Lietuvių vestuvių papročiai

Skuodo Pranciškaus Žadeikio gimnazija, Vida Stončaitienė, 2010 m.

Vestuviniai papročiai ir tradicijos yra neatskiriama liaudies

kultūros dalis

Porinė šeima formavosi grupinės šeimos gelmėse.

Pirmąkart lietuvių vestuvės buvo paminėtos Petro Dusburgiečio

1286 metais.

Senovėje kalnėnai ir žemaičiai didžiai vėlai tepačiavos, nesgi pirm 30 metų vyriškam pačią

vesti, o motriškai už vyro tekėti tarė dėl pačiudums nesveika, o dėl namų didelė

nenauda esanti, ką šiandien patarlė tebstigavoja minavojama: „Žilė galvoje, velnias

uodegoje” (S. Daukantas)

PIRŠLYBOS

Piršliai senovėje jodavo raiti, tačiau nuo XIX a. paskutiniųjų dešimtmečių paplito paprotys važiuoti, prikabinus arkliams

barškučius ar skambutį.

Po sutartuvių vykdavo apžvalgos (peržiūros, ūkvaizdžiai).

Suderėjimo metu būdavo surašoma jaunosios dalies

sutartis, kurioje nurodydavo visą daliai duodamą turtą.

Po sėkmingų pražvalgų jaunosios namuose įvykdavo

sužadėtuvės.

Svarbūs šventės simboliai yra jaunųjų dovanos. Tai pasižadėjimo vienas kitą mylėti ženklai, kuriuos prasminga išsaugoti ir po vestuvių.

XVII a. dovanomis buvo keičiamasi per

sužadėtuves

20 dienų nuo sužadėtuvių (žiedynų, užgertuvių, rankpaduotuvių) iki vestuvių buvo jaunosios

nuotakavimo, arba mergavimo, laikas, per kurį ji ruošdavo dovanas, siūdavo vyrui marškinius.

Mergavimo paprotys siejamas su užsakų laiku.

Lietuvių vestuvės iki XX a. išlaikė ritualinį jaunosios ir jaunojo

pusių supriešinimą.

Vestuvės prasidėdavo abiejų jaunųjų namuose pintuvių (mergvakario, vakaronių)

apeigomis.

Vienas iš svarbiausių vestuvinių apeigų momentų buvo nuotakos atsisveikinimas ir išvykimas iš savo namų į vyro namus.

Grįžusius iš jungtuvių jaunuosius ar parvežtą marčią tėvai sutikdavo su vandeniu, druska,

duona ir ugnimi.

Viena iš svarbiausių vyro namuose apeigų buvo jaunųjų

guldytuvės.

Keltuvės pirmarytį buvo atliekamos su apeigomis, muzika ir triukšmu.

Etnografinių vestuvių apeigose tik nedidelė dalis jų dalyvių yra paprasti svečiai. Dauguma

turi tam tikras pareigas ir užduotis, priklausomai nuo statuso šeimoje.

Kvieslys. XVII a. pirmoje pusėje žinią apie vestuvių personažą – kvieslį pateikė E.Vagenris. Šimtmečiu vėliau kvieslį pamini

K.Donelaitis „Metuose”. („Štai, kvieslys puikiai rėdyts ir raits pasirodė, Ir visus svotbon ateit pas Krizą paprašė.”). Kvieslio

vaidmuo išliko svarbus ir XIX amžiuje.

Rūtų įteikimas.

Nuo žilos senovės vertinama jaunimo dorovė- skaistybė.

Apeiginė vestuvių duona skirta nuotakai ir jos giminei sujungti į

vieną giminingą kolektyvą.

Pažymėtina, kad visos vestuvių apeigos buvo

kupinos religinių, simbolinių, magiškų veiksmų, burtų,

tariamai turinčių apsaugoti jaunuosius nuo visokių

blogybių ir jiems suteikti visokios gerovės.

Vestuvių apeigose, svarbią vietą užėmė paukščių ir žalčių, kaip gyvybinės jėgos amžinumo,

simbolių kultas

Piršlio korimo paprotys gyvas ir šiandien

Naujos sąvokosGrupinė santuoka – dviejų artimų žmonių

santuoka (pvz. brolis su seserimi).Matriarchalinė šeima, santvarka – tai pirmykštė bendruomenė, kur moterys vaidina vyraujantį

vaidmenį : turtas ir pareigos paveldimos motinos linija, santuokoje vyras paveldus

moters valiai.Monogaminė šeima – santuokos forma, kai

tuokiasi vienas vyras su viena moterimi.Patriarchalinė santvarka – Santuokos forma,

kurioje vyrai vaidini vyraujantį vaidmenį. Paremtas vyriausio šeimos nario valdžia.

Karvojus – svočios pyragas.

Užduotis. Kodėl turime puoselėti tradicijas?

Literatūra

A. Vaicekauskas „ Lietuvių šeimos papročiai”

Pranė Dundulienė „ Lietuvos etnologija”

V. Valatka „ Kraičio skrynios ir kraitis”

Simonas Daukantas „Lietuvių būdas”