioms rengti ir

tvirtinti studijų programas. Ši teis÷, kaip pvz., Australijoje, įpareigoja aukštąją mokyklą programas

perakredituoti kas penkerius metus, kita vertus, programų akreditacijai mokykla gali kviestis ir

172

išor÷s vertintojus. Kitose šalyse veikia panaši praktika kaip ir Lietuvoje, akreditavimo rodikliai

skirti tik studijų programoms vertinti. Šiose šalyse institucijos neturi teis÷s tvirtinti ir akredituoti

savo programų.

Kitų tipų aprašai būdingi šalims, kuriose valstyb÷s mastu siekiama studijų programų ir

teikiamų kvalifikacinių laipsnių palyginamumo, skaidrios ir aiškios studijų rezultatų įskaitymo

tvarkos. Tai ypač svarbu studijų proceso ir profesinių reikalavimų dermei užtikrinti. Pavyzdžiui,

Jungtin÷je Karalyst÷je postūmį studijų krypčių aprašams atsirasti dav÷ būtent profesin÷s asociacijos.

Viena, kas neabejotinai vienija visų šalių aukštojo mokslo sistemas, – tai studijų rezultatų

naudojimas studijas reglamentuojančiuose aprašuose. Nors jie ir kritikuojami, šiandien tai yra pats

svarbiausias šalių kvalifikacijos sistemų įrankis.

Studijų krypčių aprašai yra pagrindinis šios studijos analiz÷s objektas, tačiau nustatyta, kad

tokio tipo aprašai dar n÷ra itin plačiai paplitę. Didžiausią patirtį ir geriausiai išpl÷totą sistemą turi

Jungtin÷ Karalyst÷. Jų taikoma tipin÷ aprašo struktūra gali būti svarstytinu pavyzdžiu Lietuvos

studijų krypčių aprašų reng÷jams. Kitose šalyse aprašų rengimas dažniausiai siejamas su

konkrečiomis studijų kryptimis (pvz., inžinerija, chemija, pedagogų rengimu) ir tiek su pasauliniais

(pvz., „Tuning“), tiek su europiniais projektais, kuriuos vykdo tokios tarptautin÷s institucijos, kaip

EUA, ENQA, EUR-ACE, SEFI ir kt. Visoms šalims bendra tai, kad pagrindiniai studijų krypčių

aprašų rengimo darbo grupių dalyviai yra studijų krypčiai atstovaujanti akademin÷ bendruomen÷,

kurios autoryst÷ nurodoma prie aprašų. Studijų aprašų rengimas daugumoje šalių pripažįstamas kaip

išskirtin÷ akademinių bendruomenių veiklos zona. Būtent akademin÷s bendruomen÷s turi susitarti

d÷l konceptualių tokio tipo aprašų rengimo nuostatų.

Svarbus ir tai, kad daugumoje analizuotų šalių studijų krypčių aprašų rengimą inicijuoja

kokyb÷s klausimus prižiūrinti struktūra ir ši struktūra imasi iniciatyvos sutelkti akademinę

bendruomen÷ platesnei diskusijai ta tema. Sektinas pavyzdys – Australijos kokyb÷s užtikrinimo

agentūros organizuotas viešų diskusijų etapas, kuriame savo poziciją pristat÷ universitetų

akademin÷s bendruomen÷s.

Pabr÷žtina, kad studijų krypties aprašuose vyrauja kokybin÷ interpretacin÷ prieiga, t. y.

nepateikiami nei dalykų sąrašai, nei jų proporcijos studijų programoje, nei būtinas valandų skaičius.

Panašaus pobūdžio kiekybiniai reikalavimai aptinkami norminiuose aktuose: įstatymuose,

nutarimuose ir t. t. Pasteb÷ta ir tai, kad dalyje šalių yra parengiamas vienas dokumentas, kuris

taikomas, pavyzdžiui, ir kaip programų rengimo gair÷s, ir kaip akreditavimo rodikliai. Pavyzdžiu

gali būti Estijos aukštojo mokslo standartas, Airijos kvalifikacijų standartai arba JAV ABET ir

AACSB akreditavimo standartai. Šią d÷mesio vertą patirtį siūlytina perimti kuriant Lietuvos

studijas reglamentuojančių aprašų sistemą.

3.18 lentel÷. Aprašų tipų naudojimas atskirose valstyb÷se

Valstyb÷

Kvalifikacijų aprašai

(Nacionalin÷ kvalifikacijų

sąranga)

Pakopų aprašai (Aukštojo mokslo

kvalifikacijų sąranga)

Pakopų aprašai (atskiras

dokumentas)

Studijų krypties aprašai

Programų rengimo gair÷s

Audito, akreditavimo

rodiklių aprašai (studijų

programai – SP, institucijai – I)

Nacionaliniai kreditų aprašai

Teis÷ aukštajai mokyklai tvirtinti studijų programą

Jungtin÷ Karalyst÷ + + + + + (I) + +

Nyderlandai + +

+ Tik kvalifikacinių laipsnių, įgyjamų taikomųjų mokslų universitetuose

+ + (SP) +

Norvegija + +/- (inžinierių, mokytojų) + (I) +

Airija +

+ Kvalifikacijų

standartai

+ technikos mokslų, gamtos mokslų,

informatikos, verslo, menų ir dizaino, slaugos

+ Kvalifikacijų

standartai

+ Kvalifikacijų

standartai +

Suomija + + + + + Prancūzija + + + +/- +

Vokietija +

socialinio darbo, informatikos,

psichologijos, procesų inžinerijos, chemijos

inžinerijos ir kt.

+ (SP) +

Estija + + + + +

Australija + Diskusijų etapas + (I) baigta rengti, bet dar neįdiegta +

Naujoji Zelandija + + + +

Jungtin÷s Amerikos valstijos

+ +

Lietuva + (Reglamentai) + + (SP) Pastaba. Apr÷minti langeliai ir rodykl÷s rodo, kad šalyse parengti dokumentai gali tarnauti keliems tikslams, pvz. Estijos „Aukštojo mokslo standartas“, arba dokumentas rengtas vienam tikslui, tačiau juo naudojamasi ir kitose veiklos srityse, pvz. Airijos „Kvalifikacij ų standartai“ arba JAV ABET ir AACSB akreditavimo standartai

174

4. STUDIJAS LIETUVOS AUKŠTOSIOSE MOKYKLOSE REGLAMEN TUOJANČIŲ APRAŠŲ ANALIZ ö 4.1. Aprašų paskirtis šalies aukštąj į mokslą reglamentuojančiuose teis÷s aktuose

Lietuvos aukštojo mokslo sistema ryžtingai buvo prad÷ta reformuoti dar 1991 m. pri÷mus

pirmąjį po Nepriklausomyb÷s atkūrimo Mokslo ir studijų įstatymą (Žin., 1991, Nr. 7-191).

Anglosaksų pavyzdžiu buvo įtvirtintos kelių pakopų studijos, numatyta, kad Lietuvoje gali būti

teikiami bakalauro ir magistro laipsniai. Tačiau reikalavimai valstyb÷s mastu vienu ar kitu lygiu iš

pradžių, galima sakyti, iš esm÷s nebuvo reglamentuoti. Magistrantūra savaime buvo laikoma elitine

ir pradžioje negausia studijų pakopa – šiam požiūriui neabejotinai didelę įtaką tur÷jo JAV

universitetuose dirbusių ir aktyviai Lietuvai pad÷jusių lietuvių kilm÷s profesorių nuomon÷. Tod÷l

didelis reiklumas šios pakopos studijoms atrod÷ savaime suprantamas.

Tačiau per keletą metų situacija prad÷jo keistis. Aukštasis mokslas tapo masinis, aukštųjų

universitetinių mokyklų tinklas pl÷t÷si, atsirado privačių aukštųjų mokyklų, o valstybin÷s

aukštosios mokyklos prad÷jo vis daugiau studentų priimti į mokamas vietas, tuo tarpu reiklumas

studijų kokybei vis maž÷jo. Prasid÷jus Bolonijos procesui, nors formaliai buvo galima manyti, kad

Lietuva buvo gerokai toliau pažengusi už daugelį Rytų Europos ir net Vakarų Europos šalių, jau

buvo aiškiai suvokta, kad turi būti sukurti tam tikri reikalavimai studijų programoms ir jų

įgyvendinimui, kad turi veikti efektyvi studijų programų vertinimo ir akreditavimo sistema. 1998–

2002 metų laikotarpis pasižym÷jo tuo, kad, pirma, buvo priimti nauji aukštąjį mokslą

reglamentuojantys įstatymai – Aukštojo mokslo įstatymas (Žin., 2000, Nr. 27-715) ir naujoji

Mokslo ir studijų įstatymo redakcija (Žin., 2002, Nr. 78-2578), antra, aukštojo mokslo sistema tapo

binarin÷ – susikūr÷ kolegijų tinklas, ir po kelerių metų buvo prad÷ti teikti profesinio bakalauro

laipsniai. Kolegijų, kaip aukštųjų mokyklų, tipą numat÷ min÷tasis naujasis 2000 m. Aukštojo

mokslo įstatymas.

Istoriškai susiklost÷, kad reikalavimus studijų programoms iš pradžių nustat÷ 2000 m. spalio

26 d. Nuosekliųjų studijų programų nuostatai (Žin., 2000, Nr. 91-2841), o 2004 m., kaip toliau

min÷sime, buvo priimti pirmi pirmosios studijų pakopos (tuo metu vadintos pagrindin÷mis

studijomis) studijų krypčių reglamentai. Beje, juos kurti buvo pasiūlyta jau 1999 m., vykdant

Europos Sąjungos PHARE – HERIL programą. Studijų krypties reglamentas tapo dokumentu,

visapusiškai nustatančiu konkrečios studijų krypties pirmosios pakopos studijų programų tikslus,

sandarą, būtinus studijuoti dalykus ir įgyvendinimo reikalavimus (tokia studijų reglamento samprata

buvo numatyta tuo metu galiojusio 2000 m. Aukštojo mokslo įstatymo 39 str. 3 d.). Tokių

visaapimančių dokumentų analizuotose užsienio valstyb÷se nebuvo kuriama – paprastai studijas

reglamentuojantys dokumentai skiriami arba studijų pakopų aprašams, arba studijų programų

specifikacijai, arba bendriesiems, taip pat specialiesiems studijų rezultatams.

175

Lyginant Nuosekliųjų studijų programų nuostatus ir studijų krypties reglamentus su 3

skyriuje nagrin÷tų valstybių aukštojo mokslo sistemose naudojamais aprašų tipais, Nuosekliųjų

studijų programų nuostatus galima iš dalies prilyginti studijų pakopų aprašų ir studijų programų

reikalavimų (specifikacijos) junginiui, o studijų krypčių reglamentus – studijų krypčių aprašų ir

studijų programų reikalavimų (specifikacijos) junginiui. D÷l reikalavimų ir dalies turinio sanklotos

tų studijų krypčių, kurių reglamentai buvo parengti ir patvirtinti, pirmosios pakopos ir vientisųjų

studijų programoms buvo nustatyta taikyti tik reglamentus. Tų studijų krypčių, kurių reglamentai

dar nebuvo parengti ir įstatymų nustatyta tvarka patvirtinti (sp÷ta sukurti mažiau nei pus÷s studijų

krypčių reglamentus; iki 2009 m. įteisintos 63 studijų kryptys), studijų programas iki 2005 m.

reglamentavo Nuosekliųjų studijų programų nuostatai, o nuo 2005 m. – Pagrindinių, specialiųjų

profesinių ir vientisųjų studijų programų nuostatai (Žin., 2005, Nr. 93-3461). Magistrantūros

studijas nuo 2006 m. reglamentuoja Magistrantūros studijų programų bendrųjų reikalavimų aprašas

(Žin., 2005, Nr. 93-3461). Remiantis šiais teis÷s aktais rengiamos ir vertinamos naujos studijų

programos, ir pagal juose nustatytus reikalavimus priimamas sprendimas akredituoti studijų

programas arba ne.

2009 m. balandžio 30 d. buvo priimtas naujas Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų

įstatymas (Žin., 2009, Nr. 54-2140). Palyginti su netekusiu galios Aukštojo mokslo įstatymu,

reguliavusiu šalies aukštųjų mokyklų veiklą, naujasis Mokslo ir studijų įstatymas įtvirtina nemažai

naujų teis÷s normų. Pakito leistinos studijų programų apimties ribos, įvesta nauja studijų kredito

samprata, pasikeit÷ studijų aprašų reglamentavimas.

Mokslo ir studijų įstatymo normų analiz÷ rodo, kad jame netiesiogiai galima skirti tris aprašų

kategorijas: i) konkreti studijų programa; ii) studijų krypties aprašas, kuris Įstatyme dar vadinamas

studijų programos bendraisiais ir specialiaisiais reikalavimais; iii) nuolatin÷s bei ištęstin÷s studijų

formų aprašas.

i) Studijų programa

Pagal Mokslo ir studijų įstatymo 4 straipsnio 23 dalį, studijų programa – tai tam tikros

krypties studijų turinio, metodų ir materialiųjų priemonių, studijoms pasitelkiamo akademinio ir

profesinio personalo visuma ir jos aprašymas. Studijų programą, atitinkančią teis÷s aktų nustatytus

reikalavimus, rengia aukštoji mokykla (Įstatymo 7 str. 2 d. 4 p.). Tai atitinka ir Europos aukštojo

mokslo erdv÷s studijų kokyb÷s užtikrinimo nuostatų 1.2 skyriuje „Studijų programų bei suteikiamų

kvalifikacijų patvirtinimas, steb÷sena bei periodinis vertinimas“ numatytą principą, kad aukštoji

mokykla yra atsakinga už konkrečios studijų programos kokybę, jos sandarą ir turinį. Studijų

programa tvirtinama teis÷s aktų nustatyta tvarka. Universiteto studijų programą tvirtina senatas,

kolegijos – Švietimo ir mokslo ministerija. Švietimo ir mokslo ministerija yra nustačiusi, kad

176

ketinamą vykdyti studijų programą aukštoji mokykla teikia įvertinti Studijų kokyb÷s vertinimo

centrui (teikiamas programos aprašas, parengtas pagal Centro direktoriaus patvirtintus studijų

programų aprašo rengimo ir vertinimo metodinius nurodymus), teigiamai įvertinta studijų programa

įregistruojama Studijų ir mokymo programų registre.

Mokslo ir studijų įstatyme yra numatyti bendriausio pobūdžio reikalavimai studijų

programoms (Įstatymo 48 str. 1–2 d.). Iš esm÷s tai labai trumpi pakopų aprašai. Reikalavimai

įstatyme grupuojami, atsižvelgiant į programų rūšį:

– pirmosios pakopos studijų programos skiriamos bendrai erudicijai ugdyti, teoriniams

studijų krypties pagrindams perteikti ir profesiniams įgūdžiams, kurie būtini savarankiškam darbui,

formuoti. Universitetų studijų programos yra labiau orientuotos į universalųjį bendrąjį išsilavinimą,

teorinį pasirengimą ir aukščiausio lygio profesinius geb÷jimus, o kolegijų – į pasirengimą profesinei

veiklai (Įstatymo 48 str. 1 d.);

– magistrantūros studijų programos skiriamos pasirengti savarankiškam mokslo (meno)

darbui arba kitam darbui, kuriam atlikti reikia mokslo žinių ir analitinių geb÷jimų (Įstatymo 48 str.

2 d.).

Mokslo ir studijų įstatymo 47 straipsnyje nustatyta pirmosios ir antrosios studijų pakopų

studijų programų apimtis (atitinkamai 180–240 ir 90–120 kreditų) ir studijų metų sandara. Vis d÷lto

šių kelių parametrų pakopoms apibūdinti nepakanka, nepakanka jų ir programų sandarai nustatyti.

Rekomenduotina, kad Švietimo ir mokslo ministerija, remdamasi Mokslo ir studijų įstatymo 93

straipsnio 1 dalimi, parengtų rekomendacinio ar privalomo pobūdžio teis÷s aktus, kurie pakankamu

mastu detalizuotų 48 straipsnyje nurodomų studijų pakopų ir programų reikalavimus.

ii) Bendrieji ir specialieji reikalavimai studij ų programoms

Įstatyme minimo dokumento „bendrieji ir specialieji reikalavimai pirmosios pakopos,

vientisųjų studijų ir magistrantūros studijų programoms“ pavadinimas gali būti suprantamas

skirtingai: arba tai vientisas dokumentas, arba tai du dokumentai, atskirai aprašantys bendruosius ir

specialiuosius reikalavimus, arba tai studijų programų bendrųjų reikalavimų dokumentas ir

atskiroms studijų kryptims skirti aprašai (studijų krypties aprašai). Pastarasis variantas atitiktų dabar

dar galiojančius švietimo ir mokslo ministro patvirtintus „Bendruosius reikalavimus studijų

programoms“ ir studijų krypčių reglamentus, tik papildomai tur÷tų būti sukurti ir antrajai studijų

pakopai skirti studijų krypčių aprašai. Mokslo ir studijų įstatymo 48 straipsnio 3 dalyje nurodoma,

kad bendruosius ir specialiuosius reikalavimus (studijų krypties, krypčių grup÷s arba studijų srities

aprašus) pirmosios pakopos, vientisųjų studijų ir magistrantūros studijų programoms tvirtina

Švietimo ir mokslo ministerija. Tod÷l Švietimo ir mokslo ministerija tur÷s nuspręsti, kokie

dokumentai bus rengiami ar tobulinami. Tačiau būsimą sprendimą nusp÷ti n÷ra paprasta, nes,

177

pavyzdžiui, tokio tipo aprašų, kaip studijų srities aprašai, neteko aptikti n÷ vienoje iš 3 skyriuje

nagrin÷tų valstybių. Visgi manytina, kad tur÷tų būti skiriami du aprašai: pirma, aprašai, nustatantys

bendruosius reikalavimus laipsnį suteikiančioms studijų programoms ir, antra, aprašai, nustatantys

specialiuosius reikalavimus atitinkamai studijų krypčiai (ar krypčių grupei), kas atitinka šiuo metu

galiojančius studijų krypčių reglamentus (tiesa, atsižvelgiant į toliau nurodytas pastabas, pastarojo

tipo aprašų turinys tur÷tų būti tobulinamas, lyginant su dabar galiojančių reglamentų turiniu).

Bendrieji reikalavimai būtų nustatomi studijų programoms kaip tokioms, nekonkretizuojant

studijų sričių ir krypčių (kokia kreditų apimtis, kas juos sudaro ir pan., baigiamojo darbo, profesin÷s

praktikos paskirtis ir pan.). Atitinkamos aukštųjų mokyklų studijų programos tur÷s atitikti min÷tame

apraše nustatytus bendruosius ir studijų krypties (krypčių grup÷s) apraše, kurį tvirtintų švietimo ir

mokslo ministras, nustatytus specialiuosius reikalavimus.

iii) Nuolatin ÷s bei ištęstin÷s studijų formų aprašas

Mokslo ir studijų įstatymo 43 straipsnio 2 dalyje numatytas ir nuolatin÷s bei ištęstin÷s studijų

formų aprašas, kurį tvirtina švietimo ir mokslo ministras.

Nors Mokslo ir studijų įstatymas min÷tus aprašus paveda tvirtinti Švietimo ir mokslo

ministerijai, tam tikri reikalavimai studijų programoms ir studijų formoms jau yra nustatyti ir

pačiame įstatyme.

Mokslo ir studijų įstatymo 47 straipsnio 3 dalyje nustatyti intervalai, rodantys, kokios

apimties studijos priskiriamos prie nuolatin÷s formos, o kokios – prie ištęstin÷s formos studijų.

Konkrečiai nustatyta, kad metin÷ 45–60 kreditų apimtis nurodo nuolatinę studijų formą, o mažesn÷

apimtis – ištęstinę formą. Studijų formų aprašas jau patvirtintas švietimo ir mokslo ministro

įsakymu (Žin., 2009, Nr. 59-2325). Jis įteisina išsilavinimo, įgyjamo baigus skirtinga forma

studijuotas studijų programas, lygiavertiškumą. Formas vieną nuo kitos iš esm÷s skiria tik darbo

intensyvumo mastas, atsisakyta iki šiol buvusio formų skyrimo pagal paros metą (dieną ar vakare)

ar kontaktinio laiko trukmę. Tai pažangus sprendimas, įprastas Vakarų pasauliui, nors jį įgyvendinti

n÷ra paprasta, nes studento galimyb÷s rinktis studijų tempą kurį laiką dar liks ribotos tiek d÷l jo

studijų finansavimo principų, griežtai susietų su kalendoriniais metais, tiek d÷l būtinumo

aukštosioms mokykloms gerokai pertvarkyti užsi÷mimų tvarkaraščių sudarymo principus, pritaikyti

studijoms naujus studijų ir žinių vertinimo metodus.

Kiti aprašų tipai

Aukštojo mokslo sistemoje svarbų vaidmenį vaidina ir dar dviejų tipų aprašai – Ketinamos

vykdyti studijų programos aprašas (Ketinamų vykdyti studijų programų aprašo rengimo ir jo

atitikties Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro patvirtintiems bendriesiems ir

178

specialiesiems reikalavimams studijų programoms nustatymo metodiniai nurodymai patvirtinti

Studijų kokyb÷s vertinimo centro direktoriaus 2010 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. 1-01-18) ir Vykdomų

studijų programų vertinimo eigos aprašas (Vykdomų studijų programų vertinimo eigos aprašas ir

metodiniai nurodymai patvirtinti Studijų kokyb÷s vertinimo centro direktoriaus 2009 m. spalio 30 d.

įsakymu Nr. 1-94). Tačiau tiek Ketinamos vykdyti studijų programos aprašas, tiek Studijų

programos savianaliz÷s ataskaitos aprašas, pateiktas Vykdomų studijų programų vertinimo eigos

apraše, t÷ra tik formatai, kuriais aukštosios mokyklos turi pristatyti savo parengtas ir vykdomas

studijų programas arba jų savianalizę. Iš tikrųjų savo studijų procese aukštosios mokyklos šiais

formatais gali ir nesinaudoti. Reikalavimų, kurie būtų nauji arba neatitiktų min÷tų bendrųjų ir

specialiųjų reikalavimų, SKVC nustatytuose aprašuose n÷ra, tod÷l jie studijoje nebus nagrin÷jami

(priešingai nei Lietuvoje, JAV studijų programų akreditavimo agentūros ABET nustatyti

reikalavimai yra vieninteliai tokio tipo reikalavimai, tod÷l jų vaidmuo JAV yra svarbus ne tik

akreditavimo procesui, bet ir turi lemiamą įtaką studijų programų sandarai ir turiniui).

Dar vienas aprašo tipas – studentų žinių vertinimo aprašas. Šiuo metu Lietuvoje galioja 2005

metais švietimo ir mokslo ministro įsakymu patvirtinta šio aprašo redakcija, kuri vis d÷lto yra

pernelyg abstrakti. Šiame apraše nerasime jokių nuostatų, išskiriančių pakopų skirtumus, vertinimo

sąryšį su studijų rezultatais. Aprašą būtina tobulinti, kad vertinimo sistema bendrame studijų

kokyb÷s užtikrinimo kontekste skatintų vertinimo objektyvumą ir skaidrumą.

Kolegijų sektoriuje svarbų vaidmenį tebevaidina profesinio rengimo standartai. Jie apžvelgti

4.5 poskyryje.

Išnagrin÷jus Įstatymą galima teigti, kad studijų programos aprašą rengia aukštoji mokykla,

atsižvelgdama į Įstatymo normas ir švietimo ir mokslo ministro nustatytus bendruosius ir

specialiuosius reikalavimus. Taigi, į pastaruosius šioje studijoje ir turi būti sutelktas d÷mesys.

Min÷jome, kad šiuos reikalavimus nustatančių dokumentų analogai šiuo metu yra Bendrieji

reikalavimai studijų programoms ir studijų krypčių reglamentai. Apžvelgsime juos išsamiau.

4.2. Bendrieji reikalavimai studijų programoms

Galiojančius Bendruosius reikalavimus studijų programoms (toliau – Bendruosius

reikalavimus) sudaro dvi dalys: Pagrindinių, specialiųjų profesinių ir vientisųjų studijų programų

nuostatai ir Magistrantūros studijų programų bendrųjų reikalavimų aprašas. Abu dokumentai

patvirtinti LR švietimo ir mokslo ministro 2005 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. ISAK-1551 (Žin.,

2005, Nr. 93-3461). Kaip ir anksčiau galiojusius Nuosekliųjų studijų programų nuostatus,

Bendruosius reikalavimus galima prilyginti studijų pakopų aprašų ir studijų programų reikalavimų

(specifikacijos) junginiui.

179

Studijų pakopos apraše, kaip parod÷ 3 skyriuje atlikta apžvalga, paprastai nurodoma studijų

apimtis ir bendrieji bei specialieji studijų rezultatai, dažniau – bendrųjų studijų rezultatų lygis, kuris

turi būti pasiektas atitinkamos pakopos studijų metu. Daugelis šalių savo studijų pakopų aprašus

reng÷ vadovaudamosi Dublino aprašais ir Europos kvalifikacijų sąrangos kvalifikacijų aprašais,

nors, tiesa, retai kuri šalis tuos dokumentus tiesiogiai nurodo savo teis÷s aktuose (mūsų žiniomis, į

įstatymą jie įtraukti Belgijos Flandrijos regione). Deja, Lietuvoje rengiant Bendruosius

reikalavimus, į Dublino aprašus dar nebuvo sp÷ta atsižvelgti.

Vertinant pirmosios ir antrosios studijų pakopų skirtumus Lietuvoje, įžvelgiama tik skirtinga

studijų apimtis, taip pat kai kurie abstrakčiai formuluojami skirtumai išplaukia iš Magistrantūros

studijų programų bendrųjų reikalavimų aprašo (toliau – Magistrantūros programų aprašas), tačiau iš

esm÷s jie atsispindi keliuose sakiniuose. Pavyzdžiui, Magistrantūros programų aprašo 2 punkte

nurodyta, kad magistrantūros studijų paskirtis yra pl÷sti ir gilinti žinias ir geb÷jimus, įgytus

pagrindin÷se universitetin÷se studijose (pažym÷tina, kad gali atrodyti, jog ši nuostata užkerta kelią

priimti į magistrantūrą kolegijų absolventus, nors to paties teis÷s akto 12 punkte tokia galimyb÷ po

papildomųjų studijų numatyta). Magistrantūros programų aprašo 13 punkte nurodoma, kad

gilinamosios magistrantūros studijų programos tikslai yra susiję su pagrindinių studijų programų

tikslais, bet nesutampa su jais, yra aukštesnio lygio, o šio teis÷s akto 15 punkte numatyti

reikalavimai tur÷ti pakankamų studijuotos mokslo šakos žinių, geb÷ti savarankiškai atlikti tyrimus,

ir įvertinti tyrimų rezultatus, kritiškai vertinti ir taikyti teorines ir praktines naujoves. Šios nuostatos

pačios savaime tinkamos, tačiau pasinaudoti šia jose nurodyta gana bendro pobūdžio informacija

sud÷tinga, nes n÷ra galimybių jų lyginti su pirmosios studijų pakopos reikalavimais, mat vientisųjų

studijų ir pirmosios pakopos studijų rezultatai tiesiogiai neformuluojami jokia forma. Tiesa, šiuo

metu galiojančio Mokslo ir studijų įstatymo 46 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad universitetin÷s

laipsnį suteikiančios studijų programos gali būti vientisosios, apimančios pirmąją ir antrąją studijų

pakopas, tod÷l galima būtų aiškinti, kad vientisųjų studijų rezultatai tur÷tų atitikti ir pirmosios, ir

antrosios pakopų reikalavimus. Tai iš esm÷s patvirtina ir min÷to įstatymo 47 straipsnio 5 dalis,

numatanti, kad vientisųjų studijų programos apimtis yra ne mažesn÷ kaip 300 ir ne didesn÷ kaip 360

kreditų (pirmoji 240 kreditų apimties vientisųjų studijų programos dalis priskiriama pirmosios

pakopos studijoms, o likusi dalis priskiriama antrosios pakopos studijoms).

Pagrindinius pirmosios ir antrosios pakopos studijų programų skirtumus Bendruosiuose

reikalavimuose nusako programų sandaros reikalavimai. Pirmojoje studijų pakopoje reikalaujama,

kad programą sudarytų trys tikslin÷s dalys:

a) bendrojo lavinimo dalis, apimanti pasaul÷žiūros ir bendros erudicijos aukštojo lavinimo

dalykus;

180

b) studijų pagrindų dalis, apimanti teorinius ir profesinius dalykus, privalomus visoms tos

studijų krypties programoms (deja, d÷l to labai padid÷ja leistinų programoje studijuoti dalykų

priklausomyb÷ nuo studijų krypties sampratos, jos apimties; pasikeitus studijų krypčių

klasifikacijai, daugelį programos dalykų gali tekti keisti kitais);

c) trečioji dalis, apimanti dalykus, kurie teikia gilesnių tos krypties žinių bei geb÷jimų.

Atkreiptinas d÷mesys į tai, kad universitetinių ir neuniversitetinių studijų programų

reikalavimai praktiškai skiriasi tik šių trijų dalių apimtimi: neuniversitetin÷se studijose reikalaujama

didesn÷s specialiosios dalies apimties ir mažesn÷s studijų pagrindų dalies apimties, universitetin÷se

studijose – atvirkščiai. Neuniversitetin÷se studijose taip pat reikalaujama ir didesnių praktikos

apimčių. Kitus reikalavimų studijų lygiui skirtumus galima įžvelgti tik netiesiogiai:

neuniversitetin÷se studijose leidžiama kur kas silpnesn÷ d÷stytojų sud÷tis, pakanka, kad 10 proc. iš

jų tur÷tų mokslo laipsnį, o universitetin÷se studijose mokslo laipsnį turi tur÷ti daugiau kaip pus÷

d÷stytojų.

Pabr÷žtina, kad trūksta aiškumo ir vientisųjų studijų programų reikalavimams. Takoskyra,

kada organizuojamos vientisosios studijos, apibr÷žta irgi labai abstrakčiai, t. y. tokios studijos

organizuojamos tik tuo atveju, kai pirmojoje studijų pakopoje parengti specialisto neįmanoma, o

ilgesnes studijas skaidyti į dvi pakopas yra netikslinga. Tokia nuostata palieka įvairiapusio

interpretavimo galimybę ir yra per daug vertinamojo pobūdžio. Iš tikrųjų Lietuvoje vientisosios

studijos taikomos tik valstyb÷s reguliuojamoms profesijoms, nors ne visose šalyse einama tokiu

pačiu keliu. Pavyzdžiui, Prancūzijoje, Belgijoje ir dar bent keturiose Europos šalyse medicinos

studijų kryptyje rengiami tiek medicinos bakalaurai, tiek magistrai. Taigi, čia jau daugiau tradicijos

dalykas, negu loginis būtinumas. Tačiau yra ir kita priežastis neskaidyti valstyb÷s reguliuojamų

profesijų specialistų rengimo studijų į pakopas – tai jau 1 skyriuje min÷ta ES Direktyva

2005/36/EB. Apie šios direktyvos nesuderinamumą su Bolonijos procesu atvirai kalba H. Davies

(Survey of Master Degrees in Europe, 2009, p. 42). Ši direktyva iš tikrųjų nesuteikia laisv÷s nei

programų sandarai, nei studijų rezultatų aprašymui, nes reikalavimai kur kas geriau tinka profesijai

ir jai būdingoms kompetencijoms aprašyti ir yra pateikti gana imperatyvia forma.

Taigi, galima daryti išvadą, kad Bendrieji reikalavimai n÷ra parengti studijų pakopos

aprašams tinkama forma ir neturi jiems būtinos informacijos apie atskiroms pakopoms būdingus

bendruosius studijų rezultatus – žinojimo, suvokimo ir geb÷jimų lygius, kuriuos studentas tur÷tų

pasiekti (tur÷ti), baigęs kiekvieną iš trijų pakopų. Siūlytina, kad tam būtų skirtas atskiras

dokumentas, kuriame būtų kur kas išsamiau detalizuotos Mokslo ir studijų įstatymo 48 straipsnio 1

ir 2 dalių nuostatos, panaudoti ir išpl÷toti Dublino aprašų teiginiai.

Programos formos ir turinio reikalavimų prasme Bendrieji reikalavimai vertintini kiek geriau,

tačiau juose yra nemažai perteklin÷s informacijos apie aukštojo mokslo reglamentavimo elementus,

181

tiesiogiai nesusijusius su studijų programomis. Pavyzdžiui, kartojamos galiojusiame Aukštojo

mokslo įstatyme ir kituose teis÷s aktuose teikiamos sąvokų apibr÷žtys, primenamos studijų

programų vertinimo ir registravimo procedūros (Pagrindinių, specialiųjų profesinių ir vientisųjų

studijų programų nuostatų 9–12 p.), laipsnių teikimo ir net diplomų formų, jų gamybos apskaitos ir

registracijos tvarka (Magistrantūros studijų programų bendrųjų reikalavimų aprašo VI skyrius),

reikalavimai institucijai, vykdančiai magistrantūros studijas (Magistrantūros studijų programų

bendrųjų reikalavimų aprašo II skyrius) ir t. t. Yra dubliavimo pavyzdžių: antai dubliuojama dalis

informacijos apie vientisųjų studijų programas Pagrindinių, specialiųjų profesinių ir vientisųjų

studijų programų nuostatų IV ir Magistrantūros studijų programų bendrųjų reikalavimų VII dalyse.

Kritikuotina Bendrųjų reikalavimų dokumento dviejų dalių sandara ir net pavadinimai, nes

natūraliai kyla klausimas, kod÷l viena dalis vadinasi „Pagrindinių [...] studijų programų nuostatai“,

o kita – „Magistrantūros studijų programų [...] aprašas“. Aprašo ir nuostatų forma turi skirtis savo

sandara, nors akivaizdu, kad abiejų dokumentų paskirtis ta pati, tik jie skirti skirtingoms studijų

pakopoms. Vertinant teisin÷s technikos požiūriu, nes abu dokumentai patvirtinti kaip du atskiri

teis÷s aktai, pirmojo dokumento bendrosios nuostatos netaikytinos magistrantūrai, bet antrame

dokumente jos nekartojamos, tod÷l lieka neaišku, ar sąvokos „nuolatinis d÷stytojas“, „studijų

programos šaka“, taip pat programų registravimo lengvatos (11 p.) gali būti taikomos ir

magistrantūrai. Matyt, nesant šių sąvokų specifikos magistrantūros studijų pakopoje, reik÷tų jas

taikyti universaliai, tačiau, kaip min÷ta, teisin÷s technikos prasme toks sureguliavimas yra ydingas.

Nors abu dokumentai nemažos apimties, daugiausia d÷mesio juose skiriama formaliesiems

studijų programų sandaros, d÷stytojų sud÷ties, studijuojamų per semestrą dalykų skaičiaus ir

panašiems reikalavimams. Studijų kredito samprata taip pat yra pasenusi, neatitinka ECTS

reikalavimų. Tiesa, jo įvesti jau ir nesiūlytina, nes 2011 metais planuojamas įvesti nacionalinis

kreditas tur÷s tą patį turinį. Tačiau kreditas nusako ne tik studento darbo apimtį, bet turi būti

susietas ir su studijų rezultatais. Tuo tarpu apie bendruosius ir specialiuosius studijų rezultatus,

studijų rezultatų ir studijų metodų, geriausiai tinkančių žinioms suteikti ir geb÷jimams ugdyti,

dermę, žinių ir geb÷jimų vertinimo metodus užsimenama labai nedaug. Išimtis tik pirmojo

dokumento 4 punktas ir antrojo dokumento 14 ir 15 punktai. Apskritai šiuolaikin÷s orientacijos „į

studentą“ aptariamuose dokumentuose labai pasigendama.

Taigi, darytina antroji išvada, kad Bendrieji reikalavimai kaip dokumentas, nustatantis

reikalavimus studijų programai ir jos aprašui (programos specifikacijai), taip pat turi nemažai

trūkumų. Turi būti sušvelninti reikalavimai programų dalių sandarai, atsisakyta griežto dalykų

priskyrimo studijų krypčiai ar šakai, juos turi kompensuoti išsamesni reikalavimai bendriesiems ir

specialiesiems studijų rezultatams, kiekvienos programos apraše turi būti atskleista studijų rezultatų,

studijų metodų ir žinių ir geb÷jimų vertinimo metodų derm÷.

182

Šis dokumentas tur÷tų apr÷pti ir dar vieną uždavinį – nustatyti atvejus, kai greta pagrindin÷s

studijų programos studentas gali rinktis anksčiau vadintą specializaciją, o Bendruosiuose

reikalavimuose, kaip ir studijų programų vertinimo aprašuose, dabar vadinamą šaką. Šiandien su

šiuo studijų programos elementu, kaip ir jo pavadinimu, visiška painiava. Didžiajai daliai studijų

krypčių reglamentų nustačius labai dideles privalomas studijų programos dalių ir jas sudarančių

dalykų apimtis, neretai (pavyzdžiui, beveik visose technologijos mokslų studijų programose) lieka

mažiau kaip 20 laisvų kreditų, o tokios apimties specializacijai neužtenka, kad studentas įgytų

pakankamai tos šakos žinių ir geb÷jimų, kuriuos būtų galima įvardyti kaip savarankiškus studijų

rezultatus. Pavyzdžiui, Jungtin÷je Karalyst÷je tokiai specializacijai, vadinamai minor (paprastai ši

studijų dalis yra kitos nei pagrindin÷ krypties), turi būti skiriama 25–40 proc. programos apimties

(Lietuvoje pirmojoje studijų pakopoje tai sudarytų 40–64 studijų kreditus), o Lietuvoje

specializacijoms dažniausiai skiriama tik keliolika kreditų. Negana to, specializacijos pavadinimas

ir turinys gali būti parenkamas bet koks (4.1 pav.). Tod÷l atsitinka taip, kad vienu atveju

specializacija yra A studijų krypties šaka, kitu jau kitos – B studijų krypties šaka, trečiu atveju –

dviejų A ir B studijų krypčių šakų derinys, o dar kitas atvejais, kurie gana dažni, – tai jokiai studijų

krypčiai ar šakai nepriskirtas fantazijos vaisius patikliems studentams vilioti (4.1 pav., a).

Jungtin÷s Karalyst÷s aukštojo mokslo tradicija, kai specializacija yra sumažintas studijų

programos variantas, kuris vis d÷lto yra pakankamas pagrindin÷ms tos studijų krypties ar šakos

žinioms suteikti, yra sektinas pavyzdys (4.1 pav., b). Tokią taktiką taiko ir daugelis kitų šalių. Taigi,

siūlytina, kad Bendruosiuose reikalavimuose būtų nustatyti reikalavimai ir pateiktos

rekomendacijos, kaip turi būti sudaromos dviejų dalių studijų programos, kurių pagrindin÷ arba

profilin÷ dalis (britai ją vadina major) skirta įgyti žinioms ir geb÷jimams, už kuriuos įgyjamas

kvalifikacinis laipsnis, o kita, mažesn÷, dalis – papildomoms, bet pakankamai gilioms kitos studijų

krypties ar šakos žinioms įgyti ir geb÷jimams išsiugdyti, nors už šią dalį antrasis kvalifikacinis

laipsnis ir neteikiamas. Būtina sąlyga tokioms studijų programoms sudaryti – mokslo ar profesinių

žinių pagrindu sudaryta išsami studijų krypčių, šakų ir pošakių klasifikacija, kurios puikus

pavyzdys yra Jungtin÷je Karalyst÷je naudojama JACS sistema

(http://www.hesa.ac.uk/dox/datacoll/JACS3/JACS3_proposed_classification.pdf).

Jungtin÷s Karalyst÷s pavyzdžiu svarstytinas ir dar vieno dokumento – aukštojo mokslo

bendrųjų studijų rezultatų aprašo atsiradimas. Jis būtų naudingas tuo, kad nereik÷tų bendrųjų studijų

rezultatų aprašo kartoti tiek Bendrųjų reikalavimų dokumente, tiek studijų krypčių aprašuose,

kuriuose daugiausia d÷mesio turi būti skiriama specialiesiems studijų rezultatams.

Atkreiptinas d÷mesys ir į dalyko aprašus, kurie de facto egzistuoja kone visose Lietuvos

aukštosiose mokyklose. Dalykų aprašuose pateikiami studijų rezultatai svarbūs ne tik individualiam

mokymuisi, bet ir lyginimo bei pripažinimo aspektais. Tuo nenorima pasakyti, kad reikia sukurti dar

183

vieną dokumentą – reikalavimus dalykų aprašams, bet rekomendacijos, geros praktikos pavyzdžiai

labai praverstų.

Studijų krypčių sandara

A studijų kryptis

A100

A200

A300A310

A320

A210

A220

A110

A120

A130

Studijų programos

...

A110

A110 + B230

B110 + ?

Studijų programa Specializacija

B studijų kryptis B200

B300B310

B320

B110

B120

B130

B100

B400

a)

Studijų krypčių sandara

A studijų kryptis

A100

A200

A300A310

A320

A210

A220

A110

A120

A130

Studijų programos

Studento individuali programa

B studijų kryptis B200

B300B310

B320

B110

B120

B130

B100

B400

A110 (A110, A111)

Major (> 60 %)

B100 (B110, B111)

Minor (25-60 %)+ = A1B1

A110

Major (> 60 %)

B110

Minor (25-40 %)+ = A1B11

A110

Major (> 60 %)

B100

Major (> 60 %)+ = A1B1

(dvigubas laipsnis)

b)

4.1. pav. Studijų programų sudarymo iš pagrindin÷s studijų krypties, kurios kvalifikacinis laipsnis teikiamas, ir specializacijos dalykų schemos: a) Lietuvoje; b) Jungtin÷je Karalyst÷je

Apskritai siektina, kad kuriama aprašų sistema nepavirstų tik aukštąjį mokslą

administruojančių struktūrų įrankiu tam tikriems aukštųjų mokyklų ir studijų programų

kiekybiniams parametrams kontroliuoti. Galima pripažinti, kad griežti kiekybiniai reikalavimai

184

leidžia užtikrinti tam tikrą kokybę, tačiau tuo pat metu jie kliudo atnaujinti universitetų ir kolegijų

veiklą ir mažina jos veiksmingumą. Ši situacija būdinga daugumai naujųjų Bolonijos proceso šalių.

Ji taikliai apibūdinta Europos Komisijos komunikate „Europos intelektinių geb÷jimų sutelkimas:

sudaryti universitetams sąlygas visapusiškai prisid÷ti prie Lisabonos strategijos įgyvendinimo“

(2005). Čia sakoma, kad „nacionaliniu lygiu nustatytos programos bei universitetų darbuotojų darbo

taisykl÷s trukdo vykdyti studijų reformą bei varžo tarpdalykiškumą... Detali ex ante kontrol÷

neleidžia universitetams greitai reaguoti į aplinkui vykstančius pokyčius. Kai pokyčiai

įgyvendinami pri÷mus įstatymus, reformų negali būti daug, jos trikdo normalią veiklą ir yra

vienodos“.

4.3. Studijų krypčių reglamentai

4.3.1. Lietuvos studijų krypčių reglamentų kūrimo ypatumai

2000 m. priimto Aukštojo mokslo įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta nuostata, kad

pirmosios pakopos studijų programos turi atitikti atitinkamos studijų krypties reglamentą, kurį

tvirtina Švietimo ir mokslo ministerija. Buvo numatyta, kad studijų krypties reglamente nustatomi

visų tos krypties studijų programų bendrieji reikalavimai, bendrojo socialinio ir humanitarinio (ar

gamtos mokslų ir matematikos bei informatikos), mokslo ar meno srities pagrindų ir mokslo ar

meno krypties specialaus lavinimo dalykų santykis, bendrieji praktinių įgūdžių formavimo

reikalavimai, pagrindiniai kvalifikaciniai reikalavimai akademiniam ir profesiniam personalui. Beje,

to paties įstatymo 42 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta, kad valstyb÷s reguliuojamų profesijų sąrašą

ir joms keliamus specialiuosius reikalavimus tvirtina Vyriausyb÷.

Po Aukštojo mokslo įstatymo pri÷mimo 2000 metais ilgokai buvo diskutuojama d÷l studijų

krypčių aprašų arba, kaip anuomet buvo sakoma, d÷l studijų krypčių reglamentų paskirties ir

turinio. Svarbus vaidmuo teko Studijų kokyb÷s vertinimo centrui, kurio iniciatyva 2003 metais

buvo parengtas reglamentų sandaros pasiūlymas. Švietimo ir mokslo ministrui 2003 m. gruodžio 11

d. įsakymu Nr. ISAK-1775 (Žin., 2003, Nr. 97-889) patvirtinus reglamento sandarą, buvo prad÷ti

rengti atskirų studijų krypčių reglamentai. Juos tvirtino švietimo ir mokslo ministras. Pirmieji iš jų –

chemijos, filosofijos, matematikos ir psichologijos studijų krypties reglamentai – buvo patvirtinti

2004 m. sausio 22 d. švietimo ir mokslo ministro įsakymu Nr. ISAK-87 (Žin., 2004, Nr. 18-558).

Remiantis jais buvo rengiami ir kitų studijų krypčių reglamentai. Per keletą metų buvo parengta

keliolika kitų studijų krypčių reglamentų, kurie buvo panašūs ne tik turinio esme, bet ir

formuluot÷mis.

Min÷tu švietimo ir mokslo ministro įsakymu patvirtintoje Studijų krypties reglamento

sandaroje buvo numatyta, kad studijų krypties reglamente nustatomi visų tos krypties pirmosios

185

pakopos studijų programų bendrieji reikalavimai: studijų tikslai, suteikiamos kvalifikacijos, studijų

apimtis, studijų formos, įgyjamos žinios, mok÷jimai bei įgūdžiai, tos krypties studijų programų

tikslinių dalių (bendrojo lavinimo, studijų krypties pagrindų ir specialaus lavinimo) santykis,

bendrieji praktinių įgūdžių formavimo reikalavimai, baigiamojo vertinimo formos, pagrindiniai

reikalavimai programos vykdymui (akademiniam personalui, materialinei ir metodinei bazei ir kt.).

Buvo sumanyta parengti visų studijų krypčių, kurios vykdomos Lietuvos aukštosiose mokyklose,

reglamentus. Šiuo metu, kaip min÷ta, LR Vyriausyb÷s nutarimu Nr. 368 nustatytos 63 studijų

kryptys (Žin., 2001, Nr. 31-1027). Susp÷ta parengti 19 reglamentų. Vienas iš jų iš karto apr÷p÷

visas technologijos mokslų studijų srities kryptis – net 14.

Reglamento sandara aiškiai parodo, kad tuo metu dar nebuvo aišku, kuris aukštojo mokslo

sistemos modelis Lietuvoje kuriamas – britiškasis, Šiaur÷s Amerikos ar originalus. Nors gali

atrodyti, kad Lietuva, kaip Didžioji Britanija ir Airija, tapo Bolonijos šalimi dar prieš Bolonijos

procesą, vis d÷lto ieškojimai nebuvo baigti. Jaut÷si ir siekis į vieną dokumentą sud÷ti visus

reikalavimus ir saugiklius, kurių tik gal÷tų prireikti. Apskritai tas būdinga ir kitoms šalims, jei

studijų programų reikalavimams įtakos turi studijų programas vertinanti ar akredituojanti agentūra,

jos vertinimo procedūroms atlikti prireikia daugelio studijų programų parametrų. Tod÷l, palyginti su

Jungtine Karalyste, kurios QAA nebuvo suteikti įgaliojimai reguliuoti visus studijų aspektus, JAV

didelius įgaliojanti turinti ABET nustato reikalavimus ne tik studijų rezultatams, bet ir programos

dalims, net dalykų sąrašui. Tiksliau tariant, nustatydavo, nes po 2000 m. ABET pakeit÷ taktiką ir

visą d÷mesį sutelk÷ į studijų rezultatus. Tuo tarpu pirmųjų reglamentų reng÷jams didelį įspūdį dar÷

ankstesnių ABET studijų programų aprašų aiškumas ir iš anksto numatytų reikalauti dalykų sąrašas.

Tod÷l visiškai suprantama, kad šiais reikalavimais ir buvo papildytas lietuviškas reglamentų

modelis, nemaža dalimi konstruotas pagal QAA studijų krypčių aprašų (SBS) 2000–2002 m.

versiją.

Šiandien akivaizdu, kad Lietuvoje studijų krypties reglamentą sudaro QAA studijų krypčių

aprašui būdingos dalys, išskyrus baigiamąją QAA studijų krypčių aprašų dalį, skiriamą krypties

standartams – studijų rezultatams slenkstiniu, tipiniu ir išskirtiniu lygiais, o kitas dalis sudaro

ankstesniems ABET studijų programų akreditavimo standartams būdingos dalys, nustatančios

studijų programos sandarą, programos dalis sudarančių dalykų sąrašus ir reikalavimus programai

vykdyti būtiniems žmonių, materialiniams ir metodiniams ištekliams. Taigi, viename dokumente

surašyti mažiausiai trijų skirtingų sričių reikalavimai: studijų krypties (britai tai dar vadina studijų

programos profiliu), studijų programos formos ir turinio bei programos vykdymo išteklių.

Pastaraisiais reikalavimais paprastai remiasi vertinimo ir akreditavimo procedūros. Studijų krypties

aprašo pamatas – specialieji studijų rezultatai. Bendrieji studijų rezultatai būdingi visoms studijų

kryptims, tod÷l gali būti nustatomi atskirai vienu visoms kryptims dokumentu. Studijų programos

186

reikalavimai sietini su programos sandara, studijų rezultatų sąsaja su dalykų rezultatais, studijų

metodais ir žinių bei geb÷jimų vertinimu. Taigi, svarstytina, ar nevert÷tų Jungtin÷s Karalyst÷s ir kitų

šalių pavyzdžiu dabartinius studijų krypties reglamentus suskaidyti į atskirus dokumentus, kuriuos

ateityje būtų patogu nepriklausomai tobulinti, o ir nemonopolizuoti šių dokumentų tobulinimo

proceso.

Bene svarbiausia būtų suvokti, kad studijų krypties aprašas netur÷tų būti suprantamas kaip

studijų krypties programos aprašas. Reikalavimai studijų programos vykdytojams ir vykdymui

tur÷tų būti nustatyti studijų programų registravimą ir akreditavimą nustatančiuose teis÷s aktuose.

Tai pad÷tų kurti nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos aprašus, nes tik per paskirų studijų krypčių ir

bendruosius studijų rezultatus įmanoma esminiais ryšiais susieti formalų ir neformalų mokymąsi,

apimantį mokymąsi visą gyvenimą. Tačiau tai byloja, kad iš dalies Bolonijos studijų pakopų aprašai

gali būti pakeisti EQF lygių aprašais.

Baigiant reik÷tų įvertinti studijų krypčių reglamentų rengimo Lietuvoje patirtį. Galima būtų

skirti teigiamus ir neigiamus dalykus.

4.3.2. Studijų kryp čių reglamentų teigiamyb÷s ir tr ūkumai

Studijų krypčių reglamentai neabejotinai dav÷ teigiamą rezultatą, nes jie pad÷jo normalizuoti

studijų programų registravimo ir vertinimo procedūras, atlikti studijų programų lyginimą, netgi

kompensavo reikalavimų absolventų profesinei kompetencijai, kuriuos paprastai tur÷tų nustatyti

profesin÷s asociacijos ar kitos darbdaviams atstovaujančios institucijos, nebuvimą, pad÷jo

aukštosioms mokykloms kurti studijų programas ir jų aprašus. Tą aiškiai parod÷ tai, kad tų studijų

krypčių, kurių reglamentai dar n÷ra sukurti, studijų programų reng÷jai, tiek kurdami studijų

programas, tiek atlikdami jų savianalizę, steng÷si vadovautis kitų studijų krypčių reglamentų

bendraisiais reikalavimais, nepriklausančiais nuo studijų krypties specifikos. Studijų tikslai, kurie

d÷l jų išsamumo gana artimi studijų rezultatams, reglamentuose buvo suformuluoti pakankamai

kruopščiai ir atsakingai, nors šiandien matyti, kad neretai jie buvo nustatyti per aukšti tipiniam

studentui. Tod÷l labai gaila, kad d÷l sąsajų su studijų metodais ir studentų pasiekimų vertinimu

nebuvimo ši reglamentų dalis per visą reglamentų egzistavimo laikotarpį beveik nebuvo naudojama

aukštosiose mokyklose, o išorinio vertinimo procedūrų metu į studijų tikslus buvo žiūrima tik

formaliai – yra jie studijų programos apraše ar ne. Vis d÷lto šiandien studijų rezultatai turi būti

išskaidyti į bendruosius ir specialiuosius ir atitinkamai patikslinti, atsižvelgiant į profesinei veiklai

reikalingų kompetencijų derinius.

Reik÷tų įvardyti ir negatyvius reglamentų vertinimus, tačiau ne d÷l studijų tikslų, o d÷l studijų

programų sandaros ir privalomų arba rekomenduojamų studijų dalykų sąrašų dalies. Kai kuriose

studijų kryptyse, kurioms skirti reglamentai nustat÷ pernelyg griežtus ir išsamius dalykų sąrašus,

187

reglamentai tapo stabdžiu lankstesn÷ms, novatoriškoms studijų programoms formuoti. Ši dalis ypač

trukdo atsirasti tarpkryptin÷ms studijų programoms, integruotiems studijų dalykams. Studijų

programų išorinio vertinimo metu ekspertai neretai teik÷ esminių pastabų d÷l studijų programų

neatitikties reglamentų reikalavimams, būtent d÷l studijų dalykų pavadinimų neatitikties

įvardytiems reglamentuose, pernelyg nesigilindami į dalykų turinį ir paskirtį bei studijų rezultatus.

Tokie reikalavimai, suderinti su studijų formų aprašuose smulkmeniškai nustatytų būtinų

kontaktinių valandų skaičiais, praktiškai vert÷ studijų programų reng÷jus kurti vienodas studijų

programas ir netgi neleido rastis studijų metodų įvairovei. Tuo tarpu šiuolaikinis požiūris į studijų

reglamentavimą, neformalaus mokymo pl÷tojimą primygtinai reikalauja daugiau d÷mesio skirti

rezultatams ir mažiau reglamentuoti procesus. Procesai turi būti lyginami daugiau jų efektyvumo

nustatymo negu etalonų atitikimo prasme.

Be to, studijų krypčių reglamentai, kaip ir Bendrieji reikalavimai studijų programoms,

neišsprend÷ ir dar vienos opios problemos – deramu aiškumu nenustat÷ profesinio bakalauro ir

bakalauro studijų tikslų ir rezultatų skirtumų. Praktiškai visuose reglamentuose (pavyzdžiui,

vadybos ir verslo administravimo, informatikos, veterinarin÷s medicinos, socialinio darbo ir kitų

studijų krypčių reglamentuose) abiejų tipų bakalaurams reikalingos žinios ir geb÷jimai buvo

surašyti bendrame sąraše nurodant, kas taikytina universitetin÷ms studijoms, o kas tik

neuniversitetin÷ms. Nuostata, kad vieno ir kito tipo studijų rezultatai turi būti skirtingai

formuluojami, taip ir nebuvo įgyvendinta. O jos prireiks, ir ne tik studijų tipui atskirti, bet ir

pakopoms, kai bus prad÷ti rengti magistrantūros studijų krypčių aprašai.

Tod÷l, remiantis sukaupta nacionaline ir kitų šalių patirtimi, dabartinius reglamentų

reikalavimus jau reikia išskaidyti į atskirus dokumentus, kurie tur÷tų apimti visas studijų pakopas ir

kvalifikacijų lygius. Rekomendacinis pobūdis šiuose dokumentuose tur÷tų vyrauti, o privalomos

nuostatos neturi būti pernelyg detalios ir viską apimančios.

4.4. Studijų krypčių reglamentų kūrimo ir taikymo praktikos analiz ÷

Studijų krypčių reglamentų kūrimo ir taikymo praktikai įvertinti taikytas grupinis interviu –

focus grup÷s diskusija. Focus grup÷s diskusijose buvo siekiama išsiaiškinti krypčių reglamentus

2000–2009 metų laikotarpiu rengusių darbo grupių ekspertų nuomones reglamentų paskirties,

sandaros, jų kūrimo metodologinių parametrų klausimais, sužinoti jų požiūrį į naujų studijų krypčių

aprašų kūrimo principus ir kaip tokie aprašai dera su galiojančiais teis÷s aktais ir tarptautine

patirtimi. Grupinio interviu klausimynas pateiktas 1 priede.

Ekspertų (respondentų) atranka ir charakteristikos. Švietimo ir mokslo ministerijos

pateiktais duomenimis, nuo 2000 metų buvo suformuota 18 krypčių reglamentų rengimo darbo

188

grupių. Ne visos grup÷s pareng÷ reglamentus, tod÷l, atliekant respondentų atranką ekspertiniam

interviu, buvo taikomas darbo rezultatą pasiekusių ir jo nepasiekusių principas. Iš viso buvo

pakvietas 21 ekspertas, interviu sutiko dalyvauti 7 ekspertai, kurie atstovavo socialiniams (3),

gamtos (2) ir technologijos (2) mokslams. Du iš jų dirbo ir reglamentų redakcin÷je grup÷je. Visi

septyni ekspertai savo atstovaujamose institucijose taip pat buvo įtraukti į studijų programų

komitetus (du iš jų buvo komitetų pirmininkai), reglamentų rengimo metu ÷jo katedrų ved÷jų

pareigas (2), vadovavo fakultetui (1).

Interviu vyko trijose grup÷se pagal pusiau struktūrizuotą klausimyną (žr. priedą). Kadangi

pokalbio metu respondentai, diskutuodami d÷l vieno klausimo, paliesdavo ir kitų klausimų

problematiką, tai ekspertinio interviu rezultatai pateikiami apibendrinta forma pagal klausimų

grupes, į kurias taip pat įtrauktos ir iškeltos problemos bei pasiūlymai d÷l krypčių aprašų rengimo

praktikos.

4.4.1. Studijų krypties reglamento samprata ir paskirtis

Ekspertai išryškino pagrindines studijų krypčių reglamentų savybes ir jų paskirtį. Tai:

• dokumentas, kuris suvienodina programas, padeda užtikrinti tos pačios krypties programų

suderinamumą;

• gair÷s, kurios padeda „susikalb÷ti“ programų reng÷jams ir vertintojams;

• galimyb÷ palyginti studijų rezultatus, atskirti laipsnius ir apibr÷žti jiems keliamus

reikalavimus;

• studijų ir rinkos poreikio derinimo įrankis, nes socialiniai partneriai dažnai nesupranta

aukštojo mokslo vidinių procesų. Tai studijų krypties klasikų ir modernistų tarpusavio susitarimas,

nes jaučiamas spaudimas iš verslo atstovų.

Išryšk÷jo problemos, kurios sukelia praktinio studijų krypčių reglamentavimo įgyvendinimo

pavojų:

• krypties reglamentavimas mažina programų įvairovę, nes, esant didesniam

reglamentavimui, atsiranda niveliacijos pavojus, programos supanaš÷ja;

• profesinio rengimo standartų ir krypčių reglamentų santykis, nes kolegijų sektorius

vadovaujasi standartais, o reglamentas atlieka papildomo pritaikymo vaidmenį. Tod÷l yra išlikusių

programų reglamentų ir profesinio rengimo standartų nesuderinamumo problemų;

• reglamentas tam tikrose kryptyse (pvz., gamtos mokslų srities) realiai neveikia, nes

susiduriama su bendrojo lavinimo problemomis, kai abiturientai d÷l profiliavimo įstoja netur÷dami

lygiavertiškai stiprių reikalingų dalykų pagrindų.

Pasiūlymai d÷l studijų krypties aprašų paskirties ir tikslingumo:

189

• reglamento sąvoką keisti į aprašo ir šitaip krypčių aprašams suteikti tik rekomendacinį

pobūdį;

• aprašo metodologija tur÷tų suderinti tokius principus kaip ekonomiškumą, suderinamumą,

perimamumą, tęstinumą, studentų ir d÷stytojų judumą, tarptautiškumą. Metodologiniai principai

tur÷tų būti skirti ateities programoms, tod÷l esmin÷ nuostata gal÷tų atskleisti programų

suderinamumo ir įskaitymo principus, o ne smulkmenišką proporcijų išd÷stymą;

• apraše reikia apibr÷žti kiekvienos krypties „stuburą“, paliekant laisv÷s programų

reng÷jams patiems apsispręsti d÷l turinio apimties;

• rengiant krypčių aprašus atsižvelgti į kolegijų studijų programoms skirtų profesinio

rengimo standartų gerąją patirtį, nes šių standartų įgyvendinimas programose jau išryškino itin

didelio reglamentavimo ir kompetencijų išskaidymo problemas;

• parengti krypčių aprašai tur÷tų der÷ti su Europos teminių ar profesinių tinklų parengtais

aprašais (pvz., EuroPsi);

• apraše siūloma numatomus žinių ir geb÷jimų reikalavimus traktuoti kaip slenkstinius.

4.4.2. Valstybinis reguliavimas: AM studijas reguliuojančių institucij ų vaidmuo,

reglamentavimo lygis

Apibendrinant ekspertų mintis d÷l reguliavimo masto neišryšk÷jo bendra nuomon÷, tačiau

prioritetas teikiamas liberalesniam požiūriui į reguliavimą:

• Studijų krypties „stuburas“ ar pagrindų dalis gal÷tų būti reglamentuojama 50 proc, visą

kitą dalį paliekant programų reng÷jams;

• Bendrojo lavinimo dalies dalykai ir dalis studijų pagrindų tur÷tų būti suderinami tarp

skirtingų tos krypties programų. Aiškių proporcijų nebuvo pasiūlyta, tačiau akcentuotas studijų

dalies įskaitymo principas, kuris tur÷tų būti įtrauktas į krypčių aprašus kaip viena iš principinių

nuostatų;

• Reglamentuose stokojama d÷mesio programos vadybos daliai, tod÷l didesnis studijų

komitetų statuso formalizavimas aiškiau apibr÷žtų atsakomybę d÷l studijų kokyb÷s užtikrinimo;

• Kiekvienos krypties apraše daugiau d÷mesio tur÷tų būti skirta išteklių apibr÷žimui, nes

itin lanksčiai juos traktuojant po to kyla programų įgvendinimo kokyb÷s problemų;

Iškeltos problemos:

• D÷l mokslo klasifikatoriaus ir studijų klasifikatoriaus tarpusavio neatitikimo kai kurios

studijų kryptys tampa platesn÷s už mokslo kryptis, o tai apsunkina apibr÷žti studijų krypties

pagrindus;

190

• Labai atsiliekama įgyvendinant kvalifikacijų sąrangą, nes kvalifikacijų aprašai yra vienas

iš bazinių krypčių aprašų rengimo dokumentų;

• Tarp studijų pagrindų ir specialiosios (profesin÷s) dalių n÷ra aiškios ribos, tod÷l kyla

klausimas, kiek tikslinga reguliuoti šių dalių tarpusavio proporcijas. Proporcijų reguliavimas

iškeltas kaip esmin÷ problema, kuri trukdo programų reng÷jams ir įgyvendintojams lanksčiau

interpretuoti programos sandarą;

• Atkreiptas d÷mesys, kad stokojama studijas reguliuojančių dokumentų tarpusavio darnos,

nes pastebimas ir tam tikras dubliavimosi momentas.

Pasiūlymai d÷l reguliavimo masto:

• Reglamentavimo lygis bendrojo lavinimo ir studijų pagrindų dalyje tur÷tų priklausyti nuo

mokslo srities apimties, nes kuo platesn÷ sritis, tuo mažesnis tur÷tų būti reglamentavimas;

• Bendrojo lavinimo dalis gal÷tų būti reguliuojama „bendra šerdimi“ (pavyzdžiui,

humanitarin÷s srities krypčių programoms numatyti gamtos mokslų dalykus, o gamtos mokslų

srities krypčių programoms – humanitarinius dalykus);

• Studijų pagrindų dalyje rekomenduojama numatyti bazinius krypties dalykus;

• Neb÷ra specializacijų poreikio, tod÷l atitinkamai netikslinga reglamentuoti šios dalies

proporcijos. Kolegijose taip pat ryšk÷ja tendencija atsisakyti specializacijų;

• Apibr÷žiant laipsnio reikalavimus gali būti taikomi viešai žinomi Dublino aprašai, kurie

jau skverbiasi į programų reng÷jų terpę;

• Ekspertų rekomendacijos d÷l bendrųjų reikalavimų programoms ir reglamentų santykio

išsiskyr÷, nes vieni ekspertai mano, kad tikslinga šiuos dokumentus sujungti, siekiant išvengti

dubliavimosi, kiti siūlo bendruosius reikalavimus palikti kaip atskirą dokumentą, tačiau jo nuostatų

nekartoti aprašo struktūroje ir turinyje;

• Krypčių aprašus būtų tikslinga suderinti su kitų šalių krypčių aprašais, siekiant spręsti

studijuojant kitur gautų kreditų įskaitymo problemą;

• Reik÷tų suformuoti bendrą tarpusavyje suderintų aprašų sistemą (bendrosios nuostatos,

krypties aprašas, programos aprašas, akreditacijos aprašas);

• Daugiau d÷mesio krypties apraše skirti studijų programų komitetų statusui ir socialinių

partnerių įtraukimui, nes partneriai sunkiai suvokia proporcijų būtinumą;

• Perimamumo (ar kolegijų absolventų tolesnių studijų universitete) principas turi būti

įteisintas ar reguliuojamas, o ne priklausyti nuo voliuntaristiškų, pavyzdžiui, fakultetų tarybų,

sprendimų.

4.4.3. Studijų kryp čių reglamentų rengimo procesas

191

Ekspertai atskleid÷ šiuos reglamento rengimo grup÷s darbo bruožus:

• Susipažinta su kitų šalių patirtimi, analizuojant krypčių reglamentavimo tradicijas;

• Analizuotos krypties dalykų programos bandant surinkti duomenis, kaip d÷stytojai

apibr÷žia dalyką;

• Remtasi tam tikromis mokslo krypties perspektyvą pristatančiomis studijomis;

• Sudaryta galimyb÷ išsamiai susipažinti su įvairiais studijų reglamentavimo dokumentais

(tokiai veiklai akademiniai darbuotojai paprastai nelinkę skirti atskiro d÷mesio), o tai buvo vertinga

patirtis, leidžianti geriau pažinti aukštojo mokslo sistemą;

• Gana s÷kmingas parengto reglamento svarstymas keliais etapais: institucijų viduje (nors

daugeliu atveju jis buvo neformalus) ir redakcin÷je grup÷je;

• Redakcin÷ grup÷ teik÷ vertingą grįžtamąjį ryšį.

Iškeltos problemos:

• Didžiausia reglamentų rengimo darbo grup÷se išryšk÷jusi problema, kurią pabr÷ž÷ ir visų

interviu dalyviai, – tai tikslų, uždavinių, geb÷jimų, rezultatų formulavimas, t. y. žinių ir geb÷jimų

lygio taksonomijos apibr÷žimas kiekvienoje kryptyje. Šis iššūkis yra susijęs ir su laipsnio atskyrimo

bruožų apibr÷žimu;

• Grupių nariai labai skirtingai interpretavo atstovaujamo mokslo krypties sąvokas;

• Sunku buvo derinti tarpusavyje lygio (bakalauro ir profesinio bakalauro) atskyrimo

bruožus;

• Atkreiptas d÷mesys į pagrindinį krypčių aprašų rengimo iššūkį – suderinti profesinio

bakalauro, bakalauro ir magistro reikalavimus.

Pasiūlymai d÷l krypčių aprašų darbo grupių organizavimo ir aprašo rengimo proceso:

• Reikalinga bendra aprašų rengimo metodologija, nes dabartin÷s metodin÷s

rekomendacijos reglamentų reng÷jams šią funkciją nevisiškai atlieka. Tai tur÷tų būti svarbi krypčių

aprašų reng÷jų mokymų dalis;

• Optimalus krypties aprašo grup÷s dydis būtų 5–7 nariai, įskaitant ir socialinių partnerių

atstovą. Pageidautina, kad nariai kaip ekspertai atstovautų studijų krypčiai, o ne institucijai, nes

viena iš pastebimų problemų – tai institucinių interesų protegavimas. Tod÷l aukštosios mokyklos

bendru susitarimu gal÷tų deleguoti geriausius atitinkamos krypties ekspertus į aprašo rengimo

grupę.

• Mokymai reikalingi ne tik krypčių aprašų grupių vadovams, bet ir visiems darbo grup÷s

nariams, nes pastarieji po to pakopinio modelio principu gal÷tų atlikti edukacinį darbą programų

reng÷jams savo atstovaujamose institucijose;

192

• Redakcin÷je grup÷je tikslinga būtų suburti keturis nuolatinius metodikos ekspertus, o

visus kitus įtraukti atsižvelgiant į studijų kryptį;

• Krypties aprašo svarstymą tikslinga organizuoti keliais etapais, t. y. parengtas darbo

grup÷s projektas tur÷tų būti viešai svarstomas aukštosiose mokyklose, kitame etape gali būti

pasitelkiami išoriniai ekspertai (pavyzdžiui, iš verslo pasaulio ir aukštojo mokslo politikos

lygmens). Konsultacinis ir metodinis ryšys su redakcine grupe kaip tur÷tų būti palaikomas nuolat, o

net tik baigiamojoje stadijoje.

• Krypties apraše būtina pateikti sąvokų žodyn÷lį (pavyzdžiui, tokių sąvokų kaip studijų

tikslai, studijų rezultatai, siekiniai, pažintiniai, praktiniai, perkeliamieji geb÷jimai ir kt.);

• Nors ekspertai nepri÷jo prie bendros nuomon÷s d÷l aprašo rengimo trukm÷s, tačiau

pripažinta, kad tam reikia daugiau negu trijų m÷nesių. Kadangi pageidautinas ir tam tikras tyrimas

(įvairių duomenų, šalių taikomos praktikos, mokslo krypties studijų analiz÷s), aprašo rengimas gali

trukti iki vienų metų.

Apibendrinant ekspertinio interviu metu išryšk÷jusias tendencijas, matyti, kad ekspertai

pritaria krypčių aprašų reikalingumui, tačiau pageidauja lankstesnio požiūrio į jų turinį, ypač

programos dalių proporcijas. Kita vertus, labai konkrečių vizijų d÷l aprašo sandaros nebuvo išsakyta

ir iš esm÷s net neprieštarauta galiojančių reglamentų struktūrai.

Pagrindin÷ krypties aprašo paskirtis būtų pagalba programų reng÷jams (tačiau pabr÷žiamas jo

rekomendacinis pobūdis), o institucijos, kurios paj÷gios parengti išskirtines ir inovatyvias

programas, gali vadovautis laipsnio reikalavimais ir šitaip įrodyti, ar programa tinka laipsniui teikti.

Jeigu krypties aprašas yra tik rekomendacinio pobūdžio, tai programoms keliamų bendrųjų

reikalavimų n÷ra prasm÷s įtraukti į aprašą, pakaktų atskirai apibr÷žti bendruosius studijų programų

sudarymo principus.

4.5. Profesinio rengimo standartai

Lietuvos Respublikos Aukštojo mokslo įstatymu 2000 m. įteisinus binarinę aukštojo mokslo

sistemą, kolegijoms teko parengti ir įteisinti naujas aukštojo mokslo studijų programas. Rengiant

aukštojo mokslo studijų programas buvo vadovaujamasi Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ir

socialin÷s ir apsaugos ir darbo ministrų 1998 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. 435 „D÷l profesinio

mokymo bei aukštesniųjų studijų standarto struktūros ir įteisinimo tvarkos“. V÷liau (2003 m.)

įsigaliojo „Profesinio rengimo standarto struktūros ir profesinio rengimo standartų rengimo,

atnaujinimo ir įteisinimo nuostatai“.

Profesinio rengimo standartai buvo rengiami vadovaujantis reikalavimais, apibr÷žtais

UNESCO Tarptautin÷je standartizuotoje švietimo klasifikacijoje ISCED (International Standart

193

Classification of Education), ES švietimo politikos nuostatomis ir nacionaliniais prioritetais. Šioje

klasifikacijoje aukštąjį mokslą apima ISCED 5–6 lygmenys. Kolegin÷s aukštojo mokslo studijų

programos priskiriamos ISCED 5 lygiui.

Lietuvos profesinio rengimo standartų sistema bei neuniversitetinių ISCED 5 lygmens studijų

standartai buvo kuriami pratęsiant PHARE 2001 projekto „Kvalifikacijų standartų sistemos pl÷tra“

patirtį ir įgyvendinant projektą Nr. BPD 2004-ESF-2.4.0-01-04/0156 „Nacionalin÷s profesinio

rengimo standartų sistemos pl÷tra“. Projekto tikslas: pl÷toti nacionalinę standartų sistemą, kuri

pad÷tų didinti atitiktį tarp mokymo/studijų ir veiklos pasaulio poreikių bei gerinti mokymosi visą

gyvenimą sąlygas. Projektų metu buvo atlikta įvairių ūkio šakų specialistų poreikio kvalifikacijai

analiz÷, parengtos Maisto produktų, Medienos, Statybos, Turizmo, Žem÷s ūkio ir kitų sektorių

studijos.

Siekiant, kad profesinio mokymo, mokslo ir studijų sistema atitiktų besikeičiančius

socialinius ekonominius poreikius, į profesinių standartų rengimą įtraukiami verslo ir paslaugų

pasaulio atstovai. Suformuotos ūkio šakų ekspertų grup÷s nustato tam tikrame ūkio sektoriuje

rengtinų standartų prioritetus, aprobuoja standartų projektus. Šiuo metu veikia 14 ūkio šakų

ekspertų grupių.

Profesinio rengimo standartais remiamasi rengiant profesinio mokymo ir koleginių studijų

programas bei vertinant mokinių ir studentų pasiekimus. Profesijos rengimo standartu siekiama

apibr÷žti, kokius mokymo tikslus žmon÷s turi pasiekti, kad įgytų reikiamų kompetencijų, kokias

pažintines sritis jie turi mokytis, kokius kriterijus turi atitikti jų pasiekimai, kaip galima įsitikinti,

kad žmogus gali atlikti užduotis kompetentingai. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro

ir Lietuvos Respublikos socialin÷s apsaugos ir darbo ministerijos ministro 2003 m. geguž÷s 30 d.

įsakymu Nr. ISAK-771/A1-91 „D÷l profesinio rengimo standarto struktūros ir profesinio rengimo

standartų rengimo, atnaujinimo ir įteisinimo nuostatų patvirtinimo“ nustatyti bendri reikalavimai

standarto struktūrai ir turiniui.

Standarte privalo būti nurodytas pavadinimas, data, vieta, jis turi būti pasirašytas. Be šių

privalomų rekvizitų standartas negalioja. Pirmajame lape rašomas profesijos pavadinimas ir

nurodomas profesinio išsilavinimo lygis, o antrajame lape nurodomas standartui suteikiamas

valstybinis kodas, įgyjama profesin÷ kvalifikacija, būtinas bazinis išsilavinimas, patvirtinimo

rekvizitai.

Turinio atžvilgiu profesinio rengimo standartą sudaro šios dalys: bendrasis profesijos

apibūdinimas, profesijos tikslas, veikos sritys, kompetencijos, kompetencijų ribos, mokymo tikslai,

kompetencijų vertinimas, svarbiausiai bendrieji geb÷jimai, baigiamasis kvalifikacijos vertinimas.

Tad standarte trumpai apibūdinama profesin÷ veikla, profesijai būdingos veiklos sritys, darbo

vietos, darbo priemon÷s, įrankiai ir medžiagos, darbo sąlygos bei aplinka, darbo santykiai ir ryšiai,

194

profesijai reikalingos svarbiausios asmenin÷s savyb÷s, apibr÷žiama, ko tos profesijos darbuotojas

siekia savo profesin÷je veikloje, bei apibr÷žiama tam tikra darbuotojo savarankiška profesin÷s

veiklos dalis, nustatomos kompetencijos, apibūdinami besimokančiojo žinios ir geb÷jimai, būtini

atitinkamai kompetencijai įgyti, pateikiamos nuorodos, kokios žinios bei geb÷jimai turi būti

įvertinami. Baigiamasis kvalifikacijos vertinimas apima pagrindinių (svarbiausių), be kurių negali

būti suteikta profesin÷ kvalifikacija, kompetencijų vertinimą mokymo (studijų) programos

pabaigoje. Taip pat standarte nurodomi dokumentai, kuriais remiantis buvo rengiamas standartas,

nurodomi standarto reng÷jai, recenzentai, konsultantai.

Ūkio šakų ekspertų grupių aprobuoti standartų projektai teikiami tvirtinti švietimo ir mokslo

bei socialin÷s apsaugos ir darbo ministrams.

Šiuo metu parengti ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro bei Lietuvos

Respublikos socialin÷s apsaugos ir darbo ministro patvirtinti 92 ISCED 5 lygmens profesiniai

standartai. Paskutinis ISCED 5 lygmens profesinio rengimo standartas įteisintas 2008 birželio

m÷nesį.

Įteisinus studijų krypčių reglamentus, kolegijos pertvark÷ studijų programas pagal reglamentų

reikalavimus, tačiau studijų programų reng÷jams kolegijose kyla problemų rengiant ir teikiant

SKVC tvirtinti naujas studijų programas, kurios neturi studijų krypties reglamento. Čia profesinio

rengimo standartai labai praverčia.

Bolonijos ekspertai Lietuvoje (http://mokslasplius.lt/mokslo-

lietuva/node/1107?page=0%2C0), palyginę kai kurių studijų krypčių reglamentus ir profesinio

rengimo standartus, pasteb÷jo, kad profesinio rengimo standartuose įvardinami ne kas kita kaip

studijų rezultatai, kurių tikimasi iš gaunančių profesinio bakalauro diplomą. Studijų rezultatai,

aprašyti pagal profesinio rengimo standartų reikalavimus, labai artimi Dublino aprašuose

nustatytiems pirmosios pakopos studijų absolventų reikalavimams. Ši patirtis gal÷s būti panaudota

kuriant studijų krypčių aprašus.

4.6. Lietuvos nacionalin÷ kvalifikacij ų sąranga ir jos derm÷ su aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangomis

4.6.1. Bendra informacija apie Lietuvos nacionalinę kvalifikacij ų sąrangą

Lietuvos nacionalin÷ kvalifikacijų sąranga dar nesukurta. 2006 m. Socialin÷s apsaugos ir

darbo ministerija kartu su Švietimo ir mokslo ministerija buvo sudariusios darbo grupę, kuri pateik÷

pasiūlymų d÷l tokios sąrangos sukūrimo, tačiau čia darbai ir sustojo. Jie tur÷tų būti kuo skubiau

atnaujinti. Trumpai apžvelgsime parengtų pasiūlymų esmę.

195

Kas yra nacionalin÷ kvalifikacij ų sąranga?

Nacionalin÷ kvalifikacijų sąranga – tai konkrečioje šalyje nustatytų kvalifikacijos lygmenų,

apibr÷žtų kvalifikaciniais kriterijais ir atspindinčių veiklai reikalingas kompetencijas, visuma.

Nacionalin÷s kvalifikacijų sandaros savitumą daugiausia lemia šalies veiklos sistemos ir švietimo

sistemos specifika.

Kokius uždavinius sprendžia nacionalin÷ kvalifikacij ų sąranga?

1. Koordinavimo – sudarant prielaidas žmonių įgyjamų kvalifikacijų suderinamumui su darbo

rinkos ir veiklos pasaulio poreikiais bei sukuriant atskaitos sistemą veiklos ir švietimo bei

profesinio rengimo sistemų partnerystei žmogiškųjų išteklių ugdymo srityje.

2. Kvalifikacijų planavimo, įgijimo, vertinimo ir pripažinimo procesų aiškumo ir

prieinamumo didinimo.

3. Informavimo – padedant profesinei veiklai besirengiančiam arba ją pakeisti norinčiam

asmeniui lengviau orientuotis įvairiai veiklai reikalingų kvalifikacijų turinio, per÷jimų iš vieno

kvalifikacinio lygmens į kitą, mokymosi galimybių atrankos srityse.

4. Kokyb÷s užtikrinimo – siekiant, kad įgyjamų bei pripažįstamų kvalifikacijų ir kompetencijų

kokyb÷ atitiktų veiklos sistemos reikalavimus šalyje ir tarptautiniu mastu.

5. Mokymosi visą gyvenimą ir tęstinio profesinio rengimo pl÷tros skatinimo – remiant visas

mokymosi formas ir būdus, sukuriant sąlygas mokymosi pasiekimų, nesvarbu, kokia forma jie buvo

įgyti, įvertinti ir pripažinti.

6. Darbo j÷gos judumo skatinimo – sudarant kvalifikacines bei mokymosi prielaidas

profesiniam bei geografiniam judumui didinti.

Kelių lygmenų tur ÷tų būti Lietuvos nacionalin÷ kvalifikacij ų sąranga ir kuo grindžiamas pasirinktas lygmenų skaičius?

Laikantis nacionalin÷s kvalifikacijų sistemos kūrimo principų bei atsižvelgiant į Europos

kvalifikacijų sąrangą ir šiuo metu Lietuvoje esamą profesinio išsilavinimo lygmenų struktūrą,

teigiama, kad Lietuvos nacionalin÷je kvalifikacijų sąrangoje tur÷tų būti numatyti 8 kvalifikacijų

lygmenys (Lietuvos nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos metmenys, 2007) (4.1 lentel÷). Toks

lygmenų skaičius siūlomas remiantis darbo rinkos tyrimų duomenimis, darbo procesų veiklos

sistemoje analize, švietimo sistemos praktika bei refleksin÷s analiz÷s rezultatais. Kvalifikacijų

lygmenys išd÷stomi pagal hierarchiją ir apima visą kvalifikacijų spektrą nuo bendrojo lavinimo

mokyklose, vidurinio profesinio rengimo bei darbo rinkos mokymo įstaigose įgyjamų kvalifikacijų

iki aukštojo mokslo kvalifikacijų. Kvalifikacijų lygmenys apima kvalifikacijas, įgytas

neformaliuoju ir savaiminio mokymosi būdu ir pasinaudojus kitomis mokymosi visą gyvenimą

196

galimyb÷mis. Penki pirmieji kvalifikacijų lygmenys apima pirminio vidurinio ir tęstinio profesinio

rengimo įstaigose bei darbo vietoje įgyjamas kvalifikacijas. 6–8 lygmenys apima aukštojo mokslo

įstaigose įgyjamas kvalifikacijas. 5-asis kvalifikacijų lygmuo yra tarpinis (pereinamasis) tarp

profesinių ir aukštojo mokslo kvalifikacijų.

4.6.2. Lietuvos nacionalin÷s kvalifikacij ų sąrangos derm÷ su aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangomis

Skirstant aukštojo mokslo kvalifikacijas ir kvalifikacinius laipsnius į hierarchinius lygmenis

studijų kryptyje ir priskiriant šiems lygmenims konkrečias aukštųjų mokyklų teikiamas

kvalifikacijas ir kvalifikacinius laipsnius, vadovaujamasi tik studijų sistemos parametrais. Aukštojo

mokslo kvalifikacijų ir kvalifikacinių laipsnių lygmenis apibr÷žia Europos aukštojo mokslo

kvalifikacijų sąranga, Lietuvos kvalifikacijų sąranga ir kiti dokumentai, nurodantys esamus aukštojo

išsilavinimo kvalifikacijų lygmenis ir studijų pakopas. Šiuo atveju kvalifikaciniai laipsniai ir

kvalifikacijos skirstomos į lygmenis išimtinai pagal tai, kokioje studijų pakopoje jos yra įgyjamos.

4.1 lentel÷. Lietuvos aukštojo mokslo kvalifikacijų (pagal naująjį Mokslo ir studijų įstatymą)

atitiktis EAMKS ir Lietuvos kvalifikacijų sąrangos projektui

Europos aukštojo mokslo kvalifikacijų sąranga (European Higher Education Qualifications Framework)

Nuosekliųjų studijų tipas Lietuvoje

Lietuvoje teikiama aukštojo mokslo kvalifikacija ir mokslo laipsniai

Lietuvos nacionalin÷ kvalifikacijų sąranga

Trumpieji studijų ciklai

– – Penktasis kvalifikacijų lygmuo

Profesinio bakalauro, bakalauro kvalifikacinis laipsnis ir (arba) profesin÷ kvalifikacija

Šeštasis kvalifikacijų lygmuo (A polygmenis)

Pirmasis kvalifikacijos lygmuo (studijų pakopa)

Pirmojo kvalifikacinio laipsnio lygmuo (bakalauro laipsnis)

Pirmosios pakopos studijos Profesijos bakalauro

kvalifikacinis laipsnis ir (arba) profesin÷ kvalifikacija

Šeštasis kvalifikacijų lygmuo (B polygmenis)

Antrasis kvalifikacijos lygmuo (studijų pakopa)

Magistrantūros lygmuo

Magistrantūros studijos

Magistro kvalifikacinis laipsnis ir (arba) profesin÷ kvalifikacija

Septintasis kvalifikacijų lygmuo

Meno doktorantūros studijos

Menų daktaro laipsnis Trečiasis kvalifikacijos lygmuo (studijų pakopa)

Doktorantūros lygmuo

Doktorantūros studijos

Mokslų daktaro laipsnis

Aštuntasis kvalifikacijų lygmuo

Lietuvos nacionalin÷je kvalifikacij ų sąrangoje naudojami kvalifikacij ų skirstymo į lygmenis kriterijai ir j ų atitiktis aukštojo mokslo specifiniams reikalavimams. VI–VIII lygmen ų aprašų turinys

197

Lietuvos nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos rengimo darbo grup÷ išskyr÷ tris kvalifikacijų

skirstymo į lygmenis kriterijus – veiklos savarankiškumą, sud÷tingumą ir kintamumą (4.2 lentel÷).

Šie kriterijai artimi ir Europos mokymosi visą gyvenimą kvalifikacijų sąrangos kvalifikacijų

skirstymo į lygmenis kriterijams.

4. 2 lentel÷. Kvalifikacijų skirstymo į lygmenis kriterijai EKS ir Lietuvos kvalifikacijų sąrangoje

Europos mokymosi visą gyvenimą kvalifikacijų sąrangos kvalifikacijų skirstymo į lygmenis kriterijai

Lietuvos kvalifikacijų sąrangos kvalifikacijų skirstymo į lygmenis kriterijai

Veiklos reikalaujamas savarankiškumas, kūrybiškumas ir integracija Reikalingos pagalbos ir mokymo teikimo lygis

Veiklos savarankiškumas

Žinių ir supratimo sud÷tingumas ir gylis

Veiklos sud÷tingumo skal÷ Veiklos sud÷tingumas

Veiklos situacijų skaidrumas ir kaitos dinamika Veiklos kintamumas

Remiantis Lietuvos nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos aprašais, aukštojo mokslo

kvalifikacijų lygmenyse (VI–VIII) nurodytos veiklos charakteristikos reiškiasi per tam tikrus

rodiklius ir reikalauja tam tikrų geb÷jimų (4.3 lentel÷).

Veiklos savarankiškumą aukštųjų geb÷jimų reikalaujančiose veiklos srityse apibūdina šie

rodikliai:

1. Veiklos uždavinių sprendimas, taikant analiz÷s, tyrimų, konsultavimo ir mokymo

metodus:

• geb÷jimai spręsti konkrečius funkcinius veiklos uždavinius, analizuojant ir fiksuojant

savo veiklos rezultatus ir teikiant ataskaitas veiklą koordinuojantiems asmenims;

• geb÷jimai spręsti konkrečius funkcinius veiklos uždavinius, analizuojant ir koreguojant

savo ir kitų veiklą, atsižvelgiant į veiklos rezultatų analizę ir specialistų rekomendacijas, bei vykdyti

įvairią projektinę veiklą;

• geb÷jimai savarankiškai atlikti taikomojo pobūdžio tyrimus, teikti konsultacijas veiklos

srityje, koordinuoti projektus, orientuotus į kitų žmonių kvalifikacijos tobulinimą ir inovacijų

diegimą, analizuoti veiklos rezultatus ir juos pristatyti;

• geb÷jimai priimti visuomenin÷s reikšm÷s strateginius sprendimus, savarankiškai planuoti

ir vykdyti fundamentinius ir (arba) taikomuosius mokslinius tyrimus, perteikti naujausias profesin÷s

srities žinias (skleisti patirtį) atitinkamos srities specialistams, koordinuoti mokslinius ir taikomųjų

tyrimų projektus.

2. Aukštųjų geb÷jimų reikalaujančios veiklos organizavimas:

• veikiama savarankiškai, pasirenkant užduočių atlikimo būdus;

198

• veikiama savarankiškai, organizuojant atitinkamų žmonių darbą iškeltoms užduotims

atlikti. Tod÷l šio lygmens kvalifikacijos apima geb÷jimus planuoti veiklą, atsižvelgiant į numatytus

tikslus;

• veikiama savarankiškai, nustatant atitinkamos veiklos srities uždavinius, priimant

savarankiškus sprendimus, orientuotus į veiklos tobulinimą ir gerinimą. Veiklai būdingas

vadovavimas kitų darbuotojų veiklai;

• veikla strategiškai planuojama, prisiimant atsakomybę už kitų darbuotojų veiklos

rezultatus ir jos kokybę, savarankiškai priimami strategiškai svarbūs sprendimai.

Veiklos sud÷tingumą aukštųjų geb÷jimų reikalaujančiose veiklos srityse apibūdina šie

rodikliais:

1. Veiklos struktūros sud÷tingumo lygis, kurį lemia veiklos uždavinių ir jų sprendimo būdų

įvairov÷ bei turinio sud÷tingumas:

• veikla, kuri pasižymi daugiausia tos pačios srities uždavinių ir jų turinio įvairove;

sprendžiant uždavinius, naudojamos panašios priemon÷s ir metodai;

• veikla, kuri susideda iš įvairių tarpusavyje sąveikaujančių uždavinių skirtingose tos pačios

veiklos srityse; sprendžiant uždavinius, naudojamos įvairios priemon÷s ir metodai;

• sud÷tinga veikla, kuri susideda iš įvairių tarpusavyje sąveikaujančių uždavinių, kurie gali

apimti keleto giminingų profesinių veiklų sritis;

• itin sud÷tinga veikla, kuriai būdingas naujovių – naujų žinių, id÷jų, technologijų, veiklos

atlikimo būdų, metodų ir procesų, kūrimas; veikla pasižymi strateginio pobūdžio veiklos

uždaviniais, kurie gali apimti įvairias skirtingas veiklos sritis ar mokslinių tyrimų kryptis.

2. Taikomų žinių turinio sud÷tingumas, platumas, universalumas, naujumas:

• veikla reikalauja plačių bendrojo pobūdžio teorinių žinių, naujų taikomųjų tyrimų

teikiamų žinių ir praktin÷s veiklos patirtimi įgyjamų žinių;

• veikla reikalauja plačių teorinių žinių, pagrįstų naujų fundamentinių ir taikomųjų tyrimų

rezultatais arba būtinų įvairioms naujov÷ms įsisavinti;

• veikla reikalauja ekspertinio naujausių žinių profesin÷s veiklos ir jai artimose ar

giminingose srityse vertinimo ir pritaikymo, naujų faktų atradimo, atliekant taikomuosius

profesin÷s veiklos tyrimus, kūrybiško teorinių žinių ir mokslinių tyrimų rezultatų pritaikymo;

• veikla reikalauja naujų žinių veiklos srityse atradimo, remiantis atliekamų fundamentinių

ir taikomųjų mokslinių tyrimų rezultatais, integruojant įvairių veiklos sričių žinias; veikla pasižymi

strateginio pobūdžio veiklos uždaviniais, kurie gali apimti įvairias skirtingas veiklos sritis ar

mokslinių tyrimų kryptis.

Veiklos kintamumą aukštųjų geb÷jimų reikalaujančiose veiklos srityse apibūdina šie

rodikliai:

199

1. Veiklos kintamumo intensyvumo ir nusp÷jamumo lygis:

• nuolatiniai ir nenusp÷jami pokyčiai, kuriuos sąlygoja žinių ir technologijų pažanga

konkrečioje profesin÷je srityje;

• intensyvūs veiklos ir aplinkos pokyčiai d÷l žinių, technologijų, darbo organizavimo

įvairiose veiklos srityse pažangos, pokyčiai yra sunkiai prognozuojami, veiklą sudaro nuolat

besikeičiantys užduočių deriniai;

• intensyvūs ir neprognozuojami veiklos bei jos aplinkos pokyčiai.

2. Veiklos kintamumo intensyvumo ir nusp÷jamumo lygio keliami reikalavimai geb÷jimams:

• profesin÷s veiklos kintamumas reikalauja pagilinti ir prapl÷sti profesin÷s srities žinias ir,

įvertinus savo veiklą, mokytis savarankiškai (pl÷toti pažintines kompetencijas);

• veiklos kintamumas reikalauja geb÷jimo priimti inovatyvius sprendimus, paremtus tyrimų

rezultatais, įvertinant alternatyvius sprendimo variantus bei galimas socialines ir etines veiklos

pasekmes;

• veiklos kintamumas reikalauja pasirengimo nuolatiniams pokyčiams, atvirumo

naujov÷ms, teigiamos nuostatos į organizacijos ir visuomen÷s pl÷trą, geb÷jimų originaliai spręsti

problemas, įvertinant jų kontekstą, geb÷jimų inicijuoti ir daryti pokyčius įvairiose veiklos ir

visuomen÷s gyvenimo srityse.

Reik÷tų pažym÷ti, kad čia aprašytų kvalifikacijų lygmenų struktūra lygmenų skaičiumi

atitinka kvalifikacinių laipsnių ir kvalifikacijų skirstymą į hierarchinius lygmenis studijų kryptyje,

nes ši lygmenų struktūra yra pagrįsta Lietuvos kvalifikacijų sąrangos kriterijais.

Pagrindiniai aukštojo mokslo kvalifikacij ų integravimo į nacionalinę kvalifikacij ų sąrangą iššūkiai

Nacionalin÷ kvalifikacijų sąranga yra profesinių kvalifikacijų sąranga ta prasme, kad ji apima

tik tas kvalifikacijas, kurios suteikia teisę ir galimybes vykdyti konkrečią profesinę veiklą. D÷l šios

priežasties sąranga neapima bendrojo išsilavinimo ir jo lygmenų. Tod÷l iškyla klausimas, ar

akademinis universitetų teikiamų kvalifikacinių laipsnių pripažinimas atitinka profesin÷s

kvalifikacijos reikalavimus. Šiandien universitetų teikiami aukštojo mokslo kvalifikaciniai laipsniai

yra pagrįsti akademiniu kvalifikacijos pripažinimu, o nacionalin÷ kvalifikacijų sąranga reikalauja

profesinio kvalifikacijos pripažinimo.

Tod÷l greta akademinio aukštojo mokslo kvalifikacinių ir mokslo laipsnių pripažinimo,

reikalingo sąlygoms tęsti studijas sudaryti, svarbu stiprinti profesinį aukštojo mokslo kvalifikacijos

pripažinimą, kuris suteikia teisę verstis tam tikra profesine veikla – šiandien toks pripažinimas

taikomas tik valstyb÷s reguliuojamoms profesijoms.

200

4.3 lentel÷. Kvalifikacijų lygmenų, aprašytų pagal veiklos charakteristikų parametrus, išskirtus Lietuvos kvalifikacijų sąrangos projekte, atitiktis kvalifikacinių laipsnių ir kvalifikacijų lygmenims studijų kryptyje

Kvalifikacijų lygmenys, aprašyti pagal veiklos charakteristikų parametrus, išskirtus Lietuvos kvalifikacijų sąrangos projekte Kvalifikacinių laipsnių ir kvalifikacijų lygmenys studijų kryptyje

Veiklos savarankiškumas Veiklos sud÷tingumas Veiklos kintamumas

Profesijos bakalauro kvalifikacinis laipsnis ir (arba) profesin÷ kvalifikacija (atitinka VI Nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos lygmenį)

� geb÷jimai spręsti konkrečius funkcinius veiklos uždavinius, analizuojant ir fiksuojant savo veiklos rezultatus ir teikiant ataskaitas veiklą koordinuojantiems asmenims,

� veikla atliekama savarankiškai, pasirenkant uždavinių atlikimo būdus

� veikla, kuri pasižymi daugiausia tos pačios veiklos uždavinių ir jų turinio įvairove; sprendžiant uždavinius naudojamos panašios priemon÷s ir metodai;

� veikla reikalauja plačių bendrojo pobūdžio teorinių žinių, naujų taikomųjų tyrimų teikiamų žinių ir praktin÷s veiklos patirtimi įgyjamų žinių

Bakalauro kvalifikacinis laipsnis ir (arba) profesin÷ kvalifikacija (atitinka VI Nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos lygmenį)

� geb÷jimai spręsti konkrečius funkcinius veiklos uždavinius, analizuojant ir koreguojant savo bei kitų veiklą, atsižvelgiant į veiklos rezultatų analizę ir specialistų rekomendacijas bei vykdyti įvairią projektinę veiklą;

� veikla atliekama savarankiškai, organizuojant atitinkamų žmonių darbą iškeltiems uždaviniams atlikti. Tod÷l šio lygmens kvalifikacijos apima geb÷jimus planuoti veiklą, atsižvelgiant į numatytus tikslus.

� veikla, kuri susideda iš įvairių tarpusavyje sąveikaujančių skirtingų tos pačios veiklos srities uždavinių; sprendžiant uždavinius naudojamos įvairios priemon÷s ir metodai;

� veikla reikalauja plačių teorinių žinių, pagrįstų naujų fundamentinių ir taikomųjų tyrimų rezultatais arba būtinų įvairioms naujov÷ms įsisavinti

� nuolatiniai ir nenusp÷jami pokyčiai, kuriuos sąlygoja žinių ir technologijų pažanga konkrečioje profesin÷je srityje;

� profesin÷s veiklos kintamumas reikalauja pagilinti ir prapl÷sti profesin÷s srities žinias ir, įvertinus savo veiklą, mokytis savarankiškai (pl÷toti pažintines kompetencijas)

Magistro kvalifikacinis laipsnis ir (arba) profesin÷ kvalifikacija (atitinka VII

� geb÷jimai savarankiškai atlikti taikomojo pobūdžio tyrimus, teikti konsultacijas veiklos srityje, koordinuoti projektus, orientuotus į kitų žmonių kvalifikacijos tobulinimą

� sud÷tinga veikla, kuri susideda iš įvairių tarpusavyje sąveikaujančių uždavinių, kurie gali apimti keleto giminingų profesinių veiklų sritis;

� veiklos reikalauja ekspertinio

� intensyvūs veiklos ir aplinkos pokyčiai d÷l žinių, technologijų, darbo organizavimo įvairiose veiklos srityse pažangos, pokyčiai yra

201

Nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos lygmenį)

ir inovacijų diegimą, analizuoti veiklos rezultatus ir juos pristatyti;

� veikla atliekama savarankiškai nustatant atitinkamos veiklos srities uždavinius, priimant savarankiškus sprendimus, orientuotus į veiklos tobulinimą ir gerinimą. Veiklai būdingas vadovavimas kitų darbuotojų veiklai

naujausių žinių profesin÷s veiklos ir jai artimose ar giminingose srityse vertinimo ir pritaikymo, naujų faktų atradimo, atliekant taikomuosius profesin÷s veiklos tyrimus, kūrybiško teorinių žinių ir mokslinių tyrimų rezultatų pritaikymo

sunkiai prognozuojami, veiklą sudaro nuolat besikeičiantys užduočių deriniai;

� veiklos kintamumas reikalauja geb÷jimo priimti inovatyvius sprendimus, paremtus tyrimų rezultatais, įvertinant alterna-tyvius sprendimo variantus bei galimas socialines ir etines veiklos pasekmes

Daktaro mokslo laipsnis (atitinka VIII Nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos lygmenį)

� geb÷jimai priimti visuomenin÷s reikšm÷s strateginius sprendimus, savarankiškai planuoti ir vykdyti fundamentinius ir (arba) taikomuosius mokslinius tyrimus, perteikti naujausias profesin÷s srities žinias (skleisti patirtį) atitinkamos srities specialistams, koordinuoti mokslinius ir taikomųjų tyrimų projektus;

� veikla strategiškai planuojama, prisiimant atsakomybę už kitų darbuotojų veiklos rezultatus ir jos kokybę, savarankiškai priimami strategiškai svarbūs sprendimai

� itin sud÷tinga veikla, kuriai būdingas naujovių – naujų žinių, id÷jų, technologijų, veiklos atlikimo būdų, metodų ir procesų – kūrimas; veikla pasižymi strateginio pobūdžio veiklos uždaviniais, kurie gali apimti įvairias skirtingas veiklos sritis ar mokslinių tyrimų kryptis;

� veikla reikalauja naujų žinių veiklos srityse atradimo, remiantis vykdomų fundamentaliųjų ir taikomųjų mokslinių tyrimų rezultatais, integruojant įvairių veiklos sričių žinias; veikla pasižymi strateginio pobūdžio veiklos uždaviniais, kurie gali apimti įvairias veiklos sritis ar mokslinių tyrimų kryptis

� intensyvūs ir neprognozuojami veiklos bei jos aplinkos pokyčiai;

� veiklos kintamumas reikalauja pasirengimo nuolatiniams pokyčiams, atvirumo naujov÷ms, teigiamos nuostatos į organizacijos ir visuomen÷s pl÷trą, geb÷jimų originaliai spręsti problemas, įvertinant jų kontekstą, geb÷jimų inicijuoti ir daryti pokyčius įvairiose veiklos ir visuomen÷s gyvenimo srityse

4.7. Išvados

1. Lietuvoje galiojančius Pagrindinių, specialiųjų profesinių ir vientisųjų studijų programų

nuostatus ir Magistrantūros studijų programų bendrųjų reikalavimų aprašą galima iš dalies prilyginti

studijų pakopų aprašų, bendrųjų reikalavimų studijų programoms ir studijų programų aprašų

junginiui, o studijų krypčių reglamentus – studijų krypčių aprašų, bendrųjų reikalavimų studijų

programoms ir studijų programų aprašų junginiui. Tokių junginių Mokslo ir studijų įstatyme

nenurodyta ir vargu ar tokius dokumentus, net ir patobulintus, reik÷tų toliau rengti. Juos tur÷tų

pakeisti savarankiški dokumentai, mažiau varžantys studijų programų reng÷jus ir vykdytojus.

2. Mokslo ir studijų įstatyme minimo dokumento „Bendrieji ir specialieji reikalavimai

pirmosios pakopos, vientisųjų studijų ir magistrantūros studijų programoms“ pavadinimas gali būti

suprantamas skirtingai: arba tai vientisas dokumentas, arba tai du dokumentai, atskirai aprašantys

bendruosius ir specialiuosius reikalavimus, arba tai studijų programų bendrųjų reikalavimų

dokumentas ir atskiroms studijų kryptims skirti aprašai (studijų krypties aprašai). Pastarasis

variantas atitiktų dar tebegaliojančius švietimo ir mokslo ministro patvirtintus Bendruosius

reikalavimus studijų programoms ir studijų krypčių reglamentus, tik papildomai tur÷tų būti sukurti

ir antrajai studijų pakopai skirti studijų krypčių aprašai.

3. Bendrieji reikalavimai studijų programoms parengti tokia forma, kuri n÷ra būdinga nei

studijų pakopos, nei programos aprašams. Juose nustatyti reikalavimai pirmajai ir antrajai pakopai

pateikiami skirtingu stiliumi, tod÷l jie n÷ra palyginami. Pakopų reikalavimai gal÷tų būti aprašyti

aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangoje. Studijų programų reikalavimai gal÷tų būti parengti studijų

programoms kaip tokioms, nekonkretizuojant studijų sričių ir krypčių specifikos, bet numatant jų

tipus (pavyzdžiui, vienkrypt÷s, dvigubos, tarpkrypt÷s, jungtin÷s), apimtis, vertinimo ir įteisinimo

procedūras, reikalavimus praktikai ir baigiamiesiems darbams ir pan., t. y. nustatant tai, kas siejama

su tam tikro kvalifikacinio laipsnio teikimu. Studijų krypčių reikalavimai tur÷tų būti pateikti

savarankiškuose studijų krypčių aprašuose. Taip pat tur÷tų būti parengtos studijų programų aprašų

rengimo gair÷s, pagal kurias aukštosios mokyklos rengtų savo studijų programų aprašus,

atsižvelgdamos į prieš tai min÷tus teisinius dokumentus. Šiose gair÷se, palyginti su galiojančiais

Bendraisiais reikalavimais, turi būti sušvelninti reikalavimai programų dalių sandarai, tačiau turi

būti reikalaujama, kad aukštoji mokykla atskleistų studijų rezultatų ir jų sąsajos su dalykų studijų

rezultatais, studijų metodų ir žinių bei geb÷jimų vertinimo metodų dermę.

4. Reikia apsispręsti d÷l aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangos rengimo būtinumo, nes,

remiantis kai kurių Europos šalių patirtimi, ji gali būti integruota į nacionalinę kvalifikacijų sąrangą.

5. Lietuvoje galiojančių studijų krypčių reglamentų sandara yra perteklin÷, jie tur÷tų būti

pakeisti, visų pirma pašalinant iš jų studijų programų sandarai ir aprašams būdingus reikalavimus.

203

Reik÷tų atsisakyti griežto dalykų priskyrimo studijų krypčiai ar šakai, studijų krypčių aprašai turi

būti grindžiami tik bendraisiais ir studijų krypties specialiaisiais studijų rezultatais. Aprašai gal÷tų

būti pateikti Jungtin÷s Karalyst÷s studijų krypčių gair÷ms būdinga forma, pagal kurią aprašomi

studijų krypties bendrieji ir specialieji studijų rezultatai ir standartai „slenkstiniam“, „tipiniam“ ir

„aukščiausiam“ lygmenims.

6. Studijų krypties reglamentuose surašyti mažiausiai trijų skirtingų sričių reikalavimai:

studijų krypties (britai tai dar vadina studijų programos profiliu), studijų programos formos ir

turinio bei programos vykdymo išteklių. Pastaraisiais reikalavimais paprastai remiasi vertinimo ir

akreditavimo procedūros. Studijų krypties aprašo pamatas – specialieji studijų rezultatai, o bendrieji

studijų rezultatai būdingi visoms studijų kryptims, jie kartojasi ir tod÷l gali būti nustatomi atskirai.

Gali pakakti ir tų bendrųjų reikalavimų, kurie pateikiami pakopų aprašuose, tačiau reik÷tų

pasvarstyti, ar nebūtų pravartu, kaip Jungtin÷je Karalyst÷je, tur÷ti dar vieną dokumentą – aukštojo

mokslo bendrųjų studijų rezultatų aprašą. Jis būtų naudingas tuo, kad nereik÷tų bendrųjų studijų

rezultatų aprašo kartoti nei bendruosiuose studijų programų reikalavimuose, nei studijų krypčių

aprašuose, kuriuose daugiausia d÷mesio turi tekti specialiesiems studijų rezultatams.

7. Ekspertai pabr÷ž÷, kad studijų krypčių reglamentai padeda užtikrinti tos pačios krypties

programų suderinamumą, padeda „susikalb÷ti“ programų reng÷jams ir vertintojams, suderina

studijų ir rinkos poreikius, teikia galimybę lyginti studijų rezultatus, atskirti kvalifikacinius

laipsnius ir apibr÷žti jiems keliamus reikalavimus. Tačiau reglamentai mažina programų įvairovę,

ne visada dera su profesinio rengimo standartais, neįvertina bendrojo lavinimo mokyklose taikomo

gilaus profiliavimo, d÷l kurio dalis abiturientų stoja į aukštąsias mokyklas netur÷dami būtinų

pagrindų, pasekmių. Sunkiai sek÷si apibr÷žti bakalauro ir profesinio bakalauro atskyrimo bruožus.

8. Ekspertai naujų studijų krypčių aprašų reng÷jams siūlo suderinti tokius principus kaip

ekonomiškumą, suderinamumą, perimamumą, tęstinumą, studentų ir d÷stytojų judumą,

tarptautiškumą. Aprašų rengimo metodologiniai principai tur÷tų būti skirti ateities programoms,

tod÷l aprašuose netur÷tų būti smulkmeniškų reikalavimų programų dalių proporcijomsų. Apraše

reikia apibr÷žti kiekvienos krypties „stuburą“, paliekant laisv÷s programų reng÷jams patiems

apsispręsti d÷l turinio apimties. Parengti krypčių aprašai tur÷tų der÷ti su Europos teminių ar

profesinių tinklų parengtais aprašais. Numatomus žinių ir geb÷jimų reikalavimus aprašuose siūloma

traktuoti kaip slenkstinius. Labai svarbu aprašų projektus apsvarstyti viešose diskusijose.

9. Tai, kad iki šiol nesukurta nacionalin÷ kvalifikacijų sąranga, labai kliudo stabilizuoti

aukštojo mokslo sistemą ir sukurti studijas reglamentuojančius aprašus. Kuo skubiau reik÷tų

atnaujinti dar 2006 m. prad÷tus kvalifikacijų sąrangos kūrimo darbus. Kuriant nacionalinę

kvalifikacijų sąrangą maksimaliai turi būti atsižvelgiama į 2008 m. jau patvirtintą Europos

kvalifikacijų sąrangą.

204

5. PASIŪLYMAI D öL LIETUVOS STUDIJAS REGLAMENTUOJAN ČIŲ APRAŠŲ SISTEMOS RENGIMO

5.1. Siūloma nacionalin÷ studijas reglamentuojančių aprašų sistema

Kaip rodo trečiojoje dalyje atlikta 11 šalių patirties analiz÷, visų studijas reglamentuojančių

aprašų hierarchijoje kertiniai yra studijų pakopų aprašai. Jungtin÷je Karalyst÷je jie dar vadinami

kvalifikacijų aprašais. Vienose šalyse aukštojo mokslo sistemai jie rengiami atskirai, kitose – kaip

nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos dalis. Lietuvoje, suprantant, kad visos kvalifikacijų sąrangos

parengimas gali užtrukti, siūlytina aukštojo mokslo studijų pakopų aprašus parengti kaip

savarankišką dokumentą. Taip atsitiko ir Jungtin÷je Karalyst÷je: iš pradžių buvo parengta Aukštojo

mokslo kvalifikacijų sąranga ir tik v÷liau – Nacionalin÷ kvalifikacijų sąranga. Panašiai būta ir

Europos aukštojo mokslo erdv÷je: pradžioje (2004 m.) buvo parengta Europos aukštojo mokslo

kvalifikacijų sąranga (Dublino aprašai), o paskui – Europos kvalifikacijų sąranga (2008 m.).

Kvalifikacijų aprašai dažniausiai pateikiami lyginamąja forma ir gana aiškiai parodo kiekvienos

pakopos studijų rezultatų skirtumus. Pavyzdžiui, Australijos kvalifikacijų sąrangoje aprašomos

konkrečios kvalifikacijos studijų rezultatų charakteristikos yra lyginamos su žemesn÷s ir aukštesn÷s

kvalifikacijos studijų rezultatų charakteristikomis. Lyginamojo pobūdžio yra ir Dublino aprašai.

Pakopų aprašais siekiama aiškiai atskirti žinių ir pasirengimo tas žinias taikyti lygį, geb÷jimų ir

veiklos lygį, kuriame gal÷s veikti konkrečios studijų pakopos programą baigęs absolventas, ir kokią

veiklos perspektyvą absolventui atvers įgyta kvalifikacija.

Su pakopų aprašais per studijų rezultatus susieti studijų kryp čių aprašai. Juos rengdama

akademin÷ bendruomen÷ turi bendradarbiauti su darbdaviais ir profesijas reguliuojančiomis

institucijomis, nes iš profesin÷s terp÷s reikalavimų formuluojamas pagrindinis studijų krypčių

aprašų elementas – studijų rezultatai. Šiuose aprašuose turi atsirasti ir atitinkamo pavadinimo

kvalifikaciniam laipsniui įgyti keliami standartui prilyginti slenkstiniai, tipiniai ar dar kiti

reikalavimai.

Trečioji aprašų hierarchijos dokumentų rūšis – bendrieji atitinkamų studijų pakopų studijų

programų reikalavimai. Juose paprastai atsiskleidžia aukštojo mokslo institucijų autonomijos ir

valstybinio reguliavimo santykis. Nesiūlytina smulkiai reguliuoti studijų programos sandaros, kaip

tai daroma galiojančiuose Bendruosiuose reikalavimuose, tačiau, Jungtin÷s Karalyst÷s pavyzdžiu,

būtina apibr÷žti studijų programų tipus (pavyzdžiui, vienkrypt÷s, dvigubosios, tarpkrypt÷s,

jungtin÷s programos), apimtis, vertinimo ir įteisinimo procedūras, reikalavimus praktikai ir

baigiamiesiems darbams ir pan., t. y. nustatyti tai, kas siejama su tam tikro kvalifikacinio laipsnio

teikimu.

205

Ketvirtoji dokumentų rūšis yra studijų programos aprašo (specifikacijos) rengimo gair÷s.

Jos naudingos akademinei bendruomenei ir socialiniams dalininkams, nes, jais remdamosi,

aukštosios mokyklos studijų programų aprašus pateikia visiems suprantama ir įprasta forma. Tačiau

šios gair÷s jokiu būdu netur÷tų atlikti nepageidaujamo studijų programų suvienodinimo vaidmens,

nes tada jos trukdytų tas programas diversifikuoti ir apskritai ieškoti naujų studijų formų ir metodų.

Visais išvardytais dokumentais remiasi studijų programų išorinio vertinimo ir

akreditavimo aprašai.

Šioje studijoje pateikiama siūlymų d÷l išvardytųjų dokumentų, išskyrus studijų programų

išorinio vertinimo ir akreditavimo aprašus, paskirties, sandaros ir turinio, tačiau dar

nepateikiama šių dokumentų projektų – įvertinus siūlymus šių svarbių dokumentų projektai tur÷tų

būti parengti ir diskutuojami atskirai.

5.2. Studijų pakopų aprašai

5.2.1. Bendrieji studijų pakopų aprašams įtakos turintys veiksniai

Rengiant studijų pakopų aprašus įtakos turi labai daug veiksnių: šalies politin÷ sistema,

ekonominio išsivystymo lygis, istorin÷s aplinkyb÷s, kuriomis kūr÷si švietimo sistema bei susiklost÷

jos struktūra, švietimo sektorių tarpusavio santykis, mobilumo tarp sektorių galimyb÷s ir daugelis

kitų. Studijų pakopa suprantama kaip keletas nuoseklių žingsnių, išreikštų panašaus pobūdžio

studijų rezultatų, kurių atžvilgiu gali būti lyginamos tipin÷s kvalifikacijos, visuma. Studijų pakopa,

viena vertus, yra siejama su nacionalin÷s (ar sektorin÷s) kvalifikacijų sąrangos lygmeniu ir nurodo

skirtumus tarp suteikiamų kvalifikacijų, kita vertus, koreliuoja su suteikiama kvalifikacija, tod÷l

studijų pakopų aprašai yra svarbi kvalifikacijos suteikimo prielaida. Studijų pakopų aprašai yra

santykinio reikalavimo studijų sud÷tingumui, gilumui ir studento studijavimo savarankiškumui

rodiklis, susietas su atitinkama studijų apimtimi, išreikšta kreditais, numatytiems studijų rezultatams

pasiekti. Vis d÷lto pagrindinis studijų pakopos aprašo parametras yra studijų rezultatai, kurie

naudojami apibr÷žiant plačiausias studijavimo ribas, pagal kurias yra lyginamos atskiros

kvalifikacijos arba giminingų kvalifikacijų grup÷s. Vadinasi, studijų pakopa suprantama kaip

studento darbo (studijavimo) apimtis, kuri gali būti tam tikru būdu išmatuojama ir atkoduojama per

studijų pakopos (cycle descriptors) aprašą. Studijų pakopos visose sistemose paprastai yra

numeruojamos paeiliui did÷jančia tvarka (1, 2, 3 – Dublino aprašuose; 1, 2, 3, 4, 5 JK Anglijos,

Šiaur÷s Airijos ir Velso kvalifikacijų aprašuose; 5, 6, 7 ir 8 pakopos Europos aukštojo mokslo

kvalifikacijų sąrangos atveju ir pan.).

5.2.2. Pagrindiniai studijų pakopų aprašų parametrai

206

Mokslin÷s literatūros šaltinių ir kitų šalių švietimo politiką reglamentuojančių dokumentų

analiz÷ (žr. šios studijos 2-ąją ir kitas dalis) atskleid÷, kad studijų pakopos aprašai, kaip ir kiti

studijas reglamentuojantys dokumentai, apibūdinami dviem konceptualiais parametrais: studijų

rezultatais ir studentų darbo apimtimi (išreikšta kreditais). Studijų rezultatai ir kreditai

konkretizuoja studijų pakopų aprašus, kuriais remiantis galima detalizuoti kitus studijas

reglamentuojančius dokumentus: studijų krypčių, studijų programų ir studijų dalykų aprašus.

Studijų pakopos aprašą paprastai sudaro trys pagrindiniai elementai: studijų pakopos lygmuo,

suteikiamos kvalifikacijos tipas ir kvalifikacijų pavadinimas (vardas). Kiekviena studijų pakopa

apibr÷žiama (aprašoma) tam tikra visuma studijų rezultatų, kuriuos studentas turi pasiekti, jei nori,

kad jam būtų suteikta atitinkamo lygmens kvalifikacija. Studijų rezultatų visuma kiekvienoje

pakopoje aprašoma sutartais rodikliais bei jų tipais ir pateikiama lentel÷s pavidalu kaip to lygmens

rodikliai (pvz., EKS šioje studijoje ir kt.). Vadinasi, studijų pakopos aprašai tur÷tų: a) atspind÷ti

kvalifikacijų sąrangos lygmenį; b) rodyti kvalifikacijos tipą bei c) pavadinimą (vardą). Pvz.,

magistro laipsnis pagal EKS sąrangą yra septintojo lygmens kvalifikacijos tipas, o sociologijos

magistras būtų šio kvalifikacijos tipo pavadinimas (vardas). Skaičius septyni rodo EKS lygmenį,

magistras – pakopos tipą, o sociologija – suteikiamos kvalifikacijos pavadinimą (vardą).

Studijų pakopų aprašai turi atspind÷ti studijų hierarchiškumą, kuris rodytų, kad reikalavimus

besimokančiajam pereinant iš vienos studijų pakopos į kitą nuolat did÷ja ir darosi sud÷tingesni.

Studijų pakopų aprašai gali būti pateikiami įvairia struktūra, forma ir net stiliumi, nes juose gali būti

akcentuojami skirtingi tikslai. Nepaisant to, daugumos studijų pakopų aprašų sandarai būdingi tie

patys parametrai, nusakantys:

• žinių ir supratimo sud÷tingumą;

• reikalavimų pažintiniams įgūdžiams, tokiems kaip analiz÷, sintez÷ ir pan., lygį;

• reikalavimų bendriesiems mok÷jimams ir įgūdžiams lygį;

• reikalavimų specialiesiems mok÷jimams ir įgūdžiams lygį;

• reikalavimų kai kuriems praktiniams mok÷jimams ir įgūdžiams (pvz., tokiems kaip

darbo su kompiuteriu įgūdžiai) lygį;

• studento atsakomyb÷s lygį;

• studento savarankiškumo arba autonomijos lygį;

• būtiną vadovavimo studentui lygį.

Svarbiausias studijų pakopų aprašo parametras – studijų rezultatas. Tod÷l aprašant studijų

pakopų rodiklius pirmiausia svarbu fiksuoti kiekvieną pakopą nusakančius studijų rezultatus. Pvz.,

Airijos nacionalin÷ kvalifikacijų tarnyba, nusprend÷, kad studijų pakopoms išskirti tur÷tų būti

naudojami trijų tipų studijų rezultatai: a) žinios, b) žinojimas, kaip padaryti (know-how arba

mok÷jimas), bei įgūdžiai ir c) kompetentingumas. Toliau šie trijų tipų studijų rezultatai, derinant su

207

socialiniais dalininkais, buvo išpl÷toti į aštuonis potipius, pagal kuriuos ir buvo pagrįsti bei išskirti

visi 10 Airijos kvalifikacijų sąrangos lygmenų, tarp jų ir aukštojo mokslo studijų pakopos. Tai:

1. žinių dimensija, kurios pagrindiniai požymiai yra: a) platumas, t. y. kiek plačios yra

besimokančiojo žinios, ir b) pobūdis, rūšis, t. y. kokio pobūdžio arba kokyb÷s žiniomis

besimokantysis disponuoja;

2. žinojimo, kaip padaryti, ir įgūdžių (mok÷jimų) dimensija, kurios pagrindiniai požymiai

yra: a) žinojimo, kaip padaryti, ir mok÷jimų bei įgūdžių diapazono platumas, t. y. kiek platūs yra

besimokančiojo fiziniai, intelektiniai, socialiniai ir kiti mok÷jimai bei įgūdžiai ir b) žinojimo, kaip

padaryti, ir mok÷jimų bei įgūdžių atrankumas, t. y. kiek sud÷tingos yra problemos, kurias

besimokantysis gali išspręsti, pasiremdamas įgytais mok÷jimais bei įgūdžiais, ir kaip jis jas

išsprendžia.

3. kompetentingumo dimensija, kurios pagrindiniai požymiai yra: a) kontekstas, t. y.

kokiuose kontekstuose besimokantysis geba pritaikyti savo žinias ir mok÷jimus bei įgūdžius; b)

vaidmuo, t. y. kiek atsakomyb÷s gali prisiimti besimokantysis, asmeniškai arba grup÷je,

pritaikydamas savo žinias ir mok÷jimus bei įgūdžius; c) mok÷jimas (mokymasis) mokytis, t. y. kokiu

mastu besimokantysis gali suvokti savo mokymosi trūkumus ir kokių priemonių imtis jiems

pašalinti; d) įžvalga, įžvalgumas, t. y. kiek giliai ir plačiai besimokantysis integravo intelektinius,

emocinius, fizinius ir dorinius požiūrius į savo asmenyb÷s „aš“ (tapatumą) bei sąveikavimą

(bendravimą) su kitais.

Nagrin÷jant studijų pakopų aprašus, tiek Dublino, tiek nacionalinius, gali pasirodyti, kad

mažai d÷mesio skiriama specialiesiems studijų rezultatams. Iš tikrųjų apie specialiuosius studijų

rezultatus studijų pakopų aprašuose mažai rašoma d÷l didžiul÷s jų gausos, kurią savaime diktuoja

studijų krypčių gausa ir esminiai jų turinio skirtumai. Studijų pakopų aprašai tampa lengviau

suprantami ir panaudojami praktiniams studijų programų rengimo, vykdymo ir įvertinimo tikslams,

jeigu jie susiejami su konkrečia studijų kryptimi, t. y. studijų krypties aprašais. Netgi studijų

krypčių aprašuose pateikiami toli gražu ne visi svarbiausi specialieji studijų rezultatai, jie išsamiai

išvardijami jau konkrečios aukštosios mokyklos konkrečios studijų programos aprašuose.

Svarbi studijų pakopų aprašų dalis yra studijavimo standartai, kurie iš esm÷s ir lemia, kuriam

lygmeniui (profesijos bakalauro, bakalauro, magistro ar daktaro) priskiriami studijų pakopų aprašai.

Standartai gali būti aprašomi įvairių lygių studijų rezultatais: pvz., ką pasieks geriausias studentas

(aukščiausias lygmuo), ką pasieks tipiškas studentas (lūkesčių lygmuo) arba, ką studentas privalo

minimaliai pasiekti (slenksčio lygmuo), kad jam būtų suteikta atitinkamo lygmens kvalifikacija

(diplomas ar pažym÷jimas). V÷lgi verta pamin÷ti, kad studijavimo standartai yra ir studijų krypčių

aprašų sud÷tin÷ dalis, bet jie jau susieti su konkrečia studijų kryptimi.

208

Studijų pakopų apibūdinimas žinių, supratimo, mok÷jimų ir įgūdžių bei kompetentingumo

tipų studijų rezultatais sudaro prielaidas lyginti įvairių šalių aukštojo mokslo sistemas bei tų šalių

aukštųjų mokyklų įvairiose studijų pakopose teikiamus kvalifikacinius laipsnius. Vis d÷lto studijų

pakopų lyginimas yra sud÷tingas procesas, nes būtina įvertinti studijų rezultatus, kurie detalizuoja

studijų pakopų aprašus: kiek jie dera tarpusavyje, ar pakopos apibr÷žiamos tų pačių dimensijų

rodikliais ir jų tipais, ar skirtingose pakopose naudojami vienodi ar skirtingi rodikliai ir t. t. Visų šių

gr÷smių iš esm÷s išvengta rengiant Europos kvalifikacijų sąrangą, kurios lygmenys, skirti aukštajam

mokslui, buvo pagrįsti Dublino aprašuose. Aprašant studijų pakopas studijų rezultatais svarbus

vaidmuo tur÷tų būti skiriamas aktyviems veiksmažodžiams, kuriais apibr÷žiami studijų rezultatai.

Pvz., skirtingas studijų pakopas gali apibūdinti skirtingais veiksmažodžiais nusakomi tikslai:

– „sugalvoti ir palaikyti argumentus...“ (bakalauro studijų pakopai);

– „geb÷ti spręsti problemas naujoje ar nežinomoje aplinkoje su platesniu (ar tarpkryptiniu)

kontekstu...“ (magistrantūros studijų pakopai);

– „geb÷ti suprasti, suprojektuoti, įgyvendinti ir pritaikyti tyrimo proceso pagrindus su

moksliniu integralumu...“ (doktorantūros studijų pakopai).

Panašiai kiekvienos studijų pakopos rezultatai atskiriami žinių ir supratimo, sprendimų

pri÷mimo, bendravimo ir studijavimo įgūdžių srityse.

5.2.3. Studijų pakopų aprašų rengimo organizaciniai aspektai

Studijų pakopų aprašai yra aktualūs daugeliui socialinių dalininkų: švietimo politikams,

akademinių bendruomenių nariams (d÷stytojams ir studentams) bei darbdaviams. Tod÷l, rengiant

studijų pakopų aprašus, visų šių socialinių dalininkų atstovai ne tik gal÷tų bet ir tur÷tų dalyvauti

(skirtingomis formomis ir būdais). Studijų pakopų aprašų nereikia rengti toms valstyb÷ms, kuriose

yra patvirtintos ir realiai funkcionuoja bent nacionalin÷s aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangos

(NAMKS). Šioms valstysb÷ms studijų pakopų aprašus tereikia atnaujinti ir detalizuoti pagal studijų

sritis ir kryptis. Lietuva, kol kas, deja, n÷ra tokia valstyb÷, tod÷l jai pirmiausia reikia parengti ir

teisiškai patvirtinti nacionalinę kvalifikacijų sąrangą. Nacionalinei aukštojo mokslo kvalifikacijų

sąrangai parengti būtina, kad politikai

a) suformuluotų užsakymą:

• kiek ir kokių studijų pakopų jie nor÷tų matyti nacionalin÷je aukštojo mokslo kvalifikacijų

sąrangoje;

• kokie rodikliai (studijų rezultatai) tur÷tų apibūdinti studijų pakopas ir šitaip atskirti jas vieną

nuo kitos;

209

• kiek ir kokių lygio rodiklių tur÷tų būti kiekvienoje pakopoje (tik „slenkstinių“ ar ir „tipinių“ bei

„aukščiausių“);

• ar atskirose studijų pakopose tikslinga skirti tarpines pakopas, pvz., kaip Dublino aprašuose

skiriama „trumpoji pakopa“ (short cycle) arba JK pagrindinių studijų pakopoje (undergraduate

level) skiriamos trys tarpin÷s pakopos (Certifikate – C, Intermediate – I; with Honor – H), o

postgraduate pakopoje dvi – magistro (Master – M) ir daktaro studijos (Taught Doktorate – D);

• kokie rodikliai (studijų rezultatai) tur÷tų apibūdinti tarpines studijų pakopas ir atskirti jas vieną

nuo kitos (Lietuvoje dar nenustatyta, kokiais rodikliais skiriasi profesinis bakalauras ir

bakalauras);

b) iškeltų reikalavimą, kad kiekvieną studijų pakopą (ir tarpinę) būtų galima lyginti su

Europos aukštojo mokslo kvalifikacijų sąranga (EAMKS) bei kitų svarbiausių užsienio šalių

nacionalinių aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangų pakopomis (atitiktis kitų šalių ir EAMKS

pakopoms);

c) nustatytų, kaip bus įteisinta ir funkcionuos Nacionalin÷ AMKS.

Visiems šiems uždaviniams išspręsti politikai tur÷tų pasitelkti kitus socialinius dalininkus, o

jei reikia, ir būtinus atitinkamų sričių ekspertus.

Lietuvoje šiuo metu skiriami pagrindinio, vidurinio, profesinio ir aukštojo (kolegijos ir

universitetai) išsilavinimo lygiai. Tod÷l būtų galima diskutuoti apie 7 lygmenis, iš kurių 4 (aukštojo

išsilavinimo pažym÷jimas, profesinis bakalauras, bakalauras, magistras ir daktaras) priklausytų

aukštajam mokslui. Atskirai gal÷tų būti diskutuojama d÷l vidurinio mokslo pakopos išskyrimo į dvi

pakopas (vidurinis ir gimnazijos) bei reik÷tų susitarti d÷l profesinio rengimo pakopų skaičiaus ir jų

suderinamumo su aukštojo mokslo pakopomis. Tod÷l bendras NKS lygių skaičius gali ir padid÷ti

iki 8–10 lygmenų.

Kiti socialiniai dalininkai, darbdavių ir akademinių bendruomenių atstovai tur÷tų dalyvauti

vertinant tokio politikų užsakymo pagrįstumą, o susitarus d÷l pastarojo klausimo, akademinių

bendruomenių atstovai tur÷tų prisiimti pagrindinę studijų pakopų aprašymo naštą.

Pagrindiniai studijų pakopų aprašų rengimo uždaviniai:

a) pagrįsti pagrindinius studijų pakopas nusakančius rodiklius ir jų tipus;

b) aprašyti pagrindinius studijų pakopas (ir tarpines pakopas) nusakančius rodiklius;

c) aprašyti „slenkstinius“ (ir „tipinius“ bei „išskirtinius“, jei d÷l tokių būtų sutarta)

reikalavimus kiekvienai studijų pakopai (ir tarpinei pakopai, jei jos būtų);

d) pagrįsti kiekvienos studijų pakopos (ir tarpin÷s pakopos) trukmę pagal nustatytus

rodiklius;

e) suderinti juos su kitais socialiniais dalininkais (politikais, studentais, darbdaviais);

210

f) parengtus studijų pakopų (ir tarpinių pakopų bei reikalavimų jiems) rodiklius ir jų tipus

pateikti politikams juridiškai įteisinti.

Remdamiesi šios studijos 2 ir 3 dalyse atlikta analize, Lietuvoje siūlome atskirą studijų

pakopų aprašų dalį skirti aiškiai apibr÷žti sektorių profesijoms, kurioms rengti būtinos integruotos

vientisosios studijos. Šiame dokumente, vadovaujantis Direktyva, turi būti nustatyti vientisųjų

studijų trukm÷s metais ir apimties kreditais reikalavimai. Dokumente tikslinga apibr÷žti vientisųjų

studijų teikiamą kvalifikacinį laipsnį. Kitų valstyb÷s reguliuojamų profesijų, kurių Direktyva taip

griežtai nereguliuoja, programoms galiotų bendrieji studijų pakopų aprašų reikalavimai. Tačiau

visais atvejais būtina aprašyti profesin÷s kvalifikacijos teikimo reikalavimus.

Naujojoje Zelandijoje profesinių organizacijų pagrindu sukurtos kvalifikacijų registravimo

institucijos suteikia universitetams licencijas teikti profesinę kvalifikaciją; Jungtin÷je Karalyst÷je

parengti medikų bazinio rengimo standartai, kuriems turi atitikti medikus rengianti institucija;

Norvegijoje yra parengtos inžinierių, mokytojų rengimo nacionalin÷s gair÷s, kuriose numatyti

studijų rezultatai; Prancūzijos nacionalinių diplomų sistemoje atskirai reglamentuojami medikų,

pedagogų, inžinierių diplomai. Lietuvoje valstyb÷s reguliuojamų profesijų profesin÷s

kompetencijos reikalavimus tur÷tų nustatyti specialūs bendri Švietimo ir mokslo ministerijos bei

atitinkamą ūkio ar viešojo sektoriaus šaką kuruojančios ministerijos įstatymų įgyvendinamieji teis÷s

aktai.

5.3. Studijų krypčių aprašai

5.3.1. Studijų kryp čių aprašų paskirtis ir sandara

Daugumos Lietuvoje galiojančių studijų krypčių reglamentų tikslų aprašymuose pabr÷žiamas

vertinimo aspektas, o tikslas „informuoti studentus ir darbdavius apie įgyjamą aukštąjį išsilavinimą“

dažniausiai nurodomas paskutinis. Šis požiūris turi būti pakeistas iš esm÷s. Atsižvelgiant į 4.3

poskyryje pareikštas kritines pastabas, siūloma, remiantis Jungtin÷s Karalyst÷s ir kitų šalių

patirtimi, studijų krypčių aprašus rengti visų pirma kaip gaires kelioms tikslin÷ms grup÷ms: studijų

programų kūr÷jams, darbdaviams, stojantiesiems ir studentams. Visos šios tikslin÷s grup÷s

suinteresuotos gauti išsamią informaciją apie studijų krypčiai priskirtinus studijų rezultatus, studijų

metodus ir studentų pasiektų studijų rezultatų vertinimo metodus, kurie ne tik padeda suvokti, kaip

studijų rezultatai pasiekiami, bet ir supažindina darbdavius, kokiai galimai veiklai bus pasirengę tą

programą baigę absolventai. Svarbus ir lyginamasis aspektas, kad tiek absolventas, tiek darbdavys

orientuotųsi, koks studentų pasiekimų lygis yra būtinas ir kokius slenkstinius reikalavimus turi

atitikti absolventas, kad jam būtų suteikta atitinkama kvalifikacija.

211

Kita vertus, studijų krypčių aprašai, nusakydami reikalavimus tam tikros studijų krypties

studijoms, turi būti daugiau konceptualūs, negu perd÷tai konkretūs, nes kils realus pavojus, kad d÷l

pernelyg konkretaus studijų rezultatų suformulavimo jie bus tiesiogiai perkelti į studijų programas,

kas anksčiau ar v÷liau vestų prie studijų turinio suvienod÷jimo, sustabar÷jimo ir atsilikimo nuo

dinamiškų darbo rinkos poreikių. Į šiuos pavojus d÷mesys buvo atkreiptas 2.5 ir 3.1 poskyriuose.

V÷lgi nelengva atsakyti, ar tokia pat aprašų struktūra bus vienodai tinkama visoms studijų sritims.

Ne veltui Vokietijoje kol kas parengti tik kai kurių studijų krypčių aprašai (žr. 3.5 poskyrį).

Aukštajai mokyklai turi likti pakankamai erdv÷s diversifikuotam studijų programų rengimui,

dialogui su potencialiais absolventų darbdaviais ir profesin÷mis asociacijomis.

Labai svarbu atsakyti į opų klausimą, ar kolegines ir universitetines studijas, taip pat

pirmosios ir antrosios pakopų studijas turi apr÷pti vienas studijų krypties aprašas, ar tam turi būti

skirti atskiri aprašai. Studijų pakopų aprašų sąsaja per studijų rezultatus leidžia teigti, kad visa tai

gal÷tų apr÷pti ir vienas dokumentas. Toks požiūris netgi pad÷tų išvengti galimo per daug plataus ir

neapibr÷žto studijų krypčių aprašų reikalavimų interpretavimo, formuluojant perd÷m abstrakčius jų

studijų rezultatus – būtinumas juos lyginti pakopų lygmeniu to neleistų. Lygiai taip pat tai pad÷tų

atsikratyti pagundos studijų krypčių reikalavimus suformuluoti pernelyg konkrečiai, nes būtų

akivaizdus pavojus studijų rezultatų siaurai ir tiesmukai perkelti į studijų programas.

Taip pat labai svarbu numatyti, kiek studijų krypčių aprašų bus rengiama, t. y. kaip bus

grupuojamos studijų kryptys, nes pagal naująją studijų krypčių klasifikaciją jų įteisinta daugiau kaip

120. Jungtin÷je Karalyst÷je šiandien jau yra parengti 56 studijų krypčių aprašai. Remiantis šiuo

pavyzdžiu ir atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos studijų krypčių klasifikacija turi daug sąsajų su

analogiška Jungtin÷s Karalyst÷s klasifikacija, galima daryti prielaidą, kad Lietuvoje jų prireiks ne

mažiau kaip 60. Nesunku suvokti, kad kai kurių studijų krypčių aprašai tur÷s išskirtinių bruožų, visų

pirma tai pasakytina apie studijų krypčių, kurios siejamos su valstyb÷s reguliuojamų profesijų

specialistų rengimu, aprašus.

Atsižvelgiant į kitų šalių, visų pirma Jungtin÷s Karalyst÷s, patirtį ir konkrečiai QAA studijų

krypčių gairių struktūrą (žr. 3.1 poskyrį), siūloma tokia studijų krypčių aprašų sandara:

1. Įvadas;

2. Bendrosios nuostatos;

3. Krypties (krypčių grup÷s) samprata ir apr÷ptis;

4. Bendrieji ir specialieji studijų rezultatai;

5. Mokymas, mokymasis ir įvertinimas;

6. Lyginamieji standartai (pasiekimų lygiai): slenkstinis, tipinis ir aukščiausiasis.

Trumpai pakomentuosime siūlomas studijų krypties aprašo sandaros dalis.

212

Bendrosiose nuostatose turi būti nustatyta aprašo veikimo sritis, pateiktos pagrindin÷s

vartojamos sąvokos, sąsaja su kitais dokumentais.

Krypties (krypčių grup÷s) samprata turi būti pateikta plačiajai visuomenei suprantama forma.

Pateikto išaiškinimo turi pakakti aukštosioms mokykloms nustatyti, kurioms studijų programoms

aprašas taikytinas. Krypties (krypčių grup÷s) samprata turi būti susieta su profesine sritimi ir aiškiai

nurodyti, kurių profesijų spektrui taikoma. Čia taip pat galimos nuorodos į tokius dokumentus, kaip

profesinio rengimo standartai, direktyvos d÷l valstyb÷s reguliuojamų profesijų ir kt.

Bene svarbiausia studijų krypties aprašo struktūrin÷ dalis – bendrieji ir specialieji studijų

rezultatai. Jie turi būti gana išsamūs. Kaip jau buvo min÷ta 4.3 poskyryje, bendrieji studijų

rezultatai labai panašiomis formuluot÷mis neišvengiamai pasikartos visuose studijų krypčių

aprašuose, jie taip pat kartosis ir su bendraisiais studijų rezultatais, pateiktais studijų pakopų

aprašuose. Tod÷l studijų krypties apraše juos atitinkanti dalis gali būti pateikiama lakoniška forma,

nevengiant nuorodų į bendresnius dokumentus. Galimas dalykas, kad pakopų aprašai bus parengti

gana bendro pobūdžio, ir juose pateiktų bendrųjų studijų rezultatų gali nepakakti konkrečios

krypties kvalifikacijai apibr÷žti. Tod÷l tokiu atveju tur÷tų būti svarstomas ir toks variantas, kad

reikalaujami bendrieji studijų rezultatai gali būti pateikti atskiru dokumentu, panašiai kaip tai

padaryta QCA Bendrųjų geb÷jimų apraše (Key skills: standards and guidance 2004,

http://www.qcda.gov.uk/6455.aspx), kuriame nustatytos šešios pagrindinių geb÷jimų kategorijos:

matematinio raštingumo, komunikavimo, informacinių ir komunikacinių technologijų, mokymosi,

problemų sprendimo ir komandinio darbo. Šios kategorijos kiekvienai pakopai ir studijų tipui

(universitetiniam ir koleginiam) turi būti pateikiamos skirtingu lygiu.

Specialieji studijų rezultatai pateikiami kaip studijų krypties, o iš dalies ir studijų srities

žinios, supratimas, geb÷jimai (mok÷jimai ir įgūdžiai), jie garantuoja žinias, supratimą ir geb÷jimą

veikti konkrečioje veiklos srityje ir siejami su teikiamu laipsniu.

Bendrieji ir specialieji studijų rezultatai, priklausomai nuo studijų srities ir krypties ar jų

grup÷s, gali būti pateikti juos grupuojant pagal turinį, panašiai kaip tai yra pateikta 2.4 pav.

parodytame pavyzdyje arba galiojančiuose Europos aukštojo mokslo erdv÷s akreditavimo

standartuose (jie jau taikomi studijų programoms akredituoti; jais remiasi akreditavimo, kurį atlieka

įregistruotos Europos akreditavimo agentūros, procedūros ir reikalavimai). Tarkim, juos galima

sugrupuoti taip:

1) krypties mokslo žinių išmanymas;

2) geb÷jimai atlikti mokslinius tyrimus;

3) geb÷jimai kurti;

4) geb÷jimai atsižvelgti į laikotarpio ir socialinį kontekstą;

5) krypties profesin÷s veiklos praktiniai įgūdžiai;

213

6) intelektiniai geb÷jimai;

7) komunikavimo ir komandinio darbo įgūdžiai.

Inžinerinių studijų rezultatai, laikantis EUR-ACE patvirtinto standarto, gali būti grupuojami

taip:

1) žinios ir supratimas;

2) inžinerin÷ analiz÷;

3) inžinerinis projektavimas;

4) tyrin÷jimai;

5) inžinerin÷ veikla;

6) asmeniniai (perkeliamieji) įgūdžiai.

Verta pabr÷žti, kad toks grupavimas skiriasi nuo studijų rezultatų grupavimo, pateikto 5.2

poskyryje ir apskritai dažnai naudojamo, kai kalbama tik apie bendruosius studijų rezultatus, t. y.

nuo grupavimo į žinias, įgūdžius ir kompetentingumą, arba žinias ir intelektinius, praktinius ir

perkeliamuosius įgūdžius, arba žinias, asmeninius, komunikavimo, mąstymo, matematinius ir

kompiuterinius įgūdžius. Vis d÷lto siūlytinas prieš tai pateiktas grupavimas, kuriame bendrieji ir

specialieji studijų rezultatai yra ne vien mechaniškai susumuoti, bet ir organiškai sujungti

tarpusavyje ir studento pasiekimų vertintojui pateikti patogesne forma.

Penktojoje dalyje turi būti nurodyti reikalavimai d÷l mokymo(-osi) arba studijų metodų,

studijų rezultatų ir studentų žinių ir geb÷jimų (mok÷jimų ir įgūdžių) vertinimo ir jų suderinimo.

Šeštojoje dalyje numatyti slenkstiniai (arba tipiniai) studentų pasiekimų lūkesčiai

(reikalavimai) apibr÷žia minimalius reikalavimus, kuriuos būtina tenkinti, norint gauti laipsnį ar

pažym÷jimą. Tipiniai reikalavimai apibr÷žia aukštesnius nei slenkstinius reikalavimus, kurios turi

atitikti tipinis studentas, baigęs studijų programą ar kitą studijų vienetą (modulį, studijų pakopą ar

pan.). Aukščiausi reikalavimai parodo, kokiomis išskirtin÷mis žiniomis ir įgūdžiais turi pasižym÷ti

asmuo, kad būtų priskirtas prie „elitinių“ absolventų.

Studijų krypčių aprašai turi der÷ti su studijų pakopų aprašais ir turi būti rengiami glaudžiai

bendradarbiaujant aukštosioms mokykloms ir profesin÷ms asociacijoms ar kitoms studijų kryptį

reguliuojančioms institucijoms, o prieš įteisinant plačiai aptarti platesniame akademin÷s

bendruomen÷s bei socialinių dalininkų rate. Aprašo apimtis tur÷tų būti apie 1 spaudos lanką. Tur÷tų

būti nurodoma, kokį akademin÷s kvalifikacijos lygį jis atitinka kitų šalių (ar šalies) nacionalin÷je

(šiuo metu jau galima nuoroda ir į Europos kvalifikacijų struktūros lygį) kvalifikacijų struktūroje.

Jungtin÷s Karalyst÷s pavyzdžiu aprašo pabaigoje tur÷tų išlikti j į parengusios ir recenzavusios darbo

grupių narių sąrašai.

Svarbus vaidmuo turi tekti nuolatinei krypčių aprašų rengimo valdymo grupei. Rengiant

dabartinius reglamentus šį vaidmenį iš dalies atliko reglamentų redakcin÷ grup÷ ir ŠMM Studijų

214

departamento Studijų skyrius. Pavadinimas „redakcin÷ grup÷“ n÷ra tinkamas, tur÷tų būti sukurta

min÷ta krypčių aprašų rengimo valdymo grup÷, kuri tur÷tų būtinus įgaliojimus ir finansinius

išteklius aprašų reng÷jų darbui ir mokymams, aprašų aptarimui su akademine visuomene ir

atitinkamų profesijų atstovais bei profesin÷mis asociacijomis organizuoti. Ši grup÷ taip pat

organizuotų jau galiojančių aprašų vertinimą ir tobulinimą. Jungtin÷je Karalyst÷je toks darbas

atliekamas ne rečiau kaip kas 5 metai. Šis darbas yra gana imlus, tod÷l Jungtin÷je Karalyst÷je visam

vertinimo ir tobulinimo procesui skiriama net 18 m÷nesių.

5.3.2. Valstyb÷s reguliuojamų profesijų studijų kryp čių aprašų ypatumai

Valstyb÷s reguliuojamų profesijų rengimą ir kvalifikacijų suteikimą reguliuoja 2005 m.

rugs÷jo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/36/EB d÷l profesinių kvalifikacijų

pripažinimo, taip pat 1977 m. kovo 22 d. Tarybos direktyva 77/249/EEB, skirta pad÷ti teisininkams

veiksmingai naudotis laisve teikti paslaugas, ir 1998 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir

Tarybos direktyva 98/5/EB, skirta pad÷ti teisininkams verstis nuolatine advokato praktika kitoje

valstyb÷je nar÷je nei ta, kurioje buvo įgyta kvalifikacija. 2005 m. Direktyvos 2005/36/EB nustatyti

reikalavimai konfliktuoja su Bolonijos procesu, tačiau daugelyje valstybių, kaip buvo parodyta šios

studijos 3 dalyje, studijų procesas prie jos jau yra prisitaikęs ir n÷ra būtina, tarkim, vientisąsias

medicinos studijas skaidyti į dvi pakopas, nes numatyti studijų rezultatai jokiu būdu nebus pasiekti

tik vienoje iš pakopų. Klausimas d÷l valstyb÷s reguliuojamų profesijų studijų pertvarkymo gal÷tų

būti keliamas tik pakeitus min÷tąją Direktyvą (suderinus ją su Bolonijos procesu, atsiradus kitokių

reikalavimų). Manome, kad ir Lietuvoje netikslinga būtų keisti tradiciškai nusistov÷jusią studijų

sistemą, t. y. vientisąsias studijas skaidyti į dvi pakopas.

Valstyb÷s reguliuojamų profesijų studijoms (pvz., turiniui) ir jų rezultatams Direktyvoje

keliami griežti reikalavimai. Aukštosioms mokykloms leidžiama laisvai apsispręsti, kokias formas

pasirinkti. Nustatant studijų krypčių aprašų sandarą reik÷tų atskirai aptarti reguliuojamų profesijų

atitiktį Direktyvos reikalavimams. Lietuvoje valstyb÷s reguliuojamų profesijų profesin÷s

kompetencijos reikalavimus tur÷tų nustatyti specialūs bendri Švietimo ir mokslo ministerijos bei

atitinkamą ūkio ar viešojo sektoriaus šaką kuruojančios ministerijos priimti įstatymų

įgyvendinamieji teis÷s aktai.

Nors tai n÷ra šios studijos objektas, kai kuriose studijų kryptyse (pvz., medicinos) spręstinas

klausimas d÷l podiplominių studijų, kurias baigus nesuteikiamas laipsnis (rezidentūros), skirtų

aukštąjį universitetinį išsilavinimą įgijusiems asmenims teis÷s aktų nustatyta tvarka pasirengti

savarankiškai praktinei veiklai (Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 4 str.), ir

doktorantūros, kaip trečiosios studijų pakopos, bei Nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos santykio.

215

5.4. Studijų programų bendrųjų reikalavimų aprašas

Remiantis Lietuvos ir kitų valstybių patirtimi, Studijų programų bendrųjų reikalavimų aprašas

tur÷tų būti poįstatyminis teis÷s aktas, reglamentuojantis studijų programų rengimo, įteisinimo ir

tobulinimo tvarką. Šis teisinis dokumentas netur÷tų kartoti studijų programos aprašo rengimo

nuostatų, juolab kad jos turi būti rekomendacinio pobūdžio ir nekonkretizuoti su studijų kryptimi

siejamų reikalavimų, o teisiškai apibr÷žti tik privalomus studijų programos rengimo, įteisinimo ir

tobulinimo reikalavimus. Atkreiptinas d÷mesys, jog ir šiuo metu Bendrieji reikalavimai neapr÷p÷

visų su studijų programų įteisinimu susijusiu aspektų, tod÷l greta jų veikia ir teis÷s aktai,

nustatantys studijų programų įregistravimo Studijų ir mokymo programų registre tvarką (beje, šio

Registro reikalavimai studijų programos aprašui gerokai konfliktuoja su aukštosiose mokyklose

įprasta aprašo forma). Tokia pati situacija yra ir rengiant naujas studijų programas: pagal

Bendruosiuos reikalavimus parengti studijų programos aprašo nepavyktų, jei Studijų kokyb÷s

vertinimo centras aukštosioms mokykloms neteiktų naujų studijų programų rengimo metodikos,

nors daugelyje šalių veikiančioms nepriklausomoms studijų kokyb÷s užtikrinimo agentūroms tai

n÷ra būdinga. Taigi, manome, kad Studijų programų bendrieji reikalavimai tur÷tų apimti toliau

nurodomus aspektus.

Studijų programų rengimas. Dokumentas, skirtas studijų programų rengimo reikalavimams

aprašyti, tur÷tų pristatyti tik bendrus laipsnį suteikiančių koleginių, universitetinių pirmosios

pakopos, magistrantūros ir vientisųjų studijų programų reikalavimus.

Nurodant studijų programų reikalavimus, reik÷tų:

• Paaiškinti kredito sąvoką, ką apima kreditas, kas jį sudaro ir pan., ir reglamentuoti

skirtingų pakopų ir rūšių studijų programų apimtį kreditais;

• Paaiškinti galimą studijų programų sandaros įvairovę (pvz., kai programa skirta tik

vienos (pagrindin÷s) krypties studijoms, kai numatyta gilesn÷ specializacija toje pačioje kryptyje

(šakoje), kai šalia pagrindin÷s krypties yra numatytos gretutin÷s krypties studijos), kokias sąlygas

turi tenkinti aukštoji mokykla, kad gal÷tų siūlyti konkrečios krypties (šakos) studijas, kada ji gali

tam tikros krypties (šakos) studijas organizuoti kaip gretutines, kaip galima sandaros įvairov÷ tur÷tų

atsispind÷ti studijų programos apraše, t. y. kokia pasirinkimo tvarka ir principai, tikslus gretutinių

krypčių (šakų) sąrašas ir t. t.;

• Apibr÷žti galimą magistrantūros studijų įvairovę, pvz., Jungtin÷je Karalyst÷je,

Nyderlanduose ir kt. šalyse vyrauja įvairūs magistrantūros programų tipai – tyrimų magistras

(research master‘s – MPhil), specializuotų (aukštesnio lygio) studijų magistras

216

(specialised/advanced study master‘s – MSc, MA, MRes, integrated master‘s), profesinis/praktinis

magistras (Professional/practice master's – MBA, Med) ir t. t.

• Apibr÷žti studijų programos sandarą kreditais, t. y. kiek kreditų tur÷tų sudaryti studijų

krypties (šakos) dalykai, bendrieji pasaul÷žiūros dalykai, aukštosios mokyklos nustatyti ir(ar)

studento pasirenkami studijų krypties (šakos) dalykai, skirti gilesnei specializacijai toje pačioje

kryptyje (šakoje), ar gretutin÷s krypties (šakos) dalykai, taip pat studento laisvai pasirenkami

dalykai;

• Apibr÷žti praktikų apimtį kreditais;

• Apibr÷žti baigiamojo darbo (projekto) rengimo ar(ir) baigiamųjų egzaminų (jeigu jie

būtini) apimtį kreditais, nusakant reikalavimus pagal galimą studijų programos sandaros įvairovę,

t. y. jeigu programa sudaryta iš pagrindin÷s ir gretutin÷s krypties (šakos) dalių, kokie ir kokios

apimties baigiamieji darbai (projektai) tur÷tų būti rengiami;

• Apibr÷žti sąlygų pakankamumo (atsižvelgiant pedagoginio ir mokslinio personalo

potencialą ir materialinę bazę) vykdyti programą parametrus;

• Apibr÷žti reikalavimus ir galimybes įgyti du skirtingų krypčių (šakų) laipsnius

lygiagrečiai studijuojant pagal dvi studijų programas, t. y. kiek kreditų turi sudaryti pirmosios

krypties (šakos) studijų dalykai ir kiek su jais nesutampantys antrosios krypties (šakos) studijų

dalykai.

Jungtinių studijų programų bendrieji reikalavimai yra patvirtinti Lietuvos Respublikos

švietimo ir mokslo ministro 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. ISAK-2833. Šis dokumentas

skirtas institucijų bendradarbiavimo, programos derinimo, diplomo išdavimo klausimams

reglamentuoti. Šis dokumentas gali ir toliau išlikti kaip savarankiškas (taip yra pasielgusios

dauguma EAME šalių), tačiau rengiant jungtinių studijų programas taip pat reik÷tų laikytis

bendrųjų reikalavimų.

Studijų programų įteisinimas. Mokslo ir studijų įstatyme įtvirtinta nuostata, kad gali būti

vykdomos tik akredituotos studijų programos, tad naujos studijų programos įteisinimas siejasi su

studijų programos akreditavimo procedūra. Studijoje aprašytų valstybių (Didžiosios Britanijos,

Australijos, Nyderlandų, Naujosios Zelandijos ir kt.) praktika rodo, kad akredituotos aukštosios

mokyklos įgyja teisę pačios akredituoti savo studijų programas. Panaši nuostata yra įtvirtinta

Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2009 m. liepos 24 d. įsakymo Nr. ISAK-1652

„D÷l studijų programų išorinio vertinimo ir akreditavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2009,

Nr. 96-4083) 3 dalies 17–22 punktuose. Ketinama vykdyti (nauja) studijų programa akredituojama

be išorinio vertinimo procedūros tuo atveju, jei yra akredituota pati aukštoji mokykla. Jei aukštoji

mokykla neakredituota, sprendimą d÷l ketinamos vykdyti studijų programos, atlikusi išorinį

programos vertinimą ir nustačiusi, kaip pateiktos studijų programos aprašas atitinka Švietimo ir

217

mokslo ministerijos patvirtintus reikalavimus studijų programoms, priima įgaliotoji akreditavimo

institucija.

Rengiamame dokumente, kuriuo bus reglamentuojami bendrieji reikalavimai studijų

programoms, prasminga nurodyti, kada ketinama vykdyti (nauja) studijų programa akredituojama

be išorinio vertinimo procedūros ir kokios tur÷tų būti institucijoje vidin÷s programos įteisinimo

procedūros. Turi būti nurodytos ir išorin÷s procedūros bei reikalavimai. Koleginių studijų

programos, kaip orientuotos į darbo rinkos poreikius, tur÷tų būti registruojamos tik tada, kai

aukštoji mokykla pateikia patenkinamus įrodymus, kad tokios programos absolventai reikalingi

darbo rinkai.

Akredituotos studijų programos registruojamos Studijų ir mokymo programų registre. Pagal

šiuo metu Lietuvoje galiojančią tvarką studijų programa registre registruojama švietimo ir mokslo

ministro įsakymu, kuriame nurodomas programos pavadinimas, programos valstybinis kodas,

teikiama kvalifikacija, mokymosi(studijų) forma, trukm÷, kodas pagal ISCED (International

Standard Classification of Education) ir kt. Aukštosios mokyklos, nor÷damos įregistruoti naują

studijų programą, Studijų ir mokymo programų registrui tur÷tų pateikti pagrindinius duomenis apie

studijų programą iš studijų programos aprašo (žr. 5.5 skyrių „Studijų programos aprašo

(specifikacijos) rengimo gair÷s“).

Studijų programų tobulinimas. Laikantis nuostatos, kad akredituotos institucijos nauja studijų

programa akredituojama be išorinio vertinimo procedūros, tur÷tų būti priimta ir kita nuostata, kad

akredituota institucija pati gali ir privalo vykdyti studijų programos steb÷seną ir tinkamai reaguoti į

mokslo naujienas, darbo rinkos ir socialinių dalininkų poreikius. Bendrieji studijų programų

reikalavimai tur÷tų apibr÷žti, kuri studijų programos apraše deklaruotų dalykų dalis gali būti

keičiama universiteto senato ar kolegijos akademin÷s tarybos sprendimu, o kada reik÷tų programą

akredituoti ir registruoti iš naujo, taip pat nustatyti tvarką, kaip ir kada programos ir atitinkamai

aprašo pakeitimai teikiami Studijų ir mokymo programų registrui.

5.5. Studijų programos aprašo rengimo gair÷s

Tarptautinių žodžių žodynas specifikacijos sąvoką apibūdina kaip procesą – „smulkus ko nors

išvardijimas“ ir kaip rezultatą – „sąrašas su nurodymais, apibūdinimas“ (Tarptautinių žodžių

žodynas, 2005). Taigi, programos aprašas (specifikacija) yra glaustas numatomų teikiamos

kvalifikacijos studijų rezultatų, kuriuos reik÷tų pasiekti programos studijų metu, taip pat metodų ir

priemonių, kurie leistų tuos rezultatus pasiekti ir pademonstruoti, ir programos sandaros aprašas. Jis

sistemiškai jungia studijų rezultatus, studijų ir vertinimo metodus bei vertinimo kriterijus,

218

atskleidžia programos elementų (modulių) studijų rezultatų sąryšį su visos programos studijų

rezultatais.

Studijų krypties aprašai tur÷tų funkcionuoti kaip atskaitos taškai, kurių pagrindu būtų

kuriamos, vertinamos ir tobulinamos studijų programos, tačiau aukštosios mokyklos netur÷tų

tiesiogiai perkelti į studijų programos aprašą krypties aprašuose apibr÷žtų studijų rezultatų. Krypties

aprašai netur÷tų būti Studijų programos aprašo apmatai (šiandien Lietuvoje tai dažnai pasitaiko), jie

yra tik atskaitos taškai, kuriais remiantis pagrindžiamas (pateisinamas) studijų programos aprašas.

Laikantis tokios nuostatos, aukštosios mokyklos tur÷tų daugiau laisv÷s kurti lankstesnes, įvairesnes,

šiuolaikiškesnes studijų programas.

Studijų programos aprašas (specifikacija) nesiekia apibr÷žti studijų rezultatų kiekvienam

studijų maršrutui, kurį gali pasirinkti studentas, nes taip atsirastų tiek programos aprašų, kiek yra

studentų. Studijų programos aprašas rengiamas:

• vienos (pagrindin÷s) krypties studijoms;

• vienos (pagrindin÷s) krypties studijoms ir aukštosios mokyklos nustatytiems ir studento

pasirenkamiems dalykams, skirtiems gilesnei tos pačios krypties (šakos) specializacijai;

• vienos (pagrindin÷s) krypties studijoms ir aukštosios mokyklos nustatytiems ir studento

pasirenkamam kitos krypties (šakos) moduliui (moduliams) ar dalykui (dalykams);

• vienos (pagrindin÷s) krypties studijoms ir aukštosios mokyklos nustatytiems ir studento

pasirenkamiems didesn÷s, nei šiame apraše nustatytos, būtinos apimties bendrojo universitetinio

(koleginių – bendrojo) lavinimo dalykams;

• dviejų krypčių – pagrindin÷s krypties ir aukštosios mokyklos nustatytos ir studento

pasirenkamos gretutin÷s krypties studijoms.

Studijų programos aprašas gali būti:

• informacija būsimiems studentams apie programoje numatomus studijų rezultatus,

programos tikslus, turinį, mokymo metodus, vertinimą ir kt., renkantis studijų programą ir (ar)

aukštojo mokslo instituciją;

• informacija esamiems studentams apie tai, ką jie privalo išmokti, kokių pokyčių iš jų

tikimasi išklausius programą (studijų dalyką), kokie bus jų pasiekimų vertinimo kriterijai, metodai,

formos;

• informacija darbdaviams apie programos studijų rezultatus, studijų turinį;

• informacija vidiniam ir išoriniam programos vertinimui;

• būdas įsitikinti, kad programų kūr÷jai turi gerai apgalvotus ir apsibr÷žtus aiškius studijų

rezultatus ir, kad šie rezultatai yra pasiekiami ir gali būti pademonstruoti;

• gauti iš studentų ir absolventų grįžtamąjį ryšį apie aukštosios mokyklos sudarytas

studijavimo sąlygas studijų rezultatams pasiekti.

219

Rengiant studijų programos aprašus rekomenduojama vadovautis šiomis gair÷mis:

• institucijos misija ir tikslais;

• galima nuoroda ir į Europos kvalifikacijų struktūros lygį;

• bendraisiais reikalavimais studijų programoms, reglamentais, jei jie neprieštarauja

bendriesiems reikalavimams; pakopų aprašais; (parengtais ir patvirtintais studijų kryties aprašais);

• profesinių asociacijų, valstybinio reguliavimo funkcijas atliekančių institucijų

reikalavimais, tarptautinių teis÷s aktų nuostatais (jei reikia) bei kitais studijas reglamentuojančiais

aktais;

• atitinkamos mokslo krypties (meno) pasiekimais ir mokslo krypties (meno) pasiekimais

konkrečioje aukštojo mokslo institucijoje.

Studijų programos aprašą siūloma rengti remiantis QAA praktika – ne reglamentuojant, o

pateikiant rekomendacijas, kokią informaciją apie programą gal÷tų nurodyti aukštojo mokslo

institucijos studijų programos apraše. Aprašo formos taip pat siūloma nereglamentuoti, kad

aukštosios mokyklos gal÷tų naudoti joms įprastas tokių dokumentų formas.

Siūloma rengti Studijų programos aprašą, kurio pirmojoje dalyje būtų studijų programos

duomenys, programos tikslai ir studijų rezultatai, studijų programos sandara ir turinys, antrojoje

dalyje – aukštosios mokyklos sprendimas, kokia papildoma informacija yra svarbi ir tur÷tų būti

įtraukta į Studijų programos aprašą.

Studijų programos aprašo struktūra:

1. Studijų programos duomenys:

1.1. programą vykdanti institucija(-jos) ( jei vykdoma jungtin÷ programa);

1.2. programos pavadinimas;

1.3. valstybinis kodas;

1.4. studijų forma (trukm÷);

1.5. studijų apimtis kreditais;

1.6. suteikiamas laipsnis ir (ar) profesin÷ kvalifikacija;

1.7. programos vykdymo kalba;

1.8. pri÷mimo į studijas reikalavimai;

1.9. programos aprašo parengimo (atnaujinimo) data.

2. Programos tikslai ir studijų rezultatai:

2.1. studijų programos paskirtis;

2.2. nuoroda į studijų krypties aprašą (jei yra);

2.3. bendrieji programos tikslai;

220

2.4. studijų rezultatai (žinios ir supratimas, praktiniai geb÷jimai, pažintiniai geb÷jimai, perkeliamieji

geb÷jimai) ir jų sąsaja su mokymo(-osi) ir pasiekimų vertinimo metodais.

3. Programos struktūra ir reikalavimai, lygiai, moduliai, kredit ų skaičius (tai, ką privalo

aprašyti programą įgyvendinantis padalinys).

Papildoma informacija Studijų programos apraše:

4. Studijų programos vadyba:

4.1. informacija apie programos administravimą (programą vykdantis aukštosios mokyklos

padalinys, atsakingas asmuo: pareigos, pedagoginis vardas ir (ar) mokslo laipsnis, vardas, pavard÷);

4.2. studijų programos kokyb÷s užtikrinimas.

5. Akademin÷ parama studentams.

6. Praktine patirtimi pagr įstas mokymasis.

7. Studijų pasiekimų vertinimo tvarka.

8. Programos išskirtinumas.

Studijų programos aprašas, grindžiamas studijų rezultatais, yra naujas reiškinys Lietuvos

aukštojo mokslo sistemoje, tod÷l reik÷s daug pastangų ir išteklių (intelektinių, laiko, finansinių), kol

bus sukurta praktika ir infrastruktūra. Akademiniams darbuotojams būtina parama: mokymas,

metodinių nurodymų parengimas, IT sprendimai. Studijų programos aprašo rengimas tur÷tų būti

įtrauktas į aukštosios mokyklos vidinius studijų kokyb÷s užtikrinimo procesus, taip būtų skatinama

aukštųjų mokyklų savireguliacija.

5.6. Rekomendacijos studijas reglamentuojančių aprašų reng÷jams

Įvairių šalių studijas reglamentuojančių aprašų rengimo praktika parod÷, kad šiems aprašams

valdyti ir palaikyti reikia nemaža intelektinių ir finansinių išteklių. Ekspertų telkimas ir rengimas

įvairių Aprašų kūrimo ekspertai Lietuvoje telkiami ir rengiami jau nuo 1999 metų, kai imtasi

vykdyti PHARE – HERIL programą, o v÷liau buvo prad÷ti rengti studijų krypčių reglamentai.

V÷liau, vykdant įvairius projektus, pavyzdžiui, nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos projektą, taip pat

didel÷ dalis akademin÷s ir verslo bendruomen÷s ekspertų tobulino savo kompetenciją.

Įvertinant įvairių šalių patirtį ir nacionalinių išteklių galimybes bei penktame skyriuje

rekomenduojamą aprašų sistemą, galimi keli aprašų reng÷jų grupių formavimo variantai.

Atsižvelgiant į šiame skyriuje siūlomą keturių dokumentų-aprašų tipologiją, jau yra lyg ir

nusistov÷jusi praktika kiekvienam dokumentui rengti sudaryti atskirą darbo grupę. Tod÷l šiuo

požiūriu taikytina praktika būtų suburti atskiras studijų pakopų ir studijų krypčių aprašų rengimo

grupes. Pakopų aprašų rengimo grup÷ parengtų studijų pakopų aprašą (išsamūs rekomendaciniai

221

reikalavimai šiam aprašui bei jo rengimo organizaciniai aspektai pristatyti 5.2.2 ir 5.2.3

poskyriuose), o toliau studijų krypčių aprašų reng÷jų grup÷s sudarytų atitinkamų studijų krypčių

aprašus. Tačiau toks linijinis aprašų rengimo organizavimas yra labai brangus ir gaišlus. Tod÷l

siekiant didesnio aprašų sistemos vientisumo pravartu pagalvoti apie integralesnį visų reng÷jų

grupių bendradarbiavimą.

Kadangi šioje studijoje aprašų sistemos pradžios tašku siūloma laikyti studijų pakopų aprašus,

tai jų rengimo grup÷s rezultatas tampa svarbiu metodiniu pavyzdžiu studijų krypčių aprašų reng÷jų

grup÷ms. Tod÷l pakopų aprašų rengimo grup÷s nariai neišvengiamai tampa studijų krypčių aprašų

reng÷jų grupių metodiniais ekspertais, ypač kai reikia užtikrinti, kad pakopų lyginamosios formos

principai būtų vienodai taikomi visų studijų krypčių aprašuose. Taigi, užtikrinant dviejų susijusių

tipų aprašų reng÷jų tarpusavio bendradarbiavimą, palaikomas tiek vertikalus (kai pakopų aprašų

reng÷jai pateikia rezultatą krypčių grup÷ms), tiek horizontalus (kai pakopų aprašų reng÷jai atlieka

metodinę veiklą krypčių aprašų grup÷se) ryšys.

Kita vertus, svarbu, kad krypčių aprašų reng÷jų grup÷s taip pat horizontaliai tarpusavyje

bendradarbiautų d÷l bendrųjų studijų rezultatų (žr. 5.3.1 poskyryje studijų krypčių aprašų sandarą)

interpretavimo ir taikymo įvairiose studijų kryptyse. Šiuo požiūriu būtų sumažinta veiklos

dubliavimosi galimyb÷ krypčių grup÷se.

Esant šiam gana interaktyviam įvairių aprašų reng÷jų grupių veiklos kontekstui, išsiplečia

rekomenduojamos krypčių aprašų rengimo valdymo grup÷s vaidmenys: neapsiribojama tik

redakcine funkcija, o dalyvaujama koordinuojant pakopų aprašų ir studijų aprašų grupių veiklą.

Į pakopų aprašų grup÷s sud÷tį tikslinga būtų įtraukti ekspertų, dalyvavusių įvairiuose

švietimo sistemos pakopų pertvarkos projektuose, įgijusių konceptualesn÷s sistemin÷s patirties ir ją

skleidusių įvairiose nacionalin÷se ar dalykin÷se darbo grup÷se. Kadangi šios grup÷s nariams gali

tekti atlikti metodikos ekspertų vaidmenį studijų krypčių aprašų grup÷se, tai labai svarbi motyvacija

įsigilinti į skirtingų studijų krypčių kontekstą.

Rekomenduojant studijų krypčių aprašų grupių sudarymo ir veiklos principus, atkreiptinas

d÷mesys (tai buvo pažym÷ta ir ekspertinio interviu metu), kad:

– grupę tur÷tų sudaryti ne daugiau kaip šeši nariai. Pageidautina, bent vienas narys būtų

darbdavių ar profesinių organizacijų atstovas;

– į grup÷s sud÷tį pageidautina įtraukti įvairių aukštųjų mokyklų studijų komitetų

pirmininkus;

– aprašui parengti tur÷tų būti skiriama ne mažiau kaip 3 m÷n., jeigu grup÷ turi visą darbui

reikalingą medžiagą (taip pat yra prieinamos studijų krypties aktualijas pristatančios įvairios

studijos ar tyrimai);

222

– grup÷s nariai turi būti gerai susipažinę su galiojančiais aukštojo mokslo sistemos

dokumentais ir būti atstovaujamos krypties ekspertai;

– tur÷tų būti organizuojami vieši parengtų aprašų projektų (kaip darbinių projektų)

svarstymai atskirai aukštosiose mokyklose ir galutinių projektų svarstymai akademin÷je bei verslo

ir profesinių organizacijų bendruomen÷se.

Studijų programos aprašo (specifikacijos) rengimo gairių grup÷s veikla n÷ra tiesiogiai

susijusi su pakopų ir studijų krypčių aprašų rengimo grupių veikla, tod÷l joje būtų svarbiau

apibendrinti aukštosiose mokyklose besiformuojančią gerąją programos aprašų patirtį ir ja remiantis

parengti rekomendacines programos specifikacijos gaires. Čia pravartu priminti, kad ši grup÷ tur÷tų

bendradarbiauti su akademin÷s informacijos sistemos LIEMSIS kūr÷jais ir dieg÷jais, nes programų

aprašai jau kaupiami aukštųjų mokyklų duomenų baz÷se ir aprašų forma labai svarbi kuriant

programinę įrangą. Šią grupę gal÷tų sudaryti aukštosiose mokyklose inovatyviai veikiančių studijų

komitetų nariai, tačiau iš pradžių jie tur÷tų apibr÷žti studijų programų kūrimo gerosios praktikos

atrankos kriterijus.

Penktojo skyriaus atskirų poskyrių rekomendacijose pažymima, kad aprašai savo

informacine paskirtimi yra rengiami kaip gair÷s kelioms tikslin÷ms grup÷ms: studijų programų

kūr÷jams, darbdaviams, stojantiesiems ir studentams, tod÷l aprašų reng÷jams, atsižvelgiant į šių

tikslinių grupių lūkesčius, reik÷s parengti ir suderinti skirtingus aprašų pateikčių variantus.

223

IŠVADOS

1. Lietuvoje trijų pakopų aukštojo mokslo studijų sistema, palyginti netgi su senosiomis

Vakarų Europos šalimis, tokiomis kaip Vokietija ir Prancūzija, prad÷ta formuoti gana anksti – dar

1992 m. Tačiau studijų pakopų išskyrimas praktiškai iki dabar išliko gana mechaniškas, nes išsamių

dokumentų, aprašančių pakopas lyginamuoju kvalifikaciniu požiūriu, taip ir nebuvo parengta. Buvo

sukurti vos ne pus÷s studijų krypčių aprašai, iki šiol vadinti studijų krypčių reglamentais, bet tik

pirmajai studijų pakopai, tod÷l ir jie lyginamojo pobūdžio netur÷jo. Jie iš pradžių atliko svarbų

teigiamą vaidmenį, nes pad÷jo susiformuoti tam tikroms studijų programų rengimo tradicijoms ir jų

išorinio vertinimo sistemai. Šiandien jie jau sustabar÷ję, neturi ne tik lyginamojo pobūdžio atskirų

studijų pakopų atžvilgiu, bet pernelyg akcentuoja studijų programų sandarą ir n÷ra grįsti studijų

rezultatais pagal dabartines Europos aukštojo mokslo erdv÷s ir apskritai aukštojo pl÷tros

tendencijas, nesusieti su kvalifikacijų sąranga. Abejonių kelia ir Bendrieji reikalavimai studijų

programoms, nes jie, nors ir atlieka tam tikro būtino valstybinio reguliavimo funkciją, bet jau yra

pertekliniai ir kliudo kurti lanksčias studijų programas.

2. Būtina pripažinti, kad ne tik akademinei bendruomenei, bei ir plačiajai visuomenei, darbo

rinkai n÷ra aišku, kuo skiriasi skirtingų pakopų studijos, kam jos skirtos, ko galima tik÷tis iš vienos

ar kitos pakopos studijas baigusių asmenų. Kuo iš esm÷s skiriasi tiek pirmosios, tiek antrosios

pakopos studijos, oficialiai nebuvo ir n÷ra apibr÷žta jokiais dokumentais. Su šiais sunkumais nuolat

susiduria išorinį vertinimą atliekanti nacionalin÷ agentūra – Studijų kokyb÷s vertinimo centras, taip

pat kviečiamos mūsų studijų programas vertinti užsienio institucijos. Tokie dokumentai turi būti

sukurti. Juos kuriant siūlytina remtis Europos ir kitų pasaulio šalių patirtimi, tačiau svarbu

neprarasti ir savasties bei jau pripažintų geros praktikos elementų.

3. Europos aukštojo mokslo erdv÷je (EHEA) nemaža problemų jau išsprend÷ ir mažinti

studijų reikalavimų skirtumus EHEA valstyb÷se, palengvinti diplomų pripažinimo, studentų mainų

ir studijų programų akreditavimo procesus ir užtikrinti suteikiamų kvalifikacijų skaidrumą pad÷jo

Bolonijos proceso metu sukurti vadinamieji Dublino aprašai (2004) ir Europos kvalifikacijų sąranga

(2008). Šie dokumentai išjudino daugelio EHEA šalių aukštojo mokslo sistemas, ne viena iš jų po

2004 m. atnaujino studijas reglamentuojančius aprašus ir netgi aukštojo mokslo įstatymus ar kitus

teis÷s aktus. Kai kurios šalys, jau tur÷jusios neblogai išpl÷totas nacionalines studijas

reglamentuojančių aprašų sistemas (čia visų pirma pamin÷tina Jungtin÷ Karalyst÷, ir šiandien

diktuojanti madas EHEA šalyse), operatyviai patobulino savo aprašus ir jau yra užsitikrinusios savo

aukštojo mokslo sistemų lankstumą tarptautin÷je rinkoje. Pagrindinis atnaujintų aprašų sistemų

kūrimo akcentas – tai sisteminis studijų rezultatų taikymas, siekiant sukurti efektyvesnes,

konkurencingesnes, palyginamas ir suderinamas aukštojo mokslo kvalifikacijas, gerbiant aukštojo

224

mokslo institucijų įvairovę ir autonomiją ir nepamirštant, kad studijų rezultatų atitiktis visuomen÷s

ir darbo rinkos reikalavimams priklauso nuo veiksmingo akademin÷s bendruomen÷s ir socialinių

partnerių bendradarbiavimo.

4. Studijas reglamentuojančių aprašų (studijų pakopos, studijų krypties, studijų programos ir

studijų dalyko) parengimas glaudžiai siejasi su nacionaline kvalifikacijų sąranga, grindžiama studijų

rezultatais. Kita vertus, priskirti atskirą studijas reglamentuojantį aprašą atitinkamam kvalifikacijų

sąrangos lygmeniui taip pat galima tik tuo atveju, jei aprašas yra grindžiamas studijų rezultatais.

Šiuo metu Lietuvoje n÷ra nei vieno, nei kito. Siekiant parengti studijas reglamentuojančius aprašus

iš dalies galima būtų remtis Europos kvalifikacijų sąranga (EQF). Tačiau norint studijų programas

priskirti vienam ar kitam kvalifikacijų sąrangos lygmeniui, būtina visas jau veikiančias ir naujai

kuriamas Lietuvos aukštųjų mokyklų studijų programas grįsti studijų rezultatais. Studijų

organizavimas, remiantis studijų rezultatais, pareikalaus didžiulių aukštųjų mokyklų intelektinių,

laiko ir finansinių išteklių investicijų, nes Lietuvoje šiuo klausimu iki šiol iš esm÷s nuveikta

nedaug.

5. Studijas reglamentuojančių aprašų sandarą nusako studijų pakopa, studijų rezultatai,

kompetentingumo lygmuo ir studijų trukm÷, išreikšta kreditais. Šie studijų krypties aprašų

parametrai yra pagrindin÷s gair÷s, rengiant ir vykdant studijų programas bei vertinant jų kokybę.

Studijų pakopa paprastai apibūdinama trijų tipų studijų rezultatais: a) žiniomis (potipiai – platumas

ir pobūdis), b) žinojimu, kaip padaryti, ir mok÷jimais bei įgūdžiais (potipiai – diapazono platumas

ir atrankumas) ir kompetentingumu (potipiai – kontekstas, vaidmuo, mok÷jimas (mokymasis)

mokytis bei įžvalgumas), arba gali būti skiriami savarankiškumo ir atsakomyb÷s potipiai (EQF).

6. Akredituojant studijų programas, svarbu įsitikinti, ar numatomi studijų rezultatai yra

realūs, ar atitinka aukštosios mokyklos turimus intelektinius, materialinius, finansinius ir laiko

išteklius. Taip pat labai svarbu optimizuoti patį akreditavimo procesą. Daugelyje pažangių šalių, jei

universitetas turi išoriškai akredituotas doktorantūros studijas, tai tokio universiteto magistrantūros

ir bakalauro studijos išoriškai n÷ra vertinamos, nes laikoma, kad jei universitetas paj÷gus tur÷ti

kokybiškas doktorantūros studijas, tai žemesn÷s pakopos studijų kokyb÷ savaime nekelia abejonių.

Jei universitetas praranda teisę į doktorantūros studijas, tuomet išorinio akreditavimo procedūra

nusikelia į žemesnį studijų lygmenį, pvz., į magistrantūros studijas.

7. Siekiant pasisemti patirties iš užsienio šalių, taip pat nuosekliai kuriančių studijas

reglamentuojančius aprašus, šioje studijoje apžvelgta 11 šalių aukštojo mokslo sistemos ir tų šalių

mastu taikomų studijų aprašų paskirtis, turinys, studijų procesą reguliuojančių institucijų vaidmenų

pasiskirstymas. Apžvelgtos šalys labai skiriasi savo aukštojo mokslo sistemų gyvavimo trukme,

savo dydžiu, tradicijomis ir patirtimi, jų konstitucijose ir kituose teis÷s aktuose įtvirtinta aukštųjų

225

mokyklų autonomija. Bene didžiausia aprašų įvairove, jų išsamumu ir išbaigtumu pasižymi

Jungtin÷ Karalyst÷. Šios šalies patirtis tur÷jo neabejotinos įtakos daugeliui kitų šalių. Tačiau labai

daug įtakos turi ir aukštųjų mokyklų autonomijos samprata ir mastas. Paprastai šalyse, kur daugiau

teisių suteikiama aukštajai mokyklai (dažniausiai universitetams suteikiama gerokai daugiau

autonomijos nei kolegijoms ar panašaus profilio aukštosioms mokykloms), išskyrus Jungtinę

Karalystę, aprašų įvairov÷ kur kas mažesn÷.

8. Studijų aprašai valstyb÷ms padeda siekti studijų programų ir teikiamų kvalifikacinių

laipsnių palyginamumo, skaidrios ir aiškios studijų rezultatų įskaitymo tvarkos. Tai ypač svarbu

studijų proceso ir profesinių reikalavimų dermei užtikrinti. Pavyzdžiui, Jungtin÷je Karalyst÷je

postūmį studijų krypčių aprašams atsirasti dav÷ būtent profesin÷s asociacijos. Viena, kas

neabejotinai vienija visų šalių aukštojo mokslo sistemas, – tai studijų rezultatų naudojimas studijas

reglamentuojančiuose aprašuose. Nors ir jų atžvilgiu išsakoma tam tikros kritikos, šiandien tai yra

pats svarbiausias šalių kvalifikacijos sistemų įrankis.

9. Nacionalinę kvalifikacijų sąrangą – kertinį, arba sk÷tinį, aprašą turi dauguma šalių.

Kvalifikacijų sąrangoje gali būti apibūdintos visų lygių kvalifikacijos arba tik aukštojo mokslo

kvalifikacijos, tačiau tai aprašas, kuriame pateikiama kvalifikacijų hierarchija, žinių ir įgūdžių arba

skirtingoms kvalifikacijoms taikomų studijų rezultatų skirtumai, pristatomi kvalifikacijų

pavadinimai (terminija). Visose šalyse, kurios turi galiojančią kvalifikacijų sąrangą, ji tampa

atspirties tašku aukštosioms mokykloms rengiant kitus su studijomis siejamus dokumentus.

10. Studijų krypčių aprašai yra pagrindinis šios studijos analiz÷s objektas, tačiau nustatyta,

kad tokio tipo aprašai dar ne visose šalyse sukurti. Didžiausią patirtį ir geriausiai išpl÷totą sistemą

turi Jungtin÷ Karalyst÷. Jų taikoma tipin÷ aprašo struktūra gali būti sektinu pavyzdžiu Lietuvos

studijų krypčių aprašų reng÷jams. Kitose šalyse aprašų rengimas dažniausiai siejamas su

konkrečiomis studijų kryptimis (pvz., inžinerija, chemija, pedagogų rengimu) ir tiek su pasauliniais

(pvz., „Tuning“), tiek su europiniais projektais, kuriuos vykdo tokios tarptautin÷s institucijos, kaip

EUA, ENQA, EUR-ACE, SEFI ir kt. Visoms šalims bendra tai, kad pagrindin÷ studijų krypčių

aprašų rengimo darbo grupių dalyv÷ yra studijų krypčiai atstovaujanti akademin÷ bendruomen÷,

kurios autoryst÷ nurodoma prie aprašų. Studijų aprašų rengimas daugumoje šalių pripažįstamas kaip

išskirtin÷ akademinių bendruomenių veiklos zona. Būtent akademin÷s bendruomen÷s turi susitarti

d÷l konceptualių tokio tipo aprašų rengimo nuostatų.

11. Pabr÷žtina, kad studijų krypties aprašuose vyrauja kokybin÷ interpretacin÷ prieiga, t. y.

nepateikiami nei dalykų sąrašai, nei jų proporcijos studijų programoje, nei būtinas valandų skaičius.

Kiekybinio pobūdžio reikalavimai aptinkami tik įstatymuose ir juos įgyvendinančiuose tesi÷s

aktuose..

226

12. Daugumoje šalių yra parengtos studijų programų aprašų rengimo gair÷s. Jas paprastai

rengia arba šalių aukštojo mokslo kokyb÷s užtikrinimo agentūros, arba kitos įgaliotos institucijos.

Tokios gair÷s turi rekomendacinį pobūdį. Lietuva tokio dokumento neturi, nors savo studijų

programų aprašus aukštosios mokyklos tarpusavyje tam tikru mastu yra suderinusios, kurdamos

akademines informacijos sistemas. Tam tikras gaires studijų programų reng÷jams duoda ir Studijų

kokyb÷s vertinimo centras.

13. Tokio dokumento, kuris tiesiogiai atitiktų Lietuvoje galiojančius Bendruosius

reikalavimus studijų programoms, kitos šalyse nesurasta. Daugumai šalių pakanka tų kiekybinių

reikalavimų studijų programoms, kurie nurodomi aukštojo mokslo įstatymuose, taip pat tam tikrus

reikalavimus kelia profesin÷s asociacijos. Tačiau paskirų dokumentų, nustatančių teisę rengti tam

tikros pakopos studijų programas, studijų programų įteisinimo ir tobulinimo procedūras, yra beveik

visose šalyse.

14. Lietuvoje galiojančius Pagrindinių, specialiųjų profesinių ir vientisųjų studijų programų

nuostatus ir Magistrantūros studijų programų bendrųjų reikalavimų aprašą galima iš dalies prilyginti

studijų pakopų aprašų, bendrųjų reikalavimų studijų programoms ir studijų programų aprašų

(specifikacijos) junginiui, o studijų krypčių reglamentus – studijų krypčių aprašų, bendrųjų

reikalavimų studijų programoms ir studijų programų aprašų (specifikacijos) junginiui. Šitokių

junginių Mokslo ir studijų įstatyme nenurodyta ir d÷l to abejotina, ar tokius dokumentus, net ir

patobulintus, reik÷tų toliau rengti. Juos tur÷tų pakeisti savarankiški dokumentai, mažiau varžantys

studijų programų reng÷jus ir vykdytojus.

15. Remiantis literatūros šaltinių, Bolonijos proceso dokumentų, 11 užsienio šalių ir Lietuvos

teis÷s aktų ir rekomendacijų, nustatančių šalies studijas reglamentuojančių aprašų tipologiją,

analiz÷s duomenimis, Lietuvoje siūloma nustatyti tokią aprašų sistemą: 1) studijų pakopų aprašai;

2) studijų krypčių aprašai; 3) bendrieji studijų programų rengimo, įteisinimo ir tobulinimo

reikalavimai (siūlytinas ir kitas pavadinimas – bendrieji studijų programų reikalavimai); 4) studijų

programos aprašo (specifikacijos) rengimo gair÷s. Šalia šios sistemos būtini ir išorinio vertinimo ir

akreditavimo procedūrų aprašai ar kitaip pavadinti šio turinio dokumentai, tačiau ši studijų kokyb÷s

užtikrinimo grandis studijoje neanalizuojama.

16. Siūlomoje studijas reglamentuojančių aprašų hierarchijoje studijų pakopų aprašai yra

kertinis dokumentas. Jungtin÷je Karalyst÷je jie dar vadinami kvalifikacijų aprašais. Vienose šalyse

aukštojo mokslo sistemai jie rengiami atskirai, kitose – kaip nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos

dalis. Lietuvoje, suprantant, kad visos kvalifikacijų sąrangos parengimas gali užtrukti, siūlytina

aukštojo mokslo studijų pakopų aprašus parengti kaip savarankišką dokumentą. Kvalifikacijų

227

aprašai turi būti pateikti lyginamąja forma ir pakankamai aiškiai parodyti kiekvienos pakopos

studijų rezultatų skirtumus.

17. Su pakopų aprašais per studijų rezultatus yra susieti studijų kryp čių aprašai. Juos

rengdama akademin÷ bendruomen÷ turi bendradarbiauti su darbdaviais ir profesijas

reguliuojančiomis institucijomis, nes iš profesin÷s terp÷s reikalavimų formuluojamas pagrindinis

studijų krypčių aprašų elementas – studijų rezultatai. Šiuose aprašuose turi atsirasti ir atitinkamo

pavadinimo kvalifikaciniam laipsniui įgyti keliami standartui prilyginti slenkstiniai, tipiniai ar dar

kiti reikalavimai.

18. Lietuvoje galiojančių studijų krypčių aprašų – reglamentų sandara yra perteklin÷, jie

tur÷tų būti perrašyti, visų pirma pašalinant iš jų studijų programų sandarai ir aprašams būdingus

reikalavimus. Turi būti atsisakyta griežto dalykų priskyrimo studijų krypčiai ar šakai, studijų

krypčių aprašai turi būti grindžiami tik bendraisiais ir studijų krypties specialiaisiais studijų

rezultatais. Aprašai gal÷tų būti pateikti Jungtin÷s Karalyst÷s studijų krypčių gair÷ms būdinga forma,

pagal kurią aprašomi studijų krypties bendrieji ir specialieji studijų rezultatai ir standartai

„slenkstiniam“, „tipiniam“ ir „aukščiausiam“ lygiams.

19. Ekspertinio interviu būdu atlikta studijų krypčių reglamentų kūrimo ir taikymo praktikos

analiz÷ išryškino nuostatą, kad studijų krypties reglamentavimas mažina programų įvairovę, tod÷l

studijų krypties aprašas tur÷tų pristatyti krypties raidos tendencijų perk÷limo į studijų programų

kalbą ir pritaikymo metodologiją. Ši kalba gana skirtingai yra traktuojama įvairių socialinių

dalininkų ar tikslinių grupių. Tod÷l socialinius dalininkus reik÷tų plačiau įtraukti į studijų krypčių

aprašų rengimo ir jų tobulinimo procesą, siekiant sukurti bendradarbiavimo pusiausvyrą tarp

akademin÷s bendruomen÷s ir profesinių organizacijų. Diplomų pripažinimui ir įgytų kreditų

įskaitymui supaprastinti studijų krypčių aprašų reng÷jams rekomenduojama rengiamus aprašus

derinti su kitose šalyse galiojančiais aprašais.

20. Studijų krypčių aprašų rengimas netur÷tų palikti nuošalyje ir bendrojo lavinimo

sektoriaus ir jo programų, nes nacionalin÷s praktikos analiz÷ atskleid÷, kad studijų krypčių

reglamentai tam tikrose kryptyse gali realiai ir neveikti, kai abiturientai d÷l esamos profiliavimo

politikos įstoja netur÷dami stiprių reikalingų dalykų pagrindų. Tod÷l, kuriant krypčių aprašuose

specialiųjų rezultatų dalį, būtina derinti siekiamus studijų rezultatus su bendrojo lavinimo programų

mokymosi rezultatais ir savo ruožtu daryti grįžtamąjį poveikį jų kaitai.

21. Trečiasis aprašų hierarchijos dokumentų tipas – bendrieji studij ų programų rengimo,

įteisinimo ir tobulinimo reikalavimai arba bendrieji atitinkamų studijų pakopų studijų

programų reikalavimai. Juose paprastai atsiskleidžia aukštojo mokslo institucijų autonomijos ir

valstybinio reguliavimo santykis. Nesiūlytina, kaip tai daroma tebegaliojančiuose Bendruosiuose

228

reikalavimuose, smulkiai reguliuoti studijų programos sandaros, tačiau būtina apibr÷žti studijų

programų tipus (pavyzdžiui, vienkrypt÷s, dvigubosios, tarpkrypt÷s, jungtin÷s programos), apimtis,

vertinimo ir įteisinimo procedūras, reikalavimus praktikai ir baigiamiesiems darbams ir pan., t. y.

nustatyti tai, kas siejama su tam tikro kvalifikacinio laipsnio teikimu.

22. Ketvirtasis dokumentų tipas yra studijų programos aprašo (specifikacijos) rengimo

gair÷s. Jos naudingos akademinei bendruomenei ir socialiniams dalininkams, nes jais remdamosi

aukštosios mokyklos studijų programų aprašus pateikia visiems suprantama ir įprasta forma. Tačiau

jokiu būdu gair÷s neturi atlikti nepageidaujamo studijų programų suvienodinimo vaidmens, nes jos

tada trukdytų diversifikuoti studijų programas ir apskritai ieškoti naujų studijų formų ir metodų.

Tod÷l, remiantis ilgamete Jungtin÷s Karalyst÷s praktika, aprašo formos siūloma griežtai

nereglamentuoti, kad aukštosios mokyklos gal÷tų naudoti joms įprastas tokių dokumentų formas.

Siūloma rengti studijų programos aprašą, kurio pirmojoje dalyje būtų studijų programos duomenys,

programos tikslai ir studijų rezultatai, studijų programos sandara ir turinys, antrojoje dalyje –

aukštosios mokyklos sprendimas, kokia papildoma informacija yra svarbi ir tur÷tų būti įtraukta į

studijų programos aprašą.

23. Studijos 5-ojoje dalyje pateiktas siūlomas visų keturių aprašų tipų turinys bei

rekomendacijos jų reng÷jams. Suprantant, kad Lietuva labai atsilieka rengdama būtinus aprašus,

atitinkančius pagrindines EAME nuostatas, siūloma lygiagretaus aprašų rengimo schema,

užtikrinant glaudų aprašų reng÷jų grupių bendradarbiavimą.

229

LITERAT ŪRA

1 sk.:

1. Davies H. Survey of Master degrees in Europe. EUA publications, 2009.

2. Berlin Communigue (2003). Prieiga: http://www.bologna-bergen2005.no/Docs/00-Main_doc/030919Berlin_Communique.PDF

3. Communication from the Commission to the Council and the European parlament. Delivering on the Modernisation Agenda for Universities: Education, Research and Innovation, Brussels, 10.5.2006 Com(2006) 208 final.

4. EUR-ACE Framework Standards for the Accreditation of Engineering Programmes. Final Version, 2005.

5. EUA Political Declarations. Prieiga: http://www.eua.be/publications/

6. Gonzalez J., Wagenaar R. (2008). Universities‘ Contribution to the Bologna Process (2nd edition), Publicaciones de la Universidad de Deusto, 160 p.

7. Shared „Dublin“ Descriptors for the Bachelor‘s, Master‘s and Doctoral awards (2004). //Draft 1.31 working document on JQI meeting in Dublin on 18/10/2004. Prieiga: http://www.uni-due.de/imperia/md/content/bologna/dublin_descriptors.pdf

8. The Bologna Process (1999). Prieiga: http://www.bologna-bergen2005.no/Docs/00 Main_doc/990719BOLOGNA_DECLARATION.PDF, page visited 2008 02 10.

9. The European Qualification Framework for Lifelong Learning (EQF). (2008). European Commision, Education and Culture, Luxembourg.

10. The Lisbon Strategy (2000). Prieiga: http://www.eu2008.fr/webdav/site/PFUE/shared/import/1205_Strategie_Lisbonne/The_Lisbon_Strategy_EN.pdf

11. Towards Shared Descriptors for Bachelors and Masters// Prieiga: http://www.aic.lv/rec/Eng/new_d_en/bologna/descr.html

12. Trends V: Universities shaping European higher education area. 2007.

13. Tuning educational structures in Europe, 2007; Prieiga: http://www.tuning.unideusto.org/tuningeu/index.php?option=com_docman&Itemid=59&task=view_category&catid=19&order=dmdate_published&ascdesc=DESC. Lankyta 2007-09-25.

14. Tuning Educational Structures in Europe / Final Report Phase One. Edited by Julia González, Robert Wagenaar. University of Deusto, University of Groningen, vol. I, 2003. P. 316.

15. Witte K. 209. Change of degrees and degrees of change: comparing adaptations of European higher education systems in the context of the Bologna process’. Prieiga: http://www.utwente.nl/nieuws/pers/en/archive%20press%20releases/cont_06-010en.doc/

2 sk.:

1. Adelman C. (2009). The Bologna Process for U.S. Eyes: Re-learning Higher Education in the Age of Convergence. Washington, DC: Institute for Higher Education Policy.

2. Adam S. (2007). An Introduction to Learning Outcomes: a Consideration of the Nature, Function and Position of Learning Outcomes in the Creation of the European Higher Education Area//Introducing Bologna Objectives and Tools, B 2.3-1, p. 1-24.

3. Adam S. (2004): Using Learning Outcomes: A consideration ofthe natitre, role, application and implications for European education of employing learning outcomes at the local, national and international levels. Report on United Kingdom, Bologna Seminar, July 2004, Herriot-Watt University.

230

4. Alstete J.W. (1995). Benchmarking in Higher Education: Adapting Best Practices to Improve Quality, Higher Education Report No. 5 (Washington, DC, ASHE-ERIC).

5. Avis J. (2000). Policing the Subject: Learning Outcomes, managerialism and research in PCET//British Journal of Educational Studies, vol. 48 (1), pp. 38-57.

6. Barnett R. (2000). Supercomplexity and the Curriculum//Studies in Higher Education, vol. 25 (3), pp. 255-265.

7. Bartosch U. (2008). “Bringing Transparency to the Faculties?: the Qualifications Frameworks in Action.” in HRK (German Rectors Conference) Educating for a Global World: Reforming German Universities Toward the European Higher Education Area. Bonn, DE, pp. 18-19.

8. Berlin Communigue (2003). Prieiga: http://www.bologna-bergen2005.no/Docs/00-Main_doc/030919Berlin_Communique.PDF

9. Birkett W.P. (1993). Competency based standards for Professional Accountants in Australia and New Zealand (Sydney, Australan Society of Certified Practicing Accountants, the Institute of Chartered Accountants in Australia and the New Zealand Society of Accountants).

10. Boam, R. and Sparrow, P. (Eds) (1992): Designing and achieving competency, London: McGraw-Hill

11. Bowerrman M., Francis G.A.J., Ball A. & Fry J. (2002). The Evolution of Benchmarking in UK Local Authorities//Benchmarking: An International Journal, 9, pp. 429-449.

12. Brockmann M., Clarke L. (2009). Competence and Competency in the EQF and in European VET Systems//Journal of European Industrial Training, Vol. 33, No. 8/9, pp. 787-799.

13. Brown R.B. (1993). Meta-competence: a Recipe for Reframing the Competence Debate, in Personnel Review, vol. 22(6), pp. 25-36.

14. Brown R. B. (1994). Reframing the Competency Debate: Management Knowledge and Meta-competence in Graduate Education, in Management Learning, 25 (2), pp. 289-299.

15. Burgoyne J. (1988). Competency Based Approaches to Management Development, Lancaster, Centre of the study of Management Learning.

16. Camp R.C. (1995). Business Process Benchmarking: Finding and Implementing Best Practice (Milwaukee, Wisconsin, ASQC Quality Press).

17. Chambers, D.W. (1994): Competencies: a new view of becoming a dentist in JDent Edacation (58) pp. 342 – 345

18. CIPFA (1996). Benchmarking to Improve Performance (London, Chartered Institute of Public Finanace and Accountancy)

19. Cox A., Thompson I. (1998). On the Appropriateness of Benchmarking//Journal of general Management, 23, pp. 1-20.

20. Danish Qualification Framework Prieiga: http://www.vtu.dk/fsk/div/bologna/DanishQFReport.pdf).

21. Delamare-Le Deist F., Winterton J. (2005). What is Competence? Human Resource Development International, Routledge, Vol. 8, No. 1, pp. 27- 46.

22. ECTS Users' Guide (2009): Prieiga: http://ec.europa.eu/education/lifelong-learning-policy/doc/ects/guide_en.pdf

23. Elnathan D., Lin T.W. & Young S.M. (1996). Bencmarking and management accounting: a Framework for Research//Journal of management Accounting Research, 8, pp. 37-54.

24. For the Qualifications (Education and Training) Act 1999, Prieiga: http://www.oireachtas.ie/documents/bills28/acts/1999/a2699.pdf)

25. Fry J., Sangster A., Francis G.A.J. (2000). Best Practice Benchmarking in Accounting Education: An International Comparison, London, Open University.

26. Gonzalez J., Wagenaar R. (2008). Universities‘ Contribution to the Bologna Process (2nd edition), Publicaciones de la Universidad de Deusto, 160 p.

231

27. Gosling D. & Moon J. (2001). How to Use Learning Outcomes and Assessment Criteria, SEEC, University of East London, London.

28. Hartel, .R.W. and E.A. Foegeding (2004): Learning: Objectives, Competencies, or Outcomes, in Journal of Food Science Education, (3) 69 - 70.

29. Holloway J., Francis G. (2002). Implications of Subject Benchmarking in United kingdom Higher education: the case of business and management//The Quality in Higher Education, vol. 8, No. 3, p. 239-253.

30. Holloway J.A, Hinton C.M., Francis G.A.J. ir Mayle D. (1999). Identifying Best Practice in Benchmarking (London, Chartere Institute of Management Accountants).

31. Holloway J., Francis G.A.J. & Hinton C.M. (1999). A Wehicle for Change? A Case Study of Performance Improvement in the „New“ Public Sector//International Journal of Public Sector management, 12, p.p. 351-365.

32. Hussey T. & Smith P. (2002). The Trouble with Learning Outcomes//Active Learning in Higher education, vol. 3 (3), pp. 220-233.

33. Hussey T. & Smith P. (2003). The Uses of Learning Outcomes//Teaching in Higher education, vol. 8 (3), pp. 357-368.

34. Hussey T. and Smith P. (2008). Learning Outcomes: a Conceptual Analysis//Teaching in Higher Education, vol. 13, No. 1, February 2008, p. 107-115.

35. Irish Ntional Framework of Qualifications – http://www.nqai.ic; 36. Jackson N., Lund H. (2000). Benchmarking for Higher Education (Eds.; Buckingham, SRHE

and Open university Press). 37. Jackson N. (2000). Programme Specification and its Role in Promoting an Outcomes Model of

Learning//Active Learning in Higher Education, vol. 1 (2), pp. 132-151. 38. James D. (Ed.) (2004). Research in Practice: Experiences, Insight and Interventions from the

Project Transforming Learning Cultures in Further Education (London, Learning and Skills Research Centre)

39. James D. (2005). Importance and Impotence? Learning, Outcomes and Research in Further Education//The Curriculum Journal, vol. 16, No. 1 March 2005, pp. 83-96.

40. Johnson R., Walsh A. (2000). Credit Practice: A Comparative approach 1994–1999, SEEC, London

41. Kennedy, D. (2007): Writing and Using Learning Outcomes: A Practical Guide, Cork: Quality Promotion Unit, University College Cork: Prieiga: http://www.nairtl.ie/

42. Kenedy D., Hyland A., Ryan N. (2009). Learning Outcomes and Competences//Introducing Bologna Objectives and Tools, B 2.3 -3, p. 1-18.

43. Laugharne M. (2002). Benchmarking Academic Standards//Quality Assurance in Education, 3 (3), p.p. 134-138

44. Lock A., Berry T., Easterby-Smith M. (1998). Judging Teaching Quality: the Assessment of Teaching Quality in UK Business and Management Schools//Management Learning, 29, pp. 485-499.

45. McAlpine I., Weston C., Beauchamp C., Wiseman J. And Beauchamp J. (1999). Building a Metacognitive Model of Reflection//Higher Education, vol. 37, pp. 105-131.

46. McBeath G. (1990). Practical management Development: Strategies for Management resourcing and development in the 1990s, Oxford: Blackwell.

47. McGhee P. (2004). The Academic Quality Handbook: Enhancing Higher Education in Universities and Further Education Colleges, Routledge Falmer, Taylor and Francis Group, London and New York).

48. McMahon T., Tahore (2006). Achieving Constructive Allignment: Putting Outcomes First//The Quality of Higher Education, VMU, No. 3, p. 10-19.

232

49. Meljers A.W.M, van Overveld C.W.A.M., Perrenet J.C.(2005). Criteria for Academic Bachelor‘s and Master‘s Curricula, TUDelft, TU/e, University of Twente, 22 p.

50. Mulder M. (2007). Competence – the Essence and Use of the Concept in ICVT//European Journal of Vocational training, 40(1), Cedefop, pp. 5-21.

51. Mulder M., Gulikers J., Biemans H., Wesselink R. (2009). The new competence concept in higher education: error or enrichment?//Journal of European Industrial Training, Vol. 33, No.8/9, pp. 755-770.

52. Murray J. (2006). The Framework for Qualifications of the Higher Education Area: Challenges and Opportunities//Introducing Bologna Objectives and Tools.

53. Neary, M. (2002): Curriculum studies inpost-compulsory and adult education. Cheltenham: Nelson Thornes.

54. Oliver et al (2008): Curriculum structure: principles and strategy, in European Journal ofDental Education. (12) 74 – 84

55. PA Consulting Group (2000). Better Accountability for Higher Education: Summary of a Review for the HEFCE, London, HEFCE.

56. Policies and Criteria for the Establishment of the National Framework of Qualifications and Determinations for the Outline National Framework of Qualifications, Prieiga: http:///www.nfq.ie/nfq/en/Publications/

57. Quality Assurance Agency for Higher Education (QAA), 2000, Handbook for Academic Review (QAA, Cloucester).

58. QAA (2008). The Framework for Higher Education Qualifications in England, Wales and Northern Ireland. The Quality Assurance Agency for Higher Education, UK.

59. QAA (2008). Academic Infrastructure, Prieiga: http://www.qaa.ac.uk/academicinfrastructure/benchmark/default.asp

60. Quality Assurance Agency Framework for Higher Education Qualifications, Prieiga: http://www.qaa.ac.uk/crntwork/nqf/nqf.htm;

61. Rauner F. (2007). Practical knowledge and occupational competence.//European Journal of Vocational Training, vol. 40, 2007/1, p. 52-66.

62. Shared „Dublin“ Descriptors for the Bachelor‘s, Master‘s and Doctoral awards (2004). //Draft 1.31 working document on JQI meeting in Dublin on 18/10/2004. Prieiga: http://www.uni-due.de/imperia/md/content/bologna/dublin_descriptors.pdf

63. Schermutski M. and Peters-Burns A. (2004). Empfehlungen zur Anwendung des ECTS-System als Transfer- und Akkumulierungssystem im Rahmen der Umstellung auf Bachelor- und Masterabschlüsse an der FH Aachen. Aachen, DE, Fachhochschule Aachen.

64. Scotish Credit and Qualifications Framework Prieiga: http://www.enic-naric.net/documents/QF-Scotland_en.pdf

65. Shofield A. (1998). Benchmarking in Higher Education: An International Review (Ed.; London, CHEMS and Paris, UNESCO)

66. Sociology (2007). Prieiga: http://www.qaa.ac.uk/academicinfrastructure/benchmark/honours/Sociology07.pdf

67. Suleman F., Paul J.-J. (2007). The production and destruction of individual competence: the role of vocational experience.//European Journal of Vocational Training, vol. 40, 2007/1, p. 103-122.

68. Sultana R.G. (2009). Competence and Competence Framework in Career Guidance: Complex and Contested Concepts//International Journal for Education and Vocational Guidance, vol. 9, pp. 15-30.

69. Tate W. (1995). Developing Managerial Competence: A Critical Guide to Methods and Materials, London: Gower.

70. Trosa S. & Williams S. (1996). Benchmarking in Public Sector Performance Management, Performance Measurement in Government Occasional Papers No. 9 (Brussels, OECD).

233

71. The Bologna Process (1999). Prieiga: http://www.bologna-bergen2005.no/Docs/00 Main_doc/990719BOLOGNA_DECLARATION.PDF, page visited 2008 02 10.

72. The European Qualification Framework for Lifelong Learning (EQF). (2008). European Commision, Education and Culture, Luxembourg.

73. The Lisbon Strategy (2000). Prieiga: http://www.eu2008.fr/webdav/site/PFUE/shared/import/1205_Strategie_Lisbonne/The_Lisbon_Strategy_EN.pdf

74. The Shift to Learning Outcomes: Conceptual, Political and Practical Developments in Europe (2008). CEDEFOP, Luxembourg, 47 p.

75. Towards Shared Descriptors for Bachelors and Masters// Prieiga: http://www.aic.lv/rec/Eng/new_d_en/bologna/descr.html

76. University of Exeter (2009). TQA Manual, Learning and Teaching Definitions, Prieiga: http://www.ex.ac.uk/admin/academic/tls/tqa/modapp1.htm

77. Using Learning Outcomes (2004). Prieiga: http://www.bologna-bergen2005.no/EN/Bol_sem/Seminars/040701-02Edinburgh/040620LEARNING_OUTCOMES-Adams.pdf

78. Van der Klink, M and Boon, J. (2002): Competencies: The triumph of a fuzzy concept, in International Journal Human Resources Development and Manage-menfi(2), pp. 125-137.

79. Van der Klink M., Boon J., Schlusmans K. (2007). Competences and Vocational Higher Education: Now and in Future//European Journal of Vocational Training, 2007/1, Vol 40, p.67-82.

80. Wagenaar R. (2006). An Introduction to the European Credit Transfer and Accumulation System (ECTS), in: EUA, Bologna Handbook. Making Bologna Work. Berlin: European University Association: Prieiga: http://www.eua.be/publications/bolognahandbook/

81. Woodruffe C. (1991). Competent by any other name, in Personnel Management, September, pp. 30-31.

82. Working Group Report (2005). Prieiga: http://www.bologna-bergen2005.no/Docs/00-Main_doc/050218_QF_EHEA.pdf

83. Wolf, A. (1989): Can competence andknowledge mixl, in J. W Burke (ed). Competency-based Education and Training. Lewes: Falmer Press.

84. Young M. (2005). National Qualifications Frameworks: Their Feasibility for Effective Implementation in Developing Countries. Geneva, International Labour Office. Prieiga: http://www.ilo.org/public/english/employment/skills/download/wp22young.pdf

3 sk.:

3.1 skyrelis

1. Education Reform Act (1988). Prieiga: http://www.opsi.gov.uk/acts/acts1988/ukpga_19880040_en_1

2. Education Act (1997). Prieiga: http://www.opsi.gov.uk/ACTS/acts1997/ukpga_19970044_en_1

3. Teaching and Higher Education Act (1998). Prieiga: http://www.opsi.gov.uk/acts/acts1998/ukpga_19980030_en_1

4. Higher Education Act (2004) Prieiga: http://www.opsi.gov.uk/acts/acts2004/ukpga_20040008_en_1

5. Key skills: standards and guidance (2004). Prieiga: http://www.qcda.gov.uk/6455.aspx) 6. The Code of practice for the assurance of academic guality and standards in higher

education. QAA. Prieiga: http://www.qaa.ac.uk/academicinfrastructure/codeofpractice/ 7. Subject Benchmark Statements. QAA. Prieiga:

http://www.qaa.ac.uk/academicinfrastructure/benchmark/default.asp

234

8. Recognition scheme for subject benchmark statements. QAA, 2004. http://www.qaa.ac.uk/academicinfrastructure/benchmark/Recognition/Recognitionscheme.pdf

9. Programme Specification. QAA, 2006. Prieiga: http://www.qaa.ac.uk/academicinfrastructure/programSpec/default.asp

3.2 skyrelis

1. Accreditation framework: The Netherlands, 2003. Prieiga: http://www.nvao.nl

2. Criteria for Academic Bachelors’s and Master’s. Eindhoven university, Delft university, Twente university, 2005.

3. Guidelines relating to Applications for Initial Accreditation in the Netherlands, 2005. Prieiga: http://www.nvao.nl

4. Focus on learning outcomes. Prieiga: http://www.nvao.net/learning-outcomes

5. Quality assurance and recognition in the Netherlands. Prieiga: http://www.nuffic.nl/international-organizations/dutch-higher-education/quality-assurance

6. The Higher Education Qualifications Framework in the Netherlands. Presentation for compatibility with the framework for Qualifications of the European Higher Education Area; Self-certification document, 2008. Prieiga: http://www.nvao.net/nqf

7. Masters’ degree course duration protocol, 2003. Prieiga: http://www.nvao.net/initial-accreditation

3.3 skyrelis

1. Act relating to universities and university colleges. Prieiga: http://www.regjeringen.no/en/dep/kd/Documents/Legislation/reglement/2006/Act-relating-to-Universities-and-University-Colleges.html?id=420651

2. A comparison of master degrees in Norway and the UK, with a focus on recognition. A report from Norwegian Agency of Quality Assurance in Education (NOKUT), by G.Y. Amundsen, 2006. Prieiga: www.nokut.no/Documents/NOKUT/Mastergradsprosjekt_final_report.pdf

3. Curriculum Restructuring in Higher Education: A New Pedagogic Regime. Prieiga: http://www.knowpol.uib.no/portal/files/uplink/1317.pdf

4. Degree structure and grading system. Prieiga: http://www.odin.dep.no/kd/english/bn.html

5. Descriptors in the Norwegian framework of qualifications for HE, Sverre Rustad, 2007. Prieiga: www.sweden.gov.se/content/1/c6/09/11/11/e9bd71a4.pdf

6. Educating Generalists versus Specialists – A Comparative Analysis on National Framework Plans for Engineering Education in Norway. Prieiga: http://www.ir.hiof.no/~hwu/Forskning/Paper/35-2004-ICEE-EngFrame.pdf

7. External QA of norwegian HE 1: System and accreditation. Prieiga: www.azvo.hr/lgs.axd?t=16&id=1534

8. Learning Outcomes: Common Framework – Different Approaches to Evaluation Learning Outcomes in the Nordic Countries. Joint Nordic project 2007–2008, by the Nordic Quality Assurance Network for Higher Education (NOQA). Prieiga: http://www.ihep.org/assets/files/gcfp-files/NordiclearningOutcomes.pdf

9. Main Trends in Higher Education, Norway. Prieiga: http://download.ei-ie.org/docs/IRISDocuments/Education/Higher%20Education%20and%20Research/2007-00150-01-E.pdf

10. Quality assurance of Norwegian higher education. Prieiga: www.enqa.eu/files/workshop_material/Norway.pdf

235

3.4 skyrelis

1. Higher Education and Training Awards Council (2004) Criteria and Procedures for the Delegation and Review of Delegation of Authority to Make Awards. Dublin.

2. Higher Education and Training Awards Council (2004) Policy and Criteria For the Making of Higher Education and Training Awards.

3. Higher Education and Training Awards Council (2005) Generic Standards. Dublin. 4. Higher Education and Training Awards Council (2006) HETAC Self-Evaluation Report.

Dublin. 5. Higher Education and Training Awards Council (2008) Policy and Guidelines on Minor,

Special Purpose and Supplemental Awards, Part A. Dublin.

6. Irish Universities Association, Irish Universities Quality Board (2007) A Framework for Quality in Irish Universities. Dublin.

7. Irish Universities Quality Board (2005). Good Practice in the Organisation of the PhD Programmes in Irish Universities. Dublin.

8. Principles and operational guidelines for the implementation of a national approach to credit in Irish higher education and training, November 2004.

9. Purser L. (2005) Study on harmonising regulations, awarding joint degrees and integrating credit transfer arrangements between universities in Ireland. Universities Ireland.

3.5 skyrelis

1. Audits and Quality Assurance System of Finnish Higher Education Institutions, Audit Manual for 2008-2011 Prieiga: www.kka.fi/files/147/KKA_1007.pdf

2. Country report in the framework of the Balama study, FINLAND, June 2006. Prieiga: https://www.surfgroepen.nl//Former%20BaLaMa%20Project/FINLAND.pdf

3. Curriculum reform and comnpetence definitions at Finnish universtities of applied sciences. Prieiga: www.ncp.fi/Finnish%20Universities%20of%20Applied%20Sciences,%20Competence%20based%20curriculum%20062006.ppt

4. Learning Outcomes: Common Framework – Different Approaches to Evaluation Learning Outcomes in the Nordic Countries. Joint Nordic project 2007–2008, by the Nordic Quality Assurance Network for Higher Education (NOQA). Prieiga: http://www.ihep.org/assets/files/gcfp-files/NordiclearningOutcomes.pdf

5. National Report Finland, 2009. Prieiga: www.onderwijs.vlaanderen.be/bologna/National-reports/National_Report_Finland_2009.pdf

6. Polytechnics Act (351/2003). Prieiga: http://www.finlex.fi/en/laki/kaannokset/2003/?_offset=20&_max=31

7. The Outcomes of Learning. Matti Kajaste, FINHEEC. Prieiga: www.unizg.hr/fileadmin/rektorat/slike/Matti_Kajaste_prezentacija.pdf

8. The Bologna Process and Finnish Universities of Applied Sciences. Prieiga: http://www.ncp.fi/ects/materiaali/The%20Bologna%20Process%20and%20Finnish%20Universities%20of%20Applied%20Sciences%20012007.pdf

9. Universities Act (558/2009). Prieiga: http://www.finlex.fi/en/laki/kaannokset/2009/

10. University reform in Finland. Prieiga: www.lu.lv/materiali/eng/baltic_seminar_140509ilkkaturunen.ppt

3.6 skyrelis

236

1. Code de l‘education. Prieiga: http://www.legifrance.gouv.fr/affichCode.do?cidTexte=LEGITEXT000006071191&dateTexte=20091211

2. Le systéme éducatif public français. 2005.//Ministere de l‘Education nationale. Prieiga per internetą: http://www.education.gouv.fr/

3. L’enseignement supérieur en France.// Ministre de l‘Enseignement superieur et de la Recherche. Prieiga per internetą: http://www.enseignementsup-recherche.gouv.fr/

4. Les etablissements d‘enseignement superieur. Structure at functionnement. Editon Novembre 2006. Prieiga: http://www.univ-paris-diderot.fr/DGRH/index.htm

5. European Structures of Qualification Levels. Vol. II.

3.7 skyrelis

1. Accreditation agencies: Prieiga: http://www.akkreditierungsrat.de/index.php?id=5&L=1

2. ASIIN Requirements and Procedural Principles for Accreditation: Prieiga: http://www.asiin.de/english/newdesign/index_ex5.html

3. Common structural guidelines of the Länder as set out in Article 9 Clause 2 of the Framework Act for Higher Education (HRG) for the accreditation of Bachelor’s and Master’s study courses (2008): Prieiga: http://www.akkreditierungsrat.de/fileadmin/Seiteninhalte/Dokumente/kmk/KMK_Strukturvorgaben_eng.pdf

4. Criteria for the Accreditation of Study Programmes (2008): Prieiga: http://www.akkreditierungsrat.de/index.php?id=27&L=1

5. ENQA Workshop Report No 5 (2008). Quality Assurance and Qualifications Frameworks: Prieiga: http://www.enqa.eu/files/Quality%20Assurance%20and%20Qualification%20Frameworks.pdf

6. Qualification Frames and Curricula for Degree Courses for Process Engineering, Chemical Engineering and Biomolecular or Bioprocess Engineering at Universities and Fachhochschulen (2008): Prieiga: http://www.vdi.de/fileadmin/vdi_de/redakteur_dateien/gvc_dateien/VDI%20Curricula%20englisch-alleine.pdf

7. Qualifications Framework Social Work (2006): Prieiga: http://www.eassw.org/swSchools/Germany/Qualifications%20Framework%20Social%20Work%20Germany.pdf

8. Qualifikationsrahmen für deutsche Hochschulabschlüsse (2005): Prieiga: http://www.hrk.de/de/download/dateien/QRfinal2005.pdf

9. Report on The Compatibility of the “Qualifications Framework for German Higher Education Qualifications” with the “Qualifications Framework for the European Higher Education Area” (2008): Prieiga: http://www.ond.vlaanderen.be/hogeronderwijs/bologna/qf/national.asp

3.8 skyrelis

1 The Statute of Curriculum at Tallinn University, Prieiga: http://www.tlu.ee/files/arts/4837/Statu75ed7c83b3a1788afb7e1579e0645ca1.doc

2 European Commission, National summary sheets on education system in Europe and ongoing reforms, 2009, Prieiga: http://eacea.ec.europa.eu/ressources/eurydice/pdf/047DN/047_EE_EN.pdf

3 Prieiga: http://ekka.archimedes.ee/universities.

237

4 Prieiga: http://www.kutsekoda.ee/

5 Apllied Higher Education Institution Act, Passed on 10 June 1998, Prieiga: http://www.legaltext.ee/text/en/x0101.htm

6 Description of higher education system in Estonia, 2006, Prieiga: http://www.surfgroepen.nl/sites/uasnet/Shared%20Documents/Former%20BaLaMa%20Project/ESTLAND.pdf

7 Estonian Qualification System, Prieiga: http://www.kutsekoda.ee/

8 Higher Education Standard, Prieiga: http://www.cepes.ro/hed/policy/legislation/pdf/Estonia/Standard.pdf

9 Ministry of Education and Research, Education system, Prieiga: http://www.hm.ee/kogumik2009/en/theeducationsystem.html

10 OECD thematic review of tertiary education. Country background report for Estonia, 2006, Prieiga: http://www.oecd.org/dataoecd/22/48/37746099.pdf

11 Olav Aarna, Estonian Qualification Authority, Challenges and Opportunities in Implementing NQFs, The Case of Estonia; Prieiga: http://mqc.gov.mt/file.aspx?f=74

12 Professions act, Passed 22 May 2008, Prieiga: http://www.kutsekoda.ee/

13 Republic of Estonia Education Act; Prieiga: http://www.legaltext.ee/text/en/X70039K2.htm

14 The Institutions of Professional Higher Education Act, Prieiga: http://www.legaltext.ee/text/en/X70010K2.htm

15 The Statute of Curriculum at Tallinn University, Prieiga: http://www.tlu.ee/files/arts/4837/Statu75ed7c83b3a1788afb7e1579e0645ca1.doc

16 Trends in the system of external evaluation of quality of higher education in Estonia 2009 – 2012, Prieiga: http://ekka.archimedes.ee/universities

17 Universities Act, Prieiga: http://www.emu.ee/30196

18 University of Tartu Act, Prieiga: http://www.legaltext.ee/text/en/X70009K2.htm

19 University of Tartu, Bachelor‘s programme, Prieiga: http://www.ut.ee/en/studies/study-regulations/modules

3.9 skyrelis

1 The National Protocols for Higher Education Approval Processes. Prieiga: http://www.deewr.gov.au/Pages/default.aspx

2 Higher Education Support Act (2003) Prieiga: http://www.deewr.gov.au/Pages/default.aspx 3 Australian Qualifications Framework Implementation Handbook Fourth Edition (2007).

Prieiga: http://www.aqf.edu.au/Portals/0/Documents/Handbook/AQF_Handbook_07.pdf 4 Australian Core Skills Framework (2008). Prieiga:

http://www.deewr.gov.au/Pages/default.aspx 5 National Policy and Guidelines on Credit Arrangements (2009). Prieiga:

http://www.aqf.edu.au/Portals/0/Documents/Credit%20Transfer%20Project%20-%20Final%20draft%20policy.pdf

6 Transforming Australia‘s Higher Education System (2009). Prieiga: http://www.deewr.gov.au/Pages/default.aspx

7 Australian Universities Quality Agency. Prieiga: http://www.auqa.edu.au/ 8 Project Outline: Learning and Teaching Academic Standarts Project (2009). The Australian

Learning and Teaching Council. Prieiga: http://www.altc.edu.au/standards

238

9 Kerri-Lee Harris (2009). International trends in establishing the standards of academic achievement in higher education. An independent report and analysis prepared for the Australian Universities Quality Agency. Prieiga: http://www.auqa.edu.au/qualityenhancement/academicstandards/summary.pdf (žiūr÷ta 2009-12-12)

10 Setting and Monitoring Academic Standards for Australian Higher Education (2009). A DISCUSSION PAPER. Australian Universities Quality Agency. Prieiga: http://www.auqa.edu.au/qualityenhancement/academicstandards/

11 Audit Manual (2009). Prieiga: http://www.auqa.edu.au/qualityaudit/auditmanuals/

3.10 skyrelis

1. ITP Quality (2009). Approval and Accreditation of courses leading to Degrees and related qualifications.

2. ITP Quality (2009).Guidelines for Sub-Degree Approval and Accreditation and NQF Accreditation

3. New Zealand Qualifications Authority (2005) The New Zealand National Qualifications Framework

4. New Zealand Qualifications Authority (2003) The New Zealand Register of Quality Assured Qualifications

5. New Zealand Vice-Chancellors Committee (2009) Committee on University Academic Programmes. Functions and Procedures 2009-2010.

6. New Zealand Education System Overview.

3.11 skyrelis

1. Accreditation and Recognition in the United States, Council for Higher Education Accreditation, 2006.

2. Myths and methods on access and participation in higher education in international comparison F.Kaiser, H.O’heron Prieiga: US Department of Education [http:www.ed.gov]

4 sk.:

1 H. Davies. Survey of Master Degree in Europe, EUA (2009). 79 p. ISBN: 9789078997108.

2 Prieiga: http://www.hesa.ac.uk/dox/datacoll/JACS3/JACS3_proposed_classification.pdf

3 Europos Komisijos komunikatas „Europos intelektinių geb÷jimų sutelkimas: sudaryti universitetams sąlygas visapusiškai prisid÷ti prie Lisabonos strategijos įgyvendinimo“ COM(2005) 152.

4 Lietuvos nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos koncepcija (2006). Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba. Vilnius. Prieiga: http://www.lnks.lt

5 Lietuvos nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos metmenys (2007). Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba. Vilnius. Prieiga: http://www.lnks.lt

6 Lietuvos nacionalin÷s kvalifikacijų sistemos metodologija (2008). Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba. Vilnius. Prieiga: http://www.lnks.lt

239

PRIEDAS

Išpl÷stiniai grupinio interviu klausimai studij ų kryp čių reglamentus rengusių darbo grupių ekspertams

Prisistatymas Kada prad÷jote veiklą reglamento kūrimo grup÷je? Kokią patirtį tur÷jote prad÷dami veiklą šioje grup÷je? I dalis. Studijų krypties reglamento samprata ir paskirtis

1. Kaip apibr÷žtum÷te, kas yra studijų krypties reglamentas, ir kokia jo paskirtis?

2. Kokia samprata vadovavosi darbo grup÷? Ar ši samprata keit÷si darbo metu?

3. Kas studijų sistemoje turi ir(ar) gal÷tų būti reglamentuojama? (Privalomieji reglamentai ir gair÷s arba aprašai)

4. Ko pasigendate dabartinių reglamentų sistemoje? Kokių tur÷tum÷te pasiūlymų?

5. Įvertinkite, ar dabartin÷ reglamento struktūra ir jo vykdymas tenkina tolesnių jo naudotojų poreikius?

II dalis. Valstybinis reguliavimas: AM studijas reguliuojančių institucij ų vaidmuo, reglamentavimo lygis

1. Kaip vertintum÷te, kurios institucijos yra tiesiogiai atsakingos už studijų krypčių reglamentavimą?

2. Kurios institucijos realiai teikia metodinę ir konsultacinę pagalbą?

3. Kaip vertinate, ar reglamentavimas yra pakankamas? Koks tur÷tų būti jo mastas? Koks reglamentų santykis su studijų krypčių klasifikatoriumi, studijų programų reikalavimais, akreditavimo aprašais? Ką siūlytum÷te tobulinti? Kurios institucijos gal÷tų būti atsakingos už studijų reglamentavimą?

4. Kaip manote, kokie teisiniai ar kiti dokumentai turi būti parengti prieš pradedant rengti krypčių aprašus?

III dalis. Studij ų krypčių reglamentų rengimo procesas: III.A. Darbo grup÷s veikla.

1. Kokie tikslai buvo keliami darbo grupei? Nuo ko darbo grup÷ prad÷jo savo veiklą? Ar teko susipažinti su kitų šalių studijų krypčių reglamentų patirtimi? Kurių šalių patirtį gal÷tum÷te išskirti?

2. Pristatykite atstovaujamos krypties darbo grup÷s veiklą (rezultatus) 2000–2009 metų laikotarpiu?

3. Su kuo bendradarbiaujama rengiant reglamentą?

III.B. Darbo grup÷s sud÷tis, kompetencija. 1. Ar studijų krypčių reglamentus rengusioms darbo grup÷ms pakako žmoniškųjų išteklių?

Kokios kompetencijos (ar patirties) buvo stokojama?

240

III.C. Reglamento rengimo koordinavimas. 1. Kaip buvo organizuotas krypties reglamento rengimo darbo grup÷s darbas?

2. Kokia metodin÷ pagalba buvo reikalinga (būtina) reglamentų rengimo darbo grup÷ms?

III.D. Reglamento aprobavimas (įteisinimas). 1. Ar Jūsų darbo grup÷ vieningai pritar÷ galutiniam parengto reglamento projektui? Ar

projektas dar buvo tobulinamas?

Baigiamoji dalis. Problemos. Pasiūlymai

1. Kur įžvelgiate reglamentų taikymo praktinių problemų? Kaip iš esm÷s siūlytum÷te keisti esančius krypčių reglamentus? Kokių yra trukdžių, gr÷smių, rizikos?

2. Kokį poveikį aprašai gali tur÷ti studijų kokybei?