LIETUVOS MENAS

ARCHITEKTŪRA Architektūra (iš graikų: αρχη =

vyriausiasis, vadovaujantis ir τεκτων = statybininkas, dailidė) - pastatų projektavimo menas ir mokslas. Pagrindiniai architektūros tikslai yra formuoti aplinkos erdvę, projektuoti statinius bei jų kompleksus. Plačiąja šio žodžio reikšme architektūros objektas yra žmogaus gyvenamosios aplinkos planavimas ir organizavimas, pradedant miestų planavimu, landšafto architektūra ir baigiant interjero dizainu.

SKIRSTOMA Į ŠAKAS: Urbanistiką tūrinę architektūrą. 

Architektūrinis projektavimas, skirtingai nuo laisvųjų menų, yra priklausomas nuo daugelio techninių, fizinių, teisinių, socialinių ir klimato faktorių, lemiančių galutinį projektą.

Architektūros kūrimo procesas apima priemones, naudojamas tradiciniuose menuose – skulptūroje ir tapyboje – erdvę, formą, tūrį, tekstūrą, spalvą, šviesą, šešėlį. Dėl šių aspektų pasireiškimo architektūrinis projektavimas tradiciškai laikomas kūrybiniu procesu, o architektūra bendruoju atveju priskiriama prie meno šakų.

Lietuvių liaudies architektūra – svarbi etninės kultūros paveldo dalis. Savo istorine raida ji susijusi su ekonominių-socialinių sąlygų vystymusi ir darbo įrankių tobulėjimu.

Sodybų įvairumą toje pačioje apylinkėje lėmė nevienodos kultūrinės ir gamtinės sąlygos.

Darbštūs ir kūrybingi valstiečiai sukūrė savitus architektūrinius pastatų tipus, puikiai įsijungusius į Lietuvos peizažą, sodybų ir kaimų architektūrinius derinius. Lietuvos kraštovaizdyje kaimai ir sodybos išryškėja medžių gausumu, pro kuriuos matosi šiaudiniai trobesių stogai ir pilkos medinės sienos.

Liaudies kūrybiškumas pasireiškė gyvenamojo namo dalių proporcijų, jo konstrukcijų, visų architektūrinių dalių ir dydžių derinimu, dekoratyvinių elementų panaudojimu ir jų sujungimu į darnią visumą. Čia glūdi mūsų liaudies meno logika, estetika ir tradicijos. Iš šių bruožų galima nustatyti įvairių Lietuvos sričių statinių tipus, surasti juose bendrumus ir skirtingumus. Ilgus šimtmečius miestų civilizacija turėjo labai mažos įtakos kaimo statybai.

Senosios lietuviškos sodybos kiemas su darželiu, medžiais ir sodu sudarė darnų architektūrinį ansamblį. Pagrindiniai sodybos trobesiai – tai gyvenamasis pastatas, klėtis, kluonas ir tvartai, dažnas sodybos pastatas buvo pirtis ir daržinė. Visi trobesiai aptverti tvoromis su vartais, papuošti paminklais – „mažąja architektūra”.

Atskirose lietuvių etnografinėse srityse galima įžiūrėti savitus kaimo sodybų tipus.

Istoriniu ir meniniu požiūriu lietuvių liaudies architektūra glaudžiai susijusi su kitomis liaudies meno šakomis.Taip pat akivaizdi jos kūrybinė sąveika su kaimyninių kraštų liaudies architektūra.

Pagrindinė lietuvių liaudies gyvenamųjų namų ir ūkio trobesių statybinė medžiaga buvo medis, o svarbiausi įrankiai iki 18 a. vid. – kirvis, skliutas ir kaltas. Vėliau statyboje pradėtas naudoti pjūklas ir grąžtas. 

Iš pradžių sienų rąstai buvo apvalūs arba tašyti skliutu – vėliau apipjauti pjūklu. Stogai praeityje dažniausiai būdavo šiaudiniai. 19 a. pab. nykstant miškams ir brangstant medienai, daugėjo statinių iš plytų ir molio. 

Ūkiniai pastatai (tvartai, klojimai) statyti iš pigios vietinės statybinės medžiagos – molio, maišyto su šiaudais arba pelais. 

Lietuvių liaudies architektūroje ryškus pagrindinių pastato dalių ir dekoro darnumas. Įvairūs stogų pavidalai, jų santykiai su sienomis, prieangiai ir prieklėčiai, saikingai naudojami ornamentai atskleidžia ne tik praktišką, bet ir menišką lietuvio kaimiečio statybos kultūrą.

Architektūrines pastatų formas papildo papuošimai. Stogo pakraščiai užbaigiami lentomis su išpjaustinėtais raštais. Puošniais karnizais, vad. stoginėliais, atribojami namo skliautai (frontonai) nuo sienų, puošiamas ir prieangių viršus. 

Stogo galuose, ant čiukuro ar skliauto viršuje, sukryžiuotos lentos (vėtrinės) dažnai užbaigiamos žirgeliais arba lėkiais, vaizduojančiais arklių galvas, paukščių, ožkų, avinų, jaučio ragų siluetus. 

Langai iš lauko pusės aprėminami lentų apvadais. Viršutinės prikaltės išpjaustinėtos geometriniais, augalinių ir gyvulinių motyvų raštais. 

Langinės yra nedažnos, bet visada puošiamos: nudažomos ar reljefiškai išdrožiamos, panašiai kaip kaimiškos skrynios ar spintos. 

Senosios tradicijos papildomos nauja kūryba, todėl kiekvienas pastatas savitas, tačiau šis įvairumas nenukrypsta nuo kraštui būdingo etnografinio stiliaus. Papuošimai nenustelbia pastato, o naudojami ten, kur jie natūraliai suaugę su pastato konstrukcija. Lietuvių valstiečiai sukūrė tokią architektūrą, kurioje suderino pastatų praktiškumą, menišką dekorą, tuo praturtindami liaudies meną.

Liaudies architektūros tradicijos pasireiškė ir miestelių statyboje. Prisilaikant jų buvo statomi gyvenamieji namai, prekybiniai bei mediniai kulto pastatai.

Reikšmingą tautos kultūros paveldo dalį Lietuvoje sudaro mediniai sakraliniai pastatai – bažnyčios, koplyčios irvarpinės. Architektūros ansamblis, susidedąs iš bažnyčios, varpinės ir memorialinių paminklų, buvo statomas ant kalvelės. Jis buvo apželdinamas ir aptveriamas medine arba mūro tvora. Toks architektūros ansamblis dominavo kiekviename miestelyje.

Lietuvos medinių sakralinių pastatų kompozicija jungia liaudies ir profesionaliosios architektūros bruožus. Profesionalioji architektūra medinius sakralinius pastatus veikė dvejopai: netiesiogiai – taikant pavienius stilių bruožus –  ir tiesiogiai – kartojant architektūros stilių kompozicijos principus. Liaudiškos kompozicijos bruožai: proporcijų darna, formų saikingumas, subtilus spalvų ir faktūrų derinimas.

  Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia. Stelmužė  Bažnyčių vidus, nors ir atitiko nustatytus kanonus, buvo

skirtingas. Tas pats pasakytina ir apie bažnyčių išorę – nėra Lietuvoje vienodą planą ir vienodus fasadus turinčių medinių kulto namų. 

Prie bebokščių bažnyčių buvo statomos atskirai stovinčios varpinės, kurios taip pat yra įvairaus plano bei fasado. 

 

Lietuvos miestelių kapinėse ir bažnyčių šventoriuose statomos medinės koplyčios. Jų architektūra konservatyvi. Šiuose statiniuose labiau išryškėjo lokaliniai savitumai. Dauguma koplyčių primityvesnės už bažnyčias, jų kompozicijoje mažiau atsispindėjo įvairių stilių poveikis. Nuo 17 a. Lietuvoje kurti daugelio koplyčių ansambliai – Kalvarijos.

LIETUVIŲ LIAUDIES TRADICINĖ SKULPTŪRA Tradicinėje liaudies skulptūroje vyravo bareljefai,

horeljefai ir apvaliosios formos. Labiausiai paplitusi yra pastaroji. Tačiau ji kiek skiriasi nuo tikrosios apvalios skulptūros, kurią galima apžiūrėti iš visų pusių. Liaudies skulptūros pritaikymas stogastulpiams, koplytstulpiams, koplytėlėms, kryžiams vertė skulptorių visą dėmesį koncentruoti į priekinę skulptūros pusę. Tuo pasireiškė jos taikomasis charakteris, priklausomybė nuo paminklinės, memorialinės architektūros. Dirbdami statulėles liaudies menininkai nematomos nugaros pusės dažniausiai plastiškai neišbaigdavo. Kartais nugaros pusė buvo išskaptuojama. Taip buvo sumažinamas svoris ir apsaugoma nuo sutrūkinėjimo. Priekinėje skulptūrų pusėje sukauptas bei išryškintas plastinis ir emocinis turinys. Šonai traktuojami kiek paprasčiau. Figūros paprastai kiek suplokštinamos.

Vyrauja nedidelių proporcijų statulėlės, kurių aukštis dažniausiai nuo 15 iki 100 cm. Dominuoja 40-50 cm aukštis. Tačiau būna ir didesnių. Iš lietuvių liaudies skulptūrų savo dydžiu ir menine išraiška išsiskiria Vinco Svirskio ir jo sekėjų kryžiai, kurių aukštis siekia 4-5 metrus, o kryžiaus stiebe išdrožtos horeljefinės, bareljefinės skulptūros. Vinco Svirskio kūriniai žavėjo drąsa, užmoju, monumentaliomis barokizuotomis formomis.

Liaudies menininkas, droždamas dievukus, vadovavosi intuicija. Jo dirbtose skulptūrose esti proporcijų, anatomijos klaidų. Skulptūros atrodo daugiau ar mažiau deformuotos. Statulėlių galvos kartais labai didelės arba pernelyg mažos. Viena ranka galėjo būti ilgesnė, kita trumpesnė. Visa tai pateisinama jausmo logika. Skulptoriai siekė aiškios vaizdo architektonikos bei formų ritmo. Liaudies skulptūros statiškos, frontalios, lakoniškos, menkaidiferencijuotos, apibendrintos. 

Dėl formų apibendrinimo dauguma skulptūrų palieka monumentalų įspūdį. J. Baltrušaitis, lygindamas mūsų liaudies skulptūrą su XII a. romaniška, randa daug bendrų stiliaus panašumų. Jis rašė: “Ribotos galimybės, tvirtos konstrukcijos poreikis, įgimtas sugebėjimas jungti geometrines formas su tuo, kas nerealu ir keista, sukelia tokias pačias deformacijas, kaip XII a. skulptūra, kuri kai kuriais atžvilgiais yra liaudiška. Atsiskyrėlis prie Nemuno turi tokią pat vaizduotę kaip vienuolis dekoruodamas mažas romaniškas bažnyčias. Formos ir technikos artumas leido sukurti anksčiau nežinomą pasaulį.

P. Galaunė apie liaudies skulptūrą rašė: “...Šis mūsų liaudies meno reiškinys yra pilnas meninių elementų. Jame mes matome formos konstruktyvumą, pjaustytų formų lakoniškumą, technikos paprastumą ir lengvumą, puikų mokėjimą naudotis medžiaga ir vartoti įrankį, meno vaizdo ir motyvo ryškumą ir originalumą.

Tradicinė liaudies skulptūra buvo spalvinama. Polichromija išryškindavo kontūrus ir plokštumas. Statulėles dažydavo daugiausia aliejiniais dažais. Pagrindinės spalvos buvo balta, geltona, ruda, žalia, raudona, mėlyna, juoda. Spalva liaudies skulptoriai pabrėždavo plaukus, antakius, blakstienas, lūpas, akis. Pavyzdžiui, veidas, rankos, kojos buvo dažomos balta, rausva ar geltona spalva, plaukai - juodai, rusvai, geltonai, rudai, akys - mėlynai, juodai. Atributai - nimbas, aureolė, karūna - bronzuojami, imituojant auksinę arba sidabrinę spalvas. Šventųjų drabužių spalvos daugiau buvo nusižiūrėtos iš bažnytinių skulptūrų arba paveikslų, nors kartais nutoldavo nuo jų. Pavyzdžiui, dievdirbys J. Valys Rūpintojėlio tuniką mėgo dažyti tamsiai žalia spalva, ne taip, kaip ikonografijoje priimta, - raudona. Be to, koplytėlės savininkas, norėdamas parodyti didesnę pagarbą šventajam bei prašydamas iš jo įvairių malonių, stengėsi ir pats pagražinti koplytėles bei skulptūras.

Tarp liaudies skulptūrų dažna Marijos Maloningosios figūra. Vienur ji pavaizduota kaip drovi, naivi idealizuota mergelė, kitur - kaip tvirtai ant žemės moteris.

TAPYBA M. K. Čiurlionio kūrybos pasaulis formavosi

XIX a. pabaigoje, neoromantizmo, simbolizmo ir art nuoveau meninių idėjų sankirtoje. 1903 m. pradėjęs tapyti, jis nenutraukė ir kompozitoriaus veiklos. Daile (tapyba, grafika) M. K. Čiurlionis užsiiminėjo šešerius metus (1903–1909). Nemaža tapybos darbų dalis sukurta vasaromis, atostogaujant tėvų namuose Druskininkuose. 1908–1909 m. laikotarpiu gyvendamas (su pertraukomis) Sankt Peterburge, dailininkas sukūrė paskutiniuosius tapybos darbus, tarp jų ir didįjį Rex (1909).

M. K. Čiurlionio kūrybinis palikimas – apie 300 tapybos ir grafikos kūrinių. Dauguma jų saugomi Kaune, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, pavieniai – Vilniaus, Varšuvos, Sankt Peterburgo muziejuose. Keletas darbų – privačiose kolekcijose.

M. K. Čiurlionio tapyba žavi ne tik paslaptingu turiniu, nutapytų vaizdų įtaigumu, bet ir originalia menine forma. Jo paveikslai gana artimi Europos simbolizmui – juos sieja panašios idėjos, motyvai ir įvaizdžiai. Sykiu būtina pabrėžti dailininko gebėjimą mąstyti gana nepriklausomai nuo to meto dailės autoritetų ir kurti visai naujos plastinės formos kūrinius – tapybines sonatas, preliudus, fugas. Šiais nepaprastai originaliais, tapybą ir muziką sintezuojančiais tapybos darbais lietuvių menininkas stipriai praturtino Europos modernizmo tapybą. Sureikšmindamas plastinę tapybos kalbą jis prasiveržė į modernizmą giliau nei bet kuris kitas Vidurio ir Rytų Europos dailininkas.

1907–1909 m. M. K. Čiurlionio paveikslai yra pakankamai novatoriški 1900-ųjų epochos dailės kontekste, todėl šis tapytojas priskiriamas prie abstrakčiosios tapybos pradininkų. M. K. Čiurlionis iškristalizavo ne spalvinį, bet daugiau grafinį-erdvinį abstrahavimo būdą bei pateikė vieną įdomiausių muzikos principų taikymo tapyboje galimybių. Šiuo požiūriu jis priklauso ratui menininkų, dalyvavusių XX a. pradžios dailės avangardiniuose procesuose, kurie vedė abstrakčiosios tapybos link.

M. K. Čiurlionis bandė piešti ir tapyti dar besimokydamas Leipcigo konservatorijoje (1901–1902). Išlikę 1903 m. jo kūrybiniai bandymai – tai būsimų paveikslų kompozicijos, nutapytos ant pašto atvirukų, siuntinėtų broliui Povilui.

M. K. Čiurlionis yra nutapęs septynias tapybines sonatas: Sonata Nr. 1 (Saulės sonata, 1907), Sonata Nr. 2 (Pavasario sonata, 1907), Sonata Nr. 3 (Žalčio sonata, 1908), Sonata Nr. 4 (Vasaros sonata, 1908),Sonata Nr. 5 (Jūros sonata, 1908), Sonata Nr. 6 (Žvaigždžių sonata, 1908), Sonata Nr. 7 (Piramidžių sonata, 1909).

1909 m. greta tapybinių sonatų dailininkas kūrė ir paprastesnės vaizdinės struktūros neoromantiškus darbus. Vieni jų pasižymi vadinamajai 1900-ųjų arba fin de siècle epochai būdingu retrospektyvizmu (Tvirtovės pasaka, 1909, Angelas, 1909, Aukuras, 1909), kiti – stebėtinai taikliai perteikta Lietuvos gamtos ir lietuviško mentaliteto, kaip jis anuomet buvo suprantamas, dvasia (Lietuviškos kapinės, 1909, Kapinių motyvas, 1909).

Ankstyviausi bažnytiniai kūriniai į Lietuvą buvo įvežti daugiausia iš Vidurio Europos šalių. Baroko, klasicizmo epochoje formavosi Lietuvos tapybos tradicija, kurią parodoje stengiamasi pristatyti išsamiausiai. Ypač ryškus Simono Čechavičiaus kūriniai - “Šv. Trejybė”, “Šv. Joana Pranciška Šantalietė”. Dauguma ekspozicijoje rodomų darbų sukurti nežinomų XVII-XIX a. dailininkų, kūrusių Vilniuje.

Pranciškus Smuglevičius (1745-1807). Šv. Anupras gauna Švč. Komuniją iš angeloNežinomas XVIII a. Lietuvos dailininkas. Maras Vilniuje 1710 m.

Nežinomas Lietuvos XVIII a. dailininkas. Šv. Valentinas grąžina regėjimą Asterijaso dukrai

Baroko epochoje Lietuvoje pastatyta ypač daug bažnyčių ir vienuolynų, kurie buvo gausiai dekoruoti tapybos ir skulptūros kūriniais. Baroko dailės paveldas Lietuvoje gausus ir įvairus. Jį parodoje pristato Simono Čechavičiaus (1689-1775) ir daugybės nežinomų Vilniaus ir provincijos dailininkų tapyti altorių paveikslai, vienuolynų pastatus puošusios drobės.

Naują impulsą Lietuvos bažnytinės dailės raidai davė kontrreformacija. XVII-XVIII a. daugelis Lietuvos šventovių pasipuošė pagal seniausius pavyzdžius tapytais Marijos paveikslais, kurių ne vienas išgarsėjo malonėmis: Šiluvos, Žemaičių Kalvarijos, Pivašiūnų, Tverų, Linkuvos ir kt. Vienuolijos skleidė Marijos kultą, todėl turtėjo Marijos paveikslų ikonografija, bažnyčiose atsirado Švč. Mergelės Marijos Nekaltai Pradėtosios, Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės, Rožinio Švč. Mergelės Marijos ir kitų ikonografinių tipų paveikslai. Kontrreformacijos laikotarpiu sustiprėjo šventųjų kultas. Lietuvoje ypač populiarūs buvo šv. Juozapo, šv. Antano, šv. Kotrynos, šv. Barboros ir, be abejo, - Lietuvos globėjo šv. Kazimiero atvaizdai.

Bizantinio ir gotikinio stilių bruožai savitai jungiasi Merkinės Madonoje (XVI a. pr.) - viename seniausių Lietuvos teritorijoje išlikusių paveikslų.Paveikslo kilmės legenda “Mariją su kūdikiu” iš Senųjų Trakų (XVI a. pab. - XVII a. pr.) sieja su Bizantija. Pasak legendos, šį paveikslą kunigaikščiui Vytautui jo krikšto proga padovanojo Bizantijos imperatorius Emanuelis II Paleologas. Vytautas, Senuosiuose Trakuose įkurdinęs vienuolius benediktinus, paveikslą atidavė vienuolyno bažnyčiai. Čia jis buvo iki vienuolyno uždarymo 1832 m. Paskutinis Trakų benediktinų abatas Čechavičius paveikslą išsivežė ir 1849 m. atidavė Lucko sufraganui Fijalkovskiui. Šis 1859 m. drobę padovanojo Vilniaus kapitulai su sąlyga, kad ji bus pakabinta “Vytauto koplyčioje”. Kadangi tokios koplyčios katedroje nebuvo, paveikslas buvo pakabintas virš Vytauto paminklinės lentos. Pagal bizantinius prototipus modifikavusią Vakarų tradiciją, Marija jame yra pavaizduota kaip Dangaus karalienė - su karališkuoju skeptr