KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

KINEZIOLOGIJOS IR SPORTO MEDICINOS KATEDRA

Vaida Grabytė

Liemens, diafragmos ir dubens dugno raumenų funkcinės būklės

įvertinimas pacientams, sergantiems prostatos ligomis Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas

Doc.dr. Laimonas Šiupšinskas

KAUNAS, 2010

2

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS

KINEZIOLOGIJOS IR SPORTO MEDICINOS KATEDRA

TVIRTINU: Slaugos fakulteto dekanė

prof. dr. Jūratė Macijauskienė 2010 mėn. d.

Liemens, diafragmos ir dubens dugno raumenų funkcinės būklės įvertinimas pacientams, sergantiems prostatos ligomis

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas Doc.dr. Laimonas Šiupšinskas

2010 mėn. d.

Konsultantai: Kineziterapeutė Brigita Zachovajevienė Doc.med.m.dr. Daimantas Milonas 2010 mėn. d. Recenzentas: Darbą atliko Magistrantė Vaida Grabytė 2010 mėn. d. 2010 mėn. d.

Kaunas, 2010

3

Turinys

Santrauka.................................................................................................................................................. 4 Santrumpos............................................................................................................................................... 7 Įvadas ....................................................................................................................................................... 8 Darbo tikslas ir uždaviniai........................................................................................................................ 9 1. Literatūros apžvalga ........................................................................................................................... 10

1.1. Anatominės struktūros................................................................................................................. 10 1.1.1. Dubens dugno raumenys ..................................................................................................... 10 1.1.2. Diafragma............................................................................................................................. 12 1.1.3. Pilvo raumenys..................................................................................................................... 13 1.1.4. Nugaros raumenys................................................................................................................ 15

1.2.1. Lyčių skirtumai ........................................................................................................................ 16 1.3.1. Prostatos hiperplazija ............................................................................................................... 19 1.4.1. Šlapimo nelaikymas ................................................................................................................. 22 1.5.1. Dubens dugno raumenų įvertinimas......................................................................................... 25 1.6.1. Pilvo raumenų įvertinimas ....................................................................................................... 25 1.7.1. Nugaros raumenų įvertinimas .................................................................................................. 26 1.8.1. Kvėpavimo raumenų funkcijos įvertinimas ............................................................................. 26 1.9. Poveikio metodikos ..................................................................................................................... 27

1.9.1. Dubens dugno raumenų funkcijos sugrąžinimas.................................................................. 27 1.9.2. Pilvo, nugaros ir diafragmos raumenų sinergetinės funkcijos atstatymas ........................... 28

2.Tyrimas................................................................................................................................................ 29 2.1. Tyrimo kontingentas ir metodai .................................................................................................. 29

Statistinė analizė............................................................................................................................. 31 2.2. Tyrimo rezultatai ......................................................................................................................... 32

2.2.1. Pilvo raumenų statinės jėgos ištvermės testo rezultatai ....................................................... 32 2.2.2. Nugaros raumenų statinės jėgos ištvermės testo rezultatai .................................................. 33 2.2.3. Dubens dugno raumenų jėgos matavimo rezultatai ............................................................. 34 2.2.4. Kvėpavimo raumenų funkcijos įvertinimas ......................................................................... 35 2.2.5. Klausimyno rezultatai .......................................................................................................... 36

3. Tyrimo rezultatų aptarimas ................................................................................................................ 37 Išvados.................................................................................................................................................... 39 Tyrimo trūkumai ir galimos klaidos....................................................................................................... 40 Rekomendacijos ..................................................................................................................................... 41 Literatūra ................................................................................................................................................ 42

4

Santrauka

Grabytė V. Liemens, diafragmos, dubens dugno raumenų funkcinės būklės įvertinimas

pacientams, sergantiems prostatos ligomis, magistro baigiamasis darbas / vadovas L. Šiupšinskas;

Kauno medicinos universitetas, Slaugos fakultetas, Kineziologijos ir sporto medicinos katedra. –

Kaunas, 2010, - 45p.

Darbo tikslas: Įvertinti pacientų, sergančių prostatos displazijomis, liemens, kvėpavimo ir dubens

dugno raumenų jėgos pokyčius prieš ir po operacijos.

Pasirinktam darbo tikslui įgyvendinti buvo iškelti šie uždaviniai:

1. Įvertinti liemens raumenų statinės jėgos ištvermės pokyčius prieš ir po prostatos displazijų

operacijų.

2. Įvertinti kvėpavimo raumenų funkciją prieš ir po prostatos displazijų operacijų.

3. Įvertinti dubens dugno raumenų jėgą prieš ir po prostatos displazijų operacijų.

Tyrimas buvo atliktas Kauno medicinos universiteto klinikose, urologijos skyriuje. Sutikę tyrime

dalyvauti pacientai, buvo testuojami (pilvo raumenų statinės jėgos ištvermė, nugaros raumenų statinės

jėgos ištvermė, dubens dugno raumenų jėga, kvėpavimo raumenų funkcija) prieš operaciją ir penkios

dienos po operacijos, Kauno medicinos universiteto klinikų urologijos skyriuje.

Tyrimas vyko hospitalizavimo laikotarpiu, kai buvo taikomi ir įvairūs gydymo būdai, t.y. chirurginis

gydymas ( radikali prostatektomija), medikamentinis gydymas.

Tyrime dalyvavo 20 tiriamųjų. Vyrų amžiaus vidurkis – 59 ± 6,9 metų(± standartinis nuokrypis (±SD))

( nuo 49 iki 74 metų).

Išvados:

1. Įvertinus liemens raumenų statinės jėgos ištvermės pokyčius prieš ir po prostatos displazijų operacijų, raumenų jėgos ištvermė statistiškai reikšmingai sumažėjo (p<0,05).

2. Įvertinus kvėpavimo raumenų funkciją prieš ir po prostatos displazijų operacijų, kvėpavimo

raumenų funkcija statistiškai reikšmingai sumažėjo (p<0,05). 3. Įvertinus dubens dugno raumenų jėgą prieš ir po prostatos displazijų operacijų, raumenų jėga

statistiškai reikšminagai padidėjo (p<0,05). Šiuos pokyčius galėjo lemti skausmas ir išorinis dirgiklis (po operacijos įvestas kateteris).

5

SUMMARY Grabytė V. The evaluation of functional state of lumbar, diaphragm and pelvic floor muscles;

Master‘s Thesis / Supervisor L. Šiupšinskas; Department of Kinesiology and Sports Medicine, Faculty

of Nursing, Kaunas University of Medicine. – Kaunas, 2010, - 45p.

The objective of the thesis is to evaluate the changes in the lumbar, respiratory and pelvic

floor muscle strength in patients with prostate gland dysplasia before and after the surgery.

The following tasks were performed in order to achieve the selected objective of the Thesis:

1. To evaluate lumbar static muscle strength endurance changes before and after prostate

gland dysplasia surgeries.

2. To evaluate the respiratory muscle function before and after prostate gland dysplasia

surgeries.

3. To evaluate the strength of pelvic floor muscles before and after prostate gland dysplasia

surgeries. The research was performed in the Clinic of Urology at The Clinics of Kaunas University of

Medicine. The patients who agreed to participate in the study were tested (abdominal muscle static

strength endurance, spinal muscle static strength endurance, pelvic floor muscle strength, respiratory

muscle function) before the surgery and five days after the surgery in the Clinic of Urology at the

Clinics of Kaunas University of Medicine.

The research was performed during the hospitalisation period, when various treatment

methods, i.e. surgical treatment (radical prostatectomy), pharmaceutical treatment, were also applied.

There were 20 subjects participating in the study. The average age of male patients is 59 ± 6.9

years (± standard deviation (±SD)) (from 49 to 74 years of age).

Conclusions:

1. Upon the completion of the evaluation of the lumbar static muscle strength endurance

changes before and after prostate gland dysplasia surgeries it was established that muscle

static strength endurance statistically significantly decreased (p<0.05).

2. Upon the completion of the evaluation of the respiratory muscle function before and after

prostate gland dysplasia surgeries it was disclosed that the respiratory muscle function

statistically significantly decreased (p<0.05).

3. Upon the completion of the evaluation of the strength of pelvic floor muscles, muscle

strength statistically significantly increased (p<0.05). This could have been influenced by

pain and external irritant (catheter).

6

Padėka

Norėčiau padėkoti savo baigiamojo magistro darbo vadovui Doc.dr. Laimonui Šiupšinskui už

visapusę pagalbą atliekant tyrimą, bei rašant baigiamąjį magistro darbą.

Taip pat nuoširdžią padėką reiškiu baigiamojo magistro darbo konsultantams kineziterapeutei

Brigitai Zachovajevienei ir Doc.med.m.dr. Daimantui Milonui.

Vaida Grabytė

7

Santrumpos

PEmax - maksimalus iškvėpimo slėgis.

PImax – maksimalus įkvėpimo slėgis.

PAS – prostatos specifinis antigenas.

SD- standartinis nuokrypis.

TUIP – prostatos įpjovimas per šlaplę.

TURD – prostatos rezekcija per šlaplę.

8

Įvadas

Gerybinė prostatos hiperplazija yra dažniausiai vyresnių nei vidutinio amžiaus vyrų liga. Ši

patologija nustatoma daugiau nei 60 % vyresnių nei 60 metų amžiaus vyrų, o daugiau nei 40 % šio

amžiaus turi apatinių šlapimo takų simptomų (šlapimo susilaikymas, šlapimo pūslės pertempimas ir

t.t.) (Kirby, R.S., McConnell, 2009).

Įtampos šlapimo nelaikymas gali atsirasti, kai prostatos liaukos šalinimo operacijos metu

pažeidžiami sutraukiamojo raumens šlaplės rauko nervai, ir jis nebegali atlikti savo funkcijų. Tokiu

atveju sutraukiamasis raumuo gauna nepakankamą paramą iš apatinės šlapimo pūslės dalies (šlapimo

pūslės kaklelio) ir turi atlikti visą darbą sulaikydamas šlapimą nuo ištekėjimo. Bet koks papildomas

spaudimas, atsirandantis kosėjant, čiaudint ar nuo kitokio įsitempimo, sukelia šlapimo pratekėjimą pro

sutraukiamąjį raumenį ir šlaplę (Baert, L., Elgamal, A., A.,Van Poppel , H., 1996).

Esant silpniems liemens raumenims, sutrinka juosmens – dubens stabilumas, t.y. padidėja

juosmens linkis, gali atsirasti apatinės nugaros dalies skausmai, sutrikti dubens dugno raumenų

funkcija.

Aplink esančių stabilizuojančių juosmens – dubens regiono raumenų (skersinio pilvo,

juosmens ir dauginių) aktyvacija padeda dubens dugno raumenų aktyvacijai ( Konstantinos, H. ir kt.,

2006).

Skersiniai pilvo raumenys, dauginiai raumenys, dubens dugno raumenys ir nugaros

juosmens bei diafragma dirba sinergetiškai. Jie sudaro „pilvo dėžę“. Dirbdami kartu, padeda dubens

dugnui įsitempti ir sulaikyti šlapimą (Carriere, 1998).

Per iškvėpimo fazę, diafragma pakyla, kartu pakeldama vidaus organus 1-3 cm ir

sumažindama vidinį pilvo spaudimą, palengvina skersinio pilvo raumens darbą. Skersinis pilvo

raumuo įsitraukdamas, stabilizuoja juosmenį (Hulme, 2002).

9

Darbo tikslas ir uždaviniai

Darbo tikslas

Įvertinti pacientų, sergančių prostatos displazijomis, liemens, kvėpavimo ir dubens dugno

raumenų jėgos pokyčius prieš ir po operacijos.

Darbo uždaviniai

1. Įvertinti liemens raumenų statinės jėgos ištvermės pokyčius prieš ir po prostatos displazijų

operacijų.

2. Įvertinti kvėpavimo raumenų funkciją prieš ir po prostatos displazijų operacijų.

3. Įvertinti dubens dugno raumenų jėgą prieš ir po prostatos displazijų operacijų.

10

1. Literatūros apžvalga

1.1. Anatominės struktūros

1.1.1.  Dubens dugno raumenys    

Dubens dugno raumenys sudaro pagrindą ir užtikrina išmatų bei šlapimo sulaikymą

dalyvaudami dubens organų padėties palaikyme bei uždarydami ir susitraukdami esančias angas (BØ,

K.ir Sherburn, M., 2005).

Tarpvietė ( perintum) vadinama mažojo dubens išeigos plokštumą sudarantys audiniai, t.y.

raumenys, fascijos ir dalis odos; Dubens dugną sudaro skersaruožiai raumenys, tačiau jie skiriasi nuo

įprastinių griaučių raumenų, t.y. turi artimą ir organišką ryšį su mažojo dubens organais ir neturi

griaučių raumenims būdingos tradicinės judėjimo funkcijos (Tamašauskas, K., A., Stropus, R., 2005;

Česnys, G. ir kt., 2008).

Tarpvietės raumenys - atsakingi už šlapinimosi ir tuštinimosi funkcijas, tai pat už dubens

organų palaikymą. Atsiradus dubens dugno raumenų funkcijos sutrikimams, padidėja dubens dugno

raumenų tonusas ir vidinis pilvo spaudimas (A.Shafik ir kt.,2002).

Įvairūs pažeidimai sutrikdo virškinimo ir šlapinimo bei lytinės sistemų pajėgumą, kuriam turi

įtakos su tuo susijusių raumenų inervacija (Woodman, PJ. ir Graney, D.O., 2002).

Dubens dugno griaučių raumenų sudėtį įeina 33 % greitųjų ir lėtųjų skaidulų ( Konstantinos,

H. ir kt., 2006). Lėtosios skaidulos treniruojamos ilgesniais susitraukimais (išlaikant), o greitosios –

greitais ir stipriais susitraukimais. Lėtosios skaidulos skirtos ištvermės ir pastovaus tonuso palaikymui,

o greitosios - greitai pavargsta (Vikers, D. ir Davila, G.W., 2006).

Tam, kad tinkamai atsakytu į galimus trukdžius, raumuo visada turi būti pasiruošęs reaguoti.

Tinkamai atliekantis savo funkcijas dubens dugnas ramybės metu yra maždaug vidurinėje padėtyje

tarp įmanomos judėjimo amplitudės. Tam, kad būtų palaikoma ši vidurinės zonos padėtis prieš traukos

(žemės traukos) ir pilvo spaudimo jėgas, dubens dugno raumenys visą laiką turi palaikyti aktyvų

tonusą. Labiausiai tinka lėto susitraukimo tipo skaidulos pasiekti šiam tikslui (Sapsford R., 2001).

Lėto susitraukimo skaidulos - atsakingos už dubens dugno raumenų ramybės tonusą, o greito

susitraukimo tipo skaidulos užtikriną papildomą atramą (kosint, čiaudint, keliant, juokiantis, kai staiga

padidėja vidinis pilvo spaudimas). Lėto susitraukimo tipo skaidulų aktyvumo sumažėjimas parodo, kad

dubens dugno raumenų susitraukimo trukmė yra trumpa (susitraukimų kartojimų skaičius nedidelis),

dubens dugno raumenys gali būti atsakingi už sumažėjusius šlaplės uždarumą ir atramą. Greito

susitraukimo tipo skaidulų aktyvumo sumažėjimas gali įtakoti lėtesnį ir silpnesnį refleksinį atsaką į

vidinio pilvo spaudimo padidėjimus, pavyzdžiui, juokiantis (Laycock, J., Jerwood, D., 2001).

Registruojant elektromiografu nustatyta, kad ramybės metu bei miegant keliamojo išangės raumens

aktyvumas priklauso nuo lėto susitraukimo raumenų skaidulų (Polden, M., Mantle, J., 2001).

11

Dubens dugno raumenys yra padengti fascija, kuri jungiasi su pasienine dubens organų

fascija, dalyvauja šių organų palaikyme tam tikroje padėtyje. Pagrindinis dubens pamatas yra

keliamasis raumuo (m. levator ani.), kurio padėtį palaiko jungiamasis audinys, o iš juosmens-kryžmens

regiono ateinantys nervai palaiko tonusą (Goldberg, R.P., 2007).

Aplink esančių stabilizuojančių juosmens – dubens regiono raumenų (skersinio pilvo,

juosmens ir dauginių) aktyvacija padeda dubens dugno raumenų aktyvacijai (Konstantinos, H. ir kt.,

2006).

Dubens dugno raumenys dalyvauja stuburo stabilumo mechanizme yra jo dalis. Dubens

raumenų funkcijos yra tarpusavyje glaudžiai susiję su kitomis raumenų sistemomis (Sapsford, R.,

2004).

Dubens dugno raumenų toninis aktyvumas gali sumažėti dėl nugaros skausmų. Pilvo

raumenys ( ypatingai skersiniai), diafragma, dauginiai ir platieji nugaros raumenys yra reikalingi

užtikrinant optimalią dubens dugno raumenų veiklą. Nors į dubens dugno sandarą šie raumenys

neįeina, tačiau turi įtakos šlapimo pūslės ir tiesiosios žarnos funkcijai (Mantle, J., Halsam, J.).

Dubens dugno raumenys atlieka šias funkcijas (Carrière, B., 2002):

Atraminė - dubens dugno raumenys sudaro atramą vidiniams lytiniams organams, užtikrina

taisyklingą jų padėtį, tai pat sudaro atramą šlapimo pūslei, vidiniams pilvo organams ir tiesiajai

žarnai;

Dubens dugno raumenys dalyvauja sulaikant šlapumą ir išmatas;

Raumenys reaguoja atsiradus norui šlapintis ar tuštintis;

Dubens dugno raumenys atsipalaiduoja, kai reikia šlapintis arba tuštintis bei gimdant;

Sinergetiškai dirba kartu su diafragma;

Greitai susitraukdami neleidžia nevalingai išsiskirti šlapimui, bėgant, kosint, čiaudint ir .t.t;

Valingai ir nevalingai susitraukinėja lytiškai santykiaujant bei orgazmo metu;

Dubens dugno raumenų veikla turi būti koordinuota su pilvo, šlaunų, nugaros raumenų

aktyvumu.

Jei viena iš išvardintųjų funkcijų bus sutrikusi, tai šlapimo pūslės ir tiesiosios žarnos funkcija

tai pat gali buti sutrikusi (Tries, J.).

 

12

 

1.1.2. Diafragma 

Diafragma yra plona plėvinė raumens plokštelė, kuri atskiria krūtinės ląstą nuo pilvo ertmės.

Ji turi dviejų kupolų formą: dešinysis kupolas (dėl kepenų) yra aukštesnis už kairįjį.

Krūtinės raumenys, visų pirma savieji, yra labai svarbūs kvėpavimo funkcijai. Tarp jų

svarbiausia reikšmę turi diafragma. Jai susitraukiant (raumuo trumpėja) jos kupolas leidžiasi ( padidėja

krūtinės ląstos vertikalinis matmuo ir tūris) ir vyksta įkvėpimas. Iškvėpimo metu diafragma

atsipalaiduoja (raumuo pailgėja), jos kupolą į ankstesnę padėtį grąžina pilvo preso slegiami pilvo

organai (Tamašauskas, K., A., Stropus, R. , 2005 ir kt.). Nelabai stiprus diafragmos susitraukimas ir

atsipalaidavimas sukelia ramų kvėpavimą. Stipresni diafragmos ir kitų šonkaulių keliamųjų raumenų

susitraukimai pagilina kvėpavimą.

Diafragma sinergetiškai palengvina skersinio pilvo raumens darbą per kvėpavimo iškvėpimo

fazę, ji pakyla, pakeldama vidaus organus 1-3 cm ir sumažindama vidinį pilvo spaudimą, o skersinis

pilvo raumuo susitraukia, stabilizuodamas juosmens-dubens sritį ( Hulme, 2002).

Dubens dugną ir diafragmą jungia nuo pilvo ertmės einantis jungiamasis audinys (fascija),

kuri eina paraleliai pasidalindama i du lapelius. Taisyklingas kvėpavimas yra labai svarbus treniruojant

dubens dugno raumenis. Šis kvėpavimas vadinamas diafragminiu (pilviniu) kvėpavimu. (Kuhnert Ch.,

2005).

Dubens dugno raumenų funkcija glaudžiai susijusi su diafragma. Įkvėpiant diafragma

nusileidžia, o iškvėpiant ora - grįžta į ramybės padėtį (12-14 kartų per minutę). Pilvinis kvėpavimas

yra svarbus norint išlaikyti sveiką stuburą, šlapimo pūslę ir tiesiąją žarną bei šlapimo sulaikymą (

Hulme, 2002).

Įkvėpimo metu diafragma juda žemyn, pilvas išsipučia, o dubens dugno raumenys šiek tiek

pajuda žemyn, jei jis yra atpalaiduotas ir elastingas (Carriere, 2002).

Nusileidžianti diafragma (įkvėpimo metu) spaudžia pilvo organus, didina šlapimo pūslės ir

tiesiosios žarnos spaudimą (Hulme, 2002). Organai yra spaudžiami į pilvo raumenis ir dubens dugno

raumenis, kuris prisitaiko prasiplėsdamas. Dubens dugno raumenys ir pilvo raumenys dirba kartu

(sinergetiškai), kad reguliuotu diafragmos aktyvumą ir suteiktų atramą organams (Franklin, 2003).

Iškvėpimo metu pilvas suplokštėja, o diafragma susitraukia ir juda į viršų (Carrire, 2002).

Dubens dugno raumenys tai pat ir pilvo raumenys susitraukia, kad galėtų pastumti organus į

viršų ( Franklin, 2003).

Pagrindiniai liemens organai yra tiesiogiai arba netiesiogiai palaikomi diafragmos, jos

ritmiškas judėjimas padeda išlaikyti šių organų normalų mobilumą ir pakelia šlapimo pūslę 2-3 cm per

13

iškvėpimo fazę. Diafragma kartu su skersiniu pilvo raumeniu padeda stabilizuoti stuburą iki padidėjant

vidiniam pilvo spaudimui atliekant galūnių judesius.

Ilgalaikis iškvėpimas arba įsitempimas aktyvuoja ne tik diafragmą, bet tai pat vidinį ir išorinį

įstrižinius pilvo raumenis (Ostergaard ir kt., 1992). Tai sukelia dinaminę funkcinio vieneto dubens

dugno raumenų padidėjusį įsitempimą. Todėl svarbią reikšmę turi gebėjimas kvėpuoti diafragminiu

(pilviniu) būdu, kurio metu intensyviai priverčiami dirbti pilvo raumenys.

1.1.3. Pilvo raumenys 

Pilvo raumenys skirtomi į priekinius ir užpakalinius. Priekinė raumenų grupė sudaro priekinę

ir šoninę pilvo sienas. Užpakalinėje grupėje yra vienas kvadratinis juosmens raumuo.

Skersinis pilvo raumuo ( transversus abdominis) yra giliausias ir plokščiasis pilvo raumuo,

kuris guli po vidiniu įstrižiniu pilvo raumeniu.

Šio raumens funkcijos yra:

Stabilizuoja stuburą, kartu su dauginiu raumeniu (susitraukdamas, atlieka sinergistų vaidmenį);

Palaiko pilvo formą ir pilvo ertmės vidinį spaudimą;

Riboja stuburo sukimasį ir padeda grįžti į pradinę padėtį (tik apatinė raumens dalis svarbi

juosmeninės stuburo dalies stabilizavime).

Centinė nervų sistema reguliuoja skersinio pilvo raumens funkciją, atliekant specifines

užduotis. Skersinio pilvo raumuo, diafragma ir dubens dugno raumenys yra kartu aktyvinami centrinės

nervų sistemos, kad suformuotų uždarą pilvo ertmę ir taip užtikrintų stuburo stabilumą. Diafragmos ir

dubens dugno raumenų aktyvumas padeda skersinio pilvo raumeniui išvystiti pakankamą jėgą ir

kontroliuoti pilvo ertmės turinio formą, keičiant vidinį pilvo spaudimą (Hodges, 1999).

Centrinė nervų sistema nuolat gauna gauna informaciją iš periferinių mechanoreceptorių per

aferentines nervų skaidulas ir iš kitų jutimo organų apie liemens stabilumą ir judesius. Tai pat planuoja

kaip įveikti nuspėjamas užduotis ir greitai bei tiklsiai reaguoti į netikėtas situacijas. Tai, kad būtų

sukuriamas koordinuotas liemens raumenų aktyvumas, tiksliu laiku, reikiama amplitude ir t.t. (Hodges,

2003).

Atliktuose tyrimuose su elektromiografu paaiškėjo, kad skersinio pilvo raumens aktyvacija

iškvėpimo metu įvyksta anksčiau nei įkvėpimo. Centrinė nervų sistema koordinuoja skersinio pilvo

raumens įtaką kvėpavimo funkcijai ir kūno laikysenai, bei per jį gauna informaciją apie liemens

stabilumą. Taip, bet kada prireikus, skersinis pilvo raumuo yra suaktyvinamas centrinės nervų sistemos

pagal vidinio pilvo spaudimo kitimą (Hodges ir kt., 2003; Critchley 2002).

14

Vidinis įstrižinis pilvo raumuo ( m. obliquus internus abdominis) plonas, plokščias raumuo,

kuris guli po išoriniu įstrižiniu pilvo raumeniu. Šis raumuo padeda stabilizuoti apatinę nugaros dalį,

tačiau jo vaidmuo stabilizavimo sistemoje yra mažesnis negu skersinio pilvo raumens.

Tiesusis pilvo raumuo (m. rectus abdominis) yra ilgas plokščias raumuo, gulintis šalia

vidurinės pilvo linijos. Esant fiksuotam dubeniui, tiesusis pilvo raumuo lenkia stuburą (liemenį)

pirmyn, kai šiam judesiui yra sukuriamas pasipriešinimas. Raumuo palaiko pilvo ertmės vidinį

spaudimą, tempia žemyn krūtinės ląstą, nuleidžia šonkaulius ir padeda kvėpuoti.

Išorinis įstrižinis pilvo raumuo (m. obliquus externus abdominis) – tai platus, plokščias

priekinės šoninės pilvo sienos raumuo. Esant fiksuotam dubeniui, susitraukęs vienoje pusėje, raumuo

lenkia ir suka liemenį į priešingą pusę, susitraukęs abipus, lenkia jį, tempia šonkaulius žemyn, padeda

iškvėpti.

Kvadratinis juosmens raumuo ( m.quadratus lumborum) prasideda nuo klubakaulio sparno

skiauterės vidinio krašto, baigiasi ties XII šonkauliu ir nuo L1 – L4 skersinės ataugos. Kvadratinis

juosmens raumuo nuleidžia XII šonkaulį ir atitraukia liemenį, stabilizuoja diafragmą. Abiejų pusių

raumenys imobilizuoja juosmeninę stuburo dalį.

Pilvo raumenys sudaro pilvo presą (prelum abdominis). Tai yra visų apie pilvo ertmę esančių

raumenų nuolatinė įtampos būsena – tonusas. Jis sukelia pilvo ertmės (intraabdominalinį) slėgį. Šis

slėgis nuolat palaiko pilvo organus įprastose vietose, kvėpuojant periodiškai sustiprėdamas pakelia

diafragmą ir verčia plaučius įkvėpti, dar labiau sustiprėdamas skatina išsituštinti tiesiąją žarną ir

šlapimo pūslę. Gimdant sustiprėjęs pilvo presas skatina išstumti vaisių (Tamašauskas, K,A., Stropus,

R.,2003; Česnys, G. ir kt., 2008).

Vykdantys medicininius tyrimus stebėjo, kaip kinta dubens dugno raumenų jėga, ir lygino

parodymus, kai į susitraukimą sąmoningai įsijungia pilvo raumenys (stovint ir gulint). Tyrimui buvo

naudota elektromiografija. Rezultatų duomenimis, moterų dubens dugno raumenų jėga didėjo

sutraukiant ir pilvo raumenis. Teigiama, kad padidėjus dubens dugno raumenų jėgai, didėja pilvo

raumenų susitraukimo jėga. Esant dubens dugno raumenų silpnumui, gali formuotis šlapimo ar išmatų

nelaikymas, tačiau treniruojant pilvo raumenis kartu su dubens dugno raumenimis galima išvengti šių

problemų (Sapsford, R. ir kt.,2001),.

15

 

1.1.4. Nugaros raumenys 

Nugaros raumenys yra išsidėstę užpakalinėje liemens pusėje. Jie dalijami į paviršinius ir

giliuosius.

Gilieji raumenys atsakingi už tarpsegmentinį stabilumą yra išsidėstę arti segmento rotacijos

ašies ir jiems susitraukiant tarpsegmentiniai judesiai yra puikiai kontroliuojami.

Gilieji raumenys, kontroliuojantys segmentinius judesius juosmeninėje stuburo dalyje, skiriasi

savo struktūra. Apie stuburą yra daug trumpų raumenų, kurie pripildo visus tarp slankstelių lankų ir

ataugų esančius tarpus ir vagas. Šie raumenys įvairių stuburo judesių metu stabilizuoja

tarpslankstelines jungtis ir saugo stuburą nuo iškrypimo, o slankstelius nuo – išnirimo. Maži

tarpsegmentiniai raumenys, tarpskersiniai ( Intertranesversarii) ir tarpketeriniai ( Interspinales), yra

mechaniniai segmento stabilizatoriai, bet taip pat ir proprioreceptoriai (Tamašauskas, K., A., Stropus,

R. , 2003 ir kt.) .

Dauginiai raumenys (m. Multifidus) turi trumpus tarpslankstelinius prisitvirtinimus ir

kontroliuoja slankstelių judėjimą išlaikant tam tikrą laikyseną ir stuburui judant, kad apsaugotų

sąnarines struktūras, diskus, raišius nuo per didelio lenkimo ir sužalojimo, ir skersinio pilvo raumens,

kuris prijungia prie slankstelių per krūtininę- juosmeninę fasciją ir stiprina stuburą, didindamas pilvinį

spaudimą ( Barr, KP., Griggs, M., Cadly, T., 2005).

Dauginiai raumenys stabilizuoja stuburą stovint, einant, tiesiai sėdint, keliant tiesia nugara iš

sulenktos padėties, dalyvauja priešingos pusės stuburo rotacijoje.

Funkcinis stuburo nestabilumas aiškinamas kompleksišku neurofiziologiniu požiūriu.

Nestabilumas aiškinamas kaip griaučių ir raumenų sistemos nesugebėjimas palaikyti optimalios

judesių amplitudės tarp sąveikaujančių segmentų (slankstelių) ir dėl to atsirandantis minkštųjų audinių

funkcinis pertempimas ir skausmas. Šis požiūris apima žymiai daugiau nestabilumą mažinančių

poveikio priemonių, negu vien tik nepakankamo raiščių tamprumo atkūrimas. Didžiausias dėmesys

skiriamas aktyviai ir kontroliuojančiai stuburą stabilizuojančios sistemos posistemėms – raumenų ir

centrinės nervų sistemos tarpusavio sinergetikai, t.y. optimaliam judesių valdymui ( Mozūraitienė,

2008).

Tiesiamasis nugaros raumuo (m. erector spinae) – tai visas raumenų kompleksas, kurį sudaro

klubinis šonkaulių, ilgiausiasis ir keterinis raumenys. Visos dalys tiesia liemenį, susitraukę vienos

pusės – lenkia jį į šoną.

Apatinės stuburo dalies stabilumas – tai stuburo gebėjimas išlaikyti padėtį tiek statinėje

padėtyje, tiek dinaminio judesio metu (Karen, Griggs, 2003). Juosmeninės stuburo dalies stabilumą

lemia raumenų sinergistų ir antagonistų suderinta veikla bei pakankamas raumenų pajėgumas. Netgi

16

vienas raumuo su netinkama aktyvacija gali sukelti nestabilumą, kaip ir netinkamas judesys gali

sąlygoti netinkamą aktyvaciją (Norris, 2000).

Buvo atliktas tyrimas, kuriame tiriamiesiems su lokalių raumenų disfunkcija parinkti

specialūs pratimai, įtraukiant pakartotinius izometrinius dauginio ir skersinio pilvo raumenų

susitraukimus. Išvadose teigiama: lokaliųjų raumenų skersmuo padidėjo, tiriant ultragarsinės

diagnostikos būdu.

Judesių valdymo gerinimo etape atliekami izometriniai pratimai, įtraukiantys dauginio,

skersinio pilvo raumenų susitraukimus gulint ant pilvo, nugaros ar skausmą mažinančiose padėtyse.

Tikslus daugkartinis pratimų kartojimas sudaro nervų sistemoje dominantę, t.y. automatinį raumens

įsijungimą į judesio ir statinės padėties išlaikymą. Sąlyginai sveikų žmonių lokalieji raumenys

aktyvuojami anksčiau už globaliuosius, o besiskundžiančių nugaros skausmais – atvirkščiai

(Richardson ir kt. 2005).

Judesių kontrolės koncepcija, kur giliųjų raumenų korsetas ir globaliųjų raumenų veikla yra

suderinta, lemia juosmens – dubens stabilumą. Tiesiamasis nugaros, dvigalvis šlaunies raumuo ir

didysis sėdmens raumuo yra svarbiausi raumenys jėgos dominantės palaikymui. Skersinis pilvo

raumuo ir dubens dugno raumenys yra svarbūs juosmens – dubens regiono stabilizavimui (Lockstad,

2003).

1.2.1. Lyčių skirtumai

Lytis – tai požymių, nuo kurių priklauso dauginimasis ir giminės, rūšies pratęsimas, visuma.

Lytį lemia tam tikros lytinės chromosomos, lytinės liaukos ir kiti lyties organai, kūno ypatumai ir

funkciniai rodikliai, tam tikra psichika. Požymiai skirstomi į pirminius – tai lyties organai, ir antrinius

– tai kūno sudėjimas, tam tikras plaukuotumas, krūtų, balso tembro, funkcinių rodiklių ir psichikos

skirtybės.

Lytinės liaukos, arba gonados, - vyrų sėklidės ir moterų kiaušidės; liaukos gamina lytines

ląsteles ir lytinius hormonus.

Lytiniai takai, įvairūs latakai, - kaupia, perneša, priglobia lytines ląsteles; čia galima priskirti

ir moterų gimdą, kurios svarbiausia funkcija – priimti naujos gyvybės užuomazgą, užauginti, išnešioti

ir pagimdyti vaiką, tai pat vyro varpą sėklai suleisti į moters lyties takus.

Dubens forma ir matmenys yra toji griaučių sritis, kur labiausiai pasireiškia lytiniai skirtumai.

Dubens lytinis dimorfizmas išsivysto lytinio brendimo periodu. Jis priklauso prie antrinių lytinių

požymių, nes būna ryškus ir lyginant vienodo ūgio vyrus ir moteris. Moterų dubuo yra platesnis ir

lėkštesnis, jo kaulai smulkesni ir reljefas lygesnis negu vyrų. Moterų dubeniui būdinga platesnė

apatinė atvara, platesnis išėjimas, susijęs su tuo, kad sėdynkauliai išsiskyrę plačiau, sėdimųjų gumburų

17

atstumas didesnis. Moterų dubuo lyginamas su cilindru, o vyrų – su piltuvu (Tamašauskas, K., A.,

Stropus, R. , 2003 ir kt.).

Dubens dugną sudaro tris sluoksniai: išorinis, vidurinis ir vidinis.

1 pav. Moters ir vyro dubens dugnas ( Cantieni, B., 2005)

Išorinis sluoksnis - žemiausiai esantis išorinis raumenų sluoksnis tarsi kilpa vingiuoja aplink

sfinkterius, arba žiedinius raumenis. Šie uždaro moters šlaplę, makštį ir išangę. Vyro kūne – apgaubia

varpos šaknį, šlaplę ir išangę. Ir vienų ir kitų ties tarpviete jie susikryžiuodami susipina.

Išorinis sluoksnis

A. Moters B. Vyro 2 pav. Moters ir vyro dubens dugno išorinis sluoksnis (Cantieni, B.,2005)

18

Vidurinis sluoksnis - tarp sąnarių, prie kurių prisitvirtinę šlaunikauliai ir gaktikaulis, lyg

batutas ištemptas vidurinis sluoksnis. Tai tikra raumenų plokštė, skersai perpinta raumeninėmis

skaidulomis.

Vidurinis sluoksnis

A. Moters B. Vyro

3 pav. Moters ir vyro dubens dugno vidurinis sluoksnis (Cantieni, B., 2005)

Vidinis sluoksnis – skleidžiasi lyg iš šešių dalių vėduoklė. Raumenų skaidulos jungia uodegikaulį ir

šlaunikaulius. Kai sužadinamas šis sluoksnis galima pamatyti kaip įsitempia raumenų skaidulos

(Cantieni, 2005).

Vidinis sluoksnis

A. Moters B. Vyro

4 pav. Moters ir vyro dubens dugno vidinis sluoksnis (Cantieni, B., 2005)

19

1.3.1. Prostatos hiperplazija

Prostata (priešinė liauka) yra nedidelė maždaug graikinio riešuto dydžio ir pavidalo liauka.

Ji yra po šlapimo pūsle ir supa apatiniąją šlaplės – šlapimtakio, kuriuo pro varpą išteka (pasišalina)

šlapimas ir sėkla, – dalį. Prostata gamina tirštą vaiskų skystį, kuris sumišęs su sperma sudaro sėklinį

skystį.

5 pav. Vyro lytinių organų anatomija ( Kirby, R.,S., McConnell, D., J.,2009)

Sergant gerybine prostatos hiperplazija, pažeidžiama prostata – joje išveša mazgai, o

tikrasis prostatos audinys sunyksta. Išvešėjusi prostata spaudžia, deformuoja, ištęsia šlaplę, todėl

sutrinka šlapinimasis, gali įvykti ūminis šlapimo susilaikymas. Pamažu augant pasipriešinimo jėgai

šlaplėje šlapinimosi metu, padidėja raumenų ir raiščių dalis šlapimo pūslės sienelėse, o šlapimo

pūslės elastingumas sumažėja. Šlapimo pūslė tampa greičiau sudirginama. Didėdama, ji pakelia

šlapimo pūslės kaklelį, į ją atsiveriančių šlapimtakių angas, todėl sunkėja šlapimo nutekėjimas ir jo

vis daugiau lieka šlapimo pūslėje. Visa tai sudaro palankias sąlygas šlapimo takų infekcijai vystytis

bei sukelia inkstų pažeidimą, kuris gali baigtis jų funkcijos nepakankamumu. Ji dažniausiai

pasireiškia vyresniems nei 60 metų amžiaus vyrams. Daugiau nei trečdaliui virš 70 metų amžiaus

vyrams yra diagnozuota gerybinė prostatos hiperplazija.

Gėrybinės prostatos hiperplazijos požymiai (Arrighi, H., Guess ir kt., 1990):

• dažnas šlapinimasis dieną,

• šlapinimasis naktį,

• imperatyvus šlapinimasis (turite nusišlapinti nedelsiant),

• skausmas ir spaudimo jausmas šlapinimosi metu,

• nevisiško pūslės ištuštinimo pojūtis,

• nepageidautinas šlapimo ištekėjimas.

20

Pats šlaplės susiaurėjimas dėl prostatos hiperplazijos sukelia vadinamuosius obstrukcinius

požymius (obstrukcija - kliūtis).

Prie obstrukcinių požymių priskiriama:

• sunki ir vėluojanti šlapinimosi pradžia,

• didesnės nei įprastinės pastangos šlapinimosi metu,

• silpna šlapimo srovė,

• nutrūkstantis ir ilgas šlapinimasis,

• šlapimo varvėjimas baigus šlapintis,

• šlapimo prasisunkimas nusišlapinus,

• nevisiškas šlapimo pūslės ištuštinimas.

Chirurginis gerybinės prostatos displazijos gydymas skiriamas pacientams, kuriems liga

komplikavosi, simptomai nėra adekvačiai valdomi vaistais, arba tiems, kurie savo noru dalyvauja

medikiniuose tyrimuose ir patys pasirenka tokį gydymo būdą.

Galimis trys chirurginio gydymo būda ( Kirby, R.,S., McConnell, D., J.,2009):

prostatos rezekcija per šlaplę (angl. TURP – transurethral resection of the prostate);

prostatos įpjovimas per šlaplę (angl. TUIP – transurethral incision of the prostate);

atvira prostatektomija.

Bendrai, chirurginis gerybinės prostatos hiperplazijos gydymas labiausiai pagerina ligonio

sveikatos būklę (t.y. labiausiai sumažina simptomus ir labiausiai padidindamas šlapimo srovės

greitį), be to būna mažesnis tolimesnio gydymo vaistais poreikis, tačiau šis gydymo būdas turi ir

daugiau komplikacijų nei vien tik medikamentinė terapija (BØ, K., Berghmans, B. ir kt., 2007).

Prostatektomijos indikacijos gerybine prostatos hiperplazija sergantiems ligoniams:

ūminis šlapimo susilaikymas;

lėtinis šlapimo susilaikymas dėl prostatinės obstrukcijos;

pasikartojančios šlapimo takų infekcijos/hematurija;

šlapimo pūslės akmenys dėl gerybinės prostatos hiperplazijos;

inkstų funkcijos nepakankamumas dėl gerybinės prostatos hiperplazijos;

didelis šlapimo pūslės divertikulas/divertikulai;

21

varginantys apatinių šlapimo takų simptomai susiję su gerybine prostatos

hiperplazija, išliekantys po gydymo vaistais;

paciento pageidavimas.

Komplikacijos:

kraujo perpylimo tikimybė;

šlapimo nelaikymas (Motore ir kt, 1999; Myers, 1995; Poon ir kt., 2000,

Walsh ir kt 1994);

erekcijos sutrikimas;

retrogradinė ejakuliacija;

chirurginio gydymo būtinybė po operacijos komplikacijų;

mirties tikimybė per 90 dienų po atliktos operacijos.

Prostatos vėžys paprastai aptinkamas vyrams, turintiems daugiau kaip 50 metų, iki to

amžiaus pasitaiko retai. Prostatos vėžys, kitaip negu kitų organų vėžys, gali ilgus metus tūnoti

prostatoje nesukeldamas jokių simptomų. Didžioji šių navikų dalis auga labai lėtai, taigi būtent

jaunesniems vyrams nesukelia jokių problemų. Tik nedidelei vyrų daliai prostatos vėžys vystosi

sparčiai, kai kuriais atvejais išplisdamas į kitus organus, ypač į kaulus. Manoma, kad prostatos

vėžio atsiradimo priežastys susiję su tuo, jog, ilgėjant žmonių gyvenimo trukmei, daugėja ir

vyresnio amžiaus vyrų, kurie ir gali susirgti šia liga. Be to, nuolat vis didesniam vyresnio amžiaus

vyrų skaičiui atliekami tyrimai (PSA- prostatos specifinio antigeno baltymo tyrimas), kurie leidžia

greičiau aptikti prostatos vėžį (Kirby, R.,S., McConnell, D., J.,2009).

Prostatos specifinis antigenas (PSA) yra glikoproteinas, kurį išskiria prostatos epitelio

ląstelės ir kuris suskystina spermą po ejakuliacijos. Jo sekrecija dažnai padidėja, kai yra gerybinė

prostatotos hiperplazija. Teigiama, jog PAS kiekis kraujo serume vidutiniškai padidėja po 0,3 ng/ml

kiekvienam gramui gerybinės prostatos displazijos audinio, tačiau kur kas ryškesnis PSA

padidėjimas yra stebimas ligoniams, kurie serga kliniškai pasireiškusiu prostatos vėžiu.

Vėžinis procesas prostatoje vystosi lėtai, šlapinimosi simptomų gali nebūti daugelį metų,

pačioje prostatoje jau esant vėžio ląstelių. Kartais pirmasis prostatos vėžio simptomas gali

pasireikšti kaulų (dubens, šlaunies, klubo ir kt.) skausmais. Tai reiškia, kad vėžio ląstelės iš

pirminio židinio prostatoje išplito, susidarė ligos metastazės kauluose.

22

1.4.1. Šlapimo nelaikymas

Šlapimo nelaikymas, arba inkontinencija,– objektyviai vertinama būklė, kurios metu

nevalingai išteka bet koks kiekis šlapimo ir sukelia socialines ir/ar higienines problemas.

• Šlapimo nelaikymas gali pasireikšti bet kurio amžiaus ar lyties asmenims;

• Šlapimo nelaikymas – tai nėra neišvengiamas senėjimo padarinys;

• Šlapimo nelaiko:1 iš 4 moterų (trečdaliui iš jų ši problema tampa lėtine), 1 iš 10

vyrų, 1 iš 5 senjorų, 50%-95% ilgalaikės slaugos ir priežiūros įstaigų gyventojų.

• Net 80 proc. atvejų galima sėkmingai kontroliuoti šlapimo nelaikymą.

Nustatyta, kad vyresniame amžiuje rūkymas, nuolatinis alkoholio vartojimas ir antsvoris

itin padidina šlapinimosi sutrikimų atsiradimo tikimybę. Šlapinimosi sutrikimų taip pat padaugėja

po įvairių prostatos operacijų, kurių metu pažeidžiami šlapinimosi trakto nervai (Kirby, R.,S.,

McConnell, D., J.,2009).

Įvairiuose literatūros šaltiniuose galima rasti daug šlapimo nelaikymo kvalifikacijų. A. S.

Pereverzevas šlapimo nelaikyma siūlo skirstyti į :

1. Šlapimo pūslės hiperaktyvumą sąlygotą šlapimo nelaikymą:

Skubos šlapimo nelaikymą (dirgli šlapimo pūslė), kurį skirsto dar į :

- sensorinį šlapimo nelaikymą,

- motorinįšlapimo nelaikymą,

- šlapimo pūslės susilaikymą;

2. Įtampos šlapimo nelaikymą;

3. Perpildytos šlapimo pūslės nelaikymas.

Pagal šlapimo nelaikymo sunkumo laipsnį skiriamas:

Nenuolatinis šlapimo nelaikymas – nevalingai išteka apie 10 ml šlapimo per valandą;

Pasunkėjęs šlapimo nelaikymas – nevalingai išteka iki 25 ml šlapimo per valandą;

Sunkus šlapimo nelaikymas – nevalingai išteka iki 50 ml šlapimo per valanda;

Visiškas šlapimo nelaikymas – nevalingai išteka daugiau kaip 50 ml šlapimo per valanda.

23

Tarptautinė šlapimo nelaikymo organizacija išskiria penkis šlapimo nelaikymo tipus:

1. Įtampos šlapimo nelaikymas;

2. Imperatyvusis šlapimo nelaikymas;

3. Refleksinis šlapimo nelaikymas;

4. Šlapimo pūslės persipildymo šlapimo nelaikymas;

5. Ekstrauterinis šlapimo nelaikymas

Laikinas šlapimo nelaikymas

Nelaikymas, atsiradęs dėl ūminės ligos, pažeidžiančios apatinius šlapimo takus. Šio

pobūdžio nelaikymas gali būti sukeltas ir kitų dubens organų ūminių ligų, moters genitalijų ūminių

ligų. Dažniausiai negalavimas praeina, išgydžius ligą.

Dirgli šlapimo pūslė (skubos šlapimo nelaikymas)

Nevalingas šlapinimasis, susijęs su staigiu, stipriu noru šlapintis. Paprastai tai susiję su

nevalingais detruzoriaus susitraukimais, kurie geriausiai įrodomi urodinaminių tyrimų metu.

Nevalingai ir greitai susitraukus pūslės raumeniui, didėja intravezikalinis spaudimas, ir tai lemia

staigaus bei stipraus noro šlapintis atsiradimą. (Mattiasson 2001, 2005).

Įtampos šlapimo nelaikymas

Nevalingas šlapinimasis fizinio aktyvumo metu, kai padidėja pilvo slėgis be detruzoriaus

kontrakcijos ar pertemptos šlapimo pūslės. Nustatyta, kad didėjant pilvo slėgiui, susitraukia šlapimo

pūslės raukai ir tarpvietės raumenys, analinis raukas. Šie refleksai suteikia galimybę sulaikyti

šlapimą kosint, čiaudint, kitokio fizinio krūvio metu. Dėl įvairių priežasčių susilpnėjusios dubens

raumenų struktūros pirmiausia sukelia įtampos šlapimo nelaikymą (BØ, K. ir kt., 2007, Cornelia, J.

L., 2004).

Įtampos šlapimo nelaikymo klasifikacija:

0 tipas - pacientas skundžiasi tekėjimu, bet to nepatvirtina įrodymai;

I tipas - nelaikymas, sukeltas įtampos, yra nedidelis šlapimo pūslės kaklelio ir šlaplės

pasmukimas;

II tipas - įtampos sukeltas nelaikymas ir didesnis kaip 2 cm šlapimo pūslės kaklelio ir

šlaplės pasmukimas;

III tipas - šlapimo pūslės kaklelis ir šlaplė plačiai atviri, nėra šlapimo pūslės kontrakcijos;

vidinio sfinkterio nepakankamumas ir šlaplės deįnervacija.

24

Dažniausios priežastys: šlaplės hipermobilumas ir pūslės kaklelio padėties pakitimai esant įtampai,

vidinio sfinkterio nepakankamumas dėl nepavykusių šlapimo nelaikymo koreguojamųjų operacijų,

prostatektomijos, spindulinio gydymo, stuburo smegenų pažeidimų, mielomeningocelės (Baert ir

kt.,1996; Grise, Thurman, 2001).

Paradoksinis šlapinimasis

Šlapimo ištekėjimas dėl perpildytos šlapimo pūslės. Būdinga tai, kad pilnos šlapimo pūslės

spaudimas šiek tiek viršija šlapimo pūslės raukų spaudimą. Dėl to šiais atvejais dažniausiai

šlapimas išteka lašais. Priežastys: dėl vaistų hipotoninė ar atoninė šlapimo pūslė, tam tikros

neurologinės būklės (diabetas, stuburo smegenų pažeidimo atvejai, būklės po dubens organų

operacijų, vitamino B12 stoka ir kt.). Paradoksinį šlapinimąsi dažnai sukelia šlapimo pūslės kaklelio

ir šlaplės obstrukcija, ypač gerybinė prostatos hiperplazija (Kirby, R.,S., McConnell, D., J.,2009).

Mišrus skubos ir įtampos šlapimo nelaikymas. Tai dažna klinikinė situacija, kai šlapimo ištekėjimą

lemia sutrikdytos šlapimo sulaikymo struktūros ir kartu veikia dirglios pūslės faktoriai.

Sfinkterio nepakankamumas:

Šlaplės hipermobilumas. Pagrindinė priežastis - dubens dugno silpnumas. Dėl to didėjant pilvo

slėgiui rotuoja ir smunka pūslės kaklelis ir proksimalioji šlaplės dalis. Šlaplės hipermobilumas

dažnai atsiranda moterims, kurioms šlapimo nelaikymas nepasireiškia (BØ, K. ir kt., 2007).

Vidinio sfinkterio nepakankamumas. Tai tik vidinio sfinkterio funkcionavimo sutrikimas.

Apibūdinamas kaip atviras pūslės kaklelis ramybės metu ir mažas šlapinimosi pradžios spaudimas

(< 65 cm vandens stulpo). Šlaplės hipermobilumas ir vidinio sfinkterio nepakankamumas gali

egzistuoti kartu. Vidinio sfinkterio nepakankamumo priežastys: buvusios dubens operacijos,

šlapimo nelaikymo operacijos, šlaplės divertikulektomija, radikali histerektomija,

abdominoperinealinė tiesiosios žarnos rezekcija, uretrotomija, šlapimo pūslės kaklelio plastika,

mielodisplazija, priekinės stuburo arterijos sindromas, lumbosakralinės ligos, senėjimas ir estrogenų

stoka (Kirby, R.,S., McConnell, D., J.,2009).

25

1.5.1. Dubens dugno raumenų įvertinimas

Yra keletas tyrimo būdų, kuriais galima įvertinti dubens dugno raumenis: tai gali būti

spaudimo perineometro naudojimas, elektromiografija, ultragarsinis tyrimas, palpacija pirštais ir

magneto rezonanso tyrimas. Raumenų ištvermės ir jėgos vertinimas suteikia informacijos apie

raumenų nusilpimą ir padeda individualiai tam pacientui sudaryti specifines pratimų programos

pagrindą (Laycocks, J., Jerwood, D., 2001). Dubens dugno funkcijų įvertinimas yra nelengvas

uždavinys, nes iki šiol nei vienu tyrimo metodu nebuvo išmatuotos abi raumenų funkcijos:

suspaudimo jėga ir pakėlimas. Dauguma tyrimo metodų taikomi remiantis asmenine nuomone.

Klinikinė patirtis ir įgūdžiai atlieka svarbų vaidmenį sprendžiant apie rezultatų patikimumą ir

tinkamumą dabar ir ateityje (BØ, K., 2001, 2007).

Raumenų jėgos matavimas yra dažniausiai naudojamas metodas, norint išmatuoti dubens

dugno raumenų ištvermę ir jėgą. Tiriamųjų yra prašoma sutraukti dubens dugno raumenis

maksimalia jėga, išlaikyti suspaudus ir/arba sutraukti raumenis kiek įmanoma daugiau kartų

(ištvermė). Matavimai atliekami makštyje, tiesiojoje žarnoje ir šlaplėje naudojant rankinius

testavimo būdus (dinamometrai, spūdžio manometrus (perineometras), palpacija (makšties)) (BØ,

K., Sherburn, M., 2007).

1.6.1. Pilvo raumenų įvertinimas

Pilvo preso raumenų dinaminės jėgos ištvermei nustatyti plačiai taikomas testas sėstis ir

gultis. Šio testo yra keletas variantų. Tiriamasis guli sulenktomis 90�kampu kojomis, kurias

palaiko partneris, rankos pirštai sunertos už galvos ir stengiasi kuo daugiau kartų, be poilsio pauzių,

atsisėsti ir atsigulti. Vieną kartą atsisėdęs dešinės rankos alkūne paliečia kairės kojos kelį, kitą kartą

atsisėdęs kairės rankos alkūne paliečia dešinį kelį. Testas gali būti atliekamas 30 sek., tai pat 60,

120 sek. Skaičiuojama kiek kartų tiriamasis atsisėda iš viso. Testo metu ilsėtis negalima.

Tiriamieji, kurių silpnesni pilvo preso raumenys, testą sėstis ir gultis daro rankas laikydami

ne už galvos, bet sukryžiuotas ant krūtinės, taip rankų svoris priartinamas prie judesio ašies, ir

raumenų apkrova mažėja (Dadelienė, R., 2008; Dudonienė, 2008).

Liemens horizontalus laikymas gulint veidu aukštyn – šiuo testu matuojama statinė pilvo

preso raumenų jėga ir ištvermė. Tiriamasis atsisėda ant gimnastikos suolelio (ar kito suolo) taip, kad

klubų sąnariai būtų virš suolelio galo, rankos pirštais sunertos už galvos. Partneris laiko kojas

prispaustas prie suolelio. Po komandos „pradėt“ tiriamasis atsilošia atgal iki horizontalios padėties

26

(įjungiamas chronometras) ir stengiasi šioje padėtyje kuo ilgiau išlaikyti liemenį (Dadelienė,

R.,2006).

1.7.1. Nugaros raumenų įvertinimas

Liemens horizontalus laikymas gulint veidu žemyn – šiuo testu įvertinama nugaros

raumenų statinės jėgos ištvermė. Tiriamasis atsigula ant suolelio taip, kad klubo sąnariai būtų virš

suolelio galo, rankomis remiasi į grindis, o partneris kojas prispaudžia prie suolelio. Po komandos

„pradėt“ tiriamasis deda rankas už galvos ir laiko liemenį horizontalioje padėtyje (Dadelienė,

R.,2008 – cit.).

Liemens dinaminės jėgos ištvermei nustatyti taikomas testas lenktis ir tiestis. Tiriamasis

atsigula ant kušetės taip, kad klubo sąnariai būtų virš kušetės galo, partneris laiko kojas prispaustas,

o tiriamojo rankos už galvos, po komandos „pradėt“ tiriamasis lenkiasi ir tiesiasi. Lenktis ir tiestis

be poilsio pauzių, kuo daugiau kartų.

1.8.1. Kvėpavimo raumenų funkcijos įvertinimas

Kvėpavimo būklei įvertinti naudojamas maksimalaus įkvėpimo ir iškvėpimo slėgis –

specialūs prietaisai, taip pat rentgenologija, endoechoskopija, funkciniai mėginiai. Maksimalus

įkvėpimo slėgis, ligonis stengiasi iškvėpus maksimaliai įkvėpus maksimaliai įkvėpti per 1 –

3sek.(PImax). Iškvėpimo (PEmax) – po įkvėpimo per 1 – 3sek., stengiasi maksimaliai iškvėpti.

PImax rodo diafragmos jėgą. PImax mažėja esant diafragmos silpnumui ar paralyžiui, plaučių

hiperinfliacijos metu dėl diafragmos „suplokštėjimo“, esant diafragminio nervo (n.phrenicus)

pažeidimui, sergant nervų ir raumenų ligomis, krūtinės ląstos deformacijomis. (Malakauskas, K.,

Sakalauskas, R., 2000 – cit.).

27

1.9. Poveikio metodikos

1.9.1. Dubens dugno raumenų funkcijos sugrąžinimas 

Vyrų ir moterų šlapimo nelaikymas dažniausiai gydomas vaistais, specifiniais pratimais

arba chirurginiu būdu, kai nustatomos ligos priežastys. Gydymas taip pat priklauso nuo šlapimo

nelaikymo tipo ir kiek šlapinimosi sutrikimai veikia žmogaus gyvenimo kokybę. Daugumai

sergančiųjų nereikalinga operacija ir simptomus galima pašalinti arba susilpninti vartojant vaistus ar

pritaikius natūralios medicinos priemones. Daugeliu atvejų gyvenimo būdo, mitybos bei

šlapinimosi įpročių pakeitimo gali visiškai pakakti, kad būtų galima kontroliuoti inkontinenciją.

Daugelio šlapimo nelaikymo priežasčių galima kontroliuoti, taikant profilaktines

priemones:

Svorio mažinimas. Yra žinoma, kad viršsvoris ir nutukimas skatina

šlapimo nelaikymo epizodus, taigi, svorio kontrolė mažina šlapimo nelaikymo riziką.

Dubens raumenų stiprinimas. Jau po gimdymo reikia pradėti stiprinti

dubens raumenis. Kuo stipresni tarpvietės raumenys, tuo geriau jie atlieka savo funkciją, t.y.

padeda sulaikyti šlapimą. Stiprinti tarpvietės raumenis patariama ne tik pagyvenusioms, bet

ir jaunoms moterims, ypač po gimdymo. Tarpvietės raumenų tonusą ir jėgą padidina kasdien

atliekami Kėgelio pratimai, dubens dugno pratimai su grįžtamojo ryšio įranga „

Biofeedback“, “Paula“ metodika, „Cantieni“ metodika (Bales ir kt., 2000; Konstantinos, H.,

Eleni, K. and Dimitrios, H.,2006).

Šlapimo pūslės treniravimas atliekamas didinant laiko tarpus tarp ėjimų į

tualetą. Iš pradžių šlapinamasi kas dvi val., po to šis laikas ilginamas po 15min.

Vengti šlapimo pūslės dirginimo. Rekomenduojama sumažinti kavos

gėrimą iki vieno puodelio per dieną, negerti gazuotų gėrimų, ypač su kofeinu, nerūkyti.

Vidurių užkietėjimo profilaktika. Užtikrinti pakankamą vandens

vartojimą – iki dviejų litrų per dieną, valgyti daugiau vaisių ir daržovių, skaidulų turtingo

maisto.

Aktyvi fizinė veikla stiprina dubens raumenis, padeda atsikratyti

viršsvorio.

28

1.9.2. Pilvo, nugaros ir diafragmos raumenų sinergetinės funkcijos atstatymas 

Kūno stabilizavimo funkciją atlieka juosmeninė dalis, dubuo, pilvas, krūtininė stuburo

dalis ir krūtinė (Comerford, M.,2005).

Sutrikus kai kurių raumenų grupių veiklai, atsiranda netaisyklingas judesių stereotipas.

Nusilpę nugaros ar pilvo raumenys dar labiau atsipalaiduoja, juos pakeičia kiti, stipresni

(kompensacija). Todėl reikėtų stiprinti raumenis, atliekant stabilizavimo pratimus derinant su

kvėpavimu (Norris, C.,M., 2000; 1995; White, Saharmann, 1994)).

Skersinio pilvo raumens darbą per kvėpavimo iškvėpimo fazę sinergetiškai palengvina

diafragma, pakeldama vidaus organus 1 – 3 cm ir sumažindama vidinį pilvo spaudimą, skersinis

pilvo raumuo susitraukia ir stabilizuoja juosmens – dubens regioną (Hulme, 2002).

29

2.Tyrimas

2.1. Tyrimo kontingentas ir metodai Tyrimas buvo atliktas Kauno medicinos universiteto klinikose, urologijos skyriuje.

Tiriamųjų kontingentą sudarė – nuo 2010 metų sausio iki balandžio mėnesio, prostatos

hiperplazijomis sergantys pacientai. Sutikę tyrime dalyvauti pacientai, buvo testuojami (pilvo

raumenų statinės jėgos ištvermė, nugaros raumenų statinės jėgos ištvermė, dubens dugno raumenų

jėga, netiesiogiai įvertinama diafragmos jėga) prieš operaciją ir penkios dienos po operacijos,

Kauno medicinos universiteto klinikų urologijos skyriuje.

Tyrimas vyko hospitalizavimo laikotarpiu, kai buvo taikomi ir įvairūs gydymo būdai, t.y.

chirurginis gydymas ( radikali prostatektomija), medikamentinis gydymas.

2009 metų gegužės 12 dieną Kauno medicinos universitetas, bioetikos centras leidžia

vykdyti tyrimą (Nr. BC – SLF (M) – 177). (1 priedas)

Tyrime dalyvavo 20 tiriamųjų. Vyrų amžiaus vidurkis – 59 ± 6,9 metų(± standartinis

nuokrypis (±SD)) ( nuo 49 iki 74 metų). Gydymo pradžioje, t.y. prieš operaciją, atliktas tiriamųjų

vertinimas: pilvo raumenų statinės jėgos ištvermės testas, nugaros raumenų statinės jėgos ištvermės

testas, dubens dugno raumenų jėgos įvertinimas perineometru „Peritron“, netiesiogiai įvertinta

„MicroRPM“ prietaisu diafragmos jėga (PImax, PEmax), trumpas klausimynas. Praėjus penkioms

dienoms po operacijos pakartotinai atliekamas antrą kartą tie patys įvertinimai išskyrus klausimyną.

Pilvo raumenų statinės jėgos ištvermės testas. Tiriamasis guli ant nugaros, keliai sulenkti

900 kampu taip, kad pėdos visiškai remtųsi į kušetę, delnai padėti ant šlaunų. Tiriamasis atlieka

prisilenkimą, pirmiausiai pakeldamas galvą ir vėliau mentes ištiestomis rankomis, pirštais liečia

viršutinę girnelės dalį ir šioje padėtyje išsilaiko kiek galima ilgiau (Lindell et, 2007 – cit. iš

Hyytiainen et al., 1991). Testo pabaigos laikas fiksuojamas, kai tiriamasis nebeišlaiko ir tiriamojo

mentės paliečia kušetę. Laikas matuojamas chronometru sekundėmis. Testo norma – 300 sek.

6pav. Pilvo raumenų statinės jėgos ištvermės testas

30

Nugaros raumenų statinės jėgos ištvermės testas. Tiriamasis guli ant pilvo, kojos ištiestos

per kelius, kad pėdos remtųsi į kušetę, rankos priglaustos prie šonų. Tiriamasis atlieka nugaros

tiesimą, pirmiausiai pakeldamas galvą ir vėliau krūtinę, kad pakiltu kardinė atauga (apie 5 cm

atstumas nuo kardinės ataugos iki kušetės) ir išlaiko tokią padėtį kuo ilgiau. Testo pabaigos laikas

fiksuojamas, kai tiriamasis nebeišlaiko ir tiriamojo kardinė atauga paliečia kušetę. Laikas

matuojamas chronometru sekundėmis (norma – 300 sek.)(7pav.).

7pav. Nugaros raumenų statinės jėgos ištvermės testas

Maksimalus įkvėpimo slėgis (maximal inspiratory pressure, PImax) nustatomas, kuomet

tiriamasis visiškai iškvėpęs stengiasi maksimaliai stipriai 1 – 3 sek. įkvėpti prieš užtvarą, tuo metu

matuojamas susidaręs neigiamas slėgis.

Maksimalus iškvėpimo slėgis (maximal expiratory pressure, PEmax) nustatomas, kuomet

tiriamasis po visiško įkvėpimo maksimaliomis pastangomis 1 – 3 sek., stengiasi iškvėpti.

Maksimalūs įkvėpimo ir iškvėpimo slėgiai labai priklauso nuo tiriamojo pastangų.

Normalūs dydžiai priklauso nuo amžiaus, lyties, ūgio. Normalus PEmax > 100 cmH2O, PImax < -

60 cmH2O.

8pav. Micro Medical spirometras

31

Dubens dugno raumenų jėgos įvertinimas perineometru „Peritron“. Tiriamasis guli ant

dešinio šono, kojos sulenktos per kelius ir truputėli pritrauktos prie pilvo. Tiriamajam į tiesiąją

žarną įvedamas perineometro daviklis, liepiama įtempti maksimaliai dubens dugno raumenis, tuo

metu matuojama raumenų jėga.

9pav. „Peritron“ perineometras

Statistinė analizė

Statistinė duomenų analizė atlikta naudojantis SPSS for Windows 13.0 statistinės analizės

paketu. Rezultatai pateikiami kaip aritmetinis vidurkis ± standartinio nuokrypio (±SD).

Priklausomoms imtims palyginti taikytas neparametrinis Vilkoksono testas (Zv). Skirtumai, kai

p<0,05, buvo laikyti statistiškai reikšmingi.

32

2.2. Tyrimo rezultatai

2.2.1. Pilvo raumenų statinės jėgos ištvermės testo rezultatai 

Atlikus pilvo raumenų statinės jėgos ištvermės testą prieš operaciją gauta, kad vidutinė

testo atlikimo trukmė 116,05 ± 42,558 sekundės (±SD), minimali testo atlikimo trukmė 24

sekundės, maksimali testo atlikimo trukmė 181 sekundė. Po operacijos praėjus penkioms dienoms,

vidutinė testo trukmė buvo 44,6 ± 23,750 sekundės (±SD), minimali testo atlikimo trukmė – 10

sekundžių, maksimali testo atlikimo trukmė – 85 sekundės. Lyginant rezultatus gautus prieš ir po

operacijos, gauti tokie duomenys: minimalus testo atlikimo trukmės prieš ir po operacijos pilvo

raumenų statinės jėgos ištvermės skirtumas buvo 71,45 sekundės, t.y. pilvo raumenų statinės jėgos

ištvermės testo atlikimo trukmė buvo 71,45 sekundėmis trumpesnis, o maksimalus testo atlikimo

trukmės prieš ir po operacijos skirtumas – 96 sekundės. Lyginant testo atlikimo trukmę prieš ir po

operacijos, gautas statistiškai reikšmingas testo atlikimo trukmės sumažėjimas vidutiniškai 85

sekundėmis (p<0,05).

116,05

44,6

0

20

40

60

80

100

120

140

160

180

Laik

as, s

ek. Pilvo raumenų statinės jėgos

ištvermės testo rezultatai priešoperaciją (sek.)Pilvo raumenų statinės jėgosištvermės testo rezultatai pooperacijos (sek.)

p<0,05

6 pav. Tiriamųjų pilvo raumenų statinės jėgos ištvermės testo rezultatai prieš ir po operacijos

Tai pat buvo vertinama testo nutraukimo priežastis prieš ir po operacijos, t.y. skausmas

arba nuovargis. Atlikus duomenų analizę, prieš operaciją testą dėl skausmo nutraukė 5 tiriamieji, o

kiti 15 – dėl nuovargio.

33

Po operacijos testo nutraukimo priežastis - skausmas. Visi 20 tiriamųjų, tai įvardino.

Gautus rezultatus galima paaiškinti tuo, kad tiriamiesiems buvo atlikta chirurginė intervencija

apatinėje pilvo dalyje.

2.2.2. Nugaros raumenų statinės jėgos ištvermės testo rezultatai 

Įvertinus gautus nugaros raumenų statinės jėgos ištvermės rezultatus paaiškėjo, kad

vidutinė testo atlikimo trukmė prieš operaciją – 115,5 ± 63,487 sekundės (± SD), minimali testo

atlikimo trukmė 27 sekundės, maksimali – 302 sekundės. Antrojo testavimo metu, t.y. praėjus

penkioms dienoms po operacijos, vidutinė testo trukmė 60,75 ± 31,342 sekundės (± SD) , minimali

testo atlikimo trukmė 15 sekundžių, o maksimali – 135 sekundės.

Lyginant gautus rezultatus, prieš ir po operacijos, minimali testo atlikimo trukmės

skirtumas buvo 12 sekundžių, maksimali testo atlikimo trukmė - 167 sekundės. Palyginus testo

atlikimo trukmę prieš ir po operacijos, gautas statistiškai reikšmingas testo atlikimo sumažėjimas

vidutiniškai 54,75 sekundėmis (p<0,05).

115,5

60,75

20

40

60

80

100

120

140

160

180

200

Laik

as, s

ek. Nugaros raumenų statinės jėgos

ištvermės testo rezultatai priešoperaciją (sek.)Nugaros raumenų statinės jėgosištvermės testo rezultatai pooperacijos (sek.)

p<0,05

9 pav. Nugaros raumenų statinės jėgos ištvermės testo rezultatai prieš ir po operacijos

Tai pat buvo vertinama testo nutraukimo priežastis, prieš ir po operacijos.

Prieš operaciją testą nutraukė 6 tiriamieji dėl skausmo apatinės nugaros srityje, o 14

tiriamųjų dėl nuovargio atsiradusio testo metu.

Po operacijos, 7 tiriamųjų testo nutraukimo priežastis – skausmas, o kitų 13 vyrų – nuovargis.

34

2.2.3. Dubens dugno raumenų jėgos matavimo rezultatai 

Vertinant dubens dugno raumenų jėgą perineometru prieš operaciją nustatyta, kad vidutinė

dubens dugno raumenų jėga – 142,15 ± 28,303 mmHg (± SD), minimali raumenų jėga 81 mmHg, o

maksimali dubens dugno raumenų jėga – 190 mmHg.

Antrojo testavimo metu, vidutinė dubens dugno raumenų jėga buvo 153,85 ± 26,222

mmHg (± SD), mažiausia dubens dugno raumenų jėga 103 mmHg, o didžiausia – 196 mmHg.

Įvertinus gautus matavimo rezultatus, prieš ir po operacijos, minimali dubens dugno

raumenų jėga padidėjo 22 mmHg, o maksimali – 6 mmHg. Gautas statistiškai reikšmingas dubens

dugno raumenų jėgos matavimo perineometru padidėjimas vidutiniškai 11,70 mmHg (p<0,05).

142,15153,85

80

100

120

140

160

180

200

mm

Hg

Perineometrorezultatai priešoperaciją (mmHg)

Perineometrorezultatai pooperacijos (mmHg)p<0,05

12 pav. Perineometro rezultatai prieš ir po operacijos

35

2.2.4. Kvėpavimo raumenų funkcijos įvertinimas 

Atlikus maksimalaus įkvėpimo slėgio (PImax) matavimus prieš operaciją, vidutinis

maksimalaus įkvėpimo slėgis tarp tiriamųjų buvo 67 ± 8,316 cmH2O (± SD), mažiausias – 49

cmH2O, o didžiausias – 82 cmH2O.

Antra kartą atlikus matavimus, t.y. praėjus penkioms dienoms po operacijos, vidutinis

maksimalaus įkvėpimo slėgis buvo 50,50 ± 8,153 cmH2O (± SD), minimalus įkvėpimo slėgis – 39

cmH2O, o maksimaliausias – 69 cmH2O.

Lyginant duomenis, gautus prieš ir po operacijos, minimalus maksimalaus įkvėpimo slėgio

skirtumas buvo 10 cmH2O, t.y. maksimalaus įkvėpimo slėgis 10 cmH2O mažesnis, o maksimalus

skirtumas – 13 cm cmH2O.

Gautas statistiškai reikšmingas maksimalaus įkvėpimo slėgio sumažėjimas vidutiniškai

16,50 cmH2O (p<0,05).

67

50,5

35

40

45

50

55

60

65

70

75

80

cmH

2O

PImax prieš operaciją (cmH2O)

PImax po operacijos (cmH2O)

p<0,05

13 pav. Maksimalaus įkvėpimo slėgio rezultatai prieš ir po operacijos

Vertinant maksimalaus iškvėpimo slėgį (PEmax) prieš operaciją, vidutinis maksimalaus

iškvėpimo slėgis tarp tiriamųjų – 74,45 ± 16,897 cmH2O (± SD), minimaliausias – 52 cm cmH2O, o

maksimaliausias buvo 111 cmH2O.

Antrojo testavimo metu, tiriamųjų duomenys vertinant maksimalaus iškvėpimo slėgį,

vidutinis maksimalaus iškvėpimo slėgis buvo 53,50 ± 12,722 cmH2O (± SD), minimalus – 41

cmH2O, o maksimalus – 83 cmH2O.

36

Vertinant duomenys prieš ir po operacijos, minimaliausias skirtumas buvo 11 cmH2O,

maksimaliausias – 28 cmH2O.

Gautas statistiškai reikšmingas maksimalaus iškvėpimo slėgio sumažėjimas vidutiniškai 28

cmH2O (p<0,05).

74,45

53,5

35

45

55

65

75

85

95

cmH

2O PEmax prieš operaciją (cmH2O)PEmax po operacijos (cmH2O)

p<0,05

14 pav. Maksimalaus iškvėpimo slėgio rezultatai prieš ir po operacijos

2.2.5. Klausimyno rezultatai 

Tiriamieji buvo apklausiami, prieš pradedant testavimą, ar jaučia apatinės nugaros dalies

skausmą „apskritai“, „paskutiniųjų metų laikotarpyje“ ir „šiandien“.

Gauti tokie duomenys: „apskritai“ jaučia skausmą 18 tiriamųjų, „paskutiniųjų metų

laikotarpyje“ jautė skausmą 17 tiriamųjų, o „šiandien“, t.y. tyrimo dieną – 4 tiriamieji.

Tai pat buvo vertinamas skausmo pobūdis: „stiprus“, „vidutinis“, „silpnas“, „ne“- nebuvo

skausmo.

„Ar apskritai jautėte kada nors apatinės nugaros dalies skausmą?“ klausimyne, vidutinį

skausmą jautė 13 tiriamųjų, stiprų – 5, visiškai apatinės nugaros dalies skausmo nejautė 2 tiriamieji.

„ Ar paskutiniųjų metų laikotarpyje jautėte apatinės nugaros dalies skausmą?“ klausimyne,

vidutinį skausmą jautė 16 tiriamųjų, stiprų – 1, o jokio skausmo – 3.

„ Ar šiandien jaučiate apatinės nugaros dalies skausmą?“ klausimyne, vidutinį skausmą

jautė 1 tiriamasis, silpną skausmą jautė 3 tiriamieji, nejautė skausmo – 14.

37

3. Tyrimo rezultatų aptarimas

Tyrimo metu tiriamiesiems buvo matuojama liemens (pilvo ir nugaros) statinė jėgos

ištvermė prieš ir po prostatos displazijų operacijų. Įvertinus gautus duomenis, pilvo ir nugaros

raumenų statinė jėgos ištvermė sumažėjo. Tyrimais nustatyta, jog pilvo ir nugaros raumenų statinė

jėgos ištvermė yra pakankama, kuomet tiriamasis geba išlaikyti reikiamą kūno padėtį 5 min. ir

daugiau (Alaranta ,H. ir kt., 1995; Holmstrom, E. ir kt. 1992). Mūsų atliktas tyrimas parodė, kad

prieš operaciją tiriamųjų pilvo (3 min) ir nugaros (2 min 32 s) raumenų funkcinė būklė buvo

nepakankama, o po operacijos pilvo (1 min14 s) ir nugaros (1 min 1 s) raumenų būklė pablogėjo.

Kitų autorių moksliniai tyrimai rodo, jog liemens raumenų funkcinė būklė taip pat svarbi liemens

stabilumui (Kusak, J., 2009).

Vertinta dubens dugno raumenų jėgą prieš ir po prostatos displazijų operacijų, dubens

dugno raumenų jėga padidėjo. Išanalizavus mokslinę literatūrą neradome duomenų apie vyrų

dubens dugno raumenų jėgos matavimo normas ir pokyčius po chirurginių operacijų. Palyginome

gautus duomenis su moterų dubens dugno raumenų jėgos matavimo rezultatais, kurios gimdė

natūraliais gimdymo takais. Matavimai buvo atlikti nuo 2 iki 3 mėnesių prieš gimdymą, ir antrą bei

šeštą mėnesį po gimdymo. Tyrimo išvados teigia, kad dubens dugno raumenų funkcijos patologinis

sutrikimas atsiranda po gimdymo ir išsilaiko mažiausiai 6 mėnesius po gimdymo (S.J. Lee ir kt.

2000). Manome, kad panašūs mechanizmai gali būti stebimi ir vyrams, tačiau norint pagrįsti šį

teiginį, reikalingi išsamesni ir ilgesnės trukmės dubens dugno raumenų jėgos vertinimo tyrimai.

Taip pat tyrinėjome literatūros šaltinius, ieškodami priežasties, kodėl padidėjo dubens dugno

raumenų jėga po operacijos. Žinant, kad pilvo statinės jėgos ištvermės testo nutraukimo priežastys

po operacijos buvo skausmas, o dubens dugno raumenis su liemens ir kvėpavimo (diafragma)

raumenimis sieja sinergetinis ryšys (jų jėga sumažėjo) (Carriere, 1998), manome jog būtent

skausmas buvo vienas svarbiausių veiksnių, dėl kurio padidėjo dubens dugno raumenų jėga

(Kėvelaitis, E., 2006). Skausmas - jutimas, atsirandantis pažeidus audinius ir sukeliantis

apsaugines reakcijas, kuomet dirginami nociceptoriai vidinio skausmo metu lemia pilvo raumenų

įtempimą (Kėvelaitis, E., 2006). Kita galima dubens dugno raumenų jėgos padidėjimo priežastis –

po operacijos įvestas kateteris, kuris taip pat gali dirginti šlapimo takus ir taip didinti dubens dugno

raumenų tonusą.

Atlikus kvėpavimo funkcijos įvertinimus prieš ir po operacijos, kvėpavimo raumenų

funkcija sumažėjo. Literatūroje pateikiamos tokios kvėpavimo raumenų funkcijos vertinimo normos

- normalus PEmax >100 cmH2O, PImax < 60 cmH2O. Normalūs dydžiai priklauso nuo amžiaus,

lyties, ūgio. Mūsų tyrimo metu gautų duomenų vidurkis prieš operaciją (PImax – 67 cmH2O)

38

atitinka normalias vertinimo normas, PEmax – 74,45 cmH2O – buvo mažesnis nei norma. Po

operacijos PImax - 50,50 cmH2O, o PE max – 53,50 cmH2O statistiškai reikšmingai sumažėjo.

Vertinant kliniškai, PImax svarbesnis, nes rodo diafragmos jėgą. PImax mažėja esant diafragmos

silpnumui ar paralyžiui, sergant nervų ir raumenų ligomis. PEmax dydis mažėja esant raumenų

silpnumui, ypač pilvo sienos ir vidinių tarpšonkaulinių raumenų (Makalauskas, K., Sakalauskas, R.,

2000). Ilgalaikis iškvėpimas aktyvuoja diafragmą, bet tai pat ir vidinį bei išorinį įstrižinius pilvo

raumenis (Hulme ir kt.,2002).

39

Išvados 4. Įvertinus liemens raumenų statinės jėgos ištvermės pokyčius prieš ir po prostatos displazijų

operacijų, raumenų jėgos ištvermė statistiškai reikšmingai sumažėjo (p<0,05). 5. Įvertinus kvėpavimo raumenų funkciją prieš ir po prostatos displazijų operacijų, kvėpavimo

raumenų funkcija statistiškai reikšmingai sumažėjo (p<0,05). 6. Įvertinus dubens dugno raumenų jėgą prieš ir po prostatos displazijų operacijų, raumenų

jėga statistiškai reikšminagai padidėjo (p<0,05). Šiuos pokyčius galėjo lemti skausmas ir išorinis dirgiklis (po operacijos įvestas kateteris).

40

Tyrimo trūkumai ir galimos klaidos

Atlikus tyrimą ir kritiškai įvertinus rezultatus, manome, kad žemiau įvardinti veiksniai,

galėjo įtakoti rezultatus:

1. Nepakankama tiriamųjų imtis. Reikėtų didesnės, rezultatai būtų tikslesni.

2. Įvertinti reikėtų ne du kartus, o daugiau kartu ( mažiausiai tris kartus).

3. Manome, kad tikslingiau būtų antrą vertinimą atlikti vėliau nei penkios

dienos po operacijos, dėl organizmo reakcijos į skausmą.

41

Rekomendacijos

Kineziterapeutas , dirbantis su pacientais, sergančiais prostatos ligomis, turi mokėti

įsivertinti liemens, dubens dugno ir kvėpavimo raumenų funkcinę būklę ir parinkti tinkamas

poveikio metodikas. Formuoti kryptinga kineziterapijos programą.

42

Literatūra

1. Dadelienė R. Kineziologija. Lietuvos sporto informacijos centras, Vilnius, 2008. ISBN 978-

9986-574-98-9.

2. Dudonienė V. Stuburo stabilizavimo pratimai. Kaunas, 2008. ISBN 978-9955-622-64-2.

3. Česnys G., Tutkuvienė J., Barkus A., Gedrimas V.L., Jankauskas V., Rizgelienė R., Žukienė

J.

4. Kusak J. Judesių valdymo mokymo giliesiems pilvo raumenims stiprinti taikymas

sveikiems, nesportuojantiems asmenims, reabilitacijos bakalauro baigiamasis darbas /

vadovas V. Zaveckas; Kauno medicinos universitetas, Slaugos fakultetas, Kineziologijos ir

sporto medicinos katedra. – Kaunas, 2009.

5. Makalauskas, K., Skalauskas, R. Funkcinė kvėpavimo diagnostika. Kaunas, 2000.

6. Žmogaus anatomija 1. Vilniaus universitetas, 2008. ISBN 978-9955-33-361-6.

7. Stropus R., Tamašauskas K.A., Paužienė N. Žmogaus Anatomija , Vitae litera, Kaunas,

2005. ISBN 9955-686-00-6.

8. Alaranta H, Luoto S, Heliovaara M, Hurri H. Static back endurance and the risk of low-

back pain. Clin Biomech (Bristol, Avon). 1995;10:323-324.

9. Arrighi H., Guess H., Metter E., Fozard J. Symptoms and signs of prostatism as risk factors

for prostatectomy. Prostate 1990; 16:253-61.

10. Baert , L., Elgamal A A, Van Popel H, (1996) Complications of radical prostectomy. Springer –

Verlag, Berlyn, p 139 – 156.

11. BØ K. Pelvic floor musele exercise and urinary incontinence - train yourself continent.

Tidsskr Nor Laegeforen. 2000 Nov 30;120(29):3583-9.

12. BØ K. Pelvic floor musele strength and resppnse to pelvic floor musele training for stress

urinary incontinence. Neurourol Urodyn. 2003;22(7):654-8.

13. BØ K., Finckenhagen H.B. Is there any difference in measurement of pelvic floor musele

strength in supine and standing position? Actą Obstet Gynecol Scand. 2003 Dec;82(12):

1120-4.

14. BØ K., Sherbun M. Transabdominal ultrasound measurement of pelvic floor muscle activity

when activated direcly or via transversus abdominis muscle contraction, Neurourol Urodyn.

2003.

43

15. BØ, K. & Sherburn, M. (2005). Evaluation of female pelvic - floor muscle function and

strength. Phys Ther, 85:269 – 282.

16. BØ, K., Finckenhagen HB. Vaginal palpation of pelvic floor muscle strength: inter – test

rerproducibility and the comparison between palpation and vaginal squeeze pressure. Acta

Obstet Gynecol Scand. 2001.

17. Burgio, K. L., Robinson, J. C, Engei, B. T. (1986). The role of biofeedback in Kegel

exercise training for stress urinary incontinence. American Journal of Obstetrics and

Gynaecology, 1 (154), 58-64.

18. Cantieni B. Tiger Feeling. München, Südwest Verlag, 2003. ISBN 9955-13-039-3.

19. Carriere, B. (1998). The Swiss Ball: Theory, Basic Exercises and Clinical Application. New

York: Springer.

20. Carriere, B. (2002). Fitness for the Pelvic Floor. New York: Thieme.

21. Cornelia, J.L. (2004). Management in stress urinary incontinence. Rev Urol, 6(suppl 5):S18-

S25.

22. Dietz H.P., Jarvis S.K., Vancaillie T.G. The assessment of levator musele strength: a

validation of three ultrasound techniąues. Int Urogynecol J Pelvic Floor Dysfunct 2002;

13(3): 156-9.

23. Franklin, E. (2003). Pelvic Power: mind/body exercises for strength, flexibility, posture, and

balance for men and women. New Jersey: Elysian Editions.

24. Freeman, R.M. (2004). The role of pelvic floor muscle training in urinary incontinence.

BJOG: an International Journal of Obstetrics and Gynaecology. December, Vol. Ill,

Supplement 1, pp. 37-40.

25. Garraway W.M., Kirby R.S. Benign prostatic hyperplasia: effects on quality of life and

impact on treament decisions. Urology 1994; 44:629-36.

26. Garraway W.M., Kirby R.S., Russell E.B.A.W. et al. Impact of previously ultraukądų

benign prostatic hyperplasia on the daily activities of middle – aged and elderly men. Br J

Gen Pract 1993; 43:318-21.

27. Goldberg, R.P. Effects of pregnancy and childbirth on pelvic floor (2007). Springer London.

172 p.

28. Grise P, Thurman S, 2001. Urinary incontinence following treatment of localized prostate cancer.

Cancer control 8(6):532-539.

29. Hodges, PW. Is there a role for Transversus abdominis in lumbo-pelvic stability? Manual

Therapy 1999;4(2):74-86.

44

30. Holmstrom E, Moritz U, Andersson M. Trunk muscle strength and back muscle endurance

in construction workers with and without low back disorders. Scand J Rehabil Med.

1992;24:l-10.

31. Hulme, J. A. (2002), Pelvic Pain and Low Back Pain: A Handbook for Self Care &

Treatment. Montana: Phoenix Publishing Co.

32. Kirby S.R., McConnell J.D. Gerybinė prostatos hiperplazija. Nacionalinis medicinos

mokymo centras, 2009. ISBN 978-609-95079-1-0.

33. Konstantinos, H., Eleni, K. and Dimitrios, H. (2006). Dilemmas in the management of

female stress incontinence: the role of pelvic floor muscle training. Int Urol Nephrol.

34. Kuhnert Ch., (2005). Munich. Pelvic floor training program Tecsana ltd, Munich

35. Laycock, J., Jerwood, D. (2001). Pelvic Floor Muscle Assessment: The Perfect Scheme.

Physiotherapy, 12 (87), 631-642.

36. Lee S.J., Park J.W. Follow-up evaluation of the effect of vaginai delivery on the pelvic

floor. Dis Colon Rectum. 2000 Nov;43(l 1): 1550-5.

37. Lockstad, Harry, M.C.(2003). Prevence of Back Pain during Pregnancy. Spine Apr

15;30(8):983-91.

38. Mayers R P 1995 Radical retropubic prostatectomy: balance between preserving urinary

continence and archievement of negatyve margins. European Urology 27:32-33.

39. Meyer S., Hohlfeld P., Achtari C, Russolo A., De Grandi P. Birth trauma: short and long

term effects of forceps delivery compared with spontaneous delivery on various pelvic floor

parameters. BJOG. 2000 Nov;107(l l):1360-5.

40. Morkved S., Bo K. Effect of postpartum pelvic floor musele training in prevention and

treatment of urinary incontinence: a one-year follow up. British Journal of Obstetrics &

Gynaecology. 2000 Aug, Vol. 107, Issue 8, Pages 1022-8.

41. Norris, C.M. (2000). Back Stability. Humans Kinetics.

42. Polden, M., Mantle, J. Physiotherapy in Obstetrics and Gynaecology. Oxford: Butterworth-

Heinemann. 2001

43. Richardson C.A., Hodges P., Hides J. (2005). Therapeutic exercise for liumbopelvic

stabilization.Churchill Livingstone: Harcourt Publishers. 12 p.

44. Sapsford R. Rehabilitation of pelvic floor muscle utilizing trunk stabilization. Manual

therapy 9. 2004 October 3-12.

45. Sapsford R., Hodges P.W. Contraction of the pelvic floor muscles during abdominal

maneuvers. Arch Phys Med Rehabil. 2001 Aug;82(8): 1081-8.

45

46. Shafik A., El – Sibai O. Study of the levator ani muscle in the multipara: role of levator

dysfunction in defecations disorders. J Obestet Gynaecol. 2002 Mar;22(2):187-92.

47. Shafik A., El-Sibai O. Levator ani muscle activity in pregnancy and the postpartum period: a

myoelectric study. Clin Exp Obstet Gynecol. 2000;27(2): 129-32.

48. Shafik A., El-Sibai O. Study of the levator ani muscle in the multipara: role of levator

dysfunction in defecation disorders. J Obstet Gynaecol. 2002 Mar;22(2): 187-92.

49. Vickers, D. & Davila, G.W. Kegel Exercises and Biofeedback. (2006). Springer London.

303-310.

50. Woodman, P.J. & Graney, D.O. (2002). Anatomy and physiology of the female perineal

body with relevance to obstetrical injury and repair. Clinical anatomy, 15:321-334.

46

Priedas