VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETASISTORIJOS FAKULTETAS

LIETUVOS ISTORIJOS KATEDRA

Valdas Selenis

LIETUVOS ISTORIJOS MOKSLO RAIDA

Metodinė priemonė

Vilnius, 2011

UDK 947.45(091)(075.8) Se56

Metodinė priemonė apsvarstyta Vilniaus pedagoginio universite-to Istorijos fakulteto Lietuvos istorijos katedros posėdyje 2011 m. sausio 20 d. (protokolo Nr. 3), Vilniaus pedagoginio universiteto Is-torijos fakulteto tarybos posėdyje 2011 m. sausio 24 d. (protokolo Nr. 1-35) ir rekomenduota spausdinti.

Recenzentai:dr. Povilas Lasinskas (Vytauto Didžiojo universitetas)doc. dr. Aurimas Švedas (Vilniaus universitetas)

© Valdas Selenis, 2011© Vilniaus pedagoginis universitetas, 2011

ISBN 978-9955-20-635-4

�

Turinys

ĮVADINėS PASTABoS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 5

LIETUVOS ISTORIJOS MOKSLO ISTORIOGRAFIJA . . . . . . . . . . . . . . 10

LIeTuVoS ISTorIogrAfIjoS ISTorIjoS ŠALTINIAI . . . . . . . . . . . . . 16

LIeTuVoS ISTorIjoS MokSLo IŠTAkoS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 20

LIeTuVoS ISTorIjoS MokSLAS XIX AMžIuje . . . . . . . . . . . . . . . . 28Institucijos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 28Vilniaus istorijos mokykla . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 30Pozityvistai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 32romantikai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 33

LIeTuVoS ISTorIjoS MokSLAS XX AMžIAuS PIrMojoje PuSėje . . . . . 44Lietuvių istorikai rusijos ir Šveicarijos universitetuose . . . . . . . . . 44Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universitetas . . . . . . . . . . . . . . . . 45Vilniaus (Stepono Batoro) universiteto istorikai . . . . . . . . . . . . . 48Istorikų organizacijos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 48Antano Smetonos lituanistikos institutas . . . . . . . . . . . . . . . . 50Lietuvos istorikai tarptautiniuose istorijos mokslo kongresuose . . . . . 51kolektyviniai veikalai. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 52Istorikų moksliniai interesai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 54Istorikų mintys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 56

LIeTuVoS ISTorIkAI IŠeIVIjoje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 66kur važiuoti? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 66Išlikę istorikais . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 67Istorikų organizacijos išeivijoje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 69Sumanymai parengti Lietuvos istorijos sintezę . . . . . . . . . . . . . 71ryšiai su istorikais, dirbusiais sovietinėje Lietuvoje . . . . . . . . . . . 72Istorikų mintys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 74

LIeTuVoS ISTorIjoS MokSLAS SoVIeTMečIu . . . . . . . . . . . . . . . 78okupacija ir represijos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 78Istorikų darbai per pirmąją sovietų ir nacių okupacijas . . . . . . . . . 78Istorijos darbų tematika. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 79Institucijos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 81Istorijos rašymo strategijos ir istorikų „nuodėmės“ . . . . . . . . . . . 83

ATGIMIMO LAIKOTARPIS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 88

ATkūruS NePrIkLAuSoMyBę . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 94

SANTRUMPOS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 98

PRIEDAI . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 99

�

Įvadinės pastabos

Lietuvos istoriografijos istorija, apie kurią svajojo dar Zenonas Ivinskis ir kiti žymūs istorikai, vis dar neparašyta. Tokią padėtį lemia nevienodas skirtingų Lietuvos istorijos mokslo raidos etapų ištirtu-mo lygis ir vis dar vykstančios diskusijos dėl lūžinių istoriografijos reiškinių ir procesų vertinimo. Šis kursas, žinoma, į tokią, manau, kolektyvinio darbo reikalaujančią sintezę nepretenduoja, o yra skirtas tik supažindinti studentus su Lietuvos istorijos mokslo raidos problemomis ir istoriografija. ypatingas dėmesys skiriamas profesionalios Lietuvos istoriografijos atsiradimo ir formavimosi pro-cesui XIX ir XX a., nes šiais amžiais istorijos mokslas kaip atskira disciplina įsitvirtino akademinėse institucijose, atsirado tyrimų cen-trai, istorijos rašymas ir tyrimai tapo masiniu reiškiniu1. Nacionalinių istoriografijų atsiradimo ir vystymosi procesas dažnai sutapo su na-cionalinių valstybių susikūrimu. kurso pradžioje trumpai aptariama Lietuvos istorijos mokslo raidos periodizacija. ji apima renesansinę istoriografiją (A. rotundas-Mieleskis, M. Stryjkovskis), baroko istorio-grafiją (A. Vijūkas-kojelavičius), Apšvietos istoriografiją (A. Naruševi-čius, N. Dogelis), romantizmo istoriografiją, ankstyvojo pozityvizmo atstovus, aušrininkų darbus, istorizmo (vidinio pozityvizmo) istorio-grafiją (1905–1940 m. laikotarpis), sovietmečio istoriografiją (mark-sizmą ir istorinį materializmą, 1945–1988 m.), išeivijos istoriografiją,

� Vaizdumo ir informatyvumo prasme XIX–XX a. istorijos mokslo centrams ir istoriko profesijos

raidai palyginti naudingiausias yra neseniai išleistas ir Tarptautiniame istorijos mokslų kongre-

se Amsterdame pristatytas inovatyvus atlasas: Atlas of European Historiography: The Making of a

Profession, 1800–2005 (Writing the Nation), Palgrave Macmillan, 20�0. Lietuva, kaip ir kitos šalys,

šiame leidinyje pristatytos Europos kontekste. Toliau duomenys iš šio leidinio bus pateikiami

prieš sutrumpinimą AEH.

�

atgimimo ir valstybės atkūrimo laikotarpį (1988–1990 m.) ir dabartinį laikotarpį.

Studentai supažindinami su šaltiniais (veikalais, šaltinių publi-kacijomis, korespondencija, memuarais, oficialiaisiais dokumentais ir kt.). kalbant apie istoriografiją pristatomi autoriai ir pagrindiniai jų (j. Matuso, I. jonyno, A. janulaičio, Z. Ivinskio, j. yčo, V. Merkio, A. Šidlausko, r. griškaitės, V. krapausko, A. Bumblausko, A. ra-gausko, e. Bakonio, P. Lasinsko, A. Švedo, A. giedos, r. Šimkaus ir kitų) darbai. Po šio įvado išsamiau aptariami atskiri raidos etapai.

Lietuvos istorijos mokslo ištakos. renesanso, baroko ir Apš-vietos istoriografija. M. Stryjkovskio, A. rotundo, A. Vijūko-kojela-vičiaus istorijos vaizdiniai, perimti XIX a. istorikų.

Romantizmas Lietuvos istorijos moksle. romantizmo sam-prata ir jo vieta Lietuvos istorijos moksle. Pateikiamas Z. Ivinskio požiūris ir apibūdinamas romantizmas. žymiausi XIX a. istorikai Vilniaus universitete ir už jo ribų (j. Lelevelis, I. Danilavičius, j. ja-roševičius, S. Stanevičius, M. Valančius, I. onacevičius, S. Daukan-tas, T. čackis, M. Balinskis). Vilniaus universiteto Istorijos katedros veikla ir pirmieji Lietuvos istorijos kursai. Pateikiama žinių apie XIX a. 5-ajame dešimtmetyje prasidėjusį Lietuvos istorijos šaltinių publikavimo sąjūdį, atsiradusią istorijos veikalų recenzavimo tradi-ciją ir metodologinį lūžį (prepozytyvizmą). Aptariama S. Daukanto korespondencija su T. Narbutu kaip šių istorikų metodologinių ir istorinių pažiūrų supratimą teikianti medžiaga. j. I. kraševskis – pro-duktyviausias XIX a. istorinių kūrinių rašytojas ir jo įtaka senosios Lietuvos vizijai nacionalinio atgimimo išvakarėse. „Aušrininkų“ isto-rikai – j. Basanavičius ir j. Šliūpas – „estafetės“ perėmėjai.

Istorizmo (vidinio pozityvizmo) įsitvirtinimas Lietuvos isto-rijos moksle. Pirmoji mokslinė istorijos mokslo paradigma. Su-pažindinama su istorizmo sąvoka. Pirmosios Lietuvos istorikų di-

�

sertacijos fribūre (Šveicarija). Studijų rusijos imperijoje ypatybės. Vytauto Didžiojo universiteto įsteigimas ir jo reikšmė Lietuvos isto-rijos mokslo profesionalizacijai. universiteto akademinis persona-las ir istorikų kartos. Studijos užsienyje ir susipažinimas su istorijos mokyklomis. Supažindinama su nepriklausomoje Lietuvoje veiku-siomis istorikų organizacijomis (Lietuvos istorijos draugija, Lietuvių katalikų mokslų akademijos Istorijos sekcija ir kitomis). A. Smetonos lituanistikos instituto įkūrimas ir jo reikšmė. Lietuvos istorikų tarp-tautiniai ryšiai (korespondencija su užsienio istorikais, dalyvavimas tarptautiniuose kongresuose). Lietuvos istorikų mokslinių darbų te-minės kryptys (politinė (valstybingumo) „tautinė“ istorija, teisės is-torija, socioekonominės istorijos užuomazgos, kultūros istorija, bio-grafistika, šaltinių leidyba). Mokslinės istorinės periodikos pradžia. Z. Ivinskio mintys apie Lietuvos istorijos mokslo raidą. žymiausi nepriklausomos Lietuvos istorikai (j. Totoraitis, A. Alekna, j. yčas, I. jonynas, A. janulaitis, k. jablonskis, A. Šapoka, Z. Ivinskis, k. Avi-žonis, j. jakštas, j. Stakauskas, j. Matusas, P. Šležas, S. Sužiedėlis, A. kučinskas), jų indėlis į istorijos mokslą ir koncepcijų bendrumai / skirtumai.

Lietuvos istorijos mokslas sovietmečio sąlygomis. Lietuvos is-torijos instituto reikšmė istorijos mokslo tęstinumui. Vilniaus univer-siteto istorikai. Mokslinio darbo kontrolė. M. jučo, V. Merkio, A. Ty-los, L. Mulevičiaus ir kitų istorikų darbai sovietmečio kontekste.

Lietuvos istorikai išeivijoje. Lietuvių istorijos draugijos įkūri-mas ir jos veikla. Lituanistikos institutas čikagoje. Baltų tyrimų insti-tutas Bonoje. Tyrimai Vatikano archyve. kuo pasireiškė romantizmo banga? Istorikų darbai ir naujos temos. P. rabikausko, V. Liulevi-čiaus, A. Budreckio darbai. Istorikų (j. jakšto, S. Sužiedėlio, A. ku-čo, Z. Ivinskio, k. Avižonio, A. Šapokos, A. Vasio ir kitų) pastangos prisitaikyti prie egzilio sąlygų.

�

Lietuvos istorijos mokslas atgimimo ir valstybės atkūrimo lai-kotarpiu. Lietuvos istorijos draugijos atkūrimas 1988 m. ir jos veikla. Akademinių institucijų (universitetų ir institutų) plėtra. Teminė ir me-todologinė istorikų darbų įvairovė.

kursas skirtas IV kurso istorijos dieninių studijų programos ir V kurso neakivaizdinių studijų studentams, taip pat ir kitų aukštųjų mokyklų istorijos ir artimų jai specialybių studentams.

Kurso tikslas – pateikti studentams Lietuvos istorijos mokslo raidos interpretaciją ir padėti susidaryti jos ne tik chronologinę, bet ir probleminę sampratą.

Kurso uždaviniai – nagrinėti istorijos mokslo institucijų ir tyri-mų sričių plėtros ypatumus, atskirų istorikų ir jų grupių įtaką istorijos mokslo raidai. Analizuojami žymiausių Lietuvos istorikų tekstai, jų istorijos mokslo samprata.

Kurso reikšmė – kursas padeda suvokti ir įsisąmoninti Lie-tuvos istorijos mokslo raidos etapus ir modernėjančios inteligen-tijos įtaką šiam procesui; gilinti socialinių ir istoriografijos istori-jos teorijų taikymo ir šaltinių interpretavimo įgūdžius; formuoti sampratas apie modernių šiuolaikinių istorijos mokslo institucijų atsiradimą ir jų transformacijas.

Studijų metodai – paskaitos, seminarai, savarankiškas darbas.Įgyjamos žinios ir gebėjimai – susipažįstama su istorijos

mokslo raidos ypatybėmis Lietuvoje ir pasaulyje, svarbiausiomis istorijos mokslo institucijomis, iškiliausiais ir mažiau žinomais, ta-čiau vertingų darbų palikusiais istorikais; suteikiami darbo su isto-riografijos istorijos šaltiniais įgūdžiai.

Metodinę priemonę sudaro devynios pagrindinės temos su nedidelės apimties įvadais, seminarų klausimais ir užduotimis, taip pat literatūros ir šaltinių sąrašu.

�

už šios metodinės priemonės išleidimą dėkoju Vilniaus pe-dagoginio universiteto Istorijos fakulteto dekanui prof. eugenijui jo-vaišai, Vilniaus pedagoginio universiteto leidyklos direktoriui jonui Balčiūnui, Lietuvos istorijos katedros kolektyvui ir jos vedėjui doc. dr. robertui jurgaičiui, taip pat prof. Aivui ragauskui, kurio dėka 2008 m. pavasario semestre pradėjau skaityti „Lietuvos istorijos mokslo raidos“ kursą. Atskirai noriu išreikšti padėką geranoriškai sutikusiems peržiūrėti darbą recenzentams dr. Povilui Lasinskui ir doc. dr. Aurimui Švedui už naudingas dalykiškas pastabas bei nuo-rodas.

10

Lietuvos istorijos mokslo istoriografija

Lietuvos istoriografijos istorijos tyrimus galima suskirstyti į tris kategorijas: biografiniai darbai, istorikų organizacijų tyrimai, darbai, apimantys vieno laikotarpio ar krypties istoriografijos raidos visumą (ir istorikų darbo sąlygas ir jų darbus), ir istoriografinių koncepci-jų ir problemų analizė. Daugiausia publikacijų priklauso pirmajai kategorijai. Pavieniai biografinio pobūdžio darbai pasirodė XX a. 2-ajame dešimtmetyje. Augustinas janulaitis nuo maždaug 1911 m. rinko duomenis apie Simoną Daukantą, Igną Danilavičių. jau nepri-klausomos Lietuvos laikais j. Matusas žurnale „Praeitis“ paskelbė straipsnį apie A. Vijūką-kojelavičių. Apie pastarąjį, be j. Matuso, rašė Z. Ivinskis, jonas Totoraitis. jurgis Štuopis keliuose laikraščio „Lietuva“ numeriuose apžvelgė XVI a. istoriko Augustino rotundo biografiją ir darbus. kiti pirmosios Lietuvos respublikos istorikai taip pat rengė publikacijas, antai Ignas jonynas – apie Mykolą Lie-tuvį, XVI a. traktato „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ autorių. Šį tyrimą galima laikyti pirmuoju Lietuvos Didžiosios kuni-gaikštystės gyventojų mentaliteto istorijos tyrimu. Z. Ivinskis taip pat paskelbė du straipsnius apie S. Daukantą (Naujoji romuva, 1936).

ženklus Vytauto Merkio indėlis Lietuvos istorikų biografijų ty-rimuose. Svarbiausi jo darbai: „Simonas Daukantas“ (Vilnius, 1972; antrasis leidimas 1991). knyga perleista beveik be jokios „revizijos“, kas yra labai retas atvejis, kad sovietmečiu išleistas veikalas tiktų be pakeitimų ir šiandienos skaitytojui. kitame veikale „Motiejus Valan-čius: tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo“ (Vilnius, 1999) analizuojamos vyskupo, kaip istoriko, pažiūros. V. Merkys 1984 m. leidinyje „Istorijos barai“ taip pat rašė apie prieškarinės Lietuvos istorijos mokslo „vadą“ ir savo buvusį profesorių Igną jonyną. jame

11

yra ir sovietinių „klišių“, bet 1996 m. I. jonyno „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių“ leidime jos pakoreguotos. Dar viena lengvai skaitoma ir labai išsami knyga apie kitą žymų istoriką „konstantinas jablons-kis“ (kaunas, 1991).

A. Bumblauskas savo straipsniuose „Zenono Ivinskio vieta mūsų istoriografijoje“ (Naujoji romuva, 1994, Nr. 1); „Penkios Ze-nono Ivinskio teorinės inovacijos“ (Lietuvos istorijos studijos, 1997 ir kiti) iškėlė Zenoną Ivinskį kaip žymiausią Lietuvos istoriką. jis teigė, kad Z. Ivinskis pirmasis pabandė rasti paradigmas („etapus“) Lietu-vos istoriografijos raidoje, ieškojo generalinės-dedukcinės koncep-cijos, kuri galėtų sujungti mokslininkų bendriją ir skatinti sukurti Lietuvos istorijos „rūmą“, pirmasis perėjo prie naujų Lietuvos isto-rijos periodizacijos schemų. Anot A. Bumblausko, Z. Ivinskis ats-tovavo „europocentristiniam“ požiūriui į Lietuvos istorijos tyrimus (nes reikalavo Lietuvos istorijos nevaizduoti izoliuotai nuo europos), A. Šapoka – „lituanocentristiniam“ (nes koncentravosi daugiausia ties „lietuviškais“ dalykais). Be to, A. Bumblauskas pirmasis Lietuvos istoriografijoje pristatė j. riuzeno suformuluotą paradigminį istorijos raidos modelį.

Nūdienos istorikai tiria ir istorikų organizacijas. Pirmasis tai pradėjo evaldas Bakonis straipsniu „Lietuvos istorijos draugija 1929–1940 metais“ (Mūsų praeitis, 1990, Nr. 1). Vėliau pasirodė Aldonos Vasiliauskienės rašinių apie Lietuvių katalikų mokslų akademijos is-torikų sekciją, atskirų istorikų veiklą šioje organizacijoje, romualdo juzefovičiaus – apie istorikų sekciją karo mokslų draugijoje ir kt.

Vincas Maciūnas (Lituanistinis sąjūdis XIX a. pradžioje, kaunas, 1939) ir jonas Puzinas (Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, kaunas, 1935), anot Povilo Lasinsko, pirmieji pažvelgė į Lietuvos tam tikro laikotarpio istoriografiją ir ar-cheologų darbus kaip į visumą. jonas Puzinas apžvelgė Lietuvos

12

archeologijos istoriją, Pranas Penkauskas paskelbė istorijos šaltinių leidybos apžvalgą (nors ir nelabai aukšto lygio). Senąja istoriografija domėjosi jonas yčas (darbas apie XVI a. kronikininką Simoną gru-nau). 1922 m. disertacijoje jis apžvelgė svarbiausius ankstyvosios prūsų ir LDk istorijos rašytinius šaltinius – vokiečių kronikas, kartu ir ordino istoriografiją. V. Maciūnas apibūdino ir įvertino daugelį XIX a. istorikų: joachimą Lelevelį, Mykolą Balinskį, Ignotą kraševs-kį, Ignotą onacevičių, junefą jaroševičių, Ignotą Danilavičių ir ki-tus, taip pat ir Simoną Stanevičių su Simonu Daukantu. Pabrėžė, kad pastarasis nuo pat pradžių išskyrė lietuvių tautą iš kaimynų. Studijoje plačiai panaudojo jų korespondenciją.

Algirdas Šidlauskas sovietmečiu daugiausiai rašė apie senojo Vilniaus universiteto istorikus. gausiais faktais paremta jo knyga „Istorija Vilniaus universitete XVI a. pabaigoje – XIX a. pradžioje“ (Vilnius, 1989)2. Iš šiuolaikinių istorikų paminėtina reda griškaitė, daug rašanti apie XIX a. istorikus intelektualus, vienas jos veikalų „Mykolas Balinskis: kova dėl istorijos?“ (2005). Autorė rašo apie po-zityvizmo, istorinės kritikos pradžią istorijos moksle XIX a. viduryje. Tai įdomu, ypač turint omenyje, kad toje epochoje užgimusi negau-si istoriografinė raštija lietuvių kalba priklausė beveik vien romanti-nei pragmatinei krypčiai.

jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis lietuvis Virgilijus krapauskas paskelbė monografiją apie XIX a. Lietuvos istorijos mokslą „Nationalism and Historiography: The Case of Nineteenth Century Lithuanian Historicism“ (New york, 2000).

2 A. Šidlauskas �986 m. yra išleidęs knygą „Istorija Vilniaus universitete XIX a. pirmojoje pusėje“.

Įvade galime atrasti sovietinės epochos istoriografijos ypatumų, tokių kaip ir būtinybė įrodinėti,

kad „esminis tarybinio mokslo metodologijai postulatas yra istorizmo principas“ (p. 4), nes priva-

lėjo būti akcentuojamas marksizmas ir istorinis materializmas.

1�

Pirmasis tarpukario nepriklausomos Lietuvos istorijos mokslui skirtą monografiją paskelbė Povilas Lasinskas „Istorijos mokslas Vy-tauto Didžiojo universitete 1922–1940 metais“ (Vilnius, 2004).

Šios metodinės priemonės autorius pamėgino apibrėžti pro-fesionalių (arba tampančių profesionalais) nepriklausomos Lietu-vos istorikų bendriją, pateikti apytikslį skaičių ir profesinę-demo-grafinę charakteristiką (Lietuvos istorikų bendrija 1918–1944 m., Vilnius, 2007). Šiuo atveju žodis „pamėgino“ yra tinkamiausias, nes tai gana sudėtinga problema ir šis bandymas vertintinas kaip eksperimentas. Analogiškų tyrimų metu taikant kolektyvinės bio-grafijos metodą geriausių rezultatų pasiekiama tada, kai tiriama istorikų bendruomenė (ar bendruomenės), veikianti ne vienoje, o keliose ar daugelyje akademinių institucijų, ir tokių istorikų yra gana daug. jAV, kanadoje, Prancūzijoje, Švedijoje buvo atlikta nemažai XIX–XX a. universitetų įvairių disciplinų, taip pat ir is-torijos profesūros, prozopografinių tyrimų. kalbant apie Lietuvą šį metodą turbūt geriausiai tiktų taikyti būtent pastarajam dvide-šimtmečiui.

Aurimas Švedas pirmasis parengė didesnę studiją apie soviet-mečio istorikus. Tai 2006 m. apginta disertacija „Sovietinė lietuvių istoriografija: oficialusis diskursas ir jo alternatyvos (1944–1985 m.)“. jos pagrindu jis paskelbė nemažai publikacijų „Naujajame židiny-je“ ir „Lietuvos istorijos studijose“, parašė monografiją „Matricos nelaisvėje“ (2009). Be to, parengė interviu su Mečislovu juču, An-tanu Tyla, edvardu gudavičiumi (neseniai išleista atskira knyga) ir straipsnius apie pasilikusių Lietuvoje istorikų pastangas dirbti moks-linį darbą sovietmečio sąlygomis. Šis autorius taiko vadinamosios „pasakojamosios istorijos“ metodiką, yra surinkęs daug interviu su to laikotarpio istorikais, kurie pasižymi autentiška istorikų refleksija, o kartu ir vertinimu iš dabarties perspektyvos.

14

Atskiroms Lietuvos istorijos mokslo raidos problemoms ir isto-riografinėms koncepcijoms skirtų publikacijų yra labai daug, pami-nėsiu tik keletą. Istorijos mokslo raidos tarpsnius Z. Ivinskis aptarė Lietuvių katalikų mokslų akademijos suvažiavime perskaitytame pranešime „Lietuvos istorija romantizmo metu ir dabar“ (1939 LkMA suvažiavimo darbai, t. III, 1940; antrasis leidimas 1972). Z. Ivinskis buvo vienas iš daugiausia apie istorijos mokslo problemas rašiusių istorikų. Paminėtini jo straipsniai: „Ikišioliniai lietuvių kultūros is-torijos tyrinėjimai“ (Aidai, 1960, Nr. 1); „Į klausimus apie istorijos mokslus nepriklausomoje Lietuvoje“ (Į laisvę, 1958); ir veikalo „Lie-tuvos istorija. Iki Vytauto Didžiojo mirties“, išleisto 1978 m. romoje ir perleisto 1991 m. Vilniuje, įvadas. Tačiau pažymėtina, kad pas-tarajame darbe labiausiai reiktų kreipti dėmesį į dalį iki išeivijos ir sovietinės istoriografijos atstovų aprašymo. Pastarasis jau priklauso ne Z. Ivinskio, o jo bendradarbio kunigo Pauliaus jatulio plunksnai ir neprilygsta pirmajai „įvado“ daliai.

Aurelijus gieda paskelbė straipsnių apie A. Šapokos redaguo-tos „Lietuvos istorijos“ populiarumo kontekstus, Lietuvos istorikų bendruomenę, kurie buvo paskelbti „Naujajame židinyje“. Šiuo metu jis rengia disertaciją, kurioje skirs specialų dėmesį ir pačiai XX a. pradžiai – kai spaudoje tik pasirodė pirmieji Lietuvos istorikų ir istorijos mėgėjų kritiniai straipsniai ir vyko pirmosios polemikos.

Aivas ragauskas pirmasis skyrė straipsnį Lietuvos istorijos mokslo sovietizacijos proceso pradžiai ir aptarė nepriklausomos Lietuvos istorikų dalyvavimo tarptautiniuose istorikų kongresuose aplinkybes. Pastarąja tema iki šiol nepasakyta nieko daugiau.

Sovietmečio ir Atgimimo laikotarpio istorijos mokslą apmąs-tyti bandė ir minėtas jAV lietuvių istorikas V. krapauskas „Marxism and Nationalism in Soviet Lithuanian Historiography“ (journal of Baltic Studies, XXIII, 1992). jo nuomone, 1988–1992 m. Lietuvos is-

1�

toriografijoje įsivyravo revizionizmas: grįžta prie „kunigaikščių“, bet išryškėjo ir laikotarpio diktuojamos naujos temos (pradėta tirti trem-ties istoriją). Alfredo Bumblausko sudarytame straipsnių rinkinyje „Lietuvos sovietinė istoriografija: teminiai ir ideologiniai kontekstai“ taip pat svarstytas klausimas, kokio laipsnio marksizmas vyravo so-vietinėje Lietuvos istoriografijoje.

Klausimai

1. kodėl Lietuvos istoriografijos istorijos tyrimuose vyrauja indi-viduali biografinė prieiga? kokie istorikai ir jų darbai susilaukė daugiausia biografų?

2. Atskiriems Lietuvos istorijos mokslo raidos etapams skirti darbai ir jų metodologinės prieigos.

3. kokiuose Lietuvos istoriografijos istorijos darbuose nagrinėjamos istorikų organizacijos?

1�

Lietuvos istoriografijos istorijos šaltiniai

Trumpai užsimenant apie Lietuvos istorijos mokslo tyrimų šal-tinius, pabrėžtina, kad formaliąją institucinę istorijos mokslo raidą (katedrų steigimą, jungimą, disertacijų gynimų eigą, įsidarbinimą, karjerą ir kt.) atspindi, nors ir ne visada informatyvūs ir gana „sau-si“, biurokratiniai universitetų fakultetų tarybų posėdžių protokolai. juos papildo „gyvi“ šaltiniai – istorikų tarpusavio korespondencija ir dienoraščiai. reiktų pažymėti, kad bibliotekose saugoma tik da-lis laiškų, kita dalis arba neišlikusi, arba vis dar yra asmeniniuose archyvuose, taigi tiriant istorikų socialinius ryšius spragų išvengti nepavyks. Paminėsiu keletą svarbesnių istorikų asmeninių fondų bibliotekose ir archyvuose. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevs-kių bibliotekoje yra didelis A. janulaičio fondas (f. 267), apimantis ir gausią istoriko korespondenciją ir nemažai rankraštinių paskaitų bei veikalų. Didelės apimties ir k. jablonskio fondas (f. 256), ku-riame yra surinkta daugybė senosios Lietuvos XVI–XVIII a. istori-jos šaltinių medžiagos. Šiek tiek mažesni, tačiau reikšmingi Lietu-vos istorijos mokslo raidai suprasti I. jonyno (f. 105), A. Šapokos (f. 233), o. Maksimaitienės (f. 277) ir kiti asmeniniai fondai šioje bibliotekoje. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje yra Z. Ivinskio ikikariniai (f. 29), Vilniaus universiteto bibliotekoje – Z. Ivinskio egzilyje rašyti laiškai ir dokumentai (f. 198), B. Dundulio dokumentai, korespondencija ir darbai (f. 255). Lietuvos centrinia-me valstybės archyve – j. yčo (f. 1327), j. Totoraičio (f. 1674, ap. 3), Lietuvos literatūros ir meno archyve – juozo jurginio (f. 205) laiškai, dokumentai ir istorinių darbų rankraščiai.

Iš publikuotų atsiminimų vertingesni: B. Dundulio „Istorijos mokslo labui“ (Istorija, 1996, Nr. 34), Z. Ivinskio autobiografija „že-

1�

maičių praeityje“ (1994, Nr. 3), j. jakšto „Mano istorijos mokslo ke-lias“ (1992), V. Trumpos straipsniai knygoje „Apie žmones ir laiką“ (2001), A. gaigalaitės knyga „Į save ir istoriją pažvelgus“ (2002) ir Vytauto Merkio „Atminties prošvaistės“ (2009).

Istoriografijos istorijos šaltiniai – tai žinomos pačių istorikų mo-nografijos, studijos, straipsniai, vienos epochos, problemos, miesto, regiono ar visos valstybės istorijos apibendrinamieji veikalai, recen-zijos, konferencijų apžvalgos ir kiti spausdinti darbai. Daug vertin-gos informacijos apie mokslinės minties raidą duoda ir minėtos isto-riografinių darbų rūšys, likusios rankraščiuose. Itin vertingi šaltiniai yra istorikų laiškai, atspindintys tuometinį istorijos mokslo ir istorikų pasirengimo lygį. Tokios korespondencijos pavyzdžiai – S. Daukan-to laiškai T. Narbutui arba k. jablonskio Z. Ivinskiui (pastarieji publi-kuoti knygoje „konstantinas jablonskis ir istorija“, 2005).

Daugelis tiek rankraštinių, tiek anksčiau publikuotų žymesnių-jų istorikų darbų sutelkta rinktinių raštų leidiniuose, kurių paminėti-ni: Simono Daukanto (Vilnius, 1955, 1976, t. 1–2), Augustino Volde-maro (čikaga, 1973, 1983), jono Puzino (čikaga, 1983, t. 1–2), Igno jonyno (Istorijos barai, Vilnius, 1984), konstantino Avižonio (1975, t. I; 1978, t. II; 1982, t. III LkMA išleido romoje; 1994, t. IV išleido Vilniuje), Zenono Ivinskio (1978, t. I; 1986, t. II; 1989, t. III; 1987, t. IV LkMA išleido romoje), Augustino janulaičio (Praeitis ir jos ty-rimo rūpesčiai, 1989, išleista Vilniuje) ir Adolfo Šapokos (2008, t. II išleido VPu leidykla).

Svarbus šaltinis atskirų laikotarpių istoriografijos ir ideologinio epochų konteksto ypatumams pažinti yra apibendrinamieji veika-lai – sintezės. Apimančių visą Lietuvos istoriją darbų Lietuvoje iki šiol išleista palyginus nedaug. Neminint „ikimokslinio“ laikotarpio (t. y. iki XIX–XX a.) ir lenkų, vokiečių, rusų istorikų darbų, nes jų apibendrinimai, kaip ten bebūtų, tai – žvilgsnis „iš kitos varpinės“,

1�

išskirtini šie veikalai: pirmiausia A. Šapokos redaguota „Lietuvos istorija“ (kaunas, 1936). Tai vadovėlis, rašytas gimnazijoms, bet re-daktoriaus noru pretendavęs tapti apibendrinamuoju istorijos kursu visuomenei, iškalbingas istoriografijos paminklas, liudijantis ne tik prieškario Lietuvos epochos aktualijas („tautinis“ požiūris į valsty-bės istoriją), bet ir sovietmečio okupacijos sąlygomis priminęs ne-priklausomą Lietuvą. Išeivijoje išleista Z. Ivinskio „Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties“ (roma, 1978), kurioje, be vyraujančios politinės, pateikta santykinai daugiau ir ekonominės, socialinės bei kultūros istorijos įžvalgų. žinoma, Z. Ivinskis nespėjo užbaigti net pirmojo šio didelio veikalo tomo, bet istorijos mokslo raidos pras-me tai buvo žingsnis į priekį. Iš sovietmečio ideologinių suvaržymų laikotarpio istorinių sintezių minėtina tik „Lietuvos TSr istorija nuo seniausių laikų iki 1917 metų“ (Vilnius, 1985, t. I).

Itin daug įvairiausių Lietuvos istoriją apibendrinančių veikalų buvo išleista (ir išleidžiama) atkūrus Nepriklausomybę. jie skiriasi ne tik koncepcijomis, bet ir informacijos pateikimo formomis, paminė-siu tik keletą: Zigmanto kiaupos, jūratės kiaupienės, Albino kunce-vičiaus „Lietuvos istorija iki 1795 metų“ (Vilnius, 1995), Z. kiaupos „Lietuvos valstybės istorija“ (Vilnius, 2004), daugiakultūrinį Lietuvos Didžiosios kunigaikštijos modelį pateikianti edvardo gudavičiaus „Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1569 metų“ (Vilnius, 1999, t. I), eugenijaus jovaišos sudarytos elektroninės knygos „Įdomioji Lietuvos istorija“ (Vilnius, 2004) ir „Lietuva 1009–2009“ (Vilnius, 2009), Lietuvos istorijos vaizdus pateikianti Alfredo Bumblausko „Senosios Lietuvos istorija 1009–1795“ (Vilnius, 2005) ir Lietuvos istorijos instituto pradėta plačiakontekstė daugiatomė sintezė „Lie-tuvos istorija“ (Vilnius, 2005, t. 1; Vilnius, 2007, t. 2; Vilnius, 2008, t. 12; kaunas, 2009, t. 4).

1�

Klausimai

1. Istorikų korespondencija kaip istorijos mokslo raidos šaltinis. ką iš jos galima sužinoti? Pasirinkite vieną iš publikuotos korespon-dencijos pavyzdžių.

2. Istorijos mokslo darbo sąlygos sovietmečio ir išeivijos istorikų atsiminimuose.

3. Istorijos apibendrinamieji veikalai – sintezės kaip istoriko (isto-rikų) koncepcijų „paminklai“ akademiniame ir neakademiniame diskurse.

20

Lietuvos istorijos mokslo ištakos

Pažymėtina, kad Lietuvos istoriografijos raidos priešaušryje, kaip ir bet kur kitur, vyravo naratyvinio pobūdžio šaltiniai, nere-tai sukurti priešiškų valstybių atstovų (XIII–XIV a. rusų metraščiai ir vokiečių ordino kronikos). Tik Vytauto kova su jogaila dėl savo teisių į valdžią Lietuvoje sudarė sąlygas atsirasti pirmiesiems „Lietu-vos metraščio“ įrašams. Vytauto epochos šaltiniai iškėlė Vytauto ir Lietuvos garbę. kazimierui jogailaičiui valdant, jau buvo populiari ir lietuvių kilmės iš romėnų teorija (antrojoje „Lietuvos metraščio“ redakcijoje), trečiąja redakcija − vadinamąja „Bychovco kronika“ – po 1550 m. baigiasi kronikinis laikotarpis.

Istoriografijos istorikai neretai pabrėžia, kad renesanso isto-riografijoje įvyko lūžis – atsirado pirmieji šaltinių kritikos pavyzdžiai (paprastai išskiriami italo Lorenco Vala (Lorenzo Valla) darbai). Ta-čiau tikroji Lietuvos istoriografija, atsiradusi renesanso laikotarpiu, vaizdavo didvyriškumo, tėvynės meilės pavyzdžius. Pirmasis Lietu-vos istorikas – Vilniaus miesto vaitas Augustinas Rotundas-Mieles-kis – atvykęs iš krokuvos 1564–1565 m. dirbo žygimanto Augusto sekretoriumi. Lotynų kalba jis parašė „Lietuvos kunigaikščių kro-niką“, kuri neišliko, išliko tik jo darbas „Lietuvio pasikalbėjimas su Lenku“. A. rotundas parašė ir Antrojo Lietuvos Statuto redakcijos lotyniškojo vertimo įvadą. Iš išlikusių fragmentų galima spręsti, kad pirmasis Lietuvos istorikas tarp XVI a. Vilniaus humanistų bene nuo-sekliausiai liudijo europai esant gyvą kultūrinę ir politinę Lietuvos savimonę. Taip pat pirmuoju Lietuvos istoriku dažnai pavadinamas Motiejus Stryjkovskis, 1582 m. veikale „kronika Polska, Litewska, Żmódzka y wszystkiej rusiej“ jis panaudojo įvairias kronikas, kurių dalis neišliko.

21

renesansinė istoriografija nuo viduramžių kronikų skyrėsi ir teksto subtilia literatūrine forma. Neretai buvo rašomos panegiri-kos kunigaikščiams. M. Stryjkovskiui, kaip ir kitiems tos epochos istorikams, asmens šaunumas buvo absoliutus herojaus vertinimo kriterijus, nesusijęs nei su tautine-valstybine, nei su religine istorinio veikėjo priklausomybe. jis gyrė kaip „šaunų“ (t. y. stiprų) valdovą buvus ir Ivaną IV rūstųjį. kita vertus, M. Stryjkovskis įtraukė į Lie-tuvos istorijos tekstus ir Pilėnų gynėjų – savo valia mirtį ir laisvę pasirinkusių gentainių – mitologemas. Nuo vergijos gelbstinti savi-žudybė renesanso etikos požiūriu yra gerbtinas ir prasmingas žyg-darbis.

Baroko epochos istoriko Alberto Vijūko-kojelavičiaus (1609–1677), jėzuito, Vilniaus akademijos profesoriaus ir žymiausio XVII a. Abiejų tautų respublikos heraldikos žinovo, veikalas „Historiae Li-tuaniae“ buvo skirtas jaunimo lotynų kalbai lavinti. Veikalas tapo žinomas Vakarų europoje, 1650 m. Antverpene išleista pirmoji jo dalis, 1669 m. – antroji. Mečislovo jučo tyrimo duomenimis, 80 proc. šio veikalo sudaro M. Stryjkovskio kronika, kitas dalis – Pe-tro Dusburgiečio kronika ir medžiaga iš radvilų archyvo Nesvyžiu-je (pvz., LDk herbynas). Skirtumas, anot Dariaus kuolio, ir tas, kad A. kojelavičius, perrašydamas M. Stryjkovskio „kroniką“, atmetė jos skleistą polonocentristinę sarmatizmo ideologiją, vėl XVII a. gynė lietuviškomis tradicijomis grįsto valstybingumo sampratą. Be to, jis – heruliškosios lietuvių kilmės teorijos pradininkas. Ši klaidinga teorija XVII a. istorijos „moksle“ buvo novatoriška, nes iki tol dar vyravo romėniškoji „Palemono“ legenda. XIX a. herulių sąsajas su lietuvių kilme „priminė“ ksaveras Bohušas, apie kurį dar užsiminsime.

Apšvietos laikotarpio vokiečių istorikas Augustas Liudvigas Šlėceris (August Ludwig Schlözer) taip pat davė reikšmingą impul-są Lietuvos istoriografijai. jo 1785 m. išleista Lietuvos Didžiosios

22

kunigaikštystės (iki 1569) istorija „geschichte von Litauen“, nors ir nebuvo originali (pagrindas – A. kojelavičiaus darbas), bet pasiūlė Lietuvos istorijos periodizaciją, kuri buvo priimta ir vėlesnių lietuvių istorikų, tokių kaip A. Šapoka. Pijoras Motiejus Dogielis pasižymė-jo šaltinių (diplomatinių dokumentų) leidyboje. 1758 m. pasirodė „Codex diplomaticus regni Poloniae et Magni Ducatus Lithuaniae“ (iki 1764). Adamas Naruševičius (Adam Naruszewicz) karaliaus Sta-nislovo Augusto Poniatovskio valdymo laikotarpiu išleido šešiatomę „Historia polskiego narodu“ (1780–1786), kurioje aukštino monar-chiją, o jos valdžios apribojimą laikė blogybe.

kalbant apie Lietuvos istorijos mokslo ištakas, reikia atsižvelgti ir į procesų, vykusių Vakarų europoje, kontekstą. XVIII a. pabaigo-je, po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, iš dalies nusivylus Apš-vietos idealais, pradėti idealizuoti viduramžiai, literatūroje atsirado romantizmo kryptis. čia verta pateikti ir keleto žymių nūdienos istorikų ir filosofų įžvalgų apie istorijos mokslo raidos tarpsnius. Amerikietis postmodernistas Heidenas Vaitas (Hayden White) tei-gia, kad ideologinė romantizmo potekstė yra anarchizmas, esantis visur, kur XIX a. pasirodė romantizmas, kuris buvo unikalus savo individualizmu, tuo egoizmu, įkvepiančiu tikėjimą, kad verta trokšti tobulos harmonijos. XVIII a. gyvavo antikvarinė istoriografija, ver-tinanti visa, kas sena, orientuota į praeitį, XIX a. pirmojoje pusėje – monumentalioji, arba romantizmo, istoriografija, aprašanti visa, kas didinga, orientuota į ateitį, XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje įsivyravo kritinės istorijos, ieškančios „tiesos“, orientuotos į dabartį, rašymo tipai.

XIX a. pradžioje Anglijoje, jungtinėse Amerikos Valstijose, reformavus universitetus Prancūzijoje ir Vokietijoje, iškeltas siekis scientifikuoti (sumokslinti) istorijos rašymą. Terminas pozityvizmas atsirado 1830 m. pasirodžius prancūzų filosofo ogiusto konto (Au-

2�

guste Comte) „Pozityviosios filosofijos kursui“. Taigi, susiformavo trys istorinės minties „mokyklos“: romantinė („idealistinė“), istoristinė ir su ja kartais sutapatinama pozityvistinė (tačiau, kitaip nei ji, siekian-ti sumokslinti istorijos tyrimus, perimdama kai kuriuos metodus iš gamtos ir tiksliųjų mokslų, skirtinas šis „išorinis“ pozityvizmas nuo „vidinio“ – sistemingo ir metodiško šaltinių kritikos taikymo istorijos faktams pažinti) – visos atmetė vėlyvosios Apšvietos racionalistų po-žiūrį į praeities tyrinėjimus. Skirtumas tarp istorizmo ir sociologinio pozityvizmo dar ir tas, kad pirmasis individualizuoja istorijos tyrimus (dėmesio centre – asmenybės, institucijos, valstybės, tautos ir t. t.), o antrasis tiria bendrus reiškinius, procesus, vykstančius visuomenėje (dėmesio centre – socialinės grupės, luomai, klasės). XIX a., 1830–1870 m., būdinga nesiliaujanti diskusija apie istoriją ir nenutrūksta-mas srautas didelės apimties pasakojimų apie praeities kultūras.

Anot Zenono Norkaus, tipiškas antikos laikų istorikas − tai po-litikas, atsidūręs nemalonėje, tremtyje (Tukididas, Polibijas) ir savo laisvalaikį leidžiantis aprašinėdamas išgyventus įvykius. jis pasikliau-ja savo atmintimi ir kitų dalyvių liudijimais. Viduramžių – vienuolis kronikininkas, perrašinėjantis jau esamas kronikas ir užrašinėjantis to laiko gandus. renesanso ir baroko – „parsidavėlis“ rūmų istorikas arba materialių rūpesčių neturintis „patricijus“ ar aristokratas, laisvai besidomintis literatūra (humanistas) arba senienomis (antikvaras). jų auditorija – tokie pat „laisvi“ ir „kilnūs“ žmonės. XVII a. atsira-do vienuolių mokslinės draugijos (bolandistai Antverpene, jėzuitų „Acta Sanctorum“ 1643 m., šv. Mauro benediktinų draugija Pary-žiuje). XVIII a. istorikas yra publicistas. Tokie kaip Volteras (Voltaire), Deividas Hiūmas (David Hume) „filosofavo“ ir iš principo nedirbo archyvuose, nes svarbiau buvo „mąstyti“.

Svarbiausias humanistų uždavinys – ieškoti antikos literatūros paminklų, juos rinkti, patikrinti jų autentiškumą. Būti istoriku rene-

24

sanso laikais reiškė pasakoti atmintinų ir pamokomų nekasdieniškų to laikotarpio įvykių istoriją arba perpasakoti jau papasakotas anks-tesnių įvykių istorijas. Pragmatinėje-retorinėje istoriografijoje tyrimo horizontas buvo tik istorinė dabartis. XVII–XVIII a. pr. istorija pradė-ta vadinti mokslu. Šaltinių kritikos pagrindus sukūrė renesanso hu-manistai, o XIX a. pr. tyrinėti šaltinius ir rašyti „istorijas“ ėmė vienas asmuo. Tai buvo istoriografijos, kaip „masinio“ reiškinio, pradžia.

Visuotinės istorijos kursai Lundo ir getingeno universitetuose Švedijoje skaityti jau XVII a., o XVIII–XIX a. Vokietijoje ir Prancūzi-joje atsirado universitetai, kurie buvo ne tik mokymo, bet ir moks-linių tyrimų įstaigos. juose buvo „istorijos ir iškalbos profesoriaus“ etatai. 1788 m. Danijos universitetuose istorijos kursas buvo pri-valomas norintiems dirbti mokytojais vidurinėse mokyklose (AeH, p. 3). Nacionalinės istorijos kursai universitetuose atsirado tik XIX a. Nauja tautos koncepcija tapo rašomų istorijos veikalų pagrindu, atsispindėjo knygų, šaltinių rinkinių ir kai kuriais atvejais žurnalų pavadinimuose (AeH, p. 17). XIX a. pradėti leisti istorijos moksliniai žurnalai tapo ne tik istorijos akademinių tyrinėjimų informaciniu šal-tiniu, bet ir priemone kontroliuoti istorijos mokslo tyrimų kokybę, taip prisidedant prie mokslo standartizacijos: Vokietijoje „Historis-che Zeitschrift“ pradėtas leisti 1859 m., Prancūzijoje „revue Histo-rique“ – 1876 m., Anglijoje „english Historical review“ – 1886 m., Lenkijoje „kwartalnik Historyczny“ – 1887 m., čekijoje „česki ča-sopis Historický“ – 1895 m. Lietuvoje pirmieji istorijos žurnalai na-cionaline kalba atsirado tik XX a. – „Mūsų senovė“ (1921), „Senovė“ (1930) ir pirmasis, atitinkantis akademinius standartus ir struktūrą, – „Lietuvos praeitis“ (1940).

1809–1810 m. pagal Vilhelmo fon Humboldto planą įsteigtas Berlyno universitetas, o jame pradėjo veikti istorijos seminaras, kur profesorius su studentais nagrinėdavo istorijos šaltinius, būsimiesiems

2�

istorikams teiktos ir filosofijos, archeologijos, filologijos žinios. Semi-narus nuo 1832 m. pradėjo vesti garsus istorikas Leopoldas rankė. reikia tik pažymėti, kad iš pradžių seminarai vykdavo profesoriaus namuose – privačioje aplinkoje. Vieningiausia istorikų bendruome-nė susiformavo būtent Vokietijoje – buvo įsteigta istorikų mokykla, institucijos, mokslinės draugijos, pradėti leisti moksliniai periodiniai leidiniai. XIX a. atsirado istoriografinės mokyklos ir Prancūzijoje, Di-džiojoje Britanijoje, jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitur. Moky-klos įkūrėjo sudarytą tyrimų programą ir tyrimų kryptį (pvz.: teisės, kultūros ir kt. istorijos) tęsdavo mokiniai perėmę mokytojo tyrimų metodiką. Atsirado ir neformali prestižo hierarchija – dažnos nuoro-dos į autoritetus, reikalavimas sekti mokslinę literatūrą.

Amerikiečių mokslo teoretikas Tomas kunas (Thomas Kuhn) pagrindė paradigmos sąvoką – stambiausią mokslą organizuojančią teoriją, kurią galima suprasti ir kaip „disciplinarinę matricą“ – elgesio statutą, privalomą visiems mokslininkams, jei jie nori būti tokiais pri-pažįstami akademinėje bendruomenėje. Paradigma laikomas ir kon-kretus pavyzdys – fundamentalus mokslo veikalas. Vokiečių istorikas jornas riuzenas (Jörn Rüsen) pritaikė šią T. kuno teoriją istorijos moks-lo raidai aiškinti. Pastarasis neigė, kad paradigmos nėra būdingos hu-manitariniams ir socialiniams mokslams, nes jie yra „protomokslai“, t. y. neturi vienos vienu metu visa apimančios paradigmos.

Anot j. riuzeno, paradigmą istorijos moksle sudaro penki komponentai: 1) pažintiniai interesai (pvz.: politinė istorija istoriz-me, socialinė istorija „analų“ mokykloje ir kt.); 2) koncepcijos ir teorijos; 3) šaltinių tyrimo metodai (pvz.: „lingvistinė“ diplomati-nių dokumentų analizė istorizme ir „kvantitatyviniai“ ekonomistų metodai, taikomi „kliometrijoje“ arba „analų“ mokyklos atstovų); 4) dėstymo formos (dokumentų tekstų citavimas nevengiant meta-forų ir kitų metanaratyvinių formų istorizme ir priešingai – „sausas“

2�

analitinis tekstas su gausiu grafikų, lentelių naudojimu ekonominės istorijos mokyklų atstovų darbuose); 5) praktinės gyvenimo orien-tacijos (pagrįsti tautos pretenzijas į „istoriškumą“, teisę turėti savo valstybę, jos teritorines ribas istorizme, suaktualinti, „įteisinti“ už-mirštųjų arba „nuskriaustųjų“ socialinių grupių istorinę atmintį arba iki tol atrodžiusias nesvarbias istorines problemas prancūzų „analų“, vokiečių socialinės istorijos ir kt. mokyklose). žinoma pastaruoju atveju sunku išvengti subjektyvizmo, istorinės atminties „konfliktų“. Tai suprantama, nes vienu metu istorijos moksle gali egzistuoti ne tik kelios teorijos, bet ir paradigmos.

Klausimai

1. kokie dalykai turėjo atsirasti XIX a., kad istorijos disciplina būtų laikoma mokslu?

2. kaip suprantate sąvoką istorinė mokykla? 3. kaip apibūdintumėte romantinę (pragmatinę), istoristinę, pozity-

vistinę istoriografiją?4. kas yra paradigma istorijos moksle?

Literatūra

1. jurkiewicz j., Albertas Vijūkas-kojelavičius – heruliškos lietuvių kilmės

teorijos pradininkas, Lituanistica, 2009, t. 55, Nr. 3–4 (79–80), p. 105–

116.

2. kuolys D., Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės

istorinėje literatūroje, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1992.

3. Norkus Z., Istorika: Istorinis įvadas, Vilnius: Taura, 1996.

2�

4. ragauskas A., keletas pastabų dėl istorijos metodologijos tarpukario

Lietuvoje, LKMA metraštis, t. 19, Vilnius, 2001, p. 59–69.

5. Rüsen J., Istorika. Istorikos darbų rinktinė, Vilnius: Margi raštai, 2007.

6. White H., Metaistorija. Istorinė vaizduotė XIX amžiaus Europoje, Vil-

nius, 2001.

2�

Lietuvos istorijos mokslas XIX amžiuje

Institucijos

Nuo 1773 m. edukacinės komisijos reformų iki XVIII a. pabai-gos Lietuvos vyriausiojoje mokykloje (Vilniaus universitete), kražių, kauno ir kitose kolegijose naudoti švietėjiški istorijos vadovėliai, iš kurių šeši buvo skirti vien Abiejų tautų respublikos istorijai. Visuoti-nės istorijos katedra Vilniaus universitete įkurta 1783 m. Tomo Hu-saževskio (Tomasz Husarzewski), Voltero idėjų sekėjo, iniciatyva, visuotinė istorija dėstyta joje iki 1806 m. (1807 m. T. Husaževskis mirė). Iki 1815 m. joachimo Lelevelio atėjimo šio kurso niekas ne-skaitė.

XIX amžiuje Lietuvos istorijos mokslas sunkiai skynėsi kelią į mokslo institucijas, o nuo 1831 m. uždarius universitetą nebuvo visai akademinių institucijų, kur būtų vietos istorijos disciplinai. ru-sijos imperijos politika varžė ir visai nutraukė istorijos mokslo insti-tucionalizacijos procesą Šiaurės Vakarų krašte. Tačiau pavieniai en-tuziastai užsiėmė istorijos tyrimais, rašymu ir skelbimu visuomenei. Pvz., XVIII a. svarbiausius savo darbus jau buvo parengęs Tadeušas čackis (Tadeusz Czacki) (1765–1813) – numizmatikos, kaip pagalbi-nės istorijos disciplinos, pradininkas Lietuvoje ir Lenkijoje, jis daug parašė LDk teisės istorijos klausimais (Apie lietuvių ir lenkų teises I Lietuvos Statute, 1800–1801, t. 1–2). T. čackis vienas pirmųjų do-mėjosi Lietuvos tautų istorija (Apie žydus ir karaimus, 1807).

reiktų paminėti Lietuvos istorija ir archeologija besidomėju-sius grafus eustachijų (1814–1873) ir konstantiną (1806–1868) Tiš-kevičius, kurie pasižymėjo Laikinosios archeologijos komisijos vei-

2�

kloje (1855–1865), kuriai, be Tiškevičių, priklausė Adamas kirkoras, Teodoras Narbutas, Liudvikas kondratavičius-Sirokomlė, Mykolas Balinskis, Ignotas kraševskis ir kiti. Tiškevičiai taip pat pasižymėjo steigiant Senienų muziejų Vilniuje (1855) ir organizuojant ekspedi-ciją Neries krantams tirti (1857). e. Tiškevičius, be gausių archeolo-ginių darbų, išleido ir istorijos darbų: „opisanie powiatu Borysows-kiego“ (1847) ir „rachunki podskarbstwa litewskiego 1648–1652“ (1855). jis išleido veikalą apie piliakalnius „Wiadomość historyczna o zamkach, horodyszczach i okopiskach starożytnych na Litwie i rusi litewskiej“ (1859), o jau po jo mirties pasirodė darbas apie ke-lionės Nerimi rezultatus „Wilija i jei brzegi pod względem hydro-graficznym, archeologicznym i etnograficznym“ (1871).

Svarbiausia istorijos šaltinių saugykla buvo 1852 m. įsteigtas Vilniaus centrinis senųjų aktų knygų archyvas. čia buvo sukaupti Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės įstaigų archyvai, išskyrus Lietu-vos Metriką, taip pat pradėti kaupti dvarų ir giminių archyvai. Vil-nius XIX a. – XX a. pradžioje buvo vienintelis archyvų organizavimo centras rusijos imperijos Šiaurės Vakarų krašte (dabartinėje Lietuvos ir Baltarusijos teritorijoje). Dar paminėtini: M. Muravjovo muziejaus archyvas, Mokslo bičiulių draugijos ir Vilniaus viešosios bibliotekos rankraščių rinkiniai. Įsteigtosios Vilniaus generalgubernatoriui pa-valdžios Vilniaus laikinoji archeografinė komisija (1842) ir Vilniaus archeografinė komisija (1864–1915) leido daugiatomius senųjų aktų rinkinius, Vilniaus švietimo apygardos valdyba 1867–1905 m. lei-do tęstinį „Archeografijos“ rinkinį, kuriame daugiausia skelbti LDk stačiatikių, bažnyčių, vienuolynų dokumentai. Tačiau čia būtina pažymėti, kad rusijos imperijos valdžios įsteigtų institucijų veiklos tikslas buvo ir politinis – „atskleisti“ šių žemių rusiškumą ir pan.

�0

Vilniaus istorijos mokykla

joachimas Lelevelis (Joachim Lelewel išvesta iš vokiškos Lo-elhoeffel pavardės) (1786–1861) – vienas žymiausių XIX a. lenkų istorikų – skaitė paskaitas universitete 1815–1818 ir 1822–1824 m., kai, prasidėjus filaretų bylai, turėjo išvykti iš Vilniaus. j. Lelevelis – savitos Vilniaus istorikų mokyklos pradininkas. jis pirmasis iškėlė naujus istorijos tyrinėjimo tikslus ir metodus. ekonominę, politinę ir kultūros istoriją jungė į vieną visumą. Mečislovo jučo nuomone, jo pažiūroms įtakos darė švietėjų idėjos (žmogaus įgimtas noras tobu-lėti, išsilavinimas – žmonijos progreso pagrindas ir kt.). Dėstydamas visuotinę istoriją, rėmėsi garsaus vokiečių istoriko Bartoldo Nybūro (Barthold Georg Niebuhr) „Senovės istorija“, tačiau minėdavo ir ku-nigaikščius Mindaugą, gediminą, Algirdą, kęstutį, Vytautą ir jogai-lą. rašė apie 1529 m. Lietuvos Statutą, surado ir paskelbė 1387 m. jogailos privilegiją miestui.

j. Lelevelis domėjosi Lietuvos tautų istorija (rzut oka na daw-nośc litewskich narodów, 1808), susirašinėjo su Dionizu Poška. Anot Z. Ivinskio, rūpestingai „ėjo į pirmuosius šaltinius“. Stengėsi savo veikaluose apimti ne tik politinį, bet ir visuomeninį gyvenimą, o visą atsakomybę už valstybės (Abiejų tautų respublikos) nelaimes priskyrė valdovui ir didikams. Didžiausias veikalas, skirtas Lietuvos istorijai, – „Lietuvos ir jai priklausiusios rusios istorija iki 1569 m.“. jis išleistas 1839 m. Paryžiuje. M. jučas pažymi, kad Lelevelio isto-rinės koncepcijos yra kur kas mums artimesnės negu visos plejados XIX a. pabaigos lenkų istorikų (Lietuva išaugo, apsigynė nuo kry-žiuočių, lietuvių liaudis liko ištikima tradicijoms).

Anot M. jučo, istorijos mokslui atsirasti Lietuvoje reikėjo: a) kri-tiškai vertinti istorijos šaltinius ir plačiau panaudoti istorijos doku-mentus (aktus), teikti pirmumą jiems, o ne metraščiams; b) istorijos

�1

filosofijos, kuri galėjo atsirasti tik tuomet, kai pagausėjo šaltinių ir buvo pereita nuo kunigaikščių veiklos aprašymo prie krašto žmonių gyvenimo, ekonomikos ir kultūros istorijos; c) originalios istorijos ir filosofijos sintezės3.

Vertėtų paminėti ir kitus žymiausius istorikus, pradėjusius tirti Lietuvos istoriją XIX amžiuje. Ignas Danilavičius (Ignacy Daniłowicz) (1787–1843) 1812 m. baigė Vilniaus universitetą, 1819–1824 m. jame dėstė LDk teisę, pirmasis sudarė LDk istorijos dokumentų rinkinį („Skarbiec diplomatów...“ 1860, t. I; 1862, t. II). Maskvoje ir Sankt Peterburge rinko teisės istorijos medžiagą. už ryšius su filomatais buvo ištremtas. Pagrindinis tyrimų objektas – Lietuvos Statutai (iš-leido 24 veikalus šia tema). kaip istorikas buvo gal net per daug kritiškas, nes daugybę autentiškų dokumentų palaikė falsifikatais.

juzefas jaroševičius (Józef Jaroszewicz) 1844–1845 m. Vilniuje išleido trijų tomų veikalą „obraz Litwy pod względem jej oświaty i ciwilizacyi od czasów najdawniejszych do końcu XVIII wieku“. Tai pirmoji Lietuvos kultūros istorija, neskaitant S. Daukanto veikalų. ki-taip nei pastarasis, rašė kritiškai ir gausiai rėmėsi šaltiniais. j. jaro-ševičiaus darbą palankiai vertino ir XX a. lenkų ir lietuvių istorikai (Z. Ivinskis).

Ignotas onacevičius (Ignacy Onaciewicz) (1780–1845) 1818–1821 m. skaitė istorijos, statistikos ir diplomatikos kursus Vilniaus universitete, visuotinės istorijos kursą pradėjo skaityti jau 1811 m. jis padarė didžiulę tiesioginę įtaką S. Daukantui ir kitiems (T. Nar-butui). Pažinojo karaliaučiaus archyvų medžiagą, dirbo ir N. ru-miancevo dvaro gomelyje archyve. Vientiso veikalo neparašė, bet sukaupė nemažai istorinių dokumentų, kuriais leisdavo pasinaudoti ir kolegoms. jo nuopelnas tas, kad savo skaitytuose istorijos kursuo-se pirmasis atskirai dėstė Lietuvos istoriją. kartu jis pirmasis Lietuvos

� Jučas M., Vilniaus universiteto Istorijos katedra �80�–�8�2 metais, LAMMD, Istorija, XXVII, �987.

�2

archyvų ir pagalbinių istorijos disciplinų žinovas. Skatino jaunimą domėtis „tėvų istorija“, tautosaka, neigiamai apibūdino vokiečius kryžiuočius, teigė, kad istoriją turi rašyti „savi“.

Pozityvistai

Anot redos griškaitės, XIX a. 5-ajame dešimtmetyje prasidė-jus Lietuvos istorijos šaltinių publikavimo sąjūdžiui, galutinai išryš-kėjo šio krašto istorikų susiskaldymas ideologiniu ir metodologiniu pagrindu. Tarp istorikų tuo metu vyko diskusija. XIX a. viduryje at-ėjo metas įvertinti tai, kas buvo surinkta ir išleista. XIX a. pradžioje nusistovėjo istorijos veikalų recenzavimo tradicija (Sankt Peterbur-go, Varšuvos leidiniuose). Dauguma istorikų savo veikalus rašė ne Vilniuje, bet Sankt Peterburge (ten buvo istorinių rankraščių „loby-nas“), Varšuvoje, net Paryžiuje. Išsiskiria „Wizerunki i roztrząsania Naukowe“ – svarbus leidinys, išleistas Vilniuje, kuris suaktyvino polemiką. Varšuvoje ėjo „Biblioteka Warszawska“ (vienas steigė-jų – Mykolas Balinskis (Michal Baliński). Naujos idėjos ėjo iš ten. M. Balinskis Vilniuje buvo įkūręs ir redagavęs „Tygodnik Wileński“ ir „Wiadomości Brukowe“. žinoma, Vilniaus lenkiškų periodinių leidinių nuo 1815-ųjų iki 1822-ųjų m. istorija – tai „šubravcų“ isto-rija. XIX a. viduryje Lietuvos istorijos moksle romantizmas pamažu užleido vietą pozityvizmui. romantikus mažai tedomino gamtos mokslai, kuriais buvo žavimasi XVIII a. M. Balinskio „Laiškai nuo kražantės krantų“ (1856–1860) – pozityvistinės kritikos pavyzdys. M. Balinskis pirmą kartą viešai sukritikavo Teodoro Narbuto veikalą „Dzieje narodu litewskiego“ (dar 1835) ir nuo tol jį intensyviai kri-tikavo I. kraševskis. Anot M. Balinskio, „tai pavyzdys, kaip nereikia rašyti istorijos“. jis manė, kad Lietuvos istorijos tyrinėjimai yra už-miršti bendroje europos istorijos mokslo sistemoje.

��

M. Balinskis išleido veikalą „Starożytna Polska“ (1843 m. 3 to-mai, 1846 m. tomas skirtas Lietuvai) ir sulaukė pats kritikos – kritika-vo literatas julianas Bartoševičius (Julian Bartoszewicz) iš Varšuvos. jis teigė, kad panaudota skurdi šaltinių bazė, „nėra vaizdingumo“ ir pan. M. Balinskis atsakė „Laiškais nuo kražantės krantų“, pažymė-damas, kad poezija ir romanai – tai tik istorijos tarnaitės.

Buvo ir mažiau visuomenei žinomų istorikų. Antai Vu auklėti-nis Dominikas Šulcas (Dominik Szulc) parašė veikalą „o znaczeniu Prus dawnych“ (1844–1846), kuriame teigė, kad pagonys jotvingiai buvo mozūrų tautos dalis. Mykolas Malinovskis (Michał Malinows-ki) – šaltinių leidėjas, 1582 m. išleidęs M. Stryjkovskio „kronika polska, litewska...“ (Varšuva, 1846).

Iš Vu studijavusių žemaičių Simonas Stanevičius pradėjo kritiš-kus lietuvių mitologijos tyrimus. Analizuodamas kristupo Hartknocho, M. Stryjkovskio ir jano Lasickio tekstus, pastebėjo juose klaidų. jis buvo daugiau filologas negu istorikas, lietuvių mitologijos tyrinėtojas.

Romantikai

Simonas Daukantas – pragmatinės-didaktinės krypties at-stovas, pirmasis 1845 m. išleido Lietuvos istorijos veikalą lietuvių kalba. Anot Z. Ivinskio, „neieškodamas precizijos, jis atkūrė aną praeitį, ypač karo žygius, kautynių vaizdus, juos savais žodžiais praskiesdamas <...> atkėlė savo jaunystės laikų žemaitijos kaimo kultūrinį paveikslą į senus laikus. Tas paveikslas yra statiškas, be laiko perspektyvos ir be evoliucijos. jis pirmasis gana aiškiai rodė kelią, kad lietuviams reikia atsiskirti nuo „koroniažų“. Įdomus šalti-nis Lietuvos istorijos mokslo raidai pažinti yra S. Daukanto laiškai T. Narbutui. Pastaruosius publikavo r. griškaitė atskiru leidiniu4.

4 Simono Daukanto raštai. Laiškai Teodorui Narbutui: epistolinis dialogas, Vilnius: Mokslas, �996.

�4

žinoma apie devyniolika laiškų, parašytų 1842–1854 m. laikotar-piu. Susirašinėjimo metu S. Daukantas buvo apie 49 metų, T. Nar-butas – 58 metų amžiaus. I. onacevičius T. Narbutui rekomendavo S. Daukantą kaip gerą specialistą, prieinantį prie Lietuvos Metrikos dokumentų (S. Daukantas tuo metu dirbo Sankt Peterburgo archy-ve, kur ėjo Senato kanceliarijos Lietuvos Metrikos skyriaus vedėjo padėjėjo pareigas). S. Daukantas prašė T. Narbuto niekur neminėti jo pavardės, kad vadovybė negalėtų sužinoti, iš kur pas pastarą-jį pateko Lietuvos Metrikos medžiaga. žinoma, laiškuose S. Dau-kantas atsiskleidžia kaip geras archyvų žinovas, tačiau jo istorijos tyrimo tikslų supratimas buvo nors ir naujoviškas (siekis Lietuvos istoriją atskirti nuo Lenkijos), tačiau metodologinės-istoriosofinės pažiūros, palyginus su j. Leleveliu, j. jaroševičiumi ir kitais „Vilniaus mokyklos“ istorikais, gana siauros.

S. Daukantas laiškuose T. Narbutui pateikė nemažai patarimų, iš kurių svarbiausi, atspindintys jo pažiūras, yra šie:1. „A. kojelavičiaus herbyną reikia leisti arba Lietuvoje, arba kara-

liaučiuje, bet jokiu būdu ne Poznanėje, kad nepatektų į „koronia-rų“ rankas ir jie nesufalsifikuotų“ (p. 370). čia S. Daukantas pir-masis iš Lietuvos istorikų užsimena apie būtinybę saugotis lenkų istorikų, nes šie rašo istoriją kitaip ir Lietuvos istoriją gali pavaiz-duoti iš „savos varpinės“, nevengdami net falsifikacijų. T. Narbu-tas to nesuprato, nes „lenkiškumo“ ir „lietuviškumo“ sampratos nacionaliniu pagrindu dar nebuvo atsiskyrusios. S. Daukanto mintyse tokios užuomazgos jau esama. Ta pačia nuostata vado-vaudamasis S. Daukantas piktinosi, kad korektoriai lenkai Mer-ceburgo vyskupo Boleslovo Narsiojo karo su vokiečių impera-toriumi Henriku aprašyme, kur „pirmą kartą 1009 metais mini Poloni, Lituani et Russi...“ (p. 369), pažymėjo 1090 metus, taip „pavogdami“ ištisą šimtmetį iš Lietuvos istorijos.

��

2. „gerbiamasis kapitone (kreipinys į T. Narbutą – aut. pastaba), pirmučiausia rink dokumentus ir juos skelbk pasauliui, dabar yra patogus laikas...“ (p. 372). čia S. Daukantas turėjo omenyje vadi-namąją Bychovco kroniką, dėl kurios leidybos jis buvo itin susi-rūpinęs, kaip ir tuo, kad ant jos viršelio būtų pavaizduota Aušros vartų vyčio emblema, nes vytis – paskutinis tautos ženklas, kuris netrukus galįs išnykti. S. Daukantas buvo nepatenkintas, kad ap-sikrovęs įvairiais darbais T. Narbutas neskuba šio itin svarbaus šaltinio išleisti, todėl davė jam pamokymų, priminė jam, kad visų darbų nenudirbsiąs ir pradžiai reikia atlikti skubiausius ir svarbiausius.

3. užsiminė T. Narbutui apie itin svarbios medžiagos Lietuvos is-torijai turintį Vatikano archyvą ir pataria jam nuvykti ten, nes Sankt Peterburge „nieko neprileidžia“ (p. 546). Verta pastebėti, kad S. Daukantas pirmasis iš Lietuvos istorikų atkreipė dėmesį į Vatikano archyvo svarbą, nors popiežius pastarąjį atidarė istori-kams tik XIX a. pabaigoje.

4. Davė T. Narbutui vertingų pastabų apie lietuvių mitologiją, pa-tarles ir apskritai tautosaką.

S. Daukantas ir T. Narbutas suprato esminius šaltinių publika-vimo ir jų kritikos principus. Šis teiginys gali atrodyti prieštaringai, tačiau epochos kontekstas buvo toks, kad istorijos šaltinių jųdviejų gyvenamuoju laikotarpiu buvo galima rasti daugelyje vietų: bajorų dvaruose, bažnyčiose, vienuolynuose ir nebūtinai valstybiniuose archyvuose, kurie tuometinės Lietuvos teritorijoje dar nebuvo iš-plėtoję savo veiklos5. Tikimybė, kad kas nors gali privačiai saugoti svarbius istorinius dokumentus, sudarė palankias sąlygas atsirasti istorinių dokumentų falsifikatams, kurie buvo siūlomi kolekcionie-

� Pirmasis žinybinis Centrinis senųjų aktų knygų archyvas įkurtas Vilniuje �8�2 m.

��

riams-antikvarams. kai kurie iš jų (raudonės metraštis, grafo kybur-go kelionės aprašymas ir kt.) atsidūrė pas T. Narbutą, kuris, pagal profesiją būdamas inžinierius, ne visuomet galėjo kritiškai įvertinti šaltinio patikimumą.

Pagrindiniai S. Daukanto darbai yra šie: pirmasis istorijos veikalas, kurį jis parašė Vilniuje, pavadintas „Darbay senuju lie-tuwiu yr zemajtiu“; prieš 1838 m. rygoje, Sankt Peterburge para-šė 1106 p. apimties (šviečiamojo ir romantizmo amžiaus istorikų bruožas – itin didelės veikalų apimtys) darbą „Historya Zemajteš-ka“, kuriuo naudojosi M. Valančius; ir 1845 m. pirmąjį publikuo-tą veikalą originalo kalba – „Būdą senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, kuris kartu su j. jaroševičiaus darbu „obraz Litwy...“ yra pirmoji Lietuvos kultūros istorija. Beje, S. Daukantas kritika-vo pastarąjį dėl nuomonės, kad pagoniškoje Lietuvoje buvusi itin sunki vergijos forma. „Būdą...“ Sankt Peterburgo cenzūros komi-tetas aprobavo 1845 m. vasario 22 d., nes ...nepaskaitė žemaitiš-kai, o vienintelis profesorius, kuris galėjo tai padaryti, patikino, kad nieko „antivalstybiško“ jame nėra (vėliau buvo susigriebta). Paskutinis didesnis veikalas – „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ (1850). Visi veikalai tarsi „išaugo“ vienas iš kito, t. y. pirminis darbas buvo plečiamas, pildomas. reiktų pažymėti, kad S. Daukanto patarimai, medžiaga ir darbai padėjo vyskupui M. Valančiui 1848 m. parengti „žemajtiu Wiskupiste“ 2 t. – pir-mąjį istorijos veikalą lietuvių kalba, parašytą „moksliškai kritišku metodu“. Ilgą laiką tai buvo vienintelis lietuvių istorinis veikalas, išverstas į lenkų kalbą.

S. Daukantas nemanė, kad Lietuvos istorija baigiasi Liublino unija, tą ribą kai kur peržengė ir „Būde...“ Anot e. Aleksandravi-čiaus, S. Daukanto asmeninėje patirtyje „derėjo“ senosios LDk pa-triotizmas ir naujosios lietuvių tautos lūkesčiai.

��

Teisės istorikas T. čackis teigė, kad istorija – tai svarbiau-sia kompensacija už dabarties nelaimes: „Mums dar liko civilinė teisė“ (paprotinė ir romėniškoji). Iš naujo atrandama atskira nuo Lenkijos Lietuvos istorija (nuo kojelavičiaus laikų), nes XVIII a. Lie-tuvos autoriai ištirpindavo Lietuvos istoriją Lenkijos istorijos pusla-piuose. romantizmas yra kitokia tautos samprata, nebesiremianti į politinius ir teisinius pamatus, bet ieškanti atsparos tautos dva-sios dalykuose: kalboje, mitologijoje, papročiuose, visoje žodinė-je liaudies kūryboje. Imta rinkti ir skelbti dainas, tyrinėti lietuvių kalbą, praeities liudijimų ieškoti padavimuose, asmenvardžiuose ir vietovardžiuose. Lietuvių bajorija tyrinėjo istoriją, bet neturėjo etniškai autentiškos tradicijos, valstiečiai, priešingai, nepažino is-torinio laiko. S. Daukantas atliko prometėjišką tautinio atgimimo herojaus funkciją. jis ne pirmasis parašė Lietuvos istoriją, ne pir-masis ėmėsi rinkti lietuvių folklorą ir rašyti žodynus – jis susiejo istorinį laiką liaudies žmogaus dvasios pasaulyje. Lietuvių tautos istorija ir lietuvių kalba susijungė. Tai, anot e. Aleksandravičiaus, lemiamas judesys modernios tautos link. S. Daukanto darbai bus atrasti po maždaug penkiasdešimties metų. S. Daukantui svetima bendrų su lenkais politinių kovų tradicija (1830 m. sukilimas). Pa-stebėtina, kad paties S. Daukanto žodžiai leido įsitvirtinti „var-go pelės“ mitui. Iš tiesų S. Daukantas buvo aukštos kvalifikacijos profesionalas (Vu teisių magistras), valdininkas. Tik nedaugeliui pavykdavo darbą suderinti su moksliniais interesais (Sankt Peter-burge, kaip minėta, jis buvo Senato kanceliarijos Lietuvos Metri-kos skyriaus vedėjo padėjėjas).

romantikai istorikai, ten kur buvo ribotos kritinio istorijos mokslo galimybės, ėmėsi fikcijos, kurios nesistengė pristatyti kaip mokslo. Istorija, pasak jų, – tai praeities paveikslas, jos balso aidas, o ne chronologinės lentelės. Pasitelkiami liaudies kūrybos pavyz-

��

džiai, legendos, priežodžiai, seni antkapiniai įrašai, ženklai, žyme-nys, aktuali tampa ir tautos kilmės problema. Antai ksaveras Bohu-šas (Ksawery Bohusz, Bauža) (1746–1820), jėzuitas, gimęs ukmer-gės apylinkėse, dalyvavęs 1794 m. sukilime, palaikė jokūbą jasinskį, už tai buvo ištremtas. 1808 m. išleido nedidelę knygelę lenkų kalba „Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę“. kaip tikras romantikas, kildino lietuvius iš herulių (XX a. „paraistorikas“ ir numizmatas Aleksandras račkus toliau populiarino šią versiją). Nenuostabu, nes tuo metu etnogenezės tyrimai skendėjo dar didesnėse miglose. Vertingiau-sias teiginys jo knygoje buvo tas, kad lietuvių kalba turi būti varto-jama viešai visuomenėje. j. Lelevelis perskaitęs jo knygelę parašė atsakymą „rzut oka...“ reiktų pažymėti, kad pagrindinei minčiai jis pritarė.

Vienas romantikų ir produktyviausias XIX a. istorinių romanų kūrėjas (parašęs apie 300 romanų, apysakų, poezijos knygų) yra juozapas Ignacas kraševskis (1812–1887). jam įtakos darė Valterio Skoto, onorės Balzako, Viktoro Hugo kūryba. kėlė klausimą, ar istorijos mokslas pajėgus atgaivinti praeities viziją. j. kraševskis į savo klausimą atsakė neigiamai: „Tai bus tik buvusio gyvenimo vai-duoklis.“6 Svarbiausi veikalai susiję su Lietuvos istorija: „Vilnius nuo įkūrimo iki 1750 m.“, 1840–1842 m. išėjo keturios dalys; „Lietuva. Senovės istorija, teisė, kalba, tikėjimas, papročiai, patarlės, pada-vimai“, t. 1–2, 1847–1850 m.; „Vytauto Lietuva“, 1850 m. Be to, paskelbė straipsnių rusijos periodinėje spaudoje archeologijos ir meno istorijos temomis.

j. kraševskį domino „tėvynės“ (LDk) istorija. 1838 m. straips-nyje „Lietuvos istorija“ aiškino: „<...> beveik nieko nežinome apie Lietuvos pradžią: senųjų šaltinių jau nebėra – jie žuvo, o padavimai ir legendos, kuriais galima būtų pasiremti, ištirpo, susimaišė su vė-

6 Aleksandravičius E., Praeitis, istorija ir istorikai, Vilnius, 2000, p. 260.

��

lesnėmis apnašomis ir reikia daug triūso įdėti, kad atskirtum, kas čia išties sena, o kas nauja <...>.“7 e. Aleksandravičiaus nuomone, čia matyti didžiausia romantizmo laikų istoriko problema – egzistenci-niai poreikiai verčia pasirinkti tokį tyrimo objektą, kurį norint apra-šyti beveik nėra mokslinės analizės galimybių, pirminių šaltinių.

j. kraševskis darė įtakos ir lietuvių tautinio atgimimo judė-jimui. 1838 m. Vilniuje pasirodė jo poezijos rinktinė „Anafielas“ (Biruta, keistutis, ryngala ir kt.), 1840 m. – „Vytolio rauda“ apie legendinį pusdievį Vytolį ir jo karo žygius su dainų intarpais, pa-davimais, raudomis. 1857 m. žemaičių poetė karolina Praniauskai-tė išvertė lietuviškai poemos fragmentą „žalčio motė“ ir paskelbė Lauryno Ivinskio kalendoriuje. Aušrininkas A. Vištelis-Višteliauskas išvertė visą „Vitolio raudą“ ir publikavo paties j. kraševskio lėšomis. rašytojo kūryba įtaigiai, nors ir netiesiogiai, formavo visos lietuvių šviesuolių kartos praeities viziją, kuri didele dalimi virto mūsų da-bartinės istorinės sąmonės dalimi (Mindaugas, kęstutis, Vytautas, žalgiris ir kt.).

Prie romantizmo atstovų priskirtina ir 1886 m. publikuoto vei-kalo „Dzieje Litwy“ („Lietuvos istorija“) autorė „LDk pilietė“ kons-tancija Skirmuntaitė

žinoma, aušrininkams XIX a. antrojoje pusėje, be kraševskio, stiprių impulsų davė S. Daukantas. jono Basanavičiaus darbas „Apie senovės Lietuvos pilis“, anot Z. Ivinskio, – klasiškas romantiško nu-sistatymo pavyzdys. remdamasis ordino kronikomis, jis aprašė dramatiškus epizodus, kai lietuviai gynė savo pilis. j. Basanavičius suskaičiavo 76 senovės lietuvių pilis. jis teigė, kad krikščionybės įvedimas sustabdė kultūros vystymąsi Lietuvoje. Tą patį pažymėjo ir jonas Šliūpas, aprašęs XIII–XV a. lietuvių laimėjimus. Pastarasis veikalo „gadynė šlėktos viešpatavimo Lietuvoje 1569–1795 m.“

7 Aleksandravičius E., Praeitis, istorija ir istorikai, Vilnius, 2000, p. 260.

40

„žodyje skaitytojui“ prisipažino, kad jam trūko „gilesnės pažinties dalykų“ ir apgailestavo stoką „autentiškų dokumentų <...>“.

Anot V. krapausko, nuo 1832 m. iki pat XX a. pradžios Lietuvo-je nebuvo jokių profesionaliai parengtų istorikų, o „Aušros gadynė“ (1883–1904) sukūrė modernų Lietuvos identitetą. XIX a. profesio-nalios mokslinės istorinės mokyklos Lietuvoje neatsirado, nors du žemaičiai jau kritiškiau analizavo dokumentus negu jų amžininkai: tai Simonas Stanevičius (1799–1848), poemos „Szłowy žemaycziu“ ir studijos „Wyjaśnienie Mythologii Litewskiej“ (1831) autorius, ir vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875). Tuo metu estų tautinį atgimimą stimuliavo 1881 m. išleistas svarbiausias XIII a. Baltijos re-giono istorinis šaltinis – Henriko Latvio „Chronicon Livoniae“ (AeH, p. 80).

„Auszra“ (1883–1886) nesuformavo tokio kalibro istorikų kaip XIX a. pradžioje Vu. Daugelis, kaip j. Basanavičius, turėjo dirbti medicinos srityje, kad pragyventų. j. jakštas teigė, kad „jei Basana-vičius būtų ištvėręs studentu (Maskvos universiteto, 1873) istoriku iki galo ir būtų išėjęs pagrindinai istorijos mokslus, Lietuva gal būtų gavusi pirmą didelį savo istoriką, kuris būtų nutiesęs kelius mūsų moksliškai istorijai“8.

j. Šliūpas pradėjo rašyti politinėmis ir ekonominėmis temomis šalia j. Basanavičiaus pradėtų kultūros temų. j. Šliūpas tikėjo, kad istorija turi būti paremta faktais (nors pats sukūrė daug klaidingų teorijų). Taigi, aušrininkai kartojo Stryjkovskio, Narbuto, kraševskio, Daukanto teiginius. jiems svarbiausi klausimai buvo: a) kas yra lietu-viai?; b) iš kur jie kilo?; c) kokie jų kultūriniai pasiekimai?

j. Basanavičius panaudojo viską, kas galėtų pakelti tautinį sąmoningumą. Tačiau j. Basanavičius – daugiau ne istorikas, o vi-suomenės veikėjas, aktyvistas. Priešistorė, kunigaikščiai geriausiai

8 Jakštas J., Lietuvos Aušrinė istoriografija, LKMA suvažiavimo darbai, t. VIII, Roma, �974, p. 228.

41

tiko tautinei savimonei kelti. Istorija čia psichologinis įrankis. Nors reiktų pastebėti, šiandien jo teorijos nėra visiškai atmetamos, pvz., kalbininkas Simas karaliūnas mano, kad trakai galėjo būti giminingi baltams. Didžiausias j. Basanavičiaus indėlis į Lietuvos istoriografi-jos raidą – 1907 m. įsteigta Lietuvių mokslo draugija.

Klausimai

1. kokiai paradigmai priskirtini XIX a. istorikų (j. Lelevelio, S. Dau-kanto, M. Balinskio ir kitų) darbai?

2. ko nesuprato T. Narbutas? S. Daukanto ryšiai su T. Narbutu (ko-respondencijos analizė).

3. kuo rėmėsi aušrininkai? jų istorijos darbų rašymo tikslai.

Šaltiniai

Simono Daukanto raštai. Laiškai Teodorui Narbutui: epistolinis dialogas, Vilnius: Mokslas, 1996.

Literatūra

1. Aleksandravičius e., jonas Šliūpas – istorikas, Lietuvos istorijos metraš-

tis, 1994, Vilnius, 1995, p. 271–277.

2. Aleksandravičius e., juozapo Ignaco kraševskio fenomenas, Praeitis,

istorija ir istorikai, Vilnius, 2000, p. 257–264.

3. Aleksandravičius e., Lietuvių kultūros istoriografijos slenksčiai, Praeitis,

istorija ir istorikai, Vilnius, 2000, p. 264–282.

42

4. Aleksandravičius e., Simono Daukanto pasaulis, Praeitis, istorija ir isto-

rikai, Vilnius, 2000, p. 37–49.

5. Aleksandravičius e., XIX amžiaus profiliai, Vilnius, 1993.

6. Daujotytė V., žiūrėjimas į Simoną Daukantą nuo dviejų šimtmečių

slenksčio, Žemaičių praeitis, Vilnius, 1994, Nr. 3, p. 3–6.

7. griškaitė r., Mykolas Balinskis: kova dėl istorijos?, Vilnius, 2005.

8. griškaitė r., Pastangos publikuoti Lietuvos istorijos šaltinius XIX a. vidu-

ryje, disertacija, Vilnius, 1996, LNMMB rS, f. 132-355.

9. griškaitė r., Pirmosios Teodoro Narbuto biografijos, Lituanistica, 1993,

Nr. 2, p. 3–13.

10. gudavičius e., Simono Daukanto studentiškasis etninės tapatybės mo-

delis. Paradigminių parametrų susidarymo aplinkybės ir ištakos dau-

giatautės Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos tradicijų rakurse, Lietuvos

Didžiosios Kunigaikštijos tradicija ir paveldo „dalybos“, Vilnius: Vil-

niaus universiteto leidykla, 2008, p. 294–330.

11. Ivinskis Z., Lietuvos istorija romantizmo metu ir dabar, LKMA suvažia-

vimo darbai, t. III, roma, 1972, p. 320–341.

12. jakštas j., Dr. Jonas Šliūpas, Šiauliai, 1996.

13. jakštas j., Lietuvos Aušrinė istoriografija, LKMA suvažiavimo darbai,

t. VIII, roma, 1974, p. 228.

14. krapauskas V., Nationalism and Historiography: The Case of Ninete-

enth – Century Lithuanian Historicism, New york, 2000.

15. Maciūnas V., Lituanistinis sąjūdis XIX amžiaus pradžioje: susidomėjimas

lietuvių kalba, istorija ir tautotyra, kaunas, 1939. fotografuotas leidi-

mas, Vilnius, 1997.

16. Merkys V., Motiejus Valančius: tarp katalikiškojo universalumo ir tautiš-

kumo, Vilnius, 1999.

17. Merkys V., Simonas Daukantas, Vilnius, 1991 (antrasis papildytas lei-

dimas).

4�

18. Putinaitė N., Šiaurės Atėnų tremtiniai, arba lietuviškosios tapatybės

paieškos ir Europos vizijos XX a., Vilnius: Aidai, 2004.

19. ragauskas A., Ar istorikas Teodoras Narbutas (1784–1864) buvo isto-

rijos šaltinių falsifikuotojas?, Acta humanitarica universitatis Saulensis,

2009, t. 9, p. 324–335.

20. Šidlauskas A., Istorija Vilniaus universitete XVI a. pabaigoje – XIX a.

pradžioje, Vilnius, 1989.

44

Lietuvos istorijos mokslas XX amžiaus pirmojoje pusėje

Lietuvių istorikai Rusijos ir Šveicarijos universitetuose

XX a., po Nepriklausomybės paskelbimo, ilgą laiką vienintele akademinio mokslo institucija ir istorikų profesionalizacijos vieta tėvynėje buvo kaune įsteigtasis universitetas. Prieš tai per du de-šimtmečius rusijos imperijos ir Šveicarijos universitetuose, taip pat ir Lietuvoje pasirodė Lietuvos istorikų veikalų. Paminėtini Augus-tino Voldemaro darbai Sankt Peterburgo universitete: „К вопросу о аграрных законах Адриана“ („Imperatoriaus Adriano žemės reformos klausimu“) – tai magistro disertacija, 1910 m. įvertinta aukso medaliu, ir „Национальная борьба в великом Княжестве Литовском в XV и XVI веках“ („Tautinė kova Lietuvos Didžiojo-je kunigaikštystėje XV ir XVI amžiais“) – 1909 m. parengta studija iš Lietuvos istorijos tematikos. Pastarajame darbe A. Voldemaras įrodinėjo, kad po Vytauto mirties kilusioje kovoje tarp žygimanto kęstutaičio ir Švitrigailos buvo tautinės kovos bruožų, nes pirma-sis buvo „lietuvių“, antrasis – „rusėnų“ pusėje. Nors šios išvados nebuvo priimtos tuometinėje istoriografijoje, nėra jos priimtinos ir šiuolaikiniame istorijos moksle, visgi A. Voldemaras šiais darbais užsirekomendavo kaip kritiškas istorikas tyrinėtojas.

Šveicarijos fribūro universitete kunigas marijonas jonas Toto-raitis 1904 m. pirmasis iš lietuvių istorikų apgynė disertaciją apie Lietuvos karalių Mindaugą. kitas kunigas Antanas Alekna 1911 m. kaune išleido pirmąjį apibendrintą veikalą – vadovėlį „Lietuvos is-torija“, kuris buvo daug kartų išleistas ir ilgai naudojamas Lietuvos

4�

mokyklose. jos autorius vengė leistis į platesnes ar gilesnes faktų interpretacijas, leisdamas faktams „kalbėti patiems už save“.

Augustinas janulaitis, „pirmasis po Daukanto“ ėmęs rašyti Lie-tuvos istorijos darbus lietuviškai, nuo politinių-visuomeninių rašinių 1910 m. perėjo prie istorinių-visuomeninių, panaudodamas doku-mentus iš Pirmojo pasaulinio karo metais žuvusio Šiaulių ekonomi-jos archyvo: „Valstiečiai ir 1831 m. revoliucija Lietuvoje“, „Valstiečių sukilimai XVIII amžiuje Lietuvoje“, taip pat paskelbė biografinę studi-ją apie Simoną Daukantą (1913). A. janulaitis, taikydamas „istorinio materializmo“ metodą, pradėjo ikimoderniosios Lietuvos visuome-nės sluoksnių (bajorų, valstiečių, žydų ir kt.) istorijos tyrimus.

Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universitetas

Nepriklausomos Lietuvos laikais 1922 m. įsteigus Lietuvos uni-versitetą A. janulaitis ir kiti vyresnieji istorikai skiepijo studentams vokiečių istoriko ir teoretiko ernsto Bernheimo nuostatas, kad is-torijos mokslo uždavinys – grynos žinios, paremtos faktais, kurie turi priežastingumo ryšį. Istoriografija tik tada tapusi mokslu, kai evoliucinis arba genetinis istorijos supratimas pakeitė pamokomąjį arba pragmatinį. Tačiau nors nepriklausomos Lietuvos istorikai daž-nai remdavosi e. Bernheimo vadovėliu, įtvirtinusiu kritiškosios is-toriografijos kanoną, Z. Ivinskis 1939 m. konstatavo, kad genetinės istorijos samprata ir jos laikymasis istorijos tyrimuose dar buvo nela-bai šplėtoti. o latviai vidinio pozityvizmo (kruopšti šaltinių analizė ir kritiškumas) istoriografijoje poreikį akcentavo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. e. Bernheimo veikalas „Istorijos filosofija“ buvo iš-verstas į latvių kalbą 1913 m. ir išleistas Sankt Peterburge.

Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. pervadinto į Vytauto Di-džiojo universitetą) darbą reglamentavo 1922, 1930 ir 1937 m. sta-

4�

tutai, fakultetų regulaminai. Mokslo personalą sudarė: vyresnysis (ordinariniai ir ekstraordinariniai profesoriai, docentai ir privatūs do-centai, pastariesiems būtina buvo turėti mokslo laipsnį ir bent vieną mokslo veikalą) ir jaunesnysis (lektoriai, asistentai). Nuo 1930 m. vyresniojo personalo narius tvirtindavo prezidentas, privačius do-centus – švietimo ministras, jaunesnįjį personalą – VDu rektorius arba senatas. reiktų pažymėti, kad universitete dirbo ir taip vadi-namieji „privatūs docentai“ – neetatiniai lektoriai, kurie skaitė dalį kursų nemokamai ir gaudavo mažesnį atlyginimą (pvz.: jonas Ma-tusas, konstantinas jablonskis). Ši tradicija perimta iš Vokietijos, kur istorikų buvo daug, o etatinių vietų universitetuose trūko.

Istorikai norėjo įsidarbinti universitete ne vien dėl „prestižo“, bet taip pat dėl galimybės dirbti savo profesijos darbą ir gauti pa-kenčiamą atlyginimą. universitete veikė keli fakultetai, kur studi-javo jaunuoliai, norintys tapti istorikais: tai Humanitarinių mokslų fakultetas, Teologijos-filosofijos fakultetas ir iš dalies Teisių fakulte-tas. Stojantys į HMf, jei nesimokė lotynų kalbos gimnazijoje, turė-jo laikyti egzaminą9. Neturtingus studentus nuo studijų mokesčio galėjo atleisti fakultetų tarybų prašymu. Studentų stipendijos siekė 250–400 Lt. Po studijų pradėjus dirbti, kas mėnesį buvo išskaičiuo-jama 10 proc. atlyginimo. Taip valstybė savo investiciją atsiimdavo.

Disertacijas apgynusius vertindavo: „magna cum laude“, „cum laude“ ir „rite“ įvertinimais. Disertaciją doktorantai turėjo atspaus-dinti 300 egz. ir apginti viešajame posėdyje. Habilitacijos buvo gi-namos viešos paskaitos forma, po kurios buvo suteikiama „venia legendi“ – teisė dėstyti universitete ir docento vardas. Tačiau pagal

9 Vertėtų pažymėti, kad tarp HMF ir TFF tvyrojo politikos nulemta įtampa. Pastarąjį fakultetą

norėta panaikinti. Jame nebuvo istorijos specialybės, statutas nenumatė galimybės už istorijos

darbus suteikti daktaro laipsnius. Taigi, J. Matusas ir A. Kučinskas juos gavo „nelegaliai“.

4�

1927 m. HMf reglamentą reikėjo pristatyti ir raštu parengtą darbą, kurio mokslinis lygis turėjo būti geresnis negu daktaro disertacijos.

VDu dirbo vyresniosios kartos istorikai: HMf – jonas yčas (1903 baigė Sankt Peterburgo universiteto Istorijos ir filologijos fa-kultetą, Lietuvos istorijos katedros vedėjas (1922–1930), Ignas jony-nas (1911 baigė Maskvos universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą, Lietuvos istorijos katedros vedėjas (1930–1940), konstantinas ja-blonskis (1933–1939, 1916 nutraukė teisės studijas Maskvos univer-sitete, taip jų ir neužbaigė, diplomas „įformintas“ 1935 VDu), Pau-lius galaunė, jurgis Baltrušaitis, Marija rudzinskaitė-Arcimavičienė (1916 baigė Maskvos universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą), Augustinas janulaitis (1907 baigė Maskvos universiteto Teisių fakul-tetą, 1935 tapo Teisių fakulteto dekanu), iš užsienio atvykę Pavelas gronskis (iki 1927), Levas karsavinas (Visuotinės istorijos katedros vedėjas nuo 1927) ir 1933 m. atvykęs Ivanas Lappo. Tff – Anta-nas Alekna (1921–1930), Pranas Penkauskas (1923–1940), pirmosios disertacijos istorine tema (1905 fribūre išspausdintas darbas apie Mindaugą) autorius jonas Totoraitis (1922–1937), Pranas Dovydai-tis. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje į personalą įsiliejo jaunosios kartos atstovai: HMf – Adolfas Šapoka, juozas jakštas, jonas Ma-tusas, Antanas Vasiliauskas, konstantinas Avižonis; Tff – Zenonas Ivinskis, Simas Sužiedėlis. Be jų, neilgai yra dėstę Augustinas Vol-demaras (1921–1926), baigęs Sankt Peterburgo universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą 1909 m., 1915 m. Permės universitete tapęs pirmuoju lietuvių kilmės docentu, ir Petras klimas (1922–1924), iki 1914 m. Maskvos universitete studijavęs teisę. kultūros ir literatūros istoriją dėstė broliai Vaclovas ir Mykolas Biržiškos, iš jaunesnės kar-tos – Vincas Maciūnas; teisės istoriją, padėdamas A. janulaičiui, – Aleksandras Plateris; proistorės dalykus – eduardas Volteris ir jonas Puzinas.

4�

Vilniaus (Stepono Batoro) universiteto istorikai

reikšmingų darbų paliko ir tarpukario Vilniuje dirbę lenkų is-torikai. Paminėtini Stepono Batoro universiteto profesoriai10 Stanis-lavas koščialkovskis (Stanisław Kośćialkowski, 1881–1960), Stanis-lavas Zajončkovskis (Stanisław Zajączkowski, 1890–1977), feliksas konečnis (Feliks Koneczny, 1862–1949, Vu dirbo iki 1929) – istorio-sofas, skaitęs visuotinės civilizacijos istorijos kursą, Henrykas Lov-mianskis (Henryk Łowmiański, 1898–1984, Vu nuo 1934), pastara-sis dvitomėje monografijoje apie Lietuvos visuomenės ir valstybės pradžią (Studia nad początkami społeczeństwa i państwa litewskie-go, 1931–1932) pateikė daug naujų Lietuvos istorinės geografijos, vi-suomenės socialinės ir demografinės struktūros duomenų, stengėsi apibūdinti Lietuvos iki XIII a. vidurio teritorinį susiskirstymą į žemes, valsčius, kaimus. Tai didžiausias ir reikšmingiausias to laikotarpio Vilniaus istorikų darbas.

Istorikų organizacijos

Istorikų organizacijų skaičius ir dydis rodo istorijos profesijos socialumo lygį. Pirmoji 1907 m. įsteigtoji mokslo organizacija – Lie-tuvių mokslo draugija – 1915 m. buvo sudariusi Vadovėlių komisiją, kurios nariai M. Biržiška, A. janulaitis, P. klimas leido vadovėlius. Šioje organizacijoje dirbo ir būsimosios Lietuvos istorijos draugijos iniciatoriai. 1920 m. sausio 3 d. įvyko steigiamasis LMD susirinki-mas kaune. A. janulaitis pasiūlė steigti prie Humanitarinių mokslų ir literatūros draugijos Istorijos skyrių.

�0 Apie Vilniaus Stepono Batoro universiteto istorijos katedras, istorikų mokslo darbų kryptis

plačiau žr.: Šabajevaitė L., Istorijos mokslas Vilniaus Stepono Batoro universitete (1919–1939 m.), di-

sertacija isorijos m. kan. laipsniui gauti, Vilnius, �987.

4�

1929 m. gegužės 18 d. kaune, A. janulaičio bute (kęstučio ga-tvėje), įsteigta Lietuvos istorijos draugija (LID). jos branduolį sudarė A. janulaitis (pirmininkas), I. jonynas, P. Tarasenka (iždininkas), V. Bir-žiška (bibliotekininkas), k. jablonskis (sekretorius), L. karsavinas, j. yčas, j. Totoraitis, P. klimas, P. galaunė, e. Volteris, M. riomeris, j. Tumas, M. Biržiška, P. Bugailiškis, iki 1934 m. prisijungė Z. Ivinskis, A. Šapoka, po 1937 m. – V. Steponaitis, j. Matusas, A. Vasiliauskas, j. Puzinas, M. urbšienė, A. Plateris. 1936 m. patvirtinti LID įstatai.

Veiklos sritys: draugija rengė suvažiavimus, paskaitas, leido žurnalą (1930 ir 1933 išleido du žurnalo „Praeitis“ tomus), knygas ir kitus spaudinius, seriją „Praeities biblioteka“ – 1933 m. Mstislavo Dobužinskio darbą apie Vytį, 1935 m. konstantino Šakenio knygą „Vabalninkas ir jo apylinkės“, 1941 m. k. jablonskio darbą „Lietu-viški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje iki XVII a.“, padė-jo I. Lappo išleisti darbą „Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos“ (1932). LID palaikė ryšius su kitomis organizacijomis tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, organizavo medžiagos Lietuvos istorijos tyrimams atlikti rinkimą. Draugijos susirinkimuose vyko mokslinės diskusijos (dėl A. Šapokos redaguotos „Lietuvos istorijos“, istorijos mokslinio žurnalo leidybos ir kt.), kuriose dalyvaudavo ne vien LID nariai. 1931 m. gegužės 20 d. Budapešte, dalyvaujant I. jonynui, LID kartu su Maltos ir Meksikos istorikų organizacijomis priimta į Tarptautinį istorijos mokslų komitetą (TIMk).

LID sudarė tikrieji garbės nariai ir nariai rėmėjai. 1932 m. buvo 13 tikrųjų narių, 1939 m. – 20, per visą Nepriklausomybės laikotarpį jų buvo apie 26. 1938 m. įsteigta LID mokytojų sekcija (V. Sruogie-nė, k. Avižonis, Povilas Spudas ir apie 60 mokytojų, kurie nebuvo tikrieji draugijos nariai).

kita istorikų organizacija, kuri sukurta nepasitenkinus LID „kairuoliškų“ vadovų neveiklumu, buvo Lietuvių katalikų mokslo

�0

akademijos Istorijos sekcija. ją 1936 m. II suvažiavimo metu įsteigė grupelė (daugiausia VDu Tff) istorikų (sekcijai priklausė Z. Ivinskis, j. Totoraitis, A. Šapoka, j. jakštas, M. Andziulytė, P. Penkauskas, A. kučinskas). Ši organizacija nuveikti kažko daugiau negu LID ne-spėjo (tik pasiruošė LkMA suvažiavimui 1939 m.)

karo mokslų draugijos Istorijos sekcija įsteigta 1923 m. ji rinko istorijos medžiagą, analizavo, skelbė ir skleidė istorines žinias visuo-menėje, skaitė paskaitas, organizavo pažintines ekskursijas, rengė spaudai istorijos studijas. Įkūrėjas A. janulaitis numatė rinkti Lietu-vos karo istorijos medžiagą, ją nagrinėti ir skleisti tarp karių ir vi-suomenėje. Numatyta rinkti medžiagą apie 1863–1864 m. sukilimo dalyvius. Aleksandras ružancovas rinko bibliografiją, P. Tarasenka siūlė pradėti tyrinėti piliakalnius pasitelkiant karius. Pradėtas kaupti karo archyvas.

Antano Smetonos lituanistikos institutas

Antano Smetonos lituanistikos institutas – pirmasis moksli-nių humanitarinių tyrimų institutas Lietuvoje. jo ištakos – 1928 m. M. Biržiškos pasiūlytame Lietuvos kultūros akademijos projekte dėl lėšų ir mokslinių „pajėgų“ stygiaus neįgyvendintas. 1934 m. – tikroji pradžia Švietimo ministerijoje, t. y. ministrų juozo Tonkūno ir ka-zimiero Masiliūno vadovavimo laikotarpiu, tačiau dėl lėšų trūkumo buvo vilkinamas įsteigimas. 1938 m. prasidėjo mokslininkų atranka į institutą (Statutą Seimas paskelbė spalio 4 d.), kurią sekė pats pre-zidentas. 1939 m. kovo 6 d. vyko atidarymo iškilmės. Istorijos sekci-ja pradėjo rinkti duomenis apie Lietuvos dvarus, bažnyčias ir priva-čius archyvus, nusiuntė j. Totoraitį į Vatikaną mikrofilmuoti istorinių dokumentų, išleido du sąsiuvinius „Lietuvos praeities“ (1940–1941), k. Avižonio monografiją „Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime

�1

Vazų laikais“ (1940). Institutas veikė iki 1941 m. sausio 16 d., kai buvo perorganizuotas į Lietuvos mokslų akademijos Istorijos insti-tutą.

Instituto nariais galėjo būti baigę aukštuosius lituanistikos sri-ties mokslus ir parengę mokslo darbus mokslininkai, taip pat baigę kitus aukštuosius mokslus ir paskelbę savarankiškus lituanistinius darbus. Istorijos sekcijos vedėju paskirtas I. jonynas, sekretoriu-mi – V. Trumpa, po to k. Avižonis, bibliotekininku – S. Sužiedėlis (važinėjo po karaliaučių, Berlyną, krokuvą ir Varšuvą rinkdamas mokslinę literatūrą), nariai buvo Z. Ivinskis, A. Šapoka, j. Stakaus-kas, k. jablonskis, j. Puzinas.

Lietuvos istorikai tarptautiniuose istorijos mokslo kongresuose

Nuo pat XX a. pradžios vyko nacionaliniai, regioniniai, tarptau-tiniai ir atskirų mokslo šakų istorikų kongresai. juose nuo 1923 m. dalyvaudavo ir Lietuvos istorikai. Iki Antrojo pasaulinio karo dėl po-litinių aplinkybių Lietuvos istorikai nedalyvaudavo kongresuose, ku-rie vyko Lenkijoje (pvz., 1933 m. Varšuvoje VII tarptautiniame kon-grese). Išvykti į daugelį tarptautinių kongresų lietuvių istorikams trū-ko lėšų, pvz., M. Arcimavičienė orientalistų kongresuose (1923 m. Berlyne, 1931 m. Leidene, 1935 m. romoje, 1938 m. Briuselyje) dalyvavo savo lėšomis, nes VDu HMf taryba laikė orientalistiką neperspektyvia. j. Puzinas dalyvavo tarptautinėse archeologų kon-gresuose. 1923 m. Briuselyje A. Voldemaras pirmasis iš lietuvių is-torikų dalyvavo V tarptautiniame istorijos mokslų kongrese. Tiesa, jis pranešimo neskaitė, bet diskutavo su pasaulinio garso istoriku, „analų“ mokyklos „protėviu“ Anri Beru (Henri Berr). grįžęs į kau-ną, VDu HMf skaitė istorijos teorijos ir metodologijos paskaitas.

�2

Pirmieji kongresai, kur Lietuvos istorikai pirmą kartą dalyvavo gausiau ir parengę pranešimus, vyko 1937 m. kovo 5–20 d. rygoje (Baltijos šalių istorikų kongrese, į kurį suvažiavo iš viso 326 istorikai iš Baltijos jūros regiono šalių). Pranešimus skaitė I. jonynas, L. karsa-vinas, M. Biržiška, j. Puzinas, V. Nagevičius, Z. Ivinskis, k. jablons-kis, A. janulaitis, e. Volteris. Šiam kongresui buvo būdinga labai gera organizacija – istorikai autobusais vežioti į ekskursijas po La-tvijos istorines vietoves, pilis. Antrasis įvykis – 1938 m. Ciuriche vy-kęs VIII tarptautinis istorikų kongresas. Dalyvavo Z. Ivinskis, skaitė pranešimą „LDk prekyba su užsieniu XVII a.“, ir A. janulaitis, kuris skaitė pranešimą „Baudžiavos panaikinimas užnemunėje 1864 m.“ ir perskaitė vokiškai negalėjusio atvykti I. Lappo pranešimą „Lietu-vos teisės kodifikacija XVI a.“ Svečio teisėmis diskusijose dalyvavo ir tuo metu Paryžiuje dirbusi teisės istorikė jonė Deveikė.

Kolektyviniai veikalai

Nepriklausomybės laikotarpiu trūko tinkamų istorijos vadovė-lių vidurinėms mokykloms ir mokslinės literatūros VDu bei kito-se bibliotekose. Palaipsniui padėtis pagerėjo. kai kurie profesoriai (I. jonynas, A. janulaitis ir kiti) sukaupė solidžias bibliotekas.

Iš kolektyvinių veikalų paminėtini jaunosios kartos istorikų pareng-tos knygos apie Vytautą Didįjį (V. Dėdinas, Z. Ivinskis, M. krasauskaitė, A. kučinskas, S. Sužiedėlis, A. Šapoka, red. P. Šležas, 1930), apie jogailą (j. jakštas, Z. Ivinskis, A. Šapoka (red.), S. Sužiedėlis, P. Šležas, 1935).

1936 m. išleistas vadovėlis „Lietuvos istorija“, ko gero, buvo populiariausias Nepriklausomybės laikotarpio istorikų leidinys, ku-riuo siekta patenkinti ir „alkstančią“ visuomenę11, inteligentiją ir

�� Tiesa, pastarąjį tikslą iškėlė ne Švietimo ministerija, o redaktorius A. Šapoka (žr. jo raštą Švieti-

mo ministerijai, �0 poziciją šio skyriaus šaltinių sąraše).

��

mokyklą. knygos idėja iškilo 1934 m., kai švietimo ministras k. Ma-siliūnas, paskatintas S. Sužiedėlio, pasiūlė j. jakštui (iš pradžių jam siūlyta redaguoti, bet jis atsisakė, nes turėjo vykti rengti disertaciją į Austriją), P. Šležui, Z. Ivinskiui, A. Šapokai ir vėliau – diplomatui P. klimui parengti vadovėlį, nes iki tol neturėta jokio bendro siste-minio Lietuvos istorijos kurso. Nors pirmasis tokį kursą buvo paren-gęs A. Alekna (1911 – pirmasis leidimas, 1919 – antrasis, 1923 – tre-čiasis), tačiau jo „Lietuvos istorija“ buvo „paskendus“ faktografijoje, nevienodai skirta dėmesio atskiriems istorijos epizodams. Taigi, vadovėlį užsakė tautininkų valdžia, tačiau jo pasirodymas tuome-tinių intelektualų buvo sutiktas gana kritiškai – čia galima paminėti A. janulaičio, S. Sužiedėlio, k. Pakšto, V. Trumpos, k. Avižonio (ne-publikuota) recenzijas. k. Avižonis teigė, kad vaizdingai iškelti ats-kiri momentai, bet kartu trūksta analizės; autoriai pasyvūs tiriamojo objekto atžvilgiu, pernelyg iškeltas jėzuitų vaidmuo istorijoje ir kt. A. janulaitis prikišo P. Šležui, rašiusiam skyrių apie XIX a. vyskupo M. Valančiaus vaidmens kovoje dėl lietuvių kalbos sureikšminimą, socialdemokratų partijos vaidmens istorijoje nepastebėjimą ir kt. V. Trumpa savo ruožtu „prikibęs“ prie j. jakšto rašytos dalies – abe-jojo dėl Mindaugo donacinių raštų kryžiuočių ordinui autentišku-mo, manė, kad Lietuvos valstybės pradžia yra ankstyvesnė, ir kt. pastebėjo, kad A. janulaičio kritika yra ne mokslo, o pasaulėžiūros dalykas (jis buvęs socialdemokratas).

Vis dėlto, trumpai apibendrinant, galima pažymėti, anot P. La-sinsko, kad pagrindinis „Lietuvos istorijos“ autorių kolektyvo nuo-pelnas – bendras tautos, kaip istorijos subjekto, veiklos įprasmini-mas. kilusi polemika savo ruožtu buvo naujas reiškinys Lietuvos istorijos moksle, nes diskutuota apie istorijos mokslo tikslus ir pa-skirtį, o ne kuria nors viena siaura tema.

�4

Istorikų moksliniai interesai

Nepriklausomos Lietuvos istorikų pagrindinė mokslinių inte-resų kryptis – LDk politinė istorija, „kunigaikščių epocha“ arba, kitaip sakant, valstybingumo raida. Tai klasikinio istorizmo bruo-žas. Norėta atsiriboti nuo „kaimynų“, t. y. rusų, lenkų, vokiečių is-torikų koncepcijų, pateikti atsvarą joms. Norėta paaiškinti „savos“ istorijos raidą ne tik jiems, bet ir Lietuvos visuomenei. kunigaikš-čiams skirtų darbų paskelbė j. Totoraitis (rašė apie Mindaugą savo 1905 disertacijoje), j. Stakauskas (itin gerai vertinama jo monogra-fija „Lietuva ir Vakarų europa XIII amžiuje“, 1934), A. kučinskas (monografija apie kęstutį, 1937), j. jakštas (studija apie Vytenio ir gedimino laikus, 1934). I. Lappo su A. Šapoka pradėjo ir Liublino unijos bei poliublijinių laikų tyrimus. j. yčas ir A. Šapoka domėjosi ir kėdainių unijos (1655) klausimu, pastarasis dar ir 1791 m. gegu-žės 3 d. konstitucija. Visi tyrimai siejosi su Lietuvos valstybingumo raidos klausimais.

Lietuvos teisės istoriją pirmasis pradėjo tyrinėti A. janulaitis („Vyriausiasis Lietuvos Tribunolas XVI–XVIII a.“, 1927, „Napoleono teisynas“, 1928, „užnemunė po prūsais 1795–1807“, 1928). I. Lap-po 1588 m. išleido Lietuvos statutą, kurį vertino kaip savarankiškos valstybės teisyną.

Socialinę-ekonominę Lietuvos istoriją tyrinėjo Z. Ivinskis, k. Avižonis, A. janulaitis, A. Šapoka, M. krasauskaitė. Dėmesio su-silaukė bajorų luomo istorija, nes yra išlikę daugiausia šaltinių, be to, bajorai buvo valstybinio LDk gyvenimo vieni pagrindinių daly-vių. Z. Ivinskis disertacijoje nagrinėjo valstiečių luomo raidą, kito-je disertacijoje iš ekonominės istorijos – prekybą Nemunu XVI a. k. jablonskis – žemiausią socialinę kategoriją LDk, vadinamuosius „kaimynus“. Bajorų luomo raida dar domėjosi k. Avižonis, M. kra-

��

sauskaitė, A. janulaitis, V. Daugirdaitė-Sruogienė. A. janulaičio ir k. Avižonio darbai yra didžiausi pagal apimtį12.

kultūros istorijos srityje darbavosi V. Maciūnas („Lituanistinis sąjūdis XIX a. pr.“, 1935), M. Biržiška („Iš mūsų literatūros ir kultūros istorijos“, t. I–II, 1928, 1938), A. Alekna („katalikų bažnyčia Lietu-voje“, 1936), materialinės kultūros studijas pradėjo j. Matusas („Lie-tuvių kultūra senais laikais“, 1939, Antrojo pasaulinio karo metais periodinėje spaudoje rašė apie bitininkavimą, pastatus, miškinin-kystę, žvejus, amatininkus ir kt.). Visuotinę kultūros istoriją nagrinė-jo L. karsavinas (penkiatomė „europos kultūros istorija“) ir j. jakštas (disertacija apie pirmųjų krikščionių mintis apie romos imperiją).

Profesionaliausiai regioninę istoriją (Sūduvos ir Suvalkijos) analizavo j. Totoraitis. jį galima laikyti ir vadinamosios kraštovaiz-džio istorijos srities tyrimų pradininku Lietuvoje. kauno ir Šiaulių istorijos temomis rašė geografas Peliksas Šinkūnas ir j. Puzinas, kol pradėjo domėtis archeologija. Pažymėtina, kad pirmosios Lietuvos respublikos laikų darbai apie kaimus, miestus ir kitas vietoves ne-buvo lokalinės bendruomenių istorijos tyrimai šiandienine prasme, t. y. ne apie bendruomenių gyvenimą „iš vidaus“. Išimtis gal tik į paprastų žmonių – valstiečių – kasdienybės istorijos studiją pre-tenduojantis V. Daugirdaitės-Sruogienės darbas „žemaičių bajoro ūkis I pusėj XIX a. šimtmečio“ (1938) ir „mikroistorinis“ iš dalies ir tais pačiais metais atskiru leidiniu išleistas kunigo Petro Veblaičio darbas „kova su caro valdžia už kęstaičių bažnyčią“. Tai nedidelė studija apie vieną įvykį – 1886 m. gruodžio 1 d. carinės valdžios pareigūnų sugriautą kęstaičių bažnyčią. kodėl šis įvykis svarbus, autorius argumentavo taip: „Tos bažnyčios panaikinimas ypatingas tuo, kad vietos žemaičiai, darydami pastangas, kad caras paliktų

�2 Papildomai apie istorikų tyrimų kryptis galima žr.: Lietuvos istoriografija, Visuotinė lietuvių en-

ciklopedija, XIII t., 2008, p. 2��–242.

��

bažnyčią neuždarytą, rusų valdžiai pasipriešino. Turint dėmesy, kad tas pasipriešinimas įvyko tais sunkiais laikais, kai Lietuvos katalikų Bažnyčia ir visas mūsų krašto dvasinis gyvenimas buvo rusų val-džios brutaliai suspausti <...> tenka jį laikyti itin reikšmingu ir svar-biu istoriniu įvykiu.“13

Šaltinių leidyboje daugiausia nusipelnė k. jablonskis, 1934 m. išleidęs XVI a. Lietuvos inventorius. Šis darbas susilaukė pripažini-mo ir iš lenkų istorikų.

Istorijos mokslinė periodika per visą Nepriklausomybės laiko-tarpį nebuvo gausi ir reguliari. „Mūsų senovė“ (red. juozas Tumas) ėjo 1921–1922 m., pasirodė 5 knygos ir 1937–1940 m. (red. V. Bir-žiška) – 4 knygos. VDu HMf leidinio „Senovė“ (red. L. karsavinas) 1936–1938 m. išėjo 4 numeriai, jis išsiskyrė tuo, kad atsirado gali-mybė jame skelbtis jauniesiems istorikams. Lietuvos istorijos drau-gija sugebėjo išleisti du žurnalo „Praeitis“ tomus (1930 ir 1933, red. A. janulaitis), išties visus analogus užsienyje atitinkantis mokslinis leidinys pasirodė tik 1940–1941 m. Tai Lituanistikos instituto leistas žurnalas „Lietuvos praeitis“ (red. j. Stakauskas).

Šios nedidelės apžvalgos pabaigai verta pateikti keletą to meto Lietuvos istorikų samprotavimų apie istorijos mokslo problemas.

Istorikų mintys

L. karsavinas, nors ir būdamas rusų egzilio atstovu, stengėsi pritapti prie Lietuvos akademinės aplinkos, greitai ir gerai išmokęs lietuvių kalbą, studentams perteikdavo savitą istorijos mokslo sam-pratą. Veikale apie viduramžių religingumo XII–XIII a. pagrindus 1915 m. L. karsavinas įvedė bendro religinio fondo, vidutinio epo-

�� Veblaitis P., Kova su caro valdžia už Kęstaičių bažnyčią. Iš XIX šimtmečio Lietuvos bažnyčios kovų

istorijos, Kaunas, �9�8, p. �.

��

chos žmogaus sąvokas, kurių jam prireikė analizuojant viduramžių visuomenę net tik kaip istorikui, bet šiuo atveju ir kaip sociologui. Studentams L. karsavinas dėstydavo, kad „mokslo prasmė ne ver-giškame svetimų teorijų, kad ir viešpataujančių, išmokime, bet lais-vame ieškojime tiesos, kuri aukštesnė, gilesnė ir platesnė už visas mėginančias ją išreikšti teorijas <...>. Istorijos dalykas yra žmonija jos socialiam (visuomeniniame, politiškame, materialiai ir dvasiškai kultūriniame) išsivystyme. Išsivystymas suprantamas ne pažangos prasme“14.

Z. Ivinskis, nors ir ėjo Visuotinės istorijos katedros vedėjo par-eigas tuometiniame VDu Tff, tačiau šis fakultetas buvo tarsi nu-stumtas į šalikelę, „apgulties padėtyje“. Istorijos mokslui „dirigavo“ istorikai iš HMf (j. jonynas su A. janulaičiu), todėl Z. Ivinskis jautė tam tikrą nepasitenkinimą. Taigi, 1939 m. Lietuvių katalikų mokslų akademijos III suvažiavime jis teigė, kad Lietuvos istorijos mokslas mažai standartizuotas, nėra ypatingos koncepcijos. jo uždavinys buvo atsikratyti „mėgėjiško diletantizmo ir naivių romantikų gal-vojimų, atpalaiduoti Lietuvos istoriją nuo svetimųjų įtakų“. Būta pavojaus, kad „ieškant lietuvių, galima nueiti į kraštutinumus, įžiū-rėti juos ten, kur jų nėra buvę“. reikia platesnio sisteminio kurso. Lietuvos istorija „imama izoliuotai nuo europos, o reiktų ją sinch-ronizuoti“. Nurodė, kas dar netyrinėta: „visai apleisti kazimieras ir paskutinieji trys gediminaičiai“, apleisti istorinių vietovių lokaliza-vimo, lietuvių protėvynės klausimai, nėra daugiau šaltinių publika-cijų. Išeivijoje, straipsnyje apie istorijos mokslus nepriklausomoje Lietuvoje, rašė, kad tuo metu mažai parengta istorikų, nėra privačių istorikų (dirbančių pagal privačius užsakymus). Z. Ivinskis padarė išvadą, kad „Lietuvoje iš romantiško mėgėjiškumo nebuvo išeita“. Istorikų parengimo klausimas taip pat buvo aktualus, nes nuo pat

�4 Karsavinas L., Istorijos teorija, Kaunas, �929, p. 4, 6.

��

universiteto įsteigimo 1922 m. „istorikai tebuvo pirštais skaičiuo-jami“15. kodėl? Z. Ivinskis atsako: priežastys pačiame universitete (VDu) ir šalia jo. VDu (turi galvoje HMf) nesugebėjo studentams įkvėpti tokios Lietuvos praeities meilės, kaip XIX a. pirmosios pu-sės Vu, kai ten dirbo onacevičius, Lelevelis. Iš multiplikuotų Lie-tuvos istorijos paskaitų kursų matyti, kad vyresnieji istorikai galėjo parengti Lietuvos istorijos sintezę. Z. Ivinskis manė, kad pernelyg trumpu Nepriklausomybės laikotarpiu negalėjo išsivystyti bendra, aiški pažiūra pagrindiniais Lietuvos istorijos klausimais.

1939 m. išrinkimo LkMA nariu mokslininku proga Z. Ivinskis davė interviu dienraščiui „XX amžius“, kuriame pabrėžė, kad dau-gelis Lietuvos istorikų turi daug visuomeninių pareigų, nėra moksli-nių tyrimų institucijų (panašių kaip Latvijoje 1935 m. įsteigtasis isto-rijos institutas16), nėra normalios istorijos darbų kritikos (tik besaikiai gyrimai arba asmeniški užsipuolimai), nėra Lietuvos istorijos tyrimų programos, atsitiktinis kokios nors monografijos pasirodymas tampa dideliu įvykiu istorikų gyvenime, be to, pateikė savo pažiūrą į isto-rijos mokslą: „Neturime mes dar savo aiškios nusistatytos pažiūros į praeitį, nei žinome savo uždavinius, nors stengdamiesi nusikratyti rusų, lenkų ir vokiečių istoriografijos tendencijų ir stengiamės suras-ti lietuvius Lietuvos istorijoje ir apčiuopti tos garsiosios kunigaikš-tystės kūrėjų individualumą <...>. Daugybė mūsų praeities apraiškų teisingai galės būti suprastos ir įvertintos tik jungiant jas su rytų ir vakarų istorija <...>. Bet kuriant Lietuvos istorijos mokslą reikia at-sikratyti nuo kokių nors didaktiškai-pragmatiškų tendencijų. Istori-joje, kaip moksle, turi būti stengiamasi pažinti praeitį tokią, kokia

�� Truputėlis statistikos: VDU istorijos specialybę �922–�940 m. studijavo apie 200 studentų, 9� iš

jų gavo diplomus. Iš jų 60 moterų ir �� vyrai. 2� iš jų paskelbė bent po vieną istorinės tematikos

publikaciją.�6 Pastaba: tai Z. Ivinskis pabrėžė �9�9 m. pradžioje, kai dar neveikė Lituanistikos institutas.

��

ji buvo, o ne tokią, kokią mes norėtume matyti <...>. Praeitį reikia vertinti iš ano meto paimtu mastu <...>. jei bus reikalaujama, kad istorikas skelbtų tik tai, kas to momento politikai gali būti naudinga, istorija savaime prieis krizės.“17

Augustinas janulaitis kauno universitete dėstė politinę Lietu-vos istoriją, kurią siejo su socialine, nes, jo nuomone, nuo visuo-menės sudėties priklauso ir tautos politinė istorija. Studentams is-torijos mokslo prigimtį profesorius aiškino taip: „faktų aprašymas ar nustatymas tai dar ne istorija, bet bus jąja ryšių ir nusakumo nustatymas tarp jų. Todėl kas žino kokį epizodą, įvykius tautos isto-rijoj, gal ir labai įdomų, nereiškia, kad pažįsta istoriją, arba taip pat dar nemokės istorijos, kas mokės chronologiją, kuri šiaip reikalinga istorijai. o mokės istorijos tasai, kad žinos ne tik patį įvykį, bet ir tai, kas buvo prieš jį, po jo, ir mokės išaiškinti kaip vienas dalykas su kitu surišti <...>. Istorija, pasakojama apie praeitį, tenkina mūsų smalsumą, duoda medžiagos proto darbui ir jausmui. Dėl to vieno jąja taip neužsiimtų, nebūtų labai mokinama jos mokyklose, skaito-ma, nė visuomenė, nė atskiri žmonės nesigaili jai lėšų, nes istorija skaitoma dideliu dalyku mokinimo ir žmonių švietime bei išsilavi-nime. Apšviestas žmogus yra tasai, kuris sąmoningai žiūri į pasaulį, į tą visą, kas aplink jį tinkasi ir vystosi, kuris supranta tat ir negali išaiškinti įvykius, kuris neaklai priima juos, nelaiko pripuolamu da-lyku, o visa tat su kitais dalykais į vieną virtinę ir išaiškina priežastinį ryšį jų tarpe. Istorija užsiima tuo, kas buvo, užsiima praeities tyri-nėjimu. Dabartis – tai praeities padaras. kas nori pažinti ir suprasti dabartį, turi ištirti praeitį, kitaip anos nesupras. Dabarty gyvendami, dirbame ateičiai, kuriame ateitį. Nežinodami visuomenės gyvenimo bėgio, jo vystymosi dėsnių, negalėsime sąmoningai ir tinkamai to dalyko atlikti. <...> Istorija taip pat yra mokslas, kaip teisės, gamtos

�7 Dr. Zenonas Ivinskis, XX amžius, �9�9. II. 2�, Nr. 46, p. �.

�0

ir t. t. <...> Veikia į istorijos rašymo būdą, formą ir turinį rašytojo tyrinėtojo savybės. jis yra gyvos visuomenės žmogus, priderįs į vie-ną ar kitą gyventojų grupę, turi savo pažiūrų, savo laikų nuomones nenoromis perkelia į praeitį. juo daugiau bus ryšių tarp dabarties ir praeities, tuo didesni bus skirtumai tarp istorikų tuo pačiu klausimu jų aprašyme ir įvertinime. Pav., aristokratas rašydamas <...> kitaip žiūrės negu demokratas, katalikų kunigas, pasakodamas apie refor-maciją, kitaip galvos, negu evangelistų kunigas, lenkas kitaip vaiz-duosis lietuvių–lenkų santykių istoriją, negu lietuvis ir t. t. Istorija duoda medžiagos dabartinėse politikos kovose, taigi jau tenai anų laikų aprašyme gali atsispindėti dabarties interesai. <...> Taigi nega-lima reikalauti iš istorijos, kad jį būtų tokia objektinga, kaip gamtos ir matematikos mokslai.“18

1933 m. rugsėjo mėn. jaunosios kartos istorikų atstovas A. Ša-poka, ruošdamasis paskaitų kursui apie Vazų periodo Lietuvą, jo įžangoje apie istorijos mokslą rašė: „Istorija yra mokslas, vaizduojąs žmonijos arba jos dalies praeities gyvenimą bei jo raidą. jos už-davinys – parodyti, kaip žmonija arba tauta priėjo prie dabartinių savo būsenos lyčių bei formų. Istorijos metodai netolygūs tiksliųjų mokslų metodams, nes jos skirtingas objektas. jos objektas amži-nai kintąs. Pats gyvenimo procesas – istorija antrąja prasme. Istori-jos mokslo uždavinys – iš atskirų gyvenimo fragmentų pažinti visą gyvenimo tikrovę. Istorija negali parodyti visų praeities gyvenimo variacijų, nes tai neįmanoma fiziškai, istorikas suvokia praeities gyvenimo pulsą ir jo tempą iš atskirų bruožų lygiai taip, kaip iš atskirų, net bevertiškų kitais atžvilgiais poelgių mes pažįstame cha-rakterį sutikto žmogaus. kartais ir labai dažnai sutinkamas žmogus mums lieka ne visai pažįstamas, bet kada nors ir vienas jo mažytis bevertis poelgis, mūsų pastebėjimas, kaip jis reaguoja į vienokį ar

�8 Janulaitis A., Paskaitos iš Lietuvos istorijos, �928-X-�0, LMAVB RS, f. 267-�2�7, l. 66–68.

�1

kitokį jį veikiantį reiškinį, atidaro mums akis ir mes perprantame jį visą kiaurai. Mes suprantame ne tik to vieno momento jo dva-sios būseną, bet perprantame visą jo psichinį charakterį ir mums darosi aiškūs visi senesnieji jo poelgiai. Lygiai ir su istorijos proce-so pažinimu. Praeitis pažįstama ne iš plikų faktų sugrupavimo, ne matematiškais išvedžiojimais, ne vien logiškomis iš praeities faktų daugybės premisų daromomis išvadomis, bet dar daugiau intuityviu keliu. Supratimą dažniausiai duoda vienas momentas. čia istorikas sintetikas jau ribojasi su menininku. Tik menininkas yra nevaržomas nei tikrovės, nei laiko, nei erdvės, nei asmenybių santykių atžvilgiu, o istorikas kaip tik to labiausia yra suvaržytas.“19

Klausimai

1. kokių sąlygų reikėjo visaverčiam istorijos mokslui atsirasti ir plė-totis Lietuvoje?

2. I. jonynas ir A. janulaitis – jaunosios istorikų kartos ugdytojai ar / ir konkurentai?

3. Z. Ivinskio, A. Šapokos ir kitų jaunosios kartos atstovų keliamos tuometinio Lietuvos istorijos mokslo problemos. kodėl reikėjo ieškoti lietuvių Lietuvos istorijoje?

4. „Lietuvos istorijos“ rengimo tikslai ir aplinkybės. Vertinimai prieškario nepriklausomoje Lietuvos respublikoje, sovietmečiu ir nūdienos Lietuvos istoriografijoje.

5. kokiai paradigmai priskirtume nepriklausomos Lietuvos istorikų darbus? Ar atsirado naujų metodologinių prieigų tuometiniuose istorijos tyrimuose?

�9 A. Šapoka, Vazų periodo Lietuva, universitete skaitytas Lietuvos istorijos (nuo ��87 iki �7�7

metų) kursas, �9��. IX, LMAVB RS, f. 2��-�0, p. �–2.

�2

6. kodėl L. karsavinas kritikuoja pažangos teoriją? 7. kokios aplinkybės, anot Z. Ivinskio, stabdė Lietuvos istorijos

mokslo raidą? kokios istorijos politizavimo tendencijos buvo ak-tualios tuo metu?

8. kokią istorijos sampratą A. janulaitis, kaip ir kiti tuometiniai Lie-tuvos istorikai, perėmė iš vokiečių istoriko ir istorijos metodolo-go ernsto Bernheimo? kaip ji vadinama?

9. kodėl, A. Šapokos nuomone, istorijos mokslas netolygus tikslie-siems mokslams?

Šaltiniai

1. Ivinskis Z., Lietuvos istorija romantizmo metu ir dabar, LKMA suvažia-

vimo darbai, t. III, Kaunas, 1940.

2. jakštas j., Mano istorijos mokslo kelias, Vilnius: Valstybinė enciklopedi-

jų leidykla, 1992, 48 p.

3. janulaitis A., Lietuvai reikalinga objektinga istorija, Lietuvos žinios,

1937, Nr. 16 (5285), Nr. 18 (5287), Nr. 19 (5288).

4. Janulaitis A., Praeitis ir jos tyrimo rūpesčiai, Vilnius: Mokslas, 1989,

p. 337–442.

5. jonynas I., Istorijos baruose, Vilnius: Mokslas, 1984, p. 189–272.

6. Lietuvos istorija, red. A. Šapoka, fotografuotas leidimas, Vilnius, 1989.

7. karsavinas L., Istorijos teorija, Kaunas, 1929.

8. Matusas j., ką mes darom Lietuvos istorijai?, Naujoji Romuva, 1932,

Nr. 49 (101), p. 1070.

9. Matusas j., kiek pažengė Lietuvos mokslas?, Pasaulio lietuvis, 1938,

balandžio 1 d., Nr. 7, p. 147.

10. Selenis V., Adolfo Šapokos 1935 metų raštas Švietimo ministerijai dėl

„Lietuvos istorijos“ parengimo, Istorija, 2010/3, Nr. 79, p. 69–73.

��

11. Šapoka A., raskim lietuvius Lietuvos istorijoj, Naujoji Romuva, 1932,

Nr. 21 (73), p. 481.

12. Štuopis P., Mūsų istorija, Naujoji Romuva, 1931, Nr. 20, p. 469.

13. Štuopis P., Neįspėtas jogaila, Akademikas, 1935, Nr. 16–17, p. 376–

377.

14. Trumpa V., Savosios istorijos keliais, kaunas, 1937, 29 p.

Pagrindinė literatūra

1. Bumblauskas A., Zenono Ivinskio vieta mūsų istoriografijoje, Naujoji

Romuva, 1994, Nr. 1 (495), p. 7–10.

2. gieda A., Adolfo Šapokos redaguota „Lietuvos istorija“: populiarumo

kontekstai, Naujasis Židinys, 2007, Nr. 3, p. 115–123.

3. Ivinskis Z., Adolfo Šapokos darbai Lietuvos istorijos srityje, Aidai, 1961,

Nr. 6 (241), p. 355–357.

4. Ivinskis Z., Į klausimus apie istorijos mokslus nepriklausomoje Lietuvo-

je, Į laisvę, 1958, Nr. 16–17.

5. jurginis j., Šapokos istorijos apžvalga, Šapoka A., Lietuvos istorija, Vil-

nius: Mokslas, 1989, p. 687–693.

6. Lasinskas P., A. Šapokos redaguota „Lietuvos istorija“: parengimas ir

koncepcija, Istorija, 2003, Nr. LVIII, p. 57.

7. Lasinskas P., Istorijos mokslas Vytauto Didžiojo universitete 1922–1940

metais, Vilnius: Vaga, 2004, 325 p.

8. Merkys V., keletas žodžių apie autorių, jonynas I., Lietuvos didieji ku-

nigaikščiai, Vilnius, 1996, p. 5–13.

9. Merkys V., Konstantinas Jablonskis, kaunas: Šviesa, 1991, 144 p.

10. Selenis V., Adolfas Šapoka ir nepriklausomos Lietuvos istorijos mokslo

programa „raskim lietuvius Lietuvos istorijoje“, Istorija, 2008, Nr. 71,

p. 13–22.

�4

11. Selenis V., Apie „lietuvių ieškojimą Lietuvos istorijoje“ ir tautinę politi-

ką, Kultūros barai, 2009, Nr. 6, p. 26–31.

Papildoma literatūra

1. Bakonis e., Lietuvos istorijos draugija 1929–1940 metais, Mūsų praei-

tis, Vilnius, 1990, Nr. 1, p. 4–19.

2. Bumblauskas A., Penkios Zenono Ivinskio teorinės inovacijos, Lietuvos

istorijos studijos, Vilnius, 1997, Nr. 4, p. 190–203.

3. Dundulis B., Su Zenonu Ivinskiu istorijos mokslo kelyje, Mūsų praeitis,

1994, Vilnius, 1995, Nr. 4, p. 153–162.

4. gieda A., jono Puzino ir jo kartos kultūros paveldo tyrinėtojų šimtme-

tis, Kultūros paminklai, 2005, Nr. 12, p. 190–197.

5. gieda A., Lietuvos istorikų bendruomenė, Naujasis Židinys–Aidai,

2005, lapkritis–gruodis, Nr. 11–12, p. 550–555.

6. Lasinskas P., Levo Karsavino fenomenas, Vilnius: Vaga, 2009.

7. Lasinskas P., Prieškario Lietuvos istoriografija: metodologinių orientyrų

paieška, Istoriko atsakomybė, Vilnius, 2002, p. 89–98.

8. Lasinskas P., Z. Ivinskio teorinės nuostatos ir paieškos XX a. 4-ajame

dešimtmetyje, Lituanistica, 2000, Nr. 1 / 2 (41–42), p. 8.

9. Mačiulis D., Valstybės kultūros politika Lietuvoje 1927–1940 metais,

Vilnius, 2005

10. ragauskas A., keletas pastabų dėl istorijos metodologijos tarpukario

Lietuvoje, LKMA metraštis, t. 19, Vilnius, 2001, p. 59–69.

11. ragauskas A., VDu mokslininkai istorijos mokslo kongresuose 1918–

1940 m., Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvių katalikų mokslo aka-

demijos 70-metis, kaunas, 1993, p. 169–184.

12. Selenis V., Apie Lietuvos ir Lenkijos istorikų ryšius tarpukariu, Kultūros

barai, 2004, Nr. 12, p. 66–69.

��

13. Selenis V., Lietuvos istorikų bendrija 1918–1944 metais, Vilnius, 2007.

14. Sužiedėlis S., knygos Lietuvos istorija recenzija, red. A. Šapoka, kau-

nas, 1936, Židinys, 1937, Nr. 2, p. 261.

15. Šimkus r., Latvijos ir Lietuvos istoriografijos paralelės: bandymai ben-

dradarbiauti ir problemos tarpukaryje, Lietuvos istorijos studijos, 2007,

Nr. 19, p. 100–113.

16. Trumpa V., Apie žmones ir laiką, Vilnius: Baltos lankos, 2001, 476 p.

��

Lietuvos istorikai išeivijoje

Kur važiuoti?

Vincas Maciūnas dar 1971 m. trečiajame Lituanistikos institu-to suvažiavime kvietė istorikus pradėti tirti pokarinius DP (Displa-ced persons – išvietintųjų asmenų) stovyklų laikus: „Tiesa, tai labai trumpas, vos kelerių metų laikotarpis, bet jis ir įdomus, ir svarbus mūsų išeivijos istorijoje. Tai juk jis savo intensyvia organizacine ir kultūrine veikla uždarose lietuviškose stovyklų bendruomenėse ne-abejotinai užgrūdino mus tolimesniam lietuviškam gyvenimui. jei likimas mus būtų iš karto išbarstęs po platųjį pasaulį, tai išsisklaidy-mas ir įsikūrimo svetimuose kraštuose vargai ir rūpesčiai būtų labai nudelsę ir apsunkinę mūsų lietuvišką susiorganizavimą.“20 Tačiau beveik visi istorikai paliko europą stichiškai, prieš tai nesitarę, kaip sutelkti mokslines pajėgas. Anot A. Maceinos, artėjant bolševikams, iš Lietuvos buvo pasitraukę dauguma intelektualų, kurie beveik visi susitelkė Vokietijoje. Tačiau, prasidėjus emigracijai „į užjūrius“, ne-buvo jokio plano, kaip šiuos intelektualinius išteklius padalyti, ir kiekvienas elgėsi savo nuožiūra. Z. Ivinskis jam rašė: „kai visi, kas tik galėjo, važiavo ir veržėsi galvotrūkčiais į laimės šalis, mes, be abejo, žiauriai neplaningai ir labai stipriai apsinuoginome europoje. Apsinuoginimas jaučiamas kiekviename žingsnyje, kai reikia santy-kiauti su kitų tautų intelektualais <...>.“21

20 Maciūnas V., Lituanistikos institutas ir jo veiklos gairės, Lituanistikos instituto 1971 metų suvažia-

vimo darbai, Chicago, �97�, p. 2��.2� Maceina A., Raštai, t. XII, Vilnius: Margi raštai, 2007, p. 627.

��

Išlikę istorikais

Istorijos tyrimus egzilyje toliausiai pastūmėjo tokie žmonės kaip konstantinas Avižonis, Zenonas Ivinskis, juozas jakštas ir Pau-lius rabikauskas. jie buvo palyginti jauni, galėjo lengviau prisitai-kyti prie egzilio sąlygų, kai kurie dirbo su istoriniais šaltiniais ilgai lietuvių istorikų svajotoje vietoje − Vatikano archyve. Senesniems intelektualams, pavyzdžiui, broliams Biržiškoms, integruotis į Va-karų istoriografijos kontekstą buvo sunku. Turėjo įtakos ir trintis dar prieškario VDu tarp skirtingų kartų profesūros.

Z. Ivinskis 1944 m. rudenį pasitraukė į Vokietiją, galima sakyti, joje ir liko, išskyrus laikotarpį, kai 1949−1963 m. dirbo Vatikano ar-chyve, 1963−1971 m. dėstė Bonos universitete. Z. Ivinskis pirmasis lietuvių istorikas, kuris ištisą dešimtmetį sistemingai dirbo archyvuo-se. A. Maceinai rašė, kad nors turėjo dvi sutartis su koledžais jAV, paskutiniu momentu savo paties noru pasirinko kelią į Vatikaną, apie kurį svajojo nuo 1927 m. Į romą jis atvyko 1949 m. rudenį. Būdamas romoje, Z. Ivinskis dirbo mažiausiai keturiuose archyvuose: Vatika-no, jėzuitų, Propagandos kongregacijos ir koncilijos kongregacijos. Materialinė Z. Ivinskio padėtis romoje buvo sunki – vertėsi tik iš mažos stipendijos. Tik nuo 1959 m. Baltų institutui gerokai padidi-nus stipendiją, pradėjus vadovauti Lietuvių enciklopedijos Lietuvos istorijos skyriui ji šiek tiek pagerėjo, bet A. Maceina atkreipė dėmesį, kad sąlygos buvo sudarytos ne lietuvių organizacijų, bet svetimųjų.

k. Avižonis 1944−1948 m. dirbo fribūro universiteto bibliote-koje, o 1945−1947 m. čia dėstė rusijos istoriją, 1946−1948 m. buvo Baltijos šalių universiteto Hamburge ir Pineberge profesoriumi, dės-tė Lietuvos ir rytų europos istoriją. Persikėlęs į jAV, iki pat mirties (1969) elono universitete (Šiaurės karolinoje) dirbo pedagoginį ir ti-riamąjį darbą, už kurį jam buvo suteiktas profesoriaus vardas.

��

Palyginti sėkmingai emigracijoje reikalai klostėsi ir Antanui kučinskui (kučui), kuris po poros metų, praleistų Varšuvoje ir Pary-žiuje, atvyko į jAV ir nuo 1947 m. Skrantono universitete dėstė rytų europos istoriją. Šiame Pensilvanijos valstijos mieste lietuvių kolo-nija gyvavo jau nuo XIX a. vidurio, todėl A. kučinskas galėjo imtis lietuvių išeivių istorijos tyrimų.

juozas jakštas 1944−1949 m. gyveno įvairiose Austrijos vie-tovėse, kol pasitaikė proga išvykti į jAV, Tenesio valstiją. jis dirbo ūkininko padėjėju, plieno liejykloje, skerdykloje, paskui, persikėlęs nuolat gyventi į klivlandą, dirbo plieno fabrike. Turtinga šio mies-to biblioteka leido, nors ir po darbo fabrike, atnaujinti produktyvų domėjimąsi istorija ir kartkartėmis siųsti straipsnius į „Aidų“ žurnalą ir „Lietuvių enciklopediją“. Pirmasis straipsnis, parašytas „Aidams“ ir paskelbtas Amerikoje, buvo apie Viduramžių akademiją „Aca-demia Medii Aevi“, įsteigtą po Pirmojo pasaulinio karo. j. jakštui buvo net kilusi mintis rašyti apie europos viduramžių istoriografiją. Tačiau buvo paragintas rašyti į j. kapočiaus pradėtą leisti „Lietuvių enciklopediją“, redaguoti viduramžių istorijos skyrių. Su redakcija bendradarbiavo nuo pirmojo iki trisdešimt penktojo tomo. Nors en-ciklopedijoje buvo žymimas skyriaus redaktoriumi, bet redagavo tik savus straipsnius. kai j. kapočius sumanė leisti „encyclopedia Litua-nica“, j. jakštas buvo vienas vyriausiojo redaktoriaus S. Sužiedėlio pagalbininkų, parengė ketvirtąjį tomą.

Simas Sužiedėlis, pasitraukęs į Vokietiją, 1946−1948 m. gyve-no gotoje, Hanau. Atvykęs į jAV su šeima įsikūrė Broktone, kur kurį laiką dirbo fabrike. 1961 m. S. Sužiedėliui suteiktas Lietuvių katalikų mokslų akademijos akademiko vardas.

Antanas Vasiliauskas (Vasys) 1944 m. emigravo į užsienį ir kurį laiką gyveno DP stovykloje Augsburge. 1946−1949 m. dirbo lie-tuvių gimnazijoje direktoriumi ir skaitė paskaitas Baltų universitete

��

Pineberge. Atvykęs į jAV 1950−1953 m. dėstė rusų kalbą Sirakjuso universitete, o persikėlęs į Niujorką, dirbo fordhemo universitete, kur vasaromis nuo 1957 m. vadovavo akademiniams lituanistikos kursams.

Augsburgo DP stovykloje (Hokfeldene) A. Šapoka su šeima atsikėlė 1945 m. rudenį ir čia išgyveno trejus metus. Dėstė isto-riją lietuvių gimnazijoje, skaitė viešas paskaitas. 1948 m. rugsėjo 28 d. su šeima atvyko į kanados miestą Monrealį. čia dirbo vielų fabrike, vėliau kailių dirbtuvėje. rašė lietuvių savaitraščiui „Nepri-klausomoji Lietuva“. 1949 m. pabaigoje persikėlė į Torontą, kur re-daguoti naują savaitraštį kvietė kanados lietuvių katalikų kultūros draugiją. A. Šapoka pagal savo pašaukimą nebuvo žurnalistas, o istoriko mokslininko tipas, nors ir pradėjęs reikštis publicistikoje dar nepriklausomos Lietuvos laikais. Iš pradžių Vokietijoje, Augsburgo DP stovykloje, rašė į „žiburius“. kanadoje 11 metų ir 3 mėnesius tiesiogiai dirbo spaudos darbą – redagavo „Tėviškės žiburius“.

Istorikų organizacijos išeivijoje

čikagos lituanistikos institutas išeivijoje buvo ne įstaiga, o mokslinė draugija. jos tikslas – puoselėti lituanistikos mokslus, su-vienijant laisvojo pasaulio įvairių specialybių lituanistus (istorikus, kalbininkus, literatūros mokslininkus, etnografus, sociologus, fi-losofus ir kt.). Institutas pradėjo darbą 1952 m., turėjo 26 narius, 1975 m. jų buvo 107. Institutą atkūrė Lietuvių profesorių draugija Amerikoje, kurių daugumą sudarė buvę Lietuvos universitetų pro-fesoriai. Pirmieji du suvažiavimai 1971 ir 1973 m. vyko čikagoje, trečiasis 1975 m. gegužės 17–18 d. įvyko klivlande, Lietuvių na-muose. Skaityti pranešimai: V. Trumpa „Motiejus Valančius istori-joje ir istorikas“, j. Puzinas „Baltų prekybiniai santykiai su romos

�0

imperijos provincijomis pirmaisiais amžiais po kristaus“, j. jakštas „žinios apie Lietuvą prancūzų XIV a. autoriaus Pilypo de Mezieres traktate“, j. Dainauskas „kriavo akto autentiškumas“, julius P. Slavė-nas „Lietuva amerikiečių istorijos vadovėliuose“.

Pirmojo lietuvių kultūros kongreso, įvykusio 1956 m. birželio 30 d. čikagoje, metu nutarta steigti Lietuvių tautos istorijos draugi-ją, kurios steigiamasis susirinkimas įvyko 1957 m. gruodžio 15 d., tada jos pavadinimas buvo sutrumpintas į Lietuvių istorijos draugi-ją. Pasaulio lietuvių archyve, čikagoje, saugomi 1957 m. gruodžio 15 d. LID įstatai, pagal kuriuos draugijos tikslai ir uždaviniai buvo: „Sutelkti lietuvius, besidominčius lietuvių tautos istorijos mokslu, rūpintis surinkti ir saugoti istorinę medžiagą, suorganizuoti istorinės medžiagos registraciją, rengti lietuvių tautos istorijos kursus, orga-nizuoti istorines dienas, kongresus, steigti pagalbines istorijai studi-juoti įstaigas, leisti istorinius raštus, skirti stipendijas lietuvių tautos istorijai studijuoti“ (cit. įstatai, saugomi čikagos pasaulio lietuvių archyve, LID fonde).

1958 m. draugijos nariu tapo A. Šapoka. Iš dar prieškario nepriklausomos Lietuvos istorikų jai priklausė aktyvūs jos nariai: Z. Ivinskis, j. jakštas, A. kučinskas (kučas), A. ružancovas ir j. re-meika. Tais pačiais metais numatyta išleisti pirmąjį neperiodinį draugijos žurnalą „Tautos praeitis“. Nors A. Šapoka šiam žurnalui publikacijų neparengė, bet savo nuomonę dėl jame numatomų skelbti darbų buvo pareiškęs. Antai draugijos pirmininkas Marijonų ordino kunigas kazimieras Matulaitis pasiūlė keletą platesnių studijų apie etruskus, A. Šapoka, būdamas redakcinės komisijos nariu, tam nepritarė, nors Z. Ivinskis nenorėdamas, kad subyrėtų draugija, pa-sitraukus jos pirmininkui, siūlė šį straipsnį kaip diskusinį spausdinti. A. Šapoka buvo nepatenkintas, kad draugijos leidinys „Tautos pra-eitis“ nespausdina originalių studijų, nesikoncentruoja į pastarojo

�1

laikotarpio tyrimų, dokumentų, atsiminimų publikavimą, kritikavo LID vadovų mėgėjiškumą. Anot j. jakšto, nuo 1972 m. tapusio nariu ir pirmininku, LID „spiritus movens“ buvo mokytoja Alicija rūgy-tė, pasižyminti jos finansinės bazės organizavimu. Be to, ji dešimt metų redagavo „Lietuvių tautos praeitį“. LID „idėjinis vadas“ buvo didžiulę biblioteką sukaupęs jonas Dainauskas.

1950 m. užsidarius Hamburgo Baltijos šalių universitetui, estų profesorių iniciatyva buvo įsteigtas Baltijos šalių tyrimų institutas (Baltisches Forschungsinstitut). 1951 m. institucija buvo perkelta į Boną. Iš pradžių veikęs nepriklausomai, 1962 m. jis buvo prijungtas prie Bonos universiteto. Direktoriais buvo latviai prof. e. Šturms’as, e. Blesse, estas prof. M. Toose, dr. j. ozols’as, prof. e. kantas ir lietu-vis prof. Z. Ivinskis. Institutas turėjo 3 000 tomų biblioteką, išleido „Acta Instituti Baltici (1950–1951, 4 sąsiuvinius) ir „Commentatio-nes Balticae“ (1953–1964, 11 tomų).

Šis institutas buvo įsteigtas estams, latviams ir lietuviams, pro-porcingai priimant į jį šių trijų tautų mokslininkus tikraisiais jo na-riais. Vokiečių vyriausybė šį institutą finansavo ir kontroliavo per savo atstovus. Z. Ivinskis manė, kad institutas geriau būtų perkeltas į Marburgą, nes ten veikė dvi didžiulės bibliotekos, kuriose buvo daug lituanistinės medžiagos.

Sumanymai parengti Lietuvos istorijos sintezę

1977 m. j. Puzinas sumanė organizuoti istorikus parašyti pla-čią kolektyvinę Lietuvos istoriją. Tam reikalui sutelkė penkis istori-kus, apsiimdamas parašyti proistorės skyrių. Pasitarimuose priimta veikalo periodizacija, bendradarbiai pasidalijo skyriais. j. Puzinas sudarė sutartį su Lietuvių fondu dėl veikalo leidimo. Darbas nutrūko dėl j. Puzino mirties (1978 m. balandžio 14 d.). j. jakštas vis dėlto

�2

parašė savo dalį – Lietuvos istoriją nuo valstybės pradžios (Mindau-go) iki kazimiero jogailaičio (1979–1980). Veikalą redaguoti apsiė-mė j. remeika ir j. Dainauskas, bet jis taip ir nebuvo išleistas.

Anot A. Maceinos, Z. Ivinskio tikslas, dėl kurio jis vyko į romą, buvo „Lietuvos istorija“, kuris pagal vėlesnę sutartį su Lietuvių fon-du turėjo būti trijų tomų, maždaug po tūkstantį puslapių. Z. Ivinskis rašė daug straipsnių, bet iš didesnių darbų išleido tik vieną – studiją apie Šv. kazimierą (1955 Niujorke). „Mažoji Lietuvos istorija“ iki 1914 m. visgi buvo parašyta, „Aidai“ skyrė premiją, tačiau ji nebuvo išleista.

Ryšiai su istorikais, dirbusiais sovietinėje Lietuvoje

Beveik nebuvo abipusių kontaktų Lietuvos ar išeivijos tarptau-tiniuose kongresuose ir konferencijose. Tik du lietuvių kilmės jAV istorikai lankėsi Lietuvoje. Tai komunistų publicistas Antanas Bimba (lankėsi 1945–1946 ir 1966–1967). Susitiko su j. jurginiu ir j. žiugž-da. knygą „Amerikos lietuvių istorija“ jis siekė išleisti „padedant Tarybų Lietuvos istorikams ir publicistams“. 1963 m. knyga „jAV darbininkų judėjimo istorija“ išleista Vilniuje, jos redaktorius buvo juozas žiugžda. 1962 m. Vilniaus universiteto Mokslinė taryba jam net suteikė istorijos mokslų garbės daktaro vardą. Antrasis – kanza-so universiteto profesorius oswaldas P. Backus, kuris 1966 m. rinko medžiagą savo darbams iš XVI a. LDk istorijos.

Iš sovietinės Lietuvos istorikų tik Alfonsas eidintas 1984–1985 m. stažavosi jAV. 1944–1948 m. sovietų valdžia labai aktyviai kvietė mokslininkus, ypač lituanistus, sugrįžti iš tremties. Tai skelbė Vilniaus radiofonas, buvo siunčiami laiškai, knygos. Visu tuo rūpi-nosi j. žiugžda ir A. Venclova. Vieną jų 1948 m. gavo ir j. jakštas. j. jurginis nuo 6-ojo dešimtmečio aktyviai dalyvaudavo rytų euro-

��

pos agrarinės istorijos simpoziumuose, tarptautinės antropologijos ir etnografijos kongresuose, simpoziumuose, organizuojamuose Skandinavijoje, Lenkijoje ir kitur. Neatsitiktinai ir jo korespondenci-ja su lietuvių istorikais užsienyje (Z. Ivinskiu, k. Avižoniu, V. Dau-girdaite-Sruogiene, j. Dainausku) buvo gana intensyvi. gausesnė delegacija dalyvavo tik 1970 m. XIII tarptautiniame istorijos mokslų kongrese Maskvoje. Toje pačioje delegacijoje dalyvavo ir Benedik-tas Mačiuika, jaunosios kartos išeivijos istorikas.

Abiejų grupių istorikai beveik nesusirašinėjo. j. jurginis palaikė ryšius su jAV lietuvių komunistų veikėjais – dr. graičiūnu, Bimba ir kt. A. Šapoka 1958 m., prisidengęs A. grybo slapyvardžiu, pradė-jo susirašinėti su giminaičiais Lietuvoje. Sporadiškai korespondavo Z. Ivinskis ir k. jablonskis (konstantinas jablonskis ir istorija, Vilnius, 2005).

kaip minėta, įveikti geležinę uždangą pasisekdavo retai. „Lie-tuvos bažnyčių“ autoriui B. kvikliui pavyko suburti fotografus, ku-rie Lietuvoje fotografuodavo miestelius ir bažnyčias, o mikrofilmus slaptai perduodavo žmonėms, kurie atveždavo į Ameriką. k. Avi-žonis, j. jurginio padrąsintas, norėjo pasinaudodamas akademinio bendravimo susitarimu tarp jAV ir Sovietų Sąjungos patekti į Vilnių, į jo istorinius archyvus, rinkti medžiagos tėvo Petro Avižonio, „Lie-tuviškos gramatikėlės“ autoriaus, biografijai.

Lietuvoje išeivijos istorikų darbai recenzuojami beveik nebū-davo. Spragą užpildydavo specialūs propagandiniai straipsnių rin-kiniai: „Istorijos klastotojai“, „Buržuazinių emigrantų koncepcijų Lietuvos TSr istorijos klausimais kritika“ ir pan. Iš esmės vyravo neakivaizdinė komunikacija, daugiausia recenzijų forma. Po jų sekė nekrologai, sukaktims skirti proginiai straipsniai. Išeivijos autoriai neblogai suprato nepavydėtiną kolegų padėtį, mokslinę produkciją pristatydavo intelektualiajai visuomenei ir panaudodavo faktologinę

�4

tų darbų dalį. Pasak Leono Mulevičiaus ir V. Merkio, Pranas čepė-nas ir Vincas Trumpa netgi pasitelkdavo kai kurias sovietinių autorių koncepcijas. Z. Ivinskis 1957 m. „europos lietuvio“ laikraščio pus-lapiuose kritiškai įvertino „komandinį“ sovietinio istorijos mokslo organizavimo būdą: „reikia pasakyti, jog nepriklausomais Pabaltijo valstybių metais niekada nebuvo tokio „dirižizmo“, tokio įsakinė-jimo iš aukšto būtinai parašyti savosios respublikos istoriją.“22 Pa-stebėjo, kad latviai ir estai sovietinius istorijos vadovėlius jau buvo išleidę, kai lietuviai atsiliko, nes senosios kartos istorikams (A. ja-nulaičiui, I. jonynui) sunkiai sekėsi prisitaikyti prie naujos istorijos rašymo „metodikos“, o naujų „kadrų“ dar nebuvo daug.

Z. Ivinskis išeivijos istorikų uždavinį matė ir kovoje su sovie-tine propaganda: „Mums neprieinami tie (Lietuvos, Latvijos, Balta-rusijos ir kt. – aut. pastaba) archyvai ir bibliotekos, bet jokiu būdu negalima nuleisti rankų, nustoti rašyti ir tyrinėti, vis laukiant, kad pačioje tėvynėje išauš normalaus mokslinio darbo sąlygos. Iš čia peršasi išvados, jog reikia prieauglio, pasiruošusių intelektualinių darbininkų, kurie sugebėtų ne tik tiltus statyti, fizinę sveikatą gydyti, bet ir išlaisvinti dvasią iš žalingų falsifikatų.“23

Istorikų mintys

Apibendrinant vertėtų pateikti keletą išeivijos istorikų minčių apie istorijos mokslo padėtį egzilyje.

Viktoras gidžiūnas Lituanistikos instituto trečiajame suvažia-vime, kuris vyko čikagoje 1971 m. gegužės 29–31 d., pranešime, apibūdinęs Vatikano archyvo fondus, pažymėjo, kad mažai buvo šiuos praeities turtus vertinančių: „Šiandieną dažnas žurnalistas net

22 Ivinskis Z., Sovietinės gudrybės Pabaltijo istorijos sukirpime, Europos lietuvis, Nr. �6 (466), p. �. 2� Ten pat.

��

rimtiems istorikams meta paniekos žodį, esą per daug privisę isto-rikų, ir jie nustelbią kitus mokslininkus.“24 Darbui Vatikano archy-vuose, be Z. Ivinskio, vėliau pasišventė kunigai rapolas krasauskas, Paulius jatulis ir Paulius rabikauskas. V. gidžiūnas retoriškai klau-sia: „Bet ar daug kam rūpi, kad jie neturi jokių pragyvenimo šaltinių, nekalbant jau apie darbui reikalingas priemones?“25 P. Jatulis, no-rėdamas užsidirbti duonai, pradėjo dirbti prie ukrainiečių istorinių šaltinių leidimo, kurių išleista VIII tomai.

jau 1946 m. V. Liulevičius iškėlė būtiną reikalą rinkti istorinius šaltinius – išeivijos gyvenimo rašto paminklus, kad jie būtų išsaugoti ateičiai ir istorijos mokslui.

j. jakštas 1971 m. Lituanistikos instituto suvažiavime kalbėjo: „kiekvienas Lietuvos praeities mylėtojas turėtų tik pasidžiaugti tuo mūsų romos istorikų ryžtu ir, kas galėtų, juos turėtų paremti. juk tos archyvinės žiurkės kuria Lietuvos kultūrą ir tuo pasitarnauja lie-tuvybės išlaikymui, jei lietuvybe laikysime jos kultūrinius laimėjimus. <...> Deja, to mūsų veiksniai nesupranta. Štai turime pavyzdį. kartą LkMA, kurios vardu skelbiami romos archyvarų darbai, kreipėsi į Lf (Lietuvių fondą – aut. pastaba) prašydami paskirti jai kokią sumą leidiniams. Atsakymas gautas neigiamas ir dar pridurta, kad ji ir atei-tyje nesitikėtų iš Lf paramos.“26 Vienas j. jakšto neįvardytas kolega atidžiai perskaitęs jAV lietuvių išeivių spaudoje skelbiamus istorinius straipsnius su kartėliu rašė apie „imtą gaminti nuosmukio istoriografi-ją“. Siūlė istorikams net parengti deklaraciją, nukreiptą prieš šią „raš-liavą“. j. jakštas su tokiais metodais nesutiko: „Terašo, kas ką nori ir kaip išmano. o nusimanantieji turėtų su pagrįstais duomenimis nuro-

24 Gidžiūnas V., Lietuvos istorijos šaltiniai Vatikano archyve, Lituanistikos instituto 1971 metų suva-

žiavimo darbai, Chicago, �97�, p. 2�2.2� Ten pat.26 Jakštas J., Lietuvos istorikų darbai Vakarų pasaulyje, Lituanistikos instituto 1971 metų suvažiavi-

mo darbai, Chicago, �97�, p. 262–270.

��

dinėti klaidas ir įspėti nukrypstančius nuo istorijos mokslo pagrindų. Iš to kilusi polemika, jei būtų dalykinė (o ne asmeninė), patarnautų istorijos mokslui. ji žadintų susidomėjimą mūsų praeitimi plačioje vi-suomenėje. Tada galėtų iškilti ir visokios nenumatytos problemos ir jas svarstant būtų stumiamas į priekį ir istorijos mokslas.“27

Klausimai

1. kokioje istorijos tyrimų tematikoje galima pastebėti ženkliausią išeivijos istorikų indėlį? kas ribojo istorikų produktyvumą?

2. kaip išeivijos istorikai vertino sovietinės istoriografijos darbus ir tuo metu Lietuvos SSr dirbusius kolegas?

3. Ar galima laikyti išeivijos istoriografiją regresavusia? kokią istori-jos mokslo padėtį išeivijoje konstatavo j. jakštas?

Šaltiniai

1. gidžiūnas V., Lietuvos istorijos šaltiniai Vatikano archyve, Lituanistikos

instituto 1971 metų suvažiavimo darbai, Chicago, 1971, p. 232.

2. gimbutas j., Lituanistikos instituto paskirtis ir apimtis, Lituanistikos ins-

tituto 1975 metų suvažiavimo darbai, Chicago, 1975, p. 177.

3. Ivinskis Z., klasių kovos dogma, Europos lietuvis, 1957, Nr. 14 (464),

p. 2; Sovietinės gudrybės Pabaltijo istorijos sukirpime, ten pat, Nr. 16

(466), p. 3; Nauji istorikai, naujos darbų temos, ten pat, Nr. 22 (472),

p. 2; rusas turi būti geras, ten pat, Nr. 31 (481), p. 2; Tremties istorikų

uždaviniai, ten pat, Nr. 33 (433), p. 2.

27 Jakštas J., Lietuvos istorikų darbai Vakarų pasaulyje, Lituanistikos instituto 1971 metų suvažiavi-

mo darbai, Chicago, �97�, p. 262–270.

��

4. Ivinskis Z., Lietuvos istorija naujų šaltinių ir pokarinių tyrinėjimų švie-

soje, LKMA suvažiavimo darbai, roma, 1964, t. V, p. 523–600.

5. jakštas j., Lietuvos istorija, užtraukta ant marksizmo-leninizmo kurpa-

lio, Lietuvių tautos praeitis, 1982, t. 5, p. 141–169.

6. jakštas j., Lietuvos istorikų darbai Vakarų pasaulyje, Lituanistikos insti-

tuto 1971 metų suvažiavimo darbai, Chicago, 1971, p. 262–270.

7. jakštas j., Mano istorijos mokslo kelias, Vilnius, 1992, p. 33−34.

8. Lietuvių istorijos draugija 1956−1981. 25 metų veiklos apžvalga, red.

A. rūgytė, Chicago, 1981.

9. Maciūnas V., Lituanistikos institutas ir jo veiklos gairės, Lituanistikos

instituto 1971 metų suvažiavimo darbai, Chicago, 1971, p. 251.

10. reklaitis P., rytinei europai tirti dokumentacijos ir informacijos centrai

Vokietijos feder. respublikoje. jų reikšmė lituanistikai, Lituanistikos

darbai. T. II, čikaga, 1969, p. 37–38.

Literatūra

1. Aleksandravičius e., Lietuvių istoriografija egzilyje: identifikacijos po-

kyčiai, Praeitis, istorija ir istorikai, Vilnius, 2000, p. 296−297.

2. ragauskas A., Sovietinės Lietuvos ir išeivijos istorikų komunikacijos

ypatybės (1944−1987), Semiotika. Šiuolaikinio diskurso analizė, Vil-

nius, 1997, p. 77–83.

��

Lietuvos istorijos mokslas sovietmečiu

Okupacija ir represijos

Lietuvos istorijos mokslo būklė pirmosios sovietinės okupaci-jos metais išsamiai pristatyta Aivo ragausko straipsnyje28. Todėl čia plačiau referuoti nėra reikalo. galima tik pridurti, kad stalininės re-presijos palietė ir Lietuvos istorikus – ištremtas Valentinas Dėdinas (kolektyvinio veikalo „Vytautas Didysis“ bendraautorius), Lietuvos XX a. kultūros istorikė, užsienio reikalų ministro žmona Marija urb-šienė, I. jonyno ir P. Pakarklio artimi giminaičiai. Antrosios okupa-cijos metu į Abezės lagerį komijoje ištremtas filosofas ir kultūros istorikas Levas karsavinas, onkologinė liga „užbėgo už akių“ A. ja-nulaičio tremčiai.

Istorikų darbai per pirmąją sovietų ir nacių okupacijas

Istorikai dirbo 1941 m. įkurtame Istorijos institute, VVu, VVPI, Dailės muziejuje, Centriniame valstybės archyve, buvo iš-leistas antrasis „Lietuvos praeities“ sąsiuvinis, kuriame publikuotas k. Avižonio straipsnis iš XVII a. Lietuvos švietimo istorijos, ir A. Ša-pokos – apie 1791 m. gegužės 3 d. konstituciją. Vokiečių okupa-cijos metais istorikai toliau rengė publikacijas, iš kurių dalis buvo išspausdintos vėliau arba liko rankraščiuose. Z. Ivinskis tuo metu parengė 7 straipsnius (studija apie Lietuvos šaltinius pasirodė tik 1995 m.: Z. Ivinskis, „Lietuvos istorijos šaltiniai. Acta Historica uni-

28 Ragauskas A., Lietuvos istorijos mokslo sovietizacija �940–�94� metais, Lietuvos istorijos me-

traštis, �994, Vilnius, �99�, p. 94–�09.

��

versitatis klaipedensis“, t. 3), A. Šapoka pradėjo rinkti medžiagą, skirtą Vilniaus istorijai, ir skaityti specialų kursą Vu (knyga „Senasis Vilnius“ išleista 1963 čikagoje), A. janulaitis parengė studiją „LDk konstitucijos 1812 m.“ (1942, saugoma Lietuvos mokslų akademijos rankraščių skyriuje, f. 267). j. Stakauskas padarė žygdarbį: eidamas Centrinio archyvo direktoriaus pareigas sudarė sąlygas pasislėpti 13 žydų tautybės asmenų29.

Pokario sovietmečiu pagrindinis istorikams keliamas valdžios uždavinys leidybos srityje buvo parengti Lietuvos TSr istorijos sin-tezes. Išleista keturiatomė „Lietuvos TSr istorija“ (1957–1975), „Lie-tuvos TSr istorija“ (1958) ir I „Lietuvos TSr istorijos“ tomas (1985). Šie darbai buvo persunkti marksistine ideologija, nors paskutinis iš paminėtųjų pačių tuometinių istorikų (juozo jurginio) buvo laiko-mas brandžiausiu.

Istorijos darbų tematika

Sovietmečiu reikėjo remtis sovietinės statistikos duomenimis, istorikams buvo ribojama galimybė tyrinėti archyvinę medžiagą. Ta-čiau pasirodė dvasinės ir materialinės kultūros istorijos darbų (Pra-nas ir regina kulikauskai, Adolfas Tautavičius, rimutė rimantienė ir kt.), lietuvių ir baltų etnogenezės (j. jurginis, r. Volkaitė-kulikaus-kienė) tyrimų. Tirta Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės problema-tika (edvardas gudavičius, j. jurginis, k. jablonskis, jūratė kiaupie-nė), bajorų luomo ir žemėvaldos, miestų genezės (e. gudavičius, j. jurginis, Zigmantas kiaupa, Vincas kryževičius, Antanas Tyla), baudžiavos irimo (Mečislovas jučas), užsienio politikos, kovos su Vokiečių ordinu temos (romas Batūra, B. Dundulis, e. gudavičius,

29 Gaigalaitė A., Istorija – jo pašaukimas, kunigystė – jo pasišventimas, LKMA metraštis, t. �9, Vil-

nius, 200�, p. ��–2�.

�0

rimantas jasas, M. jučas, Alvydas Nikžentaitis, P. Pakarklis, ro-kas Varakauskas), LDk santykiai su Lenkija (B. Dundulis, M. jučas, j. jurginis), Aukso orda (r. Batūra), Livonija (B. Dundulis, A. Tyla, r. Varakauskas), Švedija, husitų čekija (B. Dundulis). Tačiau vengta tyrinėti LDk santykius su Maskvos Dk.

Daugiau dėmesio skirta valstiečių luomo istorijai (j. jurginio veikalas „Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje“, 1962, sintezė „Lietuvos valstiečių istorija“, 1978), LDk teisės istorijai (Stasys Vansevičius), LDk statutams (Vytautas raudeliūnas, e. gudavičius, Vytautas Andriulis, Stanislovas Lazutka), LDk kultūros istorijai (Alfredas Bumblauskas, j. jurginis, Ingė Lukšaitė), Lietuvos XVIII–XIX a. švietimo istorijai (Meilė Lukšienė), Lietuvos pramonės vystymuisi XIX a. (V. Merkys). Tačiau val-džia prioritetą teikė LkP veiklai, marksistinėms ideologijos dogmoms.

rašančių į „stalčių“ istorikų nebuvo daug, nes laisvo priėji-mo prie archyvinių šaltinių nebuvo. žinoma, kad Lietuvos istorijos sintezę „Lietuvių tautos istorija. Nuo senų senovės ligi XI amžiaus“ rengė Petras klimas (mirė 1969 m. sausio 16 d.), kuris ją 1965 m. buvo davęs parengti spaudai j. jurginiui, tačiau taip ir neatgavo30. j. Stakauskas, klebonaudamas gelvonuose, rašė vietos istorijos te-momis, taisė savo ankstesnius darbus, taip pat Lietuvos viduramžių temomis rašė į „Mažają Lietuvos tarybinę enciklopediją“, kurios III tome (1971) redaktoriaus Vinco Martinkėno dėka jo pavardė iš-spausdinta tarp kitų autorių.

�0 Lukošiūnienė L. Petro Klimo rankraščių likimas, Literatūra ir menas, �988, spalio 29, Nr. 44

(2�89), p. �. J. Jurginis teisinosi, kad su P. Klimo žinia ruošė spaudai ši leidinį, kaip išplėstinį darbo

„Lietuvių senovės bruožai“ variantą, kartu ketino leisti ir J. Stakausko veikalą „Lietuva ir Vakarų

Europa XIII amžiuje“, tačiau pats dėl savo „Lietuvos TSR istorijos“ pakliuvo į nemalonę ir šios kny-

gos nebuvo išleistos (Literatūra ir menas, �988, spalio � d., p. �.). Dabar P. Klimo rankraščiai sau-

gomi LMAB: „Lietuvių tautos istorija nuo senų senovės ligi XI amžiaus. Pirmosios žinios“, �06 lap.,

F. �9�-�82, antroji dalis to paties veikalo nuo skyriaus „Karolio Didžiojo imperija“ ��4 lap., F. �9�-

406, rašyta �942–�966 m.

�1

Institucijos

Istorijos institutas pradėjo aktyvesnę organizacinę veiklą tik 1948 m.31 Institutui talkindavo Vu profesoriai, turėdavę po pusę ar daugiau etato (II tarybos sudėčiai priklausė k. jablonskis – pirmasis II direktorius 1941 m., I. jonynas, P. Pakarklis ir rašytojai A. Venclova, k. korsakas). 1951 m. iš Maskvos siųstai komisijai dėl jaunų darbuotojų stygiaus neigiamai įvertinus II veiklą, sugrąžinti V. Merkys ir M. jučas, vėliau atėjo dirbti Leonas Mulevičius, r. jasas, A. Tyla, j. Dobrovols-kas, Liudas Truska. II pradėjo rengti istorikus PII ir Vu personalams. 1955 m. II dirbo jau 20 mokslinių bendradarbių (9 su laipsniais), per 1956–1962 m. laikotarpį kandidatines disertacijas apsigynė net 11 ins-tituto bendradarbių. XX a. 7-asis dešimtmetis buvo pats sparčiausias augimo laikotarpis II istorijoje (1970 m. bendras personalas išaugo iki 110 žmonių). Plėtėsi ir struktūra, atitikusi valstybinę istorijos ideologi-ją – antai 1957 m. įkurti „Istorijos iki Spalio revoliucijos“, „Istorijos po Spalio revoliucijos“ sektoriai.

Iš pradžių M. jučas buvo vienintelis Lietuvos istorikas, kuriam buvo leista tirti senąją istoriją. Tam galimybę suteikė aspirantūra Maskvoje pas žinomą medievistą Vladimirą Pašuto. Pasak M. jučo32, tuo metu isto-rikai buvo laisvesni Lenkijoje, nes ten buvo gilesnės mokslo tradicijos, dėl kurių ne taip greitai pasiduodama politikos įtakoms. jie išdrįso įvesti periodizaciją, paremtą kultūros epochomis, o sovietmečiu buvo priimta vienintelė teisinga ir galima periodizacija pagal ūkio istoriją: feodalizmas, kapitalizmas, socializmas. Daugiau laisvės būta ir Maskvoje, kurioje irgi buvo sena mokslo tradicija, o Azijos respublikose, kur nebuvo istorijos mokslo pagrindų, buvo galimi tam tikri spekuliatyvūs sprendimai.

�� Gaigalaitė A., Į save ir istoriją pažvelgus, Vilnius, 2002.�2 Švedas A., „Minuotojas klysta tik vieną kartą“, pokalbis su M. Juču, Naujasis Židinys–Aidai, 2007,

Nr. �–6, p. 226–2�7.

�2

Nepriklausomybės laikų istorikai k. jablonskis, I. jonynas su-tvirtino mokslo pamatus, darė didžiulę įtaką studentams, bet buvo ir prisiplakėlių, tokių kaip j. žiugžda, kurie rūpinosi, kad nebūtų nukrypta nuo marksistinės linijos. Maskvos istorikai „nenukrypda-vo“ nuo marksizmo, bet galėjo laisvai plėtoti mokslines diskusijas. Tačiau, M. jučo nuomone, būtų klaida teigti, kad I. jonynas ir k. ja-blonskis nesistengė būti marksistais.

j. jurginis – pirmasis sovietmečio Lietuvos daktaras (mokslų kandidatas to laikotarpio terminais) istorikas, 1948 m. apgynęs di-sertaciją „Vilniaus miestiečių savivaldybės santykiai su feodalinėmis jurisdikcijomis 16-ame amžiuje“. jis buvo istorijos publicistas, pats archyvuose nedirbdamas rašė patraukliu, „nežiugždišku“, stiliumi, savo brošiūromis, straipsniais ir paskaitomis tapo kone populiariau-siu istoriku visuomenėje.

II Lietuvoje buvo svarbiausia istorijos mokslo instancija, kurios LkP Ck atsiklausdavo, jei kildavo neaiškumų, jam buvo pavesta ra-šyti istorijos sintezes. Savo ruožtu LkP Ck vykdė istorikų priežiūrą. PII istorikai (direktorius r. Šarmaitis) buvo susitelkę ties istorija nuo XIX a. antrosios pusės − rašė apie komjaunimo istoriją, 1940 m. „so-cialistinę revoliuciją“, Antrojo pasaulinio karo veiksmus (j. Dobro-volskas, A. rakūnas ir kt.). PII disponavo didžiausia informacine baze iš visų tuometinių istorijos mokslo institucijų. Sovietmečiu biblioteka komplektuodavo Nepriklausomybės laikų ir išeivijos leidinius33.

�� �989 m. PII biblioteka tęsė fondų komplektavimą, darė fondų ekspertizę, atrinkinėjo leidi-

nius pervedimui iš spec. fondų į viešojo naudojimo fondus. Biblioteką sudarė bendras fondas

(64 �4� bibliotekinių vienetų), JAV lietuvių leidinių fondas (4 074 vienetų), retų spaudinių fondas,

tarnybinio naudojimo literatūra (2�6 vienetai), lituanistinis fondas (�988 m. sudarytas iš spec.

fondų – nuo 8 767 iki �0 9�4 vienetų �990 m.). Spec. fondai buvo du: pirmasis skirtas �9�7–�944 m.

literatūrai, antrasis – lietuvių emigrantų literatūrai. 2� egzempliorius knygų perduota kitoms bi-

bliotekoms, t. y. �� tomų Bostone leistos „Lietuvių enciklopedijos” perduota MA II bibliotekai,

2 tomai – Lietuvos SSR Istorijos ir etnografijos muziejui. PII prie LKP CK Marksizmo-leninizmo

instituto ataskaita už �989 metus, LYA, f. ��77, ap. 60, b. 62, l. 20-22.

��

Istorijos rašymo strategijos ir istorikų „nuodėmės“

Aurimas Švedas kol kas vieninteliame sovietmečio istorijos mokslui skirtame stambiame darbe34 pastebėjo, kad tiek Sovietų Sąjungoje, tiek ir Vidurio rytų europos bloko šalyse konkretūs is-torikai sąmoningai rinkosi skirtingą laikyseną brukamo marksizmo-leninizmo akivaizdoje:

1) rašė atvirai konjunktūrinius tekstus, neatitinkančius ele-mentariausių mokslinio tyrimo kriterijų, siekdami kuo greičiau pa-daryti akademinę karjerą;

2) siekė tyrimų teorinių ir metodologinių prieigų horizontą iš-plėsti už marksizmo-leninizmo „rezervato“ ribų;

3) mėgino pozityviai išnaudoti k. Markso ir f. engelso tekstų konceptualines galimybes;

4) bandė apsiriboti empirinės istoriografijos metodologinėmis prielaidomis, siekdami objektyviai pateikti atskiras temas, arba pa-syviai prisitaikė prie „žaidimo taisyklių“, įvaldydami istorinio tyrimo metodikos pradžiamokslį, kuris buvo derinamas su daugiau ar ma-žiau sėkmingu žongliravimu „reikalingomis“ ir „neišvengiamomis“ citatomis (p. 8).

oficialusis sovietmečio diskursas gebėjo priversti to meto istorikus užsidėti „kaukes“, už kurių dažnai nebeįmanoma buvo įžvelgti tikrojo konkretaus tyrinėtojo arba viso praeities tyrinėtojų cecho „veido“. Vien 1948–1972 m. laikotarpiu iš 146 apgintų moks-lo kandidato disertacijų 111 skirta Spalio socialistinės revoliucijos ir Tarybų valdžios kūrimosi Lietuvoje 1917–1919 m. peripetijoms,

�4 Švedas A., Sovietinė lietuvių istoriografija: oficialusis diskursas ir jo alternatyvos (1944–1985 m.),

daktaro disertacija, Vilnius, 2006. LNB RS, f. ��2-�86�. �9� p. + priedai (�7 interviu su B. Genzeliu,

R. Čepu, E. Gudavičium, S. Jegelevičium, M. Juču, Julium Jurginiu ir Dalia Jurginiene, V. Kašauskie-

ne, A. Kulakausku, I. Lukšaite, V. Milium, B. Savukynu, A. Šidlausku, L. Šepečiu, A. Tyla, A. Vaitkūnu,

I. Valikonyte, A. Vyšniauskaite).

�4

LkP ir revoliucinio darbininkų judėjimo istorijos klausimams, socia-listinės visuomenės raidai tiek pilietinės, tiek LkP istorijos aspektais nagrinėti (Istorijos mokslų disertacijų tematika 1948–1972 metais, Vilnius, 1973).

korektišką empirinį tyrimą ideologiniu požiūriu itin pavojin-goje srityje atliko j. Dobrovolskas (Lietuviai kariai Didžiojo Tėvynės karo frontuose, 1967).

A. Švedas išskyrė ir pagrindines „nuodėmes“, kuriomis kilus kritikos bangoms tuometiniai istorikai dažniausiai būdavo kaltinami:a) keliaklupsčiavimu prieš Vakarus (neatsargiai, per švelniai apibū-

dindavo už „geležinės uždangos“ esantį pasaulį arba nepakan-kamai pagirdavo „didįjį brolį“ iš rytų);

b) objektyvizmu (leidimas skaitytojui pačiam daryti išvadas – kal-tinti I. jonynas, A. janulaitis, j. jurginis);

c) feodalinės praeities idealizavimu;d) „vieningąja srove“ (vientisos tautos samprata, kaltinami ir rašyto-

jai, ir istorikai, kiti humanitarai);e) nacionalizmu (ypač sunki „nuodėmė“).

Citatos iš juozo žiugždos kalbos, pasakytos svarstant Lietuvos TSr istorijos I tomo maketą (1954 01 25):

„Spendžiant istorijos mokslo raidos, kaip ir idėjinio politinio darbo žmonių auklėjimo, remiantis istorine medžiaga, uždavinius, tarybiniai istorikai, tiriantys Lietuvos istoriją, turi griežtai atsižvelgti į tą faktą, kad pikčiausi lietuvių tautos priešai – buržuaziniai naciona-listai, stengdamiesi pateisinti ir pagrįsti klasinį buržuazijos viešpata-vimą, ilgus metus falsifikavo lietuvių tautos istoriją, nuodijo žmonių sąmonę antiliaudine buržuazine ideologija. <...> Iš svarstomo Lie-tuvos TSr istorijos laikotarpio buržuaziniai nacionalistiniai falsifika-toriai ypač grubiai ir atkakliai kraipė šiuos lietuvių tautos istorijos klausimus: socialinių-politinių santykių ir klasių kovos vystymąsi

��

Lietuvoje, reliatyviai vieningos feodalinės valstybės susidarymą, lie-tuvių tautos tarpusavio santykių ir draugiškų ryšių su didžiąja rusų tauta plėtojimąsi, popiežių ir kryžiuočių agresiją <...>. Buržuaziniai nacionalistai, keliaklupsčiaudami prieš Vakarų europos ir Ameri-kos imperialistus, visą visuomeninių santykių Lietuvoje vystymosi procesą, Lietuvos valstybingumo plėtojimąsi, kaip ir lietuvių tautos kultūros raidą, siejo su tiesioginiu Vakarų feodalų ir popiežių eks-pansijos poveikiu <...>.“35

Klausimai

1. kokios istorijos tyrimo / rašymo temos buvo privalomos soviet-mečiu ir kodėl?

2. k. jablonskis, I. jonynas ir jų mokiniai. Ar formavosi sovietmečiu (ar vis dar formuojasi) Lietuvos istorikų mokykla?

3. Istorikų „išgyvenimo“ istorijos „lauke“ strategijos. „Buržuazinių“ istorikų „nuodėmės“.

Šaltiniai

1. gaigalaitė A., Į save ir istoriją pažvelgus, Vilnius: Vaga, 2002.

2. Maksimaitienė o., Atsiminimai, Vilnius: Margi raštai, 1996.

3. Merkys V., Atminties prošvaistės. Atsiminimai, Vilnius: Versus Aureus,

2009.

�� Žiugžda J., Rinktiniai raštai, t. I, Vilnius, �986, p. 207–2�4.

��

Literatūra

1. Aleksandravičius e., Paklusęs fakto tiesai: istoriko Vytauto Merkio isto-

rija, Praeitis, istorija ir istorikai, Vilnius, 2000, p. 335–353.

2. Eidintas A., Istorija kaip politika. Įvykių raidos apžvalgos, Vilnius: Ver-

sus Aureus, 2008.

3. Ivinskis Z., Lietuvos istorija. Iki Vytauto Didžiojo mirties, Vilnius: Moks-

las, 1991 (įvadas).

4. krapauskas V., Marxism and Nationalism in Soviet Lithuanian Historio-

graphy, JBS, XXIII, no 3 (fall 1992), p. 239–260.

5. Lietuva 1940–1990. Okupuotos Lietuvos istorija, antrasis leidimas, Vil-

nius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 2007,

p. 606–609.

6. Lietuvos sovietinė istoriografija: teoriniai ir ideologiniai kontekstai, Vil-

nius, 1999.

7. Merkys V., keletas žodžių apie autorių, jonynas I., Lietuvos didieji ku-

nigaikščiai, Vilnius, 1996, p. 5–13.

8. Merkys V., Konstantinas Jablonskis, kaunas: Šviesa, 1991, 144 p.

9. ragauskas A., Lietuvos istorijos mokslo sovietizacija 1940–1941 me-

tais, Lietuvos istorijos metraštis, 1994, Vilnius, 1995, p. 94–109.

10. Senn A. E., Bundanti Lietuva, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla,

1992, p. 4–20.

11. Švedas A., Matricos nelaisvėje: sovietmečio lietuvių istoriografija

(1944–1985), Vilnius: Aidai, 2009.

12. Švedas A., „Minuotojas klysta tik vieną kartą“. Pokalbis su M. juču,

Naujasis Židinys–Aidai, 2007, Nr. 5–6, p. 226–237.

13. Švedas A., Senosios kartos istorikų elgsenos modeliai sovietizacijos

procesų akivaizdoje, Lietuvos istorijos studijos, 2008, Nr. 21, p. 58–69.

14. Švedas A., Siekiau būti ištikimas. Antanas Tyla atsako į Aurimo Švedo

klausimus, Naujasis Židinys–Aidai, 2008, Nr. 1–2, p. 30–38.

��

15. Švedas A., Sovietmečio Lietuvos istorikų identiteto pavidalai: metafo-

ros lygmuo, LKMA metraštis, t. XXVII, Vilnius, 2005.

16. Truska L., Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio ištakos, 1991 metų sausio

13-oji Lietuvoje naujausių mokslinių tyrimų kontekste, Vilnius: VPU lei-

dykla, 2006, p. 23–26.

17. Visa istorija yra gyvenimas, 12 sakytinės istorijos epizodų, Vilnius: Ai-

dai, 2008 (e. gudavičių kalbina A. Švedas).

��

Atgimimo laikotarpis

Atgimimo išvakarėse mokslo institucijose dirbo pusketvirto šimto istorikų. 1987 m. pabaigoje LII buvo 72 mokslo darbuoto-jai (feodalizmo, kapitalizmo, Socialistinės visuomenės istorijos skyriuose – 38, Mokslo ir technikos istorijos Lietuvoje skyriuje – 7, Archeologijos – 16, etnografijos – 11), iš jų 1 akademikas, 3 nariai korespondentai, iš viso 10 mokslų daktarų ir 33 mokslų kandidatai. kandidatines disertacijas rengė 5 disertantai.

Lietuvos TSr MA Prezidiumo 1987 m. gruodžio 7 d. nutari-mu Nr. 441 einančiu II direktoriaus pareigas paskirtas ekonomikos instituto Liaudies ūkio ir ekonominės minties istorijos skyriaus ve-dėjas ist. m. dr. Vytautas Merkys. 1987 m. gruodžio 30 d. LTSr MA visuotinio susirinkimo sesijoje V. Merkys išrinktas nariu kores-pondentu. 1988 m. vasario 24 d. LTSr MA visuotinio susirinkimo ataskaitinėje sesijoje V. Merkys patvirtintas MA II direktoriumi. II di-rektoriaus pavaduotoju moksliniam darbui nuo 1987 m. lapkričio 16 d. paskirtas kapitalizmo istorijos skyriaus vedėjas doc. A. eidin-tas. 1987 m. rudenį II išdrįso pavadinti knygą „Lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimas“. V. Merkys įpareigojo A. eidintą, kad šis išstudijuotų ir aprašytų „buržuazinės“ Lietuvos respublikos pradžią 1917–1920 m.

Istorijos institutas, palyginus su Puslaidininkių fizikos institu-tu, Lietuvių kalbos ir literatūros institutu ir žemės ūkio ekonomikos institutu, iš pradžių nebuvo aktyvus Sąjūdžio rėmėjas. Tačiau „pe-restroikai“ priartėjus prie Lietuvos, istorija tapo pačia aktualiausia ir jautriausia viešojo gyvenimo sritimi. Todėl 1987 m. vietoje Broniaus Vaitkevičiaus II direktoriumi ir tapo V. Merkys. j. jurginis, garsėjęs „griežtu pozityvizmu“, ne kartą slopintas, atsigavo. Anot česlovo

��

Laurinavičiaus, „V. Merkio ir A. eidinto tandemas reprezentavo tuo-metės Lietuvos visuomenės minimodelį, paradoksaliai jungiantį ir nepriklausomos ir sovietinės Lietuvos paveldą. Tačiau tas sujungi-mas buvo mechaninis. <...> Akivaizdu tai, kad prasidėjusių revoliu-cinių pokyčių Lietuvoje jie netrukdė arba net juos skatino. V. Mer-kys su A. eidintu daug prisidėjo prie to, kad Lietuvos viešajame dis-kurse 1918–1920 m. ir 1939–1940 m. įvykiai būtų pradėti pamažu, bet kryptingai vertinti objektyviai ir kad istorinis vertinimas atitiktų Lietuvos nacionalinius interesus <...>.“36

Istorijos mokslo persitvarkymo būtinybę, „perestroikos“ spau-džiami, pareiškė ir PII istorikai. Direktorė Vanda kašauskienė PII darbo ataskaitoje už 1987 m. teigė: „Partiniuose dokumentuose, partijos vadovų kalbose kritiškai įvertinta visuomenės mokslų, tarp jų ir istorijos mokslo, būklė. Tai mokslinių tyrimų atitrūkimas nuo socialinio-ekonominio vystymosi, komunistinės auklėjimo prak-tikos, daugelio istorinių įvykių nuasmeninimas, konjunktūriniais sumetimais atskirų istorijos puslapių „perrašymas“, tikrovės lakavi-mas, „aštrių kampų“ apėjimas, smulkiatemiškumas, chronologinių ar teritorinių rėmų siaurumas <...>. Iš esmės ir istorijos moksle su-siformavo stabdymo mechanizmas, kurio įveikimas yra pilietinė ir profesinė tyrinėtojų pareiga <...>.“37

1987 m. gruodžio mėn., kai „Literatūra ir menas“ baigė savo diskusiją apie istoriją ir literatūrą, kurioje dalyvavo istorikai ir lite-ratai, rašytojai vis dar buvo aktyvūs, o istorikai – neapsisprendę ir neturintys ką pateikti spaudai. rengiami tuo metu spaudai veikalai buvo skubiai taisomi, kad atitiktų laiko reikalavimus. kita vertus,

�6 Laurinavičius Č., Sirutavičius V., Lietuvos istorija. Sąjūdis; nuo „Persitvarkymo“ iki kovo 11-osios,

XII tomas. I dalis, Vilnius: Baltos lankos, 2008, p. 4�–44.�7 PII prie LKP CK Marksizmo-leninizmo instituto prie TSKP CK filialas. Mokslinės Tarybos posė-

džių protokolas Nr. �. �988 m. sausio 8 d., LYA, f. ��77, ap. 60, b. 46, l. 8–9.

�0

istorikų atsargumą galima suprasti, antai r. žepkaitė atsiminimuose taip rašo: „Niekas nenorėjo suprasti, koks pavojingas Sovietų Są-jungoje buvo objektyvumas istorikui.“38 ji užsiminė ir apie „baltų dėmių“ prikišinėjimą spaudoje, apie prieštaravimus tarp istorikų net darbo srityje (r. žepkaitės ir r. žiugždos priešprieša). keli frontai – vienas laikėsi senosios tarpukario Lietuvos pozicijų, kitas, priešin-gai, neigė viską, kas buvo joje pasiekta, aukštino tarybų valdžią ir jos laimėjimus, tai ryškėjo artėjant 1988 m. vasario 16 d.

Visgi istorikai jau prasidedant Sąjūdžiui organizavo didesnes konferencijas. kelias iš jų galima paminėti. Antai 1988 m. gegu-žės 30 – birželio 2 d. konferencijoje (organizavo II, PII, VVu If) kasdien dalyvavo nuo 100 iki 200 žmonių. 1989 m. vasario 16 d. Vilniuje, Akademiniame teatre, įvyko iškilminga konferencija-minė-jimas, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo dienai paminėti. Pradžios žodį tarė V. Merkys, pranešimus skaitė A. eidintas „Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. posėdžio protokolas“, česlovas Laurinavičius „Lietuvos–Tarybų rusijos 1920 metų taikos sutartis“, L. Truska „Le-nininis tautų apsisprendimo principas: Vasario 16-oji ir dabartis“.

1989 m. balandžio 26–28 d. kauno politinio švietimo na-muose vyko mokslinė konferencija „Tautinė aukštosios mokyklos koncepcija ir kauno universitetas“. Dalyvavo buvę ikikarinio VDu darbuotojai jurgis Dirmantas ir Adolfas Damušis (Detroito univer-sitetas), taip pat ir kiti lietuvių išeivijos mokslininkai. konferencijos dalyviai priėmė rezoliuciją dėl kauno universiteto atkūrimo (jis pra-dėjo veikti 1989/1990 m. m.). konferencijoje pranešimus skaitė LII darbuotojai r. Merkienė, L. Mulevičius, A. Tupčiauskas. L. Mulevi-čius pasisakė už du universitetus (vienas universitetas 1,75 mln. gy-ventojų, kai kitose šalyse (Šveicarijoje, Belgijoje, Suomijoje, olan-dijoje, Švedijoje) santykis mažesnis – vienas universitetas 1,3 mln.

�8 Žepkaitė R., Gyvenimas atiduotas istorijai (prisiminimai), Vilnius: VPU leidykla, 2006, p. 78.

�1

gyventojų). Tais metais į Vu If priimta 50 būsimųjų istorikų: 25 – į pedagoginę grupę ir 25 – į bendrąją (archyvistikos, gidų ir muzieji-ninkystės). Pasiūlė kaune rengti archeologus ir etnologus.

1989 m. gegužės 31 d. – birželio 1 d. Lietuvos MA Prezidiumo salėje vyko LII organizuota sąjunginė mokslinė konferencija „Pabal-tijo valstybių vidaus ir užsienio politikos problemos Antrojo pasau-linio karo išvakarėse ir jo pradžioje“. Dalyvavo Lietuvos, Latvijos, estijos ir Maskvos mokslininkai. Iš Lietuvos mokslininkų paminėtini:Vytautas žalys „Lietuvos centrinio valstybinio archyvo dokumentai apie Vokietijos ir TSrS įtakos sferų pasidalijimą Pabaltijyje 1939 m.“, r. žepkaitė „Lietuvos ir TSrS 1939 m. savitarpio pagalbos sutartis“, A. gaigalaitė „Lietuvos užsienio prekyba 1939–1940 m.“, V. kancevi-čius „karas europoje ir Lietuva (1940.05.10–06.15)“, g. rudis „TSrS vyriausybės 1940.06.14 ultimatumas Lietuvai: priežastys, esmė, pa-dariniai“, L. Truska „Lietuvos ekonominė padėtis 1939–1940 m.“, r. čepas „revoliucinis judėjimas Lietuvoje 1939–1940 m.“ A. ei-dintas reziumavo: diskusijose išryškėjo bendri sąlyčio taškai ir aki-vaizdus siekis nusimesti senų stereotipų naštą. konferencijos daly-viai priėmė kreipimąsi į TSrS liaudies deputatų suvažiavimą, kuriuo reikalauta, kad jis pasmerktų SSrS ir Vokietijos slaptus sandėrius bei pripažintų juos neteisėtais ir negaliojančiais nuo jų pasirašymo.

1989 m. birželio 12 d. Vilniuje, respublikiniuose profsąjungų kultūros rūmuose, vyko komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti ir Vilniaus tremtinių bendrijos organizuota konferencija, skirta 1941 m. birželio 14 d. ir pokario masinėms deportacijoms nagrinėti. L. Truska pranešime „Tremtis ir Lietuvos istorijos mokslo uždaviniai“ pabrėžė, kad tremtis – stalinizmo apraiška, padariusi žalos tautoms, tai balta is-torijos dėmė. Lietuvos periodinėje spaudoje apie tremtis pradėta rašyti 1988 m. vasarą: tai tremtinių atsiminimai, paliestos rezistencijos for-mos, tremtinių skaičius, jų socialinė padėtis, trėmimų mechanizmas.

�2

Klausimai

1. kas buvo laikoma „baltomis dėmėmis“ istorijoje, kaip ketinta jas naikinti?

2. kur istorikams „persitvarkyti“ buvo sunkiausia? 3. Prie kokių temų grįžta Atgimimo laikotarpiu? kokios temos isto-

rijos tyrinėjimuose buvo naujos?

Šaltiniai

1. Eidintas A., Istorija kaip politika. Įvykių raidos apžvalgos, Vilnius: Ver-

sus Aureus, 2008.

2. Merkys V., Atminties prošvaistės, Vilnius, 2009.

3. Merkys V., Istorijos mokslo ir istorikų uždaviniai, Komunistas, 1988,

Nr. 1, p. 53–58.

4. žepkaitė r., Gyvenimas atiduotas istorijai (prisiminimai), Vilnius: VPU

leidykla, 2006.

5. žepkaitė r., Taršilova T., eidintas A., konferencija aktualiais Lietuvos

TSr istorijos klausimais (pirmieji tiesos ieškojimo žingsniai), Lietuvos

istorijos metraštis 1988 metai, Vilnius: Mokslas, 1989, p. 215–221.

Literatūra

1. Laurinavičius č., Sirutavičius V., Lietuvos istorija. Sąjūdis; nuo „Persi-

tvarkymo“ iki kovo 11-osios, XII tomas. I dalis, Vilnius: Baltos lankos,

2008, p. 43–44.

2. Milius V., konferencija „Lietuva tremtyje“, Lietuvos istorijos metraštis

1989 metai, Vilnius: Mokslas, 1990, p. 145.

��

3. Milius V., Paminėta Lietuvos valstybės atkūrimo diena, Lietuvos istori-

jos metraštis 1989 metai, Vilnius: Mokslas, 1990, p. 139.

4. Mulevičius L., Istorijos mokslas atkuriamame kauno universitete, Tau-

tinė aukštosios mokyklos koncepcija ir Kauno universitetas, mokslinė

konferencija, kaunas, 1989 m. balandžio 26–28 d., kaunas, 1989,

p. 52–54.

5. rudis g., žalys V., konferencija Baltijos valstybių istorijos klausimais,

Lietuvos istorijos metraštis 1989 metai, Vilnius: Mokslas, 1990, p. 143.

6. Senn A. E., Bundanti Lietuva, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla,

1992, p. 20, 90–91.

�4

Atkūrus Nepriklausomybę

1990 m. atkūrus Lietuvos respubliką istorijos mokslo centru išliko Lietuvos istorijos institutas, intensyviai imta leisti istorijos šal-tinius (Lietuvos Metrika), visapusiškiau tirtas 1918–1940 m. Lietuvos respublikos laikotarpis, taip pat imtasi tirti etnogenezės klausimus, LDk raštijos paminklus, SSrS režimo nusikaltimus. 1990 m. sausio 1 d. LII buvo 81 mokslo darbuotojas: 1 akademikas, 4 nariai ko-respondentai, 12 mokslų daktarų, 32 mokslų kandidatai. Daktaro disertaciją apgynė feodalizmo istorijos skyriaus vyresnysis moksli-nis bendradarbis edvardas gudavičius. 74 kartus LII moksliniai ben-dradarbiai dalyvavo televizijos laidose, 76 kartus kalbėjo per radiją, perkaitė 538 paskaitas.

Anot Alvydo Nikžentaičio, po 1990 m. „dainuojančios revo-liucijos“, atsiradus poreikiui desovietizuoti visuomenę, gerokai pa-didėjo istorikų paklausa. Susikūrė naujų istorijos tyrimo ir dėsty-mo centrų39. Be LII, Vu If, VPu If, 1989 m. atkurtame VDu HMf pradėjo veikti Istorijos katedra, nuo 2000 m. prie šio universiteto pradėjo veikti Išeivijos studijų centras (dabar – Lietuvių išeivijos ins-titutas), kaupiantis ir tyrinėjantis lietuvių išeivių literatūrą, rankraš-čius ir kitus šaltinius. 1991 m. įkurtame klaipėdos universitete taip pat atsirado Istorijos katedra ir 1993 m. Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centras (2003 m. pervadintas į Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutą), užsiimantis šio regiono istoriniais ir archeo-loginiais tyrimais. 1999 m. Šiaulių universitete įsteigta Istorijos kate-

�9 Ketvirtojo kurso studentams ieškant koncentruotos informacijos apie istorijos mokslo studijų

ir tyrimo centrus, bibliotekas, archyvus, taip pat norint prisiminti svarbesnius istorijos mokslo

tyrimo metodus, su kuriais buvo susipažinta dar pirmajame kurse ir kuriuos neišvengiamai reikės

nurodyti bei naudoti rašant bakalaurinius darbus, pravartu pavartyti profesoriaus Juozo Skiriaus

leidinį (nuoroda šio skyriaus literatūros sąraše).

��

dra ir Šiaurės Lietuvos istorijos centras. Be to, svarbią nišą istorijos tyrimuose užėmė 1992 m. specialiu įstatymu Lietuvos respublikos Seimo įsteigtas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras. karo ir kultūros bei meno istorijos tyrimai atliekami Lietu-vos karo akademijoje ir Vilniaus dailės akademijoje. Šiose mokslo ir studijų institucijose dirba daugiau nei 200 istorikų. Nuo 2004 m. istorijos doktorantūros teisę turėjo net trys universitetai: Vilniaus, kauno Vytauto Didžiojo ir klaipėdos. reikėtų pažymėti, kad tokios Lietuvos istorijos mokslo institucinės plėtros kaip per šį dvidešimt-metį nėra niekada buvę anksčiau. Tolesnę plėtrą lems pirmiausia valstybės ekonominė padėtis, nes privačios investicijos į istorijos ty-rimus vis dar labai vangios. Pablogėjus finansinei situacijai istorijos tyrimų centrų gali ir sumažėti. Tas pats pasakytina ir apie mokslinius leidinius, kurių buvo gerokai pagausėję. Tematinis istorikų tyrimų spektras taip pat tapo įvairesnis negu bet kada anksčiau. Istorikai pradėjo domėtis feminizmo, valkatų ir nusikaltėlių istorija, kasdie-nybės ir mentaliteto istorija, mikroistorija, atminties kultūros klau-simais. Naujai interpretuotos viduramžių Lietuvos, XIX a. ir XX a. istorijos problemos.

Atgimimo laikotarpiu ir atkūrus valstybę pradėti organizuoti žymiųjų Lietuvos istorikų minėjimai, konferencijos seminarai, tokie kaip „Simono Daukanto skaitymai“, pirmąkart surengti 1988 m. Pa-pilėje, A. Bumblausko iniciatyva Vu kasmet organizuojami „Zeno-no Ivinskio skaitymai“ (nuo 1994), 1997 m. Vu ir LNMMB pirmą-kart organizavo „Levo karsavino skaitymus“, 1999 m. VPu surengė „konstantino Avižonio skaitymus“.

Istorikų poreikis burtis į bendruomenę taip pat rado savo iš-raišką. Nors A. janulaitis dar 1945 m. siūlė įkurti Lietuvos istorijos draugiją, panašią į rašytojų sąjungą, bet sovietinis režimas to nelei-do. LID atkurta tik 1988 m. spalio 14 d. Vilniuje, Istorijos instituto

��

salėje, susirinkę 90 istorikų iš Vu, II, VPI, PII, Mokytojų tobulinimosi instituto, Lietuvos TSr istorijos ir etnografijos muziejaus, mokslinių bibliotekų sukūrė draugijos branduolį, apsvarstė iniciatyvinės gru-pės rugpjūčio–spalio mėnesiais parengtą įstatų projektą ir paskelbė, kad atkuriama 1929–1940 m. veikusi LID. Pirmininkas – B. Dundu-lis, prezidiumo nariai – VVu dėstytojas A. kulakauskas, PII bendra-darbis r. čepas, II bendradarbis Z. kiaupa, sekretorė L. Paknienė. Nariai steigėjai tikėjosi, kad „aktyvieji miestų ar regionų istorikai savo iniciatyva steigs Draugijos skyrius, kurie galėtų suburti vieno miesto, miesto ir rajono, o gal ir kelių rajonų istorikus“40. Draugijos siekiai buvo formuoti lietuvių tautos ir Lietuvos visuomenės istorinę sąmonę, įtvirtinti istorijos kaip mokslo statusą. To siekiant išleisti septyni žurnalo „Mūsų praeitis“ numeriai, surengti šeši suvažiavi-mai, nemažai konferencijų, minėjimų. Tačiau ilgainiui LID nustojo veikti aktyviai. 1996 m. įkurtas Lietuvos nacionalinis istorikų komi-tetas, priklausantis Tarptautiniam istorijos mokslų komitetui, taip pat aktyvia veikla nepasižymėjo. Lietuvos istorikų bendruomenė susi-skaidė. Pirmasis didesnis renginys, kurio organizatoriai mėgino ją sutelkti, – 2005 m. rugsėjo 16–17 d. Vilniaus universitete vykęs pir-masis istorijoje Lietuvos istorikų kongresas. 2009 m. rugsėjo 10–12 d. klaipėdos universitete vykęs antrasis kongresas padėjo pamatus to-kių susibūrimų tradicijai.

Klausimai

1. kokie nauji istorijos mokslo centrai atsirado atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę? jų įtaka istorijos mokslo plėtrai Lietuvoje.

40 Mūsų praeitis, Vilnius, �990, Nr. �, p. ��0.

��

2. kokių naujų metodologinių prieigų ir teminių krypčių atsiranda šiuolaikiniame Lietuvos istorijos moksle?

3. kuo svarbus pirmasis Lietuvos istorikų suvažiavimas?

Literatūra ir informacijos šaltiniai

1. Bairašauskaitė T., Svarbiausi 1989 m. Lietuvos istorijos instituto moksli-

nės ir organizacinės veiklos rezultatai, Lietuvos istorijos metraštis 1989

metai, Vilnius: Mokslas, 1990, p. 133–135.

2. Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto svetainė internete:

<http: //briai.ku.lt>.

3. Lukšaitė I., Atkurta Lietuvos istorijos draugija, Lietuvos istorijos metraš-

tis 1988 metai, Vilnius: Mokslas, 1989, p. 226–227.

4. Lietuvių išeivijos instituto svetainė internete: <www.iseivijosinstitutas.lt>.

5. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro svetainė in-

ternete: <www.genocid.lt>.

6. Lietuvos istorijos instituto svetainė internete: <www.istorija.lt>.

7. Lietuvos nacionalinio istorikų komiteto svetainė internete: <www.lnik.lt>.

8. Nikžentaitis A., Istorijos mokslas, Lietuvos humanitarinių ir socialinių

mokslų plėtros problemos, Vilnius, 2004, p. 141–148.

9. Skirius j., Istorijos studijų įvadas. 1 dalis, Vilnius, 2010.

10. Trimonienė r., Mikroistorija, Šiauliai, 2007.

��

Santrumpos

AeH – Atlas of european HistoriographyII (LII) – Lietuvos istorijos institutasHMf – Humanitarinių mokslų fakultetasLCVA – Lietuvos centrinis valstybės archyvasLID – Lietuvos istorijos draugijaLLMA – Lietuvos literatūros ir meno archyvasLMAVB – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekaLNMMB – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo bibliotekaPII – Partijos istorijos institutasTff – Teologijos-filosofijos fakultetasVDu – Vytauto Didžiojo universitetasVVPI (VPu) – Vilniaus valstybinis pedagoginis institutas (universitetas)Vu – Vilniaus universitetasVuB – Vilniaus universiteto bibliotekaVVu – Vilniaus valstybinis universitetas

��

Priedai

1 priedas. Lietuvos istorijos mokslo raidos periodizacijaI. renesansinė istoriografija (A. rotundas-Mieleskis, M. Stryj-

kovskis) – XVI a.II. Baroko istoriografija (A. Vijūkas-kojelavičius) – XVII a.III. Apšvietos laikotarpio istoriografija (A. Naruševičius, M. Doge-

lis) – XVIII a.IV. (Pre)pozityvistinė istoriografija (j. Lelevelis, M. Balinskis).V. romantizmo istoriografija (S. Daukantas, T. Narbutas, I. kra-

ševskis, I. onacevičius) – XIX a. atgimimo „Aušrinė“ istorio-grafija (j. Basanavičius, j. Šliūpas) – XIX a. antroji pusė ir XX a. pradžia.

VI. Istoristinė (vėlyvoji istoristinė-pozityvistinė) istoriografija – 1905–1940 m., 1945 – atšaka išeivijoje.

VII. Sovietinė (materialistinė-istoristinė) istoriografija – 1940 m., 1945–1990 m.

VIII. Modernizmas ir krypčių pliuralizmas – 1990 m. iki dabar.

100

2 priedas. Disertacijų, apgintų 1905–1940 m., temosDisertantai Disertacijų temos Disertacijų

gynimosi vieta

j. Totoraitis „Der Litauer unter dem könig Mindowe bis zum jahre 1263“ („Lietuviai valdant karaliui Mindaugui 1263 metais“, lietu-viškai išleista knyga „Mindaugas – Lietu-vos karalius“, 1932), 1904, išleista 1905

fribūras

j. Purickis „Die glaubensspaltung in Litauen im XVI jahrhundert bis zur Ankunft der jesuiten im jahre 1569“ („religinis susiskaldymas XVI a. Lietuvoje prieš atvykstant jėzui-tams 1569 metais“), 1916, išleista 1919

fribūras

j. yčas „Simon grunau –Preussisches chronik XVI jahrhundert“ („Simonas grunau – Prūsijos XVI a. kronikininkas“), 1920

karaliaučius

M. Andziulytė-ruginienė „Die Anfänge des Bistums Samaiten“ („žemaičių vyskupystės įkūrimas“), 1923, išsp. 1937

fribūras

H. kairiūkštytė-jacinienė „Pažaislis ein Barockkloster in Litauen“ („Pažaislis – baroko vienuolynas Lietu-voje“), 1926

Ciurichas

M. krasauskaitė „Die Litauische Adelsprivilegien bis zum ende des XV jahrhundert“ („Lietu-vių bajorų privilegijos iki XV a. pabai-gos“), 1927

Ciurichas

j. remeika „Der Händel auf der Memel von Anfang des 14 jahrhundert bis 1430“ („Preky-ba Nemunu nuo XIV a. iki 1430-ųjų metų“), 1926, išsp. 1928

kylis

j. Sakalauskas „Das Schulwesen und die Preussische Schulpolitik“ („Mokyklos ir Prūsiškoji švietimo politika“), 1926

Berlynas

I. Kliausis „Die kirchenpolitik in Litauen unter jogai-la und Vytautas“ („Bažnytinė politika Lie-tuvoje jogailos ir Vytauto laikais“), 1929

gracas

j. Stakauskas „Die erste Periode Christianisierung Li-tauens“ („Pirmasis lietuvių kristianizaci-jos etapas“)41, 1930, „Lietuva ir Vakarų europa XIII amžiuje“, išsp. 1934

Viena

4� LCVA, f. �9�, ap. 9, b. 87�, l. �.

101

V. Bakšytė „Beitrag für geschichte des kampfes von die Schulsprache in Litauen mit be-sonderer Berücksichtigung der Zeit des grosen reformen (1855–1864)“ („Indė-lis į kovos dėl lietuvių kalbos vartojimo mokyklose istoriją Didžiosios reformos laikotarpiu (1855–1864 m.)“, 1930

karaliaučius

j. Baltrušaitis „La stylisque ornamentale dans la sculp-ture romaine“ („romėniškosios skulptū-ros ornamentinis stilius“), 1931

Paryžius

J. Matusas „Lietuvių rusinimas per kauno guberni-jos mokyklas nuo Muravjovo laikų iki pabaigos rusų viešpatavimo Lietuvoje“, 1931

Kaunas

k. Avižonis „Die entstehung und entwicklung des litauischen Adels bis zur litauisch–pol-nischen union 1385“ (Lietuvių bajorijos luomo atsiradimas ir raida prieš Lietu-vos–Lenkijos 1385 m. uniją“), 1932

Berlynas

Z. Ivinskis „geschichte der entstehung und der entwicklung des Bauernstandes in Li-tauen“ („Valstiečių luomo atsiradimo ir raidos Lietuvoje istorija“), 1932

Berlynas

J. Puzinas „Vorgeschichtsforschung und National-bewusstsein in Litauen“ („Proistorės ir tautinio sąmoningumo Lietuvoje tyri-mas“), 1934

Heidelber-gas

A. Vasiliauskas „Diplomatik des grossfürsten Witold von Litauen“ („Lietuvos didžiojo kuni-gaikščio Vytauto diplomatika“), 1935

Viena

A. kučinskas „kęstutis. Lietuvių tautos gynėjas“, 1936, išsp. 1938

Kaunas

j. jakštas „Vakarų krikščionių mintys apie romos imperiją iki V a.“, 1937, išsp. 1938

Viena

A. Šapoka „Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos“, 1938

Kaunas

V. Maciūnas „Lituanistinis sąjūdis XIX a. pradžioje“, 1939

Kaunas

B. Dundulis „Napoléon et la Lituanie en 1812“ („Na-poleonas ir Lietuva 1812-aisiais me-tais“), 1940

Paryžius

102

3 priedas. Tarptautiniai istorikų kongresai42 I – Paryžius (Prancūzija), 1900 m.II – roma (Italija), 1903 m.III – Berlynas (Vokietija), 1908 m.IV – Londonas (Anglija), 1913 m.V – Briuselis (Belgija), 1923 m.*VI – oslas (Norvegija), 1928 m.VII – Varšuva (Lenkija), 1933 m.VIII – Ciurichas (Šveicarija), 1938 m.*IX – Paryžius (Prancūzija), 1950 m.X – roma (Italija), 1955 m.*XI – Stokholmas (Švedija), 1960 m.XII – Viena (Austrija), 1965 m.XIII – Maskva (SSrS), 1970 m.*XIV – San franciskas (jAV), 1975 m.XV – Bucharestas (rumunija), 1980 m.XVI – Štutgartas (Vokietija), 1985 m.XVII – Madridas (Ispanija), 1990 m.XVIII – Monrealis (kanada), 1995 m.XIX – oslas (Norvegija), 2000 m.XX – Sidnėjus (Australija), 2005 m.XXI – Amsterdamas (Nyderlandai), 2010 m.

42 Tarptautinis istorijos mokslų komitetas (International Committee of Historical Sciences) įkurtas

�926 m. Ženevoje. Žvaigždute pažymėti kongresai, kuriuose dalyvavo Lietuvos istorikai.

Valdas SelenisLietuvos istorijos mokslo raida: metodinė priemonė. Vilnius:

Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2011. 104 p.

ISBN 978-9955-20-635-4

Ši metodinė priemonė yra skirta supažindinti studentus su Lietuvos istorijos mokslo raidos problemomis ir istoriografija. ypatingas dėmesys skiriamas profesionalios Lietuvos istoriografijos atsiradimo ir formavimosi procesui XIX ir XX a., nes šiais amžiais istorijos mokslas kaip atskira disciplina įsitvirtino europos ir pa-saulio akademinėse institucijose, atsirado tyrimų centrų, istorijos rašymas ir tyrimai tapo masiniu reiškiniu. Studijų procese ana-lizuojami žymiausių Lietuvos istorikų tekstai, jų istorijos mokslo samprata. kurso tikslas – pateikti studentams Lietuvos istorijos mokslo raidos interpretaciją ir padėti susidaryti jos ne tik chrono-loginę, bet ir probleminę sampratą. Metodinę priemonę sudaro de-vynios pagrindinės temos su nedidelės apimties įvadais, seminarų klausimais ir užduotimis, taip pat literatūros ir šaltinių sąrašu.

UDK 947.45(091)(075.8)

redagavo Irutė RaišutienėMaketavo Laura Petrauskienė

Viršelio autorė Dalia Raicevičiūtė

SL 605. 6,5 sp. l. Tir. 150 egz. užsak. Nr. 11-063Išleido ir spausdino VPu leidykla, T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius

Tel. +370 5 233 3593, el. p. leidykla@vpu.ltwww.leidykla.vpu.lt

Se56