GINTARAS. AR ŽINAI?

Paruošė Rima L.

Seniai seniai, kai Perkūnas buvo visų dievų vyriausias, deivė Jūratė gyveno gintariniuose rūmuose, Baltijos jūros dugne. Tačiau kartą jūroje, kur Šventoji įteka į Baltiją, tinklą užmetė drąsus pajūrio žvejas Kastytis. Jūratė pasiuntė undinėles, kad jos perspėtų Kastytį, jog nevalia drumsti Baltijos vandenų ir gaudyti žuvyčių. Kastytis nepabūgo deivės įspėjimų, ir, nekreipdamas dėmesio į undinių viliones, toliau gaudė žuvis. Jūratė panūdo sužinoti, kas čia toks nepaiso jos valios, iškilo į jūros paviršių ir pamatė Kastytį. Pamatė ir pamilo žemės sūnų.

LEGENDA APIE

JŪRATĘ IR KASTYTĮ

Meilės kerai palietė ir Kastyčio širdį, tad pasidavė Jūratės vilionėms ir atsidūrė gintaro rūmuose. Apie deivės meilę mirtingam žvejui greitai sužinojo Perkūnas. Didžiai užsirūstinęs jis nukreipė savo žaibus į gintaro rūmus ir sugriovė juos. Kastytis buvo nužudytas, o Jūratė prirakinta prie gintaro rūmų griuvėsių sienos. Blaškoma jūros bangų ji iki pat šiol ten vis rauda Kastyčio. Jūratės rauda tokia jaudinanti, kad, klausydamosi jos, net ir visada šaltos, ramios jūros gelmės kartais nebeišlaiko ir pačios ima nerimauti, jaudintis ir siausti. Tada jos įsiūbuoja jūros gelmėse nusėdusius gintaro rūmų likučius ir ima barstyti juos po krantą. Išplukdo į krantą jūra ir smulkučius gintaro gabalėlius. Tai - Jūratės ašaros.

JŪRATĖS IR KASTYČIOSKVERAS PALANGOJE

kad gintaras yra Saulės dievo Febo žmonos Klimenos ir jos dukterų ašaros, kurias jos išliejo apverkdamos Fajetoną. Šis norėjęs pasivažinėti savo tėvo Febo Saulės vežimu, tačiau nemokėjęs suvaldyti žirgų, todėl atsidūręs prie pat žemės ir ją padegęs. Dėl to Dzeusas Fajetoną nutrenkė į Eridano upę ir palaidojo jos pakrantėje. Fajetono motina Klimena ir jo seserys dėl to labai sielojosi ir graudžiai verkė. Staiga jos įaugo į žemę ir pavirto medžiais. Nuo jų šakų ėmė lašėti ašaros. Nuo Saulės karščio jos sukietėja, pavirsta gintaru ir krenta į upę, o ši pagauna gintarus ir plauna į krantą, kad žmonės jais pasipuoštų...

KITA LEGENDA

PASAKOJA,

Gintaras - tai medžių sakai, susidarę prieš keturiasdešimt milijonų metų. Bėgant laikui, sakai virto nuostabiuoju gintaru.

Medžio perlas

Spygliuočių sakų paskirtis – saugoti medieną ir visą medį nuo nepalankių aplinkos veiksnių – daugiausia nuo puvinio ir parazitų. Užpildyti sakų medienos sluoksniai dervėja ir neleidžia medžiui pūti.

Prieš 60 mln. metų miškai nestokojo drėgmės, juos vagojo upeliai ir didelės upės, aplink kliuksėjo pelkės.

VIDINIAI LĘŠIAI, susidarę iš pirminių sakų įvairiose medienos ir žievės dalyse.PAVIRŠINIAI VARVEKLIAI, lašai ar kamieninis gintaras, atsiradę sakams išsiliejus į paviršių. Kamieno viduje yra tam tikra kanalėlių sistema, gerai izoliuota nuo kitų medienos indų,- ja ir teka sakai. Labai suspausti, jie lengvai išsilieja.

MORFOLOGINĖSGINTARORŪŠYS

SAKAI KAMIENE

1) Medieniniai lęšiai; 2) Požieviniai lęšiai; 3) Žievinis gintaras; 4) Gintaro varvekliai; 5) Gintaro lašai;6) Kamieninis gintaras.

Medieniniai lęšiai (2%) yra skaidrūs, nes juos sudarantys sakai buvo labai suslėgti ir izoliuoti nuo išorės poveikio.

Požieviniai lęšiai susidarydavo sakams plūstant po žieve, jai atsiplėšus nuo medienos. Jų kontūrus formavo susidariusi požievinė ertmė. Požievinių lešių paviršiuje visuomet randama brazdo plaušinio audinio atspaudų.

Žievinis gintaras susidarė storoje gintarmedžio žievėje,prasiskyrus jos plokštelėms. Žievinio gintaro lęšiai labai savitos netaisyklingos formos, karpytais pakraščiais, juos suformavo prasiskyrusių žievės plokštelių kontūrai. Jiems būdingi atspaudai iš abiejų pusių: vienoje - iškilūs, kitoje - tokios pat formos įdubę.

Gintaro varvekliai (12%) skirstomi į mikro- ir makrovarveklius. Mikrovarvekliai (,,gintaras gintare") – makrovarvekliuose užsikonservavusios pirmosios ištekėjusių sakų porcijos - stambių varveklių užuomazgos. Makrovarvekliai susidarydavo sakams tolydžiai tekant iš sužalotos medžio vietos. Pastarieji - pagrindinė augalinių ir gyvulinių liekanų talpykla, juose aptinkama daugiau kaip 95% visų inkliuzų. Dauguma varveklių turi aiškias prikibimo žymes, šios rodo juos kabėjus ant nestorų šakų.

Gintaro lašai (5%) - atitrūkęs

nuo varveklių ir kamienu

tekančių srovių sakų perteklius.

Jie įvairaus dydžio, nevienodai

išsilaikę ir dažnai deformuotos

struktūros. Daugiausiai pasitaiko

(apie 30%) krintant susiplojusių

lašų. Labai nedaug yra

taisyklingos formos - jie gali būti

susidarę sakams tekant iš

medienos plyšių arba jiems

nukritus į vandenį.

Kamieninis gintaras - gausiausia

ir įvairiausia gintaro morfologinė

atmaina (58%). Išsilieję kamieno

paviršiuje, sakai sudarydavo

dideles sankaupas ir jos palengva

tekėdavo žemyn. Saulės kaitinami,

jie daug kartų išsilydydavo ir vėl

sukietėdavo. Nuo kaitros išgaruodavo

lakiosios dalys, tačiau iš klampios

sakų masės ne visos dujos

pajėgdavo išgaruoti. Sakams

šliaužiant kamienu, įvairių spalvų

srovės susimaišydavo, tarpusavy

susipindavo, todėl paviršinis

gintaras įgijo labai margą spalvinę

tekstūrą. Kamieninio gintaro

aptinkami didžiausi gabalai,

sveriantys po keletą kilogramų.

   Kamieninio gintaro

paviršiaus skulptūra

Dujų burbulas, prisipildęs vandens

Dujų burbulų

grandinėlė gintare

Mikrovarveklis

su lašeliu gale

Iš medžio išvarvėję sakai

Gyvasakiai

Medžio ašarėlė

Medžio ašarėlės

Ašarėlės varva

Nusakintos pušys

Medžio dvasia

Medžiai verkia...

Gaili ašarėlė

Medžio ašarėlė

Gintaro gabaliukai su medžio žievės atspaudais

Ačiū, kad žiūrėjote...