Kredito rizikos pasireiškimo lizingo sektoriuje specifika ir ......Kredito rizikos vertinimo lizingo sektoriuje teoriniai sprendimai Vienas svarbiausių kredito institucijos valdymo

Petras BARŠAUSKAS – profesorius, ISM vadybos ir ekonomikos universiteto išorinių ryšių prorektorius. Ad-resas: E. Ožeškienės g. 18, LT 44254 Kaunas. Tel.: (37) 302367. El. paštas: [email protected] ŠARAPOVAS – Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Įmonių ekonomi-kos katedros socialinių (ekonomikos) mokslų daktaras. Adresas: Laisvės al. 55, LT 44309 Kaunas. Tel.: (37) 300589. El. paštas: [email protected] CVILIKAS – Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto ekonomikos mok-slų doktorantas; AB „Pieno žvaigždės“ rinkos analitiko asistentas. Adresas: Laisvės al. 55, LT 44309 Kaunas. El. paštas: [email protected].

ISSN 1392-1142ORGANIZACIJŲ VADYBA:SISTEMINIAI TYRIMAI: 2007.41

Įvadas

Kredito rizika finansų sektoriuje yra trak-tuojama kaip viena iš svarbiausių rizikos formų, pasireiškiančių visuose finansi-niuose sandoriuose. Kredito rizika apibū-dinama kaip tikimybė, jog skolininkas dėl tam tikrų priežasčių nesugebės įvykdyti įsi-pareigojimų, numatytų pagal kreditavimo sutartį, ir yra vertinama kaip pagrindinis nuostolių dėl įsipareigojimų nevykdymo susidarymo šaltinis. Todėl kredito rizikos vertinimui, teikiant įvairias finansines pa-slaugas, bankų sektoriuje skiriamas didelis dėmesys, kurį geriausiai atspindi kredito rizikos vertinimo modelių, pritaikytų ban-kų sektoriui, įvairovė.

Kredito rizikos pasireiškimo lizingo sektoriuje specifika ir vertinimo problemos

Petras BARŠAUSKAS, Tadas ŠARAPOVAS, Aurelijus CVILIKAS

Straipsnyje nagrinėjama kredito rizika lizingo sektoriuje. Lizingas traktuojamas kaip viena mažiausiai rizi-kingų finansavimo formų, todėl svarbu tobulinti kredito rizikos vertinimo lizingo sektoriuje sprendimus,analizuojant kredito rizikos vertinimo lizingo sektoriuje problemas.Raktiniai žodžiai: lizingas, kredito rizika, kredito rizikos vertinimas.

Credit risk in leasing sector is analyzed in this article. Leasing in this case is treated as one of the lowest credit risk forms and this conditions the need to improve the decisions of credit risk evaluation in leasing sector, by analyzing the problems of credit risk assessment in leasing sector. Keywords: leasing, credit risk, credit risk evaluation.

Analizuojant kredito rizikos vertini-mo lizingo sektoriuje teorinio pobūdžio tyrimus pastebėtina, jog kredito rizika iš-samiai nagrinėjama bankų veikloje, tačiau išimtinai lizingo sektorius analizuojamas retai. Lizingas laikomas viena iš mažiausiai rizikingų finansavimo formų tiek lizingoteikėjo, tiek ir gavėjo atveju. Mažą lizingo sektoriaus jautrumą kredito rizikai akcen-tuoja lizingo paslaugas tyrinėjantys moksli-ninkai M. Schmit (2002; 2003), T. F. Sing ir W. L. Tang (2004), C. Bauselinck (2000), Y. C. Chen (2001), A. Danys ir T. Milašauskas (2000) bei kiti. Taip pat šie autoriai pabrėžia būtinybę skirti dėmesį kredito rizikos val-dymui lizingo sektoriuje, kadangi bet kuri lizingo sutartis yra susijusi su didesne ar

Petras BARŠAUSKAS, Tadas ŠARAPOVAS, Aurelijus CVILIKAS20

mažesne kredito rizika, kurios vertinimas pasižymi tam tikra specifika, siejama sulizingo paslaugos ypatybėmis. M. Schmit (2003), Briuselio universiteto mokslinin-kas, skyręs didelį dėmesį kredito rizikos vertinimui lizingo sektoriuje, akcentuoja poreikį kredito riziką lizingo paslaugos teikimo atveju analizuoti kaip atskirą ob-jektą. Tai susiję su lizingo, kaip potencia-laus kredito rizikos pasireiškimo šaltinio, specifika finansinių instrumentų rinkoje.

Problema. Bankų sektoriui pritaikyti kredito rizikos vertinimo modeliai užtik-rina efektyvų kredito rizikos vertinimą, tačiau yra per daug komplikuoti lizingo paslaugų teikimo atveju, todėl šių mode-lių taikymas kredito rizikos vertinimui lizingo sektoriuje susijęs su neadekvačiai didelėmis laiko ir finansinėmis sąnaudo-mis. Siekiant tobulinti kredito rizikos ver-tinimo lizingo sektoriuje sprendimus, bū-tina išanalizuoti specifines kredito rizikosvertinimo problemas, kurios formuoja kredito rizikos naudojimo lizingo sekto-riuje prielaidas.

Tyrimo objektas – kredito rizikos ver-tinimas lizingo sektoriuje.

Tyrimo tikslas – išanalizuoti kredito rizikos vertinimo specifiką lizingo sekto-riuje ir nustatyti esmines kredito rizikos vertinimo lizingo sektoriuje problemas.

Tyrimo metodai: bendramoksliniai tyrimo metodai – sisteminė, lyginamoji ir loginė mokslinės literatūros analizė.

Kredito rizikos vertinimo lizingo sektoriuje teoriniai sprendimai

Vienas svarbiausių kredito institucijos valdymo uždavinių yra rizikos valdymas, apibūdinamas kaip procesas, kuomet va-dybininkai identifikuoja, įvertina, valdoir kontroliuoja riziką, susijusią su finansi-

nės institucijos veikla (Koch, MacDonald, 2000). Egzistuoja įvairios rizikos klasifi-kacijos, tačiau svarbiausiomis kredito ins-titucijos rizikomis laikytinos su balanso struktūra susijusios kredito, kapitalo, lik-vidumo, palūkanų normos ir valiutų kur-so rizikos.

Kredito rizika yra viena iš dažniausiai analizuojamų rizikos rūšių, kadangi ji yra tiesiogiai susijusi su kredito institucijos veikla rinkoje ir charakterizuoja kredito institucijos polinkį į riziką. V. Vaškelaitis (2003) kredito riziką apibūdina kaip ri-ziką, kad skolininkas dėl tam tikrų prie-žasčių (ekonominiai, politiniai pakitimai, bankrotas ir kt.) negalės įvykdyti savo įsipareigojimų bankui. Banko atveju au-torius šią riziką priskiria prie pirmos ei-lės išorinės banko rizikos. Tai reiškia, jog šios rizikos lygis priklauso nuo bankų si-stemos lygio ir jos teisinio reguliavimo. Analogiškai kredito riziką interpretuoja I. Kamienas ir V. Valvonis (2004), kurie šią rizikos formą laiko reikšmingiausia finan-sų sektoriuje.

T.W. Koch ir S.S. MacDonald (2000) kredito riziką sieja su asmens turto koky-be ir nuostolių tikimybe. Autorių teigimu, kredito rizika – tai potencialus įplaukų nepastovumas, sąlygojamas skolininko atsisakymo grąžinti paskolą ir mokėti pa-lūkanas.

J. Bessis (1998) išskiria tris kredito ri-zikos dedamąsias:

1. Įsipareigojimų nevykdymo rizika (kredito rizika iš esmės yra tapatinama su šia dedamąja – tai tikimybė, jog skolinin-kas neįvykdys savo įsipareigojimų ir kre-dito institucija negaus planuotų pajamų, o dėl mažesnių nei planuota įplaukų patirs nuotolį).

2. Netikrumo rizika (šią riziką gene-ruoja vyraujantis netikrumas dėl ateities; kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, kredito li-

KREDITO RIZIKOS PASIREIŠKIMO LIZINGO SEKTORIUJE SPECIFIKA IR VERTINIMO PROBLEMOS 21

nijos atveju, šio tipo rizika laikoma mini-malia, nes pagal praėjusių laikotarpių sko-lininko pinigų srautus galima pakankamai tiksliai įvertinti jo būsimus srautus).

3. Nuostolių kompensavimo rizika (skolininkui nevykdant įsipareigojimų, nuostolių atgavimas yra tikimybinis dydis, kurį iš anksto numatyti yra sunku; šios rizi-kos laipsnį sąlygoja užstato, trečiųjų asme-nų garantijos buvimas, teisinės normos).

I. Kamienas ir V. Valvonis (2004) pa-teikia kiek kitokią kredito rizikos deda-mųjų klasifikaciją: 1) įsipareigojimų ne-vykdymo tikimybė (angl. Probability of Default) arba reitingo pasikeitimo tikimy-bė (angl. Rating Transition Probability), 2) nuostolis įsipareigojimų nevykdymo at-veju (angl. Loss Given Default), 3) kredito pozicija įsipareigojimų nevykdymo atveju (angl. Exposure at Default), 4) kredito po-zicijos trukmė (angl. Maturity).

Viena iš svarbiausių potencialaus sko-lininko kredito rizikos vertinimo proceso dedamųjų yra rizikos analizė, kuriai atlikti naudojami du metodai (Vaškelaitis, 2003):

• Kokybinė analizė. Analizės tikslas – apibrėžti rinkos veiksnius, nustatyti są-lygas, kurioms esant rizika pasireiškia. Iš esmės tai potencialių rizikos sričių nu-statymas ir visų galimų rizikos veiksnių identifikavimas.

• Kiekybinė analizė. Šis analizės me-todas skirtas įvairių rizikos sričių skai-tiniam įvertinimui. Toks uždavinys yra laikomas labai sudėtingu, kadangi gali-mybės pateikti tikslų konkrečios rizikos pasireiškimo tikimybės įvertį yra ribotos ir tai reikalauja aukšto techninio lygio programinės įrangos, žinių ir patirties.

Kokybinės ir kiekybinės rizikos ana-lizės savybių palyginimas pateiktas 1 len-telėje. Galima pastebėti, jog pagrindinis šių rizikos analizės metodų skirtumas yra vertintojo individualių savybių įtaka galutiniams rezultatams: kokybinės anali-zės atveju vertintojo patirtis ir prioritetai turi didelę (atskirais atvejais netgi lemia-mą) reikšmę kredito rizikos įvertinimui; kiekybinės analizės atveju vertintojo in-dividualios savybės gali turėti įtakos tik pradinių duomenų rinkimo etape, tačiau nėra reikšmingos galutiniam kredito rizi-kos įvertinimui.

Atsižvelgiant į išskirtus kokybinės ir kiekybinės analizės metodų taikymo ypa-tumus, galima teigti, jog patikimus rizikos analizės rezultatus gali užtikrinti tik išsami informacija apie skolininko būklę ir jos ki-timo tendencijas, įvertinta tiek kokybiškai, tiek ir kiekybiškai, bei taikomi techniškai kokybiški surinktos informacijos apdoro-jimo modeliai, kurių pagalba nustatomas

1 lentelėKokybinės ir kiekybinės rizikos analizės skirtumai (CFO Research Services, 2004)

Kokybinė analizė Kiekybinė analizė

Metodologija

Kredito vadybininkų žinių, patirties ir prioritetų pagrindu suformuojama svertinė funkcija, generuojanti skaitinį kredito rizikos įvertinimą

Statistinė potencialaus skolininko finansiniųduomenų ir veiklos rezultatų analizė, gene-ruojanti skaitinį kredito rizikos įvertinimą

Informacijos šaltiniaiVidiniai ir išoriniai duomenys, pasirinkti kreditoriaus nuožiūra, dažnai atsižvelgiant į ekspertų patarimus

Pirminiai finansinių ataskaitų ir papildomųveiklos rezultatų duomenys, apdoroti pri-taikant tolesnei analizei

Vertintojų prioritetaiNaudojamas vertintojų, teikiančių pirme-nybę automatizuotiems ir standartizuo-tiems sprendimams

Naudojamas vertintojų, teikiančių pirme-nybę naujiems, moksliškai pagrįstiems sprendimo priėmimo modeliams


I. Kamienas ir V. Valvonis (2004) kre-dito rizikos vertinimo modelius skirsto pagal gaunamų rezultatų pobūdį. Autoriai visus kredito rizikos modelius išskiria į tris grupes: 1) įsipareigojimų nevykdymo tikimybės, 2) kredito pozicijos ir 3) port-felio nuostolio (2 lentelė).

Įsipareigojimų nevykdymo tikimybės modeliai. Tai bene gausiausia modelių grupė. Nors visi šie kredito rizikos vertini-mo modeliai skirti konkretaus skolininko įsipareigojimų nevykdymo tikimybei ver-tinti, jų sudarymo metodai ir naudojama informacija skiriasi.

Aktuariniais skaičiavimais pagrįsti modeliai (vadinamieji „mirtingumo“ mo-deliai) leidžia įvertinti individualių skoli-ninkų ar jų grupių įsipareigojimų nevyk-dymo per tam tikrą laikotarpį faktinius santykinius dažnius. Daroma prielaida, kad praeityje stebėti įsipareigojimų ne-vykdymo santykiniai dažniai tokie patys turėtų išlikti ir ateityje. Didžiausias tokių modelių trūkumas yra tai, kad neatsižvel-giama į kokybinius paskolų pokyčius, kai iš esmės pasikeitus vertinamų paskolų ko-kybei praeities duomenys to nerodo, o jei ir rodo, tai tik praėjus tam tikram laikui (Jones, Mingo, 1998).

Įsipareigojimų nevykdymo tikimybei skaičiuoti taikant aktuarinius modelius, pirmiausia visus skolininkus reikia su-

potencialaus skolininko rizikos lygis. Aki-vaizdu, jog finansų sektoriuje didelė kre-dito rizikos vertinimo reikšmė sąlygoja nuolatinį dėmesį įvairių tipų kredito rizi-kos vertinimo modelių kūrimui ir tobuli-nimui. Siekiant tiksliau ištirti kredito rizi-kos vertinimo specifiką, pateikiama išsamikredito rizikos vertinimo modelių analizė.

Kredito rizikos modeliai šiuolaikinėje finansų sistemoje yra kredito rizikos ver-tinimo technologinės bazės pagrindas, priklausantis nuo finansų institucijos po-žiūrio į kredito rizikos vertinimo ir valdy-mo būtinybę bei didžiąja dalimi lemiantis galutinį sprendimą dėl kredito suteikimo. Bazelio bankų priežiūros komitetas (Bas-le Committee on Banking Supervision, 1999) kredito rizikos vertinimo modelius traktuoja kaip sudėtinę kredito rizikos ver-tinimo dalį, kredito rizikos valdymo reko-mendacijose pabrėždamas kredito rizikos vertinimo modelių naudojimo būtinumą.

Egzistuoja įvairūs kredito rizikos ver-tinimo modeliai, skirstomi pagal naudo-jamą metodiką kredito rizikai nustatyti. Kredito rizikos vertinimo modelių įvai-rovė riboja galimybes suformuoti vieną išsamią modelių klasifikacijos sistemą, to-dėl, norint išsamiai ištirti kredito rizikos modelių principines savybes, būtina atlik-ti įvairių autorių kredito rizikos modelių grupavimo analizę.

2 lentelėKredito rizikos modelių klasifikacija pagal rezultatus (Kamienas, Valvonis, 2004)

Modelių grupė Dažniausiai taikomi modeliai Modelio rezultatas

Įsipareigojimų ne-vykdymo tikimybės

• Aktuarinis• Pasirinkimo sandorio• Vertinimo balais• Kredito maržos

• Įsipareigojimų nevykdymo tikimybė

Kredito pozicijos• Kredito ekvivalento pozicijos• Grąžinimo lygio

• Kredito pozicija įsipareigojimų nevykdymo atveju• Nuostolis įsipareigojimų nevykdymo atveju

Portfelio nuostolio• Rinkos vertės• Įsipareigojimų nevykdymo

• Tikėtinas nuostolis• Netikėtinas nuostolis


skirstyti į grupes pagal jų riziką. Tam būtina turėti praeities duomenų apie įsi-pareigojimus vykdžiusius ir jų nevykdžiu-sius skolininkus. Jeigu tokia informacija yra kaupiama paskolų registre, tuomet sunkiausias uždavinys šiuo atveju yra sko-lininkų suskirstymas pagal kredito riziką. Kiekvienas bankas skolininkų kredito ri-zikai vertinti turi savą reitingų sistemą. Panašios kredito rizikos mažmeniniams klientams suteikiama daug paskolų, kurių vidutinė suma palyginti maža. Bankams finansiškai nenaudinga skirti daug maž-meninių klientų rizikos grupių. Bankų praktikoje, atsižvelgiant į mažmeninių klientų paskolų rizikos panašumus, ski-riamos 4-6 rizikos grupės, kurių įsiparei-gojimų nevykdymo santykiniai dažniai yra pakankamai pastovūs.

Vertinimo balais modeliai dažniausiai grindžiami įmonių finansinių ataskaitų duomenimis, o vertinant fizinio asmenskredito riziką paprastai atsižvelgiama į jo pajamas, turtą ir kitus duomenis (Caouette ir kt,. 1998; Mays, 2003). Pirmas uždavinys kuriant įmonių vertinimo balais modelį – atrinkti tokius finansinius rodiklius, kurieleistų tiksliai prognozuoti įmonių įsipa-reigojimų nevykdymo tikimybę. Paprastai skiriama 5-10 įmonės finansinių rodiklių, pavyzdžiui, pelningumas, įsiskolinimo lygis, likvidumas ir kiti įmonės kredito riziką geriausiai atskleidžiantys rodikliai (Caouette ir kt., 1998). Chrestomatiniame „Altman Z“ modelyje naudojami 5 ro-dikliai: x1 – apyvartinio kapitalo ir turto santykis; x2 – nepaskirstyto pelno ir turto santykis; x3 – pelno prieš palūkanas ir mo-kesčius ir turto santykis; x4 – kapitalizaci-jos ir įsipareigojimų santykis; x5 – pajamų ir turto santykis (Altman, 1993).

Įsipareigojimų nevykdymo tikimybei skaičiuoti, taikant pasirinkimo sandorio ir kredito maržos modelius, naudojama

rinkos informacija – nuosavybės ir skolos vertybinių popierių kainos.

Kredito pozicijos vertinimo modeliai skirti paskolų grąžinimo lygiui ar kredito linijų (limitų) panaudojimui įsipareigoji-mo nevykdymo atveju prognozuoti (Joki-vuolle, Peura, 2000; Gupton, Stein, 2002). Taikant šiuos modelius, skolininkai ir fi-nansinės priemonės suskirstomos į keletą homogeninių grupių. Remiantis praeities duomenimis, apskaičiuojamos kiekvienos homogeninės grupės kredito rizikos sude-damųjų dalių reikšmės. Kredito pozicijos modelių grupei priskiriami ir išvestinių fi-nansinių priemonių modeliai, leidžiantys išvestinių finansinių priemonių pozicijas transformuoti į kredito pozicijas.

Portfelio nuostolio modeliai sudaro-mi remiantis įsipareigojimų nevykdymo tikimybės vertinimo ir kredito pozicijos vertinimo modelių rezultatais. Taikant portfelio nuostolio modelius, įvertinamas kredito nuostolio skirstinys, pagal kurį galima apskaičiuoti tikėtino ir netikėtino nuostolio dydį. Kad būtų galima įvertinti paskolų portfelio nuostolio skirstinį, turi būti žinomos kiekvienos paskolos kredito rizikos sudedamosios dalys ir jų tarpusa-vio priklausomybė (koreliacija). Remian-tis kredito nuostolio skirstiniu, galima įvertinti pasirinktą kvantilį atitinkantį nuostolio lygį ir ekonominio kapitalo poreikį šiam nuostoliui padengti. Bankų vidaus tikslais ekonominio kapitalo po-reikis skaičiuojamas ir kapitalas banko struktūriniams padaliniams paskirstomas naudojant vieną iš portfelio nuostolio modelių. Labiausiai praktikoje paplitę šie portfelio nuostolio modeliai:

• „CreditMetrics“ (angl.). Šiame mo-delyje rizika apibūdinama turto vertės po-kyčiais. Tam reikia duomenų apie įvairių reitingų vertybinių popierių (paskolų) rinkos kainas, todėl šį modelį sunku tai-


kyti šalyse, kur finansų rinkos neišplėto-tos, kadangi išsamiam kredito rizikos ver-tinimui nepakanka rinkos duomenų.

• „CreditPortfolioView“ (angl.). Šio modelio pagrindas yra makroekonomi-niai rodikliai, apibūdinantys potencialaus skolininko būklės kitimą, priklausomai nuo aplinkos poveikio.

• „CreditRisk+“ (angl.). Pagrindiniai modelio kintamieji – įsipareigojimų ne-vykdymo tikimybė ir paskolos grąžinimo lygis.

K. Giesecke (2004) kredito rizikos ver-tinimo modelius klasifikuoja pagal rizikosvertinimo metodiką ir rizikos pasireiš-kimo šaltinius, išskirdamas tris modelių grupes:

• Struktūrinius (angl. structural) mo-delius. Šiuose modeliuose kredito rizikos vertinimo bazė yra prielaida, jog įmonės įsipareigojimai priklauso nuo įmonės tur-to struktūros. Kredito rizikos šaltiniu šiuo atveju laikomas įmonės rinkos vertės ne-apibrėžtumas.

• Supaprastintos formos (angl. reduced form) modelius. Šiuose modeliuose, skir-tingai nei struktūriniuose, daroma prielai-da, kad nuostolio pasireiškimo tikimybė ar dažnis yra iš anksto žinomas dydis, kuriuo remiantis nustatoma kredito kaina.

• Nepilnos informacijos (angl. incom-plete information) modelius. Ši modelių grupė apima pagrindines struktūrinių ir supaprastintos formos modelių savybes. Nepilnos informacijos modeliai trak-tuojami kaip kitų dviejų modelių grupių hibridiniai dariniai, sujungiantys struktū-rinius ir supaprastintos formos modelius į bendrą kredito rizikos vertinimo modelių grupę. Nepilnos informacijos modeliai yra traktuojami kaip labiausiai patikimi kredito rizikos vertinimo modeliai.

Kredito rizikos vertinimo modelių analizė parodė, jog derinant kelis skirtin-

gų tipų kredito rizikos vertinimo modelius galima tiksliai įvertinti potencialaus skoli-ninko kredito riziką. Tačiau analizuojant kredito rizikos modelių adaptavimo prak-tikoje galimybes, taip pat būtina įvertinti, kad praktinis kredito rizikos vertinimas, naudojant konkrečius kokybiniu ar kie-kybiniu pagrindu sudarytus modelius, yra problemiškas dėl kredito riziką lemian-čių veiksnių identifikavimo ir įvertinimosudėtingumo. Bazelio bankų priežiūros komitetas (1999) akcentuoja dvi esmines kredito rizikos vertinimo modelių kūrimo ir naudojimo problemas:

• Duomenų trūkumas. Finansų ins-titucijos ir kredito rizikos tyrinėtojai yra linkę kredito rizikos vertinimo modelių informacijos baze pasirinkti finansinėseataskaitose pateikiamus duomenis, kurie neatspindi esamos situacijos ir galimų po-kyčių rinkoje. Tai lemia informacijos, cha-rakterizuojančios potencialaus skolininko kredito rizikos lygį, trūkumą, kuris sąlygo-ja vertinimo nepatikimumą. Jeigu į kredito rizikos vertinimo modelį yra įtraukiami situaciją rinkoje atspindintys kintamieji, tuomet iškyla šių kintamųjų kiekybinio įvertinimo problema, kadangi daugelio ap-linkos veiksnių būklės pozicijos negali būti tiksliai sugretintos su skaitine skale.

• Modelio patikimumas. Kredito rizi-kos vertinimo modelių patikimumo nusta-tymas yra gerokai sudėtingesnis uždavinys nei rinkos rizikos modelių atveju. Pirmiau-sia mažas kredito rizikos vertinimo mode-lių patikimumas siejamas su vertinimo ho-rizontu – ilgalaikio kredito rizika turi būti nustatyta visam kredito teikimo laikotar-piui, t.y. skolininko būklė turi būti tiksliai įvertinama kelis metus į priekį. Toks ver-tinimo poreikis sąlygoja santykinai didelį vertinimo neapibrėžtumą, todėl kuriant kredito rizikos vertinimo modelius reikia tinkamai įvertinti laiko veiksnį.


Išanalizavus kredito rizikos vertinimo ypatumus ir tam naudojamų modelių es-minius principus, galima daryti išvadą, kad dažniausiai kredito rizika literatū-roje yra vertinama išimtinai kaip banko (svarbiausios institucijos finansų rinkoje)patiriama rizika, neatsižvelgiant į tai, jog kredito rizikos vertinimas skirtingų tipų kredito institucijų atveju nėra tapatus. Tiksliam kredito rizikos vertinimui ban-kininkystės sektoriuje užtikrinti būtina turėti daug ir išsamios informacijos, kuri įgalintų įvertinti visas su skolininko veikla susijusias ypatybes. Tačiau kredito rizikos vertinimo modelius analizuojantys auto-riai neatsižvelgia į šių modelių adaptavi-mo kituose finansinių paslaugų sektoriuo-se problematiką. Mokslinėje literatūroje ir praktikoje lizingo kredito rizika paprastai nėra išskiriama kaip atskiras rizikos ver-tinimo objektas, taip sąlygojant prielaidą, kad esminiai banko kredito rizikos verti-nimo aspektai yra tinkami ir lizingo pa-slaugoms. Tačiau lizingo, kaip alternaty-vaus finansavimo šaltinio, analizė parodė,jog lizingo paslaugų teikimo atveju kredito rizikos vertinimo sprendimai turi būti ko-reguojami atsižvelgiant į lizingo paslaugos ypatumus.

Lizingo paslaugos plitimo reikšmė ekonomikai ir finansų sektoriui

Lizingo, kaip vieno iš įmonės turto finan-savimo šaltinių, naudojimas verslo filoso-fijoje grindžiamas nuostata, jog ūkio sub-jektui pajamas garantuoja tam tikro turto naudojimas, o ne jo nuosavybės teisės (Be-uselinck, 2000). Ši nuostata charakterizuo-ja lizingo koncepciją, kurioje akcentuo-jama galimybė naudoti turtą, išvengiant didelių vienkartinių investicijų jo įsigiji-mui. Nors lizingas versle yra plačiai papli-

tusi finansavimo forma, tačiau lizingo eks-pertai nepateikia vieningo lizingo sąvokos apibrėžimo. Dažniausiai akcentuojami du lizingo aspektai: 1) išryškinamas nuomos, kaip turto naudojimo neturint jo nuosavy-bės teisės, veiksnys; 2) išryškinamas išori-nio finansavimo veiksnys.

Dažniausiai akcentuojamos dvi lizingo formos – finansinis išperkamasis lizingas ir operatyvinis (veiklos) lizingas, todėl svarbu išsamiau ištirti šių lizingo formų ypatumus.

Finansinio išperkamojo lizingo sutar-tis garantuoja nuomojamos priemonės sa-vininkui investuotų į šį turtą lėšų grąžini-mą, taip pat pelno iš išperkamojo lizingo operacijos gavimą. Pagal finansinio išper-kamojo lizingo sutartį išnuomoto turto terminas sutampa su visiška jo amortiza-cija. Pasibaigus sutarties galiojimo laikui bei visiškai padengus išnuomoto turto vertę, nuomininkas tampa jo savininku.

Atsakomybės už turtą perleidimo lizingo gavėjui savybė finansinio išper-kamojo lizingo atveju yra svarbi kredito rizikos kontekste – lizingo gavėjas įsipa-reigoja mokėti lizingo sutartyje nustatytus mokėjimus, kurių garantas yra lizinguo-jamas turtas, ir taip pat yra atsakingas už šio turto sugadinimą. Tokia sąlyga maži-na lizingo teikėjo kredito riziką, kadangi lizingo gavėjo įsipareigojimai yra visiškai padengiami lizingo objekto verte.

Veiklos lizingas naudojamas, kai nuo-mos laikotarpis yra gana trumpas. Pa-grindinė šios lizingo formos ypatybė – trumpesnis sutarties terminas negu nuo-mojamo turto naudojimo laikas (Danys, Milašauskas, 2000). Veiklos lizingo atve-ju įrengimai nuomos laikotarpiu nepilnai nusidėvi ir gali būti vėl išnuomoti. Nuo-mojamo turto savininkas gali nuomoti tą patį turtą daug kartų, tačiau neperleidžia nuomininkui nuosavybės teisių į nuo-


mojamą priemonę. Veiklos lizingo atveju kredito rizika nėra didelė dėl santykinai mažų lizingo gavėjo įsipareigojimų, lygi-nant su lizingo objekto verte, kuris nuo-savybės teise priklauso lizingo teikėjui. Kredito rizika gali būti minimizuota iki vienkartinės lizingo įmokos dydžio, lizin-go sutartyje numatant, jog lizingo teikėjas turi teisę nutraukti sutartį įsipareigojimų vykdymo delsimo atveju.

Lizingo, kaip specifinės verslo finansa-vimo priemonės, reikšmę ekonomikai įvai-rūs autoriai (Beuselinck, 2000; Biagi, 1999; Gallardo, 1997; Mayes, Nicholas, 1988) pagrindžia nagrinėdami lizingo poveikį ekonomikos augimui, investicijoms, užim-tumui ir finansinių paslaugų sektoriui.

Lizingo poveikis ekonomikos augimui. Lizingo svarbą ekonomikai iliustruoja J. Gallardo (1997) pateikiama lizingo ir eko-nomikos augimo sąveikos schema (1 pav.), kurioje lizingas traktuojamas kaip ekono-mikos augimą skatinantis veiksnys. Auto-rių teigimu, lizingas visų pirma yra verslo plėtrą skatinantis finansinis instrumentas,prieinamas rizikingam verslui, turinčiam augimo potencialą ir pasižyminčiam pra-dinių investicijų stygiumi. Lizingas sudaro galimybę kurti naują verslą su mažesniais pradiniais ištekliais, o tai skatina naujų įmonių steigimą ir konkurencijos didėji-mą. Verslo plėtra, savo ruožtu, tiesiogiai lemia regiono ekonomikos lygio kilimą,

kuris sudaro sąlygas ekonominio augimo uždaro rato formavimuisi – gerėjant eko-nominei situacijai, sparčiau kuriasi naujos įmonės, o tai lemia didesnį lizingo paslau-gų poreikį.

Lizingo, kaip ekonomikos augimą skatinančio veiksnio, nauda labiausiai iš-ryškėja per naujo verslo kūrimo proble-matikos prizmę (Beuselinck, 2000). Naujo verslo kūrimas daugeliu atvejų yra susijęs su didelių pradinių investicijų poreikiu bei didele investavimo rizika, kuri pasi-reiškia tiek verslo kūrėjams (žlugus ver-slui, nekilnojamojo turto ir atsargų forma įšaldomos pradinės investicijos, kurių atgavimas yra ribotas), tiek ir išoriniams verslo finansuotojams (žlugus verslui, pa-skolų teikėjas turi mažas galimybes atgau-ti paskolintas lėšas).

Verslo kūrimą finansuojant lizingoforma, išvengiama pradinių didelių inves-ticijų poreikio bei sumažinama lėšų neat-gavimo rizika žlugus verslui – verslo kū-rėjai investuoja santykinai nedideles lėšas, todėl nesėkmės atveju patiria nedidelius nuostolius, o lizingo teikėjas savo riziką minimizuoja išlaikydamas nuosavybės teisę į lizingo objektą.

Lizingo poveikis investicijoms. D.G. Mayes ir C.S. Nicholas (1988) tyrimai par-odė, jog XX amžiaus aštuntajame ir devin-tajame dešimtmečiuose bendra investicijų apimtis, įskaitant investavimo praktiką

1 pav. Lizingo poveikis ekonomikos augimui (Gallardo, 1997)

Tolesniam augimui būtinas lizingo poreikis

Lizingas, kaip alternatyvi išorinio finansavimo

forma

Naujų verslo subjektų kūrimasis ir konku-rencijos didėjimas

Aukštesnis ekonomikos lygis


naudojant lizingo paslaugas, viršijo išanks-tines prognozes, atliktas naudojant įvairius ekonometrinius modelius. Tokie rezultatai leidžia daryti prielaidą, jog lizingo sek-toriaus plitimas turi poveikį investuoto-jo elgsenai. C. Beuselinck (2000) šį sąryšį tiesiogiai sieja su teigiamu lizingo poveikiu regiono ekonomikai, remdamasis investi-cijų, kaip vieno iš svarbiausių veiksnių, ska-tinančių ekonomikos augimą, traktavimu. Autoriaus atlikti tyrimai rodo, jog 1995 – 1998 m. laikotarpiu lizingo paslaugų dalis bendrose investicijose Europos valstybė-se vidutiniškai sudarė nuo 13,19 proc. iki 14,37 proc. (atskirose valstybėse šis santy-kis svyravo nuo 3,31 proc. Suomijoje 1995 m. iki 48,05 proc. Airijoje 1996 m.).

Įvertinus lizingo paslaugos plitimą Eu-ropoje (2 pav.), galima daryti išvadą, jog nuo 1998 m. lizingo sektorius smarkiai iš-siplėtė (naujai sudarytų sutarčių vertė per metus padidėjo nuo 137 mlrd. eurų 1998 m. iki 214 mlrd. eurų 2004 m.), o tai ga-lima vertinti kaip faktą, rodantį didėjantį lizingo poveikį investicijoms, o tuo pačiu ir valstybės ekonomikai.

Analizuojant C. Beuselinck (2000) tyri-mus, galima pastebėti, jog didžiausią įtaką investicijų apimčiai lizingas turėjo Airijo-je, analizuojamu laikotarpiu pasižymėju-

siai itin sparčiu ekonomikos augimu. Toks reiškinys patvirtina prielaidą, jog lizingas gali būti traktuojamas kaip bendrąsias in-vesticijas skatinantis veiksnys.

Lizingo poveikis užimtumui. Įverti-nus faktą, jog lizingas daro teigiamą įtaką ekonomikos augimui, akivaizdu, jog tuo pačiu egzistuoja ir lizingo plėtros poveikis užimtumo lygiui. Tačiau lizingo ir užim-tumo ryšys yra dvilypis: priklausomai nuo lizingo naudojimo tikslo, lizingo plėtra gali turėti tiek teigiamą, tiek neigiamą po-veikį užimtumo lygiui regione.

Pirmiausia lizingo paslaugų plitimas tiesiogiai teigiamai veikia darbo rinką dviem aspektais (Biagi, 1999):

• Didėjančios lizingo paslaugų apim-tys skatina lizingo paslaugas teikiančių įmonių kūrimąsi, kurios sukuria naujas darbo vietas finansų sektoriuje.

• Didėjančios investicijos lizingo for-ma lemia verslo plėtrą, o tai lemia naujų darbo vietų įmonėse kūrimą.

P. Biagi (1999) empiriniai tyrimai, at-likti trylikoje Europos valstybių, naudo-jant 1986 – 1998 m. duomenis, patvirtina koreliacinį ryšį tarp lizingo ir užimtumo. Autorius, remdamasis lizingo paslaugų rinkos analize Europoje 1986 – 1998 m. laikotarpiu, nustatė, jog lizingo apimčių ir

2 pav. Naujų lizingo sutarčių vertė Europoje (Leaseurope, 2006)


regiono BVP santykiui padidėjus 1 proc., užimtumas sumažėja 1,4 proc. (rezultatų pasikliautinumo intervalas – 10 proc.). Itin didelė lizingo skvarbos ir užimtumo priklausomybė nustatyta Prancūzijoje (determinacijos koeficientas 0,703), Vo-kietijoje (0,571) ir Norvegijoje (0,526).

Tačiau lizingo plėtra taip pat turi ir neigiamą poveikį užimtumui, kadangi lizingas sukuria galimybę įmonėms mo-dernizuoti turimą įrangą, o tai daugeliu atvejų lemia darbo jėgos poreikio mažė-jimą (Beuselinck, 2000). Šis lizingo po-veikis darbo rinkai ypatingai pastebimas analizuojant aukštų technologijų lizin-go apimtis – įmonės, vietoj morališkai ir technologiškai susidėvėjusių įrengimų, naudodamos lizingą diegia šiuolaikinę, informacinių technologijų pagrindu vei-kiančią įrangą, atliekančią daugiau funk-cijų ir mažinančią darbuotojų poreikį.

Lizingo poveikis finansinių paslaugų sektoriui. Lizingo poveikis finansų sekto-riui išryškėja analizuojant išorinio verslo finansavimo galimybių problemą. Ši pro-blema itin stipriai pasireiškia kuriant nau-ją smulkų verslą.

Smulkios įmonės, pradedančios veik-lą, susiduria su išorinio finansavimo šal-tinių trūkumu, kadangi dėl mažo krediti-nio patikimumo daugelis įprastinių verslo finansavimo sprendimų (ilgalaikės bankopaskolos, kreditinės linijos, komerciniai kreditai ir kt.) tokioms įmonėms yra ne-prieinami (Amit, 1998).

Egzistuoja keletas alternatyvų naujo verslo plėtrai užtikrinti – rizikos kapita-lo fondai, verslo mecenavimas, garantijų platinimas ir pan. Tačiau netgi šios verslo finansavimo formos yra prieinamos tikdaliai naujai pradedamo verslo, kadangi daugeliu atvejų tokio pobūdžio finansa-vimas įmanomas tik palaikant glaudžius ryšius su kreditoriais.

Lizingas, kaip mažai rizikinga (kredi-toriaus atžvilgiu) ir santykinai nebrangi (skolininko atžvilgiu) finansavimo forma,yra viena iš sparčiausiai plintančių rizi-kingo verslo finansavimo formų. Lizingoteikėjas susiduria su mažesne įsipareigo-jimų nevykdymo rizika nei bankas, su-teikdamas paskolą ar kitaip finansuoda-mas verslą, todėl lizingo naudojimo verslo finansavimui sąlygos yra palankesnės neikitų finansavimo formų atveju (Beuse-linck, 2000; Biagi, 1999; Gallardo, 1997). Lizingo, kaip vieno iš labiausiai priimti-nų naujo verslo finansavimo alternaty-vų, reikšmė išryškėja sparčiai augančios ekonomikos sąlygomis. Kaip minėta ana-lizuojant lizingo poveikį investicijoms, didžiausia Europoje lizingo paslaugų pa-klausa 1995 – 1998 m. nustatyta Airijoje, kuri tuo metu buvo sparčiausiai besivys-tanti valstybė regione.

Apibendrinant atliktą lizingo paslau-gos poveikio ekonomikos augimui, inves-ticijoms ir nedarbui analizę, galima daryti išvadą, jog augant ekonomikai, didėja li-zingo paslaugų poreikis ir lizingas, kaip viena iš palankiausių santykinai rizikingo verslo finansavimo formų, tampa kon-kurencinga paslauga finansinių paslaugųsektoriuje.

Lizingo konkurencingumui didelę reikšmę turi specifinis lizingo paslaugossantykis su skolininko kredito rizika. Li-zingas yra traktuojamas kaip santykinai nejautrus kredito rizikai ir tai yra vienas iš pagrindinių lizingo plėtrą lemiančių veiksnių.

Kredito rizikos vertinimo lizingo sektoriuje specifika

Kredito rizika lizingo sektoriuje vertina-ma kaip santykinai maža, tačiau tai nėra


teiginys, pagrindžiantis kredito rizikos vertinimo poreikio eliminavimą lizingo paslaugų įmonėje. Tai ypač aktualu spar-taus lizingo paslaugų plitimo kontekste, sąlygojančiame didesnės rizikos prisiėmi-mo poreikį, kaip konkurencijos lizingo paslaugų teikimo sektoriuje intensyvėji-mo rezultatą.

M. Schmit (2003), T.F. Sing ir W.L. Tang (2004), A. Danys ir T. Milašauskas (2000), S.A. Metawa (1995) ir kt. sutinka su tei-giniu, jog kredito rizikos analizė lizingo sektoriuje iš esmės yra analogiška banko kredito rizikai teikiant paskolas, tačiau šie autoriai taip pat pabrėžia, kad egzistuoja tam tikri lizingo paslaugų ypatumai, są-lygojantys savitus kredito rizikos lizingo sektoriuje valdymo niuansus, kurie lieka neįvertinti taikant neadaptuotą banko kredito rizikos vertinimo modelį.

Kredito rizikos valdymo svarbą li-zingo sektoriuje iliustruoja M. Schmit (2003) pateikiami duomenys apie lizin-go sutarčių vykdymo tikimybę vienoje iš stambiausių Europos lizingo įmonių (3 pav.), kurie rodo, jog 9,1 proc. lizingo sutarčių yra neįvykdomos (sustabdomi lizingo įmokų mokėjimai), iš kurių tik

maža dalis (1,2 proc. nuo visų lizingo su-tarčių) yra atnaujinamos.

Ištyrus įvairių autorių požiūrį į kredito rizikos vertinimo lizingo sektoriuje proble-mas, straipsnio autorių nuomone, galima išskirti tokius pagrindinius kredito rizikos valdymo lizingo sektoriuje ypatumus:

• Lizinguojamo turto nuosavybės tei-sės ir tipo įtaką kredito kokybei.

• Pradinės įmokos, kaip kredito rizi-kos mažinimo priemonės, svarbą.

Lizinguojamo turto nuosavybės tei-sės ir tipo įtaka kredito kokybei. Teikiant lizingo paslaugas svarbu yra įvertinti li-zinguojamo turto kokybę sandorio garan-tavimo kontekste. Lizinguojamas turtas tampa lizingo teikėjo nuosavybe ir yra es-minis veiksnys, lemiantis santykinai mažą lizingo paslaugų riziką, lyginant su kitais finansiniais instrumentais (banko pasko-lomis ir kt.).

Lizingo teikėjas teisiškai gali perimti savo žinion lizinguojamą turtą, jeigu lizin-go gavėjas nevykdo sutarties sąlygų (daž-niausiai tai pasireiškia kaip delsimas mokėti lizingo įmokas). Tačiau realybėje ši lizingo teikėjo teisė yra sunkiai įgyvendinama, kadangi lizingo gavėjas įvairiomis pastan-gomis siekia minimizuoti nuostolį, susijusį su lizinguojamo turto grąžinimu. Tam gali būti naudojamos įvairios tiek teisėtos, tiek įstatymus pažeidžiančios priemonės, pa-vyzdžiui (Danys, Milašauskas, 2000):

• turtas sugadinamas ar sunaikina-mas;

• turtas išgabenamas į užsienį;• bandoma vietoje lizinguojamos

įrangos grąžinti pasenusią ir kt.Didėjant lizinguojamų prekių įvairo-

vei, lizingo objekto neatgavimo tikimybė smarkiai didėja. Tai ypač aktualu mažme-ninio lizingo sektoriuje, kadangi smulkaus lizinguojamo turto (kurio vertė siekia tik kelis šimtus litų) atgavimas, lizingo gavė-

3 pav. Lizingo paslaugų sutarčių pasiskirstymas pagal jų vykdymo statusą (Schmit, 2003)


jui pažeidus lizingo sutarties sąlygas, yra susijęs su santykinai didelėmis išlaidomis (lyginant su paties turto verte).

Šią problemą akivaizdžiai iliustruo-ja M. Schmit (2003) tyrimas, atliktas re-miantis stambių Europos lizingo paslaugų teikėjų duomenimis apie lizingo sutarčių vykdymą (4 pav.).

Tyrime autorius analizavo 40,7 tūkst. lizingo sutarčių, pasirašytų 1997 – 2001 m. laikotarpiu, kurias išskyrė į dvi grupes:

• Transporto priemonių lizingo su-tartys.

• Gamybinės įrangos lizingo sutartys.Tyrimo duomenų analizė rodo, jeigu

transporto priemonių lizingo atveju lizin-go teikėjams pavyksta atgauti patirtą nuo-stolį dėl sutarties nevykdymo 89,5 atvejais iš šimto, tai gamybinės įrangos lizingo at-veju ši dalis sudaro vos 69,82 proc.

M. Schmit (2003) tyrime neanalizuo-jama mažmeninio lizingo rinka, tačiau, įvertinus pateikiamų duomenų specifiką,galima daryti prielaidą, jog mažmeninio lizingo atveju vidutinė nuostolio dėl su-tarties nevykdymo tikimybė yra mažesnė nei gamybinės įrangos lizingo atveju.

Papildomai reikia išskirti veiklos lizin-go atvejį, kuomet pasibaigus lizingo sutar-

čiai, nuomojamas turtas yra grąžinamas lizingo teikėjui. Šiuo atveju lizingo teikė-jui itin svarbi turto kokybė jo likvidumo ir ilgaamžiškumo aspektais. Veiklos lizingo srityje būtina tiksliai įvertinti numatomo nuomoti turto likvidumą (galimybę šį turtą realizuoti), kuris lemia turto panau-dojimo efektyvumą.

Detaliai reikia aptarti pradinės įmo-kos svarbą lizingo kredito rizikai. Pra-dinė įmoka yra svarbus lizingo sutarties elementas, kuris gali būti traktuojamas kaip viena iš esminių lizingo, kaip finan-sinio instrumento, dalių: lizingo poreikis yra pagrįstas lėšų reikalingam turtui įsi-gyti trūkumu, kuris daugeliu atveju yra mažesnis nei 100 proc. (t.y. potencialus lizingo gavėjas turi dalį lėšų jam reikalin-gam turtui įsigyti), todėl iš lizingo teikėjo tikimasi padengti tik trūkstamą lėšų dalį.

Tačiau intensyvi konkurencija skatina teikti lizingo paslaugas ir be pradinės įmo-kos (tai ypač pastebima mažmeniniame lizinge), o tai turi didelį poveikį kredito rizikai. Pradinė įmoka, mokama sutarties sudarymo metu, yra vertinama kaip papil-domas garantas (neskaitant lizingo teikėjo nuosavybės teisių į lizinguojamą turtą), kad lizingo gavėjas laikysis sutarties są-

4 pav. Nuostolio dėl lizingo sutarties nevykdymo atlyginimo tikimybė Europoje (Schmit, 2003)


lygų. Šis garantas pagrįstas lizingo gavėjo finansiniu įsipareigojimu – atsisakius vyk-dyti sutartį, lizinguojamas turtas grąžina-mas lizingo teikėjui, neatsižvelgiant į tai, jog dalis lėšų už šį turtą yra sumokėta iš anksto (pradinė įmoka), todėl lizingo ga-vėjas patiria finansinį nuostolį, adekvatųįmokėtai pradinei įmokai bei sumokėtoms periodinėms lizingo įmokoms.

Kredito rizikos vertinimo svarbą, nepri-klausomai nuo jos tikimybės, lemia vyks-tantys pokyčiai lizingo paslaugų sektoriuje. Nuolat didėjanti lizingu perkamų prekių įvairovė ir aštrėjanti lizingo paslaugų tei-kėjų konkurencija skatina veiklos efekty-vumo didinimo sprendimų paiešką. Kre-dito rizika gali būti vertinama kaip viena iš kritinių lizingo paslaugų teikėjo veiklos efektyvumo didinimo sferų, kadangi kre-dito rizikos vertinimas yra susijęs su tam tikrais laiko ir finansiniais ištekliais, ribo-jančiais lizingo teikėjo konkurencingumą. Tačiau kredito rizikos vertinimo lizingo sektoriuje svarbos analizė rodo, jog šis procesas yra neišvengiamas ir turi būti atliktas kokybiškai. Tačiau, kita vertus, maža kredito rizikos pasireiškimo tikimy-bė atskiro lizingo gavėjo atveju bei santy-kinai maži nuostoliai sudaro prielaidas ig-noruoti kredito rizikos vertinimo svarbą, ko pasekoje lizingo teikėjo veikla gali tapti nepamatuotai rizikinga.

Vadinasi, atsižvelgiant į lizingo sekto-riuje egzistuojančią kredito rizikos verti-nimo būtinybę bei kredito rizikos verti-nimo proceso efektyvumo laiko ir kaštų atžvilgiu didinimo poreikį, galima daryti išvadą, jog lizingo sektoriuje yra aktualus nesudėtingų ir efektyvių kredito rizikos vertinimo būdų paieškos klausimas.

Paprastai kredito rizikos vertinimo modeliuose atsižvelgiama į šias pagrindi-nes vertinamo subjekto charakteristikas (Sing, Tang, 2004):

• Ūkio subjekto verslo esmę ir per-spektyvas.

• Ūkio subjekto finansinių srautųdydį ir stabilumą.

• Ūkio subjekto padėtį rinkoje ir kon-kurencinę poziciją.

• Galimus ūkio subjekto ekonominės padėties pokyčius ateityje.

Šios charakteristikos turi būti įvertin-tos ir analizuojant lizingo gavėjo kredito riziką, tačiau papildomai būtina atsi-žvelgti ir į specifinius, su lizingo paslaugasusijusius veiksnius: lizinguojamo turto priklausomybę lizingo teikėjui ir pradi-nės įmokos reikšmę. Šie veiksniai didžiąja dalimi lemia santykinai mažą kredito rizi-ką teikiant lizingo paslaugas, todėl svarbu išanalizuoti kredito rizikos modelio su-paprastinimo galimybę, jį taikant lizingo sektoriuje. Lizingo teikėjas gali prisiimti didesnę riziką nei bankas, teikdamas pa-skolas be garantijų, todėl lizingo gavėjo patikimumo vertinime sumažėja finan-sinių srautų ir kokybinių charakteristikų analizės reikšmė.

Vadinasi, lizingo gavėjas turi ieškoti galimybių, kaip adaptuoti specifinius kre-dito rizikos vertinimo modelius, pasižy-minčius naudojimo paprastumu ir patiki-mumu, taip išvengiant papildomų laiko ir kaštų sąnaudų, susijusių su bankinių pa-slaugų sektoriui pritaikytų kredito rizikos vertinimo modelių naudojimu.

Išvados

1. Lizingas traktuojamas kaip alternaty-vi verslo finansavimo forma, pasižymintisavita finansavimo sprendimų struktūra.Pagrindinės lizingo paslaugos savybės, charakterizuojančios kredito rizikos pasi-reiškimo tikimybę, yra: 1) lizingo objekto priklausomybė nuosavybės teisėmis lizin-


1. Altman, E. I. (1993). Corporate Financial Dis-tress and Bankruptcy: A Complete Guide to Pre-dicting and Avoiding Distress and Profiting fromBankruptcy. – New York: John Wiley & Sons.

2. Amit, R. (1998). Why do venture capital firmsexist? Theory and Canadian evidence / R.Amit,J.Brander, C.Zott // Journal of Business Ventur-

ing, No 13.3. Basle Committee on Banking Supervision.

(1999). Credit risk modelling: current practices and applications. – Basle.

4. Beuselinck, C. (2000). The Economic Impact ofLeasing. Working Paper. – Gent: Gent Univer-sity, Faculty of Economics and Business Admin-

Literatūra

go teikėjui ir 2) pradinė įmoka, tapatinama su papildomu kredito garantu. Šios lizingo savybės lemia kredito rizikos pasireiškimo specifiką teikiant lizingo paslaugas. Ana-lizuojant kredito riziką lizingo sektoriuje, būtina įvertinti dvi pagrindines lizingo rū-šis per kredito rizikos vertinimo prizmę:

• Finansinio išperkamojo lizingo at-veju lizingo gavėjo įsipareigojimai yra pa-dengiami lizingo objekto verte ir dalinai – pradine įmoka.

• Veiklos lizingo atveju mažą kredito riziką lemia santykinai maži lizingo gavė-jo įsipareigojimai, lyginant su lizingo ob-jekto verte, bei lizingo teikėjo galimybės nutraukti sutartį ir atsiimti lizinguojamą turtą.

2. Kredito rizika yra vertinama kaip viena svarbiausių finansinės institucijospatiriamos rizikos dedamųjų. Esminės kredito rizikos savybės yra susiję su finan-sinės institucijos nuostolių skirstiniu, ku-ris parodo asimetrišką nuostolio dydžio ir jo pasireiškimo tikimybės sąveiką. Viena iš pagrindinių kredito rizikos dalių yra įsipareigojimų nevykdymo rizika, kurios pasireiškimo tikimybės įvertinimas yra pirmutinis ir svarbiausias kredito rizikos vertinimo proceso uždavinys. Kredito rizikos vertinimas atliekamas naudojant įvairius modelius, besiskiriančius įverti-namos informacijos ar galutinių rezultatų pobūdžiu, tačiau egzistuoja dvi bazinės kredito rizikos analizės formos:

• Kiekybinė analizė įgalina ištirti visų

kredito rizikos dydžiui įtakos turinčių veiksnių tarpusavio sąveiką ir tiksliai cha-rakterizuoti jų įtaką ir pasireiškimo pobū-dį, tačiau nesudaro galimybės atsižvelgti į atskirų veiksnių vertinimo paklaidas.

• Kokybinė analizė leidžia visus veiks-nius įvertinti su tam tikromis išlygomis, kurios apibūdina vertinimo neapibrėžtu-mą, tačiau neparodo tikslių analizuojamų veiksnių neapibrėžtumo ribų.

3. Kredito rizikos vertinimo specifi-kos ir problemų lizingo sektoriuje tyrimas leidžia teigti, kad lizingas, kaip alternaty-vi finansavimo forma, pasižymi sparčiuplitimu Europoje ir Lietuvoje, o tai gali-ma vertinti kaip lizingo sektoriaus reikš-mės didėjimą makroekonominiu mastu. Lizingo poveikio ekonomikos augimui, investicijoms, užimtumui ir finansų sek-toriui analizė patvirtina mokslinių lizingo paslaugos ir sektoriaus tyrimų poreikį. Viena iš galimų tyrimo krypčių yra kre-dito rizikos vertinimas lizingo sektoriuje, pasižymintis specifinėmis savybėmis irreikalaujantis išskirtinio dėmesio. Nors kredito rizika lizingo sektoriuje yra trak-tuojama kaip santykinai maža, tačiau jos vertinimas yra neišvengiamas. Siekiant laiko ir kaštų atžvilgiu efektyvaus lizingo įmonių veiklos užtikrinimo, kredito rizi-kos vertinimo būdai turi būti adaptuoti lizingo sektoriui, įvertinant paprastesnę kredito rizikos vertinimo procedūrą ir mažesnį informacijos apie vertinamą sub-jektą poreikį.


istration.5. Bessis, J. (1998). Risk Management in Banking.

– USA: John Wiley & Sons.6. Biagi, P. (1999). The Leasing Market in Europe

Compared with some Macro-Economical In-dicators: an Empirical Analysis // Leaseurope Working Papers, July.

7. Caouette, J. B. (1998). Managing Credit Risk. The Next Great Financial Challenge / J.B. Caou-ette, E.I. Altman, P. Narayanan. – New York: Wi-ley Frontiers in Finance.

8. CFO Research Services. (2004). Credit Analysis Technology in a Changing Business Environ-ment. – Boston: CFO Publishing Corp.

9. Chen, Y. C. (2001). A study on the quality of credit granting in leasing: fuzzy set theory ap-proach // Soft Computing, No 5.

10. Danys, A., Milašauskas, T. (2000). Lizingas. – Vilnius: Lietuvos bankininkystės, draudimo ir finansų institutas.

11. Gallardo, J. (1997). Leasing to Support Micro and Small Enterprises // The World Bank WorkingPaper, Financial Sector Department, October.

12. Giesecke, K. (2004). Credit Risk Modeling and Valuation: an Introduction // Credit Risk: Mod-els and Management, Vol. 2.

13. Gupton, G. M., Stein, R. M. (2002). LossCal-cTM: Moody’s Model for Predicting Loss Giv-en Default (LGD). Special Comment. – USA: Moody’s.

14. Jokivuolle, E., Peura, S. A (2000). Model for Es-timating Recovery Rates and Collateral Haircuts for Bank Loans // Bank of Finland Discussion Paper 2.

15. Jones, D., Mingo, J. (1998). Industry Practices in Credit Risk Modeling and Internal Capital Allocations: Implications for a Models-Based Regulatory Capital Standard // Economic Policy Review 51(2).

16. Kamienas, I., Valvonis, V. (2004). Paskolų regis-tro naudojimas kredito rizikai valdyti // Pinigų studijos, Nr. 1.

17. Koch, T.W., MacDonald, S.S. (2000). Bank Man-agement. 4th edition. – USA: The Dryden Press.

18. Leaseurope. (2006). Leasing Activity in Europe. Prieiga per Internetą: <http://www.leaseurope.org/pages/Download/EuropeanLeasingMarket_KeyFigures02.pdf>. Žiūrėta [2006 10 02].

19. Mayes, D.G., Nicholas, C.S. (1998). The Eco-nomic Impact of Leasing. – London: Macmillan Press.

20. Mays, E. (2003). Credit Scoring for Risk Manag-ers. The Handbook for Lenders. – USA: SouthWestern College Publishing.

21. Metawa, S. A. (1995). The evaluation of leaseinvestment opportunities: a decision-support methodology // Facilities, No 13.

22. Schmit, M. (2003). Credit risk in the Leasing Business. Prieiga per Internetą: <http://www.leaseurope.org/pages/Studies_and_Statements/Studies/PartII-rev.pdf>. Žiūrėta: [2006 02 03].

23. Schmit, M. (2003). Credit Risk in the Leasing Industry. Prieiga per Internetą: <http://www.leaseurope.org/pages/Studies_and_State-ments/Studies/PDLGDFINAL.pdf>. Žiūrėta: [2006 02 03].

24. Schmit, M. (2002). Is Automotive Leasing a Risky Business? – Bruxelles: Universite Libre de Bruxelles.

25. Sing, T.F., Tang, W.L. (2004). Valuing leasing risks in commercial property with a discrete-time binomial tree option model // Journal of Property Investment & Finance, No 2, Vol 22.

26. Vaškelaitis, V. (2003). Pinigai: komerciniai bankai ir jų rizikos valdymas. – Vilnius: „Lietu-vos mokslo“ redakcija.

Straipsnis įteiktas: 2006 03 28Parengtas publikuoti: 2007 03 01

Petras BARŠAUSKAS, Tadas ŠARAPOVAS, Aurelijus CVILIKAS

THE SPECIFICITY AND EVALUATION PROBLEMS OF CREDIT RISK IN LEASING SECTORS u m m a r y

Credit risk is treated as one of the most important risk forms in financial sector, which appears in all fi-nancial transactions. Credit risk is usually described as the probability that debtor would not be able to

meet his engagements, defined in contract. In thatcase credit risk is treated as the main source of los-ses that arise from engagements. For this reason in banking sector there is paid a big attention to credit


В данной статье рассматривается кредитный риск, трактуемый в финансовом секторе как одна из важнейших форм риска, проявляющих-ся во всех финансовых сделках. Лизинг счи-тается одной из наименее рискованных форм финансирования, поэтому важно совершен-ствовать решения по оценке кредитного риска

в секторе лизинга, анализируя специфические проблемы оценки кредитного риска в секторе лизинга, от эффективности решения которых зависят возможности оценки кредитного риска в секторе лизинга.

Ключевые слова: лизинг, кредитный риск, оценка кредитного риска.

Пятрас БАРШАУСКАС, Тадас ШАРАПОВАС, Аурелиюс ЦВИЛИКАС

СПЕЦИФИКА ПРОЯВЛЕНИЯ КРЕДИТНОГО РИСКА И ПРОБЛЕМЫ ЕГО ОЦЕНКИ В СЕКТОРЕ ЛИЗИНГАР е з ю м е

risk, which is best represented by the variety of cre-dit risk models, adapted to banking sector.

The analysis of theoretical research in the areaof credit risk evaluation in leasing sector allows stating that credit risk is comprehensively analyzed in banking sector, but leasing sector usually is not included in such analysis as the individual object, having specific credit risk evaluation problems. Thisis because of leasing treatment as one of least risky financing forms in lessor and lessee point of view.

The most often credit risk in scientific literatureis treated as exclusively the bank’s (the most impor-tant financial institution in sector) experienced risk,without paying attention to the fact that credit risk evaluation in different types of credit institutions isnot identical. For the precise evaluation of credit risk in banking sector it is necessary to have much and comprehensive information, which would enable to evaluate all peculiarities of debtor’s risk. But the authors who analyse credit risk evaluation models, usually pay no attention to the possibilities to adopt these models for other financial services. The ana-lysis of leasing, as the alternative instrument for business financing, shows that in leasing servicesthe main bank’s credit risk evaluation aspects are suitable, but should be adjusted to the peculiarities of leasing services.

After the thorough analysis of credit risk eva-luation in leasing sector problems, it can be stated that the main peculiarities of credit risk manage-ment in leasing sector are: 1) the impact of leased assets ownership rights and type on credit quality; 2) the importance of initial payment, as the credit risk reduction tool.

In case of leasing services it is important to eva-luate the quality of leased assets in the context of lease agreement guarantee. The leased asset beco-

mes the property of lessor and is the main factor of low leasing risk, comparing with the other financialservices. The law formally allows lessor to repossessthe leased asset, if lessee is not able to meet his enga-gements. But in reality this lessor’s right can be har-dly realized, because lessee has various possibilities to reduce his own loss, which means the reduction of leased asset value.

The initial payment is also an important elementof leasing deal, which can be treated as one of essen-tial parts of leasing. The initial payment, which ispaid at the moment of contract signing, is often trea-ted as additional guarantee for lessor that lessee will not infringe the contract. But intensive competition stimulates the interest for lease companies to refuse initial payment (especially in retail sector) and this decision has a big negative impact on credit risk.

The research of credit risk in leasing sector pro-blems and evaluation specificity allows stating thatleasing, as the alternative for business financing, isdistinguished by the rapid growth in Europe and Lithuania, and this can be treated as the growing importance of leasing sector in macroeconomic level. The analysis of leasing impact on economicgrowth, investment, employment and financial sec-tor development confirms the need of leasing ser-vices scientific analysis. One of the most importantresearch areas is credit risk evaluation in leasing sector, which is related to specific characteristicsand requires exceptional attention. Though the cre-dit risk in leasing sector is treated as relatively low, but its evaluation is necessary. In case of time and cost efficiency in credit risk evaluation process it isimportant to adapt credit risk evaluation methods in leasing services, paying attention to the need of simpler credit risk evaluation procedure and smal-ler amount of information about lessee.

Documents

Kredito rizikos pasireiškimo lizingo sektoriuje specifika ir ......Kredito rizikos vertinimo lizingo sektoriuje teoriniai sprendimai Vienas svarbiausių kredito institucijos valdymo