Embed Size (px)
Citation preview
LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJOS
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS
FAKULTETAS
GYVŪNŲ MITYBOS KATEDRA
Mantas Misevičius
ŠUNŲ ŠĖRIMO PROBLEMŲ ANALIZĖ
Magistro darbas
Darbo vadovas:
K. Masilionis
Kaunas, 2007 m.
2
(2-as titulinis lapas)
Magistro darbas atliktas 2005 – 2007 metais Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvūnų
mitybos katedroje, vokiečių aviganių veislyne ir dresavimo mokykloje „Kobra“, Kriaučeliūno ir
kitose smulkių gyvūnų veterinarinėse klinikose.
Magistro darbą paruošė: Mantas Misevičius (parašas)
Magistro darbo vadovas: Karolis Masilionis
(LVA Gyvūnų mitybos katedra) (parašas)
Recenzentas (ai): . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
(parašas)
3
Turinys
1. Įvadas 4 2. Literatūros apžvalga 5
2.1. Šuns virškinamojo trakto ypatumai 5
2.2. Baltymų svarba 7
2.3. Angliavandenių svarba 8
2.4. Ląstelienos svarba 9
2.5. Riebalų svarba 9
2.6. Mineralinių medžiagų ir vitaminų svarba 10
2.7. Vandens svarba 12
2.8. Probiotikai 12
2.9. Virškinimo fermentai 13
3. Produktai, naudojami šunų šėrimui 14
4. Įvairių ligų priežastys 16
4.1. Alergija pašarui 16
4.2. Eukanubos produktai alergiškiems šunims 17
4.3. Nutukimas 18
4.4. Šunų dantų apnašos 19
5. Tyrimo metodai 20
6. Savi stebėjimai 23
6.1. Alergija 24
6.2. Dantų akmenys 26
6.3. Nutukimas 28
7. Svorio kitimas atskirais auginimo laikotarpiais 28
8. Pašarų suvartojimas atskirais auginimo laikotarpiais 30
9. Išmatų kiekio kitimas atskirais auginimo laikotarpiais 31
10. Šunų sveikatingumas, išvaizda priklausomai nuo pašarų 31
10.1. Kraujo tyrimų rezultatai 32
11. Skirtingais būdais ruošiamo privalumai ir trūkumai 32
11.1. Namų sąlygomis ruošiamas maistas 32
11.2. Pramoninio maisto analizė 34
12. Išvados 36
13. Summary 37
14. Literatūros sąrašas 38
4
Įvadas
Mėsėdžių (plėšrūnų, vilkų, šunų) maisto įsisavinimo fiziologija turi ypatumų, atsiradusių
per milijonus evoliucijos metų. Labai liūdnai baigiasi šių ypatumų nepaisymas ir bandymai per
kelių kartų arba vieno individo gyvenimą “ištaisyti” tai, kam gamta sugaišo tūkstantmečius.
Pastaruoju metu šunims padaugėjo medžiagų apykaitos sutrikimų. Analizuojant šunų
šėrimo problemas pasirodo, kad maždaug 35 procentai sutrikimų pagrindinė priežastis – šėrimo
racionas, tinkantis paršeliams, bet ne mėsėdžiams. Šunų racioną sudarantis produktų rinkinys
liudija baisų savininkų neišprusimą ne vien mėgėjų, bet ir kinologijos “autoritetų” tarpe.
Specialistai ir gyvūnų savininkai pamiršta dar vieną svarbų dalyką – šėrimo
periodiškumą. Laukiniai gyvūnai, o ir visi plėšrūnai medžioja tik išalkę. Po medžioklės,
sudeginęs tam tikrą energijos kiekį, plėšrūnas prisiėda iki soties ir saldžiai užmiega – ilsisi iki
kito karto. Naminių šunų virškinimo sistema paveldėta iš laukinių protėvių – genetiškai veikia
“piko režimu”. Todėl suaugęs sveikas šuo turėtų būti šeriamas kartą per parą, prieš miegą.
Šuniukus, šuningas kales ir jaunus šunis reikia šerti dažniau. Juk ir vilkiukai nemedžioja, maistą
jiems atneša tėvai. Sergančiam šuniui šėrimo dažnumą nustato veterinarijos gydytojas.
Praėjo laikai, kai šuo tenkinosi sriubos ar košės lėkšte, ar net šeimininko stalo atliekomis.
Dabar šuns mityba tapo daugelio mokslinių tyrimų objektu. Didžiojoje Britanijoje sukurtas net
specialus naminių gyvūnų mitybos tyrimo mokslinis centras – WALTHAM. Jame visapusiškai
tiriamas šuo: kuo geriau maitinti, kur ir kaip geriau laikyti, optimaliausias pasivaikščiojimų ir
treniruočių režimas.
Geras maistas – sveikatos garantas. Be to, sveika mityba būtina reprodukcijai, laktacijai,
augimui ir normaliam vystymuisi. Juk maisto medžiagos, kurias šuo gauna su atskirais
produktais, reguliuoja labai daug organizmo procesų.
Savininkui reikia įsiminti: šuns šėrimas – tai brangus malonumas, ir kuo daugiau
taupysite pirkdami ėdalą, tuo daugiau jūs sumokėsite už vaistus ir veterinaro paslaugas gydydami
odos arba virškinimo trakto ligas.
Šio magistrinio darbo tikslas – išsamiai išanalizuoti, aprašyti ir padaryti išvadas apie šunų
šėrimą ir pagrindines, dažniausias pasitaikančias problemas, susijusias su šunų šėrimu.
5
2. Literatūros apžvalga
2.1. Šuns virškinamojo trakto ypatumai
Šuns virškinimo sistemos organai specialiai pritaikyti ėdalui ryti, kaupti ir pasisavinti.
Šioms funkcijoms reikia ypatingų fizinių ir cheminių sąlygų, kurios sudaromos atskirose
virškinimo trakto dalyse (Kubilienė, 2002).
Visus procesus, vykstančius virškinimo sistemos organuose ir atskirose virškinimo trakto
dalyse, reguliuoja ir koordinuoja nervų sistema (Kubilienė, 2002).
1 lentelė. Virškinimo organų funkcijos
Organas Atliekama funkcija
Seilių liaukos Riebių gleivių, bikarbonatų, fermentų
gamyba
Stemplė Pašaro stūmimas į skrandį ir drėkinamųjų
gleivių gamyba
Skrandis Pašaro kaupimas, maišymas, rūgštinimas,
pirminis virškinimas, palaipsniui
išstūmimas į plonąją žarną
Plonoji žarna Pašaro virškinimas, pasisavinimas, sulčių
sekrecija ir turinio stūmimas į storąją žarną
Kepenys, tulžis, tulžies pūslė Tulžies gamyba, tulžies kaupimas ir
išskyrimas
Kasa Kasos fermentų ir bikarbonatų gamyba
Storoji žarna Nesuvirškintų likučių kaupimas ir
pašalinimas, vandens įsiurbimas
Vos tik šuo supranta, kad netrukus jam bus duota ėdalo, jo burnos seilių liaukos pradeda
gaminti sekretą - seiles. Jos įmirko ir paslidina ryjamą maistą. Seilėse yra fermentų, kurie
pradeda skaidyti krakmolą burnoje ir toliau jį skaido skrandyje, baktericidinių medžiagų ir
inhibinų, tirpdančių kai kurias bakterijas. Seilės “nuvalo” liežuvį. Nuo jų iš dalies priklauso ir
skonio pojūtis, nes iš maisto išplautos medžiagos pernešamos skonio receptorių link.
Garuodamos nuo šuns liežuvio, seilės padeda palaikyti normalią kūno temperatūrą (Kubilienė,
2002).
6
Šuo ėdalą paima ir smulkina dantimis. Šuns dantys – tai dideli, tvirti ir aštrūs kauliniai
dariniai, kuriais gali būti kramtomos ir kietos medžiagos (Kubilienė, 2002).
Seilėmis suvilgytas ėdalas liežuviu ir žandikauliais formuojamas į gumulą, kuris,
reguliuojant centrinei nervų sistemai, nuryjamas. Iš pradžių jis patenka pro žiotis į ryklę. Ryklės
vidus išklotas gleivinės su gleives gaminančiomis liaukomis. Po gleivine ryklės įeigas juosia
migdolai, saugantys virškinimo organus nuo mikrobų. Iš ryklės, kurią juosia stiprus raumenų
sluoksnis, maistas patenka į vamzdelio formos stemplę. Stemplės raumeninis dangalas
peristaltiniais judesiais stumia gleivinėje esančių liaukų sekreto įmirkytą maistą iš stemplės į
skrandį (Kubilienė, 2002).
Skrandyje maistas kaupiamas, maišomas, virškinamas bei stumiamas į plonąją žarną.
Skrandyje esantis maistas, ypač riebalai, stimuliuoja motorinį skrandžio aktyvumą. Šuniui
skrandžio sultys pradeda išsiskirti dar laukiant ėdalo, jį matant, užuodžiant, ragaujant bei
kramtant. Vidutinio dydžio šuns skrandžio talpa yra 2-2,5l (Kubilienė 2002).
Maždaug po 3-4val. apvirškintas ėdalas iš skrandžio nedidelėmis porcijomis patenka į
dvylikapirštę žarną. Į dvylikapirštę žarną atsiveria kasos ir tulžies latakai. Kasa, be virškinimo
fermentų, išskiria insuliną, reguliuojantį gliukozės sankaupas organizme .Sutrikus jo gamybai,
susergama cukriniu diabetu (Kubilienė, 2002).
Tulžis, kurią gamina kepenys, kartu su kitomis virškinimo sultimis žarnose neutralizuoja
rūgštų skrandžio turinį ir slopina jame esančių fermentų veiklą. Tulžies rūgštys suaktyvina kasos
ir žarnų fermentus. Jos emulguoja riebalus, todėl jie geriau skyla, tirpdo riebalų rūgštys ir padeda
pasisavinti riebalus bei juose esančius tirpius vitaminus, naikina virškinimo trakte esančius
mikroorganizmus ir stabdo žarnose puvimo procesus. Su tulžimi pašalinami tulžies pigmentai,
cholesterinas, šlapalas ir kiti susidarę kenksmingi junginiai (Kubilienė, 2002).
Kitose plonosios žarnos dalyse-tuščiojoje ir klubinėje, kuri pereina į akląją žarną-maistas
toliau virškinamas (Kubilienė, 2002).
Kepenys - vienas didžiausių visų gyvūnų pavienių organų, atlieka kraujo, maisto
medžiagų bei vitaminų kaupimo, tulžies gamybos ir toksinų nukenksminimo funkcijas
(Kubilienė, 2002).
Storosios žarnos dalyse: aklojoje, gaubtinėje ir tiesiojoje žarnoje baigiamos įsiurbti
suskaidytos maisto medžiagos ir formuojamos išmatos. Šių žarnų liaukos gamina nedaug sulčių.
Išmatos formuojamos apatinėje storosios žarnos dalyje, kur atgal į organizmą įsiurbiamas
vanduo. Išmatų kiekis priklauso nuo ėdalo sudėties ir kiekio: kuo jame daugiau augalinių maisto
medžiagų, tuo daugiau susidaro išmatų. Refleksinis defekacijos centras yra nugaros smegenų
juosmeninėje srityje (Kubilienė, 2002).
7
Ėdalo buvimo virškinamajame trakte laikas priklauso nuo jo rūšies, paruošimo ir fizinės
bei cheminės sudėties ir rodo funkcinę virškinimo trakto būklę bei virškinimo sistemos
prisitaikymo prie vartojamo ėdalo laipsnio. Šunų virškinimo trakte maisto medžiagos
virškinamos vidutiniškai 12-15val. Tinkamai šeriamas šuo tuštinasi 2-3 kartus per parą
(Kubilienė 2002).
2.2. Baltymų svarba
Baltymai susideda iš aminorūgščių, sujungtų tarpusavyje peptidinėmis grandinėmis.
Baltymai įeina į fermentų, hormonų sudėtį, yra gyvų organizmų ląstelių pagrindas (Гелмут
Майер, Юрген Зентек, 1998).
Gyvūnų organizmui reikalingos 22 aminorūgštys. Iš jų 12 susintetinama šuns organizme.
Tai alaninas, asparaginas, aspartatas, cistinas, gliutaminas, gliuteinas, glicinas, hidroksilizinas,
prolinas, serinas, tirozinas. Kitas 10 amino rūgščių, vadinamų nepakeičiamomis, turi gauti su
ėdalu. Tai argininas, histidinas, izoleucinas, lizinas, metioninas, fenilalaninas, triptofanas,
treoninas, valinas, leucinas. Įprastiniame sausame šunų ėdale baltymų turėtų būti apie 21% (Case
L., Carey D., Hirakawa D.Ernảhrung, 1997).
Augantiems šuniukams baltymų reikia gerokai daugiau nei suaugusiems šunims.
Reikalingas baltymų kiekis yra ne mažesnis kaip 17-22 proc. augančių šuniukų nuo bendro
energijos apykaitos kiekio, šuningų kalių baltymų poreikis 25-50 proc., laktuojančių - 50-70
proc., veislinių patinų - 30 proc., tarnybinių šunų - 50 proc. (Гелмут Майер, Юрген Зентек
1998; Kubilienė, 2002).
Šunų, kaip ir kitų gyvūnų, baltymų poreikis priklauso nuo jų virškinimo efektyvumo ir
organizmo aprūpinimo visomis nepakeičiamomis aminorūgštimis. Kuo aukštesnė baltymų
biologinė vertė, tuo geriau jie pasisavinami ir tuo mažiau jų reikia šuns organizmui (Майер,
Зентек, 1998; Kubilienė, 2002).
Geriausios kokybės pramoniniu būdu gaminamo ėdalo baltymų įsisavinimo efektyvumas
80-90 proc., prastos kokybės tik 75 proc. ir net dar mažesnis (Майер, Зентек, 1998; Kubilienė,
2002).
Baltymų trūkumo požymiai jauniems šuniukams: gali būti sutrikęs augimas bei mažėjanti
kūno masė, o suaugusiems šunims sumažėjęs vislumas ir fizinis aktyvumas. Šuo, kuriam trūksta
baltymų, būna mieguistas, vangus, neatsparus infekcinėms ligoms, silpnesnis jo virškinimo
organų funkcinis efektyvumas. Dėl sumažėjusio baltymų kiekio kraujo plazmoje gali pabrinkti
kūno audiniai arba pasireikšti pilvo vandenė. Nustatyta, kad baltymų trūkumas vaisiaus augimo
laikotarpiu gali pakenkti jo smegenų išsivystymui (Kubilienė, 2002).
8
Pertekliniai baltymai organizme suskaidomi. Iš jų pagaminamas šlapalas, kuris iš
organizmo pašalinamas su šlapimu. Todėl lėtinėmis inkstų ligomis sergančių šunų ėdale reikėtų
riboti baltymų kiekį. Tokie šunys turėtų gauti tik labai kokybiškų baltymų (Kubilienė, 2002).
2 lentelė. Amino rūgščių poreikiai jauniems šuniukams
Aminorūgštys Kiekis mg
Argininas
Histidinas
Izoleucinas
Leucinas
Lizinas
Metioninas
Fenilalaninas
Treoninas
Triptofanas
Valinas
1,4
0,5
1,0
<1,6
1,5
1,2
1,3
1,2
0,4
<1,0
2.3. Angliavandenių svarba
Angliavandeniai šuns organizmą aprūpina energija, taip pat svarbūs reguliuojant
virškinimo trakto peristaltiką ir veiklą. Angliavandeniai pagal tirpumą skirstomi: tirpiuosius ir
netirpiuosius. Virškinimo trakte angliavandeniai suskaidomi iki monosacharidų, kurie gali turėti
alfa ir beta konfigūracijas. Angliavandeniai, sudaryti iš α-monosacharidų, veikiami fermentų
lengvai įsisavinami virškinimo trakte, priskiriami tirpiems angliavandeniams. Angliavandeniai,
sudaryti iš β-monosacharidų, atsparūs virškinimo trakto endogeninių fermentų poveikiui, jie
priskiriami netirpiems angliavandeniams (Januškevičius, 2006).
Tirpieji angliavandeniai yra lengvai prieinamas energijos šaltinis. Jie yra vyraujanti
maisto medžiaga daugelyje racionų, išskyrus tuos, kurių sudėtyje daugiausia mėsos, žuvies arba
subproduktų. Esant tirpių angliavandenių pertekliui racione, dalis jų organizme kaupiasi
glikogeno ir riebalinio audinio forma. Todėl tirpiųjų angliavandenių perteklius gyvūnams nėra
naudingas, nes jie gali nutukti (Januškevičius, 2006).
Trūkstant angliavandenių, gliukozės koncentracija kraujyje nepastebima, nepastebimas ir
energijos trūkumas, nes tam naudojami kūno baltymai ir glicerinas. Gliukozės susidarymui
riebalai ir baltymai naudojami kaip energinės medžiagos (Januškevičius, 2006).
9
Teisingai subalansuoto raciono pagal augalinės ir gyvūninės kilmės produktus, gliukozės,
sacharozės, laktozės ir krakmolo įsisavinimo lygis gali siekti iki 94 proc. Tuo tarpu tirpių
angliavandenių įsisavinimo lygis vidutinės kokybės pramoniniuose pašaruose šunų organizme
neviršija 85 proc. (Januškevičius, 2006).
Šuns organizmas tik dalinai įsisavina žalią krakmolą, kurį gauna su varpinių augalų
grūdais. Varpinių augalų grūdų krakmolo įsisavinimą galima pagerinti gamybos proceso metu
juos termiškai atitinkamai apdorojus (Januškevičius, 2006).
Sausame ėdale angliavandeniai sudaro 30-60 proc., konservuose iki 30 proc. Jeigu
mėsėdžių racione nepakankamai tirpių angliavandenių, tai gliukozės kiekiui kraujyje palaikyti jie
gali vartoti baltymų sudėtyje esančias gliukogenines aminorūgštis (Kubilienė, 2002).
2.4. Ląstelienos svarba
Tai augalinė medžiaga, sudaryta iš kelių komponentų - tai celiuliozė, pektinas, augalinės
dervos bei klijai. Ji yra viena pagrindinių skaidulinių medžiagų, svarbių virškinimui. Ląsteliena
skatina žarnyno peristaltiką, padeda išvengti vidurių užkietėjimo, sunormalizuoja išmatų
konsistenciją, sujungia ir pašalina daugelį žarnyne esančių toksinų (Нимонд, Сутер, 2001)
Augalinė ląsteliena skiriasi nuo kitų angliavandenių (krakmolo ir glikogeno) tuo, kad joje
esantys monosacharidai yra susijungę tokiomis jungtimis, kurios šuns virškinimo trakte negali
būti suardomos endogeninių fermentų pagalba. Šunys nesugeba tiesiogiai virškinti ląstelienos. Jų
storojoje žarnoje esantys tam tikri mikroorganizmai šią medžiagą gali suskaidyti iki tam tikro
laipsnio. Šunys nesugeba iš ėdale esančios ląstelienos fermentacijos būdu gauti daug energijos,
tokio proceso metu susidariusios trumpos grandinės riebalų rūgštys yra ypač svarbus energijos
šaltinis normaliai žarnų epitelio ląstelių gyvybinei veiklai (Нимонд, Сутер, 2001).
Tyrimais nustatyta, kad šunų ėdalui tinkamiausia vidutinę fermentaciją sukelia ląsteliena.
Tokia ląsteliena inkstų nepakankamu sergantiems šunims padeda iš žarnyno su išmatomis
efektyviau pašalinti žalingus skilimo produktus, todėl inkstams būna lengviau funkcionuoti, liga
ligai neprogresuoja (Нимонд, Сутер, 2001).
2.5. Riebalų svarba
Vienas svarbiausių ląstelės komponentų - riebalai. Gyvūnų organizme jie kaupiasi
poodyje, riebaliniame audinyje, piene, riebalų liaukose; augaluose (daugiausia sėklose,
10
vaisiuose). Riebaluose būna apie 70 proc. riebalų rūgščių: sočiųjų - palmitino, stearino; nesočiųjų
– oleino, linolinės, linolininės ir kt. (Januškevičius, 2006).
Riebalai yra gyvūnų maistas, labai svarbus organizmo energijos, dažnai ir kai kurių, tik
riebaluose tirpių, vitaminų (A, D, E, K) šaltinis. Riebalai blogai praleidžia šilumą, tad saugo
organizmą nuo šalčio. Riebalų sluoksnis, gaubiantis gyvūnų vidaus organus, saugo juos nuo
sutrenkimų ir sužeidimų. Odos ir kai kurių kitų liaukų išskiriami riebalai sutepa odą, plaukus,
saugo juos nuo drėgmės (Januškevičius, 2006).
Kuo ėdale daugiau riebalų, tuo didesnė jo energinė vertė. Daugeliu atvejų sausame ėdale,
skirtame suaugusiems šunims, riebalų yra 5-13 proc., o ėdale, skirtame šunims, kuriems reikia
daugiau energijos - 20 proc. (Kubilienė, 2002).
Šuniui gaunančiam nepakankamai riebalų rūgščių, gali pasausėti oda, suprastėti kailis,
iškristi plaukai. Dėl susilpnėjusių apsauginių odos funkcijų gali pasireikšti antrinė bakterinė
infekcija, ausies kaušelio uždegimas, tarpupirščių odos uždegiminė eksudacija, nusilupti
epidermis. Epidermio gyvybinei veiklai ir odos ląstelių atsinaujinimui ypač svarbi
nepakeičiamoji linolinė riebalų rūgštis (Januškevičius, 2006).
Šuns sveikatai kenkia ir riebalų perteklius. Organizmas sugeba nemažai jų suvirškinti ir
pasisavinti, bet kai ėdale riebalų yra daugiau, negu virškinimo organai gali juos efektyviai
suvartoti, šuo gali suviduriuoti (Januškevičius, 2006).
Riebalų rūgštys pagal kilmę ir jose vyraujančią sudedamąją dalį skirstomos į sočiąsias ir
nesočiąsias. Sočiųjų riebalų rūgščių daugiausia yra kietuose riebaluose bei augaliniuose
aliejuose. Nesočios riebalų rūgštys dar skirstomos į omega-3, 6 ir 9 riebalų rūgštis. Viena
svarbiausių šunims nesočiųjų riebalų rūgščių laikoma cis-linolinė rūgštis (Januškevičius, 2006).
Geriausias būdas išvengti riebalų rūgščių trūkumo - šerti šunį kokybišku ėdalu, kuriame
yra pakankamai augalinės kilmės riebalų (Januškevičius, 2006).
Nerekomenduojama ėdale padauginti linolinės rūgšties, nes ji gali sukelti vėmimą ar
viduriavimą, pabloginti vitamino E apykaitą organizme. Riebalų rūgščių priedų turėtų būti
saikingai duodama šunims, sergantiems kasos uždegimu, tulžies pūslės ligomis ar kurių žarnyne
maisto medžiagos dėl mažos absorbcijos blogai pasisavinamos (Kubilienė, 2002; Januškevičius,
2006).
2.6. Mineralinių medžiagų ir vitaminų svarba
Vitaminai yra gyvybiškai svarbūs visam organizmui ir veikia kartu su mineralinėmis
medžiagomis, riebalų bei aminorūgštimis. Šeriamas kokybišku pramoniniu būdu pagamintu arba
11
namų sąlygomis paruoštu ėdalu, šuo gauna pakankamai vitaminų ir mineralinių medžiagų.
Riebaluose tirpūs vitaminai (A, D, E, K) organizme kaupiasi, todėl jų negalima padauginti.
Vandenyje tirpūs vitaminai (B grupės) iš organizmo išsiskiria kartu su išmatomis, todėl jų šuo
turėtų gauti kiekvieną dieną. Skirtingai negu žmogaus, šuns organizmas pats sugeba pasigaminti
C vitaminą, o K vitaminą sintetina jo žarnyno bakterijos. Užsienio literatūros duomenimis,
vitaminas C, įterptas į šuns racioną, mažina sąnarių skausmus ir yra artimai siejamas su klubo
sąnario displazija (Kubilienė, 2002; http://www.dinovite.com/itch2.html).
3 lentelė. Mineralinių medžiagų ir vitaminų poreikiai šunims
Mineralinės medžiagos,vitaminai Poreikis racione, %
Kalcis
Fosforas
Kalis
Natris
Magnis
Geležis
Cinkas
Varis
Manganas
Jodas
Selenas
Vitaminas A
Vitaminas D
Vitaminas E
Tiaminas
Riboflavinas
Pantoteno rūgštis
Niacinas
Piridoksinas
Folinė rūgštis
Biotinas
Kobalaminas
Cholinas
0,5-0,9
0,2-0,6
0,4
0,1-0,5
0,05-0,1
60 mg/kg
50 mg/kg
7 mg/kg
5 mg/kg
1,5 mg/kg
0,1 mg/kg
5000TV
500TV
50 mg/kg
1 mg/kg
2,2 mg/kg
10 mg/kg
11 mg/kg
1 mg/kg
0,18 mg/kg
0,1 mg/kg
0,02 mg/kg
1200 mg/kg
12
2.7. Vandens svarba
Vanduo – vienas svarbiausių produktų. Gyvūnas nežus, jei neteks visų organizmo riebalų
ar pusės baltymų, bet, netekęs 10 proc. vandens, organizmas labai išsenka, o netekęs 15 proc. –
miršta. Sveikam šuniui per dieną vandens reikia vidutiniškai 40 ml vienam kilogramui jo kūno
masės (Kubilienė, 2002).
Šuns organizmas turi du pagrindinius vandens šaltinius: endogeninį (metabolinis) ir
egzogeninį (gaunamas su maistu). Endogeninis vanduo susidaro baltymų, riebalų,
angliavandenių apykaitos metu (kad susidarytų 10-16 g vandens, reikia sunaudoti 100 kcal
energijos). Egzogeninis vanduo gaunamas su maistu ir gerdamas (Kubilienė, 2002).
Šunys neprakaituoja, jie šilumą išgarina alsuodami. Garuojant vandeniui, šuns gomuryje
lieka mineralinių junginių ir sutirštėjusių seilių nuosėdų. Šunį troškina, jis nori nuplauti šias
nuosėdas. Lakdamas šaltą vandenį, šuo vėsina organizmą (Kubilienė, 2002).
2.8. Probiotikai
Probiotikai padeda šuns maisto virškinimui ir pagerina imuninę sistemą. Priešingai
„blogosioms bakterijoms“, kurios įsiveržia į šuns organizmą, nuo kurių šuo suserga arba tampa
linkęs į ligas, probiotikai yra „gerosios bakterijos“, kurios veikia, kad palaikytų šuns sveikatą
(http://www.dinovite.com/itch2.html).
Probiotikų bakterijos sustabdo žalingų bakterijų augimą, yra pagalba maisto virškinimui,
pakelia imuninę funkciją ir padidina pasipriešinimą infekcijoms. Šios gerosios bakterijos, kartu
su virškinimo fermentais, padeda virškinimui skaidydamos baltymus, angliavandenius ir riebalus
šuns maiste bei pagerina maisto medžiagų (mineralų, aminorūgščių ir vitaminų) įsisavinimą,
kurios būtinos šuns sveikatai ir išgyvenimui. Gaminant organinius mišinius, tokius kaip pieno
rūgštis, probiotikai didina šuns žarnyno rūgštingumą ir sukliudo ligų augimą, kurias sukelia
bakterijos ir mielės. Probiotikai taip pat gamina medžiagas, pavadintas bakteriocinais, kurios
veika kaip natūralūs antibiotikai, užmušantys blogąsias bakterijas ir mieles
(http://www.dinovite.com/itch2.html).
Šios probiotikų bakterijos jau gyvena ir veikia šuns žarnų trakte. Problema yra, kad
daugelis faktorių gali suardyti jautrų balansą, reikalingą gerosioms bakterijoms klestėti. Kai
gerosios bakterijos neklesti, tada gali klestėti žalingosios bakterijos ir mielės šuns organizme ir
sukelti vėmimą bei ligas (http://www.dinovite.com/itch2.html).
13
Įskaitant šias bakterijas: Lactobacillus acidophilus, Lactobacillus casei, Bifidobacterium
bifidium, Streptococcus faecium, Aspergillus oryzae, kai kurie šunų maisto papildai padeda
palaikyti jautrų balansą, reikalingą šioms bakterijoms klestėti
(http://www.dinovite.com/itch2.html).
Probiotikai atlieka sekančias funkcijas:
• Pagerina virškinimą, padidina mineralinių medžiagų ir vitaminų įsisavinimą.
• Sumažina dujų susikaupimą ir išsiskyrimą.
• Apsaugo nuo blogųjų bakterijų, mielių ir virusų.
• Sumažina žarnyno trakto infekcijų pasireiškimą.
• Sunormalizuoja tuštinimo procesus.
• Palaiko sveikų kepenų funkcionavimą.
• Pagerina imuninę sistemą, sukliudydami blogųjų bakterijų ir mielių augimą
(http://www.dinovite.com/itch2.html).
2.9. Virškinimo fermentai
Virškinimo fermentai padeda suskaidyti maisto medžiagas į tokias, kurios yra lengviau
asimiliuojamos (absorbuojamos). Šiais fermentais maisto papildai aprūpinami kartu su mielių bei
gyvųjų bakterijų kultūromis. Komerciniuose pašaruose nėra papildų su virškinimo fermentais ir
tai sumažina maisto medžiagų suskaidymą virškinimo trakte, taip apsunkindami virškinimą
(http://www.marvistavet.com/html/body_food_allergies.html).
Daug kartų virškinimo problemos, nuo kurių kentėjo šunys, kartu su kitomis, čia randa jų
šaknį. Dauguma perdirbtų pašarų, kuriais šeriami šunys, yra termiškai apdorojami ir tai sunaikina
trapius fermentus. Šie fermentai atlieka individualias funkcijas veikdami skirtingomis maisto
medžiagomis. Vieni padeda suskaidyti riebalus, kiti celiuliozę ir kitus cukrus bei baltymus.
Sąrašas yra platus. Be šių fermentų maistinės medžiagos neabsorbuojamos, nes jos nėra tinkamai
suskaidytos ir tai gali būti alerginių reakcijų priežastimi
(http://www.marvistavet.com/html/body_food_allergies.html).
Dujų skyrimasis, blogas kvapas iš burnos, svorio netekimas ir nesugebėjimas priaugti gali
būti dėl virškinimo fermentų trūkumo. Kai kurie šunys ėda savo išmatas, stengdamiesi įgyti
mastinių medžiagų, kurių negali įsisavinti
(http://www.marvistavet.com/html/body_food_allergies.html).
14
3. Produktai, naudojami šunų šėrimui
Kasdien šuns organizmas turi gauti pakankamai baltymų, riebalų, angliavandenių,
mineralinių druskų, vitaminų, kitų biologiškai aktyvių medžiagų bei vandens. Pažeidus šėrimo
rėžimą, nusilpsta šuns organizmas, sumažėja darbingumas ir atsparumas ligoms. Permaitinimas
irgi kenkia sveikatai. Šuo pasidaro riebus, tingus, nejudrus, jautresnis ligoms (Masilionis, 2002).
Tinkamas šuns šėrimas yra toks, kai organizmas kasdien gauna pakankamą kiekį maisto
medžiagų, vitaminų bei mineralinių medžiagų, reikalingų palaikyti normalų gyvybingumą ir gerą
darbingumą (Masilionis, 2002).
Pagrindiniai šuns šėrimo produktai: mėsa, gyvuliniai riebalai, kruopos, daržovės bei
druska. Šuniukams, jauniems šunims, sukergtoms ir laktuojančioms kalėms reikia duoti ir pieno.
Be minėtų produktų, šunims galima duoti jūrų žuvies, duonos, mėsos konservų, varškės ir stalo
atliekų (Masilionis, 2002).
Mėsoje gausu baltymų, riebalų, ją gerai pasisavina šuns organizmas. Šunys šeriami
arkliena, jautienos subproduktais: galvų atliekomis, kojomis, gerklėmis, skrandžiais. Kadangi
subproduktai yra ne tokie maistingi, jų reikia duoti daugiau .Galima duoti ir mėsos konservų.
Visas išvardytas maistas turi mažiau vitaminų ir ne toks kaloringas, palyginti su šviežia mėsa,
todėl jo turi būti daugiau duodama. Taip ilgai šerti negalima, nes šuo liesėja, mažėja jo
darbingumas, pablogėja regėjimas ir t.t. Taigi šunis reikia reguliariai šerti šviežia mėsa
(Masilionis, 2002).
Gyvuliniai riebalai. Tinka visi gyvuliniai riebalai, bet labiausiai lydytas jautienos lajus.
Šie riebalai labai kaloringas produktas, šuns organizmas jį gerai pasisavina (Masilionis 2002).
Kruopos. Labiausiai tinka avižinės kruopos arba dribsniai. Avižines ir miežines kruopas
geriau naudoti stambiai sumaltas, nes geriau suvirškinamos. Pupos, žirniai ar kukurūzai
nerekomenduojami (Masilionis, 2002).
Bulvės ir daržovės. Kopūstai, morkos, burokėliai, salotos – kasdienis šuns maistas. Tai
pagrindinis vitaminų ir angliavandenių šaltinis (Masilionis, 2002).
Žuvis. Turi daug baltymų, gerai organizmo pasisavinama, iš dalies pakeičia mėsą. Prie
žuvies pripratinamas palaipsniui, tik reikia stebėti, kad į maistą nepatektų stambių žuvų kaulų,
nes šuo gali užspringti (Masilionis, 2002).
Žuvų taukai. Tai vitaminų šaltinis mažiems ir jauniems šuniukams (Masilionis, 2002).
Varškė. Turi daug baltymų, šuns organizmo gerai pasisavinama. Rekomenduojama šerti
šuniukus ir jaunus šunis (Masilionis, 2002).
Kiaušiniai. Tinkami šuniukams šerti, labai kaloringas pašaras (Masilionis, 2002).
Kraujas. Imunoglobulinai, lizocimas, biologiškai aktyvūs peptidai, nukleotidai, įvairūs
15
(ypač lytiniai) hormonai ir daugybė įvairiausių fermentų – visos išvardytos medžiagos yra
baltymai, kurie dažniausiai aptinkami leukocituose ir kraujo plazmoje. Todėl ypač svarbu, kad
gyvūnai būtų šeriami termiškai neapdorotais, pakankamai šviežiais produktais ir gautų šviežio
kraujo. Svarbu žinoti, kad plėšrūnai termiškai apdorotą mėsą virškina 5-15 proc. prasčiau negu
žalią. Mėsoje ir vidaus organuose, kai šie švieži ir su krauju, yra daug imunoglobulinų, teigiamai
veikiančių sveiko ir sergančio šuns organizmą. Didelė biologiškai aktyvių medžiagų dalis
nepakitusi pereina iš žarnyno tiesiai į šuns kraują. Net ir svetimi (t.y. kitos rūšies gyvūnų)
imunoglobulinai gali nukenksminti patologijos nešėjus tiek pačiame žarnyne, tiek vidaus
organuose ir kraujyje. Tai ypač svarbu šuniukams ir jauniems šunims, kurių imunitetas dar
nestiprus. Kačiukai ir šuniukai suėda santykinai daugiau mėsos negu būtinų imunoglobulinų
(Popovas, 2001; Kubilienė, 2002).
Sausas kraujas. Šuns fiziologinė ypatybė lengvai virškinti į ėdalą įterpto sauso kraujo
baltymus, proteinus, angliavandenius, riebalus, vitaminus ir mineralus. Sausą kraują patogu
naudoti, lengva pamatuoti reikiamą dozę ir susimaišo su visais produktais. Jis gerai laikosi
kambario temperatūroje, nepraranda savo kokybės, nesiskaido ir nepraranda maistingumo.
Tai ekonomiškai apsimokantis produktas: vienas kilogramas sauso kraujo lengvai
pakeičia penkis kilogramus mėsoje esančių proteinų. Sauso kraujo norma suaugusiam šuniui – 2-
2,5 g vienam kilogramui gyvos masės. Norma didesnė mažiems šuniukams – 2–5 g vienam
kilogramui gyvos masės (http://www.vepro.blister.ru).
Duona. Jos suaugusiam šuniui kasdien galima duoti po 300g, rekomenduojama gerai
iškepta kvietinė ir ruginė duona (Masilionis, 2002).
Maisto atliekos. Šunys mielai ėda sriubas, košes ir kitas pirmųjų bei antrųjų patiekalų
atliekas. Tik reikia žiūrėti, kad maiste nebūtų aštrių kaulų. Nepatartina šunų šerti sūriu maistu,
nes organizmas gali apsinuodyti druska (Masilionis, 2002).
Produktai turi būti švieži ir kokybiški .Populiarūs yra ir sausi pašarai šunims. Jie yra
subalansuoti ir skiriami įvairaus amžiaus šuneliams, suaugusiems šunims, kalėms. Šeriant
sausais pašarais, bent du kartus per savaitę rekomenduojama duoti žalios mėsos, nes šuo iš
prigimties mėsėdis. Kokybiški ir, svarbiausia, švieži mėsos produktai padeda išvengti
patogeninės mikrofloros sukeliamų žarnyno ir virškinamojo trakto ligų. Po ūmių skrandžio ir
žarnyno infekcijų sveikstantiems gyvūnams švieži mėsos produktai yra dietinis gydomasis
pašaras, nes juose yra ne tik maksimalus vitaminų kiekis, bet ir natūralių biologiškai aktyvių
medžiagų, puikiai gydančių pažeistas gleivines. Žalia mėsa puikiai įsisavinama. Tai labai svarbu,
nes po ligos gyvūnų virškinimas būna sutrikęs. Žalia mėsa puikiai skatina virškinimo fermentų
išsiskyrimą, o į termiškai apdorotą (virtą, keptą ir t.t.) mėsą šie fermentai prasiskverbia daug
prasčiau (Masilionis, 2002).
16
4. Įvairių ligų priežastys
Gyvūno būsenos įvertinimas turi būti kompleksinis. Sutrikusios medžiagų apykaitos
požymiai: ašarojančios akys, pūlingos išskyros, neparazitinės etiologijos, otitas, intensyviai
susidarančios dantų apnašos, nemalonus kvapas iš nasrų, odos žaizdelės ir niežulys, nuplikimas.
Būtina atsiminti: kuo labiau veislė savo fenotipu ir genotipu skiriasi nuo pradinės formos
(vilko), tuo neatsparesnė įvairiems susirgimams. Purios, drėgnos konstitucijos šunys labiau linkę
sirgti medžiagų apykaitos ligomis. Bendras ekologinės padėties blogėjimas taip pat didina
diatezinių ir alerginių susirgimų tikimybę. Įtaką daro ir nervų sistema (šuns jautrumas
dirgikliams, temperamentas ir kt.). Be to, polinkis į medžiagų apykaitos susirgimus dažnai
genetiškai paveldimas – į šį faktorių veisėjai taip pat turėtų atkreipti dėmesį
(http://gyvunai.penki.lt/default.aspx?Lang=LT&Element=Animals&IMAction=ViewArticles&T
opicID=21).
4.1. Alergija pašarui
Alergija sukelia daug įvairių problemų: nuo odos paraudimo ir sudirgimo iki
psichoemocinių šuns sveikatos sutrikimų, pasireiškiančių ryškiais jo nuotaikos bei elgesio
pokyčiais. Alergija pašarui gali atsirasti dėl įvairių virškinimo trakto parazitinių ir virusinių ligų,
susilpnėjus žarnyno gleivinės apsauginei funkcijai, įsijautrinus šuns organizmui pašaro
alergenams (Januškevičius, 2006).
Baltymai organizme suskaidomi iki aminorūgščių. Tai vieninteliai baltymų skilimo
produktai, galintys prasiskverbti pro žarnų sienelę ir patekti į kraują. Kartais į kraują patenka tik
iš dalies arba visiškai nesuskaidyti baltymai. Jiems organizmas gali būti labai jautrus. Vadinasi,
tokiam baltymui dar kartą patekus į kraują, organizme vyksta liguista reakcija, dėl kurios
pažeidžiama oda ir sutrinka žarnyno veikla. Medžiagos, sukeliančios tokias alergines reakcijas,
vadinamos alergenais (Januškevičius, 2006).
Didžiausias kūno organas, kurio masė sudaro nuo 12 iki 24 proc. visos kūno masės, yra
oda. Ji atlieka daugybę funkcijų, o tuo metu, kada intensyviai auga plaukai, gali suvartoti iki 30
proc. dienos baltymų davinio. Fiziologinėms reikmėms patenkinti labai svarbu, kad organizmas
gautų pakankamai reikiamų medžiagų. Dėl jų trūkumo gali prasidėti daugelis ligų. Be to, dėl
nesubalansuotos mitybos ar absoliutaus maisto medžiagų trūkumo maistinė dermatozė taip pat
gali pasireikšti pašaro netoleravimu arba alergija (Januškevičius, 2006).
Atsakomosios odos reakcijos į maisto medžiagas požymiai gali būti imuniniai, kai padidėja
17
odos jautrumas, arba neimuniniai, kai netoleruojamas pašaras. Alergiją dažniausiai sukelia
jautiena, pieno produktai, kiauliena, paukštiena, kviečiai, kiaušiniai, kukurūzai ir soja. Pasitaiko
alergija arklienai, avienai, makaronams, bulvėms, triušienai, kalakutienai, ryžiams, avižoms bei
įvairiems sausiems ir konservuotiems pašarams (Januškevičius, 2006).
Pagrindinis alergijos požymis - stiprus niežulys, nesusijęs su metų laiku. Niežėti gali bet
kurią kūno vietą, dažniausiai ausis, letenas, pažastis ir kirkšnis. Alergijos pašarui komplikacija –
antrinė bakterinė arba mieliagrybių infekcija bei seborėja. 10-15 proc. alergija sergančių šunų
kartu pažeidžiamas ir virškinimo traktas, kai šuo viduriuoja, vemia, jį vargina diegliai, o
maždaug 97 proc. šunų pastebimi požymiai, susiję vien su odos pažeidimais (Januškevičius,
2006; Kabašinskienė, VETinfo, 2003).
Alergija ne visuomet būna susijusi su pasikeitusiu racionu. Apie 68 proc. šunų klinikiniai
ligos požymiai pasireiškia tik po dviejų metų. Manoma, kad egzistuoja ir genetinis faktorius, dėl
kurio padidėja šuns jautrumas pašare esantiems alergenams. Alergija pašarui dažniausiai
diagnozuojama Labradoro retriveriams, kokerspanieliams, koliams, šnauceriams, šarpėjams,
baltiesiems terjerams, taksams, bokseriams, dalmatinams, jorkšyro terjerams ir auksaspalviams
retriveriams (Januškevičius, 2006).
Didesnė tikimybė įsijautrinti pašaro alergenams yra per anksti nuo kalės atjunkytiems
šuniukams. Mažo šuniuko plonosios žarnos apsauginė sistema dar nepakankamai funkcionuoja,
todėl su pašaru patekęs ir žarnų apsauginę sistemą įveikęs svetimas baltymas vėliau sukelia
imuninį organizmo atsaką (Januškevičius, 2006).
Alergijos pašarui nepavyksta nustatyti jokiais tyrimais. Tai tik pastovus stebėjimas, koks
pašaras sukėlė alergiją. Įtarus alergiją, skiriama hipoalerginė dieta. Alergiški šunys gali būti
šeriami ir specialiu pašaru, kurių pasirinkimas yra labai didelis. Jeigu galima laikytis
hipoalerginės dietos, galima vartoti vaistus, o patikimiausias alergijos pašarui nustatymo būdas –
pašaro analizės bandymas (Januškevičius, 2006).
4.2. Eukanubos produktai alergiškiems šunims
Pilnavertis, subalansuotas dietinis pašaras šunims, sergantiems atopija, alerginiu
dermatitu, maistine alergija, esant blusų įkandimams ir kitomis uždegimo lydimomis ligomis.
Produkto specifika (Dermatosis FP Responce Formula for Dogs):
• sudėtyje yra tik rinktiniai labai gerai virškinami baltymų (žuvis) ir angliavandenių (bulvių
krakmolas) šaltiniai. Tai sumažina alerginę reakciją į pašaro komponentus ir aprūpina
organizmą pilnu aminorūgščių rinkiniu;
18
• optimalus polinesočiųjų riebalų rūgščių Omega-6 ir Omega-3 balansas (jos yra optimaliu
santykiu 5 arba 10:1) – sumažina cirkuliuojančių uždegimo mediatorių kiekį ir žymiai
pagerina odos bei kailio būklę. Toks kiekis nepakeičiamųjų riebalų rūgščių ne tik sumažina
uždegimą, bet ir žymiai pagerina odos kraujotaką.
Ir konservų, ir sauso pašaro sudėtyje yra tie patys unikalūs baltymų ir angliavandenių
šaltiniai. Tai leidžia juos keisti (vienus kitais) bei kombinuoti tarpusavyje.
Sauso pašaro sudėtis:
vilkžuvė, bulvių krakmolas, silkių miltai, gyvuliniai riebalai, džiovintas runkelių minkštimas,
kalio chloridas, cholino chloridas, DL-metioninas, askorbo rūgštis, vitaminas E, biotinas,
rozmarino ekstraktas, vitaminai ir mineralinės medžiagos.
Konservuoto pašaro sudėtis: vilkžuvė, silkių miltai, bulvių krakmolas, džiovintas runkelių
minkštimas, kukurūzų aliejus, vitaminas E, askorbo rūgštis, biotinas, vitaminai ir mineralinės
medžiagos (http://www.veterinarijosgydykla.lt/page_1133393951839.html)
4.3. Nutukimas
Nutukimu vadiname perteklinį riebalų atsidėjimą, kuris kenkia gyvūno sveikatai. Ši
būsena lengvai nustatoma pagal šuns išvaizdą. Polinkį nutukti turi mažai aktyvūs, kastruoti
šunys, taip pat kai kurių veislių atstovai.
Jeigu šuo dėl kažkokių priežasčių linkęs tukti, jam reikia paskirti atitinkamą racioną.
Kovoti su nutukimu yra labai sunku: šuo, pratęs ėsti skanų maistą, gali neėsti mažai kaloringo
ėdalo. Šeimininkai, aišku, negali žiūrėti į „alkano“ gyvūno kančias, duoda jam ko nors skanaus,
ir jokia dieta nepadeda. Vis dėlto nutukimas sukelia kai kurias ligas ir trumpina šuns gyvenimą.
Vyrauja nuomonė, kad šunys, šeriami naminiu ėdalu, labiau linkę tukti. Tai netiesa.
Paprastai paruoštas maistas yra subalansuotas, ir jeigu šuo gauna pašarą, atitinkanti jo fiziologinę
būklę ir gyvenimo būdą, jį sunkiau perdozuoti. Jeigu šuo negauna tuo metu fizinio krūvio (o
gulint namuose fotelyje taip ir yra), atsiranda antsvoris, o vėliau ir nutukimas. Šeriant naminiu
maistu, likučių nuo stalo kaloringumas gali sudaryti didesnę šuns dienos raciono dalį. Kadangi
šeimininkai retai skaičiuoja tokio raciono kaloringumą, nutukimas vystosi daug dažniau.
Geriausias nutukimo gydymo būdas – jo prevencija. Jeigu tai daryti vėlu ir antsvoris
didesnis nei 20 proc. už idealų svorį, paskiriama bado dieta ir mažo kaloringumo maistas. Jeigu
duosite šuniui 2/3 ar net pusę jo įprasto raciono, tai patikimai sumažins jo svorį. Galima vartoti
mažo kaloringumo paruoštą ėdalą. Svorio kitimas gali būti dvejopas: nutukimas ir išsekimas.
19
4 lentelė. Įvertinti fiziologinę šuns būklę galima remtis lentelėje pateiktais duomenimis.
Išsekęs šuo 20 proc. mažiau optimalaus svorio
Gerai pastebimi šonkaulių, stuburo, dubens kaulai; raumenų tūris sumažėjęs; krūtinkaulio riebalai neapčiuopiami.
Liesas šuo 10-20 proc. mažiau optimalaus svorio
Pastebimi šonkauliai, šonkaulių viršūnės, dubens kaulai; krūtinkaulio riebalai neapčiuopiami; ant pilvo šioks toks riebalų sluoksnis.
Idealus šuo Šonkauliai ir stuburas nepastebimi, sunkiai apčiuopiami; ant krūtinės plonas riebalų sluoksnis; talija pastebima.
Antsvoris 10-20 proc. daugiau optimalaus svorio
Šonkauliai ir stuburas apčiuopiami sunkiai; talijos nėra; ryškus riebalų sluoksnis ant stuburo ir uodegos pagrindo; pilvas pastorėjęs ir šiek tiek nukaręs.
Nutukimas 20 proc. daugiau optimalaus svorio
Pastebimas riebalų sluoksnis ant krūtinės, stuburo ir uodegos pagrindo; akivaizdžiai nukaręs pilvas.
(http://gyvunai.penki.lt/default.aspx?Lang=LT&Element=Animals&TopicID=23&IMAction=Vi
ewArticle&ArticleID=17&SearchTXT=)
4.4. Šunų dantų apnašos
Veterinarijos gydytojai konstatuoja, jog 80 proc. vyresnių nei 3 metų šunų serga dantenų
ligomis. Tai labai didelis skaičius. Gydytojai vis dažniau diagnozuoja gausias dantų apnašas,
dantenų uždegimus ir kitas ligas. Dantų apnašos susidaro iš bakterijų, seilių ir maisto dalelių.
Apnašos ant gyvūnų dantų kaupiasi taip pat, kaip ir ant žmonių dantų. Labiausiai kaupiasi ten,
kur dantenos užeina ant kantų (kišenėlėse). Jungdamosi su kalcio druskomis, apnašos sudaro
sunkiai įveikiamus dantų akmenis. Bakterijos, apnašos ir akmenys dirgina, spaudžia dantenas ir
sukelia gingivitą (http://www.augintinis.lt/modules.php?name=Straipsniai&file=article&sid=2).
Nustatyta, kad mažų veislių šunys ne tokie atsparūs dantų ligoms, kaip didieji šunys.
Mažų šunų dantys yra stamboki, per dideli mažai burnai, auga susigrūdę, todėl ant jų greičiau
kaupiasi bakterijos. Šunys, kurių lūpos didelės, nukabę, kurie gausiai seilėjasi, taip pat labiau
kenčia nuo dantų apnašų
(http://www.augintinis.lt/modules.php?name=Straipsniai&file=article&sid=2).
Norint išvengti dantų ligų, mažą šuniuką reikia įpratinti, kad šiam reguliariai bus valomi
dantys. Valoma specialia dantų pasta ir šepetėliu. Labai jautriems šunims valoma sumirkius
šepetėlį į mėsos sultinį. Dantys valosi ir natūraliai, kai šuo kramto ėdalą. Štai pramoniniu būdu
pagamintas sausas ėdalas (traškučiai) arba specialūs gardumynai gerai masažuoja dantenas,
20
padeda apsisaugoti nuo uždegimo, blogo burnos kvapo. Žalios morkos ir kitos daržovės taip pat
veikia kaip dantų šepetėlis, bet ne visi šunys jas mėgsta
(http://www.augintinis.lt/modules.php?name=Straipsniai&file=article&sid=2).
5. Tyrimo metodai
Tyrimai atlikti 2005 – 2006 metais Panevėžio rajone Vokiečių aviganių šunų veislyne
“KOBRA“. Pasirinkti 8 šunys ir suskirstyti į dvi grupes po 4. Grupės buvo sudarytos iš tos
pačios vados gimusių 2005 05 04 šuniukų, grupėje buvo po tris patinėlius ir po vieną kalytę.
Stebėjimas pradėtas šuniukams sulaukus dviejų mėnesių amžiaus, kas mėnesį buvo stebima
šuniuko masė, išmatų svoris, bendras kūno išsivystymas. Tyrimams pasirinktas namų sąlygomis
ruoštas maistas ir pramoniniu būdu pagamintas (vidutinės kokybės sausas pašaras). Sausąjame
pašare buvo: angliavandenių − 54,0−65,8 proc., riebalų − 6,5−10,0 proc., baltymų − 20,0−23,8
proc., ląstelienos − 6,0−7,7 proc. Sausųjų ėdalų šėrėme atitinkamai pagal gamintojų
rekomendacijas. Penkiems kilogramams šuns masės kasdien jų buvo skiriama po 110−140 g.
Namų sąlygomis ruošiamo maisto nustatėme pagrindines medžiagas – baltymus, riebalus bei
ląstelieną. Pagal šių maisto medžiagų kiekį ir kaloringumą paskaičiavome energetinę vertę.
Pirmiausia atitinkamai pasiruošėme produktų mėginius analizei. Po to džiovinome
termostate 60-65ºC temperatūroje, gavome orasausę medžiagą, sumalėme ir atlikome tyrimus.
Baltymus nustatėme klasikiniu Kjeldalio metodu: mineralizacijai naudojome
koncentruotą sieros rūgštį, amoniako distiliavimui – iš amonio sulfato atskiedimui naudojome 33
proc. natrio šarmą, nesurištos 0,1 n sieros rūgšties kiekį, sužinojome nutitruodami su 0,1 n natrio
šarmu.
Riebalus ekstrahavome su organiniais tirpikliais Soksleto aparato pagalba. Riebalai buvo
nustatomi absoliučiai sausoje medžiagoje.
Ląstelieną virinome rūgščių mišinyje, kuris sudarytas buvo iš acto ir azoto rūgščių (10:1),
filtravome praplaudami su karštu vandeniu, spiritu ir etilo eteriu. Džiovinome filtrą su likusia
pašaro dalimi 60ºC, vėliau 100-105ºC temperatūroje, iki pastovios masės. Energija
apskaičiuojama pagal formules.
21
5 lentelė. 100 g maisto produktų maistingumas, (g) Produktas Energija, kJ Baltymai Riebalai Angliavandeniai Ląsteliena Arkliena 573 18,5 7,3 - - Jautiena 544 20,2 7,3 - - Galvijų
prieskrandžiai 439,4 12,7 5,0 0,3 -
Kepenys 431 18,3 3,2 5,2 - Kraujo miltai 1224,1 68,0 1,4 - -
Karvių tešmenys
682,2 10,7 12,2 - -
Galvijų kaulai 389,3 6,1 7,0 - - Žuvis 434 17,3 0,7 - -
Varškė 360 180,1 0,6 1,5 - Kiaušiniai 657 12,7 11,5 0,7 -
Ryžių kruopos
1050 7 0,6 73 0,4
Miežinės kruopos
950 10,4 1.3 71.7 1,4
Kvietinės kruopos
1265 8,3 1,2 75,0 0,8
Bulvės 368 2 0,1 19,7 1 Morkos 138 1,3 0,1 7 1 Kopūstai 117 1,9 - 5,4 0,7
22
23
Atliktos apklausos šunų veisėjų, veterinarijos gydytojų, augintojų bei analizuota jų
pateikta informacija ir palyginta su literatūros šaltiniais.
Tirtas suaugusių šunų kraujas, kuris buvo paimtas be antikoaguliantų prieš šėrimą.
Gliukozės (GL), triglceridų (TG), cholesterolio (CH) koncentracija šunų kraujyje nustatyta
refleksiniu vokiečių gamybos fotometru Accutrend GCT (2001). GL kiekiui kraujyje nustatyti
naudotos testavimo juostelės, kurių 1 cm2
buvo šių reagentų: 12,4 mg gliukozidazės, 35,0 mg
bis-2(hidroksi-etil)-(4-hidroksiamino-cikloheksan-2,5-dienyliden)-amonio chlorido; 191,4 mg
2,18-fosfomolibdato, 8,1 mg neaktyvių ingredientų ir buferio.
TG nustatyti naudotos testavimo juostelės, kuriose esterazė kraujo TG skaidė į gliceriną
ir laisvąsias riebalų rūgštis. Glicerinas juostelėje buvo verčiamas hidroksiacetono fosfatu, ir
susidarydavo vandenilio peroksidas. Veikiamas peroksidazės, vandenilio peroksidas oksidavo
indikatorių į dažus, kurių koncentracija ir buvo nustatoma minėtu aparatu.
CH kiekiui nustatyti naudotos testavimo juostelės, kuriose kraujo lašas, praeidamas
apsauginį tinklelį ir fibrilių raizginį, čia palikdavo eritrocitus, tad į tyrimo zoną patekdavo tik
kraujo plazma. Veikiant fermentui cholinesteroloksidazei, susidarydavo CH ir riebalų rūgštys.
Cholesterolis buvo verčiamas cholesteronu, ir susidarydavo vandenilio peroksidas. Veikiamas
peroksidazės, vandenilio peroksidas oksiduodavo indikatorių 3,3-5,5-tetrametilbenzidiną.
Susidariusi katijono koncentracija matuota refleksiniu fotometru. Kiekviena testavimo juostelių
pakuotė kalibruota prietaisu, naudojant specialius GL, CH, TG kodinius kalibratorius,
atitinkančius tirtų šuns kraujo rodiklių diapazonų ribas.
Tyrimai atlikti laikantis Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo
įstatymo (Žin., 1997, Nr. 108-2728) nuostatų. Biometriniai skaičiavimai atlikti naudojantis MS
Excel' XP skaičiuokle (Rutkauskienė ir kt., 1999).
6. Savi stebėjimai
Daugelis šunų augintojų pasirenka pašarą atsižviegdami tik į kainą arba patogumą, visai
nepasidomi pašaro kokybe, ar augintinis alergiškas, ar nealergiškas. Žmogus stengiasi tik
užpildyti šuns virškinamąjį traktą. Daugelis žmonių susigundo reklaminiais šūkiais: „tai
čempionų maistas“, „tai profesionalų sukurtas, subalansuotas ir išbandytas pašaras jūsų
augintojui“ ir t.t. Nereikėtų pasikliauti vien tokiais iššūkiais, kartais geriau paruošti ėdalą namų
sąlygomis, nei maitinti neaiškios kokybės pašaru.
Tyrimo metu stebėti įvairių veislių ir amžiaus šunys bei kokiais pašarais buvo šeriami ir
kaip reagavo į vienokį ar kitokį pašarą. Taip pat domėtasi ir veterinarijos klinikose apie mitybos
24
sukeltas ligas, alergijas, dantų apnašas, nutukimą ir kitokius sutrikimus susijusius su mityba.
Tačiau daugelis veterinarijos gydytojų nekreipia dėmesio į šuns mitybą ir nemėgina išsiaiškinti
kodėl atsiranda vienoks ar kitoks bėrimas, plaukų išslinkimas, egzema, ausų uždegimas ir kitokie
susirgimai. Veterinarijos gydytojai teisinasi, kad yra mažai informacijos, kad galėtų susieti ligas
su mityba. Mūsų ir veterinarijos gydytojų stebėjimo metu, pastebėta, kad netaisyklinga mityba
iššaukia rimtas problemas šuns sveikatai. Didelis dėmesys kreipiamas į alerginius požymius,
tokius kaip bėrimą, plaukų slinkimą ir kitokius odos pažeidimus. Analizavome kokio amžiaus
šuniui ir nuo kokių maisto medžiagų dažniausia pasireiškia alergija. Tyrimo metu rėmėmės savo
ir kitų šunų augintojų sukaupta patirtimi ir žiniomis.
6.1. Alergija
Mūsų stebėjimais ir literatūros duomenimis dažniausiai alergija pasireiškia
trumpaplaukiams šunims, bet neaplenkia ir ilgaplaukių. Dažniausiai serga: šarpėjai, stafordšyro
terjerai, dobermanai, anglų buldogai, prancūzų buldogai, auksaspalviai retriveriai, bokseriai, čiau
čiau, mopsai, Neapolio mastinai, Jorkšyro terjerai, Maltos bišonai ir kiti.
Alergija dažniausiai pasireiškia 1,5–5 metų amžiaus šunims. Tačiau yra alerginių formų
kurios yra nepastebimos, o po truputį vystosi ir pasireiškia stipriais simptomais. Taip pat didelė
problema, kad žmogus neatkreipia dėmesio į pirminius požymius, dėl paprasčiausios alerginės
reakcijos gali išsivystyti ir kandidamikozė. Ši liga atsiranda dėl įvairių odos, dantenų, gleivinių
pažeidimų.
1 pav. Alerginės reakcijos į pašarą pilvo srityje bokserio veislės šuniui
25
2 pav. Alerginė reakcija ausyje
Literatūros duomenimis alergija yra paveldima, šį faktą taip pat pastebėjome, kad šiuo
metu dažniausiai anglų buldogų tarpe. Veisėjai turėtų atkreipti dėmesį ir į šį požymį veisiant
šunis. Užsienyje jau pradėti daryti tyrimai dėl alergijos, tačiau Lietuvoje dar tokie tyrimai sunkiai
įgyvendinami, tad tenka analizuoti pateiktus šeimininko duomenis.
3 pav. Odos testas, atliekant 61 injekciją (4 kontrolė ir 57 antigenai)
Iš pateikto grafiko galima spręsti, kad šunis reikėtu šerti aukštos energinės vertės
pramoniniais pašarais arba ruošti ėdalą namuose. Stebėjimo metu nustatyta, kad šunys, šeriami
aukštos energinės vertės pramoniniais pašarais, serga tik 15 proc., o šeriant žemos energinės
vertės pramoniniais pašarais – net 40 proc. šunų. Namų sąlygomis paruoštas ėdalas pakenkia 20
proc. šunų. Šis skaičius būtų mažesnis, jei šeimininkai ruošdami pašarus nedarytų klaidų. Tačiau
daugelis augintojų neturi laiko šuns pašaro gamybai, be to, reikia turėti ir įgūdžių bei žinių, nes
patiems gaminant taip pat galima nesunkiai susargdinti šunį. Nereikėtų šuns šerti žemos kokybės
pašarais, nes pastoviai šeriant tokių pašarų gali šuniui atsirasti ne tik alergija, bet ir dantų
akmenys, pasireikšti inkstų, kepenų ligos ir kt.
26
15
25
40
20
0
5
10
15
20
25
30
35
40
45
Proc
enta
i
Aukštos energetinės vertėspramoniniai pašaraiVidutinės energetinės vertėspramoniniai pašaraiŽemos energetinės vertėspramoniniai pašaraiNamų sąlygomis ruoštaspašaras
1 grafikas. Alerginius susirgimus sukeliantys pašarai
6.2. Dantų akmenys
Konsultuojantis su veterinarijos gydytojais pastebėta, kad atsiranda vis daugiau problemų
su dantų akmenimis. Dėl dantų akmenų atsiranda dantenų uždegimai, todėl komplikuojasi į
rimtus dantų ir dantenų pažeidimus. Veterinarai teigė, kad anksčiau tokios problemos būdavo
retos, tačiau šiuo metu jau kas septintas šuo turi problemų su dantimis.
4 pav. Vokiečių aviganis 3m. amžiaus su dantų akmenimis
27
Stebėjimo metu pastebėta, kad šunys, šeriami namų sąlygomis ruoštu maistu, turi mažiau
problemų su dantimis. Tačiau racioną turi sudaryti ne vien košės, o įvairus maistas. Pavyzdžiui:
žalia mėsa, kaulai ir kitokie produktai. Šuo kramtydamas kaulus ar draskydamas mėsą apvalo
savo dantis. Šeriant sausu pašaru šuns dantys nesivalo (nors tai ir teigiama reklamoje), o jei
pašaras prastos kokybės tai net padidina dantų ligų tikimybę. Jei šersime sausais pašarais ir mėsa
bei kaulais, dantų ligos žymiai sumažės. Šiuo metu rinkoje pasirodė pašaras skirtas dantų
akmenims valyti; tai pagalba, bet ne išeitis. Patartina pakeisti įprastą į mažiau problemų dantims
sukeliantį pašarą, tačiau prieš tai reikia pašalinti esamas dantų problemas.
5 pav. Dantų valymas sausu pašaru
Pateikto grafiko duomenimis galime teigti, kad šunims, šeriamiems aukštos kokybės
pramoniniais pašarais, dantų ir dantenų pakitimai atsiranda žymiai rečiau (tik 10 proc.), o žemos
kokybės pramoniniais pašarais – pakitimų tikimybė padidėja iki 45 proc. Namų sąlygomis ruoštu
ėdalu šertų šunų dantų ir dantenų pakitimai pasitaiko 20 proc. šunų, daugiausia dėl šeimininkų
nežinojimo. Jei šeimininkai skirtų daugiau dėmesio šunų dantims, šių problemų pasitaikytų
žymiai rečiau.
10
25
45
20
0
5
10
15
20
25
30
35
40
45
50
Proc
enta
i
Aukštos energetinės vertės pramoniniai pašaraiVidutinės energetinės vertėspramoniniai pašaraiŽemos energetinės vertėspramoniniai pašaraiNamų sąlygomis ruoštaspašaras
2 grafikas. Dantų ir dantenų pakitimai dėl pašaro kokybės
28
6.3. Nutukimas
Nutukimas taip pat didelė problema, ji labiau susijusi su žmonių nemokėjimu šerti savo
augintinius. Paskutiniu metu nutukimas tampa vis aktualesnis. Amerikos mokslininkai net
pradėjo kurti riebalus deginančias tabletes šunims turintiems antsvorį. Stebint ir analizuojant
padėtį Lietuvoje, ši problema taip pat aktuali. Iš apklaustų šeimininkų ir apžiūrėtų 500 įvairių
veislių šunų, 100 jų turėjo antsvorį. Iš jų 70 jau turėjo problemų su sąnariais, širdies ir
kraujagyslių susirgimais, taip pat ir alerginių reakcijų. Daugelis šeimininkų pasirenka
netinkamus produktus tokiems šunims, taip pat neskiria ir fizinio krūvio, o šeriant netaisyklingai
arba blogai parinktais sausais pašarais, šuo greitai nutunka. Daugelis gamintojų rekomenduoja
savo pašarą prieš antsvorį, tačiau reikia jį kruopščiai parinkti ir atmesti žemos kategorijos
pašarus.
Atliekant bandymą su antsvorį turinčiais šunimis pastebėta, kad įterpus į racioną bulvių,
šiek tiek ryžių, skiriant vieną iškrovos dieną per savaitę bei duodant fizinio krūvio, šuns masė per
2 – 3 savaites susinormalizuoja. Įprasto raciono iškart negalima pakeisti, reikia keisti palaipsniui.
Komercinių dietinių pašarų sudėtyje taipogi esama bulvių krakmolo. Duodant tokį pašarą šuo
taip pat greitai netenka viršsvorio.
6 pav. Labradorų veislės šuo, sveriantis 70 kg
7. Svorio kitimas atskirais auginimo laikotarpiais
Šunys buvo sveriami kiekvieną mėnesį, gauti duomenys statistiškai apdoroti. Lentelėje
pateikti paros priesvoriai. Priesvorių kitimai atsiranda dėl: skirtingo amžiaus, skirtingos
fiziologinės būsenos ir įvairių aplinkos veiksnių. Šunų svoriui pašaras neturėjo didelės įtakos.
Vienodo amžiaus, skirtingais pašarais šertų šuniukų svorio skirtumas buvo ne didesnis kaip 2 kg,
29
nuo antro iki devinto mėnesio daugiau svėrė natūraliu maistu šerti šunys. Likusį laikotarpį svorių
skirtumas buvo nežymus. Iki trylikto mėnesio svoris augo sparčiausiai, likusį laikotarpį beveik
nebepakito. Šuniukų, šertų namų sąlygomis paruoštu pašaru, svoris augo šiek tiek sparčiau ir
tolygiau, negu šertų pramoniniu pašaru.
8 lentelė. Paros priesvoriai per parą, kg
Pašaro rūšis 3 mėn.
4 mėn.
5 mėn.
6 mėn.
7 mėn.
8 mėn.
9 mėn.
10 mėn.
Sausais pašaraiss 0,13 0,07 0,13 0,13 0,07 0,12 0,06 0,1 Namų sąlygomis ruožtas pašaras O,16 O,1 0,13 0,13 0,06 0,1 0,06 0,06
Pašaro rūšis 11 12 13 14 15 16 17 18 Sausais pašaraiss 0,1 0 0,03 0,03 0,03 0,03 0 0,03
Namų sąlygomis ruožtas pašaras 0,05 0,03 0,03 0 0,03 0,03 0 0,03
0
5
10
15
20
25
30
35
40
45
1 2 3 4 5 6 7 8 9 1011 12 1314 1516 17 18
amžius mėn.
svor
is (k
g) Namų sąlygomisparuoštas pašarasPramoniniu būdupagamintas pašaras
3 grafikas. Šuns svorio kitimas
30
8. Pašarų suvartojimas atskirais auginimo laikotarpiais
0
200
400
600
800
1000
1200
1400
1600
1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18
mėnesiai
paša
ro k
ieki
s (g
)
Namų sąlygomis ruoštaspašarasPramoniniu būdu gamintaspašaras
4 grafikas. Pašarų sąnaudos per parą
Namų sąlygomis ir pramoniniu būdu paruoštų pašarų sąnaudos per parą yra skirtingos.
Mažiau suvartojama pramoniniu būdu pagaminto pašaro, negu ruošto namų sąlygomis.
Pramoniniu pašaru šeriamų šunų kreivė kyla iš lėto, o namų sąlygomis ruošto – sparčiau, nes
šeriant tokiu pašaru yra žiūrima į šuns vystymąsi, be to yra parenkami skirtingi raciono
komponentai, kad visiškai patenkintų šuns mitybos poreikius, o pramoniniai pašarai sušeriami
pagal gamintojo rekomendacijas. Grafike matome, kad pašarų sąnaudos kyla iki 14 mėnesio, o
likusį laikotarpį išlieka stabilus. Namų sąlygomis paruošto pašaro šunys suvartojo žymiai
daugiau nei pramoninio, nes naminių pašarų energinė vertė yra mažesnė. Jau šešiolikos mėnesių
šunų suvartotas pašaro kiekis tampa stabilus: namų sąlygomis paruošto pašaro šunys per parą
suvartoja iki 1,4 kg, o pramoniniu būdu pagaminto - apie 0,8 kg. Pašaro suvartojimas priklauso
nuo jo kokybės. Tyrimo metu pastebėta, kad negalima šunų šerti vien pramoniniais pašarais, jų
racione turi buti ir gyvulinės kilmės natūralių produktų.
31
9. Išmatų kiekio kitimas atskirais auginimo laikotarpiais
0
50
100
150
200
250
300
350
400
450
1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18
Mėnesiai
Svor
is (g
) Namų sąlygomis paruoštaspašaras
Pramoniniu būdupagamintas pašaras
5 grafikas. Išskiriamų išmatų kiekis per parą
Priklausomai nuo mitybos, išmatų kiekis taip pat skiriasi. Šiuo atveju išmatų išskyrimas
yra mažesnis šeriant pramoniniu būdu pagamintais pašarais, šis rodiklis gali pakisti jei šunis
šersime žemos kategorijos pašarais, todėl negalime teigti, kad geriausia šerti pramoniniais
pašarais. Šeriant namų sąlygomis ruoštu pašaru, išmatų kiekiui daug įtakos turi raciono sudėtis.
Jei racione bus daugiau mėsos, išmatų kiekis bus mažesnis. Bandymo metu nustatyta, kad nuo
keturiolikto mėnesio išmatų kiekis skiriasi 100 – 150 gramų.
10. Šunų sveikatingumas, išvaizda priklausomai nuo pašarų
Mityba šuniui yra svarbiausia, nuo jos priklauso sveikatingumas, išvaizda, judrumas ir
daug kitų rodiklių. Šeriant namų sąlygomis, šunims yra lengviau parinkti produktus, papildus,
vitaminus, atsižvelgiant į šuns išvaizdą. Tyrimo
metu pastebėjome, kad šunys, gaunantys vien
pramoniniu būdu paruošto pašaro būna labiau
linkę į alerginius susirgimus, maisto medžiagų
apykaitos sutrikimus ir kitas ligas. Šuns
organizmui yra būtini žalios mėsos produktai.
Žalioje mėsoje yra specialių fermentų,
padedančių suvirškinti ir įsisavinti maisto
32
medžiagas. Šunys, šeriami sausais pašarais ir tris kartus per savaitę gaunantys žalios mėsos,
jaučiasi geriau ir yra sveikesni negu šeriami vien pramoniniu pašaru. Namų sąlygomis
maitinamiems šunims yra privalumas, kad racionas yra įvairus, jį galima keisti pagal poreikį.
10.1. Kraujo tyrimų rezultatai
Apie šuns sveikatos būklę galime spręsti iš kraujo sudėties. Lietuvos ir užsienio šalių
mokslo literatūroje labai mažai duomenų apie ankstyvuosius angliavandenių, lipidų apykaitos
sutrikimus šunų organizme, atsižvelgiant į jų veislę, amžių ir kitus veiksnius. Nustatyta, kad
angliavandenių ir lipidų metabolizmo pokyčiai skatina formuotis kai kurių organų navikus, yra
25−35 proc. kepenų ligų priežastis, trikdo širdies ir kraujagyslių sistemos veiklą, sukelia inkstų
ligas.
Pagal gliukozės, trigliceridų, cholesterolio koncentraciją kraujyje galima diagnozuoti
ankstyvuosius kasos uždegimų, kepenų ligų, aterosklerozinių kraujagyslių procesų, susijusių su
amžiumi, funkcinės širdies veiklos sutrikimu, skydliaukės hipofunkcijos, disfunkcinių
virškinimo sistemos pokyčių rizikos veiksnius.
9 lentelė. Vokiečių aviganių gliukozės, trigliceridų, cholesterolio koncentracija kraujyje šeriant sausu ir namų sąlygomis ruoštu pašaru
Pašaro rūšis GL koncentracija, mmol/l
TR koncentracija, mmol/l
CH koncentracija, mmol/l
Sausais pašaraiss 4,78±0,03 1,56±0,06 4,38±0,02 Namų sąlygomis ruožtas pašaras 4,02±0,01*** 1,06±0,04*** 4,31±0,01
Literatūros duomenimis 4,05±0,4 0,99±0,16 4,34±0,01 Pastaba p<0,05***; p<0,01**; p<0,01*
Gliukozės (15,9 proc.), trigliceridų (32,1 proc.), cholesterolio (1,5 proc.) koncentracija
kraujyje buvo mažesnė šeriant namų sąlygomis ruoštu pašaru, lyginant su sausu pašaru šeriamu
šunims. Todėl galime teigti, kad šunys, šeriami sausais pašarais, turi didesnę tikimybę susirgti
kraujagyslių, inkstų, kepenų, alerginėmis ligomis.
11. Skirtingais būdais ruošiamo pašaro privalumai ir trūkumai
11.1. Namų sąlygomis ruošiamas maistas
Norint paruošti geros kokybės pašarą šunims reikia turėti geros kokybės sudedamuosius
produktus. Nepagaminsime vien tik iš kruopų ar mėsos. Gerai subalansuotas šuns šėrimas
33
reikalauja sunkaus ir kruopštaus darbo. Daugeliui atrodo, kad išvirti košę gali kiekvienas, tačiau
reikia žinoti kokį produktą reikia parinkti šuniukui, patinui, kalei, senesniam šuniui.
Šuniukų mityboje dažniausiai naudojama: ryžiai, malta jautiena, arkliena. Jei
pasirinktume kiaulieną – šuniukai gali suviduriuoti, bei atsiras bėrimų. Ryžiai šuniukų mityboje
yra svarbūs tuo, kad yra lengvai pasisavinami, sureguliuoja virškinamąjį traktą, palaiko normalią
išmatų konsistenciją bei turi pakankamai kalorijų. Pieno produktai taip pat svarbūs jauname
amžiuje. Pastebėta, kad gerai virškinamas šviežias pienas iki trijų mėnesių, vėliau atsiranda
viduriavimo požymių. Šuns organizmas gerai toleruoja perdirbtus pieno produktus. Pastebėta,
kad šuniukai, gaunantys kefyro arba rūgštaus pieno, rečiau suserga gastroenteritu. Pastebėjau,
kad jauname amžiuje šuniukai šeriami sausais pašarais, o ypač prastos kokybės, blogiau vystosi
(auga silpnesni, mažesni, mažiau atsparūs ligoms) negu šeriant namuose ruoštu pašaru, taip pat
atsiranda didesnė tikimybė atsirasti alergijoms, nes tokio amžiaus organizmas yra labai jautrus.
Jauname šuniukų amžiuje reikėtų nepamiršti duoti vitaminų ir įvairių maisto papildų. Pastebėta,
kad į racioną įterpus probiotikų miltelių, kuriuose buvo: Lactobacillus acidophilus, Lactobacillus
casei, Bifidobacterium bifidium, Streptococcus faecium, Aspergillus oryzae kolonijas
formuojančių vienetų, šios bakterijos turėjo didelį teigiamą poveikį šuniuko sveikatai (žymiai
sumažėjo viduriavimų, šuniukai buvo žvalesni, užaugo stipresni, atsparesni ligoms). Padarytos
klaidos jauname šuns amžiuje lydi visą likusi gyvenimą. Šis laikotarpis yra pasirengimas
sekančiam gyvenimo etapui.
Suaugusio šuns mityba yra labai svarbi, jo racionas yra daug platesnis ir sudėtingesnis.
Suaugusiam šuniui naudojamos miežinės kruopos (kvietinės netinka, nes jos laisvina vidurius).
Mėsą galima naudoti ir kritusiu gyvuliu, tik ji turi buti realizuota per parą nuo gyvulio kritimo
(žiemos metu per dvi paras), patikrinta ar nesirgo virusinėmis ar užkrečiamomis ligomis, ar
neturėjo endoparazitų. Stebėjau kaip reaguoja šuns organizmas į galvijų skrandžius. Kaip ir buvo
tikėtasi, šis subproduktas davė teigiamų rezultatų. Galvijų skradžiai idealiai tinka praturtinti šuns
racioną (juk vilkai gyvulį pradeda doroti nuo virškinimo vidaus organų), nes jame yra teigiamų
bakterijų, padedančių virškinti angliavandenius, bei suteikiančių nepalankias sąlygas
„blogosioms bakterijoms“ daugintis ir egzistuoti. Tačiau skradžiai negali sudaryti pagrindinio
raciono komponento, nes šeriant jais per dažnai, gali atsirasti ir neigiamų pasekmių (virškinimo
trakto sutrikimai, kailio slinkimas, alergijos). Kepenys ir plaučiai taip pat gera sudėtinė dalis
šuns racione, tačiau jų taip pat negalima perdozuoti, nes labai laisvina vidurius. Bandymo metu
įterpiau šviežio šaldyto galvijų kraujo. Pastebėjau, kad šuo geriau pasisavino pašarą, be to
kraujas pagerino skonines pašaro savybes. Remdamasis literatūra, kraujo į racioną įterpiau 3 – 5
procentus. Toki pat teigiamą efektą davė ir kraujo milteliai. Juos lengva laikyti, normuoti.
34
Šeriant šunis nederėtu visiškai atsisakyti kaulų. Nors su jais gaunamas mažas energijos
kiekis, jie turi ir teigiamų savybių: kramtant kaulus apsivalo šuns dantys, todėl sumažėja
tikimybė susidaryti dantų akmenims, be to kietina vidurius, tai – natūralus vaistas
viduriuojančiam šuniui. Tačiau tai nereiškia, kad jei šersime šunis vien kaulais, neiškils
problemų su dantimis. Labai daug griaužiant gali nudilti dantys, didelis kaulu kiekis gali
užkimšti žarnyną ir sukelti išmatų nepraeinamumą, kurio gydymas tik chirurginis.
Žuvis šuns racione yra būtina. Ji praturtina racioną daug nepakeičiamųjų aminorūgščių,
riebiųjų rūgščių Omega-3 ir Omega-6 ir vitaminų. Praktikos metu buvo pastebėta, kad šeriant
sukergtas kales šuniukai gimsta blogai išsivystę, silpni, per 3 – 4 paras nugaišta, todėl nėščioms
kalėms reikėtų beveik atsisakyti žuvies. Pastebėjau, kad racioną praturtinus Omega-3, paprastai
jų nauda pastebima šuns išorinėje išvaizdoje. Kai Omega 3 riebiosios rūgštys buvo įterptos šuns
dietoje, buvo galima aiškiai pastebėti šuns kailio pagerėjimą: jis tampa sveikas ir žvilgantis.
Omega-3 riebiosios rūgštys yra svarbi maistinė medžiaga, kurios trūksta daugelyje šunų racionų.
Omega-3 riebiosios rūgštys yra pagrindinės molekulės šuns organizmo ląstelių
membranų struktūroje ir aktyvume. Jos taip pat turi specializuotas funkcijas ir nerviniuose
audiniuose, ypač – smegenyse ir tinklainėje. Dėl vaidmens ląstelių membranose, Omega 3
riebiosios rūgštys yra svarbios naujo audinio susidarymui, todėl yra svarbios augimui ir
vystymuisi. Kalių, kurios gavo Omega-3 ir Omega-6 riebiųjų rūgščių, organizmas greičiau
atsistatė po šuniavimosi., šuniukai gimė didesni ir stipresni. Vėliau šuniukai jų gaudavo su
motinos pienu, todėl buvo sveikesni, žvalesni ir geriau augo.
11.2. Pramoninio maisto analizė
Pramoniniu būdu pagamintas maistas šunims yra labai įvairus: sausas, drėgnas,
konservuotas, džiovinti skanėstai ir kitoks. Tačiau iš tokios gausybės pašarų reikia parinkti savo
augintiniui tinkamiausią. Tai labai sudėtinga, nes daugelio pašarų neatitinka pašaro aprašymo ir
jo skelbiamos reklamos. Pagrindinė pramoniniu būdu paruošto ėdalo šunims problema yra ta,
kad jis nesubalansuotas vienai veislei. Labai jautriems šunims jau pradėti gaminti pašarai,
atskirai kiekvienai veislei, pavyzdžiui: anglų
buldogams, prancūzų buldogams ir kitoms
jautrioms veislėms. Tačiau to neužtenka, nes
visos veislės yra skirtingos ir unikalios, nors
daugeliui nepatyrusių šeimininkų atrodo, kad
šuo sotus ir jam gerai. Tokia šuns šėrimo
35
samprata nėra gera. Galima palyginti Vokiečių aviganius su Niūfaundlendų veislės šunimis: jų
masė, ėdalo norma ir temperamentas žymiai skiriasi. Vokiečių aviganis yra energingas ir judrus
šuo, todėl jam reikia daug daugiau energijos, jo maistas turi buti greičiau įsisavinamas negu
Niūfaundlendų, kurių temperamentas yra gana lėtas ir ramus, o dėl greito maisto įsisavinimo
nutuktų. Gamintojams derėtų atlikti daugiau tyrimų ir analizių pagal veisles, jų charakterį ir
gyvenimo būdą. Tokį pašarą žmonės lengviau parinktų savo augintiniams ir jis butu tinkamas tik
tam tikrų veislių atstovams. Sukūrus tokį pašarą, išvengsime daugelio mitybos problemų ir kitų
sutrikimų susijusių su maistu.
36
12. Išvados
1. Nustatyta, kad šunys, šeriami vien vidutinės ir žemos energinės vertės pramoniniais
pašarais, dažniau serga virškinimo trakto ligomis, iki 40 proc. pasireiškia alerginės
reakcijos, atsiranda iki 45 proc. dantų ir dantenų pažeidimų.
2. Šunų svoriui pašarai didelės įtakos neturėjo. Tačiau pašarų sąnaudos skyrėsi. Daugiau
(46,6 proc.) buvo suvartota namų sąlygomis ruošto pašaro.
3. Žvelgiant iš ekologinės pusės, geriau šerti šunis pramoniniais pašarais. Šeriant suaugusius
šunis pramoniniais pašarais, išmatų kiekis buvo 30 proc. mažesnis, nei šeriant namų
sąlygomis ruoštais pašarais.
4. Šunys, šeriami namų sąlygomis ruoštu pašaru, buvo energingesni, kailio struktūra
geresnė, spalva ryškesnė, virškinimo traktas atsparesnis pašarų pokyčiams. Tokie šunys
turėjo stipresnę imuninę sistemą.
5. Kraujo tyrimų rezultatai parodė, kad gliukozės 15,9 proc., trigliceridų 32,1 proc. ir
cholesterolio 1,5 proc. buvo mažiau, negu šeriant pramoniniais pašarais. Todėl, šeriant
pramoniniais pašarais, yra didesnė tikimybė pasireikšti inkstų, kepenų, kraujagyslių ir
alerginėms ligoms.
Siūlome: šunis šerti namų sąlygomis ruoštu pašaru, arba aukštos energinės vertės
pramoniniais pašarais. Tokiu atveju šuo būtinai turi tris kartus per savaitę gauti žalios mėsos,
kaulų. Nutukusiems šunims rekomenduojame į racioną įterpti bulvių, daržovių vietoje dalies jų
įprastinio pašaro.
37
13. Summary
The object I purposed to myself was to sift from top to bottom nutrition of the dogs and
the main problems that are close to it, to describe it and to make inferences about it. To find what
harm commercial food does for the organism of the dog. We discussed about the allergies, bad
breath, bad teeth, fatty degeneration, digestive troubles and decisions.
The operation was made with reference to the results of the blood test, nutriment
analysis, questioning data and communication with kennels and veterinarians. We produced
detailed information about what nutriment should we feed our dogs and about the after-effects,
that will visit if the dog feeding is incorrect. Summarised data is offered in tables and diagrams.
We find that dogs, which are feeding by middle and low class commercial dog food, are
often suffering by diseases of the digestive tract. 40 percent of dogs fall ill by allergic reactions,
till 45 percent appears lesions of the teeth and gum.
Dogs, which were fed by home-made food, were more active, the structure of their coat
was very good and the colour was bright, digestive tract was food change resistant. Those dogs
had stronger immunity. The blood test showed, that dog’s, which were fed by home-made food,
cholesterol was less, than dog’s, which ate commercial dog food. So, if we feed our dogs by a
commercial food, the probability to display diseases of some organs (as kidney, liver, blood-
vessels) and allergy.
We recommend feed our dogs by home-made food, or the high quality commercial food.
Than we must necessarily give them raw meet and bones for three times a week. For fat dogs we
recommend to insert into their ration some potatoes and vegetables in place of their habitual
food.
38
14. Literatūros sąrašas
1. Januškevičius A., Šunų ir kačių šėrimas. Kaunas, VŠĮ “Terra publica”. 2006. 131p.
2. Masilionis K., Kinologija I dalis, Vilnius, Vaga, 2002, 338p.
3. Masilionis K., Kinologija II dalis, Vilnius, Vaga, 2005, 303p.
4. Kubilienė J.Šuns mitybos vadovas., 2002, 93p.
5. Case L., Carey D., Hirakawa D.Ernảhrung von Hund und Katze,Stuttgart, New York,
1997, 230p.
6. Майер Г., Зентек Ю., Кормление собаки, Москва, Аквариум, 1998, 142p.
7. Шавров O.A., Миннигалин Р.Т., Справочник кинолога, Москва, МВД России, 2005,
155p.
8. Нимонд Н.Г., Сутер Р.Ф., Болезни собак практическое руководсво для
ветеринарных врачей, Москва, Аквариум, 2001, 220p.
9. Guilford, Center, Strombeck, Williams, Meyer, Strombeck’s small animal
gastroenterology third edition, 1996, 620p.
10. Pitcairn R.H., Pitcairn S.H., Dr.Pitcairn’s complete guide to natural health for dogs and
cats, 2003, 230p.
11. Hill P.B., Small animal dermatology, Elsevier science, 2002, 340p.
12. Goldston, Hoskins, Geriatrics and gerontology of the dog and cat, 1995, 505p.
13. Žymantienė J., Sederevičius A., Černauskas A., Kairevičius V., Veterinarija ir
zootechnika, gliukozės trigliceridų ir cholesterolio kiekio tyrimai skirtingų veislių šunų
kraujyje, 20 (42) tomas, 2002, 59p.
14. Kabašinskienė A., Šunų ir kačių alerginės ligos, VETinfo, 2003/03 (16).
15. Popovas A., Žurnalas apie gyvūnus, 2001/1 lapkritis, 11p. (Paruošta pagal Maskvos
aštuntojo tarptautinio smulkių gyvulių veterinarijos kongreso medžiagą).
16. http://gyvunai.penki.lt/default.aspx?Lang=LT&Element=Animals&IMAction=ViewArtic
les&TopicID=21, 2006 08 22
17. http://www.vepro.blister.ru, 2006 10 05
18. http://gyvunai.penki.lt/default.aspx?Lang=LT&Element=Animals&TopicID=23&IMActi
on=ViewArticle&ArticleID=17&SearchTXT, 2007 04 22
19. http://www.augintinis.lt/modules.php?name=Straipsniai&file=article&sid=2, 2006 10 22
20. http://www.veterinarijosgydykla.lt/page_1133393951839.html, 2006 12 15
21. http://www.marvistavet.com/html/body_food_allergies.html, 2007 05 23
22. http://www.dinovite.com/itch2.html, 2007 05 23
