I

Pats mirties kvapas Rusijoje buvo kitoks negu Afrikoje. A f r i k o -

je, kai ilgai nesiliaudavo smarki angli^ ugnis, lavonai tarp fronto

liniji i kartais taip pat gerokai paguledavo nelaidoti. Taciau saule

darbavosi greitai. Naktj vejas atnesdavo sleiksti^, troskij ir slogij

dvok^, negyveliai ispusdavo nuo dujij ir pakildavo it smeklos sveti-

mi^ zvaigzdziij sviesoje, tarytum dar sykj ruosdamiesi j musj, tylo-

mis, be vilties, kiekvienas skyrium; bet j a u kit^ dien^ j ie pradedavo

trauktis, glaustis prie zemes, be galo pavarg?, lyg noredami j j ^ j l jsti .

K a i veliau galima budavo juos surinkti , kai kurie j a u barksodavo

lengvi ir isdziuv^. K a i kuriems tekdavo paguleti po kelet^ savaiciij,

ir is likdavo beveik vieni griauciai, barsk^ umai paduslejusiose

uniformose. T a i buvo sausa mirtis — smelis, saule, vejas. Rusijoje

mirtis buvo purvina, dvokianti.

Kel inta diena lijo. Sniegas tirpo. Pries menesj jo buvo dar kokiais

dviem metrais daugiau. Sunaikintas kaimas, kurj is pradziy, rodos,

sudare vien apanglej? stogai, kas naktj, sniegui dumbant, po truputj

be garso augo. Pirmiausia isniro hngq karnizai , po keliij naktij —

durij staktos, pagaliau prieangio pakopos, einancios j pQvantj balt^

purv^. Sniegas tirpo ir tirpo, o is po jo rodesi lavonai.

T a i buvo seni lavonai. Kaimas ne kart^ ejo is rankij j rankas —

lapkricio, gruodzio, sausio menesiais ir dabar, balandzio menesj. C i a

vieni, cia k i t i j j uzimdavo ir palikdavo, palikdavo ir vel uzimdavo, o

Pakilusi puga taip uznesdavo lavonus, jog po keleto valandy sani-

'̂ arai daugelio nebegaledavo rasti. O paskui kone kiekviena diena

tiesdavo nauj^ balt^ apklot^ ant nusiaubtos zemes, kaip medicines

sesuo kad kloja drobul? ant kruvinos lovos.

Pirmiausia pasimate sausio negyveliai. J i e gulejo pavirsiau i r

eme rastis balandzio pradzioj, sniegui pradejus dubti. J i ^ kunai buvo

kietai susalf, o veidai — lyg is pilko vasko nulipdyti.

Kareiviai verte juos j duobf kaip r^stigalius. A n t aukstumeles

uz kaimo, kur maziau sniego, j is buvo nukastas ir isgremzta duobe

susalusioje zemeje. T a i buvo sunkus darbas.

Prie gruodzio negyveliy pasitaikydavo ginkli j , priklausancii^

sausio negyveliams. Sautuvai ir rankines granatos giliau grimzdo

j sniego negu kunai; kartais pasitaikydavo istraukti i r salmi^. Si i j

lavonij atpazjstamuosius zetonus lengviau buvo iskirpti is po m u n -

duri^, nes drabuziai j a u buvo spej? ismirkt i . Vandens prisirinko ir

atvirose burnose, del to lavonai atrode kaip skenduoliij. Vienas k i -

tas lavonas j a u buvo k ick atsileid^s. Tokius nesant, kunas dar b u -

davo sustir^s, bet ranka j a u tabaluodavo nukarusi, tartum kam mo-

dama, pasibaisetinai abejingai ir mazne begediskai. Vis iems, kurie

paguledavo sauleje, pirmiausia atsileisdavo akys. Jos nebespinde-

davo kaip stiklas, ir J 4 lelytes budavo apglitusios. Ledas tirpdavo ir

pamazu tekedavo is akiij ; atrodydavo, kad jos verkia.

t

Staiga vel kelias dienas spustelejo saltis. A n t sniego uzsidejo ledo

pluta.Jis nustojo dubti. Taciau netrukus vel padvelke supuvusiu sutu.

I s pradziy pasirode t ik pilkas lopelis dulsvejancioje baltumoje.

Po valandos j a u buvo matyti, kad tai konvulsyviai styranti ranka. >

— I r dar vienas, — tare Zaueris. I

— K u r ? — paklause Imermanas.

— Aure , ties cerkve. G a l pabandytume atkasti? *

— O kam? Vejas pats visk^ padarys. Sniego ten bus dar geras

metras, o gal ir du. J u k tas prakeiktas kaimas yra slenyje. O gal tu

labai nori prisisemti batus salto kaip ledas vandens?

6

— T a i j a u ne, — Zaueris mete akj virtuves l ink. — G a l nujau-

t i , ko siandien gausim paesti?

— Kopusty. Kopusty su kiauliena ir virtomis bulvemis. T i k

kiaulienos, aisku, ten ne kvapo nera.

— Kopiistai! Z inoma! Treci^ kart^ si^ savait^.

Zaueris atsisagste kelnes ir pradejo slapintis.

— Pries metus as dar leisdavau kaip is voles, — pasake j i s

su karteliu. — K a i p tikras kareivis. Jauciausi gerai. Edalas pirmos

rusies! Zygiavome pirmyn, kasdien sukardavome po t ick ir tiek k i -

lometry! M a n i a u , j a u greit busiu vel namie. Dabar m y z u kaip koks

civilpalaikis, skurdziai i r be jokio pasismaginimo.

Imermanas jsikiso rank^ j uzantj i r eme gardziai kasytis.

— M a n tai vis tiek, kaip myzt i , kad tiktai vel buciau civilis.

— I r man vis tiek. Bet atrodo, kad per amzius nebeistruksime

is tos kariuomenes.

— A i s k u . B u k didvyris, ko l pastipsi. T i k esesininkai dar myza

kaip zmones.

Zaueris uzsisagste kelnes.

— K u r j ie nemys kaip zmones. A n t musij sprando visas mes-

las, o j iems — garbe. M e s dvi tris savaites kaunames del kokio

prakeikto miesto, o paskutin^ dien^ atsiranda esesininkai ir zengia

I j j p irma musij kaip nugaletojai. Paziurek, kaip apie juos visi tup-

cioja. J iems visados silciausios milines, geriausi batai i r didziausias

gabalas mesos!

Imermanas syptelejo.

— Dabar i r esesininkai nebeima miestij. Dabar i r j ie traukiasi. Visai kaip mes.

— Ne, ne taip. M e s nedeginame ir nesaudome, kas t ik pasi-suka po ranka.

Imermanas nustojo kasytis.

— B e t kas tau siandien uzejo? — paklause j is nusteb^s. —

Staiga emei kalbeti kaip zmogus! Z iurek , kad Steinbreneris nenu-

girstij, nes kaipmat pakliusi j drausmes kuop^. M a t a i , kaip dumba

sniegas ties cerkve! J a u islindo geras galas rankos.

•i^ Zaueris paziurejo j t^ pus^.

— J e i i r toliau taip leis, rytoj j i s pakibs j a u ant kokio kryziaus.

Geroj vietoj krito. Paciose kapinese.

— A r ten kapines?

— Z i n o m a . Nejau nebeatmeni? J u k mes j a u esame cia buv§.

Per paskutinj puolim^. Spalio pabaigoje.

Zaueris ciupo savo katiliuk^.

— Stai i r virtuves pabuklas! Greic iau, nes vienas pamazgas

tegausime.

R a n k a augo ir augo. Rodos, ne sniegas tirpsta, o j i pamazu l e n -

da is zemes — kaip neaiskus grumojimas, kaip susting^s pagalbos

sauksmas.

Kuopos vadas sustojo.

— K a s ten?

— K o k s nors rusas, pone leitenante.

Rahe paziurejo atidziau. J i s atpazino ismirkusj rankoves gal^;

— T a i ne rusas, — tare j i s . :'

V i r s i l a M i u k e pakrutino pirstus batuose. J i s nepakente kuo-;'

pos vado. Nors M i u k e ir stovejo pries j j , issitemp^s pagal visas ta i -

sykles — drausme svarbesne uz visus asmeninius jausmus, — bet

noredamas isreiksti savo panicky nemaciomis krutino pirstus ba-

tuose. „Kvailys neraliuotas, — galvojo j i s . — Tarskalas."

— L i e p k i t j j iskasti, — tare Rahe.

— Klausau!

— Tuoj paskirkite kelet^ vyi^- Negrazu taip palikti .

„Ak, tu mazgote, — galvojo M i u k e . — Prisiktakelni! Negra-:

zu! T a r y t u m pirmas kartas mums numirelj matyti!"

— T a i vokieciq kareivis, — tare Rahe.

— Klausau, pone leitenante! Paskutines keturias dienas mes

rasdavome vienus rusus.

— L i e p k i t j j iskasti. T a d a matysime, kas j i s .

Rahe nuejo j savo but^. „Bezdzione pasiputusi, — galvojo

Miuke . — T u r i krosnj, siltus namus ir Gelezinj kryzi i j po kaklu.

A s neturiu net Pirmojo laipsnio kryziaus. O esu to nusipeln^s ne

maziau kaip j i s visij savo gelzgaliij."

— Zaueris! — suriko j i s . — Imermanas! Cionai ! Pasi imkit

kastuvus! K a s dar ten? Greberis! Hirsmanas! Berningas! Steinbre-*

neri, jus vadovausite! A n t a i ranka! Iskast ir palaidot, j e i tai vokietis!

E i n u lazybij, kad j i s ne vokietis. y

Atgozino Steinbreneris.

— Lazybij? — paklause j i s . J o balsas buvo aukstas, vaikiskas,

kurj j is tusciai stengesi pastorinti. — I s kiek?

M i u k e suabejojo.

— I s tr i j i | rubhy, — tare pasvarst^s. — I s trijij okupacinii^ rubliij.

— I s penkiij. M a z i a u kaip is penkii^ nesilazinu.

— G e r a i , tegu bus is penkiq. Bet moketi reikes.

Steinbreneris nusijuoke. J o dantys suzibo balzganos saules

spinduliuose. T a i buvo devyniolikos metij baltaplaukis jaunuolis

gotikos angelo veidu.

— Z i n o m a , reikes moketi! Kaipgi kitaip, M i u k e ?

M i u k e ne per daug mego Steinbrenerj, bet bijojo i r saugojosi

jo. V i s i zinojo, kad j i s nacis simtu penkiasdesimcia procentij.

— G e r a i , gerai.

M i u k e issitrauke tresninj portsigar^, papuost^ gelemis, isde-

gmtomis dangtelyje.

G a l uzsirukysim? — paklause.

— A i s k u .

Fiureris neruko, Steinbreneri, — atsainiai tarstelejo I m e r -Tianas.