Kaip V. Šekspyras „padėjo“ V. Krėvei, B. Sruogai, J. Grušui parašyti istorines dramas?

Kaip jis gali mums padėti jas perskaityti?

Reda Pabarčienė,Lietuvos edukologijos universiteto Lietuvių ir lyginamosios katedros profesorė

ĮVADAS

• „ <...> per trumpą laiką mes su savo „istorine kūryba“ taip jau spėjome visuomenei įgristi, savo garbingąją istoriją taip spėjome subanalinti ir susmulkinti, kad ji jau nelyginti siaubu nukrečia“. (B. Sruoga, “Pasigailėkime istorijos“, 1938)

• Gal mokinius “siaubu nukrečia” ir paties Sruogos, kitų „istorinė kūryba“?

• Vienas galimų būdų, kaip su ja “neįgristi” – lyginamoji analizė.

• Vidurinio ugdymo lietuvių kalbos ir literatūros programoje skatinama nagrinėti lietuvių literatūrą „kaip atvirą pasauliui ir kartu autentišką, unikalią“, pažinti kultūros reiškinių ryšius, sąsajas su kitomis kultūromis, atverti „Lietuvos kultūrą kaip dialogišką ir polilogišką“.

• Tai „kultūros animacija“, „kūrybinio mąstymo bei vaizduotės ugdymas“.

Lyginimas – mokslas, metodas, analizės būdas, neišvengiamas bet

kuriame tyrinėjime?

• Komparatyvistika – mokslo metodas ir mokslo šaka, tyrinėjanti įvairių kultūrų, literatūrų, menų, ryšius, sąveikas. Mokslo tarpdiscipliniškumas, daugiakultūriškumas, daugiakalbiškumas.

• Lyginamoji literatūra (literatūrologija) – literatūros istorijos šaka, tirianti du arba kelis vienalaikius arba laike nutolusius literatūros reiškinius, literatūros ryšius su kitais kultūros elementais, kitais menais, kitomis pažinimo sritimis tiek išorinėje (tarptautinėje) ir vidinėje (nacionalinės kultūros) terpėje. Universitetinė disciplina.

• Intertekstinė analizė – vieno teksto, absorbavusio ir transformavusio kitus tekstus, lyginamoji analizė.

I. TEORINĖ DALIS1. METODOLOGINĖS, METODINĖS PROBLEMOS, SĄVOKOS

Literatūrų sąveikų tipai

• Gentiniai-kontaktiniai ryšiai: vertimai, recepcija, kt.

• Tipologiniai ryšiai: kultūros tipai; meninės formos, žanrai, stiliai, kryptys; literatūros temos, mitai, motyvai; jų panašumai ir skirtumai, išryškėjantys diachroninėje (sekos) ir sinchroninėje (momento) perspektyvoje.

• Aksiologiniai kultūrų kryžkelių, mentalitetų, tapatybių, sąmoningumų literatūroje tyrimai.

Lyginimo sąlygos, taisyklės

• Lyginimas turi būti pagrįstas. • Lyginimas turi būti kryptingas, tiksliai apsibrėžtas (ne viskas su viskuo). • Lyginime svarbūs abu dėmenys – „duodanti“ ir „imanti“ pusė, „tėvai“ ir

„vaikai“.• Lyginimo prioritetas – nacionalinė literatūra; kitų tyrinėjimas, siekiant geriau

pažinti save.• Lyginimas turi būti pateisintas: apie literatūros kūrinį turi būti pasakyta tai, ko

negalima būtų pasakyti be lyginimo.

Lyginimo pavojai • Menkavertiškumo, „priklausomybės“, „didybės“ kompleksai, būdingi „mažų“

tautų literatūroms.• Maišoma lyginimas ir gretinimas. Gretinimas – paralelinių reiškinių, faktų

išskyrimas neieškant vidinių sąsajų, jų nesant; pirminė lyginimo prielaida. Lyginimas – gyvų, realių ryšių atskleidimas.

• Atsitiktinių, pavienių faktų jungimas, pavyzdžiui, identifikuojant kontekstą. Kontekstas (lot. contexctus – surištas) – realiai veikiančios aplinkybės, susiliečiantys (ne paraleliniai) reiškiniai.

• Sąsajų masto, laipsnio nepaisymas. • Neteisingas teksto ir konteksto santykio nustatymas. • Vieno atskiro bruožo sureikšminimas.• Skirtumų neįvertinimas: jie tokie pat svarbūs kaip ir panašumai.

Kiekvienas gilus tyrimas jau savaime yra lyginamasis, bet lyginamasis tyrimas dar nereiškia, kad analizė bus gili.

Kaip įveikti šiuos pavojus?

• Lyginimas reikalauja adekvačiai suvokti nacionalinės kultūros, literatūros indėlį į bendrąją (Europos) literatūrą.

• Lyginimas reikalauja mąstyti platesniame kontekste, adekvačiai suvokti savo galimybes ir sustoti ten, kur baigiasi kompetencija.

• Mažų tautų „lygintojams“ pravartu žinoti, kad šiuolaikinė komparatyvistika pabrėžia ne hierarchinius kultūrų „centrų“ ir „periferijų“ santykius bei „įtakas“, o kultūrų įvairovę ir vienovę, – tai, kas visas jas „sulygina“.

Geriau išsami vieno kūrinio analizė nei paviršutiniškas dviejų kūrinių lyginimas ar gretinimas.

2. DALYKINĖS PRIEIGOS Istorijos literatūriškumas ir literatūros

istoriškumas

• Istorija – „laikiškai sutvarkytas vyksmas praeityje ir pranešimas apie šį vyksmą, jo naratyvinė reprezentacija“ (J. Rüsen, 2007).

• Istorija – drama, „grėsmingo laiko patyrimo interpretacija“ (J.

Rüsen).

• Drama – antrinė, kondensuota „grėsmingo laiko patyrimo interpretacija“.

• „Istorinė“ drama – ne žanrinė ar tipologinė, o būdingiausio klasikinio siužeto (šalia mito) charakteristika.

Istorijos rekonstravimas ir interpretavimas lietuvių dramose

Rekonstruojama epocha – Viduramžiai1. Epochos interpretacija Kariaujanti, herojiška epocha Istorija mitologizuota, pateikta kaip sektinas pavyzdys Literatūrinis interpretavimo modelis Viduramžių herojiniai epai Dramos tipas, būdingi bruožai, pavyzdžiai Herojinė romantinė drama: kolektyvizmas, kunigaikščiai, kariaujantys riteriai, pilys,

epinis monumentalumas; caro laikų A. Fromo-Gužučio, M. Šikšnio dramos, iš dalies antilenkiškos tarpukario dramos (B. Sruoga), sovietmečio dramos,

jungiančios tautinius ir sovietinius mitus (J. Grušas, J. Marcinkevičius)

2. Epochos interpretacija Herojiška, kilnių jausmų ir pasirinkimų epocha Legendinė praeitis, abstraktus Viduramžių koloritas Literatūrinis modelis Antikinė tragedija Dramos tipas, būdingi bruožai, pavyzdžiai Romantinė drama: meilės siužetai, dievai, lemties galia (A. Fromo-Gužučio „Palocius

ežero dugnuose“, „Jūratė marių karalienė“, M. Šikšnio „Pilėnų kunigaikščio“ epizodai)

3. Epochos interpretacija Kariaujanti, herojiška, kilnių jausmų epocha Istorija sužmoginta Literatūrinis-kultūrinis interpretavimo modelis Viduramžių kurtuazinė kultūra, riterių romanai Dramos tipas, būdingi bruožai, pavyzdžiai Herojinė romantinė drama, melodrama: mylintys ir kariaujantys riteriai, afektacija

(Keleris V. Krėvės „Skirgailoje“).

4. Epochos interpretacija Kariaujanti, herojiška, kilnių jausmų, pasirinkimų ir prieštaravimų epocha Istorija konkreti, sužmoginta Literatūrinis modelis Renesansinė V. Šekspyro drama: istorinė kronika, tragedija („Ričardas III“, „Makbetas“, „Hamletas“, „Karalius

Lyras“) Dramos tipas, būdingi bruožai, pavyzdžiai Klasikinė tragedija su kronikos elementais: psichologizmas; stiprus, prieštaringas, kintantis charakteris; tragiškoji

klaida ir kaltė (V. Krėvė, J. Grušas)

5. Epochos interpretacija Paslėpto herojiškumo, pasirinkimų ir prieštaravimų epocha Istorija konkreti, sužmoginta, subuitinta, kritiškai interpretuojama Literatūrinis modelis Renesansinė V. Šekspyro drama, moderni A. Čechovo drama Dramos tipas, būdingi bruožai, pavyzdžiai Modernizuota tragedija su herojinės dramos, politinės satyros elementais, potekste (B. Sruogos “Milžino

paunksmė”)

6. Epochos interpretacija Kariaujanti, herojiška, mistiška, tamsių aistrų epocha Literatūrinis modelis Preromantizmo (XVIII a. pab.) gotikinis romanas Dramos tipas, būdingi bruožai, pavyzdžiai Melodrama, simbolistinė drama: emociniai efektai,

siaubo, smurto elementai, lemties galia (L. Giros „Kerštas“, V. Mykolaičio-Putino „Valdovo sūnus“, Kelerio persekiojimo scenos V. Krėvės „Skirgailoje“)

Rekonstruojama epocha – Renesansas

1. Epochos interpretacija Aukštosios kultūros, asmens laisvės, jausmų pilnatvės epocha Istorija konkreti, sužmoginta Literatūrinis modelis Šekspyro drama („Romeo ir „Džuljeta“) Dramos tipai, būdingi bruožai, pavyzdžiai Romantinė tragedija: jausmų patosas, poetiškumas; pagrindiniai personažai Žygimantas Augustas ir Barbora

Radvilaitė (B. Sruogos, J. Grušo, R. Samulevičiaus dramos) 2. Epochos interpretacija Liaudies kultūros epocha Istorija konkreti, sužmoginta, iš dalies mitologizuota Literatūrinis-kultūrinis interpretavimo modelis Romantinė drama Dramos tipas, būdingi bruožai, pavyzdžiai Herojinė drama: konkretus ir mitologizuotas herojus, kultūrinis heroizmas (J. Marcinkevičiaus „Mažvydas“)

Rekonstruojama epocha – Barokas

Epochos interpretacija Paslėpto herojiškumo, pasirinkimų ir prieštaravimų, kraštutinių antitezių,

pražūties epocha Istorija konkreti, sužmoginta, subuitinta, kritiškai interpretuojama Literatūrinis modelis Šekspyriška, čechoviška drama Dramos tipas, būdingi bruožai, pavyzdžiai Modernizuota tragedija su herojinės dramos, politinės satyros elementais,

potekste (B. Sruogos „Kazimieras Sapiega“, J. Grušo „Rekviem bajorams“)

Bendrosios istorijos interpretavimo tendencijos lietuvių dramose

• Vyraujanti epocha – Viduramžiai• Vyraujanti istorijos interpretacija – herojinė, mitologizuojanti• Vyraujantis dramos tipas – herojinis-romantinis (pirmoji tragizmo

pakopa)• Istorijos interpretavimo “maksimumas” yra tragedija • Šekspyro drama – tobuliausia tragedijos forma

Lietuvių drama, pasitelkusi Vakarų Europos kultūros vaizdinius ir literatūros modelius, Lietuvos istoriją “suvakarietino”, priartino prie Vakarų Europos kultūros standartų.

Šekspyro tradicijos Lietuvoje pagrindimas

Kultūros raidos ir tipologijos argumentai

• Panašios tautos aspiracijos Anglijoje ir Lietuvoje: nacionalinės idėjos brendimas, valstybės konsolidavimasis (Anglija gynėsi nuo katalikiškosios Europos, Lietuva – nuo caro Rusijos).

• Panašus kultūros tipas: „liaudinė“ anglų Renesanso briauna, liaudinė lietuvių kultūros dominantė.

• Nacionalinį pakilimą lydintis teatro suklestėjimas: stacionarinio teatro susikūrimas Anglijoje, „klojimo“ teatras Lietuvoje.

• Romantizmas: Šekspyras romantikams – „tėvas“, “mokytojas”. • Anglų Renesanso ir romantikų dėmesys istorijai, jos aktualizavimas.• Nacionalinės istorijos turtingumas.

Lietuvių literatūros raidos, asmeniniai rašytojų argumentai

• Tragedijos poreikis: literatūra, neturinti tragedijos, vargu ar gali save laikyti brandžia. Tinkamiausia terpė tragedijai – romantizmas, tinkamiausias siužetas – istorinis.

• Dramaturgų atėjimas iš kitų žanrų: Šekspyras – sintezės poetas (Novalis), jo tragedija – laisvos formos, leidžianti rašytojams panaudoti visus turimus – prozininko, poeto – talentus.

• Krėvė, Sruoga skaitė, studijavo Šekspyrą, matė jo pastatymus teatre

Šekspyro tradicijos perėmimo formos

• Perimamas bendriausias dramos modelis – konfliktas, stilius, personažai (Krėvės „Skirgaila“).

• Kuriamos artimos temų, motyvų, personažų variacijos, perfrazuojamos citatos, rekonstruojama Renesanso dvasia (B. Sruogos dramos.

• Kuriama ironiška distancija, atvirkščios interpretacijos (K. Ostrausko “Shakespeariana”).

II. PRAKTINĖ DALIS • Neperspektyvu istorinę dramą lyginti su „tikrąja“ istorija,

nes neaišku, su kuo lyginti – ar su autoriaus naudotais šaltiniais, ar su šiuolaikine istoriografija? (Pvz., romantizmo laikų istoriografija taip pat romantizuota).

Be to, lyginimo rezultatas įdomus tik nedaugeliui, mažai reikšmingas kūrinio suvokimui.

• Prasminga abstrahuotis nuo istorijos konkretybių ir atverti universalią, aktualią jos prasmę, išryškinti esminius tragedijos bruožus – tragiškas situacijas (be išeities), tragiškas (neišvengiamas) kaltes ir klaidas, tragiškus (neišsprendžiamus) konfliktus, paradoksus.

Krėvės “Skirgaila“ – šekspyriškosios tragedijos modelis

Konflikto linijų įvairovė ir vienovė

• Siužeto išsišakojimas, plati veiksmo panorama.• Tarptautinis politinis; vidinis politinis; tarpasmeninis; vidinis herojaus

konfliktas.• „Laiko drama“ ir „asmens drama“.• Konflikto susikryžiavimai ir persidengimai; bendros „laiko“ ir „asmens“

dramų dilemos: protas ir jausmai, pragmatizmas ir idealizmas, garbė ir gyvastis...

• Personažas – epochos tragizmo reiškėjas, tačiau „laiko drama” jo konflikto nepadengia.

Šekspyro dramos taisyklė: siužeto atsišakojimai pateisinti tuomet, kai yra stiprus pagrindinis veikėjas ir ryški centrinė veiksmo linija.

Stiliaus polifoniškumas: aukštojo ir žemojo stiliaus, tragizmo, komizmo, lyrizmo, buitškumo derinys

Stiliaus kaita – ne tik veiksmo įvairovės kūrimo, bet ir konflikto išryškinimo, personažų charakterizavimo priemonė.

• Lietuvių ir jų priešų konfliktas “Skirgailoje” – lyrizmo ir satyros sandūra.• Priešai ne demonizuoti, o satyriškai diskredituoti, subendrinti (daugumai jų

išnykus iš veiksmo, dramos konfliktas nesusilpnėja).• Lyrizmas – lietuvių kalbos ir charakterio ypatybė. Krėvės drama, skirtingai

nei Šekspyro, neeiliuota, bet kai kurios scenos parašytos ritmine proza, primenančia herojinių dainų tonaciją. Daina kartu – ir reikšminga tema, motyvas. Dramoje rekonstruojama epinė sąmonė, įvedamas Stardas – epo kūrėjas, atlikėjas ir herojus. Be to, epinė sąmonė dramatizuojama. Stardo siūlomas savasties gynimo kelias – kelias į mirtį; juo sekant tautos istorija būtų užbaigta epinėje raidos stadijoje ir įamžinta dainoje.

Atmosfera atitinka epo dvasią: monumentalumo, jėgos, lėtumo,

sunkumo įspūdis. Pilis – konkreti veiksmo vieta ir personažo dvasinės

situacijos, jį supančio pasaulio metafora.

Veiksmo ritmas epiškai lėtas: 1) ilgas, sunkus įsibėgėjimas – emocijos

kaupiasi, jos sunkiai tramdomos, 2) stiprus išlydis, atviri susirėmimai, 3) atoslūgis iki kito susirėmimo.

Katastrofa nutolinama, tragizmas subrandinamas palengva, bet išsamiai motyvuojamas.

Herojaus bruožai. Šekspyriškieji Skirgailos analogai

• Hamletas: idealų ir tikrovės, norų ir galimybių, tikslų ir jų įgyvendinimo priemonių, vidinių įsitikinimų ir proto sprendimų neatitikimas, sudėtingos psichinės reakcijos.

• Makbetas: dvasinio žlugimo linija, gravitacija į blogį. Hamletiška Skirgailos psichika • Platus nuotaikų, reakcijų spektras, jų kontrastingumas: nuo patoso iki

tragiškos nevilties, nuo jautraus atsivėrimo iki sarkastiškos bravūros, nuo racionalaus svarstymo iki aistrų prasiveržimo.

• Liguista būsena: mizantropija, kaltinimai, grasinimai, savigaila, pasibjaurėjimas savimi ir kitais.

• Neprognozuojamas elgesys: vienu metu paklūsta keliems skirtingiems impulsams, viena sako, antra daro, trečia galvoja.

Vertybės, jų išbandymas

Tragišką herojų apibūdina jo vertybės, tikslai, principai, kurie (o ne pasiekti rezultatai) yra jo išteisinimo priežastis.

Vertybių pasirinkimas, jų konfliktai ir išbandymai – pagrindinė tragedijos veiksmo ašis.

Šekspyro tragedijoje atsiveria antroji, griaunančioji, vertybių pusė.

Tragedija yra analitiška, filosofiška, nedeklaratyvi.

Valdovo garbė (epinis idealas): atsakomybė už tautą, pasiaukojimas, sutapimas su savo misija, su

pačiu savimi. Komplikacijos: tragiška situacija (be išeities), tragiškos

(neišvengiamos) kaltės ir klaidos • Garbei prieštarauja praktinė valdovo veikla, politika, kurios

pagrindas – kompromisas.• „Skirgaila“ – „veikimo“ drama, priešinga „Hamletui“ – „delsimo“

dramai. • Politikas negali išvengti veikos, pasirinkimo, negali rinktis tarp “arba:

arba”, vardan tautos gyvasties turi laviruoti (“ir: ir”), daryti nuolaidas.• Kompromisinė Skirgailos politika netenkina nei krikščionių, nei

pagonių, nei jo paties.

Tiesa – herojaus vykdomos politikos ir dvasinio integralumo ašis (kaip Viduramžių žmogus, Skirgaila tiesos ieško religijoje).

Skirgailos tiesoieška – aistringas intelektinis ginčas su visais – klausiant, neigiant, polemizuojant, pereinant į priešininko pusę.

Komplikacijos • Didelis tiesų pasirinkimas: be tradicinių – krikščionybės ir pagonybės, yra

valdovo-dievo, humanistinės etikos idėja.• Skirgaila negali gyventi be vienos tiesos, bet nepajėgia ir jos laikytis: negali

atsižadėti pagonybės, bet negali būti prie jos prisirišęs; negali atšaukti krikšto, bet negali ir jo nuoširdžiai priimti.

• Skirgaila negali abejoti, bet mato, kad visos tiesos yra dalinės: seni, pagoniškieji, idealai žūsta, o nauji, krikščioniškieji – nesuprasti, sufalsifikuoti, paversti agresyvios politikos priedanga.

• Skirgaila Dievo ieško protu, logika, redukuoja jį iki žmogiškųjų vertybių – tiesos ir teisingumo, tad Dievas jam yra neprieinamas, neatrandamas.

,

Meilė

Šekspyro dramose visuomeniniai ir asmeniniai interesai yra lygiaverčiai; vyro ir moters santykiai atsiveria platesniame humanistinių vertybių kontekste. Lietuvių dramose dominuoja vyrai ir jų diegiamos kariaujančio pasaulio vertybės.

Skirgailos moters idealas – Ona Duonutė. Tai Šekspyro Ofelija ir Mickevičiaus „Gražina“ – silpna, priklausoma auka ir kovotoja. Visus svarbiausius dalykus apie save Skirgaila pasako būtent jai.

Komplikacijos • Skirgailos meilės poreikis kertasi su valdovo misija ir stipriu vyriškuoju ego.• Skirgaila nemoka išprovokuoti palankumo sau, veikia jėga; jis neturi savigailos, bet

ir nemoka gailėtis kitų.• Kuo negailestingesnis Skirgaila Onai Duonutei, tuo ji labiau priešinasi, kuo labiau

priešinasi, tuo tampa patrauklesnė ir vertesnė valdovo meilės, kartu tuo beviltiškesnė darosi jo padėtis.

Paradoksai

Šekspyriškosios, t. y. „geros“, tragedijos esmė – paradoksas, kurį gali atrasti suvokėjas. Paradoksas (gr. paradoxos) – netikėtas, sveikam galvojimui, įprastai logikai

prieštaraujantis pasakymas, išvada, suformuluota kaip aforizmas.

Paradoksas „laiko dramoje“:• krikščionybės nešėjai amoralūs, bet krikščionybė plinta;• pagonys padorūs, bet pagonybė nyksta.Paradoksas “herojaus dramoje”: • siekęs prasmingo gyvenimo, Skirgaila patiria beprasmybės jausmą;• troškęs gero kitiems – pakenkia sau;• atlaikęs smūgius iš išorės – sugriūva viduje; • pasiaukojęs bendram tikslui – ima aukoti jam ir kitus, tampa despotu; • būdamas nepatiklus – lieka apgautas, įkalintas jo paties įkalintosios vergės; • ieškojęs tiesos ir tikrojo Dievo – paneigia Dievą savyje.

Šekspyro dramose žmogaus mintys, paverstos veiksmu, tampa savo pačių priešingybe. Žmogus pasiekia tai, ko mažiausiai troško – savo paties destrukciją.

Sruogos dialogai su Šekspyru

• Panašios dramų temos: valdžia, garbė, meilė, maištas, kaltė.• Bendri motyvai (išprotėjimas, audra, kalėjimas...).• Panašūs personažai, kūrybingos jų transformacijos: viename Sruogos personaže

aptinkami kelių Šekspyro personažų bruožai arba vieno Šekspyro personažo bruožai išdalinami keliems Sruogos personažams.

• Stiliaus polifonija: platus komizmo, lyrizmo registras.

Sruogos tragedija – modernizuota

• Turtinga istorinė medžiaga; atgimsta Viduramžiai, Renesansas, Barokas; įtvirtinama politinė ir kultūrinė istorijos samprata, kritinė jos interpretacija.

• Tragizmas slepiamas po juoko, teatrinio žaidimo kauke, išstumiamas į paribį kaip vieno ar kelių žmonių potyris.

• Tragedinis paradoksas supinamas su dviprasmybe: pozityvieji herojaus idealai aiškėja ne iš karto, įvedami juos paneigiantys, diskredituojantys faktai.

• Tragedinis patosas, sielvartas, katastrofos totalumas „taupomi“ iki dramos pabaigos.

Personažai

Hamletas – Jokūbas Sobieskis (dramoje „Kazimieras Sapiega“), balansuojantis ant proto ir beprotybės, veiklumo ir bejėgiškumo, tragizmo ir klounados briaunos.

Konfliktai su motina ir dvaro aplinka, psichinis nestabilumas, polinkis į filosofavimą ir aktorystę, tiesos ilgesys, aforistiška, paradoksali kalba.

Tačiau neturi Hamleto vidinės jėgos, teisumo, kryptingumo.

Jokūbas Sobieskis-Hamletas – tai galima intelektualo jausenos projekcija okupacijų pradžioje. Jame užkoduotas garbės skatinamas noras priešintis ir bejėgiškumas prieš terorą, sąlyginis socialinio saugumo jausmas ir nenoras prisiimti visą atsakomybę, tenkinantis mažiau rizikinga ironiško komentatoriaus role.

Karalius Lyras – Jogaila („Milžino paunksmė“), Kazimieras Sapiega.

Ofelija, Kordelija – Elžbieta Oginskytė (dramoje „Kazimieras Sapiega“); idealumas, žmogiškumas, jautrumas iki išprotėjimo, solidarumas su kenčiančiais – atsvara chaotiškam, griaunančiam laikui.

Romeo ir Džuljeta – Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė (nebaigta drama „Barbora Radvilaitė“); siužeto panašumas (dramoje “Radvila Perkūnas”).

„Karalius Lyras“ ir „Milžino paunksmė“

Bendros temos, klausimai: • valdžios perdavimas, valstybės likimas, individo

savivokos prabudimas, vertybių apmąstymas iš amžinybės perspektyvos.

• Kas valdovui svarbiau renkantis: giminės (tautos) ar valstybės interesai, teisėtumas ar teisingumas, protas ar jausmas?

• Kokia yra karališkosios valdžios vertė, kas prarandama ir kas įgyjama jos atsisakius?

Tragiškoji klaida ir kaltė Tragedijos personažas paprastai pats sau yra ir prokuroras, ir advokatas, ir

teisėjas, ir bausmės vykdytojas, iš dalies pajėgus suvokti savo klaidą ir ištaisyti ją. Tačiau jis vis dėlto yra subjektyvus save kaltindamas ar teisindamas ir reikalauja koreguojančio autoriaus bei skaitytojo žvilgsnio.

• Lyras pradžioje suvokia save kaip auką, tik vėliau pamato savo dalinį kaltumą.• Jogaila nuo pat pradžių yra ne kaltintojas, o kaltasis.• Lyro tragiškoji klaida – tėvo meilės ir karaliaus garbės sutapatinimas; atsisakęs

karaliaus atsakomybės, jis praranda ir autoritetą, praradęs karališkumą, praranda ir tėvystę.

• Jogaila siekia ne valdyti, o paklusti, ne laisvai veikti, o būti ištikimas.• Jis senas, tėviškas, turi vaikų, bet jo tėviškumas neįsisąmonintas, tėvystė ginčijama,

šeimos ryšiai efemeriški. • Laimę Jogailai teikia ne žmonės, o vieta, į kurią nori sugrįžti – tėvynė.• Tėvynės topas dramoje poetiškai talpus: tai kraujo giminystės ryšiai (šeima, tauta,

valstybė), gyvybės ir grožio, poetinės kontempliacijos versmė, vieta, kur jungiasi praeitis ir dabartis, žemė ir anapusybė.

• Išorėje senas, viduje Jogaila tebėra jaunas: priklausomas, kaltas, skolingas – tėvas-valdovas sūnaus palaidūno asmenyje.

Kaltės atpirkimas

Tragedinio herojaus kaltę atperka kančia, kuri keičia jo mąstymą ir likimą.

• “Karaliuje Lyre“ sudėtingesnė kaltės dialektika, skaudesnis jos suvokimo kelias. • „Milžino paunksmės“ istorija kameriškesnė, daugiau reflektuojama nei rodoma.

Herojaus skausmo raiška santūresnė, elegiška, seniokiškai tyli; jo skausmas dažnai lieka neišgirstas arba neišsakytas.

• Jogailos monologuose skamba hamletiški gyvenimo-kalėjimo, gyvenimo-viešnagės motyvai.

• Abiejose dramose bendras yra pamišimo motyvas: abu dramaturgai teigia jausmo galią, proto ir blogo, beprotybės ir išminties, fizinio aklumo ir dvasinės įžvalgos artimumą.

• Tačiau Lyro pamišimas yra tikras, nors ir laikinas, o Jogailos – regimas tik kitų akimis; tai rezignacijos, atsiribojimo nuo pasaulio išraiška.

• Abiejų herojų kraštutinės vidinės įtampos atspindys – audra, sutampanti su jų atsivertimu.

Tvarkos atkūrimas Tragedijoje tvarka atkuriama vertybių lygmenyje (pavėluotai, bet

svarbi ateičiai).

• Sruogos, kaip ir Šekspyro, pasaulis per skausmą ir netektis turi jėgų apsivalyti.

• Šekspyro dramose numatomas pasaulio atgimimas iš žmonių valios ir etikos.

• “Milžino paunksmėje”– iš gamtos, tėvynės, Dievo, protėvių. • Šekspyro individas laisvas, dėl to labiau pažeidžiamas ir pavojingas

(Lyras, kuris iš esmės nesijautė kaltas, sugriovė darną valstybėje, sukūrė prielaidas karui).

• Sruogos herojus priklausomas, valdomas didžiųjų lėmėjų, bet dėl to saugesnis ir mažiau pavojingas aplinkai.Jo pasyvumas atveria kelią Vytauto aktyvumui.

“Karalius Lyras“ ir “Kazimieras Sapiega” • Kazimieras Sapiega – krašto tėvas, o sūnaus palaidūno vietoje

atsiduria tauta, tiksliau, rinkimų teisę turinys bajorai.• Atsikartoja Lyro ir jo dukterų santykių istorija: tautos nedėkingumas

skaudus valdovui, bet pražūtingas pačiai tautai. Tėvų atsižadėjimas – vaikų savigriovos kelias. Bajorų Lietuva – tarsi nedėkingosios Lyro dukterys, iškrinta iš gamtos ciklo, žūsta.

• Dramoje kuriamas mirštančio, save griaunančio pasaulio vaizdas, poetinė krašto žūties metafora.

• Tragedinio išgyvenimo epicentras – finaliniai Sapiegos monologai. • Sapiegos kančia katarsiška – prasiveržianti su laisvės ir meilės

pasauliui pojūčiu, bendrumo su kitais jausmu, nauju savęs ir pasaulio atradimu.

IŠVADOS Lyginimo rezultatai

• Lyginimas leidžia išryškinti dialoginę literatūros prigimtį, susidaryti platesnį jos visumos paveikslą.• Lietuvių literatūros lyginimas su kitų Europos tautų literatūromis įrašo ją į bendrąsias kultūros

paradigmas, užpildo jos „ertmes“.• Kuo įvairiau interpretuojamas kūrinys, tuo jis tampa turtingesnis, tuo daugiau jo prasmių

„pažadinama“. • Lyginamoji analizė paneigia įsitikinimą, kad visos lietuvių istorinės dramos, parašytos „nuo

sąjūdžio iki sąjūdžio“, yra romantinės. Pamatėme, kad visų jų “romantizmas” yra kitoks. • Lyginimas leidžia pastebėti lietuviškosios tragedijos savitumą ir lietuviškojo mentaliteto ypatumus. • Galima sakyti, kad lietuvių dramos nenusileidžia Šekspyrui siužetinės medžiagos turtingumu,

stiliaus sudėtingumu, dialogo subtilumu, poetiškumu, bet neprilygsta jam apibendrinimų galia, universalumu ir sceniškumu. Šekspyras teatre populiarino sudėtingas humanistines idėjas, o, pvz., Sruoga stengėsi populiarias patriotines idėjas išreikšti kuo sudėtingiau.

• Renesansiniai mitai, kurias vadovavosi Šekspyras – taikos, tvarkos, teisingumo, individo laisvės, orumo, atsakomybės už savo kraštą idėjos – yra žymiai talpesni nei lietuviškieji tautiniai mitai.

• Lietuvių drama dažnai per daug istoriška, apkrauta detalėmis ir klausimus praeičiai kelia iš praeities, nors istorijoje jie jau yra išspręsti (pvz., pagonybės ir krikščionybės konfliktas). Tad suvokėjas “žino” daugiau nei autorius.