Jeremiah Burroughs „Patenkinta dvasia“ („The rare jewel of christian contentment”)

1 skyrius

Ką reiškia būti patenkintu?

“…nes išmokau būti patenkintas savo būkle.” (Fil. 4:11)

Šie apaštalo žodžiai atgaivina nusivylusias šventųjų sielas liūdnomis mūsų dienomis, kai viskas

aplinkui eina tik blogyn. Išbandymų valanda jau atėjo; ji supurtys visus žemės gyventojus ir kiekvienas

iš mūsų galime jausti nerimą savo viduje. Šios laiško Filipiečiams eilutės atskleidžia Pauliaus gyvenimo

būdą. Kristaus mokykloje jis išmoko būti patenkintu bet kokioje situacijoje ir kiekvienas krikščionis,

norintis turėti jėgą ir augti dievobaimingume, turi išmokti taip gyventi. Šiais žodžiais Paulius nori

aiškiai parodyti filipiečiams, kad jis neieško didelių dalykų pasaulyje ir ieškojo ne tai, kas yra jų, bet jų

pačių. Apaštalas neieškojo turtų, jo širdis buvo užimta geresniais dalykais. “Nesvarbu” - sako Paulius –

“kiek ir ką aš turiu. Man užtenka visko, nes aš išmokau būti patenkintu savo būkle.” Išmokti būti

patenkintu bet kokioje situacijoje yra didelis menas, dvasinė paslaptis. Toliau jis sako filipiečiams: ”Esu

patyręs ir skurdą, ir perteklių. Visko esu išmokytas“. Mokymasis visada siejasi su kažkokia paslaptimi.

Taigi, Paulius lyg sakytų: ”Aš išmokau šio dalyko paslapties”. Būti patenkintu savo būkle - reiškia

žinoti didelę paslaptį, kuri sieliniam žmogui yra tarsi Samsono mįslė. “Visko esu išmokytas”, bet tai

neįvyko per vieną akimirką ar dieną; to Paulius išmoko Dievo malonės ir didelių pastangų dėka. Dabar

jis moka būti patenkintu bet kokioje situacijoje. Jis išmoko būti patenkintas savo būkle, nesvarbu ar

turėtų mažai, ar daug. Šioje vietoje apaštalo vartojamas žodis “patenkintas” originalo kalboje turi gilią

prasmę. Siaurąja prasme jis vartojamas apibūdinti Dievą, kuris yra “Dievas, turintis pilnatvę”. Paulius

pasitiki būtent tokiu Dievu. O plačiąja prasme jis reiškia kūrinio, kuriam Dievas suteikė savo pilnatvę,

pasitenkinimą. Per Jėzų Kristų šventieji gauna “malonę po malonės” (Jono 1:16). Taigi jie turi tą pačią

malonę kaip ir Kristus, todėl Paulius sako, kad jis yra patenkintas t.y. turi pilnatvę pats savyje. Galbūt

kažkas paklaus: ”Kaip apaštalas turi pilnatvę pats savyje? Argi mes galime būti patenkinti patys iš

savęs? Argi jis pats nesako: ”Ne todėl, kad būtume patys tinkami ką nors sumanyti tarytum iš savęs…”

(2Kor. 3:5). Paulius nori pasakyti filipiečiams štai ką: “Aš turiu pakankamai Kristaus malonės savo

širdyje, kad galėčiau būti patenkintas. Nors aš neturiu pasaulio patogumų, patenkinančių visus mano

norus, vis dėlto aš turiu pakankamai Kristuje ir savo sieloje, kad galėčiau būti patenkintas savo

padėtimi.” Čia galime prisiminti ir kitas Šv.Rašto vietas: ”Nuklydęs širdimi pasisotins savo keliais, o

geras žmogus – savo.” (Pat. 14:14) ir: ”…esame skurdžiai, bet daugelį praturtiname, neturime nieko, bet

valdome viską.” (2Kor. 6:10). Apaštalas tikėjo Kristumi, todėl turėjo teisę į Sandorą ir pažadus. Kristus

yra visko šaltinis, todėl visiškai nekeista, kad Paulius buvo patenkintas kiekvienoje situacijoje. Jis

daugiausiai iš visų Šv.Rašto autorių kalbėjo apie dvasinio pasitenkinimo paslaptį ir aš manau, kad

tikinčiojo pareiga, grožis ir šlovė yra teisingai suvokti ją. Šv.Rašte parašyta: ”Žinoma, dievotumas yra

didelis pasipelnymas, kai jį lydi pasitenkinimas. Juk nieko neatsinešame į šį pasaulį ir, aišku, nieko

neišsinešime. Turėdami maisto ir drabužių, būkime patenkinti.” (1Tim. 6:6,8). “Būkime patenkinti” - tai

yra mūsų pareiga. “Dievotumas yra didelis pasipelnymas, jeigu jį lydi pasitenkinimas” - čia yra

dievotumo grožis; jis nebus joks turtas, jei jo nelydės pasitenkinimas. ”Gyvenkite be godumo pinigams,

būkite patenkinti tuo, ką turite, nes Jis yra pasakęs: ”Niekada Aš tavęs nepaliksiu ir nepamiršiu.” (Hebr.

13:5). Krikščioniškas pasitenkinimas kyla iš malonios, ramios ir patenkintos širdies, kuri kiekvienoje

situacijoje laisvai atsiduoda į išmintingo ir mylinčio Dievo rankas. Pažiūrėkime į tai plačiau, nes tai

labai sustiprina širdis sunkiu laiku.

Krikščioniškas pasitenkinimas yra Šventosios Dvasios veikimo mūsų viduje vaisius. Jo

neįmanoma pasiekti savo jėgomis, bandant sau padėti iš išorės ar susilaikant nuo piktų žodžių, ar

murmėjimo Dievo ir žmonių atžvilgiu. Jis yra vidinė širdies būsena. ”Dievo laukia mano siela, iš Jo

ateina mano išgelbėjimas (…). Tik Dievo lauk, mano siela. Mano viltis yra Jame.” (Psal. 62:1,5) - taip

yra parašyta mūsų Biblijose, bet šiuos žodžius galima išversti dar tiksliau: ”Mano siela, būk rami Dieve.

Jis yra tavo šventa ramybė.” Krikščioniškas pasitenkinimas yra ne tik mūsų burnos tyla, bet ir vidinė

sielos ramybė. Daug žmonių tyli, bet jų vidus pilnas nepasitenkinimo. Tai atskleidžia žmogaus

disharmoniją ir jo širdies sugedimą. Nepaisant mūsų išorinės tylos, Dievas girdi nepasitenkinimo,

kylančio iš mūsų sielos, kalbą. Iš išorės švarus ir blizgantis batas slepia savyje kūną. Žmogus gali

išlaikyti išorinę ramybę ir tylą, bet jo viduje gali viešpatauti murmėjimas, kartėlis, išgąstis ir kančia.

Vieni žmonės yra tokie silpni, jog jie negali sulaikyti savo vidinio nepasitenkinimo ir savo veiksmais bei

žodžiais išlieja jį. Jų dvasia yra kaip šėlstanti jūra, išmetanti į krantą dumblą ir šiukšles, ir tuo

apsunkinanti ne tik save, bet ir šalia esančius. O kiti sugeba suvaldyti tokias matomas širdies audras,

kaip pavyzdžiui Judas, išduodamas Kristų, bet savo viduje jie vis tiek “verda”. Dovydas kalba apie

žmones, kurių žodžiai yra saldūs kaip medus, bet jų širdyse vyksta kovos. Kitoje vietoje jis

pripažįsta:”Kol tylėjau, nyko mano kaulai…” (Psal. 32:3). Tokie žmonės atrodo ramūs, bet jų dvasioje

šėlsta audros. Jie tyli, bet savo sielose yra išsekę nuo pergyvenimo ir kančios. Jie atrodo ramūs, bet jų

širdys pilnos maišto. Jei pasiekti tikrą vidinį pasitenkinimą ir džiaugsmą būtų taip lengva, kaip išlaikyti

išorinę ramybę, nereikėtų daug mokytis. Tam nereikėtų turėti tokios jėgos ir sugebėjimų, kuriuos turėjo

Paulius ar netgi eilinis krikščionis. Tam užtektų sielinių sugebėjimų ir galios, tačiau krikščioniškas

pasitenkinimas yra širdies dalykas.

Krikščioniškas pasitenkinimas kyla iš širdies, bet jis neprieštarauja šiems dalykams:

1. Tikintieji nėra nejautrūs kentėjimams. Kristus sakė ne: ”Nelaikykite kryžiaus kryžiumi”, o:

”Imkite savo kryžių kiekvieną dieną.” Jei kūnas nejaučia skausmo kažkas negerai su juo. Taip ir siela,

jei ji yra nejautri Dievo uždėtai naštai, jei ji yra abejinga jai, tai rodo, kad ji yra pavojingoje ir sunkiai

pagydomoje būklėje. Taigi vidinė ramybė neprieštarauja kančios jausmui. Vargu ar gali būti patenkintas

ir džiaugtis tas, kuris yra abejingas ir nejautrus kentėjimams, kurie yra Dievo nepasitenkinimo juo

ženklas.

2. Vidinis pasitenkinimas neprieštarauja mūsų verkimui ir dejavimui prieš Dievą bei žmones.

Krikščionis turi išlikti ramus, kai jaučia sunkią auklėjančio Dievo ranką ant savęs, bet tai nereiškia, kad

jis negali dejuoti ir verkti prieš Jį. Mūsų verkšlenimas prieš Dievą yra ne susipynusių emocijų ir

nepažabotų riksmų mišinys, o širdies išliejimas prieš Jį. Mes galime papasakoti apie savo sunkumus

draugams, parodyti jiems kaip Dievas elgiasi su mumis ir prašyti jų paguodos.

3. Jis neprieštarauja tinkamam pagalbos ieškojimui nei bandymui išsilaisvinti iš kentėjimų. Mes

galime ieškoti išlaisvinimo ir naudoti Dievo skirtus metodus. Tai gali būti Jo valia mūsų situacijos

pasikeitimui. Pasitikėti Juo yra mūsų pareiga. Dievas yra atlaidus mūsų silpnumui. Be to, pastovi ir

užsispyri malda nėra blogai. Nuolankus pagalbos ieškojimas, kartu palenkiant savo valią Dievo valiai,

neprieštarauja širdies ramybei, apie kurią mes kalbame.

O su kuo neįmanoma suderinti krikščioniško pasitenkinimo?

1. Jis prieštarauja murmėjimui ir nepasitenkinimui prieš Dievą. Būtent taip dažnai elgėsi

izraelitai. Jei mes nepakenčiame nepasitenkinimo savo vaikuose ar pavaldiniuose, kaip Dievas gali

pakęsti jį mumyse?

2. Jis nesuderinamas su mūsų susirūpinimu ir susierzinimu, peraugančiu į murmėjimą. Pagoniškas

posakis sako: ”Išmintingas žmogus verkia kentėjimo metu, bet išlieka patenkintas juo.” Tarp ramios ir

patenkintos širdies bei kartaus apmaudo yra didelis skirtumas.

3. Jis prieštarauja sielos “triukšmui” ir minčių betvarkei; kartais mūsų protai yra panašūs į tą

minią iš Apaštalų darbų, kuri nežino, ko susirinko. Viešpats laukia, kol mes nurimsime po Jo rykšte ir

elgsimės kaip parašyta: ”Taigi nusiraminkite ir nieko galvotrūkčiais nedarykite.” (Apd. 19:36)

4. Jis prieštarauja neramiai ir į visas puses blaškomai dvasiai, kuri atitraukia mus nuo kasdieninių

pareigų Dievui, žmonems ir sau patiems. Krikščionis brangina kiekvieną tarnavimą Dievui, netgi jei jis

yra labai paprastas ar niekingas pasaulio akyse. Martynas Liuteris sakė, kad kasdieniniai tikėjimo darbai

yra gražesni už dangų ir žemę. Krikščionis turi atlaikyti gundymus ir neatsitraukti nuo kasdieninio

religinio gyvenimo. Jis turi būti panašus į Nehemiją, kuris atsakė savo priešams: ”Dirbu didelį darbą ir

negaliu ateiti. Darbas susitrukdytų, jei eičiau pas jus palikdamas jį.” (Neh. 6:3).

5. Jis prieštarauja rūpesčių apimtai širdžiai, kuri galiausiai atsitraukia mus nuo Kristaus. Rami ir

nuolanki širdis vertina bendrystę su Dievu ir darbą, kurį Viešpats paskyrė jai. Ji yra pasiruošusi iškentėti

viską dėl Jo. Krikščionis trokšta, kad Dievo žodis užimtų savo vietą jame ir atskirtų sielą nuo dvasios

(Hebr. 4:12) bei neleistų baimei ir blogoms žinioms užvaldyti jo sielą. Ši kova panaši į dvynių kovą

Rebekos įsčiose. Pasaulietiniai dalykai gali prisiartinti prie mūsų sielos durų, bet būkime išmintingi ir

neleiskime jiems įsibrauti į jos miegamąjį, kuris skirtas tik Kristui.

6. Jis prieštarauja nusivylimui. Kai viskas vyksta ne taip, kaip mes tikėjomės, ir neturime nieko

matomo, į ką galėtume atsiremti, mūsų širdis pradeda mąstyti kaip tas karaliaus patarėjas: ”Jei Viešpats

atidarytų dangaus langus, ar galėtų tai įvykti?” (2Kar. 7:2). Mes niekada nepagalvojome, kad Dievas

gali atverti aklųjų akis, panaudodamas molį ir seiles, tačiau Jis padarė tai. Dažnai Dievo veiksmai yra

visiškai priešingi mūsų supratimams. Jis leidžia pačiai gražiausiai žmogiškų pastangų gėlei nuvysti ir

tuomet pradeda veikti, kad visa šlovė kiltų Jam. Taigi, jei Dievo tautos poreikių patenkinimui reikia

stebuklo, jis ir įvyks. Dažnai Viešpaties palaiminimai ateina žmonėms nesuvokiamu būdu ir Jo tarnai

nesupranta, kaip tai įvyksta: “Jūs nepastebėsite nei vėjo, nei lietaus, tačiau šitas slėnis prisipildys

vandens; galėsite gerti jūs ir jūsų gyvuliai.” (2Kar. 3:17). Jei ir nežinome, kaip gali išsispręsti mūsų

problemos, vis tiek tikėkime Dievu ir nepasiduokime nepasitenkinimui bei nerimui. Nors ir sunku

laukti, neleiskime nusivylimui užvaldyti mūsų širdies. Jei ji nusivilia sunkumuose, mes dar neišmokome

“būti patenkintu” pamokos.

7. Jis prieštarauja nuodėmingiems ir nešvariems būdams, kuriais mes norime palengvinti savo

kančią ar gauti pagalbą. Prisiminkime Sauliaus kreipimąsi į raganą ir jo aukų aukojimą, nesulaukus

Samuelio. Štai dar keletas pavyzdžių: Juozapatas, vietoj to, kad pasitikėtų Viešpačiu, susidėjo su

Achaziju (2Kronikų 20:35), o Asa prašė pagalbos pas Sirijos karalių (2Kronikų 16:7,8), nors prieš tai

Dievas atidavė į jo rankas milijoninę etiopų armiją (2Kronikų 14:12). Jokūbas prisidėjo prie savo

motinos melo Izaokui. Jis nesulaukė Dievo laiko ir nesinaudojo Dievo metodais; jis, norėdamas greičiau

gauti Dievo jam paruoštą palaiminimą, skubėjo ir nuėjo klystkeliais. Ir šiandien daugelis iš mūsų dėl

savo širdies sugedimo ir silpno tikėjimo elgiasi taip; mes nesugebame pasitikėti Dievu viskame, todėl

Dievas, nors ir nepatraukia savo gailestingumo nuo mūsų, vis dėlto uždeda, kaip ir Jokūbui, laikiną

kančios kryžių. Kartais mūsų kūniška širdis nori išlaisvinti iš kentėjimų bet kokia kaina. Ar mes

neaptinkame tokio noro savyje, kai išbandymų kryžius užgula mūsų pečius? “O, kad aš galėčiau

išsilaisvinti iš šios problemos bet kokiu būdu” - tai yra nepatenkintos širdies požymis. Noras bet kokiu

būdu išsilaisvinti iš kentėjimų yra priešingas ramybei, kurios Dievas laukia iš mūsų.

8. Jis prieštarauja nevilties įkvėptam maištui prieš Dievą. Tai yra pats bjauriausias dalykas. Aš

tikiuosi, kad daugelis iš mūsų jau išmokome apsaugoti savo širdį nuo jo. Iš tiesų prieš Dievą maištauja

ne tik nedorėliai, bet ir šventi žmonės. Užklupus sunkiai ligai ar ilgiems kentėjimams, tikintieji pamato,

kad ir jų širdis sukyla prieš Dievą, kad ir jų mintys pradeda “kaisti”, kad ir jų jausmai pradeda reikšti

nepasitenkinimą. Dažniausiai taip atsitinka tiems, kurie savo nedoroje širdyje yra linkę į melancholiją.

Velnias ne tik bando pasinaudoti mūsų širdies nedorumu, bet ir paaštrinti melancholiją mūsų sieloje.

Galbūt mes galvojome, kad turime ramią ir paklusnią dvasią, bet sunkumų metu į dienos šviesą iškyla

maištas, kuris slėpėsi giliai joje.

Taigi krikščioniškas pasitenkinimas yra priešingas visiems šiems dalykams. Ištikus sunkumams,

nemurmėkime, šaukimės Dievo, norėkime būti išlaisvintais, ieškokime to visais tinkamais būdais ir

nepasiduokime nevilčiai, dvasios audroms, baimei, norui išsilaisvinti bet kokia kaina ar maištui prieš

Dievą.

Krikščioniškas pasitenkinimas yra dvasios bruožas ir taip pat malonės bruožas.

Pasitenkinimas yra sielos dalykas t.y. jis į mūsų vidaus dalykas. Ši malonė apima visą sielą. Mes galime

nuraminti savo širdį, sakydami: ”Tai yra Dievo ranka ir Jis žino, kas man yra geriausia, todėl aš būsiu

ramus ir patenkintas, nors ir iki galo nesuprantu viso to priežasčių.” Jei mes galime taip pasakyti, tai

nuramina visą mūsų sielą, tačiau vieni žmonės yra patenkinti tik iš dalies; tai nėra visos jų sielos būsena.

Tik dalis jos yra patenkinta. Daug žmonių suvokia ir sutinka, kad jie turėtų būti patenkinti, tačiau jie

niekaip negali susitvarkyti su savo jausmais, mintimis ir valia. Ar jūs tai patyrėte? Užklupus

išbandymui, mes sakome: ”Aš juk turėčiau būti patenkintas, tai yra Dievo ranka ir viskas yra gerai.

Tačiau negaliu susitvarkyti su savo mintimis ir tai veikia mano jausmus. Mano širdis yra apsunkusi ir

liūdna, nors sveika nuovoka sako, jog turiu būti patenkintas”. Tai pergyveno ir Dovydas. Jis klausė: ”Ko

nusiminei mano siela ir ko nerimsti manyje?” (Psal. 42:5). Jis suprato, kad visa tai atėjo iš Dievo rankos

ir norėjo būti patenkintas, bet kartu jautė ir nerimą, todėl klausė savo sielos: ”…mano siela, ko nerimsti

manyje?” Ši psalmė labai tinka tiems, kurių širdis yra nerami ir nepatenkinta. Jeigu jūs esate toks

žmogus, skaitykite ją nuolat. Dovydas net kelis kartus šioje psalmėje klausia: ”Ko nerimsti mano siela?”

ir kartu ramina ją: ”Lauk Dievo, nes aš dar girsiu Jį už Jo veido pagalbą.” Jis turėjo teisingą supratimą,

bet negalėjo pasiekti daugiau. Jis neturėjo tokio pasitenkinimo ir ramybės, kurie apimtų visą jo sielą. O

kiti, užklupus sunkumams, net nesugeba mąstyti taip, kaip Dovydas mąstė. Jie net savo prote negali

padaryti teisingų išvadų. Galbūt šalia jūsų yra toks žmogus, ant kurio Dievas uždėjo sunkią savo ranką.

Jūs bandote paguosti jį, kad nėra jokios priežasties nerimauti, bet jis atsako: ”Nejaugi tokioje padėtyje aš

galiu būti ramus? Tada visi gali būti ramūs, nes nė vienas nekenčia taip, kaip aš.” Jis išvardina

tūkstančius savo nerimo priežasčių ir jūs niekuo negalite padėti jam. Vis dėlto, jei mes galime atsisėsti ir

pasakyti: ”Aš galiu būti ramus dėl vienos priežasties”, tuomet mums yra viltis pasiekti pasitenkinimą ir

ramybę, bet lieka dar daug darbo su savo širdimi. Mūsų valioje ir jausmuose yra tiek betvarkės, kad

mūsų sveika nuovoka ne visada gali jiems vadovauti. Todėl aš sakau, kad krikščioniškas pasitenkinimas

yra vidinė ramios ir patenkintos dvasios būsena, apimanti visą sielą. Mintys, valia, jausmai - visi jie turi

būti ramūs ir patenkinti. Jei rami ir patenkinta dvasia yra visa tai apie, ką mes čia kalbame, tuomet tai

yra pamoka, kurią nelengva išmokti.

Dvasinis pasitenkinimas gimsta sieloje. Jis priklauso ne nuo palankių aplinkybių ar išorinės

pagalbos, o nuo širdies būsenos. Pažiūrėkime į tai plačiau: sakykime jūs esate nepatenkintas ir

susinervinęs. Draugas atneša jums kažką, kas nuramina jus. Toks pasitenkinimas kilo iš atnešto jums

daikto, o ne iš jūsų vidaus. Tačiau teisinga krikščionio ramybė kyla ne iš išorinių dalykų, o iš širdies.

Pasitenkinimas, kylantis iš išorės, yra panašus į drabužį, šildomą prie ugnies. Jis įšyla iš išorės. O

pasitenkinimas, kylantis iš sielos vidaus, yra panašus į drabužį, kuris sušyla nuo kūno šilumos. Jis sušyla

iš vidaus. Sveikam žmogui tik apsirengus, drabužiai būna šalti, bet po kurio laiko jie įšyla. Kaip jie įšilo,

juk jie nebuvo prie ugnies? Jie įšilo nuo natūralios jo kūno šilumos.

Žmonių charakteriai yra labai skirtingi. Vieni iš prigimties yra malonūs ir kantrūs. Ištikus

sunkumams, jie iš pradžių galbūt kažkiek “atšąla”, bet vėliau dėl savo charakterio savybių, lengvai

išgyvena juos. Jie išlieka ramūs ir nepradeda skųstis. O kiti yra šalti iš prigimties. Jiems nepatinka

kentėjimai. Galbūt, kažkokie argumentai trumpam įtikina juos. Jie, kaip tie drabužiai prie ugnies,

trumpam sušyla t.y. nurimsta, bet jie neturi šilumos savo viduje, todėl labai greitai atvėsta. Ugnies

šiluma, t.y. pasitenkinimas, kylantis tik iš išorinių dalykų, yra trumpalaikis. O pasitenkinimas, kylantis

iš ramios ir maloningos širdies, tęsiasi ilgai. Pasitenkinimas, kylantis iš žmogaus dvasios, ir yra tikrasis

pasitenkinimas.

Krikščioniškas pasitenkinimas yra dvasios bruožas, kuris patvirtina pastovų šios malonės buvimą

širdyje. Pasitenkinimas nėra tik momentas ar geros nuotaikos blyksnis. Daug žmonių, būdami geros

nuotaikos, yra malonūs, ramūs ir patenkinti. Tačiau tai nėra pastovi jų būsena. Išbandymų metu jie

praranda ją. Krikščionis, kuris turi ramią ir patenkintą dvasią nuolat, jau yra išmokęs pamoką apie

pasitenkinimą. Kitaip jo krikščionybė nedaug verta.

Taigi krikščioniškas pasitenkinimas gimsta širdyje ir jis yra širdies būsena. Jis yra malonės

veikimo širdyje ženklas. Jei šis pasitenkinimas yra tikrai krikščioniškas, jei jis yra dvasinis, tuomet jis

yra visų malonių rinkinys. Būti patenkintu iš tiesų yra nuostabu, bet aš noriu atkreipti jūsų dėmesį į

keletą dalykų. Ši maloni ir patenkinta dvasia yra priešinga šiems dalykams: pirma, įgimtai žmogaus

ramybei. Kai kurie iš prigimties yra ramūs ir tylūs. Antra, tvirtam valios apsisprendimui. Kai kurie

žmonės tvirtai nusprendžia, kad jokios problemos negali daryti jiems įtakos ir taip išlieka ramūs. Trečia,

įgimtoms, bet nepašventintoms žmogaus pastangoms. Kai kurie žmonės savo jėgomis pasiekia vienokį

ar kitokį pasitenkinimą, bet maloni ir rami dvasia neturi nieko bendro nei su kūniška ramybe, kylančia iš

įgimto charakterio; nei su mūsų valios sprendimais, nei proto pastangomis. Kuo tada krikščioniškas

pasitenkinimas skiriasi nuo jų? Daugiau apie tai kalbėsime vėliau, o dabar tik trumpai pažiūrėkime į

skirtumą tarp dvasinės ramybės ir įgimto sugebėjimo, kurio dėka žmogus išlieka ramus. Tokių žmonių

dvasia yra prispausta, ji neturi gyvybės ir vikrumo tarnavime Dievui. Kai širdies pasitenkinimas kyla iš

malonės, žmogus yra labai greitas ir gyvas tarnavime Dievui. Patenkinta širdis yra aktyvi ir užsiėmusi

tarnavimu Dievui, tokia ji išlieka ir tada, kai sunkumai užklumpa ją. Skirtumas tarp šių dviejų žmonių

yra labai ryškus: iš prigimties ramus žmogus nepraranda taip greitai ramybės kaip kiti, tačiau jis taip pat

nerodo jokio dvasios noro pašlovinti Dievą išbandymo metu. O tas, kurio ramybė kyla iš malonės, yra

ne tik ramus išbandyme, bet ir trokšta pašlovinti Dievą jame. Kartais mes stengiamės tik nemurmėti

prieš Dievą, bet to nepakanka. Mes turime norėti išaukštinti Dievo vardą mus ištikusiuose sunkumuose.

Tuo mes ir skiriamės nuo žmogaus, kuris savo valios pastangomis nusprendžia išlikti ramus. Galbūt jūs

sugebate savo jėgomis išlaikyti ramybę, bet ar norite išaukštinti Dievo vardą sunkumuose, kurios

patiriate dabar? Toks noras suteikia pagalbą nepatenkintai širdžiai ir nuramina ją bei išskiria ją iš kitų.

Pasitenkinimas, kylantis iš proto pastangų, taip pat nesiekia pašlovinti Dievo. Sokratas sakė:

”Nesvarbu, kas atsitiktų, tai nepakeis mano veido išraiškos.” Savo proto galia jis sugebėjo suvaldyti

dvasią, tačiau iš malonės kylantis pasitenkinimas siekia daug toliau už proto jėgas. Apie tai daugiau

kalbėsime vėliau, nagrinėdami dvasinio pasitenkinimo paslaptį. Šioje vietoje aš pasakysiu tik vieną

skirtumą tarp žmogaus, kurio ramybė yra pasiekta savo pastangomis, ir žmogaus, kurio ramybė yra

dvasinė. Pirmasis, atėjus išbandymui, suvaldo save ir yra patenkintas, ir toks išlieka netgi tada, kai

nusideda prieš Dievą. Jam visiškai nesvarbu, ar Dievas yra pagerbiamas, ar paniekinamas. Tačiau

žmogus, kurio pasitenkinimas yra dvasinis, labai stipriai reaguoja, kai Dievas yra negerbiamas.

Ramios ir patenkintos dvasios žmogus atsiduoda Dievui ir sutinka su Jo valia. Tai jis daro iš

laisvos valios, jo širdis lengvai linksta į tai. Kai žmogus nori kažką daryti, jam nereikia daug pastangų.

Daug žmonių, užpuolus dideliems išbandymams, sunkiai gali būti patenkinti. Galbūt galiausiai jie ir

nuramina savo širdis, tačiau tik didelių pastangų dėka. Jie neturi jokios dvasios laisvės. Jei žmogus yra

laisvas, jis gali greitai ir lengvai padaryti tai, ko nori. Mums nereikia daug pastangų išlikti ramiais, jei

jau išmokome “būti patenkintais” pamoką. Kai tik pamatome Dievo ranką viskame, širdis tuojau pat

nurimsta. Ramios ir patenkintos dvasios žmogus atsiduoda Dievo valiai savanoriškai, o ne iš prievartos.

Neįmanoma būti kantriu per jėgą. Krikščionys dažnai sako sau: “Aš privalau būti patenkintas, tai yra

Dievo ranka. Aš negaliu išvengti jos”. Tačiau “privalau” nėra labai tinkamas žodis tikinčiajam. Jis turėtų

pasiekti tokią širdies būsena, kuri sakytų: ”Aš laisvanoriškai palenkiu savo širdį Dievui ir esu

patenkintas.” Toks pasitenkinimas turi kilti iš mūsų širdies natūraliai. Tiems, kurie sako: ”Jūs privalote

būti patenkintas”, mes turime atsakyti: ”Ne, aš noriu laisvanoriškai palenkti savo širdį Dievui ir būti

patenkintu”. Toks laisvanoriškas sprendimas turi gimti mūsų prote. Jis kyla ne iš nežinojimo (mes

esame patenkinti, nes nežinome, kad gali būti geriau), ne iš nejautrumo (mes nejaučiame, kad

kenčiame), o iš šventos ir sveikos nuovokos. Mąstantis kūrinys gali laisvai rinktis. Jis apsvarsto viską ir

pasirenka tai, kas jam atrodo teisinga. Jei mes nesuprantame, kodėl taip darome, tai nėra laisvas

pasirinkimas. Vaikas, gimęs kalėjime, yra patenkintas jame, nes jis nežino kas yra laisvė. Jis yra

patenkintas, bet toks pasitenkinimas negimė iš jo laisvo pasirinkimo. Tačiau žmogus, kuris pažįsta

laisvę, bet dabar, būdamas kentėjimų ir sunkumų nelaisvėje, vis dėlto savo atnaujinto proto dėka

nusprendžia viską atiduoti į Dievo rankas ir būti patenkintu, iš tiesų yra laisvas. Dvasinis pasitenkinimas

yra priešingas kvailumui, nes jis gimsta iš sąmoningo sprendimo. Jis nėra kvailumo ar nejautrumo

rezultatas. Kvailys gali būti viskuo patenkintas, nes jis daug ko nesupranta. Nejautrus žmogus gali būti

patenkintas, nes jis nejaučia skausmo, tačiau krikščionis išlieka patenkintas, nors ir supranta viską bei

jaučia skausmą, nes jis moka suvaldyti save ir daro tai iš laisvos valios.

Ką reiškia atsiduoti į Dievo rankas? Reiškia paklusti Jo valiai. Nepatenkintas žmogus gali tapti

nevaldomu ir netgi sukilti prieš Dievą, bet Jo malonė gali nužeminti jį ir priversti paklusti. Jei kentėjimo

metu žmogus sustoja ir susimąsto, jis pamato savo sielos maištą prieš Dievą. Jis sako: ”Nejaugi aš būsiu

aukščiau už Dievą? Ar visa tai atėjo ne iš Jo rankos? Ar Jo valia neturi būti aukščiau visko?

Nusižemink, mano siela, prie Dievo kojų!”. Mes turime nusižeminti prieš Dievą, prieš Jo valdžią,

didybę ir nepriklausomybę, nes tik tada paklusime Jam. Tačiau tai dar ne viskas. Mes neturime “būti

patenkintu” malonės, jei mums trūksta vieno dalyko, t.y., jei mums nepatinka Jo valia. Mums turi patikti

tai, ką daro Dievas. Mes kenčiame, norime būti išlaisvinti ir ieškome būdų tam, bet tuo pačiu metu

esame patenkinti, nes viskame matome Dievo ranką. Mėgautis Dievo valia yra daug daugiau negu tik

paklusti jai. Mes ne tik suprantame, kad turime būti patenkinti sunkumuose, bet ir žinome, kad jie yra

naudingi mums - tai yra teisinga nuostata. Taip mes surandame medų uoloje. Taigi mes ne tik

paklustame Dievo valiai, bet ir pripažįstame, kad ji yra gera, kad “naudinga man buvo nukentėti”. Vis

dėlto vien tik pripažinimas, jog tai, kas vyksta su mumis, yra teisinga ir gera dar nepatvirtina, jog mes

esame iš tiesų patenkinti. Mes galime būti užtikrinti, kad Dievas elgiasi teisingai su mumis, kad Jis yra

teisus, tačiau to nepakanka. Mes turime būti kaip Elis ir kartu su juo sakyti: ”Jis - Viešpats. Tedaro, kaip

Jam atrodo geriausiai.” (1Sam. 3:18). Viešpaties žodis skelbė baisius dalykus jo namams, vis dėlto jis

sakė: “Viešpaties valia yra gera.” Galbūt kai kurie iš mūsų, kaip ir Dovydas, sakome: ”Naudinga man

buvo nukentėti”, bet neužtenka tik pripažinti, jog kentėjimai buvo naudingi, kai jau matome jų vaisius.

Mes turime subręsti dvasiškai tiek, kad pačio išbandymo metu sakytume: ”Tai, kad aš kenčiu, yra gerai.

Kas beatsitiktų viskas Dievo malone išeis į gera.” Kai mes galime sąžiningai pripažinti:”Taip, mano

kentėjimai ir padėtis yra nepavydėtini, bet tokia yra Dievo valia ir ji yra gera”, tai yra aukščiausia

mokslo “būti patenkintu” pakopa. Galbūt jūs galvojate, kad išbandymų metu jau vien tylėti yra sunku, o

tuo labiau būti patenkintu. Pažiūrėkime keletą Šv.Rašto vietų: “Turto netrūksta teisiojo namuose, o

nedorėlio pelnas tik rūpesčiai.” (Pat. 15:6). Čia sakoma, kad teisiojo namuose netrūksta turtų. Kokie tai

turtai? Tai gali būti varganas namelis, kuriame nėra nė kėdės. Galbūt teisusis sėdi juose ant kelmo ar

plytos; galbūt jis neturi nei lovos, nei lėkštės. Tačiau Šventoji Dvasia sako: ”Teisiojo namuose yra daug

turtų”. Galbūt jis yra pats skurdžiausias apylinkės žmogus; galbūt kažkas dėl skolų paėmė visus jo

daiktus; galbūt jį apvogė, vis dėlto “teisiojo namuose yra daug turtų”. Jei jo namuose yra tik lekštė ir

šaukštas, vis tiek juose yra daug turtų, nes juose yra Dievo artumas ir Dievo palaiminimas - tai yra patys

didžiausi turtai. O nedorėlio pelnas – tik rūpesčiai. Dievobaimingo, nors ir vargšo žmogaus namuose yra

daugiau turtų, negu pačio turtingiausio bedievo, kuris turi sidabrinius indus ir paauksuotus baldus,

rūmuose. Tai yra niekas, palyginus su tuo, kas yra vargšo teisiojo sielos namuose. Taigi visiškai

nekeista, kad Paulius kalba taip: ”Aš esu visko gavęs ir turiu su pertekliumi. Esu visiškai aprūpintas…”

(Fil. 4:18). Ar jis turėjo viską? Argi jis nebuvo daugiausiai kentėjimų patyręs žmogus? Kaip dažnai jis

neturėjo maisto ir drabužių? Tačiau jis sakė: “Aš turiu viską”. Korintiečiams jis rašė: ”…mus liūdina,

bet mes visada džiaugiamės, esame skurdžiai, bet daugelį praturtiname, neturime nieko - ir valdome

viską.” (2Kor. 6:10). Atkreipkime dėmesį, kad jis sako: “Valdome viską”, t.y. “Šiame pasaulyje turiu

labai mažai, bet valdau viską”. Taigi matome, kad krikščionis turi pakankamai motyvų džiaugtis Dievo

valia, kokia ji bebūtų.

Siela, kuri išmoko “būti patenkinta” pamoką, kreipia savo žvilgsnį į Dievą visuose dalykuose. Ji

nežiūri žemyn ir neieško pagalbos žmonėse. Jos akys visada krypsta į Dievą. Patenkinta ir rami širdis

visur mato Dievo ranką ir atsiduoda Jo valiai. Ji mato Dievo išmintį viskame. Ji supranta, kad Dievas

yra nuo nieko nepriklausomas ir gali daryti ką nori, bet labiausia jai patinka Jo išmintis. “Viešpats žino

geriau už mane, kaip viską tvarkyti. Viešpats mato daug toliau už mane. Aš matau tik tai, kas vyksta

dabar, Jis mato tai, kas yra paslėpta ir tai, kas bus ateityje. Aš žinau, kad Dievo meilė gali mane išlaikyti

tiek sunkumuose, tiek klestėjime” - taip galvoja patenkinta ir rami širdis, atidavusi viską į Dievo rankas.

Dabar pažiūrėkime dar į tris dalykus: atsidavimą Dievui bet kokiame išbandyme; atsidavimą

Dievui, nesvarbu kiek laiko truktų išbandymas; atsidavimą Dievui, kaip tie išbandymai besikeistų.

Daugelis supranta, kad jie turi atsiduoti Dievui sunkumų metu. Jei paklaustume bet kurio

bažnyčios nario: “Ar jūs atsiduotumėte Dievo valiai bet kokiame išmėginime?”, manau, kad beveik visi

atsakytų “taip”. Tačiau atsakymuose į tokius neapibrėžtus klausimus yra daug melo. Visi bendrai mes

esame pasiruošę atsiduoti Dievui viskame, vis dėlto ar mes taip elgiamės ištikus išbandymui?

Dažniausiai ne. Tuomet viskas būna priešingai. Mes pradedame galvoti, kad bet kokia kita situacija būtų

žymiai geriau už tą, kurioje Dievo valia esame dabar; ir esame visiškai nepatenkinti. Kai tokie klausimai

skamba nuo sakyklos, mes visi šaukiame “taip”, bet konkrečioje situacijoje pasitenkinimo nebelieka. Jei

Dievo ranka ištinka mūsų vaiką, mes dejuojame: ”Ech, geriau Dievas būtų atėmęs turtus.” Jei

išbandymas paliečia mūsų santuoką, mes murmame: “O, geriau tai būtų palietę mano sveikatą”. O kai

sutrinka sveikata, mes sakome: ”O, geriau aš būčiau netekęs darbo”. Tačiau mes nesame savęs pačių

skulptoriai. Kokius išbandymus besiųstų mums Viešpats, būkime patenkinti jais.

Būkime patenkinti sunkumuose, nesvarbu kiek laiko jie užtruktų. “Galbūt aš būčiau patenkintas” -

sako kažkas - “jei šitas išmėginimas nesitęstų taip ilgai. Aš jau nebegaliu daugiau” arba: “Jei tai būtų

dvasinis ar fizinis išbandymas aš būčiau patenkintas, bet šiame sielos išbandyme aš daugiau

nebegaliu…”; arba “Jei Dievas paslėptų savo veidą tik trumpam, aš galėčiau atsiduoti Jo valiai, bet

ieškoti Jo taip ilgai… ir nerasti. Aš negaliu to iškęsti.” Tačiau mes nesame tie, kurie nustatome

išbandymo pobūdį, laiką ir būdus kaip iš jo išeiti. Pažiūrėkime į dvi Šv. Rašto vietas. Pranašas

Ezechielis rašė: “Tai buvo Viešpaties šlovės pasirodymas. Pamatęs tai, aš kritau veidu žemėn…”

(Ezech. 1:28). Jis krito veidu žemėn, tačiau kiek laiko jis turėjo taip gulėti? “Jis kalbėjo: ”Žmogaus

sūnau, stokis, Aš kalbėsiu su tavimi. Jam pradėjus kalbėti, dvasia pastatė mane ant kojų…” (Ezech. 2:1).

Ezechielis krito veidu ant žemės ir turėjo taip būti tol, kol Viešpats liepė jam keltis; netgi iki tol, kol

Dievo Dvasia atėjo ir pastatė jį ant kojų. Taigi, kai Dievas pargriauna mus, mes turime būti patenkinti

tuo bei laukti, kada Jis lieps keltis ir Dievo Dvasia pakels mus. Nojus ilgai buvo laive su visa gyvūnija ir

tai iš tiesų nebuvo labai malonu. Dievas tylėjo ir tada, kai vandenys jau buvo nusekę. Nojus negalėjo

išeiti iš laivo bet kada. Jis turėjo laukti Dievo paliepimo. Taigi prispausti didelių išbandymų ir

galvodami apie vienokius ar kitokius būdus kaip išsilaisvinti iš jų, vis dėlto būkime patenkinti ir

laukime, kol pats Dievas atidarys duris. Būkime pasiruošę laukti, nes Dievas uždarė mus, Dievas ir

išlaisvins. Apaštalų darbuose skaitome apie Paulių kalėjime. Valdininkai liepė prižiūrėtojui pasakyti,

kad Paulius gali būti laisvas. Ką atsakė jis? “Tegul patys ateina ir išveda.” (Apd. 16:37). Taigi

patenkinta ir rami dvasia sako: ”Šis išbandymas yra iš Dievo ir aš būsiu patenkintas čia tol, kol Dievas

išves mane.” Dievas nori, kad mes būtume pasiruošę pasilikti sunkumuose tol, kol Jis ateis ir išves mus.

Jozuės knygoje skaitome, kaip kunigai, nešantys Sandoros skrynią, sustojo Jordano viduryje. Eiti per šią

upę buvo pavojinga, tačiau Dievas liepė jiems eiti. Galbūt jie bijojo, kad vanduo išsiverš, bet

paskaitykime kas parašyta: “Kunigai, nešantys skrynią, stovėjo Jordano viduryje, iki viskas buvo atlikta,

ką Viešpats įsakė Jozuei per Mozę. Tuo metu tauta skubiai perėjo Jordaną.” (Jozuės 4:10). Kai visi

žmonės perėjo, tada ir kunigai išlipo iš vandens. Dievas įsakė jiems stovėti upėje tol, kol visi žmonės

pereis, nors tai buvo pavojinga, nes skaitome, kad žmonės paskubomis ėjo per Jordaną. Daug kartų

Dievas palieka savo tarnus pavojuje ilgiau, negu kitus žmones. Jei mūsų padėtis ir yra žemesnė už

tarnautojų, galime būti patenkintais, nes nepatiriame tokių pavojų, kokius patiria jie. Būkime patenkinti

Jordane, nors jis ir pavojingas, tol, kol Dievas pašauks mus lipti į krantą.

Kartais išbandymų aplinkybės būna sunkesnės už pačius išbandymus. Dievas išbando mus

daugeliu dalykų ir jie seka vienas paskui kitą. Vieni tikintieji patyrė daug įvairių sukrėtimų, paskui

susirgo ir galiausiai mirė. Kiti, gelbėdami savo gyvybes, bėgo į kitus kraštus, bet ir ten juos pasiekė

nelaimės. Sunkumai retai užklupa po vieną. Dažniausiai mes patiriame jų daug ir įvairių, bet visuose

juose atsiduokime Dievo valiai. Pagonis Cato sakė, kad jis nesikeičia, nors aplinkui vyksta daug

pasikeitimų. Jis išliko tokiu pačiu, nors patyrė daug išbandymų ir jo gyvenimo aplinkybės nuolat keitėsi.

Ar mes galime pasigirti tuo pačiu? Ar mes išliekame tokie patys, nors viskas aplinkui keičiasi? Ar

mumyse vis dar yra tas malonus, švelnus ir šventas charakteris?

2 skyrius

“Būti patenkintu” paslaptis

Galbūt jūs galvojate, kad visa tai, apie ką aš kalbu, yra labai gerai, tačiau kaip tai pasiekti? Nejaugi

bet kuris žmogus gali tai turėti? Jei mes sužinosime “būti patenkintu” paslaptį, tai nebus sunku pasiekti.

Vieni žmonės daro daug įvairių dalykų, kurie kitiems atrodo labai sunkūs, nes jie nežino, kaip tai

padaryti. Šia savo knyga aš ir noriu padėti jums suprasti šią didelę paslaptį. Mes, kalbėdami apie tai,

kaip žmogus turi elgtis išbandymuose, jau praskleidėme šydą ir kai ką sužinojome apie ją. Kentėti ir tuo

pačiu metu būti patenkintu yra didelė paslaptis. Kūniška širdis negali suvokti to, bet malonė moko

krikščionį kaip suderinti liūdesį ir džiaugsmą, kaip net kančioje išlikti patenkintu.

Krikščionis yra labiausiai patenkintas žmogus pasaulyje ir tuo pačiu labiausiai nepatenkintas.

Šie du dalykai kartu yra didelė paslaptis. Jei mes negalime taip pasakyti apie save, tuomet nežinome

“būti patenkintu” paslapties. Mes turime būti labiausiai patenkinti ir tuo pačiu labiausiai nepatenkinti

žmonės. Kaip tai gali būti? Krikščionis, kuris išmoko “būti patenkintu” pamoką, yra patenkintas

kiekviena situacija savo gyvenime, tačiau jis yra nepatenkintas, gyvendamas šio pasaulio aplinkoje. Jis

gali būti patenkintas, turėdamas duonos ir vandens, jei tokia yra Dievo valia; ir visiškai nepatenkintas,

turėdamas viso pasaulio turtus, jei tai nėra Dievo valia. Čia yra didelė paslaptis. Tikintis žmogus gali

pasitenkinti tuo, kuo kiti nepasitenkina. Bedieviai ieško turtų. Turėdami daug, jie nori dar daugiau.

Širdies, kuri yra pilna malonės, negali patenkinti patys didžiausi pasaulio turtai, bet ji gali būti

patenkinta, turėdama tik duonos ir vandens. Be jokių abejonių, religija yra didelė paslaptis! Didelė yra

dievotumo paslaptis ne tik doktrinoje, bet ir praktikoje. Dievotumas moko mus nebūti patenkintais

pasaulyje ir tuo pačiu būti patenkintais pačia kukliausia savo padėtimi jame. M.Liuteris gavo dideles

dovanas iš kunigaikščių ir valdininkų, bet grąžino jas, sakydamas: ”Aš nemanau, kad jos yra Dievo

palaiminimas, nes man jų visiškai nereikia”. Krikščioniui reikia labai mažai šiame pasaulyje. Jis yra

patenkintas, turėdamas mažai pasaulyje, bet yra nepatenkintas, turėdamas visą pasaulį-čia yra didelė

paslaptis! Kūniškai širdžiai patinka turėti daug, bet tuo ji ir skiriasi nuo pilnos malonės širdies. Rami ir

nuolanki širdis sako: ”Dieve, daryk su manimi, ką nori šioje žemiškoje kelionėje. Aš būsiu patenkintas

tuo, ką turiu, bet būsiu nepatenkintas, turėdamas visą pasaulį.” Krikščionis gali turėti mažai ir būti

patenkintas, bet jis niekada nebus patenkintas, gyvendamas pasaulyje. Atgimusi siela yra patenkinta tik

Dievu. Tik Dievas gali pripildyti ją. Pilna malonės širdis žino, kad ji buvo sukurta Jam. Kūniška širdis

nemąsto apie Dievą. Žmogus, kuris buvo paliestas Dievo jėgos ir patyrė džiaugsmą Jame, bus

patenkintas tik Dievu. Jam nepakanka gailestingumo; jam reikia gailestingumo Dievo. Jam pakanka

labai mažai šiame pasaulyje, jei jis gali džiaugtis Dievu. “Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokį

supratimą, saugos jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje (…). Darykite ką iš manęs išmokote, ką gavote, ką

girdėjote ir matėte manyje ir ramybės Dievas bus su jumis.” (Fil. 4:7,9). 7-oje eilutėje Paulius sako, kad

Dievo ramybė saugos jūsų širdis, o 9-oje, kad ramybės Dievas bus su jumis. Ką jis nori tuo pasakyti?

Pilnai malonės širdžiai nepakanka ramybės iš Dievo, jai reikia ramybės Dievo. Kūniška širdis, turėdama

ramybę, yra patenkinta, t.y. turėdama išorinę ramybę, kuri nebūtinai yra iš Dievo. Tačiau dievobaiminga

širdis siekia daug aukšesnių dalykų. Jai nepakanka išorinės ramybės, ji nori turėti ramybę iš Dievo. O

turėdama ramybę iš Dievo, ji ieško ramybės Dievo. Tik tada ji bus patenkinta. Jai reikia ramybės iš

Dievo, bet kartu su ramybės Dievu. T.y. jai reikia Dievo, kuris teikia ramybę. Ji nori turėti ir pasekmę, ir

priežastį. Krikščionis nori džiaugtis ir Šaltiniu, ir iš Jo tekančia upe. Jis ne tik nori turėti sveikatą iš

Dievo, bet ir sveikatos Dievą. Jis nori ne tik gyvenimo, bet ir gyvenimo Dievo. Tik tada jis bus

patenkintas. Jis nori turėti ne tik malonę, bet ir malonės Dievą. “Ką aš turiu danguje? Ir žemėje aš

trokštu tik Tavęs.” (Psal. 73:25). Niekas, išskyrus Dievą, negali patenkinti jo nei žemėje, nei danguje.

Dievas gali duoti jam ne tik žemę, bet ir dangų bei visą valdžią žmonėms, bet jis nebus patenkintas, jei

neturės pačio Dievo.Tai yra pirmoji “būti patenkintu” paslaptis. Iš tiesų krikščionis, nors ir yra labiausiai

patenkintas žmogus pasaulyje, tuo pačiu jis yra ir labiausiai nepatenkintas. Kitais žodžiais sakant, tai,

kas tenkina pasaulį, jo netenkina.

Krikščionis tampa patenkintu ne gaudamas daugiau, o norėdamas mažiau. Pasaulis nepažįsta

šio kelio. Krikščionis tampa patenkintu ne siekdamas daugiau negu turi dabar, o sumažindamas savo

troškimus t.y. jo troškimai prisiderina prie esamų aplinkybių. Kūniška širdis niekada nėra patenkinta, ji

visada trokšta daugiau. Ji sako:”Jei turėčiau tai, būtų daug geriau ir aš būčiau patenkinta. Jei aš

susigrąžinčiau tai, ką praradau, būčiau patenkinta”. Tačiau pasitenkinimas neateina tokiu būdu. Jis

ateina ne gaunant tai, ko norime, o mažinant savo troškimus. Neturinti malonės širdis, kuri nežino šios

“būti patenkinta” paslapties, nebus patenkinta tol, kol negaus trokštamo dalyko. Tačiau krikščionio

širdis yra kitokia. Ji yra patenkinta tuo, ką turi, todėl yra laiminga. Taip Dievas formuoja žmonių vaikų

širdis. Jei žmogaus širdis pasitenkina tuo, ką ji turi, ji yra laiminga. Kai kurie žmonės trokšta labai daug,

bet gyvenime turi labai mažai, todėl yra labai nepatenkinti. Galbūt mes negalime turėti visų troškimų

išsipildymo, bet galime sumažinti savo norus ir taip būti patenkintais. Pasaulis yra labai apgaulingas; jis

verčia mus galvoti, kad kuo daugiau turėsime, tuo labiau būsime patenkinti. Tačiau mes turime

pasipriešinti jo melui ir išmokti džiaugtis tuo, ką turime, bei išlaikyti pusiausvyrą tarp troškimų ir

galimybių. Daug šventų žmonių išmoko šią pamoką, todėl, turėdami mažai, gyvena ramiai ir yra labiau

patenkinti už turtinguosius. Šilkiniai ir purpuriniai drabužiai neatneša pasitenkinimo. Daug turtingų

žmonių, praradusių turtus, dabar yra labiau patenkinti negu anksčiau. Nejaugi gali taip būti? Žmogus yra

patenkintas tada, kai jo troškimai atitinka jo padėtį. Tokia širdis yra patenkinta bet kokiose aplinkybėse.

Bet žmogus niekada nebus patenkintas, jei Dievas, suteikęs jam turtus, atiduos jį jo širdies išdidumui. O

vargšas, kurį Dievas saugo, bus patenkintas netgi nepritekliuje. Sakykime, viena žmogaus koja yra

žymiai ilgesnė už kitą. Ar jis gali vaikščioti gerai? Ne. Toks yra turtingas ir godus žmogus. Jo godi

širdis yra žymiai “ilgesnė” už turimus turtus, todėl jis niekada nebus patenkintas. O to, kuris turi mažai,

bet jo troškimai atitinka jo padėtį, abi kojos yra vienodos, todėl jis vaikšto lengvai ir yra patenkintas.

Dievobaiminga širdis sako: ”Viešpats panorėjo pastatyti mane į šią padėtį; jei Jis dabar palenks mano

širdį ir jos troškimai atitiks mano situaciją, aš būsiu patenkintas”. Taigi, kai mūsų padėtis pablogėja,

Dievas ne tiek rūpinasi jos atstatymu, kiek mūsų širdimi, kad ji būtų patenkinta tuo, ką turi dabar. Netgi

pasaulio filosofai kažkiek suprato tai. Jie sakė, kad didžiausias turtas yra troškimų skurdas, t.y., jei

žmogus neturi didelių troškimų, jis yra turtingas. “Būti patenkintu” paslaptis yra štai kokia: ne trokšti

daugiau, o sumažinti savo troškimus, kad jie atitiktų padėtį, kurioje esame dabar. Turtingu tampama ne

didinant turtus, o mažinant savo troškimus. Iš tiesų, patenkintas yra tas, kurio troškimai yra patenkinti.

Pasitenkinimas ateina ne per turėjimą daugiau, o per savo troškimų apribojimą.

Krikščionis pasiekia pasitenkinimą ne nusimesdamas jam uždėtą naštą, o užsidėdamas dar

vieną. Tai yra nesuvokiama kūnui ir kraujui. Mes nešame kankinančią naštą ir galvojame, kad nusimetę

ją, tapsime patenkintais. Ar vienintelis būdas būti patenkintu yra nusimesti ją? Ne. Ji palengvės tuomet,

kai mes užsidėsime dar vieną, t.y. prisiminsime savo nuodėmes. Kuo labiau nuodėmės našta slegia mūsų

širdį, tuo lengvesnė tampa kentėjimų našta. Kuo daugiau rūpinsimės savo nuodėmėmis, tuo lengvesni

bus kentėjimai. Dabar jūs tikriausiai galvojate: “Tai labai keistas būdas tapti patenkintu. Nejaugi galima

uždėti dar vieną naštą tam, kuris ir taip jau kenčia?” Dažnai mes galvojame, kad, norėdami palengvinti

savo naštą, turime ieškoti bendravimo su draugais, iškylauti, linksmintis ir pan. Ne, tai nepadės arba

padės tik laikinai. Kai liksime vieni, ji vėl užguls mūsų pečius. Jei norime palengvinti savo naštą,

tirkime savo nuodėmingą širdį ir kaltinkime savo sielą dėl nuodėmių. Galbūt mes praradome tai, ką

turėjome, nes piktnaudžiavome tuo. Jei mus užklupo ligos, galbūt mes piktnaudžiavome savo sveikata ir

kitomis malonėmis. Dievas atėmė iš mūsų patogumus, nes galbūt mes negerbėme jais Jo, mes gyvenome

nerūpestingai ir nedorai. Jei mes pradėsime tirti save ir gailėtis dėl savo nuodėmių prieš Viešpatį, greitai

pajausime kaip kentėjimų našta tapo žymiai lengvesnė ir mes vis labiau esame patenkinti padėtimi, į

kurią Dievas pastatė mus dabar. Dažnai, kai šeimą užklumpa sunkumai, kiek nepasitenkinimo kyla tarp

vyro ir žmonos! Kai jie praranda nuosavybę; kai žlunga tai, kuo jie pasitikėjo; kai kyla problemos dėl

vaikų, namuose girdisi tik ginčai ir nepasitenkinimas. Jie yra nepatenkinti, bet ar jie sako: ”Eikime,

pažeminkime savo sielas prieš Dievą, užsidarykime kambaryje ir nulenkime galvas prieš Viešpatį už

mūsų nuodėmes, už piktnaudžiavimą Jo malone. Prisiimkime savo nuodėmių naštą ir nusižeminkime

prieš Jį”. Ar jūs išbandėte tai? Pabandykite ir pamatysite, kaip debesys ima sklaidytis ir saulė vėl

šviečia. Jūs tapsite daug labiau patenkintais negu buvote anksčiau. Kaip žmogus, praradęs savo turtus,

gali būti patenkintas? Suduždamas savo širdyje. Kai Dievas atima iš mūsų vieną ar kitą žemišką malonę,

sudužkime savo širdyje prieš Jį. Tik taip mes tapsime patenkintais. Pridėkime prie prarastų malonių

savo sudužusią širdį ir taip surasime krikščionišką būdą “būti patenkintu”. “Sudužę” turtai kartu su

sudužusia širdimi yra kelias į krikščionišką pasitenkinimą. Tai yra trečioji jo paslaptis.

Krikščionis tampa patenkintu ne išsilaisvindamas nuo kentėjimų, o pakeisdamas požiūrį į juos.

Kūniška širdis bus patenkinta tik tuomet, kai kentėjimo našta bus nuimta nuo jos. O širdis, pilna

malonės, sako: “Ne, Dievas moko mane keisti požiūrį, nors kentėjimas ir tęsiasi. Malonės galia gali

paversti jį geru dalyku. Kentėjimo nuodai gali būti pašalinti”. Sakykime, žmogus prarado visą savo

nuosavybę. Ar vienintelis būdas tapti vėl patenkintu yra jos susigrąžinimas? Ne. Krikščionybė moko

atrasti pasitenkinimą netgi varge. Ji moko kaip skurdą paversti dvasiniu turtu. Turtų praradimas yra jau

ne problema, o dvasinis palaiminimas. Ambraziejus sakė: ”Šventiems žmonėms netgi skurdas gali virsti

turtu”. Dievo žmonės gauna daugiau naudos iš skurdo negu iš pasaulio turtų. Jie niekada nesusikrovė

sau tokių dvasinių turtų, kaip būdami varge. Kūniškai širdžiai tai atrodo labai keistai. Ji nesupranta kaip

šventasis gali susikrauti daugiau turto iš vargo, negu iš pasaulio gėrybių. Aš esu įsitikinęs, kad kai kurie

krikščionys labiau praturtėjo varge negu klestėjime. Tai paliudija ir Šv. Raštas. Mes nerasime

dievobaimingo žmogaus, kuris po išbandymo tapo blogesniu negu buvo anksčiau. Visi sunkumai išėjo į

gera jam. Ir priešingai: ne vienam dievobaimingam žmogui praturtėjimas išėjo tik į blogą. Aš nesuradau

Šv.Rašte nė vieno, išskyrus Nehemiją ir Danielių, kuriam tai būtų išėję į gera. Taigi žmogui, kurio širdis

yra pilna malonės, kentėjimai išeina tik į gera. M.Liuteris, komentuodamas laiško Gal. 5:17, sako:

“Krikščionis, įsakydamas kančiai virsti džiaugsmu, baimei drąsa, nuodėmei teisumu, mirčiai gyvenimu,

gali tapti nuostabiu kūrėju.” Jis paverčia tamsą šviesa. Dievas savo galinga jėga iš tamsos sukūrė šviesą,

o krikščionis, būdamas dieviškos prigimties dalininkas, kaip sako Šv.Raštas, turi Dievo jėgą paversti

tamsą šviesa, blogį gėriu ir taip tapti patenkintu. Dievas suteikė krikščioniui jėgą, kurios dėka jis gali

kentėjimą paversti palaiminimu ir tamsą šviesa. Malonė paverčia vandenį vynu, t.y. kentėjimų vandenį

paverčia dieviškos paguodos vynu.

Visa tai, apie ką mes dabar kalbame, kūniškam žmogui atrodo kvaila. Jis mąsto kaip Nikodemas,

kuris klausė Kristaus: ”Bet kaip gali žmogus gimti, būdamas senas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo

motinos įsčias ir gimti?” (Jono 3:4). Kai mes kalbame apie malonę, galinčią pakeisti vandenį vynu,

skurdą turtu, kūniška širdis sako: ”Tai kvailystė”. Būkime atsargūs ir nekalbėkite apie Dievo kelius

nepagarbiai. Malonė turi jėgą paversti kentėjimus palaiminimu. Du žmones gali patirti tą patį

išbandymą, bet vienam tai bus ledas ir actas, kitam - vynas ir medus. Čia yra dar viena “būti patenkintu”

paslaptis: mes nepašaliname kentėjimų, o pakeičiame požiūrį į juos ir taip jie tampa palaiminimu mums.

Krikščionis tampa patenkintu ne keisdamas aplinkybes, bet pasinaudodamas jomis. Mes turime

daug troškimų ir norime gyventi patogiai. Nejaugi galime būti patenkintais tokioje situacijoje? Kūniška

širdis galvoja, kad, kol visi jos troškimai nėra išpildyti, ji negali būti patenkinta. O dievobaiminga širdis

klausia: ”Kaip ši situacija gali išeiti man į gera? Baudžianti Dievo ranka ištiko mane. “Nevadinkite

manęs Noome, vadinkite mane Mara, nes Visagalis labai apkartino mano gyvenimą.” (Rutos 1:20). Ką

aš turėčiau daryti dabar?” Kartais, praradę žemiškus patogumus, mes suvokiame, jog piknaudžiavome

jais, todėl dabar kankiname save ir galvojame, kad juos susigražinę gyventume visiškai kitaip. Tačiau

dabar mes turime ne apgailestauti, o klausti savęs: ”Ko Dievas nori iš manęs šitoje situacijoje?”, bei

nuraminti savo širdį ir nukreipti sielą į tai, ką dabar reikia daryti. Geriausias būdas nuraminti savo širdį

yra daryti tai, ką dabar reikia daryti, ir saugoti savo mintis nuo to, kas būtų, jeigu būtų. Dažnai mes

galvojame, kad būdami kitose aplinkybėse, būtume patenkinti. Tačiau tai yra vaikiškumas. Stovėdami

ant vienos kalvos mes galvojame, kad, užlipę ant kitos, pasieksime debesis, bet užlipę ant jos,

pamatome, kad debesys yra tiek pat toli, kaip ir anksčiau. Taigi, būdami vienose aplinkybėse, mes

tikimės, kad kitose būsime patenkinti, bet atsidūrę jose, vis tiek esame nepatenkinti. Geriau mąstykime

kaip turime elgtis esamoje situacijoje ir nuraminkime savo širdį, sakydami: ”Nors mano situacija ir labai

sunki, viskas yra Dievo rankose ir man turi rūpėti tik Jo valia.” Biblijoje apie Dovydą parašyta:

”…Dovydas, patarnavęs savąjai kartai pagal Dievo valią, užmigo…” (Apd. 13:36). Mes turime rūpintis

patarnauti pagal Dievo valią. Kokia ji yra? Situacija, kurioje esame dabar, yra Dievo valia, todėl turime

stengtis paklusti jai ir tuomet mūsų širdis bus rami ir patenkinta.

Krikščionis tampa patenkintu tada, kai Dievo valia tampa jo valia. Dievo norai yra patenkintos

širdies norai. Tai yra paslaptis kūniškai širdžiai. Tikintysis rūpinasi patenkinti ne savo norus, o palenkti

savo valią Dievo valiai. Nors jo troškimai ir nėra išpildyti, jis yra patenkintas, nes yra Dievo valioje.

Visi mes sakome, jog turime paklusti Dievo valiai, tačiau patenkinta širdis siekia daug toliau: Dievo

valia tampa jos valia. Šv.Raštas sako, kad tikintysis yra viena dvasia su Viešpačiu. Tai reiškia, kad jis ne

tik mato naudą paklusnume Jo valiai, bet ji tampa ir jo valia. Jei siela gali taip pasakyti, ji yra

patenkinta. Kiti žmonės siekia savo norų išpildymo, o patenkinta širdis sako: ”Aš noriu to, ko nori

Dievas”. Ji ne tik išmoksta palenkti savo valią Dievo valiai, t.y. atsisakyti savo norų ir paklusti Jam, bet

ir norėti tai, ko Dievas nori. Jis neturi kitos valios, išskyrus Dievo valią, ir, kai Jo valia yra išpildoma,

tikintysis yra patenkintas. Tai yra malonės grožis. Ji ne tik apreiškia mums Dievo norus, bet ir Jo norai

tampa mūsų norais. Taip tikintysis ir Dievas tampa viena. Šv.Raštas moko, kad mūsų pasitenkinimas yra

ne mumyse pačiuose, o Dieve. Mūsų gyvenimo gerovė, laimė, šlovė, turtai yra ne mumyse pačiuose, o

Dieve. Būtent todėl mūsų širdis yra patenkinta tik tada, kai esame Dievo valioje. Dievo valia tampa

mūsų valia-“Jis išrinks mums paveldėjimo žemę.” (Psal. 47:4) - tai yra dar viena krikščioniško

pasitenkinimo paslaptis.

Krikščioniško pasitenkinimo paslaptis glūdi ne išoriniuose dalykuose, galinčiuose palegvinti

mūsų padėtį, o mūsų vidaus apvalyme. Pasaulio žmonės, norėdami būti patenkintais, ieško kažkokių

išorinių dalykų, kurie suteiktų tai. Tačiau dievobaimingas žmogus sako: ”Aš turiu pašalinti iš savo

vidaus tai, kas neleidžia man būti patenkintu”. Kartumo, esančio mūsų viduje, negali pašalinti jokie

išoriniai dalykai. Jis turi būti išrautas iš vidaus ir išmestas. Kartais mes dejuojame: ”Ech, jei Dievas

duotų man tai ir tai, viskas būtų daug geriau. Aš būčiau patenkintas!”. Ne, nes tai nepašalins vidinio

kartumo. Kiek mes bedėtume cukraus į kartų gėrimą, jis vis tiek bus kartus dėl jame esančio kartumo.

Joks “išorinis” cukrus jo nepašalins. Jei mes norime būti patenkintais, turime pašalinti savo karčius

troškimus ir užgaidas. “Iš kur tarp jūsų atsiranda karai ir kivirčai? Ar ne iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta

jūsų nariuose?” (Jok. 4:1). Problema yra ne išorėje, o mūsų viduje. Žemės drebėjimus sukelia ne išorinės

audros, o reiškiniai, vykstantys jos viduje. Ar jūs kada nors pagalvojote apie šių karčių dalykų

pašalinimą iš savo širdies? Taigi, jei mūsų karčios užgaidos buvo pašalintos, mes būsime patenkinti.

Pasaulis nepažįsta tokių paslaptingų dievotumo kelių.

Rami ir patenkinta širdis gyvena Dievo palaiminimų rasoje. A.Junijus patenkintą žmogų

palygina su žiogu. Žiogas šokinėja aukštyn ir žemyn, ir gyvena rasoje. Jie nesimaitina, kaip kiti maži

padarai, kirmėlėmis ar sėklomis. Sunku pasakyti, ką jie ėda. Panašiai ir krikščionis: pasaulis nežino, kuo

jis maitinasi. O jis maitinasi slapta Dievo palaiminimų rasa. Vargšas tikintysis, turintis truputį malonės,

yra labiau patenkintas už šalia gyvenantį turtuolį. Jis turi labai mažai, tačiau turi slaptą Dievo

palaiminimą, kurio niekam negali paaiškinti. Jei mes paklausime jo: ”Kaip tu gali būti toks

patenkintas?”, jis negalės paaiškinti to. Jis yra patenkintas, bet kaip tai vyksta jis nemoka paaiškinti.

Šioje vietoje prisiminkime keletą dalykų, kurie daro jį patenkintu: pirmiausia jis yra patenkintas, nes tai,

ką jis turi yra Dievo meilė jam. Visi geri dalykai, kuriais džiaugiasi Dievo tauta, yra Jo meilės išraiška

jai ir tai teikia didelį pasitenkinimą jai. Antra, tai, ką jis turi, yra pašventinta jo labui. Bedieviai turi tai,

kas yra bendra malonė visiems žmonėms, tačiau šventieji turi ypatingą malonę. Bedieviai turi tai, ką

turi, ir nieko daugiau: valgį, gėrimą, namus, drabužius, pinigus ir pan. Tačiau krikščionis turi tai, kai yra

pašventinta; jis turi tai, kas artina jo širdį prie Dievo ir pašventina ją. Kartu su palaiminimais jis gauna ir

slaptą Dievo rasą, Dievo meilės ir pašventinimo rasą. Trečia, krikščionis yra patenkintas, ne tai, ką jis

turi, yra teikiama jam dovanai. Jis neturės sumokėti už tai. Dievas yra jo Tėvas. Tuo jis skiriasi nuo

bedievio. Galbūt dabar jo padėtis yra blogesnė, bet jo laukia dangiški namai, todėl jis yra patenkintas.

Ketvirta, krikščionis yra patenkintas, nes tai, ką jis turi, netgi jei tai yra ir labai mažai, yra nupirkta

Kristaus auka. Jis turi teisę į tai ir ji visiškai skiriasi nuo tos teisės, kurią turi bedievis. Nedorėliai turi

tam tikrus laikinus dalykus. Aš nesakau, kad jie turi juos neteisėtai; jie turi teisę į juos, bet tik Dievo

gerumo dėka. Tačiau šventųjų teisė yra nupirkta. Už ją yra sumokėta. Penkta, krikščionis yra

patenkintas, nes jo laukia šlovinga ateitis.

Krikščionis džiaugiasi Dievo palaiminimų rasa ne tik geruose dalykuose. Jis mato Dievo meilę

visuose kentėjimuose ir sunkumuose. Dievo vaikas džiaugiasi Jo meile tiek palaiminimuose, tiek

kentėjimuose. Iš tiesų sunkumai Dievo tautai ateina iš tos pačios amžinos Jo meilės, kurią Jis apreiškė

Jėzuje Kristuje. Jeronimas sakė: ”Krikščionis yra patenkintas, nes jis žino, kad netgi sunki Dievo ranka

yra mylinti ranka”. Visi Dievo veiksmai kyla iš Jo meilės ir gailestingumo. ”Visi Dievo keliai yra

gailestingumas ir tiesa tiems, kurie laikosi Jo sandoros ir įsakymų.” (Psal. 25:10). Dievo keliai yra ir

kentėjimų, ir klestėjimo keliai. Visi jie apreiškia Dievo meilę ir gailestingumą tikinčiajam. Malonė

suteikia krikščioniui sveiką akį, galinčią matyti, kad visi Dievo keliai ir amžini planai išeis į gera jam;

jis gali įžvelgti Dievo meilę tiek kentėjimuose, tiek klestėjime. Tai yra paslaptis kūniškai širdžiai. Ji

galvoja, kad Dievas myli ją tik tada, kai suteikia turtus ir sėkmę. O malonė padeda krikščioniui įžvelgti

Dievo meilę ir surauktuose Jo antakiuose.

Dievobaimingas žmogus mokosi būti patenkintu, žiūrėdamas į Kristų ir gaudamas jėgas iš Jo.

Patenkinta ir rami širdis priima kentėjimus ir sunkumus su tokia pačia nuostata, kokia juos priėmė

Kristus. Jo Viešpats neturėjo kur priglausti galvos, nors dangaus paukščiai turėjo lizdus ir lapės savo

narvus. Kristaus nepritekliai ištraukia mūsų nepriteklių geluonį. Kristus tapo vargšu šiame pasaulyje,

kad išlaisvintų mus iš vargo prakeikimo. Taigi mūsų skurdas nėra kančia, galima būti patenkintu tokioje

padėtyje. Kristus buvo vargšas, todėl mes neturime jokių priežasčių murmėti ar skųstis, kad neturime to,

ką turi kiti. Mes esame vargšai ir Kristus buvo vargšas, kad palaimintų mūsų skurdą. Ar mes patiriame

sunkumus ir gėdą? Ar mūsų geras vardas yra niekinamas? Kristus irgi buvo niekinamas; Jį vadino

Belzebubu, samariečiu ir apsėstu. Visi įmanomi įžeidimai krito ant Kristaus galvos tam, kad jų geluonis

neturėtų jokios jėgos mums. Kūniška širdis ieško būdų kaip išvengti gėdos ir pabėgti nuo sunkumų. Ji

palengvina savo nepasitenkinimą blogai kalbėdama apie kitus ir piktnaudžiaudama jais. Tačiau

patenkintos ir ramios širdies nuostata yra kitokia. Ji mąsto taip: žmonės blogai kalbėjo apie Kristų ir

niekino Jį, nejaugi aš esu geresnė už Jį? Kas aš esu šalia Jo!? Galbūt žmonės šaiposi ir niekina mus, bet

ar jie nesielgė taip ir su Kristumi? Jie šaipėsi iš Jo netgi tada, kai Jis kabojo ant kryžiaus. Jie sakė: ”Jei

Tu judėjų karalius-išgelbėk save (…). Jei Tu esi Kristus, išgelbėk save ir mus.” (Luko 23:37,39). Kristus

yra pavyzdys mums. Jis kentėjo patyčias, todėl, jei mes irgi kenčiame jas, esame patenkinti. Ar mes

jaučiame didelį fizinį skausmą? Kristus irgi kentėjo, nors ir nesirgo ligomis, kuriomis sergame mes. Jis

kentė skausmą, kabėdamas ant kryžiaus. Prisimindami Kristaus kančias, mes galime būti patenkinti savo

sunkumuose. Ar jūs esate nepatenkintas, apimtas nerimo ir kenčiate skausmą? Ar kada nors bandėte

tapti patenkintu, nukreipdamas savo žvilgsnį į tai, ką Kristus patyrė ir iškentėjo? Pabandykite ir savęs

gailėjimasis pasitrauks. Dievobaimingi žmonės patiria didelius sunkumus ir kenčia skausmus, bet jų

veidas išlieka linksmas. Kodėl? Todėl, kad jie nukreipia savo tikėjimo akis į tai, ką Kristus iškentėjo:

Kristus kentėjo Getsemanės sode, prakaituodamas krauju; Jis patyrė dvasios agoniją ir pats Tėvas

apleido Jį. Visa tai yra paslaptis kūniškai širdžiai, tačiau pilna malonės širdis, žiūrėdama į Kristų,

atranda pasitenkinimą bet kokioje situacijoje. Aš tikiuosi, jog visa tai, apie ką aš kalbu, suteiks naudos

jums ir jūs pamatysite, kad tapti patenkintu nėra taip sunku. Tikintysis gali būti patenkintas, nors tai ir

yra nepasiekiama kūniškam žmogui.

Krikščionis gauna jėgas iš Jėzaus Kristaus. Tai yra paslaptis ir apie ją kvaila kalbėti filosofų

mokyklose, nes tai yra nesuvokiama kūniškam žmogui. Jis žino, kad gali tikėtis pagalbos iš kito

žmogaus, bet gauti stiprybę iš To, kurio negalima matyti, jam atrodo kvailystė. Iš Kristaus pilnatvės mes

gauname malonę po malonės. Kristuje yra jėga, ne tik galinti mus išgelbėti ir pašventinti, bet ir išlaikyti

visuose sunkumuose ir išbandymuose. Tikėjimas yra didelė malonė, apsireiškianti sunkumuose. Šiuose

veikia ir kitos malonės, bet tikėjimo malonė gauna jėgas iš Kristaus. Prispausti sunkios naštos mes

šaukiame: ”Aš negaliu jos panešti, aš negaliu to pakęsti”. Galbūt mes negalime jos panešti, bet Kristus

gali suteikti mums savo jėgą. Mes galime turėti Kristaus jėgą per tikėjimą. Šv. Raštas moko, kad

Viešpats yra mūsų stiprybė, pats Dievas yra mūsų stiprybė. Daug Biblijos vietų kalba apie tai. Paulius

meldžiasi už kolosiečius: ”…kad sustiprinti visokeriopa jėga iš Jo šlovės galios didžiai kantrybei ir

ištvermei su džiaugsmu dėkotumėte Tėvui…” (Kol. 1:11). Kuo sustiprinti? Sustiprinti jėga pagal Dievo

šlovės galią visokiai kantrybei ir ištvermei. Taigi mes galime turėti ne tik savo proto ir prigimties, bet ir

Viešpaties jėgą. Tai yra Šv.Rašto vieta skirta tiems, kurie patiria sunkumus ir išbandymus. Ji turi tapti

kūnu jų gyvenime, kad galiausiai jie galėtų pasakyti: ”Iš Dievo gailestingumo aš jaučiu savo viduje tą

jėgą, apie kurią čia kalba Šv. Raštas.” Dievo žodžio veikimas turi būti akivaizdus krikščionio gyvenime.

Ši šlovinga Dievo jėga stiprina Jo tarnus. Tas, kuris remiasi tik į savo prigimtinę jėgą, niekada neturės

tokios kantrybės, kurią turi dievobaimingas žmogus. Iš tiesų, žmogus savo prigimtine jėga gali iškęsti

ligas ir nepalūžti nelaimėse, bet krikščionis tai padarys žymiai lengviau, nes jį stiprina Kristaus jėga.

Patenkinta ir rami dvasia džiaugiasi visu tuo, ką Dievas turi, ir žino, kad visų jos poreikių

atsakymai yra Dieve. Krikščionis turi viską, nes jis turi Dievą. Apie tai mes jau trumpai kalbėjome

anksčiau. Kaip elgsis patenkinta širdis, gyvenanti Dievo rasoje, jei iš jos bus atimta viskas, ką ji turėjo?

Dievotumas moko mus, kad praradus viską, reikia nukreipti akis į Dievą. Bedieviai, praradę savo namus

ir turtus, nežino ko griebtis, bet Dievo vaikas žino kur eiti ir į ką kreiptis. Jis išlieka ramus, nes Dievas

yra jo dalis. Kūniškas žmogus nesupranta to, bet rami ir patenkinta širdis žino kaip rasti Šaltinį, iš kurio

viskas teka. “Ar aš nesu vertesnis tau už dešimt sūnų?” - klausė Elkana Onos (1Sam. 1:8). Būtent tai

Dievas sako tikinčiojo širdžiai: “Ar tau kažko trūksta? Ar tu neturi namų? Nejaugi Aš nesu vertingesnis

tau už dešimt namų? Ar Aš nesu tau viskas? Ateik pas mane ir turėsi daug daugiau.” Mes galime gauti iš

Dievo tai, ko anksčiau ieškojome žmonėse. Argi tai nenuostabu? Galbūt jūs praradote visus patogumus,

galbūt jus ištiko dideli sunkumai, ką darysite? “Ateikite pas mane, visko Šaltinį, ir gerkite dovanai” -

sako Viešpats. Mes kartu su visa Bažnyčia galime sakyti: ”Viešpats yra mano dalis, todėl viliuosi Juo.”

(Raudų 3:24). Dievas visada yra patenkintas savyje ir, jei Jis yra mūsų dalis, kodėl mes negalime būti

patenkinti Jame? Jei Dievas yra patenkintas, mes irgi galime būti patenkinti kartu su Juo. Jei Dievas yra

mūsų dalis, mes neišvengiamai būsime patenkinti. Galbūt žemiški patogumai ir malonumai buvo atimti

iš mūsų būtent tam, kad Dievas taptų mums viskuo viskame. Galbūt tuose laikinuose dalykuose buvo

mūsų laimės ir džiaugsmo šaknys, bet Dievas nori, kad mūsų pasitenkinimas kiltų iš Jo. Galbūt didelė

mūsų dėmesio dalis buvo nukreipta ne į Dievą. Jam nesvarbu kur savo dėmesį nukreipia bedieviai, bet

Jo vaikas bus sudraustas ir išmokytas nukreipti savo akis tik į Jį. Dievas nukerta išorinius šaltinius, kad

tikinčiojo širdis išmoktų maitintis tik Juo. Jei mūsų širdis yra prisirišusi prie žemiškų dalykų, Dievas

juos atims, kad ji priklausytų tik Jam. Jis nori būti mums viskas viskame jau šiame pasaulyje. Patenkinta

širdis žino kaip džiaugtis Dievu ir jai Dievas yra viskas viskame. Tai yra dangus žemėje, nes danguje

Dievas visiems yra viskas viskame. Šventieji danguje neturi nei namų, nei žemių, nei pinigų. Jiems viso

to nereikia. Kodėl? Todėl, kad Dievas yra jų dalis. Aš manau, kad jau žemėje mes galime paragauti

dangaus gyvenimo. Kas yra dangaus gyvenimas, jei ne džiaugsmas Dieve? Apreiškimo knygoje

skaitome: ”Bet jame nemačiau šventyklos, nes Viešpats, visagalis Dievas ir Avinėlis yra jo šventykla.”

(Apr. 21:22). Tikintiesiems nereikėjo nei saulės, nei mėnulio. Aš manau, kad čia kalbama apie šlovingą

Bažnyčios padėtį dar šiame pasaulyje, nes toliau parašyta: “…ir žemės karaliai atsineš į jį savo šlovę ir

garbę (…); ir į jį bus atnešta tautų šlovė ir garbė.” Žemės karaliai neatneš savo šlovės į dangų, jie atneš

ją į Bažnyčią, todėl tai turi reikšti šį pasaulį, o ne dangų. Taigi, jei bus toks laikas žemėje, kai Dievas

bus viskas viskame, šventieji jau dabar turi pradėti siekti, kad Dievas taptų jų dalimi, viskuo viskame.

Rūpinkimės ne žemiškais dalykais, o būti kuo arčiau Dievo. Tai, kas daugeliui atrodo paslaptis, turi tapti

realybe šventųjų širdyse. Ši privilegija yra vertingesnė už tūkstančius pasaulio malonumų. Jokūbas

(Pradžios 33sk.) susitiko su Ezavu ir norėjo padovanoti jam daug dovanų. Ezavas atsakė: ”Mano broli,

aš turiu užtektinai”. Jokūbas tarė: ”O ne! Jei radau malonę tavo akyse, tai priimk iš manęs šią dovaną

(…), nes Dievas buvo man maloningas ir aš visko turiu.” Tarp šių brolių buvo vienas skirtumas:

pirmasis turėjo užtektinai, o antrasis turėjo viską. Ezavas turėjo užtektinai, o krikščionis turi viską.

Kodėl jis turi viską? Todėl, kad Dievas yra jo dalis. Mes turime viską, nes mūsų pusėje yra Tas, kuris

turi viską. Tai yra dar viena meno “būti patenkintu” paslaptis.

Aš noriu parodyti, kad tikintysis gali turėti viską ne tik Dieve, bet ir pačiame savyje. Galbūt tai

atrodo neįtikėtinai, bet patenkinta širdis turi savyje (savyje, o ne iš savęs) daug dalykų iš Dievo. “…o

geras žmogus pasisotins savo keliais.” (Pat. 14:14) arba tuo, ką turi savyje. “…Dievo karalystė yra

jumyse.” (Luko 17:21).

Sandora, kurią Dievas sudarė su krikščioniu, suteikia jam ramybę ir pasitenkinimą. Bedieviai

apie tai nežino nieko. Jie yra patenkinti, gavę kažkokius žemiškus dalykus, tačiau jie neturi jokio

supratimo apie malonės sandorą. Jos pažadai gali padėti mums būti patenkintais. Kūniška širdis to

nesupranta, bet Dievo vaikui tai yra realybė. Krikščionis gali ieškoti pažadų Dievo sandoroje ir melstis

jų išsipildymo - tai yra kelias į pasitenkinimą. Nėra tokios padėties, į kurią krikščionis negalėtų pakliūti,

bet Biblijoje yra pažadas apie pagalbą joje. Dievas pažadėjo saugoti mus pačiose baisiausiose

aplinkybėse. “Tau nereikės bijoti nakties baisumų nė strėlių, švilpiančių dieną; nebaugins tavęs

patamsyje slankojantis maras nė vidurdienį siaučiantis sunaikinimas.” (Psal. 91:5-6). Galbtūt čia kažkas

pasakys: “Bet daug tikinčiųjų mirė nuo maro ir patyrė įvairiausią blogį.” Pirmiausia noriu pasakyti, kad

Dievo pažadus dėl savo tautos išlaisvinimo Senajame Testamente reikia suprasti daug labiau pažodžiui,

negu Evangelijos dienomis, kai Dievas daug labiau apreiškia savo gailestingumą. Senoji sandora

daugiau apėmė išorinius dalykus. Senojo Testamento laikais Dievo palaiminimai ir bausmės

pasireikšdavo labiau išoriškai. Kai Jo tauta nusidėdavo, Jis viešai apreikšdavo savo teismus, o kai ji

sekdavo Juo, Jis viešai juos laimindavo. Dievo bausmė arba palankumas Izraelio tautai buvo matomas

išoriškai. Tačiau Evangelijos dienomis negalime daryti tokių kategoriškų išvadų; jei žmogus klesti, tai

dar nereiškia, kad Dievas yra palankus jam, o jei jį užpuola vargai, tai dar nėra įrodymas, kad Dievas

nekenčia jo. Antra, galbūt žmonės netiki Dievo pažadais, todėl juos užpuola problemos. Zacharijas tapo

nebyliu, nes nepatikėjo Dievo žodžiu. Galbūt, mes netikime, todėl pažadas ir neišsipildo. Trečia, Dievas,

suteikdamas savo tautai pažadą, pasilieka teisę laisvai veikti trijose sferose: pirma, nepaisant duoto

pažado, Jis gali naudoti bet kokį dalyką kaip bausmę; antra, Jis gali naudoti turtus, patogumus ir patį

gyvenimą savo tikslų įgyvendinimui; trečia, Jis gali naudoti viską, kaip Jis nori, kad taip parodytų mums

Jo kelių nesuvokiamumą ir teismų gilumą. Tuomet kyla klausimas: kokia nauda iš pažado? Juo Dievas

parodo, jog esame Jo apsaugoje labiau negu kiti žmonės. Tačiau kokia nauda iš jo, jei nelaimės vis tiek

užklumpa mus? Pažadu Dievas suteikia užtikrintumą, kad bet koks mus ištikęs blogis išeis į gera. Maras

ar kita nelaimė aplanko mus tada, kai Dievas nori atkreipti mūsų dėmesį į kažką ar išmokyti kažko.

Šioje psalmėje Dievas pažada išlaisvinti savo žmones iš maro ir nelaimių, vis dėlto, jei jos pasiekia mus,

galbūt mes netikėjome šiuo pažadu, o galbūt Dievas turi kažkokių tikslų mūsų gyvenime, kurių mes

nežinome. Galbūt Jis nori apreikšti savo šlovę tokiu būdu, kurio mes nesuprantame. Bet kuriuo atveju

mes galime būti ramūs: jei mus užklupo tėviška rykštė, vadinasi tam yra priežastis. Taip krikščionio

širdis, apmąstydama Dievo žodį, nurimsta netgi tada, kai jaučia sunkią Dievo ranką ant savęs. Kūniškos

širdys neranda Dievo žodyje paguodos, bet šventieji atranda jame tepalą savo žaizdoms ir taip tampa

patenkintais netgi sunkiose situacijose.

Krikščionio širdis ne tik yra patenkinta Dieve ir tame, ką Dievas turi, bet ji yra gabi būti

patenkinta ir pati savyje. Tai atrodo keistai tiems, kurie to nepergyveno. Vis dėlto krikščionis turi viską,

ko jam reikia, nes Dieve yra pilnatvė. Dievo žmogus, net ir turėdamas mažai, gali būti patenkintas pats

savyje. Pat. 14:14 jau skaitėme, kad “geras žmogus pasisotins savo keliais.” Sakykime, kad tikintysis

neturi išorinių patogumų, neturi kuo džiaugtis gyvenime, bet rami jo sąžinė yra priežastis kasdieninei

šventei. Jo sąžinė yra tarsi paukštis viduje, giedantis pačias gražiausias pasaulio melodijas. Ar pasaulis

šmeižia jį? Nesvarbu, nes jo sąžinė liudija, jog jis yra garbingas žmogus. Krikščionis gali būti

patenkintas pats savyje, nes jis turi Dievo karalystę savo viduje (Luko 17:21). Biblijos aiškintojai

įvairiai aiškino šią Šv. Rašto vietą, tačiau čia kalbama, jog tikintis žmogus turi Dievo karalystę savo

viduje ir to pakanka, kad jis galėtų būti patenkintas šiame pasaulyje. Jam nereikia laukti, kol jis pateks į

dangų, nes jau dabar savo širdyje turi dangų. Dažnai, guosdami kenčiančius draugus, mes sakome:

”Danguje tau bus atlyginta už viską”, bet šventas žmogus jau dabar turi dangų savo viduje. Žmonės

tikisi po mirties patekti į dangų, bet siela niekada nepasieks dangaus, jei dangus nepasiekė jos žemėje.

Turėti Dievo karalystę savo sieloje yra didelė paslaptis. Nė vienas žmogus negali žinoti to, tik tas, kuris

turi ją. Dangus, esantis širdyje, yra kaip tas baltas akmenėlis ir naujas vardas, kurį žino tik tas, kuriam jis

suteikiamas. Būti patenkintu tik tuomet, kai mus supa žemiški turtai, yra vargana būsena. Turtingi

žmonės yra laimingi, kai juos supa turtai ir jie gali leisti sau viską, ko širdis geidžia. Vargingesni

džiaugiasi galėdami patenkinti savo poreikius. O krikščionio laimė kyla iš jo vidaus. Jokūbas sako:

”…kad būtumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokotumėte.”(Jok.1:4). Širdis, kuri yra kantri

išbandymuose, turi viską; viską savyje. Ji yra panaši į žmogų, kuris savo namuose turi viską. Dievas

suteikė jam gražius namus, žmoną, vaikus ir viską, ko reikia, todėl jam nereikia nieko ieškoti kitur.

Galbūt kiti nori išeiti ir būti su draugais, nes namuose viešpatauja netvarka ir nesantaika. Daugelis vyrų

nori bėgti iš namų, nes jų žmonos priekaištauja jiems dėl visų jų trūkumų ir klaidų. Jie ieško priežasčių

išeiti, nes neturi namuose ramybės. Jie yra panašūs į kūnišką žmogų, kurio širdyje nėra nei ramybės, nei

tvarkos, todėl jis neranda pasitenkinimo pats savyje. Augustinas sako, kad netyra sąžinė yra kaip nuolat

priekaištaujanti žmona. Žmogui, kurio sąžinė netyra, nepatinka būti pačiam su savimi; jis ieško draugų

kompanijos ir linksmybių, nes bijo pažvelgti į savo nedorą sielą. Pilnas vyno butelis dužta daug tyliau

už tuščią. Taip ir pilna malonės širdis nekelia triukšmo, nesvarbu, kiek sunkių smūgių ji patiria. O

kūniška širdis yra kaip tuščias butelis. Jei krikščionis tik dejuoja ir skundžiasi, reiškia, kad jo širdis yra

tuščia, nes pilna malonės širdis nekelia triukšmo, ji yra patenkinta savo viduje. Seneka sakė: ”Visa tai,

ką aš kenčiu, būtų ypatingai sunku pakelti, jei aš nepakęsčiau savęs.” Jei mes patys sau nesame našta, jei

mūsų širdis yra rami, tuomet galime iškęsti bet ką. Daugelis bedievių neša sunkias naštas, bet jų širdies

nedorumas yra pati didžiausia našta. Taigi dievobaimingas žmogus turi savyje pakankamai, kad galėtų

būti patenkintas kur jis bebūtų ir kas su juo beatsitiktų. Nedaugelis žino šią paslaptį. Tie, kurie gyvena

artimoje bendrystėje su Dievu, žino, apie ką aš kalbu. Tikri krikščionys turi ramią ir malonią dvasią, nes

savo viduje jie turi pakankamai, kad būtų laimingi. Patenkinta ir rami dvasia suranda visa tai, ko jai

reikia, sandoroje, bet kūniškai širdžiai tai yra nesuprantama. Čia aš noriu išskirti du dalykus: pirma,

krikščionis džiaugiasi sandora, kurią Dievas sudarė su juo Kristuje; antra, jis yra patenkintas per

pažadus, kuriuos Dievas suteikė jam sandoroje.

1.Dovydo žodžiai nuostabiai patvirtina tai, apie ką mes kalbėjome. Jis sako: “Mano namai nėra

tokie su Dievu, vis dėlto Jis sudarė su manimi amžiną sandorą, visiškai sutvarkytą ir užtikrintą. Ir tai yra

mano išgelbėjimas ir mano troškimas, nors dabar dar jo nematyti.” (2Sam. 23:5). Tai yra nuostabūs

Dovydo žodžiai, nors malonės sandora nebuvo taip pilnai apreikšta jam kaip mums. Nors jo namai ir

nebuvo tokie, kokių jis troško, kas išlaikė jo dvasią patenkinta? Amžina sandora, kurią Dievas sudarė su

juo. Žmonės sako: ”Aš nesu toks. Dievas nepalaimino mano namų ir šeimos taip, kaip aš tikėjausi.”

Sakykime jus užklupo ligos ar kitokie sunkumai, ar jūs galite perskaityti šią Šv. Rašto vietą ir

pasakyti:”Nors mano namai nėra tokie palaiminti kaip kitų, vis dėlto Dievas sudarė su manimi amžiną

sandorą, o visi šio pasaulio dalykai yra laikini. Prieš savaitę visa mano šeima buvo sveika, o dabar

maras pasiglemžė ją. Aš matau, kad žemiškuose dalykuose nėra poilsio, mano širdyje ir šeimoje

karaliauja chaosas, bet amžinoji sandora yra tvirta ir saugi.” Šiame laikiname pasaulyje nėra jokio

užtikrintumo ir jokie turtai negali suteikti saugumo. Galbūt kai kurie iš jūsų gyvenote patogiai ir saugiai

bei galvojote, kad jūsų kalnas yra saugus, tačiau per keletą dienų viskas sugriuvo. Šio pasaulio

dalykuose nėra saugumo, bet Dievo sandora yra amžina ir tvirta. Atviroje pasaulio jūroje tyko daug

pavojų, tačiau šventieji yra apdrausti dangišku Dievo sandoros draudimu. Dovydas sakė: ”…Jis sudarė

su manimi amžiną sandorą, visiškai sutvarkytą ir užtikrintą. Ir tai yra mano išgelbėjimas.” Argi tavęs,

Dovydai, nepuolė priešai? Argi tu nepatyrei sunkumų ir nelaimių? “Taip, bet mano dvasia yra rami, ji

laukia Viešpaties išgelbėjimo. Dievas sudarė sandorą, kuri yra mano išgelbėjimas ir man to pakanka.”

Toliau Dovydas eina dar toliau: “Ir tai yra mano išgelbėjimas ir mano troškimas…”. Nejaugi tu nenori

nieko daugiau? Nejaugi tau pakanka tik šios sandoros? “Taip, nes ji turi viską, ko man reikia. Galbūt ji

negarantuoja klestėjimo šiame pasaulyje, bet aš esu patenkintas.” Taigi Dovydas surado pasitenkinimą

sandoroje su Dievu. Daugelis iš mūsų kalba apie ją, tačiau mes taip ir nesurandame jos veiksmingumo

savo sieloms; mes nemokame surasti ramybės ir džiaugsmo joje, kai užklumpa sunkios situacijos. Jei

sunkiu metu siela ieško pagalbos būtent sandoroje su Dievu, tai yra ypatingos malonės joje ženklas.

Vaikas, iškilus pavojui, bėga pas tėvą; jo nereikia mokyti to daryti, nes pati prigimtis ragina jį daryti tai.

Taip ir krikščionio nauja prigimtis lenkia jį ieškoti pagalbos sandoroje su Dievu. Jeigu jūs, ištikus

sunkumams, bėgate prie jos, tai yra ženklas, jog malonė iš tiesų veikia jūsų širdyje.

2.Mes turime žiūrėti į ypatingus Evangelijos pažadus Dievo sandoros, sudarytos su Kristumi,

šviesoje, jei nenorime prarasti didelių palaiminimų. Įstatymo laikais pažadų išsipildymas išoriškai

matėsi daug ryškiau negu Evangelijos dienomis. Aš jau paaiškinau to priežastis. Senosios sandoros metu

palaiminimai buvo išoriniai, Dievo palankumas pasireiškė materialiais palaiminimais, tačiau naujosios

sandoros metu dievotumas turi ne tik šio, bet ir ateinančio gyvenimo pažadus. Grįžkime prie 91-os

psalmės. Gyvendami Įstatymo laiku mes galėtume pažodžiui pasitikėti joje esančiais pažadais daug

labiau negu dabar. Tačiau Evangelijos dienomis jie apima daug daugiau. Dievas gali apsaugoti mūsų

kūnus nuo maro, bet Jam labiau rūpi apsaugoti mus nuo dvasinio maro, todėl Jis gali leisti, kad maras

ištiktų mūsų kūną. Jei Dievas leidžia nelaimėms užklupti mus, vadinasi tam yra rimta priežastis, todėl

netgi jose mes galime išlikti ramiais ir patenkintais, nes Jis pažadėjo: ”Kai eisi per vandenį, Aš būsiu su

tavimi ir upės tavęs nepaskandins. Kai eisi per ugnį, nesudegsi ir liepsna nesunaikins tavęs.” (Izaijo

43:2). Nors šis pažadas buvo duotas Įstatymo laiku, Dievas vienu ar kitokiu būdu apsaugos savo

šventuosius ir Evangelijos dienomis. Be to, Jozuei duotas pažadas - “Aš nepaliksiu ir neapleisiu tavęs.”

(Jozuės 1:5) - yra skirtas ir Naujojo Testamento krikščionims. Taigi per tikėjimą pažadais mes galime

tapti patenkintais. Hebr. 13:5 aiškiai parodo, kad Dievas pasirūpins mumis ir mes paveldėsime ne

mažiau negu Izraelio tauta Jozuės laikais, o netgi daugiau. Jozuei Dievas pažadėjo, kad jo nepaliks ir

neapleis, bet laiške Hebrajams šioje vietoje graikų kalboje yra penki negatyvai: ne, ne, ne, ne ir ne.

Graikų kalboje tai skamba labai stipriai, lyg Dievas sakytų: ”Aš tavęs nepaliksiu, ne, ne, ne ir ne”.

Naujojo Testamento tikintieji paveldėjo tuos pačius Dievo pažadus, kaip ir Senojo Testamento šventieji,

bet šiuo laikotarpiu jie apima daug plačiau, nors išoriškai ne visada tai matosi. Izaijo knygoje Dievas

pažadėjo: “Joks prieš tave nukaltas ginklas neturės galios. Kiekvienas liežuvis, kuris priešinsis tau

teisme, bus pasmerktas. Tai yra Viešpaties tarno paveldėjimas ir jo teisumas yra iš manęs” - sako

Viešpats.” (Izaijo 54:17). Tai yra nuostabus pažadas Viešpaties tarnui, nors mes neturime jo suprasti

visiškai pažodžiui. Vis dėlto Dievas pažada pasirūpinti dievobaimingu žmogumi. Kai draugai apleidžia

jus, dėkokite Dievui, nes Jis yra jūsų dalis. Kai tėvai miršta ir nepalieka jums jokio palikimo, dėkokite

Dievui, nes Jis yra jūsų paveldėjimas. Dievobaimingas žmogus turi didelį paveldėjimą. Visus Dievo

knygos pažadus mes galime priskirti sau taip, kaip žemių paveldėtojas, vaikščiodamas po laukus, sako:

”Tai mano paveldėjimas”. Paveldėtojas, po jam priklausančias žemes, vaikšto visiškai kitaip, negu tas,

kuris tik užsuka į jas. Kūniška širdis skaito Dievo pažadus ir jai tai yra tik gražios istorijos, neturinčios

jokios realios naudos, bet dievobaimingas žmogus, suradęs Biblijoje dar neišsipildžiusį jo gyvenime

pažadą, sako: ”Tai yra mano paveldėjimo dalis ir tai išsipildys mano gyvenime”. Tai yra tas paslaptingas

būdas tapti patenkintu. Biblijoje yra daug kitų pažadų, atnešančių džiaugsmą (Psal. 34:10; 37:6; Izaijo

58:10 ir kt.).

Tikintysis žino, kad jo laukia šlovingas dangaus gyvenimas, todėl yra patenkintas. Jis jau turi

dangaus karalystę savo širdyje, bet jo dar laukia dangaus šlovė. Būtent dėl to daugelis kankinių ėjo į

mirtį patenkinti: ”Nors dabar mūsų laukia sunkūs pusryčiai, danguje turėsime nuostabią vakarienę.”

Apaštalas sako: ”…mes nepailstame”. Kodėl? Todėl, kad “…mūsų trumpalaikis lengvas sielvartas

ruošia mums viską pranokstančią amžinąją šlovę.” (2Kor. 4:16-17). Jis matė savo tikėjimo akimis

dangų, todėl buvo patenkintas. Iškilus audrai jūreiviai sutrinka, bet, jei krantas yra arti, jie išlieka

ramiais. Net ir banguotame ar audringame savo gyvenime Dievo žmogus bus patenkintas, jei matys

prieš savo akis dangų. Vienas saldus dangaus lašas pašalina visą žemiškų kentėjimų kartumą. Šioje

žemėje šaukštas cukraus nepašalina visos stiklinės acto rūkštumo ir šaukštas acto apkartina visą stiklinę

cukraus, tačiau danguje viskas kitaip: vienas jo saldumo lašas panaikina visą didelio sunkumo kartumą

ir didelė porcija kartumo neapkartina sielos to, kuris mato ateinančią dangaus šlovę. Kūniška širdis yra

patenkinta tik tuo, ką ji mato šiame pasaulyje, o dievobaiminga širdis yra patenkinta, nes ji mato tai, kas

jai yra paruošta danguje.

Dievo žmogus tampa patenkintu, atverdamas ir atiduodamas savo širdį Dievui. Bedieviai yra

nepatenkinti, bet kaip jie bando padėti sau? Murmėdami ir skųsdamiesi. Visose nelaimėse jie murma,

piktžodžiauja ir piktinasi. O kaip dievobaimingas žmogus gali padėti sau? Jis, kaip ir visi kiti, jaučia

kryžių ant savo pečių, bet nemurma ir nesipiktina, o eina pas Dievą ir išlieja savo širdį Jam. Po tokio

pokalbio su Dievu jo veidas švyti. Ar po tokios maldos jūs galite likti liūdni? Ona, išsakiusi savo

prašymą Dievui, išėjo linksma ir daugiau nebeliūdėjo (1Sam.1:18). Tai yra kelias, vedantis į

pasitenkinimą.

3 skyrius

Kaip Kristus moko mus būti patenkintais?

Meno “būti patenkintu” neišmokstama taip, kaip daugelis galvoja ir moko. Jie sako: ”Jūs turite

būti patenkintas” ir tai yra viskas, ką jie gali pasakyti, tačiau Paulius turėjo išmokti to; ir būti patenkintu

taip, kaip to moko Dievo žodis, yra didelė maldingumo paslaptis. Tik išmokus tam tikras pamokas,

širdis bus patenkinta. Kiekvienas krikščionis yra Kristaus mokyklos mokinys ir, jei jis nori tapti

patenkintu, turi išmokti šias pamokas:

Savęs atsižadėjimas. Tai yra labai sunki pamoka, kurią mokydamiesi mes daug verkšlename.

Kankinys Bradford sakė: ”Tas, kuris nežino, kas yra kryžius, nežino krikščionybės ABC”. Kristaus

mokykla prasideda nuo pamokos apie kryžių. Visi krikščionys turi pradėti nuo čia arba jie nebus

krikščionimis. Kaip kiekvienas išsilavinęs žmogus pradėjo nuo abėcėlės, taip kiekvienas brandus

krikščionis pradėjo nuo savęs atsižadėjimo pamokos. Neišmokus jos, neįmanoma būti geru Kristaus

mokyklos mokiniu nė suvokti “būti patenkintu” paslaptį. Savęs atsižadėjimas atneša džiaugsmą,

nusižeminimą ir minkštumą žmogaus širdžiai. Minkštas daiktas, netgi stipriai daužomas, nekelia

triukšmo, o kietas kelia daug triukšmo ir nuo vieno smūgio. Žmogaus sūnūs yra savimylos. Iš to kyla jų

kietumas, todėl sunkumų metu jie kelia daug triukšmo. O savęs atsižadėjęs ir atidavęs save į Dievo

rankas žmogus yra ramus. Aš nenagrinėsiu visos šios doktrinos, nes ji yra labai plati, o tik parodysiu,

kaip Kristus moko mus savęs atsižadėjimo ir kaip tai padeda mums būti patenkintiems:

1.Mes turime suprasti, kad patys iš savęs esame niekas. Tik tuomet galėsime iškęsti bet ką. Dievas

sako apie turtus: ”Nežiūrėk į tai, ko nėra…” (Pat. 23:5). Jis moko mus neprisirišti prie turtų, nes jie yra

niekas. Kodėl tada Dievas atkreipė savo žvilgsnį į mus, nors mes irgi esame niekas. Todėl, kad Jis yra

maloningas. Viskas yra iš Jo malonės.

2. Mes turime suprasti, kad patys iš savęs esame verti ne Dievo palankumo ir palaiminimų, o tik

pragaro, todėl nėra jokios priežasties murmėjimui, jei mums trūksta kažkokių gyvenimo malonumų ar

patogumų.

3. Mes turime suprasti, kad be Jo negalime nieko: ”…be manęs jūs nieko negalite.” (Jono 15:5).

Kvaila rūpintis ir nerimauti, jei esame bėjėgiai kažką pakeisti.

4.Mes turime suprasti, kad iš mūsų pačių negali gimti gera. Mes esame ne tik tušti, bet ir purvini

bei nedori indai, kurie suteršia viską, kas įpilama į juos. Tokia yra mūsų širdis. Joje ne tik nėra nieko

gero, ji panaši į nešvarų butelį, kuris sugadina į jį įpiltą gerą vyną.

5.Mes turime suprasti, kad be Dievo artumo visos Jo dovanos neišeis mums į naudą. Jei Jis įpils į

mus gerą vyną, bet pasitrauks, mes pradėsime piktnaudžiauti Jo dovanomis.

6.Mes turime suprasti, kad esame blogesni už nieką. Dėl nuodėmės mes esame daug blogesni už

nieką ir visiškai priešingi gėriui. Juk daug blogiau būti visiškai priešingu tam, kas yra gera, negu

paprasčiausiai neturėti nieko gero. Mes esame ne tušti indai, neturinys nieko gero, o indai, pilni nuodų,

ir ypač tuomet, kai iš mūsų yra atimami žemiški patogumai.

7.Mes turime suprasti, jog mūsų mirtis nėra didelė netektis. Dievas gali pakelti kitą žmogų, kuris

tarnaus vietoj mūsų.

Taigi, jei mes suprantame visus šiuos dalykus, Kristus jau išmokė mus savęs atsižadėjimo. Siela,

kuri supranta tikrąją savo padėtį prieš Dievą, sako: ”Viešpatie, aš esu niekas, aš esu nieko vertas, nieko

negaliu padaryti nė pasiekti. Aš esu daugiau negu bloga ir mano pražuvimas nėra didelis praradimas.”

Žmogus, kuris yra mažas savo akyse, visus kentėjimus laiko menkais, o Dievo gailestingumą - didžiu.

Šv. Raštas sako, kad Saulius vienu metu buvo mažas savo akyse, todėl jam nerūpėjo, jog ne visi

pripažino jį karaliumi. Tačiau, kai jis tapo ypatingu savo akyse, tai jau nepatiko jam. Nėra labiau

patenkinto žmogaus už tą, kuris moka atsižadėti savęs. Niekas niekada taip neatsižadėjo savęs, kaip

Jėzus Kristus. Jis atsuko abu skruostus smūgiams, Jis neatvėrė savo burnos ir buvo kaip avis, vedama į

skerdyklą. Jis nekėlė jokio triukšmo gatvėje. Jis išsižadėjo savęs, todėl buvo labiausiai patenkintas iš

visų, kada nors žemėje gyvenusių žmonių. Kuo mes, sekdami Kristaus pavyzdžiu, labiau išmoksime

savęs išsižadėti, tuo labiau būsime patenkinti. Kuo daugiau mes suvoksime savo nedorumą, tuo daugiau

laikysime Dievą teisiu visuose Jo keliuose. Dievas turi teisę elgtis su tokiais niekingais kūriniais, kaip

mes, taip, kaip Jis nori. Nepatenkinta širdis klausia kodėl ji turi tiek mažai, o savęs išsižadėjęs žmogus

stebisi, kodėl toks žmogus kaip jis turi tiek daug. Širdis, išmokusi savęs išsižadėjimo pamoką, stebisi:

”Kodėl tokiam nedorėliui, kaip aš, Dievas leidžia laisvai kvėpuoti?” Taigi savęs atsižadėjimas veda į

pasitenkinimą.

8. Dar vienas dalykas savęs atsižadėjime atneša džiaugsmą. Per jį siela yra patenkinta ir linksma

visuose Dievo keliuose. Aš raginu jus atkreipti dėmesį į jį. Egoistas džiaugiasi, kai viskas vyksta pagal

jo norus, o savęs atsižadėjęs krikščionis yra patenkintas, kai viskas jo gyvenime vyksta pagal Dievo

norus. Jis sako: ”Dievo keliai yra mano keliai.” Dievo planai labai retai sutampa su žmogaus planais.

Taigi, jei Dievo planai nėra mūsų planai, mes labai retai būsime patenkinti. O, jei Dievo planai yra mūsų

planai, mes visada būsime patenkinti.

Pasaulio tuštybės suvokimas. Tai yra antroji pamoka, kurią turi išmokti Kristaus mokyklos

mokiniai. “Viskas yra tuštybių tuštybė” - sakė Saliamonas - “Viskas yra vėjų gaudymas”. Kūrinija pati

savyje negali suteikti mums nei gero, nei blogo. Viskas yra kaip vėjas. Kūrinijoje nėra nieko, kas

dievobaimingai širdžiai galėtų suteikti laimę ir pasitenkinimą. Nemirtinga siela bus patenkinta tik tuo,

kas ateina iš Dievo, o ne pasaulio. Daug žmonių galvoja, kad jie būtų patenkinti, jei turėtų vieną ar kitą

žemišką dalyką, tačiau jie yra panašūs į alkaną žmogų, kuris galvoja, jog pasisotins gaudydamas vėją; ir

jei jis vis dar nepasisotina tai tik todėl, kad vėjais pučia silpnai. Jis nesupranta, kad vėjas nėra tinkamas

skrandžiui, todėl jis ir nepasisotina. Tačiau būtent toks yra pasaulio kvailumas: pasaulis gali tiek pat

pasotinti sielą, kuri pažįsta tikrą laimę, kiek ir vėjas pamaitinti išalkusį. Ar jūs ieškoti laimės kūrinijoje?

Jei ir pasieksite ją, pamatysite, kad jūsų širdis nėra patenkinta ja. Šio pasaulio laimė nėra tinkama jums.

Taip yra ne todėl, kad jūs neturite pakankamai, o todėl, kad žemiški dalykai nėra tinkami nemirtingai

sielai, kurią Dievas suteikė jums. “Kodėl jūs leidžiate pinigus tam, kas nėra maistas, ir dirbate dėl to, kas

jūsų nepatenkina? Klausykite manęs atidžiai ir valgykite tai, kas jūsų sielą atgaivins ir sustiprins.”

(Izaijo 55:2). Kvailiai yra tie, kurie nori numalšinti alkį tuo, kas nėra maistas. Jie niekada nebus

patenkinti. Visa pasaulio kūrinija sako, jog joje nėra pasitenkinimo. Turtai sako: “manyje nėra

pasitenkinimo”; malonumai sako: “manyje nėra laimės”. Jeigu jūs ieškote pasitenkinimo kūrinijoje,

einate klaidingu keliu. Ateikite į Kristaus mokyklą ir Jis išmokys jus, kad visi pasaulio dalykai yra

tuštybė. Siela, kuri mokosi Kristaus mokykloje, kuri vis labiau suvokia šlovingas Evangelijos paslaptis,

pradeda matyti pasaulio tuštybę. Taip ji pasuka tikro pasitenkinimo keliu.

Krikščionis turi suprasti, ko jam iš tiesų reikia. Kristus moko, kad mums reikia tik vieno dalyko,

kurio mes nesupratome anksčiau. Ar prisimenate, ką Jis pasakė Mortai? “Morta, Morta, tu rūpiniesi

daugeliu dalykų, o tereikia vieno…” (Luko 10:41). Anksčiau mūsų siela ieškojo daugelio dalykų, bet

dabar ji mato, kad pirmiausiai jai reikia susitaikyti su Dievu, o ne būti turtingai; jai reikia jos nuodėmių

atleidimo, o ne pasaulio malonumų; jai reikia Dievo palankumo ir išsaugojimo Kristuje Jėzuje, o ne

žmonių garbės. Visi kiti dalykai yra geri ir džiaukimės, jei Dievas duoda mums gerą namą, gerą darbą,

gerą šeimą. Visa tai suteikia gyvenimui patogumo, tačiau tai nėra būtini dalykai. Žmonės gali turėti visa

tai, bet pražūti amžiams. Nesvarbu kokie vargšai mes esame, jei turime tai, kas yra būtina. Būtent to

Kristus moko sielą. Visi mes daugiau ar mažiau pagalvojome apie savo sielą, tačiau tik, atėjus į Kristaus

mokyklą, ant mūsų nužengė baimė dėl amžinybės. Tik amžinų dalykų suvokimas ir baimė, kad mes

neturime jų, palenkė mus palikti pasaulį ir ieškoti to, kas yra amžina. Pompėjus, veždamas kukurūzus

badaujančiai Romai ir patirdamas didelius pavojus jūroje, sakė: ”Mes negalime sustoti, nes Romai reikia

pagalbos, o mūsų gyvybės nėra svarbios.” Siela, užsiėmusi būtinais dalykais, nesirūpina tuo, kas nėra

taip svarbu. Kodėl mes taip rūpinamės pasaulio dalykais? Todėl, kad mūsų širdys nėra užsiėmusios tuo,

kas yra svarbiausia. Labiausiai nepatenkinti yra tinginiai ir neturintys kuo užsiimti žmonės. Netgi

smulkmenos kelia jiems nepasitenkinimą ir susierzinimą. Kai žmogaus širdis neturi ką veikti, ji užsiima

pasaulietinių patogumų ieškojimu ir mažiausi trukdymai jai kelia nepasitenkinimą. O kai širdis yra

užsiėmusi amžinais dalykais, šie žemiški patogumai, kurių neturėjimas anksčiau kėlė tiek

nepasitenkinimo, praranda savo vertę. Ji supranta, kad vieninteliai svarbūs dalykai yra tie, kurie išlieka

amžinybei.

Krikščionis turi suprasti savo santykį su pasauliu. Dievas moko sielą kaip ji turi gyventi šiame

pasaulyje ir koks yra jos santykis su juo. Šioje žemėje mes esame svetimšaliai, keliautojai ir kareiviai.

Siela bus patenkinta tada, kai supras, kad Dievo valia ši žemė nėra jos namai; kad čia ji yra tik

keliautoja, einanti į savo tikruosius namus; kad čia ji yra tik kareivis. Pavyzdžiui, mes esame

nepatenkinti, kai namuose kas nors negerai, bet kelionės nepatogumus ištveriame daug lengviau, nes

žinome, kad jie yra laikini. Gyvendami šioje žemėje, mes esame panašūs į audrų blaškomus jūreivius,

kurių saugus uostas yra danguje. Čia mes esame keliautojai, kurių namai yra visiškai kitame pasaulyje.

Vieni žmonės šioje žemiškoje kelionėje turi daugiau patogumų, negu kiti, ir tai yra didelė Dievo malonė,

tačiau visi mes esame tik svetimšaliai čia. “Mylimieji, maldauju jus kaip svetimšalius ir ateivius…”

(1Petro 2:11). Kadangi mes esame svetimšaliai šioje žemėje, jos patogumai nėra labai svarbūs mums.

Užeigoje apsistojęs žmogus nepergyvena dėl netvarkos joje. Kodėl? Todėl, kad jis greitai paliks ją.

Mums nesvarbu, kad kiti žmonės yra daug turtingesni už mus. Kodėl? Todėl, kad mes esame tik laikinai

čia ir keliaujame į kitą šalį. Mes pasiliekame čia tik trumpam, tik vienai nakčiai. Šalia amžinybės šimtas

metų šioje žemėje yra tik viena naktis. Dovydas nesirūpino šio pasaulio dalykais, nes jo akys buvo

nukreiptos kitur: “…esu žemėje svečias, neslėpk nuo manęs savo įsakymų.” (Psal. 119:19), t.y. “Aš esu

svetimšalis šioje žemėje, todėl, Viešpatie, leisk man pažinti Tavo įsakymus ir man užteks to. Aš nenoriu

statyti namų čia, aš nenoriu įleisti šaknų čia; aš tik noriu pažinti Tavo įsakymus. Viešpatie, leisk man

pažinti kelią, kuriuo aš turiu eiti.”

Mes esame ne tik keliautojai šioje žemėje, bet ir kareiviai, todėl turime elgtis kaip tokie. Paulius

ragino Timotiejų: ”Kentėk sunkumus, kaip geras Jėzaus Kristaus karys.” (2Tim. 2:3). Vien šis

supratimas nuramina širdies nepasitenkinimą. Kareivis visiškai skiriasi nuo to, kuris sėdi savo namuose.

Jis nekreipia dėmesio į nepatogumus, nes žino, kad šiandien yra čia, o rytoj bus kitur. Toks turi būti

mūsų santykis su pasauliu. Keistai atrodo kareivis, verkšlenantis ir liūdintis vien dėl to, kad negauna

karštos sriubos ar šiltos lovos. Krikščionys žino, kad dabar jie yra kare, kad šioje žemėje jie turi kovoti

su savo sielos priešais, todėl turi kentėti. Teisingas savo padėties pasaulyje supratimas atneša

pasitenkinimą, ypač, jei mes žinome, kad Kristuje Jėzuje mūsų laukia pergalė ir visos mūsų žaizdos bus

išgydytos bei ašaros nušluostytos. Žemiškos armijos kareivis kenčia sunkumus, nors ir nežino ar laimės,

o krikščionis yra kareivis, kuris tikrai žygiuos Kristaus pergalės eisenoje.

Kristus moko krikščionį kaip teisingai naudotis kiekvienu geru žemišku dalyku. Anksčiau mes

kalbėjome, jog viskas šiame pasaulyje yra tuštybių tuštybė, nes niekas kūrinijoje negali pasotinti

nemirtingos sielos, vis dėlto joje yra ir kažkas gero, jei mes teisingai naudojamės ja. Pavyzdžiui, turtai

nėra blogi patys iš savęs. Jie tampa blogi tada, kai mes neteisingai juos naudojame ir jie užima Dievo

vietą mūsų gyvenime. Iš Dievo malonės turtai gali būti naudingi mums; jie gali patraukti mus prie Jo; jie

gali būti panaudoti Dievo šlovei. Kokia nauda iš turtų? Kūniška širdis atsakys: ”Jie atneša man garbę,

pripažinimą; jie padeda man tinkamai pasirūpinti savo šeima”. Žmogus, nesimokęs Kristaus mokykloje,

nesupranta turtų paskirties, todėl nekeista, kad juos praradęs, tampa nepatenkintu. Tačiau Kristaus

mokiniui, kuris yra išmokytas būti patenkintu, turtai yra galimybė geriau tarnauti Dievui. Jie kalba jam

apie Dievo gailestingumą ir leidžia daryti daug gerų darbų, bet jis išliks patenkintu ir tada, kai Dievas

panorės juos paimti ir parodyti jam savo malonę varge. Galbūt kai kurie paklaus: ”Argi aš galiu

pašlovinti Dievą skurde taip, kaip tai padaryčiau, gyvendamas pasiturinčiai? Ar tai įmanoma?”

Supraskime, kad labiausiai Dievas yra išaukštinamas šiame pasaulyje per Jo malonės pasireiškimus.

Dievas yra išaukštinamas per gerus mūsų darbus, tačiau labiausiai Jis yra pagerbiamas, kai mumyse

apsireiškia savybės To, kuris pašaukė mus iš tamsos į savo nuostabią šviesą. Iš Dievo gailestingumo Jo

malonė kentėjime veikia taip pat stipriai, kaip veikė ir klestėjime. Kentėjime mes turime tą pačią

malonę, kaip ir turėjome klestėjime, todėl mūsų padėtis nepasikeitė. Dabar Dievas šaukia mus gyventi

taip ir mes turime paklusti Jam. Tik taip Jis bus pašlovintas. Anksčiau Jis norėjo, kad mes išaukštintume

Jį klestėjime, o dabar nori, kad tai padarytume kentėjime. Dievas yra išaukštinamas tada, kai mes

sutinkame su tokia padėtimi, į kurią Jis šaukia mus. Ar jūs būsite patenkintas tarnu, kuris nors ir gerai

tarnauja, bet, jums liepus daryti kažką kitą, nenori sutikti? Kaip gerai jis betarnautų, jūs tikitės, kad jums

liepus daryti kitą darbą, jis pagerbs jus ir eis daryti jį, nors šis ir nėra toks garbingas kaip ankstesnis.

Taip ir mes turime paklusti Dievui netgi tada, kai Jis sako: ”Dabar tavęs laukia kentėjimai, nes Aš noriu,

kad tu pašlovintum mane per juos”. Mes pagerbiame Dievą, kai sutinkame eiti keliu, kuriuo Jis veda

mus. Mes būsime patenkinti tada, kai suvoksime, kad bet kokioje gyvenimo situacijoje turime tą pačią

Dievo malonę.

Kristus moko krikščionį pažinti savo pačio širdį. Mes turime išmokti pažinti savo širdis, nes

kitaip niekada nebūsime patenkinti. Ne visi gali būti mokslininkais ir profesoriais, tačiau visi gali būti

savo širdžių žinovais. Dievas laukia mūsų kiekvieną dieną, kad išmokytų mus skaityti savo širdies

knygos puslapius. Mes nesugebėsime būti patenkintais, jeigu nestudijuojame jos. Jūreiviai, norėdami

pasiekti reikiamą tikslą, studijuoja navigacijos knygas; profesoriai turi savo knygas, logikos studentai -

savo, retorikos ir filosofijos – savo, o krikščionis kartu su Dievo knyga turi skaityti ir savo širdies

knygą, nes tik taip jis išmoks būti patenkintu. Pirmiausia, tyrinėdamas savo širdį, jis greitai pamatys, kur

slypi jo nepasitenkinimas; jis greitai suras savo nepasitenkinimo šaknį, kuri yra jo širdies sugedime ar

netvarkoje. Daug žmonių yra nepatenkinti, bet nežino kodėl. Jie galvoja, jog to priežastis yra vienas ar

kitas dalykas, tačiau tas, kuris gerai pažįsta savo širdį, greitai suranda nepasitenkinimo šaknį. Tai panašu

į suirzusį vaiką. Svetimas žmogus, užėjęs į namus, nežino kaip nuraminti jį. Galbūt jis duos vieną ar kitą

žaislą, tačiau vaiko auklė gerai žino jo nuotaikas ir poreikius, todėl ji gali greitai nuraminti jį. Taigi

nepažindami savo širdies, mes nemokame jos nuraminti, nes nežinome, kur yra jos nepasitenkinimo

šaknis. O nuolat tyrinėdami ją, greitai surandame susierzinimo priežastį ir galime pašalinti ją. Žmogus,

žinantis kiekvieną laikrodžio sraigtelio paskirtį, gali greitai sutaisyti jį. Mūsų širdis yra kaip laikrodis,

turintis daug sraigtelių, ir mes turime daug tyrinėti ją, kad žinotume kaip išspręsti kylančias joje

problemas. Antra, mūsų širdies pažinimas padeda būti patenkintiems, nes per jį mes sužinome, kas

geriausiai tinka mums. Žmogus, nepažįstantis savo širdies, negalvoja, kad kentėjimai gali būti naudingi

jam, todėl yra nepatenkintas jais. O pažįstantis savo širdį, sako: ”Jei šis išbandymas nebūtų manęs

ištikęs, tikriausiai būčiau kritęs į nuodėmę.” Žmogus, neišmanantis ligų, nežino, kokie vaistai jam

tinkami; galbūt, jis nori gerti tik tuos, kurie yra saldūs, bet gydytojas žino, kokių vaistų reikia jo

išgydymui. Mes murmame dėl Dievo paskirtų “vaistų”, nes nepažįstame savo širdies. Kūniški žmonės

bėga nuo bet kokių sunkumų. Jie nesupranta, kad jų širdies sugedimas gali būti išgydytas per juos, jeigu

tokia yra Dievo valia. Trečia, pažindami savo širdis, mes žinome, kokie esame ir ką sugebame. Galbūt

Viešpats neduoda mums didelių patogumų šiame pasaulyje, bet mes esame patenkinti, nes suprantame,

kad klestėjimas neatneš mums gero. Žmogus yra linkęs turėti daugiau, negu sugeba suvaldyti.

Išmintingas žemdirbys savo darbus planuoja pagal tai, kiek turi žemės. Daug vyrų ir moterų nepažįsta

savo širdžių, todėl nori turėti daug, tačiau jie nesuvokia, kad nesugebės teisingai tvarkyti to. Sakykime,

kad vienas jūsų vaikas verkia ir pyksta, jog negali turėti vyresnės sesers apsiausto. “Kodėl aš negaliu

turėti savo sesės apsiausto?” - rėkia jis. Jis nesupranta, kad šis yra per didelis ir netinkamas jam. Kai jis

supras tai, jo nepasitenkinimas dings. “Mano apsiaustas man tinka geriau” - sakys jis. Taip ir mes, jei

suprasime, jog nesame gabūs suvaldyti turtus, neverkšlensime, kad kiti turi daugiau. Viešpats žino, kad

mes nesame gabūs išlaikyti jų; ir mes taip pat suvoksime tai, kai pažinsime savo širdį. Maži vaikai

verkia, kai neleidžiame jiems imti peilio. Tačiau jie nežino, kad juo galima stipriai susižeisti. Mes

dažnai verkiame, kad Dievas neduoda mums to ar kito dalyko, nes nesuprantame, jog nesame gabūs

išlaikyti jo. Apie mus galima pasakyti, kaip Kristus sakė apaštalams:”…jūs nežinote, kokios dvasios

esate.” Pažindę savo širdį, mes sakysime: ”Iš tiesų Viešpats žino, kas labiausiai tinka man, ir aš žinau,

kad mano širdis yra tokia, kad man geriau būti vargšu, negu turtingu.”

Kristus moko mus suprasti, kad klestėjimas turi savo naštą. Kristaus pamokos apie pasitenkinimą

nesuteiks daug naudos tol, kol mes nesuvoksime, jog klestėjimas turi ne tik patraukliąją pusę. Galbūt

kažkas paklaus: ”Nejaugi turtai yra didelis išbandymas?”. Taip, be jokių abejonių jie yra didelė našta ir

reikia ypatingų jėgų, norint ją išlaikyti. Tik stiprūs žmonės gali gerti stiprų vyną ir tik stipri dvasia gali

išlaikyti klestėjimo naštą bei nepadaryti žalos sau. Žmonės trokšta klestėjimo, nes mato tik jo blizgesį, o

ne naštą. Klestėjimo našta yra sunki, nes:

a. Jis turi savyje daug problemų. Kiekviena rožė turi savo spyglius. Paulius sako, kad dėl meilės

pinigams kai kurie nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko aibe skausmų (1Tim. 6:10). Žmogus, kurio

vienintelis tikslas yra būti turtingu, patirs daug skausmo. Jis mato išorinį jų blizgesį, bet nieko nežino

apie juose esančius skausmus. Iš tolo miestas atrodo labai gražiai, bet, įžengus į jį, matosi purvinos jo

gatvės ir jose esančios duobės. Jų nebuvo galima įžiūrėti iš tolo. Mes dažnai atkreipiame dėmesį į

žmonių turtus ir jų patogų gyvenimą, tačiau nematome kitų jų problemų.

b. Klestėjimas yra pavojingas. Vakare uždegtos žvakės pritraukia peteliškes ir uodus, bet jie

nudega spranus ir miršta. Taip ir turtai traukia žmones, bet šie nežino apie juos lydinčius pavojus.

Medus traukia bites ir širšes, o klestėjimas traukia velnią su visais jo gundymais. Turtingieji patiria

tokius gundymus, apie kuriuos kiti žmonės nieko nežino. Šv. Raštas vadina velnią Belzebubu, t.y. musių

dievu, nes jį traukia klestėjimo saldumas. Audros laužo ne žemus krūmus, o aukštus medžius. Argi

neprisimenate, kad Biblija sako, jog turtingiesiems yra daug sunkiau įeiti į dangaus karalystę? Ši eilutė

turi padėti vargšams būti patenkintiems savo padėtimi. Kechato sūnų pavyzdys yra gera pamoka mums.

Jie turėjo geresnę padėtį už visus kitus levitus, tačiau tai kėlė jiems daugiau pavojų ir problemų.

(Skaičių kn. 4-as skyrius). Kechato sūnūs turėjo tarnauti prie pačių švenčiausių dalykų. Jozuės 21:10

skaitome, kaip Dievas pagerbė juos ir išsirinko iš visų Levio šeimų. Kiti levitai galėjo klausti: ”Kodėl

Dievas išsirinko juos, o ne mus?” Jie buvo labiau pagerbti, negu kiti, tačiau atkreipkime dėmesį į naštą,

kuri lydėjo šį išaukštinimą. Skaičių 7:6-9 skaitome: ”Mozė paskirstė vežimus ir jaučius levitams. Du

vežimus ir keturis jaučius jis davė Gersono sūnums. Jų vyresnysis buvo kunigo Aarono sūnus Itamaras.

Kechato sūnums nedavė nei vežimų, nei jaučių, nes jiems patikėta Švenčiausioji turi būti nešama ant

pečių.” Taigi kiti levitai gavo jaučius ir vežimus, kad jų tarnavimas būtų lengvesnis, o Kechato sūnūs

negavo jų ir turėjo nešti viską ant savo pečių. Jie turėjo nešti naštą, kurios kiti levitai nenešė. Tie, kurie

turi garbingesnę padėtį, turi ir didesnę naštą. Daugeliu atvejų, mes, žiurėdami į valdžios žmones,

matome tik juos lydinčią pompastiką ir galvojame, kaip gerai jie gyvena, tačiau, kai mes miegame, jie

dirba. Jei mes žinotume, kokią naštą jie neša, mūsų našta taptų labai lengva mums. Skaičių 4:17 apie

kechatitus skaitome: ”Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui: neleiskite kechatitų giminei žūti. Štai ką

darykite, kad jie liktų gyvi ir nemirtų, kai ateina prie šventų daiktų. Aaronas ir jo sūnūs paskirs

kiekvienam darbą, kas ką turi nešti. Jiems negalima žiūrėti, kas yra Švenčiausioje, kol ji neapdengta, kad

jie nenumirtų!” Atkreipkime dėmesį į tai, kad Viešpats liepė saugoti kechatitus. Kodėl jie galėjo žūti?

Ar jie darė kažką blogą? Ne, jie nedarė nieko blogo, tačiau jie buvo pavojuje, nes tarnavo pačiuose

švenčiausiuose dalykuose. Jeigu jie nuspręs elgtis kitaip, negu Dievas liepė, pražus, todėl jie turėjo būti

atsargūs. Kechato šeima turėjo garbingesnę padėtį už kitus, bet juos supo ir didesni pavojai. Kai siela tai

suvokia, ji tampa patenkinta savo esama, nors ir žemesne, padėtimi.

c. Turtingų žmonių atsakomybė yra žymiai didesnė. Daugelis mato tik klestėjimo patogumą ir

blizgesį; jo teikiamą pagarbą ir pripažinimą, tačiau pamiršta atsakomybę prieš Dievą už jį. Viešpats

reikalauja iš turtingųjų daugiau negu iš mūsų. Galbūt mes piktinamės, jog neturime tokių dovanų ir

sugebėjimų kaip turtingieji, tačiau jei turi ir didesnę atsakomybę prieš Dievą. Garbė yra labai saldi, bet

mes pamirštame atsakomybę.

d. Turtingieji turės už tai, kaip tvarkė savo turtus, atsiskaityti prieš Dievą. Visi mes esame mums

patikėtų dalykų tvarkytojai, bet tie, kurie turi mažiau, mažiau turės ir atsiskaityti. Kai kurie iš mūsų turės

atsiskaityti tik už savo sielas, kiti - už savo šeimas, tačiau bus ir tokių, kurie turės atsiskaityti už visą

bendruomenę, miestą ir netgi visą tautą. Karaliai ir kunigaikščiai yra laikomi pagarboje šiame pasaulyje,

bet jie turės atsiskaityti už visą karalystę ir už visas savo klaidas jos valdyme. Jonas Auksaburnis

klausia, kaip jie galės išsigelbėti, juk jie turės atsiskaityti už daug dalykų. Apie Ispanijos karalių Pilypą

yra pasakyta, kad jis nieko nedarė prieš savo sąžinę, tačiau netgi jis, mirdamas sakė: ”Ech, geriau aš

būčiau buvęs ne karaliumi, o paprastu žmogumi. Taip aš turėčiau žymiai daugiau drąsos prieš Dievo

sostą. Šios karalystės šlovė uždėjo didelę atsiskaitomybę ant mano pečių.” Taip jis kalbėjo savo mirties

patale. Taigi, mes turime būti patenkintais savo kentėjimais ir padėtimi, nes kuo mažiau mums patikėta,

tuo mažiau bus pareikalauta. Latimer viename iš savo pamokslų sakė: “Pusė yra geriau negu viskas”,

t.y. jei žmogus, kalbėdamas apie savo padėtį, gali pasakyti, kad jis turi pusę to, ką turi visi turtingieji, jis

yra daug saugesnis. Tie, kurie turi didžiulius turtus, neša didelę naštą, patiria didelius pavojus, turi

didelę atsakomybę ir atsiskaitomybę. Kristus tesuteikia mums per savo Dvasią išmintį visų šių dalykų

supratime.

Kristus moko krikščionį suprasti, jog būti valdomam savo širdies troškimų yra blogai. Jei Dievas

atiduoda žmogų jo pačio širdies troškimams, tai yra pats baisiausias dalykas, kuris gali atsitikti jam šioje

žemėje. Dvasinis teismas yra žymiai baisesnis už visus žemiškus teismus. Jei siela tai suvoks, ji bus

patenkinta ir tuomet, kai Dievas neišpildys jos troškimų. Žmonės bijo, kad jų norai neišsipildys. Jie

galvoja, kad tai yra blogiausia, kas jiems gali atsitikti. Ne, ne ir ne. Jie klysta. Pats blogiausias dalykas

yra tai, kad Dievas atiduos juos jų pačių troškimams ir sumanymams. “…mano tauta neklausė mano

balso, Izraelis nepakluso man. Todėl atidaviau juos jų širdžių geismams, jie vaikšto pagal savo

sumanymus.” (Psal. 81:11,12). “Jei Dievas išpildys mano širdies geismus, tai bus pati didžiausia

nelaimė ir pats baisiausias teismas man šiame pasaulyje” - sakė Bernardas. Šv. Rašte nėra nė vieno

aiškaus ženklo (išskyrus tą, kad žmogus sąmoningai piktžodžiavo Šventajai Dvasiai), pagal kurį mes

galėtume pažinti Dievo atmestą žmogų, tačiau viena yra aišku: Dievas atmeta žmogų, jei atiduoda jį jo

širdies geismams. Visos pasaulio ligos, visi kentėjimai yra niekas, palyginus juos su šia nelaime. Kai

siela suvoks tai, ji šauks: “Kodėl aš taip rūpinuosi savo troškimų išpildymu?”. Klestėjimas kartais yra ne

Dievo palankumo, o Jo rūstybės ženklas. Aš skaičiau vieną judėjų istoriją apie karalių Oziją, kurį Dievas

ištiko raupsais. Joje pasakojama, kad saulės spinduliai pašvietė į karaliaus veidą ir taip ant jo išryškėjo

raupsai. Nežinau, ar ši istorija yra tiesa, bet tikrai žinau, kad ryškūs klestėjimo saulės spinduliai daugelį

žmonių daro raupsuotais. Ar nors vienas Izraelio vargšas norėjo būti Ozijo vietoje? Jis buvo turtingas

karalius, bet jo veidą dengė raupsai. Vargšas gali sakyti: ”Nors aš gyvenu varge, ačiū Dievui, mano

veidas yra švarus.” Dievo prakeikimas dažnai ateina per klestėjimą kaip ir per kitus šio pasaulio

dalykus, todėl, kai siela supranta tai, ji tampa rami ir patenkinta savo padėtimi.

Dvasiniai teismai yra patys baisiausi teismai. Galbūt mes neturime turtų, bet esame sveiki. Argi

sielos sveikata nėra geriau už turtus? Dievas ištiko mus žemiškais teismais, bet apsaugojo nuo dvasinio

teismo. Jis nedavė mums kietos širdies. Džiaukimės, nes, nors ir kenčiame kūne, mūsų siela - pati

svarbiausia dalis- yra sveika. Kai suvokiame, kad žmogaus atidavimas jo širdies troškimams, yra Dievo

rūstybės ženklas, nurimstame ir tampame patenkintais netgi kentėdami žemiškus sunkumus. Dievas

leidžia mums kentėti, bet apsaugo nuo širdies kietumo. Ar to nepakanka?

Baigdamas šį skyrių, aš noriu prisiminti vieną Šv. Rašto eilutę: ”Kurie klydo dvasioje, susipras;

kurie buvo nepatenkinti, priims pamokymą.” (Izaijo 29:24). Ar jūs esate iš tų, kurie klydo dvasioje? Ar

jūs buvote nepatenkintas? Visa tai, apie ką čia kalbėjome, gali pamokyti jus. Šios mano išdėstytos

pamokos padės išgydyti jūsų murmėjimą ir nepasitenkinimą Dievu. Galiausiai prisiminkime dar vieną;

Kristus moko krikščionį teisingai suprasti Apvaizdos veikimą. Mes turime žinoti apie ją keletą

dalykų:

a. Dievas yra visuresantis. Tai siela turi gerai suprasti, jeigu nori būti patenkinta. Apvaizda

viešpatauja ne tik visam pasauliui, Ji pasiekia ne tik visas karalystes, bet ir kiekvieną žmogų. Ji valdo

visas situacijas, visus įvykius ir viską, kas ištinka mus. Nė vienas plaukas nenukris nuo mūsų galvos ir

nė vienas žvirblis nežus be Dievo valios. Nesvarbu, kas vyksta su mumis - gera ar bloga - visa tai vyksta

su Viešpaties žinia. Jis yra visuresantis Dievas, pasiekiantis patį mažiausią žemės kirminą. Aiškus

žinojimas, kad Dievo ranka yra kiekviename dalyke nuo ryto iki vakaro, kad niekas nevyksta mūsų

gyvenime be Jo žinios, padeda mums būti patenkintiems.

b. Dievas nekečia savo planų. Mes negalime pakeisti Apvaizdos kelių. Nei mūsų pyktis, nei

rūpestis, nei ašaros nepakeis Dievo valios. Jobo draugai sakė jam: ”Tu plėšai save pykčiu. Ar dėl tavęs

žemė taps tuščia ir uolos pajudės iš savo vietos?” (Jobo 18:4). Visų nepatenkintų ir nekantrių širdžių aš

noriu paklausti: ”Nejaugi jūs galite priversti Dievą pakeisti savo kelius? Ar vien dėl to, kad jie nepatinka

jums, Jis pakeis savo planus?”. Nesvarbu, ar mes sutiksime, ar ne, Dievo planai bus įvykdyti. Tai

suprasdami, mes nusižeminsime ir išmoksime būti patenkintais.

c. Dievas veikia labai įvariai, bet tvarkingai. Dievas daro tūkstančių tūkstančius dalykų, kurie yra

priklausomi vieni nuo kitų ir visi jie nuo pat pasaulio sukūrimo išlaiko savo tvarką. Mes iš tiesų matome

tik atskiras detales ir nepastebime jų tarpusavio santykio, tačiau Dievas mato visumą. Savo gyvenime

mes matome tik atskirus įvykius, tačiau nematome, kokią įtaką jie turės visam mūsų gyvenimui

amžinybės perspektyvoje. Galbūt, šiandienos įvykiai ruošia kelią tam, ką Dievas darys po dvidešimt

metų.

Taigi mes turime artimai pažinti Dievo veikimo būdus. Tai padės mums būti patenkintiems.

Artimai pažindami kitą žmogų, mes žinome, kaip jis elgsis vienoje ar kitoje situacijoje ir ko iš jo tikėtis.

Panašiai yra ir santykiuose su Dievu; kai mes nepažįstame Jo, mes nesuprantame Jo kelių. Mes esame

nepatenkinti, nes nežinome, kaip iš tiesų Dievas elgiasi su savo tauta. Galbūt, jūs paklausite: “Kokie yra

Dievo keliai? Čia aš noriu išskirti tris dalykus, kurie padės mums būti patenkintais ir ramiais. Pirma,

Dievas nusprendė, kad šiame pasaulyje jo tauta turi patirti kentėjimus. Dievas tai apreiškė savo žodyje ir

nuo pat pasaulio sukūrimo iki mūsų dienų, ypač Evangelijos dienomis, Jo tauta kenčia. Tikintieji, kurie

to nesupranta, pradeda nerimauti ir pykti, kai mato bedievius klestinčius. Jie pradeda murmėti dėl to,

kad nedorėliams sekasi, o juos persekioja sunkumai ir išbandymai. Tačiau Kristaus mokiniai žino, kad

Dievo valia Jo tauta šiame pasaulyje patiria sunkumus. Juk Petras sakė: ”Mylimieji, nesistebėkite, kad

jus degina ugnis, lyg jums būtų atsitikę kas keista, nes taip darosi jums išbandyti.” (1Petro 4:12), todėl

būkime patenkinti, nes tokia yra Dievo valia. Antra, kartais Dievas, norėdamas parodyti didesnį

gailestingumą žmogui, pastato jį į prastesnę padėtį. Kartais atrodo, kad Dievas veikia visiškai priešinga

kryptimi: kai Jis nori žmogui parodyti savo gailestingumą, pirmiausia Jis pažemina jį. Dažnai, prieš

suteikdamas savo tautai palaiminimus, Jis leidžia jai pergyventi vargus ir skausmus. Tie, kurie

nesupranta Dievo kelių, galvoja, kad Jis apleido juos, tačiau Dievo vaikas, pažįstantis savo Tėvo kelius,

dėl to visiškai nesijaudina. Dievas, prieš išaukštindamas Juozapą ir pastatydamas jį visos Egipto žemės

valdovu, uždarė į kalėjimą. Jis leido Sauliui persekioti Dovydą kaip kurapką kalnuose (1Sam. 26:20),

prieš pasodindamas jį į karaliaus sostą. Taip Dievas elgėsi ir su savo viengimiu Sūnumi: ”…kentėjimais

ištobulino jų išgelbėjimo Vadovą.” (Hebr. 2:10). Jei Dievas taip elgėsi su savo Sūnumi, Jis taip elgsis ir

su savo tauta. Prieš aušrą būna pati didžiausia tamsa. Prieš apreikšdamas savo gailestingumą, Dievas

leidžia mums kentėti. Trečia, Dievas visada paverčia blogą geru. Tai yra įprastas Jo veikimo būdas. Jis

leidžia ateiti didelei tamsai, kad paskui ryškiai apreikštų savo šviesą. M.Liuteris sakė: ”Štai koks yra

Dievo kelias: Jis pažemina, kad išaukštintų; Jis nužudo, kad prikeltų; Jis paniekina, kad pašlovintų. Taip

veikia Dievas, bet ne visi pažįsta Jo kelius.” Dievas iš mirties sukuria gyvenimą, iš liūdesio džiaugsmą,

iš skurdo klestėjimą; ir daugeliu atvejų iš nuodėmės malonę, t.y. Jis panaudoja nuodėmę, kad apreikštų

savo malonę. Tokie yra Dievo keliai. Jis ne tik nugali blogį geru, bet ir iš blogo padaro gerą. Kai siela tai

supranta, ji nustoja murmėti ir tampa patenkinta. Tačiau labai mažai žmonių supranta tai. Jie skaito arba

girdi pamokslus apie šiuos dalykus, bet nėra pamokyti Kristaus mokykloje, kad paversti didžiausią blogį

didžiausiu gėriu yra Dievo kelias.

4 skyrius

Patenkintos širdies grožis

Iš tiesų patenkinta širdis yra labai graži ir, jei mes norime turėti ją, turime, kaip Paulius, išmokti

būti patenkintais. Netgi pagonių filosofai suprato, kad pasitenkinimas yra nuostabus dalykas. Anisthenes

sakė, jog jis būtų laimingas, jei dievai suteiktų jam ne materialių dalykų, o Sokrato dvasią, kad jis būtų

gabus iškęsti bet kokį blogį, bet kokį skausmą ir išliktų ramus bei patenkintas visose gyvenimo audrose.

Jokios aplinkybės ir jokie įvykiai neturėjo įtakos Sokratui. Šis pagonis savo pastangų ir Šventosios

Dvasios bendros malonės dėka pasiekė tai. Antisthenes suprato tokios dvasios grožį ir prašė pas savo

dievus jos. Jis matė, kad tai yra ypatingas dalykas. Šiame skyriuje aš noriu padėti jums pamilti

patenkintą dvasią.

Patenkinta dvasia pašlovina Dievą taip, kaip Jis turi būti pašlovintas. Kūrinys turi garbinti

Kūrėją. Graikiškas žodis, reiškiantis “garbinti”, yra tas pats žodis, kuris reiškia atsiklaupti prieš kažką.

Kaip šuo atšliaužia prie jūsų kojų ir yra pasiruošęs kristi prieš jus, taip ir kūrinys, suvokiantis savo

menkumą bei Kūrėjo didybę, nusilenkia prieš Dievą ir suklumpa prie Jo kojų. Tai yra Dievo garbinimas.

Šuo atšliaužia prie šeimininko ir atsigula prie jo kojų, pasiruošęs išpildyti bet kokį jo paliepimą. Tokia

mūsų nuostata prieš Dievą ir yra tikrasis Jo garbinimas. Mes iš tiesų atsisėdame prie Dievo kojų savo

širdyje, kai esame patenkinti bet kokia Jo valia mūsų gyvenime. Kanaanietė moteris (Mato 15 sk.) buvo

suklupusi prieš Dievą savo širdyje. Kristaus žodžiai: “Nedera imti vaikų duoną ir mėtyti šunyčiams”,

neįskaudino jos. Ji atsakė Jam: ”Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo jų

šeimininko stalo.”, t.y.: “Aš esu šuo - pripažįstu tai - duok man nors trupinių nuo vaikų stalo”. Tik iš

tiesų suklupusi prieš Dievą širdis gali pasakyti:”Aš esu tik šuo, duok man nors trupinių”. Tai yra tikrasis

garbinimas. Galbūt kai kurie iš jūsų neturi gausiai padengto stalo, bet Viešpats duoda jums trupinių.

Tikrasis Dievo garbinimas yra tada, kai mes, kaip ta kanaanietė moteris, galime pasitenkinti trupiniais,

kai netgi tokiose situacijose galime paklusti Dievui ir būti patenkintais bei laiminti Jį. Toks garbinimas

yra didesnis už pamokslų klausymą, ilgas maldas ar sakramentų priėmimą. Šie dalykai taip pat yra

Dievo garbinimas, bet jie yra tik išorė. O ką tik minėtos moters nusižeminimas yra sielos garbinimas.

Daug yra tų, kurie klauso pamokslus, meldžiasi, priima sakramentus ir tuo garbina Dievą, bet vėliau

tampa nepatenkintais ir murmekliais. Dievui nepatinka tik toks garbinimas. Mūsų sielos nusižeminimas

prieš Dievą yra tikrasis garbinimas. Nepamirškime štai ko: kai mes garbiname Dievą, darydami tai, kas

patinka Jam, tai yra aktyvus paklusnumas, garbinantis Jį; o kai esame patenkinti tuo, ką Jis daro, tai yra

pasyvus paklusnumas, garbinantis Jį. Vykdydami savo pareigas, mes darome tai, kas patinka Dievui, o

būdami patenkinti tuo, ką Jis daro, garbiname Jį. Krikščionis turi siekti šių abiejų savybių. Jis turi ne tik

stengtis daryti tai, kas patinka Dievui, bet ir būti patenkintu tuo, ką Jis daro. Tuomet jis turės

krikščionišką pilnatvę.

Patenkinta ir maloni dvasia yra nuostabus dalykas, nes joje mes galime matyti didelį malonės

veikimą, jos jėgą ir grožį. Patenkinta dvasia yra apdovanota malonės dovanų daugybe: tikėjimu,

nuolankumu, meile, kantrybe, išmintimi ir viltimi. Joje mes galime matyti malonės jėgą. Kaip tik stiprus

kūnas gali atlaikyti šaltį, taip tik stiprus malonėje gali būti patenkintas. Kiekvienos pareigos reikalauja

tam tikrų sugebėjimų. Tik stiprus savo prote žmogus gali išlikti blaivus ir ramus, ištikus sunkiai ligai.

Silpnas žmogus čia puola į neviltį. Tik stiprus dvasia žmogus gali išlikti kantrus ir ramus sunkiuose

išbandymuose. O silpnas tuoj pat pasiduoda nevilčiai. Sakoma, kad erelis labai skiriasi nuo kitų

paukščių, kai yra alkanas. Jis nekelia triukšmo kaip kiti paukščiai. Tai parodo jo dvasios didybę, ji yra

aukščiau už alkį ir troškulį. Patenkinto žmogaus dvasia apreiškia malonės didybę. Kas beatsitiktų, ji

išlieka rami. Galbūt visi aplinkui verkia, dejuoja ir murma, o ji eina savo keliu toliau ir garbina Dievą.

Tokių žmonių gyvenime gali vykti daug dalykų, jie gali prarasti daug patogumų, tačiau tai neturi jokios

įtakos jų būsenai. Tai yra didelės malonės jėgos širdyje ženklas.

Patenkintoje širdyje apsireiškia visas malonės grožis. Pagonis Seneka sakė: ”Stebint miškus,

medžių aukštį ir jų šešėlius, viduje gimsta baimė dievybei; stebint šniokščiančias upes ir gilius šaltinius,

kyla baimė Dievui, tačiau kodėl nepagarbinus žmogaus, kuris išlieka ramus visose audrose ir yra

laimingas visuose sunkumuose?”. Seneka galvojo, kad žmogus, kuris išlieka patenkintas visuose

sunkumuose, yra vertas garbės. Dievo šlovė labai ryškiai šviečia patenkintoje širdyje. Ji nešviečia taip

ryškiai nei saulės, nei mėnulio, nei žvaigždžių, nei viso pasaulio sukūrime, kaip žmoguje, kuris išlieka

ramus ir patenkintas visose gyvenimo audrose. Būtent tai pribloškė karalių (Dan.3 sk.). Jis, matydamas

tris Izraelio vyrus, ramiai vaikštinėjančius krosnies liepsnose, įsitikino, kad jų Dievas yra iš tiesų didis

Dievas; kad Jis labai myli savo žmones, nes jie gali vaikščioti liepsnose ir nesudegti, kai kiti, vos

prisiartinę prie krosnies, žūsta. Taigi, kai krikščionis vaikšto tarp liepsnojančių išbandymų ir jo rūbai net

neturi degėsių kvapo, kai jis yra patenkintas ir ramus (kaip Paulius, kuris giedojo surakintas kalėjime),

tai įtikina aplinkinius, nes jie mato malonės jėgą jo kentėjimuose. Kai krikščionis išlieka šventas ir

malonus kentėjimuose, kurie kitiems kelia baimę, tai yra tikras Dievo šlovės apsireiškimas. ”Jis bus

mūsų taika, kai asirai ateis į mūsų kraštą ir įžengs į mūsų rūmus…” (Mich. 5:5). Kristus bus mūsų

ramybė, kai asirai ateis į mūsų žemę, kai aplinkui siaus sunkumai. Jei mes surandame ramybę Jėzuje

Kristuje, kai asirai puola, tai yra malonės, esančios mumyse, įrodymas.

Tik patenkinta ir rami dvasia gali priimti Dievo gailestingumą ir tarnauti Jam. Tik į nejudančią

stiklinę galima pripilti vandens. Tik rami, o ne blaškoma rūpesčių, nepasitenkinimo ar susierzinimo,

dvasia, gali būti pripildyta Dievo gailestingumu. Vaiko, kuris spardosi ir mojuoja rankomis, neįmanoma

pamaitinti. Galbūt jis yra alkanas ir dėl to neramus, bet jis negaus maisto tol, kol nenurims. Galbūt

motina turi tai, dėl ko jis verkia, bet pirmiausia jis turi nusiraminti, jei nori gauti tai. Dažnai mes

elgiamės prieš Dievą kaip tie maži vaikai. Viešpats nori suteikti mums gailestingumą, bet turi palaukti,

kol mes nurimsime savo širdyje. Tikriausiai jūs pastebėjote, kad būtent toks yra Dievo kelias. Kai mes

nerimaujame ir blaškomės, nesulaukiame jokios Dievo paguodos. Ji ateina tuomet, kai nusiraminame ir

sakome: ”Viešpats gali daryti su savo kūriniais tai, ką Jis nori, todėl aš esu prie Jo kojų, pasiruošęs

pagarbinti Jį ir būti patenkintu tuo, ką Jis daro”. Ar elgeta, reiškiantis savo nepasitenkinimą vien dėl to,

kad nesulaukė greitos išmaldos, tuoj pat gaus ją? Jūs pasirūpinsite juo tada, kai jis kantriai ir nuolankiai

lauks prie jūsų durų, žinodamas, kad yra nieko vertas. Taip Dievas elgiasi ir su mumis: kol mes

blaškomės, Jis laukia. Tik nurimę prie Viešpaties kojų, sulaukiame Jo gailestingumo ir paguodos.

“Ramume ir pasitikėjime yra jūsų stiprybė” - sako Dievas.

Tik patenkinta dvasia yra pasiruošusi tarnauti Dievui. Filosofai sako: “Viskas, kas juda, negalėtų

judėti, jei nebūtų padėta ant nejudančio pagrindo”. Tas, kas juda ant žemės, negalėtų judėti, jei žemė

nestovėtų tvirtai. Galbūt kai kurie pasakys: ”Laivai juda jūroje, nors ji irgi juda”. Tačiau judanti jūra po

savimi turi tvirtą pagrindą. Viskas, kas juda, turi turėti po savimi tvirtą pagrindą, kuris išlaikytų jį. Jei

žmogus nori judėti tarnavime Dievui, privalo turėti tvirtą širdį savyje. Neramūs, nepastovūs ir

besiblaškantys žmonės yra negabūs tarnauti Viešpačiui, todėl Jis, prieš paskirdamas žmogų tarnavimui,

išugdo jame ramią, malonią ir viskuo patenkintą dvasią.

Patenkinta ir rami dvasia apsaugo mus nuo daugybės pagundymų. Kiek daug pagundymų

patiria nepatenkinti žmonės! Sakoma, kad drumstuose vandenyse galima pagauti daug žuvies. Velniui

irgi patinka tokia žvejyba. Jis ateina ten, kur širdys yra sudrumstos problemų ir sunkumų, ir sako: ”Čia

yra daug žuvų” bei pradeda gundyti jas: ”Ar nematai, koks tu vargšas, o visi aplinkui gyvena gerai?

Kaip tu išgyvensi žiemą, ka valgysi tu ir tavo vaikai?”. Žmonės, “užkibę” ant tokio velnio jauko,

pradeda reikšti nepasitenkinimą, murmėti ir tampa jo sąjungininkais. Dažniausiai velnias gundo taip

senus ir melancholiškus žmones, ir ypač neturtingas moteris, nepatenkintas savo namuose. Visi

sunkumai kelia jiems nepasitenkinimą; jų dvasios yra labai silpnos, todėl velniui lengva sugundyti juos.

Jeigu jie yra vargšai, velnias gundo juos vogti; jeigu juos kažkas nuskriaudė, jis gundo juos atkeršyti ir

sako, kad taip jie nusiramins ir bus patenkinti. Velniui labai lengva sugundyti nepatenkintą širdį.

M.Liuteris sakė: ”Dievas gyvena ne Babilonijoje, o Saleme. Babilonija reiškia sumaištį, o Salemas -

ramybę. Dievas gyvena ramioje ir taikioje dvasioje, o ne toje, kurioje viešpatauja sumaištis.” Jei jūs

norite išvengti pagundymų, siekite būti patenkintu. Dievo ramybė saugo širdį nuo pagundymų.

Marius’ui Curio’ui buvo pažadėtas didelis atlygis, jei jis išduos šalį. Sėdėdamas savo namuose ir

valgydamas sriubą bei žiūrėdamas į jam atsiųstas dovanas, jis pasakė: ”Tas, kuris gali būti patenkintas

sriubos lėkšte, niekada nesusigundys tokiomis dovanomis. Ačiū Dievui, kad aš esu patenkintas ja, todėl

šios dovanos tegul būna atiduotos tiems, kurie nėra patenkinti tuo, ką turi”. Taigi daugelis tampa

neištikimi todėl, kad nėra patenkinti savo padėtimi. Žmogus, kuris gali būti patenkintas žema padėtimi,

jei tokia yra Dievo valia jam, yra laisvas nuo tų velnio gundymų, kuriais jis paima į nelaisvę kitus.

Šiais neramiais laikais žmonės, neturintys pasitenkinimo malonės, iš tiesų yra apgailėtinoje

padėtyje. Jų siela yra daug didesniame pavojuje, negu jų turtai. Aš suprantu, kad prarasti visus savo

turtus per vieną naktį, yra baisu, bet dar baisiau yra tai, kad nepatenkinta jų siela yra pavojuje. Velnias

sugundys juos ir jie kris į nuodėmę. Žmonės, trokštantys bet kokia kaina gyventi gerai, tampa lengvomis

velnio aukomis. Tačiau prie žmogaus, kuris sako: ”Dievas tedaro su manimi, ką nori, aš esu patenkintas

Jo keliais”, jis nė nesiartina. Sena viduramžių filosofų istorija pasakoja apie žmogų, kuris valgė tik žoles

ir šaknis. Kažkas jam pasakė: “Paprašyk Dioniso malonės ir tau nereikės jų valgyti”. Žmogus atsakė:

”Aš esu patenkintas žolėmis ir šaknimis, todėl man nereikia meilikauti Dionisui”. Jokie gundymai

nenugalės patenkinto žmogaus. Velnio strėlės atsimuš į jį kaip į geležinę sieną.

Žmogaus, turinčio patenkintą dvasią, gyvenimas yra malonus ir patogus. Tai įmanoma tik

malonės, o ne išorinių aplinkybių, dėka. Tik patenkinta širdis Dievo palaiminimuose mato Jo meilę.

Viešpats gali suteikti murmančiai sielai tai, ko ji trokšta, bet tai nebus Jo meilės apraiška jai.

Pasitenkinimas yra didelė paguoda ir pagalba žmogaus dvasiai. Daug žmonių turi pasitenkinimo šviesą,

kai nėra jokių audrų, bet iškilus jai, ji užgęsta. Patenkinta dvasia yra kaip žibintas, kuris šviečia audros

metu ir išlaiko žmogų teisingame kelyje. Jūreivis, turintis žibintą laive, nakties arba audros metu mato

savo kelią, o ne vaikšto apgraibomis. Taip ir krikščionis, kurio širdis pilna pasitenkinimo malonės, turi

šviesą visų audrų ir sunkumų metu ir tai padeda jam gyventi patogiai ir ramiai.

Daugybė tikinčiųjų, neturinčių materialinių patogumų, yra žymiai labiau patenkinti už tuos, kurie

turi viską. Jūreiviai, naudodamiesi navigacijos menu, sėkmingai plaukioja ir atveža daug turtų iš rytų

Indijos ar kitų šalių, o mes, naudodamiesi pasitenkinimo menu, sėkmingai plaukiojame šio pasaulio

vandenyse. Mes išmokstame būti linksmi ir patenkinti net neturėdami to, kas tiek daug žmonių daro

laimingais. Čia noriu papasakoti vieną istoriją: pas Pyrą Epyrietį atėjo Sinėjus, kuris visiškai nenorėjo

kariauti ir tuo labiau prieš romėnus. Jis sakė Pyrui: “Jūsų didenybe, mes žinome, kad romėnai yra labai

geri kariai, bet kokia nauda mums bus iš to, jei mes su dievų pagalba ir nugalėsime juos?”. Pyras atsakė:

”Tada mes tuoj pat turėsime užkariauti likusią Italijos dalį”. “Ir kas tada?” - paklausė Sinėjus. “Tuomet

mes pasuksime link Afrikos”. “O kai mes užimsime visa tai, ką tada darysime? - vėl paklausė Sinėjus.

Pyras nusišypsojo ir atsakė: ”Tuomet mes būsime patenkinti ir laimingi”. Tada Sinėjus paklausė jo: ”O

kodėl mes negalime būti laimingi ir patenkinti dabar, kodėl mes turime eiti kovoti ir lieti savo kraują?”.

Dažnai žmonės galvoja, kad būtų patenkinti, jei turėtų vieną, antrą, trečią dalyką. Ar tikrai jie bus

patenkinti tuomet? Iš tiesų, mūsų pasitenkinimas priklauso ne nuo turėjimo to, ko mes trokštame, o nuo

to, ar Dievas išugdė mumyse dvasią, sugebančią būti patenkinta visada. Kai kurie žmonės neturi nei

žemės lopinėlio, bet yra laimingesni už tuos, kurie paveldi tūkstančius hektarų. Aš pažįstu žmonių, kurie

gyvena savo žemėje, bet yra žymiai labiau nepatenkinti už tuos, kurie nuomoja žemę ir dėka savo

gebėjimo būti patenkintais, gyvena geriau už juos. Tie, kurie moka būti patenkinti esama savo padėtimi,

gyvena geriau už tuos, kurie turi viską.

Jei pasitenkinimas priklauso nuo materialinių turtų, tuomet jis priklauso nuo išorinių dalykų.

Tačiau krikščionio pasitenkinimas, kurį išugdo jame Dievo malonė, kyla iš vidaus. Materialūs dalykai

nedaro mūsų sielos geresne; nei turtai, nei žemės, nei draugai nedaro mūsų geresniais, bet patenkinta

dvasia turi teigiamą įtaką jai, todėl pasitenkinimas yra geriausia dalis, kokią mes galime turėti.

Jei esame patenkinti tik tada, kai mūsų troškimai yra išpildomi, tai reiškia, kad mes mylime tik

save. O kai esame patenkinti Dievo valia, kai esame pasiruošę sutikti su ja, tuomet tai yra meilės Dievui

įrodymas. Savimeilė yra patenkinta tada, kai jos troškimai išsipildo, o mylintis Dievą yra patenkintas Jo

valia.

Patenkinta dvasia ne tik yra didelė paguoda tikinčiajam žemėje, bet netgi atneša dangų į ją. Kas

yra dangus, jei ne poilsis ir ramybė žmogaus dvasiai? Poilsis, džiaugsmas ir pasitenkinimas Dieve yra

dangiškas gyvenimas. O patenkinta dvasia yra būtent tokia; joje viešpatauja poilsis, džiaugsmas ir

pasitenkinimas Dieve. Danguje yra šlovinamas Dievas ir čia, žemėje, patenkinta dvasia visada garbina

bei laimina Jį. Jūs turite dangų čia žemėje, jei turite patenkintą dvasią. Dar daugiau: patenkinta dvasia

ypatingai pagerbia Dievą ir ypatingai atskleidžia malonės grožį čia žemėje, nes danguje nebus nei

gundymų, nei išbandymų, nei sunkumų. Danguje bus daug malonės, bet nebus šių dalykų. Čia, žemėje,

tikintieji patiria kentėjimus ir sunkumus, bet netgi taip malonės dėka išlieka patenkinti Dieve. Taip

Dievas yra ypatingai pagarbinamas, nes nei angelai, nei šventieji danguje negali Jo taip garbinti.

Dangaus šventasis turi viską iš Dievo, jis nepatiria jokių sunkumų. Argi jis gali pagarbinti Dievą taip,

kaip ta vargšė siela, apsupta sunkumų, problemų ir gundymų? Toks žmogus melsdamasis, laimindamas

ir tarnaudamas Dievui ypatingai garbina Jį. Danguje Dievas neturi šios šlovės. Jei mes nepatirtume visų

tų kentėjimų, problemų ar gundymų, mums būtų lengviau gyventi, tačiau mes negalėtume pagerbti

Dievo taip, kaip dabar pagerbiame Jį, išlikdami patenkintais visose situacijose. Danguje nebus galima

taip apreikšti malonės grožio, kaip tai galima padaryti čia išbandymų metu.

Taigi būkime ramūs ir patenkinti. Galbūt mums trūksta įvairių materialių dalykų, kuriuos turi kiti,

bet galime džiaugtis, jei turime patenkintą širdį, kurios kiti neturi. Džiaukimės ja, nes ji yra labai

vertinga Dievo dovana. Mokėjimas džiaugtis tuo, ką turi, yra Dievo palaiminimas, nes Jis iš savo

malonės keičia mūsų širdis ir daro jas gabias būti patenkintoms bet kokiose aplinkybėse.

Dievo palaiminimas ilsisi ant patenkintos dvasios. Viešpats laimina tuos, kurie yra patenkinti.

Pakar. Įst. 33:7 skaitome: “Palaiminimas Judui: “Viešpatie, išgirsk Judo balsą, atvesk jį pas savo tautą ir

padėk jam kovoje su priešais”. Kitame vertime sakoma, kad jo rankose būtų pakankamai kovoje su

priešais. Toks yra palaiminimas Judui. Taigi, kai patenkintai sielai pakanka to, ką ji turi, tai yra Dievo

palaiminimas. Tik Jo malonė įgalina mus džiaugtis tuo, ką mes turime. Daug žmonių turi turtus, bet

nemoka džiaugtis jais, nes tik su Dievo palaiminimu jie teikia džiaugsmą.

Patenkinta dvasia gali tikėtis Dievo atlygio. Jis atlygina visiems pagal jų darbus. Viešpats

atlygina tikinčiajam už jo gerus darbus ir netgi už gerus troškimus, kurių jis iš savo silpnumo negalėjo

įgyvendinti; o nedorėliui už jo nedorumą ir blogus troškimus, nors jis jų ir neįgyvendino, nes Dievo jėga

sulaikė jį. Krikščionims bus atlyginta už visus jų kentėjimus.

Patenkinta dvasia gyvena arti Dievo. El-Shaddai reiškia Dievas, turintis viską savyje. Per Jo

malonę mes esame Jo prigimties dalininkai ir mūsų pasitenkinimas kyla iš mūsų vidaus. Sakykime, kad

visa tai, kas yra sukurta, išnyktų. Kas tada? Dievas išliktų toks, koks ir dabar, Jo padėtis nebūtų

blogesnė be visos kūrinijos, tai neturėtų jokios įtakos Jam. Taip pat dievobaimingos širdies

pasitenkinimas nepriklauso nuo išorinių dalykų. Jeigu viskas aplinkui išnyktų, ji liktų tokia pat

patenkinta, kaip ir anksčiau. Jei Dievas yra jūsų dalis, netgi tada, kai Jis atimtų viską, jūs liktumėte toks

pats patenkintas, kaip ir anksčiau.

5 skyrius

Nepatenkinta ir murmanti dvasia

Anksčiau mes daug kalbėjome apie patenkintos dvasios grožį. Aš norėjau, kad jūs pamiltumėte ją,

todėl stengiausi atskleisti tai. Dabar, mano broliai, belieka įgyvendinti tai praktiškai. Šis pasitenkinimo

menas nėra kažkas, kas skirta stebėjimui. Tai yra dieviškas menas, todėl jis skirtas kasdieninam

gyvenimui. Pasitenkinimo malonė yra suteikta mums, kad mes galėtume pagarbinti Dievą ir papuošti

savo tikėjimą. Niekas taip nepagerbia Dievo ir tikėjimo, kaip maloni ir patenkinta dvasia. Prieš

pradėdami įgyvendinti tai, mes turime nusižeminti, nes be Dievo malonės negalime nieko, todėl aš

pabandysiu parodyti, kad mums reikia malonės ir tada mūsų širdys nusižemins. Ne vienam iš mūsų,

atsigręžus atgal, kyla tokios mintys: “O, jei aš būčiau turėjęs šią pasitenkinimo malonę anksčiau, kaip

laimingai aš būčiau gyvenęs! Kaip aš būčiau pašlovinęs Dievą! Kaip būčiau papuošęs savo tikėjimą!

Kokią paguodą aš būčiau patyęs! Tačiau viskas buvo visiškai kitaip. O, kaip toli aš buvau nuo

pasitenkinimo malonės. Aš murmėjau, buvau suirzęs ir neramus. O, kaip mano dvasia kunkuliavo.

Mažiausias kryžius sukeldavo manyje nepasitenkinimą. Kaip Dievui nepatiko mano susirūpinimas,

murmėjimas ir nepasitenkinimas! Kaip Dievas galėjo žiūrėti į tai!?”. Jei mūsų praeitis yra tokia, mums

nebus sunku nusižeminti. Dabar aš noriu parodyti, kokia bloga yra murmėjimo dvasia. Joje yra daugiau

blogio, negu mes įsivaizduojame, ir kai kuriais atvejais ji yra ypatingai bloga. Apie tai mes kalbėsime

vėliau.

Murmėjimas ir nepasitenkinimas apreiškia mūsų sielos sugedimą. Pasitenkinimas kalba apie

malonę, jos gausą ir grožį, o murmėjimas apreiškia didelį ir gilų širdies sugedimą. Jeigu žmogaus kūne

kiekvienas įbrėžimas sukelia uždegimą, sakoma, kad jo kraujas ir kūnas nėra sveiki. Mažiausias

įdūrimas sukelia ypatingas problemas jo kūne. Taip ir dvasioje. Jei kiekviena maža problema ir

kentėjimas sukelia mumyse nepasitenkinimą, murmėjimą ir netgi kartumą, tai reiškia, jog mūsų dvasia

nėra sveika. Susirūpinimą kelia ne tiek žaizdos didumas kūne ar didelis kraujo praradimas, kiek žaizdos

užkrėtimas. Taip ir mūsų dvasioje problema yra ne tiek sunkumų didume, kiek mūsų murmėjime ir

nepasitenkinime. Žmogus, nieko neišmanantis medicinoje, matydamas didelę žaizdą ar kraujo

praradimą, galvoja, kad tai yra labai pavojinga, tačiau chirurgas, žiūrėdamas į ją, sako: ”Nieko baisaus,

tai užgis per kelias dienas. O jei žaizdoje, nors ir mažoje, yra užkrėtimas ar uždegimas, gydymas bus

sunkesnis”. Todėl jis nededa ant jos gydančio tepalo, o pirmiausia išvalo ją. Galbūt ligonis sako: ”Kodėl

aš turiu gerti šias tabletes, juk mano žaizda yra kojoje, o ne skrandyje?” Jeigu žaizdoje yra užkrėtimas,

kol infekcija nebus pašalinta, ant jos negalima dėti jokio gydančio tepalo. Panašiai vyksta ir su žmonių

sielomis. Dažnai galvojama, kad kentėjimo sunkumas daro jų padėtį tokia apgailėtina, tačiau viskas yra

kitaip: užsikrėtusi širdis ir jų viduje esanti murmėjimo dvasia daro jų padėtį apgailėtina. Tai turi būti

išvalyta, jei jūs norite, kad jūsų širdis būtų sveika. Leiskite Dievui daryti su jumis tai, ką Jis nori, kol

nepasitenkinimas bus išvalytas. Murmanti širdis yra labai nuodėminga širdis, todėl labiau rūpinkitės ne

jus ištikusiu sunkumu, o savo širdies murmėjimu, nes šis yra žymiai didesnė problema. Jus užklupęs

sunkumas yra skausmingas, bet jūsų širdies nepasitenkinimas yra daug skausmingesnis. O, kad mes

galėtume įtikinti žmones, jog murmanti dvasia yra žymiai didesnis blogis už ligą ar bet kokį kitą

išbandymą!

Dievas vadina murmančius žmones nedorėliais. Daug Šv. Rašto vietų kalba apie nepatenkintus

žmones, bet Judo laiškas aprašo juos ryškiausiai: “Apie juos pranašavo ir septintasis nuo Adomo,

Henochas: ”Štai atėjo Viešpats su miriadais savo šventųjų vykdyti teismo visiems ir apkaltinti visų

bedievių dėl visų bedieviškų darbų, kuriuos jie bedieviškai vykdė ir dėl visų piktų žodžių, kuriuos prieš

Jį kalbėjo bedieviai nusidėjėliai.” (Judo14,15). Atkreipkime dėmesį į tai, kad 15-toje eilutėje net keletą

kartų yra paminimi “bedieviai”, o 16-toje eilutėje kalbama, ką jie tiksliai darė: “…jie visada murma,

nepatenkinti savo dalia…”. Čia kalbama apie murmėjimą. Kai Dievas ateis nubausti visų nedorėlių, už

ką Jis baus juos? Už murmėjimą. Pirmiausiai čia yra paminimas murmėjimas. Šis nedorumas, kuris yra

priešingas pasitenkinimui, nėra toks nereikšmingas dalykas kaip jūs galvojate. Galbūt jūs manote, kad

nesate toks nedoras kaip keikūnai ar girtuokliai, bet jūs galite būti nedoras, nes murmate. Iš tiesų

šventuosiuose nėra nuodėmės, išskyrus jos liekanas, tačiau, kai žmonės yra šios murmėjimo nuodėmės

valdžioje, jie yra laikomi tokiais pat nedorais kaip ir girtuokliai, paleistuviai ir kt. Dievo akyse jie yra

nedorėliai kaip ir tie, kurie daro kitas nuodėmes. Ši Šv. Rašto vieta turėtų priversti drebėti kiekvieną

murmančią širdį.

Dievas laiko murmėjimą maištu prieš Jį. Murmėjimas yra priešingas garbinimui, kylančiam iš

pasitenkinimo. Nusilenkimas prie Dievo kojų yra garbinimas, o murmanti širdis yra sukilusi prieš

Dievą. “Kitą dieną visi izraelitai murmėjo prieš Mozę ir Aaroną: ”Jūs nužudėte Viešpaties žmones.”

(Skaičių 16:41), ir: “…tuomet Viešpats tarė Mozei: ”Atnešk atgal Aarono lazdą prie liudijimo, kad ji

būtų ženklas maištaujantiems, kad pasibaigtų jų murmėjimas prieš mane ir jie nemirtų.” (Skaičių 17:10).

16-me skyriuje skaitome, kad izraelitai murmėjo prieš Mozę ir Aaroną, o 17-me skyriuje Dieva kalba

apie juos kaip apie maištautojus. Taigi Šv.Rašte murmėjimas ir maištas yra vienas ir tas pats; tai yra

sukilimas prieš Dievą. Kai žmonės tampa nepatenkinti valdžia, jie pradeda murmėti ir galima tikėtis

sukilimo prieš ją. Murmėjimas yra kaip dūmai; šie visada pasirodo prieš liepsną. Prieš prasidedant

atviram sukilimui, pradžioje galime pastebėti murmėjimo dūmus. Kadangi murmėjimas turi savyje

maišto sėklą, Dievas laiko jį maištu. Ar jūs norite būti maištininku prieš Dievą? Kai jūs pradedate jausti

savo širdyje nepasitenkinimą ir murmėjimą prieš Dievo tvarką jūsų gyvenime, turite sustoti ir paklausti

savęs: ”O, vargše širdie, ar tu nori maištauti prieš Dievą? Ar tu nori sukilti prieš beribį Dievą? Tu jau

padarei tai”. Apkaltinkite savo širdį maišto nuodėme, kol dar galite padaryti tai. Jūs, kurie murmate,

esate kalti prieš Dievą dėl maišto, todėl, grįžę namo, nusižeminkite prieš Jį dėl šios nuodėmės ir

atgailaukite. Daugelis iš jūsų gali pasakyti, jog niekada negalvojote, jog esate maištininkai prieš Dievą,

bet dabar matote, kad Šv. Raštas kalba apie nuodėmę kitaip negu žmogus. Šv. Raštas laiko murmantį

žmogų sukilusiu prieš Dievą.

Murmėjimas yra visiškai priešingas malonei ir ypač Dievo darbui, per kurį Jis nori priartinti

sielą prie savęs. Aš nežinau kito tokio priešiškumo ir nusistatymo Dievo veikimui nusidėjėlio

atsivertime, kaip šis. Kaip Dievas veikia nusidėjėlio atsivertime?

a. Dažniausiai Dievas atveria sielai akis ir parodo, kokia bjauri yra nuodėmė, kokia didelė yra

praraja tarp sielos ir Dievo dėl nuodėmės kaltės. Jėzus Kristus negali būti nuostabus ir trokštamas, kol

siela nesupranta to. Tam, kad žmogus atsigręžtų į Jėzų Kristų, pirmiausiai jis turi pamatyti nuodėmės

bjaurumą ir Kristaus grožį. Tikėjimo sėkla gali būti pasėta sieloje, tačiau ji pirmiausiai turi pažinti

Kristų, pažinti nuodėmę ir būti jautri jai. Murmėjimas yra visiškai priešiškas tokiam Dievo veikimui. Ar

Dievas parodė man nuodėmės blogį ir padarė mane jautriu nuodėmei taip, kad ji yra pati didžiausia

našta man? Kaip tada aš galiu būti nepatenkintu dėl kiekvieno mažo išbandymo? Iš tiesų, jei aš tikrai

matyčiau nuodėmės bjaurumą, tai “prarytų” visus kitus blogius; jei nuodėmės našta būtų sunkiausia

man, visos kitos naštos būtų niekas. Ką tik Dievas parodė man, kad esu nelaimingas nusidėjėlis ir tai,

kad aš dar nesu pragare, yra didelis stebuklas. Argi aš murmėsiu prieš Dievo ranką dabar?

b. Murmėjimas yra visiškai priešingas Jėzaus Kristaus beribės šlovės ir Evangelijos tiesų grožio

matymui. Jei Dievas apreiškė man savo Sūnaus begalinę šlovę, nejaugi mažas kentėjimas bus toks

skausmingas man; nejaugi aš nepakelsiu šio mažo išbandymo, kai Dievas parodė man Kristaus šlovę,

kuri vertingesnė už 10 tūkstančių pasaulių? Tikras krikščionis pasakys: ”Dievas leido man pamatyti

Kristų, nejaugi aš būsiu nepatenkintas dėl smulkmenų”.

c. Dievas susigrąžina žmogų pas save, išlaisvindamas jo širdį nuo prisirišimo prie žemiškų

patogumų. Dievas pašaukia sielą iš pasaulio. Kaip tai vyksta? Siela, kuri anksčiau ieškojo pasitenkinimo

pasaulyje, gyveno prisirišusi prie žemiškų dalykų, dabar yra šaukiama Viešpaties, kuris sako: ”Siela,

tavo laimė nėra čia. Ji yra visiškai kitur. Tavo širdis turi būti išlaisvinta iš visų pasaulio dalykų”. Taip

Dievas veikia žmogaus sieloje ir tai yra visiškai priešinga murmančiai širdžiai. Mūsų širdis yra tiek

prilipusi prie šio pasaulio, kad jos neįmanoma atplėšti. Ją reikia sudaužyti. Kai Dievas kažką atima ir

mūsų širdis pradeda verkti, tai yra ženklas, kad ji yra prisirišusi prie šio pasaulio. Jei Dievas per

kentėjimą paima iš mūsų kažką, kas yra iš šio pasaulio, o mes patenkinti sutinkame su tuo ir mūsų širdis

nesudūžta, tai rodo, kad ji nėra prisirišusi prie šio pasaulio.

d. Dievas, atversdamas nusidėjėlį, palenkia jo sielą prie Kristaus, kuris yra visko šaltinis. Aš

matau Jėzų Kristų Evangelijoje kaip visokio gėrio šaltinį ir Dievas suteikė man išgelbėjimą ir gyvenimą

per Jį. Dabar mano siela gyvena beribėje Dievo malonėje per Jėzų Kristų, kuris yra visko šaltinis. Kaip

tai įvyko? Dievas atgimdė mane Kristuje Jėzuje. Nejaugi dabar aš būsiu nepatenkintas dėl to, kad man

trūksta kažkokio materialaus menkniekio? Ar aš pats atgimdžiau save Kristuje, kuris yra visko šaltinis?

Ar mano tikėjimas padarė tai?

e. Per atgimimą Dievas palenkia sielą paklusti Jam. Tai reiškia priimti Kristų, kaip Karalių, kuris

viešpatautų taip, kaip Jis nori. Kaip tai yra priešinga murmančiai ir nepatenkintai širdžiai! Argi ji gali

priimti Kristų, kaip Karalių?

f. Per atgimimą mes esame amžinoje sandoroje su Dievu. Priimdami Kristų, kaip sandoros Galvą,

mes atsižadame savęs dėl Jo. Ar jūs atidavėte save Dievui? Tuomet jūsų nerami, murmanti širdis yra

visiškai priešinga tam. Jūs pamiršote sandorą ir savęs atsižadėjimą Dievui. Prisiminimas apie ją labai

nuramina širdį, kai ji nori murmėti.

Jūs būsite išlaisvintas savo dvasioje, jei atsigręšite atgal ir pažiūrėsite, ką Dievas padarė jūsų

atsivertime. Dabar aš esu murmantis ir nepatenkintas, bet ką Dievas padarė mano atsivertime? Kokia

gėda ir pasimetimas apimtų žmonių širdis, jei jie galėtų palyginti savo murmėjimą ir nepasitenkinimą su

Dievo atliktu darbu jų atsivertime. Dabar mes turime tapti Dievo pradėto darbo bendradarbiais ir

stengtis išlaikyti jį. Atsivertimas nėra momentinis dalykas. Žmonės apsigauna, galvodami, kad jis jau

yra atbaigtas. Mes turime eiti su Dievu šiuo atsivertimo keliu visą likusį gyvenimą. Jėzus sakė

mokiniams: ”Jeigu jūs neatsiversite ir netapsite kaip maži vaikai…”. Jie turėjo atsiversti. Kodėl? Argi jie

nebuvo atsivertę anksčiau? Taip, jie atsivertė anksčiau, bet šis darbas turi tęstis toliau. Dievo darbas

nesibaigia momentiniu atsivertimu. Mes turime eiti toliau ir būti vis labiau jautresni nuodėmei.

Nuodėmės našta, kuri yra priešinga šventumui ir Dievo gerumui bei gailestingumui, turi būti vis giliau

suvokiama. Taip pat Jėzaus Kristaus grožio suvokimas turi augti mumyse ir mūsų siela turi vis labiau

atsiduoti Jam, priimdama Jį, kaip Karalių. Jeigu tuo mes užsiimtume kiekvieną dieną, neliktų laiko

murmėjimui.

Murmėjimas ir nepasitenkinimas yra nesuderinami su krikščionišku gyvenimu. Tai yra per daug

žemas dalykas krikščioniui daugeliu atžvilgių:

a. Tai nesuderinama su krikščionio santykiais. “Kokiais santykiais?” - paklausite jūs. Pirmiausia,

mūsų santykiais su Dievu. Ar mes nevadiname Dievo savo Tėvu? Ar tarp mūsų nėra tėvo ir sūnaus

santykių? “Kodėl tu, karaliaus sūnau, eini liesyn diena iš dienos...” (2Sam. 13:4). Jonadabas suprato,

kad kažkas spaudė Amnono dvasią, nes kitaip jis būtų sveikas ir stiprus. Dėl vidinių problemų jis vis

labiau liesėjo. Ką tai turi bendro su mumis? Mes esame Karaliaus vaikas, nejaugi gali kažkokios

problemos kelti nerimą mums? Aš galiu pasakyti kiekvienam krikščioniui: ”Jūs esate Karaliaus vaikas,

dangaus Karaliaus sūnus ir duktė ir taip pergyvenate, rūpinatės ir murmate dėl kiekvieno jums

atsitinkančio dalyko? Tai panašu į karaliaus vaiko, pametusio žaislą, rėkimą. Tai netinka Karaliaus

sūnui! Turėdami tokį Tėvą ir būdami nepatenkinti, mes negerbiame Jo, mes laikome Jį tokiu, kuriam

nepakanka išminties, jėgos ar gailestingumo pasirūpinti mumis”.

Antra, mūsų santykiais su Kristumi. Mes esame Kristaus sužadėtinė. Mes susižadėjome su

Kristumi, bet vis dar esame pilni problemų bei nepasitenkinimo! Argi Jis neturi visko pakankamai? Argi

nesako Kristus savo sužadėtinei, kaip Elkana Onai: ”Ar aš nesu tau vertesnis už dešimt vaikų?”

(1Sam.1:8). Taigi, Kristus, mūsų Sužadėtinis, sako: ”Ar Aš nesu vertesnis tau už tūkstančius turtų ir

patogumų, kad tu murmi dėl jų trūkumo?”. Jeigu Dievas atidavė savo Sūnų, nejaugi Jis neatiduos ir

visko su Juo? Dievas iš savo meilės nepagailėjo mums savo Sūnaus, kaip Sužadėtinio. Kodėl tada

murmame ir esame nepatenkinti? Prisiminkime, kad Kristus yra mūsų Sužadėtinis ir viskas, ką Jis turi,

yra mūsų. Kai kurie vyrai yra blogi ir jų žmonos teisingai nerimauja dėl aprūpinimo, tačiau Kristus be

jokių abejonių niekada neatsisakys išlaikyti savo sužadėtinės. Nuolat verkšlenanti ir murmanti žmona

daro didelę gėdą vyrui. Kristus yra mūsų Sužadėtinis, o mes murmame! Nejaugi esame nepatenkinti Jo

dvasia? Kai tarp jaunavedžių kyla nesutarimai, žmonės sako, kad kažkas ne taip, kad jų lūkesčiai

neišsipildė. Jie nėra tokie linksmi, kokiais turėtų būti. Kažkas tarp jų yra negerai. Tačiau taip nėra tarp

mūsų ir Kristaus. Kristui nepatinka matyti savo sužadėtinę susiraukusią. Nė vienam vyrui nepatinka

susiraukusi žmona, todėl tikriausiai ir Kristui nepatinka susiraukusi Jo sužadėtinė.

Trečia, mes esame ne tik Kristaus sužadėtinė, bet ir Jo kūno nariai. Mes esame kaulas iš Jo kaulų

ir kūnas iš Jo kūno. Būti Kristaus kūno nariu ir būti nepatenkintu, nėra suderinama.

Ketvirta, Jis yra vyresnysis mūsų Brolis, todėl mes esame bendrapaveldėtojai kartu su Juo.

Penkta, tai nesuderinama su mūsų santykiais su Šventąja Dvasia. Mes esame Šventosios Dvasios

šventykla. Šventoji Dvasia yra Guodėja. Ji suteikia visus Dievo ir Sūnaus palaiminimus tikintiesiems.

Mes esame Šventosios Dvasios šventykla, Ji gyvena mumyse, o mes murmame dėl kiekvienos

smulkmenos!

Šešta, mes stovime prieš angelus ir esame vienoje Kristaus karalystėje su jais. Jie yra

patarnaujančios dvasios ir rūpinasi Dievo tauta. Mes ir angelai esame kartu ir Kristus yra tiek mūsų, tiek

jų Galva.

Septinta, mes stovime prieš visus šventuosius ir esame vienas kūnas su jais, ir kartu visi esame

Kristaus kūnas, todėl galime ir turime būti patenkinti. Žvelgiant į visus šiuos santykius, krikščioniui

visiškai netinka murmanti ir nepatenkinta dvasia.

b. Murmėjimas ir nepasitenkinimas yra visiškai nesuderinami su padėtimi, kurią Dievas suteikė

tikinčiajam. Pažiūrėkime į padėtį, kurią mes gavome. Pats kukliausias pasaulio krikščionis yra dangaus

ir žemės viešpats. Dievas paskyrė mus būti karaliais. Mes esame karaliai Dievui. Aš sakau, kad

kiekvienas krikščionis yra dangaus ir žemės ir netgi mirties ir gyvenimo viešpats. T.y. Kristus yra visko

Viešpats ir mes, būdami Jo nariai, viešpataujame kartu su Juo. “Viskas yra jūsų” - sako apaštalas -

“viskas: ir mirtis, ir gyvenimas yra jūsų”. Tai skamba keistai, tačiau mirtis yra jūsų, t.y. jūs viešpataujate

jai, ji yra jūsų tarnas, jūsų vergas. Netgi pats didžiausias priešas – mirtis - yra jūsų vergas. Per tikėjimą

krikščionis viešpatauja viskam, jis pakyla virš visų kūrinių. Jeigu krikščionis, turėdamas visa tai, vis dar

yra nepatenkintas – vargas jam! Jis buvo pragaro nuodėguliu ir galėjo šaukti bei verkti visą amžinybę,

tačiau Dievas panorėjo suteikti jam nuostabius dalykus, kurių negavo joks kitas kūrinys. Kristus mirė už

mus. Jis nemirė už angelus, todėl tikriausiai mes turėsime aukštesnę padėtį už juos daugeliu atžvilgių.

Mūsų padėtis yra štai kokia: Dievas atskyrė mus, kad parodytų mumyse visą savo jėgą, išaukštinančią

kūrinį. Mes esame atskirti Dievo apreikšti mumyse visą Jo jėgą, padarančią kūrinį laimingu. Kaip

nedera su ja nepatenkinta ir murmanti dėl kai kurių gyvenimo nepatogumų širdis! Kaip negražu, kai bet

koks sunkumas gali pasakyti mums: ”Nusilenk prieš mane”! Mes laikome didžiausia vergyste, kai

žmonės sakė mūsų sielai: ”Nusilenk prieš mus”, kaip tie nedori kunigai yra įpratę uždėti naštas žmonių

sąžinėms tarsi sakydami: ”Leisk, kad tavo sąžinė, tavo siela nusilenktų prieš mus, kad mes galėtume

mindžioti ją”. Taip vyksta ir tuomet, kai mūsų širdis pradeda murmėti ir rodyti nepasitenkinimą. Jei

pradedame murmėti, žinokime, kad sunkumai pasakė mums: ”Nusilenk, kad mes galėtume mindžioti

tave?”. Tokiu atveju ne tik sunkumai, bet ir velnias nugalėjo mus. Kaip tai yra toli nuo tos laimingos

padėties, į kurią Dievas pakėlė kiekvieną krikščionį! Karaliaus sūnus nusilenkė tiek, kad visi gali lipti

ant jo ir mindžioti jį! Taip vyksta visada, kai atėjus sunkumui, mes pradedame murmėti.

c. Murmėjimas yra daug žemiau už krikščionio dvasią. Krikščionio dvasia turi būti panaši į jo

Tėvo dvasią. Kiekvienas tėvas nori matyti savo dvasią sūnuje, jam patinka sūnus, panašus į jį ne tik

kūnu, bet ir dvasia. Mūsų Tėvui patinka matyti savo Dvasią mumyse. Mes esame viena su Tėvu ir

Kristumi bei Šventąja Dvasia, todėl turėkime tokią dvasią, kuri apreikštų jų šlovę. Jėzus Kristus yra

Liūtas iš Judo giminės, todėl krikščionio dvasia yra liūto dvasia ir ji turi apsireikšti einant per sunkumus

ir problemas be murmėjimo prieš Dievą. Kai prieš Kristaus akis stovėjo kartybės taurė, Jis meldėsi:

”Jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė”, tačiau, pamatęs, jog ji yra Tėvo valia, iš karto pasakė:

“Tebūna Tavo, o ne mano valia”. Tai buvo karčiausia taurė nuo pat pasaulio sukūrimo, bet Kristus

nuolankiai pasakė: ”Tebūna Tavo valia”. Čia Kristus apreiškė liūto dvasią, kuri per visus kentėjimus

eina nemurmėdama prieš Dievą. Murmanti dvasia yra nusiminusi dvasia ir ji yra visiškai priešinga

krikščionio dvasiai. Ankščiau netgi pagonims tokia dvasia buvo labai menka. Plutarchas kalbėjo apie

kaimą, kuriame niekino nepatenkintus ir liūdinčius dėl sunkumų žmones. Jie bausdavo juos taip, kad

vyrai turėdavo nešioti moteriškus drabužius tam tikrą laiką. Jie laikė juos turinčiais moterišką dvasią,

todėl jie turėjo būti su moterimis. Jei vyriškai dvasiai netinka murmėti ir liūdėti dėl sunkumų, kaip

labiau tai netinka krikščionio dvasiai? Murmėjimo dvasia gali būti palyginta su nujunkyto vaiko

nepasitenkinimu. Kokie neramūs ir suirzę yra ką tik nujunkyti vaikai! Taigi, kai Dievas atjunko mus nuo

kai kurių patogumų, kokiais nepatenkintais ir susirūpinusiais mes tampame! Tik atjunkytas vaikas nei

pats miega, nei motinai leidžia miegoti. Taigi, kai mes murmame, mes esame vaikiškos dvasios.

d. Murmėjimas yra menkiau už krikščionio išpažinimą. Koks yra krikščionio išpažinimas?

Krikščionis yra miręs pasauliui ir gyvas Dievui, jo gyvenimas yra paslėptas su Kristumi Dieve ir jo

pasitenkinimas kyla iš Dievo. Argi ne toks yra mūsų tikėjimo išpažinimas? Vis dėlto mes murmame ir

esame nepatenkinti, jei neturime to, ko norime. Tuo paneigiame savo išpažinimą.

e. Murmėjimas yra žemiau už ypatingą tikėjimo malonę. Tikėjimas nugali pasaulį ir per jį visi

Dievo pažadai priklauso mums. Argi Dievas pažadėjo, kad mes gyvensime ramiai ir laimingai,

neturėdami jokių problemų? Augustinas sako: ”Ar jūs tikite tuo? Ar Dievas pažadėjo, kad jūs klestėsite

šiame pasaulyje? Ar jūs, kaip krikščionis, turite tokius tikslus? Ar toks yra jūsų tikėjimas? Dievas

niekada nepažadėjo to, pašaukdamas jus būti krikščionimi”. Nėra jokių pažadų, kad mes šiame pasaulyje

nepatirsime sunkumų. Krikščionis turi gyventi tikėjimu. Teisusis gyvens tikėjimu ir mes neturime

ieškoti jokio kito gyvenimo, išskyrus šį. Mes neturime jokio pagrindo tikėti, kad išbandymai aplenks

mus. Kodėl tada laikome juos blogiu? Iš tiesų, mes turime pakankamai gero, kad mūsų tikėjimas

išlaikytų širdį nuolankią dabar ir per amžius. Krikščionis turi daugiau negu pakankamai, kad jo siela

būtų patenkinta. Dievas suteikė krikščioniui tikėjimą, kad per jį jis būtų užtikrintas Dievo pažadais. Kai

esame nepatenkinti dėl tam tikrų patogumų trūkumo, turėtume galvoti štai taip: Dievas niekada

nepažadėjo, kad aš privalau turėti tam tikrus patogumus dabar. Aš esu nepatenkintas, nes negaliu turėti

to, ko Dievas nepažadėjo man, todėl tai yra nuodėmė prieš Evangeliją ir tikėjimo malonę”.

f. Murmėjimas yra nesuderinama su krikščioniu, nes jis gali tikėtis pagalbos, kurios kiti neturi.

Krikščionys turi pažadus ir Dievo nutarimus, kurie gali išlaikyti jo dvasią stipria.

g. Murmėjimas yra nesuderinamas su krikščioniu, nes Dievas laukia, kad jis ne tik bus kantrus

sunkumuose, bet ir linksmas juose bei nugalės juos. Dievas laukia to iš mūsų, o mes dar nemokame nė

būti patenkinti. Mes nepateisiname Dievo lūkesčių!

h. Murmėjimas yra nesuderinamas su krikščioniu, nes kiti tikintieji ne tik išliko patenkintais

mažuose išbandymuose, bet ir nugalėjo dideliuose sunkumuose bei linksmai sutiko savo turto

apiplėšimą. Paskaitykime Hebr. 11skyrių ir pažiūrėkime kokius didelius dalykus jie darė dėl Dievo. Jei

mes murmame, nešdami mažą kryžių, ką darysime, kai užklups didelis blogis?

Murmėjimas anuliuoja mūsų maldas, nes jis yra visiškai priešingas joms. Maldoje mes

pripažįstame Dievo suverenumą ir valdžią mums bei atsiduodame Jo valiai. Kodėl mes ateiname pas Jį,

jei nesame pasiruošę atsiduoti Jam? Jei ateiname pas Dievą ir vis dar esame savo gyvenimo kūrėjais,

tuomet prieštaraujame savo maldoms. Latimer sakė apie Petro išdavystę: “Jis pamiršo “Tėve mūsų”

maldą: tebūna pašlovintas Tavo vardas ir teateina Tavo karalystė”. Todėl galima sakyti, kad, kai mūsų

širdys prisipildo murmėjimo ir nepasitenkinimo, mes pamirštame savo maldas; mes užmirštame tai, ko

meldėmės. Kristus mokė melstis taip: ”Duok mums kasdieninės mūsų duonos šiandien…”. Jis nesakė:

”Viešpatie, duok man daug šiais metais, duok man daug drabužių ir maisto…”. “Duok mums

kasdieninės mūsų duonos…” - tai rodo, kad mes turime būti patenkinti mažu. Galbūt jūs pasakysite: ”Aš

nežinau, kas atsitiks su mano vaikais, jeigu aš mirsiu. Aš turiu duonos šiandien, bet nežinau, iš kur

gausiu jos kitą savaitę arba ką aš darysiu žiemą?”. Argi Kristus mokė mus melstis dėl tokio ilgo

laikotarpio? Ne. Jei mes turime duonos šiandien, Kristus nori, kad mes būtume patenkinti. Murmėdami

dėl to, kad neturime tiek daug, kiek turi kiti, mes pamirštame “Tėve mūsų” maldą. Murmėjimas yra

priešiškas maldai. Savo maldomis mes pripažįstame Dievo valdžią, bet savo gyvenimu atmetame ją,

todėl kiekvieną kartą pradėję murmėti, paklauskime savęs: ”Ar tai neprieštarauja mano maldoms,

kuriomis pripažįstu Dievo nepriklausomybę ir valdžią man?”

Štai dar keletas murmėjimo pasekmių: pirma, per murmėjimą ir nepasitenkinimą mes prarandame

daug brangaus laiko. Murmėdami valandų valandas, mes tuščiai leidžiame laiką, kurį galėtume skirti

šventiems apmąstymams. Vietoj to, kad mąstytume apie Dievą ir Jo žodį, mes verkšlename ir

murmame, ir tuo maitiname murmėjimo dvasią. Antra, murmėjimas daro mus negabiais tarnavimui.

Nepasitenkinimas blaško mus ir mes negalime vykdyti savo pareigų. Patenkintas tikintysis gali paguosti

ir padėti kitiems, o murmantis mato tik save. Vietoj to, kad ramiai džiaugtumės bendryste su Dievu, mes

blaškomės, klausinėdami “kodėl?”. Trečia, dažnai dėl nepasitenkinimo mūsų širdis tampa priešiška

Dievui ir žmonėms, ir priima nedorus sprendimus, norėdama padėti sau. Kai kuriais atvejais, jei Dievas

nebūtų nesulaikęs mūsų nuo to, ką galvojome padaryti, norėdami padėti sau, kokia dielė nelaimė būtų

ištikusi mus! Dievas iš savo gailestingumo sulaiko mus. Jei Jis visada leistų mums daryti tai, ką mes

sugalvojame, kur mes būtume dabar? Prisiminkime visus savo maištus prieš Viešpatį ir blogus

sprendimus, kuriuos norėjome priimti, ir nusižeminkime. Ketvirta, iš nepasitenkinimo kyla

nedėkingumas, kurį Šv.Raštas laiko didele nuodėme. Nepatenkinti žmonės gauna daug Dievo malonių,

bet jie nedėkoja už jas, nes tokia yra nedora nepasitenkinimo prigimtis. Jis visuomet sumenkina Dievo

gailestingumą. Jie paniekina Dievo gailestingumą vien dėl to, kad neturi to, ko geidžia. Dažnai tai

vyksta netgi dvasiniuose dalykuose. Jeigu žmogus neturi to, ko trokšta, visa kita neturi jokios vertės

jam. Įsivaizduokite, kad jūs duodate draugui pinigų, o jis nepatenkintas numeta juos, nes jūs davėte per

mažai. Ar kartais mes negalvojame: ”Viskas, ką Dievas davė man, yra niekam tinkama. Tai tik keletas

skatikų.”? Kaip mes galime sakyti, kad Dievo dovanos yra niekas, jei jos yra nuostabios Dievo Dvasios

malonės, vertingesnės už tūkstančius pasaulių? Koks nedėkingumas! Dievo Dvasios malonės dovanos

yra niekas nepatenkintai širdžiai, nes ji negauna to, ko geidžia. Dievas davė jums sveikatą, šeimą, darbą,

tačiau visa tai yra niekas, nes neturite to, ką norėtumėte turėti. Koks nedėkingumas! Dievas laukia, kad

kiekvieną dieną jūs laiminsite Jo vardą už suteiktas malones. Nėra nė vieno žmogaus, kuris nebūtų

gavęs dovanų iš Dievo, tačiau jų nepasitenkinimas paverčia jas nieku. M.Liuteris sakė: ”Tai yra Dievo

Dvasios metodas: Ji sumažina blogus dalykus ir padidina gerus. Mus ištikęs kryžius yra mažas, o mums

suteikta malonė yra didelė”. Taigi kryžius nėra sunkus širdžiai, kuri yra pilna Šventosios Dvasios. Ji

džiaugiasi, kad jis nėra dar didesnis ir laimina Dievą. Viešpaties Dvasia sumažina blogus dalykus bei

kryžių ir iškelia malonę. Ji padaro, kad malonė atrodo didelė, o sunkumai maži. Tačiau velnias elgiasi

priešingai. M.Liuteris sako, kad jo metodas yra visiškai priešingas: jis sumenkina Dievo malonę ir

iškelia blogus dalykus, todėl Dievo žmogus džiaugiasi, kad jo neištiko dar didesnis kryžius, o nedorėlis

sako: ”Niekas nekenčia taip, kaip aš”. Velnias padaro kryžių labai dideliu žmogaus akyse, o Dievo

suteiktą malonę stengiasi sumenkinti. “Taip” - sako jis - “ji yra geras dalykas, bet jos nepakanka”.

Prisminkime vieną Šv.Rašto pavyzdį: ”Mozė pasiuntė pašaukti abu Eliabo sūnus Dataną ir Abiramą.

Juodu atsakė: mudu neisime. Ar tau dar maža, kad mus išvedei iš žemės, plūstančios pienu ir medumi,

kad nužudytum dykumoje? Ar dar nori viešpatauti mums?” (Skaičių 16:12,13). Jie paniekino žemę, į

kurią Dievas vedė juos. Jie buvo nepatenkinti, nes susidūrė su problemomis dykumoje. Dievas iš didelio

savo gailestingumo išlaisvino juos iš Egipto, tačiau dabar tai atrodė niekas jiems. Murmėjimo dvasia

užvaldė juos taip, kad tiesa išsikreipė jų protuose. Jie sakė, kad Egiptas buvo žemė, kurioje tekėjo

medus ir pienas, nors iš tiesų jis buvo vergystės, sunkių darbų, kančios ir vaikų žudymo žemė. Visą savo

gyvenimą jie turėjo garbinti Dievą už tai, kad Jis išvedė juos iš Egipto, tačiau pats mažiausias sunkumas

dykumoje, vienas kryžius ir visas Dievo gailestingumas buvo pamirštas. Kokia niekinga yra

nepatenkinta dvasia! Ji padaro didelį Dievo gailestingumą menku ir nereikšmingu. Izraelitai vergavo ir

verkė Egipto žemėje, o dabar dykumoje, susidurę su mažu kryžiumi, jau laiko ją žeme, kurioje tekėjo

medus ir pienas. Tuo jie norėjo pasakyti, jog anksčiau buvo geriau, negu dabar (nors anksčiau jie irgi

buvo nepatenkinti). Taip visada elgiasi nedėkingos ir nepatenkintos širdys. Panašiai elgiamės ir mes, kai

mus užklumpa problemos; mes esame gundomi galvoti, kad anksčiau buvo geriau. Tokios mintys atneša

dar daugiau nepasitenkinimo ir kyla pavojus vėl grįžti į vergiją. Saugokimės nedėkingos širdies. Penkta,

murmėjimas daro širdį nepastovia. Tokie žmonės, norėdami išspręsti problemas arba išvengti sunkumų,

pasuka nuodėmės ir nedorėlių keliu. Nepasitenkinimas yra būtent ta priežastis, dėl kurios jie pasirenka

nedorą gyvenimo būdą. Ar jūsų sąžinė nekaltina jūsų dėl to? Ar jūs, būdami nepatenkinti, nenorėjote

pakeisti savo gyvenimą, pasirinkdami nuodėmingą kelią? Jeigu jūs norite išvengti blogų kelių, pradėkite

marinti savyje pačią nepasitenkinimo nuodėmės šaknį.

Murmėjimas ne tik daro mus nelaimingais, jis yra ne tik nuodėmė, bet ir didelė kvailystė. Jis

neleidžia džiaugtis tuo, ką turime dabar, nes mes žiūrime tik į tai, ko neturime. Kvaila nesidžiaugti tuo,

ką turime, vien dėl to, kad kažko neturime. Argi vaikas nėra kvailas, jei numeta lėkštę su maistu vien dėl

to, kad jam nebuvo įdėta tiek, kiek jis nori. Mes laikome tokį vaiką kvailu, bet patys taip elgiamės prieš

Dievą. Viešpats suteikė mums daug malonių, bet mes, matydami, kad kiti turi daugiau, pradedame

murmėti ir paniekiname tai, ką turime. Dievas neduoda tai, ko mes norime, todėl atmetame tai, ką

turime. Ar tai nėra širdies kvailumas? Tai yra nedėkingumas. Kiek mes bemurmėtume, nieko negalime

pakeisti nė padaryti. “Kas iš jūsų galėtų savo rūpesčiu bent per sprindį pridėti sau ūgio?”. Mes galime

murmėti ir verkti, bet nieko nepasieksime. Ar mes galvojame, kad Dievas suteiks mums malonę dėl to,

kad murmame ir esame nepatenkinti? Greičiau Jis sulaikys ją. Galbūt Jis norėjo pasigailėti mūsų, bet,

pamatęs nepasitenkinimą, persigalvojo. Daugelis nesulaukia Dievo malonės būtent dėl savo murmėjimo.

Taip jie apvagia patys save. Ar tai nėra kvailystė? Nepatenkintas žmogus elgiasi kvailai tiek prieš

Dievą, tiek prieš žmones. Jis elgiasi taip, kad draugams gėda dėl jo. Nepasitenkinimas ir murmėjimas

apkartina ankstesnių palaiminimų saldumą. Nepasitenkinimas yra kaip kirminas, išėdantis riešuto

branduolį. Jeigu mes ir gauname palaiminimą, nepasitenkinimas suėda jį iš vidaus. Žmonės nori turėti

materialinių palaiminimų ir siekia jų, tačiau nepasitenkinimo kirminas, gyvenantis jų širdyje, suės

palaiminimų saldumą. Galbūt Dievas suteikia juos, bet susimaišiusius su prakeikimu, todėl geriau jų

visai negauti. Jei Viešpats palaimina murmeklį, tokia dovana neatneša jam nieko gero. Pirmiausia, jis

turi nusižeminti ir atgailauti dėl savo nepasitenkinimo, jei nori, kad Dievo gailestingumo dovana išeitų į

naudą jam. Todėl, matydamas mano sielai brangų žmogų, nepatenkintą, pirmiausiai aš prašau Dievo:

”Viešpatie, neduok jam nieko, kol jis nenusižemins savo murmėjime, nelaimink jo, kol jis yra

nepatenkintas, nes Tavo palaiminimas virs prakeikimu jam”. Būkite atsargus, jei matote, kad jūsų širdis

yra nepatenkinta dėl to, ko neturite. Pirmiausia prašykite Viešpaties, kad Jis nelaimintų jūsų, kol jūs

nenusiraminsite, nes kitaip geras dalykas atneš tik nelaimę jums. Mes trokštame daug dalykų,

galvodami, kad būsime laimingi turėdami juos. Tačiau, jie neatneša laimės, o dar daugiau sunkumų, kai

gauname juos, nes mūsų širdis buvo susitelkusi tik į juos. Panašiai atsitiko Rachelei. Ji sakė Jokūbui:

”Duok man vaikų arba aš mirsiu”. Vėliau atsitiko taip, kad ji mirė gimdydama. Žmonės trokšta kai kurių

dalykų, tačiau kartu su jais ateina dar sunkesnis kryžius, negu jie turėjo anksčiau. Galbūt, kūdikis, be

kurio jūs buvote tokie nepatenkinti, gimė ligotas ir tapo kryžiumi jums visam gyvenimui. Izraelitai buvo

patenkinti, rinkdami maną kiekvieną dieną, ir palaiminti, bet, kai jie nepasitenkino Dievo nustatyta

tvarka ir užsimanė prisirinkti rytdienai, mana sukirmijo. Taigi, kai mes esame patenkinti padėtimi, kurią

Dievas suteikė mums, esame palaiminti. Tačiau jei norime daugiau, jei norime apsirūpinti rytdiena, tai

sukirmys ir neturės jokios naudos.

Murmėjimas dar labiau apsunkina mūsų kentėjimus. Jis nepašalina kančios, o daro ją dar

sunkesne. Nepatenkinta širdis yra išdidi širdis, o išdidi širdis nenuleidžia burių, artėjant audrai. Tik

kvailas jūreivis, matydamas artėjančią audrą, nenuleidžia burių, nes yra nepatinkintas dėl audros. Ar jūs

esate nepatenkintas, todėl nenuleisite burių. Ar tai padės jums? Nepatenkinta širdis yra išdidi ir ji

niekada nepasitenkina Dievo valia. Ar dėl to, kad ji yra išdidi, jai bus lengviau iškentėti sunkumą? Ne,

jai bus dar sunkiau. Taigi nepasitenkinimo dvasia yra labai kvaila dvasia.

Nepasitenkinimo nuodėmė yra labai pavojinga. Ji provokuoja Dievo rūstybę. Biblijoje mes

galime skaityti, kaip nepasitenkinimas užrūstina Dievą. “Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui: kiek dar ši

nedora tauta murmės prieš mane? Aš girdžiu Izraelio vaikų murmėjimą, jie murma prieš mane.”

(Skaičių 14:26). Dievas sako: “Aš girdžiu jų murmėjimą”. Galbūt, kiti negirdi jūsų; galbūt jūs nekalbate

garsiai, tačiau Dievas supranta jūsų širdies kalbą. Jis žino, kad jūs murmate. “Kiek Aš dar turėsiu kentėti

šią nedorą tautą? Aš girdžiu jų murmėjimą. Jie murma prieš mane”. Šioje eilutėje žodis “murmėti”

nuskamba kelis kartus, tai rodo Dievo pasipiktinimą. 28 eil. parašyta: ”Kaip Aš gyvas - sako Viešpats -

padarysiu jums taip, kaip jūs kalbėjote”. Dievas prisiekė nubausti murmėtojus. Kokia bus ta bausmė?

”Šioje dykumoje liks jūsų lavonai (…) ir neįeisite į žemę, kurią jums pažadėjau.” (Skaičių 14:29,30).

“Tai kainuos jums gyvybę” - sakė Viešpats. Murmėjimas gali kainuoti gyvybę. Jis provokuoja Dievo

rūstybę, todėl saugokitės ir mokykitės būti nuolankiais. “Jie paniekino gerąją žemę, netikėjo Jo žodžiais,

savo palapinėse murmėjo, Viešpaties balso neklausė. Jis tada pakėlė ranką, kad juos dykumoje

sunaikintų.” (Psal. 106:24-26). Šioje Šv. Rašto vietoje yra keletas dalykų. Anksčiau jau kalbėjome, kad

murmanti širdis paniekina Dievo malones ir čia skaitome: ”Jie paniekino gerąją žemę”. Murmanti širdis

yra priešinga tikėjimui: ”Jie netikėjo Jo žodžiais”. “Viešpaties žodžio neklausė”- daug tikinčiųjų

murma, nes klauso savo širdies; jei jie klausytų Viešpaties žodžio, murmėjimui neliktų vietos.

Negalvokite, kad murmėjimas neturės jokių pasekmių. Jei jūs savo nepasitenkinime maištaujate prieš

Dievą, Jis pakels savo ranką prieš jus: ”Jis tada pakėlė ranką, kad juos dykumoje sunaikintų”. Kartais,

kai mes murmame kentėdami lengvesnį kryžių, mus, iš Dievo rūstybės, ištinka dar sunkesnis. Murmanti

dvasia iš tiesų provokuoja Dievo pyktį. Skaičių 16:41,46 skaitome: ”…kitą dieną visi izraelitai murmėjo

prieš Viešpatį ir Aaroną: ”Judu nužudėte Viešpaties žmones.” (…) Mozė sakė Aaronui: ”Imk

smilkytuvą, pasisemk žarijų nuo akuro, užberk ant smilkalo ir skubiai eik prie žmonių, kad juos

sutaikintum, nes jau apsireiškė Viešpaties rūstybė ir prasidėjo maras.”. Čia izraelitai murmėjo tik prieš

Mozę ir Aaroną, o ne tiesiogiai prie Viešpatį. Nedoros širdys pradeda murmėti ištikus mažiausiam

sunkumui, tuo pritraukdamos dar didesnes nelaimes. Šioje vietoje Dievo rūstybė ištiko juos labai

staigiai. Mozė sakė Aaronui: “Bėk greitai, nes Dievo rūstybė apsireiškė”. Taigi, jei jūs murmate savo

namuose, Dievo rūstybė gali greitai apsireikšti. Greičiausiai Viešpaties pyktis ištinka murmeklius.

Dievobaiminga žmona, matydama savo vyrą murmantį namuose, turi kuo greičiau bėgti ir melstis:

”Viešpatie, atleisk jam šią nuodėmę”. Tą patį turi daryti ir vyras dėl savo murmančios žmonos, nes

Dievo rūstybė gali ištikti visą šeimą. Šiandien Anglijoje labai daug murmėjimo ir Dievo bausmė

neužtruks ateiti dėl to. Ši Šv. Rašto vieta aiškiai rodo, kad Viešpats pasiunčia marą ant murmeklių. Tai

ištinka tiek tautas, tiek šeimas, tiek atskirus žmones. Mes ne visada galima pasakyti, dėl kokios

nuodėmės Dievo rūstybė ištiko mus, vis dėlto ištirkime ar nenusidėjome murmėdami. Paulius sakė

korintiečiams: ”Nemurmėkite, kaip kai kurie iš jų murmėjo ir žuvo nuo naikintojo.” (1Kor. 10:10).

Izraelitai murmėjo ir Dievas pasiuntė gyvates. Jūs galvojate, kad sunkumai ir kryžius kandžioja jus?

Galbūt išbandymas atrodo sunkus dabar, bet nejaugi murmėsite ir piktinsitės dėl to? Tuomet Viešpats

pasiųs dar didesnį kryžių. Žmonėms, kurie murmėjo dėl to, kad neturi materialių patogumų, duonos ir

vandens, Viešpats pasiuntė gyvates. Tiems, kurie murmate, aš noriu pasakyti: ”Vargas jums, kurie

sukylate prieš Viešpatį! Jūs kovojate prieš savo Kūrėją. Jis turi visišką valdžią jums, nejaugi jūs

priešinsitės Jam?”. Murmančios ir nepatenkintos širdys nebijo diskutuoti netgi su Dievu. Vargas tam,

kuris kovoja su Dievu. Viešpats pasakė nekantriam Jobui: ”Kas aptemdo patarimą neprotingais

žodžiais?” (Jobo 38:1,2). Ar jūs murmate prieš Dievą ir Jo aprūpinimą? Tuomet aptemdote patarimą

neprotingais žodžiais. Kur yra tas drąsios širdies žmogus, murmantis prieš Viešpaties tvarką ir

aprūpinimą?

Murmėjimą ir nepasitenkinimą ištinka Dievo prakeikimas. Štai koks Dievo prakeikimas ištinka

nepatenkintus nedorėlius: ”Teklaidžioja jie, ieškodami maisto, testaugia jo neradę.” (Psal. 59:15). Kai

jūs esate nepatenkintas ir jūsų širdis maištauja prieš Dievą, pritaikykite šią Šv. Rašto vietą sau. “Rytą

lauksi vakaro, vakare ryto.” (Pakart.Įst. 28:67). Dievas ištiks juos ir jie neras nusiraminimo nei ryte, nei

vakare. “Tu išprotėsi nuo to, ką matys tavo akys…” (Pakart.Įst. 28:34). Daug žmonių dėl savo

nepasitenkinimo tampa lyg išprotėjusiais. Tai yra Dievo prakeikimas. “Netarnavai Viešpačiui, savo

Dievui, su džiaugsmu ir linksma širdimi, turėdamas visko…” (47eil.). Kodėl juos ištiks badas, ligos ir

kiti prakeikimai? Todėl, kad jie netarnavo Dievui patenkinta ir linksma širdimi. Murmanti širdis niekada

netarnaus Dievui linksmai.

Nepatenkinta ir murmanti dvasia yra velnio dvasia. Velnias yra labiausiai nepatenkintas ir

išdidus asmuo pasaulyje. Jis yra pati išdidžiausia ir liūdniausia būtybė visatoje. Kiek jumyse yra

nepasitenkinimo, tiek jumyse yra velnio dvasios. Kristus sakė, kad netyros dvasia blaškėsi ir niekur

nerado poilsio. Taigi, kai žmogus yra neramus, reiškia, jog jame yra daug netyros velnio dvasios. Jei

esame nepatenkinti, pagalvokime apie save: ”Viešpatie, ar aš turiu velnio dvasią? Tikriausiai jis daro

man didelę įtaką, nes aš nerandu ramybės”.

Murmantys ir nepatenkinti žmonės neturi ramybės savo gyvenime. Jie yra panašūs į žmones,

kuris verkšlena, kad minia spaudžia juos. Dievas nusprendė, kad sunkumai lydės mus, kol mes būsime

šiame pasaulyje, todėl, jei murmame, būsime nepatenkinti visą savo gyvenimą. Galbūt Viešpats netgi

leis, kad kentėjimai nuolat ištiktų tuos, kurie yra nepatenkinti ir taip jie bus nelaimingi visą gyvenimą.

Murmėjimas ir nepasitenkinimas daro didelę žalą patiems murmekliams. Dievas gali teisingai

patraukti savo apsaugą ir rūpestį nuo tų, kurie murma prieš Jį. Kaip darbdavys atleidžia nepatenkintus

darbininkus, taip Dievas gali pasiųsti mus ieškoti kito viešpaties, jei mums nepatinka Jo nustatyta

tvarka. Tikintieji laiko save Dievo tarnais, bet yra nepatenkinti vienu ar kitu dalyku Jo namuose. Argi

Dievas negali pasakyti jiems: ”Jei mano rūpestis nepatinka tau, rūpinkis tu savimi; jei mano apsauga

nepatinka tau, saugok pats save?”. Viskas, kas vyksta mūsų gyvenime, yra Dievo valia; jei jūs

priklausote Jam, Jis saugo jus ir rūpinasi jumis. Todėl nejaugi Dievas, sakydamas nepatenkintam

krikščioniui: ”Aš daugiau nesaugosiu tavęs ir nesirūpinsiu tavimi”, būtų neteisus? Saugokimės ir

nemurmėkime prieš Jo valia mūsų gyvenime, nes mus gali ištikti skaudžios pasekmės. Dievo apsauga ir

rūpestis lydėjo kai kuriuos žmones ilgą laiką, tačiau šiandien atrodo, kad Dievas apleido juos ir Jam

nesvarbu, kas vyksta jų gyvenime.

Taigi, broliai, visi šie dalykai kalba apie tai, kokia bloga yra murmėjimo ir nepasitenkinimo

dvasia. Jos veidas yra labai bjaurus. Kaip mes turime nusižeminti prieš Viešpatį ir atgailauti dėl šios

nuodėmės! Mes buvome pripratę gyventi dėl savęs ir rūpintis savo patogumais, bet dabar turime pakeisti

savo mąstymą ir nusižeminti prieš Dievą dėl savo nepasitenkinimo. Mūsų širdis turi sudužti prieš Jį, nes

kitaip mes vėl ir vėl grįšime prie šios nuodėmės. Kokia vargšė yra žmogaus širdis! Mes matome

Šv.Rašte kaip izraelitai nuolat krisdavo į murmėjimo nuodėmę. Išėjimo 15 skyriuje, perėję Raudonąją

jūrą, jie giedojo Viešpačiui: “Tada Mozė ir izraelitai giedojo Viešpačiui šią giesmę: “Giedosiu

Viešpačiui, nes Jis šlovingai nugalėjo! Jis žirgą ir raitelį įmetė į jūrą. Mano stiprybė ir giesmė yra

Viešpats. Jis tapo mano išgelbėjimu. Jis yra mano Dievas, aš šlovinsiu Jį. Jis mano tėvų Dievas, aš

aukštinsiu Jį.”, tačiau atėję į Marą, jie jau murmėjo (Išėjimo 15:23). Kaip greitai jie pamiršo Dievo

gailestingumo stebuklus! Kokie nedėkingi jie buvo! Čia Dievas pasigailėjo jų ir kartų vandenį pavertė

saldžiu, tačiau sekančiame skyriuje jie vėl murma. Anksčiau jie norėjo vandens, dabar nori mėsos:

“Geriau mes būtume mirę nuo Viešpaties rankos Egipto šalyje, kai sėdėjome prie mėsos puodų ir

valgėme duonos sočiai.”(Išėjimo 16:3). Jie vis norėjo daugiau. 17 skyriuje jie vėl nepatenkinti. Jie

trumpam nurimdavo, gavę Dievo malones, bet nenusižemino prieš jį. Šiomis Šv.Rašto vietomis aš noriu

parodyti, kad ištikus naujam kryžiui mes vėl murmėsime, jei nebuvome pažeminti už ankstesnį

murmėjimą.

6 skyrius

Kada murmėti yra ypač blogai?

Murmėti visuomet yra negerai, tačiau kai kuriose situacijose tai daryti yra ypač blogai. Šiame

skyriuje aš noriu kalbėti būtent apie tai:

Murmėti yra ypač blogai tuomet, kai patiriame didelį Dievo gailestingumą. Pavyzdžiui, jei

Dievas išlaisvino žmones iš vergystės, bet jie pradeda murmėti, nes neturi kažkokių dalykų, kurių jie

trokšta, tai yra labai nedoras elgesys. Broliai, šią vasarą Dievas laimino mus malone po malonės. Kaip

mūsų padėtis skiriasi nuo tos, kurioje mes buvome vasaros pradžioje! Dievas iš tiesų pasigailėjo mūsų,

todėl būkime budrūs ir nemurmėkime, kad negavome daugiau ar kad mus trūksta kažko. Šie vieši

palaiminimai turėtų nuraminti mūsų širdis. Jei mes dėl savo asmeninių sunkumų paniekiname viešai

apreikštą Dievo malonę, mes pavojingai nusidedame. Dievo palaiminimai gausiai išsiliejo bažnyčiai,

nejaugi būsime nepatenkinti vien dėlto, kad mūsų namuose kažko trūksta? Didelė nuodėmė yra viešai

džiaugtis asmeniniais palaiminimais, kai bažnyčia kenčia sunkumus, bet ne mažesnė nuodėmė yra

murmėti dėl asmeninių problemų, kai bažnyčia yra palaiminta. Šiuo metu mes daug girdime apie

palaiminimus Bristolyje ir apie Dievo gailestingumą Škotijoje. Tačiau vietoj to, kad džiaugtumėmės

kartu su broliais, mes murmame, nes mūsų gyvenime kažkas vyksta ne pagal mūsų norus. Galbūt mes

kenčiame, bet tebūna palaimintas Dievas už tai, kad Jis suteikė tiek daug malonių bažnyčiai. Tai turėtų

nuraminti mūsų širdis visuose asmeniniuose nepritekliuose. Priešingu atveju mūsų nuodėmė yra labai

didelė. Liūdna, kai vieši Dievo palaiminimai apreiškia mūsų širdies skurdą. Ar jūs nesimeldėte Dievui,

kad Jis laimintų bažnyčią? Ar jūs nesimeldėte, kad Jis suteiktų jai pergalę? Štai Jis atsakė į šias maldas.

Ar to nepakanka, kad jūsų širdis nurimtų ir nemurmėtų dėl kai kurių asmeninių problemų? Ar šių

malonių nepakanka išgydyti jūsų nepasitenkinimui? Bendri palaiminimai bažnyčiai dažnai sužadina

asmeninį nepasitenkinimą. Dievas laimina bažnyčią, bet žmonės nėra patenkinti, nes neturi to, ko

trokšta. Tuomet Dievas gali sakyti: “Kiek Aš belaiminčiau, jie bus nepatenkinti, kol negaus to, ko

geidžia”. Tai yra labai blogai. Galbūt kai kurie pasakys: ”Jūs nežinote, ką aš kenčiu. Jūs negalite nei

jausti, nei suprasti to”. Galbūt aš negaliu jausti jūsų kančios, bet žinau, kokius palaiminimus jūs turite.

Aš žinau, kad šiame pasaulyje nėra kančios didesnės už malones, kurias jūs gavote. Jei tik pažiūrėtumėte

į išgelbėjimo malonę, kurią jūs turite, suvoktumėte, kad šis palaiminimas yra žymiai didesnis už bet

kokią laikiną kančią. Kiekvieną savo kentėjimą palyginkite su jums suteikta malone ir pažiūrėkite, kuris

sveria daugiau. Šiandien jūs turite išgelbėjimą, jūs nepateksite į pragarą ir tai yra palaiminimas, didesnis

už visus kentėjimus.

Pažiūrėkime, kaip Šv. Raštas parodo, jog murmėti, kai esame palaiminti, yra labai blogai. “Mozė

sakė Korachui: ”Klausykite Levio sūnūs. Argi jums dar maža, kad Izraelio Dievas išsirinko jus iš visos

tautos ir pašaukė tarnystei Viešpaties palapinėje, ir tarnauti tautai?” (Skaičių 16:8). Korachas ir jo

žmonės murmėjo, ir Mozė parodė jų nuodėmės bjaurumą: ”Ar jums dar maža to, kad Dievas išsirinko

jus tokiam garbingam tarnavimui?” Viešpats palaimino Koracho šeimą ir suteikė jai garbę tarnauti

Palapinėje. Tai buvo didelė malonė, o jie vis dar murmėjo. Daug tikrų Dievo tarnų patiria didelius

išbandymus, tačiau jie gali džiaugtis, kad Viešpats išsirinko juos šiam tarnavimui. Vis dėlto Koracho

šeimai nepakako to. “…Jis pašaukė savo tarnystei tave ir tavo brolius levitus, tai kodėl dar reikalaujate

kunigystės? Kodėl sukilote tu ir tavo pasekėjai prieš Viešpatį?” (Skaičių 16:10-11). Dievas davė jums

daug, bet jūs murmate, kad neturite daugiau? Aš manau, kad visi Dievo tarnai, nepaisant juos ištikusių

kentėjimų, turi džiaugtis, o ne murmėti, nes Viešpats ypatingai pagerbė juos, paskirdamas tarnauti Jam.

Prisiminkime ir Jobo istoriją. Jis sakė žmonai, paraginusiai jį prakeikti Dievą ir mirti:”Tu kalbi kaip

viena iš kvailų moterų. Argi priimtume gera iš Dievo rankos, o pikta nepriimtume?” (Jobo 2:10). Jis

pasipriešino bet kokiam murmėjimui, prisimindamas, kad Dievas padarė jam daug gero. Kodėl mes

nepriimame blogo taip, kaip priimame gera? Kai mūsų širdis nori murmėti, prisiminkime Saliamono

patarimą: “Gerą dieną džiaukis, o nelaimės dieną susimąstyk…”. Apie ką mes turime susimąstyti? Apie

tai, kad “…Dievas padarė ir vieną ir kitą, kad žmogus nežinotų, kas jo laukia.” (Eklez.7:14). Dievas

padarė ir vieną, ir kitą. Taigi, kai jūs esate palaimintas, džiaukitės, o kentėjimų dieną susimąstykite ir

prisiminkite, kiek Dievo palaiminimų turėjote anksčiau. Pastatykite palaiminimus priešais kentėjimus ir

pažiūrėkite, kurių yra daugiau. Nežiūrėkite tik į sunkumus, prisiminkite ir Dievo suteiktas malones.

Galbūt nelaimė ištiko vieną jūsų vaiką, tačiau Dievas pasigailėjo kito. Dovydas kentėjo dėl Abšalomo,

tačiau buvo palaimintas per Saliamoną. Galbūt jūs neturite turtų, bet Dievas naudoja jus tarnavime Jam.

Džiaugsmas tarnauti Dievui turėtų atsverti visus sunkumus. Galbūt jus paliko vieni draugai, bet Dievas

davė jums kitų, kurie rūpinasi jumis. Palyginkite palaiminimus su kentėjimais ir nustosite murmėti.

Žiūrėkite į Dievo palaiminimus ir tai padės jums nugalėti nepasitenkinimą ir murmėjimą. Prisiminkime

ir savo nuodėmes. Dievas yra gailestingas, Jis nepalieka mūsų ir pakenčia visus mūsų nusižengimus.

Viešpats priima mus ir mūsų tarnavimą Jam. Jei turėdami tiek palaiminimų, mes nesame pasiruošę

kentėti žemiškų sunkumų, tuomet Dievas galėtų teisingai atmesti mus dėl visų mūsų nuodėmių. Dievas

suteikė mums tiek daug palaiminimų, todėl murmėti ir būti nepatenkintu yra didelė nuodėmė.

Murmėti dėl smulkmenų yra ypač blogai. Naamano tarnas sakė: ”Tėve, jei pranašas būtų įsakęs

atlikti kokį didelį dalyką, argi nebūtum padaręs? Tuo labiau, kai jis sakė: “Nusiprausk ir būsi

švarus”.(2Kar.5:13). Jei Dievas būtų norėjęs, kad jūs kentėtumėte didelę kančią, argi jūs nebūtumėte

sutikęs? Tuo labiau šiuose mažuose dalykuose! Seneka smerkė žmones, linkusius murmėti dėl

smulkmenų. Jis sakė: “Nejaugi žmogus, turintis nuostabų namą, sodą ir daug gėlių aplink, murmės dėl

to, kad vėjas nupučia kelis jų žiedus ar lapus? Argi nėra kvaila verkti dėl kelių lapų, kai turi daugybę

medžių? Žmonės turi daug gerų dalykų, bet smulkmena sukelia didelį nepasitenkinimą juose”. Murmėti,

dėl to, kad neturime to, ko geidžiame, yra didelė nuodėmė. Toks žmogus yra panašus į motiną, turinčią

sveiką ir gražų vaiką, bet murmančią dėl to, kad ant jo piršto išaugo gumbas. Ji pamiršta dėkoti Dievui

už vaiką. Visą Jo gailestingumą užgožia tokia smulkmena. Argi tai nėra blogai? Iš tiesų visi kentėjimai

yra žymiai lengvesni už mums suteiktus palaiminimus. Rebeka labai norėjo vaikų, bet kai “…kūdikiai

kovojo tarpusavyje jos įsčiose, ji tarė: ”Jei taip yra, tai kodėl man taip?”. Ji norėjo turėti vaikų, bet dabar

buvo nepatenkinta, kad turi kentėti skausmą. Kai mes esame nepatenkinti smulkmenose, tai daro

nuodėmę dar sunkesne. Blogai yra murmėti ištikus didelei bėdai, bet dar blogiau murmėti dėl

smulkmenų.

Tų, kurie yra apdovanoti ypatingais subebėjimas ir išmintimi, murmėjimas yra ypač didelė

nuodėmė. Murmėjimas yra blogai, bet jį galime pakęsti vaikuose ar silpnose moteryse, tačiau, kai

murma išmintingi, turintys pažinimą ir tarnaujantys Dievui vyrai, tai yra ypač bjauru.

Murmėjimas yra ypatingai didelė nuodėmė, nes viską mes gauname dovanai. Mes neturime

visko, ko norėtume turėti, bet tai, ką turime, gavome dovanai. Viskas, ką turime, yra Dievo dovana,

todėl reikšti nepasitenkinimą dėl Jo aprūpinimo yra labai blogai. Sakykime, jūs gyvenate draugo

namuose ir už nieką nemokate. Argi jūs būsite nepatenkintas vien dėl to, kad stiklinė nebuvo pripilta

pagal jūsų norus, kad reikėjo palaukti, kol pietūs bus atnešti? Mes sėdime prie Dievo stalo kiekvieną

dieną ir gauname viską dovanai, todėl mūsų nepasitenkinimas yra didelė nuodėmė.

Jei mes gauname tai, dėl ko murmėjome, ir vis tiek esame nepatenkinti, tai yra ypač didelė

nuodėmė. Tokie žmonės yra panašūs į vaikus: šie gauna tai, dėl ko verkė, bet greitai numeta tai ir vėl

yra nepatenkinti. Izraelis užsimanė karaliaus. Samuelis įspėjo juos apie tai, kokias naštas karalius uždės

jiems, bet jie vis tiek norėjo jo. O vėliau jie jau sakė: ”…o ką gali padaryti dėl mūsų karalius?” (Ozėjo

10:3). Dabar jie jau buvo nepatenkinti juo. Taigi mums visuomet blogai: ir kai turime, ir kai neturime.

Murmėti yra ypač blogai tuomet, kai Dievas palaimina mus žemiškais dalykais ir pakeičia mūsų

padėtį. Kai mes neturėjote nieko ir buvome visiški vargšai, sakėme: ”Jei Dievas išlaisvintų mane iš šitų

kentėjimų ar suteiktų nors kažkiek turtų, aš būčiau patenkintas.” Taigi, jei Dievas palaimina mus ir mes

pradedame geisti dar daugiau, o ne esame patenkinti, tai yra didelis nedorumas. Dažnai žmonės pamiršta

savo ankstesnę varganą padėtį ir visiškai nesidžiaugia tuo, ką turi dabar, nes geidžia dar daugiau.

Nejaugi elgetaujantis vaikas, paimtas į namus ir pasodintas prie stalo, murmės vien dėl to, kad jam

nepatinka lėkštė? Mes, kaip elgetos, buvome paimti į Dievo šeimą ir pasodinti prie Dievo stalo. Jis

suteikė mums daug palaiminimų ir dabar mes galime tarnauti Jam. Nejaugi būsime nepatenkinti vien dėl

to, kad neturime visko, ko trokštame? Sūnus palaidūnas, galvodamas apie tėvo namus, sakė: ”Mano tėvo

namuose yra pakankamai duonos”, o ne: ”Tėvo namuose yra daug saldumynų”. Jis galvojo tik apie

duoną. Kai žmonės neturi nieko, jie galvoja, kad būtų patenkinti, jei Dievas duotų tik duonos. Tačiau,

kai Dievas duoda duonos, jie nori daugiau, o jei negauna, pradeda murmėti. Kai Dievas palaimina mus,

bet mes nesame patenkinti, nes norime dar daugiau, tai yra labai blogai.

Jei mes anksčiau buvome dideli nusidėjėliai ir gyvenome amoralų gyvenimą, o dabar

murmame, tai yra ypač didelė nuodėmė. Kai kurie žmonės iki atsivertimo buvo dideli nusidėjėliai.

Dievas pasigailėjo jų, tačiau dabar jie yra nepatenkinti tuo, ką Jis duoda. Mes esame daugiau negu

nusidėjėliai ir vien tokia mintis turėtų nuraminti mūsų nepatenkintą širdį. Dievas neišliejo ant mūsų

rūstybės, kurios mes buvome verti; Jis išgelbėjo mus iš pragaro, bet mes vis tiek esame nepatenkinti ir

murmame. Argi tokia širdis nėra nedora ir nedėkinga?

Jei mes murmame dėl to, kad mažai tarnaujame Dievui ir todėl turime mažai, tai yra ypač didelė

nuodėmė. Jei jautis daug dirba, mes daug šeriame jį, o tas, kuris dirba mažai, gauna mažai. Jei mes daug

tarnaujame Dievui ir bažnyčiai, galime tikėtis, kad Dievas palaimins mus gausiai. O jei mūsų sąžinė

sako, kad mes tarnaujame Jam mažai, kodėl Jis turėtų laiminti mus gausiai? Dievas maitina mus pagal

tai, kiek mes dirbame.

Murmėjimas yra ypač didelė nuodėmė tuomet, kai žmogus murma dėl to, kad Dievo keliai

nesutinka su jo keliais. Krikščionis turi būti atidus ir stebėti kokie yra Dievo keliai jo gyvenime. Ką

Dievas nori daryti su manimi šiuo momentu? Ar dabar Dievas nori išaukštinti, paguosti ar pažeminti

mane? Ar Dievas nori sudaužyti mano širdį ir pažeminti ją prieš Jį? “Aš pasiduodu Jo valiai” – tokia yra

šventojo nuostata. Henochas ir Nojus vaikščiojo su Dievu. Ką tai reiškia? Tai reiškia suvokti, ką Dievas

nori daryti dabar ir paklusti tam. Aš esu nepatenkintas, nes kenčiu, tačiau aš kenčiu, nes Dievas nori

pažeminti mane. Dievas nori sudaužyti mano širdį ir padaryti ją nuolankia. Murmėjimas reiškia

priešinimąsi Dievo valiai. Jei Dievas nori per kentėjimus sudaužyti kietas mūsų širdis ir išrengti mus iš

išdidumo - tai yra didžiausia malonė, kokią mes galime gauti šiame gyvenime. Ar mes ir toliau

priešinsimės Dievui? Tuo mes tarsi sakome: “Viešpats nori pažeminti mane ir sudaužyti mano širdį, bet

Jis negalės padaryti to”. Galbūt mes nemurmame garsiai, bet mūsų yra širdis pilna nepasitenkinimo.

Pagalvokime štai apie ką: Dievas veikia mūsų gyvenime dėl mūsų amžino gerbūvio, o mes priešinamės

Jam. Tai yra labai blogai.

Murmėti yra ypač blogai tuomet, kai ypatinga Dievo ranka yra ant mūsų. Kai matome, kad

Dievas ypatingai veikia mūsų kančioje, nejaugi bėgsime nuo jos? Galbūt mes norime išvengti sunkumų

ir bandome tai padaryti visais būdais, tačiau turėtume nusižeminti ir paklusti, jei tokia yra Dievo valia.

Priešintis Dievui yra nuodėmė, bet priešintis aiškiai matomai Jo rankai yra dar didesnė nuodėmė. Kai

Dievas kalba iš dangaus geriau kriskime ant žemės, o ne priešinkimės Jam. Kai mes kalbame savo

vaikams ar tarnams, tikimės, kad jie paklus, bet ypač laukiame jų paklusnumo tuomet, kai kalbame

griežtai. Dievui nepatinka, kai Jis aiškiai parodo, jog kentėjimas yra Jo valia, o mes vis tiek murmame

dėl jo.

Murmėti yra ypač blogai, kai ilguose kentėjimuose mes aiškiai matome Viešpaties ranką. Jei

jautis niekaip nepripranta prie jam uždėto jungo ir po keleto mėnesių vis dar nepasiduoda jam,

šeimininkas daugiau nelauks, o atiduos jį mėsininkui. Galbūt Viešpats buvo kantrus mūsų

nepasitenkinimui sunkumų pradžioje, tačiau Jis nepakęs murmėjimo, jei ir po daugelio kentėjimų metų

mes vis dar murmame. Jis gali teisingai atiduoti mus sunaikinimui. “Kiekviena auklyba tam kartui

atrodo ne linksma, o karti, bet vėliau atneša taikingus teisumo vaisius auklėtiniams.” (Hebr. 12:11).

Tiesa, kentėjimai kelia liūdesį, o ne džiaugsmą, tačiau Biblija sako, kad jie atneša taikingus teisumo

vaisius. Jeigu mes ilgai kentėjome ir vis dar Kristaus mokykloje neišmokome būti patenkintais, tuomet

esame kvailiai. “Aš išmokau”- sakė Paulius. Jis išmoko labai greitai. Galbūt mes, kaip ir 88-tos psalmės

autorius, nešame kentėjimų jungą nuo pat jaunystės, bet taip ir neišmokome būti patenkintais, jei vis dar

murmame. Akis yra vienas jautriausių žmogaus organų, bet jis gali pakelti didelį šaltį, nes yra pripratęs

prie jo. Taip ir tie, kuriems Dievas leidžia ilgai kentėti, nors ir turi jautrią dvasią, priprato prie kentėjimų

ir išmoko būti patenkintais. Naujas vežimas kelia daug triukšmo, o senas važiuoja ramiai. Taip ir jaunas

krikščionis, tik pradėjęs mokytis Kristaus mokykloje, kelia daug triukšmo ir negali pakęsti sunkumų,

tačiau senas krikščionis nėra murmeklis. Gėda tiems, kurie jau ilgai gyvena su Dievu ir vis dar murma.

7 skyrius

Nepatenkintos širdies pasiteisinimai

Nepasitenkinimas yra labai gudrus ir jis moka slėptis. Nepatenkintos širdys visada nori pateisinti

save, todėl aš noriu apšviesti jų išvedžiojimus:

Nepatenkintas žmogus sako:”Aš nesu nepatenkintas, aš tik realiai vertinu savo situaciją”.

Daugelis slepia savo nedorą nepasitenkinimą, teisindamiesi, jog jie tik jautrūs savo skausmui. Vis dėlto

jautrumas savo skausmui negali užgožti Dievo gailestingumo suvokimo. Jei mes esame teisingai jautrūs

ketėjimo skausmui, tuomet būsime jautrūs ir Dievo gailestingumui. Tačiau mes esame tokie jautrūs savo

skausmui, jog visiškai pamirštame visas Dievo malones. Mes galime liūdėti, kai Dievas leidžia mums

kentėti, bet šis liūdesys neturi peržengti ribų. Jeigu begalvodami apie savo kančias, pamirštame Dievo

palaiminimus, peržengiame ribas. Teisingas skausmas dėl kentėjimo netrukdo tikinčiajam vykdyti savo

pareigas Dievui ir būti dėkingu ne tik už tai, ką Jis padarė dėl jo, bet ir dėl kitų. Dažnai mūsų

nepasitenkinimas pažadina mumyse pavydą tiems, kurie yra laisvi nuo kentėjimų. Tai reiškia, kad mes

per daug galvojame apie savo kančias ir per mažai apie Dievo gerumą.

Nepatenkintas žmogus sako: ”Aš esu nepatenkintas ne dėl kentėjimų, o dėl mano nuodėmių”.

Jis teisinasi tuo, kad mes turime jausti baimę ir nepasitenkinimą dėl savo nuodėmių bei jos rūpi jam

labiau negu jo kančios. Neapgaudinėkime savo širdies. Daug žmonių, kai juos ištinka Dievo ranka, sako,

kad jie yra nepatenkinti dėl savo nuodėmių, tačiau iš tiesų jie nepatenkinti sunkumais. Jų širdis apgauna

juos, nes jie nejautė jokio skausmo dėl savo nuodėmių, kai sunkumai nebuvo užklupę jų. Galbūt jie

pasakys: ”Aš nesirūpinau jomis anksčiau, nes klestėjimas apakino mane, bet dabar Dievas atvėrė mano

akis”. Nejaugi? Tuomet jūs labiau rūpintumėtės nuodėmės, o ne kentėjimo pašalinimu. Jei mūsų

nepasitenkinimas kyla dėl savo nuodėmių tuomet, kai Dievas patraukia problemas, mes turėtume likti

nepatenkintais. Tačiau dažniausiai sunkumams pasitraukus, nepasitenkinimas dėl nuodėmės taip pat

pasitraukia. Daugelis klysta čia. Jie sako, jog rūpinasi dėl savo nuodėmių ir kartais toks jų rūpestis

tampa ypatingai pavojingu, nes lenkia juos į nusivylimą. Tačiau į tokią būseną juos pastūmėja rūpestis

ne dėl nuodėmės, o dėl sunkumų. Pas vieną Dievo tarną atėjo tikintysis, ypatingai pergyvenantis dėl

savo nuodėmių. Jis sakė, kad jos atima iš jo visą ramybę ir jis nemato jokios vilties. Dievo tarnas

pažiūrėjęs į jį, paklausė: ”Ar jūs nesate skolingas?”. Šis prisipažino, jog yra skolingas. Tuomet Dievo

tarnas padėjo jam atsiskaityti su skolintojais ir jis susigrąžino prarastą ramybę. Jo rūpesčio priežastis

buvo ne nuodėmėje, o skoloje. Būkime atsargūs ir neapsimetinėkime prieš Dievą, nes Jis mato mūsų

širdies paslaptis. Dažnai mes esame nepatenkinti ir sakome, kad šis nepasitenkinimas kyla dėl mūsų

nuodėmių, tačiau Dievas žino, jog jis kyla iš to, kad me neturime to, ko geidžiame. Jei mes iš tiesų

būtume nepatenkinti dėl savo nuodėmių, siektume nenusidėti daugiau, o dabar toks mūsų

nepasitenkinimas tik dar labiau padidina mūsų nuodėmes. Jei mūsų nepasitenkinimas kyla dėl

nuodėmių, tuomet mes turėtume dar labiau atsiduoti į Dievo rankas ir priimti Jo bausmę už mūsų

nedorumą. Niekas nepašalina murmėjimo taip, kai suvokimas, kad kenčiame dėl savo nuodėmių.

Nepatenkintas žmogus sako: ”Aš esu nepatenkintas, nes kentėjime Dievas pasitraukė nuo

manęs.” Blogai, kai tikintieji galvoja, kad užklupus sunkumams, Dievas paliko juos. Tai yra netiesa. Jei

jie ištirtų save, pamatytų, jog vienintelė priežastis kodėl jie galvoja taip, yra ta, kad jie kenčia. Jei

kiekvieną kartą, kai jus užklumpa sunkumai, jūs nusprendžiate, jog Dievas paliko jus, tai yra labai

nuodėminga širdies liga ir didelė nepagarba Dievui bei Jo Dvasios įžeidimas. “Jis praminė tą vietą Mara

ir Meriba dėl to, kad izraelitai priekaištavo ir gundė Viešpatį, sakydami: ”Ar yra Viešpats tarp mūsų?”

(Išėjimo 17:7). Jie murmėjo dėl sunkumų ir tai buvo Dievo gundymas. Kartais mes bijome, kad Dievas

pasitraukė nuo mūsų vien dėl to, kad mus ištiko problemos. Tokiu atveju prisiminkime šią Šv.Rašto

vietą. Dievas vadina gundytoju kiekvieną, kuris nuspendžia ir sako, kad Viešpats pasitraukė nuo jo, nes

Jis leidžia kentėti jam. Argi vaikas nusprendžia, kad tėvas yra jo priešas vien dėl to, kad šis auklėja jį?

Ne sunkumai, o mūsų nepasitenkinimas rodo, kad Dievas pasitraukė. Jeigu mes nurimtume ir būtume

patenkinti mus ištikusia Dievo ranka, turėtume Dievo artumą. Mūsų nepasitenkinimas patraukia Jį nuo

mūsų ir mes neturėsime Jo, kol nenuraminsime savo širdies. Netgi jei Dievas pasitraukė nuo mūsų

sunkumų metu, nejaugi ir mes pasitrauksime nuo Jo? Ar tai padės mums? Galbūt Dievas teisingai

trumpam pasitraukė nuo mūsų, bet ar tai yra priežastis mums daryti dar daugiau nuodėmių, atsitraukiant

nuo Jo? Vaikas, matydamas, kad motina palieka jį, nesako: ”Aš taip pat išeinu”. Ne, jis verkia ir prašo,

kad ji nepaliktų jo. Taip turi elgtis siela, kai mato, kad Viešpats atsitraukia, ir ieškoti Jo visomis savo

jėgomis.

Nepatenkintas žmogus sako: ”Jei aš matyčiau Dievo ranką šiame kentėjime, aš būčiau

patenkintas.” Jis sako, kad būtų patenkintas Dievo ranka, bet negali pakęsti kitų žmonių neteisingo

elgesio su juo. Jis gali pakęsti Dievo, bet ne žmonių ranką. Toks žmogus turi prisiminti, kad žmonės yra

Dievo įrankiai. Dievas yra uždėjęs ant jų savo ranką ir jie negali padaryti daugiau, negu Jis leidžia jiems.

Būtent tai nuramino Dovydą, kai Šimis mėtė akmenis į jį (2Sam. 16:10). Jis matė kažką daugiau negu

tik nedorą žmogų. Ar draugai elgiasi blogai su jumis? Pažvelkite į Dievą ir supraskite, kad tie žmonės

yra tik Jo įrankiai. Jei žmonės elgiasi blogai su jumis, užjauskite juos, o ne murmėkite ar atsakykite tuo

pačiu. Geriau žmonės elgiasi su jumis blogai negu jūs su jais. Geriau iškęsti blogį negu daryti jį. Sokrato

paklausė, kaip jis išlieka toks kantrus, kai žmonės daro bloga jam. Jis atsakė: “Kai aš matau ligonį, man

gaila jo ir blogus žmones aš laikau ligoniais, todėl man gaila jų.”

Nepatenkintas žmogus sako: “Aš nesitikėjau, kad toks kentėjimas ištiks, todėl mano širdis yra

nepatenkinta.” Jei jūs nesitikėjote sunkumų, esate kvailas. Paulius sakė: ”…ir štai aš, dvasios kalinys,

keliauju į Jeruzalę, nežinodamas, kas man ten nutiks, tiktai Šventoji Dvasia kiekviename mieste man

liudija, sakydama, kad manęs laukia pančiai ir suspaudimai.” (Apd. 20:22-23). Paulius nežinojo, kokie

kentėjimai laukia jo, bet žinojo, kad kažkas atsitiks. Jis tikėjosi tik sunkumų. Taip ir krikščionis turi

suprasti, kad jie yra neišvengiami, todėl jie negali būti netikėti. O jei kentėjimas užklupo mus netikėtai,

dar labiau rūpinkimės Dievo vardo išaukštinimu per jį. Tokiais atvejais kentėjimai yra panašūs į

palaiminimus t.y. jie užklumpa nelauktai. Prisiminkime visus tuos palaiminimus, kurių mes nelaukėme.

Kodėl, kai “užklumpa” palaiminimai, mes esame patenkinti, bet, kai ištinka kentėjimai, murmame? Kai

Dievas palaimina mus, mes norime aukštinti Jį, kodėl užklupus kentėjimui, negalime taip pat aukštinti

Jo?

Nepatenkintas žmogus sako: “Mano kančios yra labai didelės. Neįmanoma būti patenkintu

jose.”. Jei mūsų kentėjimai ir yra labai dideli, jie nėra didesni už mūsų nuodėmes. Dievas baudžia mus

mažiau negu mes esame verti. Mūsų kentėjimai būtų dar didesni, jei mes būtume pragare. Bernardas

sakė: “Geriau kentėti negu pražūti”. Vien tai turėtų pašalinti norą murmėti. Galbūt mūsų kančia atrodo

tokia didelė, nes mūsų širdis murma. Jei žmogaus kojos nesveikos, jam sunku eiti duobėtu keliu. Jei

žmogui skauda petį, našta yra dar sunkesnė. Jei mūsų širdis yra blogoje būsenoje, kentėjimas tampa dar

sunkesniu.

Nepatenkintas žmogus sako: “Mano kentėjimai yra didesni, negu kitų žmonių”. Dėl jo

nepasitenkinimo jam atrodo, kad kitų naštos yra mažesnės, nors iš tiesų jos yra tokios pačios. O jei kitų

naštos ir yra mažesnės, “…ar dėl to tavo akis pikta, kad Aš esu geras.”? Ar jūs nepatenkintas dėl to, kad

Dievas yra gailestingas kitiems? Ar tikrai jūsų problemos yra didesnės už kitų? Tuomet jūs turite

galimybę labiau negu kiti išaukštinti Dievą. Jei jus ištiko sunkesnė Dievo ranka, tuomet jūs turite

didesnę galimybę pašlovinti Jį, jūs galite gauti didesnę malonę negu kiti. Pagonių filosofas sakė: ”Jeigu

viso pasaulio kentėjimai būtų sudėti į krūvą ir išdalinti kiekvienam žmogui po lygiai, visi sakytų:

“Grąžinkite man ankstesnę mano naštą”. Kodėl? Todėl, kad ji buvo daug mažesnė”. Jūs, vargšai,

paklausykite: jei visi pasaulio turtai būtų sunešti į vieną krūvą ir padalinti visiems po lygiai, jūs

būtumėte dar didesni vargšai. Todėl nemurmėkite, kad jūsų našta yra didesnė už kitų ir nenorėkite, kad

ji būtų vienoda visiems.

Nepatenkintas žmogus sako: “Jei mano kentėjimas būtų kitoks, aš būčiau patenkintas”.

Pirmiausia supraskime, kad ne mes pasirenkame rykštę, kuria Dievas plaka mus. Galbūt kitas sunkumas

nebūtų toks naudingas mums. Dievas, norėdamas išgydyti mus nuo nepasitenkinimo, parenka tokį

kentėjimą, kuris labiausiai nepatinka mums. Galbūt ligonis norėtų gerti kitokius vaistus, bet jis turi gerti

tuos, kurie gydo jo ligą. Dievas žino, kokie sunkumai yra naudingiausi mums. Be to, krikščionis turi

malonę pristaikyti prie bet kokios situacijos. Jei jūreivis sakytų: ”Aš moku suvaldyti laivą nuo bet kokių

vėjų, išskyrus šį”, ar kiti nesijuoktų iš jo? Taip ir krikščioniui sakyti, kad jis visuose kituose

kentėjimuose būtų patenkintas, išskyrus šį, yra didelė gėda. Jis turi suvaldyti savo laivą pučiant bet

kokiam vėjui. Dievas atlygins mums už kiekvieną kentėjimą ir gali pagerbti mus bet kokiose situacijose.

Jis turi danguje įvairiausių vainikų, kurie bus uždėti tiems, kurie pergalingai perėjo įvairias situacijas.

Nepatenkintas žmogus sako: “Aš esu nepatenkintas, nes mano kentėjimai neleidžia man

tarnauti Dievui”. Jei tai yra didžiausias mūsų skausmas, tai yra geras ženklas. Jei mes galime pasakyti:

”Pati didžiausia mano kančia yra ta, jog aš negaliu tarnauti Dievui; aš sutikčiau patirti didžiausias

problemas, kad tik galėčiau tarnauti Jam” - tuomet tai yra geras ženklas. Ar mes galime pasakyti taip?

Mažai žmonių laiko tai kentėjimu. Tačiau ir čia mes galime būti gundomi. Dažnai tikintieji būna

nepatenkinti, kad jų tarnavimas yra nereikšmingas. Čia mums reikia prisiminti, kad kokie nereikšmingi

mes bebūtume, vis dėlto esame Kūno nariai. Pirštas nėra nei akis, nei galva, bet ir jis turi savo paskirtį

kūne. Augustinas sakė: ”Geriau būti mažu Kristaus Kūno nariu, negu būti ypatingu, bet nepriklausyti

jam. Geriau būti maža šakele, sujungta su šaknimi, negu didele nupjauta šaka”. Žymūs pasaulio žmonės

atrodo įspūdingiau už dievobaimingus krikščionis, tačiau jie nėra sujungti su Kūnu ir jų padėtis yra

žymiai blogesnė. Nukirsta didelė medžio šaka atrodo gražiau už mažas šakeles, likusias ant kamieno,

tačiau jų padėtis yra geresnė. Kodėl? Todėl, kad jos yra sujungtos su kamienu ir gali augti, o nukirstos

šakos greitai nudžius. Pasaulio žmonės yra kaip didelės nukirstos medžio šakos; dabar jie atrodo gražiai

ir turi pasaulio šlovę, bet jie neturi bendrystės su Kristumi, todėl greitai nudžius. O krikščionys, nors ir

gyvena blogiau, dirba paprastą darbą ir vos išlaiko savo šeimą, gali pasakyti: “Aš turiu mažai šlovės,

patogumų ir pinigų dabar, bet esu sujungtas su Kūnu ir turiu amžinojo gyvenimo palaiminimus”. Mes,

kurie esame sujungti su Kamienu, žaliuosime per amžius, o pasaulis su visa savo šlove greitai nuvys,

todėl nebūkime nepatenkinti dėl savo padėties dabar. Nesvarbu kokia mūsų padėtis pasaulyje, nes

Dievas pašaukė mus aukštesniam pašaukimui. Iš tiesų tai yra didis pašaukimas1. Paulius sakė: “…siekiu

apdovanojimo už Dievo pašaukimą Kristuje Jėzuje.” (Fil. 3:14). Taigi kiekvienas krikščionis turi

pašaukimą Kristuje Jėzuje. Tai yra pats didžiausias pašaukimas. Dangaus angelai neturi aukštesnio

pašaukimo už mus. Galbūt mes užimame labai menkas pareigas pasaulietiniame darbe, bet turime patį

aukščiausią pašaukimą žemėje. Jis yra aukštesnis už šalies valdovų ir ministrų pašaukimus. Vargšas

tarnas gali būti gundomas sakyti: ”Į kokią menką vietą Dievas pastatė mane! Ar gali Jam rūpėti toks

vargšas, kaip aš?” Neliūdėkite, nes Kristus prisimena patį nereikšmingiausią savo kūno narį ir rūpinasi

juo taip pat, kaip ir bet kuriuo kitu. Galbūt, žemiškas jūsų pašaukimas nėra reikšmingas, bet dieviškas

jūsų pašaukimas nėra menkesnis už angelų pašaukimą ir netgi pranašesnis, nes angelai pažįsta

Evangelijos paslaptis per Bažnyčią. Krikščionis yra pašauktas pačiam didžiausiam Dievo darbui. Galbūt,

jūsų pašaukimas yra mažas ir nereikšmingas, tačiau kiekviename tikinčiajame yra malonės pradmuo,

todėl jo darbai yra žymiai malonesni Dievui už visus pasaulio žygdarbius. Tikėjimas, lenkiantis

krikščionį paklusti Dievui, yra daug šlovingesnis dalykas už visas Aleksandro Didžiojo pergales.

M.Liuteris sakė, kad tikinčios namų šeimininkės tikėjimo darbai yra žymiai šlovingesni Dievo akyse už

visus Cezario laimėjimus. Iš tiesų atsiduoti Dievui mažame pašaukime reikia daugiau paklusnumo negu

dideliame. Žmonės mėgsta daryti didelius darbus ir būti matomais, tačiau tylus tarnavimas Dievui

reikalauja didesnio paklusnumo ir už jį laukia didesnis atlygis, nes Dievas žiūri ne į darbų dydį, o į

ištikimybę. “Gerai, ištikimas ir geras tarne”- sakė Viešpats, o ne: ”Gerai, ištikimas ir geras tarne, tu

buvai matomas viešumoje, todėl Aš atlyginsiu tau.” Mes galime būti ištikimi mažuose dalykuose tiek

pat, kiek ir dideliuose darbuose. Dievas žiūri į ištikimybę, todėl Jis vienodai gali atlyginti tam, kuris

tarnauja virtuvėje, ir tam, kuris sėdi soste. Danguje mūsų laukia vainikas, todėl būkime patenkinti,

eidami savo keliu šioje žemėje.

Nepatenkintas žmogus sako: “Mano aplinkybės keičiasi taip greitai, kad aš jau negaliu kentėti

daugiau”. Galbūt mes galvojame, jog būtume patenkinti, jei mūsų padėtis būtų pastovi, bet

psalmininkas sako, kad “…žmogaus sėsli padėtis yra tuštybė.” (Psal. 39:5). Dievas mato, kad mums

geriau būti nuolat priklausomiems nuo Jo ir nežinoti kokia bus mūsų padėtis rytoj. Anksčiau mes jau

kalbėjome, kad Kristus mokė melstis ne taip: ”Dieve, duok mums duonos dviems ar trims metams”, o:

“Duok mums kasdieninės duonos šiandien”. Tai reiškia, kad mes turime priklausyti nuo Dievo

kiekvieną dieną. Čia yra skirtumas tarp Kanaano ir Egipto žemės. Kanaano žemės drėkinimas priklausė

nuo dangaus, o Egipto- nuo Nilo upės, kuri tam tikru laiku ištvindavo. Egiptiečiai, žinodami, kad jų

žemių drėkinimas priklauso ne nuo dangaus, o nuo Nilo, buvo išdidūs. Jų faraonas sakė: ”Upė yra

mano”. Kanaanas buvo žemė, kuri priklausė tik nuo Dievo malonės. Šiandien izraelitai džiaugėsi

lietumi, bet nežinojo ar lis rytoj. Jie visuomet buvo priklausomi nuo Dievo. Viešpats matė, kad tai yra

geriau Jo tautai, kuri turi gyventi tikėjimu. Kai tikintieji gyvena priklausydami tik nuo Dievo ir neturi

1 Puritonai mokė, kad tikintieji turi dvigubą pašaukimą. Pirmasis yra asmeninis, apimantis jų kasdieninį gyvenimą, o antrasis- būti krikščionimi.

jokių pastovių žemiškų pasitikėjimo šaltinių, jie lavina tikėjimą ir jų sielos būsena tampa daug geresne

negu anksčiau. Dažnai pasitikėjimas žemiškais dalykais tik daro žalą jai. “Tebūna žinoma karaliui, kad,

jei tas miestas bus pastatytas ir jo sienos užbaigtos, jie nemokės mokesčių, duoklės ir muito; karaliaus

metinės pajamos dėl to sumažės.” (Ezdros 4:13) Laiške Artakserksui buvo rašoma, kad pastačius sienas,

judėjai taps nepriklausomi nuo karaliaus ir atsisakys mokėti mokesčius jam. Panašiai žmogus elgiasi su

Dievu. Kai jis neturi išorinių pasitikėjimo šaltinių, jis yra priklausomas nuo Dievo, todėl gyvena

tikėjimu ir prašo duonos kasdien. O turėdamas aprūpinimą keliems metams, jis greitai pamiršta

priklausomybę nuo Jo ir nemoka “mokesčių” Jam t.y. jis tarnauja Dievui žymiai mažiau negu anksčiau.

Dievas mato, kad Jo tautai yra geriau gyventi nuolatinėje priklausomybėje nuo Jo. Mes nesame linkę

būti priklausomais nuo Viešpaties, mes norime priklausyti tik nuo savęs pačių, tačiau Dievas nori kitaip.

Čia mus gali paguosti štai kas: nors mūsų kasdieninis gyvenimas yra nepastovus, mūsų dvasinis

gyvenimas ir amžinasis gerbūvis yra užtikrintas. Mes turime vieną nekintamą aprūpinimo būdą: iš Jo

pilnatvės gauname malonę po malonės. Mes turime didelį lobį, iš kurio galime gauti visko, ko reikia.

Prisiminkime, kad mūsų, esančių malonės sandoroje, padėtis yra žymiai užtikrintesnė už darbų sandoros

žmonių padėtį. Darbų sandoroje Dievas pasakė: “Daryk ir gyvensi”. Viskas priklausė nuo žmogaus, o

malonės sandoroje viskas priklauso nuo Kristaus ir tai yra labai tvirtas ir nekintantis pagrindas. Taigi

visų žemiškų dalykų nepastovumas yra niekas, nes mes turime amžinus ir nekintančius dalykus, kurie

nebus atimti iš mūsų.

Nepatenkintas žmogus sako:“Mano padėtis pasikeitė labai radikaliai, todėl aš negaliu būti

patenkintas”. Galbūt, žmogus buvo įpratęs gyventi pasiturinčiai, o dabar skursta, tačiau ar tai yra

priežastis murmėti? Ar mes esame nepatenkinti, kad ilgą laiką Dievas buvo geras mums? Dievas

anksčiau suteikė mums daug, kad galėtume pasiruošti kentėjimams. Mes turime žiūrėti į visus

materialius palaiminimus kaip į pasiruošimą kentėjimams. Jei būtume supratę tai anksčiau, dabar nebūtų

taip sunku. Kiekvienas krikščionis turi sakyti:”Aš esu turtingas dabar, bet turiu ruoštis nepritekliams; aš

esu sveikas dabar, todėl turiu galimybę ruoštis ligai; aš esu laisvas, todėl turiu ruoštis nelaisvei, nes

negaliu žinoti, ką Dievas yra paruošęs man ateityje. Šiandien aš jaučiu Jo ramybę ir paguodą, tačiau ji

gali pasitraukti nuo manęs. Šiandien aš nesu gundomas, bet turiu ruoštis rytdienos gundymams”. Jei

mūsų nuostatos yra tokios, mes daug lengviau išgyvensime didelius pasikeitimus. Jūreiviai ruošia laivą

audroms ramiu metu, nes žino, kad jos anksčiau ar vėliau iškils. Ar mes dabar murmėsime dėl to, kad

anksčiau gyvenome geriau? Jei visa mūsų kelionė buvo laiminga, nejaugi dėl keleto sunkumų pradėsime

murmėti? Tokie klausimai mums gali daug padėti. Dažnai mes murmame dėl dabar ištikusių mus

sunkumų ir pamirštame dėkoti Dievui už geras ankstesnes dienas. Mes norime išlaikyti gerus dalykus

visam laikui, tačiau Dievas nepažadėjo suteikti materialių dalykų visam laikui. Tik Dievo pažinimas,

tikėjimas, nuolankumas, meilė, kantrybė, Dvasios dovanos, Kristus, Jo pažadai ir sandora yra duoti

mums amžiams. Viskas, ką žmogus gauna iš Dievo, yra Jo meilės apraiška jam, todėl išbandymų metu

Dievas sako: ”Dabar, atsilygindamas už mano meilę, parodyk man savo paklusnumą.”

Nepatenkintas žmogus sako: “Aš įdėjau tiek pastangų ir darbo, kad turėčiau tai, todėl

neteisinga, kad visa tai buvo atimta iš manęs”. Didesnis kryžius reikalauja didesnio paklusnumo ir

atsidavimo. Ar mes įdėjome tiek pastangų, norėdami pasiekti kažką, iš paklusnumo Dievui? Jei

krikščionis moka didelę kainą, norėdamas kažką gauti, jis turi būti įsitikinęs, kad jo nuostatos į tą dalyką

yra teisingos. Jis turi būti darbštus žemiškuose darbuose, rūpintis savimi ir savo šeima, tačiau daryti tai

iš paklusnumo Dievui. Jis turi būti pasiruošęs prarasti tai, jeigu Dievas pareikalaus. Jei jis yra pasiruošęs

atsisakyti to, kas jam brangiai kainavo, jis iš tiesų myli Dievą. “Aš nenoriu Viešpačiui savo Dievui

aukoti deginamųjų aukų, kurios man nieko nekainuoja.” - sakė Dovydas (2Sam. 24:24). Galbūt tai, kas

buvo atimta iš mūsų, kainavo mums daug pastangų, bet parodykime Dievui savo meilę, nemurmėdami,

kai praradome tai.

Nepatenkintas žmogus sako: “Mano padėtis yra labai sunki ir širdis nerami, bet aš nereiškiu

jokio nepasitenkinimo”. Tačiau nesidžiaukime tuo, nes tylus nepasitenkinimas yra tokia pati nuodėmė,

kaip ir nepasitenkinimas žodžiais ar darbais. Ne tik mūsų burna turi tylėti, bet ir širdis būti patenkinta.

Jeigu širdis yra nepatenkinta, jei vidinis blogis nėra numarintas, ištikus dar didesniems sunkumams, jis

prasiverš žodžiais, ir veiksmais.

Tokie yra dažniausi nepatenkintų širdžių pasiteisinimai. Aš prašau jūsų atkreipti dėmesį į juos.

8 skyrius

Kaip tapti patenkintu?

Mes jau daug kalbėjome apie pasitenkinimą ir mums lieka du paskutiniai dalykai Kristaus

mokykloje: pirma, kaip išlaikyti širdį patenkinta bet kokiuose kentėjimuose; antra, kaip rūpintis savo

širdimi, kad ji būtų patenkinta.

1. Kai mūsų širdis linksta prie nepasitenkinimo, prisiminkime, jog mums suteiktos malonės yra

žymiai didesnės už tuos dalykus, kurių mums trūksta. Daug to, ko mes neturime, turi arba gali turėti

nedorėliai. Nejaugi murmėsime dėl to, ką jie turi? Ar mes norime turėti visa tai ir būti nedorėliais? Štai

ką apie tai kalbėjo du Dievo žmonės - Antanas ir Didymus. Šis buvo aklas, bet turėjo daug kitų Dievo

dovanų. Antanas paklausė jo kodėl jis nemurma dėl savo aklumo. Didymus atsakė: ”Aš norėčiau matyti,

bet nejaugi murmėsiu dėl to, ką šunys turi, ir nesidžiaugsiu bei nedėkosiu už tai, kad turiu tai, ką turi

angelai?”. Dievas suteikė mums tai, kas daro angelus šlovingais, argi to nepakanka ir mes murmėsime

dėl to, ką turi šunys? “Tebūna palaimintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris

palaimino mus Kristuje visais dvasiniais palaiminimais danguje.” (Ef. 1:3)- sakė apaštalas. Galbūt mes

neturime daug palaiminimų žemėje, tačiau Viešpats palaimino mus danguje. Suvokimas, kad mums

suteiktos Dievo malonės yra nepalyginamai didesnės už žemiškus dalykus, kurių mes neturime, padeda

mums išlaikyti širdį patenkinta.

Prisiminkime ir ankstesnius Dievo suteiktus palaiminimus. Galbūt, šiandien mums trūksta daug

patogumų, bet anksčiau Dievas laimino mus. Aš girdėjau istoriją apie žmogų, kuris 84 metus buvo

sveikas, bet paskutinius 2 metus sunki liga užklupo jį. Štai ką jis sakė:”Viešpatie, visas mano gyvenimas

galėjo būti pilnas skausmo ir kančios, bet 84 metus Tu laiminai mane sveikata. Aš dėkoju Tau už tokią

malonę ir aukštinu tavo teisingumą už tai, kas dabar atsitiko man”. Tai yra teisinga nuostata. Daugiau

galvokime apie Dievo suteiktus palaiminimus ir mažiau apie savo blogą padėtį dabar. Tai padės mums

išlikti patenkintais.

Dievo gailestingumo gausos suvokimas išlaiko širdį patenkinta. M.Liuteris sakė: ”Dievo

gailestingumo jūra turėtų nuplauti visas mūsų kančias”. Mes, žiūrėdami į savo sunkumus, galime sakyti:

jie nuskęsta Dievo gailestingumo jūroje. Jeigu išpilsime kibirą vandens kambaryje, tai matysis, bet

jūroje jis bus tik lašas. Sunkumai atrodo dideli mūsų akyse, bet palyginkime juos su Dievo

gailestingumo jūra ir jie taps menkais.

Pažiūrėkime į Dievo kelius visoje kūrinijoje. Joje yra kaita. Vasarą keičia ruduo, dieną - naktis,

gerą orą- blogas. Augalai ne visuomet žydi, kartais jie atrodo mirę, nors jų šaknis yra gyva. Viskas

keičiasi pasaulyje. Nejaugi mes būsime nepatenkinti, kad ir mūsų gyvenime vyksta kaita: vienu metu

mus užklumpa kentėjimai, o kitu- palaiminimai. Kūrinija kenčia dėl mūsų, kodėl mes negalime kentėti,

kad būtume naudingi Dievui? Kūriniai praranda savo grožį ir gyvybę, kad būtų naudingi mums. Kodėl

mes negalime būti pasiruošę atsisakyti kažko dėl tarnavimo Dievui? Iš tiesų tarp visos kūrinijos ir

žmonijos nėra tokio didelio atstumo kaip tarp žmonijos ir Dievo. Štai ką apie tai kalbėjo kankinys

Hooper: “Kūrinija kenčia, kad būtų naudinga man. Gyvuliai turi mirti, kad pamaitintų mano kūną.

Nejaugi tada aš nesutiksiu padaryti bet ko, kad būčiau tinkamas Dievui? Jei Dievas atims iš manęs

turtus, leis įmesti į kalėjimą ar nužudyti, tai nebus didesnė kančia už tą, kurią kenčia gyvuliai dėl to, kad

būtų naudingi man. Tarp gyvulių ir manęs yra mažesnis atstumas negu tarp manęs ir Dievo”. Toks

supratimas padėjo šiam kankiniu išlikti patenkintam savo kančioje. Kiekvieną kartą žiūrėdami į mėsą

savo lėkštėje, pagalvokime:”Viešpats leidžia kentėti šiam gyvuliui ne tik kad pamaitintų mane, bet ir

suteiktų malonumą man. Kas aš esu šalia beribio Dievo?”.

Prisiminkime, jog šis gyvenimas yra trumpas, o amžinybė ilga. Tikinčių kentėjimai baigiasi šiame

pasaulyje. Vienas kankinys pasakė kitam:”Užmerk akis ir, kai vėl atmerksi jas, būsi jau kitame

pasaulyje”. Ištremtas Anastazijus guodė save: ”Tai tik mažas debesis, kuris greitai praeis”. Žemiški

kentėjimai yra laikini. Jūreivis, matydamas tolumoje mėlyną dangų, neišsigąsta dėl trumpalaikės audros.

Mirtis greitai atskirs mus nuo visų kančių ir problemų.

Prisiminkime, kad daug Dievo šventųjų kentėjo dar sunkesnes kančias. Dažnai mes žiūrime į tuos,

kuriems sekasi geriau, bet pažiūrėkime ir į tuos, kuriems sekėsi blogiau. Jokūbas buvo Abraomo ir

Izaoko paveldėtojas, bet daugelį metų sunkiai dirbo Labano laukuose. Abraomas turėjo savo kariuomenę

ir kariavo prieš karalius, tačiau jo vaikaitis Jokūbas perėjo Jordaną tik su lazda ir gyveno neturtingai ilgą

laiką. Mozė galėjo turėti visus Egipto turtus, tačiau 40 metų gyveno su uošviu Jetru ir grįžo į Egiptą,

turėdamas tik vieną asilą (Išėjimo 4:20). Varnos maitino Eliją ir jo gyvenimo aplinkybės nuolat

keisdavosi. O Eliziejus? Ir kiti Dievo pranašai turėjo slėptis olose bei pasitenkinti tik duona ir vandeniu.

Jeremijas buvo įmestas į šulinį ir daug, daug kitų pavyzdžių. Pirmieji reformatoriai gyveno labai

varganai, netgi M.Liuteris, nors ir buvo labai žinomas, mirdamas sakė: ”Viešpatie, aš neturiu nei namų,

nei žemių, nei turtų, kuriuos galėčiau palikti žmonai ir vaikams, bet atiduodu juos Tavo rūpesčiui”. Taip

pat Musculus, kurio dvasios grožis buvo vertingesnis už visą karalystę, kuris buvo vienas

išmintingiausių savo epochos žmonių, turėjo kasti žemę, kad uždirbtų duoną šeimai. Ką mes darytume,

jeigu būtume tokių žmonių padėtyje? Galiausiai pats Kristus kalbėjo apie save, jog paukščiai turi lizdus

ir lapės urvus, o Jis neturi, kur galvos priglausti. Tokie prisiminimai yra labai naudingi. Taip pat turtingi

žmonės turėtų eiti į vargšų kvartalus ir pažiūrėti, kaip šie gyvena; o sveikieji turi nueiti į ligonines ir

pažiūrėti, kaip žmonės kenčia. Tai ne tik sužadins juose gailestingumą tiems žmonėms, bet ir dėkingumą

Dievui už tai, ką jie turi. Visas jų nepasitenkinimas dėl to, kad jie neturi kažko, išnyks. Mes esame

sveiki ir turime duonos vien dėl to, kad Dievas pasigailėjo mūsų, o Jis pasigaili to, kurio nori pasigailėti.

Tokie apmąstymai daro širdį patenkinta ir laiminga.

Prisiminkime, kad iki atsivertimo mes buvome patenkinti pasaulyje, neturėdami nei malonės, nei

Kristaus, nei Dievo. Kodėl dabar negalime būti patenkintais, turėdami dvasinius dalykus, nors mums

trūksta materialių? Jeigu mes buvome patenkinti pasaulyje, neturėdami malonės, kodėl negalime būti

patenkinti, turėdami malonę be pasaulio dalykų? Daug žmonių, neturėdami Kristaus, yra patenkinti, o

mes, turėdami Kristų, esame nepatenkinti, nes mums trūksta pasaulio! Tai yra didelė gėda.

Prisiminkime kaip mes elgėmės, kai Dievas suteikė mums tai, ko troško širdis. Ar tai išėjo į

naudą? Dažnai mūsų trokšimų išsipildymas atneša ne naudą, o žalą. Šis supratimas turėtų numalšinti

širdies nepasitenkinimą.

Galiausiai prisiminkime, kad tikintiesiems viskas išeina į gerą. Dažnai mes girdime tai, bet,

patirdami sunkumus, jaučiame tik skausmą, ir pamirštame, jog viskas išeis į gerą. Čia mes galime

pasitikėti ne tik Dievo žodžiu, bet ir iš savo patirtimi. Prisiminkime kaip Dievas palaimino mus per

ankstesnius kentėjimus. Jei ne jie, ar būtume sulaukę tokių palaiminimų? Vienas turtingas prekiautojas

daug plaukiodavo jūroje, bet kartą jo laivas nuskendo. Apie tai jis sakė štai ką: ”Tai buvo pati geriausia

mano kelionė, nes mano siela gavo daug turtų.” Kai jį ištiko didžiausias jo gyvenimo kryžius, Dievas

palaimino jį amžinais dalykais. Dievas visada paverčia blogus dalykus gerais. Kartais geriau būti

mažesniame laive, nes jis lengviau atlaiko dideles audras.

2. Dabar aš noriu parodyti keletą krypčių, kuriomis eidami, mes pasieksime pasitenkinimo

malonę:

Visi žemiški dalykai mažai kuo gali padėti mums čia, jei mes neturime patenkintos širdies. Laivas

gerai plauks jūroje tik tada, kai bus tvirtas savo viduje. Taigi joks išorinis dalykas neišlaikys mūsų

širdies patenkinta. Ją išlaikys patenkinta tik tai, kas yra viduje t.y. sieloje gyvenanti malonė.

Jei mes norime turėti patenkintą širdį, neįsipainiokime į pasaulio reikalus daugiau negu Dievas

nori. Negeiskime jo, nes žmogus, kuris eina spygliuotu keliu, nors gali eiti geru, negali skųstis, kad

spygliai sužeidė jo kojas. Mes negalime visiškai palikti pasaulio, bet nebūkime jame daugiau negu

reikia. Jei mes galime išvengti jo, bet vis tiek einame į jį, tuomet neverkšlenkime, jog jis sužeidė mus.

Jeigu tikintieji per daug rūpinasi pasaulio dalykais, nekeista, kad tampa nepatenkintais.

Būkime užtikrinti, jog tai, ką darome, yra mūsų pašaukimas. Tuomet būsime patenkinti, nes

žinosime, kad Dievas yra su mumis. “Aš žinau, jog, kokie sunkumai beištiktų mane, esu ten, kur Dievas

nori, kad būčiau”- tai labai nuramina sielą. Kai mes esame savo vietoje, jokios problemos nesukelia

nepasitenkinimo.

Būkime ne tik ten, kur Dievas nori matyti mus, bet ir gyvenkime pagal Jo žodį. Tai gali suteikti

vos ne tobulą ramybę mūsų sielai. Darydamas tai, ką Dievas nori, kad aš daryčiau ir gyvendamas pagal

Jo žodį, aš nebijau jokių sunkumų, nes Dievas rūpinasi manimi. Vienas pagonis sakė: ”Jei jūs galite

priversti viską paklusti jums, viskas bus jūsų valdžioje”. Prie jo žodžių aš noriu pridėti štai ką: “Jei jūs

priversite viską paklusti jums ir pats paklusite Dievui, valdysite viską”. Jeigu mes esame Dievo tarnai ir

paklūstame Jam, tuomet visi pasaulio dalykai yra mūsų valdžioje. “…viskas yra jūsų (…) ar gyvenimas,

ar mirtis, ar dabartis, ar ateitis-viskas yra jūsų, bet jūs patys- Kristaus ir Kristus -Dievo”- sakė apaštalas

(1Kor.3:21). Visi pasaulio dalykai yra tinkami žmogui, jei jis yra tinkamas Dievui. Visuomet, kai mes

neperžengiame Dievo žodžio ribų, būsime apsaugoti. Tačiau peržengus jas, gali ištikti nelaimės, todėl

gyvenkime pagal Dievo žodį.

Gyvenkime tikėjimu. Jis yra kelias į pasitenkinimą. Krikščionis, naudodamas savo protą, gali toli

nueiti pasitenkinimo keliu, bet šiam pasiekus ribą, jis turi gyventi tikėjimu. Perkins mokė: “Gyvenimas

tikėjimu yra tikrasis ir vienintelis gyvenimas”. Lavinkime tikėjimą ne tik Dievo pažade, kad viskas išeis

į gera mylintiems Jį, bet ir tikėjime pačiu Dievu, Jo žodžiu ir Jo savybėmis. Sokratas sakė: ”Jei Dievas

taip rūpinasi jumis, kodėl jūs nerimaujate?”. Broliai, jei jus ištiko sunkumai, galvokite taip: ”Tai yra

laikas, kai Dievas šaukia mane lavinti savo tikėjimą”. Koks yra mūsų tikėjimas, jei juo mes negalime

nuraminti nepatenkintos širdies? Dionizo, kuris buvo karalius, o po to krito taip žemai, kad tapo

paprastu mokytoju, paklausė: ”Ko tu išmokai iš tokių filosofų, kaip Platonas?”. Jis atsakė: “Jie padėjo

man suprasti, jog aš galiu būti patenkintas bet kokioje padėtyje”. Ko gali išmokyti tikėjimas krikščionį?

Ką mes galime pasiekti, gyvendami juo? Štai ką: bet kokioje padėtyje mes galime atiduoti visus

rūpesčius Dievui ir pavesti Jam visus savo kelius. Tikėkime Dievu ir būsime ramūs bei patenkinti.

Rūpinkimės dvasiniais dalykais. Mąstykime apie tai, kas yra danguje. “Jeigu esate su Kristumi

prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Mąstykite apie tai, kas aukštybėse, o

ne tai, kas žemėje.” (Fil. 3:1-2). Daug krikščionių nori eiti į dangų, bet nenori mąstyti apie dangiškus

dalykus. Kai kurie sako, kad Adomas nesigėdijo savo nuogumo, nes daug kalbėdavo su Dievu apie

dvasinius dalykus. Aš nežinau, ar tai tiesa, bet mes daug rūpinamės savo nuogumu ir poreikiais, nes

mažai kalbame su Dievu, ir mažai mąstome apie dvasinius dalykus, kurie pakeltų mus virš visų žemiškų

problemų. Gyvatė įkanda tiems, kurie vaikščioja žeme. Mus užklumpa murmėjimo ir nepasitenkinimo

negalavimai, nes mes vaikščiojame žeme ir gyvatė kandžioja mus. Jeigu galėtume pakilti truputį

aukščiau, ji nepasiektų mūsų. Dangiškas bendravimas yra kelias į pasitenkinimą.

Nenorėkime labai daug. Nemąstykime apie didelius dalykus. Jokūbas, kuris buvo patenkintas labai

nepalankiose situacijose, sakė: ”Viešpatie, jeigu man duosi valgyti ir drabužių apsivilkti…” (Prad.

28:20). Jis nenorėjo labai daug. Kai tikintieji tikisi žemiškų dalykų gausos, beveik visada nusivilia ir

tampa nepatenkintais. Paulius sakė: “Turėdami maisto ir drabužių, būkime patenkinti.” (1Tim. 6:8).

Siekime geriau dvasinių dalykų. Čia mes niekada nenusivilsime. Dievas sakė Baruchui: ”Tu prašai

didelių dalykų. Neprašyk…” (Jer. 45:5). Šiais sunkiais laikais prašyti didelių materialių dalykų yra

didelis blogis. Pasitenkinkime mažu ir, jei Dievas norės suteikti mums daug, galėsime dėkoti Jam už tai,

o jei ne, neturėsime daug problemų. Tas, kuris vaikšto žeme, negali kristi, o tas, kuris pakyla aukštai,

krenta skaudžiai. Taigi neieškokime didelių dalykų šiame pasaulyje.

Marinkime savo geidulius, siekime mirti šiam pasauliui. Nepasitenkinkime tik paviršutinišku

supratimu apie pasaulio tuštybę, o siekime būti nukryžiuotais jam. Paulius sakė: ”…aš mirštu kasdien”.

Kasdien mirkime šiam pasauliui. Mes buvome pakrikštyti Kristaus mirtyje ir tai reiškia, jog išpažinome,

jog esame mirę pasauliui. Pasaulio kryžiai neturi jokios įtakos tiems, kurie yra mirę jam. Šioje žemėje

vyksta daug pasikeitimų ir sukrėtimų, tačiau būsime patenkinti ir nemurmėsime, jei mūsų širdys yra

mirę pasauliui. Romėnų kareiviai sulaužė blauzdas dviems nusikaltėliams, nukryžiuotiems kartu su

Kristumi, bet Kristui nesulaužė kojų. Kodėl? Todėl, kad Jis jau buvo miręs. Tegul sunkumai ir

kentėjimai randa mūsų širdį jau mirusią pasauliui, tuomet jie nesulaužys mūsų kaulų. Tie, kurių kaulus

laužo problemos, yra labai gyvi. Aš manau, kad mirtis šiam pasauliui yra mįslė daugeliui. Dabar aš

nekalbėsiu, ką reiškia būti mirusiam pasauliui, o tik pasakysiu štai ką: tai reiškia turėti širdį laisvą nuo

pasaulio dalykų ir naudotis jais taip, lyg nesinaudotume, t.y. jie nėra mūsų gyvenimo, gerbūvio ar laimės

šaltinis. Mūsų pasitenkinimo šaltinis yra visiškai kitur ir mes galime būti patenkinti, neturėdami žemiškų

dalykų. Tai yra mirtis pasauliui.

Negalvokime per daug apie savo sunkumus. Daug žmonių nuolat mąsto ir kalba tik apie savo

problemas. Jie yra panašūs į vaiką, kuris nuolat krapšto žaizdą. Jie pabunda naktį ir galvoja tik apie savo

kentėjimus, kalba su kitais tik apie juos, netgi tada, kai meldžiasi Dievui, jie mąsto tik apie juos. Argi

keista, kad jie yra visada nepatenkinti? Stenkimės galvoti apie tuos dalykus, kurie atneša paguodą.

Jokūbo žmona mirdama pavadino ką tik gimusį kūdikį Benoni, t.y. liūdesio sūnumi, bet Jokūbas

nenorėjo nuolat prisiminti, jog šis vaikas sukėlė tiek liūdesio jam. Jis nenorėjo, kiekvieną kartą

šaukdamas jį, vis iš naujo kentėti dėl savo žmonos mirties, todėl pavadino jį Benjaminu, t.y. dešinės

rankos sūnumi. Tai yra teisinga nuostata, padedanti iš tiesų būti patenkintu. Basil sakė, kad žmonėms,

turintiems nesveikas akis, geriau nežiūrėti į ugnį ar saulę. Silpnoms ir skaudančioms akims geriau

žiūrėti į žalius objektus. Taip ir silpnos dvasios krikščionis turi nuolat žiūrėti ne į savo kentėjimų ugnį, o

į tai, kas gali nuraminti. Nukreipkime savo akis nuo kentėjimų į Dievo malonę.

Teisingai supraskime Dievo kelius savo gyvenime. Draugas, kuris nuolat neteisingai supranta

mūsų veiksmus, nėra geras draugas. Jeigu jis nuolat neteisingai supranta mūsų žodžius, jo draugija

tampa varginanti. Neteisingas Šventosios Dvasios kelių supratimas vargina Ją. Galvokime apie tai, ką

Dievas daro su mumis, teisingai t.y. taip: ”Viešpats mato, kad aš prisirišau prie šių dalykų per daug,

todėl Jis paėmė juos iš manęs” arba: ”Dievas mato, kad aš krisiu į nuodėmę, jei tapsiu turtingu, todėl

padarė mane vargšu”, arba: ”Dievas ruošia mane kažkokiam darbui, kurio aš nesuprantu dabar, todėl

leidžia kentėti kurį laiką” ir pan. Dažnai mes galvojame visiškai priešingai. Ištikus problemoms, mes,

kaip izraelitai, pradedame mąstyti apie Dievo rūstybę ir Jo nepasitenkinimą: ”Dievas atvedė mus čia,

kad nužudytų”. Tai yra pats blogiausias Dievo keliu supratimas. Meilė nemąsto piktai (1Kor. 13:5).

Meilės prigimtis yra tokia, kad iškilus devynioms blogoms mintis apie Dievo elgesį ir tik viena gerai, ji

pasirenką šią ir pamiršta devynias blogas. Aš maldauju jus suprasti, kad Dievas nesielgia su mumis taip,

kaip mes elgiamės su Juo. Jei Viešpats galvotų apie mūsų kelius link Jo blogiausiai (taip, kaip

galvojame mes apie Jį), būtų labai nepatenkintas mumis. Viešpats parodo savo meilę mums, geriausiai

vertindamas visas mūsų pastangas. Pavyzdžiui, Dievas vadina tobulais teisiuosius, nors mes, žiūrėdami į

savo širdis, nematome nieko gero jose. Mes žiūrime į jas ir matome tik nedorumą, bet Viešpats vadina

mus savo šventaisiais. Mes sakome, kad negalime būti šventais šioje žemėje, bet Viešpats laiko mus

šventais. Šventoji Dvasia, pradėdama beveik visus laiškus, vadina krikščionis šventaisiais. Jei mumyse

yra truputis gėrio ir daug blogio, Dievas nekreipia dėmesio į bloga ir iškelia gera. Petras, kalbėdamas

apie Sarą, giria ją už tai, kad ji vadino Abraomą viešpačiu. (1Petro 3:6), nors toje situacijoje (Prad.

18:12) Sara nesielgė labai tinkamai, ji juokėsi iš Dievo žodžių, tačiau Petras iškėlė tai, kas buvo gera

joje. Taip Dievo malonė elgiasi su mumis. Jei tarp daugybės blogų dalykų yra vienas geras, ji iškelia

būtent jį. Taip mes turime elgtis su Dievu t.y. jei mumyse tarp daugybės blogų minčių kyla tik viena

gera mintis apie Viešpatį, įsikibkime į šią ir atmeskime visas blogas. Broliai, išlaikykime teisingą

supratimą apie Dievą ir Jo kelius. Tai padės mums būti patenkintais.

Nekreipkime daug dėmesio į kitų žmonių nuomones. Pavyzdžiui, mes tikime, kad vargas yra

didelis blogis. Kodėl? Todėl, kad dauguma galvoja taip. Jūs galvojate, kad būti vargšu yra labai

skausminga, bet būtumėte patenkintas savo padėtimi, jei visi kiti būtų didesni vargšai už jus. Jūs esate

nepatenkintas, nes uždirbate tik 12 centų per dieną, bet būtumėte laimingas, jei visas pasaulis uždirbtų

tiek pat. Mes būtume patenkinti tuo, ką turime, jeigu aplinkinių žmonių nuomonė nedarytų įtakos

mumus, tačiau mūsų laimė neturėtų priklausyti nuo to, ką žmonės galvoja. Jonas Auksaburnis sakė:

”Neleiskime, kad žmonės mums viešpatautų. Neleiskime jiems viešpatauti nei mūsų tikėjimui, nei

pasitenkinimui”. Šis neturi priklausyti nuo žmonių įsivaizdavimų. Galbūt kiti galvoja, kad mano padėtis

yra labai sunki, bet, ačiū Dievui, man atrodo kitaip.

Nebūkime per daug prisirišę prie šio pasaulio patogumų, jei turime juos. Dažnai žemiški dalykai

yra visas mūsų džiaugsmo šaltinis. Jei Dievas paima artimą žmogų ir mūsų liūdesys peržengia visas

ribas, tai rodo, kad mes buvome per daug prisirišę prie jo. Jei mes išgirstame blogą žinią apie mūsų

nuosavybę ir puolame į neviltį, tai rodo, kad mūsų širdis yra šiame pasaulyje. Neprisiriškime prie šio

pasaulio dalykų, tuomet būsime patenkinti netgi tada, kai turtai, artimieji, geras vardas ir kiti dalykai bus

atimti iš mūsų.

Tai yra pagrindinės kryptys, kuriomis eidami, mes būsime ramūs ir patenkinti. Nė vienas pasaulio

žmogus negali būti toks patenkintas, linksmas ir laimingas, kaip Dievo šventasis, jei jis išmoko šią

pamoką. Jokios pasaulio audros neišgąsdins jo. Aš daug kalbėjau apie tai, kaip būti patenkintais, tačiau

išmokti tai yra daug sunkiau, negu kalbėti apie tai. Vienas žmogus, skaitydamas 39 psalmę- “Saugosiu

savo kelius, kad nenusidėčiau liežuviu…” (Psal. 39:1) – sakė, jog bando išmokti šią pamoką jau 38

metus, bet vis dar neišmoko jos iki galo. Aš manau, kad daugelis jos dar neišmoko iki galo, todėl jauni

krikščionys turi pradėti mokytis ją jau dabar. Krikščioniško pasitenkinimo pamoka yra labai sunki ir jai

išmokti dažnai reikia daugelio metų. Aš galvoju, kad daug krikščionių dar nemoka nenusidėti savo

liežuviu. Šv.Raštas sako, kad tokio žmogaus religija yra tuščia, todėl tie, kurie laiko save krikščionimis,

turi skubėti išmokti šią pamoką. Dievas nenori, kad mes būtume kaip tos našlės, apie kurias kalbėjo

Paulius Timotiejui. Jos vis mokosi, bet niekaip nepasiekia tiesos pažinimo. Nebūkime tokie, kurie nuolat

mokosi būti patenkintais ir niekaip neišmoksta. Jei jūreivis per 20 plaukiojimo metų taip nieko ir

neišmoksta apie navigacijos meną, kažkas negerai su juo. Ach, kad apie mus, krikščionis, niekas

negalėtų pasakyti taip. Paulius sako: “aš išmokau būti patenkintu” ir taip turėtų sakyti kiekvienas

krikščionis, todėl nenurimkime, kol neišmoksime šios pamokos. Šie laikai iš tiesų yra sunkūs; viskas

aplinkui yra labai nepastovu ir tokioje situacijoje nedaug yra tų, kurie moka būti patenkintais, todėl su

visu stropumu mokykimės to.

Šaltinis: http://www.monergism.com/

Versta iš anglų kalbos