KAD EGZAMINAS NEGĄSDINTŲ

Dalia Kubilinskienė

KAD EGZAMINAS NEGĄSDINTŲ...

Į pagalbą abiturientui

Kubilinskienė Dalia

Išleista Europos Socialinio fondo ir Lietuvos Respublikos lėšomis

Konsultantas – Jungtinės Karalystės konsultavimo bendrovė „Anglia Assessment“ (direktorius G. Bethell).

Leidinį parengė Nacionalinis egzaminų centras ir

© Nacionalinis egzaminų centras, 2008© Dizainas UAB „Firidas“, 2008

UAB leidykla-spaustuvė „Firidas“ Tel. (8 ~ 5) 231 2396 Tel. (8 ~ 387) 51 214

[email protected] [email protected]

Iliustracijos Irmos Sujetovaitės

Nacionalinis egzaminų centrasM. Katkaus g. 44, Vilnius LT-09217

Tel. (8 ~ 5) 275 6180Faks. (8 ~ 5) 275 2268

[email protected]

Už leidinyje pateiktas iliustracijas atsakingas Nacionalinis egzaminų centras

Turinys

ĮVADAS 5

APIETEKSTUS 7

ATSKLEISDAMITEKSTĄ,ATSISKLEISKITEPATYS 18

SKAITYMAS 21

SKAITYMAS 27

RAŠYMAS 34

SAMPROTAVIMORAŠINYS 37

INTERPRETACIJA 47

EGZAMINOUŽDUOČIŲSĄSAJASUKALBĖJIMOĮSKAITA 52

Į p a g a l b ą a b i t u r i e n t u i

4

5

ĮVADAS

ŽINIAS PAVERSKITE ĮRANKIAIS

Per 12 metų, ypač per dvejus paskutiniuosius, jūs susikrovėte tokį žinių aruodą, kad galėsite juo naudotis visą gyveni-mą. Jei ir toliau į jį nešite tokias pat gėrybes, niekada nepristigsite peno nei kūnui, nei sielai. Sunku tuo patikėti? Gerai, nes lengvatikiams, oi, kaip nelengva! Sėdintis ant pilno aruodo, bet nemokantis jo turtų paversti kasdieniais pietumis žmogus atrodo net ne juokingai, o kaip vargšas. Žinoma, nenorite ir neturite taip atrodyti ar jaustis, todėl privalote sukrusti prieš didžiąją ir dvigubą – egzaminų ir savarankiško gyvenimo – pradžią: peržiūrėkite, ką sukaupėte, atgaivinkite, kas išbluko iš atminties, ir patikrinkite, ar žinios veikia. Ypač rūpinkitės tuo, ar jos veiksmingos, nes jei jų negalima panaudoti, jos mažai ko vertos. Žinoma, žinios turi veikti gerai, o ne bet kaip.

Kartotis perverčiant vadovėlius naudinga, bet dar naudingiau imtis kurti naujas reikšmes ir gilinti supratimą. Visos žinios jau yra jūsų, ir galite elgtis su jomis kaip tinkami, tik nepamirškite, kad tai, kas yra jūsų, gerai tik tiek, kiek lengvina gyvenimą. Naujomis reikšmėmis ir supratimu pagilintos lietuvių kalbos ir literatūros žinios jūsų gyvenimą gali labai palen-gvinti, nes pirmiausia padėtų sklandžiai įveikti egzamino išbandymus, o paskui – bendrauti su pasauliu žodžiu ir raštu taip tinkamai, kad nepatirtumėte nereikalingų keblumų.

Tai, ką mokykloje darėte ir darote mokydamiesi lietuvių kalbos, kokių turite įgūdžių, kokių išsiugdėte gebėjimų, yra geras pagrindas. Jį galima dar sutvirtinti į viską žvelgiant kitaip, rengiantis taikyti žinias bet kokiai kalbinei veiklai, susiejant jas iki tol neįžvelgtais ryšiais. Beje, ko gero, tokią – generalinę – patikrą daugelis atliksite paskutinį kartą gyvenime, todėl verta nepagailėti jėgų. Ne atkartoti tai, kas išmokta, o sukurti arba (jeigu jau turite) tik patobulinti savąjį stilių.

Mokymosi stilius – tai kiekvienam iš jūsų parankus ir pasiteisinęs galvojimo, informacijos rinkimo bei apdorojimo ir supratimo būdas. Jei anksčiau nekreipėte dėmesio į tai, kaip mokotės ir kaip geriausiai išmokstate, dabar, apžvelgdami ir kartodami lietuvių kalbos kursą, galite sąmoningai tai padaryti, kad vėliau žinotumėte savo stipriąsias ir silpnąsias puses. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad mokinių, kurie mokosi mėgstamu būdu, ugdymosi pasiekimai yra daug geresni.

Šiame leidinyje rasite patarimų, kaip veiksmingiau naudoti savo žinias, ką daryti, kad geriau atsimintumėte teorinę medžiagą ir tinkamai ją taikytumėte. Gali būti, kad skaitydami kai kuriuos skyrius suprasite, ką iki šiol darėte netinkamai arba kokiomis galimybėmis nepasinaudojote. Nemanykite, kad čia pateiktas išsamus gimtosios kalbos kurso medžiagos kartojimas, – tik nuorodų, jei ko nors esate dar neišmokę, apibendrinta tai, ką mokate, skatinama viską susisteminti ir pritaikyti savo reikmėms.

Svarbiausia, ką turite suvokti rengdamiesi būsimiems išbandymams (egzaminui ir įvairioms gyvenimo situacijoms), tai, kad niekas jūsų neprašys „atraportuoti“ kokių nors išmoktų dalykų, – visada savo vertę turėsite įrodyti veikla. Įrodyti lie-tuvių kalbos žinias turėsite klausymo, kalbėjimo, skaitymo ir rašymo užduotimis. Bet kurios iš šių veiklų rezultatas atskleis jūsų kalbinę kompetenciją – ne tik žinias, vertybines nuostatas ir gebėjimus, bet ir prigimtinius gabumus, patirtį, įgūdžius, asmenines savybes. Tai dar viena priežastis lietuvių kalbos ir literatūros kursą kartoti kitaip.

Papildomas tam tikro dalyko mokymasis vadinamas viršijančiuoju. Taigi nusiteikite viršyti ligšiolinius savo pasiekimus ir pranokti save. Moksliniai tyrimai rodo, kad kuo daugiau papildomai mokomasi, tuo pasiekiama geresnių rezultatų iš karto (turint omenyje egzaminą) arba po ilgesnio laiko (turint omenyje gyvenimą).


6

Kartojimas yra kitos rūšies mokymasis. Jis padeda pertvarkyti, perkeisti savo mintis, geriau suvokti jų prasmę. Tik kartodami nesimokykite pažodžiui, nes greitai nusivilsite. Verčiau pasitikrinkite, kaip nekartodami vadovėlio ar konspekto žodžių, formuluočių sugebate savaip išdėstyti suprastą medžiagą, ir pajusite, kad sekasi neprastai. Dar veiksmingiau kar-toti sudėtingų pažinimo sričių informaciją: sugebėjimas taikyti išmoktą medžiagą ir spręsti problemas pagerėja, nes imate aktyviai naudoti daugiau atitinkamų žinių.

BŪKITE PATYS SAU VADOVAI

Ir mokantis naujų dalykų, ir kartojantis pravartu žinoti ir taikyti įvairias, bet, svarbiausia, tinkamas strategijas. Žinoma, galima išsiversti ir be jų, tačiau lengvabūdiškai elgtis su savo nuosavybe (žiniomis), ypač sukaupta per tokį ilgą laiką ir prieš tokį svarbų įvykį, nederėtų. Vienas bendriausių gamtos dėsnių, kad vykstant savaiminiams procesams netvarka didėja, ga-lioja ir pažintinei veiklai. Jį praktiškai patiriate, kai užmirštate, negalite pasakyti, nesuvokiate išmoktų dalykų, nesuprantate, ką daryti su tuo, ką žinote. Kurdami ir taikydami strategijas žinioms panaudoti, to savaimingumo chaoso išvengsite.

Nors strategija – karinis terminas, jį tinka vartoti ir bendriausia – tikslo siekimo prasme (graikų kalba stratos – kariuo-menė; ago – vadovauju; strategos – karvedys). Mokymosi ir apskritai intelektinės veiklos panašumas į kariavimą neabejo-tinas, bet, laimei, tik formaliai, nes nekursto jokios agresijos: turite sutelkti ir tinkamai išdėstyti visas savo žinias, gebėjimus, įgūdžius, patirtį, vaizduotę, – pavadinkime tai „jungtinėmis pajėgomis“, – kad išspręstumėte uždavinį, atliktumėte užduotį, sukurtumėte ką nors nauja, t. y. pasiektumėte tikslą. Vadinasi, strategijos apibrėžimą galite suprasti skaitydami ir su karu susijusius žodžius:

strategija – vadovavimas (ginkluotųjų pajėgų rengimo karui teorija ir praktika, karo planavimas ir kariavimas (veikimas). strateginis – turintis reikšmės bendriesiems karo tikslams; esminis, svarbus bendriesiems politinės ko-vos tikslams pasiekti.

Kitaip tariant, turite patys sau vadovauti pažintinėje veikloje, kad išsilavinimas padėtų siekti jums svarbių tikslų ir juos sėkmingai pasiekti.

7

APIETEKSTUS

PAŽIŪRĖKITE Į TEKSTĄ KITAIP

Kartoti geriausia pradėti nuo bendriausių dalykų, o ne nuo detalių ar pavienių faktų. Visada, kai tik kalba naudositės ne kasdieniam bendravimui, susidursite su tekstais, todėl prisiminkite visa, ką apie juos žinote. Tekstu (siaurąja prasme, nes ji pakankama) reikėtų vadinti ir bet kokios apimties grožinį kūrinį, ir dalykinį straipsnį (laikraštyje, internete, vadovėlyje), ir savą bei svetimą viešąją kalbą. Taigi bet kokia tam tikro turinio jungli, prasminga ir turinti ribas kalbos ženklų (garsų ar rašmenų) seka bus tekstas. Tai, kas gali būti įvardyta tuo pačiu žodžiu, turi turėti „komplektėlį“ bendrų požymių. Pavyzdys galėtų būti automobilis: lengvasis ar krovininis, autobusas ir t. t., jis būtinai turės variklį, ratus, vairą, kėbulą, prietaisų skydą ir kt. Dar svarbiau, kad kievienas iš jų skirtas važiuoti ir vežti, todėl – važiuoja ir veža… Tekstas tam tikra prasme taip pat „važiuoja“, kai jį sakote arba rašote patys, ir „veža“, kai jo klausotės arba skaitote. Bent jau taip turėtų būti. Kiekvienos iš šių kalbinės veiklos formų mokėtės per visus metus mokykloje, todėl galite apžvelgti sukauptą patirtį.

SIEKITE PAŽINTI, ATPAŽINTI, SUSIPAŽINTI, PRISIJAUKINTI

Mokydamiesi daug dalykų sužinojote, pažinote, todėl galite juos atpažinti. Vis dėlto pasikartokite, kaip tai vyksta, remdamiesi pirmiausia praktine, o paskui ir moksline patirtimi. Jos turėtų sutapti, tada patikimai tarnaus bet kurioje veikloje. Be to, konkrečiais pavyzdžiais lengviau savarankiškai išsiaiškinti abstrakčius dalykus, o pažintinė veikla kaip tik reikalauja, kad tai susisietų: faktus aiškinti dėsniais – dėsnius taikyti faktams.

Pamėginkite savęs paklausti, ko reikia, kad pažintumėte kokį nors naują objektą – daiktą, reiškinį, aplinką ir pan. Žinoma, turite apžiūrėti, kaip jis atrodo, kaip išsidėstęs, kokios jo ypatybės yra nuolatinės, kokios papildomos, kintamos. Pavyzdžiui, niekada nesuklysite iš daugelio matomų objektų išskirdami žmogų, nes patirtis tvirtai suformavo jo požymių visumą. Tokią patirtį skaitymas suformavo ir apie tekstą, todėl galima sudaryti žmogaus ir teksto pažinimo analogiją.

Vos pamatę tolumoje siluetą ir nusprendę, kad tai – žmogus, negalite pasakyti nei kas jis, nei koks. Turite patirties, kad žmones galima skirstyti pagal lytį, amžių, užsiėmimą ir pan. Taip pat jaučiatės atpažinę tekstą, nes tekstų pažinimas nurodo daugelį galimų jų skirtybių. Iš arčiau pasižiūrėję į žmogų, nuspręsite, ar tai – vyras ar moteris, nes būtent lytis – es-minis žmonių skirstymo požymis. Pagal tokį požymį tekstas skirstomas į grožinį ir negrožinį. Vienokie ir kitokie, kaip vyrai ir moterys, jie turi „prigimtinių“ ypatybių, kurių nepaisyti tiesiog neprotinga.

Nors stereotipinis mąstymas labai kritikuotinas, kartais jo „produktais“ pasinaudoti tiesiog paranku. Todėl jei vyrą mintyse susietumėte su negrožiniu, t. y. dalykiniu tekstu, tradiciškai vyrui priskiriamos ypatybės padėtų susikurti patogią veiklaus ir nelabai emocingo žmogaus – teksto schemą. Toliau galėtumėte atpažinti jo „profesiją“, t. y. ką, kaip ir dėl ko jis veikia. Tai teksto funkciniai stiliai. Dailiąją lytį susieję su grožiniu tekstu, atgaivintumėte subtiliai jaučiančios ir veikiančios moters stereotipą (schemą) ir toliau tyrinėtumėte literatūros rūšis, žanrus ir t. t. (Tačiau niekada nesistenkite į schemą


8

įsprausti nei gyvo žmogaus, nei kūrinio personažo, atvirkščiai, tyrinėkite jo tikrąsias, per elgesį ir kalbėjimą atsiskleidžian-čias ypatybes, nes žmonės yra individualūs.)

Atpažinę kaip lyties (teksto) atstovą, apie jį dar mažai žinote, todėl turite susipažinti; su tekstu elkitės taip, kaip elgia-tės susipažindami su žmogumi: reikia pamatyti ir detales, ir visumą, įvertinti, ar tai įprastas „egzempliorius“, ar išskirtinis, pasiklausti vardo, pavardės, susižinoti gimimo laiką ir vietą, kas jo tėvai, kokių giminaičių ar draugų turi. Taip klausiamas tekstas „pasisakys“ pavadinimą, autorių, parašymo laiką ir vietą, gal dar kokias nors aplinkybes, atskleis savo funkcinį stilių, literatūros rūšį, žanrą, tipą, literatūros srovę, na, o apimtį nustatysite iš pažiūros. Remdamiesi praktine patirtimi turbūt pritarsite, kad daug lengviau suprasti žmogų, apie kurį tokius dalykus žinote, nei tokį, kuris nori bendrauti anonimiškai. Tai lyg žmogaus būdo, charakterio tipai – juk lengviau bendrą kalbą randate su tuo, apie kurį iš anksto galvojate kaip apie stiprų žmogų arba kaip apie gležną būtybę…

Tą, kurį atpažinote ir su kuriuo susipažinote, galite suprasti: kodėl jis vienaip ar kitaip rengiasi, elgiasi, kuria; dar daugiau – galite suvokti, ko jis siekia, o tada jau lengva ir kitiems viską paaiškinti. Štai taip reikia bendrauti ir su žmogumi, ir su tekstu.

Paprastai per įvertinimą gavus tekstą reikia arba jį suvokti ir tą suvokimą parodyti (teksto suvokimo užduotis), arba analizuoti, suvokti ir paaiškinti (teksto interpretacijos užduotis). Galutinius pasiekimus vertina kiti, o kelią iki tol turite nueiti patys. Smagu žingsniuoti, kai žinai maršrutą: pažįstamą atpažįsti, susipažįsti, prisijaukini, kad būtų draugiškas ir atviras – leistųsi suprantamas ir suvokiamas. Prisijaukinti tekstą – kaip gyvūną ar žmogų – reikia ir žinių, ir laiko, ir nuoseklumo bei kantrybės, ir įsijautimo. Žinote, kad būtent taip sukuriate gerus ir patvarius, o svarbiausia, prasmingus santykius.

Ne mažiau šie įgūdžiai reikalingi ir tada, kai tekstą kuriate patys. Žinodamas, kaip pats skaito, supranta ir suvokia tekstą, žmogus gali įsivaizduoti ir savojo teksto skaitytojus bei vertintojus, gali neabejoti, kad ir jie tyrinės, kaip kūrinys atitinka įprastas normas, kuo savitas, ar pakankamai atviras, kad būtų suprantamas ir suvokiamas. Todėl visą literatūros teoriją ir skaitymo bei rašymo patirtį turite atgaivinti ir permąstyti, kad galėtumėte ja naudotis savo tikslams ir naudai, o ne palikti mokyklos suole kaip nebereikalingą ar pamirštą konspektą.

TURINYS IEŠKO FORMOS

Svarbiausi teksto požymiai susiję su jo turiniu ir forma. Turinys – tai teksto esmė, daugiau ar mažiau išplėtotas kalbinis pranešimas, iš kurio paaiškėja sakomo ar rašomo dalyko visuma. Teksto požymius turi ir trumputė patarlė (pvz.: „Lašas po lašo ir akmenį pratašo“), ir didesnio kūrinio ištrauka, paprastai pateikiama interpretacijai ar teksto suvokimo užduočiai, nes tokia ištrauka išskiriama ne bet kaip, o prasmingai, t. y. kad turėtų visus tekstui būdingus požymius ir atskleistų – nors ir mažesnę – visumą.

Kiekvienam kalbiniam pranešimui suteikiama tinkamiausia forma, bet tų formų (kaip ir automobilių atveju) nėra labai daug. Grožinių kūrinių formą diktuoja literatūros rūšys ir žanrai, visiems kitiems tekstams – funkcinių stilių ypatybių nulemti žanrai ar žanrinės formos. Tai tradicijos gyvybingumas, užtikrinantis bet kurio autoriaus ir bet kurio skaitytojo „susikalbėjimą“.

Kita vertus, nei autorius, nei skaitytojas nėra „bet kuris“ – jie visada individualybės, todėl autoriaus sumanymas ir jo adresatas – numanomas skaitytojas – visada daro tekstą savitą, nepakartojamą. Mažiausiai savitumo turėtų būti adminis-tracinio stiliaus tekstuose, ir tai suprantama – reikalus dera tvarkyti dalykiškai. Visus kitus tekstus skaityti turite žinodami, kad autorius plunksnos ėmėsi ne iš dyko buvimo, bet kankinamas kokios nors minties, akinamas kokios nors gyvenimo apraiškos, įgijęs naujos patirties, suradęs kokią svarbią tiesą ar tik užčiuopęs visuomenės skaudulį. Vadinasi, jis savo rašiniu ketina (tai vadinama intencija) skaitytojus arba supažindinti, arba sudominti, arba pateikti skirtingą nuo įsigalėjusios nuomonę, arba atskleisti dalykų priežastingumą, arba numatyti galimas pasekmes, įspėti ir t. t. Atpažinę autoriaus intenciją (ketinimą), įgysite papildomą ,,žinojimą“ apie tekstą, nutiesite tiltą tarp jo, gyvenimo ir savęs. Pravartu atkreipti dėmesį, kokį skaitytoją įsivaizduoja autorius, ar jūs tokie ir esate. Tai irgi padeda minties kelyje į teksto prasmės suvokimą.

Kartais autorius tikslą ir ketinimus išsako tiesiogiai (įžangoje ar dėstymo pradžioje), kartais net kreipiasi į konkrečią skaitytojų grupę, bet daug dažniau viską leidžia suvokti teksto kalbinėmis priemonėmis, kuriamais vaizdais, emociniu turi-niu – atvirai ar slaptai išreikšdamas nusivylimą, nerimą, pasipiktinimą, susižavėjimą, panieką ar kitas emocines būsenas. Kurdamas turinį autorius pasirenka ir geriausiai jį atskleisiančią formą, kad abu šie teksto aspektai stiprintų vienas kitą ir skaitytojui ar klausytojui padėtų viską „perimti“. Siedami teorines žinias apie tekstų ypatybes su atidaus skaitymo nuos-tata, greičiau suprasite kiekvieno teksto formos ir turinio derinimo pagrindus, galėsite įvertinti jų įtaką kuriamo pranešimo visumai. Lygiai taip pat – numatę tikslą ir adresatą – pradėsite rašyti ir savo tekstą. (Viskas, kas čia pasakyta apie rašytinį tekstą, tinka ir sakytiniam – tuo vadovaukitės rengdami savo viešąsias kalbas.)

Kuris teksto dėmuo – turinys ar forma – svarbesnis, klausti tarsi ir nederėtų, nes vienas be kito jie tiesiog neegzistuoja, tačiau apie jų tinkamą sąsają kalbėti, baigiant lietuvių kalbos kursą, labai pravartu. Savo turimas žinias galite apibendrinti naudodami ryškių vaizdinių strategiją.

9

Teksto autorius savo darbą skaitytojui / klausytojui pateikia lyg šeimininkas svečiui indą gėrimo. Blogiausias varian-tas – ant grindų ištiškęs šukių ir nežinia kokio skysčio mišinys. Geriausias – gražiame ir tinkamame inde patiektas aiškios prigimties ir paskirties gėrimas. Galimi ir „tarpiniai“ variantai (nešvarioje stiklinėje šviežias pienas, prabangioje taurėje drumstas vanduo ir pan.).

Šis vaizdinys, pirma, puikiai išryškina teksto turinio ir formos neatsiejamumą: jei nori pavalgyti sriubos, neišsiversi be lėkštės ar

dubenėlio – juk nepilsi jos tiesiai ant stalo; antra, jis atskleidžia svarbiausią teksto turinio ir formos siekiamybę – derėjimą (sriubai reikia gilaus indo, o kepsniui,

atvirkščiai, tinkamesnis plokščias).

Kai tekstą skaitote ar girdite, apie jo formą galvojate tik dviem atvejais: jei ydinga forma trukdo suvokti pranešimo turi-nį, visumą arba jei pasirinkta forma teikia turiniui papildomų teigiamų ypatybių – kelia pasigėrėjimą, išryškina reikšmingiau-sius dalykus, lengvina suvokimą. Kai tekstą kuriate patys, turite galvoti apie jo skaitytoją ar klausytoją ir savo pranešimui suteikti tokią formą, kad ji padėtų suvokti jūsų pranešimą ar bent jau netrukdytų. Ir „vaišinami“, ir „vaišindamiesi“ tekstu, turite paisyti svarbiausių turinio ir formos derinimo principų.

Kas vadinama tais svarbiausiais principais? Kas nors tokio, ką priimame neabejotinai. Pirmiausia tai, kas mokantis pateikiama kaip teorija, kaip mokomojo dalyko pagrindas. Teksto formos ir turinio dermės svarbiausius principus atsklei-džia stilistika ir literatūros teorija.

FUNKCINIAI STILIAI PLAKATUOSE IR SAUJOJE

Funkcinius stilius jūs žinote nuo labai seniai, bet teorines žinias naudoti praktiškai sunkoka vien dėl to, kad jie pristatomi aprašomuoju būdu ir viską, kas apie juos pasakyta, prisiminti, aptariant konkretų tekstą, sunku. Kad sektųsi geriau, raskite pri-imtiną būdą juos „matyti“, t. y. naudokite ryškių vaizdinių strategiją. Iš kiekvieno stiliaus aprašymo galima susikurti apibendrintą situaciją ir pasidaryti kiekvieno stiliaus plakatą. Jei mėgstate piešti ir turite gerą regimąją atmintį, paverskite teoriją vaizdu.

Pavyzdžiui, buitinį stilių gali išreikšti virtuvės scenelė, kurioje keli šeimos nariai trumpomis frazėmis, nebaigtais sakiniais, mimika ir gestais bendrauja, šaldytuvas apkabinėtas rašteliais, slaptame tarpelyje užkištas dienoraštis, o ant stalo – tik ką skaitytas laiškas. Visa tai įkomponuota į knygos puslapį – juk buitinio stiliaus, kaip charakterizavimo būdo, griebiasi ir rašytojai.

Administracinį stilių galima atspindėti raštinės vaizdeliu. Matomiausioje vietoje nusipieškite stendą su įvairių reikalų raštų pavyzdžiais, kad prisimintumėte, jog reikalų

raštams būtina tam tikra grafi nė forma, o interesanto minčių „debesėlyje“ surašykite, kokius „valdiškus“ reikalus jis planuoja šiandien sutvarkyti. Tai padės jums įsiminti ir šio funkcinio stiliaus paskirtį, ir žanrus, ir raiškos ypatybes.

Tokių plakatų turėtumėte susikurti penkis. Svarbiausia, kad jie išryškintų du aspektus: funkciją, arba paskirtį, ir nau-dojamas kalbines priemones.

Kitas būdas prisiminti funkcinių stilių aprašą – susikurti istoriją naudojant kokį nors modelį. Šiuo atveju vaizdinių strategiją papildykite fi ziniu aktyvumu, kuris padeda susidaryti papildomoms sąsajoms. Tokias papildomas sąsajas kur-kite visada, priklausomai nuo mokymosi situacijos ar turinio, pasitelkite visas tinkamas reakcijas į dirgiklius: motorines (judesio), klausos, regos, skonio, lytėjimo ir, žinoma, jausmines. Kadangi žmogui priklauso visos jo galios, tai turi joms vadovauti savo naudai (prisiminkite „jungtines pajėgas“ ir stratego vaidmenį), neleisti ilsėtis nė vienai, kuri bent kiek gali padėti siekiant tikslo. Kai tikslas – funkciniai stiliai, galima… kiek pamankštinti pirštus.

Visada labai paranku naudoti ranką kaip modelį, kai reikia įsiminti sistemą iš penkių elementų, mat ranka turi penkis pirštus – rankos sudedamuosius elementus.

Taigi penki rankos pirštai = penki funkciniai stiliai. Vienas pirštas – nykštys – yra erdviškai orientuotas statmenai kitiems keturiems, kurie „auga“ iš vieno pagrindo – delno ir tarpusavyje apytikriai lygiagretūs (žr. ... pav.). Pagal ana-logiją jį galime priskirti meninio stiliaus „atskirumui“, ypatingumui (daryti estetinį poveikį) ir buitinio, administracinio, mokslinio bei publicistinio stilių bendrumui (dėl jų dalykiškumo). Dabar susikurkime kiekvieno piršto (= stiliaus) legen-dą ir paaiškinkime jų tarpusavio ryšį. (Beje, legendos terminą čia suvokite ne kaip tautosakos ar literatūros žanrą, bet perkeltine reikšme – kaip pramanytą, nepatvirtintą dalyką.)


10

Mažasis pirštas tiktų buitiniam stiliui, nes ir sakytiniu, ir rašytiniu pavidalu jis retai naudojamas viešumoje; jo pa-skirtis – kasdienis bendravimas, jis labiausiai atitolęs nuo nykščio (= meninio stiliaus). Kaip šiuos du pirštus galime su-liesti, taip ir grožiniuose tekstuose gali atsirasti buitinio kalbėjimo stilizacijų, leidžiančių rašytojams savo personažus „atgaivinti“ tikrovišku kalbėjimu (kurdami šią legendą visa, kas būdinga stiliui, priskirkite atitinkamiems pirštams).

Ketvirtą – bevardį – pirštą tikslinga susieti su administraciniu stiliumi, kalbine prasme neutraliu, beveidžiu, skirtu reikalams tvarkyti ir kuo tiksliau išreikšti tų reikalų esmę. Kaip ir bevardis pirštas, administracinis stilius naudojamas retai – jis tik pagalbininkas. Priskirdami aptariamam stiliui būdingas ypatybes galite įsivaizduoti, kad užmaunate ant to piršto tiek žiedų, kiek jo žanrų turite įsiminti, o tuos žiedus pažymėkite svarbiausių (tik pačių svarbiausių) ypatybių ženklais ar simboliais.

Didįjį pirštą paranku sieti su moksliniu stiliumi, nes visoje raštijoje (įsivaizduokite biblioteką) itin daug mokslinių kūrinių. Tegul ant šio piršto žiedų – žanrų – bus išgraviruoti skaičiai, formulės, terminai ir kiti jo kalbinei raiškai būdingi požymiai.

Smiliaus padėtis ir paskirtis visų kitų pirštų atžvilgiu ypatinga: jis tarp didžiojo (= mokslinio stiliaus) ir nykščio(= meninio stiliaus). Tai abiejų šių stilių požymių turinčio publicistinio stiliaus apibūdinimas. Vadinasi, nebereikia papil-domai mokytis – tik perkelti žinomus požymius. Be to, mojuodami ir baksnodami iškeltu smiliumi tarsi sakome: „Ei, publika, klausykis!“ – ir dėstome savo požiūrį, argumentus.

Bet kada, kai tik reikės nustatyti teksto funkcinį stilių, žvilgtelėję į savo plaštaką galėsite prisiminti šią analogiją ir atkurti visų pirštų legendas, o per jas – ir būdingus tų stilių požymius. Svarbu tik viena – išmokti stilių žaidybines legendas, o paskui retkarčiais jas prisiminti, kad prireikus „stiliai saujoje“ atgytų.

Kokia nauda iš tokio žaidimo? Įsivaizduokite, kad turite aptarti pateiktą tekstą, atsakyti į teksto suvokimo užduoties klau-simus arba patys parašyti rašinį. Paisydami bendrojo teksto turinio ir formos dermės principo, galite neklaidžioti po klausimyną ir nerankioti iš teksto atskirų detalių, neabejoti, į ką turi būti panašus jūsų kūrinys, o imtis darbo iš esmės. Kai patys rašysite, žinosite, kokio stiliaus ypatybių visumą turite sutelkti. Pateikto teksto atveju turėtumėte veikti taip: apžvelgę teksto grafi nį vaiz-dą ir perskaitę keletą pirmų sakinių, tai, ką patyrėte, palyginkite su savo turimais vaizdiniais (plakatais arba rankos modeliu). Neabejotinai suvoksite, ar tekste tikra ar meniškai perkeista realybė, t. y. ar tai grožinis ar dalykinis tekstas.

Jei dalykinis, rinksitės iš trijų funkcinių stilių ir buitinio (jis dalykiniu nelaikomas), o pasirinkimą lengvins prisiminti plaka-tai – su kuriuo nors iš jų pateiktojo teksto duomenys apytiksliai sutaps. Jei naudositės rankos modeliu, galėsite pritaikyti kurią nors legendą apie rankos pirštus. Vienaip ar kitaip, bet funkcinį stilių nustatysite, o paskui, pasitelkę vaizdinius ar pasakojimus, prisiminsite to stiliaus paskirtį, pagrindinius kalbinės raiškos reikalavimus, nustatysite žanrą. Tai bus orientyrai, tam tikras išankstinis žinojimas, kuris padės suvokti teksto turinį ir jį aptarti arba sukurti tekstą taip, kaip reikalauja užduotis.

Galite prisiminti šio leidinio pratarmėje pateiktą teksto ir automobilio analogiją. Jei reikėtų paaiškinti ir įvertinti krovi-ninio automobilio savininko sumanymą juo vežti linksmą kompaniją arba kraustomus daiktus, nesunkiai tai padarytumėte. Taip ir žinodami stiliaus paskirtį ir ypatybes galėsite paaiškinti ir įvertinti tekstinio pranešimo visumą. O tą žinojimą – tarsi triušį iš skrybėlės – „ištrauksite“ ne kasydamiesi pakaušį, o greitai ir veiksmingai pasinaudodami žinių ruošinėliu, talpiai ir patogiai laikomu atminties saugykloje.

11

Jei pateikto teksto stilius pasirodys meninis, žinoti bendriausias ypatybes nepakaks. Teks prisiminti literatūros teoriją, o kartojantis ją taip pat galima su kuo nors susieti.

Konkreti ir vaizdinė medžiaga paprastai padeda suprasti abstraktesnę informaciją, su kuria susiduriate tolesniame nuoseklaus mokymosi etape – kalbinėje stadijoje. Kartais, ypač kartojantis išeitą kursą, paranku grįžti į veiksmų ir vaizdinių patyrimo lygmenį, kad tai padėtų suprasti abstraktesnius žodinius dalykus.

SUSIEKITE NESUSIETA, SUJUNKITE NESUJUNGTA

Yra būdų susikurti asociacijų, kurios suteikia informacijai prasmę. Vienas iš jų – jau minėti vaizdiniai. Kadangi ir toliau nuolat būsite skatinami jais naudotis, verta žinoti ir mokslinį pagrindimą – taip būsite dar labiau motyvuoti.

Informaciją žmogus gauna įvairiais pavidalais: kvapų, garsų, žodžių, vaizdų ir pan. Mokantis du pastarieji itin svarbūs. Manoma, kad kalba sisteminama ir koduojama kairiajame smegenų pusrutulyje, o nežodiniai vaizdiniai – dešiniajame. Abu jie glaudžiai susiję, todėl žodinę informaciją praturtinę vaizdais rečiau ją užmirštame. Be to, vaizdus paprastai geriau atsimename, o juos vėl susieję su žodiniais ženklais lengviau prisimename ir reikiamą informaciją.

Kadangi mokykloje daugiausia mokoma žodžiais, ypač gimtosios kalbos, verta išmokti juos sieti su vaizdais. Lotyniš-kai associo – jungiu, sieju; asociacija – tai ryšys tarp dviejų ir daugiau psichikos reiškinių, procesų. Asociacijos žmogui kyla savaime, dėl akivaizdaus ar tik nujaučiamo ryšio tarp kelių mąstomų dalykų, bet asociacijas galima kurti ir tikslingai, norint ką iš(si)aiškinti arba įsiminti. Kad būtų lengviau sieti, reikia vartoti daugiau konkrečių žodžių nei abstrakčių.

Konkretus žodis, pasirenkamas abstrakčiam sudėtingam dalykui atskleisti, turi atitikti kokį nors esminį to dalyko po-žymį. Literatūros teorija mokantis pateikiama nuosekliai: keli stambūs dalykai (literatūros rūšys) skaidomi į smulkesnius (žanrus), o šie skirstomi dar smulkiau – į tipus ar žanrines formas. Taigi visa literatūros struktūra ir įvairovė išskleidžiama tarsi povo uodega arba vėduoklė.

LITERATŪROS TEORIJOS VĖDUOKLĖ

Kai prieš akis turite tekstą (dažnai ne visą kūrinį), neskubėkite jo skaityti ir gilintis į turinį. Prisiminkite, kad teksto pobū-dis tą turinį veikia labiausiai, todėl pradėkite būtent nuo jo. Remdamiesi pačiu tekstu užduokite sau reikiamus klausimus ir pateikite atsakymus. Lyg žaisdami „Klases“ ar loto šuoliuokite atsakymų nurodyta kryptimi. Kad tai sektųsi lengvai, visada prisiminkite vaizdinį modelį, pavyzdžiui, vėduoklę, kurią galite išskleisti ir apžiūrėti visą arba vieną kurią jos dalį. Šį modelį susiekite su jau žinomu aptarti funkciniams stiliams pasiūlytu rankos modeliu ir dar kartą išbandykite visą teksto pobūdžio nustatymo „procedūrą“, kad rankos ir vėduoklės vaizdinys įgytų natūralią sąsają.

Vėduoklės kotas bus rašytinis tekstas, kurio funkcinį stilių turėsite nustatyti. Pirmiausia perskaitykite kelis pirmus teks-to sakinius ir klauskite, ar kalbama apie tikrovę, kurioje vyksta mūsų gyvenimas, ar tikrovė meniškai perkeista. Jei kalbama apie tikrovę, atsakymo ieškokite dalykinių stilių srityje ir apie grožinę literatūrą, jos ypatybes negalvokite – pakaks rankos modelio ir su juo susijusių anksčiau aptartų legendų. Vadinasi, vėduoklė bus atidėta į šalį neišskleista. Bet jei pasirodys, kad tekste tikrovė meniškai perkeista, kaip kad būna grožiniuose kūriniuose, vėduoklę išskleiskite ir susitelkite į literatūros teorijos žinias, kad nuspręstumėte, kokio pobūdžio tas kūrinys, t. y. kokios jis rūšies, žanro ir žanrinės formos arba tipo.

Literatūros rūšį – vieną iš trijų – nustatysite atsakę į klausimą, kas sudaro kūrinio pagrindą: pasakojimas apie pasaulį (epika); individo vidinių būsenų vaizdavimas (lyrika); veiksmas (drama). Kad ir kokia kalba – proziškai ar eiliuotai – būtų parašytas kūrinys, jo rūšį nusako autoriaus pasirinktas vaizdavimo būdas. Laikui bėgant literatūros rūšių turinio ir formos santykis keitėsi, todėl tik grafi niu teksto vaizdu pasikliauti negalima: gali būti pasakojama proza ir eilėmis (palyginkite len-telių 1 ir 1’ skiltis), eilėraštis gali būti eiliuotas ir neeiliuotas (palyginkite lentelių 2 ir 2’ skiltis), dramos veikalas, priklausomai nuo epochos arba autoriaus sumanymo, taip pat gali būti parašytas eilėmis arba proza (palyginkite 3 ir 3’ skiltis).


12

Antanas Škėma

BALTA DROBULĖ3 ***Norėčiau būti akmeniu, vandeniu, mėnuliu, žvaigžde. Su akimis ir aplinkos pajutimu. Tenoriu stebėti ir žinoti stebėjimą. Bet man sunku pavirsti mašinos sraigtu, nes tebeprisimenu Elenos kumščių dūžius į mano kambario duris. Aš neįleidau jos. Girdėjau, kaip ji šaukė mano vardą ir kūkčiojo, ir pyko, ir lėtais žingsniais stabtelėdama nulipo laiptais. Ir pro langą mačiau ją einančią gatve. Jos veidą, ji kelis kartus žvilgterėjo į viršų. Ir man sunku, nes tebenoriu rašyti. Elena padės man rašyti? Kraštutinis individualizmas?

Henrikas Radauskas

ATRADIMAI

Aš ieškau, nieko nepametęs.Randu žodžius, randu rimus.Džiaugiuos, kaip geležėlę radęs.Aš vaikštau vienas, neramus,Neprijaukinamas, kaip katės.

Balys Sruoga

MILŽINO PAUNKSMĖ

ZAREMBAIr ką tu sumanei? Aš jo bijau.SONKATu jo bijai?!. Ar tik ne tavo darbas,Kad vyskupas manęs lig šiolei vengia?..ZAREMBAKoks įtarimas!.. Kaipgi aš galėčiau?..SONKAKaip tu, sakai, galėtum?.. Iš tikrųjų?..Gerai! Ir aš taip pat kukliai kalbėsiu:Ar vyskupas ateis į mano rūmus – Ar tu lankaisi paskutinį kartą!

1 2 3

Kristijonas Donelaitis

METAI(,,Vasaros darbai“ 68–95)

,,Rods, – tarė Lauras, ant kumpos lazdos pasirėmęs, –Dievui būk garbė! sveiki pavasarį baigiamIr visi drūti pargrįžtant vasarą matom.Vei! kaip vėl aukštyn saulelė kopti paliovėIr, aukščiaus savo žėrintį nuritusi ratą,Ant dangaus išgaidrinto sėdėdama žaidžia.Vei! kaip jos skaistums, kūrendams žiburį karštą,Žemės vainikus pamaži jau pradeda vytintIr grožybes jų puikias su pašaru maišo.Ak! kaip tūla mūsų žolelių taip nusirėdė,Kad nei boba jau didei sukrošusi kumpso.O kiek jų darže žmogaus ranka nusiskynėIr, grožybėms jų margoms trumpai pasidžiaugus,Jaugi suvytusias ir nederingas išmetė laukan.

Henrikas Radauskas

DEGAS

Oranžinės saulėlydžio srovės suplėšo debesį ir aptaško muziejaus parko žalumą degančiais taškais. Atsigręžęs nuo lango, aš žiūriu į pasakišką Degas fotelį, putojantį oranžinėm ir žaliom dėmėm. Jis turėtų stovėti danguje, apsaugotas aukso grandinėm, idant kuris iš dievų per klaidą nesumanytų į jį atsisėsti.

Vincas Krėvė

SKIRGAILABedugnėONA DUONUTĖ <…> (Sudėjus rankas) Tėve mūsų, kuris esi danguje…Girdėti koridoriuje vėl kažkas surikoJos vėl suriko… Vėl pasivaideno joms… Nejaugi tiesa, kad jo vėlė neranda ramybės? (Atsistojusi) Dieve aukščiausias, kaip baisu!.. (Sudrebėjusi) Viešpatie Jėzau Kristau, gelbėk mane, nusidėjėlę! Ach, kam aš leidau mergaitėms išeiti! (Klausydama) Ir melstis negaliu… Štai jis eina… Štai prie durų… priėjo… <…>

1’ 2’ 3’

Taigi trijų dalių vėduoklės pagrindą jau turite, ir supratę, kad pateiktas tekstas, pavyzdžiui, yra epinis, kitų dviejų dalių (rūšių) jau nebetyrinėsite. Sutelkę dėmesį į epo literatūrą, prisiminsite pagrindinias šios rūšies ypatybes (pasakotojas, siužetas, veikėjai, pavaizduotas ne tik pats veiksmas, bet ir jo aplinkybės: laikas, erdvė, būdas, priežastis, tikslas ir kt., vie-nas kitą vis keis skirtingi teksto tipai – pasakojimas, aprašymas, samprotavimas, dialogas). Štai šiuos teksto elementus ir turėsite tyrinėti, aptarti, gretinti jų kuriamas reikšmes, kad suvoktumėte teksto prasmę – tai, ką tekstas netiesiogiai pasako ar nurodo. Toks „tinklelis“ neleis nuklysti į nereikalingus ieškojimus, nurodys, apie ką turite galvoti, kalbėti ar rašyti, be to, primins, kokius terminus ir tinkamą kalbinę raišką vartoti.

13

Kartojantis naudinga išskleisti visą vėduoklę. Šalia epikos bus lyrikos ir dramos rūšių atšakų. Tai, kaip perteikiamas jų vaizduojamas pasaulis, trumpai pasakyta anksčiau. Toliau kiekviena iš trijų rūšių skleidžiasi žanrais – vėduoklė platėja.

Epikos žanrai skiriami pagal apimtį – ne tik pagal kūrinio, bet pagal vaizduojamos tikrovės, vertinant laiko, erdvės, veikėjų požiūriu, vienos ar daugiau siužetinių linijų plėtojimą. Stambiausias žanras epopėja paprastai vaizduoja tautai svarbią epochą, jos siužeto linijos, susijusios su daugelio veikėjų charakteriais, skaitytoją veda per panoraminę erdvę (vie-toves), kūrinio tematika bei problematika sudėtingos, visuomeniškai reikšmingos. Epopėjos – tai dažniausiai keliatomiai kūriniai (Homero Iliada ir Odisėja, Levo Tolstojaus Karas ir taika).

Kitas taip pat stambus apimtimi žanras – romanas – sąlygiškai gali būti vadinamas privataus gyvenimo epu, nes vaizduoja žmonių bendravimą; suprantama, ir tikrovės apimtis čia siauresnė. Apysaka paprastai vaizduoja kelis svarbius veikėjo gyvenimo įvykius, vienas po kito einančius arba atitolusius laiko ar erdvės požiūriais, bet esmingai keičiančius veikėjo gyvenimą ir / ar vertybines nuostatas.

Prie mažųjų, arba smulkiųjų, epo žanrų priskiriami apsakymas, (novelė), apybraiža, vaizdelis, miniatiūra. Apsakymu įprasta atskleisti vieną (kartais kelis) itin svarbų dvasine prasme žmogaus gyvenimo įvykį, sukrečiantį, atveriantį tiesą, išryškinantį didžiausią vertybę. Vaizdelyje ir miniatiūroje paprastai parodomas siužeto fragmentas, o vyksmo prasmė išryš-kėja per pasakotojo įspūdį – dažniausiai per detalę, paradoksą, netikėtą žvelgimo rakursą. Epo žanrų yra ir daugiau. Tai pasaka, pasakėčia, humoreska, impresija, biografi ja ir kt., todėl vertėtų pasikartoti svarbiausias skiriamąsias jų ypatybes, kad reikalui esant galėtumėte jas tinkamai susieti su bendrosiomis rūšies ypatybėmis.

Kad ir kokios apimties būtų epo (galima sakyti ir prozos) kūrinys, jis paprastai turi savo rūšiai būdingiausius elemen-tus: pasakotoją, pasakojimą apie žmonėms nutikusius įvykius ir adresatą.

Epo žanrai dar gali būti tikslinami įvardijant žanrinę formą arba tipą. Visi per pamokas nagrinėjami kūriniai paprastai nusakomi dviem terminais, pavyzdžiui, psichologinis romanas, lyrinė novelė ir pan. Literatūros rūšis tarsi nenurodoma, bet to ir nereikia, nes žanras pats yra rūšies nuoroda. Kūrinio žanrinę formą arba tipą, nustatytą spe-cialistų, dažniausiai įsimenate, be to, jį „įrodote“ aptardami kūrinio problematiką. Tačiau viską, ką įsimenate, galite ir pamiršti, kita vertus, gali tekti nagrinėti ir klasėje neaptartą kūrinį / ištrauką, todėl verta suvokti, kaip kūrinio pobūdį apytiksliai nustatyti patiems. Lengviausia kūrinio tipą apibrėžti pagal tai, kokią gyvenimo plotmę ar lygmenį jis vaiz-duoja. Vertindami kūrinio gvildenamą problemą (arba konfl iktą), tai darome tarsi pagal vertikalę (aukštyn – žemyn, toliau skaitydami galite įsivaizduoti tokį judėjimą) ir remiamės gyvenimo pažinimu. Žemiausias yra buitinis lygmuo, aukščiausias – fi losofi nis. Teorines žinias papildę gyvenimiško siužeto galimais variantais, turėsite vaizdingą schemą ir papildomą paramą. Žingsniuokite su šiomis „istorijomis“ tarsi laipteliais:

,,Jonas Petrui į ratus įkišo pagalį (tikrą)“. Tai buitinis lygmuo, taigi tai būtų buitinis vaizdelis arba apsakymas. Etinis, moralinis lygmuo būtų, – tęskime tą siužetą, – jei kaimynai pradėtų Joną dėl to gėdinti, nebenorėtų su juo draugauti; jeigu Jonas visus įtikinėtų, kad Petras, išnaudodamas jo darbą, tuos ratus įsigijo sukčiaudamas ir ragintų kaimynus nedraugauti kaip tik su ,,išnaudotoju“ Petru, sakytume, kad tai socialinis lygmuo; o jeigu Jonas pats dėl to imtų graužtis ir svarstyti, kodėl taip padarė (gal nesąmoningai siekė, kad Petras nenuvažiuotų pas Onutę, kuri – Jonas tik dabar suvokia – rūpi ir jam pačiam), – pasiektume psichologinį lygmenį. Teoriniai Jono svarstymai ir išvedžiojimai apie tokio brutalaus veiksmo reikalingumą, galimumą, jo pasekmių modeliavimas ir t. t. pakeltų patį Joną ir tokio pobūdžio tekstą į intelektinį lygmenį, o fi losofi nis lygmuo būtų pasiektas Jonui ėmus dvejoti: ,,būti ar nebūti“ tokiame pasaulyje, kur vis dar iškyla reikmė (tiesiogine ar perkeltine prasme) kaišioti į ratus pagalius.

Tai nebaigtinis tipų sąrašas: kūrinio tipą arba žanrinę formą galima nusakyti ir kitais požiūriais, atsižvelgiant į tai, kas kūrinyje svarbiausia, pavyzdžiui, veiksmo savitumas (nuotykių, detektyvinis), laikas (istorinis), santykis su tikrove (fantas-tinis), arba pagal nuotaikos, meninės raiškos pobūdį (lyrinis, satyrinis, alegorinis) ir pan. Pats tekstas savo duomenimis nulems jūsų pasirinkimą, svarbu žinoti, į ką atkreipti dėmesį.

Kai patys kursite sau parankią istoriją ar vaizdinį, stenkitės, kad jie būtų įtaigūs, gyvi, net kiek šaržuoti, geriausiai – hu-moristiniai, nes tokius lengviau įsiminti. Stenkitės vaizduotėje juos pamatyti kaip animacinį fi lmuką ir peržiūrėkite jį bent kelis kartus – prireikus vaizdą paverskite teoriniu žinojimu, kad ir ne moksline kalba išreikštu. Tai patogu vien todėl, kad nei per patikrinimus, nei gyvenime moksliniai apibrėžimai neparankūs, dažniausiai jų formuluotes sunku prisiminti; geriau, kai supratimas ir nuovoka, paremti išmėginta strategija, leidžia savarankiškai ir kūrybingai spręsti kiekvienu konkrečiu atveju. Ne pro šalį žinoti, kad graikiškai teorija reiškia žiūrėjimą, o idėja – vaizdą!

Panašiai galima aptarti ir lyrikos bei dramos rūšių skirstymą į žanrus bei tipus – tai bus tos pačios vėduoklės šakos, kiekviena suskylanti į dar smulkesnes šakeles. Svarbiausia prisiminti, kad prieš nagrinėjant pateiktą tekstą kūrinio pobū-džio nusakymas reikalingas ne tikrintojui ar vertintojui, o jums patiems, nes padeda apsibrėžti tyrinėjimo ribas bei kryptį.


14

Pavyzdžiui, nagrinėdamas psichologinio romano ištrauką, gilinsitės į tai, kaip veikėjo charakteris lemia jo pa-sirinkimus ir veiksmus, neieškosite fi losofi nės gelmės, o sonete, priešingai – per piešiamus vaizdus ir išgyvenimus skverbsitės iki lyrinio veikėjo pasaulėžiūros pagrindų; istorinėje dramoje bus svarbu vaizduojamos epochos ypaty-bės, o poetinėje – personažų išgyvenimai konfl iktą aštrins labiau nei išorinės aplinkybės.

Geresniam teksto pobūdžio suvokimui formuoti ir įtvirtinti gali būti panaudotas dar vienas vaizdinys – tai pastatas. Savo aplinkoje matote daugybę pastatų ir puikiai žinote, kad jie pagal naudojimo paskirtį būna ir įvairios išorinės išvaizdos (forma, detalės, ženklai ir pan.), ir pastatyti iš skirtingų statybinių medžiagų. Ligoninė neįsivaizduojama be operacinės ir palatų, gamykla – be cechų, konvejerio, sporto rūmai – be arenos, įvairiems žaidimams skirtų aikštelių ir t. t. Taip pat ir kūrinio (plačiąja prasme – teksto) rūšis, žanras bei tipas reikalauja formos, sandaros, detalių ir stiliaus priemonių tinkamo pasirinkimo pagal numanomą jo paskirtį ir tikslą.

Jei epo rūšį susietumėte su visuomeniniu pastatu, lyrikos – su gyvenamuoju namu, o dramos – su sporto kompleksu, taip išreikštumėte šių rūšių skirtingumo esmę. Toliau galėtumėte skirstyti pagal žanrus, pavyzdžiui, epopėja – teatras, kinas, bažnyčia; romanas (priklausomai nuo tipo) – gamykla, bankas, ligoninė, mokykla, nuovada ir t. t.; apysaka – par-duotuvė, kirpykla ir t. t.; apsakymas – dirbtuvėlė, kioskas ir pan. Visuose šiuose pastatuose galite įsivaizduoti didesnį ar mažesnį gyvenimo įvykį vaizduojančių istorijų, situacijų, netgi susieti su jais savo skaitytus atitinkamo žanro kūrinius.

Lyrika, – kadangi atskleidžia vidinius asmenybės vyksmus, – natūraliai asocijuosis su mažesniais, privačiais statiniais. Eilėraštis bus paprastas gyvenamasis namas, o jo tipas – lyrinį, dramatinį, refl eksijos ir t. t. – siesis su interjeru ir bendra atmosfera. Sonetas gal atitiks tipinį butą, kad primintų apie griežtą sandarą ir strofų išdėstymą. Elegija gali būti susieta su pajūrio nameliu, kuriame palanku atsiduoti liūdesio ar ilgesio nuotaikoms, o baladė – su medžiotojų trobele ir už jos sienų paslaptingai ir baugiai ošiančia giria. Lyrikos žanrai dažniausiai nurodo ir tam tikrą tipą (pavyzdžiui, sonetas – fi losofi nį), todėl atskirų detalių savo statinio vaizdiniui kurti nebereikia. Kad įtvirtintumėte tokius vaizdinius atmintyje, susiekite juos su konkrečiais, geriausiai – atmintinai mokamais eilėraščiais ir turėsite labai ryškių asociacijų ir modelių.

Dramos kūrinių pagrindas – personažų kalbomis ir poelgiais atskleidžiamas konfl iktas (idėjinis, etinis, psichologinis ir t. t.), todėl varžybų arena geriausiai atspindi ir tokios literatūros esmę. Kiek žinote skirtingų dramos žanrų, tiek sporto šakų galite su jomis sieti. Pavyzdžiui, antikinę tragediją galite įsivaizduoti kaip bokso ringą, kur vienas prieš vieną žūt-būtinai kaunasi du lygiaverčiai varžovai, o choro vaidmenį savo reakcijomis atlieka teisėjas ir žiūrovai. Vėlesnių laikų tragedija – ne mažesnės įtampos veikalas, todėl koridos arena puikiai atitiks ten vykstančios kovos bekompromisiškumą, antraeilių veikėjų indėlį ir pan.

Drama, pjesė nesibaigia pagrindinio veikėjo žūtimi, todėl joms tiktų koks nors komandinis žaidimas, leidžiantis atsi-skleisti lyderiui kaip pagrindiniam veiksmo skatintojui (pvz., krepšinis). Komedija, tragikomedija turi daug žaismės, jose apgaulingi judesiai, triukai, neįprastai reaguodamas teigiamas personažas pasiekia pergalę vien apnuoginęs savo prie-šininkų bukumą, nepaslankumą ar kitas neigiamas savybes, todėl futbolo ar kito panašaus aikštės žaidimo vyksmas gali kelti tinkamų asociacijų ir padėti įsiminti pagrindinias žanro ypatybes. Ir šiuo atveju pravartu pagal pasirinktos sporto šakos savitumą „sužaisti“ kokį nors žinomą dramos kūrinį ir sukurti reikiamų sąsajų. Padėti gali ir sporto rungtynių skirstymas kėliniais (palyginkite su dramos veiksmais), ir sporto inventorius ar atributai.

MENINIS TEKSTAS – LAGAMINAS DVIEM DUGNAIS

Kiekvieno grožinio ir daugelio publicistinių tekstų autoriai veikia ypatingu būdu, nes turi ypatingų tikslų. Svarbiau-sias to ypatingumo požymis – siekis veikti skaitytoją netiesiogiai (kitaip jie stovėtų gatvėse su plakatais, ant kurių lyg šūkiai būtų išrašytos jų idėjos). Perskaitę tokį tekstą paprastai jaučiamės šį tą svarbaus suvokę, radę atsakymą į mus seniai ka-mavusį klausimą arba išsprendę ligtol neišsprendžiama atrodžiusią problemą. Žinoma, taip nutinka ne kiekvieną kartą, bet dėl to dažniausiai būname kalti patys, nes nebuvome susitelkę, nesinaudojome skaitytojui privalomais įgūdžiais. Kartais pats tekstas būna nepakankamai įtaigus.

Taigi prieš skaitydami grožinį ar publicistinį tekstą visada prisiminkite tą būdo ir tikslo ryšį: autoriaus tikslą (idėją arba pagrindinę mintį) galiu suvokti per teksto parašymo būdą, t. y. kalbą, kurios priemonės nejučia kreipia mano visas galias reikiama linkme.

Skaitytojo galios – tai tos pačios „jungtinės pajėgos“: mokėjimas skaityti ta kalba, kuria tekstas parašytas, išsilavini-mas ir išprusimas, skaitymo patirtis ir – itin svarbu! – vaizduotė (prisiminkite čia pabrėžiamą vaizdinių reikšmę!). Gyva ir išlavinta vaizduotė yra pats svarbiausias skaitytojo privalumas, nes meniniame tekste (o publicistika turi ir meninio stiliaus ypatybių), nors kaip medžiaga naudojamasi žodžiais, jais kuriami vaizdai. Todėl visais šiame leidinyje išsakytais patari-

15

mais, kurie moko „matyti“, dera pasinaudoti. Skaitydami „matyti“ galime ne tik tai, ką jau esame matę iš tikrųjų, bet ir tai, su kuo niekada nesame susidūrę. Ne veltui ir liaudies patarlė moko: „Geriau vieną kartą pamatyti…“

Tačiau jeigu tuo, ką matome, nepasinaudosime, būsime paprasti dykaduoniai. Matomus dalykus būtina apgalvoti, susieti asociacijų ar loginiais ryšiais su kitais mums žinomais dalykais, lyginti, vertinti ir pan. Be to, būtina pasinaudoti ir žinojimu bei patyrimu, kad svarbūs dalykai nurodomi kartojant. Tokiu būdu atskleidžiama teksto tema. Tiesa, paprastai kartojama keletas dalykų (tai motyvai – mažiausios temos), bet tik vienas iš jų, tas, kuris „eina“ per visą tekstą (yra teksto pradžioje, viduryje ir pabaigoje), vadintinas pagrindiniu, nurodančiu temą. Kiti motyvai – tarsi potemės – temą išskleidžia. Paieškokite kartojamų ir „matomų“ dalykų žemiau pateiktame tekste, o paskui susiekite juos su faktais, ženklais, istorijo-mis, kurios sudaro jūsų kultūrinę patirtį.

Beje, iš teksto „reginių“sukurti tegali padėti vaizduotė, o pasikartojimus, arba motyvus, greitai rasti padeda įvairios technikos. Pavyzdžiui, galima palyginti, kas kartojasi teksto pradžioje ir pabaigoje, ir taip užčiuopti reikiamą teksto giją (motyvą), vedančią į jo prasmę. Pirmiausia pabandykite su publicistiniu tekstu, nes jis labiau susijęs su gyvenimo patirtimi ir ne taip sudėtingai užkoduotas kaip meninis.

Neilas Vilsas (Neil Wills)MOHAVIO TELEFONO BŪDELĖ

1 Anglija turi Kenterberį, Prancūzija – Lurdą, Airija – Noką, o Pietų Kalifornija žmonijos ateities kartoms paliks Mo-havio telefono būdelę – simbolį, piligrimų traukos centrą ir, ką gi, taksofoną, esantį už penkiolikos mylių nuo greitkelio Mohavio dykumoje ir kurį privažiuoti galima tik turint didžiulę galingą keturių varomų ratų mašiną.2 Nors žmonės tvirtina, kad jau kelerius metus juos intrigavo nuošaliai stovinti ir tarsi betiksliškumą iliustruojanti būdelė (nedidukė šlako kasykla, kuriai įrengta ši taksofono būdelė, buvo uždaryta, tačiau telefonas ir toliau veikė), tačiau iš tiesų tik tada, kai apie būdelę buvo paskelbta žurnale ,,Wig Out“, įsižiebė visa ši MTB fenomeno liepsna.3 Kažkoks Godfrey Danielsas, perskaitęs tą straipsnį, ėmė kasdien skambinėti telefono būdelės numeriu, kol ga-liausiai į jo skambutį buvo atsiliepta. Taip nutikus, jis apie tai paskelbė savo interneto svetainėje. Šitaip gimė naujasis simbolis. Būdelė tarsi laukė, kol taps simbolizmo pripildytu visuomenės fetišu. Tarsi būtų išsipildęs Umberto Eco sapnas. Šiek tiek pritempus, būdelę galima interpretuoti kaip gerą to, kas šiandien vyksta Vakaruose, metaforą.4 Atleiskit, jei minutėlę nukrypsiu į ,,Pseuds Corner“ (Didžiojoje Britanijoje leidžiamo žurnalo ,,Private Eye“ skiltis – vert. past.) sritį, tačiau regisi, kad MTB atliepia iš mūsų vienatvės tyrų kylantį poreikį bendrauti. Ir tuo pat metu parodo, kaip savo nebendravimu esame save apsunkinę. Šios šventovės piligrimai kartu yra ir ją aptarnaujantys kunigai, kurie atsiliepia į nenutrūkstamu srautu būdelę pasiekiančius telefono skambučius iš viso pasaulio. Norėdamas patikrinti, ar iš tiesų taip yra, surinkau to telefono numerį ir tuoj pat į mano skambutį atsiliepė jauna aliaskietė, vardu Kelly.5 Tikrai nesuklysim pasakę, kad ši telefono būdelė yra simbolis, ikona tikrąja to žodžio prasme. Pažiūrėkime, ką žmonės prirašė Danielso interneto svetainėje, kai iš būdelės buvo pavogtas telefono ragelis. Henrikas Stigas Jorgen-senas: ,, Visame pasaulyje esame daugybė žmonių, kurie branginame ir garbiname šią būdelę“; Jamesa S.: ,,Diena man klostėsi nekaip, tad apsilankiau šioje interneto svetainėje, kad atsigaučiau“; Pennti K.: ,,Vagims tas ragelis nieko vertas, tačiau visam pasauliui jis buvo be galo vertingas“.6 Masių suvienytojas, liūdinčiųjų paguoda, verta galybės ir garbės – ir, jei kartais pamiršome, telefonas. Luktelkit, vaikučiai, jis net nepradėjo drebėti ar verkti kruvinomis ašaromis. Tad kodėl gi šis telefonas darosi toks panašus į auk-so veršį? Nemanau, kad kas nors iš jo garbintojų tai žinotų. Kai paklausiau Kelly, kodėl ji buvo ten, ji tiesiog pasakė, kad jai paprasčiausiai reikėjo ten būti. Tarsi šitai viską paaiškintų.7 Tad rinkimės savo teoriją. Gali būti, kad pasaulyje, kuriame visi gyvenimo stiliai yra subanalėję, žmonės tiesiog ieško ko nors neįprasto. Ar šis būdelės garbinimas tėra tos pačios banalybės šventinimas?8 Antra vertus, tai gali būti tos pačios Vakarų religijos produktas (greta vartojimo) – garsenybių kultas, kuriame garbinimo objektu gali tapti bet kas. Galbūt ši karta iš tikrųjų nieko geresnio nebeturi?9 Galima į šį reikalą pažvelgti ir optimistiškai bei tarti, kad šitaip pasireiškia dvasiniai ieškojimai. Tačiau nejaugi būdelė yra tas tuščio dvasingumo ar ,,nepažįstamo dievo“, kurio šventyklą buvo matęs Paulius, simbolis?10 Kad ir kaip aiškintume, visa tai jau peržengia ribas. Danielsas rašė: ,,Visiškai nenorėjau, kad aplink būdelę nuolat slankiotų žmonės. Iš pradžių man buvo įdomu būtent tai, kad toje vietoje beveik niekada nebūdavo žmonių… kad iš bet kurios pasaulio vietos ten galima prisiskambinti ir kad galbūt vieną dieną į skambutį kas nors atsilieps.“ Ar dauge-liui žmonių tai nėra Dievo patyrimo arba to, kaip Dievas patiria mus, paradigma?11 Tikra yra tai, kad tiesa glūdi kažkur anapus ir atitinkamam laikui deramu būdu žmonės jos ieško dykumoje.

„Third Way“, 2000, sausisVertė Kęstutis Pulokas

„Šiaurės Atėnai“, 2004 m. vasario 7 d., Nr. 5 (687)


16

KAS RODOMA?

1 ir paskutinėje pastraipose lengviausiai pastebimi sutampantys reikšminiai žodžiai yra dykuma. (Kad ir kaip dažnai tekste būtų kartojami „pagalbiniai“, t. y. reikšmės neturintys žodžiai, pavyzdžiui, jungtukai, prielinksniai, jie nebus svarbūs.) Vaizduotė netrunka ją nupiešti, o protas ir patirtis leidžia įvardyti pagrindinius dykumos požymius: tuščia, be gyvybės, nepalanki žmogui žemė, didžiulė smėlio erdvė, kepinama saulės ir pan.

4 pastraipoje randame dykumos sinonimą tyrai, bet pastebime pakartotą ir 1 pastraipoje vartotą žodį piligrimas. Galime daryti prielaidą, kad ir jis šiame tekste svarbus, todėl turime išsiaiškinti jo reikšmę (keliaujantis į šventąsias vietas maldininkas). Čia pat rikiuojasi ir kiti pagal prasmę prie maldininko derantys žodžiai šventovė, kunigai bei jiems artimi nuo pat teksto pradžios pasitaikantys simbolis, simbolizmas, fetišas; toliau ikona, masių suvienytojas, liūdinčiųjų paguoda, verkti kruvinomis ašaromis, garbintojai, garbinimas, šventinimas; paskui religijos produktas, kultas, dvasingumas, „nepa-žįstamas dievas“, dievas ir Dievas iki pat teksto pabaigos. Tokie su religija susiję žodžiai skatina grįžti prie teksto pradžioje minimų tikrinių vardų. Jei iš visų jų neatpažįstate net Lurdo, vis tiek įgyjate nuovoką, jog tai garsios Europos šventvietės.

Tada dykumos motyvas turi atsidurti antrame plane, nes ryškesnis (per visą tekstą kartojamas) tampa – bendriausia prasme – šventovės arba šventumo patyrimo motyvas. Jis, pasirodo, yra šio teksto pagrindinis motyvas (leitmotyvas), t. y. nu-rodo svarbiausią temą. Vadinasi, teksto raiška kreipia skaitytojo mintį į tikėjimo, dvasinių poreikių sritį, o pavadinimas ir nuolat tekste minima telefono būdelė (techninis prietaisas) su ja aiškiai nedera. Bet kokia nedermė tekste įspėja į tuos elementus atkreipti dėmesį, aiškintis, kuris iš konkuruojančių elementų šiame tekste įgis teigiamą, kuris – neigiamą reikšmę. Išankstinė, tradicinio požiūrio nulemta nuostata, kad šventovė – gerai, o dykuma – blogai, nebeleistų ieškoti autoriaus teigiančiosios minties (idėjos), todėl ja pasikliauti negalima. Tik kitų motyvų kontekste galima išsiaiškinti jų tikrąją reikšmę.

Be to, vaizduotė, skaitytojo valia sugretinusi šventovę ir telefono būdelę, atskleidžia ir pastarųjų ryškų nesutapimą. Šių svarbiausių tekste minimų objektų paskirties nesutapimo ir supanašėjimo mįslė ir gali būti raktas į teksto prasmę, arba pagrindinę mintį.

Kurdama jau aptartus reginius, vaizduotė visiškai natūraliai „maitinasi“ ir jau turima skaitytojo kultūrine patirtimi (pvz., kaip atrodo šventovė, t. y. bažnyčia), todėl labai greitai visus su šio pobūdžio patirtimi susijusius teksto ženklus ima jungti į vieną visumą. Vien Pauliaus vardo paminėjimo prie šventyklos pakanka, kad visiems Vakarų kultūros žmonėms (o tekste Vakarų pasaulis ne tik atpažįstamas, bet ir tiesiogiai įvardytas 8 pastraipoje!) pažįstama krikščionybė iškiltų są-monėje su visais jai būdingais ženklais, ypač kad kai kurie iš jų nurodyti tekste: aukso veršis, drebėti ir verkti kruvinomis ašaromis, – tai aliuzijos (užuominos) į gerai žinomą biblinę istoriją ir ypatingą dieviškumo apraišką.

Štai dabar verta prisiminti ir patį pirmą šio teksto dykumos vaizdinį ir paieškoti jam vietos krikščionybės kontekste ar net Biblijoje. Iš tiesų nesunku prisiminti vieną iš Naujojo Testamento epizodų, kur Jėzus meldėsi ir buvo šėtono gundomas dykumoje, kitą – apie Mozę, regintį dykumoje liepsnojantį krūmą arba 40 metų vedžiojantį po dykumas savo tautą, kad ši pamirštų vergiją ir švari įžengtų į Pažadėtąją žemę. Viduramžių istorijoje taip pat yra nemažai pavyzdžių apie atsiskyrėlius, ieškojusius artumo su dievybe dykumoje. Skaitytojo patirtis ir vaizduotė, pasitelkusi teksto žodžius ir kultūrinius ženklus (tai tas ypatingasis būdas!) artėja prie autoriaus sumanymo (tai tas ypatingasis tikslas!) suvokimo.

KAS PASLĖPTA?

Per teksto paviršių – raišką – turime galimybę pereiti į jo gelmę – prasmę, –kuriančią temos, problemos ir pagrindinės minties vienovę. Šis tekstas itin parankus tai vienovei atskleisti ir suvokti, nes siūlo analogiją su krikščionybėje įtvirtinta Švenčiausiosios Trejybės samprata. Analogija yra siejimas iš esmės skirtingų, bet turinčių panašių požymių dalykų, sie-kiant per žinomąjį atskleisti nežinomąjį.

Jei jums ši samprata (Dievas Tėvas – Dievas Sūnus – Dievas Šventoji Dvasia) pažįstama ir aiški, tai bus dar vienas modelis, kuriuo galėsite remtis nagrinėdami ir kurdami bet kokį tekstą. Jei čia ieškosite ne šventvagystės, bet psichologi-nio pagrįstumo, tai lengvai Tėvo fi gūrą susiesite su tema (kas tai, apie ką kalbama, koks gyvenimo reiškinys aptariamas), Sūnaus – su problema (kas blogai, kokį klausimą tekste autorius kelia, sprendžia, svarsto, gvildena), o Dvasios – su pagrindine mintimi, arba idėja (kaip tą reiškinį vertina, ką laiko reikšminga, kas gerai arba kas darytina, kad būtų gerai). Tas trejybiškumo modelis skatina nuolat išlaikyti dėmesį ties minėtais elementais, sudarančiais teksto loginį pagrindą, juos tarpusavy derinti, o suderinus formuluoti ar pasitikrinti kitų klausimų atsakymus, interpretacijos pagrįstumą arba samprotavimo plėtojimą. Neišleisdami iš akių trejybiškumo modelio nenukrypsite nuo užduočių keliamų tikslų.

Taigi patyrinėkite, kas sudaro teksto „Mohavio telefono būdelė“ loginį pagrindą – trejybiškumą. Apie ką tekste kalba-ma? Apie keistą Vakarų pasaulio žmonių elgesį, panėšėjantį į religinę praktiką, o tai paprastai daroma, siekiant patenkinti

17

savo dvasinius poreikius. Taigi teksto tema – šiuolakinių vakariečių dvasinių (religinių) poreikių tenkinimas (arba keistas Mohavio telefono būdelės garbinimas). Aptariamas reiškinys atrodo keistas, abejotinas, gal net nepriimtinas. Taigi teksto problema, kaip šiuolaikiniai vakariečiai tenkina savo dvasinius (religinius) poreikius (arba kodėl radosi toks keistas reiški-nys). Atsakymas į probleminį klausimą bus teksto teigiančioji, arba pagrindinė, mintis, t. y. idėja / prasmė.

Abstrakčiai, matematiškai mąstantieji trejybiškumą gali pakeisti matematiniu modeliu. Tai gali būti lygtis: T + Pr + Pž = PM, kur T – tai tema, Pr – problema, Pž – požiūris, PM – pagrindinė mintis (prasmė, idėja). Suprantama, kad teksto pagrindinė mintis ir atitinka tą lygties nežinomąjį, kurį įvairiais teksto analizės, kaip ir matematiniais, veiksmais reikia rasti. Pagalvokite, kas yra ir iš ko atsiranda požiūris (Pž). Tai ne tik tiesioginiai vertinimai, bet ir teksto raiška: tonas, kalbėsena, meninės ir retorinės priemonės (dar vadinamos fi gūromis), kurios skaitytojui leidžia suvokti, kaip autorius vertina dalykus, apie kuriuos pats kalba tekste.

Aptariamo teksto tonas ironiškas, nuolat pabrėžiamas neatitikimas tarp įprastų religinių praktikų ir šio gana keisto reiški-nio, netgi tiesiogiai kreipiamasi („Luktelkit, vaikučiai,“) į aprašomų dalykų dalyvius, tarsi nurodant jų nebrandumą. Tačiau, kita vertus, daugelis teksto vaizdinių ir aliuzijos (užuominos, nuorodos) į krikščionybės istoriją leidžia suvokti, kaip rimtai autorius į ją žvelgia. Požiūrį išduoda ir 9 pastraipoje minima optimistinio vertinimo galimybė, vadinasi, iš esmės autorius vertina neigia-mai. Štai tokie požiūrio atspalviai, tema, problema ir taps pagrindu formuluojant visai rimtą išvadą – pagrindinę mintį.

Sudėliojus iš tekste minimų aplinkybių visą situaciją (žmogus, trokštantis patirti anapusybės buvimą, laikas – pagal vidinį asmens poreikį, erdvė – dykuma, t. y. vienuma, nuošalumas, veikimo būdas – besąlygiškas atsidavimas) galima atpažinti tradicinį religingumo pasireiškimą, nors šiuolaikinio gyvenimo ypatybės daro jį kiek groteskišką, iškreiptą. Todėl pagrindinė mintis tokia: vartotojiškos gyvensenos suformuoti vakariečiai jaučia dvasinių (religinių) išgyvenimų poreikį, tačiau tenkinasi imitacijomis (arba: Mohavio telefono būdelės garbinimas atskleidžia, kad vartotojų visuomenė dvasinį alkį malšina tradicine forma be turinio, t. y. netinkamai). Nei viena, nei kita formuluotė nėra geresnė, galimi ir kitokie jų variantai, svarbu, kad jos išreikštų autoriaus mintį, jog forma negali atstoti turinio, jog daiktai negali patenkinti dvasinių reikmių.

Nereikia stebėtis, kad visų trejybiškumo arba lygties elementų galima pateikti po kelias formuluotes, – visos jos iš esmės pagrįstos, svarbu, kad derėtų tarpusavyje (arba visi pirmi formuluočių variantai arba antri variantai).

Bet kurį meninio stiliaus ar bent jo bruožų turintį tekstą paprastai reikia „iškoduoti“, o tai padaryti sekasi lengviau, jei turite daugiau kultūrinės patirties, esate labiau įpratę apmąstyti žinomus ir naujai patiriamus dalykus, stengiatės susikurti vientisesnį pasaulio vaizdą.

Ir pasaulinės, ir lietuvių literatūros bei publicistikos autoriai naudoja daug biblinių siužetų ir ženklų, kuriuos at-pažinus lengviau suprasti ir pačių tekstų prasmę. Todėl vertėtų paskaitinėti Bibliją (geriausia žinias atgaivinti padėtų vaikams skirti leidinėliai, kuriuose papasakoti visi svarbiausi Senojo ir Naujojo testamentų siužetai).

SKAITOTE ≅ RAŠOTE: KELIONĖ PIRMYN IR ATGAL

Kai skaitote pateiktą tekstą, stengiatės jį suprasti ir suvokti; kai rašote savąjį, stengiatės padaryti jį suprantamą ir suvokiamą kitiems. Jei būtų kitaip, nevertėtų nei skaityti, nei rašyti.

Nors ir nedaug skiriasi skaitomas ir rašomas tekstas, vis dėlto rašymo ir skaitymo procesai nevienodi. Skaitomame tekste per žodžių, sakinių, vaizdų, aliuzijų tankmę reikia brautis iki skaidraus atsakymo, kuris yra suvokimo pagrindas, – trejybiškumo: apie ką rašoma? kokia problema sprendžiama? kas netiesiogiai ar tiesiogiai siūloma, nurodoma, atskleidžia-ma? Rašydami tekstą turite nueiti tą patį kelią, tik priešinga kryptimi: pirmiausia susikurti savo paties trejybiškumą arba lygtį, kurios visi dėmenys jums žinomi, t. y. sugalvoti darnią temos (apie ką?), problemos (kas abejotina, netenkina?) ir pagrindinės minties, t. y. idėjos / prasmės (ką siūlyti? kaip spręsti? kokia išeitis?) vienovę.

Rašytojai paprastai sako, kad kūrinys gimsta tarsi savaime, nes personažai patys ieško išeities, tekstas „pats save diktuoja“. Taip vyksta meninė kūryba, ir jums, jei nesate ar nebūsite rašytojai, tokie „receptai“ nepadės. Per egzaminą ir vėliau dažniausiai rašysite samprotavimą (argumentavimą, aiškinimą), t. y. dalykinį tekstą, kuriame dėstysite savo požiūrį į kokį nors dalyką, polemizuosite (ginčysitės, diskutuosite) su kitomis, jums žinomomis, nuomonėmis. Taigi turėsite suvokti, koks gi yra jūsų pačių požiūris į nurodytą dalyką (temą), kokia jūsų pozicija (požiūris), kurią norite ne tik išsakyti, bet ir apginti, įtvirtinti. Štai čia ir bus pradžia tos kelionės, kuri laukia rašančiojo samprotavimą.

Labai panašiai būna ir rašant interpretaciją: tokiame rašinyje turite paaiškinti, kaip supratote tekstą, ir argumentuoti, kodėl būtent taip. Vadinasi, abiem atvejais pirma turite žinoti, ką ir kokiu tikslu rašysite, o tik paskui rašyti. Prisiminkite, kad skaitydami per žodžius ir sakinius, per tą ypatingą būdą, artėjate į ypatingą tikslą, kurį užsibrėžė autorius, ir jį atskleidžiate. Kai autoriais tampate patys, turite rasti būdą įgyvendinti savo tikslą. Uždavinys lengvesnis, nes nereikia siekti ypatingumo, tiesiog turite iš viso ir visokio savo žinojimo bei patyrimo atsirinkti tai, kas padėtų įgyvendinti savo trejybiškumą.


18

ATSKLEISDAMITEKSTĄ,ATSISKLEISKITEPATYS

NEPAMIRŠKITE, KAD BŪSITE VERTINAMI

Kad ir kokios iš kalbinės veiklos rūšių imtumėtės, jų – klausymo, kalbėjimo, skaitymo ir rašymo – kokybe atskleisite savo asmenybę, todėl turite stengtis. Tačiau per egzaminą svarbus ir įvertinimas, todėl geriau iš anksto žinoti, už ką ir kaip būsite vertinami, kad galėtumėte sąmoningai ir tikslingai siekti jums palankiausio rezultato. Būtų apmaudu, jei tik dėl nežinojimo, kas vertinama, neparodytumėte visko, ką mokate ir gebate, kad ko nors neatlikę, liktumėte nesuprasti.

KĄ MOKATE IR KĄ GEBATE?

Įsivaizduokite, iš ko sudarytas pažinimas ir kokia veikla jis pasireiškia, nes per egzaminą ir bet kada vėliau (priklau-somai nuo užduočių) imsitės veiklos, kuri atskleis jūsų pažinimo lygį.

Pažinimo sritys ir jų lygmenų hierarchija (sudėtingumas):(pateikta didėjimo / sunkėjimo tvarka)

• Žinios (atsiminti, atgaminti, atpažinti tai, kas mokytasi).• Supratimas (paaiškinti, išversti, pateikti pavyzdžių, perfrazuoti).• Taikymas (panaudoti abstrakcijas, taisykles, dėsnius, idėjas, metodus konkrečioms užduotims).• Analizė (visumą skaidyti į dalis, elementus, įžvelgti bei atskleisti panašumus ir skirtumus, lyginti, išskirti

svarbiausius dalykus, išrikiuoti, atskirti kuriuo nors požiūriu).• Sintezė (kokiu nors būdu derinti, jungti dalis bei elementus į visumą, iš jų sudaryti naują struktūrą ar modelį,

suplanuoti, sukurti, iš vienos sistemos perkelti į kitą).• Vertinimas (nustatyti vertę – privalumus, trūkumus, įprastumą, išskirtinumą – pagal pateiktus / žinomus

kriterijus, argumentuoti bei kontrargumentuoti (pagrįsti) skirtingus požiūrius, įvertinti pažangą, raidos tendencijas, nuspręsti).

Žinios, jų taikymas ir supratimas sąlygiškai vadinami žemesniaisiais gebėjimais, analizė, sintezė ir vertinimas – aukš-

tesniaisiais. Visi gebėjimai yra svarbūs ir reikalingi, nes be žemesniųjų negali atsirasti aukštesnieji, todėl egzamino užduo-tys sudaromos taip, kad mokinys atskleistų ir panaudotų visus savo gebėjimus.

19

Ir kartodami lietuvių kalbos kurso medžiagą, ir apgalvodami atskirų egzamino užduočių reikalavimus, stenkitės su-vokti, su kuria pažinimo sritimi susijusi kiekviena konkreti veikla, kokius jūsų gebėjimus ji tikrina, kokius įgūdžius turite panaudoti.

NETAUPYKITE, BET IR NEIŠLAIDAUKITE

Šis skatinimas sietinas su užduočių atlikimu, o jūsų ištekliai – mokymosi bei pažinimo vaisiai. Toks patarimas gali pasirodyti net prieštaringas, nes per egzaminą ir kitokias išbandančias situacijas paprastai norite parodyti viską, ką mokate ir gebate. Vis dėlto – kaip ir gyvenime – per egzaminą dera vadovautis principu: „Viskas laiku ir su saiku.“

Pirmiausia įsidėmėkite, jog kiekviena egzamino užduotis pateikiama tikslingai – patikrinti ką nors konkretaus. Bet visos užduotys turi ir vieną bendrą – nuovoką tikrinančią – ypatybę: jei žmogus tiksliai suprato, ką prašoma atlikti, didesnė tikimybė, kad atliks gerai; jei tik apytiksliai nutuokia užduoties esmę, kažin ar „pataikys“. Todėl neturėtumėte pasikliauti vien mokyklinių užduočių suformuotais įgūdžiais, bet kiekvienos užduoties kiekvieną formuluotę atidžiai perskaityti bei apgalvoti. Ir jau tikrai neverta pulti atsakinėti į klausimus vos pamačius iš klasės kontrolinių darbų pažįstamą užduoties formuluotę, kad sutaupytumėte laiko, nes per egzaminus įprasta tikrinti ne konkrečias, o bendresnes žinias, ne vieną įgūdį ar gebėjimą, o daugelį.

Abiejų egzamino dalių turinys sudarytas taip, kad būtų galima tikrinti ir įvertinti visus anksčiau pateiktų pažinimo sričių ir jų lygmenų pasiekimus. Dera žinoti, kad nuo pasirinkto egzamino tipo – mokyklinio ar valstybinio – priklauso tikrinamų sričių santykis. Jį tiksliai išreiškia egzaminų matricos. 2008 m. egzamino matricos yra tokios:

Lietuvių gimtosios kalbos valstybinio brandos egzamino matrica

Gebėjimai

Turinio sritys

Žiniųtaikymas ir supratimas

Problemos sprendimas,analizavimas,interpretavimas,vertinimas

%

Skaitymas 50

Rašymas 50

% 40 60


20

Lietuvių gimtosios kalbos mokyklinio brandos egzamino matrica

Gebėjimai

Turinio sritys

Žiniųtaikymas ir supratimas

Problemos sprendimas,analizavimas,interpretavimas,vertinimas

%

Skaitymas 60

Rašymas 40

% 50 50

Nagrinėdami matricas pažvelkite į pažinimo sričių ir jų sudėtingumo aprašą, kad gerai suvoktumėte, kokia veikla savo gebėjimus ir pasiekimus atskleidžiate. Peržiūrėkite klasėje atliktas panašias užduotis ir šiame leidinyje pateiktus pavyz-džius, atpažinkite užduočių formuluotėse nurodytas veiklas.

Grįžę prie šio skyrelio pradžioje duoto patarimo: „Netaupykite, bet ir neišlaidaukite“, galite daryti tokią išvadą: kie-kvieną užduotį reikia atlikti taip, kaip prašoma, ir pateikti tokią medžiagą, kokios prašoma. Jei prašomi tik išvardyti (pvz., meninės raiškos ypatybes) dar ir paaiškinsite arba padarysite išvadą, dalį darbo būsite atlikę veltui ir sugaišę brangaus laiko; jei užduotyje bus nurodyta paaiškinti perkeltinę reikšmę, o jūs tik perfrazuosite teksto dalį – atskleisite to paties lygio, bet kitą gebėjimą ir užduoties būsite neatlikę.

Kiek sudėtingiau nustatyti, kokius gebėjimus atskleidžiate rašydami samprotavimą ar interpretaciją, bet galite ir čia susivokti: tai, ką išmokote kaip privalomus dalykus (pvz., teksto sandaros reikalavimai, pastraipos loginė ir prasminė struktūra, kalbos normos ir rašybos taisyklės ir pan.), priskiriama žemesniesiems gebėjimams; tai, kaip analizuojate grožinį tekstą, darote pagrįstas išvadas ir apibendrinimus, parenkate tinkamus argumentus ir pan., atskleidžia jūsų aukštesniuo-sius gebėjimus. Be abejo, jie vieni su kitais susiję, todėl visada siekite pateikti darnų darbą.

Nė vienoje egzamino dalyje užduotys, kuriomis tikrinami žemesnieji ir aukštesnieji gebėjimai, niekaip neišskirtos, ne-atskirtos, nesugrupuotos, todėl pasirinkti, kurios vertingesnės, negalite. Jums to ir nereikia, nes pasiekimų lygis vertinant nustatomas iš visumos.

21

SKAITYMAS

TEKSTO SUVOKIMO UŽDUOTIS

Teksto suvokimo užduotimi tikrinami skaitymo gebėjimai, tik ne tai, ar mokate iš raidžių sudėti žodžius, o iš jų – sakinius, bet kaip suvokiate pakankamai sudėtingą, išsilavinusiam ir brandžiam žmogui parašytą tekstą. Vadinasi, at-likdami šią užduotį turite sutelkti išsilavinimą atspindinčias žinias, gebėjimus, įgūdžius bei brandą atskleidžiančias savo vertybines nuostatas, praktinį, psichologinį, emocinį patyrimą.

Prisiminkite skirtingą patirtį, kai ką nors skaitote tik sau ir kai ruošiatės perskaityta pateikti kitiems (tai įprasta pamokos situacija). Antruoju atveju visada imatės kokios nors strategijos, nors apie ją net negalvojate: ar pasibraukiate reikšmingus dalykus, kad paskui galėtumėte peržvelgti ir įsidėmėti, ar rašotės pastabas, kokius nors sutartinius ženklus, ar kuriate teksto planą mintyse, kad suvoktumėte teksto minties raidą. Bet kuriuo atveju remiatės žiniomis apie teksto sandarą, t. y. atkreipiate dėmesį, kas yra įžangoje, kas dėstyme, kas pabaigoje. Baigę skaityti, permąstote, apie ką buvo rašoma, kas buvo neaišku, o vėliau paaiškėjo, kaip tas aiškumas atsirado. Tik tada savo žinojimą, supratimą ir suvokimą jaučiatės pajėgūs pateikti ir atskleisti kitiems.

Žinoma, per egzaminą ar panašiomis aplinkybėmis trūksta laiko, todėl turite darbuotis sparčiai, nes suklydę pasitaisyti nebegalėsite. Todėl geriau iš anksto žinoti, kas tokią užduotį atliekant yra veiksminga, ir negaišti laiko bandymams.

Kadangi dirbsite su tekstu, taikykite žinias apie tekstą ir strategijas (siūlomas šiame leidinyje ar kitas), kurios padėtų jį greitai ir užtikrintai perprasti, be to, remkitės gyvenimiška patirtimi. Pirmiausia vadovaukitės bendrąja pažinimo seka: atpažink – susipažink – suprask – suvok – paaiškink (pirmas veiksmas – pažink – jau atliktas per visus mokymosi metus, bet kartodamiesi nepamirškite „užkaišyti“ pažinimo spragų).

ARTINKITĖS APDAIRIAI

Kad turėtumėte į ką orientuotis, tolesnį teksto suvokimo aptarimą siekite su pateiktu tekstu.

Vilnius, 1915 m. gegužės 22 d.22 gegužio

Mylima Panyte!1

Jau atitupėjau savo bausmę – 2 savaites tvirtovėje. Tuoj išėjus sužinojau, jog rengiamas koks kvailas jubiliejus mano amžiaus 70 metų. Bort[kevičienė] išsitarė duosianti Tamstai telegramą, kad atvažiuotumei Tamsta į Vilnių. Pirma nesuprantu, kam kviečia, bet paskui dasiprotėjau, kad tam jubiliejui, tai skubu Tamstai parašyti, jog sėdėk ra-

1 Tekstas netaisytas.


22

miausiai namie; jei kito reikalo neturi, tai nelaidyk skatikų ant kelio dykai, nes aš to jubiliejaus neprisiimu, o jei manęs neklausys, tai tą dieną tikrai susirgsiu, su lova manęs neneš. Juokai tik svieto! Kraujas liejasi, ašaros plūsta, o čia žmonės dykaduoniai užsiima tokiais kvailais niekais, dabar yra laikas kokioms tai kvailoms iškyloms, linksmybėms! Tegul verčiau užsiima rimtesniu darbu, tegul šluosto ašaras vargdienių, likusių be pastogių ir kąsnio duonos. Mano širdis dreba, kas ten dedasi su Ušnėnais, Užvenčiu? Susirašyti ir tikrų žinių sužinoti negalima. Putvinskiui vėl vargai: patsai ištremtas, o dvaras po pat kojų – iš Šaukėnų ant Kelmės. Laikrašč[iuose] giriasi tuo keliu vokiečius veją: gau-garius nuneš ant kojų, o kiek tan kraujo! Tokios tai linksmybės, pramoniai! Petrauskas rašo, jog nieko blogo nematę, turbūt ir Puziniškis aplenktas liko, parašykit man nors keletą žodžių, visiems labų dienų, sudiev!

Bobutė

Paprastai tekstas pateikiamas su savo „aplinka“, kitaip sakant užtekstiniais duomenimis, nurodančiais į tam tikrą kontekstą (šaltinis, iš kurio jis paimtas, leidimo metai, vieta, kartais (periodinio) leidinio pavadinimas ir numeris, kitokie prierašai). Šiuos duomenis būtinai apgalvokite ir per juos tekstą susiekite su gyvenimo tikrove: kokį istorinį laiką nurodo ir kuo tas laikas ypatingas, kokios šalies ar kultūros tikrovę atspindi, kokiai auditorijai skirtas leidinys ir pan. Prisiminkite: visa, kas vyksta, nors bendražmogišku požiūriu yra universalu (visuotina, visa kam tinkama), įgyja savo laiko ir erdvės spalvų. Taip geriau pasiruošite priimti teksto turinį.

Autoriaus vardas ir pavardė nebūtinai bus pažįstami, tačiau bent jau padės suprasti, ar jis jūsų tautietis, t. y. patiria tos pačios aplinkos poveikį, ar kitatautis, vadinasi, į pasaulį žvelgia iš kitos erdvės nulemtų sąlygų. Apie autorių būtina susirinkti kuo daugiau žinių, nes, prisiminkite, kuo geriau žmogų pažįsti, tuo geriau gali jį suprasti.

Šis tekstas nenurodo autoriaus, tačiau iš parašo „Bobutė“ sužinote apie senyvą žmogų, todėl galite remtis savo patirtimi apie tokių žmonių elgesį lemiantį mąstymą, nuostatas ir t. t. Beje, supratę tekstą, ko gero, patys galėsite pasakyti rašiusio žmogaus pavardę.

APSIŽVALGYKITE, ATPAŽINKITE, NUMATYKITE

Nebūtina iš karto skaityti visą tekstą, ypač jei jis nemažos apimties. Perskaitę kelis sakinius ar pastraipą, galite imtis nustatyti teksto pobūdį ir numatyti, ko iš teksto tikėtis. Tvirtai žinokite, kad nė vieno iš galimų variantų neturite atmesti netyrinėję.

Šį tekstą aprėpiate vienu žvilgsniu, o jo grafi nė išvaizda neleis suklysti dėl pobūdžio. Tai laiškas. Grafi nio vaizdo in-formaciją papildę kelių pirmųjų sakinių turiniu, galite nuspręsti, ar tekstas grožinis ar ne. Turite patirties, kad ir grožiniuose tekstuose būna pateikta personažų parašytų laiškų, todėl pirmiausia atskirkite, ar tai meninė tikrovė, ar pats gyvenimas. Čia tikrovė neatrodo perkeista (vietovės, vardai, faktai), todėl žvilgtelėję į savo ranką – modelį suprantate, jog reikia ap-žvelgti dalykinius stilius. Griežta teksto forma pasirinkimą kreiptų į administracinio stiliaus apibrėžimą, tačiau kalbėjimo tonas, sakinių konstrukcijos, nenorminė leksika rodo buitinį stilių. Prisiminkite, kad turinys svarbesnis nei forma, ir nepa-siduokite vien jos įtaigai. Todėl apibendrinate, jog tai asmeninis laiškas, ir toliau jį tyrinėjate, remdamiesi savo praktine patirtimi, ką tokie tekstai paprastai atskleidžia.

SUVOKITE, KO IEŠKOSITE

Nustatę funkcinį stilių ir, jei reikia, žanrą (laiškas), turite prisiminti apie jį tai: 1) kokia įprasta jo paskirtis; 2) kokia būdin-ga kalbinė raiška (įprastas žodynas, sakinių konstrukcijos, tiesioginės ir netiesioginės reikšmių vartojimas). Buitinio stiliaus paskirtis – bendravimas, dalykinės ir emocinės informacijos perteikimas, o jei rašydamas asmeninį laišką autorius laikosi įprastų formos reikalavimų, tai liudija jo raštingumą bei išsilavinimą (čia duomenys autoriaus charakteristikai). Buitiniam stiliui būdingas laisvumas ir žodyno, ir sintaksės požiūriais, o meniškumas atspindi kalbančio asmens individualumą.

23

SUSIKURKITE KOORDINAČIŲ SISTEMĄ

Kad pradinė pažintis su tekstu įsitvirtintų sąmonėje, naudokitės koordinačių sistemos metodu: horizontalėje žymė-kitės istorinį laiką ir ant jos žmogeliuką – save dabartiniu metu (žymėsite XXI a. pradžią). Paskui raskite, kur savo atžvilgiu turėtų būti autorius (laiško data nurodo XX a. pradžią). Tai padės suprasti, koks laiko atstumas jus skiria, ir suvokti bei įver-tinti autoriaus sakomus dalykus. Vertikalėje žymėkitės erdvės duomenis: jei patys esate Lietuvoje (taip ir yra), o autorius ne, tai jo fi gūrėlę pastūmėkite aukščiau (tarkime, tai bus Vakarai) arba žemiau (Rytai). Šio teksto autorė bus greta jūsų – tai rodo lietuviškos tikrovės ženklai tekste.

Prisiminę Neilo Vilso straipsnį „Mohavio telefono būdelė“, pamėginkite koordinačių sistemą pertvarkyti pagal jį. Šiuo atveju autoriaus fi gūrėlė laiko ašyje atsidurs šalia jūsiškės – jis mūsų amžininkas, bet erdvės ašyje turėsite kilstelėti aukštyn, kad atspindėtumėte jo priklausymą Vakarų pasauliui, JAV tikrovei. Galėsite padaryti ir gana svarbią išvadą: nors autorius gyvena JAV (apie šią šalį nemažai žinote), priklauso postmodernizmo epochai ir vakarietiškai kultūrai kaip ir jūs, todėl galite jo mintis vertinti šiandieninio gyvenimo kriterijais. Postmodernaus pasaulio ypatybės ryškiausios stiprios demokratijos kraštuose, todėl jų gyventojų tikrovė kiek kitokia nei lietuviškoji, bet ir aną pažįstate iš žiniasklaidos bei meno, todėl galite tinkamai suprasti.


24

Vėl grįžę prie Bobutės laiško turite prisiminti, kas istoriškai svarbaus vyko Lietuvoje nurodytu metu (iš istorijos žinote, kad vyko Pirmasis pasaulinis karas ir Lietuva buvo okupuota vokiečių). Teksto turinio detalės šį išankstinį žinojimą patvir-tins, be to, atskleis tokiomis sąlygomis gyvenusių žmonių savijautą, jų požiūrį į įprastus ir neįprastus įvykius, padės suvokti autorės sprendimo pagrįstumą.

Įvertinę, iš kokio laiko ir erdvės kalba teksto autorius, išvengsite ir suvokimo, ir vertinimo klaidų. Jei nagrinėdami teks-tą randate duomenų, nesutampančių su jūsų išdėstymu koordinačių sistemoje, tuoj pat juos apgalvokite ir pakoreguokite brėžinėlį, kad nuolat prieš akis turėtumėte naudingą vaizdinę informaciją. Tokį brėžinėlį patogiausia piešti pieštuku tuščioje vietoje šalia teksto pavadinimo, o baigus darbą nutrinti.

SUŽINOKITE DAR VIENĄ ISTORIJĄ

Tekstą visada lengviau suvokti susiejus jo duomenis su patirtimi, kaip paprastai vyksta įvykiai. Kad ir kaip būtų tekste išdėstyti faktai, visada galite juos išdėstyti laike ir atkurti vyksmo eiliškumą, t. y. paversti istorija arba sukonstruoti nuoseklų pasakojimą. Šiame tekste minimų įvykių chronologija gana paprasta: autorė buvo tvirtovėje (galima nutuokti, kad kalėjime), ir tai puikiai žinoma laiško adresatui „Panytei“, todėl nieko papildomai nepasakoja; paleista ji siekia sužinoti, kas įvyko, kol buvo atskirta nuo išorinių įvykių (bendrauja su artimaisiais, skaito laikraščius, susirašinėja, stengiasi gauti žinių, kaip karo veiksmai palietė jai svarbias vietas ir ten gyvenančius žmones), ir, nors artinasi jos jubiliejus, nenori švęsti, nes jaučia, kad toks sumanymas netinka dramatiškoms gyvenimo aplinkybėms, todėl rašo šį laišką.

Kai žinote visus įvykius (kas po ko, ,kaip prasidėjo, vyko, baigėsi), bet kurią akimirką nagrinėdami tekstą galite pasi-tikslinti reikiamas aplinkybes, nustatyti, kuris dalykas yra priežastis, o kuris pasekmė ir pan. Taip dar geriau imate pažinti ir suprasti autorių bei jo dėstomų minčių reikšmę, todėl galite suvokti, kokią prasmę sukuria teksto visuma.

KALBINKITE TEKSTĄ JO KALBA

Kiekvieno teksto kalbėsena (kalbėjimo būdas), tono pasirinkimas priklauso nuo autoriaus asmenybės, rašymo tikslo ir numanomo adresato. Todėl verta stengtis suprasti, kodėl autorius kalba vienaip ar kitaip, – gaunate papildomų duome-nų suvokimui. Kai rašote patys, taip pat turite pasirūpinti, kad jūsų kalbėjimo tonas būtų priimtinas skaitytojui ir palankus turiniui suvokti.

Šiuo atveju galima pritaikyti kūrinio tipui nustatyti siūlytą lygmenų arba laiptų modelį. Žemiausias laiptelis – buitinis kalbėjimas kaip šiame Bobutės laiške – atitinka buitinį stilių. Jis tinka ir tai buitinei asmeninio bendravimo situacijai, kuri paaiškėja iš teksto. Viešumai skirtuose tekstuose toks kalbėjimas nedera, privalu laikytis bendrinės kalbos ir viešojo kal-bėjimo reikalavimų, taigi reikėtų naudoti aukštesnio lygio raiškos (jų raišką apibūdina funkcinių stilių kalbos ypatybės) priemones. Tie, kuriems suprantama muzikos terminologija, galite naudotis registro, tik ne instrumento, bet kalbos regis-tro sąvoka. Paspaudę vieną ar kitą mygtuką prie, pavyzdžiui, akordeono klaviatūros, pakeičiate instrumento diapazono dalį – registrą (garso jėgą ir tembrą).

Visa, kuo teksto kalbinė raiška nesutampa su nustatytam funkciniam stiliui būdingais požymiais, turite apgalvoti ir išsiaiškinti, ką tie neatitikimai tekstui suteikia. Paprastai stiliaus nelygumus galima paaiškinti dvejopai: arba autoriui trūksta nuovokos ir patirties, arba stilius jis painioja sąmoningai, siekdamas savų tikslų, dažniausiai įtaigumo. Daugybę tokių pavyzdžių galite rasti šiuolaikinėje publicistikoje: joje derinama ne tik dalykiškumas su meniškumu, bet vartojama ir ne-norminė raiška (žargonas, archaizmai, tarmybės, naujadarai, svetimų kalbų žodžiai, frazės ir pan.). Tarp teksto suvokimo užduoties klausimų būtinai bus vienas kitas ir apie raišką, štai tada ir turite išsakyti savo pastebėjimus, paaiškinti, kokiomis kalbos priemonėmis ir ko, jūsų nuomone, autorius siekia. Rašydami savą tekstą, labiausiai stenkitės neprarasti tos kalbi-nės nuovokos, t. y. pasirinkite viešajam kalbėjimui tinkamą toną ir žodyną.

APŽVELGĘ ĮŽVELKITE IR SUFORMULUOKITE

Kad ir kokia būtų teksto kalbinė raiška bei forma – tai tik medžiaga, autoriaus pasitelkta norimai prasmei kurti. Taigi turėtumėte paaiškinti būtent pastarąją. Bobutės laiško buitinė kalba, emocingas – lengvabūdiškas ir juokaujamas, išgąs-

25

tingas ir jausmingas – tonas pridengia pranešimo rimtumą ir autoriaus asmenybės bruožus. Gali būti, jog vienu ar keliais testo klausimais bus prašoma atskleisti būtent juos, todėl prisiminkite, kad apie asmenybę sprendžiame iš veiklos – poel-gių, darbų ir kalbų, o tekstuose juos atpažįstame iš sukurtos prasmės.

Net kai tą prasmę ar mintį suprantate, dažnai ją būna sunku suformuluoti, todėl praverstų dar viena gyvenimiš-ka analogija. Tekstą galima matyti kaip kūdikio besilaukiančią moterį, taigi prasmė gims (žinoma, mūsų sąmonėje ir mūsų pastangomis) kaip kūdikis. Nusakyti ją galima dvejopai: jei gimė mergaitė – tai vertybė (draugystė, gimtoji kalba, tolerancija), jei berniukas – elgesio modelis (puoselėti, perduoti, atskleisti). Žinoma, galima tikitės ir dvynių, net dažniau nei tikrovėje, – tada reikės įvardyti ir vertybę, ir elgesio modelį.

Kaip suprasti, kas gimė? Dažniausiai padeda sveika nuovoka: kai tekstas kalba apie tai, kas blogai (probleminis klausimas kodėl?), ir nutuokiate, kas būtų gerai, turėtumėte įvardyti vertybę. Tik įvardyti, be abejo, nepakaks, tai tik formuluotės pagrindas, svarbiausias reikšminis žodis. Elgesio modelį nurodys teksto minties kryptis kaip daryti? (pa-našus ir probleminis klausimas). Dvynių atveju formuluotę kursite derindami vertybės ir elgesio modelį.

Suvoktą teksto prasmę reikia pateikti kalba, taigi reikia parašyti glaustą išvadą. Geriausiai tam tinka teiginiai, jų pavyzdžių galite imti iš bet kurio mokomojo dalyko teorijos – taisyklių ir dėsnių formuluočių, nes būtent jomis įprasta išreikšti apibendrintą mintį. Tokių formuluočių pasirinkite bent 5–6 iš įvairių sričių (iš lietuvių kalbos – gramatikos taisyklę, pvz., priešpaskutinio skiemens priegaidės, iš fi zikos – kurį nors Niutono dėsnį, sentenciją / aforizmą ir t. t.) ir turėsite sakinių – modelių, pagal kuriuos pasirinktinai galėsite suformuluoti iš pradžių ne visai sklandžią mintį. Svarbu, kad toje mintyje nebūtų dvejojimo, netikrumo ar išimtinumo atspalvių, nes teiginys turi paaiškinti, o ne supainioti. Net kai tekste bus kalbama apie kokius nors išskirtinius, retus dalykus (kaip „Mohavio telefono būdelėje“), suvoktą mintį stenkitės pakylėti iki visuotinumo. Visuotinumo reikšmę paprastai įgyja vertybės ir elgesio modeliai, todėl jie ir turėtų sudaryti formuluojamo sakinio turinį.

Pavyzdžiui, tekste apie telefono būdelę nurodoma vertybė – dvasingumas / religingumas – ir elgesio modelis (tiesa, neigiamas) – pabrėžtinas tradicinio veikimo ir įprastų aplinkybių vaikymasis. Todėl pagrindinės minties formu-luotė gali būti pateikta ir su neigiama reikšme (a), ir ją pakeitus priešinga, – su teigiama (b): a) dvasingumui puoselėti nepakanka vien formalių veiksmų tradicinėmis aplinkybėmis; b) dvasingumą puoselėti galima ir nesilaikant įprastų formalių reikalavimų (pabraukti žodžiai įvardija vertybę ir modelį). Šiuo atveju abstraktesnės reikšmės žodis veikti pakeistas konkretesniu puoselėti, tinkančiu aptariamai situacijai. Tokios pagrindinės minties formuluotės nė kiek ne-prieštarauja anksčiau pateiktosioms, jos tik abstraktesnės, rodančios aukštesnį teksto suvokimo lygį. Tas „lygio kils-telėjimas“ vyksta gana paprastai – reikia konkrečius faktus, aplinkybes apibendrinti iki visuotinumo, parodant dalyko esmę, dėsningumą. Tai kryptis „iš atskira į bendra“.

Prisiminkite, kaip jūsų seneliai, tėvai, kiti vyresni žmonės ką nors vertindami ar trumpai išsakydami savo nuomonę ima ir pasako kokią patarlę. Galite net įsivaizduoti, kad perskaitę apie tą telefono būdelę jie sako: „Arti bažnyčia – toli Dievas“, ir intuityviai suvokiate, kad jie teisūs. Tai tautosakos tradicija, specialiai patarlių juk niekas nesimoko, jos tiesiog prisimenamos tinkamą akimirką, kad pagelbėtų. Šią tradiciją perimti buvote skatinami ir jūs, todėl gali būti, kad kokią tinkamą patarlę prisiminsite ir atlikdami teksto suvokimo užduotis. Rašyti ją kaip teksto pagrindinę mintį nederėtų – mat toks pasakymas yra perkeltinės reikšmės. Bet galima ja pasinaudoti kaip kalbiniu modeliu, kita vertus, tai puikiausias apibendrinimo pavyzdys.

Bobutės laiško teigianti mintis, arba prasmė, gali būti išreikšta bent keliomis formuluotėmis:1) Kai visuomenei (daugeliui žmonių) iškyla grėsmė / jei visuomenė išgyvena sunkumus, nemoralu / nedera

viešai rodyti asmeninį džiaugsmą. 2) Nedera puotauti maro metu, t. y. švęsti savo šventę tada, kai kiti patiria kančias. 3) Moralus žmogus visada paiso aplinkinių.

Kad būtumėte visiškai tikri dėl suvoktos teksto prasmės, pritaikykite trejybiškumo modelį – temos, problemos ir pa-

grindinės minties vienovę. Pagal tai, apie ką kalbama tekste, formuluojate temą: požiūris į asmeninius reikalus (šventę, ju-biliejų) ypatingomis visuomenės gyvenimo aplinkybėmis. Suvokę, kas autorei atrodo negerai, nepageidautina, ir, žinoma, susiję su tema, rašote probleminį klausimą: kaip dera vertinti asmeninius reikalus visuomenės gyvenimo kontekste?

Tikriausiai tekste minimus faktus susiejote su turimomis žiniomis ir atpažinote, kad laiško autorė yra rašytoja Žemaitė, o adresatas Panytė – rašytoja ir visuomenės veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Galite padaryti ir bendresnę išvadą, kad


26

XX a. pradžioje Lietuvos viešajame gyvenime veikusios asmenybės buvo išties taurios ir nesavanaudiškos. Tai patvirtina ne tik jų grožiniai tekstai, bet ir privati korespondencija. Šį faktą visada galima panaudoti samprotavimo rašinyje, kai reikės argumentuoti žmogaus įvaizdžio ir tikrųjų bruožų dermės svarbą.

Teksto suvokimo užduoties klausimyne paprastai būna klausimų, kuriais prašoma atskleisti du ar visus tris loginį teksto pagrindą apimančius elementus. Jie gali būti pateikti ne vienas po kito. Paprastai teksto problemą nusakyti prašoma klausimyno pradžioje, o temą ir pagrindinę mintį – pabaigoje, todėl yra pavojus suklysti formuojant teksto loginį pagrin-dą. Kad taip neatsitiktų, pasitikrinkite atsakymų tarpusavio dermę skaitydami temos, problemos ir pagrindinės minties formuluotes vieną po kitos ir būtent tokia tvarka. Jei rasite loginių neatitikimų, juos būtinai pašalinkite, o likusių atsakymų teisingumą įvertinkite pagal trejybiškumo modelį.

Šiuo modeliu arba lygties analogija kaip mąstymo modeliu galite pasinaudoti ir rašydami teksto interpretaciją, ir ruošdamiesi monologui per įskaitą, ir paprasčiausiai apgalvodami perskaitytą knygą. Tiesiog remkitės praktine logika, kad riešuto branduolys vertingas ir be kevalo, bet kevalas be branduolio – tik apgavystė ir nusivylimas. Branduolys – tai teksto loginis pagrindas, be jo tekstas – tušti plepalai. „Tuščio kevalo“ pavojaus tikrai nekels nei suvokimui, nei interpretacijai pateikti tekstai, o štai rašydami savo samprotavimą arba interpretaciją, bet kokį kitą tekstą viešumai, kalbėdami per įskaitą ir bet kada vėliau, loginį pagrindą kursite patys. Ir tada šiame skyriuje pateikti patarimai gali padėti. Dar daugiau jų rasite skyriuje apie rašymą.

27

SKAITYMAS

TEKSTO KŪRIMO UŽDUOTIS

Kad ir kokį grožinį kūrinį skaitytumėte, visada įvyksta „paprastas stebuklas“: su savo pasauliu įeinate į kito (ir kitokį) pasaulį. Priklausomai nuo jūsiškio ir tų kitų pasaulių sandaros bei vertybinio pagrindo, vienuose kūriniuose jaučiatės savi, kituose – svečiai, dar kituose netgi įsibrovėliai. Kuo ilgiau tuose kūrinių (tekstų) pasauliuose pabūnate, tuo geriau juose jaučiatės, nes apsiprantate, įsigyvenate. Paskui, žinoma, grįžtate – tie patys ir šiek tiek kitokie. Net jei grįžę neapmąstote nei įspūdžių, nei savo pasikeitimų, vis tiek ūgtelite, tampate brandesni, nes teksto pasaulis jau būna įsiskverbęs į jūsų asmenybę ir toliau tyliai ten gyvena – jūs net nejaučiate jo buvimo ir poveikio. Jei esate įpratę savo skaitinius apmąstyti, retkarčiais prisiminti, sieti su tikro gyvenimo apraiškomis, tai tikrai ugdote ir savo gebėjimus samprotauti bei interpretuoti.

Tokia veikla kaip samprotavimas ir interpretavimas įtraukia visas ir visokias žmogaus žinias bei patirtis, taigi visi skaityti tekstai gali joje „dalyvauti“.

APMĄSTYKITE SKAITYTUS KŪRINIUS TEMŲ IR PROBLEMŲ POŽIŪRIU

Pirmiausia skaitomą kūrinį (tekstą) – tam tikrą turinį – priimate intuityviai: jis veikia jūsų emocijas, skatina vaizduotę, ti-krina bei turtina gyvenimišką patirtį. Kai nesate tiesiogiai jo veikiami, galite tą savaimingą reagavimą kilstelėti į apmąstymų lygį ir išgryninti loginį pagrindą (trejybiškumas), kad atmintyje liktų ne tik vaizdiniai ir faktai, bet suvokimu grįstas žinojimas, kokią reikšmę turi kūrinys. Taip tarsi susiejate nauja su jau turima. Egzamino teksto kūrimo dalies požiūriu toks žinojimas naudingas ir rašant interpretaciją, ir samprotavimo rašinį.

Interpretuodami tekstą būtinai jį analizuojate, kad nustatytumėte jo temą ir problemą, o paskui galėtumėte suvokti bei paaiškinti prasmę (atkoduojate trejybiškumą). Kadangi vertinti, ką kas reiškia, prasminga tik lyginant, tai kitų kūrinių temų ir problemų žinojimas ir to žinojimo siejimas su interpretuojamu tekstu yra būtina sąlyga interpretacijai pagrįsti. Vienas iš interpretacijos turinio vertinimo kriterijų kaip tik ir yra tinkamo konteksto pasitelkimas. Vadinasi, pavyzdžiui, aptardami Henriko Radausko eilėraštį „Metai“ geriau jį suprasite ir atskleisite, jei žinosite, kokia yra Kristijono Donelaičio to paties pa-vadinimo kūrinio tema ir problema. Tuo metu, kai atliekate konkrečią užduotį, nebėra laiko aiškintis kitų kūrinių bendriausių dalykų – juos tiesiog reikia žinoti, kad galėtumėte panaudoti.

Samprotavimo rašinio atveju skaitytų kūrinių temų ir problemų žinojimas reikalingas tam, kad nesijaustumėte tarsi išmesti į nepažįstamą planetą, kurios dėsnius turite atrasti patys, o atvirkščiai, kad žinodami tuos dėsnius galėtumėte jais naudotis, – pirmiausia turėtumėte argumentų savo požiūriui pagrįsti ir įtvirtinti. Pavyzdžiui, pasirinkę samprotauti mokymosi visą gyvenimą tema ir suvokę, kad mokymasis plačiąja prasme – tai pažinimas, prisiminsite kūrinius šia tema: Homero poemos herojus Odisėjas pažinimą įgijo keliaudamas, Johano Volfgango Gėtės Faustas dėl pažinimo ryžosi sandėriui su velniu, Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ veikėjas Liudas Vasaris turėjo pažinti savo ir kūrybos prigimtį, kad galėtų pasirinkti gyvenimo būdą.


28

Žinoma, kiekvienas kūrinys kalba apie ką nors konkretaus, tačiau temų požiūriu didelės įvairovės nėra. Iš esmės gro-žinių kūrinių, apskritai meno, temos sietinos su individo ir visuomenės dvasinėmis reikmėmis (materialinėmis reikmėmis paprastai domisi mokslas, išimtis būtų tik fi losofi ja ir psichologija), todėl teigiamos reikšmės abstraktūs žodžiai, nurodantys ir bendražmogiškas vertybes, gali būti temų atitikmenys: pažinimas, teisingumas, atsakomybė, laisvė, meilė, pasiaukoji-mas ir t. t. Bet tai visai nereiškia, kad tų kūrinių skaityti nebereikia, atvirkščiai, kiekviename kūrinyje ta pati bendroji tema įgyja savitų atspalvių, t. y. susiaurinama, sukonkretinama. Mažuose kūriniuose (eilėraščiuose, novelėse ir pan.) paprastai labiau išryškinama viena tema, didesniuose, ypač tuose, kur plėtojamos kelios siužetinės linijos (romanuose, dramose, poemose ir t. t.), be pagrindinės viso kūrinio temos, plėtojamos ir kitos. Todėl skaityti ir apmąstyti tiek didelės, tiek mažos apimties kūriniai jums gali tapti neišsemiamu teminių sąsajų su konkrečia samprotavimo tema šaltiniu. Pavyzdžiui, roma-nas „Altorių šešėly“ padėtų pagrįsti samprotavimą ir apie kūrybą, ir apie pasirinkimą, ir apie meilę, pašaukimą ir kt. Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“ tomis pačiomis temomis pateiktų kitokių, bet taip pat tinkamų argumentų, taip pat būtų galima pasitelkti ir Justino Marcinkevičiaus dramą „Mažvydas“, Vinco Krėvės dramą „Skirgaila“, ir kitus pasaulinės bei lietuvių klasikos kūrinius. Galite išsikelti tik vieną sąlygą: tuos kūrinius turite būti pavertę savo išsilavinimo dalimi.

Ne mažiau svarbu žinoti ir skaitytų kūrinių problematiką (problemų visumą): prisiminkite, kad kiekvienos kūrinio temos ir problemos dermė nubrėžia kryptį, kuria eidami galite rasti prasmę.

GRETINKITE TEMŲ IR PROBLEMŲ KAITĄ ĮVAIRIAIS ISTORINIAIS LAIKOTARPIAIS

Apmąstę savo skaitinių nagrinėjamas temas ir problemas galėtumėte padaryti dvi svarbias išvadas: 1) jų yra univer-salių, vadinamų „amžinosiomis“, nes jos susijusios su pačia žmogaus prigimtimi, ir specifi nių, iškeliamų konkrečiu žmo-nijos raidos laikotarpiu; 2) per žmonijos istoriją požiūris į tą patį dalyką (temą ar problemą) kito. Apžvelkite kad ir tą pačią pažinimo temą, plėtojamą per visą literatūros istoriją (ji iš tų „amžinųjų“), ir pamatysite, kad iki naujųjų laikų parašyti kūriniai dėmesį sutelkia į išorę, kito – pasaulio ir žmogaus – pažinimą, o pastarųjų kelių amžių kūriniuose vaizduojami žmonės siekia pažinti save. Panašiai kinta ir universalios kovos temos traktuotė: ankstesniuose kūriniuose žmogus daugiausia kovojo su realiu fi ziniu priešu (pvz., Homero „Iliados“, viduramžių nacionalinių epų herojai), vėliau priešininkas imtas sieti su moraliniu, vertybiniu kitoniškumu (pvz., Viljamo Šekspyro „Hamleto“, romantizmo ir realizmo literatūros kūrinių veikėjų), kol modernieji laikai kovos arena pavertė paties žmogaus vidinį pasaulį.

GRETINKITE PANAŠIUS VEIKĖJUS IR ĮSIDĖMĖKITE JŲ SKIRTYBES

Grožinio kūrinio loginis pagrindas, nors realiai egzistuoja, yra ne matomas, o tik suvokiamas. Jei būtų atvirkščiai, kūrinys iš meno srities turėtų būti perkeltas į mokslo, kurioje tikslumas, aiškumas, vienareikšmiškumas yra didžiausi pri-valumai. Bet grožiniame kūrinyje visada ir labai ryškiai matomas žmogus, nes būtent jis savo ypatybėmis, poelgiais, išgy-venimais tą loginį pagrindą leidžia suvokti. Net kai atrodo, kad veikėjo / lyrinio subjekto (kaip daugelyje Henriko Radausko eilėraščių) nėra, pavyzdžiui, vaizduojama gamta, daiktai ir pan., tai vis tiek yra žmogus, kuris tai stebi, ką nors iš visumos išskiria, pabrėžia ir taip atsiskleidžia pats.

Samprotavimo rašinyje jūs patys atsiskleidžiate mintimis apie pasaulį, žmogų ir gyvenimą. Štai jungtis, siejanti jus su skaitytų kūrinių personažais: jie, paprastai visų išsilavinusių žmonių pažįstami ir šį tą jiems reiškiantys, gali paremti jūsų nuostatas, nuomonę, požiūrio pasirinkimą. Juk samprotavimą rašote viešumai ir stengiatės būti suprasti, taigi svarbu „pažinti“ tuos, kurie gali jums padėti, kurių patirtis pranoksta jūsiškę, todėl gali ją papildyti ir paremti.

Kad taptų samprotavimo argumentais ar interpretacijos konteksto duomenimis, grožinių kūrinių personažai jūsų at-mintyje turi įgyti ir gyvo vaizdo, ir schemos pavidalus. Gyvas vaizdas padės argumentuojant ar aiškinant matyti tuos žmones kaip paveikslus ir istorijas ir išryškinti tą jų bruožą ar poelgį, kuris geriausiai pagrįstų jūsų mintį. Rašinyje tai galite pateikti užuomina, palyginimu, pavyzdžiui: kovojantis už savo pasaulį žmogus, net kai grumdamasis atrodo juokingai kaip tas J. Savickio apsakymo „Kova“ vaikas, yra vertas pagarbos.

Schema veikėją sietų su tema, problema ir idėja. Pavyzdžiui, toks, kokį vaizduotėje susikūrėte, kunigaikštis Skirgaila gali tapti tiesiog itin atstumiančio savavaldžio tipu, bet visi per veiksmo raidą tą atgrasumą kuriantys charakterio niuansai teiks ga-limybę samprotaujant dėmesį sutelktį į vieną, jums reikalingą. Skirgaila schema įkūnys savo įsitikinimų pavergtą, nepajėgiantį keistis, netolerantišką žmogų, kuris dėl to tampa tironu, galiausiai paminančiu pačius švenčiausius dalykus. Kad susidarytu-mėte ryškų vaizdinį, pakako kūrinį perskaityti; kad sukurtumėte schemą, reikėjo kūrinį nagrinėti ir apmąstyti.

29

Tokių kaip Skirgaila nepatrauklių tipų literatūroje rasite ir daugiau, bet kiekvienas tai primenantis vaizdinys turės savo atspalvių ir kiekviena užsispyrėlio schema perteiks kitokį priežastingumą. Pavyzdžiui, su Skirgaila palyginkite Odisėjo sutiktąjį vienaakį kiklopą Polifemą ir tikrai pamatysite, kad jis atgrasus dėl kitokių bruožų, tačiau schemos prasme jie bus labai panašūs, nes ir tas mitinis milžinas nenorėjo paisyti pasikeitimų ir nesistengė stebėti pasaulio net savo vienintele akimi. Visi panašūs dalykai ir skiriasi, todėl apžvelgdami ir kartodamiesi literatūros kursą būtent gretinti ir apmąstyti gautus rezultatus negailėkite pastangų.

SUSIEKITE RYŠKIAUSIUS KLASIKOS PERSONAŽUS PAGAL JŲ SIEKIUS IR VEIKIMO BŪDĄ

Lyginimas rašant samprotavimo rašinį jums padės plėtoti savo teiginius, sukurti polemikos dvasią, o rašant interpretaci-ją – sukurti kontekstą ir pagrįsti išvadas. Dėl to verta pasiruošti medžiagos iš literatūros kūrinių, kuriuose pagrindiniai veikėjai siužeto susieti neatskiriamai ir įkūnija skirtingas pasaulėžiūras, idealus, charakterio tipus ir pan. Klasikos veikėjų poros yra tokios įsimintinos ir turinčios tokias aiškias vertybes, kad vien jų paminėjimas atstoja siekiamo atskleisti reiškinio esmę.

Nebūtinai vieno kūrinio veikėjai turi būti tikri priešininkai kaip princas Hamletas ir karalius Klaudijus ar „Baltos drobulės“ poetai Garšva ir Vaidilionis, kad jais galėtumėte iliustruoti samprotavime aptariamas vertybes ir blogybes. Paprastai net labai vienas kitam draugiški veikėjai – kaip Don Kichotas ir Sančas Pansa, Faustas ir Mefi stofelis arba Faustas ir Margarita, Justino Marcinkevičiaus kūrinio „Mažvydas“ veikėjai Mažvydas ir Vilentas ir t. t. – turi labai skirtingą požiūrį apskritai į gyvenimą ar į kokį nors konkretų dalyką. Dažnai net ir vienodus siekius jie įgyvendina skirtingais būdais, nes skiriasi tų siekių mastas. Radę sutapimų tarp to, ką norite samprotaudami pabrėžti kaip jums priimtiną kelią, ir to, ką atskleidžia kurios nors iš sudarytų porų vienas personažas, argumentu pasirinksite pastarąjį, o kito veikėjo pasirinkimą panaudosite kaip kontrargumentą.

Kuo daugiau veikėjų schemų ir porų būsite apmąstę, tuo lengviau rasite literatūrinių argumentų savo samprotavimo teiginiams. Pravers toks pasirengimas ir rašantiesiems interpretaciją, nes galėsite nagrinėjamo teksto ne tik veikėjus, bet ir kitus elementus (pvz., laiką, erdvę, veiksmą) aiškinti remdamiesi kontekstu.

TRUMPAI PAPASAKOKITE, KĄ IR KAIP PERSONAŽAS VEIKĖ / IŠGYVENO

Kaip ir teksto suvokimo užduotyje veiksmingas gali būti grožiniame kūrinyje papasakotos istorijos žinojimas. Nors esate perskaitę visą didelį kūrinį, negalite būti tikri, kad jį perpratote ir atsimenate viską. Dažnai nutinka taip, kad galite atpasakoti ne vieną siužeto vingį, bet negalite aiškiai išdėstyti pagrindinio ar kurio kito svarbaus veikėjo siekio ir būdo, kuriuo jis savo siekį įgyvendina. Todėl apie svarbius veikėjus gerai pagalvokite ir jų istorijų – nesvarbu, ar fi zinių, ar dvasi-nių – aspektu.

Iš pradžių žinotina, kad bet kuris žmogus veikia ar išgyvena tik dėl kokio nors stygiaus Jeigu nei vieno, nei kito ne-jaučia, nepatiria, žmogus nieko svarbaus ir reikšmingo nesiima, juolab nėra ko vaizduoti ir meno kūrinyje. Todėl visada pirmiausia išsiaiškinkite, dėl ko personažas veikia, pavyzdžiui, gal jaučiasi nuskriaustas ir ieško teisingumo ir siekia atpildo skriaudėjams kaip Hamletas, o gal perpildytas emocijų nori jas išlieti, kad galėtų gyventi toliau kaip Maironio eilėraščio „Nuo Birutės kalno“ lyrinis subjektas. Paprastai žmogus liaujasi išgyvenęs ar veikęs, kai panaikina tą pirminį stygių, taigi baigia ir savo gyvenimo, vaizduojamo kūrinyje, atkarpą (kartais ko nors perteklius, pvz., jausmų, sukelia stygiaus pojūtį, pvz., ramybės, pusiausvyros).

Atkurti pasirinkto personažo istoriją ir pradėkite įvardydami stygių ar siekį, paskui nustatykite, į kokį bendriausią vei-kimą panašūs iš eilės atliekami jo veiksmai – taip sužinosite elgesio modelį (pvz., Salomėjos Nėries eilėraščio „Maironiui“ vyksmas atitinka išpažinties modelį, Vytauto Mačernio sonetas „Toreador, mirtis baisioji…“ – koridos (kovos), Romualdo Granausko apsakymo „Saulėlydžio senis“ – žmogaus amžiaus tarpsnių, arba brendimo, patirties įgijimo modelį ir t. t.). Iš stygiaus bei veikimo modelio geriausiai paaiškėja ir kūrinio tema bei problema, o konkretūs veiksmai ar išgyvenimų slinktis (lyrinis vyksmas) leidžia suprasti, ar tinkamai veikėjas siekia savo tikslo, taigi leidžia suvokti kūrinio pagrindinę mintį (prasmę). Palyginę pradinę ir pabaigos situaciją būsite atkūrę veikėjo istorijos schemą ir aiškiai žinosite, kas iš tikrųjų pavaizduota kūrinyje, o atmintyje likę vaizdai bei įvairių kūrinio epizodų detalės prireikus padės pasirinkti, ką bendra ir ką konkretaus derėtų panaudoti samprotavimo argumentacijai arba interpretacijos kontekstui. (Tokią analizę galite pasitelkti ir nagrinėdami interpretacijai pateiktą kūrinį ar jo ištrauką – apie tai daugiau interpretacijai skirtoje dalyje.)

Literatūros kūrinių veikėjų istorijos praverčia samprotaujant tada, kai jaučiate, kad savam teiginiui įrodyti nepakanka tik paminėti veikėjo vardą ar spręstą problemą, kad reikia paaiškinti, koks bruožas ar poelgis paremia jūsų nuomonę, išvadą, leidžia


30

jums savo mintį vesti iki apibendrinimo. Nepamirškite, kad skaitytojui turi būti aišku, ką autorius turi omeny, be to, tik užuomina, nuoroda į kokį nors kūrinį negali užtikrinti, kad skaitytojas prisimena būtent tą epizodą, bruožą ar poelgį. Kita vertus, „trumpasis“ veikėjų istorijų variantas jums naudingas ir tuo, kad leidžia glaustai pasakyti esmę ir apsaugo nuo nereikalingo detalizavimo.

IŠMOKITE KELIAS UNIVERSALIAS TRUMPAS CITATAS IR STROFAS

Puikiai literatūrinį veikėją apibūdina jo nuostatas arba veikimo būdą išreiškianti ryški, kūrinyje ne kartą ištariama frazė: užtenka išgirsti „mauči, o tai gausi į snukį“ ir kiekvienam aišku, koks veikėjas kokio autoriaus kokiame kūrinyje taip sako ir ką tai reiškia, maža to, ji prikelia ir ryškų veikėjo vaizdinį su nosimi „kaip už trečioką agurkas“, ir brutalaus bejausmio tamsuolio schemą. Pagalvokite: viena frazė – ir tiek informacijos, be to, gyvos, įtaigios, suprantamos be jokių aiškinimų. Tokias frazes, nebūtinai tiksliai pacituotas, bet tiesiog persakytas ar perfrazuotas (savame tekste būtina ir pasakyti, kad citata netiksli) galima naudoti samprotavimo rašinyje aiškinant kokį nors kitą, su literatūra nesusijusį argumentą, ir jis bus dar tvirtesnis.

Tiksliai pacituotos ar tik persakytos apytiksliai veikėjų replikos gali tapti ir savarankišku argumentu, pavyzdžiui: „Tauta kaip žmogus auga ir rimtėja, o jos tikėjimas dievais – tai rūbai, kuriuos ji dėvi,.“ – tokį argumentą Vinco Krėvės Skirgailai pateikė išmintingasis krivis, skatindamas ir valdovą keistis esminio gyvenimo lūžio akivaizdoje. Toks argumentas gerai pagrįstų teiginį apie būtinybę žmogui jausti gyvenimo kaitą ir tinkamai į ją reaguoti. Galvodami apie savo gyvenamojo laiko nuolatines permainas neturėtumėte remtis tik dabarties teikiamais argumentais, nes pasitelktieji iš ankstenių epochų (tegul tik rašytojų kūryboje atspindėtų) teiks jūsų minčiai ne laikinumo ar atsitiktinumo įspūdį, bet visuotinumo svorį.

Dar labiau tokios apibendrinančios frazės tinkamos užbaigti vieno teiginio įrodymą – pastraipos užsklandai (daugiau apie tai skirsnyje „Tvirta pastraipos ranka“). Paprastai daugiau jų rasite poezijoje, taigi įsiminę kokią nors strofą galėsite panaudoti jūsų mintį apibendrinančią jos dalį arba frazę savo sakinyje. Apie ką turėtų būti kalbama tokiose citatose? Apie ką nors bendra, t. y. vertybes, išeitis, priežasties ir pasekmės neatskiriamumą. Sutikite, kad tai, kas įsiminta, visada gali būti pritaikyta ir panaudota; ko neįsimeni, tuo ir nepasinaudosi. Beje, citatos, kaip maži talpūs tekstai, gali paskatinti ir savarankišką jūsų mintį, taigi jos pasitarnautų dvigubai.

Perversdami savo skaitytus kūrinius, ko gero, rasite pasibrauktų, pasižymėtų vietų – įvertinkite jas pagal čia pateiktų panaudojimo galimybių nuorodas ir tinkamiausias išsirašykite. Pasidalykite jomis su draugais, iš jų perimkite daugiau ir tu-rėsite medžiagos samprotavimui. Tik būtinai pasitikrinkite, kad žinotumėte, kokiame kontekste ir kieno tie žodžiai pasakyti, kad nereikėtų rašyti kaip sakė vienas literatūrinis veikėjas, ar dar blogiau – kad nesupainiotumėte ir autorystės nepriskirtu-mėte kam nereikia. Tuos išrašus nuolat paskaitinėkite, pamėginkite atgaminti mintyse pakeliui į mokyklą ar namo, o vėliau pasitikrinkite, ar nesuklydote, kol pagaliau svetima taps sava.

SKAITYDAMI ŠIUOLAIKINĘ PUBLICISTIKĄ IŠSIAIŠKINKITE, KURIE POŽIŪRIAI ĮPRASTI, KURIE – SAVITI

Šiuolaikinė publicistika užima nemažą šiuolaikinio žmogaus skaitinių dalį, nes ji tiesiogiai siejasi su laiko ar net dienos aktualijomis ir todėl padeda žmogui orientuotis kasdienybėje. Ir tai yra tekstai, juos skaitote savo noru ir dažniau nei rei-kalauja gimtosios kalbos programa. Žinoma, vertingesni tie publicistiniai rašiniai, kuriais siekiama analizuoti ir apibendrinti didesnius reiškinius, procesus, o ne atskirus faktus – tokių pateikiama teksto suvokimo užduotyse, mokant kurti sampro-tavimą, tokių aptinkate ir žiniasklaidoje. Pasinaudokite jais ir mokymosi tikslais išskirdami iš visumos atskirus elementus, pavyzdžiui, koks skaitomo teksto trejybiškumas, t. y. koks jo loginis pagrindas.

Atskirai panagrinėkite, kaip autoriai tokiais tekstais atskleidžia savo požiūrį, kad lengviau sektųsi patiems. Be autoriaus požiūrio tekstas būtų bekraujis, negyvas, kita vertus, autoriaus požiūris išryškėja kitų požiūrių kontekste. Tie kiti požiūriai – tai nusistovėjusi, dažnai tradicinė ar net stereotipinė visuomenės nuomonė apie kokį nors dalyką, jo vertinimas; tai viešai pareikš-ta kokio žinomo asmens ar asmenų grupės, bendrijos nuomonė; tai kokiame nors klasikiniame kūrinyje dėstoma nuomonė; tai žvilgsnis iš kokios nors interesų grupės pozicijų ir pan. Daugelio požiūrių galimybė yra labai svarbi publicistinių tekstų rašymo paskata. Paprastai autorius su tais požiūriais polemizuoja (ginčijasi), net jei tiesiogiai to ir nesako.

Skaitytojui įdomiausi tie publicistiniai rašiniai, kuriuose autoriaus požiūris (galima sakyti pozicija, nuomonė) ryškus ir savitas, netgi originalus – savotiškas, nepanašus į kitų, gal keistokas. Jis tekstui suteikia polemikos dvasią, įtampą, at-skleidžia panoraminį aptariamo dalyko vaizdą ir skatina skaitytoją ieškoti savosios tiesos. Iš tokių tekstų, be šios paskatos, stenkitės įgyti nuovokos, kaip atskirti juose pristatomus požiūrius, kaip pagrįsti jų teisingumą ar ydingumą. Paanalizuokite šiuolaikinio lietuvių kultūrologo Alfonso Andriuškevičiaus esė „Tas noras tapti antimi“ pastraipą:

31

Bet yra jėgų, nemėgstančių tobulo grožio ir šventumo. Tai – demokratinės jėgos. Jau pagonys demokratai (irgi graikai; beje, iš jų itin pasižymėjo vienas, kurio vardas prasideda raide A) paskelbė, jog žemė – ne diskas, ne apskritimas, o rutulys. Tuo daug kas buvo sugadinta. Nes žemė neteko pakraščio, o pasaulis – krašto. Dar bjauriau: tas kraštas tarytum atsirado visur, kiekviename rutulio paviršiaus taške – žemės kraštas dangaus atžvilgiu. Kitaip sakant, atsirado begalė, aibė kraštų ar pakraščių (kaip jums labiau patinka), ir todėl juos iš karto ištiko infl iacija. Nes ko vertas tas, kurio pilna visur, kurio siekda-mas neturi leistis į rizikingą dvasinę ir fi zinę kelionę, kurį nuraškai, vos ištiesęs bet kurią ranką? Masinio vartojimo prekė.

Autoriaus požiūris į neabejotiną mokslinį faktą, kad žemė apvali, nuspalvintas emociškai: nors ir neginčija šios tiesos, bet apgailestauja, kad daugybei žmonių dėl žemės apvalumo nekyla apskritai jokių minčių. Dar įdomiau, kad mūsų visuo-menės siekiamybė – demokratija autoriui tarsi nėra vertybė, nors, tiesa, tik vienu aspektu – kad primeta vienintelį, visiems privalomą požiūrį. Suvokiame, jog net ir į neginčijamus dalykus galima žvelgti iš savo dvasinių reikmių perspektyvos, ir tai praturtina bei sustiprina mus kaip asmenybes.

Teksto suvokimo užduotyse dažnai pateikiama klausimų apie autoriaus ir kitų bei kitokius požiūrius. Ypač apie pas-taruosius, nes jie tekstuose paprastai nebūna suformuluoti, bet numanomi iš to, ką sako autorius. Vadinasi, turėtumėte suvokti autoriaus poziciją – priešingą ar bent skirtingą ir ją rekonstruoti remdamiesi ne tik tekstu, bet ir žinojimu, pasaulio pažinimu. Svarbu tik prisiminti, jog skaitydami tekstą jūs tarsi savaime žinote tą įprastą, įsitvirtinusią nuostatą, ir iš auto-riaus užuominų ją galite atpažinti ir suformuluoti teiginiu. Kitas teiginys – autoriaus požiūris, nuomonė, nuostata – bus suformuotas iš visame tekste dėstomų minčių. Greta autoriaus ir tradicinių požiūrių gali būti minima ir kitų asmenų, todėl mintyse turite rasti esminį jų skirtumą ir savo atsakyme jį pabrėžti.

Rašydami samprotavimo rašinį ne atpažinsite kitų poziciją, požiūrį, bet pateiksite savąjį, tačiau ir jį geriau išryškinsite, jei pristatysite žinomą kitą, kuri skiriasi nuo jūsų požiūrio.

ATKREIPKITE DĖMESĮ Į SKAITOMŲ TEKSTŲ FORMOS TRADICIŠKUMĄ IR / AR ORIGINALUMĄ

Rašydami savąjį samprotavimo ar interpretacijos rašinį (rašinį abiem atvejais, nes toks yra rašomojo mokyklos darbo žanras), suteikiate jam tam tikrą formą, paprastai tradicinę, kitaip tariant, klasikinę. Skaitomi tekstai šiuo požiūriu būna kur kas įvairesni ir gali būti jums paskata ieškoti ypatingos rašinio formos. Tačiau nepamirškite, kad grožiniai ir publicistiniai kūriniai nėra mokyklinio rašinio žanras, ir nesistenkite jų ypatybių aklai perkelti į savuosius rašinius. Labiau pravers žinios ir pastebėjimai apie tekstų formos ypatybes suvokimo ir interpretacijos užduotyse, nes tai bus papildoma informacija vertinti tų tekstų visumai (kuriamai ne tik turinio ir kalbinės raiškos priemonėmis).

Panagrinėkite Valdo Kilpio straipsnio „Decibelai muzikoje – sumaištis galvose?“ ištrauką iš internetinio dienraščio „Bernardinai.lt“ apie neigiamą garsios muzikos poveikį ir pamėginkite suvokti, kiek klasikinės loginės ir prasminės sanda-ros pastraipų joje yra.

Galiausiai klubai ir koncertai. Kas jums pirmiausiai ateina į galvą pradėjus galvoti apie klubą? Savaime supranta-ma – bendravimas, galimybė išgirsti kitą. Idealus muzikos klubas – tai galimybė pašokti ar tiesiog paklausyti muzikos, maloni pažįstamų ir nepažįstamų žmonių kompanija ir šiek tiek svaiginamųjų gėrimų.

Senokai neberandu tokių vietų...Dėl to pirmiausiai „kaltas“ garsas. Nors nespjaunu į gerą techno, house ir net rap stiliaus muziką, tačiau, atsi-

danginęs į vadinamąjį muzikos klubą, ten galiu iškęsti ilgiausiai valandą. Decibelai taip „kala į galvą“, kad net liauni merginų kūnai (visada maga sužinoti, ar juose yra siela) neįstengia ilgiau suturėti „klube“. Maunu lauk.

Koncertuose situacija panaši. Kaip musės prie medaus jaunimėlis susirenka ten, kur garsas didžiausias – šalia scenos. Galima suprasti norą atsidurti arčiausiai savo numylėtinio ar tiesiog geriau matyti, kas dedasi scenoje, bet niekaip nesuprantu, iš kur tas nenumaldomas noras susisprogdinti ausų būgnelius?

(Kai beveik prieš metus vykau į „Metallica“ koncertą Taline, pasiėmiau ausų kamštukus, kuriuos naudoju šaudy-kloje. Labai pravertė, nes, prisigrūdus prie scenos, garsą vis dar galima buvo iškęsti. Aplink galvomis be kamštukų mojavo minios grupės gerbėjų.)

Gerbėjai?! Ar kartais šis žodis nėra vienas iš atsakymų į klausimą apie beprotiško garso įsivyravimą dabarties populiariojoje kultūroje?

Gerbėjai išstūmė į užribį klausytojus, žiūrovus ir klubų mėgėjus. Žodžiu, tuos, kuriems rūpi ne tik tonai, bet ir pustoniai.


32

Iš esmės visas tekste išskirtas pastraipas galite paversti viena, nes ši teksto atkarpa plėtoja vieną mintį apie didelio garso įsigalėjimo sukeltą klubinio bendravimo ir koncertų pokytį, nepatinkantį autoriui. Pirma pastraipa atitinka teiginį apie tradicinę ir pageidautiną minimų renginių paskirtį, kitos penkios atskleidžia įvykusių pokyčių pobūdį bei priežastis ir pasku-tinė apibendrina, išryškindama jaunimo vertybių ir šiuose renginiuose siekiamų tikslų pasikeitimą.

Galite paieškoti ir pagrindimo, kodėl autorius laužo įprastą teksto formą. Vienas priimtiniausių paaiškinimų būtų įtaigu-mo jaunimo auditorijai siekimas, ypač dėl to, kad piešiami tikroviški situacijų vaizdai, skaitytojų lengvai atpažįstami iš pa-tirties. Norėdamas pabrėžti priklausąs jaunimui, autorius įtraukia į tekstą fragmentiškus pasakojimus apie savo pomėgius, kurių neabejotinai turi ir kiti jaunuoliai, ir taip išvengia svetimumo adresatui įspūdžio. Be to, retorinės fi gūros (klausimai, sušukimas, tarsi nebaigtos mintys) kuria panašumą į gyvą kalbėjimą, netgi dialogą su skaitytoju. Nors teksto tema rimta (triukšmo žala sveikatai ir asmenybei), kuriama prasmė gili (vartotojiška visuomenė kuria madingą, bet žalingą gyvenimo būdą, atima iš žmogaus galimybę mėgautis subtiliais dalykais), akivaizdu, kad autoriui rūpi pirmiausia patraukti savo adre-sato dėmesį bei pasiekti pasitikėjimą, nes be šių dalykų numatytas adresatas gali ne tik nesuvokti teksto prasmės, bet ir apskritai jo neskaityti.

Publicistinio teksto paskirtis – informuoti ir daryti poveikį, todėl jo turinio dalykiškumas tarsi pridengtas raiškos me-niškumu. Tokios funkcijos autorių akina pasitelkti daugiau „nesausos“ medžiagos, gal net kiek pataikauti skaitytojui. Jūsų rašomi mokykliniai rašiniai taip pat priskirtini dalykiniam rašymui, taigi reikalauja ir publicistinio stiliaus, todėl derinkite mokyklinio lygio moksliškumą su publicistiniu įtaigumu. Saugokitės tik vieno – nesaikingumo: samprotavimo ar interpreta-cijos rašinių neperkraukite nei sudėtinga moksline terminologija, nei akivaizdžių mokslinių faktų komentarais, nei banalios gyvenimo tikrovės iliustracijomis, venkite ir nutylėjimų ar nesuprantamų užuominų. Savo rašymo tikslą dar galite pastiprinti patarle: „Nemesk kelio dėl takelio“ ir nepaklysite.

Nagrinėdami publicistinius, eseistinius ir meninius tekstus galite susiformuoti nuovoką, kas kur dera ar nedera, kuo ir kada (šiuo atveju teksto formos požiūriu) verta pasinaudoti.

ATKREIPKITE DĖMESĮ Į PASIKARTOJANČIUS LITERATŪRINIUS IR KULTŪRINIUS ŽENKLUS, SIMBOLIUS IR ALIUZIJAS

Visuose geruose tekstuose tiesioginis sakymas tarsi papildomas prasmės požiūriu talpesniais, įtaigesniais fragmentais (iš lot. k. – nedidelė visumos dalis, nuotrupa) iš kultūros istorijos lobyno. Talpūs ir įtaigūs jie, deja, būna ne visiems skaityto-jams, kai kuriems tampa netgi kliūtimi tekstą suprasti. Viskas priklauso nuo skaitytojo bendro išprusimo, kultūrinio akiračio. Čia veikia leidinio pradžioje jau minėtas pažinimo ir atpažinimo mechanizmas. Jūsų žinios ir bendras, mokymo turiniu grįstas, išsilavinimas – tarsi ankstesnių epochų džentelmenams privalomi žinoti dalykai – sudaro prielaidas pažinti svarbiausius pa-saulio ir kultūros raidos faktus, todėl atpažinti juos tekstuose arba panaudoti, kai rašote patys, turėtų būti lengva.

Kartodamiesi literatūros ir kitų dalykų kursus, ypač atkreipkite dėmesį į skirtingais istoriniais laikotarpiais atsiradusius pasakojimus, aiškinimus, elgesio modelius, pasireiškiančius pirmiausia vaizdingumu, perkeltine reikšme. Vėliau pastebė-site, kad iš jų liko tik ženklai, simboliai, frazės arba pavadinimai. Dar pastebėsite, kad net tapę tokiomis „liekanomis“, jie neprarado pilnatvės, tos reikšmės, kurią turėjo atsiradimo laikais. Kitaip tariant, juose reikšmė tarsi suspausta, koncen-truota, todėl pakankama ir naudinga.

Prisiminkite straipsnio Mohavio telefono būdelė aptarimą, kai tekste tik paminėti su krikščionybės istorija susiję da-lykai leido užčiuopti ir teksto temą, ir, lyginant jų nurodomas istorijas su aprašoma tekste, suvokti šiuolaikinių žmonių elgesio keistumą ir iš to neatitikimo kylančią viso teksto prasmę. Krikščionybė, kaip Vakarų kultūros pagrindas, yra ir neišsemiamas ženklų bei simbolių lobynas. Kaip dabartiniai mokslininkai visus matavimo vienetus lygina su etalonu, taip ir kultūros srityje viską galima įvertinti krikščioniškųjų normų (ryškiausias pavyzdys – Dekalogas) atžvilgiu. Nebūtinai pas-tarųjų naudai, tiesiog viską pažįstame bei įvertiname gretindami, taigi dabarties apraiškos, palygintos su analogiškomis iš bendražmogiškos praeities, tampa ryškesnės ir suprantamesnės.

Kitas ženklų ir simbolių šaltinis – mitologija, ir antikinė, ir baltiškoji, nes jų abiejų pagrindu toliau plėtojosi mūsų kultūra. Svarbu nesupainioti kontekstų, t. y. tinkamai nuspręsti, kokiame tekste kokios mitologijos pagrindu kuriamos są-sajos. Vardų ir daiktų ar kokios nors veiksmo aplinkybės paminėjimas tekste (pvz., Ikaras, gorgonė Medūza, Damoklo kardas, Prokrusto lova, labirintas, žalčio užkapojimas dalgiais, nesiliaujantis laumių verpimas ir pan.) yra nuoroda į mitinį pasakojimą, o mitai, priešistorinių laikų žmonių šventraščiai (tiesa, sakytiniai), nurodo, kaip dera elgtis ir kas yra vertinga bendražmogiška prasme.

Kadangi gyvenimo ir gyvensenos kaita dabarties žmogui teikia naujų galimybių, atsiranda poreikis jas įvertinti. Dažnai paaiškėja, kad daugelis pasenusiais laikytų dalykų tebegalioja (pvz., bruožai ir poelgiai, padarantys žmogų herojumi), o

33

nauji patrauklūs išradimai gali vesti į pražūtį (pvz., malonumai, įtraukiantys į ydingą ratą) – tokius apibendrinimus senieji pasakojimai yra ne tik padarę, bet ir pagrindę, o istoriniai pavyzdžiai – patvirtinę. Panašiai gali liudyti ar skatinti literatūrinės bei istorinės nuorodos (veikėjų vardai, jų posakiai, daiktai, įvykiai), dėl jų žinomumo tapusios tarsi kelio ženklais tolesniame visuomenės raidos kelyje.

Štai tokia kultūrinių, literatūrinių bei istorinių ženklų paskirtis mene ir viešajame gyvenime. Jie nukreipia, nurodo, pasisako vos šmėstelėdami. Tai orientyrai ir gidai, mokytojai ir patarėjai, sufl eriai ir pranašai. Kiekvienas kūrėjas gali imti juos arba neliesti, kiekvienas suvokėjas (klausytojas, skaitytojas) gali jų paisyti arba juos ignoruoti, t. y. laisvai rinktis. Kita vertus, visi tie ženklai padeda susikalbėti ir vieniems kitus suprasti ne tik to paties laiko, bet ir amžių bei epochų skiriamiems žmonėms. Kadangi bet kokios kalbinės veiklos paskirtis – kokybiškas bendravimas, o egzaminų užduotimis tikrinami būtent kalbiniai – skaitymo ir rašymo – pasiekimai, tai kultūros ženklų pažinimas bei tinkamas naudojimas tampa jūsų išsilavinimo įrodymu.

Kad lengviau ir greičiau prisimintumėte įvairius kultūros ženklus, dirbkite grupelėmis, pasidalykite sukaupta medžiaga ir pristatykite ją kuo išsamiau, o paskui vis pamąstykite apie jų reikšmes, įtraukite į savo kalbinę veiklą.

APTARKITE INDIVIDO, VISUOMENĖS IR BENDRAŽMOGIŠKAS REIKMES

Skaitomus tekstus verta apžvelgti dar vienu požiūriu, kad paaiškėtų, iš ko kyla problemos ir kodėl reikia nuolat atrasti, liudyti ir įtvirtinti vertybes, kurios galiausiai pasirodo amžinos, kodėl nuolat stengiamės ieškoti tinkamų elgesio modelių ir negailime jėgų tam tinkamumui įrodinėti. Tas pat pasakytina ir apie rašomus tekstus, kūrinius.

Pradėti galite nuo žmogaus. Rodos, dėl to, kad visi esame žmonės, viską apie save žinome. Taip ir yra, tik dažniau-siai, jei specialiai apie žmogų kaip tokį nemąstome, nesugebame to savaiminio žinojimo deramai panaudoti. Galvodami apie žmogų kaip apie objektą, galite teigti jo prigimtinį sudėtingumą dėl kūniškumo ir mentalumo (proto, jausmų, dva-sios) – priešingų ir prieštaringų kokybių sutapimo viename asmenyje. Kiekviena prigimties pusė turi kitokių, dažnai sunkiai derinamų, poreikių, todėl žmogus nuolat jaučia vidinę įtampą, todėl veikia, kad patenkintų konkrečiu metu aštriau iškilusią kurią vieną reikmę. Patyrinėkite pirma savo, paskui kelių gerai pažįstamų literatūrinių personažų veikimo paskatas ir pase-kmes. Pamatysite, jog vienoks rezultatas būna, jei paisoma tik fi zinio (materialaus) poreikio, ir kitoks, jei dvasinis poreikis laikomas svarbesniu, ir veiksmai derinami su dorovės normomis.

Dar žinote, kad žmogus keičiasi, ne tik auga, bręsta ir sensta, bet ir tobulėja, patiria sąstingį ar net degraduoja. Taigi apie žmogų galima galvoti ne tik kaip apie objektą, bet ir kaip apie procesą, nes atskirais jo amžiaus tarpsniais, trumpomis akimirkomis arba kokių nors aplinkybių nulemtais etapais jis turi vis kitokių siekių, galių ar negalių. Platesniame kontekste žmogų dera matyti kaip vieną gamtos pavidalų, jaučiantį savo gamtiškumą, bet sąmoningai arba nesąmoningai jį neigiantį ar bent ribojantį kultūrine veikla. Dar verta prisiminti ir istorinę žmogaus, ypač jo sąmonės ir patirties raidą, ir kai reikės spręsti apie tekste pristatomą žmogų arba patiems apie tai rašyti, tikrai lengviau išskirsite reikiamą aspektą ir jį pabrėšite.

Žmonės, kad ir labai panašūs vieni į kitus, gyvendami bendruomenėje, visuomenėje vis tiek lieka individualūs, ryškes-nės ar ne tokios ryškios asmenybės, neatsisakančios savo reikmių. Žinote, jog kas vienam žmogui gėris, kitam – blogis, jog siekdami savo tikslų neretai pažeidžiate aplinkinių ramybę ar teises ir pan. Vadinasi, gyvendamas visuomenėje žmogus taip pat patiria įtampą, kuri gali aštrinti dar ir natūralų jo prieštaringumą. Abu šie įtampų mazgai (vidiniai ir išoriniai) kaip tik ir yra didžiausia paskata kurti meną, žinoma, ir mokslą. Taigi visos knygos ir mažesni tekstai iš esmės rašomi ieškant būdų pasiekti dermę – ir asmeninę, ir visuomeninę. Verta pabrėžti dar vieną dalyką: apie ką bekalbėtų tekstas, jis vis tiek kalba apie žmogų, nes žmogus tik pats sau įdomus. Net ir tais atvejais, kai žmogaus tarsi nėra, vis tiek yra žmogaus santykis su aptariamu objektu. O tada atsiranda vertinimas, kuris leidžia suvokti vertybes ir elgesio modelį.

Besikeičiant gyvenimui neina rasti universalaus atsakymo, kiekviena istorinė epocha ar trumpesnis laikotarpis su-teikia žmogui ir visuomenei vis naujų galimybių ir atsiranda apribojimų, tačiau bendrabūvio pagrindai vis dėlto jau padėti – tai bendražmogiškos humanistinės nuostatos. Kiekviena nauja karta mokosi rasti priimtiną santykį su jomis ir tekstai paprastai geriausiai tas paieškas atskleidžia. Prisiminę, ko mokėtės per pilietiškumo ugdymo, etikos, tikybos, istorijos bei literatūros pamokas, geriau suvoksite, kas sudaro humanistinių pažiūrų turinį, kokios pažiūros joms prieštarauja, ir jums bus lengviau nagrinėti tekstus ir juos patiems rašyti. Taip pat įsitikinsite, kad turite universalų matą – savąjį žmogiškumą ir kompasą – žmoniškumą. Šios pastabos jums gali padėti interpretuojant grožinius tekstus.


34

RAŠYMAS

INTERPRETACIJA IR / AR SAMPROTAVIMAS

Iš anksto, griežtai nustatytu laiku turite pasirinkti tik egzamino tipą – mokyklinį arba valstybinį; dėl to apsispręsti jums padės savikritiškas požiūris į esamus mokymosi pasiekimus, tolesnio kelio pasirinkimas, mokytojo ar kitų autorite-tingų žmonių patarimai. Jei įsigilinote į egzamino matricose pateiktus procentų santykius, jei suvokėte, kokius gebėjimus ir kokia veikla esate pajėgūs parodyti, jūsų pasirinkimas bus pagrįstas. Tačiau nebūtina iš karto apsispręsti dėl egzamino rašymo dalies užduoties, geriau ruoštis ir samprotavimo, ir interpretacijos rašiniui, nes, vaizdžiai tariant, abi laisvos rankos visada geriau nei viena. Galite nuspręsti ir per egzaminą, tik gavę samprotavimo rašinio temas ir interpretuotinus tekstus, kuris iš jų priimtiniausias, dėl kokios nors priežasties parankiausias.

Anksčiau jau pabrėžta, kad abi užduotys iš esmės panašios: abiem atvejais reikia rašyti mokyklinio rašinio žanro daly-kinį tekstą, kuriame privalu pateikti ir pagrįsti savo nuomonę. Skiriasi tik pagrindas, kuriuo nuomonę dėstote: interpretacijos atveju tas pagrindas – vienas iš trijų pateiktų grožinių tekstų (ištraukų), samprotavimo atveju – viena iš pateiktų 2–3 įvesčių (apie įvestis plačiau – viename tolesnių skirsnių).

PASIRINKITE MOTYVUOTAI

Labiausiai samprotavimo ar interpretacijos pasirinkimą turėtų nulemti jūsų pomėgiai ir polinkiai bei nuovoka, kaip geriau galite atsiskleisti – parodyti savo išsilavinimą, išprusimą, asmenybės brandą.

Grožinis tekstas interpretatorių kiek riboja, nes skatina susitelkti iš esmės į vieną objektą – tekstą ir eiti jo gelmės kryptimi. Apibendrintai galima teigti, jog tai tyrėjo veikla – tikslingas pažinimo ieškojimas. Išankstinis žinojimas padeda tuo, kad turite įrankius (literatūros istorijos bei teorijos žinias) ir tokios veiklos patirties. Bet visai natūralu, kad tyrinėti reikia vis ką nors nauja, todėl netikėtumai neišvengiami. Svarbu ir tai, kad dirbti reikia su labai subtilia materija – žodžio menu ir pateikti savas įžvalgas, pagrįstas ne vien šio meno dėsnių išmanymu, bet ir autentišku (tikru) asmeniniu santykiu su tuo vieninteliu ir paslaptingu tekstu. Tai visada iššūkis, leidžiantis atskleisti ir dalyko žinias bei gebėjimus, ir drauge parodyti asmenybės galią.

Samprotavimo rašinys labiau kreipia iš gelmės į paviršių, t. y. dalykus, sudarančius nematomą jūsų asmenybės sa-vastį, padaryti juos matomus, patrauklius ir įtaigius. Tai ne tyrėjo, bet skleidėjo veikla. Jos esmė – ne atrasti nauja, bet tai, kas jau atrasta ir žinoma, perteikti savaip. Šioje veikloje medžiagos pasirinkimas gerokai platesnis – iš visų mokslo, meno ir apskritai gyvenimo sričių, bet ne mažiau svarbi nuovoka, ką pasirinkti ir pasitelkti, kad jūsų pranešimas taptų reikšmingas ir prasmingas skaitytojui (adresatui).

Abi užduotys vienodai sunkios, atlikdami jas galite ir turite remtis visu savo išsilavinimo turiniu bei žmogiškąja patirti-mi, todėl pasirinkimą gali lemti tik vienas kriterijus – kuri užduotis jums asmeniškai labiau patinka.

35

PASIRENGIMO PANAŠUMAI IR SKIRTYBĖS

Ruošdamiesi bet kuriai iš egzamino rašymo dalies užduočių galite vadovautis šio leidinio skyriuose apie tekstą ir skaitymą pateiktais patarimais, net ir tais, kurie labiau orientuoti į teksto suvokimo užduotį. Labiausiai padės žinios apie strategijas ir jų naudojimo įgūdžiai, o įgūdžiams įgyti bei sutvirtinti reikia laiko ir pratybų. Pasipraktikuokite vadovaudamiesi „trijų tekstų“ (skirsnyje Skaitai ≅ rašai: kelionė pirmyn ir atgal) schema sąmoningai stebėti savo minčių ir veiklos raidą, kai rašote interpretacijos ir samprotavimo rašinius.

Rašydami interpretaciją, įsijauskite į tyrėjo vaidmenį, rašydami samprotavimą – į skleidėjo. Susitapatinimas su tam tikru vaidmeniu padeda psichologiškai nusiteikti konkretaus pobūdžio veiklai, todėl ne tik realus žinojimas, bet ir intuicija veikia jūsų naudai. Palyginkite, kaip elgiatės ir mąstote žiūrėdami per mikroskopo, o kaip – per žiūrono okuliarą. Pirmu atveju visuma jums prieš akis atsiveria vienu metu ir statiška, nei pakeisti, nei ignoruoti kurios nors sudedamosios jos dalies negalite; turite tik analizuoti, daryti išvadas ir, susieję su patirtimi, apibendrinti, kad galėtumėte pateikti pagrįstą aiškinimą. Antru atveju visumą turite sukurti, žvilgsniu keliaudami per savo pasaulio erdvę nuo vieno objekto prie kito, iš jų atsirinkti tinkamus savo sumanymui, tada suderinti ir pateikti.

TEKSTO SANDARA „GALIOJA“ ABIEM ATVEJAIS

Mokyklinio rašinio žanras reikalauja ne tik dalykiškai kalbėti, bet ir kurti tradicine (klasikine) forma. Vadinasi, bent jau rašinio sandaros požiūriu pasiruošimas abiem rašiniams yra vienas, o vertinimo kriterijai vienodi. Gerai juos žinodami ir jų paisydami, savo skaitytojams ir vertintojams padėsite suprasti rašinio turinį, suvokti jūsų kuriamą pranešimą. Beje, ne vien skaitytojams lengviau dėl įprastos teksto sandaros – jūs patys jaučiatės tvirčiau, bent jau dėl to, kad žinote, kaip turi atrodyti „galutinis produktas“.

Trinarė įžangos, dėstymo, pabaigos sandara nurodo ir bet kurio rašinio turinio pateikimo seką: įžangos paskirtis – įvesti skaitytoją į reikiamą gyvenimo sritį ir jos problematiką, pristatyti dalyko, kurį (kūrinį / reiškinį) nagrinėsite, temą ir problemą, nurodyti pasirinktą aspektą ar poziciją (požiūrį).

Dėstymo dalyje atskleisite, kaip ir kodėl būtent taip kūrinį suprantate ir aiškinate (interpretacijoje) arba ką ir kodėl teigiate apie kalbamą reiškinį (samprotavimo rašinyje), t. y. formuosite pagrindinę mintį. Kadangi, norint išsamiai dalyką aptarti, dera skirti dėmesio svarbiausioms jo sudedamosioms dalims, visą dėstymą skirstysite į pastraipas ir jose tas dalis (teksto elementus / reiškinio ypatybes ar ką kita) aptarsite ir paaiškinsite. Pastraipų rašysite tiek, kiek, jūsų manymu, pa-kanka, kad pagrindinę mintį padarytumėte brandžią ir reikšmingą.

Pabaigoje savo pagrindinę mintį galutinai suformuluosite nurodydami tekste užkoduotą ar samprotavimu įrodytą / atskleistą svarbią vertybę arba problemos sprendimo būdą / kelią (tinkamo elgesio modelį) ir atskleisite, kuo ji svarbi įžan-goje nurodytos gyvenimo srities ir jos problematikos požiūriu.

Galite remtis ir analogija – įsivaizduoti įprastai įvyniotą saldainį, kurio galuose popierėlis užsuktas taip, kad lieka sty-roti dvi trikampio formos „ausys“ (žr. piešinį). Per šį modelį įgyjate dalių proporcijų ir reikšmingumo nuovoką. Akivaizdu, kad visas rašinio turinys sutelktas dėstymo dalyje (= saldainyje), jis net ir be pakuotės, to popierėlio, iš esmės suprantamas. Suprantamas, bet viešumai nepakankamas, todėl reikalingos tos „ausys“, už kurių galima paimti ir paduoti skaitytojui. Jų smaigaliu į „saldainį“ nukreipti trikampiai rodo, kad į dėstymą einama iš platesnės srities, siaurinant ją iki konkretaus objek-to įžangoje, o iš siauresnės, konkretaus atsakymo, – į platesnį kontekstą pabaigoje.


36

Kad pasiūlyta analogija tarp teksto ir saldainio būtų išties įtikinama, reikia pabrėžti vieną svarbų skirtumą tarp tikro sal-dainio ir jo modelio. Kai tikrą saldainį suvalgote, lieka bevertis popierėlis, todėl vėl jį suvynioti, suteikiant buvusią formą, bet jau be turinio, galima tik norint papokštauti. Tokį tuščiavidurį blizgutį galima, bet beprasmiška imti už pabaigos „ausies“ (tai atitiktų rašinio pabaigos rašymą ir skaitymą), juk saldainis jau pilve. Tačiau tekstas ne valgomas, o suvokiamas dalykas: perskaičius dėstymą, jo turinys ne dingsta kaip suvalgytas saldainis, bet tarsi padvigubėja – jis išlieka parašytame tekste ir pereina į skaitytojo sąmonę. Štai kodėl būtina rašyti pabaigą ir apibendrinti dėstymo mintis: kad skaitytojas suvoktų ir viso teksto kuriamą prasmę, ir jos vertę platesniame kontekste.

Per egzaminą vertinant taškais ir šiaip bet kada vertinant teksto kokybę, dermė tarp teksto sudedamųjų dalių bus svarbus kriterijus nuspręsti, ko vertas visas tekstas. Ir formos, ir turinio nuoseklaus pateikimo reikalavimai, žinoma, yra susitarimo dalykas, bet laikydamiesi susitarimų tarsi sakote, kad esate su savo adresatu tame pačiame – kultūros – lauke, todėl verta jumis pasitikėti ir įsiklausyti į jūsų dėstomas mintis. Mokymosi patirtis jums jau yra atskleidusi svarbų dalyką: kultūra gyvuoja tik susitarimų pagrindu, o susitarimų nepaisymas kelia sumaištį. Sumaištis nepageidaujama net gamtoje, todėl tiek daug dėmesio tvarkos, taisyklių ir darnos siekiui skiriate mokydamiesi, todėl ir šiame leidinyje labai pabrėžiamas darnos aspektas (skyriuje apie tekstą).

PASIRINKITE DALYKIŠKĄ IR PAGARBŲ KALBĖJIMO TONĄ

Tam tikra prasme rašinio formos dalykams galima priskirti ir kalbėseną, toną, kurį pasirenkate savo sumanytam turi-niui perteikti. Jį lemia numanomas adresatas, o kadangi autorius labiausiai nori būti gerai suprastas, tai pats nekurs kokių nors trukdžių. Geriausia tiesiog įsivaizduoti savo skaitytoją ir jūsų bendravimo situaciją – tada ir intuityviai suvoksite, kas dera, o kas ne.

Per egzaminą jūsų adresatas bus mokytojas, kitais atvejais, kai rašysite interpretaciją ar samprotavimą, jų skaitytojai taip pat nenusileis jums išsilavinimu, todėl rinkitės pagarbų ir emociškai neutralų kalbėjimo toną. Tai reiškia, kad turite vengti ir familiarumo (per didelio laisvumo, bičiuliško kalbėjimo imitacijos), ir atviro pamokslavimo, ir sentimentalaus ple-pėjimo, ir per didelio mokslingumo rodymo. Jūsų rašinio tikslas yra įtikinti skaitytoją savo nuomonės, požiūrio pagrįstumu, todėl ne retorika, bet argumentai yra geriausia priemonė šiam tikslui pasiekti.

Be to, kalbinė raiška yra ir vienas iš rašymo užduoties vertinimo aspektų, sudarantis maždaug penktadalį rašinio vertės. Taigi stengdamiesi laikytis bendrųjų dalykinio stiliaus reikalavimų mintis dėstykite aiškiai, logiškai, atskleiskite sa-vojo žodyno turtingumą, gebėjimą vartoti įvairias sakinių konstrukcijas, bet netuščiažodžiaukite (prisiminkite anksteniame skyriuje pateiktą riešuto metaforą).

RAŠTINGUMAS – NEABEJOTINAS PRIVALUMAS

Vienas svarbiausių gero teksto rodiklių yra nepriekaištingas raštingumas, nes skaitytojas, lengvai suprasdamas visų žodžių ir sakinių reikšmes, gali visą dėmesį skirti minties tėkmei, sakymo turiniui, įrodymų logikai, aiškinimo pagrįstumui ir pan. Tokią savo rašinio kokybę pasiekti (taip pat ir parodyti pagarbą adresatui) galite labai paprastai – laikydamiesi rašy-bos, skyrybos, gramatikos bei žodyno taisyklių ir normų. Žinoma, lengviau pasakyti nei padaryti, bet stengtis verta.

Vienas iš būdų nepalikti tokių klaidų savo tekste – vaidmens pakeitimas. Prisiminkite patarimą įsijausti į tyrėjo arba skleidėjo vaidmenį. Tokį patį žaidimą galite išbandyti skaitydami savo tekstą jau ne kaip jo autoriai, bet kaip adresatas, t. y. turite prisiversti pamiršti, kad tą tekstą tik ką patys esate sukūrę, ir skaityti jį kaip visai naują, nežinomą. Dar veiks-mingiau būtų, jei skaitytumėte jį „garsiai“, vadinamuoju vidiniu balsu, – patys sau aiškiai tardami žodžius. Ir ne atskirus žodžius, o žodžius sakinyje, kad jų gramatinės formos derėtų su sakoma mintimi. Maža to, skaitydami sakinius stenkitės intonuoti juos pagal prasmę, kitaip tariant, su reikšminėmis pauzėmis, balso pakilimais ir nuleidimais reikiamose vietose. Pasipraktikuokite su jau parašytais savo tekstais ir pajusite, kad toks skaitymas padeda pastebėti pamirštas pataisyti nosines raides, ilguosius balsius, kad tinkamai intonuojamas sakinys pats prašosi padėti reikiamus ar nuimti nereikalingus skyrybos ženklus.

Egzamino vertinimo normose numatyta, kad maždaug ketvirtadalį rašinio vertės sudaro raštingumo pasiekimai, ir vien dėl to stengtis būtina. Tačiau gyvenime žmogaus raštingumas vertinamas ne taškais ir ne pažymiais, o nuomone apie rašiusįjį. Pasvarstykite patys, ar laikote išsilavinusiu mažaraštį. Tai ir savojo išsilavinimo nemenkinkite atsainiu požiūriu į raštingumą.

37

SAMPROTAVIMORAŠINYS

SKIRKITE SAMPROTAVIMĄ NUO APRAŠYMO IR PASAKOJIMO

Jūsų rašymo užduotimi – samprotavimo rašinys – prašoma sukurti samprotavimo, vieno iš prasminių teksto tipų, teks-tą. Mintyse palyginkite šį teksto tipą su kitais dviem – aprašymu ir pasakojimu, – kad tiksliai žinotumėte, kokia turėtų būti jūsų teksto visuma. Į samprotavimo rašinį gali įsiterpti ir aprašymas bei pasakojimas, tačiau tai turėtų būti tik argumentų pateikimo arba aiškinimo sudedamoji dalis, kitaip tariant, atskiri sakiniai, bet ne visas tekstas.

Samprotaujamojo tipo tekste (rašinyje) savąją dalyko / objekto sampratą jūs nuosekliai plėtojate teiginiais, juos pa-grindžiate, polemizuojate su kitokiomis to dalyko sampratomis, vertinate, apibendrinate ir darote išvadas. Skiriamos dvi samprotavimo rūšys: argumentavimas ir aiškinimas. Kad geriau jas skirtumėte, suvokite savąjį samprotavimo tikslą. Jei siekiate įrodyti savo tiesą, įtikinti savo požiūrio teisingumu (taip arba ne, už arba prieš), pasirinktos pozicijos pranašumu, turite rinktis argumentavimą. Galite pasitikrinti mokymosi praktika: kai įrodinėjate teoremą, „išlyginate“ dvi lygties puses, turite pasitelkti tikrus faktus (paprastai skaitines reikšmes), dėsnius, aksiomas ir pan., be to, aiškia ir logiška seka juos išdėstyti, kad tai, ką teigiate, taptų dėmesio vertu pranešimu. Tai lemia argumentų svarumas ir pateikimo būdas.

Aiškinimas tinkamas tada, kai siekiate kokį nors dalyką, gerai žinomą ir gerai suvokiamą jūsų pačių, perteikti skaityto-jui (suvokėjui), kad jis suprastų to dalyko esmę, išryškėtų privalumai ir vertė. Aiškinimo „mechanizmas“ jums kasdien kaip ant delno – mokytojai taip dėsto naują pamokos medžiagą: apibrėžia naują dalyką, atskleidžia jo sandarą, veikimą, panau-dojimą, susieja su kitais panašiais ar skirtingais dalykais ir pan. Dabar jūsų skaitomas tekstas taip pat yra aiškinimas.

Vis dėlto abiem atvejais būtina samprotauti, o ne pasakoti istorijas ar aprašyti, kaip darote siekdami apibūdinti ar charakterizuoti pasirinktus objektus.

Tačiau praktinė patirtis jums greičiausiai kužda, jog dažnai sunku visiškai atskirti argumentavimą nuo aiškinimo, juolab kad pateikę argumentų savo mintims (teiginiams) pagrįsti turite juos dar ir pakomentuoti, vadinasi, paaiškinti, apibū-dinti, netgi papasakoti. Nevertėtų nuogąstauti, kad taip nepaisote samprotavimo rūšies grynumo ir dėl to kaip nors pakenk-site bendrai kuriamo pranešimo prasmei ir vertei. Anaiptol, nes svarbiausia siekiamybė – aiškus, suprantamas ir logiškai pagrįstas minties kelias į jūsų numatytą tikslą. Be to, jūsų mokymosi, ypač tiksliųjų mokslų, patirtis liudija, kad teoriniai modeliai, sukurti mintyse ar popieriuje, net per laboratorinius eksperimentus negali pasiekti visiško grynumo ir tikslumo, o praktinėje veikloje teorija tarnauja tik kaip principai, pagrindai. Prisiminkite citatą iš „Fausto“ apie sausą šaką – teoriją ir vaisingą gyvenimo medį…

Pravartu įsigilinti į žodžių, nusakančių samprotavimo veiklą, reikšmes:samprotauti – protauti, iš prielaidų daryti išvadas, galvoti, spręsti;suprasti – pagauti prasmę, esmę, išmanyti;prasmė – vidinis loginis turinys, tikslas, pagrindas;samprata – ko nors suvokimo būdas, pažiūra, koncepcija (pažiūrų sistema, sumanymas, planas);mintis – mąstymo vyksmas, padarinys;aiškinti – daryti aiškų, suprantamą, komentuoti, išryškinti;


38

argumentas – ką nors pagrindžiantis teiginys, pavyzdys;argumentuoti – grįsti argumentais;argumentacija – argumentų pateikimas, įrodymas;polemika (gr. polemikos – karingas, priešiškas) – spaudoje ar susirinkimuose kilęs ginčas kuriais nors klausimais;polemistas (gr. polemistes – karys) – polemikos mėgėjas, dalyvis, ginčininkas;polemizuoti – ginčytis.

Šis žodynėlis neturėtų būti perkeltas į jūsų samprotavimo rašinį, jis tik gali padėti geriau suprasti tą veiklą, kurios rezultatas yra samprotavimo rašinys.

APIE KĄ SAMPROTAUTI? NURODYS ĮVESTIS

Ar laimei, ar deja, bet patiems sugalvoti, apie ką samprotauti, nereikės, pasirinksite tik kurią nors iš pateiktų įvesčių. Įvestimi derėtų laikyti visa, kas pateikta pristatant samprotavimo rašinio užduotį:

• temą, kuri gali būti suformuluota kaip teiginys, kaip klausimas, kaip citata arba sentencija (trumpas, glaustas, tikslus pamokomasis posakis);

• nuorodą atskleisti savo sampratą arba požiūrį / poziciją temos požiūriu;• nuorodas, ką rašinyje būtina, galima ar pageidautina panaudoti, kuo remtis;• pagalbinę medžiagą (tekstų ištraukas, citatas, fotografi jas, piešinius, schemas, grafi nę informaciją ir pan. – kiek

tik jų pateikta).

Įvestis gali būti vien tik temos formuluotė ir nieko daugiau; gali tik sumodeliuoti situaciją (reikia parašyti atsiliepimą, laišką, dalyvauti konkurse ar projekte, ką nors pristatyti ir pan.); gali sumodeliuoti situaciją ir pateikti kieno nors požiūrį at-skleidžiančią(-ias) teksto ištrauką(-as); gali tik citata atskleisti visuomeninę, kultūrinę, dvasinę ar kitokią problemą. Žodžiu, įvesties variantų gali būti visokių, bet tai neturėtų jūsų trikdyti, jei išankstinė jūsų nuostata dėl įvesties bus teigiama, t. y. vertinsite ją kaip pagalbinę priemonę, kuri

– nukreipia samprotauti tinkama linkme;– ne varžo, bet skatina pasirinkti savą poziciją / požiūrį, pateikti savą sampratą;– (ne)tiesiogiai nurodo tinkamos informacijos, žinių sritį;– siūlo samprotavimo kelią ar modelį;– padeda pasirinkti medžiagos pateikimo principą.

Iš įvesties visumos (kad ir kokios apimties ji būtų) jums turi paaiškėti samprotavimo rašinio tema ir svarstytina pro-blema, taip pat ir samprotavimo turinio apimtis. Papildomoje medžiagoje (paskutinis punktas) minimų faktų, pavyzdžių, užuominų, nuorodų ir kt. neprivalote naudoti rašinyje, bet galite. Juos galite ir visai ignoruoti, jei temos formuluotė jums labai patraukli, aktuali, iškart žinote, apie ką samprotausite.

Prie įvesties būtinai pateikiama papildomos informacijos, kuri susijusi su užduoties atlikimu (apie samprotavimo po-būdį – aiškinimą / argumentavimą, apimtį, pareigą suskaičiuoti savo teksto žodžius, kur daryti reikiamas žymas ir kt.), – to privalote paisyti. Atkreipkite dėmesį į nuorodose vartojamus žodžius būtina, turite, galite ir kt. ir atitinkamai elkitės rinkda-miesi medžiagą, formuluodami teiginius, pasitelkdami argumentus.

Svarbiausia įvestyje yra temos formuluotė, nes joje galite rasti net du teksto loginio pagrindo elementus – temą ir problemą. Formuluotę būtina analizuoti ir vieną, ir drauge su pagalbinės medžiagos (jei ja naudositės) dalimis.

Gavę tokią medžiagą – vieną tekstą ar jo fragmentą (ištrauką, citatą), turėtumėte suvokti, kokią nuorodą iš jos gaunate temos formuluotės požiūriu. Gal tai kokio autoritetingo asmens pozicija, temoje nurodyto dalyko savita samprata, etinių nuos-tatų išraiška ir pan. Tada prasminga apgalvoti, kaip jūsų asmeninė pozicija ar samprata dera su to autoriteto, ir rinktis rašymo strategiją – pritarti, išplėtoti arba oponuoti, polemizuoti. Gal tai ištrauka iš jums žinomo literatūros kūrinio, kokiu nors būdu primenanti to kūrinio prasmę, – tada bus paranku samprotaujant remtis tuo kūriniu ir kitais, kurie jam gali būti kontekstas.

Kai pagalbinės medžiagos yra daugiau, galite tikėtis, jog tarp jos dalių yra loginių, prasminių ar raiškos ryšių, kuriuos įžvelgę samprotavime galėtumėte aptarti daugiau dalykų. Todėl verta juos trumpai paanalizuoti įprastais analizės aspektais:

– laiko (gal atspindimi skirtingi istoriniai laikotarpiai ir aptariamo dalyko vertinimo kaita);– erdvės (gal skirtingose šalyse ar vietose į tą patį dalyką žiūrima skirtingai / panašiai);– veikėjų (gal skirtingos patirties ar padėties žmonės tą patį dalyką vertina skirtingai / panašiai);

39

– dalių ir visumos santykio (gal kiekviena iš pateiktų dalių sudaro ko nors visumą, įvairovę);– priešybių (gal kiekvienoje iš jų kalbama apie priešingus, nesuderinamus dalykus, pavyzdžiui, karą ir taiką,

išdavystę ir ištikimybę);– pasikartojančių motyvų, metaforų, kultūros ženklų ir pan.– kita (kas išryškinta, pabrėžta, krinta į akis, patraukia dėmesį).

DETALIZUOTAS MODELIS = SCHEMA

Norėdami greitai susivokti ir pradėti darbą, turėtumėte jau pradiniame etape taikyti kokią nors strategiją. Galite nau-doti jau aptartą trejybiškumo modelį, nes jis tinka ir teksto suvokimui (šiuo atveju įvesties), ir teksto (rašinio) kūrimui. Kad tas modelis būtų veiksmingesnis, pravartu jį detalizuoti ir paversti schema, nes schemos padeda tvarkyti informaciją, pa-lengvina ir išmokimą, ir atsiminimą. Schema – tai metmenys, parengiamasis projektas. Pagal tą pačią schemą pirmiausia analizuokite įvesties medžiagą, o vėliau planuokite savo rašinį.

Įvesties analizės schema padės apibrėžti sąvokas, kurios reikalingos norint suprasti samprotavimo objektą, – tą dalyką, apie kurį rašinyje dėstysite mintis. Taip geriausia apsisaugoti nuo pagrindinės klaidos, kurią rašantieji dažniausiai daro, – nukrypsta nuo temos, nepagrįstai ją išplėtoja ar susiaurina. Išsiaiškinę, kokia problema užkoduota įvesties medžia-goje, – nes tiesiogiai ji nepasakoma, – galėsite numatyti samprotavimo tikslą ir sąmoningai pasirinkti poziciją (požiūrį).

Tema: (apie ką?) aptariamas objektas (žmogus, daiktas, reiškinys, procesas, ypatybė, vertybė ir kt.) konkrečiomis aplinkybėmis (jei reikia erdvės, laiko, žmonių grupių nuorodų).

Pagalbiniai klausimai:– kokios dalys sudaro? – kokiais būdais pasireiškia? – kokie būtini etapai? – kaip įprastai veikia?

Problema: (kodėl? kaip?) su aptariamu objektu susijusios blogybės, stygius, neigiamos / nepageidautinos pase-kmės, grėsmės.

Koks įvestyje pateikiamas arba kokie yra galimi, numanomi požiūriai į ją?

Numanoma pagrindinė mintis: aptariamo objekto požiūriu teigiama išeitis / vertybė / elgesio modelis (formuluoti apytikrį teiginį kaip dėsnį ar taisyklę, jei reikia, nurodant aplinkybes).

Galite pasipraktikuoti su tokia įvestimi:

Parašykite 450–500 žodžių samprotavimo rašinį tema „Ar saviraiška jaunam žmogui yra būtinybė?“• Rašydami savo teiginius grįskite ne tik asmenine patirtimi, visuomenės gyvenimo pavyzdžiais, bet ir kultūriniais

bei literatūriniais kontekstais. • Galite remtis žemiau pateiktomis mintimis.

Jei turite ką pasakyti, pasakykite savaip, ir tai bus gerai. Jei neturite apie ką kalbėti, tylėkite; tai irgi bus gerai.Džordžė Enesku

Norėdami atsakyti, kada žmogus jaučiasi laimingas, mokslininkai atliko gana įdomių tyrimų. Paaiškėjo, kad baigia-mųjų klasių moksleiviai savo laimingą ateitį įsivaizduoja panašiai, kaip ir jų seneliai ar proseneliai. Jie tikisi turėti darnią šeimą, mėgstamą darbą, gauti didelį atlyginimą. Atrodytų, natūralu ir suprantama. Tačiau visa tai iš žmogaus reikalauja nuolatinių (!) pastangų, apie kurias, deja, nutylima ir vietoj to rėksmingai skelbiama: „Tu esi to vertas / verta.“

Rėjus Bredberis

Tema: (apie ką?) jaunuolių (žmogus, daiktas, reiškinys, procesas, ypatybė, vertybė ir kt.) poreikis atskleisti savo individualumą (jei reikia erdvės, laiko, žmonių grupių nuorodų).


40

Pagalbiniai klausimai:– kokios dalys sudaro? Jaunas žmogus jaučiasi ir panašus į kitus, ir kitoks;– kokiais būdais pasireiškia? Pastangomis išsiskirti, būti pastebėtam;– kokie būtini etapai? Atkreipti dėmesį, atskleisti savitumą, sulaukti palaikymo ir įvertinimo;– kaip įprastai veikia? Drąsiai, netradiciškai, įžūliai…

Problema: (kodėl? kaip?) kaip jaunam žmogui dera atskleisti savo asmenybės galias?

Koks įvestyje pateikiamas arba kokie yra galimi, numanomi požiūriai į ją? Nederėtų siekti išskirtinumo, jei nėra vidinio poreikio, vien dėl to, kad kiti taip elgiasi.

Numanoma pagrindinė mintis: aptariamo objekto požiūriu teigiama išeitis / vertybė / elgesio modelis (formuluoti apytikrį teiginį kaip dėsnį ar taisyklę, jei reikia, nurodant aplinkybes).

Saviraiška jaunam žmogui yra būtina, kad jaustųsi laimingas, o ne kad nustebintų ar įtikintų kitus.

Tokią bendriausią – nuosaikumo, vidinių paskatų paisymo – mintį išreiškia įvesties visuma, ypač pateiktos autorite-tingų žmonių citatos.

Prieš rašydami rašinį, įvesties analizės atskleistą loginį pagrindą turite papildyti savo požiūriu ar samprata ir vėl sudaryti panašią schemą, kuri atspindėtų dėl jūsų požiūrio daugiau ar mažiau pakitusį būsimo rašinio loginį pagrindą (tre-jybiškumą). Tada galite apgalvoti, kaip sieksite jį įgyvendinti, kad aiškiai suvoktumėte būsimo darbo tikslą.

POŽIŪRIS Į PROBLEMĄ: PASIRINKITE POZICIJĄ

Požiūris, kurį atskleidžiate samprotaudami, – tai konkreti pažiūra į ką nors, nusistatymas ko nors atžvilgiu. Požiūrį suformuoja jūsų patirtis, vertybės, gilesnis ar tik paviršutiniškas aptariamo dalyko pažinimas. Būtent pastarasis turi nu-lemti, kurią iš samprotavimui siūlomų temų rinksitės, kitaip rizikuojate samprotauti abejodami. Samprotavime požiūris turi būti aiškiai išreikštas, geriausiai teigiamas arba neigiamas. Gyvenime požiūrio spalvų kur kas daugiau: sentimentalus, skeptiškas ir net ciniškas, ironiškas, idealistinis arba pragmatiškas ir kt., tačiau kai kurie jų iš esmės riboti, siauri (ypač trys pirmieji), todėl viešumoje reikšti nelabai tinkami. Ironiškas požiūris labiau susijęs su kalbine raiška, taigi jis, kaip ir du paskutiniai, lengvai gali būti integruoti į bendresnes teigiamo ar neigiamo požiūrių reikšmes.

Vis dėlto akivaizdu, kad požiūris susijęs su vertinimu, todėl prisiminkite, kokia veikla atskleidžiate šį gebėjimą: nusta-tyti vertę – privalumus, trūkumus, įprastumą, išskirtinumą – pagal pateiktus / žinomus kriterijus, argumentuoti bei kontrar-gumentuoti (pagrįsti) skirtingus požiūrius, įvertinti pažangą, raidos tendencijas, nuspręsti. Štai abstraktus turinys, kurį su-konkretinsite priklausomai nuo temos, kai sieksite atskleisti savo požiūrį. Vertinimo apraše minimi pateikti / žinomi kriterijai samprotavimo rašinyje tampa jūsų pasirinktais visuomenėje priimtais, nusistovėjusiais arba pačių nustatytais kriterijais, t. y. vertinimo matais, pagrindu. Kai įprasti ir jūsų pasirinktieji kriterijai nesutampa, samprotaudami savuosius turite apginti, įrodyti jų privalumus, o įprastųjų vertę paneigti ar bent priversti skaitytoją jais suabejoti. Taigi teigiama ir neigiama požiūrio reikšmė temos (ypač problemos) atžvilgiu atsiranda natūraliai.

Pavyzdžiui, temos „Literatūriniai veikėjai liudija: žmogus labai sudėtingas“ problemą galima formuluoti dvejopai: 1. Kodėl literatūriniai veikėjai liudija būtent žmogaus sudėtingumą? arba 2. Kaip literatūriniai veikėjai atskleidžia žmogaus su-dėtingumą? Reikia pasirinkti požiūrį, remiantis savo skaitymo ir gyvenimiška patirtimi. Jeigu skaitydami patys pastebėjote, kad vaizduojami pagrindiniai veikėjai sunkiai sprendžia problemas, dvejoja rinkdamiesi, kankinasi mylėdami ir pan., galite sutikti su temos formuluotės teiginiu ir atskleisti savo pritariamą požiūrį pagal pasirinktą problemos formuluotę, pavyzdžiui, 1. …todėl, kad siekdami asmeninių tikslų nesiliauja paisyti ir visuomenės nuomonės, kad rinkdamiesi jaučiasi saistomi įsipareigojimų, kad ieškodami naujumo bijo prarasti tai, ką jau turi ir pan. t. y. plėtosite pagrindinę mintį, jog literatūra tyri-nėja ir atskleidžia ne tai, kas matoma, bet pačias žmogaus esybės gelmes, o gelmėse vyksta sudėtingi procesai, kuriuos žmogus tik nujaučia.

Jei pasirinkote antrą problemos formuluotę ir labiau pasikliaujate ne skaitymo, bet praktine patirtimi, galite reikšti ir neigiamą požiūrį. Jis būtų nulemtas jūsų išorinio žmonių stebėjimo: dauguma rimtai nesikremta praradę draugą ar mylimą-jį – tiesiog susiranda kitą, o literatūroje vaizduojami personažai dėl to nebemato dienos šviesos ir visą gyvenimą graužiasi; jūsų draugai po nepavykusio kontrolinio darbo šmaikštauja, kad už prastą pažymį tėvai ko nors neduos, o novelėje skaitė-

41

te, kad veikėją degina gėda dėl apviltų tėvo lūkesčių ir t. t. ir pan. Todėl galite samprotavime atskleisti neigiamą savo požiūrį į problemą: 2. …literatūros kūriniuose tik sutirštinamos spalvos, veikėjai vaizduojami netikroviški, rodoma tik viena teisinga išeitis ir pan. Ar jūsų požiūris pagrįstas, atskleis argumentai, kuriuos pasitelksite teiginiams įrodyti. Vis dėlto abejotina, kad rastumėte svarių argumentų prieš meninę kūrybą…

Kitas samprotavimą aptariant vartojamas terminas – pozicija. Jo perkeltinė reikšmė – taip pat pažiūra, principinis nusistatymas kuriuo nors klausimu, lemia veiksmų, elgesio pobūdį. Tiesioginė žodžio „pozicija“ reikšmė kiek kitokia – pa-dėtis, išdėstymas, ir būtent ji leidžia geriau suvokti, ką reiškia atskleisti, ginti ar įtvirtinti savo poziciją. Poziciją geriausia reikšti priešpriešomis taip – ne arba už – prieš.Pasirinkus vieną iš priešpriešos reikšmių galima atskleisti mintis temos, suformuluotos kaip klausimas ar…?, atžvilgiu. Pavyzdžiui, temos formuluotei „Ar saviraiška jaunam žmogui yra būtinybė?“ jūs galite rinktis poziciją taip arba ne ir jos bei temos klausimo pagrindu glaustai ir tiksliai reikšti pagrindinę rašinio mintį, pavyzdžiui: saviraiška jaunam žmogui yra būtinybė, nes skatina atskleisti ir ištobulinti visas teigiamas savo asmenybės ga-lias. Pasirinkdami poziciją tarsi renkatės vieną iš kovojančių pusių, todėl turite pasitelkti kuo veiksmingesnių ginklų – svarių argumentų. Pateiktoje formuluotėje iš esmės pritariama įvesties nurodomai būtinai sąlygai – įsiklausyti į savo vidines rei-kmes – ir galima rinktis teiginių dėstymo principą, kuris sietinas su erdviniu nuoseklumu: vieni neturi didelių ambicijų, todėl jų saviraiškos būdai sutaps su įprastais, standartiniais; antri jaučiasi galintys būti matomi ir žinomi, ką nors darydami geriau už kitus; treti nutuokia turintys neeilinių gebėjimų ar net talentą, todėl turi siekti kuo daugiau tikslų.

Dar vienas žodis – „samprata“ – yra nuoroda į samprotavimą aiškinant, t. y. atskleidžiant skaitytojui savitą suvokimo būdą, sumanymą. Jei tema būtų „Ką jums reiškia žodžio laisvė?“, galėtumėte išskleisti būtent asmeninę šios demokratinės vertybės sampratą, o kad ji būtų reikšminga, verta dėmesio, galėtumėte lyginti ją su įprastiniu apibrėžimu, žinomu iš pi-lietiškumo pamokų. Rašant tokio pobūdžio samprotavimą, svarbu tik viena – kad tą sampratą, darnią ir pagrįstą, apskritai turėtumėte.

PAGRINDINĖ MINTIS GALI GIMTI IŠ VIZIJOS

Samprotaudami pateikiate daug minčių, paprastai jas užrašote atskirais sakiniais ar sakinių grupėmis, kiekviena jų gali būti originali, vertinga. Tačiau kad ir kiek tokių minčių pateiktumėte, jūsų tekstas gali likti bereikšmis ir beprasmis skaitytojui, jei viso jo nebus persmelkusi pagrindinė mintis, kitaip sakant, idėja. Norėdami geriau suprasti, kaip sugalvoti pagrindinę mintį, prisiminkite graikiško žodžio „idėja“ reikšmę – tai vaizdas. Parankiau būtų naudotis vizijos – tariamo vaizdo, fantazijos sukurto paveikslo, svajonės – terminu, nes tikrų paveikslų kurti jums nereikia. Viziją turi sudaryti bendra nuovoka, ką laikote gėriu jūsų pasirinktos aptarti gyvenimo apraiškos požiūriu arba kaip turi būti sutvarkyta aptariama gyvenimo sritis. Kai patys žinote, ką norite perteikti savo adresatui, belieka rasti būdą ir priemonių, kad būtent toks jūsų vaizduotės sukurtas žinojimas atsirastų ir adresato mintyse. Apibendrinant galima sakyti, kad pirmiausia reikia žinoti ir tik paskui galima atskleisti kitam ar jį įtikinti, taigi galioja bendroji pažinimo seka, aptarta skyriuje apie tekstus.

Pavyzdžiui, temos „Kodėl žmogui svarbu būti kitų pripažintam?“ pagrindinę mintį kaip viziją gali padiktuoti patirtis, kas pasikeičia, atsitinka žmogaus gyvenime, kai jis sulaukia pripažinimo. Reikėtų prisiminti tokių žmonių – gyvų arba knygų, fi lmų personažų – ir apgalvoti juos dviem aspektais: išoriniu (fi ziniu) ir vidiniu (dvasiniu). Tik nederėtų žmogaus sieti su jo turimais ar neturimais daiktais, geriau kreipti dėmesį į jo laikyseną, elgesį viešumoje ir privačiame gyvenime, kalbos manierą, turinį ir pan. Vaizduotėje iškils žmogus tiesios laikysenos, pakelta galva, nesislepiantis už kitų nugarų, drąsiai reiškiantis savo nuomonę, siūlantis naujų sumanymų, veikiantis atvirai ir tinkamai. Jei nepavyksta įsivaizduoti to, ką norite, imkitės kurti priešingos reikšmės – nepripažinto žmogaus – viziją, nes gal tokių žmonių esate matę daugiau. Visa, kas joje išryškės, tereikės perteikti atvirkščiai. Šį būdą geriausia rinktis bet kada, kai reikia surinkti duomenų apie kokį nors objektą, bet sunkiai sekasi. Bet kuriuo atveju turite žinote, kad jūsų vizija nebus kitokia nei sąmoningai ar nesąmoningai susiklostęs jūsų požiūris į kalbamą dalyką. Tiesiog vaizdo kūrimas padės išryškinti tą požiūrį, kartais gal ir ne visai pagrįstą, bet būtent tokį, kokį įgijote stebėdami, mokydamiesi, bendraudami, mąstydami.

Taigi vizija jums leis susikurti žinojimą, kad pripažintas, t. y. vertinamas, žmogus gerai jaučiasi ir elgiasi. Pavertę tą žinojimą žodžiais, apibendrinate: kitų pripažįstamas žmogus ima pasitikėti savimi, todėl gali savo energiją nukreiptį į darbą ir kūrybą, taip suteikia daug naudos savo aplinkai. Tai ir bus jūsų pagrindinė mintis, kurią rašinyje išplėtosite.


42

PAGRINDINĖ MINTIS – TEIGINIŲ VALDOVĖ

Pagal vizijoje susiklosčiusius požymius suformuluotą pagrindinę mintį būtina užsirašyti juodraštyje, kad ji nuolat būtų prieš akis kaip tikslas ir kaip švyturys rodytų kelią, kurlink reikia eiti. Pagrindinė mintis nuo šiol valdys visas jūsų pastangas ir veiksmus, kad sukurtumėte minties kelią, kuriuo, nors nematomu, vesite skaitytoją. Tinkamiausias yra tiesus kelias, o tai reiškia, kad visi tolesni samprotavimo veiksmai turi pagrindinę mintį plėtoti. Nukrypimai, minties šuoliai gali iškreipti ar net nutraukti skaitytojo kelionę, taip ir neatvedę jo iki teksto pabaigos, kur pagrindinė mintis turi pasirodyti visu savo pilniu – ga-lutine formuluote (išvada, apibendrinimu).

Nepamirškite, kad teksto pradžioje pagrindinės minties neparašote, ją tik patys žinote (turite juodraštinę formuluotę), kitaip adresatui nebebūtų prasmės skaityti viso teksto – jis turėtų jūsų požiūrį iš karto priimti kaip aksiomą arba atmesti kaip nesąmonę. Samprotavimu siekiate visai kito tikslo, todėl turite kviesti, „vilioti“ skaitytoją reikšmingais teiginiais nuosekliai iki rašinio pabaigos, kad jis gautų informacijos ir teksto poveikio visumą ir tik tada nuspręstų, verta jumis patikėti ar ne.

Kokius teiginius formuluoti, lemia vis ta pati pagrindinė mintis. Kiekvienam teiginiui ji paskirsto dalį reikšmės pagal vi-dinę savo logiką. Prisiminkite iš viešojo kalbėjimo teorijos žinomus medžiagos pateikimo (teiginių formulavimo) principus:

• laiko sekos, • erdvinio nuoseklumo, • priežasties ir pasekmės ryšio, • uždavinio sprendimo tvarkos,• temų tvarkos.

(Daugiau apie tai skyriuje apie pasirengimą kalbėti.)

TEIGINIAI – PASIUNTINIAI

Teiginiams formuluoti naudokitės tos pačios vizijos teikiama informacija: tai tarsi grįžimas atgal pasižiūrėti, kaip gimė pagrindinė mintis. Apgalvokite, kiek esminių detalių iš bendro vaizdo reikia, kad pagrindinė mintis būtų įtikinama. Nagrinė-dami kitų pripažinimą pelniusio žmogaus pavyzdį, pažiūrėkite, kurios išryškėjusios žmogaus savybės liudija apie jį tą patį (pvz., tiesi laikysena ir galvos pakėlimas = orumas, savigarba; viešas nuomonės sakymas ir pasiūlymų teikimas = pasiti-kėjimas savimi; gražus elgesys, atviras veikimas = aplinką gerinanti, naudą jai teikianti veikla). Vadinasi, tokiam žmogui apibūdinti pakaks trijų teiginių: apie jo savijautą, nusiteikimą būti aktyviam ir teigiamus to aktyvumo rezultatus.

Paprastai teiginių turi būti ne mažiau kaip 3 (pasirinkus uždavinio sprendimo tvarkos principą užtenka 2) ir ne daugiau kaip 5, kad pakaktų atskleisti temą, bet nebūtų bereikalingo perviršio.

Palyginę pagrindinės minties juodraštinę formuluotę su teiginių turiniu, galite pakoreguoti kurio nors teiginio minties kryptį ar pakeisti akcentą ir tada formuluoti sakinį (prisiminkite taisyklių ar dėsnių formuluočių ypatumus). Gali atsitikti ir taip, kad atsigręžę į pirminę viziją ir apgalvoję jos detales performuluosite ir pačią pagrindinę mintį. Atsigręžimas ap-žvelgti – taip pat pažintinės veiklos strategija, ja pravartu naudotis visada, kai reikia pasitikrinti ar sutvirtinti žinojimą arba atsiminti. Būtų per daug gerai tikėtis, kad viskas pavyks iš pirmo karto, ypač siekiant patikimumo, reikšmingumo, apskritai geriausio rezultato. Bet pagrindinės minties ir teiginių santykio siekiamybė yra dermė, o tęsdami valdovės ir pasiuntinių metaforą rasite ir visai logišką paaiškinimą, kodėl teiginys gali koreguoti pagrindinę mintį: juk pavaldinys turi patarti valdo-vui, kai šis suklysta.

ARGUMENTŲ „BANKAS“ IR ARGUMENTŲ „KREPŠELIS“

Jei jau turite sumanymą, kaip atskleisite savo požiūrį į pasirinktą dalyką, vadinasi, turite samprotavimo strategiją. Prisiminkite, jog tai – vadovavimas (rengimas, planavimas ir veikimas) bendriems tikslams pasiekti. Toliau reikia imtis konkretesnės veiklos –ieškoti argumentų, juos atrinkti, aiškinti modelių pasirinkimą.

Žinote posakį: „Ieško, ko nepametęs.“ Akivaizdu, kad neranda. Todėl elgsitės išmintingai, jei argumentų ieškosite ten, kur esate juos pasidėję, – mokslo žinių, skaitymo, kultūrinės ir visuomeninės bei asmeninės patirties „banke“. Patarimų, kaip jį sukaupti iš grožinės literatūros bei publicistikos skaitymo, pateikta dviejų skyrių apie skaitymą skirsniuose. Bendrąjį kultūrinį jūsų akiratį formavo dailės, muzikos, teatro, psichologijos pamokų medžiaga, kultūros ir meno renginiai, taigi

43

remkitės ir jais. Tai patys svariausi argumentai, nes žmonijos sąmonėje jie įsitvirtinę kaip laiko patikrinti, daugelio protų apmąstyti, kultūros pagrindą suformavę dalykai. Panašios vertės ir mokslo žinios, tik samprotaujant tiesiogiai jų pateikti beveik neįmanoma, būtina pritaikyti konkrečiam atvejui, pavyzdžiui, ką nors aiškinant.

Visuomenės gyvenimo faktai, reiškiniai, jūsų asmeniniai, bendravimo ir apmąstymų nulemti pastebėjimai taip pat tinka argumentavimui, tačiau jų vertė mažesnė, nes neturi visuotinumo, universalumo matmens. Geriausia, kai jais naudo-jatės drauge su pirmaisiais, svaresniaisiais, taip nuspalvinate pastaruosius savo patirties spalvomis.

Išsilavinimo ir išprusimo „banko“, metaforiškai tariant, apiplėšti dėl vieno samprotavimo rašinio neverta, reikia tiesiog apžiūrėti savo atsargas ir iš jų susirinkti tinkamų argumentų „krepšelį“ – tiek, kiek reikia pasirinktai temai atskleisti. Štai tada atranką lengvins skaitymo skirsniuose siūlytos tikslingos apžvalgos temų, veikėjų, kultūros ženklų ir kitais požiūriais.

Argumentų tinkamumas atsiskleis tik konkretaus teiginio kontekste. Svarbu žinoti štai ką: jei nerandate teiginio mintį pagrindžiančio pavyzdžio, bet randate jam prieštaraujantį, neatmeskite jo. Viena, kad teiginį galima įrodyti ir atvirkštiniu argumentu (pvz.: Autoritetą bendruomenėje turintis žmogus savimi pasitiki ir gali veikti tiesiai, atvirai. Todėl norisi abejoti J. Biliūno apsakymo „Vagis“ veikėjo pagyromis apie savo puikumą jaunystėje, kai matai jį naktį sėlinantį, o paskui atsikra-tantį nusikaltimo auka. Ir norisi juo tikėti, kai pasakoja apie graužatį, dėl kurios negalėjo padaryti daugiau jokio netinkamo poelgio, ji skatino moralinį brendimą.).

Antra, ką galima daryti su tokiais neigiamais pavyzdžiais, – tai pateikti juos kaip jūsų teiginiui prieštaraujančios nuo-monės pagrindimą, t. y. kontrargumentus. Pavyzdžiui, kalbėjimą apie tą patį Jono Biliūno personažą, lygiai taip pat ap-tarus, galima panaudoti kaip kontrargumentą (abejojimo dalį) ir kaip jį atsveriantį argumentą (tikėjimo dalį), tik reikia rasti kitą pavyzdį, kurį galėtumėte pasitelkti kaip svarų teiginio įrodymą – pavyzdžiui, kalbėti apie biblinės parabolės apie sūnų paklydėlį tėvą. Tada visa pastraipa būtų tokia:

Autoritetą bendruomenėje turintis žmogus savimi pasitiki ir gali veikti tiesiai, atvirai. Biblinės parabolės apie sūnų paklydėlį tėvas neabejotinai yra gerbiamas saviškių, nes iki pat senatvės jiems vadovauja, teikia darbą ir pragyvenimą. Todėl priimdamas grįžusį sūnų jis gali elgtis ne visai įprastai – kelti puotą, džiaugtis pats ir skatinti džiaugtis kitą sūnų: jo patirti skaudūs išgyvenimai leido suvokti, kad meilė savo vaikui yra neabejotina vertybė, kad jos nereikia slėpti ar gėdytis. Tačiau norisi abejoti J. Biliūno apsakymo „Vagis“ veikėjo pagyromis apie savo puikumą jaunystėje, kai matai jį naktį sėlinantį, o paskui atsikratantį nusikaltimo auka. Kita vertus, norisi juo tikėti, kai pasakoja apie graužatį, dėl kurios negalėjo padaryti daugiau jokio netinkamo poelgio, ji skatino moralinį brendimą. Būtent vidinės pastangos, o ne išoriniai duomenys padeda pasiekti kitų pripažinimą ir galiausiai žmogų padaro tvirtą bei vertingą asmenybę.

Paskutinis pastraipos sakinys – visų argumentų ir kontrargumento sukurtos reikšmės apibendrinimas (apie tai – ki-

tame skirsnyje).

SVARUMO ARGUMENTAMS PRIDĖKITE PATYS

Teikiamų argumentų svarumas labai priklauso nuo gebėjimo jais manipuliuoti: grupuoti, lyginti, gretinti, laipsniuoti, sudaryti jų paraleles ir opozicijas ir pan. Įsigilinkite į pateiktais pavyzdžiais atskleidžiamą tokių manipuliacijų esmę ir pamė-ginkite manipuliuoti savo turimais duomenimis.

Grupavimas: teigiamų arba neigiamų literatūrinių personažų arba istorinių asmenybių, išgyvenusių, pavyzdžiui, pasi-rinkimo situaciją, išvardijimas.

Lyginimas: visuomenės, pasirinkusios militaristinio auklėjimo kryptį (pvz., Spartos), indėlį į pasaulinę kultūrą su visuo-menės, pasirinkusios darnaus ugdymo kryptį (pvz., Atėnų), indėliu.

Gretinimas: istorinės asmenybės ir literatūrinio herojaus, tradicinio pasakojimo (mito, pasakos) siužeto ir konkretaus istorinio įvykio, skirtingos prigimties objektų ir pan.

Laipsniavimas: rašto atsiradimas, knygų spausdinimas, informacinių technologijų išradimai – mokymo požiūriu iš esmės panašios, bet kokybiškai skirtingos žmonijos raidos pakopos.

Paralelės: augalo ir žmogaus raidos tarpsniai, skulptūros kūrimas ir žmogaus auklėjimas ir pan.Opozicijos: tobulėjimas – degradavimas, Don Kichotas – Sančas Pansa, demokratija – totalitarizmas ir t. t.


44

POLEMIKOS DVASIA – SAMPROTAVIMO PRIVALUMAS

Kad geriau suprastumėte aiškinimą apie kitokį požiūrį bei kontrargumentus, žvilgtelėkite dar kartą į žodynėlį, pateiktą skyriaus pradžioje, ir įsigilinkite į polemikos esmę atskleidžiančių žodžių reikšmes (taip pat – ir graikiškąsias). Dar daugiau paaiškintų ištrauka iš bernardinai.lt skelbto prof. Leonido Donskio straipsnio „Ar kritika griauna Lietuvos valstybę?“:

Tad nepainiokime sąvokų. Kritika yra svetimos minties tąsa arba alternatyvos jai siūlymas. Kitaip tariant, pats tikriausias dialogas, kurio esmė slypi įsipareigojime toms pačioms vertybėms ar bent jau kažkam, kas dialogo par-tnerius sieja. Svetimos minties sukarikatūrinimas ar išplėšimas iš konteksto sąmoningo jos deformavimo sumetimais yra ne kritika (kuri, kartoju, yra neatsiejama dialogo dalis), o grynoji polemika, kuri yra ne dialogo, o varžymosi ir politinės kovos instrumentas, dažnai lydimas stipraus žodyno. Kritika yra nepalyginamai aukštesnio rango dalykas nei polemika. Juk posakis apie būtinybę turėti kritikos objektą nėra iš piršto laužtas. Jei prieš tave paprasčiausia kvai-lystė ir karikatūra, o ne tikras dalykas, su kuo diskutuoti? Juk kritika gimsta atsispyrus nuo kažkokios minties – arba toliau plėtojant ją, arba iškeliant jai alternatyvią konstrukciją. Jei nesi įkvėptas ar bent jau suerzintas gerąja prasme, niekada nesiimsi recenzuoti arba kritikuoti svetimo darbo. O kaip diskutuoti su tuo, kas nėra persmelkta kito žmogaus asmenybės ir tikėjimo?

Šis tekstas – puikus aiškinimo pavyzdys – atskleidžia grynosios polemikos esmę. Bet jūsų samprotavimo rašinyje pakanka sukurti tik polemikos, kaip viešo ginčo, diskusijos, dvasią. Jos pakanka dėl to, kad samprotavimo rašinyje dera išlaikyti taikų ir pagarbų toną (bet puikiai tiktų ironija), diskutuoti su kitokiu požiūriu, jo netriuškinant visais viešumoje pa-kenčiamais, net ir abejotinais būdais, bet savo argumentų pranašumu. Kitą požiūrį galima trumpai nusakyti arba galima jį tik atspindėti kontrargumentais, pateikiamais tarp savo teiginį grindžiančių argumentų, kaip tai padaryta pastraipoje apie žmogaus pasitikėjimą savimi.

Galima kitokiam požiūriui skirti ir atskirą pastraipą, tik ne paskutinę (kaip ir pastraipoje kontrargumentas neturėtų eiti paskutinis), kad skaitytojas nepatirtų įspūdžio, jog visa, ką teigėte ir įrodinėjote anksčiau, yra abejotina, nepatikima.

TVIRTA PASTRAIPOS RANKA

Pastraipų buvimą tekste reikėtų tvirtai susieti ne su mokytojų ar kitų vertintojų reikalavimais, bet su kur kas svarbes-niais dalykais: tai būdas išplėtotai (baigtinei) minčiai suteikti pavidalą. Visada patrauklesni tie dalykai, kurių turinys ir forma sudaro darnią visumą, o juk ir jūs savo samprotavimo rašiniu siekiate skaitytoją patraukti, ne atstumti.

Nereikėtų orientuotis į kai kurių dienraščių ar elektroninės spaudos praktiką kiekvieną sakinį rašyti iš naujos eilutės, tarsi nepasitikint, kad skaitytojas pajėgus aprėpti daugiau. Net jeigu skaitant taip patogiau nepamesti rašto, tai minties raida vis tiek sutrikdoma, o pastaroji juk kuria tekstinio pranešimo turinį. Įsivaizduokite, jog kalbėtojas daro tokias pauzes, kad jų pakaktų pasakyti dar sakinį kitą. Kažin ar labiau suprantama, klausantis tokios kalbos. Beje, ir mokydamiesi viešojo kalbėjimo stengiatės „neįstrigti“.

Gerai sudaryta pastraipa laikoma tokia, kurioje pirmiausia aiškiai suformuluota mintis, paskui pakankamai išplėtota ir galiausiai susumuotas, t. y. apibendrintas, visas turinys. Tai yra loginė ir prasminė pastraipos struktūra, ji skaitytojui teikia sutelktumo įspūdį. Kad tokį įspūdį darytų ir jūsų rašomos pastraipos, galite pasitelkti aptarti funkciniams stiliams siūlytą vaizdinio ir fi zinio aktyvumo jugtimi grįstą strategiją – rankos modelį. Rašydami pastraipą, ranką visada turite prieš akis, taigi susieję pastraipos loginę ir prasminę sandarą su modeliu galėsite lengvai vadovauti savo rašymo nuoseklumui.

Penkiems rankos pirštams priskirkite pastraipos loginę ir prasminę struktūrą sudarančių elementų reikšmes:

Nykštys būtų teiginys. Buitinėse situacijose labai įprasta teigiamą informaciją palydėti aukštyn, o neigiamą – že-myn nukreipto nykščio gestu. Po teiginio pateikiamas svariausias argumentas (arba keli) – tai atitiktų rodomąjį pirštą, smilių. Didysis pirštas sietinas su reikšmingiausiu priešingo požiūrio įrodymu – kontrargumentu. Jį atremti galima taip pat pakankamu argumentu, kuris sukelia bent jau abejonių kontrargumento patikimumu, – tai bevardžio piršto atitikmuo. Paskiausiai rašomas apibendrinamasis sakinys – mažasis pirštas.

45

Kad geriau įsimintumėte šį modelį, sukurkite kelias šmaikštaus, anekdotinio turinio pastraipas, kurių kiekvienas saki-nys formaliai atitiktų reikiamus pastraipos elementus, ir taip įtvirtinkite modelį atmintyje, pavyzdžiui:

1) Reikia valgyti dažnai ir riebiai. 2) Dažnai valgyti ne tik skatina gydytojai, bet ir malonu. 2) Riebus maistas suteikia daug energijos, yra skanus. 3) Tiesa, įprasta manyti, kad riebalai skatina nutukimą, sukelia aterosklerozę ir kitokias ligas, tačiau 4) paskutiniai JAV mokslininkų tyrimai atskleidė gurmanams labai džiugų dalyką: vidutinį viršsvorį turintys žmonės gyvena ilgiau už liesuosius. 5) Taigi neverta badmiriauti ar apgaudinėti savo organizmo nekaloringu maistu.

Dar vienas pavyzdys, grįstas anekdotu:

1) Mane nepagrįstai apkaltino piniginės vagyste. 2) Juk niekas iš aplinkinių nesutiko liudyti matęs, kad ją paė-miau. 2) Ta piniginė gulėjo ant žemės prie savininko kojų – gal jam netyčia iškrito. 3) Nesuprantu, kodėl tas išsiblaškė-lis rėkė, kad mane už rankos nutvėrė, – 4) ta ranka visai ne mano. 5) Taigi palikite mane, nekaltą žmogų, ramybėje.

Rankos modelio loginį pagrindimą nesunku sugalvoti: jei sveikindamiesi žmogui paduodate tvirtą ranką, tai liu-dija pagarbą bei pasitikėjimą juo ir dar jūsų asmenybės tvirtumą. Dar aiškiau tvirtumas, sutelktumas išreiškiamas į kumštį sugniaužta ranka. Pasirinkite jums priimtinesnį variantą ir kurdami iš pradžių tik formalias, o paskui ir prasmin-gas pastraipas lankstykite pirštus su kiekvienu rašomu sakiniu ir įvardijama jo funkcija pastraipoje.

DĖSTYMO PASTRAIPŲ BENDRYSTĖ

Žinodami, kad kiekviena pastraipa pradedama iš pagrindinės minties kylančiu teiginiu, žinote ir tai, jog visos jos adre-satą veikia dėl jūsų numatyto tikslo. Įsivaizduodami tvirtos rankos – pastraipos – sutelktumą, galite manyti, kad kiekvieną kartą paspausdami ranką telkiate jums palankių draugų bendriją (beje, atviram priešininkui galite pagrūmoti kumščiu – tai būtų atskirai priešingam požiūriui skirta pastraipa). Natūralu, kad spausdami vis kitam draugui ranką pasakote vis kitokią frazę, – taip ir su pastraipų turiniu.

PAMĖGINKITE „PASAKYTI“ VISĄ RAŠINĮ RANKOMIS

Rankų manipuliacijų seka galite pavaizduoti visą loginę ir prasminę rašinio sandarą. Prisiminkite skirsnyje apie ra-šinio sandarą siūlytą saldainio modelį, kuris padeda įsivaizduoti rašinio sandarą, dalių proporcijas ir galimą jų turinį. Tą modelį nesunku susieti su čia aptariamu gal kiek gyvesniu dėl galimybės įtraukti judesius rankos modeliu. Taigi įžangoje turite, vaizdžiai tariant, pranešti apie gerus savo ketinimus – įprasta, kad juos besiartinantis taikus žmogus rodo iškeltomis ir delnais į veidą atsuktomis rankomis. Jums pakaks vienos rankos, o eiliškumas taps aiškesnis, jei atlenksite paeiliui vieną pirštą po kito, kol įžangos turinys bus „kaip ant delno“: pirmas pirštas (nesvarbu, ar pradėsite nuo nykščio ar nuo


46

mažylio) – gyvenimo sritis, kuriai priklauso jūsų samprotavimo objektas; antras pirštas – konkrečiai tą ojektą įvardijate; trečias – pasakote samprotavimo temą; ketvirtas – formuluojate problemą; penktas – trumpai nusakote savo poziciją (požiūrį / sampratą).

Toliau – dėstymo dalis: 3–5 draugiški rankų paspaudimai (vienas jų gali būti „pagrūmojimas“) – tai sutelktos vidinės sandaros pastraipos, kurios įžangoje nurodytą požiūrį temos ir problemos atžvilgiu atskleidžia konkrečiu turiniu. Paskuti-nė – pabaigos dalis, kurioje viską apibendrinate suformuluota pagrindine mintimi ir susiejate savo samprotavimo turinį su platesniu kontekstu, parodydami jūsų atradimo vertę įžangoje įvardytoje gyvenimo srityje. Čia galite įsivaizduoti dvi rankas viename kumštyje, nebedetalizuodami pirštų reikšmių. Kadangi formuluosite išsamią savo samprotavimo išvadą ir dar parodysite atrastų vertybių ar veikimo būdų svarbą bei veiksmingumą gyvenime apskritai, tai teksto parašysite maždaug tiek, kiek įžangoje, ir rašinio dalių proporcijos bus išlaikytos.

Kad ir kurį rašymo modelį pasirinktumėte, vis tiek tai geriau, nei rašyti be jokios strategijos, kitaip tariant leistis blaško-mam minčių šuorų ir nežinoti, kur jie jus nuneš. Iš patirties žinote, kad sunkiausia suvaldyti mintis, susikaupti taip, kad jos nenuklystų kur nereikia. Todėl konkrečiai įvardyti veiksmai, jų įprastas eiliškumas, žinomi elementai ir jų išdėstymo tvarka apsaugo nuo sutrikimo, ypač kai patiriate įtampą.

Čia pateiktų siūlymų griežtai laikytis rašant samprotavimo rašinį nebūtina, pakaktų labai nenukrypti nuo teksto sanda-ros ir minčių pateikimo logikos reikalavimų. Jei stengsitės parašyti tiek sakinių, kiek ranka turi pirštų, galite neišplėtoti min-ties, pasakyti neišsamiai ir pažeisti labai svarbų kalbos aiškumo reikalavimą. Todėl neskaičiuokite formaliai, tik laikykitės bendrųjų principų. Visa, kuo patariama naudotis rašant samprotavimo rašinį, tinka ir interpretacijai, kitoks bus tik konkretus turinys, nes jį lems pasirinktas interpretuoti kūrinys.

47

INTERPRETACIJA

KELIONĖS SU TEKSTAIS IR Į TEKSTUS

Prisiminkite skyriuje apie tekstus („Siekite pažinti,…“) siūlytą žmogaus ir teksto analogiją. Ja galite pasinaudoti, kad savarankiškai suprastumėte grožinį tekstą, patys išsiaiškintumėte, kaip su juo „kalbėtis“. Tai galite laikyti pirmu (atpažinimo ir susipažinimo) teksto analizės etapu, kai tekstą tik apžiūrite, nustatote jo pobūdį, skaitote, patiriate įspūdį ir jį įsidėmite. Šiuo etapu svarbiausia jūsų žinios bei jų taikymas, nes nuo to, kokį teksto pobūdį nustatysite, priklausys, kaip jį analizuo-site, kokias ypatybes pabrėšite.

Paskui reikia pažinti teksto ypatybes, vadinasi, „įeiti“ į jį – apžiūrėti ir apgalvoti teksto elementus, suprasti jų reikšmes, gretinti jas tarpusavyje, kad galėtumėte suprasti, ką ir kaip veikia kūrinio žmogus. Kaip žiūrėti į žmogų, kuo vadovautis jį vertinant, jums pataria šio leidinio skirsnis apie individo ir visuomenės reikmes. Kūrinio žmogus (pagrindinis veikėjas / lyrinis subjektas) beveik visada vaizduojamas besirenkantis – štai tas jo pasirinkimas, apsisprendimas konkrečiomis aplinkybėmis, kad ir koks mažas ar nereikšmingas būtų pasaulio problemų kontekste, yra svarbiausia, ką turite išgvildenti analizuodami. Supratę kūrinio žmogaus pasirinkimą, iš teksto galite „išeiti“, nes tolesniam darbo etapui reikia atstumo, kuris leistų aptariamą dalyką matyti kokiame nors kontekste. Prisiminkite praktinę patirtį: nustatyti bet kurio dalyko vertę. Suvokti jo svarbą arba nesvarbumą galite tik siedami jį su kitais, panašiais.

Todėl nutolę nuo teksto ir turite imtis interpretacijos, kurios esmė – įvertinti rastąjį pasirinkimą moraliniu matu ir paaiškinti, kodėl jūs taip vertinate, ką prasminga žmogiškuoju požiūriu atveria teksto visuma. Tuo baigiate pasirengimą, kurį – žingsnis po žingsnio – fi ksavote juodraštyje. Jei to, ką svarstote, neužsirašinėjate, galite būti pamiršę, kai baigiate analizę, taigi apsidrauskite.

Remdamiesi nauju žinojimu apie teksto prasmę ir juodraštyje sukauptais duomenimis bei pastabomis imatės kurti interpretacijos rašinį. Jame rašykite tik tai, kas jūsų aiškinimui svarbu, o dalykus, be kurių aiškinimas nenukentės, pa-likite – jie savo darbą jau atliko, padėjo jums suvokti esmę. Interpretacijos rašinio apimtis neleidžia aprėpti visų kūrinio aspektų bei detalių, tad atranka būtina.

TEKSTAS KAIP SAKINYS

Kad ir koks individualus būtų meno suvokimas, žinodami, ką konkrečiai galite ar turite daryti, kuo jau žinomu, išmoktu galite remtis ir naudotis, nesutriksite. Pirmiausia rinkitės pagrindinius, todėl labai paprastus dalykus, išmoktus ir naudoja-mus tarsi savaime – kaip važiuojant dviračiu ar plaukiant.

Per visus mokymosi metus pažinote ir suvokėte lietuvių kalbą kaip sistemą, taigi turite tvirtą pagrindą. Literatūros kūriniai – kalbos medžio vaisiai, ir jei tikite, kad obuolys nuo obels netoli rieda, tai turėtumėte patikėti ir gelminėmis kalbos, kaip sistemos, bei kūrinio (ar teksto), kaip struktūros, sąsajomis. Sistema graikiškai reiškia sandarą, junginį – tai planingas,


48

taisyklingas išdėstymas, sutvarkymas. Mokydamiesi kalbos dalykų labai daug dėmesio skyrėte sakinių mokslui, o juk saki-nys – tai tekstas. Lotynišku terminu „struktūra“ nusakoma literatūros kūrinio sandara, jo elementų organizacija, tarpusavio ryšiai, santykiai. Literatūros kūrinius, jų ištraukas taip pat laikome tekstais. Vadinasi, tai, kas taikoma sakiniams, galima taikyti ir kūriniams. Pagrindinis principas čia būtų eiti per paprasta į sudėtinga.

Nagrinėdami sakinius, juos sudarančioms sakinio dalims priskiriate atskiras funkcijas (veiksnys, tarinys ir t. t.) ir nustatote bei aptariate santykius tarp jų (keliate klausimus, žiūrite, kokia kalbos dalimi išreikšta ir pan.). Analogiškai galite elgtis nagri-nėdami grožinius tekstus, priskirdami atitinkamas sakinio dalių funkcijas teksto elementams. Jei viso interpretacijai pateikto teksto pagrindinį veikėją / lyrinį subjektą sietumėte su veiksniu, tai galėtumėte kelti klausimą kas? ir ieškoti ne konkretaus žodžio, į jį atsakančio kaip sakinyje, bet duomenų tekste, kuris nustatytų veikėjo tipą (pvz., artojas, svajotojas, sukčius).

Aiškindamiesi šią analogiją, remkitės konkrečiu kūriniu – trumpučiu H. Radausko eilėraščiu „Metai“ (iš rinkinio „Žie-mos daina“). Taip pat išbandykite ir juodraščio formą – lentelę, kuri suteiks galimybę vienu metu rinkti analizės duomenis ir kurti juodraštinį interpretacijos variantą.

PavasarisNuo lakštingalų riksmo apkurtęs, upelis pravirko.

VasaraKriaušė krenta nuo medžio ir užmuša giedantį žiogą.

ruduoMiško lapai pamišusiom voverėm vėjyje šoka.

ŽiemaNet ir genijus baltu ant balto tapyti negali.

Sakinio dalis Teksto elementas

Teksto duomenysTeksto duomenų analizė ir sintezė (tvarkymas ir apibendrinimas) Interpretacija

Kas?(veiksnys)

Lyrinis subjektas(individualybė arba tipas)

(Pagrindas suvokti gyvenimo ar veiklos sritį, jos problemati-ką)

Nieko apie save nesako, nepasivadina jokiu vardu, nemini veiklos pobūdžio – tai tarsi pati prigimtis, jo savastis –reikia surinkti duomenų, kurie apibūdina netiesiogiai (per vyksmo aplinkybes ir susidomėjimo objektus).

Stebėtojas, kuriam rūpi kažkas konkretaus:tik menu, kūryba besireiškiantys individai. Tokie rūpi tik menininkui, kūrėjui.

Kūrėjai, menininkai yra ypatingi žmonės, jų veikla – ne darbas, bet saviraiška, vidinė būtinybė, todėl negalėdami kurti ar sukurti, ką sumanę, jaučia nepasitenkinimą, įtampą, kurią trokšta įveikti….

Ką veikia?(tarinys)

Lyrinis vyksmas, jo etapai.

(Pagrindas suvokti temą)

„Mato“ virtinę paveikslų, kuriuose kas nors išgyvena kančias, negali būti savimi arba žlunga.

Išgyvena kūrybines kančias, bando rasti kūrybinį sprendimą; pavyksta (išgyvenimas nutrūksta) radus nedermę. Vaizduotė blaškosi laike ir erdvėje, vadinasi, intensyviai ieško, kol randa sprendimą….

Išgyvenimas trumpas, bet labai intensyvus: kūrybinė krizė, matyt, pasiekė kraštutinę ribą ir sukėlė didžiulę įtampą, verčia eilėraščio žmogų „apkeliauti“ mintyse ir vaizduotėje visą metų ciklą visose kūrybai tinkamose erdvėse ir ieškoti, kas trukdo kurti ir kaip tuos trukdžius įveikti….

Kodėl?(priežasties aplinkybė)

(Lyrinio) veikėjo stygius, lyrinė situacija – vyksmo (veikimo) paskata.(Pagrindas suvokti problemą)

Nieko nesako apie ateitį, mato tik patiriančiuosius nesėkmę. Paskutinis žodis „negali“.

Negali kurti arba neranda kūrybinio sprendimo, abejoja savo talentu (Net ir genijus…), yra tarsi įstrigęs….

Menininkui blogai tada, kai ištinka vadinamoji kūrybos krizė, kai ji užsitęsia, priverčia suabejoti savo talentu, todėl jis intensyviai ieško, kaip iš tokios aklavietės išeiti….

Kaip?(būdo aplinkybė)

Lyrinio vyksmo pobūdis, jo kaita

(Pagrindas suvokti prolemą

arba

elgesio modelį)

Stebėdamas (įsivaizduodamas)…. Išoriškai pasyvi, bet iš tiesų labai intensyvi veikla, nes sukuria ar atkuria situacijas, panašias į savąją, keičia jas greitai, nes intuityviai suvokia, kur yra dermė (trys pirmi vaizdai), ir nieko pakeisti negalima, kur randa nedermę ir suvokia galimą išeitį….

(Instrumentuotė – asonansas, sukuriantis slydimo įspūdį: baltu ant balto.)

Menininko vaizduotė labai gyva, todėl toks veikimo būdas labai tinkamas; analizuoja ne protu, bet menine nuovoka, skoniu, dermės ar nedermės pajauta…. Visi menininkai kuria tomis aplinkybėmis tinkamomis priemonėmis, tik baltu ant balto nutapyti sunku. Taip randamas problemos sprendimas – reikia rasti kitų spalvų.

49

Ką?(papildinys)

Objektai, susiję su išgyvenimų slinktimi

(Suvoktinimetaforiškai)

…gamtos – gyvosios ir negyvosios – objektus: upelį ir lakštingalą, kriaušę ir žiogą, lapus ir voverę, sniegą; kultūros – dailininką („tapyti“).

Gamtos apraiškos, augalai, gyvūnai eilėraščio žmogui yra kūrybinės galios įsikūnijimas.

Tiki, kad kurti gali visi, bet ir nesėkmių patiria visi – taip tarsi drąsina save.

Kokie?(pažyminiai)

Objektai, susiję su išgyvenimų slinktimi

Muzikalūs, plastiški, spalvoti. Vieni muzikuoja (lakštingala, upelis, žiogas), kiti šoka (lapai, voverė), treti veikia forma (kriaušė) arba spalvomis (lapai, voverė, sniegas). (Ekspresyvieji veiksmažodžiai, personifi kacija.)

…upeliui, kurio subtilus čiurlenimas girdisi tik tylų vakarą, kaip tik tada pragydusios lakštingalos trelės gali atrodyti riksmas, užgožiantis jo paties muziką… kriaušė, pasiekusi savo skulptūrinių formų tobulumą, negali laukti… nurudę lapai, vėjo nešami ir sukami vienintelį kartą, tegali sušokti voverės šokį, o voverės požiūriu tai plagiatas…

Kada?(laiko aplinkybė)

Lyrinio vyksmo laikas (arba su lyriniu vyksmu susijęs laikas)

Trumpa dabarties akimirka, nes mintyse ir vaizduotėje švysteli atskiri vaizdai.

Susijęs su metais, visais jų sezonais.

Stebėdamas (įsivaizduodamas)…, kas veikia ar pasireiškia tam tikru laiku, bet kartojasi kasmet. Ieškojimo karštligiškumą atskleidžia greita (kaleidoskopiška) sezonų paveikslų kaita.

Kuriama nuolat, tačiau tam tikras laikas, palankiausias vienam menininkui, tinka ir kitam, todėl jie tarsi konkuruoja, ir dažnai pastebimas tik ryškiausias, o kitas, gal subtilesnis, lieka užgožtas, tuo metu nepastebėtas, bet kito laiko savajai kūrybai jis tiesiog neturi…. tarsi drąsina save, kad kūryba neturi nutrūkti, bet koks laikas jai tinkamas….

Kur?(vietos aplinkybė)

Lyrinio vyksmo erdvė (arba su lyriniu vyksmu susijusi erdvė)

Visur, kur vyksta kūryba: pievoje prie upelio, apaugusio krūmais, kuriuose gieda lakštingala, sode, miške, dailininko studijoje… laukinėje ir sukultūrintoje gamtoje, kultūrinėje erdvėje.

Stebėdamas (įsivaizduodamas)…,atkurdamas kaleidoskopiškus vaizdus – paveikslus tarsi pabūna laukinėje ir sukultūrintoje gamtoje, kultūrinėje erdvėje….

Eilėraščio žmogus fi ziškai erdvėje nejuda, bet patirties ir vaizduotės galia jam leidžia pabūti visur… ir įsitikinti, kad kūryba galima visur, kur tik yra kūrėjų, nors jie vienas kitam ir trukdo, konkuruoja savo kūrinių įtaigumu…, bet dėl to neverta atsisakyti kūrybos….

Kokiu tikslu? Ko siekia?(tikslo aplinkybė)

(Lyrinio) vyksmo (veiksmo) tikslas, veikėjo siekis.

(Pagrindas suvokti vertybes)

Genijaus vertas kūrinys. Vienas paminėtas žodis tampa nuoroda į kitą panašios reikšmės žodį, šiuo atveju tinkamas „šedevras“.

Kiekvienas menininkas siekia realizuoti savo talentą, bet tai tokia neapčiuopiama žmogaus galia, kad nesėkmės akimirką galima ja suabejoti. Kūrybinė idėja, užmojai sukurti šedevrą dažniausiai supriešinami su kūrybine medžiaga, arba balta spalva. Išraiškos priemonių pasirinkimas – tai amžina meninės kūrybos problema ir amžinas jos variklis.

Ši lentelė – juodraštis – gali būti užpildyta jums patogia seka, nes „tvarkingai“ nagrinėti meninio teksto elementus dažniausiai nesiseka. Svarbu žinoti, ko ir kaip teksto paklausti ir susirinkti pakankamai duomenų, kad paaiškėtų svarbiausi dalykai. Kai kurie klausimai gali likti ir neatsakyti, nes kiekvienas tekstas ką nors pabrėžia labiau, o kai kam beveik neteikia reikšmės.

Tokio analizės metodo privalumų yra nemažai: • Sakinio dalių funkcijos ir įprasti klausimai iš esmės atitinka teksto elementus, bet darbui parankesni klausimai

tampa įrankiais, nurodančiais, kokios informacijos ieškoti; be to, mokėdami sakinyje rasti žodžius ar konstrukcijas, atsakančius į juos, panašios reikšmės žodžių ir konstrukcijų galite ieškoti nagrinėjamame tekste, pasakyti kuo jie išreikšti (tik jau ne kalbos dalimis, bet meninėmis ar stilistinėmis priemonėmis).


50

• Nustatę kūrinio pobūdį, į antrą lentelės skiltį iš karto galite susirašyti tinkamus terminus, kurie reikalingi tos rūšies literatūros kūriniams aptarti (epui veikėjas, veiksmas ir t.t.; lyrikai lyrinis subjektas / veikėjas, vyksmas / išgyvenimų slinktis ir pan.; dramai veikėjai / personažai / herojus, veiksmas, konfl iktas ir kt.).

• Nuorodos antroje skiltyje padeda suvokti, iš kurių elementų surastųjų reikšmių galima konstruoti teksto loginį pagrindą – trejybiškumą (arba lygtį).

• Trečioje skiltyje reikėtų susirašyti teksto duomenis kaip faktus ar citatas, kad nereikėtų juos aptariant klaidžioti po tekstą.

• Ketvirtoje skiltyje reikėtų pasižymėti veiksmus (lyginimo, gretinimo, laipsniavimo ir t. t.), kuriuos atliekate su nagrinėjamo elemento tekstiniais duomenimis, ir išvadas, kurias leido tie veiksmai padaryti.

• Penkta skiltis tampa interpretacijos rašinio metmenimis, nes joje iškart po apibendrinimo galite užrašyti paaiškinimus keliomis pavienėmis frazėmis, net sakiniais. Paskui vieni jų turi tapti pastraipos teiginiu, kiti apibendrinamuoju, išvadiniu sakiniu. Tarp jų iš ketvirtos (jei reikia, ir iš trečios) skilties įterpsite sakinius, atskleidžiančius minties kelią, argumentuojančius teiginius. Iš antros pastraipos panaudosite reikiamus terminus.

• Kai lentelė bus užpildyta ir būsite pasirengę komponuoti visą tekstą, galite pasižymėti skaičiais jų eiliškumą, nes sieksite mintis rašinyje išdėstyti nuosekliai, kaip reikalauja teksto minties logika. Taip pat pravartu rodyklėmis sujungti pastabas apie atskirus teksto elementus, jei pamatėte, kad jie papildo vienas kitą ir gali būti pateikti vienoje pastraipoje (pvz., šio eilėraščio laiko ir erdvės elementai turi būti aptarti kartu). Jei juodraštyje kas nors kartojasi, iškart išbraukite, ko nenaudosite.

• Kadangi kai kurių elementų analizė teikia medžiagos loginiam teksto pagrindui atskleisti, dalis jų medžiagos gali būti panaudota rašinio įžangai, dalis – pabaigai.

• Įžangoje galite panaudoti medžiagą apie gyvenimo sritį, su kuria susijęs šis tekstas, temą ir problemą nusakančias formuluotes. Papildę tai keliais sakiniais apie autorių, nusakę jo kūrybos pagrindinius bruožus (verta minėti ne visus, o tik susijusius su šiuo kūriniu) ir interpretuojamo kūrinio pobūdį, turėsite visa, ką reikėtų rašyti interpretacijos įžangoje.

• Pabaigos pastraipoje reikia atskleisti teksto prasmę, t. y. suformuluoti teiginius, kokias vertybes netiesiogiai nurodo autorius šiuo kūriniu arba kokį priimtiną elgesio modelį panašioje situacijoje laiko tinkamiausiu (gali būti ir viena, ir kita). Kadangi rašinį pradėjote įvardydami gyvenimo ar veiklos sritį, paskutiniais sakiniais tiktų atskleisti, kaip šios vertybės ar elgesio modelis taikytini plačiau.

• Likusi lentelės medžiaga turi būti panaudota dėstyme, sudarant tiek pastraipų, kad pagrindinė mintis (teksto prasmė) būtų pakankamai išplėtota. Vadinasi, galima formuluoti tiek teiginių, kiek elementų pakanka aptarti. Beje, lyrinio subjekto, lyrinės situacijos (stygiaus, veikimo paskatos) ir lyrinio vyksmo aiškinimas gali būti pateikiamas vienoje pastraipoje (geriausia iškart po įžangos), lyrinio vyksmo (kitų kūrinių veiksmo) laikas ir erdvė gali būti sujungti į vyksmo aplinkos bendrą aiškinimą antroje dėstymo pastraipoje, objektai ir jų perkeltinių reikšmių atskleidimas sudarytų trečiąją. Atskiroje pastraipoje galima atskleisti tai, kas tekste labai ryšku, yra tarsi raktas į teksto prasmę, pagrindinis motyvas ir pan. Interpretuojant šį eilėraštį, galima įsigilinti į spalvų reikšmes ir, paskyrus joms paskutinę dėstymo pastraipą, atskleisti lyrinės situacijos sprendinį, kurį pasiūlo tekste minima balta spalva. Tada atsirastų puiki dermė tarp dėstymo ir pabaigos dalių.

• Bet kurį kūrinį geriau atskleisite, jei pasitelksite kontekstą, ir būtinai natūraliai tinkamą. Pavyzdžiui, šiam H. Radausko eilėraščiui tinkami bent du kontekstai: kitų autorių kūriniai apie meno prigimtį, kūrybos procesą ar tiesiog menininką, pavyzdžiui, lietuvių neoromantikų Salomėjos Nėries ir Jono Aisčio eilėraščiai apie meninės kūrybos ypatingumą, beveik dieviškumą. Taip sukurtumėte kontrastą, atspindintį skirtingas šių kūrėjų literatūros kryptis. Kitas tinkamas kontekstas, taip pat kontrastingas, galėtų būti K Donelaičio poema (kita literatūros rūšis, kita epocha, kitokia intencija) „Metai“. Juos reikėtų tik paminėti ir pabrėžti skirtumus, pavyzdžiui, įžangoje ar pabaigoje arba ir vienur, ir kitur.

51

• Reikėtų nepamiršti integruoti į visą tekstą ir specifi nių literatūros sąvokų, tokių kaip motyvai (šiame eilėraštyje meno bei kontrasto), kūrinio struktūra ir pan., o aiškinant atskirų elementų reikšmes įvardyti, kokiomis meninėmis priemonėmis jos kuriamos, nes taip geriausiai galite argumentuoti savo įžvalgas.

• Beje, atitikmenis tarp tekstų elementų lengvai rasite ir sakinio dalimis nelaikomiems kreipiniams bei įterpiniams: šiaip sunkiai suvokiamos pasakotojo (sakytojo), pasakojimo (sakymo) perspektyvos ar veiksmo lėmėjo kategorijos, susietos su minėtais sakinio elementais, taps gerokai aiškesnės ir ,,apčiuopiamesnės“.

Šis kalbos ir literatūros pagrindinių dalykų siejimas gali būti ne tik veiksminga strategija, kaip analizuoti grožinį teks-tą, bet ir konkreti taktika, ką praktiškai padaryti, kad interpretacijos rašinys išeitų darnus. Be to, į interpretacijos rašymą galiausiai vis tiek turite žvelgti kaip į dalykinio teksto kūrimą (jo tipas – taip pat samprotavimas). Todėl patarimus, kurie pateikti skirsnyje „Teksto sandara „galioja“…“, taikykite ir komponuodami interpretaciją – tiek visą rašinį, tiek atskiras jo dalis, įskaitant ir pastraipos loginę ir prasminę sandarą. Jei pasirodė paranki teksto – saldainio – analogija, remkitės ja, jei pastraipos – rankos – analogija taip pat buvo veiksminga praktikuojantis, nepamirškite ir jos.


52

EGZAMINOUŽDUOČIŲSĄSAJASUKALBĖJIMOĮSKAITA

Visa, kas išdėstyta ankstesniuose skyriuose, tinka ir viešajam kalbėjimui, taigi pravers ir ruošiantis kalbėjimo įskaitai. Be to, šie patarimai taikyti ne tik egzaminų užduotims, jais galima remtis bet kurios kalbinės veiklos atveju. Vis dėlto, kad būtų akivaizdi sąsaja tarp aptartų skaitymo bei rašymo ir monologinio kalbėjimo, išnagrinėkite kalbos rengimo ir kalbos plano aprašus.

KALBOS RENGIMAS

• Išanalizuokite pateiktą formuluotę, defi nicijas (apibrėžimus: kas yra kas, ką tai reiškia, kaip tai aiškinama) ir suvokite temą (apie ką?) bei problemą (kodėl? kaip?). Nustatykite, koks pasirinktos kalbėjimo srities aspektas nurodytas formuluotėje, ir kiek susiaurinkite išankstinio pasiruošimo medžiagą.

• Apsibrėžkite savo poziciją teiginio / klausimo požiūriu (taip – ne).• Numatykite kalbėjimo intenciją (ketinimą, motyvą, sumanymą): ko sieksiu? (suteikti žinių, informacijos / įtikinti

/ atskleisti savo požiūrį / paskatinti veikti / sužadinti jausmus).• Suformuluokite kalbėjimo tikslą, susiekite jį tema ir problema (sudarykite frazę su bendratimi: supažindinti

su …; paaiškinti, kaip, kad…; parodyti, kodėl, kaip…; įrodyti, kad…; pagrįsti, kodėl, kaip…; raginti, kad …; papasakoti apie…).

• Suformuluokite pagrindinę mintį (glaustą teiginį (vieną sakinį), ką tikitės pasakyti, t. y. tai, ką klausytojai turi suprasti išklausę visą kalbą, kas turi likti jų atmintyje pamiršus detales), pavyzdžiui, žiniasklaida turi tarnauti visuomenei gindama viešąjį interesą ir realizuodama pagrindines žmogaus teises bei laisves; visuomeniškumo / bendruomeniškumo puoselėjimas yra žmogui toks pat svarbus ir naudingas kaip ir individualumo siekimas.

• Pagrindinę mintį išskaidykite į 2–3 pagrindinius teiginius (nė vienas teiginys negali skirtis nuo intencijos ir tikslo, bet turi skirtis vienas nuo kito, nebūti vienas kito dalis) ir užrašykite atskiru pilnu sakiniu (geriausia visus teiginius pradėti tais pačiais žodžiais, pavyzdžiui, pirmas etapas yra…; antras etapus yra…; trečias etapas yra…).

• Teiginius dėstykite pagal temai tinkamiausią medžiagos dėstymo principą: 1. Laiko sekos (pirmiausia – paskiau – vėliau – galiausiai arba atvirkščia tvarka). 2. Erdvinio nuoseklumo (iš apačios į viršų, arba atvirkščiai; iš vidaus į išorę, arba atvirkščiai; iš kairės į

dešinę, arba atvirkščiai; iš centro į periferiją, arba atvirkščiai; iš gilumos į paviršių, arba atvirkščiai). 3. Priežasties ir pasekmės ryšio, ir atvirkščiai (jei – tai; kadangi – tai; yra taip, nes…). 4. Uždavinio sprendimo tvarkos (tada kalba turi būti sudaryta iš dviejų dalių: pirma rodo, koks svarbus yra

dalykas / kokia yra susidariusi padėtis, antra – kokia galėtų būti išeitis / kas siūloma).

53

5. Teminės tvarkos (kai medžiaga nepaklūsta nė vienam iš pateiktų principų). Kai reikia aptarti kelis objektus, galima juos pristatyti klasifi kuojant, lyginant, sudarant analogiją.

• Kiekvienam teiginiui parinkite tinkamų argumentų (jų šaltiniai: dėsniai, taisyklės, praktinė patirtis, sveiko proto logika, statistikos duomenys, autoritetingų asmenų ar šaltinių nuomonė ir duomenys, aforizmai, citatos).

• Pasirašykite kalbos planą.

KALBOS PLANAS

I. Įžanga: gyvenimo sritis ir jos problematika / trumpas ryškus pasakojimas / anekdotas / patarlė, citata / sukrečiantis teiginys (pasirinktinai); pozicija teiginio požiūriu, kalbėjimo intencija, tikslas, tema, problema, pagrindinė mintis (pastarosios išsakyti nereikia, bet reikia žinoti pačiam kalbėtojui).

II. Pagrindinės minties atskleidimas (pagal pasirinktą teiginių dėstymo principą):1. Teiginio formuluotė, argumentacija, apibendrinimas / dalinė išvada (vertybė / elgesio modelis).2. Teiginio formuluotė, argumentacija, apibendrinimas / dalinė išvada (vertybė / elgesio modelis).3. Teiginio formuluotė, argumentacija, apibendrinimas / dalinė išvada (vertybė / elgesio modelis).

III. Pabaiga: išvados, apibendrinimai, pagrindinės minties įtvirtinimas, sprendimo kelio trumpas pakartojimas, prasmės išplėtimas į aptariamą gyvenimo sritį, vertybių įvardijimas, veikimo / elgesio modelio pateikimas (pasirinkti vieną ar kelias iš nurodytų turinio pozicijų).

Documents

KAD EGZAMINAS NEGĄSDINTŲ