KTU Statybos ir architektūros fakulteto istorija

1. LIETUVOS (VYTAUTO DIDŽIOJO) UNIVERSITETO TECHNIKOS FAKULTETO STATYBOS SKYRIUS (1920-1940)

Kuriantis Lietuvos Respublikai, stigo inteligentijos, reikėjo įvairių sričių specialistų. To meto vyriausybei atsisakius steigti

valstybinį universitetą, buvo suorganizuota Aukštųjų mokslų draugija, kuri 1920 m. sausio 27 d. visuomeniniais

pagrindais Kaune įkūrė Aukštuosius kursus. Aukštuosiuose kursuose greta kitų buvo ir Technikos skyrius. Kaip

prisimena buvęs šio skyriaus vedėjas J.Šimoliūnas, Technikos skyrius turėjo tris poskyrius: statybos, mechanikos ir

technologijos. Pirmaisiais ir antraisiais mokslo metais visiems trims poskyriams mokslo dalykai buvo bendri, skirtis jie

turėjo trečiaisiais metais. Aukštieji kursai pradėjo rengti inžinierius statybininkus, tačiau neišleido nė vienos jų laidos, nes

veikė vos dvejus metus. Aukštuosiuose kursuose dėstė ir pirmieji statybinių disciplinų dėstytojai: Kazimieras

Vasiliauskas, Pranas Jodelė, Stasys Dirmantas, Mykolas Songaila, Jonas Simoliūnas ir Valerijus Verbickis, kurie vėliau

sudarė Universiteto Technikos fakulteto Statybos skyriaus profesūros branduolį.

1.1. KATEDROS IR DĖSTYTOJAI

Seime užsitęsus debatams dėl Universiteto Kaune statuto, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1922 m. vasario 13 d.

nutarė įsteigti Lietuvos universitetą, remdamasi Valstybės tarybos 1918 m. gruodžio 5 d. priimtu Vilniaus universiteto

statutu (faktiškai tuo metu Vilniaus universitetas buvo atkurtas). Lietuvos universitete buvo numatytas ir Technikos

fakultetas, nors Vilniaus universiteto statute jo nebuvo. 1922 m. vasario 25 d. buvo sudarytas penkių asmenų mokomojo

personalo branduolys Technikos fakultetui organizuoti. Jame buvo ir trys statybinių disciplinų dėstytojai - Pranas Jodelė,

Jonas Šimoliūnas ir Kazimieras Vasiliauskas.

prof. Jonas Šimoliūnas prof. Kazimieras Vasiliauskas

Pirmosios žinios apie steigiamas katedras randamos švietimo ministro aplinkraštyje, kuriuo nuo Universiteto įsteigimo

dienos P.Jodelė tvirtinamas Statybos medžiagų technologijos katedrai, J.Šimoliūnas - Statybos katedrai, K.Vasiliauskas -

Statybos mechanikos katedrai organizuoti ir valdyti. Dviem dienom anksčiau datuotame rašte Mykolas Songaila

skiriamas einančiu profesoriaus pareigas Architektūros katedroje, Stasys Dirmantas - docentu Geodezijos katedroje.

Pirmajame Lietuvos universiteto statute, kurį Seimas priėmė 1922 m. balandžio 12 d.,Technikos fakultete greta kitų trijų

buvo įkurtas Statybos skyrius ir 7 statybinio profilio katedros: Statybos ir statybos medžiagų technologijos, Architektūros,

Geodezijos, Statybos mechanikos, Hidrotechnikos, Kelių ir Tiltų. Tačiau po 1926 m. sumanyta ne tik susiaurinti

Universiteto ir fakultetų autonomiją, bet ir sumažinti skyrių ir katedrų skaičių. Technikos fakulteto taryba paskelbė, kad

ryžtingai priešinasi pernelyg dideliam fakulteto mažinimui ir nepagrįstam katedrų sujungimui. Tarybos nuomone, katedros

turėtų apimti tik artimas disciplinas. Todėl taryba argumentuotai prieštaravo prieš Statybos ir statybos medžiagų

technologijos ir Architektūros katedrų jungimą į vieną. Ji taip pat įrodinėjo, kad į vieną katedrą negalima jungti geodezijos,

sauskelių ir gatvių, geležinkelių, geležinių konstrukcijų, tiltų ir gelžbetonio disciplinų.

Fakulteto vadovybei ryžtingai pasipriešinus, Statybos skyriuje pavyko išvengti didelių pakeitimų. 1930 m. birželio 7 d.

statute Statybos skyriuje vietoj septynių katedrų buvo paliktos šešios, nes buvo sujungtos Geodezijos ir Kelių katedros.

Be to, pasikeitė kai kurių katedrų pavadinimai. Nuo tol skyriuje buvo šios katedros: Statybos, Architektūros, Statybinės

statikos, Hidrotechnikos, Geodezijos ir kelių, Tiltų. Kadangi Technikos fakultete buvo vienas Statybos skyrius, tad buvo ir

viena statybos specialybė. Vėliau buvo siūloma steigti daugiau statybinio profilio skyrių, taigi ir specialybių. Štai šalia

Statybos skyriaus buvo siūloma organizuoti ir Architektūros skyrių. Prof. V.Mošinskis, tam pritardamas rašė: "Mūsų

kraštas pirmą didžiausią reikalą - restauruoti sugriautus per karą pastatus - šiek tiek patenkino ir dabar jau reikalauja ne

tik statybininkų, bet ir architektų, kurie patenkintų ne tik stiprumo, racionalumo, bet ir meno bei estetikos reikalavimus".

Technikos fakultetas 1936 m. paskyrė komisiją naujos fakulteto struktūros ir mokslo planų projektui sudaryti. Komisija,

atsižvelgdama į Švietimo ministerijos ir specialistų pastabas, kelis kartus keitė savo projektą, kol po dviejų metų pateikė

fakulteto tarybai galutinį variantą. Jame buvo numatyti trys statybinio profilio skyriai (Architektūros, Geodezijos ir

Statybos), taigi ir to paties pavadinimo specialybės. Statybos skyriuje buvo siūlomos dvi šakos (specializacijos): statybos

ir hidrotechnikos-melioracijos. Šis projektas buvo pristatytas Švietimo ministerijai su prašymu tuos pakeitimus padaryti

nuo 1938/1939 m.m. Tačiau tai nebuvo padaryta iki Statybos skyriaus veikimo pabaigos.

Ne visos katedros, įsteigtos pirmuoju Universiteto statutu, pradėjo veikti nuo patvirtinimo dienos. Viskas priklausė nuo

tinkamų katedrų vedėjų suradimo. Iš karto savo veiklą pradėjo Statybos ir statybos medžiagų technologijos, Kelių,

Statybos mechanikos, Architektūros ir Geodezijos katedros.

Statybos ir statybos medžiagų technologijos katedros vedėju buvo paskirtas P.Jodelė (1881-1955). Jis baigė Charkovo

veterinarijos institutą (1896) ir Kijevo politechnikos institutą (1904). Įgijęs patyrimo statybos medžiagų ir metalurgijos

įmonėse, pradėjo dėstyti Kijevo politechnikos institute, ten išleido kelis vadovėlius rusų kalba. 1927-1930 m. Technikos

fakultete taip pat ėjo antraeiles Neorganinės chemijos technologijos katedros vedėjo pareigas. Nuo 1930 m. buvo

Statybos katedros vedėjas. Dėstė statybos medžiagų technologiją ir petrografiją su mineralogija ir geologija, o pasikeitus

šios disciplinos pavadinimui - taikomąją geologiją. Pasižymėjęs pirmaisiais Lietuvoje statybos medžiagų moksliniais

tyrinėjimais ir pirmojo cemento fabriko organizavimu (1914), jis buvo ir aktyvus aukštojo mokslo organizatorius - pirmasis

Technikos fakulteto dekanas, dirbo Universiteto prorektoriumi ir rektoriumi. Parašė pirmuosius lietuvių kalba vadovėlius

"Geologijos tyrinėjimai" (1922) ir "Statybos medžiagų technologija" (1923).

Technikos fakulteto taryba su pirmaisiais 1925 m. laidos absolventais inžinieriais. (Viduryje (sėdi) prof. P. Jodelė)

Kelių katedros vedėjas buvo J.Šimoliūnas (1878-1965), baigęs Rygos politechnikos institutą (1909). Pedagoginį darbą

pradėjo Aukštuosiuose kursuose Kaune, kuriuose dar vadovavo ir technikos skyriui. Dėstė sauskelių ir gatvių, statybos,

vėliau ir hidrotechninių įrengimų bei vandens disciplinas. Išleido knygas: "Šventosios uostas" (1933), "Klaipėdos uostas"

(1 d. 1933), dviejų tomų paskaitų kursą "Statyba" (1932 ir 1939).

Statybos mechanikos, vėliau Statybinės statikos katedrai vadovavo K.Vasiliauskas (1879-1957). Jis 1907 m. baigė

Rygos politechnikos institutą. Dėstė Aukštuosiuose kursuose Kaune ir skaitė medžiagų atsparumo discipliną. Be to,

Technikos fakultete dėstė ir statybos statiką. Tai vienas intensyviausiai mokslinį darbą dirbusių fakulteto personalo narių.

Paskelbė originalių mokslinių darbų, už kuriuos fakulteto taryba 1939 m. jam suteikė inžinerijos daktaro laipsnį. Išleido

monografiją "Apskritimo būdas statybos statikoje" (1929), vadovėlį "Elementarinis medžiagų atsparumo kursas" (1935) ir

kt. 1927-1933 m. ir 1938-1940 m. buvo Technikos fakulteto dekanas.

Architektūros katedros vedėjas M.Songaila (1871-1941) 1903 m. baigė Peterburgo dailės akademiją. Vėliau dėstė

Petrogrado politechnikos ir žemės ūkio institutuose. Rusijoje buvo pastatyta jo projektuotų visuomeninių pastatų,

gyvenamųjų namų, vilų. Vadovaudamas katedrai, dėstė architektūrą. Jis buvo vienas žymiausių Lietuvos neoklasikinio

laikotarpio architektų. Jo darbams būdingi neoklasicizmo bruožai, funkcinis tikslingumas. Jis daugiausia suprojektavo

bankų pastatų, iš kurių žymiausi yra banko rūmai Kaune.

Geodezijos katedros vedėju buvo paskirtas karininkas, vėliau tapęs generolu, S.Dirmantas (g. 1887). 1914 m. jis baigė

Maskvos matavimo institutą. Pedagoginį darbą pradėjo dirbti Aukštuosiuose kursuose Kaune. Ten ir vėliau Universitete

dėstė geodeziją. Nuo 1930 m. vadovavo Geodezijos ir kelių katedrai. Dėstydamas Universitete, kartu dirbo ir karinėse

mokyklose bei kitose kariuomenės įstaigose. Išleido knygas: "Topografija" (1923), "Nivelyrų konstrukcijos" (1932),

"Topometrijos kursas" (1940).

1923 m. sausio 18 d. Tiltų katedros vedėju buvo paskirtas Silvestras Grinkevičius (1871-1942). Jis baigė Peterburgo

technologijos institutą (1899). 1919-1922 m. buvo Lietuvos susisiekimo ministro pavaduotojas ir geležinkelių valdybos

viršininkas. 1934-1937 m. buvo Technikos fakulteto dekanas. Dėstė tiltų ir geležinių konstrukcijų disciplinas. Paruošė

leidinius: "Mediniai tiltai" (1929), "Pastatams skaičiuoti daviniai" (1932), ir "Geležinės konstrukcijos" (1933).

Hidrotechnikos katedra pradėjo veikti 1923 m. vasario 1 d., kai jos vedėju buvo paskirtas Povilas Čechavičius (1858-

1935), kuris 1881 m. baigė Peterburgo susisiekimo institutą. P.Čechavičius turėjo didelį hidrotechninės statybos

patyrimą, vadovavo Petrogrado, Talino, Helsinkio ir Tukano uostų plėtimo ir tvarkymo darbams. Profesoriavo Kijevo

politechnikos institute, ten parašė du veikalus, vėliau išleido knygas "Gamtos ratas" (1924) ir "Bendrosios žinios apie

vandentiekius" (1925). Dėstė hidrotechninių įtvarų ir vandens kelių kursą. Vienerius metus skaitė vandentiekio ir

kanalizacijos discipliną.

B.Čechavičiui išėjus į pensiją, Hidrotechnikos katedros vedėju nuo 1933 m. tapo Steponas Kolupaila (1892-1984). Jis

1915 m. baigė Maskvos matavimo institutą ir vėliau jame dėstė. Technikos fakultete pradėjo dirbti 1922 m. rudenį, 1925

m. suorganizavo hidrotechnikos kabinetą, o po metų ir hidrometrijos laboratoriją Botanikos sodo tvenkinyje. Dėstė

hidrauliką ir hidrologiją su hidrometrija ir melioracija, vėliau atskiras hidrologijos ir melioracijos disciplinas. S.Kolupaila

buvo produktyvus mokslininkas, Lietuvos upių hidrologijos pradininkas. Parašė monografijas apie Nevėžį (1936) ir

Nemuną (1940), dviejų dalių vadovėlį "Hidrometrija" (1939-1940).

Iš kitų personalo narių pažymėtini Pranas Morkūnas ir Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. P.Morkūnas (1873-1964) baigė

Peterburgo institutą, 1922-1941 m. Statybos skyriuje, būdamas privatdocentas, dėstė gelžbetonį ir tiltus. Jis buvo

pirmasis mūsų krašte gelžbetonio specialistas, tuo metu suprojektavo ir pastatė keliolika tiltų ir kelias maisto pramonės

įmones. V.Landsbergis-Zemkalnis (1893-1993) baigė Romos aukštąją architektūros mokyklą, 1927-1929 m. dirbo

architektūros katedros jaunesniuoju asistentu. Vėliau pasižymėjo kaip gabus ir produktyvus architektas, buvo

funkcionalizmo Lietuvoje pradininkas. Pagal jo projektus Kaune pastatyti Kūno kultūros rūmai (dabar LKKA),

"Pienocentro" rūmai (dabar KTU Ekonomikos ir vadybos fakulteto rūmai), Tyrimų laboratorijos kompleksai (dabar KTU

Cheminės technologijos fakulteto senieji rūmai), Pramonės, prekybos ir amatų rūmai (dabar Viešosios bibliotekos senieji

rūmai) ir kt.

Kaip matyti iš pavyzdžių, statybinio profilio katedros buvo sukomplektuotos iš kompetentingų dėstytojų. Visi jie, išskyrus

V.Landsbergį-Žemkalnį, buvo baigę Rusijos imperijos aukštąsias mokyklas. Daugelis jų turėjo darbo aukštosiose

mokyklose patirtį, buvo dėstę ir net profesoriavę aukštosiose Rusijos ir Ukrainos mokyklose, Aukštuosiuose kursuose

Kaune. Vėliau jų gretas papildė jaunesni darbuotojai, Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakulteto absolventai. Iš jų

paminėtini Juozas Gabrys (Geodezijos ir kelių katedra), Juozas Indriūnas (Statybinės statikos katedra) ir Juozas Kuodis

(Statybos katedra). Jie intensyviai dirbo mokslinį darbą ir dar prieš Statybos skyriaus reorganizavimą apgynė daktarines

disertacijas.

Katedros buvo negausios, vos po kelis personalo narius. Didžiausios paskutiniaisiais Statybos skyriaus veikimo metais

buvo Statybos bei Geodezijos ir kelių katedros. Abi jos turėjo po penkis darbuotojus, įskaitant ir laborantus. Statybinio

profilio katedrose 1923 m. dirbo 8 dėstytojai. Pamažu dėstytojų skaičius padidėjo daugiau nei dvigubai: 1927 m. šiose

katedrose dirbo 17 dėstytojų, 1932 m. -19 dėstytojų, 1937 m. - taip pat 19 dėstytojų. 1940 m. jose buvo 11 vyresniojo

mokslo personalo (profesorių ir docentų) ir 12 jaunesniojo mokslo personalo narių (asistentai ir laborantai).

Statybos skyriaus katedros iš pradžių buvo įsikūrusios I Universiteto rūmuose (dabartiniuose KTU I rūmuose), kur buvo

išsidėsčiusios labai ankštai, kai kurios net neturėjo atskirų patalpų. Nuo 1924-1927 m. kai kurios katedros su savo

laboratorijomis ir kabinetais persikėlė į II Universiteto rūmus (dabartinius KTU II rūmus). Geriausiai įsikūrusios buvo

Statybos ir statybos medžiagų technologijos ir Statybos mechanikos katedros, kurios čia pat turėjo po tris patalpas. 1931

metų pradžioje Didžiuosiuose rūmuose (dabartiniuose KTU II rūmuose) be Technikos fakulteto dekanato buvo dar

hidraulikos kabinetas, statybos ir architektūros kabinetas, paišybos salė, I rūmuose - tiltų kabinetas, II rūmuose - statybos

medžiagų technologijos ir mechaninio medžiagų atsparumo laboratorijos.

Dabartinai KTU pirmieji rūmai, kuriuose po įkūrimo dirbo

Technikos fakultetas

Dabartinai KTU antrieji rūmai, kuriuose po įkūrimo

dirbo Technikos fakultetas

Sąlygos pagerėjo 1931 m., kai į naujai pastatytus Fizikos ir chemijos instituto rūmus persikėlė Technikos fakultetas. Čia

Statybos skyrius turėjo 15 patalpų, kuriose buvo įrengtos laboratorijos ir kabinetai. Skyriaus katedrų laboratorijos ir

kabinetai kūrėsi palengva. Statybos medžiagų technologijos laboratorijos ir geodezijos kabineto užuomazgos atsirado

dar Aukštuosiuose kursuose. Universitete įkurti ir kiti mokymo objektai: paišybos salė (1922), mechaninė medžiagų

atsparumo laboratorija (1923), hidrotechnikos kabinetas (1925), hidrometrinė laboratorija Botanikos sode (1926),

architektūros kabinetas (1929), statybinės statikos, kelių, statybos kabinetai (1931).

1.2. MOKYMO PROCESAS

Statybos skyriaus mokymo planai keitėsi kelis kartus. Pirmieji planai sudaryti 1922 m., po dviejų metų jie buvo truputį

pakoreguoti. Nauji planai įdiegti 1927 m., juos pakeitė 1932 m. Greta fizikos ir neorganinės chemijos pirmuosiuose

planuose buvo ir matematikos disciplinos: geometrija, diferencialinė skaičiuotė ir integralinė skaičiuotė. Iš bendrųjų

techninių disciplinų buvo dėstoma: braižomoji geometrija, mechanika, hidraulika, medžiagų atsparumas, bendroji

elektrotechnika, kuro ir vandens technologija, mechanizmų kinematika ir kliūčių teorija, mašinų elementai, technikinė

braižyba, mašinžinystė. Specialybės disciplinos buvo tokios: statybos statika, geodezija, statyba, architektūra, šildymas ir

vėdinimas, petrografija su mineralogija ir geologija, paišyba, statybos medžiagų technologija, melioracija ir hidrologija su

hidrometrija, hidrotechnikos įtaisai ir vandens keliai, vandentiekiai ir kanalizacija, sauskeliai ir gatvės, geležinkeliai,

gelžbetonis, tiltai. Iš ekonominių disciplinų statybininkams buvo privaloma tik viena - buhalterija ir sąmatos. Šie mokymo

planai buvo labai universalūs, mažai specializuoti. Matematika ir fizika buvo kartu dėstoma ne tik Technikos fakulteto

skyrių studentams, bet ir matematikams ir fizikams. Statybininkai turėjo mokytis daug mechaninių disciplinų. Apskritai,

studentai statybininkai didžiąją dalį disciplinų turėjo klausyti kartu su visų kitų fakulteto skyrių studentais. Iš 39

privalomųjų dalykų tokių bendrųjų disciplinų buvo net 27. Savo ruožtu kitų specialybių studentai mokėsi daugelio

statybinių disciplinų: statybos statikos, geodezijos, statybos, architektūros, petrografijos su mineralogija ir geologija,

paišybos, statybos medžiagų technologijos.

1927 m. mokymo planai nedaug tepakito. Diferencialinė skaičiuotė ir integralinė skaičiuotė sujungtos į vieną

diferencialinės ir integralinės skaičiuotės discipliną, įtraukta nauja geležinių konstrukcijų disciplina. Sumažėjo

matematikos ir fizikos, padidėjo kai kurių specialybės disciplinų (geodezijos, statybos, architektūros, tiltų) apimtys.

Iki 1932 m. studijos Technikos fakultete trukdavo ketverius metus. Vėliau įsigaliojusiuose mokymo planuose buvo pridėti

dar vieneri - penkti metai. Šie mokymo planai žymiai skyrėsi nuo ankstesniųjų, bendrasis akademinis krūvis padidėjo

tūkstančiu valandų. Nepaisant to, sumažėjo bendrųjų techninių disciplinų apimtys, nes Statybos skyriuje atsisakyta kai

kurių dalykų (kuro ir vandens technologijos, mechanizmų kinematikos ir kliūčių teorijos, mašinų elementų), nereikalingų

būsimiesiems inžinieriams statybininkams. Labai padidėjo specialybės dalykams skirtas valandų skaičius. Atsirado naujų

disciplinų (miestų planavimas, architektūrinė braižyba), kai kurios disciplinos skilo. Vietoj melioracijos ir hidrologijos su

hidrometrija disciplinų buvo sudarytos dvi: hidrologijos bei hidrometrijos ir melioracijos. Petrografijos su mineralogija ir

geologija disciplina buvo pavadinta taikomąja geologija. Labai sustiprėjo dėmesys praktiniam studentų parengimui. Be iki

tol buvusių architektūros projektų papildomai įtraukti gelžbetoninių konstrukcijų, geležinkelių, tiltų ir hidrotechnikos

projektai. Vietoj anksčiau buvusių geodezijos lauko darbų, kuriems buvo skirtos vos 66 vai., po II kurso įdiegta 1 mėnesio

trukmės geodezijos lauko praktika. Be to, po III kurso atsirado tiek pat trunkanti hidrometrijos lauko praktika. Du vasaros

sezonai buvo skirti statybinei ir specialiajai praktikai. Beje, praktikos vietas studentai turėdavo susirasti patys.

Studijų tvarka labai skyrėsi nuo dabartinės. Egzaminų sesijų nebuvo. Pasiruošęs egzaminui, studentas užsirašydavo pas

profesorių ar docentą. Į sekantį kursą studentai buvo keliami, atlikę tam tikrą minimumą. Į trečią semestrą buvo keliami

studentai, atlikę I kurso pratimus, iš jų paišybą ir techninę braižybą, ir išlaikę diferencinės skaičiuotės, analitinės

geometrijos, mechanikos (statikos ir kinematikos) ir fizikos ar chemijos egzaminus. Į penktą semestrą buvo registruojami

studentai, baigę visus I kurso dalykus, o iš II kurso nebaigę tik trijų dalykų. Į septintą semestrą buvo registruojami

studentai, baigę visus II kurso dalykus. Į devintą semestrą (diplominiam projektui ruošti) buvo įtraukiami studentai, atlikę

visus aštuonių semestrų pratimus bei projektus ir nebaigę tik trijų dalykų. Diplominiai projektai buvo ginami fakulteto

tarybos posėdyje.

1.3. STUDENTAI IR ABSOLVENTAI

Pirmą kartą duomenys apie Statybos skyriaus studentų skaičių VDU statistikos knygoje įrašyti 1926 m. Tada jame

mokėsi 159 studentai ir laisvieji klausytojai. Vėliau jų skaičius su kai kuriais nukrypimais gana sparčiai augo ir

maksimumą pasiekė 1932 m. Po to studentų skaičius Statybos skyriuje, kaip ir visame Universitete, pradėjo mažėti ir

nukrito iki 289 (1936). Tam įtakos turėjo prasidėjusi pasaulinė ekonominė krizė, kuri pasiekė ir Lietuvą. Pradėjus taisytis

ekonominei padėčiai, studentų skaičius augo, tačiau buvusiojo maksimumo iki pat Statybos skyriaus perorganizavimo į

fakultetą nepasiekė. Šalia tikrųjų studentų skyriuje mokėsi nuo kelių iki trisdešimties laisvųjų klausytojų. Jie nuo studentų

skyrėsi tuo, kad neturėjo vidurinio mokslo brandos atestato. Daugiausia jų buvo 1938 m. rudenį. Tais metais skyriuje

mokėsi ir 1 hospitantas, kuris studijavo tik kai kurias disciplinas.

Statybos specialybė Technikos fakultete visada buvo populiariausia, o nuo 1931 m. ją studijavo daugiau nei pusė

fakulteto studentų. Matyt, tam įtakos turėjo ir tai, kad inžinieriai statybininkai galėjo verstis ir privačia praktika, o ne tik

dirbti įmonėse ir įstaigose.

Norėdami išsiaiškinti, kas studijavo Statybos skyriuje, palyginkime dviejų metų (1930 ir 1940) statistikos duomenis. 1930

m. pasirinkti, nes tada pirmą kartą atlikta smulki Statybos skyriaus studentų statistika apie jų lytį, tėvų užsiėmimą,

pragyvenimo šaltinį ir kt, o 1940 m. pavasarį buvo paskutinis Statybos skyriaus veiklos semestras. Statybos skyrius buvo

perdėm vyriškas: iš pradžių nebuvo nė vienos moters, o 1940 m. jų buvo vos keturios (1,13% visų studentų). Statybą

studijavo daugiausia pasiturinčių tėvų vaikai. Daugiausia studentų tėvų vertėsi žemės ūkiu (44,44% ir 32,34%), buvo

tarnautojai (21,05% ir 21,16%), prekybininkai (14,62% ir 12,17%), vertėsi laisva profesija (9,36% ir 12,35%). 1930 m.

skyriuje nebuvo nė vieno darbininko vaiko, o 1940 m. studijavo 19 (5,64%) darbininkų ir 3 (0,89%) bedarbių vaikai.

Svarbiausieji skyriaus studentų pragyvenimo šaltiniai buvo tėvai (40,35% ir 73,29%), tarnyba (29,24% ir 9,79%), laisvas

uždarbis (18,71% ir 10,09%). Kaip rodo statistikos duomenys, 1940 m. labai padidėjo tėvų išlaikytinių ir sumažėjo

tarnaujančių ir uždarbiaujančių studentų. Stipendininkų buvo keli procentai -1930 m. vos 14 (8,19%). Studijavimo sąlygas

sunkino ir tai, kad studijos buvo mokamos, kiekvieną semestrą reikėdavo mokėti po 100 litų (tiesa, beveik 20% studentų

buvo atleidžiami nuo šio mokesčio). Todėl nenuostabu, kad dėl sunkių studijų ir materialinių sąlygų atsirado vadinamųjų

"amžinų" studentų kategorija, kurie studijavo dešimt ir daugiau metų, tačiau mokslų taip ir nebaigė. Statybos skyriaus

studentai daugiausia buvo lietuviai (71,35% ir 77,15%) ir jų skaičius rodo tendenciją didėti. Didelę studentų dalį sudarė

žydai (21,54% ir 16,62%), kitų tautų atstovų (lenkų, rusų, vokiečių, latvių ir kt.) mokėsi vos po keletą.

Pavieniai studentai statybininkai priklausė įvairioms bendrosioms Universiteto organizacijoms ir korporacijoms, tačiau

populiariausios buvo Technikos fakulteto organizacijos, kurioms galėjo priklausyti tik to fakulteto studentai. Seniausia ir

didžiausia iš jų buvo studentų technikų draugija, kuri iš esmės rūpinosi savo narių profesiniais ir ekonominiais reikalais.

Įtakingiausia buvo "Plieno" vyrija, kuri labiausiai rūpinosi lietuviškumu. Studentų ateitininkų korporacija "Grandis"

orientavosi į krikščioniškąsias vertybes.

Statybos skyrius paruošė 190 inžinierių, o tai sudarė 63,37% visų Technikos fakulteto išleistų specialistų. Pirmieji

statybos inžinieriai skyrių baigė 1925 m. Tai A.Račiukaitis, V.Snarskis ir V.Vileišis. Pirmoji ir vienintelė moteris -

S.Mitkovskaitė skyrių baigė 1930 m. Daugiausia inžinierių statybininkų (32) paruošta 1935 m.

Skyriuje studijavo nemažai studentų, kurie vėliau pasireiškė praktinėje, mokslinėje ir pedagoginėje veikloje. Tai

inžinerijos daktarai profesoriai: J.Gabrys, J.Kuodis, prof. Rumšaitis, doc. mokslų kandidatai: S.Sčesnulevičius, J.Peras,

F.Bielinskis, K.Kaušinis, P.Viliūnas, B.Žintelis, K.Kondratas, B.Ziberkas, V.Kriščiūnas, A.Citas ir kt. Daugelis jų vėliau

patys ruošė inžinierius Universitete ir Kauno politechnikos institute.

2. VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETO STATYBOS IR ARCHITEKTŪROS FAKULTETAI (1940-1950)

2.1. STATYBOS FAKULTETAS

FAKULTETO STRUKTŪRA IR VADOVAI

1940 m. buvo įvykdyta Technikos fakulteto reforma. Vietoj jo suorganizuoti du techniškieji fakultetai.

Statybos skyrius nuo 1940 m. liepos 29 d. buvo perorganizuotas į Statybos fakultetą. Fakultete pradėjo veikti

Architektūros, Geodezijos skyriai ir Statybos skyrius su statybos ir hidrotechnikos-melioracijos šakomis. Vietoj buvusių 6

statybinio profilio katedrų fakultete nuo 1940 m. rugpjūčio 15 d. patvirtinta 12 katedrų: Topometrijos, Statybinės statikos,

Kelių, Tiltų ir geležinių konstrukcijų, Hidrologijos ir melioracijos, Hidrotechnikos, Geodezijos ir žemėtvarkos, Architektūros

ir meno istorijos, Architektūros enciklopedijos, Architektūros kompozicijos ir paišybos, Miestų sanitarijos ir Statybos.

Prasidėjus naujiems mokslo metams, katedrų dar pagausėjo. Nuo spalio 1 d. veikė 15 katedrų, nes buvo įkurta

Inžinerinės geologijos katedra, o dvi katedros suskilo. Vietoj Hidrologijos ir melioracijos katedros buvo sudarytos

Hidrologijos ir hidraulikos bei Melioracijos katedros, o vietoj Geodezijos ir žemėtvarkos katedros - Geodezijos ir

astronomijos bei Žemėtvarkos katedros (2 pav.). Karo metu pasikeitė 3 katedrų pavadinimai: Architektūros enciklopedijos

katedra pavadinta Architektūros tipologijos katedra, Tiltų ir geležinių konstrukcijų katedra - Tiltų ir konstrukcijų, Statybos

katedra - Trobesių konstrukcijų katedra. Statybos skyriaus statybos šakai (vedėjas K.Vasiliauskas) priklausė Statybinės

statikos, Konstrukcijų, Kelių, Tiltų ir konstrukcijų, Inžinerinės geologijos katedros, o hidrotechnikos-melioracijos šakai

(vedėjas S.Kolupaila) - Hidraulikos ir hidrologijos, Hidrotechnikos, Miestų sanitarijos, Melioracijos katedros. Architektūros

skyriuje (vedėjas S.Kudokas) buvo Architektūros ir meno istorijos, Architektūros tipologijos, Architektūros kompozicijos ir

paišybos katedros. Geodezijos skyrius (vedėjas S.Dirmantas) turėjo Geodezijos ir astronomijos, Topometrijos,

Žemėtvarkos katedras. Nuo 1941 m. rugpjūčio 1 d. Statybos skyriaus šakos pertvarkytos į tų pačių pavadinimų skyrius.

Vokiečių valdžiai 1943 m. uždarius Lietuvos aukštąsias mokyklas, grupė Statybos ir Technologijos fakultetų dėstytojų

(tarp jų statybininkai S.Dirmantas ir J.Šimoliūnas) prie tuo metu veikusios nekarinės mokyklos - Suaugusiųjų instituto

įsteigė Aukštesnįjį technikos skyrių, kuriame veikė ir Statybos poskyris. Čia faktiškai buvo dėstomos techniškųjų fakultetų

I kurso disciplinos. Tokiu būdu buvo sudarytos sąlygos mūsų jaunimui siekti aukštojo mokslo.

Baigiantis karui, LTSR Liaudies Komisarų Tarybos 1944 m. lapkričio 13 d. nutarimu " Dėl Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų

veikimo atnaujinimo" Kauno valstybiniame Vytauto Didžiojo universitete buvo atkurtas ir Statybos fakultetas su

Architektūros, Statybos, Geodezijos, Melioracijos, Hidrotechnikos, Kelių skyriais. Naujas buvo tik Kelių skyrius, nes

faktiškai ir toliau veikė jungtinis Hidrotechnikos-melioracijos skyrius, kuris vėliau buvo vadinamas tiesiog Hidrotechnikos,

nes melioratorius pradėjo ruošti Lietuvos žemės ūkio akademija. Kelių skyriui priklausė Kelių ir inžinerinės geologijos

katedros, kurios buvo perkeltos iš Statybos skyriaus. Statybos skyriaus pirmininko pareigas ėjo P.Konkulevičius, vėliau -

A.Bistrickas, Architektūros - S.Stulginskis, vėliau S.Sčesnulevičius, Kelių - J.Kiškinas, Hidrotechnikos - S.Vabalevičius,

Geodezijos - J.Deksnys. Iš 1944 m. Universiteto paso galima spręsti, kad tų metų rudenį fakultete buvo visos vokiečių

okupacijos metais veikusios katedros su kai kuriais skirtumais: vietoj Architektūros kompozicijos ir Tiltų konstrukcijų

atsirado po dvi atskiras - Architektūros kompozicijos, Piešimo katedros bei Gelžbetoninių konstrukcijų ir tiltų, Metalinių ir

medinių konstrukcijų ir tiltų katedros. Architektūros tipologijos katedra pavadinta Miestų planavimo, Trobesių konstrukcijų

katedra - Architektūrinių konstrukcijų, Miestų sanitarijos katedra - Sanitarinės technikos katedra. Pase įrašyta ir nauja

Grafinių darbų katedra.

Statybos fakulteto vadovybė nuolat keitėsi. Per beveik vienuolika metų fakultetui vadovavo dešimt dekanų. Pirmasis

dekanas buvo S.Kolupaila, kuris iš tų pareigų kaip ir visi Universiteto vadovai buvo vokiečių valdžios atleistas pirmomis

karo dienomis. Iki 1942 m. lapkričio mėn. dekanu buvo S.Kairys, vėliau S.Dirmantas. Po karo keletą mėnesių fakultetui

vadovavo J.Kiškinas. 1944/45 m.m. dekanu buvo A.Bistrickas, kurį paskyrus Universiteto prorektoriumi administracijos ir

finansų reikalams, dekano pareigas kitais mokslo metais ėjo S.Vabalevičius. 1946 m. balandžio mėn. jį paskyrus

Universiteto prorektoriumi administracijos ir finansų reikalams, dekanu tapo S.Stulginskis. Tačiau šiame poste jis dirbo

vos kelis mėnesius, nes buvo paskirtas naujai įkurto Architektūros fakulteto dekanu. Statybos fakulteto dekanu tapo

M.Stonkus, kuris tose pareigose dirbo nuo 1946 m. rugsėjo iki 1947 m. balandžio. Po to į dekano pareigas grįžo

S.Vabalevičius. Universitete didėjant techniškųjų fakultetų reikšmei ir lyginamajam svoriui, į jo vadovybę reikėjo įtraukti

techniškųjų mokslų atstovų. Todėl S.Vabalevičius nuo 1949 m. spalio mėn. buvo paskirtas Universiteto prorektoriumi

mokymo reikalams. Nuo to laiko iki Universiteto perorganizavimo fakulteto dekanu dirbo B.Petrulis.

Besikuriančiam Statybos fakultetui buvo paskirtos patalpos Universiteto Didžiuosiuose rūmuose (dabartiniuose KTU II

rūmuose), nes į Vilnių buvo iškeltas humanitarinių mokslų fakultetas ir uždarytas Teologijos-filosofijos fakultetas. Be to,

Statybos fakultetui buvo perduotas ir vienas tyrimų laboratorijos pastatas (dabartinis KTU Cheminės technologijos

fakulteto B korpusas), kuriame veikė gerai įrengta medžiagų atsparumo laboratorija. Karo metais daugelis fakulteto

katedrų buvo perkeltos į Medicinos fakulteto rūmus, Trobesių konstrukcijų katedra, pabuvojusi ir I rūmuose, pagaliau

įsikūrė katedros vedėjo bute. Uždarius Universitetą, dėstytojams patiems tekdavo susirasti patalpas Aukštesniųjų kursų

studentų užsiėmimams, kurie vykdavo įvairiose įstaigose, mokyklose ir net privačiuose butuose. Po karo atkūrus

Universitetą, fakultetas vėl pradėjo dirbti Didžiuosiuose rūmuose, į kuriuos buvo atkelta ir medžiagų atsparumo

laboratorija. 1946 m. fakultetui buvo perduoti buvusios Rotušės rūmai.

DĖSTYTOJAI IR MOKSLINIS DARBAS

1940 m. įsteigus Statybos fakultetą, statybinio profilio katedrose gerokai pagausėjo dėstytojų. 1941 m. balandžio 4 d.

jame dirbo 41 dėstytojas, iš jų 9 profesoriai ir 2 docentai. Vyresniojo mokslo personalo nariai aukštuosius mokslus buvo

baigę įvairiose valstybėse: Rusijoje - 6, Lietuvoje - 4, Prancūzijoje -1, jaunesniojo mokslo personalo nariai: Lietuvoje -19,

Rusijoje - 5, Čekoslovakijoje - 4, Vokietijoje - 3, Italijoje - 2, JAV - 1. Iš šešių inžinerijos daktarų trys tuos mokslo laipsnius

buvo įgiję Lietuvoje, du - Austrijoje ir vienas - Latvijoje. Nors dėstytojų skaičius ir pagausėjo, tačiau katedros liko

nedidelės, nes jų padaugėjo. Stambiausios buvo: Statybinės statikos (vedėjas prof. K.Vasiliauskas), Tiltų ir geležinių

konstrukcijų (vedėjas prof. dr. J.Kuodis), jose buvo po 5 dėstytojus. Geodezijos ir astronomijos (vedėjas vyr. dėst.

M.Ratautas) ir Architektūros kompozicijos (vedėjas prof. M.Songaila) katedrose buvo po 4 dėstytojus. Topometrijos

(vedėjas prof. S.Dirmantas), Architektūros ir meno istorijos (vedėjas doc. J.Kovalskis), Architektūros enciklopedijos

(vedėjas vyr. dėst. K.Krikščiukaitis), Inžinerinės geologijos (vedėjas prof. dr. J.Dalinkevičius) katedrose buvo po 3

dėstytojus. Statybos (vedėjas prof. J.Šimoliūnas), Kelių (vedėjas prof. dr. J.Gabrys), Miestų sanitarijos (vedėjas prof. dr.

S.Kairys) katedros turėjo po 2 dėstytojus.

Hidrologijos ir hidraulikos (vedėjas prof. dr. S.Kolupaila), Hidrotechnikos (vedėjas vyr. dėst. J.Daniliauskas), Žemėtvarkos

katedrose buvo vos po vieną dėstytoją (pastarojoje tik asistentas), o Melioracijos katedroje nebuvo nė vieno dėstytojo, jai

priklausė vos vienas laborantas. Be to, fakultetui priklausė 5 kalbų dėstytojai ir Universiteto choro vedėjas, kurie nebuvo

priskirti jokioms katedroms. Iš senų katedrų vedėjų liko tik keturi, nes prof. P.Jodelė perėjo į Technologijos fakultetą, o

prof. S.Grinkevičius išėjo į pensiją. Iš naujų katedrų vedėjų savo moksline ir praktine veikla pasižymėjo Jonas Kuodis,

Juozas Dalinkevičius, Juozas Gabrys, Steponas Kairys ir Medardas Ratautas. J.Kuodis buvo Technikos fakulteto

absolventas.

Prasidėjus karui Laikinosios vyriausybės Švietimo ministras ir Ministro Pirmininko p. J.Ambrazevičius atleido prof.

S.Kolupailą ir visus kitus 1940/1941 m. laikotarpio Universiteto vadovus iš užimamų pareigų. Nuo 1941 m. rudens

fakultete buvo paliktas 31 dėstytojas, iš jų 2 ordinariniai profesoriai, 5 ekstraordinatoriai profesoriai (profesorių titulai

nebuvo pripažinti J.Kuodžiui ir J.Gabriui), 7 docentai, 7 adjunktai (tai asmenys, baigę aukštąjį mokslą ir fakulteto tarybos

pripažinti savo srities specialistais), 5 vyr. asistentai, 4 jaun. asistentai ir 1 lektorius. Katedrų vedėjais buvo išrinkti ir nuo

1941 m. rugpjūčio 1 d. paskirti tie patys asmenys, kurie joms vadovavo ir 1940/1941 mokslo metais. Pasikeitus kai kurių

katedrų pavadinimams, prof. J.Šimoliūnas tapo Trobesių konstrukcijų katedros, doc. J.Kuodis - Tiltų ir konstrukcijų

katedros, adjunktas J.Kovalskis - Architektūros tipologijos katedros vedėjais, o Melioracijos ir Žemėtvarkos katedrų

vedėjų etatus laikinai užėmė adjunktas J.Čeičys ir doc. M.Ratautas. Mirus prof. M.Songailai, Architektūros kompozicijos

ir paišybos katedros vedėju nuo 1942 m. kovo 1 d. tapo doc. S.Rudokas. Kitais metais buvo patvirtinti 44 dėstytojų etatai,

be to, dar buvo 9 laborantai ir meistrai. Paskutiniųjų karo metų duomenys apie dėstytojus (1943 m. balandžio 1 d.) yra

tokie: 47 dėstytojai, iš jų 4 ord. profesoriai, 6 ekstraord. profesoriai, 9 docentai, 7 adjunktai, 12 vyr. asistentų ir 9 jaun.

asistentai. Be to, fakultetui buvo paskirta 10 laborantų ir meistrų.

margin-right: .95pt;>Dėstytojai, siekiantys būti atleisti nuo darbų Vokietijoje, turėjo dirbti mokslinį darbą, apie kurio

aktualumą sprendė vokiečių administracija. Visi moksliniai darbai buvo suskirstyti į keturias grupes: A - svarbūs karui, B -

svarbūs atstatymui, C - svarbūs pagrindiniai tyrimai ir D - neskubūs. A grupei buvo priskirtos šios temos: "Ekonomiškoji

greitoji statyba pagal vietą ir sąlygas", "Statybinės priemonės epidemijos vengti", "Būstiniai laiknamiai (gyvenamieji

barakai) nuolatinių butų trūkumui pašalinti", "Geležies taupymas masyvinė je statyboje", "Lietuvos gręžinių geologinis ir

hidrologinis apdirbimas", "Geodezinės topometrinės medžiagos panaudojimas stambaus mastelio žemėlapiams",

"Nuotakio balansas Nemuno baseine", "Aktualūs hidrografiniai darbai kariuomenės reikalams", "Rusijos upių nuotakis" ir

kt. Iš B grupės darbų paminėtini: "Lietuvos miestų ir miestelių išplanavimo darbai", "Metalinių susprogdintų tiltų Lietuvoje

ištyrimas ir atstatymui duomenų rinkimas", "Kauno geležinkelio stoties praplėtimo tyrimas", "Neries baseino nuotakis",

"Nusausinimo kanalų deformacija ir jų priežastys", "Nemuno kilpos vandens jėgos panaudojimas" ir kt. C grupei buvo

priskirti darbai: "Ūkininko sodybos padėtis Lietuvoje po karo", "Lietuvos miestų planavimo pagrindai", "Clapeyrono lygčių

konfigūracijos narių taikymas statybinėje statikoje", "Susisiekimo su periferijomis ir tranzito pro Kauną pagerinimas". "

;Kauno miesto tiltų per Nemuną projektavimo sąlygų sprendimas ir tiltų eskizinis projektavimas" ir kt. Buvo pagriežtinti

reikalavimai mokslo laipsnių įgijimui. Švietimo generalinio tarėjo reikalavimu į Universiteto reguliaminą buvo įtrauktas

papildymas, pagal kurį Statybos ir Technologijos fakultetų asistentai turi įgyti daktaro laipsnį per 5 metus (Medicinos fak.

- per 6 metus, kituose fakultetuose - per 4 metus). Tačiau Statybos fakultete okupacijos laikotarpiu nebuvo apginta nė

viena disertacija.

Artėjant frontui, didelė dalis Statybos fakulteto dėstytojų pasitraukė į Vakarus. Lietuvoje liko tik trys katedrų vedėjai:

Statybinės statikos - K.Vasiliauskas, Inžinerinės geologijos - J.Dalinkevičius, Geodezijos ir astronomijos - M.Ratautas.

Daugelio katedrų vedėjais nuo 1944 m. rugsėjo 13 d. buvo išrinkti kiti fakulteto dėstytojai: Architektūros kompozicijos -

S.Sčesnulevičius, Piešimo - V.Verbickas, Trobesių konstrukcijų - J.Mikuckas, Gelžbetoninių konstrukcijų ir tiltų -

A.Rozenbliumas, Metalinių ir medinių konstrukcijų ir tiltų - A.Bistrickas, Kelių - J.Kiškinas, Hidrologijos ir hidraulikos -

K.Pilkauskas, Hidrotechnikos - R.Dačinskas, Miestų sanitarijos - S.Vabalevičius, Melioracijos - B.Petrulis, Geodezijos ir

astronomijos - K.Sleževičius. Kadangi trūko specialistų, kai kuriems dėstytojams teko vadovauti dviems katedroms.

Topometrijos ir Žemėtvarkos katedrų vedėju buvo išrinktas J.Deksnys, Miestų planavimo ir Architektūros ir meno istorijos

katedrų vedėju - S.Stulginskis. Po kelių savaičių į Geodezijos ir astronomijos katedros vedėjo postą grįžo M.Ratautas, o

Architektūros ir meno istorijos katedros vedėju buvo paskirtas K.Dušanskas-Duž. Nedatuotame 1944 m. Universiteto

pase dar minima Grafinių darbų katedra ir jos vedėjas R.Pesys, Hidraulikos ir hidrologijos katedros vedėju įrašytas

J.Macevičius. Daugelis katedrų vedėjų neturėjo nei mokslinių laipsnių, nei mokslinių vardų. Jungtinei Architektūros

katedrai vadovavo S.Stulginskis. Hidraulikos katedros vedėju nuo 1947 m. sausio 16 d. buvo M.Stonys, o prie jos

prijungus Hidrologijos ir hidraulikos katedrą - J.Macevičius. Jungtinei Statybinių konstrukcijų katedrai vadovavo

A.Rozenbliumas. 1948 m. J.Dalinkevičiui visiškai perėjus dirbti į Vilniaus universitetą, Inžinerinės geologijos katedros

vedėju antraeilėms pareigoms buvo paskirtas prof. Mykolas Kaveckis (1889 -1968).

Statybinių konstrukcijų, Inžinierinių konstrukcijų, Gelžbetoninių konstrukcijų katedrų vedėjas prof. A. Rozenbliumas su

savo mokiniais konstrukcijų bandymų salėje

Statybos fakulteto dėstytojų skaičius nuo 42 (1945 metais) išaugo iki 55 (1950 metais), nepaisant to, kad nuo jo atsiskyrė

Architektūros fakultetas. Iš pradžių Statybos fakulteto katedros buvo negausios. 1946 metais iš šešiolikos katedrų

septyniose buvo vos po 2 dėstytojus, trijose po 3 dėstytojus. Tik keturiose buvo 5 ir daugiau dėstytojų. Tuo metu

stambiausia buvo Architektūrinių konstrukcijų katedra, kuriai priklausė 9 dėstytojai. Katedros padidėjo ne tik dėl išaugusio

akademinio krūvio, bet ir todėl, kad kai kurios smulkios katedros buvo sujungtos, pavyzdžiui, Gelžbetoninių konstrukcijų ir

tiltų bei Metalinių ir medinių konstrukcijų ir tiltų - į Statybinių konstrukcijų katedrą, Hidrologijos ir hidraulikos bei

Melioracijos katedros buvo prijungtos prie Hidrotechnikos katedros.

Fakultete nuo pat pirmųjų pokario metų pasidarė labai aktualios mokslinės ir pedagoginės kvalifikacijos, kurias

atsispindėjo moksliniai laipsniai ir vardai. Jau 1945 m. pradžioje buvo įteisinti dėstytojų prieš karą ir karo metu įgyti

moksliniai vardai ir laipsniai. Aukščiausioji atestacinė komisija Maskvoje pripažino K.Vasiliauskui profesoriaus vardą ir

geologijos-mineralogijos mokslų daktaro laipsnį, K.Sleževičiui - profesoriaus vardą (jis netrukus persikėlė į Vilniaus

universitetą), A.Bistrickui, J.Kiškinui, M.Ratautui ir S.Stulginskiui - docentų vardus. 1946 m. Universitetui ir jo suvienytajai

techniškųjų fakultetų mokslinei tarybai buvo suteikta teisė priimti gynimui daktarines ir kandidatines disertacijas iš statinių

statikos, inžinerinės geologijos ir kitų nestatybinio profilio specialybių. Jau sekančiais metais techniškųjų fakultetų

taryboje pirmasis iš fakulteto darbuotojų technikos mokslų kandidato laipsnį įgijo J.Kiškinas, kuris apgynė disertaciją

"Gelžbetonio konstrukcijų tinkamumo geležinkelių viršutinei daliai tyrimas". 1948 m. technikos m. kandidatų laipsnius

gavo J.Čeičys už disertaciją "Nusausinimo kanalų deformacija", A.Rozenbliumas už darbą "Sunkieji betonai", J.Mikuckas

už darbą "Molio trobesių statyba", 1950 m. - R.Pesys už disertaciją "Sijyno (daugiaeilės bikonstrukcijos su tampriais

skersiniais ryšiais) skaičiavimo ir konstravimo klausimu". Kitur kandidatine disertaciją "Netiesioginis linijų matavimas"

apgynė ir gavo geodezijos mokslų kandidato laipsnį M.Kosčiauskas. Visiems šiems asmenims netrukus buvo suteikti ir

docentų vardai. Be to, patyrusiems dėstytojams S.Vabalevičiui ir S.Sčesnulevičiui buvo pripažinti docentų vardai, nors jie

ir neturėjo mokslinių laipsnių.

Disertacijų gynimas buvo stiprėjančio mokslinio darbo rezultatas. Pirmaisiais mokslo metais mokslinis darbas buvo labai

ribotas ne vien dėl to, kad trūko aparatūros, kuro ir elektros energijos, bet ir todėl, kad daugelis dėstytojų dėl specialistų

stokos ir materialinių sunkumų turėjo net po kelias antraeiles pareigas. Vis dėlto buvo baigti moksliniai darbai:

K.Vasiliausko "Sijos ant svyruojančių atramų", J.Macevičiaus "Nemuno vidurio maksimalus nuotakis" ir "Šventosios upės

nuotakis", S.Sčesnulevičiaus "Aparatai termoizoliacinių medžiagų šilumos laidumui matuoti". Nors buvo stengiamasi

mokslinius darbus padaryti labiau kompleksinius, kad juos atliktų didesni kolektyvai, tačiau vis tiek vyravo individualūs

moksliniai darbai, nes daugeliui dėstytojų rūpėjo mokslinių kvalifikacijų kėlimas ir disertacijų ruošimas. Iš pradžių

fakulteto dėstytojų mokslinius darbus apėmė dvi pagrindinės mokslinės problemos (iš aštuonių buvusių visame institute):

vietinių žaliavų tyrimas ir panaudojimas (tai buvo tarpfakultetinė problema) ir tautos monumentaliosios architektūros

tyrimas. Vėliau prisidėjo dar dvi pagrindinės problemos: Lietuvos TSR kolūkių statyba ir geriamo vandens tiekimo

klausimai.

Palengva mezgėsi katedrų ryšiai su gamyba. Daugiausia buvo teikiamos konsultacijos, projektuojama ir atliekamos

įvairios analizės. Štai 1945/50 m.m. Architektūrinių konstrukcijų katedros dėstytojai paruošė optimalių betono sudėčių

parinkimo lenteles, dalyvavo projektuojant Vilniaus filharmonijos ir kelių gyvenamųjų namų rekonstrukcijas, sudarant

Kauno klinikų plėtimo genplaną. Statybinės mechanikos katedros medžiagų atsparumo laboratorija įvairioms įmonėms

atliko per 500 analizių. Grafinių darbų katedros darbuotojai sukūrė Ukmergės pradžios mokyklos, Švenčionių mokytojų

seminarijos ir kitų visuomeninių pastatų projektus. Inžinerinės geologijos katedros bendradarbis J.Šimkus tyrė molio

telkinius kolūkių plytinėms. Pagal V.Ražaičio projektus buvo statomi "Trinyčių" ir "Gulbės" fabrikai. Geodezijos katedros

darbuotojai dalyvavo atliekant dešimties kolūkių topometrines nuotraukas. Pradėti diegti gamyboje ir atskirų baigtų

mokslinių darbų rezultatai. M.Ratauto darbu "Vietinės trianguliacijos tyrimai", M.Kosčiausko "Netiesioginis linijų

matavimas vandens tyrinėjimuose" ir kitais fakulteto darbais savo praktinėje veikloje naudojosi projektavimo įsta igos.

V.Kriščiūno darbo "Esamųjų Lietuvoje sauskelių važiuojamosios dalies konstrukcijų apžvalga" duomenys naudoti

gerinant kelių remontą ir tiesimą. A.Rozenbliumo darbai "Granuliometrinio sąstato reikšmė betono tvirtumui", "Sunkieji

betonai gelžbetonio darbams", "Vietinės rišamosios medžiagos ir jų pritaikymas statybose" leido racionaliai naudoti

rišamąsias medžiagas statybose . J.Dalinkevičiaus "Kauno m. inžineriniai geologiniai tyrinėjimai" ir R.Dačinsko

"Medžiaga Kauno m. geologiniam žemėlapiui" sudarė pagrindą Kauno generaliniam planui. S.Vabalevičiaus darbas

"Lietaus intensyvumo kreivoji LTSR teritorijoje" panaudotas sudarant kanalizacijos projektus.

Svarbią vietą aukštųjų mokyklų mokslinėje veikloje užima monografijų ir vadovėlių leidimas. Tuo metu fakultete išleistais

veikalais pasižymėjo tik K.Vasiliauskas, išleidęs monografijas "Lekalinės kreivės", "Svyruojančių atramų sijos" (abi 1948)

ir vadovėlį "Medžiagų atsparumo pagrindai" (1949).

Mokslinių darbų rezultatai buvo aptariami Universiteto konferencijose. 1946 m. pradžioje Statybos fakulteto taryba

nusprendė organizuoti ne rečiau kaip kartą per semestrą konferencijas su vienu ar dviem pranešimais, kurie būtų įdomūs

mokslo personalui, aukštesniųjų kursų studentams ir gamybininkams. Tose konferencijose, o tiksliau, seminaruose,

pranešimus skaitė J.Dalinkevičius apie leistinas gruntų apkrovimo normas, K.Dušanskas-Duž apie koklinių krosnių

paviršiaus nustatymą, A.Rozenbliumas betono gamybos klausimais ir kt.

Mokslinį darbą intensyvinti ir mokymo procesą tobulinti padėjo fakulteto ryšiai su kitomis aukštosiomis mokyklomis ir

mokslo įstaigomis. Katedros pradėjo bendradarbiauti su Maskvos geodezijos, aerofotografijos ir kartografijos inžinierių,

inžinerinių statybos, geležinkelio, transporto institutais, Leningrado hidrometeorologijos, politechnikos, inžineriniu

statybos institutais.

MOKYMO PROCESAS

1940 m. įkūrus Statybos fakultetą, tuoj pat buvo įvesti nauji, tobulesni du Technikos fakulteto tarybos sudaryti mokymo

planai. Šiems mokymo planams būdinga daug gilesnė specializacija. Greta Statybos skyriaus (specialybės), kuriame

atsirado dvi - statybos ir hidrotechnikos-melioracijos šakos (specializacijos) buvo suformuoti dar du - Architektūros ir

Geodezijos skyriai. Skyrių mokymo planai jau skyrėsi nuo pirmo kurso. Skirtinga buvo ir skyrių studijų trukmė.

Geodezijos skyriuje studijos trukdavo ketverius metus, visuose kituose - pusmečiu daugiau. Beveik 700 valandų

sumažėjo bendrasis akademinis krūvis, nes pusmečiu sutrumpėjo studijos. Sumažėjo valandų skaičius, skirtas aukštajai

matematikai, fizikai, chemijai, paišybai, mašinžinystei, statybos medžiagų technologijai, geležinkeliams, hidrologijai ir

hidrometrijai, kai kurioms kitoms disciplinoms. Padidėjo valandų skaičius, skirtas braižomajai geometrijai, sauskeliams,

geležinėms konstrukcijoms ir kt. Atsirado naujų disciplinų: automobilizmas, žemės darbai, rėmai, statybos įstatymai.

Kai kurių disciplinų (architektūros braižybos, melioracijos, visuomenės ūkio pagrindų, įmonių organizavimo ir kt.)

atsisakyta. Pasikeitė kai kurių disciplinų pavadinimai: neorganinė chemija virto bendrąja chemija, geodezija - topometrija,

architektūra - architektūros enciklopedija, buhalterija -sąmatomis ir atskaitomybe. Tai turėjo pakeisti ir tų disciplinų turinį.

Visos matematinės disciplinos sujungtos į vieną - aukštąją matematiką. Tiltų disciplina skilo net į tris: masyvinius tiltus,

medinius tiltus ir plieninius tiltus. Vietoj privalomosios hidrotechnikos įrengimų disciplinos atsirado rekomenduojamoji

hidrotechnikos konstrukcijų disciplina (buvo ir kitų rekomenduojamųjų dalykų). Atsirado dvi pasirinktinos disciplinos -

geležinkelių centralizacija ir signalizacija bei žemės ūkio architektūra, iš kurių studentas turėjo pasirinkti vieną. Įvesta

rusų kalba vietoj užsienio kalbos, kuri perėjo į rekomenduojamųjų disciplinų grupę.

Hidrotechnikos-melioracijos šakos mokymo planai nuo statybos šakos planų I kurse beveik nesiskyrė, tik bendrajai

chemijai buvo pridėtos 33 valandos pratyboms, o paišyba priskirta prie rekomenduojamųjų disciplinų. Aukštesniuose

kursuose buvo gana didelių skirtumų. Hidrotechnikos-melioracijos šakoje buvo sumažintos aukštosios matematikos ir

sauskelių apimtys, nebeliko dinamikos, architektūros enciklopedijos, geležinių konstrukcijų, geležinkelių enciklopedijos,

šildymo ir vėdinimo, rėmų, privalomojo miestų planavimo kurso. Vietoj jų patvirtintos specifinės šios šakos disciplinos:

meteorologija ir klimatologija, dirvožemio mokslas ir bendroji žemdirbystė, teisės pagrindai, melioracija, vandens ūkio

įstatymai, žemės ūkio ekonomika ir taksacija, hidrotechninės konstrukcijos, uostai, speciali hidraulika, vandens jėgos

naudojimas, pievų ir pelkių kultūros, žemėtvarkos pagrindai. Vietoj trijų tiltų disciplinų buvo palikta viena mažesnės

apimties tiltų disciplina.

Architektūros skyriaus mokymo planai labai skyrėsi jau nuo pirmo kurso. Juose nebebuvo kai kurių disciplinų:

pritaikomosios geologijos, dinamikos, hidraulikos, mašinžinystės, automobilizmo, žemės darbų, hidrologijos ir

hidrometrijos, geležinkelių, tiltų, vandens kelių, inžinerinės geologijos ir kt. Mažiau valandų buvo skirta aukštajai

matematikai, fizikai, topometrijai, statikai ir kinematikai, sauskeliams. Architektams buvo dėstomos daug didesnės

apimties braižybos, paišybos, miestų planavimo, architektūros kompozicijos disciplinos. Tik architektams buvo dėstomi

tokie dalykai: architektūros formos, meno istorija, architektūros tipai ir normos architektūros istorijoje, perspektyva ir

šešėlių teorija, akvarelė, vidaus architektūra, inžinerinė enciklopedija, lipdyba ir modeliavimas, lietuviškojo meno motyvai

statyboje.

Labai specifiniai buvo Geodezijos skyriaus mokymo planai. Su statybos šakos studentais geodezininkai turėjo vienuolika

bendrų disciplinų: aukštąją matematiką, fiziką, statiką ir kinematiką, braižomąją geometriją, topometriją, braižybą, rusų

kalbą, dinamiką, mašinžinystę, miestų planavimą, statybos įstatymus. Geodezininkams, kaip ir architektams, buvo

privaloma užsienio kalba. Su hidrotechnikos-melioracijos šakos studentais jie turėjo bendras skaičiavimo technikos

(kitoms specialybėms ji buvo neprivaloma), teisės pagrindų, žemės ūkio ekonomikos ir taksacijos, kadastro ir ipotekos

disciplinas. Visos kitos disciplinos buvo dėstomos tik geodezininkams. Tai sferinė trigonometrija, dirvožemio mokslas,

geodezinė astronomija, topometrija II, instrumentų mokslas, matavimų derinimas, topologija, fotografija, geodezija,

geofizika, tikimybių teorija, statyba (spec. kursas), kartografija, fotogeometrija, žemėtvarka, melioracijos pagrindai,

žemėlapių gamyba, matavimų istorija, žemėtvarkos procesas.

Šie mokymo planai galiojo ir II-ojo pasaulinio karo metais, tik rusų kalba buvo pakeista į vokiečių, o visuomenės mokslų

disciplinos buvo panaikintos. Pagal tuos pačius mokymo planus buvo dirbama ir pirmaisiais pokario metais, atstačius

rusų kalbos ir visuomenės mokslų dėstymą, įtraukus karinį parengimą, fizinį lavinimą ir kai kurias kitas disciplinas.

Žinoma, kad nauji mokymo planai buvo patvirtinti 1946/47 ir 1948/49 m.m., tačiau jų rasti nepavyko. 1945 m. buvo

sudarytas Universiteto naujo statuto projektas, kuriame pateiktos visos disciplinos, numatytos dėstyti kiekviename

fakultete ir skyriuje. Palyginus šį Statybos fakulteto sąrašą su ankstesniais mokymo planais, pastebimas tam tikras

skirtumas. Architektūros skyriaus disciplinų sąraše atsirado apdaila, statybinių darbų organizavimas, sodų ir parkų

architektūra, tačiau neliko statybos, sauskelių, šildymo ir vėdinimo, sąmatų ir atskaitomybės, rėmų, vandentiekio, miestų

kanalizacijos disciplinų. Statybos skyriuje vietoj mašinžinystės, miestų planavimo, sąmatų ir atskaitomybės, rėmų,

hidrotechninių konstrukcijų, vandens kelių ir kai kurių kitų dalykų atsirado statybinių mašinų, medinių konstrukcijų,

tamprumo teorijos, statybos darbų organizavimo disciplinos. Hidrotechnikos skyriaus disciplinų sąraše neliko

mašinžinystės, sąmatų ir atskaitomybės, miestų planavimo, kadastro ir ipotekos, pievų ir pelkių kultūrų, o atsirado

statybinės mašinos, pamatai ir pagrindai, statybos darbų organizavimas, hidrogeologija, vandens tyrimas, hidraulinės

mašinos. Beveik visai nepasikeitė geodezijos skyriaus disciplinų sąrašas. Naujo Kelių skyriaus disciplinų sąraše greta

bendrųjų visam fakultetui patvirtinti tokie specialieji dalykai: statybinių medžiagų technologija, inžinerinė geologija,

petrografija, dirvotyra ir gruntotyra, hidraulika, hidrologija ir hidrometrija, kelių statybinės medžiagos, žemės darbai,

autokelių pagrindai, autokelių tyrinėjimai ir projektavimas, autokelių tiesimas ir eksploatacija, autotransportas,

automobilizmas, kelių statybos mašinos, geležinkeliai, geležinkelių signalizacija ir centralizacija, geležinkelių

eksploatacija, gelžbetonis, medinės ir plieninės konstrukcijos, pagrindai ir pamatai, mediniai tiltai, plieniniai tiltai,

masyviniai tiltai, vandens keliai ir uostai, architektūros enciklopedija, statybos darbų organizavimas. Reikia manyti, kad

šie disciplinų sąrašai ir sudarė 1946/47 m.m. patvirtintų mokymo planų pagrindą.

Kadangi po karo atsirado daug naujų disciplinų, savaitinis akademinis krūvis buvo labai didelis, jis viršydavo 40 valandų.

Vėliau studijų trukmė buvo pailginta iki 5 metų, tačiau ir tai nepadėjo visiškai sunormuoti savaitinio krūvio. Mat kiekviena

katedra siekė, kad jos disciplinoms būtų skiriama daugiau valandų, nes nuo to priklausė dėstytojų skaičius.

Jau 1940/1941 mokslo metais buvo siekiama laikytis pagrindinių Tarybos Sąjungos aukštųjų mokyklų veiklos principų -

buvo bandyta pamažu pereiti iš dalykinės sistemos į kursinę, įvesti privalomąjį užsiėmimų lankymą, egzaminų sesijas.

Nors aukštesniuosiuose kursuose buvo palikta senoji dalykinė sistema, pirmajame kurse jau buvo stengiamasi dirbti

pagal kursinę sistemą. Iš pirmakursių buvo reikalaujama pavasarį išlaikyti visus to kurso egzaminus ir įskaitas, išimties

keliu rudeniui buvo galima perkelti tik du dalykus. Pavasarį jau buvo nustatyta egzaminų sesija, sudarytas egzaminų

tvarkaraštis. Aukštesniųjų kursų studentams buvo taikomas tam tikras minimumas. II kurso studentai turėjo baigti visus I

kurso dalykus, gauti visas savo kurso įskaitas ir išlaikyti bent šių dalykų egzaminus: Statybos skyriuje - aukštosios

matematikos, dinamikos, medžiagų atsparumo ir statybos; Architektūros skyriuje - medžiagų atsparumo, statybos,

architektūrinių tipų ir normų, architektūros istorijos; Hidrotechnikos skyriuje - medžiagų atsparumo, statybos, žemės

darbų, hidraulikos. Neatlikę šio minimumo, studentai turėjo būti palikti I kurse ir toliau tęsti studijas pagal kursinę sistemą.

Antramečiams studentams buvo žadama įskaityti atliktus pratimus ir tik labai gerai išlaikytus egzaminus. Trečiakursiai

turėjo baigti visus I ir II kursų dalykus, gauti visas II kurso įskaitas ir išlaikyti bent statybinės statikos, geležinių

konstrukcijų, gelžbetonio ir sauskelių egzaminus. Ketvirtakursiai turėjo baigti visus I, II ir III kursų egzaminus, gauti visas

savo kurso įskaitas ir išlaikyti bent jau masyvinių tiltų, medinių tiltų, plieninių tiltų ir hidrotechnikos konstrukcijų

egzaminus. Diplominio projekto temą studentas galėjo gauti, jeigu jam trūko tik vieno egzamino. Aukštesniuose kursuose

egzaminų tvarkaraščio nebuvo, dėl kiekvieno egzamino studentas turėjo susitarti su to dalyko dėstytoju. Kursinė sistema

tada praktiškai nebuvo įgyvendinta, nes 1941 m. birželio mėn. karas palietė Lietuvą.

Karo metais visuose kursuose buvo sugrįžta prie dalykinės sistemos. Pagal fakulteto reguliaminą, priimtą 1942 m.

rugpjūčio 17 d., buvo nustatytas tam tikras minimumas: studentai privalėjo turėti visus žemesniųjų kursų egzaminus ir

įskaitas, visas savo kurso įskaitas ir išlaikyti to kurso egzaminus, kurie mokymo planuose buvo pažymėti žvaigždutėmis.

Tos disciplinos mažai kuo skyrėsi nuo anksčiau buvusio minimumo. Egzaminams numatyta skirti laiką rudens semestro

pradžioje ir gale bei pavasario semestro gale. Tai ne kas kita, kaip egzaminų sesijos. Be to, dėstytojas savo nuožiūra

turėjo skirti dar bent po vieną datą egzaminui. Iš pradžių mokymo procesas vyko sklandžiai, nepaisant karo sukeltų

sunkumų. Vėliau kariniams tikslams užėmus dalį patalpų, pradėjus mobilizuoti jaunimą į pagalbinius vokiečių

kariuomenės dalinius, reicho darbų tarnybą ir pagaliau į SS korpusą, mokymo procesas labai sutriko. Uždarius

Universitetą, fakulteto dėstytojai studentams sudarė tam tikras sąlygas tęsti studijas. Užsiėmimai, daugiausia

konsultacijų forma, buvo vedami įvairiose įstaigose ir net dėstytojų butuose.

Po karo, atkūrus Universitetą, jame prasidėjo naujas etapas - perėjimas prie Tarybų Sąjungos aukštojo mokslo sistemos,

kuriai būdingi šie elementai: kursinė sistema su egzaminų sesijomis, privalomieji mokymo planai ir specialybinės bei

materialistinės pasaulėžiūros ugdymas, privalomasis užsiėmimų lankymas. Pirmieji pokario laikotarpio mokslo metai

buvo labai sunkūs, nes dėl vakarų Lietuvoje įstrigusio fronto studentai rudens semestre buvo registruojami net iki

lapkričio 15 d., trūko kuro, elektros energijos, baldų, bendrabučių, mokomosios literatūros ir kitų mokymo priemonių,

studentai patys turėjo ruošti kurą. Pasibaigus karui, padėtis pamažu gerėjo. Gana sunkiai vyko perėjimas prie kursinės

sistemos, nes aukštesniųjų kursų studentai buvo pripratę prie kitokios tvarkos. Dėl to ir dėl silpno žemesniųjų kursų

studentų kontingento atsirado didelis akademinis nepažangumas. Po egzaminų sesijų likdavo daug skolininkų, o

akademinių skolų likvidavimas užtrukdavo gana ilgai, tuo trukdydamas tinkamai pasiruošti kitai sesijai. Tačiau per

1945/46 m.m. studentų akademiniai įsiskolinimai sumažėjo dvigubai.

Fakultetui pereiti prie tipinių Tarybų Sąjungos specialybių nebuvo taip sunku, kaip kitiems fakultetams, nes jo specialybių

pavadinimai mažai kuo skyrėsi nuo tipinių. 1947/48 m.m. fakultete jau buvo šios tipinės specialybės: pramoninė ir civilinė

statyba, kelių statyba, hidrotechninė statyba. Kiek kebliau buvo su geodezijos specialybe, kurios tipiniame sąraše

nebuvo, o buvo katedros specialybių grupė, pavadinta geodezijos vardu. Nepaisant to, ir toliau fakultete liko netipinė

geodezijos specialybė. Vėliau kai kurių specialybių pavadinimai keitėsi, nes buvo padaryta pataisų tipiniame sąraše,

tačiau tai esmės nekeitė. 1949 m. rudenį buvo patvirtinta nauja vandentiekio ir kanalizacijos specialybė.

Pagrindinė disciplina, kuri turėjo studentams diegti taip vadinamąją materialistinę pasaulėžiūrą, buvo marksizmas-

leninizmas, kuris pradėtas dėstyti tik 1945/46 mokslo metais, nes prieš tai nebuvo nei dėstytojų, nei atitinkamos

katedros. Jis buvo dėstomas visuose kursuose. Šios disciplinos studijas apsunkino tai, kad ji iš pradžių buvo dėstoma

rusų kalba, o daugelis studentų tą kalbą prastai mokėjo. Be to, dalis studentų buvo priešiškai nusiteikę naujosios

santvarkos atžvilgiu. Mokslo personalas buvo įpareigotas paskaitų metu daryti ideologinius ekskursus, neigti partizaninio

pasipriešinimo prasmingumą. Taip buvo pradėtas vykdyti vienas iš pagrindinių sovietinės aukštosios mokyklos principų

dėl mokymo ir auklėjimo vienovės. Norint auklėti studentus sovietine dvasia, visų pirma reikėjo patiems dėstytojams

gerai susipažinti su marksizmo-leninizmo pagrindais. Todėl daugelis jų privalėjo studijuoti vakariniame Marksizmo-

leninizmo universitete. Rektoratas dėstytojams organizavo konferencijas ideologiniais ir metodologiniais klausimais.

Atskiros konferencijos buvo skiriamos išryškinti rusų ir sovietinių mokslininkų indėlį į pasaulinį mokslą. Nepaisant visų

pastangų, dalis dėstytojų buvo kritikuojami už apolitiškumą, keliaklupsčiavimą prieš Vakarų mokslą ir techniką,

nepakankamą rusų ir sovietinio mokslo iškėlimą. Be to, dėstytojai buvo raginami daugiau bendrauti su studentais ir po

užsiėmimų. Dalis jų kartu su aktyviausiais, patriotiškai nusiteikusiais studentais neprisitaikė prie naujų reikalavimų ir

apleido fakultetą.

Iš pagrindų pasikeitė praktikų organizavimas. Iš beveik privataus studentų darbo baro tatai pasidarė svarbia katedrų

veiklos sritimi. Katedros ieškojo praktikos bazių, sudarydavo praktikų programas, per savo dėstytojus vadovavo

praktikams. Jei iš pradžių praktikos dažniausiai buvo atliekamos pagal susitarimą su įmonių ir įstaigų vadovais Lietuvos

statybinėse, eksploatacinėse ir projektavimo organizacijose, tai vėliau atsirado nustatyta tvarka patvirtintų praktikos bazių

ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Tarybų Sąjungos respublikose. Iš jų paminėtinos Talino, Leningrado, Maskvos,

Kaliningrado, Staliningrado statybinės organizacijos, Kogalymo statyba, Maskvos mokomasis-parodomasis geležinkelis,

Pabaltijo baseino kelių valdyba ir kt. Praktikos tose bazėse padėjo studentams ne tik susipažinti su stambesnėmis

statybomis, bet ir praplėsti savo akiratį.

Tuo metu atsirado dar viena naujovė - jaunųjų specialistų skirstymas į darbovietes. Iki tol absolvento įsidarbinimas buvo

privatus jo paties reikalas.

STUDENTAI IR ABSOLVENTAI

Karo metu studentų skaičius iš pradžių sumažėjo iki trijų šimtų, bet frontui nusiritus tolyn nuo Lietuvos, studentų vėl

pagausėjo. 1942 m. rudens semestre buvo 506 studentų, 34 laisvi klausytojai ir 6 hospitantai. Statybos skyriuje studijavo

311, Architektūros skyriuje -153, Hidrotechnikos-melioracijos skyriuje - 40 ir Geodezijos skyriuje - 42 asmenys. Pirmame

kurse buvo 238, antrame -173, trečiame - 85 ir ketvirtame - 44 klausytojai. Vėlesnių vokiečių okupacijos metų statistinių

duomenų nerasta. Po karo 1944/1945 mokslo metais fakultete studijavo 175 studentai. Kadangi krašto atstatymas

reikalavo daug specialistų statybininkų, studentų skaičius tolydžiai augo ir paskutiniaisiais Universiteto metais beveik

pasiekė pradinį Statybos fakulteto lygį.

Šiuo laikotarpiu labai keitėsi fakulteto studentų sudėtis. 1940/41 mokslo metais, kai ypač buvo akcentuojama moterų ir

vyrų lygybė, beveik šešeriopai pagausėjo statybą studijuojančių merginų - jų buvo 23 arba 4,23% visų studentų.

Prasidėjus karui, merginų sumažėjo iki 4 (1,28%). Po karo jų vėl pagausėjo. 1945/46 m.m. studijavo 26 studentės

(8,20%). Paskutiniaisiais universiteto veikimo metais merginų sumažėjo iki 20 (4,13%), nes nuo Statybos fakulteto buvo

atskirtas moteriškiausias Architektūros skyrius.

Nors pirmaisiais pokario metais lietuvių tautybės studentų pagausėjo (88), tačiau jų lyginamasis svoris sumažėjo iki

63,97%, nes padidėjo bendrasis kitataučių studentų skaičius. Ypač pagausėjo žydų - iki 155 (31,25%). Karo metais iš

aukštųjų mokyklų pašalinus visus žydus, lietuvių lyginamasis svoris buvo padidėjęs iki 96,17%, nors absoliutus jų

skaičius buvo šiek tiek sumažėjęs. Iš kitataučių daugiausia buvo rusų - 5 (1,60%). Po karo studentų lietuvių skaičius

svyravo nuo 92,74 iki 96,69%. Kitų tautybių buvo vos po kelis studentus, išskyrus 1945/46 m.m., kai studijavo 11 lenkų.

Pagal socialinę kilmę 1940/41 mokslo metais, kaip ir anksčiau, dominavo valstiečių (33,46%) ir tarnautojų (26,10%)

vaikai. Žymiai pagausėjo bedarbių vaikų, kurie sudarė 7,17%, pusantro karto padidėjo darbininkų vaikų (5,51%).

Sumažėjo prekybininkų (6,43%) ir laisvom profesijom besiverčiančių tėvų (4,96%) vaikų lyginamasis svoris. Apie

studentų socialinę kilmę, prasidėjus karui, sunku spręsti, nes 29,71% studentų nepateikė apie tai žinių. Tačiau iš turimų

duomenų galima spręsti, kad pagausėjo valstiečių vaikų ir sumažėjo tarnautojų, laisvomis profesijomis besiverčiančių ir

prekybininkų vaikų lyginamasis svoris. Pirmaisiais pokario metais pagausėjo valstiečių (53,31%), darbininkų (12,62%) ir

amatininkų (4,10%) vaikų, o sumažėjo tarnautojų vaikų, beveik išnyko prekybininkų vaikų kategorija. Prasidėjus žemė

ūkio kolektyvizacijai, 1950 m. rudenį šalia individualių valstiečių (25,83%) studijavo ir kolūkiečių vaikai (32,85%). Gerokai

pagausėjo studentų, kilusių iš darbininkų (20,45%) ir tarnautojų (18,39%).

1940 m. pagerėjo studentų materialinės sąlygos, nes buvo panaikintas mokestis už mokslą (tiesa, 1941 m. pavasarį jis

buvo grąžintas kai kurių kategorijų studentams), įkurti valdiški bendrabučiai. Labai padidėjo stipendininkų skaičius, jų

fakultete tada buvo 271 (49,82% visų studentų). Karo metu sąlygos pablogėjo, nes studentai vėl turėjo mokėti mokestį už

mokslą, stipendininkų sumažėjo iki 14,38%, buvo sunku susisiekti su kitose vietovėse gyvenančiais namiškiais, kurie

buvo pagrindinis studentų pragyvenimo šaltinis. Nelengvi buvo ir pirmieji pokario metai, nes reikėjo mokėti už mokslą,

maisto ir pramonės prekes galima buvo įsigyti tik pagal korteles ar brangiai pas spekuliantus. Tačiau tolydžio taisantis

krašto ekonominei padėčiai, gerėjo ir studentų studijų sąlygos.

1940/41 mokslo metais buvo uždarytos visos iki tol veikusios studentų organizacijos. Buvo legalizuota komjaunimo

organizacija, į kurią stojo pavieniai studentai, ir įkurta profsąjunginė organizacija, kuriai priklausė dauguma studentų. Į

Universiteto ir fakultetų tarybas buvo įtraukti studentų atstovai. Statybos fakulteto taryboje studentų atstovu buvo

paskirtas K.Sešelgis. Karo metais fakulteto, kaip ir viso Universiteto, studentų visuomeninis gyvenimas buvo neaktyvus,

visas jų dėmesys buvo sukauptas į tai, kaip išvengti vokiečių valdžios dažnai skelbtų mobilizacijų. Pokario metais buvo

atkurtos jaunimo ir profsąjungų organizacijos, kurių gretos gana sparčiai augo. Profsąjungai, kuri daugiausia rūpinosi

studentų buitiniais ir kultūriniais reikalais, priklausė beveik visi studentai. Kūrėsi sporto, saviveiklos kolektyvai, studentų

moksliniai būreliai. 1946/47 m.m. fakultete buvo įsteigtos muzikos, meninio žodžio ir liaudies šokių sekcijos, kuriose

dalyvavo 35 studentai (19,02% visų studentų). Tų pačių mokslo metų pabaigoje vykusioje pirmojoje Universiteto sporto ir

saviveiklos olimpiadoje studentai statybininkai meninėse ir vyrų sporto varžybose užėmė pirmąsias vietas. Naujiena tuo

metu buvo studentų traukimas į mokslinį darbą. 1945/46 m.m. jau veikė statybos, architektūros ir hidrotechnikos

moksliniai būreliai. Jų nariai atlikdavo eksperimentinius tyrimus, rašė referatus, dalyvaudavo metinėse studentų mokslinių

darbų konferencijose. Tada statybos būrelyje dalyvavo 120 studentų, kurie konferencijose perskaitė 11 referatų, kelių

būrelyje dalyvavo 37 studentai, perskaitę 22 referatus, hidrotechnikos būrelis turėjo 31 studentą, 15 iš jų skaitė referatus,

geodezijos būrelis turėjo 14 narių, skaitė 6 referatus. Pirmasis universiteto studentų mokslinės draugijos primininkas

buvo studentas statybininkas A.Ferensas.

Universiteto Statybos fakultetas per 10 metų išleido 297 inžinierius arba pusantro karto daugiau, negu jų parengė iki tol

veikęs Statybos skyrius per 18 metų. Fakulteto absolventai sudarė 44,66% visu tuo laikotarpiu Universitete parengtų

inžinierių. 1940/41 mokslo metais fakultetas išleido 14, karo metais -129, pokario metais -154 inžinierius. Pirmieji

inžinieriai hidrotechnikai-melioratoriai, architektai ir geodezininkai diplomus gavo 1943 m., o pirmasis kelininkas -1949 m.

Statybos skyrius tuo laikotarpiu išleido 213 (71,72% visų fakulteto absolventų), Architektūros skyrius -17 (5,71%),

Hidrotechnikos-melioracijos skyrius - 37 (12,41%), Geodezijos skyrius -19 (6,40%), Kelių skyrius -11 (3,71%) inžinierių.

Tik 27 (21%) karo metais gavę diplomus absolventai juos įteisino pokario metais. Iš jų 15 statybininkų, 8 hidrotechnikai-

melioratoriai ir 4 geodezininkai. Sunkų patikėti, kad likę Lietuvoje tų metų absolventai būtų nenorėję susitvarkyti savo

dokumentų, todėl tenka manyti, kad dauguma jų per karo suirutę atsidūrė kitose šalyse.

Iš to laikotarpio fakulteto absolventų paminėtini žinomi gamybininkai, projektuotojai, mokslininkai: Mokslų Akademijos

akademikai A.Čyras ir A.Kudzys, tos pačios akademijos nariai korespondentai M.Lasinskas ir J.Burneikis, profesoriai

mokslo daktarai E.Budreika, J.Macevičius, A.Spelskis, K.Šešelgis, V.Balčiūnas, B.Kasperavičiūtė, profesoriai

M.Kosčiauskas, B.Petrulis ir kt.

2.2. ARCHITEKTŪROS FAKULTETAS

KATEDROS IR DĖSTYTOJAI

Pokario metais reikėjo atstatyti sugriautus miestus ir kaimus, statyti daug gyvenamųjų namų, socialinės ir kultūrinės

paskirties pastatų bei įmonių, vyko krašto urbanizavimas. Tad tarp stojančiųjų į Universitetą gana populiari pasidarė

architektūros specialybė, kuri priklausė Statybos fakultetui ir kurios mokymo planai labai skyrėsi nuo kitų to fakulteto

skyrių mokymo planų. Kai žymiai išaugo šio skyriaus studentų skaičius, TSRS Aukštojo mokslo ministro įsakymu

Architektūros skyrius nuo 1945/46 mokslo metų pradžios buvo perorganizuotas į Architektūros fakultetą ir įkurtas

Architektūros kompozicijos (vedėjai S.Sčesnulevičius, F.Bielinskis ir A.Lukošaitis), Miestų planavimo ir architektūros

istorijos (vedėjai S.Stulginskis, K.Šešelgis), Tapybos ir skulptūros (vedėjai V.Verbickis ir A.Janulis), Inžinerinių ir

architektūrinių konstrukcijų katedros. Pastaroji katedra tada nepradėjo veikti, o panašaus pavadinimo Architektūrinių

konstrukcijų katedra ir toliau liko Statybos fakultete. Užtat Architektūros fakultete nuo 1947 m. rugsėjo 11 d. buvo įsteigta

Statybos technikos katedra (vedėjas V.Grincevičius). 1949 m. rugsėjo 1 d. Architektūros kompozicijos katedra buvo

suskaldyta į Architektūros įvado (vedėjas S.Sčesnulevičius) ir Architektūrinio projektavimo katedras (vedėjas

A.Lukošaitis). Paskutiniaisiais metais fakultete buvo 5 katedros: Architektūros projektavimo, Architektūros įvado, Miestų

planavimo ir architektūros istorijos, Tapybos ir skulptūros, Statybos technikos. Architektūros fakultetas veikė vos

puspenktų metų, iki Universiteto perorganizavimo į Kauno politechnikos ir Medicinos institutą, nes jau buvo pradėtas

mažinti studentų priėmimas į architektūros specialybę. Nuo Kauno politechnikos instituto įkūrimo ši specialybė ir

architektūrinės katedros vėl sugrįžo į Statybos fakultetą. Fakultetui vadovavo dekanai S.Stulginskis (iki 1949 m. rugsėjo)

ir S.Sčesnulevičius. Architektūros fakultetas gana dažnai keitė savo patalpas. Iš pradžiųjis buvo įsikūręs Didžiuosiuose

rūmuose, 1948 m. rudenį buvo perkeltas į buvusius Draudimo rūmus (dabartinius KMA rūmus), o 1950 m. - į buvusios

vyskupijos rūmus. Fakultetui kraustytis buvo palyginti nesunku, nes laboratorijų neturėjo, buvo tik kabinetai, braižyklos,

paišykla ir auditorijos.

Fakultetas buvo nedidelis ir kompaktiškas, nes jame veikė tik viena - architektūros specialybė. Fakultetas savo veiklą

pradėjo su 3 katedromis ir 16 dėstytojų, o baigė - su 5 katedromis ir 26 dėstytojais. Katedros buvo nedidelės. Didžiausia

iš pradžių buvo Architektūros kompozicijos, kuri turėjo 9 dėstytojus - daugiau negu dvi kitos katedros, kartu paėmus.

Prieš Universiteto reorganizavimą didžiausios buvo Architektūrinio projektavimo (9 dėstytojai) ir Statybos technikos (8

dėstytojai) katedros. Kitose katedrose buvo vos po tris dėstytojus. Dėstytojai dažniausiai buvo jauni, nedidelį mokslinio ir

pedagoginio darbo patyrimą turintys žmonės. Nebuvo nė vieno su moksliniu laipsniu. Per visą fakulteto veiklos laikotarpį

nebuvo apginta nė viena disertacija. Iš pradžių fakultete dirbo vos vienas docentas - S.Stulginskis. Jis 1933 m. baigė

Prahos politechnikos institutą, vėliau dirbo Telšių apskrities ir Šiaulių miesto inžinieriumi. Tuo metu pagal jo projektus

buvo pastatyta Telšių gimnazija, "Alkos" muziejus, gyvenamųjų namų. S.Stulginskis 1940-1949 m. dirbo Kauno

universitete, vėliau - projektavimo organizacijose. Ilgainiui docentų pagausėjo iki penkių. Tai S.Sčesnulevičius,

A.Lukošaitis, F.Bielinskis, A.Janulis ir V.Verbickis. S.Sčesnulevičius pasižymėjo kaip aukštojo mokslo organizatorius,

vadovavo katedroms, Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto Dekoratyvinės architektūros fakultetui,

Universiteto Architektūros ir Statybos fakultetams. Prieš pradėdami dirbti universitete, A.Lukošaitis ir F.Bielinskis buvo

žinomi kaip kūrybingi ir produktyvūs projektuotojai. Pagal A.Lukošaičio projektus buvo pastatyta: Alytaus kurhauzas,

Marijampolės ligoninė, Raseinių gimnazija, jis vienas iš Darbo rūmų (dabar Profsąjungos rūmai) ir Taupomųjų kasų rūmų

(dabar miesto Savivaldybė) Kaune projektų autorių. Pagal F.Bielinskio projektus pastatytos mokyklos Ukmergėje,

Šventojoje, Vievyje, Kaune, stadionai Ukmergėje, Kaune, Alytuje. 1940-1941 m.m. ir pokario metais jis buvo Kauno m.

vyriausiasis architektas. Visi šie trys docentai -Vytauto Didžiojo universiteto absolventai.

Pagrindinė fakulteto sprendžiama mokslinė problema buvo tautos monumentaliosios architektūros tyrimas. Tam tikslui

kiekvieną vasarą buvo organizuojamos ekspedicijos, kuriose dalyvavo ne tik dėstytojai, bet ir studentai. Kai kurie

dėstytojai, ypač iš Statybos technikos katedros, nagrinėjo vietinių rišamųjų medžiagų, šildymo-vėdinimo ir kt. klausimus.

Fakulteto dėstytojai teikė tam tikrą paramą ūkiui. F.Bielinskis, A.Lukošaitis ir kt. projektavo gyvenamuosius namus,

dalyvavo ekspertizėse. K.Šešelgis sudarė detalų Akmenės cemento fabriko darbininkų kolonijos projektą. K.Bučas

suprojektavo Biržų ir Panevėžio ligonines, Akmenės polikliniką. A.Spelskis suprojektavo dabartinius Lietuvos

Vyriausybės rūmus ir jų interjerą, sukūrė "Siūlo" fabriko generalinio plano, 100 vietų darželio-lopšelio projektus.

V.Zubovas sukūrė tipinio apylinkės vykdomojo komiteto pastato projektą. S.Stulginskis teikė konsultacijas ir dalyvavo

įvairiose ekspertizėse. Dėstytojai mokslinius pranešimus skaitydavo ne tik Universiteto konferencijose, bet ir kitose

aukštosiose mokyklose, pavyzdžiui, J.Peras - Leningrade, F.Bielinskis ir K.Šešelgis - Rygoje. Fakultetas mokslinėje ir

metodinėje srityse bendradarbiavo su Maskvos architektūros institutu, Talino politechnikos institutu, Latvijos universiteto

Architektūros fakultetu. Fakultetas nepajėgė išleisti originalių mokslo veikalų ir vadovėlių, bet S.Sčesnulevičius išvertė

Michailovskio vadovėlį " Klasikinių architektūrinių formų teorija" (1949).

MOKYMO PROCESAS

Yra duomenų, kad Architektūros fakultete, kaip ir visame universitete, mokymo planai buvo keičiami 1946 ir 1948 m.

Studijų trukmė iš pradžių buvo pailginta iki 5, o vėliau net iki 6 metų, nes, norint paruošti gerą architektą, reikia daug la iko

skirti kūrybiniam darbui - projektavimui. Mokymo turinys dažnai buvo svarstomas katedrose. Buvo kritikuojamas ir

objektyvistinis dėstymo metodas, kurio esmė - paprastas atskirų formų ir stilių mene bei architektūroje išvardijimas,

nepateikiant jų įvertinimo. Kai kurios planuose numatytos disciplinos iš viso nebuvo dėstomos. Taip 1949/50 m.m.

nedėstyta statybinės technikos istorija ir inžinerinių statinių architektūra, nes nebuvo dėstytojų, galėjusių jas skaityti.

Fakultete daug vietos buvo skiriama projektams, nagrinėjantiems statinių ir kvartalų architektūrinę kompoziciją.

Architektūrinius projektus sudarė du pagrindiniai elementai - funkcionalumas ir kompozicija, kurie būdavo neblogai

sprendžiami. Tačiau jose mažai dėmesio buvo skiriama konstrukciniams skaičiavimams, darbų ekonomikai ir

organizavimui. Mokymo procese fakultetas vadovavosi Maskvos architektūros instituto programomis, tačiau įtraukdavo į

jas tam tikrų nežymių pakeitimų.

STUDENTAI IR ABSOLVENTAI

Studentų skaičius Architektūros fakultete išaugo nuo 154 (1946 m. rudenį) iki 202 (1950 m. rudenį). Fakulteto studentų

sudėtį gali apibūdinti tokie tų metų duomenys: fakultete studijavo palyginti daug moterų, daugiau negu Statybos fakultete

- 28 (18,18%) ir 49 (24,26%); lietuvių studentų buvo 145 (94,16%) ir 187 (92,57%); kitų tautybių studentų buvo vos po

kelis; kuriantis fakultetui jame studijavo 36,36% valstiečių, 31,17% tarnautojų, 18,83% darbininkų ir 7,79% amatininkų

vaikų; paskutiniaisiais fakulteto veikimo metais studentų socialinė kilmė labai pakito - atsirado kolūkiečių vaikų (21,78%),

pagausėjo darbininkų vaikų (14,85%) ir amatininkų vaikų (5,94%); tik tarnautojų vaikų kiekis liko pastovus (31,19%).

Fakulteto saviveiklai jau pirmaisiais jo veikimo metais priklausė trys sekcijos (muzikos, liaudies šokių ir teatrinė), joje

dalyvavo 29 studentai. Be to, fakulteto studentai dalyvavo ir centriniuose Universiteto meno saviveiklos kolektyvuose.

Veikė šeši studentų moksliniai būreliai: architektūros ir meno istorijos, liaudies meno, architektūros kompozicijos,

skulptūros ir tapybos, vidaus architektūros, miestų planavimo. Po I Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų mokslinės

konferencijos 1949 m. TSRS Aukštojo mokslo ministerijos premija ir pagyrimo raštu buvo apdovanotas studentų

architektų A.Grigaitės ir J.Putros darbas. Fakulteto studentai pasižymėjo dideliu aktyvumu ir Universiteto mastu. Vienas

iš Universiteto studentų mokslinės draugijos vadovų buvo S.Abramauskas.

Architektūros fakultetą baigė 46 inžinieriai architektai, be to, buvo įteisinti 3 karo metų diplomai (iš 17). Architektų laidos

buvo nedidelės, per metus buvo išleidžiama vos po kelis specialistus, tik 1945 m. - 16 ir 1950 m. - 20. Iš fakulteto

absolventų pažymėtini: profesorius V.Bujauskas, Architektų sąjungos pirmininkas A.Rasteika, docentai ir mokslų

kandidatai M.Matuškaitė, A.Keturka, S.Abramauskas ir kt.

3. KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTO STATYBOS, STATYBOS IR SANTECHNIKOS FAKULTETAI

3.1. STATYBOS FAKULTETAS

FAKULTETO REORGANIZAVIMAS IR TOLESNIS STRUKTŪROS KITIMAS

1950 m. spalio 31 d. Kauno valstybinis universitetas buvo reorganizuotas į Kauno politechnikos ir Kauno medicinos

institutus. 1950 m. gruodžio 15 d. patvirtinta Kauno politechnikos instituto struktūra. Pagal Kauno politechnikos instituto

struktūrą Kauno universiteto Statybos ir Architektūros fakultetai buvo perorganizuoti į Statybos ir Hidrotechnikos

fakultetus. 1962 m. kovo 16 d. Hidrotechnikos fakultetas buvo pavadintas Santechnikos fakultetu.

Statybos fakultetui priskirtos šios katedros: Architektūrinio projektavimo, Architektūrinių konstrukcijų, Architektūros

pagrindų, Grafinių darbų ir piešimo, Inžinerinių konstrukcijų, Miestų statybos, Statybos technologijos ir darbų

organizavimo. 1956 m. liepos 19 d. Architektūrinio projektavimo katedrą prijungus prie Architektūros pagrindų katedros,

jungtinė katedra buvo pavadinta Architektūros ir architektūrinio projektavimo, o nuo 1962 m. rugpjūčio 1 d. ji vadinosi

Architektūros katedra.

1962 m. rugpjūčio 1 d. Architektūrinių konstrukcijų katedra pavadinta Pastatų konstrukcijų katedra. Grafinių darbų ir

piešimo katedra 1962 m. liepos 1 d. pavadinta Grafinių darbų katedra. Inžinerinių konstrukcijų katedra 1961 m. rugsėjo 1

d. reorganizuota į Gelžbetoninių konstrukcijų ir Metalinių konstrukcijų katedras. Miestų statybos katedra 1956 m. liepos

19 d. pavadinta Žemės ūkio statybos katedra, o 1962 m. liepos 1 d. - Gyvenviečių planavimo ir tvarkymo katedra.

Statybos technologijos ir darbų organizavimo katedra 1954 m. vasario 12 d. pavadinta Statybos organizavimo katedra.

1956 m. liepos mėn. įsteigta Statybinių medžiagų katedra. 1961 m. įsteigta Statybinių ir termoizoliacinių medžiagų

probleminė laboratorija. 1962 m. liepos 1 d. Statybinės mechanikos katedra iš Hidrotechnikos fakulteto perkelta į

Statybos fakultetą.

1962 m. susiformavo Statybos fakultetas su tokiomis katedromis: Architektūros, Gelžbetoninių konstrukcijų, Gyvenviečių

planavimo ir tvarkymo, Grafinių darbų, Metalinių konstrukcijų, Pastatų konstrukcijų, Statybinės mechanikos, Statybos

organizavimo ir Statybinių medžiagų.

Statybos fakultetui buvo paskirti Kauno arkivyskupijos kurijos rūmai (Rotušės a. 14a.) ir Kauno Rotušė. Jų patalpos

nepritaikytos aukštajai mokyklai. Laboratorijų praktiškai nebuvo. Reikėjo kurti naują laboratorinę bazę, patalpas pritaikyti

mokomajam darbui.

Atsižvelgiant į tai, kad ir kitiems Kauno politechnikos instituto fakultetams trūko patalpų, buvo numatyta pastatyti Kauno

politechnikos instituto studentų miestelį su mokomaisiais korpusais ir studentų bendrabučiais. Buvo išskirtas žemės

plotas Slėnio gatvės rajone. Sudarytas teritorijos generalinis planas.

Blogiausia padėtis su patalpomis ir laboratorijomis buvo Statybos fakultete, todėl pirmiausia numatyta pastatyti Statybos

fakulteto mokomąjį korpusą su laboratorijomis.

1965 m. gegužės mėn. buvo iškilmingai atidaryti Statybos fakulteto rūmai su laboratorijomis. Prie rūmų projektavimo

darbų daug prisidėjo Statybos fakulteto dėstytojai ir studentai. Į naujuosius rūmus laikinai perkeltas ir Santechnikos

fakultetas.

Perkėlus Statybos fakultetą į naujuosius rūmus, prasidėjo kūrybiškai naujas etapas rengiant architektus, statybos

inžinierius, taip pat pedagoginius ir mokslinius kadrus.

Laboratorijos buvo aprūpintos naujais įrengimais ir prietaisais. Susiformavo kūrybingas dėstytojų kolektyvas. Pakilo

rengiamų architektų ir inžinierių statybininkų profesinis lygis. Fakultetas tapo pajėgus patenkinti tuometinius ūkio

poreikius aukštos kvalifikacijos architektais ir statybos inžinieriais.

Nepaisant to, dėl kai kurių tuometinės Vyriausybės narių subjektyvių pozicijų buvo nutarta Vilniuje vietoj KPI filialo steigti

aukštąją mokyklą. Taip 1969 m. rugpjūčio 1 d. buvo įsteigtas Vilniaus inžinerinis statybos institutas.

Į Vilniaus inžinerinį statybos institutą palengva pradėta iškelti katedras ir studentus. Sumažėjus dėstytojų ir studentų

skaičiui, kai kurios katedros buvo jungiamos. 1970 m. gegužės 27 d. Gelžbetoninių konstrukcijų katedra sujungta su

Metalinių konstrukcijų katedra ir pavadinta Statybinių konstrukcijų katedra. 1970 m. liepos 13 d. Statybos darbų

organizavimo katedra sujungta su Pastatų konstrukcijų katedra ir pavadinta Statybos katedra.

1971 m. Architektūros, Gyvenviečių planavimo ir tvarkymo katedros iškeltos į Vilniaus inžinerinį statybos institutą. Kauno

politechnikos instituto Statybos fakultete buvo palikta stacionare rengti tik statybos gaminių ir konstrukcijų technologijos

specialybės inžinierius ir vakariniame skyriuje - pramoninės ir civilinės statybos specialybės inžinierius.

Sumažėjo dėstytojų ir studentų Santechnikos fakultete, nes į VISI buvo iškelta Kelių ir Geodezijos katedros su

automobilinių kelių ir inžinerinės geodezijos specialybėmis. Todėl 1970 m. gruodžio mėn. 22 d. Statybos ir Santechnikos

fakultetai buvo sujungti į vieną fakultetą, kuris pavadintas Statybos ir santechnikos fakultetu.

FAKULTETO VADOVAI, KATEDROS IR DĖSTYTOJAI

Kauno politechnikos instituto Statybos fakulteto pirmuoju dekanu buvo paskirtas doc. Stasys Sčesnulevičius (1905-

1979). 1939 m. jis baigė Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakulteto Statybos skyrių. Dirbo Universitete. 1944-1947

metais buvo Architektūros kompozicijos, 1949-1950 metais Architektūros įvado katedros vedėjas, 1949-1950 metais

Architektūros fakulteto dekanas. Kauno politechnikos institute 1951-1956 m. buvo Architektūros pagrindų, 1951-1969 m.

Statybinių medžiagų katedros vedėjas. Daug pasidarbavo kuriant 1961 metais Statybinių ir termoizoliacinių medžiagų

probleminę laboratoriją, kurios bazėje atlikti reikšmingi statybinių medžiagų ir statybinių konstrukcijų tyrimo moksliniai

darbai. 1965 m. jam suteiktas nusipelniusio inžinieriaus garbės vardas. S. Sčesnulevičius sukonstravo aparatą statybinių

medžiagų šilumos laidumui tirti, parašė vadovėlį "Statybinės medžiagos" (1966). Daug dėmesio skyrė pedagoginiam

darbui.

1962 m. kovo 1 d. Statybos fakulteto dekanu paskirtas t. m. kand. doc. Ričardas Pesys (1908-1969). 1944 m. jis baigė

Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakultetą. Baigęs Universitetą, jame dirbo pedagoginį darbą. 1945-1950 m.

Grafinių darbų katedros vedėjas. Nuo 1951 m. dėstė Kauno politechnikos institute. 1961 m. jam suteiktas nusipelniusio

statybininko garbės vardas. 1961-1969 m. vadovavo Metalinių konstrukcijų katedrai. Paskelbė mokslinių straipsnių apie

metalinių konstrukcijų skaičiavimą ir projektavimą.

1965 m. balandžio 1 d. dekanu buvo išrinktas t. m. kand., doc. Juozas Valikonis (1918-1996). 1949 m. baigė Kauno

universiteto Statybos fakultetą ir dirbo Inžinerinių konstrukcijų, Gelžbetoninių konstrukcijų katedrose. 1969-1970 metais

Gelžbetoninių konstrukcijų, 1970-1984 metais Statybinių konstrukcijų katedros vedėjas. 1966 m. jam paskirta valstybinė

premija (kartu su kitais), 1968 m. suteiktas nusipelniusio inžinieriaus garbės vardas. Paskelbė mokslinių darbų apie

įtemptų gelžbetoninių konstrukcijų skaičiavimą ir projektavimą, taip pat parašė metodinių nurodymų ir mokymo

priemonių. Vadovaudamas fakultetui, daug dėmesio skyrė moksliniam darbui, (tuo metu fakultete apginta daugiausia

disertacijų), taip pat rūpinosi mokomuoju darbu, jo kokybe.

Statybos fakultete tuo laikotarpiu buvo virš 1000 studentų, todėl fakultetui buvo patvirtinti prodekanų etatai. Statybos

fakulteto prodekanu 1945-1955 metais buvo V.Grincevičius (1919-1971), (1940 m. jis baigė Vytauto Didžiojo

universitetą), 1955-1958 metais - A.Rasteika (g.1924,1949 m. jis buvo baigęs Kauno universiteto architektūros fakultetą,

nusipelnęs statybininkas), 1957-1961 metais -t. m. kand. doc. E.Borkauskas (1908-1994,1936 metais jis buvo baigęs

Čekijos Brno aukštąją technikos mokyklą), 1958-1962 metais -1. m. kand. doc. J.Kivilša (g.1920,1948 metais jis buvo

baigęs Kauno universiteto Statybos fakultetą), 1960-1961 metais - K.Vitkus (g. 1929,1954 m. jis buvo baigęs Kauno

politechnikos instituto Statybos fakultetą, nusipelnęs architektas), 1961-1967 metais - doc. J.Kapčius (1913-1967,1950

metais jis buvo baigęs Kauno universiteto Architektūros fakultetą), 1961-1962 metais -1. m. kand. R.Pesys (1908-1969,

1944 m. jis buvo baigęs Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakultetą, nusipelnęs statybininkas), 1962-1965 metais -1.

m. kand. doc. J. Valikonis, (1949 m. jis buvo baigęs Kauno universiteto Statybos fakultetą, nusipelnęs inžinierius), 1965-

1969 t. m. kand. doc. G.Marčiukaitis (g.1932, 1957 m. jis buvo baigęs Kauno politechnikos instituto Statybos fakultetą,

nusipelnęs mokslo ir technikos veikėjas), 1967-1974 -1. m. kand. doc. M.Malakauskas (g. 1932,1956 m. jis buvo baigęs

Kauno politechnikos instituto Statybos fakultetą, nusipelnęs dėstytojas).

Statybos fakultete 1950-1960 m. buvo septynios, 1961 m. - aštuonios, 1962-1969 m. - devynios ir 1970 m. - septynios

katedros. Architektūros katedra Kaune egzistavo nuo 1922 m. iki 1971 metų. 1971 m. sausio 1 d. ji buvo perkelta į

Vilniaus inžinerinį statybos institutą. Pirmasis katedros vedėjas buvo prof. M.Songaila (1878-1941). 1903 metais jis baigė

Peterburgo dailės akademiją, pagal jo projektus pastatyti Lietuvos banko rūmai Kaune (kartu su kitais), Vytauto Didžiojo

universiteto Fizikos-chemijos fakulteto rūmai. Jis vadovavo (kartu su kitais) Panevėžio, Biržų, Mažeikių, Kretingos,

Raseinių, Tauragės valstybinių bankų projektavimui ir statybai, suprojektavo daug gyvenamųjų namų. Suprojektuoti ir

pastatyti pastatai reprezentatyvūs, funkcionalūs, taisyklingų proporcijų.

Architektūros katedros pavadinimai keitėsi. Statybos fakulteto Architektūros katedrai vadovavo architektūros kand. doc.

A.Lukošaitis (1906-1993). 1934 metais jis baigė Vytauto Didžiojo universitetą, nusipelnęs statybininkas. Pagal jo

projektus pastatytas kurhauzas (dabar kultūros namai) Alytuje, ligoninė Marijampolėje, gimnazija Raseiniuose. Su kitais

suprojektavo ir pastatė Darbo (dabar Profsąjungų) rūmus Kaune, Taupomųjų kasų rūmus (dabar Kauno m. savivaldybė)

ir daug individualių gyvenamųjų namų.

Iškeliant katedrą į VISI, joje dirbo 6 dėstytojai, tarp jų trys architektūros kandidatai. Architektūros katedros bendradarbiai

išleido knygas: J.Peras "Daugiabutis gyvenamasis namas" (1958), J.Baršauskas "Lietuviškos kolūkiečio sodybos

architektūra" (1956), "Lietuvių liaudies gyvenviečių ir medinių bei mūrinių trobesių architektūra" (1964).

Gyvenviečių planavimo ir tvarkymo katedra išaugo iš Miestų statybos ir Žemės ūkio statybos katedrų. Joms vadovavo

architektūros dr. prof. K.Šešelgis (1915-1998), nusipelnęs mokslo veikėjas, liaudies architektas, 1943 metais baigė

Vytauto Didžiojo universitetą. Prof. K. Šešelgis sukūrė Lietuvos teritorijos vieningos apgyvendinimo sistemos modelį,

pagal kurį 1967 metais sudarė (kartu su kitais) rajoninio planavimo schemą. Už darbą autoriams paskirta valstybinė

premija. Kartu su kitais sudarė Panevėžio, N.Akmenės ir Kėdainių miestų generalinius planus, Kauno senamiesčio

rekonstrukciją, suprojektavo daug visuomeninių pastatų ir gyvenamųjų namų. Kartu su kitais parengė albumus "Lietuvių

liaudies menas", "Architektūra" 1-2 kn., (1957-1965), "Mažoji architektūra" (1970), "Lietuvių liaudies architektūra", 1-2 d.

(1965-68), "Lietuvių liaudies architektūros paminklai". 1-21. (1974-1980). Parašė knygas: "Kolūkių gyvenviečių

planavimas" (su kitais, 1951), "Rajoninis planavimas ir urbanistikos pagrindai" (1975).

Išsikeliant į VISI katedroje dirbo penki dėstytojai, iš jų vienas architektūros daktaras, vienas technikos m. kandidatas ir du

architektūros kandidatai.

Grafinių darbų katedra įkurta 1945 m. Iš pradžių vadinta Grafinių darbų ir piešimo katedra. Statybos fakultete katedra i

vadovavo doc. A.Janulis (g.1909). Jis 1945 m. baigė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, yra nusipelnęs

kultūros veikėjas, dailininkas ir skulptorius, sukūrė bareljefų, portretų (T.Ivanausko, V.Vitkausko), biustų (K.Baršausko ir

kt.). Nuo 1970 m. katedrai vadovavo t. m. kand. A.Degutis (1949 m. jis buvo baigęs Kauno universiteto Statybos

fakultetą). Nuo 1953 m. katedroje dirbo liaudies dailininkas prof. A.Žmuidzinavičius (1876-1966) ir nusipelnęs meno

veikėjas prof. St.Ušinskis (1905-1974). Tuo metu katedroje dirbo dvidešimt dėstytojų, tarp jų trys mokslų kandidatai.

Dailininkas, Grafinių darbų katedros prof. A. Žmuidzinavičius

Statybos katedra įkurta 1970 m., sujungus Pastatų konstrukcijų ir Statybos organizavimo katedras. Statybos

organizavimo katedrai nuo 1951 m. iki 1956 m. vadovavo vyr. dėst. V. Grincevičius (1915-1971,1940 m. jis buvo baigęs

Vytauto Didžiojo universitetą). 1957-1962 m. katedrai vadovavo t. m. kand. prof. P.Viliūnas (1902-1979,1933 metais jis

buvo baigęs Vytauto Didžiojo universitetą). 1963-1970 m. katedrai vadovavo t. m. kand. doc. E.Borkauskas (1936 metais

jis buvo baigęs Brno (Čekoslovakija) aukštąją technikos mokyklą). Pastatų konstrukcijų katedrai iki 1965 m. vadovavo t.

m. kand. doc. J.Mikuckas (1912-1978,1944 metais jis buvo baigęs Vytauto Didžiojo universitetą). Nuo 1965 m. iki 1970

m. katedrai vadovavo t. m. kand. prof. K.Ilginis (g.1924, 1951 metais jis baigė Kauno politechnikos institutą, nusipelnęs

statybininkas).

1970 m. sujungus Statybos organizavimo ir Pastatų konstrukcijų katedras į Statybos katedrą, jai vadovavo prof. K.Ilginis.

1949 m., sujungus Gelžbetoninių ir Metalinių konstrukcijų katedras, įkurta Statybinių konstrukcijų katedra, kuri po metų

pavadinta Inžinerinių konstrukcijų katedra. Jos bazėje 1961 m. susikūrė Gelžbetoninių ir Metalinių konstrukcijų katedros.

Inžinerinių konstrukcijų ir Gelžbetoninių konstrukcijų katedroms nuo 1950 iki 1969 m. vadovavo t. m. dr. prof.

A.Rozenbliumas (1902-1973), 1927 m. jis baigė Keteno (Halės apyg.) aukštąją pramonės mokyklą, 1945 m. baigė Kauno

universitetą, nusipelnęs mokslo veikėjas. Suprojektavo ir pastatė gelžbetoninį tiltą per Nemuną Alytuje, sporto halę

Kaune, "Limos" fabriką, Radviliškio stiklo fabriką ir kitus objektus.

Metalinių konstrukcijų katedrai nuo 1961 m. iki 1969 m. vadovavo t. m. kand. doc.R. Pesys (1908-1969,1944 m. buvo

baigęs Vytauto Didžiojo universitetą, nusipelnęs statybininkas). Nuo 1969 m. iki 1970 m. Metalinių konstrukcijų katedrai

vadovavo t. m. kand. doc. J.Paulauskas (1910-1990, 1942 m. buvo baigęs Vytauto Didžiojo universitetą).

Nuo 1969 m. Gelžbetoninių konstrukcijų katedrai ir toliau Statybinių konstrukcijų katedrai iki 1984 m. vadovavo t. m.

kand. prof. J.Valikonis, (1949 m. buvo baigęs Kauno universitetą, nusipelnęs inžinierius).

1970 m. Statybinių konstrukcijų katedroje dirbo dešimt dėstytojų, iš jų aštuoni su moksliniais laipsniais ir vardais.

Statybinių medžiagų katedra įkurta 1956 m. profiliuoti naują specialybę - statybinių gaminių ir konstrukcijų gamyba.

Pirmuoju katedros vedėju buvo t. m. kand. doc. S.Sčesnulevičius (1905-1979), nusipelnęs inžinierius. Nuo 1969 m.

katedrai vadovavo t. m. kand. doc. J.Deltuva.

Statybinės mechanikos katedra buvo įkurta 1922 m. ir veikė iki 1974 m. Į Statybos fakultetą katedra buvo perkelta iš

Santechnikos fakulteto 1962 m. Katedrai ilgą laiką vadovavo t. m. dr. prof. K.Vasiliauskas (1879-1957), Lietuvos MA

narys - korespondentas, TSRS Statybos ir architektūros akademijos akademikas (1957), nusipelnęs mokslo veikėjas.

1907 m. jis buvo baigęs Rygos politechnikos institutą, nuo 1922 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete, 1922 m. įkūrė

Medžiagų atsparumo laboratoriją ir Statybinės mechanikos katedrą. Parašė pirmuosius vadovėlius lietuvių kalba:

"Elementarinis medžiagų atsparumo kursas" (1935), "Medžiagų atsparumas" (1941), "Medžiagų atsparumo pagrindai"

(1949), "Statybinės statikos pagrindai" (1953), "Medžiagų atsparumas" (su kitais, 1959). Nuo 1956 m. katedrai vadovavo

t. m. kand. doc. V.Klimavičius (1910-1982). 1935 m. jis buvo baigęs Vytauto Didžiojo universitetą ir jame dėstė, 1954-

1960 m. buvo Hidrotechnikos fakulteto dekanas.

Fakultete, sukūrus gerą materialinę bazę, 1950-1970 m. buvo paruoštos ir apgintos dvi daktarinės ir 42 kandidatinės

disertacijos. Pakilo dėstytojų kvalifikacija, susikūrė stiprus mokslinis kolektyvas, visa tai turėjo teigiamos įtakos rengiant

būsimuosius specialistus.

Statybos fakultete dirbo liaudies dailininkas A.Žmuidzinavičius, nusipelnę inžinieriai: V.Ražaitis, S.Sčesnulevičius,

K.Šešelgis, J.Valikonis, nusipelnę statybininkai: A.Lukošaitis, R.Pesys, K.Ilginis. Nusipelnę meno veikėjai: St.Ušinskis,

J.Vaitys, valstybinių premijų laureatai: A.Rozenbliumas, H.Lazarevičius, G.Lakiūnas, G.Marčiukaitis, P.Pūkelis,

J.Valikonis, K.Šešelgis, M.Kleinas, V.Saunoris. Kėlė klasifikaciją ir stažavosi užsienio aukštosiose mokyklose: JAV -

G.Marčiukaitis, Anglijoje - P.Pukelis, Čekoslovakijoje - V.Jurkštas, K.Ilginis. Padėjo rengti nacionalinius kadrus

besivystančiose šalyse: Afganistane - F.Norkus, Alžyre - A.Degutis.

MOKYMO PROCESAS

Statybos fakultete buvo rengiami šių specialybių inžinieriai: pramoninės ir civilinės statybos, žemės ūkio statybos,

architektūros, statybinių gaminių ir konstrukcijų gamybos. Pramoninės ir civilinės statybos specialybės inžinieriai buvo

rengiami stacionare, vakariniame ir neakivaizdiniame skyriuose. Žemės ūkio statybos specialybės inžinieriai buvo

rengiami tik stacionare, pirmasis priėmimas įvyko 1951 m.

Inžinieriai architektai buvo rengiami stacionare ir vakariniame skyriuje. Vakarinis inžinierių architektų mokymas

nepasiteisino. Vakariniame skyriuje auditorinių užsiėmimų buvo daug mažiau kaip stacionare. Rengiant inžinierius

architektus, mokymo procese didelę įtaką turėjo individualus dėstytojų darbas su studentais auditorijoje, o tam laiko

nebuvo. Iš viso vakariniame skyriuje buvo parengti 45 inžinieriai architektai.

Statybinių gaminių ir konstrukcijų gamybos inžinieriai technologai buvo pradėti rengti 1959 m., pirmoji laida išleista 1964

m. Šios specialybės inžinierių poreikis padidėjo vystant surenkamųjų gelžbetoninių konstrukcijų gamybą respublikoje.

Statybinių specialybių mokymo planai keitėsi kelis kartus. Mokymo planai vieni nuo kitų skyrėsi semestrų trukme,

atskiromis disciplinomis, jų apimtimi ir išdėstymu semestrais. Savaitinis akademinis krūvis stacionare - 36 savaitinės

valandos, tačiau dėl fakultatyvinių disciplinų jis būdavo didesnis. Vakariniame skyriuje savaitinis akademinis krūvis buvo

16 val.

Architektūros specialybės studentai per visą mokymo laikotarpį padarydavo 11 kursinių projektų, 13 kursinių darbų,

turėdavo gauti 43 įskaitas ir išlaikyti 39 egzaminus. Pramoninės ir civilinės statybos specialybės stacionare studentai

padarydavo 11 kursinių projektų, 9 kursinius darbus, turėdavo gauti 45 įskaitas ir išlaikyti 45 egzaminus. Statybinių

gaminių ir konstrukcijų gamybos specialybės studentai padarydavo 10 kursinių projektų, 7 kursinius darbus, turėdavo

gauti 47 įskaitas ir išlaikyti 43 egzaminus. Pramoninės ir civilinės statybos specialybės vakarinio skyriaus studentai

padarydavo 10 kursinių projektų, 3 kursinius darbus, turėdavo gauti 43 įskaitas ir išlaikyti 42 egzaminus.

Svarbų vaidmenį ruošiant inžinierius turi mokomosios, gamybinės ir diplominės praktikos. Praktikų metu studentai

susipažindavo su konkrečių darbų technologija, darbų organizavimu, darbo sauga ir kitais inžineriniais klausimais,

įgydavo pirmuosius bendravimo su žmonėmis įgūdžius, rinkdavo medžiagą kursiniams ir diplominiams projektams.

Gamybinės praktikos buvo atliekamos priskirtose fakultetui praktikų bazėse, jų buvo ir už Lietuvos ribų - Maskvoje,

Leningrade ir kitur.

Vakarinio skyriaus studentai atlikdavo tik vieno mėnesio trukmės diplominę praktiką, kurios metu rinkdavo reikalingus

duomenis diplominiam projektui.

Statybos fakulteto mokymo planuose visuomeniniai mokslai visose specialybėse sudarė beveik vienodą valandų skaičių.

Matematikos, fizikos ir chemijos disciplinų grupėje tik architektai turėjo mažiau valandų, o specialybės disciplinų grupėje

turėjo žymiai daugiau valandų. Nepakankamas valandų skaičius buvo ekonominėms disciplinoms ir skaičiavimo

technikai. Buvo rekomenduojama, kad ekonomikos klausimai būtų nagrinėjami visose specialybės disciplinose.

Studijos būdavo užbaigiamos diplominio projekto gynimu Valstybinėje egzaminų komisijoje. Fakultete veikė dvi komisijos

- viena architektūros specialybei, kita likusioms specialybėms.

Nepaisant kai kurių to meto mokymo planų trūkumų, Statybos fakultete paruošti architektai ir inžinieriai buvo vertinami

gerai. TSRS Architektų sąjungos valdybos organizuojamuose kasmetinėse architektų diplominių projektų apžiūrose

Statybos fakulteto architektų diplominiai projektai visada užimdavo prizines vietas. 1970 m. tokia apžiūra, prieš iškeliant

architektūros specialybę į VISI, įvyko Kauno politechnikos institute. Ji buvo gerai įvertinta už sumanų organizavimą ir

mūsų architektai diplomantai čia taip pat pelnė prizines vietas.

STUDENTAI IR ABSOLVENTAI

Populiariausia specialybė statybos fakultete buvo architektūra, čia būdavo didžiausias konkursas. Populiari buvo ir

pramoninės bei civilinės statybos specialybė. Įkūrus Vilniaus inžinerinį statybos institutą, Statybos fakulteto stacionare

buvo palikta rengti tik statybinių gaminių ir konstrukcijų gamybos inžinierius technologus, o vakariniame skyriuje -

pramoninės ir civilinės statybos inžinierius.

1951-1970 m. Statybos fakultetas išleido 3194 inžinierius., iš jų dieniniame skyriuje - 2465, vakariniame 690,

neakivaizdiniame - 39.

Fakulteto absolventai labai daug pasidarbavo Respublikos kapitalinės statybos baruose, jie dirbo ir eiliniais inžinieriais, ir

įstaigų bei įmonių vadovais.

Iš Statybos fakulteto absolventų, baigusių KPI 1950 -1970 m., yra Valstybinių premijų laureatai: A. Kleinotas,

E.Chlomauskas, K.Ilginis, H.Lazarevičius, P.Pūkelis, G.Marčiukatis, VI.Karpavičius, V.Zubrus, G.Daniulaitis, V.Stauskas,

A.Sipaila, J.Minkevičius, A.Jankevičienė, K.Jakovlevas-Mateckis, nusipelnę inžinieriai: P.Kvedaras, A.Kuodis,

S.Rožinskas, V.Šileika, J.Radzevičius, A.Kleinotas, H.Karvelis, J.Žemaitis, A.Grajauskas, V.Zubrus, J.Pilkauskas,

Č.Gurliakas, R.Urbonas, R.Toleikis, L.Survila, A.Stikleris, P.Puišys, E.Lazdauskas, A.Vilčinskas, B.Kantautas, A.Mažulis,

A.Poškus, Z.Sidabras, G.Zubas ir kt, liaudies architektas E.Chlomauskas, nusipelnę architektai: J.Vanagas, G.Girčys,

P.Lapė, V.Stauskas, J.Jaloveckas, A.Svabauskienė, R.Kaminskas, V.Staškus, J.Marcinkus, A.Jankevičienė ir kt.,

nusipelnę statybininkai: J.Sileika, Z. Sušinskas, A.Ribinskas, V.Kaušpėda, K.Grigaitis, K.Kalinauskas, A.Lesčiovas,

K.Ilginis, B.Lapukas, A.Čiurlys, V.Drupas, A.Baškys, V.Glinskis, A.Misevičius, V.Stašaitis, E.Žygas, V.Mankevičius ir kt.

MOKSLINIS DARBAS

Mokslinis darbas aukštojoje mokykloje neatskiriamas nuo mokomojo proceso. Tik tobulinant mokslinį darbą, galima kelti

dėstytojų kvalifikaciją ir rengti kūrybingus aukšto profesinio lygio inžinierius. Statybos fakultete moksliniam darbui buvo

skiriama daug dėmesio. Sukurta gera bazė, 1961 m. įsteigta Statybinių ir termoizoliacinių medžiagų probleminė

laboratorija. Mokslinis darbas buvo vystomas šiomis pagrindinėmis kryptimis:

1) Lietuvos rajoninis planavimas, miestų ir gyvenviečių išplanavimas ir architektūra;

2) statybinių konstrukcijų stiprumo ir deformatyvumo tyrimai, tokių konstrukcijų skaičiavimo ir projektavimo tobulinimas;

3) betonų technologinių procesų tyrimas, gerinant jų fizikines ir mechanines savybes.

Iš rajoninio planavimo, miestų ir gyvenviečių išplanavimo ir architektūros darbų pažymėtinas darbas "Lietuvos rajoninio

planavimo sistema", kuriam vadovavo prof. K.Šešelgis, už šį darbąjis kartu su doc. M.Kleinu, vyr. dėst. V.Saunoriu ir

kitais 1967 m. buvo apdovanotas valstybine premija. Šiame darbe paruošta originali metodika gyvenvietėms tipizuoti, jų

tinklui plėsti. Darbas panaudotas išdėstant respublikos gamybines jėgas ir formuojant mūsų miestus. 1950-1970 m. iš

architektūros srities apgintos aštuonios kandidatinės ir viena daktarinė disertacijos.

Statybinių konstrukcijų stiprumo ir deformatyvumo tyrimai buvo plačiausi, šią problemą nagrinėjo daug dėstytojų ir

aspirantų. Tyrimai buvo dviejų krypčių: pirma kryptis - gelžbetoninių ir metalinių konstrukcijų stiprumo ir pastovumo

klausimai, antra kryptis - gelžbetoninių konstrukcijų pleišėjimas ir jų deformacijos. Šių darbų rezultatai panaudoti

konstruojant gelžbetonines ir armosilikatines arkas (rėminė santvara) trobesių dengimui. 1966 m. G.Lakiūnui,

H.Lazarevičiui, G.Marčiukaičiui, P.Pukeliui ir J.Valikoniui paskirta Lietuvos valstybinė premija už darbą "Iš anksto įtemptų

gelžbetoninių konstrukcijų tyrimai". Iš statybinių konstrukcijų stiprumo ir deformatyvumo srities 1950-1970 m. apgintos

dvidešimt kandidatinių ir viena daktarinė disertacijos.

Iš betono technologinių procesų tyrimo, gerinant jų fizikines ir mechanines savybes, pažymėtini dujų betono

technologiniai tyrimai, autoklave kietinamų silikatinių medžiagų fazių susidarymo kinetika, tų fazių kitimas ir tarpusavio

sąveika. Sukurti ir įdiegti į gamybą ekspresiniai metodai drėgmei nustatyti. Parengti konstrukcinio ir konstrukcinio -

izoliacinio keramzitbetonio sudėties parinkimo būdai, pasiūlyta, kaip efektyviau naudoti stambų smėlį smulkiagrūdžiuose

betonuose. Paruošta 10 kandidatinių disertacijų.

3.2. STATYBOS IR SANTECHNIKOS FAKULTETAS

FAKULTETO STRUKTŪRA

Statybos ir santechnikos fakultetas įsteigtas 1971 m. vasario 1 d., sujungus Statybos ir Santechnikos fakultetus, kai

architektūros, pramoninės ir civilinės statybos, geodezijos bei kelių specialybės buvo perkeltos į Vilniaus inžinerinį

statybos institutą. Tokio pavadinimo fakultetas Kauno politechnikos institute buvo iki 1988 metų. Fakulteto struktūra

pateikta 1 paveiksle.

Iš pateiktos schemos matyti, kad tuo metu Statybos ir santechnikos fakultete buvo šešios katedros: Grafinių darbų,

Statybinių konstrukcijų, Statybinių medžiagų, Šildymo ir vėdinimo bei Vandentiekio ir kanalizacijos.

Statybos ir santechnikos fakulteto dekanu iki 1974 m. buvo doc. J.Valikonis, nuo 1974 m. iki 1992 m. doc. M.

Malakauskas, o nuo 1992 m. doc. H.Elzbutas. Fakulteto prodekanais dirbo prof. Z.Tamutis, docentai: A.Janickas,

Z.Mackevičius, A.Juodis, A.Sakalauskas, H.Elzbutas, vyr. dėst. V.Gakas. Organizuojant mokymo procesą, didelį darbą

atliko visuomeniniais pagrindais dirbę prodekanai, doc. V.Burbulys, doc. V.Minginienė, doc. R.Kazalupskienė, vyr.

dėstytojai V.Bauba, D.Gutauskaitė.

Statybos ir Santechnikos fakulteto struktūra

Katedros Grafinių darbų Statybinių konstrukcijų

Statybos Statybinių medžiagų

Šildymo ir vėdinimo

Vandentiekio ir kanalizacijos

Specialybės Pramoninės ir civilinės statybos Statybinių gaminių ir konstrukcijų

Šilumos, dujų tiekimo ir vėdinimo

Vandentiekio ir kanalizacijos

Laboratorijos Statybinių medžiagų

Pramonės nutekamųjų vandenų valymo žinybinė

Pramonės nutekamųjų vandenų valymo žinybinė

Grafinių darbų katedros darbuotojai dėstė braižomąją geometriją, braižybą, inžinerinę grafiką, piešimą. Katedra

naudojosi specializuotomis braižyklomis, gerai įrengta piešykla, loginės kontrolės kabinetu.

Katedros darbuotojai vykdė mokslinį - metodinį darbą, nagrinėdami inžinerinės grafikos teorijos struktūros optimizavimo

klausimus, tobulino grafinio vaizdavimo teoriją ir jos interpretavimą, ruošė studentams mokymo priemones ir dėstomųjų

disciplinų mokymosi metodiką, tyrė studentų galimybes įsisavinti teikiamąją informaciją užsiėmimų metu, vadovavo

studentų mokslinio tyrimo darbams.

Katedrai iki 1970 m. vadovavo doc. A. Janulis, 1970 - 1976 metais - doc. A. Degutis, 1976 -1985 metais - doc. J.

Sabaliauskas, 1985 -1991 metais - doc. B. Černius, o nuo 1991 metų katedrai vadovavo doc. P. Kumpikas.

Statybinių konstrukcijų katedra organizuota 1970 metų gegužės 27 d., kai dalis Gelžbetoninių ir Metalinių konstrukcijų

katedrų darbuotojų išvažiavo į Vilniaus inžinerinį statybos institutą. 1974 m. prie Statybinių konstrukcijų katedros buvo

prijungta Statybinės mechanikos katedra.

Katedros darbuotojai fakulteto dieninio ir vakarinio skyrių studentams dėstė gelžbetonines, mūrines, metalines, medines,

plastmasines konstrukcijas, medžiagų atsparumą, statybinę mechaniką, pastatų ir konstrukcijų bandymą, tamprumo

teoriją, statybines konstrukcijas, vedė pastatų ir konstrukcijų bandymo laboratorinius darbus, vadovavo kursiniam ir

diplominiam projektavimui, praktikoms.

Katedros darbuotojai, vykdydami biudžeto finansuojamus ir ūkiskaitinius mokslinio tyrimo darbus, kūrė ir tobulino

statybinių konstrukcijų skaičiavimo ir projektavimo metodus, konsultuodami ir ekspertuodami padėjo projektuotojams ir

statybos darbus vykdančioms organizacijoms, spręsti sudėtingus techninius klausimus.

Statybinių konstrukcijų katedrai vadovavo doc. J. Valikonis (1970 -1981), doc. A. Janickas (1981 - 1992), nuo 1992 m. -

doc. R. Žilinskas.

Statybos katedra organizuota 1970 m. rugsėjo 1 d., kai Pastatų konstrukcijų ir Statybos organizavimo katedrų kai kurie

darbuotojai išvyko į VISI. Katedros dėstytojai fakulteto dieninio ir vakarinio skyrių studentams skaitė pramoninių ir civilinių

pastatų architektūrą, statybos darbų technologiją, statybos darbų organizavimą ir planavimą, statybos ekonomiką,

statybos mašinas, inžinerinę geodeziją, gruntų mechaniką, pamatus ir pagrindus ir kt. disciplinas, vadovavo kursiniam ir

diplominiam projektavimui, mokomosioms bei gamybinėms praktikoms. Mechanikos, Lengvosios pramonės ir Cheminės

technologijos fakultetų studentams katedros darbuotojai skaitė statybos pagrindų kursą.

Katedros darbuotojai prof. Z.Tamutis, doc. J.Vaičaitis, prof. J.Mikuckas, doc. K.Ilginis, doc. S.Lukošiūnas, doc. J.Burvys,

doc. V.Sederevičius, doc. J.Miniotas ir kt. paruošė metodinių nurodymų, paskaitų konspektų, laboratorinių darbų

aprašymų.

Statybos katedros mokslinis darbas, kurį finansavo biudžetas ir statybinės organizacijos pagal sutartis, buvo tokių

krypčių: sutapdintų stogo konstrukcijų sukūrimas ir tyrimai, optimalių inžinerinių geodezinių tinklų projektavimas, polių

laikančiosios galios nustatymo ir jų racionalių konstrukcijų tyrimas, kelio dangų stiprumo ir eksploatacinių savybių tyrimai.

Katedros mokslininkai skaitydavo pranešimus užsienio, šalies ir instituto konferencijose.

Statybos katedrai nuo 1970 iki 1974 metų vadovavo prof. Kilginis, nuo 1974 iki 1979 metų - doc. J.Vaičaitis, nuo 1979 iki

1992 metų - prof. Z.Tamutis, o nuo 1992 metų - doc. A. Juodis.

Statybinių medžiagų katedra. Katedra rengė statybinių gaminių ir konstrukcijų gamybos inžinierius - technologus. Tai

specialistai, dirbantys vadovaujantį darbą įmonėse, gaminančiose statybinius gaminius ir konstrukcijas surenkamajai

statybai. Katedros darbuotojai šios specialybės studentams dėstė betono ir gelžbetonio gaminių technologiją, įmonių

organizavimą ir planavimą, įmonių mechaninius įrengimus, statybinių medžiagų, detalių ir konstrukcijų bandymą,

surenkamųjų statybinių konstrukcijų montavimą, vedė laboratorinius darbus, vadovavo kursiniam ir diplominiam

projektavimui. Be to, visiems Statybos ir santechnikos fakulteto studentams katedros dėstytojai skaitė statybinių

medžiagų, gruntų mechanikos, pagrindų ir pamatų, inžinerinės geologijos paskaitas , vadovavo tų dalykų laboratoriniams

darbams, kursiniams projektams, mokomosioms ir gamybinėms praktikoms. Katedra mokomajam darbui turėjo gana

gerai įrengtas statybinių medžiagų, betono technologijos ir plastmasinių medžiagų fizinių - mechaninių savybių tyrimų

laboratorijas, statybinių medžiagų ir inžinerinės geologijos kabinetus.

Statybinių medžiagų katedros mokslininkai tyrė įvairios paskirties betonų struktūros susidarymo klausimus, jų savybes,

racionalaus vietinių žaliavų panaudojimo betonams gaminti problemas ir kitokius betono bei gelžbetonio gamybos

technologijos aktualius klausimus.

Statybos ir santechnikos fakulteto Statybinių medžiagų katedrai nuo 1969 iki 1979 metų vadovavo doc. J.Deltuva, nuo

1979 iki 1988 metų - doc. A.Gumuliauskas, nuo 1988 iki 1994 metų - doc. J.Deltuva, nuo 1994 metų - dr. G.Skripkiūnas.

Statybinių medžiagų katedra glaudžiai dirbo su Statybinių medžiagų problemine laboratorija. Laboratorija buvo aprūpinta

pakankamai aukšto techninio lygio įranga, skirta įvairių statybinių medžiagų ir konstrukcijų fiziniams - mechaniniams

tyrimams, galingomis konstrukcijų bandymo mašinomis, kitokia modernia to meto aparatūra.

Laboratorijos darbe dalyvavo Statybinių medžiagų, Statybinių konstrukcijų, Silikatų technologijos ir kitų katedrų

darbuotojai, tirdami sunkųjį ir akytos struktūros betoną, konstrukcijų iš tokio betono gamybos technologiją, savybes,

tankios ir akytos struktūros silikatinių medžiagų autoklavinio kietėjimo procesus ir kitokius aktualius klausimus.

Laboratorija bendradarbiavo su Maskvos Naujų Statybinių medžiagų, Betono ir gelžbetonio mokslinio tyrimo institutais,

"Termoizoliacija", Lietuvos Architektūros ir statybos mokslinio tyrimo institutu, Statybos ir Statybinių medžiagų ministerijų

įmonėmis.

Probleminėje laboratorijoje dirbo apie 20 darbuotojų, tarp jų trys technikos mokslų kandidatai. Laboratorijai vadovavo

doc. H.Elzbutas.

Šildymo ir vėdinimo katedra rengė šilumos, dujų tiekimo ir vėdinimo specialybės inžinierius. Statybos ir santechnikos

fakulteto stacionaro ir vakarinio skyriaus studentams katedros darbuotojai dėstė šias disciplinas: šildymą, vėdinimą ir oro

kondicionavimą, šilumos, dujų tiekimo ir vėdinimo sistemų konstravimą, termodinamiką, statybinę šiluminę fiziką,

katilines, sistemų montavimą, hidraulines mašinas ir šaldytuvus, santechnikos ekonomiką, šilumos, dujų tiekimo ir

vėdinimo automatizavimą ir kt., organizavo studentų laboratorinius darbus, vadovavo kursiniams projektams ir darbams,

diplominiam projektavimui, mokomosioms ir gamybinėms praktikoms. Katedra turėjo gerai įrengtas hidraulinių mašinų,

termodinamikos, termofikacijos, vėdinimo laboratorijas, dujotiekio ir šildymo - vėdinimo kabinetus.

Katedros kolektyvas tyrė šilumos ir masės mainus, termofikacinių vandens tinklų pralaidumo didinimą, oro judėjimą

patalpose, efektyvesnio dujinio kuro panaudojimo gamybos sektoriuje bei buityje ir kt. aktualius klausimus. Katedra

vadovavo pramoninės ventiliacijos ir oro kondicionavimo žinybinei laboratorijai, KPI Projektavimo - konstravimo biuro

(PKB) šildymo - vėdinimo skyriui. Sis skyrius, kurio darbo kryptis buvo pramoninių pastatų šildymo ir vėdinimo sistemų,

šilumos tiekimo tinklų projektavimas ir rekonstravimas, labai padėjo rengiant specialistus, ugdant studentų kūrybiškumą,

savarankiškumą, projektavimo įgūdžius, gerinant ir tobulinant mokymo procesą. PKB šildymo - vėdinimo skyriuje dirbo

penki etatiniai darbuotojai, čia buvo sukaupta daug tipinių projektų, techninės ir normatyvinės literatūros ir pagal skyriaus

tematiką kasmet buvo atliekami 5 - 6 realūs diplominiai ir 25 - 30 kursinių projektų.

Pramoninės ventiliacijos ir oro kondicionavimo žinybinėje laboratorijoje, kurią finansavo Lietuvos Lengvosios pramonės

ministerija, buvo vykdomi gamybiniams kolektyvams aktualūs darbai. Laboratorija bendradarbiavo su Vyriausiąja

gazifikacijos valdyba, Vyriausiąja energetikos ir elektrifikavimo valdyba, Kauno šilumos tinklais ir kt. įmonėmis.

Laboratorijoje sukonstruotas ir ištirtas elevatorius su optimalia maišymo kamera - įdiegtas Kauno šilumos tinkluose,

sukurtas CO2 dujų generatorius papildomai augalams maitinti - įdiegtas Panerių ir Ginkūnų ūkiuose, Panevėžio ir

Kaišiadorių vaismedžių medelynuose, kontaktinis, automatiškai palaikantis aplinkos temperatūrą, drėgmę ir

CO2 koncentraciją, dujinio šiltnamių šildymo agregatas, buvo įdiegtas Kaišiadorių vaismedžių medelyne ir kt.

Katedra glaudžius ryšius palaikė su Kauno šilumos tinklais, Kauno gamybine gazifikacijos valdyba, Klaipėdos, Panevėžio

Šiaulių ir kt. miestų giminingomis įmonėmis ir organizacijomis, mokslo ir mokymo įstaigomis Kaune, Maskvoje,

Leningrade, Donecke, Odesoje, Lvove ir kt.

Iki 1974 m. katedros vedėjas buvo doc. M.Zališauskas, nuo 1974 iki 1984 metų -doc. J.Švedarauskas, o nuo 1984 metų

iki katedros perkėlimo į VISI - doc. B.Narbutis.

Vandentiekio ir kanalizacijos katedra rengė vandentiekio ir kanalizacijos specialybės inžinierius ir gamtinių bei

nutekamųjų vandenų valymo inžinierius - technologus. Katedros dėstytojai studentams dėstė vandentiekį, kanalizaciją,

vandens chemiją, mikrobiologiją, pastatų santechninius įrengimus, siurblius ir siurblines, vandentiekio ir kanalizacijos

įrenginių automatizavimą, melioracijos pagrindus ir drenažą, nutekamųjų vandenų valymo technologiją, gamtinių

vandenų valymo technologiją, mokslinio tiriamojo darbo pagrindus ir kt. dalykus, vadovavo kursiniam ir diplominiam

projektavimui, mokomosioms ir gamybinėms praktikoms. Prie katedros veikė vandentiekio bei kanalizacijos ir gamtos

apsaugos moksliniai būreliai, kuriuose aktyviai dalyvavo daug studentų. Jie SMD konferencijose padarydavo po 20-25

pranešimus.

Katedra vadovavo Maisto pramonės ministerijos globojamai Pramonės nutekamųjų vandenų valymo žinybinei

laboratorijai.

Katedros mokslininkai nagrinėjo pramoninių nuotekų biologinio valymo, požeminio vandens nugeležinimo, požeminių

vandenų papildymo paviršiniais ir filtraciniais vandenimis, vandens paruošimo ir aktualias kt. vandenruošos bei

vandenvalos problemas. Darbai buvo finansuojami biudžeto ir žinybų pagal ūkiskaitines sutartis ir įrašomi į Lietuvos MA

koordinavimo planus.

Katedra rengdama specialistus ir vykdydama mokslinius tyrimus, bendradarbiavo su Lietuvos Komunalinio ūkio

ministerija, Pieno ir mėsos pramonės ministerija, Žemės ūkio ministerija, Vilniaus, Leningrado, Maskvos, Kijevo, Bresto,

Odesos inžineriniais statybos institutais, Rygos, Talino, Minsko politechnikos institutais, mokslinio tyrimo institutu

VODGEO, TSRS Komunalinio ūkio akademija , žymiausiais mokslininkais. Katedroje dažnai lankydavosi profesoriai S.

Jakovlevas, J. Karelinas, N. Abramovas, G. Nikitinas ir kt., dalyvaudavo mokslinėse konferencijose, konsultuodavo

katedros ir žinybinės laboratorijos darbuotojus.

Statybos ir santechnikos fakulteto Vandentiekio ir kanalizacijos katedros vedėjai buvo: prof. S. Vabalevičius (1961-1975),

doc. G. Kutas (1975-1985), doc. A. Matuzevičius (1985-1987).

MOKYMO PROCESAS

Statybos ir santechnikos fakultetas dieniniame skyriuje rengė statybinių gaminių ir konstrukcijų gamybos specialybės

inžinierius technologus, šilumos, dujų tiekimo ir vėdinimo specialybės, vandentiekio ir kanalizacijos specialybės

inžinierius statybininkus. 1978 metais buvo pradėti rengti racionalaus vandens išteklių naudojimo ir pramonės vandenų

nukenksminimo specialybės inžinieriai technologai. Vienoje šios specialybės grupėje užsiėmimai vyko rusų kalba, joje

studijavo iš Estijos ir Gruzijos atvykę ir pagal tikslinį priėmimą priimti studentai. Vakariniame skyriuje buvo rengiami

pramoninės ir civilinės statybos specialybės, šilumos, dujų tiekimo ir vėdinimo specialybės, vandentiekio ir kanalizacijos

specialybės inžinieriai statybininkai.

Statybos ir santechnikos fakultetas nuo 1971 iki 1988 metų parengė 5050 specialistų, kurių didžioji dauguma (baigę

dieninį skyrių) Valstybinės jaunųjų specialistų skirstymo komisijos buvo paskirti dirbti Lietuvos statybinėse organizacijose,

projektavimo institutuose, šilumos, dujų tiekimo ir eksploatavimo, vandentvarkos įmonėse.

Fakulteto studentai nevengė visuomeninės veiklos, mėgstantys muziką, dainą, šokį buvo KPI meno saviveiklos kolektyvų

nariai, sportininkai treniravosi ir įvairaus lygio varžybose garsino fakulteto ir instituto vardą, gabiausi ir norintys įgyti

daugiau specialybės žinių dalyvavo Studentų mokslinės draugijos veikloje ir pan.

Statybos ir santechnikos fakultete dirbo 75 - 80 patyrusių, savo darbą mėgstančių dėstytojų, tarp kurių didžioji dauguma

turėjo mokslinius laipsnius ir vardus.

4. KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETO STATYBOS,

STATYBOS IR ARCHITEKTŪROS FAKULTETAI (1992-2000)

IŠ INSTITUTO Į UNIVERSITETĄ

Kauno politechnikos instituto pirmieji modernizavimo požymiai pradėjo ryškėti, liberalizavus gyvenimą Tarybų Sąjungoje

ir prasidėjus nepriklausomybės atkūrimo procesui Lietuvoje. Institutui būdingas siaurų specialybių ir specializacijų

inžinierių rengimas nebetenkino nei Lietuvos ūkio poreikių, nei studijuojančio jaunimo. Tuo laikotarpiu buvo gaji

universitetinio mokymo koncepcija. 1990 m. balandžio 4 d. Instituto taryboje buvo svarstyta ir pritarta, kad tikslinga keisti

Politechnikos instituto pavadinimą į Kauno technikos universiteto. 1990 m. spalio 31 d. Lietuvos Aukščiausios Tarybos

prezidiumo nutarimu Kauno politechnikos institutui suteiktas universiteto statusas ir jis pavadintas Kauno technologijos

universitetu. Kartu su universiteto įteisinimu vyko diskusijos naujojo Statuto klausimais. 1989 metų pavasarį pasirodė

pirmasis Statuto projektas, kitas Statuto projektas paskelbtas 1989 m. rugsėjo mėnesį. Statuto projektai buvo svarstyti

1990 m. birželio 13 d. Jie buvo svarstomi ir išplėstiniame instituto ir fakultetų tarybų posėdyje 1991 m. kovo 20 d. jau

Universiteto darbuotojų konferencijoje. 1991 m. kovo 27 d. darbuotojų konferencija priėmė universiteto Statutą ir numatė

tolesnę veiksmų eigą, reformuojant Universitetą. 1992 m. liepos 2 d. Lietuvos Aukščiausioje Taryboje Universiteto

Statutas buvo patvirtintas.

Diskusijos dėl studijų sistemos prasidėjo dar 1988 metais ir vyko kartu su instituto reorganizavimo į universitetą

diskusijomis. 1990 m. birželio 6 d. instituto tarybos ir 1990 m. gruodžio 12 d. Universiteto tarybos nutarimais įteisinta

dviejų pakopų specialistų rengimo sistema, nustatyti bakalauro, inžinieriaus ir magistro studijų baigimo reikalavimai,

paskirstytas studijų laikas socialinėms, humanitarinėms, bendrainžinerinėms specialybės ir specializacijos disciplinoms.

1991 m. gruodžio 18 d. darbuotojų konferencija nutarė Universiteto vidaus gyvenime vadovautis naujuoju Statutu.

Konferencijos nutarime numatyta iki 1992 m. kovo 1 d. perrinkti ne tik Senatą, bet ir fakultetų tarybas, skelbti rektoriaus,

fakultetų dekanų konkursus bei rinkimus. Reorganizuojant Universitetą, daugelio fakultetų dekanai jau pareiškė norą

atsistatydinti iš užimamų pareigų.

Fakulteto taryba buvo išrinkta 1992 m . balandžio mėn. Tarybos pirmininku išrinktas buvęs ilgametis fakulteto dekanas

doc. M.Malakauskas, pirmininko pavaduotoju - doc. I.Cypinas, sekretoriumi - doc. R.Vilkas. Kartu buvo išrinkti ir

Universiteto senato nuo fakulteto nariai: doc. A.Juodis, doc. M.Malakauskas, prof. Z.Tamutis. 1992 m. balandžio 14 d.

fakulteto darbuotojų su aukštuoju mokslu susirinkime iš trijų kandidatų fakulteto dekanu išrinktas doc. H.Elzbutas, kuris

1996 m. birželio 5 d. buvo perrinktas antrajai kadencijai. Vėlesniuose tarybos posėdžiuose patvirtinti prodekanai:

Statybos katedros vyr. asistentė D.Gutauskaitė ir Statybinių konstrukcijų katedros vyr. asistentas V.Gakas. 1996 metais

prodekanu buvo patvirtintas Statybinių medžiagų katedros doc. A.Navickas.

Statybos mokslo ir studijų kryptis buvo viena iš septynių 1992 metų spalio 7 d. Senato patvirtintų Universiteto prioritetinių

mokslo ir studijų krypčių.

Statybos inžinerijos mokslo kryptyje vykdomų mokslinių tyrimų koordinavimui, vertinimui, doktorantūros studijų įdiegimui

buvo sudaryta kvalifikacinė krypties komisija: pirmininkas prof. A.Tamutis, nariai doc. J.Deltuva, doc. A. Gumuliauskas.

Vėliau, nuo 1995 metų, šios kvalifikacinės komisijos pirmininku buvo paskirtas prof. V.Stankevičius, komisijoje dirbo doc.

R.Žilinskas, doc. A.Juodis, doc. H.Elzbutas, prof. K.Sasnauskas, prof. N.Ždankus, prof. A.Miškinis. Komisija daug

nuveikė koordinuodama katedrose vykdomų darbų tematiką, atlikdavo eksperto funkcijas, skirstant Universiteto mokslo

fondo lėšas. Komisija nagrinėdavo doktorantų disertacinių darbų temas, numatomų skirti jų vadovų ir doktorantūros

komiteto narių kompetencijas, doktorantūroje studijuojančių studijų ir tiriamųjų darbų eigą.

Tobulinant Statybos mokslo ir studijų kryptį, buvo sudaryta padalinių modernizavimo principams ruošti darbo grupė

(pirmininkas doc. A.Juodis, nariai: doc. J.Vaičaitis, doc. M.Malakauskas, prof. K.Sasnauskas, prof. V.Stauskas) ir

programų komitetas (pirmininkas vyr. dėst. V.Gakas, nariai: doc. G.Lakiūnas, doc. J.Deltuva, doc. A.Juodis, inž.

Z.Sušinskas, dr. J.Žukas). Vėliau, nuo 1996 metų, programų komiteto pirmininku buvo doc. A.Juodis. Be jų programų

komitete dirbo doc. V.Sederevičius, arch. V.Raginis, prof. V.Palys, prof. V.Stankevičius, fakulteto dekanato atstovai ir kiti.

FAKULTETO STRUKTŪRA IR DARBUOTOJAI

Reorganizavus Politechnikos institutą į Technologijos universitetą, Statybos fakultete buvo keturios katedros. Trys iš jų:

Statybinių konstrukcijų (tuometinis vedėjas doc. A.Janickas, dėstytojų skaičius 13), Statybinių medžiagų (vedėjas doc. A.

Gumuliauskas, dėstytojų skaičius 7), Statybos (vedėjas prof. Z.Tamutis, dėstytojų skaičius 10) buvo specialybinės ir

kuravo pramoninės ir civilinės statybos bei statybinių gaminių ir konstrukcijų gamybos specialybių inžinierių rengimą.

Ketvirtoji - Grafinių darbų katedra (vedėjas doc. B. Černius, dėstytojų skaičius 14) buvo universitetinė bendramokslinė,

dėstė braižomosios geometrijos ir braižybos disciplinas. 1991 m. fakultete dirbo 58 dėstytojai (iš jų 1 profesorius, 27

docentai). Mažėjant bendram studentų skaičiui 1991-1994 metais, dėstytojų skaičius buvo mažinamas. 1995 m. fakultete

dirbo 43 dėstytojai ir 20 mokymo personalo darbuotojai.

1993 metais, atkūrus architektūros specialistų rengimą, buvo sudarytos sąlygos ir prielaidos Architektūros katedros

atkūrimui Kaune. 1995 m. birželio 15 d. Universiteto Senatas, atsižvelgdamas į architektūros studijų programos

tendenciją, fakultete atkūrė šią katedrą, pavadindamas ją Architektūros ir kraštotvarkos katedra. Pirmuoju jos vedėju

buvo paskirtas doc. V.Sederevičius, kuris aktyviai dalyvavo organizuojant architektūros studijas ir rengiant jų programas.

Į naująją katedrą netrukus įsiliejo žinomi architektūros ir kraštotvarkos specialistai: prof. J.Bučas, prof. V.Stauskas, doc.

A.Lamauskas, vėliau prof. A. Miškinis, prof. J.Vanagas, prof. K. Jakovlevas-Mateckis, doc. L.Dringelis, doc. G. Daniulaitis

ir kiti. 1996 m. Architektūros ir kraštotvarkos katedros vedėju buvo išrinktas prof. J.Bučas.

Įvertinant fakulteto struktūros ir studijų proceso pokyčius, nuo 1995 m. gruodžio 6 d. Universiteto Senato sprendimu

fakultetas tampa Statybos ir architektūros fakultetu.

Atnaujinant ir plečiant fakulteto studijų ir mokslinių tyrimų kryptis, buvo tikslinga koncentruoti hidrotechnikos, hidraulinės

inžinerijos, geotechnikos, kraštotvarkos, aplinkos inžinerijos ir joms giminingose šakose dirbančių mokslininkų pajėgas.

1970 m. įkūrus Vilniaus inžinerinį statybos institutą, buvusi Hidrotechnikos katedra buvo perkelta į Mechanikos fakultetą ir

įkurta Hidraulikos katedra, kurios branduolį sudarė aktyviai dirbusių hidrotechnikų grupė (prof. J.Macevičius, prof.

N.Ždankus, doc. J.Žilevičius ir kt.). 1998 m. gruodžio 16 d. Senato nutarimu įsteigta Geoinžinerijos katedra, kuriai

pavedama dėstyti hidraulikos, hidromechanikos, hidrotechninių statinių, geodezijos, geologijos, gruntų mechanikos,

pastatų inžinerinių sistemų ir kitus modulius, kuruoti hidrotechninės statybos, pastatų šildymo ir vėdinimo sistemų

specializacijas. Geoinžinerijos katedros vedėju buvo paskirtas prof. N.Ždankus.

Geoinžinerijos katedros kūrimas palietė ir Statybos katedrą. Dalis modulių buvo perduota naujajai katedrai. Statybos

katedra tapo labiau specializuota, jos dėstomi statybos technologijos, valdymo, organizavimo, statybos ekonomikos ir

sąmatų, statybos procesų ekonominio matematinio modeliavimo ir optimizavimo bei kiti moduliai visiškai atitiko katedros

mokslinio darbo kryptį. Dėl to katedra buvo pertvarkyta į Statybos technologijų katedrą, jos vedėju paskirtas doc.

A.Juodis.

Lėtai, bet nuosekliai buvo atstatoma 1961 m. įsteigtos Statybinių ir termoizoliacinių medžiagų probleminės laboratorijos

veikla. Dabar ji - Statybinių medžiagų ir konstrukcijų mokslo laboratorija. Iki 1999 09 01 jos vedėjas buvo doc. J.Deltuva,

vėliau dr. V.Vaivaras, nuo 2000 09 01 - dr. Ž.Rudžionis. Laboratorijoje dirbo du vyr. moksliniai bendradarbiai ir referentė.

Laboratorijos veikloje numatyta sudaryti sąlygas doktorantų, dėstytojų moksliniams tyrimams, koordinuoti iš Universiteto

fondo finansuojamus mokslinius darbus. Kita laboratorijos veiklos sritis – statybinių medžiagų, gaminių ir konstrukcijų

tyrimai ir kokybės įvertinimai. Laboratorija šiems tyrimams akredituota Lietuvos Nacionalinio akreditacijos centro.

Siekiant plėtoti mokslo žinių taikymą praktiniame kraštotvarkos teritorijų planavimo ir architektūrinio projektavimo darbe,

2000 m. kovo 6 d. įkurtas Kraštotvarkos centras. Tarp jo veiklos uždavinių yra ir moksliniai darbai kraštovaizdžio bei

kultūros paveldo tyrimo, panaudos, tvarkymo ir apsaugos srityse. Kraštotvarkos centro direktoriumi paskirtas prof.

J.Bučas.

Nuo 2014 metų sausio mėnesio vykdant Universiteto pertvarką panaikinta Geoinžinerijos katedra, kurios darbuotojai

paskirstyti į kitas katedras, o Architektūros ir kraštotvarkos katedra pervadinta į Architektūros ir urbanistikos.