Kate Atkinson „Gyvenimas po gyvenimo“

Man trūksta žodžių, kuriais galėčiau apibūdinti šį romaną: stulbinamas, sąmojingas, jaudinantis, graudus, gilios minties.

Trumpai tariant, tai viena iš geriausių knygų, mano skaitytų šiame šimtmetyje.

(Gillian Flynn, knygos „Dingusi“ autorė)

Kate AtkinsonGYVENIMAS PO

GYVENIMO

PASAULINIS BESTSELERISVeržlumo akimirka, keistas jaudulys, –

ji nėrė į bedugnį orą ir paskui jau nebuvo nieko.Įsiviešpatavo tamsa.

KATE ATKINSON (Keit Atkinson, g. 1951 m. Jorke, Jungtinėje Karalystėje) – viena žymiausių šiuolaikinių britų rašytojų. Pirmasis romanas „Anapus fotografijų“ iškart pelnė jai Whitbread (dab. Costa) premiją ir tarp-tautinį pripažinimą. Šiuo metu jau išleisti trys šios au-torės romanai ir detektyvų ciklas. 2011 m. už nuopelnus literatūrai ji buvo apdovanota Britanijos imperijos ordi-

nu. Naujausia Kate Atkinson knyga „Gyvenimas po gyvenimo“, laimėjusi Costa ir South Bank Sky literatūros premijas, – keista ir įsimenanti istorija, sudominusi viso pasaulio skaitytojus.

Kas būtų, jei galėtumėte gyventi dar ir dar kartą? Jei galėtumėte ištaisy-ti klaidas? Jei galėtumėte pakeisti istorijos tėkmę?

1910 metų vasario vienuoliktoji, Anglijoje siaučiant pūgai pasiturinčio finansininko šeimoje gimsta mergaitė, Ursula Tod – trečiasis šeimos vai-kas. Deja, naujagimė miršta net neįkvėpusi, nes daktaras per sniegą negali nusigauti iki gimdyvės. Tačiau Ursulos istorija nepaprasta – ji gauna dar vieną šansą pradėti gyvenimą. Viskas kartojasi, tik šįkart daktaras spėja laiku...

Nerimastinga, įvykių kupina pirmoji XX a. pusė praslenka prieš Ur- sulos ir skaitytojų akis. Antrasis pasaulinis karas artinasi. Istorija (ir Kate Atkinson) Ursulai yra paruošusi misiją: išgelbėti pasaulį nuo neišvengia-mo likimo. Tačiau ar sugebės – ir ar panorės Ursula tai padaryti?

Kate Atkinson pasakoja neįtikėtiną istoriją apie begalybę galimų gy-venimų. Keista, sudėtinga, įtraukianti, puikiu stiliumi aprašyta nuolat nutrūkstančių ir vėl prasidedančių Ursulos Tod gimimų pynė priverčia pagalvoti – ką darytume, jei po šito gyvenimo lauktų dar vienas? Ir dar?

9 786094 660443

ISBN 978-609-466-044-3

Kate Atkinson

gyvenimas po gyvenimo

2


GYVENIMO

Iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė

R o mana s

VILNIUS 2014

3


GYVENIMO

Iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė

R o mana s

VILNIUS 2014


4

UDK 821.111-31At-19

Copyright © Kate Costello Ltd, 2013 © Jovita Liutkutė, vertimas į lietuvių kalbą, 2014 © Asta Puikienė, viršelio dizainas, 2014 © „Tyto alba“, 2014ISBN 978-609-466-044-3

Kate ATKINSONLIFE AFTER LIFEDoubleday, London, 2013

7

Kas būtų, jei vieną gražią dieną ar naktį į tavo vienišiausią vienatvę įslinktų koks nors demonas ir sakytų: „Šitą gyvenimą, kokį tu dabar gyveni ir gyvenai, turėsi gyventi dar kartą ir dar begalę kartų...“ – Ar nekristum paslikas, grieždamas dantimis ir prakeikdamas šį taip kalbantį demoną? O gal esi kada nors patyręs nepaprastą akimirką, kai būtum jam atsakęs: „Tu – dievas, ir nieko dieviškesnio niekuomet nesu girdėjęs!“*

Nietzsche „Linksmasis mokslas“

Πάντα χωρεĩ καì oύδεν μένειViskas keičiasi ir niekas nestovi vietoje.

Platonas „Kratilas“

O jei turėtume galimybę gyventi dar ir dar kartą, kol pagaliau viską padarytume taip, kaip reikia? Argi nebūtų nuostabu?

Edvardas Beresfordas Todas

* Friedrich Nietzshe, „Linksmasis mokslas“, iš vokiečių k. vertė Alfonsas Tekorius, Vil-nius: ALK pradai, 1995, p. 236.


8

Turinys

Būkite narsūs vyrai ......................................................111930-ųjų lapkritis 13

Sniegas ...........................................................................171910-ųjų vasario vienuoliktoji 19


Metuose yra keturi metų laikai .................................271910-ųjų vasario vienuoliktoji 291910-ųjų gegužė 361914-ųjų birželis 39


Karas ..............................................................................471914-ųjų birželis 491914-ųjų liepa 521915-ųjų sausis 69


Karas ..............................................................................811915-ųjų sausio dvidešimtoji 83

Paliaubos .......................................................................871918-ųjų birželis 891918-ųjų lapkričio vienuoliktoji 96

Sniegas .........................................................................1031910-ųjų vasario vienuoliktoji 105

Paliaubos .....................................................................1071918-ųjų lapkričio dvyliktoji 109

9


Paliaubos .....................................................................1211918-ųjų lapkričio vienuoliktoji 123





Taika .............................................................................1451947-ųjų vasaris 147


Kaip lapė oloje ............................................................1651923-iųjų rugsėjis 1671923-iųjų gruodis 1951926-ųjų vasario vienuoliktoji 1991926-ųjų gegužė 2101926-ųjų rugpjūtis 2261932-ųjų birželis 2341926-ųjų vasario vienuoliktoji 2721926-ųjų rugpjūtis 273

Nuostabi rytojaus diena ...........................................2791939-ųjų rugsėjo antroji 2811940-ųjų lapkritis 294

Nuostabi rytojaus diena ...........................................3231939-ųjų rugsėjo antroji 3251940-ųjų balandis 3311940-ųjų lapkritis 344


10

Nuostabi rytojaus diena ...........................................3511940-ųjų rugsėjis 3531940-ųjų lapkritis 3551926-ųjų rugpjūtis 359

Naujos galimybės šalis ..............................................3651933-iųjų rugpjūtis 3671939-ųjų rugpjūtis 3841945-ųjų balandis 413

Ilgas sunkus karas ......................................................4231940-ųjų rugsėjis 4251940-ųjų spalis 4541940-ųjų spalis 4631940-ųjų lapkritis 4701941-ųjų gegužė 4921943-iųjų lapkritis 5021947-ųjų vasaris 5121967-ųjų birželis 514

Pradžios pabaiga ........................................................531Būkite narsūs vyrai ....................................................563

1930-ųjų gruodis 565Sniegas .........................................................................569

1910-ųjų vasario vienuoliktoji 571Platūs saulėti toliai ....................................................573

1945-ųjų gegužė 575Sniegas .........................................................................579

1910-ųjų vasario vienuoliktoji 581

Padėka 583

Būkite narsūs vyrai

11



13

1930-ųjų lapkritis

Jai įžengus į kavinę į nosį dūrė tabako dvokas ir troškus, drėg-nas oras. Lauke lijo, ir jai įėjus vandens lašai tarsi mažyčiai ra-sos karoliukai vis dar virpėjo ant kelių kavinėje sėdinčių moterų kailinių. Pulkas baltas prijuostes ryšinčių padavėjų šokinėjo kaip išmanydami apie laisvalaikį leidžiančius miuncheniečius, gei-džiančius kavos, pyragų ir gandų.

Jis sėdėjo prie stalelio salės gale, kaip visuomet apsuptas būrio palydovų ir padlaižių. Su juo buvo moteris, kurios anksčiau ji nie-kada nebuvo mačiusi, – be saiko išsidažiusi labai šviesi blondinė su ilgalaike šukuosena, sprendžiant iš išvaizdos – aktorė. Šviesia-plaukė geidulingai prisidegė cigaretę tarsi vaidindama vulgariame spektaklyje. Visi žinojo, kad jam patinka kuklios ir sveikos mote-rys, o labiausiai – bavarės. Su plačiais parauktais sijonais ir prie kelių susegamomis kojinėmis – Dieve mums padėk.

Stalas buvo gausiai nukrautas. Bienenstich*, Gugelhupf **, Kä-sekuchen***. Jis valgė gabalėlį Kirschtorte****. Pyragus jis mėgo. Nie-ko keista, kad atrodė gerokai papurtęs, ji net stebėjosi, kad jis ne diabetikas. Švelniai atstumiantis kūnas (ji įsivaizdavo tešlai-nį) po drabužiais, niekada nerodomas viešai. Nevyriškas vyras. Pamatęs ją, jis nusišypsojo, kilstelėjo iš savo vietos, tarė: Guten Tag, gnädiges Fräulein*****, ir mostelėjo į kėdę šalia. Ant jos sėdintis batlaižys pašoko ir pasitraukė.

* Mielinis pyragaitis su kremo įdaru (vok.).** Apvalus mielinės tešlos biskvitas (vok.).*** Pyragas su saldžia varške (vok.).**** Vyšnių tortas (vok.).***** Laba diena, maloningoji panele (vok.).


14

– Unsere Englische Freundin,* – pasakė jis šviesiaplaukei, ši lėtai išpūtė cigaretės dūmus, nelabai susidomėjusi ją nužvelgė ir galų gale pasisveikino.

– Guten Tag.**

Berlynietė.Sunkią savo rankinę ji pasidėjo ant grindų, prie kėdės, ir už-

sisakė Schokolade***. Jis primygtinai siūlė jai paragauti Pflaumen Streusel****.

– Es regnet, – lyg ir mėgindama užmegzti pokalbį tarė ji. – Lyja.

– Taip, lyja, – su ryškiu akcentu pakartojo jis.Ir patenkintas savo mėginimu nusijuokė. Visi sėdintys prie

stalo pasekė jo pavyzdžiu. „Bravo, – pasakė kažkas, – sehr gutes Englisch*****.“ Jis atrodė gerai nusiteikęs, smiliaus pagalvėle baksno-jo sau lūpas ir patenkintas šypsojosi, tarsi būtų klausęsis tik jam vienam girdimos melodijos.

Streusel buvo skanus.– Entschuldigung******, – sumurmėjo ji imdama rankinę ir ieškoda-

ma nosinaitės. Nėriniuotais kampučiais, su jos inicialais – UBT, – tai buvo Pemės dovana gimtadienio proga. Mandagiai nusibrauku-si Streusel trupinius nuo lūpų, ji vėl pasilenkė grąžinti nosinaitės į rankinę ir išsitraukė gana sunkų, rūpestingai ten įdėtą daiktą. Seną tarnybinį tėvo revolverį iš Didžiojo karo laikų, „Webley Mark V“.

Šis judesys buvo repetuotas šimtą kartų. Vienas šūvis. Svar-biausia – greitis, tačiau, kai išsitraukė ginklą ir nukreipė vamzdį jam į širdį, buvo tokia akimirka, tarsi prieš burbulo sprogimą, kai laikas sustojo.

* Mūsų bičiulė anglė (vok.).** Laba diena (vok.).*** Kakavos (vok.).**** Trupiniais apibarstytas mielinis trapios tešlos slyvų pyragas (vok.).***** Puiki anglų kalba (vok.).****** Atleiskite (vok.).


15

– Führer, – tarė ji, išsklaidydama kerus. – Für Sie.*Aplink stalą iš dėklų buvo ištraukta daugybė revolverių ir visi

nukreipti į ją. Vienas kvėpsnis. Vienas šūvis.Ursula paspaudė gaiduką.Įsiviešpatavo tamsa.

* Vade. Jums. (Vok.)

sniegas

17

sniegas

sniegas

19

1910-ųjų vasario vienuoliktoji

Ledinis gūsis, šaldantis oro srautas ant ką tik apnuogintos odos. Be jokio perspėjimo iš pažįstamos vidaus drėgmės ji išsviesta lau-kan, o tropinis pasaulis staiga dingęs. Ji palikta gamtos stichijų šėlsmui. Kaip išnarstyta krevetė, kaip išgliaudytas riešutas.

Kvėpsnio nėra. Nuo to priklauso visas pasaulis. Nuo vieno kvėpsnio.

Mažyčiai plaučiai kaip aitvaro sparnai nepažįstamoje atmo-sferoje nepagauna vėjo. Užspaustoje žarnelėje vėjo nėra. Tūks-tančio bičių dūzgimas ausytės kaušelyje.

Panika. Skęstanti mergaitė, krentantis paukštis.

k– Daktaras Felousas jau turėjo atvykti, – sudejavo Silvi. – Ko-

dėl jo dar nėra? Kur jis?Stambūs prakaito lašai tarsi rasa ant jos odos, žirgas, artėjan-

tis prie įtemptų lenktynių finišo linijos. Miegamojo krosnis ūžia nelyginant laivo pakura. Storos brokato užuolaidos rūpestingai užtrauktos, kad saugotų nuo priešo – nakties. Nuo juodo šikš-nosparnio.

– Manau, tas vyras įstrigo sniege, ponia. Laukuose tikriausiai baisi pūga. Ko gero, kelias užpustytas.

Silvi ir Bridžitai teko vienoms pakelti šį sunkų išmėginimą. Kambarinė Alisa buvo išvykusi aplankyti sergančios motinos. O Hju, žinoma, à Paris* vaikėsi Izobelę, tą žąsies galvą savo seserį.

* Paryžiuje (pranc.).


20

Silvi nenorėjo painioti į šį reikalą ponios Glouver, knarkiančios mansardos kambaryje kaip trumų ieškanti kiaulė. Silvi įsivaiz-davo viskam vadovausianti tarsi seržantas majoras pratybų aikš-tėje. Gimdymas prasidėjo per anksti. Kaip ir kiti, Silvi tikėjosi gimdysianti vėliau. Viskas buvo kruopščiai suplanuota...

– Ak, ponia! – staiga sušuko Bridžita. – Ji visa pamėlusi, pa-mėlusi!

– Mergaitė?– Jai aplink kaklą apsivijusi virkštelė. Ak, Marija, Dievo Mo-

tina... Ji dūsta, vargšelė, mažulė...– Nekvėpuoja? Parodyk. Reikia ką nors daryti. Ką mums da-

ryti?– Ak, ponia Tod, ponia, ji mirė. Mirė, nespėjusi nė kiek pa-

gyventi. Man siaubingai, siaubingai gaila. Dabar ji tikrai bus an-gelėlis danguje. Ak, kaip gaila, kad čia nėra pono Todo. Labai apgailestauju. Gal pažadinti ponią Glouver?

Širdelė. Bejėgė besidaužanti širdelė. Staiga sustojusi, kaip iš dan-gaus krentantis paukštis. Vienas šūvis.

Įsiviešpatavo tamsa.

sniegas

21

sniegas

sniegas

23


– Dėl Dievo meilės, mergaite, liaukis lakstyti kaip višta nu-kirsta galva ir atnešk karšto vandens ir rankšluosčių. Argi nesu-pranti? Ir kur tu augai, gal laukuose?

– Atleiskite, pone. – Bridžita atsiprašydama tūptelėjo, tarsi daktaras Felousas būtų karališkosios šeimos narys.

– Mergaitė, daktare Felousai? Ar galiu ją pamatyti?– Taip, ponia Tod, mažutė mitrutė mergaitė.Silvi dingtelėjo, kad su šia aliteracija daktaras Felousas vei-

kiausiai persistengė. Net ir geriausiomis akimirkomis jis nebū-davo itin bičiuliškas. Jo pacientų negalavimai, ypač jų išėjimas iš šio pasaulio ir atėjimas į jį, rodės, tik tam ir buvo sugalvoti, kad jį erzintų.

– Aplink kaklą buvo apsivijusi virkštelė, mergaitė galėjo nu-mirti. Atvykau į Lapės Prieglobstį pačiu laiku. Paskutinę akimir-ką. – Daktaras Felousas pakėlė chirurgo žirkles, kad Silvi jomis pasigrožėtų. Jos buvo nedidukės, dailios, o aštrūs galai šiek tiek riesti į viršų. – Čekšt, čekšt, – pridūrė jis.

Silvi šmėstelėjo nelabai aiški, blausi mintis – juolab turint omenyje jos išsekimą ir jį lėmusias aplinkybes – nusipirkti tokias žirkles, jei kartais toks įvykis pasikartotų. (Tiesa, mažai tikėtina, kad vėl taip nutiks.) Arba peilį, gerą aštrų peilį, ir visada nešiotis jį kaip mergaitei plėšikei iš „Sniego karalienės“.

– Jums pasisekė, kad atvažiavau laiku, – tarė daktaras Felou-sas. – Kol sniegas dar neužvertė kelių. Paskambinau poniai He-dok, pribuvėjai, bet, manau, ji kažkur įstrigo, nepasiekusi Čal-font Sent Piterio.


24

– Ponia Hedok? – nustebo Silvi ir suraukė kaktą.Bridžita garsiai nusijuokė ir paskubomis burbtelėjo:– Atsiprašau, atleiskite, pone.Silvi atrodė, kad jiedviem su Bridžita kone prasideda isterija.

Ir nieko nuostabaus.– Stačiokė airė, – sumurmėjo sau po nosimi daktaras Fe-

lousas.– Bridžita tik indų plovėja, ir dar visai jaunutė. Aš jai labai

dėkinga. Viskas taip greitai įvyko. – Silvi labai norėjosi pabūti vienai, bet viena ji niekada nebūdavo. – Manau, jums teks likti pas mus iki rytojaus, daktare, – nenoromis pridūrė.

– Na taip, rodos, teks, – taip pat nenoriai atsakė daktaras Fe-lousas.

Atsidususi Silvi pasiūlė jam nueiti į virtuvę ir įsipilti stiklą bren-džio. Ir galbūt užkąsti kumpio su marinuotomis daržovėmis.

– Bridžita jumis pasirūpins.Silvi norėjo kuo greičiau jo atsikratyti. Jis priėmė visus tris

(tris!) jos vaikus, o ji daktaro Felouso nė trupučio nemėgo. Tai, ką matė jis, galėjo matyti tik sutuoktinis. Su savo instrumentais jis lietė ir baksnojo pačias intymiausias ir slapčiausias jos kūno vietas. (Kita vertus, ar Silvi tikrai būtų norėjusi, kad jos kūdikį priimtų pribuvėja, ponia Hedok?) Moterų gydytojų vyrų apskri-tai neturėtų būti, tik moterų gydytojos. Bet apie tai nebuvo ko nė svajoti.

Daktaras Felousas delsė išeiti, niūniavo, mykė, prižiūrėjo, kaip visa iškaitusi Bridžita maudo ir vysto naujagimę. Bridžita, vyriausia iš septynių vaikų, suvystyti kūdikį mokėjo. Ji buvo ke-turiolikos, dešimčia metų jaunesnė už Silvi. Būdama keturioli-kos, Silvi dar segėjo trumpus sijonėlius ir buvo įsimylėjusi savo ponį vardu Tifinas. Ir nenutuokė, iš kur atsiranda vaikai, – net savo vestuvių vakarą jautėsi suglumusi. Jos motina Lotė mėgino jai apie tai užsiminti, bet susidrovėjo anatominių smulkmenų.

sniegas

25

Keista, bet vedybiniams vyro ir žmonos santykiams, rodos, pri-klausė ir auštant danguje čirenantys vieversiai. Lotė buvo san-tūri moteris. Kai kas gal būtų pavadinęs ją net narkoleptike. Jos vyras, Silvi tėvas, Levelinas Beresfordas buvo aukštuomenės sluoksniuose plačiai žinomas menininkas, bet bohemai toli gra-žu nepriklausė. Jo namuose nebuvo jokių nuogybių ir palaido el-gesio. Jis nutapė karalienės Aleksandros portretą, kai ši dar buvo princesė. Ir pasakojo, kad ji buvusi labai maloni.

Jie gyveno gerame name Meifere, o Tifinas buvo laikomas arklidėse Haid Parke. Užplūdus liūdesiui, Silvi paprastai pra-linksmindavo save įsivaizduodama, kad grįžo į saulėtą praeitį, kad dailiai sėdi moteriškame balne ant plačios Tifino nugaros ir saulėtą pavasario rytą, medžiams apsipylus žiedais, risnoja Ro-ten Rou alėja.

– Gal karštos arbatos ir skrebutį su sviestu, ponia Tod? – pa-siūlė Bridžita.

– Būtų malonu, Bridžita.Kūdikis, suvystytas nelyginant faraono mumija, pagaliau atsi-

dūrė Silvi glėbyje. Ji švelniai paglostė rožinį skruostuką ir tarė:– Sveika, mažyte.Daktaras Felousas nusisuko, mat nenorėjo tapti tokių senti-

mentalių ir taip atvirai reiškiamų jausmų liudininku. Jei būtų jo valia, daktaras visus vaikus augintų naujojoje Spartoje.

– Na, lengvas užkandis gal ir ne pro šalį, – tarė jis. – Gal kar-tais turite puikiųjų ponios Glouver aštrių marinuotų daržovių salotų?

metuose yra keturi metų laikai

27

metuose yra keturi

metų laikai


29


Silvi pažadino akinanti saulės šviesos gija, prasiskverbusi pro užuolaidas nelyginant tviskantis sidabrinis kardas. Ji suglebusi tebetysojo nėriniuotuose kašmyro pataluose, kai į kambarį įžen-gė ponia Glouver, išdidžiai nešdama didžiulį padėklą su pus-ryčiais. Rodos, tik nepaprastai iškilminga proga galėjo išvilioti ponią Glouver iš migio. Ant padėklo, pamerkta į mažytę vazelę, nuleidusi galvą styrojo vienintelė apšalusi snieguolė.

– Ak, snieguolė! – sušuko Silvi. – Gėlė, pirmoji pakelianti nuo žemės savo vargšę galvą. Kaip drąsu!

Ponia Glouver, netikėjusi, jog gėlės gali būti drąsios arba tu-rėti kokių nors kitų tiek girtinų, tiek peiktinų būdo bruožų, buvo našlė, Lapės Prieglobstyje dirbanti vos kelias savaites. Prieš jai atvykstant, čia tarnavo moteris vardu Merė, bet ji buvo tikrai ne-rangi ir pridegindavo kepsnius. Kita vertus, ponia Glouver buvo linkusi maisto iki galo neiškepti. Klestinčiuose Silvi vaikystės na-muose virėja būdavo vadinama virėja, bet poniai Glouver labiau patiko, kai į ją būdavo kreipiamasi „ponia Glouver“. Tuomet ji jausdavosi nepakeičiama. Silvi vis tiek atkakliai vadino ją virėja.

– Ačiū, virėja. – Ponia Glouver sumirksėjo lėtai kaip drie-žas. – Ponia Glouver... – pasitaisė Silvi.

Ponia Glouver padėjo padėklą ant lovos ir atitraukė užuolai-das. Šviesa buvo nuostabi, o juodo šikšnosparnio kaip nebūta.

– Taip giedra, – tarė Silvi, prisidengdama akis.– Tiek daug sniego, – pasakė ponia Glouver purtydama gal-

vą – nesuprasi, stebėdamasi ar bjaurėdamasi. Ne visada būdavo lengva susigaudyti, ką mano ponia Glouver.


30

– Kur daktaras Felousas? – paklausė Silvi.– Jis gavo skubų iškvietimą. Ūkininką sutrypė bulius.– Kaip siaubinga...– Keli vyrai atėję iš kaimo mėgino atkasti jo automobilį, bet

galų gale mano Džordžas juos pavežė.– Šit kaip... – tarė Silvi, tarsi staiga suvokusi kažką, kas ją glu-

mino.– Ir jie dar vadina tai arklio jėga, – prunkštelėjo ponia Glou-

ver, pati stipri kaip bulius. – Štai kas būna, kai žmonės pasitiki tomis naujoviškomis mašinomis.

– Hm... – numykė Silvi, nenorėdama prieštarauti tokiems tvirtiems įsitikinimams. Ji nustebo, kad daktaras Felousas išva-žiavo neapžiūrėjęs nei jos, nei kūdikio.

– Jis buvo pas jus užsukęs. Jūs miegojote, – tarė ponia Glouver. Silvi kartais svarstydavo, ar tik ponia Glouver nemoka skaity-

ti minčių. Baisu net pagalvoti...– Bet pirma papusryčiavo, – lyg ir pritariamai, lyg ir nepri-

tariamai pasakė ponia Glouver. – Tas vyras apetitu tikrai nesi-skundžia.

– Ir aš galėčiau arklį praryti, – nusijuokė Silvi. Žinoma, perdė-jo. Ir iškart prisiminė Tifiną. Tada paėmė sidabrinius stalo įran-kius, sunkius kaip ginklai, pasiruošusi sudoroti ponios Glouver pagamintą patiekalą iš inkstų. – Nuostabu, – pridūrė (ar tikrai nuostabu?), bet ponia Glouver jau atidžiai apžiūrinėjo lopšyje gulintį kūdikį. („Putlus kaip žindomas paršelis.“) Silvi šmėkšte-lėjo mintis, kažin, ar ponia Hedok vis dar įstrigusi kur nors už Čalfont Sent Piterio?

– Girdėjau, mergytė vos nemirė, – tarė ponia Glouver.– Na... taip, – linktelėjo Silvi.Gyvenimo ir mirties riba tokia neryški. Vieną vakarą, išgė-

ręs šiek tiek brangaus konjako, jos tėvas, aukštuomenės portretų tapytojas, antro aukšto laiptų aikštelėje paslydo ant iranietiško


31

Isfahano kilimo. Kitą rytą jis buvo rastas prie laiptų negyvas. Niekas negirdėjo jo nei griūvant, nei šaukiant. Jis buvo ką tik pradėjęs tapyti erlo Balforo portretą. Tik... taip ir nebaigė. Ir su-prantama.

Paskui paaiškėjo, kad jis buvo išlaidesnis, nei motina ir duktė manė. Mat slapta lošdavo ir mieste buvo pilna jo, švaistūno, pa-liktų pėdsakų. Tėvas nebuvo sukaupęs visiškai jokių santaupų, jei kartais netikėtai mirtų, ir netrukus po gražiuosius namus Mei-fere jau slampinėjo kreditoriai. Pasirodė, kad tai kortų namelis. Tifiną teko parduoti. Silvi dėl to baisiai sielvartavo – labiau nei dėl tėvo mirties.

– Maniau, vienintelė jo silpnybė – moterys, – pasakė motina, prisėdusi ant sukrauto lagamino, tarsi pozuodama dailininkui, tapančiam pietà*.

Jos nugrimzdo į elegantišką aristokratišką skurdą. Silvi mo-tina išblyško ir tapo neįdomi, ji geso, sekinama plaučių džiovos, ir daugiau auštant vieversiai nečireno. Septyniolikmetę Silvi nuo pozavimo dailininkams išgelbėjo vyras, sutiktas pašte prie lan-gelio. Hju. Kylanti klestinčio bankininkystės pasaulio žvaigždė. Buržuazinio respektabilumo įsikūnijimas. Ko dar galėjo tikėtis graži, bet neturtinga mergina?

Lotė mirė ramiau, nei buvo galima tikėtis, ir Hju be didelio triukšmo vedė Silvi per aštuonioliktąjį jos gimtadienį. („Štai, – pasakė Hju, – dabar tu niekada nepamirši mūsų vestuvių meti-nių.“) Medaus mėnesį, puikias quinzaine**, jiedu praleido Prancū-zijoje, Dovilyje, o paskui įsikūrė pusiau kaimiškame rojuje netoli Bekonsfildo, architekto Lačenso*** stiliaus elementų turinčiame name. Čia buvo viskas, ko galėjai norėti: didelė virtuvė, svetainė

* Gailestingumas (it.).** Dvi savaitės (pranc.).*** Edwinas Landseeras Lutyensas (1869–1944) – seras, anglų architektas neoklasicistas. (Čia ir toliau – vert. past.)


32

su vitrininiais langais, išeinančiais į pievelę, graži ryto svetainė ir keli miegamieji – trūko tik vaikų. Namo gilumoje buvo net mažas kambarėlis, kuriame Hju galėjo įsirengti kabinetą. „Hm, mano smegenų sunkykla“, – nusijuokė jis.

Padoriu atstumu jį supo kiti panašūs namai. Už jų plytėjo pie-va, katilėlių prižėlusi lanka ir ošė miškelis, o per jį tekėjo upokš-nis. Geležinkelio stotis, tiksliau, stotelė leido Hju per mažiau nei valandą pasiekti savo darbo vietą banke.

– Miego karalystė, – nusijuokė Hju, galantiškai nešdamas Sil-vi per namų slenkstį. Tai buvo gana kuklus namas (ne toks kaip Meifere), ir vis dėlto šiek tiek brangesnis, nei jie galėjo sau leisti, ir šis finansinis lengvabūdiškumas nustebino juos abu.

– Turime šį namą kaip nors pavadinti, – tarė Hju. – Laurai, Pušys, Guobos...

– Bet sode šie medžiai neauga, – atkreipė vyro dėmesį Silvi.Jiedu stovėjo prie vitrininio lango ką tik įsigytame name ir

žvelgė į peraugusią veją.– Reikia pasamdyti sodininką, – pridūrė Hju.Namas buvo tuščias ir aidus. Jie dar nebuvo pradėję pildyti jo

turkiškais Voisėjaus kilimais, Moriso gobelenais ir visais kitais estetiškais patogumais, deramais turėti dvidešimto amžiaus na-muose. Silvi būtų mieliau pagyvenusi „Liberty“ viešbutyje negu šiuose šeimos namuose, kurie dar ir vardo neturi.

– Kraigas, Sodyba, Saulėta Pievelė? – vis siūlė pavadinimus Hju, apglėbęs jaunąją žmoną.

– Ne.Buvęs šio bevardžio namo šeimininkas pardavė jį ir išvyko

gyventi į Italiją.– Tik pamanyk... – svajingai pasakė Silvi. Kadaise, kai buvo dar visai jaunutė, ji ilgai keliavo po Italiją su

tėvu, o jos motina tuo metu Istborne gydėsi plaučius.


33

– Ten pilna italų, – atsainiai tarstelėjo Hju.– Žinoma. Todėl ir smagu, – paaiškino Silvi ir išsivadavo iš

jo glėbio.– Kraigas, Sodyba?– Prašau, liaukis, – tarė Silvi.Iš krūmynų šmurkštelėjo lapė ir nuliuoksėjo per veją.– Ak, tik pažiūrėk! – šūktelėjo Silvi. – Kokia ji atrodo jauki,

matyt, jau priprato, kad namas negyvenamas.– Tikėkimės, kad jos pėdomis neseka netoliese gyvenantis

medžiotojas, – pareiškė Hju. – Žvėrelis labai liesas.– Tai patelė. Ji žindo jauniklius, tik pažvelk į spenius.Iš dar nekaltos (Vienas taip manė. Kitas tikėjosi.) savo žmo-

nos lūpų išgirdęs tokius šiurkščius žodžius Hju sumirksėjo.– Žiūrėk, – sušnabždėjo Silvi. Į pievelę iššokę du lapiukai

žaisdami ėmė verstis kūliais. – Ak, kokie gražūs žvėreliai!– Kai kas pavadintų juos kenkėjais.– O galbūt mes jiems atrodome kenkėjai, – paprieštaravo Sil-

vi. – Lapės Prieglobstis – štai kaip turėtume pavadinti šį namą. Niekas daugiau neturi namo tokiu pavadinimu, o juk tai ir svar-biausia.

– Šit kaip? – abejodamas tarė Hju. – Tai truputį įnoringa, ar ne? Skamba lyg pasakos vaikams pavadinimas. Namas Lapės Prieglobstyje.

– Lašelis aikštingumo dar niekam nepakenkė.– Bet, kalbant iš esmės, – suabejojo Hju, – ar namas gali va-

dintis „prieglobsčiu“? Ar jo pavadinime neturėtų būti žodžio, nurodančio vietą?

„Tai štai kokia ji, santuoka“, – pagalvojo Silvi.

Du maži vaikai atsargiai dirstelėjo pro duris.– Štai kur jūs, – šypsodamasi tarė Silvi. – Morisai, Pamela,

ateikite pasisveikinti su savo mažyle sesute.


34

Jiedu nedrąsiai prisiartino prie lopšio ir to, kas jame buvo, tarsi nebūtų tikri, ką jame ras. Silvi prisiminė panašiai jautusis žvelgdama į tėvo kūną, gulintį dailiame ąžuoliniame karste žalva-riniais apkaustais (nupirktą ir dosniai paaukotą jo kolegų, Kara-liškosios akademijos narių). O gal jie prisibijojo ponios Glouver?

– Ir vėl mergaitė, – niūriai burbtelėjo Morisas.Jis buvo penkerių, dvejais metais vyresnis už Pamelą, o dabar,

kol Hju buvo išvažiavęs, ir šeimos galva. „Su reikalais“, – paaiš-kindavo žmonėms Silvi, nors iš tiesų jis kaip galvą nutrūkęs kirto Lamanšą, norėdamas ištraukti savo kvaišą jaunesniąją seserį iš nagų vedusio vyro, su kuriuo ji pabėgo į Paryžių.

Morisas pirštu bakstelėjo naujagimei į veidą, ši prabudo ir iš-sigandusi ėmė verkti. Ponia Glouver užsuko Morisui ausį. Silvi susiraukė, o Morisas skausmą iškentė ramiai. Silvi dingtelėjo, kad sustiprėjusi turės su ponia Glouver rimtai pasikalbėti.

– Kokį vardą ketinate jai duoti? – paklausė ponia Glouver.– Ursula, – atsakė Silvi. – Pavadinsiu ją Ursula. Tas vardas

reiškia „lokė“.Ponia Glouver abejingai linktelėjo. Vidurinė klasė turi savo

nuostatas. Jos žaliūkas sūnus buvo tiesiog Džordžas. Pasak ber-niuką krikštijusio vikaro, išvertus iš graikų kalbos šis vardas reiš-kia „žemdirbys“, ir Džordžas tikrai dirbo artoju netoliese įsikū-rusiame Etringam Holo dvaro ūkyje, tarsi duotas vardas būtų nulėmęs jo likimą. Tiesa, ponia Glouver nebuvo linkusi mąstyti apie likimą. O juo labiau apie graikus.

– Ką gi, reikia gyventi toliau, – pareiškė ponia Glouver. – Priešpiečiams bus puikus apkepas su mėsa. Ir egiptietiškas pu-dingas.

Silvi nė nenutuokė, kas per daiktas tas egiptietiškas pudingas. Jai prieš akis iškilo piramidės.

– Mes visi turime rūpintis, kad neprarastume jėgų, – pridūrė ponia Glouver.


35

– Taip, iš tiesų, – pritarė Silvi. – Kaip tik dėl to tikriausiai turėčiau vėl pamaitinti Ursulą!

Ji sudirgo dėl išsprūdusio nematomo šauktuko. Pati nesu-vokdama kodėl, Silvi dažnai pasijusdavo perimanti pernelyg džiaugsmingą ponios Glouver kalbos toną, lyg mėgintų grąžinti pasauliui natūralią geros nuotaikos pusiausvyrą.

Išvydusi blyškias, mėlynų gyslų išvagotas iš po peniuaro nė-rinių putų lendančias Silvi krūtis, ponia Glouver nesusilaikiusi sudrebėjo iš pasibjaurėjimo. Ji paskubomis pasišaukė vaikus ir išvedė juos iš kambario.

– Košė... – niūriai tarstelėjo ji mažyliams.

– Dievas tikriausiai norėjo susigrąžinti šį kūdikį, – pasakė tą patį rytą, tik vėliau atėjusi Bridžita, atnešusi puodelį garuojančio jautienos sultinio.

– Mes buvome patikrintos, – atsakė Silvi, – bet nepageidau-jamos.

– Šį kartą, – pareiškė Bridžita.


36

1910-ųjų gegužė

– Telegrama, – tarstelėjo Hju, netikėtai žengdamas į vaikų kambarį ir pažadindamas Silvi iš malonaus snaudulio, į kurį ši buvo nugrimzdusi žindydama Ursulą.

Ji paskubomis prisidengė ir paklausė:– Telegrama? Kas nors mirė?Mat, sprendžiant iš Hju veido išraiškos, juos ištiko katastrofa.– Iš Vysbadeno.– Ak, – linktelėjo Silvi, – vadinasi, Izė pagimdė.– Jei tik tas storžievis nebūtų vedęs, – pasakė Hju, – mano

sesuo būtų galėjusi tapti padoria moterimi.„Padoria moterimi? – susimąstė Silvi. – Ar tokių apskritai

esama?“ (Ar ji šiuos žodžius ištarė garsiai?)– Šiaip ar taip, ji per jauna tekėti.Hju susiraukė. Suraukęs kaktą jis atrodė gražesnis.– Ji tik dvejais metais jaunesnė už tave, kai tekėjai už ma-

nęs, – pasakė jis.– Ir vis dėlto... daug vyresnė, – burbtelėjo Silvi. – Ar viskas

gerai? Ar kūdikis sveikas?Kai Hju seserį pasivijo ir atvilkęs į reisinį laivą parsigabeno

iš Paryžiaus, ši jau buvo seniai enceinte*. Adelaidė, jos motina, pareiškė, kad jai būtų buvę lengviau, jei Izę būtų pagrobę baltųjų vergių pirkliai, negu kad dukra su tokiu entuziazmu būtų puo-lusi į to pasileidėlio glėbį. Silvi mintis apie baltųjų vergių preky-bą atrodė patraukli: ji įsivaizdavo save ant eiklaus arabiško žirgo

* Nėščia (pranc.).


37

šeicho lakinamą per dykumą, paskui gulinčią ant pagalvėlėmis apkrautos sofos, vilkinčią šilkinius drabužius ir dėvinčią šydus, valgančią saldėsius, gurkšnojančią šerbetus čiurlenant upokš-niams ir fontanams. (Ji suprato, kad iš tikrųjų būna visai ne taip.) Mintis apie moterų haremą Silvi atrodė visai įdomi, juolab kad būtų galima dalytis žmonos pareigų našta...

Adelaidė, didvyriškai besilaikanti karalienės Viktorijos laikų pažiūrų, pamačiusi savo jaunylę dukrą išsipūtusiu pilvu, tikrąja tų žodžių prasme užšovė durų skląstį ir išsiuntė ją per Lamanšą atgal, kad savo gėdą patirtų užsienyje. Kūdikis kuo greičiau turė-jo būti atiduotas įvaikinti. „Pasiturinčiai vokiečių šeimai, nega-linčiai susilaukti savo vaikų“, – pareiškė Adelaidė. Silvi pamėgino įsivaizduoti atiduodanti vaiką. („Ir daugiau niekada apie jį negir-dėsime?“ – nusistebėjo ji. – „Viliuosi, kad ne“, – atsakė Adelaidė.) Dabar Izė turėjo būti išsiųsta į Šveicariją baigti mokyklos, nors, rodės, ji jau buvo baigusi visas įmanomas mokyklas.

– Berniukas, – tarė Hju, mojuodamas telegrama tarsi vėlia-va. – Sveikas rubuilis...

Ursula sulaukė pirmojo savo pavasario. Gulėdama vežimėlyje po bukmedžiu, ji žiūrėjo į raštus, kuriuos piešė šviesa, krentanti pro šviesiai žalius lapus ir vėjo švelniai linguojamas šakas. Šakos buvo rankos, o lapai – tarsi plaštakos. Medis jai šoko. „Mik užmik, ma-žyte, – tyliai niūniavo dukrelei Silvi, – medžio viršūnytėj...“

– Turėjau riešutų medelį, – švebeldžiuodama dainavo Pame-la, – ant jo nieks nederėjo, tik sidabrinis muskatas ir auksinė kriaušytė...

Pakabintas ant vežimėlio gobtuvo tabalavo kiškutis, sukinė-josi į visas puses, o pilkas jo kailiukas tviskėjo saulėje. Kiškutis tupėjo ant užpakalinių kojyčių pintinėlėje, o kadaise, kai Silvi buvo dar visai maža, jis puošė jos barškučio viršų, bet tas barš-kutis, kaip ir Silvi vaikystė, seniai dingo.


38

Nuogos šakos, pumpurai, lapai – pažįstamas pasaulis prieš Ursulos akis nuolat mainėsi. Ji pirmą kartą stebėjo, kaip keičia-si metų laikai. Mergaitė gimė su žiemos dvelksmu, bet paskui staiga pasirodė aiškūs pavasario pranašai, pumpurai išburko, at-ėjo vangi vasara ir drėgnomis puvenomis bei grybais kvepiantis ruduo. Ji visa tai matė iš po pasaulį ribojančio vežimėlio gobtu-vo lanko. Ką jau kalbėti apie netikėtai pasirodančius kiekvieno metų laiko pagražinimus: saulę, debesis, paukščius, ne į tą pusę tyliai virš galvos lanku lekiantį kriketo kamuoliuką, kartą kitą – vaivorykštę, lietų – dažniau, nei jai būtų patikę. (O kai kada bū-davo pasivėlinama gelbėti ją nuo gamtos jėgų šėlsmo.)

Kartą pasirodė net žvaigždės ir tekantis mėnulis – ir nuosta-bus, ir siaubingas, – kai vieną rudens vakarą Ursula buvo tiesiog pamiršta po medžiu. Bridžita gavo pylos. Kad ir koks būdavo oras, vežimėlis kasdien stovėdavo lauke, mat Silvi gryno oro po-mėgį buvo paveldėjusi iš motinos Lotės, kuri, būdama dar jauna, ne kartą lankėsi Šveicarijos sanatorijoje ir ten leido dienas susi-supusi į pledą sėdėdama lauko terasoje ir ramiai spoksodama į apsnigtas kalnų viršūnes.

Bukmedis metė lapus, plonos lengvos skiautelės pripildė dan-gų virš jos galvos. Vieną audringą ir vėjuotą lapkričio dieną bau-ginantis pavidalas dirstelėjo į vaikišką vežimėlį. Morisas maivy-damasis žvelgė į Ursulą ir uždainavo: „Gu, gu, gu“, o paskui ėmė badyti antklodę vytele. „Kvaišas kūdikis“, – tarė jis ir darbavosi toliau, ketindamas palaidoti ją po lapų krūva. Ji vėl ėmė migdytis po tuo nauju lapų apklotu, bet tada kažkieno ranka skėlė Mori-sui antausį, jis riktelėjo: „Ai!“, ir dingo. Pilkas žvilgantis kiškutis sukosi ir sukosi, pora didelių rankų išplėšė ją iš vežimėlio ir Hju pasakė: „Štai kur ji“, tarsi Ursula kada būtų pradingusi.

– Kaip žiemos miego užmigęs ežiukas, – pridūrė jis Silvi.– Vargšelė, – nusijuokė ji.

Vėl atėjo žiema. Žiemą ji atpažino, nes kartą jau buvo mačiusi.


39

1914-ųjų birželis

Penktąją vasarą Ursula pradėjo daugiau nepatyrusi jokių nelai-mingų nutikimų. Motinai tarsi akmuo nuo širdies nusirito, kad šis kūdikis, nepaisant (o galbūt kaip tik dėl) bauginančios savo gyvenimo pradžios, dėl (o galbūt nepaisant) griežto Silvi dienos režimo augo ir dabar atrodė visai tvirtas vaikas. Ursula mąstė ne per daug, kaip kartais darydavo Pamela, bet ir ne per mažai, kaip buvo pratęs Morisas.

„Kareivėlis“, – dingtelėjo Silvi, žiūrint, kaip Ursula žygiuoja paplūdimiu paskui Morisą ir Pamelą. Jie atrodė visai maži, – ji žinojo, kad jie ir yra maži, – bet kartais Silvi pati nustebdavo dėl savo jausmų vaikams gelmės. Mažiausias, vėliausiai iš visų gimęs, – Edvardas – gulėjo pintame nešiojamame lopšelyje, pa-statytame ant smėlio šalia jos, ir dar net nemokėjo kaip reikiant paleisti dūdų.

Jie mėnesiui išsinuomojo namą Kornvalyje. Hju pabuvo tik pirmą savaitę, o Bridžita pasiliko visam laikui. Bridžita ir Silvi drauge gamino valgį (nors joms nekaip sekėsi), mat Silvi mė-nesiui išleido ponią Glouver atostogų, kad ši galėtų nuvažiuoti į Salfordą ir pabūti su viena iš seserų, kurios sūnus mirė nuo difterito. Stovėdama perone ir matydama plačią ponios Glouver nugarą pranykstant traukinio vagone, Silvi lengviau atsikvėpė.

– Tu neprivalėjai jos išlydėti, – tarė Hju.– Man malonu matyti, kad ji išvažiuoja, – paaiškino Silvi.

Čia spigino karšta saulė, pūtė smarkus jūros vėjas ir buvo ne-įprastai kieta lova, kurioje niekieno netrukdoma Silvi visą nak-


40

tį gulėdavo. Jie nusipirko pyragėlių su mėsa, skrudintų bulvyčių, bandelių su obuoliais ir valgė juos sėdėdami ant kilimėlio, patiesto ant smėlio, atrėmę nugaras į uolas. Išsinuomojus paplūdimio na-melį, atkrito visuomet keblus klausimas, kaip viešumoje žindyti kūdikį. Kartais Bridžita ir Silvi nusiaudavo batus ir drąsiai įmerk-davo į vandenį kojų pirštus, o kartais sėdėdavo ant smėlio po di-džiuliais skėčiais nuo saulės ir skaitydavo. Silvi skaitė Konradą, o Bridžita – „Džeinę Eir“, kurią jai davė Silvi, mat tarnaitė nesusi-protėjo pasiimti vieno iš paprastai skaitomų jaudinančių ir žiau-rių meilės romanų. Paaiškėjo, kad Bridžita – jausminga skaitytoja, dažnai aikčiojanti iš siaubo arba nenusėdinti vietoje iš pasišlykštė-jimo, bet galų gale liekanti sužavėta. Palyginti su tomis knygomis, „Slaptasis agentas“ atrodė gana nuobodus skaitalas.

Be to, Bridžita mėgo būti toliau nuo jūros kranto ir nuolat ne-rimavo, ar potvynis prasideda, ar baigiasi, aiškiai nesuvokdama šio gamtos reiškinio dėsningumo.

– Kasdien jis prasideda truputėlį kitu laiku, – kantriai aiškino Silvi.

– Dėl Dievo, bet kodėl? – suglumusi klausinėjo Bridžita.– Na... – Šito ir Silvi nenutuokė. – Kodėl gi ne? – ryžtingai

baigė pokalbį ji.

Vaikai su savo tinkleliais grįžo iš žvejybos tarp uolų telkšančiose balose paplūdimio gale. Pamela ir Ursula pusiaukelėje stabtelėjo ir negiliai įsibridusios į bangas ėmė taškytis vandeniu, o Mori-sas, paspartinęs žingsnį, parskubėjo pas Silvi ir griuvo šalia pa-žerdamas smėlį. Jis laikė už žnyplių nedidelį krabą, ir Bridžita pamačiusi gyvį suspiegė.

– Ar dar liko bandelių su mėsa? – pasiteiravo jis.– Būk mandagesnis, Morisai, – įspėjo sūnų Silvi. Pasibaigus vasarai jis turėjo išvykti į internatinę mokyklą. Sil-

vi dėl to jautė palengvėjimą.


41

– Nagi, eime, pašokinėsime per bangas, – pasiūlė Pamela.Pamela vadovavo, bet neįkyriai, ir Ursula beveik visada mielai

sutikdavo prisidėti prie sesers užmačių, o jei ir nepritardavo, vis tiek neprieštaraudavo.

Pro jas palei pakrantę nuriedėjo siuvinėjimo lankelis, pučia-mas vėjo, ir Ursula jau norėjo bėgti paskui tą daiktą ir grąžinti savininkui, bet Pamela tarė: „Ne, eime, pasipliuškenkime“, tad jiedvi paliko savo tinklelius ant smėlio ir įbrido į bangas. Kad ir kaip karšta stovint ant smėlio, vanduo visuomet atrodydavo ledinis, ir tai buvo paslaptis. Susikibusios už rankų ir laukda-mos bangų, jos kaip paprastai šūkavo ir spygavo. Tačiau bangos mergaites nuvildavo, nes pasiekdavo jas žemos, ne didesnės už vilneles su putų nėriniais. Tad jos įsibrido giliau.

Dabar bangos buvo jau ne šiaip sau bangos – jos trūktelėdavo, pakeldavo mergaites nuo smėlio ir plūsdavo toliau link pakran-tės. Kai tik banga priartėdavo, Ursula tvirtai įsikibdavo Pamelai į ranką. Vanduo siekė jai juosmenį. Pamela tempė seserį gilyn į jūrą tarsi laivo priekio puošmena, skrodžianti ją plakančias ban-gas. Vanduo jau buvo Ursulai iki pažastų, ji pravirko, ėmė tempti Pamelos ranką mėgindama seserį sustabdyti, kad nebristų giliau. Pamela atsisukusi žvilgtelėjo į Ursulą, pasakė: „Atsargiai, mes abi parvirsime“, ir nepamatė jai už nugaros iškilusios didžiulės bangos. Po akimirkos ji užliejo abi mergaites ir nusinešė lengvai tarsi lapelius.

Ursula pasijuto traukiama į dugną, gilyn ir gilyn, atrodė, tar-si būtų nutolusi kelias mylias nuo kranto ir paplūdimio jau ne-būtų matyti. Mažos jos kojos tarsi mindamos dviračio pedalus ieškojo smėlio atramos. Jei tik būtų galėjusi atsistoti ir grumtis su bangomis... Bet smėlis, ant kurio buvo galima stovėti, kažkur dingo, ji ėmė springti ir, apimta panikos, blaškytis. Juk kas nors tikrai ateis, tiesa? Bridžita arba Silvi... ir ją išgelbės. Arba Pame-la – beje, kur ji?


42

Niekas neatėjo. Aplink buvo tik vanduo. Tik vanduo ir vanduo. Bejėgė jos širdelė smarkiai daužėsi nelyginant krūtinėje uždary-tas paukštukas. Ausies kaušelyje dūzgė tūkstantis bičių. Ji liovėsi kvėpuoti. Skęstantis vaikas, iš dangaus krentantis paukštis.

Įsiviešpatavo tamsa.

Man trūksta žodžių, kuriais galėčiau apibūdinti šį romaną: stulbinamas, sąmojingas, jaudinantis, graudus, gilios minties.

Trumpai tariant, tai viena iš geriausių knygų, mano skaitytų šiame šimtmetyje.

(Gillian Flynn, knygos „Dingusi“ autorė)


GYVENIMO

PASAULINIS BESTSELERISVeržlumo akimirka, keistas jaudulys, –

ji nėrė į bedugnį orą ir paskui jau nebuvo nieko.Įsiviešpatavo tamsa.

KATE ATKINSON (Keit Atkinson, g. 1951 m. Jorke, Jungtinėje Karalystėje) – viena žymiausių šiuolaikinių britų rašytojų. Pirmasis romanas „Anapus fotografijų“ iškart pelnė jai Whitbread (dab. Costa) premiją ir tarp-tautinį pripažinimą. Šiuo metu jau išleisti trys šios au-torės romanai ir detektyvų ciklas. 2011 m. už nuopelnus literatūrai ji buvo apdovanota Britanijos imperijos ordi-

nu. Naujausia Kate Atkinson knyga „Gyvenimas po gyvenimo“, laimėjusi Costa ir South Bank Sky literatūros premijas, – keista ir įsimenanti istorija, sudominusi viso pasaulio skaitytojus.

Kas būtų, jei galėtumėte gyventi dar ir dar kartą? Jei galėtumėte ištaisy-ti klaidas? Jei galėtumėte pakeisti istorijos tėkmę?

1910 metų vasario vienuoliktoji, Anglijoje siaučiant pūgai pasiturinčio finansininko šeimoje gimsta mergaitė, Ursula Tod – trečiasis šeimos vai-kas. Deja, naujagimė miršta net neįkvėpusi, nes daktaras per sniegą negali nusigauti iki gimdyvės. Tačiau Ursulos istorija nepaprasta – ji gauna dar vieną šansą pradėti gyvenimą. Viskas kartojasi, tik šįkart daktaras spėja laiku...

Nerimastinga, įvykių kupina pirmoji XX a. pusė praslenka prieš Ur- sulos ir skaitytojų akis. Antrasis pasaulinis karas artinasi. Istorija (ir Kate Atkinson) Ursulai yra paruošusi misiją: išgelbėti pasaulį nuo neišvengia-mo likimo. Tačiau ar sugebės – ir ar panorės Ursula tai padaryti?

Kate Atkinson pasakoja neįtikėtiną istoriją apie begalybę galimų gy-venimų. Keista, sudėtinga, įtraukianti, puikiu stiliumi aprašyta nuolat nutrūkstančių ir vėl prasidedančių Ursulos Tod gimimų pynė priverčia pagalvoti – ką darytume, jei po šito gyvenimo lauktų dar vienas? Ir dar?

9 786094 660443

ISBN 978-609-466-044-3

Kate Atkinson

Documents

Kate Atkinson „Gyvenimas po gyvenimo“