LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

NEUŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDRA

GIEDRö VOKIETYTö

ŽIRGŲ SKRANDŽIO OPALIGöS SKIRTINGŲ GYDYMO METODŲ PALYGINIMAS

Comparison of different equine gastric ulcers treatment methods

Veterinarin÷s medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: Doc.dr. Audrius Kučinskas

KAUNAS 2013

2

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas: Žirgų skrandžio opalig÷s skirtingų gydymo metodų palyginimas

1. Yra atliktas mano paties/pačios;

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;

3. Nenaudojau šaltinių, kurie n÷ra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros

sąrašą.

Giedr÷ Vokietyt÷ (data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME

DARBE Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. Giedr÷ Vokietyt÷ (data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DöL DARBO GYNIMO Audrius Kučinskas (data) (vadovo vardas, pavard÷) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (aprobacijos data) (Gynimo komisijos sekretor÷s/riaus vardas, pavard÷) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra patalpintas į ETD IS

(gynimokomisijos sekretor÷s/riaus parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavard÷) ( parašas)

3

Turinys SUTRUMPINIMAI ......................................................................................................................4

SUMMARY..................................................................................................................................5

ĮVADAS .......................................................................................................................................7

Darbo tikslas .......................................................................................................................................... 8

Darbo uždaviniai .................................................................................................................................... 8

1. LITERATŪROS APŽVALGA .............................................................................................9

1.1. Skrandžio anatomija .................................................................................................................. 9

1.2. Histologinė skrandžio sandara................................................................................................. 10

1.3. Skrandžio turinio pH ................................................................................................................ 11

1.4. Skrandžio opų pažeidimų laipsniai........................................................................................... 12

1.5. Veiksniai, sukeliantys skrandžio opas ...................................................................................... 13

1.6. Šėrimas..................................................................................................................................... 14

1.7. Dieta......................................................................................................................................... 15

1.8. Transportavimo stresas ........................................................................................................... 15

1.9. Treniruočių intensyvumas ....................................................................................................... 15

1.10. Vaistų naudojimas................................................................................................................ 16

1.11. Klinikiniai simptomai............................................................................................................ 16

1.12. Gydymas .............................................................................................................................. 17

2. TYRIMO METODIKA ..........................................................................................................21

2.1 Bendras klinikinis tyrimas ........................................................................................................ 21

2.2 Gastroskopija ........................................................................................................................... 22

2.3 Tyrimo rezultatų vertinimas ir gydymo skyrimas .................................................................... 25

3. TYRIMAS ...........................................................................................................................28

4. TYRIMŲ REZULTATAI IR APTARIMAS ......................................................................42

5. IŠVADOS............................................................................................................................45

6. LITERATŪROS SĄRAŠAS...............................................................................................46

7. PRIEDAI .............................................................................................................................49

4

SUTRUMPINIMAI

1. EGUS – (equine gastric ulcer syndrome) arklių skrandžio opalig÷s sindromas

2. HCl – druskos rūgštis

3. pH - vandenilio jonų (H+) koncentracijos tirpale matas, parodantis tirpalo rūgštingumą ar

šarmingumą.

4. NVNU – nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo.

5

SUMMARY Title of this Master’s work - Comparison of different equine gastric ulcers treatment

methods

The objective of the research is to evaluate equine gastric mucosa damages, to grade the

determination of lesions, to compare different treatment methods and their efficiency.

Main tasks:

• To analyze the literature about equine gastric ulcers and its treatment methods;

• To comprehensively examine LUHS VA Large animal Clinic’s patients, which

have clinical signs of gastric ulcer;

• To examine clinical symptoms, that appear for the horse (general physical

examination), perform gastroscopy examination.

• To estimate gastric mucosa injuries, identify grade of lesions and prescribe

treatment;

• To compare different treatment methods and assess the efficiency of treatment for

treated patients by evaluation of pH stomach juice;

• To evaluate patient’s condition no less than three weeks and to perform a second

gastroscopy examination;

• To analyze the cases of all horses, which were diagnosed to have gastric ulcers

and treated in LUHS VA Large animal clinic’s from 2008 till 2012;

The research was handled during 2011-2011 in LUHS VA Large animal clinics and in

Tierklinik Wusterhausen, Germany (final clinical practice), where horses were diagnosed and

treated from equine gastric ulcer syndrome (EGUS).

The most common clinical symptoms, which were identified during research:

• Grinding of teeth 66%; yawning 85%; recurrent colic signs 65%;

• Changes of feces normal structure 51% (n=18).

Most of the examined patients were performing sport activities (68% and it was revealed

in research that their sports routine has a huge influence on EGUS. Main reasons: duration,

work intensity, change of trainer or rider.

100% of patients, which were examined, were diagnosed and had gastric ulcers. In the

thesis there is noticed, that most frequented lesions were IV grade - 47% horses had it and there

were none I grade lesions diagnosed.

6

Three different types of treatment were used in this research and their medical and

economical effectives were evaluated. Horses were given omeprazole paste, omeprazole

granules and omeprazole capsules per oral. Even though paste showed a little better research

findings as they performed better neutralizing gastric content pH 0,34(±0,05) units higher than

capsules or granules.

It is 247% more expensive to treat with Gastrogard® paste than using Omep® in

economical aspect in Lithuania.

Keywords: Stomach; horse; gastric; ulcer; pH; omeprazole;

7

ĮVADAS

Arkliai mūsų gyvenime užima labai svarbią vietą. Jie buvo sunamininti tam, kad

palengvintų žmon÷ms žem÷s darbus, tarnautų kaip būtina transporto priemon÷. Šiandien arklių

panaudojimas įgauna visiškai kitą prasmę – jie vis sparčiau tampa ne tik pramogos, sporto

(uždarbio) objektu, bet ir kompanijos gyvūnu. Greta tokios „evoliucijos“ keičiasi ir arklių

priežiūra, š÷rimo, laikymo įpročiai. Intensyviai sportuojantys žirgai prad÷ti šerti tik 2 kartus

dienoje mažomis, tačiau koncentruotomis porcijomis, nebeliko laiko kasdieniam lengvam

mocionui, natūralių pievų žolę pakeit÷ sausas šienas, ganymąsi bandoje su kitais žirgais pakeit÷

„gardai-vienut÷s“.

Fiziologiškai, o net ir anatomiškai šiuolaikinis arklys labai skiriasi nuo anuomet laisvai

besiganančių arklių. Kasdieniniai pokyčiai tur÷jo didel÷s įtakos arkliui organizmui ir sveikatai.

Prad÷kime neteisingai dylančiais dantimis d÷l nenatūralių - koncentruotų pašarų, neteisingai

augančiomis ir dylančiomis kanopomis d÷l visiškai nenatūralaus grunto, sąnarių ir sausgyslių

apkrovos – d÷l vis populiar÷jančių neįprastų žirginio sporto šakų, kur arklys privalo atlikti

nebūdingus judesius, tąsiame neišvengiamais dieglių priepuoliai d÷l vis atsirandančių tuščių

vietų žarnyne d÷l koncentruotų, ne ap÷mingųjų pašarų, baigiame skrandžio opalig÷mis d÷l

nuolat patiriamo streso.

Šiame magistro tiriamajame darbe analizuojamas skrandžio opalig÷s pasireiškimas

arkliams, atsiradimo priežastys, diagnostikos ir gydymo galimyb÷s, racionaliausios

profilaktikos priemon÷s.

Atliekant šį mokslinį tyrimą, buvo nagrin÷jama literatūra įvairiomis kalbomis, apie

skrandžio opalig÷s pasireiškimą arkliams įvairiose šalyse. Darbe pateikiami klinikos 5

pastarųjų metų duomenys, tačiau smulkiau aprašomi ir tiriami 2011-2012 metų pacientai.

Pasteb÷tas ryškus sergamumo padid÷jimas d÷l daugelio priežasčių. Šeimininkai ÷m÷ daugiau

d÷mesio kreipti į savo gyvūnus, dažniau pastebi elgesio, nuotaikos, š÷rimo pasikeitimą.

Dažniau sulaukiame prašymų profilaktiškai ištirti skrandį. Treniruočių metu treneriai išmoko

atpažinti signalus, kurių nerodo visiškai sveikas arklys, anksčiau sunerimsta ir kreipiasi į

gydytoją.

Tad šiame darbe yra pateikiami smulkūs duomenys ne tik apie skrandžio opaligę,

susirgimas yra susiejamas su anatomine skrandžio sandara ir fiziologiškai svarbiomis arklio

virškinamojo trakto ypatyb÷mis. Tačiau ir neatsiejamai analizuojamos susirgimo priežastys,

pateikiamos įvairių gydytojų ir mokslininkų nuomon÷s apie kokybiškiausius diagnozavimo

metodus, veiksmingiausias gydymo galimybes, bei tinkamiausias profilaktikos priemones.

8

Darbo tikslas

Įvertinti arklių skrandžio gleivin÷s pažeidimus, nustatyti opalig÷s laipsnius, palyginti

skirtingus gydymo metodus ir gydymo efektyvumą tyrimo metu gydytiems gyvūnams.

Darbo uždaviniai 1. Išanalizuoti literatūrą apie skrandžio opaligę ir gydymo metodus.

2. Išsamiai ištiri LSMU VA Stambiųjų gyvulių klinikos pacientus, kuriems pasireišk÷

skrandžio opaligei būdingi klinikiniai simptomai.

3. Arklius ištirti kliniškai, atlikti gastroskopijos tyrimą.

4. Nustatyti dažniausiai pasitaikančius arklių skrandžio opalig÷s simptomus.

5. Įvertinti skrandžio gleivin÷s pažeidimus, nustatyti pažeidimų laipsnį ir pasireiškimo

dažnumą.

6. Palyginti skirtingus gydymo metodus, įvertinti vaisto efektyvumą gydytiems

pacientams matuojant skrandžio turinio m÷ginio pH.

7. Sekti pacientų būklę mažiausiai tris savaites, atlikti pakartotinį gastroskopijos tyrimą

(pagal galimybes) ir įvertinti gydymo efektyvumą tyrimo metu gydytiems pacientams.

8. Atlikti 2008 – 2012 metų LSMU VA Stambiųjų gyvulių klinikoje gydytų pacientų,

kuriems buvo diagnozuota skrandžio opalig÷, analizę.

9

1. LITERATŪROS APŽVALGA

Skrandžio opų sindromas sutinkamas kumeliukams ir arkliams. Terminas arklių

skrandžio opų sindromas (EGUS), taip vadinama d÷l daugelio sukeliamų simptomų ir neaiškios

kilm÷s. Dažniausiai diagnozuojamos skrandžio opos šiose skrandžio dalyse: neliaukin÷je dalyje

(squamous mucosa), skrandžio linijoje, skiriančioje liaukinę dalį nuo neliaukin÷s (margo

plicatus), rečiau liaukin÷je ir piliorin÷je arklio skrandžio dalyse. Arkliams ir kumeliukams

skrandžio opos yra vienodos, tik skiriasi jų sukeliami klinikiniai požymiai. Norint nustatyti

diagnozę, būtina atlikti endoskopinį tyrimą (Andrews et al., 1999)

1.1. Skrandžio anatomija

Norint suprasti kod÷l arkliai linkę sirgti opalige, tikslinga žinoti arklio skrandžio

anatomiją. Arklio skrandis palyginti su žmogaus yra mažas, jo tūris maždaug 8 – 15 l. Arklio

skrandis padalintas į dvi dalis: neliaukinę dalį (kitaip dar vadinama stempl÷s atsiv÷rimo -

esophageal regionu) ir liaukinę dalį. Liaukin÷ dalis sudaryta iš liaukinio audinio, kuris išskiria

druskos rūgštį (HCl) ir pepsiną, fermentus, reikalingus pašaro virškinimui. Ši virškinimo

sistemos dalis taip pat produkuoja medžiagas, skirtas apsaugoti skrandį nuo rūgščių ir fermentų.

Žmogaus organizme valgymas stimuliuoja skrandžio rūgšties išsiskyrimą, tačiau arklio

skrandyje druskos rūgštis išskiriama nuolat. Taigi, jeigu arklys laiku nepa÷da, rūgštys kaupiasi

skrandyje ir gali prad÷ti dirginti, sukelti uždegimą skrandyje, ypatingai neliaukin÷je dalyje

(MacAllister et al., 1993; Murray 1994).

Neliaukin÷ dalis (squamous mucosa) dengia maždaug vieną trečdalį arklio skrandžio.

Liaukin÷ dalis užima maždaug du trečdalius skrandžio, turi liaukas ir sekretuoja druskos rūgštį,

pepsiną, bikarbonatus ir gleives. Skrandžio opos ir arkliams ir kumeliukams dažniausiai

lokalizuojasi neliaukin÷je dalyje. Tačiau NVNU preparatų naudojimas opas gali sukelti ir

liaukin÷je dalyje, nes šios grup÷s vaistai sukelia opas būtent šioje dalyje, netoli prievarčio į

dvylikapirštę žarną (pylorus). Opų pasitaiko ir dvylikapiršt÷je žarnoje. Tai įtakoja sul÷t÷jusi

evakuacija iš skrandžio. Per parą arklio skrandis nuolatos sekretuoja nevienodą kiekį druskos

rūgšties, sekrecija priklauso nuo pašaro. Kumeliukai skrandžio rūgštį sekretuoti pradeda nuo 2

dienų amžiaus, skrandžio turinio rūgštingumas tuo metu pakankamai aukštas, o tai

predisponuoja opų atsiradimą kumeliukų skrandyje. Suaugusiems arkliams skrandyje

pagaminama maždaug 1,5 litro skrandžio sulčių, išskiriamos skrandžio rūgšties kiekis nuo 4 -

60 mmol per valandą (Andrews et al., 1999).

10

1 pav. Skrandžio anatomija (Hammond, 2010)..

1.2. Histologin÷ skrandžio sandara

Histologiškai neliaukin÷ dalis (squamous mucosa) susideda iš keturių skirtingų dalių,

ląstelių sluoksnių. Tolimiausias ląstelių sluoksnis (stratum corneum) funkcionuoja kaip

difuzijos barjeras elektrolitams (kaip Na ir HCl). Vidurinis (stratum transitionale) ir gilesnis

(stratum spinosum) sluoksniai, kurie sulaiko natrį – kalio ATPazę, funkcionuoja kaip

tarpląstelinio natrio gabentojai (Murray et al., 2001).

Pagrindinis stipriųjų rūgščių difuzijos barjeras gilesniame sluoksnyje susideda iš

glikokonjugatinių medžiagų, kurių sud÷tyje yra bikarbonatų (sekretuojamas stratum spinosum).

Minimalus tarpląstelinių jungčių barjeras, yra sluoksnyje - stratum corneum. Paskutinis

sluoksnis - stratum basale, kuriame n÷ra barjero difuzijai. Šie sluoksniai sudaro minimalų fizinį

barjerą rūgščių (HCl ir organinių rūgščių) difuzijai. Nepaisant šių sluoksnių apsauginio barjero,

minimali 30mmol/l koncentracija druskos rūgšties (pH 1,5) po maždaug 60 min. yra suardoma

(Nadeau et al., 2003). Gleivin÷s atsparumui, HCl pažeidimams skrandžio sultyse, gali veikti

sinergistiškai su HCl pažeidžiant fizinį barjerą (Murray et al., 2001).

11

2 pav. Histologin÷ skrandžio sandara, neliaukin÷ dalis. (Bell et al., 2009)

Distalin÷ skrandžio dalis yra padengta liaukine gleivine, kuri sekretuoja gleives,

bikarbonatus, druskos rūgštį ir pepsinogeną. (Murray and Jeffrey, 1998). Maždaug 20 proc.

skrandžio opų būna šioje skrandžio dalyje. Šis sluoksnis turi platų apsauginį mechanizmą,

susidedantį iš bikarbonatais turtingų gleivių sluoksnio, platų kapiliarinį tinklą ir greitą geb÷jimą

atsistatyti ir sugyti. Tačiau šį barjerą gali sugriauti endogeninis kortizolis arba nesteroidinių

vaistų nuo uždegimo (NVNU) vartojimas. Šios medžiagos įtakoja prostaglandinų sumaž÷jimą,

kuris yra svarbus gleivių ir gleivin÷s išlaikymui, bikarbonatų sekrecijai, išlaikyti kraujo t÷kmę

epitelyje (Andrews et al., 2005; Jeffrey et al., 2001).

1.3. Skrandžio turinio pH

Normalus skrandžio turinio pH yra nuo 1,5 – 7, priklausomai nuo skrandžio dalies kurioje

matuota. Dorsalin÷je skrandžio dalyje (saccus ceacus) netoli stempl÷s atsiv÷rimo, dažniausiai

pH yra neutralus. Didesnis skrandžio pH gali būti netoli linijos (margo plicatus) ten pH 3,0 –

6,0 ir liaukin÷je dalyje netoli prievarčio (pylorus) pH 1,5 – 4. Skystas pašaras iš skrandžio

pasišalina maždaug 30 min., o visiškas skrandžio ištuštinimas užtrunka iki 24 valandų. pH

kiekvienoje skrandžio dalyje skiriasi. Tod÷l svarbu, iš kur paimtos skrandžio sultys ir kur

matuojamas pH. Taip pat pH kitimui įtakos turi ir tai, ar gyvūnas yra ÷dęs ar tuščiu skrandžiu

(Lorenzo-Figueras et al., 2002).

12

1.4. Skrandžio opų pažeidimų laipsniai

Skrandžio gleivin÷s laipsniai 0 - IV:

0 - Skrandžio per÷jimas (liaukin÷s dalies į beliaukę) yra

lygus, blizgantis, nematomi paraudimai, pažeidimai ar

žaizdel÷s (kliniškai n÷ra reikšmingas) (3 pav.).

3 pav. 0 laipsnio skrandžio gleivin÷. Fiziologiškai sveika.

Skiriami skrandžio opų pažeidimų laipsniai I - IV:

I laipsnis – pastebimas gleivin÷s spalvos pasikeitimas

neliaukin÷je skrandžio dalyje. Iš natūralios šviesiai

rožin÷s spalvos tampa pilkai geltona ir net vietomis

paraudusi (kliniškai mažai reikšmingas (4 pav.).

4 pav. Pirmo laipsnio skrandžio gleivin÷s pažeidimai.

II laipsnis – liaukin÷s dalies per÷jimas į neliaukinę dalį

ir neliaukin÷ dalis paraudusi. Matomos pavien÷s erozijos

(kliniškai mažai reikšmingas, pasireiškia pirmi

simptomai) (5 pav.).

5 pav. Antro laipsnio skrandžio gleivin÷s pažeidimai.

13

III laipsnis - matomos didel÷s pavien÷s ar susijungusios erozijos.

Paprastai erozijos vidurys būna raudonas, aplink gelsvos ar tamsiai

geltonos spalvos fibrino nuos÷dos. Gali būti pastebimi

pakraujavimai (kliniškai svarbus) (6 pav.).

6 pav. Trečio laipsnio skrandžio gleivin÷s pažeidimai.

IV laipsnis – stebimi ryškūs pažeidimai skrandžio gleivin÷je. Opų

ir pažeidimų vietos leidžia įžvelgti pažeidimo gylį. Kartais tokios

opos kraujuojančios, tada stebimas gleiv÷tas skrandžio turinys

(kliniškai tai yra labai svarbus vertinimo laipsnis) (7 pav.).

7 pav. Ketvirto laipsnio skrandžio gleivin÷s pažeidimai.

(Pagal Hammond, 2010)

1.5. Veiksniai, sukeliantys skrandžio opas

Dažniausiai skrandžio opos sukeliamos, kai sutrinka pusiausvyra tarp gleivinę

pažeidžiančių faktorių: druskos rūgšties, pepsino, tulžies rūgščių, organinių rūgščių ir gleivinę

apsaugančių faktorių: gleivių, bikarbonatų. Skrandžio opų sunkumas priklauso nuo skrandžio

rūgšties išskyrimo laiko ir kiekio (Hammond et al., 2010) . Opos liaukin÷je gleivin÷je atsiranda,

visų pirma, d÷l sutrikusio kraujo tek÷jimo ir sumaž÷jusios išskiriamų gleivių ir bikarbonatų

sekrecijos, kuris įtakoja atgalinę vandenilio jonų difuziją ir pažeidžia esančią gleivinę.

Dažniausiai opos atsiranda d÷l prostaglandinų slopinimo liaukin÷je dalyje (Bertone, 2002).

Neliaukin÷je dalyje nuo skrandžio rūgšties išeigos. Daug faktorių gali įtakoti skrandžio opų

atsiradimą, įskaitant badavimą, skrandžio rūgšties klirensą (skrandžio judrumas ir ištuštinimas),

skrandžio sulčių agresyvumą (rūgštis, pepsinas, tulžies rūgštis, organin÷s rūgštys) (Kenney et

al., 2004). Kumeliukams esant nedažnam ar nutrauktam š÷rimui, taip pat gulint, sumaž÷ja

skrandžio sulčių pH. Sakoma, kad kumel÷s pienas turi buferinių savybių mažinant skrandžio

rūgštingumą. Nepri÷dimas sukelia opas neliaukin÷je dalyje (squamous mucosa). Suaugusiems

ir metinukams arkliams šieno kramtymas ir susidariusios seil÷s padeda mažinti skrandžio

rūgščių kiekį (Rabuffo et al., 2002). Arkliai, kurie šeriami šienu turi mažesnį skrandžio

rūgštingumą, priešingai nei tie, kurie badauja ar ÷da tik porą kartų per dieną. Svarbus š÷rimo

14

laikas ir pašaras, kuriuo šeriamas arklys (Andrews et al., 1999; Scott et al., 2003; Nadeu et al.,

2003; Orsini, 2000).

Prostaglandinai gali išlaikyti gleivin÷s vientisumą ir skatina apsauginių fosfolipidų

produkciją, stimuliuoja gleivin÷s atsistatymą ir apsaugo ląstelių pabrinkimą. HCl viena ir kartu

su nepastoviosiomis riebiosiomis rūgštimis (VFA) sukelia Na transporto slopinimą, ląstelių

pabrinkimą ir galimą išop÷jimą, kuomet neapsaugota neliaukin÷ skrandžio dalis (squamous

mucosa) (pH<4). Tulžies rūgštys taip pat padidina neliaukin÷s dalies ląstelių pralaidumą

vandenilio jonams, kuris galiausiai sukelia opas (Barr et al., 2001). Pepsinogenas, kuris

suskaldomas į pepsiną, kai pH <4, taip pat turi įtakos opų atsiradimui. Šis proteolitinis

fermentas gali veikti su HCl ir sukelti rūgštingumą, bet jie neveikia sinergistiškai (Widenhouse

et al., 2002). HCl ir pH yra pagrindin÷s priežastys, sukeliančios šį sindromą. Tik÷tina, kad HCl,

organin÷s rūgštys ir pepsinas veikia sinergistiškai (Andrews, 2009).

1.6. Š÷rimas

Arklių tinkamas š÷rimas turi didelę įtaką skrandžio rūgštingumui. Arkliai, besiganantys

ganyklose turi mažesnę tikimybę sirgti skrandžio opalige nei tie, kurie laikomi arklid÷se

(McClure et al., 1999). Ganymosi metu arklys pastoviai peša žolę, ko pasekoje pasigamina

didesnis seilių kiekis, kurios slopina skrandžio rūgštį ir didžiąją dienos dalį skrandžio pH būna

>4. Priešingai nei šeriamų pagal nustatytą dienotvarkę, pH staigiai krenta ir skrandžio rūgštis

pradeda graužti neliaukinę dalį. Nepastovus š÷rimas, kintantis š÷rimo modelis - taip arkliai per

mažai su÷da, nepakankamai pasigamina seilių ir did÷ja skrandžio rūgštingumas (Murray, 2001,

Murray, 1998, Feige et al., 2002). Neliaukin÷je gleivin÷s dalyje taip pat atsiranda opų d÷l

nepastovaus š÷rimo, d÷l to prast÷ja gleivin÷s apsauginis sluoksnis. Skrandžio pH nukrenta

maždaug po 6 valandų nuo š÷rimo. Tod÷l arkliai tur÷tų būti šeriami bent kas 5 - 6 valandas, kad

pasigamintų pakankamai seilių neutralizuoti pH (Nadeau et al., 2000). Daug priežasčių gali

įtakoti arklio stresą garde, tai įtakoja jo ÷dimą ir maisto pasisavinimo savybes (Murray, 2001,

Nadeu, 2000).

15

1.7. Dieta

Dieta yra viena iš rizikos faktorių atsirasti opaligei. Koncentruotų pašarų dietos mažina

skrandžio pH<4 kiekį, taip pat pažeidžia neliaukin÷s dalies gleivinę.

Kai arklys ÷da dažnai ir po truputį, skrandis būna rečiau tuščias, tada druskos rūgštis

palieka mažiau žalos. Badavimas – jeigu arkliai dažnai nepa÷da, susikaupia daugiau rūgšties ir

atsiranda palankios sąlygos atsirasti opoms (Nadeau, 2000).

Š÷rimo tipas ir stambiųjų pašarų kiekis turi įtakos opų atsiradimui. Stambus pašaras

reikalauja daugiau kramtymo, stimuliuoja ir didesnį seilių išsiskyrimą. Prarytos seil÷s padeda

neutralizuoti skrandžio rūgštis. Skrandžio rūgščių padid÷ja, kai arklys yra šeriamas

koncentratais. Stambaus pašaro tipas, taip pat yra labai svarbus. Liucernos šiene yra daugiau

kalcio ir manoma, kad tai gali sumažinti skrandžio opų atsiradimo riziką. Liucernos šienu

šeriami arkliai turi mažesnį skrandžio rūgštingumą. Aukštas proteinų ir kalcio kiekis liucernos

šiene išlygina skrandžio rūgštingumą, maždaug 5 valandoms po š÷rimo. Stambūs pašarai taip

pat stimuliuoja seilių susidarymą, kurios yra turtingos bikarbonatais, kurie reguliuoja skrandžio

rūgštingumą. Daugelis sportuojančių arklių šeriami hidrolizuojančia angliavandenių dieta turi

daugiau skrandžio opų lyginant su besiganančiais arkliais. Ca ir proteinais praturtintos dietos,

tokios kaip liucernos šienas, gali apsaugoti neliaukinę skrandžio dalį nuo rūgšties pažeidimų

(Nadeau, 2000).

1.8. Transportavimo stresas

Arkliai, kurie dažnai transportuojami dažniau serga opalige. Transportavimas susijęs su

arklių dehidracija, padid÷jusia kv÷pavimo takų ligų gr÷sme (pleuritas, pleuropneumonija),

imunin÷s sistemos susilpn÷jimu (Watson, 2002). Transportavimo metu pašaro ir vandens kiekis

būna sumažintas, d÷l ko atsiranda skrandžio opalig÷s. Tyrimais įrodyta, kad opos, atsiradusios

transportuojant, yra didesnio pažeidimo laipsnio (MacAllister et al., 1997).

1.9. Treniruočių intensyvumas

Lenktyniniai ir jojamieji arkliai turi didesnę riziką sirgti skrandžio opalige (Vatistas et al.,

1999). Įrodyta, kad lenktyninių arklių skrandis yra mažesnis, tod÷l patiriamas didesnis pilvo

spaudimas (Lorenzo – Figueras et al., 2002). Nustatyta, kad skrandžio susitraukimai perleidžia

skrandžio rūgštį iš liaukin÷s dalies į neliaukinę dalį. Kasdienin÷s treniruot÷s padidina rūgšties

poveikį neliaukin÷je dalyje ir tai paaiškina padid÷jusį skrandžio opų paplitimą lenktyninių

16

arklių tarpe. Padaug÷jus kraujo serume gastrino, padid÷ja druskos rūgšties sekrecija ir sumaž÷ja

skrandžio pH (Vatistas et al., 2002).

Treniruočių kiekis – kaip keičiasi treniruočių intensyvumas, keičiasi ir š÷rimo tipas,

arklys dažniau badauja, kas skatina druskos rūgšties padid÷jimą. Kadangi treniruot÷s užtrunka

ilgai, skrandis ilgą laiką būna tuščias, rūgštingumas vis did÷ja. Taigi stresas gali padidinti

kraujo kiekį, priplūstantį į skrandį, d÷l ko pasidaro sienel÷ labiau pažeidžiama skrandžio

rūgščių. Taip pat įtakos turi mechaninis aspektas - pilvo spaudimas, kuris lenktyniniams

arkliams slopina skrandžio išsituštinimą (Nadeau, 2000; Savage, 2006).

1.10. Vaistų naudojimas

Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo sukelia sunkius skrandžio gleivin÷s pažeidimus

neliaukin÷je dalyje. Taip pat sukelia sunkesnes opas liaukin÷je dalyje, slopina prostaglandinų

sekreciją. NVNU vaistai slopina prostaglandinus, sumažina gleivin÷s aprūpinimą krauju,

sumažina gleivių gamybą ir padidina HCl išskyrimą. Prostaglandinai yra svarbūs reguliuojant

rūgščių gamybą, natrio transportavimui (Barr, 2001). Gera kraujotaka būtina pašalinti

vandenilio jonus, kurie pereina per gleivių sluoksnį. Skrandžio gleivin÷s išemija gali sukelti

hipoksijos iššauktą ląstelių acidozę, atpalaiduoti deguonį – laisvuosius radikalus, fosfolipidus ir

proteazes, kas gali sukelti ląstelių membranų pralaidumą, v÷liau vedantį link nekroz÷s.

1.11. Klinikiniai simptomai

Diagnoz÷ nustatoma iš klinikinių požymių ir patvirtinama endoskopiniu tyrimu.

Klinikiniai požymiai: prastas apetitas arba atsisakymas ÷sti, pasikartojantys diegliai, blausumas,

laikysenos pasikeitimas, sumaž÷jęs darbingumas, nenoras treniruotis, prastas kūno įmitimas,

susiv÷lęs kailis, svorio kritimas, netipiška gul÷jimo pad÷tis (Andrews, 1999). Galutin÷ diagnoz÷

nustatoma tik atlikus endoskopinį tyrimą. Ilgasis (3 m) endoskopas yra naudojamas norint

pasiekti dvylikapirštę žarną.

Kumeliukų tipiški klinikiniai simptomai - diegliai su pertrūkiais (dažniausiai po

žindymo), prastas apetitas ir žindymas tik labai trumpais periodais, dantų griežimas, pernelyg

didelis seil÷tekis, viduriavimas, gul÷jimas ant nugaros (MacAllister et al., 1997)

Suaugusių arklių - prastas apetitas, svorio kritimas ir per mažas kūno įmitimas, nedideli

diegliai, charakterio ir elgsenos pasikeitimai, agresija ar apatija, prastas sportinio krūvio

toleravimas, dažnesnis gul÷jimas, nei normaliai būdingas arkliams (Davis, 2009).

17

1.12. Gydymas

Vaistai ir tinkama priežiūra yra būdas išgydyti skrandžio opas. Vaistai yra naudojami

trims tikslams pasiekti:

1) sumažinti rūgščių produkciją;

2) neutralizuoti rūgštį, kuri jau pagaminta;

3) apsaugoti skrandžio gleivinę nuo rūgšties poveikio.

Buferiai – antacidai slopina rūgščių veikimą. Kadangi rūgštis yra pastoviai gaminama

arklio skrandyje, antacidai yra veiksmingi tik trumpą laiką (mažiau nei valandą), tod÷l vaisto

reikia duoti dažnai ir didelį kiekį (MacAllister, 1999)

Svarbiausia pašalinti klinikinius požymius, skatinti opų gijimą, išvengti opų

atsinaujinimo, išvengti komplikacijų, sumažinti gydymo išlaidas ir trukmę. Daugelis preparatų

yra prieinami iš žmonių medicinoje naudojamų preparatų. Tai apima junginius, mažinančius

skrandžio rūgštingumą, antacidai, skrandžio gleivinę apsaugantys (sukralfatas ir bismuto

junginiai), junginiai, slopinantys skrandžio rūgšties sekreciją (histamino H2 receptorių

antagonistai), protonų siurblio inhibitoriai ir sintetiniai prostaglandinai (Plumb, 2002; Borne,

1993).

Taip pat naudojant medikamentus rekomenduojama taikyti dietą, kurioje būtų daugiau

stambiųjų pašarų. Rekomenduojama padidinti š÷rimų skaičių arba duodamo pašaro kiekį, kad

arklys būtų pakankamai pašertas. Geriausias būdas, kad arklys nuolatos ganytųsi. Vengti grūdų

arba bent jau mažinti jų kiekį. Vengti papildų ir priedų, geriau naudoti vitaminus ir mineralus,

daržovių aliejaus, kad papildyti kalorijų skaičių, kurių arkliui gali reik÷ti. Skiriami probiotikai,

pagerinti virškinimui (Buchanan, 2003).

Dauguma opų kumeliukams, užgyja be papildomo gydymo. Suaugusiems arkliams

pager÷jimą galima pasteb÷ti po 1 – 2 dienų gydymo, bet žaizdos skrandyje gyja gerokai ilgiau.

Antibiotikai taip pat kartais skiriami gydyti bakterijas, kurios būna opose, tačiau naudojami ne

visais atvejais (McClure, 2005; Scott et al., 2001).

1.12.1. Antacidiniai preparatai

Antacidiniai preparatai yra pagrindiniai junginiai, kurie neutralizuoja skrandžio rūgštį.

Yra viena iš seniausių formų pepsinei opų terapijai. Dauguma yra magnio hidroksido mišiniai ir

aliuminio hidroksidas. Šie vaistai yra tik trumpalaikis poveikis į skrandžio rūgščių pH.

Remiantis tyrimais, antacidinių preparatų poveikis dar analizuojamas ar turi pakankamą

18

poveikį opų gijimui, sunku parinkti tinkamą dozę ir ar yra klinikinis poveikis (Cargile, 2004;

Plumb, 2002).

Buferiai – antacidai slopina rūgščių veikimą. Kadangi rūgštis yra pastoviai gaminama

arklio skrandyje, antacidai yra veiksmingi tik trumpą laiką (mažiau nei valandą), tod÷l vaisto

reikia duoti labai didelį kiekį, kas apsunkina preparato sudavimą gyvūnui (Lester, 2005).

1.12.2. Bismuto junginiai

Šie junginiai turi nestiprų rūgštis neutralizuojantį poveikį. Prie jų teigiamo poveikio

priskiriama skrandžio ląstelių apsauga (stiprina gleivių ir bikarbonatų sekreciją, slopina pepsino

aktyvumą, opose kaupia bismuto subcitratą). Šie junginiai taip pat naudojami gydant arklių

viduriavimą (McClure, 2005).

1.12.3. Sukralfatai

Sukralfatas yra hidroksi aliuminio druska, sacharoz÷s oktasulfatas. Kai ph<4, šis

kompleksas sudaro lipnų, viscidinį gelį. Šis gelis laikosi skrandžio epitelio ląstel÷se ir apsaugo

jas nuo opų. Kai gelis jau yra padengęs skrandžio gleivinę ir opas, susidariusį sluoksnį

pakankamai sunku nuplauti. Šis privalumas, manoma, ir turi didžiausią gydomąjį poveikį. Šiuo

metu dar trūksta duomenų d÷l jo naudojimo. Sukralfatas nerekomenduojamas kaip vienintel÷

gydymo priemon÷. Sukralfato poveikis n÷ra ištirtas liaukinei dalei ir dvylikapirštei žarnai

(Johnson, 2001; McClure, 2005).

1.12.4. Histamino H2 receptorių antagonistai

H2 blokatoriai – tai vaistai, kurie slopina histamino veikimą. Histaminas stimuliuoja

skrandžio rūgščių produkciją.

Histamino H2 receptorių antagonistai - pirmieji vaistai, kurie prad÷ti naudoti opų

gydymui. Jų pagrindinis poveikis priklauso nuo doz÷s, slopinančios skrandžio rūgšties

sekreciją. Prieinami šie vaistiniai preparatai H2 receptorių antagonistai: cimetidinas,

ranitidinas, nizatidinas, famotidinas. Jų stiprumas labai skiriasi (Johnson, 2001; McClure, 2005;

Kitchen, 2000).

19

1.12.5. Protonų siurblio inhibitoriai

Protonų siurblio inhibitoriai – tai vaistai, kurie slopina rūgščių gamybą skrandyje.

Šios medžiagos yra stiprūs ir specifiniai inhibitoriai skrandžio rūgšties sekrecijoje ir jų

veikimo mechanizmas - slopina vandenilio–kalio adenizino trifosfatazę (H, K – ATPaz÷). Šis

fermentas yra vandenilio jonų pompa skrandžio parietalin÷se ląstel÷se ir yra pagrindinis,

šalinant skrandžio rūgštį. Omeprazolis yra šiuo metu prieinamas protonų siurblio inhibitorius.

Tai pirmasis preparatas, kurio veikimas sumažina skrandžio rūgšties sekreciją. Turi

pakankamai ilgą priešsekrecinį poveikį, duodant jį kartą per dieną. Gijimo laikas priklauso ir

nuo skiriamos doz÷s. Omeprazoliui reikalingos 3 – 5 dienos pasiekti priešsekrecinį poveikį.

Pasiekti greitesnį poveikį, esant ūmiai ir simptominei formai, omeprazolis naudojamas

parenteraliai, kartu su juo ir histamino H2 receptorių antagonistais (Johnson, 2001; McClure,

2005; Nieto, 2001).

Dažniausiai naudojamas preparatas skrandžio opoms gydyti yra GastroGard (Omeprazole

paste, Merial Limited, Atlanta, GA), šis vaistas labiausiai išstudijuotas arklių gydyme. Rūgščių

siurblio inhibitorius slopina skrandžio rūgščių susidarymą, rekomenduojama duoti 4 mg/kg 1

kartą per dieną, 28 dienas iš eil÷s. Taip pat rekomenduojamas duoti, kaip prevencijos priemon÷,

tik mažesn÷mis doz÷mis. Tokia pati veiklioji medžiaga yra ir žmonių preparatuose (OMEP®),

plačiai taikomas ir arklių gydyme.

Omeprazolis rūgščių siurblio inhibitorius, 5 kartus veiksmingesnis ir stipresnis nei

ranitidinas. Omeprazolis neutralizuoja rūgštis organizme, taip pat padengia skrandžio gleivinę

ir apsaugo nuo korozinio rūgšties poveikio (Hinchcliff, 2004).

1.12.6. Pektino – lecitino kompleksas

Kompleksas skirtas gleivinei apsaugoti,,kurio galima rasti dietinių papildų formoje.

Nežymiai sumažina neliaukin÷s dalies gleivin÷s pažeidimus ir žymiai daugiau sumažina

liaukin÷s dalies pažeidimus (Johnson, 2001; McClure, 2005).

1.12.7. Sintetiniai prostaglandinai

Prostaglandinai slopina skrandžio rūgšties sekreciją. Skatina bikarbonatų ir gleivių

sekreciją, skrandžio gleivin÷s ląstelių apsaugą. Tačiau šis gydymo būdas turi nepageidaujamų

komplikacijų - viduriavimas, pilvo skausmas, abortai. Tod÷l šis vaistas rečiau skiriamas gydyti

skrandžio opoms (Johnson, 2001; McClure, 2005).

20

1.12.8. Vaistų doz÷s

1 lentel÷: Naudojami vaistai ir jų doz÷s (Andrews et al., 1999).

Vaistinis preparatas Doz÷s Dozavimo intervalas Vartojimo būdas

Omeprazolis 0,5 mg/kg Į veną Kas 24 val.

Omeprazolis 4 mg/kg Per os Kas 24 val.

Ranitidinas 1,5 mg/kg Į veną Kas 6 val.

Ranitidinas 6,6 mg/kg Per os Kas 8 val.

Famotidinas 0,3 mg/kg Į veną Kas 12 val.

Famotidinas 2,8 mg/kg Per os Kas 12 val.

Cimetidinas 6,6 mg/kg Į veną Kas 6 val.

Cimetidinas 20-25 mg/kg Per os Kas 6 val.

Misoprostolis 5 1 g/kg Per os Kas 8 val.

Sukralfatas 20-40 mg/kg Per os Kas 8 val.

Betanekolis 0,025-0,3 mg/kg Po oda Kas 3-4 val.

Betanekolis 0,3-0,45 mg/kg Per os Kas 3-4 val.

21

2. TYRIMO METODIKA

Tyrimas atliekamas LSMU VA Stambiųjų gyvulių klinikoje, Tilž÷s g. 18/7. Tiriami visi

2011 – 2012 (n=23) metais klinikoje ir praktikos metu, Vokietijoje - Tierklinik Wusterhausen

2012 metais birželio – rugpjūčio m÷nesiais (n=11), užregistruoti pacientai, kuriems pasireišk÷

pagrindiniai skrandžio opalig÷s simptomai ar jų kompleksas: žiovavimas, griežimas dantimis,

anoreksija, apatija, agresyvumas, jautrumas, neramumas, išmatų konsistencijos ir spalvos

pakitimai, besikartojantys diegliai. Atliktas 2008 – 2012 (n=37) metų LSMU VA Stambiųjų

gyvulių klinikos pacientų analiz÷. Rezultatai skaičiuojami ir vedami MS Office programomis.

Arkliai, kuriems pasireišk÷ keli simptomai ar jų kompleksas, tiriami tokia tvarka:

2.1 Bendras klinikinis tyrimas

1. Anamnez÷:

� Šeimininko vardas; pavard÷; adresas; telefono numeris;

� Gyvūno duomenys: veisl÷; amžius; spalva; vardas;

2. Pagrindiniai duomenys, reikalingi diagnozei nustatyti:

� gyvulio naudojimo paskirtis;

� laikymo sąlygos;

� š÷rimo sąlygos;

� galimyb÷ patirti stresą (treniruot÷s, kelion÷, pasikeitimai rutinoje);

� kitų, kartu laikomų, gyvulių sveikata;

3. Širdies ritmas k/min;

4. Kv÷pavimo dažnumas k/min;

5. Temperatūra TºC;

6. Gleivinių spalva;

7. Kapiliarų prisipildymo greitis (KPG);

8. Specialūs tyrimai:

� Morfologinis ir biocheminis kraujo tyrimai;

22

2.2 Gastroskopija

Reikalingos priemon÷s:

1. Svorio matavimo prietaisas – matavimo juosta, kiek įmanoma tikslesniam gyvūno

svoriui nustatyti.

2. Sedacijai sukelti skirtas preparatas – Cepesedan 10mg/ml.

3. Lankstus endoskopas (patekti į skrandį), kartu su kompiuterine dalimi, kad būtų galima

steb÷ti endoskopo kelią patenkant į skrandį ir vertinti pakitimus stempl÷s, dvylikapiršt÷s žarnos

ir skrandžio gleivin÷je.

4. Suktukas – esant būtinybei, panaudoti kaip raminamąją priemonę.

5. Vazelino aliejus – sutepti zondą prieš patenkant į stemplę, kad nebūtų dirginama ar

pažeidžiama nosies gleivin÷.

6. Lidocain 10 % tirpalas – nosies gleivinei išpurkšti.

7. pHmetras – skrandžio turinio pH matuoti.

8. Ilgas zondas – paimti skrandžio turiniui, suduoti vaistus.

Tyrimo eiga:

Alkinimas

Arklys alkinamas 14 – 16 val., klinikoje arkliai dar šeriami 16:00, po 2 val. uždedamas

antsnukis, neleidžiantis paimti pašaro, vanduo paliekamas, tačiau ryte 2 val. prieš tyrimą

vanduo taip pat pašalinamas.

• Arklio skrandis turi būti visiškai tuščias, kad galima būtų apžiūr÷ti visas skrandžio

dalis ir net patekti į dvylikapirštę žarną.

• Šeimininkui rekomenduojama arklį atvežti į kliniką dieną prieš tyrimą, tada jis

išalkinamas visą reikalingą laiką.

• Šis tyrimas yra atliekamas ir ambulatorinių išvykų metu, arklid÷se. Tada arklių

prižiūr÷tojams patariama arklį tiesiog perkelti į visiškai tuščią ir kraiku

nepadengtą gardą.

Sedacija

Prieš tyrimą nustatomas tikslus gyvūno kūno svoris, jis atvedamas į fiksavimo stakles, ten

seduojamas Cepesedan® 10 mg/ml preparatu, 0,2 ml/100 kg kūno svorio injekcija į veną.

• Detomidino hodrochlorido preparatas - gyvuliams sukelia sedaciją ir malšina

skausmą. Poveikio trukm÷ ir intensyvumas priklauso nuo doz÷s. Klinikoje

naudotomis doz÷mis arklio sedacijos laikas yra ~ 40 min.

23

• Detomidino veikimo mechanizmas yra pagrįstas specifiniu centrinių alfa-2-

adrenoreceptorių stimuliavimu. Analgezinis poveikis remiasi skausmo impulsų

perdavimo į CNS slopinimu. Taip pat veikia periferinius alfa receptorius.

• Po pradinio kraujospūdžio sumaž÷jimo, jis v÷liau tampa normalus arba kiek

žemesnis nei normalus bei suret÷ja širdies plakimo dažnis.

Paruošimas

Arkliui popieriniu rankšluosčiu išvalomos nosies landos, siekiant sumažinti endoskopo

užteršimą išskyromis bei pašaro likučiais.

• Gleivin÷ išpurškiama Lidocain 10 % tirpalu, jis sumažina nosies gleivin÷s jautrumą,

gyvūnas nejaučia nemalonaus dirginimo.

• Atsižvelgiant į gyvūno temperamentą ir jo elgesį klinikinio tyrimo metu, sprendžiama

ar bus naudojamas lūpos suktukas, siekiant papildomai nuraminti. Ramiems ar

jauniems arkliams lūpos suktukas nenaudojamas.

• Išpurškus nosies gleivinę ir užd÷jus lūpos suktuką, po kelių minučių vedamas nosies

rykl÷s zondas, prieš tai sudr÷kintas vazelino aliejumi.

o Nosies rykl÷s zondas vedamas nosies landa žemyn, nykščiu spaudžiant prie vidin÷s

pertvaros.

o Arklio galva spaudžiama žemyn, zondas vedamas iki rykl÷s, jas sudirginus gyvūnas

ima ryti, toliau zondas patenka į stemplę, šiek tiek pasunk÷ja zondo vedimas.

o Toks zondas yra trumpas, nuo rykl÷s į stemplę patenka tik apie 10 cm zondo.

Įranga

Endoskopo aparatas: 3 m ilgio lanksčioji dalis ir kompiuterin÷ dalis. Nuosekliai sujungus

šias dalis, galima steb÷ti skrandžio gleivin÷s pažeidimus tyrimo metu 17 colių ekrane.

Kompiuterin÷ endoskopo aparato dalis leidžia ne tik steb÷ti visą tyrimo eigą, bet ir sustabdyti,

nufotografuoti ir visus duomenis (filmuotą medžiagą, nuotraukas) įrašyti į atmintį. Tai patogu,

kai po gydymo yra kartojamas tyrimas, galima filmuotas medžiagas palyginti taip pat ir

įvertinti gijimą.

24

Endoskopo aparatas atlieka šias funkcijas:

• Oro pūtimo – reikalinga išpl÷sti stemplę ar skrandį, kad būtų galima tinkamai

įvertinti skrandžio gleivin÷s pažeidimus.

• Fiziologinio tirpalo purškimo – nuplauti lanksčiosios endoskopo dalies gale esančią

kamerą, kad vaizdas būtų geresnis.

• Darbinis kanalas - per jį galima įvesti kateterį ar pincetą m÷giniui paimti.

Endoskopo vedimas

Viena ranka laikomas arklio snukis, dviem pirštais praplečiami vienos šnerv÷s kraštai,

palengvinant kv÷pavimą, kitais pirštais laikant endoskopą jis kišamas į zondą ir nuolat pučiant

orą keliauja per stemplę į skrandį (8 pav.).

8 pav. Gastroskopijos vaizdas. Paveikslas Christina Ellis, 2009.

Gastroskopijos metu apžiūrime šias skrandžio dalis:

• Gleivinę prie stempl÷s atsiv÷rimo į skrandį (cardiac);

• Neliaukinę dalį (squamous);

• Vidurinį kraštą - (margo plicatus), kuris jungia liaukinę ir neliaukinę gleivin÷s

dalis;

• Liaukin÷s dalies gleivinę (glandular);

• Skrandžio dugną (fundus);

• Prievartį – piliorinį sfinkterį (pyloric sphincter);

• Dvylikapirštę žarną (duodenum);

• Ištraukiant gastroskopą, stempl÷s gleivinę (oesophagi).

25

Tyrimo metu įvertiname skrandžio ir stempl÷s gleivin÷s pakitimus. Juos kruopščiai

surašome į endoskopijos tyrimo protokolą.

Po tyrimo arklys taip pat nešeriamas apie 3 val., siekiant išvengti dieglių pavojaus, nes

detomidino hidrochlorido preparatai šiek tiek mažina skrandžio ir žarnų judesių motoriką. Po 3

val. pradedama šerti gyvūną kas 30 min. did÷jančiomis pašaro doz÷mis. Jau nuo kitos dienos

ryto arkliams buvo skiriamas gydymas.

2.3 Tyrimo rezultatų vertinimas ir gydymo skyrimas

Įvertinus gastroskopijos rezultatus ir diagnozavus skrandžio opalig÷s laipsnį, su gyvūno

savininku aptartos gydymo galimyb÷s ir strategija – ekonominiu atžvilgiu pirmiausia ieškoma

optimaliausio varianto. Visais atvejais buvo rekomenduojama naudoti s÷menų nuovirą (100 g /

10 l vandens) bei atsižvelgiant į pažeidimo laipsnį, Omeprazolis. Visas gydymo kursas

mažiausiai 3 savait÷s. Keliems pacientams buvo atlikta pakartotin÷ gastroskopija, norint

įvertinti gydymo efektyvumą. Likusių arklių gydymo efektyvumas įvertintas remiantis

klinikiniais požymiais ir savijauta.

Vaistai

Omep® - 40 mg skrandyje neirios kietos kapsul÷s. Veiklioji medžiaga - omeprazolas.

Omep priklauso vaistų, vadinamų protonų siurblio inhibitoriais, grupei. Šie sudaro sąlygas opų

gijimui ir sumažina skausmą. Vaistų forma – kapsul÷s, paprastai duodama arkliams su sauja

šlapių koncentruotų pašarų, kiekvieną rytą prieš š÷rimą, 4ias savaites.

• Tyrime naudojome, 3 skirtingas vaistų formas:

o Kapsul÷s - Omep® (40 mg/kaps) – žmon÷ms skirtas preparatas (50 kapsulių/doz÷

– 53 Lt).

o Granul÷s - Omep® (40 mg/kaps) išardytos kapsul÷s, naudojamos tyrimo tikslams

įgyvendinti. Yra arklių, kurie ne÷da jokių neįprastų, neaiškių dalelių, tod÷l šeimininkams

tenka gudrauti, jie duoda arkliams išardytas kapsules.

� Tikslas – ištirti ar toks vaistų davimo būdas yra veiksmingas, taip pat kaip

kapsulių.

o Pasta – Gastrogard 2,28 g švirkšte. Paprastai duodama per os. Lietuvoje –

neregistruota (1 švirkštas/doz÷ – 37 €)

26

Turinio m÷ginys

Siekiant įgyvendinti šio tyrimo tikslus, jau gastroskopu ištirtiems arkliams (n=11) zondo ir

kateterio pagalba, ryte prieš š÷rimą buvo imamas skrandžio turinio m÷ginys. Rytinis skrandžio

m÷ginys, neužterštas pašaro dalel÷mis:

• Arklys neseduojamas;

• Vedamas ilgas nosies - stempl÷s zondas, kuris siekia skrandį;

• Tada į jį vedamas plonas kateteris, ilgesnis už zondą;

• Prie kateterio prijungiamas 50 ml talpos švirkštas.

• Traukiant stūmoklį į švirkštą gaunamas skrandžio turinio m÷ginys.

M÷ginio tyrimas

Pa÷mus m÷ginį, nedelsiant matuojamas arklio skrandžio turinio pH (9 pav.):

1. MT 51 pHmetro pagalba elektrodas merkiamas į turinį, fiksuojamas įrenginio

ekrane rodomas pH skaičius;

2. Indikatorinio popieriaus juostele merkiant į turinį. Tada pridedant prie spalvin÷s

skal÷s fiksuojama pH riba.

9 pav. pH matavimo įranga.

Vaistų sudavimas

• Vaistai dozuojami pagal gleivin÷s pažeidimų laipsnį nuo I-IV, atitinkamai 1 – 4 mg/kg

kūno svorio.

27

• Naudojami preparatai su veikliąja medžiaga omeprazoliu (Omep®):

� Kapsul÷s ir granul÷s suduotos per zondą tiesiai į skrandį.

� Pasta suduota per os – tiesiai į burną per bedantį kraštą.

• Sudavus vaistų, po 1 val. buvo imamas pakartotinis skrandžio turinio m÷ginys ir taip pat

matuojamas turinio pH, siekiant palyginti vaistų veiksmingumą pH kitimo atžvilgiu.

28

3. TYRIMAS

Ištirti visi 2011 – 2012 m. LSMU VA Stambiųjų gyvulių klinikos ir klinikos Vokietijoje

pacientai, kuriems pasireišk÷ skrandžio opalig÷s simptomai ar jų kompleksas. Šiame tyrime

ištirti 34 (n=34) įvairių veislių, amžiaus ir lyties arkliai.

10 pav. Tyrime tirtų ir gydytų arklių lyties pasiskirstymas.

Tyrime buvo tirti ir gydyti n=21 patinas t.y. kumeliukai vyriškos lyties, eržilai ir

kastratai, n=13 patelių t.y. kumel÷s.

11 pav. Tyrime tirtų ir gydytų arklių veislių pasiskirstymas.

29

Šiame tyrime dominavo ristūnų veisl÷s arkliai n=9, mažesnį skaičių sudar÷ kitos veisl÷s

trak÷nų n=6, baltijos hanoverių n=6, arabų n=2, anglų grynakraujų n=2, jojamųjų n=5, fryzų

n=2 ir kvorterių n=2 veisl÷s arkliai.

12 pav. Tyrime tirtų ir gydytų arklių pasiskirstymas amžiaus grup÷se.

Mūsų tyrime 2011 – 2012 metais tirti ir gydyti arkliai, kurių amžius svyruoja nuo kelių

m÷nesių amžiaus iki daugiau nei 10 metų amžiaus arklių. Jie suskirstyti į 3 grupes: amžiaus

grup÷se nuo 1-5 metų tirti n=13 arklių; nuo 6 – 10 metų n=18 pacientų ir vyresni nei 10 metų

n= 3 pacientai.

Šiame tyrime buvo tiriami arkliai, kuriems pasireišk÷ arklių skrandžio opalig÷s

simptomai, jie n÷ra atrinkti atsitiktinai. Visi arkliai ištirti kliniškai, surinkta pilna anamnez÷.

Pagal pacientų anamnez÷s duomenis, suskaičiuoti dažniausiai pasitaikę skrandžio opalig÷s

simptomai, pasireiškimas grafiškai pavaizduotas. Kai kuriems arkliams pasireišk÷ tik vienas

simptomas, o kitiems pasireišk÷ jų kompleksas, arba visi.

30

13 pav. Simptomų pasireiškimas.

Tirtiems arkliams, pasireišk÷ būdingi skrandžio opalig÷s simptomai ir jų kompleksas.

Arkliai dažnai griežia dantimis 66 % (n=23) ir žiovauja 85 % (n=30). Sutrinka pašaro ÷dimas

46 % (n=16) ir virškinimas: kartojasi diegliavimas 65 % (n=22), naudingų medžiagų

pasisavinimas, kumeliukai nepriauga svorio 9 % (n=3). Pakinta normali išmatų konsistencija 51

% (n=18). Arkliai tampa jautresni ir netgi agresyvūs 60 % (n=21), rečiau apatiški 37 % (n=13)

stovi nuleidę galvas ir nereaguoja į aplinką. Taip pat pasireišk÷ jautrumas ir neramumas,

transportuojant ar ruošiantis treniruot÷ms: balnojant, kinkant, dedant pavaržas 17 % (n=6).

Šiame tyrime tiriamiems pacientams, toliau renkant anamnezę, šeimininkai atsakin÷jo į

klausimus apie galimas susirgimo priežastis ir galimybę gyvūnui patirti stresą: didžiausias

d÷mesys skiriamas arklio panaudojimui, t.y. jo paskirtis (14 pav.).

31

14 pav. Pacientų paskirtis.

Iš visų tirtų (n=34) arklių, 68 % (n=23) intensyviai treniruojami įvairiose žirginio sporto

šakose. Mažiau jų netreniruojami 32 % (n=11), o yra lengvai jojami, pramogai.

Toliau klaus÷me šeimininkų išsamesnio pasakojimo apie kelių pastarųjų savaičių įvykius.

Pasikeitimus, papildomą stresą, kas gali įtakoti skrandžio gleivin÷s pažeidimų pasireiškimą (15

pav.).

15 pav. Pacientų galimyb÷ patirti stresą.

Šioje diagramoje matome, kad tirtiems arkliams 35 % (n=12) pasikeit÷ treniruot÷s, jų

laikas, krūvis. Kai kuri arkliai buvo tik prad÷ti treniruoti, t.y. pasikeitimas jų kasdienyb÷je

pradedamos pirmosios treniruot÷s 23 % (n=8). Keli arkliai 15 % (n=5) buvo transportuojami

ilgą kelią iš Norvegijos, Prancūzijos. Keliems arkliams papildomas stresas: sveikatos

pasikeitimas 9 % (n=3) galūnių traumos, operacijos. Taip pat stresą įtakoja nujunkymas 6 %

32

(n=2), tiek kumeliukiui tiek kumelei, taip pat kergimas eržilui 3 % (n=1), keliems arkliams 9 %

(n=3) iš tirtų pasak šeimininkų nepasikeit÷ niekas, tiesiog prad÷jo maž÷ti sportinis rezultatas ir

pasireišk÷ būdingi simptomai.

Visi tyrimo pacientai ištirti kliniškai (n=34) ir jiems atliktas gastroskopijos tyrimas,

diagnozuota skrandžio opalig÷ (n=34; 100 proc.) ir nustatytas skrandžio gleivin÷s pažeidimų

laipsnis (16 pav.).

16 pav. Gleivin÷s pažeidimų laipsnių pasireiškimas.

Po gastroskopijos tyrimo įvertinus stempl÷s gleivinę, į÷jimą į skrandį, liaukinę ir beliaukę

dalis, dugną, piliorinę ir dvylikapiršt÷s žarnos dalis nustatyti skrandžio gleivin÷s pažeidimai: IV

laipsnio pažeidimai nustatyti 47 % (n=16) pacientų, III laipsnio gleivin÷s pažedimai nustatyti

38 % (n=13) arklių, II laipsnio pažeidimai nustatyti 15 % (n=5) pacientams. I laipsnio

silpniausi pažeidimai nebuvo diagnozuoti.

Atlikus gastroskopijos tyrimą, diagnozavus susirgimą ir nustačius gleivin÷s pažeidimo

laipsnius, buvo skiriamas atitinkamas gydymas. Lietuvoje 21, o Vokietijoje 28 dienas.

Gydymas vaistais, kurių veiklioji medžiaga omeprazolis, kombinuojant kartu su dietoterapija ir

sportinio aktyvumo mažinimu. Siekiant įgyvendinti tyrimo tikslus, buvo imamas skrandžio

turinio m÷ginys ir matuojamas skysčio pH, t.y. H+ jonų aktyvumo matmuo, pH kokybiškai

nusako skysčio terp÷s rūgštingumą. pH buvo matuojamas su tikslu įvertinti vaistų

veiksimingumą skrandžio turinio pH neutralizavimo atžvilgiu (17 pav.).

33

17 pav. Omeprazolio kapsules (4mg/kg) gavusių pacientų, turinio pH palyginimas prieš

duodant vaistus ir po vaistų davimo pra÷jus 1 valandai.

Arkliams kurie gavo Omep kapsules 4 mg/kg (n=14), žemiausias pH t.y. rūgščiausia

terp÷ buvo 2.1, omeprazolis turinio rūgštis neutralizavo, net 4.0 vienetais. Taigi po 1 valandos

po vaistų sudavimo pH buvo 6.1. pH kitimas varijuoja nuo 3.0 iki 4.0 vienetų skirtumo tarp

dviejų matavimų pH matavimo skal÷je. Vidutiniškai omeprazolis duodamas arkliams

kapsul÷mis skrandžio rūgšties pH neutralizuoja per 3.5 (±0.5) vienetus pH matavimo skal÷je.

18 pav. Omeprazolio granules (4mg/kg) gavusių pacientų, turinio pH palyginimas prieš

duodant vaistus ir po vaistų davimo pra÷jus 1 valandai.

34

Prieš duodant Omeprazolį granul÷mis (4 mg/kg) pacientams (n=6), imant skrandžio

turinio m÷ginį, žemiausias turinio pH buvo 2.1, granul÷s per 1 valandą rūgštis neutralizavo per

3.3 vienetų pH matavimo skal÷je, taigi turinio pH po 1 valandos buvo 5.4. pH kitimas varijuoja

nuo 3.2 iki 4.0 vienetų skirtumo tarp dviejų matavimų pH matavimo skal÷je. Vidutiniškai

omeprazolis duodamas arkliams granul÷mis skrandžio rūgšties pH neutralizuoja per 3.6 (±0.5)

vienetus pH matavimo skal÷je.

19 pav. Omeprazolio pastos (4mg/kg) gavusių pacientų, turinio pH palyginimas prieš duodant

vaistus ir po vaistų davimo pra÷jus 1 valandai.

Omeprazolio pasta (Gastrogard 2,28 g/švirkšte) gydytiems arkliams (n=14), skrandžio

turinio pH per 1 valandą, nuo vaistų sudavimo per os, labiausiai pakito nuo 1.7 iki 6.3 t.y. net

4.6 vieneto. pH kitimas šio tyrimo metu varijuoja nuo 3.2 iki 4.6 vienetų skirtumo tarp dviejų

matavimų pH matavimo skal÷je. Vidutiniškai omeprazolio pasta duodama arkliam skrandžio

rūgšties pH neutralizuoja per 3.8 (±0.5) vienetus pH matavimo skal÷je.

Išmatavus pH po vaistų davimo, kapsul÷mis, granul÷mis ir pasta. Rezultatai lyginami

tarpusavyje, vedant visų skrandžio turinio pH matavimų vidurkį.

35

20 pav. pH neutralizavimo palyginimas.

Šioje diagramoje nurodytas vidurkis visų skrandžio turinio pH matavimų: prieš

suduodant vaistus ir pra÷jus vienai valandai po vaistų sudavimo. Pastos efektyvumas

neutralizuoti skrandžio turinio pH yra 3,79 vienetų pH matavimo skal÷je, o kapsulių 3,45; o

tame tarpe granulių 3,55, tai sudaro iki 0,34(±0,05) vieneto skirtumą lyginant vaistus.

Visiems pacientams, kuriems diagnozuota skrandžio opalig÷, buvo paskirtas

medikamentinis gydymas, atitinkantis skrandžio gleivin÷s pažeidimus. Komplekse su

medikamentiniu gydymu buvo paskirta dietoterapija, rekomenduojama mažinti normalų krūvį,

tiesiog leisti pacientą lengvam mocionui. Po 3 savaičių, kiek buvo įmanoma atlikti pakartotini

skrandžio tyrimai, klinikoje. Pacientams Vokietijoje pakartotini tyrimai atlikti nebuvo, tačiau

žinoma jų ligos baigtis.

36

21 pav. Gydymo efektyvumas tyrimo metu.

Vokietijoje tyrimas po gydymo n÷ra atliekamas, o šeimininkų duomenimis 100 % (n=20)

pacientų išnyko simptomai ir 100 % pacientų atsistat÷ sportinis krūvis. Pakartotinis tyrimas

atliktas 14 pacientų, iš jų 79 % (n=11) skrandžio gleivin÷je pažeidimai nebuvo užfiksuoti, 21 %

(n=3) pacientų buvo rasti I laipsnio – silpniausi pažeidimai.

Vienas iš šio darbo tikslų buvo paskirti gydymą pacientams, kuo efektyvesnį ir

optimalesnį visomis prasm÷mis. Optimaliausias gydymas – tai ekonomiškiausiu pagrindu,

efektyviausias. Lyginant Vokietijos rinkoje esančius skrandžio opaligei gydyti skirtus vaistus

su Lietuvos rinkoje esančiais vaistais, kurie yra skirti žmon÷ms gydyti.

37

22 pav. Gydymo kainų palyginimas.(1 € = 3,4528 Lt)

Gydymo kurso kainų palyginimas, atliktas imant vienos doz÷s kainą ir dauginant iš

gydymui skirto dienų skaičiaus. Omep® doz÷s (4 mg*500 kg = 2000 mg) kaina 52,3 Lt;

Gastrogard® kaina (37 €) 127 Lt. Gydymo trukm÷ yra 21 – 28 d. Gydymas Vokietijoje

kainuoja 2667 Lt, Lietuvoje 1100 Lt; skaičiuojant tik medikamentus.

38

Atlikta 2008 – 2012 metų (5 metų) LSMU VA Stambiųjų gyvulių klinikos, pacientų

analiz÷. Suskaičiuoti visi tais metais klinikose gydyti pacientai. Išskirti pacientai kuriems

pasireišk÷ skrandžio opaligei būdingi simptomai.

23 pav. 2008 – 2012 metų pacientų pasiskirstymas.

LSMU VA Stambių gyvulių klinikoje 2008 – 2012 metais gydyti 1364 arkliai iš jų

virškinamojo trakto ligos sudaro 9 % (n=119) visų gydytų pacientų, iš jų arklių skrandžio

opalig÷ diagnozuota 31 % pacientų (n=37), viso šių pacientų 52 % (n=19) tirti ir jiems

diagnozuota skrandžio opalig÷ 2012 metais. Daugiausia 48 % (n=653) visų 2008-2012 metais

klinikoje gydytų pacientų (n=1364) sudaro galūnių ligos, t.y. rentgeno tyrimai šlubavimo

atveju, galūnių traumos, žaizdos.

Skrandžio opalig÷ diagnozuota 37 pacientams, pagal registracijos žurnalų užrašus,

skaičiuoti ir įvertinti jiems diagnozuoti pažeidimai, jų pasireiškimas ir dažnumas. Pacientai

pagal lytį, amžių ir veisles negrupuoti, tai netikslinga šiam tyrimui ir n÷ra statistiškai patikima.

39

24 pav. Skrandžio gleivin÷s pažeidimų laipsnių pasireiškimas 2008 – 2012 metais.

2008 – 2012 metais Stambiųjų gyvulių klinikoje skrandžio opalig÷ buvo diagnozuota 37

arkliams. Iš jų I laipsnis, tai yra menkiausi gleivin÷s pažeidimai nebuvo diagnozuoti 0 %. II

laipsnio gleivin÷s pažeidimai diagnozuoti 27 % (n=10) pacientų, III laipsnio gleivin÷s

pažeidimai diagnozuoti 35 % (n=13) klinikos pacientų, IV laipsnio skrandžio gleivin÷s

pažeidimai gastroskopijos tyrimo metu buvo diagnozuoti 38 % (n=14) pacientų.

Pagal pacientų registracijos žurnaluose registruotus duomenis, toliau renkama informacija

apie arklius, kuriems buvo diagnozuota skrandžio opalig÷. Visada po diagnostikos yra

paskiriamas gydymas komplekse su dieta ir lengvu jud÷jimu. Gydymas vaistais – sud÷tyje

turinčiais veikliąją medžiagą omeprazolį, skiriamas atsižvelgiant į pažeidimų laipsnį t.y. IV

laipsnio pažeidimai gydomi 4 mg/kg kūno svorio, per dieną vaistus sušeriant ryte 1 valanda

prieš š÷rimą. Klinikos gydytojai skiria gydymą vaistais kartu su dieta ir sportinio krūvio

mažinimu – 3 savaičių terminui. Po 3 savaičių rekomenduoja atlikti pakartotinį gastroskopijos

tyrimą.

Pakartotinį tyrimą lengva ir patogu atlikti pacientams, kurie buvo gydomi klinikose.

Galima steb÷ti jų būklę, savijautos ir charakterio pakitimus.

40

25 pav. 2008 – 2012 metais Pakartotinis gastroskopijos tyrimas.

2008 – 2012 metais pakartotinis gastroskopijos tyrimas, po gydymo vaistais atliktas 23

pacientams, tai sudaro 62%. Tyrimas nekartotas 38%(n=14) pacientų.

26 pav. Gydymo efektyvumas, 2008-2012 metai LSMU VA Stambų gyvulių klinikoje

gydytiems pacientams.

41

2008 – 2012 metais klinikoje 37–iems arkliams diagnozuota skrandžio gleivin÷s opalig÷,

iš jų 23 atliktas pakartotinis skrandžio tyrimas, po jo 70 % (n=16) pacientų simptomai ir

pažeidimai visiškai išnyko, 30 % (n=7) dar rod÷ I laipsnio gleivin÷s pažeidimus, jiems

gydymas ir dieta buvo pratęsta. 14-ai pacientų tyrimas po 3 savaičių atliktas nebuvo, tačiau

pacientų šeimininkai teig÷ jog 100 % (n=14) pacientų atsistat÷ prieš susirgimą buvęs sportinis

darbingumas, 100 % (n=14) pacientų visiškai išnyko prieš tai buvę simptomai, būdingi

skrandžio opaligei.

42

4. TYRIMŲ REZULTATAI IR APTARIMAS

Ištirti visi 2011 – 2012 m LSMU VA Stambiųjų gyvulių klinikos ir klinikos Vokietijoje

pacientai, kuriems pasireišk÷ skrandžio opalig÷s simptomai ar jų kompleksas. Šiame tyrime

ištirti 34 (n=34) arkliai. Visi arkliai ištirti kliniškai, surinkta pilna anamnez÷. Pagal anamnez÷s

duomenis, suskaičiuoti dažniausiai pasitaikę skrandžio opalig÷s simptomai. Tirtiems arkliams

100 proc., pasireišk÷ būdingi skrandžio opalig÷s simptomai ir jų kompleksas. Dažniausiai

mūsų tyrime arkliams pasireišk÷ žiovulys 85 proc., griežimas dantimis 66 proc., tai išduoda

skausmą. Sutrinka pašaro ÷dimas 46 proc., kartojasi diegliavimas 65 proc. Tokie faktoriai

kaip dažnas, besikartojantis diegliavimas, sutrikęs pašaro ÷dimas yra pagrindiniai arklių

opalig÷s sindromo klinikiniai simptomai (Andrews, 2009). Kumeliukai nepriauga svorio 9

proc., pakinta normali išmatų konsistencija, pasireišk÷ diar÷ja 51 proc. Arkliai tampa jautresni

ir netgi agresyvūs 60 proc., apatiški 37 proc. Paaugliams arkliams dažniai pasireiškia

pasikartojantys diegliai, menkas kūno sud÷jimas, blogas apetitas ir pasikartojanti diar÷ja.

Suaugusiems arkliams dažniausiai pastebimas elgsenos pasikeitimas: arklys gali būti

apatiškas, nerangus ar net agresyvus, gali atsisakyti treniruotis, būti pabalnotas ar kinkomas

(Davis, 2009).

Šiame tyrime tirtiems pacientams, kuriems pasireišk÷ opalig÷s simptomai, toliau

renkant anamnezę šeimininkai atsakin÷jo į klausimus apie galimas susirgimo priežastis,

didžiausias d÷mesys skiriamas arklio panaudojimui, t.y. jo paskirtis. Iš visų tirtų dauguma

arklių 68 proc., intensyviai treniruojami įvairiose žirginio sporto šakose. Dalyvauja varžybose

beveik kiekvieną savaitgalį, jų fizinis aktyvumas aukščiausias. Mažiau jų aktyviam sportui

n÷ra naudojami 32 proc., o yra lengvai jojami pramogai. Jais jodin÷ja vaikai, tokie arkliai arba

netinkami sportui, arba yra jau po sporto „karjeros“. Arklių skrandžio opalig÷ paplitusi

visame pasaulyje ir pasireiškia suaugusiems sportuojantiems arkliams (Hinchcliff et al.,

2004).

Tyrime pacientų šeimininkai pild÷ anamnez÷s informaciją apie kelių pastarųjų savaičių

pasikeitimus arklių kasdienyb÷je ir rutinoje. Pasak JAV veterinarų ir mokslininkų, tyrimų

duomenimis skrandžio gleivin÷s pažeidimai išsivysto per 5 dienas (McClure, 2005). Mūsų

tyrime tirtiems arkliams dažniausiai pasitaikanti priežastis yra pasikeitusios treniruot÷s 35

proc: laikas, krūvis, ar net trenerio, jojiko pasikeitimas. Tyrime buvo tokių arklių, kurie

nesenai parginti iš ganyklų ir tik pradedami pratinti prie žmogaus rankos, kantaro, pavadžio,

pradedamos pirmosios treniruot÷s 23 proc. Keli arkliai buvo transportuojami ilgą kelią, jie

43

parvežti į Lietuvą iš Norvegijos, Prancūzijos 15 proc. Prie pasikeitimų rutinoje ir

kasdienyb÷je priskyr÷me sveikatos pasikeitimus 9 proc., taip pat nujunkymas 6 proc.,

kergimas 3 proc. Keliems arkliams 9 proc., iš tirtų pasak šeimininkų nepasikeit÷ niekas,

tiesiog prad÷jo maž÷ti sportinis rezultatas ir pasireišk÷ būdingi simptomai, kaip ir teigia

mokslininkai, suaugusiems arkliams opalig÷s simptomai gali būti subtilesni, ne taip matomi

(Davis, 2009).

Tirtiems arkliams buvo atliktas skrandžio endoskopinis tyrimas – gastroskopija. Pasak

prof. Hinchcliff galima ir neatlikti endoskopijos arkliams, kuriems pasireišk÷ opalig÷s

simptomai, tačiau endoskopinis yra išsamesnis ir galima tiksliau nustatyti pažeidimus ir skirti

teisingą gydymą, pagal gleivin÷s pažeidimus. Mūsų tyrime 100 proc., arklių endoskopijos

tyrimo metu diagnozuoti skrandžio gleivin÷s pažeidimai – skrandžio opalig÷. Dažniausiai

diagnozuoti IV laipsnio gleivin÷s pažeidimai 47 proc. pacientų, III laipsnio gleivin÷s

pažeidimai nustatyti 38 proc. arklių, II laipsnio pažeidimai nustatyti 15 proc., o I laipsnio

silpniausi pažeidimai nebuvo diagnozuoti.

Atlikus gastroskopijos tyrimą tirtiems arkliams, diagnozavus susirgimą ir nustačius

gleivin÷s pažeidimo laipsnius, buvo skiriamas atitinkamas gydymas omeprazoliu. Pasirinktas

gydymas omeprazoliu – protonų siurblio inhibitoriais, ne antacidiniais vaistais. Antacidiniai

vaistai mažina nemalonų pojūtį ir didina skrandžio rūgšties pH tik laikinai, net ir vaistų

naudojimas maksimaliomis doz÷mis, kurias tenka pakartoti po 2 – 6 valandų, neturi tikro efekto

opų gydymui (Hinchcliff et al., 2004).

Australijoje atliktais tyrimais nustatyta, kad opalig÷s gydymas protonų siurblio

inhibitoriais buvo daug efektyvesnis nei ranitidinu, su pastebimais pager÷jimais po 14 gydymo

dienų ir su liekančiais veiksniais po 258 dienų (Lester et al., 2005).

Tyrime naudojome Omep® 40 mg N 30 ir Gastrogard® 2,28 g švirkštu. Šio tyrimo metu

arkliai buvo gydomi omeprazoliu įvairiomis formomis: kapsul÷mis, granul÷mis ir pasta.

Tyrimo metu prieš rytinį š÷rimą buvo imamas skrandžio turinio m÷ginys ir matuojamas

skrandžio rūgšties pH, tada suduodami vaistai ir v÷l matuojamas pH.

Arkliai buvo gydomi vienodomis veikliosios medžiagos omeprazolis doz÷mis 4 mg/kg.

Omep kapsul÷mis gydyti 40 proc., granul÷mis 20 proc., pasta 40 proc., šio tyrimo arklių.

Tyrimo metu nustatytas labai panašus pH did÷jimas naudojant vaistus skirtingomis formomis.

Pastos efektyvumas neutralizuoti skrandžio turinio pH yra 3,79 vienetų pH matavimo skal÷je,

kapsulių 3,45; o granulių 3,55, pastos efektyvumas didesnis 0,34 (±0,05) vieneto.

Normalus skrandžio turinio pH yra nuo 1,5 – 7, priklausomai nuo skrandžio dalies kurioje

matuota ir kuriuo metu matuotas pH. Skrandyje netoli stempl÷s atsiv÷rimo pH yra neutralus.

Netoli linijos pH 3,0 – 6,0 ir liaukin÷je dalyje netoli prievarčio pH 1,5 – 4. Svarbu iš kur

44

paimtos skrandžio sultys ir matuojamas pH. Taip pat pH kitimui įtakos turi ar gyvulys šertas ar

ne (Lorenzo-Figueras et al., 2002).

Tirtiems pacientams buvo skiriamas 21 – 28 dienų gydymas vaistais, kombinuojant su

dieta ir lengvu jud÷jimu. Po 3 savaičių, kiek buvo įmanoma atlikti pakartotiniai skrandžio

tyrimai klinikoje. Pacientams Vokietijoje pakartotiniai tyrimai atlikti nebuvo, tačiau žinoma

jų ligos baigtis 100 proc., pacientų išnyko ligos simptomai ir atsistat÷ sportinis rezultatas.

Pakartotinis tyrimas atliktas 41 proc., pacientų, iš jų 79 proc., skrandžio gleivin÷je pažeidimai

nebuvo užfiksuoti, o 21 proc. pacientų buvo rasti I laipsnio pažeidimai, šiek tiek paraudusios

buvusių žaizdų vietos. Pagal kitus mokslinius tyrimus atliktus su šiais vaistais: 28 dienų dietos

taikymas ir krūvio mažinimas kartu su vaistais visą gydymo laiką, rezultatai panašūs: po 28

dienų gydymo 94 proc. arklių nerodo simptomų, o iš jų 63 proc. visiškai pasveiko.

Diagnozuota atlikus pakartotinį tyrimą endoskopu (Johnson et al., 2001).

Vienas iš šio darbo tikslų, paskirti pacientams kuo efektyvesnį ir optimalesnį gydymą.

Lyginant Vokietijos rinkoje esančius skrandžio opaligei gydyti skirtus vaistus su Lietuvos

rinkoje esančiais vaistais, kurie yra skirti žmon÷ms gydyti (vaistų su veikliąja medžiaga

omeprazolis arkliams gydyti n÷ra!). Gydymas Lietuvoje šeimininkui kainuoja 1100 Lt, o

Vokietijoje 2667 Lt. Šiuo metu šeimininkai gali nusipirkti vaistus tiesiog internete ir atsisiųsti

juos paštu iš Indijos, Amerikos, Vokietijos ir kt.. daug pigiau nei juos įsigytų Lietuvoje.

Taip pat šiame tyrime atlikta 2008 – 2012 metų LSMU VA Stambiųjų gyvulių klinikos

pacientų analiz÷. LSMU VA Stambiųjų gyvulių klinikoje 2008 – 2012 metais gydyti 1364

arkliai iš jų virškinamojo trakto ligos buvo diagnozuotos 9 proc., iš jų arklių skrandžio opalig÷

diagnozuota 31 proc. pacientų, 52 proc., šių pacientų tirti ir jiems diagnozuota skrandžio

opalig÷ 2012 metais, nes 2010 ir 2011 metais buvo remontuojamas endoskopas.

45

5. IŠVADOS 1. Tyrimo metu išsamiai ištirti 34 arkliai, endoskopijos tyrimo metu 100 proc. tirtų pacientų

diagnozuota skrandžio opalig÷.

2. Tyrime nustatyti dažniausi skrandžio opalig÷s simptomai arkliams: žiovulys 85 proc.,

griežimas dantimis 66 proc. ir pasikartojantis diegliavimas 65 proc.

3. Tyrimo metu dažniausiai buvo diagnozuojami IV laipsnio skrandžio gleivin÷s pažeidimai

47 proc.

4. Matuojant turinio pH ir lyginant skirtingus gydymo metodus omeprazoliu, žymaus

skirtumo nepasteb÷ta.

5. Pagal turinio pH matavimus efektyviau 0,34 (±0,05) pH rūgštis neutralizuoja pasta su

veikliąja medžiaga omeprazoliu.

6. Pakartotinis tyrimas atliktas 41 proc. pacientų, iš jų 79 proc. skrandžio gleivin÷je

pažeidimai nebuvo pasteb÷ti, 21 proc. pacientų diagnozuoti I laipsnio pažeidimai.

7. Iš 2008 – 2012 metų LSMU VA Stambiųjų gyvulių klinikoje gydytų pacientų virškinimo

ligos diagnozuotos 9 proc., iš jų skrandžio opalig÷ 31 proc.

46

6. LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. Andrews F. M.; Applied Equine Nutrition and Training; ENUTRACO comference;

2009; WAP; Olandija 2. Andrews, F. M., W. Bernard, N. Cohen, T. Divers, C. MacAllister, and F. Pipers.

Recommendations for the diagnosis and treatment of equine gastric ulcer syndrome (EGUS). Eq. Vet. Educ.1999; 1:122–134.

3. Barr B., Wilkins P. A and Palmer J. E. Gastric ulcer prophylaxis in the critically-ill neonate. Pages 1–5 in Recent Advances in Equine Neonatal Care. Int. Vet. Info. Serv., 2001; Ithaca. NY.

4. Bertone J. J. Prevalence of gastric ulcers in elite heavy use western performance horses. Pages 256–259 in Proc. 48th Annu. Conv. Amer. Assoc. Equine Pract.,2002 Orlando, FL.

5. Borne A. T. and MacAllister C. G. Effect of sucralfate on healing of subclinical gastric ulcers in foals. J. Am. vet. med. Ass. 1993; 202, 1465-1468.

6. Buchanan R. B. and Andrews F. M. Treatment and prevention of equine gastric ulcer syndrome. Vet clin equine 19 (2003) 575 – 597.

7. Cargile J. L., Burrows J. A., Kim I., Cohen N. D., and Merritt A. M. Effect of dietary corn oil supplementation on equine gastric fluid acid, sodium, and prostaglandin E2 content before and during pentagastrin infusion. J. Vet. Int. Med. 2004; 18:545–549.

8. Christina Ellis, DVM, DACVS.; Gastroscopy; Vet.Journal: Horse & Pony;. JAV, 2009. 9. Davis B. Keeping Horses Healthy: Update on Equine Gastric Ulcers; Kansas State

University Manhattan, 2009; Kansas. 10. Feige K., Furst A. and Eser M. W. Effects of housing, feeding, and use on equine health

with emphasis on respiratory and gastrointestinal disease. Schweiz. Arch. Tierheilkd. 2002 144:384–355.

11. Hammond C. J., Mason D. K. and Watkins K. L. Gastric ulceration in mature Thoroughbred horses. Equine Vet. J. 2010(1986); 18:284–287.

12. Hinchcliff K. W, Kaneps A. J, Geor R. J. Gastro Intestinal Disease of performance horses by Guy D. Lester in Equine Sports Medicine and Surgery , 2004; 48:1037-1048.

13. Jeffrey S. C., Murray M. J. and Eichorn E.S. Distribution of epidermal growth factor receptor (EGFr) in normal and acute peptic-injured equine gastric squamous epithelium. Equine vet. J. 2001; 33, 562-569.

14. Johnson J.H., Vatistas N., Castro L., Fischer T., Pipers F.S. and Maye D. Field survey of the prevalence of gastric ulcers in Thoroughbred racehorses and on response to treatment of affected horses with omeprazole paste. Equine Veterinary Journal. 2001; 13, 221-224.

15. Kenney D.; Wright B.; Gastric Ulcers in the Adult Horse; Ontario Veterinary College, University of Guelph, Guelph. 2004; 1-3.

16. Kitchen D. L. Effect of pyloric blockade and infusion of histamine or pentagastrin on gastric secretion in horses. AJVR, 2000; 61, 9, 1133-1139.

17. Lester G. D., Smith R. L., Robertson C. D. Effects of treatment with omeprazole or ranitidine on gastric squamous ulceration in racing Thoroughbreds. J Am Vet Med Assoc 2005; 227:1636-1639.

18. Lorenzo-Figueras M., and Merritt A. M. Effects of exercise on gastric volume and pH in the proximal portion of the stomach of horses. Am. J. Vet. Res. 2002; 63:1481–1487.

19. MacAllister C. G., Andrews F. M., Deegan E. and Olovson S.G. A scoring system for gastric ulcers in the horse. Equine vet. J. 1997; 29, 430-433.

47

20. MacAllister C. G. A review of medical treatment for peptic ulcer disease. EVJ Suppl. 1999; 29: 45-49.

21. McClure S. R. Efficacy of omeprazole paste for prevention of recurrence of gastric ulcers in horses in race training. J Am Vet Med Assoc. 2005; 226:1685-1688.

22. McClure S. R., Glickman L. T. and Glickman N. W. Prevalence of gastric ulcers in show horses. J. Am. Vet. Med. Assoc. 1999; 215:256–259.

23. Murray M. J. and Jeffrey, S. C. Endoscopy case of the month: severe gastric ulceration in a foal with fever and depression. Vet. Med. 1998; 93, 76-80.

24. Murray M. J. Histological characteristics of induced acute peptic injury in equine gastric squamous epithelium. Equine vet J., 2001; 33, 6, 554-560.

25. Nadeau J. A., Andrews F. M., Mathew A. G., Argenzio R. A., Blackford J. T., Sohtell M. and Saxton A. M. Evaluation of diet as a cause of gastric ulcers in horses. Am. J. Vet. Res. 2000; 61:784–790.

26. Nadeau J. A., Andrews F. M., Patton C. S., Argenzio R. A, Mathew A. G. and Saxton A. M. 2003a. Effects of hydrochloric, acetic, butyric, and propionic acids on pathogenesis of ulcers in the nonglandular portion of the stomach of horses. Am. J. Vet. Res. 2003a. 64:404–412.

27. Nadeau J. A., Andrews F. M., Patton C. S., Argenzio R. A, Mathew A. G. and Saxton A. M. Effects of hydrochloric, valeric and other volatile fatty acids on pathogenesis pathogenesis of ulcers in the nonglandular portion of the stomach of horses. Am. J. Vet. Res. 2003b. 64:413–417.

28. Nadeau J. A. Evaluation of diet as a cause of gastric ulcers in horses. AJVR, 2000; 61, 7, 790.

29. Nieto J. E. Comparison of omeprazole and cimetidine in healing of gastric ulcers and prevention of recurrence in horses. Equine vet. Educ. 2001; 13, 5, 260-264.

30. Orsini J., Gastric ulceration in the mature horse: a review. Equine vet. Educ., 2000; 12 (1) 24 – 27.

31. Plumb D. C. Veterinary Drug Handbook 4th ed. St. Paul: Iowa State Press, 2002.

32. Rabuffo T. S., Orsini J. A, Sullivan E., Engiles J., Norman T. and Boston R. Association between age or sex and prevalence of gastric ulceration in Standard bred racehorses in training. J. Am. Vet. Med. Assoc. 2002; 221:1156–1159.

33. Savage, Kate C. J.; Why is gastroscopy so important in performance horses; Australia; Uvet Journal; 2006

34. Scott D. R., Marcus E. A., and Shirazi-Beechey S. S. P. Evidence of Helicobacter infection in the horse. Page 287 in Proc. Am. Soc. Microbiol., 2001; Washington, DC.

35. Scott P. T., Trebbin A. L., and R. A. M. Al Jassim. L- and D-Lactic acid producing bacteria of the equine gastrointestinal tract: Identification and molecular characterization. Page 24A in Proc. 14th Recent Adv. Anim. Nutr., Australia. Armidale, 2003; New South Wales, Australia.

36. Vatistas N. J., Snyder J. R., Carlson G. P., Johnson B., Arthur R. M., Thurmond, Widenhouse T. V, Lester, Merritt A. M. Effect of hydrochloric acid, pepsin, or taurocholate on bioelectric properties of gastric squamous mucosa in horses. Am J Vet Res 2002; 63: 744-749.

37. Vatistas N. J., Sifferman R. L., Holste J., Cox J. L, Pinalto G., and Schultz K. T. Induction and maintenance of gastric ulceration in horses in simulated race training. Equine Vet. J. 1999; Suppl. 29:40–44.

38. Watson J., Brown C. M. and Bertone J. J. Gastric ulcers in foals. Pages 806–807 in The Five Minute Veterinary Consultant Equine. C. M. Brown and J. J. Bertone, ed. Lippincott, Williams & Wilkins, Baltimore, 2002; MD.

48

39. Widenhouse T. V., Lester, Merritt A. M. Effect of hydrochloric acid, pepsin, or taurocholate on bioelectric properties of gastric squamous mucosa in horses. Am J Vet Res. 2002; 63: 744-749.

40. http://www.tandfonline.com/doi/abs/10.1080/00480169.2007.36728, 2012-09-19, 19:58.

41. http://link.springer.com/article/10.1007%2FBF02087686?LI=true, 2012-12-20, 14:15. 42. http://www.animal-science.org/content/83/13_suppl/E18.full, 2013-01-04, 15:30. 43. http://onlinelibrary.wiley.com/doi/10.1111/j.2042-3306.1997.tb03153.x/pdf, 2013-01-

10, 12:20.

49

7. PRIEDAI

27 pav. Kumel÷; 8m. Tulžies rūgšties refliuksas. IV laipsnio pažeidimai.

28 pav. Kumeliukas; 9m÷n. Gastrofillus spp. invazija.

50

29 pav. Kumeliukas; 9m÷n. IV laipsnio pažeidimai per÷jime iš liaukin÷s į neliaukinę gleivin÷s

dalis.

30 pav. Kastratas; 8m. Gleivin÷s erozijos neliaukin÷je dalyje.

51

31 pav. pH matavimas indikatoriniu popier÷liu.

32 pav. pH matavimas indikatoriniu popier÷liu.