KOMPLEKSINĖ ATSIGAVIMO PO INTENSYVIOS VEIKLOS … metodika.pdf · vilniaus universitetas medicinos fakultetas reabilitacijos, fizinĖs ir sporto medicinos katedra kompleksinĖ atsigavimo

VILNIAUS UNIVERSITETAS

MEDICINOS FAKULTETAS

REABILITACIJOS, FIZINĖS IR SPORTO MEDICINOS KATEDRA

KOMPLEKSINĖ ATSIGAVIMO PO INTENSYVIOS

VEIKLOS PERIODO, SUKELIANČIO NUOVARGĮ,

METODIKA

Vykdytojas:

Vilnius Universitetas

Medicinos fakultetas

Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos katedra

Santariškių g. 2, Vilnius

Tel.: (8 5) 236 5173

El. paštas: alvydas. [email protected]

Vilnius

2016

1

Turinys

ĮVADAS .............................................................................................................................................................3

1. BALNEOTERAPIJA ...................................................................................................................................5

1. 1. Natūralaus mineralinio vandens poveikis ......................................................................................5

1. 2. Natūralaus mineralinio vandens charakteristika ..........................................................................9

1. 3. Natūralaus mineralinio vandens procedūrų taikymas ir atlikimas .......................................... 10

1. 4. Indikacijos ir kontraindikacijos balneoterapijai ........................................................................ 11

2. NUOVARGIO MECHANIZMAI ............................................................................................................ 12

2. 1. Fizinis nuovargis ............................................................................................................................ 12

2. 2. Metabolinis nuovargis ................................................................................................................... 12

2. 3. Kognityvinis nuovargis ................................................................................................................. 14

2. 4. Lėtinis nuovargis ........................................................................................................................... 14

2. 5. Nuovargio priežastys ir jo mažinimo galimybės ......................................................................... 14

3. SVEIKOS MITYBOS PRINCIPAI ......................................................................................................... 16

4. HIDROTERAPIJA: BENDRA CHARAKTERISTIKA, POVEIKIS, PROCEDŪRŲ TAIKYMAS

IR ATLIKIMAS, KONTRAINDIKACIJOS .............................................................................................. 17

5. KINEZITERAPIJA: BENDRA CHARAKTERISTIKA, POVEIKIS, PROCEDŪRŲ TAIKYMAS

IR ATLIKIMAS, KONTRAINDIKACIJOS .............................................................................................. 22

5. 1. Aktyvioji kineziterapija ................................................................................................................ 22

5. 2. Pasyvioji kineziterapija ................................................................................................................. 22

5. 3. Kineziterapija vandenyje .............................................................................................................. 24

5. 4. Masažas .......................................................................................................................................... 26

5. 5. Tempimas ....................................................................................................................................... 29

5. 6. Manualinė terapija ........................................................................................................................ 33

6. FIZIOTERAPIJA: BENDRA CHARAKTERISTIKA, POVEIKIS, PROCEDŪRŲ TAIKYMAS IR

ATLIKIMAS, KONTRAINDIKACIJOS ................................................................................................... 36

6. 1. Ultragarso terapija ........................................................................................................................ 36

6. 2. Lazerio terapija ............................................................................................................................. 37

6. 3. Parafino terapija ............................................................................................................................ 38

6. 4. Kompresinė terapija ...................................................................................................................... 39

6. 5. Vibracinė terapija .......................................................................................................................... 40

6. 6. Magnetoterapija ............................................................................................................................ 41

6. 7. Krioterapija ................................................................................................................................... 42

6. 8. Elektrinė raumenų stimuliacija.................................................................................................... 43

2

6. 9. Infraraudonųjų spindulių terapija .............................................................................................. 44

6. 10. Darsonvalizacija .......................................................................................................................... 45

7. PSICHOEMOCINĖS BŪKLĖS GERINIMO METODAI .................................................................... 46

7. 1. Psichologinė relaksacija ................................................................................................................ 46

7. 2. Autogeninė treniruotė ................................................................................................................... 47

8. ATSIGAVIMO PROCEDŪRŲ POVEIKIS ........................................................................................... 49

9. FUNKCINIO PAJĖGUMO ĮVERTINIMAS ......................................................................................... 52

9. 1. Anamnezė ....................................................................................................................................... 52

9. 2. Apžiūra ........................................................................................................................................... 52

9. 3. Instrumentiniai tyrimai ................................................................................................................ 53

9. 4. Funkciniai testai ............................................................................................................................ 54

9. 5. Laboratoriniai tyrimai .................................................................................................................. 58

10. ATSIGAVIMO PROGRAMOS SUDARYMAS .................................................................................. 59

10. 1. I kompleksas. 12 dienų kompleksinės atsigavimo po intensyvios veiklos periodo, sukeliančio

nuovargį, programa asmenims, kurių fizinis pajėgumas ir aktyvumas mažesnis už vidutinį ........ 60

10. 2. II kompleksas. 12 dienų kompleksinės atsigavimo po intensyvios veiklos periodo,

sukeliančio nuovargį, programa asmenims, kurių fizinis pajėgumas ir aktyvumas vidutinis ar

didesnis už vidutinį ................................................................................................................................ 63

11. SĄVOKOS ............................................................................................................................................... 67

12. LITERATŪRA ........................................................................................................................................ 69

3

ĮVADAS

Metodika skirta asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, kurios atsigavimo tikslu

naudoja natūralų mineralinį vandenį.

SPA – tai 3 lotyniškų posakių: sanitas per aqua, sanus per aqua arba solus per aqua,

trumpinys, visi jie reiškia tą patį – sveikata per vandenį. Nors yra ir kitų kilmės aiškinimų versijų.

Santrumpa SPA gali būti siejama: su lotyniško žodžio sparage (liet. drėkinti, purkšti, šlakstyti)

trumpiniu; su romėnišku posakiu salutper aqua (liet. sveikata per vandenį); šį žodį galima rasti

vieno Belgijos regiono tarminėje volanų kalboje (espa – fontanas). Senojoje anglų kalboje SPA

reiškė vietą, kur galima pailsėti ir pasilepinti. Kiti istorijos šaltiniai santrumpą SPA sieja su Belgijos

miestu Spa. Šis miestas buvo vienas pirmųjų, kuriame esantys mineraliniai vandenys pripažinti

turintys gydomųjų galių. Manoma, kad čia pailsėti ir nuplauti nuovargio po nuožmių kovų plūsdavo

Romos imperijos kariai. Taip palaipsniui žodis SPA pradėtas vartoti kalbant apie natūralius

mineralinius šaltinius ir kurortus, kur siūlomos vandens procedūros. SPA terapijos tikslas yra

sumažinti skausmą, sumažinti raumenų įtampą, padidinti raumenų jėgą ir funkcinį mobilumą [1; 2].

Balneoterapija - natūralaus mineralinio vandens, purvo, natūralių šaltinių dujų (anglies

dioksido, vandenili sulfido, radono) naudojimas medicininiais tikslais (prevencijai, gydymui ir

reabilitacijai) [30]. Tai yra gydymas vandeniu, kada naudojamas natūralus terminis mineralinis

340C vanduo, prisotintas anijonų (SO4

2-, Cl

- ir HCO3

-) ir katijonų (Na

+, K

+ ir Mg

2+) [3].

Tai gali būti panirimas į mineralinį vandenį, purvo uždėjimas skirtingose kūno

vietose, dujų inhaliacijos ar mineralinio vandens gėrimas. Jau senovėje šis metodas buvo taikomas

Europoje ir kitose pasaulio vietose raumenų - kaulų sistemos sutrikimams, dermatologinėms,

periferinėms kraujagyslių ir kt. ligoms gydyti. Šimtmečius mineralinis vanduo buvo naudojamas

įvairių ligų empiriniam gydymui. Per paskutinius 30 metų atliktose studijose įrodyta, kad

balneoterapija yra efektyvus tam tikrų ligų gydymo būdas [4].

Purvo terapija - natūralus gydymo metodas skirtas visam kūnui ar lokaliai, kada

naudojimas mineralinis ar mineralinis - medicininis vanduo sumaišytas kartu su organinėmis ar

neorganinėmis medžiagomis, pagamintomis biologinių ir/ar geologinių procesų metu [1; 5; 2].

Paskutiniais metais vis tvirčiau kalbama, kad mineralinis vanduo gali turėti

farmakologinių savybių. Tai priklauso nuo ištirpusių medžiagų ir jų kiekio [6]. Dalyje šalių

balneoterapija yra tradicinės medicinos priemonė, įeinanti į kompleksinės prevencijos ar gydymo

programas, kai kartu su mineraliniu vandeniu naudojama daugiau natūralių gydomųjų veiksnių ir

fizioterapija. Atsigavimui po intensyvios veiklos 2008 m T. Bender ir kt. atliktoje kontrolinėje

4

pilotinėje studijoje minima, kad efektyviausiai veikia fizioterapijos, kineziterapijos ir

balneoterapijos priemonių kompleksas [118].

Balneoterapijos veikimo mechanizmas paremtas terminėmis, mechaninėmis ir

cheminėmis vandens savybėmis. Dėl fizikinių savybių mineralinis vanduo pagreitina kraujotaką –

tai paskatina medžiagų apykaitą ir pagerina raumenų atsipalaidavimą. Hidrostatinis poveikis gali

malšinti skausmą, mažindamas periferines edemas, slopindamas simpatinės nervų sistemos

aktyvumą. Buvimo mineraliniame vandenyje metu mikroelementai lėtai prasiskverbia iš vandens

per odą į kraujotaką. Balneoterapijos metu padidėja beta endorfinų (mažinančių skausmą), vyksta

subjektyvių pojūčių, tokių kaip skausmas, nuotaika, depresijos lygis, miego kokybė, pokyčiai.

Natūralaus mineralinio vandens prevencinis ir gydomasis poveikis pripažįstamas

Pasaulio sveikatos organizacijos. Daugelyje šalių balneoterapija naudojama skirtingoms organizmo

sistemoms siekiant fiziologinio ir/ar terapinio efekto, tačiau moksliniais įrodymais pagrįstas

naudojimas nėra gerai dokumentuotas. Yra daug tyrimų, apžvalgų, kuriose aprašomas fiziologinis

ir/ar terapinis procedūrų poveikis tam tikroms sistemoms, bet mažai kalbama apie bendrą poveikį

organizmui.

Darbo tikslas - parengti kompleksinę atsigavimo po intensyvios veiklos periodo,

sukeliančio nuovargį, metodiką, panaudojant balneoterapijos ir kitų fizinės medicinos veiksnių

kompleksą. Metodika individualizuojama, panaudojant objektyvius asmens ištyrimo metodus prieš

atsigavimo programos sudarymą ir taikymą.

Metodika parengta, panaudojant prof. Dr. (HP) A. Juocevičiaus vadovaujamos darbo

grupės 2015 metais atlikto mineralinio vandens poveikio tyrimo ir mokslinės literatūros duomenis.

5

1. BALNEOTERAPIJA

1. 1. Natūralaus mineralinio vandens poveikis

Apie mineralinio vandens naudojimą terapijoje žinoma jau seniai, tačiau mokslinių

tyrimų apie jo naudojimą atsigavimui po intensyvios veiklos nėra daug. 2015 m prof. A. Juocevičiui

vadovaujant baseinų, pirčių, sveikatinimo, sporto, SPA centre „Atostogų parkas“ buvo atliktas

tyrimas siekiant išsiaiškinti mineralinio vandens įtaką atsigavimui po fizinio krūvio: vandens

poveikį širdies ir kraujagyslių sistemai, kraujo sudėčiai, raumenų pasyviosioms mechaninėms

savybėms (standumui, tonusui, elastingumui) [8].

Tyrime dalyvavo sveikos 65 moterys (amžiaus vidurkis – 36, 2 metai), kurioms 2

savaites po 20 min. kiekvieną dieną buvo taikomos mineralinės vonios procedūros. Naudotas

mineralinis vanduo, pasižymintis: terminėmis savybėmis (šiltas, 38 0C); pH - 7, 24; temperatūra -

38 °C; bendra mineralizacija - 27. 556 g/l; F- 0. 16 mg/L; Cl

- 16 060 mg/L; SO4

2- 1 164 mg/L;

HCO3- 82. 6 mg/L; CO3

2- 0. 02 mg/L; NO2

- <0. 01 mg/L; NO3

- <0. 05 mg/L; Na

+ 7 040 mg/L; K

+

187 mg/L; Ca2+

2 310 mg/L; Mg2+

703 m/L; Fe (bendra) - 0. 58 mg/L; NH4+ 8. 83 mg/L; Al

3+ 860

µg/L; As3-

<1 µg/L; Ba2+

180 µg/L; Cd2+

<0. 3 µg/L; Cr2+

<1 µg/L; Co2+

<1 µg/L; Cu2+

<1 µg/L;

Mn2+

210 µg/L; Ni2+

25 µg/L; Pb2+

<1 µg/L; Sb3+

<1 µg/L; Se2-

<1 µg/L; Sn2+

<5 µg/L; Hg2+

<0. 1

µg/L.

Raumenų (m. triceps brachii, m. quadriceps, m. gastrocnemius, m. biceps femoris)

pasyviosios mechaninės savybės tirtos „MYOTON - 3“ prietaisu. Raumenų tonusas buvo vertintas

kelis kartus: ramybėje, po krūvio, po mineralinės vonios, po 10 min. poilsio.

Tyrimo metu stebėta, kad po mineralinių vonių procedūrų statistiškai reikšmingai

sumažėjo poodinis riebalinis sluoksnis. Mineralinių vonių kursas turėjo įtakos greitesniam sistolinio

kraujo spaudimo atsistatymui, kraujo sudėties pokyčiams. Atlikti laboratoriniai kraujo tyrimai

parodė, kad po mineralinių vonių kurso statistiškai reikšmingai padidėjo kalcio, cinko

koncentracija, eritrocitų, hemaglobino kiekis, hematokritas, sumažėjo C reaktyvaus baltymo

koncentracija kraujyje [8].

Mineralinių vonių terapija reikšmingai padidino raumenų elastingumą, kuris po

procedūrų kurso padidėjo 11,9 proc. Padidėjęs elastingumas rodo, kad pagerėjo raumenų

kraujotaka, sumažėjo audinių įtampa, raumuo po fizinio krūvio nepavargo, nebuvo sutrikdytas

judesių greitis. Mineralinių vonių terapijos poveikyje sumažėjo raumenų standumas, tačiau

statistiškai patikimo skirtumo nebuvo rasta. Gauti rezultatai parodė, kad mineralinio vandens vonių

kursas 11, 8 proc. efektyvesnis nei viena procedūra [8].

6

Remiantis minėtu tyrimu, galima teigti, kad mineralinio vandens procedūros yra

efektyvi atsigavimo priemonė po fizinio nuovargio. Norint pasiekti minėtų rezultatų, procedūras

reikia atlikti tose asmens sveikatos priežiūros įstaigose, kuriose yra panaši mineralinio vandens

sudėtis.

Balneoterapijos veikimas pasireiškia skirtingais mechanizmais [4]. Geriausiai žinomas

terminis, mechaninis ir cheminis veikimas. Skiriama nespecifinis poveikis (hidroterapinis plačiąja

prasme) sukeliamas paprastose voniose, kai naudojamas vandentiekio vanduo, ir specifinis

(hidromineralinis) poveikis, kuris priklauso nuo cheminių ir fizinių naudojamo vandens savybių.

Pastarąjį kol kas vis dar sunku tiksliai nustatyti ir įvertinti [3].

Mechaninis poveikis

SPA terapija turi teigiamą poveikį raumenų tonusui, sąnarių mobilumui, skausmo

intensyvumui. Panirus į terminį mineralinį vandenį padidėjęs plūdrumas ir hidrostatinis spaudimas

sukelia daug fiziologinių pokyčių. Balneoterapijos metu žmogus panyra į 35 0C vandenį iki

viršutinio krūtinkaulio taško (jungo įlankos), sukeliamos pakopinės reakcijos, pvz., padidėjusi

diurezė, natriurezė, širdies minutinis tūris. Manoma, kad pagrindiniai fiziologiniai pokyčiai vyksta

dėl hidrostatinio spaudimo, kuris sukelia vidutiniškai 700 ml kraujo persiskirstymą iš apatinių

galūnių į centrinę kraujotaką. Padidėjęs cirkuliuojantis kraujo tūris dirgina mechanoreceptorius,

sukelia širdies ir kraujagyslių sistemos pokyčius [9; 10; 11].

Terminis poveikis

Terminis efektas dalinai susijęs su vandens temperatūra. Aukštesnės temperatūros

dirgiklis daro įtaką raumenų tonusui, skausmo intensyvumui, padeda sumažinti raumenų spazmą,

padidina skausmo slenkstį nervų galūnėlėse. Šiluminis stresas sukelia ir endokrinines reakcijas.

Pirmiausia dėl šilumos poveikio skatinamas adrenokortikotropinio hormono (AKTH), kortizolio,

prolaktino ir augimo hormono (AH) išskyrimas (aktyvinama pagumburio - hipofizės ašis), tačiau tai

nekeičia šių hormonų cirkadinio ritmo [12]. Ypatingai svarbus yra kortizolio priešuždegiminis

poveikis. Žinoma, kad po SPA procedūrų padidėja beta endorfinų kiekis. Tai sukelia analgetinį ir

antispazminį efektą. Nauji tyrimai rodo, kad ultravioletiniai spinduliai (UV), šiluma ir kt. veiksniai

gali paskatininti keratinocitus gaminti ir išskirti proopiomelanokortiną, kuris yra įvairių endorfinų

pirmtakas [5]. Dėl to manoma, kad UV, šiluma gali būti naudojami siekiant odoje paskatinti

opioidinių peptidų, keičiančių žmogaus emocijas ir skausmo slenkstį, gamybą.

Svarbu nepamiršti, kad hipertermija turi svarbų vaidmenį imuninei sistemai. Šiluma

skatina granuliocitų mobilumą, fagocitinį, bakteriocidinį ir fermentinį aktyvumą. Terminė

stimuliacija pagerina judesių amplitudes [2]. Tai vyksta per gebėjimo išsitempti padidinimą

7

audiniuose, kuriuose gausu kolageno, t. y., sausgyslėse, fascijose, sąnarinėse kapsulėse. Kai raumuo

lengviau tempiasi, lengviau atlikti didesnės amplitudės judesį.

Cheminis poveikis

Mineraliniame vandenyje ištirpusių medžiagų absorbcija - vienas kontraversiškiausiai

vertinamų balneoterapijos momentų. Vis dar mažai žinoma apie skirtingos sudėties mineralinio

vandens poveikį. Nėra aišku, kurie elementai yra būtini, kokia mineralinio vandens sudėtis (-ys) yra

geriausiai padedanti (-čios) pasiekti norimą atsaką. Vis dar trūksta įrodymų, galinčių padėti

kurortams pagal turimus gamtos išteklius veikti specializuota kryptimi [3].

Gydant mineraliniu vandeniu jame esančios veikliosios cheminės medžiagos dirgina

organizmą per odą ir kvėpavimo takus, skverbiasi gilyn, o prasiskverbusios patenka į kraujo tėkmę.

Odos paviršiuje susidaro „druskų plėvelė”, kuri dirgina odoje esančius receptorius ir refleksiškai

veikia centrinę nervų sistemą 2 - 4 valandas po procedūros [8].

1985 m. Shani ir kt. tirdami psoriaziniu artritu sergančius asmenis, kurie maudėsi

Negyvojoje jūroje, nustatė reikšmingą bromo, rubidžio, kalcio ir cinko padidėjimą serume [14].

Manoma, kad tirpių medžiagų prasiskverbimui daro įtaką buvimo mineraliniame vandenyje laikas,

vandens temperatūra, sudėtis ir galbūt kiti veiksniai, kurie yra nežinomi [3]. 2008 m Odabasi ir kt.

pateiktoje publikacijoje teigiama, kad tiesioginės purvo procedūros pacientams, sergantiems

osteoartritu yra efektyvesnės nei netiesioginės (kai purvas padengiamas nailonu) [15].

Terminis ir cheminis natrinio chloridinio mineralinio vandens poveikis gerina

periferinę ir centrinę kraujotaką. Gerėja mikrocirkuliacija [28], mažėja rezistencinių kraujagyslių

tonusas (joms priklauso smulkiosios arterijos ir arteriolės, t. y., prekapiliarinės kraujagyslės, kurių

spindis mažas, o sienelėse yra gana storas lygiųjų raumenų sluoksnis, čia susidaro didžiausias

pasipriešinimas – 47%), padidėja talpiųjų kraujagyslių tonusas (venos, kuriose yra 64% viso kraujo

tūrio, jos tąsios ir čia telpa daug papildomo kraujo, nedaug didėjant spaudimui) [29], didėja

cirkuliuojančio kraujo kiekis, auga veninio kraujo pritekėjimas į širdį, didėja širdies sistolinis tūris

(Franko–Starlingo mechanizmas), retėja pulsas, gerėja ergotrofinė miokardo funkcija, didėja

minutinis kraujo tūris. Kartu gerėja ir periferinė kraujotaka – tvarkomi sutrikę medžiagų apykaitos

procesai, pagerėja lipidų apykaita, stiprėja antikoaguliacinės kraujo savybės ir kt.

Poveikis imuninei sistemai

Manoma, kad mineraliniame vandenyje ir purve ištirpusios medžiagos absorbuojamos

per odą gali sukelti imuninės sistemos pokyčius. 1997 m Sukenik ir kt. aprašė sėkmingą sieros

vonių naudojimą turintiems imuninės kilmės odos sutrikimų [16].

Bendrąja prasme, šiluminis stresas sukelia imunosupresinį poveikį. Yra žinoma, kad

dėl lokalaus vidutinio temperatūros padidėjimo suaktyvinami prouždegiminiai faktoriai

8

interleukinas (IL) - 6 [17] ir IL - 1β [18]. Tačiau temperatūrai padidėjus (40 - 41°C) imuninė

funkcija slopinama [19; 20].

Hiperterminių vonių imunosupresinį poveikį aprašė 1990 m Valitutti ir kt. [21], ir

1999 m Sukenik ir kt. [2] Buvo atlikta tyrimas su sveikasis savanoriais ir sergančiais kvėpavimo

takų, odos atopijomis. Pastebėta, kad po karštų vonių procedūrų reikšmingai sumažėjo

cirkuliuojančių T - limfocitų kiekis. Manoma, kad T - limfopenija, eozinopenija gali būti susijusi su

ląstelių persiskirstymu ar AKTH ir kortizolio padidėjimu, kurį išprovokuoja šiluminis stresas [12].

Sieros prisotintas vanduo slopina citokinų gamybą, ypač IL - 2 ir interferoną gama

(IFN - γ). Šie citokinai daugiausiai gaminami CD4+ limfocitų, todėl manoma, kad atminties T

ląstelės yra pagrindinis mineralinio vandens su siera taikinys [22].

Vandenilio sulfidas (H2S) sulaukia didelio mokslininkų susidomėjimo ir plačiai

nagrinėjamas jo poveikis dermatologijoje. H2S yra gerai žinomos kaip nemalonaus, primenančio

pūvančius kiaušinius, kvapo dujos, kurios kartu su azoto oksidu (NO) ir anglies monoksidu (CO)

priklauso dujų transmiterių (angl. gaseous transmitter) šeimai. Pirmieji biologinio aktyvumo

įrodymų tyrimai buvo atlikti prieš 30 metų su kepenų ir inkstų fermentais dalyvaujančiais H2S

susidaryme. Šiandien jau žinoma, kad H2S yra endogeninė, biologiškai aktyvi medžiaga, gaminama

daugelyje ląstelių, svarbi neurologinių, kardiovaskulinių, uždegiminių ir onkologinių ligų metu.

Manoma, kad H2S kiekis kraujyje ir audiniuose galėtų būti 50 - 150 µM [6].

Vandens, kuriame yra ištirpę H2S, priešuždegiminis poveikis odai žinomas jau

šimtmečius, tačiau molekulinis mechanizmas gilinantis į keratinocitų veiklą dar tik pradedamas

suprasti. Mokslinėje literatūroje aprašoma, kad H2S turi poveikį daugelio ląstelių (makrofagų,

granuliocitų, limfocitų, fibroblastų, lygiųjų raumenų, mioblastų, kardiomiocitų, neuroblastomos

ląstelių, neuronų, astrocitų, endoteliocitų, hepatocitų, plonosios žarnos epitelio, storosios žarnos

vėžio) aktyvumui, proliferacijai, citokinų sekrecijai ir adhezijai. Nuo seno H2S naudojamas odos ir

plaukų priežiūros priemonėse, mažinančiose sausumą, pleiskanojimą, taip pat yra žinomos

fungicidinės, bakteriocidinės, niežėjimą slopinančios savybes [6].

Sieros atomas gali būti susijungęs su halogenais ar kitais jonais, naudojamas

inhaliacijoms turi teigiamą poveikį apatinių kvėpavimo takų gleivinei, gerina mukociliarinį klirensą

viršutiniuose kvėpavimo takuose ir Eustachijaus vamzdelyje. Yra studijų, rodančių, kad

mikromolinės H2S koncentracijos turi ląsteles apsaugantį poveikį, tačiau didesnė (milimolinė)

koncentracija yra citotoksiška, sukelia laisvųjų radikalų gamybą, mobilizuojamas kalcis,

išeikvojamas glutationas ir sukeliama mitochondrinė ląstelių mirtis [6].

Natūraliai prisotinto HS -,

S2 -

jonais mineralinio vandens koncentracija svyruoja nuo 0.

5 iki 20 mg/l. SPA terapijos metu (drėkinimui, inhaliacijoms, vonioms) rekomenduojama

9

koncentracija > 1mg/L, todėl būtina nustatyti kiekvieno šaltinio koncentraciją ir siekiant numatyto

efekto nepamiršti temperatūros ir kitų vandenyje esančių medžiagų poveikio [23].

1. 2. Natūralaus mineralinio vandens charakteristika

Mokslinėje literatūroje nurodoma [24; 25; 26], kad natrinių chloridinių vonių

minimali terapinė mineralizacija – 10 g/l. Skiriamos: mažos mineralizacijos – 10–20 g/l, vidutinės –

20–40 g/l ir aukštos mineralizacijos – 40–80 g/l vonios. Vandens mineralizacija virš 80 g/l sukelia

neigiamas širdies ir kraujagyslių, nervų ir kitų organizmo sistemų reakcijas, atsiranda destrukciniai

pakitimai odoje. Vidutinės mineralizacijos – 20–40 g/l vonia – optimali daugelio susirgimų

gydymui. Praktikoje dažniausiai naudojamos 30 g/l vonios [27; 25; 26].

10–20 g/l – mažina skausminį sindromą, asteninius ar dispeptinius sutrikimus,

pagerina kepenų kraujotaką, skrandžio motoriką, tulžies išskyrimą. 20 g/l natrinio chloridinio

mineralinio vandens vonios stimuliuoja antinksčių žievės funkciją, gerina oksidacinius -

redukcinius procesus audiniuose, reguliuoja odos kraujagyslių tonusą, teigiamai veikia adaptacinius

mechanizmus.

20–30 g/l – sukelia hipotenzinį veikimą, centrinės, periferinės ir smegenų kraujotakos

pagerėjimą. Sergant stuburo, sąnarių uždegiminėmis ar degeneracinėmis ligomis pagerėja

kraujotaka ir trofiniai procesai pakenkimo vietoje, padidėja vegetacinės nervų sistemos

simpatikotoninis aktyvumas, pagerėja motorinė funkcija.

30 g/l – keičia galvos smegenų žievės ir pogumburio funkcinį santykį. Didėja

simpatinės nervų sistemos tonusas. Odos ląstelėse didėja ribonukleininės rūgšties, mažėja

glikogeno, askorbininės rūgšties, mažėja rūgščios ir didėja šarminės fosfotazės. Padidėja periferinių

venų tonusas, tuo pačiu palengvėja kraujo nutekėjimas.

40 g/l – mažėja bronchų obstrukcija, gerėja išorinio kvėpavimo funkcija ir mažojo

kraujo apytakos rato hemodinamika, didėja fizinio krūvio tolerancija.

Keičiant vonios temperatūrą ir vandens mineralizaciją, galima diferencijuotai veikti

širdies veiklą. Indiferentinės temperatūros (35 - 360 C) ir mažos mineralizacijos (10–20 g/l) natrinės

chloridinės vonios saikingai keičia centrinę ir periferinę kraujotaką (mažėja periferinių kraujagyslių

pasipriešinimas, didėja sistolinis tūris). Stimuliuojama simpatoadrenalinė sistema, pradedant jau

pirma procedūra ir maksimumas pasiekiamas kurso pabaigoje. Didėjant mineralizacijai simpato –

adrenalinės sistemos stimuliacija tampa ryškesnė, suprantama, kartu mažėja vagotoninis vonių

veikimas [30; 31].

Vidutinės mineralizacijos (20 – 40 g/l) vonios didina propulsinę širdies veiklą, širdį

veikia treniruojančiai. Blogiau toleruoja turintys labilų kraujo spaudimą, polinkį krizėms, vyraujant

10

simpatikotonijai. Taip pasireiškia stimuliuojantis natrinių chlorininių vonių poveikis

simpatoadrenalinei sistemai [30]. Aukštos mineralizacijos (50–60 g/l) ir karštos (40 - 420

C)

natrinės chloridinės vonios stipriai apkrauna širdį, sukelia hipertermiją, didina aldosterono ir renino

kiekį.

Mineralinės vonios gali būti skiriamos: šaltos (17–20oC), vėsios (26–34

oC),

indiferentinės temperatūros (35–36oC), šiltos (37–39

oC) ir karštos (40–42

oC). Natrio chloridinio

mineralinio vandens vonios dažniausiai skiriamos indiferentinės temperatūros ar vėsios. Jeigu

vonios temperatūra viršija vidutinę odos temperatūrą (33–34oC), šiluma iš vonios pereina į

organizmą. Po vonios odos temperatūra per 5–10 min. grįžta iki foninių dydžių. Greičiausiai tai

vyksta branduolio ir neapsemtose kūno srityse, lėčiau buvusiose po vandeniu [53]. Naudojant

mineralinio vandens vonias ilgesnį laiką, dėl pagerėjusios termoreguliacijos vonios metu į

organizmą patenka mažiau šilumos, todėl norint, kad jos patektų tiek, kiek procedūrų taikymo

pradžioje, gali būti reikalingas kitas kiekis, todėl antroje kurso pusėje, o ypač jį baigiant, reikalinga

didinti vonios temperatūrą [27].

Į organizmą patenkančios šilumos kiekį nesudėtinga apskaičiuoti I. Ipserio formulės

pagalba [27]:

Q = 0, 83 x ∆t0 x tiriamojo kūno svoris (kg.)

Kur Q - kcal,

0, 83 – vidutinis žmogaus kūno šiluminis talpumas,

∆t0 – vidinės (oralinės arba pažasties) temperatūros skirtumas prieš vonią ir po jos.

Iki 10 kcal/min. – į organizmą šilumos patenka nepakankamai, 15–20 kcal/min. -

pakankamas šilumos kiekis. Daugiau nei 30 kcal/min. – per didelis šilumos kiekis.

Į organizmą patenkančios šilumos kiekio mineralinės vonios (ar kitos šiluminės

procedūros) metu apskaičiavimas leidžia tiksliau dozuoti jos trukmę, temperatūrą ar mineralizaciją.

1. 3. Natūralaus mineralinio vandens procedūrų taikymas ir atlikimas

Dažniausiai skiriama 10–12 vonių kas antrą dieną (1+0+1+0...) arba dvi dienas iš eilės

su dienos pertrauka (1+1+0+1+1...), kurios metu skiriama bendro poveikio procedūra arba poilsis

be jų. Vonios trukmė – 10–12 - 15 min. Tai bendra schema. Realiai vonių skaičius ir jų ritmas,

trukmė priklauso nuo amžiaus, ankstesnio procedūrų taikymo kurorte patyrimo, kitų tuo pačiu metu

naudojamų procedūrų ir kt. sąlygų. Vonios gali būti skiriamos kasdien, tačiau dažniau pasitaiko

odos dirginimo atvejų. Po natrio chloridinių vonių kurso poveiksmio periodas tęsiasi iki 4–6 mėn.

Pastebimas rezultatas sergančiam ar sveikam fiksuojamas po 3–5, dažniau po 10–12 procedūrų

11

[32]. Trumpalaikės, tačiau tam tikru nuoseklumu pasikartojančios balneoprocedūros palieka didesnį

efektą negu vienkartinė procedūra su kursine ar didesne balneofaktoriaus doze.

Balneoterapijoje „poveikio dozė“– mechaninės, cheminės ir šiluminės energijos

pasisavinimo dydis. Čia nėra farmakologiškai suprantamos „dozė – efektas“ linijinės

priklausomybės. Organizmo atsakomoji reakcija priklauso nuo mineralinio vandens fiziko –

cheminės sudėties, temperatūros, procedūrų trukmės, skaičiaus, organizmo funkcinės būsenos, jo

reaktyvumo ir kt. momentų. Nors procedūra trumpalaikė, tačiau pasikartojanti tam tikrais laiko

intervalais, sukelia adaptacines reakcijas palaikančias organizmo homeostazę. Net ir mažų dozių,

reguliariai pasikartojantis dirgiklis – signalas palieka didesnį pėdsaką, negu vienkartinė dozė, savo

suminiu dydžiu didesnė net už kursinę dozę. Reikalinga pusiausvyra tarp naudojamų veiksnių

intensyvumo, jų poveikio fiziologinėms sistemoms ir organizmo funkcinio pajėgumo. Tiek

vienkartinės, tiek kurso dozės, neatitinkančios organizmo funkcinių galimybių, išsekusiam,

vyresnio amžiaus žmogui ar vaikui sukelia nespecifinį „stresinį“ poveikį. Naudojant mažesnes

dozes, pasiekiamas tikslesnis poveikis, saikingai veikiamos organizmo apsauginės jėgos, retesnės ar

nebūna nepalankių balneologinių reakcijų [27; 33].

1. 4. Indikacijos ir kontraindikacijos balneoterapijai

Ši metodika skirta sveikiems asmenims esant nuovargiui po intensyvios veiklos

periodo.

Kontraindikacijos: odos ligos (egzema, pūliniai odos susirgimai); ūmūs infekciniai

susirgimai, bet kokio susirgimo ūmi stadija; lėtinių ligų paūmėjimas; karščiavimas; kraujavimai

arba padidintas polinkis jiems; sisteminės kraujo ligos; buvęs hemoraginis insultas, neseniai (<6

mėn.) įvykęs išeminis insultas, miokardo infarktas; koronarinė širdies liga, krūtinės angina II-IV

funkcinės klasės; širdies nepakankamumas II-III stadijos, širdies ritmo sutrikimai, širdies ydos su

nepakankamumu; širdies ir kraujagyslių aneurizmos; aterosklerzė; tromboflebitas; hipertenzija

(AKS>160/100 mmHg), dažnai besikartojančios hipertenzinės krizės, hipotonija; CNS ligos su

psichomotorinio sujaudinimo reiškiniais, traukulių priepuoliais (pvz. epilepsija kt.); dekompensuoti

medžiagų apykaitos sutrikimai (pvz. tirotoksikozė, cukrinis diabetas); kepenų, inkstų veiklos

sutrikimai; piktybiniai ir gerybiniai augliai; nėštumas; alkoholinis ar narkotinis apsvaigimas.

12

2. NUOVARGIO MECHANIZMAI

Nuovargis - tai subjektyvus laipsniškai augantis pojūtis, kuris skiriasi nuo silpnumo

pojūčio. Priešingai nei silpnumas, nuovargis gali būti palengvintas poilsio periodais. Šio pojūčio

priežastys gali būti fizinės ir protinės. Fizinis nuovargis apibrėžiamas, kaip raumens nesugebėjimas

optimaliai susitraukti ir išlaikyti savo dinaminių savybių. Fizinis aktyvumas išryškina fizinio

nuovargio simptomus. Protinis nuovargis apibrėžiamas, kaip kognityvinių gebėjimu trumpalaikį

susilpnėjimą, sekamą po sunkaus protinio darbo periodo. Tai gali pasireikšti somnolencija, letargija,

dėmėsio koncentracijos sutrikimu [34].

Kadangi nuovargio priežastys gali būti įvairios, medicinoje šis simptomas yra

laikomas nespecifišku. Nuovargis yra vertinamas kaip bendro pobūdžio subjektyvus skundas, nes jo

išmatavimas objektyviais vienetais yra ne visuomet galimas.

2. 1. Fizinis nuovargis

Fizinis nuovargis (raumenų nuovargis) - tai laikinas raumens nesugebėjimas

optimaliai atlikti dinaminio veiksmo. Raumens nuovargio formavimasis yra laipsniškas procesas ir

priklauso nuo individualaus žmogaus fizinio pajėgumo bei kitų faktorių, tokių kaip miego kokybė

bei bendra sveikatos būklė. Šio tipo nuovargis gali būti atstomas poilsiu ir atsigavimo priemonėmis.

Nuovargis gali pasireikšti dėl energijos stokos raumeniniame vienete, sumažėjus neuromuskulinės

jungties efektyvumui ar esant susilpnėjusiam impulsui iš centrinės nervų sistemos [35]. Centrinės

nervų sistemos sukeltas nuovargis susidaro esant padidėjusiam serotonino kiekiui [36]. Dinaminių

veiksmų metu neuronų sinapsėse yra išleidžiamas seratoninas, kuris neuromuskulinėje jungtyje

skatina raumens susitraukimą. Sunkaus fizinio aktyvmumo metu išmetamo serotonino kiekis taip

pat didėja ir pasireiškia perteklinis efektas. Neuromediatorius prisijungia prie neuromuskulinio

neurono aksono priekinio segmento receptorių, dėl ko naujų nervinių impulsų perdavimas ir

raumens susitraukimas yra inhibuojamas [37]. Raumenų jėgos testai bei instrumentiniai tyrimai,

tokie kaip elektromiografija, gali patvirtinti neuromuskulinį sutrikimą, tačiau negali nurodyti

sutrikimo etiologijos [38].

2. 2. Metabolinis nuovargis

Metabolinis nuovargis yra fizinio nuovargio dalis. Jis pasireiškia dėl kelių pagrindinių

faktorių:

energijos vienetų stokos (substratų) raumeniniame vienete;

13

subtratų (metabolitų) susikaupimo raumenyje, kurie trukdo kalcio jonų (Ca2+

)

išsiskyrimui ar kalcio jonų funkcijai stimuliuoti raumens susitraukimą.

Substratų (adenozino trifosfato (ATF), glikogeno, kreatino fosfato) funkcija

raumenyje yra suteikti jam energijos susitraukimui. ATF jungiasi prie miozino galvutės ir sukelia

jos linkimą, dėl ko įvyksta susitraukimas pagal judėjimo filamento modelį. Kreatino fosfatas yra

naudojamas greitam ATF atstatymui iš susidariusių ADF molekulių, sugrąžinant joms fosfato

grupę. Šio junginio užtenka 5–7 sekundėms darbo. Glikogenas yra gliukozės analogas, kuris

kaupiamas raumenyse ir yra naudojamas gaminti energijai, kai baigiasi kreatino fosfato resursai.

Glikogeno naudojimo išeigoje taip pat formuojasi laktatas. Substratų stoka yra viena iš pagrindinių

metabolinių nuovargio priežasčių. Jie yra išeikvojami fizinių pratimų metu.

Metabolitai susiformuoja raumenų susitraukinėjimo metu. Tai tokios medžiagos kaip

chloridas, kalis, laktatai, ADF, magnio jonai, oksiduojančios molekulės bei neorganinis fosfatas.

Visos šios medžiagos gali tiesiogiai ar netiesiogiai sukelti metabolinį nuovargį raumenų skaidulose,

trukdydamos kalcio jonams išsiskirti iš sarkoplazminio tinklo ar silpnindamos aktino ar miozino

molekulių jautrumą kalciui.

Intraceliulinis chloridas inhibuoja raumens susitraukimą, imituodamas susitraukimo

impulsą ir priversdamas raumenį susitraukti neefektyiai (mioklonusinis susitraukimas). Šis

natūralus kontrolės mechanizmas padeda miocitams susitraukti tik sąmoningo reflekso metu, tačiau

tuo pačiu slopina maksimalią susitraukimo jėgą.

Didelės kalio koncentracijos mažina raumens susitraukimo efektyvumą, sukeldamos

mėšlungį ir nuovargį. Šis mikroelementas susikaupia T-tubulėse ir aplink raumenines ląsteles dėl

veikimo potencialo efekto. Didėjant kalio jonų kiekiui, keičiasi membranos veikimo potencialas.

Pasikeitus jam, kalcio jonai yra lėčiau išmetami iš sarkoplazminio tinklo.

Anksčiau buvo manoma, kad laktatų kaupimasis miocituose skatina raumenų nuovargį

padidinandamas rūgžtinę terpę ir taip slopindamas susitraukimo mechanizmą [39]. Laktatų poveikis

efektyiam susitraukimui šiuo metu nėra tikslai aiškus. Nors ir laktatai sustiprina rūgštinę terpę, taip

silpnindami susitraukimo aparato funkciją, tačiau ši terpė inhibuoja kalcio jonų koncentraciją

citoplazmoje reguliuojančius siurblius, kurie aktyviai transportuoja kalcio jonus iš ląstelės. Rūgštinė

terpė inhibuoja kalio sukeliamą efektą raumenų susitraukimo veikimo potencialui. Laktatai taip pat

turi neigiamą poveikį chlorido jonams raumenyse, mažindami jų inhibiciją susitraukimams, taip

palikdami kalio kaip vienintelį ribojantį faktorių susitraukime.

Dėl šių priežasčių nėra aišku, ar laktatai mažina nuovargį mažindami intraląstelinio

kalcio jonų kiekį, ar didina nuovargį, mažindami jautrumą kalciui.

14

2. 3. Kognityvinis nuovargis

Kognityvinis (protinis) nuovargis yra apibrėžiamas kaip sunkumas atlikti ar palaikyti

sąmoningą veiklą [40]. Jis yra daugumos susirgimų bei lėtinių ligų simptomas, tačiau yra būdingas

ir sveikiems individams [41; 42]. Jis gali atsirasti dėl darbo, psichologinio streso, per didelės ar per

mažos stimuliacijos, aktyvaus poilsio, depresijos, ligų ar nemigos. Jo priežastys gali būti ir

cheminės kilmės – apsinuodijimas ar vitaminų stoka.

2. 4. Lėtinis nuovargis

Lėtinis kraujo netekimas, kaip ir kito tipo anemijos, sukelia nuovargį. Laikinas

nuovargis gali būti lengvos ligos, kaip peršalimas, pasekmė. Šis efektas atsiranda, kuomet imuninė

sistema kovoja su ligos sukėlėjais. Ūmus nuovargis yra normalus fenomenas, kuris išnyksta

pailsėjus ir atsipalaidavus. Ilgalaikis nuovargis, dar vadinamas lėtiniu nuovargiu, dažnai yra sunkiai

atstatomas, kadangi kompensaciniai mechanizmai, kurie tinka ūmiam nuovargiui mažinti jau būna

išsekę ir nebeefektyvūs.

Lėtinį nuovargį sukelia ilgalaikiai ūmaus nuovargio periodai. Todėl norint išvengti

lėtinio nuovargio yra svarbu taikyti efektyvias priemones, padedančias išvengti ūmaus nuovargio

kumuliacijos efekto. Vienas iš pagrindinių centrinio tipo nuovargio tikslų yra sumažinti ir išvengti

galimų periferinių raumenų traumų [43]. Tokių receptorių, kaip osmoreceptoriai, pagalba, yra

vertinamas dehidratacijos laipsnis, tūrio pokyčiai ir kūno temperatūra [44]. Naudojant šią

informaciją bei periferinių raumenų nuovargio informaciją, centrinė nervų sistema riboja siunčiamų

impulsų kiekį norint atlikti motorinį judesį. Tai yra labai svarbu homeostaziniams procesams, kurie

palaiko kūno fiziologinius procesus ir padeda jam visiškai atsistatyti po esamo krūvio.

Yra išskiriami keturi nuovargio susiformavimo tipai:

1. Sumažėjęs kognityvinis efektyvumas po ilgų veiklos periodų;

2. Sumažėjęs kognityvinis efektyvumas po sunkaus protinio darbo;

3. Sumažėjęs kognityvinis efektyvumas po sunkaus fizinio darbo;

4. Sumažėjęs kognityvinis efektyvumas po sunkaus ir ilgą laiką atliekamo protinio darbo [45].

2. 5. Nuovargio priežastys ir jo mažinimo galimybės

Tyrimų duomenimis, apie 50% žmonių kurie patiria nuovargio simptomus, tik praėjus

metams nuo jų pasireiškimo yra atrandama nuovargio priežastis. Kitos dažniausios priežastys yra

nuovargis dėl muskuloskeletinės sistemos ir psichologinių aspektų [46]. Žmogui kreipiantis dėl

nuovargio, svarbiausia diagnozuoti sukėlimo priežastis. Tai padaroma urinkus anamnezą,

15

išsiaiškinant specifinius nuovargio požymius. Pats asmuo jau gali būti pastebėjęs nuovargio

tendencijas - priklausomybę nuo dienos meto, pokyčius dienos eigoje, ar padeda poilsio pertraukos.

Kadangi sutrikdytas miegas yra stiprus nuovargio atsiradimo veiksnys, svarbu įvertinti

jo kokybę, emocinę būseną, miego ritmą, streso kiekį kasdienėje veikloje.

Depresija bei kitos psichologinės problemos gali kelti nuovargį, todėl asmenims, kurie

kenčia nuo lėtinio nuovargio, svarbu atlikti rutininius testus įvertinant jų psichologinę būklę. Tokie

aspektai, kaip alkoholis, prasta mityba ir mažas fizinis aktyvumas, taip pat didina nuovargio

tikimybę.

Standartiniai klinikiniai tyrimai gali padėti diagnozuoti nuovargio priežastis - bendras

kraujo tyrimas, kuris padeda atmesti infekcinį procesą arba anemiją, bendras šlapimo tyrimas,

sprendžiant dėl galimų kepenų sutrikimų. Kiti klinikiniai tyrimai turi būti skiriami atsižvelgiant į

asmens anamnezę.

Kadangi lėtinis nuovargis turi didelę įtaką kasdienei veiklai ir atliekamo darbo

kokybei, labai svarbu turėti tinkamas priemones ir metodikas, kurias pritaikant ir individualizuojant

asmenims galima būtų palengvinti ir pagreitinti atsigavimo laiką. Tai tokios atsigavimo priemonės,

kaip balneoterapija, fizioterapija ir kineziterapija.

Balneoterapija ir kitos vandens procedūros skatina audinių kraujotakos pagerėjimą,

taip skatinant uždegimo mažėjimą ir greitesnį metabolitų pašalinimą. Tokios atsigavimo priemonės

kaip šaltis, sūkurinės vonios, karštis, infraraudonieji spinduliai, parafino terapija, šalčio masažai yra

naudojami reabilitacijos ir sporto medicinos srityse, palengvinti aukšto meistriškumo sportininkų

atsigavimą.

Kontrastinės vonios pagreitina atsistatymą po lėtinio fizinio krūvio, pagerindamos

periferinę cirkuliaciją ir taip skatindamos greitesnį metabolitų pašalinimą bei centrinės nervų

sistemos stimuliavimą. Taip pat teigiama, kad kontrastinės vonios skatina laktatų šalinimą, mažina

pokrūvinę edemą, skatina kraujotaką nuvargusiose raumenų grupėse ir atstato ir pagerina

psichologinę būklę.

Kineziterapija aktyvių judesių pagalba gerina judesio biomechaniką, atpalaiduoja

raumenis ir gerina kraujagyslių sistemos būklę. Fizioterapijoje naudojami prietaisai ir taikomos

fizioterapijos procedūros: darsonvalizacija, neurogeninės kilmės skausmą mažinanti transkutaninė

elektrinė nervų stimuliacija, ultragarsas, šviesos - šilumos terapija, kompresinė terapija, vibracinė

terapija, magnetoterapija, mikrobangų terapija, elektrinė raumenų stimuliacija. Šios priemonės

mažina uždegimą, skausmą, atpalaiduoja arba stimuliuoja įtemtus raumenis, greitina žaizdų, opų

gijimą, gerina širdies kraujagyslių, virškinamojo trakto, kvėpavimo sistemos, sąnarių veiklą.

16

3. SVEIKOS MITYBOS PRINCIPAI

Sveika mityba yra sveikos gyvensenos dalis. Ji svarbi norint išlaikyti gerą sveikatą. Į

tokią mitybą turi įeiti pakankamas kiekis skysčių, baltyminių aminorūgščių, riebalų rūgščių,

vitaminų ir mineralinių medžiagų bei reikiamas kalorijų kiekis. Šie organizmo poreikiai

patenkinami vartojant įvairius tiek augalinės, tiek gyvulinės kilmės maisto produktus. Sveika

mityba patenkina žmogaus energetinius poreikius nesukeldama toksiško poveikio ar svorio

priaugimo. Teisingai subalansuota dieta (kartu su fizinio lavinimo treniruotėmis) taip pat yra svarbi

mažinant tokių ligų kaip nutukimo, širdies ir kraujagyslių, 2 tipo cukrinio diabeto, hipertenzijos ir

vėžio riziką.

Terapinis mitybos aspektas neturėtų būti praleistas ir reabilitacijos bei atstatomojo

gydymo metu. Subalansuota mityba, atitinkanti individo energetinius poreikius, turi būti šio proceso

dalimi.

Sudarinėjant mitybos programas yra svarbu sekti šias rekomendacijas:

o Suvartoti tokį kalorijų kiekį, koks yra reikalingas organizmo kasdieniams poreikiams patenkinti.

o Mažinti suvartojamų apdorotų riebalų turinčius produktus, tačiau sočiųjų ir nesočiųjų riebalų

rūgščių vartoti pagal poreikį.

o Vartoti didesnį daržovių, kruopų, pilnagrūdžių produktų ir riešutų kiekį.

o Riboti suvartojamo cukraus kiekį, net esantį saldžiuose vaisiuose.

o Riboti druskos vartojimą, o vartojama druska turi būti jonizuota.

o Vartojami produktai turi turėti tinkamą kiekį vitaminų ir mineralinių medžiagų [47].

17

4. HIDROTERAPIJA: BENDRA CHARAKTERISTIKA, POVEIKIS,

PROCEDŪRŲ TAIKYMAS IR ATLIKIMAS,

KONTRAINDIKACIJOS

Hidroterapija (gydymas vandeniu) - tai įvairios temperatūros gėlo vandens naudojimas

gydymo tikslais. Vandens procedūros atliekamos sveikatos priežiūros įstaigose siekiant pagerinti

fizinę būklę. Skirtingos priemonės, pvz., šalčio terapija, kontrastinės vonios, efektyviai pagerina

atsigavimą po fizinio krūvio, tačiau jų naudojimas turi būti aiškiai apibrėžtas.

Panirimas į vandenį sukelia autonominės nervų sistemos pokyčius, kurie sukelia

apsauginį kardiovaskulinės sistemos atsaką – bradikardiją ir širdies minutinio tūrio sumažėjimą.

Preliminarūs tyrimai parodė, kad kontrastinės vonios susijusios su greitesniu jėgos atsistatymu

vertikalių šuolių testo metu, tačiau tiriant izometrinių pratimų atlikimą, kontrastinės vonios buvo

susijusios su sumažėjusia funkcija. Kiek daugiau žinoma apie hidroterapijos ir fizinių pratimų

poveikį kartu. Šis kompleksinis metodas dažnai naudojamas kaip gydymo priemonė [48].

2013 m Cuesta - Vargas ir kt. tyrė hidroterapijos efektyvumą atsigavimui po fizinio

krūvio. Buvo taikomas 50 min fizinis krūvis (mynimas stacionariu dviračiu), po to 90 - 120 s

raminantis dušas (36 - 38°C), 10 min sūkurinė vonia (33, 5 - 35. 5°C), kurioje tiriamieji buvo panirę

iki raktikaulių lygio. Kartu buvo taikoma aromaterapija su levandų ir ramunėlių eteriniais aliejais.

Efektyvumas vertintas pagal širdies - kraujagyslių sistemos (ŠKS) reakciją, raumenų funkcijas ir

subjektyviai suvokiamą nuovargį. Tyrimo metu nustatyta, kad hidroterapija po kardiotreniruotės yra

tinkama priemonė ŠKS atsigavimui, tačiau jėgos funkcijai lyginant su kontroline grupe reikšmingo

pokyčio nebuvo. Šios studijos rezultatai taip pat parodė, kad hidroterapija kartu su fiziniu krūviu

gerina suvokiamo nuovargio atsigavimą. Teigiama, kad hidroterapija yra tinkama atsigavimo

priemonė ir rekomenduojama įtraukti ją į sportuojančių asmenų atsigavimo programas [48].

Buvimo vandenyje pagrindinis veikimas yra gravitacinės jėgos sumažinimas. Tai

skatina raumenis geriau saugoti energiją ir taip sumažinti suvokiamą nuovargį [49]. Toks efektas

taip pat gali būti susijęs su švelnesniu pažeistų (dėl fizinio krūvio) raumenų atsipalaidavimu

panirimo vandenyje metu [48].

Šalto vandens terapija

Šalto vandens analgezinis poveikis yra gerai žinomas: šaltis sumažina nervų laidumo

greitį, jaudrumą ir skausmo perdavimą. Manoma, kad sumažėjus temperatūrai sulėtėja kraujotaka,

aktyvuojami temperatūrai jautrūs skausmo receptoriai, pakinta SNS aktyvumas ir sumažėja kraujo

tėkmė. Taigi, dalis fiziologinio šalto vandens poveikio pasireiškia dėl temperatūros sumažėjimo,

sukeliančio kraujotakos pokyčius pažeistoje vietoje. Tai mažina patinimą ir uždegiminius procesus

[50].

18

Įvairūs atsigavimo būdai naudojami mėginant kompensuoti neigiamą fizinio krūvio

poveikį. Dalyvavimas profesionaliame sporte reikalauja atsigavimo dėl fiziologinių stresorių,

įskaitant nervų, muskuloskeletinės ir metabolinės sistemų. Intensyvus fizinis krūvis taip pat gali

sukelti raumenų pažeidimą (angl. exercise induced muscle damage (EIMD)), kuris gali sukelti

uždelstos pradžios raumenų skausmą (angl. delayed onset muscle soreness (DOMS)) [50].

EIMD dažnai pasitaiko po neįprasto fizinio krūvio, ypač jei atliekami ekscentriniai

pratimai. Šis fenomenas pirmą kartą buvo aprašytas 1900 m. Pastaraisiais dešimtmečiais

susidomėjimas šia tema išaugo siekiant pagerinti sportininkų treniruočių efektyvumą, atsigavimą ir

vėlesnę funkciją. Tikslus pažeidimo, atsistatymo ir prisitaikymo mechanizmas nėra aiškus, tačiau

pirmieji tyrimai parodė, kad pradinis muskuloskeletinis pažeidimas po fizinio krūvio atsiranda dėl

laipsniškos miofibrilių deganeracijos, taip pat sutrinka kalcio apykaita. EIMD priežastis nėra tik

grynai ekscentrinis susitraukimas. Didelio intensyvumo fizinis krūvis sukelia pakartotinius

ekscentrinius susitraukimus, audinių vibraciją, intensyvų suspaudimą ar metabolinį krūvį, kuris

veikia kaip fiziologinis ir mechaninis stresas sukeliantis EIMD [50].

EIMD simptomai: laikinai sumažėjusi raumenų jėga, sutrikęs sąnarių pozicijos

jausmas ir sumažėjęs sportininko pajėgumas, taip pat padidėja uždegiminiai žymenys pažeistame

raumenyje ir kraujyje. Objektyviai matomas raumens patinimas, sustingimas, juntamas skausmas.

Diskomforto intensyvumas ir skausmas susijęs su EIMD didėja pirmas 24 val, pikas 24 - 72 val,

tęsiasi 5 - 7 dienas po fizinio krūvio [50].

EIMD simptomus galima sušvelninti krioterapijos metodai, vienas populiariausių -

panirimas į šaltą vandenį. Viso kūno krioterapijos kamera ir kitos terapinės technikos įskaitant

hiperbarinę oksigenaciją, nesteroidinius priešuždegiminius vaistus, kompresinę terapiją, tempimo

pratimus, elektrostimuliaciją, kompleksines priemones, homeopatiją, ultragarsą ir kitas

elektroterapijos priemones gali būti sportininkų naudojamos. Teigiama, kad krioterapija keisdama

audinių kraujotaką ir temperatūrą skatina atsigavimą po EIMD. Manoma, kad kompresinis panirimo

į vandenį poveikis sukelia skysčių persiskirstymą iš periferijos į centrinę kraujotaką. Tai sukelia

daugialypius fiziologinius pokyčius: padidėja medžiagų transportas, širdies minutinis tūris (ŠMT),

sumažėja periferinis pasipriešinimas, ekstraląstelinio skysčio tūris (per intraląstelinį - intravaskulinį

osmosinį gradientą) [50].

Kontrastinio vandens terapija

Kontrastinė vandens terapija (ang. Contrast Water Therapy (CWT)), kai keičiasi šaltas

ir šiltas vanduo, gali būti naudojama kaip krioterapijos alternatyva. Teigiama, kad CWT procedūros

reikšmingai pagerina raumenų skausmo atsigavimą lyginant su tiriamaisiais, kuriems nebuvo

taikomos procedūros. CWT metu dėl periferinių vazokonstrikcijos ir vazodilatacijos kitimų gali

19

sumažėti edema [51]. Tai „siurblio veikimo“ teorija. CWT metu dėl kintančios temperatūros ir

kraujo tėkmės sumažina raumenų spazmą ir uždegimą, pagerina judesių amplitudę [52; 53]. Tačiau

tikslus CWT veikimo mechanizmas, dėl kurio gerėja sportininko atsigavimas, dar nėra aiškus.

Yra studijų, kuriose lyginamas CWT skirtingų dozių efektas (6, 12 ir 18 min) [54; 55]

po intensyvaus dviračio mynimo ar bėgimo. Šiose studijose nebuvo gauta pakankamai duomenų

norint apskaičiuoti efekto dydį, tačiau tarp skirtingo laiko grupių nebuvo stebima reikšmingų

skirtumų raumenų skausmui.

Vienas pagrindinių raumens pažeidimo rodiklių – maksimali jėga. Teigiama, kad

CWT reikšmingai mažina raumenų jėgos netekimą lyginant su pasyviu atsigavimu. Tikslus

mechanizmas nėra aiškus, bet yra pastebėta, kad CWT susijusi su galūnių kraujotakos suaktyvėjimu

per šilto vandens fazę ir sulėtėjimu per šalto vandens fazę. Periferinių kraujagyslių vazodilatacijos

ir vazokonstrikscijos greiti kitimai veikia kaip pompa didina laktato klirensą, gerina kraujotaką,

greičiau pašalinami metabolitai, aktyvinama CNS [56], mažina edemą [57]. Taip pat yra keliama

hipotezė, kad perfuzijos kitimai raumenyse sukelia intravaskulinį – intraceliulinį skysčių

persiskirstymą, o tai slopina imuninį atsaką ir mažina raumenų ląstelių pažeidimą [50].

Dabartinė įrodymų bazė rodo, kad CWT yra pranašesnė nei pasyvus atsigavimas ar

ramybė po įvairių intensyvių fizinių krūvių. Nauda siejama su raumenų skausmo mažinimu,

mažesniu jėgos ir galios netekimu po fizinio krūvio. Nors tinkamiausia ši procedūra

profesionaliems sportininkams, klinikinė nauda yra ne tik jiems [50].

2013 m F. Bieuzen ir kt. atliktoje metaanalizėje teigiama, kad reikšmingų pokyčių

raumenų skausmui tarp CWT, panirimo į šaltą vandenį (angl. cold water immersion (CWI)),

kompresinės terapijos, aktyvaus atsigavimo ir tempimo pratimų nėra. Nustatyta, kad CWT

reikšmingai sumažina raumenų skausmą po 24 ir 96 valandų atsigavimo lyginant su šilto vandens

terapija. Tarp minėtų metodų pastebėti tik nedideli skirtumai, todėl sudėtinga išskirti tinkamiausią

procedūrą. Kita vertus, sportininkai po fizinio krūvio dažniausiai naudoja ne vieną procedūrą, o

procedūrų kompleksą. Taikant skirtingas procedūras sudaromi skirtingi sveikatos gerinimo metodai,

optimalios kombinacijos atsigavimui ar pasiekiamas specifinis, konkrečiam žmogui reikalingas

efektas. Kadangi pagal dabartinius duomenis nėra reikšmingų skirtumų tarp minėtų procedūrų,

sportininkai gali rinktis jiems tinkamiausia procedūrą priklausomai nuo atliekamų fizinių krūvių bei

galimybių [50].

Panirimas į vandenį sukelia bendra psichologinę naudą, sportininkai jaučiasi žvalesni,

mažiau jautrūs skausmui, nuovargiui po fizinio krūvio [50]. CWT pagerina periferinės nervų

sistemos atsigavimą mažindama SNS aktyvumą. Atletai, kurie po treniruotės ar varžybų atlieka

20

CWT procedūras jaučiasi mažiau pavargę, raumenys labiau atsipalaidavę [56]. Tikėtina, kad tai

susiję su raumenų įtampos ir kartu „nuovargio“ nervinių impulsų mažėjimu į CNS.

1990 m. Gieremek tyrė dziudo kovotojų ir sveikų netreniruotų moterų reakcijos laiką,

Achilo sausgyslės, Hofmano refleksus, blauzdinio nervo kondukciją prieš ir praėjus 30 min po SPA

(plūduriavimo 34–36 oC vandenyje su povandeninėmis srovėmis) procedūros. Rezultatai parodė,

kad abiejose grupėse pagerėjo tiek CNS, tiek periferinės nervų sistemos funkcijos [58].

Įprastai esant pažeidimui CWT metu taikomos šiltos ir šaltos vonios santykiu 3: 1 ar

4: 1. Šilto vandens temperatūra nuo 37 iki 43 0C, šalto – 12 - 15

0C [52; 119]. Procedūros trukmė 20

- 30 min 2 kartus per dieną [51].

Minėtoje F. Bieuzen ir kt. atliktoje metaanalizėje nurodyta, kad CWT trukmė svyruoja

nuo 6 min iki 24 min, o procedūrų skaičius nuo 1 iki 4 su 24 val pertrauka. Karšto vandens terapijos

(panirimas į karštą vandenį) trukmė aprašoma nuo 1 min iki 3 min. Šalto vandens temperatūra

taikoma nuo 8°C iki 15°C, dažniausiai 10 - 15 °C, šilto nuo 35, 5°C iki 45°C. Šilto vandens

terapijos trukmė svyruoja nuo 14 – 15 min iki 24 min. CWT yra baigiama panirimu į šaltą vandenį.

Autoriai nepateikia CWT šalutinių efektų, tačiau pažymima, kad mažai yra studijų,

kurių įrodymų lygmuo būtų pakankamai aukštas [50].

Šiluminė vandens terapija

Termoterapijos metu padidėja audinių temperatūra, sukeliama vazodilatacija, pagerėja

lokali kraujotaka, suintensyvėja metabolitų gamyba, mažėja raumenų spazmas, padidėja raumenų

elastingumas [59; 58; 60]. Dėl paviršinės temperatūros padidėjimo sumažėja SNS aktyvumas, kuris

taip pat susijęs su mikrocirkuliacijos pagerinimu. Suintensyvėjusi kraujotaka, padidina deguonies

tiekimą, pagerina imuninės sistemos funkcijas, šalutinių medžiagų apykaitos produktų šalinimas

[60].

Šiltas vanduo (38 - 42 0C) mažina raumenų tonusą, slopina žarnyno peristaltiką ir

psichoemocinį dirglumą, skatina prakaitavimą ir medžiagų apykaitos skilimo produktų išsiskyrimą

su prakaitu. Šiuo būdu iš organizmo pasišalina pieno rūgštis, azotinės medžiagos, vanduo. Inkstų

funkciją ir šlapimo išsiskyrimą skatina šalto vandens procedūros, o šiltoje aplinkoje inkstai „ilsisi"

[61].

Kontraindikacijos hidroterapijai:

Dušams: odos ligos (egzema, pūliniai odos susirgimai); ūmūs infekciniai susirgimai,

bet kokio susirgimo ūmi stadija; karščiavimas; sisteminės kraujo ligos; koronarinė širdies liga

(KŠL), krūtinės angina (KA) II - IV funkcinės klasės; širdies nepakankamumas II - III stadijos,

širdies ritmo sutrikimai, širdies ydos su nepakankamumu; tromboflebitas; hipertenzija

(AKS>160/100 mmHg), dažnai besikartojančios hipertenzinės krizės; CNS ligos su

21

psichomotorinio sujaudinimo reiškiniais, traukulių priepuoliais; dekompensuoti medžiagų apykaitos

sutrikimai; piktybiniai ir gerybiniai augliai; nėštumas; alkoholinis ar narkotinis apsvaigimas.

Vonioms: odos ligos (egzema, pūliniai odos susirgimai); ūmūs infekciniai susirgimai,

lėtinių ligų paūmėjimas, bet kokio susirgimo ūmi stadija; karščiavimas; kraujavimai arba padidintas

polinkis jiems; sisteminės kraujo ligos; KŠL, KA III - IV funkcinė klasė; CNS ligos su

psichomotorinio sujaudinimo reiškiniais, traukulių priepuoliais; hipotonija; tromboflebitas;

piktybiniai ir gerybiniai augliai; alkoholinis ar narkotinis apsvaigimas.

22

5. KINEZITERAPIJA: BENDRA CHARAKTERISTIKA,

POVEIKIS, PROCEDŪRŲ TAIKYMAS IR ATLIKIMAS,

KONTRAINDIKACIJOS

Kineziterapija – gydymas judesiu ir judėjimu. Tai viena pagrindinių reabilitacijos

priemonių, pagrįsta kaulų ir raumenų, širdies ir kraujagyslių ir kitų sistemų funkcinės būklės bei

bendros organizmo būklės ir savijautos gerinimu ir išlaikymu tinkamų kūno judesių pagalba [62].

Funkcinė organizmo būklė yra apibūdinama pusiausvyra, širdies ir kraujagyslių bei

kvėpavimo sistemos būkle, koordinacija, lankstumu, mobilumu, raumenų būkle, neuroraumeninė

kontrole, posturaline (padėties) kontrole, stabilumu [63].

Kineziterapija skirstoma į aktyvią ir pasyvią. Aktyviosios kineziterapijos rūšys:

fiziniai pratimai (gydomoji kūno kultūra), žaidimai ir sporto elementai, dozuotas ėjimas ir

terenkūras, gydymas padėtimi. Pasyviosios – masažas, tempimas, vibracija, mechanoterapija [64].

5. 1. Aktyvioji kineziterapija

Aktyvioji kineziterapija – tai sąmoningas, valingas ir aktyvus kliento dalyvavimas

procese. Fiziniai aktyviosios kineziterapijos pratimai yra skirstomi į taikomuosius ir gimnastikos

pratimus.

Taikomieji – tai įprasti, natūralūs judesiai: ėjimas, mėtymas, ropojimas, važiavimas dviračiu ir t. t.

Gimnastikos pratimai yra skirti judėjimo ir atramos sistemai ugdyti, jie yra skirstomi į bendrojo

lavinimo ir kvėpavimo pratimus. Gimnastikos pratimai, naudojami judėjimo –atramos sistemai

ugdyti, vadinami bendrojo lavinimo pratimais. Pagal raumens susitraukimo pobūdį jie skirstomi į

izotoninius, izometrinius, ideomotorinius, izokinetinius, pleimetrinius [64].

Kvėpavimo pratimai – tai gimnastikos pratimai, kurie yra naudojami išorinio

kvėpavimo funkcijai gerinti. Jie skirstomi į statinius, atliekamus kvėpuojant negiliai, dinaminius,

skatinančius gilų kvėpavimą, ir specialiuosius kvėpavimo pratimus, kuriems priklauso garsų

gimnastika, drenažinės padėtys.

Dozuotas ėjimas – tai fizinis krūvis, kurį lemia individo ėjimo tempas: lėtas (60 - 80

žingsnių/min), greitas (100 žingsnių/min), labai greitas (120 žingsnių/min). Terenkūras – tai ėjimas

nelygiais paviršiais.

Gydymas padėtimi – tai kūno padėties keitimas, naudojant pagalbines priemones

(pvz., stalą, volelius, pleistrą) [64].

5. 2. Pasyvioji kineziterapija

23

Pasyvioji kineziterapija taikoma, kai klientas savo raumenų pagalba negali atlikti

judesio, tačiau judesys atliekamas naudojant kito žmogaus arba aparato jėgą. Pasyviosios

kineziterapijos metodai yra masažas, tempimas, mechanoterapija, vibracija (mechanoterapija ir

vibracija aprašomi fizioterapijos skyriuje) [64; 62].

Kineziterapijos principai:

o Laipsniškumas. Pamažu didinama kineziterapijos procedūros trukmė, sudėtingumas, kartojimo

skaičius, atlikimo tempas ir sąnarių judesių amplitudės dydis laipsniais.

o Sistemingumas. Kineziterapija atliekama ilgą laiką ir nedarant ilgesnių pertraukų visuose

terapijos etapuose. Nesilaikant šio principo, menkėja kineziterapijos rezultatai.

o Individualumas. Įvertinamas patologijos pobūdis, ligonio amžius, fizinis išsivystymas, profesija,

motyvacija.

o Sąmoningumas. Ligonio aktyvus dalyvavimas, jo psichoemocinė pusiausvyra skatina

reabilitacijos efektyvumą.

o Visapusiškumas. Kineziterapijos procedūros metu veikiamas ne tik pažeistas organas, bet ir

visas organizmas.

Kineziterapijos procedūrų atlikimo metodikos

Kineziterapijos rūšys ir metodai parenkami atsižvelgiant į ligos stadiją, eigos

sunkumą, bendrą ligonio būklę, fizinį treniruotumą, amžių. Kineziterapijos metodikų rūšys:

o Individuali procedūra. Jos trukmė – 20 minučių, gali būti kartojama kelis kartus per dieną.

o Grupinė procedūra. Atliekama 5 - 12 žmonių grupei. Procedūros trukmė – iki 40 minučių,

kartojama du kartus per dieną.

o Kineziterapija vandenyje. Gali būti tiek individuali, tiek grupinė. Atliekama baseine arba

vertikaliose voniose. Procedūros trukmė – iki 45 minučių. Vandens temperatūra 26 - 29⁰C.

Kiekvienos rūšies kineziterapijos programa yra sudaryta iš trijų dalių:

o Įvadinė dalis. Trunka 10 - 20% bendrosios procedūros trukmės. Pratimai atliekami distalinėms

galūnių dalims ir smulkioms raumenų grupėms.

o Pagrindinė dalis. Sudaro 60 - 70% procedūros laiko. Pratimai parenkami pagal pagrindinę ligą.

o Baigiamoji dalis. Sudaro 10 - 30% procedūros laiko. Fizinis krūvis mažinamas pamažu, o

baigiama kvėpavimo bei atsipalaidavimo pratimais.

Kineziterapijos pratimų rūšys

24

Yra daug skirtingų kineziterapijos pratimų rūšių, kurie parenkami individualiai pagal

kliento funkcinės būklės parametrus (pvz., raumenų būklę, pusiausvyros sutrikimus ir kt.).

Išskiriamos šios pratimų grupės:

o Aerobinė (ciklinė) treniruotė;

o Raumenų jėgos ir ištvermės pratimai;

o Tempimo pratimai;

o Pratimai neuroraumeninei kontrolei bei kūno padėties kontrolei;

o Kūno padėties, biomechanikos ir stabilizavimo pratimai;

o Pusiausvyros ir vikrumo pratimai;

o Atsipalaidavimo pratimai;

o Kvėpavimo ir kvėpavimo raumenų pratimai;

o Specialūs funkciniai pratimai [63].

5. 3. Kineziterapija vandenyje

Kineziterapija vandenyje yra atliekama baseine arba vertikaliose voniose. Procedūras

veda kineziterapeutas. Rekomenduojama, kad kineziterapeutas procedūros metu būtų vandenyje su

klientais. Kaip ir kineziterapija salėje, išskiriamos individualios ir grupinės procedūros. Individuali

procedūra taikoma esant sunkesnei asmens būklei, kai reikalinga daugiau kineziterapeuto kontrolės

ir priežiūros. [65]

Svarbu tinkamai parinkta vandens temperatūra baseine. 28 - 29⁰C vandenyje galimi

reikiamo intensyvumo ir sudėtingumo fiziniai krūviai, kurių metu pasiekiamas norimas terapinis

efektas, kartu nebūna sudėtingų termoreguliacinių situacijų ir nepalankių širdies ir kraujagyslių bei

kvėpavimo sistemų reakcijų. 24 – 26⁰C atviruose baseinuose ir 26 – 28⁰C uždaruose baseinuose

treniruojami termoreguliaciniai mechanizmai, stimuliuojama centrinė nervų sistema, kraujagyslės,

kvėpavimas, skatinama medžiagų apykaita, vyksta organizmo grūdinimas. Plaukimas ir

kineziterapija tokios temperatūros vandenyje naudingi centrinės nervų ir širdies – kraujagyslių

sistemų funkcinių susirgimų metu, gydant nutukimą ir panašiais atvejais.

Pratimai vandenyje padeda išlaikyti ir pagerinti judėjimo - atramos sistemos būklę,

palaikyti gerą fizinę formą, sustiprinti širdies ir kraujagyslių sistemos bei aerobinį pajėgumą.

Vanduo sukelia natūralų pasipriešinimą, kurio dėka stiprinami raumenys, padidinama energijos

gamyba ir nukraunami apatinių galūnių sąnariai. Vandenyje sumažėja spaudimas kaulams,

sąnariams ir raumenims, atliekantiems judesį, mažėja nociceptorių dirginimas, labiau reaguoja

termoreceptoriai ir mechanoreceptoriai. Net ir bendri kūno judesiai ar vaikščiojimas vandenyje

teikia daug naudos, vanduo suteikia natūralią atramą jiems saugiai atlikti. [66]

25

Kineziterapijos vandenyje nauda:

o Padidėjusi raumenų jėga;

o Pagerėjusi fizinė būklė;

o Pagerėjusi laikysena, eisena ir mobilumas;

o Sumažėjęs nuovargis;

o Sumažėjęs skausmas;

o Pagerėjusi bendra psichologinė būsena, padidėjęs pasitenkinimo jausmas [66].

Pratimų vandenyje rūšys

Jėgos pratimai. Mankšta nugalint vandens rezistentiškumą, gravitaciją, savo kūno

svorį. Papildomai naudojami svareliai ir kitos didesnį pasipriešinimą sukeliančios priemonės.

Atliekami pilnos amplitudės rankų ir kojų judesiai (lenkimas, tiesimas, pritraukimas, atitraukimas),

šokinėjimas, pritūpimai.

Bendro fizinio pajėgumo lavinimo pratimai. Atliekami pratimai širdies ir kraujagyslių

sistemos bei plaučių pajėgumo gerinimui. Tai plaukimas, bėgimas, ėjimas, dviračio mynimas,

šokinėjimas, spyriai vandenyje.

Pusiausvyros pratimai. Pratimai, kurių metu sumažinamas, pakeičiamas svorio

centras. Tai stovėjimas ant vienos kojos, stovėjimas sudėjus vieną koją prieš kitą, kartu atliekant

įvairias užduotis - pasilenkti, pritūpti, eiti į priekį, atgal, šonu, bėgti.

Tempimo ir atsipalaidavimo pratimai. Plūduriavimas vandenyje horizontalioje

padėtyje, klubų ir kelių pasyvus lankstymas horizontalioje padėtyje, pasyvus žasto lenkimas ir

atitraukimas horizontalioje padėtyje.

Procedūrų eigoje, įvertinus kiekvieno kliento būklę, individualiai palaipsniui

didinamos pratimų apimtys, didinamas pasipriešinimas, krūvis, intensyvumas. [66; 67]

Kontraindikacijos

o Progresuojanti ligos eiga;

o Grėsmingi širdies ritmo sutrikimai;

o Nestabili krūtinės angina;

o Hipotenzinės ir hipertenzinės krizės;

o Epilepsija;

o Užkrečiamos odos ligos;

o Atviros žaizdos;

o Padidėjęs jautrumas chlorui;

o Akių, ausų ir kiti uždegiminiai procesai;

o Grybelinės ligos;

26

o Bronchinė astma su dažnais priepuoliais.

5. 4. Masažas

Masažas – tai terapinė minkštųjų kūno audinių manipuliacija, siekiant pagerinti jų

funkciją. Masažo poveikis organizmui yra mechaninis, neurologinis, psichologinis ir refleksinis.

Masažo terapijos pagalba sumažinamas skausmas ir sąaugos, atpalaiduojami raumenys, jis turi

raminamąjį poveikį, gerina kūno skysčių apytaką bei mikrocirkuliaciją. [68]

Mechaninis masažo poveikis:

o Padeda veniniam kraujui grįžti iš periferijos į centrinę nervų sistemą;

o Pagerina limfos drenažą;

o Sumažina raumenų įsitempimą;

o Apsaugo arba suardo sąaugas raumenyse, sausgyslėse bei raiščiuose;

o Minkština randus;

o Mažina sekreciją, pvz.: sergant LOPL.

Neurorefleksinis masažo poveikis:

o Refleksinė vazodiliatacija pagerina cirkuliaciją;

o Dėl išsiskyrusio didesnio endogeninių opioidų ir neurotransmiterių kiekio sumažėja skausmas;

o Bendras atsipalaidavimas;

o Padidėja prakaitavimas.

Psichologinis masažo poveikis:

o Gerina bendrą savijautą;

o Mažina įtampą ir stresą;

o Mažina nerimo simptomus [69; 70].

Masažo esmė – dozuotas mechaninis audinių poveikis judesiais, kurių kryptys turi būti

iš periferijos centro link; limfmazgiai nemasažuojami. Išskiriami vakarietiškas ir rytietiškas

masažai. Labiau moksliškai pagrįstas ir gydomiesiems tikslams bei reabilitacijai taikomas yra

vakarietiškasis masažas [69]. Pagrindiniai vakarietiško masažo judesiai yra glostymas, trynimas,

maigymas, vibracija [71].

Glostymas. Atliekamas ranka, lengvai slenkančia kūno paviršiumi ir nesudarant

audinių raukšlės. Rankų slydimui oda pagerinti naudojami aliejai arba pudros. Judesiai atliekami

įvairiomis kryptimis. Visos procedūros metu palaikomas rankų ir odos kontaktas. Paviršinio

(švelnaus) glostymo metu veikiami odos receptoriai ir sukeliamas neurorefleksinis bei

vaskulorefleksinis poveikis. Intensyvesnio glostymo metu, kuomet judesiai atliekami limfos ir

veninio kraujo tekėjimo kryptimi, gerinama skysčių apytaka. Glostymo metu Skatinama prakaito ir

27

riebalų liaukų veikla, kraujo apytaka kapiliaruose, odos kvėpavimo procesas, sukeliamas bendras

organizmo atsipalaidavimas.

Trynimas. Audinių judinimas, pastūmimas, ištempimas limfos įvairiomis kryptimis.

Trynimo metu masažuotojo ranka juda odos paviršiumi didesne jėga nei glostant, sudaroma odos

raukšlė. Poveikio srityje rezorbuojasi medžiagų apykaitos produktai, sąaugos tampa elastiškesnės,

gerėja audinių mityba, didėja raumens tonusas.

Maigymas. Naudojamas raumenų tonusui ir susitraukimui sustiprinti. Masažuotojas

maigomą raumenį suima, atkelia, suspaudžia, trina, ištempia, atpalaiduoja.

Vibracija. Tam tikro dažnio virpesių sudarymas masažuotojo ranka arba aparatu.

Vibracija veikia ne tik masažuojamąją vietą, bet ir aplinkinius audinius. Vibracija sukelia

stimuliuojamąjį poveikį, taigi ši masažo rūšis yra tinkamesnė sveikiems vibraciją toleruojantiems

asmenims [72].

Rytietiškas masažas yra pagrįstas 12 pagrindinių žmogaus refleksogeninių taškų

(meridianų) teorija. Įvairiais metodais, dažniausiai akupresijos būdu atliekant digitalines

manipuliacijas meridianų srityse, siekiama bendro poveikio organizmui.

Refleksologija ir aurikuloterapija – tai rytietiško masažo rūšys, kurių teorija yra

grindžiama tuo, kad visą žmogaus kūną atspindintys meridianai yra sutelkti galūnėse

(refleksologijoje – pėdose) arba ausų kaušeliuose (aurikuloterapija).

Limfodrenažinė terapija. Kompleksinė terapija, į kurią įeina ne tik limfodrenažinis

masažas, bet ir kompresinė terapija, mankšta ir odos priežiūra. Limfodrenažinis masažas yra

švelnus, jo paskirtis – mažinti limfedemą. Terapija pradedamas nuo proksimalinių dalių, tada

pereinama prie distalinių. Terapijos tikslas – limfos surenkamųjų indų ištempimas ir drenažinės

funkcijos gerinimas. Po masažo taikomos kompresinės priemonės, sudaroma asmeninė

savipriežiūros programa [73].

Kontraindikacijos

Masažo terapijos taikyti negalima, kai ji gali pabloginti esamas būkles, sukelti

minktųjų audinių pažeidimus, paskatinti ligos išplitimą. Masažo metu po organizmą gali išplisti

trombai, piktybiniai procesai, aterosklerozinės plokštelės bei infekuoti audiniai. Absoliučios

kontraindikacijos masažui yra:

o Giliųjų venų trombozė – dėl tromboembolijos išsivystymo rizikos;

o Ūmi infekcija;

o Kraujavimas;

o Naujai atsiradusi atvira žaizda.

28

Reliatyvios kontraindikacijos:

o Nevisiškai sugijęs randas;

o Kalcifikuotas randinis audinys;

o Odos transplantatai;

o Trapi oda;

o Odos atrofija;

o Odos ir audinių uždegimas;

o Piktybiniai augliai;

o Uždegiminės raumenų ligos;

o Nėštumas. [71]

Lėtinio skausmo atveju masažo terapija turi būti skiriamas atsargiai. Tiesioginis

kontaktas masažo metu gali sukelti stiprų psichofizinį atsaką ir skatinti priklausomybę nuo

pasyvaus gydymo metodų. Terapijos pradžioje svarbu visiems klientams iškelti aiškius tikslus ir ją

baigti tikslus pasiekus [68].

Masažo atlikimo metodika

Masažo terapijai svarbūs daugelis veiksnių, tarp jų – ir aplinka, kurioje procedūra

atliekama. Paties masažo atlikimo metu yra svarbūs tokie faktoriai kaip masažo veiksmų ritmas,

dažnis, spaudimas, kryptis ir trukmė. Jų parinkimas priklauso nuo siekiamo efekto, masažo rūšies.

Trinčiai sumažinti naudojami įvairūs aliejai. Atliekami judesiai turi būti ritmiški ir cikliški. Dažnis

gali svyruoti nuo labai greito (kelių judesių per sekundę) iki daug lėtesnio, priklausomai nuo

pasirinkto metodo. Spaudimas priklauso nuo norimo efekto – silpnas spaudimas sukelia bendrą

organizmo atsipalaidavimą, mažina spazmus, o stipresnis spaudimas taikomas sąaugoms mažinti ir

intervencijoms gilesniuose audiniuose. Kryptis dažniausiai yra iš periferijos centro link – taip

skatinama skysčių apytaka centrinės kraujotakos link. [74]

Masažo dozavimas

Kad būtų lengviau įvertinti reikiamos sritis masažo trukmę ir apimtį, pagal

masažuojamą kūno sritį yra išskiriama masažo vertė balais (lentelė 1). 1 balo vertės masažas

atliekamas 8 - 10 minučių.

Eilės

Nr.

Kūno sritis Masažo

vertė

balais

1. Galvos masažas (plaukuotoji galvos dalis, kakta, ausys) 1, 5

2. Veido masažas (veidas, ausys, priekinė kaklo dalis) 1

3. Apykaklinės srities masažas (kaklas, viršutinė torso dalis iki 7 1, 5

29

torakalinio slankstelio)

4. Viršutinės galūnės masažas (apimant mentę) 2

5. Plaštakos ir dilbio masažas 1, 5

6. Krūtinės ląstos masažas 3

7. Nugaros masažas (kaklo krūtininė dalis) 2

8. Pilvo raumenų masažas 1, 5

9. Juosmens ir kryžkaulio srities masažas (apimant sėdmenis) 2

10. Stuburo srities masažas (užpakalinė kaklo, nugaros bei juosmens ir

kryžkaulio sritys, sėdmenys iki šoninės vidurio linijos)

3

11. Apatinės galūnės masažas (apimant sėdmenis) 2

12. Stuburo segmentinis masažas 5

13. Klubo sąnario ir sėdmens masažas 1, 5

14. Pėdos ir blauzdos masažas 1, 5

15. Bendras kūno masažas (kūdikiams) 3

lentelė 1. Įvairių kūno sričių masažo vertė balais.

Masažo terapijos trukmė priklauso nuo veikiamos srities, siekiamo terapinio efekto,

žmogaus tolerancijos. Masažo terapijos trukmė gali stipriai varijuoti, dažniausiai tai priklauso nuo

audinių pokyčių masažo metu. Jei be masažo terapijos klientui taikomos ir kitos procedūros,

masažo trukmė gali būti koreguojama, derinant procedūras kartu. Masažo terapijos trukmė gali

svyruoti nuo 1 savaitės iki kelių mėnesių, priklausomai nuo procedūros indikacijų ir tikslų. Masažo

terapijos eigoje turi būti sekama asmens būklė, vertinamas progresas, prireikus, koreguojami tikslai

ir uždaviniai [69].

5. 5. Tempimas

Tempimas – tai mechanoterapijos rūšis, grindžiamas mechaniniu tempimu, siekiant

atitolinti anatomines sritis. Kineziterapijoje tempimas dažniuasiai naudojamas sumažinti skausmą

kaklinėje ir juosmeninė stuburo dalyse [72]. Naudojamos įvairios tempimo rūšys:

o Mechaninis tempimas;

o Hidraulins tempimas;

o Manualinis tempimas;

o Autotempimas.

30

Mechaniniams tempimo būdams yra naudojama įvairi hidraulinė ir motorizuota

skriemulių sistema su svarsčiais bei diržais kliento kūnui pritvirtinti. Manualinio tempimo metodu

terapeutas naudoja savo rankas ir kūno svorį trakciniam poveikiui sukelti. Autotempimo metodas

atliekamas klientui prisitraukiant prie laikiklių trakcinės lovos galvūgalyje be kontaktinės terapeuto

pagalbos. Rečiau taikomi yra tempimas vandenyje, tempimas gravitacija.

Tempimo poveikis

Taikant tempimą pokyčiai vyksta pačiame stubure, o poveikis minkštiesiems

audiniams yra tik antrinis. Stuburo sąnarių ištempimas. Tempiant 11, 25 kg jėga, gali būti pasiektas

net 2 - 20mm tempiamos stuburo dalies pailgėjimas. Apofizinių sąnarių tempimas naudingas tuo

atveju kai yra šių sąnarių pažeidimas arba kai yra spaudžiama šaknelė intervertebralinėse angose.

Taip sumažinamas spaudimas, o kartu sumažėja ir skausmas bei uždegimas, nervinės šaknelės

dirginimas.

Sumažinamos diskų protrūzijos. Tempiant slankstelius, sumažėja spaudimas į diską,

pasiekiamas „įsiurbimo“ efektas. Kartu ištempiamas užpakalinis išilginis stuburo raištis, kuris taip

pat padeda koreguoti disko padėtį. Atliktų tyrimų duomenimis, 27 - 55kg tempimas gali sumažinti

disko prolapsą. Tačiau efektas negaunamas, kai yra didelės, į kanalą išsiveržusios išvaržos arba

kalcifikuotos išvaržos, taip pat kai taikomas mažų jėgų tempimas.

Ištempiami minkštieji audiniai. Padidėja atstumtai tarp slankstelių ir facetinių sąnarių,

gerėja judesių amplitudės, spaudimas (facečių, diskų, nervinių šaknelių) [75; 74].

Kontraindikacijos

Nėra jokių moksliniais įrodymais pagrįstų tempimo terapijos kontraindikacijų.

Specialistas turi remtis empiriniais duomenimis ir bendru įvertinimu apie kliento tinkamumo

tempimo terapijos taikymui. Senyvas amžius sutartinai laikomas reliatyvia kontraindikacija.

Daugumos specialistų nutarimu, kontraindikacijos kaklinės ir juosmeninės stuburo dalies tempimui

yra:

o Raiščių laisvumas, sąnarių nestabilumas;

o Osteomielitas;

o Disko uždegimas;

o Pirminis auglys arba metastazė stuburo srityje;

o Nugaros smegenų auglys;

o Sunki osteoporozė;

o Klinikiniai mielopatijos simptomai;

o Sunkios neurozės;

o Infekcinės kilmės neuritai;

31

o Įgimtos stuburo deformacijos;

o Tuberkuliozinis spondilitas;

o Nekoreguota hipertenzija.

Kontraindikacijos kaklinės stuburo dalies tempimui:

o Kaklinės dalies raiščių nestabilumas – reumatoidinis artritas, Downo sindromas, Marfan

sindromas, achondroplazija;

o Atlantoaksialinis panirimas su potencialiu stuburo smegenų pažeidimu;

o Vertebrobasilinės kraujotakos nepakankamumas;

o Temporomandibulinio sąnario problemos.

Kontraindikacijos juosmeninės stuburo dalies tempimui:

o Nėštumas;

o Cauda equina sindromas;

o Aortos aneurizma;

o Restrikcinės plaučių ligos;

o Aktyvi opaligė;

o Hiatinė išvarža.

Atsargiai skirti, kai yra medialinė disko išvarža, klaustrofobija, negalėjimas gulėti ant

nugaros, dezorientacija, visiškas pagerėjimas tempimo metu (rodo ne ištempimą, bet visišką nervo

užspaudimą) [73].

Tempimo terapijos skyrimas

Tempimas neturėtų būti skiriamas kaip individuali terapijos priemonė, o kaip

reabilitacijos priemonių komplekso dalis. Efektyvi tempimo terapija pagerina žmogaus aktyvumo

lygį, mobilumą ir bendrą funkciją.

Specifinė informacija, reikalinga nukreipiant pacientą tempimo terapijai yra:

o Padėtis (kūno, kaklo arba klubo, kelio);

o Tempimo būdas (nuolatinis ar intermitinis);

o Taikomas svoris;

o Kartu veikiantys veiksniai (pvz., karštis);

o Tempimo terapijos dažnis ir trukmė;

o Kontrolinio įvertinimo gairės ir laikas;

o Procedūrų nutraukimo gairės;

o Terapiniai tikslai.

32

Tempimo atlikimo metodika

Tempimas gali būti atliekamas vertikalioje (sėdint ar stovint) bei horizontalioje

plokštumose. Tempimas horizontalioje plokštumoje galimas ant specialaus trakcinio stalo arba

vandenyje. Tempimas stovint atliekamas tik vandenyje. Tempimas vandenyje gali būti taikomas

tiek kaklinės, tiek juosmeninės stuburo dalies diskopatijoms gydyti, tačiau geriausias efektas

pasiekiamas derinant tempimą su kineziterapija sausumoje [76].

Tempimas sėdint taikomas, kai yra pažeista kaklinė stuburo dalis. Dėl padėties

(sėdimos arba stovimos) tempimo metu sprendžiama pagal kliento patogumą ir sugebėjimą

atsipalaiduoti. Maksimalus ištempimas dažniausiai pasiekiamas20 - 30⁰ fleksijoje be rotacijos ar

šoninio lenkimo. Geresnis efektas pasiekiamas taikant intermitinį 20 minučių trukmės tempimą nei

nuolatinį manualinį 15 minučių tempimą.

Kitas vertikalaus tempimo variantas yra nuožulni plokštuma (20 - 45 laipsnių) –

tempimas gravitacija. Jis taikomas juosmeninei stuburo daliai. Toks tempimas yra laikomas

fiziologiniu, nes tempimo jėga yra lygi arba mažesnė kūno svoriui. Atliktų tyrimų duomenimis, jau

po 10 minučių padidėja tarpslanksteliniai tarpai, tačiau dažnai išryškėja ir šalutiniai reiškiniai, tokie

kaip padidėjęs kraujospūdis, periorbitinės petechijos, galvos skausmas, neaiškus regėjimas ir

diskomforto jausmas nešiojantiems kontaktinius lęšius. Nepastebėtas ženklesnis skirtumas tarp

nuolatinio ir intermitinio tempimo [74].

Tempimo terapijos trukmė

Kaklinės stuburo dalies tempimas dažniausiai trunka 15 - 25 min. Juosmeninės

stuburo dalies tempimas dažniausiai trunka 8 - 40 min. Abiem atvejais 1 savaitę procedūra skiriama

kasdien, po to – kas antrą dieną, iš viso 3 - 4 savaites (lentelė 2).

Sritis ir gydymo

tikslas

Jėga Tempimo/atpalaidavimo

laikas (sek.)

Visos procedūros

laikas (min.)

Juosmens tempimas

Pradinė fazė 13 – 20 kg Statinis 5 - 10

Sąnarių ištempimas 22,5 kg; 50 proc.

kūno svorio

15/15 20 - 30

Mažinti raumenų

spazmus

25 proc. kūno

svorio

5/5 20 - 30

Diskų problemos arba

minkštųjų audinių

ištempimas

25 proc. kūno

svorio

60/20 20 - 30

33

Kaklinės dalies tempimas

Pradinė fazė 3 – 4 kg Statinis 5 - 10

Sąnarių ištempimas 9 – 13 kg; 7 proc.

kūno svorio

15/15 20 - 30

Mažinti raumenų

spazmus

5 – 7 kg 5/5 20 - 30

Diskų problemos arba

minkštųjų audinių

ištempimas

5 – 7 kg 60/20 20 - 30

lentelė 2. Tempimo terapijos procedūros parametrai

Tempimo terapijos trukmę lemia siekiami terapijos tikslai. Tai gali būti skausminio

sindromo sumažinimas, judesių amplitudės pagerinimas, galėjimas grįžti į darbą.

5. 6. Manualinė terapija

Manualinė terapija – tai gydymo metodas, kai žmogaus rankų ir kūno svorio jėga bei

kūno padėtys yra specifiškai ir tiksliai naudojamos įvairių kūno sričių paslankumo gerinimui -

sąnarių, jungiamojo audinio ar skeleto raumenų [73]. Gydytojas, rankomis atliekamų pratimų

pagalba ir tiksliomis instrukcijomis, atstato sąnarius ar slankstelius į fiziologinę padėtį ir sugrąžina

judesių laisvumą.

Manualinė terapija naudinga klientams su įvairiomis judėjimo ir atramos aparato

problemomis, ypač krūtinės ląstos, viršutinių ir apatinių galūnių, nugaros, dubens ir kaklo srityse. Ji

taip pat taikytina dėl sutrikusių judesių arba dėl skausmo atliekamų judesių metu.

Manualinė terapija gali būti taikoma tiek kaip gydymas, tiek kaip profilaktinė

priemonė.

Kontraindikacijos

Kontraindikacijos priklauso nuo manualinės terapijos rūšies. Kuo ji invazyvesnė, tuo

daugiau kontraindikacijų yra išskiriama. Absoliučios kontraindikacijos, ypač netiesioginei

manualinei terapijai, yra labai retos. Manualinė terapija gali būti taikoma tik esant stuburo

slankstelių ar kitų struktūrų, tinkamų manipuliacijoms, hipombilumui. Labai svarbu tiksliai

nustatyti struktūrinius pažeidimus. Nepakankami specialisto įgūdžiai yra didžiausia kontraindikacija

bet kokiai manualinei terapijai.

Metodai sąnarių manipuliacijoms yra kontraindikuoti esant šioms būklėms:

o Piktybiniai augliai stuburo srityje;

o Infekcija arba uždegimas;

o Mielopatija;

34

o Daugybinės gretutinės radikulopatijos;

o Cauda equina sindromas;

o Stuburo slankstelių ligos;

o Kaulinių jungčių nestabilumas;

o Reumatoidinis artritas kaklinėje stuburo dalyje.

Didelio dažnio ir intensyvumo bei mažos amplitudės tiesioginės manipuliacijos yra

kontraindikuotinos aukščiau paminėtais atvejais bei esant tokioms būklėms kaip stuburo

deformacijos, sisteminis gydymas antikoaguliantais, sunki cukrinio diabeto forma, aterosklerozinė

liga, degenaricinės sąnarių ligos, vertebrobazilinė liga arba nepakankamumas, spondiloartropatijos,

sąnarių nestabilumas, įgimtas hipermobilumas, aseptinė nekrozė, vietinė aneurizma, osteoporozė,

ūmi disko išvarža, osteomaliacija. Klientai, sergantys sunkiomis neurozėmis, nėra tinkami

kandidatai manualinei terapijai. Griežtai kontraindikuotinas yra komplikuotas nėštumas su

persielidimo rizika. [73]

Manualinės terapijos atlikimo metodai

Išskiriami tiesioginiai ir netiesioginiai manualinės terapijos metodai. Konkretus

metodas parenkamas pagal kliento patologiją, gretutines ligas bei specialisto kompetenciją.

Tiesioginio spaudimo metodas. Tai delės jėgos, mažos amplitudės manualinės

terapijos būdas. Jo esmė – rotaciniais, šoninio lenkimo ir fleksijos arba ekstenzijos metu

imobilizuojamas facetinis sąnarys – taip apribojami to stuburo segmento judesiai. Imobilizuotas

stuburo segmentas judinamas pasyviai, siekiant padidinti sumažėjusią judesių amplitudę arba

defektą. Po to atliekamas trumpas staigus spaudimo veiksmas, nukreiptas reikiama kryptimi. Šiam

metodui taikoma 100 - 400 N jėga. Atliekant tiesioginio spaudimo metodus reikia labai tiksliai

lokalizuoti spaudimo vietą.

Sąnarių manipuliacijų metodai. Taikomi nedidelės jėgos ir didelės amplitudės

judesiai. Metodo esmė – pasyvūs tarpslankstelinių sąnarių judėjimas sumažėjusios amplitudės

ribose, po truputį ją didinant. Pasiekus barjerą, galima taikyti ir stipresnę jėgą, kad būtų pasiekta

normali judesių amplitudė.

Netiesioginiai padėties metodai. Jie pagrįsti teorija, kad sumažėjusios judesių

ampitudės arba somatinės patologijos priežastis yra neteisingas raumenų grupės susitraukimas, o ne

sutrumpėję pasyvieji audiniai (kremzlės kapsulė, raiščiai, fascijos). Taikant netiesioginius padėties

metodus koreguojami raumenų judesiai, kartu gerėja ir funkcija bei mobilumas.

Naudojami ir kiti metodai, tokie kaip raumenų energijos, minkštųjų audinių tempimo,

miofascijinio atpalaidavimo, kraniosakralinės manipuliacijos metodai [73].

35

Manualinės terapijos trukmė

Tiesioginiai manualinės terapijos metodai dažniausiai turi greitą efektą, jų trukmė - iki

1 savaitės. Netiesioginiais metodais rezultati pasiekiami lėčiau. Svarbu įvertinti procedūtų tęsimo

trukmę, jei biomechaninis pažeidimas modifikuojamas, tačiau skausmas išlieka – dažniausiai

terapiją toliau tęsti netikslinga. Manualinės terapijos trukmė kiekvienu atveju vertinama

individualiai.

36

6. FIZIOTERAPIJA: BENDRA CHARAKTERISTIKA, POVEIKIS,

PROCEDŪRŲ TAIKYMAS IR ATLIKIMAS,

KONTRAINDIKACIJOS

6. 1. Ultragarso terapija

Ultragarsas - garso rūšis, kurios dažnis viršija 20 kHz. Fizioterapijoje naudojamas 0,8

- 3 MHz dažnio ultragarsas. Ultragarso bangų absorbcija biologiniuose audiniuose atvirkštine

priklausomybe susijusi su dažniu: kuo didesnis dažnis, tuo mažesnis absorbcijos gylis audiniuose.

1MHz dažnis naudojamas, kai norima pasiekti apie 5 centimetrų gylį, 3MHz dažnis naudojamas,

kai poveikio siekiama 1 - 2 centimetrų gylyje [64; 77].

Ultragarso poveikį lemia susidariusi endogeninė šiluma ir nešiluminis komponentas.

Šiluminis poveikis gerina metabolizmą, mažina skausmą ir raumenų spazmą, skatina nervinio

impulso plitimą, gerina mikrocirkuliaciją ir minkštųjų audinių paslankumą [64; 77].

Nešiluminį ultragarso komponentą lemia mechaninės bangos plitimo kryptis ir

kavitacija. Mechaniškai skatinamas jonų judėjimas, tai paspartina proteinų sintezę, kalcio

persiskirstymą organizme, didina ląstelių membranos pralaidumą, ląstelių degranuliaciją,

makrofagų atsaką, skatina chemotaktinio faktoriaus ir histamino išskyrimą, kas skatina audinių

gijimą ir kaulų konsolidaciją [64; 77].

Taikymas: priklausomai nuo raumenų dydžio, spazmo intensyvumo naudojama 0, 1 -

1 w/cm2 (dažniausiai 0, 4 - 1w/cm

2), iki 1 mHz dažnio. Kursas - 10 - 15 procedūrų. Trukmė – 10 -

15 minučių. Taikoma tiesiogine arba netiesiogine metodika [64; 77].

Kontraindikacijos:

o Piktybiniai ir gerybiniai augliai ultragarso veikimo zonoje.

o Ūminiai infekciniai susirgimai.

o Karščiavimas.

o Aktyvi tuberkuliozė.

o Kraujavimai arba padidintas polinkis jiems.

o Sunkus bendras išsekimas (kacheksija).

o Sisteminės kraujo ligos.

o Ryškūs AKS svyravimai, AKS 160/110 mmHg.

o Širdies nepakankamumas C stadija, III - IV NYHA f. kl.

o Širdies ir aortos aneurizma.

o Individualus fizikinio faktoriaus netoleravimas.

o CNS ligos su psichomotorinio sujaudinimo reiškiniais, dažnais traukulių priepuoliais.

o Nėštumas

37

o Tromboflebitas.

o Ryški osteoporozė.

o Ryški hipotonija.

o Krūtinės angina, III funkcinė klasė.

o Širdies ritmo sutrikimai.

o Uždegiminio proceso didelis aktyvumas.

o Implantai su metalinėmis dalimis ultragarso veikimo zonoje.

6. 2. Lazerio terapija

Lazerio terapija – gydymas lazerio spinduliu. Reabilitacijoje naudojami žemo

intensyvumo „šaltieji“ lazeriai.

Žemo intensyvumo lazeris stimuliuoja ar inhibuoja biocheminius, fiziologinius ir/ar

proliferacinius veiksnius skatindamas tarpląstelinius ryšius. Sukelia trumpalaikę elektronų

transporto grandinės aktyvaciją, aktyvina ATP sintezę ir pH normalizavimą, taip pat aktyvina kalcio

kanalų veiklą. Šie veiksniai skatina makrofagų, fibroblastų ir limfocitų aktyvumą. Taip pat lazerio

spindulio energija skatina nervinių skaidulų regeneracinius procesus, todėl pagerėja nervinio

impulso plitimas, bei gerina mikrocirkuliaciją dirgindamas paviršinių kapiliarų sieneles. Veikiant

segmentines zonas ir/ar biologiškai aktyvius taškus, pasireiškia refleksinis poveikis. Lazerio

spindulys sukelia ir generalizuotą poveikį, bei stiprina imuninę sistemą, mažina skausmą, skatina

hemopoezę, kaulų gijimą ir raumenų plastiškumą [64; 77].

Taikymas: Lazerio terapija gali būti bendra arba vietinė. Taip pat gali būti taikoma

punktūrinė lazerioterapija ir magneto - lazerio terapija (kombinuota metodika).

Punktūrinė lazerio terapija - vietinė kontaktinė metodika mažo diametro lazerio

spinduliu į biologiškai aktyvius taškus. Vienos procedūros metu maksimaliai paveikiami 8 - 12

biologiškai aktyvių taškų. Gydymo kursas – 5 – 6 procedūros [64].

Magneto - lazerio terapija - tai kompleksinis magnetinio lauko ir lazerio spindulio

veikimas, nukreiptas į biologinius audinius. Taikant šią metodiką magnetinis laukas sklinda

statmenai lazerio spindulio sklidimo krypties ir papildo vienas kito veikimo mechanizmą. Gydymo

kursas – 5 - 10 - 15 procedūrų. Trukmė – 2 - 5 minutės.

Lazerio terapija distancine ar kontaktine metodika. Kursas – 10 - 15 procedūrų.

Trukmė – į vieną veikiamą lauką – nuo 15 sekundžių iki 5 minučių, bendra procedūros trukmė – 10

– 20 minučių. Veikimo laikas gali ilgėti priklausomai nuo veikiamos srities ir siekiamo terapinio

efekto [64].

Kontraindikacijos:

38

o Nėštumas.

o Dideli apgamai.

o Piktybiniai augliai.

o Sąlyginai padidėjęs jautrumas šviesai (visos lengvos dermatozės, kurios reaguoja eritemija ir

pūslėmis į vidutinę šviesos dozę).

o Lėtinės odos ligos paūmėjimo stadijoje.

o Odos pažeidimai sukelti ultravioletinių spindulių ar radiacijos radioterapijos atveju.

o Būklės po terapijos citostatikais ir imunosupresoriais, nuolatinė kortikoidų terapija,

medikamentų turinčių sudėtyje arseno terapija.

o CNS ligos su psichomotorinio sujaudinimo reiškiniais, traukulių priepuoliais.

o Dekompensuotas širdies nepakankamumas.

o Aritmija ir koronarinis nepakankamumas.

o Infekciniai susirgimai su karščiavimu.

o Kardiostimuliatorius.

o Hipertireozė (atliekant procedūras kaklo ir sprando srityje).

o Dismenorėja (atliekant procedūras dubens ir juosmens srityje).

o Ūminė didelė hematoma.

o Poodinių audinių uždegimas (rožė, flegmona).

o Netoli atvirų momenėlių ir ilgųjų vamzdelinių kaulų epifizinių dalių vaikystėje ir ankstyvoje

jaunystėje.

o Netoli endokrininių organų (skydliaukės, sėklidžių, kiaušidžių ir kt.).




o Ūminio sinovito požymiai procedūros atlikimo vietoje.

o Nekoreguotos metabolinės ligos (cukrinis diabetas, miksedema, tireotoksikozė ir kitos).

o Ryškūs AKS svyravimai, AKS > 160/110 mmHg.

6. 3. Parafino terapija

Parafino terapija, arba parafino vonelės, yra paprastas ir efektyvus lokalios, aukštos

temperatūros aplikacijos būdas. Gydymui naudojamas medicininis parafinas [78; 64].

Parafinui stingstant, karštis perduodamas konvekcijos būdu. Parafino terapija

dažniausiai taikoma plaštakų, alkūnių, kojų srityse, kur sunkiau taikyti kitus termoterapijos metodus

[78; 79].

39

Parafino vonelės šilumos poveikyje stimuliuojama kraujotaka, atpalaiduojami

raumenys, sumažinamas raumenų tonusas ir spazmai.

Taikymas: Aplikacinė arba sluoksninė metodika taikoma didesniems plotams (kelio,

klubo sąnariams, juosmeniui ir pan.), mažesnės sritys (plaštaka, pėda) veikiamos vietinės vonelės

metodika. Dažniausia taikomo parafino temperatūra 45 - 55 oC. Aplikuojami 6 parafino sluoksniai

ant pasirinktos srities, apvyniotos plastikiniu maišeliu, ir paliekama 20 - 30 minučių [78; 64; 79].

Taikymas: Kursas - 10 - 15 procedūrų. Trukmė – 20 - 30 minučių [64].

Kontraindikacijos:

o Įpjovimai, žaizdos taikymo srityje.

o Odos uždegimai.


o Periferinės kraujagyslių ligos su cirkuliacijos nepakankamumu.

o Ūminiai uždegimai.

o Sutrikę ar išnykę jutimai atlikimo srityje (pvz, diabeto atveju).

o Neatliekamos srityse, kur galėtų paskatinti kraujavimą.

6. 4. Kompresinė terapija

Kompresinė terapija – tai limfos drenažą skatinantis masažo metodas, skirtas limfos ir

veninės kraujotakos apykaitai gerinti.

Kompresinė terapija naudinga raumenų skausmo mažinimui, veninės kraujotakos

sutrikimams, limfedemai ir kitiems limfotakos sutrikimams. Taikant išorinę kompresiją mažinamas

skysčių išėjimas iš kraujagyslių, taip mažinant tinimą ir greitinant gijimą [80; 81].

Be kompresijos mechanizmo, terapinį efektą sukelia ir susidariusi šiluma, skatinanti

kraujo pritekėjimą į veikiamas zonas, gerėjanti mikrocirkuliacija didina veikliųjų medžiagų ir

deguonies kiekį, tai skatina skausmo sąnariuose mežėjimą ir atpalaiduoja įsitempusius ir skaudamus

raumenis, raiščius ir sausgysles [81; 82; 83].

Kompresinė terapija gali būti taikoma aparatais ir specialiai pritaikytomis

kompresinėmis kojinėmis. Kompresinių kojinių terapija be hemodinamiką gerinančio efekto,

naudojant fizinių pratimų metu mechaniškai prilaiko raumenis, kas skatina greitesnį raumenų gijimą

ir atsistatymą [74; 85; 86].

Taikymas: Slėgio stiprumas, pasiskirstymas ir programa nustatoma kiekvienam

individualiai, priklausomai nuo kliento sveikatos, amžiaus, procedūros tikslo. Trukmė – 20 – 40

minučių. Kursas - 10 procedūrų.

Kompresinės kojinės, rankovės parenkamos individualiai.

40

Kontraindikacijos:

o Nesena ar ūminė venų trombozė, plaučių arterijos trombembolija, ūminė plaučių edema,

tromboflebitas.

o Dekompensuotas stazinis širdies nepakankamumas.

o Veninė ar limfinė obstrukcija.

o Pažengusi periferinių arterijų liga ar opos sąlygotos arterinės kraujotakos nepakankamumo.

o Lokali odos infekcija, rožė.

o Ženkli hipoproteinemija (< 2 g/dl).

o Ūminė trauma ar nefiksuotas kaulo lūžimas.

o Neuropatija.

o Nekontroliuojama hipertenzija.

o Apsunkintas kontaktas su klientu.

o Onkologinės ligos.

o Kraujo krešumo sutrikimai.

o Esant žymiam svorio sumažėjimui.

o Okliuzija limfinio drenažo srityje.

6. 5. Vibracinė terapija

Vibracinei terapijai aparatu atlikti naudojamos sinusoidinės bangos sukeliančios

vibraciją [87]. Vibracinė terapija didina judesių amplitudę, gerina mikrocirkuliaciją, didina raumenų

jėgą, galią ir greitina atsigavimą, mažina skausmo suvokimą ir perdavimą. Taip pat yra manoma,

kad vibracinė terapija gerina vestibulines funkcijas [87; 89; 90]. Dėl įvairaus fiziologinio poveikio

sukeliamas greitas atsakas [91]. Vibracinė terapija sukelia raumenų susitraukimą stimuliuodama

raumenų verpstes ir alfa - motoneuronus [92; 93]. Vibracijos poveikyje tiesiogiai proporcingai

didėja deguonies suvartojimas, raumenų temperatūra ir paviršinė kraujotaka [87; 94; 93]. Taip pat

vibracinės terapijos poveikyje, vyresnio amžiaus vyrams ir moterims, didėja cirkuliuojančio į

insuliną panašaus augimo faktoriaus I ir kortizolio kiekis [95].

Taikymas: 5 - 80 Hz intensyvumas. Vibracijos trukmė priklauso nuo veikiamos srities

(viso kūno ar segmento) ir intensyvumo [88; 87]. Dažniausiai skiriama 20 Hz 1 min. vertikalioje

kūno padėtyje.

Kontraindikacijos:

o Piktybiniai navikai.

o Judėjimo ir atramos aparato ūminės ligos ir traumos.

o Reino liga.

41

o Vibracinė liga.

o Apatinių galūnių kraujagyslių endarteritas ir aterosklerozė.

o Osteoporozė.

o Tromboflebitas.

o Limfostazė.

o Trofinės opos ir pragulos poveikio srityje.

o Nėštumas.

o Inkstų akmenys.

o Epilepsija, migrena.

o Elektrokardio stimuliatorius. [64; 96]

6. 6. Magnetoterapija

Pastovioji magnetoterapija – tai gydymas pastoviuoju magnetiniu lauku. Impulsinė

magnetoterapija - tai gydymas didelio intensyvumo pastoviuoju magnetiniu lauku, kuris sklinda

periodiškai pasikartojančiais impulsais. Kintamoji žemo dažnio magnetoterapija - tai gydymas

įvairios formos ir žemo dažnio magnetiniu lauku. Aukšto dažnio magnetoterrapija arba

induktotermija - magnetinis laukas kuris yra kintamas ir aukšto dažnio (13, 56 MHz) [64; 96].

Magnetinio lauko fiziologinį ir terapinį poveikį lemia šiluminis ir nešiluminis veikimo

mechanizmo komponentai. Susidaro Fuko ir magneto hidrodinaminės srovės, kurios efektyviai

veikia elektrai laidžiose terpėse - aktyvina įelektrintų jonų judėjimą ir biocheminius procesus, dėl to

atsiranda: antispazminis poveikis kraujagyslių sienelės tonusui - kraujagyslės išsiplečia, sumažėja

arterinis kraujo spaudimas, bronchai išsiplečia dėl antispazminio poveiki bronchų sienelės tonusui,

pagerėja audinių ir organų gijimo procesai, nervinio impulso sklidimas. Pagerėja audinių ir organų

kraujo apytaka bei jų mityba, rezorbcija, dėl to sumažėja patinimas, padidėja neutrofilų fagocitozė

ir hiperoksido sintezė, endogeninių opioidų sekrecija, slopinamas dirginimas galvos smegenų

žievėje, inhibuojami skausmo signalai bei blokuojami skausmo receptoriai dėl to sumažėja

skausmas. Susidariusi endogeninė šiluma lemia šiluminius efektus: pagreitėja kraujotaka ir

limfotaka, metaboliniai procesai, inkstuose didėja šlapimo filtraciją, skatinamas šlapimo

išsiskyrimas ir azotinių medžiagų pasišalinimas, antinksčiuose skatinama gliukokortikoidų gamyba,

kauliniame audinyje didinamas kalcio jonų kaupimasis, gerėja kaulų konsolidacija [64; 96; 97].

Taikymas:

o Pastovioji magnetoterapija: Trukmė - nuo 30 minučių iki 10 valandų. Kursas - iki 30 procedūrų.

o Kintamoji žemo dažnio magnetoterapija: Trukmė - iki 20 minučių. Kursas - iki 15 procedūrų.

o Impulsinė magnetoterapija: Trukmė - iki 30 minučių. Kursas - iki 30 procedūrų.

42

o Induktotermija : Trukmė - 15 - 30 minučių. Kursas - 10 - 15 procedūrų. [64]

Kontraindikacijos:


o Ūminiai infekciniai susirgimai, pūlingi procesai.

o Karščiavimas.




o Ryškūs AKS svyravimai, AKS 160/110 mmHg, ryški hipotonija, AKS < 90/60 mmHg.

o Širdies nepakankamumas C stadija, IV NYHA f. kl.

o Širdies ir aortos aneurizma.


o CNS ligos su psichomotorinio sujaudinimo reiškiniais, dažnais traukulių priepuoliais, epilepsija.

o Elektroniniai implantai (kardiostimuliatorius, defibriliatorius, klausos aparatas, pompa).

o Nėštumas.

o Tireotoksikozė.

o Klientai, nuolat veikiami magnetinių laukų.

6. 7. Krioterapija

Krioterapija - tai gydymas šalčiu. Krioterapija mažina skausmo susijusio su raumenų

spazmu jutimą, ir padidina tikslinių ilgųjų raumenų išilgėjimą, taip pat jos poveikis siejamas su

trumpalaikiu propreoreceptorių jautrumo sumažinimu, kas rodo, kad veikiant raumenis šalčiu

veikiama somatosensorinė sistema. Slopinamas raumenų verpstės ir aferentinių skaidulų aktyvumas

inhibuoja raumenų aktyvaciją išilgėjimo metu, tai didina tempimą duotai apkrovai [98; 99].

Kioterapija taip pat lėtina kraujo cirkuliaciją, sukeldama vazokonstrikciją, sumažėjusi

vietinė mikrocirkuliacija mažina edemą, uždegimą, kraujavimą ir hematomas. Taip pat yra

manoma, kad sumažėjus audinių temperatūrai krioterapijos metu, sumažėja skausmas, nervinio

impulse plitimas, metabolizmas, raumenų spazmas ir pažeidimas atsiradęs dėl hipoksijos ir

uždegiminių mediatorių padaugėjimo [98].

Taip pat vienas iš galimų krioterapijos teigiamų poveikių yra hidrostatinio slėgio kūnė

pasikeitimas, kuris gali būti siejamas su edemos ir raumenų skausmo sumažėjimu [100].

Šalčio receptoriai į centrinę nervų sistemą perduoda impulsus, kurie aktyvina

hormonų apykaitą, disimiliacijos ir asimiliacijos reiškinius, stiprina imuninę sistemą, nes

stimuliuoja humoralinį imuninės sistemos komponentą [64].

43

Taikymas. Gydant naudojamos krioterapijos metodikos:

o Kriopaketas, ledo paketas;

o Kriomasažas;

o Aparatinė krioterapija;

o Cheminė krioterapija;

o Krioterapija šaltu vandeniu;

o Krioterapija oru;

o Kriokameros.

Procedūrų trukmė ir temperatūra priklauso nuo taikomo metodo ir siekiamo poveikio

[64].

Kontraindikacijos:

o Hiperjautrumas šalčiui.

o Šalčio hemoglobinurija.

o Šalčio netoleravimas.

o Sušalimo jausmas.

o Krūtinės angina, kai yra indikacijos taikyti krioterapiją krūtinės ląstos ir kairiojo peties srityje.

o Inkstų ligos: nefropatija, akmenligė.

o Reino liga.

o Sumažinto jautrumo sritys (esant hipestezijai ar anestezijai).

o Arterinės kraujotakos nepakankamumas (aterosklerozė).

o Neveikiamos sritys, esančios virš užčiuopiamų kaulų ir akių srities.

6. 8. Elektrinė raumenų stimuliacija

Elektrostimuliacija - tai gydymas žemo dažnio impulsinėmis srovėmis atkuriant

normalią audinių ir organų funkcinę būklę. Sudirginus nervų ir raumenų struktūras nervinis

impulsas sutraukia raumenis, sukeliama vazokonstrikcija, susitraukusio raumens srityje sumažėja

kraujo kiekis. Raumeniui atsipalaidavus, iš aplinkinių audinių grįžta didesnis kraujo kiekis.

Suaktyvėjusi kraujotaka slopina aplink nervą esantį audinių paburkimą, stiprina jutimus, mažina

skausmą. Periodiškas raumenų susitraukimas ir atsipalaidavimas skatina periferinę kraujotaką,

metabolizmą, didėja glikogeno, mioglobino, ATF kiekiai [64; 101]. Elektrostimuliacijos sukeltas

raumens susitraukimas veikia kaip stimulas mažinantis raumens spazmą [102]. Raumenų ilgalaikis

stimuliavimas didina jo skaidulas, kurios hipertrofuoja, todėl sustiprėja raumens jėga, tonusas ir

ištvermė [64; 102; 101].

44

Taikymas: Trukmė – nuo 5 iki 60 minučių, klasikinis dažnis 30 Hz, priklausomai nuo

siekiamo efekto. Kursas - 10 - 30 procedūrų.

Kontraindikacijos:

o Širdies ritmo sutrikimas.

o Aukštas kraujospūdis.

o Kraujavimas.

o Karščiavimas.

o Elektrinės srovės netoleravimas.

o Odos vientisumo pažeidimai taikymo srityje.

o Nesugiję kaulų lūžiai.

o Ūmūs uždegiminiai procesai.

o Venų išsiplėtimas ir uždegimas.

6. 9. Infraraudonųjų spindulių terapija

Skirstoma į A, B, C rūšis. IRS A rūšies bangos ilgis – 760 - 1400nm; IRS B rūšies

bangos ilgis - 1400 - 3000 nm; IRS C rūšies bangos ilgis – 3000 - 106

nm. Medicinoje dažniausiai

naudojami A ir B rūšių IRS spinduliai.

Infraraudonieji spinduliai veikdami biologinius audinius atiduoda šilumą, kuri

kaupiasi negiliai ir ribotoje srityje, skatina mikrocirkuliaciją. Šie reiškiniai skatina ląstelės ir jos

dalių funkcines savybes: laidumą, medžiagų apykaitą, fagocitozę. Suaktyvėjusi hemodinamika

skatina endorfinų išsiskyrimą, sutrinka skausmo perdavimas į centrinę nervų sistemą. Šiluma

skatina medžiagų apykaitą, prakaitavimą, pasišalina medžiagų apykaitos produktai [64; 103].

Infraraudonieji spinduliai mažina raumenų įtampą, ypač esant lėtinei raumenų

įtampai, taip pat naudinga sergant psichosomatinėmis ligomis, nes šiluma sukelia atpalaiduojantį ir

raminantį efektą. [64; 103]

Taikymas: Kursas 5 - 15 procedūrų. Trukmė - iki 30 minučių.

Kontraindikacijos:

o Pūlingas procesas.

o Polinkis kraujavimui.

o Augliai.

o Tromboflebitas, tromboembolijų grėsmė.

o Sutrikęs šilumos jutimas.

o Ūmus uždegimas.

o Ankstyvieji potrauminiai liekamieji reiškiniai.

45

o Kraujosrūvos.

6. 10. Darsonvalizacija

Darsonvalizacija – tai gydymas kintamąja impulsine aukšto dažnio ir įtampos elektros

srove. Tarp elektrodo ir veikiamos srities susidariusi kibirkštinė iškrova, kuri dirgina odoje esančius

receptorius, skatina mikrocirkuliaciją, sustiprėja venų ir arteriolių sienelių tonusas, skatinamas

metabolizmas, gerina audinių elastingumą. Silpna kibirkštinė iškrova skatina fagocitozę ir

biologiškai aktyvių medžiagų išsiskyrimą į organizmą, imuninės sistemos stiprinimą. Stipri

kibirštinė iškrova blokuoja skausmo perdavimą nervų skaidulomis [64; 104].

Taikymas: trukmė - 5 - 10 minučių vienoje zonoje. Kursas – 10 - 15 procedūrų.

Kontraindikacijos:

o Piktybiniai navikai arba jų įtarimas.

o Ūminės uždegiminės infekcinės ligos, pūliniai procesai.

o Karščiavimas.



o Sunkus bendras išsekimas (kacheksija).


o Miokardo infarktas ūminiu laikotarpiu.

o Ryškūs AKS svyravimai, AKS > 160/110 mmHg arba AKS < 90/60 mmHg.

o Širdies nepakankamumas C stadija, IV NYHA f. kl.

o Ūminis širdies ritmo sutrikimas.

o Centrinės nervų sistemos ligos su psichomotorinio sujaudinimo reiškiniais, dažnais traukulių

priepuoliais, epilepsija.

o Nėštumas.


o Metalinių daiktų buvimas veikimo zonoje (osteosintezė, varinės intrauterininės apsisaugojimo

priemonės), implantuotas transkutaninis nervo stimuliatorius ar širdies stimuliatorius, bei kiti

implantai su metalinėmis dalimis.

46

7. PSICHOEMOCINĖS BŪKLĖS GERINIMO METODAI

7. 1. Psichologinė relaksacija

Streso valdymas apima įvairias technikas ir strategijas streso įveikimo įgūdžiams

tobulinti. Įvairios relaksacijos technikos sukelia atsipalaidavimo būseną, kuri apibūdinama kaip

psichofiziologinė hipoaktyvumo būklė. Relaksacijos būsena yra susijusi su fiziologiniais pokyčiais,

tokiais kaip sumažėjęs simpatinės nervų sistemos aktyvumas, sulėtėjusi medžiagų apykaita, lėtesnis

širdies susitraukimų dažnis, sumažėjęs kraujo spaudimas, odos elektrinis laidumas, raumenų

įtampa, sulėtėjęs kvėpavimo dažnis. [105; 106]

Relaksacijos technikos:

o progresuojančioji raumenų relaksacija,

o autogeninė treniruotė,

o reguliuojamas kvėpavimas,

o vizualinė relaksacija,

o meditacija,

o biogrįžtamuoju ryšiu paremta relaksacija. [105; 106]

Patalpa, kurioje vyksta relaksacija, turėtų būti tyli, kuo labiau izoliuota nuo garsų,

sklindančių iš gretimų patalpų ar koridoriaus. Langai ir durys turėtų būti uždaryti, šviesa

pritemdyta, užuolaidos užtrauktos. Patalpa turėtų būti gerai išvėdinta ir palaikoma komfortiška

temperatūra (apie 23–26 °C). Vėliau aplinka nebėra tokia svarbi [106; 107]

Svarbus mokymų komponentas yra relaksacijai tinkami baldai: patogi kėdė ar fotelis

su atlošu ir porankiais (pageidautina minkštais) arba patogus gultas su apklotu. Atsipalaiduojantysis

turėtų vilkėti patogius, judesių nevaržančius drabužius arba juos atlaisvinti, nusiimti aksesuarus,

kurie gali varžyti judesius ar spausti (pvz., akinius, auskarus, diržą ir kt.), išsijungti mobiliuosius

telefonus ir kitus įrenginius, kurie gali blaškyti. Valandą iki relaksacijos nerekomenduojama vartoti

kofeino turinčių produktų, tabako ar alkoholio. Nerekomenduojama užsiimti relaksacija valandą

prieš ir valandą po valgio. Geriausia relaksacijos pratimus atlikti užsimerkus [105; 106; 108].

Relaksacijos mokymai gali būti individualūs ar vykti grupėje [106].

Relaksacijos pozos:

o Gulima. Atsigulti ant nugaros ištiesus kojas, rankos padėtos šalia, delnais į viršų. Svarbu, kad

būtų patogu. Galima po klubais ir galva pasidėti pagalvių.

o Pusiau sėdima - atsilošus minkštoje kėdėje ar fotelyje. Kojos remiasi į grindis visu padu. Tarpas

tarp kojų 30 cm ar daugiau. Keliai sulenkti buku kampu, nes kitaip gali pradėti tirpti kojos.

Nugarai ir kojoms reikalinga tvirta atrama. Rankas geriausiai padėti ant kelių. Pirštai ištiesti.

47

o Vežiko poza. Patogiai atsisėsti, atsiremti, kaklas vienoje linijoje su kūnu. Kojos sulenktos buku

kampu. [106; 108]

7. 2. Autogeninė treniruotė

Tai metodika, kuri moko organizmą reaguoti į verbalines komandas. Šiomis

komandomis įmanoma organizmui nurodyti atsipalaiduoti, kontroliuoti kvėpavimą, kraujo

spaudimą, širdies ritmą, kūno temperatūrą. Autogeninės treniruotės tikslas yra pasiekti

atsipalaidavimą ir sumažinti stresą. Kuomet treniruotės yra įsisavinamos, jomis galima naudotis sau

tinkamu laiku taip lėtinant lėtinio streso akumuliacinius efektus [109].

Autogeninės treniruotės susideda iš šešių standartizuotų pratimų, kurie padeda kūnui

pasijausti šiltam, sunkiam ir atsipalaidavusiam. Kiekvieno pratimo metu yra pasirenkama tinkama

kūno pozicija (patogus sėdėjimas kėdėje su atlošu), koncentruojamasi ir naudojantis vizualiniais

fantazijos elementais ir žodinėmis komandomis, kūnas priverčiamas atsipalaiduoti.

Šių pratimų išmokstama skaitant apie juos arba stebint mokomąjį personalą ir vėliau

praktikuojantis kiekviena dieną po kelias minutes. Tokiu būdu mokantis technikų, išmokti visas

technikas užtrunka apie 4 - 6 mėnesius.

Autogeninė treniruotė pasiekia norimą efektą tik jei jos praktikuojamos reguliariai.

Dėl šios priežasties autogeninės treniruotės naudą ir geriausią efektą pasiekia tik tie asmenys, kurie

yra labiausiai motyvuoti ir norintys pasiekti tikslą. Tie kurie išmoksta teisingai taikyti treniruotes,

gali efektyviai kontroliuoti lėtinį stresą [106; 109].

Tikslus autogeninės treniruotės veikimo mechanizmas nėra išaiškintas, tačiau jo

naudingumas yra organizmui yra išmatuojami objektyviais vienetais. Pratimų metu yra skatinama

komunikacija tarp centrinės nervų sistemos dalies ir organizmo veiklos, taip sukuriant naujus

ryšius, kurie leidžia kontroliuoti tokius aspektus, kaip arterinis kraujo spaudimas, širdies ritmas ir

kūno temperatūra.

Dažniausiai autogeninė treniruotė taikoma asmenis, kuriems rekalingas streso

mažinimas. Tai taip pat tikslinga taikyti esant tokioms problemoms, kaip bendras nerimas,

išsekimas ir irzlumas. Kartais taikoma ir lėtinio skausmo kontrolei, sumažinti miego sutrikimus ir

padidinti atsparumą stresui [106; 109].

Autogeninė treniruotė dar taikoma:

o Hiperventiliacijai.

o Astmai.

o Konstipacijos ir diarėjos epizodams.

o Gastritui ir skandžio skausmams.

48

o Opoms.

o Nestabiliam ritmui.

o Aukštam spaudimui.

o Šaltoms rankoms ir kojoms.

o Skydliaukės problemoms (hipertiroidizmui). [109]

49

8. ATSIGAVIMO PROCEDŪRŲ POVEIKIS

Sudarant procedūrų kompleksą, svarbu skirti vieną pagrindinę procedūrą, nes

visavertė organizmo atsakomoji reakcija atsiranda tik į svarbiausią dirgiklį. Organizmas pasiruošęs

susitikti su tuo pačiu dirgikliu po paros (ar 2–3), 1, 5–3 val. intervalu. Anksčiau laukimo reakcija

neprasideda, vėliau – pasibaigia ir organizmas tą patį dirgiklį priima kaip naują. Visaverčiai

reaguoti į visas, juo labiau nesistemingai paskirtas procedūras organizmas nesugeba. Taigi,

procedūros tuo pačiu dienos metu (geresnė atsakomoji organizmo reakcija, adaptacinių procesų

sinchronizacija), atitinkama seka ir intervalais tarp jų padeda išlaikyti palankią laukimo reakciją ir

gauti reikalingą kumuliacinį efektą.

Fizinės procedūros veikia dirginimo terapijos principu. Kiekviena jų, šalia laukiamų

pageidautinų poveikių, gali sukelti ir papildomus, kartais per didelius, todėl neigiamus krūvius

vegetacinei nervų, širdies ir kraujagyslių, imuninei ir kitoms organizmo sistemoms, todėl juos

naudojant neatsakingai, dozuojant neteisingai, sveikata gali tik pablogėti.

Organizmas yra atvira biologinė sistema su aplinka susijusi energetiniais ir

informaciniais ryšiais. Net nežymūs aplinkos pasikeitimai trikdo organizmo pusiausvyrą –

homeostazę. Jos kitimų kryptis nusako R. Arndt ir H. Schulz dėsnis: „Silpni dirgikliai sujaudina,

vidutiniai – stimuliuoja, stiprūs – slopina, maksimalūs – žudo. “ [110].

Dirgikliai, kuriems organizmas yra prisitaikęs (foninis lygis), nemažina adaptacinių

galimybių. Stipresni negu įprasti dirgikliai, sukelia adaptacines reakcijas. Dideli, viršijantys

organizmo adaptacinių sistemų galias, sukelia vadinamąjį adaptacinį stresą, išsekina organizmo

adaptacinius mechanizmus, atsiranda patologiniai simptomai [60]. Dirgiklio poveikyje organizmo

veikla kinta homeostazės išsaugojimo linkme. Procedūros metu ar tuoj po jos išsivystę organizmo

veiklos pokyčiai vadinami greitąja adaptacija. Pasiekiamas naujas organizmo vidinės terpės sudėties

ir savybių dinaminis pastovumas naujame, superkompensacijos lygyje. Daug kartų naudojant

dirgiklius, dėl kompensacijos fenomeno susidaro ilgalaikė adaptacija, pasiekiami ne tik funkciniai,

bet ir struktūriniai pokyčiai organizme.

Sutrumpinti procedūrų laiką ir gauti tą patį ar net kokybiškai geresnį rezultatą galima

procedūrų laiką derinant prie organizme vykstančių paros (cirkadinių) ritmų. Organizmo

homeostazę lemiantys fiziologiniai, hormoniniai, humoraliniai ir kt. procesai paklūsta šių ritmų,

kurių žinoma per 100 dinamikai [111; 112; 113].

Norint apskaičiuoti organizmo atskirų sistemų cirkadinius ritmus, reikia surinkti

sistemos veiklą atspindinčius rodiklius, juos įvertinti. Vieni jų reiškiasi išoriškai ir juos registruoti

nėra sunku (pulso dažnis, arterinis kraujo spaudimas, darbingumas, nuotaika ir pan.), kiti –

endogeniniai (hormonų, fermentų, mikroelementų, medžiagų apykaitos ir kt. parametrai), kuriems

50

registruoti reikalingi sudėtingi laboratoriniai tyrimai. Tam reikalingas ir papildomas laikas ir

darbuotojai. Be to, palankios procedūroms bioritmų fazės gali nesutapti su asmens sveikatos

priežiūros įstaigų darbo laiku. Optimalu procedūras paskirti dienos metu, kada cirkadiniai ritmai

sinchronizuotų su palankiu balneofaktoriaus veikimu.

Ryškiausiai organizmo funkcijos kinta keičiantis miego būsenai į būdravimo, t. y.

pabundant ir keliantis. Ryte į kraują daugiau patenka gliukokortikoidų (kortizolio išskyrimo

maksimumas – 8 val., minimumas vakare ir naktį), organizmas pažadinamas, suteikiama energijos,

aktyvėja apsauginės jėgos, stiprėja imunitetas. Vyrauja simpatinės nervų sistemos tonusas, padidėja

deguonies sunaudojimas. Smegenyse vyrauja sujaudinimo procesai – EEG registruojamas padidėjęs

beta aktyvumas. Antroje dienos pusėje padidėja EEG alfa aktyvumas, rodantis smegenų žievės

ramų budėjimą, vyraujančius slopinimo procesus. Miego ir būdravimo kaita stipriai įtakoja širdies ir

kraujagyslių sistemos veiklą. Įvertinus šiuos cirkadinius ypatumus bei natrio chloridinio mineralinio

vandens veikimą, vonias skirti antroje dienos pusėje. Natrio chloridinio mineralinio vandens vonios

antroje dienos pusėje stiprina miokardo darbinę funkciją, padidina toleranciją fiziniam krūviui,

pagerina smegenų kraujotaką – padidėja pulsinis spaudimas, mažėja kraujagyslių tonusas.

Nors ritmiškumas yra vidinė organizmo savybė, jį veikia ir išoriniai veiksniai. Pvz.,

420C gėlo vandens vonia 9 val. ryte sumažina gliukokortikoidų kiekį kraujyje, 21 val. – kiek

padidina, o 250C vonia padidina ryte, 21 val. - be dinamikos. Todėl ne tik organizmo atskirų

sistemų funkciniai sutrikimai, bet ir išoriniai poveikiai desinchronizuoja cirkadinį ritmą, kas skatina

įvairių ligų atsiradimą, palaiko jų perėjimą į chronines. Sistemos funkcijos normalizavimas, lydimas

teigiamu klinikiniu efektu, geriausiai pasireiškia, kai procedūra skiriama tos sistemos cirkadinio

ritmo nusileidžiančioje ar pereinamojoje (minimumo) fazėje [114; 115].

Organizmas geriau reaguoja į šaltį ryte, kada ima didėti kūno temperatūra, o antroje

dienos pusėje – į šilumines procedūras (maksimali kūno temperatūra apie 15 val.). Tačiau įprasta,

kad daugelis balneoprocedūrų, tarp jų ir šiluminės, skiriamos iki pietų. Simpatiko – stimuliuojančiai

veikianti procedūra, paskirta simpatinės nervų sistemos akrofazėje, stipriai apkrauna organizmo

veiklą reguliuojančius mechanizmus, kurie nepajėgia adekvačiai reaguoti arba atsako organizmui

nepalankia hipertrofine reakcija. Todėl netreniruotiems, vyresnio amžiaus žmonėms arba tiems,

kurių vyraujanti sistema yra simpatinė, natrinio chloridinio vandens procedūras skirti antroje dienos

pusėje, 13 – 17, 30 val. (po valgio praėjus ne mažiau kaip 1 val.), kada mažėja simpatinės nervų

sistemos tonusas ir didėja parasimpatinės sistemos tonusas.

Procedūra, kaip ritminis stimulas veikiantis organizmą tuo pačiu paros laiku,

suformuoja refleksinę reakciją, tampa natūraliu laiko davikliu, sinchronizuojančiu sutrikusius

organizmo bioritmus. Pvz., dviejų savaičių trukmės balneoterapijos kursas sutvarko kortizolio ir

51

aldosterono išskyrimo ritmą sergantiems reumatoidiniu artritu [41]. Tačiau procedūras skiriant

neatsižvelgus į kai kurių organizmo funkcijų bioritmus, galima iškreipti natūralią jų eigą [116].

Atsigavimo metodais, kaip sveikatos stiprinimo, organizmo grūdinimo priemonėmis,

dažniausiai naudojasi sąlyginai sveiki asmenys (neturintys išreikštų sveikatos nusiskundimų),

specifinių kontraindikacijų šioms procedūroms nėra. Reikia pasiekti, kad kiekvienas, pageidaujantis

pasilepinti hidroterapinėmis ar fizioterapinėmis procedūromis, būtų tinkamai informuotas apie

pagrindines bendras kontraindikacijas. Iškilus abejonėms dėl asmens sveikatos būklės, būtina

pasitarti su specialistu. Kitas labai svarbus momentas mėgaujantis vandens procedūromis –jų kiekis,

pvz., nerekomenduojama daugiau kaip dvi mineralinio vandens procedūros per dieną, o pertraukos

tarp šių procedūrų neturėtų būti trumpesnės kaip valanda laiko.

Jei procedūrų kurso pradžioje pasireiškė neigiamas poveikis (pvz. atsirado raumenų

skausmas, suintensyvėjo nuovargio jausmas), būtina programą koreguoti atsižvelgiant į kliento

funkcinę būklę.

52

9. FUNKCINIO PAJĖGUMO ĮVERTINIMAS

9. 1. Anamnezė

Norint įvertinti ir pritaikyti tikslingą procedūrų paketą asmeniui, labai svarbu atlikti

tikslią apklausą. Nuosekliai, kruopščiai ir detaliai surinkta anamnezė leidžia:

o Susipažinti su tiriamuoju asmeniu ir daryti preliminarią išvadą apie jo sveikatos bei organizmo

funkcinę būklę;

o Įvertinti negalavimo ar ligos priežastį, eigą;

o Atskleisti pagrindinius ligos simptomus;

o Išsiaiškinti nusiskundimų ryšį su tam tikros organų sistemos veikla;

o Ištirti tiesioginį aplinkos poveikį organizmui;

o Numatyti tolesnių tyrimų planą.

Anamnezės metu privaloma surinkti tokią informaciją:

o Dokumentiniai duomenys;

o Medicininė anamnezė;

o Gyvenimo anamnezė;

o Sportinė anamnezė.

Dokumentiniai duomenys – tai tiriamojo pavardė ir vardas, amžius, išsilavinimas,

profesija, šeiminė padėtis.

Medicininė anamnezė – nusiskundimai, patirtos traumos ir persirgtos ligos, galimos

paveldimos ligos, alergijos.

Gyvenimo anamnezėje – gilinamasi į buvusias ir esamas gyvenimo ir darbo sąlygas,

režimą, įpročius ir kt. Itin svarbu įsigilinti į darbo salygas, sėslumo ir aktyvius periodus, taip

nustatant labiausiai pertempiamas bei silpnąsias muskuloskeletinės sistemos dalis.

Sportinė anamnezė – informacija apie fizinį aktyvumą, sportines traumas,

nusiskundimus fizinio aktyvumo metu.

Renkant anamnezę labai svarbu mokėti tinkamai įvertinti asmens pateikiamus

subjektyvius atsakymus. Praktikoje būna atvejų, kai asmuo sąmoningai didina savo nusiskundimus.

Pasitaiko, kad asmuo pasakoja nebuvusius ir nesamus ligos požymius - simuliuoja. Dėl šios

priežasties reikia išlikti atidžiam.

9. 2. Apžiūra

Bendroji apžiūra. Apžiūrint tiriamąjį pirmiausia kreipiamas dėmesys į bendruosius

bruožus (kūno sandaros, mitybos, odos), tada nuodugniai tikrinamos atskiros kūno dalys,

53

įvertinama veido išraiška (ji gali atskleisti tiriamojo nuotaiką, išgyvenimus), odos paviršiaus ir

matomos gleivinės spalva (pablyškusi, paraudusi, pamėlusi, bėrimas, paburkimas), kūno sandara,

poza (aktyvi, pasyvi ar priverstinė), eisenos ypatumai, prakaitavimas, riebalinio audinio ir

raumenyno būklė, galima kaulų ir krūtinės ląstos deformacija, nuovargis pagal išorės požymius.

Patikrinama burnos ir ryklės gleivinė, tonzilių (gomurio migdolų) būklė, liežuvis, dantys.

Palpacija, arba apčiuopa, pagrįsta sudėtingais tyrėjo rankų odos, raumenų ir sąnarių

pojūčiais. Čiuopiant galima įvertinti tiriamojo reagavimą į lietimą ir spaudimą, skausmingumą

(pagal veido išraišką ar nusiskundimus spaudžiant), nustatyti skausminius taškus, jų tikslią vietą ir

skausmo plitimą (iradiaciją).

Auskultacija, arba klausymas, yra tyrimo metodas, kai klausomasi garsų,

atsirandančių organizme organų veiklos metu. Klausomasi širdies tonų ir įvairių ūžesių kituose

organuose. Plaučiuose girdėti aiškus, normalus kvėpavimo ūžesys. Dėl patologinių procesų jis

kinta, atsiranda karkalų ir kitų garsų.

Vegetacinės nervų sistemos būklę galima įvertinti apžiūrint ir bendraujant su ligoniu.

Vyraujant simpatinės nervų sistemos tonusui – oda sausa, vyzdžiai ir akių plyšiai platūs, rankos

šaltos, mažai prakaituoja, kvėpavimas normalus ar padažnėjęs, pulsas dažnesnis, arterinis kraujo

spaudimas padidėjęs.

Specialioji apžiūra. Jos metu svarbiausia įvertinti labiausiai nuovargio paveiktas

sistemas - muskuloskeletinę ir psichemocinę būklę.

Remiantis klinikiniais tyrimo metodais surinkta informacija apie asmens sveikatos

būklę, priešpatologinius ir patologinius simptomus, organizmo sistemų funkcinę būklę, galima

tikslingai planuoti tolesnį asmens tyrimą, taikant instrumentinius bei laboratorinius tyrimų metodus.

9. 3. Instrumentiniai tyrimai

Maksimalaus deguonies suvartojimas. Nustatomas aerobinis slenkstis bei

maksimalus deguonies suvartojimas. Tyrimas atliekamas, minant specialų dviratį. Krūvis po truputį

didinamas, taip stebint širdies ir kraujagyslių sistemos atsaką. Nustatomi: maksimalus deguonies

suvartojimas, maksimalus galingumas (W), treniruojamas lygis.

Spirometrija – tai oro tūrio bei greičio matavimas iškvėpimo ir įkvėpimo metu.

Atliekant spirometriją, nustatoma, ar nesutrikusi ventiliacinė plaučių funkcija, koks jos sutrikimo

tipas (obstrukcija ar restrikcija (tik įtariama), koks obstrukcijos laipsnis ir grįžtamumas.

Vertinami šie spirometrijos rodikliai:

54

iškvėpimo gyvybinė plaučių talpa – tai maksimalus oro kiekis, kuris gali būti forsuotai

(FVC, angl. forced vital capacity) ar neforsuotai (VC, angl. vital capacity) iškvėptas po

maksimalaus įkvėpimo;

forsuoto iškvėpimo tūris per pirmą sekundę (FEV1, angl. forced expiratory volume in

one second) – tai iškvėpto oro tūris per pirmą forsuoto iškvėpimo sekundę po maksimalaus

įkvėpimo;

šių dviejų rodiklių santykis: FEV1/FVC (Genslerio (Gaensler) indeksas) ir FEV1/VC

(Tiffneu indeksas);

maksimalus vidutinis iškvėpimo srovės greitis (MMEF, angl. maximal midexpiratory

flow rate, kitaip dar vadinamas FEF 25–75 %, angl. mean forced expiratory flow during the middle

half of the FVC) – tai iškvėpimo srovės greitis tarp 25 proc. ir 75 proc. FVC; [117]

maksimalus iškvėpimo srovės greitis (PEF, angl. peak expiratory flow) – tai

didžiausias oro srovės greitis, kuris išmatuojamas pačioje forsuoto iškvėpimo pradžioje.

Kūno sudėties analizė. Ją galima atlikti automatiniu kūno sudėties analizatoriumi

arba naudojant kaliperius. Svarbu įvertinti asmens raumeninę ir riebalinę masę.

Elektrokardiograma. Iš elektrokardiogramoje užrašomų duomenų

kardioelektrofiziologijoje gali būti diagnozuojami organizmo sutrikimai, potencialių ligų požymiai,

simptomai.

Miotonometrija – tai įsitempusių ir atsipalaidavusių raumenų tonuso matavimo

metodas. Miotonometrijos metodu sužinome, koks yra kokybinis raumens tonusas. Matuojant

raumens tonusą ir tonuso amplitudę, kokybiškai vertinamas raumens gebėjimas susitraukti arba

atsipalaiduoti.

9. 4. Funkciniai testai

Laiptų mėginys

Judamojo aparato funkcinė būklė vertinama ir pagal laiptų mėginio (lipimo laiptais į

viršų) testą [118].

LM = (P x h x F maks) / (t x Fo)

P - tiriamojo kūno masė (kg)

h - laiptų dalies aukštis (m)

F maks - maksimalus individo širdies susitraukimo dažnis (k/min), atitinkantis

individo amžių

t - mėginio trukmė (sek)

Fo - širdies susitraukimo dažnis (k/min) mėginio pabaigoje.

https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Kardioelektrofiziologija&action=edit&redlink=1

55

Laiptų mėginio vertinimas

Fizinis pajėgumas

1. Labai mažas <22, 0

2. Mažas 22, 0 - 27, 0

3. Mažesnis už vidutinį 27, 0 - 32, 0

4. Vidutinis 32, 0 - 37, 0

5. Didesniu už vidutini 37, 0 - 42, 0

6. Didelis 42, 0 - 47, 0

7. Labui didelis >47

PWC testas. Fizinis pajėgumas vertinamas pagal veloergormetrijos duomenis ir

fizinio pajėgumo rodiklius PWC 170 (150, 130, 120).

PWC (x) = N1+ ((N2 - N1) x ((x - F1) / (F2 - F1)))

x - atitinkamai - 130, 170, 120, 150

F1 - pirmasis krūvis (kgm/min), atliekamas veloergometru ir parenkamas taip, kad

šiedies susitraukimų dažnis 3 - ją min (F1) būtų 110 - 130 k/min [117].

F2 - antrasis krūvis (kgm/min) parenkamas taip, kad širdies susitraukimų dažnis 5 min

pabaigoje (F2) būtų kuo artesnis submaksimaliam.

Deguonies transporto sistemos pajėgumo rodiklio - maksimalaus deguonies sunaudojimas (MDS) -

apskaičiuojamas pagal Karpmano formulę [117]:

MDS=PWC l70 x 1, 7 + 1240 (ml/min)

Anaerobinio - alaktatinio pajėgumo (AP) įvertinimas (lentelė 3) : tiriamasis su

pritvirtintomis prie veloergometro pedalų kojomis per 2 sek pasiekia maksimalų greitį ir palaiko jį

dar 5 sek (krūvis vyrams 1080 - 1260 kgm/min, moterims - 600 - 880 kgm/min). Mėginys

atliekamas 3 kartus (po 1 min pauzės). AP nustatomą pagal formulę [117]:

AP= (1. 44 x N x a) / P

N - atliekamo krūvio galingumas, jei pedalų apsukimo greitis būtų 50 k/min.

a - pedalų apsukimo per į sekundes skaičius.

P - tiriamojo kūno masė.

AP rodiklio įvertinimas Vyrams Moterims

Labai mažas <10 <8

Mažas 10 - 18 8 - 13

Mažesnis už vidutinį 18 - 26 13 - 18

Vidutinis 26 - 34 18 - 23

56

Didesnis už vidutinį 34 - 42 23 - 28

Didelis 50 - 58 28 - 33

Didžiausias >58 >33

lentelė 3. Anaerobinio pajėgumo vertnimas

Rufjė testas. Pagrindinis matuojamasis rodiklis yra širdies susitraukimų dažnis.

Naudojantis formule gaunama informacija apie aerobinį pajėgumą, kvėpavimo ir kraujotakos

sistemų funkcinį pajėgumą ir fizinį darbingumą. Fizinis ir funkcinis pajėgumas per parą kinta, todėl

norint nustatyti tikslią žmogaus funkcinių galių kaitą testą reikia atlikti ryte, nevalgius ir ramios

psichologinės būklės.

Vegetacinis indeksas (Kerdio testas) - vegetacinės nervų sistemos įvertinimui.

VI = (1 – D/P) x 100

D – diastolinis kraujo spaudimas, mmHg; P - širdies susitraukimų dažnis, k. /min.;

VI = 0 – „vegetacinė pusiausvyra“;

VI > 0 - vyrauja simpatinės nervų sistemos įtaka;

VI < 0 – vyrauja parasimpatinės nervų sistemos įtaka.

Greitesnis, tačiau tik orientacinis vertinimas - kada širdies susitraukimų dažnis lygus

diastoliniam kraujo spaudimui – vegetacinė pusiausvyra, jeigu širdies susitraukimų dažnis didesnis

už diastolinį kraujo spaudimą – simpatikotonija, kai širdies susitraukimų dažnis mažesnis už

diastolinį kraujo spaudimą – vagotonija.

Kompleksinis fizinio pajėgumo rodiklis. Jis apskaičiuojamas pagal formulę -

KR (fp) = K x (40 x PWC130/kg + 20 x (PWC170/kg - PWC130/kg))

k - amžiaus koeficientas,

PWC130/kg - fizinio pajėgumo santykiniai rodikliai (1 kilogramui kūno masės).

Amžiaus koeficientai (lentelė 4), kompleksinio fizinio pajėgumo rodiklioįvertinimas

(lentelė 5), maksimalus širdies susitraukimų dažnis (lentelė 6).

Amžius Koeficientas Amžius Koeficientas Amžius Koeficientas

15 1. 1 32 0, 909 49 0, 756

16 1. 09 33 0, 897 50 0, 75

17 1. 08 34 0, 883 51 0, 742

18 1. 07 35 0, 870 52 0, 734

19 1. 06 36 0, 862 53 0, 726

20 1. 05 37 0, 854 54 0, 718

57

21 1. 04 38 0, 846 55 0, 71

22 1. 03 39 0, 838 56 0, 704

23 1. 02 40 0, 83 57 0, 698

24 1. 01 41 0, 82 58 0, 692

25 1 42 0, 81 59 0, 686

26 0, 987 43 0, 8 60 0, 68

27 0, 974 44 0, 79 61 0, 674

28 0, 961 45 0, 78 62 0, 668

29 0, 948 46 0, 774 63 0, 662

30 0, 935 47 0, 768 64 0, 656

31 0, 922 48 0, 762 65 0, 65

lentelė 4. Amžiaus koeficientai.

Fizinis pajėgumas Vyrai Moterys

Labai mažas <200 <140

Mažas 200 - 260 140 - 200

Mažesnis už vidutinį 260 - 320 200 - 260

Vidutinis 320 - 380 260 - 320

Didesnis už vidutinį 380 - 440 320 - 380

Didelis 440 - 500 380 - 440

Labai didelis >500 >440

lentelė 5. Kompleksinio fizinio pajėgumo įvertinimo skalė.

Amžius (metais) Širdies susitraukimų dažnis (k/min)

16 - 20 200

21 - 35 190

36 - 45 180

46 - 55 170

>55 160

lentelė 6. Maksimalus širdies susitraukimų dažnis.

58

9. 5. Laboratoriniai tyrimai

Privalomi tyrimai: bendras kraujo, bendras šlapimo, kraujo elektrolitų tyrimai,

gliukozės kiekis kraujyje.

Kiti tyrimai gali būti atliekami individualiai pagal indikacijas.

59

10. ATSIGAVIMO PROGRAMOS SUDARYMAS

Atsigavimo programą gali sudaryti fizinės medicinos ir reabilitacijos arba sporto

medicinos gydytojai. Kompleksinės atsigavimo programos vykdytojai, turintys atitinkamas

profesines kvalifikacijas: kineziterapeutas, medicinos psichologas, masažuotojas, slaugytojas. Prieš

programos sudarymą išsiaiškinami asmens poreikiai, įvertinama bendra organizmo būklė, fizinis

pajėgumas (maksimalus deguonies suvartojimas – Vo2max) (lentelės 7, 8), fizinio aktyvumo

koeficientas (FAK) (lentelė 9). Siekiant įvertinti atsigavimo kurso efektyvumą, būtina ištirti

klientus pagal asmens funkcinio pajėgumo ištyrimo metodiką prieš ir po atsigavimo priemonių

taikymo. Rekomenduojame remiantis FAK ir Vo2max klientus suskirstyti į 2 grupes: asmenys,

kurių fizinis pajėgumas ir aktyvumas vidutinis ar didesnis (FAK ≥1, 5, o VO2max ≥42 vyr., ≥38

mot.) ir asmenys, kurių fizinis pajėgumas ir aktyvumas mažesnis už vidutinį (FAK <1, 5, o Vo2max

<42 vyr., <38 mot.).

Amžius

Fizinis

pajėgumas

18 - 25

26 - 35

36 - 45

46 - 55

56 - 65

65+

Puikus >60 >56 >51 >45 >41 >37

Geras 52 - 60 49 - 56 43 - 51 39 - 45 36 - 41 33 - 37

Geriau nei

vidutinis

47 - 51 43 - 48 39 - 42 36 - 38 32 - 35 29 - 32

Vidutinis 42 - 46 40 - 42 35 - 38 32 - 35 30 - 31 26 - 28

Blogiau nei

vidutinis

37 - 41 35 - 39 31 - 34 29 - 31 26 - 29 22 - 25

Blogas 30 - 36 30 - 34 26 - 30 25 - 28 22 - 25 20 - 21

Labai blogas <30 <30 <26 <25 <22 <20

lentelė 7. Maksimalus deguonies suvartojimas (ml/kg/min) (vyrams).

Amžius

Fizinis

pajėgumas

18 - 25

26 - 35

36 - 45

46 - 55

56 - 65

65+

Puikus >56 >52 >45 >40 >37 >32

Geras 47 - 56 45 - 52 38 - 45 34 - 40 32 - 37 28 - 32

Geriau nei

vidutinis

42 - 46 39 - 44 34 - 37 31 - 33 28 - 31 25 - 27

Vidutinis 38 - 41 35 - 38 31 - 33 28 - 30 25 - 27 22 - 24

60

Blogiau nei

vidutinis

33 - 37 31 - 34 27 - 30 25 - 27 22 - 24 19 - 21

Blogas 28 - 32 26 - 30 22 - 26 20 - 24 18 - 21 17 - 18

Labai blogas <28 <26 <22 <20 <18 <17

lentelė 8. Maksimalus deguonies suvartojimas (ml/kg/min) (moterims).

Fizinio aktyvumo grupė Atliekamas fizinis darbas Fizinio aktyvumo koeficientas (FAK)

1* Labai lengvas darbas 1, 2

2** Lengvas darbas 1, 3

3*** Vidutinio sunkumo darbas 1, 5

4**** Sunkus darbas 2, 0

5***** Labai sunkus darbas 2, 7

lentelė 9. Fizinio aktyvumo vertinimo koeficientas

*I grupė – dirbantys labai lengvą fizinį darbą (sėdėjimas, gulėjimas, mašinos

vairavimas, darbas kompiuteriu). **II grupė – dirbantys lengvą fizinį darbą – mažas aktyvumas

(pardavėjo, mokytojo, sekretoriaus darbas). ***III grupė – dirbantys vidutinio sunkumo fizinį darbą

– vidutinis aktyvumas (namų tvarkymas, staliaus, mediko darbas). ****IV grupė – dirbantys sunkų

fizinį darbą – didelis aktyvumas (darbas statybose, žemės ūkyje). *****V grupė – dirbantys labai

sunkų fizinį darbą – labai didelis aktyvumas (sportavimas).

10. 1. I kompleksas. 12 dienų kompleksinės atsigavimo po intensyvios veiklos periodo,

sukeliančio nuovargį, programa asmenims, kurių fizinis pajėgumas ir aktyvumas mažesnis už

vidutinį

1 diena:

Pirma dienos pusė: 1) tonizuojantis apatinių galūnių masažas (žr. lentelė 1); 2)

fizioterapija: ultargarso terapija* raumenų įtampos zonose (žr. 35 psl.); 3) kineziterapija:

kvėpavimo pratimai; sąnarių paslankumą lavinantys pratimai; tempimo ir atpalaidavimo pratimai

įtemptų raumenų grupėms; 4) praėjus nemažiau 15 min po kineziterapijos autogeninė treniruotė;

Antra dienos pusė: 1) kineziterapija** - raumenų jėgos ir ištvermės lavinimo pratimai,

praėjus nemažiau 2 val po valgio; 2) balneoterapija** - mineralinė vonia10 min (žr. 9-11 psl.); 3)

pečių juostos atpalaiduojantis masažas.

2 diena:

Pirma dienos pusė: 1) tonizuojantis apatinių galūnių masažas; 2) fizioterapija:

ultargarso terapija* raumenų įtampos zonose (žr. 35 psl.); 3) kineziterapija: kvėpavimo pratimai;

61

sąnarių paslankumą lavinantys pratimai; tempimo ir atpalaidavimo pratimai įtemptų raumenų

grupėms; 4) praėjus nemažiau 15 min po kineziterapijos autogeninė treniruotė;

Antra dienos pusė: 1) kineziterapija baseine: raumenų jėgos, bendro fizinio pajėgumo

lavinimo pratimai, tempimo ir atsipalaidavimo pratimai, praėjus nemažiau 2 val. po valgio; 2) pečių

juostos atpalaiduojantis masažas.

3 diena:








4 diena:








5 diena:






praėjus nemažiau 2 val. po valgio; 2) balneoterapija** - mineralinė vonia10 min (žr. 9-11 psl.); 3)


6 diena:

1) kineziterapija: kvėpavimo pratimai; sąnarių paslankumą lavinantys pratimai;

tempimo ir atpalaidavimo pratimai įtemptų raumenų grupėms;

7 diena:

1) kasdienis fizinis aktyvumas;

62

8 diena:








9 diena:




grupėms; 4) praėjus nemažiau 15 min. po kineziterapijos autogeninė treniruotė;




10 diena:








11 diena:








12 diena:

63





*pagal indikacijas galima taikyti kitas fizioterapijos procedūras arba pridėti papildomą

fizioterapijos procedūrą antroje dienos pusėje.

** vietoje raumenų jėgos, ištvermės lavinimo pratimų ir mineralinės vonios galima

taikyti velotreniruotę mineralinio vandens baseine.

Kontroliniai tyrimai: 1 ir 12 dieną asmens funkcinio pajėgumo kompleksinis

įvertinimas; 3 - 5 ir 8 - 11 dienomis atliekamas ortostatinis mėginys ir/ar vegetacinio indekso

vertinimas; 8 dieną papildomai atlikti Rufje testą procedūrų efektyvumo vertinimui.

Kineziterapijos metu rekomenduojamas pradinis krūvis 10 min 40% MDS, kasdien

ilginant 2 min. Jei pastovi būklė pasiekiama greičiau ir ŠSD pradeda didėti >2 - 3 k/min per minutę,

treniruotę reikia trumpinti. Priklausomai nuo kliento poreikių, treniruotės trukmė ilginama iki 20 -

30 min.

10. 2. II kompleksas. 12 dienų kompleksinės atsigavimo po intensyvios veiklos periodo,

sukeliančio nuovargį, programa asmenims, kurių fizinis pajėgumas ir aktyvumas vidutinis ar

didesnis už vidutinį

1 diena:

Pirma dienos pusė: 1) tonizuojantis masažas pavargusioms raumenų grupėms (žr.

lentelė 1); 2) fizioterapija: raumenų elektrinė stimuliacija* nusilpusiose raumenų grupėse (kai

konsultacijos metu nustatomas raumenų jėgos disbalansas, žr. 43 psl.); 3) kineziterapija: kvėpavimo

pratimai; sąnarių paslankumą lavinantys pratimai; tempimo ir atpalaidavimo pratimai įtemptų

raumenų grupėms;

Antra dienos pusė: 1) infraraudonųjų spindulių terapija* (žr. 43 psl.); 2)

kineziterapija** - raumenų jėgos ir ištvermės lavinimo pratimai, praėjus nemažiau 2 val po valgio;

3) balneoterapija** - mineralinė vonia10 min (žr. 9-11 psl.); 4) autogeninė treniruotė praėjus ne

mažiau 15 min po balneoterapijos.

2 diena:

Pirma dienos pusė: 1) tonizuojantis masažas pavargusioms raumenų grupėms; 2)

fizioterapija: raumenų elektrinė stimuliacija* nusilpusiose raumenų grupėse (žr. 43 psl.); 3)

kineziterapija: kvėpavimo pratimai; sąnarių paslankumą lavinantys pratimai; tempimo ir

atpalaidavimo pratimai įtemptų raumenų grupėms;

64

Antra dienos pusė: 1) infraraudonųjų spindulių terapija* (žr. 43 psl.); 2) kineziterapija

baseine: raumenų jėgos, bendro fizinio pajėgumo lavinimo pratimai, tempimo ir atsipalaidavimo

pratimai, praėjus nemažiau 2 val po valgio; 3) autogeninė treniruotė praėjus ne mažiau 15 min. po

kineziterapijos.

3 diena:









4 diena:







pratimai, praėjus nemažiau 2 val po valgio; 3) autogeninė treniruotė praėjus ne mažiau 15 min po

kineziterapijos.

5 diena:









6 diena:

1) kineziterapija: kvėpavimo pratimai; sąnarių paslankumą lavinantys pratimai;

tempimo ir atpalaidavimo pratimai įtemptų raumenų grupėms;

65

7 diena:

1) kasdienis fizinis aktyvumas;

8 diena:







pratimai, praėjus nemažiau 2 val. po valgio; 3) autogeninė treniruotė praėjus ne mažiau 15 min. po

kineziterapijos.

9 diena:






kineziterapija** - raumenų jėgos ir ištvermės lavinimo pratimai, praėjus nemažiau 2 val. po valgio;



10 diena:







pratimai, praėjus nemažiau 2 val po valgio; 3) autogeninė treniruotė praėjus ne mažiau 15 min po

kineziterapijos.

11 diena:





66





12 diena:





*pagal indikacijas galima taikyti kitas fizioterapijos procedūras;

** vietoje raumenų jėgos, ištvermės lavinimo pratimų ir mineralinės vonios galima

taikyti velotreniruotę mineralinio vandens baseine.

Kontroliniai tyrimai: 1 ir 12 dieną asmens funkcinio pajėgumo kompleksinis

įvertinimas; 3 - 5 ir 8 - 11 dienomis atliekamas ortostatinis mėginys ir ar vegetacinio indekso

vertinimas; 8 dieną papildomai atlikti Rufje testą procedūrų efektyvumo vertinimui.

Kineziterapijos metu rekomenduojamas pradinis krūvis 10 min 50% MDS, kasdien

ilginant 2 min. Jei pastovi būklė pasiekiama greičiau ir ŠSD pradeda didėti >2 - 3 k/min per minutę,

treniruotę reikia trumpinti. Priklausomai nuo kliento poreikių, treniruotės trukmė ilginama iki 20 -

30 min.

Siekiant teisingai įdiegti šią metodiką asmens sveikatos priežiūros įstaigose,

rekomenduojame 5 dienų specialistų funkcinio pajėgumo vertinimo kursus.

67

11. SĄVOKOS

Nuovargis - tai subjektyvus laipsniškai augantis pojūtis, kuris skiriasi nuo silpnumo

pojūčio.

Fizinis nuovargis - tai laikinas raumens nesugebėjimas optimaliai atlikti dinaminio

veiksmo

Metabolinis nuovargis - raumenų nepajėgumas atlikti judesio dėl matabolitų

susikaupimo/stokos.

Protinis nuovargis - sunkumas atlikti ar palaikyti sąmoningą veiklą.

Hidroterapija - terapinių ir gydomųjų procedūrų atlikimas vandenyje.

Balneoterapija - natūralaus mineralinio vandens, purvo, natūralių šaltinių dujų

(anglies dioksido, vandenili sulfido, radono) naudojimas medicininiais tikslais (prevencijai,

gydymui ir reabilitacijai).

Kineziterapija - gydymas judesiu.

Aktyvioji kineziterapija - tai sąmoningas, valingas ir aktyvus kliento dalyvavimas

procese.

Pasyvioji kineziterapija - judesys atliekamas naudojant kito žmogaus arba aparato

jėgą.

Kineziterapija vandenyje - Kineziterapija vandenyje yra atliekama baseine arba

vertikaliose voniose.

Masažas – tai terapinė minkštųjų kūno audinių manipuliacija, siekiant pagerinti jų

funkciją.

Mechanoterapija - tai specialiais aparatais atliekamas gydymo metodas, padedantis

veiksmingai atgaivinti nusilpusius arba sunkiai atliekamus judesius.

Tempimas – tai mechanoterapijos rūšis, grindžiamas mechaniniu tempimu, siekiant

atitolinti anatomines sritis.

Manualinė terapija – tai gydymo metodas, kai žmogaus rankų ir kūno svorio jėga bei

kūno padėtys yra specifiškai ir tiksliai naudojamos įvairių kūno sričių paslankumo gerinimui -

sąnarių, jungiamojo audinio ar skeleto raumenų.

Fizioterapija - tai ligų ir traumų gydymas natūraliais bei dirbtiniais fizikiniais

veiksniais.

Ultragarso terapija - tai gydymas 0, 8–3 MHz dažnio išilginės krypties

mechaninėmis bangomis (virpesiais).

Lazerio terapija - gydymas lazerio spinduliu.

68

Punktūrinė lazerio terapija - vietinė kontaktinė metodika mažo diametro lazerio

spinduliu į biologiškai aktyvius taškus.

Magneto - lazerio terapija - tai kompleksinis magnetinio lauko ir lazerio spindulio

veikimas, nukreiptas į biologinius audinius.

Parafino terapija - šilto aliejinio vaško naudojimas lokalių zonų atpalaidavimui ir

terapiniam efektui pasiekti.

Kompresinė terapija – tai limfos drenažą skatinantis masažo metodas, skirtas limfos

ir veninės kraujotakos apykaitai gerinti.

Vibracinė terapija - vibracijų naudojimas gydomaisiais ir atpalaidavimo tikslais.

Pastovioji magnetoterapija – tai gydymas pastoviuoju magnetiniu lauku.

Krioterapija - tai gydymas šalčiu.

Elektrostimuliacija - tai gydymas žemo dažnio impulsinėmis srovėmis atkuriant

normalią audinių ir organų funkcinę būklę.

Infraraudonųjų spindulių terapija - infraraudonųjų spindulių naudojimas šildyti

negilius audinius skatintant mikrocirkuliaciją.

Darsonvalizacija – tai gydymas kintamąja impulsine aukšto dažnio ir įtampos

elektros srove.

Autogeninė treniruotė - metodika, kuri moko organizmą reaguoti į verbalines

komandas.

69

12. LITERATŪRA

1. Bender T, Karagülle Z, Bàlint G P et al. Hydrotherapy, balneotherapy, and spa treatment in pain

management. RheumatolInt. 2005; 25: 220 - 224.

2. Sukenik S, Flusser D, Abu - Shakra M. The role of SPA therapy in various rheumatic diseases.

RheumDisNorth Am. 1999; 25: 883 - 897.

3. Tenti S, Fioravanti A. et al. New evidence on mechanisms of action of spa therapy in rheumatic

diseases. RheumatologyUnit, DepartmentofMedicine, Surgery and Neuroscience, University of

Siena, Italy. 2014; 4 (1).

4. Bender T, Bálint G, Prohászka Z, Géher P, Tefner I K. Evidence - basedhydro - and

balneotherapy inHungary - a systematicreview and meta - analysis. International Journal of

Biometeorology. 2014; 58 (3) : 311–323.

5. Nicholas JJ. Physical modalities in rheumatological rehabilitation. ArchPhysMedRehabil. 1999;

75: 994 - 1001.

6. Carubbi C, Gobbi G, Bucci G. et al. Skin, inflammation and sulfurous waters: what is known,

what is believed? EuropeanJournalofInflammation. 2013; 11 (3) : 591 - 599.

7. Bender T, Oláh M, Molnár L et al. The effects of weightbath traction hydrotherapy as a

component of complex physical therapy in disorders of the cervical and lumbar spine: a controlled

pilot study with follow - up. Rheumatology International. 2008; 28 (8) : 749 - 756.

8. Halvorson G A. Therapeuticheat and coldforathleticinjuries. Physician and Sportsmedicine.

1990; 18 (5) : 87–92.

9. Epstein M. Renal effects of head - out water immersion in humans: a 15 year update. PhysiolRev.

1992; 72: 563 - 621.

10. O’Hare J P, Heywood A, Summerhayes C et al. Observationon the effectsof the

immersioninbathspawater. BrMed J. 1985; 291: 174.

11. Weston CFM, O’Hare JP, Evans JM, Corrall RJ. Haemodynamicchangesin man

duringimmersioninwater at differenttemperatures. ClinSci. 1987; 73: 613 - 616.

12. Kuczera M, Kokot F. The influenceof SPA therapyonendocrinesystem. Stressreactionhormones.

PolArchMedWewn. 1996; 95: 11 - 20.

13. Ghersetich I, Freedman D, Lotti T. Balneologytoday. J EurAcadDermatolVenereol. 2000; 14:

346 - 348.

14. Shani J, Barak S, Levi D et al. Skinpenetrationofmineralsinpsoriatics and guinea pigs

bathinginhypertonicsaltsolutions. PharmacolRes. 1985; 17: 501 - 506.

15. Odabasi E, Turan M, Erdem H, Tekbas F. Doesmudpacktreatmenthaveanyclinicaleffect? A

randomizedcontrolledclinicalstudy. J AlternComplement Med. 2008; 14: 559 - 565.

70

16. Sukenik S, Abu - Shakra M, Flusser D. Balneotherapy inautoimmunediseases. Isr J MedSci.

1997; 33: 258 - 261.

17. Sobieska M, Stratz T, Samborski W, Hrycaj P, Mennet P, Müller W. Interleukin - 6 (IL - 6)

afterwholebodycryotherapy and localhotmudpacktreatment. Eur J PhysMedRehabil. 1993; 3: 205.

18. Olszewski WL, Grzelak I, Ziolkowska A, Engeset A.

Effectoflocalhyperthermiaonlymphimmunecells and lymphokinesofnormalhumanskin. J SurgOncol.

1989; 41: 109 - 116.

19. Lange U, Müller - Ladner U, Schmidt KL. Balneotherapy inrheumaticdiseases -

anoverviewofnovel and knownaspects. RheumatolInt. 2006; 26: 497 - 499.

20. Kosaka M, Sugahara T, Schmidt KL, Simon E. Thermotherapyofpain, trauma and inflammatory

and degenerativerheumaticdiseases. InThermotherapyforNeoplasia, Inflammation, and Pain. New

York, USA: Springer. 2001; 527 - 539.

21. Valitutti S, Costellino F, Musiani P. Effectofsulfurous (thermal) wateron T

lymphocyteproliferativeresponse. AnnAllergy. 1990; 65: 463 - 468.

22. Ghersetich I, Lotti T. Immunologicaspects: immunologyofmineralwaters. ClinDermatol. 1996;

14: 563 - 566.

23. Szabo, C. Hydrogensulphide and itstherapeuticpotential. NatRevDrugDiscov. 2007; 6 (11) : 917

- 35

24. Курортология и физиотерапия (руководство) –подред. В. М. Боголюбова: в 2 томах. Т1.

Москва: Медицина; 1985.

25. Минеральныеводынаружного (бальнеологического) применения. Пособиедляврачей.

Составители: Адилов В. Б., Бережнов Э. С., Боровицкий И. П. и др. 2002.

26. Oлефиренко ВТ. Водотеплолечение. 3 - изд. Москва: Медицина; 1968.

27. Meška V, Juozulynas A. Kurortinė medicina. Vilnius: „Litimo„ 1999.

28. AбрамовичС Г. Состояниемикроциркуляции у

больныхгипертоническойболезньюпожилоговозрастаприлечениихлоридныминатриевамиван

нами. Вопросыкурортологии, физиотерапии и лечебнойкультуры. 2002, но. 1, с. 16 - 18.

29. Kėvelaitis E, Illert M, Hultorn H. Žmogaus fiziologija. Kauno medicinos universiteto leidykla.

Kaunas. 1999.

30. CорокинаЭ И. Физическиеметодылечения в кардиологии. Москва. "Медицина", 1989.

31. Янкаускене Д, Янкаускас В. Некоторыеданные о применениихдориднонатриево -

кальциевыхминеральныхваннприсанаторно –курортномлечениикардиологическихбольных.

В: 3 съездфизиотерапевтов и курортологовУкраины. Одесса. 1979, с. 106 - 108.

32. Царфис П Г. Природа и здоровьечеловека. Москва: Высшаяшкола; 1987.

71

33. Андреев С В, Зеленецкая ВС. Концепциягортезиса в

проблеместимулирующегодействиямалыхдозфизико - химическихфакторов. Вопр. курортол.

1989, но. 6, с. 68 - 75.

34. Marcora SM, Staiano W, Manning V. Mental fatigue impairs physical performance in humans.

J Appl Physiol Bethesda Md 1985. 2009 Mar; 106 (3) : 857–64.

35. Taylor JL, Gandevia SC. A comparison of central aspects of fatigue in submaximal and

maximal voluntary contractions. J Appl Physiol Bethesda Md 1985. 2008 Feb; 104 (2) : 542–50.

36. Davis JM, Alderson NL, Welsh RS. Serotonin and central nervous system fatigue: nutritional

considerations. Am J Clin Nutr. 2000 Aug; 72 (2 Suppl) : 573S – 8S.

37. Cotel F, Exley R, Cragg SJ, Perrier J - F. Serotonin spillover onto the axon initial segment of

motoneurons induces central fatigue by inhibiting action potential initiation. Proc Natl Acad Sci U

S A. 2013 Mar 19; 110 (12) : 4774–9.

38. Enoka RM, Duchateau J. Muscle fatigue: what, why and how it influences muscle function. J

Physiol. 2008 Jan 1; 586 (1) : 11–23.

39. Sahlin K. Muscle fatigue and lactic acid accumulation. Acta Physiol Scand Suppl. 1986; 556:

83–91.

40. Chaudhuri A, Behan PO. Fatigue in neurological disorders. Lancet Lond Engl. 2004 Mar 20;

363 (9413) : 978–88.

41. Pawlikowska T, Chalder T, Hirsch SR, Wallace P, Wright DJ, Wessely SC. Population based

study of fatigue and psychological distress. BMJ. 1994 Mar 19; 308 (6931) : 763–6.

42. Chen MK. The epidemiology of self - perceived fatigue among adults. Prev Med. 1986 Jan; 15

(1) : 74–81.

43. Noakes TD. Fatigue is a Brain - Derived Emotion that Regulates the Exercise Behavior to

Ensure the Protection of Whole Body Homeostasis. Front Physiol. 2012; 3: 82.

44. Enoka RM, Stuart DG. Neurobiology of muscle fatigue. J. Appl. Physiol. 72: 1631–1648. 1992.

45. DeLuca, “Fatigue as a Window to the Brain”, MI, 2005.

46. Nijrolder I, van der Windt D, de Vries H, van der Horst H. Diagnoses during follow - up of

patients presenting with fatigue in primary care. CMAJ Can Med Assoc J J Assoc Medicale Can.

2009 Nov 10; 181 (10) : 683–7.

47. WHO [interaktyvus] Healthy diet 2015 [žiūrėta 2016 - 06 - 22]< http: //www. who. int>

48. Cuesta - Vargas A I, Travé - Mesa A, Vera - Cabrera A. et al. Hydrotherapyas a

recoverystrategyafterexercise: a pragmaticcontrolledtrial. BMC Complementary and

AlternativeMedicine. 2013; 13: 180.

72

49. Pournot H, Bieuzen F, Duffield R, Lepretre PM, Cozzolino C, Hausswirth C:

Shorttermeffectsofvariouswaterimmersionsonrecoveryfromexhaustiveintermittentexercise. Eur J

ApplPhysiol. 2011; 111: 1287 - 1295.

50. Bieuzen F, BleakleyCh M, Costello J T. ContrastWaterTherapy and

ExerciseInducedMuscleDamage: A SystematicReview and Meta - Analysis. PLOS ONE. 2013; 8

(4).

51. Higgins D, Kaminski T W. Contrast therapy does not cause fluctuations

in human gastrocnemius in tramuscular temperature. J AthlTrain. 1998; 33: 336–340.

52. Myrer JW, Draper D O, Durrant E. Contrasttherapy and intramusculartemperaturein the

humanleg. J AthlTrain. 1994; 29: 318–322.

53. Gregson W, Black MA, Jones H, Milson J, Morton J et al. Influence of cold water immersion on

limb and cutaneous blood flow at rest. Am J Sports Med. 2011; 39: 1316–1323.

54. Versey N, Halson S, Dawson B. Effect of contrast water therapy duration on recovery of

cycling performance: a dose - responsestudy. Eur J ApplPhysiol. 2011; 111: 37–46.

55. Versey NG, Halson SL, Dawson B T. Effect of contrast water therapy duration on recovery of

running performance. Int J SportsPhysiolPerform. 2012; 7: 130–140.

56. Cochrane D J. Alternatinghot and coldwaterimmersionforathleterecovery: a review.

PhysicalTherapyinSport. 2004; 5: 26–32.

57. Vaile JM, Gill ND, Blazevich A J. The effect of contrast water therapy on symptoms of delayed

onset musclesoreness. J StrengthCondRes. 2007; 21: 697–702.

58. Gieremek K. Effectsofunderwatermassageon the responsivenessof the motoricneuralsystem.

BiologyofSport. 1990; 1: 53–63.

59. Prentice W. TherapeuticModalitiesinSportsMedicine, fourthed. WCB/McGraw - Hill, Boston,

USA. 1999.

60. Zuluaga M, Briggs C, Carlisle J et al. SportsPhysiotherapy: AppliedScience and Practice.

Churchill Livingstone, Melbourne. 1995.

61. Juocevičius A, Batulevičiūtė L, Mažeikytė S. Geoterminio vandens taikymas atsigavimui po

fizinio krūvio. Sveikatos mokslai. 2015 (spaudoje).

62. Savić K. [Kinesitherapy: one of the most important aspects of medical rehabilitation]. Med

Pregl. 2005 Dec; 58 (11 - 12) : 553–7.

63. American Physical Therapy Association. Guide to Physical Therapist Practice. Second Edition.

American Physical Therapy Association. Phys Ther. 2001 Jan; 81 (1) : 9–746.

64. Kristina Žigienė. “ Reabilitacijos ir fizioterapijos pagrindai”. Kauno kolegija, 2006.

73

65. Australian guidelines for aquatic physiotherapists working in and/or managing hydrotherapy

pools. Second edition. Australian Physiotherapy Association Aquatic Physiotherapy Group; 2015.

66. Coxhead E. Aquatic exercise for people with multiple sclerosis. MS Aust. 2009;

67. Henley C, Wollam K. Benfetis and Techniques of Aquatic Therapy [Internet]. Post - Polio

Health International; Available from: http: //www. post - polio. org/net/10thconfbeneftsaquatic. pdf

68. Dawson KA, Dawson L, Thomas A, Tiidus PM. Effectiveness of regular proactive massage

therapy for novice recreational runners. Phys Ther Sport Off J Assoc Chart Physiother Sports Med.

2011 Nov; 12 (4) : 182–7.

69. Exploring the Psychological Benefits of Massage April 1, 2013 • By Stephen L. Salter, PsyD,

Values Clarification Topic Expert Contributo.

70. Field T, Figueiredo B, Hernandez - Reif M, Diego M, Deeds O, Ascencio A. Massage therapy

reduces pain in pregnant women, alleviates prenatal depression in both parents and improves their

relationships. J Bodyw Mov Ther. 2008 Apr; 12 (2) : 146–50.

71. Ernst E. The safety of massage therapy. Rheumatol Oxf Engl. 2003 Sep; 42 (9) : 1101–6.

72. Imamura M, Furlan AD, Dryden T, Irvin E. Evidence - informed management of chronic low

back pain with massage. Spine J Off J North Am Spine Soc. 2008 Feb; 8 (1) : 121–33.

73. Massage, Traction, and Manipulation: Overview, Massage: Definition and Basic Concepts,

Massage: Indications and Contraindications [Internet]. [cited 2016 Jun 28]. Available from:

74. Akinbo SRA, Noronha CC, Okanlawon AO, Danesi MA. Effects of different cervical traction

weights on neck pain and mobility. Niger Postgrad Med J. 2006 Sep; 13 (3) : 230–5. http:

//emedicine. medscape. com/article/324694 - overview#a4

75. Gay RE, Brault JS. Evidence - informed management of chronic low back pain with traction

therapy. Spine J Off J North Am Spine Soc. 2008 Feb; 8 (1) : 234–42.

76. Oláh M, Molnár L, Dobai J, Oláh C, Fehér J, Bender T. The effects of weightbath traction

hydrotherapy as a component of complex physical therapy in disorders of the cervical and lumbar

spine: a controlled pilot study with follow - up. Rheumatol Int. 2008 Jun; 28 (8) : 749–56.

77. Cameron, MH. Physical agents in rehabilitation. From research to practice. USA, 2003.

78. Marqués - Jiménez, D, Calleja - González, I, Arratibel, Delextrat, IA, Terrados, N. Are

compression garments effective for the recovery of exercise - induced muscle damage? A

systematic review with meta - analysis. Physiology & Behavior 153. 2016. 133–148p.

79. Kumar, B, Hu, J, Pan, N, Narayana, H. A smart orthopedic compression device based on a

polymeric stress memory actuator. Materials and Design 97. 2016. 222–229p.

80. Jakeman, JR, Byrne, C, Eston, RG. Efficacy of Lower Limb Compression and Combined

Treatment of Manual Massage and Lower Limb Compression on Symptoms of Exercise - Induced

74

Muscle Damage in Women. Journal of Strength & Conditioning Research. Vol 24, Is11. Nov, 2010.

3157 - 3165p.

81. Partsch, H, Mortimer, P. Compression for leg wounds. Br. J. Dermatol., 173 (2). 2015. 359–

369p.

82. Jakeman, JR, Byrne, C, Eston, RG. Lower limb compression garment improves recovery from

exercise - induced muscle damage in young, active females. Eur J Appl Physiol. 2010. 109: 1137–

1144p.

83. Arendt - Nielsen, L, Svensson, P. Referred muscle pain: basic and clinical findings. Clin. J.

Pain., 17 (1). 2001. 11–19p.

84. Elliott, JA., Smith, HS. Handbook of Acute Pain Management. 2010. 155 - 157p.

85. Dilek, B, Gozum, M, Sahin, E, Baydar, M, Ergor, G, El, O, Bircan, C, Gulbahar, S. Efficacy of

paraffin bath therapy in hand osteoarthritis: a single - blinded randomized controlled trial. Arch

Phys Med Rehabil. 2013; 94: 642–649p.

86. Chandler, A, Preece, J, Lister, S. Using heat therapy for pain management. Nurs. Stand., 17 (9).

2002. 40p.

87. Veqar, Z, Imtiyaz, S. Vibration Therapy in Management of Delayed Onset Muscle Soreness

(DOMS). Journal of Clinical and Diagnostic Research. Vol - 8 (6) : LE01 - LE04. Jun, 2014.

88. Duffield, R, Portus, M. Comparison of three types of full - body compression garments on

throwing and repeat - sprint performance in cricket players, Br. J. Sports Med. 41 (7) Jan, 2007.

409–414p.

89. Aminian - Far, A, Hadian, MR, Olyaei, G, Talebian, S, Bakhtiary, AH. Whole - Body Vibration

and the Prevention and Treatment of Delayed - Onset Muscle Soreness. Journal of Athletic

Training, 46 (1). 2011. 43–49p.

90. Armstrong, WJ, Grinnell, DC, Warren, GS. The acute effect of whole - body vibration on the

vertical jump height. Journal of Strength and Conditioning Research. 24 (10). 2010. 2835 - 9p.

91. Veqar, Z, Imtiyaz, S. Effect of vibration in prevention of delayed onset muscle soreness: A

recent update. Journal of Physiotherapy & Sports Medicine. 1 (2) : 75 - 85. 2012.

92. Cardinale, M, Bosco, C. The use of vibration as an exercise intervention. Exercise and sport

sciences reviews. 31 (1) : 3 - 7. 2003.

93. Pournot, H, Tindel, J, Testa, R, Mathevon, L, Lapole, T. The Acute Effect of Local Vibration

As a Recovery Modality from Exercise - Induced Increased Muscle Stiffness. Journal of Sports

Science and Medicine, 15, 142 - 147p. 2016.

75

94. Cochrane, DJ, Stannard, SR, Sargeant, AJ, Rittweger, J. The rate of muscle temperature

increase during acute whole - body vibration exercise. European journal of Applied Physiology. 103

(4) : 441 - 8. 2008.

95. Cardinale, M, Soiza, RL, Leiper, JB, Gibson, A, Primrose, WR. Hormonal responses to a single

session of wholebody vibration exercise in older individuals. British journal of Sports Medicine. 44

(4) : 284 - 8. 2010.

96. Shupak, NM. Terapeutic Uses of Pulsed Magnetic - Field Exposure: A Review. The Radio

Science Bulletin. No 307. 2003, Dec. 9 - 32p.

97. Hye - Seon Jeon, Sun - Young Kang, Joo - Hee Park, Hyun - Sook Lee. Effects of pulsed

electromagnetic field therapy on delayed - onset muscle soreness in biceps brachii. Physical

Therapy in Sport (16). 2015. 34 - 39p.

98. Santos Silva, MAd, Ramos de Carvalho, T. et al. Effect of time - dependent cryotherapy on

redox balance of quadriceps injuries. Cryobiology (72). 2016. 1 - 6p.

99. De Nard, i M, La Torre, A, Benis, R, Sarabon, N, Fonda, B. Acute effects of whole - body

cryotherapy on sit - and - reach amplitude in women and men. Cryobiology (71). 2015. 511 - 513p.

100. Rossatoa, M, Souza Bezerraa, E d, Silva, CS, Avila Santana, T, Rafael Malezamc, W, Carpe,

FP. Effects of cryotherapy on muscle damage markers and perception of delayed onset muscle

soreness after downhill running: A Pilot study. Rev Andal Med Deporte. 8 (2) : 49–53. 2015

101. Dehail, P, Duclo, C, Barat, M. Electrical stimulation and muscle strengthening.

Electrostimulation et gain de force musculaire. Annales de re´adaptation et de me´decine physique

51. 2008. 441–451p.

102. Poitras, S, Brosseau, L. Evidence - informed management of chronic low back pain with

transcutaneous electrical nerve stimulation, interferential current, electrical muscle stimulation,

ultrasound, and thermotherapy. The Spine Journal 8. 2008. 226–233p.

103. Masuda, A, Kihara, T, Fukudome, T, Shinsato, T, Minagoe, S, Tei, C. The effects of repeated

thermal therapy for two patients with chronic fatigue syndrome. J Psychosom Res. 58 (4) : 383 - 7.

Apr, 2005.

104. Nikiforenko, LA, Ulashchik, VS. Vacuum darsonvalization and devices for its performance.

Voprosy kurortologii, fizioterapii, i lechebnoĭ fizicheskoĭ kultury: (4). Aug, 2011. 50 - 55p.

105. Biofeedback Volume 35, Issue 3, pp. 85 - 89 The New Psychology of Relaxation and Renewal

Jonathan C. Smith, PhD.

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/?term=Masuda%2520A%255BAuthor%255D&cauthor=true&cauthor_uid=15992574

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/?term=Kihara%2520T%255BAuthor%255D&cauthor=true&cauthor_uid=15992574

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/?term=Fukudome%2520T%255BAuthor%255D&cauthor=true&cauthor_uid=15992574

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/?term=Shinsato%2520T%255BAuthor%255D&cauthor=true&cauthor_uid=15992574

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/?term=Minagoe%2520S%255BAuthor%255D&cauthor=true&cauthor_uid=15992574

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/?term=Tei%2520C%255BAuthor%255D&cauthor=true&cauthor_uid=15992574

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/15992574

http://www.unboundmedicine.com/medline/?st=M&journal=Vopr%2520Kurortol%2520Fizioter%2520Lech%2520Fiz%2520Kult

76

106. A. Perminas, L. Gustainienė, G. Jarašiūnaitė, I. Pečiulienė. Efektyvūs streso mažinimo būdai:

biogrįžtamuoju ryšiu paremta relaksacija ir progresuojančioji raumenų relaksacija. Mokymo ir

metodinė priemonė. Kaunas, 2014.

107. Mills KL, Deady M, Proudfoot H, Sannibale C, Teesson M, Mattick R, Burns L. Guidelines on

the management of co - occurring alcohol and other drug and mental health conditions in alcohol

and other drug treatment settings. Sydney, 2009 176 - 179p.

108. Smith, J. C. Relaxation, meditation, & mindfulness: A mental health practitioner’s guide to

new and traditional approaches. New York: Springer. 2005.

109. Freeman L. Hypnosis. In L Freeman, ed., Mosby’s Complementary and Alternative Medicine:

A Research - Based Approach, 3rd ed., pp. 215 - 251. St. Louis: Mosby Elsevier. 2009.

110. Зеленецкая B С, Андреев С В. О механизмахбиологического и

лечебногодействиябальнеопроцедур. Вопр. курортол. 1992. Но 1., с. 46 - 51.

111. Druskieniki. ZdrojowiskonadNiemnem. Opracowaniezbiorowe rady naukowej i

lekarzyzakładuzdorowego w Druskienikach. Wilno, 1937.

112. Блум Ф, Лейзерсен А, Хофстедтер Л. Мозг, разум и поведение. Пер. с англ. Москва,

"Мир", 1998.

113. Дудел ДЖ, Циммермман М, Шмидт Р И ДР. Физиологиячеловека: В 4 - х томах. Т. 1,

пер. с англ.. "Мир", 1985. с. 240.

114. Оранский ИЭ. Природныелечебныефакторы и биологическиеритмы. Москва.

"Медицина", 1988.

115. Оранский И Э. Царфис П Г. Биоритмология и хронотерапия (хронобиология и

хронобальнеофизиотерапия). Москва. "Высшаяшкола". 1989.

116. Феррарио B Ф, Растели А, Солитене У, Таффе Т. Ф.

Измененияциркадногоритмаоральнойтемпературыподвлияниемгрязебальнеоличения у

больныхартрозом. Вопр. курортол., 1984. с. 25 - 28.

117. Juocevičius, A. Asmens funkcinio pajėgumo kompleksinio įvertinimo metodika. Vilnius,

2016.

118. Bender T, Oláh M, Molnár L et al. The effects of weightbath traction hydrotherapy as a

component of complex physical therapy in disorders of the cervical and lumbar spine: a controlled

pilot study with follow - up. Rheumatology International. 2008; 28 (8) : 749 - 756.

119. Halvorson G A. Therapeuticheat and coldforathleticinjuries. Physician and Sportsmedicine.

1990; 18 (5) : 87–92.

Documents

KOMPLEKSINĖ ATSIGAVIMO PO INTENSYVIOS VEIKLOS … metodika.pdf · vilniaus universitetas medicinos fakultetas reabilitacijos, fizinĖs ir sporto medicinos katedra kompleksinĖ atsigavimo