Aukštieji idealai, vilkų įstatymais pasmerkti

KANKINYS KUN. S.RIMKUS (1940 m. rugpjūčio 6 dienos auka)

Sudarė Paulius Petronis

Antras pataisytas ir papildytas leidimas

UDK 23 Pe 244

P e 0401000000-113 M853 (10)-91 Užsak..-91

ISBN 5-430 01238-6

VIETOJE PRATARMĖS

Šioje apybra ižoje p a r o d o m a 1940 metų kražiečių kankinystės is tor i ja . Iš jos aiškiai matyti, kokių žmonių komunistai ypač nekentė . Jie stengėsi visuomenei įdieg-ti marksizmo - leninizmo idėjas, skiepyti bedievystę, o šiam dvasinio griovimo darbui matė rimtą kliūtį krikščionybėje - ją prakt ikuojančių žmonių gyvenime, ypač visuo-meninėje veikloje. Užteko būti pavyzdingu krikščioniu, juo labiau aktyviu sielovados darbo kunigu, kad būtų pakankamas pagr indas tave aklai persekiot i , areštuot i ir net sunaikint i . Krikščionio gebėj imas sėkmingai diegti rel iginio, dorovinio, taut inio gy-venimo vertybes buvo la ikomas nus ikal t imu.

Jau keleri metai gyvename Lietuvoje, esame laisvi nuo TSRS valdžios, o ateiz-mą skleidusi imper i ja pa t i jau subyrėjus i , bet dar t ebe j auč i am jos pa l ik imą. Ypač jauč iame sovietinės švietimo sistemos atšaldytą krikščioniškąj į idealizmą. Didelę vi-suomenės dalį sovietinis švietimas a tvedė pr ie dvasinės degradaci jos , labai pakei tu-sios mūsų jaunąją kar tą .

Komunist inės mokyklos auklėti tautiečiai , dabar pa tekę į valdžios kėdes, pasi-vadinę liberaliaisiais, moderniais ia is , naujos ios pol i t ikos skelbėjais , ėmė visuomenę traukti tolyn nuo tautinių ir bažnytiniu interesų. Tai mažai vilties teikiantys siekiai.

Štai š iemet, 2000 - aisiais krikščionybės jubi l ie jaus metais , Lietuvos švietimo ir mokslo minis ter i jo je gimė mintis įvykdyti p seudore fo rmą — į mokyklas sugrąžinti ateistinę sovietmečio dvasią - religijos ir etikos pamokas padaryti nebeprivalomas. Net carinės okupaci jos metais Lietuvoje valdžia sudarė sąlygas vesti mokyklose tiky-bos pamokas . Taip mūsų senel ia i , lankę okupan tų va ldomas mokyklas , t u r ė jo gali-mybę mokytis religijos. Ko anuomet okupanta i nesiryžo padaryti - išbraukti religiją iš privalomų pamokų sąrašo - dabar savieji pada rė . Tai aiškiai pa rodo , kaip giliai komunistinio ateizmo įšalas yra pasiekęs jaunosios kartos dvasią. Naujos ios kartos atstovai - buvę komunist inės mokyklos mokiniai - pasiryžę tęsti savo auklėtojų įdiegtą ideologiją - a te izmą. Tačiau didieji pasaulio pedagogai, tarp jų ir F.V. Foersteris, tvirtina, iog be religijos galima tik nužmoginta kultūra (!). Kaip matome, pas mus po ilgų dešimtmečių ant irel iginio mokymo bei auklė j imo, toks nužmogėj imo proce-sas sparčiai plinta. Tik pažvelkite į oficialius stat ist ikos duomenis . Lietuvos istorijo-je neregė ta i s masta is p l in ta a lkohol izmas , vene r inės ligos, kr iminal in ia i nusikal t i -mai, f inansiniai išeikvojimai, krinka šeimos (apie 50 proc. jaunu sutuokt iniu išsiski-ria) ir t.t. Visuomenė , ypač jaunimas, dvasiškai bei moral iškai degraduoja . Visa tai vyksta podraug su pastebimu bažnyčių l ankomumo mažėj imu, o kalėjimų gausėjimu.

Taigi reikėtų susirūpint i v isuomenės , ypač jaunimo, religiniu, moral iniu auk-lėj imu. bet ne religijos pamokų panaik in imu.

3

Dar š iandien girdime neišdi ldomus senesnių kražiečių mokytojų, kitų inteligen-tų pr i s iminimus apie s tebinančią kun. S .Rimkaus veikla Kražiuose ir nuos tab ius jos rezultatus, mažne visus parapij iečius atvedusius į dvasinį atgimimą. Ir tai buvo tik ketve-rių metu da rbo pasiekimas.

Manau , kad kunigas S.Rimkus savo pastoraciniu darbu ir veikla galėtų būti sek-tinas pavyzdys daugeliui Lietuvos kunigų.

Šiandien de juojama, kad labai sumažėjo žmonių, lankančių bažnyčią. Kun. Rim-kui nereikėjo dejuot i . Jo uolus parapijiečių lankymas (kalėdinė vizitacija) labai padaugi-no tikinčiųjų „revizitus" į bažnyčią ir prie klausyklos. Kunigo vedamos rekolekcijos buvo ne vien banalūs pamokslėl ia i , bet ir ištisas sąrašas diktuojamų iš sakyklos pagrindinių katal iko pareigų. Ir ta ip kiekvienoje sri tyje (konkrečiau rašoma apybraižoje - prašom s tebėt i ) .

Per 28 savo gyvenimo metus kun. S .Rimkus tik ketverius di rbo parapi jo je , bet kokie dideli pasikei t imai čia įvyko įvairiose religinio, dorovinio ir kultūrinio gyvenimo srityse. Kiek įsteigta organizacijų ir vaikams, ir jaunimui , ir suaugusiem... Kas netilpo į jas, tuos - į 300 vietų l i audies un ivers i t e tą , spo r to a ikštę su į rengimais , į muzie jus , biblioteką, dūdų , skudučių, styginius orkes t rus su armonika , skambiom dainom, kaimų vakaronėmis. . . Štai kodėl bažnyčia ir jos aplinka visus t raukė ir žavėjo. Ateistiniam ko-munizmui tai buvo nepakenčiama kliūtis, kurią reikėjo likviduoti...

Paulius Petronis , TSRS politkalinys

.Matykite, kad aš ne tik sau vargau, bet visiems, kurie ieško tiesos,,.

(Ekli. 24.47.)

Kražių kunigas - kankinys S T A N I S L O V A S R I M K U S

Kražių kankinio kun. S.Rimkaus vardas Lietuvos kankinių mart irologijoje galbūt liko mažai pastebėtas tarp kitų tūkstančių Tėvynės kankinių, kurie t i rono Stalino ir jo g a r b i n t o j ų g e n o c i d i n i o ž v ė r i e s n a s r u o s e n e k a l t a i ž u v o š io a m ž i a u s p e n k t a m e d e š i m t m e t y j e .

K r i k š č i o n y b ė s i s t o r i j o j e m i n i m e I B a ž n y č i o s k a n k i n į šv. S t e p o n ą , o nepr ik lausomybės ne tekus ios Lie tuvos mar t i ro log i jos i s tor i jo je reikia pr is imint i kun. Stanislovą Rimkų, kuris yra pirmasis 1940 metais komunistų areš tuotas Lietuvos kunigas, o po dvejų metų kančių 1942 m. gegužės 20 d. sušaudytas Petropavlovsko kalėjime. Jis gyveno vos 28 metus, tik ketver ius me tus kunigavo. Jo gyvenimas ir mirtis yra gražus pavyzdys mūsų j aun i ems levitams. Teįkvepia juos aukos dvasiai - gyventi ir mirt i už didžiuosius idealus po Kristaus vėliava.

Mūsų Tėvynė turi daug nepaskelbtų šventųjų. Galbūt ateis laikas, kai nebus kliūčių jų šventą gyvenimą, jų heroj i škos aukos kelią ištirti , išgarsinti ir, kaip Dievo tarnus , perduot i bažnyčios autor i te tui , kad suteiktų j iems altorių garbę .

O šiandien mums reikia studijuoti tų didžiųjų asmenybių gyvenimą, kad jų pasėtos dvasios sėklos neužklotų laiko dulkės. Šešiasdešimtmečio sukaktis nuo Stanislovo arešto duoda progą prisiminti, jog tai buvo neeil inė asmenybė.

Stasiukas gimė 1912 m. Žemai t i jo s užkampyje , Kvėdarnos pa rap i jo je , Pašlynio kaime. Jis buvo jauniausias 5 vaikų še imoje . Ankst i (7 m. amžiaus) ne t eko tėvo, bet t u rė jo kilnios sielos mot iną , kuri sunkiomis sąlygomis le ido vaikus į mokslą ir labai norėjo, kad bent vienas jos sūnus išeitų į kunigus. Stasiuką, Antaną ir Kristiną ji išveža į Kvėdarną (už 9 km) mokyt is , ka r tu nuveža ir ožką , kur ios p i enu j ie mai t ins is . Iš Kvėdarnos vaikai, baigę pradžios mokyklą, perkeliami į Rietavo gimnaziją. Kadangi čia nebuvo dėstoma lotynų kalba, tai po trejų metų motina gimnazistus perkelia į Švėkšnos

gimnaziją. Pirmoje ir antroje p rog imnaz i jos klasėje mokslas Stasiukui sunkiai sekėsi. Tačiau

jo sieloje brendo iš tėvų perimti kilnūs troškimai, aukštesnių idealų siekimas. Tai žadino gražius pasiryžimus veržtis į numatytą tikslą. Savo tvirtos valios dėka jis pajėgė nugalėti a t s i l i k imą , g e r o k a i p r i e k i n p a ž e n g t i m o k s l e i r d a u g n u v e i k t i g y v e n i m e . N u o I I I progimnazijos klasės pradėjo stropiai mokytis ir gabumais bei žvalumu pralenkė daugelį klasės d raugu . Jis pas ida rė labai gyvas, p a m ė g o s p o r t ą , s t eb ino d raugus spor t in ia is rekorda is , veržėsi į v i suomeninę veiklą, kar tu mylėjo ma ldos gyvenimą: uoliai skaitė religinę bei asketinę l i teratūrą, dažnai lankė bažnyčią, tarnavo šv. Mišioms.

5

Progimnazi joje Stasiuką sužavėjo ano m e t o gyva skautų veikla. Įstojęs į skautus, jis stengėsi įsigilinti į visas jų idėjas, kurios buvo skelbiamos šūkiu „Dievas ir Tėvynė" . Visą savo elgesį sugebėjo derinti pagal Dievo įsakymus ir skautų įstatus. Daugelį skautiškų papročių jis laikėsi visą gyvenimą. Vos rytą pabudęs , žaibiškai šokdavo iš lovos, tarsi ji būtų užsidegusi, ir skubiai p rausės i šaltu vanden iu . Gr iež tu valios lavinimu, savitvarda jaunuolis įveikė atsilikimą moksle, suvaldė e ro t ines aistras ir jaunystės energiją nukreipė Gėr io l inkme.

A n o meto Švėkšnos progiminazi jo je d i rbo kilnios dvasios mokytojai - Jeronimas Sipavičius i r O n a Narušy tė , ap ie kurių teigiamą įtaką dvasiniam jaunuol ių brendimui , meilę gėrio ir grožio idealams pasisako abu broliai Rimkai - Antanas ir Stanislovas.

K i lne sn ių i d ė j ų p a ž i n i m a s , v a l i o s l a v i n i m a s , s v a r b i ų j ų j a u n u o l i o p r i n c i p ų suprat imas ir pr is iver t imas pagal j uos gyventi, veikti fo rmavo besivystančią asmenybę.

Stanislovas pirmiausia įveikia savo ydas, o vėliau stengiasi savo laimėjimais dalytis su kitais, siekia visus nukre ip t i G ė r i o l inkme.

P i rmame jo s t ra ipsnyje , i š spausd in tame prog imnaz i jos s ienlaikraštyje, ma tomas ba imingas s u s i r ū p i n i m a s savo l i k i m u , ryž tas i š s ivaduo t i i š b log io i r s iekt i amžinų aukštumų: „„Vai, Dievuli , man baisu, kad,

pasaulyje tiek pikto, nuodėmių. - Aš neliksiu čia žemai lėksiu ten, kur angelai..."

Tai buvo šūkis, kur io Stanislovas atkakliai laikėsi iki mirties. Stanislovas, įstojęs į Telšių kun. seminar i ją , susirašo į knygelę 55 pasiryžimus bei

įs tatymus sau pač iam, savo a s m e n s dvas in iam tobu l in imui ir gr iež ta i jų laikosi - nė žingsnio į šoną. Kartu j is - buvęs gimnazistas atei t ininkas, o daba r klierikas ..lojolistas" (šv. Ignaco Lojolos d - jos narys) . V a d o v a u d a m a s i s šūkiais „viską a tnau j in t i Kr is tu je" ir „Kristaus meilė mus verčia" veršis ugningai į mokslą , kad visų širdis laimėtų Kristui. Ir š i to jis s ieks p a s t o v i a i , v isais į m a n o m a i s b ū d a i s , v i somis d o r o m i s i r p r i e i n a m o m i s p r i e m o n ė m i s .

Per 7 metus seminar i jo je Stanislovas labai rimtai ruošėsi kunigo pareigoms. Dar g imnazi jo je šalia m o k y m o p r o g r a m o s jis, rac ional ia i p a n a u d o d a m a s laisvas valandas , aktyviai dalyvavo veikiančiose organizaci jose , r inko medžiagą iš knygų, laikraščių, darė iškarpas, jas rūšiavo, klasifikavo pagal temas - kaupė medžiagą būsimam darbui. Ir kaip matyt i i š l ikusių jo u ž r a š ų , k u n i g ų s e m i n a r i j o j e jis d a r in t ensyv iau kaup ia mint i s , s u d a r i n ė j a p l a n u s , p r o j e k t u s , n u m a t o d a r b o g a i r e s b ū s i m a j a m k u n i g o d a r b u i . Kunigaudamas stengiasi gyventi ir veikti pagal iš anksto prisi imtus principus bei numatytas gaires. Visoje kun. Stanis lovo veikloje pas teb imas įžvalgumas, racionalus praktiškumas, pr incipingumas, s i s temingumas . Visa, kas buvo girdėta , skaityta, s tudi juota , visas geras idėjas, visas gražias bei naudingas mintis iš knygų, laikraščių (surinktas iškarpas), stengėsi panaudot i kunigo d a r b e , jas įgyvendinti p rak t iko je .

Kunigų seminar i jo je ir joje veikiančiuose šv. Mykolo, šv. Ignaco Lojolos rateliuose, b e n d r a m i n č i ų d r a u g y s t ė j e , k u r k l ie r ika i v i enas k i t am buvo ange la i sargai , vadovai , Stanislovas lavinosi, f o r m a v o savo būdą , t obu l ino asmenybę , tu r t ino tur imus talentus. Taip jis puikiai s u b r e n d o apaš ta lo darbui .

Po švent imų k u r s o d r auga i paveda kun . Stanislovui visų neopresb i te r ių vardu tarti seminar i ja i a t s i sve ik in imo žodį , o vyskupas , ve r t i ndamas j a u n o kunigo šviesią ir pamaldžią sielą, nukre ip ia jį į vieną žymiausiu Žemai t i jos parapi jų - Kražius.

Kražiai, praeity skleidę visai Žemaičių žemei šviesą, jų vaikai iki kankinystės gynę šventąsias idėjas. dabar (1936 m.) buvo jau beužmiršta savo šlovę: religinio abejingumo, indi ferent izmo ir laisvamanybės dvasia kėsinosi užgožti krikščioniškąjį gyvenimą. Buvo re ika l ingas apaš ta las , kur is švento gyvenimo pavyzdžiu i r nuoš i rdž ia žmonių meile , suman ia ve ik la paska t in tų Kraž ius re l ig in iam a tg imimui . Tokio a p a š t a l o savybėmis Apvaizda buvo apdovanojusi kun. Stanislovą. 1936 metais jis čia atvyko gerai pasiruošęs, vis iškai subrendęs atsakingui kunigo darbui .

Jo ar t imųjų surinkti autentiški duomenys kalba apie šios šviesios sielos savybes: kun. Stanislovas buvo pakankamos erudicijos, išsiskyrė gera iškalba, tu rė jo tvirtą valią, skaisčią sielą, plačią, dosnią visus mylinčią širdį. Buvo laisvas nuo bet kokių nesveikų įproč ių , nuo žemų po l ink ių , su min t imis ap ie e ro t i ką a t s i sve ik inęs dar anks tyvoje

jaunystė je . Brol io žodžiais t a r i an t : „ jam buvo svet imas be t koks g lebumas , dvasinis lėkštumas, žemi jausmai" . Jis buvo tiesus, kuklus, r imtas. Jo bendravimas su žmonėmis buvo angeliškai tyras, grynas, permatomas. . . Jo užrašuose randame: „Artyn prie Grožio, prie šviesos, tolyn nuo žemiškų purvų! Artyn prie dangiškos Tiesos, prie idealų - amžinų!"

Dar gimnazistu būdamas, ypač per atostogas, jis uoliai skaitė asket inę literatūrą ir per iodinę religinę spaudą. Yra išlikę klieriko Stanislovo 135 lapeliai su įrašais iš jo mastymų ciklo. Čia matyti, kaip intymiai ir giliai jo siela bendravo su Dievu. Štai keletas tų minčių bei invokacijų:

„ S t a n i s l o v a i , a š t ave š a u k i u , v a d i n u į V y n d a r ž į . Tau d u o s i u save neš t i , k o n s e k r u o t i " .

„Saldžiausias Jėzau, gyvenk manyje! Tebūnie, Viešpatie, nesutept i mano širdis ir kūnas, Vienam Jėzui širdis ir gyvenimas."

„Jėzau, Tau gyvenu, Tau kenčiu, Tau myliu, Tau mirštu (...). Širdis Kristui, darbas Bažnyčiai. Sūnau, at iduok man savo širdį. o žmonėms darbą" .

. .O-Dieve. aš myliu Tave ir sielų, tiktai sielų tetrokštu". „ T i e k būs iu ž m o n ė m s n a u d i n g a s , k iek s a v o š i rd į už l a ikys iu a s k e t i k o s

reikalavimus. . ." Dvasinėje kovoje jis intymiai šaukiasi į dangiškąją Motiną (čia pateikiame keletą

eilučių iš jo „sub secre to" maldos): „O, kad ž inotumei , kilniausioji Mot ina , kiek daug sielvarto turi tavo sūnus Stanislovas! Kiek daug karčių ašarų išlieja prie Tavo Sūnaus kojų, ypač tuomet , kai jis (...) a ts i lanko į apleis tus m a n o širdies namel ius . Verkiu lyg mažas ant minkštų motinėlės rankų, kai Tu paroda i neapsakomai daug meilės (...)."

Pats l iepsnodamas Kristaus meile, kun. Stanislovas stengėsi ją uždegti visų jam prieinamų žmonių širdis. Jo brolis rašo: „Jam, buvo maža surinkti po Dievo ir Tėvynės vėliava, tik dalį žmonių. Jis skverbėsi į pa rap i jos nuošales , ieškojo ryšių su labiausiai „kri tusiais žmonėmis" , „z imagorais" , rengė j i ems special ias gegužines, sesuo Kristina buvo įpareigota vaišinti juos bandelėmis ir gira. Pagaliau kun. Stanislovas atsivedė juos į bažnyčią, Į Krikščionių darbininkų sąjungą jis subūrė visas Kražių miestelio „padugnes" ir sėkmingai buvo pradėjęs j iems vadovauti" . (Su t rukdė 1940 m. areštas.)

Savo pavyzdžiu, gyvu žodžiu ir spauda kun. Stanislovas veržėsi „visa a tnauj int i Kristuje". Norėdamas , kad šis t roškimas plačiau pasklistų, jis nuo gimnazijos laikų iki la i svės n e t e k i m o n a u d o j a s i š a p i r o g r a f u . K u n i g a u d a m a s K r a ž i u o s e p r a d ė j o leist i

7

iliustruotą žurnalą „Kražių aidai", tuo pat metu pasirodo jo pirmieji straipsniai „Tiesos kelyje". . .Draugijoje", „Žemaičių prietelyje". Tai jo apaštalavimo pradžia, įgyjanti masinį pobūdį . Tačiau labiausiai sektiną pavyzdį kun. Stanislovas paliko įvairialypėje veikloje, kurios n e į m a n o m a plačiai įvertinti dėl šio s traipsnelio apimties.

Kun. Stanis lovas savo veiklos dėmes io cen t ru , kaip savo s iekimu, svarbiausiu tikslu. laikė pa rap i jos religini a tg imimą. Per išpažintis, pamokslus , Šv. Jėzaus Širdies

intronizaciją, šeimų aukoj imąsi Jėzaus Širdžiai, per katalikiškas organizacijas, religinę s p a u d ą , p e r p a s k a i t a s t r a u k ė k r a ž i e č i u s į vidinį m a l d o s gyven imą , s iekė ž m o g a u s dvasingumo. Vidinio euchar i s t in io m o m e n t o iškėl imas į pirmąjį planą buvo jo darbų tikslas. Šiam tikslui buvo skirta jo veikla.

Jis stengėsi parapijiečių paprotį eiti išpažinties ir šv. Komunijos kartą per metus pakeisti mėnesinės išpažinties ir Komunijos praktika. Tuo tikslu paskiria dienas, kada ir kokia parapijiečių grupė turi eiti prie sakramento: I-ii mėnesio sekmadieni - vyrai. II-jį - vaikai. III-jį - merginos. IV - moterys. Ši tvarka intensyviai parapij iečiams kalama per pamokslus , pe r parapi j ieč ių vizitacijas, per organizaci jas , pamažu prigijo. Vyrai žino savo dienas, vaikai - savo ir t.t. Kaip tie sekmadieniai praeidavo, paklausykime ano meto mokinės , d a b a r m o k y t o j o s N. : „va ikams buvo sk i r t a s an t r a s i s k i ekv ieno m ė n e s i o sekmadien is , kuris p r a s i d ė d a v o 9 val. Šv. Miš iomis ir pamokslu. . Mišių metu vaikai, susirikiavę bažnyčios viduje, garsiai melsdavosi ir giedodavo, o po pamaldų dalyvaudavo susir inkimuose, kurių metu būdavo ska i tomos paskai tė lės , rodoma men inė programa, žaidžiami žaidimai".

Rekolekcijų metu kun. Stanislovas prie pamokslu ciklo būtinai prijungia praktiškus pasiryžimus: p i rmiaus i a bū t i skaisč iam ir vykdyti Dievo , Bažnyčios įsakymus; 2) praktikuoti šeimoje bendrą maldą ir dvasinį skaitymą; 3) daugiau skaityti gerų knygų; 4) nė vieno sekmadien io be šv. Mišių, nė vieno mėnes io be išpažinties ir Komuni jos ; 5) atsisakyti a lkohol in ių gėr imų: 6) paauko t i savo šeimą Šv. Jėzaus Širdžiai; 7) giedot i bažnyčioje, namuose; 8) globoti mažuosius ir vargšus; 9) katalikiškai sveikintis: l0 ) s t a ty t i . tvarkyti ir puošti kryžius sodybose, pakelėse, ir t.t.

Visa kunigo S.Rimkaus veikla yra praktiška, konkret i . Mokytoja N. rašo: „Kun. S.Rimkus miestelio pradinėse mokyklose V ir VI skyriuose dėstė tikybą (...). Už tikybos pamokas , už prakt i šką ir labai metod išką dės tymą, aš dar ir š iandien labai dėkinga kunigui S tanis lovui R i m k u i . V skyr iaus ku r se l i turgika . Kun igas ne s i t enk ino sausu pasakojimu (...), „rasdavo laiko nuvesti vaikus į bažnyčią ir praktiškai viską parodyti (...). Vieną pamoką , pr is imenu, (...) suk laupėme presbi ter i jo je (...), kun. G u d m o n a s iš lėto laikė šv. Mišias, mes iš šono s tebėjome, o mūsų tikybos dėstytojas tik aiškino, tik aiškino (. . .)".

Kun. Stanis lovas iš savo prak t ikos supra to , kad, nor in t nuvesti parapi j ieč ius į eucharist inį gyvenimą, p i rmiaus ia reikia padėt i j iems atsikratyti nesveikų įpročių bei silpnybių - g i r tav imo, dvasinio ana l f abe t i zmo , t ingumo, apsi le idimo, ind i fe ren t izmo, laisvamanvbės ir pan. Reikia pradėt i nuo kultūrinių siekių ir vesti į religinį gyvenimą. „Dabar mano darbo tik pradžia, - pasakė jis kartą broliui Antanui . - Pirma reikia parapijos dirvonus išplėšt i , o tik pasku i akėt i ir šve lnesnę p a m a l d u m o sėklą sėti . D a b a r turiu prasivalyti a tmosfe rą , suburt i žmones savo žinion, visus sujungti į draugijas, sustiprinti

8

jas, o vėliau per jas nešti šventumą, Eucharis t i jos meilę. . ." Jis daug dėmes io skiria ne vien bažnyt ine i veiklai . Pas ikvie tęs į Kražius brolį

Antaną ir seserį Kristina, pasitelkęs uolesnius katalikiškųjų organizacijų narius, puola į veiklos sūkurį.

I š k l ebono išprašęs pa rap i jo s namą ( j ame gyvenusiems bažnyčios t a r n a m s su-randa butus Kražių bažnytkaimyje) , j į r ekons t ruo ja ir čia įsteigia parap i jos „ramovę" . Jo je a t ida ro Kražių skerdynių muzie jų , pavasar in inkų b ib l io teką , a rba t inę -bu fe t ą su nealkohol in ia is gėr imais ir erdvią 300 vietų salę, kur io je dažnai vyksta susir inkimai , meninės saviveiklos pasirodymai , skamba savi (pavasar in inkų) dūdų ir styginiai orkest-rai, angelaičiu skudučiai. Čia a t idaromas ir l iaudies universitetas. Prie Kražantės įreng-ta sporto aikštė, aprūpin ta inventoriumi, sut raukia daug j aun imo ir vaikų. Krikščioniš-kųjų organizaci jų p a d e d a m a s , kun . S .R imkus o r g a n i z u o j a išvykas su p r o g r a m o m i s į pa rap i j as ir r a jono gyvenvietes, vyksta iškylos, gegužinės gamto je , švenčių aikštelėse (Raminkalnyje , Medžiokalnyje) , ekskursi jos su programomis į Palangą, Kret ingą, Šilu-vą. Žemaičių Kalvar i ją , Kauną...

Kunigo veikla buvo planinga ir turė jo aiškią kryptį. Jis ugningai veržėsi į tikslą. At rodė , kad visos mintys, kalbos, visas laikas buvo perpi ldytas veikimo minčių, planų, užduočių ir pačios veiklos.. . Visi turėjo dirbti. Jis labai sumaniai mokėjo surasti v i s i e m s darbo (. . .) . Vieną darbą atlikęs, jaunuol is ar mergai tė tuojau buvo prašomo kitai talkai. Neleido dirbti kaip pakliūva, d raudė skaityti knygas be at rankos. Ir darbas, ir skaitymas turė jo būti iš anksto apsvarstyti, sudarytas planas. Kunigas sakė: „Jei nežinai ką veikti, ateik į ramovę, pasiimk li teratūros. Pasirinkęs knygą, žurnalą, rasi ko tau reikia. Skaityk, s t u d i j u o k . . . "

Kun. S .Rimkus pa rap i jos jaunimui d u o d a įvairų i r platų darbų sąrašą : Pradėk nuo maldos! Ar moki melstis? Ar moki giesmių? Religinės giesmės, religinės deklama-cijos, inscenizacijos, dialogai: bendrų skaitymų valanda ramovėje , namuose, pas kaimy-nus ( . . . ) . Egzaminai pasirinktu klausymu iš praei to kurso. Trumpos rekolekcijos. Litur-giniai kursai. Giesmelių pamokos ( . . . ) . Alkohol io teismo improvizacija. Blaivybės šūkių plakatai. Rašybos pratimai. Rankų darbeliai (inkilai, grėbliai, pint inėlės ir kt.).

Kun. S.Rimkaus laikias Kražių parapi jo je veikė keliolika katalikiškų organizacijų, į kurias jis į t raukė visą parapiją ir iš dalies ra joną. Kunigas bendravo ir su indiferentinė-mis bažnyčiai organizacijomis, kurios kartais jį kviesdavo į susirinkimus. Jis net stengėsi įsteigti Kražiuose visų draugijų kul tūros tarybą - pilietinių ir valstybinių organizacijų in teresams koordinuot i , jas visas pa lenkt i b e n d r a m tikslui - k raš to gerovei . Liaudies universitetas veikė žiemos metu. Jis padė jo kun. S.Rimkui plačiau bendraut i su žmonė-mis, juo labiau, kad į universitetą rinkosi ir neorganizuotos visuomenės dalis, o tai davė progą geriau pažinti juos, skleisti j iems kultūrinę ir religinę šviesą. Rektor ius buvo pats kun. S.Rimkus, o lektoriai (maždaug 18 asmenų) - įvairių profesijų inteligentai, vietiniai ir iš kitur pakviesti mokytojai, gydytojai, agronomai , s tudentai , kunigai ir kitų profesijų atstovai 300 vietų salė būdavo perpildyta klausytojų.

Užsiėmimai vykdavo šeštadienių vakarais, po 2-3 val. Klausytojams patikdavo po paskaitų vykstanti meninė dalis, scenos vaizdeliai, kupletai, eilėraščiai, dainos, muzika.

Dideli vaidmenį kun. S.Rimkaus veikloje vaidino daina. Jis turėjo skambų tenorą.

Meilę dainai įkvėpė Švėkšnos gimnazijoje mokytojas J.Sipavičius. Dainyno repertuarą kun. Stanislovas kaupė kiekviena proga: ir gimnazijoje, ir per atostogas tėviškėje, ir kunigų semina-rijoje. Jis nešiojosi bloknotėlį su dainų pavadinimais, prie progos žvilgteldavo į jį - ir plaukda-vo daina...Jis parinkdavo dainas momento nuotaikai, o dainuodavo su jaunimu labai dažnai - vakarais, saulei leidžiantis, sueigose, žygiuose, prieš susirinkimus, belaukiant, kol visi susi-rinks, ir grįžtant iš susirinkimų ir sporto užsiėmimų, gegužinėse, vakarėliuose - v i s u r . kur tik susiburdavo daugiau žmonių.

Kunigo brolis Antanas rašo: „Šiandien sunku beįsivaizduoti ir nusakyti kun. Stanislo-vo laiku dainingumą. Negyvenę su kun. Rimkumi ir nedainavę su juo, niekas nesupras tų jausmų, pakilimo, tų pergyvenimų, tų mistinių polėkių tada, kada iš bendrais idealais sujungtų jaunų širdžių liejosi jaunatviška daina. . . Prisimenu, kaip Stasys su jaunimu dainuodamas eidavo per kaimus, arba vieni kitus lydėdami vakaro rimty dainuodavo ir dainuodavo, rodos visa žemė liūliuodavo nuo ilgesingu vakaro dainų einant į susirinkimus, paskaitas, grįžtant iš

jų." Jauna mokyto kražietė Stefanija Baltauskaitė ( mirusi Pečioroie 1947 m. po dviejų

metų kalinimo kančių) viename laiške 1942 m. rašė: „Tuos gražius laikus dažnai prisimenu ir šiandien, jie mane šventiškai nuteikia. Visa tada buvo taip gražu. Ne. niekados nepamiršiu tų vakarų, kai grįždavome iš kaimų susirinkimu su dainomis ir armonika... Tada galvoje švytėda-vo daugiau minčių, idėjų, norėdavau ką nors didelio pasiekti, kam nors padaryti džiaugsmo gyvenime pereiti žemės keliu, nors vienam žmogui suteikti bent truputėli šviesos..."

Ano meto nepriklausomos tautos vaikai gyveno dvasinio pakilimo laikus. Jie buvo nusiteikę džiaugtis gyvenimu, spinduliuoti meile žmogui ir dainuoti.

Kun. Stanislovas suprato, kas žmones suartina, sukelia bendras mintis, bendrus jaus-mus, kas ištirpdo susvetimėjimą, kaip juos patraukia prie vienos idėjos. Todėl jis stengėsi pratinti žmones bendrai melstis, giedoti bažnyčioje ir namuose, bendrai skaityti religinę litera-tūrą ir bendrai dinuoti. Visų dainuojama daina persunkia žavesiu visas kun. Stanislovo veiklos priemones: sportą, žygius ir vakarones, susirinkimus, jaunimo iškylas. Todėl jo veiklą visur lydi daina.

Mūsų tauta turtinga dainų - ir patriotinių, ir moralinių, ir gamtos meile virpančių. Kunigo dainos, brolio žodžiais, „buvo sietos su Dievo ir Tėvynės meile", todėl jungdavo dainuojančių sielas, keldavo jausmus aukštesniems siekiams.

Kun. S.Rimkus kai kurias dainas sumaniai perfrazuodavo, išryškindamas jų mintį, pritaikydamas pageidaujama linkme, be to, jis pats kūrė originalių dainų liaudies motyvais. Viena sukurta jau netekus Lietuvai Nepriklausomybės. Joje kun. S.Rimkus pranašauja sau kalinio ateitį. Daina prasideda tokiais žodžiais:

Sudiev, sesutės lietuvaitės, Sudies, darželių žolynai, Sudiev ir Kražių pašalėliai, Aš išvažiuoju amžinai...

Antanas Rinkus perdavė 220 dainų pavadinimų iš brol io dainų reper tuaro , pri-dėdamas jaudinančią pas tabą :

10

„Mielas skaitytojau, kai versi šių kuklių prisiminimų lapus ir prieisi štai šitą ilgą, kantriai surašytą, kun. Stanislovo dainuotų ir aktyviai kultivuotų dainų sąrašą, būk kan-trus peržvegti ir jų pavadin imus . Gal ne viena jų i šp laukė ir iš tavo geros širdies, ir niekas be manęs jų tau gal nebeprimins. Kad ir labai skaudu, tačiau tenka prisiminti, kad Lietuvoje jaunimas nebemoka ir nebežino ką da inuot i . "

* * *

1980 m. rugpjūčio 6 d. Kražiuose įvyko kun. S.Rimkaus brolio Antano laidotuvės. Nepapras tas sutapimas: 1940 m. rugpjūčio 6 d., t. y. lygiai prieš 60 metų, buvo areštuo-tas kun. Stanislovas - pačiame jėgų žydėjime, 28 metų amžiaus, kunigavęs tik ketverius m e t u s .

Iš buvusios jo mokinės kraž ie tės N. a t s imin imų: „Kun . R imkus buvo šviesaus veido, tu rė jo labai gražų balsą, ( . . . ) puikiai skai tydavo pamokslus , neilgus, ugningus,

dažnai „pargr iaudamas visą bažnyčią ant kel ių" , ( . . . ) labiausiai mus žavėjo vulkaninė kunigo energ i ja , jo neb lės tan t i s užs idegimas , l i nksmumas , nuoš i rdus p a p r a s t u m a s i r be t a rp i škumas ( . . . ) . Ką bed i rb tų , ką beorgan izuo tų ar beve ik tų , kun . R imkus visada būdavo labai atkaklus, iš tvermingas, tvirtas, nepai ls tant is ( . . . ) . Tikybos pamokų metu aštriai akcentuodavo pastebėtą netvarką, apsileidimą sodybose, bu tuose ( . . . ) . Jis norė-jo paveikti vaikus, kad a te i tyje nebūtų ka r to j amos tėvų klaidos, kad kraš tas darytųsi šviesesnis, kul tūringesnis ( . . . ) . Kražiuose kun. R imkus yra nepapras ta i daug nuveikęs. Apdovanotas reta energi ja , puikiais organizaciniais sugebėj imais , jis Kražių gyvenime padarė tiesiog revoliucinį perversmą. Būrė žmones į katalikiškas organizacijas nuo vai-kų iki senelių, uoliai pla t ino katalikišką spaudą , s tengėsi palaikyti santykius su įvairių sferų žmonėmis, net su „zimagorais" ( . . . ) . Rengė įvairiausias šventes, kongresus, gegu-žines, dažnai pakviesdavo žymių svečių ( . . . ) . Renginys vijo renginį , p ro g rama - pro-gramą, šventė - šventę. . . Net liaudies universitetas veikdavo rudenį ir žiemą. Ir visa, be abejo, buvo pajungta vienam tikslui - moral iniam, religiniam parapi jos atgimimui.

Tik, deja, šis darbas buvo žiauriai nu t rauktas 1940 metais ( . . . ) . Užgriuvus sveti-ma galybė viską suparalyžavo. . . Pr i s imenu, sklido žmonėse gandai , kad kažkas matęs kun, vikarą paprasta dieną, ne pamaldų metu, bažnyčioje prie al toriaus ilgai klūpojusį ir

labai verkusį Atė jo 1940 metų priverst inio balsavimo diena. Kiekvieno balsuojančio pase de-

damas an tspaudas : „Liaudies seimui balsavo". Kas balsuot i nė jo , k ieno pasas liko be a n t s p a u d o , - tas p a t e k o į l i aud ies pr iešų s ą r a š u s , i r an t jo galvos p a k i b o D a m o k l o kardas. Tarp, nebalsavusiųjų buvo ir kun. Rimkaus pavardė.

Kražietė N. toliau rašo: „Gyvenimas kaskart darėsi tamsesnis ir baisesnis. . . žodis „išvežė" tada skambėjo kone kasdien kaip gedul ingas varpas . . . Čia vieno inte l igento neliko, čia ki to. . . O ryta bažnyčioje nepas i rodė ir kun. Rimkus . . . Išvežė.. . Žinia juodu aidu nuplaukė per visą parapi ją . Žmonės kalbėjo apie išdaviką ( . . . ) . Pagaliau kas žino, ar tada re ikė jo kokių išdavikų, jei j ie jau atvirai s ėdė jo valdžios kėdėse? Ta mažutė sauje lė pačiu tamsiausių l iaudies sluoksnių kel iaklupščia i puo lė t a rnau t i užplūdusiai jėgai ir puolė , plėšė, d raskė , na ik ino viską, kas tik buvo šviesesnio ir do re sn io ( . . . ) .

11

Beregint gėlynai vir to šiukšlynais, t aur iaus ios asmenybės - l iaudies priešais, kur iems teises apriboti buvo maža - juos likvidavo.. ."

1990 m. kovo 1 1 d . a tkūrus Lietuvos Nepr iklausomybę girdime Maskvos kaltini-mus Lietuvai, kad jos bandymai atsiskirti nuo TSRS yra neteisėti , nes 1940 m. Lietuva esą Liaudies Se imo prašymu savanor iškai įs i jungė į Sovietų valstybę. Tačiau is tor inė tikrovė turi tūkstančius į rodymų, jog ta r iamojo „Liaudies Seimo" nebuvo laisvai prisi-jungta! Juk pirma okupavo Lietuvą TSRS kar iuomenė, pirma atė jo tankai, o po to įvyko

„prisijungimas". Tik baimės verčiama dalis Lietuvos gyventojų ėjo balsuoti , nes bijojo savo pasą

palikti be atžymos. Kun. S .Rimkus išdrįso nebalsuot i , todėl buvo sunaikintas , kaip ir daugelis kitų drąsuol ių , nepr i tarus ių Lietuvos pr i jungimui pr ie Tarybų Sąjungos .

„Suimtą kunigą buvo mėginta gelbėti ( . . . ) , - pasakoja kražietė N. - Parašus teko rinkti ir man. Ė jom su seser ia . A p ė j o m daugybę kaimų ir niekas niekur neats isakė -rašėsi visi ištisom šeimom, visi gailėjosi kunigo ( . . . ) . Visa parapi ja pergyveno, visi rūpi-nosi, tik niekam nė į galvą neatė jo , kad juo daugiau parašu, juo didesnis liaudies priešas darėsi suimtasis kunigas. . . Ak, kas tada galėjo suvokti vilkų įstatymus.

Išvežtas kun. vikaras negrįžo. Negrįžo nei okupantams pasikeitus, nei karui pasi-baigus, negrįžo nei po reabili tacijos ( . . . ) . Jo vardas, matyt, įsiliejo į tą begalinį ilgą lietu-vių kankinių sąrašą , kuris šimtmečiais švies Lietuvos istorijoje aukso raidėmis, o kaulai atsigulė Sibiro žemėn ir ilsisi po svetima padange kapelyje be kryžiaus.. .Šiandien turbūt jau drąsiai galima kreipt is į Jį, už tar imo pas Dievą prašan t . . . "

Prasl inkus dešimčiai mėnesių nuo arešto, prasidėjus karui, 1941 birželio 22 d. 5 val. 50 min, dviem uždarais sunkvežimiais kun. S.Rimkus su kitais kaliniais iš Raseinių kalė j imo buvo išvežtas į Panevėž io gelež inkel io stotį ir įgrūstas į vagoną. Kel ionėj iš Raseinių į Panevėžį kaliniai patyrusiu budeliu buvo taip pakrauti į sunkvežimius vienas ant kito, jog jie kurį laiką negalėio valdyti kojų, nes sėdimieji nervai buvo nežmoniškai suspausti . Panevėžyje kaip pagaliai buvo išmesti iš mašinų ant grindinio. Kun. S.Rim-kaus nugara buvusi kruvina, nes vežant j is visą laiką buvo prispaustas prie geležinio

varžto. Kunigas nes iskundęs , o d rąs inęs ir guodęs draugus . Po ilgos kelionės per kalėjimus, kaliniai 1941 rugsėjo 30 d. atgabenti į Petropav-

lovsko kalėj imą, visi, neteisiami ir nešaudomi, buvo numarint i badu. (Iš jų tik vienas liko gyvas ir grįžęs buvo tų siaubingų išgyvenimų liudininkas. Šis kalinys autoriui papasako-jo, kaip KGB t a r d y m a s jam pasiūlė prisipažinti kaltu. Kitaip iš kalėjimo gyvas neišeisi-ąs. „Jei pasirašysi štai po tokiu savęs kalt inimu: „Agitavau prieš Tarybų Sąjungą" , įvyks teismas, būsi iš šio kalėj imo perkel tas į lagerį, gausi ten pakankamą maisto davinį ir liksi gyvas". Kalinys, matydamas mirš tančius kameros draugus - t a rp jų ir du savo brolius, apsisprendęs susitikti su tardytojo pasiūlymu. Po neakivaizdinio teismo buvęs išvežtas į

1 2

sunkiųjų darbų lager į . . . ) Iš išvežtųjų 45 kalinių grįžusiojo atmintyje liko 4 kunigai, 5 mokytojai, 7 gimnazis-

tai, keli karininkai ir kiti - daugiausia tautos žmonės. Tarp jų buvo ir generolas Ladyga.

* * *

Kun. S.Rimkaus veiklos sėkmei daug reikšmės turė jo jo besąlygiškas veržimasis prie dvasinių vertybių, prie aukštesniųjų, amžinųjų idealų. . . Jo malda . . . „Dieve. . . sielų, tiktai sielų te trokštu" - neliko tik žodžiais. Tarp jo kalbų ir gyvenimo nebuvo prieštara-vimų Todėl šiai pasiaukojančiai asmenybei nusilenkė ir kietas klebonas. Jis atidavė vika-ro valiai parapi jos namą. nepro tes tavo , kad vikaras ne ima kalėdos , o už tuos pinigus pataria užsisakyti religinę spaudą . . . Kun. S .Rimkus asmenines pa ramas n au d o j o išlai-doms visuomenės labui. Tuo principu jis vadovavosi į darbą į t raukęs brolį su seserimi, rėmė ir kitus talkininkus. Susižavėjęs j auno kunigo siela, pakluso jam ir vietos inteligen-tai, skaitydami paskaitas liaudies universi tete, taip pat kviestiniai intel igentai iš Telšių, Kelmės, Kauno . . . Talkino jam ir prof . J .Ere tas , ir Pupų dėdė , ir kiti žymūs žmonės -visas būrys talkininku.

Daug jo auklėtinių kražiečių užsidegė idealizmu, pamilo kunigo idėjas, įsitraukė į dvasinio atgimimo judėjimą ir sužydėjo Bažnyčiai ir Tėvynei. Dalis Kražių mokyklinio jaunimo stojo į v ienuolynus ir š iandien aukoja savo jėgas Dievui bei savi kraštui , kiti tapo mokytojais ir. nepabūgę teroro, gelbėjo Tėvynės vaikus nuo parsidavėlių skleidžia-mo melo, apgaulės, nuo dvasinio ir dorovinio žaloj imo. . . Tarp tų, kurie dėl savo švarios sąžinės, dėl to, kad nesu t iko už graš ius p rek iau t i j a u n o m i s s ielomis, mirė nuo kančių Sibiro „gulaguose", kurių kaulai supuvo než inomoj žemėj , toli nuo Tėvynės, verta čia paminėt i viena jauną mokytoją kražietę Stefaniją Ba ldauska i t ę . Ši 22 metų mergai tė -mokyto ja , a r e š tuo t a 1945 m., nepakė lus i dvas inės kančios , mi rė Peč io ro j e (Komi ja ) 1947 sausio 1 d. Likęs dienoraš t is ir laiškai rodo, kokią gilią įtaką jai darė Kražiai su s tebėt ino pas iaukoj imo žmogumi kun. S .Rimkumi , su jo idėjomis, da inomis ir nuošir-džiais bendradarb ia i s .

Šiandien t a rp j a u n i m o pas teb imi dvasinio a tg imimo ženklai iš dal ies susiję su Nepriklausomybes metų Kražiais: kun. S . R i m k a u s pasė tas grūdas davė savo vaisius.. .

Tik ketverius me tus kunigas S .Rimkus švystelėjo, tarsi me teoras , p ra lėkdamas tamsia padange. Žybtelėjo, nušvietęs tamsą ir užgeso, bet savo liepsna uždegė švyturius, kurie ir dabar tebešviečia daugeliui tamsoje skendinčių Tėvynės vaikų.

Kun. S.Rimkus sunaikintas, kai buvo pačio gražiausio amžiaus. (Jis sakėsi noris būti kankiniu.) Tačiau jo gyvenimo auka, visą save at iduoti žmonių gerovei, jo laimėjimai nedingo kartu su mirtimi - jie ir šiandien tebeneša palaimą mūsų tautai: kritęs meteoras seniai guli vandenyno dugne, bet jo išjudintos bangos nenur imsta ir vis plečiasi . . .

Pranašiški ir giliai prasmingi yra žodžiai, kuriuos kun. Stanislovas pasirinko devi-zu primicijų proga:

„Matykite, kad aš ne tik sau vargau, bet visiems, kurie ieško tiesos". (Ekli. 24.47.) A M D G

1 3

P R I S I M E N U JĮ T O K Į

- Angelaičiai, kilkim! - būdavo, sušunka įsiveržęs kaip pavasario vėjas parapijos salėn kunigas Stanislovas Rimkus pas nekantr iai jo laukiančius, į savo tradicinių sekma-dienių sueigą susirinkusius vaikus. Šviesaus gymio, dailiai nuaugęs, gyvų, degančių rus-vų akių gražiabalsis kunigas.

- Vis aukštyn, aukštyn! - šaute a tšaudavo nušvitusiais veidukais vaikai. Ir gera, smagu pasidarydavo. Kunigas įnešdavo kažkokį džiugų, šventą dvelksmą

- tą A M O R CHRISTI . . . Jau tėme, supra tome ir atsakydavome taip pat meile ir prisiriši-mu. Net po 60 me tų , jau ga rbaus amžiaus su laukę , jo buvę „angel iuka i" susit ikę vis tebeminime anų nepamirš tamų laikų šviesulį - kunigą Rimkų.

Neilgai jam teko darbuot i s Kražiuose. Tik ketverius metus. Kražiai buvo vienin-te lė . - pirmoji ir paskutinioji jo veiklos vieta. Todėl ir kalbama apie šį bolševikų už tikėji-mą sušaudytą kunigą nelabai plačiai. Nedaug beliko ir jį pažinojusių. Tai daugiausia buvę jo angelaičiai...

J auno jo vikaro viltys ir akys labiausiai krypo į j auną ją kartą - vaikus ir pavasari-ninkus. Ir tai supran tama: jie tu rė jo būti tas pamatas , ant kurio jis norė jo statyti savo šventų svajonių rūmą - labai religingą buvusių bažnyčios gynėjų-kankinių palikuonių parapiją. Viskam jis rasdavo laiko, visur spėdavo, tik niekas nežino, kiek valandų tekda-vo miegui ar a smeninėms re ikmėms. Geraš i rdės Kražių tret ininkės, pastebėjusios, kad kunigas šaltyje bėgioja plonučiu palteliu apsisiautęs, suaukojo pinigų ir nupirko gerus kailinius...

Džiugus „Angela ič ia i , ki lkim!" mus, t uomet in ius vaikus, t ikrai kėlė aukštyn -ugdė mumyse dvas ingumą, s tūmė tolyn nuo „žemiškų purvų" , ap ie kur iuos dar savo gimnazist iškame ei lėraštyje su pasipikt inimu rašė kunigas.

Tiesiogine prasme apie tuos „žemiškus purvus" mums retai, o gal ir visai nebuvo kalbama. Mūsų dvasios vadovas ugdyti mus, taip pat ir visą parapiją , stengėsi prat inda-mas prie kuo dažnesnės išpažinties bei šv. Komunijos . Eucharist i ją laikydamas pagrin-diniu „dinamitu", vikaras organizavo kasmėnesines bendras šv. Komunijas vyrams, vai-kams., merga i tėms , mote r ims .

Mums, angela ič iams, buvo sk i r tas an t ras i s mėnes io sekmadien is , kur io tvarka buvo tokia: išpažintis, šv. Mišios su bendra Komunija , o po pamaldų ramovėje (parapi-jos namuose ) , kuri , be je , irgi buvo į rengta j a u n o j o kunigo sumanymu ir iniciatyva, -nuotaikinga sueiga su įdomiomis paskaitėlėmis, žaidimais, meniniais pasirodymais, dai-nomis, konkursais . . .

Šv. Mišiose da lyvaudavome labai gražiai , organizuota i . Šv. Komuni ja visuomet pirmiausia būdavo dal i jama tiems, kam priklausė sekmadienis . Priėmusioji greta persi-skirdavo - du sukdavo į dešinę, du - į kairę - ir klaupdavosi kolonos gale.

Ne, tai nebuvo kažkokia „kareiviška" kunigo išmonė. Ši tvarka ugdė drausmę, pare ig ingumą, susiklausymą, dėmes ingumą vienas ki tam, bend ruomen i škumą , organi-z u o t u m ą .

Kunigas Rimkus siekė, kad dalyvavimas šv. Mišiose būtų sąmoningas, žmonėms

14

suprantamas. Jau tada jis jautė , kad liturgijai būtina gimtoji kalba: užsakydavo ir platin-davo mažyčius kiekvienam sekmadieniu i skir tus „mišolėl ius", kur iuose šalia lotyniško teksto būdavo ir lietuviškas vertimas. Kunigas ragindavo žmones melstis iš jų drauge su juo lietuviškai.

Be įprastų sekmadienių, vasaros metu angelaičiams ( taip pat ir kitiems) būdavo rengiamos iškylos, kongresėliai, ekskursijos, spor to šventės, gegužinės. Ir viskas gražia, pakil ia, kul tūr inga dvasia, be a lkohol io . Tiesa , naminės giros ats igaivinimui didžiųjų atlaidų metu būdavo. Bet šiaip kunigas Rimkus buvo didelis kovotojas už blaivybę, net abstinenciją. Valančiaus idėjos jo veikloje užėmė labai svarbią vietą. Griežti pasisakymai paskaitų ar pamokslų metu , tea t ra l izuot i g i r tuokl io teismai , o svarbiausia - rašt iškas įsipareigojimas gyventi blaiviai. Pasižadėjimus rašydavo ne tik suaugusieji , bet ir vaikai. Ž inoma , pas ižadė j imo sulaužymas nebuvo sa is tomas n u o d ė m e , bet vis dė l to tai buvo šioks toks saugiklis, progos atveju vertęs susimąstyti - ištverti ar palūžti.

Sunku š iandien, šešiasdešimčiai metų p raė jus nuo kunigo ne tekt ies , išvardinti, kiek daug ir kokiais išradingiausiais būdais Dievui ir Tėvynei darbavosi Stanislovas Rim-kus. Jo laikais nebuvo vietos pilkai kasdienybei , pes imizmui , nuobodul iu i , depresi ja i . Nebent bedieviui ar laisvamaniui, kuris sąmoningai t raukėsi nuo katalikiškos parapi jos veiklos. Didis buvo kunigas, šventų dirvonų artojas, didis t i k rą j a prasme ar t imo mylėto-jas. Ne veltui Dangus jam skyrė garbingą kankinio vainiką, apie kurį jis savo vaikystės svajonėse buvo prasitaręs.. . Jo vardas amžiais liks negęstančia žvaigždele mūsų Tėvynės krikščioniškųjų švyturių žvaigždyne.

Keturiasdešimtųjų metų Lietuvos tragediją kunigas išgyveno labai skaudžiai, bet didvyriškai - nepa lūžo dvasia. Sus i rūp inus iems ta lk in inkams (o jų t u r ė jo gana gausų būrį ) , kas bus, ką daryti tokiomis apl inkybėmis, jis sakė: "Veiksime kaip veikę". Tik, žinoma. ši veikla dabar jau turėjo būti slapta.

Kiekvienas okupan t a s p i rmiaus ia ieško išdavikų. Ir, de ja , jų a ts i randa. . . Netgi Kristui išduoti atsirado.. . Kunigas nuo pat p i rmųjų dienų buvo atidžiai sekamas, stebi-mas kiekvienas jo žingsnis. Jau pirmasis jo bu te įvykęs aktyviųjų pavasarininkų vadovų pas i t a r imas-a rba tė lė nel iko nepas t ebė t a s i r „pol i t inė n u o d ė m ė " nebuvo dovanota . I r dar - kunigas pa ta r inė jo nedalyvauti ir pats nedalyvavo se imo rinkimų imitaci joje. Jis nenorė jo nė mažiausia dėmele sutepti savo - Kristaus kario, tautos sūnaus - sąžinės ir verčiau pasir inko kalėjimą bei mirtį. Kunigas buvo suimtas ne t rukus po rinkimų - rug-pjūčio šeš tą ją . l i turginėje Kris taus Ats imainymo ant Taboro kalno dienoje .

Graudžia i parapi jos ap raudo ta s jis negr įžo nei vokiečių okupac i jos metais , nei karui pasibaigus, nei Chruščiovo „atlydyje". Apie kunigo žūtį sklandė įvairių gandų, ir tik Lietuvai a tkūrus nepriklausomybę art imiesiems pavyko sužinoti, kad po pakar tot ino teismo jis buvo sušaudytas 1942 m. gegužės 20 diena Rusijoje, Petropavlovsko kalėjime. Vadinasi, net kalėj ime Stanislovas Rimkus nebuvo savo veiklos sparnų nuleidęs.

Šiauliai, 2000 m. V a n d a R a k a u s k a i t ė , m o k y t o j a p e n s i n i n k ė ,

b u v u s i K r a ž i ų a n g e l a i t ė

15

AUKŠTIEJI IDEALAI, VILKŲ ĮSTATYMŲ PASMERKTI

Sudarė Petronis Paulius

Redakcijos vedėja J. Jašinskienė. Redaktorė R. Jozaitienė Viršelis V. Cechanavičiaus. Men. redaktorė E. Jakubčionytė Techn. redaktorė Z Staskevičienė. Korektorė B. Ivoškicnė

Antras ir pataisytas leidimas Spausdino LCF spaustuvė

Tiražas lOOOO egz. Kaina sutartinė

ISBN 5-430-01238-6