Gitana Notrimaitė-Muzikevičienė Inga Gresienė LITERATŪRA … · 2017. 8. 24. · Laumės / 202 „Laumės ir kūdikis“ / 202 „Laumiukas“ / 203 „Laumių kultuvėlės“

baltos lankos

6V a d o v ė l i s k l a s e iP I R M A D A L I S

Gitana Notrimaitė-Muzikevičienė, Inga Gresienė, Saulius Žukas

LITERATŪRA

ISBN 978-609-470-077-4

RedaktorėRūta Krasnovaitė

Dailininkė

Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė

© Gitana Notrimaitė-Muzikevičienė, Inga Gresienė, Saulius Žukas, 2017

© Baltų lankų vadovėliai, 2017

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, įskaitant padarymą viešai

prieinamais kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas parduo-

dant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose mokslinių

tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiute-

rių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Leidinio bibliogra:nė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos

Nacionalinės bibliogra:jos duomenų banke (NBDB).

3

Turinys

I. Vaizduotės pasauliai / 10

1. Kaip ištrūkti iš realybės / 12

Judita Vaičiūnaitė. „Elnias“ / 12

Donaldas Kajokas. „Nuo karuselės rato atitrūkęs...“ / 15

2. Kelionė erdve / 18

Luisas Kerolis. „Alisa Veidrodžio karalystėje“ (ištrauka) / 18

3. Kelionė laiku / 27

Filipa Pirs. „Tomo vidurnakčio parkas“ (ištrauka) / 27

4. Sustabdyti laiką ir likti vaiku / 41

Džeimsas Metjus Baris. „Piteris Penas“ (ištrauka) / 41

5. Sustingęs laikas / 56

Natali Babit. „Amžinieji Takiai“ (ištrauka) / 56

6. Stebuklingoji išmintis / 64

Maiklas Vaitas. „Tolkinas. Biografija“ (ištrauka) / 65

Džonas Ronaldas Ruelis Tolkinas. „Hobitas, arba Ten ir atgal“ (ištrauka) / 68

8. Burtų galia / 92

Diana Vin Džons. „Keliaujanti Haulo pilis“ (ištrauka) / 92

9. Virtualybė ir tikrovė / 100

Ursula Poznanski. „Erebas“ (ištrauka) / 100

Rebeka Una. „Atjunk“ (ištrauka) / 118

Aidas Marčėnas. „Apie rašymą“ / 133

Įsivertiname / 137

II. Kilmės mitai. Dievai, dvasios ir žmonės / 140

1. Senovės graikų įsivaizduotas pasaulis / 142

„Pasaulio sukūrimas“ / 142

„Senovės graikų dievų kartos“ / 143

„Aukso amžius: žmonės ir dievai“ / 147

„Likimas“ / 149

„Niūrioji Hado, arba požemių, karalystė“ / 150

„Achilas“ / 152

„Skamandro pyktis“ / 154

„Odisėjas kaip Niekas prieš kiklopą“ / 157

Siuzana Kolins. „Bado žaidynės“ (ištrauka) / 163

4

2. Pasaulio sukūrimas lietuvių sakmėse / 177

„Kaip atsirado žemė“ / 178

„Saulė, Mėnulis ir Žemė“ / 179

„Žmogaus sukūrimas“ / 181

„Velnio žmogus“ / 182

„Žmogaus ligos“ / 183

3. Lietuvių mitologinės būtybės / 184

Perkūnas ir velnias / 184

„Velnias po velėna“ / 184

„Mergos, pasileiskit sijonus“ / 186

„Nepažadintas velnias“ / 188

„Rupūžė kišenėje“ / 189

Vėjas / 191

„Sužeistas vėjas“ / 191

Rimvydas Stankevičius. „Pūgos durys“ (ištrauka) / 194

Laima ir Giltinė / 197

„Laimių lėmimas“ / 198

„Giltinės liežuvis“ / 199

„Mirtis ir priežastis“ / 200

Laumės / 202

„Laumės ir kūdikis“ / 202

„Laumiukas“ / 203

„Laumių kultuvėlės“ / 205

Judita Vaičiūnaitė. „Laumiukė“ / 208

Aitvaras / 209

„Aitvaro išperinimas“ / 209

Raganos ir kitos būtybės / 210

„Raganų žirniai“ / 211

„Pagadinta karvė“ / 213

„Siaubūnas“ / 216

Maro deivės / 222

„Maro deivės“ / 223

„Cholera karietoj“ / 224

Žaidžiame baimę: šiurpės / 226

„Mėlyni nagai“ / 227

„Juodi kaspinai“ / 227

„Atiduok širdį“ / 228

„Rūsyje“ / 228

5

4. Padavimai apie Lietuvos vietoves / 230

„Tauralaukio akmuo“ / 230

„Valatkonių velnio akmuo“ / 231

„Platelių ir Dusios ežerų vardai“ / 233

„Drevernos kalnas“ / 234

„Kupiškio piliakalnis“ / 235

„Čičinsko kalnas“ / 236

Maironis. „Baladė apie Čičinską“ (ištrauka) / 238

„Gandingos piliakalnis“ / 240

„Biržų pilis“ / 242

5. Kuo valdovai prilygsta dievams? / 243

„Pasakojimas, kaip Kernius suteikė Lietuvai vardą“ / 243

„Vilniaus įkūrimas“ / 245

Balys Sruoga. „Giesmė apie Gediminą“ / 250

6. Žodžio galia: prakeiksmai ir užkalbėjimai / 275

Marcelijus Martinaitis. „Sužeisto vaiko užkalbėjimas“ / 277

Įsivertiname / 282

Mieli šeštokai!

Jūs jau daug išmokote, daug kuo domitės, bet dar daug sužinosite, patirsite – šiais metais literatūros vadovėlis vėl jus kviečia atidžiai skai-tyti įvairius tekstus. Jie ir toliau skatins mąstyti apie save ir kitus, ragins atsigręžti į tai, iš ko gimsta literatūra ir apskritai kultūra.

Kaip ir penktos klasės literatūros vadovėlyje, kiekvienas skyrius pra-dedamas trumpu tekstu. Jame aptariama, apie ką bus kalbama. Skyre-lyje Kaip suprasti? pristatomos naujos sąvokos, apibūdinami literatū-ros žanrai ir pan. Kiekvienas skyrius baigiamas rubrika Įsivertiname. Joje pateikiamos užduotys, skatinančios dar kartą apžvelgti skyriaus medžiagą ir įsivertinti, ką naujo sužinojote, išmokote, kokius gebėji-mus išsiugdėte.

Visi aptariami tekstai kairėje yra sunumeruoti – taip pažymėti epizo-dai, kad būtų lengviau dirbti su tekstu. Po kiekvieno teksto pateikiami jį suvokti padedantys klausimai. Jie suskirstyti į dvi dalis – Aptariame

tekstą ir Apibendriname.Pirmoji klausimų ir užduočių dalis – Aptariame tekstą. Šie nesu-

dėtingi klausimai tiesiog kviečia atidžiau perskaityti kūrinį, stabtelėti prie svarbaus dialogo ar aprašymo, atpažinti reikšmingas detales, išsi-aiškinti sunkiau suprantamus žodžius ar posakius. Prie minėtos dalies klausimų laužtiniuose skliaustuose nurodomi teksto epizodų, susijusių su pateikiamomis užduotimis, numeriai. Aptariant eilėraščius, klausi-mų numerius sudaro du skaičiai: pirmasis skaičius nurodo posmą, apie kurį kalbama, antrasis – tam posmui skirto klausimo numerį.

Minėti klausimai padeda ruoštis platesniam ir išsamesniam teks-to aptarimui – antrajai klausimų ir užduočių daliai Apibendriname. Šioje dalyje jau kalbama apie teksto visumą, nagrinėjamas veiksmas, jo aplinkybės, veikėjai, jų santykiai, pasakojimo pobūdis, lyginami tos pačios ar artimos tematikos tekstai, svarstomos tekste keliamos proble-mos. Be to, nuolat esate kviečiami vertinti aptariamus dalykus, remtis savąja patirtimi.

Tarp klausimų ir užduočių įsiterpia dvi rubrikos – Tyrimas ir Diskusija. Pirmoji kviečia išsiaiškinti sunkiau suprantamas teksto vie-tas, pasidomėti kūrinio kontekstu, kūrinyje esančiomis užuomi nomis

6

ir pan. Visos užduotys gali būti atliekamos savarankiškai, dirbant po-romis arba grupėje. Diskusijos rubrika siūlo pašnekesį apie tekste svarstomas vertybes, skatina išsakyti savo nuomonę, ją argumentuoti, išklausyti kitaip manančiuosius.

Teksto aptarimas baigiamas įvairiomis rašymo užduotimis – Rašo-

me tekstą. Kaip ir penktoje klasėje, siūloma ir rašymo pavyzdžių, kai dalis teksto pateikiama, o jums belieka parašyti trūkstamas dalis.

Vadovėlio pabaigoje rasite sąvokų žodynėlį ir kelių naudingų skai-tmeninių informacijos šaltinių nuorodas.

Tikimės, kad literatūros pamokos jums padės daug ką suprasti apie save ir kitus, atrasti intriguojantį, žmogų auginantį ir įdomų literatūros pasaulį...

7

8

Skyriaus pradžia

Klausimai platesniam ir išsamesniam teksto aptarimui

Aptariant eilėraš-čius, klausimų nu-merius sudaro du skaičiai: pirmasis skaičius nurodo posmą, apie kurį kalbama, antra-sis – tam posmui skirto klausimo numerį

Skaičius, žymintis eilėraščio posmą

Kviečiame susipažinti su vadovėliu

8

Susipažinimas su autoriumi

Skaičius, žymintis teksto epizodą

Mokymosi uždavinių pristatymas

Kūrinio pristatymas, įžanginė užduotis

Karuselė sukasi ratu, o tu sėdi ant žirgo ar elnio, laikaisi už jo

ragų ir, regis, visiškoj užmaršty skrieji į tolius... Kodėl gi mums

taip svarbu bent retkarčiais ištrūkti iš kasdienybės, persikelti į

svajonių, sapnų, pasakų, apskritai vaizduotės pasaulį?

Skaitydami šį skyrių stebėsime, į kokį pasaulį persikelia

literatūros kūrinių veikėjai, klausime, kokios to pasaulio gyve-

nimo taisyklės, kaip jos dera su mūsų gyvenimo vertybėmis.

Bandysime susišnekėti su to pasaulio gyventojais, pažinti jų

gyvenimo būdą. O jis mus nustebins, netgi pamokys. Juk vie-

no iš Amžinųjų Takių pasakyti žodžiai priverčia rimtai susimąs-

tyti net apie tai, ar amžinasis gyvenimas yra tokia jau didelė

vertybė...

Keičiasi veikėjai ir veiksmo aplinka, bet klausimai visur lieka

panašūs: kas yra žmoniškumas, draugystė, meilė, atjauta,

pagalba silpnesniajam. Persikėlus į kitą pasaulį, dar labiau

išryškėja mūsų pasaulio vertybės, žmogaus gyvenimo tikslai

ir prasmė. Į tą kitą pasaulį nebūtina plaukti, leistis į požemį ar

dar kaip nors keliauti. Galima judėti laiku – į praeitį ar ateitį.

Praėjusieji laikai ir įsivaizduojama ateitis taip pat tikrins mūsų

gyvenimo vertybes: kas yra smerkiama, kam pritariama, kas

teikia vilties, o kas įkūnija blogio jėgas.

Kur riba tarp tikroviško ir išgalvoto vaizduotės pasaulio?

Šiandieninės technologijos tarsi nutrina tą ribą. Prie kompiu-

terio ekrano sėdintis žmogus gali būti visiškai įtraukiamas,

panardinamas į pasakišką aplinką. Kartais jis ima nebesupras-

ti, kur yra – namuose, savo kambaryje, ar jau tapo bevaliu

kompiuterinio žaidimo veikėju.

Iš ko atpažįstame, kad regime tikrovišką vaizdą ar sapno,

pasakos aplinką? Kokios detalės tai atskleidžia? Būna ir taip –

detalės visiškai tikroviškos, bet jų derinys, veikėjai, veiksmo

aplinkybės priverčia suabejoti, ar tai tikrovė. Šie ir panašūs

klausimai lydės skaitant be galo skirtingus ir labai įdomius šio

skyriaus pasakojimus.

Atidžiai skaitydami pirmojo skyriaus tekstus ir atlikdami

užduotis, jūs ugdysitės šiuos gebėjimus:

suprasti, kaip kuriamas pasaką primenantis, fantastinis

pasakojimas;

apibūdinti veiksmo laiką ir vietas, persikėlimą iš vienos

vietos į kitą;

aptarti veikėjų išvaizdą, jų charakterį;

aptarti veikėjų poelgius, jų priežastis;

apibūdinti pasakotoją ar eilėraščio kalbantįjį ir jo

kalbėjimo būdą;

rašyti pasakojimą apie susitikimą su nepaprastomis būty-

bėmis;

rašyti samprotavimą apie laiką.

Vaizduotės pasauliai

I skyrius

I s k y r i u s V A I Z D U O T Ė S P A S A U L I A I

18

Anglų rašytojas Luisas Kerolis

(1832–1898 m.) visame pasaulyje

žinomas kaip fantastinių knygų

apie Alisą, kuri pateko į Stebuklų

šalį ir Veidrodžio karalystę, auto-

rius. L. Kerolis rašė ne tik vaikams,

bet ir suaugusiesiems, buvo gana

žinomas fotografas, anglikonų

pastorius, matematikas, logikas.

ALISA VEIDRODŽIO KARALYSTĖJE

Knygos ištraukoje pasakojama, kaip Alisa patenka į Veidrodžio kara-

lystę. Skaitydami atkreipkite dėmesį, kokiu būdu patenkama į šią šalį,

kas joje taip pat, o kas kitaip negu mums įprastame gyvenime.

Bet grįžkime prie Alisos pokalbio su kačiuku.– Juoduli, žaidžiam, kad tu – Juodoji Karalienė. Man regis, jei atsi-

sėstum ir sukryžiuotum rankas, būtum visai kaip ji. Na, pabandyk, būk gerutis! – Alisa paėmė nuo stalo Juodąją Karalienę ir pastatė priešais kačiuką, kad tas nusižiūrėtų, ką reikia daryti. Tačiau nieko nepavyko, pasak Alisos, tik dėl to, kad kačiukas nesudėjo kaip reikiant kojyčių. Todėl, norėdama nubausti kačiuką, Alisa iškėlė jį prieš veidrodį – tegul pasižiūri, koks ožiuotas.

– Jei tuoj pat nepasitaisysi, – pridūrė ji, – aš įmesiu tave į namą už veidrodžio! Ar patiktų? Žinai, Juoduli, jei neplepėtum tiek daug, o pa-siklausytum, aš papasakočiau tau, kaip įsivaizduoju tą namą. Kamba-rys, kuris matyti veidrodyje, yra visai toks pat kaip ir mūsų svetainė, tik baldai priešingai sustatyti. Užlipusi ant kėdės, matau jį visą, išskyrus mažą kamputį už židinio. Ak, kad galėčiau pažvelgti ir į tą kamputį!

1

2

2. KELIONĖ ERDVE

I s k y r i u s V A I Z D U O T Ė S P A S A U L I A IV A I Z D U O T Ė S P A S A U L I A I I s k y r i u s

12 13

Paskaitykite du eilėraščius apie karuselę ir jos keliamas mintis, emoci-

jas. Pasvarstykite, kodėl taip smagu suktis karuselės ratu, įsikibus į elnio

ragus. Kodėl karuselė svarbi ir suaugusiesiems?

Elnias

1 Kur nuneši, karuselės elni?

Aš laikausi už grakščių ragų,

prie tavęs glaudžiuos nedrąsiai, švelniai,

su tavim man skrieti taip smagu.

2 Nugabenk į neregėtą šviesą,

sklindančią iš debesų baltų,

lėk nebesulaikomas lyg viesulas

saulės nesustojančiu ratu...

3 Aš tave, medinį, glostau delnu,

kai šuoliuoji iš visų jėgų...

kur nuneši, karuselės elni?

Nesustok! Man taip džiugiai svaigu!

1. K AIP IŠTRŪK TI IŠ REALYBĖS

Lietuvių rašytoja Judita Vaičiūnaitė

(1937–2001 m.) žinoma ne tik Lietuvojè,

bet ir užsienyje. Ji kūrė poeziją, prozą,

dramas suaugusiesiems ir vaikams, vertė

literatūrą iš užsienio kalbų. J. Vaičiūnaitė

garsi meilės, miesto, istorijos tematikos

eilėraščiais. Rašytoja labai domėjosi praei-

ties žmonių gyvenimu, ne viename eilėraštyje atsigręžė į antikos,

lietuvių mitologijos kūrinių veikėjus.

1.1. Į ką, kaip ir kodėl kreipiamasi eilėraščio pradžioje?

1.2. Kaip aprašomas skriejimas ant karuselės elnio?

1.3. Kokią būseną patiria eilėraščio kalbantysis posmo pabaigo-

je? Kas ją sukelia?

2.1. Kaip pasikeičia kalbėjimas su elniu antrame posme?

2.2. Koks žodžio „nešti“ kontekstinis sinonimas vartojamas šiame

posme?

2.3. Kur elnio prašoma nunešti?

2.4. Su kuo palyginamas elnio lėkimas? Kaip manote, kodėl?

2.5. Kuo panašus ir kuo skiriasi karuselės elnio ir Saulės judėji-

mas? Kodėl elnio lėkimas siejamas su Saulės judėjimu?

2.6. Kaip manote, kodėl antras posmas baigiamas daugtaškiu?

Ko tai suteikia eilėraščio prasmei?

3.1. Kaip lyrinis „aš“ elgiasi su elniu trečiame posme? Kodėl jis

elgiasi būtent taip?

3.2. Kaip elgiasi elnias? Kokiais žodžiais apibūdinamos jo pastan-

gos? Kokiu nauju kontekstiniu sinonimu žodis „nešti“ keičia-

mas paskutiniame posme?

3.3. Ko prašoma elnio paskutinėje eilėraščio eilutėje? Kaip pa-

brėžiama to prašymo svarba?

3.4. Kokia eilėraščio kalbančiojo būsena išsakoma?

Aptariame tekstą

Apibendriname

1. Kaip atrodo karuselės elnias?

2. Kaip su elniu elgiasi eilėraščio kalbantysis, arba lyrinis „aš“?

Kaip manote, kodėl taip elgiamasi su karuselės elniu, t. y. su

negyvu daiktu?

3. Kaip eilėraštyje kuriamas įspūdis, kad elnias atrodo tarsi

gyvas?

9

Informacija, padedanti suprasti skaitomą tekstą

„Voratinklis“ ir įsivertinimo užduotys

Rašymo užduotys

Klausimai, kviečiantys diskutuoti, išsakyti savo nuomonę

Klausimai atidžiam teksto skaitymui

„Voratinklio“ ženkliukas, įsivertinimo etape padedantis sugrįžti prie jau atliktų užduočių, atsakytų klausimų

Teksto epizodas, susijęs su pateikiamu klausimu

9

Užduotys, skatinančios pasidomėti ir sužinoti daugiau. Jos gali būti atliekamossavarankiškai, dirbant poromis arba grupėje

V A I Z D U O T Ė S P A S A U L I A I I s k y r i u s

17

6. J. Vaičiūnaitės eilėraštyje sukimasis karusele siejamas su

persikėlimu į svajonių erdvę. O ką galėtų reikšti karuselės

„išardymas“ D. Kajoko eilėraštyje?

7. Kaip manote, kas galėtų būti D. Kajoko eilėraščio lyrinis „aš“?

Pagrįskite savo nuomonę.

Diskusija

Kodėl ne tik vaikai, bet ir suaugusieji mėgsta sūpuokles ir karuseles?

Ko jos suteikia žmogaus gyvenimui? Ar galima teigti, kad kai kurie

suaugusieji ilgisi to, ką patyrė sukdamiesi ar supdamiesi vaikystėje?

Tyrimas

Patyrinėkite, kaip laikui bėgant keitėsi sūpuoklės ir (ar) karuselės,

kokie atrakcionai jas keitė. Pasiteiraukite apie tai tėvų ar senelių.

Raskite besisupančių savo artimųjų nuotraukų ir paklausinėkite,

ką jiems primena nuotraukose įamžinti momentai. Įdomiausias

nuotraukas ir (ar) pasakojimus pristatykite klasėje.

Įsivaizduokite, kad jums suteikta galimybė sukurti didžiulį

atrakcionų ar pramogų parką. Pateikite jo projektą (nupieškite,

pakomentuokite) arba vaizdingai aprašykite, koks jis būtų.

Pagalvokite, kur jis būtų įkurtas, kokiam pramogautojui skirtas,

kokios būtų siūlomos pramogos ir kokie atrakcionai.

Rašome tekstą


137

Įsivertiname

2. Aptariu veikėjų

poelgius, jų

priežastis

4. Supra

ntu, k

aip

kuriam

as pasa

ką

primenantis

fanta

stin

is

pasakojim

as

5. Apibūdinu

pasakotoją ir jo

kalbėjimo būdą

6. Apibūdinu

eilėraščio kalbantįjį ir

jo kalbėjimo būdą

7. R

aša

u

sam

pro

tav

imą

ap

ie la

iką

8. Kuriu

pasa

kojimą

apie su

sitik

imą su

nepaprast

omis

būtybėm

is

1. Aptariu veiksmo laiką

ir vietas, persikėlimą iš

vienos vietos į kitą

3. A

pib

ūd

inu

veikė

jus, jų

išva

izdą

ir cha

rakte

rį

1. Ar pavyksta aptarti veiksmo laiką ir vietas, persikėlimą iš vienos

vietos į kitą? Atsakykite į 2 klausimą p. 25 (Apibendriname Luiso

Kerolio „Alisa Veidrodžio karalystėje“) ir 7 klausimą p. 89 (Apibendri-

name Džono Ronaldo Ruelio Tolkino „Hobitas, arba Ten ir atgal“).

2. Ar jums suprantami veikėjų poelgiai ir jų priežastys? Atsakykite į

13 klausimą p. 63 (Apibendriname Natali Babit „Amžinieji Takiai “) ir

14 klausimą p. 116 (Apibendriname Ursulos Poznaski „Erebas“).

3. Kaip sekasi apibūdinti veikėjus, jų išvaizdą ir charakterį? Atsakykite

į 1 klausimą p. 38 (Apibendriname Filipos Pirs „Tomo vidurnakčio

parkas“) ir 5 klausimą p. 99 (Apibendriname Dianos Vin Džons

„Keliaujanti Haulo pilis“).

4. Ar pavyksta nusakyti, kaip kuriamas pasaką primenantis fantastinis

pasakojimas? Atsakykite į 6 ir 11 klausimus p. 39 (Apibendriname

Filipos Pirs „Tomo vidurnakčio parkas“) ir 15–16 klausimus p. 132

(Apibendriname Rebekos Unos „Atjunk“).

I I s k y r i u s K I L M Ė S M I T A I . D I E V A I , D V A S I O S I R Ž M O N Ė SK I L M Ė S M I T A I . D I E V A I , D V A S I O S I R Ž M O N Ė S I I s k y r i u s

196 197

1. Aptarkite 1 ir 2 posmuose aprašytą žmogaus savijautą.

Kaip atskleidžiama tokia jo būsena? [1, 2]

2. Su kuo palyginamas žmogaus pasakojimas? Kodėl? [2]

3. Kuriuo asmeniu imama šnekėti 3 posme? Kuo save kaltina

kalbantysis? [3]

4. Kas, anot kalbančiojo, būtų teisinga? [3]

5. Apie kokį vakarykštį įvykį pasakoja žmogus? Kaip kalbantysis

vertina savo gebėjimą dirbti tokį žemdirbio darbą? [4]

6. Kaip kalbantysis perteikia savo neviltį dėl nepavykstančio

darbo? Koks posakis geriausiai išreiškia jo bejėgiškumą? [4, 5]

7. Kaip pasielg̃ia įpykęs žmogus? Kaip vėjas reaguoja į tokį žmo-

gaus elgesį? [6]

8. Po kurio laiko nuo įvykio ir kur žmogų aplanko liesasis

senis? [7]

9. Kaip senis atrodo? Koks jo apsilankymo tikslas? [7]

10. Kas kalba 8 posme? Ką žmogui siūlo ir ko paprašo? [8]

11. Kam skirta dūdelė, kurią senis prašo pūstelėti? [8]

12. Kas įvyko, papūtus dūdelę? Kas ištiko žmogų? [9]

13. Ką sakosi suprantąs žmogus? [10]

14. Kaip žmogus vertina jam skirtą bausmę? [10]

Aptariame tekstą

10 Dabar jau suprantu – tai būta vėjo.

Pataikė mano peilis jam į veidą.

Tad nubaudė griežtai, kaip ir derėjo.

Bet vis dar dūksta, vis dar neatleido.

Apibendriname

1. Abiejuose tekstuose apie sužeistą vėją raskite pasakotojo,

žemdirbio ir vėjo žodžius. Pasiskirstę vaidmenimis, raiškiai

juos perskaitykite. Palyginkite šių tekstų pasakojimo vaizdin-

gumą, veikėjų charakterius.

2. Palyginkite pasakojimą apie grūdų vėtymą sakmėje ir eilėraš-

tyje. Kuo jie panašūs ir kuo skiriasi?

3. Kaip ir kur žmogus susitinka su seniu sakmėje ir eilėraštyje?

Kuo skiriasi šie susitikimai?

4. Kaip manote, kodėl eiliuotame pasakojime senis pats ieško

peilio savininko ir siūlo jį grąžinti?

5. Kokį nusižengimą padarė žmogus sakmėje ir eiliuotame pasa-

kojime? Kada jis pats tai supranta?

6. Kaip žmogus vertina jam skirtą bausmę sakmėje ir kaip eiliuo-

tame pasakojime?

7. Kaip manote, ar jau nubaustas žmogus gali tikėtis atleidimo?

Kuriame pasakojime tai aiškiau išsakoma?

8. Tai dieviškojo ir žmogiškojo pasaulio susidūrimas. Koks jis

žmogui? Kokias išvadas turėtų padaryti žmogus?

9. Pasvarstykite, ar sutampa sakmės ir eiliuoto pasakojimo

pa g rindinės mintys.

Kaip suprasti?

Aptardami graikų mitus, minėjome dievybes moiras. Jos lemia

ne tik žmonių, bet ir dievų likimus. Mokslininkų teigimu, senovės

baltai tikėjo, kad žmogaus dalią lemia likimo, laimės ir gimdymo

deivė Laima, o jos sesuo Giltinė – žmogaus likimą jo gyvenimo

pabaigoje.

LAIMA IR GILTINĖ

Karuselė sukasi ratu, o tu sėdi ant žirgo ar elnio, laikaisi už jo

ragų ir, regis, visiškoj užmaršty skrieji į tolius... Kodėl gi mums

taip svarbu bent retkarčiais ištrūkti iš kasdienybės, persikelti į

svajonių, sapnų, pasakų, apskritai vaizduotės pasaulį?

Skaitydami šį skyrių stebėsime, į kokį pasaulį persikelia

literatūros kūrinių veikėjai, klausime, kokios to pasaulio gyve-

nimo taisyklės, kaip jos dera su mūsų gyvenimo vertybėmis.

Bandysime susišnekėti su to pasaulio gyventojais, pažinti jų

gyvenimo būdą. O jis mus nustebins, netgi pamokys. Juk vie-

no iš Amžinųjų Takių pasakyti žodžiai priverčia rimtai susimąs-

tyti net apie tai, ar amžinasis gyvenimas yra tokia jau didelė

vertybė...

Keičiasi veikėjai ir veiksmo aplinka, bet klausimai visur lieka

panašūs: kas yra žmoniškumas, draugystė, meilė, atjauta,

pagalba silpnesniajam. Persikėlus į kitą pasaulį, dar labiau

išryškėja mūsų pasaulio vertybės, žmogaus gyvenimo tikslai

ir prasmė. Į tą kitą pasaulį nebūtina plaukti, leistis į požemį ar

Vaizduotės pasauliai

I skyrius

dar kaip nors keliauti. Galima judėti laiku – į praeitį ar ateitį.

Praėjusieji laikai ir įsivaizduojama ateitis taip pat tikrins mūsų

gyvenimo vertybes: kas yra smerkiama, kam pritariama, kas

teikia vilties, o kas įkūnija blogio jėgas.

Kur riba tarp tikroviško ir išgalvoto vaizduotės pasaulio?

Šiandieninės technologijos tarsi nutrina tą ribą. Prie kompiu-

terio ekrano sėdintis žmogus gali būti visiškai įtraukiamas,

panardinamas į pasakišką aplinką. Kartais jis ima nebesupras-

ti, kur yra – namuose, savo kambaryje, ar jau tapo bevaliu

kompiuterinio žaidimo veikėju.

Iš ko atpažįstame, kad regime tikrovišką vaizdą ar sapno,

pasakos aplinką? Kokios detalės tai atskleidžia? Būna ir taip –

detalės visiškai tikroviškos, bet jų derinys, veikėjai, veiksmo

aplinkybės priverčia suabejoti, ar tai tikrovė. Šie ir panašūs

klausimai lydės skaitant be galo skirtingus ir labai įdomius šio

skyriaus pasakojimus.

Atidžiai skaitydami pirmojo skyriaus tekstus ir atlikdami

užduotis, jūs ugdysitės šiuos gebėjimus:

suprasti, kaip kuriamas pasaką primenantis, fantastinis

pasakojimas;

apibūdinti veiksmo laiką ir vietas, persikėlimą iš vienos

vietos į kitą;

aptarti veikėjų išvaizdą, jų charakterį;

aptarti veikėjų poelgius, jų priežastis;

apibūdinti pasakotoją ar eilėraščio kalbantįjį ir jo

kalbėjimo būdą;

rašyti pasakojimą apie susitikimą su nepaprastomis būty-

bėmis;

rašyti samprotavimą apie laiką.


12

Paskaitykite du eilėraščius apie karuselę ir jos keliamas mintis, emoci-jas. Pasvarstykite, kodėl taip smagu suktis karuselės ratu, įsikibus į elnio ragus. Kodėl karuselė svarbi ir suaugusiesiems?

Elnias

1 Kur nuneši, karuselės elni? Aš laikausi už grakščių ragų, prie tavęs glaudžiuos nedrąsiai, švelniai, su tavim man skrieti taip smagu.

2 Nugabenk į neregėtą šviesą, sklindančią iš debesų baltų, lėk nebesulaikomas lyg viesulas saulės nesustojančiu ratu...

3 Aš tave, medinį, glostau delnu, kai šuoliuoji iš visų jėgų... kur nuneši, karuselės elni? Nesustok! Man taip džiugiai svaigu!

1. K AIP IŠTRŪK TI IŠ REALYBĖS

Lietuvių rašytoja Judita Vaičiūnaitė

(1937–2001 m.) žinoma ne tik Lietuvojè,

bet ir užsienyje. Ji kūrė poeziją, prozą,

dramas suaugusiesiems ir vaikams, vertė

literatūrą iš užsienio kalbų. J. Vaičiūnaitė

garsi meilės, miesto, istorijos tematikos

eilėraščiais. Rašytoja labai domėjosi praei-

ties žmonių gyvenimu, ne viename eilėraštyje atsigręžė į antikos,

lietuvių mitologijos kūrinių veikėjus.


13

1.1. Į ką, kaip ir kodėl kreipiamasi eilėraščio pradžioje?

1.2. Kaip aprašomas skriejimas ant karuselės elnio?

1.3. Kokią būseną patiria eilėraščio kalbantysis posmo pabaigo-

je? Kas ją sukelia?

2.1. Kaip pasikeičia kalbėjimas su elniu antrame posme?

2.2. Koks žodžio „nešti“ kontekstinis sinonimas vartojamas šiame

posme?

2.3. Kur elnio prašoma nunešti?

2.4. Su kuo palyginamas elnio lėkimas? Kaip manote, kodėl?

2.5. Kuo panašus ir kuo skiriasi karuselės elnio ir Saulės judėji-

mas? Kodėl elnio lėkimas siejamas su Saulės judėjimu?

2.6. Kaip manote, kodėl antras posmas baigiamas daugtaškiu?

Ko tai suteikia eilėraščio prasmei?

3.1. Kaip lyrinis „aš“ elgiasi su elniu trečiame posme? Kodėl jis

elgiasi būtent taip?

3.2. Kaip elgiasi elnias? Kokiais žodžiais apibūdinamos jo pastan-

gos? Kokiu nauju kontekstiniu sinonimu žodis „nešti“ keičia-

mas paskutiniame posme?

3.3. Ko prašoma elnio paskutinėje eilėraščio eilutėje? Kaip pa-

brėžiama to prašymo svarba?

3.4. Kokia eilėraščio kalbančiojo būsena išsakoma?

Aptariame tekstą

Apibendriname

1. Kaip atrodo karuselės elnias?

2. Kaip su elniu elgiasi eilėraščio kalbantysis, arba lyrinis „aš“?

Kaip manote, kodėl taip elgiamasi su karuselės elniu, t. y. su

negyvu daiktu?

3. Kaip eilėraštyje kuriamas įspūdis, kad elnias atrodo tarsi

gyvas?


14

4. Kaip keičiasi elnio judėjimas? Iš kiekvieno posmo išrašykite

elnio judėjimą nusakančius kontekstinius sinonimus. Kaip

jie atskleidžia lyrinio „aš“ savijautą?

5. Kieno vardu kalba lyrinis „aš“ ir kaip kreipiasi į elnią? Kokį jų

tarpusavio santykį tai atskleidžia?

6. Kaip išplečiama eilėraščio erdvė antrame posme? Kokiais

žodžiais ji apibūdinama?

7. Eilėraštis prasideda ir baigiasi klausimu. Ar kalbantysis

eilėraščio pabaigoje sužino, kur jį neša karuselės elnias? Kaip

manote, ar kalbančiajam tikrai svarbu tai sužinoti?

8. Atkreipkite dėmesį į veiksmažodžių laikus eilėraštyje. Kurio

laiko veiksmažodžių daugiausia? Kaip manote, kodėl?

9. Atkreipkite dėmesį, kokiais žodžiais baigiasi kiekvienas

posmas. Kuris iš jų atrodo intensyviausias? Kaip šių žodžių

sąskambis atskleidžia lyrinio „aš“ savijautą? Kas ją lemia?

10. Prisiminkite ir papasakokite (arba aprašykite), kaip jautėtės,

kai greitai sukotės ratu, karusele.

11. Pasvarstykite, ar galima manyti, jog smagus apsvaigimas

sukantis ratu gali padėti ištrūkti iš realybės ir perkelti į kitą,

nerealų, svajonių pasaulį. O gal jūs, sukdamiesi karusele,

patyrėte visai kitokių jausmų? Papasakokite.

12. Įvardykite, kokių dar būna vaikams (ir ne tik jiems) sukur-

tų pramogų, susijusių su sukimosi, supimosi, svaigumo

patirtimi.


15

Lietuvių poetas, prozininkas Donaldas

Kajokas 1953 m. gimė Pri,enuose. Baigė

Lietuvõs kūno kultūros institutą, dir-

bo gimnastikos treneriu. Vėliau dirbo

Literatūros muziejuje, taip pat „Ne-

muno“ žurnalo skyriaus redaktoriumi.

Rašytojas labai domisi Rytų kultūra – tai

matyti ir jo poezijoje. D. Kajokas 1980 m.

tapo „Poezijos pavasario“ laureatu, apdovanotas ne viena premija

(1999 m. – Lietuvõs nacionaline kultūros ir meno premija).

* * *

1 nuo karuselės rato atitrūkęs per naktį parku vaikščiojo arkliukas

2 taip jau nutiko kad tą pačią naktį po parko rūką braidžiojo vienatvė

3 – o kas toliau?

– ar neužtenka: rūkas naktis vienatvė ir arkliukas

1.1. Kuo neįprasta situacija aprašoma pirmame posme?

1.2. Ką apie arkliuką sužinome pirmame eilėraščio posme? Kur ir

kada, kiek laiko jis vaikščiojo?

1.3. Kokią arkliuko būseną atskleidžia veiksmažodis „vaikščiojo“?

2.1. Kokia antro posmo detalė kuria parko erdvės paslaptingumo

ir nerealumo įspūdį?

Aptariame tekstą


16

2.2. Antrame posme vartojamas įasmeninimas – negyvam dalykui

suteikiama gyvo asmens ypatybė: sakoma, kad parke brai-

džiojo vienatvė, nors vienatvė braidžioti negali. Kaip supranta-

te, kas dar, be arkliuko, naktį vaikščioja parke?

3.1. Kaip manote, kas ir kam pateikia klausimą paskutiniame pos-

me? Kodėl užduodamas toks klausimas?

3.2. Kas ir kaip atsako į tą klausimą?

3.3. Ką įsivaizduojate vieną paskui kitą išgirdę ir sugretinę paskuti-

niame posme įvardytus daiktavardžius? Kas juos sieja?

Apibendriname

1. Aptarkite šiame eilėraštyje aprašyto veiksmo vietą ir laiką.

Kur, kada ir kiek laiko vyksta veiksmas? Kuo eilėraštyje

svarbus rūkas?

2. Palyginkite laiką J. Vaičiūnaitės eilėraštyje ir šiame eilėrašty-

je. Kuo ypač skiriasi abiejų eilėraščių erdvė?

3. Palyginkite J. Vaičiūnaitės eilėraščio elnią su šio eilėraščio

arkliuku. Kuo jie panašūs ir kuo skiriasi?

4. J. Vaičiūnaitės eilėraštyje buvo kalbama apie karuselės elnio

greitį, šuoliavimą, skriejimą ratu. O čia matome nuo karuse-

lės rato „atitrūkusį“, „vaikščiojantį“ arkliuką. Kaip tai supran-

tate? Ar jis jau negali arba nebenori svaigiai suktis? Kodėl

jis pereina iš žaidimų, karuselės pasaulio į realybės, žmonių

pasaulį?

5. Kaip manote, ar naktį parko rūke vaikščiojantis arkliukas

jaučiasi toks pat vienišas kaip ir eilėraščio kalbantysis, arba

lyrinis „aš“? Ką žmogui galėtų priminti, kuo paguosti karuse-

lės arkliukas? Kaip žmogui padeda karuselės elnias J. Vaičiū-

naitės eilėraštyje? Kuo skiriasi šių dviejų eilėraščių žmonių

siekiai?


17

6. J. Vaičiūnaitės eilėraštyje sukimasis karusele siejamas su

persikėlimu į svajonių erdvę. O ką galėtų reikšti karuselės

„išardymas“ D. Kajoko eilėraštyje?

7. Kaip manote, kas galėtų būti D. Kajoko eilėraščio lyrinis „aš“?

Pagrįskite savo nuomonę.

Diskusija

Kodėl ne tik vaikai, bet ir suaugusieji mėgsta sūpuokles ir karuseles?

Ko jos suteikia žmogaus gyvenimui? Ar galima teigti, kad kai kurie

suaugusieji ilgisi to, ką patyrė sukdamiesi ar supdamiesi vaikystėje?

Tyrimas

Patyrinėkite, kaip laikui bėgant keitėsi sūpuoklės ir (ar) karuselės,

kokie atrakcionai jas keitė. Pasiteiraukite apie tai tėvų ar senelių.

Raskite besisupančių savo artimųjų nuotraukų ir paklausinėkite,

ką jiems primena nuotraukose įamžinti momentai. Įdomiausias

nuotraukas ir (ar) pasakojimus pristatykite klasėje.

Įsivaizduokite, kad jums suteikta galimybė sukurti didžiulį

atrakcionų ar pramogų parką. Pateikite jo projektą (nupieškite,

pakomentuokite) arba vaizdingai aprašykite, koks jis būtų.

Pagalvokite, kur jis būtų įkurtas, kokiam pramogautojui skirtas,

kokios būtų siūlomos pramogos ir kokie atrakcionai.

Rašome tekstą


18

Anglų rašytojas Luisas Kerolis

(1832–1898 m.) visame pasaulyje

žinomas kaip fantastinių knygų

apie Alisą, kuri pateko į Stebuklų

šalį ir Veidrodžio karalystę, auto-

rius. L. Kerolis rašė ne tik vaikams,

bet ir suaugusiesiems, buvo gana

žinomas fotografas, anglikonų

pastorius, matematikas, logikas.

ALISA VEIDRODŽIO KARALYSTĖJE

Knygos ištraukoje pasakojama, kaip Alisa patenka į Veidrodžio kara-lystę. Skaitydami atkreipkite dėmesį, kokiu būdu patenkama į šią šalį, kas joje taip pat, o kas kitaip negu mums įprastame gyvenime.

Bet grįžkime prie Alisos pokalbio su kačiuku.– Juoduli, žaidžiam, kad tu – Juodoji Karalienė. Man regis, jei atsi-

sėstum ir sukryžiuotum rankas, būtum visai kaip ji. Na, pabandyk, būk gerutis! – Alisa paėmė nuo stalo Juodąją Karalienę ir pastatė priešais kačiuką, kad tas nusižiūrėtų, ką reikia daryti. Tačiau nieko nepavyko, pasak Alisos, tik dėl to, kad kačiukas nesudėjo kaip reikiant kojyčių. Todėl, norėdama nubausti kačiuką, Alisa iškėlė jį prieš veidrodį – tegul pasižiūri, koks ožiuotas.

– Jei tuoj pat nepasitaisysi, – pridūrė ji, – aš įmesiu tave į namą už veidrodžio! Ar patiktų? Žinai, Juoduli, jei neplepėtum tiek daug, o pa-siklausytum, aš papasakočiau tau, kaip įsivaizduoju tą namą. Kamba-rys, kuris matyti veidrodyje, yra visai toks pat kaip ir mūsų svetainė, tik baldai priešingai sustatyti. Užlipusi ant kėdės, matau jį visą, išskyrus mažą kamputį už židinio. Ak, kad galėčiau pažvelgti ir į tą kamputį!

1

2

2. KELIONĖ ERDVE


19

Baisiai įdomu, ar žiemą veidrodyje kūrenasi ugnis. Šito niekaip žmo-gus nesuprasi; tik kai mūsų židinys ima rūkti, dūmai matyti ir aname kambaryje. Bet gal čia kokia apgaulė, kad visi manytų ten ugnį esant? Na, o knygos panašios į mūsų, tik žodžiai iš kito galo parašyti. Aš žinau, nes kartą buvau priglaudusi vieną knygą prie veidrodžio, tada aname kambaryje taip pat kažkas priglaudė savo knygą.

– Ar tau, Juoduli, patiktų gyventi veidrodžio name? Kažin, ar ten duotų tau pieno? O gal veidrodžio pienas netinka lakti? Šit, Juoduli! Ten toliau koridorius. Jei plačiai atversi mūsų svetainės duris, išvysi veidrodžio koridoriaus lopelį. Žiūrėk, jis labai panašus į mūsiškį, bet toliau, kur nematyti, gali būti visai kitoks. Ak, Juoduli, kaip būtų pui-ku, jei galėtume patekti į namą veidrodyje! Ten, be abejo, pilna nuosta-biausių dalykų! Įsivaizduok, kad kaip nors ten pakliūvam. Žaidžiam, kad stik las virsta švelniu šydu ir mudu prasmunkam pro jį. O, jis iš tiesų da-rosi panašus į miglą! Visai nesunku bus praeiti. – Šitai sakydama, Alisa jau buvo užsirepečkojusi ant židinio, nors nė pati nepajuto, kaip ten atsidūrė. Veidrodis iš tikrųjų ėmė tirpti nelyginant sidabrinis ūkas.

Dar akimirka, ir Alisa, prasmukusi pro stiklą, lengvai nušoko į veid-rodžio kambarį. Pirmiausia ji pasižiūrėjo, ar kūrenasi židinys, ir labai apsidžiaugė radusi tikrą, taip pat smagiai kaip ir jų židinyje traškančią ugnį. „Čia bus šilta kaip ir namuose, – pamanė ji, – dargi šilčiau, nes niekas manęs nevarys nuo ugnies. Tai bus juoko, kai namiškiai pama-tys mane čia, veidrodyje, o negalės pasiekti!“

Alisa ėmė dairytis ir nusprendė, kad tai, kas matyti iš senojo kam-bario, visai paprasta ir neįdomu, bet visa kita – neapsakomai skiriasi. Pavyzdžiui, paveikslai ant sienos šalia židinio atrodo kaip gyvi, o laik-rodis ant židinio atbrailos (žinote, veidrodyje matyti tik užpakalinė jo pusė) netgi turi senioko veidą, kuris išsišiepė jai.

„Šis kambarys ne toks tvarkingas kaip anas“, – pamanė Alisa paste-bėjusi keletą šachmatų :gūrėlių židinio pelenuose. Bet tučtuojau ap-stulbusi iš nuostabos parpuolė keturpėsčia ir ėmė jas apžiūrinėti. Šach-matų :gūros vaikštinėjo susikibusios poromis.

– Štai Juodasis Karalius ir Juodoji Karalienė, – sušnabždėjo Alisa (mat bijojo juos išgąsdinti), – o ten – Baltasis Karalius ir Baltoji Ka-ralienė sėdi ant semtuvėlio krašto. Antai du bokštai drožia susikibę už

3

4

5


20

parankių... Tikriausiai jie manęs negirdi, – šnabždėjo Alisa, prisikišusi dar arčiau, – aš beveik tikra, kad jie manęs nė nemato. Jaučiuosi tarsi nematoma būčiau.

Tuo metu kažkas ėmė cypti ant stalo Alisai už nugaros, ir mergaitė atsigręžė kaip tik laiku: ji pamatė, kaip pargriuvo vienas Baltasis Pės-tininkas ir ėmė spardytis; net išsižiojusi iš smalsumo Alisa žiūrėjo, kas bus toliau.

– Mano vaikelio balsas! – sušuko Baltoji Karalienė ir galvotrūk-čiais puolė pro Karalių, net partrenkė jį į pelenus. – Mano brangiausia Lelijėlė! Mano karališkoji katytė! – Ir ji ėmė greitai repečkotis židinio grotelėmis.

– Karališkoji rėksnė! – burbtelėjo Karalius, trindamasis užgautą nosį. Nenuostabu, kad jis šiek tiek širdo ant Karalienės, nes išsipelenavo nuo galvos iki kojų.

Alisa baisiai norėjo padėti vargšei Lelijėlei, nes ši vos neplyšo berėkda-ma, todėl pastvėrė Karalienę ir pastatė ant stalo šalia klykiančios dukrytės.

Karalienė uždususi susmuko: greita kelionė oru visai užgniaužė jai kvapą, ir kurį laiką ji nieko negalėjo daryti, tik tylomis glėbesčiavo Le-lijėlę. O kai truputį atsitokėjo, šūktelėjo Baltajam Karaliui, kuris susi-raukęs sėdėjo pelenuose:

– Saugokis ugnikalnio!

6

7

Dailininkas Džonas Tenijelis


21

– Kokio ugnikalnio? – paklausė Karalius ir išsigandęs pažvelgė į ugnį, tarsi manytų ugnikalnį ten esant.

– Mane... kad... sviedė, – prašvokštė Karalienė vis dar negalėdama atgauti kvapo. – Žiūrėk, kad eitum... įprastu keliu... kad tavęs... neiš-mestų į orą!

Alisa stebėjo, kaip Baltasis Karalius vargais negalais ropštėsi nuo vir-bo prie virbo, ir neiškentusi pasakė:

– Na, jei žengsi tokiu greičiu, praeis marios laiko, kol pasieksi stalą! Verčiau tau padėsiu, gerai?

Bet Karalius visai jos nepaisė, – aišku, jis Alisos nei matė, nei girdėjo.Alisa labai atsargiai paėmė jį ir pradėjo kelti, bet lėčiau negu Kara-

lienę, kad neuždustų. Prieš statydama ant stalo pagalvojo, kad būtų ne pro šalį truputį nudulkinti – jau labai jis išsipelenavęs.

Vėliau Alisa pasakojo, kad kaip gyva nebuvo mačiusi tokio veido, kokį nutaisė Karalius, pasijutęs laikomas ore nematomos rankos ir šva-rinamas. Jis buvo per daug apstulbęs ir nebegalėjo rėkti, tik jo akys ir burna tolydžio didėjo ir apvalėjo, o Alisa, netverdama juoku, vos neiš-metė Karaliaus ant grindų.

– Oi, tik malonėk taip nesivaipyti! – sušuko ji visai užmiršusi, kad Karalius jos negirdi. – Taip mane juokini, kad vos galiu patį nuturėti. Ir neišsižiok šitaip plačiai. Visi pelenai pateks į burną... Na, regis, dabar esi jau švarus! – pridūrė Alisa, suglosčiusi jam plaukus ir pastačiusi Karalių ant stalo šalia Karalienės.

Tą pačią akimirką Karalius parkrito paslikas ant nugaros ir tysojo nekrutėdamas. Alisa truputį išsigando – ką ji bus pridariusi? – ir puolė ieškoti kambaryje vandens, norėdama apšlakstyti Karalių, šis buvo jau atsipeikėjęs ir baikščiai kuždėjos su Karaliene – taip tyliai, kad Alisa vos galėjo suprasti, ką jie kalba.

Karalius šnabždėjo:– Patikėk, brangute, iš siaubo man net žandenos pasišiaušė!Karalienė atšovė:– Neturi jokių žandenų!– Kokia klaiki akimirka! – vapėjo Karalius. – Niekad, niekad nepa-

miršiu!– Pamirši, – atrėžė Karalienė, – jei neužsirašysi.

8

9


22

Nepaprastai susidomėjusi Alisa žiūrėjo, kaip Karalius išsitraukė iš kišenės milži-nišką užrašų knygą ir ėmė rašyti. Stai-ga Alisai šovė į galvą viena mintis: ji nutvėrė Karaliaus pieštuko galą, kyšan-tį virš jo peties, ir pradėjo vedžioti.

Vargšas Karalius, susikrimtęs ir nelai-mingas, kurį laiką grūmėsi su pieštuku tylomis, bet Alisa buvo už jį stipresnė. Pagaliau jis uždusęs prašvokštė:

– Brangute, man tikrai reikia plo-nesnio pieštuko. Su šituo niekaip negaliu susidoroti: rašo visokiausius dalykus, kurių neketinau...

– Kokius visokiausius dalykus? – paklausė Karalienė, žiūrėdama į knygą, kurioje Alisa buvo užrašiusi: „Baltasis Žirgas sliuogia žarstekliu žemyn. Jis vos išlaiko pusiausvyrą.“ – Betgi čia ne tavo išgyvenimai!

Netoli Alisos, ant stalo, gulėjo knyga. Nenuleisdama akių nuo Balto-jo Karaliaus (mat vis dar nerimavo ir laikė paruoštą rašalo buteliuką, kad turėtų kuo pašlakstyti, jei tas vėl apalptų), ji ėmė vartyti puslapius, ieškodama, kur galėtų pasiskaityti.

– Čia parašyta man nesuprantama kalba, – tarė sau Alisa. Štai kaip buvo atspausdinta:

SYLŠKUATIagripsteip iakub ąjuailšknaL;sėtalpeip tna isėtžąrg uaS,iakūptoulš išialeniar tierG.sėlbuaičplivš iakuič ędylųmŠ

Kurį laiką ji suko galvą, nieko negalėdama suprasti, bet pagaliau jai šovė išganinga mintis.

– Juk čia veidrodžio knyga! Jei laikysiu ją prieš veidrodį, žodžiai eis įprasta tvarka.

Štai kokį eilėraštį perskaitė Alisa:

10

11



23

12

TAUKŠLYSLankšliaują bukai pietspirgaiSau grąžtėsi ant pieplatės;Greit rainelaiši šluotpūkai,Šmųlydę čiukai švilpčiaublės.

„Tu Taukšlio saugokis, sūnau,Jo žnyplių ir kandžių nasrų!Venk plastplast paukščio, aš manau,Taip pat ir aitvarų!“

Pagriebęs kardą kirskidurk,Jis vijos priešą atkakliai.Sustojo po medžiu kažkurMąstydamas giliai.

Ir kai jis mąstė ne juokais,Liepsnojančiom akim Taukšlys

Atskrido švilpdamas miškaisIr šnypštė kaip kvailys.

Viens du! Viens du! Ir vėl – viens du!Čia smigo kirskidurk ašmuo!Nukirtęs galvą jam kardu,Jis grįžo šokdamas namo.

„Tu Taukšlį įveikei, sūnau?Apglėbsiu aš tave už tai!Kokia diena! Plunksnuok! Plunksnau!“Jis džiūgavo karštai.

Lankšliaują bukai pietspirgaiSau grąžtėsi ant pieplatės;Greit rainelaiši šluotpūkaiŠmųlydę čiukai švilpčiaublės.

– Atrodo labai gražus, – perskaičiusi tarė Alisa, – bet gana sunkus suprasti. – (Matai, ji nenorėjo net sau pripažinti, kad ničnieko nesupra-to.) – Šitaip jis sukėlė man minčių, tik nelabai susigraibau kokių. Vis dėlto aišku, kad kažkas kažką užmušė.

„Bet pala, – toptelėjo Alisai, ir ji staiga pašoko, – jei nepasiskubinsiu, teks grįžti pro veidrodį nepamačius, ko čia daugiau esama. Pirmiausia apžiūrėsiu sodą.“

Ji kuo greičiausiai iškūrė iš kambario ir pasileido laiptais žemyn: beje, Alisa ne bėgo, o pasinaudojo, kaip pati sakė, nauju išradimu nu-sileisti greitai ir lengvai. Ji tik prisilietė pirštų galiukais prie turėklų ir it plunksnelė nusklendė apačion net neliesdama kojomis laiptų; paskui nupleveno koridoriumi. Taip būtų išskriejusi ir pro duris, jei nebūtų nusitvėrusi staktos. Jai jau ėmė truputį svaigti galva nuo tiekos plūdu-riavimo ore, todėl ji nudžiugo, pasijutusi vėl paprastai einanti.


24

1. Kokį žaidimą nori žaisti Alisa? Kaip jį pavadintumėte? [1]

2. Kaip Alisa nori nubausti nepaklusnų kačiuką? Už ką jį bara? [1, 2]

3. Kaip Alisa įsivaizduoja kambarį už veidrodžio? [2]

4. Kokie jos veiksmai leidžia šitaip įsivaizduoti tą kambarį? [2]

5. Kas galėtų atrodyti kitaip kambaryje už veidrodžio? [2, 3]

6. Kaip tai, ko Alisa nemato, užsilipusi ant kėdės, veikia jos

vaizduotę? [2, 3]

7. Kuo Alisą taip traukia kambarys už veidrodžio ir kaip ji įsivaizduoja

patekimą tenai? [3]

8. Papasakokite, kaip ji pateko į veidrodžio kambarį. [3]

9. Ką netikėto Alisa pamatė ir kaip ji jautėsi, patekusi į kambarį už

veidrodžio? Kaip galėtumėte paaiškinti jos reginius? [4]

10. Kas Alisą privertė „apstulbti iš nuostabos“ kambaryje už veid-

rodžio? [5]

11. Kas cypė Alisai už nugaros? [6]

12. Kaip į cypimą reagavo Baltoji Karalienė ir kaip Karalius? [6]

13. Papasakokite, kaip Alisa padeda šachmatų 5gūroms ir kaip šios

reaguoja į pagalbą. [7, 8]

14. Kas prajuokina Alisą? [8]

15. Pasiskirstę vaidmenimis (Karalius, Karalienė ir pasakotojas) raiškiai

perskaitykite 9-o epizodo dialogą.

16. Kaip šachmatų karalius pasakoja savo išgyvenimus? [9]

17. Kokie Karaliaus ir Karalienės tarpusavio santykiai atsiskleidžia

dialoge? [9]

18. Kam Karalius naudoja milžinišką užrašų knygą? Kaip pavadintu-

mėte tą knygą? [10]

19. Kaip Karaliui sekėsi užrašinėti savo mintis? Kaip tai įvertina Kara-

lienė? [10]

20. Kaip reikia skaityti Alisos pamatytą knygą ir kodėl būtent

taip? [11]

21. Garsiai perskaitykite eilėraštį „Taukšlys“. Ką apie jį sako Alisa?

Kodėl jis mergaitei toks atrodo? [11]

Aptariame tekstą


25

22. Papasakokite eilėraštyje užrašytą istoriją. Kaip manote, kodėl

Alisa nesuprato eilėraščio? [11]

23. Ką dar nutaria apžiūrėti Alisa? [12]

24. Papasakokite, kaip Alisa pateko į sodą. Kodėl ji taip skuba? [12]

Tyrimas

Pagalvokite, kodėl kiekvienuose namuose yra veidrodis. Kokia jo

paskirtis? Kur dažniausiai kabinami, statomi veidrodžiai? Suskai-

čiuokite, kiek didesnių veidrodžių yra jūsų namuose.

Pažvelkite į kokį nors savo namų veidrodį. Kas pasikeičia veidro-

diniame atspindyje? Kokios kambario detalės tampa nemato-

mos, o kurios pamatomos kitaip? Pabandykite skaityti veidrody-

je, į jį atsukę knygą. Pabandykite piešti, žiūrėdami į veidrodį.

Ar esate buvę veidrodžių kambaryje? Kaip ten jautėtės?

Raskite informacijos apie veidrodžio atsiradimo ir gamybos istori-

ją. Kada ir kur jis ėmė rastis interjeruose? Savo mintis ir atradimus

pristatykite bendraklasiams.

Apibendriname

1. Kodėl Alisa nori patekti į kambarį už veidrodžio? Raskite

žodžius, kuriais ji tai paaiškina.

2. Kokiu būdu Alisa patenka į „kitą pasaulį“, į kambarį už veid-

rodžio?

3. Kodėl pasaulis, į kurį pateko Alisa, atrodo stebuklingas?

Kas Alisai čia buvo visai neįprasta? Kokie pasikeitimai buvo

tikėtini – juk pereita į veidrodžio atspindį, o kas buvo visai

kitaip? Kodėl?

4. Kaip Alisa elgėsi, atsidūrusi „kitame pasaulyje“? Kaip į ją rea-

guoja, kaip jos poelgius vertina to pasaulio gyventojai?

5. Kodėl Alisa imasi padėti šachmatų 5gūroms?


26

6. Poromis pažaiskite su veidrodžiu ir tekstu. Užrašykite ką nors

kaip veidrodžio atspindį ir pasikeiskite užrašais, kuriuos galima

perskaityti tik turint veidrodį.

7. Lentelėje surašykite „kito pasaulio“, į kurį pateko Alisa, savybes.

Vienos iš jų bus tokios pačios, kaip ir įprastame gyvenime,

kitos – skirtingos.

8. Ar šachmatų 5gūrų tarpusavio santykiai įprasti, gyvenimiški, ar

kuo nors netikėti?

9. Kas jums kelia šypseną šiame pasakojime? Kodėl?

10. Palyginkite šias dvi iliustracijas. Kuo jos skiriasi ir kuo panašios?

Tyrimas

Pasidomėkite, kaip rašė žymusis italų menininkas ir išradėjas

Leonardas da Vinčis. Kodėl jam buvo svarbus veidrodis?

Įprastos savybės Neįprastos savybės

Gyvieji šachmatai kalba Alisai suprantama kalba.

Gyvieji šachmatai nemato ir negirdi Alisos.



27

11. D. Kajoko eilėraštyje minimas rūkas parke, L. Kerolio pasako-

jime kalbama apie dūmus, miglą, ūką. Kaip manote, kodėl ir

kam autoriai literatūros kūriniuose naudoja tokias detales? Kokį

įspūdį jos paprastai kuria?

Diskusija

Kaip manote, ar kiekvienuose namuose reikalingas veidrodis?

Ko jis suteikia žmogui? Gal žmogus, turėdamas veidrodį, ko

nors netenka? Ką dar galėtume vadinti veidrodžiais? Kodėl?

Tyrimas

Pasidomėkite, kaip susidaro rūkas, ir papasakokite apie tai bend-

raklasiams.

Kuo skiriasi žodžių „rūkas“, „migla“, „ūkas“ reikšmės? Padedami

gamtos mokytojo, išsiaiškinkite, kuo skiriasi šie trys reiškiniai.

Pasvarstykite, kodėl kalbant apie kitą pasaulį, svajones pasitelkia-

mi šie žodžiai. Ko jie suteikia tekstams? Savo atradimus pristatyki-

te klasėje.

3. KELIONĖ LAIKU

Anglų rašytoja Filipa Pirs

(1920–2006 m.) yra parašiusi

apie 30 knygų vaikams. Labiausiai

ją išgarsino knyga „Tomo vidur-

nakčio parkas“, išleista 1958 m.

Ši knyga laimėjo Bibliotekų

asocia cijos įsteigtą Karnegio

medalį kaip išskirtinė britų išleista metų knyga. Pagal ją buvo su-

kurtas spektaklis, pastatytas ne vienas Xlmas.


28

TOMO VIDURNAKČIO PARKAS

Filipos Pirs knygoje „Tomo vidurnakčio parkas“ pasakojama apie ty-mais susirgusį berniuką Tomą. Kad neužkrėstų jaunesniojo brolio, jis išvežamas į miestą pas tetą, gyvenančią nedideliame bute. Dėl šio karan-tino berniukas labai liūdi: jam sunku palikti brolį ir namus, šalia kurių yra kiemas ir sodas, tokie malonūs per vasaros atostogas.

Tačiau, atvykęs pas tetą, jis patiria keistą nuotykį. Kartą vidurnaktį, laikrodžiui išmušus 13 valandą, išėjęs į lauką jis randa neatpažįstamai pasikeitusią aplinką: namas atrodo kitoks, šalia jo – didžiulis parkas. Tame parke vaikšto sodininkas, žaidžia keletas vaikų, atrodančių kaip iš kito šimtmečio. Vaikai jo nemato, išskyrus vieną mergaitę, vardu Hetė. Su ja Tomas susidraugauja. Kelionės į tik naktį esantį parką ir draugystė su Hete tęsiasi visą Tomo (jau nebenorinčio grįžti namo) karantino lai-kotarpį. Tai skatina Tomą mąstyti apie tokius sunkiai suvokiamus daly-kus kaip laikas.

Skaitydami atkreipkite dėmesį į tai, kaip Tomas nusikelia į kitą erdvę ir laiką, kuo jie ypatingi. Kokie Tomo ir Hetės santykiai? Ką berniukas mąsto apie laiką?

– Kas yra Laikas? – paklausė Tomas tetos Gvenos, atnešusios jam į lovą puodelį arbatos. O teta, manydama, jog negerai nugirdo, atsakė, kad jau beveik septynios.

– Kas apskritai yra Laikas? Na, kaip jis veikia? – per pusryčius pa-klausė Tomas savo dėdės. Dėdės manymu, į šį klausimą, deja, nėra aiš-kaus atsakymo, egzistuoja tik įvairios teorijos.

– Žinoma, – kalbėjo dėdė Alanas, – paprastai manoma, kad...Tomas klausėsi labai dėmesingai, kartais jam pasirodydavo, kad vis-

ką supranta, bet paskui vėl suvokdavo, kad nieko nesupranta.– Tačiau naujausios laiko teorijos, – kalbėjo dėdė Alanas, – pačios

naujausios teorijos...Tomas po tų žodžių ėmė svarstyti, ar teorijos sensta, ar išeina iš mados

kaip moteriški drabužiai, bet staiga susigriebė, kad klausosi nedėmesin-gai, ir prisivertė vėl susikaupti, ir vėl ėmė manyti, kad viską supranta, o po kurio laiko – kad ničnieko nesupranta, ir dėl to labai nusiminė.

1

2


29

– Aš irgi girdėjau vieną teoriją, – prakalbo Tomas, kai dėdė trum-pam nutilo ir siurbtelėjo arbatos. – Aš pažįstu vieną angelą... pažinojau angelą, kuris galų gale pasakė, kad Laiko daugiau nebėra.

– Angelas! – dėdė Alanas net loštelėjo iš nuostabos, o jam ant krū-tinės užtiško arbatos ir dėl to jis dar labiau supyko – juk reikės valytis kaklaraištį. – Kokį, po galais, ryšį turi angelai ir mokslinės teorijos?

Tomas išgąstingai krūptelėjo, tačiau nutylėjo, kad tai daugiau negu teorija: tai karštas angeliškas įsitikinimas.

Dėdė Alanas piktokai pareiškė, kad daugiau pusryčių nebenori, ir, garsiai trinktelėjęs durimis, dešimčia minučių anksčiau negu visada išėjo į darbą.

Vos tik jam išėjus, teta Gvena papriekaištavo:– Tomai, nereikėjo šitaip...– Suprantu, – atsakė Tomas, – bet aš juk nežinojau, kad jį taip erzina

angelai.– Tavo dėdė, kaip ir visi žmonės, gerbia angelus, kai jie yra savo vie-

toje, – paaiškino teta Gvena, – bet labai negerai, kai per pusryčius jį kas nors supykdo. Anksti rytais jis visada būna šiek tiek nervingas, ir nė nepamatai, kaip supyksta, puola paskubom pusryčiauti arba išlekia nebaigęs valgyti. O nuo to ir prasideda skrandžio ligos.

– Labai atsiprašau, – pasakė Tomas. Žinoma, teta kalbėjo tiesą, ta-čiau toji tiesa labai skyrėsi nuo tos, kuri glūdėjo dėdės galvoje.

Tą vakarą, vos tik Alanas Kitsonas įžengė pro duris, žmona pasive-dėjo jį į šalį pasikalbėti. Iš pradžių ir jam norėjosi kai ką pasakyti – ir labai griežtai, tačiau pokalbiui baigiantis jis jau nieko nebesakė, o jam pasibaigus, kurį laiką patylėjo, o paskui pripažino:

– Galbūt tu ir teisi: aš tikrai privalėjau.Per vakarienę, vos išvydęs Tomą, dėdė taip iškilniai jo atsiprašė, kad

Tomas pasijuto kone sugniuždytas.Tomas manė, kad Laiko klausimu jie kol kas nesikalbės. Tačiau dėdė

buvo pasiryžęs ištaisyti visas per pusryčius padarytas klaidas. Po va-karienės jis pasiėmė pieštuką ir popieriaus lapą ir ėmė braižyti Tomui diagramas.

– Įsivaizduok, Tomai, jog štai čia yra viena Laiko akimirka...

3

4

5

6


30

Paskui jis paprašė Tomo įsivaizduoti dailininką, stovintį kokiame nors gamtos kampelyje ir piešiantį tą kampelį. Paskui ateina kitas daili-ninkas ir ima tapyti tą patį gamtovaizdį bei to pirmojo dailininko nuta-pytą paveikslą su gamtovaizdžiu, o paskui pasirodo trečias dailininkas ir taip pat ima tapyti tą patį gamtovaizdį bei pirmojo dailininko pa-veikslą su tuo gamtovaizdžiu, taip pat antrojo dailininko paveikslą su tuo pačiu gamtovaizdžiu bei pirmojo dailininko paveikslu, kuriame tas pats gamtovaizdis, o paskui ateina ketvirtas...

– Tikiuosi, iš šio sugretinimo tau kai kas paaiškėjo, Tomai? – paklau-sė dėdė. – Arba pažiūrėkim dar kitaip. Tarkim...

Tomo veidas, atrodo, net išsikreipė nuo pastangų parodyti, jog viską supranta. O iš tikrųjų jam paprasčiausiai norėjosi pravirkti kaip mažam vaikui, nes jis nesuprato ničnieko, nors viskas jam buvo be galo svarbu.

Ir staiga dėdė paminėjo Ripą van Vinklį.– Pavyzdžiui, pagalvok apie Ripą van Vinklį. Arba ne, gal tai ne pats

geriausias pavyzdys. Ne, pagalvok, pavyzdžiui, apie kitą Laiko tašką, kurį pavadinsime tašku A.

Tačiau dėdė Alanas pavėlavo: Tomas jau ėmė galvoti apie Ripą van Vinklį, mat tai buvo pirmas dėdės Alano paminėtas personažas, apie kurį Tomas šį bei tą žinojo. Tiksliau, apie šį amerikiečių rašytojo Va-šingtono Irvingo herojų jis žinojo bemaž viską. Ripas van Vinklis vieną dieną išėjo medžioti į Šiaurės Amerikos kalnus ir užmigo tokioje už-burtoje vietoje. Jam atrodė, kad pramiegojo tik vieną naktį, o iš tikrųjų, kai prabudo ir grįžo į savo namus kalnų papėdėje, suvokė, jog pramie-gojo dvidešimt metų.

„Taigi gal ir man pačiam nutiko beveik taip pat kaip Ripui van Vink-liui? – mąstė Tomas. – Tik, taip sakant, atvirkščiai: užuot persikėlęs dvidešimt metų į ateitį, aš grįžau šimtą ir net daugiau metų atgal, į He-tės Laiką.“

Tomas ne visada nusikeldavo į tą patį laiką – ne kasnakt į tą patį. Ir nesilaikė jokios Laiko tėkmės, jokio nuoseklumo. Pavyzdžiui, kad ir toji eglė: jis matė ją stūksančią, paskui išvirtusią, tada vėl tvirtai siū-ruojančią – pastarąją naktį ji irgi ten siūravo. Jis matė Hetę paauglę, savo bendraamžę, paskui daug jaunesnę už jį, o štai visai neseniai – kad ir kaip sunku buvo Tomui su tuo susitaikyti – kur kas už jį vyresnę.

7

8


31

Tomo akyse prašvysčiojo Hetės Laikas, parko Laikas, aprėpiantis maž-daug dešimt metų, o štai jo paties Laiko... prabėgo vos kelios vasaros atostogų savaitės.

– Galima sakyti... – iš lėto ištarė Tomas, vėl įsitraukdamas į pokalbį, kuriame beveik nedalyvavo, – galima sakyti, kad kiekvienas žmogus gy-vena savo laiką, nors, žinoma, visi jie plūduriuoja to paties Laiko tėkmėje.

– Na... – ištarė dėdė, – gal galima būtų pasakyti ir kaip nors aiškiau...Tačiau Tomas tęsė pradėtą mintį:– Taigi gal kokiu nors būdu aš galėčiau patekti į kieno nors kito Lai-

ką, į praeitį. Arba gal... – staiga jis pirmąkart visa tai, ką buvo patyręs, išvydo Hetės akimis, – gal ji galėtų patekti į mano Laiką, kuris jai būtų Ateitis, o man paprasčiausia dabartis.

– Būtų daug suprantamiau, Tomai, – pasakė dėdė, – jeigu sugrįžtu-me į tašką A.

Bet Tomas laikėsi savo linijos.– Ar vienaip, ar kitaip žiūrėsi, ji man tokiu atveju nebebūtų Praeities

šmėkla, o aš jai nebebūčiau Ateities šmėkla. Nes juk nė vienas iš mūsų nėra šmėkla. Ir parkas mums visai nepasivaideno. Taigi taip viskas at-sistoja į savo vietas.

– Apie ką tu kalbi? – susierzinęs paklausė dėdė Alanas. – Parkas? Ir kas kur atsistoja? Mes juk kalbamės apie tikimybes, apie teorijas.

– Bet, tarkim, – nepasidavė Tomas, – kad kas nors iš tikrųjų yra iš savo Laiko perėjęs į kito Laiką – kaip kad aš aiškinau, – juk tai būtų įrodymas.

– Įrodymas! – šūktelėjo dėdė Alanas ir Tomui akimirką pasirodė, kad jis vėl smarkiai supyks, bet dėdė susitvardė. – Man nedaug ką pa-vyko tau išaiškinti, Tomai, jeigu tu net nesuvokei, kas yra įrodymas Laiko teorijoje. Įrodymas! Visiškai aišku, kad Laiko teorijų, kaip ir gud riai padarytų nusikaltimų, negalima iki galo įrodyti.

Tomas neprieštaravo. Jis džiaugėsi, kad kai ką pats sau išsiaiškino. Anksčiau suvokęs, ką jam primena angelas, dabar jis nebesuvokė kai ko reikšmingo apie Laiką. Kad ir nesuprato iki galo – nesuprato, dėl ko jam tai reikšminga, – tačiau širdyje kažkas maloniai virpėjo, ir jam atrodė, jog tai dėl nuojautos, kad priartėjo prie visiško ir galutinio savo mįslės įminimo.

9

10


32

Tą trečiadienio naktį Tomas įžengė į parką visai kitaip nusiteikęs. Parke vis dar tęsėsi žiema. Tačiau Tomas labai įdėmiai apsižvalgė svars-tydamas: „Kažin, kažin – ar čia ta pati žiema? Ar Hetės Laikas, kuriame aš dabar atsidūriau, bent kiek pasislinkęs? Jeigu taip, tai kaip – truputį pirmyn ar truputį atgal?“

Atsakymą į pastarąjį klausimą Tomas rado, kai, apsukęs ratą parke, priėjo gyvatvorę: joje buvo įtaisyti varteliai, pro kuriuos galėjai išeiti į pievą. Aną kartą, kai jis čia lankėsi, tų vartelių tikrai nebuvo – Tomas būtų juos iškart pastebėjęs. Taigi varteliai įtaisyti po ano karto, ir jau taip seniai, kad dabar atrodė papuvę ir išklibę.

Tomas pasuko vartelių link. Žvyrtakis po jo kojomis grikšėjo nuo šalčio. Priėjęs persisvėrė per vartelius ir kitapus jų, – kur vasarą savo akimis buvo matęs ganyklą, – išvydo plytintį ledo lauką. Tolumoj, ki-tame pievos pakrašty, kur ledas buvo skaidriausias, laigė ant pačiūžų būrys jaunimo – juokdamiesi, šūkčiodami tarpusavyje, raižydami ledo paviršių.

Tomą nusmelkė liūdesys. Jis neabejojo, jog tai vienas iš tų draugų susibūrimų, į kurį Džeimsas žadėjo nusitempti ir Hetę. Nesunku buvo atspėti, kuri iš čiuožėjų yra Hetė: tai toji mergaitė, ką tik stovėjusi rato vidury, o po akimirkos išsiveržusi iš apsupties, jau skriejo viena tolyn per ledą. Nuo vaikystės pripratusiam prie vienatvės, sunku to įpročio atsikratyti. Tiesą sakant, jis išlieka visam gyvenimui.

Dabar čiuožėjų grupės vaikinai tempė kreivas gluosnių šakas, iš ku-rių pasidarys ledo ritulio lazdas. Ritulį atstos akmuo. Merginos, susi-spietusios stebėti žaidimo, juokėsi ir plepėjo.

Tik viena čiuožėja atsiskyrė nuo būrio ir pasileido ant pačiūžų per visą pievą tvoros link. Hetė – mat tai ir buvo Hetė – pamatė Tomą.

– Vos tik išvydau kažką šmėžuojant, pamaniau, kad galėtum būti tu.Raitydama pačiūžomis paskutinį ilgą vingį, ji tiriamai darsyk nu-

žvelgė Tomą. Paskui atsidarė vartelius.– O kaip džiaugiuosi, kad čia tikrai tu, Tomai! Man kartais tavęs la-

bai stinga, netgi dabar, nors su Čepmanų mergaitėmis tikrai smagu. Ir su Barčiu, ir su visais kitais... Nors ir čiuožti labai smagu. Ak, Tomai, kaip smagu čiuožti! Atrodo, galėčiau nuskrieti ant pačiūžų nuo čia iki pasaulio galo, jeigu tik visas pasaulis būtų padengtas ledu! Jaučiuosi

11

12


33

laisva laisva, kaip paukštis – niekad anksčiau šitaip nesijaučiau! Norisi tik lėkti ir lėkti!..

Ir ji ėmė raginti Tomą:– Ateik ir tu, pačiuošim!Tomas nesipriešino. Viena basa pėda jis pajuto ledo glotnumą, pa-

juto, kaip tas ledas nuo Hetės svorio vos vos sulingavo lyg šokių salės grindys. Ledas Tomą tarsi užbūrė, ir jis pamiršo, kad turi išsiaiškinti Laiko mįslę, – apskritai viską pamiršo. Hetė pasispyrė ir čiuožtelėjo tolyn nuo Tomo, tada Tomas čiuožtelėjo jai iš paskos, čiuožtelėjo to-kią ilgą atkarpą, kokios niekad nei jam, nei Peteriui namuose nepasi-sekdavo įveikti. Tačiau jo čiūžis nė iš tolo neprilygo Hetės čiūžiui. Ir apskritai jis judėjo kaip žemės gyvis, o ji skraidė ant pačiūžų it lakus paukštis.

– Tomai! – švelniai šūktelėjo Hetė iš tolo, paskui priartėjo prie Tomo, pralėkė jam pro šalį, sukeldama vėjo gūsį, – kodėl tu be pačiūžų?

13


34

– Ak, kodėl aš be pačiūžų? – su sielvarto gaidele pakartojo Hetės klausimą Tomas. Mat pačiūžas jis visad nuomodavosi miesto čiuožyk-loje, o jo teta ir dėdė pačiūžų tikrai neturėjo. O jeigu Tomas paprašytų skubiai nupirkti jam pačiūžas vasaros vidury, abiem jiems pasirodytų daugiau negu keista.

Staiga jo galvą perskverbė nuostabi, skaidri kaip ledas mintis – viena iš drąsiausių kada nors jam kilusių minčių. Plačiai išskėtęs rankas jis paprašė Hetę sustoti ir išklausyti jį. Hetė sustojo.

– Hete, kur tu laikai savo pačiūžas – na, kai jomis nesinaudoji?– Batų spintoje prieškambaryje. Žiemai baigiantis aš riebalais sutepu

dirželius ir geležtes, suvynioju pačiūžas į popierių, ir tada jos atsiduria ant viršutinės spintos lentynos.

Dieną jokių pačiūžų prieškambario spintoje nebuvo, Tomas tai gerai žinojo. Nieko ten ant lentynų nebuvo, tik to rusvabarzdžio nuominin-ko mašinos detalės ir įrankiai. Jeigu Hetė išties tenai laikė pačiūžas, tai, žinoma, visiems Melburnams išmirus arba išsikrausčius kitur, seniai seniai, kas nors jos pačiūžas išėmė iš spintos ir galbūt pardavė, o gal padovanojo arba paprasčiausiai išmetė. Šiaip ar taip, jam tų pačiūžų neregėti.

Hetei dar nebaigus pasakoti apie batų spintą, Tomas nusprendė, kad toji vieta buvo visai netinkama Hetės pačiūžoms. Suprantama, jas rei-kėjo laikyti sausoje ir saugioje vietoje, bet ta vieta, galų gale, turėjo būti slaptesnė.

– Hete, ar gali man kai ką pažadėti?– O ką?– Na, pirmiausia pažadėk.– Bet aš juk negaliu žadėti ko nors nedora ar pavojinga. – Nieko į tai panašaus... Aš tik noriu, kad pirma pažadėtum, nes iš-

girdusi, ko prašau, tu gali pamanyti, kad tai visiška kvailystė. O tai nėra kvailystė, visai ne...

– Na, tai pasakyk, o tada aš prižadėsiu, jeigu tik bus įmanoma.Tomui teko su tuo sutikti, taigi jis pasakė:– Žinai, aš tiktai noriu, kad savo pačiūžas visada, kai jomis nesinau-

doji, laikytum toje slaptavietėje, kurią man rodei, – savo miegamojo spintoje, po grindimis.

14

15


35

– Tenai! – šūktelėjo Hetė po ilgos pauzės, kurios jai, matyt, prireikė, kad prisimintų tą vietą. – Bet juk tai kvailystė – kodėl aš turėčiau jas laikyti būtent toje vietoje?

– Prižadėk! – sušuko Tomas. – Tai tik atrodo kvailystė, bet juk nieko bloga. Prižadėk. Tau juk tai nieko nereiškia.

– O ką tai reiškia tau? – suglumusi paklausė Hetė.– Užimtų per daug laiko, kol tau išaiškinčiau. Bet tu prižadėk, duok

garbės žodį, kad visad, kai nečiuožinėji, laikysi savo pačiūžas ten, toje slaptoje vietoje. Juk ji vis dar slapta, ar ne? – staiga sunerimęs paklausė Tomas.

– Vienintelis žmogus, kuriam ją parodžiau, esi tu, – atsakė Hetė. – Bet Tomai...

– Duok garbės žodį, prižadėk. Juk sakei, kad prižadėsi, jeigu bus įmanoma, – neatlyžo Tomas ir pajuto, kad Hetė nusileis.

– Aš nesuprantu kam, bet... Gerai, aš prižadu. Duodu garbės žodį.Tomas visiškai pasitikėjo Hetės žodžiu. Jis staiga apsisuko ir nučiuo-

žė prie vartelių, paskui patraukė namo link.– Bet klausyk! – tarsi kažką prisiminusi šūktelėjo Hetė. – Sugrįžk,

Tomai! Tas pažadas reiškia, jog turėsiu palikti savo pačiūžas toje vietoje net ir tuo atveju, jeigu iš čia išsikraustysiu.

Tai buvo protinga pastaba, tačiau Tomas nesustodamas žengė toliau. Nueidamas girdėjo Hetės balsą, taip pat girdėjo, kaip kiti čiuožėjai iš tolo šaukia Hetę ir klausinėja, ką ji ten viena veikia prie parko vartelių, girdėjo, kaip kviečia ją vėl prie jų visų prisidėti.

Jis bėgte įbėgo į namą ir užšuoliavo laiptais viršun. Ištraukęs kamba-rinę šlepetę iš tarpdurio, tyliai užtrenkė duris. Tačiau jis vis tiek ketino dar sykį tą pačią naktį išsmukti į parką. Jeigu pasiseks, pabus kamba-ryje tik kokias penkias minutes, o paskui vėl atgal į pievą, kur ant ledo čiuožinėja Hetė.

Savo miegamajame jis puikiai gaudėsi ir be šviesos. Rankomis ap-čiuopė spintos duris, pravėrė jas, tada apčiuopė plyšelius tarp dugno lentų. Iš kelnių kišenės išsiėmė peilį, nes tik su juo galėjo kilstelėti rei-kiamą lentą. Atsivėrusioje kiaurymėje apčiuopė du stambokus daiktus, suvyniotus į popierių.

16

17


36

Jau buvo beišvyniojąs popierių, kai staiga išgirdo durų virstelėji-mą – kito miegamojo šiame bute durų. Suprato, kad iš susijaudinimo tikriausiai sukėlė per daug triukšmo ir jie išgirdo. Jie čia ateina.

Kaip galėdamas tvirčiau, bet be jokio bilsmo užvėręs spintos duris, smuko į lovą. Ir pačiu laiku. Po akimirkos teta pravėrė jo miegamojo duris ir uždegė šviesą. Jis triukšmingai apsivertė lovoje, dar sykį su-girgždindamas čiužinio spyruokles, kurias teta greičiausiai bus išgir-dusi, tačiau neatsimerkė ir sudejavo, tarsi sapnuodamas blogą sapną. Teta priėjo prie pat lovos, uždėjo delną Tomui ant kaktos, tikrindama, ar jis neturi karščio, paskui pakštelėjo į skruostą ir išėjo. Tačiau duris paliko praviras. Tomas girdėjo, kaip ji įėjo į savo kambarį, tačiau ne-išgirdo, kad būtų uždariusi duris. Abejas duris ji paliko praviras, kad galėtų girdėti, kas dedasi Tomo kambaryje.

Tomas gulėjo lovoje plačiai atsimerkęs, virpėdamas iš nekantrumo, suvokdamas, jog ir dėl menkiausio garso teta vėl čia pasirodys. Reikia išlaukti, kol ji vėlei užmigs, bet kiek ilgai reiks laukti, negali žinoti.

Galų gale Tomas užmigo pirmas. Užmigo ir sapnavo, kad čiuožia į pasaulio galą ir... į Laiko pabaigą.

18

1. Kaip teta Gvena suprato Tomo klausimą? [1]

2. Ko per pusryčius Tomas paklausė dėdės? Kokiu žodžiu Tomas

patikslina anksčiau tetai užduotą klausimą? [2]

3. Ar dėdė suprato klausimą? Ką jis atsakė Tomui? [2]

4. Kaip Tomas klausosi dėdės komentaro, ką apie tai mano,

kodėl nesupranta? [2]

5. Kokią kitą ir kieno teoriją apie laiką yra girdėjęs Tomas? Kaip

ją vertina? [3]

6. Kodėl dėdė sutriko ir supyko, kai Tomas paminėjo angelą?

Kaip jis išreiškė savo pyktį? [3]

7. Kodėl Tomui priekaištauja teta? Kaip ji aiškina dėdės pyktį? Ką

Tomas apie tai mano? [4]

8. Kaip dėdė elgėsi, grįžęs iš darbo? Kodėl? [5]

Aptariame tekstą


37

Tyrimas

Paklauskite savo tėvų, kaip jie supranta, kas yra laikas.

Kelių artimųjų paprašykite papasakoti apie tą pačią dieną arba

kitą ilgesnį ar trumpesnį drauge praleistą laikotarpį. Palyginkite

jų pasakojimus: kuo jie panašūs, kuo skiriasi. Ar jie visi tuo metu

vienodai patyrė laiko tėkmę?

9. Kokiais pavyzdžiais dėdė bandė paaiškinti, kas yra laikas?

Atpasakokite dėdės pavyzdį apie dailininkus. [6]

10. Kodėl Tomas ėmė galvoti apie Ripą van Vinklį? Kuo jam svar-

bus Ripo van Vinklio pavyzdys? [7]

11. Kaip paaiškėja, kodėl Tomui tokia svarbi laiko tema? Papasa-

kokite, į kokį laiką naktimis persikeldavo Tomas. [8]

12. Kuo tas laikas neįprastas? Kas rodo, kad Tomas persikelia į

„kitą laiką“? Kaip jis tą laiką vadina? [8]

13. Kokią išvadą apie laiką padarė Tomas? [9]

14. Ko ir kodėl dėdė nesuprato Tomo aiškinime apie laiką? Kodėl

jiems sunku susikalbėti? [9]

15. Trumpai paaiškinkite, ką Tomas norėjo pasakyti apie laiką.

Dirbdami poromis arba grupėmis, nupieškite Tomo aiškinimą

iliustruojantį piešinį arba schemą. [9]

16. Ką Tomas manė suvokęs apie laiką? Kaip dėl to jautėsi? [10]

17. Kas rodo, kad trečiadienio naktį persikėlęs į parką jis atsidūrė

„kitame laike“? Iš ko Tomas suprato, kad Hetės Laikas parke

pasikeitęs? [11]

Tyrimas

Pasidomėkite, kas yra reliatyvumas, kas sukūrė reliatyvumo

teoriją.

Padedami gamtos pažinimo ar matematikos mokytojo, pasiaiš-

kinkite, kuo ji svarbi. Savo įžvalgomis pasidalykite su bendra-

klasiais.


38

18. Ką Tomas galvoja apie Hetę, stebėdamas ją čiuožinėjančią draugų

būryje? Dėl ko jis nuliūsta? [12]

19. Kuriame amžiuje galėjo vykti toks čiuožinėjimas ir žaidimas „kitame

laike“? Kodėl taip manote? [12]

20. Kaip elgiasi ir ką Tomui pasako prie jo pričiuožusi Hetė? Kaip ir

kokias savo emocijas ji išreiškia? Pirmuoju asmeniu atpasakokite,

kaip čiuoždama jaučiasi Hetė. [12]

21. Kaip jautėsi Tomas, pamatęs Hetę ir jos pakviestas čiuožinėti? [13]

22. Kuo skiriasi Hetės ir Tomo čiuožimas? Raskite jūsų atsakymą

pagrindžiančius palyginimus ir juos paaiškinkite.

23. Kodėl Tomas negalėjo tuoj pat gauti pačiūžų? Kaip tai susiję su

Tomo ir Hetės Laiku? [13]

24. Kokia mintis Tomui šovė į galvą, kalbantis apie pačiūžas? Su kuo

ji palyginama? [14]

25. Ką Tomas prisimena apie prieškambario spintą? [14]

26. Ką pasižadėti Tomas prašo Hetės? [15]

27. Papasakokite, kaip Hetė reaguoja į Tomo prašymą. [15]

28. Ką, grįždamas į savo kambarį, planavo Tomas? Iš ko tai

suprantate? [16]

29. Ką rado Tomas, pakėlęs spintos dugno lentą? [17]

30. Dėl ko Tomui teko grįžti į lovą? [18]

31. Kodėl Tomas tik užmigęs galėjo čiuožti į pasaulio galą ir į Laiko

pabaigą? [18]

Apibendriname

1. Apibūdinkite kiekvieną veikėją.

2. Kokie Tomo santykiai su teta ir dėde? Kaip berniukas jaučiasi

jų namuose? Kaip vertinate dėdės atsiprašymą po rytinio

pokalbio? Atsakydami remkitės teksto citatomis.

3. Kas šiame pasakojime vyksta dieną ir kas naktį?


39

4. Kodėl laiko tema aktuali Tomui ir kodėl dėdei? Kuo grindžia-

mi dėdės ir kuo Tomo požiūriai į laiką? Kodėl jiems sunku

suprasti vienam kitą?

5. 15-ame epizode Hetė sako: „Tas pažadas reiškia, jog turėsiu

palikti savo pačiūžas toje vietoje net ir tuo atveju, jei iš čia

išsikraustysiu.“ Toliau yra žodžiai: „Tai buvo protinga pastaba,

tačiau Tomas nesustodamas žengė toliau.“ Kieno tai komen-

taras? Kodėl Hetės žodžiai laikomi protinga pastaba?

6. Tomas laukė, kol užmigs teta, bet tik pats užmigęs atsidūrė

čiuožykloje. Kokią išvadą tai leidžia daryti apie Tomo susitiki-

mą su Hete?

7. Pasvarstykite, kodėl Tomo mąstymui tiek daug įtakos darė jo

atrastas parko, arba Hetės, Laikas.

8. Raskite tekste vietą, kur susiliečia realus laikas ir Tomo atras-

tas „kitas laikas“.

9. Prisiminkite 16-ą epizodą. Kodėl vaikai klausinėjo, ką Hetė

viena veikia prie vartelių?

10. Kuo Tomo vidurnakčio parkas skiriasi nuo įprasto jo gyveni-

mo? Kaip jaučiasi Tomas vienur ir kitur? Atsakydami užpildy-

kite lentelę.

11. Kaip manote, ar galima Tomo vidurnakčio parką vadinti rea-

liu? Pagrįskite savo nuomonę.

12. Kokia šios ištraukos tema? Pagrįskite savo atsakymą.

Tomo vidurnakčio parkas

Tomo savijauta

Įprastas Tomo gyvenimas

Tomo savijauta


40

13. Kaip vertinate Tomo samprotavimus apie laiką? Ar juos

galima vadinti protingais? Kaip vertinate dėdės aiškinimus?

Kodėl taip manote?

14. Kodėl, jūsų nuomone, Tomas taip noriai persikelia į kitą laiką

(o kartu ir į kitą erdvę – parką)?

15. Ne tik Tomas keliauja į parką naktį. Naktis parke minima ir

aptartame D. Kajoko eilėraštyje, vėlus vakaras parke – ste-

buklų laikas ir vieta – taip pat buvo penktoje klasėje aptar-

tame Astridos Lindgren pasakojime apie berniuką Mijo. Kuo

ypatingas toks laikas ir tokia vieta?

Raskite jums patinkantį posakį, aforizmą, apibrėžimą ar ko-

mentarą apie laiką ir, juo remdamiesi, raštu pasamprotaukite

laiko tema. Kaip suprantate, kas yra laikas? Kaip jį jaučiate?

Laikas – tai / kaip / man primena ..........................................................

Šitaip teigti / sakyti / mąstyti / samprotauti leidžia kad ir

toks pavyzdys ..............................................................................................

Tai leidžia daryti išvadą, kad .......................................................

Rašome tekstą

Tyrimas

Prisiminkite daugiau kūrinių (knygų, 5lmų ir pan.), pasakojan-

čių apie persikėlimą į kitą laiką. Kelis iš jų pristatykite bendra-

klasiams, išryškindami jų panašumus ir skirtumus.

Documents

Gitana Notrimaitė-Muzikevičienė Inga Gresienė LITERATŪRA … · 2017. 8. 24. · Laumės / 202 „Laumės ir kūdikis“ / 202 „Laumiukas“ / 203 „Laumių kultuvėlės“