www.nemunas.net . 2014 m. kovo 27–balandþio 2 d., Nr. 12 (906)

2014 m. kovo 27–

balandžio 2 d.

Nr. 12 (906)

Teat

ro sc

enos

sker

spjū

vis.

Don

ato

STA

NK

EV

IČIA

US

nuot

rauk

a.

Jei žemėje yra stebuklų, tai jie vyksta teatre.Konstantinas Stanislavskis

Kaina 3,00 Lt

www.nemunas.net . 2014 m. kovo 27–balandþio 2 d., Nr. 12 (906)2Biografija

Aš pats gimiau, augau,mačiau kelią, debesis, kalnus, medžius,girdėjau kalbant, dainuojant, verkiant.

Aš pas rytą pabusdavau, keldavausi,girdėjau vėją, verksmą, skundus.

Aš pats liečiau plaukus, krūtis,melavau, bijojau, keikiaus, kerštavau.

Aš pats naktimis nemiegodavau.Aš pats prisimenu, kas jau praėjo.

Vakarais ilgai sėdžiu prie lango,nieko nelaukdamas, beveik negalvodamas.

Aš pats dabar ir visadapasisavinu visa, ką matau.

Aš pats esu tai, kas praeina pro visa, kas lieka.Aš pats kada nors nebūsiu.

Marcelijus MARTINAITIS

Rimgaudo MALECKO iliustracija

www.nemunas.net . 2014 m. kovo 27–balandþio 2 d., Nr. 12 (906) 3Nemuno svetainė

E. Montvidas yra J. Gruodžio konservatorijos absolventas, būtent šioje mokykloje apsisprendęs tapti solistu (dainavimo mokėsi pas dėstytoją Oja-rą Gricijoną). Žymaus atlikėjo studijos sutapo su pirmaisiais laisvos Lietuvos gyvavimo metais bei naujai atsivėrusiomis Vakarų valstybių sienomis ir galimybėmis jas peržengti. Kad Edgaras buvo gabus, smalsus, romantiškas ir geranoriškas, patvirtintų visi tuomet jam dėstę pedagogai, o pats solistas pasakoja, jog jam „iš tų gražių laikų įstrigę spektakliai, kuriuos ekspromtu statydavo J. Gruodžio konservatorijos 315 klasėje. Jiems

Alina RAMANAUSKIENĖ

Balsas, pavergęs Europą

parinkdavome tokias dekoracijas, kokias turė-davome po ranka: obuolius, lapus, laukų gėles... Bet kiek polėkio, išmonės, azarto būdavo šiuose renginiuose! Studijos Muzikos akademijoje buvo daug labiau reglamentuotos, oficialios, apvilktos tradiciniu apdaru“.

Tačiau būtent LMTA solistas sutiko svarbiausią Mokytoją – profesorių Virgilijų Noreiką: „Profeso-rius tarsi talentingas architektas klojo mano vokalo pamatus. Stabilius, tvirtus, patikimus. Namą vėliau teko lipdyti pačiam, žinoma, ne be kitų pagalbos, paramos, palaikymo, paskatinimo.“

Beje, svarbiausią žinią, pasukusią Edgaro gyvenimą kita linkme, solistas sužinojo Kauno filharmonijoje, padainavęs epizodinę G. Verdi’o operos „Otelas“ partiją koncertinio atlikimo metu: „Man paskambino iš „Covent Garden“ operos teatro ir pranešė, kad esu priimtas į studentų studiją, tad 2001-2003 m. praleidau Londone. Visapusiškai susipažinau su vakarietiškos operos teatro meni-niais ir rinkodaros dėsniais. Vėliau daug vaidinau Vokietijos teatruose, ypač Frankfurto operoje. Nuo 2007 m. esu laisvai samdomas operos solistas. Galiu patikinti, kad šios meninės pareigybės labai įdomios, bet romantikos ne tiek daug.“

Lietuvoje, akivaizdu, vis dar vyrauja nuo-latinių trupių teatrai, o Vakaruose išlaikiusių stabilią artistų sudėtį jau mažai: „Ten esi laisvai samdomas menininkas. Visų pirma toks statusas įpareigoja turėti vadybininką. Be jo esi beveik niekas: požiūris į tave nėra rimtas, niekas nesuda-ro sutarčių, nesirūpina honorarais, reklama ir t. t. Solisto darbas – mokytis partijas, sutelkti dėmesį į vaidmenis, į spektaklyje keliamus artistinės raiš-kos uždavinius, rūpintis menine operos dalimi. O visą nemeninį, bet mūsų laikais labai svarbų ir būtiną darbą atlieka vadybininkas. Vakaruose tai puikiai reglamentuoti ir visiškai aiškūs dalykai.“

Profesijai Edgaras visiškai atsiduoda. Dėl to solistas mano, kad šiandien teatro artistas – vie-nišius: „Gyvenu kokiame nors Europos mieste porą mėnesių. Kasdien repeticijos, trunkančios 4-5 valandas. Paskui – intensyvus darbas namie. Vėliau – premjerų, spektaklių šurmulys... Juose kiekvienąsyk turi būti „geriausios formos“, nes konkurencija milžiniška. Atvažiuoja jaunų ar-tistų iš Rytų Europos, pavyzdžiui, Ukrainos. Jų tokie balsai! Tokios artistinės galimybės! Negali nesistebėti, akių ir ausų atplėšti! Pasitaiko ir nenumatytų situacijų. Gerai, kai režisieriui pa-vyksta suburti draugišką komandą, kurios siekiai ir „laukai“ sutampa. Tačiau būna ir atvirkščiai. Tuomet vis tiek esi priverstas ieškoti kompro-misų, išeičių, derintis, nors patyliukais galvoji, kad gerai būtų, jog ši situacija su kaprizinga primadona kuo greičiau baigtųsi ne tik scenoje.“

Nukelta į 4 p.

Kauno Juozo Gruodžio konservatorija gali didžiuotis ne tik dailia geros akustikos sale, bet ir gebėjimu nuoširdžiai sutikti čia apsilankančius svečius. Šįsyk senas muzikines tradicijas puoselėjančioje erdvėje viešėjo ypatingas muzikas – solistas Edgaras Montvidas, Europos muzikinių teatrų pasididžiavimas, vokalistas, kurio elegantiška sceninė laikysena ir subtilus, niuansuotas, šiltų spalvų bei atspalvių priso-drintas tenoras pavergia publiką ir kritiką, o scenoje kartu dainuojančios atlikėjos vienu balsu tvirtina, kad patikimesnį partnerį už Edgarą vargu ar rastų visame Senajame kontinente.

Solistai Edgaras Montvidas ir Joana Gedmintaitė G. Donizetti’o operoje „Meilės eliksyras“.

www.nemunas.net . 2014 m. kovo 27–balandþio 2 d., Nr. 12 (906)4 Vyksmas

Dvi vieną dieną Kaune atidarytos parodos pasakoja apie laiką. Labai skirtingai ir nevie-nareikšmiškai. Tuomet pradeda atrodyti, kad viskas apskritai paskendę laike ir tik per tai įgauna prasmę, vertę. O vėliau ataidi mintys apie laiko nebuvimą, apie mąstymo sukurtą jo fikciją... Tačiau šį kartą taip giliai nenersime ir tapybos paveikslų akimis žvelgsime į vis dėlto laike atsiveriantį kismą arba tylų, lėtą sąstingį.

Beje, dvi parodos atidarytos vis dar naujose (iki kada toks statusas galioja?) galerijose, o tai irgi šioks toks prisilietimas prie vienos laiko sąvokos briaunos.

Galerijoje „Meno forma“, kuri išvilioja dailės vertintojus iš absoliutaus miesto centro į Žaliakalnį, kovo 14 d. atidaryta paroda „Kartos (nesi)kartoja“. „Meno kūrinys atsiranda „čia ir dabar“. Bet jo atsiradimui būtinas kultūrinis sluoksnis – praeities refleksija“, – skelbia organizatoriai, sumanę savo

Audronė MEŠKAUSKAITĖ

Apie ilgai trunkantį laiką

erdvėje susieti skirtingas kartas. Toks numatytas visas parodų ciklas, o dabar – pirmoji pažintis su Jonu Gasiūnu, kuris prisistato mokinių apsuptyje.

Mes gyvename pasaulyje, kuriame bet kurio, net mažiausio, objekto pradžia įvairiausiais ka-nalais nusidriekia į praeitį. Už kiekvieno veiks-mo, minties, sprendimo glūdi kitados atsiradusi priežastis. Net jei kas nors imasi radikalių anar-chistinių griovimo ir naujo statymo veiksmų, iš šios grandinės niekaip neištrūksta. Elementarus pažangos ir evoliucijos dėsnis. Lygiai taip už kiekvieno menininko stovi su kiekviena diena vis gausėjanti pirmtakų minia. Vieniems ji duoda mažiau, kitiems – daugiau, tačiau bet kokiu atveju maitina savo dosniais syvais.

„Kartos nesikartoja, nes yra įkalintos sim-bolinėse skirtingų laikotarpių kapsulėse. Taip atsirado pokario ar hipių kartos, prarastosios ir abejingos praradimams ar atradimams, maištau-

jančios ir pasyvios kartos. Jos nesikartoja, nes menininkų vaizduotė dabartį papildo kelių laiko tarpsnių patirtimi, ir bent iš dalies išgyvena – be to, siūlo išgyventi ir žiūrovui – šiek tiek daugiau, nei jų kartai yra lemta“, – amžino perimamumo ir tarpusavio įtakų grandinę mėgina sutraukyti parodos organizatoriai, įsižiūrėdami į skirtybes ir jungiančius atsikartojimus.

Parodoje į vyresniosios ir jaunesniosios kartos menininkų paveikslus skatinama žvelgti ieškant abiejų šių formų ir verčių. Postmoderniame mene dažnos citatos, žaidimas nusistovėjusiais pavidalais ir stereotipais, tačiau šįkart sumanyta ir papildoma koncepcija – kartų susipynimai ir išsivadavimai iš įtakų.

Ne paslaptis, jog mokinių sekimas mokytojų pėdomis, galbūt net nesąmoningas, o dėl autori-teto, ilgo buvimo kartu įtakos, atkartoja jų darbo stilių ir formas, trukdo skleistis naujoms asme-

„Meno formoje“ – kartų samplaikos.

Atkelta iš 3 p.

Vis dėlto Edgaras neneigia, jog dainavimas turi ir romantikos. Neseniai atlikėjui teko pasirodyti Versalio rūmų teatre, įkurtame XVIII a.: „Supo neįtikėtinas barokinis grožis ir prabanga. Įspūdis dar sustiprėjo, kai pasidomėjau, kiek monarchų ir jų favoričių čia mezgė ryšius, intrigas, meilės istorijas. Nejučiom ir pats pasijutau esąs Europos istorijos da-lelė, savotiškas įvykių liudininkas, stebintis aplinką iš šimtmečiais nutolusio laiko perspektyvos.“

Įvairiuose Europos teatruose Edgaras yra sukū-ręs daugiau nei 20 vaidmenų. Kurie jų brangiausi, labiausiai įstrigę atmintin? Solistas sako, jog pir-miausia tai Verteris to paties pavadinimo Jules’io Massenet operoje: „Tragiškas herojus, pražūstantis nuodėmingos aistros verpetuose. Niekaip nesutin-ku su nuomone, kad „Verteris“ – kamerinė opera. Veikiau didinga muzikinė drama, nors joje ir nėra išplėtotų chorų. Aktoriniu požiūriu pasimėgauda-mas kuriu pagrindinį vaidmenį Igorio Stravinskio operoje „Palaidūno gyvenimas“, nes čia herojaus likimas kupinas netikėtumų – venerinė liga, bepro-tybė... Yra ką suvaidinti!“

E. Montvidas mano, kad daugelis tenoro balsui skirtų partijų yra labai jausmingos – romantiškus personažus paprastai būna įsimylėjusios visos damos, kurios dažnai ir miršta ant savo numylėti-nių rankų. Na, o pats palankiausias, ypač jaunam tenorui, vaidmuo yra Lenskis (Piotro Čaikovskio opera „Eugenijus Oneginas“): „Dvikovoje žuvusio jauno poeto gaili visi teatro žiūrovai. Jo vokalinė partija labai melodinga, tačiau nesudėtinga. Pats

Balsas, pavergęs EuropąLenskis, žuvęs antrame veiksme, trečiajame jau gali pasimėgauti vyno taure, kai jo priešininkas Oneginas intensyviai reiškiasi operos finale. Nepai-sant to, nesunku atspėti, kieno pusėje lieka žiūrovų simpatijos...“

Artimiausiu metu žymaus dainininko laukia du įdomūs pastatymai – lenkų kompozitoriaus Karolio Szymanowskio opera „Karalius Rodžeris“ Bostono teatre, o Berlyne – Jacqueso Offenbacho „Hofma-no istorijos“. Šioje operoje net penki veiksmai, o režisierius ją sumanė pastatyti kaip daugiakalbį veikalą. Todėl, pasak Edgaro, „šiuolaikiniam dainininkui labai svarbu mokėti daug kalbų: italų, prancūzų, vokiečių... Italų kalba nepaprastai šviesi, ji padeda dainuoti. Prancūzų tokia, kad dainuoji tarsi trokšdamas bučinio, na, o vokiečių sietina su visu romantiškosios Lied repertuaru. Beje, specia-lizuojantis baroko operoje pravartu gerai mokėti anglų. Man atrodo, šią kalbą esu išmokęs beveik nepriekaištingai, bet vis tiek nešneku kaip koks Oksfordo universiteto absolventas britas. Tokių aukštumų svetimšaliui pasiekti bemaž neįmanoma.“

Nuo 2001 m. Edgaras įsikūręs Londone, ten pagrindiniai jo namai. Kai atvažiuoja į Kauną pas mamą – taip pat randa savo namus. O Prancūzijoje turi nedidelį vasarnamį, kurį pats tobulina, rengia vasaros „rezidenciją“. Visgi kur yra jo širdies namai?

Anot Edgaro, jam „namai nemateriali sąvoka. Veikiau tai vieta, kur jaučiuosi savimi. Todėl ne-vengiu pats ruošti pusryčių ar vakarienės, paskaityti puikios literatūros, pasiklausyti įrašų. Mūsų darbe ir taip labai daug patoso, pompastikos. O man tikrumas – svarbus dalykas. Gal net svarbiausias“.

Lieka pridurti, kad savo jaunystės mieste E. Mon-tvidas koncertuos rugpjūčio 24 d. Pažaislio festivalio uždarymo koncerte. Lauksime!

Edgaras Montvidas ir Liora Grodnikaitė J. Massenet

operoje ,,Verteris“.LNOBT archyvo nuotraukos

www.nemunas.net . 2014 m. kovo 27–balandþio 2 d., Nr. 12 (906) 5Vyksmas

Agnės JONKUTĖS asketizmas.

nybėms. Tik po keleto metų dažnas menininkas pradeda dirbti savarankiškai. Tačiau šį kartą paro-da stebina įvairumu. Joje dalyvauja vyresniosios kartos atstovai Ričardas Nemeikšis, J. Gasiūnas ir grupė jaunų autorių: Ingrida Bagdonaitė, Kons-tantinas Gaitanži, Eglė Karpavičiūtė, Petras Lin-cevičius, Jolanta Kyzikaitė, Donata Minderytė, Saulius Kmieliauskas, Eglė Ulčickaitė.

„Parodoje žiūrovams siūloma atpažinti, ką kiek-vienas parodos dalyvis paima iš kito laikotarpio ir kaip jį išlaikindamas paverčia bent šiek tiek amži-nesniu. Net jei jo raiškos būdas persmelktas juodo humoro, nežinios jausmo ar fobijų“, – tokią užduotį siūloma atlikti galerijos salėje. Mat anksčiau minė-tos kartų kapsulės vargu ar egzistuoja. Šią sąvoką be galo sunku nusakyti ir konkrečiai apibrėžti, nes žvelgiant iš skirtingų kampų net panašaus amžiaus žmonės visada šiek tiek prasilenkia. Galų gale kai kurios asmenybės pajėgios prasiveržti nepaisyda-mos jokių laikotarpių ar stilių rėmų. Pakyla virš sugraduotos laiko tiesės ir tvyro kitame lygmenyje.

Kaip permąstomi, naujai interpretuojami, per-konstruojami praeityje aptinkami objektai, kokių naujų formų ir reikšmių jie įgauna, pastebėti nėra taip paprasta. Vienuose darbuose šie skoliniai iš-ryškinami ir pabrėžiami, o kitur visiškai pasimeta tarp asmeninių patirčių interpretacijų. Tačiau ir be to intriguoja tapybos darbų stilistika, gerokai besiskirianti nuo Kauno mokyklos, linkusi į

daiktų, objektų apžiūrinėjimą, net fetišizavimą, nuosaikų koloristikos toną, humorą ir groteską.

Lygiai po valandos dar ne visų Laisvės alėjos kiemeliuose atrasta galerija „Post“ sutiko naują Agnės Jonkutės parodą „Mano namai maži, ir jei kas iš jų išėjo vieną kartą, nebegali sugrįžti. Aukojimo giesmė“. Ši erdvė autorę pritraukė kaip magnetas ir padiktavo naujos ekspozicijos spren-dimus. „Pirmasis įspūdis galerijoje man priminė matytą filmą apie Sankt Peterburge esantį butą, kurio duris pravėrus atsiduri Paryžiuje. Lygiai taip pat aš „Post“ galerijoje pasijutau, lyg būčiau Berlyne, Amsterdame ar Paryžiuje. Taip ir likau čia, nes daugiau tokių erdvių Lietuvoje nema-čiau“, – nauju atradimu džiaugėsi A. Jonkutė.

Ilgas pavadinimas turi bent šiek tiek praskleisti itin taupios ir asketiškos parodos turinį. Tačiau į platesnes interpretacijas autorė nesileidžia. Teigia, jog geriau jau rašytų, jei tai, ką nori perteikti žmo-nėms, galėtų išsakyti žodžiais. Todėl į vos kelių daiktų, keistų objektų apsuptį tenka brautis šiek tiek apgraibomis. Tiesa, į parodos atidarymą susirinko iki šiol galerijoje gausiausia žiūrovų minia, todėl kai kurie eksponatai galbūt taip ir liko nepastebėti. Pavyzdžiui, ant grindų pamesta anglimi nujuodinta kaladėlė, kuri vis viliojo susirinkusiųjų vaikų dė-mesį ir visai pasimetė tarp žiūrovų kojų.

Apskritai šie kūriniai atsiveria tik vienumoje ir

absoliučioje tyloje. „Tai paroda apie erdvę, kurio-je gali ir nebūti konkrečios istorijos, pasitelkiant daiktus kuriamas potyris apie nežinios aspektą. Koks jis? Žiūrovas jį susikurs iš čia ir dabar ir iš ne čia“, – autorė palieka absoliučią laisvę ir pasitiki lankytoju. Tai savotiškas anksčiau ma-tytos menininkės tapybos tęsinys, kuris beveik visiškai ištrynęs išorinius objektus, skendintis monochromiškoje pilkumoje ir iš gilumos sklin-dančioje tylioje šviesoje. Dabartinėje parodoje mes matome daiktus, tačiau autorė pripažįsta, jog tai galėtų būti ir savotiška tapyba, nes mąstymo būdas – tapatus. (Menininkė taip pat kuria perfo-mansus, instaliacijas ir videokūrinius.)

A. Jonkutė prisimena mėginimo pabėgti nuo Kaune ryškios ekspresionistinės tapybos pradžią. Kartą, dalyvaudama tapytojų plenere pusiau ap-leistame Musteikos kaime, ji aptiko negyvenamą namą su vienu langeliu. Ekspresionistinė tapyba visiškai negalėjo perteikti tuštumos, apleisto namo įspūdžio, jame apėmusio keisto jausmo. Taip po truputį kaupėsi panašios istorijos ir ta-pytojos braižas grynėjo. Tokio pasaulio matymo atspindžių lieka kiekvienoje parodoje. Stebėti save lyg ir sustabdytame, beišnykstančiame laike – svar-biausias autorės siekis.

„Man ši paroda, visi joje esantys daiktai yra tiesiog atsitikę. Jų specialiai nekūriau, nesugalvo-jau. Pavyzdžiui, rankos pačios paėmė kaladėlę ir ją nudažė juodai. Kodėl tai padariau, net nemėginu savęs klausti. Tai man lieka paslaptis“, – pasakoja A. Jonkutė.

R. Tagorės „Aukojimo giesmių“ eilutės tapy-tojai kalba apie minimalų, laike ištęstą judesį, vaizdą ir garsą. Taip pat skatina „pabėgti nuo konkretybės į netekstinį potyrį“. Paprasčiausiai nutildyti norus ir reikmes, pasiduoti tėkmei ir pajusti tai, kas atsitinka savaime. Tokia „nežodinė tikrovė“ yra jusliška ir atskleidžia kitas, neverba-lines, žmogaus suvokimo ir bendravimo galias.

Pabaigai dar trumpa A. Jonkutės papasako-ta istorija, kuri lydi tapytojos parodą ir brėžia šiek tiek mintis tikslinančias ir pojūčių laukus praplečiančias koordinates: „Tai apie matytą dokumentinį Nikitos Michalkovo filmą, kurį jis filmavo tada, kai tai privatiems asmenims buvo draudžiama daryti. Jis kasmet savo dviem skir-tingo amžiaus dukterims užduodavo tuos pačius esminius klausimus. Kai vyresniosios trisdešim-tmetės paklausė, kas yra tėvynė, ji pravirkusi pa-sakė, jog tai kažkas labai didelio. O mažesniajai penkiametei tai buvo kažkas labai mažo.“ Štai tokia nuoroda, kurios parodoje gali ir neprireikti, nes čia svarbiausia klausytis savęs ir tyliai kal-bančių daiktų. Visai paprastai, „išjungus“ visas įmanomas mintis ir žodžius.

www.nemunas.net . 2014 m. kovo 27–balandþio 2 d., Nr. 12 (906)6 Kūryba

Erškėčio krūmas kažkur

ilgai žiūrėjau į šitą nuniokotą peizažądėliojau kažką sukeisti vietom bandžiaupridėdavau naujų detalių ir jos tarsi keisdavo nesikeičiančią nuotaikąženklų atsirasdavo bet išsitrindavo patys

iš esmės niekas nesikeitė jo nuniokotumasbuvo savaip prasmingas ir kartu bevertismerkiamas praeinančių liūčiųir džiovinamas sauso dykumos vėjo

jo nuniokotumas buvo savaip tobulasnes nuniokot jau beveik nebebuvo ko

po 5 min.

pasigirdo balsai už nugaros bandžiau atsigręžti bet kiek besisukčiauniekonemačiausukausi kaip sukutis durnelis vilkelis bet balsai vis kalbėjo už nugarosapie kažką juodą materiją skylę akiduobęgirdėjau kaip jie nutilo ir tarsi nuėjo

tada pamačiau gėlelę ir dantį ir žiogą ir duobęgrybus mačiau ir perlus lūposesubraižytą plokštelę kuri galėjo būti garso šaltinisir velnią su degtukais bandant padegti krūmą

Gėlininkė

ieškodamas stygų lyraiužėjau į gėlių parduotuvę

apžiūrėjau gėlininkęir ji nenuvyto

žinios atėjo greičiaunei įvyko veiksmai

Auris RADZEVIČIUS-RADZIUS

ieškau lauro medžioir negaliu įsijausti į kito gyvenimą

negaliu užmigti kai burzgia šaldytuvasir kažkas bjauriai dainuoja gatvėje

už primerktų akiųraitos geidulingas siaubūnas

maigiau įvairius mygtukusnemokėdamas nustatyti ryškumo

nejučiom nusiėmiau akiniusir pamačiau tave išsigandusią

paėmęs plaktukądaužiau lauro lapą

jo kvapas sklido šviesos greičiutapdamas rutuliukais tavo suknelėje

daugybė šviesuliųaidi kosminėje tamsoje

tai nebuvo lauro medistiesiog supainiotos pavadinimų kortelės

ir stygų neturimtavo gitarai

Kas upelyje gyvena?

staiga suvokiau koks tapau pavyduseidamas braškančiu tiltu žiūrėdamas į kiaurymę

į tarpus tarpus tarpus tarpus tarp lentų nes

bjaurybės paleidusios plaukustarpuos po kojom juodose gelmėse plaukioja mainosi maivosi ir blaškosi tėkmėjilgos vingiuojančios sruogos plaukųir šypsenos vangios neryškiosišnykstančios gelmėsna ir vėl atsirandančiosjos rangos vangiai vanduo glamonėjaapsiveja kaklus plaukai jų ir smaugia iš lėto vingiuojančią sruogą

akisvėl išnyksta ir vėl pasirodokai šypsos gelmėj ar verkia ar juokiasjos rangosi maivos plaukai jų žali ar žili ilgi jie apsiveja kaklą ir traukia gelmėsna ir traukia ir smaugia plaukaisusiviję plaukai kaip gyvatės

tarp tarpų tarp tarpų tarp tarpų

kažkas vinguriuoja pakviečia taip švelniai

www.nemunas.net . 2014 m. kovo 27–balandþio 2 d., Nr. 12 (906) 7Kūryba

akyse jų šviečia kvietimasžali jų plaukai ir jos maivoskaip vaivos ar miglės ar laumės ar daivos jos rangosi vangiai vanduo glamonėjair smaugia iš lėto ir smaugia iš lėtovilnijančios sruogos žaliųjų plaukųišnyksta gelmėn ir vėl vėl atsirandagyvatės jų sruogos jų žaliosios plaukiair velias ir smaugia gelmėsna gramzdinair vangiai vingiuojančią sruogą plaukų tampo pešioja ir pinaapsuka kaklą ir smaugia ir švelniai gramzdina ir

traukia gelmėsna tamsiojon gelmėn

aš stoviu pražilęs virš

tarpų tarp tarpų tarp tarpų tarp tarpų juodų

***

kiek lelijų lelijų lelijųplauks praplauks pro šalį pro šalįkol atplauksi tu, O felija

lauksiu

su žuvytėm pilvekirminais galvojeratilais akyseir gyvate vietoj liežuvio

Memo

mirdavau daug kartųįvairiais būdais bet kažkoks durnas prisiminimaslėlė obuolys elektrinis traukinukasužmušdavo bacilą įkaldavo kablį užrišdavo mazgą ir vėl naujai prisikėlęs puldavau bangos pasitikt

tu – zajabis entuziastastamsybių žvalgas ir vynuogių valgytojaspasipuošęs nauja uniforma su senoviniais

akselbantaisvisa nugalintis dėl savo nežinojimoprisimink tą juodą vyriškį su juoda skrybėle ir

juodu lietsargiu traukiantį tave iš juodosios skylės įlūžusio saulėj spindinčio

ledo1973kaunomariųjachtklube

Tarsi tarsi sapnas

tu gyveni tarsi sapnuodamatavo realybė tarsi drugelio sapnastu judini savo susapnuotus sparnusir atrodo kad juda pasaulis

aš sapnuoju kad matau tavo sapnątam sapne tu mojuoji sparneliaistavo sapno realybėj sapnuodamasjaučiu kaip man kalasi iltys

tam sapne susapnuotais sparnaistu pradedi jaukti pasaulįir jį apima siaubo jaukumasir tamjovaleesmi kokonas

Vaizde yra palmių

I

šešėliai šešėliai ilgi krito nuo palmių nuo palmių atokiai

nesu dabar savim toks pasitikintis užsirakinęs tam tamsiam kambary

dabar net nelabai bežinau kokia paskirtis ir tikslasmano ligtolio buvimonesusitvarkau su savo emocijom dėliodamas šitą

kryžiažoodįtrūksta raidžių o tarpuose tekantys vandens ženklaisproginėja emocijom aš tavęs jau pasiilgaumojuoju tamsoj mediniu kardu bandau nupiešti

apskritimąapklotas ant grindų sutryptas po pagalve pasislė

pusios šukėstos vyno taurės buvo išgertos slapčia bet jų poveikis

švytuoja šešėliais ant sienųnoriu pasakyti ką tau jaučiu bet žodžiai užtvindo

gerklęjie grumdosi keičiasi vietom keisdami sakinių

prasmękeisti dariniai išeinapusė liūto su gyvatės uodega pusė gyvatės su triušio

pėdutėmtu tikra realistė norėčiau tau apibūdinti tai ką tu

suprastumbet iš kampų ima lįsti visas bestiariumas su mano

veidulaukiniais balsais kaukiantys murmantys gyviai

tave apsupatu šypsais matydama tik mano veidokaukes ant

snukių pabaisųbet veidrodis gal ant galinės sienos galinėsparodytų tau kaip yra iš tikrųjųkaip atrodo tie atšvaitai kaip kitapusybės šešėliuosaš išsigandau

II

aš išsigandau gavęs iš karto tiek koriandro ir miros baziliko ir šafrano ir kitų kvapniausių prieskoniųkupranugariai bliovė nukrauti kilimais supynėm paauksuoto riešutmedžiobliovė nuo sunkio naštos gražiausių daiktųbuvo baisu kai pagalvojau – kur visa tai dėsiuir daiktai tie brangūs ir tikri ir tikrai tai ne kokie keliaujančio cirko rekvizitaiapsigaubiu tuo šilku ir jis teka kūnuir kūnas kyla į dangųir šilkas geltonas kaip saulėir jis ne mano ir negaliu nusisavint nė jo praryti

tuo šilku tekančiu kūnukūnu kylančiu į dangųšilkas geltonas kaip saulėDangirutės MALECKIENĖS iliustracija

www.nemunas.net . 2014 m. kovo 27–balandþio 2 d., Nr. 12 (906)8 Kūryba

Jis susapnavo pats save – išsišiepusį iki ausų. Nudžiugo. Ko nesidžiaugti? Juk seniai taip bebu-vo, kad pasijustų laimingas, tegul ir sapne. Nieko nėra baisiau, kaip nuolatos pasaulį matyti rūškaną, žvelgti į jį kartėlio ir apmaudo pilna širdimi. O juk iš Pijaus B. jau visi metai sklinda vien tiktai neviltis. Ir nieko čia nepakeisi – Pijus B. pavirto bejausme kauke. Tiktai akys dar retsykiais sužiba didžiuliu nuolankumu.

Gal dėl to Pijų B. taip myli žiloji slaugytoja Teodora, kas rytą atplasnojanti prie jo tartum di-delė žalsvai melsva varna. Tačiau šį rytą Teodora vėlavo. Pusiaumiegis Pijus B. pajuto, kaip šiltas skystimas teka tarpkoju, bet keltis neketino. Buvo šilta ir jauku. Pijus B., nors ir užuodė savo kvapą, nesibjaurėjo juo – sapno džiaugsmai jam atrodė svarbesni už viską: už tekančios saulės spindulius ir net už alkano skrandžio krustelėjimą.

Per sapną grįžo seni seni laikai, kai galėjo kiek įsigeidęs klajoti kreivomis Baltosios Vokės gatve-lėmis. Šitas Vilniaus priemiestis, nors apgyventas vien tik proletarų, Pijui B. labai patiko. Nedidukai žemės sklypeliai, kuriuose piktos moterys puoselėjo

savo daržus, Pijui B. priminė kaimą. Gal dėl to jam gardžiai kvepėjo negrįstų takelių dulkės, priplak-tos prie žemės ūmaus pavasario lietaus, ir viršum agurkų lysvių plūduriuojantis krapų aromatas karštą vidurvasarį. Sunkiau būdavo prasimanyti maisto rugsėjui jau brendant į spalį.

Viskas pasikeitė, kai susipažino su tuo keistuoliu Popieriaus gatvėje.

Kuo Pijų B. patraukė vyriškis, beveik neišsiski-riantis iš minios? Vilkėjo kaip visi, avėjo kaip visi... Gal kad buvo gunktelėjęs? Atrodė, ilgo apsiausto skvernai iš lėto šluoja apspjaudytą ir nuorūkomis nulytą šaligatvį... O gal Pijų B. sujaudino ori jo ne-skuba? Žingsniuodavo palengva, kaip tikras vieni-šius... Bastūnas iš prigimties atpažino artimą sielą?

Pamatė jį rytą, autobusų stotelėje. Nusekė iš paskos, atsilikęs per keletą metrų. Gerą kelio gabalą lydėjo gunktelėjusį siluetą, iki pat fabriko. Kai rusvas apsiaustas pradingo už gamyklos vartų, Pijus B. įsitaisė ant suklypusio suolelio priešais fabriko vartus. Saulės atokaitoje jį greitai suėmė snūdas, tačiau Pijus B. net ir snausdamas būdravo, kad nepražiopsotų rusvojo apsiausto.

Vyras fabriko vartuose pasirodė tik pavakary, kai sukaukė gamyklos sirena. Pilkame žmonių būryje Pijus B. savo keistuolį atskyrė iš tolo. Nulydėjo iki autobusų stotelės. Lydėti reikėjo nemenką gabaliu-ką – vyriškis nelipo į autobusą prie pat fabriko. Jis ilgokai pėstavo Popieriaus gatve, paskui takeliu kirto pušyną ir tik tada jau dairėsi autobuso.

Jam galėjo būti šiek tiek per penkiasdešimt. Vyriškis Pijui B. atrodė itin gražus – jo plinkantį pakaušį vis dar gaubė trumpos kaštonų spalvos gar-banos, o veidą puošė ironiška išmintis, kurią slapstė po trumpučiais ūsais ir dailia barzda, išryškinančia gražų smakrą bei rausvai rudus skruostus.

Kitą dieną ritualas pasikartojo: Pijus B. pasitiko vyrą, atlydėjo iki fabriko, snūstelėjo, sulaukė bai-gusio darbą ir sekė iš paskos.

Trečiądien vyriškis jau suprato esąs sekamas. Kai sustojo, Pijus B. užuodė aitrų jo kvapą. Rusvasis apsiaustas kvepėjo kažkuo labai tolimu, nepažintu, o gal net ir nepažiniu.

Jis užšnekino mane, – šimtus kartų Pijus B. pasakodavo tą epizodą savo vienintelei mergai-tei. – Klausinėjo, kurių galų velkuosi iš paskos, ko

Gasparas ALEKSA

Pijus B.Novelė

Etažerė

Stasys Stacevičius „Milda supaisys“: esė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.

Stasio Stacevičiaus „Milda supaisys“ surinkta iš kultūrinėje spaudoje publikuotų eseistinių tekstų, primenančių biografinį pasakojimą. Ši vienkiemio tyloje rašyta knyga įtraukia į aplinką, kuri neatsiejama nuo gyvenamojo krašto pulso. Esė tekstuose autorius (dėl jo persikėlimo į tekstinį lygmenį neabejoju) nuolat dalyvauja, ieškodamas jungčių per save, draugus, artimuosius. Tad nieko keisto, kad šią knygą užpildo būtent autobiogra-finis kodas.

S. Stacevičius taikliai įvardijo savo eseistikos principą, paremtą dviem ją pripildančiais sandais: atsiminimais ir neatsiminimais, kurie „būna kaip atviros lygumos ar laukiniai kalnai – atsiminimams ir vaizduotei skleistis“ (p. 96). Pirmieji priglaudžia momentus, negalinčius praslinkti nepalytėjus, – vai-kystės troškimus, dvejus prailgusius metus tarnaujant sovietų kariuomenėje, mylėtas moteris ir subjekto judėjimą dabartyje, kuris sutvirtina pasakojimo slankstelius („Bet vis kitokie dabar man išnyra iš

praeities“, p. 79). Neatsiminimuose telpa perskaityti, nugirsti, sužinoti faktai ir pasakojimai, formuojantys kalbėtoją, t. y. papildantys matymą ir patyrimą taip, lyg būtų tapę sava dalimi. Tačiau dėl jų ryšio S. Sta-cevičiaus žodis tampa smalsus, nestokojantis humoro, pripildytas galimybės nuolat stebėtis gyvenimu kaip duotybe, jo simboliškumu.

Būtų keista, jei „Milda supaisys“ taip ir liktų skendėti praeityje, nes, net ir pasitelkus atsiminimą kaip svarią teksto dalį, rašoma norint surankiotomis detalėmis įminti reiškinio paslaptį. Nors būtent todėl kai kuriuose tekstuose pagaunamas lengvumą pajutusios rankos judesys, esė sudaigstymas įtvir-tina savo tarpinį būvį, įvairiareikšmį apžiūrėjimą, tarkime, ką reiškia jaustis „nukritus iš mėnulio“. S. Stacevičiaus tekstuose kalbama apie žmogiškos šilumos ištakas, akimirkos išsipildymus (taip, kaip jį įkūnijo šuolis su parašiutu). Simpatiškiausi pasažai susiję su atsargiais, bet natūraliais laiko ir laikinu-mo apmąstymais, spaudžiančiais iki nežinomybės,

kai šalia stūkso pusantro tūkstančio metų senumo ąžuolas, o pažvelgus viršun sudėtinga atsekti, kiek šviesmečių dangaus kūnai nutolę nuo Žemės. Susiję ir su atsargiu artėjimu prie metafizikos apraiškų: „Kai nežinai, kaip tas arba tai vadinasi, gali pavadinti druge-liu arba Dievuliu ir nusišypsoti“ (p. 37). Tai, ką vien-kiemyje gyvenęs autorius užrašė, atliepia autentiškai matomą pasaulį, kuriame esama įsiklausymo į gamtos reiškinius, susisiekiančius su taikiu, gamtmeldžiui artimu būdu, o Merkinės kraštas per S. Stacevičių dar kartą sualsuoja primenama padavimų dvasia. Ji tampa autentiška, niekuo nepakeičiama žiūra, atkeliavusia ir iš susavinto, todėl be galo gyvo neatsiminimo. Tokiu atveju nutolstama nuo autobiografiškumo, sklaidoma abejonė dėl savitikslio kalbėjimo.

„Milda supaisys“ atsiskyrusi nuo poezijos, kurios laukas kai kuriems asocijuojasi su S. Stacevičiumi. Manyčiau, tai yra vienas iš šios knygos savitumo ženklų, kuriančių jos autoriaus portretą. Visgi tam tikros temos leidžia nustebti, kiek kartų užrašyta mir-ties nuojautų, kaip ir poezijoje, išsapnuojamų šalčio kely: „Išnyra sapno atsiminimas ir improvizacija: lekiu žiemą slidėmis, šliuožiu į šiaurės pusę ir netoli savo vienkiemio aptinku geležinkelio stotį, kur jos nebuvo niekad, ir galvoju: kaip aš lig šiol nemačiau šitos stoties ir negirdėjau triukšmo? Sustoja traukinys, aš su slidėmis šoku į pirmą vagoną, jis pilnas sniego, keleivių nėra, tai ir šliuožiu ilgai...“ (p. 117).

S. Stacevičius parašė knygą, kurioje turėjo ką pasakyti. Atsivertęs spaudoje pasirodžiusią esė regi, kad jų kelias autoriui rūpėjo ir po pirmojo publikavimo, nes buvo jo paties taisytos, pildytos, grynintos. „Milda supaisys“ iš tiesų sugaudo ilga-metę pastangą apibendrinti save visame nutikimų, praradimų ir šėlionių sraute. Tai leidinys, kuriame, tikėtina, išsaugota šiek tiek tikrovės liudijimų, bet neabejotinai – nė trupučio puikybės.

www.nemunas.net . 2014 m. kovo 27–balandþio 2 d., Nr. 12 (906) 9Kūrybanoriu... Bet nepajėgiau žodžio ištarti. Suniurnėjau kažką panosėje – ir baigta. O jis kalbėjo ir kalbėjo, ir kalbėjo. Tas keistas kvapas sklido ne vien iš jo burnos, bet ir iš kiekvieno rankos mosto, net iš akių... Akys, tamsios ir labai rimtos, gręžė kiaurai...

– Mano vardas Alfiejus, – prisistatė vyriškis. – O tu kuo vardu?

Tylėjau kaip liežuvį prarijęs. Tikriausiai jis palaikė mane nevykėliu. Paklausė, gal pabėgau iš namų, kad esu toks sulysęs ir suvargęs.

Nuleidau galvą ir vos nežliumbiau, bet nesitrau-kiau – likau stovėti atsirėmęs į seną pušį. Alfiejus nuėjo neatsisukdamas, o aš vis viena sekiau iš paskos, slapstydamasis už kerotų ir plačiai išla-pojusių krūmų. Mačiau, kaip jis įlipa į autobusą. Atsisveikindamas lyg ir pamojo. Maniau, gal ta ranka ryškiai apšviestame autobuse man tiktai pa-sivaideno – toks bjaurus buvau pats sau...

Pijus B. niekam, net savo mergaitei nedrįso prisi-pažinti neatsimenąs tėvų. Augo pas tokius bjaurius žmones, kurių vardų prisiminti nenorėjo. Ūgtelėjęs buvo pristatytas ganyti kolchozo karvių bandos. Kai vieną dieną maurojantis bulius ne juokais jį pamaigė ragais, Pijus B. nutarė bėgti. Ėjo, kur akys vedė, kol atsidūrė Baltojoje Vokėje. Čia pasijuto kaip namie. Nebuvo išlepintas – kažkaip pramisdavo, nors apie maistą nepaliaudavo galvojęs.

Dabar Pijus B. prisiminė dar kitą rytą, kai gerą valandžiukę pastoviniavęs stotelėje, tikėdamasis su-laukti Alfiejaus, gavo nusivilti. Jau buvo bekiūtinąs nosies tiesumu, bet atpažino balsą sau už nugaros:

– Pijau! Atsigręžė. Alfiejus stovėjo atokiau ir šypsodamas

mojo prieiti artyn.

– Tu įsivaizduoji? – kuždėjo Pijus B. savo vienin-telei mergaitei. – Jis ištiesė man storą juodos duonos riekę, apteptą gardžiai kvepiančia kepenine dešra.

Norėjau padėkoti, bet ir vėl neįstengiau žodžio išdaužti, tik pabučiavau į lūpas. Staigiai lyg žaibas.

– Ar nepyksti, kad vadinu tave Pijumi? – nesu-

triko vyriškis. – Nesišneki su manimi, bet juk turiu į tave kaip nors kreiptis... – Gal tu nebylys?

Taip, aš nebylys. Aš nebylys! – apsidžiaugiau, kad Alfiejus rado sprendimą, kuris tenkintų mus abu.

Jis nužingsniavo į fabriką, o aš akimirksniu prarijau skanėstą.

Vakare Alfiejus pavaišino mane kotletu, liku-siu nuo pietų valgykloje. Palydėjęs savo geradarį Popieriaus gatve ir per pušyną iki stotelės, grįžau prie pamėgto suolelio. Ilgai uostinėjau popieriaus skiautę, į kurią buvo susuktas skanėstas, kvepiantis Alfiejumi.

Praūžė lyg bičių spiečius gražiausia Pijaus B.

gyvenimo vasara. Kiekvieną rytą jiedu su Alfiejumi išsiskirdavo

prie gamyklos vartų, o vakarais jis palydėdavo draugą per pušyną. Eidavo greta, neskubėdami, du neatskiriami draugai. Kartais Alfiejus duodavo Pijui B. panešti jo portfelį. Žmonės sveikindavo abu, šypsodavosi. Išsiskirdami jiedu pasibučiuodavo. Keli niekdariai berniūkščiai kartais paleisdavo po akmenį į Pijų B., kai jis likdavo vienas.

Tą pačią vasarą Pijus B. sutiko ir Jolką. Ji taip pat neturėjo tėvų. Gyveno pas tokią kvaištelėjusią ponią – saugodavo jos namus. Vakarais Jolka vaikščiodavo pušyne, ten jiedu ir susipažino. Taip susidraugavo, kad Pijus B. įsidrąsino net nakvoti pas savo mergaitę. Iš mansardos buvo gerai matyti Jolkos ponios sodas. Savaitgaliais į jį prisirinkdavo keistų moteriškės draugų. Susėdę pavėsinėje jie gerdavo, garsiai rėkaudavo, visaip kvailiodavo, o kartais net susipešdavo.

Sykį bjaurus senis gašlia nosimi nepatingėjo už-lipti į pastogę ir užtiko tenai Pijų B. Apsiputojęs jis rėkė ant Jolkos, vadino ją susmirdusia kale, paleis-tuve... Pijus B. neištvėrė ir šoko tam diedui į akis. Tuomet jau prasidėjo... Sukilo visa kompanija. Pijui B. teko šokti per aukštą vielinę tvorą, jis vos nepa-simovė ant metalinio strypo. Nudribo kitoje tvoros pusėje. Pilvas gličiai rasojo. Pagulėjo susirietęs ant žolės ir suprato: žarnos laukan nedrimba – gyvens...

Kitą dieną Alfiejus pasirodė tik pavakariukais. Susiradęs pušyne suoliuką, prisėdo, pavalgydino Pijų B., paguodė, kad žaizda negili, kad iki ves-tuvių užgis.

– Pijau, – kalbėjo draugužis, – aš taip pat bijau blogų žmonių. Dabar jie paliko visai nenuspėjami... Jie negailestingi kitokiems. Svarsčiau ilgai, labai il-gai, bet pagaliau apsisprendžiau: važiuosiu į tėvynę.

Abu kurį laiką liūdnai patylėjo.– Tark bent vieną žodį, juk atėjau atsisveikinti,

– po valandėlės paprašė Alfiejus. Pijus B. tylėjo.– Pyksti? Išsivežčiau ir tave kartu, bet negaliu.Pijus B. tylėjo kaip žemė. Tik iš akių jam pasruvo

kelios ašaros.Aukštos pušys gaudė virš jų abiejų, žemė laikė

tvirtai sukabinusi jų šaknis. Alfiejus žvelgė pro pušų kamienus į tolį, iš kur sklido besileidžiančios saulės spinduliai. Ten Pijaus B. mintys jau neįstengė nuskristi.

– Fabriką uždaro. Buhalterio niekam nebereikia. Mane pravardžiuoja žydpalaikiu, – tyliai guodėsi Alfiejus. – Ne fizinių kančių bijau... Neee... Tik pasijutau niekam nereikalingas. Kad ne tu, Pijau, galą būčiau pasidaręs. Gailiuosi, kad taip ilgai bu-vau pamiršęs savo tautos didžiuosius – Abraomą, Jokūbą, karalių Dovydą... Bet likusį gyvenimą noriu melstis prie Rachelės sarkofago Jeruzalėje.

Dabar abiejų akys paraudo. Alfiejus – iš seno ilgesio, deginusio širdį, o Pijaus B. iš to ilgesio, kuris dar tik ateis.

Pijus B. bučiavo Alfiejų į lūpas, į akis, į ausų kriaukleles, į kaklą ir gėrė kvapus, svaiginančius paskutinį kartą.

Pijus B. galutinai pabudo, tik pajutęs adatos dūrį į sprandą.

Apyžlibė Teodora liūdnai žiūrėjo į jį ir glostė jau stingstantį, senatvės išvargintą kūną:

– Brisiuk, ar neskauda?– Sudie, mielasis drauge, – dar spėjo pagalvoti

Pijus Brisius.

Dirgėliškai sakant, proga „žiūrėti, ar veikia“. Tokie klausimai kaip „ką turėčiau įrodyti jeigu /

žodžiai vienodai priklauso / visiems / ir kiek vieno valia su jais žaisti / kaip nori“ eilėraščius susieja su Artūro Valionio poetine nuostata – būti kažkuo dėtu per kitus, perleisti sprendimo atsakomybę skaitytojui kaip svarbiam dalyviui. D. Dirgėlos poezijos atveju pasikliaujama savo kalba, rea-lizuojama ne tiek diskursų dėlione, bet rašymu „iš buities“ ir „ekrano“ (todėl skaitmeninė knyga be puslapių, turinio ir išpuošto maketo ženklų savaip dera prie tekstų). Vertinimo, neviena-lyčio žvilgsnio, grožio reliatyvumo problemos „Stebėto jo užrašuose“ yra vienos esminių ir, ko gero, įdomiausių. Žaidžiama klišėmis („Gyveni-mas – kaip laiptai“; „gulbių pora / drumsčianti tvenkinio veidrodį“), tačiau jeigu kas klaustų,

Poetas Dainius Dirgėla vis dar kuria savą laikyseną. „Man patogiau likti neištyrinėtam“, „Toliau sėkmingai esu svetimas“, – frazės, ku-rias pokalbiuose ištaria kūrėjas ir vis tiek per poeziją kviečia skaitytojus susitikti.

Išleisti elektroniniu formatu, kiekvienam lengvai prieinami „Stebėto jo užrašai“ ir toliau padeda įsijausti į išsakomą atsiskyrėlio poziciją. Stebėto jo kreipia dėmesį į dvikryptį žvilgsnį – būti tuo, kuris stebi, būti stebimuoju. Išskiriamas trečiasis asmuo, apsaugoma nuo asmeniškumo, užleidžiant vietą teksto prasmės pirmenybei. Ir tai autoriui išeina į gera. Leidinyje nemažai teks-tų apie tekstus, bet dėl atsitraukimo, leidžiančio tiesiogiau neįsiterpti, susiduriama su platesniu svarstymu, atviresnio paradokso, o ir pačios išsipildžiusios poezijos atsiradimo galimybe.

koks yra autoriaus skonis, sakytume – išgry-nintos poezijos. Ne vienas tekstas racionaliai sudarytas, bet, mano požiūriu, pavykęs tada, kai konstravimą jo pabaigoje nugali netikė-tos gyvybinės detalės, tarsi baterijos, įjun-giančios tekstą. Todėl „Stebėto jo užrašus“ norisi vadinti knyga, kuria dėliojami tam tikri fiksuojami signalai, sudarantys properšą reflektuojamą kūrybos (o kitais atvejais ir socialinį) procesą apžiūrėti be subjekto kaip mediatoriaus įsiterpimo.

D. Dirgėlos tekstuose išryškėja ir meilės, bejėgystės prieš laikinumą, transcendentinę galią linijos. Nė vienas aspektas nepaneigia-mas, net jei į juos galima pažvelgti iš pirmo žvilgsnio pasirinkus neutralią poziciją. Poetas jungia fiziką ir metafiziką, taikydamas jai pro-fanišką kalbą („tebūnie šviesa pasakė Viešpats ir paspaudė / mygtuką / ir netaupė šviesos ir ji degė ir dieną ir naktį“), nes tikima, jog už kalbėjimo slypi kažkas daugiau („pradžioje buvo žodis / paskui buvau aš“). Mirčiai pri-lygstantis išsijungimas, persikėlimas į kitą (televizinę, internetinę) realybę, susiliejimas su mylimuoju pasirodo kaip nenuneigiama dvasinė kategorija, kurioje žmogaus ego nuslopsta, akivaizdėja skaudi komunikacijos neįmanomybė. Taigi galvojant apie šiuos (ti-kriausiai ne vienintelius) poezijos požymius „Stebėto jo užrašai“ gali pašnabždėti, jog nėra nieko, ką norėtųsi atstumti, kas leistų pačiam nukelti knygą prie tau svetimesnių, o D. Dirgėla tik prijaučia tokiam vaidmeniui, išreikšdamas norą tiesiog nusitolinti, išsaugoti individualumą.

Dainius Dirgėla „Stebėto jo užrašai“: eilėraščiai. – „Naujas vardas“, 2013.

www.nemunas.net . 2014 m. kovo 27–balandþio 2 d., Nr. 12 (906)10 Kūryba

Susipažinti su Lietuva man buvo kur kas lengviau nei kitiems, kilusiesiems iš „nebaltiškų“ Sovietų Sąjun-gos vietų. Aš lankydavausi Lietuvoje nuo pat ankstyvos vaikystės, turėjau ten artimų draugų, daug kur pabuvau, pamilau Lietuvos tradicijas ir gyvenimo būdą. Mano „švietėjai“ – Ignas Račkauskas iš Zarasų, Baranauskų šeima, gyvenusi Kaune ir Prienuose. O labiausiai esu dėkingas kunigui Broniui Bulikai iš Jiezno.

Aišku, 1988 m. Maskvoje jautėsi artėjančios permainos, nors vargu ar galėjai numanyti, kad jos bus esmingos ir neatšaukiamos. Sovietinė politinė nomenklatūra bijojo „įleisti“ perestroiką į Pabaltįjį. Atrodė, kad ir pačių Baltijos respublikų politinis gy-venimas kur kas labiau nei Maskva dvelkia provincija ir sovietine dvasia. Dar atsiminiau, kaip lengvai prieš metus buvo marginalizuoti stalinizmo aukų atminimui skirti renginiai Baltijos šalių sostinėse, mačiau kaip įprastai sovietiškai buvo renkami parašai prieš Ronaldo Reagano sveikinimą Baltijos tautoms. Aišku, smul-kiai tų įvykių nesekiau, bet man atrodė, kad reiškiasi anachronistiškas sovietinis nuolankumas, kuris mane, maskvietį, tada gerokai šokiravo. Todėl 1988 m. va-sarą Kauno gatvėse labai netikėtai pajutau net ne ilgai lauktą „laisvės gurkšnį“, o tiesiog plūste plūstelėjusį priešišką sovietų valdžiai masinio aktyvumo srautą. Iš pradžių nieko nesupratau. Miesto centre matau: minia, kažkas sako kalbą, aplink tarsi beveidžiai žmonės su raiščiais ant rankovių. Nusprendžiau, kad tai vėl kas nors tokio: už sovietų valdžią ir prieš jos priešus. Žiūriu, ant raiščių parašyta: „Sąjūdis“. Pagalvojau: „Turbūt jie ką nors sovietinio taip vadina“. Greitai apsidžiaugiau supratęs, kad klydau.

Maniau, B. Bulika, kurį tikėjausi pamatyti Jiezne, man smulkiai papasakos, kas vyksta. B. Bulika buvo ne disidentas, o kompromiso žmogus, tačiau viską, kas

svarbu, jis visada žinojo ir mėgo pasakoti. Tą kartą jo pasakojimo neišgirdau. Su mama atvažiavę į Jiezną patekome į iškilmingas laidotuves. Laidojo B. Buliką. Buvo labai skaudu ir iškilminga. Suvažiavo tūkstan-čiai žmonių. Prie kapo sugiedojo V. Kudirkos himną. Bendrai atmosferai suvokti geresnio pasakojimo man ir nereikėjo. Jauna moteris, prisistačiusi kaip vargo-nininkė Marija, mums pasakė, kad Maskvoje gyvena jos mama Susana Solomonovna Pečiuro1, ir paprašė jai paskambinti, kai galėsime.

Grįžome į Maskvą. 1988 m. rudenį įvykiai Baltijos respublikose įgavo pagreitį, apie tai pranešdavo so-vietinės masinės informacijos priemonės. Lietuvoje ir Latvijoje, kaip šiek tiek anksčiau Estijoje, buvo pakeista oficialioji valdžia. Neprisimenu, kas man užprenumeravo „Atgimimą“, o paskui ėmė siuntinėti ir latvių „Atmodą“. Taigi buvau gerai informuotas. Paskui pas M. Gorbačiovą vyko svarbūs posėdžiai dėl suvereniteto ir respublikų simbolikos. Lietuva oficialiai susigrąžino senąją valstybinę vėliavą, ji ėmė plazdėti visur, kur buvo iškabintos sąjunginių respublikų vė-liavos: 14 raudonų ir viena trispalvė – tai darė įspūdį. Latvija ir Estija taip nesielgė dėl priežasčių, kurias drįsau laikyti neįtikinamomis.

Taip susiklostė, kad Susanai Pečiuro paskambinau tik po pusmečio. Jau buvo 1989 m. pradžia, netikėtai man pasiūlė susitikti ir apsvarstyti, ar negaliu būti kuo nors naudingas draugijai „Memorial“. Apie draugiją tada, aišku, jau žinojau iš spaudos, bet jai priklau-sančių žmonių dar nebuvau sutikęs, o man tai atrodė labai įdomu. Tęsdamas vieną man svarbią iniciatyvą, tuo laiku susipažinau su kitu visuomenės aktyvumo centru – draugija „Moskovskaja tribūna“, reguliariai lankiausi jos posėdžiuose. „Memorialas“ buvo to paties lygmens reiškinys, bet jo aktyvą iš esmės sudarė kiti

žmonės, kuriuos norėjau sutikti. Draugijas siejanti asmenybė buvo Andrejus Dmitrijevičius Sacharovas, kuris, kai kas nors svarbaus vyko, dalyvaudavo ir vie-nur, ir kitur, bet tų gana masinių organizacijų stilius ir akcijos skyrėsi.

Susitikę su Susana Solomonovna, viską apsvarstėme, ir aš tuoj pat buvau „integruotas“ į „Memorialą“. Greitai susipažinau su svarbiausiais žmonėmis: Arsenijumi Roginskiu, Aleksandru Danieliu, Jelena Žemkova, Olegu Orlovu, Janu Račinskiu, Jakovu Etingeriu. Man buvo labai svarbu, kad „Memorialas“, kaip ir „Mos-kovskaja tribuna“, palaiko mano iniciatyvą skelbti moratoriumą mirties bausmei. Kalbėdami mes, aišku, greitai palietėme Lietuvos temą. Joje gyveno S. Pečiuro duktė, o A. Roginskis ir A. Danielis artimai bendravo su Sergejumi Adamovičiumi Kovaliovu2 ir draugavo su Georgijumi Jefremovu.

Dideliu emociniu perversmu tapo M. Gorbačiovo organizuoti Sovietų Sąjungos liaudies deputatų rinki-mai ir Sovietų Sąjungos liaudies deputatų suvažiavi-mas 1989 m. pavasarį. Tada jau buvo akivaizdu, kad liberalizacijos ir demokratizacijos procesai Baltijos respublikose stipriai lenkia likusią Sąjungos dalį. Vi-sur, išskyrus vieną apygardą, Lietuvoje į suvažiavimą buvo išrinkti Sąjūdžio atstovai arba tie, kurie jį rėmė. Iš Maskvos, Leningrado, Minsko, Sverdlovsko, Kui-byševo (Samaros), Kaliningrado, Ukrainos miestų irgi atvyko daug atstovų, kurių pažiūros buvo alternatyvios oficialiosioms. Sovietų Sąjungos Mokslų akademija ir kitos organizacijos išrinko daug nepriklausomų žmonių, o rinkimų kampanijos „centru“ tapo kova už tai, kad liaudies deputatu būtų išrinktas akademikas A. Sacharovas. Galų gale iškovota pergalė, ir kurį laiką A. Sacharovas buvo ne tik istorinis, bet ir viešas demokratinio judėjimo visoje Sovietų Sąjungoje ir pirmiausia Rusijoje lyderis.

„Pabaltijo“ atstovai suvažiavime kalbėjo aštriai, įdo-miai, lyderiškai, atrodė, kad Baltijos respublikos dėl jų is-torijos ir bendros žmonių nuostatos tam tikra prasme galės tapti visos Sovietų Sąjungos (arba, jei norite, posovietinės erdvės) demokratizacijos ir permainų lokomotyvu. Tiesa, būta ir skeptiško požiūrio, kad „pabaltijiečiai“ žaidžia „savą žaidimą“, bet tuo metu labiau norėjosi tą požiūrį atmesti, nei su juo sutikti. Tik gerokai vėliau, kai ofici-aliai pripažinta atkurtoji nepriklausomybė, kai galutinai subyrėjo Sovietų Sąjunga, tapo akivaizdu, kad istoriškai viskas pakrypo į „skeptiškąją“ pusę.

Kartą A. Roginskis pasakė: „Rugpjūčio mėnesį – 50 metų Molotovo-Ribbentropo paktui, jūs – susijęs su Lietuva. Imkim ir padarykim tam įvykiui skirtą parodą.“ Sutikau. Atvažiavęs į Kauną, susipažinau su organizacijos „Tremtinys“ nariais. Organizacijos „menedžeris“ tada buvo labai aktyvus žmogus Jonas Čivilis, politinis lyderis – Audrius Butkevičius, o es-tetinę ir kultūrinę kryptį lėmė itin išsilavinusi, kukli, santūrių pažiūrų Regina Urbšaitė (generolo Adolfo Urbšo, vadovavusio Lietuviškajai divizijai Antrojo pasaulinio karo metais, duktė).

Viktoras KOGANAS-JASNYJ (g. 1959), maskvietis, chemijos mokslų kandidatas. Nuo 1989 m. įsitraukė į organizacijų „Moskovskaja tribūna“, „Memorial“ veiklą. Aktyvus kovotojas prieš mirties bausmę. Rusijos jungtinės demokratinės partijos „Jabloko“ pirmininko patarėjas.

Viktor KOGAN-JASNYJ

Baltiškasis atspindysIš atsiminimų apie kai kuriuos 1988-1993 m. įvykius pirmos dalies „1988-1989 metai“

Nijolė Kliukaitė-Kepenienė „Maršalitas“: romanas. – Vilnius: „Versus aureus“, 2013.

Nijolės Kliukaitės-Kepenienės kūryba, kurią ste-bėjau tik atsitolinusi, skaitydama kai kurias prozos publikacijas, sudarė dvilypį įspūdį: turi netradicinių minčių, tačiau sunku pasakyti, ar autorė, išbandžiusi įvairius žanrus, labiau prozininkė ar poetė, nes skir-tingo rašymo patirtis susipina. „Maršalitas“ tikriausiai nesuteikia konkretesnio atsakymo, bet leidžia apie tai

pasvarstyti. Pirmiausia – apie naująjį romaną. „Marašalite“

pasakojama apie Lietinių šeimą, kurios išsiblaškymą lemia „sniego gniūžtės“ efektą sukėlusi menininko žūtis. Atsiradus detektyvinei linijai, kurios sprendimas turėtų suteikti pokytį ir ramybę, didžiausias krūvis tenka romano centre atsidūrusiems paaugliams – sep-

tyniolikmetei pasakotojai Laimai ir dvejais metais jaunesniam autistui Igniui. Jie jaučiasi esą jungtys: „Na, kai gimsti, gauni gan vientisą pasaulį. Bet jis dar ne tavo. Tėčio, mamos. Vis dėlto tau jame leista gyventi. Tai ir nuomojiesi vietikę, būdamas kitiems maršalitu, jungiamuoju audiniu. Bet jeigu ateina meilė, gauni savo pasaulį. Paprasčiausiai. Dovanai“ (p. 186). Apie meilės svarbą prabylama jos galią akcentuojant nuo pradžių: „Ketinu pasekti žiaurią pasakaitę apie meilę“ (p. 7). Įprasta regėti laimingą pasakos atomazgą, bet visame kūrinyje kviečiama suvokti, jog meilės semantika nėra lengvai pakeliama.

„Maršalito“ siužetas plėtojamas savitu ritmu, kurį lemia N. Kliukaitės-Kepenienės prozos išraiškingumas: „O debesis, nusileidęs dar žemiau, aptūtavo šilta ir drėgna tirštuma. Įsileido vidun, bet neprarijo, pagarbiai paliko erdvės susivokti savo paties niekingoje baimėje, kuri, kaip žinia, tėra chimera, šeriame ją savo sapnais ir lūkesčiais; ne, nesakau, kad reikėtų ją nudobti, bet ir peršerti nederėtų“ (p. 59). Autorė dažnai pasitelkia poezijai artimesnę metaforinę kalbą. Taigi būdas yra ne tiek skverbtis detalizuojant, kiek erdviai išgaubti. Bręstančios, artimųjų abejingumą, pirmąją meilę iš-

www.nemunas.net . 2014 m. kovo 27–balandþio 2 d., Nr. 12 (906) 11KūrybaTuo metu Vilniuje buvo išleista Juozo Urbšio,

Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministro, atsiminimų knyga. Prieš daugelį metų B. Bulika man pasakojo, kad J. Urbšys po represijų išliko gyvas, jau sulaukęs garbaus amžiaus gyvena Kaune, rašo atsiminimus, bet vengia spontaniškų pokalbių su nepažįstamais žmonėmis, todėl jo nereikia ieškoti. Pasitikėdamas B. Bulika to ir nedariau. Dabar persi-galvojau, nusprendžiau pabandyti susitikti. J. Urbšio balsas skambėdavo mitinguose, išėjo atsiminimai – vargu ar jis vis taip pat kategoriškai vengia bendrauti. Tiesa, bijojau naujos kliūties: išleista įsimenama knyga, gali būti, kad minios besidominčiųjų dabar atakuoja devyniasdešimtmetį žmogų ir man nepavyks prie jo prasibrauti. Vis dėlto pasiėmiau telefonų knygą, susira-dau ten Juozo Urbšio pavardę ir paskambinau nurodytu telefonu. Atsiliepė pagyvenusio žmogaus balsas. Kaip mokėjau, lietuviškai pasiteiravau, ar tai ponas Urbšys. Gavęs teigiamą atsakymą, paklausiau, ar galima pas jį užeiti. Taip pat užtikrintai ir trumpai jis atsakė „taip“ ir ta pačia intonacija padiktavo adresą, kurį jau buvau radęs telefonų knygoje.

Ėmiau ruoštis susitikimui, kuris turėjo būti kiek siurrealistiškas. Kad ir koks tas žmogus būtų, jis paradoksaliai įėjo į istoriją, nes spaudė rankas dviem baisiausiems amžiaus piktadariams, paskui dėl to nukentėjo, tačiau įstengė išgyventi iki visai kitokių laikų. Labai norėjau pamatyti gerą, nuoširdų ir didį žmogų. Užlipau į viršutinį Chruščiovo laikų namo aukštą, ir mane pasitiko būtent toks žmogus. Labai nustebau. Aukštas, aristokratiškai pasitempęs, išsyk demokratiškas, aktyvus, nuoširdus, bet labai tvar-kingas ir išoriškai, ir mąstydamas bei veikdamas. Turbūt būtume galėję ilgai šnekėtis, bet aš varžiausi, nenorėjau smalsauti apie jam skaudžius dalykus. Be to, J. Urbšys jau blogai matė, jam buvo per 90 metų – į tai irgi reikėjo atsiželgti. Nors ir sėdėjęs sovietų kalėjime, jis gana prastai kalbėjo rusiškai, o mano lietuvių kalbos žinios visai netiko rimtam pokalbiui, tad suradome išeitį – perėjome prie prancūzų. Iš tiesų jaučiausi patekęs į visiškai kitokį pasaulį – įdomų, prasmingą ir labai tragišką.

J. Urbšio knygą, nusipirktą išvakarėse, turėjau pasiėmęs, paprašiau, kad jis užrašytų ją „Memorialui“ (prašyti sau asmeniškai atrodė nepatogu ir tuo metu ne-tinkama). Ministras pasiėmė atskirą popieriaus lapelį, lietuviškai užrašė jame dedikacijos tekstą ir parodė jį man, klausdamas, ar man toks užrašymas tinka. Ne visus žodžius supratau, bet, aišku, „patvirtinau tekstą“. Jis tuoj pat buvo perrašytas iš juodraščio į antraštinį knygos puslapį.

Daugiau su J. Urbšiu nebuvau susitikęs, nors jis gyveno dar apie porą metų, sužinojo apie 1991 m. Sausio 13-osios tragediją. Tada atkreipiau dėmesį į kažkieno pacituotą man nesuvokiamą jo pareiškimą, kad Sausio 13-osios aukų kraujas sustiprins valią siekti nepriklausomybės. Pamaniau: kaip galima taip galvoti, o tuo labiau – kam taip kalbėti? Ko verta toji valia

siekti nepriklausomybės, jei reikia, kad ją sustiprintų aukų kraujas?

Bet grįžtu į 1989 m. Rengti parodą sekėsi. „Tremti-nys“ sutiko paruošti Maskvai visą ekspoziciją, pasako-jančią, kas atsitiko Lietuvai ir Lietuvoje nuo 1939 m. iki šeštojo dešimtmečio pabaigos. Kauniečiai nusprendė pasiųsti į Maskvą solidžią delegaciją: organizacijos pirmininką Audrių Butkevičių, jo pavaduotoją J. Či-vilį, dailininkę, ekspozicijos autorę Reginą Urbšaitę ir Egidijų Klumbį, Sovietų Sąjungos liaudies deputatą, kuris jau buvo išgarsėjęs, griežtai protestuodamas prieš kraujo praliejimą Gruzijoje. Ekspoziciją bei delegaciją atsiuntė ir estai. Estijoje mums talkino įvairūs žmonės, pradedant ką tik išsivadavusiais disidentais, baigiant respublikos Komunistų partijos centro komiteto po-litinio švietimo namais. Iš Estijos atvažiavo neseniai paleistas ilgametis politinis kalinys Martas Niklusas. Daug padėjo Marju Lauristin. Žurnalistė Marika Villa davė parodai Europos padalijimo žemėlapį su atitinkamais užrašais. Latvijos represuotųjų sambūris dėl nesuprantamų priežasčių dalyvauti atsisakė, tad ką nors Maskvoje daryti už latvius teko mums patiems. Atvažiavo ir dabar jau miręs Viačeslavas Čornovilas iš Lvovo, žinomas politinis kalinys, kuris 1989 m. tapo Lvovo meru ir kandidatu į Ukrainos prezidentus. Deja, mažai išmanėme bendrąją kultūrą ir politiką, todėl jis nelabai ką sudomino. Dėmesio centre buvo Pabaltijys ir visų pirma – Lietuva.

Sokolnikų rajono komunistų partijos komitetui lei-dus, parodą atidarėme kultūros namuose „Sokolniki“, kur ji veikė apie dešimt dienų. Tuo metu ten rengėme ir konferencijas artimomis parodai istorijos, teisės ir politikos temomis. Kiekvienai dėl pakto nukentėjusiai šaliai buvo skirta viena konferencijos diena. Taip išėjo, kad man teko vesti posėdžius.

Lietuvai skirtą dieną, be „žvaigždžių“, atvykusių iš šios šalies, dalyvavo Larisa Bogoraz3 ir S. Kovaliovas. Atsimenu, kaip L. Bogoraz nuslopindavo įsisiūbuo-jančią euforiją (maždaug „M. Gorbačiovas blogas, o nacionaliniai demokratiniai judėjimai – geri“) ir paprastais pavyzdžiais parodydavo, kad viskas yra kur kas sudėtingiau. Latvijos dieną (iš jos niekas neatva-žiavo) aš labai nemaloniai suklydau. Atėjo įžymusis Sandras Riga4 ir labai kukliai paprašė suteikti jam žodį, kad galėtų papasakoti apie Latviją. Nežinojau, kas jis toks, niekada anksčiau nebuvau girdėjęs, mačiau pirmą kartą. Apsvaigęs nuo prisiimto „tvarkytojo“ vaidmens, aš, užuot su kuo nors pasitaręs, jam tiesiai pasakiau: „Atleiskit, jūsų nepažįstu, o neaišku kam suteikti žodžio negaliu.“ Jis labai delikačiai paprašė dar kartą. Aš laikausi savo: ne, ne, negaliu duoti žodžio visiems, ypač tiems, kurių nepažįstu. Jis atsiprašė, atsisėdo maždaug vidury salės. Kaip dabar prisimenu, visą vakarą įdėmiai žiūrėjo į mane, klausėsi, geraširdiškai šypsodamasis. Man iki šiol net dėl visai racionalių priežasčių apmaudu, kad kažką tarškiau, taip ir neiš-girdęs, ką galėjo pasakyti S. Riga. Paskui perskaičiau apie jį, susiradau telefono numerį, atsiprašiau, bet jis

greit išvažiavo gyventi į Latviją – paklausyti jo man taip ir neteko, nekalbant jau apie kitus žmones, iš kurių būtent aš atėmiau tokią galimybę.

Į parodą atėjo daug žinomų žmonių. Prisimenu Jevgenijų Jevtušenką, Iren Andrejevą. Aišku, nemažai buvo ir užsieniečių. Kai pasirodė Vokietijos Demokra-tinės Respublikos ambasados darbuotojas, bandžiau jį kalbinti. Prisimenu, jis man pasakė maždaug taip: De-mokratinėje Vokietijoje, kitaip nei Sovietų Sąjungoje, Molotovo-Ribbentropo protokolų pasirašymo datai neteikiama daug reikšmės. „Taip, prisimenama, mi-nima, bet niekas į tai rimtai nežiūri“, – mandagiai, bet gana griežta intonacija kalbėjo tas jaunuolis. Retkar-čiais įsižiebdavo „ideologinės“ diskusijos su kasdien ateinančiais partijos rajono komiteto darbuotojais, bet jos buvo labiau ritualinės, nereikšmingos. Atsimenu, kažkuris iš disidentų susipyko su rajono komiteto sekretoriumi. Labai norėjau juos sutaikyti, man buvo negražu prieš sekretorių: jis leido akivaizdžiai politiš-kai nuodėmingą renginį, o čia jį patį piktai užsipuolė. Iš mano taikdariškų pastangų nieko neišėjo – veikė visai kitos „psichologinės konfigūracijos“. Apsirengęs taip, lyg būtų aukštuomenės priėmime, po salę visą laiką vaikščiojo, bet niekur nesikišo įgaliotasis KGB darbuotojas.

Atsimenu, kaip „lietuvių vakaro“ metu kažkas paklausė, kuo skiriasi Sąjūdis ir Lietuvos laisvės lyga. Lietuvos atstovas atsakė, kad jie išsikėlę tą patį tiks-lą – Lietuvos nepriklausomybę, bet Sąjūdis jo siekia vien parlamentinėmis priemonėmis. Tyliai aiktelėjau, bet visi, net rajkomo ir KGB atstovai, tylėjo. Skandalo nekilo.

Kaip tik tomis dienomis įvyko Baltijos kelio ak-cija, Sovietų Sąjungos komunistų partijos politinis biuras ją griežtai pasmerkė, o mus užsipuolė laikraštis „Moskovskaja pravda“. Neramiai laukėme artėjančio pavojaus, bet nieko tokio neatsitiko.

Iš autoriaus rankraščio rusų kalba Vertė Donata MITAITĖ

1 Susana Solomonovna Pečiuro (1933-2014) – rusų disidentė, politinė kalinė, žmogaus teisių gynėja (vertėjos past.).

2 Sergejus Adamovičius Kovaliovas (g. 1930) – rusų disidentas, žmogaus teisių gynėjas, posovietinės Rusijos politikas. Prisidėjo prie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ platinimo, 1975 m. Vilniuje nu-teistas 7 metams laisvės atėmimo ir 3 metams tremties (vertėjos past.).

3 Larisa Josifovna Bogoraz (1929-2004) – rusų lingvistė, žmogaus teisių gynėja, publicistė. 1968 m. dalyvavo Maskvoje, Raudonojoje Aikštėje, surengtoje 7 žmonių protesto akcijoje prieš sovietų invaziją į Čekoslovakiją (vertėjos past.).

4 Sandrs Riga (g. 1939) – vienas iš ekumeninio judėji-mo buvusioje Sovietų Sąjungoje organizatorių ir lyderių, politinis kalinys, mąstytojas, poetas (vertėjos past.).

gyvenančios Laimos pasaulyje atsiranda daug chaoso, kurį papildo perteikiama veikėjos sąmonė. Ji pasižymi jaunatviška, atotrūkį nuo realybės lemiančia vaizduote: „Išmintingos mergaitės žino, kad nevalia kito keisti per daug jau vien dėl to, kad panašios pastangos pasmerk-tos iš anksto. Valia yra pienė – nepaprasta gėlė, viltis paleidžianti su vėju. Drąsi gėlė. Vėjo piemenė. Tebus tai mano gėlė. Ir aš savo viltis su vėju paleisiu. / Ir Igniui tinka pienė. Gėlė, kuri moka skristi. (...)“ (p. 80). Skaitant tokio pobūdžio teksto vietas, neapleidžia įspūdis, jog N. Kliukaitė-Kepenienė kiek per daug susitelkia ties supoetintu aprašinėjimu, kuris kuria kalbos perviršį romano turinio atžvilgiu, užglaisto arba nutolina kon-krečios pasakojimo situacijos unikalumą. Neabejoju, kad tai galima motyvuoti (savi)refleksyviu paauglės žvilgsniu, moralinėmis nuostatomis, kurios bręsta su-sidūrus su abejingumo, susvetimėjimo kupina aplinka. Visgi prozininkės įžvalgumas žadėtų šį tą daugiau, o tokia situacija nesutelpa tik pasakotojos charakterio lygmenyje, nes atitrūkta nuo „Maršalito“ problemų sprendimo. Štai todėl didesnės apimties pasakojimo sąranga nepaklusni.

N. Kliukaitė-Kepenienė romane aktualizuoja meno

vertės, jos virsmo produktu temą. Aplinkoje esama įterpiamo kičo (paveikslų kopijų), jaunystės kulto, kuriam priklauso plastinę operaciją pasidariusi, todėl tik išoriškai atjaunėjusi močiutė Aliodija, popkultūros pavyzdžių. Šalia jų dera egocentriko menininko, ku-riančio savo įvaizdį, veidas. Kalbos požiūriu čia taip pat yra triukšmo: močiutė kasdienėse situacijose nuolat parafrazuoja XVI a. rašiusį Michelį de Montaigne’į, o menotyrininkas demonstruoja dirbtinę erudiciją apie dailės kryptis. Skirtingi kalbos registrai skaitytojui suteikia progą atkreipti dėmesį į tuštumą ir ją gryninti tuo, kas iš tiesų natūraliai išgyvenama, o ne imituota. Būtent taip gyvena Laima ir jos brolis Ignius. Tačiau, kai ir sąmoningi tuštumos tarpai užpildomi minėtu kalbos pertekliumi, pradedi girdėti keistą gaudesį. O juk kalbama apie ryšius. Jungties (romane išraiškin-gai vadinamos maršalitu) įvardijimas čia taip pat yra skambus tropas, kuris reiškia statybinį užpildą, skirtą ne vien asmenybės sąmonėjimui žymėti. Jį daug kartų jau nuo pradžių vartoja ir Lietiniai, ir, pavyzdžiui, svetimai aplinkai priklausąs menotyrininkas Ąžuolas Bubis, šį pasakymą įtraukęs į savo žodyną ir taip nejučiomis nuvertinęs jo savitumą.

Nesinori sakyti, jog „Maršalitas“ yra „neaiškus“ kūrinys. Romanas perteikia spalvingą istoriją, kurią nebanaliai įprasmina iš šalies matomas žmogus su negalia. Autistas Ignius yra pasakotojos brolis, todėl artimumui negali likti abejingas. Specifinė trikdanti brolio elgsena leidžia kitiems išvysti savo poelgius (tiesmukai mėgdžioja), o jautrumas menui ir žmogui – nesumeluotas, todėl Ignius kičo ir skaudžių momentų apsuptyje išryškėja ir tampa charakteringas tuo, koks yra ir koks nesiekia būti. Giminiškas santykis romane pats ryškiausias (šiame kontekste Laimos pamiltas meninės prigimties Saulius atrodo tik kaip blanki vizija, paranki pasirodyti laiku ir vietoje). Mąstant apie romano auditoriją (tikėtina – paaugliai), jų linija ryški, prasibraunanti pro anksčiau minėtą gaudesį ir galbūt pasieksianti adresatą būtent tokia žinute, kurią autorė jam norėjo priskirti. Juolab kad žvilgsnyje į kitą neper-sismelkia pasakojimą apkartinantis gailestis, primityvi tolerantiška didaktika, tik pripažinimas, kad kitoks nebūtinai yra svetimas. Kai tai įrodoma instinktyvia meile, pagalvoji, gerai, jog šiame pasakojime tarp jų ji – išties maršalitas. Tikrasis.

Neringa BUTNORIŪTĖ

www.nemunas.net . 2014 m. kovo 27–balandþio 2 d., Nr. 12 (906)12 Kūryba

Prieš vėją pučiant

Teisybės keliai

Korupcija ir netvarka –o kreiptis nėr į ką.Didžiausieji piktadariaiteismuos išskalbiami švariai.Kol tu teisybės ieškai,ją prievartauja niekšai.Nė sostinėj nepešus niekotau tik Strasbūras liekaar apeliuot į patį dangų,bet paslaugos ir ten pabrango.Už ačiū kam pakils ranka?Laisva rinka, laisva rinka...

Pinigai

Ten, kur didžiuliai pinigai,nenoriu būti nė kaip svečias,jaučiu, kad bėga pagaugaiper strėnas, ir kišenės plečias...Toliau nuo pragaro grėsmės –nuo bankomatų ir nuo seifų!Juk pratinaus nuo mažumėsnesigodėti, jausti saiką.Bet kai pro šalį pinigųmaišus ginkluoti vyrai lydi,jaučiu, kad būtų gan smagusu jais pasidalyt po lygiai...Ką daro žmogui pinigai:jie protą drumsčia, dvasią knežina!Kur, sarge angele, dingai?Kodėl neprotestuoji, sąžine?

Įdomus gyvenimas

Nebūna savaitės,nebūna dienos,kad neįvyktųkur nors kas nors.Nušovė.Nudūrė.Ten – vieną, ten – du.Kaip gali būtinuobodu?!

Aleksas DABULSKIS

Nesikarščiuokim!

Nesistenkim pirm laiko numirti,neskubėkime šitaip, žmonės, –palūkėkim, kiek skirtamums iš pono Dievo malonės.

Jei revolveriu ranką miklini,argi būtina taikyt į smilkinį?Jei karies iš piktumo aklo,ko išsyk nertis kilpą ant kaklo?

Tarkim, tu įrėpliojai į bėdą –pirmą kulką varyk sau į pėdą.Pirmą smaugvirvę nerk ant juosmensir... prižiūrimas kito asmens.

Jau

Karti teisybė: bėga metaiir dienos byra pro pirštus.Sklerozė, ataugos, reumatas...Perku ne brendį, o vaistus.

Jau be jokių žmonos draudimųiš pokylio blaivus grįžtu,jau ir pavasariai graudina,o kaip svaigindavo ryžtu!

Jau kelio pabaigoj tikiuosne žiburio, o šalto gūsio –iš patirties šiokios tokiosžinau: prieš vėją nepapūsi.

Nuodėmės

Tikiu, Motule,jog iš visos širdiestenai, pas Dievulį,už mane meldies,idant gimtoj žemėjlaimingas, laisvasnubaigčiau amželįir būčiau dangun įleistas.Tačiau vargu ar teksbent priartėti prie vartų, kai ims skaičiuot kaltes...Et, nė skaičiuot neverta.

Daugsyk nusidėjęs esu:šaipiaus ir šaipausiiš visko ir iš visų,o iš savęs – labiausiai.

Gamtos paslaptys

Bepigu amebai perpus dalytis,o žmogus – daugialąstisir nevienalytis.Ląstelių – begalė, tuo pačiudaugybė painiavos ir paslapčių.Šit kartais žmoguslig pat savo baigtiesneišsiaiškina,kokios jis lyties.

Ko moko dangus

Gaila man debesų – slenka ir slenka,ir kažkur prasmenga –net pagalvot baisu...Lis ar nelis?Rytoj ar tuoj?Kiek netikrumo gamtoj!Koks bruzdesys beprasmis, kiek klaidžiojimo nykaus!Turėtume susiprastiir nemėgdžiot dangaus.

Šėtono kaltė

Nei graužtis, nei teisintis nemanau,nėr ko kaltint nei niekint, –ne savo gyvenimą gyvenau,vėžlinau atbulas priekin.Laimingas, kad laisvas,Bet... lyg suvažinėtas,nepadeda joks vaistas,nerandu savo vietos.Tramdausi: liaukis, žmogeli,juk ištisos tautosto paties velnio galiųsutryptos, išprievartautos!

www.nemunas.net . 2014 m. kovo 27–balandþio 2 d., Nr. 12 (906) 13KūrybaPaskutiniajame teisme

Gal, Viešpatie, rūsčiai nebausi,kad nuo nevilties juodosdažniausiai griebiausitaurelės, o ne maldos...Pagiriodamas kitąryt,skaudžiai prikandęs lūpą,stengiaus tragedijų nedaryt,o taisyti sveikatą ir ūpą.

Aukštai aukštai

Ar seniai čia kilom – ir štaijau kažkur virš Atlanto,taip nežmoniškai aukštaiir velnioniškai toli nuo kranto...

Kuo puikiausiai jaustis imu:nekrato, nekraipo, nevimdo...Aukštos mintys vietoj žemųgausiai sąmonę tvindo.

Gal šitaip žmogui nutinkaatsidūrus Vyriausybėj ar Seime – atrodo, jog visiškai dingo sąsajos su žeme.

Sugretinimas

Alach akbar... Alachas didis...Jis įkvepia musulmonusir gausiai veistis, ir žudytis,tikėt, jog mirus gera bus.Krikščionis irgi tiki rojumuž nuopelnus, bet... atsargus:į rojų neskuba geruoju,nors keikia žemiškus vargus.

Vyrai – ne gyvuliai

Jeigu vyrai gert galėtųtaip, kaip geria gyvuliai –iki saiko ir iš lėto –jaustųsi visad žvaliai.

Prigimties valia, deja,žmonės vis dėlto ne žvėrys –ligi dugno vyrijageria ką tiktai nutvėrus.

Susodinki su taurėmjuos prie ežero ramausir nebark, nesuturėk –visą su dumblais išmauks.

Pusiaukelė

„Gyvenimo nuėjęs pusę kelio“kitaip imi žiūrėti į čierkelę:žinai, jog čia beviltiškos kautynės, jog mūšis gali būti paskutinis...

Gyvenimo nuėjęs pusę keliošalčiau žiūri į žydinčią mergelę:kiek reiktų pastangų ir pinigų!Pro šalį eina – ir tegu.

Mūzai linksma

Kaip atsinaujina menaiir plečias poetinės išraiškos ribos:jau net gyvieji klasikai nūnaiatsisako tradicinės skyrybos.Šypsokis, Mūza! Matau, jog tikies,kad greit nė rašybos nebereikės,o kompiuterių dainiai bei raščiaibus paprasčiausi beraščiai.

www.nemunas.net . 2014 m. kovo 27–balandþio 2 d., Nr. 12 (906)14 Vilniaus langas

27 d., ketvirtadienį, 17.30 val. Rašytojų klube (K. Sirvydo g. 6, Vilnius) – kompozi-toriaus, rašytojo Alvydas Augustinas Jegele-vičius kūrybos vakaras ir naujos jo knygos „Vydutis“ pristatymas. Autorių kalbins filo-sofas, „Naujosios Romuvos“ vyr. redaktorius Andrius Konickis, apie knygą kalbės rašytoja Renata Šerelytė, knygos redaktorė-stilistė Irma Urbanienė ir kiti.

28 d., penktadienį, 13 val. Griškabū-džio gimnazijoje (Alyvų g. 4, Griškabūdis, Šakių r.) – vakaras, skirtas poeto Albino Ber-noto 80-osioms gimimo metinėms. Dalyvaus rašytojai Gintarė Adomaitytė, Vytautas Bu-bnys, literatūrologė dr. Donata Mitaitė, poeto žmona Danutė Bernotienė, dainininkė Sigutė Trimakaitė, filologė Aldona Augustaitienė, skaitovė Irena Plaušinaitytė.

31 d., pirmadienį, 17.30 val. Rašytojų klube – rašytojos Vidmantės Jasukaitytės kū-rybos vakaras su nauja knyga „Ambra“. Kartu su autore vakare dalyvaus aktorė Birutė Mar, birbynininkas Egidijus Ališauskas ir kiti.

Balandžio 3 d., ketvirtadienį, 17.30 val. Rašytojų klube – diskusija „Kultūrinės perio-dikos labirintai: leidėjai, skaitytojai, rašytojai, rėmėjai...“ Dalyvaus rašytojai Birutė Jonuškai-tė, Saulius Vasiliauskas, filosofai Romualdas Ozolas, Naglis Kardelis, tapytojas Giedrius Kazimierėnas, kultūrinės periodikos redakto-riai. Diskusiją moderuos „Naujosios Romuvos“ redaktorius Andrius Konickis.

Rašytojų klube iki balandžio 4 d. veikia Vaidos Marijos Knabikaitės tapybos paroda.

Įėjimas į renginius nemokamas. Smulkesnė informacija tel. (85) 2629627; (85) 2617727; el. p.: rasytojuklubas@aiva.lt.

Mielos kolegės, mieli kolegos,

2014 m. balandžio 4 d., penktadienį, 11 val. Lietuvos rašytojų sąjungos rūmuose, Rašytojų klubo salėje (Vilniuje, K. Sirvydo g. 6)vyks Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimas. Registracija – nuo 10 val. Kviečiame būtinai dalyvauti, nes per didelė prabanga dėl kvorumo trūkumo rengti pakartotiną suvažiavimą.

LRS valdyba

Suvažiavimo darbotvarkė10.00 Dalyvių registracija.11.00 Suvažiavimo pradžia.11.15–11.30 Reglamento, sekretoriato, bal-

sų skaičiuotojų (atviro balsavimo) tvirtinimas.11.30–11.50 LRS metinė ataskaita. Prane-

šėjas LRS pirmininkas Antanas A. Jonynas.11.50–12.10 Valdybos metinė ataskaita

(LRS pirmininko pavaduotojos B. Augustinie-nės pranešimas).

12.10–12.30 Pranešėjų atsakymai į klausi-mus. Ataskaitų tvirtinimas.

12.30–13.30 Rezoliucijos, pareiškimai ir kiti klausimai.

13.30 Suvažiavimo uždarymas.

Kovo 29 d. 18 val. Šv. Jonų bažnyčia vienam vakarui virs poezijos ir muzikos oaze, kurioje skleisis prasmingas žodis ir gitaros akordai. Sce-noje susitiks labai skirtingos, bet sykiu itin savitos ir ryškios asmenybės, atstovaujančios tam pačiam žanrui – dainuojamajai poezijai: poetas, publicistas, vaikų rašytojas, teatro ir kino režisierius Vytautas V. Landsbergis ir žinomas „country“ ir „folk“ stiliaus dainininkas, dainų autorius, vienas dainuo-jamosios poezijos pradininkų, atlikėjas, prodiuseris Virgis Stakėnas.

Nepailstantis V. V. Landsbergis sėkmingai save realizuoja įvairiose srityse. Viena iš jų – dainuo-jamoji poezija. Jo atliekamos dainos yra kupinos įvairiausių siužetų, netikėtų posūkių, senovės lie-tuvių tautosakos ir „žiauriai“ romantiškos meilės. Kiekvienas V. V. Landsbergio pasirodymas nudžiu-gina, gauta patirtis praturtina, juk kūrėjas paprastai ir nuoširdžiai dalijasi gyvenimiškomis istori-jomis, skaito poeziją, subtiliai samprotauja apie šiuolaikinio pasaulio sudėtį ir, kaip pats tei-gia, „apdainuoja meilę iš visų pusių: gražiąją, liūdnąją, kai miršta mylimoji, romantiškąją, pakylėtąją...“

Daugelio kūrybinių projektų sumanytojas bei idėjų generatori-us V. Stakėnas seniai suprato, kad jam geriausia (nors ir sunkiausia) išsisakyti, kai scenoje yra vienas. Didelė artistinio darbo patirtis, kai atrodo „jau viskas atrasta“, nėra stabdys domėtis muzikos technologijų naujovėmis. Artis-

Muzikiniai susitikimai po bažnyčios skliautais: Virgis Stakėnas ir Vytautas V. Landsbergis

tas tai įrodo naudodamas naujausios kartos elek-tronikos priedus. Informacijos rinkimas, įrangos įsigijimas, eksperimentai truko ištisą penkmetį. OMB (One-Man-Band) – vieno žmogaus-orkestro pasirodymai sulaukė susidomėjimo ir pripažinimo. Pasipylė kvietimai parodyti „naują Stakėną“ solidžiuose festivaliuose mūsų šalyje ir užsienyje. 2013 m. išleistas XVIII atlikėjo albumas „Folka-billy. Koncertas“ unikalus tuo, kad jame pateikta visa autorinio koncerto medžiaga. Todėl ir trukmė, ir eiliškumas – tokie kaip soliniuose koncertuose. Be to, jame galima išgirsti muzikanto širdies balsą. Tiesiogine, ne poetine ar perkeltine prasme...

Dviejų dalių koncerte klausytojai bus kviečiami į muzikinę kelionę nuo liaudies dainų iki folkabilly baladžių.

Bilietus platina www.bilietai.lt.

www.nemunas.net . 2014 m. kovo 27–balandþio 2 d., Nr. 12 (906) 15Fotografija

Tri vei dė knyga

Ro mu al das RAKAUSKASIš spaudai rengiamo albumo

Aktorius Rolandas KazlasDonelaitis – tai žmogus, sugebėjęs savo triū-

są ir vargą paversti eilėmis. „Metai“ – tiesiog gyvenimo vargas, tapęs poezija.

Besigilinant į Donelaitį, jo poemą, gyveni-mą, pradėjo rastis toks jausmas ir nuostaba: kokia galinga kalba! Kokia graži poezija! Koks stiprus žmogus, šaunus lietuvis ir nuostabus poetas, koks gilus mąstytojas! Nėra išlikę jokio Donelaičio atvaizdo, tačiau stebuklingai išliko jo negausūs kūriniai, o tai ir yra pats geriau-sias jo paveikslas ir liudijimas.

www.nemunas.net . 2014 m. kovo 27–balandþio 2 d., Nr. 12 (906)16 Teatras

– Kokie naujosios premjeros įspūdžiai?– Kovo 7 ir 8 d. spektaklius vaidino skirtingos

aktorių sudėtys. Skyrėsi Efraimo ben Jokūbo Dudako ir Šmulės Senderio vaidmenų kūrėjai. Atrodo, bendra-me politinės įtampos kontekste spektaklis buvo labai reikalingas Maskvos inteligentų publikai. Humanis-tinis spektaklis kelia aliuzijų apie buvusį holokaustą, akcentuoja mažos tautos išlikimo problemą, primena apie Lietuvą. Gera iš didžiulės J. Vachtangovo teatro scenos girdėti skambančius lietuviškus Vilniaus, Kau-no pavadinimus. Minimas ir Miškinių kaimo, iš kurio spektaklio herojai – paprasti žydų vargšai – keliauja į Vilnių, Lietuvos Jeruzalę, pavadinimas... Kiekvienas žydas, jei negali nuvažiuoti į savo tikrąją tėvynę, turi aplankyti bent Vilnių. Puikius G. Kanovičiaus tekstus gerai įvertino publika.

Kad ir kaip būtų keista, teatras kataklizmų metu visada atsigauna, tampa priešstata tvyrančiai neapy-kantai kitų tautų atžvilgiu ir brutalumui.

G. Kanovičių vertinu kaip Lietuvos rašytoją. Džiugu, kad po daugelio metų mūsų autoriaus romanų pagrindu sukurta lietuviška pjesė išvydo rampos šviesą viename didžiausių Maskvos teatrų. Net lietuviškos gamtos aprašymai, skambantys iš veikėjo lūpų, įgauna netikėtų poteksčių.

Žiūrovai, prisimenantys vilnietiško spektaklio variantą, kuriame vaidino šviesaus atminimo aktoriai Vytautas Grigolis (Šmulė Senderis) ir Vytautas Ša-pranauskas (Chloinė-Genechas), nejučiomis lygins spektaklius. Puikus aktorius Viktoras Dobronravovas prilygsta, bet nepralenkia V. Šapranausko sukurto vaidmens.

– Patys spektakliai turbūt nėra identiški, nes ski-riasi aktorių individualybės...

– Taip. Atsirado ir naujų scenų, kai kurios labiau išplėtotos. Maskvietiškame spektaklyje daugiau per-sonažų. Masinėje kaimo išlydėtuvių scenoje dalyvauja daugiau nei 40 artistų! Gražiai dirba prie J. Vachtan-

govo teatro veikiančios studijos jaunimas, kuris labai nori vaidinti šiame spektaklyje.

„Nusišypsok mums, Viešpatie“ muzikoje atsirado nauja tema. Muzikinį kontekstą supranta nedaug žmonių. Ir naują temą jie priima kaip gražų lyrinį kvartetą. Iš tiesų tai yra buvusio Vilniaus geto himno tema. Ji atsiranda spektaklio pradžioje, kai Efraimas atsisveikina su savo trimis mirusiomis žmonomis kapinėse, ir tampa muzikiniu ženklu, kuris pranašauja jų kelionės baigtį ir spektaklio finalą. Nors literatūrinio pasakojimo istorinis kontekstas kitas, spektaklyje žydų

personažai simboliškai uždaromi į getą, sunaikinami. Nejučiomis įžvelgiamos paralelės su dabartimi – ryški nelaimės, mirties nuojauta.

Įdomu, kad Vilniaus geto himno autorius, žymus pianistas, Jeruzalės muzikos ir šokio akademijos profesorius Aleksandras Tamiras, šiuo metu gyvena Izraelyje. Jis gimė 1930 m., tuo metu būsimą muzi-kantą vadino Aliku Vilkoviskiu. Apie tai papasakojo muzikologas Yossi Tavoras. Man net į galvą nešovė, atrodė – seni laikai. Džiugu, kad jo sukurtos dainos tema atsirado spektaklyje, papildė jį nauja menine prasme.

– Ar rašytojas G. Kanovičius dalyvavo premjeroje?– Deja, ne. Rašytojas, jei leis sveikata, norėtų į

Lietuvą atvykti 85-ojo gimtadienio (birželio 18 d.) proga. Premjerą žiūrėjo abu jo sūnūs Dmitrijus ir Sergejus bei jų šeimos. Taip pat teatre pristatytas G. Kanovičiaus 85-mečiui skirtas leidinys – „Rinktiniai raštai“ (5 t. lietuvių ir rusų kalba, leidykla „Tyto alba“; sudarytoja Olga Kanovič, iliustracijos Marko Kanovičiaus, kny-gos dailininkas Jokūbas Jacovskis). Į „Raštus“ įtraukta trilogija „Žvakės vėjyje“, romanai „Kvailių ašaros ir maldos“ ir „Ožiukas už porą skatikų“, keletas autobi-ografinių apysakų ir nauji rašytojo romanai – „Šėtono apžavai“ bei „Miestelio romansas“.

Ir spektaklis, ir rašytojo kūrybos pristatymas tapo

Faustas Latėnas: „Teatras politinių kataklizmų metu visada atsigauna“

Kovo 7 d. Valstybiniame akademiniame J. Vachtangovo dramos teatre vyko spektaklio „Nusišypsok mums, Viešpatie“ Grigorijaus Kanovičiaus romanų „Nusišypsok mums, Viešpatie“ ir „Ožiukas už porą skatikų“ motyvais premjera (inscenizacijos autorius – Rimas Tuminas). Kuriant spektaklį dalyvavo didelė menininkų grupė iš Lietuvos: režisierius R. Tuminas (J. Vachtangovo dramos teatro vadovas), scenografas Adomas Jacovskis, kostiumų dailininkė Aleksandra Jacovskytė ir kompozitorius Faustas Latėnas. Priminsime, kad 1994 m. ta pati menininkų grupė spektaklį „Nusišypsok mums, Viešpatie“ sukūrė Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre.

Apie maskvietišką premjerą kompozitorių, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą Faustą LATĖNĄ, einantį Ministro Pirmininko Algirdo Butkevičiaus patarėjo kultūros klausimais pareigas, kalbino Ridas VISKAUSKAS.

Kompozitorius Faustas Latėnas ir scenografas Adomas Jacovskis.

D. MATVEJEVO nuotrauka

www.nemunas.net . 2014 m. kovo 27–balandþio 2 d., Nr. 12 (906) 17Teatrasjaudinamu kultūros įvykiu. Tiek Lietuvoje, tiek Mas-kvoje pasitaiko spektaklių, kuriuose nestinga tariamų meninių ieškojimų, tiesmukos kūrėjų saviraiškos ar savo reikšmingumo rodymo. R. Tumino nuostata – kalbėti apie žmogų. Man itin svarbu, kad spektaklio „Nusišypsok mums, Viešpatie“ gyvenimas pratęstas Maskvos scenoje. Vilniuje taip susiklostė aplinkybės, kad anksti „užgeso“ spektaklyje vaidinę aktoriai. Atrodė neetiška juos keisti kitais.

Repeticijas stebėjau dvi savaites. Įsivaizduoju, kiek režisieriui kainavo jėgų kovoti su vadinamosios rusų teatro mokyklos įtaka aktoriams. Atrodė, kai kuriems jų prie kojų pririštas svarstis, jiems sunku būti žaismingiems, naiviems, monologai sakomi kaip iš tribūnos – reikšmingai. O visos protingos mintys ir didžiosios gyvenimo tiesos suskamba tik tada, kai aktorius jas pasako paprastai, nedeklaratyviai. Pirmieji recenzentai atkreipė dėmesį į spektaklyje dominuo-jantį „šviesų liūdesį“. Nors pabaiga tragiška, tikiu, Viešpats herojams nusišypsojo, ir kelionės pabaigoje jie rado prieglobstį Jo Karalystėje...

– Ar sunku dirbti kartu su R. Tuminu?– „Nusišypsok mums, Viešpatie“ abu norėjome

sukurti. Sufleravau, kad Rusijos publikai jis reika-lingas. Spektaklis pratęsė lietuvių teatro fenomeno, dramaturgijos pristatymą užsienyje.

UNESCO generalinio direktoriaus patarėjas Hen-rikas Juškevičius irgi atkreipė dėmesį į spektaklio svarbą. Juo itin domisi Maskvos žydų bendruomenė. Netrukus prasidės spektaklio kūrybinė kelionė, jis bus rodomas įvairiuose festivaliuose.

Valstybiniam Vilniaus mažajam teatrui dėl įvairių priežasčių nepavyko suvaidinti spektaklio litvakams Iz-raelyje. Būta ir komiškų aiškinimų: „Spektaklis – geras, patinka, bet ideologiškai nepatogus – vaizduojami neturtingi žydai, o neturtingų žydų Izraelyje negali būti...“ Bet juk čia kalbama apie carinės Rusijos oku-puotą Lietuvą, o ne apie šiuos laikus!

Tikiu, spektaklio žydai litvakai nuvažiuos ir į Izra-elį, savo tikrąją tėvynę. Spektaklis to vertas. „Kokie baisūs laikai! Vis daugiau kulkų, vis mažiau minčių, vis sunkiau gyventi pagyvenusiems žmonėms, vis įžūlesnis jaunimas...“ (turimi galvoje fašistuojantys jaunuoliai). Pasaulyje vis dažniau imamasi prievartos.

Neramu, kad tai nesukeltų katastrofos...– Kokie darbai laukia jūsų kaip teatrui kuriančio

kompozitoriaus?Šiaulių dramos teatre Raimundas Banionis režisuos

muzikinį spektaklį „Dibukas“ (A. Tarn kūrinys pagal Šlomo Rappoporto pjesę), aš kursiu muziką zongams. Bus mistikos, meilės, publika patirs teigiamų emoci-jų. Įdomu, kad „Dibuką“ 1922 m. Maskvoje, žydų teatre-studijoje „Habima“, itin sėkmingai režisavo Jevgenijus Vachtangovas.

Ramunė Kudzmanaitė ruošiasi Minske, nepriklau-somame „Teatre Č“, režisuoti britų autorės Marijos Koreli (Marie Corelli) kūrinį „Šėtono sielvartas“. Irgi kursiu muziką.

– Kokie jūsų, einančio Ministro Pirmininko pata-rėjo kultūros klausimais pareigas, rūpesčiai?

– Vyriausybės kanclerio Almino Mačiulio va-dovaujamoje Lietuvos valstybės atkūrimo istorijos tyrimo ir atmintinų datų paminėjimo komisijoje svarstome, kaip 2018 m. akcentuosime Lietuvos vals-

tybės atkūrimo šimtmetį. Iki balandžio 1 d. rinksime projektų paraiškas (originalius projektus vertinsime ir vėliau), apibendrinsime pateiktas idėjas. Savival-dybių merai įpareigoti įtraukti vietos bendruomenes. Ministras Pirmininkas savo sveikinime Vasario 16-osios proga kalbėjo: „Mūsų valstybei reikia nau-jos – įkvepiančios prasmingai veiklai, vienijančios ir buriančios – Nacionalinės idėjos.“ Taigi laukiame pasiūlymų ir iš kultūros žmonių, kūrybinių sąjungų. Dauguma projektų reikalaus lėšų. Kitų metų biudžete jau reikės jas numatyti. Atrodo, laiko iki 2018 m. daug, bet jis bėga nepastebimai ir greitai. Kaip ir vilnietiško spektaklio „Nusišypsok mums, Viešpatie“ atveju: mes dar gyvi jo įspūdžiais, o juk jau 20 metų pralėkė nuo premjeros! Tai didžiulis žmogaus gyvenimo tarpsnis. Taigi ir 2018-ieji – čia pat. Reikia žadinti žmonių istorinę atmintį ir pasididžiavimą savo tauta bei tėvyne. Nepriklausomybę atkūrėme, bet užmigti ant pergalės laurų – nevalia. Politiniai kataklizmai tai įrodo – tragedijos gali kartotis.

Spektaklio scenos iš J. Vachtangovo teatro archyvo

www.nemunas.net . 2014 m. kovo 27–balandþio 2 d., Nr. 12 (906)18 Dailė

2005 m. Tėvui Stanislovui išėjus Amžinybėn, Pa-beržėje vis rečiau lankosi žmonės. Visi žinome, kad dar neseniai ji buvo dvasinės traukos centras.

2010 m. į mūsų pirmąjį tapybos plenerą „Pa-beržės vasara“ atvyko daugiau kaip dvidešimt menininkų, jau anksčiau pažinojusių garbųjį Tėvą Stanislovą. Gyvenome prisiminimais, tapėme 1863 m. sukilimo muziejui paveikslus, skaitėme daug istorinių knygų. Mane labai nustebino faktas, kad būtent čia, Paberžėje, 1863 m. buvo iškelta sukilimo vėliava, kad čia prasidėjo trečiasis sukilimas Lietu-voje. Pribloškia faktai, kad vėlyvą rudenį kunigas Antanas Mackevičius čia, į Paberžę, grįžo jau su 600 sukilėlių būriu. Taigi menkai ginkluotiems, neturintiems kariavimo patirties sukilėliams teko kovoti su dešimt kartų gausesniu, patyrusiu priešu. Caro žandarams niekaip nepavyko suimti charizma-tiškojo A. Mackevičiaus, sukilėlio būrio vado. Tik klasta ir išdavyste jis buvo sučiuptas, vėliau nuteistas ir pakartas. Tokiu pat būdu Vilniuje buvo suimtas ir kitas sukilimo vadas, Konstantinas Kalinauskas, o 1864 m. kovo 22 d. pakartas Lukiškių aikštėje.

Kasmet būrys menininkų Paberžėje kuria ir gilinasi į istoriją, daugelis jų įsijautę į patriotines nuotaikas. Mane įkvėpė paprastų žmonių, valstiečių pasiaukojimas ir kova, iššūkis neteisybei ir svetimų-jų prievartai. Ši kova – tautinis išsivadavimas – pasi-kartojo po šimtmečio, jau Tėvui Stanislovui gyve-nant Paberžėje. Savo vizijas ir estetines išraiškas transformavau tapybos drobėje, kompozicijoje „Du Paberžės titanai“. Vaizdavau dvi asmeny-bes, du tautos vedlius, du kunigus barzdočius: A. Mackevičių ir Stanislovą Dobrovolskį su-kilimo vėliavos fone. Nepasitenkinęs tik viena kompozicija, nutapiau net tris, ieškodamas išraiškos ir galutinio sprendimo. Šis vienintelis mano paveikslas šiuo metu eksponuojamas Vil-niuje, M. K. Čiurlionio namuose, parodoje, skirtoje sukilimo atminimui (ir sukilimo vado K. Kalinausko mirties 150-mečio paminėjimui).

Paro