Kosto Ostrausko draminiai istorijos perrašymai

51Žmogus ir žodis / Literatūrologija / 2018, t. 20, Nr. 2

Articles

Kosto Ostrausko draminiai istorijos perrašymaiReda Pabarčienė

Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija, T. Ševčenkos g. 31, 03111, Vilnius, [email protected]

Anotacija. Straipsnyje apžvelgiamos ryškiausio lietuvių egzodo dramaturgo, avangardinės pakraipos rašytojo Kosto Ostrausko (1926–2012) dramos, sąlygiškai vadintinos istorinėmis (Šaltkalvis, Gundymai, Čičinskas, Napoleonas, varna ir višta, Kaladė ir kirvis, Imperatorius ir jo imperija, Stasiukas). Aptariami istorinės medžiagos atrankos ir interpretavimo, stilistinio ir žanrinio perkūrimo principai, dramose keliamos valdžios, istorinės atminties, istorijos vertės problemos. Formuojamos prielaidos svarstymams apie Ostrausko dramų sąsajas su postmoder-niąja istoriografija ir Naujojo istorizmo idėjomis.

Esminiai žodžiai: istorinė drama, Kostas Ostrauskas, postmodernioji istoriografi ja, mažoji istorija, istorinė atmintis, komizmas.

Pradžiai

„Istorikai rašo istoriją, o poetai ją redaguoja“, – taip istorijos ir literatūros santykį apibūdina Kosto Ostrausko dramos Stasiukas personažas Stanislovas II Augustas Ponia-tovskis (Ostrauskas, 2002, 178). Iš tiesų tokio atsargaus istorijos interpretavimo pavyz-džių literatūroje, ypač dramoje, rasti būtų sunku, bet šiaip ar taip abu jie – istorikas ir dramaturgas – dažnai susėda prie vieno ir to paties darbo. Drama nuo Renesanso laikų yra atidi nacionalinei istorijai ir palanki jos perkūrimui. Savo ruožtu dramos ir jos žanrų (tragedijos, komedijos) sąvokos puikiai pritaikomos senesnių laikų, taip pat ir postmoder-nioje istoriografijoje, aptariant istorinio pasakojimo įsiužetinimą (White, 2003, 11–12), pabrėžiant aprašomų įvykių grėsmingumą (Rüsen, 2007, 64), „herojų“, „paprastų žmonių“ ir „nusikaltėlių“ (Georg Wilhelm Friedrich Hegel, cit. iš: White, 2003, 105) aktyvumą.

DOI: https://doi.org/10.15823/zz.2018.3

ISSN 1392-8600E-ISSN 1822-7805

Žmogus ir žodis / LiteratūrologijaMan and the Word / Literary Criticism2018, t. 20, Nr. 2, p. 51–69 / Vol. 20, No. 2, pp. 51–69, 2018

52

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805

Žmogus ir žodis / Literatūrologija / 2018, t. 20, Nr. 2

Straipsniai

„Suliteratūrintos“ istorijos ir „suistorintos“ literatūros giminingumą vaizdžiai iliustruoja Haydeno White’o pateiktas Hegelio istoriografijos apibūdinimas: „Hegelis ne tik isto-rizavo poeziją ir dramą, jis poetizavo ir dramatizavo pačią istoriją“ (White, 2003, 103).

Istorija, kaip „nuolatinis kultūrinės sąmonės dėmuo“, kaip „vienas iš esmingųjų idėjų ir topikos klodų“ (Kalėda, 2008, 72), daug davė lietuvių dramaturgams ir daug iš jų įgijo. Būtent dramoje (ir spektaklyje) istorija populiarinama, radikaliai sudabartinama, pateikiama įtraukia sakytine, kartu kondensuota, poetiškai ir filosofiškai apibendrinta forma, intensyviai emociškai išgyvenama. Tarp dviejų (XIX a. pabaigos ir XX a. pabai-gos) tautinių sąjūdžių Lietuvoje buvo sukurta nemažai istorinių dramų, kuriose vėrėsi platūs geografiniai ir kultūriniai horizontai, europietiškasis (dažniau Vakarų nei Rytų Europos) politinis ir kultūrinis kontekstas, lietuvių savimonė įgijo aiškią valstybingu-mo ir pilietiškumo kryptį. Dramose parodytas dėmesys įvairioms praeities epochoms (labiausiai pamėgti – Viduramžiai), Lietuvos istorija praturtinta neišgyventais Vakarų kultūros istorijos pavidalais, (re)konstruota savų analogų neturinčiomis poetinėmis formomis – herojinio epo, kurtuazinio, gotikinio romano, šekspyriškosios dramos (šiuos kuriančiosios vaizduotės atvejus straipsnio autorė bandė aprašyti, – Pabarčienė, 2010).

„Istorinė drama“ – nekanoninė dramos tipo ar žanro apibrėžtis. Labiausiai paplitęs jos pavidalas yra istorinė kronika, o siekiamybė – tragedija. Deja, lietuvių drama neišnaudojo visų savo istorijos teikiamų, sakytume, šekspyriško masto galimybių. Tragizmą labiau išplėtoti jai „trukdė“ romantinė mitologija, orientuota daugiau į kolektyvines, o ne į in-dividualias vertybes, į monumentaliąją (Nietzsche, 1996, 52–53), tradicinę ir pavyzdinę (Rüsen, 2007, 52) praeities interpretaciją. Tarpukariu lietuvių dramą ištiko tai, kas Balį Sruogą privertė šaukti: „Pasigailėkite istorijos!“ (Sruoga, 2002, 242–247) – ji dažnai būdavo paverčiama tautinės propagandos ir pigaus simbolinimo įrankiu. Sovietmečiu pastebima romantinių praeities mitų ir egzistencinės minties hibridizacija su sovietiniais mitais (Juozo Grušo, bet kur kas labiau Justino Marcinkevičiaus dramose). Klasikinės lie-tuvių istorinės dramos liko gana hermetiškos, pernelyg „savos“, o perkeltos į kitą aplinką, būtų menkai suprantamos, atsivertų jų tragedinės logikos spragos (žr.: Pabarčienė, 2010).

Kostas Ostrauskas (1926–2012), žymiausias lietuvių egzodo dramaturgas, avangardi-nės pakraipos rašytojas, interpretuodamas istoriją nuėjo kitais keliais nei gausūs jo pirm-takai. Taikliu Jono Lankučio apibūdinimu, jo dramų temas ir rašymo būdą „inspiruoja vakarietiškos civilizacijos paliesto žmogaus kritiškesnis ir blaivesnis nusiteikimas meno ir tikrovės atžvilgiu“. Tai „nusistatymas prieš bet kokią idealizaciją, patetiką, moralizavimą, sentimentalumą […], noras ,permontuoti‘ realybę, nudraskyti jausmingumo skraistes, sugriauti kanonus […]. […], perkiloti tikrovės ženklus ir prasmes, parodyti reiškinių paradoksalumą, skeptiškai traktuoti visa, kas dažnai heroizuojama ir romantizuojama“ (Lankutis, 1995, 77), kartu išsaugant „gyvą etinių vertybių pojūtį“1 (Lankutis, 1995, 91).

1 Svarbi pastaba, oponuojanti pasitaikantiems teiginiams apie Ostrausko abejojimą vertybėmis, visa ko neigimą (pvz., Ruchlevičienė, 2003, 13, 16).

53

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805


Articles

Įvairiais metais paskelbtuose interviu Ostrauskas teigia, kad, kaip rašto žmogus, nejaučia, „kūrybine prasme kalbant, jokio ypatingo ryšio su visuomene“ (Ostrauskas, 1996, 44), neturi jokios „programos“, rašydamas nėra įsikibęs jokios tezės, nieko nebando įrody-ti. „Apskritai stengiuosi daugiau klausti, o ne atsakyti, dažniau abejoju, negu teigiu ir tvirtinu, ne mokau bei dėstau, bet svarstau“ (Ostrauskas, 1996, 66–67)2.

Kaip ir Henriką Radauską ar Alfonsą Nyką-Niliūną, Ostrauską galima pavadinti poeta doctus3. 1958 m. jis apgynė disertaciją iš lietuvių literatūros („Joną Biliūną liečiančios medžiagos, esančios Pensilvanijos universiteto Šaulio archyve, anotuota laida“), rašė išsamius, įžvalgius literatūros istorijos ir kritikos straipsnius, kuriuos skelbė Aiduose, Literatūros lankuose, Metmenyse4, Encyclopedia of Poetry and Poetics (Princeton Univer-sity Press, 1965), vėliau išleido dvi straipsnių, pokalbių, atsiminimų knygas Ketvirtoji siena (1996), Žodžiai ir žmonės (1997), redagavo Antano Škėmos Raštų du tomus (1965, 1970), sudarė lietuviškąją bibliografiją leidiniui Modern Language Association of America International Bibliography (1970–1979)5, kūrė kritiką, „išreikšt[ą] dramine forma“ (Os-trauskas, 1996, Pratarmė). Amžininkų literatūra Ostrauskui atrodė „pertekusi lyrizmo“ ir „realistinio deskriptyvumo“, kartais „ištiž[usi] banalumu“ (Ostrauskas, 1996, 19). Tačiau pats jis rinkosi rizikingą draminės kalbos komplikavimo – paprastinant – kelią, jo žodžiais, banalumo estetiką (Paplauskienė, 2012, 85) – minimalistinę kalbą, įvairius apvertimus, kaukes, žaidimus homo ludens prasme (Ostrauskas, 2014, ix), kitas plataus spektro komizmo priemones.

Ostrausko dramaturgija yra susilaukusi gana gausių tyrimų, kurie pagal vyraujantį intertekstą ar intermedialumo šaltinį telkiasi į dailės, muzikos, teatro, kalbos, lietu-vių ir pasaulio kultūros temines grupes. Šiame straipsnyje kaip atskira teminė grupė apžvelgiamos ir analizuojamos Ostrausko dramos, sąlygiškai vadintinos istorinėmis, kurios tebuvo tirtos tik epizodiškai. Ryškinami medžiagos atrankos, jos stilistinio ir žanrinio „redagavimo“ principai dramose, aptariamos jose keliamos valdžios, tautinio susipratimo, istorinės atminties, istorijos reikšmės problemos, formuojamos prielaidos tolimesniems svarstymams apie dramų sąsajas su postmoderniąja istoriografija ir Nau-jojo istorizmo idėjomis.

2 Dauguma šių apibūdinimų taiklūs, tačiau Ostrausko teiginys, kad jis nieko nebando įrodyti, disku-tuotinas. Lankučio tvirtinimu, jo personažai „prikeliami naujam autoriaus padiktuotam gyvenimui, jie tartum percharakterizuojami, labai motyvuotai ir spontaniškai ieško tų prasmių, kurios rūpi autoriui [išskirta – R. P.]“ (Lankutis, 1995, 91).

3 Taip pirmuosius du pavadino Tomas Venclova, be kitko, pažymėdamas jų hermetiškumą (Venclova, 2017, 280).

4 „Numaironintas Maironis. Jo sovietinio traktavimo raida“, „Vincas Krėvė Lietuvoje 1940–1957. Jo sovietinio traktavimo raida“, „A. Jakštas dabarties Lietuvoje“, „Jonas Biliūnas – poetas. Keletas duo-menų“, „Vinco Krėvės kūrybinis veržlumas. Tematikos ir žanro reikšmė jo kūryboje“ ir kt.

5 Išsamios Ostrausko biografijos ir bibliografijos neturime. Straipsnyje pateikti faktai iš: Mockūnas, 1989, 652.

54

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805


Straipsniai

Ostrauskas skatina dar kartą permąstyti istorikų ir rašytojų santykius, aktualizuoti tarpdalykinius – istorijos ir literatūros sąveikų – tyrimus6. Kartkartėmis pasigirsta kategoriškų šiuos santykius reglamentuojančių pareiškimų. „Istorikai neturi teisės kabinėtis prie rašytojų“, – taip pavadinta istoriko Aurimo Švedo publikacija, parengta radijo laidos (joje dalyvavo Švedas, istorikė Rūta Šermukšnytė ir šio straipsnio autorė) pagrindu (Švedas, 2013). Istorikas Vincas Trumpa 1977 m. skaitytoje paskaitoje ir 1979 m. paskelbtame straipsnyje „Drama istorijoje ir istorinė drama“ liudija Rimvydą Šilbajorį tarus, „kad jeigu jis turėtų valdžią, jis uždraustų istorikams kalbėti apie li-teratūrą“. Bet, Trumpos pastebėjimu, „toji taisyklė turėtų būti taikoma lygiai visiems. Vienas kitas istorikas taip pat galėtų pasakyti, kad jeigu jis turėtų valdžią, jis uždraustų rašytojams kištis į istoriją. Pasvėrus, kas daugiau niekų prirašė, ar istorikai apie lite-ratūrą, ar rašytojai apie istoriją, svarstyklės tikrai pasvirtų į antrųjų – rašytojų – pusę. Jau vien dėl to, kad daug daugiau rašytojų imasi istorijos negu istorikų – literatūros […]. Istorikai, deja, labai mažai tesidomi literatūra. Net geras stilius jiems nereikalin-gas“ (Trumpa, 1989, 543–544). Trumpa apžvelgė istorikų ir literatų bendradarbiavimą įvairiais laikotarpiais (labiausiai juos išskyrė pozityvizmas) ir pasiūlė vertingą, bet, atrodo, didesnio atgarsio nesusilaukusią idėją: „reiktų kalbėti apie tai, kas yra komiška ir kas yra tragiška istorijoje, taip pat ir apie istorinę tragediją ir apie istorinę komediją literatūroje“ (Trumpa, 1989, 545). Šiame straipsnyje ir realizuojamas Trumpos siūly-mas: kalbama apie retą lietuvių literatūros reiškinį – istorinę komediją, jos akistatą su istorinės tiesos problema.

Istorijos objektas

Aptariant Ostrausko istorines dramas, pirmiausia iškyla objekto problema. Ostrausko draminės istoriografijos laukas atrodo ir siauras, ir platus, sunkiai apibrėžiamas. Jis teigia: „Faktiškai tik kelios mano dramos turi istorinį pagrindą. Net ir jų nevadinčiau įprastine prasme istorinėmis dramomis“ (Ostrauskas, 1996, 66). Autorius yra išleidęs dramų ir mikrodramų rinkinį Čičinskas ir kiti (Vilnius: Baltos lankos, 2002)7, kurį sudaro, jo paties žodžiais Pratarmėje, „lietuviškos istorinės (daugiau ar mažiau) te-matikos“ dramos ir mikrodramos (Ostrauskas, 2002, 7). Tas „daugiau ar mažiau“ yra iškalbus, apibūdinant Ostrausko įdramintus siužetus kaip istorinius. Į minėtą rinkinį patenka dramos apie Maironį (Jūratė ir Kastytis), Vincą Kudirką (Šaltkalvis), Vaižgantą (Vaižgantas), Joną Biliūną (Zakopanė) ir kt., o žvelgiant į visą Ostrausko dramaturgiją,

6 Straipsnio idėją padiktavo VDU Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos ir Lituanistikos katedrų organizuota ir 2018 m. spalio 4–5 d. Kaune vykusi tarptautinė mokslinė konferencija „Istorikas-ra-šytojas: istorinio ir literatūrinio naratyvų sankirtos“, skirta Simono Daukanto metams.

7 Šis rinkinys skiriasi nuo Čikagoje Algimanto Mackaus knygų leidimo fonde išleisto rinkinio Čičinskas (1977), į kurį, be to paties pavadinimo dramos, įeina mikrodramos Šaltkalvis ir Lozorius.

55

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805


Articles

tai būtų kultūra ir kūryba – gausūs Europos kultūros istorijos (dailės, muzikos, filo-sofijos, literatūros) reiškiniai, orientuoti į meno raiškos ir vaidmens, meno ir kūrėjo santykių, kultūrų sąveikų problematiką. Šiam straipsniui ji būtų aiškiai per plati. Verta tik pastebėti, kad Ostrauskas permąsto kultūrų santykius, postmoderniai derindamas visuotinumo ir lokalumo prieigas, ryškindamas atskirų šalių ir laikų kultūrų bendru-mus, o lietuvių kultūrą mato visuotinės kultūros kontekste kaip svarbią ir savitą jos dalį, kaip kūrybos pasaulėvaizdžio centrą8.

Arčiau tradicinės istorinės dramos būtų politinės temos Ostrausko kūriniai, reaguo-jantys į aktualijas, kurios dėl savo svarbos amžininkų akyse virsta istorija (totalitariniai režimai, Šaltasis karas, okupacinė Sovietų Sąjungos politika, Sovietų Sąjungos žlugimas). Živilė Bilaišytė 1985 m. rašytame straipsnyje „Ieškant prasmės: kalba, istorinis paliki-mas ir tikrovė“ iš tuo metu išeivijoje kūrusių rašytojų Ostrauską ir Algirdą Landsbergį laiko atviriausiais dabarties pasaulio politikos ir visuomenės gyvenimo reiškiniams (Bilaišytė, 1989, 389). Galima manyti, kad naujausių laikų politika Ostrausko dramose savo reikšme nedaug tenusileidžia kultūrai, kuri, Vytauto Kubiliaus žodžiais, yra visa ko „atmušantis dugnas“ (Kubilius, 1995, 632–633). Ostrauskas nuolat kelia valdžios klausimą, rodo destruktyvų, nuasmeninantį, kone kafkišką jos poveikį žmogui. Da-barties situacija, konkretūs įvykiai subendrinami, globalizuojami, pateikiami kaip tam tikras atsikartojantis galios santykių modelis su jam būdingais absurdo, grotesko, marionečių teatro, ritualo elementais.

Straipsnio autorė, pasiremdama Naujojo istorizmo idėjomis, didaktiniais tikslais yra analizavusi Ostrausko dramą Gyveno kartą senelis ir senelė… (1963, 1969) ir ryški-nusi absurdo tvarkos principą, bendrą dramos ir Šaltojo karo laikų pasauliui (Teksto slėpiniai, 2012). Kiek forsuotos retorikos (Bilaišytė, 1984, 71) vienoje komplikuočiausių Ostrausko dramų Gundymai (par. 1970, 1979) pateikiamas trigubu – vita sacra, teatro ir sapno – kodu užšifruotas Sovietų Sąjungos įsiveržimo į Čekoslovakiją 1968 m. faktas, nors dramoje „realijos beveik tiesiogiai įvardijamos“ (Lankutis, 1995, 83). Kaip integrali teksto dalis įdėti Hieronymo Boscho paveikslų „Šv. Antano gundymas“, „Linksmybių sodas“, „Paskutinysis teismas“ fragmentai, taip pat Šveiko ir Stanislawo J. Leco aforiz-mai. Konkretus įvykis – „laisvę nešančios kariuomenės“ atėjimas į „kaimyninę brolišką šalį“ – atrodo kaip prievartos sistemos su Didžiuoju Vadu priešakyje rutininis veiksmas, o pati sistema – kaip nuo amžių ištobulintas velnio valdomas mechanizmas. Dramos siužeto pagrindą sudaro šeimos ir meilės ryšiai, bet personažai (Žmona, Viršila, Majo-

8 Kultūrų sąveikų klausimai paliesti autorės straipsniuose: Pabarčienė, R. (2013). Kosto Ostrausko „Sha-kespeariana“: „Hamleto“ perrašymas „Šančių kalba“. Žmogus ir žodis: literatūrologija, 15 (2), 45–51; Pabarčienė, R. (2017). Apie kalbos ir tiesos santykį vėlyvosiose Kosto Ostrausko dramose. Kalba ir kontekstai. Mokslo darbai. VII (2), 109–117.

56

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805


Straipsniai

ras, Studentė, kt.) yra tik tam tikros funkcijos sistemoje atlikėjai9. Žmonių autentišką ryšį atstoja standartinės kalbos ir gestai, moraliniai įsipareigojimai paminami be jokios savigraužos. Visi keičia kaukes ir vaidmenis, slapta tarnauja, seka, skundžia vieni kitus. Antanas, vienintelis vardu pažymėtas personažas dramoje, pašauktas į kariuomenę, atsisveikina su Žmona, kuri tuoj pat pateikia raportą Saugumo organams ir gauna nurodymą sekti jį ir meilužį (Kareivį su Armonika). Antanas išbandomas seksualiniu gundymu (plačios prasmių skalės alegorija), klausiant, ar sugebės nebūti „nuolankių ir neryžtingų vidutinybių visuomen[ės dalimi]“ (Čingaitė, 2012, 55), ar atsispirs gun-dymams kaip šventasis Antanas Pūstelnykas, trisdešimt ketverius metus dykumoje gundytas vaišėmis, linksmybėmis ir seksu. Antanas kovą su demonais pralaimi, ir tai neišvengiama absoliutaus blogio aplinkoje. Jis nėra dėl to kaltinamas, nes kaltina pats save, kad nepadarė net tikros nuodėmės – nepatyrė jos teikiamos palaimos, neatliko jokio herojiško veiksmo, nepasipriešino valdžiai. Kaip „šauniosios Armijos“ garbės pažeidėjas jis įkalinamas dešimčiai metų. Klausimas – už ką – neatsakomas: „Ar ne vis tiek? Patikėk Saugumu“ (Ostrauskas, 1983, 104). Žmona, kuri įvairiais pavidalais dalyvauja dramos įvykiuose, Saugumo organų vardu sudoroja Majorą ir Viršilą, Kareivį su armonika, taip pat savo vyrą, bet, atėjusi į kalėjimą jo aplankyti, pati yra sulaikoma. Visi puolę ir visi aukos, net ir tie, kurie jaučiasi viršesni ir saugūs. Situacija be išeities ir be prošvaisčių: „Gęsta šviesa – ir užgęsta“ (Ostrauskas, 1983, 119).

Dramoje Imperatorius ir jo imperija (par. 1990–1991) marionečių teatro forma ilius-truojamas Sovietų Sąjungos žlugimas. Veikia personažai-kaukės, už kurių nesunkiai atspėjami realių pasaulio politikų veidai (Imperatorius kruvina kakta – Michailas Gorbačiovas, Prezidentas I – George’as Bushas vyresnysis, Prezidentas II – François Mitterrand’as, Premjerė – Margaret Thacher, Kancleris – Gerhardas Schroederis). Skambant Modesto Musorgskio operos „Borisas Godunovas“ fragmentams, rodomas Imperijos žlugimas – ji braška, griūna ir sugriūna. Imperatoriaus sosto koją nupjauna viena iš Trijų drąsių merginų (trys Baltijos tautos). Autoriaus satyros taikinys – di-džiųjų politikų kompromisinė laikysena, savanaudiškumas. Jie pataikauja Imperatoriui, mato jo užsidėtas didybės, narsos ir galybės kaukes. Imperatoriui paskirta Pasaulio taikos premija, o jis tuo metu prievartauja vieną iš Merginų (Sausio 13-osios įvykiai Lietuvoje). „Vaidinami“ ir Rugpjūčio pučas, Gorbačiovo nušalinimas, Boriso Jelcino atėjimas į valdžią. Juokdario klausimas Imperatoriui apie jo vietą istorijoje („O ką mes dabar su tavim darysim? Į istoriją ar į šiukšlyną?“) kartu yra ir atsakymas: „į istorijos šiukšlyną“ (Ostrauskas, 1996, 250).

9 Ginta Čingaitė šią Ostrausko dramą yra lyginusi su Kazio Sajos drama Mamutų medžioklė (past. 1968, išsp. 1969) kaip satyrinius politinio teatro kūrinius, turinčius sąsajų su Antonino Artaud, Erwino Piscatoriaus, Bertolto Brechto teatru, ir išskyrusi jų bendrus bruožus: sąlygišką veiksmą, nuasmenintus personažus, groteską, „gyvenimo-melo“ idėją, didaktizmą, kt. (Čingaitė, 2012, 47–72).

57

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805


Articles

Politinės temos kūriniams, net ir išradingai užšifruotiems, neretai būdingas ne-ilgaamžis aktualumas. Ne išimtis ir Ostrausko dramos, kuriose tiesiogiai išsakoma autoriaus idėja, atvirai įvardijamos ir satyriškai įvertinamos blogio jėgos. Violeta Kelertienė pastebėjo tokį Gundymų paradoksą: drama jos pasirodymo laiku negalėjo susilaukti atgarsio Lietuvoje10, o laisvės sąlygomis ji „tampa tik tam tikro laikotarpio kūriniu, praradusiu buvusį užtaisą“ (Kelertienė, 2006, 223).

Artimiausios istorinei temai būtų senesniais, XVIII–XX a. pradžios, arba ir nau-jesniais įvykiais pagrįstos, bet labiau apibendrintos prasmės Ostrausko dramos, nors ir jose svarbiausia išlieka valdžios ir žmogaus santykio problema.

Mažoji ir didžioji istorija

Ostrauskas yra pamėgęs mažąsias kasdienybės istorijas, kurioms išradingai pritaiko mikrodramos žanrą (Šaltkalvis, par. 1958; Napoleonas, varna ir višta, par. 1983; Kaladė ir kirvis, par. 1989; struktūros ir vaizdavimo ypatumais joms artima didesnės apimties dra-ma Čičinskas, par. 1974–1975). Mikroistorijos išpopuliarėjo nuo XX a. 8 dešimtmečio ir, Jörno Rüseno apibūdinimu, yra „specifinis postmodernios istoriografijos požymis“. Jose vėl grįžtama prie pirminio žodinio liudijimo, kurį vėliau pakeitė rašytinis, pasakojimas eina prieš aiškinimą, gyvas aprašymas – prieš abstrakčią analizę. Nagrinėjama individo gyvenimo trukmė, „diena, o ne šimtmetis, mažas kaimas, o ne valstybė ar imperija“, atkreipiamas dėmesys į žemiausių klasių atstovus (Rüsen, 2007, 208–210). Mažoji istorija gali būti suvokta kaip lietuvių dramoje vyravusios „monumentaliosios“ ir „pavyzdinės“ istorijos atvirkščioji versija. Ostrauską domina mažareikšmiai reiškiniai ar nutikimai, eiliniai, nesusipratę, pozicijas praradę žmonės, valdžios tarnai. Jis pasirenka pavienį, dokumentuotą ar pasakojimais gyvavusį, faktą (kuris paprastai turi savyje anekdotinį užtaisą), jį suasmenina ir įveiksmina dramoje, tuo tarsi rekonstruodamas mažąją istoriją jos empiriniu pavidalu. Kita vertus, tokia istorija „realiuoju“ laiku, liudininko akimis, atspindi didžiąją istoriją (Napoleono žygis į Maskvą, laisvos minties persekiojimas caro ir sovietiniais laikais, lietuvių tautinis judėjimas), yra konkreti ir vaizdi jos iliustracija. Eiliniai žmonės išvedami į dienos šviesą, jų veikla įgyja platesnės simbolinės reikšmės. Teigiami herojai atsiranda iš nesusipratusių ir suklydusių (Šaltkalvis), kūniškai neįgalių ir mirusių (Čičinskas), tarnų (Gaspadinė, Napoleonas, varna ir višta), bevardžių (idėjų kūrėjai, Kaladė ir kirvis). Jie pasitarnauja tautai (Čičinskas), pasirodo turį ypatingų galių (Gaspadinė), geba padaryti žmones stiprius (idėjos). Draminio veiksmo esmė – tiek personažo, tiek skaitytojo sąmonėje įvykstantis pokytis, paaiškėję vertinimų skirtumai anuomet ir šiandien. Būdinga, kad mažosios Ostrausko draminės istorijos folklorizuo-

10 Ostrausko šypsnio verta detalė: straipsnio autorė naudojosi knygos egzemplioriumi, pažymėtu LTSR Partijos istorijos instituto bibliotekos antspaudu.

58

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805


Straipsniai

jasi ir teatralizuojasi: lokalūs faktai atranda atramą universalesniame vietinio folkloro klode, įgyja sakmių apie velnią bruožų, paklūsta tam tikrai „spektaklio“ ar ritualo stilistikai, ritmui. Dramų įvykiai neretai vyksta tamsiu paros metu, tamsioje, uždaroje vietoje – kapinėse, bažnyčios rūsyje, egzekucijų kameroje. Piktosios jėgos veikia kaip valdžios atstovai (Napoleonas, Didysis Vadas), kaip jų pagalbininkai. Velnias išvaromas, pajuokiamas ir kitais būdais nubaudžiamas.

Mikrodrama Šaltkalvis, parašyta Kudirkos šimtmečio metais, Trumpos ironišku api-būdinimu, pamoko istorikus, kuriems gresia „per didelio žinojimo pavojus“ (Trumpa, 1989, 551) (turima omenyje, kai į praeitį perkeliami dabarties požiūriai ir vertinimai). Dramos pradžioje pateikiamas toks istorikams žinomas faktas: „1903 m. kovo mėn. 2–3 d. [tai buvo ketvirti metai po Kudirkos mirties – R. P.] Naumiesčio policijos virši-ninkas Gorelovas pasamdė šaltkalvį Zalevskį ir liepė iškirsti Vinco Kudirkos paminklo įrašą – jo Tautiškos giesmės (vėliau Tautos himno) žodžius: […]11. Šaltkalvis darbą at-liko“ (Ostrauskas, 2002, 16)12. Dramoje mažaraštis žmogelis, nesuprasdamas Kudirkos žodžių reikšmės ir juo labiau svarbos ateičiai, kaip lieptas pristavo ir zemskio, sutemus nueina į kapines ir sunaikina įrašą Kudirkos paminkle. Grįždamas namo, už darbą gautus pinigus prageria, o atsigulęs ima girdėti keistus garsus („Tiek tikrai negėriau, kad kūjais tvotų, nesamus trenksmus girdėčiau“, p. 19). Taip jam įmanomu, liaudišku, būdu pajaučia, su kokiomis negeromis jėgomis bendradarbiavo. Žmona viską aiškina paprasčiau: „Jei smuklėj būtum neužkliuvęs, tai ir nekliedėtum“ (p. 20); „Pakišk galvą po paduška ir sukąsk dantis – turėtų padėti“ (p. 23). Dramos pabaigoje, kaip būdinga pasakojimams apie velnius, pragysta gaidys. Galima numanyti, kad piktosios jėgos išnyks, caro valdžios kova su žodžiais („filologija“) ir numirėliais bus neilga.

Ostrauską domina ir kurioziniai kasdienybės nutikimai, į kuriuos pakliūva istorijos didieji. Dviejų dalių su epilogu mikrodrama Napoleonas, varna ir višta pratęsia liaudies pasakojimus apie Napoleoną Lietuvoje. „Sakoma, žygio į Rusiją metu Skriaudžių kle-bonijoje, netoli [Ostrausko gimtųjų – R. P.] Veiverių – „Ak, kur dingot, giedrios jūs gi pavasario dienos…“ – buvo sustojęs Napoleonas. Pamatęs besikapstančią vištą, liepęs ją sugaut ir išvirti sriubą. Ją srėbęs sode, po obelim. Sriuba, girdi, jam labai patikusi“ (p. 36). Napoleonas, „tuktelėjęs žemo ūgio žmogelis“, nepaisant to, ekstravagantiškas ir kalbąs visom kalbom (būdingas velnio bruožas), taip pat „seniausia ir pačia gražiausia“ lietuvių kalba, klebono Ambraziejaus Zygevičiaus prašosi pamaitinamas. Arši klebono Gaspadinė norėtų Napoleoną išsiųsti pas Leibą, nes pas ją „Pasnykas ir be gavėnios“ – viską Napoleono kareiviai išgrobstė (p. 37–38). Tačiau Napoleonas pamato klebonijos sode vištą ir pareikalauja iš jos išvirti sriubą su petruškom. Gaspadinė užtikrintai, „lyg niekur nieko“ (p. 41), patiekia ją po obelim, „į šalį“ palinkėjusi paspringti ir bliūde

11 Cituodamas „Tautiškos giesmės“ trečią strofą, Ostrauskas padarė pora būdingų klaidų: „Tegul saulė Lietuvos [-oj] tamsumus [-as] prašalina“.

12 Toliau aptariami kūriniai cituojami iš šio leidinio, tekste nurodant tik puslapį.

59

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805


Articles

pripusti. Prasčiokiški pietūs virsta slaptu užkalbėjimo ir piktosios dvasios išvarymo ritualu, kurį (ironija!) inicijuoja ir išbaigia pats Napoleonas. Rituale sutartinai veikia krikščioniškos ir pagoniškos jėgos, jam pasitelkiami paukščiai – višta ir varna. Ši nu-tupia ant šakos ir nusilengvina į Napoleono lėkštę. Klebonas, „žvelgdamas varnai pro šalį, pakelia akis į dangų“ (p. 41). Gaspadinė nusikvatoja ir nustebina Napoleoną savo lotynų kalba („Koks kultūringas kraštas: net gaspadinės lotyniškai kalba. GASPADI-NĖ. Kaip ir tu lietuviškai“, p. 42). Napoleonas šauna į varną, ji krenta į sriubą. Tai jo žygio į Rusiją komentaras: „vox populi“ (Gaspadinė), „vox Dei“ (Napoleonas) (p. 42). Lygiųjų grumtynėse nugali liaudis. Atliktu savinaikos ritualu Napoleonas patvirtina neišvengiamą žlugimą dėl savo paties kaltės. Pagyręs Gaspadinę („sriuba puiki. Tik padavimas galėtų būti geresnis“, p. 42), išdulka į Maskvą. Istorinio žygio nesėkmę pranašauja ir kita, autoriaus patikinimu, tikra gamtos išdaiga, patirta Lietuvoje: „jojo Bonapartas per laukus, staiga strykt iš pakrūmės kiškis, žirgas piestu – ir tėškė impe-ratorių į dumblus“ (p. 43).

Epiloge Napoleonas su palyda prašvilpia plentu atgal į Prancūziją, bet, kaip būdinga išvarytai piktajai dvasiai, dar atkeršija už patyčias – padega bažnyčią. „[...] toje pačioje Skriaudžių klebonijoj apsistojo Napoleono svainis maršalas, Neapolio karalius Muratas. O bažnyčioj įsitaisė karių būrys ir, prisinešęs šiaudų, virėsi valgyti. Patyrę, jog artinasi rusai, kariai beskubėdami uždegė šiaudus, kilo gaisras ir bažnyčia supleškėjo. / Kažin ką jie ten virė? Negi vištą?“ (p. 44).

Mikrodramoje Kaladė ir kirvis Ostrauskas apžaidžia citatą iš Vytauto Kubiliaus straipsnio, išspausdinto Literatūroje ir mene tais pačiais kaip ir drama metais. „Respu-blikinės bibliotekos spec. skyriaus vedėjas L. Salominas, atrinkęs eilinę knygų siuntą [Petrašiūnų popieriaus fabriko katilui, – Aut. past.], dar pasidėdavo ant kaladės „bur-žuazinę knygą“ ir mėsininko kirviu sukapodavo į dvi ar tris dalis“ (p. 26). Dramoje maniakiško uolumo apimtas Bibliofilas atlieka kruviną ritualą: po tris kartus – už vadą, Ždanovą ir save – kerta knygas, o iš portreto jį stebi besišypsantis Didysis Vadas. Knygų vis daugėja. Būtų galima jas deginti, bet „Mes ne fašistai“ (p. 31), giljotinuoti, bet kirvis – intymiau. Kai Bibliofilui įstumia tuščią, bet pilną idėjų dėžę, šis apsiverkia, nes nepajėgs jų sukapoti. Didysis Vadas nebesišypso.

Ostrauskas ne kartą įrodo, kad gerai pažįsta lietuvių istorinės dramos tradiciją. Istorinės kronikos žanrą labiausiai atitinka jo didelės apimties drama Stasiukas (par. 1994–1995). Jos herojumi pasirinktas Lenkijos ir Lietuvos istorikų nevienareikšmiškai vertinamas paskutinis Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas II Augustas Poniatovskis. Vaizduojamas jo gyvenimo laikotarpis Gardine 1795–1797 me-tais, po paskutinio valstybės padalijimo. Apimtimi, personažų skaičiumi, paslėptu konf-liktu, dėmesiu neherojiškoms asmenybėms ir buitinei aplinkai, didybės ir menkystės, svarbos ir nereikšmingumo sugretinimais, varijuojamais skausmo, skundo, beprasmybės motyvais ši Ostrausko drama primena Sruogos Milžino paunksmę, Kazimierą Sapiegą, kitus istorinius kūrinius. Joje veikia realūs asmenys: poetas, kunigaikštis, Varmijos

60

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805


Straipsniai

vyskupas, Gnezno konfidantas Ignacas Krasickis, kunigaikštis, generolas, vėliau feld-maršalas, Rusijos ambasadorius Lenkijos ir Lietuvos Respublikoje, paskui Lietuvos generalgubernatorius Nikolajus Vasiljevičius Repninas, generolas, Repnino patikėtinis Gardine Ilja Andrejevičius Bezborodka (pateikiama ir originali pavardės rašyba Bez-borodko), karaliaus meilužė, vėliau morganatinė žmona Elžbieta Grabovska, karaliaus virėjas Paolas Tremas (Paolo Tremo). Iš detalių susiklosto gana išsamus Stanislovo Augusto paveikslas, kuriame pinasi Apšvietos ir galantiškosios epochos žmogaus, pralaimėjusio valdovo bruožai – meilė menams, teatrui (Goldonio, Beumarchais'o, Shakespeare’o pastatymai Varšuvos dvaro teatre), Montesquieu, Voltaire’o veikalų skaitymai, kūrybos bandymai, buitiniai įpročiai, rodantys charakterio susmulkėjimą (Grabovska nukarūnuotą valdovą vadina Stasiuku). Ostrauskas bando reabilituoti Stanislovą Augustą13, bent sugrąžinti jį į istorinę atmintį, panašiai kaip Sruoga Milžino paunksmėje reabilitavo Jogailą.

Akivaizdu, kad autorius buvo išsamiai susipažinęs su Lenkijos ir Lietuvos valstybės situacija XVIII a. pabaigoje, dramoje net pažymėjo vietą, kur nesilaikė „plikų faktų“ (Grabovska tuo metu, kai vyksta pirmos scenos įvykiai Gardine, iš tiesų buvo Vienoje, p. 102). Tačiau jis nevaizduoja plačios politinių įvykių panoramos, neaiškina visų tra-gedijos vertų aplinkybių14, o kuria nekonfliktišką pašnekesių ir samprotavimų dramą, kurioje svarsto apie istorijos vertę, jos reikšmę dabarčiai.

Drama liko kiek iliustratyvi, mažiau kondensuota nei kiti Ostrausko veikalai, jos rašymas užsitęsė (ankstesniame kūrinyje Ketvirtoji siena: Post scriptum (1989) tarp Os-trausko personažų pasirodo ir dar neparašytas, bet autoriui seniai neduodantis ramybės Stasiukas). Tačiau joje autorius surado įdomų struktūrinį sprendimą – „istorinę dramą“ istorinėje dramoje, kurią parašo Stanislovas Augustas, o suvaidina kiti personažai. Pir-moje dalyje kalbama apie jos kūrimą, ji aptariama, koreguojamas pavadinimas (Šunvotė, arba Vytauto Didžiojo mirtis), paskirstomi vaidmenys, antroje dalyje ji vaidinama, padaromos baigiamosios išvados (plačiau – tolimesniame straipsnio skyriuje).

13 Stanislovui Augustui priskiriamas „bejėgio karaliaus“, Abiejų Tautų Respublikos žlugdytojo vaidmuo (valdė nuo 1764 iki 1795 m.), nors istorikai jo veikloje įžvelgia ir teigiamų bruožų: jo palaikymu buvo vykdomos valstybės reformos, siekta sukurti bendrą administracijos ir teismų sistemą Lietuvoje ir Lenkijoje (Šapoka, 1989 [1936], 402–439; Kiaupienė, 1998, 327–337). „[…] stengdamasis būti teisingas, nepamiršdamas nė vieno prašančio, jis įgavo daugiau pasitikėjimo ir tapo iš tikro mylimas. Pirmoje valdymo pusėje jis buvo nekenčiamas ir niekinamas, o Nuolatinės Tarybos veikimo metu [1773–1795] pasidarė visiems artimas, savas“ (Šapoka, 1989 [1936], 415).

14 „1795 m. spalio 24 d. Peterburge pasirašytoji Rusijos ir Austrijos sutartis dėl trečiojo Respublikos padalijimo išbraukė ją iš Europos valstybių sąrašo. 1795 m. lapkričio 25 d. S. A. Poniatovskiui atsi-sakius sosto, valstybė baigta formaliai likviduoti“ (Kiaupienė, 1998, 346). Daugelis valstybės veikėjų emigravo, pateko į kalėjimus (Tadas Kosciuška). Stanislovas Augustas Kotrynos II liepimu ištremtas į Gardiną.

61

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805


Articles

Istorijos rašymas ir vaidinimas

Ostrausko dramos dažnai kelia klausimus: kas svarbu ir kas nesvarbu istorijoje? Kaip veikia atmintis? Ar visa, kas atsimenama, yra vertinga? Kokia praeities įamžinimo prasmė? Ar pasakojimai pajėgūs perteikti tiesą? Pagaliau, ar įmanoma sunaikinti istoriją? Autorefleksinę, autotematinę Ostrausko draminės istoriografijos pakraipą, metalygmens svarstymus rodo jo kūriniai Čičinskas, Stasiukas, iš dalies Ketvirtoji siena: Post scriptum.

Daugelyje kūrinių Ostrauskas sprendžia kalbos ir tiesos santykio klausimą, įrodo pasakojimo netapatumą tikrovei15. Ne išimtis ir istorinis pasakojimas. Dramoje Čičinskas veikia pusiau istorinis, pusiau legendinis personažas, parankus formuoti dviprasmiškas išvadas apie istorijos tiesą ir naudą. Drama pradedama dokumentine įžanga: „1865 me-tais generalgubernatorių Muravjovą pasiekė žinios, jog Upytės bažnyčioje laikomas nepalaidotas lavonas ir apie jį sklindančios keistos šnekos. Muravjovas pareikalavo tikslesnių žinių. Lavoną apžiūrėti buvo atsiųstas pulkininkas Sobolevskis. / Tasai lavonas esą buvęs bajoras Sicinskis, žmonių pramintas Čičinsku“ (Ostrauskas, 2002, 46). Šis faktas interpretuojamas panaudojant liaudies demonologijos, juodojo humoro, teatrinio žaidimo elementus.

Bajorėlis Vladislovas Viktorinas Sicinskis, buvęs Upytės pavieto paseniūnis, Sei-mo atstovas, jau daugiau kaip šimtą metų leidžia nepalaidotas bažnyčios rūsyje. Prieš svarbaus pareigūno vizitą jį aplanko Zakristijonas, kuris nori grąžinti Čičinskui iš jo „pasiskolintą“ spintą (joje buvo laikoma Čičinsko mumija). Zakristijonas Čičinskui bi-čiuliškai perpasakoja žmonių kalbas apie jį ir rengia susitikimui su Pulkininku ir jo Pana.

Vizituotojams Čičinskas surengia įspūdingą „spektaklį“ – prabyla, ištiesia vizitinę kortelę, žengia iš spintos, pakviečia į puotą, siekia bučiuoti, sužnybia nosį, stveria už gerklės, išrengia, švaistosi kardu... Jis elgiasi pagal tautos ir rašytojų jam priskirtą vaid-menį, kurį parodijuoja, cituoja Adomo Mickevičiaus ir Maironio eiles apie save ir visaip stengiasi pateisinti savo kaip bedievio, paleistuvio, išdaviko (Judošiaus, pardavusio dūšią Maskvai) reputaciją. „PANA. Kada tu vaidini, o kada esi, kas tu esi?“ (p. 89). Atlikęs rolę, „lyg perkūno trenktas, griūna aukštielninkas nuo spintos“ (p. 92).

Dramoje grotesko priemonėmis parodomas atminties dviprasmiškumas (neyrantis ir nepalaidotas lavonas). Atmintis perteikia nei gyvą, nei negyvą, nei tikrą, nei netikrą praeitį. Tikrovė joje neatpažįstamai perkeičiama: išsaugomi ne patys svarbiausi asmenys, kurie demonizuojami (arba, atvirkščiai, – pakeliami į šventųjų rangą), o tai, kas svarbu, užmirštama. Upytės pavieto paseniūnis, Seimo atstovas bajoras Sicinskis, seime kartą žioptelėjęs „veto“, „kas ir kitiems kabojo ant liežuvio“, po šimtmečio susilaukia abe-

15 Pavyzdžiui, dramoje Eloiza ir Abelardas aiškėja, kad visi personažų naudojami diskursai (scholasti-nis, kurtuazinis, feministinis) yra melagingi, neperteikia tiesos apie juos (žr.: Pabarčienė, R. (2014). „Šnekumas nebūna be nuodėmės“: dviprasmiški tiesos liudijimai Kosto Ostrausko dramoje Eloiza ir Abelardas. Colloquia, 33, 97–114).

62

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805


Straipsniai

jotinos šlovės – neva šėtonui dūšią pardavęs ir, „nutrenktas perkūno, su dvaru peklon prasmegęs“ (p. 56)16. Tačiau būtent atsiminimuose tikrovė įgyja raiškių, emociškai paveikių bruožų. „Palaidoję Sicinskį bajorėlį, iš kapų Čičinską prisikėlėt – nekrikštą, Judošių, paleistuvį – ir patys jo kaip šmėklos išsigandot“ (p. 90).

Istorijos subjektas yra neįgalus nuspręsti savo likimą, rinktis „būti ar nebūti“ is-torijoje, nežino, kas jam geriau – būti pamirštam ar prisimenamam. Čičinskas prašo Zakristijono palankstyti jam kojas, paminkyti sprandą: „Atrodo, gyvensiu“ (p. 54). Surengia šiurpoką vaidinimą caro pareigūnui, kad būtų nubaustas, kad atsivertų žemė ir jį iš tiesų prarytų. Čičinskas supranta nemirtingumo vertę: „Kas nenori savo mirtį numarint! Ar bent nemirtingumo sapną susapnuot! [...] Tik negi bet kuria kaina?“ (p. 91). Bet jo netenkina ir užmarštis: „O kas toliau? „Laukti, kol vėl kažkas tavęs apčiu-pinėt atsidangins? Ir vėl pradėti žaismą? Vėl gąsdinti apgaule“ [...]. „Praradęs [net ir tokią abejotiną šlovę], netenki visko. Dingsta tavo vardas – tuščia vieta lieki. Tartum nebūta. – Surikti „Veto!“ sau pačiam? […] Lengviau kitam jį sviesti į akis“ (p. 92).

Turint omenyje, kiek Čičinskui yra skirta grožinių kūrinių17, galima plėtoti Jurijaus Lotmano mintį, kad „Kiekviena kultūra nulemia savąją to, ką reikia atsiminti (t. y. saugoti) ir kas užmirština, paradigmą“ (Lotman, 2004, 297). Čičinskas nepajėgia nu-mirti („vis tiek mane žemė vėl išmes...“, p. 51), nes tautos yra įgaliotos atlikti svarbų gąsdintojo vaidmenį. Istorija vertinga net tada, kai ji nėra nei objektyvi, nei sektinas

16 Virginijus Savukynas, remdamasis kitų istorikų darbais, yra aptaręs politines, religines, socialines Sicinskio istorijos virtimo Čičinsko legenda priežastis. Sicinskis išgarsėjo kaip 1652 m. Varšuvos Seimo ardytojas, kai reikėjo nuspręsti ir dėl mokesčių, norint pasamdyti kariuomenę gintis nuo kazokų. Dėl naujų mokesčių nenorėjo balsuoti karaliaus Jono Kazimiero Vazos opozicija, kurioje buvo ir Sicinskio globėjas Jonušas Radvila. Legenda pasakoja, kad, grįždamas iš Seimo su meiluže, Čičinskas žiemą buvo nutrenktas perkūno. Tačiau istorijoje Sicinskis nebuvo pirmas, išardęs Seimą (Adolfo Šapokos redaguotoje istorijoje nurodoma, kad nuo Liublino unijos iki 1652 m. iširo dar 13 seimų (Šapoka, 1989 [1936], 354) – R. P.) Nieko keisto tame atvejyje nematė ir amžininkai. Vėliau Sicinskis buvo dar kartą išrinktas į Seimą, ėjo Upytės paseniūnio, Upytės pavieto žemės teismo pateisėjo ir teisėjo pareigas, dalyvavo pasirašant Kėdainių ir Olyvos sutartis su Švedija. Čičinsko legenda gimė XVIII a. pabaigoje, ją išpopuliarino Stanislovas Konarskis. Čičinskas kaltintas kaip valstybės išdavikas, negynęs jos nuo Maskvos ir atvedęs iki žlugimo, kaip Tamsiųjų (Tvano) laikų antiherojus, eretikas (reformatas), blogas ponas (Savukynas, 2012, 127–158). Jo vaizdinys „įgavo didelę galią, išlikdamas įvairių kultūrinių lūžių sankirtose, kiekvienoje epochoje atrandant tokią plotmę, kuri galėdavo paaiškinti tam tikrą jo tikrovės dalį“ (Savukynas, 2012, 127).

Populiariųjų šaltinių duomenimis, Sicinskis palaidotas Upytėje, koplyčioje, pastatytoje šalia reformatų bažnyčios, arba pačioje bažnyčioje. Giminė buvo turtinga, tad galėjo sau leisti palaikus balzamuoti.

Taip darė ir Radvilos. Upytės bažnyčioje buvo rasta mumija, kurią daugelis laiko Sicinskio palaikais. Ji buvo saugoma spintoje ir galėjo būti išstatyta pajuokai, kai reformatų bažnyčią perėmė katalikai. Tarnagalos kaimo laukuose yra archeologinis paminklas – pelkėtų pievų apsuptas Čičinsko kalnas, jame esantis šešių metrų gylio įdubimas laikomas vieta, kur nugrimzdo nedoro pono dvaras.

17 Adomo Mickevičiaus baladė Atokvėpis Upytėje (1825), Juljano Mickewicziaus baladė Sicinskis – Upytės pasiuntinys (1828), Adamo Krechovieckio apysaka Veto (1889), Jano Kupieco poema Seimelis Jasuose (1904), Maironio baladė Čičinskas (1919), Teofilio Tilvyčio eilėraštis Prasmegęs dvaras (1949), Vytauto Misevičiaus apysaka Čičinskas (1959), Juozo Marcinkevičiaus draminė poema Čičinskas (1976).

63

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805


Articles

pavyzdys. Ostrausko dramoje Čičinskas įgyja politinio maištininko prieš caro valdžią, bent jos erzintojo bruožų, jo veikimas efektyvus. Kaip nepriklausomas ir nemirštantis Respublikos pilietis, jis primena laisvės laikus, įkūnija tai, kas nekonvenciška, neformalu ir ko visais laikais bijo valdžia. Savo provokuojamu elgesiu atkreipia į save aukščiausių pareigūnų (Muravjovo) dėmesį, pasityčioja iš Pulkininko – liepia lipti „iš imperijos skudurų“ (p. 84), prašo perduoti linkėjimus Jo Didenybei Imperatoriui, t. y. parodo, kad valdžia bijo net numirėlių, gyvenusių prieš šimtą metų. „PANA. Ne šmėkla tu esi, o pats šėtonas“ (p. 88). Pulkininkas sukniumba ir tuo pradžiugina Čičinską („duok Dieve, kad visi žandarai taip iš-tiž-tų...“, p. 85), galiausiai žegnodamasis ir keikdama-sis sprunka lauk18. Čičinskas bando erzinti ir Bažnyčios atstovus – prisimena vyskupą Motiejų [Valančių], kviečia Upytės kleboną į paskutinę vakarienę, grasina nudobti kaip šunį. Bet dvasininkai veiksme nepasirodo, tad jų atsparumas nėra išbandomas.

Pabaigęs „vaidinimą“, Čičinskas gulasi į spintą ir maldauja: „Uždarykit mane… už-rakinkit… Vinimis užkalkit… akmenimis užmūrykit… Užmirškit mano vardą… Palikite mane nakties tamsoj ir užmaršties ramybėj… [...] Neužmirškite užmiršt… [išskirta – R. P.] “ (p. 93). Paradoksas: norint pamiršti Čičinską, reikia jį prisiminti; Ostrauskas jį dar kartą prikelia, kad šis pasiprašytų būti užmirštas. Bet kaip jį užmiršti, jei jo vaidinimas toks įdomus? Jo „sceniniame“ repertuare yra tai, ko reikia šiuolaikiniam meno vartotojui: agresija, mistika, seksas – visa puokštė netikrų emocijų ir galiausiai palengvėjimas, kad viskas baigėsi niekuo (toks autoparodinis gestas būdingas daugeliui Ostrausko kūri-nių). Čičinskas – viena įtaigiausių Ostrausko dramų. Bilaišytė joje pastebi akcentuotą kūrybos svarbą kaip pasipriešinimą mirties absoliutumui, „žmogaus individo išlikimą, net ‚išgražinimą‘ atminties ir kūrybos priemonėmis, poezijos ir istorijos puslapiuose“ (Bilaišytė, 1984, 59).

Be žodžio, dramaturgas turi ir kitą raiškos įrankį – sceną, kuri įdabartina, sukonkre-tina praeitį. Teatras yra svarbus kultūros ženklas Ostrausko dramose – plačios prasmių skalės metafora, apimanti žaidimo, politikos, socialinių vaidmenų sritis. Apie teatro, dramos, žaidimo analogijų populiarumą socialiniuose moksluose 1983 m. rašė kultūros antropologas Cliffordas Geertzas (Geertz, 2005, 52–70), tad Ostrausko dėmesys joms neatrodo atsitiktinis.

Dramoje Ketvirtoji siena: Post scriptum Dramaturgas (personažas) stato akmenų sieną, kuri turėtų užmūryti sceną, jo personažus, tarp kurių yra ir istorinių (Ovidijus, Eloiza ir Abelardas, Čičinskas, Casanova, Stanislovas Augustas), atskirti nuo žiūrovų, palikti ten, kur buvo sukurti ar gyveno. Ši situacija gali būti aiškinama teatrine ir istorine prasmėmis – kaip Ostrausko liūdesys dėl nutrūkusių arba išvis neįmanomų santykių su teatru ir kaip apmąstymai apie praeities pasakojimų (plačiausia prasme) galimybę

18 Užfiksuotas toks valstiečio pasakojimas: „Per pastaniją norėjo pažiūrėti jo koks ten jenerolas. Pamatęs jį jenerolas išsigando, nuvažiavo į Kauną ir po trijų dienų mirė. Po to atėjo popierius iš gubernatoriaus. Kad jį [Čičinską] užkastų“ (cit. iš: Savukynas, 2012, 156).

64

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805


Straipsniai

atsinaujinti, atgyti dabartyje. Šalia personažų nuolat budi Jauna moteris (mirtis), kuri konkuruoja su Dramaturgu, nes abu jie kuria pabaigas. Tačiau numiršta pats Drama-turgas, taip ir nepastatęs ketvirtosios sienos: miršta tas, kuris rašo istorijas, o tai, kas parašyta, išnykti negali.

Dramoje Stasiukas ryškinamos praeities ir dabarties, fikcijos ir tikrovės sankirtos, plėtojami gyvenimo – teatro motyvai. Netikrumo kupina dabartis kuria negatyvistinį istorijos vertinimą. Personažai svarsto apie atminties subjektyvumą, selektyvumą, nenaudingumą. Istorija suvokiama kaip tikrovės pakaitalas – ji reikšminga „Gal dėl to, kad dabartis niūri, o ateities nėra“ (Krasickis) (p. 118). Istorija perteikia ne tiesą apie asmenį, o įvaizdžius, reprezentacijas, liudijimus: „[...] svarbu, ne kas esi, bet ką kiti galvoja, kas tu esi“ (Stanislovas Augustas) (p. 114). Galbūt istorija išvis nereikalinga, jei ji „negailestingai išduoda tavo menkystę?“ (Stanislovas Augustas) (p. 117). Išraiš-kingiausius aforizmus apie istoriją pasako Repninas: „[istorija – ] [m]itų ir legendų, plepalų, gandų ir melų jovalas. [...] Istorija – miglota ir apgaulinga atmintis. [...] iš istorijos išmokom, kad niekas niekad iš jos nepasimoko“ (p. 119). Būsimasis Lietuvos generalgubernatorius dramoje atvirai su niekuo nekonfliktuoja, bet politinį vaidmenį atlieka skleisdamas nihilistines idėjas, stiprindamas aneksuotos valstybės žmonių ne-pasitikėjimą savo praeities pasakojimais.

Dramos struktūrinis pagrindas, kaip minėta, yra drama dramoje, kurią Stanislovas Augustas parašo įkvėptas Gardine išlikusių kunigaikščio Vytauto pilies griuvėsių. Pa-brėžiama, kad tai diletantiško autoriaus kūrinys, nepavojinga veikla žmogaus, kuriam beliko tik praeitis ir teatras. Jo „dramoje“ pasigirsta Jogailos iš Milžino paunksmės, Ka-zimiero Sapiegos iš to paties pavadinimo Sruogos kūrinio intonacijos, ir tai pateisinama mėgėjui („Mano gyvenimas kaip šunvotė / Pritvinko ir kruvinai pratrūko. / Teliko tik žaizda. Ji niekad neužgis“, p. 161; „Oi klupsi tu ne kartą ir prapulsi, / Tu mano tėviške, mano tėvyne, / Ant amžių kelio vieškelio / Išvargus, nukankinta, užmiršta...“, p. 173). Tai paskutinis Stanislovo Augusto spektaklis, paskutinis jo teatro ketvirtadienis, po kurio jis išvyks į imperatoriaus karūnacijos iškilmes Peterburge ir ten mirs19. Kartu tai nukarūnuoto valdovo tylus revanšas, kuriuo jis parodo savo valią, priverčia dvariš-kius, taip pat ir caro valdžios pareigūnus, veikti pagal jo scenarijų, mėgėjiškai atlikti antraplanius vaidmenis: „Šioj ašarų pakalnėj visi mes esam tik mėgėjai“ (p. 134); „visi jūs esate tiktai tarp kitko – statistai, geriausiu atveju marionetės“ (p. 138). Komizmas dramoje tiesiogiai nereiškiamas, bet jį kuria bendra situacija, distancija tarp personažų turimų politinių ir teatrinių vaidmenų. Repninas gauna Jogailos, Grabovska – Julijo-nos, Krasickis – vyskupo Motiejaus vaidmenis, o sau Stanislovas Augustas pasiskiria

19 Kotrynai 1796 m. mirus, jos sūnaus Pauliaus I paliepimu, Stanislovas Augustas buvo atgabentas į Peterburgą, į karaliaus vainikavimo iškilmes. Mirė 1798 m. vasario 12 d., būdamas 66 metų ir palikęs daugybę skolų. Mirties sceną vaizduoja dvaro dailininko Marcello Bacciarellio paveikslas (tapytas ne iš natūros, bet tais pačiais metais), saugomas Mykolo Žilinsko dailės galerijoje Kaune (Bumblauskas, 2005, 421).

65

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805


Articles

Vytauto Didžiojo rolę. Numano, kad aktoriams tai bus „teatras, o man tikrovė. Jie vaidins, o aš būsiu aš“ (p. 143).

Veidrodinė vaizdavimo technika – spektaklis spektaklyje – leidžia Ostrauskui kurti hipotetinę istoriją, parodyti, kad istorijoje nėra nelyginamų reiškinių, peržiūrėti jos herojų ir nevykėlių paveikslus20. Vytautą ir Stanislovą Augustą susieja karūnos netektis (Vytautas jos negavo, Stasiukas prarado), patirtos apgavystės, nusivylimai, grėsmės, ar-tėjanti mirtis. Jogaila atlieka Vytauto darbų vertintojo, guodėjo vaidmenį. Jo ir Vytauto santykiai – tai apverstas Stanislovo Augusto ir Repnino santykių variantas. Stanislovas Augustas priverčia Repniną pasakyti palankius žodžius apie Vytautą, o kartu ir apie save, savo herojumi sumodeliuoja norimą savo paties paveikslą. Vytautas išlieka didingas net mirties patale: apgailestauja dėl padarytų klaidų – kad reikėjo ne plėstis, o stiprinti pozicijas prie Baltijos, neišduoti savų, ragina susitaikyti lietuvių bajorus ir lenkų šlėktas, įspėja dėl grėsmių iš Rytų ir Vakarų („Kryžiuočiai ir Maskva. Abu grobuonys – / Tiktai kiti nasrai. Tikėkite ir neužmirškit“, p. 172). Stanislovo Augusto galia yra jo atmintis, gebėjimas bent dvasioje atsiremti į ciklinių istorijos pasikartojimų nešamas galimybes.

Vytauto kalba nepastebimai pereina į Stanislovo Augusto kalbą, spektaklis – į tikrovę: „Čia nėra uždangos. [...] Čia ne teatras“ (p. 177). Po spektaklio žiūrovams „autorius“ sako: „Gal ir ne visai taip buvo. Bet taip galėjo būti“ (p. 178). Istorija objektyviai ne-atspindi tikrovės, bet ji nuolat siekia būti gyva: „[i]storija[i] [...] uždangos nenuleisi“ (p. 177). Spektakliu karalius paneigia skeptišką (taip pat ir savo paties) požiūrį į istoriją, parodo jos reikšmingumą dabarčiai. Savo ruožtu literatūra yra „gal ir ne tikrovė, bet tikrai ne melas“ (p. 126). Ostrauskas mėgsta tokius ambivalentiškus derinius (ir-ir, nei-nei): ir tikra / gyva, ir netikra; nei tikra, nei netikra. Be to, pati tikrovė atrodo tarsi sukurta (Grabovskos žodžiais, Stanislovo Augusto dramą parašė imperatorė Katrė (p. 108); karaliui spektaklį primena tai, kad jam viso pasaulio akivaizdoje buvo nuvožta karūna (p. 179)).

Išvykdamas į Peterburgą Stanislovas Augustas prašo jo neužmiršti. „Užmiršti nesun-ku. Savaime užsimiršta. Ir miršta“ (p. 188). Bendra „mirties“ ir „užmaršties“ prasmė yra „nykti“, „nustoti buvus“. Iškalbinga, kad paskutiniai dramos žodžiai priklauso poetui Krasickiui: „[Istorija] baigėsi, kad vėl prasidėtų“ (p. 191).

20 Aušra Veličkaitė dramą sieja su postmodernizmu, kuriame politinė istorija „neturi tradiciškai gerbtinos centrinės vietos ir tiesos statuso, nepretenduoja į vienvaldės tiesosakos sostą“, kur „atsiranda nauja estetinė intriga: vienplaniais ‚faktais‘, tiksliau jų visuomeninėmis opinijomis, suabejoti, jas demaskuoti ir dekonstruoti“ (Veličkaitė, 1999, 119–120).

66

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805


Straipsniai

Pabaigai

Kostas Ostrauskas į lietuvių draminę istoriografiją atnešė daug laisvės, radikaliai ją atnaujino. Gyvendamas JAV, gyvai domėdamasis jos kultūra, būdamas atviras, nors kartu ir kritiškas naujovėms, jis savo idėjomis jau 6 dešimtmečio pabaigoje, o ypač 8–10 dešimtmečiais rašytose dramose, yra vienalaikis su JAV ir Vakarų Europoje plitusiomis postmoderniomis istorikos, kultūros ir kalbos filosofijos, taip pat Naujojo istorizmo idėjomis ir savo kūriniuose lietuvių kalba (gal tai jo silpnybė?) atliepė ak-tualią mokslinę diskusiją.

Istorinėse dramose Ostrauskas laisvai keliauja epochomis, kuria hipotetinę istoriją ir įrodo, kad joje nėra nelygintinų ar naujai nevertintinų reiškinių (Stasiukas). Mato literatūrinio ir istorinio diskursų sankirtas, mitų, legendų, sakmių svarbą istorijai. Koreguoja istorijos subjekto suvokimą, iškeldamas nereikšmingus, pralaimėjusius asmenis. Įrodo mikroistorijos talpumą ir jai meistriškai pritaiko mikrodramos žanrą (Šaltkalvis, Napoleonas, varna ir višta, Kaladė ir kirvis). Daug dėmesio skiria teorinėms istorijos rašymo, atminties problemoms (Čičinskas, Stasiukas).

Kartu Ostrauskas nenutraukia ryšių su lietuvių istorinės dramos tradicija, kurią parodo gerai pažįstantis (Stasiukas). Jo dramų pasaulėvaizdžio centre išlieka Lietuva, o svarbiausias rūpestis ir skaudžiausias klausimas – jos pavergimas, žmogaus likimas įvairių laikų prievartos sistemose. Politinė mintis ryški ne tik naujausius laikus vaiz-duojančiose dramose (Gundymai, Imperatorius ir jo imperija), bet visuose istorinei temai artimuose kūriniuose.

Kuo Ostrauskas gali būti naudingas istorijos mokslui? Naujų faktų ir šaltinių jis neatrado, bet iš naujo pažvelgė į žinomus dalykus. Priminė istorikams apie juos nuolat tykantį „per didelio žinojimo“, t. y. istorijos ideologizavimo pavojų, kai neįvertinami to meto ir dabarties požiūrių, aplinkybių skirtumai (Šalktalvis). Įrodė kad tiesos pro-blema istorijoje vienu ypu ir visiems laikams neišsprendžiama ir kad istorija gali tik siekti objektyvumo.

Ar Ostrauskas kuo nors nusižengė istorijos mokslui, apie tai galėtų pasakyti isto-rikai, nors pats klausimas postmodernizmo kontekste neatrodo tinkamas. Vis dėlto Ostrauskas nuodugniai gilinosi į tai, apie ką rašė. Deja, kol kas neturime duomenų, kokiais tyrimais ir šaltiniais jis rėmėsi kurdamas dramas, tad neturime ir galimybių aptarti istorinio interteksto panaudojimą jose.

Kuo Ostrauskas pranoko istorikus? Istorikai turbūt niekada nesiryš, Trumpos siūly-mu, rašyti apie tai, „kas yra komiška istorijoje“, nes rizikuotų būti nemoksliški, nerimti. Literatūros privilegija yra lengvai ir net privalomąja tvarka keisti požiūrius, vertinimus. Ostrauskas sukūrė istorinę komediją (išskirtinis reiškinys lietuvių literatūroje) ir atkreipė dėmesį į komiškuosius istorijos momentus. Istoriją pateikė kaip kuriozinį, anekdotinį nutikimą, kaip spektaklį, ritualą, sakmę, pritaikė jai grotesko, farso, kaukių, marionečių teatro elementus. Tačiau galutinė jo siūloma išvada apie reiškinį ar įvykį dažniau yra

67

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805


Articles

tragikomiška nei linksma. Ostrauskas išplėtė istorijos asociacijų ir analogijų lauką, aptiko jos atliepius muzikoje, dailėje, lietuvių tautosakoje, krikščionybės mituose. Komplikavo istorijos perrašymą, dramos centre įkurdindamas paradoksą, išryškindamas visų teiginių ir situacijų dviprasmiškumą, požiūrių susikirtimus (įtaigiausia tai dramoje Čičinskas).

Deja, savo laiku Ostrauskas nebuvo plačiau išgirstas ir adekvačiai suprastas. Sovietinę Lietuvą pasiekusios jo knygos nuguldavo tuose pačiuose specialiuosiuose bibliotekų fonduose, kuriuose darbavosi jo personažas Bibliofilas.

Literatūra

Bilaišytė, Ž. (1989). Ieškant prasmės: kalba, istorinis palikimas ir tikrovė. In Egzodo literatūros atšvaitai. Išeivių literatūros kritika, 1946–1987 (sud. L. Mockūnas) (p. 384–400). Vilnius: Vaga.

Bilaišytė, Ž. (1984). Kosto Ostrausko vėlesnioji dramaturgija. Metmenys, 57, 52–69.Bumblauskas, A. (2005). Senosios Lietuvos istorija: 1009–1795. Vilnius: R. Paknio leidykla. Čingaitė, G. (2012). Kosto Ostrausko ir Kazio Sajos politinio teatro ypatumai. Teksto slėpiniai,

15, 47–72.Geertz, C. (2005). Sumišę žanrai: socialinės minties pokyčiai. In C. Geertz. Kultūrų

interpretavimas. Straipsnių rinktinė (sud. A. Sverdiolas) (p. 52–70). Vilnius: Baltos lankos.Kalėda, A. (2008). Praeities dabartis: lietuvių istorinio diskurso transformacijos. Metai, 11, 77–87. Kelertienė, V. (2006). Kostas Ostrauskas. In V. Kelertienė. Kita vertus… Straipsniai apie lietuvių

literatūrą (p. 211–229). Vilnius: Baltos lankos.Kiaupienė, J. (1998). Reformos ir valstybės žlugimas. 1764–1795 metai. In Z. Kiaupa,

J. Kiaupienė, A. Kuncevičius, Lietuvos istorija iki 1796 metų (p. 325–346). Vilnius: Lietuvos istorijos institutas.

Kubilius, V. (1995). XX amžiaus literatūra. Lietuvių literatūros istorija. Vilnius: Alma littera.Lankutis, J. (1995). Lietuvių egzodo dramaturgija 1940–1990. Vilnius: Lietuvių literatūros ir

tautosakos institutas / Pradai.Lotman, J. (2004). Atmintis kultūrologijos požiūriu. In J. Lotman. Kultūros semiotika. Straipsnių

rinktinė (sud. A. Sverdiolas, iš rusų k. vertė D. Mitaitė) (p. 295–299). Vilnius: Baltos lankos.Mockūnas, L. (1989). Aptariamų kūrinių autoriai. In Egzodo literatūros atšvaitai: Išeivių literatūros

kritika, 1946–1987 (sud. L. Mockūnas) (p. 652). Vilnius: Vaga.Nietzsche, F. (1996). Apie istorijos žalą ir naudingumą, vertė T. Sodeika. In Kultūra ir istorija

(sud. V. Berenis) (p. 43–109). Vilnius: Gervelė.Ostrauskas, K. (2002). Čičinskas ir kiti. Dramos ir mikrodramos. Vilnius: Baltos lankos.Ostrauskas, K. (1983). Gundymai. Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas.Ostrauskas, K. (1996). Kaliausės mirtis. Dramos, komedijos ir mikrodramos. Vilnius: Lietuvos

rašytojų sąjungos leidykla.Ostrauskas, K. (1996). Ketvirtoji siena: Kūryba – kritika. Kritika – kūryba. Chicago: Algimanto

Mackaus knygų leidimo fondas.

68

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805


Straipsniai

Ostrauskas, K. (1997). Žodžiai ir žmonės: Straipsniai, atsiminimai, laiškai. Vilnius: Vaga.Ostrauskas, K. (2014). Paskutinis kvartetas: Du dramų ir dar kai ko rinkiniai ir drama. Vilnius:

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Pabarčienė, R. (2010). Kurianti priklausomybė: Lyginamieji lietuvių dramos klasikos tyrinėjimai:

Monografija. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla.Paplauskienė, V. (2012). Intelektinių interesų aprėptis Kosto Ostrausko epistolikoje. Teksto

slėpiniai, 15, 73–91.Ruchlevičienė, I. (2003). Kūryba kaip žaidimas: Kosto Ostrausko dramaturgija. Kaunas: Vytauto

Didžiojo universiteto leidykla.Rüsen, J. (2007). Istorika. Istorikos darbų rinktinė (sud. Z. Norkus, iš vokiečių k. vertė

A. Jankauskas). Vilnius: Margi raštai.Savukynas, V. (2012). Istorija ir mitologijos: tapatybės raiškos XVII–XIX amžiaus Lietuvoje. Vilnius:

Viešosios politikos strategijų centras, UAB „Idėjos ir komunikacija“.Sruoga, B. (2002). Pasigailėkite istorijos! In B. Sruoga. Raštai. T. 8. Literatūros kritika 1930–1947

(p. 242–247). Vilnius: Alma littera. Šapoka, A. (1989 [1936]). Lietuvos istorija. Kaunas: Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos

leidinys (fotografuotinis leidimas).Švedas, A. (2013). Istorikai neturi teisės kabinėtis prie rašytojų. Lrt.lt, 2013-02-09.Trumpa, V. (1989). Drama istorijoje ir istorinė drama. In Egzodo literatūros atšvaitai. Išeivių

literatūros kritika. 1946–1987 (sud. L. Mockūnas) (p. 543–556). Vilnius: Vaga.Veličkaitė, A. (1999). K. Ostrausko Stasiukas: lietuviškoji istorinė drama postmoderno kontekste.

Metmenys: kūryba ir analizė, 77, 119–131.Venclova, T. (2017). Nelyginant šiaurė magnetą: Pašnekesiai su Ellen Hinsey. Vilnius: Apostrofa.White, H. (2003). Metaistorija: Istorinė vaizduotė XIX amžiaus Europoje, iš anglų k. vertė

H. Beresnevičiūtė-Nosálová, G. Lidžiuvienė. Vilnius: Baltos lankos.

Rewriting History in Kostas Ostrauskas’s Plays

Reda Pabarčienė

Vytautas Magnus University, Education Academy, T. Ševčenkos St. 31, LT-03111, Vilnius, [email protected]

Summary

The article analyses the plays, conditionally called historical plays, of Kostas Ostrauskas (1926-2012), the most prominent Lithuanian émigré playwright and avant-garde writer. It discusses the principles of selection and interpretation of historical material, as well as stylistic

69

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805


Articles

and genre rewriting. An assumption is made about the links between Ostrauskas’s plays and postmodern historiography and the ideas of New Historicism.

Ostrauskas significantly revived the Lithuanian historical drama, although he did not cut off ties with tradition (a play Stasiukas). His works cover world politics (Temptations and Emperor and His Empire) and the 18th-20th c. events of Lithuanian history. He puts a satirical spin on the destructiveness of various regimes (Tsar and Soviet), points to the recurrence of situations in art, music, Christian myths, and Lithuanian folklore. The playwright adjusts the understanding of a historical subject by putting forward ordinary people and losers. He also demonstrates the capabilities of the micro-history by skillfully using the genre of microdrama (The Welder, Napoleon, A Crow and A Chicken, A Loge and An Ax). Ostrauskas explores the intersection of literary and historical discourse, also the importance of myths, sagas, and legends in history. By drawing reader’s attention to (tragic)comic moments of history, the playwright portraits history as an odd and anecdotal event, as a play and a ritual with elements of absurd, grotesque, mask and marionette theater. He focuses on historical truth, memory, and history (Čičinskas and Stasiukas), and highlights the plurality and the paradox of truth.

Keywords: historical drama, postmodern historiography, Kostas Ostrauskas, minor history, his-torical memory, comical.

Gauta 2018 09 10 / Received 10 09 2018Priimta 2018 10 11 / Accepted 11 10 2018

Documents

Kosto Ostrausko draminiai istorijos perrašymai