1K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

KULTŪROS BARAIKultūros ir menomėnesinis žurnalas.Eina nuo 1965 m.

Vyriausioji redaktorėLaima KANOPKIENĖ 2 62 38 61

Rengia

Almantas SAMALAVIČIUS (kultūrologija, architektūra) 2 62 38 61Ramunė MARCINKEVIČIŪTĖ (teatras) 2 62 38 61Rūta GAIdAMAVIČIŪTĖ (muzika) 2 62 38 61Kęstutis ŠAPOKA (dailė) 2 62 38 61Tadas GINdRĖNAS (dailininkas) 2 61 05 38Kristina SABUKIENĖ (kompiuterininkė) 2 61 05 38dalia MEČKAUSKAITĖ (korektorė)Irena ŽAGANEVIČIENĖ (buhalterė) 2 62 31 04

Redakcinė kolegija

Vytautas BERENISEndre BOjTáR (Vengrija)Alfredas BUMBLAUSKASPietro U. dINI (Italija)Carl Henrik FREdRIKSSON (eurozine)Vita GRUOdYTĖ (Prancūzija)Tomas KIAUKALiana RUOKYTĖ (Skandinavija)Vygantas VAREIKISKazys VARNELIS jr. (jAV)

Redakcijos adresas

Latako g. 3, 01125 Vilniusel. paštas: kulturosbarai@takas.lt, kulturosbarai@gmail.com

Faksas: 2 62 38 61© Leidėjas – UAB Kultūros barai. SL 101

Remia

Redakcija nereika lau ja, kad spaus di na mų straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę

Kultūros barai yra Eurozine the net ma ga zine partneris. www.eurozine.com

Viršelio 1 p.:

4 p.:

Algimantas ŠVĖGŽdA. Autoportretas su moliūgu. 1977. Kartonas, tempera,

115x87. Lietuvos dailės muziejus.

Arūnas VAITKŪNAS. Karo muziejaus kiemas. 1995. drobė, aliejus; 119x90

Rūpesčiai ir lūkesčiai

Tomas KAVALIAUSKAS. Nepriklausomųjų kelias etnokosmopolitizmo link / 2

Problemos ir idėjos

Zecharia PLAVIN. Visavertiškumo miražas / 8

Europos istorijos

Eglė WITTIG-MARCINKEVIČIŪTĖ. Europiečių dilema. Apie būtinumą komunistinius

nusikaltimus prilyginti nacistiniams / 15

Nuomonės apie nuomones

jonas MIKELINSKAS. dviveidis janas ar šventa karvė? / 22

Vygandas ŠIURKUS. Naujoji Lietuvos kairė: tarp politinio protesto ir religinio

bendruomeniškumo / 24

Paveldas ir paminklai

Virginijus SAVUKYNAS. Kodėl Vilniui reikia kariliono? / 33

Kūryba ir kūrėjai

Atsisveikinimas su Poetu. In memoriam justinui Marcinkevičiui / 39

Kristina STANČIENĖ. (Ne)mirtini „Angies“ nuodai / 46

daiva ŠABASEVIČIENĖ. „Ofviđriđ“ – islandiška Oskaro Koršunovo „Audra“ / 50

Arvydas VALIONIS. Nuo Gutenbergo iki Project Gutenberg / 58

Kęstutis ŠAPOKA. Pasaulis absoliuto šviesoje. Algimanto Švėgždos kūrybos

retrospektyva NDG / 62

Lidija ŠIMKUTĖ. Iš ciklo „Usnies dangus“ / 66

Kaimynystė

Robert dANILOWICZ. Tautų maišatis / 68

Iš rankraščių ir archyvų

Iš diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio laiškų, rašytų 1945–1947 metais / 73

Apie knygas

Rita REPŠIENĖ. Lituanistika kitapus: akistatos su praeitimi, praradimai ar atradimų

džiaugsmas? / 90

Visai nejuokingi skaitiniai

Krescencija ŠURKUTĖ. Bėdų turgaus klastotės ir šešėliai / 94

Summaries / 95

SRTRF įsipareigoja 2011 m. Kultūros barų projektui suteikti 180 000 litų finansinę paramą.

2 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

Per Vytauto Didžiojo universiteto auditorijos, kurioje greta lietuvių klausosi paskaitos septyni

prancūzai ir vienas latvis, langą matyti Prisikėlimo bažnyčios kryžius. Jis primena Smetonos laikų Lie-tuvos emancipaciją – kosmopolitiniai bruožai čia at-siduria tautiškumo simbolių apglėbtyje. Kad ir kiek būtų puolamas lietuvių tautiškumas, statiniai su tautine simbolika atkakliai byloja vientisą architek-tūros politiką. Kai minėti septyni prancūzai ir vie-nas latvis liftu pasikelia ant Prisikėlimo bažnyčios stogo, kad apžvelgtų miestą iš paukščio skrydžio, jie išgirsta politinę tos bažnyčios pastatymo ir atstaty-mo istoriją. Taigi atvykėliai iš kitos tautinės kultūros sužino tą patį, ką sužinotų, pavyzdžiui, septyni lie-tuviai ir vienas estas, jei nuvyktų mokytis į Gdansko universitetą ir apsilankytų karališkuosiuose rūmuo-se, Solidarność laivų statykloje, toje Stocnia. Kitaip tariant, septyni lietuviai ir vienas estas savo buvi-mu Lenkijoje prisidėtų prie jos kosmopolitiškumo sklaidos lenkų tautinių simbolių apglėbtyje.

Net jei ir tiesa, kad kai kurios šalys dėl savo tautinio tapatumo apsisprendė tam tikru istoriniu momentu, jos tai padarė ne be išankstinių prielaidų ir mitų, už kuriuos kai kam teko paaukoti net gyvybę. Su etno-su tapatinamasi, kai užčiuopiamos jo ištakos – vieni tą daro perdėtai nacionalistiškai, kiti suvokia, kad ten, kur jie stovi, nėra pasaulio centras, tai perife-

Rūpesčiai ir lūkesčiai

Tomas KAVALIAUSKAS

Nepriklausomųjų kelias etNokosmopolitizmo liNk

rija, bet jiems ji užvis artimiausia. Tautinė savivoka perduodama nebūtinai su motinos pienu, išugdoma tariant pirmuosius gimtosios kalbos žodžius. Pran-cūzai ją brandina skaitydami Balzacą, ispanai – Cer-vantesą, rusai – Tolstojų, anglai – Shakespeare’ą, len-kai – Miłoszą, lietuviai – Milašių... Kita vertus, visi šie rašytojai yra globalūs, jų literatūra universali. Bet tiesa ir tai, kad rašytojai turi tautiškumo žymę. Miłoszo atveju tai dviejų tautų žymė: ne veltui To-mas Venclova yra sakęs, kad Miłoszo romanas „Ysos slėnis“ – tai lenkiškai parašytas lietuviškas romanas. Sykiu tai jau dviejų kultūrų romanas, paženklintas šio regiono dvasia.

Mes tą „dvasią“ atpažįstame, jei esame jos da-lis, ypač jei perpratome kalbinius ir kultūrinius jos kodus. Sulig naujų kalbų pažinimu, atsiradus gali-mybei įsišaknyti svetur, kalbinių ir kultūrinių kodų atpažįstame vis daugiau – tai ypač aktualu Šengeno multikultūrinėje erdvėje. Vis dėlto tvirtai įsišaknyti svetur pavyksta retai kam. Dar rečiau įsišaknijama keletą kartų skirtinguose pasaulio regionuose. Ir ti-krai niekam nepavyks nuolatos įsišaknyti vis kitose pasaulio vietose, mat įsišaknijimui reikia laiko.

Jei teisus Aristotelis, „Nikomacho etikoje“ tvir-tindamas, kad draugų galima turėti tik keletą, nes draugystė – kokybiškas santykis tarp žmonių – ne-atsiranda akimirksniu, manyčiau, tas pats galioja ir

3K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

šalims: įsišaknyti galima geriausiu atveju dviejose ar trijose pasaulio vietose, nes kokybiškam santykiui su kita kultūra užmegzti reikia dar daugiau laiko.

Šengeno erdvė ypatinga tuo, kad ji leidžia judė-ti tarp kultūrų. Bet tarpkultūriškumas skleidžiasi tik todėl, kad egzistuoja skirtingos etninės grupės, idiosinkrazinės kultūros, per kelis šimtmečius atsi-radusios naujos tarmės ir su jomis atsinešta kalbinė pasaulėjauta. Iš kur kitur semtis tarpkultūriškumo, jei ne iš etnografiškos skirtingų kultūrų ir kalbų sampynos?

XX a. suklestėjus fašistiniam nacionalizmui, Eu-ropoje išskersta milijonai įvairių tautų žmonių, pradedant fronto linijomis, baigiant konclageriais. Tai privertė suprasti, kad tarpkultūriškumas ir kos-mopolitinė orientacija yra vienintelis Europos ke-lias. Tačiau net ši europinio masto idėja, inspiruota tragiškos patirties, neatmetė iki Antrojo pasaulinio karo vyravusių vertybių – etninio kultūrų ir kalbų tapatumo. Šios vertybės ne tik išliko, jos netgi supo-navo prievolę ginti etninių mažumų teises.

Žmonių grupei, esančiai didesnio etnoso sudėty-je, pakanka turėti skirtingą kalbą su keliais folkloro elementais ir Briuselis gins jos teisę išsiskirti, būti savimi. Tautinių mažumų diskriminacija laikoma didžiausiu blogiu, ir tai liudija ne etninio diskurso pabaigą Šengeno multikultūrinėje erdvėje, bet jo plėtrą. Tai itin aktyvi plėtra su kontroversiškais pa-dariniais.

Oficialioji retorika smerkia savo etnoso sureikš-minimą, iškėlimą, ypač baiminamasi ultranaciona-lizmo – taip Europarlamentas patenka į nenuose-klumo, prieštaravimo sau spąstus, nes jis turi ginti tai, ką pats neigia. Kosovo nepriklausomybės pri-pažinimas liudija, kad gerbiama suverenumo tei-sė tų žmonių, kurie renkasi nepriklausomybę nuo Serbijos, nes tiki, kad jie yra kitokie ir paveldėjo šį kitoniškumą iš savo protėvių. Serbijai tai atrodo fa-tališka istorinė klaida. Tikriausiai taip ir liks, nes tai dvi nesutaikomos pozicijos.

Po dvidešimties nepriklausomybės metų kai kam jau ir lietuvių etninė pergalė didesnių etnosų ap-

suptyje atrodo klaida. Šarūnas Liekis, retrospekty-viai apžvelgdamas Lietuvos ir Lenkijos santykius, straipsnyje „Lenkija Lietuvoje, Lietuva Lenkijoje“ rašo, kad tarpukario nepriklausomybės aušroje atsi-metimas nuo Lenkijos buvo strateginė klaida. Tokie žodžiai verti, kad jais susidomėtų, pavyzdžiui, LR prezidentūra. Klausimas, kodėl istorikas nė neužsi-mena, kad ne tik Lietuva, bet ir Ukraina priešinosi polonizacijai ir Józefo Piłsudskio lenkiškai imperijai Międzymorze tarpukariu? Žodžio polonizacija teks-to autorius net nevartoja, matyt, laiko politiškai ne-korektišku.

Paradoksalu, bet tai leidžia manyti, kad šis ultra-liberalas supanašėjo ne su Lenkijos liberalais, o su ultranacionalistais. Juk kai bendraujame su lenkų kosmopolitais, visada jaučiame jų pagarbą lietuviš-kumui, nepriklausomybei nuo Lenkijos ir tautiniam kitoniškumui.

Abipusė pagarba vienas kito tautiniam tapatumui sukuria esminę sąlygą supranacionaliniam ben-dravimui. Tokios pagarbos Lietuvai nerodo naujoji Varšuvos vyriausybė, kuri kelia perdėtus naciona-listinius reikalavimus, kartu pamiršdama savo nuo-dėmę dėl Vilniaus okupacijos. Kaip visada blaiviai mąstantis Kęstutis Girnius teigia, kad toks spaudi-mas žadina pasipriešinimą. Tokių pasipriešinimų kaimynų daromam spaudimui daugėja ir tai rodo, kad kosmopolitinėje Šengeno erdvėje esama juodų-jų skylių, kurios susiurbia pagarbą tautinei leviniško Kito perspektyvai.

Bet, jei lietuviškoji tautinė perspektyva patiems lietuviams ima atrodyti klaida, jei manoma, kad būtų geriau kalbėti lenkiškai ir nesizabovyti su lie-tuvišku etnosu, kuris „užmaišytas“ ant filologinių mielių, tada ką taip mąstantiesiems derėtų veikti per Lietuvos nepriklausomybės iškilmes? Gal apsi-verkti, ypač kai Prezidentė Dalia Grybauskaitė sako kalbą vilkėdama tautiniais drabužiais? Gal tai irgi fundamentalizmas? Ar tautinis sijonas, kaip folklo-ro dalis, irgi klaidinga tautinė perspektyva? Tada ir lenkai, bulgarai, rumunai, vokiečiai, škotai ir visi kiti, per ritualizuotas apeigas įžūliai dėvintys etni-

4 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

nių spalvų ir fasonų drabužius, turėtų užsitraukti rūsčią kritiką...

Jei lietuvių tautiškumo kritika paremta tuo, kad lietuviai tik dėl „filologinio projekto“ tapo nelen-kais, tada norėčiau paklausti, ar lenkams svarbu būti nerusais? Juk žinome, kaip atkakliai lenkai prieši-nosi rusų kalbos skverbimuisi sovietmečiu. Taip pat galėtume klausti, ar Gdansko gyventojams svarbu būti nevokiečiais? Ar lenkams rūpi, kad Gdańsk ne-taptų Danzig?

O vakarų ukrainiečiams, kurie istoriškai kaip ir lietuviai priešinosi polonizacijai, ar svarbu būti ne-lenkais? O šiaurinės Transilvanijos Klužo-Napokos ar Targu Murešo miestų gyventojams ar reikšminga pabrėžti savo vengrišką etnosą ir būti nerumunais? Šiaurinėje Rumunijoje, Kluže Napokoje, vengrai turi net savo operos teatrą. Ar lietuviai galėtų Len-kijoje turėti savo operos teatrą, o lenkai – Lietuvoje? Rumunijos šiaurinėje Transilvanijoje, Klužo Napo-kos mieste, Babeş-Bolyai universitetas yra dvikalbis ir dvikultūris: rumunų ir vengrų. János Bolyai – tai vengrų matematikas, o Victoras Babeş – tai rumu-nų bakteriologas. Ar lietuviai ir lenkai galėtų turėti dvikalbį universitetą ne tik Vilniuje, bet ir pačioje Varšuvoje?

Tęskime: baskai ir katalonai yra kaip neispanai, separatistai flamandai kaip nevalonai, o škotai ir velsiečiai – kaip neanglai. Kaukazo pusėje žinome, kas yra čečėnų etnosas. Persikėlę per Atlantą, ma-tome Kvebeką su Monrealio kultūra – tai prancūzo-filai anglofiliškoje Kanadoje. Vermonto valstija JAV taip pat prancūzų kalba išreiškia savo kitoniškumą ideologiškai anglofiliškoje Naujoje Anglijoje. Ir visa tai – lingvistinis pagrindas. Štai ir turime globalų „etnonacionalistinio fundamentalizmo“ paveikslą XXI a. Tačiau Šarūnas Liekis mano, kad etnonacio-nalizmas – tai specifinė Lietuvos bėda, esame atsi-likęs būrų kraštas, nes kadaise atsisakėme Lenkijos globos.

Beje, sąrašą galėtume tęsti ir persikėlę į Aziją. Kaip tame eilėraštyje: kur pažvelgsi, visur balta, gal ir žiemai kartais šalta, taip ir čia – kur pasuksi, visur

„filologinis projektas“, tai gal jis yra neišvengiamas tarpkultūriškumo sandas?

Netiesa, kad kosmopolitas yra bešaknis ir bena-mis. Ultrakosmopolitas, niekinantis savo šaknis, gal tokiu ir tampa. Lengva būti kosmopolitu tam, kuris turi namus ir šaknis: migruok kaip paukštis, skrajok kaip olandas, bet visada galėsi nutūpti į savo lizdą, kad ir kokios etninės grupės „medyje“ jis būtų susuktas. Tai gali būti ir multietninis lizdas, postmodernus, etniškai ir kalbiškai suliejantis kelis tapatumus ir kitokius prisiminimus – tai suteikia tik dar daugiau žavesio. Kalbant Anthony’o Gidden-so terminais, čia atsiveria galimybė interpretuoti ir perinterpretuoti save. Kosmopolitinis savęs perin-terpretavimas nesunaikina tautiškumo esmės, net jei kalbėtume apie multinacionalumą, kai tėvai yra skirtingų tautybių ar net rasių. Tiesiog kiekvienas, gerbdamas konkretų paveldo sluoksnį, gali kūrybiš-kai interpretuoti save ir savąjį tapatumą.

Globalioje erdvėje daugėja etniškai heteronomiš-kų arba multirasinių tapatybių (hyphenated identi-ties). Gausėja žmonių, kuriems dvi ir net trys kalbos yra gimtosios. Tokie pavyzdžiai tik praplečia savęs interpretavimo galimybes, kuriant globalią multi-kultūrinę pilietybę anapus vienos valstybės sienų. Vis dėlto tautinį tapatumą net ir globalizacijos sąly-gomis dauguma paveldi gana aiškiai apibrėžtą.

Pasak Zygmunto Baumano, nors milijonai gali skraidyti lėktuvais iš vieno kontinento į kitą ir būti globalūs, milijardai skursta arba bent jau negali leisti sau nusipirkti lėktuvo bilieto. Daugybė žmonių In-dijoje, Afrikoje ir Brazilijos priemiesčių lūšnynuose neturi ne tik interneto, bet ir duonos, elementarių sanitarinių sąlygų. O didžioji dauguma galinčiųjų skraidyti patiria fragmentuotą, vadybiškai manipu-liuotą, atostogoms skirtą „globalizacijos paketą“ – savaitės ar mėnesio trukmės atostogos Turkijoje ar Egipte pagal „viskas įskaičiuota“ programą neturi nieko bendra su įsijautimu į tos šalies kalbą, kul-tūrą, skausmus ir džiaugsmus, istorinius mitus ar politines vizijas. Daugumos vadinamųjų „pasaulio piliečių“ mąstysena yra lokali, o tapatumas seklus.

5K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

Šiuo požiūriu grynasis kosmopolitizmas tam-pa neįmanomas. Tam reikėtų, kad išnyktų galimy-bė klausti: „Iš kur tu?“ Abstraktus atsakymas: „Iš Europos“ (suprask, aš pasisakau už „vakarietiškas vertybes“ per se) nieko nereiškia, nes Europa yra daugialypė, daugiakultūrė. Jos vertybės skirtingos, regionai puoselėja savą istorinę atmintį, nacionali-nius jausmus ir įsitikinimus. Įmanomas tik nacio-nalkosmopolitizmas kaip atvirumas įvairovei, nepra-randant autentiško ryšio su savo tauta.

Tam turime ir teorinį pagrindą, kurį sutvirtino liberalas Vytautas Kavolis. Jis pripažįsta išskirtinį lietuvių kalbos ir tautinio tapatumo vaidmenį ku-riant Lietuvos valstybę. Šio autoriaus tekstų visuma atskleidžia liberaliojo nacionalizmo kilnumą, nes jis išsaugo pagarbą tautos ištakoms ir prielaidoms.

Publicistikos rinkinyje „Nepriklausomųjų kelias“ Kavolis teigia, kad Lietuva savo brandos sulaukė su tautininkais. Jis laikė juos revoliucijos žmonėmis, į lietuvius apskritai žvelgė kaip į revoliucionierius. Nacionalizmą Kavolis siejo su humanizmu:

„Kai kas mūsų tautos simboliu norėtų laikyti re-zignuojančiai kenčiantį, ranka į kelius pasirėmusį Rūpintojėlį. O tačiau per pastaruosius pusantro šimto metų mes esame iškovoję penkias nemažas revoliucijas, kurias visas galima pavadinti naciona-listinėmis ir humanistinėmis, ir nei vienos – komu-nistine“ (p. 346).

Tų „nacionalistinių ir humanistinių revoliucijų“ tikslas – lietuvių tautos suverenumas, visos jos, pa-sak Kavolio, yra paženklintos Vinco Kudirkos epo-chos ženklais: „Kudirkos sukurtame Lietuvos himne iš praeities stiprybė semiama. Tačiau tuoj pat pa-tikslinama, ir kuriam tikslui šioji stiprybė semiama: Tavo naudai ir žmonių gėrybei. Tautos meilė reikš-tina naudingais, konkrečiais kasdienybės darbais; ir šiems darbams įvykdyti reikia realistiškai susiorga-nizuoti. Tai ir yra pagrindinis varpininkų įnašas lie-tuvių tautinio sąmoningumo turinin“ (p. 342).

O antai straipsnyje „Modernizacija, globalumai ir nacionaliniai kultūriniai siekiai“ Kavolis tautiniams nacionaliniams intelektualams linki, kad jie kuo ak-

tyviau dalyvautų daugiašaliame civilizacijų poliloge, remdamiesi asmeninėmis vertybėmis ir patirtimi. Civilizacijų teoretikas vertino lokalią, nacionalinę individo patirtį ir kvietė, remiantis ja, visus burtis į daugiašalį polilogą. Čia kitoniškumas nėra atmeta-mas, etniniu, rasiniu ar civilizaciniu požiūriu kitoks individas yra integruojamas į savąją patirtį, nes ta-voji patirtis taip pat yra vertinama. Pačios tautinės prielaidos ir jų ištakos yra vertybė. Šiuo požiūriu liberalusis Kavolio nacionalizmas kyla iš tautos pil-natvės, harmoningai suderintos su kitų tautų nacio-naline pilnatve.

Todėl manau, kad liberalusis nacionalizmas, arba nacionalkosmopolitizmas, leidžia individui kurti transnacionalinę multikultūrinę pilietybę, neatsi-žadant savo tautos patirties ir nacionalinių ištakų. Taip subalansuojama skirtingų Europos regionų vie-nybė skirtybėse (unity in diversity).

Skirtybė tarp Lenkijos ir Lietuvos gerbtina vien dėl kalbų skirtybės. Antai per konferenciją Varšu-vos universitete lenkai vienam lietuviui ir dviem vengrams darė sinchroninį vertimą iš lenkų (naci-onalinės) kalbos į anglų (supranacionalinę, Vidu-ramžiais tai būtų lotynų) kalbą, taigi atrodo, kad egzistuoja ne tik kosmo-po-litevski, bet ir kosmo-po-polski...

Nėra abejonės, kad Lietuvoje, kaip ir bet kurioje kitoje Europos valstybėje, buvo, yra ir bus kseno-fobų, kurie žadina žemiausius instinktus ir kursto neapykantą kitokiems. Yra daug užsikonservavusių žmonių, net politikų, kurių nacionalistinė plokštelė jau traška nuo senumo. Supranacionalinis bendra-vimas ir multikultūriškumas dekonstruoja provin-cialų tapatumą.

Ksenofobijos yla bematant išlindo iš maišo sulig savivaldybių rinkimais, į kuriuos kai kas bandė eiti su rasistiniu lozungu „Be žydų, be gėjų, be juodų, be raudonų ir be čigonų taboro“. Regis, dabar ypač gera proga pasakyti, kokia ksenofobiška yra Lietuva. O jei palyginsime šį atvejį su neonacių riaušėmis Drezde-ne 2011 m. vasario 13 d., minint 65-ąsias Drezdeno bombardavimo metines? Ten neapsieita be praskeltų

6 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

galvų, be ugnies siausmo ir stiklo šukių. Akivaizdu, kad Vokietijoje kosmopolitizmas pakrikštytas ar-šiais susirėmimais ir kraujo praliejimu, o Lietuvoje verbalinio (na, kartais su pasistumdymais) rasizmo protrūkiai, atrodo, yra vis dėlto kontroliuojami.

Drezdeno gyventojai net patys išėjo į gatves, kad sustabdytų 1000 įniršusių neonacių, nors dauguma vokiečių ir patys kalba apie tai, kad Drezdenas ir kiti Vokietijos miestai karo pabaigoje buvo negailestin-gai subombarduoti visiškai be reikalo. Zygmuntas Baumanas, viešėdamas VDU, savo paskaitoje tai irgi paminėjo, kalbėdamas apie blogio prigimtį.

Lietuva labai bjauriai išsiskyrė per pedofilijos skandalą, bet lietuvių liberalai į tai nesikišo, o kai įsibėgėjo Drąsiaus Kedžio istorija, kai kurie iš jų ėmė narsiai kautis už gėjų paradą, tarsi tų eitynių nebu-vo galima surengti aprimus Lietuvą suskaldžiusioms aistroms dėl pedofilijos. Niekas nepaisė, kad šis tra-giškas konfliktas jau nusinešė net kelias gyvybes ir gal visam gyvenimui traumavo Kedžio dukrą. Apie tai liberalai nemąstė, jiems atrodė svarbiau triukš-mingai demaskuoti homofobus per gėjų paradą.

Socialiniai darbuotojai susirūpinę, kad mokyklo-se keliama sumaištis dėl vaikų lytinės orientacijos. Toks protų pakrikimas irgi rodo, kokia nebrandi ir pavojinga yra kai kurių ultraliberalų kova už mažu-mų teises.

O štai pagal ksenofobijos apraiškas, dėl kurių Lie-tuvą taip gėdina kai kurie intelektualai, mūsų šalį lengvai nurungė Prancūzija, 2010-aisiais be gailesčio deportavusi šimtus romų. Gabeno juos į Rumuniją autobusais, tiesa, pakišdavo po 300 eurų dienpini-gių, suprask, čia vakarietiško humanizmo pasireiš-kimas. Ar ir dabar liberalios, sekuliarios Prancūzi-jos, tradiciškai skelbusios liberté, égalité, fraternité šūkius, veidas skaisčiai švyti be jokių ksenofobijos raukšlių?

Kada Lietuva taip elgėsi romų ar kurios nors kitos mažumos atžvilgiu?

Kada Lietuvoje vyko riaušės etniniu pagrindu? Kada lietuviai kėlė valdžios vėzdą prieš kurią nors

etninę grupę (pavienių atvejų pasitaiko, bet jų esa-

ma ir kitose šalyse, o aš kalbu apie tendencijas ar įvykius, keliančius grėsmę kitataučių išlikimui).

Prisiminkime, kad būtent Lietuva, skirtingai nei Latvija ir Estija, suteikė pilietybę Lietuvos lenkams ir rusams. Ar tai nėra tautos tolerancijos apraiška ir tikrasis liberalizmas? Tad kur geresnis „tautinis“ klimatas: ar Prancūzijoje, kurią nuolatos drebina etninės riaušės, liepsnojant Paryžiaus ir Marselio priemiesčiams, kuri niekina kitataučius ir liepia nu-siplėšti čadras, ar Lietuvoje? Tomas Venclova savo tekste „Aš dūstu“ linkėjo, kad Lietuva taptų tokia kaip Prancūzija... Manyčiau, nuo liepsnojančių au-tomobilių dūmų tada uždustume jau ne perkeltine, o tiesiogine šio žodžio prasme…

O kaip yra Šveicarijoje, kuri taiko unikalias pro-cedūras demokratijai užtikrinti šalyje, kur vox po-puli yra lemiamas? Kodėl ten uždrausti musulmonų minaretai? Šveicarai supranta, kaip drastiškai tai pa-keitė šalies įvaizdį. Bet tai buvo autentiškas piliečių balsas. Demokratija juk ir reiškia tai, kad garantuo-jama teisė pasakyti, ką galvoji, o ne tai, ką Briuselis verčia galvoti, taikydamas subtilią prievartą toleran-cijos vardu.

Ant skilimo slenksčio atsidūrusi Belgija nesugeba sudaryti vyriausybės rekordiškai ilgą laiką ir, jeigu ji nebūtų ES narė, šalyje, ko gero, kiltų, Dieve apsau-gok, pilietinis karas.

O Graikija, 2004-aisiais visus sužavėjusi neprie-kaištingai surengtomis olimpinėmis žaidynėmis, argi nenugrimzdo į totalią korupciją, ar ji nekelia grėsmės pačiam euro stabilumui? O Italija su Ber-lusconiu, įsivėlusiu į nuolatinius sekso su nepilna-metėmis skandalus? O Vengrija, priėmusi įstatymą, varžantį spaudos laisvę? Ar jos irgi yra sektinas pa-vyzdys Lietuvai?

Tad kur slypi tasai neigiamas Lietuvos išskirtinu-mas, apie kurį be paliovos kalbama? Mes neturėjome net inkvizicijos ir persekiojimų už religinius įsitiki-nimus tradicijos, kokia buvo Vakarų Europoje. Gal tolerancijos teoriją Voltaire’as ir Locke’as filosofiš-kai suformulavo būtent todėl, kad Vakarų Europoje prieš tai dėjosi baisūs dalykai?

7K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

Šarūnas Liekis teigia, esą Lietuva, nekeliaklups-čiaudama prieš Lenkiją, tolsta nuo vakarietiškųjų vertybių: „Kovojama ne su Lenkija, bet su Vakarais, prieš savo įsipareigojimų vykdymą stojant į ES, prieš dvišalių santykių įsipareigojimus, prieš pliuralizmą ir daugiakultūrę pilietinę tapatybę ir, svarbiausia, prieš Vakarų pasaulio vertybes.“

Žodžiai, žodžiai, žodžiai… Nė vieno palyginimo ar fakto… Na, gerai, sakykime, kad Lietuva iš tikrų-jų pasinėrusi į ksenofobijos sutemas, bet kodėl tada vis daugėja Socrates/Erasmus studentų, kurie pas mus įgyja naujos patirties ir lieka patenkinti, kad galėjo prisidėti prie daugiakultūrės ir pliuralistinės atmosferos kūrimo? Ką čia, Lietuvoje, universite-to auditorijoje, veikia jau minėti septyni prancū-zai ir vienas latvis, jeigu esame tamsi ksenofobų ir homofobų šalis? Kodėl Lietuvoje daugėja turistų ir tai, beje, yra įvairių tautų žmonės? Kodėl krepšinio fanai, tradiciškai orientuoti į nacionalines vertybes, legionierius priima kaip savus, nepaisydami nei jų tautybės, nei rasės?

Tačiau kur kas svarbiau klausti, kokia „vakarietiškų

vertybių“ būklė šiandieninėje Vakarų Europoje, jei taip smarkiai nuogąstaujama, kad Lietuva jas sukompromi-tuos. Ką galėtume pasakyti apie Lisabonos sutartį, į ku-rią neįtraukta krikščionybė kaip Europos civilizacijos vertybė? Kodėl iš Lisabonos sutarties išbrauktas krikš-čioniškasis paveldas, nors visuose Europos miestuose ir bažnytkaimiuose stovi bažnyčios ir jos tikrai ne visur ir ne visada būna tuščios?

Nepamirškime, kad „vakarietiškos vertybės“ ypač degradavo per Jugoslavijos karą: „Kai buvo bom-barduojamas Sarajevas, o Radovanas Karadžičius su savo naujaisiais četnikais vykdė kruviną etninį valy-mą, tai kraujavo visa Europa, 1989 metais prasidė-jusių Jugoslavijos įvykių šviesa (ar veikiau „tamsa“) mums nebeleidžia girtis ir liaupsinti Europos kaip humanizmo kontinento“ (Vladimir Tismaneanu, „Išsivadavimo fantazijos“, p. 9).

Koks paralyžius vakarietiškas vertybes ištiko Prancūzijoje, kad karo laivus Mistral ji parduoda

Rusijai iškart po šios karinio konflikto su Gruzija? Kur dingo Berlyno ištikimybė vertybėms, kad North stream, nepaisant karštų protestų, kasamas Baltijos jūros dugnu už 5 milijardus kišenpinigių Schröde-riui?

Idealistines politikos vertybes jau seniai prarijo realpolitik ekonomizacija. Ar tai nėra nauja Jalta? Juk būtent Jaltos konferencija 1945 m. suteikė Sta-linui vertybinį Vakarų palaiminimą aneksuoti Vi-durio ir Rytų Europą, remdamasi irgi ekonominiais interesais, suprask: karas baigėsi, užteks problemų, gali varytis į savo lagerius būrelį Rytų tautų, o mes einam atkurti Vakarų Europos, daryti verslo, plėtoti ekonomikos ir liberalizmo.

Gal normalu Lietuvai, Baltijos valstybei, turėti savo požiūrį į tai, kas vyko, į tai, kas vyksta, ir net savaip įsivaizduoti, kas vyks? Gal leistina ir laikytis savų vertybių, jei Vakarų vertybes pagraužė mer-kantilumo kirminas?

Simptomiška ir apgailėtina, kad 21-aisiais nepri-kausomybės metais atsiranda vis daugiau intelektua-lų, šmeižiančių Lietuvos tautinę tradiciją. Kuo labiau tolstame nuo Sąjūdžio tautinės dvasios, tuo labiau kasdienybėje įsigali demokratijos pornografija. Beje, ant savo tautos pamatų spjaudoma ne tik pas mus, bet ir Lenkijoje. Antai Varšuvos universiteto sureng-toje konferencijoje apie 1989-ųjų įvaizdį ir istorinę atmintį vienas feministiškai nusiteikęs mokslinin-kas užsimojo demaskuoti Solidarność, tvirtindamas, kad diskursas, aptariantis šį judėjimą, klaidina, nes nėra pateikiamas pralaimėjusiųjų požiūris, nepasi-domėta, kaip tuos įvykius vertina komunistų lyderių žmonos iš savo namų ūkio perspektyvos. Na, bent šiuo atžvilgiu kaimynus, regis, esame aplenkę – vien Godos Ferensienės rašytiniai ir verbaliniai viso pa-saulio vertinimai „iš namų ūkio perspektyvos“ nu-sveria svarstyklių lėkštę mūsų naudai…

Būtų juokinga, jei nebūtų gėda, nes apmaudžių kuriozų vis daugėja.

8 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

Pastaruoju metu man yra nelengva: nepripažindamas mano šalyje (Izraelyje) dominuojančios šovinistinės

nuotaikos ir etikos, atsidūriau tarp priklausančių mi-kroskopinei mažumai. Lakstydamas iš vienos nedidelės protesto demonstracijos į kitą (kalbu apie antirasistinius ir antiokupacinius protestus, beje, pastarosios demonstra-cijos buvo šiek tiek didesnės), bandydamas rasti bendrą kalbą tarp opozicionierių, paramą ir atramą randu filoso-finėje literatūroje. Prisipažinsiu, kartais ieškau atokvėpio, skaitydamas apie kitų šalių problemas – tai padeda įveikti vienišumo jausmą…

Šitokia dvejopa autoterapija lydi mane gana patikimai: viena vertus, gaunu motyvacinių impulsų savo vietinei veiklai, antra vertus, „atostogauju“, iš tolo užjausdamas kitų skausmą.

Didelę įtaką man padarė ir tebedaro 1982-aisiais auto-avarijoje žuvusio Johno Gardnerio kūriniai. Šis, kadaise labai garsus, o dabar beveik visiškai pamirštas, rašytojas 1978 m. parašė esė, pavadintą „Apie moralę grožinėje lite-ratūroje“ (On Moral Fiction).1

Gardneris ragina rašytojus, kad jie stiprintų žmogaus norą dorai gyventi, kurti, mylėti, užuot stūmę į cinizmą ir abejingumą. Jis aistringai analizuoja grožinę literatūrą ir joje – po literatūriniu paviršiumi – slypinčią filosofinę bei etinę energiją. Ne mažiau aistringai jis kritikuoja gar-siausius savo bendraamžius rašytojus, kurie, jo požiūriu, atsisakė savo kūryba puoselėti žmonių dorovę. Šį tekstą Gardneris parašė laikais, kai mene dominavo estetinė autonomija, todėl buvo ne tik sukritikuotas – daugelis Niujorko rašytojų jį tiesiog išjuokė. Maža to, Gardneris buvo išvadintas kvailiu.2 Laikui bėgant, postmoderniojo „grynojo“ (nuo etikos atitrūkusio) estetizmo entuziazmas pamažu išgaravo ir Gardnerio moralinis nusistatymas vėl

Zecharia PLAVIN

VisaVertiŠkumo miraŽas

tapo aktualus, svarbus, ypač tiems, kurie nepritaria bešir-dės rinkos įsiviešpatavimui.

Gardneris laikė meną etiniu idealu, kuris žmogaus sieloje įžiebia kūrybingumą, dorumą ir gebėjimą mylėti. Šitą viską apimantį žmogiškumo idealą jis vadina pilnatve (wholeness). Siekdamas pajusti idealizmą paties rašytojo kūryboje, susiradau 1966-aisiais išleistą pirmąjį jo romaną „Prisikėlimas“ (Resurrection). Pagrindinis romano hero-jus – profesorius Džeimsas Čandleris paskutinėmis gyve-nimo valandomis atlieka veiksmą, simbolizuojantį žmo-gaus pilnatvę (wholeness) ir suabsoliutinantį gyvenimo prasmę. Nors skaitydamas šį kūrinį negalėjau atsikratyti jausmo, kad herojaus likimas, ypač pabaigos apoteozė, ne-pakankamai įtikina, esama net šiokių tokių karikatūrinių elementų, vis dėlto negaliu atmesti giluminės Gardnerio idėjos: žmogus gali transcendentaliai pakilti, jeigu seka paskui meno skleidžiamą pilnatvės idealą.

„Atokvėpio“ minutėmis skaitydamas Lietuvos spaudą, pastebėjau, kad joje nuolatos minima visavertiškumo są-voka, kuri mano sąmonėje nejučiomis prisišliejo prie Gar-dnerio apmąstymų apie wholeness, ir pajutau stiprų norą ją aptarti. Mano noras tapo dar aistringesnis, kai suvokiau, kad įvairių tekstų autoriai išreiškia nuoširdžią viltį, jog kada nors ateis laikas, kai dauguma Lietuvos gyventojų galės gyventi visavertį gyvenimą.

Todėl pagrindinį dėmesį skirsiu visavertiškumo sąvokai su tuo emociniu ir etiniu krūviu, koks jai suteikiamas Lie-tuvoje. Kaip minėjau, ši sąvoka vartojama dažnai, todėl ne-vardysiu nei tekstų, nei autorių pavardžių, bandysiu kalbėti apibendrintai, kas leistina kultūros komentaro žanrui.

Gal dėl savo politinės pozicijos į šią ir į daugelį kitų są-vokų, kurios apibrėžia, regis, neginčytinai teigiamus daly-

Problemos ir idėjos

9K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

kus, žvelgiu su širdgėla: tą taką jau pažįstu, ir, deja, žinau, kur jis veda. Visavertiškumo sąvoką irgi aptarsiu su kartė-lio jausmu, nes tai – „gerais norais grįstas kelias“, jei ir ne į pragarą, tai vis tiek galutinis adresas iš anksto žinomas… Todėl bandysiu pasiūlyti kitą idėją, gal keliančią kur kas mažesnį entuziazmą, bet kelio, kuriuo ji veda, gale bent jau neatsiveria praraja.

Visaverčio gyvenimo Lietuvoje vienas kitam linki dau-gelis žmonių – filosofai, psichoterapeutai, pedagogai, finansinio saugumo pasiekę ir ketinantys grįžti namo emigrantai. Dažniausiai ši sąvoka neanalizuojama, visa-vertiškumas laikomas visiems savaime suprantamu feno-menu. Iš esmės tai yra žmogaus, kuriam sekasi, įvaizdis, susiformavęs dar praeito šimtmečio pirmaisiais dešim-tmečiais ir persikėlęs į mūsų laikų žodyną kaip aiškiai api-brėžta sąvoka.

Štai ką rašė Vanderbilto universiteto profesorius Willia-mas A. Harperis, pristatydamas Williamo H. Burnhamo knygą „Visavertiška asmenybė“ (The Wholesome Persona-lity): kad taptų visavertis, žmogui reikia išsiugdyti gebė-jimą siekti reikšmingų tikslų. Tauriausias iš jų yra tiesos ieškojimas. Visavertiškumo pasiekiama, laikantis šešių principų:

– aktyvizuojant visą savo organizmą ir reaguojant į aplinką;

– prisiimant užduotis, siejančias individą su visuo-mene;

– objektyviai vertinant save ir aplinką;– atkakliai siekiant tikslo;– laisvai reiškiant iniciatyvą;– suvokiant genetinę savo prigimtį.

Savo apžvalgą Harperis baigia Burnhamo citata: „Ideali demokratinė visuomenė yra tokia, kur kiekvie-

nas turi galimybę pasiekti pranašumo kurioje nors srityje, o jos lyderiai ne dominuoja, bet koordinuoja žmonių pra-našumus, siekdami didesnės kolektyvinės gerovės.“3

Publicistiniame lygmenyje pageidavimas „ugdyti vi-savertį žmogų“, „visavertiškai gyvenantį tarp savųjų (t. y. šiame, realiame etniškai ir kultūriškai artimų žmonių pa-saulyje)“ noromis nenoromis iškelia idealą, jaudinamai primenantį Friedricho Nietzsche’s Antžmogį arba Abra-

hamo Haroldo Maslowo Aggridantą,4 nors mano aptaria-muose tekstuose šių filosofinių sąvokų šiame kontekste niekas tiesiogiai nemini. Nutylėjimas subtiliai perkelia dis-kusiją į buitinį lygmenį – kasdienybės plotmėje visavertis žmogus aiškinamas kaip neprislėgtas ligų ir negalavimų, pajėgus, pasiturintis, gebantis pildyti savo norus, vykdyti savo valią ir netgi primesti tą valią kitiems.5

Neatsiejama visavertiškumo ypatybė – pripažinimas. Visavertis žmogus tiesiog pagal apibrėžimą negali būti ne-pripažintas, neįvertintas. Jei ne šlovė, tai bent jau susižavė-jimas gaubia visavertį žmogų. Tokius buitinius komenta-rus papildysiu asmenine patirtimi.

1974 m. vasario mėnesį Čiurlionio meno mokykloje trys mūsų laidos klasės rengė tuo metu tradicinius būsi-mųjų abiturientų „šimtadienio“ spektaklius. Niekada ne-pamiršiu vienos skulptorių ir tapytojų klasės spektaklio akimirkos – Raimondas Katinas, vaidinęs Romos sena-torių, užsidėjęs ant galvos lauro lapų vainiką, ant nuogų pečių užsimetęs baltą paklodę (jis buvo raumeningas vy-ras), – pakėlė dešinę ranką ir kreipėsi į žiūrovus: „Laisvie-ji piliečiai!“ Mus apėmė šiurpus susijaudinimas. Man tai buvo katarsio momentas. Raimondo Katino asmeniškai nepažinojau, bet kas savaitę matydavau jį mokyklos spor-to salėje žaidžiantį krepšinį. Jis pasakiškai galingai atbėg-davo prie lentos, neįmanomai aukštai pašokdavo (nebuvo aukštaūgis), ir nežiūrėdamas ramiai įdėdavo kamuolį į krepšį. Man tai atrodė svajonių viršūnė. O dabar, stovėda-mas scenoje su Romos senatoriaus tunika, jis ištarė tai, kas neabejotinai buvo ir sporto varžybų (ir apskritai Lietuvos) vidinė idėja: „Jūs, laisvieji.“

Įamžinau šį momentą savo atmintyje, mano sąmonė-je jis pavirto fundamentalia sąvoka – visaverčio žmogaus įvaizdžiu. Galingas virtuozas, laisvės pranašas – tai il-giems metams tapo mano idealu ir mano bandymų to-bulėti finaline stotimi. Mano vaizduotė piešė fenomenalų paveikslą – sveikas, vikrus, stiprus, greitaprotis žmogus, patogiai keliaujantis po pasaulį ir besimaudantis šlovėje (tai, aišku, aš). Visada atkakliai siekiau šio idealo, nors ir suvokdamas, kad savo fiziniais duomenimis niekada ne-prilygsiu Raimondui Katinui. Tik pastaruoju metu, su-laukęs pirmųjų žilų plaukų, ėmiau abejoti jaunystės visa-

10 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

vertiškumo idealu (nors ir įgijau šiokį tokį vardą keliose Žemės rutulio vietose). Pagaliau supratau, kad ilgai sirgau, apsinuodijęs infantilizmo ir egoizmo nuodais, ši liga vos neatėmė iš manęs meilės, įkvėpimo, įdomių idėjų. O tai supratęs, pažvelgiau į visavertiškumą visiškai iš kitos pu-sės. Pailiustruosiu tai nesenais įvykiais. Prieš kurį laiką Izraelyje lankėsi XY, mano brangus draugas iš Lietuvos. Šis neeilinis žmogus visiškai atitinka mano jaunystės ide-alą: jis yra fiziškai stiprus, puikus analitikas, atidus šeimos žmogus, turi neįtikėtiną ištvermę ir yra puikus sportinin-kas. Be to, jis skaito tas knygas, kurias mėgstu skaityti ir aš. Informacija apie jo apsilankymą Izraelyje (čia jis susitiko ir su vietiniais verslininkais) prasiskverbė į Lietuvos žinių tinklalapius ir buvo sutikta dešimtimis kupinų pykčio, net įtūžio komentarų (tai, kad lankytasi būtent Izraelyje, tik sustiprino komentatorių įniršį). Graži visavertiškumo idė-ja vienu mostu buvo paskandinta, pasitvirtino jau keletą metų mane persekiojanti nuojauta, kad visavertiškumo idealas yra klaidinantis miražas. Tas „visaverčio nukarū-navimas“ jokiu būdu nereiškia, kad neteko vertės mano draugo neeilinė savastis: jis tebėra gilus, žavus žmogus. Bet jo energiją persmelkė liūdesys – žmogus nepasikeitė, tačiau jo visavertiškumui buvo suduotas skaudus smūgis.

Kur aptikau tokio klaidinimo šaknis? Iš esmės reikėtų kalbėti apie tris klaidų sluoksnius – tai

visavertiškumo prigimtis, pavienio žmogaus visavertiš-kumas ir visuomenės požiūris į individo visavertiškumą. Turbūt jau pats šios sąvokos pagrindas yra klaidinantis – ar gali būti du pagal visavertiškumą (jei toks fenomenas apskritai egzistuoja realybėje) lygūs žmonės? Juk nėra nė vieno žmogaus, kuris būtų identiškas kito žmogaus ati-tikmuo: kiekviena siela yra atskiras pasaulis, kad ir koks tas asmuo būtų nesavarankiškas, ligotas arba atvirkščiai – galingas, stiprus. Kartais bejėgis arba invalidas įveikia sti-pruolį (prisiminkime senąją Dovydo ir Galijoto legendą), kartais mieguistas vienaakis tinginys nugali vikrų dviakį aktyvistą (prisiminkime Kutuzovą ir Napoleoną), kartais nelaimėjęs premijos konkursantas pelno pasaulinį pripa-žinimą (kaip Arturas Rubinšteinas po nesėkmės pianistų konkurse 1910-aisiais). Be to, ar gali rungtyniauti, pavyz-džiui, išskirtinis („visavertis“) disko metikas su išskirtine („visaverte“) agurkų augintoja? Ar galės jaustis visavertis

milijonierius, jeigu šalia jo gyvena nevisavertis milijar-dierius? O ar milijonierius jausis visavertiškesnis, jei mi-lijardierius pavydės jam gabumų tapyti peizažus arba virti grybų sriubą?

Dažnai, kalbėdami apie visavertiškumą, komentatoriai linki žmonėms plataus išprusimo ir gebėjimo orientuotis skirtingose srityse ir plotmėse. Naujųjų technologijų ap-žavėtiems žmonėms patariama skaityti grožinę literatūrą, klausytis koncertinės muzikos, sportininkams linkima mokytis fizikos ir užsienio kalbų, o valdžios žmonėms – „visokeriopai ugdyti savo asmenybę“.6 Tikimasi, kad platų išprusimą įgiję žmonės geriau susivoks įvairiose situaci-jose, ir tai padės jiems pajusti pasitenkinimą arba išgelbės nuo spąstų, kuriuos spendžia stipresnieji. Atkreipkime dėmesį: tikimasi, kad plataus išprusimo žmonės bus pa-jėgesni (su tuo sutinku), taigi kartu visiškai nejučiomis, netyčia pripažįstama, kad svarstymai apie visavertiškumą iš esmės reiškia, kad kalbama apie žmogų, kuris a priori yra nepajėgus, todėl jam linkima dorybės tuo tikslu, kad ji galbūt padės paslėpti silpnumą. Nuo ko paslėpti? Ogi nuo stipresnio už jį (o tam stipresniam visavertiškumas visiškai nereikalingas).

Jau ant diskusijos slenksčio aiškėja, kad kalbos apie visavertiškumą iš esmės veda į episteminę sumaištį. Taip suprantamas visavertiškumas iš esmės paneigia žmogaus galimybę išsirinkti sau tokią tobulėjimo kryptį, kuri ati-tiktų jo įgimtą ir įgytą potencialą. Nejučiomis paneigiama nepriklausoma žmogaus saviraiška.

Įdomu tai, kad lietuvių visavertiškumo ir rusų pil-navertiškumo (polnocennostj) sąvokos labai panašios – svarbiausia čia yra nuoroda į vertę, o vertė matuojama arba pinigais, arba kitais matais, kurių esmė – galimybė palyginti. Kitaip sakant, taip aptariamas visavertiškumas paneigia pats save, nes, ten kur yra galimas palyginimas, ten nėra pilnatvės. Anglų kalbos sąvoka wholesomeness ir jai artima integrated personality akcentuoja visiškai kitą aspektą – gerumą kaip žmogaus egzistenciją užtikri-nantį buvimą: The quality of being beneficial and generally good for you.7

Jei remsimės šia angliška interpretacija, kalba apie vi-savertiškumą tuoj pat pasisuks kita kryptimi. Ir vis dėlto

11K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

komentatoriai, tyrinėjantys wholesome personality, neiš-leidžia iš akių šios problemos net ir buitiniame lygmenyje. Buitinis visavertiškumas dalijamas į dvi atskiras sritis – tai asmeninė gerovė ir savosios visuomenės gerovė.8

Per pastaruosius penkis dešimtmečius tyrinėtojai at-metė tokią visavertiškumo sampratą, kai ji siejama su žmogaus, neturinčio nei dvasinių, nei fizinių trūkumų, asmenine gerove. Kalbėti apie tokius, reikštų ignoruoti didžiąją žmonijos dalį ir postuluoti visavertiškumą kaip mažumos pranašumą, kitaip sakant, įteisinti mažumos tironiją. Todėl, norėdami išsaugoti pamatinį humaniz-mą, tyrinėtojai humanistai nagrinėja privačią gerovę kaip suvokimo (cognitio) reikalaujantį reiškinį. Tuo siekiama, atsisakant nebrandžios visavertiškumo svajonės, suvokti realias žmogaus galimybes padidinti savo pajėgumą. Gar-sioji Juliuso Seemano teorija didžiausią žmogaus pajėgu-mą apibrėžia kaip jo sielos savybę absorbuoti didžiausią informacijos kiekį. Tai tampa įmanoma tada, kai žmogaus vidiniai, informacijos imlumą lemiantys „agregatai“ (jie gali funkcionuoti atskirai ir nerišliai arba susietai ir rišliai) yra ypač gerai integruoti. Būtent tada žmogus gali efek-tyviai pasinaudoti didžiausiu ir margiausiu informacijos srautu: tai ir yra Seemano integruotos asmenybės teori-ja.9 Ši teorija daro milžinišką žingsnį žmogaus garbingos egzistencijos kryptimi, bet ir ji asmeninę gerovę supranta kaip harmoningos asmenybės galimybę didinti savo pra-našumą kitų sąskaita. Žmogaus gyvenimo turiningumas ir prasmingumas lieka už šitaip traktuojamos asmeninės gerovės ribų.

Visavertiškumo svajonės žlugimo fone bene tauriausia žmogaus buvimo idėja yra Abrahamo Maslowo saviraiš-kos (self-actualization) koncepcija. Maslowas (1908–1970) siūlė suvokti žmogų kaip esybę, savo poreikius tenkinančią tam tikra tvarka. Šią tvarką Maslowas nusakė kaip pira-midę – nuo skubios būtinybės piramidės apačioje iki sa-viraiškos viršuje. Dauguma žmonių pasitenkina skubios būtinybės tikslais – galimybe kvėpuoti, fiziškai egzistuoti, miegoti, patenkinti instinktų lygmens poreikius. Kiek ma-žesnė žmonių grupė, sugebėjusi patenkinti esminius porei-kius, pereina į aukštesnį lygmenį – užsitikrina egzistavimo saugumą (šeima, įsidarbinimas, priteklius, saugi priklau-

somybė grupei). Dar mažesnė žmonių grupė, patenkinusi savo poreikius abiem pirmaisiais lygmenimis, ieško dvasi-nio artumo su jiems ypač maloniais kitais žmonėmis. Ke-tvirtajai grupei priklauso tie, kurie, visa tai jau turėdami, siekia šlovės ir pripažinimo. O penktoji grupė – maždaug 2% visos Vakarų visuomenės – siekia sukurti savo pasaulį arba įnešti savo autentišką indėlį į pasaulio esmę. Šitiems žmonėms būdinga ramybė, geraširdiškumas, kantrybė ir apskritai gera nuotaika. Jų gyvenimas kupinas meilės, į pa-saulį jie žiūri ramaus gerumo kupinu žvilgsniu.10

Maslowo filosofinis taurumas glūdi jo koncepcijoje, teigiančioje, kad kiekvienas žmogus turi savo taką į savi-raišką – tiek nuostabi motina, tiek menininkė, tiek išradėja, tiek agurkų augintojas. Maslowo teorija netiesiogiai nuro-do, kad tikroji žmogaus egzistencijos prasmė atsiskleidžia per jo gebėjimą ramiai ir geranoriškai bendrauti su kitais, tokia būsena padeda jam gyventi ir tyrinėti pasaulį. Vis dėl-to Maslowas pripažino, kad negalima iš kiekvieno nei reika-lauti, nei tikėtis geraširdiškos kantrybės ir kūrybiško požiū-rio, juk daugybė žmonių gyvena nepalankiomis, o dažnai tiesiog tragiškomis sąlygomis, todėl yra priversti nuolatos rūpintis savo išlikimu. Apie pilnatvę ir ramybę nėra ko nė šnekėti. Kitaip sakant, daugumos likimas iš esmės paneigia Maslowo suformuluotos gyvenimo idėjos grožį ir priimti-numą visiems ar bent daugumai. Naujesnė Maslowo idėjos versija, susijusi ne su brandaus suaugusio žmogaus raiška, bet su žmogumi, kuris nuo pat jaunystės absorbuoja įvairias idėjas, laisvai jas interpretuodamas, pristatydamas naujaip, originaliai,11 nekeičia reikalo esmės – laimingos mažumos atstovai negali būti pavyzdys tiems, kurie yra nelaimingi, jaučiasi likimo įstumti į spąstus. Taigi filosofiškai gera idėja taip ir nesugeba įleisti šaknų, kad pražydėtų.

Pažvelkime į antrąją buitinio visavertiškumo idėjos pusę – ką reiškia sėkmingai susiklostę santykiai su „savą-ja“ bendruomene.

Jau daugiau kaip ketvirtį amžiaus gyvename nežaboja-mos globalios rinkos sąlygomis, kai didžiausia politinė ir idėjinė jėga yra efektyvumas.12 Solidarumo, bendruome-nės tobulinimo, jos savasties puoselėjimo ir gėrėjimosi ja idėjos nugrimzdo į praeitį (reikia pripažinti, kad laisvoji

12 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

rinka daugelį vis dėlto išlaisvino nuo polinkio į naciona-lizmą ar net fašizmą, bet nežinia ar ilgam). Rinkos efekty-vumas yra naujasis pasaulio karalius su savo sargybiniais (įvairių kredito agentūrų rodikliais) ir režimo ramsčiais – stambių finansinių grupių vadovais, diktuojančiais inves-ticijų įvairiose šalyse tvarką ir sąlygas. Šie finansinių gru-pių vadovai užsitikrina, kad gaus didžiulius atlyginimus, nepriklausomai nuo savo firmų pelningumo. Mūsų laikais svarbiausias rinkos sandas – jau ne įmonės pelningumas (tai pernelyg statiškas, todėl pasenęs rodiklis), bet įmo-nės pelno augimas ir to augimo greitis. Rinkodaros lauke žmogus yra tik vartotojas, o vartojimas reiškia šią minutę apėmusios aistros patenkinimą. Rinka efektyviausia ten, kur sugebančių kuo skubiau patenkinti neatidėliotinus savo norus yra daugiausia. Šiuolaikinis žmogus (taip pat ir efektyvumo besivaikantis finansinis vadovas) primena is-teriškai skubančią marionetę, kurios kiekvieną judesį val-do rinkos efektyvumo jėga. Žmogus virsta humanistiškai mąstyti atpratintu robotu, kurio dvasiniai „mechanizmai“ neveikia. Tam paprasčiausiai nėra laiko – viskas turi įvykti dabar, šiuo momentu, arba žvelgiant globaliu mastu – iki šio vakaro. Žmogus be rytdienos – štai kuo pavertė mus skubotumas ir naujoji ekonomikos strategija. Šiuolaiki-niam žmogui nebereikalingi tokie mąstymo būdai, kurie užtikrintų pasirengimą ateičiai. Net ir mokymosi procesas virto vien sprendimo įgūdžių lavinimu, siekiama žūtbūt gauti pažymėjimą su įrašu excellence, patvirtinančiu mi-tišką išskirtinumą, nes būtent jis priartina aspirantą (t. y. pretendentą į aukštas pareigas) prie rinkos magnato kabi-neto. Tolesnis aspiranto kelias jau grindžiamas oligarchi-jos dėsniais, ir tik gerokai vėliau paaiškės, kad jo išsilavi-nimas yra pasibaisėtinai seklus (ne ką geriau išsilavinęs ir jo viršininkas), o tos dalykinės spragos kaip tik ir lemia, kad be paliovos skurdinami ir žeminami milijonai žmo-nių. Tiesa, vakarykščiai aspirantai sėkmingai užsitikrina asmeninę gerovę, bet jų gyvenimą lydi nenutrūkstama kitų neapykantos kruša. Aspirantai tampa savo pritekliaus kaliniais. Tai ir yra mūsų dienų gyvenimo globaliu mastu paradigma, prieš kurią bejėgiškai ar net kvailai atrodo dar neseniai daugelį žavėjusios nacionalinės (arba liberalios) idėjos. Nuskurdę arba niekada negyvenę aukščiau skurdo ribos žmonės, apnuodyti bejėgiško pykčio, anonimiškai

atakuoja pelnytos ar nepelnytos „sėkmės kūdikius“ inter-neto komentarų sąvartose.13 Tikimasi patirti nors trumpą įtūžio satisfakciją. Bet iš esmės žmonės savo pyktyje skan-dina ir save, ne tik savo „priešus“, t. y. išoriškai laimingus žmones, todėl joks pokalbis, kuris padėtų ieškoti išeities, tampa neįmanomas. Tie, kuriems sekasi, irgi kažin ar yra laimingi, nes kiekvienas atsitiktinai sutiktas „savojo“ žvilgsnis yra kupinas ne susižavėjimo ir palaikymo, bet pavydo ir neapykantos. Tarnų įtūžis yra vienintelė jų pa-guoda. Belieka nuleisti akis.

Rinkos efektyvumo idėja karaliauja ir valstybiniu ly-gmeniu, negailestingai versdama jai tarnauti nedidelių ša-lių vyriausybes. Tokiomis sąlygomis net ir iš Shakespeare’o nesugebėsi nieko išmokti.

Savaime aišku, kad tokia būklė neleidžia žmonėms su-siburti į solidarumo vienijamą visuomenę. Jie negali tikė-tis ir savo artimojo paramos. Tad ir šiuo požiūriu visaver-tiškumo svajonės yra klaidinanti fatamorgana.

Tačiau negalima teigti, kad žmonės visai prarado ref-leksijos galimybę. Tarp vieno pasikalbėjimo mobiliuoju telefonu ir kito, tarp vieno žvilgsnio į internetinių dirgi-klių lauką ir kito esama tylos pauzių, kai atmintyje iškyla migloti prarasto erdvėlaikio vaizdiniai, bandoma suvokti, ar toji praeitis galėjo pasiūlyti geresnius turiningo, pras-mingo gyvenimo variantus.

Kitaip sakant, ar verta toje dingusioje praeityje ieškoti atramų, kurios padėtų atsikratyti žeminančio marionetės vaidmens?

Mano kartos žmones, kalbančius lietuviškai, intymiais ryšiais sieja sovietinė praeitis, konkrečiai 7-ojo ir 8-ojo de-šimtmečių tarpsnis (į Izraelį išvykau 1977-ųjų pradžioje). Ši praeitis, šalia politinės, o kartu ir dvasinės okupacijos fakto su visais jos padariniais, turėjo ir dar vieną elementą, mano supratimu, labai svarbų, nors apie tai nėra plačiai diskutuojama. Kalbu apie pavienių žmonių profesinio brendimo sąlygas ir sukauptą didžiulį potencialą.

Toks profesinis tobulėjimas, ypač kai jis nukreipiamas tarnauti bendruomenei ar net platesniems visuomenės sluoksniams, yra moderniosios (jau nebe mūsų šiuolai-kinės) epochos gyvenimo turiningumo ir prasmingumo vienas iš ryškiausių požymių.14

13K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

Visapusiškas profesinis augimas neįmanomas mažo-je šalyje, nes ji negali mobilizuoti pakankamai lėšų, kad užtikrintų aukščiausią profesionalumo lygį plačiame spe-cialybių spektre. Tuo požiūriu maža valstybė yra ne tik nevisavertė, bet ir apskritai daug ko nepajėgia suteikti savo gyventojams. O Sovietų Sąjunga, būdama trėmimų, žudynių, fizinės priespaudos ir dvasinės prievartos vals-tybė, persmelkta melo, kamuojama deficito, tuo pat metu paradoksaliai išlaikė imperinę pasaulinės supervalstybės profesinio transcendentalumo struktūrą ir kai kuriems gyventojams suteikė galimybę atskleisti visus savo gabu-mus ir talentą. Daugelyje sričių SSRS užtikrino sąlyginę gabių žmonių paklausą ir tuo būdu, nepaisant antihuma-niškos prigimties, suteikė galimybę nemažai žmonių gru-pei kaupti transcendentalią gyvenimo patirtį.

Kai maža šalis išsivadavo iš imperijos, susiklostė para-doksali situacija – ne tik gabiausi jos žmonės nebegali tu-riningai dirbti, bet ir visas tautinis diskursas netenka trans-cendentalumo elementų būtent tada, kai šie elementai yra gyvybiškai svarbūs šalies išlikimui ir suklestėjimui. Dar daugiau: maža šalis neturi svarbumo auros, todėl daugelis žmonių, ypač tie, kurie tapatinasi su Tėvyne, jaučiasi egzis-tenciškai nuskriausti, blaškosi, praradę tokią būtiną jiems tapatumo galią. Viską reguliuoja kieta globalios rinkos ran-ka – net į geriausias mažųjų tautų atstovų idėjas, kurias šie pristato globalizmo apsėstam pasauliui nepažįstama kalba, ne tik neįsiklausoma, bet užgesinama ir jų radimosi ener-gija. Gera idėja, pateikta lietuvių, latvių, danų, hebrajų arba makedonų kalba, visų pirma turi prasimušti per vertimo į pasaulio didžkalbes slenkstį, o ant to slenksčio tykoja biu-rokratai, kurie minta iš savo šalies nepajėgumo.15 Vėliau užverda kova dėl tų per stebuklą prasiskverbusių idėjų pri-imtinumo, nes galingoji rinka iš principo atmeta smulkiųjų pageidavimus kaip nereikšmingus ir neesminius. Buitinės kalbos apie visavertiškumą tokiomis sąlygomis skamba kaip pasityčiojimas, ypač kai neišvengiamo visuotinio ne-pasitenkinimo banga virsta tūžmasties viesulu, įsukančiu visuomenę į šalto susvetimėjimo verpetą.

Bet prisiminimai apie negrįžtamai prarastą profesinį transcendentalumą yra aktualūs ir šiuolaikinių kolizijų laikais. Daugeliui žmonių, kuriems dabar yra maždaug 45 metai (o tai – pajėgiųjų dauguma), šis transcendentalumas

yra bene svarbiausia vizija ir vertybių matas. Į globalios rinkos pragaištingą šokį šie žmonės žiūri per transcenden-talumo vizijos filtrą. Daugelis bando trauktis į senąsias Va-karų valstybes, kurios tarpvyriausybiniu lygmeniu sukūrė imperinę erdvę ir, pasitelkdamos biurokratiją, bando ap-ginti transcendentalumą net ir šiuolaikinėmis sąlygomis. Tačiau emigrantai ten gali užimti tik vasalų pozicijas, nes transcendentalumo erdvė be išlygų skatina tik tuos, kurie vietinę kultūrą perėmė kartu su motinos pienu.

Vienintelė logiška išeitis tokiomis sąlygomis – burtis į mažųjų valstybių grupes, kad žmonėms atsirastų indivi-dualios brandos perspektyva. Tačiau tai – jau kita tema.

Individuali branda apskritai neįmanoma, jei viską skandina atstumtųjų įtūžis. Todėl vietoj buitinio visaver-tiškumo siūlyčiau „sužeistojo riterio“ idėją. Šios idėjos esmė yra nevisaverčio žmogaus gelbstimoji galia. Sužalo-tas, paniekintas, neturtingas arba šiaip nepajėgus žmogus dalijasi su savo artimu tuo, ką turi, kuo išgali kitam padėti, ir tuo būdu „išlaiko pasaulį“, nes taip pasireiškia jo abso-liuti, redukcijai nepavaldi siela („pilnatvė“).

Dabar grįšiu prie Gardnerio idėjos. Jo romano „Prisikėlimas“ (parašyto kaip energingas

atsakas Levui Tolstojui) herojus – Stanfordo universiteto filosofijos profesorius Džeimsas Čandleris sužino, kad dėl leukemijos jam liko gyventi vos keli mėnesiai. Metęs darbą, jis su žmona ir trimis dukterimis grįžta į gimtąjį kaimą netoli Niujorko. Ligoninėje susitinka su kitais sun-kiais arba nepagydomais kaip ir jis ligoniais, kalbasi su jais apie gyvenimo prasmę, kad padėtų numalšinti artėjančios mirties baimę. Tetą slauganti devyniolikmetė Viola Steli įsimyli sergantį profesorių.16 Jos jausmai perauga į roman-tinę aistrą, persmelktą kančios.

Paskutinę savo gyvenimo dieną Čandleris, sutelkęs jėgų likučius, nueina į Violos namus ir ten, „pripažinda-mas jos meilę“ (ir tuo pakylėdamas jos sielą), miršta prie jos kojų. Vėliau Gardneris pats šaipėsi iš savo herojaus,17 o siužetą papildė prologu, kuriame aprašė Violos susitikimą su Čandlerio žmona ir dukterimis kapinėse, po pažinties jos visą gyvenimą palaikė švelnų ryšį.

Ši kiek sukarikatūrinta istorija nėra pavienis pavyzdys. „Sužeistųjų riterių“ žygdarbiai nėra fikcija, antai sunkiai sužeistas Hemingway’us gelbėjo kitą sužeistą kareivį (tai

14 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

buvo italas). Vėliau Hemingway’us rašė: „Kai eini į karą, būdamas jaunuolis, turi nemirtingumo iliuzijų.“18 Stulbi-na ir sužeisto Johno F. Kennedy’o heroizmas – per Antrąjį pasaulinį karą, gelbėdamas dar sunkiau už save sužeistą kareivį, jis dukart rizikavo gyvybe vadovaudamasis požiū-riu, kad kiekvienas yra žmogus.19

Žinoma, toks heroizmas – kaip ir visavertiškumas – ne-gali būti pavyzdys eiliniam žmogui (eilinis žmogus netaps nei Nobelio premijos laureatu, nei JAV prezidentu). Bet dalytis tuo, ką turi, net kai pats kenti nepriteklių, – yra ne tik nuostabi, bet ir nesunkiai įgyvendinama idėja. Mano manymu, ji ne tik akivaizdžiai transcendentali, bet ir gali suteikti žmogui ramybę, nes padeda jam įprasminti savo gyvenimą, todėl jis tampa gražus ir jam nebereikia jaudin-tis dėl savo visavertiškumo. O dvasios ramybė išvaduoja iš pykčio. Tada atsiranda vietos ne tik meilei, bet ir suvoki-mui, kaip elgtis, kad vakaras būtų geresnis negu rytas tiek tau, tiek tavo artimiesiems. Mūsų laikais, atrodo, tai jau gana nemažai. Manyčiau tai galėtų įkvėpti net ir daugelį žmonių…

Dabar eisiu įtikinėti šia idėja savo draugų opozicio-nierių.

1 John Gardner, On Moral Fiction, Basic Books, New York, 2000.

2 Marilyn Edelstein, Ethics and Contemporary American Literature: Revisiting the

Controversy of John Gardner’s On Moral Fiction, In: Pacific Coast Philology, Vol.

31, No. 1 (1996), p. 40–53.

3 W. A. Harper, Normal Personality, The Journal of Religion, Vol. 13, No. 1. Jan.,

1933, p. 105

4 Turima omenyje Maslowo suformuluota biologiškai itin sveiko ir dominuojan-

čio žmogaus idėja. Abraham H. Maslow, The Journals of A. H. Maslow, Volumes

I–II. R. Lowry, Editor. Monterey, California, 1979, p. 698.

5 M. Norbekovas, Pilnaverčiai žmonės yra tie, nuo kurių priklauso kiti.

http://www.laisveserdve.lt/Pilnavertis-mastymas.

Warren Mueller. How to Have a Full and Meaningful Life. http://christianity.

about.com/od/topicaldevotions/a/ameaningfullife.htm

6 Prof. Hemlata Talesra, Development of Integrated Value Based Personality

Among the Future Leaders: Some Experiences of Science of Living in India,

Conference at Darban, 8-12 September 2008. http://www.emasa.co.za/files/

full/H.pdf

7 http://www.audioenglish.net/dictionary/wholesomeness.htm

8 Turiu omenyje dažnai girdimą frazę: „Noriu gyventi tarp savųjų.“ Rašytiniu pavi-

dalu aptikau ją anoniminiame tekste „Kol kas dar emigrantas“: Grįžtu į Lietuvą,

nes noriu gyventi visavertį gyvenimą. 2007 m. balandžio mėn. 13 d. http://pilie-

tis.delfi.lt/voxpopuli/article.php?id=12856733.

Taip pat: C. L. Kundu, D. N. Tutoo, Educational psychology. Sterling Publishers,

New Dehli, 2008 (1998), p. 544.

9 Rebecca Smith-Behrends, “The Integrated Personality: Maximal Utilization

of Information”, Journal of Humanistic Psychology. Volume 26, Nr. 1, Winter

1986, p. 27–59.

10 Abraham H. Maslow, “A Theory of Human Motivation”, Psychological Review, Vo-

lume 50, Nr. 4, 1943, p. 370–96.

Abraham Maslow, Motivation and Personality, Harper Publishers, New York:

Harper, 1954.

11 Willard Mittelman, „Maslow’s Study of Self-Actualization: A Reinterpretation”.

Journal of Humanistic Psychology, Volume 31, Nr 1. 1991, p. 114–135.

12 Eberhard Kienle, Global competitiveness, the erosion of checks and balances,

and the demise of liberal democracy, Open Democracy, 10th May 2010. http://

www.opendemocracy.net/global-competitiveness-erosion-of-checks-and-balan-

ces-and-demise-of-liberal-democracy

13 Neseniai perskaičiau sukrečiantį tyrimą apie atstumtųjų pyktį, liejamą interne-

te, žr., Inga Vinogradaitė, Rasa Baločkaitė, Jūratė Kavaliauskaitė, Laima Nevins-

kaitė, Kalbėjimas paraštėse: Alternatyvios viešosios erdvės Lietuvoje, Versus

aureus, Vilnius, 2009.

14 Tokius požymius Maslowas vadino „buvimo vertėmis“ (B-values) ir laikė juos

aukščiausia žmogaus gyvenimo patirtimi. Į aukščiausių „buvimo verčių“ sąrašą

Maslowas įrašė pilnatvės, tobulumo, išbaigtumo, teisingumo, gyvybiškai ryš-

kaus, sudėtingai turiningo paprastumo, grožio, gerumo, unikalumo, lengvu-

mo, smagumo, tikroviškumo, sąžiningumo ir savarankiškumo patirtį. Abraham

Maslow, Towards a Psychology of Being, Wiley, Third edition, 1998 (1955–1957),

p. 89.

15 Šį reiškinį 1947 m. aprašė danų literatas Frederikas Poulsenas. Frederik Poulsen,

Problems of The Small-Country Writer, Books Abroad, Volume 21, No. 3, Sum-

mer 1947, p. 271–273.

16 Tai primena XIV a. kompozitoriaus, poeto Guillaume’o de Machaut ir devynio-

likmetės Péronne d’Unchair, Lady is Armentières, meilės istoriją. Beje, Johnas

Gardneris buvo žymus Europos viduramžių specialistas.

17 Marshall L. Harvey, Where Philosophy and Fiction Meet: an Interview with John

Gardner, In: Chicago Review, Volume 29, Nr. 4, Spring, 1978, p. 73–87.

18 Thomas Putnam, Hemingway on War and Its Aftermath, Prologue magazine,

Spring, 2006, Vol. 38, No. 1.

19 Robert J. Donovan, PT 109: John F. Kennedy in World War II, New York: McGraw-

Hill Book Company, 1961.

15K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

Vokiečiai dažnai giriami dėl civilizuoto santykio su istorija, nes prisiėmė kolektyvinę kaltę. Jie ir na-

cizmo nusikaltimų mastą suvokia, ir žalą atlyginti sten-giasi, ir jaučia atsakomybę, kad būtų išugdytas teisingas ateinančių kartų požiūris į praeitį. Kai vokiečiai dėl to giriami, jie dažniausiai kukliai tyli. Tik vienas, išklau-sęs mano komplimentus, su ironiška šypsena papurtė galvą: „Tai ne mūsų nuopelnas. Civilizuotus tapti mus privertė.“ Jis turėjo omenyje Niurnbergo procesą ir jo pasekmes.

Nuo tada, kai Europos Sąjunga išsiplėtė, grupelė ak-tyvistų iš Rytų Europos valstybių siekia, kad komuniz-mo nusikaltimai būtų bent jau simboliškai prilyginti nacizmo nusikaltimams, o jų vykdytojai pasmerkti. Su-rinkta daugybė masinio teroro ir smurto įrodymų, ta-čiau dalis europiečių, tiek Vakaruose, tiek Rytuose, at-kakliai įrodinėja, esą komunistiniai nusikaltimai, nors ir smerktini, vis dėlto nelygintini su nacistiniais.

Jei apie šią europiečių dilemą papasakočiau kokiam nors Afrikos kontinento gyventojui, prislėgtam įvai-raus plauko smurtaujančių tironų, jis turbūt pasukiotų pirštą prie smilkinio: turtingi ir laimingi Šiaurės žmo-nės, matyt, neturi kitų problemų, kad ginčijasi dėl visiš-kai akivaizdžių dalykų. Ši europiečių „dilema“, ko gero, yra vienas iš tų atvejų, kai sėdintis po obelim kaimie-tis parodo daugiau išminties už ne vieną intelektualą, minantį universitetų slenksčius. Pasak delfi tinklalapio autoriaus Ramūno Bogdano, tie, kurie imasi moralinio komunistų ir nacių nusikaltimų hierarchizavimo, pa-tys prasilenkia su morale.1 Mintis griežtoka, bet sunku būtų ją paneigti.

Europos istorijos

Eglė WITTIG-MARCINKEVIČIŪTĖ

europiečių dilemaApie būtinybę komunistinius nusikaltimus prilyginti nacistiniams

Vis dėlto diskusijos labui darysiu prielaidą, kad esa-ma faktorių, verčiančių neigti šių nusikaltimų sulygi-nimą. Kitas šio teksto adresatas – pragmatikai, kurie iš principo sutinka, kad tarp abiejų nusikaltimų galima dėti moralinį ir teisinį lygybės ženklą, bet nemano, kad tai svarbu. Pabandysiu paaiškinti, kodėl tokia pozicija, mano manymu, yra klaidinga.

Vakarų Europos oponentų požiūris

Manyčiau, neverta gilintis, kodėl nusikaltimų sulygi-nimo idėją atmeta Lietuvos kairieji – savaime supranta-ma, kad jiems tai būtų itin neparanku. Vakarų Europos kairieji savo poziciją, atrodytų, niekuo nesiskiriančią nuo Lietuvos kairiųjų, grindžia siekdami visai kitokių tikslų. Rytų kairieji nusikaltimų sulyginimą atmeta iš baimės, kad praras valdžią. Vakarų kairieji, priešingai – bijo, kad senasis valdžios elitas įgaus pavojingai didelį svorį. Moralės požiūriu tai dvi fundamentaliai priešin-gos, nors išoriškai labai panašios, pozicijos.

Taigi, kokie yra nacizmo ir komunizmo nusikaltimų sulyginimo oponentų Vakarų Europoje argumentai? Kai kas sako, esą vakariečiams tiesiog stinga istori-nio išprusimo. Nors tai, žinoma, ne vienintelis, tačiau gana reikšmingas veiksnys. Beveik visi Vakarų euro-piečiai žino, kad Stalinas tikrai nebuvo Nobelio taikos premijos laureatas. Didelė dalis vakariečių žino ir tai, kad Stalinas padarė daugybę kraupių nusikaltimų Rytų Europoje ir Rusijoje, panašiai kaip ir Mao Dzedongas Kinijoje ar Pol Potas Kambodžoje. Bet maždaug tuo jų žinojimas ir apsiriboja, aišku, esama tam tikrų išimčių.

16 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

Jei apibersite vakarietį pašnekovą konkrečiais klausi-mais, pavyzdžiui, ką jis žino apie masinius trėmimus, apie tyčia sukeltą badą Ukrainoje, apie Katynę, apie mirties lagerius Kolymoje ir kitur Sibiro glūdumoje, į jus pažvelgs nustebusios akys. O apie nacizmo nusikal-timus vakariečiai, net ir ne itin intelektualūs, žino labai daug. Tuo stebėtis nevertėtų. Natūralu, kad žinios apie savo krašto ar regiono istoriją visada yra išsamesnės. Tačiau tą faktą svarbu turėti omenyje, kai aiškinamės, kodėl vakariečiai nenori vienodai pasmerkti nacizmo ir komunizmo nusikaltimų.

Modernaus vakariečio įsitikinimu, didžiausias visų laikų nusikaltėlis yra fašistas, jam prilygti žiaurumu negali niekas. Tokį požiūrį lemia ne tik istorinis, bet ir meninis kultūrinis Vakarų kontekstas. Antai bene 90 proc. Holivudo filmų, pasakojančių apie nusikals-tamus režimus, sudaro filmai apie nacizmą. Ne vienas vakarietis, detaliau susipažinęs su Rytų Europos ar kitų nuo komunizmo nukentėjusų šalių istorija, pasijunta sukrėstas, nes anksčiau nedaug ką apie tai žinojo. O kaipgi žinomą nusikaltimą palyginsi su tau nežinomu? Tačiau įtakinga Vakarų intelektualų dalis mano, kad jų turimos žinios yra pakankamos, todėl iš principo at-meta nusikaltimų sulyginimą. Suprantama, tai arogan-tiška laikysena, bet vien arogancija galima paaiškinti anaiptol ne viską. Ne vienas net ir gerai informuotas vakarietis taip pat laikosi tokios pozicijos.

Turėtume suprasti, kad vokiečiai niekada nesiūlys komunizmo nusikaltimų prilyginti nacizmo nusikalti-mams, nes tai reikštų esą jie išsisukinėja nuo morali-nės atsakomybės. Net ir tuo atveju, jei būtų sutarta, kad nėra jokio objektyvaus (apibrėžimų ir faktų lygmeniu) pagrindo atmesti nusikaltimų sulyginimą, dori vokie-čiai tam vis tiek nepritars. Kodėl? Įsivaizduokite, kad du kaimynai Jonas ir Petras po ilgų kivirčų nusprendė susitaikyti ir bando peržvelgti savo praeitį. Jeigu Jonas ims aiškinti, kad Petro kaltė dėl konflikto buvo didesnė, tai draugiškas pokalbis, ko gero, baigsis muštynėmis. Kaimynų šansai susitaikyti bus kur kas didesni, jeigu abu stengsis kilniaširdiškai prisiimti didesnę kaltės dalį. Taigi, kultūringo ir jautraus vokiečio sąmonėje bandy-mas Hitlerio kaip didžiausio galvažudžio „titulą“ prily-

ginti kito galvažudžio – Stalino „religijoms“ prieštarau-ja kertiniams moralumo ir mandagumo principams.

Be to, dalis vokiečių visuomenės nusikaltimų sulygini-mą atmeta ir todėl, kad tai asocijuojasi su vadinamuoju „istorikų ginču“ (Historikerstreit), kurį XX a. 9-ojo de-šimtmečio antrojoje pusėje sukėlė vokiečių istorikas Ernstas Nolte. „Istorikų ginčas“ – vienas svarbiausių Vokietijos intelektualinio gyvenimo įvykių XX a. pa-baigoje, įtraukęs daug garsių (ne tik vokiečių) istori-kų, filosofų, įtakingų dienraščių ir žurnalų redaktorių. „Istorikų ginčą“ išprovokavo Nolte’s svarstymai, kad bolševizmas atsirado anksčiau už nacizmą. Pabrėžda-mas bolševizmo nusikaltimų istorinį pirmumą, o nacių veiklą vadindamas reakcija į komunizmo grėsmę, Nolte tarsi teigė, kad naciai buvo ne (tik) nusikaltėliai, bet (ir) aukos, t. y. veikė ne (tik) agresyviai, bet (ir) preventy-viai. Nolte citavo žydų bendruomenės atstovo Chaimo Weizmanno žodžius, pasakytus 1939 m., esą pasaulio žydai šiame kare rems Didžiąją Britaniją, darydamas iš-vadą, atseit dėl to Hitleris turėjo teisę žydus suimti kaip karo belaisvius. Nors Nolte’s mintys interpretuojamos įvairiai, manyčiau, kairiųjų intelektualų pasipiktinimas buvo visiškai pagrįstas, nes panašu, kad šis istorikas siekė bent iš dalies pateisinti nacių veiksmus.

Kairieji intelektualai, atakavę Nolte, ypač garsusis vokiečių hermeneutikas Jürgenas Habermasas, pabrėž-dami nacių nusikaltimų išskirtinumą ar unikalumą (Singularität), bet kokius bandymus kalbėti apie kitus genocido atvejus laikė žydų holokausto menkinimu. Per „istorikų ginčą“ buvo išsakyta ir nuosaikesnių nuomo-nių – atsiribota nuo Nolte’s bandymų kauzaliniu būdu sureliatyvinti nacizmą, bet kartu buvo pabrėžiama, kad bolševikų nusikaltimai nėra lengvesni už nacių nusi-kaltimus. Deja, nuosaikios nuomonės, kaip paprastai būna, liko diskusijų paraštėse.

„Istorikų ginčas“ padarė didelį psichologinį poveikį vokiečių kultūrai ir tai lėmė, kad nuo tada bet koks ban-dymas suabejoti nacių nusikaltimų išskirtinumu iškart tapatinamas su Nolte ir su pronacistiniais reakcionierių sluoksniais, nes šį istoriką daug kas laikė jų atstovu.

Lietuvoje apstu tiek Nolte’s, tiek Habermaso ša-lininkų, deja, ir vieni, ir kiti linkę perlenkti lazdą.

17K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

Lietuvių, panašiai kaip ir vokiečių, kairieji mėgsta „suplakti“ į vieną du skirtingus argumentus. Antai reikalavimą, kad komunistų ir fašistų nusikaltimai būtų vienodai teisiškai ir morališkai įvertinti, lyg niekur nieko tapatina su žydų holokausto neigimu arba su bandymu Lietuvos žydų holokaustą pateisin-ti tuo, kad jie „istoriškai anksčiau“ kolaboravo su so-vietais (vadinamoji „dviejų genocidų“ teorija). Buvo žydų, kolaboravusių su bolševikais. Buvo lietuvių, kolaboravusių su naciais. Kai kurie žydai prisidėjo prie lietuvių naikinimo, o kai kurie lietuviai – prie žydų holokausto. Tai liūdni ir nepaneigiami faktai. Bet jeigu aš sakau, kad abu – ir Jonas, ir Petras – yra vienodai bjaurūs mušeikos, tai nereiškia, neva ban-dau Petrą išteisinti. O jeigu sakau, kad Jonas buvo mušeika dar prieš sutikdamas Petrą, iš to logiškai neseka, kad Petro elgesį laikau pateisinama reakcija į Jono veiksmus. Žinau, kad akademikams irgi svar-bu lavinti fantaziją, bet negalima leisti, kad fantazija nustelbtų analitinius įgūdžius.

Vokietijos „istorikų ginčas“ irgi neišvengė asme-niškumų, išankstinių nusistatymų, nelogiškų išva-dų, agresyvaus tono, oponentų minčių iškraipymo… Tuos tekstus skaitant nelengva tikrus argumentus at-sijoti nuo emocinių proveržių. Įdomu tai, kad kairieji, įrodinėdami nacių nusikaltimų ir holokausto išskir-tinumą, pasirinko tokį argumentavimo stilių, kuris primena vadinamąjį „ėjimą ratu“. Tarkime, aš prašau man paaiškinti, kas yra „šakutė“, o jūs atsakote, kad „šakutė – tai stalo įrankis“. Tada aš bandau sužinoti, kas yra „stalo įrankiai“, o jūs man paaiškinate, kad „stalo įrankiai – tai tokie daiktai kaip, pavyzdžiui, šakutė“. Taip ir vaikščiojame ratu, niekur nenueida-mi ir nieko neišsiaiškindami. Panašiai argumentuoja kairieji vokiečių intelektualai, gindami nacių nusikal-timų išskirtinumo idėją. Jie sako: „Nagi pamąstykite apie žydų naikinimą, ir jums bus aišku kaip dieną, ko-dėl nacių nusikaltimai su niekuo nesulyginami!“ Bet kai oponentai primena kitų tautų genocidą, kairieji intelektualai, neneigdami, kad genocidų būta ir kitur, pabrėžia, esą tuos kitus vykdė „ne tokie išskirtiniai nusikaltėliai kaip naciai!“

Taigi, Rytų ir Vakarų kairiųjų argumentavimo sti-lius (tiksliau, ta jo dalis, kuri susijusi su nusikaltimų sulyginimu) labai panašus. Jam būdingi silpni, be to, cirkuliariniai argumentai (jau minėtas „ėjimas ratu“), netiksliai apibrėžiamos sąvokos, neatidumas oponentų teiginiams, vienos minties suplakimas su kita. Tai rodo, kad šiose diskusijose ima viršų baimė, emocijos ir už-kulisiniai tikslai. Garsus vokiečių istorikas Immanuelis Geissas už tai griežtai kritikavo vokiečių kairiuosius intelektualus.

Svarbus skirtumas tarp rytiečių ir vakariečių požiū-rio yra ir tai, kad Vakarų kairiųjų laikyseną galima mo-rališkai pateisinti nerašytu intelektualų „kodeksu“. Juk net praslinkus daugiau kaip dviem dešimtmečiams po Niurnbergo (1968 m.), nors Vakarų Vokietija priklausė antinacinio aljanso įtakos zonai, šalies administracinės struktūros (ypač teismai ir universitetai) nebuvo atsikra-čiusios asmenų, kolaboravusių su nacių režimu. Protes-tuodama prieš nacizmo reliktus, kairiųjų pažiūrų stu-dentija, vedama Rudi’o Dutschke’s ir kitų aktyvistų, 7-ojo dešimtmečio pabaigoje išėjo į gatves. Tad kairieji Vakarų intelektualai ir per „istorikų ginčą“, praslinkus beveik dvidešimčiai metų po studentų protestų, darė būtent tai, kas laikoma moraline intelektualų pareiga – stengėsi už-kirsti kelią, kad represyvus isteblišmentas negrįžtų į val-džią su išvalytu munduru. Rytų kairieji tokia moraline aureole tikrai negalėtų pasididžiuoti. Lietuvos gyvento-jus keletą metų žiauriai naikino, penkis dešimtmečius šalį represyviai valdė būtent kairiųjų režimas. Tačiau po nepriklausomybės atkūrimo neįvyko ne tik „raudonojo Niurnbergo“, bet net ir elementarios desovietizacijos, to-kios, kokia vyko kitose Rytų Europos šalyse. Negana to, šiuos du nepriklausomybės dešimtmečius šalį kontrolia-vo kagėbistinių Rusijos sluoksnių pinigai. Kas mano, kad tai nedarė (nedaro) kliūčių Lietuvos stiprėjimui ir jos in-tegracijai į Europą, yra apgailėtinai naivus.

Reikėtų priminti, kad terminas „komunizmo nusi-kaltimai“ vakariečiams asocijuojasi ne tik su stalinisti-niais, bet ir su poststalinistiniais nusikaltimais, kurių irgi buvo apstu, tačiau jų forma ir mastai nepalygina-mai švelnesni. Žinoma, teigti, kad vien todėl komuniz-mo nusikaltimai nelygintini su nacizmo nusikaltimais,

18 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

nėra jokio pagrindo. Negi padarytas blogis automatiš-kai sumažėja dėl to, kad nusikaltėlis nebedaro kitų nu-sikaltimų? Iš to taip pat nevertėtų daryti išvados, kad kairiųjų beprotybė yra mažiau pavojinga už dešiniųjų. Juk niekas negalėtų nei patvirtinti, nei paneigti, kad na-cių režimas nebūtų virtęs mažiau smurtiniu, jei būtų iš-silaikęs dar 50 metų. Po Hitlerio mirties fašistinė dikta-tūra Vokietijoje gal irgi būtų įgavusi švelnesnių bruožų, kaip atsitiko SSRS, kai komunistinis režimas po Stalino mirties tapo mažiau represyvus.

Vakarų priešiškumą bandymams komunistus prilygin-ti naciams geriau suprasime prisiminę, kad komunistiniai judėjimai suvaidino reikšmingą vaidmenį antinaciniame pasipriešinime, todėl automatiškai atsidūrė teisiųjų pu-sėje. Vakarų Europoje, ypač Prancūzijoje, užaugo ištisos kartos, kurioms postringauti apie pasaulinę revoliuci-ją, nerūpestingai gurkšnojant brangų vyną, yra toks pat šventas reikalas kaip sekmadienio Mišios katalikams.

Visa tai sakau ne todėl, kad manyčiau, jog neverta siekti dviejų režimų sulyginimo, neva vis tiek nieko nepešime. Priešingai – norėčiau paskatinti savo tėvynainius, kad atsi-kratytų nevisavertiškumo komplekso. Rytų Europos reika-lavimus Vakarų valstybės atmeta ne todėl, kad geriau (arba kitaip) supranta, kas yra teisingumas, o todėl, kad nelabai domisi, kas vyksta už jų kiemo vartų. Tai būdinga beveik visoms didelėms šalims. Lietuviams ir kitiems rytų euro-piečiams reikėtų įsisąmoninti vieną svarbų dalyką: Vakarų pasipriešinimas Rytų teisingumo siekiui anaiptol nereiškia, kad tasai siekis neturi teisinio ir moralinio pagrindo. Tas priešinimasis, beje, nereiškia ir to, neva Vakarams trūksta geros valios. Tiesiog Vakarų Europa yra istoriškai prede-terminuota tokiam priešinimuisi. Santykis su komunizmu yra takoskyra tarp Europos Vakarų ir Rytų istorinės patir-ties. Susišnekėti nėra lengva dėl skirtingo vaidmens, kurį vienoje ir kitoje pusėje suvaidino kairieji ir dešinieji. Šį gin-čą laimės tas, kas pasistengs tapti geriau informuotas apie oponento realijas ir argumentus.

Teorijos ir praktikos lygmenys

Istorikas Egidijus Aleksandravičius, aptardamas skir-tingą Vakarų ir Rytų Europos santykį su komunizmu,2

sako, esą viena iš priežasčių, kodėl Vakarai atmeta idė-ją pasmerkti komunizmą, prilyginant jį nacizmui, yra ta, kad komunizmas susikompromitavo tik praktiniu, bet ne teoriniu lygmeniu. O nacizmas Vakaruose susi-kompromitavęs abiem lygmenimis. Pasak Aleksandra-vičiaus, „komunistinė ar marksistinė utopija, lyginant su nacionalsocializmo idėjomis, pati savaime nebuvo nusi-kalstama, bet jos įgyvendintojai sukūrė labiau nusikals-tamą, labiau žudikišką režimą, negu kad naciai sukūrė. Čia yra paradoksas ir sunkenybė suprasti tuos dalykus Vakaruose.“ Pati kairioji mintis, orientuota į darbinin-kų interesų gynimą, jautrumą skurstantiems ir bendrą socialinį teisingumą, nėra susikompromitavusi: „Jeigu mes palyginsime nacizmo, nacionalsocializmo idėjas apie išskirtinį vokiečių, arijų rasinį grynumą ir kad visi, kurie tam nepriklauso, turi būti naikinami arba tinka tik laukus arti, tai marksistinė idėja apie dirbančių žmo-nių solidarumą yra nelygintini dalykai. Tos idėjos dar ir šiandien yra gyvos. Ir šiandien mes turime jaudintis dėl dirbančiųjų žmonių padėties, ir šiandien neturėtume pritarti pašėlusiam turto ir skurdo išsiskyrimui.“

Pirmiausia reikia pasakyti, kad moralinė takoskyra tarp komunizmo ir nacizmo teorijos ir praktikos ly-gmenimis yra ginčytinas dalykas. Darbininkų interesai, parama vargšams ir socialinis solidarumas – tai anaip-tol ne visa komunistinė utopija, o tik viena, teigiama, jos dalis. Kita, neigiama, dalis buvo nuožmus susido-rojimas su neproletarinėmis klasėmis, radikalus teisės į privačią nuosavybę neigimas, nepagarba žmogaus pri-gimčiai, ypač teisei į laisvę, į privatumą, į individualią gyvenimo koncepciją, teoretizuojant, esą reikia sukurti naują žmogaus tipą, kuris jaustųsi laimingas, negalė-damas savarankiškai mąstyti. Individualizmas ir laisvė komunizmo teoretikams buvo ne vertybės, bet keiks-mažodžiai. Juk ir kolūkiai buvo steigiami sekant komu-nizmo teorija. Tad kaip galima sakyti, kad komunizmas susikompromitavo tik praktikos lygmeniu?

Nacizmas irgi nėra visa dešiniosios idėjos (tiksliau, vie-nos iš dešiniųjų idėjų) utopija, o tik kraštutinė, negatyvi, jos dalis. Pozityvi tos idėjos pusė yra tai, ko ir dabar laiko-si daugelis neradikalių dešiniųjų partijų, – patriotizmas, tautiškumas, valstybės interesų paisymas. Nei patriotiš-

19K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

kumas, nei valstybės interesų paisymas Vakaruose nėra susikompromitavę. Nors akivaizdu: patriotinių kalbų kai kurie vakariečiai klausosi ypač atsargiai, nes žino, kas at-sitinka, kai ši pozityvi ir nekalta idėja išsigimsta.

Galima sakyti, kad apskritai kiekviena idėja turi dvi puses – teigiamą ir neigiamą. Tarkim, kas nors imasi ginti X grupės reiškinius ir tai yra pozityvu, bet jei tie gynėjai neigs ir agresyviai priešinsis viskam, kas nepri-klauso X reiškinių grupei, tai bus neigiamas dalykas. Pavyzdžiui, ekologai vegetarai gina gyvūnų teises – tai yra neabejotinai teigiama idėja. Tačiau, jeigu vegetarai ims persekioti nevegetarus, žudys tuos, kurie neatsisa-ko pasmaguriauti vištienos, kaip juos vertinsime tada?

Taigi, Aleksandravičius yra visiškai teisus, teigdamas, kad Vakarai nenori pasmerkti komunizmo, nes žavisi tei-giama kairiųjų utopijos puse. Tačiau taip yra ne todėl, kad kairiųjų idėjos esą nesusikompromitavo, o todėl, kad Va-karai nesusidūrė su kraštutine negatyviąja kairiųjų utopi-jos puse ir lengvai pamiršo su ja susidūrusiųjų skausmą. Šiandien Vakaruose tokių genialių komunizmo kritikų kaip George’as Orwellas jau negalėtų atsirasti, nes nau-josios kartos apskritai nieko nėra girdėjusios apie absur-diškąją komunizmo utopijos pusę. Komunizmo radimosi laikais (t. y. gerokai anksčiau, negu kilo nacizmo pavojus), kai Vakarų kairieji dar skleidė tokias idėjas kaip privačios nuosavybės panaikinimas, Vakarų Europos valstybėse jie buvo laikomi tiesiog dar viena pavojinga sekta, o jos visos turi nemažai simpatikų. Kairiųjų autoritetas Vakaruose išaugo tik tada, kai jie išsižadėjo kraštutinių negatyvių idėjų. Lietuvos komunistai po nepriklausomybės atkū-rimo irgi skubiai atsisakė tokių kairiųjų utopijos atramų kaip planinė ekonomika, kolūkiai, privačios nuosavybės neigimas ir t. t. Jeigu nebūtų to padarę, išsilaikyti valdžio-je jiems nebūtų padėję nei sovietiniais laikais susiklostę tvirti korupciniai klaniniai ryšiai, nei partijos pavadinimo kaitaliojimas. Kraštutinė kairiųjų utopijos dalis yra tokia susikompromitavusi, kad joks Vakarų politikas, kuriam rūpi jo karjera, apie tokias idėjas nė neužsimena. Štai ko-dėl ima atrodyti, kad nuosaikioji, teigiama, komunizmo pusė yra visa kairiųjų utopija.

Kita vertus, Aleksandravičiaus įžvalgos apie va-kariečių požiūrį yra svarbios ir mūsų diskusijai, nes

brėžti takoskyrą tarp teorijos ir praktikos yra ypač populiaru. Vieni sako, kad komunizmas nelyginti-nas su nacizmu, nes komunizmo idėjos yra geros. Antri aiškina, kad geros bent jau idėjinės komuniz-mo ištakos. Treti tvirtina, kad komunizmas atsira-do racionaliu pagrindu – iš noro apginti darbininkų klasę, o ne iš beprotybės ar iracionalios neapykantos. Nežinau, kas pirmasis pateikė tokią argumentaciją Vakaruose, bet „istorikų ginče“ jai iš dalies atsto-vavo autoritetingas intelektualas Rudolfas Augstei-nas – kairiosios pakraipos savaitraščio Der Spiegel redaktorius.

Panagrinėkime šį argumentą atidžiau. Ar komu-nizmo nusikaltimai laikytini lengvesniais už naciz-mo nusikaltimus vien todėl, kad komunizmas bent jau atsirado iš gerų idėjų, bent jau turėjo racionalų pagrindą, nepaisant to, kad vis tiek virto beprotišku mirties šokiu? Pirmiausia, kaip minėjau, nacizmą irgi galima interpretuoti kaip geros idėjos išsigimi-mą. Patriotizmas, ištikimybė valstybės interesams turi irgi gerą, racionalų pagrindą, kurį nacizmas radikalizavo ir iškreipė. Didieji pogromai prieš žy-dus (Kristalnacht) prasidėjo lapkričio devintąją – tą dieną, kai nuo žaizdų mirė Ernstas Eduardas vom Rathas, sužeistas Lenkijos žydo Herschelio Gryns-zpano. Savaime suprantama, Ratho nužudymas na-cių ideologui Goebbelsui buvo tik pretekstas išpūsti propagandos „burbulą“ ir apkaltinti žydus pasauli-niu sąmokslu prieš vokiečius, atseit vokiečiai turi „reaguoti“, kad nuo jo apsigintų. Bet argi proletari-ato interesų gynimas Stalinui nebuvo viso labo pre-tekstas susidoroti su politiniais varžovais Rusijoje, o vėliau užgrobti Rytų Europą?

Net ir tuo atveju, jeigu sutiksime, kad nacizmas neturėjo (tokio gero) preteksto pagrįsti savo nusi-kaltimams kaip komunizmas, tai anaiptol nereikš, kad komunizmo nusikaltimai yra mažesni. Tarptau-tinė teisė nenumato jokio pateisinimo ar bausmės sušvelninimo, kuris priklausytų nuo nusikaltimų padarymo preteksto ar priežasties. To nenumato ir baudžiamasis kodeksas. Jeigu aš nužudyčiau kokį nors turtingą giminaitį tikėdamasi jo palikimo, tai

20 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

būtų laikoma nužudymu iš žemų paskatų, ir ši kla-sifikacija nepasikeistų, jeigu teisme įrodyčiau, kad mano paskatos nebuvo žemos, nes palikimą ketinau panaudoti kilniais, pavyzdžiui, labdaros tikslais.

Dar ir šiandien Vokietijos pataisos namuose yra ka-linami vadinamosios Raudonosios armijos frakcijos (RAF – Rote Armee Fraktion) nariai. Ši organizacija, kaip žinoma, buvo radikalių VFR kairiųjų grupė, ku-rios atsiradimą paskatino Rudi’o Dutschke’s inspiruoti protestai ir kuri per du „veiklos“ dešimtmečius pagro-bė ir nužudė nemažai įvairių asmenų. Dažniausiai tai buvo turtingi ir įtakingi verslininkai – RAF tikėjo, kad kovoja su „grobikais kapitalistais“, pagal tai at-sirinkdavo ir savo taikinius. Prašymai RAF narius amnestuoti ir išleisti į laisvę kaskart yra atmetami, nepaisant jų „gerų ketinimų“, nors RAF advokatai apeliuoja būtent į Frakcijos norą „gelbėti pasaulį“. Taigi kova su proletariato išnaudotojais nėra pa-grindas žmogžudystėms pateisinti.

Pagaliau atkreipkime dėmesį į tai, kad klausimas, ar galima sulyginti du nusikaltėlius, esmingai skiria-si nuo klausimo, ar galima sulyginti du nusikaltimus. Teisinis nusikaltimų ir nusikaltėlių sulyginimas turi skirtingą prasmę. Jeigu būtų kitaip, nebūtų taiko-mos skirtingos bausmės nusikaltėliams, teisiamiems pagal tą patį baudžiamojo kodekso straipsnį. Tačiau asmens pakaltinamumo idėja nesiremia tokiais daly-kais kaip „geri norai“. Pakaltinamumo idėja remiasi tokiais dalykais kaip realybės suvokimo sutrikimai (nesveika psichika, klaidinga realybės interpretacija ar priverstinė intoksikacija). Šiuo atžvilgiu Hitleris, kurį daug kas laiko bepročiu, regis, būtų lyg ir tinka-mesnė kandidatūra „mažiau kalto“ žudiko vaidme-niui. Kita vertus, baudžiamasis kodeksas beprotybę traktuoja specifiškai, taigi apibrėžimas netiktų nei Hitleriui, nei Stalinui.

Šis tekstas skirtas nusikaltimų, o ne nusikaltėlių, sulyginimo idėjai aptarti. Noras pagrįsti moralinį skirtumą tarp nacizmo ir stalinizmo man primena tai, ką vokiečiai taikliai apibūdina žodžiu Haarspal-terei, – kai bandoma išilgai perskelti plauką, kad iš vieno plono pasidarytų du, dar plonesni.

Tarptautinės teisės apibrėžimų lygmuo

Bet ką apskritai reiškia sulyginti du nusikaltimus ar tokį sulyginimą atmesti? Pritarti arba nepritarti dviejų nusikaltimų (ar jų grupių) sulyginimui galima istoriniu, moraliniu ir teisiniu pagrindu. Du nusikaltimai (ar dvi jų grupės) gali skirtis pagal istorinę genezę, bet nesiskirti pagal moralinius ir teisinius parametrus. Pavyzdžiui, se-novės romėnų imperializmas istoriniu, religiniu ir kul-tūriniu atžvilgiais labai skiriasi nuo XVII–XIX a. britų imperializmo, bet jau vien tai, kad ir vienam, ir kitam taikomas tas pats žodis „imperializmas“, rodo, kad mo-rališkai ir teisiškai abu procesai vertinami kaip tapatūs. Taigi, reikalavimas senovės romėnų ir britų imperijas sulyginti istoriniu požiūriu būtų absurdiškas, o teisinis ar moralinis jų sulyginimas yra visiškai įmanomas. Tei-sė ir moralė siekia sukurti universalius principus ir ver-tinimo kriterijus, kurių funkcija yra peržengti istorinio konkretumo ribas, kad būtų įmanoma vieną reiškinį palyginti su kitu. Nėra dviejų žmogžudysčių, vagysčių ar kitoms kategorijoms priskirtinų nusikaltimų, kurių aplinkybės ar stilius būtų visiškai vienodi. Tačiau pa-gal teisinę praktiką yra įprasta, kad istoriškai skirtingi veiksmai yra kategorizuojami kaip moraliniu ir teisiniu požiūriu tapatūs, jei esminiai jų bruožai atitinka uni-versalius nusikaltimų apibrėžimus.

Teisiniu atžvilgiu sulyginti du nusikaltimus reiškia pripažinti, kad du veiksmai pažeidžia normą pagal to pa-ties baudžiamojo kodekso straipsnį. Ir atvirkščiai – jei du nusikaltimai, pažeidžiantys tą pačią normą, nėra sulygi-nami, vadinasi, jiems taikomas ne tas pats baudžiamo-jo kodekso straipsnis. Teisė ir moralė, žinoma, ne visada duoda identiškus atsakymus, tačiau teisinis įvertinimas visada suteikia tam tikrą moralinę perspektyvą.

Naciai Niurnbergo procese buvo apkaltinti ir pri-pažinti kaltais dėl nusikaltimo taikai (agresijos), nusi-kaltimų žmogiškumui ir karo nusikaltimų. Genocido sąvoka ir genocido nusikaltimo apibrėžimas atsirado po Niurnbergo tribunolo, 1948 m. vykusioje Jungtinių Tautų asamblėjoje. Šiandien pagrindinis tarptautinės teisės aktas, kuriuo grindžiami tarptautiniai baudžia-mieji nuosprendžiai, yra Romos Statutas. Jame įvar-

21K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

dijami visi keturi nusikaltimų tipai, kuriuos nagrinėja Tarptautinis Baudžiamasis Teismas Hagoje, – tai agre-sija, genocidas, nusikaltimai žmogiškumui ir karo nusi-kaltimai. Jei Niurnbergo tribunolas būtų įtraukęs ir kal-tinimą genocidu, naciai būtų pagrįstai pripažinti kaltais ir dėl jo. Taigi objektyvi ir dalykiška bazė mūsų dilemai spręsti būtų klausimas, ar yra pagrindas komunistus irgi apkaltinti visais keturiais Romos Statute išvardytais nusikaltimais.

Nekyla abejonių, kad raudonarmiečiai, čekistai ir KGB padarė daugybę karo nusikaltimų, tokių kaip išprievartavimai, kankinimai, kūno žalojimas, pikty-biškas privačios nuosavybės niokojimas, priverstinis rekrutų ėmimas, neteisėtos deportacijos ir t. t. Per-skaičius ilgą aštuntąjį Romos Statuto straipsnį, skirtą karo nusikaltimų tipologizavimui, reikėtų „su žvake“ ieškoti tokių paragrafų, pagal kuriuos bolševikai būtų nekalti. Faktą, kad Sovietų Rusija yra nusikaltusi taikai, nes vykdė agresiją prieš suverenias ir taikias Rytų Eu-ropos valstybes, retai kas neigia. Lietuvoje tuo abejoja nebent Algirdas Paleckis ir kai kurie nomenklatūriniai istorikai, pučiantys į vieną dūdą su tais Rusijos istori-kais, kurie nė neslepia, kad yra nusiteikę šovinistiškai. Mažai kas abejoja ir tuo, kad komunistiniai režimai yra nusikaltę žmogiškumui. Taigi atrodo, kad pagrindinis klausimas yra susijęs su tuo, ar komunistai vykdė ge-nocidą.

Romos Statuto šeštasis straipsnis genocidą apibūdina kaip veiksmus, „kurių tikslas yra sunaikinti visus arba dalį žmonių, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei“. Yra paminėtos pen-kios tokių veiksmų formos – žudymas, sunkūs fiziolo-giniai ar psichologiniai sužalojimai, tyčinis tokių gyve-nimo sąlygų sudarymas, dėl kurių visi tos grupės nariai (arba dalis jų) žūtų, taip pat priemonės, ribojančios tos grupės žmonių gimstamumą, prievartinis tos grupės vaikų atidavimas kitai grupei. Toks genocido apibrė-žimas į Romos Statutą yra pažodžiui perkeltas iš 1948 m. konvencijos. Kaip teigia ne vienas rimtas istorikas, naikinimas socialiniu ar klasiniu pagrindu į genocido apibrėžimą 1948 m. nebuvo įtrauktas todėl, kad tam pasipriešino Stalinas. Remdamiesi tokia formuluote,

kairieji įrodinėja, kad komunistiniai režimai nevykdė genocido, nes žmonės buvo naikinami klasiniu pagrin-du, dėl politinės nuomonės ar socialinės kilmės, bet ne pagal etninį, rasinį, nacionalinį ar religinį principą.

Jei tokią siaurą genocido sąvoką lėmė ne moraliniai argumentai, o Stalino apsukrumas, tai nėra ir morali-nės pareigos ją pripažinti. Vis dėlto turėtume klausti, ar yra moralinis pagrindas priimti tokią siaurą genocido sąvoką? Kuo žmonių naikinimas pagal etninę ar rasi-nę priklausomybę skiriasi nuo naikinimo pagal klasinį, socialinės kilmės ar politinės nuostatos principą? Yra manančių, kad rasinis ar etninis naikinimas yra baises-nis todėl, kad individas nei rasės, nei tautybės negali pakeisti. Politinę nuomonę pakeisti galima, tad, jeigu yra naikinami kitamaniai, individas bent jau turi šiokį tokį šansą išsisukti, pakeitęs nuomonę. Bet kodėl tada genocidui nepriskiriamas naikinimas pagal socialinę kilmę? Juk jos individas irgi negali pakeisti. Ir kodėl tada į genocido sąvoką įtraukta religija? Juk ją pakeis-ti galima. Kodėl apskritai reikėtų manyti, kad žmonių naikinimas yra baisesnis, jeigu atranką lemia dalykai, kurių pakeisti individas iš principo negali? Juk daugelis žmonių savo tautybę, nuomonę ar religiją taip brangi-na, kad negali jų pakeisti, nesvarbu, ar tie pakeitimai iš principo įmanomi, ar ne. Antai priklausomybė vienai iš dviejų lyčių šiais laikais jau nėra iš principo nepakeičia-mas dalykas. Tai negi dėl šios priežasties naikinimas ly-ties pagrindu turėtų priklausyti lengvesnių nusikaltimų kategorijai negu naikinimas už tai, kad tie asmenys yra, pavyzdžiui, juodaodžiai, lietuviai arba čečėnai? Labai abejoju, kad atsiras daug žmonių, kuriuos šis argumen-tas įtikintų.

Tęsinys kitame numeryje

1 R. Bogdanas. Drambliai porceliano parduotuvėje, arba Dar kartą apie P. Stan-

kerą. www.delfi.lt, 2010 m. gruodžio mėn. 15 d.

2 Eglė Samoškaitė. E. Aleksandravičius: mums komunizmas – kančios sinonimas,

vakariečiams – gerovės valstybės prielaida, www.delfi.lt, 2010 m. spalio mėn.

29 d. Visos E. Aleksandravičiaus citatos yra paimtos iš šio straipsnio.

22 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

Lietuviams prireiks 100 metų, kad atsikratytų holo-kausto šešėlio?“ – konstatavo Efraimas Zuroffas, Si-

mono Wiesenthalio centro Jeruzalės skyriaus direktorius, pagarsėjęs nacių medžiotojas.

Istorikas ir diplomatas Alfonsas Eidintas, filosofas Kęstutis Girnius, teisininkas Kęstutis Milkeraitis, fi-losofas Kęstutis Skrupskelis ir jų pokalbio vedėjas Vi-dmantas Valiušaitis suskato rimtai aptarinėti nelabai rimto veikėjo nuomonę.1

Kodėl taip sakau? Ogi todėl, kad tasai pagarsėjęs nacių medžiotojas ne mažiau garsus ir tuo, kad visiškai nejaučia atsakomybės už savo žodžius. Be to, Jokūbo Josadės liudi-jimu, ieškodamas žydšaudžių Lietuvoje, vadovaujasi įtar-tinais sovietiniais jų sąrašais. Jis taip atkakliai reikalauja, kad visi lietuviai prisipažintų susitepę žydų krauju, jog net Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas Simonas Alpe-ravičius prilygino jį ekstremistui Mindaugui Murzai… Ne daug naujo apie Zuroffą pasako ir jo „iš akies“ nustatytas laikas, per kiek metų bus atsikratyta holokausto šešėlio. Ir apskritai kaip galima Lietuvą lyginti su Vokietija – argi holokaustą organizavo ir vykdė lietuviai? Deja, nemažai lietuvių dalyvavo žudynėse keršto ar gobšumo vedami, tą nelemtą dalyvavimą gali kiek sušvelninti nebent tie lietu-viai, kurie gelbėjo žydus rizikuodami savo gyvybe.

Visa tai konstatuojant, belieka tik apgailestauti, kad „de-mokratiškoje ir atviroje“ Europoje, pasirodo tokie vienpu-siški, tendencingi straipsniai kaip antai CNN išplatintas „Holokaustas Lietuvoje: vieno žmogaus kryžiaus žygis už teisingumą“. Europa mėgsta kritikuoti ir mokyti iš Sovietų Sąjungos jungo išsivadavusias valstybes, ypač kai iškyla na-cių ir sovietų nusikaltimų žmonijai sulyginimo klausimas. Vakarų demokratijos šalių politikai ir politologai, filosofai ir istorikai mušasi į krūtinę, kad yra atviri istorijai, bet iškart

Nuomonės apie nuomones

jonas MIKELINSKAS

dViVeidis jaNas ar ŠVeNta karVĖ?Apmąstymai apie holokausto šešėlį

užsiriša akis ir užsikemša ausis, kad tik nereikėtų gilintis, kodėl 1945–1946 m. Niurnberge, SSRS prokurorui Roma-nui Rudenkai reikalaujant, o Amerikai, Anglijai ir Prancū-zijai nuolaidžiaujant, buvo įtvirtintas iki tol dar negirdėtas PARADOKSAS: Antrojo pasaulinio karo metais milijonai žmonių liejo kraują kovodami su arijų rasizmu, kad įsivieš-patautų… kvintesencinis rasizmas, kurį XIX a. taip karštai propagavo Britanijos premjeras Benjaminas Disraelis.2

Štai kodėl nūnai Hitlerio aukos tapo išskirtinės, pirmarū-šės, privilegijuotos... holokaustinės, o Stalino – antrarūšės, įtartinos, nei šiokios nei tokios, jokiu būdu nesulyginamos su nacistinėmis, nors jų buvo bene dešimtį kartų daugiau.

Štai kodėl pilietis, kolaboravęs su naciais, yra persekioja-mas ir gali būti baudžiamas mirties bausme, o bendradar-biavęs su sovietais atsisėda net į valstybės prezidento kėdę.

Sakykim, Zuroffas Berlino knygos „Vienovė ir įvairo-vė“, kurioje rašoma apie Britų imperijos premjerą Ben-jaminą Disraelį ir jo rasizmą, neskaitė dėl savo nepakan-kamo raštingumo ar didelio užimtumo, tačiau sunku patikėti, kad jis nebūtų skaitęs ar bent jau girdėjęs apie Jacko Bernsteino knygą „The Life of an American jew in Racist Marksist Yzrael“, kurioje atskleidžiama, kas dedasi nacių medžiotojo pašonėje.

Jei Zuroffas būtų atviras istorijai, vargu ar išdrįstų nusi-kaltimų žydams klausimu lyginti Lietuvą su Vokietija. Juo labiau kad Lietuvoje, bent jau iki sovietų okupacijos, ryškes-nio antisemitizmo niekada nebuvo. Tai gali patvirtinti kie-kvienas pilietis, kuris tarpukariu mokėsi vienoje klasėje su žydais. Jis su jais ne tik bendravo, draugavo, bet kartu sutik-davo ir į miestą iškilmingai atvykstantį vyskupą arba drauge pirkdavo šautuvą Kariuomenės ir visuomenės susiartinimo dieną. Kitaip ir negalėjo būti, nes mokyklose viešpatavo to-lerantiška tautos Auklėtojo Stasio Šalkauskio dvasia.

„

23K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

Norėčiau paklausti Zuroffą: „Kiekgi galima kovoti už tokį teisingumą, į kurio pamatus kaip kertinį akmenį Niurnber-go tribunolas „įmūrijo“ nugalėtojų moralę, kitaip tariant, suteikė indulgenciją tiems, kurie galingi ir turtingi?“

Ir vėl paradoksas: užuot susimąstę ir rimtai svarstę, kaip išbristi iš to rasistinio dualizmo liūno, kurį gėdingai pri-metė Niurnbergo tribunolas, Vakarų ir mūsiškiai politikai, politologai, istorikai, filosofai ir beletristai visu rimtumu svarsto, kiek Lietuvai reikės laiko, kad atsikratytų holo-kausto šešėlio. Tas šešėlis, iš esmės kalbant, jau tapo dvejo-pos moralės ir dvejopo teisingumo simboliu.

Alfonsas Eidintas pareiškė: mums, lietuviams, nerei-kės 100 metų, kad to šešėlio atsikratytume, nes jau turi-me nemažą įdirbį, įsilieję į tarptautinę holokausto švie-timo, tyrinėjimo ir aukų atminimo įamžinimo darbo grupę. Bet štai ėmė ir pacitavo rašytojo Pulgio Andriu-šio žodžius: „Ir naciai, ir sovietai plėšė bei žudė vieno-dai, tik naciai neprašė už tai bučiuoti rankos“, tarsi pa-brėždamas nacių pranašumą prieš sovietus. Tada maga paklausti: jeigu sovietai plėšė su naciais vienodai ir dar tyčiojosi iš savo aukų, tai kodėl jie nėra medžiojami ir teisiami kaip naciai? Neduos meluoti ne tik buvę kola-borantai ir enkavėdistai, bet ir Nachmanas Dušanskis, žiauriausiu būdu nukankinęs garsųjį lietuvių partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą.

Vieno šešėlio reikia atsikratyti, o kito nereikia? Kaip čia dabar išeina?

Išeina taip, kaip nusprendė Niurnbergo tribunolas.Eidintas daro išvadą: „Sovietų Sąjungos administraci-

joje buvo žydų tautybės asmenų, kurie darė nusikaltimus. Tačiau tai nemeta šešėlio visai žydų tautai. Toje plotmėje galima kalbėti ir susikalbėti.“ Vadinasi, vieni nusikaltimai meta šešėlį visai tautai, o kiti nemeta? Meta todėl, kad taip mano Zuroffas, o nemeta todėl, kad taip mano Eidintas? Kodėl vienur atsiranda, o kitur niekaip neatsiranda plo-tmė, leidžianti kalbėti ir susikalbėti?

Filosofas Kęstutis Girnius, reaguodamas į Eidinto skel-biamą įdirbį, sako: „Darbų atlikta gana daug, trūksta ta-lentingų istorikų. Nematyti, kas galėtų parašyti gerą knygą anglų kalba, kuri integruotų minėtą problematiką, sukeltų tarptautines diskusijas.“

Ir viskas? Bet argi čia šuo pakastas?

Pasižiūrėkime į tą klausimą iš arčiau. Štai istorikas Egi-dijus Aleksandravičius,3 aptaręs tarpukario Lietuvos po-litinę, ekonominę ir kultūrinę būklę, su širdgėla pareiškė: „Niekur nedingo ir 1939–1940 metais Lietuvą pražudžiusi Berlyno–Maskvos ašis.“ Bet kažkodėl „užmiršo“ pridurti, kad niekur nedingo ir gėdinga Teherano, Jaltos, Potsdamo konferencijų pataikavimo agresoriui dvasia. Argi to neliu-dija pataikūniška Vakarų demokratijos laikysena, išreikšta žodžiais: „Čečėnija yra Rusijos vidaus reikalas?“

Taigi talentingų istorikų mums netrūksta, trūksta sava-rankiškai, nepriklausomai mąstančių istorikų. O kas dėl to kaltas? Vakarietiška istorijos metodika, kurią taip propa-guoja istorikas Saulius Sužiedėlis. Viena vertus, ji leidžia be išlygų pasmerkti 1941 m. Lietuvos laikinąją vyriausybę vien dėl to, kad ji padėkojo Vokietijos kancleriui Adolfui Hitle-riui, tada dar nepagarsėjusiam holokausto organizavimu ir vykdymu, už išvadavimą iš sovietų jungo, antra vertus, ji neturi nė krislo priekaišto Anglijos premjerui Winstonui Churchilliui, kuris Jaltos konferencijoje išgarbino genera-lisimą Staliną, milijonų Ukrainos ūkininkų ir tūkstančių beginklių Lenkijos karininkų Katynėje žudiką.

Antrojo pasaulinio karo metais Teherane, Jaltoje ir Pots-dame sovietų išprievartauta Vakarų demokratija vėliau šią gėdą juridiškai įteisino Niurnberge, primesdama Europai ir visam civilizuotam pasauliui prievartautojų moralę.

Kai kalbame apie holokausto šešėlio atsikratymą, pir-miausia savęs ir kitų paklauskime, už kokį teisingumą ko-vojame? Ar už Niurnbergo tribunolo primestą dvejopą, ar už amžių patikrintą visiems vienodą teisingumą?

Istorijos mokslas dievagojasi esąs atviras istorijai, kovoja su mitais ir romantiniais vaizdiniais… Bet yra akivaizdu: mums reikia tokių istorikų, kurie būtų atviri ne tik istori-jai, bet, svarbiausia, atviri patys sau. Kol nepriklausomai ir savarankiškai mąstančių istorikų neatsiras, tol Niurnbergo tribunolas atrodys ne dviveidis Janas, įdiegęs dvejopą tei-singumą, o šventa karvė, kuriai reikia užleisti kelią.

1 „Okupacijų palikimo našta. Ar lietuviams prireiks 100 metų atsikratyti holo-

kausto šešėlio?“ Lietuvos žinios, 2010-06-22.

2 Isaiah Berlin, Vienovė ir įvairovė. Žvilgsniai į idėjų istoriją, Amžius, 1995, p. 190.

3 „Lietuva žudoma iš vidaus ir iš išorės“. Su istoriku Egidijum Aleksandravi-

čium kalbasi Vytautas Bruveris. Lietuvos rytas, 2005 m. gruodžio 19 d.

24 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

Kritinis kalbėjimas apie Lietuvos kairę, o kon-krečiau – apie politinės minties ir veiksmo

intelektualų draugijos Naujoji kairė 95 idėjinius bruožus, netikėtai paskatino susimąstyti apie mano kartos, kuri brendo reikšmingu Sovietų Sąjungos griūties laikotarpiu ir buvo nepartinė, laikyseną ir ideologiją. Aptariant kartų tapatumą, daug svarbiau ne tai, kaip suvokiamos ir apsibrėžiamos patirties ri-bos, bet kaip jos įveikiamos. Kritinį pasipriešinimą kviesčiau suprasti ne kaip ribų peržengimą, siekiant beribės arba neribotos laisvės, bet kaip kryptingą jų plėtimą, rūpestingai ir atkakliai įveikiant tapatumo ribotumą.

Maištingosios 1968-ųjų kartos, tiksliau tos jos dalies, kuri Vakaruose aistringai atstovavo kairiajai politinių barikadų pusei, tapatumą puikiai apiben-drina tų dienų šūkis: Soyons réalistes, demandons l‘impossible! (Būkime realistai, reikalaukime neįma-nomo!) Svajonė reikalauti ir tikėtis neįmanomo, t. y. istoriškai įveikti vadinamąjį „liberalųjį kapitalizmą“, Vakaruose neišsipildė. O Rytuose, daugelio nuos-tabai ir net pasipiktinimui, svajonė ir viltis įveikti komunistinę totalitarinę megavalstybę iš tikrųjų virto ta neįmanoma realybe. Nepaprastai reikšminga (ir skandalinga) virsmo pradžia tapo komunistinėje

Vygandas ŠIURKUS

Naujoji lietuVos kairĖ: tarp politiNio protesto ir religiNio beNdruomeNiŠkumo

Lenkijoje susitelkęs nepriklausomas reformistinis darbininkų sąjūdis Solidarność (Solidarumas), ko-vojęs ne tik už geresnes ekonomines sąlygas, bet ir už žmogaus bei piliečio teises, kurias komunistinė valdžia suvaržė.

Manajai, XX a. pabaigos kartai, tikraisiais disi-dentais būti neteko, nes Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu daugelis iš mūsų dar tik baigė sovietines mokyklas. Politinės ir ekonominės socializmo siste-mos keisti nebereikėjo, nes, pasak Ralpho Dahren-dorfo, „socializmas yra miręs, ir jokie jo variantai negali būti atgaivinti pasaulyje, bundančiame iš sta-linizmo ir brežnevizmo dvigubo košmaro“.1 Anoje Atlanto pusėje skubotai prabilta apie pačios istori-jos pabaigą, nes „liberalusis kapitalizmas“ pasiekė lemiamą pergalę Šaltajame kare.

Mano kartos savivoką tuo metu ir tapatumo bruo-žus gerai atskleidžia lietuvių roko grupės „Foje“ dai-nų autoriaus ir atlikėjo Andriaus Mamontovo popu-liarios dainos „Paskutinis traukinys“ žodžiai: „Jei tu nori keist pasaulį, keisk pirmiau save.“ Traukos cen-trais tapo ne tik sovietmečiu drausta netradicinė, antihierarchiška vakarietiško pavyzdžio populia-rioji kultūra, bet ir religijos laisvė. Simboliška, kad mano religinius jausmus sužadino ne Šventraščio

25K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

evangelijos, o garsioji Andrew Lloydo Weberio roko opera Jesus Christ Superstar, kuri, kaip sužinojau vė-liau, pirmą kartą Europoje buvo pastatyta Vilniuje, pusiau slaptai 1971-aisiais, tais metais, kai gimiau. Žinoma, ją rodyti buvo uždrausta.

Asmeninio tapatumo savikūrą atviros pilietinės visuomenės sąlygomis ne vienas iš mūsų kartos su-vokė kaip pareigą. Svarbu priminti, kad sovietmečiu disidentai rėmėsi autonomiškos pilietinės visuome-nės vizija ir puoselėjo viltį, kad tokia visuomenė kada nors bus sukurta. Tačiau šiandien pastangas mąsty-ti, kas yra atvira, laisva visuomenė ir pilietiškumas, moralė ir politiškumas postmoderniuose akiračiuo-se, gerokai apkartino ne vieno iš mūsų nusivylimas dešiniojo libertarizmo ideologija ir praktika Lietu-voje. Likdama ištikima šiems intelektualiniams ieš-kojimams ir moraliniams įsipareigojimams, Naujoji kairė 95 paskelbė savo veiklos programą, užsibrėžu-si skatinti visuomenės pokyčius ir kurti naują poli-tinę Lietuvos kultūrą. Šis politinis ir visuomeninis judėjimas nėra įgijęs ideologinio vienmatiškumo, todėl mėgindamas kritiškai apibūdinti pagrindinius filosofinius NK95 principus neišvengsiu tekstinio išrankumo, bet tai nereiškia, kad nuvertinu kitų šio bręstančio judėjimo dalyvių balsus.

Naujoji kairė kaip „naujų idėjų ir vertybių revoliucija“?

Klysta tie, kurie bando NK95 apkaltinti sovieti-nio socializmo nostalgija ar valstybinio komunizmo ideologine restauracija.2 Tačiau šis judėjimas pagal savo idėjines kryptis ir ištikimybę vis dėlto nėra vi-sapusiškai „sveikas“ ir „sveikintinas“ (arba patriar-chališkai toleruotinas) politinio dialogo partneris, nes politinis dialogas nėra ir neturėtų virsti politine „sanatorija“ dešiniųjų ideologinei „sveikatai“ pa-laikyti. O būtent dešinieji, ypač neokonservatyvieji radikalai, bet kokią kairiąją politinę alternatyvą Lie-tuvoje skuba įvardyti kaip politinę ir visuomeninę „ligą“. Jiems derėtų prisiminti, kad „medikalizuotą“ diskursą Sovietų Sąjungos partinė ir valstybinė sis-tema buvo pasitelkusi disidentiniam pasipriešini-

mui ideologiškai nutildyti – susidorodavo su juo, pasitelkdama mediciną. „Sanatorinė“ politiškumo samprata atmestina kaip iš esmės nedemokratiška.

Naujosios kairės judėjimą inauguravęs viešas politinis protestas prieš ekonominį ir politinį skur-dą, prieš žmogaus ir piliečio teisių pažeidinėjimus Lietuvoje įvyko 2007 m. gegužės 1 d. Buvo padėta gėlių prie vieno iš alternatyviosios „jaunimo“ kultū-ros maištininkų – Franko Zappos paminklo, šitaip pabrėžiant ištikimybę alternatyvioms politinėms ir kultūrinėms vertybėms, ypač aktyviai priešinantis hierarchiniams/patriarchaliniams naujų politinių, visuomeninių ir kultūrinių galimybių suvaržy-mams. NK95 savo politiniais manifestais „apkalė“ kai kurių įtakingų Lietuvos politinių ir kultūrinių įstaigų – Vyriausybės, Prezidentūros, Arkikatedros ir Vilniaus universiteto – duris, simboliškai primin-dama Martino Lutherio reformacinį protestą prieš Katalikų bažnyčios galios hierarchiją. Tačiau ar sim-bolinės nuorodos į populiarios (alternatyvios) „jau-nimo“ kultūros maišto ir religinio protesto politines tradicijas yra vienintelės, pagrindžiančios šio judė-jimo idėjinius metmenis ir paskatas imtis veiksmų? Kokia yra „naujų idėjų ir vertybių revoliucijos“3 Lie-tuvoje politinė filosofija?

Tuos, kurių vaizduotėje sąvoka revoliucija pri-kelia marksistinio komunizmo vaiduoklį, norėčiau perspėti, kad šiuo atveju ji reikšmingai nurodo ne į Marxo ir Engelso „Komunizmo manifeste“ minimą šmėklą, o į Nietzsche’s moralės genealogiją ir Aristo-telio politinę/etinę teleologiją. Šiuo požiūriu svarbi Andriaus Bielskio knyga „Politiškumo postmoder-naus supratimo link: iš genealogijos į hermeneu-tiką“, išleista anglų kalba.4 Joje keliami klausimai, kokia galėtų būti liberalizmo teorijos ir praktikos, jo steigiamos ir globojamos vartotojų visuomenės kritika iš nemarksistinių rezistencinių pozicijų. Kaip, tariamai pasiekus vakarietiškuoju liberalizmu ir švietėjišku humanizmu grindžiamos modernybės ribas, galima mąstyti apie kitokį, arba postmodernų, politiškumą?5 Glaustai tariant, kokia yra nemarksis-tinė kairioji liberalizmo alternatyva?

26 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

NK95 idėjinį revoliucingumą išreiškia tai, kad savo politiniame manifeste ji atmeta „pilietiškumo“ sąvoką, esą politiniame ir moraliniame Lietuvos dis-kurse ištiktą reikšmių „infliacijos“. Viena iš judėjimo steigėjų atmetė ir pačią pilietinės visuomenės sąvoką dėl jos „turinio neapibrėžtumo“ viešojoje vartoseno-je. Joms priešpriešinama, vietoj jų pasitelkiama neva talpesnė, politiniam ir moraliniam veiksmui labiau sutelkianti, „galios struktūras“, „žaidimo taisykles“, „įsitvirtinusią galios pusiausvyrą“ keisti skatinanti „politiškumo“ sąvoka,6 kurios filosofinių pagrin-dų ir ieško Bielskis minėtoje knygoje, pratęsdamas kairuolišką Vakarų intelektualinę tradiciją kritiškai priešintis politinei ir moralinei liberalizmo filoso-fijai.

Panašiai kaip ir daugelis kritikų, Bielskis įžvelgia tiesioginį, abipusį ryšį tarp liberalizmo ir sekulia-rios vartotojų visuomenės. Intelektualinė liberaliz-mo tradicija transformavo Vakarų moralinę kultūrą, nes nunyko moraliniai šaltiniai, nesusiję su autono-miško individo privačiomis vertybėmis, o radika-lus vartotojų visuomenės tapatumo pliuralizmas ir „pojūtinė“ kultūra labai suklestėjo. Ontologinę pir-menybę teikdamas ne bendruomenei, o individui ir privačioms vertybėms, Vakarų liberalizmas, ypač švietėjiškoji jo pakraipa, išstūmė teleologinį mąs-tymą ir dorinę etiką, įtvirtindamas instrumentišką racionalumą ir abstrakčią moralę. Aukščiausias po-litinės/moralinės galios, įstatymų ir tvarkos šaltinis yra ne bendruomenė, bet suvereni galia, reikšmingai nurodanti į liberaliai demokratinę tautinę valstybę ir kapitalistinę jos politikos ir ekonomikos sąrangą, o suverenumas vis dažniau pavojingai tapatinamas su privačiu kapitalu. Valstybė ir visuomenė, pagrįstos kraštutinai liberalaus individualistinio humanizmo teorija ir praktika, nepaiso „bendrojo gėrio“ sam-pratos, kuri yra politiškai veiklios bendruomenės pagrindas, todėl negali suvaldyti savanaudiško kor-poratyvinio verslo, pasipriešinti jo primetamiems asimetriškiems galios santykiams. Neutrali laikyse-na, sprendžiant moralinio pliuralizmo klausimus, esą leido įsigalėti privatiems interesams, todėl stinga

socialinio teisingumo ir atsakomybės. Kalbant vaka-rietiškos kairės terminais, liberalizmas šiandien yra ideologinė kapitalizmo negerovių priedanga – poli-tinė galia pasisavinama (privatizuojama) tam, kad asimetriškai įsitvirtintų iš prigimties destruktyvus privatus kapitalas.

Marksistinė kritika, anot Bielskio, negali sukurti liberalizmo alternatyvos, nes postindustrinei var-totojų visuomenei stinga klasinio solidarumo, o ją pačią kuria tapatybių išsiskaidymas (fragmentacija). Sėkminga (nesmurtinė) marksistinė revoliucija, ne-svarbu, koks būtų teorinių jos pagrindų „autentiš-kumo“ laipsnis, yra neįmanoma. Nevaisingi yra ir bandymai „taisyti“ (to mend) negrįžtamai išsiskai-džiusį pasaulio prasmės rišlumą. Nors Vakarų re-voliucinę politinę valią ištiko paralyžius, vis dėlto negrįžtamai išsiskaidžiusio pasaulio rišlumo galima ilgėtis, tačiau ilgesys gali būti tik vietinis (lokalus),7 nes priklauso įvietintai intelektualinei/moralinei tradicijai. Šiuo pažiūriu marksistinį revoliucingu-mą sėkmingai galėtų pakeisti istorinės genealogijos ir politinės/moralinės teleologijos hermeneutinė praktika. Pasitelkus parankų Friedricho Nietzsche’s metodą nusistovėjusioms politinėms ir moralinėms „vertybėms įvertinti“ naujaip, politinę/moralinę bendruomenę galima apmąstyti dialogiškai-inter-pretatyviai, reabilituojant, „tikrąją, aristotelišką po-litikos prasmę“.8 Taigi naujoji kairė „naujų idėjų ir vertybių revoliucija“ pirmiausia siekia pakeisti ne pasaulį, bet asmeninę etinę laikyseną, kai individas suvokia, kad priklauso tradicijai ir įsiklauso į jos „reikšmės logiką“.

Manyčiau, Bielskis ir kiti šio judėjimo dalyviai reikšmingai transformuoja ir papildo vakarietiškos naujosios kairės (1968-ųjų kartos) prielaidą, kad ir tai, kas privatu, yra politiška. Privatumo ir politiš-kumo skirtis yra tradicinis liberalizmo teorijos ir praktikos pamatas. Naujoji kairė Vakaruose kritiš-kai pasipriešino tokios skirties absoliutinimui, nes negalima toleruoti žmogaus ir piliečio teisių pažei-dinėjimo privačiame (asmeniniame) gyvenime, o privati nuosavybė negali būti politinių ir pilietinių

27K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

teisių pagrindas. Todėl privatumas negali būti visiš-kai nepolitiškas. O NK95 hermeneutiškai lokalizuo-dama pasipriešinimą liberalistinei tvarkai (liberaliai tautinei valstybei ir vartotojų visuomenei, privati-zavusiai galios santykius) pabrėžia, kad tai, kas lo-kalu, yra ne privatu, bet asmeniškai bendruomeniš-ka. Esamus galios (dominavimo) santykius norima keisti ne politinės visuomeninės revoliucijos būdu, bet remiantis hermeneutine tradicijos patirtimi ir priklausomybe jos reikšmių akiračiui. Todėl rei-kalauti neįmanomo arba ieškoti konceptualiai iki/prieš modernios alternatyvos modernybei (švietimo „projektui“, liberaliam humanizmui ir pan.), nors tam tikru atžvilgiu yra utopiška, tačiau tai reiškia ne beribiškumo ar užribio siekimą, ne pastangas „išlaisvinti“ liberalų humanizmą kaip galią, pasak Bielskio, „kontroliuoti žmogišką aplinką ir gamtą/prigimtį anapus visų ribų“, bet asmeninį ir tarpas-meninį hermeneutinį teleologinį virsmą kaip pama-tinę tradicijos vietą (locus ir ευ-τόπος).9

Sekdamas Aristoteliu, tiksliau, Aristotelio politi-nės ir moralinės filosofijos reinterpretacija, pateikta Alasdairo MacIntyro, abstrakčiai liberalizmo mora-lei Bielskis priešpriešina aristoteliškąją dorybių etiką, pagal kurią dorybė yra mąstoma ne kaip būsena, bet kaip dorybiška veikla, savo ruožtu reiškianti aukš-čiausiąjį gėrį – „gerą gyvenimą“ (ευδαιμονία). Tam reikalinga bendruomenė kaip vienas svarbiausių moralinių šaltinių, esančių anapus abstrakčiai savi-pakankamo individo, o kaip tik tie šaltiniai dėl libe-ralizmo įtakos tariamai ir nunyko, kartu su, Bielskio žodžiais tariant, pritarimu ir paklusimu „tradicinei Kosminei tvarkai“, „tobulinančiai (perfective) teleo-loginei visatai“, „hierarchiškai teleologinei pasaulio struktūrai“. Šie praradimai verčia ilgėtis asmeninės hermeneutinės tradicijos, kad atsirastų bendruome-nė, vienijama ne liberalios moralės kaip abstrakčių principų, bet etikos kaip istoriškai įkūnytų veiks-mų.

Pripažindamas, kad tokia alternatyvaus politišku-mo samprata tam tikru, racionaliai apsibrėžtu, at-žvilgiu yra utopiška (teleologiškai transformatyvi),

net „giliai nedemokratiška“ ir elitinė (aristokratiš-ka?),10 Bielskis knygos pabaigoje išreiškia herme-neutinį prieraišumą MacIntyro pateiktai tomistinei intelektualinei tradicijai. Taigi liberalizmo alterna-tyvos paieškos įpareigoja rūpintis ne liberalia mo-dernybe grįstu poliu (πόλις), bet iki/prieš modernia Eklezija (Εκκλησία), kaip bendruomene, ištikima tradicijos „reikšminei logikai“, jos „visaapimančiai prasmei“ ir reikšmingai įvietinančia aristoteliškąjį eudaimonijos (ευδαιμονία) – didžiausio gėrio idea-lą, kai gyvenama „gerąja dvasia“. Beje, skirtingai nuo Aristotelio, kuris šios sąvokos nevartojo pažodžiui, Bielskis reikšmingai priartėja prie istoriškai įgytos tarsi religinės jos prasmės.

Tačiau ar ši „revoliucija“, kaip asmeninė transfor-macija, steigianti pozityviai mąstomą ir įsivaizduo-jamą kitokį bendruomeniškumą, yra pakankama, kad leistų tarpasmeniškai solidariai kritiškai pasi-priešinti „kapitalizmo sukurtoms nelygioms galimy-bėms, socialinei atskirčiai bei hierarchiniams galios santykiams“, „žmogaus gyvenimo privatizavimui bei žmonių susvetimėjimui, o sykiu materialistiniam kapitalizmo šantažui“ (žr. NK95 manifesto 30 ir 31 tezes)?11 Ar tarpasmeninis solidarumas, kaip racio-nalus priklausymas tam tikrai tradicijai, iš tiesų reikš veiksmingą atvirumą ir įsipareigojimą politikai, už-tikrinančiai „pilietinį pasipriešinimą gyvenimo at-omizacijai“ (žr. 33 tezę)? Ar nebus užsidaryta vieti-nėje (lokalioje), tačiau monastiškoje ir hermetiškoje tarsi religinėje „dvasios aristokratų“ bendrijoje? Ar ištikimybė pamatinei tradicijos ortodoksijai, arba tikrajai nuomonei („reikšminei logikai“, „raštui“ ir pan.), nenulems požiūrio į heterodoksiją, arba ki-tatikystę (kitokią, nepopuliarią nuomonę, moralinę bei politinę laikyseną ir pan.) kaip į klaidatikystę, kitaminčius laikant klaidatikiais? Ar kritinis pasi-priešinimas nepavirs galios, kuri leistų dominuo-ti arba steigti asimetrinius viešpatystės santykius, siekimu? Ar tokių neva reikšmiškai „permatomų“ ir „neaiškių“ liberalizmo daiktavardžių kaip „pilie-tiškumas“ ir „pilietinė visuomenė“ atmetimas, vie-toj jų į „riebią“ tarsi religinės tradicijos reikšmių

28 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

dirvą persodinant (reinterpretuojant) tradicinius socialdemokratinius daiktavardžius, tokius kaip „socialinis teisingumas“, „socialinė atsakomybė“ ir „bendrasis gėris“, padės sukurti naują pilietinio (politiškai bendruomeniško) pasipriešinimo „gra-matiką“? Ar paskelbęs liberalizmo sutemas, naujasis tarsi religinis komunitarizmas iš tikrųjų taps naujo-jo politiškumo aušra? Šiuos klausimus aptarsiu nau-josios lietuviškosios kairės atsigręžimo į religiškumą (netapatinti su paviene organizuota religija ar reli-gingumu) fone.

Kultūrinis pliuralizmas kaip pozityvaus politiškumo šaltinis: kaimynų patirtis

Gal kiek supaprastinsiu sakydamas, kad šiandien Vakaruose neigiama (bet ne atmetanti!) nuosta-ta religinės sąmonės atžvilgiu kyla ne iš tradicinio kairuoliško antiklerikalizmo, bet iš neokonservato-rių skelbiamų „civilizacinių susirėmimų“, kuriuos skatina politiniai ir kultūriniai prietarai, atmiešti baime ir neapykanta. Kita vertus, tiek Vakaruose, tiek kapitalistiniais kolonijiniais ryšiais su Vakarais susijusiose pasaulio dalyse religija iš tikrųjų dažnai virsta ideologine įvairiausių pasipriešinimo judė-jimų, kurie siekia politinių tikslų, o jiems pasiekti dažnai pasitelkia smurtą, vėliava. Smurtininkų, ar tai būtų „aktyvistai“, pasirengę žudyti teisinio abor-tų uždraudimo dėlei, ar siaurai apsibrėžtą islamo bendruomenę ginantys Bin Ladeno teroristai, cre-do – „tikiu, todėl žudau“ – reikšmingai nurodo, kad kraštutinis religingumas yra pavienė, dažniausiai griežtai ideologizuota ir politizuota, religinė doktri-na, pagrįsta besąlygiška ištikimybe (fanatizmu). Tai neturi nieko bendra su religiškumu kaip nesmurti-niu priklausymu kitokio pasaulio tvarkai.

Naujoji kairė 95 tokias religines vertybes kaip „meilė ir rūpinimasis silpnaisiais bei vargstančiai-siais“ paskelbusi kairiosiomis, ne vienam Lietuvos dešiniajam, ypač konservatoriui (nebūtinai „reak-cingam“), sukėlė nuostabą, o gal ir pasipiktinimą. Kaip tik šias, iš dešiniųjų „atkovotas“ religines ver-

tybes naujieji Lietuvos kairieji pasitelkia, kad kritiš-kai pasipriešintų liberalaus kapitalizmo galiai. Va-karietiškojo politinio moralinio liberalizmo teorinis universalizmas, pasak jų, yra reikšmiškai pernelyg „skystas“, „neapibrėžtas“, stokoja istoriškaitradici-nio bendruomeninio reikšmių „tirštumo“, todėl kri-tiniam pasipriešinimui netinka. Be to, šį universa-lizmą privatizuoja dominuojantys galios santykiai, tariamai paversdami jį status quo šalininku.

Įdomu, kad katalikų mąstytojas Antanas Macei-na būtent liberalaus humanizmo idėjinių reikšmi-nių pagrindų sąrangos „neaiškumą“ laikė lemiama kritinio galvojimo kliūtimi, trukdančia deramai pasipriešinti komunistiniam totalitarizmui. „Prie-šintis komunizmui reikia betgi krikščioniškosios sąmonės, nes Krikščionybė šiandien yra vienintelė pasaulėžiūra, galinti lenktyniauti su komunistine ideologija. Jokis humanizmas šių lenktynių laimė-ti neįstengia jau tik todėl, kad jis yra neaiškus savo pagrindais ir neišvystytas savo sąranga, kuo kaip tik pasižymi komunizmas“, – išeivijos žurnale Į laisvę 1971 m. rašė Maceina.12

Šių dienų situacijoje kyla reikšmingas klausimas: ar lietuviškoji naujoji kairė, priartėjusi prie kata-likiškos mąstysenos, nesusitapatins su ja visiškai? Ar marksistinės „klasinės sąmonės“ paprasčiausiai nepakeis „religinė sąmonė“,13 ar naujoji kairė ne-taps dar vienu „religinio socializmo“ sambūriu? Ar naujasis tarsi religinis, tiksliau, atviras religiškumui bendruomeniškumas iš tikrųjų yra nesuderinamas su liberaliai sekuliariu pilietiškumu ir pilietine vi-suomene? Ar pagrįstai teigiama, kad šios sampratos „neaiškios“, „neapibrėžtos“, jas apėmusi ideologinė „infliacija“?

Ieškodamas atsakymo, lietuvių politinio dialogo ir lietuviškosios protesto kultūros ribas praplėsiu itin reikšminga lenkų pasipriešinimo komunistiniam režimui patirtimi. Lenkų disidentas, moraliai ypač jautrus intelektualas Adamas Michnikas 1976 m. pa-rašytoje knygoje „Bažnyčia. Kairė. Dialogas“ (Koś-ciół, Lewica, Dialog) demokratinę opoziciją apibrėžė kaip totalitarizmui besipriešinančių, žmogaus teises

29K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

ginti įsipareigojusių, tačiau skirtingoms politinėms ir kultūrinėms tradicijoms atstovaujančių piliečių dialogą. Michnikas kvietė ne tik priešintis pilietinių teisių suvaržymams, bet ir puoselėti kultūros pliu-ralizmą, nes kultūrą laikė „kūrybingu, naujas idėjas pateikiančios įtampos šaltiniu“.14 Taigi šis politinis dialogas turėjo reikšti ne „sveiką protą“, protingą „susitarimą“, ideologines „kovas“ ar „paliaubas“ tarp jų, bet kūrybiškai vienijantį pasipriešinimą ir naujų kelių paieškas.

Michnikas ragino, kad tiek bažnytinė bendruo-menė, besipriešinanti komunistiniam totalitariz-mui, tiek kairiųjų pažiūrų disidentai intelektualai valstybinio smurto ir prievartos akivaizdoje nepai-sytų tradiciškai abipusio nepasitikėjimo ir įsilietų į bendrą, unikaliu kultūriniu pliuralizmu grįstą, viešą dialogą, nes tik tada lenkų kultūra galės veiksmingai ir sutelktai priešintis totalitarizmui. Tai būtų ne tik negatyviosios „laisvės nuo“ prievartos siekimas, bet ir pozityvioji „laisvė kam“, skatinanti pilietinį pasi-priešinimą nukreipti į pilietinės visuomenės ir pilie-tinės savivaldos kūrimą. Beje, netrukus šio demo-kratiškai liberalaus ir visuomeniškai įsipareigojusio projekto „juodraščiu“ tapo Solidarność judėjimas Lenkijoje, autentiškai suderinęs ne tik pilietinio/vi-suomeninio, bet ir religinio/bendruomeninio pro-testo gijas kovai su totalitarine sistema.

Pasipriešinimas valstybiniam komunizmui at-skleidė istorinę žmogiško bendrabūvio tiesą, kad pi-lietinės teisės nėra prigimtinės, jas reikia išsikovoti, jų užtikrinimas yra kasdieninis pilietinės visuome-nės rūpestis. Be pilietinių teisių ir laisvių politinės teisės yra bevertės. Ko verta politinė teisė balsuo-ti per rinkimus, jei nėra pilietinės laisvės rinktis ir spręsti pagal savo įsitikinimus? Ko verta politinė spaudos laisvė, jei nėra pilietinės laisvės turėti ir reikšti kitokią nuomonę? Disidentinis kritinio pa-sipriešinimo žodis atskleidė, kad totalitarinei vals-tybei užgniaužus žodžio laisvę kaip pilietinę teisę, spauda virsta piliečių priespaudos įrankiu. Pilietinis pasipriešinimas totalitariniam valstybiniam komu-nizmui nomenklatūrininkų pasipiktinimą sukėlė ir

jie represijų griebėsi pirmiausia todėl, kad tai buvo piliečių protestas, gynęs konstituciškai įtvirtintas politines ir pilietines teises, o kartu apnuoginęs „popierinę“ komunistinės valstybės politinę/teisinę sąrangą (konstituciją).

Ragindamas kairiuosius disidentus paremti Ka-talikų bažnyčios kovą už žmogaus ir piliečio teises, Michnikas nemanė, kad tikinčiųjų bendruome-nės protestai yra viso labo politiškai paranki proga veiksmingai nukreipti jėgas prieš valstybinį smur-tą ir prievartą. Jis bene autentiškiausiai įsiklausė į Lenkijos vyskupų ir katalikiškai mąstančiųjų protes-to balsą. Kreipdamasis į jaunimą, apimtą pilietinio nepaklusnumo, Michnikas rašė: „Manau, kad mūsų politinėje tikrovėje pačios radikaliausios yra krikš-čioniškosios idėjos, o didžiausi „minios kurstytojai“ yra vyskupai.“15 Tačiau Katalikų bažnyčios, vienin-telės nepriklausomos hierarchinės įstaigos komu-nistinėje valstybėje, politinio protesto Michnikas nelaikė Bažnyčios politizacijos nuodėme, nes, jo žo-džiais tariant, „ginti persekiojamus ir kankinamus žmones nėra politika“.16

Polemiškai teigdamas, kad Vakarų kairiosios ver-tybės išaugo iš krikščioniškosios tradicijos,17 Mich-nikas vis dėlto manė, kad reikia kurti ne tarsi religinę bendruomenę, bet sekuliarą valstybę. Remdamasis kairiųjų politinių pažiūrų katalikų mąstytojo Jeano-Marie Domenacho nuoroda į to meto Prancūzijos vyskupų reikšminę skirtį tarp sekuliarizacijos, kaip Bažnyčios atžvilgiu nekonfliktinio valstybinio su-verenumo, sprendžiant pasaulietinius reikalus, ir sekuliarizmo, kaip agresyvaus materialistinės/ateis-tinės filosofijos propagavimo, arba, drįsčiau papil-dyti, – kaip ideologinės totalitarinio teroro kaukės, sekuliarią valstybę Michnikas apibrėžė ne antika-talikiškomis, bet antitotalitarinėmis sąvokomis. Sekuliarizacija reiškė Bažnyčios nepriklausomybės palaikymą ir tikinčiųjų pilietinių teisių gynimą, jos atskyrimą nuo valstybės, bet ne nuo realaus pasau-lio. Kad būtų įgyvendintas šis sekuliarios valstybės idealas, Michnikas atviram dialogui kvietė visus – net skirtingiausių pažiūrų žmones. Toks „vertybių

30 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

bendrumas tarp Bažnyčios ir kairės“ turėjo reikšti ne „politinę sąjungą“, kuri religiją tapatintų su po-litika (politine ideologija), bet tapti vieningo anti-totalitarinio pasipriešinimo pagrindu, vienijančiu skirtingų idėjinių ir pasaulėžiūrinių nuostatų žmo-nes ir jų bendrijas.

Prabėgus lygiai dviem dešimtmečiams, gyven-damas jau nepriklausomoje ir demokratiškoje Lenkijoje, Michnikas 1996 m. viešame laiške savo bendraamžiui, amerikiečių politiniam mąstytojui ir istorikui, mėginusiam derinti liberalizmo ir so-cializmo tradicijas, Irai Katznelsonui18 rašė, kad demokratiškas pasaulis yra ir turi likti „chroniškai netobulas“, nes tai laisvas pasaulis. Tačiau tai nėra galingųjų savivalės ir beteisių nuolankumo pasau-lis, nes, pasak Michniko, „[d]emokratija nėra tapati laisvei. Demokratija yra laisvė, įstatyta į įstatymo vėžes. Laisvė savyje, be įstatymo ir tradicijos uždė-tų apribojimų, yra kelias į anarchiją ir chaosą, kur viešpatauja stipriausiojo teisė“.19 Kultūrinis pliura-lizmas ir jame įsišaknijusi, o kartu jį patį globojanti ir skleidžianti, „chroniškai netobula“ demokratija Michnikui buvo politinių/etinių vertybių šaltiniai, kuriantys unikalų, kultūrinėms tradicijoms jautrų bendruomeniškumą. Demokratinio liberalizmo žo-dyne tai vadinama pilietine visuomene. Tačiau ją reikėtų suprasti ne kaip mechanišką, ideologiškai parankią abstrakciją – vakarietiškojo liberalizmo kritikai laiko tai didžiausiu politinės ir moralinės liberalų filosofijos trūkumu, bet laisvės kaip kitokių ribų, negu tos, kurias įtvirtino totalitarinės valsty-bės smurto praktika, metaforą.

Alternatyvios politikos link: protestas ir bendruomenė

Vytautas Kavolis, knygoje „Moralizuojančios kul-tūros“ išskyręs keturias „moralines kultūras“, kaip keturis modernybės pavidalus, grindžiamus skirtin-gomis individo santykių su visuomene sampratomis, nurodė liberalios-demokratinės moralinės kultūros silpnąją vietą – tai „emocinio sąryšingumo (con-

nectedness) tarp individų“ stoka: „Iš visų modernių moralinių kultūrų, atrodo, liberalioji dėl pačios savo sąrangos mažiausiai linkusi suteikti emocinę para-mą sunkmečiais. Ji kaip tik stokoja šaltinių, kuriais daugiausia ir buvo pagrįsta religinių tradicijų galia daryti poveikį jų pasekėjų protams“.20 Beje, į šį va-karietiškojo liberalizmo Achilo kulną smigo jau ne viena kritikos strėlė.

Tai, kad vakarietiškasis liberalizmas nekreipia dėmesio į vietiniais jausminiais solidarumo ryšiais ir įsišaknijimu tradicijose pagrįstą bendruomeniš-kumą, glaudžiai susijusį su universaliomis žmogaus teisėmis ir teisingumu, manyčiau, lėmė ne atseit klaidingos pamatinės teorinės liberalizmo prielai-dos ar tariamas ideologinis jų „klastingumas“, bet pati liberalizmo praktika kaip politinis/etinis įsipa-reigojimas kritiškai vertinti tokius kultūrinius ir po-litinius/ekonominius visuomeninės atskirties me-chanizmus kaip klasė, rasė, lytis ir pan. Kraštutiniai socialistai ir komunistai revoliucionieriai teisingu-mui įtvirtinti pasitelkė klasinę sąmonę (tapatumą) vildamiesi, kad proletariato diktatūra užtikrins būsimos sociopolitinės ir ekonominės santvarkos idealą – pilietinę lygybę (šiuo požiūriu „buržuazi-nis“ tarpklasinis pilietinis solidarumas paralyžiuoja klasinį solidarumą). O liberalai, ugdydami pilietinę sąmonę, peržengiančią griežtas klasines, rasines ir lyčių ribas, sutelkė dėmesį į žmogaus teisių ir tei-singumo kosmopolitiką, kad palaipsniui pertvarkytų esamą, neteisingą ir netobulą pasaulį, siūlydami in-divido teisėmis ir laisvėmis pagrįstą pilietinį ben-drabūvį. Įgyvendindamas šiuos tikslus, liberalizmas nuosekliai vengė imtis revoliucinių priemonių, o tai, mano manymu, reikšmingai byloja ne apie politinį neryžtingumą ar net bejėgiškumą, bet apie jo paties teoriškai „nutylėtą“ jautrumą bendruomeniniams ryšiams. Kaip tik šį „nutylėjimą“ Vakarų naujieji kairieji ir tradiciniai konservatoriai dažnai vadina ideologine liberalizmo „klasta“ (esą taip slapčia įgy-vendinamas divide et impera principas).

Pasak vokiečių sociologo Niklo Luhmanno, kai susiduriama su nūdienos modernių visuomenių su-

31K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

pratimo ir paaiškinimo sunkumais, intelektualinio dėmesio nebereikia kreipti į visuomeninės sanklo-dos (susisluoksniavimo) neteisybes: „Išnaudojimas ir priespauda yra pasenusios mitologijos, negatyvios utopijos, siūlančios lengviausią išeitį iš padėties – re-voliuciją. Viešpataujantys ryšiai jau nėra hierarchi-niai, dabar tai įtraukimo ir atskirties ryšiai“. Globa-lios sistemos susikūrimas verčia kritiškai suabejoti pačia sąvokos visuomenė reikšme. „Ar galima išsau-goti jos tradicinę pilietinę (= politinę) reikšmę, ar globalios sistemos iškilimas verčia šią sąvoką keis-ti?“ – klausia Luhmannas.21

Kol akademikai kuria „mokslinį“ žargoną, tinka-mą „naujajai pasaulio tvarkai“ suprasti ir paaiškinti, Vakarų šalyse ir jų pavyzdžiu sekančiose liberalios demokratijos valstybėse klasė, rasė ir lytis tebė-ra įtakingi visuomeninės atskirties šaltiniai, grin-džiantys ir palaikantys tradicinę asimetrišką galios sanklodą. Bet ar tai yra pakankamas pagrindas vi-siškai atmesti vakarietiškojo liberalizmo minties ir veiksmo tradiciją, priešpriešinant jai tariamai visiš-kai kitokią (alternatyvią) politiką kaip veiksminges-nį bendruomenės pasipriešinimą šioms atskirtims ir hierarchijoms? Ar Andriaus Bielskio įsivaizduotoji bendruomenė – Eklezija – bus bendruomeniškesnė ir atviresnė negu liberali pilietinė visuomenė? Su-tinku su Bielskiu, kad globalios visuomenės (ar sis-temos) klasinis solidarumas reikšmingai sumenko. Tačiau klasinės (ir kitokios) įtampos židiniai toli gražu neišnyko. Ar šioms įtampoms įveikti pakaks politiškai miglotų nuorodų į religinę meilę, ideali-zuotą, supaprastintą „vietinės krikščionių bažnyčios ar parapijos bendruomenę“22 arba parapijiečių di-alogo, kuris iš esmės yra dar viena viešpataujančio monologo išvestinė?23

Atmesti pilietinės visuomenės sąvoką vien todėl, kad pavieniai individai ar jų grupės dažnai ideo-logiškai pasisavina ją savanaudiškais tikslais, būtų nerimta. Juo labiau tai neįrodo jos kritikų „ideo-loginės nekaltybės“. Britų politinis mąstytojas Joh-nas Keane’as teigia: „Pilietinei visuomenei būdinga iškelti ją pačią paralyžiuojančias ideologijas“, kaip

antai patriarchalinis viešpatavimas, rinkos konku-rencijos stabas, socializmas, nacionalizmas ir pan., tačiau kartu pilietinė visuomenė savyje turi ir „ga-lingas priešpriešines sroves, kurios užtikrina, kad sąvoka visuomenė neturėtų nekintamos reikšmės“, nes „pilietinė visuomenė nuolatos abejoja sutartinė-mis reikšmėmis ir nusistovėjusiu visuomeninių ry-šių akivaizdumu“.24 Pilietinės visuomenės esminių sąvokų atmetimas nepastebimai gali virsti pastangų suprasti ir paaiškinti pačią egalitarinę ir pliuralis-tinę visuomenę atmetimu, o tai jau nėra politiškai neutralus veiksmas.

Manyčiau, kritinis pasipriešinimas liberalios de-mokratinės tvarkos ydoms turėtų ne atmesti libe-ralizmo tradiciją, o reikšmingai papildyti ją mūsų sukaupta antitotalitarinio pilietinio pasipriešinimo patirtimi. Rytų Europos beteisių piliečių veiksmin-gas pasipriešinimas valstybiniam komunistiniam totalitarizmui yra didžiulis įnašas į vakarietiškojo liberalizmo teoriją ir praktiką. Ši istorinė ir kultū-rinė patirtis liudija, kad tarp liberalizmo principų universalizmo ir valstybinio totalitarizmo tiesiogi-nių ryšių nėra, o visuotinės žmogaus ir piliečio tei-sės yra suderinamos su tradicinėmis bendruomenės vertybėmis ir moralinėmis dorybėmis.

Todėl neatmestinas ir pilietinės visuomenės kaip moralinio šaltinio vaidmuo. To nereikėtų suprasti kaip priemonės (τεχνη) vienai ar kitai solidarumo (ir ne tik jo) sampratai įtvirtinti, stengiantis logiškai save apibrėžti ir sociologiškai susitapatinti. Žvelgiant teleo-logiškai – tai pilietinis bendrabūvis, steigiantis ir sergs-tintis tikslas (τελος), kuris nėra baigtinis, nes lygiatei-sio bendrabūvio ribos ir sąryšiai nuolat kinta. Tokiame pilietinės visuomenės reikšminiame lauke solidarumas nėra tolygus tapatumui. Solidarumas pirmiausia reiš-kia ne vieningą tapatumą, bet tarpusavio atsakomybę. Pilietinei visuomenei tapatumas nėra tik idealizuota išankstinė tradicinio bendruomeniškumo santara ar tradicinių autoritetų nulemtas dialogas (įvairiausių pa-vidalų binarinė hierarchija). Visų pirma tai įtraukimo ir atskirties gebėjimas kaip moralinis iššūkis ir užduo-tis pačiam individui. Kaip į šiuos iššūkius bus atsakyta,

32 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

nuo to priklausys pilietinės visuomenės atvirumo laips-nis, savo ruožtu grindžiantis pilietinio protesto kultūrą. Pilietinėje visuomenėje asmens tapatumas yra daugia-briaunis ir nevienalytis,25 o solidarumas – tai moralinė atsakomybė už visus, kuriuos ji įtraukia ir atskiria.

1 Ralph Dahrendorf, Reflections on the Revolution in Europe (New York:

Times Books, 1990), p. 42.

2 Eglė Witting-Marcinkevičiūtė Kultūros barų žurnalo 2011 m. nr. 1 apiben-

drindama rašė: „Naujieji „vakarietiškieji“ Lietuvos kairieji ne tik kad mažai

kuo skiriasi nuo rytietiškųjų nomenklatūrinių kairiųjų, bet ir išsaugojo

kai kuriuos ryškius senųjų – bolševikinių kairiųjų bruožus (...)“, E. Witting-

Marcinkevičiūtė, „Naujoji seno sukirpimo kairė, arba „šiaudinė“ tolerancija

neapykantos fone“, http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/e-witting-marcin-

keviciute-naujoji-seno-sukirpimo-kaire-arba-siaudine-tolerancija-neapy-

kantos-fone.d?id=41483811 . Žiūrėta 2011-02-02.

3 Morta Vidūnaitė, „Vertybinė ar idėjinė revoliucija“, http://

www.delf i . l t/news/ringas/l it/mvidunaite -ver tybine -ar- idejine -

revoliucija.d?id=13066219 . Žiūrėta 2010-03-19.

4 Andrius Bielskis, Towards a Post-Modern Understanding of the Political:

From Geneology to Hermeneutics (New York: Palgrave Macmillan, 2005).

5 Andrius Bielskis, Ten pat, p. 25. Tam tikrą nuokrypį lietuviškojo marksis-

tinio revizionizmo link liudija tai, kad šiandieniniai NK95 nariai pasinėrė

į K. Marxo raštų kritinius skaitymus. Tačiau marksizmas vis dėlto nėra

šio judėjimo filosofinius pamatus išskirtinai pagindžianti ar politinę jų

ideologiją nulemianti politinė/ekonominė filosofija.

6 Bernardinai.lt, „Naujoji kairė 95: alternatyvus balsas, kviečiantis dis-

kusijai“ („bernardinai.lt“ žurnalistės Linos Valantiejūtės pokalbis su

Andriumi Bielskiu, Morta Vidūnaite ir Aušra Pažėraite), http://www.

bernardinai.lt/straipsnis/2007-05-16-naujoji-kaire-95-alternatyvus-

balsas-kvieciantis-diskusijai/4563 . Žiūrėta 2010-03-19.

7 Andrius Bielskis, ten pat, p. 25.

8 Bernardinai.lt, ten pat.

9 Andrius Bielskis, ten pat, p. 150.

10 Andrius Bielskis, ten pat, p. 148.

11 Naujoji kairė 95. Manifestas, http://www.nk95.org/manifestas.htm .

Žiūrėta 2010-03-20.

12 Rusiška ar sovietiška imperija, Akiračiai, 1980 m., Nr. 7, p. 5.

13 Viena iš aktyviausių NK95 judėjimo veikėjų teigia: „Kiekvienos socialinės tvarkos

pagrindiniai atraminiai stulpai yra religinės (arba bent jau religinės prigimties)

mito, ritualo ir draudimų realybės. Socialinė tvarka yra įsišaknijusi religinėje

sąmonėje“. Aušra Pažėraitė, „Smurtas ir religija: bandant nubrėžti naują religi-

jų tyrimų kryptį“, Šiaurės Atėnai, 2007 m. gegužės 26 d. Nr. 846, arba http://

www.culture.lt/satenai/?leid_id=846&kas=straipsnis&st_id=5191 . Žiū-

rėta 2011-02-02.

14 Adam Michnik, The Church and the Left (Chicago: The University of Chi-

cago Press, 1993), p. 156.

15 Adam Michnik, ten pat, p. 170.

16 Adam Michnik, ten pat, p. 178.

17 Adam Michnik, ten pat, p. 146.

18 Pokomunistinėms ir pokolonijinėms šalims I. Katznelsonas siūlė atsisa-

kyti liberalizmo sukurtų europocentrinių tapatumo ribų, iš liberalizmo

intelektualinio paveldo ragino atsirinkti skirtingų srovių vertybes ir

skirtingų pakraipų liberalias teorijas: „Šiandien mes, rodos, puldinėja-

me tarp šio išgryninto, higieniško liberalizmo ir įvairaus plauko anti-

liberalios kritikos. Vietoj to mes turime susikurti tokį liberalizmą, kuris

būtų daugiau nei tarpininkaujantis teisėjas, bet mažiau nei visiškai

pakankama moralė, kuriam labiau rūpėtų atnaujinti institucijas ir po-

litines programas, o ne kuo švariau išsijoti liberaliąją filosofiją“, žr. Ira

Katznelson, Liberalism‘s Crooked Circle: Letters to Adam Michnik (Prince-

ton: Princeton University Press, 1996), p. 107–108.

19 Adam Michnik, „Gray is Beautiful: A Letter to Ira Katznelson,“ Letters

from Freedom: Post-Cold War Realities and Perspectives (Berkeley: Uni-

versity of Calofornia Press, 1998), p. 320.

20 Vytautas Kavolis, Moralizing Cultures (Lanham: University Press of Ame-

rica, 1993), p. 47.

21 Niklas Luhmann, „Globalization or World Society?: How to Conceive of

Modern Society,“ http://www.generation-online.org/p/fpluhmann2.

htm . Žiūrėta 2010-03-20.

22 Andrius Bielskis, ten pat, p. 148.

23 Diskusiją apie hermeneutinio dialogo „monologinį charakterį“ žr. Mi-

chael Murray, „Against Dialogue,“ Reinterpreting the Political: Continen-

tal Philosphy and Political Theory, ed. Leonore Langsdorf and Stephen

H. Watson with Karen A. Smith (New York: State University of New York

Press, 1998), p. 189.

24 John Keane, Civil Society: Old Images, New Visions (Stanford: Stanford

University Press, 1998), p. 51.

25 Tokio daugiaplotmio vakarietiškojo pilietinio tapatumo bruožus yra

apibrėžęs šviesaus atminimo profesorius Vytautas Kavolis: „Mane patį

daugiau domina formulė: liberalinė moralybė, romantiška kultūra, tau-

tinė priklausomybė, tarptautinė atsakomybė demokratinės politikos ir

gerovės visuomenės kontekste“, žr. „Kultūra be užbalzamuotų mumijų:

pokalbis su Vytautu Kavoliu,“ Akiračiai, 1981 m., Nr. 4, p. 15.

33K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

Apie garso kultūros niuansus

Esame garso, balso ir žodžio barbarai. Mūsų garsinė kompetencija yra menka, nuvytusi ir niekinga, palygin-ti su mūsų protėviais, gyvenusiais, kai žodžio ir garso kultūra dar klestėjo. Dabar esama labai daug triukšmo, bet apgailėtinai mažai prasmingų garsų. Ankstesnis pa-saulis, turtingas reikšmingų garsų, išnyko, palikęs tik menkas užuominas apie savo didingumą.

Kultūros istorikams labai gerai žinomas skirtumas tarp oralinės ir rašto kultūros. Rašto neturinti kultūra ir visuomenė funkcionuoja visaip kitaip negu jį turin-ti. Oralinė kultūra savo tradiciją gali perduoti tik per pasakojimus, dainas ir tiesioginę patirtį: mitai, dainos, pasakos eina iš lūpų į lūpas, jų gali išmokti tik klausy-damasis, kaip kitas pasakoja arba dainuoja.

Rašto kultūra gali atgaivinti net ir pamirštas tradici-jas, nes raštas išlieka ilgiau negu jį sukūrusi bendruo-menė. Be jokios abejonės, rašto išradimas paspartino progresą, leido geriau pažinti gamtą ir pasaulį. Juk, palyginę žmonijos istoriją atsiradus raštui ir iki jo, ma-tytume milžinišką technologijų skirtumą, socialinių struktūrų kaita taip pat paspartėjo. Ar tos technologijos ir vis didėjantis progreso pagreitis nesužlugdys mūsų civilizacijos, tai jau kitas klausimas.

Raštas leido ne tik kaupti patirtį, bet ir dalytis ja su kitomis bendruomenėmis. Oralinės kultūros bendruo-menė žinojimą (plačiąja prasme) apribodavo palaikyda-ma savo tradiciją. Žinių perdavimas buvo komplikuotas:

Paveldas ir paminklai

Virginijus SAVUKYNAS

kodĖl VilNiui reikia karilioNo?

reikėjo tą tradiciją pažinti, be to, ją atskleisti ir ją priimti. Tačiau oralinės kultūros nederėtų nuvertinti. Antropo-logai, tiriantys dabartines rašto nežinančias bendruo-menes, nustatė, kad jų nariai kur kas lengviau atsimena ir savo galvose gali sutalpinti gerokai daugiau informa-cijos. Tai visiškai suprantama: nesant rašto, žinias reikia nešiotis galvoje, nes, kai jų prireiks, neatsiversi knygos, kurioje galėtum perskaityti, ką turėtum daryti.

Knygoje „Sakymas ir rašymas“ Vytautas Ališaus-kas rekonstruoja oralinį baltų pasaulį. Žodis oralinėje kultūroje buvo materialus ir susijęs su labai aiškiomis pasekmėmis. Štai kodėl „būti įžeistam tradicinėje kultū-roje yra tokia pat žala žmogaus asmeniui, nepriklauso-mai nuo jo padėties visuomenėje, kaip ir būti sužeistam žmogaus kūnui. Ir vienu, ir kitu atveju pažeidžiamas gy-venimo integralumas.“1 Senovės lietuviams dabartiniai laikai, paženklinti neribota žodžio laisve, kai galima išsakyti net ir visiškai nepagrįstą nuomonę, už tuos žo-džius neprisiimant jokios atsakomybės, atrodytų baisi barbarybė, nepakeliamai nežmoniška būtis.

Senovėje santarvę ir taiką laiduodavo kunigaikščio žodis. Neįpareigotas ir neatsakingas kalbėjimas buvo visiškai nepriimtinas. Štai kodėl keletas vokiečių rite-rių, kurie laidė užuominas, esą Vytauto motina buvo ne itin dorovinga, palydėjo galvas. Be to, manyta, kad nekontroliuojamas kalbėjimas gali peraugti į magiją, o tai kelia pavojų visai bendruomenei.

Labai svarbi buvo ir moduliacija: žmonės su chtoni-nio pasaulio dievybėmis turi bendrauti pašnibždomis,

34 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

o aukščiausi dangaus dievai byloja didžiu balsu. Kuni-gaikščiai žinias irgi pranešdavo taip, kad visi paval-diniai girdėtų. Taigi reikia žinoti, ką kalbėti garsiai, o ką tyliai. Kai nepaisoma šio kultūrinio kodo, galima prisišaukti nelaimių. Panašu, kad dėl šios priežasties šv. Adalberto misija Prūsijoje baigėsi liūdnai. Pas prū-sus atvykdavo nemažai svetimšalių ir sveiki išvykdavo. O štai šv. Adalbertas buvo nužudytas. Kodėl? Pasak Ališausko, esminis dalykas tas, kad psalmes jis giedojo iš knygos. Prūsams tai buvo nauja. Giedojimas ir daina-vimas jiems, be abejo, buvo žinomi dalykai, tačiau kad kas nors darytų tai iš knygos, atrodė keista ir nesupran-tama. Gal tai nebūtų taip suerzinę prūsų, jei ne lemtin-gas sutapimas – Adalbertas buvo nužudytas šv. Jurgio dieną. Mitologiniai duomenys rodo, kad panašiu laiku prūsai aukodavo Pergrubrijui, kuris buvo atsakingas už žemės derlingumą. Ir štai lemiamu momentu pasiro-do Adalbertas, kuris psalmes gieda iš knygos. Prūsams tai pasirodė ne tik keista, bet ir pavojinga. Gal jis yra burtininkas, kuris panaikins Pergrubrijaus galias, todėl žemė nieko neužaugins, o prūsų šeimos turės mirti iš bado. Nesunku suprasti padėties dramatizmą: kažkas svetimas daro kažką neaiškaus, ir tai gali pakenkti sa-viesiems. Adalbertą nusprendžiama rituališkai nužudy-ti, kad būtų panaikinti kenkėjiški jo veiklos padariniai. Dviejų kultūrų – krikščioniškos ir pagoniškos – susidū-rimas buvo dramatiškas abiem pusėms. Skirtingi kodai lėmė skirtingą situacijos vertinimą.2

Tokių atvejų kultūros antropologai išsiaiškino ne vie-ną. Štai Marshallas Sahlinsas aprašo Cooko kelionę. Jis irgi buvo nužudytas dėl panašių priežasčių. Havajiečiai iš pradžių jį laikė dievybe ir teikė visokias gėrybes, o kai jis, užkluptas audros, sugrįžo antrą kartą, buvo paaukotas.3

Beje, vertėtų atkreipti dėmesį į mitinį Vilniaus atsi-radimo faktą. Mitologinėje sąmonėje Vilnius gimė kaip garsas. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas „mie-godamas susapnavo, kad ant kalno, kuris kadaise buvo vadinamas Kreivuoju, o dabar Plikuoju, stovi didžiulis geležinis vilkas, o jame staugia tarytum šimtas vilkų. Ir pabudo iš miego, ir tarė savo žyniui Lizdeikai, kuris buvo rastas erelio lizde: „Sapnavau keistą sapną.“ Ir nupasako-jo viską, kas jam sapne buvo pasirodę. Ir žynys Lizdeika

išaiškino: „Didysis kunigaikšti, geležinis vilkas reiškia, kad sostinė čia stovės, o staugimas jo viduje – kad jos garsas sklis po visą pasaulį.“4

Miestas materializuojasi kaip išgarsėjimo pažadas. Garsas yra pirmiau statinių, tvirtovių, pirklių ir ama-tininkų. Šis Vilniaus radimosi – aišku, mitologinėje sąmonėje, nes puikiai žinoma, kad miestas egzistavo ir prieš Gediminą – garsinis aspektas dar nėra pakan-kamai mitologų ištirtas, tačiau tai būtų labai įdomus tyrinėjimas.

Vis dėlto nereikėtų manyti, kad atsiradus raštui vi-suomenė pradėjo gyventi pagal rašto kultūros taisy-kles. Kai buvo išleistas Mažvydo „Katekizmas“, lietuviai neperėjo iškart nuo žodžio prie rašto. Puikiai žinome, kad masiškai neraštingumą pradėta likviduoti nuo Apšvietos epochos, o raštinga Lietuva tapo tik tarpuka-riu. Didžioji dalis visuomenės gyveno garso kultūroje, orientavosi pagal garsą dar ir XIX a., o XX a. pradžioje Lietuvos kaimo žmonės buvo daugiau žodžio negu raš-to bendruomenė.

Šiandien garso kultūros niuansų jau nebepaisoma. Todėl ir esame garso barbarai. Nežinome, ką derėtų sakyti garsiai, o ką pašnibždomis. Oralinės kultūros požiūriu mūsų epocha yra triukšminga ir chaotiška, nes garsas nebegerbiamas. Namuose muzika įjun-giama ne tam, kad jos būtų susikaupus klausomasi, pasinėrus į ją medituojama, o tam, kad ji sudarytų foną, užgožtų gatvės triukšmą. Laidos per radiją, te-leviziją ar internetą stebimos probėgšmiais, nekrei-piant dėmesio į sakomus žodžius. Kažin kas labiau priblokštų praeities žmogų, jei jis atsidurtų dabarty-je, – technologiniai stebuklai ar tai, kaip mes elgia-mės su žodžiu?

Mūsų žinojimas apie oralinę kultūrą yra labai miglo-tas, įsivaizduojame tik kai kuriuos tos kultūros bruožus. Ją galime rekonstruoti tik iš raštų, t. y. iš tos kultūros, kuri – sąmoningai ir nesąmoningai – sunaikino žodžio kultūrą, neturinčią galimybių išlikti, jei nėra ją puose-lėjančios bendruomenės.

Autentiška oralinės kultūros tradicija nutrūko. Ir čia iškyla klausimas: o koks mūsų santykis su dingusia gar-

35K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

so epocha? Ar įmanoma atgaivinti tai, apie ką turime miglotą supratimą? Pagaliau ar reikia naujų garsų ir kultūrinių garso konotacijų šiame ir taip triukšminga-me gyvenime?

Santykis su praeitimi

Vokiečių istorikas Jörnas Rüssenas teigia: „Istorinė sąmonė yra ypatingas orientavimosi esamose gyvenimo aplinkybėse būdas. Ji grąžina į praeitį ir primena mums tuos įvykius ir aplinkybes, be kurių mes nežinotume, kas iš tikrųjų vyksta. Istorija pasako, kas iš tikrųjų buvo, kad būtų galima suprasti tai, kas dabar vyksta.“5 Jis išskyrė keturis istorinės sąmonės tipus: tradicinį, iliustracinį, kritinį ir genetinį.

Tradicinis istorinės sąmonės tipas teigia, kad pra-eities negalima atsisakyti, antraip žmonėms išslys pa-grindas iš po kojų.

Iliustracinis istorinės sąmonės tipas „argumentuoja ne tradicijomis“, bet iškelia praeities įvykius kaip tam tikrų principų ir taisyklių iliustracijas.

Kritiškasis tipas atmeta ir tradiciją, ir istoriją, „mūsų pačių istorinio tapatumo požiūriu kritiškos istorijos iš-reiškia tai, kuo mes nenorime būti, suteikia galimybę neigimu kurti vaidmenį, formuoti tapatumą“.

Genetinis istorinės sąmonės tipas teigia, kad „pats keitimasis suteikia istorijai prasmę, paslaptis yra iš se-nosios gyvenimo formos išsirutuliojusi nauja gyvenimo forma, ir būtent tas pokytis daro ją prasmingą. Laiko kitimas netenka grėsmingumo ir yra suvokiamas kaip atveriantis galimybę kurti naują pasaulį.“6

Šie istorinės sąmonės tipai parodo mūsų santykį su praeitimi. Tai svarbu, kai kalbame apie vienokį ar kito-kį tradicijos aktualizavimą. Labai dažnai įrodinėjama, kad dabartis gali įprasminti tik tas tradicijas, kurios yra nors kiek „gyvos“ šiandien. O visa kita – tai tik „simu-liakrai“ ir „lavono gaivinimas“. Bet Rüssenas parodo, kad požiūriai į praeitį gali būti – ir yra – įvairesni.

Santykis su praeitimi gali būti grindžiamas ir tuo, ką vadinčiau genetinių tradicijų išradimu. Tradicija yra tai, ką laikome „savais“, puoselėtinais ir saugotinais reiškiniais. Vadinasi, pirmiausia turime atpažinti tai,

kas yra „sava“. Tradicija atrandama šiandien ir tik vė-liau ieškoma jos gijų praeityje.

Nacionalizmo epocha drąsiai išradinėjo tradicijas. Daugelis tų, kurios nurodomos kaip senos, būdingos tik „mūsų tautai“, yra modernūs išradimai, – teigia Eri-cas Hobsbawmas.7 Rinkinyje „Tradicijos išradimas“ yra įdomus Hugho Trevoro-Roperio straipsnis „Škotijos kalniečių tradicija“.8 Visame pasaulyje garsi škotų tra-dicija nešioti languotus škotiškus sijonus, pasirodo, yra visiškai nesena, atsiradusi XVIII a. antrojoje pusėje. Iki to laiko jie dėvėjo apsiaustą primenančius drabužius, o škotišką sijoną išrado… anglų pramonininkas Thomas Rawlinsonas. XVIII a. viduryje Škotijoje jis įkūrė ge-ležies lydymo aukštakrosnę. Darbininkams tradiciniai drabužiai labai trukdė, tad fabrikantas liepė nukirpti apatinę jų dalį. Apie tokią racionalizaciją buvo paskelb-ta laikraščiuose ir ji greitai paplito. O jau po pusšimčio metų buvo įrodinėjama, neva škotiškas sijonas siekia neatmenamus škotų istorijos laikus! Ar po tokio de-maskavimo škotai atsisakė sijonų? Kas domisi futbolu, iš škotų aistruolių aprangos galėtų spėti, kad tikrai ne.

„Tradicijos išradimas“ yra labai efektyvi kultūrinė strategija. Aišku, postmodernumo ir įvairiausių mitų demistifikavimo epochoje tai skamba labai įžūliai. Be to, kruvini karai, įsiplieskiantys dėl istorijos ir tradici-jų, neaplenkė ir Europos – žlugus komunizmo režimui, tragiškas Balkanų pavyzdys parodė, kaip pavojinga iš-leisti nacionalizmo džiną iš butelio.

Genetinis tradicijos supratimas reiškia, kad jaučia-me laiko kismą, pripažįstame, kad mūsų pažinimas yra ribotas, tačiau kartu suvokiame, kad praeitis gali pa-siūlyti tokias reikšmių formas, kurios buvo užmirštos ar užgniaužtos. Jas, be abejo, reikės užpildyti dabarties turiniu.

Būtent šiame kontekste norėčiau aptarti Vilniaus ka-riliono projektą. Naivu tikėtis, kad pavyks susigrąžin-ti Vilniaus kadaise turėtą garsų aurą, bet remdamiesi tuo, ką žinome ir kas yra išlikę, galime kurti savas garsų reikšmes (jos, žinoma, galėtų būti ir istorinės), tai su-teiktų vilniečiams ir miesto svečiams galimybę gaivinti arba išsiugdyti jautrumą garsui kaip neatsiejamam ar-chitektūros sandui.

36 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

Kaip skambina varpai?

Kadaise miestų ir miestelių erdves užliedavo varpų gaudesys. Varpai buvo labai atidžiai prižiūrimi, jiems suteikdavo vardus. Didieji varpai buvo laikomi kara-liškaisiais. XVII a. Vilniuje, Katedros varpinėje, įreng-tas didysis varpas buvo vadinamas Žygimantu9 – tai kunigaikštį Žygimantą Augustą menantis ar jo garbei skirtas varpas. 1645 m. Vilniaus kapitula susirūpino, kad dėl griūvančio bokšto karaliaus varpas ėmė blogai skambėti.10

Varpai pranešdavo džiugias žinias. Štai J. K. Chodke-vičiaus pergalė prie Salaspilio buvo taip pažymėta:

Priešais šventovės duris visi susirinkę piliečiai,Šaudo aplink šautuvai ir vėliavos plazda virš miesto,Bokštuose skamba varpai, dudena variniai pabūklai.11

Varpai įspėdavo apie pavojus. Varpai turėjo ir mito-logines reikšmes. Daivos Vaitkevičienės teigimu, „varpo figūra, simbolinė griausmo forma apima dvi tarpusavyje susijusias reikšmes: 1) praskyrimo [...] ir 2) esant atviram keliui – judėjimo į viršų reikšmę“.12 Tyrinėtoja varpą sieja su viena iš Perkūno raiškos formų. Žinoma, ikikrikščio-niškuoju laikotarpiu lietuviai neturėjo tokių varpų, ko-kius pradėta lieti vėliau, bet archeologai randa varpelių, kuriems priskiriamos reikšmės galėjo būti sutapatintos su varpais krikščioniškų bažnyčių varpinėse.

Žmogui mirus irgi buvo skambinama varpais.13 Taip daroma todėl, kad vėlė galėtų kilti į dangų.14 Arba: „Tai dėl to dūšios zvanai pazvanija, kad jau ana rast savo vie-tų toj dūšia ir kad aitų dangun.“15

Kodėl reikia varpo gaudesio, kad „dūšios“ patektų į dangų, aiškėja iš kito liudijimo: „Pirmiau, pryš Kristaus atėjimą, visa mūsų žemė, visas oras buvo apsiausts vynu akmeniu. Tas akmū neleida nė numirusiems į dangų pa-tekti. Kristus tan akmenį pirmiausia perskėlė į keturias dalis ir paskun su perkūnais suskaldė ir nuleida per savo galybę un žemės.“16

Varpai yra svarbus liaudiškos bažnytinės liturgijos ele-mentas. Pirmiausia, varpo skambėjimas kviečia į pamal-das, be laikrodžių gyvenę parapijonys iš jo sužinodavo

laiką, svarbius bendruomenei įvykius: vestuves, laidotu-ves, jis įspėdavo apie gresiantį pavojų – priešų antpuolį, gaisrą ar kitą stichinę nelaimę. Žmonės žinodavo, kada ateina sakralus laikas (tradicinė kultūra turi gausybę įvairiausių draudimų vykstant šventoms Mišioms, o kai kurios maginės praktikos, pavyzdžiui, bičių avilių kil-nojimas, turi būti atliekamos kaip tik per Mišias). Tad varpo skambėjimas šiuo požiūriu yra labai svarbus – jis surikiuoja valstiečio gyvenimą. Štai vienas liudijimas: „Kartą skambino Pabiržės bažnyčioje „Viešpaties angelas“. Tėtušis, kaip visada, nusiėmė kepurę ir meldėsi. Tuo metu ėjo keliu ponas. Priėjęs prie tėtušio, jis taip pat nusiėmė skrybėlę ir palaukė, kol tėtušis baigė. Tada pasisveikino ir tarė: „Jūs, Ratkevičiau, ne vienas, bet visada su Dievu.“17 Varpo skambėjimas yra būtinas tikintiesiems, kurie nori sąžiningai atlikti savo priedermes.

Yra daug išlikusių pasakojimų apie paskendusius varpus, kurių skambesys girdėti iš ežero. Varpai tam-pa ir etnokonfesinių santykių išraiškos priemone. Štai kaip pasakojama apie Alvito varpą:

„Prūsai, pavogę iš Alvito bažnyčios varpus, vežė per Al-vito ežerą. Jiems bevažiuojant, sulūžo tiltas, ir nugrimzdo varpas ir žmonės. Todėl ir dabar vidurnaktį būna girdėti varpo skambėjimas ir prūsų šauksmai: Dangaus, dangaus! Jie nusiramins tik tada, kada bus pasaulio galas.“18

Šie tautosakos motyvai įkvėpė Maironį tokioms ei-lutėms:

Dar tebevaldę (daug metų jau bus!) Biržus seni Radvilai, Skapiškio ežeru vežant varpus, Vienas jų gyrės kvailai:„Iki Biržų bus girdėti, Gaus bambizai pavydėti, Kai dėl dangiškos garbės Mano šerdis prakalbės!“

Kaip matome ir literatūroje (elito kultūroje) atsi-kartoja tos pačios struktūros: didesnis varpas reiškia ir didesnę garbę, kuri leis prilygti Biržų reformatams. Šis mažas pavyzdys parodo, kaip susipina liaudies ir elito kultūros sluoksniai (pasiskolinamas ne vien tau-

37K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

tosakos siužetas, kartu perimama ir giluminė prasmės struktūra).

Varpai gali padėti nuskendusioms bažnyčioms:„Seneliai pasakoja, kad kur dabar yra Šepeta, buvęs di-

delis ežeras, o prie ežero stovėjusi bažnyčia. Kartą ta baž-nyčia tik šlamokšt ežeran ir paskendo. Su visais žmonėms paskendo. Kartais Velykų rytą bažnyčia išsikelia. Jeigu kas suspėtų į bažnyčios zakristiją įbėgti ir paskambinti, tada bažnyčia daugiau nebeskęstų ir žmonės, kurie yra bažnyčioje, būtų išgelbėti. Nors daug kas matė išsikėlusią bažnyčią, bet iki šiol dar niekas į bažnyčią neįėjo: arba nesuspėjo, arba bijojo. Kartą Velykų rytą iš Šalnakandžių pro Pašepetį ėjo moteris. Ji pamatė iš Šepetos išsikėlusią bažnyčią, o aplinkui bažnyčią einančius žmones. Tada ji bėgčia bėgčia į Kupiškį, nubėgo pas kleboną ir jam pasako-ja, ką mačiusi. Klebonas jai pasakęs, kad reikėjo tuoj eiti į bažnyčią ir paskambinti, – tada bažnyčia būtų nebesken-dusi, o dabar ir vėl nugrimzdo ežeran.“19

Tad varpas su savo skambėjimu reiškia daugiau nei vien tik kvietimą į pamaldas ar laiko skaičiavimą. Beje, ir po Lietuvos krikšto valstiečiai – o nemažai ir mies-tiečių – dar ilgai gyveno pagal oralinės kultūros tradi-cijas. Garsas buvo svarbiausia susižinojimo priemonė. Vaizdinius ženklus ir raštus palikdavo tik gamta ar anapusybė. Kultūriškai suvaldytas ar apvaldytas buvo tik garsas. O varpų garsas, ypač turtingas reikšmių (čia užsiminėme tik apie keletą aspektų, bet jų yra gerokai daugiau), buvo vienas svarbiausių lietuvių gyvenime ir jis turėjo aiškią kryptį – aukštyn. Varpai būdavo įrengiami bokštuose, jų skambėjimas versdavo pakelti žvilgsnį į viršų. Ir tai nėra vien tik mechaniškas galvos pakėlimas, tai liudija tam tikrą vertikalų ryšį su dangu-mi, su anapusybe.

Tad varpo simbolikoje susipina ir senosios lietuvių kultūros, ir krikščioniškosios tradicijos reikšmės, jos viena kitą papildo, nurodydamos bendrą vektorių – dangų ir globą.

Kariliono Vilniuje projektas

Šiais pabirais svarstymais noriu atkreipti dėmesį į už-mirštą reikšmių pasaulį. Savaime suprantama, karilio-

nas, jei ir būtų pastatytas, tų tradicijų nebeatkurs. Tačiau jis galėtų užpildyti Vilniaus erdvę garsais, skambėjimu, kviečiančiu pakelti akis aukštyn. Karilionu galima skam-binti ne tik renesanso ar baroko, bet ir šiuolaikinę muzi-ką. Taip būtų kuriama genetinė tradicija: pripažįstamas laiko faktorius ir nebijoma tradicinės formos užpildyti nauju turiniu. Vilniui reikia lavinti garso kultūrą.

Prie jos atgaivinimo ir kūrimo labai prisidėtų pro-jektas sostinėje įrengti karilioną. Juk ar ne varpų mu-zika galėtų geriausiai susieti praeitį su dabartimi garsų izotopijoje? Lietuvių, o kartu lenkų, rusų, žydų ir kitų tautų istoriją mena Vilniuje išlikę pastatai, paminklai. Tačiau materialųjį sluoksnį galėtų prasmingai papildy-ti nematerialusis – tai garsas. Karilioną turi Kaunas ir Klaipėda, o sostinėje jo dar nėra.

Mintis statyti korilioną kilo Vilniaus dominikonui Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios rektoriui bro-liui Pauliui Rudinskui. Architektai Robertas Zilinskas ir Irena Kliobavičiūtė iš įmonės „Senojo miesto archi-tektai“ ir architektas Kęstutis Pempė su konstruktoriu-mi Alfonsu Vaškevičiumi iš „Vilniaus architektūros stu-dijos“ yra parengę kariliono projektą. Karilionas būtų įrengtas Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo dominikonų bažnyčioje šalia Lukiškių aikštės. Dominikonų vienuo-lijos internetiniame puslapyje rašoma:

„Karilionas galėtų būti puikia, būsiančio „Laisvės“ memo-rialo dalimi – varpų skambėjimas lydėtų kritusių už Lietuvą minėjimus. Tuo pačiu būtų sukurta nauja viešoji erdvė – Lu-kiškių aikštė įgytų daugiau gyvumo, atsirastų naujas repre-zentuojantis miestą turistinis-kultūrinis objektas. [...]

Šiuo metu yra parengti visi projektai, kad būtų galima statyti karilioną. Netgi yra susitarta su olandų kompanija „Royal Eijsbouts“. Šios įmonės konstruktorius H. Romones-co parengė penkių oktavų, 61 varpo Šv. Jokūbo kariliono projektą. [...] Šia mintimi broliai dominikonai pasidalino su Lietuvos karilionierių gildijos Prezidentu profesoriumi Giedriumi Kuprevičiumi, Vilniaus miesto savivaldybės at-stovais, Kultūros paveldo departamento specialistais ir ar-chitektais, konstruktoriais. Visi minėti asmenys ir įstaigos pritaria kariliono įrengimo idėjai.“20

Įsteigtas Šv. Jokūbo kariliono paramos fondas. Kol kas surinkta vos keliasdešimt tūkstančių, o projektas kainuotų

38 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

beveik penkis milijonus litų. Į šią sumą įeina bokšto re-konstrukcijos, varpų liejimo ir kariliono įrengimo darbai.

Šiuo metu rengiama Lukiškių aikštės sutvarkymo koncepcija. Vyriausybės kancleris Deividas Matulionis patikino, kad konkurso dalyviai turės įkomponuoti ka-rilioną į bendrą aikštės sutvarkymo projektą.

Sumanymą įrengti karilioną remia aukšti politikai ir visuomenės veikėjai, neabejotinai jį palaikys ir vilnie-čiai. Vis dėlto ekonominės krizės sąlygomis valstybei šis projektas būtų pernelyg didelė našta, matyt, reikėtų siekti Europos Sąjungos paramos. Karilionas suteiktų labai svarbų akcentą Vilniui, miestas taptų patraukles-nis svečiams – argi ne puiki tradicija vakarais eiti į Lu-kiškių aikštę pasiklausyti varpų muzikos?

Vietoj pabaigos

Varpas da garsiau ir da aiškiau gaudžia, O graudus balsas veržiasi per orą. Dėl ko nebaigia savo dainą graudžią? Tinginius prikelt turi tikrą norą.Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite...21

Tai posmas iš Vinco Kudirkos eilėraščio „Varpas“, įdėto į pirmą laikraščio Varpas numerį. Taip varpas tapo laisvės idėjos simboliu. Kudirkos tautinė programa buvo siekis išsilaisvinti iš Rusijos priespaudos. Jo redaguojamas Var-pas žadino „tautinę dvasią“ ir pašaukė Lietuvą laisvei.

Lukiškių aikštė – tai laisvės aikštė, kuri susieja pra-eities Lietuvą – LDK – su dabartine Lietuva. Lukiškių aikštėje buvo pakarti 1863 m. sukilimo didvyriai. Tas sukilimas irgi išreiškė laisvės troškimą, norą išsivaduoti iš imperinės Rusijos. Nepraėjus nė šimtui metų netoli nuo šios aikštės, tik jau ne viešai, o požemiuose, naciai žudė tuos, kurie jiems priešinosi, sovietai kankino ir žudė Lietuvos partizanus.

Kariliono muzika natūraliai pripildytų laisvės idėją garsinėmis reikšmėmis. Tai unikali proga mūsų lais-vės figūrą – varpą – materializuoti Vilniaus karilionu Laisvės aikštėje. Kas galėtų būti labiau simboliška ir paveiku? Varpų muzika už visus, kurie paguldė galvas dėl laisvės, – už sukilėlius, už savanorius, už pokario

partizanus. Kad kiekvienas iš mūsų pakeltume akis nuo grindinio ir, vedami varpų skambėjimo, pažvelgtume aukštyn – ten ant vėlių suolelio sėdi mūsų protėviai, žvelgiantys į mus ir vertinantys mūsų darbus. Praeitį su dabartimi ir ateities viltimis susietų ne vien reginys – ne vien mūrai, bet ir garsai, kurie žadina mus prisiminti tai, ką primiršome, prikelti praeitį dabarčiai ir išsaugoti ateičiai.

1 V. Ališauskas, Sakymas ir rašymas, Vilnius, 2009, p. 72–73.

2 Ten pat.

3 M. Sahlins, Istorijos salos, Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2003,

p. 147–183.

4 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidy-

bos institutas, 2001, p. 382.

5 J. Rüssen, Pasakojamosios galios raida, mokantis istorijos. Moralinės sąmo-

nės ontogenezės hipotezė. In: Istorinė sąmonė ir istorijos didaktika: Švietimo

studijų sąsiuvinis. Sud. A. Poviliūnas, Vilnius: Solertija, 1997, p. 31

6 Ten pat, p. 38–42.

7 E. Hobsbawm, Nations and Nationalism since 1780, Cambridge: Cambridge

University Press, 1990.

8 Trevor–Roper H., The Invention of Tradition: The Highland Tradition of Sco-

tland// Hobsbawm E. J., Ranger T. (eds) The Invention of Tradition, Cambri-

dge: Cambridge University Press, 1983, p. 15–41.

9 Ten pat, p. 272.

10 Ten pat, p. 242.

11 L. Bojeris, Karolomachija, Vilnius: Vaga, 1992, p. 150.

12 D. Vaitkevičienė, Ugnies metaforos, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos

institutas, 2001, p. 92.

13 A. Vyšniauskaitė, Mirties samprata lietuvių liaudies tikėjimuose, Liaudies

kultūra, 1998, nr 3, p. 18.

14 LTR 1289/216, LTR 1487/205.

15 LTR 6447/96

16 LTR 1790/64

17 Alfredo Andrijausko prisiminimai. Lietuvos istorijos institutas. Etnologijos

skyrius, b. Nr. 1995, p. 12.

18 Lietuvių tautosaka, Vilnius: Mintis, 1967, t., 4, p. 647.

19 Ten pat, p. 731.

20 http://www.dominikonai.org/joomla/index.php?option=com_content&vi

ew=category&layout=blog&id=56&Itemid=154

21 Cit. http://www.antologija.lt/texts/22/tekstas/1.html

39K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

justiNas marciNkeVičius:

„NeNorĖčiau, kad tai būtų pesimistiNis siuŽetas“*

atsisVeikiNimas su poetu

Aurimas Švedas: Daugelis Jūsų kūrinių remiasi istorine medžiaga, tad šis mano klausimas yra tiesiog neišven-

giamas. Ar tarp Jums artimų žmonių buvo istorikų? Justinas Marcinkevičius: Tikrai nebuvo. Šiaip jau

tuo metu mes gerbėme ir vertinome Juozą Jurginį. Jis atrodė, kaip čia pasakius... Šalia Žiugždos ar kurio kito ideologiškai stipriai angažuoto žmogaus, jis buvo arčiausiai mūsų. Kita vertus, niekas kitas taip aktyviai viešumoje ir nesireiškė kaip Jurginis.

Aurimas Švedas: Ar žinojote, kad, pažiūrėjęs Akademi-niame dramos teatre pastatytą Jūsų dramą „Mindaugas“, šis istorikas parašė recenziją, pavadintą „Apie juodą ir baltą metraštininkus“? Šitą recenziją esu radęs Literatūros ir meno archyve saugomame Jurginio fonde, bet anuomet ji skaityto-jų nepasiekė.1 Jurginis išsakė ne vieną kartų priekaištą to meto istorikams, pasinaudodamas Jūsų sukurtų per-sonažų – juodojo ir baltojo metraštininkų – skirtingais po-žiūriais į praeitį.

Justinas Marcinkevičius: Aš apie šią recenziją sužino-jau perskaitęs ją Kultūros baruose. Jurginio mintys mane nuteikė šviesiai.

Aurimas Švedas: Tačiau to, ką Jurginis mąsto apie Jus ir apie Jūsų kūrybą, anuo metu nežinojote?

Justinas Marcinkevičius: Nežinojau. Tiesa, ne-trukus po „Mindaugo“ premjeros buvo minima kaž-kokia Jurginio sukaktis. Ta proga Mokslų akademija siuntinėjo pakvietimus įvairiems asmenims, o ant pakvietimų viršelio tarsi moto buvo parašyta: „Isto-rijai tarnauju, mokslui, tiesai. Tegul būsimos kartos sužino apie mus.“ Ir nurodyta, kad šios eilutės paim-tos iš mano dramos „Mindaugas“.

* Tęsinys iš KB nr. 1. Pabaiga.

Aurimas Švedas: Ši detalė leidžia daryti prielaidą, kad Jūsų dramoje išsakytos mintys giliai įstrigo Jurginiui į širdį... O dabar norėčiau Jūsų paklausti štai ko: ar anuomet, daryda-mas tuos darbus, kurie, akivaizdu, tapo išskirtinai reikšmingi lietuvių istorinės atminties formavimui, jautėte tam tikrą idė-jinį bendrumą su kitais literatais, muzikantais, dailininkais, kurių veikimas meninėje sferoje galėtų būti vertinamas kaip mėginimai kalbėti apie dalykus, svarbius ir Jums?

Justinas Marcinkevičius: Buvo toks būrelis mano ben-draamžių. Literatūros pasaulyje tai Alfonsas Maldonis ir Algimantas Baltakis. Iš muzikų jau minėjau Saulių Son-deckį. Prie šio būrelio būtų galima priskirti dar vieną kitą žmogų – kino režisierių Vytautą Žalakevičių, dailininką Vytautą Kalinauską. Pamenu, jis gavo dirbtuvėlę pusiau požemyje, Pilies gatvėje, tereikėdavo į vieną kiemą įeiti, o ten – pro duris į pusrūsį nusileisti. Šioje dirbtuvėlėje bū-

Justinas Marcinkevičius Elenos Tervidytės nuotr.

In memoriam

40 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

davo linksmi mūsų kompanijos susiėjimai, neblogą kavą Vytautas virdavo. Galėčiau paminėti ir smagų naujų metų šventimą pas Saulių Sondeckį. Visi ten buvome, dar ir vie-nas kitas iš pašalės atėjo. Taigi, aš nesijaučiau vienišas anuo-met. Buvau palyginti dar jaunas, mėgdavau padainuoti, jei tik atsirasdavo proga. Beje, visi mes buvome dainininkai.

Aurimas Švedas: Ėmiau interviu iš dailininko Petro Repšio. Jis yra dešimt metų už Jus jaunesnis, bet irgi minėjo didelį liaudies dainų pomėgį.

Justinas Marcinkevičius: Taip, liaudies dainų dainavi-mas buvo lyg kokia to laiko žymė. Eidavome iš Vilniaus universiteto akademinio choro repeticijų ir, regis, jau bū-dami iki valios prisidainavę, vis tiek gatvėje užtraukdavo-me visa gerkle. Studijuodamas universitete buvau savi-veiklos užvaldytas – dainavau Filologijos fakulteto vyrų oktete, įsitraukiau ir į tuo metu besikuriančio ansamblio veiklą, kažkur dar esu dainavęs. Taigi, studijų metais buvau linkęs ne tiek į mokslą, kiek į dainavimą. Tuo metu nie-kas mums dainuoti nedraudė – dainuok, tiktai netrukdyk socializmui!.. Žinoma, jeigu būtume po kokios dvyliktos valandos nakties dainą užtraukę, gal koks milicininkas ir būtų prikibęs. Tačiau didžiausią laisvę pajusdavau, kai ap-silankydavau pas Maldonį. Jis buvo įsigijęs seną gryčią La-banoro girioje, šalia ežerėlio esančiame pusiasalyje. Kai ten nuvažiuodavome, gerai paplėšydavome gerkles! Juk vien miškai aplinkui...

Aurimas Švedas: Skaitydamas Jūsų kūrinius susidariau įspūdį, kad svarbiausia Lietuvos užuovėja laikote kalbą. Ar tokia interpretacija teisinga?

Justinas Marcinkevičius: Taip, kalba. Kai buvau kiek jaunesnis, gal prieš penkiolika metų, dažnai eidavau į įvai-riausius, galima sakyti, mitinginio pobūdžio renginius, kuriuose dalyvaud ės kalbos komisijos darbe. Ši komisija svarstydavo kalbai kylančius naujus išbandymus, jos bėdas. Kai Vilniuje atsirado įvairiausių prekybos kioskų ir ne tik kioskų, apkaišytų nelietuviškais užrašais, pamaniau, kad sovietmečio įtampos persikėlė į dabarties tikrovę. Ir tapo gal dar aštresnės.

Aš manau, kad kalba yra esminis instrumentas. Tiesa, žodis „instrumentas“ tikriausiai neatskleidžia visų pras-mių... Kalba yra tokia gyvybė, kuri mus iš esmės ir sukūrė. Ne be reikalo apie mūsų nepriklausomybę dažnai sakoma,

kad ji yra filologinė. Man šis žodis, kai jis prirašomas greta sąvokos „nepriklausomybė“, visai nerėžia ausies. Priešin-gai, aš tuo didžiuojuosi, nes ir anksčiau laikiausi, ir dabar laikausi nuomonės: jeigu agrarinė lietuvių kultūra ką nors ir sukūrė, tai kalbą. Ji buvo netobula, bet augo ir brendo kartu su tauta. Taip didėjo jos galios, o sykiu ir galimybės. Tad kodėl dabar turėtume ją atmesti? Nereikėtų pamiršti ir dar vieno dalyko – kartu su kalba yra atstumiamos, naiki-namos, niekinamos ir kitos tautiškumo formos.

Aurimas Švedas: Kokias kitas lietuviškos savasties for-mas, šalia kalbos, Jūs dar išskirtumėte kaip itin svarbias, ku-rias reikėtų ypač saugoti ir puoselėti?

Justinas Marcinkevičius: Na kad ir liaudies dainas, kurios kartu yra ir kalbos produktas. Iš esmės lietuviškos savasties formos nėra atsijusios viena nuo kitos, jos su-sipynusios į vieną darinį – kalba, daina, medinė liaudies skulptūra. O juk ir mūsų pasaulėjauta iš esmės susiforma-vo pagonybės laikais. Nemažai pagoniškų bruožų išlikę iki šiol. Nors manęs niekas to nemokė, nenuteikinėjo, bet kartais pajuntu, kad į kokį nors daiktą, ypač gyvą, imu žiū-rėti kaip į kažką labai broliško. Tai, mano supratimu, taip pat yra agrarinės kultūros ir ankstyviausiais mūsų tautos gyvavimo amžiais susiformavusio dvasinio-religinio gyve-nimo dėmenys. Nemanau, kad tauta kada nors pajėgs tai užmiršti arba atsisakys šių dalykų. Aišku, jeigu taip įvyks, tada neliks ir lietuvybės.

Aurimas Švedas: Kai skaičiau „Mindaugą“, man susida-rė įspūdis, kad valstybė, tiksliau tariant, valdžia net ir pačią gražiausią idėją apjuodina, supurvina…

Justinas Marcinkevičius: Iš tikrųjų šiuo atveju gali-ma svarstyti turinio ir formos klausimą. Tauta pasirinko valstybingumo formą. Tai ne mūsų sugalvota forma, o su krikščionybe atėjusi struktūra. Svarbu, kokiu turiniu ją už-pildysime. Aš nesiūlau grįžti į pagonybę, nors dabar esama bandymų atgaivinti ir puoselėti senąjį tikėjimą. Man regi-si, tie dalykai nėra žalingi. O jeigu grįžtume prie valstybės struktūros, tai tenka pripažinti, kad ji priskirtina jėgos dariniams. Todėl abipusė tautos ir valstybės meilė būna trumpa. Šį stiprų jausmą patyrėme Sąjūdžio metais. Anuo-metinė valstybės forma buvo svetima, todėl ją atstūmėme, o pačios tautos kuriama nauja struktūra, atsižvelgiant į tas idėjas, kurios kirbėjo mūsų galvose, visiems Lietuvos žmo-

41K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

nėms buvo labai artima. Todėl kuriamą naują valstybę visi rėmė ir palaikė. Po to valstybė ir tauta tarsi atsiskyrė. Ge-rai, jeigu supratimo ir sutapimų po tokio atsiskyrimo lieka daugiau negu išskiriančių dalykų... Bet neretai, o taip atsiti-ko ir dabartinėje mūsų tikrovėje, prieštaravimų susikaupia daugiau negu bendrumų.

Aurimas Švedas: Esate sakęs, kad istorija išsipildo vis ki-tokiomis formomis. Todėl konkretus įvykis kaskart įgyja vis kitokią prasmę, suskamba vis kitaip. Jeigu dabar turėtumėte jėgų, laiko, noro imtis plunksnos ir dirbti su istorine medžia-ga, kokia personalija arba įvykis – siužetas, galėtų būti aktu-alus ir prasmingas?

Justinas Marcinkevičius: Negalėčiau pasakyti nieko tikro šiuo klausimu, kol pats nesu kažko užčiuopęs. Neno-rėčiau, kad tai būtų pesimistinis siužetas. Kaip jau sakiau, mes nežinome, kur link istorija teka ir ką šis judėjimas mums atneš ateityje. Taigi, tam tikras laikotarpis su kliū-timis, kurios tarytum sustabdo tautos gyvenimą ar savikū-rą, jau yra pakankamas pretekstas dramai. Sakydamas tai suprantu, kad tokie dalykai dabar yra niekam neįdomūs, be to, nematau prieš akis tokio uždavinio, koks man buvo iškilęs septintajame dešimtmetyje.

Aurimas Švedas: Kitą klausimą man pasufleravo „Kate-dra“. Skaitydamas šią dramą susidariau įspūdį, kad valdžiai arba Bažnyčiai manipuliuojant profesionaliais kūrėjais vie-nintele neišraunama kultūra lieka folkloras, kaip ir ta liau-dies daina „Grūšia“, kuri nuskamba po Katedros skliautais.

Justinas Marcinkevičius: Manau, čia esama tam tikro simboliškumo. Tai aklo smuikininko daina. To meto tikro-vė jam atšiauri, jis nežino, ko nusigriebti vien jau dėl fizinės savo negalios. Taigi, jis griebiasi tos dramatinės dainos, beje, atrodo, ji yra iš Vilniaus krašto. Sena daina. „Oi tu, grūšia...“ Smuikininkas, akivaizdu, šią dainą adresuoja to meto tikro-vei, kuri slegia ir stabdo, kankina jį. Taip, be abejo, valdžia tuo metu reiškėsi įvairiomis, taip pat ir religinėmis formo-mis. Antai vyskupas Masalskis išsiunčia Stuoką mokytis į Europą, bet iš tikrųjų, kaip jau esu aiškinęs, regis, vokiečių spaudai – šis žmogus yra ne tiek globėjas, kiek prievartauto-jas. Dabar aš jau nustojau apie jį ir kitus dramos personažus galvoti, bet tuo metu, kai kūriau šią dramą, Masalskis prieš mane iškilo kaip valdžios atstovas. Na, o menininko situa-cija visada yra panaši į Stuokos, nes kiekvienas menininkas

jaučia nuolatinį konfliktą su tikrove, tiesa, vienam jis lem-tas didesnis, kitam mažesnis. Šiuo atveju ne tiek jau svarbu, kuo užsiima konkretus asmuo – ar jis yra skulptorius, ar rašytojas, ar dailininkas. Tokia, matyt, jau Dievo nubrėžta lemtis – meno kūrinys atsiranda tik esant konfliktinei situ-acijai, o kaip konkretus menininkas išsipainios iš jos, bus ar nebus sužlugdytas, priklauso nuo jo gebėjimo suprasti ir įvertinti, kas vyksta, kad galėtų garbingai pasipriešinti. Ma-nau, reikėtų skirti valstybės ir tautos santykį įvairiais, dabar dažniausiai ekonominiais ir politiniais klausimais. Menas kaip ginčo objektas čia neiškyla, šioje ginčo plotmėje jo pa-prasčiausiai nėra.

Aurimas Švedas: Dramoje „Mindaugas“ Dausprungas apgailestauja, kad Lietuva aprengiama „svetimu rūbu“. Ar esate mąstęs apie lietuviškos dvasios sudėtingą sampyną su krikščionybe? Kaip derėtų tą vertinti?

Justinas Marcinkevičius: Ši sampyna egzistuoja kaip istorijos duotybė, apie kurią galima ne tik mąstyti, bet ir ją pajusti. Aš tą jaučiu labai aiškiai. Apibrėžti dalykams, kurie atėjo iš pagonybės iki mūsų laikų, dažniausiai vartoju są-voką „gamtameldystė“. Ši sąvoka man padeda išreikšti ne tiek su baltiškuoju tikėjimu tiesiogiai susijusius dalykus, kiek jau per krikščionybės prizmę perleistą ir tuo pat metu perkeistą ypatingą jausminį ryšį su gamta ir joje tarpstan-čia gyvybe. Šis jausmas lydėjo mane nuo pat vaikystės ir tebelydi iki šių dienų. Pavyzdžiui, jaunystėje man labiausiai patikdavęs darbas buvo dirvos arimas. Eini paskui arklį versdamas vagą ir basomis kojomis lieti žemę, kurios syvai teka į tave. Tai nepakartojamas pojūtis, gebėjimas jį patirti ateina iš protėvių, gyvenusių tolimoje praeityje. Šiomis die-nomis man be galo svarbios tos akimirkos, kai galiu ranka paliesti medį arba paglostyti žolę. Tai ramina ir suteikia jėgų.

Aurimas Švedas: Lietuva patiria nuolatinę įtampą, nes yra kryžkelėje tarp Europos Rytų ir Vakarų. Kaip Jūs verti-nate šį jau 1000 metų trunkantį europėjimo procesą? Ar tai natūralu, paremta tam tikra istorine logika, o gal tai reiškia, kad tolstame nuo savo šaknų?

Justinas Marcinkevičius: Mano nuomone, ta sudėtinga ir dažnai nepakeliamai sunki mūsų ėjimo į Europą istorija išreiškia tautos ir valstybės raidos logiką. Kito kelio papras-čiausiai nebuvo, nebent svarstytume atsigręžimo į Rytus

42 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

galimybę. Tačiau bent jau man akivaizdu, kad atsigręžti ir eiti reikėjo būtent į Vakarus. Tai mūsų išlikimo istorijoje sąlyga. Tačiau eiti reikėjo derybų keliu – skaityti nutari-mus, aktus, deklaracijas, konstitucijas ir dėl jų diskutuoti... O jau tada pasirašyti…

Aurimas Švedas: Dramoje „Mindaugas“ Lietuva į vieną daiktą lipdoma liejant kraują. Kūriniuose „Devyni broliai“, „Kraujas ir pelenai“ irgi labai aštrus brolžudystės motyvas. Kaip išsikristalizavo šis kūrybinis leitmotyvas? O gal aš ne-teisingai keliu klausimą, nes „kraujo kvapas“ tiesiog neiš-vengiamai juntamas, kai žvelgiame į tragišką mūsų tautos praeitį?

Justinas Marcinkevičius: Iš tikrųjų mūsų istorija ir sunki, ir skaudi. Tačiau yra ir dar vienas dalykas, kurį pri-valau pasakyti. Tai susiję su asmenine patirtimi, kuri taip pat atsispindėjo mano kūryboje ir paliko joje tai, ką jūs pavadinote „kraujo kvapu“. Kalbu apie jaunystėje maty-tus ginkluoto pasipriešinimo ir prieš jį nukreiptų represijų vaizdus. Iš mano gimtojo kaimo daug jaunų vyrų išėjo į mišką. Tai buvo tie žmonės, su kuriais aš kartu leisdavau laiką, nes jie manęs, dar visai vaikėzo, nesišalino ir ne-prieštaravo, kad būčiau šalia. Pamenu, kaip atsisėdęs kiek nuošaliau stebėdavau jų dirbamus darbus ir bendravimą, klausydavausi, apie ką jie kalba. Su šiais jaunais kaimo vy-rais aš kartu dainuodavau arba klausydavausi jų iš visos šir-dies traukiamų liaudies dainų. Man tai buvo itin svarbios ir brangios akimirkos. Tačiau vieną dieną viskas apsivertė. Išvydau šių jaunų vyrų, kurie visi kaip vienas išėjo į miš-ką, kūnus, išniekintus ir numestus aikštėje. Tai buvo baisus laikas ir šiurpi patirtis. Mano pasaulis sudužo. Bandžiau kelti klausimus, ieškojau atsakymų, svarstydamas apie tai, kas nutiko. Buvau sukrėstas ir tuo pat metu apėmė visiškai natūralus baimės jausmas, nes pasaulį, kuriame prabėgo šviesiausios mano vaikystės, paauglystės dienos, negrįžta-mai praradau.

Aurimas Švedas: O kada pajutote atgavęs dvasios ra-mybę?

Justinas Marcinkevičius: Sunku apčiuopti ir tiksliai įvardyti akimirką, kai kažkas esmingai pasikeitė, tačiau da-bar, atsigręžęs į praeitį, galėčiau sakyti, kad tai tikriausiai įvyko XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Tuo metu jau buvo pasirodžiusi ne viena mano knyga, kai kurias iš jų

pradėta versti į kitas kalbas, šalies teatrai ėmė statyti dra-mas. Tie dalykai atnešė viešumą, pripažinimą ir skaityto-jų meilę. Beje, mūsų aptariamuoju laiku buvo toks savitas reiškinys kaip susitikimai su didžiulėmis klausytojų audi-torijomis, antai Andrejaus Voznesenskio skaitomų eilių klausydavosi pilni stadionai. Į panašius susitikimus, ku-riuose dažnai dalyvaudavo ir aktorius Laimonas Noreika, man yra tekę važinėti po visą Lietuvą beveik kiekvienais metais. Žinoma, jie nebuvo tokie masiški ir vyko ne sta-dionuose, tačiau susitikau ir bendravau su daugybe skaity-tojų. Žmonės tuo metu ieškojo dvasinės atramos mene, o atsidėkodami už tokią „užuovėją“ apgaubdavo kūrėjus dė-mesiu ir meile. Savo ruožtu dėmesys ir viešas pripažinimas savotiškai saugojo menininką nuo slogios realybės. Taigi minėtu laikotarpiu ėmiau jausti, kad įtampa ir nerimas pa-lengva atslūgsta, o ramybė grįžta.

Aurimas Švedas: Esate rašęs: „Istorija man yra gyvas, nesibaigiantis procesas, ir tai, kas buvo, įvyko – neturi ga-lutinės, užbaigtos prasmės, o tęsiasi ir vyksta mumyse.“2 Ar Mindaugo, kaip asmens ir kaip karaliaus, istorija sovietme-čiu skleidėsi kitaip, negu skleidžiasi dabar? Jeigu tam tikras skirtis įžvelgiate, gal galėtumėte šiuos prasminius akcentus pakomentuoti? Tas pats klausimas tiktų ir Mažvydui, ir Laurynui Stuokai-Gucevičiui.

Justinas Marcinkevičius: Kiekvienas laikmetis savaip „perskaito“ konkrečius istorijos siužetus, iš naujo atveria jų prasmes ir tuo pat metu reikalauja, kad menininkas pajus-tų šiuos dalykus, į juos reaguotų. Jau kalbėjome apie tai, kad į dienos šviesą išėjęs „Mindaugas“ iš manęs tarytum pats reikalavo, kad tęsčiau pradėtą darbą, atversčiau nau-ją Lietuvos istorijos puslapį, surasdamas jame dabarčiai reikšmingus dalykus ir apie juos bylodamas. Tai, kas atėjo į pasaulį naujų dramų pavidalu, pradėjo gyventi savą gy-venimą, kuris nuo manęs jau visiškai nepriklausė, dažnu atveju net nustebindavo mane kaip autorių. Turiu omeny-je tai, kaip anuomet suskambėjo vienas ar kitas prasminis dramos akcentas. Pavyzdžiui, mane nustebino ir kartu su-jaudino suvokimas, kaip žmonės priima finalinę dramos „Mažvydas“ sceną. Kai Klaipėdos dramos teatre buvo pastatyta ši drama, žiūrovai, matydami, kaip pagrindinį – Mažvydo – vaidmenį atliekantis aktorius Vytautas Paukštė moko tarti žodį „Lietuva“, patys nejučia įsitraukdavo į sce-

43K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

nos veiksmą – skiemenuodavo ir tardavo šį žodį, sukurda-mi ypatingą nuotaiką. Tuo metu – kalbu apie Atgimimo laikus – Lietuva „skambėjo“. Dabar „nebeskamba“.

Aurimas Švedas: Vertėte Adomo Mickevičiaus kūrybą („Gražina“, „Vėlinės“, „Ponas Tadas“). Kas paskatino imtis šio darbo? Turiu keletą hipotezių: a) todėl, kad tai didis poetas; b) Mickevičiaus idėjos svarbios lietuvių tapatumui; c) Jums buvo artimi/aktualūs dalykai, apie kuriuos kalbėjo Mickevi-čius; c) tiesiog taip viskas susiklostė, kad Mickevičiaus tekstai pateko Jums į rankas.

Justinas Marcinkevičius: Būdamas dar „rašinėjantis studentas“ iš spaudos gavau pasiūlymą išversti Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ fragmentą. Tad būtų galima sakyti, kad pats gyvenimas mane atvedė prieš šios iškilios asmeny-bės poezijos. Kita vertus, man tai nebuvo pirmas susitiki-mas su Mickevičiaus kūryba. Gavęs šį pasiūlymą supratau, kad tai yra ne tik puiki galimybė gauti neblogą honorarą, bet ir gera proga atlikti prasmingą darbą. Juk lietuvių tau-tos labui Mickevičius „dirba“ ne mažiau negu lenkams. Todėl šio žmogaus žodį verta ir prasminga išgirsti. O dėl kitos Mickevičiaus kūrybos, kurią esu išvertęs... Šio darbo iš pradžių ėmėsi mano profesorius Vincas Mykolaitis-Pu-tinas. Tačiau, kaip man vėliau pasakojo leidėjai, įpusėjęs Putinas pasakė: „Toliau tegul dirba Marcinkevičius.“ Aš, savaime aišku, ėmiausi versti „Poną Tadą“, ypač dėl Mic-kevičiaus išsakomų idėjų reikšmingumo lietuvių tautai. Jo kūryba „dirbo“ jau dviem lietuvių Atgimimo sąjūdžiams – XIX ir XX amžiuje. Mickevičiaus kūryba išleista didžiuliais tiražais, Akademiniame dramos teatre Jonas Vaitkus pa-statė „Vėlines“ (pirmą kartą mūsų istorijoje!), Mickevičiaus „ideologija“, išreikšta žodžiais „Litwo! Ojczyzno moja!“, tarsi padiktavo Vincui Kudirkai „Tautiškos giesmės“ pir-mąją eilutę – „Lietuva, Tėvyne mūsų...“ Tarp kitko, „Ponas Tadas“ – tai vienintelis kūrinys pasaulio literatūroje, prasi-dedantis žodžiu „Litwo“ – „Lietuva“... Tai mano argumen-tas. Tačiau aš niekada nemaniau, kad Adomas Mickevičius priklauso Lietuvai ar lietuviams.

Aurimas Švedas: Dėkoju už pokalbį.

1 Juozas Jurginis, Apie baltą ir juodą metraštininkus, in: Kultūros barai, 2007, Nr. 7,

p. 74–76.

Violeta Davoliūtė: Daug kur esate rašęs ir kalbėjęs apie žmones, kuriuos vadinate „savo karta“. Ką turite ome-

nyje – savo vienmečius, tuos, su kuriais kartu pradėjote lite-ratūrinį darbą, ar kaip kitaip susijusius žmones?

Justinas Marcinkevičius: Taip sakydamas galvoju ne vien apie konkretų amžių, metus, apie tai, ar žmogus gimė kaime, ar mieste, bet apie daugiau ar mažiau bendrą socialinę ir politinę patirtį, stiprius bendrus išgyvenimus, kurie vienija. Juk mūsų kartai priklauso ir pora ar trejetu metų vyresni ar jaunesni, tačiau mus sieja tas laikas, kurį nugyvenę išlikome ir kurį iki šiol atsimename. Mums te-kęs laikas, ką ir sakyti, buvo labai sunkus ir neišvengiamai darė įtaką tokiam savęs supratimui. Tai mus ir subūrė į tam tikrą bendriją, kurią galima pavadinti „karta“. Anks-čiau spaudoje būdavome vadinami tiesiog pokario karta, be jokių konkrečių datų. Rusijoje tokia karta buvo vadi-nami Robertas Roždestvenskis, Bela Achmadulina, Ni-kolajus Voznesenskis, Jevgenijus Jevtušenka ir kiti.

Violeta Davoliūtė: Jums pačiam dar paauglystėje teko patirti dramatiškų išgyvenimų. Pokario metais buvote porą mėnesių tardomas.

Justinas Marcinkevičius: Tai buvo 1946-aisiais. Prie-nuose buvo nužudytas pirmasis ir tuo metu vienintelis mūsų gimnazijos komjaunuolis. Daugiau komjaunuolių gimnazijoje tada nebuvo. Jis buvo lietuvis, pamenu var-dą ir pavardę – Pranas Bubnys. Tą vaikiną tiesiog gatvėje peiliais subadė kiti gimnazistai, jo bendraamžiai. Aš to nemačiau, nes nedalyvavau, be to, buvau jauniausiųjų klasėje. Mūsų gimnazijoje buvo trys paralelinės klasės:

justiNas marciNkeVičius:

„mūsų kursas buVo ypatiNgas –

daug poetų, daug saViŽudŽių“

44 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

viena vyresnių berniukų, kita – mergaičių ir dar viena – jauniausiųjų. Aš buvau tarp jauniausiųjų, o toje „egzeku-cijoje“ dalyvavo daugiausia vyresniosios klasės mokiniai.

Tuoj po to įvykio mokyklą apsupo kariškiai, enkavė-distai, sudarė sąrašą, pasiėmė mokyklos direktorių ir ėjo per klases, kuriose buvo sąraše nurodyti žmonės – maž-daug dvylika moksleivių, neva dalyvavusių nužudyme. Aš taip pat atsidūriau tame sąraše. Dėl to mus ir tardė. Ne visus paleido: regis, trys buvo nuteisti, perėjo kalėjimus ir Sibiro tremtį.

Violeta Davoliūtė: Karo metais pro Jūsų namus net du kartus perėjo frontas, sudegė tėvų sodyba, o pokaris, regis, irgi nebuvo ramesnis…

Justinas Marcinkevičius: Toji žmogžudystė moky-kloje rodė bendrą nuotaiką to meto kaime. Apie tai parašiau eilėraščių ciklą „1946-ieji“. Ten nieko nepsi-chologizavau – man labiausiai rūpėjo papasakoti apie tą metą, apie tą patirtį. Ir į mūsų grytelę kiekvieną naktį ateidavo miško broliai – kartais po du, kartais po tris. Reikėjo juos maitinti, o kuo maitinti, kai patiems nėra ką valgyti? Sodyba sudegė per karą, nieko neturėjome. Ryte sušilę, nes dar ir išgerti gavę, išeidavo, o netrukus pas mus jau belsdavosi „miestas“. Tai tikrai buvo baisūs laikai. Ypač kaimo vaikus jie žiauriai paženklino… Bet panašiai dėjosi ir miesteliuose – iš esmės visoje Lietuvoje liejosi kraujas...

Violeta Davoliūtė: Jums ir Jūsų kartai teko dar vienas dramatiškas išgyvenimas – persikelti iš kaimo į miestą, o kaimo vaikui tai turbūt reiškė didžiulį lūžį?

Justinas Marcinkevičius: Taip. Atvykau mokytis į Vil-nių 1949 metais. Važiavau ne vienas – su klasės draugu Jonu Kazlausku, galima sakyti, viso gyvenimo draugu. Autobusų tada nebuvo, reikėjo stovėti gatvės sankryžo-je, kur važiuoja sunkvežimiai, ir sustabdžius prašyti, kad pavėžėtų. Jei paima už keletą rublių ir leidžia sėsti į „ku-zovą“, tai taip ir važiuoji. Mudu su Jonu šitaip besitranky-dami ir atvažiavome.

Violeta Davoliūtė: Ar tada pirmą kartą pamatėte sos-tinę? Kokį įspūdį paliko pokario Vilnius?

Justinas Marcinkevičius: Tai nebuvo pirmas kar-tas – prieš tai jau buvome Vilniuje paduoti dokumen-tų. Be to, kartą buvau ten lankęsis gal kokiais 1947 metais kaip sportininkas (juokiasi), regis, trečiojoje

moksleivių spartakiadoje. Šokinėjau su kartimi, bet neturėjau nė vieno varžovo, tad mane vežė kaip Prienų komandos narį. Nesitikėjau nieko laimėti, bet važiavau labai susijaudinęs. Man rūpėjo Vilnius. Ne kartą esu sakęs, kad šis miestas – negyjanti žaizda. Paskui karves lakstydami mes, kaimo vaikai, dainuodavom: „Į Vilnių, į Vilnių, į mylimą šalį, ten prie Gedimino, prie brolių savų.“ Mokykloje net buvau parašęs poemėlę „Gedimino miestas“. Jo nė nematęs, jame nebuvęs. Aprašiau legen-dą apie Vilniaus pilies statybą, apie mergaitę, paaukotą pamatams. Mokytojai buvo labai sujaudinti ir paskyrė man pirmą premiją – keletą knygų. Parėjau namo, atri-šau mazgelį, tėvas pažiūrėjo, pavartė ir sako: „Tokia čia ir premija.“

Įsivaizdavau Vilnių kitokį – didžiulį, kažkokį nepa-prastą. Galbūt maniau, kad ten geležinis vilkas staugs? (Juokiasi…) O atvykę pamatėme tik tą vieną bokštą... Tikėjausi, kad pamatysiu Radvilų rūmus, bet ir tų nebu-vo…

Vilnius tuo metu mums tilpo tarp Vilnelės ir Neries, o toliau jau lyg ir ne Vilnius. Man ir šiuo metu tas gabalas tarp Neries ir Vilnelės yra ypač artimas. Žinoma, tada ne-turėjau nei architektūros, nei dailės ar urbanistikos žinių ir nepasakyčiau, kad buvau apžavėtas miesto. Tiesiog ži-nojau, kad turiu stoti mokytis, nes kitaip – tai buvo aiškiai matyti – prapulsi. Mūsų miestai tuo metu apskritai buvo apgriuvę, apšiurę. Nei jie vaizduotę žadino, nei akį džiugi-no. O eiti prie bažnyčių kultūros Vilniuje taip pat nebuvo įprasta, nes tai – lenkų kultūros erdvė.

Vilnius buvo smarkiai sugriautas. Mes, studentai, tu-rėjome atidirbti miesto atstatymo talkose, taip jos tuo metu vadinosi. Galiu sakyti, kad ir mes esame šį tą mieste nugriovę (gal ir be reikalo…), šen bei ten išvalę duženas. Pavyzdžiui, Savičiaus gatvėje buvo tokia vagonetė – ją prikraudavome, veždavome bėgiais ir išpildavome nuo kalno. Dabar jau niekas neleistų taip daryti...

Žinoma, ilgainiui mieste apsipratome. Mudu su Jonu Kazlausku, naivūs kaimo vaikai, nesusigaudė-me parašyti pareiškimo, kad skirtų bendrabutį, todėl atvykę į mokslus jau pirmąją naktį turėjome ieško-ti prieglobsčio. Arklių gatvėje pas vieną rusų šeimą išsinuomojome mažytį kambarėlį be langų. Pagyve-

45K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

nome ten metus, tada susiradome pereinamą kam-barį Savičiaus gatvėje – pas senus lenkus. Pamenu, per Kalėdas šeimininkas nupirkdavo mažą buteliu-ką degtinės ir pavaišindavo mus, lietuvių studentus. Su šeimininku net buvome sutarę, kad padės mums pramokti lenkų kalbos – bent jau buitinės, nes šiaip kalbėdavomės su jais rusiškai. Tada visi – ir lenkai, ir mes – jau buvome rusiškai pramokę. Vilniaus uni-versitete lenkų kalbos nedėstė, o rusų kalba sparčiai plito – medicinos, matematikos, fizikos fakultetuose netrukus atsirado rusų grupės.

Violeta Davoliūtė: Kas labiausiai įstrigo į atmintį iš po-kario studentiškų metų?

Justinas Marcinkevičius: Mokėmės Istorijos ir fi-lologijos fakultete, kur vyravo lituanistų grupė – maž-daug penkiasdešimt žmonių. Puikiai pamenu pokario universiteto atmosferą. Universitete dar buvo žmonių, dalyvavusių kare, jie dėvėjo karinę ar pusiau karinę uniformą.

Mūsų, pokario vaikų, patirtis yra skirtinga, bet visiems reikėjo daryti svarbius pasirinkimus. Tada silpnai suvokėme, bet, matyt, nujautėme, – jeigu boi-kotuosime gyvenimą, liks tuščia erdvė, kurią užpildys kitos tautos, kitokių papročių ir siekių žmonės. To-dėl ir pasinėrėme į gyvenimą. Mes, dar studijuodami universitete, beveik visi – ypač berniukai – jau dirbo-me. Dabar tai ne naujiena... Mums pirmiausia reikėjo duonos, nes dauguma buvome iš kaimo, o tuo metu prasidėjusi kolektyvizacija atėmė viską, net paskutinę duonos riekę. Na, o darbas, net redakcijoje korekto-riumi ar literatūriniu bendradarbiu, reikalavo – kar-tais atvirai – laikytis tam tikrų taisyklių. Kitaip tariant, gyveni tuo metu, žinai, kokia ideologija diktuoja savo valią, tad, jei nori dirbti ir uždirbti, privalai laikytis tuose rėmuose.

Mūsų kursas, sakyčiau, buvo ypatingas – daug po-etų, daug savižudžių. Gal lėmė karas, gal tas neseniai išgyventas baisus laikas, tačiau mes kažkaip natūraliai spietėmės draugėn, nepasakysi, kad į šeimą, bet gal į kažką panašaus, į kažkokį būrį. Viską darydavome drauge – net egzaminams ruošdavomės visu būriu. Tarkime, važiuodavome į Žydiškes, nes ten buvo uni-

versiteto vila. Visi kartu. Dar į Verkius – ten plaukda-vo garlaivis. Verkiuose yra toks aukštas skardis, nuo kurio būdavo gražu pasidairyti iš tolo į Vilniaus bokš-tus.

Galbūt mums tiesiog trūko šeimos, namų – juk beveik visi atvykome iš kaimo. Nors jau studentai, vis tiek jautėme namų ilgesį. Gal tas jausmas mus ir siejo, traukė vienus prie kitų.

Apskritai tai buvo ypatingas laikas. Mano studijų metais buvo labai įprasta dainuoti – įvairiuose choruose, ansam-bliuose, oktetuose ar tiesiog mieste. Aš pats esu visur daina-vęs. Vakarais tiesiog gatvėje traukdavome dainas. Universi-teto kieme per pertraukas ar kai nebūdavo paskaitos mes, berniukai, tuoj sutūpdavome į fontaną – vandens nebuvo, galėjai patogiai atsisėsti – ir dainuodavome.

Kai dabar apie tai pagalvoju, man pačiam kyla klausimas, kodėl mes taip daug dainavome? Manau, tuomet gal ir ne-suvokėme, bet vis dėlto jautėme, kad čia pirmą kartą savo istorijoje, Vilniaus istorijoje, dainuoja lietuviai.

Violeta Davoliūtė: Ar Jūs, pokario vaikai, atvažiavę stu-dijuoti į miestą, kalbėdavotės apie dramatiškas patirtis kai-me?

Justinas Marcinkevičius: Ne. Niekada nesu sutikęs žmogaus, kuris būtų atskleidęs, ką patyrė. Net su draugais apie praeitį nekalbėdavome. Žinoma, daug ką matydavo-me, pastebėdavome. Pavyzdžiui, universiteto chore, kur dainavau bosų grupėje, iš vienos ir iš kitos pusės dingdavo kartu dainavę vyrukai – matyt, kas nors įspėdavo dėl trė-mimų. Jie tiesiog neateidavo į repeticijas, nelipdavo į sceną. Tačiau apie tai nesikalbėdavome. Apskritai mūsų netraukė tas gyvenimo gabalas. Ta skaudi patirtis, atrodo, tiesiog kaž-kur nugrimzdo.

Tik vėliau mūsų kartos kūryba, ypač proza, leido kiek geriau pažvelgti į tą laikotarpį iš įvairių perspektyvų. Tačiau apskritai manau, kad mes – mūsų menas ir literatūra – dar neįvykdėme savo misijos: atlikti išsamią ir įvairiapusišką to laikmečio, tos epochos analizę. Tai turės būti padaryta.

Violeta Davoliūtė su Poetu kalbėjosi 2010 metų sausio 7 dieną rašytojo na-

muose. Čia pateiktas to pokalbio fragmentas.

46 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

Akistata su ekspresionizmo tradicija

Kiekvienai tautai, visuomenei, moderniai šiuo-laikinei valstybei, kaip ir archajiškai senovės gen-čiai, būdingi tam tikri elgesio, mentaliteto, kultūros bruožai, stereotipai, susiformavę sociumo viduje ar taikomi tų, kurie žvelgia į ją iš šalies. Tai vadinama „nacionalinio charakterio ypatumais“. Dažnai tei-giama, kad Šiaurės kraštams, nutolusiems nuo kla-sikinės kultūros regionų, ekspresionistinis pasaulio matymas yra tiesiog įgimtas, įaugęs į kraują. Lie-tuva – puikus to pavyzdys. Ekspresyvioji raiška yra svarbi mūsų dailės, taigi ir kultūros, istorijos savas-tis, ilgus dešimtmečius pirmavusi prieš kitas raiškos formas – abstrakcionizmą, siurrealizmą, „laikinius“ ar tarpdisciplininius menus ir t. t.

Ekspresionistinės tapybos tradicija mūsų die-nomis tebėra grupės „Angis“, šiemet mininčios 20 metų sukaktį, atramos taškas. Neseniai surengta re-trospektyvinė paroda Vilniuje, „Titanike“, vasario 25 d. atidarytos net trys parodos Kaune. Išleistas albumas, apžvelgiantis „Angies“ istoriją, jos narių kūrybą, leidžia plačiau panagrinėti grupės vaidme-nį Lietuvos tapybos kontekste. Angis – tai šliužas, apipintas legendomis, lietuviškų pasakų, tautosakos nuolatinis personažas, nors nuodingas, net nemir-

Kristina STANČIENĖ

(Ne)mirtiNi „aNgies“ Nuodai

tinai… Taigi grupės pavadinimas turi tam tikrų iro-niškai tautinių konotacijų.

„Angį“ laikyti lietuvių ekspresionizmo vėliavne-še nėra tikslu. Knygos tekstų autoriai vartoja įvairią terminiją – grupės kūrybą vadina (neo)ekspresio-nistine, skatina žvelgti į ją atsietai nuo XX a. pir-mosios pusės arsininkų, lygina su panašiais Vakarų, kitų Rytų Europos šalių reiškiniais. Tačiau aišku, kad grupė daugeliu požiūrių yra šimtaprocentinis lietuviškas produktas, tiek dėl įvairialypių sąsajų su vietos kontekstu, tiek dėl tam tikrų grupės veiklos priežasčių.

Vakar ir šiandien

Reikia pripažinti, kad „Angis“ reikšmingai prisi-dėjo prie Lietuvos kultūros laisvėjimo, „europėjimo“. Vėliau novacijų, radikalumo paieškos natūraliai už-leido vietą arba grynai specifinių meninės išraiškos problemų sprendimui (pvz., „dūminės“ Jono Gasiū-no drobių fikcijos), arba, banaliai, kalbant, bendraž-mogiškų problemų narpliojimui (ironiškai žėrinti Ričardo Nemeikšio kompozicijų „realybė“). Kitaip tariant, formų kaita virto socialine kritika, dvasinės šiuolaikinio žmogaus savijautos diagnoze. Ši situacija labai primena vieną šmaikščiai animuotą krikščioniš-

Kūryba ir kūrėjai

47K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

kosios ikonografijos siužetą – tragiko-miškai tyso nukautas mitinis drakonas su išverstais viduriais, šalia neskubėdamas rupšnoja žolę romus kuinas, o sutrikęs ir visai nekaringai nu-siteikęs šv. Jurgis, nuleidęs akis žemyn, ietimi knebinėja akmenėlį po kojo-mis. Ekrano apačioje įkyriai slenka stili-zuotu šriftu užrašy-tas klausimas: „Ir ką gi veikti dabar?“

Žinoma, šis pa-lyginimas anaiptol nereiškia, kad „An-gies“ nariai yra su-trikę, nes nebeturi prieš akis drakono, kurį reikėtų nukauti, arba neži-no kelionės krypties. Atvirkščiai – jų laikysena, vieši pasisakymai, net knygos viršelis su tvirtai sugniauž-tu TAPYTOJO kumščiu demonstruoja vyrišką, kietą ir solidarią poziciją, nors kūryba tai pagrindžia ne visais atvejais. Tiesiog pakito grupės narių kūrybos laukas, sąlygos, aplinkybės. Per keletą dešimtmečių „Angis“ gerokai praretėjo, šiandien eksponuoja-mi Mykolo Šalkausko, Rimvido Jankausko-Kampo, Arūno Vaitkūno darbai – tai in memoriam bičiu-liams, ir „senosios“ grupės atmosferai, tapytojus siejusioms kūrybinėms aspiracijoms.

Tapybos įteisinimas

Tačiau yra vienas svarbus veiksmas, kurį atliko ir iš dalies tebeatlieka „Angis“ – tai tapybos plačiąja pras-me įteisinimas šiuolaikinės kultūros kontekste. Galbūt toks vertinimas atrodys pernelyg skambus, tačiau jis

objektyviai pagrindžiamas. Šie menininkai tokio tikslo sau niekada nekėlė, neskelbė manifestų, vis dėlto už-tenka prisiminti „Angies“ veiklos pradžią, ir jis išryš-kėja. XX a. paskutiniuoju dešimtmečiu lietuvių dailė stengėsi kuo greičiau „paragauti“ uždrausto vaisiaus, todėl pasinėrė į vakarietiškas šiuolaikinio meno prak-tikas. Tapyba, kaip ir kitos tradicinės vaizduojamosios dailės šakos, atrodė pasmerkta, praradusi aktualumą. „Angies“ nariai nuėjo kitu keliu – užuot kartu su visais „laidoję“ tapybinę raišką, gana smarkiai ją keitė, pra-dedant formatais, baigiant nauja kolorito, vaizdavimo objekto, idėjos samprata. Šiandien Lietuvos meno terpę „Angis“ neabejotinai veikia jau vien savo egzistavimu. Retrospektyvinėje parodoje eksponuotos didžiulio for-mato drobės, ypač atstovaujančios „grynajai“ gestiškai tapybai ir nebūtinai pretenduojančios į „konceptua-lumą“, žavėjo nors tradiciniais, tačiau labai paveikiais „ingredientais“ – gaivališka potėpio jėga, dramatizmu, sarkazmu, šmaikštumu, jautria pagava.

Antanas ObcARsKAs. Juodoji poema apie iliuzijų praradimą. 2004. Drobė, aliejus, akrilas. 146x195

48 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

Tapyba ir netapyba

„Angies“ menininkų kūrybos įvairovė rodo, kad jie, kiekvienas, yra ryškios individualybės, o jų gru-pinė bendrystė pagrįsta labiau dvasiniais ryšiais ar susitarimais. Didelė dalis „Angies“ narių vienaip ar kitaip yra išmėginę „netapybines“ medijas. Bene toliausiai nuo tradicinės „dailės“ sąvokos atsiplėšė Kęstutis Lupeikis su savo trimačiu objektu, „eks-ponuojamu“ ne bet kur, o viešojoje miesto erdvėje (kalbu apie jo suprojektuotą administracinį Gene-ralinės prokuratūros pastatą Vilniuje).

Jono Arčikausko tikrasis „aš“ atsiskleidžia tea-tro scenoje – jo sukurti kostiumai dažniausiai to-kie paveikūs, kad darniai „svinguoja“ su spektaklio

siužetu, režisūros idėja. Skirtingų kūrybinių strategijų sugretinimai parodoje išėjo į naudą ne visiems „Angies“ menininkams. Neišven-giamas ekspozicijos „muziejišku-mas“ paryškino „Angies“ narių kūrybos kokybinius trūkčiojimus. Įdomu, kad ir šiandien gyva, pa-veiki, galinga atrodo tapybinė plastika (Arūno Vaitkūno, Rimvi-do Jankausko-Kampo, Mykolo Šal-kausko, Henriko Čerapo kūriniai). Užtat žaidimai su kitoniškomis medžiagomis kartais kelia įtarimų, abejonių. Pavyzdžiui, efektingi, ironiški, nuodingai blizgantys ir „dailūs“ Ričardo Nemeikšio bliz-gučiai – pagal visas postmodernaus meno taisykles suręsti kūriniai, man rodos, slepia įkvėpimo, idėjų stygių. Antanas Obcarskas provo-kuoja klausti, kas jo kūryboje ge-riausia – ar minimalistinės optinės kompozicijos, ar „senas geras“ eks-presionizmas... Kęstutis Lupeikis man regis, kaip tapytojas neprilygs-

ta Kęstučiui Lupeikiui kaip architektui…Nepaisant tam tikrų išlygų, „Angies“ sukaktuvinė

paroda buvo solidi ir tvirtai suręsta.

Kas ir kodėl rašo apie „Angį“

Knyga, skirta „Angies“ kūrybai, sudaryta pa-gal laisvą „suneštinį“ principą – menininkai patys sprendė, kokias reprodukcijas ir tekstus pateikti, kaip geriausia įsiamžinti. Pasak dailės kritikės Mo-nikos Krikštopaitytės, nemaža knygos tekstų dalis kuria subjektyvų „vadybinio pobūdžio“ menininkų kūrybos mitą, o albumo tonacija primena holivudi-nes herojaus lipdymo strategijas.

Albumas monumentalus – tiek daug informacijos apie „Angį“ gal pirmą kartą sutelkta vienoje vietoje,

Henrikas ČERAPAs. Requiem ss batalionui. 2006.

Kartonas, aliejus, statybiniai dažai, asfaltinė derva. 203x209

Mykolas Šalkauskas. Motina ir vaikas2001. Drobė, aliejus; 130x162

Mykolas Šalkauskas. Pasivaikščiojimas po Žaliakalnį 1992. Drobė, aliejus; 162x117

Mykolas Šalkauskas. Personažai 1996. Drobė, aliejus; 146x114

Raimondas Gailiūnas. numušto bombonešio lakūno kepenų cirozė2000. Drobė, aliejus; 150x150

Raimondas Gailiūnas. Trys figūros1986. Drobė, aliejus; 124x86

Vytautas Dubauskas. klykianti mergaitė 1995. Drobė, aliejus; 110x130

49K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

todėl knyga ne mažiau iškalbinga negu ekspozicija. Ji daug pasako ne tik apie „Angį“ ir jos meninin-kus, bet ir apie grupės kūrybos sklaidą įvairiais lai-kotarpiais, jos poveikį ir atgarsius apie ją. Sužadino smalsumą grupės bibliografija – senesnieji tekstai, parašyti grupei vos susikūrus, ar sulaukus pirmojo veiklos dešimtmečio, jau yra tapę tikra lietuvių dai-lės kritikos klasika (pvz., Alfonso Andriuškevičiaus recenzija „Kas gražesnis už duris“, 1991 m. išspaus-dinta Šiaurės Atėnuose). Apie „Angį“ yra rašiusi viena įžvalgiausių ir talentingiausių dailės kritikių šviesaus atminimo Gražina Kliaugienė, taip pat Rasa Andriušytė, Erika Grigoravičienė, Virginijus Kinčinaitis, Herkus Kunčius, Tojana Račiūnaitė ir daugelis kitų.

Tai kas atsitiko, kad į grupės kūrybai skirtą leidi-nį sugulė (kalbu ne apie įžanginius tekstus, o apie autoriams skirtus skyrius) drungni ar dailininkams pataikaujantys rašiniai?

Ar „Angies“ era baigėsi?

Sukaktuvės, „proginis“ pasirodymas visada kelia tam tikrus būgštavimus, ar tai nėra tik formalus pa-garbos ženklas, kai pristatomam reiškiniui gyvybės suteikia tik vingriai prakilni retorika (šia tema yra šmaikštavę ir patys grupės nariai, ir jų kūrybą gvil-denę menotyrininkai). Įtvirtinę nemažai išraiškos naujovių, naujai prabilę apie tapybą, kalbėję gar-siai, veikę ryžtingai, šiandien šie menininkai nėra nei opozicija, nei radikalūs lietuviško meno lauko novatoriai. Bet tai nereiškia, kad „Angis“ neteko geluonies. Tiesiog pakito veikimo sąlygos, aplinka, kontekstas – visa tai keičiasi sparčiau negu kūrybos pavidalai. Ir dar – jei pagrindine „Angies“ meninin-kų raiška laikytume gestišką tapybą, akivaizdu, kad tarp jaunesnės kartos kūrėjų ji kol kas neturi sva-raus, aiškiai artikuliuoto tęsinio.

Taigi „Angies“ situacija šiandien įdomi ir dvipras-miška. Kai kalbame apie lietuvių „tautinį tapatumą“, esmingiausius Lietuvos kultūros bruožus, reikia pri-pažinti, kad „Angis“ – viena ryškiausių nacionalinės

dailės apraiškų po 1990-ųjų. Jos nariai tebėra svar-būs kultūros procesų dalyviai – ir kaip menininkai, ir kaip pedagogai, ugdantys būsimas Lietuvos meni-ninkų kartas. Tačiau gestiškoji „Angies“ puoselėja-ma tapyba šiandien turi visai nedaug šalininkų, iš jų dar mažiau yra tikrai talentingų.

Pasak Mildos Žvirblytės, „Angies“ reiškinys dar nėra nuodugniai atskleistas, ištyrinėtas, tam trūks-ta lyginamosios analizės su kitų šalių daile, gilesnių lietuviškosios terpės studijų. Du dešimtmečiai – per mažas tarpsnis rimtiems tyrimams, taigi grupė „Angis“ – iki galo ne(pri)pažintas fenomenas. Jei kas nors ateityje imtųsi kontekstualaus, rimto gru-pės veiklos tyrimo, jis galėtų virsti tikru malonumu, sluoksnis po sluoksnio „lukštenant“ pastarųjų de-šimtmečių Lietuvos ir visos Rytų Europos meninių strategijų įvairovę, gilinantis į painius sociopoliti-nius kontekstus.

Vytautas DUbAUsKAs. Į stotį! 2003. Drobė, aliejus. 181x146

50 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

Kur kitur, jei ne Islandijoje Oskaras Koršunovas galėjo pastatyti „Audrą“? Šią pasaulio krašte

esančią šalį įsivaizduojame kaip ledynų kaustomą au-dringą pūgų žemę, bet viskas, regis, apsivertė aukštyn kojom: Vilniuje gili žiema, o Reikjavike dvelkia pava-sariu, sniegas baltuoja tik kalnuose. Šiaurės pašvaisčių fone gyvenantys žmonės lyg ir niekuo nesiskiria nuo kitų europiečių, bet atokios salos vienatvė, didžiu-lių erdvių ir geizerių grožis, veikiančių ugnikalnių ir judančios žemės paslaptys ne tik subrandino savitą tautą, bet ir apdovanojo ypatinga menine nuojauta. Islandai gali didžiuotis ne vien unikaliomis XIII a. sa-

gomis, parašytomis ant pergamentų, bet ir pasaulyje pripažintais rašytojais, dailininkais. Jų kinas irgi iš-skirtinis, muzika originali… Prieš keletą metų atlikti tyrimai atskleidė, kad būtent Islandija pirmauja pagal tai, kiek per metus parašomų, išleidžiamų ir perskai-tomų knygų tenka vienam žmogui. Kitiems menams nenusileidžia ir teatras.

Miesto teatras buvo įkurtas 1897 m. pačiame Rei-kjaviko centre, prie ežerėlio, tačiau 1987-aisiais pas-tatas sudegė, todėl teatras persikėlė į naujas, erdvias, gerai įrengtas patalpas. Jos nėra prašmatnios, tačiau labai patogios.

Borgarleikhúsið, Íslenski dansflokkurinn (Reykjavik City Teatre)William Shakespeare„Audra“ („Ofviđriđ“) Iš anglų kalbos į islandų kalbą vertė Sölvi Björn Sigurðsson

Režisierius – Oskaras KoršunovasScenografas – Vytautas NarbutasKostiumų dailininkė – Filippía I. ElísdóttirŠviesų dailininkas – Björn Bergsteinn GuðmundssonKompozitorius – Högni EgilssonChoreografė – Katrín HallRežisieriaus asistentė – Ásdís Þórhallsdóttir

Premjera – 2010-12-29

daiva ŠABASEVIČIENĖ

„oFViĐriĐ“ – islaNdiŠka oskaro korŠuNoVo „audra“

Kalibanas – Hilmir snær GUðNAsON

51K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

Prieš kurį laiką Islandijoje statė spektaklius Rimas Tuminas, o dabar islandų masalu tapo Oskaras Kor-šunovas. Nors Reikjaviko miesto teatras daugiausia spektaklių stato pagal islandų autorius, meno vadovas Magnúsas Geiras Þórðarsonas Shakespeare’o „Audrai“ ne tik skyrė didžiausią metinio biudžeto dalį, bet ir rado kitų rėmėjų. Naujas trupės augimo galimybes jis sieja būtent su Oskaru Koršunovu. Þórðarsonas, turin-tis režisieriaus išsilavinimą, po premjeros sakė:

– Ypač džiaugiuosi, kad mums pavyko į Islandiją pasikviesti Koršunovą. Reikjaviko miesto teatrui tai didelis įvykis. Prieš trylika metų aš pirmą kartą pa-mačiau šio režisieriaus spektaklį, kuris mane tiesiog sužavėjo. Nemažai islandų, kurie įvairiuose festiva-liuose matė Koršunovo spektaklius, laukė, kol jis bus pakviestas į mūsų šalį. Šiam pastatymui rengėmės dvejus metus. Esame dėkingi režisieriui, kad atvyko į mažą mūsų salą. Kai pirmą kartą Koršunovas lankėsi Islandijoje, čia siautė tikra audra. Atsimenu, kalnuose važiuodamas rogėmis, jis tiesiog pradingo sniego rūke. Ačiū Dievui, grįžo ne tik iš šios pūgos, bet sutiko dar kartą atvykti į mūsų šalį. O tada išsiveržė ugnikalnis. Mes pasodinome Oskarą į lėktuvą, laimei, jis ir tada laimingai sugrįžo. Atvykęs trečią kartą, pastatė „Au-drą“. Mačiau, kaip jį veikia Islandijos gamta, mačiau, kad jam patiko mūsų šalis. Pastarieji du mėnesiai – tai didžiulė dovana, įkvėpimas teatrui. Aš įsitikinęs, kad šis spektaklis paveiks visos Islandijos teatro gyve-nimą. Tikiuosi, Koršunovas dar grįš pas mus statyti kito spektaklio. Gal ir mums pavyks atvykti gastrolių į Lietuvą. Oskaras Koršunovas – labai įdomus režisie-rius. Dažnai sėdėdavau repeticijose, nes buvo įdomu stebėti, kaip jis dirba su aktoriais. Man buvo labai svarbu, ką Oskaras sako apie „atvirą teatrą“, kaip jis tai supranta. Į repeticijas jis ateina sklidinas idėjų, daug ką apgalvojęs, bet nieko aktoriams neprimeta – per repeticijas atveria sielą, kad kartu su aktoriais atrastų naujas idėjas, tik dirbant drauge atsiranda teisingi sprendimai. Koršunovas visai trupei davė la-bai daug. Sunku tai įvardyti žodžiais, tačiau tą jutau per visą repeticijų laiką. Aktoriai labai pasitikėjo re-žisieriumi, todėl buvo atviri visiems jo pasiūlymams.

Jie tarytum ištrūko iš savo ankstesnių vaidybos for-mų. Oskaras yra kantrus, bet labai reiklus režisierius, atkakliai siekiantis savo tikslo. Mačiau, kad aktoriai kartais tarytum stabteldavo, tačiau Oskaras juos ir vėl „prisukdavo“, padėdavo įveikti vaidybos stabdžius, skatino skverbtis gilyn, į esmę. Esu įsitikinęs, kad ak-toriams tai labai padės ateityje. Jie rado naujų jėgų, atvėrė naujas savo galimybes. Islandų aktoriai įpratę, kad likus dviem savaitėms iki premjeros spektaklis jau būna įgavęs griežtą formą – per tas dvi savaites jis jau tik šlifuojamas. Oskaras repetavo visai kitaip – gludino ištraukas arba atskiras scenas, situacijas. Šis naujas darbo metodas islandų aktoriams nebuvo len-

„Audra“. Režisierius – Oskaras KORŠUNOVAs. Prosperas – Ingvar

E. sIGURðssON, Miranda – Lára Jóhanna JóNsDóT TIR

52 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

gvas. Bet jie visiškai pasitikėjo režisieriumi ir suvokė, kad galima keistis iki pat premjeros dienos.

Oskaro Koršunovo ir Vytauto Narbuto susitiki-mas „Audroje“ sukūrė naują tandemą, kuris, atro-do, egzistuos ir ateityje. Dviejų menininkų neribota vaizduotė ir talentingas tų vaizdinių „materializavi-

mas“ spektaklį pavertė didžiuliu te-atriniu įvykiu. Į jį rinkosi ne tik te-atro gurmanai (nebūtinai teatralai), įvairiose šalyse jau matę Koršunovo spektaklius (jie dalijosi įspūdžiais ir apie „Ten būti čia“, ir apie „Senę“), o kritikai nedvejodami pripažino, kad Vytauto Narbuto scenovaizdis yra įdomiausias, koks iki šiol yra buvęs Islandijos teatre.

Galima pamanyti, kad prisivi-lioti Koršunovą islandams nebuvo sunku: užteko rogėmis pavežioti po kalnus, žiemą išmaudyti karštųjų šaltinių vandenyse, parodyti raganų buveines ir įrodyti, kad sielos gilu-moje visi islandai tiki troliais. Teatro burtais tiki ir Koršunovas, jais tikėjo ir Shakespeare’as, rašydamas pasku-tinę savo pjesę „Audra“ (1611). Tai klastinga pjesė, kurią statydamas suklupo ne vienas garsus režisierius. Peteriui Brookui šis pastatymas tapo laboratoriniu eksperimentu, o Juozo Miltinio biografijoje – tai nepavyku-si pasaka. Nors „Audra“ priskiriama tragikomedijos ar komedijos žanrui, joje gausu dramatiškų situacijų, o įvairūs mitologiniai motyvai, teksto poezija leidžia vadinti ją gražiausiu Shakespeare’o veikalu.

Koršunovas su Narbutu, kuris irgi tiki pasakomis, į sceną perkelia sa-pnus, vaizdinius, praėjusį laiką, ku-ris sopulingai veikia realybę. Todėl

toji realybė negali būti minimalistinė ar „jokia“. Šių menininkų realybė ir yra gyva pasaka. Manoma, kad „Audros“ pagrindinio herojaus Prospero prototipas buvo pats Shakespeare’as. Tačiau šis burtininkas atsisako savo magiškų galių, o lietuvių menininkai tomis magiškomis galiomis įtikėjo, nes tiki teatro tikrumu: „Kaip jau sakiau, artistai buvo dvasios – /

„Audra“. Režisierius – Oskaras KORŠUNOVAs. spektaklio scena.

Arielis – Kristín Þóra HARALDsDóTTIR

53K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

Ištirpo jie ore, skaidriam ore. / Lyg nesvarus regėjimas ištirps / Aukščiau nei debesys iškilę bokštai, / Didingi rūmai, to-bulos šventyklos, / Pats žemės rutulys ir jo grožybė / Išnyks nei šis bekūnis karnavalas / Ir nepaliks nė pėdsako. Mes patys / Juk esam iš sapnų, ir mūsų būtį / Apsiaučia sapnas.“1

Ne vienas teatro istorikas užsimena, kad „Audra“ dauge-liui režisierių yra tarsi tam ti-kras kūrybos apvainikavimas. Islandiškoji „Audra“ paneigė šią nuostatą – teatro magijos ir vaizduotės dermė atvėrė beri-bes kūrybos galias.

Vertėtų paminėti kitą labai svarbią Shakespeare’o citatą: „Aš įkvėpiau liepsnõs trankiam perkūnui / Ir ąžuolą Jupiterio galingą / Su-skaldžiau jo žaibais; kietas uolas / Suvirpinau; pušis, kedrus išroviau / Iš pašaknų; man liepus, net kapai / Negyvėlius išbudinę grąžino. / Aš mėgavausi magija, bet šiandien / Atsižadu baisingų savo burtų. / Vien dangiškąją muziką šaukiu, / Idant grąžintų protą mano priešams. Paskui sulaužysiu šią burtų lazdą / Ir ją užkasiu žemės gelmėse, / O savo knygą paskan-dinsiu jūroj, / Kur svambalas nesiekia.“2 Spektaklyje nebūtina sulaukti šios ištarmės – jau pirmosios aki-mirkos rodo teatrinę lakios vaizduotės galią. Spek-taklis prasideda tarsi kino filmas: prieš žiūrovų akis atsiveria barokiškai sodrios dekoracijos, kurių nespė-ji net apžiūrėti, nes šviesų-žaibų ir garsų siautulyje dėmesį prikausto vaizdo projekcija, kurioje matome grėsmingai besisukančią auksu ir karščiu tvoskiančią žemę. Tai sąmoningas dialogas su vikingų epocha ir Shakespeare’u. Narbutas, išstudijavęs islandų paveldą, savo šaknis gerbiančiai tautai padovanojo vizualųjį karalių sagos „Žemės rate“ fragmentą. Šis svetimos kultūros išmanymas žiūrovus savaip sukrečia. Tūks-tančio metų senumo šaltiniai, panaudoti hiperaktyvia

forma, spektakliui suteikia papildomą gelmę, paverčia jį tarsi naujuoju – XXI a. – „Žemės ratu“.

„Audros“ pirmųjų eilučių abstraktus „patosas“ buvo nuleistas ant konkrečios žemės, tarp veiksmo zonų, primenančių Leonardo da Vinci’o laborato-riją, – biblioteka, įvairūs prietaisai, kaukolės, že-mėlapiai. Centre įtaisytas fontanas ilgainiui tampa pragaro vartais. Matome ir barokinį Molière’o laikų teatriuką su karalių ložėmis, kurias prilaiko karia-tidės. Keičiantis apšvietimui, jos ima paslaptingai švytėti. Sunkios aksominės draperijos, paties Nar-buto tapyta scenos uždanga – dailininkas tarsi metė iššūkį šiuolaikinio teatro minimalizmui, skurdui, žiūrovų apgavystei. Scenografas naudojo natūralias medžiagas, pritaikė antikvarinius kadaise sudegusio Miesto teatro prožektorius. Pats ištapė visą sceno-vaizdį, o kad tilptų į trumpą spektaklio kūrimo lai-ką, pasikvietė drožybos virtuozą skulptorių Žilviną Balkevičių, kuris jau prieš pora metų užklydo į Is-landiją ir čia pasiliko (beje, šis jaunas menininkas dirbo pameistriu Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre).

Nors Koršunovo režisūrai būdinga „švari esteti-

Prosperas – Ingvar E. sIGURðssON

54 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

ka“, jis yra pastatęs spektaklių, pulsuojančių teatro magija (ryškiausi tie, kurių scenografė buvo Jūratė Paulėkaitė, beje, Narbuto bendrakursė). Dailininko sukurtą scenovaizdį režisierius pavertė funkciona-lia scenos aikštele, vaizdų projekcijoms pats atrinko fragmentus iš naujausių Narbuto tapybos darbų.

Įdomu ir tai, kad šalia tokio intensyvaus vaizdo režisieriui neprireikė išbaigtos, teminės muzikos, kurią žiūrovai lengvai įsimena, o jos motyvai tampa spektaklių emociniais akordais. Šį kartą su jaunu kompozitoriumi Högni Egilssonu jis dirbo panašiai, kaip su Šarūnu Naku, 2001 m. Varšuvos Teatr studio pagal Bruno Schulzo apsakymus pastatęs „Klepsi-dros sanatoriją“. „Audros“ muzika daugiau veikia

ne jausmus, bet valdo spektaklio ritmą. Režisie-riaus santykis su muzika leidžia jai ne tik savaran-kiškai egzistuoti, bet ir tapti dramaturginio audinio rišamąja „medžiaga“. Eksperimentinis spektaklio kūrimo pobūdis, darbas su nepažįstamu kompozi-torium tapo netikėtu atradimu. Beje, „Audra“ 1673 m. buvo perkurta į operą, todėl nieko nuostabaus, kad Koršunovas su Egilssonu ėmėsi tokios šio kūri-nio interpretacijos.

Statydamas „Audrą“ Koršunovas, Prospero aki-mis sekdamas Shakespeare’o pasakojamą istoriją, pateikė kažką tarpinio – pasaką pavertė tikrove. Režisierius niekada nekomentuoja įvykių, iliuziją sustiprina ir tai, kad žiūrovams tenka patiems susi-gaudyti, kas slypi už vieno ar kito veiksmo, ką sle-pia viena ar kita uždanga, atspėti veiksmų ir žodžių prasmes. Jie tampa ne vien įvykių stebėtojais, bet ir jų dalyviais. Šias „sąlygas“ jaučia ir patys akto-riai, vadinasi, spektaklis „pasmerktas“ tobulėti, nes vaidybai palikta pakankamai erdvės bręsti, laisvėti. Beje, abi premjeros tai ir įrodė: pirmoji praėjo ma-tematiškai „tiksliai“ ir „teisingai“, o antras spekta-klis, lyg pagautas Arielio dvasios, praūžė lyg audros gūsis.

Režisūrai svarbu apskaičiuoti numanomus „ėji-mus“. Šį metodą Koršunovas perėmė iš savo moky-tojo Jono Vaitkaus, kurio spektakliai kartais po ke-leto metų suskamba net dar įdomiau ir stipriau negu per premjerą. „Audros“ dinamiką ir gyvybę turės išlaikyti patys aktoriai, kurie, atrodo, jau perprato „žaidimo“ taisykles. Po premjeros jie sakė, kad bijo prarasti šį režisierių.

Žvelgdamas vien tik į spektaklio nuotraukas vienas lietuviško interneto komentatorius parašė juokingą, bet savaip teisingą pastabą: „Vis dėlto jis [Koršuno-vas – D. Š.] ėmė ir pastatė spektaklį vaikams!“3 Nors Lietuvoje apstu infantilių spektaklių, kurie skirti, at-seit, jauniesiems žiūrovams, „Audra“ – tai tikras tea-trinis Bermudų trikampis, kuris susiurbia ir šėlsmą, ir juokus, bet kartu yra pragaištingai magiškas arba atvirkščiai. Spektaklis trykšta humoru ir tikrumu, bet jis turi ir antrą – slaptą dugną.

Prosperas – Ingvar E. sIGURðssON

55K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

Prosperas, kaip ir daugelis Koršuno-vo pamiltų herojų, įveikia likimo siun-čiamus išmėginimus. Nors jam skirtas „stebėtojo“ vaidmuo, o kostiumų daili-ninkė Filippía Elísdóttir apvilko jį ne is-toriniais, ne teatriniais rūbais, bet juo-dais džinsais ir marškinėliais, vis dėlto šis neutraliai šiuolaikiškai aprengtas žmogus tampa svarbiausia figūra, ku-rią negailestingai mėto ir vėto likimas. Režisierius valdo Prosperą kaip mario-netę, Prosperas valdo Arielį, o šis – vi-sas dvasias, kurios valdo visa, kas gyva. Milano hercogo Prospero vaidmenį režisierius skyrė garsiam Islandijos ak-toriui Ingvarui E. Sigurðssonui. Tai vi-siška priešingybė Povilui Budriui, kuris Vilniaus mažajame teatre ir šiandien kuria šį vaidmenį. Sigurðssonas yra tar-si gyvsidabris. Tai basas stebukladarys, mitrumu aplenkiantis net oro dvasias. Sigurðssono Prosperas unikalus tuo, kad jis puikiai atitinka Leonardo da Vinci’o dvasią – tai žmogus, kuris protu valdo pasaulį, bet neslopina savo vizijų ir antgamtinių potyrių. Šis griežtų veido bruožų vyras staiga tampa siautulingos pasakiškos audros dalimi. Režisierius nuolat primena, kad didžiausia Dievo dovana yra gebėjimas net senatvėje likti vaiku. Todėl, kai Prosperas plukdo bal-tą burlaivį – tai ne vaikiškas žaidimas, o metafora, kad ir suaugęs žmogus gali gyventi savo vaizdinių pasaulyje.

Po premjeros Ingvaras E. Sigurðssonas sakė: „Oskaras Koršunovas niekada nežemina aktoriaus, tačiau mes jau-čiame, kad esame tik tam tikra didžiulio, sudėtingo kūri-nio dalis. Visi ryšiai šiame spektaklyje labai sudėtingi. Čia režisierius ne tik stato spektaklį, šioje „Audroje“ jis yra menininkas, vaidinantis Dievą-kūrėją.“

Oro dvasią Arielį vaidinanti Kristina Þóra Ha-raldsdóttir daro didžiulį įspūdį: aktorė žavi ne tik

savo nuoširdumu, bet ir gebėjimu mylėti pasaulį, kuriame jos personažui leista būti vos kelias va-landas. Sunku net atskirti, kurios savybės priklau-so aktorei, o kurios – Arieliui. (Ne veltui progra-mėlėje režisierius įrašė jį iškart po Prospero, nors Shakespeare’as šiai dvasiai skyrė mažiau „galių“.) Arielis pantomimiškai groja visais instrumentais, o pakilęs į „karališkojo teatro“ antrąjį aukštą, per-sisvėręs per baliustradą, nematomomis virvutėmis lyg marionetę valdo Ferdinandą. Lydimas švelnios

Kalibanas – Hilmir snær GUðNAsON, Trinkulas – Hilmar GUðJóNssON, stefanas –

Guðjón Davíð KARLssON

Miranda – Lára Jóhanna JóNsDóTTIR

56 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

dainos, jis diriguoja ne tik Ferdinando ir Miran-dos – dviejų įsimylėjėlių – duetui, bet visiems, kas papuola po ranka. Nedidelio ūgio, lengvų apsisuki-mų aktorė ne tik suvaidina Oro dvasią, bet ir tampa spektaklio siela.

Jörunduro Ragnarssono Ferdinandas priklauso režisieriaus kuriamo fantasmagorinio pasaulio per-sonažams, o Láros Jóhannos Jónsdóttir Miranda, kol klausosi ir stebi tėvo Prospero sukeltą audrą, yra mergina iš realaus pasaulio, tačiau veiksmui įsi-sukus irgi tampa vizija.

Koršunovas personažus, kurių „dvasia juoda“ paverčia freudistiniais tipažais. Kalibaną, kanibalo anagramą, vaidina Hilmiras Snæras Guðnasonas, kostiumų dailininkė Elísdóttir apvilko jį kailiniais, kurie nepaslepia maskatuojančių genitalijų, bet au-

toriaus gyvybingumas, gebė-jimas laisvai improvizuoti už-tikrina, kad drastiškos detalės netaps esminės.

Subtilus humoristas yra ir Jóhannas Sigurðarsonas – akto-rius, 1995 m. vaidinęs Molière’o Don Žuaną to paties pavadi-nimo spektaklyje, kurį Rimas Tuminas pastatė Islandijos na-cionaliniame teatre (1996 m. gegužės mėnesį šis spektaklis buvo rodomas Jaunimo teatre). „Audroje“ jis sukūrė Alonzo vaidmenį. Neapolio karalius – tai spektaklio vertikalė, aplink kurią sukasi visas karališkasis „paukštynas“. Koršunovas ak-torių lūpomis išgauna paukščių klegesį, kuris yra užtvindęs visą Reikjaviką, ypač girdimas va-kare, kai nurimsta mašinų ūže-sys. Miesto centre telkšo ežeras, kuriame apstu gulbių, ančių, žąsų... Šie paukščiai klega lyg sirenos, režisierius saikingai,

tačiau su humoru, pritaikė šiuos garsus spektakliui. Neapolio karalius yra aukščiau visų, jam užtenka

vien pakudakuoti ir publika jau leipsta juokais. Ak-torius nesiblaško, „neperspaudžia“. Nusilenkdamas Sigurðarsonas virš galvos iškelia plaštaką ir pavirsta komišku „vištų karaliumi“, o gal alpstančia aukštuome-nės dama?

Kai vyksta „teatro teatre“ vaidinimas, kai antra-jame veiksme „neveikiantys“, bet žiūrovų matomi per-sonažai stebi, kas vyksta, režisierius įkalina Karalių ba-rokinio teatro ložėje – vienas žmogus užpildo visą jos tūrį. Tai juokinga, ir toks humoras sukelia daugybę aso-ciacijų. Puiki ir viena iš finalinių scenų, kai Koršunovas visą karališką šeimynėlę susodina į fontaną. Iš pradžių kaip nusidėjėlių sielos jie iškyla iš pragaro duobės, o po intermedijos, lyg burtininko lazdelės valdomi, vėl suli-

Prosperas – Ingvar E. sIGURðssON

57K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

pa į ją – lyg į kalėdinę sal-dainių dėžutę, kad juos be gailesčio nuleistų žemyn. Neapolio karalius Alonzas pirmame veiksme gaudo uodą, o jį užmušęs, ima raudoti, vėliau lyg niekur nieko prisnūsta. Karaliaus svita – tai spalvinga žmo-giškųjų ydų puokštė.

Dorą seną patarėją Gonzalą ir Milano herco-gą uzurpatorių Antonijų vaidina moterys – Han-na María Karlsdóttir ir Sigrún Edda Björnsdót-tir. Lieka paslaptis – ar tai šekspyriški burtai, ar režisieriaus sumanymas, atliepiantis feministinį nūdienos poreikį, kad tarp Shakespeare’o dramose dominuojančių vyrų atsirastų daugiau moterų?

„Žaisdamas“ su savo personažais, Koršunovas veiksmą tai greitina, tai pristabdo, leisdamas pa-sigerėti detalėmis, ypač išradingais dailininkės Filippíos Elísdóttir kostiumais. Režisierius atidus Tuniso kultūrai, kurioje apstu prancūziškų elemen-tų: įspūdingi galvos apdangalai su plunksnomis, di-delės apykaklės, kitos detalės. Shakespeare’o dramą režisierius trumpino, neliko kai kurių personažų, todėl dailininkė sukūrė tam tikras veikėjų grupes, jas atskirdama net koloritu. Pavyzdžiui, Mirandos ir Ferdinando kostiumai rausvi kaip ir dera naiviems įsimylėjėliams. Choreografės Katrin Hall valdomos dvasios, spektaklyje tarnaujančios Prosperui, an-trajame veiksme šoka su baltomis kaukėmis, kurios dengia galvas iš abiejų pusių. Kiekvienam režisūri-niam intarpui Elísdóttir sukūrė vizualinius sprendi-mus, kurie papildė „teatro teatre“ prasmes.

Apie šviesų dailininką Björną Bergsteinną Guðmundssoną galima kalbėti kaip apie atskirą spektaklio simfonistą. Jo šviesų paletė tokia eks-

presyvi, kad sunku atspėti tikrą vaizdo ar kostiumo spalvą. Kaukės kartais žiba auksu, o scenovaizdis įgyja begales atšvaitų, nors sukurtas griežtai laikan-tis gelsvo kolorito. Ypač įspūdingos kunkuliuojan-čios pragaro šviesos.

Islandijoje Koršunovas atsiskleidė kaip renesan-sinio užmojo menininkas. Meilės scenas „danguje“ nušviečia mėliu tviskančios pašvaistės, didžiulė mė-nulio pilnatis tampa Arielio mušamu būgnu. Finale pasigirsta žemės dundėjimas – lyg prieš išsiveržiant lavai. Dabar Prosperas su išskleista knyga ant galvos leidžiasi į paslaptingą nebūtį, o butaforinio teatro teatre uždanga pakyla ir pamatome prie rankraščio parimusį Williamą Shakespeare’ą – Narbutas jį nu-piešė taip kruopščiai, kad atvaizdas primena senovi-nio kūrinio kopiją…

1 William Shakespeare. Audra. Iš anglų kalbos vertė Tomas Venclova. – Vil-

nius: Baltos lankos, 2003, p. 92.

2 Ten pat, p. 100.

3 http://www.menufaktura.lt/?m=3391&s=64034&k=64034

Prosperas – Ingvar E. sIGURðssON, Miranda – Lára Jóhanna JóNsDóTTIR. Grímuro bjarnasono nuotr.

58 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

Metalo dirbinių gamintojas ir išradėjas vokie-tis Johannesas Gutenbergas, sukūręs spaudos

presą, pradėjo knygų spausdinimo erą. Pirmuoju spaudos šedevru tapo 1452–1456 m. išspausdinta Biblija, o Maince buvo išleistas aktas, suteikęs Gu-tenbergui pirmenybę prekiauti knygomis, ir iš gim-tojo Mainco jis važiuodavo į Frankfurtą pardavinėti savo spaudinių. Praėjus daugiau kaip pusei tūkstan-čio metų, Gutenbergo pradėtą spausdinti popierinę knygą šiek tiek stumtelėjo į šalį šių dienų Frankfur-tas. 2010 m. Frankfurto knygų mugėje kaip niekada anksčiau daug dėmesio skirta elektroninei knygai. Mugės direktorius Juergenas Boosas pabrėžė: „Vi-siems einant iš proto dėl išmaniųjų telefonų ir elek-troninių knygų, skaitymas išgyvena revoliuciją.“ Taip atsitiko todėl, kad naujausios technologijos labai sparčiai plečia e. knygos skaitytojų auditoriją, kurią 1971 metais pradėjo formuoti Michaelis Har-tas. Jis ėmėsi skaitmeninti rašytinę pasaulio klasiką (Project Gutenberg). Dabar Project Gutenberg bibli-otekoje yra apie 30 tūkstančių knygų penkiasdešim-čia kalbų. Tarp jų ir viena lietuviška – garso leidinys „Skamba kankliai ir trimitai“.

Frankfurtiškos tendencijos pastebėtos ir Vilniaus knygų mugėje. Pernai čia pirmąkart buvo pristatyta pirmoji lietuviškos elektroninės knygos parduotuvė www.skaitykle.lt ir demonstruojamos e. knygų skaity-klės. Pirmąsias lietuviškas e. knygas pasiūlė Tyto alba,

Arvydas VALIONIS

Nuo guteNbergo iki Project GutenberG

Eugrimas, Colibris, Agatha Press. Ltd., kitos leidyklos. Šiemet jų populiarumas pastebimai išaugo.

E. knygai plisti kuriamos vis tobulesnės technolo-gijos, leidžiančios mėgautis operatyviai gautu teks-tu, nuolat trumpinančios informacijos paieškų lai-ką. E. knygas galima skaityti kompiuterio, mobiliojo telefono ekrane, tačiau patogiausia priemonė yra skaityklė. Naujausios technologijos sparčiai tobuli-na skaitykles – jos tampa vis plonesnės, greitesnės, gerėja jų vaizdo kokybė. Jų rinka per metus išsiplečia daugiau kaip 300 proc. Populiariausiųjų sąrašo vir-šuje – Amazon.com skaityklė Kindle, rimtos konku-rentės – Barnes & Noble skaityklė Nook ir Apple su savuoju iPad.

E. knygų rinka

Pasaulinėje knygų rinkoje prasidėjo rimta popieri-nės ir elektroninės knygos konkurencija. Skelbiama, kad e. knygos užima jau 15 proc. JAV knygų rinkos (knygų verslo apimtis 2008-aisiais čia siekė 23,8 mlrd. dolerių). Europa kol kas atrodo kukliau: D. Britani-joje e. knygų rinkai tenka 3 proc., Vokietijoje – apie 1 proc. Pasaulinis e. knygų rinkos lyderis Amazon.com valdo 65 proc. e. knygų rinkos; šios kompanijos pelnas 2010-aisiais buvo daugiau kaip milijardas JAV dolerių. Viena iš priežasčių, kodėl e. knygos taip spar-čiai plinta, yra ekonomiškumas: jos pigesnės negu

59K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

popierinės, daugumos e. knygų kaina ne didesnė kaip 10 dolerių, o kai kurios platinamos ir veltui.

Tinklalapio www.ireaderreview.com autoriai pro-gnozuoja tris e. knygų plėtros etapus. Pirmasis – kai e. knygos užims 25 proc. knygų rinkos ir paaštrės kon-kurencinė kova, dabartinio rinkos lyderio Amazon.com pajamos gali sumažėti nuo 5,5 mlrd. iki 3 mlrd. dolerių. Antrasis – kai e. knygos užims 40 proc. knygų rinkos ir konkurencija taps ypač nuožmi, todėl mažės pelnas ir pajamos. Trečias etapas – kai e. knygos už-valdys 60 proc. rinkos, pajamos beveik nedidės, nes atsiras labai daug e. knygų ir skaityklių platintojų.

Kol e. knygų rinkoje dominuoja Amazon.com ir Go-ogle, kol neatsirado naujų veržlių „žaidėjų“, situacija dar nėra pernelyg įtempta, kompanijos ramiai kuria savo verslo scenarijus. The New York Times duome-nimis, Amazon.com stengiasi pritraukti didesnes lei-dyklas, o Google dirba su mažesnėmis, mat pasaulyje mažų leidyklų yra daugiau. Be to, Google skaitmenina knygas, kurios nėra ginamos autorių teisių, kurdama Google Book Search biblioteką.

E. knygos ir jų autoriai

The New York Times pranešė, kad 2011 m. šis dien-raštis informuos apie geriausiai parduodamas e-kny-gas. Beje, elektroninis knygos variantas bus tarsi ope-ratyvus rinkos tyrimų barometras, rodantis, kokią dalį skaitytojų kūrinys sudomino, kad būtų lengviau nustatyti, koks turėtų būti popierinės knygos tiražas.

E. knygos kūrėjų sparčiai gausėja. Tarp jų – ir garsu-sis Haruki Murakami, kurio kūriniai jau užvaldė milži-nišką skaitytojų auditoriją. Jis nutarė naujausią knygą skaitytojams pirmiausia pateikti elektroniniu pavidalu. Amazon.com elektroninių Dano Browno trilerio „The Lost Symbol“ kopijų parduoda daugiau negu popieri-nių. Taip pamažu pradeda formuotis nauji šiuolaiki-nės knygų leidybos santykiai, nes e. knygos autoriui nebereikės leidėjų, jam kur kas paprasčiau bus susi-tarti su naujausių technologijų kompanijomis, kurios greičiau parengs knygą platinimui, atkris ir prekybos rūpesčiai. Be to, autoriai siekia patys disponuoti savo

kūrybinėmis teisėmis. Vokietijoje ir Nyderlanduose elektroninė leidyba jau yra teisiškai reglamentuota. Mūsiškis Visuomenės informavimo įstatymas, kurio objektas yra ir knyga, pateikia tik tokią abrakadabriš-ką formuluotę: „Informacinės visuomenės informa-vimo priemonė.“ Pagal jį elektroninė leidyba, taip pat ir internetas greta spaudos, radijo ir televizijos nėra įteisinami tarsi tai būtų ne mūsų dienų, o tolimos ateities kultūrinis reiškinys.

Mažų šalių rinkas pragaištingai veikia globalios tendencijos – katastrofiškai mažėja popierinių knygų leidybos apimtys. Antai Lietuvoje 2009 m. naujų kny-gų išleista 608 pavadinimais mažiau negu 2008-ai-siais; vidutinis tiražas sumažėjo nuo 1600 egz. iki 1300 egz., o lietuvių autorių – net iki 900 egz.

Tokie knygų leidybos pokyčiai daug kam kelia di-delį nerimą. Antai Nobelio literatūros premijos laure-atas Mario Vargas Llosa teigia: „Manau, kyla pavojus, kad technologijos nuskurdins knygų turinį. Tačiau tai priklauso ir nuo mūsų: jeigu norime, kad literatūra išliktų, kokia buvusi, viskas mūsų rankose.“

Pasaulinės literatūros biblioteka

Jau prieš 60 metų Nobelio literatūros premijos lau-reatas Hermannas Hesse (1877–1962) straipsnyje „Pa-saulinė literatūros biblioteka“ rašė, kad ieško kūrinių, kurie tobulintų žmogaus dvasią, ir teigė: „Tai, kas šian-dien madinga ir sensacinga, rytoj gal bus paniekinta, o to, kas šiandien nauja ir įdomu, poryt gal visai ne-bus.“ Pasižvalgęs po pasaulinės literatūros plotus, rašy-tojas padarė išvadą, kad seniausieji kūriniai nesensta. 1948-aisiais Badene prie Limato jis sukūrė savąją Pa-saulinės literatūros biblioteką: nuo Biblijos, „Upaniša-dų“, Homero, Antikos iki žymiausių to meto rašytojų kūrinių. Tokia biblioteka, sparčiai plečiantis virtualiai erdvei, ilgainiui gal bus tik svajonė, panaši į tą Kalėdų dovaną, kurios Hesse laukė vaikystėje: „Noriu popie-riaus lapo, tokio dydžio kaip Špaleno vartai.“

Prisiminiau Hesse’s svajonių biblioteką ir „popie-riaus lapą“, kalbėdamasis su romanistu ir poetu Re-migijumi Baltrušaičiu, kuris yra vienas pirmųjų lie-

60 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

tuvių kūrėjų, e. knygos autorių, išėjusių į virtualiąją pasaulio knygų rinką. Tai sektinas pavyzdys, kaip propaguoti savo kūrinius pasaulyje, pasitelkiant naująsias technologijas. Remigijui įstrigo į atmintį 2010 m. Frankfurto knygų mugės vaizdas, nes joje Lietuvos leidėjų asociacija įstengė išsipirkti vos 16 kv. metrų plotelį, mažesnį negu šiuolaikinio restorano tualetas... Ko norėti, juk mes net neturime rimtos ins-titucijos, kuri rūpintųsi nacionalinės kultūros sklai-da pasaulyje. Kultūrinis Lietuvos garsas beviltiškai pralaimi, jį visiškai nustelbia nenutrūkstamas krimi-nalinės informacijos srautas apie lietuvių emigrantų „žygdarbius“ Europos Sąjungoje.

Kokie skaitmeninės knygos privalumai?

Su Remigijum Baltrušaičiu kalbėjomės, koks buvo jo kelias skaitmeninės knygos link:

– E. knyga pradėjau domėtis nuo 1996 metų, skai-čiau literatūrą apie kompiuterius. Kai pasirodė pir-mieji straipsniai apie e. knygas, buvo smalsu išbandyti šią naujovę. O mano „persikėlimą“ į Didžiąją Britani-ją paskatino nedėmesinga, nekompetentinga Seimo ir Vyriausybės politika kultūros ir leidybos atžvilgiu. Gal todėl Lietuva ir lietuvių literatūra pasauliniame kontekste yra tuščia vieta, nes milijonai mėtomi kaip į balą niekniekiams, vamzdžiams.

Mano romaną „Vilko vaikai“ 2008-aisiais žadėjo išleisti Minties leidykla, bet po mokesčių reformos praradau tokią galimybę ir buvau priverstas savo kūrybą „perkelti“ į Londoną, į lietuvių verslininkų įkurtą leidyklą Agatha Press.Ltd, kuri orientuojasi į Rytų Europos ir Baltijos šalių literatūrą. Informaciją apie e. knygą „Vilko vaikai“ išplatino pasaulinis kny-gų prekybos tinklas Amazon.com, tik po to popierinis variantas buvo atspausdintas Lenkijoje.

– Bet Tu gyveni Vilniuje, o į Albioną „emigravai“ prisidengęs Arthuro Webberio slapyvardžiu ir ten išlei-dai „Pavydžios lėlės istoriją“ (The Case of the Jealous Doll). Tavo „Vilko vaikus“ Barnes & Noble pristatė kartu

su Dano Browno „Prarastu simboliu“ ir pasaulinio garso trilerių autoriaus Jameso Pattersono knygomis.

– Barnes & Noble ir Amazon.com yra didžiau-si knygų platintojai pasaulyje. Angliškoji knyga per Amazon.com platinama D. Britanijos, Amerikos, In-dijos, Japonijos, Prancūzijos, Vokietijos ir kitų šalių tinklaraščiuose. Ir Kinijoje ji buvo platinama, bet be knygos viršelio, nes kinai išsigando erotinės nuotrau-kos, pamanė, kad tai pornografija.

E. knygos variantas patrauklus tuo, kad jį galima žaibiškai atsisiųsti į skaityklę, be to, ir popierinis vari-antas greitai atspausdinamas, jį galima gauti po kelių dienų.

– Sukūrei tekstų trim dešimtims dainų, dažnai per radiją skambančiai „Mano senai mokyklai“ (V. Telks-nio muzika). O dabar ryžtingas posūkis į prozą, psi-chologinį trilerį, be to, dar mažai žinomu elektroni-niu formatu. Tai naujų saviraiškos formų paieška?

– Esu išleidęs meilės lyrikos, dainų tekstų, metų pabaigoje pasirodė trečiasis poezijos rinkinys „Užu-pio gatvės elegijos“. Tačiau vyresniame amžiuje ly-riškumas lieka antroje vietoje, užleisdamas vietą su-simąstymui apie būtį. Poezija – tai tarsi kryžiažodžio sprendimas, o romanas – platesnė erdvė mąstymo išraiškai, bet jo rašymas esti kur kas sudėtingesnis, komplikuotesnis. Jei nori, kad knyga būtų intelektu-ali ir įdomi, rašydamas vaikštai tarsi skustuvo ašme-nimis. Tai proto ekvilibristika, stengiantis išspausti iš savęs tas mintis, kurios būtų įdomios skaitančia-jam. Mane domina žmogus, kuris pakliūva į sudėtin-gas gyvenimo situacijas. Juo žaidžia Laikas, Istorija, o kai jis palūžta, yra išmetamas kaip nereikalingas daiktas. Žmogų žaisliuku paverčia ne tik Istorija ir Laikas, bet ir akla meilė ar pavydas, virtęs kerštu. Tokią painią, intriguojančią detektyvinę istoriją pa-sakoju romane The Case of the Jealous Doll.

– Kada pasukai į detektyvo žanrą?– Pirmaisiais Atgimimo metais buvo leidžiamas

detektyvų žurnalas Rankas aukštyn! Dešimt metų jį redagavau. Prisipažinsiu, mane seniai domino detek-

61K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

tyvo žanras. Dirbdamas redakcijoje 1996 m. parašiau savo pirmąjį romaną „Žmogžudystė penktą valan-dą ryto“. Arthuro Webberio slapyvardžiu paskelbtas mano romanas anglų kalba – tai nauja „Žmogžu-dystės“ redakcija. Nepatiko pirmojo leidimo buitiš-kas stilius. Sėdau ir perrašiau. Tai pasakojimas apie meilę, neištikimybę, pavydą. Siužetas rezgamas taip, kad iki romano pabaigos būtų neaišku, kas yra toji moteris – ar talentinga aktorė, ar tiesiog pavyduolė, šalinanti iš kelio vyro meilužes.

Detektyvus rašau susipindamas sapnus, vizijas, fantasmagoriją ir realybę.

– Išleidai dviejų dalių psichologinį trilerį „Vilko vai-kai“. Kokie impulsai paskatino Tave parašyti šį kūri-nį?

– Ilgus metus buvo nutylimi skaudūs faktai apie Karaliaučiaus krašte sovietų kareivių išprievartautas moteris. Vilko vaikais vadindavo jų pagimdytus kū-dikius. Tai visai kito stiliaus kūrinys, nei prieš tai mi-nėtas romanas anglų kalba. Psichologizmu grįsdamas veikėjų charakterius, šįkart pirmenybę atidaviau siu-žetui. Remdamasis tikrais faktais, per kelias siužeti-nes linijas atkūriau pusės amžiaus veikėjų gyvenimo istorijas.

Prisiminiau, kad mokykloje vienam suole sėdėjau su tokiu „vilko vaiku“. Ir tik vėliau supratau jo trage-diją, kai jis, padedamas Raudonojo Kryžiaus susirado artimuosius ir išvyko į Vokietiją.

Vaikystėje su tėvu važiuodavau į Karaliaučių šie-nauti. Kol tėvas pjaudavo žolę, vaikščiodavau po griuvėsius, apžėlusias sodybas. Kai pradėjau rašyti romaną, internete radau nemažai tokių „vilko vaikų“ prisiminimų, spaudoje skaičiau detalius praeities įvy-kių aprašymus.

Šios knygos pavadinimas – tai alegorija, mes, vy-resnės kartos žmonės, esame to agresyvaus vilko – XX amžiaus – vaikai.

– Kaip prognozuoji e. knygų ateitį, būdamas jos kū-rimo Lietuvoje vienas pradininkų?

– Aš labiau linkęs imti knygas iš Hermanno Hesse’s

„Pasaulinės literatūros bibliotekos“ ir kol kas sudo-mino tik viena e. knyga. Kaip e. knyga atrodys po penkiasdešimties metų, sunku prognozuoti, nes nau-josios technologijos tobulėja neįtikėtinai sparčiai. Vieno bijau, kad geros knygos nenuskandintų elek-troninis literatūros popsas.

– E. knygos, kaip ir popierinio pavidalo leidinio, me-ninę vertę, manyčiau, galėtų apginti literatūros kriti-ka?

– Kritikai dar mažai žvilgčioja į e. knygą. Tiesa, anglakalbės literatūros vertintojai jau rašo straips-nius internetiniuose tinklaraščiuose. Lietuvoje tai dar ateities dalykas.

Skaitymo malonumas

Naujovės, orientuotos į ateitį, visada sukelia įvai-rius vertinimus, prieštaringiausias ateities vizijas. Australijos leidėjas Gordonas Cheersas kalbėdamas apie e. knygas primena, kad prieš 30 metų visi žavė-josi elektroniniais laikrodžiais, o dabar jie jau niekam nebeįdomūs. O gal taip nutiks ir su e. knygomis?

Futuristas Nicholas Negroponte, projekto One Laptop per Child iniciatorius, yra visiškai priešingos nuomonės – ateity popierinė knyga taps suvenyru, tik kolekcioninkų dėmesio objektu.

Dar yra knygos skaitymo malonumas, bet tai, sa-kyčiau, gana subjektyvus dalykas. Vyresnioji karta, užaugusi ir subrendusi su popierine knyga rankose, žavisi verčiamų popieriaus lapų šiugždesiu, jų sklei-džiama švelnia šiluma. O jaunoji karta, prilipusi prie kompiuterių, neatplėšianti akių nuo mobiliųjų telefo-nų ekrano, mėgaujasi, kad, paspaudę tam tikrą klavi-šą, gali gauti elektroninę knygą žaibo greičiu.

Susimąstyti dėl ateities verčia ir skaudi poeto Justi-no Marcinkevičiaus ištarmė: „Girdžiu, kaip iš skaity-tojų rankų krinta knyga“...

62 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

Praėjusio amžiaus 7 ir 8 dešimtmečių sovietinė (brež-nevinė) Antano Sniečkaus Lietuva iš laiko perspek-

tyvos atrodo prieštaringai – viena vertus, tai buvo visuo-menės modernizacijos ir urbanizacijos laikmetis, antra vertus, prasidėjo stagnacija. Nikitos Chruščiovo atšilimo „išklibintą“ režimą imta griežtinti, aktyviau diegti komu-nistinę ideologiją (kartu ėmė stiprėti ir antisovietinis po-grindis).

Šiuo biurokratinės nomenklatūros luomo gausėjimo ir spartaus jo išsigimimo laikotarpiu debiutavo keturi lietu-vių tapytojai – Kostas Dereškevičius, Algimantas Kuras, Arvydas Šaltenis ir Algimantas Švėgžda – pristatę, ko gero, radikaliausią ir aštriausią požiūrį į tuometinę tapy-bą, vėliau taikliai pakrikštytą „deromantizuojančiu“.

1973 m. P. Cvirkos salone (dabar „Pamėnkalnio“ ga-lerija) penki dailininkai (tąsyk dalyvavo ir Algirdas Tau-rinskas) surengė pirmą bendrą parodą, žymėjusią kon-ceptualų mūsų tapybos raidos šuolį.

Viena vertus, minėti tapytojai tęsė, varijavo savo mo-kytojų ar tiesiog vyresnės kartos kolegų Antano Gudaičio, Jono Švažo, Vlado Karatajaus, Jono Čeponio ir kt. kolo-ristinės tapybos tradiciją. Be kita ko, ji aprėpė ir socialinės tematikos kūrinius, atitinkančius sovietinę ideologiją, bet nebūtinai paisančius griežtų socrealizmo kanonų (Au-gustinas Savickas, Vincentas Gečas, Silvestras Džiaukštas ir kt.), ir grotesko proveržius (Leopoldas Surgailis, Sofija Veiverytė, Valentinas Antanavičius ir kt.).

Antra vertus, Kosto Dereškevičiaus, Algimanto Kuro, Arvydo Šaltenio ir Algimanto Švėgždos 8-ojo ir 9-ojo

Kęstutis ŠAPOKA

pasaulis absoliuto ŠViesojeAlgimanto Švėgždos kūrybos retrospektyva NDG

dešimtmečių kūriniai persmelkti aktualaus (kasdieninio, ideologiškai mažiau deklaratyvaus) socialumo ir ironijos. Tai susiję su dviprasmišku socialinių ir ideologinių moty-vų traktavimu. Kūrinių temos daugiau ar mažiau įprastos, nenauja ir ikonografija su sovietinės visuomenės socio-kultūrinės pažangos, modernėjimo vaizdais (pvz., Kuro „Kolūkio laukų tręšimas malūnsparniu“, 1974 m., „Ma-lūnsparnis“. Iš ciklo „Mūsų aviacija“, 1975 m. ar Švėgždos „Būsimieji mechanizatoriai“, 1976 m.), tačiau socialinė tikrovė atvirai ironizuojama.

Toks ryškus kritinis blyksnis iš esmės yra dėsningas. Minėti dailininkai priklauso pirmajai pokarinei sparčios modernizacijos kartai, kuri 7-uoju ir 8-uoju dešimtme-čiais iš kaimų masiškai kėlėsi į miestus (1970 m. mies-tiečiai sudarė jau pusę Lietuvos gyventojų). Tuo metu vyko, ko gero, intensyviausia plėtra (pvz., Vilniuje 7-uoju dešimtmečiu pastatyti ar pradėti statyti Žirmūnų, Anta-kalnio, Lazdynų mikrorajonai, 8-uoju – Šeškinė, Karoli-niškės, Viršuliškės, iškilo Sporto rūmai, Vandens sporto rūmai, didžiuliai Antakalnio ir Santariškių ligoninių kompleksai ir t. t.).

Dailininkų (ypač Kosto Dereškevičiaus ir Algiman-to Švėgždos) kūryba puikiai atspindi to meto nuotaikas, išreiškia modernų miestietišką jaunosios kartos menta-litetą (simboliška ir šio ketverto fotonuotrauka vieno iš naujų, modernių Vilniaus mikrorajonų fone).

Natūralu, kad jų kūryboje nemažai tuometinės mies-tietiškos ar kaimietiškos (jau kolūkinės) kasdienybės atri-butų (pvz., „Alytaus namelių“, kolektyvinių sodų, fermų,

63K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

dirbtuvių ir t. t.), populiariosios kultūros elementų. Są-moningai priartėjama prie kičo stilistikos, kandžios (ar priešingai – nepiktos) sociokultūrinės ironijos, sukarika-tūrinimo.

Ketverto tapybą galima būtų apibūdinti kaip aštrių Ars kolorizmo interpretacijų, kičo estetikos, formalizmo ir socialinio pastišo kokteilį. Suprantama, kiekvienas auto-rius jį „plakė“ laikydamasis individualių proporcijų.

Algimanto Švėgždos kūryba, tiek ankstyvoji, tiek ir vė-lyvoji, ko gero, labiausiai nutolo nuo lietuvių kolorizmo tradicijos. Jo kūrybos pamatas – neekspresionistinis arba alternatyviai ekspresionistinis, „realistinis“ požiūris, kiek reakcingas tautinės koloristinės tapybos kanonų atžvilgiu. Ankstyvojoje kūryboje jį išreiškia avangardistinės jauna-tviško maksimalizmo nuotaikos, o vėlyvojoje – posūkis į klasikiniam realizmui artimą stilistiką.

Tiesa, sprendžiant iš ankstyvųjų kūrinių – „Tėvo por-tretas“ (1963–1964 ?), „Autoportretas su Vilniaus bažny-čiomis“ (1966) – Švėgžda buvo neblogai įvaldęs gudaitišką manierą ir spalvų „rankiojimą“, tačiau labai greitai pasu-ko alternatyviu „formalizmo“ keliu, kurį reprezentuoja, pvz., kitas „Autoportretas“ (1973), nutapytas popartiška maniera, įdėtas į kičinius rėmus.

8-ojo dešimtmečio pirmojoje pusėje Švėgždos kūrybai buvo būdingas ironiškas socialinis formalizmas, kurį ga-lima suvokti ir kaip romantiško lietuvių ekspresionizmo įtaką, ir kaip jo parodiją ar net (nebūtinai sąmoningą) ra-dikalizaciją. Stipriausius šio periodo kūrinius sucemen-tuoja nedemonstratyvi, tačiau esminė ironija, žaismingu-mas („Karo paukštis“, 1973 m., „Grynakraujai bukajėgiai“, 1973 m., „Studentai kolūkio talkoje“, 1973 m., „Veislinė“, 1973 m, „Operacija“, 1976 m.). Dailininkas, užuot tiesio-giai ironizavęs, kanoninius to meto siužetus ir temas įvel-ka į absurdišką formą, kuri perskaitoma kaip „nesusipra-timas“ to meto lokalaus lyrinio ekspresionistinio stiliaus kontekste. Taigi Švėgždos, kaip ir Dereškevičiaus, neretai ir Šaltenio, to meto kūriniai rodo ir neblogą jų autorių humoro jausmą.

Antrojoje 8-ojo dešimtmečio pusėje, gęstant emoci-niam ryšiui su tautinio ekspresionizmo ir fovizmo ver-sijomis, silpstant jų įtakai, stiprėjo Švėgždos polinkis į,

sąlygiškai tariant, (hiper)realistinį matymą ir mąstymą. Vienu iš tarpinių kūrinių galima laikyti „Pasveikinimą M. K. Čiurlioniui“ (1975), kuriame formos groteskas ir simbolizmas pamažu krypsta realistinio vaizdavimo pu-sėn. Galima net išskirti tris sluoksnius: a) „hiperrealisti-nė“ kūryba, kurioje kartais dar jaučiami ironijos, absurdo atgarsiai, vaizdas kontrastuojamas fotografiškai, pasiren-kama provokuojanti socialinė buitinė ikonografija, b) la-biau klasikinė realistinė tapyba, c) negausi, bet per visą 8-ąjį dešimtmetį punktyru brėžiama „formalistinė“ linija, kai realistinė maniera tampa dekoratyviai sąlygiško vizu-alaus sprendimo dalimi (pvz., „Kaukolė“, 1971 m.).

Yra tapybos darbų, kurie vienu metu gali priklausyti hiperrealizmo ir realizmo „stovykloms“, pvz., „Oranži-nė kėdė elektros šviesoje“ (1978) arba „Grindys“ (1978–1979).

Vieni radikaliausių ir ryškiausių hiperrealistinę Švėgž-dos ideologiją atspindinčių kūrinių yra Geležinė lova“ (1977), „Džinsai“ (1978), „Kopūstai autofurgone“ (1979). Pirmieji du nutapyti ant pramoninio presuoto kartono, „negyvas“, beveik nepastebimas „potėpis“, slystantis „sli-džiu“ paviršiumi, labiau primena fotografijos ryškinimą negu tapymą. Paveikslų siužetai socialiai angažuoti ir ekstravertiški, vaizduojami tuometinės jaunimo (pop- ar kontr-) kultūros atributai – geležinės (bendrabučių) lovos fragmentas, sportbačiai, namų sąlygomis dažyti „gėlėti“ marškiniai (šviesius marškinius suraišiodavo virvėmis ir virdavo rusų gamybos anilininiuose dažuose), sulopyti džinsai – hipių kultūros sovietmečiu simboliai.

Matyt, todėl, kad „Geležinė lova“ (1977), „Džinsai“ (1978), „Kopūstai autofurgone“ (1979) ir keletas kitų kū-rinių buvo labiausiai nutolę nuo dominuojančios lyriškos-meditatyvios lietuvių tapybos, nuo plastinio mąstymo tradicijos, gerokai artimesni internacionaliniam tapybos stiliui negu „natiurmortams“ ar „peizažams“, jie nebuvo nei deramai suvokti, nei įvertinti. Žinoma, galbūt apdai-riai apsidrausta, kad nekibtų ideologiniai prievaizdai, nes paveikslas „Džinsai“ buvo kritikuojamas „iš aukščiau“ – iš Maskvos. Taigi jie liko mūsų tapybos tradicijos (sąlygi-nėse) paraštėse kaip „nepakankamai gilūs“ ar „nepakan-kamai meniški“,1 nors kartu su socialiai sarkastiškais, kandžiais Kosto Dereškevičiaus kūriniais, ko gero, iki

64 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

šiol reprezentuoja vieną unikaliausių ir progresyviausių mūsų socialinės kritinės, dokumentinės tapybos blyks-nių, kokių nebuvo nei iki tol, beveik nėra ir iki šiol.2

Net nepriklausomybės metais, kai tapybą pradėta profanuoti, ardyti, pasitelkiant „demistifikuojančias“, tarpdisciplinines, kasdienybei atstovaujančias medijas, psichologiškai ir konceptualiai tebedominavo introver-tiškasis, ekspresionistinis, sentimentalusis, lyrinis filoso-finis arba „kaimietiškasis“ pradas, „atmieštas“ socialumo įvaizdžiais.

Realistinės tradicijos atžvilgiu kertinis, etapinis Švėgž-dos kūrinys yra „Autoportretas su moliūgu“ (1977). Apie šį paveikslą dailininkas yra sakęs: „Pamažu dirbau ir staiga nustebau suvokęs, kad man gera.“3 Ir nors aktua-lus socialinis pjūvis tapytojui rūpėjo dar keletą metų, bet nuo šio paveikslo Švėgžda vis labiau linko į introvertišką (plastinę) savistabą, kuri tapo esminė brandžiuoju arba vėlyvuoju periodu (1982–1996), kuris vadinamas „tylos kūryba“.

Nežinia, kur link būtų pasukęs kūrėjas, tačiau užklu-pusi sunki liga privertė tiesiogine prasme pakeisti gyve-namąją aplinką ir pakoregavo kūrybą. 1982 m. Švėgždai pavyko išvažiuoti į VDR, kur galėjo tikėtis tinkamesnio gydymo. Fizinė ir dvasinė atskirtis nuo savos kultūrinės aplinkos, nuo tėvų ir draugų, liga ir vienatvė („esu vie-nas, bet ne vienišas“) pastūmėjo į dvasinį, intelektualinį bendravimą su gamta. Tai paveikė ir kūrybos pavidalus, ir principus. Pasak Viktoro Liutkaus, Švėgžda tarsi koks pastorius mąstančių žiūrovų mintis kreipia kita linkme – šalin nuo civilizacijos, nuo stresų ir kompleksų: „Yra am-žinos vertybės, yra Gamta. Bet į pastarąją atsigręžus, ką gi naujo begalima joje atrasti? Iš viso – ar reikia tą „naują“ atradinėti, siūlyti dar vieną variantą […] Fizinis vaizduo-jamo daikto panašumas, nors ir krenta į akis kaip pamėg-džiojimo ženklas, pasitraukia į šalį?“4

Paradoksalu, bet kovojančiam su liga, dializės prikaus-tytam prie lovos Švėgždai būtent pamėgdžiojimas, ama-tininkiškas procesas, disciplinuojantis terapinis darbas ir buvo svarbiausias, būtinas pirmiausia psichofiziologiniu požiūriu: „Mano paveikslai nėra meno kūriniai. Tai yra pokalbis su žmonėmis, su pačiu savimi […]. Tai yra kaip

koks ritualas – kad kvėpuočiau, kad gyvenčiau. Tai sakau be jokių metaforų – tiesiog jei ramiai, ilgai piešiu, jau-čiuosi esąs sveikas.“5

Švėgždos piešimo procesą apgaubė Gamtos idėja, vė-liau ją natūraliai „užklojo“ rytietiška kūrybos kaip medi-tacijos, dvasinės praktikos retorika.

Dailininkas visiškai atsisakė ankstyvajam kūrybos periodui būdingo socialumo, fiksavo gamtos ciklus pei-zažuose, bet dar dažniau pagrindiniais dailininko darbų „herojais“ tapdavo balta arba tamsi tuštuma („absoliu-to erdvė“ su „absoliuto šviesa“) ir joje izoliuoti smulkūs gamtos objektai – pagaliukai, vaisiai, uogos, akmenėliai, žolės (pvz., raižinių ciklas Marcelijaus Martinaičio „Ku-kučio baladėms“, 1984 m.). Tačiau civilizacijos, kultūros potekstė išliko nujaučiama visą laiką, nes pats gamtos objektų izoliavimas, panardinimas į „absoliuto šviesą“ yra pabrėžtinai intelektualus veiksmas.

Kurdamas piešinių ciklus, kuriuose vaizduojamos nu-laužtos šakelės ar rugys, dailininkas, ko gero, mąstė ir apie izoliuoto, iš natūralios aplinkos išplėšto, mirties dvelksmą nuolat jaučiančio ir pusiau abstrakčiame erdvėlaikyje eg-zistuojančio žmogaus likimą.

Dailininkas norėjo ne tiek sausai nukopijuoti vieną ar kitą gamtos detalę, kiek stengėsi įamžinti tą bauginamai trumpą tarpsnį, kol nulaužta šakelė, uogų kekė, rugys dar nenuvyto, nemirė. Tarsi bandė metaforiškai fiksuo-ti dvasios transformaciją, gyvo virsmą negyvu, gamtos virsmą kultūra ir atvirkščiai („Mano burtai“, 1988 m., „Maži stebuklai“, 1993–1994 m.). Dailininkas bandė įsi-smelkti ten, kur jau nebepakanka (at)vaizdų, todėl dažnai jam prireikdavo žodžių, antai viename iš „Rugelio“ ciklo (1984–1987) lakštų užrašyta: „Radau miške dar nepražy-dusį rugį. Nespėjau nupiešti, o jis nuvyto, gaila.“

Aiškiau suvokus dzen budizmo įtaką, kūriniuose atsi-rado kiek daugiau simbolikos, ypač Tibeto cikle. Švėgžda vėl atsisuko į M. K. Čiurlionio kūrybą. Anksčiau, pavyz-džiui, „Pasveikinime Čiurlioniui“ tai buvo išreikšta (žino-ma, tyčia) deklaratyviai, su ironijos žiupsneliu, o vėliau atsirado kitoks – kontekstinis – santykis. Tapo svarbu ne tiek pavaizduoti patį Čiurlionį ar interpretuoti jo kūrinius, kiek aplankyti jo gimtąsias vietas, nupiešti Raigardo slėnį, obelis Druskininkuose („Čiurlionio obelys“, „Raigardo

algimantas ŠVėGŽDa Einantis jaunuolis

1975kartonas, tempera, aliejus

170x75 lDM rinkinys

iš retrospektyvinės parodos nDG

algimantas ŠVėGŽDa. laimės šulinys. 1985. Drobė, tempera, 54,5x85. lietuvos dailės muziejus. iš retrospektyvinės parodos nDG

65K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

slėnis“, abu – 1994 m.), tarsi bandant pajusti tai, ką jautė Čiurlionis, susiliesti su jo erdvėlaikiu. Taigi, šiuo atveju ir vėl svarbesnės dvasinės aspiracijos, o ne piešiniai.

Todėl keblu tuos darbus vertinti pagal realizmo ar ko-kias nors kitokias vadovėlines konvencijas, nes jie atsira-do ne iš savitikslio profesionalizmo, dailininkas (beveik) nekreipė dėmesio į meninio lauko žaidimo taisykles: „Liga padarė mane laisvą nuo ankstesnių įsitikinimų. Neteko jokios reikšmės tai, ar aš darau modernų meną, ar esu gabus, ar negabus, ir apskritai ar tai, ką aš darau, priklauso dailei.“6

Šiuo atveju bene svarbiausias yra konkretus gyvenimo kontekstas, erdvėlaikis, per kurio prizmę reikėtų skaityti vėlyvąją Švėgždos kūrybą. To nežinant, nesuvokiant, rea-listinis dailininko stilius galbūt ir neatrodytų savaime kuo nors labai unikalus ir originalus. Švėgždos „tylos kūryba“ neatsiskleis, jei jos vertę matuosime pagal išorinį „dailės stilių“. Pirmiausia reikia suvokti dvasinių, psichologinių ir fizinių pastangų jėgą ir gylį, kai sugebama nevilties, skausmo, mirties akivaizdoje pasiekti ir materializuoti tokias nuskaidrintas dvasines būsenas, kurias humanis-tinės psichologijos atstovai vadina peak-experience, arba egzistenciniu nušvitimu.

Apibendrinant vėl tenka grįžti prie paradoksų. Kad ir kokios būtų individo nuostatos, nuo kultūros pabėgti ne-įmanoma – neįmanoma išvengti jos konvencijų, nebūti joje, nes ji a priori jau tarpsta kiekviename iš mūsų. Be-lieka tik rinktis vienokią tradiciją (žinoma, su jos -izmais) arba kitokią, svarbu, kad ji būtų artimiausia konkretaus asmens pasaulėžiūrai ir pasaulėjautai, o jos abi, beje, irgi keičiasi.

Dar vienas paradoksas tas, kad interkultūrinio pasirin-kimo (net tikėjimo) galimybę Švėgždai suteikė eklektiš-kasis Vakarų (post)modernizmas, kurio įtakos vėlyvuoju laikotarpiu dailininkas taip stengėsi išvengti, bet, pats iki galo to nesuvokdamas, liko jam ištikimas.

1 „Ne bevaisiai ir A. Švėgždos postūmiai mūsų natiurmorto žanro sampra-

toje, praplečiant tapybiškumo ribas. Tačiau konceptualumas, iš esmės

išvedęs hiperrealizmą iš beaistrio dokumentalumo į turtingesnės – api-

bendrinančios ir apnuoginančios – vaizduojamų daiktų ir jų ryšių esmės

ieškojimą, A. Švėgždos darbuose ne visada pakankamai gilus, įtaigus, o

dažnai deklaratyvus („Kopūstai autofurgone“, „Džinsai “). Nesunkiai suvo-

kiama autoriaus potekstė nebūtų ypatinga, jeigu nepasigestum šalia jos

estetinio išgyvenimo turtingumo, taip pat ir fabulos humaniškumo plačiau-

siąja šio žodžio prasme).“ (Laima Petrusevičiūtė. Keturių tapyba, In: Dailė, nr.

23, 1983, p. 122.)

2 XX a. 8-ąjį dešimtmetį ir 9-ojo pradžią Lietuvoje galima pavadinti apskri-

tai deromantizuojančios, ironiškos ar socialiai kritiškos daiktiškosios, tam

tikru atžvilgiu hiperrealistinės (ne socrealistinės griežtąja prasme) tapybos

pakilimu. Prisiminkime kai kuriuos Giedriaus Kazimierėno kūrinius (pvz.,

„Apdengtos skulptūros“, 1982 m.), Stasio Eidrigevičiaus ankstyvąjį 8-ojo de-

šimtmečio ar Alekso Andriuškevičiaus 9-ojo dešimtmečio tapybos periodą,

tačiau šių dailininkų kūryboje tai buvo trumpalaikis reiškinys.

Igorio Piekuro ir Teresės Rožanskaitės daiktiškoji tapyba kai kuriais at-

žvilgiais taip pat artima šiai krypčiai, bet kiek mažiau angažuota socialiniu

kritiniu atžvilgiu, nes visą laiką plėtojosi lygiagrečiai tiek su hiperrealistiniu

socialumu, tiek ir su „mitologiniu tapybiškumu“.

Vėliau debiutavo Mindaugas Skudutis, Raimundas Sližys, Henrikas Nata-

levičius, Romanas Vilkauskas ir Bronius Gražys – keletas šios grupės narių

ironiją radikalizavo iki juodo, tiršto, pesimistinio sarkazmo, tačiau, kita ver-

tus, šio penketuko tapyba (galbūt išskyrus ankstyvąją Romano Vilkausko

kūrybą) žymėjo grynai tapybinį (priešingą Švėgždos ir Dereškevičiaus, iš

dalies ir Šaltenio pozicijai) posūkį – tai buvo „pasąmoninis“, „mitologinis“,

„regionalistinis“, antisocialus (išskyrus galbūt Skudutį ir Sližį), reakcingas,

antihiperrealistinis ir antidokumentalus „atsigręžimas atgal“. Net ir Šarūno

Saukos sarkastiškas daiktiškumas iš esmės buvo ir tebėra šios reakcingos,

„pasąmoninės“ bangos tęsinys, rodantis lietuviškosios Ars tradicijos eroziją.

Galbūt taip nesąmoningai pasireiškė modernizacijos regresija ir vėlyvojo brež-

nevinio laikotarpio – Petro Griškevičiaus epochos socialinės ir ekonominės

stagnacijos, komunistinio režimo (ir socialinės makrostruktūros) galutinės

degradacijos, „sociosiurrealistinės“ gyvensenos išraiška tapyboje.

Po 1991-ųjų prasidėjo spartus lietuviškosios tapybos tradicijos griovimas,

o po 2000-ųjų įsigalėjo totalinė – konceptuali ir plastinė – eklektika. Tačiau ir

įvairialypei šiuolaikinei jaunųjų tapybai, išskyrus pavienes užuominas, ryškes-

nių aktualių socialinių-kritinių, socialinių-dokumentinių proveržių stinga.

3 Iš parodoje NDG cituojamų Algimanto Švėgždos pasisakymų.

4 Viktoras Liutkus, Algimanto Švėgždos kūrybos paroda, In: Dailė, nr. 29,

1992, p. 74.

5 Iš parodoje NDG cituojamų Algimanto Švėgždos pasisakymų.

6 72 dailininkai apie dailę. Sudarė Alfonsas Andriuškevičius, Vilnius: VDA lei-

dykla, 1998, p. 309.

66 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

ŽODŽIAI MIKČIOJA sakinį

laikas užsitęsia pražūtiesbriauna

kur viskasir niekas susitinka

*

NENUSIGRĘŽKnuo sidabrinio kandiklioraudonos cigaretėsdūmų sapne

šio gyvenimo apgaulė paskęstavyno taurėje

*

DIEVAS MANO GALVOJEskaičiuoja žingsniusir žodžius

Lidija ŠIMKUTĖ

Iš ciklo usNies daNgus

Iš tavo balsoIšskridęs mėlynas paukštisBlaškosi aklais sparnaisIr ieško mūsų medžio.

Alfonsas Nyka-Niliūnas

paverčia kalbąšešėliais

švariai nutrina lentą

*

KADAISE apleistame mediniame namegyveno žmonės

langus dengiapageltę laikraščiaiplastiko gabalaiužkaltos lentos

vijoklių raizginysaudžia savo pasaką ir klausosi

kniaukia katėsinkščia šunyskeikiasi girtuokliai

67K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

*

DRUSKAant mano krūtinės

smėlistarp kriauklių

*

BANGOS SPERMAant sužalotosmedienos

*

JIE NULUPO ožkąpo usnies dangumi

pakabino ant smailių stulpųpo ištroškusia saule

nusiplovė rankas

iškepė skerdieną

patepė duonąožkos pieno sūriu

maukė pigų vyną kalbėdami ožkos kalba

*

DUMBLINAS KRANTASapipinašaknų raizginį

elgeta dūsta prieš mirtį

vabzdžiai pakylajis pavirs puvena

*

MIRĘ PERGAMENTAIvirstaRaudonąja jūra

kažkas skaitonegyvėlių vardus

Tadas GINDRENAs

„Draugės“ 2009

Linoraižinys. 86x160

68 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

Józefas Piłsudskis sakydavo esąs lietuvis, o Lietuvos kariuomenės vadas Silvestras Žukauskas laikė save

lenku. Gabrielius Narutowiczius, pirmasis Lenkijos prezidentas, turėjo brolį Stanislovą Narutavičių – Lietu-vos Nepriklausomybės Akto signatarą. Tad iš kur kyla visa ta šiandienos trintis tarp Lenkijos ir Lietuvos?

1920 m. rudenį Stanislawas Swaniewiczius tarnavo Lenkijos kariuomenės lietuvių ir baltarusių batalione. Spalio mėnesį jų dalinys patraukė į Vilnių, kuris tuo metu buvo lietuvių rankose. Pakeliui užvirė mūšis, buvo aukų. Profesorius Swaniewiczius pasakojo, kaip jis su draugu – kitu kariu priėjo prie sužeisto priešo, bandė jį pakelti, o šis sudejavo lietuviškai: „ O Jėzau!“

„Tai mus pribloškė – iki tol kovojome su bolševi-kais… ir še tau – brolžudiškas karas! Mano draugas, kuris už mūšį prie Varšuvos buvo gavęs Virtuti Militari ordiną, tuomet tarė – žinai, aš pereinu į lietuvių pusę, aš esu lietuvis“, – prisimena Swaniewiczius.

Tame keistame kare atsitikimų, kai priešingose bari-kadų pusėse atsidurdavo pažįstami ir net giminės, buvo daug. Panašūs dalykai dėjosi ne tik fronte, bet ir visuo-menės elito sluoksniuose, ir valdžios viršūnėse.

Priešinosi lenkų įtakai

Vienas iš Europos romantizmo vaisių buvo liaudies kultūros vertės suvokimas. Tai paskatino liaudį virsti tauta, o vėliau atvedė prie tautinės valstybės siekio. Lie-tuvą šios idėjos pasiekė palyginti vėlai – tik XIX a. pa-skutiniais dešimtmečiais, kai sąlygos lietuvių tautiniam

Kaimynystė

Robert dANILOWICZ

tautų maiŠatis

atgimimui buvo ypač sunkios. Visa istorinės Lietuvos teritorija buvo Rusijos sudėtyje. Lietuviškos mokyklos neegzistavo, apskritai buvo uždrausta spauda lotyniš-kais rašmenimis, neleista net žemės parduoti katali-kams. Lietuviškas knygas slapta gabendavo iš Rytų Prū-sijos, kur irgi gyveno nemažai lietuvių. Jie savo ruožtu patyrė germanizacijos spaudimą, be to, būdami liutero-nai, nejautė itin didelio solidarumo su savo tautiečiais katalikais kitoje Nemuno pusėje.

Tačiau didžiausias iššūkis lietuvių atgimimo sąjū-džiui buvo polonizacija. Keletą šimtmečių trukęs poli-tinis Abiejų Tautų aljansas, religijos, o paskui ir bendra kova su užkariautoju skatino Lietuvos suartėjimą su Lenkija tiek kalbos, tiek gyvenimo būdo atžvilgiu. Tai ypač palietė elitą. Galima sakyti, visa katalikiškoji lie-tuvių bajorija ir miestiečiai namuose šnekėdavo lenkiš-kai, jų pavyzdžiu pasekė ir nemažai valstiečių. Apibū-dinimas „lietuvis“ nebereiškė etninės priklausomybės. Juk lietuviais save vadino ir Kosciuška, ir Mickevičius, ir Piłsudskis. O pati Lietuva buvo laikoma vienu iš Len-kijos regionų, kaip Pamarys ar Mazovija.

Tokia situacija vertė lietuvių tautinio atgimimo ly-derius kalbą laikyti paskutiniu tapatybės bastionu. Daugelis iš jų buvo kilę iš turtingų ūkininkų šeimų ir lietuvių kalba jiems buvo gimtoji. Sąjungą su Lenkija jie laikė kultūriniu ir politiniu savo tėvynės pažemini-mu, skelbė, kad Lietuva atgims tik tada, kai išsivaduos iš lenkų įtakos.

Lietuvos lenkų arba, kaip kiti juos vadina, poloni-zuotų lietuvių požiūriai į tą reiškinį buvo labai įvairūs.

69K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

Viena vertus, jie puoselėjo savo skirtingumo nuo „Ka-rūnos“ gyventojų jausmą ir dažnas kalbėjo „liaudies kalba“, bet, pavyzdžiui, dauguma aplink Vilnių gyve-nančiųjų neįsivaizdavo, kad Lietuva galėtų egzistuoti savarankiškai. Kita vertus, kuo toliau į šiaurę, Žemai-tijoje, tuo šio visuomenės sluoksnio požiūris į litvoma-niją (šitaip paniekinamai vadintas lietuvių atgimimo sąjūdis) darėsi palankesnis.

Nepriklausomybės siekių įgyvendinimo šansai, at-siradę žlugus carinės Rusijos imperijai, atvedė prie to, kad dvi valstybingumą atkuriančios tautos ėmė konf-rontuoti tarpusavyje. Lietuvių pusėje buvo istorijos ar-gumentai, lenkų pusėje – kultūriniai aspektai. Tai ilius-truoja ginčas dėl Vilniaus, kuris yra istorinė Lietuvos sostinė, tačiau jame lietuviškai tada kalbėjo vos 2 proc. gyventojų. 1918–1920 m. miestą keletą kartų valdė tai vieni, tai kiti. Po Varšuvos mūšio bolševikai atidavė Vilnių lietuviams. Piłsudskis mėgino derėtis, o kai tie mėginimai neatnešė pageidaujamo rezultato, jis sufa-brikavo savosios lietuvių ir baltarusių divizijos maištą ir užėmė Vilnių.

Litvomanės iš kilmingų šeimų

Toks žingsnis buvo Lietuvai iš dalies naudingas. Ne-lietuviška Vilnija jaunai valstybei būtų buvęs sunkiai praryjamas kąsnis. Vis dėlto karinis Vilniaus užgrobi-mas tapo pretekstu nutraukti santykius su Varšuva (jie vėl buvo užmegzti tik 1938 m.), susidoroti su lenkiška kultūra ir lenkų mažuma. Keliolika metų trukęs radika-lus atsiribojimas nuo lenkybės leido lietuviams susikurti naują tapatumą, antipolonizmas čia vaidino pagrindinį vaidmenį. Atsirado itin neigiamas lenko įvaizdis, tikras klasinio ir rasinio priešiškumo lydinys.Tai – lenkų bajo-ras, nutautinantis ir engiantis lietuvių valstietį.

Kaip ir dauguma tokios rūšies darinių, šis įvaizdis buvo supaprastintas, falsifikuotas. Pavyzdžiui, dailinin-kas ir kompozitorius Konstantinas Čiurlionis, iškiliausia XIX–XX a. sandūros lietuvių kultūros asmenybė, buvo kilęs iš valstiečių šeimos, namuose šnekėjo lenkiškai, o į lietuvybę jį atvertė dvarininkė žmona. Lenkiškai kalbėjo stulbinamai daug Lietuvos valstybės vadovų, visuome-

nės įžymybių. Dauguma jų buvo kilę iš dvarininkų, ku-rie, nors šnekėjo lenkiškai, žinojo ir pripažino lietuviškas savo šaknis. Įdomu, kad dažniausiai būtent tų sluoksnių žmonės formavo konfrontacinį Kauno politikos kursą.

Archeologinius tyrinėjimus Žemaitijoje XIX a. pab. daręs Ludwikas Krzywickis rašė, kad po 1864 m. apie Kauną ir Šiaulius buvusiuose dvaruose išaugo lietuvių kairuoliškų radikalų karta, daugiausia moterys, tačiau „žlungant socialistiniam judėjimui ir tvirtėjant lietuvių tautiniam atgimimui, atsirado nauja mada – ėmė dygti litvomanės“. Iš lenkiškų dvarų kilo pirmosios lietuvių poetės, rašytojos, tautos veikėjos: Karolina Praniaus-kaitė, Julija Beniuševičienė (Žemaitė), Gabrielė Pet-kevičaitė-Bitė, Marija Pečkauskaitė (Šatrijos Ragana), seserys Ivanauskaitės (Lazdynų Pelėda), Ona Brazaus-kaitė (feminizmo pradininkė), Felicija Bortkevičienė (vadinama lietuvių revoliucijos močiute) ir daugelis kitų. Jų vaidmuo, formuojant tautinį sąmoningumą ir dedant pamatus naujai valstybei, buvo milžiniškas taip pat ir dėl to, kad jos kilusios iš tokio sluoksnio. Kauno burmistras Konstantinas Nekvedavičius yra pasakojęs, kaip paveikdavo jo pavyzdys, kai jis, būdamas bajoras, viešai deklaruodavo lietuvišką savo tautybę.

Tam laikotarpiui būdingi ir vidinio konflikto bruo-žai. Antai Mieczyslawas Dowojno-Sylwestrowiczius (Davainis-Silvestravičius) lenkų kalba leido antilen-kišką žurnalą Litwa, kuriam lietuvišku šovinizmu per-smelktus kūrinius rašė Helena Ceprynska, kilusi iš Bal-tarusijos. „Mes, lietuviai, niekada neišsižadėsime savo tautybės, nors kalbame ir rašome lenkiškai“, – tvirtino Stefanija Wojnilowiczowa, o Otto Zawisza savo „Lietu-vių himne‘‘ ragino išvyti lenkus „toli, toli už Nemuno“.

Tačiau net tie, kurie gimtuosiuose namuose šnekėjo lietuviškai, paskui mieliau vartojo lenkų kalbą. Lietu-vių tautinio atgimimo patriarchas Jonas Basanavičius su Lietuvos verslininku ir mecenatu Petru Vileišiu susi-rašinėjo lenkiškai.

Šeimyniniai vaidai

Kunigaikščiui Dominikui Dowgiallo lankantis Len-kijoje, kažkoks valdininkas pasiteiravo: Kada „maištau-

70 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

janti Kauno vaivadija sugrįš į motinos – tėvynės glėbį?“ Susierzinęs kunigaikštis atšovė: „O kada, ponai, sugrą-žinsit mums Vilnių?!“ Daugėla buvo vienas iš tų, kurie, neatmesdami lenkiškos kultūros, laikė save lietuviais. Tokių žmonių vis mažėjo, nors jų pasaulėžiūra buvo viena svarbiausių lietuvių nacionalizmo varomųjų jėgų. Pasak Kszysztofo Buchovskio, „tautinis judėjimas naudojosi, be kita ko, tradicine pagieža, kuri nuo seno gyvavo „separatistiniame“ lietuvių bajorijos požiūryje į lenkus“.

Ryškus šios visuomenės dalies atstovas buvo Myko-las Römeris, Lenkijos legionų karys, Piłsudskio adju-tantas, ilgai puoselėjęs viltį, kad abi tautos suras bendrą kalbą. Po Żeligowskio akcijos jis liovėsi tuo tikėjęs ir ryžtingai pasisakė už Lietuvą. Vėliau Römeris tapo Lie-tuvos Aukščiausiojo teismo teisėju, atstovavo jai Hagos tribunole. Be to, suvaidino didžiulį vaidmenį kuriant Lietuvos aukštąjį mokslą.

Klojant jaunos valstybės pamatus svariais nuopel-nais pasižymėjo Tadeuszas Dowgirdas, pirmojo profe-sionalaus archeologijos muziejaus steigėjas, valstybinės vėliavos bendraautoris. Krzywickio nuomone, Daugir-das atliko „milžinišką darbą lietuvių kultūros instituci-jų formavime“.

Bohdanas Paszkiewiczius pasakojo, kaip teta nusi-vedė jį pas savo pusbrolį kunigą, Lietuvos nusipelniusį veikėją Aleksandrą Dombrovskį. Kalbai pakrypus apie santykius su Lenkija, teta pareiškė, kad lietuviai turi pagaliau susitaikyti su lenkais. Tai išgirdęs dvasininkas pašoko nuo kėdės ir piktai atrėžė: „Su lenkais? Niekada! Greičiau su velniu negu su lenkais!“ Pokalbis, žinoma, vyko lenkiškai, nes tas „užkietėjęs lietuvių šovinistas“ lenkų kalbą išmoko vaikystėje tėvų namuose, be to, gy-veno su seserimi, kuri nemokėjo lietuviškai.

Andrzejus Rondomanskis, nors gimė lenkų šeimo-je, suaugęs palaikė lietuvių pusę. Nuo 1928 m. jis vedė lenkiškas radijo programas, skirtas Vilnijai. Konra-das Gurskis vadino jį „siaubingu lenkų priešu“. Ron-domanskio brolis gyveno Lenkijoje ir, išgirdęs vieną iš jo radijo laidų, nusiuntė laišką, kuriame rašė: „Aš, p. Andrzejaus Rondomanskio brolis, viešai pasmerkiu jo pasisakymus ir nutraukiu su juo bet kokius šeimyni-

nius ryšius, nes esu sukrėstas jo laidų, kurios įžeidžia švenčiausius tautinius mano jausmus.“

Michalas Kwinto gimė toje Vilniaus krašto daly-je, kur net kaimuose žmonės nešnekėjo lietuviškai. 1915 m. jis susipažino su lietuviais, kurie jo tautinę sa-vimonę pakreipė lietuvybės link. Po karo apsigyvenęs Žemaitijoje, Kvintas reikalavo, kad namuose būtų kal-bama tik lietuviškai, be to, įkūrė Šaulių padalinį ir tapo jo vadu. Na, o jo brolis Henrikas gyveno Varšuvoje ir nepalaikė jokių ryšių su „atskalūnu“.

Tarpukariu Kaune sklandė anekdotas, kad „Lietuvą valdo dvi Chodakovskos ir ponas Ilgovskis“. Ilgovskis buvo įtakingas verslininkas, bet net jis negalėjo prilygti seserims Chodakovskoms. Zofija buvo respublikos pre-zidento Antano Smetonos žmona, o Jadvyga – ilgame-čio premjero Juozo Tūbelio sutuoktinė. Abi jos garsėjo nepaprastai karštos lietuvybės patriotės. Lenkijos amba-sadorius Kaune Franciszekas Charvatas yra pasakojęs, kaip jam susitinkant su pirmąja šalies pora prezidentas kalbėdavęs lenkiškai, bet jo žmona nenusižemindavo iki savo gimtosios kalbos ir šnekėdavo prancūziškai.

Žymus filosofas Stasys Šalkauskis užaugo lenkų in-teligentų šeimoje. Kaip rašo Paszkiewiczius, studijų metais Šalkauskis tapo „tvirtu lietuvių nacionalistu“. Po 1918 m. jis buvo katalikų jaunimo ideologas ir vadovas, pagrindė tautinės–katalikiškos valstybės koncepciją.

Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinaus-ko sąsajos su Lietuva buvo gana silpnos. Jis gimė Latvijoje, jo tėvas, caro armijos karininkas, buvo lenkas, motinos giminės šaknys – Mazovijoje, jis pats irgi vedė lenkę, o jų dukra išvyko studijuoti į Vilnių, iš kur atsivežė du pre-tendentus į jos širdį. Tačiau tėvas atmetė abi kandidatū-ras, nes jaunuoliai nemokėjo lietuvių kalbos. Galiausiai ji susižiedavo su Viktoru Stoma, lietuvių generolo, be kita ko, taip pat kilusio iš lenkų, sūnumi. Vėliau jų giminaitis Varšuvoje Stanislawas Stomma prisiminimuose rašė, kad sutuokti juos turėjo Lietuvos prezidento bičiulis kunigas Mironas, tačiau jaunoji užsispyrė, kad vestuvių priesaiką ji tars lenkiškai, tad teko ieškoti dvasininko lenko...

Edmundas Jakubowskis yra pasakojęs apie lietuvę, kuri garsėjo tuo, kad pabrėždavo: „Esu Piłsudskio pus-seserė, bet nelaikau to garbe, o tik gėda.“

71K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

Tokių susiskaldžiusių šeimų buvo daugybė. Kartais pasirinkimo erdvė būdavo dar platesnė. Iš trijų brolių Ivanauskų vienas tapo lenku, antras – lietuviu, trečias – baltarusiu.

Atiduokit Vilnių!

Stanislovas Narutavičius sakydavo, kad lietuviška tautybė jam antroje vietoje, nes pirmiausia jis yra že-maitis.

Iš Žemaitijos kilo daugelis politikos šulų. Pavyzdžiui, Vladas Putvinskis – Šaulių organizacijos įkūrėjas. Pir-moji šios paramilitaristinės sąjungos akcija buvo per-versmo, kurį 1919 m. rengė Lenkijos karinė organizaci-ja, sužlugdymas. Beje, Putvinskis iki gyvenimo pabaigos taip ir neišmoko taisyklingai lietuviškai kalbėti.

Iš panašių sluoksnių kilęs Vladas Nagevičius – Karo muziejaus direktorius ir Lietuvos istorijos naujo patei-kimo, kuriame Lenkija nušviečiama kaip didžiausias priešas, bendraautoris. Tarpukario dvidešimtmečiu jis buvo vienas iš antilenkiško Kulturkampf lyderių. Kai 1939 m. rudenį tūkstančiai pabėgėlių iš Lenkijos rado prieglobstį Lietuvoje ir net labiausiai nacionalistiškai nusiteikę veikėjai nutraukė savo retoriką, Nagevičius išdrožė kandžią kalbą, šaipydamasis iš tų, kurie dar ne-seniai ragino žygiuoti užimti Kauną, o dabar čia prašo duonos kąsnio.

Pirmasis Lietuvos vidaus reikalų ministras gimė ba-jorų šeimoje ir iš pradžių jo pavardė buvo Vladyslawas Staszynskis. 1930 m. jis buvo pasiųstas į slaptą susiti-kimą su Piłsudskiu. Vokietijai kėlė nerimą to pokalbio rezultatai, nes Lenkijos ir Lietuvos suartėjimas galėjo pakenkti jos planams. Deja, paaiškėjo, kad Stašinskas – labiau ideologas negu politikas. Pokalbį su maršalu Pił-sudskiu jis pradėjo reikalavimu sugrąžinti Vilnių. Pił-sudskis pasišiaušė ir santykių pagerėjimo viltys žlugo.

Nepaprastai svarbios jaunai valstybei asmenybės buvo broliai Biržiškos. Piotras Losowskis priskyrė juos „kiečiausiems, nepermaldaujamiems sutarimo su Lenkija priešininkams“. Politiškai aktyviausias buvo Mykolas Biržiška, revizionistinės Vilniaus išvadavimo sąjungos iniciatorius. Ši organizacija atliko milžinišką

vaidmenį skleidžiant polonofobiją ir formuojant nau-jovišką valstybinę ideologiją. Anot Henryko Wisnerio, „Vilniaus išvadavimo šūkį vadovaujantieji sluoksniai padarė pagrindiniu tautinės integracijos faktoriumi“.

Stanislawas Stempowskis rašė: „Jeigu lenkas veda rusę, jų vaikai paprastai būna ukrainiečiai arba lietu-viai.“ Gimusieji mišriose šeimose kartais pasirinkda-vo stulbinančias tapatybes. Taip atsitiko, pavyzdžiui, Konstantui Komarui, kuris, nors pakrikštytas cerkvė-je ir oficialiai laikytas rusu, perėjo į katalikybę, tačiau jo santykiai su lenkų dvarininkais išliko šalti. Na, o jo anūkas Vladislawas, žinomas lenkų olimpietis, prisi-mena, kad senelis laikė save lietuviu.

Oskaro Milašiaus senelis vedė italų primadoną, tėvas – žydų rabino dukterį, Milašius pats gimė Baltarusijoje, bet didžiąją gyvenimo dalį praleido Paryžiuje, tapo prancūzų poetu ir... lietuvių diplomatu. Česlovas Milošas rašė, kad jo pusbrolis Oskaras pasirinko lietuvybę kaip savotišką kerštą lenkų bajorams, niekinusiems jį dėl to, kad buvo daugelio mezaliansų palikuonis. Paskirtas pirmuoju Lie-tuvos atstovu Prancūzijoje, Oskaras Milašius diskredita-vo Lenkiją Tautų Lygos forume, apkaltindamas ją žydų pogromais ir imperialistinėmis užmačiomis.

Barono Stasio Šilingo tautybės pasirinkimą nulėmė visuomenės elgesys – jautėsi jos atstumtas todėl, kad buvo nesantuokinis vaikas. Nepriklausomoje Lietuvoje Šilingas padarė puikią karjerą: du kartus ėjo teisingumo ministro pareigas, buvo Valstybės tarybos pirmininkas. Kaip politikas pasižymėjo aršiu antilenkiškumu.

Panašiai susiklostė poeto Liudo Giros, taip pat ne-santuokinio vaiko, likimas. Gira augo įtėvių namuose lenkų kultūros atmosferoje. Šis labai talentingas ir am-bicingas žmogus, eidamas Lietuvos žvalgybos vadovo pareigas, pagarsėjo kaip sąmokslininkų iš Lenkijos ka-rinės organizacijos triuškintojas.

Plonytis lietuviškas glajus

Carinės okupacijos metais dvarininkija Lietuvoje buvo lenkybės ramstis. Po 1918 m. jų nuostatos jau ne-buvo tokios vienareikšmiškos. Pasak Eugenijaus Röme-rio, vykstant rinkimams į Lietuvos Seimą daugelis jų

72 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

agitavo balsuoti už lietuvių partijas. Pykdamas ant tų, kurie „išsižada tautybės, nustoja buvę lenkais, užsirašo į lietuviškas partijas, tarnauja Lietuvos valdžiai“, Röme-ris su kartėliu rašė, kad „tarp tos kategorijos žmonių pirmauja kilmingos aristokratijos atstovai.‘‘

Labiausiai žinomas tarp jų buvo Biržų dvarų savinin-kas Alfredas Tiškevičius, atstovavęs Lietuvai Paryžiaus taikos konferencijoje, be to, tapęs pirmuoju Lietuvos ambasadoriumi Londone. Jis pasižymėjo kaip kandžių notų, demaskuojančių „avantiūristinius Varšuvos kės-lus“ autorius. Tose notose Tiškevičius įrodinėjo, kad Lenkija kurpia agresijos planus ne tik prieš Kauną, bet ir prieš Rygą. Panašios nuomonės laikėsi ir Kretingos Tiškevičiai, žemaitiškoji Platerių atšaka ir išsišakojusi Landsbergių giminė, iš kurios kilo Gabrielius, laikomas lietuvių teatro tėvu, Vytauto Landsbergio senelis.

Tačiau didžiuma aristokratų vis dėlto rodė tik pasy-vų palankumą. Toks buvo Konstantinas Radvila, kuris nesikišo į politiką, bet tai nesutrukdė jam draugauti su prezidentu Smetona ir remti kontroversiškas jaunos valstybės iniciatyvas (jis, be kita ko, buvo Janušo Radvi-los, kurį lietuviai laikė didvyriu, pulko garbės vadas). Tačiau nestigo tarp jų ir idealistų, kaip antai kunigaikš-tis Tadeuszas Puzynas, vienas pirmųjų Lietuvos kariuo-menės savanorių, Vyčio Kryžiaus kavalierius.

1920 m. pabaigoje, bręstant konfliktui dėl Vilniaus, lietuviai žinodami, kad lenkai turi gerai parengtą kava-leriją, o jie – tik vieną ulonų pulką, užsibrėžė pareng-ti naujus būrius, tačiau nebuvo kam patikėti šį darbą. Gynybos ministras Konstantinas Žukas vyriausiajam kariuomenės vadui Žukauskui tada pasakė: „Lietuvoje yra tik vienas žmogus, tinkamas tokiai užduočiai. Deja, iškyla problema – jis yra lenkas.“

Tas kandidatas – tai pulkininkas Bronislawas Skoms-kis. Jis priėmė pasiūlymą, bet, stengdamasis elgtis lojaliai, įspėjo vadą apie savo tautybę. „Turbūt žinote, kad esu len-kas“, – pasakė. „Nieko tokio. Aš taip pat lenkas“, – atkir-to Žukauskas. Beje, pokalbis vyko lenkiškai. Pirmasis Lietuvos gynybos ministras atvirai sakydavo, kad tėvų namuose buvo šnekama „lenkišku dialektu“.

Spalvinga asmenybė buvo Povilas Plechavičius, Len-kijoje žinomas kaip kolaborantiškos formacijos Vietinė

rinktinė organizatorius. Paszkiewičius apie jį ir jo brolį rašė: „Abu sakė esą lenkai… Abu laisvai kalbėjo lenkiš-kai, iš trijų brolių du buvo vedę „grynas“ lenkes, be to, pavaldinius visada pasirinkdavo iš lenkų. Jų lenkiškumas, atrodo, buvo nesuvaidintas, jis buvo tikras, natūralus…“

Ne tik kariuomenėje, bet ir kitose sferose reikėjo žmonių, turinčių daug žinių ir didelę patirtį. Mykolas Römeris laiške Witoldui Abramowicziui 1930 m. rašė: „...daugumas vyresnės kartos lietuvių inteligentų dar tebėra tokie, kad vos pagramdysi ir po plonyčiu lie-tuvišku glajumi surasi tą patį lenkų inteligentą, koks esate Jūs ir Piłsudskis ir bet kuris išsilavinęs Vilniaus lenkas...“ Iš tokių sluoksnių, be kita ko, buvo kilęs ir Ignas Adamkevičius, vienas pirmųjų Lietuvos lakūnų, prezidento Valdo Adamkaus tėvas.

Problemiška tyla

Aprašytieji dalykai Lietuvoje yra tabu, nes jie suduo-da smūgį pamatiniam mitui, pagal kurį tauta atgimė iš liaudies, o bajorai (suprask, lenkai) prieš tą procesą buvo priešiškai nusiteikę.

Tačiau ir Lenkijoje ši tema kelia problemų. Pirmiausia nežinia, kaip klasifikuoti tokius žmones. Daugelis juos laikytų išdavikais, bet tai jau dvelktų dviveidišku men-talitetu: jeigu germanizuotas lenkas, pavyzdžiui, Woj-ciechas Kętrzynskis, grįžta prie savo šaknų, tai yra gerai, bet jeigu polonizuotas lietuvis grįžta į lietuvybę – tai jau blogai?

Esame tvirtai įsitikinę, kad Rytų Europoje turi būti lenkiškos kultūros hegemonija. Nežabotos Kresų polo-nizacijos stereotipas tapo dogma, kurios neneigia net patys didžiausi stereotipų griovėjai. Tai yra ir mūsų ge-ros savijautos, kai žvelgiame į istoriją, pagrindas. Todėl taip sunku susitaikyti su faktu, kad „laukinėje“ Lietu-voje mūsiškis politinis ir kultūrinis modelis kažkuriuo momentu prarado savo patrauklumą. Ir net tarp vieti-nio de facto lenkų elito.

Versta iš Polityka, nr. 51, 2010-12-18Vertė Edita dEGUTIENĖ

73K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

Skaitytojams siūlome dar vieną pluoštą Stasio Lo-zoraičio vyresniojo (1898–1983) laiškų, rašytų

karo pabaigoje ir pirmaisiais pokario metais.Laiškų nuorašai ilgus metus buvo saugomi Lo-

zoraičių šeimos archyve Romoje, kur turėjau progą juos šiek tiek pastudijuoti. Šios neeilinės šeimos do-kumentų lobynas dabar beveik visas jau pervežtas į Lietuvą ir yra Centriniame valstybės archyve.

Stasys Lozoraitis prieš karą buvo vienas žymiausių Lietuvos diplomatijos veikėjų, ketverius metus ėjo užsienio reikalų ministro pareigas. Sovietams okupa-vus šalį, 1940 m. jis tapo užsienyje likusios Lietuvos diplomatinės tarnybos (LDT) šefu. Be to, Lozoraitis turėjo ir Prezidento Antano Smetonos atgaline data pasirašytus įgaliojimus (vadinamieji Kybartų aktai), kuriais buvo skiriamas pavaduoti Valstybės Prezi-dentą ir laikinai eiti Ministro Pirmininko pareigas. Tiesa, šių Aktų suteiktais titulais jis pasinaudojo vos

iŠ diplomatijos ŠeFo stasio lozoraičio laiŠkų, raŠytų1945–1947 metais

keletą kartų, rašydamas oficialius laiškus Vakarų ša-lių vadovams.

Čia pateikiamuose laiškuose atsiskleidžia Lozorai-čio požiūris daugeliu svarbių klausimų – apie Lietu-vos vyriausybę emigracijoje ir diplomatų santykius su VLIK’u, apie ryšius su lenkų politikais ir Jungtinių Tautų Organizacijos realijas, apie Lietuvos valstybės sienas ir Karaliaučiaus kraštą, apie politinę padėtį Italijoje ir naujo karo Europoje tikimybę.

Diplomatijos šefas laiškuose netiesiogiai nurodo, kad galėtų būti naudingesnis dirbdamas ne Europo-je, o Amerikoje, tačiau ilgus mėnesius negauna JAV vizos. Lozoraitis prašo kolegų, kad bandytų daryti įtaką viešajai nuomonei, nes formalūs diplomatiniai demaršai jau nebeturį didesnės prasmės.

Lozoraitis prašo nejuodinti tarpukario Lietuvos tvarkos, atskirų tos visuomenės grupių ir asmenų, nes tam tikrai netinkamas laikas. Ragina taupyti jė-

Iš rankraščių ir archyvų

74 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

gas okupuotoje Lietuvoje, nes atvira ginkluota kova pareikalaus daugybės aukų.

Laiškuose atsispindi pokario realijos, netrūks-ta prašymų padėti sunkioje padėtyje atsidūrusiems lietuvių emigrantams. Yra ir trumpų, bet ryškių kai kurių asmenybių portretų.

Rengiant spaudai, laiškai kiek patrumpinti. Steng-tasi išlaikyti tas vietas, kuriose blyksteli originalus Lozoraičio stilius.

Stasio Lozoraičio laiškų adresatai ir juose minimi asmenys:

Stasys Bačkis – Lietuvos atstovas Paryžiuje. Vėliau jis dirbo atstovu Vašingtone, o po Lozoraičio mirties 1983 m. tapo egzilinės LDT šefu. Beje, kai Stasys Lo-zoraitis 1934–1938 m. ėjo užsienio reikalų ministro pareigas, Bačkis buvo jo asmeninis sekretorius.

Kazys Pakštas – mokslininkas geografas, aktyvus visuomenės veikėjas.

Stasys Girdvainis – Lietuvos atstovas prie Šven-tojo Sosto, artimai dirbęs ir daugelį metų gyvenęs kartu su Lozoraičių šeima.

Petras Klimas – buvęs ilgametis Lietuvos atstovas Paryžiuje, suimtas ir kalintas nacių, o po karo – so-vietų lageriuose. Vasario 16-osios nepriklausomybės akto signataras.

Povilas Žadeikis – ilgametis Lietuvos atstovas Va-šingtone, įgaliotasis ministras.

J. Kaminskas (Steponas Kairys) – laikinasis VLIK’o pirmininkas, Vasario 16-osios nepriklauso-mybės akto signataras.

Kazys Škirpa – buvęs Lietuvos atstovas Berlyne ir Tautų Sąjungoje Ženevoje, nepriklausomybės kovų savanoris, pulkininkas.

Bronius Kazys Balutis – ilgametis Lietuvos atsto-vas Londone, įgaliotasis ministras.

Julius Viktoras Kaupas – medicinos daktaras, ra-šytojas.

Nadas Rastenis – advokatas, rašytojas, laikinasis Ben-drojo Amerikos Lietuvių Fondo (BALF) pirmininkas.

Algirdas Vokietaitis – pasipriešinimo naciams dalyvis, kalėjęs Štuthofe.

Ernestas Galvanauskas – VLIK’o Vykdomosios Tarybos pirmininkas, XX a. trečiajame dešimtme-tyje buvęs Lietuvos vyriausybės vadovas ir užsienio reikalų ministras, ypač pasižymėjęs prijungiant Klai-pėdos kraštą prie Lietuvos.

Edvardas Turauskas – buvęs URM politikos di-rektorius, atstovas Tautų Sąjungoje Ženevoje, įgalio-tasis ministras.

Eduard Hermann – vokiečių kalbininkas, baltistas.Stasys Žakevičius (Žymantas) – teisininkas, dau-

gelio emigracinių organizacijų veikėjas, palaikęs ry-šius su ginkluotu pogrindžiu Lietuvoje.

Parengė Rimantas MORKVĖNAS

[ 1 ]

[Roma] 1945. III. 21[Stasiui Bačkiui]Brangus Daktare,

Štai aš – redivivus* – panaudoju staiga atsiradusią progą Jums parašyti. Per visus šituos liūdnus metus tiems savo prieteliams, kurie buvo vokiečių okupa-cijoj, vengiau rašyti be būtino reikalo, kad mano – trefno** žmogaus – laiškai nesudarytų kartais kam kokių pridedamų sunkumų. Apie Jus aš laikas nuo laiko gaudavau žinių iš p. min. Turausko. Bent žino-jau, kad jis su Jumis susirašinėja. Bet trumpai prieš Romos užėmimą ir desantą Prancūzijoj, gegužės mė-nesy, mano susisiekimas su p. Turausku nutrūko ir tik per Kalėdas vėl gavau iš jo laišką, lig šiol vienin-telį, kuriame apie Jus jis nerašė. Tad nežinojau, kaip Jums pasisekė pergyventi pereitos vasaros įvykius. Dabar gi, prieš savaitę, gavau iš [Suvienyto Amerikos Lietuvių Fondo] raštą, kuriame Jūs esat pažymėtas kaip Fondo įgaliotinis ir yra nurodytas Jūsų senas Paryžiaus adresas. Tai buvo man geras ženklas, vie-na, kad esat sveikas, antra, kad Jūsų namai čieli arba bent tiek čieli, kad juose dar gali būti dėžutė laiškams įmesti.[...]

75K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

Pasakytame Fondo rašte, Prof. Pakšto pasirašyta-me ir mano gautame III.14 (beje, svarbiau bus pa-žymėti, kad jis datuotas I.17), greta žinių apie pro-jektuojamą akciją šelpti lietuviams Italijoje, minima, jog Fondas yra paskyręs pinigų esantiems Prancū-zijoje lietuviams padėti ir tuos pinigus pasiuntęs į Vatikaną, prašydamas pastarąjį pervesti juos Jums. Tuo pat laiku, kaip aš, tokį pranešimą gavo ir Vatika-nas, nes pereitą savaitę p. min. Girdvainiui pranešė apie pinigų gavimą ir tarėsi su juo dėl jų pasiuntimo Prancūzijon procedūros. [Girdvainis] padarė dėl to praktiškų sugestijų, kurios buvo priimtos. Tad tuos pinigus iš Vatikano gausit. Kai dėl laiko, kada jie pas Jus ateis, tai reikia turėti omenyje, kad, deja, susi-siekimas tarp Romos ir kitų Europos kraštų vis dar yra komplikuotas dalykas, ir tai ne tik mums, bet ir kitiems, kurie turi daugiau galimumų. [...]

Džiaugčiausi labai, jei gaučiau laišką iš Jūsų, bet atrodo, kad tai sunkiai įvykdomas dalykas. [...]

Mano žmona ir p. Girdvainis siunčia Jums ir po-niai Bačkienei daug geriausių linkėjimų. Mes visa-dos atsimename, kiek vargo mums buvo ministerijo-je ir namie, kai išvažiavot iš Kauno ir kol išmokom tvarkytis be Jūsų. Jei turėsit progos, pasveikinkit nuo mūsų ponią Klimienę, p. p. Savickius, Liutkus, Lanskoronskius, prof. Mandelštamą. Greta visų kitų bėdų, esame labai susirūpinę dėl P. Klimo likimo. Ti-kimės, kad jam vis dėlto pasisekė pabėgti į Vokietiją. Kai vokiečiai jį buvo suėmę, p. Girdvainis prašė Vati-kaną intervenuoti Berlyne, kas ir buvo padaryta. Aš kreipiausi į vieną nuosaikesnį vokiečių diplomatą, kurį buvau pažinojęs savo laiku, lankydamasis Ber-lyne. [...]

Turbūt būsit girdėjęs, kad jau pereitą vasarą buvo padaryta žingsnių, kad man duotų vizą į Ameriką. Tai, kad [reikalas] po šiai dienai neišspręstas, sukelia kai kada mintį, kad kelias iš Romos į Maskvos čeka, su persėdimu Italijos komunistų kalėjime, gali būti trumpesnis kaip į Ameriką.

Laikykitės gerai, mielas Daktare. Pamažu, deja, su daugeliu skaudžių aukų, dalykai galop susitvarkys ir maskoliams ateis galas. Aš tikiu, kad vien tik jų pa-

vergtų tautų pasipriešinimo turės pakakti jiems su-sprogdinti.

Širdingai spausdamas ranką ir prašydamas per-duoti mano pasveikinimus poniai Bačkienei, lieku

Jūsų

[Parašas:] S.Lozoraitis

* nenaujas, padėvėtas (lot.)

** uždrausto vartoti ar bendrauti (hebr., lenk.)

[ 2 ]

[ Roma ] 1945. IV. 22[P. Žadeikiui]Aukštai gerbiamas ir mielas ponas Ministeri,

[...]Man atrodo, kad tinkamiausias kelias painfor-

muoti [apie Kybartų aktus] tam tikroms vyriausy-bėms, pirmoj eilėj – Vašingtone, Londone ir Vatika-ne – yra atitinkami mūsų atstovai. Žinią apie aktus galima duoti konfidencialiai – ar įteikiant jų nuora-šus su vertimais, ar surašant atitinkamą pro memo-ria. Abiem atsitikimais raštus galima surašyti ne ant Pasiuntinybės blanko, bet ant paprasto popierio, kad būtų pabrėžtas neoficialus ar net privatus informa-vimo charakteris, kurį, be to, galima dar pažymėti žodžiu, pasakant, kad žinia suteikiama a titre prive et d’information.* Beje, pagrindinė pro memoria (aide-memoire)** forma yra tokia, kad rašoma ant papras-to popierio, nededant antspaudo ir net be datos. [...]

Noriu pastebėti, kad šitokio eventualaus žingsnio vienintelis tikslas būtų mūsų suvereninės galios tęs-tinumą šiek tiek užakcentuoti svetimųjų atžvilgiu, gi kai dėl savųjų – oficialių ar privačių asmenų – padė-ties tai ji paliktų kaip buvusi. Juo labiau, kad aš pats neturiu noro, nė, beje, galimumo ją keisti. Aš tikiuo-si, kad mano ligšiolinė laikysena klausimais, surištais su kompetencija ir pan., nėra sudariusi ar bent mažai tėra sudariusi sunkumų arba rūpesčių. [...]

76 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

Kai dėl eventualių sugestijų dėl notos mano įva-žiavimo į Ameriką reikalu papildymų ar pakeitimų, tai aš manau, jog bent šiuo tarpu, keisti ar papildyti ją nėra reikalo. Nota juk gera, nei pridėti, nei atimti. Jei suprantu gerai, klausimas tegalėtų būti, ar atsisa-kyti nuo Tamstos pateikto motyvo – mano reikalin-gumo Tamstos Pasiuntinybei. Jeigu toks atsisakymas galėtų padėti, tai dalykas būtų svarstytinas, bet ar daug šansų yra, kad jis galėtų padėti? Gal būt, prie-žasties reikia ieškoti ne vienokio ar kitokio motyvo pateikime, ar vizos formoje, o paprasčiausiu būdu tame, kad žinodama, jog bolševikų klausimu aš esu toks pat kietas, kaip savo laiku hitlerininkų ir iš viso vokiečių klausimu, [užsienio reikalų ministerija] tie-siog nenori turėti papildomų sunkumų ar rūpesčių, kurių mano buvimas tenai galėtų sudaryti, iššaukda-mas sovietų nepasitenkinimą ir pan.

Galop, gali būti ne be pagrindo Tamstos spėlio-jimas, kad, gal būt tenykštė vyriausybė, gavusi ne-tiesioginių žinių apie mano įgaliojimus, laukia, kad ir Tamsta ją painformuotum. Ir būtent dėl to, kad spręsdama Tamstos notą, ji nori turėti visus elemen-tus, ir todėl, kad prisibijo, kad aš, įvažiavęs vienu ti-tulu, atidengsiu tenai tų savo įgaliojimų paslaptį.

Kai dėl mano paties intencijų, tai nėra reikalo, ti-kiuosi, pabrėžti atskirai, jog lojalumo bei fair play*** taisyklės yra man privalomos tiek pat dabar, kiek praeityje.

Šiaip ar taip, būtų žingsnis pirmyn, jeigu būtų bent sužinota, kokia, taip sakant, atmosfera yra State Deparment’e šituo klausimu. Kažin, ar neturi Tamsta kokio pažįstamo, neoficialaus žmogaus, pav. rimto laikraštininko, kuris, turėdamas gerų santykių Vals-tybės departamente, galėtų privačiai ir draugiškai patirti, dėl ko dalykas užkliuvo, ar jam teigiamai iš-spręsti būtų šansų, ar reikėtų priimti kokias specia-lias sąlygas.

Šitokio zondavimo padariniai gal kiek padėtų man imtis konkretesnių sprendimų dėl ateities, o tie sprendimai mano padėtyje, kaip Tamsta gali įmaty-ti, nėra lengvi, ypač kad nesu vienas. Aš, rodosi, vi-sados stengiausi būti ten, kur mano buvimas buvo

reikalingas Lietuvos interesų atžvilgiu. Juo labiau tad turiu taip daryti šiandien. Bijau tačiau, kad esamo-mis aplinkybėmis Europoje nedaug naudingo darbo bus galima atlikti. Kitoms sostinėms aplankyti šansų maža. Tuo klausimu bus galima neužilgo padaryti bandymą, kai atsidarys susisiekimas su Šveicarija.

[...]

Siųsdamas daug labų dienų, spaudžiu ranką.

Tamstos

[Parašas:] S. Lozoraitis

* asmeniškai, žiniai (pranc.)

** atmintinė (lot., pranc.)

*** garbingo žaidimo (angl.)

[ 3 ]

Roma, 1945. XI. 23[S. Bačkiui]Mielas Daktare,

[...][Lietuvos vyriausybė emigracijoje turėtų būti suda-

roma], einant [1938 m.] Konstitucija ir Kybartų aktais, bet iš trijų rūšių žmonių, būtent, iš a) VLIKo, b) 1941 m. Laikinosios vyriausybės sluoksnių ir c) RP [Respu-blikos Prezidento] pavaduotojo parinktų žmonių. [...] Vyriausybės narių skaičius galėtų būti minimalus, 3–5 žmonės. Aš pats nematau kliūčių, kad 1941 m. [Laiki-nosios] vyriausybės nariai dalyvautų projektuojamoj vyriausybėj. Pereitais metais polemikoj su vienu len-kų laikraščiu esu parašęs, kad būčiau laikęs sau garbe būti Laik. vyriausybės nariu 1941 metais. Vis dėlto manau, kad būtų praktiška šiuo dalyku atsiklausti p. p. Balučio ir Žadeikio nuomonės, ar ir kokį įspūdį tai padarytų anglosaksams. Dėl aiškumo noriu pažymėti, kad [einantis Respublikos Prezidento pareigas Minis-tras Pirmininkas] tegali skirti MP pavaduotoją ir mi-nisterius, bet ne kitą MP.

77K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

Jūsų [...] iškeltas Vyriausybės buveinės klausimas yra sunkiausias. Nors žymi Vyriausybės veiklos dalis galėtų pasilikti nevieša, vis dėlto kai kurie – ir bū-tent svarbiausi – jos veiksmai, k. a. notos, negalėtų būti anoniminiai. Dėl to tuoj kyla klausimas surasti tokią svetimą valstybę, kuri ne tik leistų mūsų mi-nisteriams gyventi jos teritorijoj, bet ir toleruotų jų daromus aktus. Turiu prisipažinti, kad dar neturiu jokios praktiškos idėjos, kuri valstybė šiuo metu ga-lėtų būti tiek palanki Lietuvos laisvės ir iš viso lais-vės bylai, o kartu tiek nepriklausoma Sov. Sąjungos ir kitų didžiųjų valstybių atžvilgiu. Buvau galvojęs apie Portugaliją ir Airiją, bet tos mano mintys buvo pagrįstos tiktai laikraščių skaitytojo įspūdžiais, o ne bent kiek tiksliais daviniais.

Kai dėl perspektyvų įsikurti Italijoj, tai spręsti apie jas pažymėtina štai kas. Apie p. Urbšio telegramą nr. 288, nei apie Kybartų aktus italų užs. reik. ministe-rijos nesu informavęs. Ar ji yra painformuota iš kitų šaltinių, nežinau, nes tam neturiu jokių simptomų. Mano santykiai su užs. reik. ministerijos žmonėmis yra privataus pobūdžio ir pagrįsti asmenine pažin-tim, daugiausia iš senų laikų Kaune ar Berlyne. [...]

Kalbamas išorinis spaudimas į italų vyriausybę gali būti juo pavojingesnis, kad pačios vyriausybės ir iš viso Italijos vidaus padėtis yra netikra, komunistų partijos įtaka dar didelė, o pasiryžimas ginklu prie-šintis eventualiai komunistų ginkluotai akcijai dar mažas. Visiems mums, gyvenantiems Italijoje kaž-kodėl susidarė toks kompleksas, kad kiekviena žinia apie kurios nors sąjungininkų kariuomenės dalies evakuaciją įkvepia mums susirūpinimo. [...]

Jeigu mes galėtume faktinai valdyti Lietuvos že-mėje nors vienos policijos nuovados plotą, tai aš ne-sipriešinčiau, kad tos nuovados dežuruojantis, geras lietuvis, nesant kitų galimumų, pasiskelbtų ministe-riu pirmininku ir sudarytų vyriausybę. Jeigu Londo-no ar Vašingtono kabinetas paskelbtų šiandien, kad pripažįsta [Respublikos] Prezidentu ištrėmime Joną ar Petrą, gerą lietuvį arba Lietuvos vyriausybe – VLI-Ką, aš irgi nesipriešinčiau, nes turėtumėm avantažą pirmu atveju – vyriausybės, faktinai vykdančios su-

verenines teises Lietuvos teritorijoj, antruoju – an-glosaksų de jure pripažintos vyriausybės. [Jei VLI-Kas pats pasiimtų Vyriausybės funkcijas], tai ne tik nesuteiktų aukščiau pastatytų avantažų, bet būtų mūsų pozicijai bolševikų atžvilgiu nenaudinga. [...]

[Kovoje dėl nepriklausomybės atkūrimo] vienas svarbiausių ginklų yra teisė, kurią priešpastatom tarptautinės, konstitucinės ir kitokios teisės nuostatų pažeidimams iš bolševikų pusės. Tam mes patys turi-me būti tvarkoje teisės atžvilgiu, šiuo atveju – mūsų Konstitucijos atžvilgiu. [...] Galop, atrodo, jog nede-ra keisti santvarką, esant mums visiems ištrėmime ir negalint atsiklausti Tautos. Aš esu tolimas nuo min-ties, kad griežtas laikymasis Konstitucijos nuostatų yra vienintelė ir pakankama priemonė Sov. Sąjungos politinei įtakai mūsų byloje neutralizuoti. Bet aš ma-nau, kad kalbama laikysena sustiprins mūsų teisinę ir politinę padėtį, tuo tarpu kai kitoks elgesys ją su-silpnins.[...]

[Laiško pradžioje pasiūlytu būdu sudarytos vy-riausybės] įgaliojimai ir uždaviniai yra aiškūs, nes išplaukia iš Konstitucijos. VLIKas atstovauja Lietu-vos partijas bei organizacijas, tad jam tiktų lyg Seimo vaidmuo. [...]

Labai dėkodamas už visas kitas žinias, siunčiu ge-riausių linkėjimų ir širdingai spaudžiu ranką.

Jūsų

[Parašas:] S. Lozoraitis

[ 4 ]

Jo maloneiPonui Prof. J. KaminskuiVyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto Pir-

mininkui

Roma, 1946. I. 5Aukštai gerbiamas Ponas Pirmininke,

78 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

[...]Turėdamas prieš akis Tamstos raštą ir atsiminda-

mas VLIKo 1944.II.16 d. atsišaukimą, kuriame buvo pareikšta, jog 1938 m. Konstitucija palieka galioje ligi ji bus teisėtu keliu pakeista, aš tariuos turįs pa-grindo spėti, kad VLIKas yra susirūpinęs ne esmės – mano įgaliojimų konstitucingumo – klausimu, bet tų įgaliojimų panaudojimo tikslingumo ir procedūros dalyku. [...]

Kaip žinoma, Potsdamo konferencijos nutarimu buvo įsteigta Užsienio reikalų ministerių taryba, kurios kompetencijoj yra, be ko kita: „...formuluoti pasiūlymus svarbiais teritoriniais klausimais, kurie yra kilę karo veiksmams Europoje pasibaigus...“ Iš to seka, kad Užs. reik. ministerių tarybos pirmąją se-siją reikėjo laikyti faktina Taikos konferencijos pra-džia. Todėl aš laikiau būtina tiek Lietuvos interesų atžvilgiu, tiek man uždėtų pareigų atžvilgiu padaryti formalų pareiškimą, išdėstantį mūsų teises, reikala-vimus ir rezervus Lietuvos Valstybės vardu. Daryda-mas tai, aš negalvojau – ir, manau, neprivalėjau gal-voti – ar ir kuriuo būdu jis bus gavėjų priimtas. Man terūpėjo, kad niekas iš svetimųjų negalėtų teisintis tuo pretekstu, esą prasidedant Taikos konferencijos darbams jie negirdėję Lietuvos Respublikos balso; ir kad niekas iš savųjų neturėtų pagrindo priekaiš-tui, esą šia svarbia proga nebuvę išnaudoti formalūs avantažai, kurių mums teikia tas faktas, kad Lietuvos Respublikos suverenumo atstovavimo tęstinumas yra patikrintas atitinkamai Konstitucijos nuosta-tams. [...]

Dėl mano laikysenos VLIKo atžvilgiu, apie ku-rią Tamsta mini savo rašte, norėčiau paminėti štai ką. [...] Pasitikėdamas mūsų politinių organizacijų išmintimi ir norėdamas pabrėžti esančių krašte ir užsieny veiksnių vieningumą, aš nuo pat pradžios stengiausi iškelti VLIKo veiklą bei reikšmę Lietuvos pasipriešinime vokiečių okupacijai. Vieną šitos mano laikysenos žymių galima matyti kad ir mano laiške p. Churchill’iui iš 1944.VIII.15, kuris parodo, jog min-tis apie konkuruojančių politinių vadovybių buvimą man buvo nuo pat pradžios svetima. Tos minties aš

neturiu dar ir dėl to, kad VLIKo ir mano funkcijos yra skirtingų rūšių ir skirtingų plotmių, jos viena ki-tos neišskiria, bet viena kitą papildo. [...]

Turėdamas galvoje Tamstos rašto posmą, ku-riuo einant VLIKas nesiekia pasiuntinių formalios subordinacijos sau, bet nori su jais nuoširdžiai ir praktiškai bendradarbiauti, esu tikras, kad tokių pat jausmų yra vedami ir mano kolegos. Kai kurie Tamstos pažymėti bendradarbiavimo būdai, deja, nėra galimi ar yra labai aprėžti, kad ir techniškais sumetimais. Jeigu, pav., rašydamas apie „mūsų me-morandumus ir notas“, Tamsta turi galvoje VLIKo memorandumus ir VLIKo notas, tai VLIKo notų – įprasta prasme – įteikimas nėra galimas, nes no-tos teikiamos vyriausybių, ar jų vardu. Bet esmėje tai nedaug tesveria, nes aišku, kad kiekviena gera sugestija ir idėja bus mūsų dėkingai priimta. An-tra, žinių teikimo srity viena svarbiausių sąlygų yra persiuntimo ir laikymo archyve saugumas. Jei taip yra normalioj padėty, juo labiau tai turi galios dabar, kai nuo kalbamo saugumo gali pareiti mūsų pasiuntinybių likimas. Kai kurių vyriausybių rodo-mi rezervai pasikalbėjimuose ar susirašinėjime su mūsų atstovais žymioj daly yra iššaukta baimės dėl jų susisiekimo netikrumo. Gi VLIKo archyvai dėl nepareinančių nuo jo priežasčių šiuo tarpu negali būti saugūs. Tačiau, aš manau, kad ir priimant dė-mesin išdėstytas aplinkybes, palieka dar daug gali-mumų keistis žiniomis. [...]

Aš neabejoju, kad reiškiu visų mano kolegų nuo-monę sakydamas, jog bendradarbiavimas su VLIKu yra didelis veiksnys tiek jų darbo esmei, tiek mora-linei, politinei atmosferai, kuriai vėl yra itin svarbus VLIKo vieningumas ir jo santykiai su sprendžiamo-mis instancijomis krašte, jei tokių esama. [...]

Siųsdamas Tamstai, Ponas Pirmininke, ir Vyriau-siojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto nariams ge-riausių linkėjimų ir pasisekimo Jūsų sunkiame dar-be, reiškiu aukštos pagarbos.

[Parašas:] S. Lozoraitis

79K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

[ 5 ]

Roma, 1946. I. 14[S. Bačkiui]Brangus Daktare,

[...]Suveskim klausimą į pagrindinę, primityvią plo-

tmę: ar aš turiu žiūrėti į Kybartų aktus, kuriuos pa-keisti, nota bene, aš buvau siūlęs du kartu, kaip į popiergalius? Jei taip būtų statomas klausimas, tai aš turėčiau atsakyti štai ką: jeigu aš, kaip mes visi, esu respektavęs Lietuvos geležinkelio bilietus, tai šiandien Lietuvos Valstybės Galvos aktas man taip pat nėra popiergalis. Te nemano niekas, kad aš taip galvoju todėl, kad tuo aktu pataikyta į mane. Aš, pakartoju, du kartu atsisakinėjau, nes žinojau, kiek pridedamo, niekam nereikalingo kartumo man iš to bus; kad užuot kas man gerą žodį pasakytų, pada-rys iš manęs une ombre dans le vieux parc solitaire et glace.*

Bet visa šita mano proza ir Verlain’o poezija tik Jūsų žiniai ir kantrybei, mielas Daktare. [...]

Tokioms finesoms, kaip galvojimas apie erzinimą ar neerzinimą rusų tautos, yra per vėlu, nes ta tauta ir be mūsų erzinimo baigia mus pasmaugti. Gal būt, kad tokioms finesoms niekada nebuvo pagrindo, nes rusų tauta, erzinama ar ne, visados stengėsi mus pa-pjauti. [...]

Baltų – lenkų komitetas, kurio uždaviniai išdės-tyti Jūsų atsiųstame užraše irgi naudinga iniciatyva. Naudinga in se, o be to, dar ir tuo atžvilgiu, kad vi-sados gera, kur tik galima, nebūti su lenkais tête-à-tête.** [...]

Chroniškose ligose pagerėjimas sunkiai pasiekia-mas. Mūsų derybos ir aiškinimasis su lenkais yra chroniškas dalykas, bet, aiškus dalykas, jei 20 metų mes ieškojome teisingo sprendimo, tai juo labiau da-bar būtų reikalinga tartis su lenkais išgauti jų pripa-žinimą Vilniaus ir Vilniaus krašto klausimu. [...]

Apskritai ir preliminariai imant, pasikalbėjimuose su lenkais ir iš viso svarstydami santykių su Lenkija

klausimą, turėtume laikytis šitokių dėsnių: a) Vilnius priklauso Lietuvai, teisiniai ir faktinai, b) yra nau-dinga gauti iš lenkų tokios padėties pripažinimą su-tartimi ar vienpusišku pareiškimu, bet būtina nėra, nes mūsų teisės į Vilnių nuo to tiek pat mažai par-eina, kiek nuo 1920 ar 1939 metų sutarčių su Sov. Sąjunga ar kiek Lenkijai teisės į Varšuvą nuo Vienos Kongreso nutarimų, c) nėra galimi jokie specifiniai Lietuvos ryšiai su Lenkija à la „pusiau siena“, d) yra svarstytinas artimesnis, pagrįstas terminuotomis sutartimis, bendradarbiavimas su Lenkija užsienio politikos, karo ir t. t. srityse, o to bendradarbiavimo sėkmingumui reikalingos, be kita ko, dvi sąlygos: e) kad Lenkija nekeltų ginčo dėl Vilniaus, f ) kad ben-dradarbiavimas vyktų platesnės regionalinės orga-nizacijos rėmuose; galop g) lenkų mažumos padėtis sutvarkoma kaip dera demokratinei valstybei. [...]

Reziumuodamas laikau reikalinga pasakyti, kad šiuo momentu, šioj padėty – o ji greičiausia ilgai tęsis – santykiai, bendradarbiavimas su lenkais tu-rėtų būti mūsų svarstomi ne tik tolimesnės ar arti-mesnės ateities planų bei sprendimų plotmėj, bet taip pat kaip funkcija visų Sov. Sąjungos okupuotų ir grasomų tautų vieningo fronto sudarymo. Niekados Lietuva, Rytų Europa, visa Europa nėra buvusios to-kiame pavojuje, kaip šiandien. Ir niekados Europa ir net visas pasaulis nėra buvę taip demoralizuoti, dez-organizuoti, nuginkluoti kaip šiandien. Tad aukščiau pasakytų tautų solidarus pasipriešinimas sovietams gal yra vienintelis ginklas, kurį galima priešpastaty-ti Sovietų Sąjungos veržimuisi pirmyn ir, kas mums svarbiausia, eksterminacijos politikai Lietuvoje. Aiš-kus dalykas, to solidarumo vardan niekas neturi tei-sės reikalauti iš mūsų, kad aukotumėm mūsų pagrin-dinius tautinius reikalus, nes kitaip pati mūsų kova prieš bolševikus nustotų prasmės. [...]

-------Kai kurie mano išsireiškimai dėl politinės padėties

perspektyvų, turbūt, pasirodys Jums skeptiški. Bet tikrai, tai kas vyksta, nesudaro daug pagrindo vilčiai, kad sąjungininkai galėtų pradėti karą šiais metais ar kad imtųsi energingos politikos (kurios, mano ma-

80 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

nymu, pakaktų Sov. Sąjungai atstumti atgal). Gal būt, bent kiek daugiau vilties yra, kad bolševikai puls. Tokiu atveju jie, teisybė, turbūt per kokias 10 dienų pasiektų Lamanšą, bet karas būtų pradėtas. Tačiau mano skepticizmas yra suminkštinamas štai kurio spėliojimo. Jeigu sąjungininkų laikysena Sov. Sąjun-gos ir iš viso komunizmo atžvilgiu nereiškia papras-tos kapituliacijos, tai gal sąjungininkai stengiasi iš-lošti laiko. Kada lošiama tokiu būdu? Kai laukiama, kad praėjus tam tikram periodui kas nors įvyks. Gal tad sąjungininkai laukia kokio vidaus sprogimo Sov. Sąjungoj?

Toks spėliojimas būtų šiaip taip pagrįstas ta sąly-ga, kad tame, kas dedasi, yra senso***. Bet gali būti, kad to senso ir nėra. Kaip savo laiku politikoj su hi-tleriška Vokietija. [...]

Siųsdamas geriausių linkėjimų, spaudžiu ranką.

Jūsų

[Parašas:] S. Lozoraitis

* vienišas, sustingęs šešėlis sename parke (pranc.)

** vienu du, akis į akį (pranc)

*** sens – prasmė (pranc.)

[ 6 ]

Roma, 1946. I. 15[K. Škirpai]Brangus Pulkininke,

[...]Sugestija, kurią pranešat, kreiptis į [Suvienytų]

Tautų Organizacijos asamblėją, pagrinde yra gera, bet aš nemanau, kad dabartinis momentas būtų to-kiam svarbiam dalykui tinkamas. [...]

Kokioj padėty yra šiandien Suv. Tautų Organiza-cija, į kurią turėtumėm kreiptis, iškeldami Lietuvos bylą, vieną teisingausių ir (gal dėl to) kartu vieną opiausių, kurios gali pasitaikyti S. T. Organizacijai?

Toji padėtis yra, prancūziškai sakant, le plein de-sarroi,* kuris pareina nuo bendros politikos ir nuo to, kad UNO dar nėra susiorganizavusi techniškai. Šitokiomis sąlygomis dauguma vad. suvienytų tau-tų, neišskiriant didžiųjų valstybių, bijo UNO su-sprogdinimo ar kad ir tik jos autoriteto pakirtimo nemažiau kaip pačios [Sovietų] Sąjungos; bijo, kad Organizacijoj nebūtų keliami opūs klausimai, ypač nukreipti prieš Sov. Sąjungą. [...] [Yra ženklų], kad dalis valstybių gali, mažiau ar daugiau ad hoc, lošti kartu su sovietais, siekdamos savo tikslų arba norė-damos apsaugoti Organizaciją nuo iširimo. [...] Ga-lop, padėčiai esant netikrai, yra pavojinga kreiptis į tokį kolektyvą, kaip seniau [Tautų] Sąjunga ar dabar UNO, nepasiteiravus bent dėl kai kurių vyriausybių nusistatymo; Jūs, buvęs nuolatinis delegatas Ženevoj, žinot tai geriau kaip aš. O mes visi atsimenam mūsų patyrimą su Ambasadorių Konferencija.

Aukščiau esu pasakęs, kad padėtis netikra. Tai ne visai tikslu: ji yra netikra ir kartu tikra. Būtent, yra aišku, kad šių dienų sąlygomis S. T. Organizacija nepadarys, neišdrįs padaryti jokio mums naudingo sprendimo. Ar ji galėtų nutarti ką neutralaus, pav. atidėti mūsų skundą kitai sesijai, kas mums taip pat būtų naudinga? Kas mums naudinga, tai Gromyko žino taip pat gerai, kaip ir mes patys, ir dėl to paties yra pagrindo baimei, kad jis ne tik padarytų viską tokiam nutarimui sutrukdyti, bet taip pat arba dėl mūsų klausimo pastatytų kokį grasinantį reikalavi-mą, arba pav. kokioj pakomisijoj išgautų neva nežy-mią formulę, kurią jis vėliau prezentuotų prieš mus [...]

Dėl trypimo vietoje mano nuomonė yra štai kuri, Brangus Pulkininke. Tikrai, mes nesame be nuodė-mės organizacijos, vienybės atžvilgiu. Prileidžiu, kad esame nusidėję ir kitais dalykais. Bet, jei kas tvirtintų, esą mes, turėdami priemonių išstumti Lietuvos klau-simą iš „impasse“,** apie kurią Jūs minit, tų priemo-nių nepavartojom, tai nuo tokio priekaišto aš ginčiau kiekvieną mūsų politiką. Ir apginčiau. Tų priemonių mes neturėjom, neturime ir, vieni patys, neturėsime. Tą sau ir savo tarpe turime aiškiai pasakyti.

81K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

Aneksijos nepripažinimo klausimas, aiškus da-lykas, yra labai svarbus ir reikia dėti visų pastan-gų, kad jis būtų tinkamoj plotmėj, kad tarptautinė bendruomenė pasisakytų aiškiai už mus. Tačiau net patenkinamas to klausimo išsprendimas nepaliestų esmės. O toji esmė yra: Lietuvos nepriklausomybės atstatymas; tai yra esmė dėl šimto priežasčių, kurių tarpe svarbiausia yra ta, kad nuo nepriklausomy-bės atstatymo pareina mūsų tautos gyvybė. Kuri yra kliūtis nepriklausomybei atstatyti ir tautos gyvy-bei apsaugoti? Bolševikų buvimas Lietuvoj. Tai yra akmuo, kuriuo yra užvožta mūsų „impasse“, jam pa-šalinti mes priemonių neturim. Mes tegalime – ir tu-rime – veikti, kad kiti savo galingas priemones tam tikslui panaudotų, ir mus į talką priimtų. Bolševikus iš Lietuvos pašalinti gali tiktai vienas šių veiksnių: pirmiausia, mano giliu įsitikinimu, JAV ir D. Bri-tanijos reikalavimas, paremtas pasiryžimu kariauti, antra, karas, trečia, sovietų santvarkos sugriuvimas Sov. Sąjungoj (ar tinkamo laipsnio susilpnėjimas) ir, ketvirta, visuotinis Sov. Sąjungos pavergtų valstybių sukilimas. Quintum non datur.*** Kurių priemonių mes turim vienam kuriam pasakytų veiksnių suda-ryti? Mes tegalime dėti po mažą plytelę. Štai kodėl kyla tokie įspūdžiai, kaip tūpčiojimas vietoje. Aš esu matęs, kaip atkasinėjo šešių aukštų namą, subombar-duotą ligi pamatų. Man irgi atrodė, kad tūpčiojama vietoje, bet darbas vis dėlto buvo atliktas. [...]

Grįždamas dar prie S. T. Organizacijos reikalo, no-riu pastebėti, kad eventualaus kreipimosi dabar rizika būtų didesnė kaip propagandos efekto pelnas. Antra, greičiausia to efekto ir visai nebūtų, nes jį nustelbtų kitų Londone aktualių ir sensacingų klausimų įspū-džiai. Šiuo atžvilgiu aš turiu pavyzdį, patirtą iš čionykš-čių žydų. Pernai trumpai prieš Potsdamo konferenciją įvyko Londone pasaulinio žydų kongreso posėdžiai, kuriuose buvo padaryti labai svarbūs nutarimai, ku-rie, kaip sako žydai, turėjo normaliai padaryti nemažą įspūdį. Kažkas pasivėlino juos paskelbti tuojau ir pa-skelbė Potsdamo konferencijai prasidėjus. Efekto nebu-vo jokio. Mano bendrakalbio nuomone, tai buvo vienas didžiausių jų nepasisekimų.

Širdingai spaudžiu ranką.

Jūsų[Parašas:] S. Lozoraitis

* visiškas pakrikimas (pranc.)

** aklavietė (pranc.)

*** penktos galimybės nėra (lot.)

[ 7 ]

[Roma] 1946. III. 29Mielas ponas Baluti,

[...]Aš nerandu nei popieriuose, nei atminty pėdsakų,

kad būčiau [atsiklausęs, ką kolegos diplomatai mano apie Kybartų aktų esmę]. Be to, kiek atsimenu, man lyg nebuvo pagrindo atsiklausti, nes po to, kai a. a. p. Respublikos Prezidentas, neradęs galima priimti dė-mesin mano priešingus argumentus, tuos aktus man įteikė, ir po to, kai jis 1941 m. balandžio mėn. nelai-kė galima sutikti su mano pasiūlymu aktus pakeisti, dalykas man buvo atliktas. Aukščiau paminėti mano priešingi argumentai nelietė teisinės, konstitucingu-mo pusės. Jei būčiau turėjęs kokių abejojimų šituo atžvilgiu, tai nebūčiau aktų priėmęs. [...]

Aš esu klausęs [Tamstos ir kitų kolegų] nuomonės [tik keliais konkrečiais atvejais, ar daryti žingsnius, pasiremiant tais aktais]. [...]

Aš manau, kad yra tam tikrų pareigų, kurias reikia vykdyti nežiūrint to, ar bus konkrečių padarinių, ir net nežiūrint to, kad jokių konkrečių padarinių nebus. Šitą kriterijų stengiuosi taikyti tiek sau, tiek kitiems. Man at-rodo, kad kalbamas kriterijus turi tą gerą pusę, kad objek-tyviai jis atitinka bendrąją politinę padėtį, o subjektyviai jo vartojimas, viena, gali suteikti mums patiems šiokio tokio moralinio pasitenkinimo ir, antra, gali pastatyti mūsų pastangas į kiek palankesnę šviesą, ypač kitų akyse. Pastarieji momentai yra verti dėmesio, nes mūsų darbo sąlygos nuo 1940 metų yra žymiai ir daugeliu atžvilgių pablogėjusios ir juo toliau, juo daugiau blogės.

82 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

Šitas mintis norėjau išdėstyti, kad mano laikysena ir veiksmai būtų suprantamesni.

Siųsdamas geriausių linkėjimų, širdingai spaudžiu ranką.

Tamstos

[Parašas:] S. Lozoraitis

[ 8 ]

Roma, 1946. IV. 16[P. Žadeikiui]Aukštai gerbiamas ir mielas ponas Ministeri,

[...]Negaliu šiuo tarpu aiškiai įmatyti Tamstos min-

tį, kurią rašai apie Kybartų aktų nuorašų pateikimo [JAV Valstybės] Departamentui motyvus. Dėl visa ko noriu pažymėti, kad, mano nusimanymu, kad ir kokie būtų tie motyvai, jie negali turėti įtakos į pačių aktų galią. Kitas dalykas yra nuorašų priėmimo mo-tyvai ar titulai. Šituo klausimu Tamstos laiške nr. 976 iš 1945.VII.3 buvo pranešta, kad p. Landreth Har-rison priimdamas nuorašus tepasakė: „Rytdieną aš raportuosiu p. Sekretoriui ar kam jis nurodys.“

Dar ir šiandien nežinau, kada ir ar iš viso galė-siu važiuoti [į užsienį susitikti su VLIKo atstovais]. Po visų derybų dėl italų vizos, kurios ligšiol nedavė rezultatų, ryt ar poryt mano reikalas, atrodo, galės būti pateiktas per pažįstamus pačiam [Ministrui Pir-mininkui]. Iš to Tamsta gali spręsti, kaip čia sunku judėti.

[...]Nežiūrint visų mūsų diplomatų narių gerų savy-

bių tiek asmeniniu, tiek technišku atžvilgiu, aš bijau, kad mūsų tarnyboj vis dažniau pasitaiko didesnių ar mažesnių nesklandumų tarp atskirų žmonių, tokių nesklandumų, kurių pirma, esant Užs. Reik. Ministe-rijai, neatsitikdavo arba kurie anksčiau buvo lengvai reguliuojami. Žmonės paliko tie patys, sąlygos pa-sidarė aukščiausiame laipsnyje kritiškos, o nesklan-

dumų vis dėlto daugiau ir jie sunkesnės rūšies. [...] Šia proga prisimenu tai, ką porą kartų buvau sakęs savo laiku Lietuvoje: turime laikytis kaip futbolistų komanda, kuri išvien žaidžia, išvien išlošia, bet ir iš-vien pralošia. [...]

Tamstos nota Karaliaučiaus dalyku gera, ypač, kad joje iškeltas reikalas prisileisti prie Taikos Konferencijos teisė-tą Lietuvos delegaciją. Šiaip jau aš nesu šalininkas nei Ka-raliaučiaus priskyrimo prie Lietuvos, nei, pav., 1920 metų sienų – išskyrus Vilniaus kraštą – pripažinimo mums. Pirmiausia sąlyga valstybei ir tautai tinkamai tvarkytis yra ta, kad valstybės sienos apimtų visas tautos apgyven-dintas žemes, jei ūkiški ar kariški sumetimai verčia eiti toliau, už kalbamos sąlygos rėmų tam, kad būtų galima reikalauti svetimųjų apgyvendintų žemių arba kad ir nie-kieno neapgyvendintų žemių, reikia, kad būtų išlaikyta proporcija tarp teritorijos ir tautos gausingumo, jos pajė-gumo plėtotis ir pan. Geriau turėti mažesnę teritoriją, bet geriau sutvarkytą. [...] Mano nuomone, Rytprūsiuos mes turėtumėm gauti palyginamai nedidelį ruožą išilgai mūsų vakarų sienos. Man atrodo, kad svarbesnė problema yra tame, kad Lietuva nebūtų atskirta nuo Vokietijos, o per tai – nuo Vakarų Europos, Lenkijos teritorija, kas šiuo tarpu yra įvykę. [...]

[Vieno JAV Kongreso nario ir kitų žinomų žmo-nių žodžiai, kad tik stebuklas tegalįs padėti Lietuvai atgauti nepriklausomybę, nors ir pasakyti iš geros širdies] ne tik gali veikti deprimuojančiai* į jų klau-sytojus lietuvius, bet kas yra svarbiau, gali sudaryti apie Lietuvos bylą atmosferą, kad dalykas, žinoma, labai teisingas ir pan., bet nebepataisomas. Todėl būtų gera, jei būtų galima iš anksto delikatniai veikti į kalbėtojus, kad vengtų piešti juodas perspektyvas ir statyti desperatiškas diagnozes. [...]

Širdingai spaudžiu ranką.

Tamstos

[Parašas:] S. Lozoraitis

* Déprimer – prislėgti, gniuždyti (pranc.)

83K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

[ 9 ]

Roma, 1946. IV. 29[Dr. J. V. Kaupui]Mielas Daktare,

Ačiū už Tamstos malonų laišką iš II.8. Man labai malonu patirti, kad Tamstai pasisekė išlikti sveikam vokiečių kalėjime ir nepatekti į bolševikų rankas. Iš dr. Valiukėno, su kuriuo Tamsta bendradarbiavai, gaudavau daug svarbios ir gerai sutvarkytos doku-mentacijos. Stebėjausi jo drąsa bei sumanumu ruo-šiant medžiagą ir surandant gerus susisiekimo kelius à la barbe des boches* ir dažnai bijodavau, kad vokie-čiai nepagautų jo ir nepakartų. Gaila šito gero vyro, gaila, kad niekuo negalima jam padėti. Vis dėlto rei-kia turėti vilties, kad jam pasiseks išsigelbėti, nes iš viso, ką girdžiu, atrodo, kad betvarkės ir korupcijos pas juos yra tiek ir tiek.** [...]

Kai dėl bendros padėties, tai vienas jos charakte-ringų bruožų yra ta aplinkybė, kad sprendžiamieji veiksniai, matomai, turi daug kantrybės. Eventualūs padėties pasikeitimai pareis, bent artimiausiu laiku, nuo to, ar ir kiek kita pusė norės tos kantrybės sty-gą pertempti. Taigi, atrodo, jog dabartinei padėčiai palaikyti ar jai pakeisti iniciatyva vis yra kitos pusės rankose. Visa tai liečia artimiausią ateitį, gi tolimes-nės perspektyvos plėtojasi patenkinamai.

Siųsdamas daug linkėjimų, jungiu mano gilios pa-garbos žodžius.

[Parašas:] S. Lozoraitis

* bošų (vokiečių) panosėje (pranc.)

** Antanas Valiukėnas – žurnalistas, VLIKo veikėjas, 1945 m. Berlyne pakliuvęs

į NKVD nagus ir vėliau žuvęs lageryje.

[ 10 ]

Roma, 1946. V. 20[P. Žadeikiui]Aukštai gerbiamas ir mielas ponas Ministeri,

Vizų formalumai, surišti su mano projektuojama kelione į Šveicariją, matomai, bus atlikti artimiausiu laiku ir birželio mėn. pradžioj galėsiu važiuoti. [...]

Kaip Tamsta būsi pastebėjęs, [vieno VLIKo ofi-cialaus] rašto pradžioj yra apsirikta sakant, esą Sov. Sąjunga pasinaudojusi savo susitarimu su Vokietija iš 1939.VIII.23 okupuoti Lietuvos teritorijai. Mes lig šiol tvirtinome, kad susitarimas, kuriuo Reichas užleido Lietuvą sovietams, buvo sudarytas, kai [von] Ribbentrop lankėsi Maskvoje antrą kartą, būtent rugsėjo mėnesį. Niurnbergo bylos reveliacijos, pa-darytos apklausinėjant Ribbentrop’ą š. m. balandžio mėn. pradžioje, šitą mūsų tezę patvirtino. Kalbamas apsirikimas nesiderina tiek su mūsų ligšioline kons-trukcija, kuri yra efektingesnė ir, beje, pagrįsta fak-tais, būtent, kad 1939.VIII.23 susitarimu Vokietija laikė Lietuvą esant savo įtakos sferoj, ir tik Lietuvai atsisakius įeiti į tą sferą ir veikti manu militari* prieš D. Britanijos ir Prancūzijos sąjungininkę – Lenkiją, Vokietija perleido ją sovietams.

[...]Vokietijoje yra Justinas Petkevičius, jaunas stu-

dentas, prof. Tado Petkevičiaus sūnus. Tamsta tikrai būsi patyręs apie didelius, sprendžiamus nuopelnus, kurių p. T. Petkevičius yra įgijęs mūsų byloj Hagos teisme dėl Klaipėdos statuto aiškinimo, arba Klai-pėdos komisijoj prie Ministerių Kabineto, kuri buvo įsteigta 1933 metais (deja, per vėlai) jo, Min. Kab. Reikalų vedėjo V. Mašalaičio ir mano iniciatyva, nu-galint didelius sunkumus ir kliūtis. T. Petkevičius yra vienas tų nedaugelio žmonių, kuriuos pažinojau savo gyvenime kaip tikruosius ir nekompromisinius demokratus. Štai vienas pavyzdys. 1927 metais jis kartu su partijų atstovais pasirašė ir įteikė prof. Vol-demarui reikalavimą, kad pastarasis atsistatydintų iš [Ministro] Pirmininko pareigų. Už tai T. Petkevičius buvo atleistas iš tarnybos ir bene dvejus metus gy-veno didžiausiame skurde, pusbadžiu, negalėdamas gauti darbo.

Būčiau labai dėkingas, jei Tamsta malonėtum pa-galvoti, ar nebūtų galima paveikti į kokią Amerikos humanitarinę organizaciją, kad Justinas Petkevičius

84 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

gautų stipendiją ir galimumą atvažiuoti į JAV baigti mokslą.

[...]Tamstos

[Parašas:] S. Lozoraitis

* naudojant karinę jėgą (lot.)

[ 11 ]

[Roma] 1946. VIII. 26[N. Rasteniui]Aukštai gerbiamas ponas Pirmininke,

Leidžiu sau kreiptis į Tamstą štai kuriuo, labai skaudžiu ir skubiu dalyku.

P. įgaliotasis ministeris K. Škirpa, kuris, prancū-zų kariuomenės išgelbėtas iš vokiečių koncentraci-jos stovyklos, buvo apsigyvenęs Paryžiuje ir gauda-vo tenai Bendrojo Amerikos lietuvių fondo pašalpą, šį pavasarį svarbių priežasčių verčiamas persikėlė su žmona ir sūnum į Dubliną. Kiek esu girdėjęs, p. Škirpa, prieš išvažiuodamas iš Paryžiaus, buvo ga-vęs BALFo sutikimą mokėti jam pašalpą ir Airijoj. Iš tikrųjų, pradžioj Škirpa Dubline pašalpą gavo, bet labai greitai jos mokėjimas buvo nutrauktas.

P. min. Škirpa nebeturi nė cento savų pinigų. Visų savo daiktų jis nustojo, subombardavus jo butą Ber-lyne. Todėl BALFo pašalpa buvo jam vienintelis pra-gyvenimo šaltinis. Nutraukus pašalpą, p. Škirpa su šeima svetimame krašte, kur nėra nei lietuvių, nei šiaip į ką kreiptis, atsidūrė padėty, kurios negalima kitaip apibūdinti kaip tragiška tikrąja to žodžio pras-me.

Jeigu p. Škirpa būtų eilinis tremtinys ir hitlerinin-kų kalinys, tai ir tada būtų reikalinga jį gelbėti. Bet p. Škirpa yra nusipelnęs Lietuvai žmogus, pirmasis savanoris karys, Vyties Kryžiaus kavalierius, diplo-matas, politikas. Tamsiausiais pastarųjų sunkių metų momentais jis nenustodavo rūpintis valstybės ir vi-suomenės reikalais. Jei šiandien p. Škirpa nebeturi

savo lėšų, tai žymioj daly todėl, kad savo pinigus jis leido Lietuvos reikalams. [...] Štai kodėl aš kreipiuosi į Tamstą, ponas Pirmininke, prašydamas malonėti imtis skubių priemonių, kad BALFas mokėtų p. Škir-pai pašalpą, kitaip ir paprastai sakant – kad išgelbėtų jį nuo bado mirties.

Esu turėjęs progos Romoje patirti apie Tamstos energingas ir teisingas intervencijas apsaugoti trem-tinius nuo skriaudų. Todėl tikiuosi, kad šis mano skubus ir svarbus prašymas bus Tamstos palankiai priimtas.

Labai dėkodamas iš anksto, jungiu mano labai gi-lios pagarbos žodžius ir geriausius linkėjimus.

[Parašas:] S. Lozoraitis

[ 12 ]

Roma, 1946. X. 28

[dr. A. Vokietaičiui]Aukštai gerbiamas ponas Daktare,

[Iš Tamstos] gautus leidinius esu skaitęs su dide-liu susidomėjimu ir susijaudinimu. Viename jų ta-čiau esu radęs minčių, dėl kurių negaliu nutylėti savo nuomonės. „Už tėvų žemę“* nr. 5 iš 1946.IV.4. yra iškelta eilė priekaištų tam tikroms mūsų prieškarinės visuomenės dalims. Paliekant nuošaliai klausimą, ar ir kiek tie priekaištai yra pagrįsti, kiekvienu atveju tenka pasakyti, jog kelti juos dabar netikslinga. Iš tikrųjų, straipsnyje konstruojamas aštrus priešingu-mas tarp „ponų“ ir „ne ponų“, ūkininkų ir ne ūkinin-kų, intelektualinių sluoksnių ir kitų; tarp karininkų ir civilių, kaimo ir miesto, galop, priešpastatomi net pabėgėliai pasilikusiems Lietuvoj. Mano įsitikinimu, šitokių dalykų reikia vengti mūsų spaudoj tiek užsie-ny, tiek krašte. Ši mano nuomonė neturi nieko ben-dra su kairumu ar dešinumu. Chemijos laboratorijoj nėra dešiniųjų ir kairiųjų, o tėra geresnių ir bloges-nių chemikų, daugiau ar mažiau vykusių chemijos metodų. Šiandien ir mes esame tokioj padėty, kad

85K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

turime apsirėžti tuo, kas būtinai reikalinga, būtent tuo, kas reikalinga ir naudinga mūsų kovai už laisvę. Kas moka rašyti, terašo, kaip geriau kovą organizuoti ir vesti; kas moka rašyti abiem rankom, abiem terašo apie tai. Konstatuoti, pav., esą kovoj tedalyvauja inte-ligentijos nuošimtis artimas nuliui, kovai nepadeda, bet kenkia. Ir ne tik kovai kenkia, bet ir tam dalykui, kurį iškovojus teks tvarkyti. [...]

Man yra aišku, kad tomis baisiomis sąlygomis, ku-riomis leidžiama „Už tėvų žemę“, gali, net turi atsi-rasti karčių minčių. Bet lygiu būdu manau, jog mūsų, geresnėmis sąlygomis gyvenančių, žmonių pareiga yra prisidėti kiek galime prie to, kad kartumas būtų švelninamas, o akiratis platinamas. Štai kodėl aš at-kreipiau Tamstos dėmesį į kalbamą straipsnį.

Siųsdamas geriausių linkėjimų Tamstai ir Tamstos bendradarbiams, jungiu mano gilios pagarbos žo-džius.

[Parašas:] S. Lozoraitis

* Lietuvos partizanų pogrindinis laikraštis.

[ 13 ]

Roma, 1946. XII. 11[E. Galvanauskui]Gerbiamas ir mielas ponas Pirmininke,

Dėkodamas už Tamstos malonų raštą iš XI.6, siun-čiu Tamstai geriausių linkėjimų pasisekimo vadovau-jant Vykdomajai Tarybai ir prašau malonėti perduoti tokius pat mano linkėjimus pačiai Tarybai. [...]

Mano persikėlimo į prancūzų okupacijos zoną ar kur arčiau klausimu, kurį Tamsta palietei, man iš čia sunku spręsti – pirmiausia apie šansus gauti okupa-cinės valdžios leidimą įvažiuoti. Kai dėl Prancūzijos, tai prancūzų [užsienio] reikalų ministerija, bene rugsėjo mėnesy atsakydama į p. dr. Bačkio prašymą, buvo linkusi duoti man vizą su sąlyga tačiau, kad ne-gyvenčiau Paryžiuje. Kadangi mūsų sumanymas su-važiuoti Paryžiuje greitai po to atpuolė, man nebuvo

progos patirti, kiek ministerijos nuotaika tuo klausi-mu buvo pastovi. Iš kitų arčiau Jūsų esančių kraštų paliktų dar Šveicarija, bet ten apsigyventi, be visa ko kita, reikia deponuoti bene 10 ar 20 tūkst. [šveicarų] frankų! Taigi ir šita kaina pritaikinta daugiau maha-radžoms, kaip revoliucionieriams. Man atrodo, kad kiekvienu atveju būtų praktiška paprašyti okupaci-nės valdžios leidimo man atvažiuoti į prancūzų zoną porai mėnesių ar kelioms savaitėms. Be kita ko, re-akcija į tokį prašymą galėtų kiek apšviesti tolimesnes perspektyvas.

Kai dėl mūsų politinės veiklos racionalizavimo, apie kurį Tamsta mini, tai mano nusimanymu pa-statyti dalykams racionaliau reikėtų, kad mes galė-tumėm: 1) gauti žinių iš Lietuvos ir iš viso Lietuvos reikalais ir jas platinti, 2) turėti daugiau žmonių, mo-kančių parašyti kas reikia ir atitinkamom kalbom.

Aš visados esu tų žmonių tarpe, kurie laiko diploma-tinę akciją būtiną ir naudingą. Bet šių dienų sąlygomis, esminiais klausimais [diplomatiniai] demaršai gal yra greičiau formalūs aktai, būtini, bet neturi gilesnės įta-kos į didžiųjų valstybių laikyseną. Jų efficacite* pareina daugiau nuo to, kiek atbalsio jie randa viešojoj nuomo-nėj. Greta materialinių interesų, tik viešoji nuomonė turi svorio. Tik ji dar gali būti priešpastatyta eventualiai oportunistinei politikai, ar, jei materialiniai interesai veda prie konflikto, – jį pagreitinti. [...]

Lietuvos byla sudaro dalį bendrojo – tautų laisvės ir žmogaus vertybės – klausimo (šalia to, žinoma, vis pasilieka materialinių interesų veiksnys). Kalbamas klausimas šiandien, deja, turi savyje blogybinės ane-mijos elementų, labai įvairių, nuo Orientekspreso** paleidimo ligi anglų paskolos suteikimo Čekoslova-kijai. Nusistovėjimas, stabilizacija – štai kelias į blo-gybinę anemiją. Antidotum*** tam dalykui, atrodo, tegali būti veikimas į viešąją nuomonę. [...]

Teikis priimti, mielas ponas Pirmininke, mano ge-riausius sveikinimus ir nuoširdžius linkėjimus.

Tamstos

[Parašas:] S. Lozoraitis

86 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

* efektyvumas (pranc.)

** Rytų ekspresas – traukinys iš Paryžiaus į Stambulą

*** priešnuodis (graik., lot.)

[ 14 ]

[Roma] 1946. XII. 14Mielas ponas Turauski,

Būsiu labai dėkingas, jei malonėsit čia pridėtus popierius pasiųsti [nurodytiems adresatams].

Faktinai būčiau turėjęs pradėti šitą laišką ne nuo ko kita, o nuo pasigailėjimo, kad taip ilgai nerašiau. Nemanykit, kad nebūčiau dėl to turėjęs sąžinės grau-žimo. Bet bėda dalinai yra ta, kad sam ihraju, sam tanciuju,* kaip sako ukrainiečiai, į ką Jūs taip pat ukrainiškai galit man atrėžti: aptiekaria kupferwase-rom neobmaneš.** [...]

Svyruoja čia viskas, ypač mūsų padėtis, su bai-me laukiam taikos sutarties pasirašymo ir galutinio sąjungininkų išėjimo. Be to, tam tikrų nenuoramų perspektyvos yra blogos net nepriklausomai nuo bendrosios padėties plėtojimosi. Apie tai greičiausia galit spręsti ir iš laikraščių.

Bet išvažiuoti nėra kur. Galima tik su pasigėrėji-mu stebėti, kaip išvažiuoja Amerikon [kai kurie kiti]. Lieka visados išmintinga, nors ir vokiška mintis: nur Mut, es wird schon schief gehen.***

Kas yra svarbu, tai maskolių staigus sukalbamu-mas New Yorke. Ar jie bus jau ką iškepę kartu su ki-tais, arba užžibina sovietišką primusą, ruošdamiesi ką ateity kepti.

Siųsdamas Jums ir poniai Turauskienei geriausių linkėjimų Kalėdų ir naujųjų metų proga nuo žmo-nos, p. Girdvainio, abiejų Lozoraitukų ir nuo savęs, spaudžiu ranką.

Jūsų

[Parašas:] S. Lozoraitis

* pats groju ir pats šoku (ukr.)

** vaistininko mėlynuoju akmenėliu neapgausi (ukr.)

*** nesijaudink, bus dar blogiau (vok.)

[ 15 ]

Roma, 1946. XII. 29[Eduardui Hermann’ui]Aukštai gerbiamas ponas Profesoriau,

Tamstos laiškas iš lapkričio mėnesio 11 dienos buvo man labai maloni staigmena, kuri priminė man mūsų susitikimą senais gerais laikais Palangoj. Bet ir be Tamstos laiško nebuvau Tamstos užmiršęs. Mano bibliotekoj (ji, deja, jau seniai guli rūsy sudėta dėžė-se) yra vienas Tamstos veikalas, kurį malonėjai man padovanoti, esant man Pasiuntinybėje Berlyne.

Kai dėl Tamstos pasiūlymo parašyti straipsnį apie lietuvių kultūros pažangą Vilniuje ir Kaune, tai bi-jau, aukštai gerbiamas Profesoriau, kad vargiai besu-gebėčiau Tamstos norą išpildyti. Mat, turint galvoje Tamstos veikalo svarbumą, reikia, kad straipsnis būtų atitinkamo aukšto lygmens. O toks lygmuo man, ku-ris nelaimingu būdu visą savo gyvenimą teužsiėmiau ir tebeužsiimu politika, vargiai būtų lengvai pasie-kiamas. Antra vertus, nuolat turiu tiek terminuotų darbų, kad man būtų sunku pasiruošti, surasti reika-lingą straipsniui medžiagą.

Ar nebūtų praktiškiau, kad aš paieškočiau kito, kompetentingo žmogaus? Mūsų pabėgėlių tarpe Vo-kietijoj yra daug žymių mokslo žmonių. [...]

Labai džiaugiuosi matydamas iš Tamstos laiško, kuris, beje, parašytas gražia, taisyklinga lietuvių kal-ba, kad Tamsta sveikas ir dirbi savo įprastą mokslo darbą. Juo labiau tad gailiuosi, kad ponia Profesorie-nė nesveikuoja. Prašom perduoti jai mano žmonos ir mano paties nuoširdžius linkėjimus greitai pasi-taisyti.

Mes gyvenam Romoj jau nuo 1939 metų rudens. Turim net du sūnu: vienam, kurį Tamsta buvai ma-tęs mažą, dabar 22 metai, jaunesniajam 17 metų. Aš nesu Pasiuntinys prie Šventojo Sosto. Savo laiku bu-vau atstovu prie Italijos vyriausybės, o 1940 metais,

87K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

bolševikams Lietuvą okupavus, mane po ilgo prieši-nimosi vis dėlto privertė nustoti eiti pareigas. Nuo to laiko gyvenu Lietuvos Pasiuntinybėje prie Šv. Sosto, nebūdamas, kaip esu pasakęs aukščiau, Pasiuntiniu, bet šiaip dirbdamas Lietuvos darbą. [...] Italija jau nebe ta, kokią Tamsta pažinojai prieš karą. Vargas čia labai didelis, taip pat reikia šalti nekūrentuose butuose, tik vaisių dar yra, bet ir jie dabar ne visiems prieinami.

Artinantis naujiesiems metams, siunčiu, taip pat ir mano žmonos vardu, Tamstai ir Poniai Profesorienei geriausių linkėjimų. Aš tikiu, jog po šitų ilgų kon-vulsijų Europa grįš prie žmoniškos tvarkos, kurioje galės užgydyti savo žaizdas ir atitaisyti neteisybes.

Prašau priimti, ponas Profesoriau, mano labai gi-lios pagarbos žodžius.

Tamstos

[Parašas:] S. Lozoraitis

[ 16 ]

[ Roma ] 1947. II. 26[P. Žadeikiui]Gerbiamas ponas Ministeri ir mielas Kolega,

[...]Toje padangėje, apie kurią Tamsta mini [t. y. Ita-

lijoje], dalykai yra pagerėję ta prasme, kad šiandien daug daugiau žmonių supranta bolševikų, komunistų pavojų, kaip prieš 2 metus. Bet tai yra labai reliatyvus pagerėjimas. Ekonominė padėtis tebėra sunki, ir ne-simato, kada ji galėtų žymiau pasitaisyti. Komunistų organizacija bei taktika tebėra tobulesnė kaip kitų. Bet svarbiausias dalykas yra tas, mano nuomone, kad Vyriausybė ir Parlamentas sprendžia tiek, kiek yra priimtina komunistams, kitaip sakant, sprendžia tu-rėdami viršum galvos gatvės Damoklo kardą. Demo-kratinės santvarkos požymis yra ne tik parlamento daugumos valia, bet ir laisvė tą daugumą, koaliciją, vienaip ar kitaip sudaryti, nerizikuojant, kad atsidū-

rusi opozicijoj mažuma apeliuos į gatvę. [Čia tokios laisvės nėra.] Prie to reikia pridėti visai konkretų eventualumą, kad įvykus vienai gausingų krizių, gali susidaryti legaliu būdu komunistų vyriausybė, kad ir trims dienoms. [...] Trumpai tariant, vyriausia bėda yra tame, kad JAV ir D. Britanija ekonominiai daug, kiek iš tikrųjų reikia, padėti negali, o pareikšti atvi-rai, kad jos palaikysiančios geros valios žmones, ku-rie legaliomis parlamentinėmis priemonėmis veiktų prieš komunistus, – to pareikšti JAV ir D. Britanija negali ar nenori. Jeigu prieš karą demokratinės vals-tybės nuo bolševikų revolverio dažnai gynėsi skėčiu, tai šiandien atrodo kai kada, kad jos ginasi užsidėda-mos besišypsančią kaukę. [...]

Siųsdamas geriausių linkėjimų, spaudžiu ranką.

[Parašas:] S. Lozoraitis

[ 17 ]

[Roma] 1947. III. 19[P. Žadeikiui]Mielas Kolega,

Ryšyje su pasitarimu V.1 [su VLIKo atstovais Par-yžiuje] noriu paklausti, ar neturėtum Tamsta gali-mumo parūpinti man pinigų kelionei. Mano pereitos vasaros kelionė, deja, buvo paskutinė, kurią galėjau arba, tiksliau sakant, turėjau padaryti, negaudamas ir neprašydamas pinigų iš kitur. Kalbėti dabar šituo reikalu su kuo kitu, ne iš mūsų tarnybos, nelaikau tinkama, nes manau, jog reikia, kiek galima, išlaikyti nepriklausomą poziciją, ypač piniginiais dalykais.

Kelionei ir išlaikymui 2 savaitėm reikia maždaug 230 dolerių. [...] Nesant galimumo tiems pinigams gauti, prašyčiau man telegrafuoti, kad galėčiau įspėti dr. B. [Bačkį], kad jie manęs nelauktų. Jei mano kelionė galės įvykti, tai išvažiuočiau iš čia apie IV.26. Čionykštę vizą jau turiu, šį kartą gavau ją per porą dienų.

Tamstai bus įdomu žinoti, jog [Apaštalinės] De-legatūros Vašingtone patarėju paskirtas monsinjoras

88 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

Antonio Samore, didelis Lietuvos bei lietuvių drau-gas ir Lietuvos dalykų žinovas. Mons. Samore buvo Kaune nuo 1933 ligi 1938 metų pavasario, iš karto nunciatūros atašė, o vėliau sekretoriumi. Iš ten jis buvo perkeltas į Vatikaną, kur tapo mons. Tardini, politinės Valstybės Sekretoriato sekcijos šefo, t. y. pirmojo asmens po Kardinolo Valstybės sekreto-riaus, dešiniąja ranka ir šiaip artimu žmogumi. Būtų sunku išskaičiuoti čia visus mons. Samore išminties, geros širdies ir palankumo Lietuvai ženklus. Pakan-ka pasakyti, jog man yra žinomi atsitikimai, kuriais jis galvojo ir veikė (ir rašė) lietuviškiau kaip kai kurie lietuviai.

Manau, kad santykiai su mons. Samore bus tams-tai ne tik malonūs, bet ir naudingi. Būtų gera, jei ati-tinkamos Amerikos lietuvių organizacijos parodytų jam pagarbą bei palankumą, kurių jis yra labai ver-tas. Mons. Samore atvyks į Ameriką apie balandžio mėnesio pusę. [...]

Dėkodamas iš kalno už bet kuriuos žingsnius, taip pat ir tuo atveju, jei jie neduotų teigiamų padarinių, siunčiu geriausių linkėjimų ir spaudžiu ranką.

[Parašas:] S. Lozoraitis

[ 18 ]

[Roma] 1947. VI. 30[P. Žadeikiui]Aukštai gerbiamas ponas Ministeri,

Ryšyje su [Lietuvos generalinio garbės konsulo Kanadoje Grant-Suttie] spėjimu dėl Anglijos laiky-senos noriu pažymėti, kad gaunamomis čia žiniomis mūsų ir kitų pabėgėlių nuotaika darosi vis nervin-gesnė – laukiama karo, kalbama apie kažkokius pa-siruošimus.

Šitokioj nuotaikoj nebūtų nieko nuostabaus ar svarbaus, nes sunkus pabėgėlių gyvenimas įtempia nervus ir sudaro geras sąlygas kilti gandams. Keis-tesnis reiškinys yra tas, kad ir Romoj jaučiama bai-mės dėl neva artimo karo. [...]

Grįždamas prie karo gandų, noriu pasakyti, kad neįmatau, kas dabar, šįmet, galėtų karą pradėti, ne-bent tik bolševikai. Bet jiems, atrodo, irgi dar per anksti. Galimas dalykas, kad gandus apie artimo karo pavojų skleidžia sovietų propaganda pirmiausia netikrumo nuotaikai Europoje gilinti, o taip pat gal ir paveikti į anglų ir amerikiečių nervus.

Jungdamas geriausių linkėjimų, spaudžiu ranką.

Tamstos

[Parašas:] S. Lozoraitis

[ 19 ]

[Roma] 1947. VI. 25[Prof. S. Žakevičiui]Aukštai gerbiamas ir mielas ponas Profesoriau,

Labai ačiū už laiškus iš II.2 ir V.25, kuriuos gavau III.28 ir VI.16. Į pirmąjį neatsakiau laiku, nes turėjau pavasarį važiuoti į užsienį ir tikėjausi ta proga susitik-ti su Tamsta Vokietijoje, prancūzų zonoje. Šitą kelionę reikėjo atidėti ligi rugpjūčio mėnesio. Dabar paaiškėjo, kad aš būsiu ten, kur gyvena mano ilgametis sekreto-rius*, maždaug tarp VIII.4 ir 20. Aš pranešiu Tamstai, ar ir kur galėsiu nuvažiuoti į Vokietiją. Man būtų labai malonu ir naudinga, jei galėčiau su Tamsta pasikalbėti.

Pernai vasarą rašiau Tamstai iš Šveicarijos. Gali-mas dalykas, kad laiškas kur dingo, ypač kad vėliau man sakė, esą tuo laiku dar nebuvę galima rašyti į Vokietiją kitaip, kaip viena kuria okupacinių kariuo-menių kalba arba Goethe ir Goebbels‘o kalba.

Tamstos paliestais klausimais noriu pirmiausia pasakyti, kad, sutikdamas su Tamsta, aš irgi manau, jog tai, kas suorganizuota, ir iš viso, kas dedasi na-mie, yra pagrindinis dalykas. Šita aplinkybė turėtų pasireikšti taip pat ir mūsų politinių veiksnių sutvar-kyme bei sudėty užsieny, išskyrus, žinoma, valstybės atstovavimą. Tuo tarpu gi, nelaimingu būdu, nėra tvirto pagrindo manyti, kad dabartinis sutvarkymas atitinka padėtį krašte. [...]

89K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

Šitokioj padėty sunku, atrodo man, turėti kokių žmoniškų sugestijų, kaip tuos elementus išmintin-gai bei naudingai sutvarkyti, kad dirbtų išvien ir atstovautų gyvą dalyką, o ne kokią kad ir tikslią, bet praeities politinę statistiką. [...] Astronomijoj yra žinomas reiškinys, kad užgesus toli nuo Žemės esan-čiai žvaigždei, mes ją dar matome, nes jos spinduliai tebeina, tuo tarpu kai jo šaltinio seniai nebėra. Būtų bloga, jei tokie fenomenai vyktų ir politikoj. Vienin-telė priemonė jiems politikoj išvengti tėra aiškumas dėl to, kas darosi namie. [...]

[Pasitarimų su VLIKu] daugiau kaip 6 mėnesių patyrimas parodė, kad visos mano tenai padėtos pa-stangos ir padaryti kompromisai vieningam darbui organizuoti nuėjo niekais. [...] Iš politikų aš terei-kalauju tiek lojalumo, kiek iš futbolo žaidėjų, kurie solidariai žaidžia, solidariai išlošdami ar pralošda-mi. Žemiau šito standarto aš nenusileidžiu. Pernai aš dar turėjau kiek iliuzijų. Gerais laikais aš sakydavau [Tadui] Petkevičiui**: ich kenne meine Pappenhei-mer***. Tai sakydamas, aš klydau. Bet dabar galiu tikrai pasakyti: erst jetzt habe ich meine Pappenhei-mer kennen gelernt***. [...]

Jei Tamsta turi gerų pažįstamų ten, kur aš važiuoju, prašau man juos nurodyti, kad galėčiau pasikalbėti. [...]

Labai dėkodamas už laiškus, prašau priimti, ponas Profesoriau, mano gilios pagarbos žodžius ir geriau-sius linkėjimus.

[Parašas:] S. Lozoraitis

* Turima omenyje Stasys Bačkis ir Paryžius

** žr. laišką nr. 10

*** žinau, su kuo turiu reikalą (vok.)

**** tik dabar supratau, su kuo turiu reikalą (vok.)

[ 20 ]

[Roma] 1947. XI. 19Mielas ponas Baluti,

Dėl Tamstos XI.12 laiško dr. Bačkiui pastabų ne-

turiu, nes padėtis yra tokia, kaip Tamsta jam rašai.Kitaip yra su tuo, ką Tamsta sakai dėl mano laiš-

ko kun. Krupavičiui iš XI.1. Aš nė nemaniau jam neatsakinėti. Priešingai, XI.1 laiške, kuriuo patvir-tinau kun. Krupavičiaus interpeliacijos gavimą, esu pažymėjęs, kad į klausimus atsakysiu susisiekęs su pasiuntiniais.

Kas dėl kabinėjimosi ir erzinimosi, tai, viena, kun. K. laiško nelaikau kabinėjimusi, bet manau, kad jis surašytas labai jau paprastu, tiksliau sakant, pras-tu stiliumi. Jeigu jo forma būtų prokuroriška, kaip Tamsta sakai, tai nebūtų bėda, nes tada klausimai būtų formuluoti bent tiksliai ir, kaip sako vokie-čiai, sachlich*. Deja, tai nėra prokuroriška forma, tai yra forma kokių Griškabūdžio savanorių gaisri-ninkų. Klausiant reikia klausti, o ne, kaip daro kun. K., vienpusišku, be pagrindo tvirtinimu išspręsti 90 proc. dalyko ir remiantis tokia savo darbo aksioma paklausti apie likusius 10 proc.

Jeigu aš labai ramia ir korektinga forma atkreipiau kun. Krupavičiaus dėmesį į jo liapsusą, tai nereiškia, kad aš erzinuosi ar esu suerzintas. Aš esu labai man-dagiai reagavęs į tuos, sakysime, nervingus klausi-mus todėl, kad su baime matau, kaip smunka VLIKo raštų lygmuo, net tų jo raštų, kurie skiriami sveti-miesiems. [...]

Lygiu būdu, kam apsileisti savitarpio santykiuose? Negi savi žmonės, tik todėl, kad savi žmonės, turi turėti pirmenybę eiti viens pas kitą į svečius su, atsiprašant, at-segtom kelnėm ir negi dėl to, kad savi žmonės, negalima pasakyti jiems diskretiškai, jog tų kelnių išvaizda pastato jų bendrakalbius į kiek opią padėtį? [...]

Pridedu čia mano galutinio atsakymo kun. Kru-pavičiui projektą. Būsiu dėkingas už pataisas, kurių prašau taip pat iš dr. Šaulio ir p. Žadeikio. [...]

Daug linkėjimų, kuriuos siųsdamas spaudžiu ranką.

Tamstos

[Parašas: ] S. Lozoraitis

* konkrečiai, dalykiškai (vok.)

90 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

Tapatumą naikinančios globalizacijos akivaiz-doje be proto skubantis pasaulis į humanitarų

propaguojamas vertybes nekreipia dėmesio, nepri-pažįsta, nes jos ne itin dera su technokratinėmis tie-somis. Nėra ko stebėtis, kad ir lituanistika išgyvena sunkius laikus. Lituanistinis paveldas, baltistikos centrai, katedros ir kabinetai Europos universite-tuose tampa pavienių mokslo entuziastų, atsisky-rėlių ir pasišventėlių reikalu. Tokia padėtis klostosi dabar, bet panaši situacija buvo ir XIX a. Vis dėlto tada atsirado idealistų, kurie neleido lituanistikai nugrimzti užmarštin.

Lituanistinio kalbotyros paveldo lobyną at-vėrė vokiečių kalbininkas Augustas Schleicheris (1821−1868), Lietuvos kultūrinės atminties, lietuvių

Rita REPŠIENĖ

lituaNistika kitapus: akistatos su praeitimi, praradimai ar atradimų dŽiaugsmas?

Lituanistinis Augusto Schleicherio palikimas. Sudarė Ilja Lemeškin, Jolanta Zabarskaitė. T. I. – Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008, p. 920

kalbos ir tautosakos saugotojas ir puoselėtojas, pir-mosios mokslinės lietuvių kalbos gramatikos (Li-tauische Grammatik), pasirodžiusios vokiečių kalba 1856 m. Prahoje, autorius. Knyga, suteikusi lietuvių kalbai mokslinius pagrindus, neatsitiktinai vadina-ma tikru mokslo žygdarbiu,1 veikalu, kuris „lietuvių kalbai atvėrė Europos universitetų duris“,2 ir įvykiu, svarbiu visai ano meto indoeuropeistikai. Schleiche-ris savo pavyzdžiu įrodė, kad „gramatiką reikia rašyti ne iš laiko nublukintų, dažnai nepatikimų tekstų, o iš gyvos žmonių kalbos“ (p. 40).

Pasak Schleicherio, lietuviai, „nors kasdien vis labiau asimiliuojasi, vis dėlto yra išlaikę labai daug senoviška, tik jiems vieniems būdinga“,3 o lietuvių kalba, kuri „žodžių atsargos požiūriu apsiriboja gana

Schleicheris kalbotyroje buvo didvyris, kurį aš kaip savo mo-kytoją, meistrą kalbos gramatikai atvaizduoti didžiai gerbiu.

Frydrichas Kuršaitis

Apie knygas

91K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

siaura sfera (betgi tose ribose galima pavadinti tur-tinga) ir naudojasi daugeliu slaviškų žodžių, garsiniu ir apskritai gramatiniu požiūriu ji dažniausiai tebėra itin archajiškoje raidos pakopoje“.4 Vertindamas lie-tuvių kalbą ir lietuvius, jis įžvelgė ir šiuolaikinei tau-tinei savimonei būdingus bruožus, pasak mokslinin-ko, jiems, kaip ir čekams, būdinga „pasididžiavimo stoka“. Beje, su čekais jis palaikė draugiškus ryšius, net rašė čekiškai.

Schleicheris, rengdamas pirmąjį lietuvių pasakų, sakmių, dainų, mįslių, priežodžių rinkinį, sukūrė re-prezentacinę, lietuvių kalbos turtingumą ir savitumą atskleidžiančią chrestomatiją, kurią 1857 m. paskelbė Prahoje kaip Lietuvių kalbos gramatikos priedą „Lie-tuvių kalbos skaitiniai ir žodynas“ (Litauisches Lese-buch und Glossar).

Indoeuropeistas, besiremiantis evoliucionistinė-mis pažiūromis, kalbos raidai pritaikęs darvinistinį modelį, buvo ištikimas to meto madoms ir tendenci-joms, įsipareigojimams ir lūkesčiams.

Gimęs 1821 m. vasario 19 d. Meiningene, studi-javęs Leipcigo, Tiubigeno, Bonos universitetuose, Schleicheris septynerius metus (nuo 1850 m.) buvo Prahos universiteto profesorius. 1857 m. persikėlė į Jenos universitetą.

Už nuopelnus kalbos mokslui Prahos universite-tas apdovanojo jį kelione į Lietuvą. 1852 m. vasarą atvykęs į Mažąją Lietuvą Schleicheris bendravo su to meto šviesuoliais – kalbininku Frydrichu Kuršaičiu ir vokiečių filologu, filosofijos daktaru, Karaliaučiaus universiteto profesoriumi Georgu Nesselmanu, mo-kėsi lietuvių kalbos, užrašinėjo tautosaką, susido-mėjo lietuvių kalba ir kultūra. „Ekspedicija“, kaip šią kelionę vadino Schleicheris, truko penkis mėnesius, iki spalio vidurio. Rezultatai buvo įspūdingi: „ne tik per neįtikėtinai trumpą laiką išmoko lietuviškai, bet ir surinko daug kalbos medžiagos, parengė lietuviš-kų raštų ištraukų, daug užrašė smarkiai Rytų Prūsi-joje praretėjusių lietuvių gyvosios kalbos“ (p. 909). Leipcigo universiteto profesoriaus Rainerio Eckerto teigimu, būtent Schleicheris pradėjo Europos kalbi-ninkų kelionių į Lietuvą tradiciją.

„Devynioliktojo amžiaus viduryje žaibo greičiu besiplėtojanti istorinė lyginamoji kalbotyra lėmė ypatingą atmosferą“ (p. 910). 1853 m. Peterburgo mokslo akademijos siuntimu tirti tarmių į Lietuvą buvo atvykęs lenkų mokslininkas Stanisławas Mi-kuckis, 1871 m. lankėsi rusų kalbininkas Filippas Fortunatovas ir tautosakininkas Vsevoladas Mille-ris, 1873 m. Kaune, Suvalkijoje ir Prūsų Lietuvoje viešėjo Prahos universitetą baigęs, daktaro diserta-ciją Vienoje apgynęs Leopoldas Geitleris, kuris, pa-sak jo biografų, sekdamas „Schleicherio pavyzdžiu“, norėjo gilinti lietuvių kalbos žinias, kaip ir „Schlei-cherio mokiniu“ vadinamas Augustas Leskienas, Karlas Brugmannas, Aleksandras Aleksandrovas ir daugelis kitų istorinės lyginamosios kalbotyros ty-rėjų ir puoselėtojų.

Rytų Prūsijoje XIX a. viduryje, lietuvių gyvenamo-se srityse, lietuvių kalba dar buvo išlikusi „tarp pačių neturtingiausių ir vargingiausių sluoksnių“, „lietuvių kalbos archajiškos formos jam palengvino iškęsti vi-sus sunkumus“. Jis jautėsi „lyg koks stropus augalų kolekcionierius arba medžiotojas, kuris, išvydęs žolę arba nukautą žvėrį, pamiršta po brūzgynus ir pelkes jį varginusią kelionę“ (p. 35). Mokslo entuziastas, plačių interesų eruditas, kalbos teoretikas ir prakti-kas, indoeuropeistas, germanistas, slavistas, baltistas, trumpiau tariant, kalbos svieto lygintojas ir išmany-tojas, jis įvedė lietuvių kalbą į tarptautinį kontekstą, paversdamas ją, pasak Jolantos Zabarskaitės, „pasau-linio lygio mokslo objektu“, ir suteikė jai viešą akade-minį orumą nepalankioje geopolitinėje Europos er-dvėje (p. 19), siūlydamas plačias lyginimo ir sklaidos galimybes.

Laiškuose, rašytuose Prahos universiteto biblio-tekininkui Pavelui Jozefui Šafaříkui, apie mokslinės kelionės į Lietuvą pasisekimą, Schleicheris liudijo lietuvišką patirtį, žinias ir išgyvenimus. Šie laiškai „dėl savo išskirtinio patrauklumo bei svarbos su pa-sididžiavimu buvo rodomi čekų visuomenei jau XIX amžiuje“ (p. 11). Laiškuose perteikta ir nemažai Rytų Prūsijos lietuvių tautosakos, jo paties ir jo pagalbi-ninko, mokytojo Kristupo Kumutaičio, gyvenusio

92 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

Kakšiuose, netoli Ragainės, pastabų ir autentiškų apmąstymų. Vėliau tų laiškų originalai dingo ir buvo atsitiktinai surasti daugiau kaip po pusantro šimto metų.

Nieko nėra nuostabesnio už knygų istorijas – kaip jos atsirado, kaip dėliojosi, kaip iš nebūties sugrįžo mintys, faktai, įvykiai, kol jos pasiekė mus, knygų skaitytojus.

Prahos Karlo universiteto kalbininkas Ilja Le-meškinas tęsia savo mokytojo, garsaus baltisto Jiři’o Marvano veiklą, skatindamas domėtis Lietuvą ir Čekiją siejančiais mokslo ir kultūros ryšiais, baltis-tikos ir slavistikos sąsajomis, lituanistikos perspek-tyvomis.

Pirmasis mokslinis Kristijono Donelaičio raštų lei-dimas 1865 m. Peterburge yra Schleicherio ir jį kon-sultavusių Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Frydricho Kuršaičio ir tuo metu Peterburgo dvasinė-je akademijoje profesoriavusio Antano Baranausko nuopelnas.

„Dar savo lietuvių kalbos chrestomatijos prakal-boje jis rašė, jog reikalingas naujas Donelaičio Metų leidimas, jog jei ne vietos stoka, tai šį „vienintelį kla-sikinį lietuvio veikalą“ būtų mielai įdėjęs į savo chres-tomatiją“ kaip lietuvių kalbos archajiškumo ir auten-tiškumo pavyzdį. „Skaitydamas šį meistrišką darbą, nuoširdžiai gailėjausi, − rašė Schleicheris, − jog, ne-turėdama literatūros, žūsta tokia kalba, kuri formos tobulumu galėtų lenktyniauti su graikų, romėnų, se-novės indų kūriniais“ (p. 41).

Jau pasirodė ir antrasis „Lituanistinio Augusto Schleicherio palikimo“ tomas, kuriame spausdinami vokiškų tekstų vertimai į lietuvių kalbą, tarp jų – „Lie-tuvių kalbos gramatika“, laiškai ir kiti archyviniai do-kumentai, pvz., Austrijos-Vengrijos policijos vadovy-bės pranešimai apie Schleicherį moksliniu ir politiniu atžvilgiais, apie mokslininko kelionę į Karaliaučių, jo žurnalistinę veiklą.

Knygos leidimą parėmė Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija.

Tiesa, buvo pakartotinai išleistos daugiau kaip dešimt Augusto Schleicherio knygų vokiečių kalba

Nabu Press leidykloje: tarp jų A Compendium of the Comparative Grammar of the Indo-European, Sans-krit, Greek and Latin Languages, Die Deutsche Spra-che ir Handbuch Der Litauischen Sprache. Tai leidžia kalbėti apie Schleicherio darbų svarbą, išliekamumą ir aktualumą, kaip praeities buvimą dabartyje ir gali-mus atradimus.

Pralenkęs savo laiką, supratęs, kaip svarbu paska-tinti kitus savo pavyzdžiu, pažiūromis ir nuostatomis, sudominti savo sumanymais ir darbais, atverti kelius ir parodyti tikruosius tautos lobius, jis tapo kalbiniu XIX a. kelrodžiu.

Įkvėptas Schleicherio „Lietuvių gramatikos“, Vo-kietijos latvis Augustas Bielensteinas (1826−1907) parengė pirmąją mokslinę latvių kalbos grama-tiką Die Lettische Sprache nach ihren Lauten und Formen, kurios abi dalys buvo išleistos Berlyne 1863−1864 m.

XIX a. kalbinis idealizmas, susidūręs su XX a. po-zityvizmu ir XXI a. rezignacija, paliko mums ne tik praradimų kartėlį, bet ir atradimų džiaugsmą. Arba, kaip sakė mėgstamiausias Schleicherio rašytojas Ni-kolajus Gogolis, mūsų nelaimė ta, kad, užuot matę dabartį, žiūrime į ateitį.

1 Algirdas Sabaliauskas, Prof. Augustas Schleicheris ir Lietuva, Tautosakos

darbai, VI−VII (XIII−XIV), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institu-

tas, 1997, p. 211.

2 Ten pat.

3 Profesoriaus Schleicherio laiškai sekretoriui apie mokslinės kelionės į Lie-

tuvą rezultatus, Vertė Raminta Gamziukaitė-Mažiulienė, ten pat, p. 221.

4 Ten pat.

93K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

Almantas Samalavičius. Ideas and Structures: Essays in Architectural History. Eugene, Oregon: Resource Publications/An Imprint of Wipf and Stock Publishers, 2011.

Šiemet vasario pradžioje Jungtinėse Valstijose iš-leista Almanto Samalavičiaus knyga, platinama

ne tik JAV, bet ir kitose šalyse. Ši Jungtinių Amerikos Valstijų leidykloje išleista pirmoji menotyrinė lietu-vių autoriaus knyga, kaip teigiama jos anotacijoje, yra „mokslinis tyrimas, atskleidžiantis kelias kultū-ros dimensijas, nagrinėjant glaudžius architektūros ir metafizinių idėjų bei kiekvieno žmonijos istorijos periodo religinių ir filosofinių koncepcijų santy-kius, kurie modernybėje, deja, buvo beveik užmiršti arba ignoruojami. Ši knyga yra veikiau ne speciali-zuota konkrečios epochos apžvalga, o intelektuali-nis bandymas pateikti bendrą vaizdą, kokį poveikį tam tikros idėjos padarė architektūrai ar ją formavo pradedant Antika, Viduramžiais, Renesansu iki pat šių dienų. Keturių dalių knyga […] yra parašyta au-toriaus, tvirtai tikinčio šios tematikos tyrimų svarba idėjų istorijos perspektyvoje.“

Palydėdamas pirmąjį lietuvių architektūrologo veikalą, Sevilijos universiteto (Ispanija) architektū-ros profesorius Jaime Navarro rašo: „Nauja profe-soriaus Almanto Samalavičiaus knyga yra išskirtinis instrumentas jauniems architektams formuoti. Di-

džioji dalis architektūrai skirtos literatūros pateikia gausybę nuorodų į tokius dalykus kaip šviesa, spal-va, garsas arba vanduo. Šie žodžiai architektams yra tapę tikrais mitais, deja, ne visada jie pasižymi soli-džiu filosofiniu pagrindu, jiems neretai trūksta kul-tūrinių nuorodų, kad šias temas būtų galima tinka-mai nagrinėti. Šiame veikale Samalavičius pateikia išbaigtą nuorodų repertuarą, kurį laikau esminiu architektūros studentų ugdymui. Dėl šių priežasčių pasveikinkime „Idėjas ir struktūras“.

Čikagos universiteto (JAV) ir Šenženo universi-teto (Kinija) filosofijos profesorius Stevenas Schro-ederis pristatydamas knygą, rašo: nors autorius „žada mokslinį tyrimą, tačiau pateikia didžią turnė. Šios glaustos, skaitytojams patrauklios esė panardi-na į idėjų istoriją ir maitina jusles – regą, klausą, lytėjimą […] Tyrinėja misticizmą, muziką ir spal-vos teorijas, rimtai vertina „sielos galias suvokti tai, kas nesuvokiama“. Tai ne tik architektūrai skirtų esė rinktinė, bet ir indėlis į politiką klasikine, aristo-teliškąja prasme, kupinas įžvalgų apie miestus, ku-riuos kuriame mes ir kurie kuria mus, taip pat apie jų atveriamas galimybes.“

94 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

Europarlamentaras Valdemaras nusprendė, kad reikia skubiai atkurti Žečpospolitą Šalčininkuose

ir kitose tuteišų tirštai apgyventose teritorijose. Imtis veiksmų jį paskatino iki šiol neregėta Lietuvos politikų klasta. Pasirodo, jie papirko pačią Europos Pagrindinių teisių agentūrą (FRA), kad ši suklastotų apklausos (pa-grindinio demokratijos instrumento!) duomenis. An-traip net žvaliu europarlamentaro protu nesuvokiama, kaip toji FRA galėjo, atlikusi minėtą apklausą, nustaty-ti, neva iš visų ES šalių mažiausiai (psiakrew) diskrimi-nuojamos jaučiasi Lietuvos etninės mažumos?!

„Kas moka, tas ir muziką užsako! – konstatavo įžval-gusis Valdemaras. – Bet iš kur Kubilius ėmė šitiek pini-gų, kad papirko visą ES padalinį? Gal premjerą „Bėdų turgus“ parėmė, t. y. gal po litą susimetė lietuvių pensi-ninkai, kurie, kaip žinoma, yra nusiteikę antilenkiškai? Gal Prezidentė neleistinai pasinaudojo senais komisa-riniais ir akivaizdžiai korupciniais ryšiais Briuselyje? Gal britų žiniasklaida, ypač The Economist su Edwardu Lucasu priešakyje, paveikė FRA savo nuodinga propa-ganda, esą Lietuvoje labai gera būti lenku?“ – svarstė iškilusis europinių skundų rašytojas.

Apimtas politinio nerimo, apsisprendė nedelsdamas pasiaukoti dėl karštai mylimų tautiečių – minkštą vie-tą savo valia iškeisti į kietą, t. y. balotiruotis savivaldos rinkimuose, kad kitą kartą, kai atvyks kokia nors FRA, ji gautų politiškai teisingus atsakymus į visus klausi-

mus.Kas iš lietuvių šitaip aukotųsi dėl asmenų, kurie net-

gi ne visi yra jo giminės? Niekas, išskyrus Valentiną Mazuronį, kuris iš ramios ir šiltos opozicinės kėdės vėl taikosi persėsti į kietą pozicinę su visais iš to išplauk-siančiais padariniais mums visiems, t. y. Lietuvos gy-ventojams.

Esama vis daugiau ženklų, kad artėja pasaulio pa-baiga – antai muitininkai su pasieniečiais solidariai nusprendė pasiaukoti, todėl dirbs kartu, o ne atskirai kaip iki šiol, sako, netgi keisis (!) informacija, atseit kad pagautų tą Šešėlį, kurio galvos reikalauja pati Preziden-tė, o storos šešėlinės jo piniginės – finansų ministrė su pačiu Premjeru.

Julius Veselka nustatė, kad minėtasis Šešėlis maiti-namas ne tik ant sienos, bet ir prie stalo, ypač jei ant šio sukasi lošimų ruletė. „Šis verslas atsiranda iš žmo-gaus ydos“, – šiurpią naujieną pranešė Seimo narys ir paragino „kuo greičiau išvyti iš darbo“ lošimų komi-siją (VLPK), kurios administracijos vadovas Vakaro žinioms dorai „pripažino, kad lošėjai ne tik nelaikomi ligoniais, bet dalis milijonų tiesiog nukeliauja į šešėlį, mat išloštas sumas galima atsiimti dalimis iki 3500 litų ir mokesčių mokėti nereikės“.

Jei būtų mano valia, ligoniais laikyčiau tik tuos, ku-rie pralošia (antai pernai pralošta 280 mln. litų), o tie, kurie išlošia (antai pernai išlošta 280 mln. litų), mano

Visai nejuokingi skaitiniai

Lietuvos šalies žmonių padavimai. LXXXVII

bĖdų turgaus klastotĖs ir ŠeŠĖliai

95K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

kultūros barai2011. 2 (554)DOMAINS OF CULTURETHE MONTHLY JOURNAL OF CULTURE AND ART

editor-in-chief Laima KANOPKIENĖeditorial address: Latako st. 301125 VilniusLithuaniaE-mail: kulturosbarai@takas.lt

SummARIES

supratimu, yra visiškai sveiki, netgi protiškai įgalūs, nes susipranta taip gudriai atsiimti ribotus ir neribotus lai-mėjimus, kad nė centas nenubyrėtų į šalį, t. y. į šalies iždą, todėl visiems rūpimą Šešėlį sveiko proto lošėjai pamaitina gana sočiai. O VLP(riežiūros)K priskirtina prie ribotai ir neribotai prasilošusių, t. y. neįgalių, viso to ydingo veiksmo prižiūrėtojų.

Tiesų kelią į žvaigždes vyrai bando išgrįsti lošimų ruletėmis, kai kurie net rusiškomis, o moterys (štai tau ir lyčių lygybė!) rado kur kas mažiau rizikingą būdą, ypač gerą tol, kol gašlusis Silvio vis dar yra Italijos premjeras.

Antai bene garsiausia jo sugulovė Ruby tapo Vie-nos (ne vienõs nakties, o šalies – Austrijos – sostinės!) pokylio žvaigžde. Europarlamentaras Valdemaras tu-rėtų smarkiai dėl to apsidžiaugti, mat lietuvei Rasai šiuo atžvilgiu pasisekė gerokai mažiau. Nors minėtąjį Silvio ji irgi artimai pažįsta, net sako, kad su vienu mylimu verslininku ir, žinoma, be jo ne kartą lankėsi Italijos premjero rezidencijoje, bet ja susidomėjo tik vienas ne visiems žinomas (o dar ir lietuvis!) gražaus gyvenimo prodiuseris Edvardas. Grįžęs iš amžinojo miesto, žurnalą Stilius jis „patikino, kad Romoje įsikū-rusi R. Kulytė – išties labai graži, o jos patrauklumui neatsispiria daug vyrų, juolab karšto temperamento italai“. Šalto temperamento lietuvis prodiuseris, ma-tyt, atsispyrė, nes pasitenkino tuo, kad „vaikščiojo po jos [tos Rasos – K. Š.] pamėgtas vietas“.

O aš jau kuris laikas vaikštau po savo pamėgtus Šal-čininkus, bet niekas – nei prodiuseris Edvardas Žičkus, nei svetimos šalies premjeras Silvio Berlusconis – ne-kreipia į mane dėmesio, tik europarlamentaras Valde-maras mandagiai paprašė, kad pasirašyčiau savivaldos rinkimų lape, bet susigėdusi atsisakiau – nesu tokios garbės verta, nes nei mano vardo, nei pavardės nepuo-šia garsioji w, tapusi nesantaikos akmeniu tarp Vilniaus ir Varšuvos…

Tiesiai iš Vienos pokylio, į kurį pakviestas, deja, ne visas Silvio haremas,

Krescencija ŠURKUTĖ

Tomas KAVALIAUSKAS. The Road of Independents Toward Ethnocosmo-politism. Perhaps it is sympthomatic that twenty one year after reestab-lishment of Lithuania’s independence we witness more and more intellec-tuals who slander this tradition. The more years pass since the democratic spirit of Sajūdis prevailed, the more we have spits on the foundations of our nation. It happens not only in Lithuania, but in Poland as well. In a conference on the image and memory of 1989 held in Warsaw one Polish scholar who claimed he loves feminism insisted that the discourse of Soli-darnosc is misleading as it contains no perspectives of those who lost and does not integrate the world of the wives of communist leaders. Such cases are becoming numerous (page 2).

Zecharia PLAVIN. Mirage of Everything. By reading Lithuanian texts I came across thinking of john Gardner On Moral Fiction about wholeness and had a strong wish to discuss it. Thus I make emphasis on wholeness and suggest another way (page 8).

Eglė WITTIG-MARCINKEVIČIŪTĖ. Dilema of Europeans. Why There is a Need of Paralels Between Communist and Nazi Crimes. Since European Union expanded its borders a group of activists are striving at least symbolical comparison between Communist and Nazi crimes. There is a lot of evidence to demonstrate crimes and mass terror commited by Communist powers, however many Europeans still claim that Communist crimes even if they are admitted should not be compared to Nazi crimes. However, the author chal-lenges assumption that these crimes should be never compared (page 15).

jonas MIKELINSKAS. Janus or Sacred Cow? Or Grimaces of Nurenberg Proc-ess. Writer’s essay on double standards evaluating Nazi and Communist crimes (page 22).

Vygandas ŠIURKUS. New Lithuanian Left: Between Political Gesture and Reli-gious Communitarianism. According to the author critical resistance to the negative experiences of democracy should not try to overturn tradition of liberalism but should be based on the experience of antitotalitarian resist-ance, as this historical and cultural experience shows that there are no direct ties between totalitarianism and liberalism and the rights of human being and citizen are compatible with traditional values and moral good (page 24).

Virginijus SAVUKYNAS. Why Vilnius Needs Carillion? The author introduces an idea to construct carillion in St.Philip and jacob’s Church close to Lukiškės square. The music would naturally accompany the idea of freedom in a form of sound. This is a unique opportinity to materialize our figure of freedom – bell in the Square of Freedom. What could be more symbolical and effective, asks the author. The music of bells would be dedicated to all those who died fighting for or seeking freedom. It is not only sights, but sounds that are capa-ble of affecting our deepest senses (page 33).

Farewell to Poet. In memoriam Justinas Marcinkevičius. Two interviews. Young historian Aurimas Švedas and cultural anthropologist Violeta davoliūtė recorded this interviews in 2010 during a meeting with poet justinas Marcinkevičius while attempting to realise how the trajectory of history influenced the attitude of renowned writer to the past, person-

96 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 2

Ivaylo dITCHEV, Tomas KAVALIAUSKASTerritory, identity, transformation (En) (Lt)A Baltic-Balkan comparison (En) (Lt)Lithuania and Bulgaria: subjected to neoliberal forces of disintegration, territorial identities in the regulated zone of market democracy that is new Europe re-pattern along altered lines of conflict. Ivaylo ditchev and Tomas Kavaliauskas share Baltic-Balkan perspectives on the present.

Béla NóVéTalking about censorship and the lost world of samizdat (En) (Lt)In 1980s hungary, as in the ussr and other communist ruled countries, censorship and opposition to it was a crucial issue. A onetime dissident turned historian recalls the passionate debates at the time and establishes their continuing relevance in the post-wall world.

Almantas SAMALAVIČIUSLithuania: Universities on the threshold (En)A blind drive towards utility characterizes higher education policy in Lithuania. The only remedy on offer for the ongoing brain-drain is based on the logic of the market. Lithuanian universities are steadily going the way of the rest of “common property” after independence.

Tomas VENCLOVAVilnius as an object of nostalgia (Pl) (Lt) (En)Vilnius is often seen as a mysterious, magic and strange city, one that inspires myths and poetry, writes Tomas Venclova. Its closeness to nature makes Vilnius a pastoral city, while its multicultural character brings it close to Prague, Trieste or Sarajevo.

Violeta dAVOLIŪTĖHistory and politics between Left and Right, East and West (En) (Lt)Opposition to last year‘s Prague declaration on „European Conscience and Totalitarianism“ reveals a change of attitude on the part of western Europe towards the East, writes Violeta davoliūte. Western fears about an upsurge of ultra-nationalism in eastern Europe suggests the era of democratic idealism has come to an end.

Kazys VARNELISThe meaning of network culture (En) (Lt)As digital computing meshes with mobile networking technology, society is undergoing a cultural shift. In postmodernism, being was left in a fabric of intensities; today, the self is affirmed through the net. What does this mean for the democratic public sphere?

Almantas SAMALAVIČIUSLiterary perspectives: Lithuania (En) (Lt) (Cz) (Et)Almost normalThe literary field in Lithuania has established itself since independence, despite vastly smaller print runs. Today, a range of literary approaches can be made out, from the social criticism of the middle generation to the more private narratives of the post-Soviet writers.

Tomas KAVALIAUSKASSalvation fantasies (En) (Lt)No one in eastern central Europe suspected that once the fight for independence was won, democracy would become a parody of itself, writes Tomas Kavaliauskas. Open disrespect for the public jars with the ideals of the Baltic Way that existed before and after 1989.

Some Kultūros barai articles and translations in eurozine (www.eurozine.com):

KULTŪROS BARAI Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas

Spaudė akcinė bendrovė spauda, www.spauda.comLaisvės pr. 60, 05120 VilniusTiražas 2200 egz.

Kaina – 4,99 Lt

alities and processes. Now when Lithuania is saying farewell to the great poet who died on February 16, 2011, the thoughts he shared with inter-viewer sound especially important (page 39).

Kristina STANČIENĖ. Poison of “Angis” That is not Deadly. One of the most vis-ible groups that continue tradition of expressionism is “Angis’ which resently held retrospective shows in Kaunas, Meno parkas Gallery and Vilnius, Titani-kas Gallery. A book documenting its artistic activities was published on the occasion. The very name of the group contains ironic, national connotations, as fas as angis is a Lithuanian snake with its legends and tales (page 46).

daiva ŠABASEVIČIENĖ. Icelandic “Storm” by Oskaras Koršunovas. Theatre di-rector Oskaras Koršunovas staged a play by William Shakespeare in Iceland and revealed himself as a kind of Renaissance artist who is capbale not only to control different actors but also to create poetry of the play (page 50).

Arvydas VALIONIS. From Gutenberg to Project Gutenberg. When people are crazy about iphones and e-books reading undergoes revolution. The audi-ence of e-books is becoming larger as Michael Hart who started internet Project Gutenberg. Now it contains 30 000 books in 50 languages. It con-tains a Lithuanian book as well (page 58).

Kęstutis ŠAPOKA. The World in the Light of Absolute. The Retrospective of Al-gimantas Švėgžda in National Art Gallery. It is paradoxical but possibility of intercultural choice was given to the artist not by eclectic Western (post)mod-ernism, the influences of which he tried to resists, but to which, however, he remained faithful all life long without admitting it (page 62).

Lidija ŠIMKUTĖ. Poems (page 66).

Robert dANILOWICZ. The Mixture of Nations. According to the author Poles firmly believe that there should be hegemony of Polish culture in Eastern Europe. The stereotype of polonization of Kresy (borderland areas) have become dogma that remains unchallenged even my most ardent destroyers of stereotypes. This is also a background of good feelings while looking back to history. Thus it is difficult to acknowledge the fact that in “wild” Lithuania Polish political and cultural model in a certain moment lost its appeal. (page 68).

From the Letters of Diplomacy Chief Stasys Lozoraitis Written in 1945-1947. We publish another selection of letters of one of the most famous Lithua-nian diplomats Stasys Lozoraitis the Senior (1898-1983), written at the end of WWII and first years after the war. The copies of these letters were kept in Lozoraitis family archives in Rome, where the compiler of this selection had a possibility to study them. Now almost all of these documents have been moved to Lithuanian central archives (page 73).

Rita REPŠIENĖ. Lithuanian Studies on the Other Side: Meeting the Past, Loses and the Joy of Discoveries. Review of the book The Legacy of August Schleicher, compiled and edited by Ilja Lemeškin and jolanta Zabarskaitė. Vol I. Vilnius, 2008 (page 90).

Annotation of a new book by Lithuanian scholar: Almantas Samalavičius. Ide-as and Structures: Essays in Architectural History. Eugene, Oregon: Resource Publications/An Imprint of Wipf and Stock Publishers, 2011. (page 93).

Krescencija ŠURKUTĖ. Forgery of Problem’s Market and Shadows. Ironical essay on Lithuania’s cultural and political life (page 94).