Upload
others
View
6
Download
0
Embed Size (px)
Citation preview
LIETUVOS VETETINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARIJOS FAKULTETAS
NEUŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDRA
Ernesta Kibildait÷
Hormonų ir anaboliškai veikiančių medžiagų likučiai, jų
poveikis ir steb÷sena maisto gyvūnuose ir jų produktuose
Magistro darbas
Darbo vadovas:
Prof. Vytautas Špakauskas
Kaunas, 2010 m.
LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARIJOS FAKULTETAS
NEUŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDRA
Magistro darbas atliktas 2008 – 2010 metais Lietuvos veterinarijos akademijos
Neužkrečiamųjų ligų katedroje.
Magistro darbą paruoš÷ : Ernesta Kibildait÷ _____________________ (parašas)
Magistro darbo vadovas : prof. Vytautas Špakauskas
(LVA Neužkrečiamųjų ligų katedra) _____________________ (parašas)
Recenzentas: _____________________ (parašas)
TURINYS
1. ĮVADAS ..............................................................................................................................................4
2. LITERATŪROS APŽVALGA .........................................................................................................6
2.1. HORMONAI ....................................................................................................................................6
2.2. HORMONŲ VARTOJIMO APRIBOJIMAI ............................................................................................7
2.3. SINTETINIAI NESTEROIDINIAI ESTROGENAI – STILBENAI ..............................................................9
2.4. TIREOSTATIKAI............................................................................................................................10
2.5. STEROIDAI ...................................................................................................................................11
2.5.1. Gliukokortikoidai ................................................................................................................11
2.5.2. Lytiniai hormonai ................................................................................................................27
2.5.3. Estrogenai ............................................................................................................................28
2.5.4. Progesteronas ir jo sinetiniai dariniai ..................................................................................33
2.5.5. Gestagenai (progestinai, progestagenai)..............................................................................35
2.6. ANABOLINIAI STEROIDAI. ...........................................................................................................41
2.7. REZORCILO RŪGŠTIES LAKTONAI ................................................................................................48
2.8. BETA-AGONISTAI.........................................................................................................................53
3. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA ............................................................................61
4. TYRIMŲ REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ...........................................................................63
4.1. LIEKANŲ STEBöSENOS ANALIZö LIETUVOJE 2004 – 2008 METAIS..............................................63
4.2. LIEKANŲ STEBöSENOS ANALIZö EUROPOS SĄJUNGOJE 2004 – 2008 METAIS .............................65
4.3. MEDŽIAGŲ LIEKANŲ STEBöSENOS ANALIZö PAGAL GYVŪNŲ RŪŠIS IR PRODUKTUS ..................70
IŠVADOS..............................................................................................................................................77
LITERATŪRA .....................................................................................................................................80
1 PRIEDAS. 2004M. EUROPOS SĄJUNGOS TYRIMŲ REZULTATAI ...................................104
2 PRIEDAS. 2005 M EUROPOS SĄJUNGOS TYRIMŲ REZULTATAI ...................................106
3 PRIEDAS. 2006M. EUROPOS SĄJUNGOS TYRIMŲ REZULTATAI ...................................108
4 PRIEDAS. 2007M. EUROPOS SĄJUNGOS TYRRIMŲ REZULTATAI ................................110
5 PRIEDAS. 2008M.EUROPOS SĄJUNGOS TYRIMŲ REZULTATAI ....................................112
6 PRIEDAS. EUROPOS SĄJUNGOJE IŠTIRTŲ MöGINIŲ SKAIČIUS ..................................114
4
1. ĮVADAS
Lietuvoje kaip ir visame pasaulyje did÷ja d÷mesys maisto produktų kokybei. Tai
sąlygoja naujas pirk÷jų požiūris į maistą bei žmonių susirūpinimas did÷jančia aplinkos tarša
bei įtaka sveikatai. Saugūs produktai – tai ne tik visaverčiai produktai, bet ir produktai,
kuriuose n÷ra medžiagų, galinčių neigiamai veikti žmonių sveikatą. Vienomis iš tokių
medžiagų gali būti veterinariniai vaistai ar jų liekanos, su maisto produktais patekę į žmonių
maistą netinkamai gydžius maistinius gyvūnus ar naudojus juos profilaktiškai. Norint
apsaugoti žmones, vartojančius gyvulin÷s kilm÷s maistą, pirmiausia laikomasi principo, kad
maisto produktai, gauti iš gyvulių, gydytų veterinariniais vaistais neturi tur÷ti veterinarinių
vaistų ar jų metabolitų liekanų, kurios gali sukelti didelį pavojų vartotojų sveikatai.
Gyvulių augintojai stengiasi visais įmanomais būdais sumažinti išlaidas auginant
gyvulius ir naudoja papildomas augimą skatinančias chemines medžiagas. Gyvuliams gydyti
naudojami vis efektyvesni veterinariniai vaistai, kurie iš organizmo pasišalina tik po tam tikro
laiko. Kai kurios medžiagos yra nekenksmingos žmogaus, vartojančio gydyto gyvulio
produktus, sveikatai, tačiau dauguma jų netur÷tų būti maisto produktuose.
Kad maisto produktuose nebūtų vaistų ar kitokių nepageidaujamų medžiagų likučių,
augintojai informuojami apie tokių medžiagų žalą, kokiomis priemon÷mis galima to išvengti.
Radus gyvulininkyst÷s produkcijoje vaistų likučių ar hormoninių medžiagų, produkcijos
gamintojams taikomos pinigin÷s baudos. Vartotojų apsaugos užtikrinimui, ES buvo priimti
teis÷s aktai, reglamentuojantys medžiagų liekanų didžiausią leidžiamą kiekį gyvūniniuose
maisto produktuose bei veterinarinių vaistų išlauka.
Neseniai priimtas Europos Parlamento ir tarybos reglamentas (EB) Nr. 470/2009 (2009
m. geguž÷s 6 d.) nustatantis Bendrijos farmakologiškai aktyvių medžiagų leistinų liekanų
kiekių nustatymo gyvūnin÷s kilm÷s maisto produktuose tvarką, panaikinantis Tarybos
reglamentą (EEB) Nr. 2377/90 ir iš dalies keičiantis Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą
2001/82/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 726/2004.
Siekiant apsaugoti visuomen÷s sveikatą didžiausi leistini liekanų kiekiai tur÷tų būti
nustatomi remiantis bendrai pripažintais saugos vertinimo principais, atsižvelgiant į
toksikologinį pavojų, aplinkos užterštumą ir mikrobiologinį bei farmakologinį liekanų
poveikį.
Veterinariniais vaistais gydant gyvūnus, gyvūniniuose maisto produktuose gali būti
nustatomos farmakologiškai aktyvių medžiagų liekanos. 1996 m. balandžio 29 d. Tarybos
5
direktyva 96/23/EB „D÷l kai kurių medžiagų ir jų liekanų gyvuose gyvūnuose ir gyvūniniuose
produktuose steb÷senos reikalavimų“ įpareigoja valstybes nares parengti ir vykdyti
nacionalinius liekanų steb÷senos planus. Pagal min÷tos direktyvos reikalavimus ES valstyb÷s
liekanų steb÷sena vykdo nuo 1997 metų, Lietuvoje liekanų steb÷sena prad÷ta vykdyti 1998 m.
2004 – 2008 m. Lietuvos Respublikoje vykdant liekanų steb÷seną, neatitikimai buvo nustatyti
0,5% - 1,0 % m÷ginių. 2004 – 2007 m. ES neatitikimai buvo nustatyti 0,3% m÷ginių.
Lietuvos medžiagų liekanų gyvūnuose ir gyvūniniuose produktuose steb÷senos planas
užtikrina maisto saugos kontrolę d÷l kenksmingų medžiagų liekanų gyvūnuose ir
gyvūniniuose produktuose. Dabartiniais tyrimų metodais liekanų koncentracija produktuose
gali būti nustatoma nanogramais kilograme.
Anaboliškai veikiančios medžiagos (gliukokortikoidai, lytiniai hormonai) vartojami
veterinarijoje kaip vaistai arba padidinus dozę gali būti vartojami kaip augimo stimuliatoriai.
Kadangi anaboliškai veikiančios medžiagos sukelia daug šalutinių efektų, kai kurios veikia
kancerogeniškai, jų vartojimas Europos Sąjungos šalyse yra griežtai reglamentuojamas (kai
kurios draudžiamos vartoti maistiniams gyvūnams, kitos leidžiamos vartoti veterinarijoje tik
konkretiems gydymo ar reprodukcijos reguliavimo tikslais). Mokslo ir technologijų progresas
bei vis griežtesni įstatymai turi užtikrinti, kad šiandienos žem÷s ūkio produktai atitiktų vis
reiklesnius standartus ir jiems būtų taikoma vis kruopštesn÷ kontrol÷ bei steb÷senos
procedūros (Stonyt÷, 2003).
Darbo tikslas ir uždaviniai – apžvelgti anaboliškai veikiančių medžiagų (A grup÷)
savybes, vartojimo ypatumus maistiniams gyvūnams, jų liekanas gyvūnuose ir gyvūniniuose
maisto produktuose bei poveikį vartotojams;
Atlikti anaboliškai veikiančių medžiagų liekanų steb÷senos analizę Europos Sąjungos
šalyse ir Lietuvoje pagal medžiagų grupes;
Atlikti anaboliškai veikiančių medžiagų liekanų steb÷senos analizę Europos Sąjungos
šalyse ir Lietuvoje pagal gyvūnų rūšis ir gyvūninius produktus.
6
2. LITERATŪROS APŽVALGA
Anaboliškai veikiančios medžiagos ir hormonai yra A grup÷je. Šioms medžiagoms
priklauso:
A1 – stilbenai, stilbeno dariniai bei jų druskos ir esteriai,
A2 – tireostatikai,
A3 – steroidai,
A4 – rezorcilo rūgšties laktonai, įskaitant zeranolį,
A5 – beta agonistai.
2.1. HORMONAI
Gyvose ląstel÷se privalo būti preciziškai reguliuojama daugybę jose vykstančių procesų,
kontroliuojamas jų turinys, temperatūra, vandenilio jonų koncentracija ir t.t. Nervų ir
endokrinin÷ sistemos kaip tik ir yra valdymo sistemos, kurios veikia reguliuojančiai
organizmo ląsteles. Endokrinin÷ sistema reguliuoja specifines ląstelines funkcijas per
chemines medžiagas vadinamas hormonais (gr. horman - sukelti, sužadinti). Šiuo metu
terminu hormonas apibūdinamas bet koks junginys organizme, kuris yra signalas, galintis
sukelti pokyčius ląstel÷se. Hormonus gamina vidaus sekrecijos (endokrinin÷s) liaukos. Jie
išskiriami į kraują, audinių skysčius. Kraujyje yra apie 50 hormonų, kurie specifiškai veikia
audinių biocheminius procesus, turi įtakos ląstelių ir audinių struktūrai, morfogenezei, viso
organizmo vystymuisi, t.y. visam organizmui. Kraujas perneša hormonus iš jų sintez÷s vietos
į fiziologinio veikimo vietą. Įvairūs stresoriai bei normalūs dirgikliai, veikdami endokrinines
liaukas, skatina hormonų sintezę ir išsiskyrimą į kraują. Kai kada dirgikliai veikia priešingai
ir, sumažindami hormonų išsiskyrimą, normalizuoja bendrąją organizmo būklę. Padid÷jus bet
kokio hormono kiekiui kraujyje, veikia grįžtamojo ryšio principas ir atitinkamos endokrinin÷s
liaukos veikla slopinama. Endokrininių liaukų funkcijos pokyčiai labai priklauso nuo kraujo
biochemin÷s sud÷ties. Daug priklauso ir nuo atskirų hormonų tarpusavio sąveikos. Vieno
hormono su kitu bei su visu organizmu integracija sąlygoja endokrinin÷s sistemos veiklos
pusiausvyrą. Endokrininių liaukų veiklos integravimo procesui kraujas turi labai didelę
reikšmę.
Pagal veikimo mechanizmą hormonai skirstomi į nesteroidinius ir steroidinius.
Kiekvienas nesteroidinis hormonas turi specifinį receptorių ląstel÷s membranoje.
Nesteroidiniai hormonai sąveikaudami su receptoriais, esančiais ląstelių citoplazmin÷se
7
membranose, sužadina cheminių junginių – antrinių tarpininkų (cAMP, pav.) susidarymą. Jie
keičia fermentų aktyvumą ir reguliuoja įvairias ląstelių funkcijas. Steroidinių hormonų
receptorių yra ląstelių viduje ir jie vadinami citoplazminiais. Jie yra baltymai ir gali reaguoti
tik su tam tikrais hormonais, patenkančiais į ląstel÷s vidų (Galbraith, 2002).
Hormonai reguliuoja svarbiausias organizmo funkcijas: medžiagų apykaitą, augimą,
lytinių liaukų vystymąsi. Jie dalyvauja biochemin÷se reakcijose, aktyvina arba slopina
fermentus. Vieni hormonai veikia tik tam tikrus organus, kiti – visą organizmą. Sutrikus
endokrininių liaukų veiklai, pakinta įvairių vidaus organų veikla. Dažnai pasikeičia ir gyvūno
išvaizda, išduodanti tam tikrą hormoninį sutrikimą. Endokrinin÷s ligos yra mažiau paplitusios
už kitų sistemų ligas, tačiau labai svarbu jas anksti pasteb÷ti, nes hormonų pusiausvyrą
organizme pakankamai sunku koreguoti.
Hormonų poveikis yra skirtingas: jie gali skatinti arba slopinti augimą, ląstelių mirimą
(apoptozę), imuninę sistemą, medžiagų apykaitą organizme, taip pat jie gali paruošti
organizmą tam tikrai veiklai (pvz., b÷gti, kovoti ar poruotis) ar gyvenimo tarpsniui (pvz.,
lytinei brandai). Kai kurie hormonai stipriai reguliuoja kitų hormonų sekreciją (išskyrimą į
kraują). Hormonai taip pat reguliuoja beveik visų organizmų dauginimosi funkciją. Yra
daugiau kaip 1000 cheminių kancerogeninių medžiagų, tačiau tik 70 iš jų kancerogeniškumas
žmogui įrodytas, pvz.: 17β-oestradiolio kancerogeninis poveikis: padažn÷ja endometriumo
karcinomų, krūtų auglių atvejų. Tačiau kai kurie steroidiniai vaistai, kaip prednizonas ir
deksametazonas kartais vartojami v÷žiui gydyti. Įrodyta, kad hormonų likučiai sutrikdo
hormonų pusiausvyrą organizme, pakinta medžiagų apykaita,lytinių liaukų veikla.
Hormonų preparatai gaminami iš gyvulin÷s kilm÷s audinių arba chemin÷s sintez÷s bei
biosintez÷s metodais. Chemiškai dauguma jų yra sud÷tingos struktūros ir dozuojami
biologiniais aktyvumo vienetais. Chemiškai paprastesni ir sintetiniai hormonų preparatai
(stilbenai) dozuojami mas÷s vienetais. Aliejiniai tirpalai švirkščiami į raumenis po oda,
tablet÷s duodamos oraliai.
2.2. HORMONŲ VARTOJIMO APRIBOJIMAI
Pagal Valstybin÷s maisto ir veterinarijos tarnybos 1997 m. įsakymu Nr. 4-31 bei 4-142,
Lietuvoje draudžiama vartoti žmonių maistui auginamiems gyvuliams, paukščiams ir žuvims
šiuos hormoninius preparatus: stilbeną ir jo darinius (dietilstilbestrolį, sinestrolį) ir
tireostatinio poveikio preparatus (tiouracilą, propiltiouracilą, feniltiouracilą, metiltiouracilą,
dimetiltiouracilą).
8
Melžiamoms karv÷ms draudžiama vartoti galvijų somatotropinį hormoną. Draudžiama
vartoti gyvūnams, kurie auginami žmonių maistui, estrogeninio, gestageninio ir androgeninio
poveikio hormonus (išskyrus lyties organų sutrikusioms funkcijoms atstatyti – lytiniam ciklui
stimuliuoti, rujai sinchronizuoti, embrionų transplantacijos metu).Estradiolį, testosteroną,
progesteroną galima vartoti tik kaip vaistą lyties organų ligomis sergantiems gyvūnams
gydyti.
Kitus hormoninius preparatus, maistui auginamiems gyvuliams, draudžiama vartoti
gyvulių augimui ir produktyvumui skatinti: a) jei jie kumuliuojasi organizme, b) po kurių
vartojimo išlaukos laikas maistui ilgesnis kaip 15 dienų, c) kurių likučiams nustatyti n÷ra
reagentų ar analitin÷s įrangos, d) kurių vartojimo sąlygos nežinomos. Hormoniniai preparatai
parduodami tik veterinarijos gydytojui pagal receptą arba paraiškas, patvirtintas parašu ir
spaudu. Hormoninių preparatų panaudojimą privaloma registruoti žurnale, turinčias šias
skiltis: eil÷s numeris, gyvulio savininkas, gyvulio rūšis, identifikavimo numeris, amžius,
diagnoz÷, gydymui vartoti preparatai ir kiti vaistai, jų doz÷s ir gydymo kursas.
1999 m. balandžio 30 d. Veterinarinių priemonių, susijusių su visuomen÷s sveikata,
mokslinis komitetas (VPVSMK) paskelb÷ nuomonę d÷l hormonų likučių galvijienoje ir jos
produktuose galimo neigiamo poveikio žmonių sveikatai įvertinimo. Pagrindines tos
nuomon÷s išvadas sudar÷ tai, kad kalbant apie normą viršijančio hormonų likučių ir jų
metabolitų kiekio patekimą į organizmą bei atsižvelgiant į būdingas hormonų savybes ir
epidemiologinių tyrimų rezultatus, pavojus vartotojo sveikatai buvo nustatytas remiantis šešių
įvertintų hormonų skirtingo lygio įtikinamais įrodymais. Antra, būtų galima numatyti šešių
hormonų endokrininį, dinaminį, imunologinį, neurobiologinį, imunotoksinį, genotoksinį ir
kancerogeninį poveikį bei tai, kad lytiškai bręstantys vaikai iš skirtingų galimos rizikos grupių
kelia didžiausią susirūpinimą; ir trečia, atsižvelgiant į būdingas hormonų savybes bei
epidemiologinių tyrimų rezultatus, neįmanoma nustatyti n÷ vieno iš šešių hormonų, įvertintų
skiriant juos galvijams, kad skatintų augimą, leistinų kiekių ribų, taigi, ir rekomenduojamos jų
kiekio patekimo į organizmą dienos normos.
Kai kurių medžiagų, turinčių hormoninį ar tireostatinį poveikį, bei beta agonistų
draudimo naudoti gyvulininkyst÷je nurodymai VMVT 2003 m. liepos 25 d. Įsak. Nr. B1-656
Lietuvos Respublikoje uždrausta:
3.1. tiekti į rinką stilbenus, stilbenų darinius, jų druskas bei esterius ir tireostatines
medžiagas, skirtus naudoti visų rūšių gyvūnams;
3.2. tiekti į rinką beta-agonistus, skirtus naudoti gyvūnams, kurių m÷sa ir produkcija
naudojama žmonių maistui, kitaip nei nurodyta šių Nurodymų 6–9 punktuose;
9
3.3. bet kokiu būdu skirti ūkin÷s paskirties ar vandens gyvūnams medžiagų, turinčių
tireostatinį, estrogeninį, androgeninį ar gestageninį poveikį, ir beta agonistų;
3.4. laikyti ūkyje, tiekti į rinką arba skersti žmonių maistui ūkin÷s paskirties ar vandens
gyvūnus, kurių organizme yra 3.3 punkte nurodytų medžiagų arba tų medžiagų buvimas yra
nustatytas, išskyrus atvejus, kai galima įrodyti, kad min÷ti gyvūnai buvo gydomi pagal šių
Nurodymų 4–14 punktus;
3.5. tiekti į rinką žmonių maistui vandens gyvūnus, kuriems buvo skiriamos 3.3 punkte
nurodytos medžiagos, ir šių gyvūnų produktus;
3.6. tiekti į rinką 3.4 punkte nurodytų gyvūnų m÷są;
3.7. perdirbti 3.6 punkte nurodytą m÷są.
4. Kaip išimtį 3 punkto reikalavimams, VMVT gali leisti skirti ūkin÷s paskirties
gyvūnams gydymo tikslais 17beta estradiolį, testosteroną, progesteroną ir jų darinius, kurie
greitai suskyla hidroliz÷s būdu po absorbcijos injekcijos vietoje.
2.3. SINTETINIAI NESTEROIDINIAI ESTROGENAI – STILBENAI
Stilbeno junginiams priklauso sinestrolis, dietilstilbestrolis (DES), heksoestrolis,
dienoestrolis, dimestrolis, oktestrolis ir kiti. Stilbenai dažniausiai naudojami
paukštininkyst÷je. Sintetiniai hormonai patvaresni ir ilgiau išlieka kūno ląstel÷se.
Dietilstilbestrolio dipropionatas (DES). Sintetinis, nesteroidinis estrogenas, stilbeno
darinys. Oraliai duodamas tik m÷s÷džiams, draudžiamas naudoti produkcijos gyvūnams.
Stilbeno dariniai mažina pašarų sunaudojimą, didina priesvorius, tačiau veikia
kancerogeniškai (gimdos karcenoma). ES produkcijos gyvūnams augimui skatinti draudžiami
vartoti.
Manoma, kad dietilstilbestrolis ir kiti stilbeno dariniai pasižymi teratogeniniu ir
kancerogeniniu veikimu. (Xu et al., 2006)
Mokslininkai tyrin÷ję dietilstilbestrolį (DES) nustat÷ toksinius poveikius
eksperimentiniams gyvūnams. Pelių patel÷ms, kurioms buvo duodama DES vaikingumo
metu, histologiškai nustatyti makšties ir gimdos kaklelio epitelio, gimdos, kiaušidžių,
s÷klidžių pokyčiai (Hong et al., 2010).
Yra pakankamai įrodymų, kad dietilstilbestrolis veikia kancerogeniškai
eksperimentiniams gyvūnams. Žiurk÷nams buvo nustatyti makšties, gimdos kaklelio, gimdos,
prielipo, s÷klid÷s, navikai. Įrodytas panašus kancerogeniškumas žmon÷ms (Serratosa, 2006;
Tournaire, 2009). DES – yra sintetinis estogeninis junginys, turintis kancerogeninį ir
anabolinį efektą.
10
ES tiriami GC-MS ar IFA metodu (nustatymo limitas 2 µg/kg) šių stilbenų likučiai
šlapime, kepenyse ir raumenyse: dietilstilbestrolis, dienoestrolis, heksoestrolis. DLK
nenustatyti, kadangi tai draudžiamos naudoti medžiagos.
2.4. TIREOSTATIKAI
Skydliauk÷s pagrindin÷ funkcija – gaminti, kaupti ir išskirti hormonus - tironinus:
tiroksiną (T4) ir trijodotironiną (T3). Jie reguliuoja medžiagų apykaitą visuose audiniuose.
Abu hormonai didina deguonies naudojimą audiniuose, skatina energetinius procesus,
augimą, veikia nervų ir širdies – kraujagyslių sistemos, kepenų, inkstų ir kitų organų funkcinę
būklę, didina gliukoz÷s rezorbciją ir glikolizę.
Tireostatikai – (antitiroidin÷s medžiagos – skydliauk÷s antihormonai). Antitiroidiniai
preparatai vartojami skydliauk÷s hiperfunkcijai gydyti. Tai medžiagos, kurios trukdo jodui
patekti į skydliauk÷s audinį. Joms veikiant, sumaž÷ja peroksidaz÷s aktyvumas, tod÷l mažiau
jodo patenka į skydliaukę, pablog÷ja skydliauk÷s hormonų sintez÷.
Sintetinis antitireoidinis preparatas metiltiuracilas (propiltiuracilas), tapazolis
(metimazolis). slopina tiroksino gamybą, stabdomas skydliauk÷s augimas ir vystymasis.
Penint galvijus gali būti taikomi skydliauk÷s funkciją veikiantys junginiai. Jie sul÷tina
gyvulių medžiagų apykaitą, d÷l to padid÷ja jų kūno svoris (padaug÷ja raumenų ir riebalinio
audinio), pager÷ja m÷sos kokyb÷. Dažniausiai naudojami tiouracilo dariniai, kurie Europos
Sąjungos šalyse 1981 metais uždrausti vartoti maistiniams gyvūnams, nes nustatytas jų
kancerogeninis ir teratogeninis poveikis(Pinel et al, 2005).
Propiltiouracilas, metimazolis ir tiamizolis yra greitai rezorbuojami iš
virškinimo trakto. Propiltiouracilas susijungia su plazmos baltymais, o metimazolis ir
tiamizolis – ne. Tireostatikai prasiskverbia per placentą, patenka į motinos pieną ir žindomam
kūdikiui gali sukelti nepageidaujamą poveikį – hipotiroidizmą Jie kaupiasi skydliauk÷je,
kurioje metabolizuojami l÷tai. Tireostatikai eliminuojami su šlapimu ir tulžimi nepakitę ir
metabolitų pavidalu (Cooper, 2005). Bandymų metu karv÷ms sudavus metiltiouracilą
nustatyta, kad vaisto liekanos randamos kraujo plazmoje, šlapime, piene ir skydliauk÷je
(Heeremans et al., 1998).
Tireostatikų (tapazolio, merkaptobenzimidazolo, tiouracilo, metiltiouracilo,
propiltiouracilo ir feniltiouracilo) liekanoms nustatyti galvijų, arklių, avių ir kiaulių
skydliauk÷je ir raumenyse chromatografijos ir masių spektrometrijos metodai (LC/MS/MS)
(Asea et al., 2006). Tireostatinio poveikio preparatus (tiouracilą, propiltiouracilą,
metiltiouracilą, metimazolį) draudžiama įvežti į Lietuvą. Pagal Valstybin÷s veterinarijos
11
tarnybos 1997 m. įsakymu Nr.4-31, 4-142, Lietuvoje draudžiama vartoti žmonių maistui
auginamiems gyvuliams, paukščiams ir žuvims šiuos hormoninius preparatus: stilbeną ir jo
darinius (dietilstilbestrolį, sinestrolį) ir tireostatinio poveikio preparatus (tiouracilą,
propiltiouracilą, feniltiouracilą, metiltiouracilą, dimetiltiouracilą). VMVT direktoriaus 2003
m. liepos 25 d. įsakymu Nr. B1-656 ir Tarybos direktyvos 96/22/EB reikalavimu medžiagos,
turinčios tireostatinį poveikį, uždraustos naudoti gyvulininkyst÷je (2003 m. liepos 25 d. Nr.
B1-656 Vilnius).
2.5. STEROIDAI
Antinksčių žievin÷je dalyje gaminami steroidin÷s struktūros hormonai kortikosteroidai,
kurie skirstomi į gliukokortikoidus, mineralokortikoidus ir lytines liaukas veikiančius
steroidus.
2.5.1. Gliukokortikoidai
Gliukokortikoidai dažniausiai naudojami uždegimui, alergijai gydyti. Jie gali būti
natūralūs: kortizonas, kortikosteronas ir hidrokortizonas, bei sintetiniai: hidrokortizonas,
kortizonas, prednizolonas, prednizonas, betametazonas, deksametazonas. Gliukokortikoidai
svarbūs ne tik uždegiminiams ir imuniniams procesams, bet ir angliavandenių, baltymų bei
riebalų apykaitai. Be to, jie veikia širdies ir kraujagyslių sistemą, skeleto raumenis bei
centrinę nervų sistemą. Gliukokortikoidai didina natrio ir vandens reabsorbciją distaliniuose
inkstų kanal÷liuose ir l÷tina jų išsiskyrimą iš organizmo. Kalio išsiskyrimą iš organizmo
daugiausia skatina natūralūs gliukokortikoidai, mažiau – pusiau sintetiniai (prednizolonas,
prednizonas, metilprednizolonas). Fluorinti gliukokortikoidai (triamcinolonas,
deksametazonas, betametazonas) mineralkortikoidiškai neveikia (Nagalski, Kiersztan, 2010).
Gliukokortikoidai stimuliuoja kepenyse gliukoneogenezę, mažina gliukoz÷s pralaidumą per
membranas, skatina hiperglikemiją, gliukozuriją, steroidinį diabetą. Jie slopina baltymų
sintezę, skatina katabolinius procesus, ypač odoje, raumenyse ir kauluose. Gyvūnai gali
lies÷ti, jų raumenys silpn÷ja, atrofuojasi oda ir raumenys, l÷čiau gyja žaizdos, vystosi
osteoporoz÷ (slopinama kalcio rezorbcija iš virškinimo trakto, sumaž÷ja kalcio kauluose).
Hormonų veikiami riebalai pasiskirsto netolygiai – daugiau riebalų susikaupia krūtin÷s, kaklo,
snukio audiniuose, mažiau – galūnių audiniuose (Nagalski, Kiersztan, 2010).
Žmon÷ms gliukokortikoidai gali pasunkinti l÷tines infekcijas ar maskuoti infekcijų
požymius. Jie taip pat gali l÷tinti žaizdų gijimą ir rando formavimąsi. Gali pasireikšti kraujo ir
limfin÷s sistemos sutrikimai, sumaž÷ti limfinio audinio tūris. Kraujo krešumas gali padid÷ti,
12
tod÷l gali did÷ti trombozių rizika. D÷l ilgalaikio gliukokortikoidų patekimo į žmogaus
organizmą galimi endokrininiai ir metabolizmo sutrikimai, antinksčių slopinimas ir atrofija.
Gliukokortikoidai l÷tina vaikų augimą. Dažni neryškūs, paprastai savaime praeinantys
psichikos pokyčiai, pavyzdžiui, pager÷jusi nuotaika ir d÷mesio sutelkimas, nemiga, kiti
nuotaikos pokyčiai. Psichikos sutrikimų gali pasireikšti ir nutraukus gydymą.
Gliukokortikoidai patys rečiau sukelia virškinimo trakto sutrikimų, dažniau jie didina
komplikacijų (pvz., kraujavimo ar perforacijos) pacientams, sergantiems įvairiomis l÷tin÷mis
ar kitomis ligomis, pavyzdžiui, pepsine opa, pankreatitu ar opiniu kolitu, riziką. Daugelis
nepageidaujamų reakcijų atsiranda tik nuo ilgai vartojamų gliukokortikoidų, bet kartais – ir po
7–10 d. gydymo. Slopindami antikūnų susidarymą, gliukokortikoidai silpnina imuninius
procesus. Jie slopina limfocitus bei plazmines ląsteles, mažina leukocitų fagocitinį aktyvumą,
gama globulino kiekį. Kadangi gliukokortikoidai slopina organizmo imunines ypatybes, tai
vakcinavimas tą m÷nesį, kai buvo vartojami šie hormonai, yra neveiksmingas ir turi būti v÷l
kartojamas tik ne ankščiau kaip pra÷jus dviem m÷nesiams po visiško pasveikimo (Henzen,
2003; Ma et al., 2003). Ilgai vartojami gliukokortikoidai gali nuslopinti antinksčių žiev÷s
funkciją. Vandens ir mineralinių medžiagų apykaita dažniau sutrinka, kai gydoma preparatais,
kurie veikia stipriau mineralkortikoidiškai (kortizonu ir hidrokortizonu). Vartojant šiuos
hormonus organizme kaupiasi natris, chloras ir vanduo. D÷l to gali atsirasti tynių.
Gliukokortikoidais gydomo gyvūno organizme gali sumaž÷ti kalcio, prasid÷ti osteoporoz÷,
nes dekalcinuojasi kaulai ir daugiau kalcio išsiskiria su šlapimu. Gliukokortikoidai didina
gliukoz÷s kiekį kraujyje, vystosi glikozurija, nes trukdoma gliukozei patekti į ląsteles,
baltymai ir riebalai skatinami virsti angliavandeniais. Gliukokortikoidai yra insulino
antagonistai, tod÷l juos ilgai vartojant gali prasid÷ti cukrinis diabetas. Vartojant
gliukokortikoidus, iš poodinio sluoksnio mobilizuojami riebalai, tod÷l jų maž÷ja galūn÷se, o
kaupiasi ant galvos, sprando, pilvo. Gliukokortikoidai veikia kataboliškai (skatina irti
baltymus) bei antianaboliškai (stabdo baltymų sintezę). Gydomų gyvūnų kraujyje maž÷ja
baltymo, daugiau azoto išsiskiria su šlapimu (Ungemach, 2003).
Metilprednizolonas (1 pav.) neryškiai padidina druskų ir vandens susilaikymą, taip pat
aprašyta alerginių, iš jų ir anafilaksinių , reakcijų, pasibaigusių mirtimi .
13
1 pav.Metilprednizolono struktūrin÷ formul÷ (Ungemach, 2003).
1 lentel÷.Hormonų struktūrin÷ sandara (Van den Hauwe, 2002)
Radikalai Hormonas
R1 R2 R3 R4 R5 R6 Deksametazonas F H OH OH CH3 H Betametazonas F H OH OH H CH3 Flumetazonas F F OH OH CH3 H Prednizonas H H O OH H H Prednizolonas H H OH OH H H Metilprednizolonas H CH3 OH OH H H Fludrokortizonas F H OH OH H H Beklometazonas Cl H OH OH H CH3 Triamzinolonas F H OH OH OH H Triamcinolono acetonidas F H OH OC(CH3)2 O H Kortizonas H H O OH H H Izoflupredonas F H OH OH H H
2 lentel÷. Hormonų liekanos kepenyse (tirta LC–MS/MS) po veršelių gydymo gliukokortikoidais
(Van den Hauwe, 2003)
Veršelio Nr.
Hormonas Doz÷, mg/50kg
svorio Skerdimo dienos
po gydymo Liekanų kiekis,
µg/kg 1. Deksametazonas 2 3 1,86 2. Deksametazonas 10 6 0,32 3. Deksametazonas 5 10 * 4. Deksametazonas 10 3 3,21 5. Metilprednizolonas 5 3 0,45 6. Metilprednizolonas 10 6 * 7. Metilprednizolonas 2 10 * 8. Triamcinolonas 10 3 7,36 9. Triamcinolonas 2 6 *
10. Triamcinolonas 5 10 * 11. Betametazonas 10 3 14,6
14
12. Prednizolonas 10 3 0,06 13. Flumetazonas 10 3 19,6
14. Triamcinolono acetonidas
10 3 4,54
* - mažiau nei nustatymo limitas
Sugirdyti gliukokortikoidai iš virškinimo trakto greitai rezorbuojasi (Hogger, 2003;
Ungemach, 2003). Iš virškinimo trakto rezorbuoti hormonai patenka į įvairius organus ir
audinius, praeina smegenų ir placentos barjerus. Daugiausia jų kraujo plazmoje randama po
0,5–1,5 val. Vandenyje tirpūs gliukokortikoidų esteriai (sukcinatai, hemisukcinatai, fosfatai)
sušvirkšti į veną pradeda veikti greitai ir veikia trumpai. Sušvirkštus į raumenis, didžiausias
poveikis pasireiškia po 1–2 val. Gliukokortikoidų vandenyje netirpios esterių suspensijos
(acetatai, acetonidai) pradeda veikti po kelių valandų ir veikia ilgai (kelias sav.). Didžiausias
jų poveikis pasireiškia po 4–8 d. Kraujo plazmoje 90 % natūralių ir 40–70 % sintetinių
gliukokortikoidų susijungia su baltymais (transkortinu ir albuminu).
Šie hormonai kepenyse veikiami fermentų biotransformuojami į neaktyvius metabolitus
(gliukuronidus ir sulfatus). Kortizonas ir prednizonas metabolizuojami į aktyvius metabolitus
– hidrokortizoną ir prednizoloną. 80–95 % fluorintų gliukokortikoidų su kraujo plazmos
baltymais (globulinu ir transkortinu) susijungia stipriai ir veikia ilgai (Ferguson et al., 2001;
Kietzmann et al., 2002). Jų afinitetas gliukokortikoidų receptoriams yra skirtingas, tod÷l
vienodos steroidų doz÷s veikia skirtingai. Susijungęs steroidas yra biologiškai neveiksnus
(Kietzmann et al., 2002).
Hormonai išskiriami su šlapimu. Sintetiniai gliukokortikoidai, ypač fluorinti steroidai,
organizme metabolizuojami l÷čiau nei natūralūs. Pakeitus steroido radikalus metilo ir
hidroksilo grup÷mis gliukokortikoidas tampa atsparesnis reduktazių poveikiui ir pasidaro
metaboliškai stabilesnis (Diederich et al., 2002; Hogger, 2003). Gliukokortikoidai iš pradžių
biotransformuojami iki aktyvių metabolitų, v÷liau iki neaktyvių. Prednizonas tik kepenyse
biotransformuojami į aktyvų prednizoloną, tod÷l vartojamas girdomas arba švirkščiamas
(Ferguson et al., 2001). Arkliams sergantiems kepenų ir plaučių ligomis, prednizolono
tablet÷s yra mažai efektyvios (Robinson et al., 2002).
Tik maža nepakitusi patekusių į sisteminę kraujotaką gliukokortikoidų dalis išsiskiria su
šlapimu. Apie 99 % hormonų biotransformuojami ir išsiskiria su šlapimu gliukoronidų, mažai
– sulfatų pavidalu (Ungemach, 2003). Su plazmos baltymais nesusijungę hormonai patenka į
tešmenį ir išsiskiria su pienu. Skyrus deksametazono izosukcinatą, galvijų piene jo nustatyta
jau po 15 min., o po 30 min. nustatyta jo didžiausia koncentracija (20,6 ng/ml), o likučiai
piene buvo randami 8 val. (Plumb, 2002). Glikokortikoidų farmakokinetin÷s savyb÷s
15
priklauso nuo vaisto formos. Eliminacijos pusperiodis priklauso nuo hormono ir gyvūnų
savybių. Iš galvijų organizmo deksametazonas išsiskiria ilgiausiai. Fluorintų gliukokortikoidų
(deksametazono, betametazono, triamcinolono, flumetazono) eliminacijos pusperiodis yra 2–3
kartus ilgesnis (daugiau nei 6 val.) nei nefluorintų steroidų (Ungemach, 2003).
Trumpai veikiantys gliukokortikosteroidai: kortizolis, hidrokortizonas, kortizonas.
Vidutiniškai ilgai veikiantys: prednizolonas, prednizonas, metilprednizonas. Ilgai veikiantys:
triamcinolonas, deksametazonas, betametazonas, flumetazonas.
Gliukokortikoidų gliukokortikoidinis veikimas priklauso nuo hidroksilo grupių, kurios
yra prie C11 ir C17 atomų. Keičiant steroidų struktūrą (2 pav.) gauta daug sintetinių
gliukokortikoidų.
A B
C D1
2
3
45
6
7
8910
11
1213
14 15
16
17
2pav. Steroidų sandara
Gliukokortikoidų savyb÷s žymiai ger÷ja keičiant C6, C9 ir C16 jungtis. Metilinant C6
jungtį, gaunamas metilprednizolonas, kuris pasižymi didesniu gliukokordiniu veikimu.
Steroidų žiede metilinant ar hidrolizinant C16 jungtį, kartu fluorinant C6 ar C9 jungtį, visiškai
išnyksta mineralkortikoidinis veikimas.
Fluorintų darinių gliukokortikoidinis veikimas 40 kartų viršija kortizolio veikimą.
Stipriausiai (700 kartų stipriau už kortizolį) veikia flumetazonas, kurio metilprednizolono
steroidų žiede C6 ar C9 jungtys yra fluorintos.
Dermatologijoje naudojami gliukokortikoidų tepalai, linimentai, kremai, geliai.
Vietiniam naudojimui tinka betametazono valeratas, hidrokortizono butiratas (acetatas),
deksametazonas, triamcinolono acetonidas, flumetazono pivalatas, fluocinolono acetonidas,
prednizolonas. Stipriausiai veikia fluorinti gliukokortikoidai, kurie blogai rezorbuojasi per
odą. Prednizolonas ir hidrokortizono acetatas per odą rezorbuoasi gerai. Gliukokortikoidai
naudojami esant dermatitui, ekzemai.Be gliukokortikoidų daugelis preparatų turi antibiotikų,
antigrybinių medžiagų, antiseptikų, vietinių anestetikų, vitaminų, salicilo rūgšties ir
antihistaminių medžiagų.
Kadangi steroidiniai hormonai blogai tirpsta vandenyje, gaminami jų vandenyje tirpūs
esteriai (hidrogenfosfatas, hidrogensukcinatas, hemosukcinatas, natrio sukcinatas ir kt.). Kiti
esteriai mažai tirpūs vandenyje, tod÷l gaminamos jų suspensijos (acetatas, diacetatas,
16
izonikotinatas, pivalatas, acetonidas, dipropionatas), kurie veikia ilgai. Švirkštimui pritaikyti
gliukokortikoidai gaminami sukcinatų, hemisukcinatų, fosfatų, acetatų ir jų esterių pavidale.
Sukcinatai, hemisukcinatai ir fosfatai yra tirpūs vandenyje, parenteraliai sušvirkšti (į veną)
veikia greitai, tačiau trumpai. Sušvirkštus į raumenis šių preparatų, maksimalus veikimas
pasireiškia po 1-2 valandų. Tuo tarpu acetatai ir acetonidai yra suspensijos, kurių kristal÷liai
netirpsta vandenyje. Jų negalima švirkšti į veną, jie švirkščiami į raumenis, į sąnarius. Jie
veikia l÷tai, jų veikimas ilgas (kelios savait÷s). Sušvirkštus į raumenis vandenyje netirpius
esterius, jie pradeda veikti po 24-48 valandų, didžiausias poveikis pasireiškia po 4-8 dienų,
veikimas trunka iki 4 savaičių.
3 lentel÷. Gliukokortikoidų poveikis (lyginimas su hidrokortizonu)(Kietzmann, 2002).
Veikimo pusperiodis Gliukokortikoidas
Doz÷ šuniui, mg
GP MP PA plazmoje, min. audiniuose, paros
Hidrokortizonas 2 1 1 1 90 0,5 Kortizonas 2,5 0,8 0,8 0,8 30 0,5 Prednizolonas 0,5 4–5 0,8 4 200 0,5–1,5 Metilprednizonas 0,4 5 0,5 5 200 0,5–1,5 Prednizonas 0,5 3–4 0,8 3,5 60 0,5–1,5 Triamcinolonas 0,4 5 0 5 >200 1,0–2,0 Deksametazonas 0,1 30 0 30 >300 1,5–3,0 Betametazonas 0,07 30–40 0 25 >300 1,5–3,0 Beklometazonas 30–40 0 40 >300 1,5–3,0 Flumetazonas 0,01 700 0 500 >300 1,5-3
Žyminiai: GP– gliukokortikoidinis poveikis, MP– mineralkortikoidinis poveikis, PA–priešuždegiminis aktyvumas
4 lentel÷. Gliukokortikoidų vartojimo būdai(Kietzmann, 2002)
Vartojimo būdas, koncentracija Gliukokortikoidas
Parenteraliai Inhaliaciniai Vietiškai Į akis Koncentracija, % Betametazonas + + + 0,025–0,1 Bunezonidas + + Kortizonas + + 0,25–5,0 Deksametazonas + (+) + + 0,012–0,1 Flumetazonas + 0,02 Fluocinolonas + 0,01–0,025 Fluocinonidas + 0,01–0,05 Fluokortolonas + + 0,2–0,5 Hidrokortizonas + + + 0,05–1,0 Metilprednizolonas + + 0,1 Prednizolonas + + + 0,25–0,4 Prednizonas + 0,25–0,4 Triamcinolonas + + 0,0018–0,2
5 lentel÷. Fluorintų gliukokortikoidų poveikis lyginant su hidrokortizonu (Kietzmann, 2002).
17
Veiklioji medžiaga
Uždegimą slopinantis poveikis arkliui ir šuniui
Gliukoneogenezinis poveikis galvijui
Deksametazonas 29 25 Flumetazonas 30 25
Triamcinolonas 3 3 Betametazonas 30 Nenustatytas
Gliukokortikoidai slopina visas uždegimo fazes: alteraciją, eksudaciją ir proliferaciją.
Uždegimas slopinamas daugiausia fosfolipaz÷s A2 slopinimo (d÷l pagaus÷jusio lipomodulino
sintez÷s). Fosfolipaz÷ neleidžia membranos membranos fosfolipidams virsti arachidono
rūgštimi, veiksmingai blokuoja ciklooksigenazę bei lipoksigenazę ir slopina šios rūgšties
metabolitų (prostaglandinų bei leikotrienų) sintezę. Šie hormonai stabilizuoja ląstelių
membranas, mažina eksudaciją ir kapiliarų pralaidumą (skatina hialurono rūgšties sintezę),
neutrofilų ir makrofagų migraciją į uždegimo židinį, slopina fibroblastų proliferaciją ir
kolageno sintezę. Taip pat slopinamas ląstelinis imunitetas, T limfocitų susidarymas ir jų
citotoksinis aktyvumas. Didel÷s doz÷s mažina taip pat ir imunoglobulinų kiekį.
Gliukokortikosteroidai veikia visas alerginio uždegimo patogenez÷s grandis: gleivin÷s
paburkimą, liaukų hipersekreciją, kv÷pavimo takų praeinamumo sutrikimus, lygiųjų raumenų
spazmus, beta receptorių hiperjautrumą, antigeno ir antikūno reakciją ir kt (pav.).
Gliukokortikoidai turi svarbios įtakos ne tik uždegiminiams ir imuniniams procesams,
bet taip pat angliavandenių, baltymų ir riebalų metabolizmui. Be to, jie veikia širdies ir
kraujagyslių sistemą, skeleto raumenis bei centrinę nervų sistemą. Gliukokortikoidai didina
natrio ir vandens reabsorbciją distaliniuose inkstų kanal÷liuose ir l÷tina jų išsiskyrimą iš
organizmo. Kalio išsiskyrimą iš organizmo daugiausia skatina natūralūs gliukokortikoidai,
mažiau pusiau sintetiniai (prednizolonas, prednizonas, metilprednizolonas). Fluorinti
gliukokortikoidai (triamcinolonas, deksametazonas, betametazonas) mineralkortikoidiškai
neveikia.
Gliukokortikoidai stimuliuoja kepenyse gliukoneogenezę, mažina gliukoz÷s pralaidumą
per membranas, skatina hiperglikemiją, gliukozuriją, steroidinį diabetą.
Gliukokortikoidai slopina baltymų sintezę, skatina katabolinius procesus, ypač odoje,
raumenyse ir kauluose. Gyvūnai gali lies÷ti, jų raumenys silpn÷ja, atrofuojasi oda ir
raumenys, l÷čiau gyja žaizdos, vystosi osteoporoz÷ (slopinama kalcio rezorbcija iš virškinimo
trakto, sumaž÷ja kalcio kauluose).
Hormonų poveikyje riebalai pasiskirsto netolygiai – daugiau riebalų susikaupia krūtin÷s,
kaklo, snukio audiniuose, mažiau – galūnių audiniuose.
18
Suduoti oraliai gliukokortikoidai iš virškinimo trakto greitai rezorbuojasi (Hogger,
2003, Ungemach, 2003). Iš virškinimo trakto rezorbuoti hormonai patenka į įvairius organus
ir audinius, praeina pro smegenų ir placentos barjerus.
Daugiausia jų kraujo plazmoje randama po 0,5–1,5 valandų. Vandenyje tirpūs
gliukokortikoidų esteriai (sukcinatai, hemisukcinatai, fosfatai) sušvirkšti į veną, pradeda
veikti greitai ir veikia trumpai. Sušvirkštus juos į raumenis, didžiausias poveikis pasireiškia
po 1–2 valandų. Gliukokortikoidų vandenyje netirpios esterių suspensijos (acetatai,
acetonidai) pradeda veikti po kelių valandų ir veikia ilgai (kelias savaites). Jų didžiausias
poveikis pasireiškia po 4-8 dienų.
6 lentel÷. Gliukokortikoidų farmakokinetin÷s savyb÷s (Nagalski, Kiersztan, 2010)
Rodikliai Kortizolis Prednizolonas Deksametazonas Rezorbcija iš virškinimo trakto (%) 80 85 80 Susijungimas su baltymais % 95 75 70 Pusin÷s eliminacijos laikas (min.) šuo 80-120 80-180 110-150 galvijas 80-120 150-210 290-390 arklys 80-120 100 180-200
Kraujo plazmoje 90% natūralių ir 40–60% sintetinių gliukokortikoidų susijungia su
baltymais (transkortinu ir albuminu). Šie hormonai kepenyse veikiami fermentų metabolinami
į neaktyvius metabolitus (gliukuronidus ir sulfatus). Kortizonas ir prednizonas
metabolizuojami į aktyvius metabolitus – hidrokortizoną ir prednizoloną. 80–95% fluorintų
gliukokortikoidų su kraujo plazmos baltymais (globulinu ir transkortinu) susijungia stipriai ir
veikia ilgai (Ferguson et al., 2001; Kietzmann, 2002). Jų afinitetas gliukokortikoidų
receptoriams yra skirtingas, tod÷l vienodos steroidų doz÷s veikia skirtingai. Susijungęs
steroidas yra biologiškai neveiksnus.
Hormonai išskiriami su šlapimu. Sintetiniai gliukokortikoidai, ypač fluorinti steroidai,
organizme metabolizuojami l÷čiau nei natūralūs. Pakeitus steroido radikalus metilo ir
hidroksilo grup÷mis gliukokortikoidas tampa atsparesnis reduktazių poveikiui ir pasidaro
metaboliškai stabilesnis (Diederich, 2002; Hogger, 2003). Gliukokortikoidai iš pradžių
metabolizuojami iki aktyvių metabolitų, v÷liau iki neaktyvių. Prednizonas tik kepenyse
metabolizuojamas į aktyvų prednizoloną, tod÷l vartojamas oraliai arba parenteraliai (Ferguson
et al., 2001). Arkliams sergantiems kepenų ir plaučių ligomis, prednizolono tablet÷s yra mažai
efektyvios (Robinson et al., 2002).
19
Tik maža nepakitusi sistemiškai vartojamų gliukokortikoidų dalis išsiskiria su šlapimu.
Apie 99% hormono metabolizuojami ir išsiskiria su šlapimu gliukoronidų, mažai – sulfatų
pavidalu (Ungemach, 2003). Su plazmos baltymais nesusijungęs hormonas patenka į tešmenį
ir išsiskiria su pienu. Pavartojus deksametazono izosukcinatą, galvijų piene jo nustatyta jau po
15 minučių, o po 30 min. nustatyta jo didžiausia koncentacija (20,6 ng 1 ml), o likučiai piene
buvo randami 8 valandas (Plumb, 2002). Glikokortikoidų farmakokinetin÷s savyb÷s priklauso
nuo vaisto formos. Eliminacijos pusperiodis priklauso nuo hormono ir gyvūnų savybių. Iš
galvijų organizmo deksametazonas išsiskiria ilgiausiai. Fluorintų gliukokortikoidų
(deksametazono, betametazono, triamcinolono, flumetazono) eliminacijos pusperiodis yra 2–3
kartus ilgesnis (daugiau nei 6 val.) nei nefluorintų steroidų (Ungemach, 2003).
Daugelis nepageidaujamų reakcijų atsiranda tik nuo ilgai vartojamų gliukokortikoidų,
bet kartais – ir po 7–10 dienų gydymo. Slopindami antikūnų susidarymą, gliukokortikoidai
silpnina ir imuninius procesus. Jie slopina taip pat limfocitus bei plazmines ląsteles, mažina
leukocitų fagocitinį aktyvumą, gama globulino kiekį. Kadangi gliukokortikoidai slopina
organizmo imunines ypatybes, tai vakcinavimas tą m÷nesį, kai buvo vartojami šie hormonai,
yra neveiksmingas ir turi būti v÷l kartojamas tik ne ankščiau kaip pra÷jus dviems m÷nesiams
po visiško pasveikimo. Ilgai vartojami gliukokortikoidai gali nuslopinti antinksčių žiev÷s
funkciją. Vandens ir mineralinių medžiagų apykaita dažniau sutrinka, kai gydoma preparatais,
kurie veikia stipriau mineralkortikoidiškai (kortizonu ir hidrokortizonu). Vartojant šiuos
hormonus organizme kaupiasi natris, chloras ir vanduo. D÷l to gali atsirasti patinimų, edemų.
Gliukokortikoidais gydomo gyvūno organizme gali sumaž÷ti kalcio, gali prasid÷ti
osteoporoz÷, nes dekalcinuojasi kaulai ir daugiau kalcio išsiskiria su šlapimu.
Gliukokortikoidai didina gliukoz÷s kiekį kraujyje, vystosi glikozurija, nes trukdoma gliukozei
patekti į ląsteles, skatinama baltymus ir riebalus virsti angliavandeniais. Gliukokortikoidai yra
insulino antagonistai, tod÷l juos ilgai vartojant gali prasid÷ti cukrinis diabetas. Vartojant
gliukokortikoidus, iš poodinio sluoksnio mobilizuojami riebalai, tod÷l jų maž÷ja galūn÷se, o
kaupiasi ant galvos, sprando, pilvo. Gliukokortikoidai veikia kataboliškai (skatina irti
baltymus) bei antianaboliškai (stabdo baltymų sintezę). Gydomų gyvūnų kraujyje maž÷ja
baltymo, daugiau azoto išsiskiria su šlapimu.
Skiriant gliukokortikoidus parenteraliai, reikia atsižvelgti į tokius veiksnius: a)
antiuždegiminį, antialerginį, imunosupresyvinį, antišokinį veikimą, b) gliukokortikoidai
neveikia etiotropiškai.
20
Hidrokortizonas (kortizolis). Formul÷s: chemin÷ – C21H30O5, struktūrin÷ – 3 pav. Mol.
sv. – 362,5, lydymosi temperatūra – 215–220°C. Balti vandenyje mažai tirpūs milteliai
(Plumb, 2002).
3 pav. Hidrokortizono struktūrin÷
formul÷
4 pav. Hidrokortizono natrio fosfatas
Veterinarijoje vartojami hidrokortizono acetato, natrio sukcinato (hemisukcinato), natrio
fosfato (4 pav.), cipionato, valerato tirpalai, tepalai arba suspensijos.
Hormonas vartojamas sergantiems gyvūnams, kuriems pasireiškia uždegimas, alergija,
anafilaksin÷s reakcijos, niežulys, gydyti. Hidrokortizonas greitai rezorbuojamas, veikia
trumpai. Hidrokortizonas ir jo esteriai daugiausia naudojami išoriškai odos, akių, ausų
ūmioms ligoms gydyti. Netinka jie ilgam gydymui ir antinksčių nepakankamumu sergantiems
gyvūnams gydyti.
Hidrokortizonas (kortizolis) sudaro 75 – 90% visų kraujo kortikosteroidų. Kraujyje apie
80% hormono būna susijungusio su albuminu ir transkortinu (Kietzmann, 2002). Mažiau, nei
5% viso kraujyje esančio hormono pasižymi biologiniu aktyvumu. Šie preparatai gerai
rezorbuojasi iš virškinimo trakto, maksimalus kiekis kraujo plazmoje pasiekiamas po 1
valandos (Derendorf, 1991). Hormono bioprieinamumas iš virškinimo trakto apie 80%
(Hogger, 2003). Gliukokortikoido natrio sukcinato druska sušvirkšta į veną pradeda veikti po
1–2 minučių (Behrend, 1997; Hinz, 2000). Didel÷s hormono doz÷s veikia greičiau nei mažos.
Vaistas veikia palyginti trumpai – tik 8–12 valandas (Ferguson et al., 2001; Plumb 2002).
Hidrokortizonas metabolizuojamas kepenyse, inkstuose, virškinimo trakte (Gregory, 2000), jo
skilimo pusperiodis iš galvijo organizmo yra 29,2±3,2 minut÷s, iš šuns – 52–57 minut÷s
(Plumb, 2002). Eliminacija hormono iš gyvūnų organizmo vyksta daugiausia su šlapimu, o
kat÷s su išmatomis (Schatz, 2001). Svarbu tai, kad kortizolio koncentracija labai priklauso
nuo kitų hormonų funkcin÷s būkl÷s. Jeigu d÷l kokių nors priežasčių organizme sutinka
kortizolio sintez÷, tai netrukus padid÷ja AKTH koncentracija kraujyje.
21
Naudojant hidrokortizoną gali pasireikšti edemos, hipernatremija ir hipokalemija. LD50
žiurkei švirkščiant į pilvo ertmę yra 1150 mg/kg, po oda – 1800 mg/kg (Gregory, 2000).
Hormono didel÷s doz÷s gali veikti teratogeniškai (Ferguson et al., 2001; Gregory, 2000),
vaikingos patel÷s gali abortuoti (Aurich, 2002).
Hidrokortizonas maistiniams gyvūnams leidžiamas vartoti visoms maistui skirtoms
gyvūnų rūšims tik vietiškai. Taip vartojant DLK nebūtini
Prednizolonas. Formul÷s: chemin÷ – C21H28O5; struktūrin÷ –5 pav. M. sv. – 360,45,
lydymosi temperatūra – 240°C (Barth, 1994; Plumb, 2002). Balti vandenyje mažai tirpūs
milteliai. Gliukokortikoidas, sintetinis natūralių antinksčių žiev÷s hormonų (11,17-
oksisteroidų) hidrokortizono ir kortizono pakaitalas (Plumb, 2002).
5 pav. Prednizolono struktūrin÷ formul÷ (Plumb, 2002)
Yra tokie prednizolono dariniai: 21–acetatas, 21–tert–butilacetatas, 21–
hidrogensukcinatas, 21–Na-sukcinatas, 21–stearoilglikolatas, 21–m–Na–sulfobenzoatas, 21-
pivalatas, tebutatas ir kt. (O'Neil, 2001).
Dauguma atvejų vartojamas d÷l antiuždegiminių, imunosupresinių ir antialerginių
savybių. Jis slopina visas 3 uždegimo fazes: alteraciją, eksudaciją ir proliferfaciją.
Stabilizuodamas lizosomų membranas, hormonas slopina proteolizinių fermentų veiklą,
alteraciją ir patologinius procesus audiniuose (Buttgereit et al., 2002; Löscher et al, 1994;
Plumb, 2002).
Prednizolonas veikia smarkiai antialergiškai. – mažina tiek greitąsias, tiek l÷tąsias
alergines reakcijas, slopina leukocitų, limfocitų ir makrofagų bei fibroblastų veiklą,
fagocitozę, mažina kapiliarų pralaidumą. Antiuždegiminis veikimas priklauso nuo daugelio
veiksnių. Svarbiausias iš jų yra fosfalipaz÷s - A2 slopinimas, prostaglandinų ir leukotrieno
sintez÷s sutrikimas (Buttgereit et al., 2002; Löscher et al, 1994; Plumb, 2002).
Prednizolonas slopina limfinio audinio proliferaciją ir ląstelinį imunitetą
(imunosupresyvinis veikimas svarbus persodinant organus ir audinius), T limfocitų sintezę,
mažina jų citotoksinį veikimą. Didel÷s gliukokortikoidų doz÷s mažina imunoglobulinų kiekį,
22
trukdo imunoglobulinams sąveikauti su makrofagais, slopina biologiškai aktyvių medžiagų,
citokininų, kurie svarbūs reumatinių ligų patogenez÷je, išsiskyrimą. Hormonų poveikyje
maž÷ja limfocitų, monocitų, eozinofilų, bazofilų kiekis, skatinama eritrocitų ir trombocitų
gamyba, maž÷ja lytinių hormonų sintez÷ (Löscher et al, 1994; Muto et al., 2000).
Prednizolono gliukokortikoidinis poveikis 4 kartus stipresnis už hidrokortizono ir
ilgesnis. Preparatas mažiau veikia vandens ir mineralų apykaitą organizme. Tai dažniausiai
naudojamas preparatas klinikin÷je praktikoje (Löscher et al, 1994).
Prednizolonas naudojamas gyvūnams, sergantiems acetonemija, alergin÷mis ligomis
(taip pat anafilaksiniu šoku), intoksikacijomis, pareze, įvairiais uždegimais (artritais, bursitais,
tendovaginitais, dermatitais), gydyti. Hormono suspensija švirkščiama į raumenis, sąnarius,
bursas ar stuburo kanalą, tablet÷s ir dražet÷s suduodamos oraliai (Löscher et al, 1994;
MacDonald, 2000; Plumb, 2002).
Hormonas iš virškinimo trakto, per odą rezorbuojasi gerai, lengvai prasiskverbia pro
membranas ir patenka į visus organus. Prednizolono bioprieinamumas po oralinio vartojimo
yra 80–82% (Hogger, 2003). Didžiausia jo koncentracija įvairių gyvūnų kraujo plazmoje yra
po 30– 120 minučių (Peroni, 2002). Veikimo pradžia priklauso nuo doz÷s. Vartojant dideles
hormono dozes, veikimo pradžia pasireiškia jau po minut÷s (Niedner, 2001; Reinhold, 2000).
Vaistas veikia 12–36 valandas (Behrend, 1995). Kraujyje 60–95% prednizolono susijungia su
baltymu transkortinu (Barth, 1994; Lew, 1993; Kietzmann, 2002), inaktyvuojamas kepenyse,
išsiskiria su šlapimu. Eliminacijos pusperiodis iš galvijo organizmo yra 3,6±1,7 valandos, iš
arklio – 99,5 minut÷s, iš šuns – 166 minut÷s (Barth et al., 1994; Hogger, 2003; Schimmer,
Parker, 2001).
Sudavus intramamariniu būdu karv÷ms 11 mg prednizolono ketvirčiui ir gydymą
pakartojus po 24 valandų, didžiausias hormono kiekis kraujo plazmoje nustatytas 1–2 val. po
gydymo (23,2–40,2 µg/l). Per 12 valandų su šlapimu išsiskyrę 0,46 proc. prednizolono
(EMEA, 1999).
LD50 pelei oraliai yra 1680 mg/kg, žiurkei po oda – 223 (161 - 337) mg/kg (EMEA,
1999). Duodant 368 µg/kg/per dieną prednizono oraliai žiurk÷ms 104 savaites, dažniau
paiseišk÷ kepenų ligos (Ryrfeldt 1992). Kadangi ilgai vartojant prednizoloną vaikingos
patel÷s gali abortuoti, tod÷l joms hormonai neskiriami (Aurich, 2002). Laboratoriniams
gyvūnams ir šunims retai nustatytas teratogeninis poveikis (Ferguson et al., 2001).
23
7 lentel÷. Prednizolono DLK maistiniams gyvūnams(Komisijos reglamentas (ES) Nr. 37/2010)
Farmakologiškai aktyvi medžiaga
Žymeklio likutis
Gyvūnų rūšis
DLK Tiksliniai audiniai
Prednizolonas Prednizolonas Galvijai
4 µg/kg 4 µg/kg
10 µg/kg
10 µg/kg
6 µg/kg
Raumenys Riebalai Kepenys Inkstai Pienas
Gliukokortikoidų liekanos biologiniuose skysčiuose nustatomos įvairiais
chromatografiniais, masių spekrometrijos, chemiliuminescenciniu, voltametriniu ir kitais
metodais (Iglesias et al., 2002; Van den hauwe et al., 2002; Lemus Gallego, Perez Arroyo,
2003; Balaji et al., 2008).
Metilprednizolonas. Formul÷s: chemin÷ – C22H30O5; struktūrin÷ – 6 pav. Mol. sv. –
374,48, lydymosi temperatūra – 228–237°C. Balti vandenyje mažai tirpūs milteliai. Sintetinis
gliukokortikoidas, hidrokortizono darinys (Plumb, 2002). Gaminamas taip pat
metilprednizolono natrio sukcinatas, natrio fosfatas ir acetatas, kuris l÷čiau metabolizuojamas,
tod÷l veikia ilgiau.
6 pav. Metilprednizolono struktūrin÷
formul÷ (Plumb,2002)
7pav. Metilprednizolono acetato struktūrin÷
formul÷ (Plumb, 2002)
Metilprednizolonas mažina uždegimą, alergiją, veikia imunosupresyviai, kataboliškai.
Antiuždegimiškai jis veikia apie 5 kartus stipriau nei hidrokortizonas ir neveikia mineralinių
medžiagų ir vandens apykaitos. Gliukoz÷s kiekį kraujyje jis didina mažiau už prednizoloną.
Rečiau sukelia skrandžio opą, 10 kartų silpniau slopina hipofizę nei ilgai veikiantys
gliukokortikoidai (Banik et al., 1997; Behrend, 1997).
Metilprednizolonas lyginant su prednizolonu, gliukokortikoidiškai veikia 20 % stipriau,
o mineralkortikoidiškai veikia silpnai. Preparatas vartojamas gyvūnams sergant kaulų, sąnarių
24
ir raiščių, uždegimin÷mis ir alergin÷mis (egzema, astma) ligomis. Hormonas švirkščiamas į
raumenis, po oda ir sąnarių arba sausgyslių makštų ertmes.
Farmakokinetin÷s metilprednizolono savyb÷s panašios kaip prednizolono, tik pusin÷s
eliminacijos laikas 3 valandomis ilgesnis (EMEA, 1999). Didžiausia koncentracija arklių
kraujo plazmoje susidaro po 24 val., šunų – po 2–10 val. (Faurebet al, 1998).
Metabolizuojamas kepenyse. Pagrindiniai metabolitai yra 20-b-hidroksimetilprednizolonas ir
20-b-hidroksi-6-a-metilprednizonas. Šie metabolitai daugiausia išsiskiria su šlapimu
gliukuronidų, sulfatų ir nekonjuguotų junginių pavidalu. Šios konjugacijos reakcijos
daugiausia vyksta kepenyse, šiek tiek jų vyksta inkstuose. Iš organizmo išsiskiria su šlapimu
ir išmatomis aktyvios formos ir metabolitų pavidalo (EMEA, 1999).
LD50 žiurkei yra apie 2000 mg/kg svorio (EMEA, 1999). Nerekomenduojama preparato
vartoti vaikingoms patel÷ms, nes gali sukelti vaisiaus vystymosi sutrikimus, ankstyvą
atsivedimą arba abortą (Aurich, 2002). Laboratoriniams gyvūnams ir šunims retai nustatytas
teratogeninis poveikis (Ferguson et al., 2001).
8 lentel÷. Metilprednizolono DLK maistiniams gyvūnams (Komisijos reglamentas (ES) Nr.
37/2010)
Farmakologiškai aktyvi medžiaga
Žymeklio likutis Gyvūnų rūšis DLK Tiksliniai audiniai
Metilprednizolonas Metilprednizolonas Galvijai
10 µg/kg 10 µg/kg 10 µg/kg 10 µg/kg
Raumenys Riebalai Kepenys Inkstai
Nevartotinas gyvūnams, kurių pienas skirtas žmon÷ms vartoti.
Deksametazonas. Formul÷s: chemin÷ – C22H29FO5; struktūrin÷ – 8pav. M. sv. –
392,47, lydymosi temperatūra – 262–264°C (Plumb, 2002). Balti mažai vandenyje tirpūs
milteliai. Sintetinis gliukokortikoidas turintys fluoro.
8pav. Deksametazono struktūrin÷ formul÷ (Plumb, 2002)
25
Yra šie deksametazono dariniai: acetatas, dimetilbutiratas, izonikotinatas, natrio
fosfatas, fenilpropionatas, Na – sulfobenzoatas ((Plumb, 2002).
Deksametazonas – dažniausiai naudojamas ilgai veikiantis gliukokortikoidas.
Veterinarijoje naudojamas laisvas ar įvairių esterių formoje, tirpalai švirkščiami į raumenis,
veną, po oda, o tablet÷s – oraliai. Deksametazono gliukokortikoidinis aktyvumas yra apie 30
kartų stipresnis už kortizolio, 7–10 kartų nei prednizolono ir praktiškai neveikia
mineralkortikoidiškai. Be to, jis veikia antialergiškai, gliukogeniškai ir slopina stresą
(Leguillette, 2003).
Deksametazono preparatai vartojami esant neinfekcin÷s kilm÷s gyvūnų uždegiminiams
procesams (artritui, tendovaginitui, bursitui, išnirimui, miozitui, sausgyslių pertempimui),
alergijai (astmai, odos alergijoms, egzemai, urtikarijai, įkandus gyvatei) ar kaip pagalbin÷
priemon÷ sergant kai kuriomis ligomis (ketoze, mastitu, metritu, pneumonija). Hormonas taip
pat gali vartojamas streso ar šoko atvejais (Sternbauer et al., 1998; Ungemach, 2003).
Hormonas gerai rezorbuojasi iš patekimo vietos, jo bioprieinamumas yra daugiau nei
80% (Behrend, 1995; Hogger, 2003). Sušvirkštus į raumenis, didžiausia koncentracija
kraujyje susidaro po 20–30 min. Su kraujo plazmos baltymais susijungia apie 80% hormono.
Kristalin÷s suspensijos pradeda veikti po 24 h, preparatas rezorbuojamas l÷tai (iki kelių
savaičių), antialerginis veikimas trunka iki 2 savaičių ir ilgiau, imunosupresyvinis veikimas
galvijui trunka nuo 30 iki 45 dienų. Spiritiniai hormono tirpalai pradeda veikti greičiau ir
veikia apie 72 valandas. Deksametazonas metabolizuojamas kepenyse l÷tai iki
hidroksimetazono ir gliukuronido darinių. Iš galvijo organizmo išsiskiria su šlapimu per 72
val., iš avių – per 48 val., iš arklių – per 50 min. Preparato pusin÷s eliminacijos laikas iš arklio
arklio organizmo yra 1 val. iš galvijo – 5–6 val. ( EMEA, 1999; Hogger, 2003; 1997;
Ungemach, 2003; Van Den Hauwe et al., 2003). Veršeliams į raumenis sušvirkšta
deksametazono ir paskerdus po 72 valandų hormonų kiekis nustatytas kepenyse, raumenyse,
inkstuose ir šlapime (Van Den Hauwe, 2003). Daugiausia hormone nustatyta kepenyse (2
µg/kg), bei raumenyse ir inkstuose (0,75 µg/kg).
LD50žiurkei po oda yra 14–43 mg/kg (EMEA, 1997). Nepageidaujami poveikiai:
osteoporoz÷, imunosupresyvinis veikimas. Hormonas veikia gimdos susitraukimus ir
vaikingos patel÷s gali abortuoti (Aurich 2002; Behrend, 1997). Didel÷s vaisto doz÷s gali
veikti ir teratogeniškai (Ferguson et al., 2001).
Deksametazono įvairių esterių išlaukos laikas skirtingas (skerdienos – 3-22 dienos,
pieno – 3 dienos).
26
Sušvirkštus melžiamoms karv÷ms į raumenis 60 µg hormono 1 kg svorio, pra÷jus 12 val
po gydymo piene nustatyta 8,4 ng/ml deksametazono (Reding et al., 2007). Hormono kiekis
per tris dienas sumaž÷jo iki 1,0 ng/ml pieno. Šlapime nustatyta 5-50 kartų daugiau hormono
nei piene. Hormono kiekis raumenyse, kepenyse ir plaukuose nustatomas imunofermentiniu
metodu, skysčių chromatografu ar kombinuotu skysčių chromatografu ir masių spektrometru
(Van den Hauwe et al., 2003, 2005).
9 lentel÷. Deksametazono DLK maistiniams gyvūnams (Komisijos reglamentas (ES) Nr. 37/2010)
Farmakologiškai aktyvi medžiaga
Žymeklio likutis Gyvūnų rūšis DLK Tiksliniai audiniai
Deksametazonas Deksametazonas
Galvijai, ožkos,
kiaul÷s, arkliniai
0,75 µg/kg 2 µg/kg
0,75 µg/kg
Raumenys Kepenys Inkstai
Betametazonas. Formul÷s: chemin÷ – C22H29FO5, struktūrin÷ – 9pav. Mol. sv. – 392,4,
lydymosi temperatūra – 190 °C. Balti vandenyje mažai tirpūs (išskyrus fosfatą) milteliai.
Betametazonas yra deksametazono analogas (beta izomeras), turintis metilo grupę (Plumb,
2002; Ungemach, 2003).
17
CH3
CO
OCH
3HO
F
O
CH3
CH2OH
COC4H9
16β
9pav.Betametazono struktūrin÷ formul÷ (Plumb, 2002)
Veterinarijoje naudojami dinatrio fosfato, dinatrio propionato, valerato ir acetato esterių
tirpalai, kurie švirkščiami į raumenis ar į sąnario ertmę, dažnai vartojami išoriškai
(Ungemach, 2003). Betametazono preparatai vartojami esant neinfekcinn÷s kilm÷s gyvūnų
uždegiminiams procesams (artritui, tendovaginitui, bursitui, išnirimui, miozitui, sausgyslių
pertempimui), alergijai (astmai, odos alergijoms, egzemai, urtikarijai, įkandus gyvatei).
Betametazono doz÷s atitinka deksametazono dozes (0,03–0,08 mg/kg svorio).
Hormonas gerai rezorbuojasi iš virškinimo trakto, iš injekcijos vietos (bioprieinamumas
80%), su kraujo plazmos baltymais susijungia apie 64–80% preparato (Behrend, 1995).
Vartojant terapines vaisto dozes, hormono poveikis pasireiškia greitai (po 12–24 h), veikimas
27
trunka 3 savaites ir ilgiau (Behrend, 1995). Jis metabolizuojamas kepenyse, išsiskiria
daugiausiai su šlapimu, eliminacijos pusperiodis yra daugiau nei 6 valandos (EMEA, 1999).
LD50 oraliai pelei ir žiurkei – 1 g/kg svorio. Hormono didel÷s doz÷s veikia
teratogeniškai, vaikingoms patel÷ms sukelia abortus (Aurich, 2002).
Išlaukos laikas skerdienos yra 8 dienos, pieno – 1 diena.
10 lentel÷. Betametazono DLK masitiniams gyvūnams (Komisijos reglamentas (ES) Nr. 37/2010)
Farmakologiškai aktyvi medžiaga
Žymeklio likutis Gyvūnų rūšis DLK Tiksliniai audiniai
Betametazonas Betametazonas Galvijai, kiaul÷s
0,75 µg/kg 2,0 µg/kg
0,75 µg/kg
Raumenys Kepenys Inkstai
Įvairių gliukokortikoidų liekanų kiekis po gydymo nurodytas 11 lentel÷je. Daugiausia
betametazono nustatyta kepenyse ir inkstuose.
11 lentel÷. Gliukokortikoidų liekanų kiekis po gyvūnų gydymo (Van den Hauwe et al., 2002)
Liekanų koncentracija, mg/kg svorio Gliukokortikoidas
Doz÷, mg/50 kg
Gyvūno skerdimo diena po gydymo
Kepenys Inkstai Raumenys Deksametazonas 2 3 1,86 2,4 0,1 Deksametazonas 10 6 0,32 0,44 * Deksametazonas 5 10 * 0,18 * Deksametazonas 10 3 3,21 4,01 0,15 Metilprednizolonas 5 3 0,45 * * Metilprednizolonas 10 6 * * * Metilprednizolonas 2 10 * * * Triamzinolonas 10 3 7,36 16,19 1,1 Triamzinolonas 2 6 * * * Triamzinolonas 5 10 * * * Betametazonas 10 3 14,60 11,33 0,85 Prednizolonas 10 3 0,06 0,19 0,1 Flumetazonas 10 3 19,60 13,59 1,5 Triamcinolono acetonidas
10 3 4,54 1,98 0,35
*-mažiau nei nustatymo limitas
2.5.2. Lytiniai hormonai
Lytiniai hormonai stimuliuoja ir reguliuoja lytinę diferenciaciją ankstyvose n÷štumo
stadijose, pirminių ir antrinių lytinių požymių susidarymą, lytinių organų veiklą, specifinį, su
lytimi susijusį elgesį, taip pat turi įtakos bendrai medžiagų apykaitai organizme. Pagal
biologinį poveikį skirstomi į androgenus, estrogenus ir gestagenus. Kadangi tai steroidiniai
28
hormonai, jie gaminami iš cholesterino. S÷klid÷se daugiausia gaminamas testosteronas, o
kiaušid÷se – taip pat testosteronas, kuris bręstančio folikulo ląstel÷se paverčiamas estrogenais.
Geltonkūnis daugiausia gamina moteriškąjį lytinį hormoną progesteroną. Lytinių hormonų
biosintezę reguliuoja hipofiz÷s gonadotropiniai hormonai.
Pagrindinis s÷klidžių ir kiaušidžių steroidinių ląstelių stimuliatorius yra liuteinizuojantis
hormonas. Šiame procese taip pat būtinai turi dalyvauti ir folikulinas, kadangi tik normaliai
vystantis folikului, vykstant ovuliacijai ir susiformuojant geltonkūniui kiaušid÷s tinkamai
atlieka savo endokrininę funkciją. Esant folikulo subrendimo sutrikimams ir nesant
ovuliacijos, kiaušid÷s nepakankamai testosterono paverčia estrogenais. Kai n÷ra ovuliacijos,
geltonkūnis nesusidaro ir organizme stinga progesterono. Savo ruožtu antinksčiai irgi gamina
lytinius hormonus, tačiau nedideliais kiekiais, ir daugiausia – androgenus. N÷štumo metu
motinos ir vaisiaus organizmai reikalingus hormonus gauna iš placentos. Lytinių hormonų
biologinis poveikis remiasi tuo, kad organai, į kuriuos turi patekti hormonai (organai -
taikiniai) turi specifinius receptorius, kurie užtikrina hormonų pernešimą į audinio ląsteles.
Androgenų organai - taikiniai yra vyro lytiniai organai, plaukų folikulai (šie hormonai
sąlygoja vyriško tipo plaukuotumą), raumeninis audinys, o estrogenų ir gestagenų taikiniai –
moters lytiniai organai ir pieno liaukos. Ypatingas vaidmuo reguliuojant lytinę funkciją tenka
pogumburio ląstel÷se esantiems lytinių hormonų receptoriams.
2.5.3. http://www-vetpharm.unizh.ch/tak/04000000/00049870.01Estrogenai
Estrogenai ir progestinai priklauso steroidiniams hormonams. Steroidai – gausi
gamtinių junginių klas÷, kurių struktūros pagrindą sudaro keturių kondensuotų žiedų
angliavandenilio sterano (ciklopentanperhidrofenantreno) struktūra (10 pav.).
A B
C D1
2
3
45
6
7
8910
11
1213
14 15
16
17
10pav.Steroidų struktūrin÷ formul÷ (Ungemach,2003)
Moteriškuosius lytinius hormonus (estradiolį, estroną, estriolį) gamina folikulai
kiaušid÷se, placenta, o nedideliais kiekiais – antinksčių žiev÷ bei s÷klid÷s. Estrogenai lemia
antrinių lytinių požymių atsiradimą, paruošia patel÷s dauginimosi sistemą n÷štumui, užtikrina
kiaušialąst÷s iš÷jimą į lytinius takus, šitaip suteikiant jos apvaisinimo galimybę po
ovuliacijos, taip pat jie sąlygoja struktūrinius pokyčius lytin÷s sistemos audiniuose (makšties
29
gleivin÷s epitelio proliferaciją, tinkamos pH palaikymą, gimdos hipertrofiją ir ritmingus
susitraukimus), pieno liaukų formavimąsi, poodinio riebalų sluoksnio pasiskirstymą, lytinio
potraukio atsiradimą. Estrogenai labai svarbūs ne tik reguliuojant lytinį ciklą bei ruošiant
patel÷s organizmą n÷štumui, bet ir normaliai daugumos organų veiklai, t.y. kraujagysl÷ms,
smegenims, kaulams, šlapimo takams, odai ir plaukams.
Estrogenai kartu su progesteronu atsakingi už n÷štumo palaikymą ir gimdymą. Kaip ir
androgenai, jie turi daug įtakos bendrai medžiagų apykaitai organizme. Estrogenai reguliuoja
hipofiz÷s gonadotropinę funkciją. Patel÷s organizme estrogenai gaminasi nedideliais kiekiais
iki pat lytin÷s brandos, tačiau paskui kiaušid÷s ima žymiai daugiau gaminti šių hormonų.
Estrogenai būna trijų rūšių, kurios skiriasi stiprumu.Pagrindinis ir stipriausias kiaušid÷se
gaminamas patelių estrogenas yra estradiolis. Gydymui skirti sintetiniu būdu gaminami
estrogenai yra labai panašūs į natūralų estradiolį, tod÷l organizme veikia panašiai kaip
natūralūs.
Mažos estrogenų doz÷s skatina hipofiz÷s gonadotropinų sekreciją ir ovuliaciją.
Estrogenų perteklius veikia priešingai.
Estronai yra estrogeniniai kiaušidžių gaminami hormonai. Jie sintetinami iš
progesterono darinio adrostenediono (11 pav.).
Adrostenedionas Estronas
11pav. Estronų sintez÷.(Ungemach,2003)
Estradiolis. Estradiolum. Formul÷s: chemin÷– C18H24O2, struktūrin÷ – 12 pav. M. sv.
– 272,39 daltonų, lydymosi temperatūra – 149-179°C. Balti arba gelsvi, vandenyje netirpūs,
organiniuose tirpikliuose, aliejuje tirpūs milteliai. Gaminamos šios sintetin÷s hormono esterių
druskos: etinilas, benzoatas, heksahidrobenzoatas, cipionatas, dipropionatas, valeratas
((Edquist, Forsberg, 1997; Neumann, 1992; Plumb, 1995). Ilgiausiai veikia estradiolio
cipionatas.
30
12pav. Estradiolio struktūrin÷ formul÷ (Plumb, 1995)
Estradiolis (17 alfa, 17 beta), estronas ir estriolis kiaušid÷se natūraliai gaminami
estrogenai. Estradiolis yra pagrindinis estrogenas ir aktyviausias kiaušidžių hormonas.
Endogeniniai estrogenai dalyvauja tam tikrose gimdos ir jos pried÷lių funkcijose, tame tarpe
gimdos gleivin÷s proliferacijoje, cikliniuose makšties ir gimdos kaklelio kitimuose. Žinoma,
kad estrogenai svarbūs kaulų, odos ir riebalų metabolizmui. Be to, estrogenai taip pat veikia
autonominę nervų sistemą (Kroker, 1997; Plumb, 1995). Estradiolio vaikų organizme yra
mažai (2,6 – 4,5 pg/ml) lyginant su jo kiekiu moterų organizme (40 – 400 pg/ml) (Doyle,
2000). Veršelių raumenyse randama apie 5–7 ng/kg, serume – 0,02 ng/ml, šlapime – 0,2
ng/ml hormono. Hormono kiekis telyčių ir karvių kraujo plazmoje priklauso nuo lytinio ciklo
ir veršingumo ir kinta nuo 0,3 iki 277 pg/ml (Doyle, 2000). Vartojant hormonų implantus
estradiolio kiekis kraujo plazmoje (lyginant su kontroline grupe) padid÷ja 3–9 kartus (12
lentel÷.).Kiek gauna žmogus papildomai hormonų su maistu parodyta 13 lentel÷je.
Į kraują patekęs estradiolis susijungia su kiaušidžių, hipofiz÷s ir placentos ląstelių
receptoriais. Stimuliuojant RNR polimerazei veikiama genų transkripcija ląstel÷s branduolyje,
ribosomose sintezuojami baltymai ir fermentai, pasireiškia hormonų veikimas (Edquist,
Forsberg, 1995; Neumann, 1992).
12 lentel÷. Estradiolio kiekis galvijų (po implantų vartojimo) raumenyse (ng/kg) ir plazmoje
(ng/ml)
Tirti audiniai
Galvijai Implantas Raumenys, kontrolin÷ gr.
Raumenys, bandoma gr.
Plazma, kontrolin÷
gr.
Plazma, bandoma
gr.
Literatūros šaltiniai
Veršiai Synovex-S 2,8 3
Veršiai Synovex-S 2,5 9 Fritsche et al., 1999
Veršiai Tren/Estra 1,8 18,2 Henderson, Feigelson,
2000
Buliai Tren/Estra 3,3 23 Hunt et al., 1991
Telyčios Estradiolis 2,2 13,1 Hunt et al., 1991
31
1x
Telyčios Estradiolis
2x 2,2 16,8 Moran et al.,
1991
Telyčios Tren/Estra 2,2 18,3 Moran et al., 1991
Telyčios Compudose 0,46 0,95 Lammers et al., 1999
Tren/Estra = 120 mg trenbolono + 24 mg estradiolio
Estradiolis 1x = 19 mg estradiolio; 2x = 38 mg estradiolio
13 lentel÷. Estrogeno suvartojimo apytikriai apskaičiavimai įvairiame maiste (Doyle,2000)
Maistas Porcijos svoris (g) Estrogeno kiekis (ng) Negydytų buliukų m÷sa 200 2,4-3,0 Buliukų m÷sa (vartotas estrogenų implantas) 200 1,0-4,0 Buliukų m÷sa (vartotas zeranolio implantas 200 2,8 Karvių m÷sa (veršingų) 200 120 Telyčių m÷sa (veršingų) 200 170 Vištų kiaušiniai 50-60 1750 Kopūstai 100 2400 Kviečio gemalai 10 200 Sojų pupel÷s 10 ml 20 000 Pienas 200 ml 30
Estradiolio druskos (etilo, valerato, benzoato) vartojami rujai ir lytiniam aktyvumui
stimuliuoti, sergant endometritu, piometra, prostatos hiperplazija. Kartu su progestagenais
arba jų analogais estradiolis tinka rujai kontroliuoti bei sinchronizuoti, lytiniam aktyvumui
slopinti. Kartu su ergometrinu hormonas skatina gimdos susitraukimus, stabdo kraujavimą.
Išgertas mikronizuotas estradiolis yra greitai absorbuojamas, susijungia su baltymais,
kaupiasi riebaluose ir ilgai kepenyse metabolizuojamas (Neumann, 1992; Plumb, 1995).
Sušvirkštus karvei į raumenis 3 mg estradiolio, didžiausia koncentracija kraujo plazmoje
susidaro pra÷jus 12 valandų. Pagrindiniai nekonjuguoti ir konjuguoti metabolitai yra estronas,
estrono sulfatas ir estriolis. Šie metabolitai gali tiek tiesiogiai, tiek virsdami estradioliu
prisid÷ti prie estrogenų aktyvumo. Estrono sulfatas gali patekti į enterohepatinę cirkuliaciją
(Kroker, 1997, Neumann, 1992). Šlapime pagrindiniai estrono ir estradiolio junginiai yra
gliukuronidai. Estrogenai išsiskiria su tulžimi, patenka į patel÷s pieną. Hormono išsiskyrimo
iš organizmo pusperiodis – 1,5–16 valandų (Kroker, 1997).
Labai didel÷s, žymiai viršijančios fiziologines estradiolio doz÷s (ilgalaikis
perdozavimas) sukelia nuo estrogenų priklausomų organų – taikinių navikus visoms tirtų
graužikų rūšims. M÷sedžiams estrogenas gali toksiškai veikti kaulų čiulpus bei trikdyti
kraujodarą, mažinti vaisingumą (Allen, England, 1996; Feldmann, Nelson, 1996; Thompson,
32
1995; Verstegen, 2000). Estrogenams jautriems šunims šalutinis poveikis gali pasireikšti jau
vartojant terapinę dozę, o perdozavus jie dažnai gaišta (Plumb, 1995). Didel÷s hormono doz÷s
mažina karvių kaulų mineralizaciją ir silpnina jų stiprumą (Grunert, Berchtold, 1995).
Estrogenas veikia vaisiaus kaulų čiulpus, gali sukelti abortą (Feldmann, 1996; Plumb, 1995)
Ostradiolio propionatas toksiškai veikia vartojant po 0,9 mg/kg svorio (Barsanti, Finco,
1995).
Estronas (folikulinas, folitropinas, FSH). Estronum. Formul÷s: chemin÷ – C18H22O2;
struktūrin÷ – 16pav. M. sv. – 270,37. Lydymosi temperatūra – 254–256°C. Balti, vandenyje
netirpūs, organiniuose tirpikliuose tirpūs milteliai. Išskiriamas iš n÷ščių moterų arba vaikingų
patelių šlapimo, sintezuojamas. 17 betaestradiolio metabolitas. 1 mg estrogeno yra 10 000
TV.
13pav. Estrono struktūrin÷ formul÷ (Plumb, 1995)
Veikia kaip estradiolis tik žymiai silpniau: sukelia gimdos gleivin÷s proliferaciją,
skatina kiaušidžių veiklą, folikulų brendimą, lytinį aktyvumą, rują, didina gimdos
susitraukimus. Vartojamas esant kiaušidžių nepakankamumui, lytiniam ciklui aktyvinti, rujai
sukelti. Švirkščiamas į raumenis kumelei ir karvei po 1,5–3 mg, kiaulei – 0,3–0,6 mg, kalei –
0,15–0,3 mg.
Dietilstilbestrolio dipropionatas (DES), Diethylstilbestrolum dipropionas.
Formul÷s: chemin÷ – C18H20O2; struktūrin÷ – 14 pav. M. sv. – 268,3 daltonų. Lydymosi
temperatūra – 169–175°C. Balti, vandenyje netirpūs, spirite ir aliejuje tirpūs milteliai.
Sintetinis, nesteroidinis estrogenas, stilbeno darinys (Plumb, 1995).
14pav. Dietilstilbestrolio dipropionato struktūrin÷ formul÷ (Plumb, 1995)
33
Organizme sintetinis estrogenas veikia kaip estradiolis. Į kraują patekęs DES susijungia
su kiaušidžių, hipofiz÷s ir placentos ląstelių receptoriais. Stimuliuojant RNR polimerazei
veikiama genų transkripcija ląstel÷s branduolyje, ribosomose sintezuojami baltymai ir
fermentai, pasireškia hormonų veikimas (Edquist,Forsberg, 1995; Neumann, 1992).
Suduotas oraliai gerai rezorbuojasi iš virškinimo trakto, ilgai metabolizuojamas
kepenyse. Iš gyvūno organizmo išsiskiria su tulžimi ir šlapimu (Plumb, 1995).
M÷s÷džiams estrogenas gali toksiškai veikti kaulų čiulpus bei trikdyti kraujodarą,
mažinti vaisingumą (Allen, England, 1996; Feldmann,Nelson, 1996;
http://www.vetpharm.unizh.ch/lit/00000076/00007614.htmVerstegen, 2000). Estrogenams
jautriems šunims šalutinis poveikis gali pasireikšti jau vartojant terapinę dozę, o perdozavus
jie dažnai gaišta (Plumb, 1995). Didel÷s hormono doz÷s mažina karvių kaulų mineralizaciją ir
silpnina jų stiprumą (Grunert, Berchtold, 1995). Estogenas veikia vaisiaus kaulų čiulpus, gali
sukelti abortą (Feldmann, 1996; Plumb, 1995). Didel÷s, žymiai viršijančios fiziologines
estradiolio doz÷s (ilgalaikis perdozavimas) sukelia nuo estrogenų priklausomų organų –
taikinių navikus visoms tirtų graužikų rūšims (Plumb, 1995). Duodant oraliai 5 mg hormono
per dieną 2 m÷nesius gyvūnai gaišta.
2.5.4. Progesteronas ir jo sintetiniai dariniai
Tai steroidiniai, kuriuos gamina geltonkūnis, placenta ir antinksčių žiev÷. Sulaukus
patelei lytin÷s brandos, progesterono sekrecija suintensyv÷ja antrojoje lytinio ciklo faz÷je, kai
po ovuliacijos ima formuotis geltonkūnis, kuris gamina didelius progesterono kiekius, ir tik
ciklo pabaigoje hormono gamyba sumaž÷ja. Patelei apsivaisinus geltonkūnio veikla
nenutrūksta, progesterono gamyba suintensyv÷ja. Nuo 4-ojo vaikingumo m÷nesio
progesteroną gaminti ima placenta, ir jo gamyba sumaž÷ja tik n÷štumo pabaigoje.
Progesteronas skatina mažų liuteinizuojančio hormono dozių sekreciją ir slopina didelių dozių
sekreciją.
Progesteroną pirmą kartą susintetino A. Butenandt 1935 metais. Organizme
progesteronas sintezuojamas iš cholesterolio darinio pregnenolono. Natūralus gestagenas
progesteronas slopina gimdos gleivin÷s proliferaciją, skatina endometriumo liaukų sekreciją,
ruošia gleivinę apvaisinto kiaušin÷lio implantacijai. Progesteronas skatina gimdos gleivin÷je
kauptis maisto medžiagas, priimti ir maitinti gemalą, v÷liau užtikrina normalų vaisiaus
vystymąsi, slopina gimdos susitraukimus. Hormonas mažina gimdos gleivin÷s jautrumą
oksitocinui. Vaikingoms patel÷ms slopina folikulus stimuliuojančio hormono sintezę ir naujų
folikulų augimą, palaiko gimdos gleivin÷s sekreciją ir slopina raumenų jaudrumą.
34
Progesteronas naudojamas patelių lytinio ciklo sutrikimams gydyti, rujai slopinti arba
sinchronizuoti, jis įeina į kontraceptinių preparatų sud÷tį. Panašiu į progesterono biologiniu
poveikiu pasižymi hormonai gestagenai.
Progesteronas. Progesteronum. Formul÷s: chemin÷ – C21H30O2; struktūrin÷ – 15pav .
M. sv. 314,5. Lydymosi temperatūra 127–131 °C. Balsvi vandenyje netirpūs, spirite ir
augaliniuose aliejuose tirpūs kristaliniai milteliai. Gestagenas, natūralus geltonkūnio
hormonas, C21 steroidas. Yra alfa ir beta biologiškai aktyvios progesterono formos (Edquist,
1997; Grunert, 1995; Kroker, 1997).
15pav. Progesterono struktūrin÷ formul÷ (Kroker, 1997)
Grynas, kristalinis progesteronas gaunamas iš sojos sterolių arba sintezuojamas iš kitų
sterinų (Grunert, 1995).
Patelių organizme progesteroną iš cholesterolio gamina kiaušidžių geltonkūnis, o
vaikingoms patel÷ms – placenta (Edquist, 1997; Squires, 1993). Progesterono gamyba
kiaušid÷se did÷ja po ovuliacijos ir trunka iki 12 n÷štumo savait÷s, kai šį hormoną pradeda
gaminti placenta ir gamina iki n÷štumo pabaigos. Jei apvaisinimas neįvyksta, intensyvi
progesterono gamyba kiaušid÷se trunka maždaug 14 dienų.
Hormonas įvairius organus patenka pasyvios difuzijos būdu, susijungia su specifiniais
ląstelių branduolių receptoriais. Hormono ir receptoriaus darinys stimuliuoja RNR–
polimerazę, vyksta RNR grandin÷s transkripcija ir ribosomose sintezuojami nauji baltymai,
fermentai, pasireiškia hormono poveikis (Edquist, 1997; Neuman, 1992).
Progesteronas slopina ovuliaciją, veikia antiandrogeniškai, mažina insulino ir
gonadotropino veikimą (Grunert, 1995; Plumb, 1995). Progesteronas gimdą veikia priešingai
nei estrogenai: sustabdo gimdos gleivin÷s stor÷jimą bei skatina joje gemalui būtinų maisto
medžiagų kaupimąsi, gleiv÷s sutiršt÷ja, padid÷ja klampumas, gimdos kaklelyje susidaro
spermatozoidams neįveikiamas kamštis. Gyvūnų progesterono sekrecijos lygis yra
nevienodas, ir ypač priklauso nuo lyties, amžiaus, rūšies ir lytinio ciklo (Kroker, 1997;
Selman 1997).
35
Progesteronas Europos Sąjungos šalyse leistas produkcijos gyvūnų patel÷ms vartoti tik
intravaginaliniu būdu arba zootechniniam naudojimui pagal Direktyvos 96/22/EB nuostatas.
Gestagenas suduotas oraliai yra suskaldomas ir veikia silpnai, tod÷l jo kristalin÷s suspensijos
švirkščiamos parenteraliai ir intravaginaliai (Younes, 1991; Grunert, 1995).
Sušvirkštas į raumenis progesteronas su plazmos baltymais susijungia patvariai ir
patenka į įvairius organus, kaupiasi riebaluose (Edquist, 1997; Nagelfeld, 1996). Įvairiems
gyvūnams hormono rezorbcija yra skirtinga. Sušvirkštus į raumenis 500 mg hormono,
terapin÷ koncentracija kraujyje karv÷ms nustatoma apie 5 valandas (Squires, 1993). Kepenyse
hormonas metabolizuojamas į pregnandiolį ir neaktyvius, vandenyje tirpius, metabolitus:
gliukoronidus ir sulfatus (Edquist, 1997). Metabolitai iš galvijų ir kačių organizmo išsiskiria
su tulžimi, iš kitų gyvūnų – su šlapimu ir (Edquist, 1997; Kroker, 1997). Eliminacijos
pusperiodis galvijui, aviai, arkliui yra 5 minut÷s (Grunert, 1995; Kroker, 1997).
Progesteronas yra insulino antagonistas, tod÷l nevartojamas sutrikus gliukoz÷s
metabolizmui.
Skerdienos išlauka yra 4 dienos, pieno 0 dienų.
2.5.5.Gestagenai (progestinai, progestagenai)
Progestinai – sintetiniai hormonai, organizme veikiantys panašiai kaip
natūralusmoteriškas hormonas progesteronas. Neapvaisintoms patel÷ms progesteroną sintetina
geltonkūnis, apvaisintoms patel÷ms – geltonkūnio veiklą palaiko ir progesterono sintezę
stimuliuoja placentos choriono gonadotropinas. Nuo 8–10 vaikingumo savait÷s progesteroną
pradeda gaminti placenta, nedidelį hormono kiekį gamina taip pat antinksčių žiev÷.
Progestinai įvairius organus patenka pasyvios difuzijos būdu, kraujyje susijungia su
albuminu ir transkortinu, ląstel÷se – su specifiniais ląstelių branduolių receptoriais. Hormono
ir receptoriaus darinys stimuliuoja RNR–polimerazę, vyksta RNR grandin÷s transkripcija ir
ribosomose sintezuojami nauji baltymai, fermentai, pasireiškia hormono poveikis (Edquist,
1997; Neuman, 1992). Hormonai metabolizuojami kepenyse į metabolitus ir išsiskiria su
šlapimu.
Gestagenams priklauso progesterono ir testosterono dariniai. Gestagenai veikia tuos
pačius receptorius kaip estrogenai. Gestagenai būna dviejų rūšių – kilę iš vyriškų hormonų
androgenų arba iš moteriško hormono progesterono. Pasižymi stipriu ovuliaciją slopinančiu
bei gimdos gleivin÷s veš÷jimą stabdančiu poveikiu, tod÷l derinyje su estrogenais vartojami
kontraceptinių tablečių sud÷tyje. Yra gaminami natūralūs ir sintetiniai progesterono
preparatai.
36
1984–1988 metais susintetinti naujos kartos progestogenai: desogestrelis, gestodenas ir
norgestimatas. Jie yra žymiai veiklesni ir mažai veikia metabolinius procesus. Veterinarijoje
dažniausia vartojami medroksiprogesterono acetatas, megestrolio acetatas ir proligestonas,
rečiau delmadinono acetatas, chlormadinono acetatas ir noretisterono acetatas.
Pagal cheminę struktūrą jie klasifikuojami taip: C21 progesteronus – ciproterono
acetatas, didrogesteronas, medroksiprogesterono acetatas, chlormadinono acetatas,
megestrolis, promegestonas ir C19 progestagenus – noretisteronas, norgestrelis, linestrenolis,
dezogestrelis, norgestimatas, gestodenas ir kt. Progestinų klasifikacija pavaizduota 16 pav.
16 pav. Progestinų klasifikacija (Schindler et al, 2003)
Dabartiniu metu gestagenai vartojami išveš÷jus gimdos gleivinei, lytiniam ciklui
reguliuoti, rujai ir ovuliacijai slopinti, abortui išvengti, vaisingumui pagerinti, kiaušidžių
cistoms šalinti, endometriozei gydyti, estrogenų kiekiui mažinti (vartojant gonadotropiną
atpalaiduojančio hormono agonistus). Sintetiniai gestagenai kepenyse metabolizuojami ilgiau
nei progesteronas.
Medroksiprogesterono acetatas. Medroxyprogesteroni acetatas. Formul÷s: chemin÷
– C24H34O4; struktūrin÷ – 17 pav. M. sv. – 382,5. Lydymosi temperatūra 220-223,5 oC. Balsvi
vandenyje netirpūs, spirite mažai tirpūs kristaliniai milteliai. Sintetinis prosgestagenas
(McEvoy, 1992; Plumb, 1995).
37
17pav. Medroksiprogesterono acetato struktūrin÷ formul÷ (Plumb, 1995)
Progestinas susijungia su specifiniais ląstelių receptoriais, RNR plimeraz÷s poveikyje
ribosomose sintezuojami baltymai ir fermentai, kurie veikia kaip hormonai (Edquist, 1997;
Neumann, 1992).
Medroksiprogesterono acetatas veikia stipriai progestageniškai ir slopina gonadotropinų
išsiskirimą hipofiz÷je (Arnold 1994; Kroker, 1997). Jis taip pat veikia antiestrogeniškai ir
slopina testosterono sintezę (Plumb, 1995). Hormonas panašus į natūralų progesteroną, kurį
sintezuoja geltonkūnis, tačiau apie 20 kartų aktyvesnis už pastarąjį (Selman, 1997).
Jis stabdo kiaušialąst÷s ovuliaciją ir rują. Sušvirkštus kalei į raumenis, didžiausia
koncentracija kraujyje susidaro 8-tą dieną po injekcijos. Skilimo pusperiodis yra 12 dienų.
Dar 90-tą dieną kal÷s kraujyje randami jo likučiai. Išsiskiria su išmatomis ir apie 20% su
šlapimu.
Hormonas vartojamas patelių rujai slopinti anoestrus faz÷je, rujai sinchronizuoti,
pseudovaikingumui išvengti, prostatos hiperplazijai gydyti, kiaušidžių cistoms šalinti
(Barsanti, 1995; England, 1998; Grunert, 1995; Kroker, 1997; Plumb, 1995). Progestinas
švirkščiamas po oda, į raumenis, duodamas oraliai arba vartojamas intrvaginaliai.
Ilgai vartojant medroksiprogesteroną m÷s÷džiams gali sutrikti gliukoz÷s apykaita ir
pasireikšti cukrinis diabetas (Diabetes mellitus) (Concannon, 1995; Selman, 1997).
Vartojant hormoną vaikingoms patel÷ms gali pakenkti vaisiui (nepilnai išsivysto
šlapimo takai) (Plumb, 1995)
Megestrolio acetatas. Megestroli acetats. Formul÷s: chemin÷ – C24H32O4, struktūrin÷
– 18 pav. M. sv. – 384,5 Daltonų. Lydymosi temperatūra – 213 – 219 °C (Plumb, 1995).
Balsvi vandenyje netirpūs, spirite mažai tirpūs milteliai. Sintetinis gestagenas, progesterono
darinys. Megestrolio acetato darinys yra progestinas
38
18 pav. Megestrolio acetato struktūrin÷ formul÷ (Plumb, 1995)
Megestrolio acetatas veikia analogiškai progesteronui. Jis veikia pogumburio liauką ir
slopina gonadotropinų (folikulus stimuliuojantį ir liutenizuojantį hormoną) sekreciją.
Gestagenas veikia antioestrogeniškai (slopina 5 alfa–reduktazę) ir gliukokortikoidiškai. Iki
rujos vartojamas hormonas patel÷ms slopina ovuliaciją, o vartojamas 2–3 rujos dieną –
slopina rują. Patinams hormonas slopina lytinę potenciją (Plumb, 1995; Schmeitzel, 1990).
Gestagenas gerai rezorbuojasi iš virškinimo trakto, kepenyse metabolizuojamas į laisvus
steroidus ir išsiskiria su šlapimu per 1–2 dienas (Grunert, 1995; Plumb, 1995).
Jo pusinis eliminacijos pusperiodis šuniui yra 8 dienos (Plumb, 1995).
Kal÷ms ir kat÷ms hormonas rujai išvengti vartojamas Anoestrus lytinio ciklo metu, rujai
slopinti – Prooestrus lytinio ciklo metu (Allen, 1996; Feldmann, 1996; Plumb, 1995).
Gestagenas tinka esant pseudovaikingumui ir prostatos hiperplazijai (Klausner, 1995; Plumb,
1995). Kadangi hormonas veikia gliukokortikoidiškai, jis gali būti naudojamas sergant odos
ligomis (Gruffydd-Jones, 1996; Plumb, 1995).
Kat÷ms megestrolio acetatas Oestrus lytiniam ciklui slopinti vartojamas skiriant 0,6 mg
dozę per savaitę 1 arba 2 kartus (Gruffydd-Jones, 1996; Plumb, 1995).
Megestrolio acetatas yra mažai toksiškas preparatas. Ūmaus ir l÷tinio toksiškumo
bandymų metu nenustatyta hormono šalutinio arba toksinio poveikio (Plumb, 1995).
Vartojant hormoną po 0,5 mg/kg svorio 5 m÷nesius kal÷ms ir kat÷ms pasireiškia gimdos
hiperplazija. Gestagenas neveikia teratogeniškai, tačiau jį vartojant antroje šuningumo pus÷je
sumaž÷ja vados dydis ir šuniukų bei kačiukų gyvybingumas, kartais pažeidžiami jų šlapimo
takai (Plumb, 1995). Tod÷l hormono nereikia naudoti patel÷ms likus 60 ir mažiau dienų iki
atsivedimo (Arnold, 1994).
Medroksiprogesterono acetato, megestrolio acetato, melengestrolio acetato,
chlormadinono acetato ir delmadinono acetato liekanoms gyvulių inkstuose nustatyti
paruoštas chromatografijos-masių spektrometrijos metodas (LC-MS/MS) (Malone et al.,
2009).
39
Melengestrolio acetatas (MGA) yra sintetinis progestinas, kuris 0,25–0,50 mg per
dieną 9-150 dienų dedamas į galvijų pašarus augimui stimuliuoti, pašarų sąnaudoms mažinti,
taip pat rujai sinchronizuoti ir telyčių lytiniam ciklui slopinti (Schiffer et al., 2001). Apie 12
proc. MGA nesirezorbuojasi iš virškinimo trakto ir pašalina su išmatomis (Schiffer et al.,
2001). Išmatose randama 0,3-8 ng/kg hormono (Schiffer et al., 2001). MGA buvo taip pat
nustatytas fermų nutekamuose vandenyse (Kolok et al., 2007). I. Lange su bendradarbiais
(2002) apskaičiavo, kad jei 1,65 milijonams telyčių buvo duodami priedai su pašarais (0,5 mg
MGA kiekvieną dieną 120 dienų), su išskyromis į aplinką patenka apie 10 kilogramų
melengestrolio. Duodant karv÷ms trigubą hormono kiekį su pašarais, MGA kiekis riebaluose
padid÷ja iki 29 ng/g (Daxenberger et al., 1999). MGA veikia progestogeniškai ir
gliukokortikoidiškai (WHO, 2002). MGA, palaikydamas liuteinizuojančio ir folikulus
stimuliuojančio hormonų kiekius, slopina telyčių rują ir stimuliuoja galvijų augimą
(Galbraith, 2002). Telyčioms buvo duodama 0,5, 1,5 ir 5 mg MGA per dieną 8 savaites,
paskerdus skysčių chromatografija-masių spektrometrija hormono kiekis nustatytas inkstuose,
raumenyse ir riebaluose. Paaišk÷jo, kad melengestrolis kaupiasi riebaluose (buvo 200 kartų
daugiau nei kraujo plazmoje, jo kiekis atitinka buvo 8,4 µg/kg, 33,9 µg/kg ir 60,9 µg/kg).
Kepenyse hormono nustatyta atitinkamai 1,0 µg/kg, 7,7 µg/kg ir 7,6 µg/kg, inkstuose ir
raumenyse – mažiau nei 2 µg/kg (Daxenberger et al., 1999; Hageleit et al., 2001; Pfaffl et al.,
2002). Hormono per÷jimas per placentą tirtas su triušių patel÷ms, kurioms duota 0,5 mg/kg
svorio melengestrolio acetato 14-27 vaikingumo dieną. Paskerdus MGA nustatyta triušių
raumenyse 0,29–0,70 µg/kg, 160–190 160 µg/kg kepenyse, 2,50–2,80 µg/kg inkstuose ir 28–
72 µg/kg riebaluose. Vaisiaus audiniuose rasta toks hormono kiekis: raumenyse 0,88–0,10
µg/kg; kepenyse 5,10–7,10 µg/kg; inkstuose 0,60–1,10 µg/kg ir riebaluose 3,10–7,10 µg/kg.
MGA koncentracija placentoje buvo 0,69–0,95 µg/kg (Lange et al., 2002). Tyrimų rezultatai
rodo, kad melengestrolis praeina placentos barjerą ir patenka į vaisiaus organizmą.
MGA afinitetas galvijų progestino receptoriams yra didesnis nei progesterono (Bauer et
al., 2000; Corrigan et al., 2007). MGA slopina moterų lytinį ciklą, tačiau neveikia
genotoksiškai (Metzler, Pfeiffer, 2001). MGA liekanos kaupiasi daugiausia riebaliniame
audinyje. Jo liekanoms nustatyti tinka ELISA, LC-MS ir HPLC-UV įranga. MGA kiekiui
telyčių išmatose greitai nustatyti vartojamas imunofermentinis metodas (Lange et al., 2003).
Hormono kiekiui galvijų ir kiaulių kraujo plazmoje nustatyti taip pat paruoštos metodikos
(WHO, 2002; Mortensen, Pedersen, 2007).
Testosteronas, Testosteronum. Formul÷s: chemin÷ – C19H28O2, struktūrin÷ – 19pav.
M. sv. – 288,43, lydymosi temperatūra – 155°C. Balsvi, vandenyje netirpūs, spirite,
40
organiniuose tirpikliuose tirpūs milteliai. Androgeninis steroidas. Gaminamos cipionato,
dekanoato, enantato, metilpentanoato, fenilacetato, propionato, fenilpropionato druskos
(Edquist, 1997; Kroker, 1999; Plumb, 1995; Wilson, 1995).
19pav. Testosterono struktūrin÷ formul÷ (Kroker, 1999)
Testosteronas – tai steroidinis hormonas, priklausantis androgenų grupei ir gaminamas
daugiausia s÷klid÷se, o taip pat – antinksčiuose ir kiaušid÷se. Jis dalyvauja formuojantis
patino lytiniams organams, atsirandant antriniams lytiniams požymiams, reguliuoja
spermatogenezę ir lytinį elgesį, o taip pat turi įtakos azoto ir fosforo apykaitai organizme.
Testosterono biologinis poveikis labiausiai pasireiškia s÷kliniuose latakuose, s÷klid÷s prielipe,
prostatoje, s÷klin÷se pūslel÷se, pogumburyje, gimdoje ir kiaušidžių folikuluose. Jis susijungia
su ląstelių branduolių specifiniais receptoriais, stimuliuojant RNR polimerazei, pakinta genų
transkripcija ir RNR sintez÷, sintezuojami nauji baltymai ir fermentai, pasireiškia hormono
veikimas (Edquist, 1997; Neumann, 1992; Niswender, 1993; Wilson, 1995).
Testosterono gamybą ir sekreciją lemia hipofiz÷je gaminami hormonai –
liuteinizuojantis hormonas ir folikulinas. Patel÷s organizme testosteroną gamina kiaušid÷s,
kur jis folikulo ląstel÷se pavirsta estrogenais, be to, skatina pieno liaukų formavimąsi, tod÷l
vaikingumo metu jo koncentracija padid÷ja, tačiau per didelis testosterono kiekis patel÷ms
slopina kiaušidžių funkciją (Kroker, 1999; Mol, 1997; Plumb, 1995; Schmeitzel, 1990;
Wilson, 1995). Veršelių raumenyse randama 0,078–0,16 µg/kg, inkstuose – 0,58–1,8 µg/kg,
riebaluose – 0,49–3,57 µg/kg ir kraujo plazmoje – 0,1–6,3 µg/kg testosterono (Doyle, 2000).
Bulių kraujo serume testosterono kiekis (1,43–10,2 µg/kg) priklauso nuo amžiaus ir veisl÷s
(Fritsche et al., 1999). Telyčioms sušvirkštus hormonų implanto (200 mg testosterono
propionato ir 20 mg estradiolio benzoato), lyginant su kontrolin÷mis, 30 dieną testosterono
ženkliai padid÷jo raumenyse, riebaluose (5–13 kartų), o pra÷jus 61 dienai po implanto
švirkštimo testosterono buvo ženkliai daugiau tik riebaluose (142,0).
41
14 lentel÷. Telyčių (kontrolinių ir bandomų – Synovex-H implantuose) hormonų koncentracija
audiniuose (Stephany, 2010)
17 beta estradiolis, µg/kg Testosteronas, µg/kg
Pra÷jus dienų po implanto sudavimo
Pra÷jus dienų po implanto sudavimo
Audiniai
Kontrol÷
30 61
Kontrol÷
30 61
5,54 33,2 10,7 19,6 101 46,7 Raumenys
(n=15) (n=20) (n=10) (n=15) (n=20) (n=10)
1,54 23,1 3,2 12,9 34,1 15,7 Kepenys
(n=10) (n=10 (n=10) (n=10) (n=10) (n=10)
2,89 23,5 9,8 189 450,O 228 Inkstai
(n=15) (n=10) (n=15) (n=15) (n=10) (n=15)
13,4 86,7 49,3 25,9 339 142 Riebalai
(n=35 (n=20) (n=25) (n=35) (n=20) (n=25)
Hormonas greitai rezorbuojasi iš injekcijos vietos, patenka į kraują, kepenyse ir
audiniuose metabolizuojamas į silpnai androgeniškai veikiančius metabolitus, kurie išsiskiria
iš organizmo su šlapimu (Petrides, 1997; Wilson, 1995). Testosterono enantatas ir cipionatas
veikia 2–4 savaites (Plumb, 1995).
2.6. ANABOLINIAI STEROIDAI.
Anaboliniai steroidai (anaboliniai hormonai) – tai farmaciniai preparatai, kurie savo
struktūra ir farmakologiniu poveikiu yra artimi testosteronui. Jie yra testosterono
prohormonai, turi susilpnintą androgeninį (poveikis į lytinius požymius) ir sustiprintą
anabolinį (poveikis raumeninio audinio augimui) efektą. Idealių preparatų, kurie visiškai
atitiktų norimus reikalavimus n÷ra – visi anaboliniai steroidai turi nepageidautiną androgeninį
poveikį.Anabolinių steroidų yra virš šimto, tačiau veterinarijoje dažniau vartojami
boldenonas, metilboldenonas, trenbolonas, stanazolis.
Anaboliniai steroidai sustiprina nukleo rūgščių (DNR, informacin÷s, transportin÷s ir
ribosomin÷s RNR) sintezę, baltymo sintezę raumeninių ląstelių ribosomose, fermentų, kaip
baltymų molekulių sintezę, vadinasi, praktiškai veikia visus gyvūnų ir žmogaus organizmo
apykaitos procesus. Tai, galiausiai sąlygoja naudingos kūno mas÷s padid÷jimą, riebalinio
audinio sumaž÷jimą, fizinio darbingumo prieaugį: j÷gos-greitumo savybių ir ištverm÷s.
Anaboliniai (androgeniniai) steroidai – natūralūs ar sintetiniai steroidiniai hormonai,
spartinantys anabolinius procesus (ląstelių augimą, dalijimąsi, baltymų sintezę), kurie
42
ypatingai pasireiškia raumeniniame ir kauliniame audiniuose. Skirtingi anaboliniai steroidai
turi skirtingus anabolinių ir androgeninių efektų kombinacijas. Anabolizmas yra metabolinis
procesas, kurio metu iš mažesnių molekulių susidaro didesn÷s. Anabolinio efektu metu gali
paspart÷ti baltymų sintez÷; pad÷ti raumenų mas÷ ir paj÷gumas; pager÷ti apetitas; paspart÷ti
kaulinio audinio atsinaujinimas ir augimas; stimuliuojama eritrocitų gamyba kaulų čiulpuose.
Androgeninio efekto metu Spart÷ja androgenams jautrių plaukų augimas (gaktos, barzdos,
krūtin÷s ir galūnių); padid÷ja lytinis potraukis; Slopinama lytinių liaukų veikla ir lytinių
hormonų sekrecija; slopinama sprematogenez÷.Taip pat gali pasireikšti kitas poveikis, kai
organizme anaboliniai steroidai skyla į junginius, kurie sąveikauja ne tik su androgenų, bet ir
su kitų rūšių steroidinių hormonų receptoriais pvz.: estrogeno, progesterono, gliukokortikoidų.
Vartojant didelius kiekius steroidų išsivysto specifinių receptorių deficitas: surišti receptoriai
nebegali surišti papildomą kiekį hormonų. To pas÷koje anaboliniai steroidai veikia ne tik
specifinius organus bet ir kitus organus, kurie n÷ra specializuoti testosterono ir anabolinių
steroidų veikimui. Vadinasi farmakologinio poveikio spektras žymiai išsiplečia ir praktiškai
tampa toksišku. Tačiau, skirtingai nuo kitų farmakologinių priemonių, jokie steroidai
nepasižymi dideliu toksiškumu ir vienkartin÷s didel÷s doz÷s nesukelia gr÷sm÷s gyvybei. Apie
jų toksiškumą sprendžiama pagal poveikį į vidaus organų augimą ir svorį, kraujo bei limfos
vaizdą, kai kurių vitaminų koncentraciją, endokrininę sistemą ir kitas reakcijas. Tod÷l, kad
steroidai nepasižymi tiesioginiu toksiniu poveikiu ilga laiką nebuvo žinoma apie jų šalutinius
poveikius. Šiuo metu yra žinoma, kad ilgalaikiai didelių dozių anabolinių steroidų kursai
sukelia didelius patologinius pakitimus ir netgi, kai kuriais atvejais yra mirtinai pavojingi.
Visus šalutinius poveikius galima suskirstyti į grįžtamus ir negrįžtamus (funkcinius ir
organinius) pagal poveikį į konkrečias sistemas, organus ir ląsteles. Dažniausiai
pasireiškiantis papildomas (paprastai nepageidaujamas) anabolinių steroidų
poveikis:hipertonija, rizika susirgti širdies ligomis, d÷l padid÷jusio mažo tankio lipoproteinų
ir sumaž÷jusių didelio tankio lipoproteinų kiekio, spuogai, d÷l padid÷jusios riebalų liaukų
stimuliacijos, ankstyvas nuplikimas ir prostatos v÷žys, d÷l anabolinių steroidų virtimo
dihidrotestosteronu, pakitimai dešiniojo skilvelio morfologijoje; dešinysis skilvelis sukiet÷ja
ir padid÷ja, d÷l to sutrinka jo diastolin÷ funkcija, hepatotoksiškumas ypatingai pasireiškia
vartojant geriamus anabolinius steroidus.
Ženklūs sintetinių ir natūralių hormonų ir jų metabolitų kiekiai yra išskiriami su gyvūnų
išskyromis (Kolok, Sellin, 2008; Stephany, 2010). Karv÷s ir telyčios išskiria estrogenus,
buliai androgenus (Durhan et al., 2006). Gyvūnų išskiriami sintetiniai hormonai su srutomis
ir m÷šlu patenka į dirvas ir vandens telkinius ir ant žol÷s (Soto et al., 2004; Khan et al., 2008).
43
I. Lange su bendradarbiais (2002) apskaičiavo, kad jei 62 milijonams galvijų buvo vartoti
implantai (20 miligramų estrogenų ir 200 miligramų androgenų ar progesterono), su
išskyromis į aplinką patenka apie 100 kilogramų estrogenų ir 1000 kg androgenų ir
progesterono. Bendras į aplinką išskiriamų estrogenų kiekis padid÷ja apie 0,2 proc.,
androgenų ar progesterono kiekis 20% (Lange et al., 2002). Auginant galvijus steroidiniai
hormonai randami regioniniame gruntiniame vandenyje (Peterson ir al., 2000) ir atviruose
vandens šaltiniuose (Henricks et al., 2001; Kolodziej ir al., 2004). Hormonų liekanos ilgai
išsilaiko gyvūnų organizme (15 lentel÷).
15 lentel÷. Anabolinių steroidų išsilaikymas organizme (Klotz et al, 2007)
Anabolinis steroidas Steroidų išsilaikymas organizme Nandrolono dekanoatas 17–18 m÷nesių Nandrolono fenilpropionatas 11–12 m÷nesių Boldenono undecilenatas 4–5 m÷nesiai Testosterono cipionatas 3 m÷nesiai Testosterono enantatas 3 m÷nesiai Oksimetolonas 2 m÷nesiai Fluoksimesteronas 2 m÷nesiai Noretandrolonas 5–6 savait÷s Mesterolonas 5–6 savait÷s Trenbolono heksahidrobenzilkarbonatas 4–5 savait÷s Trenbolono acetatas 4–5 savait÷s Oksandrolonas 3 savait÷s Testosterono propionatas 2 savait÷s Testosterono undekonoatas 1 savait÷ Klenbuterolis 4–5 dienos
Šios hormonų liekanos veikia kancerogeniškai, sukelia endokrininius ir reprodukcinius
pokyčius. Trenbolonas, zeranolis ir melengestrolis pereina per placentos barjerą ir yra
nustatomi triušių embrioniniuose audiniuose (Lohne et al., 1997; Lange et al., 2002). Taip pat
yra įrodyta, kad šie hormonai ir jų metabolitai gali veikti genotoksiškai (Metzler, Pfeiffer,
2001). Kadangi hormonų kiekis žmonių organizme reguliuojamas grįžtamuoju būdu ir
priklauso nuo daugelio veiksnių, tod÷l hormonų liekanų poveikio nustatymas yra sud÷tingas.
Su gyvūniniais maisto produktais gaunamų hormonų liekanoms nustatyti sukurti įvairūs
jautrūs metodai (van Bennekom et al., 2002; Buiarelli et al., 2003, Launay et al., 2004, Aman
et al., 2006; Yang et al., 2009).
Veterinarijoje neprodukcijos gyvūnams dažniausiai naudojami testosterono dariniai:
boldenono, metandrostenolono, nandrolono, stanozololio, trenbolono, 19-nor-testosterono
44
aliejiniai preparatai. Anaboliniai steroidai (140 mg trenbolono implantas ir kt.) ne ES šalyse
vartojami kaip augimo stimuliatoriai.
Lietuvoje kontroliuojami šie anaboliniai steroidai: nor-testosteronas šlapime ir m÷soje
imunofermentiniu metodu ar dujų chromatografu-masių spektrometru – GC-MC, nustatomas
limitas – 2 µg/kg; trenbolonas šlapime imunofermentiniu metodu (nustatomas limitas – 2
µg/kg), zeranolis šlapime imunofermentiniu ar GC-MS metodu (nustatomas limitas 2 µg/kg).
DLK nenustatyti, tai draudžiamos medžiagos.
Large su bendradarbiais (2001) atliko bandymą su galvijais, kuriems vartojo augimo
stimuliatorius. Telyčioms buvo sušvirkšta (vienkartin÷, triskartin÷ ir dešimtkartin÷ doz÷)
Finaplix-H (200 mg trenbolono acetato), Ralgro (36 mg zeranolio) ir Synovex-H (200 mg
testosterono propionato + 20 mg estradiolio benzoato) implantai. Veršeliams buvo sušvirkšta
Synovex-H. Paskerdus galvijus, estradiolio-17beta, estradiolio-17alfa, estrono, testosterono,
trenbolono-17beta, trenbolono-17alfa ir zeranolio liekanos skysčių chromatografu raumenyse,
kepenyse, inkstuose, riebaluose. Hormono liekanų keikis priklaus÷ nuo doz÷s ir viršijo vertes
kepenyse ir inkstuose.
Anaboliniai steroidai pašarų pasisavinimą padidina 2–25 proc., o kūno svorį padidina 2–
35 proc. (16 lentel÷.)
16 lentel÷. Priesvorių ir pašarų sąnaudų kitimas vartojant galvijams steroidinius hormonus
(Serratosa et al., 2006)
Galvijai Hormonai Svorio padid÷jimas
(%) Pašarų pasisavinimas,
(%)
Androgenai 5–10 -2–4
Estrogenai 4–8 2–6
Estrogenai + progestinai
10–20 5–10
Androgenai + estrogenai
15–30 15–25
Buliai
Kortikoidai -2–8 +5–-8
Androgenai 10–20 5–15
Estrogenai 10–15 5–10
Estrogenai + progestinai
10–25 10–15
Androgenai + estrogenai
15–35 10–25
Veršiai
Kortikoidai - -
45
Androgenai 15–25 10–15
Estrogenai 2–6 0–2
Estrogenai + progestinai
5–10 2–8
Androgenai + estrogenai
10–15 5–15
Telyčios ir karv÷s
Kortikoidai - -
Androgenai 0–5 -5–5
Estrogenai 5–10 0–5
Estrogenai + progestinai
10–15 10–15
Androgenai + estrogenai
5–15 5–15
Veršeliai
Kortikoidai 2–5 -2–3
Anaboliškai veikiančioms medžiagoms nustatyti vartojami metodai parodyti 17 ir 18
lentel÷se.
17 lentel÷. Anaboliškai veikiančioms medžiagoms nustatyti vartojamų metodai(Doyle, 2000)
Anaboliškai veikiančios medžiagos
Tyrimo objektas Nustatymo metodas
Nustatymo limitas (µg/kg)
Cituojami mokslininkai
Estrogenai, gestagenai
Skerdena, riebalai GC–IT-MSn 0,5–5 Impens et al., 2002
Anaboliniai steroidai Skerdena GC–HRMS 0,005–0,1 Marchand eta l., 2000
Anaboliniai steroidai Skerdena GC–EI-MS 0.5 Daeseleire et al., 1998
Anaboliniai steroidai Riebalai GC–IT-MSn 1–6 Impens et al., 2003
Anaboliniai steroidai Šlapimas LC–ESI(+)-QqQ-MS 0.2–0.4 Van Poucke, 2002
Anaboliniai steroidai
Raumenys, šlapimas GC–EI-MS 0.1–4.6 Stolker et al., 2004
Gestagenai Riebalai LC–ESI(+)-QqQ-MS 0.3–0.9 Hooijerink et al., 2003 Boldenonas Riebalai LC–ESI(+)-QqQ-MS 0.3–0.9 Hooijerink et al., 2003
Boldenonas Išmatos, šlapimas GC–IT-MSn 1 Van Puymbroeck et al., 1998
Boldenonas Šlapimas LC–APCI(+)-QqQ-MS 0.2–0.5c Draisci et al., 2003 Boldenonas Plaukai GC–EI-MS–MS 1 Popot et al., 2003
46
Trenbolonas Šlapimas, serumas LC–APCI(+)-QqQ-MS 0.3 Buiarelli et al., 2003
Trenbolonas, zeranolis Raumenys LC–ESI(+/−)-MS 0.5 Horie, Nakazawa, 2000
Zeranolis Kepenys LC–ESI(–)-QqQ-MS 1c Fang et al., 2002
16β-OH-stanolozolis
Išmatos, šlapimas LC–APCI(+)-IT-MSn 0.03–0.07 Van de Wiele et al., 2000
Stanolozolis ir jo
metabolitai Įlapimas LC–APCI(+)-QqQ-MS 1c Draisci ety al., 2001
Stanolozolis Skerdena LC–APCI(+)-IT-MSn 0,2 Stolker et al., 2003
18 lentel÷. Metodai vartojami hormonų kiekiui nustatyti audiniuose (Doyle, 2000)
Hormonas Nustatymo metodas Nustatymo limitas
17 beta estradiolis
TLC CC/MS LC/MS
RIA RCBA
DELFIA ELISA
20 µg/kg 1-1,1 µg/kg
30 µg/kg 10 µg/kg 1 µg/kg
10 µg/kg 0,2 µg/kg
Progesteronas
CC/MS HPLC/MS/MS
GC/MS DELFIA ELISA
0,1 µg/kg 7 pg
1,3 µg/kg 314 µg/kg 71 µg/kg
Testosteronas
LC/MS HPLC/MS/MS
GC/MS DELFIA ELISA
0,1 ppm 7 pg
1,3 µg/kg 314 µg/kg 71 µg/kg
Trenbolonas
TLC/HPTLC LC/HPLC HPLC/MS
GC/MS RIA
ELISA
0,5-5 µg/kg 0,1-5 µg/kg 0,5 µg/kg
0,06-4,1 µg/kg Mažiau nei 1 µg/kg
0,2-3 µg/kg
Zeranolis
HPLC TLC
GC/MS RIA
ELISA
- 10-25 µg/kg 0,15-5 µg/kg
2,5 µg/kg 10 pg
pg-pikogramas-10-12 g
RIA – radioimuninis analizatorius
ELISA – imunofermentinis analizatorius
TLC – plonasluoksn÷ chromatografija
HPLC – didelio sl÷gio skysčių chromatografas
GC/MS – dujų chromatografas/masių spektrometras
47
DELFIA – fluorescencinis analizatorius
RCBA – biologinis metodas
Trenbolono acetatas (TBA) yra sintetinis androgenas, kurio 300 mg implantai yra
švirkščiami galvijams po ausies oda augimui stimuliuoti. TBA yra hidrolizinams į androgenų
receptorių agonistą 17β-trenboloną, kuris oksidacijos ir redukcijos reakcijų metu pakinta į
trendioną ir į 17-α trenboloną (Schiffer et al., 2001). Maždaug 95 procentai TBA išsiskiria iš
organizmo 17α–trenbolono pavidalu (Schiffer et al., 2001; Ankley et al., 2003). Fermų
nutekamuose vandenyse gali būti nustatomos tik 17α-trenbolono ir 17β-trenbolono liekanos
(Layton et al., 2000; Durhan et al., 2006). TBA metabolitų 1700 pikogramų (pg)/kg liekanos
nustatytos srutose ir 5-75 ng/kg galvijų m÷šle (Schiffer et al., 2001). Ištyrus 497 bandinius, tik
2 m÷giniuose (0.01%) buvo nustatyti TBA likučiai (Lamming, 2004).
Iš fermų nutekamųjų vandenų nustatyti TBA metabolitai, išskaitant ir 17α-trenboloną ir
17β-trenboloną, in vitro veik÷ androgeniškai (Jegou et al., 2001; Johnson et al., 2006) ir tur÷jo
įtaką vandens telkiniuose gyvenančioms žuvims (Jegou et al., 2001, Orlando et al., 2004).17β-
trenbolono afinitetas testerono receptoriams yra didesnis nei endogeninio testosterono. Jo
anabolinis poveikis yra kelis kartus stipresnis nei testosterono (Khan et al., 2008), tod÷l
liekanos nepalankai veikia androgenų kiekį ir galvijų reprodukcinę sistemą (Ankley et al.,
2003, Gray et al., 2006, Hotchkiss et al., 2007, Wilson et al., 2002). Žmogaus androgenų
receptoriams 17β- ir 17α-trenbolono afinitetas yra taip pat artimas (Bauer et al., 2000, Wilson
et al., 2002). 17α-trenbolonas, d÷l metabolizmo į 17β-trenboloną, turi stiprų nepalankų
poveikį žuvų reproduktyvumai (Jensen et al., 2006). Vaikingoms patel÷ms trenbolonas gali
pereiti per placentos barjerą (Lange et al., 2001). Tiriant TBA ir jo metabolitų genotoksinį
poveikį nustatyti neigiami rezultatai (Metzler, Pfeiffer, 2001). Iš žmonių organizmo 17β-
trenbolonas daugiausia išsiskiria su šlapimu 17α-trenbolono; 17β-trenbolono ir trendiono
pavidalu (Spranger, Metzler 1991; Thevis et al., 2008 ).
TBA ir jo metabolitams nustatyti žmonių organizme s÷kmingai vartojama
imunofermentinis metodas ir skysčių chromatografija su masių spektrometrija (LC-MS/MS)
(O’Keeffe, 1999; Nazli et al., 2005; Rúbies et al., 2007; Thevis et al., 2008). Lietuvoje
trenbolono kiekis nustatomas šlapime ir m÷soje IFA metodu.Anaboliniai steroidai yra
kontroliuojami Europos Sąjungos šalyse, Australijoje, Argentinoje, Braziloje, Kanadoje, JAV.
Kai kuriose šalyse anaboliniai steroidai vartojami ne vien terapijai, bet ir gyvulių augimui
stimuliuoti (Blasco et al., 2007; Yang et al., 2009).
48
2.7. REZORCILO RŪGŠTIES LAKTONAI
20 pav.Zeranolio struktūrin÷ formul÷ (Schmidt et al, 2008)
Zeranolis yra mikotoksino zearalenono darinys, veikiantis estrogeniškai ir anaboliškai.
Zeranolis (pav. 20) yra natūralus mikoestrogeno derivatas, kuris yra gaunamas iš mikotoksino
zearalenono. Zeranolis gali būti gaminamas sintetiškai, veikia estrogeniškai 3 kartus stipriau
nei zearalenonas. Amerikos žemyne naudojamas galvijų priesvoriams didinti. ES šiems
tikslams draudžiamas naudoti (Schmidt et al., 2008). Zenanolis. Mikotoksino zearalenono
darinys (rezorcilo r. laktonas), veikiantis estrogeniškai ir anaboliškai. Amerikos žemyne
naudojamas galvijų priesvoriams didinti (gyvulių augimui stimuliuoti ir pašarų sąnaudoms
mažinti). Zeranolio pagrindinis metabolitas yra taleranolis. ES produkcijos gyvuliams
zeranolis ir taleranolis draudžiamas naudoti. Tačiau, abu mišiniai gali būti nustatyti įvairių
gyvūnų šlapime, jei jų pašarai yra užkr÷sti grybelių gaminamu zearalenonu.
Zeranolio kiekis nustatomas šlapime imunofermentiniu metodu (nustatymo limitas 2
µg/kg). Likučiams nustatyti šlapime naudojamas chromatografinis, radioimuninis ir
imunofermentinis metodas, GC-MS.
Zeranolis ir jo metabolitai veikia kaip estrogeno receptorių agonistai ir keičia gyvūnų
estrogenų kiekį. Natūralių estrogenų perteklius gali sukelti moterims krūties ir gimdos v÷žį.
Mokslininkai skambina pavojaus varpais: d÷l chemiškai užterštos aplinkos
„išreguliuotų“ hormonų sukeltos feminizacijos visoje planetoje stebimi fiziologiniai vyriškos
lyties stuburinių gyvūnų pokyčiai. Vyriškumo praradimas gresia ir žmon÷ms.
Zeranolio nustatymas n÷ra specifinis, kad įrodytų sintetinio hormono buvimą, kadangi
Fusarium užterštų grūdų patekimas į maistą gali duoti panašius rezultatus. Paruošti
laboratoriniai metodai, kurie atskiria sintetinių hormonų ir Fusarium grybelio produkuojamų
mikotoksinų liekanas. Tam taikomi LC/MS įranga.
Mikotoksinų poveikis žmon÷ms ir gyvuliams gali būti tiesioginis arba netiesioginis.
Tiesioginis pasireiškia tada, kai mitybos grandin÷je dalyvauja produktas, kuriame vyksta
mikotoksinų gamyba: sul÷t÷ja augimas, susilpn÷ja imunitetas, sumaž÷ja atsparumas infekcijai,
sumaž÷ja produktyvumas, randasi augliai ir pan. Netiesioginis mikotoksinų poveikis
49
pasireiškia tada, kai valgoma mikotoksinais užkr÷stą maistą (pieną, kiaušinius, m÷są), t.y., kai
mikotoksinai gaunami per tarpinius organizmus. Įvairus zearalenono (ZON) kiekis randamas
beveik kiekviename žem÷s ūkio produkte, pašarų žaliavose ir paruoštuose pašaruose. ZON
mikotoksino dažniausiai ir didžiausia koncentracija nustatoma Vidurio Europos šalyse
(Austrijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, buv. Jugoslavijoje) (Bakutis, 2004). Kontrastingomis
Lietuvos meteorologin÷mis sąlygomis javų grūdai dar kietosios brandos periodu yra gausiai
užkr÷sti Fusarium, Pencillium, Aspergillus,Cladosporium, Alternaria ir kitų genčių įvairių
rūšių grybais(Lugauskas, 2006 ).
Didžiausia šio mikotoksino koncentracija aptinkama ant supel÷jusių grūdų,(kviečių ir
kukurūzų) sukelia gyvulių ir paukščių apsinuodijimus (Masteikien÷, 2002; Lugauskas, 2006;
Bakutis, 2007).
Pagrindinis zearalenono biologinis poveikis – sutrikdo reprodukcinę organizmo sistemą,
veikdamas specifinius estrogeninius receptorius, vystosi lytinių organų augliai. Zearalenono
poveikiui jautrios yra kiaul÷s, ypač paršaved÷s ir jaunos kiaulait÷s. D÷l jo poveikio pakitimai
genitaliniame trakte sukelia kiaul÷ms vadinamąją netikrą rują. Net ir maža ZON koncentracija
pašare (250mg/kg) paršavedei paršingumo metu daro įtaką. Įvairūs tyrin÷tojai pažymi, kad
zearalenonas neišsiskiria ūmiu toksiniu poveikiu. Nuo peroralin÷s 200 mg/kg svorio
zearalenono doz÷s pel÷s ir žiurk÷s nestimpa. Tačiau toksinas suk÷l÷ embriopatinius
simptomus – žiurkių gemalo (embriono) skeleto anomalijas. Taip pat buvo patvirtintas
reikšmingas jo estrogeninis agentas. Zearalenono poveikis organizmui – aktuali problema, nes
Europoje užaugintuose pašaruose jo koncentracija dažnai viršija leistinas normas. Daugelio
mokslininkų ir praktikų pasteb÷ta, kad ne visi žem÷s ūkio gyvuliai ir paukščiai vienodai
jautrūs įvairioms mikotoksinų koncentracijoms. Žinoma, kad jautriausi yra monogastriniai
gyvūnai (pvz., kiaul÷s), o ypač jų prieauglis. Gyvuliai, turintys sud÷tingą virškinimo traktą
(pvz., galvijai) sugeba patys detoksikuoti ženklų mikotoksinų kiekį. Jeigu kiaul÷ms 0,05
mg/kg. ZON pašare jau sukelia kiaušidžių pakitimus, tai galvijams ir paukščiams toks kiekis
visiškai nepavojingas.
Daugelyje šalių pašarų užterštumas mikotoksinais yra reglamentuojamas ir
kontroliuojamas. ZON reglamentuojamas ne visose Europos valstyb÷se. Žinant šio
mikotoksino poveikį, dažniausiai nustatomos rekomendacin÷s normos. Šeriant galvijus
rekomenduojama, kad į karv÷s organizmą su pašaru patektų ne daugiau kaip 1,6 mg/kg (ppb)
ZON. Leistinos ir rekomenduojamos ZON koncentracijos galvijų pašaruose n÷ra nustatomos,
kadangi galvijai šeriami įvairiais pašarais ir šio mikotoksino gali būti ne tik koncentruotuose
50
pašaruose, bet ir stambiuose bei sultinguose (Bakutis, 2004). Nustatyta, kad grūduose min÷tų
toksinų randama 20-30 proc. mažiau nei paruoštuose pašaruose (Bakutis, 2007).
Rezorcilo rūgšties laktonai gyvūnin÷s kilm÷s produktuose gali būti nustatyti kai yra
naudojami gyvūnų augimui skatinti. Juos taip pat galima nustatyti šeriant gyvūnus
mikotoksinais užterštais pašarais. Esant tam tikroms sąlygoms, pašaruose gali buti nustatomas
mikotoksinas zearalenonas, kuri gamina keli Fusarium genties grybai.Užteršti zearalenonu
pašarai gali būti rezorcilo rūgšties laktono zeranolio nustatymo priežastis. Tačiau nustačius
gyvūnuose ir gyvūniniuose produktuose zeranolį ir tyrimais nepatvirtinus, kad būtent pašarai
yra taršos šaltinis, įtariama, kad gyvūnui buvo taikytas neteis÷tas gydymas.
ES 2007 m. rezorcilo rūgšties laktonai dažniausiai buvo nustatyti galvijų m÷giniuose.
Visais atvejais pašarai buvo užkr÷sti grybeliais.
Zeranoli (α-zearalanolis) yra nesteroidinis, sintetinis estrogenas. Jo 12-36 mg implantai
galvijų augimui stimuliuoti suleidžiami po ausies oda. Zeranolis organizme metabolizuojamas
į β-zearalanolį (taleranolį) ir nedidelis kiekis į zearalanoną (Kleinova et al., 2002). Zeranolis ir
jo metabolitai yra resorcilo rūgšties laktonai. Zearalenoną taip pat gamina Fusarium
grybeliai, kurias dažnai yra užkr÷sti javai.Tod÷l į žmonių organizmą zeranolio metabolitai gali
patekti vartojant sintetinį zeranolį kaip augimo stimuliatorių ir šeriant galvijus grybeliais
apkr÷stais javais (Kleinova et al., 2002).
Zeranolis dideliais kiekiais retai naudojamas gyvūnams (Kolok, Sellin, 2008), tod÷l
audiniuose randami tik nedideli jo liekanų kiekiai nanogramais (Laganá et al., 2001). Daugelis
tyr÷jų (Nazli et al., 2005; Dickson et al., 2009), ištyrę 300 bandinių, zeranolio liekanų
nenustat÷.
Zeranolis ir jo metabolitai veikia kaip estrogenų receptorių agonistai, jiems veikiant
gyvūnams pasireiškia estrogeninis poveikis (Le Guevel, Pakdel 2001, Leffers et al., 2001,
Nikaido et al. 2005, Galbraith 2002). Vengrijos mergait÷ms, kurių kraujo serume nustatytas
zearalanonas, pasireišk÷ ankstyvas lytinis brendimas ir mastopatija (Szuets et al., 1997;
Massart et al., 2008). Kadangi padidintas estrogenų kiekis žmon÷ms veikia kancerogeniškai,
tod÷l zeranolis taip pat gali sukelti v÷žinius susirgimus (Pillay et al., 2002). Atlikus zeranolio
ir jo metabolitų mutageninius tyrimus buvo gauti neigiami rezultatai (Metzler, Pfeiffer, 2001).
Zeranolis ir jo metabolitai nustatomi imunofermentiniu, dujų ar skysčių chromatografijos su
masių spektrometrija metodu (Tuomola et al., 2002; Sorensen, Elbaek, 2005; Wang S., Wang
H., 2007; Yang et al., 2009). Lietuvoje buvo pripažinti taršos šaltiniu, gydymas neteis÷tomis
medžiagomis nebuvo nustatytas.
51
Zearalenonas nustatomas augalin÷s kilm÷s maisto produktuose, pašaruose, aukšto
efektyvumo skysčiu chromatografijos metodu (AESCh), grūduose, pašaruose
imunofermentin÷s analiz÷s (IFA) metodu, zeranolis ir taleranolis nustatomas šlapime, dujų
chromatografijos- masių spektrometrijos (DCh-MS) metodu, zeranolio kiekis m÷soje
nustatomas IFA metodu.
52
19 lentel÷.Metodai naudojami vaistų likučiams nustatyti (Stolker, Brinkman, 2005)
Medžiagos grup÷ Veiklioji medžiaga Laboratorinis
metodas Nustatymo limitas
Dietilstilbestrolis 1 µg/kg Heksoestrolis 1 µg/kg A 1 Stilbenai Dienoestrolis
GC-MS 2 µg/kg
Metiltiouracilas Propiltiouracilas A 2 Tireostatikai
Tiamazolis HPLC 100 µg/kg
Imunofermentinis (ELISA) 1 µg/kg
GC-MS Trenbolonas
2 µg/kg
A 3 Medžiagos veikiančios
androgeniškai
19-nortestosteronas GC-MS 2 µg/kg
Medroksiprogesteronas
Chlormalidonas
A 3 Medžiagos veikiančios
gestageniškai
Megestrolis
Imunofermentinis (ELISA) 5 µg/kg
A 4 Oestrogeniškai
veikiančios medžiagos
Zeranolis GC-MS 2 µg/kg
Klenbuterolis Imunofermentinis
Salbutamolis GC-MS A 5 Beta agonistai
mabuterolis
1 µg/kg
IFA (ELISA) - imunofermentin÷s analiz÷s metodas;
DCh (GC) - dujų chromatografijos metodas;
DCh-MS (GC-MC)- dujų chromatografijos – masių spektrometru metodas;
AESCh (HPLC)- aukšto efektyvumo skysčių chromatografijos metodas;
PSCh (TLC) - plonasluoksn÷s chromatografijos metodas;
SCh-MS/MS (LC-MC)- skysčių chromat. su dvigubu masių spektrometru.
ES tiriant steroidus, daugiausia neatitikimų nustatyta galviju m÷giniuose. Nuo 2005 m.
neatitikimų skaičius d÷l hormonu ir hormoniniu poveikiu pasižyminčių medžiagų galvijų
m÷giniuose tolygiai maž÷jo. 2007 m. padaug÷jo neatitikimu d÷l tireostatikų (tiouracilo).
Manoma, kad tiouracilas pateko į gyvūnų organizmą juos šeriant kryžmažiedžiais augalais.
53
2.8. BETA-AGONISTAI
Beta-agonistams priklauso brombuterolis, klenbuterolis, metilklenbuterolis,
hidroksimetilklenbuterolis, klenproperolis, salbutamolis, salmeterolis, cimaterolis,
mabuterolis, raktopaminas, ritodrinas, terbutalinas, isoksuprinas, zilpaterolis. Jie veikia nervų
ganglijų sinaps÷se noradrenalinui ir dopaminui jautrius adrenerginius receptorius. Agonistai
stimuliuoja beta adrenerginius gimdos ir plaučių receptorius, tačiau vartojami terapin÷mis
doz÷mis beveik arba ir visai neveikia širdyje esančių receptorių. Dažniau vartojami
klenbuterolis, izoksuprinas, salbutamolis, terbutalinas, raktopaminas. Padidinus preparatų
dozes 5–10 kartų, beta agonistai jau veikia anabolikai (Pleadin et al., 2009). Pavojingi
šalutiniai efektai: jauniems žmon÷ms augimo l÷t÷jimas, skysčių sulaikymas, aukštas
kraujospūdis, širdies veiklos sutrikimai, kepenų ir inkstų pažeidimai, plaukų slinkimas,
impotencija (vyrams), moterims gali padid÷ti veido ir kūno plaukuotumas; žem÷ja balso
tembras. Pagal ES steb÷senos programą nuo 2005 m. pastebimas neatitikimų d÷l beta agonistų
maž÷jimas.
Salbutamolis(C13H21NO3) yra selektyvus (beta2 adrenerginių receptorių agonistas, tai
sintetinis beta-2 simpatomimetikas, tiesiogiai veikiantis lygiuosius bronchų raumenis ir
slopinantis uždegimo mediatorių išsiskyrimą iš ląstelių. Salbutamolis greitai (per 5 minutes) ir
efektyviai bei ilgai (4–6 valandoms) išplečia bronchus. Tai lemia selektyvus vaisto poveikis
beta-2 adrenoreceptoriams, esantiems lygiuosiuose bronchų raumenyse.
Švirkščiant salbutamolį į veną, jo pusin÷s eliminacijos periodas trunka 4-6 valandas.
Dalis vaisto išskiriama su šlapimu, o kita dalis virsta neaktyviu 4-O-sulfatu (fenolio sulfatu),
kuris taip pat daugiausia išskiriamas su šlapimu (su šlapimu išsiskiria 5 dienas; (Soriano-
Ursúa et al., 2010). Nedidelis vaisto kiekis išskiriamas su išmatomis.
Nedidelis vaisto kiekis išskiriamas su išmatomis. Didel÷ dalis skirto į veną, išgerto arba
inhaliuoto salbutamolio išskiriama per 72 valandas. 10 proc. salbutamolio susijungia su kraujo
plazmos baltymais. Salbutamolis gerai rezorbuojamas iš virškinimo trakto, tačiau vaisto
poveikiui svarbus jo pirmasis prasiskverbimas per kepenis.
Vaistą geriant, maždaug pus÷ absorbuotos doz÷s pasišalina su šlapimu neaktyvių
metabolitų pavidalo, kita dalis - nepakitusi. Vaistą geriant, didžiausia koncentracija kraujo
serume susidaro po 1-2 valandų.
Beta 2 adrenoreceptorių agonistai turi teratogeninį poveikį pel÷ms, švirkščiant jį į poodį.
Vieno tyrimo duomenimis, duodant pel÷ms 2,5 mg/kg salbutamolio dozes (4 kartus didesnes
negu maksimali vaisto doz÷ žmon÷ms), 9,3 proc. jų naujagimių buvo nesuaugęs gomurys.
54
Kito tyrimo metu duodant žiurk÷ms gerti 0,5, 2,32, 10,75 ir 50 mg/kg salbutamolio paros
dozes per visą vaisingumo laikotarpį nesteb÷ta jokių ryškesnių apsigimimų. Vienintel÷
neigiama pasekm÷, atsiradusi žiurk÷ms skiriant didžiausias vaisto dozes, buvo didesnis
naujagimių mirtingumas (d÷l nepakankamos globos). Tiriant triušių vaisingumą ir skiriant
jiems 50 mg/kg salbutamolio paros dozes (78 kartus viršijančią didžiausią žmogui skiriamas
dozę), 37 proc. vaisių atsirado galvos anatominių anomalijų
Visus beta-2 agonistus, įskaitant jų D- ir L- izomerus, naudoti kaip augimo
stimuliatorius yra draudžiama.
20 lentel÷. Salbutamolio ir terbutalino liekanos kepenyse, inkstuose ir akies tinklain÷je (Williams
et al., 2004)
Koncentracija, µg/kg Doz÷, trukm÷
Gyvūnų skaičius
Išlauka, dienos Kepenys Inkstai
Akies tinklain÷
Literatūros šaltiniai
Salbutamoliu gydyti viščiukai 5 0 334 110 85 5 1 118 16 N 5 2 47 10 N 5 3 19 5 N 5 7 44 9 N 5 14 4 <1 19
10 mg/kg pašaro, 14
dienų
5 43 <1 <1 4
Malucelli et al., 1994
Salbutamoliu gydyti galvijai
1 0 3 920 130 N 1 mg/kg svorio, 7 dienas 1 7 110 10 N
Montrade et al., 1995
Terbutalinu gydyti viščiukai 5 0 165 55 22 5 1 98 18 N 5 2 48 5 N 5 3 37 4 N 5 7 18 4 N 5 14 7 <2 <2
10 mg/kg pašaro, 14
dienų
5 43 <2 <2 <2
Malucelli et al., 1994
Terbutalinu gydytos kiaul÷s 6 1 15 32 N 6 2 4 8 N
20 mg/kg pašaro, 4
dienas 9 3 2 3 N
Dalidowicz et al., 1992
N- n÷ra duomenų
55
21 pav.Klenbuterolio struktūrin÷ formul÷ (Plumb, 1999)
Klenbuterolis. Vartojama hidrochlorido druska. Chemin÷ formul÷ –C12H19OCl3.Pav 21,
Klenbuterolis yra selektyviai beta-2–adrenoreceptorių agonistas ( Plumb, 1999). Jis veikia
kv÷pavimo takų ir gimdos beta receptorius, išplečia bronchioles, silpnina gimdos raumenų
veiklą. Europos Sąjungos šalyse klenbuterolis veterinarijoje vartojamas kaip
bronchospazmolitikas ir tokolitikas duodant 0,8 mg/kg svorio. Padidinus preparato dozę 5–10
kartų, klenbuterolis jau veikia anaboliškai (Pleadin et al., 2009).
Vaistas taip pat mažina uždegimą, alergiją, veikia anaboliškai. Šie agonistai priklauso
stimuliatorių klasei ir buvo sukurti l÷tiniam bronchitui, emfizemai ir astmai gydyti.
Veterinarin÷je medicinoje klenbuterolis yra vartojamas veršeliams bei arkliams nuo peršalimo
ir kosulio gydyti.
Klenbuterolis galvijams, avims vartojamas gimdos raumenų susitraukimams
(sąr÷miams) slopinti, lytiniams takams išpl÷sti ir kaip bronchodilatorius (Plumb, 1999).
Žmon÷s pasteb÷jo, kad veršelių, gydomų klenbuteroliu, riebalų kiekis greitai maž÷ja, o
raumenų kiekis did÷ja, tod÷l prad÷jo naudoti augimui skatinti.
Yra manoma, kad remdamiesi šiais pasteb÷jimais sportininkai taip pat prad÷jo vartoti
klenbuterolį. Neabejotinai žalingas anabolinis poveikis žmon÷ms yra moksliškai įrodytas.
Anabolinių preparatų veikimas pasireiškia drebuliu, neramumu, jaudinimusi, nerimu, širdies
ritmo sutrikimais, raumenų spazmais.
Vartojant kartu su širdį veikiančiais glikozidais, did÷ja toksinis pastarųjų medikamentų
poveikis, gali sutrikti širdies ritmas. Tokių sutrikimų atsiranda ir klenbuterolio vartojant kartu
su MAO inhibitoriais. Šio medikamento vartojant kartu su simpatikomimetin÷mis
medžiagomis, did÷ja ir vienų ir kitų vaistų toksinis poveikis. Klenbuterolis, kaip ir kiti vaistai,
gali sukelti šalutinį poveikį.
Daugiausia preparato kaupiasi kepenyse ir inkstuose, mažai raumenyse ir riebaluose.
Klenbuterolis patenka į placentą ir laktuojančių patelių pieną (Pleadin et al., 2009). Vaistas
metabolizuojamas kepenyse į sulfatus ir gliukuronido junginius (Dave et al., 1998). Pagal ES
Tarybos direktyvą 96/22/EB draudžiama vartoti gyvulininkyst÷je tam tikras medžiagas,
turinčias hormoninį arba tirostatinį poveikį, bei beta antagonistus, draudžiama vartoti
klenbuterolį visuose gyvulininkyst÷s ūkiuose, išskyrus tam tikrus specialius arklių ir karvių
56
gydymo tikslus. Leistina paros doz÷ (LPD) – 0,04 mg/kg svorio (EMEA, 2000). Likučiai gali
būti nustatomi plazmoje, šlapime, raumenyse, kepenyse, akies tinklain÷je, plaukuose.
Lietuvoje klenbuterolio kiekis nustatomas šlapime ir kepenyse imunofermentins
analiz÷s metodu.
21 lentel÷. Klenbuterolio liekanos kepenyse, inkstuose ir akies tinklain÷je (Fesser et al., 2005)
Koncentracija, µg/kg Doz÷, trukm÷
Gyvūnų skaičius
Išlauka, dienos Kepenys Inkstai
Akies tinklain÷
Literatūros šaltiniai
Klenbuteroliu gydyti viščiukai 5 0 66,6 24,3 89,9 5 1 22,2 2,6 N 5 2 13,1 2 N 5 3 7,1 1,2 N 5 7 10,8 1,5 N 5 14 2,3 0,2 6,6
1 mg/kg pašaro, 14 dienų
5 43 <0,1 <0,1 2,6
Malucelli et al., 1994
Klenbuteroliu gydytos avys 3 0 20,2 16,4 N 3 5 2,1 1,2 N 3 10 0,7 0,1 N
1,6 mg/kg svorio, 14
dienas 3 15 0,6 0,1 N
Elliot et al., 1993
3 0 162 83,9 N 3 5 24,6 2,8 N 3 10 4,9 0,4 N
16 mg/kg svorio, 14
dienas 3 15 3,2 0,4 N
Elliot et al., 1993
0 302,4 267,2 N 5 51,4 4,8 N 10 14,8 0,5 N
39,2 mg/kg svorio, 14
dienas 15 3,6 1 N
Elliot et al., 1993
Klenbuteroliu gydyti kalakutai 14 dienų 5 0 440 N N 15 dienų 5 0 320 N N
5 6 290 N N 5 mg/kg pašaro 5 9 205 N N
5 15 128 N N 5 21 78 N N 5 30 24 N N
Brambilla et al., 1994
Klenbuteroliu gydyti galvijai 2 0 85,9 N 1 671 2 16 3 N 181 2 39 0,7 N 116
16 µg/kg, 30 dienų
2 56 0,4 N 89
Elliot et al., 1993
3 mg/kg, 1 diena
2 2 2 200 3 700 84 500 Smith,
Paulson, 1997 N- n÷ra duomenų
57
22 lentel÷. Beta adrenerginių agonistų išsiskyrimas iš įvairių gyvūnų organizmo po šių junginių
sudavimo (Smith, 1998).
Junginys, gyvūnas
Doz÷ Davimo būdas
Laikas, val.
Išskyros Absorbcija,
proc. Literatūros
šaltiniai Klenbuterolis
Galvijai 3
mg/kg Oraliai 48 Šlapimas 76
Triušis 2,5
mg/kg Oraliai 96 Šlapimas 92
Žmogus 20 mg Oraliai 96 Šlapimas 80
Smith, Paulson, 1997
Raktopaminas Kiaul÷ 40 mg Oraliai 168 Šlapimas 88
Kalakutai 6,7 mg Oraliai 48 Šlapimas 52 Smith,
Paulson, 1994 Salbutamolis
Triušis 50
mg/kg Oraliai 48 Šlapimas 63
Žmogus 10 mg Oraliai 24 Šlapimas 76
Galvijas 25
mg/kg Oraliai 48 Šlapimas 79
Kiaul÷ 25
mg/kg Oraliai 48 Šlapimas 85
Smith, 1998
Salmeterolis
Triušis 2
mg/kg Oraliai 48 Šlapimas 60
Žmogus 10
µg/kg Oraliai 72 Šlapimas 23
Galvijas 2
mg/kg Oraliai 48 Šlapimas 43
Kiaul÷ 2
mg/kg Oraliai 48 Šlapimas 54
Manchee et al., 1993
Terbutalinas
Triušis 1
mg/kg Oraliai 72 Šlapimas 75
Žmogus 10
µg/kg Oraliai 72 Šlapimas 40
Galvijas 1
mg/kg Oraliai 72 Šlapimas 69
Kiaul÷ 1
mg/kg Oraliai 72 Šlapimas 71
Smith, 1998
A. Malucelli su bendradarbiais (1994) tyr÷ beta agonistų (klenbuterolio, salbutamolio ir
terbutalino) pasiskirstymą ir liekanas 160 broilerių organizme. Bandymo metu viščiukams 2
savaites su pašaru buvo duodami beta agonistai (klenbuterolio1 mg/kg svorio, salbutamolio
10 mg/kg svorio, terbutalino 10 mg/kg svorio). Viščiukus paskerdus 0, 1, 2, 3, 7, 14 ir 43
58
dieną po beta agonistų davimo, jų audiniuose imunofermentin÷s analiz÷s metodu nustatytos
cheminių medžiagų liekanos. Daugiausia beta agonistų rasta paukščių plunksnose
(klenbuterolio 224 ng/g, salbutamol 1140 ng/g, ir terbutalino 1159 ng/g). Klenbuterolio,
salbutamolio ir terbutalino taip pat daug rasta kepenyse, inkstuose, akyse. Per 2 savaites beta
agonistų kiekiai sumaž÷ja ir daugelyje audinių jų yra mažiau nei įrangos nustatymo limitas.
23 lentel÷. Klenbuterolio liekanos (ng/g svorio) broilerių, kurie 2 savaites su pašaru gavo 1 mg/kg
svorio klenbuterolio, organizme (Malucelli et al., 1994).
Laikas po klenbuterolio vartojimo, paros Audiniai
0 1 2 3 7 14 43 Kepenys 27,3 22,2 6,6 2,3 1,6 0,8 <0,07 Inkstai 10,9 2,6 0,3 0,4 0,9 0,6 <0,07
Skrandis 0,7 0,4 0,3 0,2 0,2 <0,07 <0,07 Raumenys 0,8 <0,08 <0,08 <0,08 <0,08 <0,08 netirta Riebalai 2,5 0,7 0,5 0,3 0,2 <0,08 netirta
Plunksnos 224 250 162 155 142 115 44 Akys 70,5 netirta netirta netirta netirta 1,8 0,4
Plazma 0,59 <0,06 <0,05 <0,05 <0,05 <0,05 netirta
Sudavus oraliai klenbuterolio 10 mg/kg svorio veršeliams jų kraujo plazmoje daugiausia
šios medžiagos nustatyta pra÷jus 10 d. po gydymo (Sauer et al., 1995).Dvi dienas davus
oraliai 78 mg/kg svorio salbutamolio melžiamoms karv÷ms, jų plazmoje daugiausia vaisto
(4,8 ir 4,0 ng/ml) nustatyta pra÷jus 3 ir 4 valandoms po gydymo(Pou et al., 1992). Dvi dienas
davus oraliai 50 mg/kg svorio salbutamolio melžiamoms karv÷ms, jų plazmoje daugiausia
vaisto (6,0 ng/ml) nustatyta pirmą parą (Von Ahnen, 1994).Terbutalino koncentracija
melžiamų karvių plazmoje, po dukartinio šios medžiagos davimo 50 mg/kg, šešių dienų
laikotarpyje kito nuo 0,5 iki iki 4 ng/ml (Von Ahnen, 1994).
Negausūs tyrimai atlikti apie klenbuterolio ir raktopamino absorbciją iš gyvūnų
virškinimo trakto. Raktopaminas gerai absorbuojamas iš kalakutų ir kiaulių virškinimo trakto
(Dalidowicz et al., 1992; Smith et al., 1993), klenbuterolis – iš veršelių virškinimo trakto
(Smith, Paulson, 1997). Pra÷jus 48 valandoms po klenbuterolio davimo mažiau nei 50 proc.
chemin÷s medžiagos išsiskiria su veršelių šlapimu ir mažiau nei 2 proc. su išmatomis (Smith,
Paulson, 1997). Su tulžimi daugiausia raktopamino išsiskiria su žiurkių ir kalakutų organizme
(Smith, Paulson, 1997). Iš kiaulių organizmo daugiausia (88 proc.) raktopamino išsiskiria su
šlapimu (Dalidowicz et al., 1992).Salbutamolis, klenbuterolis ir terbutalinas patenka į karvių
pieną (Stoffel, Meyer, 1993; Von Ahnen, 1994) Davus 10 mg/kg svorio, klenbuterolio
59
koncentracija karvių piene kinta nuo 5,5 iki 22,5 ng/ml (Stoffel, Meyer, 1993), davus du
kartus po 5 mg klenbuterolio/kg svorio – 3–9 ng/ml (Von Ahnen,1994).
Halogenintų beta agonistų plazmos pusinis periodas yra ilgesnis lyginat su hidroksilo
grupę turinčiais beta agonistais. Išsiskyrimo su šlapimo iš galvijų organizmo klenbuterolio
pusperiodis yra 18–65 valandos (Meyer, Rinke, 1991). 28 dienas oraliai duodant
klenbuterolio, daugiausia jo paršų šlapime (88,54±50,54) ng/ml) nustatyta pra÷jus 21 dienai
(Pleadin et al., 2009).
Portugalijoje nustatyti keturi 50 žmonių, kurie valg÷ veršelių ir veršių klenbuterolio
liekanų turinčią m÷są, ūmūs apsinuodijimo klenbuteroliu atvejai. Jiems pasireišk÷ drebulys,
tachikardija, pykinimas, galvos svaigimas ir skausmas (Barbosa et al., 2005).Italijoje
apsinuodijo 15 žmonių, kurie valg÷ klenbuterolio liekanų m÷są. Apsinuodijimo simptomai
pasireišk÷ po 0,5–3 valandų ir tęs÷si 3–5 dienas. Pra÷jus 36 valandoms po m÷sos valgymo,
susirgusių žmonių šlapime nustatyta 28 ng/ml klenbuterolio. Perskaičiavus nustatyta, kad
m÷soje gal÷jo būti 1140–1480 ng/g klenbuterolio (Brambilla et al., 2000).Ispanijoje
apsinuodijo 15 žmonių, kurie valg÷ klenbuteroliu gydytų veršelių kepenis. Apsinuodijimo
simptomai prasid÷jo pra÷jus 30 minučių–2 valandoms ir tęs÷si 6 dienas. Apsinuodijusių
žmonių šlapime nustatyta 50 ± 42 ng/ml klenbuterolio. Klenbuterolio kiekis kepenyse buvo
500 ng/g (Bilbao Garay et al., 1997).
Augimo hormonas (somatotropinas) – tai baltymas, gaminamas gyvūnų ir žmogaus
posmegenin÷je liaukoje (hipofiz÷je. Augimo hormonas padeda raumenims įsisavinti amino
rūgštis, įtakoja baltymų sintezę. Jo d÷ka pasisavinamas azotas, be ko neįmanoma baltymo
biosintez÷ – pagrindinis procesas, lemiantis raumenin÷s mas÷s augimą. Anabolinis peptidas,
sudarytas iš 191 amino rūgšties Šis hormonas skatina augimą po subrendimo periodo,
stimuliuoja epifizinių kremzlių augimą, stimuliuoja baltymų apykaitos anabolinius procesus,
aktyvina baltymų sintezę daugelyje kūno audinių ir organų, ypač kaulo, kremzl÷s, skeleto
raumenų. Gali būti vartojamas norint padidinti raumenų kiekį. Somatotropinas sukelia lipidų
mobilizaciją, mažina riebalų atsargas organizme, didina riebiųjų rūgščių koncentraciją
plazmoje.Kaip kinta somatotropino kiekis karvių audiniuose po somatotropino vartojimo
parodyta 24 lentel÷je
60
24 lentel÷. Somatotropino koncentracija karvių audiniuose po hormono vartojimo (n=5) (Larrea
F., Chirinos, 2007)
Somatotropino kiekis (ng/g) pogydymo įvairiomis somatotropino doz÷mis Audiniai Kontrol÷
250 mg 500 mg 1000 mg Raumuo 3,4 ± 1,5 4,9 ± 1,5 3,8 ± 2,0 5,5 ± 1,86 Riebalai 5,1 ± 1,7 9,3 ± 5,2 9,8 ± 1,9 11,0 ± 12,0 Kepenys 5,2 ± 0,59 5,6 ± 1,7 6,4 ± 1,2 8,6 ± 2,0 Inkstai 3,6 ± 1,1 4,5 ± 1,6 5,5 ± 1,8 6,9 ± 0,94
Galvijų augimo hormonas somatotropinas (BST), kurį naudojant apie 10 proc. padid÷ja pieno
primilžiai (Stephany, 2010). Patekęs su pienu šis hormonas nesunyksta net pasterizavus pieną.
Žmogaus virškinimo trakte jis taip pat nesuskaidomas, o patenka į kraujotakos sistemą. Dideli
jo kiekiai žmogaus kraujyje didina žarnų ar prostatos v÷žio atsiradimo tikimybę, kai kurių
tyrimų duomenimis – ir krūties v÷žio metastazes. rBGH hormonų gavusių karvių pienas ypač
pavojingas vaikams, kadangi jie itin jautrūs hormoniniams pokyčiams. Vartojant pieną su
hormonu galimas cukraus kiekio sumaž÷jimas kraujyje ir antra, skydliauk÷s hipofunkcija.
Širdies raumuo ir inkstai gali padid÷ti, tai gali privesti prie diabeto ir širdies ligų.
Tyrimai rodo, kad naudojant BST, melžiamos karv÷s dažniau serga mastitu ir kanopų
ligomis, atsiranda uždegimai injekcijų vietose.Taip pat pagamintas ir kiaulių bei paukščių
somatotropinas. Lietuvos Respublikoje draudžiama galvijų somatotropiną parduoti ir jį skirti
bet kuriuo būdu melžiamoms karv÷ms.
61
3. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA
Tyrimai atlikti 2008–2010 metais Neužkrečiamųjų ligų katedroje ir Nacionaliniame maisto ir
veterinarijos rizikos vertinimo instituteremiantis 2004–2008m. Europos Sąjungos bei
Lietuvos veterinarijos tarnybos ataskaitomis ir literatūros šaltiniais apie anaboliškai veikiančių
medžiagų liekanų steb÷senos analizę Europos Sąjungoje ir Lietuvoje. Darbo metu
išanalizuotos Europos Sąjungoje ir Lietuvoje 2004 – 2008 metų medžiagų likučių steb÷senos
planai ir ataskaitos ir atitinkami teisiniai normatyviniai dokumentai: 1990 m. birželio 26 d.
Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2377/90, nustatantis veterinarinių vaistų likučių gyvūnin÷s
kilm÷s maisto produktuose didžiausių leistinų kiekių nustatymo tvarką Bendrijoje (OL 2004
m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 10 tomas, p. 111), 2003 m. rugs÷jo 22 d. Europos
Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1831/2003 d÷l priedų, skirtų gyvūnų mityboje
(OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 40 tomas, p. 238), su paskutiniais pakeitimais,
padarytais 2006 m. kovo 20 d. 2006 m. gruodžio 19 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr.
1881/2006, nustatantis didžiausias leistinas tam tikrų teršalų maisto produktuose
koncentracijas (OL 2006 L 364, p. 5), 2008 m. liepos 31 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr.
839/2008, kuriuo iš dalies keičiamos Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr.
396/2005 II, III ir IV priedų nuostatos d÷l didžiausių pesticidų likučių kiekių tam tikruose
produktuose arba ant jų (OL 2008 L 234, p. 1), 1997 m. spalio 27 d. Komisijos sprendimas
97/747/EB, nustatantis m÷ginių kiekį ir jų ÷mimo dažnumą, numatytą Tarybos direktyvoje
96/23/EB d÷l kai kurių medžiagų ir jų likučių tam tikruose gyvūnin÷s kilm÷s produktuose
kontroliavimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 22 tomas, p. 76), 1998 m. vasario
23 d. Komisijos sprendimas 98/179/EB, nustatantis išsamias m÷ginių, skirtų tam tikrų
medžiagų ir jų likučių gyvuose gyvūnuose ir gyvūnin÷s kilm÷s produktuose monitoringui
vykdyti, oficialaus ÷mimo taisykles (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 22 tomas, p.
312), Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymas (Žin., 1992, Nr. 2-15; 2000, Nr. 61-1804),
Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymas (Žin., 2006, Nr. 78-3056; 2008, Nr. 149-
5991),Valstybin÷s maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2002 m. lapkričio 13 d.
Įsakymas Nr. 510 „D÷l Kenksmingų medžiagų ir jų likučių steb÷senos gyvūnuose ir
gyvūniniuose produktuose nurodymų patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 111-4952), Valstybin÷s
maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2003 m. balandžio 7 d. įsakymu Nr. B1-356 „D÷l
M÷ginių ÷mimo tam tikrų medžiagų ir jų likučių steb÷senai gyvūniniuose produktuose
reikalavimų patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 67-3049), Valstybin÷s maisto ir veterinarijos
62
tarnybos direktoriaus 2008 m. gruodžio 30 d. įsakymas Nr. B1-665 „D÷l Kai kurių medžiagų,
turinčių hormoninį ir tirostatinį poveikį ir beta agonistų draudimo naudoti gyvulininkyst÷je
reikalavimų“ patvirtinimo (Žin., 2009, Nr. 8-288).
63
4. TYRIMŲ REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
4.1. LIEKANŲ STEBöSENOS ANALIZö LIETUVOJE 2004 – 2008 METAIS
Lietuvoje liekanų steb÷sena vykdoma nuo 1998 m. Metiniai liekanų steb÷senos planai
yra sudaromi pagal Valstybin÷s maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2003 m. liepos 22
d. įsakymą Nr. B1-646 „D÷l Medžiagų ir medžiagų likučių gyvūnuose ir gyvūniniuose
produktuose steb÷senos taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 76-3514; 2008, Nr. 83-3332).
Medžiagų liekanų steb÷senos planą VMVT nurodymu rengia Nacionalinis maisto ir
veterinarijos rizikos vertinimo institutas (Institutas), kuris taip pat yra paskirtas nacionaline
referentine laboratorija medžiagų liekanų gyvūnuose ir gyvūniniuose produktuose tyrimui.
Medžiagų ir medžiagų likučių gyvūnuose ir gyvūniniuose produktuose steb÷senos taisykl÷se
yra nustatytas privalomas paimti ir ištirti m÷ginių skaičius pagal gyvūnų rūšis ir gyvūninius
produktus, taip pat pagal farmakologiškai aktyvių medžiagų liekanų ir teršalų pobūdį. Metinis
liekanų steb÷senos planas yra ruošiamas metų pradžioje, pagal pra÷jusių metų gyvūnų
skerdimo ir produkcijos duomenis. Ruošiant planą taip pat yra atsižvelgiama į: ankstesnių
metų liekanų steb÷senos analizę ir rezultatus, registruotų veterinarinių vaistų naudojimo
duomenis, Europos Komisijos pastabas ir rekomendacijas, Centrinių referentinių laboratorijų
pastabas ir rekomendacijas, skubių pranešimų d÷l nesaugaus maisto ir pašarų duomenis,
laboratorijų paj÷gumą.Metiniai rezultatai perduodami Europos Sąjungos bendrijoje, kuri
Lietuvoje gautus rezultatus įtraukia į bendras Europos Sąjungos šalių ataskaitas.
25 lentel÷. M÷giniai, imami atskiroms medžiagų grup÷ms tirti (Medžiagų liekanų steb÷sena ES ir
Lietuvoje, 2009).
Gyvūnų rūšis
Medžiagų grup÷ Gal
vija
i
Kia
ul÷s
Avy
s ir
ož
kos
Ark
liai
Tri
ušia
i
Lau
kini
ai
gyvū
nai
Pau
kšči
ai
A1 Stilbenai Šl Šl Šl Šl Šl Rm
A2 Tireostatikai Pl, Šl Pl, Šl Pl, Šl Pl, Šl Pl, Šl Pl
A3 Steroidai Pl, Šl Pl, Šl Šl Pl, Šl Šl Pl, Rm
A4 Rezorcilo rūgšties laktonai Šl Šl Šl Šl Šl Rm
A5 G: Šl, Va G: Šl, Va G: Va Beta-agonistai S: Šl, Kp S: Kp, Šl
G: Šl Šl, Va Šl, Va Šl, Va S: Kp
64
Šl – šlapimas, Pl – plazma, Rb – riebalai, Rm – raumuo, In – inkstas, Kp – kepenys, Pš
– pašarai, Va – vanduo. G: m÷ginys, imamas ūkyje iš gyvo gyvūno, pašaro ar geriamojo
vandens; S: – m÷ginys, imamas skerdykloje.
Lietuvos Respublikoje vykdant liekanų steb÷seną 2004 – 2008 m.planuotas tirti m÷ginių
skaičius parodytas22 paveiksle. M÷ginių, kuriuose nustatyti neatitikimai, procentas nuo ištirtų
m÷ginių skaičiaus kito nuo 0,478% iki 0,997%. Daugiausia neatitikimų nustatyta 2006 m.,
mažiausia – 2005 m. Daugiausia neatitikimų 2004 – 2008 m. Lietuvoje nustatyta d÷l
antimikrobinių medžiagų (B1grup÷). Šie neatitikimai sudar÷ nuo 48,8% (2006 m.) iki 90%
(2005 m.) nuo bendro neatitikimų skaičiaus. 2004 – 2008 m. nenustatyta nei vieno neatitikimo
d÷l stilbenų (A1 grup÷), tireostatikų (A2 grup÷) ir rezorcilo rūgšties laktonų (A4 grup÷).
Numatytas m÷ginių skaičius
4315
4185
4069
39473982
3700
3800
3900
4000
4100
4200
4300
4400
2004m. 2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m.
22pav. Numatytas m÷ginių skaičius 2004 – 2008 metais.
2006 m. Lietuvoje vykdant liekanų steb÷seną, galvijų m÷ginyje (karvių kraujo plazmoje) buvo
nustatytas estradiolis. Daugiau steroidų 2004 – 2008 m. tiriant steb÷senos m÷ginius
nenustatyta. Lietuvoje yra tiriami visi Centrin÷s referentin÷s laboratorijos rekomenduojami
tirti steroidai, išskyrus medroksiprogesteroną. 2007 m. tiriant steb÷senos m÷ginius ES,
medroksiprogesteronas buvo nustatytas 7 galvijų m÷giniuose.
Lietuvoje medžiagų liekanų gyvūnuose ir gyvūniniuose produktuose steb÷senos planus
užtikrina maisto saugos kontrolę d÷l kenksmingų medžiagų liekanų gyvūnuose ir
gyvūniniuose produktuose.2008 m. pagal steb÷senos planą atlikti 4000 m÷ginių tyrimai, 21 jų
buvo nepatenkinami (0,53% medžiagų liekanų steb÷senos plano) (23pav.)
65
0,120,18
1
0,5 0,53
0
0,1
0,2
0,3
0,4
0,5
0,6
0,7
0,8
0,9
1
2004 m. 2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m.
27 pav. Nepatenkinamų rezultatų medžiagų liekanų gyvūnuose ir jų produktuose 2004 – 2008 m.
palyginimas (procentais)
4.2. LIEKANŲ STEBöSENOS ANALIZö EUROPOS SĄJUNGOJE 2004 – 2008
METAIS
2004 – 2008 m. vykdant liekanų steb÷seną Europos Sąjungoje, nustatyti neatikimai
pagal medžiagų grupes išlieka panašūs (24pav). Visi 2004 – 2008 metų duomenys yra pateikti
1 – 6 prieduose. Juose parengti m÷ginių kiekiai paimti tyrimams atlikti, bei teigiamų m÷ginių
skaičius atitinkamose Europos Sąjungos valstyb÷se.
232
322339
359
303
0
50
100
150
200
250
300
350
400
2004 2005 2006 2007 2008
vie
neta
i
24 pav. 2004 – 2008 m. ES teigiamų m÷ginių kiekiai
ES tiriant steroidus, daugiausia neatitikimų nustatyta galvijų m÷giniuose. Nuo 2005 m.
neatitikimų skaičius d÷l hormonų ir hormoniniu poveikiu pasižyminčių medžiagų galvijų
m÷giniuose tolygiai sumaž÷jo. 2007 m. padaug÷jo neatitikimų d÷l tireostatikų (tiouracilo).
66
Manoma, kad tiouracilas pateko į gyvūnų organizmą juos šeriant kryžmažiedžiais augalais.
Nuo 2005 m. pastebimas neatitikimų d÷l beta agonistų maž÷jimas.2004 – 2008 m. neatitikimų
d÷l stilbenų ES nenustatyta.Europos Sąjungos šalyse 2004–2007 metais d÷l hormonų neatitiko
10–15 proc. m÷ginių, d÷l beta agonistų neatitiko 2–3 m÷giniai (25pav.).
10
14
11
15
3
2 2 2
0
2
4
6
8
10
12
14
16
proc.
2004 2005 2006 2007 2004 2005 2006 2006
Hormonai Beta agonistai 25
pav. 2004 – 2007 m. ES neatitikimų skaičius (%) pagal medžiagų grupes
Veterinarijoje neprodukcijos gyvūnams dažniausiai naudojami testosterono dariniai:
boldenono, metandrostenolono, nandrolono, stanozololio, trenbolono, 19-nor-testosterono
aliejiniai preparatai. Anaboliniai steroidai (140 mg trenbolono implantas ir kt.) ne ES šalyse
vartojami kaip augimo stimuliatoriai.
Lietuvoje kontroliuojami šie anaboliniai steroidai: nor-testosteronas šlapime ir m÷soje
imunofermentiniu metodu ar dujų chromatografu-masių spektrometru – GC-MC, nustatomas
limitas – 2 µg/kg; trenbolonas šlapime imunofermentiniu metodu (nustatomas limitas – 2
µg/kg), zeranolis šlapime imunofermentiniu ar GC-MS metodu (nustatomas limitas 2 µg/kg).
DLK nenustatyti, tai draudžiamos medžiagos.
2005m. 8 m÷giniuose buvo nustatyti tireostatikai (medžiagos, slopinancios skydliauk÷s
hormonu gamybą – tiouracilas, metiltiouracilas, propiltiouracilas, tapazolas). 2007 m.
tireostatikai buvo nustatyti 41 m÷ginyje. Daugiausia tireostatikų buvo nustatyta Prancūzijoje
(40 m÷giniu), nes Prancūzija įdieg÷ labai jautrų tyrimo metodą, kuriuo galima nustatyti
ypatingai mažą tiouracilo kiekį, daug mažesnį nei Centrin÷s referentin÷s laboratorijos
rekomenduojama nustatymo koncentracija (10 ng/g). Visais atvejais nustatytas tiouracilo
67
kiekis buvo gerokai mažesnis nei 10 ng/g. Manoma, kad tiouracilas pateko į gyvunų
organizmą juos šeriant kryžmažiedžiais augalais (rapsais, kopustais, griežciais).
Atliekant liekanų steb÷sena buvo nustatyti:egzogeniniai hormonai,endogeniniai
hormonai, būdingi kelioms gyvūnų rūšims ar vienai gyvūnų lyčiai (nortestosteronas,
boldenonas),endogeniniai hormonai, būdingi visoms gyvūnų rūšims (estradiolis,
testosteronas, progesteronas).
2007 m. 160 m÷giniu buvo nustatyti steroidai (A3 grup÷), net 127 m÷giniais mažiau
lyginant su 2006 m.
Neatitikimai nustatyti d÷l egzogeninių hormonų naudojimo: deksametazono (41 atvejis),
prednizolono (10 atvejų), metilprednizolono (2 atvejai), trenbolono (1 atvejis). Steroidų
kiekiai per penkis metus išlieka panašūs (26 pav.).
58,19
66,7761,65 61,84
72,94
0,00
10,00
20,00
30,00
40,00
50,00
60,00
70,00
80,00
2004 2005 2006 2007 2008
pro
c.
26 pav. 2004 – 2008 metų teigiamų steroidų m÷ginių proc. nuo bendro teigiamų m÷ginių kiekio
Siekiant įvertinti nortestosterono ir boldenono liekanas, reikia surinkti papildomą informaciją.
Nustačius 17–alfanortestosteroną galviju m÷giniuose galima įtarti, kad gyvūnas buvo gydytas
17–betanortestosteronu. Vaikingų patelių ar traumuotų gyvunų organizme šis hormonas gali
būti endogenin÷s kilm÷s. Nustačius 17–betanortestosteroną galvijų m÷giniuose taip pat galima
įtarti, kad galvijas buvo gydytas. Šis hormonas nustatomas galvijo organizme traumos atveju.
Nustačius nortestosterono cipionatą avių ir ožkų m÷giniuose galima įtarti, kad gyvūnai buvo
gydyti. 17–betanortestosterons bei 17–betaboldenonas nekastruotų kuilių ir 17-alfaboldenonas
galvijų šlapimo m÷giniuose gali būti endogenin÷s kilm÷s. Gydytų hormonais gyvūnų
organizme nustatomas 17–betaboldenono gliukuronidas. Hormonų naudojimą gyvūnams
gydyti įrodyti yra labai sud÷tinga.
68
2007 m. m÷giniuose buvo nustatyti endogeniniai hormonai: progesteronas (7 atvejai),
estradiolis (3 atvejai) ir testosteronas (2 atvejai). 2007 m. neatitikimai nustatyti d÷l hormonų ir
hormoninių medžiagų sudar÷ 16%. Ši situacija beveik nesikeičia nuo 2004 m.
2007 m. tiriant steroidus (A3 grup÷), daugiausia neatitikimų nustatyta galvijų
m÷giniuose (27 pav.). Tačiau galvijų m÷giniai d÷l steroidų tirti 1,5 karto dažniau nei kitų
gyvūnų rūšių m÷giniai kartu sud÷jus. Didžiausias m÷giniu, kuriuose nustatyti neatitikimai,
procentas lyginant su ištirtų m÷ginių skaičiumi buvo avių ir ožkų m÷giniuose. Nuo 2005 m.
neatitikimų skaičius d÷l hormonų ir hormoniniu poveikiu pasižyminčių medžiagų galvijų
m÷giniuose tolygiai maž÷jo.
75
14
9
1 1
0
10
20
30
40
50
60
70
80
pro
c.
Galvijai Kiaul÷s Avys ir ožkos Arkliai Paukščiai
27 pav. 2007 m. ES m÷ginių, kuriuose nustatyti steroidai, skaičius (%)
Rezorcilo rūgšties laktonai (A4 grup÷) gyvūnin÷s kilm÷s produktuose gali būti nustatyti
kai yra naudojami gyvunų augimui skatinti. Juos taip pat galima nustatyti šeriant gyvunus
mikotoksinais užterštais pašarais. Esant tam tikroms sąlygoms, pašaruose gali būti nustatomas
mikotoksinas zearalenonas, kurį gamina keli Fusarium genties grybai. Užteršti zearalenonu
pašarai gali būti rezorcilo rūgšties laktono zeranolio nustatymo priežastis. Tačiau nustačius
gyvūnuose ir gyvūniniuose produktuose zeranolį ir tyrimais nepatvirtinus, kad butent pašarai
yra taršos šaltinis, įtariama, kad gyvūnui buvo taikytas neteis÷tas gydymas. 2007 m. rezorcilo
rūgšties laktonai dažniausiai buvonustatyti galvijų m÷giniuose (28 pav.). Visais atvejais
pašarai buvo pripažinti taršos šaltiniu, gydymas neteis÷tomis medžiagomis nebuvo nustatytas.
69
28 pav. 2007 m. ES m÷ginių, kuriuose nustatyti rezorcilo rūgšties laktonai, skaičius (%)
Beta agonistai (A5 medžiagų grup÷). Beta agonistai pasižymi augimą skatinančiomis
savyb÷mis. 1996 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 96/22/EB d÷l draudimo vartoti
gyvulininkyst÷je tam tikras medžiagas, turinčias hormonį ar tirostatinįpoveikį, bei beta
antagonistus draudžia naudoti beta agonistus produkcijos gyvūnams (išskyrus konkrečiai
nurodytus gydymo tikslus ir prižiūrint veterinarijos gydytojui).
Nuo 2005 m. pastebimas neatitikimų d÷l beta agonistų maž÷jimas. 2005 m. buvo
nustatyti 44 neatitikimai, 2006 m. – 32, 2007 m. – 9. 2007 m. buvo ištirta 2,6% mažiau
m÷giniu d÷l beta agonistų nei 2006 metais. Neatitikimų sumaž÷jo 71,8%. 2007 m. m÷giniuose
buvo nustatyti klenbuterolis, salbutamolis, cimaterolis, mapenterolis ir tulobuterolis.
Dažniausiai nustatomas beta agonistas buvo klenbuterolis. Beta agonistai nustatyti galvijų (3
atvejai), paukščių (3 atvejai) ir kiaulių (2 atvejai) m÷giniuose. 2007 m. beta agonistai pirmą
kartą nustatyti ūkiuose auginamų laukinių gyvunų m÷ginyje (salbutamolis). Daugiausia
neatitikimų nustatyta paukščiu m÷giniuose. Galvijų m÷giniuose neatitikimų nustatyta 4,5
karto mažiau (29 pav.).
84
9 4 3 0
0
10
20
30
40
50
60
70
80
90 p
roc.
Galvijai Kiaul÷s Avys ir ožkos Arkliai Paukščiai
70
0,012
0,016
0 0
0,054
0
0,01
0,02
0,03
0,04
0,05
0,06
proc.
1 2 3 4 5
29pav. 2007 m. ES gyvunų m÷giniu, kuriuose nustatyti neatitikimai d÷l beta agonistu, skaičius
procentais
4.3. MEDŽIAGŲ LIEKANŲ STEBöSENOS ANALIZö PAGAL GYVŪNŲ RŪŠIS IR
PRODUKTUS
2007 m. ES medžiagų liekanų steb÷senai buvo paimti 704440 tiksliniai m÷giniai (toliau
–m÷giniai), iš jų Lietuvoje paimti 3987 m÷giniai (0,57% ES m÷ginių).
Medžiagųliekanųsteb÷sena galvijuose. 2008 m. ES šalyse ištirta 57 826 galvijų
m÷giniai. Neatitiko 193 neatitikimai (0,33 proc. m÷ginių).
Lietuvoje 2007 m. buvo paimti 1086 galvijų m÷giniai, juose nustatytas vienas
neatitikimas (0,092% m÷ginių). Nors m÷ginių, kuriuose nustatyti neatitikimai, procentas
lyginant su bendra ES situacija buvo labai nedidelis, tačiau 2008 m. Lietuvoje šis procentas
išaugo iki 0,6.
Hormonų ir hormoniniu poveikiu pasižyminčių medžiagų (A1–A4 grup÷s) atžvilgiu
2007 m. ištirti 57933 m÷giniai, juose nustatyti 195 neatitikimai (0,337% m÷ginių). Daugiausia
neatitikimų nustatyta d÷l deksametazono, taleranolio, tiouracilo, boldenono, nandrolono
(30pav.). Įdomu tai, kad 2006 m. ES nebuvo nustatyta nei vieno teigiamo tiouracilo ar kitos
A2 grup÷s medžiagos atvejo.
2007 m. beveik visi teigiami tiouracilo atvejai buvo nustatyti Prancūzijoje, kuri įdieg÷
žymiai jautresnį metodą A2 grup÷s medžiagų tyrimui. Nustatyti tiouracilo kiekiai buvo labai
maži ir manoma, kad pateko į gyvunų organizmą juos šeriant kryžmažiedžiais augalais.
M÷giniuose nustatyto taleranolio (A4 grup÷) kilm÷ siejama su gyvunų š÷rimu mikotoksinais
71
užterštais pašarais, neteis÷tas taleranolio, kaip augimą skatinančios medžiagos, naudojimas
neįrodytas.
41
33 32
24
20
17
8 7
42 2 2 2 1
0
5
10
15
20
25
30
35
40
45
M÷
gin
ių k
iekis
1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14
Žyminiai: 1– deksametazonas, 2– taleranolis, 3– tiouracilas, metiltiouracilas, 4 – boldenonas, 5 –
zeranolis, 6 – nandrolonas, 7– prednizolonas, 8 – progesteronas, 9 – zearalenonas, 10 –
epinandrolonas, 11 – estradiolis, 12 – estradiolis, 13 – metilprednizolonas, 14 – trenbolonas
30 pav.2007 m. galvijų m÷ginių skaičius, kuriuose nustatyti hormonai ir hormoniniu poveikiu
pasižyminčios medžiagos
Beta agonistų (A5 grup÷) atžvilgiu ištirti 24907 m÷giniai, juose nustatyti 3 neatitikimai
(0,012% m÷giniu). 2 atvejais nustatytas klenbuterolis ir 1 atveju nustatytas cimaterolis. 2007
m. tiriant hormonus ir hormonines medžiagas galvijų mginiuose buvo nustatytas plačiausias
šių medžiagų spektras. Skirtingai nei kitų gyvunų rūšių m÷giniuose, daugiausia neatitikimų
nustatyta d÷l deksametazono ir boldenono. Deksametazonas tiriant kitų rūšių gyvūnų
m÷ginius nustatytas nebuvo, o boldenonas dar buvo nustatytas kiaulių m÷giniuose. Kitų
gyvūnų rūšių m÷giniuose vyravo neatitikimai d÷l nandrolono (kiaulių, arklių) ir
nortestosterono (avių ir ožkų). Šios abi medžiagos buvo nustatytos ir galvijų m÷giniuose.
Lyginant neatitikimus, nustatytus galvijų m÷giniuose 2006m. ir 2007m. ES, sumaž÷jo
neatitikimų d÷l A5 grup÷s medžiagų. Neatitikimų d÷l A2 ir A4 grupių medžiagų padaug÷jo,
tačiau nustatyti atvejai siejami su naturalios kilm÷s tarša, o ne su neleistinu medžiagų
naudojimu (31 pav.).
72
Lyginant su kitais gyvūnais, galvijų m÷giniuose nustatytų neatitikimų procentas nuo
ištirtų m÷giniu skaičiaus yra nedidelis (0,37%). Mažesnis neatitikimų procentas nustatytas tik
paukščių m÷giniuose (0,302%).
0 00
0,597
0,4 0,392
0,463
0,0420,067
0,012
0,060,083
0
0,1
0,2
0,3
0,4
0,5
0,6
pro
c.
A1 A2 A3 A4 A5 A6
2006 m.
2007 m.
31
pav. 2006 – 2007 m. ES galvijų m÷ginių, neatitinkančių teis÷s aktų reikalavimų, skaičius
procentais pagal medžiagų grupes
Medžiagų liekanų steb÷sena kiaul÷se.2008 metais ES buvo ištirti 25 601 kiaulių
m÷giniai. Šiuose m÷giniuose buvo nustatyti 24 neatitikimai (0,09 proc. m÷ginių) Lietuvoje
2007 m. buvo paimti 804 kiaulių m÷giniai, juose nustatytas vienas neatitikimas (0,124%
m÷ginių). Lyginant su ES, Lietuvoje kiaulių m÷giniuose nustatyta mažiau neatitikimų. 2008
m. Lietuvoje taip pat nustatytas tik vienas neatitikimas kiaulių m÷giniuose.
2007metais ES hormonų ir hormoniniu poveikiu pasižyminčių medžiagų (A1–A4
grup÷s) atžvilgiu ištirti 27907 m÷giniai, juose nustatyta 30 neatitikimų (0,108% m÷ginių).
Daugiausia neatitikimų nustatyta d÷l nandrolono, tiouracilo ir zeranolio (33 pav.). Tačiau,
kaip ir tiriant galvijų m÷ginius, nustatyti tiouracilo ir zeranolio atvejai siejami su naturalios
kilm÷s tarša, o ne su neleistinu medžiagų naudojimu.
Lyginant neatitikimus, nustatytus kiauliu m÷giniuose 2006 m. ir 2007 m. ES, sumaž÷jo
neatitikimų d÷l A3 ir A5 grupių medžiagų. Padaug÷jo neatitikimų d÷l A2 ir A4 grupių
medžiagų, tačiau nustatyti atvejai siejami su naturalios kilm÷s tarša, o ne su neleistinu
medžiagų naudojimu.
73
0 0 0
0,13
0,222
0,165
0
0,097
0,074
0,016
0,08 0,081
0
0,05
0,1
0,15
0,2
0,25p
roc.
A1 A2 A3 A4 A5 A6
2006 m.
2007 m.
3
2 pav. 2006 – 2007 m. ES kiaulių m÷ginių, neatitinkančių teis÷s aktų reikalavimų, skaičius
procentais pagal medžiagų grupes
16
4 4
2 2 2
0
2
4
6
8
10
12
14
16
M÷
gin
ių s
ka
ičiu
s
Nandrolonas Tiouracilas Zeranolis Boldenonas Taleranolis Prednizolonas 33 pav. 2007 m. kiaulių m÷ginių skaičius, kuriuose nustatyti hormonai ir hormoniniu poveikiu
pasižyminčios medžiagos
Beta agonistu (A5 grup÷) atžvilgiu ištirti 12753 m÷giniai, juose nustatyti 2 neatitikimai
(0,016% m÷ginių): mapenterolis (1 atvejis) ir tulobuterolis (1 atvejis).
Medžiagųliekanųsteb÷sena avyse ir ožkose. 2008 metais ištyrus 2 183 avių ir ožkų
m÷giniuose hormonų kiekį, 54 (2,0proc.) m÷giniai neatitiko reikalavimų. Lietuvoje 2007 m.
buvo paimta 20 avių m÷giniu, neatitikimų nenustatyta. 2007 metais ES hormonų ir
hormoniniu poveikiu pasižyminčių medžiagų (A1–A4 grup÷s) atžvilgiu ištirti 2562 m÷giniai,
74
juose nustatyta 20 neatitikimų (0,781% m÷ginių). Daugiausia neatitikimų nustatyta d÷l nor-
testosterono (12 atvejų). Beta agonistų (A5 grup÷) atžvilgiu ištirti 1553 m÷giniai, neatitikimų
nenustatyta. Neatitikimų d÷l beta agonistų nenustatyta 2006 m.
Lyginant neatitikimus, nustatytus avių ir ožkų m÷giniuose 2006 m. ir 2007 m.,
sumaž÷jo neatitikimų d÷l A3, A6 medžiagu (34 pav.). Padaug÷jo neatitikimų d÷l A2 ir A4
grupių medžiagų, tačiau nustatyti atvejai siejami su naturalios kilm÷s tarša, o ne su neleistinu
medžiagų naudojimu.
0 0 0
1,4 1,384
1,046
0
0,553
0 0
0,15
0,052
0
0,2
0,4
0,6
0,8
1
1,2
1,4
pro
c.
A1 A2 A3 A4 A5 A6
2006 m.
2007 m.
34 pav. 2006 – 2007 m. ES avių ir ožkų m÷ginių, neatitinkančių teis÷s aktų reikalavimų, skaičius
procentais, pagal medžiagų grupes
Lyginant su kitais gyvūnais, 2007 m. avių ir ožkų m÷giniuose nustatytas didžiausias
neatitikimų d÷l A3 grup÷s medžiagų procentas (1,046%). Antroje vietoje esančių arklių
m÷giniuose neatitikimų nustatyta daug mažiau (0,658%). Skirtingai nei kitų gyvūnų avių ir
ožkų m÷giniuose visi nustatyti neatitikimai buvo d÷l nor-testosterono. Kaip ir arklių
m÷giniuose, avių ir ožkų m÷giniuose nenustatyta neatitikimų d÷l A5 grup÷s medžiagų.
Medžiagų liekanų steb÷sena paukščiuose. 2007 metaisES buvo paimta 62101 paukščių
m÷ginys ir nustatyti 187 neatitikimai (0,3% m÷ginių)o 2008 metais 2 n÷giniai neatitiko
reikalavimų. Lietuvoje 2007 m. buvo paimtas 181 paukščių m÷ginys, neatitikimų nenustatyta.
2007 m. ES hormonų ir hormoniniu poveikiu pasižyminčių medžiagų (A1–A4 grup÷s)
atžvilgiu ištirta 11080 m÷ginių, viename m÷ginyje nustatytas estradiolis ir viename m÷ginyje
buvo nandrolonas (0,018% m÷ginių). Beta agonistų (A5 grup÷) atžvilgiu ištirti 5562 m÷giniai,
3 m÷giniuose nustatytas klenbuterolis
75
(0,054% m÷giniu). Lyginant neatitikimus, nustatytus paukščių m÷giniuose 2007 m. ir
2006 m., išaugo neatitikimų d÷l A5 grup÷s medžiagų.
0 0 0 0 0
0,026
0 0
0,054
0
0,089
0,079
0
0,01
0,02
0,03
0,04
0,05
0,06
0,07
0,08
0,09
pro
c.
A1 A2 A3 A4 A5 A6
2006 m.
2007 m.
35 pav. 2006 – 2007 m. ES paukščių m÷ginių, neatitinkančių teis÷s aktų reikalavimų, skaičius
procentais, pagal medžiagų grupes
Lyginant su kitais gyvūnais, paukščių m÷giniuose nustatytas mažiausias neatitikimų
procentas nuo ištirtų m÷ginių skaičiaus (0,302%). Tiriant atskiras medžiagų grupes, paukščių
m÷giniuose nustatyta mažiausia neatitikimų d÷l A3 ir B3 grupių medžiagų. Nenustatyta
neatitikimų d÷l A2 ir A4 grupių medžiagų.
Medžiagų liekanų steb÷sena žuvyse. 2007 m. ES buvo paimti 9257 žuvų m÷giniai, juose
nustatyti 69 neatitikimai (0,745% m÷ginių). Lietuvoje ištirti 37 m÷giniai, juose nustatyti 2
neatitikimai (5,405% m÷ginių) tik d÷l dioksinų.
Medžiagų liekanų steb÷sena piene. 2007 m. ES buvo paimta 51571 pieno m÷ginys,
juose nustatyta 140 neatitikimų (0,271% m÷ginių). Lietuvoje 2007 m. ištirti 1496 pieno
m÷giniai, juose nustatyta 17 neatitikimų tik d÷l antibiotikų (1,136% m÷ginių).
Medžiagų liekanų steb÷sena kiaušiniuose. 2007 m. ES buvo paimti 13685 kiaušinių
m÷giniai, juose nustatyti 82 neatitikimai (0,599% m÷ginių). Lietuvoje 2007 m. ištirti 202
m÷giniai, neatitikimų nenustatyta.
Medžiagų liekanų steb÷sena triušiuose. 2007 m. ES buvo paimta 4480 triušių m÷ginių,
juose nustatyti 28 neatitikimai (0,625% m÷ginių). Lietuvoje 2007 m. ištirta 14 m÷giniu,
neatitikimų nenustatyta.
Medžiagų liekanų steb÷sena laukiniuose gyvūnuose. 2007 m. ES buvo paimta 2360
laukinių gyvūnų m÷ginių, juose nustatyti 143 neatitikimai (6,059% m÷ginių). 2007 m.
76
Lietuvoje ištirta 110 laukinių gyvūnų m÷ginių, juose nustatyti 3 neatitikimai (2,727%).
Lyginant su ES, Lietuvoje laukinių gyvūnų m÷giniuose nustatytų neatitikimų procentas nuo
ištirtų m÷ginių skaičiaus buvo dvigubai mažesnis, tačiau 2006 m. Lietuvoje šis procentas
buvo d÷l švino net 13,208 %. 2008 m. duomenis sulyginti būtų sunku, nes paimtų ir ištirtų
m÷ginių skaičius buvo penkis kartus mažesnis nei 2006 m. ir 2007 m.
Medžiagų liekanų steb÷sena meduje. 2007 m. ES buvo paimta 5850 medaus m÷ginių,
juose nustatyti 39 neatitikimai (0,667% m÷ginių). 2007 m. Lietuvoje ištirta 10 medaus
m÷ginių, neatitikimų nenustatyta.
77
IŠVADOS
1. A grup÷s hormonai linkę kauptis raumenyse, inkstuose, kepenyse. Šie hormonai
gyvuliams šeriami didesniems priesvoriams išgauti, lytiniai brandai stimuliuoti, bei gydymo
tikslams.
2. A grup÷s hormonų vartojimas gyvuliams griežtai reglamentuojamas, nes
mokslininkai įrod÷kancerogeninį, toksikologinį poveikį žmonių sveikatai.
3. 2006 m. Lietuvoje vykdant liekanų steb÷seną, galvijų m÷ginyje (karvių kraujo
plazmoje) buvo nustatytas estradiolis. Daugiau steroidų 2004 – 2008 m. tiriant steb÷senos
m÷ginius nenustatyta.
4. Daugiausia tiriama galvijiena, bei m÷giniai d÷l steroidų.
5. Lietuvoje anaboliškai veikiančių medžiagų liekanų nustatoma labai mažai. 2004 –
2008 m. nenustatyta nei vieno neatitikimo d÷l stilbenų (A1 grup÷), tireostatikų (A2 grup÷) ir
rezorcilo rūgšties laktonų.
6. ES tiriant steroidus, daugiausia neatitikimų nustatyta galvijų m÷giniuose. Nuo 2005
m. neatitikimų skaičius d÷l hormonų ir hormoniniu poveikiu pasižyminčių medžiagų galvijų
m÷giniuose tolygiai maž÷jo. 2007 m. padaug÷jo neatitikimų d÷l tireostatikų (tiouracilo).
7. Nuo 2005 m. pastebimas neatitikimų d÷l beta agonistų maž÷jimas.
8. Lyginant su kitais gyvūnais, galvijų m÷giniuose nustatytų neatitikimų procentas nuo
ištirtų m÷ginių skaičiaus yra nedidelis (0,37%). Mažesnis neatitikimų procentas nustatytas tik
paukščių m÷giniuose (0,302%).
9. Lyginant su kitais gyvūnais, paukščių m÷giniuose nustatytas mažiausias neatitikimų
procentas nuo ištirtų m÷ginių skaičiaus (0,302%). Tiriant atskiras medžiagų grupes, paukščių
m÷giniuose nustatyta mažiausia neatitikimų d÷l A3 ir B3 grupių medžiagų. Nenustatyta
neatitikimų d÷l A2 ir A4 grupių medžiagų.
10. Medžiagų liekanų gyvūnuose ir gyvūniniuose produktuose steb÷senos planai
Lietuvoje ir Europos Sąjungoje užtikrina maisto saugos kontrolę gyvūnuose ir gyvūniniuose
produktuose.
78
Kibildait÷ E. Hormonų ir anaboliškai veikiančių medžiagų likučiai, jų poveikis ir steb÷sena
maisto gyvūnuose ir jų produktuose: Veterinarin÷s maisto saugos magistrantūros studijų
magistro darbas, mokslinis vadovas prof. V. Špakauskas; Lietuvos veterinarijos akademija,
Veterinarijos fakultetas, Neužkrečiamųjų ligų katedra; Kaunas 2008 – 2010m.; 77p. Pav. 35,
lentelių 25.
SANTRAUKA
Darbo tikslas ir uždaviniai - apžvelgti anaboliškai veikiančių medžiagų (A grup÷)
savybes, vartojimo ypatumus maistiniams gyvūnams, jų liekanas 2004 – 2008 metų
laikotarpyje gyvūnuose ir gyvūniniuose maisto produktuose bei poveikį vartotojams.
Tyrimų objektas. 2004 – 2008m. Lietuvos ir Europos Sąjungos steb÷senos planų analiz÷
pagal A grup÷s hormonų grupes. Tyrimų medžiaga gauta iš Europos Sąjungos tinklalapio ir
Valstybin÷s maisto ir veterinarijos tarnybos, statistin÷ analiz÷ atlikta Microsoft Excel
programa.
Analizuojant 2004 - 2008 metų A grup÷s farmakologiškai aktyvių medžiagų steb÷senos
aprašomosios statistikos rezultatus nustatyta, kad 2006 m. Lietuvoje vykdant liekanų
steb÷seną, galvijų m÷ginyje (karvių kraujo plazmoje) buvo rastas estradiolis. 2004 – 2008 m.
nenustatyta nei vieno neatitikimo d÷l stilbenų (A1 grup÷), tireostatikų (A2 grup÷) ir rezorcilo
rūgšties laktonų. ES tiriant steroidus, daugiausia neatitikimų rasta galvijų m÷giniuose. Nuo
2005 m. neatitikimų skaičius d÷l hormonų ir hormoniniu poveikiu pasižyminčių medžiagų
galvijų m÷giniuose tolygiai maž÷jo. 2007 m. padaug÷jo neatitikimų d÷l tireostatikų
(tiouracilo). Nuo 2005 m. pastebimas neatitikimų d÷l beta agonistų maž÷jimas. Lyginant su
kitais gyvūnais, galvijų m÷giniuose nustatytų neatitikimų procentas nuo ištirtų m÷ginių
skaičiaus yra nedidelis (0,37%). Mažesnis neatitikimų procentas nustatytas tik paukščių
m÷giniuose (0,302%).Lietuvos medžiagų liekanų gyvūnuose ir gyvūniniuose produktuose
steb÷senos planas užtikrina maisto saugos kontrolę d÷l kenksmingų medžiagų liekanų
gyvūnuose ir gyvūniniuose produktuose.
79
Kibildait÷. E. Hormones and anabolic material balances and their impact on food and
monitoring of animals and their products: Veterinary food safety master’s studies master’s
paper/adviser prof. V. Špakauskas; Lithuanian Veterinary Academy, Veterinary Faculty,
Department of Non-infectious Diseases. – Kaunas, 2008 – 2010. – 77 p. 35 images, 25 tables.
SUMMARY
The aim and tasks of this study: to review the characteristics of anabolic material
balances (group A) and the peculiarities of their use on animals, also the remains of these
materials at animals and their products on 2004-2008 period, as well as the impact to
consumers
Subject of the study: analysis by groups of A group hormones of Lithuanian and
European Union monitoring plans on 2004-2008. The material of this research was taken
from European Union and Lithuanian State Food and Veterinary Service webpages. Statistical
analysis was made using MS Excel.
After analysing 2004-2008 statistical data of A group’s pharmacologically active
materials research results, it was determined that at the time of remains monitoring in
Lithuania on 2006 y. there was found estradiol in cattle sample (in cow’s blood plasma). No
other steroids were found in the samples at 2004-2008 years period. There were no
inadequacies of stilbenes (A1 group), thyrostatics (A2 group) and resorcinol lactic acid. In
European Union steroids analysis, most inadequacies are found in cattle’s samples. Since
2005 the number of inadequacies because of hormones and materials with hormonal effects in
cattle samples gradually decreased. On 2007 increased inadequacies because of thyrostatics
(tiouracile). The decreasing inadequacies of beta agonists were noticed since 2005. The
percent of inadequacies in the analysed cattle’s samples, is minor (0,37%) compared to other
animals. Lesser percent of inadequacies was determined only in birds’ samples (0,302%).
Lithuanian monitoring plan of materials’ remains in animals and their products assures food
control of unhealthy and harmful materials in animals and their products.
80
LITERATŪRA
1. Allen D. B. Growth suppression by glucocorticoid therapy. Endocrinol Metab
Clin North Am. 1996. 25 (3). P. 699–717.
2. Allen D. G., Pringle J. K., Smith D. Handbook of Veterinary Drugs. JB Lippincott
Company, Philadelphia (USA). 1993. P. 678.
3. Allen E. W., England G. C. Kapitel 7: Endokrinologie der Fortpflanzung bei der
Hündin. In: Kompendium der Endokrinologie - Hund und Katze (M Hutchison, ed),
Schlütersche Verlagsanstalt, Hannover (D), 1996. P. 124-137.
4. Allen W. R., Stewart F. Equine Chorionic Gonadotropin. In: Equine Reproduction
(A. O. McKinnon, J. L. Voss, eds), Lea & Febiger, Philadelphia (USA). 1993. P. 81-93.
5. Aman C. S., Pastor A., Cighetti G.,de la Guardia M. Development of a
multianalyte method for the determination of anabolic hormones in bovine urine by isotope-
dilution GC-MS/MS. Anal Bioanal Chem. 2006. 386. P. 869–1879.
6. Ankley G. T., Jensen K. M., Makynen E. A., Kahl M. D., Korte J. J., Hornung M.
W. Effects of the androgenic growth promoter 17-beta-trenbolone on fecundity and
reproductive endocrinology of the fathead minnow. Environ Toxicol Chem. 2003. 22. P.
1350–1360.
7. Armstrong D.T., Hansel W. Alteration of the bovine estrous cycle with oxytocin.
J.Dairy Sci. 1959. 42. P. 34–40.
8. Arnold S. Weiblicher Geschlechtsapparat. In: Praktikum der Hundeklinik (H. G.
Niemand, P. F. Suter, eds), Parey, Berlin (D). 1994. P. 611-656.
9. Asea P. E., MacNeil J. D., Boison J. O. An analytical method to screen for six
thyreostatic drug residues in the thyroid gland and muscle tissues of food producing animals
by liquid chromatography with ultraviolet absorption detection and liquid
chromatography/mass spectrometry. J AOAC Int. 2006. 89 (2). P. 567-575.
10. Aurich J. E. Endokrinpharmakologie. In: Lehrbuch der Pharmakologie und
Toxikologie für die Veterinärmedizin (H. H. Frey, W. Löscher, eds), Enke Verlag, Stuttgart.
2002. 2. P. 280–317.
11. Balaji K., Raghunadha Reddy G. V., Madhusudana Reddy T., Jayarama Reddy
S.Determination of prednisolone, dexamethasone and hydrocortisone in pharmaceutical
formulations and biological fluid samples by voltammetric techniques using β-cyclodextrin
81
modified carbon paste electrode. African Journal of Pharmacy and Pharmacology. 2008. Vol.
2(8). P. 157-166.
12. Bakutis B. Mikotoksinai gyvulių pašaruose. Lietuvos veterinarijos
akademija.Kaunas. 2004.P. 19-75.
13. Banik N. L., Matzelle D., Terry E., Hogan E. L. A new mechanism of
methylprednisolone and other corticosteroids action demonstrated in vitro: inhibition of a
proteinase (calpain) prevents myelin and cytoskeletal protein degradation. Brain Res. 1997.
748 (1-2). P. 205–210
14. Barbosa J., Cruz C., Martins J., Silva J. M., Neves C., Alves C., Ramos F., Da
Silveira M. I. Food poisoning by clenbuterol in Portugal. Food Addit. Contam. 2005. 22 (6).
P. 563-566.
15. Barsanti J. A., Finco D. R. Chapter 128: Prostatic Diseases. In: Textbook of
Veterinary Internal Medicine, Volume II (SJ Ettinger & EC Feldman, eds), WB Saunders
Company, Philadelphia (USA),1995. P. 1662-1685.
16. Barth J., Mollmann H. W., Wagner T., Hochhaus G., Derendorf H. Problems of
equivalency points during therapy with glucocorticoids. A comparison of the clinical
pharmacokinetics and pharmacodynamics of prednisolone and methylprednisolone. Dtsch
Med Wochenschr. 1994. 119 (48). P. 1671–1676.
17. Bauer E. R, Daxenberger A., Petri T., Sauerwein H., Meyer H. H.
Characterisation of the affinity for different anabolics and synthetic hormones to the human
androgen receptor, human sex hormone binding globulin and to the bovine progestin receptor.
Acta Pathologica, Microbiologica et Immunologica Scandinavica. 2000. 108 (12). P. 838-846.
18. Behrend E. N., Greco D. S. Clinical applications of glucocorticoid therapy in
nonendocrine disease. In: Kirk's Current Veterinary Therapy XII - Small Animal Practice (J.
D. Bonagura, ed), WB Saunders Company, Philadelphia (USA). 1995. 12. P. 406–413.
19. Behrend E. N., Kemppainen R. J. Glucocorticoid therapy. Pharmacology,
indications, and complications. Vet Clin North Am Small Anim Pract. 1997. 27 (2). P. 187–
213.
20. Bilbao Garay J., Hoyo Jiménez J. F., López Jiménez M., Vinuesa Sebastián M.,
Perianes Matesanz J., Muñoz Moreno P., Ruiz Galiana J. Clenbuterol poisoning. Clinical and
analytical data on an outbreak in Móstoles, Madrid.Rev Clin Esp. 1997. 197 (2). P. 92-95.
21. Blasco C., Van Poucke C., Van Peteghem C. Analysis of meat samples for
anabolic steroids residues by liquid chromatography/tandem mass spectrometry. J
Chromatogr A. 2007. 1154 (1-2). P. 230-239.
82
22. Brambilla G, Cenci T, Franconi F, Galarini R, Macrì A, Rondoni F, Strozzi M,
Loizzo A. Clinical and pharmacological profile in a clenbuterol epidemic poisoning of
contaminated beef meat in Italy. Toxicol Lett. 2000. 114 (1-3). P. 47-53.
23. Brambilla G., Bocca A., Delise M., Guandalini E. Residues of clenbuterol in
tissues of the rainbow trout (Oncorhynchus mykiss) . Vet. Res. Commun. 1994. 18. P. 37-42.
24. Brambilla G., LoizzoA., Strozzi M., Fontana L., Guarino A., Soprano V. Food
poisoning following consumption of clenbuterol. J. Am. Med. Assoc. 1997. P. 278. P. 635-
640.
25. Buckingham J. C. Fifteenth Gaddum Memorial Lecture December 1994. Stress
and the neuroendocrine-immune axis: the pivotal role of glucocorticoids and lipocortin 1. Br J
Pharmacol. 1996. 118 (1). P. 1–19.
26. Buckingham J. C., Flower R. J. Lipocortin 1: a second messenger of
glucocorticoid action in the hypothalamo-pituitary-adrenocortical axis. Mol Med Today.
1997. 3 (7). P. 296–302.
27. Buiarelli F., Cartoni G. P., Coccioli F., De Rossi A., Neri B. Determination of
trenbolone and its metabolite in bovine fluids by liquid chromatography-tandem mass
spectrometry. J. Chromatogr B. 2003. 784. P. 1-15.
28. Buiarelli F., Cartoni G.P., Coccioli F., De Rossi A., Neri B. J. Chromatogr. B.
2003. Vol. 784. P. 1–9.
29. Burke J.M., De la Sota R.L., Risco C.A., Staples C.R., Schmitt E.J., Thatcher
W.W., Cain J. L. The Use of Reproductive Hormones in Canine Reproduction. Probl Vet
Med. 1992. 4. P. 453-470.
30. Buttgereit F. Scheffold A. Rapid glucocorticoid effects on immune cells. Steroids.
2002. 67 (6). P. 529–534.
31. Buttgereit F., Dimmeler S., Neugebauer E., Burmester G. R.
Wirkungsmechanismen der hochdosierten Glukokortikoidtherapie. Dtsch Med Wochenschr.
1996. 121 (8). P. 248–252.
32. Buttgereit F., Wehling M., Burmester G. R. A new hypothesis of modular
glucocorticoid actions: steroid treatment of rheumatic diseases revisited. Arthritis Rheum.
1998. 41 (5). P. 761–767.
33. Commission of the European Communities. Commission staff working document
on the implementation of national residue monitoring plans in the member states in 2004
(Council Directive 96/23/EC).
http://ec.europa.eu/food/food/chemicalsafety/residues/control_en.htm.
83
34. Commission of the European Communities. Commission staff working document
on the implementation of national residue monitoring plans in the member states in 2005
(Council Directive 96/23/EC).
http://ec.europa.eu/food/food/chemicalsafety/residues/control_en.htm.
35. Commission of the European Communities. Commission staff working document
on the implementation of national residue monitoring plans in the member states in 2006
(Council Directive 96/23/EC).
http://ec.europa.eu/food/food/chemicalsafety/residues/control_en.htm.
36. Commission of the European Communities. Commission staff working document
on the implementation of national residue monitoring plans in the member states in 2007
(Council Directive 96/23/EC).
http://ec.europa.eu/food/food/chemicalsafety/residues/control_en.htm.
37. Commission of the European Communities. Commission staff working document
on the implementation of national residue monitoring plans in the member states in 2008
(Council Directive 96/23/EC).
http://ec.europa.eu/food/food/chemicalsafety/residues/control_en.htm
38. Concannon P. W., Meyers-Wallen V. N. Current and proposed methods for
contraception and termination of pregnancy in dogs and cats. J Am Vet Med Assoc 1991. 198.
P. 1214-1225.
39. Concannon P. W., Spraker T. R., Casey H. W. Gross and histopathologic effects
of medroxyprogesterone acetate and progesterone on the mammary glands of adult beagle
bitches. Fertil Steril 1981. 36. P. 373-387.
40. Concannon P. W. Chapter 124: Reproductive Endocrinology, Contraception and
Pregnancy Termination in Dogs. In: Textbook of Veterinary Internal Medicine, Volume II
(S.J. Ettinger, E.C. Feldman, eds), WB Saunders Company, Philadelphia (USA); 1995.
P.1625-1636.
41. Concannon P. W. Contraception in the dog. In: The Veterinary Annual, No. 35,
Blackwell Scientific, Oxford, 1995; 35: 177-187.
42. Concannon P. W. Methods for rapid induction of fertile estrus in dogs. In: Current
Veterinary Therapy XI, Small Animal Practice (RW Kirk & JD Bonagura, eds), WB
Saunders, Philadelphia (USA), 1992. P. 960-963.
43. Corrigan M. E., Drouillard J. S., Spire M. F., Mosier D. A., Minton J. E., Higgins
J. J., Loe E. R., Depenbusch B. E., Fox J. T. Effect of melengestrol acetate on the
84
inflammatory response in heifers challenged with Mannheimia haemolytica. J. Anim.
Sci.2007. 85. P. 1770–1779.
44. Cooper D. S. Antithyroid Drugs. N Engl J Med. 2005. 352 (9). P. 905-917.
45. Daeseleire E., Vandeputte R., van Peteghem C. Analyst. 1998. Vol. 123. P. 2595–
2599.
46. Dalidowicz J. E., Thomson T. D., Babbitt G. E. Ractopamine hydrochloride, a
phenethanolamine repartitioning agent: Metabolism and residues. In: D. H. Hutson, D. R.
Hawkins, G. D. Paulson, and C. B. Struble (Ed.) Xenobiotics and Food-Producing Animals.
Washington, DC. 1992. P. 234-243.
47. Dave M., Sauer M. J., Fallon R. J. Clenbuterol plasma pharmacokinetics in cattle.
Analyst. 1998. 123(12). P. 2697-2699.
48. Davies T. H., Ning Y.M., Sanchez E. R. A new first step in activation of steroid
receptors: hormone-induced switching of FKBP51 and FKBP52 immunophilins. J Biol Chem.
2002. 277 (7). P. 4597–4600.
49. Daxenberger A., Meyer K., Hageleit M., Meyer H. H. Detection of melengestrol
acetate residues in plasma and edible tissues of heifers. Vet Quart. 1999. 21. P. 154-158.
50. Derendorf H., Mollmann H., Barth J., Mollmann C., Tunn S., Krieg M.
Pharmacokinetics and oral bioavailability of hydrocortisone. J Clin Pharmacol. 1991. 31 (5).
P. 473–476.
51. Diederich S., Eigendorff E., Burkhardt P., Quinkler M., Bumke-Vogt C., Rochel
M. 11β-hydroxysteroid dehydrogenase types 1 and 2: an important pharmacokinetic
determinant for the activity of synthetic mineralo- and glucocorticoids. J Clin Endocrinol
Metab. 2002. 87 (12). P. 5695–5701.
52. Dickson L. C., Costain R., McKenzie D., Fesser A. C., MacNeil J. D.Quantitative
Screening of Stilbenes and Zeranol and Its Related Residues and Natural Precursors in Veal
Liver by Gas Chromatography−Mass Spectrometry.J. Agric. Food Chem. 2009. 57(15). P.
6536–6542.
53. Doyle E. Human safety of hormone implants used to promote growth in cattle. A
review of the scientific literature. Food Research Institute, U. Wisconsin, Madison, 2000. P.
1–22.
54. Draisci R., Palleschi L., Ferretti E., Lucentini L., Quadri F.D. J. Chromatogr. B.
2003. 789. P. 219–224.
55. Draisci R., Palleschi L., Marchiafava C., Ferretti E., Quadri F.D. J. Chromatogr.
A. 2001. 926. P. 69–75.
85
56. Durhan E. J, Lambright C. S., Makynen E. A., Lazorchak J., Jartig P. C., Wilson
V. S., Gray L.E., Ankley G. T. Identification of metabolites of trenbolone acetate in
androgenic runoff from a beef feedlot. Environ Health Perspect. 2006. 114 (suppl 1). P. 65-
68.
57. Edquist L. E., Forsberg M. Clinical Reproductive Endocrinology. In: Clinical
Biochemistry of Domestic Animals (J.J. Kaneko, J.W. Harvey & M.L. Bruss, eds), Academic
Press, San Diego (USA); 1997. P. 589-561.
58. Edquist L. E., Forsberg M. Clinical Reproductive Endocrinology. In: Clinical
Biochemistry of Edqvist, L-E., Stabenfeldt, G.H. The hormones of reproduction. In:
“Reproduction in Domestic Animals”, B, 9, Ed. G.J. King, Elsevier, 1993. P. 55-73.
59. Elliott C. T., Crooks S. R., McEvoy J. G., McCaughey W. J., Hewitt S. A.,
Patterson D., Kilpatrick D. Observations on the effects of long term withdrawal on carcass
composition and residue concentrations in clenbuterol medicated cattle. Vet. Res. Commun.
1993. 17. P. 459-468.
60. Elliott C. T., McEvoy J. D., McCaughey W. J., Shortt D. H., Crooks S. R.
Effective laboratory monitoring for the abuse of the beta-agonist clenbuterol in cattle.
Analyst. 1993. 118. P. 447-448.
61. EMEA, Committe for Veterinary Medicinal Products. Carbetocin - Summary
Report. European Agency for the Evaluation of Medicinal Products, London (GB). 1996.
62. EMEA, Committe for Veterinary Medicinal Products: Methylprednisolone -
Summary Report (1). European Agency for the Evaluation of Medicinal Products, London
(GB). 2002.
63. EMEA, Committe for Veterinary Medicinal Products: Prednisolone (as free
alcohol) - Summary Report. European Agency for the Evaluation of Medicinal Products,
London (GB). 1999. 4 p.
64. EMEA, Committee for veterinary medical products. Altrenogest - Summary
report (2). European Agency for the Evaluation of Medicinal Products, London (GB). 1999.
3 p.
65. EMEA. European Medicines Agency. The Committee for Medicinal Products for
Veterinary Use (CVMP). Clenbuterol hydrochloride, summary report. London, 2000. 7 p.
66. Enterprise Directorate-General Health and Consumer Protection Directorate-
General. Reflection Paper on Residues in foodstuffs of animal origin.
http://ec.europa.eu/food/food/chemicalsafety/residues/residues_paper_2003_en.pdf.
86
67. Epstein S. S. Unlabeled milk from cows treated with biosynthetic growth hormones:
A case of regulatory abdication. Int. J. Health Serv. 1996.26. P. 173-185.
68. EU Community Reference Laboratory for Chemical Elements in Food of Animal
Origin (CRL-ISS), Rome, Italy. Evaluation of 2008 National Residues Monitoring Plans and
2007 Results.(Group B3C, Chemical Elements).
69. EU Community Reference Laboratory, RIVM-Bilthoven. CRL document 310309/
022/2009, February 2009. Evaluation results 2007/ANPs 2008 for Groups A1, A2, A3, and
A4.
70. European Unijon. Council Directive 96/22/EC of 29 April 1996 concerning the
prohibition on the use in stockfarming of certain substances having a hormonal or thyrostatic
action and of _-agonists, and repealing Directives 81/602/EEC, 88/146/EEC and 88/299/EEC.
Off. J. Eur. Union, 1996. L 125. P. 3-9.
71. European Unijon. Council Directive 96/23/EC of 29 April 1996 on measures to
monitor certain substances and residues thereof in live animals and animal products and
repealing Directives 85/358/EEC and 86/469/EEC and Decisions 89/187/EEC and
91/664/EEC. Off. J. Eur. Union, 1996. L 125. P. 10-32.
72. Europos Bendrija. 1990 m. birželio 26 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2377/90,
nustatantis veterinarinių vaistų likučių gyvūnin÷s kilm÷s maisto produktuose didžiausių
leistinų kiekių nustatymo tvarka Bendrijoje (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 10
tomas, p. 111).
73. Europos Bendrija. 1996 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 96/23/EB d÷l kai
kurių medžiagų ir jų likučių gyvuose gyvūnuose ir gyvūnin÷s kilm÷s produktuose
monitoringo priemonių, panaikinanti Direktyvas 85/358/EEB ir 86/469/EEB bei Sprendimus
89/187/EEB ir 91/664/EEB (OL specialusis leidimas 3 tomas 19 p. 71 – 93).
74. Europos Bendrija. 1997 m. spalio 27 d. Komisijos sprendimas 97/747/EB,
nustatantis m÷ginių kiekį ir jų ÷mimo dažnumą, numatytą Tarybos direktyvoje 96/23/EB d÷l
kai kurių medžiagų ir jų likučių tam tikruose gyvunin÷s kilm÷s produktuose kontroliavimo
(OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 22 tomas, p. 76).
75. Europos Bendrija. 1998 m. vasario 23 d. Komisijos sprendimas 98/179/EB,
nustatantis išsamias m÷ginių, skirtų tam tikrų medžiagų ir jų likučių gyvuose gyvūnuose ir
gyvūnin÷s kilm÷s produktuose monitoringui vykdyti, oficialaus ÷mimo taisykles (OL 2004 m.
specialusis leidimas, 3 skyrius, 22 tomas, p. 312).
76. Europos Bendrija. 2009 m. gruodžio 22 d. Komisijos reglamentas (ES) Nr.
37/2010 d÷l farmakologiškai aktyvių medžiagų, jų klasifikacijos ir didžiausios leidžiamosios
87
koncentracijos gyvūniniuose maisto produktuose. Europos Sąjungos oficialusis leidinys L
15/1. 2010. P. 1–51.
77. Fang X., Chen J.H., Guo D.H. J. Assoc. Off. Anal. Chem. Intern. 2002. 85. P.
841–845.
78. Faure C.,. Andre J., Pelatan C., Munck A., Giraud M., Cezard J. P., Jacqz-Aigrain
E.Pharmacokinetics of intravenous methylprednisolone and oral prednisone in paediatric
patients with inflammatory bowel disease during the acute phase and in remission. Eur J Clin
Pharmacol. 1998. 54. P. 555–560.
79. Feldmann E. C., Nelson R. W. Canine and Feline Endocrinology and
Reproduction WB Saunders Company, Philadelphia, USA; 1996. P. 785.
80. Ferguson D. C., Katakam P., Hoenig M. Hypothalamic and Pituitary Hormones.
In: Veterinary Pharmacology and Therapeutics (HR Adams, ed), Iowa State University Press,
Ames (USA). 1995. P. 567-583.
81. Ferguson D. C., Hoenig M. Glucocorticoids, Mineralocorticoids, and Steroid
Synthesis Inhibitors. In: Veterinary Pharmacology and Therapeutics (H. R. Adams, ed.) Iowa
State University Press, Ames (USA). 2001. 8. P. 649–671.
82. Ferguson D. C., Katakam P., Hoenig M. Hypothalamic and Pituitary Hormones.
In: Veterinary Pharmacology and Therapeutics (H. R. Adams, ed), Iowa State University
Press, Ames (USA). 1995. P. 567–583.
83. Fesser A. C., Dickson L. C., MacNeil J. D., Patterson J. R., Lee S., Gedir R.
Determination of beta-agonists in liver and retina by liquid chromatography-tandem mass
spectrometry. J AOAC Int. 2005. 88 (1). P. 61-69.
84. Fritsche S., Rumsey T. S., Meyer H. H., Schmidt G., Steinhart H. Profiles of
steroid hormones in beef from steers implanted with synovex-s (estradiol benzoate and
progesterone) in comparison to control steers. Zeit. Lebensmittel-Unters. Forsch. A-Food
Research & Technology. 1999. 208(5-6). P. 328-331.
85. Galbraith H. Hormones in international meat production: biological, sociological
and consumer issues. Nutrition Research Reviews. 2002. Vol. 15. P. 293–314.
86. Gray L. E., Wilson V. S., Stoker T., Lambright C., Furr J., Noriega N.,
Howdeshell K., Ankley G. T., Guillette L., Lyons G., Gray E., Mclachlan J. Adverse effects
of environmental antiandrogens and androgens on reproductive development in mammals. Int
J Androl. 2006. 29. P. 96–104.
88
87. Gregory C. Immunosuppressive Agents. In: Kirk's Current Veterinary Therapy
XIII - Small Animal Practice (J. D. Bonagura, ed), WB Saunders Company, Philadelphia
(USA). 2000. P. 509–513.
88. Gruffydd-Jones T. J. Krankheiten des Magen-Darm-Traktes. In: Krankheiten der
Katze (Horzinek C. , Schmidt V. & Lutz H., eds.) Enke Verlag, Stuttgart (D). 2003. 3. P. 333–
355.
89. Gruffydd-Jones T. J. Kapitel 8: Endokrinologie der Fortpflanzung bei der Katze
In: Kompendium der Endokrinologie - Hund und Katze (M Hutchison, ed), Schlütersche
Verlagsanstalt, Hannover (D); 1996. pp 139-147.
90. Grunert E., Berchtold M. Fertilitätsstörungen beim weiblichen Rind. Blackwell
Wissenschafts-Verlag, Berlin (D). 1995. 522 p.
91. Hageleit M., Daxenberger A., Kraetzl W.-D., Kettler A., Meyer H.H.
Dosedependent effects of melengestrol acetate (MGA) on plasma levels of estradiol,
progesterone and luteinising hormone in cycling heifers and influences on estrogen residues
in edible tissues. APMIS.2000. 108. P. 847–854.
92. Hageleit M., Daxenberger A., Meyer H.H. A sensitive immunoassay (EIA) for the
determination of melengestrol acetate (MGA) in adipose and muscle tissues. Food Addit.
Contam. 2001. 18. P. 285–291.
93. Henderson B. E., Feigelson H. S. Hormonal carcinogenesis. Carcinogenesis.
2000. 21(3). P. 427-433.
94. Heeremans A., Ermens A., De Wasch K. K., Van Peteghem C., De Brabander H.
F. Elimination profile of methylthiouracil in cows after oral administration. Analyst. 1998.
123 (12). P. 2629-2632.
95. Henricks D. M., Gray S. L., Owenby J. J., Lackey B. R. Residues from anabolic
preparations after good veterinary practice. Acta Pathologica, Microbiologica et
Immunologica Scandinavica. 2001. 109. P. 273-283.
96. Henzen C. Therapie mit Glukokortikoiden: Risiken und Nebenwirkungen.
Schweiz Med Forum. 2003. 19. P. 442–446.
97. Hinz B., Hirschelmann R. Dexamethasone Megadoses Stabilize Rat Liver
Lysosomal Membranes by Non-Genomic and Genomic Effects. Pharm Res. 2000. 17 (12). P.
1489–1493.
98. Hogger P. What happens in the body with glucocorticoids? Pharmacokinetics and
pharmacodynamics. Pharm Unserer Zeit. 2003. 32 (4). P. 296–301.
89
99. Hong Y., Wang J., Zhang P., Yang S., Song K., Yu F., Liu W. Histopathological
and gene expression analysis of mice exposed to diethylstilbestrol. Toxicol Mech Methods.
2010. 20 (3). P. 105-11.
100. Hooijerink H., van Bennekom E.O., Nielen M.W. Anal. Chim. Acta. 2003. 483. P.
51–56.
101. Horie M., Nakazawa H. J. Determination of trenbolone and zeranol in bovine
muscle and liver by liquid chromatography-electrospray mass spectrometry.Chromatogr. A.
2000. Vol. 882. P. 53–57.
102. Hotchkiss A. K., Furr K., Makynen E. A., Ankley G. T., Gray L. E. In utero
exposure to the environmental androgen trenbolone masculinizes female Sprague-Dawley
rats. Toxicology Letters. 2007. 174. P. 31-41.
103. Hotchkiss A. K., Nelson R. J. An environmental androgen, 17beta-trenbolone,
affect delayed-type hypersensitivity and reproductive tissues in male mice. J. Toxicol
Environ. Health. 2007. 70(2). P. 138-140.
104. Hunt D. W., Henricks D. M., Skelley G. C., Grimes L. W. Use of trenbolone
acetate and estradiol in intact and castrate male cattle: effects on growth, serum hormones,
and carcass characteristics. J. Anim. Sci. 1991. 69(6). P. 2452-2462.
105. Iglesias Y., Fente C., Vazquez B. I, Franco C., Cepeda A., Mayo S. Application of
the luminol chemiluminesence reaction for the determination of nine corticosteroids. J.
Anal.Chem. Acta. 2002. P. 43-52.
106. Impens S., Courtheyn D., de Wasch K., de Brabander H. F. Anal. Chim. Acta.
2003. Vol. 483. P. 269–274.
107. Impens S., de Wasch K., Cornelis M., de Brabander H. F. Analysis on residues of
estrogens, gestagens and androgens in kidney fat and meat with gas chromatography-tandem
mass spectrometry.J. Chromatogr. A. 2002. 970. P. 281–287.
108. Jegou B. Hormones and endocrine disrupters in food and water: possible impact
on human health. Basic aspects. Acta Pathologica, Microbiologica et Immunologica
Scandinavica Suppl. 2001. 103. P. 563-565.
109. Jégou B., Soto A., Sundlof S., Stephany R, Meyer H., Leffers H. Existing
guidelines for the use of meat hormones and other food additives in Europe and USA. Acta
Pathologica, Microbiologica et Immunologica Scandinavica Suppl. 2001. 103. P. 551-556.
110. Jensen K. M., Korte J. J., Kahl M. D., Ankley G. T. Aspects of basic reproductive
biology and endocrinology in the fathead minnow (Pimephales promelas). Comp. Biochem.
Physiol. C. 2001. 128. P. 127-141.
90
111. Jensen K. M., Makynen E. A., Kahl M. D., Ankley G. T. Effects of the feedlot
contaminant 17 α-trenbolone on reproductive endocrinology of the fathead minnow. Environ
Sci Technol. 2006. 40. P. 3112–3117.
112. Johnson A. C., Williams R. J., Matthiessen P. The potential steroid hormone
contribution of farm animals to freshwaters, the United Kingdom as a case study. Sci Total
Environ. 2006. 362. P. 166–178.
113. Khan B., Lee L. S., Sassman S.A. Degradation of synthetic androgens 17α- and
17β-trenbolone and trendione in agricultural soils. Envrion. Sci. Technol. 2008. 42. P. 570-
3574.
114. Khan S. J., Roser D. J., Davies C. M., Peters G. M., Stuetz R. M., Tucker R.,
Ashbolt N. J.. Chemical contaminants in feedlot wastes: Concentrations, effects and
attenuation. Environment International. 2008. 34. P. 839-859.
115. Kietzmann M., Scherkl R., Schulz R. Pharmakologie der Entzündung und der
Allergie. In: Lehrbuch der Pharmakologie und Toxikologie für die Veterinärmedizin (H. H.
Frey, W. Löscher, eds), Enke Verlag, Stuttgart. 2002. 2. P. 318–344.
116. Klausner J. S., Johnston S. D., Bell F. W. Canine Prostatic Disorders. In: Kirk's
Current Veterinary Therapy XII - Small Animal Practice (JD Bonagura, ed), WB Saunders
Company, Philadelphia (USA), 1995. P. 1103-1108.
117. Kleber J. J., Zilker T. Adder bites in humans. Tierärztl Prax. 1998. 26 (2). P. 95–
100.
118. Kleinova M., Zollner P., Kahlbacher H. Metabolic profiles of the mycotoxin
zearalenone and of the growth promoter zeranol in urine, liver, and muscle of heifers. J.
Agric. Food Chem. 2002. 50. P. 4769-4776.
119. Klotz F., Petersson A., Isacson D., Thiblin I. Violent crime and substance abuse: a
medico-legal comparison between deceased users of anabolic androgenic steroids and abusers
of illicit drugs. Forensic Sci Int. 2007;173:57–63.
120. Kolodziej E. P., Gray J. L., Sedlak D. L. Quantification of steroid hormones with
pheromonal properties in municipal wastewater effluent. Environ Toxicol Chem. 2003. 22. P.
2622–2629.
121. Kolodziej E. P., Harter T., Sedlak D. L. Dairy wastewater, aquaculture, and
spawning fish as sources of steroid hormones in the aquatic environment. Environ Sci
Technol. 2004. 38. P. 6377–6384.
122. Kolok A. S., Sellin M. K. The environmental impact of growth-promoting
compounds employed by the United States beef cattle industry: history, current knowledge,
91
and future directions. Reviews of Environmental Contamination and Toxicology. 2008. 195.
P. 1-30.
123. Kolok A. S., Snow D. D., Kohno S., Sellin M. K., Guillette L. J. Occurrence and
biological effect of exogenous steroids in the Elkhorn River, Nebraska. Sci. Total Environ.
2007. 388. P. 104-115.
124. Komisijos reglamentas (ES) Nr. 37/2010. D÷l farmakologiškai aktyvių medžiagų,
jų klasifikacijos ir didžiausios leidžiamosios koncentracijos gyvūniniuose maisto produktuose.
2009 m. gruodžio 22 d., Briuselis. 75 p.
125. Kroker R. Hormone und hormonell wirksame Pharmaka. In: Pharmakotherapie
bei Haus- und Nutztieren (W. Löscher, F. R. Ungemach, R. Kroker, eds), Parey, Berlin (D).
1997. P. 308–318.
126. Kroker R: Anhang 2: Hinweise zu Arzneimittelkombinationen. In:
Pharmakotherapie bei Haus- und Nutztieren (W. Löscher, F. R. Ungemach, R Kroker, eds.),
6. Auflage, Parey Buchverlag, im Blackwell Verlag GmBH, Berlin. 2003. 6. P. 451–452.
127. Laganá A., Bacaloni A., De Leva I., Faberi A., Fago G., Marino A. Analytical
methodologies for determining the occurrence of endocrine disrupting chemicals in sewage
treatment plants and natural waters. Anal Chim Acta. 2001. 501:79–88.
128. Laganá A., Fago G., Marino A., Santarelli D. Development of an analytical
system for the simultaneous determination of anabolic macrocyclic lactones in aquatic
environmental samples. Rapid Commun. Mass Spectrom. 2001. 15. P. 304–310.
129. Lammers B. P., Heinrichs A. J., Kensinger R. S. The effects of accelerated growth
rates and estrogen implants in prepubertal holstein heifers on growth, feed efficiency, and
blood parameters. J. Dairy Sci. 1999. 82 (8). P. 1746-1752.
130. Lamming G. E. Scientific report on anabolic agents in animal production.
Veterinary Record. 2004. 121. P. 389–392.
131. Lange I. G., Daxenberger A., Hageleit M., Pfaffl M. W., Meyer H. H. Non-
invasive screening for treatment of heifers with the anabolic steroid melengestrol acetate
(MGA) by feces analysis. J Immunoassay Immunochem. 2003. 24(3). P. 265-272.
132. Lange I. G., Daxenberger A., Meyer H. H. Hormone contents in peripheral tissues
after correct and off-label use of growth promoting hormones in cattle: effect of the implant
preparations Filaplix-H, Raglo, Synovex-H and Synovex Plus.APMIS. 2001. 109 (1). P.53-
65.
133. Lange I. G., Daxenberger A., Meyer H. H., Meyts E., Rajpert-De., Skakkebaek N.
E., Veeramachaneni D. N. Quantitative assessment of foetal exposure to trenbolone acetate,
92
zeranol and melengestrol acetate, following maternal dosing in rabbits. Xenobiotica. 2002. 32
(8). P. 641-651.
134. Lange I. G.., Daxenberger A.., Schiffer B., Witters H., Ibarreta D., Meyer H. H.
Sex hormones originating from different livestock production systems: fate and potential
disrupting activity in the environment. Anal Chim Acta. 2002. 473. P. 27–37.
135. Larrea F., Chirinos M. Impact on human health of hormonal additives used in
animal production. Rev Invest Clin. 2007. 59 (3). P. 206-211.
136. Launay F. M., Young P. B., Sterk S., Blokland M., Kennedy D. Confirmatory
assay for zeranol, taleranol and the Fusarium spp. toxins in bovine urine using liquid
chromatography-tandem mass spectrometry. Food Addit Contam. 2004. 21. P. 52–62.
137. Layton A. C., Gregory B. W., Seward J. R., Schultz T. W., Sayler G. S.
Mineralization of steroidal hormones by biosolids in wastewater treatment systems in
Tennessee USA, Environ Sci Technol. 2000. 34. P. 3925–3931.
138. Le Guevel R., Pakdel F. Assessment of oestrogenic potency of chemicals used as
growth promoter by in-vitro methods. Hum Reprod. 2001. 16. P. 1030–1036.
139. Leffers H., Naesby M., Vendelbo B., Skakkebae N. E., Jorgensen A. Oestrogenic
potencies of Zeranol, oestradiol, diethylstilboestrol, Bisphenol-A and genistein: implications
for exposure assessment of potential endocrine disrupters. Hum Reprod. 2001. 16. P. 1037–
1045.
140. Leguillette R. Recurrent airway obstruction - heaves. Vet Clin North Am Equine
Pract. 2003. 19 (1). P. 63–86.
141. Lemus Gallego J. M., Perez Arroyo J. Determination of prednisolone acetate,
sulfacetamide and phenylefrine in local pharmaceutical preparations by micellar electrokinetic
chromatography. J. Pharma.Biomed.Anal. 2003. 31. P. 873-884.
142. Lew K. H., Ludwig E. A., Milad M. A., Donovan K., Middleton E., Ferry J.,
Jusko W. J. Gender-based effects on methylprednisolone pharmacokinetics and
pharmacodynamics. Clin Pharmacol Ther. 1993. 54 (4). P. 402–414.
143. Lohne K. P. Natural sex steroids and their xenobiotic analogs in animal
production. Crit Rev Fd Sci Nutr. 1997. 37. P. 193-209.
144. Lugauskas A. Mikotoksinų kaupimosi maiste d÷sningumai ir prevencinių saugos
priemonių paieška. Maisto chemija ir technologija.. 2006. 40 (2). P. 16-27.
145. MacDonald J. M. Glucocorticoid Therapy. In: Textbook of Veterinary Internal
Medicine, Volume I (S. J. Ettinger, E. C. Feldman, eds), WB Saunders Company,
Philadelphia (USA). 2000. 5. P. 307–317.
93
146. Malone E, Dowling G, Elliott C, Kennedy G, Regan L. Confirmatory method for
the determination of various acetylgestagens in animal kidney fat using liquid
chromatography-tandem mass spectrometry. Food Addit Contam Part A Chem Anal Control
Expo Risk Assess. 2009. 26 (5). P. 672-682.
147. Malucelli A., Ellendorff F., Meyer H. H. Tissue distribution and residues of
clenbuterol, salbutamol, and terbutaline in tissues of treated broiler chickens.J. Anim. Sci.
1994. 72(6). P. 1555-1560.
148. Manchee G. R., Barrow A., Kulkarni S., Palmer E., Oxford J., Colthup P. V.,
Maconochie J. G., Tarbit M. H. Disposition of salmeterol xinafoate in laboratory animals and
humans. Drug Metab. Dispos. 1993. 21. P. 1022–1028.
149. Marchand P., Le Bizec B., Gade C., Monteau F., Andr´e F. J. Chromatogr. A.
2000. 867. P. 219–225.
150. Massart F, Meucci V, Saggese G, Soldani G. High growth rate of girls with
precocious puberty exposed to estrogenic mycotoxins. J. Pediatr. 2008. 152(5). P. 690-695.
151. Masteikien÷ R. R. Maisto produktų mikrobiologija. 1 knyga). Kaunas:
Technologija, 2002. 512 p.
152. McDonald R. K., Langston V. C. Use of Corticosteroids and Nonsteroidal
Antiinflammatory Agents. In: Textbook of Veterinary Internal Medicine, Volume I (S. J.
Ettinger, E. C. Feldman, eds), WB Saunders Company, Philadelphia (USA). 1995. P. 284–
293.
153. McEvoy G. K. AHFS Drug Information. American Society of Hospital
Pharmacists Inc, Bethesda (USA), 1992. 2363 p.
154. Metzler M., Pfeiffer E. Genotoxic potential of xenobiotic growth promoters and
their metabolites. Acta Pathologica, Microbiologica et Immunologica Scandinavica. 2001.
109. P. 89-95.
155. Meyer H. H., Rinke L. M. The pharmacokinetics and residues of clenbuterol in
veal calves. J. Anim. Sci. 1991. 69. P. 4538-4544.
156. Moran C., Quirke J. F., Prendiville D. J., Bourke S., Roche J. F. The effect of
estradiol, trenbolone acetate, or zeranol on growth rate, mammary development, carcass traits,
and plasma estradiol concentrations of beef heifers. J. Anim. Sci. 1991. 69(11). P. 4249-4258.
157. Mortensen S. K., Pedersen M. Confirmatory analysis of acetylgestagens in plasma
using liquid chromatography-tandem mass spectrometry. Anal Chim Acta. 2007. 586(1-2). P.
217-222.
94
158. Muto S., Ebata S., Okada K., Saito T., Asano Y. Glucocorticoid modulates
Na+/H+ exchange activity in vascular smooth muscle cells by nongenomic and genomic
mechanisms. Kidney Int. 2000. 57 (6). P. 2319–2333.
159. Nagalski A, Kiersztan A. Physiology and molecular mechanism of glucocorticoid
action. Postepy Hig Med Dosw (Online). 2010. 18 (64). P. 133-45.
160. Nagelfeld H. Brunstsynchronisation und Zyklusinduktion mit Gestagenen beim
Rind. Vet Med Diss, Hannover (D), 1996. P. 91.
161. Nazli B., Olak H., Aydin A., Hampükyan H.. The Presence of Some Anabolic
Residues in Meat and Meat Products Sold in Üstanbul.Turk J Vet Anim Sci. 2005. 29. P. 691-
699.
162. Neumann F., Schenck B., Schleusener H., Schweikert H. U.
Endokrinopharmakologie. In: Allgemeine und spezielle Pharmakologie und Toxikologie (W.
Forth, D. Henscheler, W. Rummel, eds), BI Wissenschaftsverlag, Mannheim (D). 1992. P.
528-579.
163. Neumann F., Schenck B., Schleusener H., Schweikert H. U.
Endokrinpharmakologie: Pharmakotherapie mit Hormonen. In: Allgemeine und spezielle
Pharmakologie und Toxikologie (W Forth), 7 Auflage, Spektrum akademischer Verlag,
Heidelberg. 1998. P. 528-579, 581–637.
164. Niedner R. Therapie mit systemischen Glukokortikoiden. Hautarzt. 2001. 52 (11).
P. 1062–1071.
165. Nikaido Y, Danbara N, Tsujita-Kyutoku M, Yuri T, Uehara N, Tsubura A. Effects
of prepubertal exposure to xenoestrogen on development of estrogen target organs in female
CD-1 mice. In Vivo. 2005. 19(3). P. 487-494.
166. Niswender G. D. Mechanism of Hormone Action In: Equine Reproduction (AO
McKinnon & JL Voss, eds), Lea & Febiger, Philadelphia (USA), 1993. P. 27-36.
167. O’Keeffe M. Methods for veterinary drug residue analysis in food. Final Report
Project ARMIS No. 4033 Dublin. 1999. P. 1–26.
168. O'Neil M. J., Smith A., Heckelman P. E., Obenchain J. R., Gallipeau J. A.,
D'Arecca M. A. The Merck Index. Merck & Co Inc, Whitehouse Station, NJ (USA). 2001. P.
2562.
169. Orlando E. F., Kolok A. S., Binzcik G. A., Gates J. L., Horton M. K., Lambright
C. S., Gray L. E., Soto A. M., Guillette L. J. Endocrine-disrupting effects of cattle feedlot
effluent on an aquatic sentinel species, the fathead minnow. Environ Health Persp. 2004. 112.
P. 353–358.
95
170. Peterson E. W., Davis R. K., Orndorff H. A. 17β–estradiol as an indicator of
animal waste contamination in mantled karst aquifers. J Environ Qual. 2000. 29. P. 826–834.
171. Petrides P. E. Endokrine Gewebe III: Hypothalamisch-hypophysäres System und
Zielgewebe. In: Biochemie und Pathobiochemie (G Löffler & PE Petrides, eds), Springer
Verlag, Berlin (D). 1997. P. 812-854.
172. Pfaffl M.W., Daxenberger A., Hageleit M., Meyer H.H. Effects of synthetic
progestagens on the mRNA expression of androgen receptor, progesterone receptor, estrogen
receptor α and β insulin-like growth factor-1 (IGF-1) and IGF-1 receptor in heifer tissues. J.
Vet. Med. A.2002. 49. P. 57–64.
173. Pillay D., Chuturgoon A. A., Nevines E., Manickum T., Deppe W., Dutton M. F.
The quantitative analysis of zearalenone and its derivatives in plasma of patients with breast
and cervical cancer. Clin Chem Lab Med. 2002. 40 (9). P. 946-951.
174. Pinel G., Bichon E., Pouponneau K., Maume D., André F., Le Bizec B. Multi-
residue method for the determination of thyreostats in urine samples using liquid
chromatography coupled to tandem mass spectrometry after derivatisation with 3-
iodobenzylbromide. J. Chromatogr. A. 2005. 1085 (2). P. 247-52.
175. Pleadin J., Gojmerac T., Bratoš I., Lipej Z., Novosel D., Vulić A.Clenbuterol
Residues in Plasma and Urine Samples of Food-Producing Pigs During and After Subchronic
Exposure to a Growth-Promoting Dose, Food Technol. Biotechnol.2009. 47 (1). P. 67–74.
176. Plumb D. C. Veterinary Drug Handbook. PharmaVet Publishing, White Bear
Lake (USA). 1995. P. 790.
177. Plumb D. C. Veterinary Drug Handbook. PharmaVet Publishing, White Bear
Lake (USA). 1999. P. 853.
178. Plumb D.C. Veterinary Drug Handbook. PharmaVet Publishing, White Bear
Lake, Minnesota. 2002. 4. P. 960.
179. Popot M.A., Stojiljkovic N., Garcia P., Bonnaire Y., Tabet J.C. Chromatographia.
2003. Vol. 57. P. 255–260.
180. Pou K., Adam A., Lamothe P., Gravel P., Messier J., Gravel A., Ong H. Serum
and urinary levels of salbutamol after chronic oral administration in a calf. Can. Vet. J. 1992.
33. P. 467-468.
181. Pranškevičius A., Lukoševičius L., Burneckien÷ J., Rodovičius H., Dūd÷nas H.
Hormonai. Kaunas. Kauno medicinos universitetas. Biochemijos katedra. 2002. P .9–27.
96
182. Reding J., Sahin A., Schlatter J., Naegeli H. Dexamethasone and flumethasone
residues in milk of intramuscularly dosed cows. J. Vet. Pharm. Ther. 2007. 20 (3). P. 198 -
203.
183. Reinhold U., Buttgereit F. High dosage steroid pulse therapy. Is there an
indication in dermatology? Hautarzt. 2000. 51 (10). P. 738–745.
184. Robinson N. E. Appendix 1: Table of Drugs, Approximate Doses. In: Current
Therapy in Equine Medicine (N. E. Robinson et al., ed), WB Saunders Company,
Philadelphia (USA). 1997. P. 753–760.
185. Robinson N. E., Jackson C., Jefcoat A., Berney C., Peroni D., Derksen F. J.
Efficacy of three corticosteroids for the treatment of heaves. Equine Vet J. 2002. 34 (1). P.
17–22.
186. Rohrer C. R., Hill R. C., Fischer A., Fox L. E., Schaer M., Ginn P. E., Casanova J.
M., Burrows C. F. Gastric hemorrhage in dogs given high doses of methylprednisolone
sodium succinate. Am J Vet Res. 1999. 60 (8). P. 977–981.
187. Roosje P. J., Willemse T. Krankheiten der Haut. In: Krankheiten der Katze
(Horzinek C., Schmidt V. & Lutz H., eds.) Enke Verlag, Stuttgart (D). 2003. 3. P. 285–311.
188. Rosenberg M., Chun S.Y., Kaim M., Herz Z. & Folman Y. The effect of GRH
administered to dairy cows during oestrus on plasma LH and conception in relation to the
time of treatment and insemination. Animal Reproduction Science. 1991. 24. P. 13-24.
189. Rosser E. J. Antipruritic drugs. Vet Clin North Am Small Anim Pract. 1988 18
(5). P. 1093–1099
190. Rosychuk R., Luttgen P. Diseases of the Ear. In: Textbook of Veterinary Internal
Medicine: Diseases of the Dog and Cat (S. J. Ettinger, ed), WB Saunders Company,
Philadelphia (USA). 1989. P. 533–550.
191. Rúbies A., Cabrera A., Centrich F. Determination of synthetic hormones in animal
urine by high-performance liquid chromatography/mass spectrometry. J AOAC Int. 2007.
90(2). P. 626-632.
192. Ryrfeldt A., Squire R., Ekman L. Liver tumors in male rats following treatment
with glucocorticosteroids. Toxicol Pathol. 1992. 20 (1). P. 115–117.
193. Sawyer G. J., Barker D. J. Growth promotants in cattle in Australia. Aust Vet J.
1988. 65 (4). P. 101-108.
194. Schatz S., Palme R. Measurement of faecal cortisol metabolites in cats and dogs: a
non-invasive method for evaluating adrenocortical function. Vet Res Commun. 2001. 25 (4).
P. 271–287.
97
195. Schiffer B, Daxenberger A, Meyer K, Meyer H. H. The fate of trenbolone acetate
and melengestrol acetate after application as growth promoters in cattle: environmental
studies. Environ Health Perspect. 2001. 109. P. 1145-1151.
196. Schiffer B., Totsche K. U., Jann S., Kogel-Knabner I., Meyer K., Meyer H. H.
Mobility of the growth promoters trenbolone and melengestrol acetate in agricultural soil:
column studies. Science of the Total Environment. 2004. 326. P. 225-237.
197. Schimmer B. P. Parker K. L. Adrenocorticotropic Hormone; Adrenocortical
Steroids and their synthetic Analogs; Inhibitors of the Synthesis and Actions of
Adrenocortical Hormones. In: Goodman and Gilman's the pharmacological basis of
therapeutics (J. G. Hardman, L. E. Limbrid, A. G. Gilman, eds.), McGraw-Hill, Medical
Publishing Division, New York. 2001. P. 1649–1677.
198. Schindler A. S., Campagnoli C., Drukmann R., Hubert J., Pasqualini J. R.,
Schweppe K. W., Thijssen H. H. Classification and pharmacology of progestins. Maturitas.
2003. 46. S. 7–16.
199. Schmeitzel LP. Sex Hormone-Related and Growth Hormone-Related Alopecias.
Vet Clin North Am Small Anim Pract. 1990. 20 (6). P. 1579-1600.
200. Schmidt B. Untersuchungen zum Einsatz des GNRH-Analogs Buserelin
(Receptal) zur Ovulationsauslösung bei der Hündin. Vet Med Diss, Hannover (D). 1996. P.
93.
201. Schmidt K., Stachel C., Gowik P. Development and in-house validation of an LC-
MS/MS method for the determination of stilbenes and resorcylic acid lactones in bovine
urine. Anal Bioanal Chem. 2008. 391(4). P. 1199-210.
202. Schmidt P. M. Feline Breeding Management. Vet Clin North Am Small Anim
Pract. 1986. 16 (3). P. 435-450.
203. Schmitt E. J. Diaz T., Barros C. M., de la Sota R. L., Drost M. Differential
Response of the Luteal Phase and Fertility in Cattle Following Ovulation of the Firt-Wave
Follicle with Human Chorionic Gonadotropin or an Agonist of Gonadotropin-Releasing
Hormone. J Anim Sci. 1996. 74. P. 1074-1083.
204. Schmitt E. J., Diaz T., Drost M., Thatcher W.W. Use of a gonadotropin-releasing
hormone agonist or human chorionic gonadotropin for timed insemination in cattle. J. Anim.
Sci. 1996. 74. P. 1084-1091.
205. Schubert C. Durch GnRH und FSH induzierte Hormonprofile im gestörten
Puerperium beim Rind. Inaugural – Dissertation, 1997. P. 9–11.
98
206. Selman P. J., Mol A., Ruttenman G. R., Van Garderen E., Van den Ingh T. S.
Effects of progestin administration on the hypothalamic-pituitary-adrenal axis and glucose
homeostasis in dogs. J Reprod Fertil. 1997. Suppl 51. P. 345-354.
207. Selman P. J., Mol J. A., Rutteman G. R. Progestin treatment in the dog. I. Effects
on growth hormone, insulin-like growht factor and glucose homeostasis. Eur J Endocr 1994.
131. P. 413-421.
208. Selman P. J., Mol J. A., Rutteman G. R. Progestin-induced growth hormone
excess in the dog originates in the mammary gland. Endocrinology 1994. 34. P. 287-292.
209. Selman P. J., van Garderen E., Mol J. A., van den Ingh. Comparison of the
histological changes in the dog after treatment with the progestins medroxyprogesterone
acetate and proligestone. Vet Q. 1995. 17 (4). P. 128-133.
210. Serratosa J., Blass A., Rigau B., MongrellB., Rigau T., Tortadès M., Tolosa E.,
Aguilar C., Ribó O., Balagué J. Residues from veterinary medicinal products, growth
promoters and performance enhancers in food-producing animals: a European Union
perspective.Rev. sci. tech. Off. int. Epiz. 2006. 25 (2). P. 637-653.
211. Smith D. A., Burgmann P. M. Formulary. In: Ferrets, Rabbits and Rodents:
Clinical Medicine and Surgery (E. V. Hillyer, K. E. Quesenberry, eds), WB Saunders,
Philadelphia (USA). 1997. P. 392–403.
212. Smith D. J. Stereochemical composition of clenbuterol residues in edible tissues
of swine. J. Agr. Food Chem. 2000. 48. P. 6036-6043.
213. Smith D. J. The pharmacokinetics, metabolism, and tissue residues of beta-
adrenergic agonists in livestock. J Anim Sci. 1998. 76(1). P. 173-194.
214. Smith D. J., Paulson G. D. Distribution, elimination, and residues of
[14C]clenbuterol HCl in Holstein calves. J. Anim. Sci. 1997. 75. P. 454-461.
215. Smith D. J., Paulson G. D. Growth characteristics of rats receiving ractopamine
hydrochloride and the metabolic disposition of ractopamine hydrochloride after oral or
intraperitoneal administration. J. Anim. Sci. 1994. 72. P. 404-414.
216. Smith D. J., Shelver W. L. Tissue residues of ractopamine and urinary excretion
of ractopamine and metabolites in animals treated for 7 days with dietary ractopamine. J
Anim Sci. 2002. 80 (5). P. 240-249.
217. Sorensen L. K., Elbaek T. H. Determination of mycotoxins in bovine milk by
liquid chromatography tandem mass spectrometry. J Chromatogr B Analyt Technol Biomed
Life Sci. 2005. 820(2). P. 1183-96.
99
218. Soriano-Ursúa M. A., Correa-Basurto J., Romero-Huerta J., Elizalde-Solis O.,
Galicia-Luna L. A., Trujillo-Ferrara J. G. Pharmacokinetic parameters and a theoretical study
about metabolism of BR-AEA (a salbutamol derivative) in rabbit. J Enzyme Inhib Med
Chem. 2010. 25 (3). P. 340-346.
219. Soto A. M., Calabro J. M., Prechtl N. V, Yau A.Y., Orlando E. F., Daxenberger
A., Kolok A. S., Guillette L. J., le Bizec B., Lange I. G. Androgenic and estrogenic activity in
cattle feedlot effluent receiving water bodies of eastern Nebraska, USA. Environ Health
Perspect. 2004. 112. P. 346-352.
220. Spranger B., Metzler M. Disposition of 17β-trenbolone in humans. J Chromatogr.
1991. 564(2). P. 485-492.
221. Squires E. L. Progestin. In: Equine Reproduction (A.O. McKinnon, J.L. Voss,
eds), Lea & Febiger, Philadelphia (USA), 1993. P. 311–318.
222. Stephany R. W. Hormonal growth promoting agents in food producing animals.
Handb Exp Pharmacol. 2010. 195. P. 355-367.
223. Sternbauer K., Luthman J., Jacobsson S. O. Flumethasone-induced insulin
resistance in calves. J Vet Med A. 1998. 45 (6-7). P. 441–443.
224. Stevenson J. S. Reproductive Management of Dairy Cows in High Milk –
Producing Herds. Journal of Dairy Science. 2001. 84. P. 128-143.
225. Stöber M., Gründer H. D. Krankheiten von Leber und Gallenblase: Ketose,
Lipomobilisationssyndrom. In: Innere Medizin und Chirurgie des Rindes (G. Dirksen, H.
Gründer, M. Stöber, eds), Parey, Berlin (D). 2002. 4. P. 649–664.
226. Stoffel B., Meyer H. H. Effects of the b-adrenergic agonist clenbuterol in cows:
Lipid metabolism, milk production, pharmacokinetics, and residues. J. Anim. Sci. 1993. 71.
P.1875-1881.
227. Stolker A. A., Linders S. H., van Ginkel L.A., Th. Brinkman U.A. Anal. Bioanal.
Chem. 2004. 378. P. 1313–1316.
228. Stolker A. A., van Tricht E. F., Zoontjes P. W., van Ginkel L. A., Stephany R. W.
Rapid method for the determination of stanozolol in meat with supercritical fluid extraction
and liquid chromatography-mass spectrometry.Anal. Chim. Acta. 2003. 483. P. 1–9.
229. Stolker A. A., Brinkman U. A. Analytical strategies for residue analysis of
veterinary drugs and growth-promoting agents in food-producing animals-a review. J
Chromatogr A. 2005 1067 (1-2). P. 15-53.
230. Stonyt÷ J. Maisto kokyb÷ ir sauga 6- oje bendrojoje programoje. Maisto chemija ir
technologija. 2003. 37 (3). P. 1–76.
100
231. Szuets P., Mesterhazy A., Falkay G. Y., Bartok T. Early telarche symptoms in
children and their relations to zearalenone contamination in foodstuffs. Cereal Research
Communications. 1997. 25 (3I). P. 429-436.
232. Thevis M., Guddat S., Schänzer W. Doping control analysis of trenbolone and
related compounds using liquid chromatography-tandem mass spectrometry. Steroids. 2008.
74(3). P. 315-321
233. Thompson F. N. Chapter 30: Hormones Affecting Reproduction. In: Veterinary
Pharmacology and Therapeutics (H. R. Adams, ed), Iowa State University Press, Ames
(USA). 1995. P. 584-598.
234. Thompson F. N. Hormons affecting reproduction. In: Veterinary Pharmacology
and Therapeutics (HR Adams, ed.) Iowa State University Press, Ames (USA). 2001. 8. P.
612-625.
235. Tuomola M., Cooper K. M., Lahdenpera S. A specificity enhanced time-resolved
fluoroimmunoassay for zeranol employing the dry reagent all-in-one-well principle. Analyst.
2002. 127. P. 83–86.
236. Tournaire M. Diethylstilbestrol exposure and breast cancer. J Gynecol Obstet Biol
Reprod (Paris). 2009. 38(8). P. 696-697.
237. Ungemach F. R. Evaluation of fixed glucocorticoid-antibiotic combinations.
Dtsch Tierarztl Wochenschrift. 1992. 99 (6). P. 249–254.
238. Ungemach F. R. Pharmaka zur Beeinflussung von Entzündungen. In:
Pharmakotherapie bei Haus- und Nutztieren (W. Löscher, F. R. Ungemach & R. Kroker,
eds.), 6. Auflage, Parey Buchverlag, im Blackwell Verlag GmBH, Berlin (D). 2003. 6. P.
323–357.
239. Valstybin÷s maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2003 m. liepos 22 d.
įsakymas Nr. B1–646 „D÷l Medžiagų ir medžiagų likučių gyvūnuose ir gyvūniniuose
produktuose steb÷senos taisyklių patvirtinimo“. Žin., 2003, Nr. 76–3514; 2008, Nr. 83–3332.
240. Valstybin÷s maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2008 m. gruodžio 30 d.
įsakymas Nr. B1–665 „D÷l Kai kurių medžiagų, turinčių hormoninį ir tirostatinį poveikį ir
beta agonistų draudimo naudoti gyvulininkyst÷je reikalavimų“ patvirtinimo. Žin., 2009, Nr.
8–288.
241. van Bennekom E. O., Brouwer L., Laurant E. H., Hooijerink H., . Nielen.M. W.
Confirmatory analysis method for zeranol, its metabolites and related mycotoxins in urine by
liquid chromatography-negative ion electrospray tandem mass spectrometry. Anal Chim Acta.
2002. 473. P. 151–160.
101
242. Van den Hauwe O., Dumoulin F, Elliott C., Van Peteghem C. H. Detection of
synthetic glucocorticoid residues in cattle tissue and hair samples after a single dose
administration using LC-MS/MS. J. chromatography B Analyt .Technol.Biomed. Life Sci.
2005. 817 (2). P. 215-223.
243. Van den Hauwe O., Schneider M., Sahin A., Van Peteghem C. H., Naegeli H.
Immunochemical screening and liquid chromatographic-tandem mass spectrometric
confirmation of drug residues in edible tissues of calves injected with a therapeutic dose of the
synthetic glucocorticoids dexamethasone and flumethasone. J. Agric. Food. Chem. 2003. Vol.
51(1). P. 326-330.
244. Van den Hauwe O., Dumoulin F., Antignac J. P., Bouche M. P., Elliott C., Van
Peteghem C. Liquid chromatographic-mass spectrometric analysis of 11 glucocorticoid
residues and an optimization of enzymatic hydrolysis conditions in bovine live. Analytica
Chimica Acta. 2002. 473 (1-2). P. 127-134.
245. Van der Velden V. H. Glucocorticoids: mechanisms of action and anti-
inflammatory potential in asthma. Mediat Infl. 1998. 7 (4). P. 229–237.
246. Van Puymbroeck M., Kuilman M.E., Maas R.F., Witkamp R.F., Leyssens L.,
Vanderzande D., Gelan J., Raus J. Analyst. 1998. Vol. 123. P. 2681–2688.
247. Verstegen J. P. Overview of Mismating Regimens for the Bitch. In: Kirk's Current
Veterinary Therapy XIII - Small Animal Practice (J.D. Bonagura, ed), WB Saunders
Company, Philadelphia (USA). 2000. P. 947-954.
248. Von Ahnen S. Analytische untersuchungen über nährstoffumverteilende
wachstumspromotoren beim rind. Ph. D. Dissertation. Universität München, Germany. 1994.
P. 1–86.
249. Wang S., Wang X. H. Analytical methods for the determination of zeranol
residues in animal products: a review. Food Addit Contam. 2007. 24(6). P. 573-582.
250. WHO food additives series: 61. Melengestrol acetate (addendum). Toxicological
evaluation of certain veterinary drug residues in food. Seventieth meeting of the Joint
FAO/WHO Expert Committee on Food Additives (JECFA). World Health Organization,
Geneva, 2009. P. 69-93.
251. WHO Technical Report Series 911. Evaluation of certain veterinary drug residues
in food. Fifty-eighth report of the Joint FAO / WHO Expert Committee on Food Additives.
World Health Organization, Geneva, 2002. P. 1–50.
102
252. Williams C L., Stancel G. M.. Estrogens and Progestins. In: Goodman & Gilman's
The Pharmacological Basis of Therapeutics (J.G. Hareman, L.E. Limbird, eds), McGraw-Hill,
New York. 1995. P. 1411-1439.
253. Williams L. D., Churchwell M. I., Doerge D. R. Multiresidue confirmation of b-
agonists in bovine retina and liver using LC-ES/MS/MS. J. Chromatogr. B. 2004. 813. P. 35–
45.
254. Wilson J. D. Androgens. In: Goodman & Gilman's The Pharmacological Basis of
Therapeutics (J.G. Hareman, L.E. Limbird, eds), McGraw-Hill, New York, 1995. P. 1441-
1456.
255. Wilson V. S., Lambright C., Ostby J., Gray L. E. In vitro and in vivo effects of
17β-Trenbolone: a feedlot effluent contaminant. Toxicol Sci. 2002. 70. P. 202–211.
256. World Health Organization (WHO). Evaluation of certain food additives and
contaminants: 53rd report of the Joint FAO/WHO Expert Committee on Food Additives
(JECFA). WHO Technical Report Series No. 896. WHO, Geneva. 2000. P. 10–56.
257. World Health Organization (WHO). Evaluation of certain veterinary drug residues
in food: 52nd report of the Joint FAO/WHO Expert Committee on Food Additives (JECFA).
WHO Technical Report Series No. 893. WHO, Geneva. 2000. P. 16–45.
258. World Health Organization (WHO). Evaluation of certain veterinary drug residues
in food: 32nd report of the Joint FAO/WHO Expert Committee on Food Additives (JECFA).
WHO Technical Report Series No. 763. WHO, Geneva. 1988. P. 10–25.
259. Yang M. Y., Rajamahendran R. Morphological and Biochemical Identification of
Apoptosis in Small, Medium, and Large Bovine Follicles and the Effects of Follicle-
Stimulating Hormone and insulin-Like Growth Factor-I on Spontaneous Apoptosis in
Cultured Bovine Granulosa Cells. Biology of Reproduction. 2000. N. 62. P. 1209-1217.
260. Yang Y., Shao B., Zhang J., Wu Y., Duan H. Determination of the residues of 50
anabolic hormones in muscle, milk and liver by very-high-pressure liquid chromatography–
electrospray ionization tandem mass spectrometry. Journal of Chromatography B. 2009. 877
(5-6). P. 489-496.
261. Younes M., Goll M. Biliary excretion of hormones. Prog Pharm Clin Pharm.
1991. 8 (4). P. 271-282.
262. Zhang W. Nakao C. T., Moriyoshi M., Nakada K., Ohtaki T., Ribadu A. Y.,
Tanaka Y. The relationship between plasma oestrone sulphate concentrations in pregnant
dairy cattle and calf birth weight, calf viability, placental weight and placental expulsion.
Anim. Reprod. Sci. 1999. 54. P. 169–178.
103
263. Xu C., Chu X., Peng C., Liu L., Wang L., Jin Z. Comparison of enzyme-linked
immunosorbent assay with liquid chromatography-tandem mass spectrometry for the
determination of diethylstilbesterol residues in chicken and liver tissues. Biomed Chromatogr.
2006. 20 (10). P. 1056-1064.
104
1 priedas. 2004m. Europos Sąjungos tyrimų rezultatai
Gyvūnai Medžiaga Šalis M÷ginių, kuriuose nustatyti likučiai, skaičius, vnt.
Steroidai (A3) Austria 2
Alfa Boldenonas Olandija 12 Prancūzija 1
Beta Boldenonas Italija 2 Belgija 1 Kipras 1
Epinandrolonas (17alfa-19 Nortestosteronas)
Italija 2 Anglija 1
Estradiolis Lenkija 2
Metiltestosteronas Prancūzija 3 Nandrolonas Anglija 2
Anglija 7 Progesteronas
Malta 1 Malta 1 Olandija 3 Lenkija 1
Galvijai (pagal planą ištirti m÷giniai)
Testosteronas
Slovenija 1 Beta-Boldenonas Italija 16 Metiltestosteronas Ispanija 2 Papildomai paimti
m÷giniai Nandrolonas Ispanija 1
Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidų, kiekis galvijuose 62 17-Beta Estradiolis Ispanija 25
Čekija 2 Ispanija 24 Italija 2 Malta 1 Prancūzija 1
Nandrolonas
Lenkija 1 Testosteronas Malta 1
Kiaul÷s
Progesteronas Malta 1 Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidų, kiekis kiaul÷se 58
Paukščiai 17-Beta estradiolis Olandija 1 Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidų, kiekis paukščiuose 1
Avys ir ožkos Nandrolonas Anglija 14 Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidų, kiekis avyse ir ožkose 14
Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidų, kiekis 135 Rezorcilin÷s rūgštys (A4)
Galvijai Alfa zearalanolis (Zeranolis), planuoti m÷giniai Anglija 4
Kiaul÷s Zearalanolis Ispanija 26 Avys ir ožkos Alfa zearalanolis (Zeranolis) Anglija 6
Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas rezorcilinių rūgščių, kiekis 36 A5 beta-agonistai
Italija 2 Klenbuterolis
Portugalija 14 Galvijų planuoti tyrimai
Isoksuprinas Prancūzija 1 Isoksuprinas Belgija 1 Galvijų papildomi
tyrimai Klenbuterolis Portugalija 27
105
Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas beta-agonistų kiekis galvijuose 45 Portugalija 10 Kiaulių planuoti
tyrimai Klenbuterolis Slov÷nija 1
Paukščių planuoti tyrimai Salbutamolis Anglija 1
Avių - ožkų planuoti tyrimai Klenbuterolis Portugalija 4
Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas beta-agonistų kiekis 61 2004 m teigiamų m÷ginių skaičius: 232
106
2 PRIEDAS. 2005 M EUROPOS SĄJUNGOS TYRIMŲ REZULTATAI
Gyvūnai Medžiaga Šalis M÷ginių, kuriuose nustatyti likučiai, skaičius, vnt.
Tireostatin÷s medžiagos (A2) Galvijų numatyti
tyrimai Tiouracilas Prancūzija 8
Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas tireostainių medžiagų, kiekis 8
Steroidai (A3) Alfa-Boldenonas Belgija 1 Beta boldenonas Belgija 1 Deksametazonas Italija 45 Epinandrolonas Italija 4
Anglija 4 Nandrolonas
Italija 1 Progesteronas Anglija 10
17 alfa testosteronas Belgija 1
Galvijai numatyti m÷giniai
17 beta testosteronas Vokietija 1 Deksametazonas Italija 9
17-alfa-Estradiolis Ispanija 8 Galvijų papildomi tyrimai
17-Beta-Testosteronas Ispanija 24 Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidų, kiekis galvijuose 109
17 Beta Estradiolis Ispanija 19 Vokietija 1
Prancūzija 16 Lenkija 3 Čekija 7
Ispanija 18
Kiaul÷s Nandrolonas
Italija 7 Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidų, kiekis kiaul÷se 71
Paukščiai Beta estradiolis Prancūzija 1 Avys ir ožkos Nandrolonas Anglija 34 Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidų, kiekis 215
Rezorcil÷s rūgštys(A4) Taleranolis Prancūzija 1
Prancūzija 1 Galvijai Zeranolis
Anglija 5 Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas rezorcilinių rūgščių,
kiekis galvijuose 7
Kiaul÷s Zearalanonas Ispanija 48 Avys ir ožkos Zearalanonas Ispanija 1
Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas rezorcilinių rūgščių, kiekis 56
A5 Beta agonistai Prancūzija 1
Italija 5 Galvijai Klenbuterolis Portugalija 22
Italija 1 Galvijų papildomi tyrimai Klenbuterolis
Portugalija 3 Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas beta-agonistų, kiekis 32
107
galvijuose Kiaul÷s Klenbuterolis Portugalija 8
Avys ir ožkos Klenbuterolis Portugalija 3 Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas beta-agonistų, kiekis 43
2005 m. teigiamų m÷ginių skaičius: 314
108
3 priedas. 2006m. Europos Sąjungos tyrimų rezultatai
Gyvūnai Medžiaga Šalis M÷ginių, kuriuose nustatyti likučiai, skaičius, vnt.
Steroidai (A3) Boldenonas Vokietija 1 Betametazonas Italija 1 Alfa boldenonas Vokietija 3
Italija 59 Deksametazonas
Olandija 2 19-Norepitestosteronas Estija 1
Austrija 2 Vokietija 2 Alfa-Boldenonas Olandija 1 Prancūzija 2
Nandrolonas Anglija 2
Epinandrolonas Italija 1 17-alfa-Estradiolis Lietuva 1
Vokietija 1 Prancūzija 1 17-beta-Estradiolis Lenkija 1
Prednizolonas Italija 2 Progesteronas Anglija 20
Galvijų numatyti tyrimai
17 beta testosteronas Slov÷nija 1 Deksametazonas Italija 54 Estradioliobenzoatas Belgija 1 Prednizolonas Italija 5 Progesteronas Belgija 1
Galvijų papildomai m÷giniai
Testosteronocypionatas Belgija 1 Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidų, kiekis
galvijuose 166
17-beta-Estradiolis Prancūzija 1 Vokietija 9 Prancūzija 2 Čekija 2
Nandrolonas
Lenkija 11
Kiaulių numatyti tyrimai
Progesteronas Slov÷nija 1 Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidų, kiekis kiaul÷se 26 Paukščiai etenylestradiolis Italija 1 Avys ir ožkos Nandrolonas Anglija 16
Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidų, kiekis 209 Rezorcilin÷s rūgštys (A4)
Vokietija 9 Alfa zearalanolis (Zeranolis) Anglija 2
Vokietija 1 Galvijai planuoti m÷giniai Beta zearalanolis
(Zeranolis) Italija 1 Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas rezorcilinių rūgščių,
kiekis 13
Beta-agonistai (A5) Ispanija 1 Italija 6 Galvijų numatyti
tyrimai Klenbuterolis Portugalija 10
Klenbuterolis Portugalija 1 Galvijų papildomi tyrimai Salbutamolis Belgija 1
109
Salmeterolis Olandija 85 Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas beta-agonistų, kiekis
galvijuose 104
Kiaulių numatyti tyrimai Klenbuterolis Portugalija 10
Kiaulių papildomi tyrimai Klenbuterolis Portugalija 3
Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas beta-agonistų, kiekis kiaul÷se 13
Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas beta-agonistų, kiekis 117 2006m. Teigiamų m÷ginių skaičius 339
110
4 priedas. 2007m. Europos Sąjungos tyrrimų rezultatai
Gyvūnai Medžiaga Šalis M÷ginių, kuriuose nustatyti likučiai,
skaičius, vnt. Tireostatikai A2
5-metil-2-tiouracilas Ispanija 1 Galvijai
Tiouracilas Prancūzija 31 Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas tireostatikų kiekis galvijuose 32
Kiaul÷s Tiouracilas Prancūzija 4 Avys ir ožkos Tiouracilas Prancūzija 5
Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas tireostatikų, kiekis 41 Steroidai A3
Anglija 2 Boldenonas
Vokietija 1 Alfa boldenonas Vokietija 21
Italija 23 Deksametazonas
Olandija 6 Epinandrolonas Austija 2 17-alfa-Estradiolis Prancūzija 1 17-beta-Estradiolis Prancūzija 1
Prancūzija 2 Vokietija 2 Nandrolonas Anglija 13
Prednizolonas Italija 2 Progesteronas Anglija 7
Austrija 1 17 beta testosteronas
Olandija 1
Galvijai (pagal planą ištirti m÷giniai)
Trenbolonas Ispanija 1 Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidų kiekis galvijuose 86
alfa-Boldenonas Vokietija 1 Deksametazonas Italija 7 17-alfa-Estradiolis Anglija 1 17-beta-Estradiolis Belgija 20 Estradiolio benzoatas Belgija 1 Nortestosterono cipionatas Anglija 3 Nortestosterono dekanoatas Anglija 43 Prednizolonas Italija 7 17-alfa-testosteronas Belgija 20
Galvijų papildomai paimti m÷giniai
Testosterono fenilpropionatas Belgija 1 Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidų, kiekis galvijuose 104
Boldenonas Vokietija 2 Vokietija 3 Prancūzija 12
Kiaul÷s Nandrolonas
Čekija 1 Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidų, kiekis kiaul÷se 18
Beta estradiolis Olandija 1 Paukščiai
Nandrolonas Prancūzija 1 Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidų, kiekis paukščiuose 2
Avys ir ožkos, (pagal planą ištirti m÷giniai) Nortestosterono cipionatas Anglija 12
Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidų, kiekis avyse ir ožkose 12 Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidų, kiekis 222
Rezorcilin÷s rūgštys (A4)
111
Vokietija 9 Prancūzija 9 Alfa zearalanolis (Zeranolis) Anglija 2 Vokietija 23 Estija 1 Beta zearalanolis (Zeranolis) Prancūzija 9
Galvijų planuoti tyrimai
Zearalanonas Ispanija 1 Papildomi m÷giniai Zearalanonas Ispanija 1
Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas rezorcilinių rūgščių, kiekis galvijuose 55
Alfa zearalanolis (Zeranolis), planuoti m÷giniai Vokietija 4
Kiaulių planuoti m÷giniai Beta zearalanolis (Taleranolis),
planuoti m÷giniai Vokietija 2
Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas rezorcilinių rūgščių, kiekis kiaul÷se 6
Alfa zearalanolis (Zeranolis) Graikija 1 Vokietija 1 Avys - ožkos
Beta zearalanolis (Taleranolis) Graikija 1
Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas rezorcilinių rūgščių, kiekis avyse ir ožkose 3
Bendras m÷ginių, kuriuose nustatyras rezorcilinių rūgščių kiekis 64 A5 beta-agonistai
Cimaterolis Graikija 1 Olandija 1 Galvijai, planuoti
m÷giniai Klenbuterolis Portugalija 1
Klenbuterolis Italija 22 Belgija 1 Papildomi m÷giniai
Salbutamolis Ispanija 1
Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas beta -agonistų kiekis galvijuose 27 Mapenterolis Graikija 1 Kiaulių planuoti
m÷giniai Tulobuterolis Graikija 1 Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas beta -agonistų kiekis kiaul÷se 2
Paukškčių planuoti m÷giniai Klenbuterolis Graikija 3
Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas beta -agonistų kiekis paukščiuose 3 Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas beta -agonistų kiekis 32
2007m teigiamų m÷ginių kiekis 318
112
5 priedas. 2008m.Europos Sąjungos tyrimų rezultatai
Medžiaga Šalis
Ištirtų m÷ginių skaičius,
vnt.
M÷ginių, kuriuose nustatyti steroidai,
skaičius, vnt.
Gyvūnai
Steroidai Boldenonas Anglija 205 1
Vokietija 600 3 Anglija 204 10 Alfa boldenonas Olandija 890 1 Italija 2 360 22
Deksametazonas Olandija 1 488 4
Epinandrolonas (19- Norepitestosteronas)
Vokietija 411 5
Etinilestradiolis Vokietija 184 1 Nandrolonas Prancūzija 3 969 4 Nortestosterono cipionatas Anglija 1 154 10 Prednizolonas Italija 2 360 8 Prednizonas Italija 1 029 3 Progesteronas Anglija 355 10 17 alfa testosteronas Anglija 510 3 17 beta testosteronas Austrija 24 1
Galvijai (pagal planą ištirti m÷giniai)
Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidai, kiekis 89 Deksametazonas Italija 779 13 Medroksiprogesterono acetatas Belgija 965 1
Nortestosterono cipionatas Anglija 15 1 Prednizolonas Italija 779 22 Prednizonas Italija 703 18
Belgija 965 3 Progesterone
Anglija 10 2
Papildomai paimti m÷giniai
Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidai, kiekis 60 Boldenonas Vokietija 518 2
Vokietija 518 5 Prancūzija 624 6 Nandrolonas Lenkija 809 1
Kiaul÷s
Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidai, kiekis 14 Beta estradiolis Olandija 88 2
Paukščiai Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidai, kiekis 2
Alfa boldenonas Anglija 206 23 Nortestosterono cipionatas Anglija 240 27
Avys ir ožkos, (pagal planą ištirti m÷giniai) Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidai, kiekis 50
Anglija 7 6 Papildomai paimti m÷giniai Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidai, kiekis 6
Rezorcilo rūgšties laktonai Vokietija 557 4 Prancūzija 3 968 22 Anglija 693 12
Alfa zearalanolis (Zeranolis), planuoti m÷giniai
Italija 310 1 Vokietija 519 6 Ispanija 380 1
Galvijai
Beta zearalanolis (Zeranolis), planuoti m÷giniai
Prancūzija 3 968 22
113
Italija 310 1 Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas rezorcilin÷s rūgšties
laktonų, kiekis 69
Papildomi m÷giniai Alfa zearalanolis (Zeranolis) Anglija 11 5
Beta zearalanolis (Taleranolis) Vokietija 1 1
Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas rezorcilin÷s rūgšties laktonų, kiekis 6 Vokietija 56 2 Prancūzija 624 1 Alfa zearalanolis (Zeranolis),
planuoti m÷giniai Anglija 247 1 Kiaul÷s
Beta zearalanolis (Taleranolis), planuoti m÷giniai
Vokietija 52 1
Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas rezorcilin÷s rūgšties laktonų, kiekis: 5 Planuoti m÷giniai Alfa zearalanolis (Zeranolis)
Ispanija 97 1 Paukščiai
Beta zearalanolis (Taleranolis) Ispanija 68 1
Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas rezorcilin÷s rūgšties laktonų, kiekis 2
114
6 priedas. europos Sąjungoje ištirtų m÷ginių skaičius 2004 – 2008 metais
Ištirta planuotų m÷ginių Ištirta papildomai m÷ginių Gyvūnai 2004 2005 2006 2007 2008 2004 2005 2006 2007 2008
Stilbenai (A1 grup÷) Galvijai 12378 13216 13093 13182 12539 1507 1474 951 1241 1572 Kiaul÷s 6350 6473 6502 6431 5741 137 127 38 22 232 Avys ir ožkos 609 579 565 514 450 0 4 0 0 0 Arkliai 46 46 111 79 73 0 0 0 8 0 Paukščiai 2867 3077 3095 3205 2861 0 42 11 0 0 Ištirta viso m÷ginių: 22250 23391 23366 23411 21664 1644 1647 1000 1271 1804
Antitiroidin÷s medžiagos (A2 grup÷) Galvijai 4665 4966 5638 5361 4802 14 85 185 62 179 Kiaul÷s 2842 2783 2954 3075 3185 0 62 4 4 6 Avys ir ožkos 471 493 363 357 222 0 6 5 0 1 Arkliai 100 85 69 73 46 0 1 2 0 0 Paukščiai 1076 1183 1022 910 913 0 36 0 0 4 Ištirta viso m÷ginių: 9154 9510 10046 9776 9168 14 190 196 66 190
Steroidai (A3 grup÷) Galvijai 32782 28018 28009 27073 28171 2104 2408 2350 2793 2842 Kiaul÷s 11812 11229 11751 12167 11081 253 440 83 68 283 Avys ir ožkos 1211 1161 1156 1148 1058 0 21 10 0 13 Arkliai 104 157 193 152 139 8 6 3 8 3 Paukščiai 3346 3613 3912 3827 3610 1 21 3 3 1 Ištirta viso m÷ginių: 49255 44178 45021 44367 44059 2366 2896 2449 2872 3142
Rezorcilo rūgšties laktonai (A4 grup÷) Galvijai 12258 13087 12140 12317 12314 1523 512 953 2541 621 Kiaul÷s 6705 6558 6233 6234 5594 144 139 50 45 262 Avys ir ožkos 660 615 588 543 453 0 10 7 0 0 Arkliai 66 86 95 98 75 0 1 2 8 0 Paukščiai 3207 3207 3112 3138 2742 0 0 2 1 0 Ištirta viso m÷ginių: 22896 23553 22168 22330 21178 1667 662 1014 2595 883
Beta agonistai (A5 grup÷) Galvijai 31260 25600 24907 22518 2510 1944 1113 1448 Kiaul÷s 14924 13561 12753 11486 399 262 52 250 Avys ir ožkos 2068 1688 1553 1274 29 27 6 0 Arkliai 290 342 149 151 2 6 5 0 Paukščiai 6261 5594 5562 4613 58 45 4 0 Ištirta viso m÷ginių: 54803 46785 44924 40042 2998 2284 1180 1698