HENRIK IBSEN

LĖLIŲ NAMAI

Iš norvegų kalbos vertė

KAZYS BORUTA

VEIKĖJAI

ADVOKATAS HELMERIS NORA, jo žmona DAKTARAS RANKAS FRU UNDĖPrivatinis ADVOKATAS KROGSTADAS HELMERIŲ trejetas mažų vaikų ANA-MARIJA, Hclmorių vaikų auklė Helmerių TARNAITE PASIUNTINYS

Veiksmas vyksta Helmerių bute

PIRMASIS VEIKSMAS

Jaukus kambarys, apstatytas skoningai, bet ne pra- bangiai. G ilumoje , v idurinėje s ieno je , d ve jo s durys: v ienos iš dešinės , / prieškambarį, antros, iš kairės , / H e i - merio kabinetą. Tarp tų durų fortepijonas. Šoninės ka i- riosios sienos v i d u r y j e —-durys, arčiau avanscenos langes. Prie lango apvalus stalelis su krėslais ir ned ide ­liu minkštasuoliu. Dešinėje s ieno je , k iek giliau, laip pat du rys , o arčiau į pr iek į — koklinė krosnis. Prieš krosnį kele tas krėslų ir sūpuoklė. Tarp krosnies ir durų — s ta ­lelis. Sienose iškabinėtos graviūros. Etažerė su porce lia ­niniais ir kitokiais meniškais niekniekiais . Knygų spinta su puikiai apta isy tom is knygomis. A nt grindų kilimas .

Krosnis kūrenasi. Ž iemos diena . Prieškam baryje skam butis ; netrukus girdėti, kaip atidaromos durys. Įeina linksmai niūniuodama N o r a su apsiaustu ir s k ryb ė le , apsikrovusi daugybe ryšulėlių , kuriuos sudeda ant stalelio iš dešinės. Duris į p r ieškam ­barį palieka atviras, tenai m a ty t i P a s i u n t i n y s , atne­šęs eglutę ir pint inę , kurias atiduoda T a r n a i t e i, a t i ­

dariusiai duris

N o r a . Gerai paslėpk eglutę, Helene. Vaikai jos neturi pamatyti anksčiau kaip vakare, kai bus papuošta. (Pasiuntiniui, išsiimdama piniginę) Kiek?

P a s i u n t i n y s . Penkiasdešimt erių.N o r a . Štai krona. Ne, pasilikite visą. (P a s i u n t h

n y s nusilenkia ir išeina. Nora uždaro duris . N usive lka

t8

apsiaustą ir vis dar tyliai juokiasi pa tenkinta . Paskui iš­siima iš kišenės maišiuką su migdoliniais pyragaičiais ir vieną kitą suva lgo . Tada atsargiai prieina prie v y ro kabineto durų ir klauso) Taip, jis namie. (Vėl niūniuoja, eidama prie stalo dešinėje)

PI e 1 m e r i s (savo k a m b a ry je ). Argi ten vyturėlis vėl pragydo?

N o r a ( išvyniodam a pirkinius). Tas pats.H e 1 m e r i s. Voveraitė ten krebžda?N o r a . Taip!H e 1 i i i e r i s. Kada voveraitė sugrįžo?

N o r a . Ką tik. (Įsideda migdolinių pyragaičių m ai­šiuką į k išene ir nusišluosto lūpas) Eikš, Torvaldai, pa­matysi, ko aš pripirkau.

H e 1 m e r i s. Palauk, netrukdyk. (Netrukus jis p ra ­daro duris ir pasirodo su plunksna rankoje) Sakai, pri- pirkai? Šitiek visko? Tai paukštytė vėl lekiojo švaistyti pinigėlių?

N o r a . Bet, Torvaldai, šiemet galime leisti sau šiek tiek daugiau. Juk tai pirmosios kalėdos, kada mums n e ­bereikia varžytis.

H e 1 m e r i s. Bet švaistytis taip pat negalim.N o r a . Betf Torvaldai, tiuputį juk galima. Tiesa?

Visai trupučiuką! Juk tau dabar paskirta didelė alga, ir tu uždirbsi daug daug pinigų.

H e l m e r i s . Taip, nuo Naujų metų. Bet sumokės man algą tiktai po metų ketvirčio.

N o r a . Et, galim tuo tarpu pasiskolinti.H e l m e r i s . Nora! (Prieina ir juokais paima jai už

ausies) Vėl tu vėjus vaikai? Tik įsivaizduok: pasiskoli­nu šiandien tūkstantį kronų, tu išleidi šventėms, o prieš Naujuosius metus nukrinta man ant galvos nuo stogo čerpė ir — baigta.

v 19

N o r a (uždengdama delnu jam burną). Fu. Nekalbėk tokių baisybių.

H e l m e r i s . Ne, bet tik įsivaizduok, jei šitaip atsi­tiktų, — kas tada?

N o r a . Jeigu jau atsitiktų tokia šlykštybė, tai man — visiškai vis tiek, ar turėčiau skolų, ar ne.

H e l m e r i s . Na, o žmonėms, iš kurių aš būčiau pa­siskolinęs?

N o r a . Žmonėms? O kas man darbo! Juk jie s v e ­timi.

H e l m e r i s . Nora, Nora, tu esi moteriškė! Bet rim­tai, Nora, tu žinai mano nusistatymą dėl tokių dalykų. Jokių skolų! Niekada nesiskolinti! Šeimos židinys, sko­lomis pagrįstas, nebetenka laisvumo, o kartu ir grožio. Tvirtai išsilaikėme lig šiolei, pakentėkime ir tą truputį, kiek dar reikės.

N o r a (eidama prie krosnies). Gerai, gerai, kaip tu nori, Torvaldai.

H e l m e r i s (sekdamas paskui). Taigi, taigi, tik v ie ­versėlis tegul sparnų nenuleidžia. Ką? Voveraitė stovi ir raukosi? (Išsiimdamas piniginę) Nora, kaip tu manai, ką aš čia turiu?

N o r a (staigiai atsigręždama). Pinigų!H e l m e r i s . Imk. (Paduoda kele tą popierinių pin i ­

gų) Viešpatie, aš puikiai žinau, kiek išlaidų namuose prieš kalėdas.

N o r a (skaičiuodama). Dešimt, dvidešimt, trisdešimt, keturiasdešimt. Oi, ačiū, ačiū, Torvaldai; dabar man užteks ilgam.

H e l m e r i s . Taigi, pasistenk, kad užtektų.N o r a . Taip, taip, būtinai. Bet eikš čia, noriu tau

parodyti, ką nupirkau. Ir kaip pigiai! Žiūrėk, štai nauja eilutė įvarui... ir dar kardas. Štai arkliukas ir dūda Bo- bui. O čia lėlė ir lėlių lovytė Emai; paprastutės, bet ji

20

vis tiek greit viską sulaužo. O čia tarnaitėms: po gabalą medžiagos suknelėms ir po nosinaitę. Senukei Anai-Ma- rijai reikėtų, žinoma, daugiau dovanoti.

H e 1 m e r i s. O kas šitame ryšulyje?N o r a (sušunka). Ne, Torvaldai, tu pamatysi tik v a ­

kare.H e l i n e r i s . Gerai jau gerai. Pasakyk man dabarr

mažoji išlaidūne, ką pati sau nusižiūrėjai?N o r a . A š — sau? Ai, man nieko nereikia.

H e l m e r i s . Būtinai reikia! Pasakyk man rimtai, ko tu labiausiai norėtum.

N o r a . Ne, nežinau, iš tikrųjų. Arba — klausyk, Torvaldai...

H e l m e r i s . Na?N o r a (č iupinėdama jo švarko sagas ir nežiūrėda­

ma į jį). Jeigu tu nori man ką padovanoti, tai tu... tai tu...

H e l m e r i s . Na, na, sakyk.N o r a (greitai). Tai padovanok man pinigų. Tiktai

tiek, kiek manai galįs duoti. Aš paskui kurią dieną šį tą sau nusipirkčiau.

H e l m e r i s . Bet, Nora...N o r a . Padaryk taip, mielasis Torvaldai, labai pra­

šau; aš susukčiau pinigus į auksinį popierėlį ir pakabin­čiau ant eglutės. Argi tai nebūtų įdomu?

H e l m e r i s . O kaip vadinasi tos paukštytės, ku­rios pinigus švaisto?

N o r a . Žinau, žinau, ušlaidūnės. Bet padarykime taip, kaip sakau, Torvaldai: tada aš turėsiu laiko pagal­voti, ko labiausiai reikia. Ar tai nėra protinga, ką?

H e l m e r i s (šypsodamasis). Žinoma, tiktai jeigu tu tikrai galėtum išlaikyti tuos pinigus, o paskui tikrai pati sau ką nusipirktum. Bet tu ir juos išleisi namų reika­

21

lams, įvairiems niekniekiams, o man ir v ė l reikės krapš­tyti piniginę.

N o r a . Oi ne, Torvaldai...H e l m e r i s . Nesigink, mano mažyte Nora. (A p k a ­

bina ją) Paukštytė labai miela, tik jai baisiai daug pi­nigų reikia. Tiesiog neįtikėtinai brangiai atsieina vyrui tokia paukštytė.

N o r a . Fu, kaip tu gali taip kalbėti? Juk aš taupau, kiek galiu.

H e l m e r i s ( juokdamasis). Taip, tai tikra tiesa. Kiek gali. Bet tu visiškai negali.

N o r a (niūniuoja ir šypsosi patenkinta). Hm... kad tu žinotum, Torvaldai, kiek daug mes, vieversėliai ir voveraitės, turime išlaidų.

H e l m e r i s . Keistas tu padarėlis. Visai kaip tavo tėvas. Amžinai galva pramušta — kur gauti pinigų. O kai gauni, tučtuojau vėl išsiysta pro pirštus; net pati nežinai, kur jie dingsta. Bet ką gi, tokia jau tu esi. Iš prigimties. Taip, taip, paveldėta, Nora.

N o r a . Ak, kad aš daugiau būčiau paveldėjusi iš tėvo!

H e l m e r i s . O aš nenorėčiau, kad tu būtum kito­kia, negu esi, mano mielas vyturėli. Bet klausyk, man atrodo... šiandien tu tokia... tokia... kaip čia pasakius?., tokia įtartina...

N o r a . Aš?H e l m e r i s . Taip. Pažiūrėk man tiesiai į akis.Nora (žiūri į jį). Na?H e l m e r i s (grasindamas pirštu). Ar smaližė nepa­

smaguriavo šiandien mieste?N o r a . No, kodėl tu taip manai?H e l m e r i s . Ar smaližė tikrai neužsuko į cukrainę?N o r a . Ne, iš tiesų, Torvaldai.H e l m e r i s . Ir uogienės neragavo?

22

N o r a . Ne, tikrai ne!H e l m e r i s . Ir migdolinio pyragaičio?N o r a . Ne, Torvaldai, iš tikrųjų sakau tau...

H e l m e r i s . Na, na, na — žinoma, aš tik juokau­ju...

N o r a (eidama prie stalo dešinėje). Man nė į galvą neateina padaryti ką nors, kas tau nepatinka.

H e 1111 e r i s. Žinau, žinau. Juk tu man davei žodį. (Prieina prie jos) Pasilik sau savo mažutes kalėdines paslaptis, mano brangioji Nora. Mcinau, kad šiandien vakare jos paaiškės, kai užžiebsime eglutę.

N o r a . Ar neužmiršai pakviesti daktarą Ranką?

H e l m e r i s . Nepakviečiau. Bet ir nereikia. Jis vis tiek pas mus vakarieniaus. Be to, pakviesiu, kai užeis šiandien priešpiet. Užsakiau gero vyno. Nora, tu nepa­tikėsi, kaip aš džiaugsiuosi šiuo vakaru.

N o r a . Ir aš. O kaip vaikai džiaugsis, Torvaldai!

H e l m e r i s . Ak, koks smagumas žinoti, kad turi gerą, užtikrintą vietą, kad turėsime daug pinigų. Juk tiesa, didelis malonumas tai žinoti?

N o r a . Oi, nepaprastai didelis!

H e l m e r i s . Ar atsimeni praeitas kalėdas? Tu išti­sas tris savaites užsidariusi savo kambaryje vakarais ligi vėlumos dirbai gėles ir papuošalus eglutei, kuriais norėjai mus visus nustebinti. 0 , nuobodesnio laiko aš neatsimenu.

N o r a. O aš visai nenuobodžiavau.

H e l m e r i s (šypsodamas). Bet naudos iš to buvo ne kažkiek, Nora.

N o r a . Ir vėl pradedi mane erzinti. Ką aš galėjau padaryti, kad katė įlindo ir viską sudraskė

H e l m e r i s . Žinoma, nieko negalėjai padaryti, ma­no vargšele Nora. Tu labai norėjai mus pradžiuginti,

23

o tas svarbiausia. Bet vis dėlto, kaip gera, kad tie skurdo laikai praėjo.

N o r a . Taip, tiesiog nuostabiai gera.H e l m e r i s . Nereikia nei man vienam sėdėti ir

nuobodžiauti, nei imi varginti savo mielas, gražias ak e ­les ir švelnias rankeles...

N o r a (plodama delnais). Tiesa, Torvaldai, neberei­kia daugiau? Ak, kaip nuostabu, kaip žavu tai girdėti! (Paima jį už parankės) Dabar klausykis, kaip aš manau, mes susitvarkysim, Torvaldai. Kai tiktai praeis kalė­dos... (Prieškambaryje skambutis)jrAk, skambina! ( Tru­pu// patvarko kambarį) Matyt, kažkas ateina. Kaip n e ­malonu.

l l e l m e r i s . Svečiams -manęs nėra namie, atsi­mink.

T a r n a i t ė (iš prieškam bario , tarpdury ja). Ponia, čia nepažįstama viešnia.

N o r a . Prašyk į vidų.T a r n a i t ė (Holmeliui). Jr daktaras atėjo.H e 1 m o r i .5. Tiesiai pas mane nuėjo?T a r n a i tė. Taip.

H e l m e r i s išeina į savo kabinetą. Tarnaitė įveda f r u L i n d ę su kelionės drabužiais ir uždaro duris

F r u ' L i n d ė (nedrąsiai, delsdama). Laba diena, Nora.

N o r a (netikra). Laba diena...F r u L i n d ė. Tu manęs, matyt, nebepažįsti?..N o r ą . Ne, nežinau... taip, rodos... (Staigiai) Kaip —

Kristina! Argi tikrai tu?F r u L i n d ė . Taip, aš.N o r a . Kristina! O aš nepažinau tavęs! Bet kaipgi

aš galėjau... (Nuleidusi balsą) Kaip tu pasikeitei, Kris­tina!

24

F r u L i n d ė. Kaipgi. Per devynerius ar dešimtį ilgų metų...

N o r a . Argi mes taip ilgai nesimatėm? Na taip, iš tikrųjų! O paskutinieji aštuoneri m e ta i— kad tu žino­tum, kokie laimingi buvo!.. Tai tu, vadinasi, atvažiavai į miestą? Leidaisi vidury žiemos Į tokią didelę kelionę? Narsus žygis.

F r u L i n d ė. Tik šiandien rytą atvykau garlaiviu.N o r a . Pasilinksminti per šventes, žinoma. Ak, kaip

gerai! Na, tai ir pasilinksminsime. Bet tu nusirenk. Juk tau nešalta? (Pctdecla jai) Taip — o dabar sėskimės pa­togiai prie krosnies. Ne, tu i krėslą. O aš į sūpuoklę. (Pagriebia jai už ranką) Štai, dabai tavo veidas vėl toks, kaip kilados. Tiktai pirmą valandėlę... Nors truputį vis dėlto pablyškusi ir... kiek suliesėjusi.

F r u L i n d ę . Ir labai, labai pasenusi, Nora.

N o r a . Gal būt, trupučiuką, trupučiuką, visai n e ­daug. (Staiga sustoja, prakalba rimtai) Bet kaip aš n e ­pagalvoju, sėdžiu ir plepu! Mieloji, brangioji Kristina, atleisk man.

F r u L i n d ė. Kas yra, Nora?N o r a (tyliai). Vargšė Kristina, juk tu likai našlė?F r u L i n d ė. Taip, prieš trejetą metų.N o r a . Oi, juk aš žinojau, skaičiau laikraščiuose.

Ak, Kristina, patikėk, kiek kartų rengiausi tau parašyti per tą laiką, bet v is atidėdavau, vis kas nors sutrukdy­davo.

F r u L i n d ė. Mieloji Nora, aš puikiai suprantu.N o r a . Ne, tai negražu iš mano pusės, Kristina!

O tu, vargšelė, kiek prisikentėjai. Ir jis, tur būt, nieko tau nepaliko pragyvenimui?

F r u L i n d ė. Nieko!N o r a . Nei vaikų?

2-5

F r u L i n d ė . N ei vaikų!N o r a . Ničnieko?F r u L i n d ė . N e i širdgėlos, nei ko gaila būtų.

N o r a (ž iūrėdama į ją su nepasitikėjimu). Kaip tai gali būti, Kristina?

F r u L i n d ė (su gailia šypsena, glostydama Norai galvą). Būna taip kartais, Nora.

N o r a . Vadinas, viena vieniša! Kaip tau turėtų būti baisiai sunku. Aš turiu trejetą gražių vaikučių. Tik da­bar negaliu tau jų parodyti,— jie išėję pasivaikščioti su aukle. Bet tu būtinai turi man viską papasakoti...

F r u L i n d ė . Ne, ne, ne, geriau tu papasakok.N o r a . Ne, pirma tu. Šiandien aš nenoriu būti ego is ­

tė. Noriu galvoti tiktai apie tavo reikalus. Bet vieną dalyką vis dėlto noriu tau pasakyti. Ar žinai, kokia lai­mė mus šiomis dienomis ištiko?

F r u L i n d ė . Ne. Kokia?N o r a . Tik pamanyk, mano vyras paskirtas A kcinio

banko direktoriumi.F r u L i n d ė . Tavo vyras? O, kokia laimė...

N o r a . Nepaprasta! A dvokato duona tokia netikra, ypač, jei nori imti tiktai švarias padorias bylas. O Tor- valdas, aišku, kitokių niekada neimdavo, ir aš jam v i ­siškai pritardavau. Ai, kad tu žinotum, kaip mes džiau­giamės! Jau nuo Naujųjų metų jis pereina į banką, o tada gaus didelę algą ir daug procentų. Gyvensime visai kitaip negu lig šiolei,— kaip lik norėsime. Ak, Kristina., kaip man lengva, kokia aš laiminga! Juk nuostabiai pui­ku turėti daug daug pinigų ir niekuo nesirūpinti. Tiesa?

F r u L i n d ė . Taip, tur būt, tikrai labai gera turėti viską, kas reikalinga.

N o r a . Ne, no tiktai, kas reikalinga, bet daug dau^ pinigų.

26

F r u L i n d ė (šypsodama). Nora, Nora! Tu vis dar nepasidarei protingesnė? Mokykloje tu buvai didelė iš- laidūnė.

N o r a (ramiai šypsodama). Torvaldas ir dabar mane taip vadina. (Grasindama pirštu) Bet ta Nora ne tokia jau paika, kaip jūs manote. Mums iš tikrųjų ne taip jau buvo lengva gyventi, kad aš būčiau galėjusi švaistyti pinigus. Mums abiem teko dirbti.

F r u L i n d ė . Ir tau?

N o r a . Na taip, įvairiausius mažmožius — rankdar­bius, mezginius, siuvinius ir panašius dalykus... (N erū ­pestingai) ir... dar daug ką. Tu juk žinai, kad Torvaldas atsisakė tarnybos departamente, kai mudu susituokėme. N ebuvo jokios vilties, kad jį paaukštintų, o uždirbti rei­kėjo daugiau negu pirma. Dėl to ir dirbo jis pirmuosius metus virš savo jėgų. Gali suprasti, juk tekdavo jam imtis visokių šalutinių darbų ir dirbti nuo ryto ligi vaka­ro. Neištūrėjo pagaliau, apsirgo, buvo jau prie mirties. Gydytojai pareiškė, kad jam būtinai reikia išvykti į p ie ­tus.

F r u L i n d ė . Taip, jūs ir gyvenote visus metus Ita­lijoje?

N o r a . Taigi. Bet nelengva mums buvo išvažiuoti, tikėk manim... įvaras tada ką tik buvo gimęs. Bet v a ­žiuoti būtinai reikėjo. Ak, kokia nuostabi, kokia puiki b uvo kelionė. Ir Torvaldas buvo išgelbėtas. Bet tai kai­navo begales pinigų, Kristina.

F r u L i n d ė . Galima įsivaizduoti.N o r a . Tūkstantis du šimtai specijų atsiėjo. Keturi

tūkstančiai aštuoni šimtai kronų. Tai dideli pinigai.

F r u L i n d ė . Taip, bet vis dėlto didelė laimė, kai turi jų tokiu laiku.

N o r a . Pasakysiu tau, kad mes juos gavome iš tėvo.

27

F r u L i n d ė . Ak, taip. Rodos, kaip tik tuo laiku ir mirė tavo tėvas.

N o r a . Taip, Kristina, kaip tik tada. Ir pamanyk, aš negalėjau tada nei nuvažiuoti pas j}, nei paslaugyti. Diena iš dienos laukiau Ivarėlio. O, be to, reikėjo g lo ­boti savo vargšą Torvaldą, mirtinai paliegusį. Mielas, brangus tėvelis! Taip ir nebeteko man jo pamatyti, Kris­tina. Tai buvo pati didžiausia nelaimė, kurią aš pergy ­venau ištekėjusi.

F r u L i n d ė . Aš žinau, tu labai mylėjai jį. O pas­kui išvažiavote į Italiją?

N o r a . Taip. Pinigų turėjome, o gydytojai ragino važiuoti. Po mėnesio ir išvažiavome.

F r u L i n d ė . Ir tavo vyras grįžo visai pasveikęs?N o r a . Sveikas kaip ridikas.F r u L i n d ė . O daktaras?N o r a . Kodėl?

F r u L i n d ė . Rodos, mergaitė sakė, kad tas ponas, kuris kartu su manimi atėjo, buvo daktaras.

N o r a . Taip, tai daktaras Rankas. Bet jis ne gydyti ateina. Tai geriausias mūsų draugas, ir jis kasdien pas mus apsilanko bent vieną kartą. Ne, Torvaldas nuo to laiko nė kiek nebuvo susirgęs. Ir vaikai sveikutėliai, ir aš. (Pašoka ir suploja delnais) Dieve, dieve, Kristina, kaip gera gyventi ir būti laimingai! Ai, bet kaip aš n e ­gražiai darau — aš vis kalbu tik apie savo reikalus. (A t ­sisėda ant suolelio šalia Fru Lindės ir padeda rankas jai ant kelių) Tu nepyk ant manęs! Pasakyk, ar tiesa, kad tu savo vyro nemylėjai? Tai kam gi už jo tekėjai?

F r u L i n d ė . Mano motina dar buvo gyva, bet li­gota, gulėjo ant patalo ir visiškai neturėjo iš ko gyventi. Be to, dar turėjau išlaikyti du jaunesniuosius brolius. Todėl man atrodė, kad neturiu teisės jam atsakyti.

28

N o r a . Taip, taip, čia, veikiausiai, tavo tiesa. Tai jis buvo tada turtingas?

F r u L i n d ė . Gana pasiturintis, rodos. Bet jo reika­lai ne kokie buvo, Nora. Kai jis numirė — viskas suiro, ir nieko neliko.

N o r a . Ir?..F r u L i n d ė . Ir man teko verstis smulkia prekyba,

steigti mažą mokyklėlę ir šiaip visko prasimanyti. Tie treji metai praėjo man kaip viena ištisa sunkaus darbo diena. Dabar ji pasibaigė, Nora. Savo vargšei motinai aš daugiau nebereikalinga,— ji numirė. Ir berniukai at­sistojo ant kojų, patys gali savimi rūpintis.

N o r a . -Tai tau lengva, tur būt, dabar...F r u L i n d ė . Tik neapsakomai tuščia. Nėra dėl ko

gyventi. (Atsistoja susijaudinusi) Todėl aš ir nebeištvė­riau daugiau tenai, savo užkampyje. Čia, tur būt, leng­viau bus rasti, kur išeikvoti jėgas ir kuo nustelbti min­tis. Kad taip man pasisektų gauti kokią pastovią vietą, kokį darbą kontoroje...

N o r a . Ak, Kristina, bet tarnyba baisiai vargina, o tu ir taip atrodai tokia išvargusi. Tau geriau kur išva ­žiuoti į maudykles.

F r u L i n d ė (eidama prie lango). A š neturiu tėvo, kuris man parūpintų pinigų kelionei, Nora.

N o r a (atsikeldama). Oi, nepyk ant mcinęsF r u L i n d ė (prieidama prie jos). Mieloji Nora, tu

ant manęs nepyk. Blogiausia dabar man, kai taip daug kartėlio širdyje prisirenka. Nėra dėl ko dirbti, bet vis dėlto turi nuolat plušėti. Gyventi juk reikia, tai ir pa~ sidarai egoistas. Kai tu man dabar papasakojai apie lai- mingą permainą savo gyvenime, tai aš — ar patikėsi?— džiaugiausi ne tiek dėl tavęs, kiek dėl savęs.

N o r a . Kaip tai? Ak, suprantu! Tu manai, kad Tor­valdas galėtų tavo labui kai ką padaryti.

29

F r u L i n d ė . Taip, aš tą ir pagalvojau.N o r a . Jis ir padarys, Kristina. Tiktai pavesk man

tai: aš padarysiu pradžią — sugalvosiu kokį malonų da­lyką, kuris jį nuteiktų. Ak, kaip aš baisiai norėčiau tau padėti.

F r u L i n d ė . Kaip tai gražu, Nora, kad tu taip nuo­širdžiai rūpiniesi mano reikalais,— juo gražiau iš tavo pusės, kad tu taip mažai pažįsti gyvenim o sunkumus ir nelaimes.

N o r a . Aš?.. Aš nepažįstu.F r u L i n d ė (šypsodama). D ieve mano, rankdarbiai

ar dar šis tas... Tu kūdikis, Nora.N o r a (a tmetusi galvą, eina p er kambarį). N ekalbėk

su manimi taip išdidžiai.F r u L i n d ė . Taip?N o r a . Ir tu, kaip kiti. Visi jūs galvojate, kad aš

jokiam rimtam dalykui nesu tikusi...F r u L i n d ė . Ne, jau ne,N o r a . ...kad aš nieko nesu pergyvenusi šiame sun­

kiame gyvenime.F r u L i n d ė . Mieloji Nora, juk tu man ką tik pa­

sakojai apie visus savo sunkumus.N o r a . Tai menkniekiai. (Tyliai) Pačio svarbiausio

dalyko aš tau nepasakiau.F r u L i n d ė . Svarbiausio? Ką tu turi galvoje?N o r a . Tu vis žiūri Į mane su nepasitikėjimu, Kris­

tina; o be reikalo. Tu didžiuojiesi, kad taip ilgai vargai dėl savo motinos.

F r u L i n d ė . A š i nieką nežiūriu su nepasitikėjimu. Bet sutinku,— aš didžiuojuosi ir džiaugiuosi, prisiminu­si, kad nidn teko bent truputį palengvinti savo motinai paskutines dienas.

N o r a . Taip pat tu didžiuojiesi, prisiminusi, ką pa­darei broliams.

30

F r u L i n d ė . Man rodos, aš turiu teisę.N o r a . Ir man taip atrodo. Bet štai, paklausyk, Kris­

tina. A š taip pat turiu kuo didžiuotis, kuo džiaugtis.F r u L i n d ė . Neabejoju. Tiktai ką tu turi galvoje?N o r a . Kalbėk tyliai. Oi, jeigu Torvaldas išgirstų!

Jis jokiu būdu neturi... niekad neturi apie tai sužinoti, Kristina, niekas daugiau, kaip tiktai tu.

F r u L i n d ė . Bet kas yra, mieloji?N o r a . Eikš čia. (Pasodina ją šalia savęs ant sofos)

Taigi ir aš turiu kuo didžiuotis, kuo džiaugtis. A š išgel­bėjau Torvaldui gyvybę.

F r u L i n d ė . Išgelbėjai?.. Kaip išgelbėjai?N o r a , Aš sakiau tau apie kelionę į Italiją. Torval­

das nebūtų pagijęs, jeigu nebūtų pagyvenęs pietuose.F r u L i n d ė . Na taip! Ir tavo tėvas davė reikalingų

lėšų.N o r a (šypsodam a). Taigi, taip galvoja Torvaldas ir

visi kiti, bet...F r u L i n d ė . Bet?..N o r a . Tėvas nedavė mums nė skatiko. Aš parūpi­

nau pinigų kelionei.F r u L i n d ė . Tu? Visą tą didelę sumą?N o r a . Tūkstantį du šimtus specijų. Keturis tūks­

tančius aštuonis šimtus kronų. Ką tu dabar pasakysi?F r u L i n d ė . Bet kaip tai galima, Nora? Išlošei

loterijoje ar ką?N o r a (su panieka). Išlošei. (Juokiasi) Koks tada sun­

kumas.F r u L i n d ė . Tai iš kur tu gavai?N o r a (niūniuodama ir paslaptingai šypsodama).

Hm! Tra-iia-lia-lia!F r u L i n d ė . Pasiskolinti juk tu negalėjai?N o r a . Ne? O kodėl ne?L i n d ė . Juk žmona negali skolintis be vyro žinios.

31

N o r a (u žve isdam a galvą). O jeigu žmona truputį nusimano apie piniginius reikalus, jeigu žmona moka gudriai apsisukti...

F r u L i n d ė . Nora, aš visiškai nieko nesuprantu...N o r a . Ir nereikia tau suprasti. A š juk ir nesakiau,

kad p a s i s k o l i n a u pinigų. Juk galėjau aš jų įgyti kitu būdu. (A tm esdam a galvą ant sofos atkaltės) Galėjau gauti iš kokio gerbėjo. Su tokia patrauklia išvaizda, kaip mano...

F r u L i n d ė . Eik tu, pakvaišėle!N o r a . Dabar, tur būt, tau baisiai norisi viską suži­

noti, Kristina?

F r u L i n d ė . Klausyk, mieloji Nora, ar tu nepada­rei kokios nors beprotybės?

N o r a (išsitiesdama). Argi beprotybė išgelbėti savo vyrui gyvybę?

F r u L i n d ė . Man atrodo neprotinga, jeigu tu be jo žinios...

N o r a . Bet juk jis turėjo nieko nežinoti! Viešpatie, kaip tu to nesupranti? Jis neturėjo net įtarti, kokiame jis pavojuje. Tiktai m a n pasakė, koks pavojus gresia jo gyvybei ir kad vienintelė viltis jį išgelbėti — p agy ­venti pietuose. Tu manai, iš pradžių aš nesistengiau kaip nors kitaip susitvarkyti? Įkalbinėjau, kad aš norėčiau pavažinėti po užsienius, kaip ir kitos jaunos ponios, aš verkiau ir prašiau sakydama, kad atsimintų, kokia mano būsena ir kad jis turėtų būti geras ir dabar man visaip pataikauti. Priminiau, kad galima pasiskolinti pinigų. Tada jis beveik supyko, Kristina. Pasakė, kad man vėjai galvoje švilpia, ir kad jo, kaip vyro, pareiga — mano kaprizams ir užgaidoms,— taip jis, rodos, ir pasakė,— nepasiduoti. O aš pati sau galvoju: kaip bus, taip bus, o tave išgelbėti reikia, ir suradau būdą...

32

F r u L i n d ė . Ar tavo vyras taip ir nesužinojo iš tėvo, kad pinigai ne iš jo gauti?

N o r a , Nesužinojo. Tėvas kaip tik tuo metu mirė. Aš norėjau jam prisipažinti ir paprašyti, kad manęs n e ­išduotų. Bet jis buvo toks silpnas, kad man, deja, n eb e ­teko.

F r u L i n d ė. Ir tu lig šiolei neprisipažinai vyrui?N o r a . Ne, ką tu sau galvoji, apsaugok viešpatie!

Jis šitoks griežtas dėl tokių dalykų! O be to, jo vyriška savimeilė... kaip jam būtų apmaudu, koks jaustųsi įžeis­tas, jeigu žinotų, kad už ką nors turi būti dėkingas man. Tada suirtų mūsų tarpusavio santykiai. Sudie tada mūsų gražiam laimingam šeimos gyvenimui.

F r u L i n d ė . Ir tu niekada jam nepasakysi?N o r a (pagalvojus ir truputį šypsodama). Taip... gal

būt... kada nors... kai praeis daug daug metų, ir kai aš nebebūsiu tokia graži. Tu nesijuok! Aš, žinoma, noriu pasakyti — tada, kai aš jau taip labai nebepatiksiu Tor- valdui, kaip dabar; kai jau taip jo nebežavės mano šo ­kiai, persirengimai, deklamacijos. Tada ne pro šalį bus turėti kas nors r e z e r v e... (Nutraukdama) Oi, niekai, niekai, niekai! T o k i e laikai neateis niekados. Na, Kristina, ką tu pasakytum apie mano didžiąją paslaptį? Ar tinku aš kam nors? Tu nemanyk, kad aš apsiėjau be didelių rūpesčių. Man tikrai kartais nelengva buvo iš­pildyti laiku savo įsipareigojimus. Tame reikalų pasau­lyje, kad žinotum, yra tokių dalykų, kaip — palūkanų mokėjimas ir skolos grąžinimas. O surasti lėšų visada būdavo labai sunku. Tai ir teko spaustis visaip, kaip tiktai įmanoma. Iš pragyvenimui skirtų pinigų negalėjau beveik nieko atidėti, nes Torvaldui reikėjo gerai maitin­tis. Vaikų irgi negalėjau apdriskusių laikyti; ką gauda­vau jų daliai, viską jiems ir išleisdavau. Tie mano mieli pipirai!

3. M. Ibsenas 33

F r u L i n d ė . Tai, nuilyt, turėjai sau pati atsisakyti būtiniausių dalykų, vargše Nora?

N o r a . Žinoma. Juk man labiausiai jie ir rūpėjo. Kai Torvaldas man duodavo pinigų naujai suknelei ar šiaip kam, tai išleisdavau tiktai pusę; pirkdavau vis kur pigiausia ir prasčiausia. Laimė dar, kad man viskas pri­tinka, ir Torvaldas užtat niekada nieko nepastebi. Bet man pačiai, Kristina, kartais būdavo nelengva. Juk taip malonu gražiai apsirengti. Argi ne?

F r u L i n d ė . Be abejo.N o r a . Na, žinoma, turėjau ir kitokių pajamų. Pra­

eitą žiemą man pasisekė gauti daug perrašinėjimų. Kiek­vieną vakarą užsirakindavau ir rašydavau, rašydavau ligi vėlos nakties. Ak, kitą kartą taip pavargdavau, taip pavargdavau. Bet vis dėlto buvo baisiai smagu šitaip sėdėti ir dirbti, ir uždirbti pinigų. A š jaučiausi beveik kaip vyras.

F r u L i n d ė . O kiekgi įstengei tokiu būdu išmokėti skolos?

N o r a. N egaliu tau taip tiksliai pasakyti. Tokius dalykus, žinai, labai sunku suprasti. Žinau tiktai, kad aš išmokėjau tiek, kiek tiktai galėjau sukrapštyti. Bet daž­nai man rankos beviltiškai nusvirdavo. (Šypsodama) Ta­da atsisėsdavau ir pradėdavau vaizduotis, kad, štai, įsi­mylėjo mane sencis turtingas ponas...

F r u L i n d ė . Ką? Koks ponas?N o r a . Et, joks!.. Kad jis numirė, buvo atidarytas

jo testamentas ir ten didelėmis raidėmis buvo parašyta: ,,Visus mano pinigus tuojau grynais išmokėti mieliau­siai fru Norai Kelmei*."

F r u L i n d ė . Bet, mieloji Nora, iš kurgi tas senas ponas?

N o r a . Viešpatie, kaip tu nesupranti? Jokio seno pono nė būti nebuvo; tik aš taip fantazuodavau, kai gal­

J4

va nebeišnešdavo, kur gauti pinigų. Na, bet tiek jau to; tebūnie tas nuobodus senis, kur tik jis nori: nebereikia man nei jo, nei jo testamento, nes dabar-aš jau nebetu­riu bėdos. (Pašoka) Dieve, dieve, kaip gera pagalvojus, Kristina: neturėti bėdos, visiškai, jokios bėdos. Gali su vaikais žaisti ir siausti; namus susitvarkyti taip gražiai ir puošniai, kaip Torvaldui patinka! Ir štai ateis greit pavasaris, ir dangus bus aukštas ir žydras. Gal mes tada galėsim kiek pakeliauti. Gal būt, man teks vė l pamatyti jūrą! Ak, tikrai, kaip gražu gyventi ir jaustis laiminga!

Prieškambary fe skambutis

F r u L i n d ė (atsistoja). Skambina. Man, tur būt, geriau išeiti.

N o r a . Ne, pasilik; čia tikrai niekas neateis; tur būt, kas nors pas Torvaldą...

T a r n a i t ė (prieškambario tarpduryje). Atleiskite, ponia, čia vienas ponas nori pakalbėti su advokatu.

N o r a . ...su banko direktoriumi, tu norėjai pasakyti.T a r n a i t ė . Taip, su banko direktoriumi. Bet aš

nežinau,— juk ten dciktaras...

N o r a . Kas tas ponas?

K r o g s t a d a s. Tai aš, fru Helmer.

Fru Lindė baisiai nustebusi, visa suvirpa ir nusigrįžta įlangą

N o r a (žengia prie sveč io , susijaudinusi, pusbalsiu). Jūs? Ką tai reiškia? Apie ką jūs norite kalbėti su mano vyru?

K r o g s t a d a s . Apie banko reikalus, taip sakant. Aš turiu mažą tarnybėlę banke, o jūsų vyras, kaip gir­dėti, bus dabar mūsų šefas...

N o r a . Tai, vadinasi...

3 ’ 35

K r o g s t a d a s . ...grynai banko reikalais, malonin­goji ponia. Absoliučiai nieko daugiau.

N o r a . Tai būkite malonus eiti tiesiai į jo kabinetą. (A bejingai nusilenkia , uždaro prieškambario duris, pas- kui prieina prie krosnies pažiūrėti , ar gerai kūrenasi)

F r u L i n d ė . Nora, kas čia buvo?N o r a . Čia toksai privatinis advokatas Krogstadas.F r u L i n d ė . Tai tikrai jis.N o r a . Tu pažįsti tą žmogų?

F r u L i n d ė . Pažinau — labai seniai. Jis kurį laiką ėjo advokato pareigas mūsų krašte.

N o r a . Taip, tiesa.

F r u L i n d ė . Kaip jis pasikeitęs.

N o r a . Rodos, buvo nelaimingai vedęs?

F r u L i n d ė . Dabar jis našlys?

N o r a . Su vaikų krūva... Štai, ir įsidegė. (Uždaro krosnies dureles ir truputį pasitraukia į šalį sūpuoklę)

F r u L i n d ė . Sako, kad jis verčiasi visokiais rei­kalais?

N o r a . Taip? Gali būti; aš tikrai nežinau... Bet ne­begalvokime apie reikalus. Labai nuobodu.

Iš Helmerio kabineto išeina d a k t a r a s R a n k a s

D a k t a r a s R a n k a s (tarpduryje). Ne, ne, aš ne­noriu trukdyti. Geriau užeisiu truputį pas tavo žmoną. (Uždaro duris ir pasteb i fru Lindę) Ak, prašau atleisti! Aš ir čia, rodos, sutrukdysiu.

N o r a . N ė kiek. (Supažindindama) Daktaras Ran­kas — fru Lindė.

R a n k a s . Štai kaip. Šitą pavardę dažnokai esu gir­dėjęs šiuose namuose. Rodosi, aplenkiau jus ant laiptų, kai čia ėjau.

30

F r u L i n d ė . Taip, aš lipu labai pamažu, man gana sunku.

R a n k a s . Vadinasi, vidiniai organai truputį šlu­buoja?

F r u L i n d ė . Greičiau paprastas pervargimas.

R a n k a s . O šiaip nieko? Tur būt, atvažiavote į miestą atsikvėpti per šventes... bėgiodama po svečius?

F r u L i n d ę . Aš čia atvažiavau darbo ieškoti.R a n k a s . Argi darbas yra geras vaistas nuo per­

vargimo?

F r u L i n d ė . Reikia juk gyventi, ponas daktare.

R a n k a s . Tai tiesa, yra tokia visuotinė nuomonė, kad gyventi būtinai reikia.

N o r a . Na, jau na, daktare... Juk ir jūs gyventi no­rite.

R a n k a s . O ką gi, taip. Kad ir koks vargšas būda­mas, o visgi įmanyčiau kamuotis kuo ilgiausiai. Ir visi mano pacientai taip pat. Ir moraliniai luošiai taip pat. Štai dabar vienas toksai sėdi pas Helmerį.

F r u L i n d ė (tyliai). A!N o r a . Apie ką jūs?

R a n k a s . A, čia yra toksai privatinis advokatas, Krogstadas, jūs jo visai nepažįstate. Jo charakterio pa­čios šaknys supuvusios, gerbiamoji ponia. Bet ir jis tenai pradėjo dėstyti tarytum kokį baisiausiai svarbų dalyką: kad ir jam reikią g y v e n t i .

N o r a . Taip? Apie ką jis atėjo pakalbėti su Tor- valdu?

R a n k a s . Tikrai nežinau. Tiktai girdėjau kažką apie banką.

N o r a . A š -nežinojau, kad Krog... kad tas ponas Krogstadas turi kokių ryšių su banku.

37

R a n k a s . Taip, jis tenai turi kažkokią vietelę. (Fru Lindei) Nežinau, ar yra jūsų krašte tokių žmonių, kurie laksto sušilę, uostinėdami, ar kas neatsiduoda morali­niais puvėsiais, kad paskui tą žmogų turėtų galvoje pa­skirti kur nors į pelningą tarnybą. Sveikiems tenka ra­miai pasilikti užpakalyje.

F r u L i n d ė . Bet juk ligoniai visų labiausiai reika­lingi paramos.

R a n k a s (patraukdamas pečius). Na matote, kaip tik tokių pažiūrų dėka visuomenė ir pavirsta ligonine.

Nora, įsigilinusi į savo mintis , staiga prapliumpa ju o k ­tis ir suploja delnais

R a n k a s . Ko jūs iš to juokiatės? Ar jūs apskritai žinote, kas yra visuomenė?

N o r a . Kas man galvoj ta jūsų nuobodi visuom e­nė?! A š visai dėl ko kito juokiuosi. Baisiai juokingai Sa­kykite, daktare, ar dabar visi to banko tarnautojai pri­klausys nuo Torvaldo?

R a n k a s . Ar dėl to jūs taip pralinksmėjot?N o r a (šypsodam a ir niūniuodama). Tai jau mano

reikalas. Mano reikalas. (Vaikščioja po kambarį) Taip, iš tikrųjų, baisiai malonu pagalvoti, kad mes... kad Tor­valdas įgijo tokią galią daugybei žmonių. (Išsiima iš k i ­šenės maišelį) Daktare, gal malonėtumėte migdolinių pyragaičių?

R a n k a s . Žiūrėk tiktai, migdolinių pyragaičių. Aš maniau, kad tai jums uždrausta prekė.

N o r a . Taip, bet šituos man Kristina dovanojo.F r u L i n d ė . Kaip?.. Aš?..N o r a . Na, na, na, tik nenusigąsk. Juk tu negalėjai

žinoti, kad Torvaldas yra juos uždraudęs. Jis, mat, bijo, kad aš nuo jų nesusigadinčiau dantų. Didelė čia bėda.

36

Dėl kartelio — ne iš kelio. Tiesa, dakatare? Prašau! (K i­ša jam į burną pyragaitį) Tu irgi, Kristina. Ir man gali­ma vieną, vieną, vieną mažuliuką, arba — daugiausia — du. (Vėl vaikščioja) Taip, dabar esu iš tikrųjų be galo laiminga. Tiktai vieno dalyko dar labai norėčiau.

R a n k a s . Na ir ko gi taip?N o r a . Baisiai norėčiau, Torvaldui girdint, pasakyti

vieną dalyką.R a n k a s . Tai kodėl gi nepasakote?N o r a . Nedrįstu; tai negražu.F r u L i n d ė . Negražu?R a n k a s . Jei taip, tai nepatarčiau. Bet, mums gir­

dint, galite drąsiai. Ką gi jūs taip labai norėtumėt pa­sakyti Torvaldui?

N o r a . Labai norėčiau pasakyti: po šimts velnių!R a n k a s . Ar jums galvoj nebegerai?F r u L i n d ė . Nora, susimildama!R a n k a s . Pasakykite. Štai jis.N o r a (slepia maišelį su pyragaičiais). Tss... tss...

tss...

H e 1 m e r i s, užsimėtės apsiaustą ant vienos rankos ir kito je rankoje laikydamas skryb ė lę , išeina iš kabineto

N o r a (eina prie jo). Na, mielasis, atsikratei jo?H e l m e r i s . Taip, išėjo.N o r a . Leisk tau pristatyti: čia Kristina, ji šiandien

atvažiavo.H e l m e r i s . Kristina?.. Dovanokite, bet aš neži­

nau...N o r a. Tai fru Lindė, mielas Torvaldai, fru Kristina

Lindė.H e l m e r i s . Ak, taip. Tur būt, mano žmonos jau­

nystės draugė?F r u L i n d ė . Taip, mes pažįstamos iš seniau.

39

N o r a . Ir įsivaizduok, ji atkeliavo šitokį kelią su tavimi pasikalbėti.

H e l m e r i s . Kaip tai?F r u L i n d ė . N e tik dėl to...N o r a . Kristina, matai, yra nepaprastai gera konto­

ros darbininkė. Ir dabar ji labai norėtų patekti į tarnybą prie sumanaus žmogaus, kad dar daugiau prasilavintų.

H e l m e r i s . Tai labai išmintingas dalykas, gerbia­moji ponia.

N o r a . Ir kai ji sužinojo, kad tu paskirtas banko direktoriumi,— jai pranešė telegrama,— tai ji tą pat mi­nutę išvažiavo čia. Juk, Torvaldai, tu dėl manęs padary­si ką nors Kristinos labui? Tiesa?

H e l m e r i s . Taip, tai nėra visai negalima. Jūs, tur būt, našlė?

F r u L i n d ė . Taip!H e l m e r i s . Ir esate prityrusi kontoros darbininkė?F r u L i n d ė . Taip, pusėtinai.H e l m e r i s . Tai visai galimas daiktas, kad aš ga­

lėsiu parūpinti jums vietą.N o r a (plo}a delnais). Matai, matai!H e l m e r i s . Jūs pataikėte kaip tik geru laiku, fru

Lindę.F r u L i n d ė . O, kaip man jums padėkoti!H e l m e r i s . Nėr už ką. (Užsivlikdamas paltą) Bet

šiandien jūs man atleiskite.R a n k a s . Palauk, ir aš su tavim, ( Atsineša iš prieš ­

kambario kailinius ir šildo juos prie krosnies)N o r a . Tiktai neužtruk ilgai, mielasis Torvaldai.H e l m e r i s . Valandą, ne daugiau.N o r a . Ir tu išeini, Kristina?F r u L i n d ė (v ilkdamasi apsiaustą). Taip, reikia

eiti, susiieškoti kambarį.H e l m e r i s . Tai gal drauge eisime?

40

N o r a (padeda Iru Lindei). Kaip gaila, kad pas mus taip ankšta, nėra kaip...

F r u L i n d ė . Ak, ką tu čia! Lik sveika, brangioji Nora, ir ačiū už viską.

N o r a . Ligi pasimatymo. Vakare tu, aišku, vėl atei­si. Ir jūs, daktare. Ką? Jei gerai jausitės? Na, žinoma, jausitės gerai. Tiktai gerai susisiauskite.

Visi išeina, a tsisveikindami ir kalbėdamiesi, į p r ieš - kambarį. Nuo laiptų pasigirsta vaikų balsai

N o r a . Tai jie! Jie! (Bėga ir atidaro lauko duris)

Įeina A n u - M a r i j a su v a i k a i s

Eikite, eikile į vidų. (Pasilenkia ir bučiuoja vaikus) Ak, jūs mažučiai mano, mielieji mano! Pažiūrėk į juos, Kris­tina! Ar ne malonūs?

R a n k a s . Plepėti skersvėjyje draudžiama!H e l m e r i s . Eime, fru Lindę. Dabar kaip tik laikas

pasilikti vienoms mamoms.

D a k t a r a s R a n k a s , H e l m e r i s ir F r u L i n d ė išeina . A n a-M a r i j a su vaikais įeina į kambarį . Įeina

ir N o ra, uždarydama prieškam bono duris

N o r a . Kokie jūs skaistūs, linksmi! Ir skruosčiukai kokie raudoni! Kaip obuoliukai, kaip rožės. (Vaikai šne ­ka per kits kitoj Ar linksma buvo? Tol puiku. Taip? Tu pavėžinai su rogutėmis Bobą ir Erni? Abudu kartu? Ką tu sakai! Puikus berniukas mano Įvaras. Oi, leisk man ją truputį panešioti, Ana-Marija. Brangioji 7nano, m ie ­loji lėlyte! (Paima iš auklės dukry tę ir šoka su ja) Taip, taip, mama pašoks ir su Bobų. Ką? Sniegais mėtėtės! Ak, gaila, kad manęs drauge nebuvo. Ne, leisk, aš pati juos nurengsiu, Ana-Marija. Leisk, mieloji, aš pati, taip links­ma. Eik tuo tarpu į vaikų kambarį. Tu atrodai visai su­šalusi. Eik, tau kavos yra padėta ant krosnies.

41

A u k l ė išeina pro kairiąsias duris. Nora nurengia va i ­kus, išmėtydama jų drabužėlius ir v isą laiką su jais p le ­

pėdama

Štai kaip? Didelis šuo jus vijosi? O neįkando? Ne, šunys nekanda tokioms gražioms, tokioms mažoms lėlytėms. Nežiūrėkite ryšulėlių. įvarai! Kas ten yra? A r kad jūs žinotumėt, kas ten yra! Ne, ne, negalima. Tenai baubas tupi. Ką? Norite žaisti? Ką gi mes žaisime? Slėpynių. Taip, žaiskime slėpynių. Pirmasis tegu slepiasi Bobas. Aš? Na, gerai, aš pirmoji.

Ji ir vaikai žaidžia , juokdamiesi ir linksmai šūkau­dami šitame k a m b a ry je ir gretim am e iš dešinės. Paga­liau Nora pasislepia po stalu. Vaikai triukšmingai įpuo­la j kambarį, ieškof ieško, bet negali jos surasti, paskui išgirsta jos tylų juoką , puola prie stalo , pakelia staltiesę ir suranda ją. Nepaprastas džiūgavimas. Nora išlenda, lyg norėdama juos pagąsdinti. Naujas klyksmas. Tuo metu kažkas beldžiasi į duris. N iekas negirdi. Tada prieškambario durys prasiveria , ir pasirodo K r o g s ­t a d a s . Jis va landėlę palaukia; žaidimas vy k s ta toliau

K r o g s t a d a s . Atleiskite, fru Helnicr...N o r a (surinka prislėgtu balsu, atsigrįžta ir keliasi).

Ai! Kas ten?

K r o g s t a d a s . Atleiskite. Lauko drys buvo pravi­ros. Tur būt, kas pamiršo uždaryti.

N o r a (atsistojusi). Vyro nėra namie, ponas Krogs- tadai.

K r o g s t a d a s . Žinau.N o r a . Tai ko jums reikia?K r o g s t a d a s . Su jumis pakalbėti.N o r a . Su... (Vaikams, tyl iai) Eikite pas Aną-Mariją

Kr? Ne, svetimas ponas nieko blogo nepadarys mainai.

42

Kai jis išeis, mes vė l žaisime. (Išveda valkus į kambarį kairėje ir uždaro duris. Neramiai, susijaudinusi) Jūs n o ­rite pakalbėti su manim?

K r o g s t a d a s . Taip, noriu.N o r a . Šiandien? Bet juk dar ne mėnesio pirmoji?K r o g s t a d a s . Ne, šiandien kūčios. Nuo jūsų pa­

čių priklauso, ar linksmas kalėdas turėsite!N o r a . Ko gi jums reikia? Aš šiandien visai nega­

liu...K r o g s t a d a s . Apie tai kol kas nekalbėsime. Apie

kitką. Tur būt, surasite valandėlę laiko?N o r a. Taip... žinoma, laiko aš turiu, nors...K r o g s t a d a s . Gerai. Aš sėdėjau žemai Ulseno

restorane ir mačiau jūsų vyrą išeinant gatve...N o r a . Taip, taip.K r o g s t a d a s . ...Su viena dama.N o r a . Ir kas toliau?K r o g s t a d a s . Leiskite paklausti: ar toji dama —

ne fru Lindė?N o r a . Taip.K r o g s t a d a s . Neseniai atvažiavusi?N o r a . Taip, šiandien.K r o g s t a d a s . Ji, tur būt, jūsų gera draugė?N o r a . Taip. Bet aš nesuprantu...K r o g s t a d a s . Ir aš kadaise buvau su ja pažįs­

tamas.N o r a . Žinau.K r o g s t a d a s . Taip? Tai jūs žinote? Taip aš ir

maniau. Tada leiskite man stačiai paklausti: ar fru Lin­dė gaus darbo banke?

N o r a . Kaip jūs drįstate klausinėti m a n e , ponas Krogstadai, jūs, mano vyro pavaldinys? Bet jeigu jau klausiate, tai žinokite: taip, fru Lindė gaus darbo. Ir aš tuo pasirūpinau, ponas Krogstadai. Štai kaip.

43

K r o g s t a d a s . Vadinasi, aš spėjau teisingai.N o r a (vaikščioja po kambarį). Aš manau, kad ir

mes galim turėti šiek tiek įtakos! Jeigu esi moteris, tai dar nereiškia, kad... Ir kaip pavaldiniui jums, ponas Krogstadai, tikrai vertėtų pasisaugoti užkabinti tą, kas... hm...

K r o g s t a d a s. ...kas turi įtakos?N o r a . Taigi!K r o g s t a d a s (pakeisdamas toną). Fru Helmer, ar

nebūtumėt tokia maloni panaudoti savo įtaką mano naudai?

N o r a . Kaip tai? Kokia prasme?K r o g s t a d a s . Ar nemalonėtumėte pasirūpinti,

kad aš neprarasčiau tos pavaldinio vietos banke?N o r a . Ką tai reiškia? Kas nori ją atimti iš jūsų?K r o g s t a d a s . Nesidėkite prieš manp nieko neži­

nanti. Aš puikiai suprantu, kad jūsų draugei negali būti malonu su manimi susitikti, ir taip pat numanau dabar, kam aš turiu būti dėkingas, kad mane nori išvaryti.

N o r a . Bet užtikrinu jus...K r o g s t a d a s . Taip, taip, taip — trumpai sakant:

dar yra laiko ir aš patariu jums panaudoti savo įtaką, kad to neatsitiktų.

N o r a . Bet, ponas Krogstadai, aš visiškai n e t u ­r i u jokios įtakos.

K r o g s t a d a s . Ne? Bet man rodos, kad jūs ką tik sakėte...

N o ra. Nereikėjo taip suprasti. Aš! Kaip jūs galite manyli, kad aš galiu turėti vyrui šitokios įtakos?

K r o g s t a d a s. O, aš pažįstu jūsų vyrą iš studen­tiškų laikų. Nemanau, kad ponas banko direktorius bū­tų stipresnis už kitus vyrus.

N o r a . Jeigu jūs su panieka kalbėsite apie mano vyrą, aš jums parodysiu duris.

44

K r o g s t a d a s . Jūs labai drąsi.N o r a . Aš daugiau nebijau jūsų. Po Naujų metų aš

greitai viską sutvarkysiu.K r o g s t a d a s (labiau susivaldydamas). Klausyki-

te, fru Helmer. Jeigu reikės, aš žūt būt kovosiu dėl tos menkos tarnybėlės banke.

N o r a . Taip ir atrodo.K r o g s t a d a s . N e vien dėl algos! Ji man mažiau­

siai rūpi. Bet yra kitas dalykas... Taip, kalbėsim atvirai. Žiūrėkite: jūs, kaip ir visi žmonės, gerai žinote, kad aš prieš keletą metų padariau neapgalvotą žingsnį.

N o r a . Rodosi, kažką esu girdėjusi.P! r o g s t a d a s. Į teismą byla nepakliuvo, bet nuo

to laiko iš karto visi keliai buvo lyg uždaryti. Tada aš pradėjau verstis tais reikalais... jūs žinote. Reikėjo ko nors griebtis. Ir, drįstu pasakyti, aš buvau ne pats blo­giausias iš tokių žmonių. Bet dabar man reikia pa­kilti iš tos būklės. Mano sūnūs auga: jau vien dėl jų aš turiu kiek galėdamas atstatyti savo buvusią visuom e­ninę padėtį. Vieta banke buvo man, taip sakant, pirmoji pakopa. Ir štai jūsų vyras nori nustumti mane nuo tų laiptų vėl į duobę.

N o r a . Bet, d ieve mano, ponas Krogstadai, aš visiš­kai negaliu jums padėti.

K r o g s t a d a s . Todėl, kad nenorite. Bet aš turiu priemonių jus priversti.

N o r a . N egi jūs pasakysite vyrui, kad aš jums sko­linga?

K r o g s t a d a s . Hm... O jeigu pasakyčiau?N o r a . Tai būtų begėdiška iš jūsų pusės... (Pro aša­

ras) Šitokią p as lap tį— mano džiaugsmą, mano pasidi­džiavimą jis sužinotų tokiu biauriu, tokiu niekingu bū­du? Iš jūsų. Jūs norite man padaryti baisių nemalonu­mų...

45

K r o g s t a d a s . Tiktai nemalonumų?

N o r a (karštai). Pabandykite t ik ta i— pats sau dau­giausia pakenksite. Tada mano vyras tikrai pamatys, koks jūs blogas žmogus, ir jau v ielos banke tikrai neiš­laikysite!

K r o g s t a d a s . A š klausiu, ar jūs bijote tiktai še i ­myninių nemalonumų?

N o r a . Jeigu vyras sužinos, jis, aišku, tuojau su ­mokės jums visus likučius, ir mes nebeturėsime su ju ­mis jokių reikalų.

K r o g s t a d a s (žengęs žingsnį pr ie Jos). Klausyki­te, fru Helmer, arba jūs trumpos atminties, arba jūs nieko neišmanote apie tokius reikalus. Matyt, man rei­kės smulkiau išaiškinti jums visą dalyką.

N o r a . Kaip tai?

K r o g s t a d a s . Kai jūsų vyras sirgo, jūs atėjote pas mane pasiskolinti tūkstančio dviejų šimtų specijų.

N o r a . A š nežinojau, į ką daugiau kreiptis.k r o g s t a d a s . A š prižadėjau jums gauti tą sumą.

N o r a . Ir gavote.

K r o g s t a d a s . Prižadėjau jums surasti tą sumą tam tikromis sąlygomis. Jūs buvote tada taip susikrim­tusi dėl vyro ligos, taip susirūpinusi, kur gauti pinigų, kad apie smulkmenas, tur būt, nė nepagalvojote. N e pro šalį bus jums priminti. Taip, aš prižadėjau gauti jums pinigų, jeigu jūs pasirašysite skolos dokumentą, kurį aš surašiau.

N o r a . Taip, ir aš jį pasirašiau.

K r o g s t a d a s . Gerai. Bet apačioje aš pridėjau k e ­letą eilučių jūsų tėvo vardu — jo laidavimą už jus. Tas eilutes turėjo pasirašyti jūsų tėvas.

N o r a . Turėjo?.. Jis ir pasirašė.

46

K r o g s t a d a s . Aš buvau palikęs vietą datai. Tai yra, jūsų tėvas turėjo pats pažymėti, kurią dieną jis pasirašys popierių. Ar atsimename, ponia?

N o r a . Taip, man rodos...

K r o g s t a d a s , Aš padaviau jums skolos raštą, kad jūs paštu nusiųstumėte tėvui. Ar ne taip?

N o r a . Taip.

K r o g s t a d a s . Jūs, žinoma, taip ir padarėte, nes po penkių—šešių dienų jūs man atnešėte popierių su tė­vo parašu. Ir pinigai buvo jums įteikti.

N o r a . Taip. Argi aš jums ne tvarkingai mokėjau?

K r o g s t a d a s . Taip sau. Bet, grįžtant prie to, apie ką kalbėjome — sunkūs laikai tada jums buvo, fru Hel- mer?

N o r a . Taip, sunkūs.

K r o g s t a d a s . Jūsų tėvas, rodos, labai sirgo?

N o r a. Taip, labai.

K r o g s t a d a s . Ir greitai mirė?

N o r a . Taip.

K r o g s t a d a s . Pasakykite, fru Helnier, ar kartais neatsimenate, kurią dieną jūsų tėvas mirė? Kurią m ė­nesio dieną, turiu galvoj?

N o r a . Tėtė mirė rugsėjo dvidešimt devintą.

K r o g s t a d a s . Tikrai taip. A š teiravausi. Ir štai čia išeina keistenybė... (Išsilraukia popierių) ...kurios aš jokiu būdu negaliu išsiaiškinti.

N o r a . Kokia keistenybė? Aš nežinau...

K r o g s t a d a s . Tokia keistenybė, ponia, kad jūsų tėvas pasirašė šį popierių, praėjus trims dienoms po sa­vo mirties.

N o r a . Kaip tai? A š nesuprantu...

47

K r o g s t a d a s . Jūsų tėvas mirė rugsėjo 29 dieną. Bet pažiūrėkite. O čia jis savo parašą datavo spalio 2 dieną. Argi tai ne keista, ponia?

Nora tyli

K r o g s t a d a s . Ar galite man tai išaiškinti?

Nora v is tyli

K r o g s t a d a s . Štai dar kas keista: žodžiai spa­lio 2 dieną ir metai parašyti ne jūsų tėvo ranka, bet k i­ta, kuri man atrodo pažįstama. Na, bet tą galima su­prasti: jūsų tėvas galėjo užmiršti padėti datą prie savo parašo, ir jį padėjo kas kitas, nieko nepagalvojęs, n e ­žinodamas apie jo mirtį. Čia nieko blogo. Svarbiausia — pats parašas. Ar jis t i k r a s , fru Hclmer? Ar iš tiesų jūsų tėvas čia pasirašė?

N o r a (po trumpos pauzės užverčia galvą ir drąsiai žiūri į jį). Ne, no jis. Aš pasirašiau už jį.

K r o g s t a d a s . Klausykite, fru Helmer... ar žino­te, kad tai pavojingas prisipažinimas?

N o r a . Kodėl? Jūs greitai gausit savo pinigus.K r o g s t a d a s . Leiskite man paklausti, kodėl jūs

šito popieriaus ncnusiunlėto savo tėvui?

N o r a. Tai buvo neįmanoma. Juk tėtė sunkiai sirgo. Jeigu būčiau prašiusi jo parašo, tai būtų reikėję jam pasakyti, kam tų pinigų reikia. Bet juk aš negalėjau tokiam ligoniui sakyti, kad mano vyro gyvybei gresia pavojus. Tat buvo neįmanoma.

K r o g s t a d a s. Tada jums reikėjo geriau atsisakyti nuo kelionės į užsienį.

N o r a . Ne, tai buvo neįmanoma. Nuo tos kelionės prk lausė mano vyro išgelbėjimas. Negalėjau nuo jos atsisakyti.

-18

K r o g s t a d a s . Bet ar jūs pagalvojote, kad tokiu būdu apgaunate mane?

N o r a . Į tai visiškai negalėjau atsižvelgti. Jūs man visai nerūpėjote. Pakęsti jūsų negalėjau už visas tas beširdiškas kliūtis, kurias jūs darėte, nors ir žinojote, koks pavojus gresia mano vyrui.

K r o g s t a d a s . Fru Helmer, jūs, matyt, neturite supratimo, kuo iš tikrųjų esate nusikaltusi. Galiu jums tą pasakyti: ką aš kitados padariau ir kas sužlugdė m a­no visuomeninę padėtį buvo nė kiek nei didesnis, nei blogesnis darbas.■ ‘" N o r d . Jūs? Jūs norite mane įtikinti, jog jūs galė­

jote ryžtis kokiam drąsiam žygiui, norėdamas išgelbėti savo žmonos gyvybę?

K r o g s t a d a s . Įstatymai neklausia priežasčių.N o r a . Vadinasi, tai labai blogi įstatymai.K r o g s t a d a s . Ar blogi, ar ne, bet jeigu aš pa­

siųsiu šitą popierių į teismą, jūs būsite nuteista pagal įstatymus.

N o r a . Niekados nepatikėsiu. Kad duktė neturėtų teisės apsaugoti mirštantį tėvą nuo rūpesčių ir sielvar­to? Kad žmona neturėtų teisės išgelbėti savo vyrui g y ­vybę? Aš nežinau gerai įstatymų, bet esu tikra, kad juo ­se kur nors turi būti tai leista. Ir jūs, advokatas, to n e ­žinote? Jūs, tur būt, prastas juristas, ponas Krogstadai.

K r o g s t a d a s. Gal ir taip. Bet apie tokius reikalus, kaip šie mūsų — jūs, tur būt, sutiksite, kad apie tokius reikalus aš šiek tiek nusimanau! Gerai. Darykite, kaip norite. Bet aš pasakau jums: jeigu aš būsiu dar kartą išstumtas iš visuomenės, tai jūs sudarysite man kompa­niją. (Nusilenkia ir išeina per prieškambarį)

N o r a (po minutės susimąstymo, užversdama galvą). E, ką čia! Įbauginti mane norėjo! N e taip greit. (Ima tva rk y t i išm ėtytus vaikų drabužėlius , bet greitai Hau-

4. H . 49

naši) O jeigu?.. Ne, to negali būti. Juk aš taip padariau iš meilės.

V a i k a i ( tarpduryje iš kairės). Mama, tas nepažįs­tamas ponas išėjo pro vartus.

N o r a . Taip, taip, žinau. Tiktai niekam nesakykite apie tą nepažįstamą poną. Girdite? N et tėveliui.

V a i k a i . Taip, taip, mama. Bet tu su mumis dar pa- žaisi?

N o r a . Ne, ne, ne dabar.V a i k a i . Mama, juk tu prižadėjai!

N o r a . Taip, bet dabar negaliu! Eikite į savo kamba­rį. Aš turiu labai daug darbo. Eikite, eikite, mano mie- liausieji. (Meiiiai išveda juos iš kambario ir uždaro d u ­ris. Paskui atsisėda ant sofos ir mėgina s iuvinėti , bet tuojau nustoja) Ne. (Meta darbą, atsistoja, eina link prieškambario durų ir šaukia:) Helene! Nešk čionai e g ­lutę! (Eina prie staio kairėje ir ištraukia stalčių . V ėl su­stoja) Ne, juk tai visai neįmanoma.

T a r n a i t ė (su eglute). Kur pastatyti, ponia?N o r a . Šičia. Viduryje kambario.T a r n a i t ė . Ar dar ką nors paduoti?N o r a . Ne. Ačiū. Turiu viską.

T a r n a i t ė pastato eglutę ir išeina

N o r a (puošdama eglutę). Čia žvakutės, čia gėlės. Koks biaurus žmogus!.. Niekai! Niekai! Niekai! Viskas bus gerai! Puiki bus eglutė. A š viską padarysiu, kaip tau patinka, Torvaldai: dainuosiu tau, šoksiu...

H e l m e r i s įeina iš prieškambario su popierių ryšuliu po pažastimi

N o r a . A... Jau pareini?H e l m e r i s . Taip. Ar buvo kas užėjęs?

50

N o r a . Užėjęs? Ne.H e l m e r i s . Keista. Aš mačiau, kaip Krogstadas

išėjo pro vartus.

N o r a . Taip? Ak, tiesa... jis buvo čia minutėlę.H e l m e r i s . Nora, iš veido matau: jis buvo atėjęs

prašyti, kad tu jį užtartum.

N o r a . Taip.H e l m e r i s . Ir, kad atrodytų, lyg tu prašai savo

iniciatyva. Nutylėjusi, kad jis čia buvo. Juk to jis ir prašė tave?

N o r a . Taip, Torvaldai, bet...

H e l m e r i s . Nora, Nora, ir tu galėjai sutikti? Tar­tis su tokiu žmogumi, prižadėti jam ką? Ir dar sakyti man netiesą?

N o r a . Netiesą?..

Pi e 1 m e r i s. Argi nesakei, kad niekas nebuvo už­ėjęs? (Grasindamas piršta) Kad man daugiau to nebūtų, mano paukštele! Paukštytė turi čiulbėti vien švariu sna­p e l iu — kad nė vieno netikro garso nebūtų! (Apkabina ją per liemenį) Ar ne? Taip aš ir žinojau. (Paleidžia ją) Ir daugiau apie tai nė žodžio. (Atsisėda prie krosnies) Ak, kaip čia šilta, jauku. (Varto popierius)

N o r a (puošdama eglu tę , po trumpos pauzės). Tor­valdai!

H e l m e r i s . Ką?N o r a . Aš labai džiaugiuosi, kad poryt kostiumų

balius pas Stenbergus.

H e l m e r i s . O man be galo įdomu, kuo tu mane nustebinsi šį kartą.

N o r a . Ak, tas kvailas užmanymas.H e l m e r i s . Na?N o r a . Aš nieko tinkamo negaliu sugalvoti. Viskas

man išeina kažkaip kvailai, neišraiškingai.

4 * 51

H e l m e r i s . Negi mažutė Nora jau š i t a i p ma ­no?

N o r a (užeidama iš užpakalio ir atsiremdama ant jo kėdės atlošo). Tu labai užsiėmęs, Torvaldai?

H e l m e r i s . Hm...N o r a . Kas čia per popieriai?H e l m e r i s . Banko bylos.N o r a . Jau?H e l m e r i s . Išreikalavau iš buvusios valdybos

įgaliojimus padaryti reikalingas tarnautojų permainas ir pakeisti darbų planą. Šitam darbui ir sunaudosiu kalėdų savaitę. Noriu lig Naujųjų metų viską sutvarkyti.

N o r a . Tai štai kodėl tas vargšas Krogstadas...H e l m e r i s . Hm.N o r a (atsirėmusi ant kėdės atlošo ir pirštais keden ­

dama jam plaukus). Jeigu tu nebūtum taip užsiėmęs, aš paprašyčiau, Torvaldai, vienos didelės paslaugos.

H e 1 m e r i s. Paklausysiu. Kokios?N o r a . Niekas neturi tokio gero skonio, kaip tu.

O aš labai norėčiau gražiai atrodyti tame kostiumų ba­liuje. Torvaldai, ar negalėtum padėti man nuspręsti, kuo aš turėčiau būti ir kaip apsirengti?

H e l m e r i s . Aha, mažoji užsispyrėlė ie šk o išgel­bėtojo.

N o r a . Taip, Tor\aidai, be tavo pagalbos aš neiš ­sisuksiu.

H e l m e r i s . Gerai, gerai. Pagalvosiu; manau, kad tikrai rasim išeitį.

N o r a . Ak, koks tu geras! (V ė l nueina pr ie eglutės. Pauzė) Kaip gražiai išsiskiria raudonos gėlės. Bet pasa­kyk man, ar tiesa, kad tas Krogstadas padarė kažkokį didelį nusikaltimą?

H e l m e r i s . Suklastojo parašą. Ar tu bent numa­nai, kas tai yra?

52

N o r a . Gal vargo spiriamas jis taip padarė?H e l m e r i s . Taip, o gal — kaip daugelis — iš leng­

vapėdiškumo. A š nesu toks beširdis, kad pasmerkčiau žmogų dėl vieno tokio nusikaltimo.

N o r a . Taigi — iš tiesų, Torvaldai!H e l m e r i s . N e vienas gali vėl moraliai pakilti,

jei atvirai prisipažins savo kaltę ir už ją atkentės baus­mę.

N o r a . Bausmę?..H e l m e r i s . Bet Krogstadas nėjo tuo keliu. Jis v i ­

sokiais būdais išsisukinėjo, ir tas jį moraliai pražudė.N o r a . Tavo nuomone, reikėjo?..H e l m e r i s . Tu įsivaizduok tiktai, kaip toks žmo­

gus, su šitokia dėme ant sąžinės, turi meluoti, išsisuki­nėti, apsimetinėti prieš visus, nešioti kaukę net prieš sa ­vo artimuosius, net prieš savo žmoną ir vaikus. Prieš v a ik u s - - t a i yra baisiausia, Nora.

N o r a . Kodėl?H e l m e r i s . Todėl, kad melu užteršta atmosfera

užkrečia ir žudo visą šeimą. Vaikai tokiuose namuose su kiekvienu atsikvėpimu įkvepia pikto užuomazgas.

N o r a (prisiartindama prie jo iš užpakalio). Tu esi tikras, kad taip?

H e l m e r i s . Ak, mieloji, aš pakankamai turėjau progos tuo įsitikinti advokato p^ktikoje . Beveik visi anksti iškrypę iš kelio žmonės turėjo melages motinas.

N o r a . Kodėl gi tiktai motinas?H e l m e r i s . Dažniausiai pradžią duoda motinos;

bet ir tėvai, žinoma, taip pat paveikia. Tai gerai žino kiekvienas advokatas. O tas Krogstadas ištisais metais savo vaikus nuodija melu ir veidmainyste; todėl aš jį ir vadinu moraliai žuvusiu žmogumi. (Ištiesdamas į ją ran­kas) Tegu mano mieloji Nora man prižada jo neužtari­nėti. Duok ranką, kad prižadi. Na, kas gi čia? Duok ran­

53

ką. Štai, taip. Vadinasi, sutarta. Tikrai, sakau tau, aš negalėčiau su juo drauge dirbti. Aš jaučiu tiesiog fizinį pasibiaurėjimą tokiais žmonėmis.

N o r a (ištraukia ranką ir pereina į kitą eglutės p u ­sę). Kaip čia karšta. O man tiek daug darbo.

H e l m e r i s (atsistoja ir susirenka popierius). Taip, ir man iki pietų reikia nors šiuos popierius peržiūrėti. Ir apie tavo kostiumą reikia pagalvoti. Ir gal rasiu šį tą pakabinti ant eglutės su auksiniu popierėliu. (Uždeda jai ant galvos ranką) Ak, tu mano brangioji paukštele čiulbuonėle. (Išeina į kabinetą ir uždaro duris)

N o r a (patylėjusi, tyliai). E, ką čia! Nebus to. Tai negalimas daiktas. Turi būti negalimas.

A u k l ė (du ryse , kairėje). Vaikučiai taip gražiai pra­šo leisti juos pas mamutę.

N o r a . Ne, ne, ne! Nele isk jų pas mane! Pabūk su jais, Ana-Marija.

A u k l ė . Gerai, gerai, ponia. (Uždaro duris) f N o r a (baldama iš išgąsčio). A š — sugadinčiau savo

kūdikius! Nuodyčiau namus? (Po trumpos pauzės, už - 'versdama galvą) Tai netiesa. Negali būti tiesa, nieka­dos, nė per amžių amžius!

ANTRASIS VEIKSMAS

Tas pats kambarys. K am pe, prie fortepijono , s to v i nu­rengta, su nužibėjusiomis žvake lėm is eglutė . A nt s o ­

fos — N otos paltas ir skrybė lė

N o r a v iena , susijaudinusi vaikšto po kambarį , sustoja prie sofos ir pasiima paltą

N o r a (vėl paleisdama iš rankų paltą). Kažkas atei­na! (Prieina prie durų ir įsiklauso) Ne, niekas. Žinoma, šiandien, pirmą kalėdų dieną, niekas neateis. Taip pat ir rytoj. Bet gal kartais... (Atidaro duris ir žiūri) Ne. Laiškų dėžutė tuščia, visai tuščia. (Grįžta atgal) Et, k va i­lystės! Aišku, jis nieko nepadarys. Negali taip atsitikti. Tai neįmanoma. Juk aš turiu tris mažus vaikus.

Pro duris kairėje įeina a u k l ė su didele kartoninedėže

A u k l ė . Šiaip taip suradau dėžę su maskarado dra­bužiais.

N o r a . Dėkui. Pastatyk ant stalo.A u k l ė . Tiktai jie baisiai sujaukti.N o r a . Ak, suplėšyti juos reiktų į smulkius skute­

lius.

A u k l ė . O kam?! Juos lengvai galima pataisyti, tik­tai truputį kantrybės.

N o r a . Tada aš nueisiu paprašyti fru Lindės, kad man padėtų.

A u k l ė . Ir vėl į lauką? Tokiam ore? Fru Nora per­šals, apsirgs.

N o r a . Tai dar ne baisiausia. Kaip vaikai?A u k l ė . Žaidžia su naujais žaisliukais, vargšeliai,

tiktai...N o r a . Dažnai manęs klausinėja?A u k l ė . Juk pripratę visą laiką būti su mamute.N o r a . Matai, Ana-Marija, aš dabar negalėsiu taip

dažnai su jais būti, kaip pirma.A u k l ė . Mažučiai prie visko pripranta.N o r a . Tu manai? Ir manai, kad jie galėtų visai už­

miršti mamutę, jeigu jos nebebūtų?A u k l ė . Viešpatie apsaugok — nebebūtų!N o r a . Klausyk, Ana-Marijar aš dažnai galvoju,

kaip tu galėjai ištverti, kai savo vaiką atidavei sveti­miems žmonėms?

A u k l ė . Taip turėjau padaryti, kai apsiėmiau būti žindyve mažytei Norai.

N o r a. Bet kaip tu panorai eiti žindyve?A u k l ė . Į tokią gerą vietą? Vargšė mergaitė tokio­

je nelaimėje turėjo tik džiaugtis. Tas blogas žmogus man ničnieko nepadėjo.

N o r a . Bet tavo dukra, tur būt, užmiršo tave?A u k l ė . Oi, ne, neužmiršo. Rašė man ir kai konfir-

mavosi, ir kai tekėjo.N o r a (apsikabindama yqj. Mano senute Ana-Mari-

ja, tu man buvai gera motina, kai aš buvau mažytė.A u k l ė . Vargšelė mažytė Nora juk neturėjo kitos.N o r a . Ir jeigu mano mažučiai kitos nebeturėtų,

tai aš žinau, kad tu irgi... Niekai, niekai, niekai! (A t ida ­ro dėžę) Eik pas juos. Man reikia... Rytoj pamatysi, kaip aš išsipuošiu.

A u k l ė . Tur būt, visame baliuje nebus gražesnės už fru Norą. (Išeina į kairę)

56

(A N o r a (pradeda tuštinti d ė žę , bet greitai numeta yqX Ak, kad tiktai pasiryžčiau išeiti. Kad tiktai niekas neuž­eitų. Kad tiktai ko neatsitiktų čia be manęs. Kvailystės! Niekas neateis. Tiktai negalvoti. Reikia išvalyti muftą. Gražios pirštinės. Gražios pirštinės. Nereikia galvoti! Nereikia! Viens, du, trys, keturi, penki, šeši... (Sušunka) A! Ateina... (Nori pulti pro duris, bet sustoja nes iryž ­dama)

Iš prieškambario įeina F r u L i n d ė , nusivilkusi v i r ­šutinius drabužius

N o r a . Ak, tai tu, Kristina? Ir nieko daugiau nėra? Kaip gerai, kad atėjai.

F r u L i n d ė . Sakė, kad buvai užėjusi, klausei ma­nęs.

N o r a . Taip, ėjau pro šalį. Man taip reikia tavo pa­galbos. Sėskim čia ant sofos. Matai, rytoj vakare pas viršutinius gyventojus, pas konsulą Stenborgą, kostiu­mų balius, ir Torvaldas nori, kad aš apsirengčiau N ea ­polio žvejų mergaite ir pašokčiau tarantelą. Aš išmokau, kai buvome Kapri.

F r u L i n d ė . Žiūrėk! Tai tu tikrą vaidinimą su- rengiasi?

N o r a . Taip, Torvaldas sako, kad reikia. Štai, čia kostiumas. Torvaldas užsakė jį man dar Italijoje, tiktai dabar jis toks apdriskęs, kad aš nebežinau...

F r u L i n d ė . Nieko, mes tuojau pataisysime. Tik­tai kur-ne-kur papuošalai atitrūkę. Kur adata ir siūlai?.. Ir viskas, ko reikia.

N o r a . Kokia tu gera.F r u L i n d ė (siuva). Tai rytoj tu būsi su kostiumu,

Nora? Zinai ką — aš užeisiu valandėlę žvilgtelėti į tave išsipuošusią. Bet visai pamiršau atsidėkoti tau už tokį^ guikų vakarykštį vakarą.

57

, N o r a (atsikelia ir va ikšto po kambarį). Ai, vakar, man rodos, buvo jau nebe taip jauku, kaip visada. Kad tu, Kristina, būtum anksčiau pas mus į miestą atvažia­vusi. Taip, Torvaldas tikrai sugeba padaryti, kad mūsų namai būtų dailūs ir jaukūs.

F r u L i n d ė . Ir tu ne mažiau, aš manau. N e be rei­kalo tu savo tėvo duktė. Bet sakyk, ar daktaras Rankas visada toks nesmagus kaip vakar?

N o r a . Ne, tiktai vakar kažkaip ypatingai. Be to, jis labai sunkiai serga. Vargšui nugarkaulio džiova. Matai, jo tėvas buvo labai biaurus žmogus, laikė meilu­žes ir taip toliau; ir užtat sūnus, supranti, jau nuo ma­žumės ligotas.

F r u L i n d ė (paleidžia siuvinį ant kelių). Bet, Nora, mieloji, iš kur tu žinai tokius dalykus?

N o r a (vaikščiodama po kambarį). Cha... kai turi trejetą vaikų, tai tave kartais aplanko tokios poniutės... tokios, kur pusė daktaro, tai jos ir papasakoja kai ką.

F r u L i n d ė (vėl siuva. Trumpa pauzė | Ar dakta­ras Rankas kasdien lankosi pas jus?

N o r a . Kiekvieną dienelę. Juk jis Torvaldo geriau- sias draugas nuo jaunystės, ir m a n o geras bičiulis. Jis visai mums savas.

F r u L i n d ė . Bet pasakyk: ar jis visai tiesus žmo­gus? N e toks, kuris mėgsta sakyti žmonėms tai, kas jiems patinka?

N o r a . Ne, atvirkščiai. Kodėl tu taip manai?F r u L i n d ė . Vakar, kai tu mus supažindinai, jis

sakė, kad dažnai girdėdavęs mano pavardę šiuose na­muose. O paskui aš pastebėjau, kad tavo vyras neturėjo net supratimo apie mane. Kaip tada galėjo daktaras Rankas?..

N o r a . Taip, tikra teisybė, Kristina. Torvaldas be galo mane m /Ii ir nori turėti mane vienas, kaip jis sako.

58

Iš pradžių tiesiog pavyduliavo, kai tiktai užsimindavau apie savo artimuosius. Tada lioviausi minėjusi. Bet su daktaru Ranku dažnai apie daug ką pasikalbu. Jis, ži­rai, labai mėgsta klausyti.

F r u L i n d ė . Klausyk, Nora, tu daug kur dar tebesi kūdikis. Aš vyresnė už tave ir daugiau prityrusi. Ir štai ką aš tau pasakysiu: tau reikėtų išsinarplioti iš tos isto­rijos su... daktaru Ranku.

N o r a . Iš ko išsinarplioti?F r u L i n d ė. Iš visko, noriu pasakyti. Vakar tu kaž­

ką plepėjai apie turtingą gerbėją, kuris tau paliktų pi­nigų...

N o r a . Taip, apie tokį, kurio n ėra ,— deja. O kas toliau?

F r u L i n d ė . Ar daktaras Rankas turi turto?N o r a . Taip, turi.F r u L i n d ė . Ir jokių išlaikytinių?N o r a . Ne, o ką?F r u L i n d ė . Ir jis kasdien lankosi pas jus?N o r a . Taip, sakiau.F r u L i n d ė . Kaip išauklėtas žmogus gali būti toks

nekuklus?

N o r a . A š tavęs visiškai nesuprantu.F r u L i n d ė . Neapsimesk, Nora. Manai, aš nesu­

prantu, kas tau paskolino tuos tūkstantį du šimtus spe-

cijų?

N o r a. Ar tu proto netekai? Kaip tu galėjai taip pa­manyti? Mūsų namų draugas, kuris kasdien pas mus lankosi! Juk tai būtų nepakenčiama kankynė!

F r u L i n d ė . Tai vadinasi, tikrai ne jis?N o r a . Ne, tikrai ne. Man nė į galvą negalėjo atei­

ti... Bet jis nė pinigų tada atliekamų neturėjo; jis pali­kimą gavo vėliau.

59

F r u L i n d ė . Tai tavo laimė, brangioji Nora.

N o r a . Ne, man nė į galvą negalėjo ateiti — prašyti daktarą Ranką... Bet, esu tikra, jeigu paprašyčiau...

F r u L i n d ė . Bet tu, žinoma, to nepadarysi.

N o r a . Žinoma. Aš net neįsivaizduoju, kad reikėtų. Bet neabejoju, kad jeigu tik pakalbėčiau su daktaru Ranku...

F r u L i n d ė . Vyrui nežinant?

N o r a . Aš turiu išsisukti iš kitos istorijos, kurios šis taip pat nežino. T u r i u išsisukti.

F r u L i n d ė . Taip, taip, aš jau vakar tau sakiau; bet...

N o r a (vaikšč io ja šen bei ten). Vyrui kur kas leng­viau tokius reikalus tvarkyti, kaip moteriai.

F r u L i n d ė . Jei savas v y r a s — taip.

N o r a . Niekniekiai. (Sustoja) Jeigu sumoki visą sko ­lą, tai skolos raštą atsiimi?

F r u L i n d ė . Taip., suprantama.

N o r a . Ir gali jį suplėšyti į smulkius skutelius, su­deginti tą biaurų, nešvarų popiergalį?

F r u L i n d ė (žiūri tiesiai į Norą, padeda siuvinį ir pamažu keliasi). Nora, tu kažką slepi nuo manęs?

N o r a. Argi tai malyti?

F r u L i n H. ė. N uo vakar ryto tau kažkas atsitiko.

Nora, kas yra?

N o r a (eidama prie jos). Kristina! (Klauso) Tsss...

Torvaldas pareina. Klausyk, eik truputį pas vaikus. Tor­

valdui nepatinka, kai siuvinėjama. Tegu tau padeda

Ana-Marija.

F r u L i n d ė (susirenka siuvinius). Taip, taip, bet aš neišeisiu iš jūsų, kol nebūsim atvirai pasikalbėjusios.

60

i v a c i / iu į Kairę , fq pat m inu tę įe ina iš p r ieškam bar io

H e l m e r i s

N o r a (eina pasit iktiJ. Ak, kaip aš laukiau tavęs, mielas Torvaldai.

H e l m e r i s . Siuvėja buvo?N o r a . Ne, tai Kristina. Ji padeda man taisyti kos­

tiumą. Panatysi, kaip aš gražiai atrodysiu.

H e l m e r i s . Taip, argi aš ne gudriai sugalvojau?N o r a . Puikiai! O argi aš ne gera moteris, kad klau­

sau tavęs?

H e l m e r i s (paima ją už pasmakrės). Gera moteris, kad klausai vyro? Ak, tu išdykėle! Žinau, ne tą norėjai pasakyti. Bet aš tau netrukdysiu. Tau, tur būt, reikia pasimatuoti.

N o r a. O tu, t ar būt, nori sėsti prie darbo?H e l m e r i s . Taip. (Parodo popierių glėbį) Štai. Bu­

vau užėjęs į banką. (Nori eiti į savo kambarį)

N o r a . Torvaldai.H e l m e r i s (sustodamas). Ką?

N o r a . O jeigu tavo voveraitė labai gražiai papra­šytų tave vieno dalyko?

H e l m e r i s . O ko taip?N o r a . Ar tu padarytum?H e l m e r i s . Pirma turiu žinoti, ko tu nori.N o r a . Voveraitė taip įsilinksmintų, taip įsisiaustų,

taip tave pradžiugintų, jeigu būtum toks geras ir pa­klausytum.

H e l m e r i s . Tai pasakyk.N o r a . Vyturėlis visais balsais čirentų namuose.H e l m e r i s . Jis ir taip netyli.

N o r a. Aš tau elfus vaidinsiu ir šoksiu mėnesienoje, Torvaldai.

61

H e l m e r i s . Nora, tikiuosi, kad tu ne to prašysi, ko vakar buvai beprašanti?

N o r a (prieidama). Taip, Torvaldai, aš prašau, mal­dauju tave!

H e l m e r i s . Ir tau iš tikrųjų pakanka drąsos grįžti prie to dalyko?

N o r a . Taip, taip. Tu turi paklausyti manęs, t u r i palikti Krogstadą banke.

H e l m e r i s . Mieloji Nora, į jo vietą esu numatęs priimti fru Lindę.

N o r a . Tai labai gerai, bet tu gali atsakyti kitam tarnautojui, ne Krogstadui.

H e l m e r i s . Neregėtas užsispyrimas! Vien todėl, kad tu nepagalvojusi pažadėjai jam padėti, aš turiu...

N o r a . N e todėl, Torvaldai. Tavo paties labui. Tas žmogus juk rašinėja i pačius biauriausius laikraštpalai- kius. Tu pats sakei. Jis gali tau pakenkti. A š baisiai jo bijau...

H e l m e r i s . Aha, suprantu: seni atsiminimai bau­gina tave.

N o r a . Kaip tai?H e l m e r i s . Tu, žinoma, prisimeni savo tėvą.

N'O r a. Taip, be abejo. Tik atsimink, kaip pikti žm o­nės rašė apie tėtę, kaip žiauriai jį šmeižė. Tikriausiai jie būtų privertę jį atsistatydinti, jeigu ministerija n e ­būtų nusiuntusi tavęs patikrinti ir tu nebūtum buvęs tėvui toks malonus ir geras.

H e l m e r i s . Mano mieloji Nora, tarp tavo tėvo ir manęs yra esminis skirtumas. Tavo tėvas, kaip valdi­ninkas, nebuvo be priekaištų. O aš toks esu ir tikiuosi toks likti, kol tik būsiu savo vietoje.

N o r a . Ak, niekas nežino, ką gali sugalvoti pikti žmonės! O dabar mes kaip tik galėtume pradėti gra-

62

N o r a (susivaidydama). Niekada aš tau neleisiu.H e l m e r i s . Gerai. Tai pasidalinsime, Nora, kaip

vyras su moterimi. Kaip ir turi būti. (Glostydamas įaj Patenkinta dabar? Na, jau na. Nereikia tokių išsigan­dusių balandžio akių. Juk visa tai tiktai tuščias įsivaiz­davimas. O dabar tu dar kartą pašok tarantelą ir pasimik’ink su tamburinu. Aš eisiu į kabinetą ir užsi­darysiu visas duris, kad nieko negirdėčiau. Gali triukš­mauti, kiek nori. (Atsigręždamas duryse) O jeigu ateitų Rankas, pasakyk jam, kur aš esu. (Linkteli jai ir išeina, uždarydamas duris)

N o r a (sumišusi, nusigandusi s tovi apstulbusi ir kužda). Taip ir bus. Taip jis ir padarys. Būtinai padarys... Ne, niekados, jokiu budu! Negaliu to leisti! Geriau v i ­sa kita. Išgelbėjimas!.. Išeitis!.. (Prieškambaryje sk a m ­butis) Daktaras Rankas... Geriau visa kita! Geriau visa kita, kas ten bebūtų! (Persibraukia rankomis per ve idą ir kiek susivaldžiusi eina at idaryti prieškambario durų)

D a k t a r a s R a n k a s prieškam baryje nusivelka kailinius ir pakabina. Per sekančią sceną pradeda temti

N o r a . Sveiki, daktare Rankai. Aš jus iš skambučio pažinau. Bet dabar jūs neikit pas Torvaldą, jis, rodos, užsiėmęs.

R a n k a s (įeidamas į kambarį). O jūs?N o r a (uždarydama prieškambario duris). Juk ži­

note, kad jums visada atrasiu laisvą valandėlę.R a n k a s . Ačiū. Pasinaudosiu, kol galiu.N o r a . Ką jūs norite pasakyti. Kodėl — kol galite?R a n k a s . Taip. Juk t a i baugina?N o r a . Jūs taip keistai pasakėte. Kas gi gali atsi­

likti?R a n k a s . Tas, kam aš seniai esu pasirengęs. Tiktai

aš nemaniau, kad taip greitai ateis.

I I l l lM'f l . tS 05

■L > U X U | i ( V I 1 .............. y ---------- ------

jote? Daktare, pasakykite man.

R a n k a s (sėsdamas prie krosnies). Artinasi galas. N ieko nebepadarysi.

N o r a (lengviau a įsikvėpdama). Tai jūs apie save?

R a n k a s. O apie ką gi? Nėra ko pačiam sau meluo­ti. Aš pats blogiausias iš visų savo pacientų, fru Hel- mcr. Šiomis dienomis suvedžiau savo vidaus būklės balansą. Bankrotas. Netruks., tur būt, nė mėnesio, ir aš pūsiu kapinėse.

N c; r a. Pu, kaip jūs biauriai kalbate.R a n k a s . Pats dalykas irgi velniškai biaurus. Bet

blogiausia, kad ligi tol dar daug biaurumo reikia pra­eiti. Dabar man lieka dar vienas tyrimas; kai ji pabaig­siu, lai apytikriai žinosiu, kada prasidės merdėjimas. Aš norėčiau kai ką jums pasakyti. Helmeris su savo šv e l ­nia prigimtimi negali pakęsti nieko biauraus. A š neno­riu, kad jis būtų prie mano mirties patalo...

N cj ra. Bet, daktare Rankai...R a 11 k a s. Nenoriu, kad jis būtų. Jokiu būdu. Užra­

kinsiu jam duris... Kai tik būsiu įsitikinęs, kad artėja paskutinoji. aš atsiųsiu jums savo vizitinę kortelę su juodu kryžiumi, ir tada žinokite, kad prasidėjo merdė­jimo biauiumas.

N o r a . Ne, jūs šiandien tiesiog nepakenčiamas. O aš kaip tik labai norėčiau, kad jus šiandien būtumėte ypatingai gerai nusiteikęs.

R a n k a s . Su mirtimi už pečių? Ir šitaip atsilyginti už svetimas kaltes! Kurgi teisingumas? Ir kiekvienoje šeimoje taip ar kitaip pasireiškia šitoksai nepermal­daujamas atpildas.

N o r a (užsiimdama ausis). Nesąmonė! Linksmiau, linksmiau!

66

R a n k a s . Taip, garbės žodis, nieko daugiau ir n e ­lieka, tiktai juoktis iš viso to. Mano nelaimingi, niekuo nekalti nugarkaulio smegenys turi atkentėti už links­mas tėvo karininko dieneles!

N o r a (prie stalo kairėje). Jis labai mėgo šparagus ir Strasburgo paštetus? Tiesa?

R a n k a s . Taip, ir triufelius.N o r a . Taip, taip, ir triufelius. Ir austres, rodos?R a n k a s . Taip, ir austres, suprantama.

N o r a . Ir visokius portveinus ir šampanus. Gaila, kad visi tie skanūs dalykai atsiliepia būtinai nugar­kauly.

R a n k a s . Ir ypatingai, kad atsiliepid nelaimingame nugarkaulyje ,am. kuris visų tų gėrybių net nepara-g d V O .

N o r a . Taip, tai visų blogiausia.R a n k a s (atidžiai žiūri į ją). Hm...

N o r a (truputį palaukusi). Jūs kažko nusišypso­jote.

R a n k a s . Ne, jūs nusišypsojote.N o r a . Ne, jūs nusišypsojote, daktare Rankai.

R a n k a s (atsistodamas). O jūs esate dar klastin­gesnė, negu aš maniau.

N o r a . Man šiandien tik ir knieti ką nors iškrėsti.R a n k a s . Matyli.

N o r a (uždeda abi rankas ant jo peč iųJ. Mielas, mielas daktare Rankai, neapleiskite mūsų su Torvaldu.

R a n k a s . O, dėl šito nuostolio jūs greitai nusira­minsite. Iš akių — ir iš širdies.

N o r a (nusigandusi žiūri). Jūs taip manote...R a n k a s . Atsiras naujų pažinčių ir...N o r a. Kam atsiras naujų pažinčių?

67

R a n k a s . Ir jums, ir Helmeriui, kai manęs nebebus. Jūs, rodosi, jau linkusi į lai. Kam jums prireikė vakar tos fru Lindės?

N o r a . Ai, ai, tai jau pavyduliaujate mano vargšei Kristinai?

R a n k a s . Taip. Ji pavaduos mane šiuose namuo­se. Kai aš išnyksiu, ta moteris, tur būt...

N o r a . Tss. Nekalbėkite taip garsiai. Ji šičia.R a n k a s . Ir šiandien? Na, matote.N o r a . Ji atėjo pataisyti man kostiumo. Viešpatie,

koks jus nepakenčiamas. (Ats isėda ant sofos) Na, būkite geras, daktare Rankai. Rytoj jūs pamatysite, kaip aš gražiai šoksiu, ir galite įsivaizduoti, kad aš šoku tik jums, na, žinoma, ir T o rv a ld u i— aišku. (Ima iš dėžės įvairius daiktus) Daktare Rankai, sėskite čia, noriu jums kai ką parodyti.

R a n k a s (sėdasi). Kas gi čia?N o r a . Žiūrėkite. Matote?R a n k a s . Šilkinės kojinės.N o r a . Kūno spalvos. Ar ne puikios? Dabar tamsu,

bet rytoj... Ne, ne, ne, jūs gausite pamatyti tiktai ligi kelių. Na, bet jums galima parodyti ir aukščiau.

‘R a n k a s . Hm...N o r a . Ko jūs taip kritiškai žiūrite? Gal manot, kad

nepritinka?R a n k a s. Negaliu spręsti, neturėdamas apčiuopiamų

duomenų.N o r a (žv i lg ter i į jį). Fu, kaip jums ne gėda! (Šve l ­

niai suduoda kojinėmis per ausį) Štai jums už tai. (Su­renka daiktus)

R a n k a s . O kokių dar brangenybių man lemta pa­matyti?

N o r a . N ieko daugiau nepamatysite, nes jūs esate nemandagus. (Niūniuodama rausiasi po daiktus)

68

R a n k a s (po valandėlės). Kai aš čia taip sėdžiu su jumis, štai šitaip, laisvai, tai nesuprantu... negaliu su­vokti, kas iš manęs būtų buvę, jeigu aš nebūčiau lan­kęsis jūsų namuose.

N o r a (šypsodama). Taip, man rodosi, kad jums pas m.us jauku.. R a n k a s f tyliai , žiūrėdamas priešais save). Ir kai turi visa tai palikti...

N o r a . Niekų kalba. Nepaliksite.R a n k a s (taip pat)... palikti net be dėkingo atsi­

minimo, ar net šiokio tokio pasigedimo. Nieko, tiktai tuščią vietą, kurią gali bet kas užimti.

N o r a. O jeigu aš jus dabar paprašyčiau, kad... Ne...R a n k a s . Ko?N o r a . Įrcuyti jūsų didįjį draugiškumą...R a n k a s . Na, na?N o r a . Ne, kitaip sakant... padaryti baisiai didelę

Casjaugą...R a n k a s . Nejaugi jūs iš tikrųjų nors kartą suteik-

tumėt man tokią laimę?N o r a . Ak, jūs nežinote, koks reikalas.R a n k a s . Gerai, tai pasakykite.N o r a . Ne, negaliu, daktare. Tai perdaug didelė pa­

s la u g a — čia reikia ir patarimo, ir pagalbos, ir patar­navimo.

R a n k a s . Kuo daugiau, tuo geriau. Bet aš vis dar nenutuokiu, ką jūs turite galvoje. Sakykite! Argi m a­nimi nepasitikite?

N o r a . Kaip nieku daugiau. Jūs esate mano geriau­sias, ištikimiausias draugas, — aš žinau, žinau. Todėl ir noriu jums pasakyti. Tai klausykite, daktare. Padėkite man išvengti vieno dalyko. Jus žinote, kaip neapsakomai mane myli Torvaldas; jis nė valandėlės nesvyruotų, je i ­gu reiktų atiduoti už mane gyvybę.

69

R a n k a s (pasilenkdamas prie jos). Nora, ar jūs ma­note, kad tiktai jis vienas?..

N o r a (krūptelėjusi) . Vienas?..R a n k a s ...kuris su džiaugsmu atiduotų už jus g y ­

vybę?N o r a (nusiminusi). Na, štai.R a n k a s . Aš prisiekiau, kad jūs sužinosite apie tai

anksčiau, negu manęs nebebus. Patogesnės progos aš nesulauksiu... Taip, Nora, dabar jūs žinote. Ir taip pat ži­note, kad manimi galite pasitikėti labiau, negu kuo kitu.

N o r a (atsikelia, ramiu balsu). Praleiskite mane.R a n k a s (praleidžia ją, o pats palieka sėdėti). N o ­

ra...N o r a (prieškambario tarpduryje). Helene, atnešk

žiburį. (Eina prie krosnies) Ak, mielas daktare Rankai, tai tiesiog negražu iš jūsų pusės.

R a n k a s (atsistodamas). Kad aš mylėjau jus taip pat nuoširdžiai, kaip kitas? Argi tai negražu?

N o r a . Ne, bet, kad jūs man tai sakote. Ir visai juk to nereikėjo.

R a n k a s . Kaip lai? Argi jūs žinojote?

T a r n a i t ė įneša lempą, pastato ant stalo ir išeina

N o r a . Ak, iš kur aš galiu žinoti, ką žinojau ir ko nežinojau? A š tikrai negaliu jums pasakyti... Ir kaip jūs galėjote taip nevykusiai padaryti, daktare! Juk bu­vo taip viskas gražu!

R a n k a s . Na, dabar bent žinosite, kad aš kūnu ir dvasia esu jums atsidavęs. Tad sakykite. '

N o r a (žiūri į jį). Dabar?R a n k a s . Prašau, leiskite man sužinoti, kas yra.N o r a. N ieko dabar jūs nesužinosite.R a n k a s . Ne, ne. Nebauskite taip manęs. Leiskite

man dėl jūsų padaryti viską, ką Liktai gali žmogus!

70

N o r a . Dabar jūs nieko negalite man padėti. Be to, gal man ir nereiks jokios pagalbos. Pamatysite, kad viskas tiktai fantaziją. Žinoma. Tikriausiai! (Ats isėda į sūpuoklę, žiūri į jį ir šypsosi) Taip, jūš tjkrai esate m a­lonus ponas, daktare. Ar ne gėda jums dabar, prie šv ie ­sos.

R a n k a s . Ne, tikrai ne. Bet ar nevertėtų man išei­ti... visam laikui?

N o r a . Ne, nereikia. Jūs lankysitės kaip visada. Juk jūs žinote, kad Torvaldas negali be jūsų apsieiti.

R a n k a s . O jūs?

N o r a. Na ir man visada labai smagu su jumis, kai užeinate.

R a n k a s . Kaip tik tas mane ir klaidino. Jūs man esate mįslė. N e kartą man atrodė, kad jums beveik ly ­giai taip pat patinka su manimi būti, kaip ir su Hel- meriu.

N o r a . Malotc, vienus žmones myli už viską labiau pasaulyje, o su kitais labiausiai norisi būti drauge.

R a n k a s . Taip, čia esama I iesos.N o r a , Kol buvau namie, žinoma, labiausiai m ylė ­

jau tėtę. Bet man labai patikdavo slapčiomis nulįsti į tarnaičių kambarį; mat, ten manęs nekankindavo su mokymu ir auklėjimu, ir ten visada būdavo tokios linksmos kalbos.

R a n k a s . Aha. štai ką aš jums atstodavau.N o r a (pašokdama ir pulduma prie jo). Ak, miela­

sis, gerasis daktare Rankai, aš visai ne tą norėjau pa­sakyti. Bet jūs galite suprasti, kad ir su Torvaldu man taip pat, kaip su tėte...

T a r n a i t ė (įeina iš prieškambario). Ponia... (Kaž ­ką kužda į ausį ir paduoda kortelę)

N o r a (žiūrėdama į kortelę). A! (Kiša ją į kišenę)

71

R a n k a s . Koks nors nemalonumas?N o r a . Ne, ne, nieko. Tai tiktai... mano naujas kos­

tiumas.R a n k a s . Ką? Juk štai jis guli.N o r a . Ak, ne tas. Tai kitas. A š užsakiau... bet

Torvaldas neturi žinoti...R a 11 k a s. Aha, štai kur ta didžioji paslaptis!N o r a . Taigi. Eikite pas jį. Jis sėdi kabinete, palai­

kykite jį kuo ilgiau...R a n k a s . Galite būti rami. Jis nuo manęs neištrūks.

(Išeina j Helmerio kambarį)N o r a (tarnaitei). Ar jis laukia virtuvėje?T a r n a i t ė . Taip, jis užlipo anais laiptais.N o r a . Ar nesakei jam, kad yra svetimų žmonių?T a r n a i t ė . Sakiau, bet tas nieko nepadėjo.N o r a . Tai jis nenori išeiti?T a r n a i t ė. Sakosi, neišeisiąs nepakalbėjęs su po ­

nia.N o r a . Tai leisk ji čia, tik tyliai. Ir niekam apie tai

nesakyk, l ie lene. Tai bus siurprizas vyrui.T a r n a i t ė . Taip, taip, suprantu. (Išeina)N o r a . Artinasi siaubas... Vis dėlto ateina. Ne, ne,

ne, to nebus, negali būti! (Prieina ir už:auna Helmerio kabineto duris)

Tarnaitė atidaro prieškambario duris, įleidžia į kam ba­rį K r o g s t a d ą ir uždaro duris. Jis apsivi lkęs ke l io ­

nės kailiniais, ilgais batais ir kail ine kepure

N o r a (eidama jo pasitikti). Kalbėkite tyliau, vyras namie.

K r o g s t a d a s . Ir tegu sau.N o r a . Ko jums reikia iš manęs?K r o g s t a d a s . Kai ką sužinoti.N o r a . Tai greičiau. Ko norite?

72

K r o g s t a d a s . Jūs, aišku, žinote, kad mane at­leido.

N o r a . Aš negalėjau nieko padaryti, ponas Krogs­tadai. Aš jus iš paskutiniųjų gyniau, bet viskas veltui.

K r o g s t a d a s . Tai jūsų vyras taip mažai jus m y ­li? Žino, kaip galiu jums pakenkti, ir vis dėlto drįsta...

N o r a . Kaip jūs galite manyti, kad jis tai žino!K r o g s t a d a s . Ne, iš tikrųjų aš ir nemaniau.

Tiek vyriškumo parodyti — tai ne mano mielojo Tor- valdo Helmerio charakteriui.

N o r a . Ponas Krogstadai, aš reikalauju savo vyrui pagarbos.

K r o g s t a d a s . Kur jau čia, aš su priderama pa­garba. Bet jeigu jūs viską taip slepiate, tai aš drįstu manyti, kad jūs šiandien geriau, negu vakar, supran­tate, ką esate padariusi?

N o r a. Geriau, negu j ū s man galėtumėte išaiš­kinti.

K r o g s t a d a s . Kaipgi, toks menkas įstatymų ži­novas, kaip aš.

N o r a . Ko yi jūs norite iš manęs?K r o g s t a d a s. Tik pasižiūrėti, kaip jums sekasi,

fru Helmer. Aš visą dieną apie jus galvojau. Lupikas, šunadvokatis, žodžiu, toks kaip aš, irgi, matote, ne be širdies.

N o r a . Tai įrodykite; pagalvokite apie mano m a­žus vaikus.

K r o g s t a d a s . O jūs ir jūsų vyras ar pagalvojo ­te apie mano vaikus? Na, dabar vis tiek. A š tik norė­jau pasakyti, kad jums nėra ko dėl šio dalyko per daug graužtis. Kol kas aš neduosiu teismui skundo prieš jus.

N o r a . Ar tikrai? Aš žinojau, žinojau.K r o g s t a d a s . Viską galima gražiuoju pabaigti;

nėra ko į viešumą kelti; viskas liks tarp mūsų trijų.

7:i

N o r a . Mano vyras niekada neturi apie tai žinoti.K r o g s t a d a s . Kaipgi jūs to išvengsite? N egi ga ­

lite man visą skolą sumokėti?N o r a . N e r ne tuojau.K r o g s t a d a s . O gal jūs numatot kitą išeitį —

žadate kur nors gauti pinigų?N o r a . Nenumatau tokios išeities, kuria norėčiau

pasinaudoti.K r o g s t a d a s . Tai vis tiek jums nepadėtų. Nors

ir kažin kiek pinigų turėtumėte, aš jums neatiduočiau skolos rašto.

N o r a . Tai pasakykite, ką jūs norite su juo daryti?K r o g s t a d a s . Tiktai pas save laikyti — rankose

turėti. Niekas pašalinis apie jį nieko nežinos. Tad je i ­gu esate padariusi kokį nors desperatišką sprendimą.... N o r a . Taip, esu. '

K r o g s t a d a s . Jeigu jūs sugalvotumėte pamesti šeimą ir namus...

N o r a . Taip!K r o g s t a d a s . Arba dar ką nors blogiau suma­

nytumėte...N o r a . Iš kur jūs žinote?..K r o g s t a d a s . Tai liaukitės.N o r a . Kaip jūs galite žinoti, kad aš apie t a i gal­

voju?K r o g s t a d a s . Daugumas mūsų taip galvoja iš

pradžių. Aš taip pat galvojau. Bet man drąsos neužteko.N o r a (nusiminusi). Ir man taip pat.K r o g s t a d a s (atsidusęs). Taip, tiesa? Vadinas, ir

jums taip pat neužtenka?N o r a . Neužtenka, neužtenka.K r o g s t a d a s . Ir didelė būtų kvailystė. Kai tiktai

pirmoji namų audra praeis... Aš kišenėje turiu laišką jūsų vyrui...

74

N o r a . Ir ten viskas parašyta?K r o g s t a d a s . Kuo švelniausiai.N o r a (greitai). Tas laiškas neturi pasiekti vyro.

Suplėšykite jį. Aš vis tiek surasiu išeitį, gausiu pinigų.K r o g s t a d a s . Atleiskite, gerbiamoji, aš, rodos, ką

tik- jums pasakiau...N o r a . Aš nekalbu apie savo skolą jums. Sakyki­

te, kiek jūs norite pareikalauti iš vyro, ir aš pati pa­rūpinsiu jums tuos pinigus.

K r o g s t a d a s . Jokių pinigų aš nereikalausiu iš jūsų vyro.

N o r a . Tai ko jūs norite?K r o g s t a d a s . Tuojau sužinosite. Aš noriu atsi­

stoti ant kojų, ponia, noriu pakilti, ir jūsų vyras turi man padėti. Per pusantrų metų aš nepadariau jokio nedoro darbo. Visą tą laiką daužiausi kaip žuvis į le ­dą; buvau patenkintas, kad galiu žingsnis po žingsnio savu darbu vėl pakilti. Dabar esu išvarytas, ir aš jau nebepasitenkinsiu, kad mane priims atgal — iš malonės; aš noriu pakilti, sakau jums. Noriu, kad mane priim­tų į tarnybą banke su paaukštinimu. Jūsų vyras turės man atrasti tokią vietą...

N o r a . Niekada jis to nepadarys.K r o g s t a d a s . Padarys; aš jį pažįstu. N ė murm­

telėti neišdrįs. O kai atsisėsiu drauge su juo, tada pa­m a ty site— nepraeis nė metų, ir aš būsiu direktoriaus dešinioji ranka. Tada Nilsas Krogstadas, o ne Torvaldas Helmeris valdys banką.

N o r a . Niekada jūs to nesulauksite!K r o g s t a d a s . Tai gal jūs?..N o r a . Dabar man užteks drąsos.K r o g s t a d a s . Negąsdinkite. Tokia švelni, išlepin­

ta poniutė, kaip jūs...N o r a . Pamatysite, pamatysitel

75

K r o g s t a d a s . Gal po ledu? Į šaltą juodą gelmę? O pavasarį išplauksite subiaurota, neatpažįstama, nu­smukusiais plaukais...

N o r a . Neįbauginsite manęs.K r o g s t a d a s . Jūs manęs irgi. Taip nedaroma,

fru Helmer. Ir ką tas padėtų? Jis vis tiek mano rankose.N o ra. Net ir po to? Kai manęs jau nebe...K r o g s t a d a s . Nepamirškite, kad jūsų geras var­

das nuo manęs priklausys.

Nora s tov i be žado ir žiūri i jį

K r o g s t a d a s . Taigi, esate perspėta. Nedarykite kvailysčių. Laukiu atsakymo iš Helmerio į savo laišką. Ir atsiminkite, kad jūsų vyras vėl privertė mane eiti šitokiu keliu. To aš niekada jam nedovanosiu... Likite sveika, fru Helmer. (Išeina per prieškambarį)

N o r a (eina prie durų į prieškambarį, praveria jas ir klauso). Išeina. Nepaliko laiško. Ne, ne, ne, tai būtų neįmanoma. Negalima. (Pradaro duris vis piačiau). Kas tai? Jis stovi už durų. Nesileidžia žemyn. Abejoja? Ne- jaugi jis?..

Girdėti, kaip laiškas krinta į dėžutę, paskui girdėti Krogstado žingsniai laiptais ž em y n . Pamažu žingsniai nutyla. Nora, sulaikydama riksmą, bėga atgal į kam ba­

rį prie stalo ties sofa. Trumpa pauzė

Laiškas!.. Dėžutėje!.. (Nedrąsiai sėlina vė l pr ieškam ­bario durų link) Guli ten... Torvaldai, Torvaldai... da­bar mes pražuvę galutinai!

F r u L i n d ė (išeina iš kairiojo kambario su kost iu ­mu rankose). Daugiau nebežinau, ką čia taisyti. Gal apsivilktum?

N o r a (tyliai ir kimiai). Kristina, eik čia.F r u L i n d ė (numeta drabužį ant sofos). Kas tau

yra? Tu į žmogų nepanaši.

76

N o r a . Eik čia. Matai laišką? T e n . Žiūrėk pro stik­lą į pašto dėžutę.

F r u L i 11 d ė. Na, matau, matau.N o r a. Nuo Krogstado.F r u L i n d ė. Nora, tu skolinai tuos pinigus iš Krogs­

tado?N o r a . Taip. Ir dabar Torvaldas viską sužinos.F r u L i n d ė . Patikėk, Nora, taip bus geriau abiem.N o r a. Tu dar ne viską žinai. Aš suklastojau parašą.F r u L i n d ė. Dieve mano...N o ra. Aš tik noriu dabar tavęs paprašyti, Kristina,

kad būtum mano liudininko.F r u L i n d ė . Kokia liudininke? Kam?N o r a . Jeigu netekčiau proto, o tai gali greitai at­

sitikti...F r u L i n d ė . Nora!N o r a . Arba jeigu kas atsitiktų, - ir aš čia nebe­

galėčiau būti, jeigu...F r u L i n d ė. Nora, Nora, tu iš galvos kraustaisi!N o r a . Jeigu tada kas viską, visą kaltę prisiimtų

sau, tu supranti?F r u L i n d ė . Taip, taip. Bet kaip tu gali galvoti,

kad...N o r a . Tada tu turėsi paliudyti, kad tai neliesa,

Kristina. Aš visai nesu pamišusi. Aš tebesu sveiko pro­to ir sakau tau: niekas daugiau apie tai nieko nežinojo; aš viena viską padariau. Atsimink tatai.

F r u L i n d ė . Taip, taip. Bet aš vis dėlto nesuprantu.N o r a . Kaipgi tu suprasi! Dabar įvyks stebuklas.F r u L i n d ė . Stebuklas?N o r a . Taip, stebuklas. Bet jis baisus, Kristina. Te­

gul jis neįvyksta, jokiu būdu.F r u L i n d ė. Aš tuojau einu pas Krogstadą ir pa­

kalbėsiu su juo.

77

N o r a . Neik pas jį. Jis gali tave įžeisti.F r u L i n d ė . Buvo toks laikas, kada jis viską ga­

lėjo dėl manęs padaryti.

N o r a . Jis?F r u L i n d ė . Kur jis gyvena?N o r a. O, iš kur aš žinau? Ak, taip! (Ištraukia iš k i ­

šenės vizi t inę kortelę) Štai jo kortelė. Bet laiškas, laiš­kas!..

H e l m e r i s (iš kabineto , belsdamas į duris). Nora!N o r a (išsigandusi surinka). A! Kas yra? Ko tau

reikia?

H e l m e r i s . Na, na, nesibaimink. Mes neįeisime. Tu juk ir duris užsirakinai; tur būt, suknelę matuojiesi?

N o r a . Taip, taip, matuojuosi. A š būsiu tokia gra­žutė, Torvaldai.

F r u L i n d ė (perskaičiusi kortelę). Jis gyvena čia pat, už kampo.

N o r a . Taip. Tiktai nieko iš to neišeis. Mes žuvę. Laiškas juk dėžutėje.

F r u L i n d ė . O raktas pas vyrą?N o r a . Taip, visada.F r u L i n d ė . Krogstadas turės pareikalauti savo

laiško neatplėšto, turės surasti priežastį...

N o r a . Bet kaip tik šiuo laiku Torvaldas visada...F r u L i n d ė . Sulaikyk jį. Pabūk su juo kol kas.

Aš sugrįšiu kaip galėdama greičiau. (Greitai išeina per prieškambarį)

N o r a (eina prie Helmerio kambario durų, atidaro ir žiūri į vidų). Torvaldai!

H e l m e r i s (iš kambario). Na pagaliau ar jau gali­ma įeiti į savo butą? Eime, Rankai, pažiūrėsim. (Tarp durų) Ką gi tai reiškia?

N o r a . Kas yra, mielasis?

78

H e l m e r i s . Rankas buvo nuteikęs mane, kad pa­matysiu tave puikiai persirengusią.

R a n k a s (tarpduryje). Aš bent taip supratau, bet, matyt, suklydau.

N o r a . Tiktai rytoj vakare galėsite grožėtis visa mano puikybe.

H e l m e r i s . Bet, mieloji, tu atrodai labai nuvargu­si. Per daug repetavai?

N o r a . Visai dar nerepetavau.H e l m e r i s . Bet juk reikės parepetuoti...N o r a . Tikrai reikės, Torvaldai. Tiktai aš nieko n e ­

galiu be tavęs padaryti. Viską pamiršau.

f i e 1 m e r i s. O, mes tuojau viską prisiminsime.N o r a . Taip, tu būtinai padėk man, Torvaldai. Ar

prižadi? Ak, aš taip bijau. Tiek daug žmonių susirinks... Paaukok man visą šį vakarą. Kad jokio darbo, plunks­nos į rankas neimtum. Taip? Juk taip, mielasis?

H e l m e r i s . Prižadu. Visą vakarą tau pašvęsiu, mano mažyte vargšele. Bet palauk! Pirma aš... (Eina prie durų į prieškambarį)

N o r a . Ko eini tenai?H e l m e r i s . Tiktai pažiūrėti, ar nėra laiškų.N o r a . Ne, ne, nereikia, Torvaldai.

H e l m e r i s . Ką tai reiškia?N o r a . Torvaldai, aš prašau tave. Ten nieko nėra.H e l m e r i s . Leisk gi pažiūrėti. (Nori eiti)

Nora puola prie fortepijono ir pradeda groti tarantelą

H e l m e r i s (sustodamas tarpduryje). Aha!N o r a . Aš negalėsiu rytoj šokti, jeigu su tavim

neparepetuosiu.

H e l m e r i s (eina prie jos). Ar tu iš tikro bijai, mieloji Nora?

79

N o r a . Baisiai bijau. Tuojau pat pradėkime. Dar yra laiko ligi vakarienės. Sėsk ir grok man, mielasis. Rodyk, mokyk mane, kaip visada.

H e l m e r i s . Su malonumu, su malonumu, jeigu tu taip nori. (Sėda prie iortepi jono)

N o r a (išsitraukia iš dėžutės tamburiną ir ilgą margą šaliką , greitai juo apsigaubia ir vienu šuoliu atsiduria kambario viduryje) . Grok! Aš pradedu!

Helmeris gro ja , o Nora šoka. Daktaras Rankas s tov i už Helmerio ir žiūri

H e l m e r i s (grodamas). Lėčiau, lėčiau.N o r a . Negaliu kitaip.H e l m e r i s . N e taip smarkiai, Nora.N o r a . Kaip tik taip ir reikia.H e l m e r i s (sustoja grojęs). Ne, ne, šitaip visai

netinka.N o r a (juokdamasi ir žaisdama tamburinu). Argi

nesakiau?R a n k a s . Leiskit, aš pagrosiu.H e l m e r i s (atsistoja). Gerai, man taip bus pato­

giau ją pataisyti.

Rankas atsisėda prie ior tepi jono ir groja. Nora šoka vis labiau įsismagindama. Helmeris , atsistojęs prie kros ­nies , visą laiką daro pastabas, bet ji tarytum jų visai nepastebi. Jos plaukai pasileidžia, nukrinta ant pečių, bet ji nekreipia į juos dėmesio ir šoka toliau. Įeina I r u

L i n d ė

F r u L i n d ė (sustoja nustėrusi prie durų). A!N o r a (šokdama). Matai, kaip mes čia linksmina­

mės, Kristina.H e l m e r i s . Mieloji, brangioji Nora, tu šoki, tarsi

čia būtų mirties ar gyvybės klausimas.

80

N o r a . Taip ir yra.H e l m e r i s . Rankai, sustok. Tiesiog padūkimas.

Liaukis, sakau.

Rankas nustoja grojąs, ir Nora staigiai sustoja

H e 1 m o r i s (Norai). Niekada nebūčiau pamanęs,— juk tu užmiršai viską, ko aš buvau tave išmokęs.

N o r a (mesdama tamburiną), Pats matai.H e 1111 e r i s. Taip, iš tikro reikės pasimokyti.N o ra. Matai, kad reikia su manimi dirbti. Tu mane

mokysi ligi paskutinės minutės. Prižadi, Torvaldai?H e 1 m e r i s. Būk rami.N o r a . Nei šiandien, nei rytoj, kad nieko daugiau

negalvotum, liktai apie? mane. Ir laiškų šiandien neskai­tysi... nežiūrėsi i pašto dėžutę...

H e 1 m e r i s. Aha, tu vis dar bijai to žmogaus?N o r a . Taip, taip, jo ilgi!H o 1 m e r i s. Nora, aš matau iš tavo veido, kad ten

jau yra nuo jo laiškas.N o r a . Nežinau, rodos; bot. lu dabar nedrįsk nieko

skaityti. Jokių biaurumų neturi būti tarp mūsų, kol v is ­kas bus baigta.

R a n k a s (tyliai tielmeriui). Neprieštarauk jai.H e l m e r i s (apkabindamas ją). Tegu būna, kaip

kūdikis nori. Bot rytoj naktį, kai pašoksi...N o r a . Tada tu būsi laisvas...T a r n a i t ė ( tarpdury je , dešinėje). Ponia, stalas pa­

dengtas.N o r a. Atnešk šampano, Helene.T a r n a i t ė. Gerai. (Išeina)H e l m e r i s . £-ė, tai čia bus tikra puota?N o r a . Puota ligi aušros. (Saukia tarnaitei) Ir m ig­

dolinių pyragaičių, Helene, daugiau, —bent vieną tą kartą.

(>. I I. 81

H e l m e r i s (paimdamas ją už rankos). Na, na, na, nereikia to siaubingo dūkimo! Būk mano mielas vy tu ­rėlis kaip visada.

N o r a . Taip, taip, būsiu, būsiu. Tik eik, kol kas, tenai. Ir jūs, daktare. Kristina, tu man padėsi susisags- tyti plaukus.

R a n k a s (tyliai, eidamas su Helmeriu į dešinę). Negali būti, kad čia kas nors yra... Gal ji laukiasi?

H o 1 m e r i s. N ieko panašaus, mano mielas. Tiesiog čia ta vaikiška baimė, apie kurią aš tau kalbėjau. (Nu­eina į dešinę)

N o r a . Na?F r u L i n d ė . Išvažiavęs kažkur, nėra mieste.N o r a . Supratau iš tavo veido.F r u L i n d ė . Parvažiuos ryloj vakare. Aš palikau

jam raštelį.

N o r a . Nereikėjo. Nieko tu nesutrukdysi. O iš tik­r ų jų - - k o k s džiaugsmas - - laukli stebuklo./

F r u L i n d ė. Ko gi tu lauki"?’N o ra. Ai, tu nesuprasi. Eik pas juos. Aš Uičtuojau

ateisiu.

F r u L i n d ė išeina į va lgomąjį

N o r a (stovi valandėlę, lyg norėdama atsipeikėti, paskui žiūri į la ikrodį), Penkios. Septynios valandos ligi pusiaunakčio. Paskui dar dvidešimt keturios valandos ligi kito pusiaunakčio. Tada tarantela bus baigta. D vi­dešimt keturios ir septynios. Trisdešimt viena valanda gyventi.

H e l m e r i s ( tarpduryje iš dešinės). Na, kurgi ma­no mielasis vyturėlis?

N o r a (eina prie jo, ištiesusi rankas). Štai čia vytu ­rėlis!

TREČIASIS VEIKSMAS

Tas pats kam barys . Stalas nuo sofos perkeltas į kam ba­rio vidurį, kėdės taip pat. Ant stalo dega lempa . Durys į pr ieškambarį atidaros. Iš viršutinio aukšto skamba

šokių muzika

F r u L i n d ė sėdi prie stalo ir išsiblaškiusi varto k n y ­gą. Mėgina skaity t i , bet, m aty t , nepajėgia susikaupti.

Protarpiais atidžiai klausosi, ar kas neateina

F r u L i n d ė (žiūri į savo laikrodį). Vis dar nėra. O jau pats laikas. Kad tik jis ne... (V ėl klauso) A! A te i­na. (Eina į prieškambarį ir atsargiai praveria lauko du ­ris; ant laiptų girdėti tylūs žingsniai; ji kužda) Prašom į vidų. Nieko nėra.

K r o g s t a d a s (tarpduryje). A š radau namie jūsų raštelį. Ką tai reiškia?

F r u L i n d ė . Man būtinai reikia su jumis pakal­bėti.

K r o g s t a d a s . Taip? Ir būtinai čia, šiluose na­muose?

F r u L i n d ė . Pas mane niekaip nebuvo galima. Ma­no kambarys neturi atskiro įėjimo. Prašom Į vidų, mes visai vieni; tarnaitė miega, o Helmeriai viršuje, baliuje.

K r o g s t a d a s ( įeidamas į kambarį). Žiūrėk tik! Helmeriai šoka šį vakarą? Tikrai?

F r u L i n d ė . Ko jiems nešokti?K r o g s t a d a s . Taip, žinoma.F r u L i n d ė . Krogstadai, pasikalbėkime.

6* 83

K r o g s t a d a s . Argi mums yra apie ką kalbėli?F r u L i n d ė . Taip, apie daug ką,K r o g s t a d a s . Nemaniau.F r u L i n d ė . Todėl, kad niekada manęs tikrai ne­

supratote.

K r o g s t a d a s . Ko čia nesuprasti tokio paprasto dalyko. Beširdė moteris pavaro šalin vyriškį, kai tik jai pasitaiko geresnė partija.

F r u L i n d ė . Ar manote, kad aš lokia beširdė? Ma­note, kad man lengva buvo išsiskirti?

K r o g s t a d a s . O gal ne?F r u L i n d ė . Krogstadai, nejaugi jūs iš tikrųjų taip

galvojote?

K r o g s t a d a s . Jeigu taip nebuvo, lai kam tada jūs man parašėte toki laišką?

F r u L i n d ė . Negalėjau kilaip. Jeigu man reikėjo su jumis skirtis, tai mano pareiga buvo išrauti iš jūsų širdies bet kokį jausmą man.

K r o g s t a d a s (gniauždamas rankas). Štai kodėl! Ir visa tik... tik dėl pinigų.

F r u L i n d ė . Nepamirškite, kad tada aš turėjau paliegusią motiną ir du mažus brolius. Mes negalėjome jūsų laukti, Krogstadai; jūsų ateities planai dar buvo neaiškūs.

K r o g s t a d a s . Tebūnie taip. Bei jūs neturėjote teisės manęs pamesti dėl kito vyro.

F r u L i n d ė . Jau nebežinau. N e kartą savęs klau­siau, ar teisi buvau, taip padarydama.

K r o g s t a d a s (nuleidęs balsą). Kai aš jus prara­dau, man tarytum žemė išslydo iš po kojų. Pažiūrėkite į mane: aš panašus į sudužusio laivo jūreivį ant laivo skeveldros.

F r u L i n d ė . Pagalbos, rodos, netoli reikėjo ieškoti.

84

K r o g s t a d a s . Ji buvo arti. Bet jūs atvykote ir pastojote man kelią.

F r u L i n d ė . Ne savo noru, Krogstadai. Aš tik šiandien sužinojau, kad esu paskirta į jūsų vietą banke.

K r o g s t a d a s . Aš tikiu jumis, jeigu jūs man tai sakote. Bet dabar, kai žinote, gal atsisakysite tos vietos?

F r u L i 11 d ė. Ne, nes jums iš to vis tiek nebūtų jo ­kios naudos.

K r o g s t a d a s. Ė, naudos, naudos... O vis dėlto pa­darykite taip...

F r u L i n d ė . Aš išmokau elgtis protingai. G yveni­mas ir žiaurus, skaudus vargas mane to išmokė.

K r o g s t a d a s . O mane gyvenimas išmokė neti­kėti žodžiais.

F r u L i n d ė . Tada gyvenimas jus išmokė gana pro­tingų dalykų. Bet darbais jūs vis dėlto tikite?

K r o g s t a d a s . Ką jūs turite galvoje?F r u L i n d ė . Jūs sakėte, kad esate panašus į sudu­

žusio laivo keleivi ant skeveldros?K r o g s t a d a s . Aš pakankamai turėjau pagrindo

taip sakyti.F r u L i n d ė . Ir aš taip pat, kaip sudužusio laivo

keleivė, sėdžiu ant skeveldros. Neturiu kuo rūpintis, ko gailėti.

K r o g s t a d a s . Jūs pati pasirinkote tokią dalią.F r u L i n d ė . Ko kito rinktis tada neturėjau.K r o g s t a d a s . Na, ir kas toliau?F r u L i n d ė . Krogstadai, o kas būtų, jeigu mudu

abu, pergyvenę laivų sudužimą, paduotume v iens ki­tam rankas?

K r o g s t a d a s . Ką jūs kalbate?F r u L i n d ė . Dviese ant v ienos skeveldros vis dėl­

to būtų geridu, negu kiekvienam skyrium.K r o g s t a d a s . Kristina!

85

F r u L i n d ė . Kaip jūs manote, ko aš čia atvažia­vau?

K r o g s t a d a s . Negi mane prisiminėt?F r u L i n d ė . Be darbo aš negaliu gyventi. Visą

savo gyvenimą, kiek tik atsimenu, dirbau, ir darbas man buvo didžiausias ir vienintelis džiaugsmas. O dabar aš likau vienų viena pasaulyje, su baisia tuštuma sieloje. Dirbti lik sau nėra jokio džiaugsmo. Krogstadai, duoki­te man ką ir kam dirbti.

K r o g s t a d a s . Tuo aš netikiu. Tai tik norinčios aukotis egzaltuotos moters heroizmas, nieko daugiau.

F r u L i n d ė . Ar jūs kada pastebėjote, kad aš bū­čiau egzaltuota?

K r o g s t a d a s . Argi jūs iš tikrųjų galėtumėte? Pa­sakykite man — ar gerai žinote mano praeitį?

F r u L i n d ė . Taip.K r o g s t a d a s . Ir žinote, kuo čia esu laikomas?F r u L i n d ė . Jūs pirma prasitarėte, kad manote,

jog su manimi galėtumėte tapti kitu žmogumi?K r o g s t a d a s . Tą aš tikrai žinau.F r u L i n d ė . Tai argi per vėlu dabar?K r o g s t a d a s . Kristina, ar jūs tikrai rimtai kal­

bate? Taip, taip, aš matau iš jūsų veido. Ar jums tikrai užtektų drąsos?..

F r u L i n d ė . Aš privalau būti kam nors motina;o jūsų vaikams reikia motinos. Mudu vienas kitam rei­kalingi. Krogstadai, aš tikiu, kad iš esmės, jūs esate g e ­ras, ir aš su jumis viskam galiu ryžtis.

K r o g s t a d a s (pagriebia ją už rankos j. Ačiū, ačiū, Kristina!.. Dabar aš jau sugebėsiu atgauti gerą vardą žmonių akyse! Oi, bet buvau užmiršęs...

F r u L i n d ė (klausydama). TssL Tarantela! Išeiki­te! Išeikite!

K r o g s t a d a s . Kodėl? Kas yra?

F r u L i n d ė . Girdite, viršuje šoka tarantelą. Kai ji pasibaigs, jie pareis.

K r o g s t a d a s . Žinoma, aš išeisiu. Viskas veltui. Jūs, tur būt, nežinote, kokiom žingsniui aš ryžausi prieš Keimerius?

F r u L i n d ė . Žinau, Krogstadai.K r o g s t a d a s . Ir vis tiek jums užteko drąsos?F r u L i n d ė . A š gerai suprantu, ligi ko gali nusi­

vylimas privesti tokį žmogų, kaip jūs.K r o g s t a d a s . O r kad aš galėčiau atšaukti tai, kas

padaryta!F r u L i n d ė . Galite, nes jūsų laiškas dar tebeguli

dėžutėje.K r o g s t a d a s . Ir jūs tikrai žinote?F r u L i n d ė . Visiškai. Bet...K r o g s t a d a s (tiriamai žiūri į ją). O gal šitaip rei­

kia suprasti: jūs norite žūt būt išgelbėti savo draugę? Sakykite atvirai. Ar taip?

F r u L i n d ė . Krogstadai, kas yra kartą parsidavęs už kitus, tas antrą karią to nepadarys.

K r o g s t a d a s . Aš pareikalausiu savo laiško at­gal.

F r u L i n d ė . Ne, ne.K r o g s L a d a s. Būtinai. Aš palauksiu Helmei io ir

pasakysiu jam, kad grąžintų man kiišką, kad jame ra­šoma tiktai apie mano atleidimą, ir jam nėra ko jo skai­tyti.

F r u L i n d ė . Ne, Krogstadai, nereikalaukite savo laiško.

K r o g s t a d a s . Bet sakykite: ar ne dėl to jūs mane čia pasišaukėte?

F r u L i n d ė . Taip, iš pradžių, nusigandusi. Bet da­bar jau praėjo ištisa para, ir tiesiog patikėti negalėtum, ko aš per tą laiką šiuose namuose prisižiūrėjau. Helme-

87

ris turi viską sužinoti; ta nelaiminga paslaptis turi iškilti, ir jie turi pagaliau dlvirai išsiaiškinti, negali ilgiau truk­ti tos paslaptys ir išsisukinėjimai.

K r o g s t a d a s . Na, gerai. Jeigu jūs taip ryžtatės... Bet vieną dalyką aš vis dėlto galiu padaryti, ir reikia tučtuojau padaryti...

F r u L i n d ė (klausosi). Greičiau! Eikite! Šokis pa­sibaigė; mus kiekvieną minutę gali užtikti.

K r o g s t a d a s . Aš palauksiu jūsų apačioje.F r u L i n d ė . Gerai, palaukite; paskui palydėsite

mane namo.K r o g s t a d a s . Toks neapsakomai laimingas aš

dar kaip gyvas nesu buvęs! (Išeina, prieškambario du ­rys palieka atida ros)

F r u L i n d ė (truputį pa tvarko stalą , pasitaiso savo viršutinius drabužius). Koks posūkis! Koks posūkis! Tu­rėsiu kam dirbti... kam gyventi... turėsiu kur nešti jau­kumą. Žinoma, reiks tvirtai susiimti. Kad tik greičiau pareitų... (Klausosi) Aha, jau pareina. Greičiau apsireng­ti. (Užsideda skrybė lę ir apsivelka paltą)

Už scenos girdėti Helmerio ir Noras balsai. Brakšteli raktas sp yn o je , ir H e l m e r i s beve ik jėga įveda N o r ą j prieškambarį. Ji su neapolišku kostiumu ir susisiautusi dideliu juodu saliu; jis su fraku, o ant viršaus su atviru

juodu domino apsiaustu

N o r a ( tarpduryje, priešindamasi). Ne, ne, ne, tik ne namo! Noriu vėl į viršų. Nenoriu taip anksti išeiti.

H e l m e r i s . Bet, mieloji Nora...N o r a . Prašau tave, maldauju, Torvaldai. Būk g e ­

ras, nors vieną valandėlę.H e l m e r i s . Nė minutės daugiau, mano brangioji.

Tu atsimeni susitarimą? Taigi. Dar peršalsi prieškamba­ryje. (Atsargiai veda ją į kambarįr nors ji priešinasi)

88

F r u L i n d ė . Labas vakaras.N o r a . Kristina!

H e l m e r i s . Kaip, fru Lindę, jūs dar čia, taip vėlai?F r u L i n d ė . Taip, atleiskite, aš labai norėjau pa­

matyti Norą su kostiumu.

N o r a . Tu visą laiką laukei manęs?F r u L i n d ė . Taip. Deja, pasivėlavau, tu jau buvai

viršuje, ir aš nenorėjau išeiti, tavęs nepamačiusi.

H e l m e r i s (nuima šalį nuo Noros). Tai gerai pa­žiūrėkite. Tikrai verta pažiūrėti. Kaip, žavinga, fru Lindę?

F r u L i n d ė . Taip, iš tiesų...H e l m e r i s . Argi ne nuostabiai žavinga? Ten visi

vienu balsu tai pripažino. Bet ji baisi užsispyrėlė, šita mažytė! Kas gi man daryti? Įsivaizduokite, bemaž jėga turėjau ją iš tenai išsivesti.

N o r a . Ak, Torvaldai, tu gailėsies, kad nedavei man dar pusvalandžio pasilinksminti.

H e l m e r i s . Girdite, fru Lindę. Ji šoka tarantelą, sukelia furorą... visiškai pelnytą nors išpildymas bu­vo kiek per natūralus, mano manymu, - truputėlį natū­ralesnis, negu, griežtai imant, derintųsi su mano reika­lavimais. Bet niekis! Svarbiausia - ji sukėlė furorą, di­delį furorą! Ir po to leisti jai pasilikti! Sumažinti įspūdį? ne, ačiū! Aš paėmiau po ranka savo gražią mažytę kap- rictę,— užsispyrėlę kaprietę, reiktų pasakyti,— greitai maršu per salę, nusilenkimas į visas puses ir —kaip sa­koma rom anu ose— nuostabusis reginys dingo. Pabaiga visada turi būti efektinga, fru Lindę. Bet aš to niekaip negaliu išaiškinti Norai. Oi, kaip čia karšta! (Nusimeta domino ir atidaro duris j kabinetą) A? Juk ten tamsu. Na, taip, žinoma. Dovanokite... (Nueina į kabinetą ir už­dega žvakes)

89

N o r a (kužda greitai , uždusdama). Na, kaip?F r u L i n d ė (tyliai). Kalbėjau su juo.N o r a . Ir ką?F r u L i n d ė . Nora, tu turi viską pasakyti vyrui!N o r a (dusliai). A š žinojau.F r u L i n d ė . Krogstado nėra tau ko bijoti. Bet pa­

sakyti turi.

N o r a . Aš nepasakysiu.F r u L i n d ė . Tai laiškas pasakys.N o r a . Ačiū tau, Kristina. Dabar žinau, ką man da­

ryti. Tss.

H e l m e r i s (vė l įeina). Na, fru Lindę, pasidžiaugė­te ja?

F r u L i n d ė . Taip, taip, o dabar noriu atsisveikinti.H e l m e r i s . Jau? O čia — ar ne jūsų mezginys?

F r u L i n d ė (pasiima mezginį). Taip. Dėkui. Bū­čiau kad kiek pamiršusi.

H e l m e r i s . Tai jūs ir mezgate?F r u L i n d ė . Pasitaiko.H e l m e r i s . Žinote ką, jūs geriau siuvinėkite.F r u L i n d ė . Kodėl gi?H e l m e r i s . Todėl, kad tai daug gražiau, žiūrėkite:

siuvinį laikote kaire ranka,-- štai šitaip... O dešine trau­kiate adatą ---štai taip... grakščiai, plačiu mostu; ar ne?

F r u L i n d ė . Taip, gal būt...H e l m e r i s . O mezgimas niekada nėra gražus. Žiū­

rėkite, sugniaužtos rankos, virbalai juda čia aukštyn, čia žemyn — kažkoks kinietiškas darbas... Ak, koks pui­kus buvo šampanas, kuriuo mus vaišino.

F r u L i n d ė . Labanakt, Nora, ir daugiau nesispy- riuok.

H e 1 m e r i s. Puikiai pasakyta, fru Lindę.F r u L i n d ė . Labanakt, ponas direktoriau.

90

H e l m e r i s (palydėdamas ją ligi durų). Labanakt, labanakt. Tikiuosi, laimingai pasieksite namus. A š su mielu noru... Bet jums netoli eiti. Labanakt, labanakt.

F r u L i n d ė išeina. Helmeris užrakina duris ir sugrįž ­ta atgal

Pagaliau nusikratėme. Baisiai nuobodi žmogystė.N o r a . Ar tu labai pavargęs, Torvaldai?H e l m e r i s . N ė kiek.N o r a . Ir miego nenori?H e l m e r i s . Visiškai ne; atvirkščiai, aš jaučiuosi

nepaprastai žvalus. O tu? Tu atrodai labai pavargusi ir mieguista.

N o r a . Taip, aš labai pavargau. Greit eisiu miegoti.H e l m e r i s . Matai, matai! Vadinasi, gerai pada­

riau, kad ilgiau nepasilikome.N o r a . Ak, ką tu darai, viskas yra gerai.H e l m e r i s (bučiuodamas jai į kaktą). Dabar mano

vyturėlis prakalbėjo kaip išmintingas žmogus. O ar pa­stebėjai, koks linksmas buvo šiandien Rankas?

N o r a . Taip? Argi? Man neteko su juo kalbėti.H e l m e r i s . Ir man beveik ne. Bet aš seniai jį bu­

vau matęs tokio gero ūpo. (Žiūri į ją minutę , paskui p r i ­eina arčiau) Hm... O vis dėlto, kaip gera būti vėl savo namuose dviese su tavim. Ak, tu mano žavingoji m o­terie!

N o r a . Nežiūrėk taip į mane, Torvaldai!H e l m e r i s . Man negalima žiūrėti į savo bran­

giausią turtą? Į visą tą grožybę, kuri priklauso man, man vienam, visa, visa.

N o r a (pereidama į kitą stalo pusę). Nereikia taip šį vakarą su manim kalbėti.

H e l m e r i s (sekdamas paskui ją). Tavo kraujyje dar tebeverda tarantela, kaip matau. Dėl to tu dar ža­

d i

vingesnė... Klausyk!.. Jau svečiai skirstosi. (Tyliau) N o ­

ra... greitai bus tylu visuose namuose.

N o r a . Manau.

H e l m e r i s . Ar ne taip, mano mylimoji? O žinai, kai aš būnu su tavim svečiuose,— ar žinai, kodėl aš taip su tavim mažai kalbu, laikausi toliau nuo tavęs ir tiktai paslapčiomis žvilgčioju į tave? Žinai kodėl? Todėl, kad įsivaizduoju, tarsi tu būtum mano slapta meilė, mano slapta sužieduotinė, ir niekas nenumano, kad kažkas tarp mūsų yra.

N o r a . Taip, taip, taip: aš juk žinau, kad visos tavo

mintys — apie mane.

H e l m e r i s . O kai mes rengiamės išeiti ir aš apsiau- čiu skarą ant tavo švelnių, jaunų pečių... ant tavo nuo­stabaus kaklo... aš vaizduojuosi, kad tu esi mano jauna nuotaka, kad mes tiesiai iš jungtuvių, kad aš pirmą kartą veduosi tave į namus... pirmą kartą pasilieku su tavim, dviese su tavim, mano jaunoji, virpančioji gro­žybe! Visą šį vakarą aš tavęs ilgėjausi. Kai pamačiau, kaip tu skraidai ir vilioji taranteloje... man užvirė krau­jas... nebeištvėriau ilgiau. Todėl ir išsivedžiau tave taip anksti...

N o r a . Eik dabar, Torvaldai! Palik mane. Aš n e ­

noriu.

H e l m e r i s . Ką tai reiškia? Tu mane erzini, mažu­

te Nora? Nenori, nenori? Ar aš ne tavo vyras?..

Beldžiasi į duris

N o r a (krūpte lė jus i). Girdi?

H e l m e r i s (atsigrįždamas). Kas ten?

R a n k a s f u ž durų). Tai aš. Ar galima valandėlę už­eiti?

92

H e l m e r i s (tyliai, su apmaudu). Ko jam čia dabar reikia? (Garsiai) Palauk truputėlį. (Eina ir atidaro duris) Malonu, kad pro mūsų duris nepraeini.

" R a n k a s . Man pasigirdo tavo balsas, ir panorau užsukti pas jus. (Greitai peržve lgęs kambarį) Ak, šios mielos, pažįstamos vietos. Taip čia pas jus gera, jauku.

H e l m e r i s . Rodos, tau ir viršuje šį vakarą buvo gera, jauku.

R a n k a s. Puikiausiai. Ir kodėl gi ne? Kodėl nepa­imti iš gyvenim o visko, ką jis duoda? Bent tiek, kiek galima, ir tol, kol galima. Vynas buvo puikus.

H e l m e r i s . Ypač šampanas.R a 11 k a s. Ir tu pastebėjai? Tiesiog nesinori tikėti,

kiek aš galėjau jo į save supilti.

N o r a . Torvaldas taip pat ši vakarą nemažai šam­pano išgėrė.

R a n k a s . Taip?N o r a . Taip. Ir po to jis visada būna puikiai nusi­

teikęs.

R a n k a s . Tai ką, kodėl gi nepaūžli vakare po nau­dingai praleistos dienos?

H e l m e r i s . Naudingai praleistos! Šituo, deja, ne­galiu pasigirti.

R a n k a s (suduodamas jam per petį). O aš, kad ži­notum, galiu.

N o r a . Daktare Rankai^ jūs šiandien, lur būt, pada­rėte koki mokslinį ty r im ą ? ^

R a n k a s . Taip ir yra.H e l m e r i s . Žiūrėk tiktai! Mažytė Nora kalba apie

mokslinius tyrimus.N o r a . Ir galima pasveikinti — pasisekė?R a n k a s . Taip, galima.N o r a . Ir geri rezultatai?

93

R a n k a s . Visų geriausi ir daktarui, ir pacientui,—

tikrumas.

N o r a (greitai, klausiamai). Tikrumas?R a n k a s . Visiškas tikrumas. Kaipgi po to nesi-

linksminsi vakare?

N o r a . Taip, tikrai taip, daktare.H e l m e r i s . Ir aš tą pat sakau. Tiktai ar visa tai

nepareikalaus iš tavęs rytoj atlyginimo?

R a n k a s . O, dykai nieko negausi šiame pasaulyje.N o r a . Daktare Rankai, jūs, tur būt, esate didelis

kaukių balių mėgėjas?

R a n k a s . Taip, jeigu yra daug įdomių kaukių.N o r a . Klausykite, kaip mudviem apsirengti kitame

kaukių baliuje?

H e l m e r i s . Ak, tu vėjavaike! Tu jau galvoji apie kitą balių!

R a n k a s . Mudviem? Tuojau pasakysiu. Jums — lai­mės kūdikiu.

H e l m e r i s . Taip, bet tu sugalvok kostiumą, kuris išreikštų šitą mintį.

R a n k a s . Tegu eina tavo žmona tokia, kokia kas­dien būna.

H e l m e r i s . Taikliai pasakyta. O ar sugalvojai, kaip pats pasirodysi?

R a n k a s . Taip, drauguži, seniai jau man aišku.H e l m e r i s . Nagi?R a n k a s . Per kitą kaukių balių aš būsiu neregi­

masis.H e l m e r i s . Tai bent išmonė.R a n k a s . Yra tokia didelė juoda kepurė, argi tu

nesi girdėjęs apie tokią kepurę? Kai ją užsidedi, pasi­darai nematomas.

H e l m e r i s (sulaikydamas šypseną). Taip, teisybė.

94

— ____ L uj vwui gailium u , k.o užėjau, n e i ­ni eri, duok man cigarą, havanišką, kur tamsesnį.

' H e l m e r i s . Su didžiausiu malonumu. (Paduoda portsigarą)

R a n k a s (paima vieną ir nupiauna galiuką). Ačiū!N o r a (uždega degtuką). O man leiskite pasiūlyti

jums ugnies.R a n k a s . Ačiū jums. (Ji laiko degtuką, jis užsirū­

ko) Ir sudie.H e l m e r i s . Sudie, sudie, drauguži.N o r a . Saldžių sapnų jums, daktare Rankai.R a n k a s . Ačiū už šitą linkėjimą.N o r a . Ir man palinkėkite to paties.R a n k a s . Jums? Na, jei laip norite... Saldžių sap­

nų. Ir ačiū už ugnelę. (Nusilenkia abiem ir išeina)H e l m e r i s (pusbalsiu). Gerokai išgėręs.N o r a ( išsiblaškiusi). Gal būt.

Ilelmeris išsiima iš kišenės raktus ir eina į pr ieškam ­barį

N o r a . Torvaldai, kur tu?H e 1 m e r i s. Reikia ištuštinti pašto dėžutę. Ji jau

pilna. Nebus vietos rytiniams laikraščiams.N o r a . Tu nori dirbti dar?H e l m e r i s . Tu žinai, kad nenoriu... Kas čia? Kaž­

kas krapštė užraktą.N o r a . Užraktą?H e l m e r i s . Taip. Kas čia galėtų būti? Nenorėčiau

manyti, kad tarnaitė... čia nulaužtas plaukų segtukas. Nora, tavo segtukas...

N o r a (greitai). Tur būt, vaikai...H e l m e r i s . Atpratink juos nuo to. Hm... Hm... Na,

šiaip taip atrakinau. (Išima laiškus ir šaukia į v ir tuvę) Helene, Helene, užgesinkite lempą prieškambaryje.*

95

t įem a / Kamoarį, uzaaro au ns ir roao laisKų gieoįj Matai, kiek prisirinko? (Vartydam as laiškus) Kas gi čia?

N o r a (prie lango). Laiškas! Oi, ne, ne, Torvaldai!H e l m e r i s . Dvi vizitinės kortelės — Ranko.N o r a . Daktaro Ranko?

H e l m e r i s (žiūri i jas). ,,Doctor medicinae Rankas." Jos buvo viršuje. Matyt, jis įkišo jas išeidamas.

N o r a . Gal yra kas parašyta?H e l m e r i s . Viršum pavardės juodas kryžius. Pa­

žiūrėk. Kokia kraupi išmonė! Tarsi praneša apie savo mirtį.

N o r a . Taip ir yra.H e l m e r i s . Ką? Tu ką nors žinai? Jis tau ką sakė?N o r a . Taip. Šiomis kortelėmis jis su mumis atsi­

sveikina. Dabar užsidarys namie ir numirs.

H e l m e r i s . Mano vargšas draugas! Juk žinojau, kad neilgai jį turėsiu. Bet kad taip greitai... Ir dabar pa­sislėps lyg sužeistas žvėris.

N o r a . Jei kas turi Įvykti, tai geriausia be žodžių. Ar ne taip, Torvaldai?

H e l m e r i s (vaikšto po kambarį). Jis taip buvo su­sigyvenęs su mumis. Aš tiesiog negaliu įsivaizduoti, kad jo nebebus. Jis, jo kančios, jo v ienatvė sudarė kažkokį lengvą debesuotą foną mūsų šviesiai kaip saulė laimei...O gal taip ir geriau. Bent jam... (Sustodamas) O gal ir mums, Nora. Dabar mes būsime visiškai vieni. (A p k a ­bina jaj Mano mylimoji... Man vis atrodo, kad aš ne­pakankamai stipriai tave laikau. Zinai, Nora, man kar­tais norisi, kad tau grėstų neišvengiamas pavojus ir kad aš galėčiau surizikuoti gyvybe ir krauju, ir viskuo, v is ­kuo, — dėl tavęs.

N o r a ( ištrūkdama iš jo, tvir tai , ryžtingai). Dabar skaityk savo laiškus, Torvaldai.

96

H e l m e r i s . Ne, ne, ne šiąnakt. Ąš noriu visą lai­ką būti su tavimi, mano mylimiausioji.

N o r a . Galvodamas apie savo draugo mirtį?

H e l m e r i s . Tavo tiesa. Tas sukrėtė mus abu. Kaž­kas negražaus įžengė į mūsų tarpą — mintis apie mirtį, apie irimą. Mėginkime nusikratyti ja. Tai kol kas... eiki­me kiekvienas į savo kambarį.

N o r a (apkabindama jam kaklą). Torvaldai,— laba­nakt! Labanakt!

H e l m e r i s (bučiuoja jai j kaktą). Labanakt, mano paukštele čiulbuonėle. Miegok ramiai, Nora. Aš perskai­tysiu laiškus. (Išeina su laiškais į kabinetą ir užsidaro duris)

f N o r a (kliedinčiu žvilgsniu svyruodam a vaikšto po kambarį, pasiima Helmerio domino, užsimeta ir greitai, kimiai, trūkinėjančiu balsu kužda). Niekados jo nebe­matyti. Niekados. Niekados. Niekados. (Užsimeta šalį ant galvos) Ir vaikų nebematyti. Ir jų taip pat. N ieka­dos. Niekados... O-o! Tiesiai į tamsų šaltą kaip ledas vandenį — į bedugnę gelmę... O-o! Kad tik greičiau ga ­las, greičiau... Štai, dabar jis paėmė laišką... skaito... Ne, ne, dar ne tuojau. Torvaldai, sudie! Ir tau, ir vaikams...

Nori bėgti į prieškambarį, tuo metu H e l m e r i s atida­ro savo kabineto duris ir sustoja ant slenksčio su laišku

rankoje

H e l m e r i s . Nora!

N o r a (garsiai sušunka). Ak!

H e l m e r i s . Kas yra? Ar žinai, kas parašyta šitame laiške?

N o r a . Taip, žinau. Leisk mane! Leisk išeiti!

11 e 1 m ę r i s (sulaiko ją). Kur tu?

7. II. Ibsenus 97

N o r a (mėgindama ištrukti). Negelbėk manęs, Tor­valdai!

H e l m e r i s (atsišliedamos). Tiesa! Tai tiesa, ką jis rašo? O siaubas! Ne, ne; negalimas daiktas, kad tai būtų tiesa.

N o r a . Tai tiesa. Aš mylėjau tave labiau už viską pasaulyje.

H e l m e r i s . Liaukis su savo kvailais išsisukinėji­mais!

N o r a (žengdama prie jo). Torvaldai!

H e 1 m e r i s. Nelaimingoji, ką tu padarei?!

N o r a . Leisk man išeiti. Tu neturi už mane nuken­tėti. Tu neturi prisiimti i-ja to.

H e l m e r i s . Be komedijų. (Užrakina pr ieškam ba­rio duris) N ė iš vietos, kol man neatsakysi. Ar supranti, ką tu. padarei? Atsakyk! Ar supranti?

N o r a (žiūri į jį įsispyrusi ir sako sustingusiu veidu). Taip, aš dabar pradedu tikrai suprasti.

H e l m e r i s (vaikščiodamas po kambarį). O, koks baisus pabudimas! Visus tuos aštuonerius metus... ji, mano džiaugsmas, mano pasididžiavimas... buvo ve id ­mainė, melagė... blogiau, blogiau — nusikaltėlė. O, ko ­kia purvo, biaurybių bedugnė! Tfu! Tfu!

Nora ty . neatitraukdama žvilgsnio, žiūri į j/

H e l m e r i s (sustoja prieš ją). Aš turėjau nujausti, kad taip gali atsitikti. Turėjau numatyti. Visi tie lengva ­būdiški tavo tėvo principai... Tylėk! Tu paveldėjai visas vėjavaikiškas savo tėvo pažiūras. Nei religijos, nei m o­rales, nei pareigos jausmo... O, kaip aš nubaustas, kad lada pažiūrėjau į jo bylą pro pirštus. Dėl tavęs tai pada­riau. Ir .štai, kaip tu man atsidėkojai!

N o r a . , Tc.ip. Šitaip.

98

H e l m e r i s . Tu pražudei visą mano laimę. Visa

mano ateitis dabar žlugo. Klaiku pagalvoti. Mane savo

rankose turi žmogus be sąžinės. Jis gali daryti su mani­

mi ką nori, gali reikalauti iš manęs, ko įsigeis, gali įsa­

kinėti man, niekinti mane, kaip tik jam į galvą ateis;

aš net sumurmėti neišdrįsiu. Įpulti į tokią duobę, tokiu

biauriu būdu pražūti per lengvabūdę moterį!

N o r a . Kai manęs nebebus pasaulyje, tu būsi lais­

vas.

H e l m e r i s . A k r tiktai be pokštų. Tavo tėvas irgi visada turėdavo tokių frazių atsargą. Kokia man iš to nauda., jei tavęs nebus pasaulyje, kaip tu sakai? Jokios. Jis vis tiek gali iškelti aikštėn suklastojimą. O jeigu jis tą padarys, tai kils įtarimas, kad ir aš žinojau apie tavo nusikaltimą. G?J būt, net pagalvos, kad pats tau prita­riau, kad tave pamokiau! Ir už visa tai galiu būti dė­kingas tau, tau, kurią aš ant rankų nešiojau visą tą laiką. Ar supranti dabar, ką tu man padarei?

N o r a (su šalia ramybe). Taip.

H e i m e r i s. Tai yra taip neįtikima, kad net susi­vokti negaliu. Bet reikia kaip nors išsipainioa. Nusiimk šaiįi Nusiimk, sakau! Aš turėsiu mėgini] jį k;iip nors patenkinti. Būtinai reikia tą dalyką užgt laužti. O mud­viem negalima išsiduoti: reikia taip laikytis, tarsi nieko nebuvo. Tai, Unorna, tiktai dėl žmonių. Tu, aišku, Ūksi namie. Tai suprantama savaime. Bet vaikų neauklėsi; aš negaliu tau jų patikėti... O-o! Ir tai man reikia pasa­kyti moteriai, kurią aš taip m y lė ja i ir kuiią dar... Bet dabar turės būti galas. Nuo šiandien nebėra kalbos apie laimę, o tiktai apie likučių, skeveldrų išgelbėjimą, iš­viršinio padorumo iš taikymą.

Skambutis pr ieškam baryje

?* 99

H e l m e r i s (krūptelėjęs). Kas čia? Taip vėlai? Negi

jau pats baisumas?.. Nejaugi jis?.. Pasislėpk, Nora. A p ­

simesk serganti.

Nora nejuda iš vie tos. Helmeris eina ir atidaro prieš ­kambario duris

T a r n a i t ė (pusiau apsirengusi , prieškambaryje) .

Laiškas poniai.

H e l m e r i s . Duok šen. (Stveria laišką ir uždaro

duris) Taip. Iš jo. Tu negausi. A š pats perskaitysiu.

N o r a . Perskaityk.

H e l m e r i s (prie lempos). Trūksta jėgų. Gal būt, mes jau pražuvę, ir tu, ir aš... Bet reikia sužinoti. (Ner ­vingai atplėšia voką, perbėga akimis kele tą eilučių, ž iū­ri į laiške įdėtą popierių ir džiaugsmingai sušunka) Nora!

Nora klausiamai žiūri į jį

H e l m e r i s . Nora!.. Ne, reikia dar kartą perskai­tyti... Taip, taip yra. A š išgelbėtas. Nora, aš išgelbėtas.

N o r a . O aš?

H e l m e r i s . Ir tu, žinoma. Mes abu išgelbėti, ir tu, ir aš. Žiūrėk! Jis sugrąžino tavo skolos raštą. Rašo, kad apgailestauja... kad jo gyvenim e laimingas posūkis. Ak, mums vis tiek, ką jis ten rašo. Mes išgelbėti, Nora! N ie ­kas tau nieko nebegali padaryti. Ak, Nora, Nora!.. Ne, pirma reikia sunaikinti šią biaurybę. Pažiūrėsim dar... (Meta žvilgsnį į skolos raštą) Ne, ir žiūrėti nenoriu. Te­bus visa tai man tiktai sapnas. (Sudrasko skolos raštą ir laišką, meta j ugnį ir žiūri, kaip dega) Štai taip. Da­bar ir ženklo neliko. Jis rašė, kad tu nuo kūčių vakaro... Ak, kokios baisios tau buvo tos trys dienos, Nora!

N o r a . A š sunkiai kovojau tas tris dienas,

i oo

H e l m e r i s . Ir kentėjai, ir nematei kitos išeities, kaip tik... Ne, nereikia nė atsiminti viso to biaurumo. Dabar tiktai džiaugsimės ir kartosime: viskas praėjo, praėjo! Bet klausyk, Nora, tu, rodos, dar ne visai su ­pranti, kad viskas praėjo? Bet kas yra, tavo veidas tarsi suakmenėjęs? Ak, vargšė mažutė Nora, aš suprantu, su ­prantu. Tu vis dar netiki, kad aš tau atleidau. Bet aš atleidau tau, Nora. Prisiekiu, aš tau viską atleidau. Juk aš žinau: visa, ką tu padarei, tu padarei iš meilės man.

N o r a . Taip, tai tiesa.

H e l m e r i s . Tu mane mylėjai, kaip turi žmona m y­lėti vyrą. Tik nesugebėjai pasirinkti priemonių. Bet n e ­jaugi tu manai, kad aš tave mažiau mylėsiu, jeigu tu nesugebi savarankiškai elgtis? Ne, ne, drąsiai atsiremk į mane, aš būsiu tau patarėjas, vadovas. Nebūčiau v y ­ras, jeigu tas moteriškas bejėgiškumas man tavęs dvi­gubai mielesnės nepadarytų. Tu negalvok daugiau apie tuos šiurkščius žodžius, kurie siaubo valandą išsprūdo man iš lūpų, kai man atrodė, kad viskas griūva. Aš at­leidau tau, Nora; prisiekiu tau, aš atleidau.

N o r a . Dėkoju tau už atleidimą... (Eina pro duris į dešinę)

H e l m e r i s . Ne, palauk... (Pažiūri į kambarį) Ko tau reikia tenai?

N o r a (iš kito kambario). Noriu nusimesti kaukių baliaus apdarą.

H e l m e r i s (prie atdarų durų). Taip, taip, gerai. Ir pasistenk nusiraminti, susigrąžinti dvasios pusiausvyrą, mano vargše išgąsdinta paukštele. Atsiremk ramiai į mane, mano sparnai platūs, apklos tave. (Vaikščioja prie durų) Ak, kaip čia gražu, jauku, Nora. Čia tavo prieglobstis, čia tave saugosiu kaip įbaugintą balandę, kurią sveiką išgelbėjau iš vanago nagų. A š sugebėsiu

101

nuraminti tavo vargšę plazdančią širdelę. Pamažu, pa­mažu, bet pasiseks, Nora, tikėk manimi. Jau rytoj tau pasirodys viskas kitaip: greit viskas vėl bus, kaip buvę. Man nereikės tau dažnai kartoti, kad aš tau atleidau; tu pati pasijausi, kad taip yra. Kaip tau galėjo ateiti į galvą, kad aš galiu tave atstumti arba ką nors tau pri­kišti? Ak, tu nepažįsti, Nora, tikro vyro širdies. Vyrui nepaprastai smagu ir malonu žinoti, kad jis atleido savo žmonai, atleido iš visos širdies, iš visos sielos. Ji tarsi dvigubai jam priklauso dėl to. Jis tarytum antrą kartą ją pagimdo. Ji pasidaro, taip sakant, jo žmona ir jo kūdikis. Ir tu dabar man būsi vienas ir kitas, tu mano bejėgis, silpnas kūdikėli. N ieko nebijok, Nora, būk tik­tai man atvira, ir aš būsiu tavo valia ir tavo sąžinė. Kas yra? Tu neini gulti? Tu persirengei?

N o r a (su kasdieniniais drabužiais). Taip, Torval­

dai, persirengiau.

H e l m e r i s . Kam? Dabar, taip vėlai?

N o r a . Šią naktį aš nemiegosiu.

H e l m e r i s . Bei, brangioji Nora. .

N o r a (žiūri į savo laikrodį). Dar ne taip vėlu. Sės­

kis, Torvaldai, mums reikia apie daug ką pakalbėti.

(Sėdasi prie stalo)

H e l m e r i s . Nora... kas čia? Tas sustingęs veidas...

N o r a . Sėskis. Kalba bus ilga. Man reikia daug ką

tau pasakyti.

II e 1 m e r i s (atsisėda prie staJo priešais ją). Tu ma­ne baugini, Nora. Ir aš nesuprantu tavęs.

N o r a . Tas ir yra. Tu manęs nesupranti. Ir aš tavęs

nesupratau — ligi pat šio vakaro. Ne, nepertrauk ma­

nęs. Tu tiktai išklausyk mane. Savesim e sąskaitas, Tor­valdai.

102

H e l m e r i s . Ką tu čia kalbi.

N o r a (po trumpos pauzės). Ar tavęs nestebina v ie ­nas dalykas, štai, dabar, kai mudu taip sėdime vienas prieš kitą?

H e l m e r i s , Kas tai galėtų būti?

N o r a . Jau aštuoneri metai, kaip mudu susituokę. Ar tau nenuostabu, kad mes — tu ir aš, vyras ir žmona, pirmą kartą taip susėdome rimtai pakalbėti?

H e l m e r i s . Rimtai... Ką tai reiškia?

N o r a . Ištisus aštuonerius metus... dar daugiau — nuo pat mūsų pažinties pradžios mes nė kartą neapsi- keitėme rimtu žodžiu apie rimtus reikalus.

H e l m e r i s . Tai negi aš turėjau tave nuolatos traukti i savo rūpesčius, kurių tu vis tiek negalėjai man palengvinti?

N o r a . Aš nekalbu apie tavo rūpesčius. A š sakau, kad mes niekados nebuvome rimtai susėdę ko nors pa­svarstyti kaip reikiant.

H e l m e r i s . Bet, mieloji Nora, argi tau galėjo tai rūpėti?

N o r a . Štai mes ir suradome esmę. Tu niekada ma­nęs nesupratai. Su manim labai neteisingai elgėsi, Tor- \ aidai, iš pradžių tėvas, paskui tu.

H e l m e r i s . Ką? Mudu abu? Abu, kurie m ylėjom e tave labiau už viską pasaulyje?

N o r a (purtydama galvaj. Jūs niekada manęs ne­mylėjote. Jums tiktai patiko būti Įsimylėjusiems mane.

H e l m e r i s . Betr Nora, kas tai per žodžiai!

N o r a. Taip jau yra, Torvaldai. Kai aš gyvenau namie, pas tėtę, jis dėstė man savo pažiūras, ir mano pažiūros pasidarė tokios pačios. O jeigu aš kartais bū­davau kitos nuomonės, tai ją slėpdavau, nes tai būtų

103

viia vdumo mane savo lėlytė ir žaidė su

manimi taip, kaip aš žaidžiau su savo lėlėmis. Paskui

aš perėjau į tavo namus...

H e l m e r i s . Kas tai per išsireiškimas, kai kalbi

apie mūsų santuoką?

N o r a (nesutrikusi). Noriu pasakyti, kad iš tėvo ran­

kų aš perėjau į tavo rankas. Tu viską darydavai pagal

savo skonį, ir aš įgavau tavo skonį; arba bent taip vaiz­

davausi, tikrai nežinau — galimas daiktas, kad buvo

abejaip: kartais taip, o kartais — kitaip. Kai dabar aš

pažiūriu atgal, tai man atrodo, kad aš čia gyvenau kaip

paskutinis vargšas — tik ta diena. Aš gyvenau tavo pra­

mogai, Torvaldai. Bet tu norėjai, kad taip būtų. Tu ir

tėvas esate labai mane nuskriaudę. Jūs kalti, kad iš

manęs nieko neišėjo. į /

H e l m e r i s . Nora, kokia tu neišmintinga ir kokia

nedėkinga! Argi tu nebuvai čia laiminga?

N o r a . Ne, niekada. Aš tariausi esanti laiminga, bet

iš tikrųjų niekada nebuvau.

H e l m e r i s . Tu nebuvai... nebuvai laiminga?

N o r a . N e — tiktai linksma. Ir tu buvai visada man

toks geras. Bet mūsų namai buvo niekas daugiau, kaip

tiktai žaidimų kambarys. Aš buvau čia tavo lėlė žmona,

kaip kad namie buvau tėvcTIelė"”dukfė. O vaikai — tie

buvo mano lėlės. Man buvo malonu, kad tu su manimi

žaidei, lygiai kaip vaikams malonu, kad aš su jais žai­

džiau. Štai kas buvo mūsų santuoka, Torvaldai. /

H e l m e r i s . Šiek tiek tiesos yra tavo kalboje, nors

ir labai ji perdėta ir egzaltuota, bet ateityje viskas bus

kitaip. Žaidimų laikas praėjo; metas imtis auklėjimo.

N o r a . Kieno auklėjimo? Mano ar vaikų?

104

H e l m e r i s . Ir tavo, ir vaikų, mano brangioji

Nora.

N o r a . Ak, Torvaldai, ne tau išauklėti iš manęs sau

tikrą žmoną.

H e l m e r i s . Ir tu man tai sakai?

N o r a . O aš... argi aš esu pasiruošusi tokiam užda­

viniui, kaip auklėti vaikus?

H e l m e r i s . Nora!

N o r a . Ar tu pats ką tik nesakei, kad negali man

patikėti šito uždavinio?

H e l m e r i s . Susijaudinimo minutę! Ar galima iš

(o kažin ką daryti?

N o r a . Ne, tu teisingai pasakei. Sitam uždaviniui

aš esu nepriaugusi. Man reikia pirma išspręsti kitą už­

davinį. Aš turiu mėginti pirma save pačią išauklėti. Ir

ne tu man čia padėsi. Tą aš turiu viena padaryti. Ir to­

dėl aš palieku tave dabar.

H e l m e r i s (pašokdamas). Ką tu pasakei?

N o r a . Aš turiu būti visiškai viena, kad galėčiau

suprasti savo pačios ir išorės pasaulį. Todėl aš negaliu

pas tave pasilikti.

H e l m e r i s . Nora! Nora!

N o r a . Ir aš tuojau pat išeinu. Kristina, tur būt, pri­

ims mane pernakvoti šiąnakt...

H e l m e r i s . Tu iš proto išsikraustei! Niekas tau

neleis. A š draudžiu!

N o r a. Dabar nebėra prasmės man ką nors drausti.

Aš pasiimsiu, kas man priklauso. Tavo aš nenoriu n ie ­

ko, nei dabar, nei paskui.

11 e 1 m e r i s. Kas per beprotybė!

tos

JN o r a. Kytoj aš įsvažiuosiu namo, tai yra — į savo senąją tėviškę. Ten man bus lengviausia susitvarkyti.

H e l m e r i s . Ak, tu apakęs, neprityręs kūdiki!

N o r a . A š turiu įsigyti patyrimo, Torvaldai.

H e l m e r i s . Pamesti namus, vyrą, vaikus! Pagal­vok: ką žmonės pasakys!

N o r a . Į tai aš visiškai negaliu atsižvelgti. Aš žinau tiktai, kad man tai būtina.

H e l m e r i s . Ne, tai stačiai pasipiktinimą kelia! Kaip tu gali paniekinti visas savo švenčiausias pareigas?

N o r a . Ką tu laikai mano švenčiausiomis pareigo­mis?

H e l m e r i s . Ir man reikia dar tau pasakyti? Ar tai nėra pareigos savo vyrui, savo vaikams?

N o r a . A š turiu kitų, tiek pat šventų pareigų.

H e l m e r i s . Neturi. Nors ir kokios bebūtų.

N o r a . Pareigos pačiai sau.

H e l m e r i s . Tu pirmiausia esi žmona ir motina.

N o r a . A š tuo nebetikiu. A š tikiu, kad pirmiausia

aš esu žmogus, taip pat, kaip ir tu... arba bent turiu

stengtis tapti žmogumi. Žinau, kad dauguma laikys tavo

pusę, Torvaldai, ir kad knygose panašiai rašoma. Bet

aš nebegaliu tenkintis tuo, ką kalba dauguma ir kas

rašoma knygose. Man reikia pačiai apie tuos dalykus

pagalvoti ir pamėginti juos išsiaiškinti.

H e l m e r i s . Tarytum tau neaiški tavo padėtis savo namuose? Argi tu neturi patikimo vadovo? Neturi reli­gijos?

N o r a . Ak, Torvaldai, aš net nežinau gerai, kas yra religija.

H e l m e r i s . Ką tu čia kalbi?

106

jn o r a. Žinau Lik Liek, Kiek pastorius Hansenas sa­

kė, kai rengiausi konfirmacijai. Jis dėstė, kad religija

('šauti t a s ir t a s . Kai aš iš čia išeisiu, pasiliksiu v ie ­

na, tai pasistengsiu ir tą dalyką išsiaiškinti. A š noriu

pasitikrinti, ar tiesą kalbėjo pastorius Hansenas, arba

bent jau tiek, kiek tai gali būti tiesa m a n .

H e l m e r i s . O, tiesiog negirdėtas dalykas, kad ši­taip kalbėtų jauna moteris! Bet jeigu tavęs negali atvest

į tikrą kelią religija, tai leisk man paliesti nors tavo są­

žinę. Juk moralinį jausmą tu vis dėlto turi? Arba, atsa­

kyk man,— gal ir jo nebeturi?

N o r a . Zinai, Torvaldai, nelengva į tai atsakyti.

Aš to tikrai nežinau. Man visai, visai neaiškūs šitie klau­

simai. Tik žinau, kad man visai kitaip jie atrodo, negu

tau. Aš, sakysim, taip pat dabar girdžiu, kad ir įstatymai

yra visai ne tokie, kaip buvau maniusi; bet kad tie įsta­

tymai būtų teisingi, to jokiu būdu nesupranta mano

galva. Išeitų, kad moteris neturi teisės pasigailėti savo

mirštančio seno lėvo, kad ji neturi teisės išgelbėti savo

vyrui gyvybės! Tuo aš netikiu.

H e l m e r i s . Tu kalbi kaip vaikas. Nesupranti v i ­

suomenės, kurioje gyveni.

N o r a. Na, nesuprantu. Bet dabar noriu ją suprasti.

Noriu išsiaiškinti, kas teisus: visuomenė ar aš.

H e l m e r i s . Tu sergi, Nora, tu turi karščio; aš

lu'vc'ik manau, kad tu netekai proto.

\ f) r a. Niekad dar neturėjau tiek sveiko ir šviesaus proto, kaip šiąnakt.

11 c 1 111 e r i s. Ir tu su sveiku ir šviesiu protu pa­meti vyrą ir vaikus?

N o r a. Taip, pametu.

107

H e l m e r i s . Tada tebėra galimas tik v i e n a s

paaiškinimas.

N o r a . Koks?

H e l m e r i s . Kad tu manęs nebemyli.

N o r a . Taip, tas tiesa.

H e l m e r i s . Nora!.. Ir tu šitaip sakai!

N o r a . A k r man labai skaudu, Torvaldai, nes tu

buvai visada man geras. Bet aš negaliu kitaip. A š nebe­

myliu tavęs.

H e l m e r i s (vargais susivaldęs). Ir tą įsitikinimą tu

priėjai taip pat sveiku ir šviesiu protu?

N o r a . Taip, visiškai sveiku ir šviesiu. Todėl aš ir

nenoriu čia ilgiau pasilikti.

H e l m e r i s . Gal tu gali man taip pat paaiškinti,

kodėl aš netekau tavo meilės?

N o r a . Taip, galiu. Tai atsitiko šį vakarą, kai ste­

buklas neįvyko. Pamačiau, kad tu ne tas žmogus, ku­

riuo aš tave laikiau.

H e l m e r i s . Geriau paaiškink, aš tavęs nesu­

prantu.

N o r a . A š kantriai laukiau aštuonerius metus. V ieš­

patie, juk aš žinojau, kad stebuklai atsitinka ne kiek­

vieną dieną. Bet štai mane užgriuvo tas siaubas, ir aš

tvirtai tikėjau: dabar reikia laukti stebuklo. Kol Krog-

stado laiškas buvo tenai... aš nė vienos akimirkos nepa­

galvojau, kad tu gali sutikti su jo sąlygomis. A š buvau

visiškai tikra, kad tu pasakysi jam: skelbk nors visam

pasauliui. Ir kai tas būtų įvykę...

H e l m e r i s . Ir kas tada? Jei aš būčiau atidavęs sa­

vo žmoną gėdai ir išniekinimui?..

108

N o r a . Jeigu tas būtų įvykę, tai aš tikėjau tvirtų

tvirčiausiai, kad išeisi į priekį, viską prisiimsi sau ir

pasakysi: aš esu kaltininkas.

H e l m e r i s . Nora!..

N o r a . Tu manai, kad aš niekaip nebūčiau sutikusi

priimti tokios tavo aukos? Ne, be abejo. Bet ką būtų

reiškę mano tvirtinimai prieš tavuosius?.. Š t a i tas

stebuklas, kurio aš laukiau taip drebėdama. Ir norėda­

ma jam sutrukdyti, aš galvojau nusižudyti.

H e l m e r i s . A š su džiaugsmu būčiau dirbęs dėl

tavęs dieną naktį, Nora... kentęs vargą ir skausmą. Bet

niekas neaukoja savo g a r b ė s dėl mylimo žmogaus.

N o r a . Šimtai tūkstančių moterų paaukojo!

H e l m e r i s . Ak, tu sprendi ir kalbi kaip nepro­

tingas vaikas.

' N o r a . Sakysim, kad taip. Bet tu sprendi ir kalbi ne

taip, kaip žmogus, j kuri aš būčiau galėjusi atsiremti.

Kada tau praėjo baimė — ne dėl to r kas m a n grėsė,

bet dėl to, kas tave galėjo ištikti,— kai visas pavojus

praėjo, tu elgeisi taip, tarsi nieko ir nebuvo atsitikę.

Kaip pirma aš vėl buvau tau vyturėlis, lėlė, kurią tu

dabar ketinai dar atsargiau ant rankų nešioti, kadangi ji pasirodė esanti tokia trapi ir silpna. (Atsistoja) Tor­

valdai, tą minutę man paaiškėjo, kad aš visus tuos aš­tuonerius metus gyvenau su svetimu žmogumi ir su ­

gyvenau su juo trejetą vaikų... O-o! Man sunku net

pagalvoti apie tai! Jei galėčiau — sudraskyčiau save į skutelius. y

H e l m e r i s (nusiminęs). Matau, matau... Tikrai,

tarp mūsų atsivėrė bedugnė... Bet argi jos negalima už­

pilti, Nora?

109

N o r a , Tokia, kokia dabar esu, aš tau netinku į

žmonas.

H e l m e r i s . Man užteks jėgų kitokiam pasida­ryti.

N o r a . Gal būt, je igu lėlė iš tavęs bus atimta.

H e l m e r i s . Išsiskirti... išsiskirti su tavim! Ne, ne,

Nora, negaliu įsivaizduoti.

N o r a (eina į dešinę). Juo labiau tai turi įvykti. (Su­

grįžta nešdamasi apsiaustą ir mažą lagaminą , kurį pa d e ­

da ant kėdės prie stalo)

H e l m e r i s . Nora, Nora, ne dabar! Palauk nors ligi

ryto.

N o r a (apsivi lkdama paltą). Aš negaliu nakvoti sve ­

timo vyro bute.

H e l m e r i s . Bet argi mes negalėtume gyventi kaip

brolis ir sesuo?

N o r a (risdamasi skrybė lės kaspinus). Tu puikiai ži­

n a i — tai neilgai truktų. (Užsigaubdama šalį) Lik sve i ­

kas, Torvaldai. Su vaikais neatsisveikinsiu. A š žinau, kad jie geresnėse rankose negu mano. Tokios motinos,

kaip aš dabar, jiems nereikia.

H e l m e r i s . Bet kada nors, Nora... kada nors?..

N o r a . Iš kur aš galiu žinoti? Aš visai nežinau,

kas iš manęs bus.

H e l m e r i s . Bet tu esi mano žmona, dabar ir atei­tyje.

N o r a . Klausyk, Torvaldai... Jeigu žmona pameta vyrą, kaip aš dabar, tai, kiek žinau, įstatymas jį atpalai­duoja nuo visų įsipareigojimų jai. Šiaip ar taip, aš su­teiksiu tau visišką laisvę. Tu jauskis visiškai niekuo nesurištas, taip pat, kaip ir aš jausiuosi. Abi pusės turi

110

būii visiškai laisvos. Štai tavo žiedas Atiduok mai

mano.

H e l m e r i s . Ir šitą?

N o r ą . Ir šitą.

H e l m e r i s . Štai.

N o r a . Taip. Dabar viskas baigta. Štai, čia aš pa

dedu raktus. Tarnaitė viską žino namuose geriau u:

mane. Rytoj, kai aš būsiu išvažiavusi, ateis Kristina su

rinkti mano daiktų, kuriuos aš buvau atsivežusi iš na

mų. Tegu juos man išsiųs.

H e l m e r i s . Viskas! Viskas! Nora, ar tu niekad*

neatsiminsi manęs?

N o r a . Aš, tur būt, dažnai atsiminsiu ir tave, ir vai

kus, ir šiuos namus.

H e l m e r i s . Ir aš galėsiu tau rašyti, Nora?

N o r a . Ne, niekados. To negalima.

H e l m e r i s . Bet juk galėsiu tau siuntinėti?..

N o r a . Nieko, nieko.

PI e 1 m e r i s. ...padėti tau, kai reiks pagalbos.

N o r a . N e r sakau. Nieko iš svetimų nepriimsiu.

H e l m e r i s . Nora, nejaugi aš niekada ir nebega

tesiu būti tau daugiau kaip svetimas?

N o r a (ima savo lagaminą). Ak, Torvaldai, tada tu

rėtų įvykti stebuklų stebuklas.

I I e 1 m e r i s. Sakyk, koks tas stebuklų stebuklas

N o r a . Toks, jog ir tu, ir aš tiek pasikeistume, kad.

Ne, Torvaldai, aš daugiau nebetikiu stebuklais.

H e l m e r i s . Bet aš tikėsiu. Sakyk! Pasikeistum

tiek, kad...

i i

N o r a . Kad mūsų bendras gyvenimas galėtų tapti s a n t u o k a. Sudie. (Išeina per prieškambari)

H e l m e r i s (krinta ant kėdės prie durų ir užsi ­dengia rankomis veidą). Nora! Nora! (Dairosi ir atsisto­ja) Tuščia. Jos nebėra. (Vilties spindulys nušv iečia jo veidą) Stebuklų stebuklas?!.

A pačio je girdėti uždaromų durų trinktelėjimas