Karaliumi daug kartų įvardijamas ir Al-girdas: „(...) 1345 m. Lietuvos karalius Algirdas surinko stiprią kariuomenę ir įsiveržė į brolių kraštą...“ (Lietuviai užima Tervetės pilį ir puola Mintaują ir Rygą. „Livonijos kronika“).

„Per tuos įvykius Algirdas (Algerde), lietuvių karalius (rex Letwinorum), tuo-met, kada magistras ir krašto maršalas buvo išvykę (prieš rusus), nuniokojo Ašedės ir Cisegalės žemes, taip pat ir Pepholto moterų vienuolyno nuosa-vybę...“ (1369 m. Algirdas, įsiveržęs į priešo teritoriją, nuniokoja dvi žemes. „Livonijos kronika“).

Dar viena įdomi ir labai svarbi šaltinių rūšis yra to meto valdovų antspaudai. Ypač reikšmingas Jogailos 1377–1386 metais naudotas antspaudas, patvirtinantis karališkąjį jo titulą, kol Jogaila buvo pakviestas tapti Lenkijos karalium, – ant 1382 m. Jogailos lie-tuviško antspaudo nesunkiai įskaitoma tokia antspaudo legenda (užrašas): „Ja * gal * dei * gratia * r ex * in * lettow *“ – „Jogaila dievo malone

karalius Lietuvoje“. Toks antspaudas, vaizduojantis raitą ant žirgo jojantį Jo-gailą, yra išlikęs Prūsijos valstybės kultūrinio palikimo slaptajame archyve Berlyne, Vokietijoje bei Lenkijos archy-vuose. Dar ir pirmuosiuose lenkiško tipo antspauduose 1386–88 m. ga-lima perskaityti tokią Jogailos ants-paudo legendą: „Wladislaus: dei* gra: rex: Poloniae : Littvania: (...)“ – „Vladislovas dievo malone Lenkijos, Lietuvos karalius (...)“.

Atskirą šaltinių rūšį, „pasakojančią“ apie ano meto valdovų titulus, suda-ro numizmatinės vertybės. 2002 m. vasarą per archeologinius tyrimus Vil-niuje, Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijoje, buvo rastas unikalus XIV a. pabaigos pinigų lobis. Jį sudarė pusė trišonio sidabro lydinio bei 63 mone-tos, tarp kurių buvo net penki skirtingi pirmųjų Lietuvos monetų tipai. Svar-biausią šio lobio dalį sudarė Jogailos (1377–1392) monetos. Surastas lobis įdomus ir tuo, kad monetose visada atsispindi valstybių bei valdovų atri-butai – herbai ir asmeniniai ženklai.

Pastarųjų, XIV a. pabaigos ir ankstyves-nių, galima pamatyti tik antspauduose. Tačiau antspaudai daugiau atspindėjo asmenį, kuriam jie priklausė, tai yra val-dovą, juos matė tik nedaugelis žmonių. O monetos turėjo visai kitą paskirtį. Jos buvo skirtos dideliam žmonių skaičiui.

Šiuo atveju įdomiausi yra denarai, kal-dinti apie 1388–1392 m., su averse esančiu raiteliu, o reverse – dvigubu kryžiumi skyde, ir su užrašu abiejose pusėse „КНЯЗЬ ЮГА П“ (kunigaikščio Jogailos ženklas, kitaip moneta). O štai vienoje pirmųjų savo monetų, kaldintų apie 1386–1387 m., Jogaila averse patei-kia savo portretą ir įrašo savo titulą bei vardą – „REG IHA“ (karalius Jogaila). Kaip teigia Lietuvos monetų tyrinėtojas Eduardas Remecas, panašaus stiliaus portretinės monetos buvo kaldinamos daugelyje to meto Europos karališkų valstybių: Anglijoje – Ričardo II (1377–1399), Švedijoje – Albrechto Meklenbur-giečio (1364–1389), Vengrijoje – Liu-dviko I (1342–1382), Čekijoje – Vaclovo IV (1378–1419), kaimyninėje Lenkijoje – Kazimiero Didžiojo (1333–1370). Pa-

jos karaliui. Vytauto žingsnis siekti karūnos susijęs su jo noru siekti savarankiškumo. Ne tiek sau, nes jis tada jau gyveno paskutinius metus, kiek Lietuvai, kadangi norėjo po sa-vęs palikti savarankišką valstybę. Be to, jis pats savęs tituluoti ar laikyti karalium jau negalėjo, nes Lietuva buvo apkrikštyta, o Vytautas, kad ir kaip būtų gaila, sutarčių su Jogaila pagrindu de jure buvo pavaldus pas-tarajam, nors de facto jis tuo metu savarankiškai valdė vieną didžiausių valstybių Europoje. Paprastai tariant, Vytautas buvo priėmęs vakarietiškas žaidimo taisykles ir tik pagal jas jau galėjo tapti karaliumi.

Apibendrinant galima pasakyti, kad karalius – labiausiai paplitęs vyriškas monarcho titulas, laikomas aukštesniu už kunigaikštį ar didįjį kunigaikštį ir tinkamiausias vartoti šių dienų lietuvių kalboje, norint apibūdinti XIII–XIV a. Lietuvos monarchus, kurie, nors nebuvo „pateptieji“ karaliai, tačiau buvo aukščiausią valdžią savo rankose sutelkę valdovai, neturintys virš savęs

našios išvaizdos portretines monetas kaldino ir kitos mažesnės valstybės bei vyskupystės. Visose jose vaizduojamų valdovų veido bruožai panašūs, plaukai pagal to meto madą – ilgi. Bendra yra ir tai, kad beveik visų minėtų valsty-bių monetų aversuose aplink valdo-vo portretą pateikiama ir legenda su valdovo vardu ir titulu, o kartais ir valstybės pavadinimu. O reversuose dažniausiai yra valstybės herbas. Taigi, tų pačių taisyklių laikėsi ir Jogaila.

Gali kilti klausimas, kodėl monetos vie-no valdovo, tačiau titulai du? Atsakymai galėtų būti šie: pirma – reikia atkreip-ti dėmesį į monetų leidimo metus, t. y. monetos su titulu „REG IHA“ kal-dintos 1386–1387 metais, kai Jogaila tapo Lenkijos karaliumi, o monetos su įrašu „КНЯЗЬ ЮГА П“ – 1388–1392 metais, t. y. kada Jogaila save jau aiš-kiai titulavo tik Lietuvos didžiuoju ku-nigaikščiu. Tačiau galima ir kita, an-tra, versija – pirmosios monetos buvo skirtos „vakarų rinkai“, o antrosios, su įrašu „КНЯЗЬ ЮГА П“, – „rytų rin-kai“, kurioje, kaip jau minėta, būtent

tininku iš pradžių jis buvo paskyręs brolį Skirgailą. Tačiau 1392 m. pagal Astravos sutartį Vytautas atgavo Trakus ir išsiko-vojo teisę valdyti visą LDK kaip Jogailos vietininkas, o 1401 m. išsirūpino Lietu-vos didžiojo kunigaikščio titulą bei teisę valdyti LDK kaip „Lietuvos vyriausiojo kunigaikščio“ Jogailos vasalas. Vytautui tapus Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo pripažįstama tik nominali Lietuvos priklausomybė nuo Lenkijos, nors jo-kių vasalinių santykių nebuvo. Taigi, tik 1401 m. Vilniaus - Radomo sutartimi ga-lutinai buvo įtvirtintas ir įsigalėjo didžiojo kunigaikščio titulas. Vytautas teisiškai įformino didžiojo kunigaikščio statusą (Magnus Dux), o Jogaila pradėtas laikyti aukščiausiu kunigaikščiu (Supremus Dux), rodant jo hierarchinę viršenybę.

Pasak istoriko T. Baranausko, Vytauto karūnavimo ir jo titulavimo karalium pagal vakarietišką krikščionišką tra-diciją klausimas tapo aktualus tik jo laikais, kai net didžiojo kunigaikščio titulas reiškė žemesnę padėtį Lenkijos karaliaus Jogailos atžvilgiu, o pats Vy-tautas buvo laikomas pavaldžiu Lenki-

dicijų nepavyko panaikinti netgi per ben-drai sudėjus porą šimtmečių trukusias rytų kaimynų okupacijas. Vakarų Europos tradicijų kryptis buvo aiškiai deklaruota ir 2004 metais, Lietuvai įstojus į NATO ir Europos Sąjungą, todėl galim drąsiai teigti, jog esam Vakarų Europos civiliza-cijos šalis. Taigi, vadovaujantis šia para-digma, turim aiškiai pasakyti, kad mūsų valdovai – Treniota, Traidenis, Vytenis, Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Jogaila – savo vadovaujamu laiku buvo ne kniaziai, bet karaliai, nors ir pagonių. Kaip teigia pro-fesorius A. Bumblauskas: nepamirškim, iš kur atėjom, kur esame ir kur norime būti...

„kniaziaus“ titulas buvo suprantamas kaip aukščiausiojo valdovo.

Šią hipotezę patvirtina ir profesorius R. Petrauskas. Jis teigia, kad iki XV amžiaus Lietuvos monarchai save titulavo ir kitų buvo tituluojami vi-suomet atsižvelgiant į kitos šalies titulatūros tradiciją. Ir tai buvo neabejo-tinai sąmoninga mūsų valdovų strategija pabrėžti savo valdžios suverenumą: jie – karaliai santykiuose su vakarais ir didieji kunigaikščiai – santykiuose su Rusios kraštais.

Lietuva tampa Didžiąja Kuni-gaikštyste, jos valdovas – di-džiuoju kunigaikščiu

Oficialiai Lietuva Didžiąja Kunigaikš-tyste tampa tik Jogailai 1385 m. su-darius Krėvos sutartį su Lenkija, pagal kurią Lietuva unijiniais ryšiais su ja sujungta, ir 1386 m. karūnavusis Len-kijos karaliumi. Po šio žingsnio Jogailai valdžią Lietuvoje pamažu teko perduoti (1392–1401) Vytautui, nors savo vie-

siuzereno ir ne kažkieno submonarchai (prof. Z. Zinkevičius).

Be Mindaugo, Treniota, Traidenis, Vy-tenis, Butigeidis, Gediminas, Algirdas, Kęstutis ir Jogaila oficialių Vakarų Europos asmenų buvo vadinami ka-raliais, į juos taip buvo kreipiamasi, o pastarieji keturi ir patys save taip įvardijo.

Didžiojo kunigaikščio titulas Lietuvoje buvo įtvirtintas tik Jogailai tapus Lenki-jos karaliumi, Lietuvoje – aukščiausiuoju kunigaikščiu (Supremus Dux) ir Vytautą 1401 m. Radomo sutartimi patvirtinus didžiuoju kunigaikščiu (Magnus Dux).

Kur ir kas mes esame dabar

Lietuva, 1387 metais prisijungusi prie krikščioniškos Europos valstybių, aiš-kiai deklaravo, ko ji siekia ir kur nori būti. Šis pasirinkimas nulėmė ne tik reli-ginę, bet ir kultūrinę mūsų krašto raidą, vertybes, galiausiai – civilizacijos raidą. Krikščioniškosios Vakarų kultūros ir tra-

Lietuvos karalius Jogaila

LIETUVOSKARALYSTĖ

Lietuvos didžioji kunigaikštystėVytautas Didysis – Stanislovas Augustas Poniatovskis1386–1795

Lietuvos KaralystėMindaugas – Jogaila1236–1386

LietuvaNetimeras – Mindaugas1009–1236

Žemėlapis iš knygos „Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos“, vaizduojantis Lietuvą karaliaus Algirdo valdymo laikotarpiu

Lietuvos valstybės raida

Lietuvos karalius Algirdas. Imaginacinis 1578 m. portretas Lietuvos karalius Kęstutis Trakų ir Žemaičių kunigaikščio Kęstučio antspaudas

Šventosios Romos imperatorius ir didy-sis Kryžiuočių ordino magistras kaunasi prieš „blogio“ kariuomenę. Teutonų bi-blijos iliustracija, vaizduojanti biblijinę gėrio ir blogio kovos sceną. „Gėrio“ kariuomenei atstovauja Kryžiuočių or-dinas, „blogio“ kariuomenės kariai nau-doja lietuviams būdingą ginkluotę. Tuo metu Teutonų ordinas neturėjo didesnio ir aiškiau išreikšto priešo nei Lietuva. Du „blogio“ kariuomenei vadovaujantys ka-raliai (iliustracijos dešinėje pavaizduoti su karūnomis) asocijuojasi su Algirdu ir Kęstučiu. Katalikiškoji Europa kovai su Lietuva (to meto krikščionims blogio įsikūnijimu žemėje) sutelkė visą jos re-miamą kryžiuočių valstybę.

Arba Lietuvos valstybės statusas XIII–XIV a.

Lietuvos karaliai

Atsakinga redaktorė: Auksė Ūsienė, dizainerės: Aida Janonytė ir Loreta Keršytė, kalbos redaktorė Daiva Pumputienė. Maketavo Krašto apsaugos ministerijos bendrųjų reikalų departamento Leidybos skyrius, Totorių g. 25/3, LT-01121 Vilnius. Tiražas 4000 egz. Spausdino Lietuvos kariuomenės Karo kartografijos centras, Muitinės g. 4, Domeikava, Kauno r.

UDK 947.45.02 Li239

Šaltiniai:1. Dusburgietis P. Prūsijos žemės kronika. Vilnius, 20052. Gedimino laiškai. Vilnius, 19663. Latvis H., Vartbergė H. Livonijos kronikos. Vilnius, 1991 4. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. Vilnius, 1955

Literatūra:1. Eidintas A., Bumblauskas A., Kulakauskas A, Tamošaitis M. Lietuvos istorija. Vilnius, 20122. Gečaitė R. Išniekinta Lietuvos karalystė ir karaliai (http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/rgecaite-isniekinta-lietuvos-karalyste-ir-karaliai.d?id=20758150)3. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija. 2012-11-06 akademinė diskusija „Kaip turėtume vadinti XIII – XIV a. Lietuvos valdovus?“4. Medalinskas A. Vytauto Didžiojo karūnos paslaptis (http://www.lzinios.lt/Komentarai/Vytauto-Didziojo-karunos-paslaptis)5. Lietuvos karaliaus Jogailos antspaudo aprašymas. Lietuvos katalikų bažnyčios kroni-ka. Antspaudai ir medaliai (http://www.lkbkronika.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=119:antspaudai-ir-medaliai&catid=9:8-tomas&Itemid=91)6. Remecas E. Vilniaus žemutinės pilies lobis – XIV a. pabaigos valstybinių bei valdovų atributų atspindys (http://www.museums.lt/Zurnalas/2004‘1/remeco.htm)7. Zinkevičiaus Z. Ar Gediminas buvo karalius? (http://www.voruta.lt/wp-content/uploads/voruta_24_epastas.pdf

Iliustracijos:1. Lietuvos herbas Vytis XV a. (http://commons.wikimedia.org/wiki/File:Lietuvos_her-bas_Vytis.Lithuanian_CoA_Vytis_of_15th_c.jpg)2. „Lietuvos Karalius Mindaugas“ Lietuvos vardo tūkstantmečiui skirto medalio fragmen-tas (http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:Lietuvos_Karalius_Mindaugas,_LVTM_meda-lio_fragmentas.jpg)3. Karalius Mindaugas ir karalienė Morta. Dail. J. Malinauskaitė, 1989 m. (http://alkas.lt/2011/02/26/a-butkus-mindaugas-ir-latgaliai/)4. Vienintelis išlikęs Mindaugo antspaudas (http://www.muziejai.lt/prev_vers/Informaci-ja/septintasis_atnaujinimas.htm)5. Lietuvos karaliaus Jogailos antspaudas (http://www.lkbkronika.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=119:antspaudai-ir-medaliai&catid=9:8-tomas&Itemid=91)6. Lietuvos karalius Treniota (http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:Treniota.jpg)7. Lietuvos karalius Traidenis. Dailininkas A. Liupšys 2007 m. (http://www.traidenis.lt/lt/ldk/)8. Lietuvos karalius Vytenis (http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:Witenes.PNG)9. Lietuvos karalius Gediminas (http://www.taigra.lt/lietuvos-didysis-kunigaikstis-gedi-minas/)10. Gediminaičių stulpai (http://v1.valdovurumai.lt/Edukacija/Sestadienines_edukaci-nes_popietes_Gediminas_italu_kilmes_kunigaikstis.lt.htm)11. Dvigubas kryžius (http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:POL_COA_Jagiellonowie.svg)12. Lietuvos karalius Algirdas. Imaginacinis 1578 m. portretas (http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:Algirdas_kunigaik%C5%A1tis.jpg)13. Lietuvos karalius Kęstutis (http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:Kiejstut.JPG)14. Lietuvos karalius Jogaila (http://it.wikipedia.org/wiki/File:Wladyslaw_Jagiello.jpg)15. Teutonų ordino biblijos miniatiūra „Gėrio ir blogio kova“16. Trakų ir Žemaičių kunigaikščio Kęstučio antspaudas (~1379 m.) (http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:KestucioAntspaudas.jpg). Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operaci-jos. Vilnius, 201317. Lietuvos žemėlapis karaliaus Algirdo valdymo laikotarpiu. Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos. Vilnius, 2013

Lietuvos istoriografijoje, t. y. istorikų darbuose, monografijose, straipsniuo-se ir net mokykliniuose vadovėliuose įsigalėjusi nuostata, kad Lietuva turėjo vienintelį karalių Mindaugą (1200?–1263), o jo valdoma Lietuvos valstybė karalyste teišbuvo apie 7 metus. Taigi, Lietuva greičiausiai vienintelė Europos valstybė, kuri po karaliaus Mindaugo mirties vis didėjančią ir stiprėjančią Lie-tuvos karalystę „pervadino“ Didžiąja Kunigaikštyste (LDK), o jos valdovus – didžiaisiais kunigaikščiais.

Dar įdomiau yra tai, kad XIII–XIV a. (iki Vytauto Didžiojo valdymo pradžios) nėra nė vieno rašytinio dokumento, kuris paliudytų buvus „Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę“. Visuose to meto doku-mentuose (Mindaugo ir Gedimino laiš-kai, jų sutartys, popiežių laiškai ir bulės, Livonijos ordino ir Petro Dusburgiečio kronikos ir t. t.) minima tik Lietuvos ka-ralystė ir jos karaliai.

Tik Jogaila, vedęs Lenkijos karalaitę Ja-dvygą, Lietuvos karaliaus titulą pakeitė į Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo

kunigaikščio (Magnus Dux) titulą. Tai pirmas tokio įvardijimo liudijimas.

Taigi, ar iš tikrųjų mūsų valdovai buvo tik „didieji kunigaikščiai“ (rus. velikij kniazj)? O gal patys įrodymai yra iškal-bingi?!

Teiginiai, kad tik popiežiaus palaiminti krikščionių valdovai turėjo teisę būti vadinami karaliais, neatitinka faktų, nes tai paneigia pačių popiežių raštai, kuriuose Lietuvos valdovai yra vadina-mi karaliais, o Lietuva – karalyste. Tai nėra smulkmena, kadangi karalystės pervadinimas Didžiąja Kunigaikštyste „ištrina“ valstybingumo statusą ir įteisina tik tam tikrą žemių sąjungą bei pavaldumą kitai valstybei, t. y. kara-lystei. Betgi nė vienas Lietuvos valdo-vas iki Vytauto Didžiojo „virš savo gal-vos“ neturėjo jokio kito valdovo, nebuvo kažkieno vasalai ar submonarchai!

Ir nors dėl Mindaugo „karališkumo“ niekas nesiginčija, tačiau dauguma ano meto (XIII–XIV a.) dokumentų, įvairių susirašinėjimų, kurie vyko lotynų ir germanų kalbomis, liudija ir kitus mūsų

valdovus buvus karaliais. Antai Gedimino laiškuose popiežiui, germanų miestų pi-liečiams, Saksonijos magistrui ir Domi-nikonų ordinui, Gedimino taikos sutartyje su ordinu, taip pat popiežiaus laiškuose Gediminui ir frankų karaliui jis visur aiš-kiai tituluojamas lietuvių ir daugelio rusų karaliumi.

Be minėtų dokumentų, ypač įdomi Pet-ro Dusburgiečio XIV a. pradžioje rašyta „Prūsijos žemės kronika“. Joje Lietuva daugybę kartų įvardijama kaip karalystė, o Vytenis ir Gediminas minimi tik kaip Lietuvos karaliai. P. Dusburgietis aprašo popiežiaus Jono XXII norą 1324-aisiais apkrikštyti „lietuvių ir rusų karalių“ Gedi-miną, tačiau šis atsisakė. Nepaisant šios aplinkybės, Gediminas vis vien kronikoje vadinamas karaliumi. Be to, P. Dusburgie-tis mini ir Lietuvos karalių Pukuverą, kurio sūnus yra Vytenis. Taip pat ir Treniotą – Lietuvos karaliaus sūnų: „Trinota, filius regis Lethowinorum“, sutelkusį 30 tūkst. kariuomenę kovai.

Taigi, priešiškai lietuvių atžvilgiu nusiteikę ordino vienuoliai, nesėkmingai Lietuvos

dovus? Iš kurgi atsirado kunigaikščio terminas ir kodėl jis pas mus prigijo?

Viena iš priežasčių, kodėl mūsų valdo-vai vadinami didžiaisiais kunigaikščiais, yra ta, kad Lietuva XIV a. pradžioje pradėjo sėkmingą karinę ekspansiją į rytus, prisijungdama slavų rusėnų že-mes, iki tol pavaldžias mongolų-totorių Aukso ordos chanui. Kadangi rusėnų žemių valdovai ilgą laiką buvo pavaldūs chanui, jie nelabai „pažinojo“ terminą „karalius“, kuris Vakarų Europoje sė-kmingai gyvavo jau keletą šimtmečių, ir savo žemėse mongolų chano vieti-ninkus vadino „kniaziais“.

Pasak jau minėto profesoriaus Z. Zin-kevičiaus, Lietuvoje valdovai iš seno buvo vadinami germanų kilmės žodžiu kunigas. Po krikšto dėl lenkų ksiądz įta-kos šis žodis įgavo dvasiškio reikšmę. Tada pasaulietiniam valdovui vadinti buvo pasidarytas vedinys kunigaikštis, su priesaga -aikštis. Terminas didysis kunigaikštis buvo lygiavertis karaliui. Kijevo Rusioje kniazj reiškė valdo-vą, pavaldų siuzerenui, kuriuo buvo

mongolų-totorių chanas. Klaidingai sutapatinus velikij kniazj su didžiuo-ju kunigaikščiu, ilgainiui imta ir mūsų didįjį kunigaikštį suvokti kaip vasalinį valdovą. Tokį didžiojo kunigaikščio są-vokos vartojimą perima Vakarų šalys ir taip Lietuvos karaliai yra nužeminami iki vasalinių valdovų lygio. Tai didelė netei-sybė. Žodžiui karalius, kaip ir lenkų krol, gudų karolj ir kt., pradžią davė Karolio Didžiojo vardas. Plg. žodį ciesorius, rusų carj, kilusį iš Romos imperatoriaus Cezario vardo.

Profesoriaus Z. Zinkevičiaus išsakytą mintį patvirtina ir Lietuvių kalbos žo-dynas (LKŽ), jame pateikiamos šios žodžio kunigaikštis reikšmės:

1. karo vadas ir srities valdovas fe-odalinėje Lietuvoje ir kituose kraš-tuose: Vytautas buvo didysis Lietuvos kunigaikštis; 2. vyresnysis, vadovas: Šitie yra vadai (kunigaikščiai) tarp vaikų; 3. aukštas paveldimas arba duodamas už pasižymėjimus bajorų titulas.

LKŽ teikiamos žodžio kunigaikštis reikš-mės aiškiai parodo, kad šiuo terminu api-brėžiamas valdovo titulas yra supranta-mas tik kaip karo vado, srities valdovėlio, kažkokio vyresniojo ar bajoro titulas, bet jokiu būdu ne aukščiausiojo valdovo – karaliaus, neturinčio „virš savęs“ jokio siuzereno. O žodžio karalius reikšmę LKŽ apibrėžia kaip valdovo, monarcho titulą kai kuriuose kraštuose; tą titulą turintį asmenį.

Šis faktas tampa dar aiškesnis, kai ter-minai kunigaikštis ar didysis kunigaikštis išverčiami į vieną labiausiai pasaulyje vartojamą anglų kalbą, – kunigaikštis angliškai duke, prince arba grand duke, o karalius – king arba rex, ir kai yra žinoma, jog hierarchinėje sistemoje grand duke, duke ar prince yra žemiau už king...

Taigi, karalius – labiausiai paplitęs vy-riškas monarcho titulas, laikomas aukš-tesniu už kunigaikštį ar didįjį kunigaikštį. Manoma, kad lietuviai šį žodį greičiausiai pasiskolino iš pietinių slavų: lenkų, čekų ar net kitų Europos tautų (liet. karalius: ček. – kral; lenk. – krol; veng.– karaly),

bet ne iš rytų slavų. Ko gero, Mindaugo laikais rytiniai slavai tokio žodžio kaip karalius (карoлъ) dar ir neturėjo, o jei jis ir fiksuotas rašytinėje kalboje, di-džioji visuomenės dalis jo nesuprato ir nevartojo. Kaip rodo istorija bei daugu-ma rašytinių šaltinių, savus ir kaimy-nų valdovus jie vadino tik „kniaziais“. O XII–XIII a. Ipatijaus metraštyje apie Mindaugą rašoma tiesiog „Mindau-gas“, „Lietuva“, „Lietuvos žemė“, tačiau, vaizduodamas jo nužudymą, metraštininkas parašo „velikij kniazj“, nors yra tiksliai žinoma, kad Mindau-gas tuomet buvo karalius!

Tai, kad rusai Mindaugą vadino didžiuo-ju kunigaikščiu, vokiečiai – aukščiau-siuoju karaliumi, popiežius – pirmuoju karaliumi, rodo, kad jau tada atsirado didelis abiejų šalių interesas Lietuvai, susikirto dviejų skirtingų kultūrų sam-prata, vakarietiškai europietiškas bei rytietiškai slaviškas požiūris ir skir-tingas besiformuojančių tradicijų ver-tinimas. Su Mindaugu Lietuva, būdama tarp Vakarų ir Rytų, neabejotinai pasu-

lentissimo patri, domino lohanni, roma-nae sedis summo pontifici, Gedeminne, letwinorum et multorum ruthenorum rex etc.“) (1322 m. Gedimino laiškas popie-žiui Jonui XXII).

„(...) Gediminas, dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis...“ („Gedeminne, dei gratia letphinorum ruthenorumque rex, prin-ceps et dux Semigallie...“) (1323 m. sau-sio 25 d. Gedimino laiškas Liubeko, Zun-do, Brėmeno, Magdeburgo, Kelno ir kitų miestų piliečiams).

„(...) Gediminui, lietuvių ir daugelio rusų garsiam karaliui, garbinti dievą ir bijoti jo (linki) vyskupas Jonas, dievo tarnų tar-nas...“ („(...) Gedeminne, letwinorum et multorum ruthenorum regi illustri deum colere et timere Joannes episcopus, ser-vus servorum dei.“) (1324 m. birželio 1 d. popiežiaus Jono XXII laiškas Gediminui).

Įdomu tai, kad šiuose laiškuose Gedimi-nas karaliumi tituluoja ne tik save, bet ir savo pirmtaką Vytenį: „Taip pat mūsų pirmtakas karalius Vytenis buvo pasiun-

krikšto siekę popiežiai ir kiti oficialūs asmenys neturėjo tikslo aukštinti mūsų valdovų, todėl ir minėtus dokumentus reikėtų vertinti kaip neginčytinus teisin-ius įrodymus vadinti Lietuvą karalyste, o jos valdovus – karaliais.

Apskritai, galima išskirti keletą rūšių is-torinių rašytinių šaltinių, kuriuose mūsų monarchai vadinami karaliais, tai:

1) įvairūs laiškai bei sutartys, kur mūsų valdovai save įvardija karaliais; 2) laiškai, rašyti įvairių oficialių užsienio šalių asmenų mūsų valdovams, kuriuo-se į juos kreipiamasi karaliaus titulu; 3) įvairios to meto kronikos, oficialių už-sienio asmenų susirašinėjimai, kuriuose mūsų valdovai vadinami karaliais jiems to nežinant; 4) numizmatiniai šaltiniai – to meto mūsų valdovų leistos monetos; 5) sfragistiniai šaltiniai, t. y. antspaudai, kuriuose mūsų valdovai save tituluoja karaliais.

Ką šiuo klausimu teigia istorikai

Pasak vieno žymiausių šių laikų Lie-tuvos kalbininkų, kalbos istorikų, aka-demiko, profesoriaus Zigmo Zinkevi-čiaus – „Karaliai yra dviejų rūšių:

1) valdovai, neturintys siuzereno (tu-rinčio jam pavaldžių vasalų – žemesnio rango valdovėlių), taigi niekam nepri-klausantys, ne submonarchai; 2) popiežiaus nurodymu „pateptieji“ valdovai. Pirmajai rūšiai priklauso visi senosios Lietuvos valstybės valdovai. Dėl XIII–XIV a. Lietuvos valdovų negali kilti net abejonių. Jie karaliais laikė pa-tys save ir taip juos vadino kitų šalių valdovai, net popiežius.“

Panašų požiūrį išsako ir profesorius A. Bumblauskas neseniai išleistoje ketu-rių bendraautorių studijoje „Lietuvos istorija“. Lietuvą jis vadina „nesiste-mine karalyste“. „Nesistemine“ todėl, kad Lietuva nepriklausė vakarų krikš-čioniškosios tradicijos karalysčių sis-temai, bet vis dėlto tai buvo valstybė, turinti visus karalystės požymius: „(...)

drįstume teigti, kad bent jau iki Jogailos tapsmo Lenkijos karaliumi 1386 m. Lie-tuva nusipelno būti vadinama karalyste, tegu ir neturint visų Vakarų pripažinimo atributų – savotiška, arba nesisteminė, karalystė.“ (A. Eidintas, A. Bumblauskas, A. Kulakauskas, M. Tamošaitis. Lietuvos istorija. – Vilnius, 2012, 35 p.)

Ir nors, pasak istoriko profesoriaus R. Pe-trausko, Lietuva turėjo tik vieną karalių – Mindaugą, tačiau net ir jis pripažįsta, kad „XIV amžiaus Lietuvos monarchai buvo visiškai suverenūs valdovai. Jų statuso tikrai nenuvertinsime, jeigu vadinsime di-džiaisiais kunigaikščiais, valdovais, mo-narchais. Sinonimiškai galima ir karaliais ar imperatoriais. Tokiu būdu nesukursime ir bereikalingos skirties tarp tariamų ka-ralių Gedimino ir Algirdo bei tik didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo.“

Tačiau ši profesoriaus R. Petrausko iš-sakyta mintis yra šių dienų apibrėžtis, jo išvada visuomenei įpratus mūsų val-dovus vadinti didžiaisiais kunigaikščiais. Tik tuomet kyla klausimas, ar visuomenė nėra klaidinama, nuvertindama savo val-

tęs savo laišką ponui legatui Pranciš-kui...“ („Item praedecessor noster, rex Viten, misit litteras suas domino legato Francisco...“) (1322 m. Gedimino laiš-kas popiežiui Jonui XXII).

Dar įdomesnis yra popiežiaus pasiuntinių pranešimas pačiam popiežiui apie jų derybas su Gedi-minu dėl krikšto. Jame ne tik Gedimi-nas tituluojamas karaliumi, bet ir jo žmona įvardijama karaliene: „Tebus jums žinoma, kad mes (...) pas Lietuvos karalių ... Atvykome į jo miestą Vilnių...“ („Sciendum, quod nos (...) ad regem Lethowie ... Venimus in ciuitatem suam Vilnam); „(...) Vėliau dar girdėjome iš vieno brolio pranciškono, kad viena moteris iš karalienės šeimynos jam kaip paslaptį papasakojusi, jog kara-lius tuo metu (...) vėl pradėjęs verkti...“ („Postea audiuimus de quodam fratre minore, quod vna mulier de familia re-gine sibi reuelauit, quod rex (...) iterum incepit fluore...“) (1324 m. popiežiaus legatų pasiuntinių pranešimas).

Karaliaus žmonos titulavimas karaliene

„pasako“ labai daug. Ji neįvardijama kaip karaliaus žmona, kunigaikštienė ar dar kitaip, o tiesiog karalienė. Šis pranešimas svarbus tuo, kad buvo skirtas ne pačiam Gediminui (jei būtų skirtas jam, galėtume įtarti pasiuntinių pataikavimą), o popiežiui, ir apie jį Gediminas nežinojo. Tai tik dar vienas iš įrodymų, kad mūsų valdovai buvo karaliai.

Kita itin svarbi rašytinių šaltinių rūšis yra įvairios to meto amžininkų rašy-tos kronikos, kuriose metraštininkai fiksavo svarbiausius savo laikmečio įvykius. Čia galima pacituoti „Livonijos eiliuotąją kroniką“, kurioje karaliumi vadinamas Traidenis: „... Aš manau, ant šio kalno reikia pilį pastatyti, kad ji visiems pagonims ir Traideniui, jų kara-liui, sielvartą sukeltų. (...) Vos trumpam praslinkus laikui, čion karalius Traide-nis ir su juo lietuvių būriai prie pilies raiti atjojo. Ją sudeginti norėjo, bet, at-radę labai stiprią, statė 4 labai dideles svaidykles...“ (1279 m. Lietuvos kariai su mašinomis puola Daugavpilį. Iš „Li-vonijos eiliuotosios kronikos“).

Karaliumi Vytenį įvardija ir P. Dusburgie-tis: „Lietuvoje buvo paprotys, kurio beveik visada laikomasi, pasienio pilims saugoti: lietuvių karalius (Vytenis) kuriai nors piliai saugoti skiria tam tikrą skaičių ginkluo-tų vyrų, sakysime, vienam mėnesiui ar ilgesniam laikotarpiui...“ (1307 m. Lietu-vos kariai turi būti po mėnesį ar daugiau pilies sargyboje. P. Dusburgietis „Prūsijos žemės kronika“).

Tačiau viena įdomiausių ano meto istori-nių šaltinių yra „Livonijos kronika“. Šioje kronikoje jos autoriai apskritai nė karto mūsų valdovų nėra pavadinę jokiais ku-nigaikščiais, o keletas jos „žinučių“ ypač domina savo turiniu. Viena iš jų patvirtina Gedimino laiškuose užfiksuotą jo titula-vimo klausimą, nė žodžiu neužsimenant apie karūnavimą, kadangi Gediminas laikomas karaliumi, o, kaip žinia, karaliui dar viena karūna nereikalinga: „1323 m. Rygos miestiečiai Lietuvos karaliaus (Ge-dimino) vardu į visus pajūrio miestus ir popiežiui Jonui XXII pasiuntė laiškus, ku-riuose pranešama, kad karalius su visa tauta nori krikštytis...“ (Žinia apie Gedi-mino laiškus. „Livonijos kronika“).

ko link Vakarų Europos, tačiau greitą vakarietiškų politinių ir kultūrinių tra-dicijų įsitvirtinimą Lietuvoje tuo metu aiškiai dar stabdė agresyvi politinė pačių vakarinių kaimynų aplinka.

Ką teigia istoriniai šaltiniai

Vis dėlto visi vėlesnieji Lietuvos val-dovai ieškojo kelio į Vakarus ir gali-mybės krikštytis, nors neatmetama ir galimybė, kad krikšto klausimą derybose su Vakarais mūsų val-dovai naudojo tik kaip diplomatinį ginklą kovoje su vokiečių ordi-nais. Ypač aiškiai šis klausimas atskleidžiamas Gedimino laiškuose popiežiui ir popiežiaus Gediminui - juose kalbama tik apie krikštą, bet ne apie karūną(!), nes popiežius, jo pasiuntiniai, o ir pats Gediminas save tituluoja karaliumi:

„Didžiai prakilniam tėvui viešpačiui Jonui, Romos sosto aukščiausiajam kunigui, Gediminas, lietuvių ir dau-gelio rusų ir t. t. karalius...“ („Excel-

1. Lietuvos karalius Mindaugas (1236–1263) (pagal Romos katalikų tradiciją karūnuotas Lietuvos karalius 1253–1263)

2. Treniota (1263–1264)

3. Vaišvilkas (Vaišelga) (1265–1268)

4. Švarnas (1267 (1268?)–1269)

5. Traidenis 1269–1282

6. Daumantas 1282– 1285

7. Butigeidis 1285–1290

8. Butvydas (Pukuveras) (1291–1295)

9. Vytenis (1295–1316)

10. Gediminas (1316–1341)

11. Jaunutis (1341–1345)

12. Algirdas (1345–1377)

13. Jogaila (1377–1401) (su pertrauka 1381–1382)

14. Kęstutis (1381–1382)

LIETUVOS VALDOVAI iki Vytauto Didžiojo

Antspaudas, 40 mm skersmens, vaizduoja žvaigždėtame lauke Jogailą šarvuose ir su kardu rankoje, sėdantį ant žirgo ir šuoliuojantį į dešinę pusę. Raitelis ir žirgas penkiose vietose per-skiria žiede įrašą, kuris yra parašytas lotynų kalba, gotiška minuskula: * ia ‚ gal * - dey * gracia * r - ex - in * lettow *, t.y. Jogaila Dievo Malone Karalius Lietuvoje. Šį antspaudą Jogaila var-tojo 1377-86 metais t.y. iki kol buvo „pašauktas“ į Lenkijos sostą.

„Lietuvos Karalius Mindaugas“ Lietuvos vardo tūkstantmečiui skirto medalio fragmentas

Karalius Mindaugas ir karalienė Morta. Dail. J. Malinauskaitė, 1989 m. Vienintelis išlikęs Mindaugo antspaudas Lietuvos karalius Treniota 1578 m. graviūroje iš A. Gvanjinio kronikos

Lietuvos karalius Traidenis Lietuvos karalius Vytenis Lietuvos karalius Gediminas Dvigubas kryžius – Jogailos simbolis vėliau, XV a., tapęs sudėtine valstybės herbo dalimi.

Lietuvoje XIV a. valdovų ženklai jau atitiko herbo aprašymą. Seniausi herbai – linijiniai. Tokie yra Gediminaičių stulpai, tapę Gediminaičių dinastijos herbu XIV a.

Lietuvos istoriografijoje, t. y. istorikų darbuose, monografijose, straipsniuo-se ir net mokykliniuose vadovėliuose įsigalėjusi nuostata, kad Lietuva turėjo vienintelį karalių Mindaugą (1200?–1263), o jo valdoma Lietuvos valstybė karalyste teišbuvo apie 7 metus. Taigi, Lietuva greičiausiai vienintelė Europos valstybė, kuri po karaliaus Mindaugo mirties vis didėjančią ir stiprėjančią Lie-tuvos karalystę „pervadino“ Didžiąja Kunigaikštyste (LDK), o jos valdovus – didžiaisiais kunigaikščiais.

Dar įdomiau yra tai, kad XIII–XIV a. (iki Vytauto Didžiojo valdymo pradžios) nėra nė vieno rašytinio dokumento, kuris paliudytų buvus „Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę“. Visuose to meto doku-mentuose (Mindaugo ir Gedimino laiš-kai, jų sutartys, popiežių laiškai ir bulės, Livonijos ordino ir Petro Dusburgiečio kronikos ir t. t.) minima tik Lietuvos ka-ralystė ir jos karaliai.

Tik Jogaila, vedęs Lenkijos karalaitę Ja-dvygą, Lietuvos karaliaus titulą pakeitė į Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo

kunigaikščio (Magnus Dux) titulą. Tai pirmas tokio įvardijimo liudijimas.

Taigi, ar iš tikrųjų mūsų valdovai buvo tik „didieji kunigaikščiai“ (rus. velikij kniazj)? O gal patys įrodymai yra iškal-bingi?!

Teiginiai, kad tik popiežiaus palaiminti krikščionių valdovai turėjo teisę būti vadinami karaliais, neatitinka faktų, nes tai paneigia pačių popiežių raštai, kuriuose Lietuvos valdovai yra vadina-mi karaliais, o Lietuva – karalyste. Tai nėra smulkmena, kadangi karalystės pervadinimas Didžiąja Kunigaikštyste „ištrina“ valstybingumo statusą ir įteisina tik tam tikrą žemių sąjungą bei pavaldumą kitai valstybei, t. y. kara-lystei. Betgi nė vienas Lietuvos valdo-vas iki Vytauto Didžiojo „virš savo gal-vos“ neturėjo jokio kito valdovo, nebuvo kažkieno vasalai ar submonarchai!

Ir nors dėl Mindaugo „karališkumo“ niekas nesiginčija, tačiau dauguma ano meto (XIII–XIV a.) dokumentų, įvairių susirašinėjimų, kurie vyko lotynų ir germanų kalbomis, liudija ir kitus mūsų

valdovus buvus karaliais. Antai Gedimino laiškuose popiežiui, germanų miestų pi-liečiams, Saksonijos magistrui ir Domi-nikonų ordinui, Gedimino taikos sutartyje su ordinu, taip pat popiežiaus laiškuose Gediminui ir frankų karaliui jis visur aiš-kiai tituluojamas lietuvių ir daugelio rusų karaliumi.

Be minėtų dokumentų, ypač įdomi Pet-ro Dusburgiečio XIV a. pradžioje rašyta „Prūsijos žemės kronika“. Joje Lietuva daugybę kartų įvardijama kaip karalystė, o Vytenis ir Gediminas minimi tik kaip Lietuvos karaliai. P. Dusburgietis aprašo popiežiaus Jono XXII norą 1324-aisiais apkrikštyti „lietuvių ir rusų karalių“ Gedi-miną, tačiau šis atsisakė. Nepaisant šios aplinkybės, Gediminas vis vien kronikoje vadinamas karaliumi. Be to, P. Dusburgie-tis mini ir Lietuvos karalių Pukuverą, kurio sūnus yra Vytenis. Taip pat ir Treniotą – Lietuvos karaliaus sūnų: „Trinota, filius regis Lethowinorum“, sutelkusį 30 tūkst. kariuomenę kovai.

Taigi, priešiškai lietuvių atžvilgiu nusiteikę ordino vienuoliai, nesėkmingai Lietuvos

dovus? Iš kurgi atsirado kunigaikščio terminas ir kodėl jis pas mus prigijo?

Viena iš priežasčių, kodėl mūsų valdo-vai vadinami didžiaisiais kunigaikščiais, yra ta, kad Lietuva XIV a. pradžioje pradėjo sėkmingą karinę ekspansiją į rytus, prisijungdama slavų rusėnų že-mes, iki tol pavaldžias mongolų-totorių Aukso ordos chanui. Kadangi rusėnų žemių valdovai ilgą laiką buvo pavaldūs chanui, jie nelabai „pažinojo“ terminą „karalius“, kuris Vakarų Europoje sė-kmingai gyvavo jau keletą šimtmečių, ir savo žemėse mongolų chano vieti-ninkus vadino „kniaziais“.

Pasak jau minėto profesoriaus Z. Zin-kevičiaus, Lietuvoje valdovai iš seno buvo vadinami germanų kilmės žodžiu kunigas. Po krikšto dėl lenkų ksiądz įta-kos šis žodis įgavo dvasiškio reikšmę. Tada pasaulietiniam valdovui vadinti buvo pasidarytas vedinys kunigaikštis, su priesaga -aikštis. Terminas didysis kunigaikštis buvo lygiavertis karaliui. Kijevo Rusioje kniazj reiškė valdo-vą, pavaldų siuzerenui, kuriuo buvo

mongolų-totorių chanas. Klaidingai sutapatinus velikij kniazj su didžiuo-ju kunigaikščiu, ilgainiui imta ir mūsų didįjį kunigaikštį suvokti kaip vasalinį valdovą. Tokį didžiojo kunigaikščio są-vokos vartojimą perima Vakarų šalys ir taip Lietuvos karaliai yra nužeminami iki vasalinių valdovų lygio. Tai didelė netei-sybė. Žodžiui karalius, kaip ir lenkų krol, gudų karolj ir kt., pradžią davė Karolio Didžiojo vardas. Plg. žodį ciesorius, rusų carj, kilusį iš Romos imperatoriaus Cezario vardo.

Profesoriaus Z. Zinkevičiaus išsakytą mintį patvirtina ir Lietuvių kalbos žo-dynas (LKŽ), jame pateikiamos šios žodžio kunigaikštis reikšmės:

1. karo vadas ir srities valdovas fe-odalinėje Lietuvoje ir kituose kraš-tuose: Vytautas buvo didysis Lietuvos kunigaikštis; 2. vyresnysis, vadovas: Šitie yra vadai (kunigaikščiai) tarp vaikų; 3. aukštas paveldimas arba duodamas už pasižymėjimus bajorų titulas.

LKŽ teikiamos žodžio kunigaikštis reikš-mės aiškiai parodo, kad šiuo terminu api-brėžiamas valdovo titulas yra supranta-mas tik kaip karo vado, srities valdovėlio, kažkokio vyresniojo ar bajoro titulas, bet jokiu būdu ne aukščiausiojo valdovo – karaliaus, neturinčio „virš savęs“ jokio siuzereno. O žodžio karalius reikšmę LKŽ apibrėžia kaip valdovo, monarcho titulą kai kuriuose kraštuose; tą titulą turintį asmenį.

Šis faktas tampa dar aiškesnis, kai ter-minai kunigaikštis ar didysis kunigaikštis išverčiami į vieną labiausiai pasaulyje vartojamą anglų kalbą, – kunigaikštis angliškai duke, prince arba grand duke, o karalius – king arba rex, ir kai yra žinoma, jog hierarchinėje sistemoje grand duke, duke ar prince yra žemiau už king...

Taigi, karalius – labiausiai paplitęs vy-riškas monarcho titulas, laikomas aukš-tesniu už kunigaikštį ar didįjį kunigaikštį. Manoma, kad lietuviai šį žodį greičiausiai pasiskolino iš pietinių slavų: lenkų, čekų ar net kitų Europos tautų (liet. karalius: ček. – kral; lenk. – krol; veng.– karaly),

bet ne iš rytų slavų. Ko gero, Mindaugo laikais rytiniai slavai tokio žodžio kaip karalius (карoлъ) dar ir neturėjo, o jei jis ir fiksuotas rašytinėje kalboje, di-džioji visuomenės dalis jo nesuprato ir nevartojo. Kaip rodo istorija bei daugu-ma rašytinių šaltinių, savus ir kaimy-nų valdovus jie vadino tik „kniaziais“. O XII–XIII a. Ipatijaus metraštyje apie Mindaugą rašoma tiesiog „Mindau-gas“, „Lietuva“, „Lietuvos žemė“, tačiau, vaizduodamas jo nužudymą, metraštininkas parašo „velikij kniazj“, nors yra tiksliai žinoma, kad Mindau-gas tuomet buvo karalius!

Tai, kad rusai Mindaugą vadino didžiuo-ju kunigaikščiu, vokiečiai – aukščiau-siuoju karaliumi, popiežius – pirmuoju karaliumi, rodo, kad jau tada atsirado didelis abiejų šalių interesas Lietuvai, susikirto dviejų skirtingų kultūrų sam-prata, vakarietiškai europietiškas bei rytietiškai slaviškas požiūris ir skir-tingas besiformuojančių tradicijų ver-tinimas. Su Mindaugu Lietuva, būdama tarp Vakarų ir Rytų, neabejotinai pasu-

lentissimo patri, domino lohanni, roma-nae sedis summo pontifici, Gedeminne, letwinorum et multorum ruthenorum rex etc.“) (1322 m. Gedimino laiškas popie-žiui Jonui XXII).

„(...) Gediminas, dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis...“ („Gedeminne, dei gratia letphinorum ruthenorumque rex, prin-ceps et dux Semigallie...“) (1323 m. sau-sio 25 d. Gedimino laiškas Liubeko, Zun-do, Brėmeno, Magdeburgo, Kelno ir kitų miestų piliečiams).

„(...) Gediminui, lietuvių ir daugelio rusų garsiam karaliui, garbinti dievą ir bijoti jo (linki) vyskupas Jonas, dievo tarnų tar-nas...“ („(...) Gedeminne, letwinorum et multorum ruthenorum regi illustri deum colere et timere Joannes episcopus, ser-vus servorum dei.“) (1324 m. birželio 1 d. popiežiaus Jono XXII laiškas Gediminui).

Įdomu tai, kad šiuose laiškuose Gedimi-nas karaliumi tituluoja ne tik save, bet ir savo pirmtaką Vytenį: „Taip pat mūsų pirmtakas karalius Vytenis buvo pasiun-

krikšto siekę popiežiai ir kiti oficialūs asmenys neturėjo tikslo aukštinti mūsų valdovų, todėl ir minėtus dokumentus reikėtų vertinti kaip neginčytinus teisin-ius įrodymus vadinti Lietuvą karalyste, o jos valdovus – karaliais.

Apskritai, galima išskirti keletą rūšių is-torinių rašytinių šaltinių, kuriuose mūsų monarchai vadinami karaliais, tai:

1) įvairūs laiškai bei sutartys, kur mūsų valdovai save įvardija karaliais; 2) laiškai, rašyti įvairių oficialių užsienio šalių asmenų mūsų valdovams, kuriuo-se į juos kreipiamasi karaliaus titulu; 3) įvairios to meto kronikos, oficialių už-sienio asmenų susirašinėjimai, kuriuose mūsų valdovai vadinami karaliais jiems to nežinant; 4) numizmatiniai šaltiniai – to meto mūsų valdovų leistos monetos; 5) sfragistiniai šaltiniai, t. y. antspaudai, kuriuose mūsų valdovai save tituluoja karaliais.

Ką šiuo klausimu teigia istorikai

Pasak vieno žymiausių šių laikų Lie-tuvos kalbininkų, kalbos istorikų, aka-demiko, profesoriaus Zigmo Zinkevi-čiaus – „Karaliai yra dviejų rūšių:

1) valdovai, neturintys siuzereno (tu-rinčio jam pavaldžių vasalų – žemesnio rango valdovėlių), taigi niekam nepri-klausantys, ne submonarchai; 2) popiežiaus nurodymu „pateptieji“ valdovai. Pirmajai rūšiai priklauso visi senosios Lietuvos valstybės valdovai. Dėl XIII–XIV a. Lietuvos valdovų negali kilti net abejonių. Jie karaliais laikė pa-tys save ir taip juos vadino kitų šalių valdovai, net popiežius.“

Panašų požiūrį išsako ir profesorius A. Bumblauskas neseniai išleistoje ketu-rių bendraautorių studijoje „Lietuvos istorija“. Lietuvą jis vadina „nesiste-mine karalyste“. „Nesistemine“ todėl, kad Lietuva nepriklausė vakarų krikš-čioniškosios tradicijos karalysčių sis-temai, bet vis dėlto tai buvo valstybė, turinti visus karalystės požymius: „(...)

drįstume teigti, kad bent jau iki Jogailos tapsmo Lenkijos karaliumi 1386 m. Lie-tuva nusipelno būti vadinama karalyste, tegu ir neturint visų Vakarų pripažinimo atributų – savotiška, arba nesisteminė, karalystė.“ (A. Eidintas, A. Bumblauskas, A. Kulakauskas, M. Tamošaitis. Lietuvos istorija. – Vilnius, 2012, 35 p.)

Ir nors, pasak istoriko profesoriaus R. Pe-trausko, Lietuva turėjo tik vieną karalių – Mindaugą, tačiau net ir jis pripažįsta, kad „XIV amžiaus Lietuvos monarchai buvo visiškai suverenūs valdovai. Jų statuso tikrai nenuvertinsime, jeigu vadinsime di-džiaisiais kunigaikščiais, valdovais, mo-narchais. Sinonimiškai galima ir karaliais ar imperatoriais. Tokiu būdu nesukursime ir bereikalingos skirties tarp tariamų ka-ralių Gedimino ir Algirdo bei tik didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo.“

Tačiau ši profesoriaus R. Petrausko iš-sakyta mintis yra šių dienų apibrėžtis, jo išvada visuomenei įpratus mūsų val-dovus vadinti didžiaisiais kunigaikščiais. Tik tuomet kyla klausimas, ar visuomenė nėra klaidinama, nuvertindama savo val-

tęs savo laišką ponui legatui Pranciš-kui...“ („Item praedecessor noster, rex Viten, misit litteras suas domino legato Francisco...“) (1322 m. Gedimino laiš-kas popiežiui Jonui XXII).

Dar įdomesnis yra popiežiaus pasiuntinių pranešimas pačiam popiežiui apie jų derybas su Gedi-minu dėl krikšto. Jame ne tik Gedimi-nas tituluojamas karaliumi, bet ir jo žmona įvardijama karaliene: „Tebus jums žinoma, kad mes (...) pas Lietuvos karalių ... Atvykome į jo miestą Vilnių...“ („Sciendum, quod nos (...) ad regem Lethowie ... Venimus in ciuitatem suam Vilnam); „(...) Vėliau dar girdėjome iš vieno brolio pranciškono, kad viena moteris iš karalienės šeimynos jam kaip paslaptį papasakojusi, jog kara-lius tuo metu (...) vėl pradėjęs verkti...“ („Postea audiuimus de quodam fratre minore, quod vna mulier de familia re-gine sibi reuelauit, quod rex (...) iterum incepit fluore...“) (1324 m. popiežiaus legatų pasiuntinių pranešimas).

Karaliaus žmonos titulavimas karaliene

„pasako“ labai daug. Ji neįvardijama kaip karaliaus žmona, kunigaikštienė ar dar kitaip, o tiesiog karalienė. Šis pranešimas svarbus tuo, kad buvo skirtas ne pačiam Gediminui (jei būtų skirtas jam, galėtume įtarti pasiuntinių pataikavimą), o popiežiui, ir apie jį Gediminas nežinojo. Tai tik dar vienas iš įrodymų, kad mūsų valdovai buvo karaliai.

Kita itin svarbi rašytinių šaltinių rūšis yra įvairios to meto amžininkų rašy-tos kronikos, kuriose metraštininkai fiksavo svarbiausius savo laikmečio įvykius. Čia galima pacituoti „Livonijos eiliuotąją kroniką“, kurioje karaliumi vadinamas Traidenis: „... Aš manau, ant šio kalno reikia pilį pastatyti, kad ji visiems pagonims ir Traideniui, jų kara-liui, sielvartą sukeltų. (...) Vos trumpam praslinkus laikui, čion karalius Traide-nis ir su juo lietuvių būriai prie pilies raiti atjojo. Ją sudeginti norėjo, bet, at-radę labai stiprią, statė 4 labai dideles svaidykles...“ (1279 m. Lietuvos kariai su mašinomis puola Daugavpilį. Iš „Li-vonijos eiliuotosios kronikos“).

Karaliumi Vytenį įvardija ir P. Dusburgie-tis: „Lietuvoje buvo paprotys, kurio beveik visada laikomasi, pasienio pilims saugoti: lietuvių karalius (Vytenis) kuriai nors piliai saugoti skiria tam tikrą skaičių ginkluo-tų vyrų, sakysime, vienam mėnesiui ar ilgesniam laikotarpiui...“ (1307 m. Lietu-vos kariai turi būti po mėnesį ar daugiau pilies sargyboje. P. Dusburgietis „Prūsijos žemės kronika“).

Tačiau viena įdomiausių ano meto istori-nių šaltinių yra „Livonijos kronika“. Šioje kronikoje jos autoriai apskritai nė karto mūsų valdovų nėra pavadinę jokiais ku-nigaikščiais, o keletas jos „žinučių“ ypač domina savo turiniu. Viena iš jų patvirtina Gedimino laiškuose užfiksuotą jo titula-vimo klausimą, nė žodžiu neužsimenant apie karūnavimą, kadangi Gediminas laikomas karaliumi, o, kaip žinia, karaliui dar viena karūna nereikalinga: „1323 m. Rygos miestiečiai Lietuvos karaliaus (Ge-dimino) vardu į visus pajūrio miestus ir popiežiui Jonui XXII pasiuntė laiškus, ku-riuose pranešama, kad karalius su visa tauta nori krikštytis...“ (Žinia apie Gedi-mino laiškus. „Livonijos kronika“).

ko link Vakarų Europos, tačiau greitą vakarietiškų politinių ir kultūrinių tra-dicijų įsitvirtinimą Lietuvoje tuo metu aiškiai dar stabdė agresyvi politinė pačių vakarinių kaimynų aplinka.

Ką teigia istoriniai šaltiniai

Vis dėlto visi vėlesnieji Lietuvos val-dovai ieškojo kelio į Vakarus ir gali-mybės krikštytis, nors neatmetama ir galimybė, kad krikšto klausimą derybose su Vakarais mūsų val-dovai naudojo tik kaip diplomatinį ginklą kovoje su vokiečių ordi-nais. Ypač aiškiai šis klausimas atskleidžiamas Gedimino laiškuose popiežiui ir popiežiaus Gediminui - juose kalbama tik apie krikštą, bet ne apie karūną(!), nes popiežius, jo pasiuntiniai, o ir pats Gediminas save tituluoja karaliumi:

„Didžiai prakilniam tėvui viešpačiui Jonui, Romos sosto aukščiausiajam kunigui, Gediminas, lietuvių ir dau-gelio rusų ir t. t. karalius...“ („Excel-

1. Lietuvos karalius Mindaugas (1236–1263) (pagal Romos katalikų tradiciją karūnuotas Lietuvos karalius 1253–1263)

2. Treniota (1263–1264)

3. Vaišvilkas (Vaišelga) (1265–1268)

4. Švarnas (1267 (1268?)–1269)

5. Traidenis 1269–1282

6. Daumantas 1282– 1285

7. Butigeidis 1285–1290

8. Butvydas (Pukuveras) (1291–1295)

9. Vytenis (1295–1316)

10. Gediminas (1316–1341)

11. Jaunutis (1341–1345)

12. Algirdas (1345–1377)

13. Jogaila (1377–1401) (su pertrauka 1381–1382)

14. Kęstutis (1381–1382)

LIETUVOS VALDOVAI iki Vytauto Didžiojo

Antspaudas, 40 mm skersmens, vaizduoja žvaigždėtame lauke Jogailą šarvuose ir su kardu rankoje, sėdantį ant žirgo ir šuoliuojantį į dešinę pusę. Raitelis ir žirgas penkiose vietose per-skiria žiede įrašą, kuris yra parašytas lotynų kalba, gotiška minuskula: * ia ‚ gal * - dey * gracia * r - ex - in * lettow *, t.y. Jogaila Dievo Malone Karalius Lietuvoje. Šį antspaudą Jogaila var-tojo 1377-86 metais t.y. iki kol buvo „pašauktas“ į Lenkijos sostą.

„Lietuvos Karalius Mindaugas“ Lietuvos vardo tūkstantmečiui skirto medalio fragmentas

Karalius Mindaugas ir karalienė Morta. Dail. J. Malinauskaitė, 1989 m. Vienintelis išlikęs Mindaugo antspaudas Lietuvos karalius Treniota 1578 m. graviūroje iš A. Gvanjinio kronikos

Lietuvos karalius Traidenis Lietuvos karalius Vytenis Lietuvos karalius Gediminas Dvigubas kryžius – Jogailos simbolis vėliau, XV a., tapęs sudėtine valstybės herbo dalimi.

Lietuvoje XIV a. valdovų ženklai jau atitiko herbo aprašymą. Seniausi herbai – linijiniai. Tokie yra Gediminaičių stulpai, tapę Gediminaičių dinastijos herbu XIV a.

Lietuvos istoriografijoje, t. y. istorikų darbuose, monografijose, straipsniuo-se ir net mokykliniuose vadovėliuose įsigalėjusi nuostata, kad Lietuva turėjo vienintelį karalių Mindaugą (1200?–1263), o jo valdoma Lietuvos valstybė karalyste teišbuvo apie 7 metus. Taigi, Lietuva greičiausiai vienintelė Europos valstybė, kuri po karaliaus Mindaugo mirties vis didėjančią ir stiprėjančią Lie-tuvos karalystę „pervadino“ Didžiąja Kunigaikštyste (LDK), o jos valdovus – didžiaisiais kunigaikščiais.

Dar įdomiau yra tai, kad XIII–XIV a. (iki Vytauto Didžiojo valdymo pradžios) nėra nė vieno rašytinio dokumento, kuris paliudytų buvus „Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę“. Visuose to meto doku-mentuose (Mindaugo ir Gedimino laiš-kai, jų sutartys, popiežių laiškai ir bulės, Livonijos ordino ir Petro Dusburgiečio kronikos ir t. t.) minima tik Lietuvos ka-ralystė ir jos karaliai.

Tik Jogaila, vedęs Lenkijos karalaitę Ja-dvygą, Lietuvos karaliaus titulą pakeitė į Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo

kunigaikščio (Magnus Dux) titulą. Tai pirmas tokio įvardijimo liudijimas.

Taigi, ar iš tikrųjų mūsų valdovai buvo tik „didieji kunigaikščiai“ (rus. velikij kniazj)? O gal patys įrodymai yra iškal-bingi?!

Teiginiai, kad tik popiežiaus palaiminti krikščionių valdovai turėjo teisę būti vadinami karaliais, neatitinka faktų, nes tai paneigia pačių popiežių raštai, kuriuose Lietuvos valdovai yra vadina-mi karaliais, o Lietuva – karalyste. Tai nėra smulkmena, kadangi karalystės pervadinimas Didžiąja Kunigaikštyste „ištrina“ valstybingumo statusą ir įteisina tik tam tikrą žemių sąjungą bei pavaldumą kitai valstybei, t. y. kara-lystei. Betgi nė vienas Lietuvos valdo-vas iki Vytauto Didžiojo „virš savo gal-vos“ neturėjo jokio kito valdovo, nebuvo kažkieno vasalai ar submonarchai!

Ir nors dėl Mindaugo „karališkumo“ niekas nesiginčija, tačiau dauguma ano meto (XIII–XIV a.) dokumentų, įvairių susirašinėjimų, kurie vyko lotynų ir germanų kalbomis, liudija ir kitus mūsų

valdovus buvus karaliais. Antai Gedimino laiškuose popiežiui, germanų miestų pi-liečiams, Saksonijos magistrui ir Domi-nikonų ordinui, Gedimino taikos sutartyje su ordinu, taip pat popiežiaus laiškuose Gediminui ir frankų karaliui jis visur aiš-kiai tituluojamas lietuvių ir daugelio rusų karaliumi.

Be minėtų dokumentų, ypač įdomi Pet-ro Dusburgiečio XIV a. pradžioje rašyta „Prūsijos žemės kronika“. Joje Lietuva daugybę kartų įvardijama kaip karalystė, o Vytenis ir Gediminas minimi tik kaip Lietuvos karaliai. P. Dusburgietis aprašo popiežiaus Jono XXII norą 1324-aisiais apkrikštyti „lietuvių ir rusų karalių“ Gedi-miną, tačiau šis atsisakė. Nepaisant šios aplinkybės, Gediminas vis vien kronikoje vadinamas karaliumi. Be to, P. Dusburgie-tis mini ir Lietuvos karalių Pukuverą, kurio sūnus yra Vytenis. Taip pat ir Treniotą – Lietuvos karaliaus sūnų: „Trinota, filius regis Lethowinorum“, sutelkusį 30 tūkst. kariuomenę kovai.

Taigi, priešiškai lietuvių atžvilgiu nusiteikę ordino vienuoliai, nesėkmingai Lietuvos

dovus? Iš kurgi atsirado kunigaikščio terminas ir kodėl jis pas mus prigijo?

Viena iš priežasčių, kodėl mūsų valdo-vai vadinami didžiaisiais kunigaikščiais, yra ta, kad Lietuva XIV a. pradžioje pradėjo sėkmingą karinę ekspansiją į rytus, prisijungdama slavų rusėnų že-mes, iki tol pavaldžias mongolų-totorių Aukso ordos chanui. Kadangi rusėnų žemių valdovai ilgą laiką buvo pavaldūs chanui, jie nelabai „pažinojo“ terminą „karalius“, kuris Vakarų Europoje sė-kmingai gyvavo jau keletą šimtmečių, ir savo žemėse mongolų chano vieti-ninkus vadino „kniaziais“.

Pasak jau minėto profesoriaus Z. Zin-kevičiaus, Lietuvoje valdovai iš seno buvo vadinami germanų kilmės žodžiu kunigas. Po krikšto dėl lenkų ksiądz įta-kos šis žodis įgavo dvasiškio reikšmę. Tada pasaulietiniam valdovui vadinti buvo pasidarytas vedinys kunigaikštis, su priesaga -aikštis. Terminas didysis kunigaikštis buvo lygiavertis karaliui. Kijevo Rusioje kniazj reiškė valdo-vą, pavaldų siuzerenui, kuriuo buvo

mongolų-totorių chanas. Klaidingai sutapatinus velikij kniazj su didžiuo-ju kunigaikščiu, ilgainiui imta ir mūsų didįjį kunigaikštį suvokti kaip vasalinį valdovą. Tokį didžiojo kunigaikščio są-vokos vartojimą perima Vakarų šalys ir taip Lietuvos karaliai yra nužeminami iki vasalinių valdovų lygio. Tai didelė netei-sybė. Žodžiui karalius, kaip ir lenkų krol, gudų karolj ir kt., pradžią davė Karolio Didžiojo vardas. Plg. žodį ciesorius, rusų carj, kilusį iš Romos imperatoriaus Cezario vardo.

Profesoriaus Z. Zinkevičiaus išsakytą mintį patvirtina ir Lietuvių kalbos žo-dynas (LKŽ), jame pateikiamos šios žodžio kunigaikštis reikšmės:

1. karo vadas ir srities valdovas fe-odalinėje Lietuvoje ir kituose kraš-tuose: Vytautas buvo didysis Lietuvos kunigaikštis; 2. vyresnysis, vadovas: Šitie yra vadai (kunigaikščiai) tarp vaikų; 3. aukštas paveldimas arba duodamas už pasižymėjimus bajorų titulas.

LKŽ teikiamos žodžio kunigaikštis reikš-mės aiškiai parodo, kad šiuo terminu api-brėžiamas valdovo titulas yra supranta-mas tik kaip karo vado, srities valdovėlio, kažkokio vyresniojo ar bajoro titulas, bet jokiu būdu ne aukščiausiojo valdovo – karaliaus, neturinčio „virš savęs“ jokio siuzereno. O žodžio karalius reikšmę LKŽ apibrėžia kaip valdovo, monarcho titulą kai kuriuose kraštuose; tą titulą turintį asmenį.

Šis faktas tampa dar aiškesnis, kai ter-minai kunigaikštis ar didysis kunigaikštis išverčiami į vieną labiausiai pasaulyje vartojamą anglų kalbą, – kunigaikštis angliškai duke, prince arba grand duke, o karalius – king arba rex, ir kai yra žinoma, jog hierarchinėje sistemoje grand duke, duke ar prince yra žemiau už king...

Taigi, karalius – labiausiai paplitęs vy-riškas monarcho titulas, laikomas aukš-tesniu už kunigaikštį ar didįjį kunigaikštį. Manoma, kad lietuviai šį žodį greičiausiai pasiskolino iš pietinių slavų: lenkų, čekų ar net kitų Europos tautų (liet. karalius: ček. – kral; lenk. – krol; veng.– karaly),

bet ne iš rytų slavų. Ko gero, Mindaugo laikais rytiniai slavai tokio žodžio kaip karalius (карoлъ) dar ir neturėjo, o jei jis ir fiksuotas rašytinėje kalboje, di-džioji visuomenės dalis jo nesuprato ir nevartojo. Kaip rodo istorija bei daugu-ma rašytinių šaltinių, savus ir kaimy-nų valdovus jie vadino tik „kniaziais“. O XII–XIII a. Ipatijaus metraštyje apie Mindaugą rašoma tiesiog „Mindau-gas“, „Lietuva“, „Lietuvos žemė“, tačiau, vaizduodamas jo nužudymą, metraštininkas parašo „velikij kniazj“, nors yra tiksliai žinoma, kad Mindau-gas tuomet buvo karalius!

Tai, kad rusai Mindaugą vadino didžiuo-ju kunigaikščiu, vokiečiai – aukščiau-siuoju karaliumi, popiežius – pirmuoju karaliumi, rodo, kad jau tada atsirado didelis abiejų šalių interesas Lietuvai, susikirto dviejų skirtingų kultūrų sam-prata, vakarietiškai europietiškas bei rytietiškai slaviškas požiūris ir skir-tingas besiformuojančių tradicijų ver-tinimas. Su Mindaugu Lietuva, būdama tarp Vakarų ir Rytų, neabejotinai pasu-

lentissimo patri, domino lohanni, roma-nae sedis summo pontifici, Gedeminne, letwinorum et multorum ruthenorum rex etc.“) (1322 m. Gedimino laiškas popie-žiui Jonui XXII).

„(...) Gediminas, dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis...“ („Gedeminne, dei gratia letphinorum ruthenorumque rex, prin-ceps et dux Semigallie...“) (1323 m. sau-sio 25 d. Gedimino laiškas Liubeko, Zun-do, Brėmeno, Magdeburgo, Kelno ir kitų miestų piliečiams).

„(...) Gediminui, lietuvių ir daugelio rusų garsiam karaliui, garbinti dievą ir bijoti jo (linki) vyskupas Jonas, dievo tarnų tar-nas...“ („(...) Gedeminne, letwinorum et multorum ruthenorum regi illustri deum colere et timere Joannes episcopus, ser-vus servorum dei.“) (1324 m. birželio 1 d. popiežiaus Jono XXII laiškas Gediminui).

Įdomu tai, kad šiuose laiškuose Gedimi-nas karaliumi tituluoja ne tik save, bet ir savo pirmtaką Vytenį: „Taip pat mūsų pirmtakas karalius Vytenis buvo pasiun-

krikšto siekę popiežiai ir kiti oficialūs asmenys neturėjo tikslo aukštinti mūsų valdovų, todėl ir minėtus dokumentus reikėtų vertinti kaip neginčytinus teisin-ius įrodymus vadinti Lietuvą karalyste, o jos valdovus – karaliais.

Apskritai, galima išskirti keletą rūšių is-torinių rašytinių šaltinių, kuriuose mūsų monarchai vadinami karaliais, tai:

1) įvairūs laiškai bei sutartys, kur mūsų valdovai save įvardija karaliais; 2) laiškai, rašyti įvairių oficialių užsienio šalių asmenų mūsų valdovams, kuriuo-se į juos kreipiamasi karaliaus titulu; 3) įvairios to meto kronikos, oficialių už-sienio asmenų susirašinėjimai, kuriuose mūsų valdovai vadinami karaliais jiems to nežinant; 4) numizmatiniai šaltiniai – to meto mūsų valdovų leistos monetos; 5) sfragistiniai šaltiniai, t. y. antspaudai, kuriuose mūsų valdovai save tituluoja karaliais.

Ką šiuo klausimu teigia istorikai

Pasak vieno žymiausių šių laikų Lie-tuvos kalbininkų, kalbos istorikų, aka-demiko, profesoriaus Zigmo Zinkevi-čiaus – „Karaliai yra dviejų rūšių:

1) valdovai, neturintys siuzereno (tu-rinčio jam pavaldžių vasalų – žemesnio rango valdovėlių), taigi niekam nepri-klausantys, ne submonarchai; 2) popiežiaus nurodymu „pateptieji“ valdovai. Pirmajai rūšiai priklauso visi senosios Lietuvos valstybės valdovai. Dėl XIII–XIV a. Lietuvos valdovų negali kilti net abejonių. Jie karaliais laikė pa-tys save ir taip juos vadino kitų šalių valdovai, net popiežius.“

Panašų požiūrį išsako ir profesorius A. Bumblauskas neseniai išleistoje ketu-rių bendraautorių studijoje „Lietuvos istorija“. Lietuvą jis vadina „nesiste-mine karalyste“. „Nesistemine“ todėl, kad Lietuva nepriklausė vakarų krikš-čioniškosios tradicijos karalysčių sis-temai, bet vis dėlto tai buvo valstybė, turinti visus karalystės požymius: „(...)

drįstume teigti, kad bent jau iki Jogailos tapsmo Lenkijos karaliumi 1386 m. Lie-tuva nusipelno būti vadinama karalyste, tegu ir neturint visų Vakarų pripažinimo atributų – savotiška, arba nesisteminė, karalystė.“ (A. Eidintas, A. Bumblauskas, A. Kulakauskas, M. Tamošaitis. Lietuvos istorija. – Vilnius, 2012, 35 p.)

Ir nors, pasak istoriko profesoriaus R. Pe-trausko, Lietuva turėjo tik vieną karalių – Mindaugą, tačiau net ir jis pripažįsta, kad „XIV amžiaus Lietuvos monarchai buvo visiškai suverenūs valdovai. Jų statuso tikrai nenuvertinsime, jeigu vadinsime di-džiaisiais kunigaikščiais, valdovais, mo-narchais. Sinonimiškai galima ir karaliais ar imperatoriais. Tokiu būdu nesukursime ir bereikalingos skirties tarp tariamų ka-ralių Gedimino ir Algirdo bei tik didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo.“

Tačiau ši profesoriaus R. Petrausko iš-sakyta mintis yra šių dienų apibrėžtis, jo išvada visuomenei įpratus mūsų val-dovus vadinti didžiaisiais kunigaikščiais. Tik tuomet kyla klausimas, ar visuomenė nėra klaidinama, nuvertindama savo val-

tęs savo laišką ponui legatui Pranciš-kui...“ („Item praedecessor noster, rex Viten, misit litteras suas domino legato Francisco...“) (1322 m. Gedimino laiš-kas popiežiui Jonui XXII).

Dar įdomesnis yra popiežiaus pasiuntinių pranešimas pačiam popiežiui apie jų derybas su Gedi-minu dėl krikšto. Jame ne tik Gedimi-nas tituluojamas karaliumi, bet ir jo žmona įvardijama karaliene: „Tebus jums žinoma, kad mes (...) pas Lietuvos karalių ... Atvykome į jo miestą Vilnių...“ („Sciendum, quod nos (...) ad regem Lethowie ... Venimus in ciuitatem suam Vilnam); „(...) Vėliau dar girdėjome iš vieno brolio pranciškono, kad viena moteris iš karalienės šeimynos jam kaip paslaptį papasakojusi, jog kara-lius tuo metu (...) vėl pradėjęs verkti...“ („Postea audiuimus de quodam fratre minore, quod vna mulier de familia re-gine sibi reuelauit, quod rex (...) iterum incepit fluore...“) (1324 m. popiežiaus legatų pasiuntinių pranešimas).

Karaliaus žmonos titulavimas karaliene

„pasako“ labai daug. Ji neįvardijama kaip karaliaus žmona, kunigaikštienė ar dar kitaip, o tiesiog karalienė. Šis pranešimas svarbus tuo, kad buvo skirtas ne pačiam Gediminui (jei būtų skirtas jam, galėtume įtarti pasiuntinių pataikavimą), o popiežiui, ir apie jį Gediminas nežinojo. Tai tik dar vienas iš įrodymų, kad mūsų valdovai buvo karaliai.

Kita itin svarbi rašytinių šaltinių rūšis yra įvairios to meto amžininkų rašy-tos kronikos, kuriose metraštininkai fiksavo svarbiausius savo laikmečio įvykius. Čia galima pacituoti „Livonijos eiliuotąją kroniką“, kurioje karaliumi vadinamas Traidenis: „... Aš manau, ant šio kalno reikia pilį pastatyti, kad ji visiems pagonims ir Traideniui, jų kara-liui, sielvartą sukeltų. (...) Vos trumpam praslinkus laikui, čion karalius Traide-nis ir su juo lietuvių būriai prie pilies raiti atjojo. Ją sudeginti norėjo, bet, at-radę labai stiprią, statė 4 labai dideles svaidykles...“ (1279 m. Lietuvos kariai su mašinomis puola Daugavpilį. Iš „Li-vonijos eiliuotosios kronikos“).

Karaliumi Vytenį įvardija ir P. Dusburgie-tis: „Lietuvoje buvo paprotys, kurio beveik visada laikomasi, pasienio pilims saugoti: lietuvių karalius (Vytenis) kuriai nors piliai saugoti skiria tam tikrą skaičių ginkluo-tų vyrų, sakysime, vienam mėnesiui ar ilgesniam laikotarpiui...“ (1307 m. Lietu-vos kariai turi būti po mėnesį ar daugiau pilies sargyboje. P. Dusburgietis „Prūsijos žemės kronika“).

Tačiau viena įdomiausių ano meto istori-nių šaltinių yra „Livonijos kronika“. Šioje kronikoje jos autoriai apskritai nė karto mūsų valdovų nėra pavadinę jokiais ku-nigaikščiais, o keletas jos „žinučių“ ypač domina savo turiniu. Viena iš jų patvirtina Gedimino laiškuose užfiksuotą jo titula-vimo klausimą, nė žodžiu neužsimenant apie karūnavimą, kadangi Gediminas laikomas karaliumi, o, kaip žinia, karaliui dar viena karūna nereikalinga: „1323 m. Rygos miestiečiai Lietuvos karaliaus (Ge-dimino) vardu į visus pajūrio miestus ir popiežiui Jonui XXII pasiuntė laiškus, ku-riuose pranešama, kad karalius su visa tauta nori krikštytis...“ (Žinia apie Gedi-mino laiškus. „Livonijos kronika“).

ko link Vakarų Europos, tačiau greitą vakarietiškų politinių ir kultūrinių tra-dicijų įsitvirtinimą Lietuvoje tuo metu aiškiai dar stabdė agresyvi politinė pačių vakarinių kaimynų aplinka.

Ką teigia istoriniai šaltiniai

Vis dėlto visi vėlesnieji Lietuvos val-dovai ieškojo kelio į Vakarus ir gali-mybės krikštytis, nors neatmetama ir galimybė, kad krikšto klausimą derybose su Vakarais mūsų val-dovai naudojo tik kaip diplomatinį ginklą kovoje su vokiečių ordi-nais. Ypač aiškiai šis klausimas atskleidžiamas Gedimino laiškuose popiežiui ir popiežiaus Gediminui - juose kalbama tik apie krikštą, bet ne apie karūną(!), nes popiežius, jo pasiuntiniai, o ir pats Gediminas save tituluoja karaliumi:

„Didžiai prakilniam tėvui viešpačiui Jonui, Romos sosto aukščiausiajam kunigui, Gediminas, lietuvių ir dau-gelio rusų ir t. t. karalius...“ („Excel-

1. Lietuvos karalius Mindaugas (1236–1263) (pagal Romos katalikų tradiciją karūnuotas Lietuvos karalius 1253–1263)

2. Treniota (1263–1264)

3. Vaišvilkas (Vaišelga) (1265–1268)

4. Švarnas (1267 (1268?)–1269)

5. Traidenis 1269–1282

6. Daumantas 1282– 1285

7. Butigeidis 1285–1290

8. Butvydas (Pukuveras) (1291–1295)

9. Vytenis (1295–1316)

10. Gediminas (1316–1341)

11. Jaunutis (1341–1345)

12. Algirdas (1345–1377)

13. Jogaila (1377–1401) (su pertrauka 1381–1382)

14. Kęstutis (1381–1382)

LIETUVOS VALDOVAI iki Vytauto Didžiojo

Antspaudas, 40 mm skersmens, vaizduoja žvaigždėtame lauke Jogailą šarvuose ir su kardu rankoje, sėdantį ant žirgo ir šuoliuojantį į dešinę pusę. Raitelis ir žirgas penkiose vietose per-skiria žiede įrašą, kuris yra parašytas lotynų kalba, gotiška minuskula: * ia ‚ gal * - dey * gracia * r - ex - in * lettow *, t.y. Jogaila Dievo Malone Karalius Lietuvoje. Šį antspaudą Jogaila var-tojo 1377-86 metais t.y. iki kol buvo „pašauktas“ į Lenkijos sostą.

„Lietuvos Karalius Mindaugas“ Lietuvos vardo tūkstantmečiui skirto medalio fragmentas

Karalius Mindaugas ir karalienė Morta. Dail. J. Malinauskaitė, 1989 m. Vienintelis išlikęs Mindaugo antspaudas Lietuvos karalius Treniota 1578 m. graviūroje iš A. Gvanjinio kronikos

Lietuvos karalius Traidenis Lietuvos karalius Vytenis Lietuvos karalius Gediminas Dvigubas kryžius – Jogailos simbolis vėliau, XV a., tapęs sudėtine valstybės herbo dalimi.

Lietuvoje XIV a. valdovų ženklai jau atitiko herbo aprašymą. Seniausi herbai – linijiniai. Tokie yra Gediminaičių stulpai, tapę Gediminaičių dinastijos herbu XIV a.

Lietuvos istoriografijoje, t. y. istorikų darbuose, monografijose, straipsniuo-se ir net mokykliniuose vadovėliuose įsigalėjusi nuostata, kad Lietuva turėjo vienintelį karalių Mindaugą (1200?–1263), o jo valdoma Lietuvos valstybė karalyste teišbuvo apie 7 metus. Taigi, Lietuva greičiausiai vienintelė Europos valstybė, kuri po karaliaus Mindaugo mirties vis didėjančią ir stiprėjančią Lie-tuvos karalystę „pervadino“ Didžiąja Kunigaikštyste (LDK), o jos valdovus – didžiaisiais kunigaikščiais.

Dar įdomiau yra tai, kad XIII–XIV a. (iki Vytauto Didžiojo valdymo pradžios) nėra nė vieno rašytinio dokumento, kuris paliudytų buvus „Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę“. Visuose to meto doku-mentuose (Mindaugo ir Gedimino laiš-kai, jų sutartys, popiežių laiškai ir bulės, Livonijos ordino ir Petro Dusburgiečio kronikos ir t. t.) minima tik Lietuvos ka-ralystė ir jos karaliai.

Tik Jogaila, vedęs Lenkijos karalaitę Ja-dvygą, Lietuvos karaliaus titulą pakeitė į Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo

kunigaikščio (Magnus Dux) titulą. Tai pirmas tokio įvardijimo liudijimas.

Taigi, ar iš tikrųjų mūsų valdovai buvo tik „didieji kunigaikščiai“ (rus. velikij kniazj)? O gal patys įrodymai yra iškal-bingi?!

Teiginiai, kad tik popiežiaus palaiminti krikščionių valdovai turėjo teisę būti vadinami karaliais, neatitinka faktų, nes tai paneigia pačių popiežių raštai, kuriuose Lietuvos valdovai yra vadina-mi karaliais, o Lietuva – karalyste. Tai nėra smulkmena, kadangi karalystės pervadinimas Didžiąja Kunigaikštyste „ištrina“ valstybingumo statusą ir įteisina tik tam tikrą žemių sąjungą bei pavaldumą kitai valstybei, t. y. kara-lystei. Betgi nė vienas Lietuvos valdo-vas iki Vytauto Didžiojo „virš savo gal-vos“ neturėjo jokio kito valdovo, nebuvo kažkieno vasalai ar submonarchai!

Ir nors dėl Mindaugo „karališkumo“ niekas nesiginčija, tačiau dauguma ano meto (XIII–XIV a.) dokumentų, įvairių susirašinėjimų, kurie vyko lotynų ir germanų kalbomis, liudija ir kitus mūsų

valdovus buvus karaliais. Antai Gedimino laiškuose popiežiui, germanų miestų pi-liečiams, Saksonijos magistrui ir Domi-nikonų ordinui, Gedimino taikos sutartyje su ordinu, taip pat popiežiaus laiškuose Gediminui ir frankų karaliui jis visur aiš-kiai tituluojamas lietuvių ir daugelio rusų karaliumi.

Be minėtų dokumentų, ypač įdomi Pet-ro Dusburgiečio XIV a. pradžioje rašyta „Prūsijos žemės kronika“. Joje Lietuva daugybę kartų įvardijama kaip karalystė, o Vytenis ir Gediminas minimi tik kaip Lietuvos karaliai. P. Dusburgietis aprašo popiežiaus Jono XXII norą 1324-aisiais apkrikštyti „lietuvių ir rusų karalių“ Gedi-miną, tačiau šis atsisakė. Nepaisant šios aplinkybės, Gediminas vis vien kronikoje vadinamas karaliumi. Be to, P. Dusburgie-tis mini ir Lietuvos karalių Pukuverą, kurio sūnus yra Vytenis. Taip pat ir Treniotą – Lietuvos karaliaus sūnų: „Trinota, filius regis Lethowinorum“, sutelkusį 30 tūkst. kariuomenę kovai.

Taigi, priešiškai lietuvių atžvilgiu nusiteikę ordino vienuoliai, nesėkmingai Lietuvos

dovus? Iš kurgi atsirado kunigaikščio terminas ir kodėl jis pas mus prigijo?

Viena iš priežasčių, kodėl mūsų valdo-vai vadinami didžiaisiais kunigaikščiais, yra ta, kad Lietuva XIV a. pradžioje pradėjo sėkmingą karinę ekspansiją į rytus, prisijungdama slavų rusėnų že-mes, iki tol pavaldžias mongolų-totorių Aukso ordos chanui. Kadangi rusėnų žemių valdovai ilgą laiką buvo pavaldūs chanui, jie nelabai „pažinojo“ terminą „karalius“, kuris Vakarų Europoje sė-kmingai gyvavo jau keletą šimtmečių, ir savo žemėse mongolų chano vieti-ninkus vadino „kniaziais“.

Pasak jau minėto profesoriaus Z. Zin-kevičiaus, Lietuvoje valdovai iš seno buvo vadinami germanų kilmės žodžiu kunigas. Po krikšto dėl lenkų ksiądz įta-kos šis žodis įgavo dvasiškio reikšmę. Tada pasaulietiniam valdovui vadinti buvo pasidarytas vedinys kunigaikštis, su priesaga -aikštis. Terminas didysis kunigaikštis buvo lygiavertis karaliui. Kijevo Rusioje kniazj reiškė valdo-vą, pavaldų siuzerenui, kuriuo buvo

mongolų-totorių chanas. Klaidingai sutapatinus velikij kniazj su didžiuo-ju kunigaikščiu, ilgainiui imta ir mūsų didįjį kunigaikštį suvokti kaip vasalinį valdovą. Tokį didžiojo kunigaikščio są-vokos vartojimą perima Vakarų šalys ir taip Lietuvos karaliai yra nužeminami iki vasalinių valdovų lygio. Tai didelė netei-sybė. Žodžiui karalius, kaip ir lenkų krol, gudų karolj ir kt., pradžią davė Karolio Didžiojo vardas. Plg. žodį ciesorius, rusų carj, kilusį iš Romos imperatoriaus Cezario vardo.

Profesoriaus Z. Zinkevičiaus išsakytą mintį patvirtina ir Lietuvių kalbos žo-dynas (LKŽ), jame pateikiamos šios žodžio kunigaikštis reikšmės:

1. karo vadas ir srities valdovas fe-odalinėje Lietuvoje ir kituose kraš-tuose: Vytautas buvo didysis Lietuvos kunigaikštis; 2. vyresnysis, vadovas: Šitie yra vadai (kunigaikščiai) tarp vaikų; 3. aukštas paveldimas arba duodamas už pasižymėjimus bajorų titulas.

LKŽ teikiamos žodžio kunigaikštis reikš-mės aiškiai parodo, kad šiuo terminu api-brėžiamas valdovo titulas yra supranta-mas tik kaip karo vado, srities valdovėlio, kažkokio vyresniojo ar bajoro titulas, bet jokiu būdu ne aukščiausiojo valdovo – karaliaus, neturinčio „virš savęs“ jokio siuzereno. O žodžio karalius reikšmę LKŽ apibrėžia kaip valdovo, monarcho titulą kai kuriuose kraštuose; tą titulą turintį asmenį.

Šis faktas tampa dar aiškesnis, kai ter-minai kunigaikštis ar didysis kunigaikštis išverčiami į vieną labiausiai pasaulyje vartojamą anglų kalbą, – kunigaikštis angliškai duke, prince arba grand duke, o karalius – king arba rex, ir kai yra žinoma, jog hierarchinėje sistemoje grand duke, duke ar prince yra žemiau už king...

Taigi, karalius – labiausiai paplitęs vy-riškas monarcho titulas, laikomas aukš-tesniu už kunigaikštį ar didįjį kunigaikštį. Manoma, kad lietuviai šį žodį greičiausiai pasiskolino iš pietinių slavų: lenkų, čekų ar net kitų Europos tautų (liet. karalius: ček. – kral; lenk. – krol; veng.– karaly),

bet ne iš rytų slavų. Ko gero, Mindaugo laikais rytiniai slavai tokio žodžio kaip karalius (карoлъ) dar ir neturėjo, o jei jis ir fiksuotas rašytinėje kalboje, di-džioji visuomenės dalis jo nesuprato ir nevartojo. Kaip rodo istorija bei daugu-ma rašytinių šaltinių, savus ir kaimy-nų valdovus jie vadino tik „kniaziais“. O XII–XIII a. Ipatijaus metraštyje apie Mindaugą rašoma tiesiog „Mindau-gas“, „Lietuva“, „Lietuvos žemė“, tačiau, vaizduodamas jo nužudymą, metraštininkas parašo „velikij kniazj“, nors yra tiksliai žinoma, kad Mindau-gas tuomet buvo karalius!

Tai, kad rusai Mindaugą vadino didžiuo-ju kunigaikščiu, vokiečiai – aukščiau-siuoju karaliumi, popiežius – pirmuoju karaliumi, rodo, kad jau tada atsirado didelis abiejų šalių interesas Lietuvai, susikirto dviejų skirtingų kultūrų sam-prata, vakarietiškai europietiškas bei rytietiškai slaviškas požiūris ir skir-tingas besiformuojančių tradicijų ver-tinimas. Su Mindaugu Lietuva, būdama tarp Vakarų ir Rytų, neabejotinai pasu-

lentissimo patri, domino lohanni, roma-nae sedis summo pontifici, Gedeminne, letwinorum et multorum ruthenorum rex etc.“) (1322 m. Gedimino laiškas popie-žiui Jonui XXII).

„(...) Gediminas, dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis...“ („Gedeminne, dei gratia letphinorum ruthenorumque rex, prin-ceps et dux Semigallie...“) (1323 m. sau-sio 25 d. Gedimino laiškas Liubeko, Zun-do, Brėmeno, Magdeburgo, Kelno ir kitų miestų piliečiams).

„(...) Gediminui, lietuvių ir daugelio rusų garsiam karaliui, garbinti dievą ir bijoti jo (linki) vyskupas Jonas, dievo tarnų tar-nas...“ („(...) Gedeminne, letwinorum et multorum ruthenorum regi illustri deum colere et timere Joannes episcopus, ser-vus servorum dei.“) (1324 m. birželio 1 d. popiežiaus Jono XXII laiškas Gediminui).

Įdomu tai, kad šiuose laiškuose Gedimi-nas karaliumi tituluoja ne tik save, bet ir savo pirmtaką Vytenį: „Taip pat mūsų pirmtakas karalius Vytenis buvo pasiun-

krikšto siekę popiežiai ir kiti oficialūs asmenys neturėjo tikslo aukštinti mūsų valdovų, todėl ir minėtus dokumentus reikėtų vertinti kaip neginčytinus teisin-ius įrodymus vadinti Lietuvą karalyste, o jos valdovus – karaliais.

Apskritai, galima išskirti keletą rūšių is-torinių rašytinių šaltinių, kuriuose mūsų monarchai vadinami karaliais, tai:

1) įvairūs laiškai bei sutartys, kur mūsų valdovai save įvardija karaliais; 2) laiškai, rašyti įvairių oficialių užsienio šalių asmenų mūsų valdovams, kuriuo-se į juos kreipiamasi karaliaus titulu; 3) įvairios to meto kronikos, oficialių už-sienio asmenų susirašinėjimai, kuriuose mūsų valdovai vadinami karaliais jiems to nežinant; 4) numizmatiniai šaltiniai – to meto mūsų valdovų leistos monetos; 5) sfragistiniai šaltiniai, t. y. antspaudai, kuriuose mūsų valdovai save tituluoja karaliais.

Ką šiuo klausimu teigia istorikai

Pasak vieno žymiausių šių laikų Lie-tuvos kalbininkų, kalbos istorikų, aka-demiko, profesoriaus Zigmo Zinkevi-čiaus – „Karaliai yra dviejų rūšių:

1) valdovai, neturintys siuzereno (tu-rinčio jam pavaldžių vasalų – žemesnio rango valdovėlių), taigi niekam nepri-klausantys, ne submonarchai; 2) popiežiaus nurodymu „pateptieji“ valdovai. Pirmajai rūšiai priklauso visi senosios Lietuvos valstybės valdovai. Dėl XIII–XIV a. Lietuvos valdovų negali kilti net abejonių. Jie karaliais laikė pa-tys save ir taip juos vadino kitų šalių valdovai, net popiežius.“

Panašų požiūrį išsako ir profesorius A. Bumblauskas neseniai išleistoje ketu-rių bendraautorių studijoje „Lietuvos istorija“. Lietuvą jis vadina „nesiste-mine karalyste“. „Nesistemine“ todėl, kad Lietuva nepriklausė vakarų krikš-čioniškosios tradicijos karalysčių sis-temai, bet vis dėlto tai buvo valstybė, turinti visus karalystės požymius: „(...)

drįstume teigti, kad bent jau iki Jogailos tapsmo Lenkijos karaliumi 1386 m. Lie-tuva nusipelno būti vadinama karalyste, tegu ir neturint visų Vakarų pripažinimo atributų – savotiška, arba nesisteminė, karalystė.“ (A. Eidintas, A. Bumblauskas, A. Kulakauskas, M. Tamošaitis. Lietuvos istorija. – Vilnius, 2012, 35 p.)

Ir nors, pasak istoriko profesoriaus R. Pe-trausko, Lietuva turėjo tik vieną karalių – Mindaugą, tačiau net ir jis pripažįsta, kad „XIV amžiaus Lietuvos monarchai buvo visiškai suverenūs valdovai. Jų statuso tikrai nenuvertinsime, jeigu vadinsime di-džiaisiais kunigaikščiais, valdovais, mo-narchais. Sinonimiškai galima ir karaliais ar imperatoriais. Tokiu būdu nesukursime ir bereikalingos skirties tarp tariamų ka-ralių Gedimino ir Algirdo bei tik didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo.“

Tačiau ši profesoriaus R. Petrausko iš-sakyta mintis yra šių dienų apibrėžtis, jo išvada visuomenei įpratus mūsų val-dovus vadinti didžiaisiais kunigaikščiais. Tik tuomet kyla klausimas, ar visuomenė nėra klaidinama, nuvertindama savo val-

tęs savo laišką ponui legatui Pranciš-kui...“ („Item praedecessor noster, rex Viten, misit litteras suas domino legato Francisco...“) (1322 m. Gedimino laiš-kas popiežiui Jonui XXII).

Dar įdomesnis yra popiežiaus pasiuntinių pranešimas pačiam popiežiui apie jų derybas su Gedi-minu dėl krikšto. Jame ne tik Gedimi-nas tituluojamas karaliumi, bet ir jo žmona įvardijama karaliene: „Tebus jums žinoma, kad mes (...) pas Lietuvos karalių ... Atvykome į jo miestą Vilnių...“ („Sciendum, quod nos (...) ad regem Lethowie ... Venimus in ciuitatem suam Vilnam); „(...) Vėliau dar girdėjome iš vieno brolio pranciškono, kad viena moteris iš karalienės šeimynos jam kaip paslaptį papasakojusi, jog kara-lius tuo metu (...) vėl pradėjęs verkti...“ („Postea audiuimus de quodam fratre minore, quod vna mulier de familia re-gine sibi reuelauit, quod rex (...) iterum incepit fluore...“) (1324 m. popiežiaus legatų pasiuntinių pranešimas).

Karaliaus žmonos titulavimas karaliene

„pasako“ labai daug. Ji neįvardijama kaip karaliaus žmona, kunigaikštienė ar dar kitaip, o tiesiog karalienė. Šis pranešimas svarbus tuo, kad buvo skirtas ne pačiam Gediminui (jei būtų skirtas jam, galėtume įtarti pasiuntinių pataikavimą), o popiežiui, ir apie jį Gediminas nežinojo. Tai tik dar vienas iš įrodymų, kad mūsų valdovai buvo karaliai.

Kita itin svarbi rašytinių šaltinių rūšis yra įvairios to meto amžininkų rašy-tos kronikos, kuriose metraštininkai fiksavo svarbiausius savo laikmečio įvykius. Čia galima pacituoti „Livonijos eiliuotąją kroniką“, kurioje karaliumi vadinamas Traidenis: „... Aš manau, ant šio kalno reikia pilį pastatyti, kad ji visiems pagonims ir Traideniui, jų kara-liui, sielvartą sukeltų. (...) Vos trumpam praslinkus laikui, čion karalius Traide-nis ir su juo lietuvių būriai prie pilies raiti atjojo. Ją sudeginti norėjo, bet, at-radę labai stiprią, statė 4 labai dideles svaidykles...“ (1279 m. Lietuvos kariai su mašinomis puola Daugavpilį. Iš „Li-vonijos eiliuotosios kronikos“).

Karaliumi Vytenį įvardija ir P. Dusburgie-tis: „Lietuvoje buvo paprotys, kurio beveik visada laikomasi, pasienio pilims saugoti: lietuvių karalius (Vytenis) kuriai nors piliai saugoti skiria tam tikrą skaičių ginkluo-tų vyrų, sakysime, vienam mėnesiui ar ilgesniam laikotarpiui...“ (1307 m. Lietu-vos kariai turi būti po mėnesį ar daugiau pilies sargyboje. P. Dusburgietis „Prūsijos žemės kronika“).

Tačiau viena įdomiausių ano meto istori-nių šaltinių yra „Livonijos kronika“. Šioje kronikoje jos autoriai apskritai nė karto mūsų valdovų nėra pavadinę jokiais ku-nigaikščiais, o keletas jos „žinučių“ ypač domina savo turiniu. Viena iš jų patvirtina Gedimino laiškuose užfiksuotą jo titula-vimo klausimą, nė žodžiu neužsimenant apie karūnavimą, kadangi Gediminas laikomas karaliumi, o, kaip žinia, karaliui dar viena karūna nereikalinga: „1323 m. Rygos miestiečiai Lietuvos karaliaus (Ge-dimino) vardu į visus pajūrio miestus ir popiežiui Jonui XXII pasiuntė laiškus, ku-riuose pranešama, kad karalius su visa tauta nori krikštytis...“ (Žinia apie Gedi-mino laiškus. „Livonijos kronika“).

ko link Vakarų Europos, tačiau greitą vakarietiškų politinių ir kultūrinių tra-dicijų įsitvirtinimą Lietuvoje tuo metu aiškiai dar stabdė agresyvi politinė pačių vakarinių kaimynų aplinka.

Ką teigia istoriniai šaltiniai

Vis dėlto visi vėlesnieji Lietuvos val-dovai ieškojo kelio į Vakarus ir gali-mybės krikštytis, nors neatmetama ir galimybė, kad krikšto klausimą derybose su Vakarais mūsų val-dovai naudojo tik kaip diplomatinį ginklą kovoje su vokiečių ordi-nais. Ypač aiškiai šis klausimas atskleidžiamas Gedimino laiškuose popiežiui ir popiežiaus Gediminui - juose kalbama tik apie krikštą, bet ne apie karūną(!), nes popiežius, jo pasiuntiniai, o ir pats Gediminas save tituluoja karaliumi:

„Didžiai prakilniam tėvui viešpačiui Jonui, Romos sosto aukščiausiajam kunigui, Gediminas, lietuvių ir dau-gelio rusų ir t. t. karalius...“ („Excel-

1. Lietuvos karalius Mindaugas (1236–1263) (pagal Romos katalikų tradiciją karūnuotas Lietuvos karalius 1253–1263)

2. Treniota (1263–1264)

3. Vaišvilkas (Vaišelga) (1265–1268)

4. Švarnas (1267 (1268?)–1269)

5. Traidenis 1269–1282

6. Daumantas 1282– 1285

7. Butigeidis 1285–1290

8. Butvydas (Pukuveras) (1291–1295)

9. Vytenis (1295–1316)

10. Gediminas (1316–1341)

11. Jaunutis (1341–1345)

12. Algirdas (1345–1377)

13. Jogaila (1377–1401) (su pertrauka 1381–1382)

14. Kęstutis (1381–1382)

LIETUVOS VALDOVAI iki Vytauto Didžiojo

Antspaudas, 40 mm skersmens, vaizduoja žvaigždėtame lauke Jogailą šarvuose ir su kardu rankoje, sėdantį ant žirgo ir šuoliuojantį į dešinę pusę. Raitelis ir žirgas penkiose vietose per-skiria žiede įrašą, kuris yra parašytas lotynų kalba, gotiška minuskula: * ia ‚ gal * - dey * gracia * r - ex - in * lettow *, t.y. Jogaila Dievo Malone Karalius Lietuvoje. Šį antspaudą Jogaila var-tojo 1377-86 metais t.y. iki kol buvo „pašauktas“ į Lenkijos sostą.

„Lietuvos Karalius Mindaugas“ Lietuvos vardo tūkstantmečiui skirto medalio fragmentas

Karalius Mindaugas ir karalienė Morta. Dail. J. Malinauskaitė, 1989 m. Vienintelis išlikęs Mindaugo antspaudas Lietuvos karalius Treniota 1578 m. graviūroje iš A. Gvanjinio kronikos

Lietuvos karalius Traidenis Lietuvos karalius Vytenis Lietuvos karalius Gediminas Dvigubas kryžius – Jogailos simbolis vėliau, XV a., tapęs sudėtine valstybės herbo dalimi.

Lietuvoje XIV a. valdovų ženklai jau atitiko herbo aprašymą. Seniausi herbai – linijiniai. Tokie yra Gediminaičių stulpai, tapę Gediminaičių dinastijos herbu XIV a.

Lietuvos istoriografijoje, t. y. istorikų darbuose, monografijose, straipsniuo-se ir net mokykliniuose vadovėliuose įsigalėjusi nuostata, kad Lietuva turėjo vienintelį karalių Mindaugą (1200?–1263), o jo valdoma Lietuvos valstybė karalyste teišbuvo apie 7 metus. Taigi, Lietuva greičiausiai vienintelė Europos valstybė, kuri po karaliaus Mindaugo mirties vis didėjančią ir stiprėjančią Lie-tuvos karalystę „pervadino“ Didžiąja Kunigaikštyste (LDK), o jos valdovus – didžiaisiais kunigaikščiais.

Dar įdomiau yra tai, kad XIII–XIV a. (iki Vytauto Didžiojo valdymo pradžios) nėra nė vieno rašytinio dokumento, kuris paliudytų buvus „Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę“. Visuose to meto doku-mentuose (Mindaugo ir Gedimino laiš-kai, jų sutartys, popiežių laiškai ir bulės, Livonijos ordino ir Petro Dusburgiečio kronikos ir t. t.) minima tik Lietuvos ka-ralystė ir jos karaliai.

Tik Jogaila, vedęs Lenkijos karalaitę Ja-dvygą, Lietuvos karaliaus titulą pakeitė į Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo

kunigaikščio (Magnus Dux) titulą. Tai pirmas tokio įvardijimo liudijimas.

Taigi, ar iš tikrųjų mūsų valdovai buvo tik „didieji kunigaikščiai“ (rus. velikij kniazj)? O gal patys įrodymai yra iškal-bingi?!

Teiginiai, kad tik popiežiaus palaiminti krikščionių valdovai turėjo teisę būti vadinami karaliais, neatitinka faktų, nes tai paneigia pačių popiežių raštai, kuriuose Lietuvos valdovai yra vadina-mi karaliais, o Lietuva – karalyste. Tai nėra smulkmena, kadangi karalystės pervadinimas Didžiąja Kunigaikštyste „ištrina“ valstybingumo statusą ir įteisina tik tam tikrą žemių sąjungą bei pavaldumą kitai valstybei, t. y. kara-lystei. Betgi nė vienas Lietuvos valdo-vas iki Vytauto Didžiojo „virš savo gal-vos“ neturėjo jokio kito valdovo, nebuvo kažkieno vasalai ar submonarchai!

Ir nors dėl Mindaugo „karališkumo“ niekas nesiginčija, tačiau dauguma ano meto (XIII–XIV a.) dokumentų, įvairių susirašinėjimų, kurie vyko lotynų ir germanų kalbomis, liudija ir kitus mūsų

valdovus buvus karaliais. Antai Gedimino laiškuose popiežiui, germanų miestų pi-liečiams, Saksonijos magistrui ir Domi-nikonų ordinui, Gedimino taikos sutartyje su ordinu, taip pat popiežiaus laiškuose Gediminui ir frankų karaliui jis visur aiš-kiai tituluojamas lietuvių ir daugelio rusų karaliumi.

Be minėtų dokumentų, ypač įdomi Pet-ro Dusburgiečio XIV a. pradžioje rašyta „Prūsijos žemės kronika“. Joje Lietuva daugybę kartų įvardijama kaip karalystė, o Vytenis ir Gediminas minimi tik kaip Lietuvos karaliai. P. Dusburgietis aprašo popiežiaus Jono XXII norą 1324-aisiais apkrikštyti „lietuvių ir rusų karalių“ Gedi-miną, tačiau šis atsisakė. Nepaisant šios aplinkybės, Gediminas vis vien kronikoje vadinamas karaliumi. Be to, P. Dusburgie-tis mini ir Lietuvos karalių Pukuverą, kurio sūnus yra Vytenis. Taip pat ir Treniotą – Lietuvos karaliaus sūnų: „Trinota, filius regis Lethowinorum“, sutelkusį 30 tūkst. kariuomenę kovai.

Taigi, priešiškai lietuvių atžvilgiu nusiteikę ordino vienuoliai, nesėkmingai Lietuvos

dovus? Iš kurgi atsirado kunigaikščio terminas ir kodėl jis pas mus prigijo?

Viena iš priežasčių, kodėl mūsų valdo-vai vadinami didžiaisiais kunigaikščiais, yra ta, kad Lietuva XIV a. pradžioje pradėjo sėkmingą karinę ekspansiją į rytus, prisijungdama slavų rusėnų že-mes, iki tol pavaldžias mongolų-totorių Aukso ordos chanui. Kadangi rusėnų žemių valdovai ilgą laiką buvo pavaldūs chanui, jie nelabai „pažinojo“ terminą „karalius“, kuris Vakarų Europoje sė-kmingai gyvavo jau keletą šimtmečių, ir savo žemėse mongolų chano vieti-ninkus vadino „kniaziais“.

Pasak jau minėto profesoriaus Z. Zin-kevičiaus, Lietuvoje valdovai iš seno buvo vadinami germanų kilmės žodžiu kunigas. Po krikšto dėl lenkų ksiądz įta-kos šis žodis įgavo dvasiškio reikšmę. Tada pasaulietiniam valdovui vadinti buvo pasidarytas vedinys kunigaikštis, su priesaga -aikštis. Terminas didysis kunigaikštis buvo lygiavertis karaliui. Kijevo Rusioje kniazj reiškė valdo-vą, pavaldų siuzerenui, kuriuo buvo

mongolų-totorių chanas. Klaidingai sutapatinus velikij kniazj su didžiuo-ju kunigaikščiu, ilgainiui imta ir mūsų didįjį kunigaikštį suvokti kaip vasalinį valdovą. Tokį didžiojo kunigaikščio są-vokos vartojimą perima Vakarų šalys ir taip Lietuvos karaliai yra nužeminami iki vasalinių valdovų lygio. Tai didelė netei-sybė. Žodžiui karalius, kaip ir lenkų krol, gudų karolj ir kt., pradžią davė Karolio Didžiojo vardas. Plg. žodį ciesorius, rusų carj, kilusį iš Romos imperatoriaus Cezario vardo.

Profesoriaus Z. Zinkevičiaus išsakytą mintį patvirtina ir Lietuvių kalbos žo-dynas (LKŽ), jame pateikiamos šios žodžio kunigaikštis reikšmės:

1. karo vadas ir srities valdovas fe-odalinėje Lietuvoje ir kituose kraš-tuose: Vytautas buvo didysis Lietuvos kunigaikštis; 2. vyresnysis, vadovas: Šitie yra vadai (kunigaikščiai) tarp vaikų; 3. aukštas paveldimas arba duodamas už pasižymėjimus bajorų titulas.

LKŽ teikiamos žodžio kunigaikštis reikš-mės aiškiai parodo, kad šiuo terminu api-brėžiamas valdovo titulas yra supranta-mas tik kaip karo vado, srities valdovėlio, kažkokio vyresniojo ar bajoro titulas, bet jokiu būdu ne aukščiausiojo valdovo – karaliaus, neturinčio „virš savęs“ jokio siuzereno. O žodžio karalius reikšmę LKŽ apibrėžia kaip valdovo, monarcho titulą kai kuriuose kraštuose; tą titulą turintį asmenį.

Šis faktas tampa dar aiškesnis, kai ter-minai kunigaikštis ar didysis kunigaikštis išverčiami į vieną labiausiai pasaulyje vartojamą anglų kalbą, – kunigaikštis angliškai duke, prince arba grand duke, o karalius – king arba rex, ir kai yra žinoma, jog hierarchinėje sistemoje grand duke, duke ar prince yra žemiau už king...

Taigi, karalius – labiausiai paplitęs vy-riškas monarcho titulas, laikomas aukš-tesniu už kunigaikštį ar didįjį kunigaikštį. Manoma, kad lietuviai šį žodį greičiausiai pasiskolino iš pietinių slavų: lenkų, čekų ar net kitų Europos tautų (liet. karalius: ček. – kral; lenk. – krol; veng.– karaly),

bet ne iš rytų slavų. Ko gero, Mindaugo laikais rytiniai slavai tokio žodžio kaip karalius (карoлъ) dar ir neturėjo, o jei jis ir fiksuotas rašytinėje kalboje, di-džioji visuomenės dalis jo nesuprato ir nevartojo. Kaip rodo istorija bei daugu-ma rašytinių šaltinių, savus ir kaimy-nų valdovus jie vadino tik „kniaziais“. O XII–XIII a. Ipatijaus metraštyje apie Mindaugą rašoma tiesiog „Mindau-gas“, „Lietuva“, „Lietuvos žemė“, tačiau, vaizduodamas jo nužudymą, metraštininkas parašo „velikij kniazj“, nors yra tiksliai žinoma, kad Mindau-gas tuomet buvo karalius!

Tai, kad rusai Mindaugą vadino didžiuo-ju kunigaikščiu, vokiečiai – aukščiau-siuoju karaliumi, popiežius – pirmuoju karaliumi, rodo, kad jau tada atsirado didelis abiejų šalių interesas Lietuvai, susikirto dviejų skirtingų kultūrų sam-prata, vakarietiškai europietiškas bei rytietiškai slaviškas požiūris ir skir-tingas besiformuojančių tradicijų ver-tinimas. Su Mindaugu Lietuva, būdama tarp Vakarų ir Rytų, neabejotinai pasu-

lentissimo patri, domino lohanni, roma-nae sedis summo pontifici, Gedeminne, letwinorum et multorum ruthenorum rex etc.“) (1322 m. Gedimino laiškas popie-žiui Jonui XXII).

„(...) Gediminas, dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis...“ („Gedeminne, dei gratia letphinorum ruthenorumque rex, prin-ceps et dux Semigallie...“) (1323 m. sau-sio 25 d. Gedimino laiškas Liubeko, Zun-do, Brėmeno, Magdeburgo, Kelno ir kitų miestų piliečiams).

„(...) Gediminui, lietuvių ir daugelio rusų garsiam karaliui, garbinti dievą ir bijoti jo (linki) vyskupas Jonas, dievo tarnų tar-nas...“ („(...) Gedeminne, letwinorum et multorum ruthenorum regi illustri deum colere et timere Joannes episcopus, ser-vus servorum dei.“) (1324 m. birželio 1 d. popiežiaus Jono XXII laiškas Gediminui).

Įdomu tai, kad šiuose laiškuose Gedimi-nas karaliumi tituluoja ne tik save, bet ir savo pirmtaką Vytenį: „Taip pat mūsų pirmtakas karalius Vytenis buvo pasiun-

krikšto siekę popiežiai ir kiti oficialūs asmenys neturėjo tikslo aukštinti mūsų valdovų, todėl ir minėtus dokumentus reikėtų vertinti kaip neginčytinus teisin-ius įrodymus vadinti Lietuvą karalyste, o jos valdovus – karaliais.

Apskritai, galima išskirti keletą rūšių is-torinių rašytinių šaltinių, kuriuose mūsų monarchai vadinami karaliais, tai:

1) įvairūs laiškai bei sutartys, kur mūsų valdovai save įvardija karaliais; 2) laiškai, rašyti įvairių oficialių užsienio šalių asmenų mūsų valdovams, kuriuo-se į juos kreipiamasi karaliaus titulu; 3) įvairios to meto kronikos, oficialių už-sienio asmenų susirašinėjimai, kuriuose mūsų valdovai vadinami karaliais jiems to nežinant; 4) numizmatiniai šaltiniai – to meto mūsų valdovų leistos monetos; 5) sfragistiniai šaltiniai, t. y. antspaudai, kuriuose mūsų valdovai save tituluoja karaliais.

Ką šiuo klausimu teigia istorikai

Pasak vieno žymiausių šių laikų Lie-tuvos kalbininkų, kalbos istorikų, aka-demiko, profesoriaus Zigmo Zinkevi-čiaus – „Karaliai yra dviejų rūšių:

1) valdovai, neturintys siuzereno (tu-rinčio jam pavaldžių vasalų – žemesnio rango valdovėlių), taigi niekam nepri-klausantys, ne submonarchai; 2) popiežiaus nurodymu „pateptieji“ valdovai. Pirmajai rūšiai priklauso visi senosios Lietuvos valstybės valdovai. Dėl XIII–XIV a. Lietuvos valdovų negali kilti net abejonių. Jie karaliais laikė pa-tys save ir taip juos vadino kitų šalių valdovai, net popiežius.“

Panašų požiūrį išsako ir profesorius A. Bumblauskas neseniai išleistoje ketu-rių bendraautorių studijoje „Lietuvos istorija“. Lietuvą jis vadina „nesiste-mine karalyste“. „Nesistemine“ todėl, kad Lietuva nepriklausė vakarų krikš-čioniškosios tradicijos karalysčių sis-temai, bet vis dėlto tai buvo valstybė, turinti visus karalystės požymius: „(...)

drįstume teigti, kad bent jau iki Jogailos tapsmo Lenkijos karaliumi 1386 m. Lie-tuva nusipelno būti vadinama karalyste, tegu ir neturint visų Vakarų pripažinimo atributų – savotiška, arba nesisteminė, karalystė.“ (A. Eidintas, A. Bumblauskas, A. Kulakauskas, M. Tamošaitis. Lietuvos istorija. – Vilnius, 2012, 35 p.)

Ir nors, pasak istoriko profesoriaus R. Pe-trausko, Lietuva turėjo tik vieną karalių – Mindaugą, tačiau net ir jis pripažįsta, kad „XIV amžiaus Lietuvos monarchai buvo visiškai suverenūs valdovai. Jų statuso tikrai nenuvertinsime, jeigu vadinsime di-džiaisiais kunigaikščiais, valdovais, mo-narchais. Sinonimiškai galima ir karaliais ar imperatoriais. Tokiu būdu nesukursime ir bereikalingos skirties tarp tariamų ka-ralių Gedimino ir Algirdo bei tik didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo.“

Tačiau ši profesoriaus R. Petrausko iš-sakyta mintis yra šių dienų apibrėžtis, jo išvada visuomenei įpratus mūsų val-dovus vadinti didžiaisiais kunigaikščiais. Tik tuomet kyla klausimas, ar visuomenė nėra klaidinama, nuvertindama savo val-

tęs savo laišką ponui legatui Pranciš-kui...“ („Item praedecessor noster, rex Viten, misit litteras suas domino legato Francisco...“) (1322 m. Gedimino laiš-kas popiežiui Jonui XXII).

Dar įdomesnis yra popiežiaus pasiuntinių pranešimas pačiam popiežiui apie jų derybas su Gedi-minu dėl krikšto. Jame ne tik Gedimi-nas tituluojamas karaliumi, bet ir jo žmona įvardijama karaliene: „Tebus jums žinoma, kad mes (...) pas Lietuvos karalių ... Atvykome į jo miestą Vilnių...“ („Sciendum, quod nos (...) ad regem Lethowie ... Venimus in ciuitatem suam Vilnam); „(...) Vėliau dar girdėjome iš vieno brolio pranciškono, kad viena moteris iš karalienės šeimynos jam kaip paslaptį papasakojusi, jog kara-lius tuo metu (...) vėl pradėjęs verkti...“ („Postea audiuimus de quodam fratre minore, quod vna mulier de familia re-gine sibi reuelauit, quod rex (...) iterum incepit fluore...“) (1324 m. popiežiaus legatų pasiuntinių pranešimas).

Karaliaus žmonos titulavimas karaliene

„pasako“ labai daug. Ji neįvardijama kaip karaliaus žmona, kunigaikštienė ar dar kitaip, o tiesiog karalienė. Šis pranešimas svarbus tuo, kad buvo skirtas ne pačiam Gediminui (jei būtų skirtas jam, galėtume įtarti pasiuntinių pataikavimą), o popiežiui, ir apie jį Gediminas nežinojo. Tai tik dar vienas iš įrodymų, kad mūsų valdovai buvo karaliai.

Kita itin svarbi rašytinių šaltinių rūšis yra įvairios to meto amžininkų rašy-tos kronikos, kuriose metraštininkai fiksavo svarbiausius savo laikmečio įvykius. Čia galima pacituoti „Livonijos eiliuotąją kroniką“, kurioje karaliumi vadinamas Traidenis: „... Aš manau, ant šio kalno reikia pilį pastatyti, kad ji visiems pagonims ir Traideniui, jų kara-liui, sielvartą sukeltų. (...) Vos trumpam praslinkus laikui, čion karalius Traide-nis ir su juo lietuvių būriai prie pilies raiti atjojo. Ją sudeginti norėjo, bet, at-radę labai stiprią, statė 4 labai dideles svaidykles...“ (1279 m. Lietuvos kariai su mašinomis puola Daugavpilį. Iš „Li-vonijos eiliuotosios kronikos“).

Karaliumi Vytenį įvardija ir P. Dusburgie-tis: „Lietuvoje buvo paprotys, kurio beveik visada laikomasi, pasienio pilims saugoti: lietuvių karalius (Vytenis) kuriai nors piliai saugoti skiria tam tikrą skaičių ginkluo-tų vyrų, sakysime, vienam mėnesiui ar ilgesniam laikotarpiui...“ (1307 m. Lietu-vos kariai turi būti po mėnesį ar daugiau pilies sargyboje. P. Dusburgietis „Prūsijos žemės kronika“).

Tačiau viena įdomiausių ano meto istori-nių šaltinių yra „Livonijos kronika“. Šioje kronikoje jos autoriai apskritai nė karto mūsų valdovų nėra pavadinę jokiais ku-nigaikščiais, o keletas jos „žinučių“ ypač domina savo turiniu. Viena iš jų patvirtina Gedimino laiškuose užfiksuotą jo titula-vimo klausimą, nė žodžiu neužsimenant apie karūnavimą, kadangi Gediminas laikomas karaliumi, o, kaip žinia, karaliui dar viena karūna nereikalinga: „1323 m. Rygos miestiečiai Lietuvos karaliaus (Ge-dimino) vardu į visus pajūrio miestus ir popiežiui Jonui XXII pasiuntė laiškus, ku-riuose pranešama, kad karalius su visa tauta nori krikštytis...“ (Žinia apie Gedi-mino laiškus. „Livonijos kronika“).

ko link Vakarų Europos, tačiau greitą vakarietiškų politinių ir kultūrinių tra-dicijų įsitvirtinimą Lietuvoje tuo metu aiškiai dar stabdė agresyvi politinė pačių vakarinių kaimynų aplinka.

Ką teigia istoriniai šaltiniai

Vis dėlto visi vėlesnieji Lietuvos val-dovai ieškojo kelio į Vakarus ir gali-mybės krikštytis, nors neatmetama ir galimybė, kad krikšto klausimą derybose su Vakarais mūsų val-dovai naudojo tik kaip diplomatinį ginklą kovoje su vokiečių ordi-nais. Ypač aiškiai šis klausimas atskleidžiamas Gedimino laiškuose popiežiui ir popiežiaus Gediminui - juose kalbama tik apie krikštą, bet ne apie karūną(!), nes popiežius, jo pasiuntiniai, o ir pats Gediminas save tituluoja karaliumi:

„Didžiai prakilniam tėvui viešpačiui Jonui, Romos sosto aukščiausiajam kunigui, Gediminas, lietuvių ir dau-gelio rusų ir t. t. karalius...“ („Excel-

1. Lietuvos karalius Mindaugas (1236–1263) (pagal Romos katalikų tradiciją karūnuotas Lietuvos karalius 1253–1263)

2. Treniota (1263–1264)

3. Vaišvilkas (Vaišelga) (1265–1268)

4. Švarnas (1267 (1268?)–1269)

5. Traidenis 1269–1282

6. Daumantas 1282– 1285

7. Butigeidis 1285–1290

8. Butvydas (Pukuveras) (1291–1295)

9. Vytenis (1295–1316)

10. Gediminas (1316–1341)

11. Jaunutis (1341–1345)

12. Algirdas (1345–1377)

13. Jogaila (1377–1401) (su pertrauka 1381–1382)

14. Kęstutis (1381–1382)

LIETUVOS VALDOVAI iki Vytauto Didžiojo

Antspaudas, 40 mm skersmens, vaizduoja žvaigždėtame lauke Jogailą šarvuose ir su kardu rankoje, sėdantį ant žirgo ir šuoliuojantį į dešinę pusę. Raitelis ir žirgas penkiose vietose per-skiria žiede įrašą, kuris yra parašytas lotynų kalba, gotiška minuskula: * ia ‚ gal * - dey * gracia * r - ex - in * lettow *, t.y. Jogaila Dievo Malone Karalius Lietuvoje. Šį antspaudą Jogaila var-tojo 1377-86 metais t.y. iki kol buvo „pašauktas“ į Lenkijos sostą.

„Lietuvos Karalius Mindaugas“ Lietuvos vardo tūkstantmečiui skirto medalio fragmentas

Karalius Mindaugas ir karalienė Morta. Dail. J. Malinauskaitė, 1989 m. Vienintelis išlikęs Mindaugo antspaudas Lietuvos karalius Treniota 1578 m. graviūroje iš A. Gvanjinio kronikos

Lietuvos karalius Traidenis Lietuvos karalius Vytenis Lietuvos karalius Gediminas Dvigubas kryžius – Jogailos simbolis vėliau, XV a., tapęs sudėtine valstybės herbo dalimi.

Lietuvoje XIV a. valdovų ženklai jau atitiko herbo aprašymą. Seniausi herbai – linijiniai. Tokie yra Gediminaičių stulpai, tapę Gediminaičių dinastijos herbu XIV a.

Karaliumi daug kartų įvardijamas ir Al-girdas: „(...) 1345 m. Lietuvos karalius Algirdas surinko stiprią kariuomenę ir įsiveržė į brolių kraštą...“ (Lietuviai užima Tervetės pilį ir puola Mintaują ir Rygą. „Livonijos kronika“).

„Per tuos įvykius Algirdas (Algerde), lietuvių karalius (rex Letwinorum), tuo-met, kada magistras ir krašto maršalas buvo išvykę (prieš rusus), nuniokojo Ašedės ir Cisegalės žemes, taip pat ir Pepholto moterų vienuolyno nuosa-vybę...“ (1369 m. Algirdas, įsiveržęs į priešo teritoriją, nuniokoja dvi žemes. „Livonijos kronika“).

Dar viena įdomi ir labai svarbi šaltinių rūšis yra to meto valdovų antspaudai. Ypač reikšmingas Jogailos 1377–1386 metais naudotas antspaudas, patvirtinantis karališkąjį jo titulą, kol Jogaila buvo pakviestas tapti Lenkijos karalium, – ant 1382 m. Jogailos lie-tuviško antspaudo nesunkiai įskaitoma tokia antspaudo legenda (užrašas): „Ja * gal * dei * gratia * r ex * in * lettow *“ – „Jogaila dievo malone

karalius Lietuvoje“. Toks antspaudas, vaizduojantis raitą ant žirgo jojantį Jo-gailą, yra išlikęs Prūsijos valstybės kultūrinio palikimo slaptajame archyve Berlyne, Vokietijoje bei Lenkijos archy-vuose. Dar ir pirmuosiuose lenkiško tipo antspauduose 1386–88 m. ga-lima perskaityti tokią Jogailos ants-paudo legendą: „Wladislaus: dei* gra: rex: Poloniae : Littvania: (...)“ – „Vladislovas dievo malone Lenkijos, Lietuvos karalius (...)“.

Atskirą šaltinių rūšį, „pasakojančią“ apie ano meto valdovų titulus, suda-ro numizmatinės vertybės. 2002 m. vasarą per archeologinius tyrimus Vil-niuje, Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijoje, buvo rastas unikalus XIV a. pabaigos pinigų lobis. Jį sudarė pusė trišonio sidabro lydinio bei 63 mone-tos, tarp kurių buvo net penki skirtingi pirmųjų Lietuvos monetų tipai. Svar-biausią šio lobio dalį sudarė Jogailos (1377–1392) monetos. Surastas lobis įdomus ir tuo, kad monetose visada atsispindi valstybių bei valdovų atri-butai – herbai ir asmeniniai ženklai.

Pastarųjų, XIV a. pabaigos ir ankstyves-nių, galima pamatyti tik antspauduose. Tačiau antspaudai daugiau atspindėjo asmenį, kuriam jie priklausė, tai yra val-dovą, juos matė tik nedaugelis žmonių. O monetos turėjo visai kitą paskirtį. Jos buvo skirtos dideliam žmonių skaičiui.

Šiuo atveju įdomiausi yra denarai, kal-dinti apie 1388–1392 m., su averse esančiu raiteliu, o reverse – dvigubu kryžiumi skyde, ir su užrašu abiejose pusėse „КНЯЗЬ ЮГА П“ (kunigaikščio Jogailos ženklas, kitaip moneta). O štai vienoje pirmųjų savo monetų, kaldintų apie 1386–1387 m., Jogaila averse patei-kia savo portretą ir įrašo savo titulą bei vardą – „REG IHA“ (karalius Jogaila). Kaip teigia Lietuvos monetų tyrinėtojas Eduardas Remecas, panašaus stiliaus portretinės monetos buvo kaldinamos daugelyje to meto Europos karališkų valstybių: Anglijoje – Ričardo II (1377–1399), Švedijoje – Albrechto Meklenbur-giečio (1364–1389), Vengrijoje – Liu-dviko I (1342–1382), Čekijoje – Vaclovo IV (1378–1419), kaimyninėje Lenkijoje – Kazimiero Didžiojo (1333–1370). Pa-

jos karaliui. Vytauto žingsnis siekti karūnos susijęs su jo noru siekti savarankiškumo. Ne tiek sau, nes jis tada jau gyveno paskutinius metus, kiek Lietuvai, kadangi norėjo po sa-vęs palikti savarankišką valstybę. Be to, jis pats savęs tituluoti ar laikyti karalium jau negalėjo, nes Lietuva buvo apkrikštyta, o Vytautas, kad ir kaip būtų gaila, sutarčių su Jogaila pagrindu de jure buvo pavaldus pas-tarajam, nors de facto jis tuo metu savarankiškai valdė vieną didžiausių valstybių Europoje. Paprastai tariant, Vytautas buvo priėmęs vakarietiškas žaidimo taisykles ir tik pagal jas jau galėjo tapti karaliumi.

Apibendrinant galima pasakyti, kad karalius – labiausiai paplitęs vyriškas monarcho titulas, laikomas aukštesniu už kunigaikštį ar didįjį kunigaikštį ir tinkamiausias vartoti šių dienų lietuvių kalboje, norint apibūdinti XIII–XIV a. Lietuvos monarchus, kurie, nors nebuvo „pateptieji“ karaliai, tačiau buvo aukščiausią valdžią savo rankose sutelkę valdovai, neturintys virš savęs

našios išvaizdos portretines monetas kaldino ir kitos mažesnės valstybės bei vyskupystės. Visose jose vaizduojamų valdovų veido bruožai panašūs, plaukai pagal to meto madą – ilgi. Bendra yra ir tai, kad beveik visų minėtų valsty-bių monetų aversuose aplink valdo-vo portretą pateikiama ir legenda su valdovo vardu ir titulu, o kartais ir valstybės pavadinimu. O reversuose dažniausiai yra valstybės herbas. Taigi, tų pačių taisyklių laikėsi ir Jogaila.

Gali kilti klausimas, kodėl monetos vie-no valdovo, tačiau titulai du? Atsakymai galėtų būti šie: pirma – reikia atkreip-ti dėmesį į monetų leidimo metus, t. y. monetos su titulu „REG IHA“ kal-dintos 1386–1387 metais, kai Jogaila tapo Lenkijos karaliumi, o monetos su įrašu „КНЯЗЬ ЮГА П“ – 1388–1392 metais, t. y. kada Jogaila save jau aiš-kiai titulavo tik Lietuvos didžiuoju ku-nigaikščiu. Tačiau galima ir kita, an-tra, versija – pirmosios monetos buvo skirtos „vakarų rinkai“, o antrosios, su įrašu „КНЯЗЬ ЮГА П“, – „rytų rin-kai“, kurioje, kaip jau minėta, būtent

tininku iš pradžių jis buvo paskyręs brolį Skirgailą. Tačiau 1392 m. pagal Astravos sutartį Vytautas atgavo Trakus ir išsiko-vojo teisę valdyti visą LDK kaip Jogailos vietininkas, o 1401 m. išsirūpino Lietu-vos didžiojo kunigaikščio titulą bei teisę valdyti LDK kaip „Lietuvos vyriausiojo kunigaikščio“ Jogailos vasalas. Vytautui tapus Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo pripažįstama tik nominali Lietuvos priklausomybė nuo Lenkijos, nors jo-kių vasalinių santykių nebuvo. Taigi, tik 1401 m. Vilniaus - Radomo sutartimi ga-lutinai buvo įtvirtintas ir įsigalėjo didžiojo kunigaikščio titulas. Vytautas teisiškai įformino didžiojo kunigaikščio statusą (Magnus Dux), o Jogaila pradėtas laikyti aukščiausiu kunigaikščiu (Supremus Dux), rodant jo hierarchinę viršenybę.

Pasak istoriko T. Baranausko, Vytauto karūnavimo ir jo titulavimo karalium pagal vakarietišką krikščionišką tra-diciją klausimas tapo aktualus tik jo laikais, kai net didžiojo kunigaikščio titulas reiškė žemesnę padėtį Lenkijos karaliaus Jogailos atžvilgiu, o pats Vy-tautas buvo laikomas pavaldžiu Lenki-

dicijų nepavyko panaikinti netgi per ben-drai sudėjus porą šimtmečių trukusias rytų kaimynų okupacijas. Vakarų Europos tradicijų kryptis buvo aiškiai deklaruota ir 2004 metais, Lietuvai įstojus į NATO ir Europos Sąjungą, todėl galim drąsiai teigti, jog esam Vakarų Europos civiliza-cijos šalis. Taigi, vadovaujantis šia para-digma, turim aiškiai pasakyti, kad mūsų valdovai – Treniota, Traidenis, Vytenis, Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Jogaila – savo vadovaujamu laiku buvo ne kniaziai, bet karaliai, nors ir pagonių. Kaip teigia pro-fesorius A. Bumblauskas: nepamirškim, iš kur atėjom, kur esame ir kur norime būti...

„kniaziaus“ titulas buvo suprantamas kaip aukščiausiojo valdovo.

Šią hipotezę patvirtina ir profesorius R. Petrauskas. Jis teigia, kad iki XV amžiaus Lietuvos monarchai save titulavo ir kitų buvo tituluojami vi-suomet atsižvelgiant į kitos šalies titulatūros tradiciją. Ir tai buvo neabejo-tinai sąmoninga mūsų valdovų strategija pabrėžti savo valdžios suverenumą: jie – karaliai santykiuose su vakarais ir didieji kunigaikščiai – santykiuose su Rusios kraštais.

Lietuva tampa Didžiąja Kuni-gaikštyste, jos valdovas – di-džiuoju kunigaikščiu

Oficialiai Lietuva Didžiąja Kunigaikš-tyste tampa tik Jogailai 1385 m. su-darius Krėvos sutartį su Lenkija, pagal kurią Lietuva unijiniais ryšiais su ja sujungta, ir 1386 m. karūnavusis Len-kijos karaliumi. Po šio žingsnio Jogailai valdžią Lietuvoje pamažu teko perduoti (1392–1401) Vytautui, nors savo vie-

siuzereno ir ne kažkieno submonarchai (prof. Z. Zinkevičius).

Be Mindaugo, Treniota, Traidenis, Vy-tenis, Butigeidis, Gediminas, Algirdas, Kęstutis ir Jogaila oficialių Vakarų Europos asmenų buvo vadinami ka-raliais, į juos taip buvo kreipiamasi, o pastarieji keturi ir patys save taip įvardijo.

Didžiojo kunigaikščio titulas Lietuvoje buvo įtvirtintas tik Jogailai tapus Lenki-jos karaliumi, Lietuvoje – aukščiausiuoju kunigaikščiu (Supremus Dux) ir Vytautą 1401 m. Radomo sutartimi patvirtinus didžiuoju kunigaikščiu (Magnus Dux).

Kur ir kas mes esame dabar

Lietuva, 1387 metais prisijungusi prie krikščioniškos Europos valstybių, aiš-kiai deklaravo, ko ji siekia ir kur nori būti. Šis pasirinkimas nulėmė ne tik reli-ginę, bet ir kultūrinę mūsų krašto raidą, vertybes, galiausiai – civilizacijos raidą. Krikščioniškosios Vakarų kultūros ir tra-

Lietuvos karalius Jogaila

LIETUVOSKARALYSTĖ

Lietuvos didžioji kunigaikštystėVytautas Didysis – Stanislovas Augustas Poniatovskis1386–1795

Lietuvos KaralystėMindaugas – Jogaila1236–1386

LietuvaNetimeras – Mindaugas1009–1236

Žemėlapis iš knygos „Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos“, vaizduojantis Lietuvą karaliaus Algirdo valdymo laikotarpiu

Lietuvos valstybės raida

Lietuvos karalius Algirdas. Imaginacinis 1578 m. portretas Lietuvos karalius Kęstutis Trakų ir Žemaičių kunigaikščio Kęstučio antspaudas

Šventosios Romos imperatorius ir didy-sis Kryžiuočių ordino magistras kaunasi prieš „blogio“ kariuomenę. Teutonų bi-blijos iliustracija, vaizduojanti biblijinę gėrio ir blogio kovos sceną. „Gėrio“ kariuomenei atstovauja Kryžiuočių or-dinas, „blogio“ kariuomenės kariai nau-doja lietuviams būdingą ginkluotę. Tuo metu Teutonų ordinas neturėjo didesnio ir aiškiau išreikšto priešo nei Lietuva. Du „blogio“ kariuomenei vadovaujantys ka-raliai (iliustracijos dešinėje pavaizduoti su karūnomis) asocijuojasi su Algirdu ir Kęstučiu. Katalikiškoji Europa kovai su Lietuva (to meto krikščionims blogio įsikūnijimu žemėje) sutelkė visą jos re-miamą kryžiuočių valstybę.

Arba Lietuvos valstybės statusas XIII–XIV a.

Lietuvos karaliai

Atsakinga redaktorė: Auksė Ūsienė, dizainerės: Aida Janonytė ir Loreta Keršytė, kalbos redaktorė Daiva Pumputienė. Maketavo Krašto apsaugos ministerijos bendrųjų reikalų departamento Leidybos skyrius, Totorių g. 25/3, LT-01121 Vilnius. Tiražas 4000 egz. Spausdino Lietuvos kariuomenės Karo kartografijos centras, Muitinės g. 4, Domeikava, Kauno r.

UDK 947.45.02 Li239

Šaltiniai:1. Dusburgietis P. Prūsijos žemės kronika. Vilnius, 20052. Gedimino laiškai. Vilnius, 19663. Latvis H., Vartbergė H. Livonijos kronikos. Vilnius, 1991 4. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. Vilnius, 1955

Literatūra:1. Eidintas A., Bumblauskas A., Kulakauskas A, Tamošaitis M. Lietuvos istorija. Vilnius, 20122. Gečaitė R. Išniekinta Lietuvos karalystė ir karaliai (http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/rgecaite-isniekinta-lietuvos-karalyste-ir-karaliai.d?id=20758150)3. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija. 2012-11-06 akademinė diskusija „Kaip turėtume vadinti XIII – XIV a. Lietuvos valdovus?“4. Medalinskas A. Vytauto Didžiojo karūnos paslaptis (http://www.lzinios.lt/Komentarai/Vytauto-Didziojo-karunos-paslaptis)5. Lietuvos karaliaus Jogailos antspaudo aprašymas. Lietuvos katalikų bažnyčios kroni-ka. Antspaudai ir medaliai (http://www.lkbkronika.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=119:antspaudai-ir-medaliai&catid=9:8-tomas&Itemid=91)6. Remecas E. Vilniaus žemutinės pilies lobis – XIV a. pabaigos valstybinių bei valdovų atributų atspindys (http://www.museums.lt/Zurnalas/2004‘1/remeco.htm)7. Zinkevičiaus Z. Ar Gediminas buvo karalius? (http://www.voruta.lt/wp-content/uploads/voruta_24_epastas.pdf

Iliustracijos:1. Lietuvos herbas Vytis XV a. (http://commons.wikimedia.org/wiki/File:Lietuvos_her-bas_Vytis.Lithuanian_CoA_Vytis_of_15th_c.jpg)2. „Lietuvos Karalius Mindaugas“ Lietuvos vardo tūkstantmečiui skirto medalio fragmen-tas (http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:Lietuvos_Karalius_Mindaugas,_LVTM_meda-lio_fragmentas.jpg)3. Karalius Mindaugas ir karalienė Morta. Dail. J. Malinauskaitė, 1989 m. (http://alkas.lt/2011/02/26/a-butkus-mindaugas-ir-latgaliai/)4. Vienintelis išlikęs Mindaugo antspaudas (http://www.muziejai.lt/prev_vers/Informaci-ja/septintasis_atnaujinimas.htm)5. Lietuvos karaliaus Jogailos antspaudas (http://www.lkbkronika.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=119:antspaudai-ir-medaliai&catid=9:8-tomas&Itemid=91)6. Lietuvos karalius Treniota (http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:Treniota.jpg)7. Lietuvos karalius Traidenis. Dailininkas A. Liupšys 2007 m. (http://www.traidenis.lt/lt/ldk/)8. Lietuvos karalius Vytenis (http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:Witenes.PNG)9. Lietuvos karalius Gediminas (http://www.taigra.lt/lietuvos-didysis-kunigaikstis-gedi-minas/)10. Gediminaičių stulpai (http://v1.valdovurumai.lt/Edukacija/Sestadienines_edukaci-nes_popietes_Gediminas_italu_kilmes_kunigaikstis.lt.htm)11. Dvigubas kryžius (http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:POL_COA_Jagiellonowie.svg)12. Lietuvos karalius Algirdas. Imaginacinis 1578 m. portretas (http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:Algirdas_kunigaik%C5%A1tis.jpg)13. Lietuvos karalius Kęstutis (http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:Kiejstut.JPG)14. Lietuvos karalius Jogaila (http://it.wikipedia.org/wiki/File:Wladyslaw_Jagiello.jpg)15. Teutonų ordino biblijos miniatiūra „Gėrio ir blogio kova“16. Trakų ir Žemaičių kunigaikščio Kęstučio antspaudas (~1379 m.) (http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:KestucioAntspaudas.jpg). Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operaci-jos. Vilnius, 201317. Lietuvos žemėlapis karaliaus Algirdo valdymo laikotarpiu. Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos. Vilnius, 2013

Karaliumi daug kartų įvardijamas ir Al-girdas: „(...) 1345 m. Lietuvos karalius Algirdas surinko stiprią kariuomenę ir įsiveržė į brolių kraštą...“ (Lietuviai užima Tervetės pilį ir puola Mintaują ir Rygą. „Livonijos kronika“).

„Per tuos įvykius Algirdas (Algerde), lietuvių karalius (rex Letwinorum), tuo-met, kada magistras ir krašto maršalas buvo išvykę (prieš rusus), nuniokojo Ašedės ir Cisegalės žemes, taip pat ir Pepholto moterų vienuolyno nuosa-vybę...“ (1369 m. Algirdas, įsiveržęs į priešo teritoriją, nuniokoja dvi žemes. „Livonijos kronika“).

Dar viena įdomi ir labai svarbi šaltinių rūšis yra to meto valdovų antspaudai. Ypač reikšmingas Jogailos 1377–1386 metais naudotas antspaudas, patvirtinantis karališkąjį jo titulą, kol Jogaila buvo pakviestas tapti Lenkijos karalium, – ant 1382 m. Jogailos lie-tuviško antspaudo nesunkiai įskaitoma tokia antspaudo legenda (užrašas): „Ja * gal * dei * gratia * r ex * in * lettow *“ – „Jogaila dievo malone

karalius Lietuvoje“. Toks antspaudas, vaizduojantis raitą ant žirgo jojantį Jo-gailą, yra išlikęs Prūsijos valstybės kultūrinio palikimo slaptajame archyve Berlyne, Vokietijoje bei Lenkijos archy-vuose. Dar ir pirmuosiuose lenkiško tipo antspauduose 1386–88 m. ga-lima perskaityti tokią Jogailos ants-paudo legendą: „Wladislaus: dei* gra: rex: Poloniae : Littvania: (...)“ – „Vladislovas dievo malone Lenkijos, Lietuvos karalius (...)“.

Atskirą šaltinių rūšį, „pasakojančią“ apie ano meto valdovų titulus, suda-ro numizmatinės vertybės. 2002 m. vasarą per archeologinius tyrimus Vil-niuje, Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijoje, buvo rastas unikalus XIV a. pabaigos pinigų lobis. Jį sudarė pusė trišonio sidabro lydinio bei 63 mone-tos, tarp kurių buvo net penki skirtingi pirmųjų Lietuvos monetų tipai. Svar-biausią šio lobio dalį sudarė Jogailos (1377–1392) monetos. Surastas lobis įdomus ir tuo, kad monetose visada atsispindi valstybių bei valdovų atri-butai – herbai ir asmeniniai ženklai.

Pastarųjų, XIV a. pabaigos ir ankstyves-nių, galima pamatyti tik antspauduose. Tačiau antspaudai daugiau atspindėjo asmenį, kuriam jie priklausė, tai yra val-dovą, juos matė tik nedaugelis žmonių. O monetos turėjo visai kitą paskirtį. Jos buvo skirtos dideliam žmonių skaičiui.

Šiuo atveju įdomiausi yra denarai, kal-dinti apie 1388–1392 m., su averse esančiu raiteliu, o reverse – dvigubu kryžiumi skyde, ir su užrašu abiejose pusėse „КНЯЗЬ ЮГА П“ (kunigaikščio Jogailos ženklas, kitaip moneta). O štai vienoje pirmųjų savo monetų, kaldintų apie 1386–1387 m., Jogaila averse patei-kia savo portretą ir įrašo savo titulą bei vardą – „REG IHA“ (karalius Jogaila). Kaip teigia Lietuvos monetų tyrinėtojas Eduardas Remecas, panašaus stiliaus portretinės monetos buvo kaldinamos daugelyje to meto Europos karališkų valstybių: Anglijoje – Ričardo II (1377–1399), Švedijoje – Albrechto Meklenbur-giečio (1364–1389), Vengrijoje – Liu-dviko I (1342–1382), Čekijoje – Vaclovo IV (1378–1419), kaimyninėje Lenkijoje – Kazimiero Didžiojo (1333–1370). Pa-

jos karaliui. Vytauto žingsnis siekti karūnos susijęs su jo noru siekti savarankiškumo. Ne tiek sau, nes jis tada jau gyveno paskutinius metus, kiek Lietuvai, kadangi norėjo po sa-vęs palikti savarankišką valstybę. Be to, jis pats savęs tituluoti ar laikyti karalium jau negalėjo, nes Lietuva buvo apkrikštyta, o Vytautas, kad ir kaip būtų gaila, sutarčių su Jogaila pagrindu de jure buvo pavaldus pas-tarajam, nors de facto jis tuo metu savarankiškai valdė vieną didžiausių valstybių Europoje. Paprastai tariant, Vytautas buvo priėmęs vakarietiškas žaidimo taisykles ir tik pagal jas jau galėjo tapti karaliumi.

Apibendrinant galima pasakyti, kad karalius – labiausiai paplitęs vyriškas monarcho titulas, laikomas aukštesniu už kunigaikštį ar didįjį kunigaikštį ir tinkamiausias vartoti šių dienų lietuvių kalboje, norint apibūdinti XIII–XIV a. Lietuvos monarchus, kurie, nors nebuvo „pateptieji“ karaliai, tačiau buvo aukščiausią valdžią savo rankose sutelkę valdovai, neturintys virš savęs

našios išvaizdos portretines monetas kaldino ir kitos mažesnės valstybės bei vyskupystės. Visose jose vaizduojamų valdovų veido bruožai panašūs, plaukai pagal to meto madą – ilgi. Bendra yra ir tai, kad beveik visų minėtų valsty-bių monetų aversuose aplink valdo-vo portretą pateikiama ir legenda su valdovo vardu ir titulu, o kartais ir valstybės pavadinimu. O reversuose dažniausiai yra valstybės herbas. Taigi, tų pačių taisyklių laikėsi ir Jogaila.

Gali kilti klausimas, kodėl monetos vie-no valdovo, tačiau titulai du? Atsakymai galėtų būti šie: pirma – reikia atkreip-ti dėmesį į monetų leidimo metus, t. y. monetos su titulu „REG IHA“ kal-dintos 1386–1387 metais, kai Jogaila tapo Lenkijos karaliumi, o monetos su įrašu „КНЯЗЬ ЮГА П“ – 1388–1392 metais, t. y. kada Jogaila save jau aiš-kiai titulavo tik Lietuvos didžiuoju ku-nigaikščiu. Tačiau galima ir kita, an-tra, versija – pirmosios monetos buvo skirtos „vakarų rinkai“, o antrosios, su įrašu „КНЯЗЬ ЮГА П“, – „rytų rin-kai“, kurioje, kaip jau minėta, būtent

tininku iš pradžių jis buvo paskyręs brolį Skirgailą. Tačiau 1392 m. pagal Astravos sutartį Vytautas atgavo Trakus ir išsiko-vojo teisę valdyti visą LDK kaip Jogailos vietininkas, o 1401 m. išsirūpino Lietu-vos didžiojo kunigaikščio titulą bei teisę valdyti LDK kaip „Lietuvos vyriausiojo kunigaikščio“ Jogailos vasalas. Vytautui tapus Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo pripažįstama tik nominali Lietuvos priklausomybė nuo Lenkijos, nors jo-kių vasalinių santykių nebuvo. Taigi, tik 1401 m. Vilniaus - Radomo sutartimi ga-lutinai buvo įtvirtintas ir įsigalėjo didžiojo kunigaikščio titulas. Vytautas teisiškai įformino didžiojo kunigaikščio statusą (Magnus Dux), o Jogaila pradėtas laikyti aukščiausiu kunigaikščiu (Supremus Dux), rodant jo hierarchinę viršenybę.

Pasak istoriko T. Baranausko, Vytauto karūnavimo ir jo titulavimo karalium pagal vakarietišką krikščionišką tra-diciją klausimas tapo aktualus tik jo laikais, kai net didžiojo kunigaikščio titulas reiškė žemesnę padėtį Lenkijos karaliaus Jogailos atžvilgiu, o pats Vy-tautas buvo laikomas pavaldžiu Lenki-

dicijų nepavyko panaikinti netgi per ben-drai sudėjus porą šimtmečių trukusias rytų kaimynų okupacijas. Vakarų Europos tradicijų kryptis buvo aiškiai deklaruota ir 2004 metais, Lietuvai įstojus į NATO ir Europos Sąjungą, todėl galim drąsiai teigti, jog esam Vakarų Europos civiliza-cijos šalis. Taigi, vadovaujantis šia para-digma, turim aiškiai pasakyti, kad mūsų valdovai – Treniota, Traidenis, Vytenis, Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Jogaila – savo vadovaujamu laiku buvo ne kniaziai, bet karaliai, nors ir pagonių. Kaip teigia pro-fesorius A. Bumblauskas: nepamirškim, iš kur atėjom, kur esame ir kur norime būti...

„kniaziaus“ titulas buvo suprantamas kaip aukščiausiojo valdovo.

Šią hipotezę patvirtina ir profesorius R. Petrauskas. Jis teigia, kad iki XV amžiaus Lietuvos monarchai save titulavo ir kitų buvo tituluojami vi-suomet atsižvelgiant į kitos šalies titulatūros tradiciją. Ir tai buvo neabejo-tinai sąmoninga mūsų valdovų strategija pabrėžti savo valdžios suverenumą: jie – karaliai santykiuose su vakarais ir didieji kunigaikščiai – santykiuose su Rusios kraštais.

Lietuva tampa Didžiąja Kuni-gaikštyste, jos valdovas – di-džiuoju kunigaikščiu

Oficialiai Lietuva Didžiąja Kunigaikš-tyste tampa tik Jogailai 1385 m. su-darius Krėvos sutartį su Lenkija, pagal kurią Lietuva unijiniais ryšiais su ja sujungta, ir 1386 m. karūnavusis Len-kijos karaliumi. Po šio žingsnio Jogailai valdžią Lietuvoje pamažu teko perduoti (1392–1401) Vytautui, nors savo vie-

siuzereno ir ne kažkieno submonarchai (prof. Z. Zinkevičius).

Be Mindaugo, Treniota, Traidenis, Vy-tenis, Butigeidis, Gediminas, Algirdas, Kęstutis ir Jogaila oficialių Vakarų Europos asmenų buvo vadinami ka-raliais, į juos taip buvo kreipiamasi, o pastarieji keturi ir patys save taip įvardijo.

Didžiojo kunigaikščio titulas Lietuvoje buvo įtvirtintas tik Jogailai tapus Lenki-jos karaliumi, Lietuvoje – aukščiausiuoju kunigaikščiu (Supremus Dux) ir Vytautą 1401 m. Radomo sutartimi patvirtinus didžiuoju kunigaikščiu (Magnus Dux).

Kur ir kas mes esame dabar

Lietuva, 1387 metais prisijungusi prie krikščioniškos Europos valstybių, aiš-kiai deklaravo, ko ji siekia ir kur nori būti. Šis pasirinkimas nulėmė ne tik reli-ginę, bet ir kultūrinę mūsų krašto raidą, vertybes, galiausiai – civilizacijos raidą. Krikščioniškosios Vakarų kultūros ir tra-

Lietuvos karalius Jogaila

LIETUVOSKARALYSTĖ

Lietuvos didžioji kunigaikštystėVytautas Didysis – Stanislovas Augustas Poniatovskis1386–1795

Lietuvos KaralystėMindaugas – Jogaila1236–1386

LietuvaNetimeras – Mindaugas1009–1236

Žemėlapis iš knygos „Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos“, vaizduojantis Lietuvą karaliaus Algirdo valdymo laikotarpiu

Lietuvos valstybės raida

Lietuvos karalius Algirdas. Imaginacinis 1578 m. portretas Lietuvos karalius Kęstutis Trakų ir Žemaičių kunigaikščio Kęstučio antspaudas

Šventosios Romos imperatorius ir didy-sis Kryžiuočių ordino magistras kaunasi prieš „blogio“ kariuomenę. Teutonų bi-blijos iliustracija, vaizduojanti biblijinę gėrio ir blogio kovos sceną. „Gėrio“ kariuomenei atstovauja Kryžiuočių or-dinas, „blogio“ kariuomenės kariai nau-doja lietuviams būdingą ginkluotę. Tuo metu Teutonų ordinas neturėjo didesnio ir aiškiau išreikšto priešo nei Lietuva. Du „blogio“ kariuomenei vadovaujantys ka-raliai (iliustracijos dešinėje pavaizduoti su karūnomis) asocijuojasi su Algirdu ir Kęstučiu. Katalikiškoji Europa kovai su Lietuva (to meto krikščionims blogio įsikūnijimu žemėje) sutelkė visą jos re-miamą kryžiuočių valstybę.

Arba Lietuvos valstybės statusas XIII–XIV a.

Lietuvos karaliai

Atsakinga redaktorė: Auksė Ūsienė, dizainerės: Aida Janonytė ir Loreta Keršytė, kalbos redaktorė Daiva Pumputienė. Maketavo Krašto apsaugos ministerijos bendrųjų reikalų departamento Leidybos skyrius, Totorių g. 25/3, LT-01121 Vilnius. Tiražas 4000 egz. Spausdino Lietuvos kariuomenės Karo kartografijos centras, Muitinės g. 4, Domeikava, Kauno r.

UDK 947.45.02 Li239

Šaltiniai:1. Dusburgietis P. Prūsijos žemės kronika. Vilnius, 20052. Gedimino laiškai. Vilnius, 19663. Latvis H., Vartbergė H. Livonijos kronikos. Vilnius, 1991 4. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. Vilnius, 1955

Literatūra:1. Eidintas A., Bumblauskas A., Kulakauskas A, Tamošaitis M. Lietuvos istorija. Vilnius, 20122. Gečaitė R. Išniekinta Lietuvos karalystė ir karaliai (http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/rgecaite-isniekinta-lietuvos-karalyste-ir-karaliai.d?id=20758150)3. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija. 2012-11-06 akademinė diskusija „Kaip turėtume vadinti XIII – XIV a. Lietuvos valdovus?“4. Medalinskas A. Vytauto Didžiojo karūnos paslaptis (http://www.lzinios.lt/Komentarai/Vytauto-Didziojo-karunos-paslaptis)5. Lietuvos karaliaus Jogailos antspaudo aprašymas. Lietuvos katalikų bažnyčios kroni-ka. Antspaudai ir medaliai (http://www.lkbkronika.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=119:antspaudai-ir-medaliai&catid=9:8-tomas&Itemid=91)6. Remecas E. Vilniaus žemutinės pilies lobis – XIV a. pabaigos valstybinių bei valdovų atributų atspindys (http://www.museums.lt/Zurnalas/2004‘1/remeco.htm)7. Zinkevičiaus Z. Ar Gediminas buvo karalius? (http://www.voruta.lt/wp-content/uploads/voruta_24_epastas.pdf

Iliustracijos:1. Lietuvos herbas Vytis XV a. (http://commons.wikimedia.org/wiki/File:Lietuvos_her-bas_Vytis.Lithuanian_CoA_Vytis_of_15th_c.jpg)2. „Lietuvos Karalius Mindaugas“ Lietuvos vardo tūkstantmečiui skirto medalio fragmen-tas (http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:Lietuvos_Karalius_Mindaugas,_LVTM_meda-lio_fragmentas.jpg)3. Karalius Mindaugas ir karalienė Morta. Dail. J. Malinauskaitė, 1989 m. (http://alkas.lt/2011/02/26/a-butkus-mindaugas-ir-latgaliai/)4. Vienintelis išlikęs Mindaugo antspaudas (http://www.muziejai.lt/prev_vers/Informaci-ja/septintasis_atnaujinimas.htm)5. Lietuvos karaliaus Jogailos antspaudas (http://www.lkbkronika.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=119:antspaudai-ir-medaliai&catid=9:8-tomas&Itemid=91)6. Lietuvos karalius Treniota (http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:Treniota.jpg)7. Lietuvos karalius Traidenis. Dailininkas A. Liupšys 2007 m. (http://www.traidenis.lt/lt/ldk/)8. Lietuvos karalius Vytenis (http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:Witenes.PNG)9. Lietuvos karalius Gediminas (http://www.taigra.lt/lietuvos-didysis-kunigaikstis-gedi-minas/)10. Gediminaičių stulpai (http://v1.valdovurumai.lt/Edukacija/Sestadienines_edukaci-nes_popietes_Gediminas_italu_kilmes_kunigaikstis.lt.htm)11. Dvigubas kryžius (http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:POL_COA_Jagiellonowie.svg)12. Lietuvos karalius Algirdas. Imaginacinis 1578 m. portretas (http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:Algirdas_kunigaik%C5%A1tis.jpg)13. Lietuvos karalius Kęstutis (http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:Kiejstut.JPG)14. Lietuvos karalius Jogaila (http://it.wikipedia.org/wiki/File:Wladyslaw_Jagiello.jpg)15. Teutonų ordino biblijos miniatiūra „Gėrio ir blogio kova“16. Trakų ir Žemaičių kunigaikščio Kęstučio antspaudas (~1379 m.) (http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:KestucioAntspaudas.jpg). Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operaci-jos. Vilnius, 201317. Lietuvos žemėlapis karaliaus Algirdo valdymo laikotarpiu. Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos. Vilnius, 2013

Karaliumi daug kartų įvardijamas ir Al-girdas: „(...) 1345 m. Lietuvos karalius Algirdas surinko stiprią kariuomenę ir įsiveržė į brolių kraštą...“ (Lietuviai užima Tervetės pilį ir puola Mintaują ir Rygą. „Livonijos kronika“).

„Per tuos įvykius Algirdas (Algerde), lietuvių karalius (rex Letwinorum), tuo-met, kada magistras ir krašto maršalas buvo išvykę (prieš rusus), nuniokojo Ašedės ir Cisegalės žemes, taip pat ir Pepholto moterų vienuolyno nuosa-vybę...“ (1369 m. Algirdas, įsiveržęs į priešo teritoriją, nuniokoja dvi žemes. „Livonijos kronika“).

Dar viena įdomi ir labai svarbi šaltinių rūšis yra to meto valdovų antspaudai. Ypač reikšmingas Jogailos 1377–1386 metais naudotas antspaudas, patvirtinantis karališkąjį jo titulą, kol Jogaila buvo pakviestas tapti Lenkijos karalium, – ant 1382 m. Jogailos lie-tuviško antspaudo nesunkiai įskaitoma tokia antspaudo legenda (užrašas): „Ja * gal * dei * gratia * r ex * in * lettow *“ – „Jogaila dievo malone

karalius Lietuvoje“. Toks antspaudas, vaizduojantis raitą ant žirgo jojantį Jo-gailą, yra išlikęs Prūsijos valstybės kultūrinio palikimo slaptajame archyve Berlyne, Vokietijoje bei Lenkijos archy-vuose. Dar ir pirmuosiuose lenkiško tipo antspauduose 1386–88 m. ga-lima perskaityti tokią Jogailos ants-paudo legendą: „Wladislaus: dei* gra: rex: Poloniae : Littvania: (...)“ – „Vladislovas dievo malone Lenkijos, Lietuvos karalius (...)“.

Atskirą šaltinių rūšį, „pasakojančią“ apie ano meto valdovų titulus, suda-ro numizmatinės vertybės. 2002 m. vasarą per archeologinius tyrimus Vil-niuje, Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijoje, buvo rastas unikalus XIV a. pabaigos pinigų lobis. Jį sudarė pusė trišonio sidabro lydinio bei 63 mone-tos, tarp kurių buvo net penki skirtingi pirmųjų Lietuvos monetų tipai. Svar-biausią šio lobio dalį sudarė Jogailos (1377–1392) monetos. Surastas lobis įdomus ir tuo, kad monetose visada atsispindi valstybių bei valdovų atri-butai – herbai ir asmeniniai ženklai.

Pastarųjų, XIV a. pabaigos ir ankstyves-nių, galima pamatyti tik antspauduose. Tačiau antspaudai daugiau atspindėjo asmenį, kuriam jie priklausė, tai yra val-dovą, juos matė tik nedaugelis žmonių. O monetos turėjo visai kitą paskirtį. Jos buvo skirtos dideliam žmonių skaičiui.

Šiuo atveju įdomiausi yra denarai, kal-dinti apie 1388–1392 m., su averse esančiu raiteliu, o reverse – dvigubu kryžiumi skyde, ir su užrašu abiejose pusėse „КНЯЗЬ ЮГА П“ (kunigaikščio Jogailos ženklas, kitaip moneta). O štai vienoje pirmųjų savo monetų, kaldintų apie 1386–1387 m., Jogaila averse patei-kia savo portretą ir įrašo savo titulą bei vardą – „REG IHA“ (karalius Jogaila). Kaip teigia Lietuvos monetų tyrinėtojas Eduardas Remecas, panašaus stiliaus portretinės monetos buvo kaldinamos daugelyje to meto Europos karališkų valstybių: Anglijoje – Ričardo II (1377–1399), Švedijoje – Albrechto Meklenbur-giečio (1364–1389), Vengrijoje – Liu-dviko I (1342–1382), Čekijoje – Vaclovo IV (1378–1419), kaimyninėje Lenkijoje – Kazimiero Didžiojo (1333–1370). Pa-

jos karaliui. Vytauto žingsnis siekti karūnos susijęs su jo noru siekti savarankiškumo. Ne tiek sau, nes jis tada jau gyveno paskutinius metus, kiek Lietuvai, kadangi norėjo po sa-vęs palikti savarankišką valstybę. Be to, jis pats savęs tituluoti ar laikyti karalium jau negalėjo, nes Lietuva buvo apkrikštyta, o Vytautas, kad ir kaip būtų gaila, sutarčių su Jogaila pagrindu de jure buvo pavaldus pas-tarajam, nors de facto jis tuo metu savarankiškai valdė vieną didžiausių valstybių Europoje. Paprastai tariant, Vytautas buvo priėmęs vakarietiškas žaidimo taisykles ir tik pagal jas jau galėjo tapti karaliumi.

Apibendrinant galima pasakyti, kad karalius – labiausiai paplitęs vyriškas monarcho titulas, laikomas aukštesniu už kunigaikštį ar didįjį kunigaikštį ir tinkamiausias vartoti šių dienų lietuvių kalboje, norint apibūdinti XIII–XIV a. Lietuvos monarchus, kurie, nors nebuvo „pateptieji“ karaliai, tačiau buvo aukščiausią valdžią savo rankose sutelkę valdovai, neturintys virš savęs

našios išvaizdos portretines monetas kaldino ir kitos mažesnės valstybės bei vyskupystės. Visose jose vaizduojamų valdovų veido bruožai panašūs, plaukai pagal to meto madą – ilgi. Bendra yra ir tai, kad beveik visų minėtų valsty-bių monetų aversuose aplink valdo-vo portretą pateikiama ir legenda su valdovo vardu ir titulu, o kartais ir valstybės pavadinimu. O reversuose dažniausiai yra valstybės herbas. Taigi, tų pačių taisyklių laikėsi ir Jogaila.

Gali kilti klausimas, kodėl monetos vie-no valdovo, tačiau titulai du? Atsakymai galėtų būti šie: pirma – reikia atkreip-ti dėmesį į monetų leidimo metus, t. y. monetos su titulu „REG IHA“ kal-dintos 1386–1387 metais, kai Jogaila tapo Lenkijos karaliumi, o monetos su įrašu „КНЯЗЬ ЮГА П“ – 1388–1392 metais, t. y. kada Jogaila save jau aiš-kiai titulavo tik Lietuvos didžiuoju ku-nigaikščiu. Tačiau galima ir kita, an-tra, versija – pirmosios monetos buvo skirtos „vakarų rinkai“, o antrosios, su įrašu „КНЯЗЬ ЮГА П“, – „rytų rin-kai“, kurioje, kaip jau minėta, būtent

tininku iš pradžių jis buvo paskyręs brolį Skirgailą. Tačiau 1392 m. pagal Astravos sutartį Vytautas atgavo Trakus ir išsiko-vojo teisę valdyti visą LDK kaip Jogailos vietininkas, o 1401 m. išsirūpino Lietu-vos didžiojo kunigaikščio titulą bei teisę valdyti LDK kaip „Lietuvos vyriausiojo kunigaikščio“ Jogailos vasalas. Vytautui tapus Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo pripažįstama tik nominali Lietuvos priklausomybė nuo Lenkijos, nors jo-kių vasalinių santykių nebuvo. Taigi, tik 1401 m. Vilniaus - Radomo sutartimi ga-lutinai buvo įtvirtintas ir įsigalėjo didžiojo kunigaikščio titulas. Vytautas teisiškai įformino didžiojo kunigaikščio statusą (Magnus Dux), o Jogaila pradėtas laikyti aukščiausiu kunigaikščiu (Supremus Dux), rodant jo hierarchinę viršenybę.

Pasak istoriko T. Baranausko, Vytauto karūnavimo ir jo titulavimo karalium pagal vakarietišką krikščionišką tra-diciją klausimas tapo aktualus tik jo laikais, kai net didžiojo kunigaikščio titulas reiškė žemesnę padėtį Lenkijos karaliaus Jogailos atžvilgiu, o pats Vy-tautas buvo laikomas pavaldžiu Lenki-

dicijų nepavyko panaikinti netgi per ben-drai sudėjus porą šimtmečių trukusias rytų kaimynų okupacijas. Vakarų Europos tradicijų kryptis buvo aiškiai deklaruota ir 2004 metais, Lietuvai įstojus į NATO ir Europos Sąjungą, todėl galim drąsiai teigti, jog esam Vakarų Europos civiliza-cijos šalis. Taigi, vadovaujantis šia para-digma, turim aiškiai pasakyti, kad mūsų valdovai – Treniota, Traidenis, Vytenis, Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Jogaila – savo vadovaujamu laiku buvo ne kniaziai, bet karaliai, nors ir pagonių. Kaip teigia pro-fesorius A. Bumblauskas: nepamirškim, iš kur atėjom, kur esame ir kur norime būti...

„kniaziaus“ titulas buvo suprantamas kaip aukščiausiojo valdovo.

Šią hipotezę patvirtina ir profesorius R. Petrauskas. Jis teigia, kad iki XV amžiaus Lietuvos monarchai save titulavo ir kitų buvo tituluojami vi-suomet atsižvelgiant į kitos šalies titulatūros tradiciją. Ir tai buvo neabejo-tinai sąmoninga mūsų valdovų strategija pabrėžti savo valdžios suverenumą: jie – karaliai santykiuose su vakarais ir didieji kunigaikščiai – santykiuose su Rusios kraštais.

Lietuva tampa Didžiąja Kuni-gaikštyste, jos valdovas – di-džiuoju kunigaikščiu

Oficialiai Lietuva Didžiąja Kunigaikš-tyste tampa tik Jogailai 1385 m. su-darius Krėvos sutartį su Lenkija, pagal kurią Lietuva unijiniais ryšiais su ja sujungta, ir 1386 m. karūnavusis Len-kijos karaliumi. Po šio žingsnio Jogailai valdžią Lietuvoje pamažu teko perduoti (1392–1401) Vytautui, nors savo vie-

siuzereno ir ne kažkieno submonarchai (prof. Z. Zinkevičius).

Be Mindaugo, Treniota, Traidenis, Vy-tenis, Butigeidis, Gediminas, Algirdas, Kęstutis ir Jogaila oficialių Vakarų Europos asmenų buvo vadinami ka-raliais, į juos taip buvo kreipiamasi, o pastarieji keturi ir patys save taip įvardijo.

Didžiojo kunigaikščio titulas Lietuvoje buvo įtvirtintas tik Jogailai tapus Lenki-jos karaliumi, Lietuvoje – aukščiausiuoju kunigaikščiu (Supremus Dux) ir Vytautą 1401 m. Radomo sutartimi patvirtinus didžiuoju kunigaikščiu (Magnus Dux).

Kur ir kas mes esame dabar

Lietuva, 1387 metais prisijungusi prie krikščioniškos Europos valstybių, aiš-kiai deklaravo, ko ji siekia ir kur nori būti. Šis pasirinkimas nulėmė ne tik reli-ginę, bet ir kultūrinę mūsų krašto raidą, vertybes, galiausiai – civilizacijos raidą. Krikščioniškosios Vakarų kultūros ir tra-

Lietuvos karalius Jogaila

LIETUVOSKARALYSTĖ

Lietuvos didžioji kunigaikštystėVytautas Didysis – Stanislovas Augustas Poniatovskis1386–1795

Lietuvos KaralystėMindaugas – Jogaila1236–1386

LietuvaNetimeras – Mindaugas1009–1236

Žemėlapis iš knygos „Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos“, vaizduojantis Lietuvą karaliaus Algirdo valdymo laikotarpiu

Lietuvos valstybės raida

Lietuvos karalius Algirdas. Imaginacinis 1578 m. portretas Lietuvos karalius Kęstutis Trakų ir Žemaičių kunigaikščio Kęstučio antspaudas

Šventosios Romos imperatorius ir didy-sis Kryžiuočių ordino magistras kaunasi prieš „blogio“ kariuomenę. Teutonų bi-blijos iliustracija, vaizduojanti biblijinę gėrio ir blogio kovos sceną. „Gėrio“ kariuomenei atstovauja Kryžiuočių or-dinas, „blogio“ kariuomenės kariai nau-doja lietuviams būdingą ginkluotę. Tuo metu Teutonų ordinas neturėjo didesnio ir aiškiau išreikšto priešo nei Lietuva. Du „blogio“ kariuomenei vadovaujantys ka-raliai (iliustracijos dešinėje pavaizduoti su karūnomis) asocijuojasi su Algirdu ir Kęstučiu. Katalikiškoji Europa kovai su Lietuva (to meto krikščionims blogio įsikūnijimu žemėje) sutelkė visą jos re-miamą kryžiuočių valstybę.

Arba Lietuvos valstybės statusas XIII–XIV a.

Lietuvos karaliai

Atsakinga redaktorė: Auksė Ūsienė, dizainerės: Aida Janonytė ir Loreta Keršytė, kalbos redaktorė Daiva Pumputienė. Maketavo Krašto apsaugos ministerijos bendrųjų reikalų departamento Leidybos skyrius, Totorių g. 25/3, LT-01121 Vilnius. Tiražas 4000 egz. Spausdino Lietuvos kariuomenės Karo kartografijos centras, Muitinės g. 4, Domeikava, Kauno r.

UDK 947.45.02 Li239

Šaltiniai:1. Dusburgietis P. Prūsijos žemės kronika. Vilnius, 20052. Gedimino laiškai. Vilnius, 19663. Latvis H., Vartbergė H. Livonijos kronikos. Vilnius, 1991 4. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. Vilnius, 1955

Literatūra:1. Eidintas A., Bumblauskas A., Kulakauskas A, Tamošaitis M. Lietuvos istorija. Vilnius, 20122. Gečaitė R. Išniekinta Lietuvos karalystė ir karaliai (http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/rgecaite-isniekinta-lietuvos-karalyste-ir-karaliai.d?id=20758150)3. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija. 2012-11-06 akademinė diskusija „Kaip turėtume vadinti XIII – XIV a. Lietuvos valdovus?“4. Medalinskas A. Vytauto Didžiojo karūnos paslaptis (http://www.lzinios.lt/Komentarai/Vytauto-Didziojo-karunos-paslaptis)5. Lietuvos karaliaus Jogailos antspaudo aprašymas. Lietuvos katalikų bažnyčios kroni-ka. Antspaudai ir medaliai (http://www.lkbkronika.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=119:antspaudai-ir-medaliai&catid=9:8-tomas&Itemid=91)6. Remecas E. Vilniaus žemutinės pilies lobis – XIV a. pabaigos valstybinių bei valdovų atributų atspindys (http://www.museums.lt/Zurnalas/2004‘1/remeco.htm)7. Zinkevičiaus Z. Ar Gediminas buvo karalius? (http://www.voruta.lt/wp-content/uploads/voruta_24_epastas.pdf

Iliustracijos:1. Lietuvos herbas Vytis XV a. (http://commons.wikimedia.org/wiki/File:Lietuvos_her-bas_Vytis.Lithuanian_CoA_Vytis_of_15th_c.jpg)2. „Lietuvos Karalius Mindaugas“ Lietuvos vardo tūkstantmečiui skirto medalio fragmen-tas (http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:Lietuvos_Karalius_Mindaugas,_LVTM_meda-lio_fragmentas.jpg)3. Karalius Mindaugas ir karalienė Morta. Dail. J. Malinauskaitė, 1989 m. (http://alkas.lt/2011/02/26/a-butkus-mindaugas-ir-latgaliai/)4. Vienintelis išlikęs Mindaugo antspaudas (http://www.muziejai.lt/prev_vers/Informaci-ja/septintasis_atnaujinimas.htm)5. Lietuvos karaliaus Jogailos antspaudas (http://www.lkbkronika.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=119:antspaudai-ir-medaliai&catid=9:8-tomas&Itemid=91)6. Lietuvos karalius Treniota (http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:Treniota.jpg)7. Lietuvos karalius Traidenis. Dailininkas A. Liupšys 2007 m. (http://www.traidenis.lt/lt/ldk/)8. Lietuvos karalius Vytenis (http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:Witenes.PNG)9. Lietuvos karalius Gediminas (http://www.taigra.lt/lietuvos-didysis-kunigaikstis-gedi-minas/)10. Gediminaičių stulpai (http://v1.valdovurumai.lt/Edukacija/Sestadienines_edukaci-nes_popietes_Gediminas_italu_kilmes_kunigaikstis.lt.htm)11. Dvigubas kryžius (http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:POL_COA_Jagiellonowie.svg)12. Lietuvos karalius Algirdas. Imaginacinis 1578 m. portretas (http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:Algirdas_kunigaik%C5%A1tis.jpg)13. Lietuvos karalius Kęstutis (http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:Kiejstut.JPG)14. Lietuvos karalius Jogaila (http://it.wikipedia.org/wiki/File:Wladyslaw_Jagiello.jpg)15. Teutonų ordino biblijos miniatiūra „Gėrio ir blogio kova“16. Trakų ir Žemaičių kunigaikščio Kęstučio antspaudas (~1379 m.) (http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:KestucioAntspaudas.jpg). Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operaci-jos. Vilnius, 201317. Lietuvos žemėlapis karaliaus Algirdo valdymo laikotarpiu. Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos. Vilnius, 2013

Karaliumi daug kartų įvardijamas ir Al-girdas: „(...) 1345 m. Lietuvos karalius Algirdas surinko stiprią kariuomenę ir įsiveržė į brolių kraštą...“ (Lietuviai užima Tervetės pilį ir puola Mintaują ir Rygą. „Livonijos kronika“).

„Per tuos įvykius Algirdas (Algerde), lietuvių karalius (rex Letwinorum), tuo-met, kada magistras ir krašto maršalas buvo išvykę (prieš rusus), nuniokojo Ašedės ir Cisegalės žemes, taip pat ir Pepholto moterų vienuolyno nuosa-vybę...“ (1369 m. Algirdas, įsiveržęs į priešo teritoriją, nuniokoja dvi žemes. „Livonijos kronika“).

Dar viena įdomi ir labai svarbi šaltinių rūšis yra to meto valdovų antspaudai. Ypač reikšmingas Jogailos 1377–1386 metais naudotas antspaudas, patvirtinantis karališkąjį jo titulą, kol Jogaila buvo pakviestas tapti Lenkijos karalium, – ant 1382 m. Jogailos lie-tuviško antspaudo nesunkiai įskaitoma tokia antspaudo legenda (užrašas): „Ja * gal * dei * gratia * r ex * in * lettow *“ – „Jogaila dievo malone

karalius Lietuvoje“. Toks antspaudas, vaizduojantis raitą ant žirgo jojantį Jo-gailą, yra išlikęs Prūsijos valstybės kultūrinio palikimo slaptajame archyve Berlyne, Vokietijoje bei Lenkijos archy-vuose. Dar ir pirmuosiuose lenkiško tipo antspauduose 1386–88 m. ga-lima perskaityti tokią Jogailos ants-paudo legendą: „Wladislaus: dei* gra: rex: Poloniae : Littvania: (...)“ – „Vladislovas dievo malone Lenkijos, Lietuvos karalius (...)“.

Atskirą šaltinių rūšį, „pasakojančią“ apie ano meto valdovų titulus, suda-ro numizmatinės vertybės. 2002 m. vasarą per archeologinius tyrimus Vil-niuje, Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijoje, buvo rastas unikalus XIV a. pabaigos pinigų lobis. Jį sudarė pusė trišonio sidabro lydinio bei 63 mone-tos, tarp kurių buvo net penki skirtingi pirmųjų Lietuvos monetų tipai. Svar-biausią šio lobio dalį sudarė Jogailos (1377–1392) monetos. Surastas lobis įdomus ir tuo, kad monetose visada atsispindi valstybių bei valdovų atri-butai – herbai ir asmeniniai ženklai.

Pastarųjų, XIV a. pabaigos ir ankstyves-nių, galima pamatyti tik antspauduose. Tačiau antspaudai daugiau atspindėjo asmenį, kuriam jie priklausė, tai yra val-dovą, juos matė tik nedaugelis žmonių. O monetos turėjo visai kitą paskirtį. Jos buvo skirtos dideliam žmonių skaičiui.

Šiuo atveju įdomiausi yra denarai, kal-dinti apie 1388–1392 m., su averse esančiu raiteliu, o reverse – dvigubu kryžiumi skyde, ir su užrašu abiejose pusėse „КНЯЗЬ ЮГА П“ (kunigaikščio Jogailos ženklas, kitaip moneta). O štai vienoje pirmųjų savo monetų, kaldintų apie 1386–1387 m., Jogaila averse patei-kia savo portretą ir įrašo savo titulą bei vardą – „REG IHA“ (karalius Jogaila). Kaip teigia Lietuvos monetų tyrinėtojas Eduardas Remecas, panašaus stiliaus portretinės monetos buvo kaldinamos daugelyje to meto Europos karališkų valstybių: Anglijoje – Ričardo II (1377–1399), Švedijoje – Albrechto Meklenbur-giečio (1364–1389), Vengrijoje – Liu-dviko I (1342–1382), Čekijoje – Vaclovo IV (1378–1419), kaimyninėje Lenkijoje – Kazimiero Didžiojo (1333–1370). Pa-

jos karaliui. Vytauto žingsnis siekti karūnos susijęs su jo noru siekti savarankiškumo. Ne tiek sau, nes jis tada jau gyveno paskutinius metus, kiek Lietuvai, kadangi norėjo po sa-vęs palikti savarankišką valstybę. Be to, jis pats savęs tituluoti ar laikyti karalium jau negalėjo, nes Lietuva buvo apkrikštyta, o Vytautas, kad ir kaip būtų gaila, sutarčių su Jogaila pagrindu de jure buvo pavaldus pas-tarajam, nors de facto jis tuo metu savarankiškai valdė vieną didžiausių valstybių Europoje. Paprastai tariant, Vytautas buvo priėmęs vakarietiškas žaidimo taisykles ir tik pagal jas jau galėjo tapti karaliumi.

Apibendrinant galima pasakyti, kad karalius – labiausiai paplitęs vyriškas monarcho titulas, laikomas aukštesniu už kunigaikštį ar didįjį kunigaikštį ir tinkamiausias vartoti šių dienų lietuvių kalboje, norint apibūdinti XIII–XIV a. Lietuvos monarchus, kurie, nors nebuvo „pateptieji“ karaliai, tačiau buvo aukščiausią valdžią savo rankose sutelkę valdovai, neturintys virš savęs

našios išvaizdos portretines monetas kaldino ir kitos mažesnės valstybės bei vyskupystės. Visose jose vaizduojamų valdovų veido bruožai panašūs, plaukai pagal to meto madą – ilgi. Bendra yra ir tai, kad beveik visų minėtų valsty-bių monetų aversuose aplink valdo-vo portretą pateikiama ir legenda su valdovo vardu ir titulu, o kartais ir valstybės pavadinimu. O reversuose dažniausiai yra valstybės herbas. Taigi, tų pačių taisyklių laikėsi ir Jogaila.

Gali kilti klausimas, kodėl monetos vie-no valdovo, tačiau titulai du? Atsakymai galėtų būti šie: pirma – reikia atkreip-ti dėmesį į monetų leidimo metus, t. y. monetos su titulu „REG IHA“ kal-dintos 1386–1387 metais, kai Jogaila tapo Lenkijos karaliumi, o monetos su įrašu „КНЯЗЬ ЮГА П“ – 1388–1392 metais, t. y. kada Jogaila save jau aiš-kiai titulavo tik Lietuvos didžiuoju ku-nigaikščiu. Tačiau galima ir kita, an-tra, versija – pirmosios monetos buvo skirtos „vakarų rinkai“, o antrosios, su įrašu „КНЯЗЬ ЮГА П“, – „rytų rin-kai“, kurioje, kaip jau minėta, būtent

tininku iš pradžių jis buvo paskyręs brolį Skirgailą. Tačiau 1392 m. pagal Astravos sutartį Vytautas atgavo Trakus ir išsiko-vojo teisę valdyti visą LDK kaip Jogailos vietininkas, o 1401 m. išsirūpino Lietu-vos didžiojo kunigaikščio titulą bei teisę valdyti LDK kaip „Lietuvos vyriausiojo kunigaikščio“ Jogailos vasalas. Vytautui tapus Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo pripažįstama tik nominali Lietuvos priklausomybė nuo Lenkijos, nors jo-kių vasalinių santykių nebuvo. Taigi, tik 1401 m. Vilniaus - Radomo sutartimi ga-lutinai buvo įtvirtintas ir įsigalėjo didžiojo kunigaikščio titulas. Vytautas teisiškai įformino didžiojo kunigaikščio statusą (Magnus Dux), o Jogaila pradėtas laikyti aukščiausiu kunigaikščiu (Supremus Dux), rodant jo hierarchinę viršenybę.

Pasak istoriko T. Baranausko, Vytauto karūnavimo ir jo titulavimo karalium pagal vakarietišką krikščionišką tra-diciją klausimas tapo aktualus tik jo laikais, kai net didžiojo kunigaikščio titulas reiškė žemesnę padėtį Lenkijos karaliaus Jogailos atžvilgiu, o pats Vy-tautas buvo laikomas pavaldžiu Lenki-

dicijų nepavyko panaikinti netgi per ben-drai sudėjus porą šimtmečių trukusias rytų kaimynų okupacijas. Vakarų Europos tradicijų kryptis buvo aiškiai deklaruota ir 2004 metais, Lietuvai įstojus į NATO ir Europos Sąjungą, todėl galim drąsiai teigti, jog esam Vakarų Europos civiliza-cijos šalis. Taigi, vadovaujantis šia para-digma, turim aiškiai pasakyti, kad mūsų valdovai – Treniota, Traidenis, Vytenis, Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Jogaila – savo vadovaujamu laiku buvo ne kniaziai, bet karaliai, nors ir pagonių. Kaip teigia pro-fesorius A. Bumblauskas: nepamirškim, iš kur atėjom, kur esame ir kur norime būti...

„kniaziaus“ titulas buvo suprantamas kaip aukščiausiojo valdovo.

Šią hipotezę patvirtina ir profesorius R. Petrauskas. Jis teigia, kad iki XV amžiaus Lietuvos monarchai save titulavo ir kitų buvo tituluojami vi-suomet atsižvelgiant į kitos šalies titulatūros tradiciją. Ir tai buvo neabejo-tinai sąmoninga mūsų valdovų strategija pabrėžti savo valdžios suverenumą: jie – karaliai santykiuose su vakarais ir didieji kunigaikščiai – santykiuose su Rusios kraštais.

Lietuva tampa Didžiąja Kuni-gaikštyste, jos valdovas – di-džiuoju kunigaikščiu

Oficialiai Lietuva Didžiąja Kunigaikš-tyste tampa tik Jogailai 1385 m. su-darius Krėvos sutartį su Lenkija, pagal kurią Lietuva unijiniais ryšiais su ja sujungta, ir 1386 m. karūnavusis Len-kijos karaliumi. Po šio žingsnio Jogailai valdžią Lietuvoje pamažu teko perduoti (1392–1401) Vytautui, nors savo vie-

siuzereno ir ne kažkieno submonarchai (prof. Z. Zinkevičius).

Be Mindaugo, Treniota, Traidenis, Vy-tenis, Butigeidis, Gediminas, Algirdas, Kęstutis ir Jogaila oficialių Vakarų Europos asmenų buvo vadinami ka-raliais, į juos taip buvo kreipiamasi, o pastarieji keturi ir patys save taip įvardijo.

Didžiojo kunigaikščio titulas Lietuvoje buvo įtvirtintas tik Jogailai tapus Lenki-jos karaliumi, Lietuvoje – aukščiausiuoju kunigaikščiu (Supremus Dux) ir Vytautą 1401 m. Radomo sutartimi patvirtinus didžiuoju kunigaikščiu (Magnus Dux).

Kur ir kas mes esame dabar

Lietuva, 1387 metais prisijungusi prie krikščioniškos Europos valstybių, aiš-kiai deklaravo, ko ji siekia ir kur nori būti. Šis pasirinkimas nulėmė ne tik reli-ginę, bet ir kultūrinę mūsų krašto raidą, vertybes, galiausiai – civilizacijos raidą. Krikščioniškosios Vakarų kultūros ir tra-

Lietuvos karalius Jogaila

LIETUVOSKARALYSTĖ

Lietuvos didžioji kunigaikštystėVytautas Didysis – Stanislovas Augustas Poniatovskis1386–1795

Lietuvos KaralystėMindaugas – Jogaila1236–1386

LietuvaNetimeras – Mindaugas1009–1236

Žemėlapis iš knygos „Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos“, vaizduojantis Lietuvą karaliaus Algirdo valdymo laikotarpiu

Lietuvos valstybės raida

Lietuvos karalius Algirdas. Imaginacinis 1578 m. portretas Lietuvos karalius Kęstutis Trakų ir Žemaičių kunigaikščio Kęstučio antspaudas

Šventosios Romos imperatorius ir didy-sis Kryžiuočių ordino magistras kaunasi prieš „blogio“ kariuomenę. Teutonų bi-blijos iliustracija, vaizduojanti biblijinę gėrio ir blogio kovos sceną. „Gėrio“ kariuomenei atstovauja Kryžiuočių or-dinas, „blogio“ kariuomenės kariai nau-doja lietuviams būdingą ginkluotę. Tuo metu Teutonų ordinas neturėjo didesnio ir aiškiau išreikšto priešo nei Lietuva. Du „blogio“ kariuomenei vadovaujantys ka-raliai (iliustracijos dešinėje pavaizduoti su karūnomis) asocijuojasi su Algirdu ir Kęstučiu. Katalikiškoji Europa kovai su Lietuva (to meto krikščionims blogio įsikūnijimu žemėje) sutelkė visą jos re-miamą kryžiuočių valstybę.

Arba Lietuvos valstybės statusas XIII–XIV a.

Lietuvos karaliai

Atsakinga redaktorė: Auksė Ūsienė, dizainerės: Aida Janonytė ir Loreta Keršytė, kalbos redaktorė Daiva Pumputienė. Maketavo Krašto apsaugos ministerijos bendrųjų reikalų departamento Leidybos skyrius, Totorių g. 25/3, LT-01121 Vilnius. Tiražas 4000 egz. Spausdino Lietuvos kariuomenės Karo kartografijos centras, Muitinės g. 4, Domeikava, Kauno r.

UDK 947.45.02 Li239

Šaltiniai:1. Dusburgietis P. Prūsijos žemės kronika. Vilnius, 20052. Gedimino laiškai. Vilnius, 19663. Latvis H., Vartbergė H. Livonijos kronikos. Vilnius, 1991 4. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. Vilnius, 1955

Literatūra:1. Eidintas A., Bumblauskas A., Kulakauskas A, Tamošaitis M. Lietuvos istorija. Vilnius, 20122. Gečaitė R. Išniekinta Lietuvos karalystė ir karaliai (http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/rgecaite-isniekinta-lietuvos-karalyste-ir-karaliai.d?id=20758150)3. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija. 2012-11-06 akademinė diskusija „Kaip turėtume vadinti XIII – XIV a. Lietuvos valdovus?“4. Medalinskas A. Vytauto Didžiojo karūnos paslaptis (http://www.lzinios.lt/Komentarai/Vytauto-Didziojo-karunos-paslaptis)5. Lietuvos karaliaus Jogailos antspaudo aprašymas. Lietuvos katalikų bažnyčios kroni-ka. Antspaudai ir medaliai (http://www.lkbkronika.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=119:antspaudai-ir-medaliai&catid=9:8-tomas&Itemid=91)6. Remecas E. Vilniaus žemutinės pilies lobis – XIV a. pabaigos valstybinių bei valdovų atributų atspindys (http://www.museums.lt/Zurnalas/2004‘1/remeco.htm)7. Zinkevičiaus Z. Ar Gediminas buvo karalius? (http://www.voruta.lt/wp-content/uploads/voruta_24_epastas.pdf

Iliustracijos:1. Lietuvos herbas Vytis XV a. (http://commons.wikimedia.org/wiki/File:Lietuvos_her-bas_Vytis.Lithuanian_CoA_Vytis_of_15th_c.jpg)2. „Lietuvos Karalius Mindaugas“ Lietuvos vardo tūkstantmečiui skirto medalio fragmen-tas (http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:Lietuvos_Karalius_Mindaugas,_LVTM_meda-lio_fragmentas.jpg)3. Karalius Mindaugas ir karalienė Morta. Dail. J. Malinauskaitė, 1989 m. (http://alkas.lt/2011/02/26/a-butkus-mindaugas-ir-latgaliai/)4. Vienintelis išlikęs Mindaugo antspaudas (http://www.muziejai.lt/prev_vers/Informaci-ja/septintasis_atnaujinimas.htm)5. Lietuvos karaliaus Jogailos antspaudas (http://www.lkbkronika.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=119:antspaudai-ir-medaliai&catid=9:8-tomas&Itemid=91)6. Lietuvos karalius Treniota (http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:Treniota.jpg)7. Lietuvos karalius Traidenis. Dailininkas A. Liupšys 2007 m. (http://www.traidenis.lt/lt/ldk/)8. Lietuvos karalius Vytenis (http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:Witenes.PNG)9. Lietuvos karalius Gediminas (http://www.taigra.lt/lietuvos-didysis-kunigaikstis-gedi-minas/)10. Gediminaičių stulpai (http://v1.valdovurumai.lt/Edukacija/Sestadienines_edukaci-nes_popietes_Gediminas_italu_kilmes_kunigaikstis.lt.htm)11. Dvigubas kryžius (http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:POL_COA_Jagiellonowie.svg)12. Lietuvos karalius Algirdas. Imaginacinis 1578 m. portretas (http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:Algirdas_kunigaik%C5%A1tis.jpg)13. Lietuvos karalius Kęstutis (http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:Kiejstut.JPG)14. Lietuvos karalius Jogaila (http://it.wikipedia.org/wiki/File:Wladyslaw_Jagiello.jpg)15. Teutonų ordino biblijos miniatiūra „Gėrio ir blogio kova“16. Trakų ir Žemaičių kunigaikščio Kęstučio antspaudas (~1379 m.) (http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:KestucioAntspaudas.jpg). Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operaci-jos. Vilnius, 201317. Lietuvos žemėlapis karaliaus Algirdo valdymo laikotarpiu. Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos. Vilnius, 2013