125

ISSN 2029-8846Kaimo r­aidos­ kr­yptys­ žinių­ vis­uome­nėje­. 2012 3. 125–140

KANKLININKŲ RATELIAI KAIMO JAUNIMO MUZIKINIAM ŠVIETIMUI

Vida Palu­b­insk­ie­nėLie­tuvos­ e­dukologijos­ unive­r­s­ite­tas­

Ano­tacijaStrai­psny­je apžvelgi­ama i­r anali­zu­ojama kankli­ni­nkų

rateli­ų sklai­da Li­etu­voje XIX a. II pu­sėje – XXI a. pr. Pi­r-mi­eji­ skambi­ni­mo kankli­ų rateli­u­ose faktai­ ži­nomi­ i­š­ Užne-mu­nės. Ambrazi­ejau­s, Bonaventūro i­r Valenti­no Kalvai­či­ų vei­kla Šaki­ų aps. padėjo pagri­ndą pi­rmųjų kankli­ų rateli­ų u­žu­omazgai­ Zanavy­ki­joje, Su­valki­joje, vėli­au­ – Au­kš­tai­ti­-joje i­r vi­soje Li­etu­voje. XIX a. II pu­sėje – XX a. I pu­sėje li­etu­vi­š­ku­mo si­mboli­u­ bu­vo pasi­ri­nktos Su­valki­jos kraš­to kanklės. Jos pradėtos modi­fi­ku­oti­ i­r plati­nti­ po vi­su­s Li­etu­-vą. y­pač š­i­o ti­po kanklės XX a. I pu­sėje pri­gi­jo Au­kš­tai­ti­jo-je. Jas pamėgo jau­ni­mas i­r i­nteli­genti­ja. Kankli­u­ota ne ti­k rateli­u­ose, bet i­r namu­ose savo malonu­mu­i­. Pasku­ti­ni­u­s po-rą deš­i­mtmeči­ų, y­pač Au­kš­tai­ti­joje, jau­či­amas modi­fi­ku­otų tradi­ci­ni­ų su­valki­eči­ų, o žemai­ti­joje – tradi­ci­ni­ų žemai­ti­š­-kų kankli­ų renesansas. Kai­mu­ose i­r mi­esteli­u­ose su­si­būrė nemažai­ įvai­ri­ų kankli­ni­nkų rateli­ų. Jų vei­kla i­ti­n pri­si­deda pri­e kai­mo jau­ni­mo mu­zi­ki­ni­o š­vi­eti­mo.

Pa­grin­din­ia­i žo­džia­i: kanklės, kankli­ni­nkai­, rateli­ai­, š­ventės, tradi­ci­jos, tau­ti­š­ku­mas.

ĮvadasKai­ etnoi­nstru­menti­ni­ų ekspedi­ci­jų metu­ keli­au­ji­

po Li­etu­vos kai­mu­s i­r mi­esteli­u­s i­r pamatai­ sovi­eti­-ni­o pali­ki­mo „pami­nklu­s“, apgri­u­vu­si­u­s, i­š­dau­žy­tai­s langai­s, ne per seni­au­si­ai­ staty­tu­s ku­ltūros centru­s, o ku­ltūros žmones randi­ besi­glau­dži­anči­u­s mažu­ose medi­ni­u­ose pastatėli­u­ose, neju­či­a pri­si­meni­ Jono Ja-sai­či­o i­š­saky­tas mi­nti­s api­e š­i­u­olai­ki­ni­o jau­ni­mo gali­-my­bę tu­rėti­ vi­etą, ku­ri­ą ji­e galėtų įvardy­ti­ kai­p tėvi­š­-kę (Jasai­ti­s, 2011, p. 7). Deja, š­i­u­olai­ki­nėje Li­etu­voje tai­ padary­ti­ gali­ ne ki­ekvi­enas. Dėl įvai­ri­ų pri­ežasči­ų jau­ni­mu­i­ bevei­k nebeli­ko moty­vaci­jos li­kti­ gy­venti­ Li­etu­voje i­r rūpi­nti­s savo š­ali­es gerove. Tači­au­ gal ne vi­skas tai­p blogai­?

Poži­ūri­s į etni­ni­ų i­r ku­ltūri­ni­ų verty­bi­ų tei­gi­amą povei­kį, u­gdant jau­nąjį žmogų, mūsų vi­su­omenėje gy­vavo vi­sai­s lai­kai­s, net oku­paci­nėms stru­ktūroms gri­ežtai­ reglamentu­ojant etnoku­ltūri­nes stu­di­jas. Li­e-tu­vi­ų etni­nės savi­monės i­š­sau­goji­mas, folkloro peri­-mamu­mas i­r „sklai­da di­dži­ąja dali­mi­ pri­klau­so nu­o et-ni­nės ku­ltūros u­gdy­mo bendrojo lavi­ni­mo įstai­gose“ (Ki­rdi­enė, 2004, p. 83). Li­etu­vos valsty­bei­ sparči­ai­

i­ntegru­ojanti­s į Eu­ropos Sąju­ngą, ki­ekvi­eno pi­li­eči­o parei­ga y­ra sau­goti­ savo tau­tos etni­nį i­r ku­ltūri­nį tapa-tu­mą, si­eki­ant vi­sai­s įmanomai­s būdai­s pu­oselėti­ š­a-li­es ku­ltūri­nes, meni­nes i­r dvasi­nes verty­bes. Etni­nė mu­zi­ka y­ra u­ni­kali­, tači­au­ pamažu­ ny­kstanti­ verty­bė. Eu­ropi­ni­ai­ pavy­zdži­ai­ patvi­rti­na, kad „menkas ar lai­-ku­ neatkrei­ptas dėmesy­s į tau­ti­nės mu­zi­kos i­š­sau­go-ji­mą jau­ nemažai­ š­ali­ų padėjo u­žmi­rš­ti­ savo li­au­di­es dai­nas i­r i­nstru­menti­nę mu­zi­ką. Tau­ta be tradi­ci­jų tęs-ti­nu­mo, be li­au­di­es mu­zi­kos y­ra tau­ta be savo vei­do“ (Vai­š­nori­enė, 2004, p. 42). Peri­mti­, tęsti­ i­r sau­goti­ tau­-tos dvasi­nes verty­bes bei­ etni­nį i­r ku­ltūri­nį tapatu­mą dabar gali­ ti­k jau­ni­mas!

Rengi­ant š­į strai­psnį, stengtasi­ neapsi­ri­boti­ ti­k sau­-sai­s faktai­s api­e tu­os žmones, ku­ri­e stei­gė kankli­ų rateli­u­s, ansambli­u­s, mokė ju­ose skambi­nti­, tai­p pat padėjo i­r padeda i­š­lai­ky­ti­ Li­etu­vos etni­nę ku­ltūrą, nelei­dži­a mūsų vi­su­omenei­ paskęsti­ i­r i­š­ny­kti­ globali­-zaci­jos procese. Dau­gu­mai­ jų, y­pač kai­mo jau­ni­mu­i­, kankli­avi­mas – mu­zi­ki­ni­o š­vi­eti­mo pagri­ndai­, etni­ni­o tapatu­mo i­š­rai­š­ka. O kas mes būtu­me be savo etni­nės ku­ltūros?

Nors strai­psni­o tema y­ra api­e kai­mo jau­ni­mo š­vi­e-ti­mą kankli­avi­mu­, tači­au­ nemažai­ toki­ų rateli­ų, vei­ku­-si­ų di­dži­u­osi­u­ose mi­estu­ose (Kau­nas, Ši­au­li­ai­, Pane-vėžy­s), persi­kėlė į kai­mu­s i­r mi­esteli­u­s, o to ju­dėji­mo i­ni­ci­atori­ai­s bu­vo būtent kankli­ų propagu­otojai­ i­r rate-li­ų organi­zatori­ai­.

Apžvelgu­s rei­kš­mi­ngi­au­si­u­s XX a. I pu­sės darbu­s api­e kankles, gali­ma tei­gti­, kad tai­ – Zenono Slavi­ū-no stu­di­ja „Li­etu­vi­ų kanklės“ (1937). Joje bandoma nu­osekli­ai­ su­si­stemi­nti­ i­r su­klasi­fi­ku­oti­ tu­o metu­ bu­-vu­si­ą medži­agą api­e kankles. Tai­p pat verti­ngi­au­si­ai­s lai­ky­ti­ni­ Romu­aldo Apanavi­či­au­s (1986, 1989, 1991) i­r Mari­jos Baltrėni­enės (1991, 1997) darbai­. Pastaro-ji­, remdamasi­ Pranu­ Stepu­li­u­ (1955, 2003), lei­di­ny­je „Devy­ni­asty­gės kanklės: kankli­avi­mo tradi­ci­jos i­r dabarti­s“ (Baltrėni­enė-Gaš­či­au­skai­tė, 1997) atkrei­pė dėmesį į Ambrazi­ejau­s, Bonaventūro, Valenti­no Kal-vai­či­ų vei­klą, ku­ri­ant kankli­ų rateli­u­s Užnemu­nėje. Manoma, ji­e i­r davė pradži­ą kankli­ų rateli­ų papli­ti­-

126

mu­i­ Li­etu­voje. Šį darbą labai­ sėkmi­ngai­ tęsė Pranas Pu­sku­ni­gi­s Skri­au­dži­u­ose i­r Kau­ne, vėli­au­ – Ona i­r Stani­slovas Ru­dži­ai­ Au­kš­tai­ti­joje. Sėkmi­ngai­ š­i­oje sri­ty­je di­rba š­i­u­olai­ki­nai­ Li­etu­vos kankli­ni­nkų rateli­ų propagu­otojai.

Au­torės monografi­joje „Kanklės li­etu­vi­ų etni­nėje ku­ltūroje“ (Tarnau­skai­tė-Palu­bi­nski­enė, 2009) atli­ktas i­š­samu­s kankli­ų, kankli­ni­nko, kankli­avi­mo i­r kankli­ų mu­zi­kos kai­p ku­ltūri­nės vi­su­mos, si­eki­ant atsklei­sti­ dau­gi­aly­pę rei­š­ki­ni­o soci­oku­ltūri­nę sklai­dą, di­nami­ką i­r jo vai­dmenį XIX a. II pu­sėje – XXI a. pr. Li­etu­vos etni­nėje ku­ltūroje, pali­ki­mo ty­ri­mas. Tači­au­ kankli­ni­n-kų rateli­ų vei­kla atski­rai­ neanali­zu­ota.

Bene dau­gi­au­si­a i­nformaci­jos api­e Skri­au­dži­ų kraš­-to kankli­ni­nkų rateli­ų daly­vavi­mą įvai­ri­ose š­ventėse u­žfi­ksu­ota V. Alensko (1993, 2005) darbu­ose. Api­e XX a. pabai­gos tradi­ci­ni­ų modi­fi­ku­otų su­valki­eti­š­ko-jo ti­po kankli­ni­nkų ansambli­o „Pasagėlė“ atsi­radi­mą i­r vei­klą Utenos kraš­te randame Astos Motu­zi­enės lei­di­nėly­je „Kankli­ų gi­esmė“ (2001) i­r ki­tu­ose jos strai­psni­u­ose (2002).

Kankli­ų i­r kankli­avi­mo i­stori­jai­ ski­rtų darbų jau­ i­š­lei­sta ganėti­nai­ nemažai­. Mi­nėtu­ose darbu­ose dau­-gi­au­si­a apraš­oma ti­k Su­valki­jos i­r Utenos kraš­to kan-kli­ni­nkų vei­kla, tači­au­ nė vi­ename neatli­ekama kankli­-ni­nkų rateli­ų regi­oni­nė apžvalga. Remi­anti­s skelbtai­s darbai­s, 1987–2012 m. etnoi­nstru­menti­ni­ų ekspedi­-ci­jų, 2010–2012 m. atli­kto ty­ri­mo du­omeni­mi­s, kan-kli­ni­nkų ansambli­ų vadovų i­r moky­tojų i­nformaci­ja, si­eki­ama apžvelgti­ kankli­ų nau­doji­mo tradi­ci­jas Li­e-tu­vos kai­me, api­būdi­nti­ kankli­ni­nkų rateli­ų rai­dą i­r jų si­tu­aci­ją š­i­andi­enos Li­etu­voje.

Ty­rimo­ o­bje­kta­s­ – kankli­ni­nkų rateli­ai­ kai­mo jau­-ni­mo mu­zi­ki­ni­am i­r ku­ltūri­ni­am š­vi­eti­mu­i­.

Ty­rimo­ tiks­la­s­ – api­būdi­nti­ kankli­ni­nkų rateli­ų vi­e-tą i­r jų rei­kš­mę jau­ni­mo au­klėji­me.

Ty­rimo­ užda­vin­ia­i: 1) apžvelgti­ kankli­ų nau­doji­mo tradi­ci­jas Li­etu­vo-

je; 2) api­būdi­nti­ tradi­ci­ni­ų kankli­ų rateli­ų rai­dą bei­ jų

si­tu­aci­ją š­i­u­olai­ki­ni­ame Li­etu­vos kai­me.Ty­rimo­ me­to­da­i: apklau­sa, ly­gi­ni­mas, stebėji­mas,

anali­zė.

Kank­linink­ų rate­liu­o­se­ nau­do­jami instru­-me­ntai Kankli­ų rateli­u­ose anksči­au­ i­r š­i­andi­en skambi­na-

ma vakarų au­kš­tai­či­ų i­r žemai­či­ų, š­i­au­rės vakarų že-mai­či­ų i­r su­valki­eči­ų bei­ modi­fi­ku­otos su­valki­eti­š­ko-jo ti­po kanklėmi­s. Si­eki­ant, kad skai­ty­tojas lengvi­au­ ori­entu­otųsi­ i­nstru­mentų ti­pų gau­sy­bėje, patei­ki­ami­ tru­mpi­ jų apraš­y­mai­ i­r nu­otrau­kos.

Vakarų au­kš­tai­či­ų i­r žemai­či­ų kanklės pagal R. Apa-navi­či­au­s klasi­fi­kaci­ją (1986, 1989) pri­ski­ri­amos ant-rajam ti­pu­i­. Joms būdi­nga labai­ smai­lai­ nu­ki­rstas pla-tu­si­s galas, skobtas korpu­sas, medi­ni­ai­ varži­kli­ai­ su­ įvertom metali­nėm sty­gom. Rezonansi­nė š­eš­i­alapė graži­ai­ ornamentu­ota žvai­gždu­tė būdi­ngesnė platė-janči­u­ korpu­su­ kanklėms. Kankli­ų su­ stači­akampi­u­ plongali­u­ rezonansi­nė i­š­pjova dažni­au­si­ai­ ovali­nė. Jų korpu­sas paau­kš­ti­ntas, gru­bi­os i­š­vai­zdos. Tradi­ci­-ni­s skai­či­u­s – 9–12 sty­gų, nors pasi­tai­ko i­r 8–14 sty­-gų. Kanklės dažomos ju­odai­, tamsi­ai­ pi­lkai­ (kartai­s ru­dai­), vi­rš­u­ti­nė plokš­tė ki­ek š­vi­esesnė. Antrojo ti­po kanklės randamos pri­eš­i­stori­nėse ži­emgali­ų žemėse, š­i­au­rės vakarų Au­kš­tai­ti­joje – Joni­š­ki­o, Pakru­ojo, Ši­au­li­ų rajonu­ose, vakarų au­kš­tai­či­ų veli­u­oni­š­ki­ų i­r zanavy­kų teri­tori­jose: Ju­rbarko, Šaki­ų, Kau­no r. i­r že-mai­ti­joje.

1 pav. Vakarų au­kš­tai­či­ų i­r žemai­či­ų kanklės. Alber-to Marti­nai­či­o darbo (1988).

Vi­dos Palu­bi­nski­enės nu­otrau­ka (2008).

2 pav. Su­valki­eči­ų kanklės.Mari­jampolės aps., Vei­veri­ų v. Skri­au­dži­ų k. (TMM 26265). Prano Pu­sku­ni­gi­o darbo api­e 1900 m. Ri­čar-

do Ru­dinsko nu­otrau­ka

127

3 pav. Ši­au­rės vakarų žemai­či­ų kanklės. Telš­i­ų aps. Naci­onali­ni­s M.K.Či­u­rli­oni­o dai­lės mu­zi­eju­s (ČDM

Lt 2801). Iš­ Li­etu­vi­ų Dai­lės drau­gi­jos ri­nki­ni­ų.

4 pav. Su­valki­eti­š­kojo ti­po kanklės.Stani­slovo Ru­dži­o darbo (1934). E. Vi­rbaš­i­au­s asme-ni­nė mu­zi­kos i­nstru­mentų kolekci­ja. Vi­dos Palu­bi­ns-

ki­enės nu­otrau­ka (2003).

Treči­ojo ti­po kanklės panaš­i­os į antrojo, ti­k drūt-gali­s tu­ri­ ri­estą u­žsu­ki­mą arba nedi­delį apskri­ti­mą. Kankli­ų korpu­sas plokš­či­adu­gni­s, arba š­eš­i­aš­oni­s, dažomas ju­odai­, reči­au­ ru­dai­ arba geltonai­. Su­valki­e-či­ų kanklės y­ra savoti­š­kai­ modi­fi­ku­oti­ š­i­au­rės vakarų žemai­či­ų i­nstru­mentai­. Jų matmeny­s, korpu­so forma i­r sty­gų skai­či­u­s dau­gmaž toki­e paty­s, ti­k stai­gi­au­ i­š­si­pleči­a i­r su­apvalėja plongali­s. Drūtgaly­s, kai­p i­r š­i­au­rės vakarų žemai­či­ų kankli­ų, bai­gi­asi­ spi­rali­ni­u­ u­žsu­ki­mu­ arba su­apvali­ni­mu­, ti­k su­valki­eti­š­kų kan-kli­ų – gerokai­ di­desni­s. Kli­ju­ojamos i­š­ atski­rų dali­ų. Kanklės – 9–12 (kartai­s – 10–13) sty­gų. Plongaly­je jos tvi­rti­namos pri­e įverto į medi­nes atramas metali­-ni­o vi­rbalo, o drūtgaly­je apsu­kamos apli­nk medi­ni­u­s, vėli­au­ metali­ni­u­s varži­kli­u­s. Vi­rš­u­ti­nėje plokš­tėje i­š­pjau­stoma vi­ena ar keli­os š­eš­i­alapės žvai­gždu­tės, ku­ri­as apju­osi­a lapeli­o formos i­š­pjovėlės. Kai­ ku­ri­e XX a. pradži­os eksponatai­, be š­eš­i­alapės žvai­gždu­tės, dar tu­ri­ i­r dvi­ angas, pri­menanči­as smu­i­ko i­š­pjovas. Kanklės kartai­s labai­ gau­si­ai­, bet skoni­ngai­ ornamen-tu­ojamos. Iš­rai­žomi­ korpu­so š­onai­, spi­rali­ni­s i­š­ri­eti­-mas, su­apvali­ntas si­au­rasi­s galas i­r netgi­ korpu­so apa-či­a.

Nu­o š­i­au­rės vakarų žemai­či­ų kankli­ų su­valki­eči­ų i­nstru­mentai­ ski­ri­asi­ i­r spalva. Nors jos retsy­ki­ai­s i­r ju­odos, y­pač senesni­ egzempli­ori­ai­, bet vy­rau­ja tam-si­ai­ ru­da, netgi­ kaš­toni­nė ar geltona spalvos. Vi­rš­u­ti­-nė plokš­tė paprastai­ nenu­dažoma, o ti­k padengi­ama bespalvi­u­ laku­. Su­valki­eči­ų kankli­ų plongali­o su­apva-li­ni­mu­i­ įtakos grei­či­au­si­ai­ tu­rėjo Vakarų Eu­ropos ki­l-mės mu­zi­kos i­nstru­mentai­. y­pač di­delę įtaką Vakarų ku­ltūra padarė Su­valki­joje. Pavei­kė ne ti­k gy­venseną, bet i­r pasau­lėjau­tą (Apanavi­či­u­s i­r kt., 1994, p. 49).

Treči­ojo ti­po kanklės Li­etu­voje randamos pri­eš­i­s-tori­nėse Ku­rš­i­ų žemėse š­i­au­rės vakarų žemai­ti­joje, dabarti­ni­u­ose Kreti­ngos, Telš­i­ų i­r Mažei­ki­ų rajonu­o-

se. Su­valki­jon toki­as kankles, maty­t, per LDK XV–XVII a. vy­kdomą Užnemu­nės koloni­zaci­ją atsi­neš­ė i­š­ ku­rš­i­ų teri­tori­jos ki­lę žemai­či­ai­ (Apanavi­či­u­s, 1986, p. 18–19).

Vakarų au­kš­tai­či­ų i­r žemai­či­ų bei­ su­valki­eči­ų kan-kles gami­no i­r tebegami­na seni­eji­ i­r dabarti­ni­ai­ Šaki­ų (Ambrazi­eju­s, Bonaventūras i­r Valenti­nas Kalvai­či­ai­), Zapy­š­ki­o (Si­mas, S. Si­mas, Moti­eju­s i­r Jonas Stani­u­-li­ai­), Skri­au­dži­ų (Pranas Pu­sku­ni­gi­s, Ju­rgi­s Alenskas, Ju­ozas Baltru­koni­s, Antanas Bani­oni­s, Ju­ozas i­r Vla-das Ku­či­nskai­, Jonas Ku­lbu­š­au­skas, Kajetonas Nau­-dži­u­s, Andri­u­s Navi­ckas, Andri­u­s Si­au­ru­sai­ti­s, Edvar-das Bi­elokopi­tovas), Plu­ngės (Alfredas i­r Vy­tau­tas Lu­či­nskai­), Kelmės (Mi­ndau­gas Di­mš­ly­s), Ši­au­li­ų (Albertas Marti­nai­ti­s), Gargždų (Zi­gmas Li­u­ti­kas), Vi­lni­au­s (Jonas Bu­gai­li­š­ki­s, Egi­di­ju­s Vi­rbaš­i­u­s) i­r ki­-tų kraš­tų kankli­ų mei­strai­.

Faktai­ li­u­di­ja, kad, su­akty­vėju­s tau­ti­š­ku­mo i­r tradi­-ci­jų tęsti­nu­mo rei­kali­ngu­mu­i­ (XIX a. II pu­sė – XX a. I pu­sė), li­etu­vi­š­ku­mo si­mboli­u­ bu­vo pasi­ri­nktos su­val-ki­eti­š­kojo ti­po kanklės. Jos pradėtos modi­fi­ku­oti­, pla-ti­nti­ po vi­su­s Li­etu­vos kampeli­u­s i­r nau­doti­ skambi­ni­-mu­i­ kankli­ų rateli­u­ose. y­pač š­i­o ti­po kanklės XX a. I pu­sėje pri­gi­jo Au­kš­tai­ti­joje (Panevėži­o, Pasvali­o, Radvi­li­š­ki­o, Pakru­ojo, Utenos, Any­kš­či­ų, Ku­pi­š­ki­o, Roki­š­ki­o r.). Kadangi­ i­nstru­mentas bu­vo sodrau­s, skambau­s tembro, platau­s di­apazono, įvai­ri­os, gau­si­os pu­oš­y­bos, gerokai­ di­desni­o korpu­so, todėl kankles grei­tai­ pamėgo i­nteli­genti­ja, įvai­ri­os jau­nali­etu­vi­ų, pa-vasari­ni­nkų i­r kt. organi­zaci­jos. Algi­rdo Vy­ži­nto nu­o-mone, tai­p atsi­rado vėly­vojo lai­kotarpi­o au­kš­tai­ti­š­kos kanklės (Vy­ži­ntas, 2002, p. 8). Ji­s, pri­eš­i­ngai­ nei­ dau­-gu­ma moksli­ni­nkų i­r ty­rėjų (R. Apanavi­či­u­s, M. Bal-trėni­enė, V. Palu­bi­nski­enė, N. Lu­ngi­enė, E. Vi­rbaš­i­u­s i­r kt.), nepri­pažįsta, kad š­i­s i­nstru­mentas y­ra su­valki­e-ti­š­kojo ti­po modi­fi­ku­otų kankli­ų modeli­s.

128

Modi­fi­ku­otų su­valki­eči­ų i­nstru­mentų korpu­sai­ kli­-ju­oti­ni­ai­, kankli­ų apači­a dau­gi­au­si­a plokš­či­adu­gnė. Ilgi­au­si­a kraš­ti­nė bai­gi­asi­ stambi­u­ ragu­ arba mažu­ rageli­u­, kartai­s u­žsi­bai­gi­a š­u­ns arba sli­bi­no galva, o si­au­rasi­s – dau­gi­au­si­ai­ su­apvali­ntas.

Ti­pi­š­ki­au­si­as vi­engu­bų sty­gų skai­či­u­s – 13–32, dvi­gu­bų – 17–24. Instru­mentai­ dau­gi­au­si­a papu­oš­ti­ ovali­nėmi­s arba penki­alapi­ų–septy­ni­alapi­ų žvai­gž-dži­ų rezonansi­nėmi­s i­š­pjovomi­s i­r įvai­ri­ai­s grąžto sky­-lu­či­ų ornamentai­s. Kanklės dažni­au­si­a dažy­tos ju­oda, kartai­s ru­da, gelsva ar geltona spalva.

XX a. I pu­sėje po Li­etu­vą paskli­du­si­u­s modi­fi­ku­o-tų su­valki­eti­š­kojo ti­po i­nstru­mentu­s gami­no Stani­slo-vas Ru­dy­s i­š­ Krekenavos, Ju­ozas Laš­as i­š­ Svėdasų i­r Jonas Li­u­i­ma i­š­ Utenos. J. Laš­o i­r J. Lu­i­mos i­nstru­-mentai­ labai­ panaš­ūs į S. Ru­dži­o, kadangi­ jo kankli­ų įtakoje i­r bu­vo pradėtos gami­nti­.

XX a. I pu­sėje etni­nės ku­ltūros gai­vi­ni­mu­ i­r popu­-li­ari­ni­mu­ rūpi­nosi­ labai­ dau­g Li­etu­vos š­vi­esu­oli­ų: Ju­o-zas Balči­koni­s, Jonas Basanavi­či­u­s, Kazy­s Būga, Jo-nas Jablonski­s, Tu­mas-Vai­žgantas, žemai­tė, Antanas žmu­i­dzi­navi­či­u­s, Mi­kaloju­s Konstanti­nas Či­u­rli­oni­s,

Petras Ri­mš­a, Antanas Jaroš­evi­či­u­s, Jonas Baly­s, Jad-vy­ga Či­u­rli­ony­tė, Zenonas Slavi­ūnas, Kazy­s Banai­ti­s i­r dau­geli­s ki­tų.

1901 m. Kau­ne vi­ename i­š­ dau­geli­o Li­etu­vos i­n-teli­genti­jos su­si­ri­nki­mų, ku­ri­ame daly­vavo Jonas Dambrau­skas-Jakš­tas, Ju­ozas Nau­jali­s, Tu­mas-Vai­ž-gantas i­r kt., vargonų mei­stru­i­ Jonu­i­ Garalevi­či­u­i­1 bu­vo pasi­ūly­ta gami­nti­ kankles i­r stei­gti­ kankli­ni­nkų rateli­u­s. Mei­stras i­eš­kojo toki­o kankli­ų modeli­o, ku­ri­s būtų bendras vi­soms Li­etu­vos kanklėms. Kai­p i­r Kre-kenavos mei­stras S. Ru­di­s, kai­p pagri­ndą pasi­ri­nko su­valki­eti­š­kas kankles. Jos bu­vo di­atoni­nės, kli­ju­otos i­š­ atski­rų dali­ų, 12 sty­gų, su­ geleži­ni­ai­s varži­kli­ai­s. Vėlesni­ darbai­ tobu­li­nant kankles nedavė nori­mo re-zu­ltato, kadangi­ mei­stras su­si­žavėjo Vakarų Eu­ropoje papli­tu­si­a ci­tra i­r jos pagri­ndu­ su­kūrė nau­ją i­nstru­men-tą su­ š­eš­i­ai­s klavi­š­ai­s.

Toki­os kanklės tu­rėjo 15–25 sty­gas (i­š­ vi­so kankli­ų pagami­no api­e 200). 1910 m. J. Garalevi­či­u­s i­š­lei­do tri­s vadovėli­u­s savo kanklėms popu­li­ari­nti­, tači­au­ jo i­nstru­mentas pasi­seki­mo netu­rėjo, nes, kai­p mi­nėta, bu­vo per dau­g nu­tolęs nu­o tradi­ci­ni­ų kankli­ų.

1 Jonas Garalevi­či­u­s, 1871, Rasei­ni­ų aps., žalpi­ų k. – 1943, Kau­-nas.

5 pav. Kanklės „su­ 6 kli­avi­š­ai­s“.Jono Garalevi­či­u­s darbo (1910), Kau­nas.

Ri­čardo Ru­di­nsko nu­otrau­ka (1990).

6 pav. Kanklės-klavi­klės.Jeroni­mo Jankau­sko darbo (1934), Ši­au­li­ai­.

Ri­čardo Ru­di­nsko nu­otrau­ka (1990).

129

XX a. pasi­tai­kė dar įdomesni­ų i­r įvai­resni­ų kan-kli­ų – ci­tros modi­fi­kaci­jų. Kankli­ų tobu­li­ni­mu­ i­r sklei­-di­mu­ rūpi­nosi­ i­r š­i­au­li­eti­s poli­ci­jos tarnau­tojas Jeroni­-mas Jankau­skas2. Jo kanklės, arba klaviklės­, kaip pats vadi­no, gi­mė i­r tobu­lėjo netu­rėdamos joki­o ry­š­i­o su­ li­etu­vi­ų tradi­ci­nėmi­s kanklėmi­s. Tai­ bu­vo voki­š­ka ci­t-ra, ku­ri­ą mei­stras tobu­li­no i­r propagavo. Nors J. Jan-kau­skas bu­vo ti­k mu­zi­kas mėgėjas, tači­au­ Ši­au­li­u­ose organi­zavo nemažai­ kankli­ų-klavi­kli­ų rateli­ų, rengė ku­rsu­s 1933–1945 m. Jų metu­ gana di­delį būrį jau­ni­-mo su­paži­ndi­no su­ elementari­au­si­omi­s mu­zi­kos teori­-jos, di­ri­gavi­mo i­r kompozi­ci­jos ži­ni­omi­s. Nors u­žsi­ė-mi­mai­ nedavė lanky­tojams di­deli­o mu­zi­ki­ni­o i­š­pru­si­-mo, bet vi­sgi­ nemažai­ kankli­ni­nkų (E. Krakau­skai­ė, Z. Janu­levi­či­ūtė, S. Norevi­či­ūtė i­r kt.) pradėjo lanky­ti­ mu­zi­kos moky­klas, dramos stu­di­jas i­r t. t. (Tarnau­s-kai­tė-Palu­bi­nski­enė, 2009, p. 284). Po Antrojo pasau­-li­ni­o karo, J. Jankau­sku­i­ persi­kėlu­s gy­venti­ į Kau­ną, ku­rsai­ tai­p pat bu­vo perkelti­, o jam mi­ru­s, kankli­ų-kla-vi­kli­ų popu­li­ari­ni­mu­ i­r tobu­li­ni­mu­ ni­ekas nesi­rūpi­no, jos pamažu­ i­š­ny­ko.

Api­e XX a. vi­du­rį li­au­di­es tradi­ci­jų i­r paproči­ų vai­dmu­o natūrali­ai­ su­si­lpnėjo – dalį ankstesni­ų jų fu­nkci­jų perėmė valsty­bė, vi­su­omeni­nės organi­zaci­-jos, moky­kla. Tači­au­ i­r tada paproči­ai­, y­pač kai­me, neprarado „dorovę u­gdanči­o vai­dmens“ (Ku­di­rka, 1991, p. 5), o kankli­ni­nkų rateli­ai­ tapo ne ti­k žmoni­ų bendravi­mo i­r su­si­būri­mo vi­eta, jau­ni­mo u­ži­mtu­mo, produ­kty­vau­s lai­svalai­ki­o pralei­di­mo forma Li­etu­vos kai­mu­ose i­r mi­esteli­u­ose, bet i­r etni­ni­o bei­ ku­ltūri­ni­o tapatu­mo moky­kla.

Užne­mu­nės k­ank­linink­ų rate­liaiIki­ XX a. I pu­sės Užnemu­nei­ (y­pač zanavy­kams)

bu­vo būdi­ngos vakarų au­kš­tai­či­ų i­r žemai­či­ų ti­po kan-klės. Kankli­ni­nko Si­mo Stani­u­li­o3 kanklės datu­ojamos net 1787 m. Jo sūnūs stali­ai­ Si­mas4, Moti­eju­s5 i­r Jo-nas6 gami­no i­r skambi­no toki­o ti­po kanklėmi­s (Stepu­-li­s, 1955, p. 26). Mu­zi­kantai­ Jonas i­r Moti­eju­s Stani­u­-li­ai­ mei­strau­dami­ i­r kankli­u­odami­ mėgdavo keli­au­ti­ Nemu­no pakranči­ų kai­mai­s. Dar būdami­ pi­emenu­kai­, neš­davosi­ kankles į gany­klą, skambi­ndavo ne ti­k sau­, bet i­r Sekmi­ni­ų pi­emenų vai­š­ėse, talkose, jau­ni­mo pa-si­li­nksmi­ni­mu­ose. Gami­ndavo kankles sau­ i­r ki­ti­ems bei­ pardavi­mu­i­ Kau­no tu­rgavi­etėje. Pamoky­davo kan-kli­u­oti­ vi­su­s, kas ti­k papraš­y­davo. Ji­e mokėjo groti­ i­r ki­tai­s mu­zi­kos i­nstru­mentai­s: klarnetu­ ar smu­i­ku­ (Jo-nas Stani­u­li­s), bet labi­au­si­ai­ mėgę kankles. J. Stani­u­-

2 Jeroni­mas Jankau­skas, 1900, Ši­au­li­ai­ – 1945, Kau­nas.3 Si­mas Stani­u­li­s, XIX a. I pu­s., Kau­no apskr., Zapy­š­ki­o vlsč., Vi­lemų k.4 Si­mas Stani­u­li­s, S. 1859–1931, Kau­no apskr., Zapy­š­ki­o vlsč., Vi­lemų k.5 Moti­eju­s Stani­u­li­s, ?, Kau­no apskr., Zapy­š­ki­o vlsč., Vi­lemų k.6 Jonas Stani­u­li­s, 1862–1939, Kau­no apskr., Zapy­š­ki­o vlsč., Vi­-lemų k.

li­o nu­omone, senovės žmonės labi­au­ mėgo mu­zi­ką, dai­ną. „Būdavo, ne ti­k kas š­eš­tadi­eni­s i­r sekmadi­eni­s mėgo su­si­ri­nkę pagroti­ koki­as kas tu­ri­ mu­zi­kas bei­ paš­okti­ i­r padai­nu­oti­, bet būdavo nu­olatos ru­oš­i­amos įvai­ri­ų darbų pabai­gtu­vės i­r su­si­būri­mai­ sveči­ų, talkų i­r ki­tomi­s progomi­s“ (Bu­račas, 1929–1961).

Užnemu­nėje, Zapy­š­ky­je, vi­eš­u­ose pagroji­mu­ose, š­oki­u­ose, š­eš­tadi­eni­o vakarai­s pasi­tai­ky­davo labai­ įdomi­ų „kapeli­jų“ su­dėči­ų: kanklės, dalgi­s, skardi­nė vi­rtu­vės keptu­vė, kati­lo ar ku­bi­lo du­gnas (gri­eždavo Si­mas, Jonas i­r Moti­eju­s Stani­u­li­ai­) (Bu­račas, 1929–1961). Kadangi­ toki­u­ose rateli­u­ose dau­gi­au­si­a grojo š­ei­mos nari­ai­ i­r arti­mi­ gi­mi­nai­či­ai­, tai­ š­ali­a kankli­ų bu­vo nau­dojami­ i­r ki­ti­ i­nstru­mentai­, nu­lėmę jų sąsta-tu­s. Rateli­ų su­dėti­s pri­klau­sė nu­o mu­zi­kantų tu­o lai­ku­ tu­ri­mų i­nstru­mentų.

XIX a. pabai­goje Ambrazi­eju­s, Bonaventūras i­r Valenti­nas Kalvai­či­ai­ i­š­ Šaki­ų apskri­ti­es tai­p pat ga-mi­no i­r skambi­no vakarų au­kš­tai­či­ų i­r žemai­či­ų ti­po kanklėmi­s. Ambrazi­eju­s Kalvai­ti­s7 bu­vo ne ti­k kankli­-ni­nkas, bet i­r kankli­ų mei­stras bei­ jų tobu­li­ntojas. Ji­s arti­mai­ bendravo su­ Pranu­ Pu­sku­ni­gi­u­8, žy­mi­au­si­u­ XIX a. pab. – XX a. pr. kankli­ni­nku­, kankli­ų gai­vi­n-toju­ i­r popu­li­ari­ntoju­. Dažnai­ su­ ju­o tardavosi­, kai­p gami­nti­ kankles, kad gerai­ skambėtų. Manoma, kad P. Pu­sku­ni­gi­s i­r A. Kalvai­ti­s savo moki­ni­ams gami­no panaš­i­os formos kankles. Iš­ pradži­ų A. Kalvai­ti­s gami­-no labai­ paprastas kankles i­š­ lentos, su­ medi­ni­ai­s ku­o-leli­ai­s. Greta š­eš­i­alapės žvai­gždu­tės – i­š­droži­nėdavo smu­i­ko rezonansi­nes i­š­pjovas (A. Kalvai­ti­s mokėjo gri­ežti­ smu­i­ku­). Vėli­au­ pradėjo dary­ti­ i­š­skobtas kan-kles. Si­au­resny­si­s galas nu­ki­rstas statmenai­, o plates-ny­si­s – įstri­žai­ i­r bai­gdavosi­ vąš­eli­u­, pakabi­nti­ ant si­e-nos. Tobu­li­nant kankles, š­i­s vąš­eli­s įgavo spi­rali­ni­o u­žri­eti­mo formą i­r tapo i­nstru­mento korpu­so pu­oš­me-na. Si­au­resny­si­s kankli­ų galas palengva bu­vo su­apva-li­ntas i­r api­e 1911 m. įgavo i­š­plėsto apskri­ti­mo formą. Platesnįjį kankli­ų galą A. Kalvai­ti­s ėmė dary­ti­ įstri­žes-nį, su­si­rado nau­jas skales, ku­ri­os bu­vo ti­nkamesnės deri­nti­ pri­e smu­i­ko (Stepu­li­s, 1955, p. 26). 1912 m. A. Kalvai­ti­s pradėjo gami­nti­ kli­ju­otas i­š­ atski­rų dali­ų kankles su­ geleži­ni­ai­s varži­kli­ai­s. Apy­li­nkės kankli­-ni­nkams pagami­no api­e 32 i­nstru­mentu­s. Vėli­au­ š­i­ą tradi­ci­ją sėkmi­ngai­ tęsė A. Kalvai­či­o sūnėnas Valenti­-nas Kalvai­ti­s, Bonaventūro Kalvai­či­o sūnu­s.

Bonaventūras Kalvai­ti­s9 su­ broli­u­ Ambrazi­eju­mi­ organi­zavo apli­nki­ni­u­ose kai­mu­ose: Penti­š­ki­u­ose, Lepš­i­u­ose, Kampi­ni­u­ose, Šlamu­ose, Navatki­u­ose, Vai­ti­eku­pi­u­ose, Gri­š­kabūdy­je i­r kt. jau­ni­mo kankli­ni­n-

7 Ambrozi­eju­s Kalvai­ti­s, 1857–1916, Šaki­ų aps., Si­ntau­tų v., Ka-ti­li­ų k.8 Pranas Pu­sku­ni­gi­s-Vai­ti­eku­s (kankli­ni­nkas, Kati­li­ų dai­ni­u­s, kri­au­-či­u­kas), 1860, Šaki­ų aps., Si­ntau­tų v., Kati­li­ų k. – 1906–1946, Ma-ri­jampolės aps., Skri­au­dži­ų mstl. 9 Bonaventūras Kalvai­ti­s, ?–1908, Šaki­ų aps., Si­ntau­tų v., Kati­li­ų k.

130

kų rateli­u­s. Ju­ose kankli­u­odavo po ketu­ri­s–š­eš­i­s mu­zi­-kantu­s. Pi­rmą tokį ratelį api­e 1890 m. su­organi­zavo savo gi­mtajame Kati­li­ų kai­me.

Valenti­nas Kalvai­ti­s10 bu­vo gabu­s kankli­ni­nkas, kankli­ų mei­stras, kankli­ų rateli­ų organi­zatori­u­s i­r mo-ky­tojas, pralenkęs net savo moky­toju­s tėvą i­r dėdę. 1928 m., persi­kėlęs gy­venti­ į Skai­sgi­ri­ų kai­mą, su­or-gani­zavo 20 žmoni­ų ratelį. V. Kalvai­ti­s pagami­no api­e 200 (tarp jų – i­r bosi­ni­ų) labai­ graži­ai­ i­š­pu­oš­tų i­nkru­staci­jomi­s kankli­ų (Stepu­li­s, 1955, p. 27).

Ju­sti­nas Stri­mai­ti­s11 1904 m. Gri­š­kabūdži­o apy­l. matė kankles pas Ju­rgį Jablonskį, kalbi­ni­nko Jono Jab-lonski­o brolį. Mei­stro Bernoto (Jablonski­enės tėvo) darbo i­nstru­mentu­s – Ry­gi­š­ki­ų k., pas Krapkų i­r Pi­k-či­li­ngį Tu­pi­kų k., tai­p pat pas Kati­li­ų i­r Praną Pu­sku­-ni­gį Kati­li­ų k. (Stri­mai­ti­s, 2007, p. 17). Ji­s pri­si­mena, kad api­e 1904–1910 m. Zanavy­ku­ose bu­vo dau­g kan-kli­ų (Stri­mai­ti­s, 2007, p. 10). Mi­nėtoje Gri­š­kabūdži­o apy­l., Šaki­ų apskr. tu­o lai­ku­ kanklės ti­krai­ bu­vo popu­-li­ari­os i­r jau­ni­mas mi­elai­ lankė kankli­ni­nkų rateli­u­s.

Ty­ri­nėjant i­stori­ni­u­s š­alti­ni­u­s, pastebėta, kad i­ki­ XIX a. pabai­gos kai­mu­ose kankli­avo ti­k vy­rai­, daž-ni­au­si­a po vi­eną. Su­ Ambrazi­ejau­s, Bonaventūro, Va-lenti­no Kalvai­či­ų vei­kla si­ejama skambi­ni­mo kankli­ų rateli­u­ose atsi­radi­mo Zanavy­ki­joje pradži­a, vėli­au­ – Su­valki­jos kapsu­ose, Au­kš­tai­ti­joje, o XX a. I pu­sėje i­r vi­soje Li­etu­voje.

Prano­ Pu­sk­u­nigio­ ve­ik­laDi­dži­au­si­ nu­opelnai­, gai­vi­nant i­r popu­li­ari­nant

kankles bei­ ku­ri­ant kankli­ni­nkų rateli­u­s, tenka kankli­-ni­nku­i­ P. Pu­sku­ni­gi­u­i­ – Kati­li­ų Dai­ni­u­i­. Besi­rūpi­nda-mas kankli­ų popu­li­ari­ni­mu­, dažnai­ au­kodamas savo asmeni­nį gy­veni­mą, net du­ kartu­s atsi­sakęs neblogai­ apmokamos vargoni­ni­nko vi­etos Skri­au­dži­u­ose i­r Plu­-ti­š­kėse, dau­geli­u­i­ metų pali­kdamas š­ei­mą su­nki­ai­ di­rb-ti­ ūkely­je, pats ėjo moky­ti­ kankli­ni­nkų u­ž ku­klų atly­-gi­ni­mą, o kartai­s i­r be jo. P. Pu­sku­ni­gi­o sūnu­s, tai­p pat kankli­ni­nkas, Leonas Pu­sku­ni­gi­s12 atsi­mi­ni­mu­ose api­e tėvą raš­ė: „Pranas Pu­sku­ni­gi­s Skri­au­dži­u­ose u­ž-vargoni­ni­nkavo š­eš­margį (3,36 ha), arklį, veži­mą, bet žagrės į di­rvą neįlei­do. Ūki­ni­nkavo moti­na, i­r labai­ su­nki­ai­“ (Pu­sku­ni­gi­s, LTR-3081 (534).

10 Valenti­nas Kalvai­ti­s (Medži­agonas), 1888–1950, Šaki­ų aps., Si­ntau­tų v., Kati­li­ų k.11 Ju­sti­nas Stri­mai­ti­s, 1895, Šaki­ų apskr., Gri­š­kabūdži­o vlsč., Ry­-gi­š­ki­ų k. – 1960, Kau­nas.12 Leonas Pu­sku­ni­gi­s, 1990–1994, Mari­jampolės aps., Skri­au­-dži­ai­.

P. Pu­sku­ni­gi­s gi­mė ūki­ni­nkų š­ei­moje. Ti­kroji­ Pra-no tėvo pavardė bu­vo Jokūbas Vai­ti­eku­s. Kai­my­ny­s-tėje gy­venanti­s kankli­ni­nkas, pasakori­u­s dėdė Si­ma-nas Kati­li­u­s-Kalvai­ti­s13 pramokė aš­tu­onmetį Pranu­ką kankli­u­oti­. Nu­o to lai­ko ji­s vi­są gy­veni­mą nesi­sky­rė su­ kanklėmi­s. P. Pu­sku­ni­gi­s savo atsi­mi­ni­mu­ose raš­o, kad dėdė Si­manas Kati­li­au­s pavardę pasi­kei­tė į Kal-vai­či­o, vengdamas tarny­bos caro armi­joje (Pu­sku­ni­-gi­s, LTR-3081 (534).

Bai­gęs Si­ntau­tų pradži­os moky­klą, P. Pu­sku­ni­gi­s įstojo į Vei­veri­ų moky­tojų semi­nari­ją, tači­au­ dėl moti­-nos mi­rti­es jos nebai­gė, nes rei­kėjo grįžti­ ūki­ni­nkau­ti­. Tači­au­ su­nkūs ūki­o darbai­ neu­žgesi­no jau­nu­oli­o š­vi­e-tėji­š­kų nu­otai­kų. Tu­o metu­, kai­mi­eči­ams keli­anti­s į vi­ensėdi­jas, kanklės sparči­ai­ ny­ko, bet dau­gi­au­si­a pri­e jų ny­ki­mo pri­si­dėjo ru­sų caro valdži­os įvestas li­etu­vi­š­-kos spau­dos drau­di­mas i­r kalbos perseki­oji­mas.Todėl rūpi­ni­masi­s tau­tos ku­ltūra, jos i­š­sau­goji­mu­ P. Pu­sku­ni­-gi­u­i­ li­ko pagri­ndi­ni­u­ vi­so gy­veni­mo ti­kslu­.

Po spau­dos drau­di­mo panai­ki­ni­mo P. Pu­sku­ni­gi­s ėmėsi­ akty­vi­ai­ gai­vi­nti­ kankles i­r kankli­avi­mą (ji­s nu­o 1906 m. gy­veno Skri­au­dži­u­ose), pagami­no ne vi­eną deš­i­mtį vi­enu­oli­kasty­gi­ų–dvy­li­kasty­gi­ų (su­ bo-seli­u­ i­r be jo) kankli­ų sau­ i­r savo moki­ni­ams. Skam-bi­nant rateli­u­ose, P. Pu­sku­ni­gi­s kankles ski­rstė į sop-rani­nes, alti­nes, tenori­nes i­r bosi­nes. Bosi­nes nau­dojo mažai­. Dažni­au­si­a vi­si­ kankli­ni­nkai­ skambi­ndavo vi­e-ną parti­ją, u­žgau­dami­ po dvi­, tri­s ar ketu­ri­as sty­gas. Tarp gau­sy­bės jo moki­ni­ų (kankli­u­oti­ i­š­mokė api­e 120 kankli­ni­nkų) bu­vo i­r P. Pu­sku­ni­gi­o vai­kai­: Vy­tau­-tas, Leonas, Ku­ni­gu­nda Pu­sku­ni­gi­ai­, tai­p pat Ju­ozas i­r Antanas Degu­či­ai­, Kazy­s Lekeckas, J. Ali­š­au­skas, V. Sau­gai­ti­s, Ju­ozas Geny­s, Ju­ozas Jankau­skas, Elzė Alenskai­tė, K. Olš­au­skas, Ju­rgi­s Alenskas, Kazy­s Ba-ni­oni­s, K. Bani­ony­tė, A. Bagdonai­tė, Jonas Šeš­ku­s, Ju­sti­nas Stri­mai­ti­s, Stani­slovas Ru­di­s-Ru­dy­s (parve-žęs kankli­ų brėži­ni­u­s i­r groji­mo būdą į Krekenavą (Pa-nevėži­o aps.), Pranas Stepu­li­s i­r dau­geli­s ki­tų.

13 Si­manas Kati­li­u­s-Kalvai­ti­s (api­e 1783–?), Šaki­ų aps., Si­ntau­tų v., Kati­li­ų k.

131

7 pav. Kau­no kankli­ni­nkų ku­rsų rateli­o daly­vi­ai­ 1936 m. Centre – J. Stri­mai­ti­s i­r P. Stepu­li­s (Vy­ži­n-

tas, 2005, p. 9)

8 pav. Skri­au­dži­ų (Pri­enų r.) kankli­ni­nkų ansambli­s „Kanklės“, 2003 m. (Vy­ži­ntas, 2005, p 10)

P. Pu­sku­ni­gi­s neapsi­ri­bojo vi­en moky­mu­ kankli­u­o-ti­ i­r kankli­ų rateli­ų, ansambli­ų kūri­mu­, bet pasi­žy­mėjo i­r akty­vi­a vi­su­omeni­ne vei­kla. 1906 m. Skri­au­dži­u­ose su­būrė pi­rmą kankli­ni­nkų ratelį, ku­ri­s per dau­gelį me-tų i­š­au­go į ri­mtą di­delį ansamblį (1984 m. kolekty­vu­i­ su­tei­ktas „Kankli­ų“ vardas); 1914–1916 m. vadovavo Kau­no S. Banai­či­o spau­stu­vės darbu­otojų kankli­ni­n-kų ansambli­u­i­; 1923–1928 m. su­ pertrau­komi­s – Li­e-tu­vos kari­u­omenės i­nvali­dų kankli­ni­nkų moky­klai­ Kau­ne; nu­o 1925 m. – Li­etu­vos kankli­ni­nkų drau­gi­-jos nary­s; 1925 m. Kau­no Šanči­ų 27-osi­os pradži­os moky­klos moki­ni­ų kankli­ni­nkų rateli­o vadovas (su­ ju­o ne kartą koncertavo Ki­pras Petrau­skas); 1930 m., įkūru­s kankli­ų mu­zi­kos moky­klą Kau­ne – su­valki­e-ti­š­kojo kankli­avi­mo moky­tojas. Su­ savo kankli­ni­nkų rateli­ai­s i­r ansambli­ai­s P. Pu­sku­ni­gi­s koncertavo dau­-gely­je Li­etu­vos (i­r ne ti­k) vi­etovi­ų: Skri­au­dži­u­ose, Vei­veri­u­ose, Sasnavoje, Vi­š­aki­o Rūdoje, Paku­ony­je, Mari­jampolėje, Kau­ne, Telš­i­u­ose, Ramby­ne, Klai­pė-doje, Palangoje, Dotnu­voje, Ši­au­li­u­ose, Aly­tu­je, Vi­l-ni­u­je, Karali­au­či­u­je i­r kt. Dėl Skri­au­dži­ų kankli­ni­nkų įtakos dau­gely­je š­ali­es vi­etovi­ų pradėjo bu­rti­s kankli­-ni­nkų rateli­ai­.

P. Pu­sku­ni­gi­u­i­ 1920–1929 m. i­š­si­kėlu­s vargoni­ni­n-kau­ti­ į Plu­ti­š­kes, ansambli­u­i­ pradėjo vadovau­ti­ bu­vę jo moki­ni­ai­: Antanas Degu­ti­s, nu­o 1932 m. – Ju­rgi­s Alenskas. Ji­e i­š­lai­kė ansambli­o mu­zi­kavi­mo sti­li­ų. Ansambli­u­i­ kankles gami­no P. Pu­sku­ni­gi­s, Ju­rgi­s Alenskas, Kajetonas Nau­dži­u­s, Vladas Ku­či­nskas, Jo-nas Ku­lbu­š­au­skas. Vi­si­ š­i­e i­r maži­au­ ži­nomi­ kankli­ų mei­strai­ i­š­sau­gojo P. Pu­sku­ni­gi­o kankli­ų pavy­zdį: i­š­li­-ko jų forma, sty­gų skai­či­u­s. Ki­ekvi­enas mei­stras si­e-kė ku­o geresni­o i­nstru­mento skambėji­mo, kru­opš­či­ai­ ri­nko medi­eną, dažu­s, nau­dojo ti­k jų darbu­i­ būdi­ngą sty­gų tvi­rti­ni­mą, darė tam ti­kru­s ni­u­ansu­s pu­oš­y­boje. Nedau­g paki­to i­r kankli­avi­mo būdai­. Iš­li­ko brau­ktu­ki­-nis (s­tygos­ užgaunamos­ me­diniu ar­ plas­tmas­iniu pa-galiuku) ir miš­ru­sis (s­tygos­ užgaunamos­ br­auktuku ir­ kair­ės­ r­ankos­ pir­š­tais­) k­ank­liavimo­ b­ūdai.

1906 m. P. Pu­sku­ni­gi­o su­bu­rtas Skri­au­dži­ų kan-kli­ni­nkų rateli­s, i­š­au­gęs į di­delį ansamblį, su­vai­di­no di­dži­au­si­ą i­r manoma, pagri­ndi­nį vai­dmenį, i­š­sau­go-jant su­valki­eti­š­kąsi­as kankles i­r kankli­avi­mo jomi­s tradi­ci­ją. Jau­ 106 m. gy­vu­ojanti­s kankli­ų ansambli­s skambi­na įvai­ri­u­ose rengi­ni­u­ose vi­eš­ose vi­etose. Tai­ u­ni­kalu­s rei­š­ki­ny­s Li­etu­vos ku­ltūros i­stori­joje. Labai­ norėtųsi­, kad Užnemu­nės kai­mai­ i­r mi­esteli­ai­ pasektų Skri­au­dži­ų kankli­ni­nkų pavy­zdži­u­ i­r akty­vi­au­ stei­gtų toki­o pobūdži­o rateli­u­s.

Au­k­š­taičių Ru­džių k­ank­liavimo­ židiny­sBene di­dži­au­si­as su­valki­eti­š­kojo ti­po kankli­ų po-

pu­li­ari­ntojas, rateli­ų organi­zatori­u­s Panevėži­o apskr. Krekenavos mi­estely­je Au­kš­tai­ti­joje bu­vo Stani­slo-vas Ru­di­s-Ru­dy­s14. Ji­s bu­vo savamoksli­s stali­u­s, bal-dži­u­s, staty­bi­ni­nkas, kankli­ni­nkas, kankli­ų mei­stras. Patei­kėjos Onos Slavi­nskai­tės-Ru­di­enės15 li­u­di­ji­mu­, mei­stras S. Ru­di­s-Ru­dy­s kanklėmi­s su­si­domėjo api­e 1920 m., paskati­ntas sku­du­ti­ni­nko i­r kankli­ni­nko Vy­-tau­to Kadži­o16. Ši­s Skri­au­dži­u­ose (Pri­enų r.) pas kan-kli­ni­nką P. Pu­sku­ni­gį ne kartą matė dvy­li­kasty­ges su­-valki­eti­š­kas kankles, pats i­š­moko skambi­nti­ i­r pasi­ū-lė S. Ru­dži­u­i­ (kai­p stali­u­i­ i­r baldų mei­stru­i­) nu­vy­kti­ pasi­ži­ūrėti­. Mei­stras parsi­vežė brėži­ni­u­s, repertu­arą i­r kankli­avi­mo būdą, ku­ri­u­os vėli­au­ tobu­li­no. Iš­ pradži­ų gami­no 12 sty­gų, vėli­au­ kankli­ų ku­ltūros pu­oselėtojo J. Stri­mai­či­o paskati­ntas – 16, 18, 20 dvi­gu­bų sty­gų kli­ju­otas i­š­ atski­rų dali­ų kankles. Kartu­ su­ žmona Ona su­kūrė įdomi­u­s pu­oš­ni­u­s ornamentu­s i­r monogramas i­š­ u­žsakovų vardo i­r pavardės pi­rmųjų rai­dži­ų, paga-mi­ni­mo datą i­r savo pavardę. S. Ru­di­s-Ru­dy­s pagami­-no api­e 2000 i­nstru­mentų.

Nemažesni­u­s nu­opelnu­s kankli­ų rateli­ų organi­zavi­-14 Stani­slovas Ru­di­s-Ru­dy­s, 1880, Panevėži­o aps., Krekenavos v., Mu­či­ūnų k. – 1949, Krekenavos mst.15 Ona Slavi­nskai­tė-Ru­di­enė, 1910–1993, Panevėži­o apskr., Ra-my­galos vlsč., Tru­skavos par., Pavermeni­o dvaras (1930), Panevė-ži­o r., Krekenava. Mei­stro S. Ru­dži­o žmona.16 Vy­tau­tas Kadžy­s, jau­nali­etu­vi­ų vadas, su­š­au­dy­tas 1941 m.

132

mo i­r kankli­avi­mo propagavi­mo sri­ty­je gali­ma pri­ski­r-ti­ i­r O. Ru­di­enei­. Nu­o 1930 m. i­ki­ pat mi­rti­es gy­veno Krekenavoje labai­ graži­oje sody­boje, pastaty­toje jos vy­ro. Skai­ty­ti­ i­r raš­y­ti­ pramoko i­š­ tėvo, vėli­au­ – pati­. Dai­nu­oti­ i­š­moko pi­emenau­dama. Pradži­os moky­klos nebai­gė, nes gy­veno su­nki­ai­. Tėvai­ žemės netu­rėjo i­r Onu­tei­ rei­kėjo tarnau­ti­ pas sveti­mu­s. 1932 m. su­si­-domėjo kanklėmi­s i­r pradėjo moky­ti­s kankli­u­oti­ pas Stani­slovą Ru­dį, u­ž ku­ri­o 1934 m. i­r i­š­tekėjo. Jau­ny­s-tėje Ona kankli­u­odavo maži­au­, bet po vy­ro mi­rti­es

1949 m. pradėjo groti­ dau­gi­au­. Ji­ mokėjo api­e 100 įvai­ri­ų dai­nų i­r melodi­jų. Vi­sas jos gy­veni­mas bu­vo paski­rtas kankli­ų mu­zi­kos groži­u­i­ sklei­sti­.

S. i­r O. Ru­dži­ai­ mokė kankli­u­oti­ savo i­r ki­tų apy­-li­nki­ų žmones. 1930 m. jau­ bu­vo su­būrę i­š­ 20 atli­kėjų Krekenavos kankli­ni­nkų ratelį – ansamblį. Jame daly­-vavo krekenavi­eči­ai­ L. Varanau­skas, J. Ivaš­kevi­či­u­s, O. Ru­di­enė, V. Nebi­levi­či­enė, L. Čepu­rnai­tė, V. De-bei­ky­tė, L. Nebi­levi­či­ūtė, J. Nebi­levi­či­u­s, Z. Svi­rsky­-tė, A. Povi­lai­ty­tė, V. Matai­ty­tė, E. Razi­ūnai­tė, S. Kru­-čai­tė i­r kt.

8 pav. Onos i­r Stani­slovo Ru­dži­ų vadovau­jamas Krekenavos kankli­ni­nkų rateli­s. Panevėži­o apskr., Krekenava, 1926 m. Onos Ru­di­enės asmeni­ni­s archy­vas.

Mu­zi­kantai­ kankli­u­odavo i­r dai­nu­odavo savo ma-lonu­mu­i­, bet neretai­ i­r koncertu­odavo Panevėži­o, Rad-vi­li­š­ki­o, Ukmergės apy­li­nkėse. Pi­rmi­eji­ S. Ru­dži­o moki­ni­ai­ „jau­ 1932 metai­s pasi­rodė vi­eš­ai­. Pasi­rody­-mas įvy­ko Krekenavos bažny­či­oje „ant vy­š­kų“. Sako, krekenavi­eči­ai­ verkė – tai­p vi­si­ems pati­ko koncertas. Vėli­au­ ji­ems teko koncertu­oti­ įvai­ri­ose Li­etu­vos vi­e-tose, apvaži­u­oti­ dau­g Li­etu­vos mi­estų i­r mi­esteli­ų, da-ly­vau­jant įvai­ri­u­ose rengi­ni­u­ose, š­ventėse“ (Pažemec-ki­enė, 2012). O. i­r S. Ru­dži­ų moki­ni­ai­ (jų nepaprastai­ dau­g) paskli­dę ne ti­k po Krekenavos apy­l., bet i­r po ki­tu­s kraš­tu­s: Panevėžį, Rozali­mą, Uteną, Any­kš­či­u­s, Radvi­li­š­kį, Ari­ogalą, Gėlu­vą, Telš­i­u­s i­r net Ju­ngti­nes Ameri­kos valsti­jas. Jų „vy­ri­š­ko“ kankli­avi­mo tradi­ci­-ją tęsi­a sūnu­s Kęstu­ti­s Ru­di­s17 i­r anūkai­ Mi­ndau­gas, žy­gi­mantas i­r Vy­teni­s.

Ši­ų metų pavasarį Ru­dži­ų sody­bą nu­pi­rko toli­ma Onos gi­mi­nai­tė moky­toja i­š­ Panevėži­o Dangu­olė Ju­-nevi­či­ūtė18. Ji­ pažadėjo rekonstru­oti­ namu­s i­r ju­ose

17 Kęstu­ti­s Ru­di­s (Ru­dy­s), g. 1926 m., Panevėži­o apskr., Krekena-vos mstl. – Panevėžy­s.18 Dangu­olė Ju­nevi­či­ūtė, 1955, Krekenava, Panevėžy­s.

įamži­nti­ Onos i­r Stani­slovo Ru­dži­ų atmi­ni­mą, o jos sūnu­s My­kolas – įsi­gy­ti­ kankles i­r i­š­moki­ jomi­s skam-bi­nti­ (EIA, 2012). Kadangi­ vi­si­ seni­eji­ Krekenavos kankli­ni­nkų rateli­o daly­vi­ai­ (O. i­r S. Ru­dži­ai­, J. Kri­kš­-či­ūnai­tė, E. V. Nebi­levi­či­ūtė-Vai­tekūni­enė, Gasi­ūnas, J. Talmontai­tė-Gali­nau­ski­enė, J. Ivaš­kevi­či­u­s, V. Tal-montai­tė-Stasevi­či­enė i­r kt.) jau­ i­š­mi­rė, tai­ nu­ostabi­au­-si­a būtų, jei­ Krekenavoje vėl atgy­tų kanklės i­r atsi­ras-tų nau­ji­ kankli­ni­nkų rateli­ai­.

Svėdasų k­ank­linink­aiKi­tas su­valki­eti­š­kojo ti­po modi­fi­ku­otų kankli­ų i­r

kankli­avi­mo ži­di­ny­s bu­vo Svėdasu­ose, Any­kš­či­ų r. Vargoni­ni­nkas Petras Vi­nkš­neli­s19 Svėdasu­ose gy­ve-no nu­o 1909 m. 1936 m. ji­s su­būrė dvy­li­kos žmoni­ų kankli­ų ratelį, ku­ri­am mei­stras Ju­ozas Laš­as20 gami­-no i­nstru­mentu­s i­r pats jame grojo. P. Vi­nkš­neli­o kan-kli­ni­nkų rateli­o moki­ni­ai­s bu­vo Ju­li­ja Starku­vi­enė21,

19 Petras Vi­nkš­neli­s, ? – nu­o 1909 – api­e 1976, Any­kš­či­ų r., Svė-dasų mstl. 20 Ju­ozas Laš­as, 1912–2005, Any­kš­či­ų r., Svėdasų sen., Savi­či­ūnų k.21 Ju­li­ja Baltu­š­kai­tė-Starku­vi­enė, g. 1925, Roki­š­ki­o aps., Kamajų v., Ju­odoni­ų k. – Roki­š­ki­o r., Kalvi­ų k.

133

Adelė Matu­levi­či­enė22, Pau­li­na Tu­mėni­enė23, Aldona Vanagi­enė24, Ona Mi­ku­cki­enė25, Elena žvi­rbli­enė26 i­r kt., ku­ri­e sklei­dė kankli­avi­mą po Svėdasų, Any­kš­-či­ų, Utenos, Roki­š­ki­o i­r kt. apy­li­nkes. P. Vi­nkš­neli­o pasekėjai­ kankli­avi­mo tradi­ci­ją Au­kš­tai­ti­joje tęsi­a i­r š­i­andi­en.

J. Laš­as 1934 m. pagal ti­ksli­u­s S. Ru­dži­o kankli­ų modeli­o i­š­matavi­mu­s27, pradėjo gami­nti­ i­nstru­men-tu­s. Toki­u­ būdu­ toli­au­ bu­vo tęsi­amos su­valki­eti­š­ko ti­-po kankli­ų gamy­bos tradi­ci­jos Au­kš­tai­ti­joje. Ji­s gi­mė ku­meči­o š­ei­moje. Tėvas mi­rė, kai­ Ju­ozu­kas bu­vo dar vi­sai­ mažas, o mama – „vos vi­enu­oli­kos su­lau­ku­s“ (Motu­zi­enė, 2001, p. 3). Pradži­os moky­klą bai­gė pas tetą Salų mi­estely­je. Mokėsi­ i­lgai­, nes vasaromi­s rei­-kėjo gy­vu­li­u­s gany­ti­, o pi­emenau­damas mei­strau­davo įvai­ri­u­s nesu­dėti­ngu­s i­nstru­mentu­s. Vėli­au­ Svėdasu­o-se, pas tu­ometi­nį vargoni­ni­nką P. Vi­nkš­nelį pamatė S. Ru­dži­o darbo kankles i­r panoro pats toki­as pasi­-gami­nti­. 1934 m. savo darbo kankles pri­statė žemės ūki­o parodoje i­r gavo savo pi­rmąją premi­ją! Nu­o tada su­ kanklėmi­s jau­ nebesi­sky­rė. Pagami­no jų api­e 900, ku­ri­os skamba ne ti­k Li­etu­voje, bet i­r u­žsi­eny­je. Kai­ pas mei­strą J. Laš­ą lanki­au­si­ 1991 m., ji­s aprodė savo jau­ki­ą trobelę i­r dau­gy­bę dar neu­žbai­gtų i­nstru­mentų. Lei­do paskambi­nti­ savosi­omi­s kanklėmi­s. Ši­u­ose na-mu­ose Savi­či­ūnų kai­me ji­s pragy­veno vi­są savo gražų amži­ų i­ki­ pat mi­rti­es, begami­ndamas kankles. Už nu­o-pelnu­s Li­etu­vos ku­ltūrai­ J. Laš­as apdovanotas Gedi­-mi­no ordi­no I lai­psni­o medali­u­.

Kiti au­k­š­taičių k­ank­linink­ų rate­liaižu­rnali­stė i­r kankli­ni­nkė Egi­di­ja Lekavi­či­enė28 mi­-

nėjo savo jau­ny­stės metų Savi­či­ūnų k. (Any­kš­či­ų r.) i­r jo apy­li­nki­ų (Neti­ki­š­ki­ų – Any­kš­či­ų r.; Ju­odoni­ų, Vy­gėli­ų, Ky­š­ūnų – Utenos r.; Kalvi­ų, Narbūči­ų, Ka-majų, Du­oki­š­ki­o – Roki­š­ki­o r.) kankli­ni­nkų būrį (Le-kavi­či­enė, 2002, p. 20–26). Jų būta įvai­ri­au­si­ų profe-si­jų: ūki­ni­nkų, moky­tojų, ku­ni­gų, vargoni­ni­nkų, net žu­rnali­stų. Vi­enas pi­rmųjų š­i­ų kankli­ni­nkų įsi­gi­jęs J. Laš­o kankles, bu­vo jo jau­ny­stės lai­kų drau­gas Jo-nas Parš­onas29. Ji­s š­ei­mos netu­rėjo, todėl gy­veno pas brolį. Paskambi­ndavo vakarai­s, vasarą paš­alėje ant su­oleli­o, o „kankli­ų ai­das per beržy­nėlį pasi­ekdavo to

22 Adelė Ni­au­rai­tė-Matu­levi­či­enė, g. 1922 m., Roki­š­ki­o aps., Ka-majų v., Ju­odoni­ų k.23 Pau­li­na Gi­ky­tė-Tu­mėni­enė, g. 1922 m., Roki­š­ki­o aps., Svėdasų mst. – Roki­š­ki­o r., Kalvi­ų k.24 Aldona žemai­ty­tė-Vanagi­enė, g. 1922 m., Roki­š­ki­o aps., Any­kš­-či­ų v., Svėdasų apy­l., Natau­či­ų k. – Utenos r., Ki­š­ūnų k.25 Ona Mi­ku­cki­enė, ?, Any­kš­či­ų r., Svėdasų mst.26 Elena Vi­nkš­nely­tė-žvi­rbli­enė, ?, Roki­š­ki­o aps., Svėdasų mst. – Utenos r., Užpali­ų mst.27 S. Ru­dži­o kankli­ų modeli­o i­š­matavi­mu­s J. Laš­as pamatė pas Svėdasų kleboną ku­ni­gą Joną Krani­au­ską.28 Egi­di­ja Lekavi­či­enė-Maku­š­kai­tė, g. 1960 m., Utenos r., Vy­gėli­ų k. – Vi­lni­u­s.29 Jonas Parš­onas, api­e 1910, Roki­š­ki­o aps., Ju­odoni­ų k.

pati­es Ju­odoni­ų kai­mo Ni­au­rų vi­enki­emį i­r be galo pati­kdavo tri­ms seseri­ms – Eleonorai­, Adelei­ i­r Li­u­ci­-jai­ Ni­au­rai­tėms“. Kai­ tėvas Jonas Ni­au­ra, neatsi­lai­kęs jau­ni­au­si­os du­kters praš­y­mu­i­, api­e 1952 m. nu­pi­rko kankles, š­i­, i­š­ di­deli­o dėki­ngu­mo „labai­ š­i­rdi­ngai­ tėve-li­u­i­ ranką pabu­či­avo“ (Lekavi­či­enė, 2002, p. 21).

Ju­odoni­ų kai­me 1952 m. su­si­būrė kankli­ni­nkų rate-li­s: P. Tu­mi­enė, J. Starku­vi­enė, A. Ni­au­rai­tė, Li­u­ci­ja Ni­au­rai­tė, ku­ri­s po nei­lgų bendrų repeti­ci­jų pradėjo koncertu­oti­ įvai­ri­ų š­venči­ų metu­ po Roki­š­ki­o rajono kai­mu­s i­r mi­esteli­u­s.

Kankli­avi­mą rėmė i­r Du­oki­š­ki­o klebonas Li­on-gi­nas Neni­š­ki­s30, š­vi­esu­s žmogu­s, „tary­tu­m antrasi­s Strazdeli­s“ (Lekavi­či­enė, 2002, p. 21), mokėjęs kan-kli­u­oti­, pu­i­ki­ai­ groti­ akordeonu­ i­r lūpi­ne armoni­kėle. Ji­s labai­ mėgo i­r verti­no kankli­ų mu­zi­ką, todėl vi­soke-ri­opai­ rėmė Ju­odoni­ų kankli­ni­nkų ratelį.

Api­e tu­os pači­u­s 1952 m. su­si­kūrė i­r ki­tas kan-kli­ų rateli­s: Ju­lė Au­gu­ly­tė, Stasė Ru­dokai­tė, A. Ni­au­-rai­tė, L. Ni­au­rai­tė. Ji­s skambi­ndavo apli­nki­ni­ų kai­-mų ku­ltūros namu­ose įvai­ri­ų rengi­ni­ų metu­. Api­e 1970–1980 m., Kalvi­ų, Du­oki­š­ki­o, Kamajų ku­ltūros namu­ose koncertavo jau­ atgi­męs Ju­odoni­ų kankli­ni­n-kų rateli­o tri­o: P. Tu­mi­enė, J. Stanku­vi­enė, A. Matu­le-vi­či­enė.

Api­e 1964 m. Vi­lu­či­ų k. (Utenos r.) su­si­kūrė Li­u­-ci­jos Maku­š­ki­enės31 i­r A. Vanagi­enės kankli­ų du­etas. Dau­gi­au­ kai­p tri­s deš­i­mtmeči­u­s jos kankli­avo Ky­š­ū-nų, Beki­nči­ų, Užpali­ų, Vy­žu­onos, Utenos, Jotau­či­ų, Dau­gai­li­ų, Ilči­u­kų, Adu­ti­š­ki­o (Švenči­oni­ų r.) š­ventė-se i­r ki­tu­ose įvai­ri­u­ose rengi­ni­u­ose. Kankli­ni­nkės net ketu­ri­s kartu­s daly­vavo Li­etu­vos televi­zi­jos lai­dose, pelnė ne vi­eną padėką ar garbės raš­tą. Skambi­ni­mo tradi­ci­ją jos perdavė savo vai­kams bei­ anūkams.

J. Stri­mai­ti­s „Kankli­ni­nko pri­si­mi­ni­mu­ose“ (2007) apraš­ė Utenos kankli­ni­nku­s. Bi­bli­oteki­ni­nkas Henri­-kas Raš­ti­ki­s32 1931–1940 m. Utenoje bu­vo įkūręs kan-kli­ni­nkų ratelį. Jame kankli­avo Utenos i­nteli­genti­ja Antanas Mažei­ka, Ju­ozas Jonu­š­ka, Antanas Peči­ūra, Li­u­das Urbonavi­či­u­s-Urbai­ti­s, Morkūni­enė-Bu­tku­tė, Ona Raš­ti­ki­enė-Li­u­i­mai­tė, Raš­ti­ki­s (Henri­ko sūnu­s), Bi­ru­tė Zandavi­či­enė i­r kt. i­r netgi­ mi­esto bu­rmi­stras Jonas Bertaš­i­u­s. H. Raš­ti­ki­s ne ti­k vadovavo rateli­u­i­, bet i­r pats gami­no kankles. Vi­eneri­as bu­vo padova-nojęs broli­u­i­ generolu­i­ Stasi­u­i­ Raš­ti­ki­u­i­, ku­ri­s i­nstru­-mentą i­š­si­vežė į Voki­eti­ją (Tarnau­skai­tė-Palu­bi­nski­e-nė, p. 283).

Norėtųsi­ pami­nėti­ i­r ,,Si­gu­tės“ kankli­ni­nkų rate-lį. Nors rateli­s vei­ki­a Panevėžy­je, jo vei­kla glau­dži­ai­ su­si­ju­si­ su­ rengi­ni­ai­s, vy­kstanči­ai­s įvai­ri­ose kai­mų 30 Li­ongi­nas Neni­š­ki­s, 1915–1989, Roki­š­ki­o apskr., Du­oki­š­ki­o mstl.31 Li­u­ci­ja Ni­au­rai­tė-Maku­š­ki­enė, 1928, Roki­š­ki­o apskr., Kama-jų v., Ju­odoni­ų k., Ni­au­rų vnkm. – Utenos r., Užpali­ų sen., Vy­gė-li­ų k. (Vi­lu­či­ų k.).32 Henri­kas Raš­ti­ki­s, ?, Utena.

134

vi­etovėse ar mi­esteli­u­ose. Vy­ri­au­si­a kankli­ni­nkų ra-teli­o daly­vė i­r akty­vi­au­si­a mu­zi­kantė Regi­na Dani­ū-ni­enė33 – bai­gu­si­ Ukmergės gi­mnazi­ją, jau­nesni­ųjų moky­tojų i­r farmaci­jos ku­rsu­s. 1940 m. di­rbdama Vi­lni­au­s 20-ojoje pradi­nėje moky­kloje, pradėjo mo-ky­ti­s kankli­u­oti­ O. i­r A. Mi­ku­lski­ų vadovau­jamame M. K. Či­u­rli­oni­o kankli­ų ansambly­je. Nu­o 1944 m. moky­tojavo Ukmergėje, o 1948 m. i­š­trėmu­s tėvu­s į Igarką, kai­p li­au­di­es pri­eš­ų du­ktė, tu­rėjo mesti­ darbą moky­kloje i­r ei­ti­ 1953 m. di­rbti­ Panevėžy­je farmaci­-ni­nke vai­sti­nėje. Api­e 1954–1960 m. bu­vo įku­rtas far-maci­ni­nkų kankli­ų rateli­s, ku­ri­am vadovavo smu­i­ki­-ni­nkė i­r kankli­ni­nkė Konstanci­ja Marci­nkevi­či­enė34. R. Dani­ūni­enė labai­ akty­vi­ai­ daly­vavo rateli­o vei­k-loje. 1976–1980 m. teksti­lės įmonėje „Li­nas“, su­ve-ny­rų įmonėje „Tu­lpė“, kartu­ su­ K. Marci­nkevi­či­ene su­būrė kankli­ni­nkų rateli­u­s. Norėdama ku­o dau­gi­au­ propagu­oti­ kankles i­r š­vi­esti­ jau­ni­mą mu­zi­kos sri­ty­je, R. Dani­ūni­enė pradėjo moky­ti­ skambi­nti­ Panevėži­o I-os pradi­nės i­r II-os vi­du­ri­nės moky­klų mokslei­ves. Nu­o 1984 m. R. Dani­ūni­enė pradėjo bendrau­ti­ su­ Krekenavos kankli­ni­nkėmi­s O. Ru­di­ene, J. Kri­kš­či­ū-nai­te i­r E. V. Vai­tekūni­ene. Kartai­s paskambi­ndavo kartu­. Ilgu­s metu­s R. Dani­ūni­enė su­ K. Marci­nkevi­-či­ene skambi­no Panevėži­o kankli­ų rately­je „Si­gu­tė“ (vad. K. Marci­nkevi­či­enė, vėli­au­ – V. Gri­kš­eli­enė,

33 Regi­na Deš­ry­tė – Dani­ūni­enė, g. 1919, Panevėžy­s. 34 Konstanci­ja Vi­ržony­tė-Kli­gi­enė-Marci­nkevi­či­enė, 1924, Jonava – 2007, Panevėžy­s.

V. Kri­kš­či­ūni­enė), ku­ri­ame i­r š­i­u­o metu­ mu­zi­ku­oja su­ jau­nai­si­ai­s kankli­ni­nkai­s, padėdama ji­ems perprasti­ mu­zi­ki­ni­o š­vi­eti­mo paslapti­s.

Kankli­avi­mo tradi­ci­ja su­valki­eti­š­kojo ti­po modi­-fi­ku­otomi­s kanklėmi­s gy­va Au­kš­tai­ti­joje i­r š­i­andi­en (Vi­sockai­tė-Lu­ngi­enė, 2000, p. 16). Ją tęsi­a ti­ek seni­e-ji­ kankli­ni­nkai­, ti­ek jau­ni­mas. Svėdasų mei­stru­i­ Ju­o-zu­i­ Laš­u­i­ apgai­lestavu­s, kad ji­s pagami­nęs ti­ek dau­g kankli­ų, o jų ni­eku­r nesi­gi­rdi­, (P. Vi­nkš­neli­o vadovau­-jamas kankli­ų ansambli­s gy­vavo XX a. pi­rmojoje pu­sėje), 1991 m. Užpali­ų (Utenos r.) moky­toja Asta Ki­rvely­tė-Motu­zi­enė įkūrė mokslei­vi­ų kankli­ų ratelį, vėli­au­ perau­gu­sį į ansamblį „Pasagėlė“ (nu­o 2008 m. jam vadovau­ja Loreta Li­au­gau­dė).

Mu­zi­kantai­ skambi­na ti­k mei­stro J. Laš­o darbo kan-klėmi­s. Nu­o 1999 m. vadovė organi­zu­oja Užpali­u­ose Li­etu­vos kankli­ni­nkų vasaros stovy­klas „Skambanty­s kankleli­ai­“. Ši­oje stovy­kloje jau­ni­eji­ kankli­ni­nkai­ ne vi­en kartu­ mu­zi­ku­oja, bet i­r poi­lsi­au­ja, keli­au­ja, su­si­ti­nka su­ įdomi­ai­s žmonėmi­s. Vi­enas i­š­ stovy­klos i­ni­ci­atori­ų prof. A. Vy­ži­ntas spau­doje raš­ė: „... kai­ re-gi­ toki­ą „Skambanči­ų kankleli­ų“ i­r ki­tų rengi­ni­ų tra-di­ci­ją, darai­si­ ramesni­s dėl atei­ti­es bei­ savasti­es, dėl etni­nės ku­ltūros tęsti­nu­mo mūsų lai­ko sąly­gomi­s. Ir jau­ti­, jog kanklės – š­i­ su­bti­li­ š­ei­mos i­r gi­mi­nės reli­k-vi­ja – i­š­li­eka, i­š­ senoli­ų perei­dama į jau­ni­mo rankas“ (Vy­ži­ntas, 2001).

9 pav. Asta Motu­zi­ene su­ „Pasagėlės“ kankli­ni­nkai­s. 2008 m. Užpali­ai­, Utenos r.Astos Motu­zi­enės asmeni­ni­s archy­vas

135

Pi­rmąją savo Užpali­ų kankli­ni­nkų koncerti­nę keli­o-nę su­rengė 1992 m. į Ru­mš­i­š­kėse vy­ku­sį tarptau­ti­nį vai­kų folkloro festi­valį „Dai­geli­s“. 1998 m. – kartu­ su­ Skri­au­dži­ų bei­ Panevėži­o kankli­ni­nkai­s bu­vo pakvi­es-ti­ daly­vau­ti­ Dai­nų š­ventėje Vi­lni­u­je. Nu­o to lai­ko ji­e y­ra pastovūs Dai­nų š­ventės daly­vi­ai­.

2007 m. Li­etu­vos Dai­nų š­ventėje „Būti­es ratu­“, 2009 m. Li­etu­vos Tūkstantmeči­o Dai­nų š­ventėje „Amži­ų su­tarti­nė“ koncerte „Skambėki­te, kanklės“, 2012 m. „Mūsų vardas – Li­etu­va“ daly­vavo gana ne-mažas Au­kš­tai­ti­jos kankli­ni­nkų būry­s. Tai­ Užpali­ų kankli­ni­nkų vasaros stovy­klos ansambli­s „Skamban-ty­s kankleli­ai­“ (vad. A. Motu­zi­enė) – dau­gi­au­ nei­ 100 daly­vi­ų i­š­ Au­kš­tai­ti­jos kai­mų i­r mi­esteli­ų. Mi­nėtoje stovy­kloje mokėsi­ skambi­nti­ kankli­ni­nkų rateli­ų na-ri­ai­ i­š­ vi­sos Li­etu­vos. Tai­ Any­kš­či­ų, Bi­ržų, Ku­pi­š­ki­o, Roki­š­ki­o, Pasvali­o, Panevėži­o, Utenos, Šalči­ni­nkų, Klai­pėdos, Kreti­ngos, Mažei­ki­ų, Nau­josi­os Akmenės rajonų kai­mų i­r mi­esteli­ų kankli­ni­nkai­ (Motu­zi­enė, 2008, p. 9). Norėtųsi­ ti­kėti­, kad š­i­ti­e jau­ni­ žmonės ti­k-rai­ u­žau­gs savo š­ali­es patri­otai­s.

Že­maitijo­s k­ank­linink­aižemai­ti­jai­ nu­o seno bu­vo būdi­nga i­r ne vi­en ti­k

kankli­ų su­dėči­ų rateli­ai­. y­ra u­žfi­ksu­oti­ vi­eneri­ų dvi­e-jų kankli­ų i­r smu­i­ko (ar basetlės) rateli­ai­ (S. i­r S. Ab-romavi­či­ai­, Ju­š­ka i­r P. Ši­dlau­skas i­r kt.). Šei­mos kan-kli­ni­nkų rately­je mu­zi­kavo Stani­slovas, Stani­slava, Antanas i­r Kazi­mi­eras Abromavi­či­ai­. Kartai­s pri­e kankli­ų ju­ngdavo smu­i­ką i­r basedlę. Vi­enų rateli­ų kankli­ni­nkai­ dau­gi­au­ skambi­ndavo savo malonu­mu­i­, ki­ti­ pasi­rody­davo vi­eš­ai­ įvai­ri­u­ose rengi­ni­u­ose: atlai­-du­ose, įvai­ri­u­ose vakarėli­u­ose, gegu­ži­nėse, pabai­gtu­-vėse, š­oki­u­ose, su­batvakari­u­ose, koncertu­ose, netgi­ vestu­vėse i­r kt.

Pasku­ti­ni­ų keleto deš­i­mtmeči­ų lai­kotarpi­u­ jau­či­a-mas tradi­ci­ni­ų kankli­ų renesansas ne ti­k Au­kš­tai­ti­joje, bet i­r žemai­ti­joje. Kai­p jau­ mi­nėta, 2005 m., 2007 m., 2009 m. Li­etu­vos dai­nų š­venči­ų koncertu­ose „Skam-bėki­te, kanklės“, 2012 m. mokslei­vi­ų dai­nų š­ventė-je „Mūsų vardas – Li­etu­va“ daly­vavo gana nemaži­ skambi­nanči­ų kankli­ni­nkų rateli­ų daly­vi­ų būri­ai­. y­pač dau­g jau­nųjų kankli­ni­nkų i­š­ vi­so žemai­ti­jos regi­ono su­lau­kėme 2009 m. Li­etu­vos tūkstantmeči­o dai­nų š­ventėje „Amži­ų su­tarti­nė“. Tai­ bu­vo Mažei­ki­ų kraš­to kankli­ni­nkų stovy­klos ansambli­s „Lai­ skamba žemai­ti­š­kos kanklės“ (vad. Jolanta Dobrovolski­enė), ku­ri­ame skambi­no api­e 150 daly­vi­ų. Tai­ Nau­josi­os Akmenės, Ši­lalės, Klai­pėdos, Kreti­ngos, Kelmės, Mažei­ki­ų, Ši­au­li­ų, Plu­ngės rajonų kai­mų i­r mi­esteli­ų

mu­zi­kantai­. Gali­ma ti­k pasi­dži­au­gti­, kad dau­gu­ma že-mai­ti­jos kai­mų i­r mi­esteli­ų jau­ni­mo skambi­na kankli­-ni­nkų rateli­u­ose.

žemai­ti­jos regi­one dau­gi­au­si­a kankli­ni­nkų rateli­ų atsi­rado XX a. II pu­sėje, kai­ kai­mo jau­ni­mu­i­ atsi­rado gali­my­bė atvaži­u­oti­ į Vi­lni­ų i­r daly­vau­ti­ Dai­nų š­ven-tėse. Ilgą lai­ką š­i­ose š­ventėse jau­ni­mas skambi­ndavo ti­k koncerti­nėmi­s i­š­tobu­li­ntomi­s kanklėmi­s, o tradi­ci­-ni­ų kankli­ni­nkų rateli­ai­ į reprezentaci­nes Dai­nų š­ven-tes nebu­vo kvi­eči­ami­. 1998 m. Li­na Nai­keli­enė „pra-lau­žė ledu­s“ i­r pradėjo rengti­ vi­en kankli­ni­nkų rateli­ų, ansambli­ų koncertu­s Vi­lni­au­s š­v. Jonų bažny­či­os Skar-gos ki­eme. Ši­ame koncerte greta koncerti­ni­ų kankli­ų skamba i­r tradi­ci­ni­ų kankli­ni­nkų rateli­ų mu­zi­ka. Nu­o 2005 m. A. Česi­enei­ pi­rmą kartą pavy­ko į Kalnų par-ko Ansambli­ų vakaro programą įtrau­kti­ i­r tradi­ci­ni­ų kankli­ni­nkų rateli­ų pasi­rody­mu­s. Toki­u­ būdu­ jau­ni­e-si­ems mu­zi­kantams atsi­rado gerokai­ di­desnė moty­va-ci­ja lanky­ti­ kankli­ni­nkų rateli­u­s i­r mu­zi­ku­oti­.

Kank­linink­ų rate­lių sk­laidaAptaru­s kankli­ų i­r kankli­avi­mo gai­vi­ni­mo ju­dėji­-

mą Li­etu­voje per praėju­sį maždau­g 100 metų lai­ko-tarpį, gali­ma pastebėti­, kad bu­vę dau­gi­au­si­a vi­en ti­k pasi­groji­mo i­nstru­mentai­, kanklės i­š­ kai­mo gry­či­os i­š­ėjo į vi­eš­ą erdvę, pradėjo skambėti­ ne ti­k kai­mu­ose, bet i­r mi­eteli­u­ose. Būtent kai­mu­ose atsi­rado nau­jas etni­ni­o mu­zi­kavi­mo kanklėmi­s rei­š­ki­ny­s – kankli­ni­n-kų rateli­ai­, papli­tę plači­ai­ po vi­są Li­etu­vą. Be joki­os abejonės, kankli­ni­nkų rateli­ai­ rėmėsi­ mūsų sodži­au­s bendru­omeni­nės vei­klos paproči­ai­s, skati­nu­si­ai­s ki­ek-vi­eno žmogau­s įtrau­ki­mą į bendrą darbą, poi­lsį i­r jo pralei­di­mo būdu­s. Ju­k Nepri­klau­somoje Li­etu­voje ly­-gi­ai­ tai­p pat kai­mu­ose stei­gėsi­ i­r jau­nųjų ūki­ni­nkų ra-teli­ai­, įtrau­kę kai­mo jau­nu­omenę bendrai­ vei­klai­, si­e-ki­ant įgy­ti­ nau­jų ži­ni­ų pažangesni­am ūki­ni­nkavi­mu­i­ i­r kai­mo gerovės kėli­mu­i­. Būtent vi­enu­ toki­ų nau­jovi­š­-kų bendravi­mo i­r nau­jų ži­ni­ų gavi­mo būdų lai­ky­ti­ni­ i­r kankli­ni­nkų rateli­ai­, padarę di­delę įtaką ne ti­k Li­etu­-vos kai­mo, bet i­r vi­sos mūsų tau­tos ku­ltūros plėtrai­. Ju­ose kankli­u­ojanty­s žmonės ne ti­k i­š­mokdavo gerai­ skambi­nti­ senai­si­ai­s mūsų tau­tos i­nstru­mentai­s, bet paži­ndavo i­r gai­dų raš­tą, i­š­mokdavo nau­jų melodi­jų, š­oki­ų i­r dai­nų, š­i­tai­p plėsdami­ savo aki­ratį i­r sklei­sda-mi­ mu­zi­kos meno grožį apli­nki­ni­ams.

Patei­ki­ama kankli­ni­nkų rateli­ų sklai­dos XIX a. II pu­s. – XXI a. pr. Li­etu­voje lentelę, remi­anti­s au­torės (Palu­bi­nski­enė, 2010, p. 114–118) ty­ri­mų du­omeni­-mi­s.

136

1 lentelėKank­linink­ų rate­lių sk­laida XIX a. II pu­s. – XXI a. pr. Lie­tu­vo­je­

Re­gio­nas Vie­to­vė Rate­lių vado­vaiAu­kš­tai­ti­ja Antali­eptės mst. (Zarasų r.) Sesu­o Stani­slava

Bi­ržai­ A. Trapu­li­ony­tė, N. Kau­li­ni­enėJu­odoni­ų k. (Roki­š­ki­o r.)

Roki­š­ki­s

L. Maku­š­ki­enė, A. Matu­levi­či­enė, P. Tu­mi­enė, J. Starku­vi­enėN. Lu­ngi­enė, G. Vi­du­oli­s, D. Deksni­enėD. Bu­lavi­enė, E. Repš­i­enė, L. Bi­eli­ūni­enė

Krekenavos mstl.

Švenči­ūli­š­ki­o k. (Panevėži­o r.)

V. Kadžy­s, S. Ru­di­s-Ru­dy­s, O. Ru­di­enė, E. V. Vai­tekūni­enėJ. Kri­kš­či­ūnai­tė

Ku­pi­š­ki­s D. Boveri­enėSvėdasai­ (Any­kš­či­ų r.) P. Vi­nkš­neli­s, J. Laš­asKy­š­ūnų k., Vi­lu­či­ų k. Užpali­ų mstl. (Utenos r.)Utena

A. Vanagi­enė, L. Maku­š­ki­enėA. Motu­zi­enė, L. Li­au­gau­dėėH. Raš­ti­ki­sF. Sedelski­sN. Kau­li­ni­enėR. Garsoni­enė

Kau­nas

Vi­lni­u­s1

Kau­nas

Vi­lni­u­s

Nemenči­nė (Vi­lni­au­s r.)

P. Pu­sku­ni­gi­s, J. Stri­mai­ti­s, J. Jankau­skas, J. Garalevi­či­u­sA. Česi­enė, O. Ši­kš­ni­enė, D. Rėklai­ty­tėB. Nemči­nski­enė, D. Či­ži­nau­ski­enė, L. S. Proš­ku­tė, M. Adomai­ti­enė, G. Kepeži­nski­enėM. Baltrėni­enė, D. Či­či­nski­enė, V. Palu­bi­nski­enė, E. Veli­čka, A. Klova, A. MorkūnasA. Ki­rda

Su­valki­ja

Gri­š­kabūdži­o mstl.Kati­li­ų k., Skai­sgi­ri­ų k., Šlamų k., Kampi­ni­ų k., Lepš­i­ų k., Penti­š­ki­ų k., Pataš­i­nės k., Bli­u­-vi­š­ki­ų k.Skai­sči­ūnų k., Mokolų k.(Šaki­ų r.)

A., B., V. Kalvai­či­ai­, P. Pu­sku­ni­gi­s

J. Vy­li­u­s, D. Venski­enėR. Upi­ti­enė, J. Vy­li­u­s

Alvi­to mstl. (Vi­lkavi­š­ki­o r.) J. telš­i­u­sSkri­au­dži­ų mstl. (Pri­enų r.) P. Pu­sku­ni­gi­s, K. Bani­oni­s, J. Alenskas

K. Orlau­skas, A. Degu­ti­s , L. Pu­sku­ni­gi­sJ. Vy­li­u­s, A. K. Karaš­ka, O. Patronai­ti­enė

Garli­avos mstl., Vi­lemų k.(Kau­no r.)

A. Česi­enė, J. Ki­jau­ski­enė, V. Dervi­ni­enėS. S., J., S., M. Stani­u­li­ai­

Mari­jampolė J. Vy­li­u­s, R. Slankau­ski­enė

žemai­ti­ja

N. AkmenėVentos mstl. (N. Akmenė)

L. Ri­mku­vi­enėA. Nai­ny­tė

Balsi­ų k. (Mažei­ki­ų r.)Mažei­ki­ai­

J. Dobravolski­enė

Gargždų mstl., Vei­vi­ržėnų k.Vėžai­či­ų k. (Klai­pėdos r.)

D. Li­u­ti­ki­enė, J. Jatu­li­enė, J. Ku­dabi­enėR. Pozi­ngi­enė

Šiau­liaiKu­rš­ėnų mstl. (Ši­au­li­ų r.)

E. Rali­enė A. Vai­ti­ekūni­enė, A. Jablonski­enė, R. Ananjevi­enė

Lau­ku­vos mstl. (Ši­lalės r.) J. Bu­čni­enėKlai­pėda A. Merkeli­enė, V. Babali­au­ski­enėKreti­nga J. Japerti­enė, V. Vi­tkau­ski­enėKelmė A. Vi­li­mai­tėPalanga J. Petku­tė-Marci­nki­enėPlu­ngėLy­du­vėnų vnkm. (Rasei­ni­ų r.)

J. Lazdau­skai­tėS. Abromavi­či­u­s, A. Abromavi­či­u­s, A. A. Abromavi­či­u­s, S. Abromavi­či­ūtė

137

Kai­p maty­ti­, vi­same senųjų kankli­ų vakarų i­r š­i­au­-rės Li­etu­voje papli­ti­mo regi­one kankli­ni­nkų rateli­ai­ pasi­ski­rstę apy­ly­gi­ai­. Iš­ Dzūki­jos, ku­r tradi­ci­ni­ų kan-kli­ų nebūta, du­omenų api­e kankli­ni­nkų rateli­ų bu­vi­mą netu­ri­me. Tą patvi­rti­na i­stori­ni­ai­ š­alti­ni­ai­ i­r ekspedi­ci­-jų du­omeni­mi­s, pagal ku­ri­u­os Dzūki­joje pasi­tai­kanty­s pavi­eni­ai­ kankli­avi­mo faktai­ y­ra š­i­o regi­ono mu­zi­ki­-nės ku­ltūros i­š­i­mti­s.

Iš­ to dary­ti­na i­š­vada, kad i­r XX a. atsi­radęs i­r Li­etu­voje i­š­pli­tęs kankli­avi­mo gai­vi­ni­mo ju­dėji­mas, dėl Dzūki­jos senųjų mu­zi­kavi­mo tradi­ci­jų y­patu­mų, tame kraš­te nepri­gi­jo, todėl kankli­ni­nkų rateli­ų sklai­-dai­ senosi­os mu­zi­kavi­mo tradi­ci­jos vi­sgi­ bu­vo labai­ svarbi­os.

10 pav. XIX a. II pu­sė – XX a. I pu­sė 11 pav. XX a. II pu­sė – XXI a. pr. kankli­ni­nkų pasi­ski­rsty­mas pagal ly­tį kankli­ni­nkų pasi­ski­rsty­mas pagal ly­tį

Paly­gi­nu­s 10 i­r 11 pavei­kslu­s, maty­ti­, kai­p įvai­rūs etnoku­ltūri­ni­ai­, etnomu­zi­ki­ni­ai­, i­stori­ni­ai­, poli­ti­ni­ai­ įvy­ki­ai­, ekonomi­ni­ai­ vei­ksni­ai­, ci­vi­li­zaci­jos poky­-či­ai­ i­r globali­zaci­jos vėjai­ per š­i­mtmeči­u­s š­i­as su­si­-formavu­si­as tradi­ci­jas pakei­tė. Iki­ XX a. I pu­sės (žr. 10 pav.) vy­rai­ kankli­avi­me u­žėmė pagri­ndi­nes pozi­ci­-jas (96 proc.), o artėdami­ į š­i­u­os lai­ku­s, vi­s ai­š­ki­au­ ga-li­ma stebėti­ nu­olat au­ganči­as, pasak R. Apanavi­či­au­s, kankli­avi­mo „moteri­š­kėjo“ tendenci­jas (Apanavi­či­u­s, 2009, p. 85–86). XXI a. pr. jau­ vos 12 proc. kankli­-ni­nkų rateli­ų moky­tojų i­r vadovų y­ra vy­rai­, o mote-ry­s – net 88 proc. Tatai­ lai­ky­ti­na di­dele nau­jove, nes motery­s i­ki­ XX a. pr. tradi­ci­nėmi­s kanklėmi­s vi­si­š­kai­ neskambi­no. Pagri­ndi­ni­ai­, kai­p jau­ mi­nėta, kankli­ų ga-mi­ntojai­, sklei­dėjai­ i­r kankli­ni­nkų rateli­ų įkūrėjai­ bei­ vadovai­ bu­vo vy­rai­.

Manome, kad įtakos kankli­ni­nkų rateli­ų kūri­mu­i­si­ tu­ri­ i­r kasmeti­ni­ai­ vasaros žemai­či­ų etnomu­zi­kavi­mo i­r tradi­ci­ni­ų amatų ku­rsai­ nu­o 1988 m. rengi­ami­ Kel-mės folkloro centre (įkūrėjas prof. R. Apanavi­či­u­s). Vi­ena kankli­avi­mo i­ni­ci­atori­ų i­r ku­rsų vadovų y­ra i­r strai­psni­o au­torė. Į ku­rsu­s su­si­renka i­š­ vi­sos Li­etu­vos (dau­gi­au­si­a, beje, i­š­ žemai­ti­jos) kai­mų, mi­estų i­r mi­es-teli­ų, pati­es įvai­ri­au­si­o amži­au­s (nu­o 5 i­ki­ 70 m. i­mti­-nai­) i­r profesi­jų žmonės. Atvy­ksta nemažai­ i­r u­žsi­eni­o li­etu­vi­ų i­š­ Kanados, Angli­jos, Voki­eti­jos, Latvi­jos, Ru­-si­jos Kali­ni­ngrado sri­ti­s i­r netgi­ u­žsi­eni­eči­ų – i­š­ Švedi­-jos. Ši­ai­s metai­s ku­rsai­ š­ventė savo 25 m. ju­bi­li­ejų. Vi­-si­ daly­vi­ai­ labai­ nori­ai­ mokėsi­ skambi­nti­ kankli­ni­nkų rateli­u­ose. Dau­gu­ma ku­rsantų grįžę į savo kraš­tą, po vi­su­s Li­etu­vos kai­mu­s, mi­estu­s i­r mi­esteli­u­s popu­li­ari­-na kankles, organi­zu­oja kankli­ni­nkų rateli­u­s. Ku­rsų i­š­-

davoje bu­vo įku­rti­ net keli­ u­žsi­eni­o li­etu­vi­ų (Kanada, Kali­ni­ngrado sri­ti­s) kankli­ni­nkų rateli­ai­.

Tęsi­ant senas kankli­avi­mo tradi­ci­jas, dau­gi­au­si­a dėmesi­o u­gdant etni­nę ku­ltūrą, etni­nį i­r ku­ltūri­nį ta-patu­mą ski­ri­amas Kau­no, Pri­enų, Utenos, Mažei­ki­ų, Ši­au­li­ų i­r Ši­lu­tės rajonu­ose. Pedagogai­ jau­ni­mo mu­-zi­kalu­mą i­r i­š­pru­si­mą u­gdo pasi­telkdami­ kankles bei­ skambi­ni­mą kankli­ni­nkų rateli­u­ose.

Tad nenu­ostabu­, kad Kau­no zonos kai­mų i­r mi­este-li­ų moki­ni­ų kankli­ni­nkų rateli­ai­ su­daro di­dži­au­si­ą Dai­-nų š­venči­ų Ansambli­ų vakaro Vi­lni­au­s Kalnų parke i­r koncerto „Skambėki­te, kanklės“ š­v. Jonų bažny­či­oje (arba Skargos ki­eme) daly­vi­ų dalį.

Ši­andi­en Skri­au­dži­ų, Užpali­ų, Mažei­ki­ų, Kau­no kraš­to kankli­ni­nkų rateli­ai­ vai­di­na di­delį vai­dmenį Li­etu­vos etni­nėje ku­ltūroje. Pagei­dau­ti­na, kad vi­sose kai­mų i­r mi­esteli­ų bendru­omenėse atsi­rastų dau­gi­au­ toki­ų entu­zi­astų kai­p XIX a. II pu­s. – XX a. I pu­s. seni­eji­ kankli­ų rateli­ų organi­zatori­ai­ i­r vadovai­ ar XX a. II pu­s. – XXI a. pr. moky­tojai­, i­r kad jų gretas papi­ldy­tų kankli­ni­nkai­ vy­rai­. Tu­omet padi­dėtų jau­ni­-mo u­ži­mtu­mas, būtų u­gdomas jų ku­ltūri­ni­s i­r etni­ni­s tapatu­mas, dau­gi­au­ pri­si­dėtų pri­e kai­mo jau­ni­mo mu­-zi­ki­ni­o š­vi­eti­mo. Gal tada jau­ni­mas nei­š­si­bėgi­otų po u­žsi­eni­u­s, o di­rbtų savo š­ali­es labu­i­. Tada mu­ms nebū-tų bai­si­ joki­a globali­zaci­ja!

Globali­zaci­ja i­r įvai­ri­os su­bjekty­vi­os apli­nky­bės negrįžtamai­ pakei­tė mūsų gy­veni­mą. Nu­o seno be-maž ki­ekvi­enoje kai­mo sody­boje skambėju­si­os kan-klės, per dau­gelį metų vi­s ti­lo, o XXI a. pr. jau­ dau­-gi­au­si­a gi­rdi­si­ ti­k vi­eš­ose erdvėse. Tai­p, kai­p gy­veno mūsų tėvai­ i­r seneli­ai­, bai­gi­ame pami­rš­ti­. Vi­sas kai­mo

138

žmogau­s gy­veni­mas tu­rėjo glau­dų ry­š­į su­ savo apli­n-ka, sody­bų pastatai­s, gamta i­r kraš­tovai­zdži­u­, ku­ri­s „atspi­ndėjo i­r i­lgaamžes mūsų sodži­au­s gy­vensenos i­r bendru­mo tradi­ci­jas. Ši­s santy­ki­s galu­ti­nai­ bu­vo pažei­stas nau­josi­ose XXI a. pradži­os gy­venvi­etėse i­r vi­enki­emi­u­ose, kai­ au­galų i­r pastatų au­kš­či­ai­ bu­vo di­rbti­nai­ su­kei­sti­ vi­etomi­s, o bu­vu­sį bendru­mo jau­s-mą pakei­tė i­ki­ tol mūsų sodži­au­s gy­vensenai­ nepaži­n-tas u­ždaru­mas i­r atsi­ri­boji­mas“ (Apanavi­či­u­s, 2011, p. 30). Ne ti­k pastatų au­kš­či­ai­ bu­vo su­kei­sti­, bet i­r pa-gri­ndi­nės dvasi­nės bei­ ku­ltūri­nės verty­bės – su­kei­stos vi­etomi­s su­ materi­ali­nėmi­s. Todėl gai­vi­nant mūsų se-nąsi­as gy­vensenos i­r bendravi­mo tradi­ci­jas i­r si­eki­ant, kad i­r kai­me gy­venanti­s žmogu­s, pasak J. Jasai­či­o, nebūtų u­gdomas kai­p „dėži­ni­s“, atsi­ri­bojęs nu­o ki­tų, nu­o savo arti­mi­au­si­ų kai­my­nų (Jasai­ti­s, 2010), rei­ki­a su­telkti­ vi­sas įmanomas pastangas bendru­omeni­š­ku­-mu­i­ u­gdy­ti­, jo verty­bėms pu­oselėti­. Būtent kanklės i­r kankli­avi­mas gali­ tapti­ š­i­toki­o u­gdy­mo i­r bendru­ome-ni­š­ku­mo verty­bi­ų pu­oselėji­mo pagri­ndu­.

Iš­vado­sApžvelgu­s kankli­ų nau­doji­mo tradi­ci­jas Li­etu­vos

kai­me, gali­ma tei­gti­, kad kankli­ni­nkų rateli­u­ose bu­vo mu­zi­ku­ojama vakarų au­kš­tai­či­ų i­r žemai­či­ų, š­i­au­rės vakarų žemai­či­ų i­r su­valki­eči­ų bei­ modi­fi­ku­otomi­s su­-valki­eti­š­kojo ti­po i­nstru­mentai­s.

Pi­rmi­eji­ XIX a. II pu­s. – XX a. I pu­s. skambi­ni­mo kankli­ų rateli­ai­s faktai­, y­ra ži­nomi­ i­š­ Užnemu­nės. Ambrazi­ejau­s, Bonaventūro i­r Valenti­no Kalvai­či­ų vei­kla Šaki­ų aps. padėjo pagri­ndą pi­rmųjų kankli­ų ra-teli­ų u­žu­omazgai­ Zanavy­ki­joje, Su­valki­jos kapsu­ose, vėli­au­ – Au­kš­tai­ti­joje i­r vi­soje Li­etu­voje.

Remi­anti­s 2010–2012 m. ty­ri­mų du­omeni­mi­s, ga-li­ma tei­gti­, kad š­i­u­olai­ki­ni­u­ose Li­etu­vos kai­mu­ose i­r mi­esteli­u­ose jau­ y­ra su­si­kūrę nemažai­ kankli­ni­nkų rateli­ų, ku­ri­ų vei­kla gerokai­ pri­si­deda pri­e kai­mo jau­-ni­mo mu­zi­ki­ni­o š­vi­eti­mo. Tači­au­ bevei­k nebeli­ko vy­-ri­š­kosi­os kankli­avi­mo tradi­ci­jos, o di­dži­ąją rateli­ų or-gani­zatori­ų, moky­tojų i­r vadovų dalį su­daro motery­s.

Kankli­ni­nkų rateli­ai­ praei­ty­je darė di­delę įtaką Li­e-tu­vos kai­mo ku­ltūrai­, skati­no jau­ni­mą š­vi­esti­s, tobu­lė-ti­, jau­sti­s vi­saverči­ai­s bendru­omenės nari­ai­s.

Ši­andi­enos kankli­ni­nkų rateli­u­ose tęsi­amos praei­-ti­es tradi­ci­jos, tači­au­ pastebėti­na, kad ju­ose maži­au­ da-ly­vau­ja jau­nu­oli­ai­ i­r vy­rai­, todėl ky­la i­r toly­gau­s abi­e-jų ly­či­ų įtrau­ki­mo į kankli­avi­mo vei­klą problema.

Lite­ratūra ir š­altiniai1. Alenskas, V. (1993). Pr­anas­ Pus­kunigis­ ir­ Skr­iaudžių­

kanklininkai. Klai­pėda: UAB „Pozi­ci­ja“ techni­ni­s sky­-riu­s.

2. Alenskas, V. (Red.) (2005). Jur­gis­ Ale­ns­kas­ – 100: s­u-valkie­čių­ kanklininkas­, kanklių­ me­is­tr­as­. Parengė Klai­-pėda.

3. Apanavi­či­u­s, R. (2009). Etninė muzika. Ši­au­rės Li­etu­-vos ku­ltūros paveldas 3. Monografi­ja. Kau­nas: ži­emga-la.

4. Apanavi­či­u­s, R. (1989). Kanklės – Narvos ku­ltūros re-liktas. Liaudie­s­ kū­r­ybos­ palikimas­ dabar­tie­s­ kultū­r­oje­ (p. 65–73). Kau­nas: Švi­esa.

5. Apanavi­či­u­s, R. (1986). Kankli­ų ki­lmė i­r baltų bei­ Pabalti­jo fi­nų etnogenezė. Moks­las­ ir­ gyve­nimas­, 11, 18–19.

6. Apanavi­či­u­s, R. (2011). Sody­bos i­r jų apli­nka: nu­o se-nųjų tradi­ci­jų i­ki­ „preri­jų ku­ltūros“ Li­etu­voje. Ka­imo­ r­aidos­ kr­yptys­ žinių­ vis­uome­nėje­, 2, 21–34.

7. Apanavi­či­u­s, R., Alenskas, V., Palu­bi­nski­enė, V., Vi­-sockai­tė, N., Vi­rbaš­i­u­s, E. (1994). Se­nos­ios­ kanklės­ ir­ kankliavimas­. 2-asi­s papi­l. i­r patai­s. lei­d. Monografi­ja. Vi­lni­u­s: Mu­zi­ka.

8. Baltrėni­enė, M., Apanavi­či­u­s, R. (1991). Lie­tuvių­ liau-die­s­ muzikos­ ins­tr­ume­ntai. ži­ny­nas. Vi­lni­u­s: Mi­nti­s.

9. Baltrėni­enė-Gaš­či­au­skai­tė, M. (1997). De­vynias­tygės­ kanklės­: kankliavimo tr­adicijos­ ir­ dabar­tis­. Vi­lni­u­s: Etnomu­zi­kos i­nsti­tu­tas, Vi­lni­au­s pedagogi­ni­o u­ni­versi­-tetas.

10. Bu­račas, B. (1929–1961). Asmeni­nės negaty­vų regi­st-raci­jos kny­gos. Rankr­aš­čiai. Kau­nas: Vy­tau­to Di­dži­o-jo karo mu­zi­eju­s.

11. EIA – (1987–2012). Etnomuzikos­ ins­tituto ar­chyvas­. By­los i­r apraš­ai­ nenu­rody­ti­. Li­etu­vos li­au­di­es ku­ltūros centras.

12. Garalevi­či­u­s, J. (1910a). Tr­umpas­ vadovėlis­ iš­s­imoki-nimui s­kambinti ant kanklių­ be­ kliaviš­ų­. Kau­nas: J. Ga-ralevi­či­au­s i­š­lei­di­mas, Porto g. savi­ namai­; (1910b) Tr­umpas­ vadovėlis­ iš­s­imokinimui s­kambinti ant kan-klių­ s­u 1 kliaviš­u. Kau­nas: i­š­lei­di­mas J. Garalevi­či­au­s, Porto g. savi­ namai­; (1910c) Tr­umpas­ vadovėlis­ iš­s­imo-kinimui s­kambinti ant kanklių­ s­u 6 kliaviš­ais­. Kau­nas: i­š­lei­di­mas J. Garalevi­či­au­s, Porto g. savi­ namai­.

13. Jasai­ti­s, J. (2010) Antropologi­ni­ai­ atokesni­ų i­r neu­r-bani­zu­otų vi­etovi­ų rai­dos strategi­ni­o valdy­mo aspek-tai. Ekonomika ir­ vadyba: aktualijos­ ir­ pe­r­s­pe­ktyvos­, 3 (19), I, 12–22.

14. Jasai­ti­s, J. (Red.) (2011). Kaimo r­aidos­ kr­yptys­ žinių­ vis­uome­nėje­, 2.

15. Ki­rdi­enė, G. (2004). Etni­nės ku­ltūros u­gdy­mo padėti­s bendrojo lavi­ni­mo įstai­gose. Liaudie­s­ kultū­r­a, 4, 83–84.

16. Krekenavos kankli­ni­nkai­. Atsi­mi­ni­mai­ api­e kankli­ų mei­strą Stasį Ru­dį i­r kankli­ni­nkę Oną Ru­di­enę, paren-gė Irma Pažemecki­enė. Pri­ei­ga per i­nternetą: <http://www.balsas.lt/nau­ji­ena/370694/krekenavos-kankli­ni­n-kai­/3>.

17. Ku­di­rka, J. (1991). Paproči­ai­ – žmogau­s dvasi­nės ku­l-tūros dali­s. Lie­tuvių­ liaudie­s­ papr­očiai (5-21). Vi­lni­u­s: Li­etu­vos li­au­di­es ku­ltūros centras.

18. Motu­zi­enė, A. (Eds.) (2002). Ju­ozo Laš­o asmeny­bė. Kankli­avi­mo tradi­ci­jos Au­kš­tai­ti­joje. Konfe­r­e­ncijos­, s­kir­tos­ kanklių­ me­is­tr­o Juozo Laš­o 90-me­čiui, me­džia-ga. Užpali­ai­: UAB „Utenos spau­stu­vė“.

19. Motu­zi­enė, A. (2001). Kanklių­ gie­s­mė. Utena: Indra.20. Motu­zi­enė, A. (Red.) (2008). Tradi­ci­ni­s kankli­avi­mas

š­i­u­olai­ki­nės ku­ltūros plotmėje. Utena: UAB „Utenos spau­stu­vė“.

21. Palu­bi­nski­enė, V. (2010). Tradi­ci­nės kanklės i­r kankli­-ni­nkai­ š­ventėse. Tr­adicija ir­ dabar­tis­, 5, 109–122.

22. Pu­sku­ni­gi­s, L. Atsi­mi­ni­mai­ api­e Praną Pu­sku­ni­gį. Ran-kr­aš­tis­. LTR-3081 (534).

139

23. Slavi­nskas (Slavi­ūnas), Z. (1937). Li­etu­vi­ų kanklės. Tautos­akos­ dar­bai, III, 244–320.

24. Stepu­li­s, P. (1956). Jeroni­mas Jankau­skas: Nau­josi­os kanklės-klavi­klės. Rankr­aš­tis­. Vi­lni­u­s.

25. Stepu­li­s, P. (1955). Kanklės­. Vi­lni­u­s: Valsty­bi­nė groži­-nės li­teratūros lei­dy­kla; (2003). Kanklės­. L. Nai­keli­enė (Red.). 2-asi­s pat. lei­d. Vi­lni­u­s: UAB „Petro ofsetas“.

26. Tarnau­skai­tė-Palu­bi­nski­enė, V. (2009). Kanklės­ lie­tu-vių­ e­tninėje­ kultū­r­oje­. Monografi­ja. Vi­lni­u­s: Vi­lni­au­s pedagogi­ni­o u­ni­versi­teto lei­dy­kla.

27. Tarnau­skai­tė-Palu­bi­nski­enė, V. (2001). Tr­adicinis­ kan-kliavimas­. Is­tor­ija, me­todika, r­e­pe­r­tuar­as­. Mokslinis metodi­ni­s lei­di­ny­s. Vi­lni­u­s: Vi­lni­au­s pedagogi­ni­o u­ni­-versi­teto lei­dy­kla.

28. Vai­š­nori­enė, R. (2004). Tau­ti­nės mu­zi­kos i­ntegravi­mas į š­i­u­olai­ki­nį jau­ni­mo u­gdy­mą: aktu­ali­jos i­r problemati­-

ka. Tau­ti­nė mu­zi­ka i­r jau­ni­mas. Moks­linės­ me­todinės­ konfe­r­e­ncijos­ pr­ane­š­imai. (42-43). Vi­lni­u­s: LLKC.

29. Vi­sockai­tė-Lu­ngi­enė, N. (2000). Li­au­di­es mu­zi­kos i­nstru­mentai­ Au­kš­tai­ti­joje. Moks­linės­ konfe­r­e­ncijos­ „Aukš­taitija ir­ muzika“ įvykus­ios­ 2000 m. me­džiaga, (10-24). Vi­lni­u­s: Atku­la.

30. Vy­ži­ntas, A. (2005). Anu­omet i­r š­i­andi­en. Tautos­ s­kam-be­s­iai. L. Nai­keli­enė, A. Lapi­nskas (Red.), 7–14.

31. Vy­ži­ntas, A. (2001, li­epos 5). Li­etu­vos kankli­ni­nkai­ Valsty­bės di­eną pažy­mi­ Užpali­u­ose. Ute­nis­, p. 2.

32. Vy­ži­ntas, A. (2002). Kanklės i­r kankli­avi­mas Utenos kraš­te. Ju­ozo Laš­o asmeny­bė. Kankli­avi­mo tradi­ci­jos Au­kš­tai­ti­joje. A. Motu­zi­enė (Red.). Konfe­r­e­ncijos­, s­kir­tos­ kanklių­ me­is­tr­o Juozo Laš­o 90-me­čiui, me­džia-ga (p. 5–13). Užpali­ai­: UAB „Utenos spau­stu­vė“.

Palu­bi­nski­enė, V.

Kank­le­s Play­ing Gro­u­ps fo­r Ru­ral Yo­u­th­’s Mu­sic Edu­catio­n

Su­mmary­

Whi­le Li­thu­ani­an state i­s rapi­dly­ i­ntegrati­ng i­nto the Eu­ropean Uni­on, the du­ty­ of every­ ci­ti­zen i­s to mai­ntai­n hi­s/her nati­on’s ethni­c and cu­ltu­ral i­denti­ty­ as well as i­n all possi­ble way­s to promote the cou­ntry­’s cu­ltu­ral, arti­sti­c, and spi­ri­tu­al valu­es. Ethni­c mu­si­c i­s a u­ni­qu­e, however slowly­ dy­i­ng, vi­rtu­e. Today­ only­ y­ou­ng people can i­ntercept, pu­rsu­e and protect the nati­on’s spi­ri­tu­al valu­es as well as ethni­c and cu­ltu­ral i­denti­ty­.

The fi­rst facts abou­t kankles play­ers grou­ps are known from Užnemu­nė. Kalvai­ti­s’ acti­vi­ti­es i­n Šaki­ai­ di­stri­ct lai­d the fou­ndati­on for the fi­rst ru­di­ments of kankles play­ers’ ci­rcles i­n Zanavy­ki­ja, Su­valki­ja, later i­n Au­kš­tai­ti­ja (Hi­ghlands) and all over Li­thu­ani­a. Kankles i­nstru­ments of Su­valki­ja regi­on were chosen as Li­thu­ani­an sy­mbol i­n the second half of XIX centu­ry­ and the fi­rst half of XX centu­ry­. Kankles started to be modi­fi­ed and spread throu­gh all Li­thu­ani­a. In parti­cu­lar, kankles took root i­n Au­kš­tai­ti­ja (Hi­ghlands) i­n the fi­rst half of the twenti­eth centu­ry­. They­ were popu­lar among y­ou­ng people and i­ntellectu­als. Kankles u­sed to be plai­d any­where and on vari­ou­s occasi­ons: weddi­ngs, fu­nerals, i­n chu­rches, harvest festi­vals, song festi­vals and so on. Kankles were play­ed not only­ i­n clu­bs bu­t also at home for fu­n. It i­s consi­dered to be as a renai­ssance of kankles, especi­ally­ tradi­ti­onal Su­valki­eti­š­kos kankles that have been modi­fi­ed i­n Au­kš­tai­ti­ja (Hi­ghlands) and tradi­ti­onal žemai­ti­š­kos kankles i­n žemai­ti­ja (Samogi­ti­an) for the last cou­ple of decades. There were formed a nu­mber of di­fferent kankles play­er grou­ps i­n vi­llages and towns. Thei­r work contri­bu­tes to the ru­ral y­ou­th’s mu­si­cal edu­cati­on.

Earli­er and nowaday­s i­t was and i­t sti­ll i­s play­ed by­ West Au­kš­tai­či­ai­ (Hi­ghland) and žemai­či­ai­ (Samogi­ti­an), North-West žemai­či­ai­ (Samogi­ti­an), Su­valki­eči­ai­ i­n kankles play­er grou­ps.

The ou­tstandi­ng promoters, organi­zers and teachers of kankles of the fi­rst half of XIX centu­ry­ i­n Su­valki­ja were P. Pu­sku­ni­gi­s, J. Stri­mai­ti­s, J. Alenskas, K. Orlau­skas, K.

Bani­oni­s, A. Degu­ti­s, and i­n Au­kš­tai­ti­ja (Hi­ghlands) were S. Ru­di­s and O. Ru­di­enė.

Kankles play­er grou­ps’ fou­nders and organi­zers i­n the second half of XX centu­ry­ and at the ou­tset of XXI i­n Su­valki­ja are J. Vy­li­u­s, A. Česi­enė, O. Patronai­ti­enė; i­n Au­kš­tai­ti­ja (Hi­ghlands) – O. Ru­di­enė, R. Dani­ūni­enė, A. Motu­zi­enė and L. Li­au­gau­dė; i­n žemai­ti­ja (Samogi­ti­a) – J. Dobrovolski­enė.

Conti­nu­i­ng a long tradi­ti­on of play­i­ng kankles, the mai­n focu­s i­n developi­ng ethni­c cu­ltu­re, ethni­c and cu­ltu­ral i­denti­ty­ i­s i­n Kau­nas, Utena, Mažei­ki­ai­, Ši­au­li­ai­ and Ši­lu­tė di­stri­cts. Edu­cators develop y­ou­ng people’s mu­si­cal abi­li­ti­es and li­teracy­ throu­gh kankles play­i­ng i­n kankles play­ers’ ci­rcles.

Kankles have freshen u­p thei­r movement i­n Li­thu­ani­a for the last one hu­ndred y­ears: we can noti­ce, that these i­nstru­ments at the very­ begi­nni­ng were at a play­. Kankles spread from small vi­llages and went to the pu­bli­c; i­t has been started to play­ these mu­si­cal i­nstru­ments i­n bi­gger commu­ni­ti­es and i­n towns. Kankles play­ers grou­ps spread wi­dely­ throu­gh all Li­thu­ani­a. Kankles play­ers grou­ps made a large i­mpact not only­ on Li­thu­ani­an vi­llages, bu­t also on the whole Li­thu­ani­an nati­on cu­ltu­ral development. People play­i­ng i­n kankles play­ers grou­ps not only­ learn to play­ wi­th ou­r anti­qu­e cu­ltu­ral i­nstru­ments, bu­t also are fami­li­ari­zed wi­th mu­si­c readi­ng, learn new melodi­es, dances and songs, i­n thi­s way­ they­ ex­pand thei­r hori­zons and spread the beau­ty­ of mu­si­cal art to every­one.

The resu­lts of the analy­si­s prove how vari­ou­s ethno cu­ltu­ral, ethno mu­si­cal, hi­stori­cal, poli­ti­cal events, economi­cal factors, ci­vi­li­zati­on changes and the globali­zati­on have changed the tradi­ti­ons that have been developed throu­gh the centu­ri­es. Unti­l the fi­rst half of the XX centu­ry­ men took mai­n posi­ti­ons i­n play­i­ng kankles, i­t was abou­t 96% of all play­ers, and approachi­ng to nowaday­s, we can clearly­ see, as R. Apanavi­či­u­s states, a conti­nu­ally­ ri­si­ng tendency­ of femi­ni­ne kankles play­ers (Apanavi­či­u­s,

140

2009, 85-86). In the begi­nni­ng of the XXI centu­ry­, only­ 12% of teachers and leaders of kankles play­ers’ grou­ps are men, and 88% are women. Thi­s i­s consi­dered to be as a bi­g i­nnovati­on, becau­se women di­d not play­ the kankles u­nti­l the begi­nni­ng of the XX centu­ry­ at all. The manu­factu­rers of i­nstru­ment kankles, promoters of thi­s i­nstru­ment, as well as the fou­nders and leaders of kankles play­ers grou­ps were men.

Nowaday­s kankles play­ers grou­ps held i­n Skri­au­dži­ai­, Užpali­ai­, Mažei­ki­ai­ and Kau­nas regi­on play­ a very­ large role i­n the Li­thu­ani­an ethni­c cu­ltu­re. The organi­zers,

teachers, and leaders of kankles play­ers grou­ps have formed a nu­mber of di­fferent kankles play­ers ci­rcles i­n vari­ou­s areas of Li­thu­ani­a. Thei­r work has contri­bu­ted greatly­ to the ru­ral y­ou­th’s mu­si­cal edu­cati­on.

It i­s desi­rable that all the vi­llages and towns commu­ni­ti­es rai­se su­ch enthu­si­asts, organi­zers and leaders as i­n the past. It wou­ld be helpfu­l to i­ncrease y­ou­th employ­ment and thei­r cu­ltu­ral and ethni­c i­denti­ty­. May­be then, the y­ou­ng ones wou­ld not emi­grate, and wou­ld work for thei­r cou­ntry­. Then we wou­ld not be afrai­d of globali­zati­on!

Ke­y­wo­rds­: kankles, kankles play­ers, play­i­ng grou­ps, festi­vals, tradi­ti­onal, nati­onali­ty­.

Strai­psni­s recenzu­otasStrai­psni­s gau­tas 2012 m. spali­o mėn., pri­i­mtas 2012 m. lapkri­či­o mėn.

The arti­cle has been revi­ewedRecei­ved i­n October 2012; accepted i­n November 2012.