2012 09 12Lietuvos žinios14 Didysis interviu

D.Januta: visa Lietuva yra mano gimtinė

VIDA GIRININKIENĖ

- Gerbiamas ir mielas Donatai,jau ne pirmus metus susitinkameVilniuje, tačiau ilgėliau pavaikščiotiar pavakaroti su jumis nėra kada:vis skubate, turite daugybę reikalų.Atrodo, gyvenate kažkur tarp Vil-niaus, Karaliaučiaus, Rygos ir Ame-rikos. Tačiau mieliausia jums turbūtVilniuje?

- Vilnius - mano gimtinė. 1941metais tėvai čia dirbo ir Gediminoprospekte, priešais Žvėryno tiltą, tu-rėjo butą. Bet kasmet aplankau ir tė-vų kapus: Suvalkijoje - KudirkosNaumiestį, Žemaitijoje - Ylakius.Mamos gimtųjų Liepalotų dabarti-nėje Sintautų seniūnijoje jau nebėra.

- Apie Liepalotus liko posmelisjūsų mamos eilėraštyje: “Užaugautėviškėj/ Su liepomis ir uosiais/ irTau - tiktai vienai/ Skambias dainasdainuosiu!”

- Taip, sovietmečio melioracijanušlavė. Neberasčiau mamos gim-tosios sodybos vietos, kažin kur antkelio...

- Bet ar atsimenate tą sodybą?- Vieną kitą vaizdą: tvenkinį su

liepteliu, arklį, ant kurio mane pa-sodino, medžius... Tai buvo 1944metų vasarą. Į Liepalotus atvykomeiš Vilkaviškio, kur tėvas 1943-1944metais dirbo prokuroru, o mamamokytojavo gimnazijoje. Vilkaviš-kyje turėjome butą, tačiau baigian-tis karui ir artėjant Raudonajai ar-mijai reikėjo bėgti. Visi žinojome,kas būtų nutikę. Mamos tėvas Juo-zas Orintas savo arkliais ir vežimumus tris nuvežė į Kybartus, tentrumpam apsistojome pas mamosdėdę Adomą Orintą. Atsimenu, bu-vo šilta, darželiuose raudonai žydė-jo aguonos. Tik po dešimties metų

Čikagoje, jau mirus Stalinui, suži-nojome, kad po kelių dienų, kai musišvežė, prie Šešupės vyko didelis vo-kiečių ir rusų mūšis, bomba pataikėtiesiai į vežimą ir mamos tėvą už-mušė. Arklių mėsgaliai buvo ištaš-kyti tarp medžių šakų.

- O toliau? Juk ne iš karto nuvy-kote į Ameriką, lietuvių tada vadin-tą svajonių šalimi?

- Ne, apie metus pėsčiomis klajo-jome po Vokietiją, kartais pavėžina-mi ūkininko vežimu ar prekiniutraukiniu. Nakvodavome ant grin-dų kokioje nors subombarduotojetraukinių stotyje, kur nors rūsyje arpalėpėje. Didžiulė prabanga būda-vo miegoti pas kokį ūkininką kluo-ne ant šieno. Dabar, po daugelio me-tų, tai atrodo romantiška, bet tadanieko panašaus nejautėme, reikėjoišgyventi. Tokių, kaip dabar sakytu-me, valkataujančiųjų Vokietijoje bu-vo daug. Kai kurie vietos gyventojaimus užjautė, mama puikiai kalbėjovokiškai. Pasibaigus karui, 1945 me-

tais, atsidūrėme Augsburgo-Hoch-feldo lietuvių dipukų stovykloje.Mama mokytojavo Augsburgo lie-tuvių gimnazijoje. Tėvas redagavo irspausdino dienraštuką “Dienos ži-nios”. Mokyklai trūko vadovėlių, tadmama parengė lietuvių literatūrosir visuotinės literatūros konspek-tus-vadovėlius. Jie buvo išspausdin-ti rotatoriumi ir daug metų naudo-jami. Į lietuvišką mokyklą pradėjaueiti būdamas penkerių, 1946 me-tais. Galiu pasigirti - baigiau trispradines klases. Daugiau lietuviš-

kos mokyklos lankyti neteko. Taigiesu savamokslis...

- Apie tai gal šiek tiek vėliau. Okaip atsidūrėte Amerikoje?

- 1949 metais sėdome plaukti įAmeriką. Buvome nemokamai pluk-domi JAV kariuomenės transportolaivais, kurie gabendavo armijai mais-to ir kitų reikalingų daiktų, o paskuitušti grįždavo namo. Laivu “GeneralM.B.Stewart” plaukė 827 keleiviai,vienuolikos tautybių. Daugiausia žy-dų - 238, mes, 200 lietuvių, pagal skai-čių buvome antri. Kai Brėmerhafeno

Garsios zanavykų rašytojos Petronėlės Orintaitės-Janutienės (1905-1999) sūnus Donatas Januta jau ilgą laiką kasmet atvyksta į gimtąjį Vilnių. Teisininkas pagal profesiją, istorikas pagal pomėgius domisi praeitimi, bet labiausiai - išeivijos lietuviais, ir nesvarbu,kur jie gyventų: Amerikoje ar kurioje nors Europos šalyje.

Turiu penkias dukras ir visos, nors nevisiškaitaisyklingai, kalba lietuviškai.

P.Orintaitė-Janutienė ir K.Januta Liepalotų pievose 1939 metų vasarą. / Asmeninio albumo nuotraukos

D.Januta ir istorikė V.Girininkienė Kudirkos Naumiestyje. 2012 metų rugpjūčio 25 diena. / Petro Jonušo nuotrauka

Išeivija

Petronėlė ir Kazys Janutos su sūnumi Donatu 1949 metų gegužę Vokietijoje laukiant laivo plaukti į Ameriką.

Didysis interviu 152012 09 12Lietuvos žinios

uoste laivas pradėjo tolti nuo kranti-nės, daugybė emigrantų atsisveikinosu Europa ir su Tėvyne. Visi tai skau-džiai išgyveno. Laive lietuviai išspaus-dino tris laikraščio “Per Atlantą” nu-merius. Viename jų, gegužės 28dienos, įdėtas mamos eilėraštis “Mesužgrūdinti”. Nenoriu pasirodyti la-bai sentimentalus, bet kadangi tą laik-raščio numerį man pavyko išsaugoti,įstrigo ir eilėraščio pirmasis posme-lis: “Ak, mes alpstam ilgesiu Tėvynės,/O banguojame kaskart dar vis tolyn.../Brėmenas - sudiev Europa! - žvilgsnispaskutinis.../ Kas pamils mus, trem-tinius, svečio šaly?” Po dešimties die-nų pasiekėme Niujorko uostą, sėdo-me į traukinį ir atvažiavome į Čikagą.Apsigyvenome mano tėvo dėdės (jisjau buvo miręs) žmonos Mortos Ja-nutienės bute.

- Čikagoje tuo metu turbūt buvolabai aktyvus lietuvių gyvenimas?

- Labai gyvas ir turiningas. Ru-denį ir žiemą vykdavo koncertai,vaidinimai, vasarą - iškylos ant smė-lėto Mičigano ežero kranto BeverlyShores vasarvietėje, kur stovėjo lie-tuvių vasarnamiai, garsusis Kalvai-čio restoranas. Visas paplūdimysbūdavo pilnas tik lietuviškai kalban-čių žmonių. Mama sakydavo, kadjai tai primena Palangos pajūrį, ku-riuo dar tik vakar vaikščiojusi...

- Taigi jūsų paauglystė prabėgolietuviškoje aplinkoje. Ko gero, to-dėl kasmet atvykstate į Lietuvą irstengiatės ką nors nuveikti.

- Man, kaip ir visiems vaikams,tada tai nelabai rūpėjo. Buvau itinjudrus, norėjau viską išbandyti. Betgerai atsimenu, kad mūsų namuoselankydavosi Marius Katiliškis, Juo-zas Balčiūnas-Švaistas, BenediktasBabrauskas, Gražina Tulauskaitė,istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruo-gienė, net prelatas Mykolas Krupa-vičius yra buvęs. 1959 metais persi-kėlėme į Los Andželą. Ten radomelietuvių parapiją ir gana gausią lie-tuvių bendruomenę. Mama drau-gavo su savo buvusiu profesoriumiiš Kauno universiteto Mykolu Bir-žiška ir jo broliu Viktoru, su Ber-nardu Brazdžioniu. Namie buvokaupiamos lietuviškos knygos irlaikraščiai, o kadangi visada mėgauskaityti, ypač istorinius ir biografi-nius leidinius, atrodo, ryšys su Lie-

tuva ir nenutrūko. Būtent tos kny-gos tapo mano kalbos mokytojomis.

- Dabar gyvenate San Franciske?- Taip, ten studijavau universite-

te ir likau gyventi. - Kai matėmės pirmą kartą, prieš

trejus metus, buvote atsivežęs duk-ras. Vyresnėlė Andrytė Kauno uni-versitete lankė lietuvių kalbos kur-sus išeivijos jaunimui, o su jaunėleOrinta teko bendrauti. Puikiai kal-ba lietuviškai.

- Turiu penkias dukras ir visos,nors nevisiškai taisyklingai, kalba lie-tuviškai. Kai jos augo, samdžiau gu-vernantę, nemokančią anglų kalbos,tik lietuvių. Taigi dukroms nebuvo ki-tos išeities, turėjo išmokti lietuvių kal-bą, kitaip būtų likusios nevalgiusios.

- O žmona? - Mano žmona architektė, gabi ir

protinga moteris, ji irgi išmoko ga-na gerai kalbėti lietuviškai.

- Taigi esate patriotas, nors ven-giate šio žodžio...

- Man atrodo, Lietuvoje ir Ame-rikoje žodis “patriotas” supranta-mas skirtingai. Jūsų krašte tai galbūtlabiau politika... Reikėtų, kad mankas paaiškintų.

- Na, aš jums neaiškinsiu, tai būtųvisai kita tema. Tačiau parvykęs įVilnių ne vaikštinėjate, ne gimineslankote, o samdote vairuotoją, ku-ris gali būti ir vertėjas iš rusų ar len-kų kalbų, ir važinėjate po gretimasšalis, ieškote lietuvių išeivių.

- Lietuvių išeivija tiek Ameriko-je, tiek kitur domiuosi jau seniai.Manau, ta tema mažai tirta. Kas iš-leista, yra labiau asmeninio ar biog-rafinio pobūdžio, o man rūpi bend-resni dalykai. Šia tema susidomėjau1984 metais, kai pirmą kartą lan-kiausi Lietuvoje.

- Kaip sužinote, kur važiuoti, sukuo bendrauti?

- Per pažįstamus, taip pat naudo-juosi internetu. Internetu susipažinauir su Dainavos apygardos Šarūno rink-tinės Vytenio partizanų grupės pasku-tinio vado Viktoro Urbono-Varpo sū-numi Algimantu Burba, gyvenančiuLatvijoje. Atvykę kalbamės su žmonė-mis, daug sužinome iš jų. Mano vai-ruotojas Marius Pakštas puikiai mokarusų ir lenkų kalbas, žino istoriją.

- Kur jau lankėtės?- Buvau lietuvių kaimuose Baltaru-

sijoje, Seinų krašte, Mažojoje Lietuvo-je, dabar - Latvijoje: Rygoje, Jelgavo-je, Daugpilyje ir šių miestų apylinkėse.

- Kas buvo įspūdingiausia?- Didžiausią įspūdį padarė lietuvių

gimnazija Rygoje. Pasirodo, tai elitinėmokykla, į ją net lietuviams sunku pa-tekti. Mokosi 396 mokiniai. Pirmiausiapriimami lietuvių šeimų vaikai. Visi,kurie lanko šią mokyklą, ne tik lietu-viai, bet ir rusai ar latviai, privalo iš-mokti lietuviškai. Kai kurios pamokos(Lietuvos istorijos, geografijos) vykstatik lietuvių kalba. Mokyklą finansuojaLatvijos valstybė. Rugsėjo 1-ąją ten da-lyvavau labai gražioje šventėje.

Aplankėme netoli Daugpilio esan-tį mažą Červonkos kaimelį. 1919 me-tų rugpjūčio 29 dieną ten vyko didelismūšis, per jį Lietuvos kariuomenė su-mušė bolševikus. 1929 ir 1931 metaisLietuvos karių kapų tvarkymo komi-sija surinko įvairiose vietose žuvusių-jų palaikus, juos Červonkoje palaidojoir pastatė didelį paminklą. Ant jo yratoks užrašas: “KELEIVI, PASAKYKLIETUVAI, KAD MES ŽUVOMEGINDAMI TĖVYNĘ.” Pavardės antkryžių užrašytos lietuviškai. Ten pa-laidoti ir kartu prieš bolševikus kovo-ję baltarusiai. Labai gražiai prižiūri-ma kapavietė, įspūdingas paminklas.Apie Daugpilį sutikome žmonių, ne-kalbančių nei rusiškai, nei angliškai.Viena moteriškė ilgai ir vaizdžiai kaž-ką pasakojo latviškai, matyt, apie tometo kovas. Iš mandagumo klausėmeir net pritarėme, bet mudu su Mariu-mi nieko nesupratome.

- Žinau, kad dar lankėtės Kirchol-mo mūšio vietoje.

- Taip, ta vietovė netoli Rygos da-bar vadinama Salaspiliu. 1605 me-tais ten vyko Lietuvos ir Švedijos ka-riuomenių mūšis, kurį laimėjoetmono Jono Karolio Chodkevičiausvadovaujami lietuviai. Antrojo pa-saulinio karo metais naciai toje vie-toje įsteigė koncentracijos stovyklą.1944-aisiais joje buvo įkalintas ir ge-nerolas Povilas Plechavičius. 1967metais ten pastatytas įspūdingas pa-minklas, kurį kūrė garsūs Latvijos ar-chitektai ir skulptoriai. Didžiulės ak-

meninės žmonių statulos, barakus arkartuves primenančios konstrukci-jos nepalieka abejingų... Tokio įspū-dingo paminklo, sukurto sovietme-čiu, dar nebuvau matęs.

- Savo straipsnius daugiausia spaus-dinate Čikagos lietuvių laikraštyje“Draugas”. Ar nekyla noras surinktijuos, publikuotus ir nepublikuotus, įvieną vietą ir išleisti atskira knyga?

- Toks noras yra. Ir labai džiau-giuosi “Versmės” leidyklos parody-tu dėmesiu.

- “Blaškotės” tarp Europos irAmerikos. O kokia jūsų pilietybė?

- Esu ir Lietuvos, ir Amerikos pi-lietis.

- Neseniai kartu dalyvavome Sin-tautų zanavykų suvažiavime. Šįkartiš užjūrio buvote jūs vienas. Tai kurjūsų gimtinė?

- Karo metais nelabai buvo pasi-rinkimo, kur gyventi. Gimtojo Vil-niaus visai neatsimenu, o štai mamosgimtinės, kaip jau minėjau, keli vaiz-dai išliko. Jai tėviškė buvo viskas. Ma-ma norėjo būti palaidota šeimos ka-pavietėje Kudirkos Naumiestyje. Jimirė Los Andžele 1999 metų gruo-džio 16 dieną, o 2000-ųjų pavasarį sutėvu atvežėme palaikus į KudirkosNaumiestį ir palaidojome. Kasmetaplankau mamos kapą, pravažiuojupro Keturnaujieną, kur ji mokėsi. Tė-vo pelenus palaidojau Ylakiuose, Že-maitijoje, šalia jo mamos. Ten irgi ap-silankau. Su Liepalotais mane daugkas sieja. Jie mamos apraudoti, tenyra ir mano pėdos. Žinoma, galiu lai-kyti save vilniečiu, bet lygiai taip patgalėčiau pasakyti, kad visa Lietuvayra mano gimtinė.•

Laive lietuviai išspausdino tris

laikraščio “Per Atlantą”numerius, viename jųįdėtas mamos eilėraštis

“Mes užgrūdinti”.

1919 metais per kovas su bolševikais žuvusių lietuvių karių kapavietė Latvijoje, Červonkos kaimelyje.

Jelgavoje, prie buvusios gimnazijos, kurioje mokytojavo J.Jablonskis, mokėsiA.Smetona ir daug kitų žinomų lietuvių. D.Januta (kairėje) ir Jelgavos lietuviųkultūros draugijos nariai: L.Upeniece, A.Burba, R.Detlava. 2012 metai.

D.Januta Salaspilyje, prie monumento nacių koncentracijos stovyklos aukoms.