vilniaus dailės akademijatapybos katedra

magistro baigiamojo darbo teorinė dalis

eglė ulčickaitė

Kartą ten, kur aš gimiau... darbo vadovė doc. dr. Agnė Narušytė

vilnius 2013

3

turinys

Vietoje įvado 7Naktinis peizažas 14Kasdienybės kuriozai 16Vidurdienis 18Gimimo liudijimas 20Praeities horizonte 22Vietos laikas 26Neregėto laiko dabartyje 31Déjà vu 32Daiktai atminčiai 36Amnezija 38Simulacrum 40(Ne)liga 42Nekintanti vizija 44(Vilniaus) mitas 46Retrofuturizmas 48Atminties muziejus 52Prisiminimų dėžutės 54Pokyčio archeologija 56Vietoje išvadų 59

Literatūros sąrašas 62

Eglė Ulčickaitė, iš fotografijų ciklo „Belaukiant Godo“, „II diena“, 2011

7

Vietoje įvado

„<...> aš juk nukritau į laiką, kurio tvarkos nežinau.“ 1

Pasakojimą pradėsiu ištrauka iš dialogo kadais vykusio tarp manęs ir mano draugės Austėjos – lai ji nesupyksta, kad paviešinau mūsų paaugliškas šnekas:

„- Žinai, kokie du žodžiai dabar geriausiai apibūdina mūsų būseną?

Pasimetimas ir nežinia. - Nežinau, visai pasimečiau.“2

Po to greičiausiai sekė įvairiausios kalbos apie realybę – svarstėme, kažin, ar visada galima ją kontroliuoti? Pamenu viena: tada nusprendėme, kad kai pasijunti realus – išrausti. Kartais ner-audonuoji tyčia, nes gyvenime pasitaiko absurdiškų situacijų, kurias tarsi atsisakome suvokti kaip realiai įmanomas, nors ir suprantame, kad jos yra tikrovės dalis. O kartais nė pats nesupranti, kas darosi su tavo veidu, kuris: tai raudonas iki mėlynumo, tai perbalęs – dievaž, nejau naujiena, kad gyvenimą kontroliuoti trukdo nuolatinis ba-lansavimas tarp realybės ir nerealumo?

Paaugliškos kalbos baigėsi, bet karts nuo karto dar vis prasprūsta koks sakinys apie tą balansavimą. Tik dabar jis kelia klausimą apie tikrumą.

Jau keletą metų manęs vis neapleidžia netikrumo jausmas. Ne, ne tas atsirandantis dėl manieringo neapsisprendimo. Ties-iog kyla įvairių minčių apie nesugebėjimą savęs suvokti: suvok-

1 Šv.Aurelijus Augustinas, Išpažinimai, Vienuolikta knyga, XXIX, 39; in: Baltos lankos nr. 4, Vilnius, 1994, p. 692 Atsiprašau už netaisyklingą žodžio „pasimetimas“ vartojimą. Tiesiog kalbinėje šnekoje jis pakeičia tokius būdvardžius kaip „susipainiojęs“, „sutrikęs“, „neapsisprendęs“ etc. Norėdama išsaugoti pokalbio originalumą, kalbos netaisiau.

8

ti savęs paprasčiausiuose dabarties momentuose, suvokti savęs kultūriniame kontekste – tai bent jau šioks toks suvokimas.

Matyt, turiu tik džiaugtis, kad jis netapo galutiniu atsakymu, o kaip tik uždavė dar daugiau klausimų. Nors į juos atsakymų nere-tai nerasdavau arba, praėjus laikui, jie pasirodydavo buvę klaidingi, nerimas vis dėlto ginė į priekį – priekyje, tikėkimės, plyti atsakymų laukai. Supratau, jog nepasiklysti juose bus lengviau, jeigu pirmi-ausia atsakysiu, kas sudaro mane ir kas sudaro mane supančią aplinką. Nejau toks paprastas klausimas turi ir paprastą atsakymą: tam tikras patirties kiekis? Vadinasi, tai, kas neduoda ramybės, jau ilgai nebesislėps man už nugaros – galbūt galėsiu įvardinti, kas esu, jeigu papasakosiu savo istoriją visuotinės istorijos hori-zonte. Arba dar kitaip: nusakysiu savo būtį laike - juk „būtis mums reiškiasi kaip laikas“3? Paprasčiau pasakius, esmine problema pas-kutiniu metu man tapo asmeninės tapatybės ir laiko santykis.

Jeigu lig šiol daugiausiai jėgų skirdavau pamąstymams apie tapatybę, tai pastaraisiais metais ir laikas ėmė reikštis kaip kasdienių apmąstymų motyvas - ir turinio vienetas, ir priežastis, ir argumentas. Šios sąvokos apibrėžimų paieška įvairioje literatūroje tik patvirtino, jog laikas gali būti nagrinėjamas daugelyje kontekstų bei diskursų: pradedant egzistenciniais susimąstymais apie būtį, baigiant filosofų išplėtota kino vaizdinio-laiko4 teorija. Tačiau man reikėjo tiesiogiai su tapatybės paieškomis susijusios terpės. Ilgai galvos nesukau: noras apibrėžti save kaip kultūros, kuriai priklaus-au, dalį padiktavo, jog pirmiausia turiu apgalvoti laiką kaip laikmetį

3 „Būtis mums reiškiasi kaip laikas – po Martino Heideggerio Sein und Zeit ši tiesa yra tapusi kone „bendra vieta““, Sverdiolas, Arūnas, sudarytojo žodis, in: Baltos lankos nr. 4, Vilnius, 19944 Savo knygose „Kinas I“ ir „Kinas I“I G.Deleuze, remdamasis kinu, parodo, jog XX a., o ypač po II Pasaulinio karo, pasikeitė mūsų laiko suvokimas. Iliustruodamas šį mąstymo posūkį, jis identifikuoja dvi plačias vaizdų kategorijas – laiko vaizdinius ir judėjimo vaizdinius. Vaizdinio - judėjimo filmuose laiko išraiška yra pajungta judesiui. O laiko – vaizdinio filmai apibūdinami taip: „Tokių šeštojo – septintojo dešimtmečių [Europos] režisierių kaip Alain Resnais, Jean Luc Godard, Federico Fellini, Michelangelo Antonioni meniniuose filmuose Deleuze pastebi naują ir kitokią laiko koncepciją. Vaizdinyje –laike laiko tėkmė yra vaizduojama pati savaime. Ji suteikia tiesioginį laiko vaizdinį.“, Damian Sutton, David Martin-Jones, Deleuze reframed, I.B.Tauris & Co. Ltd, 2008, p. 91 - 106

9

– juk tai jame aš kas dieną klaidžioju. Pavadinau jį „vietos laiku“, nes jis, kaip ir aš, neatsiejamas nuo vietinio konteksto:

„Į pasaulį įsitraukęs kūnas visada yra kontekstualizuojantis ir kontekstualizuotas, ir šia prasme negalima kalbėti apie kokią nors esminę ar universalią reikšmę. Kiekviena reikšmė atsiranda sykiu su kontekstu, taip pat reiškia kontekstą. Taigi kūno veiksmai nėra nei atskirti nuo konteksto, nei suprantami skyrium nuo jo.“5

O lietuviškas kontekstas panašus į visas kitas „vietas“, kuriose per pastaruosius dvidešimt metų įvyko daug reikšmingų pokyčių – čia istorinis diskursas itin svarbus. Gimiau pokyčių metu, kai vieną valstybę pakeitė kita. Tautos atmintyje buvusioji valstybė dar aiškiai prisimenama, o manojoje atmintyje tokio prisiminimo nėra - jaučiuosi lyg neturinti tvirto pagrindo po kojomis. Galbūt todėl neapleidžia jausmas, kad negaliu pilnai savęs identifikuo-ti šiuolaikiniame pasaulyje – dabartyje – gal sunkiausia surasti dabartį?

Bent jau man, taip. Dėl to ir mano tekstas vadinasi „Kartą ten, kur aš gimiau...“. Jis skamba kaip pasakos pradžia. O pasakiškame pasakojime nei laikas, nei erdvė nėra aiškiai apibrėžti. Aš, kaip ir visi gimę Sovietų Sąjungoje, asmeninės biografijos užuomazgą galiu apibūdinti kaip gimimą valstybėje, kuri nebeegzistuoja. Nežinau, ar būčiau apie tai susimąsčiusi, jei ne konkretus įvykis, paskatinęs prisiminti tą valstybę: praradau sovietinį gimimo liudijimą – apie jį dar papasakosiu. Gal dažnai perdėtai tą įvykį sureikšminu, tačiau jis tiesiog tapo man parankia prarastos ar neegzistavusios atminties apie ką tik pasibaigusį (?) periodą metafora. Argi tai nereiškia, jog turiu leistis į prarasto laiko paieškas?

Ką ten nuojauta, o ir pats patyrimas sako, kad individai, kaip ir tautos, save suvokia reflektuodami praeitį. Tai lemia istorijos aktualumą. Bet nebeužtenka manyti, kad istorija tarnauja politi-kai – ji jau atsidūrė naujoje įtakos sferoje: „ „atmintis“ įgijo tokią bendrą ir viską apimančią prasmę, kad tiesiog pakeičia žodį „isto-

5 Mickūnas, Algis, „Reikšmės atsiradimas“, in: Baltos lankos nr.31/32, Vilnius, 2010, p. 31

10

rija“, o istorijos tyrinėjimai atsiduria atminties vergijoje.“6 Panašu, jog šiuolaikiniame pasaulyje vykstantys pokyčiai, besireiškiantys įvairiais pavidalais, „atsirita iš atminties gelmių“7. Jos greičiausiai tokios pat nepažinios kaip ir vandenyno.

Bet kodėl gi nepanardžius? Kokia nors banga vis tiek išmes į krantą. O jeigu bangos sieja gelmę su krantu, tai gal ši banga susieja ir atmintį su tapatybe? Tuomet reikia susieti savo ir aplinkos, kurio-je gyvenu atmintį. Tačiau ne visi aplinkiniai (įskaitant mane) savyje turi lygiavertį kiekį tos atminties sankaupos. Nenoriu gąsdinti, bet juk tai reiškia, kad savotiškai neįmanoma susišnekėti su kitomis kartomis, kadangi už vienas atsimename mažiau, o už kitas daugiau – tiesiog tokia mūsų dialogų atminties realybė8. Pasakysiu paprastą pavyzdį: mes netgi skirtingai vadiname tuos pačius miesto objek-tus – vieni atsimena kadais buvusius jų pavadinimus, kiti žino tik dabartinius.

Bet ar aš pati kiekvieną kartą atsimenu taip pat? Ar esu savo atsiminimų suma – esu tai, ką atsimenu? Kaip galiu susumuoti tai, ko nebėra? Ar galiu, tuomet, apibrėžti savo tapatybę? Be jos liksiu gyventi pasakoje. O būna pasakų be galo. Nors gal tapatybę, kaip ir atmintį, galiu susimuliuoti, jeigu tikslas toks šventas kaip savęs su-vokimas? Tik ar tokiu būdu atrasiu išsiilgtą tikrumo jausmą?

Peršasi mintis, jog tikrumas siejasi su praeities refleksija. Na štai: jei dabartyje susiduriame su kokia nors abejone, galima pa-laukti ir ateityje pamatyti, ar ji pasitvirtins. Bet yra ir greitesnis būdas: tereikia prisiminti: gal praeities patirtis iš kart išsklaidys visas dvejones. Užmiršimas leidžia prisiminti, atgaminti praeitį. Turiu omeny ne tik asmeninį užmiršimą, bet ir visuotinį poreikį atgaminti istoriją, reflektuoti vardan (arba vietoj) projektavimo.

6 Pierre,Nora, „Pasaulinė atminties viešpatija“ [LT], Eurozine / 2007-10-08: http://www.eurozine.com/articles/2007-10-08-nora-lt.html7 Ibid.8 „Keista: užtenka kelių metų skirtumo, kad su kitu žmogumi apie tam tikrus dalykus būtų nebeįmanoma rasti bendros kalbos. Tačiau tokia yra atminties realybė. Mes esame tai, ką atsimename“, Jurijus Dobriakovas, „Keista karta keistose vietose“: http://dobriakov.wordpress.com/2011/11/11/keista-karta-keistose-vietose/

11

Dažnai klausiu savęs kodėl, o svarbiausia – kam jaučiu nostalgiją. Ar ji – tai būdas ieškoti nebūto laiko? Rojaus – „nes tikrieji rojai yra prarastieji rojai“9? Gal pasiduoti refleksijai yra patogiau, nei kurti ateities vizijas? O gal tai – bandymas pabėgti nuo dabarties? Bet jeigu kas nors man papriekaištautų, kad gyvenu tik prisimini-mais ir laukimu, atsakyčiau, jog tai turbūt ir yra dabartis – nuolat besikeičianti visuma, iš kurios perspektyvos vis naujai matome tiek praeitį, tiek ateitį. Tiesa, pastarąsias, jeigu remsimės Šv.Augustinu, galima perkelti į „dabarčių“ kategorijas:

„Dabar visiškai aišku ir suprantama: nėra nei ateities, nei praeities, ir neteisingai sakoma, kad yra trys laikai: prae-itis, dabartis ir ateitis. Teisingiau, tikriausiai, būtų sakyti taip: yra trys laikai – praeities dabartis, dabarties dabartis ir ateities dabartis. Šie trys laikai kažkaip yra mūsų sieloje, ir niekur ki-tur aš jų nematau. Praeities dabartis – yra atmintis, dabarties dabartis – stebėjimas, o ateities dabartis – laukimas.“10

Lyg ir aišku: ateities, kitaip nei atminties, stebėti neįmanoma, jos galima tik laukti. Bet ir laukimui gresia neišvengiamas nu-grimzdimas praeityje.

Tik kur visa ta praeitis kaupiasi? Ar ji kinta laiko tėkmėje? Kaip ji keičia mane pačią, mano žvilgsnį? Kodėl nevalin-gai aplanko jausmai iš praeito laiko? O kodėl ilgiuosi? Kar-tais net nežinodama, ko... gal bijau ateities? Todėl apima nostalgija? Gal tiesiog sergu savotiška amnezija, kurią primyg-tinai turiu išsigydyti, kad galėčiau suvokti aplinką ir save?

Begalė klausimų, į kuriuos atsakymai dažnai tik nujaučiami – tikiuosi, ši nuojauta turi savo įvykio pažadą!11 Tikiuosi, „įvykdamas“,

9 Proust, Marcel, „Atrastas laikas“ (fragmentas), vert. A.Keršytė, in: Baltos lankos nr. 4, p.121, 199410 Šv. Aurelijus Augustinas, Išpažinimai, Vienuolikta knyga XX, 26; in: Baltos lankos nr. 4, Vilnius, 1994, p.4911 „ – Laukimas pateisinamas tik tada, jei yra įvykio pažadas – priešingu atveju vyksta tiesiog nuolatinis dabarties atidėliojimas. Ir dažnai atrodo, kad šis pažadas tiesiog tvyro ore – tai tas su niekuo nesupainiojamas pažadas, kad kažkas tikrai įvyks“ , Jurijus Dobriakovas ir Tomas Čiučelis, „Sveiki atvykę į savo karasą, arba Kažkas tikrai įvyks”, artnews.lt/2009-10-28: http://www.artnews.lt/sveiki-atvyke-i-savo-karasa-arba-kazkas-tikrai-ivyks-3267

12

šis tekstas atves prie to pažado.

Nuo pat pradžių jis buvo mano kūrybinių idėjų tąsa, o pasta-rosios išsirutuliojo iš individualių būsenų apmąstymo. Tai nulėmė ir teksto asmeniškumą. Jį rašydama vis kovojau su nenuilstančiu vi-diniu monologu, negalėdama jo įterpti į kultūrinį kontekstą. Teks-tas atsidūrė šalia kūrybinių idėjų, o ne padėjo jas paaiškinti. Reikėjo rasti tyrimo metodą, tad vėl grįžau prie tapybos. Vietinis kontekstas – dažnas motyvas joje. Medžiagą savo tapybos darbams sukurti ran-du mane supančioje aplinkoje, kurioje susiduria ir esamas, ir būtas laikas. Tai - praeities artefaktai, objektai, savo funkcijas ir paskirtį praradę daiktai, įsiterpiantys į naują ir vis besikeičiantį aplinkos peizažą. Jaučiu, kad tuose daiktuose kažkas slypi (galbūt atmin-tis?). Lyg jie patys persekiotų norėdami kažką pasakyti. Pasidaviau susidomėjimui jais. Tai ir pasiūlė paprastą mintį, jog tarsi bandau pažinti save, pažindama daiktus, bandydama išsiaiškinti juose glūdinčias reikšmes – jose ieškau savo patirties (tai panašu į tą patį nėrimą nežinomon gelmėn). Turbūt jau nuspėjote, jog pasirodė, kad man artimas fenomenologinės filosofijos metodas, nagrinėjantis sąmonės intencijos ir jos intencijos objekto aktą: „<…> sąmonės intencionalumas implikuoja, kad bet koks mąstymas yra mąstymas apie ką nors, kad kiekvienas cogito(mąstau) yra nukreiptas į cogi-tatum (mąstinį).“12

Susipažinti su fenomenologija padėjo Algio Mickūno, Arūno Sverdiolo, Maurice Merleau-Ponty tekstai. Iškilo ir atminties svar-bos individo savivokai ir identifikavimuisi klausimas – atminties kultūros supratimą praplėtė Paul Picoeur, Pierre Nora, Jean Baudril-lard mintys bei Giedrės Mickūnaitės paskaitos VDA, o išsamiausiai su nostalgija supažindino Svetlana Boym. Tačiau šalia šių, tekste naudojuosi ir daugelio kitų autorių mintimis. Žinoma, būtina tapo ir asmeninės kūrybos analizė.

12 Mickūnas, Algis, Stewart, David „Fenomenologinė filosofija“, Baltos lankos, Vilnius, 1994, p. 23

13

Be viso to, būtinai turiu paminėti prieš porą metų Veneci-jos bienalėje aplankytą parodą – „TRA. Tapsmo pakraštys“13 (to-liau – TRA). Ji paskatino susidomėti muziejaus kaip tam tikros virtualios atminties kaupyklos principu. Pasirodė, jog šios paro-dos, talpinančios eksponatus iš skirtingų amžių ir pasaulio kraštų, pagrindinė idėja yra ta, jog tai laikas virsta menu, o ne menas eg-zistuoja laike. Susimąsčiau, kad panašiai yra su atmintimi, kuri kaip ir menas, susidedantis iš atskirų „eksponatų“, egzistuoja begalės nechronologiškai išsidėsčiusių prisiminimų ir atsiminimų pavi-dalu laiko tėkmėje. TRA savotiškai išnaikina skirtį tarp pareities ir dabarties – „išlaĩkina“ ir „išvietina“ meno kūrinius, sukuria terpę naujoms šių sąvokų reikšmėms at(si)-rasti. Paroda tampa savotišku laiko referentų asambliažu – muziejumi. Tačiau ne mums įprastu – periodizuotu, chronologizuotu, o įgalinančiu judėti laike ir erdvėje įvairiomis kryptimis. TRA ekspozicija, primindama muziejų, pas-katino susimąstyti apie laiką, sujaukė supratimą, kas jis yra ir kaip veikia – o gal jo iš vis nėra?

Sugretinau tai su savo idėjomis bei praktiniais darbais – pati renku praeities ir dabarties eksponatus. Tad gal mano tikslas – be-laikis (ne)atminties muziejus, kuriame galėčiau į vieną vietą su-rinkti atsimenamos ir neatsimenamos istorijos pasakojimus? Gal tame muziejuje galėčiau atrasti ir savo vaidmenį – tapatybę? Na, jis bent jau turėtų padėti atsakyti į klausimą: o kas gi paaiškėjo apie laiką, kuris man nevisai pažinus. Nors gal mano tekstas – tai tiesiog susitaikymo su tuo, jog jaučiuosi, kaip jaučiuosi akcija?..

Tuo ir pradėsiu.

13 ‘TRA.The edge of becoming‘, Palazzo Fortuny, Venecija, 2011

14

Naktinis peizažas

Gaila, kad sapnų negalima nufotografuoti – iš nuotraukų sudėliotume neblogus peizažus. Bet iš kur galime žinoti, kad tie vaiz-dai, kuriuos užfiksuojame realybėje, nėra sapno fotografijos? Kar-tais kasdienio gyvenimo tikrovė būna panaši į sapną (ar turėtume sakyti, sapnas panašus į tikrovę?) arba bent jau į pasaulį apgaubtą sutemos. Tuoj papasakosiu, ką turiu galvoje taip sakydama.

Aš esu fotoaparatas. Man reikia informacijos, kad galėčiau ją kaupti. <...> Gal daugiau ne pasaulio pažinimo ieškojimas, o savęs rinkimas. <...> Kadrai užfiksuoti atmintyje kažkada būna/bus sudėti į vieną vietą. <...> Materializacija paprastai vyksta dviem būdais: ieškant istorinių paradigmų atitikmenų savo aplinkoje ir bandant įasmeninti daiktus. <...> Fikcija ir realybė. Ji žiūri į daiktą ir nežino, ar jis tikrai negyvas. Kiek Buvimas tikresnis už Žinojimą?

Pastarąsias mintis radau sename piešimo albume, užrašytas šalia eskizų. Tai buvo pirmieji bandymai kalbėti apie savo kūrybą prieš bene ketverius metus. Tada, vaikščiodama po mažo Lietu-vos miestelio apylinkes, sukau galvą, kaip įvykdyti kūrybinės va-saros praktikos užduotį: nutapyti „naktinį peizažą“. Ne šiaip sau pastaruosius du žodžius parašiau kabutėse – tai tik metafora. Reikėjo rasti motyvą jai išreikšti. Pati šiek tiek jaučiausi lyg ištisai klaidžiočiau naktyje – tarsi be tikslo dokumentavau aplinką, ma-tydama joje liūdnos ir nykios kasdienybės žymes. Atrodė, kad už buvusio kolūkio griuvėsių ir tuščių skelbimo lentų slypi kažkokios reikšmės, kurios man nebus iki galo pažinios, kaip ir aplinka naktį. O, pavyzdžiui, bažnyčios tvoroje įmūrytas medžio kamienas–kel-mas pasirodė ypatingai mistiškas motyvas, tuo pačiu pritikdamas „naktinei“ temai.

Supratau, jog peizažą, kurį kasdien matau, galiu palygin-ti su sapnais (tuomet dar nežinojau, kad ateityje tai pavadinsiu

15

kasdienybės kuriozais). Jame vienu metu egzistuoja keli patirties sluoksniai. Kai kurie iš jų slypi giliai, lyg pasąmonėje, todėl realy-bei suteikia nerealumo bruožų. Tarsi sutemus, kai daiktų pavidalai tampa neatpažįstami – taip ir pasaulis, kurį kasdien matau: visada yra šiek tiek nepažinus.

„Gyvenimas nėra sapnas, bet, kaip rašė Novalis, kada nors jis gali tapti sapnu.“1 Tik neaišku, ar tas „kada nors“ dar neatėjo... Belieka apsidairyti ir, jeigu ką, įsižnybus nubusti iš kasdienybės sapno.

1 Borges, Jorge Luis, „Sapnas, kuris ateis”, http://www.tekstai.lt/buvo/versti/borgesjl/sapnas.htm

16

Žinote, kas yra kasdienybės kuriozai? Jie jau kuris laikas kelia man nuostabą. Paprasčiausiai nuostabu, kai vienoje vietoje ir vien-ame laike susiduria skirtingus laiko periodus/tarpsnius primenantys ženklai. Dažnai tai – tiesiog iš praeities užsilikę ir dabarties peizažą papildančios detalės. Gal ir neatrodytų keista, netgi natūralu. Bet, pamenate, pačioje pradžioje pasakojau apie nebeegzistuojančią valstybę? Tai štai: nemaža dalis tų peizažo detalių priklauso praeičiai, kuri tarsi turėjo imti ir pasibaigti. O jos liudininkai-daiktai vis dar čia. Jų sandūra su dabartimi kartais ir kuria kurioziškus vaizdus. Tokie susidūrimai, mano akimis žiūrint, reiškaisi dvejopai. Pirma, tiesiogiai – kai iš praeities užsilikę daiktai, peizažo detalės vis dar egzistuoja naujoje aplinkoje. Pavyzdžiui, praeitą žiemą važiuodama Kauno viešuoju transportu kaip tik vieną tokį peizažą užfiksavau: modernaus autobuso salone stovėjo sovietinių laikų dirbtinė kalėdinė1 eglutė (vėliau tapusi ne vieno mano paveikslo motyvu) – priešais matomame vaizde tarsi susidūrė praeitis ir dabartis. Tiesa, irgi dvejopai: ne tik daiktas iš praeities atsidūrė dabarties interjere, bet ir mano sąmonės „dabartis“ prisiminė praeitį – tokią eglutę pa-menu buvus pas senelius.

Apie prisiminimus dar pakalbėsime, o dabar – atgal į kasdienybę. Vietos kontekstas dosnus keliasluoksnių vaizdų mo-tyvais – jais naudojuosi ir savo kūryboje – aplink gausu įvykusio pokyčio išdavų. Jis vis dar aktualus. Ir ne tik man, ir ne tik Lietu-voje:

„nuo Šaltojo karo pabaigos iki šių dienų Rytų Europoje komunistinė praeitis ir jos palikimas buvo ir tebėra aktuali tema tiek politikoje, tiek kasdieniame gyvenime, tiek mene.“2 Tai vis dėlto: įvykusio ar vis dar vykstančio?

1 tai galima laikyti vienu iš „kartų nesusišnekėjimo” pavyzdžių: aš tokią dirbtinę eglutę vadinu „kalėdine”, kai tuo tarpu menantys sovietmetį - „naujametine”.2 Mikalajūnaitė, Eglė, „Tarybinių laikų refleksijos Lietuvos ir Estijos dailėje“, Šiaurės Atėnai. 2008-07-18 nr. 901http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=901&kas=straipsnis&st_id=16110

Kasdienybės kuriozai

17

present perfect continuous (taip anglų kalboje vadinasi vienas iš laikų) reiškia jog kažkoks veiksmas prasidėjo praeityje ir tęsiasi lig šiol.

Ar sovietmetis tikrai jau pasibaigė? Rodos, jog bent jau vietiniame socialiniame diskurse jis vis dar gyvas. Tad ne visada kasdienybėje dabarčių sandūra pasireiškia tiesiogiai – kartais šiaip jau nesuderinami dalykai sutinkami vienoje vietoje tarsi byloja apie suskilusią sąmonę.

O gal sąmonę ir pasamonę? Tai labai panašu į tą sapno realybę, apie kurią jau kalbėjau – joje nebūtinai logiškai gali su-sipinti daug įvairių istorijų. Prabudus, žinoma, kai kas atrodo absurdiškai neįtikėtina. Absurdiškų vaizdų matau ir aplinkoje. Tik toks absurdas, nors ir keliantis liūdną šypsnį, nėra vien tik negaty-vus. Savotiškas vienų ar kitų objektų nepritikimas prie realybės (o gal kaip tik: realybės kaip tikrovės kūrimas) ir yra inspiracija, ke-lianti nustebimą bei susimąstymą apie dabarties nepažinumą.

Nejaugi aš kaip aplinkos stebėtojas neturiu kartais ja suabe-joti?

Be abejo, turiu – toks aplinkos peizažas.

18

Paveiksle „Vidurdienis“ vaizduoju realų – nerealų peizažą. Visų pirma, jau pats peizažas, kurį užfiksavau fotoaparatu, yra absurdiškas - apleista krepšinio aikštelė miške (tarp kitko, tokių aikštelių Lietuvoje galima pamatyti neretai, savo tęstiniame pro-jekte jas fiksuoja Aurelija Maknytė1).

Tai - tarsi reportažas apie liūdną, „užmirštą“ realybę, apgriu-vusios civilizacijos civilizacijoje požymius, socialines bei tuo pačiu moralines problemas, susijusias su istorinės raidos pasekmėmis. Manau, šios pasekmės mane supančioje aplinkoje neatsiejamos nuo sovietinės patirties. Bet mano atmintyje ji neegzistuoja kaip tiesioginis prisiminimas. Suvokiu, jog mano patirtis ir atmintis nėra adekvati tam tikros vietovės patirčiai, kuri atsispindi peizaže – neišgyvenau laiko(tarpio), su kurio artefaktais susiduriu. Tai reiškia, kad mano suvokimas, žvelgiant į minėtą peizažą, panašus į simuliakrą – nebeegzistuoja tiesioginis praeities pažinimas, o tik bandymas ją įsivaizduoti. Tarsi matyčiau tik vieną - paviršinį realybės sluoksnį, tik dekoraciją. Todėl ir realus peizažas tampa maketu – realybės simuliakro metafora. Tai – tarsi tikrovės iliuzija. Tačiau ant maketo krenta dienos šviesa, kuri lyg ir byloja apie situ-acijos realumą, taip ją paversdama ne tik absurdiška (kokia man ir rodosi mano užfiksuota realybė), bet ir būdama prielaida nebesu-prasti, kas yra fikcija. Būtent tokia abejonė kyla man: ar ši realybė yra reali?

Darbo pavadinimas taip pat ne atsitiktinis – kadangi pro langą krenta šviesa, nurodau dienos metą. Jokio kito konkretaus laiko nebelieka, jį galima tik nujausti, atpažįstant jau matytus objek-tus. Šiuo atveju – sovietinio laikotarpio krepšinio stovus. Tačiau aš noriu pabrėžti, kad paveiksle užfiksuota ir praeities dabartis – pats peizažas, ir dabarties dabartis – peizažą stebintis subjektas. Nors

16 Aurelija Maknytė nuo 2003 metų tęstiniame projekte Basket. Objects sukaupė daugiau nei 600 krepšinio stovų fotografijų iš įvairių Lietuvos miestų ir kaimų http://www.maknyte.com/index.php?/darbai/krepsinis-objektai-testinis-projektas-nuo-2003/

Vidurdienis

stebėtojas ir peizažas susitinka viename laiko momente, jų atmintys yra skirtinguose sluoksniuose – mano atmintis nebesiekia kai kurių matomo vaizdo atminties sluoksnių. Tai nereiškia, jog pastarieji neegzistuoja. Tiesiog jie priklauso tikrovei, kurios aš neatsimenu. Kai nėra atsiminimo, atsimenančiojo, ir tikrovė tampa fikcija – abe-jotina tampa dabartis bei pats stebėtojas, kurio žvilgsnis projektuo-jamas į peizažą.

Eglė Ulčickaitė, „Vidurdienis“, aliejus, drobė, 140 x 170 cm, 2011

20

Gimimo liudijimas

Prieš trejus metus važiavau studijuoti į Utrechtą Olandijoje. Besiruošiant kelionei sužinojau, kad ten reikės gimimo liudijimo. Nustebau: manasis turimas – sovietinis netiko, nes, anot atitinkamų institucijų darbuotojų, valstybės, kurioje gimiau nėra. Teko pa-sikeisti senąjį į naują (jis, beje, liudija, kad gimiau, kai dabartinė valstybė dar neegzistavo) – dabar aš jau esu atpažįstama Europoje kaip „šio pasaulio“ pilietė.

СВИДЕТЕЛЬСТВО О РОЖДЕНИИ → GIMIMO LIUDIJIMAS → BIRTH CERTIFICATE

Kažkodėl tik netekusi sovietinio liudijimo susimąsčiau: kur ir kada išties gimiau? Savotiškai nežinau. Taip, taip, ta pati pasaka. Bet kaip, nežinant šios pasakos pradžios, atpažinti dabartį ir save joje? Žinau, sakysite: prisimink istorijos pamokas, paskaityk kny-gas, pažiūrėk nuotraukas, filmus, pasiklausyk pasakojimų... tačiau mano suvokimui tai – tik nuotrupos to, kas buvo, tik penas vaiz-duotei ar kaip sako Sartre: „be abejo, tai yra dabartis, bet, vis dėlto, nebepasiekiama.“1 Praradus originalų liudijimą, rodos, dingo kon-stanta – tas vienintelis tikras, apčiuopiamas įrodymas, liudijęs mano ryšį su praėjusia epocha. Suvokiau, jog priklausau dviems laikotar-piams, nors nepatyriau jų abiejų. Tad nejuntu ir esminio pokyčio.

„Matai, visos kultūrinės pastangos, net ir tos nevykusios, kurias mes kritikuojame, pirma nežinia, kuo taps ateityje; antra, susidėliodamos galvoje į visumą, jos veda į kažkokį suvokimą, kas yra ta kultūra, tas pasaulis, tie žmonės, kas esi tu pats. Aš, pavyzdžiui, labai džiaugiuosi, kad gyvenau dviejose epochose, kad gyvenau socialistinėje, o dabar gyvenu kapitalistinėje. Užjaučiu žmones, kurie gyveno tik vienoje, nes aš turiu ir tą, ir tą patirtį. Tai padeda geriau suvokti ir save, ir pasaulį. O suvokimas reikalingas tam, kad keistumeisi.“2

17 Sartre, Jean-Paul , “The Imaginary: A phenomenological psychology of the imagination”, Routledge, London, 2004, p. 12518 Andriuškevičius, A., Alfonsą Andriuškevičių kalbina Arūnas Sverdiolas ir Saulius

21

Gimimo liudijimo praradimas paskatino ieškoti neišgyventos praeities prisiminimo – kad geriau suvokčiau ir save, ir pasaulį.

Kaip manai, kas tu esi?

Metas keltis ir prisiminti.

Žukas „Kaip manai, kas tu esi?“, Baltos lankos nr. 24, Vilnius, 2007, p. 58

22

Praeities horizonte

Pabudus kelias sekundes trunka ir miegančio proto nubudi-mas. Pradeda veikti sąmonė: suvoki, kas esi, ką veiksi, kas buvo va-kar. Ta akimirka panaši į labai staigų išgijimą nuo amnezijos. Taip, labiausiai džiugu, kad atgimsta praeitis, kuri ir sudaro išgijusįjį ar nubudusįjį. Tai – savo buvusios ir būsimos veiklos atpažinimas. „Kiekviena veikla, įgyvendinant užduotį, spontaniškai perkelia tai, kas buvo, į tai, kas bus; vakar neatlikta veikla nurodo, kas turi būti padaryta šiandien.“1

Bet ar nederėtų pasvarstyti apie šią veiklą platesniame kontek-ste, nes greičiausiai tu esi ne vien tik „tavo veikla“, o ir supratimas, kad kiti taip pat „veikia“ ar „veikė“?

„Kiekvienas griuvėsis – ne vien faktas <...>“2. Taigi savos patirties formavimas vyksta ne tik reflektuojant

savo veiksmus, bet ir suvokiant panašumus bei skirtumus su kitų veiksmais - naudojantis asmenine ir visuotine patirtimi.3

Tiek vienu, tiek kitu atveju, reikalingas „atsigręžimo“ veiks-mas, nes ne tik esamą laiką suvokiame praėjusiojo fone, bet ir individo su(si)vokimas vyksta panašiai – projektuojant žvilgsnį atgal. Taip tarsi įkurdiname save praeities peizaže. Netgi galima sakyti, jeigu prisiminsime Henri Bergsoną, kad nuolat esame tame peizaže. Tik jis nėra statiškas, gal panašesnis į prabėgantį peizažą, kokį matome pro važiuojančio traukinio langą: vaizdas akimirkai pasirodo priešaky ir staiga pradingsta už nugaros – jis yra nuolat besikeičianti visuma – „trukmė“.

„Trukmė yra nesibaigiantis praeities, kuri skverbiasi į ateitį ir

1 Mickūnas, Algis, „Paskutinis interpretatorius“, in: Baltos lankos nr. 24, Vilnius, 2007, p. 1032 Ibid. 3 „būtent per veiklą pirmą kartą suprantu save ir kitą bei reflektuoju aš galiu per santykį su ji gali daugiau. <...> patirtis plečiasi per kinestetinį klausimą: ar aš galiu tai padaryti?<..> Šitaip susiformuoja savęs patirtis – pagal suformuotas judesių galias, sudarančias savasčiai priklausančią sistemą“ Ibid, p.101

23

vis plečiasi, procesas“4. Šiame procese, kaip jau nutarėme, dalyvauja ne tik mūsų pačių, bet ir „peizažo“ praeitis.

Tik kaip galima suvokti tą peizažą (o tuo pačiu ir save jame), jeigu jo praeitis nėra asmeniškai patirta? Bet gal tam, kad suvok-tum, nebūtina prisiminti tik savo praeitį? Pažiūrėkime, ką apie tai rašo fenomenologai:

„Prisiminti nereiškia savo žvilgsnį nukreipti į sau pakankamą praeities paveikslą; prisiminti reiškia panirti į praeities horizontą ir palaipsniui plėtoti jame glūdinčias perspektyvas, kol čia sutelk-tos patirtys vėl atgims laikinam gyvenimui. Suvokti nereiškia prisiminti.“5

Džiugi žinia: suvokiame ne tik per savo prisiminimus. Atras-dami praeities horizonte sutelktas patirtis, jas laikinai „prikeliame“. Gal ir ne tokias, kokios buvo, gal savaip interpretuotas, bet vis dėlto suteikiančias dabartyje tikrai išgyvenamą patyrimą.

Žinoma, ryškiausiai atmintyje iškyla tai, kas yra pačių patirta. Galima, aišku, taip įtikėti ir kitų pasakojimais, jog net suabejotum, ar tai – asmeninė atmintis, ar ne (panašiai kartais būna su sap-nais: kai jie labai realistiški, kai kurie epizodai po laiko sąmonėje pasireiškia kaip realybėje egzistavę). Bet nors ir žinant, kad pri-siminimai gali aktualizuoti tik tokią praeitį, kuri yra mano patirta praeitis, nereikia apsigauti, nes „<...> prisiminimuose aktualizuo-jame ne tik tiesiogiai, bet ir netiesiogiai patirtus dalykus.“6

Išplėtosiu mintį: istorinė praeitis, bent jau man, kartais yra įtraukta į kasdienių patirčių apmąstymą. Kitaip tariant, istorinis laikas yra savotiškas pagrindas, fonas dabartyje egzistuojantiems išgyvenimams. Ar niekada neteko pasijusti taip, tarsi savo asme-nines patirtis projektuotumėte scenoje, kurioje tiek jūs, tiek kiti in-

4 Damian Sutton, David Martin-Jones, „Deleuze reframed“, I.B.Tauris & Co. Ltd, 2008, p. 88, Cituota iš: Bergson, Hanri, Creative Evolution (1907). trans. Arthur Mitchell (New York, NY: Macmillan, 1998, p. 4-55 Merleau-Ponty, Maurice, „Suvokimo fenomenologija“, Baltos lankos nr. 24, Vilnius, 2007, p. 1546 Jonkus, Dalius, „Transcendencijos samprata Husserlio fenomenologijoje: atmintis ir kitas“, in: -Žmogus ir žodis 2008 IV, p. 35

24

dividai atlieka vaidmenis, pagal iš anksto parašytą scenarijų, tačiau savaip jį interpretuodami?

„Pasaulis užduoda repertuarą. Mes esame jo atlikėjai. Erdvių gyventojai.“7

Ar kada nors gebėsiu įvardinti, koks mano vaidmuo?

Bet nesinori skyrelio pabaigti ilgesingu tonu, tad aukščiau gegnes, dailidės!8 – imkimės statybos darbų.

7 Kaladinskienė, Dalia, “Morbus sacer versus spatium kantianum:epileptinė erdvės (dez)organizacija Idiote ir kitos nenormalumo istorijos“, in: Baltos lankos nr. 31/32, Vilnius, 2010, p. 2138 nuoroda į J.D.Salinger apysaką „Aukščiau gegnes, dailidės !”

25

26

Vietos laikas

Dar šiek tiek užtruksime praeities horizonte: dabar metas pakalbėti apie „vietos laiko“ praeitį – juk būtent čia, o ne kur kitur pasauly, ieškau savo tapatybės. Atsigręždama į mane supančio kon-teksto istorinę atmintį, pradėjau ieškoti pagrindo, ant kurio galėčiau konstruoti, statyti ir individualizuoti savo pačios atmintį. Tik mano kartos atveju, tokia refleksija yra duali: gimimas politinių pokyčių metu ir suteikia ypatingą atmintį, ir ta atmintis neegzistuoja kaip patirtis. Ir nors neturiu tiesioginio ryšio su pačiu praeities įvykiu, egzistuoja tam tikras jo prisilietimas prie mano atminties, nes net ir artimiausiame mane supančių žmonių rate egzistuoja bent trejos atmintys – trijų kartų patirtys.

Sakykime, jog prisimenu praeitį per visuotinę, per tėvų, senelių atmintį, per jų tiesioginius patyrimus, kurie neretai smark-iai įtakoja jų dabartis – jie prisimena ir apie tai kalba. Vis svarstau, kodėl jie kalba: ar tik todėl, kad ta praeitis yra susijusi su jų vaikyste, jaunyste, ar dar ir todėl, kad sovietmetis paliko kažkokias aiškiai neįvardintas traumas?

Jeigu arčiau tiesos - antrasis variantas, tuomet kaip ir aišku, kodėl nuolat apie tai šnekama:

„trauminiai praeities įvykiai yrà nuolat, kas paaiškina, kodėl tas buvimas dažniausiai yra diskutuojamas kaip atmintis – kaip traumiška atmintis“1 Tuomet ir tos šnekos – tai savotiška terapija, bandant išsiaiškinti traumų priežastis.

Bet koks mano vaidmuo šiuose pokalbiuose? Aš juk sovietmečio traumos nejaučiu. Matyt, tai ir yra mano trauma. Ji panaši į amnezinę būseną, kokią aprašo Umberto Eco2 - prisimenami tik visuotinės istorijos faktai, bet ne asmeninė biografija. Tuomet sudėtinga save įterpti į supančią realybę. Kad būtų aiškiau, palygin-siu tokią situaciją su Švedijos, kuri nekariavo Europos karuose:

1 Bal Mieke, “Acts of memory. Cultural recall in the present”, editors Mieke Bal, Jonathan Crewe, Leo Spitzer, University press of New England, 1999, p.viii2 turiu galvoje Umberto Eco romaną „Paslaptinga karalienės Loanos liepsna”

27

„<...> istorijos stoka, kad ir kaip būtų keista, prilygsta traumos stokai. Dėl savo neutraliteto Švedija jaučiasi tarsi jai būtų nepavykę dalyvauti Europos traumų istorijoje, ir būtent dėl šios priežasties ji pašalinta iš kolektyvinio seanso, iš kolektyvinio gydančio pokalbio, viešos diskusijos, kurių tikslas – įveikti potrauminį stresą. Kai visa likusioji Europa svarsto kontinentinius skausmus, Švedija atrodo tarsi neturinti jokių skausmingų patirčių, kurias galima būtų ap-tarti, todėl ji negali tikėtis nei supratimo, nei solidarumo.“3

Būtent! Aš lyg ir negaliu dalyvauti vis dar girdimuose pokalbi-uose apie sovietinę praeitį. Mano atmintis tarsi suskilusi – tai mano situaciją paverčia dar panašesne į amneziją, nes neprisimenu „iki-trauminio“ įvykio. Gal būtent dėl to kartais bendraudama net ir su artimaisiais jaučiuosi kaip Garfinkelio etnometodologinio eksperi-mento dalyvė – tyrimo metu stebiu, kas vyksta namuose iš išorinio stebėtojo pozicijos.4 Esu tik atoki stebėtoja.

„Ar kasdienio gyvenimo mikrostruktūra, kai pavyksta ją užčiuopti, visada pasirodo nesimpatiška, nejauki? Ar tai priskirtina atsieto žvilgsnio esmei?“5

Galbūt. Tačiau tokia pozicija – ne mano pačios pasirinkimas. Gimiau tokiu laiku: tarp dviejų santvarkų. Ir, manau, jau sutarėme, kad anstesnioji dar savaip gyva. Greičiausiai gyva sąmonėje – ar ji nėra linkusi kartoti? Inertiškai kartoti praeities prisiminimus:

„„įpročio“, „to paties“ kartojimo atmintis gyvena ne tik kūne, bet ir psichikoje, <...> prisitaikyti prie kintančių gyvenimo situacijų reikia ne tik biologiškai, bet ir egzistencialistiškai, <...> inertiška, pasyvi, anonimiška gali būti ne tik kūniška išorybė, bet ir dvasinė

3 Sandomirskaja, Irina, „Apie meilę Rytų EuropaiI, arba Rytietiškas geismų sodas“, in: Kultūros barai, Vilnius, 2001, p. 194 „studentai turėjo tiesiogine prasme stebėti, kas vyksta jų namuose, laikydamiesi pri-elaidos, kad jie patys yra svetimi žmonės, nuomininkai. <...> reikėjo kiek galint pasišalinti iš savaime suprantamo kasdienio gyvenimo konteksto ir aprašyti jį iš išorinio stebėtojo pozicijos.<...> Vidinio-išorinio žvilgsnio dialektika čia ima reikštis tuo, kad atsiranda keli pagrindiniai teatro stuktūros elementai: žiūroviškumas ir už jo slypintis aktoriškumas. „Nuomininkas“ – tai vazduotės personažas, kurį privalai vaidinti sau pačiam, kad dalyvau-damas galėtum pažvelgti į situaciją iš išorės.“, Sverdiolas, Arūnas, „Etnometodologija kaip refleksijos pratybos“, in: Baltos lankos nr.31/32, Vilnius, 2010, p.1305 Ibid, p.131

28

vidujybė“6. Mes inertiški. Tuomet ir mano dvasia greičiausiai dar viską prisimena, kar-

toja. Kartoju: ne protas, o dvasia. Jos atsiminimai gali būti nieka-

da neregėti akimis. Bet gal pasinaudojant akimis – regint, galima pažadinti ir sielos atmintį?

Pažiūrėsime.

6 Keršytė, Nijolė, „Neprisimenamos atminties pėdsakais“, in: Baltos lankos nr. 31/32, Vilnius, 2010, p.177

29

Eglė Ulčickaitė, „Neregėto laiko dabartyje“, ekspozicijos vaizdas, 2013

31

Neregėto laiko dabartyje

Neseniai surengiau parodą „Neregėto laiko dabartyje“ Beatričės Grincevičiūtės memorialiniame bute-muziejuje. Matyt likimas lėmė jame apsilankyti. Ten laikas tarsi sustojęs. Smalsumo vedamas gali apžiūrinėti kambarius, daiktus – jie byloja apie tai, kaip šeimininkas čia gyveno.

Daiktus galiu paliesti, užuosti jų kvapą, netgi atsisėsti į tą pačią kėdę, kurioje kažkieno buvo sėdėta. O kaip yra su tuo, ką matau, bet nepažįstu? Praeita epocha man vis tiek lieka nepažini, aš joje negyvenau, nemačiau. Turėdama regėjimo negalią, Beatričė nematė savo aplinkos, bet pažino ją kitaip: suvokė pasaulį visomis kitomis juslėmis – klausa, uosle, lytėjimu. Tad jeigu dabar galėtumėme su Beatriče pasikalbėti, kalbėtume kaip dvi nereginčiosios. Ji – dėl to, kad nematė tų daiktų, kuriuos aš matau, aš – dėl to, kad nemačiau to laiko, kai ji gyveno.

Kažkas, slypintis praeities daiktuose man yra labai pažįstamas. Tačiau tai galiu tik apčiuopti. Pažinti praeitį apgraibomis. Lyg vaikščiodama per miegus: tamsoje, užmerktomis akimis, priešais save ištiesus rankas.

Tik kaži kokia dalis vis tiek lieka nematoma.

Tai – pažintis su neregėtu laiku.

32

Déjà vu

Labai ankstyvoje vaikystėje susidūriau su sovietine aplinka. Tačiau, matyt, tai nesiekia mano sąmoningos atminties ribų, nes kartais net nesuprantu: ar tai, ką lyg ir atsimenu, buvo tikra, ar mano pačios išgalvota – tie atsiminimai ne visada iškyla kaip aiškūs vaizdiniai. Jie tik primena, rodos, jau išgyventą būseną – gal ją išgyvenau ne tik aš?

Tai, kas dabartyje tampa prielaida vėl tą būseną pat-irti, paslaptingai traukia. Ji šiek tiek panaši į déjà vu, kai stai-ga dabarties akimirka priverčia pasakyti: taip tikrai jau buvo! Nors nieko konkrečiai atmintyje negali atgaminti, o ta realybė, kurioje esi, bent trumpam laiko tarpui atsiduria virtualio-je, nenusakomoje ervėje, patalpindama ten ir suvokėją:

„Bet kaip yra su tuo, ko nebuvau niekur matęs, o atrodo, kad pažįstu? Gal mano siela, prieš gimstant, buvo vedžiojama po Pasaulį, tartum Dantė Vergilijaus – po Pragarą, Skaistyklą ir Dangų? To aš nežinau...“1

Tai - sielos atmintis.2

Kartais tikrai nenutuokiu, jog kažko neatsimenu. Bet būna: neapleidžia jausmas, kad sąmonės gilumoje egzistuoja kaži koki-os reminiscencijos. Sakote, tai - prisiminimų, kuriuos norisi prisišaukti, atgarsiai? Galbūt, tačiau tai galioja tik tokiu atveju, kai noriu prisiminti. Šiuo atveju, svarbus faktorius yra valia. Bet pri-siminimai gali atsigaminti ir savaime, sakyčiau, tiesiog užklupti netikėtai. „<…> be abejonės jie dažniausiai pasirodo ir dingsta

1 Lukys, Alvydas, „Būtasis tęstinis>Past Continuous“, fotoesė, Kitos knygos, Vilnius 2008, p.42 „Kūno mechanikai, automatizmui Bergsonas priešpriešina „tikrąją“, arba „grynąja“, sielos atmintį. Tai deja vu (jau [kažkur]matyta“) fenomenas, kai nesistengdama, bet atlik-dama kokius nors veiksmus, sąmonė nevalingai, spontaniškai iš naujo išvysta kažkada pat-irtus dalykus. Todėl filosofas ją dar vadina „ vėl reginčiąja“ [revoit] ar „įsivaizduojančiąja“ [imagine], priešpriešindamas pirmajai, kuri yra „kartojančioji“. Ją sudaro „gryni‘, bekūniai prisiminimai, kurie žmogui ką nors veikian „materializuojasi“ ir aktualizuojasi, t.y. iš virtu-alios praeities pereina į aktualią juslinės patirties dabartį“, Keršytė, Nijolė, „Neprisimenamos atminties pėdsakais“, in: Baltos lankos, Vilnius 2010, p.175

33

be mūsų laisvos valios.”3 Marcelį Proustą kaip tik tokia atmintis užklupo beieškant prarasto laiko:

„Taip ir mūsų praeitis. Veltui bandytume ją prikelti. Visos mūsų pastangos būtų bergždžios. Praeitis slypi ten, kur nebesiekia proto galia, - kokiame nors materialiame daikte (pojūtyje, kurį mums teikia tas materialus daiktas), nors mes to net nenumanome. O ar tą daiktą aptiksime prieš mirdami, ar neaptiksime – lemia atsitiktinumas.“4

Laimingi tie, kurie susiduria su tokiu atsitiktinumu, nes jis pat-virtina tikrumą. Taip yra todėl, kad ne patys pasirenkame kokį nors „aptikimą“ – tai jis mus atsitiktinai „ištinka“, tarsi prižadindamas virtualioje atmintyje miegančias tiesas. Tai reiškia, kad atpažintos akimirkos yra tapačios. „<...> tarsi siela galėtų pakilti virš esa-mos situacijos, apžvelgti visus savo gyvenimo potyrius, palyginti juos tarpusavyje ir konstatuoti jų tapatybę.“5 Negalima jų paleisti. Išduosiu Prousto receptą: tereikia iš prieblandos ištraukti tai, ką tuo metu junti ir paversti dvasiniu atitikmeniu.

Bet ar patikėti Proustu ir manyti, kad tikrais galime laikyti tik visiškai tapačius potyrius? Juk prisiminimas – tai suvokimo, o ne proceso suvokimas: „ <...> prisimenu aš ne praeitį kaip tokią, bet jos suvokimus, kurie aktualizuojami dabartiniuose suvo-kimuose. Prisiminimuose yra duotas ne pats procesas kaip toks, bet buvęs jo suvokimas, kuris „dabar“ išgyvenamas „vėl“.“6

Tarp dabartinio ir buvusiojo potyrių suvokimų egzistuo-ja tarpas (sakykime, laiko tarpas) – du momentus skiria kitos patirtys, transformuojančios patį suvokėją. Vadinasi, net jei ir prisiminimą sukeliantis įvykis ar vaizdas yra tapatus, prisiminimas nebūtinai bus toks pats – jis gali pasireikšti pakitęs, priklausomai nuo suvokiančiojo pokyčio. Tokiu atveju, turbūt tikrumą patvir-tina suvokiančiojo vėl išgyvenamas praeities momentas – suvoki-

3 Bergson, Hanry, „Matter and memory“, tr. by N. Margaret Paul And W. Scott Palmer, London: George Allen & Unwin LTD, 1929, p. 984 Proust, Marcel, „Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje“, Vaga, Vilnius, 1979, p.405 Keršytė, Nijolė, „Gyvas praėjusysis laikas“, in: Baltos lankos nr. 34, Vilnius, 2011 p. 506 Jonkus, Dalius, „Transcendencijos samprata Husserlio fenomenologijoje: atmintis ir kitas“, in: Žmogus ir žodis 2008 IV, p. 34

34

mas, kad trumpam tampi buvusiuoju savimi, tik jau turėdamas ir dabartinį save – atpažįsti save ir savo pokytį.

Ir visgi turbūt sutiksite, kad, bet kokiu atveju, prisiminimai užklumpa susidūrus su asociacijas vaizduotėje keliančiais vaizdais, objektais, daiktais. Štai ir man taip vieną rytą nutiko: pabudusi pro langą pamačiau pūgą. Tas vaizdas iškart priminė vaikystėje dažnai vartytos knygos iliustraciją – nustebusį Baroną Miunhauzeną žvelgiantį į savo arklį, kybantį ant bažnyčios stogo (mat nutir-po prieš tai pastatą užklojęs sniegas). Neprisiminiau kokio nors konkretaus įvykio ar potyrio iš vaikystės, o tik blankų knygos ili-ustracijos vaizdą. Tiesa, tuoj pat užsimaniau nedelsiant tą knygą susirasti ir pasižiūrėti į prisimintą paveikslėlį – lyg toks veiks-mas patvirtintų, kad mano prisiminimas yra neišgalvotas.

Šis suvokimas patvirtino, jog prisiminimai smarkiai susiję su vizualumu. Atmintyje nuolat siaučia vaizdų pūgos. Ir nežinia, kas gali suvaldyti jų chaotišką tvarką. Gal atminties „pririšimas“ prie ko nors – gal atminčiai tiesiog reikia objektų? Kokį daiktą „pasiliktą atsiminimui“, manau, turi ne vienas.

Daiktuose slypi...

35

36

Daiktai atminčiai

...užlipkime į daiktų prikrautą palėpę. Arba dar geriau: užsukime į sendaikčių krautuvėlę. Bent jau aš stengiuosi nepra-leisti tokios progos. Kartais net neturiu tikslo ką nors įsigyti – dvasiniam pasitenkinimui užtenka tiesiog daiktų apžiūrinėjimo. Žinoma, baisiai džiugu kokią nors senieną parsinešti namo. Ir ką tada? Nieko, tik „Ji norėjo paliesti savo kūnu kiekvieną daiktą ir sužinoti, kaip jis vadinasi iš tikrųjų.”1 – parsinešu ne tik daiktą, o ir jo atmintį (gali būti, kad ta jo atmintis man ir liks nepažini, kad ją sukursiu pati, bet apie tai – vėliau).

Gal tai jos aš instinktyviai ieškodavau dar būdama maža? Ant kairės rankos rodomojo piršto turiu „V“ formos randą. Susižeidžiau vaikystėje išardžiusi žaislinį pienovežį. Tada dažnai ardydavau dai-ktus, žaislus. Visada atrodydavo, kad viduje rasiu kažką, kas paten-kins mano smalsumą, pasirodys įdomiau negu išorė. Bet visada nusivildavau - ir vidus pavirsdavo tik daugelio išorių krūva.

Tik ko iš tiesų aš ieškodavau? Juk ne tik veikimo principo - tokiu atveju, smalsumas būtų užtektinai patenkintas – kažkokios esmės. Dabar daiktų nebeardau. Bet vis dar ieškau juose to kažko. Viskas po truputį aiškėja, ar ne? Taip, taip, siela instinktyviai siekia pažinimo, siekia prisiminti, atpažinti, permąstyti... Bet protas gãli ir įsivaizduoti – argi vaizduotė nėra sąmonės veiksmas?

Objektai ar daiktai, kurie turi istoriją, savaime atrodo verting-esni. Tam tikra prasme jie prisideda prie kultūrinės atminties pažinimo. Slėpiningumo faktorius? Taip, tiesa, jie traukia savo paslaptingumu, kadangi turi atmintį, apie kurią galima tik spėlioti. Gal šis spėliojimas ir yra ta jų „patrauklumo“ priežastis? Tokiu būdu juk galime spėti, ką tik išmanydami - jie leidžia mums „girdėti“ tai, ką norime. Šiuo atveju tai nėra nemandagu, nes ne visada praėjusių dalykų prisiminimas yra prisiminimas jų tokių, kokie buvo.

1 Aputis, Juozas, „Žuvys neturi atminties“, iš knygos „Rugsėjo pauščiai“, tekstai.lt: http://www.tekstai.lt/buvo/tekstai/aputis/rugsejop.htm#zuvys

37

Prisimenant pradeda veikti vaizduotė. Bet „Įsivaizduoti nereiškia atsiminti. Be abejonės prisiminimas, kai jis tampa re-alus, yra linkęs „gyventi” vaizde, bet toks apvertimas nėra teisin-gas ir vaizdas, tikras ir paprastas, nebenurodys į praeitį <..>“2.

Tik jeigu praeities prisiminimas nebenurodo į „tikrąją“ praeitį, nes yra smarkiai susijęs su vaizduote, tai ir istorija bei at-mintis, tokiu atveju, ar nėra tik daugelio vaizduočių pasaulio kon-struktas?

„Vaizduotės veikla <...> yra magiškas veiksmas“3!Ar tai reiškia, jog turime nuolat abejoti savo atmintimi?

Matyt, teks padėti daiktus į šalį ir rimtai apie ją pakalbėti.

2 Bergson, Hanry, „Matter and memory“, tr. by N. Margaret Paul And W. Scott Palmer, London: George Allen & Unwin LTD, 1929, p. 174 Paul Ricoeur savo knygoje „Memory, history, forgeting“ (tr. by Kathleen Blarney and David Pellauer, The University of Chicago press, Chicago & London, 2004, p. 52) taip pat cituoja pastarąją pastraipą, tik transformuodamas pirmą sakinį: originalas skamba „To picture is not to remember”, o Ricoeur – “To imagine is not to remember”3 Sartre, Jean-Paul , “The Imaginary: A phenomenological psychology of the imagina-tion”, Routledge, London, 2004, p. 125

38

Amnezija

Ar žinote, kad žuvys neturi atminties? Pabandykite į jų spiečių vandeny mesti akmenuką – išsibaidys, bet netrukus vėl sugrįš ten pat. Argi mes nepanašūs į žuvis? Vos išbaidyti isto-rijos įvykių vėl prie jų grįžtame. Žinoma, sakysite, jog tai visai nepanašu, jog mes, žmonės, sąmoningai siekiame grįžimo, kad jis mums reiškia refleksiją, percepciją, projekciją ar dar kokį skambų žodį, kurio nepaminėjau. Bet ar neatrodo, kad visas gyveni-mas nuo pat gimimo – tai kelias prisiminimo link, išsivadavimas iš užmaršties, sielos, įkalintos kūne, grįžimas į tą pačią amžino aiškumo vietą? Tokiu atveju, atėjimas į šį pasaulį – pati pradžia – yra paženklintas užmiršimu. Tik pagalvokite, juk prieš bet kokį prisiminimą turi egzistuoti užmiršimas. Atsimindami pradedame suprasti, ką užmiršome (arba vaizduotė tikrai kūrybinga, jei gali sau leisti vaizduotis šitiek istorijų). Belieka pritariamai palinkčioti galva Paul Ricoeur: „Kalbėti apie atmintį, reiškia kalbėti apie užmiršimą“1 - prisiminimo džiaugsmas aplanko tik pamiršus.

Kita vertus, gal neverta čia maišyti dvasios reikalų, o apsistoti ties mintimi, kad tas užmiršimas – tai tiesiog baisi visuotinė liga, kurios pavadinimą jau ne kartą minėjau?

Taip, ta pati: „<...> egzistuoja vis gilėjantis ir keliantis priekaištus krizės jausmas, kad mūsų kultūra nepagydomai serga amnezija.“2 Tik ne apie klinikinį atvejį mes kalbame, o apie užmiršimą, kuris galbūt nėra koks nors atminties sutrikimas. „<...> ar užmiršimas yra dis-funkcija, iškraipymas?“3 Kai kuriais atvejais – taip, tačiau, gal ir para-doksalu, bet atrodo, jog ši „liga“ susijusi su nepaliaujamu žavėjimusi praeitimi ir atmintimi: „užmiršimas gali būti taip smarkiai susijęs

1 Ricoeur,Paul, “Memory, history, forgeting,”, tr. by Kathleen Blarney and David Pellauer, The University of Chicago press, Chicago & London, 2004, p.16.2 Huyssen,Andreas, Twilight Memories: Marking Time in a Culture Of Amnesia, Rout-ledge, 1995, p.13 Ricoeur,Paul, “Memory, history, forgeting,”, tr. by Kathleen Blarney and David Pellauer, The University of Chicago press, Chicago & London, 2004, p. 426

39

su atmintimi, kad galima jį laikyti viena iš atminties sąlygų.“4

Užmiršti galima išgyventą patirtį, bet būna, kad prisiminimą skatina ir tos patirties stoka. Na, pavyzdžiui, mano, mano kartos atveju: neprisimenu ką tik pasibaigusio sovietinio valstybės lai-kotarpio, o tai ir yra sąlyga atsiminti. Tai – lyg ir turėta, bet kar-tu ir prarasta praeitis (dėl to, kad turėta vaikystėje, kurios nebe-siekia sąmoninga atmintis). Aktualizuodama savo neišgyventus praeities įvykius, siekiu atsiminimo ir jų supratimo – taip galbūt galėsiu šiek tiek priartėti prie pokyčio (o tuo pačiu ir savo pačois kismo), įvykusio vienai valstybei pakeitus kitą, suvokimo. Jis padėtų aiškiau nusakyti, kur, o tuo pačiu ir kas esu dabar.

Tik ar tas suvokimas vyksta savaime, natūraliai? O gal visa tai – tik kerai, burtai? Gal atmintis niekada neprimins buvusios realybės?

Tuomet belieka rinktis simuliaciją.

4 Ricoeur,Paul, “Memory, history, forgeting,”, tr. by Kathleen Blarney and David Pellauer, The University of Chicago press, Chicago & London, 2004, p. 426

40

Simulacrum

Kaip prisiminti neišgyventą laiką? Tereikia susikurti prisiminimų simptomus. Kaip savo knygoje Littré cituoja Jeanas Baudrillard‘as: „Tas, kas apsimeta sergąs, gali paprasčiausiai gulti į lovą ir tikinti esąs ligonis. Tas, kas simuliuoja ligą, išryškina savyje kai kuriuos jos simptomus.“1

Neverta apsimesti, kad atsimeni – tiesiog susimuliuoji atsiminimą ir atmintis pradeda veikti. Žinoma, kitas klausimas – dėl patikėjimo ta atmintimi kaip tikra. Kadangi, kitaip negu disimu-liacija (apsimetimas, jog neturi to, ką turi), simuliacija pažeidžia realybės principą: „suabejoja skirtumu tarp „tikro“ ir „netikro“, tarp „realaus“ ir „įsivaizduojamo“2. Tačiau neatmeskite fakto, kad gal tiesiog stimulas atsiminti yra simuliacinis, bet patirtis - tikra. Ta patirtis ir yra realus simptomas. Nors gal tai – tik dar didesnė saviapgaulė... nežinau, visai pasimečiau.

Bet susiimkime ir paklausykime, ką apie tai sako Baudrillard’as. Pradėkime nuo to, jog jis išskiria keturias atvaizdo stadijas:

(a) jis atspindi giliąją realybę; (b) ją slepia ir iškreipia; (c) slepia jos nebuvimą; (d) neturi jokio ryšio su bet kokia

realybe: tai grynas savęs paties simuliakras.3

Pirmuoju atveju, atspindėdamas realybę, atvaizdas ją reprezentuoja, o tai reiškia ženklo ir tikrovės lygiavertiškumą – tai Baudrillard’as vadina gerąja regimybe (a); antruoju atveju jis veikia kaip kerai – yra blogoji regimybė (b); trečiuoju – jau veikia kaip burtai – tik vaidina, kad yra regimybė (c); paskutiniuoju – jis jau priklauso nebe regimybės sąrangai, tampa priešingas reprezentacijai ir ženklo bei tikrovės lygiavertiškumą paverčia utopija. Tai kas buvo tikra, daugiau nebeegzistuoja – priklauso simuliacijos sąrangai (d).

1 Baudrillard, Jean, „Simuliakrai ir simuliacija“, Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 92 Ibid.3 Ibid. p.13

41

O dabar perkelkime šiuos principus į atminties diskursą. Tuomet sakykime, jog: (a) mūsų pasirinktas bet koks ojektas iš praeities pats savaime

yra geroji regimybė – jis turi savyje tam tikrą atmintį – giliąją prasmę;

(b) jį patirdami, bandydami suvokti, sąmonėje susiejame su savo atmintyje turimu vaizdiniu – tai tarsi kerai, nes mūsų atmintis iškreipia tikrąją daikto atmintį;

(c) tuomet vaizduotė, kaip burtai, tai, ką įsivaizduojame paverčia tikru – sąmoningai sukurta atmintis slepia, jog tikrąją atmintį pakeitėme mūsų įsivaizduojama;

(d) tad galų gale, prisiminimas tarsi tampa simuliakru – yra ta ženklo ir tikrovės lygiavertiškumo utopija.

Vadinasi, susidurdama su sovietinio ar kokio kito praeities laiko daiktais, aš išties nepažįstu to laiko – matau ir suvokiu tik paviršinį arba iškreiptą, nelygiavertį jo vaizdą. Taigi mano atmin-tis tampa panaši į simuliakrą. O „kai tai, kas buvo realu, daugiau nebėra tuo, kas buvo, nostalgija įgyja savo tikrąją reikšmę.“4

Vos išsigydę vieną ligą – amneziją, susiduriame su kita – nos-talgija?

4 Baudrillard, Jean, „Simuliakrai ir simuliacija“, Vilnius: Baltos lankos, 2001, p.13

42

(Ne)liga

Sakote, laikas viską išgydo? Galiu pasakyti tik tiek, kad jis ne visada yra tinkamas priešnuodis. Nejaugi niekada neteko ilgėtis to, kas praplaukė kaip nebegrįžtantis upės vanduo?

Iš pradžių nostalgija – ilgėjimosi to, kas prarasta būsena - buvo laikyta liga, susijusia su melancholija ir pasireiškiančia tokiais simp-tomais kaip abejingumas, praeities ir dabarties maišymas, nepasiten-kinimas, realių ir įsivaizduojamų įvykių neskyrimas. Jeigu jaučiate panašius simptomus ir galvojate, kad jus kaip anksčiau gali pagydy-ti Alpių oras ar opiumas, turiu nuliūdinti – dabartiniame pasaulyje nostalgija nebelaikoma diagnoze. Svetlana Boym apibūdina ją „kaip namų, kurie nebeegzistuoja arba niekada neegzistavo ilgesį“1.

Jūs irgi savęs paklausėte, kur yra tie namai? Ne kartą sau mintyse esu pasakiusi, kad norėčiau grįžti į namus, bet nežinau, kur jie. Mano fizinis kūnas turi, kur sugrįžti, tačiau siela blaškosi tarsi vis prasilenkdama su ramybe. Lyg būtų praradusi taikų santykį su dabartimi. Nostalgija buvo diagnozuota laikais, kai siela ir kūnas buvo gydomi tais pačiais vaistais. Modernioji nostalgija „gedi“ neįmanomo mitinio dvasios sugrįžimo į pasaulį su aiškiomis taisyklėmis ir vertybėmis – Rojaus - sielos ir kūno namų, kur egzis-tuoja laiko ir erdvės vienybė. Bet ne, ne tik absoliuto aš ieškau.

Tiesa, kad nostalgija susijusi su tam tikros vietos ilgėjimusi? Tiesa, nostalgiją reikia lokalizuoti. Kartais atrodo, jog mano nostal-gija randa savo vietą žvelgiant į sovietinius tapetus, raketas vaikų žaidimų aikštelėse, patefonus, buities daiktus etc. Bet iš tiesų, mes ilgimės ne vietos, o kito laiko – ar tai būtų prarastas, ar neišgyventas laikas – juk ilgiuosi ne kambarių, kurie buvo ištapetuoti soviet-iniais raštais, o laiko, kai tie raštai buvo kasdienybės dalis.

Ilgėdamiesi jaučiame, praeinantį laiką. Kas praėjo, to nebėra.

1 Boym, Svetlana, Nostalgia and its discontent, essay (adapted from book The future of nostalgia (New York: Basic, 2001), The Hedgehog review / summer 07, p. 9, http://www.iasc-culture.org/eNews/2007_10/9.2CBoym.pdf

43

Klausiate, kaip galima ilgėtis to, kas neregima? Atmerkite savo dvasios akis ir paklauskite, ką jos mato. „Ir tie, kurie pasakoja apie praeitį, nepasakotų apie ją tiesos, jeigu nematytų jos savo dvasios akimis: juk negali būti regima tai, ko nėra.“2 Žiūrėdama į daiktus iš nepažinto laiko aš juntu, kad juose slypi neregima praeitis. Manote, tiesiog noriu matyti sielos akimis? Ne, ir ne tai.

Na gerai, nostalgijos sąvoka vis kito priklausomai nuo laiko koncepcijos kaitos, ligą pakeitė fenomenas. Tad kokia ta šiuolaikinė nostalgija – juk gyvenu XXI amžiuje? Boym sako, kad šiuolaikinio „nostalgiko“ imperatyvas yra ne tik namų ilgėjimasis, bet ir pa-vargimas nuo namų (gaila, lietuviškai tai neskamba, kaip angliškai - homesick and sick of home). Tai – tam tikras maištas prieš modernią laiko idėją - vis greitėjantys industrializacijos ir modern-izacijos tempai sustiprino lėtesnio praeities laiko ilgėjimąsi.3

Ieškokime toliau: šiuolaikinę nostalgiją autorė skirsto į du tipus: restauracinę ir reflektyvią. Restauracinė nostalgija remiasi ideologiniais tikslais ir siekia atstatyti, atkartoti praeities patirtis, atkurti buvusį stovį. O reflektyvioji, turėdama savikritinius, ter-apinius tikslus, bando prisiminti ir atgaivinti praeitį tam, kad ją permąstytų, nenori atstatyti to, kas buvo, bet siekia naujo, indi-vidualaus požiūrio į tai.4 Eureka! Noriu reflektuoti praeitį, naujai į ją pažiūrėdama – ilgiuosi neišgyvento potyrio erdvės. Erdvės, ku-rioje gimiau, o dabar iš jos liko tik pasakojimai ir daiktai – žiūriu į juos kitaip nei tie, kurie jau gyveno prieš man gimstant.

Dar vis tikite, kad laikas gydo? Laikas keičia požiūrį.

2 Šv. Aurelijus Augustinas, Išpažinimai, Vienuolikta knyga, XVII, 22; in: Baltos lankos nr. 4, Vilnius, 1994, p. 453 Boym, Svetlana, Nostalgia and its discontent, essay (adapted from book „The future of nostalgia“ (New York: Basic, 2001), The Hedgehog review / summer 07, p. 8-124 Ibid. p. 13-16

44

Nekintanti vizija

Žvelgiant į praeitį, atskaitos taškas yra nuolat besikeičiantis aš. Nuo jo priklauso kaip žvelgiama, o žvelgti į praeitį galima iš kelių perspektyvų: galima žvelgti retrospektyviai - suvokiant kaip istoriją, arba laiko matmenį laikant antraeiliu – apmąstant tik so-cialinius ir kultūrinius aspektus, arba analizuojant dabartį, kuri talpina pasekmes ir pokyčius. Ir vis dėlto, nesvarbu, kuris būdas yra pasirenkamas, kolektyvinės atminties (na gerai, vaizduočių) faktoriaus juk nepaneigsime. Taigi aš atmintis gali pasidu-oti daugiau negu jis atsimenančios atminties kismui. Arba kaip tik – nesikeičiančioms tendencijoms – kur buvę, kur nebuvę, vėl susiduriame su present perfect continuous ir mūsų inertiškąja sąmone: gal nostalgiškumo fenomenas yra viena iš sovietmečio liekanų, kurios atsikratyti reikia daug laiko:

„Nors oficialiosiose reprezentacijose Sovietų Sąjunga buvo vaizduojama kaip revoliucinė socialinio eksperimento, milžiniškų industrinių projektų ir entuziastingai savo ateitimi tikinčio prole-tariato šalis, šioje šalyje gyvenusi visuomenė per visą savo gyvavi-mo laikotarpį buvo linkusi (kur kas dažniau nei paprastai manoma) idealizuotai ilgėtis praeities.“1

Dar reikia prisiminti, ką apie tai sako Svetlana Boym. Anot jos, nostalgijos „protrūkiai“ dažnai seka revoliucijas. Panašiai nutiko ir su revoliucine perestroikos epocha. Sovietų Sąjungos pabaiga sukūrė paskutinės sovietų dekados kaip stagnacijos vaizdą. Tačiau iš kitos pusės, tai atrodė kaip „Sovietų stabilumo, stiprybės ir „normalumo“ Aukso amžius – toks požiūris buvo paplitęs Rusijoje iki 2000 metų“2. Neteko kažko panašaus girdėti iš kai kurių vyresnio amžiaus žmonių? Lyg jie iš ties ilgėtųsi to senojo režimo, kuris, anot jų, bent jau turėjo aiškų apibrėžtumą ir, žinoma, pažadą apie geresnį

1 Klivis, Edgaras, “Nekintanti ateitis : nostalgija sovietiniame režime”, Meno istorija ir kritika, ISSN 1822-4555, [Nr.] 6, 2010;2 Boym, Svetlana, Nostalgia and its discontent, essay (adapted from book The future of nostalgia (New York: Basic, 2001), The Hedgehog review / summer 07, p. 10

45

rytojų. Kurgi ne... Amžinai laikini sunkumai. Nejuokaukite, sakytų Kurt Vonegut. Nostalgija taip pat jaučiama ir nerealizuotoms prae-ities svajonėms bei nebeįvyksiančioms ateities vizijoms.

Kažin, ar aš nesu viena iš tų vizijų?

Šį skyrelį, kitaip nei Praeities horizonte, jau galima užbaigti ilgesingai – tema diktuoja toną!

46

(Vilniaus) mitas

Praėjusio skyrelio pabaigos padiktuoto tono proga, štai dar daugiau ilgesio:

„Vilniuje, Tūla, Tavęs jau seniai nebuvo, o man gal ir niekur nebuvo - nei Tavęs, nei prošvaistės tarp žemų Užupio debesų. Žvelgiau į savo apšepusį veidą balų ir alaus bokalų veidrodėliuose ir nežinojau, ką veikti toliau - gyventi ar nebegyventi.”1

Matyt, galima tik pasiginčyti, ar šis vaizdelis yra ilgesingas, ar melancholiškas, ar depresyvus etc. Bet man jis – nostalgiškas. Tiesa, nostalgiją čia juntu gal net ne pačiam aprašomam vaizdui, o neegzistuojančiam to vaizdo potyriui, tad vieta – Vilnius, tam-pa svarbiu objektu, kuriame numanomai ir egzistuoja ta potyrio erdvė.

Tik noriu išsakyti kelis pastebėjimus apie vietinį kontekstą. Manau, kad čia, kur gyvenu, jau savaime egzistuoja daug nostalgiškos nuotaikos. Na, kad ir Vilnius - ar tai nėra mitais apipin-tas miestas – juk mitas pasakoja apie ne(be)egzistuojančią realybę? Kažkada ir pati nostalgiškai apie jį svajojau, norėjau jame gyventi. Atrodė, kad čia egzistuoja kažkokia ypatinga aura, sukaupusi savyje begalę istorijų – ir tikrų, ir gal pramanytų. Tai aiškiai išreiškiama ir grožinėje literatūroje, kaip gerai pastebėjo Tomas Venclova:

„Apie Vilniaus tekstą (nors šis terminas, dabar jau įsitvirtinęs kultūrologijoje, ne visada vartojamas) jau kalbėta daug ir įvairiomis progomis. Jis neabejojamai yra vienas įdomiausių Europoje ir turi savybių, kurių veltui ieškotume kituose, gal platesniuose ir reikšmingesniuose tekstuose. Labai dažnai sakoma, kad Vilnius – paslaptingas, magiškas, ekscentriškas, keistas miestas, vadinasi, įkvepiantis kurti mitus ir poeziją.“2

Dar paauglystėje man didžiausią Vilniaus mitą sukūrė Ričardas Gavelis ir Jurgis Kunčinas3. Abu jie, turbūt, savotiškai,

1 Kunčinas, Jurgis, „Tūla“, Tyto Alba, 20072 Venclova, Tomas, „Vilnius kaip nostalgijos objektas“[LT], Articles, Eurozine, 2009-10-063 Turiu omenyje Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“ ir Jurgio Kunčino „Tūla“, „Blanchis-

47

gal net fanatiškai mylėjo Vilnių ir papasakojo apie jį nemažai da-bar nostalgiškai skambančių istorijų. Tos istorijos, atrodo, yra vis labiau sureikšminamos ir aktualizuojamos, paverčiant jas naujais pasakojimais, pritaikytais šiandienai. Beje, romanų herojai-autorių alter ego ir patys tapo panašūs į mitinius asmenis. Prisispažinsiu, atsikrausčiusi į Vilnių, jaučiausi kažkaip ypatingai pirmą kartą važiuodama maršrutu Užupis – Žvėrynas ar vaiščiodama ratais aplink apleistą bažnyčią senamiestyje – aš gi vaikščioju Jų pėdomis!

Et, tik daydreaming4 visa tai, marš atgal į realybę.

serie, arba Žvėrynas–Užupis”, „Kasdien į karą” romanus.4 ang. „svajojimas“ ; day – diena, dream – sapnas

48

Retrofuturizmas

Panašu, jog šiuolaikinio pasaulio realybėje egzistuoja savotiškas paradoksas: naujenybė yra labiau asocijuojama su at-mintimi ir praeitimi, o ne siejama su tiesioginėmis ateities vizijo-mis. Tai plačiau paaiškintų citata iš Ann Demeester bei Kęstučio Kuizino „Laiško menininkams“ ir jame cituojamo J.Sullivan:

„Mes esame linkę atsisakyti didingų vizijų ir grįžtame prie retrofuturizmo, prie ateities archeologijos. Mums įdomu atsigręžti atgal ir patyrinėti praeityje (dažniausiai nuo trečiojo iki septinto dešimtmečio) sukurtus ateities vaizdus tiek mokslinėje to meto fan-tastikoje, tiek negrožinėje futuristinėje literatūroje, kuri dažnai at-rodo pasenusi, vertinant dabarties standartais. Saugiau ir patikim-iau mėgautis „ryškia nostalgija neišsipildžiusiam ateities pažadui“ nei įsivaizduoti, kas dabar galbūt mūsų laukia ateityje“1.

Bet kodėl jaučiame nostalgiją praeityje egzistavusioms ate-ities vizijoms – gal iš tiesų tai – saugesnė pozicija? O gal manome, jog praeities vizijos buvo kuriamos ant autentiškesnių išgyvenimų nei mūsų pagrindo? Gal taip yra todėl, kad mus pasiekia begalinis vaizdų srautas, kurio autentiškumu nebepasitikime?

Vis labiau vizuáliosios technologijos, per kurias mes kaip var-totojai pasiekiame vizualiõsios kultūros susumuotus įvykius bei reginius, yra pagrindinis būdas, suteikiantis „žinojimą“. Gal net ap-skritai vaizdų gamybos kiekis ėmė pranokti žodinį, atsirado „vaizdo žodynas“, kurio ne(be)turi kalba. Roland Barthes sako, kad vaizdas pakeitė autentiško žmogiško pasaulio tikėjimą.

„Vienas mūsų pasaulio ženklų turbūt yra šis apvertimas: mes gyvename pagal bendrą vaizdinių repertuarą. <…> pasiten-kinimas pereina per vaizdą – štai didžioji mutacija. Toks apver-timas neišvengiamai kelia etinį klausimą: problema ne tai, kad

1 James Sullivan, Visions of tomorrowland;How past concepts of the future are taking over pop culture//The San Francisco Chronicle, 1999 sausio 3http://www.sfgate.com/cgi-bin/article.cgi?f=/c/a/1999/01/03/PK104147.DTL&ao=all

49

vaizdas yra amoralus, nereikalingas ar velniškas <...>, bet todėl, kad paplisdamas jis visiškai derealizuoja žmogiškąjį konfliktų ir geismų pasaulį, prisidengdamas jo iliustravimu.<…> Vadinamąsias pažangias visuomenes apibūdina tai, kad jos šiandien vartoja vaiz-dus, o nebe tikėjimus, kaip darė praeityje“2.

Bet tokiu būdu matome ne tik dabartį, tokiu būdu pradėjome regėti ir praeitį, juk pats vizualumo terminas taiky-tinas tiek dabarties3, tiek praeities suvokimui: „Mums reika-linga regima praeitis, regima tąsa, regimas kilmės mitas, kuris sutvirtintų mūsų tikėjimą savo tikslais“4 O šiuo atveju, atmin-tis yra vis transformuojama per pateikiamus reginius – ar ji dar panaši į tikrąją, grynąją? Anot Baudrillard’o, nei tikrovėje, nei kine nebėra ten buvusios istorijos, o ta, kuri mums grąžinama, ne-turi ryšio su istorine tikrove, tiesiog tampa hiperpanaši į ją.5

Šiandien atrodo, jog istorija, kėlusi revoliucines nuojautas (net nenutuokiu, kaip tai jaučiasi), pasitraukė, palikdama tuštumą, kurią būtina užpildyti praėjusio laiko turiniais. Tik gaila, kad tų turinių atgaminimas vyksta atsitiktine tvarka, be jokios vyraujančios idėjos, todėl šis procesas ir neatsiejamas nuo nostalgijos poveikio6 – isto-rija yra tas mitas, kurio ilgimės. Labai daug tokio nostalgiško ilgesio galima pasisemti kine – istorinis mitas atsigamina ekranuose. Juose daug praeities mistifikacijos. Veikiausiai, ir pati praeičiai suteikiu metafiziškumo bruožų. Betgi ir aš jaučiu revoliucijos trūkumą! Na gerai, gal ne revoliucijos, bet būtent to, jog jos ir nepatyriau. Prisimenu: kai žiūrėjau Raimundo Banionio „Vaikus iš Amerikos viešbučio“, norėjau gyventi tuo laiku ir su nostalgija įsivaizdavau, ką reiškia per radiją „pagauti“ The Rolling Stones „gabalą“.

2 Barthes, Roland, Camera Lucida, Kaunas: kitos knygos, 2012, p. 1393 Pasak Virginijaus Kinčinaičio, mass media technologijos kuria ir palaiko šiuolaikinių vakarietiškų visuomenių tapatumą. Kinčinaitis, Virginijus, Vizualumo transgresijos, Dailė 2001/2, http://www.culture.lt/daile/01%282%29/vt.htm4 Baudrillard Jean, „Simuliakrai ir simuliacija”, Vilnius: Baltos lankos, 2001, p.175 Ibid., p. 576 „karas, fašizmas, belle epoque prabanga arba revoliucinės kovos – visi lygūs ir be skir-tumo skęsta toje pačioje niaurioje ir gedulingoje egzaltacijoje, tame pačiame susižavėjime retro dalykais.“, Ibid. p.56

50

Nors gal jis jau seniai buvo įrašytas mano atminties plokštelėje? Bet juk atminties įrašų, kitaip nei vinilinių plokštelių, negaliu paliesti, negaliu išgirsti savo ausimis, pamatyti. Belieka jai surasti materialius atitikmenis – kad praeities egzistavimas taptų akivaizdus, reikalingas kaupimas ir sandėliavimas.

Ar nekilo noras su „egoistišku kolekcionieriaus malonumu“7 imtis kataloguoti savo atminties iliustracijų?

7 Proust, Marcel, „Atrastas laikas“ (fragmentas), vert. A.Keršytė, in: Baltos lankos, 1994, Nr. 4, p. 124

51

52

Atminties muziejus

Žmogaus atmintis panaši į muziejų. Bent jau savąją drįsčiau palyginti su tokia „institucija“. Mano potyrių prisiminimai yra išeksponuoti kažkur sąmonėje. Kai kurie iš jų gal jau ir senokai užmiršti slepiasi man nežinomose saugyklose. A, o dalis galbūt jau išvis atiduoti pasąmonės valiai. Ir tik sapnuose šmėsteli priminda-mi buvę. Galgi yra dar ir tai, ko net nenutuokiu esant.

Vienaip ar kitaip, atmintyje galima rasti viską, ką tik gali įsivaizduoti. O įsivaizduoti gali viską, ko tuo metu nėra šalia. Kažkodėl ta gausa man asocijuojasi su muziejumi – savotiška saugykla – praeitimi ateičiai. Puikus pavyzdys tam galėtų būti Prancūzijos Nacionalinė biblioteka, apie kurią Alan Resnais filmo „Visa pasaulio atminis“ pradžioje yra pasakojama:

„Čia galima rasti beveik viską, kas atspausdinta prancūziškai, beveik viso pasaulio laikraščius, nuotraukas, žemėlapius... tai – muziejus.“ 1

Tik ten viskas turi savo iš anksto paskirtas vietas. Atmintyje – štai – daugiau netvarkos. Bet tai matau tik kaip teigiamybę - nes „ekspozicijas“ galima keisti iki begalybės. Begalybės...

Yra, beje, tokių muziejų ir realybėje. Prieš metus kaip tik lanki-ausi „Museum Insel Hombroich“ Diuseldorfe. Tai unikali kultūrinė erdvė. Kultūrinė labiau ta prasme, kad ten vienu metu egzistuoja visokios kultūros. Įvairių laikotarpių ir pasaulio kraštų kūriniai, įsikurdinę vienas šalia kito, pasirodo, puikiai dera kartu. O ir nieks ten neturi pavadinimų, ar kokių kitokių nuorodų, tad vaizduotė turi nemažai darbo. Sakyčiau, kad šis muziejus yra vieta, kuri ir erdvę (tiek fizinę, tiek vaizduotės, tiek atminties) paverčia įmanoma.

Įmanoma bet kam tokį muziejų turėti.

1 Resnais,Alan, All the memory in the world, (Toute la mémoire du monde), 1956

53

54

Prisiminimų dėžutės

Svetlana Alpers savo straipsnį „Muziejus kaip matymo būdas“1 pradeda vienu ryškiauisių prisiminimų iš vaikystės apie muziejų. Jai atminty įstrigo milžiniška krabo iškamša. Mano atmintyje tokių ryškių prisiminimų iš vaikystės apie muziejų eksponatus, deja, neišliko. Tačiau jau geras dešimtmetis pati „konservuoju“ daiktus ir kitokius niekniekius, kaupdama juos į „prisiminimų dėžutę“.

Tiesa, per ilgą laiką tų prisiminimų prisikaupė tiek, kad teko užpildyti bent keturias batų ar kitokias nebenaudojamas dėžes. Kiekvienas iš tokioje kaupykloje atsiduriančių daiktų turi paskirtį man asmeniškai kada nors priminti kokį nors įvykį, asmenį, patirtį, būseną ar išgyvenimą. Ir tai veikia!.

Atsiminimų dėžutėje gali atsidurti bet kas... dantų tiesinimo plokštelė, kelionės traukiniu į Kauną bilietas, gabalėlis sienų plytelės iš apleisto baseino, atsisveikinant padovanotas mėtinis saldainis, sulaužytas mylimiausias raudonas rašiklis, vi-enkartinis cukraus pakelis iš Prahos, bare sudaužyto bo-kalo šukė, sudėvėta draugystės apyrankė, kažkoks daiktas iš pajūrio, kiaušinis, puodelio ąselė, kaštonas, mikė pūkuotukas, uoga,

užuolaidos segtukas (surūdijęs), metalinis rutuliukas, kankorėžis – auskaras,

molinė galva, servetėlė su mergaite verkiančia lietuje, estiški ak-menys, lenkiški sausainiai,

„laimės pupelės“, gitaros styga, pūkai... o taip pat mano kambarys būtų puikus „įdomių“

akmenų, raktų, džinsų etikečių bei degtukų dėžučių muziejus. Dar turiu patefoną „Melodia“, daug sovietiniais laikais išleistų

1 Alpers, Svetlana, The museum as a way of seeing, ch. I, EXHIBITINGCULTURES. The Poetics and Politics of Museum Display, Smithsonian Institution Press Washington and London, 1991, p.25

55

plokštelių, etažerę parsigabentą iš kaimo nuo aukšto, keletą senų „Nemuno“ numerių, šūsnį „Jaunimo gretų“, lagaminėlį iš Daugų pašiūrės, daugkartinio naudojimo švirkštų ir adatų virinimo dėžutę, surūdijusį lygintuvą, kaitinamą akmenimis, kelias dujokaukes iš karinio pasirengimo dėžių, žalią prisukamą laikrodį – radau kaime kamároj, penkias babos jaunystės sukneles, ir dar, ir dar, ir dar...

ir dar kažkada sugalvojau rinkti kvapus. Dažniausiai jie įsigeria į audeklus, kurių gabalėlius aš kruopščiai užkonservuoju, kad kada nors galėčiau išpakuoti ir, užuodusi, persikelti į būtent to kvapo buvusią vietą, prisiminti būseną, jauseną. Tai lyg tam tikras žaidimas (tik pagalvokite, aš keliauju laiku!).

Sakote tai – beprasmiškas užsiėmimas? Nebūkite tokie kategoriški. Net ir bangų ar debesų skaičiavimas gali būti labai reikšminga veikla, jeigu, pavyzdžiui, domitės statistika.

Matyt, rinkdama daiktus aš visada nevalingai galvoju, kaip užfiksuoti dabartį. Tai – galvojimas apie ateitį.

- Juk tout passe2?- „Blizgančio vandens nesulaužoma logika įtikinėjo, kad vis-

kas praeina.“3

Ar ne?

2 pranc. „viskas praeina“3 Aputis, Juozas, „Žuvys neturi atminties“, iš knygos „Rugsėjo pauščiai“, tekstai.lt, http://www.tekstai.lt/buvo/tekstai/aputis/rugsejop.htm#zuvys

56

Pokyčio archeologija

Ir kodėl kyla noras ieškoti, rinkti, pasiimti su savimi, kaupti, saugoti, krauti į stalčius, dėti į dėžes, apstatyti palanges, kabinti ant sienų, dėti ant spintos, ant grindų, ant stalo, lentynose, kli-juoti ant stiklo? Pasakysiu nuoširdžiai: niekada nesusimąsčiau. Šie veiksmai visada buvo tarsi būtinoji gintis (nuo amnezijos?), lyg somnambuliškas pasivaikščiojimas (ar aš tikrai nesapnuoju?), tarsi nesąmoningas durų užrakinimas, išeinant iš namų (kažin, ar tikrai užrakinau duris?).

Turbūt smarkiausią emocinį susijaudinimą visada sukeldavo/-lia daikto (at)radimas. O tada jau instinktyviai dedi jį į kišenę, kuprinę, krepšį ir neši namo, padėti į kokią nors vietą. Vilniuje, Pilies gatvėje yra toks antikvariatas, kurio iškaba skelbia: čia ra-site visko, ko jums nereikia. Mano kambaryje taip pat gausu nereikalingų dalykų. Tik žinau, kad kažko iš jų ateityje būtinai pri-reiks. Jei ne man, tai mano atminčiai. Arba:

„Morano nuomone, Somosos apsėdimas buvo suvokiamas: kiekvienas archeologas savotiškai susitapatina su tyrinėjama ir atsekama praeitimi. Tuomet lengva įsiteigti mintį, kad užmezgus glaudų ryšį su vienu iš tokių pėdsakų, įmanoma manipuliuoti erdve ir laiku, pralaužti spragą, pro kurią galima patekti į...“1

Gal aš ir ne archeologė, bet vaikystėje šis mokslas man atrodė labai įdomus. Labiausiai domėjausi Senovės Egiptu. Tarp kitko, žinomu kaip mirties kulto ir tūkstantmečių atminties kultūra – piramidės dar vis stūkso, saugodamos tą atmintį. Visai kaip mano „prisiminimų dėžutės“.

Ir kiekvieną kart grįžusi į gimtus namus kaip koks Napo-leonas skelbiu žygį, ir kasinėju tą savo pačios sukauptą atmintį, ir iššifruoju vis naujas žodžių (daiktų) reikšmes. Tik naujos jos man randasi ne dėl to, kad pačios savaime (pa)kinta – dėl to, kad aš (pa)kintu. „<...> prisiminimai nėra amžinybėje įšaldyti patirties frag-mentai, laukiantys, kada kokia nors archeologinė sąmonė juos

1 Cortazar, Julio, „Žaidimas baigtas”, „Kikladų stabas”, Vilnius 2011, p.64

57

ištrauks ir išeksponuos gerai apšviestoje vidinio muziejaus vitrino-je. Laikui bėgant prisiminimai transformuojasi priklausomai nuo visos tolimesnės patirties, jie keičiasi dėl juos nuolat apaugančių naujų prisiminimų.“2

Ar tai reiškia, kad tos daiktų sankaupos yra tik atskaitos taškas, pagal kurį aš matuoju savo pokytį, pagal kurį aiškiai suprantu, kad egzistuoja laikas ir jis eina? Ar tai tik aš einu laike ir jeigu neičiau, tai jo ir nebūtų?

Kaip sako operatorė, važiuojant vienu iš Vilniaus viešojo transporto maršrutų:

„Kita – Ateities stotelė“.

2 Keršytė, Nijolė, „Gyvas praėjusysis laikas“, in: Baltos lankos nr. 34, Vilnius, 2011, p. 56

59

Vietoje išvadų

Iš tiesų jau metas stabtelti. Šis tekstas, pirmuose puslapiuose kažką žadėjęs, tikiuosi neapvylė nei manęs, nei jūsų – mažais žingsneliais jis atvedė prie savojo pažado. Nejučiom patekome į muziejų.

Pradžioje minėjau parodą TRA, kurios ekspozicijoje vienoje vietoje susiduria ne tik skirtingų kultūrų, bet ir laikmečių ekspona-tai, tad aiški skirtis tarp laiko referentų išnyksta – atsiduri belaikėje erdvėje. Ar tai ne ta erdvė, į kurią veržiasi nerandanti ramybės siela, ta amžina vidinio laiko dabartis, kurioje svarbu ne išgyvenimų turi-nys, o forma?

Laikas tėra prisiminimai – tiek esami, tiek būsimi. Prisimini-mai yra kelionė laiku. „<...> praeitis yra virtuali laiko saugykla. Kai prisimename praeities įvykius, mes keliaujame laiku.“1

Būtent šios kelionės aš ir ieškojau. Siekiu jos savo kūryboje. Renku objektus - pasakojimus, kurie atsitiktinai sužadina atmintį. Jų sukeltas atsitiktinis ir neišvengiamas pojūtis leidžia pajusti nau-jai atrastą tikrovę. „Šis pojūtis yra taip pat bet kurio iš dabartinių įspūdžių nuausto paveikslo garantas, paveikslo, kuriame visada švies tobula šviesos ir šešėlio, raiškumo ir nutylėjimo, prisiminimo ir užmaršties proporcija, kurios niekada nepažins sąmoninga at-mintis ir sąmoningas stebėjimas.“2 Iš tokių pojūčių aš kuriu savo (ne)atminties muziejų.

Kūriniai kaip ir daiktai savyje turi įrašytas istorijas – objektai, kurie vaizduojami paveiksluose, priklauso šiek tiek skirtingiems kontekstams, laikams. Tačiau ne tik paskiruose darbuose išnyksta laikas ir vieta kaip konkrečios dimensijos, bet ir ryšiuose tarp pačių darbų nebelieka skirties tarp dabar ir tada. Čia aš jau nebesakau „prisimenu“. Tai reiškia, kad nėra aiškios ribos, kuri skirtų dabartį ir praeitį – tai, ką matau, išgyvenu dabartyje. Ir siela, ir kūnu.

1 Damian Sutton, David Martin-Jones, Deleuze reframed, I.B.Tauris & Co. Ltd, 2008, p. 862 Proust, Marcel, „Atrastas laikas“ (fragmentas), vert. A.Keršytė, in: Baltos lankos, 1994, Nr. 4, p. 131

60

Praeitis įgauna dabarties matmenis. Bet ta dabartis – abstarktus būvis, gal kiek panašus į ateitį – neaiškią, bet žadančią naujas vizijas. Ji kuria laiko ar netgi pasaulio tęstinumą, kuris leidžia transformuoti ankstesnį supratimą. O tai jau – pokytis. Taip, būtent pokytį – pasaulio, savo – aš noriu pajusti šiame muziejuje. Kaip musė gintare primena, kad kažkaip kažkada buvo, taip ir mes matuojame savo pokytį. Jį jus-dama galbūt atrasiu ir savo vaidmenį, savo identitetą. (Ne)atminties muziejuje pasakojamos istorijos turi palikti įkvėpimą ir susimąstymą, jaučiant, jog patirtys, su kuriomis susidūrei, tavyje kažką pakeitė.

Tas kismas yra nuolatinis ir nesustojantis. Taip ir tapatybės paieškos – tai nuolatinis tapsmas. Nesibaigiantis tapsmas sustiprina gebėjimą vienus dalykus atmesti kaip apgaulingus, o kitais patikėti kaip tikrais.

Galbūt dažnai ieškau, ko nepamečiau. O atradusi dar ir apsidžiaugiu – vis dalelė prie bendros kolekcijos. Gal vėl pradings... ir turėsiu galimybę ieškoti iš naujo.

„Ieškau. Randu. Pametu. Vėl ieškau. Vėl randu. Vėl pametu.“3

Padrikai ir besiremdama tik jutimais. Taip pamažu prisi-jaukinsiu atmintį. Susigyvensiu. Su jos savarankiškumu. Su praeities ir laiko nepažinumu.

Paprastai nežinome, kas bus, tačiau žinome, kas buvo. Kai nežinome, kas buvo, o siela nori išsiaiškinti, tenka judėti atbuline tvarka. Bet tai – niekis, nesvarbu, kokia linkme judėtume, vis tiek galų gale atsiduriame tame pačiame kelyje, toje pačioje upės vagoje – nors ir apsukę vandens apytakos ratą. Visas gyvenimas – tai siekis išgyti nuo amnezijos, siekis pažinti pirmapradę tiesą. Ir vos tik prieš akis nušvinta aiškumo šviesa... Toliau sielos keliai nežinomi. Lai-kas – tai kūno šūksnis prieš patenkant ton nežinomybėn: „Vis dėlto gražių dalykų esu matęs per gyvenimą!“4

Tai tuo ir baigsiu.

3 Geda, Sigitas, in: Šiaurės Atėnai, „Dzūkų pėdos“, Vladas Motiejūnas, 2013 02 01, http://www.satenai.lt/?p=23399 4 Proust, Marcel, „Atrastas laikas“ (fragmentas), vert. A.Keršytė, in: Baltos lankos, 1994, Nr. 4, p. 124

62

Literatūros sąrašas:

Alpers, Svetlana, The museum as a way of seeing, ch. I, EXHIBITING CULTURES. The Poet-ics and Politics of Museum Display, Smithsonian Institution Press Washington and London, 1991

Andriuškevičius, A., Alfonsą Andriuškevičių kalbina Arūnas Sverdiolas ir Saulius Žukas „Kaip manai, kas tu esi?“, in: Baltos lankos nr. 24, Vilnius, 2007

Aputis, Juozas, „Žuvys neturi atminties“, iš knygos „Rugsėjo pauščiai”, in: http://www.tekstai.lt/buvo/tekstai/aputis/rugsejop.htm#zuvys

Šv.Aurelijus Augustinas, Išpažinimai, Vienuolikta knyga, XXIX, 39; in: Baltos lankos nr. 4, Vilnius, 1994

Bal Mieke, Acts of memory. Cultural recall in the present, editors Mieke Bal, Jonathan Crewe, Leo Spitzer, University press of New England, 1999

Barthes, Roland, Camera Lucida, Kaunas: kitos knygos, 2012

Baudrillard Jean, „Simuliakrai ir simuliacija”, Vilnius: Baltos lankos, 2001

Bergson, Hanry, Matter and memory, tr. by N. Margaret Paul And W. Scott Palmer, London: George Allen & Unwin LTD, 1929

Boym, Svetlana, Nostalgia and its discontent, essay (adapted from book The future of nostalgia (New York: Basic, 2001), The Hedgehog review / summer 07, p. 10 in: http://www.iasc-culture.org/eNews/2007_10/9.2CBoym.pdf

Borges, Jorge Luis, „Sapnas, kuris ateis”, http://www.tekstai.lt/buvo/versti/borgesjl/sapnas.htm

Cortazar, Julio, „Žaidimas baigtas”, „Kikladų stabas”, Vilnius, 2011

Eco, Umberto, „Paslaptinga karalienės Loanos liepsna“, Tyto alba, Vilnius, 2006

Geda, Sigitas, in: Šiaurės Atėnai, „Dzūkų pėdos“, Vladas Motiejūnas in: http://www.satenai.lt/?p=23399

Huyssen,Andreas, Twilight Memories: Marking Time in a Culture Of Amnesia, Routledge, 1995

James Sullivan, Visions of tomorrowland;How past concepts of the future are taking over pop culture//The San Francisco Chronicle, 1999 sausio 3: http://www.sfgate.com/cgi-bin/article.cgi?f=/c/a/1999/01/03/PK104147.DTL&ao=all

Jonkus, Dalius, „Transcendencijos samprata Husserlio fenomenologijoje: atmintis ir kitas“, in: Žmogus ir žodis 2008 IV

Jurijus Dobriakovas, „Keista karta keistose vietose“, in: http://dobriakov.wordpress.com/2011/11/11/keista-karta-keistose-vietose/

Jurijus Dobriakovas ir Tomas Čiučelis, „Sveiki atvykę į savo karasą, arba Kažkas tikrai įvyks”, artnews.lt/2009-10-28: http://www.artnews.lt/sveiki-atvyke-i-savo-karasa-arba-kazkas-tik-rai-ivyks-3267

Kaladinskienė, Dalia, „Morbus sacer versus spatium kantianum:epileptinė erdvės (dez)orga-nizacija Idiote ir kitos nenormalumo istorijos“, in: Baltos lankos nr. 31/32, Vilnius, 2010

63

Keršytė, Nijolė, „Gyvas praėjusysis laikas“, in: Baltos lankos nr. 34, Vilnius, 2011

Keršytė, Nijolė, „Neprisimenamos atminties pėdsakais“, in: Baltos lankos nr. 31/32, Vilnius, 2010

Kinčinaitis, Virginijus, Vizualumo transgresijos, in: Dailė 2001/2, http://www.culture.lt/dai-le/01%282%29/vt.htm

Klivis, Edgaras, Nekintanti ateitis : nostalgija sovietiniame režime, in: Meno istorija ir kritika, Nr. 6, 2010

Kuizinas, Kęstutis, Demeester, Ann, Miesto istorijos. Juodos gulbės, tikros istorijos ir privačios tiesos

Kunčinas, Jurgis, „Tūla“, Tyto Alba, 2007

Lukys, Alvydas, „Būtasis tęstinis>Past Continuous“, fotoesė, Kitos knygos, Vilnius 2008

Merleau-Ponty, Maurice, „Suvokimo fenomenologija“, in: Baltos lankos nr. 24, Vilnius, 2007

Mickūnas, Algis, „Reikšmės atsiradimas“, in: Baltos lankos nr.31/32, Vilnius, 2010

Mickūnas, Algis „Paskutinis interpretatorius“,in: Baltos lankos nr. 24, Vilnius, 2007

Mickūnas, Algis, Stewart, David „Fenomenologinė filosofija“, Baltos lankos, Vilnius, 1994

Mikalajūnaitė, Eglė, „Tarybinių laikų refleksijos Lietuvos ir Estijos dailėje“, Šiaurės Atėnai. 2008-07-18 nr. 901: http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=901&kas=straipsnis&st_id=16110

Pierre,Nora, „Pasaulinė atminties viešpatija“ [LT], in: Eurozine / 2007-10-08: http://www.eu-rozine.com/articles/2007-10-08-nora-lt.html

Proust, Marcel, „Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje“, Vaga, Vilnius, 1979

Proust, Marcel „Atrastas laikas“ (fragmentas), vert. A.Keršytė, in: Baltos lankos, 1994, Nr. 4,

Resnais,Alan, All the memory in the world, (Toute la mémoire du monde), 1956

Ricoeur,Paul, Memory, history, forgeting, tr. by Kathleen Blarney and David Pellauer, The University of Chicago press, Chicago & London, 2004

Sandomirskaja, Irina, „Apie meilę Rytų Europai, arba Rytietiškas geismų sodas“, in: Kultūros barai, Vilnius, 2001

Sartre, Jean-Paul , The Imaginary: A phenomenological psychology of the imagination, Rout-ledge, London, 2004

Sutton, Damian, Martin-Jones, David, Deleuze reframed, I.B.Tauris & Co. Ltd, 2008

Sverdiolas, Arūnas, sudarytojo žodis, in: Baltos lankos nr. 4, Vilnius, 1994

Venclova, Tomas, „Vilnius kaip nostalgijos objektas“[LT], Articles, in: Eurozine, 2009-10-06