Upload
others
View
8
Download
0
Embed Size (px)
Citation preview
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARIJOS FAKULTETAS
Evelina Dauparaitė
Arklių strongilų kontrolė ir antihelmintinis rezistentiškumas „X“
žirgyne
Control and anthelmintic resistance of horse strongyles in „X“ farm
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: Prof. Habil. Dr. Saulius Petkevičius
Kaunas, 2017
2
DARBAS ATLIKTAS VETERINARINĖS PATOLOGIJOS KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Arklių strongilų kontrolė ir antihelmintinis
rezistentiškumas „X“ žirgyne”.
1. Yra atliktas mano pačios.
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ
ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
Prof. Habil. Dr. Saulius Petkevičius
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os)
vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai
1)
2)
(vardas, pavardė) (parašai)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas, pavardė) (parašas)
3
TURINYS
SANTRAUKA........................................................................................................................................... 5
SUMMARY............................................................................................................................................... 6
SANTRUMPOS ........................................................................................................................................ 7
ĮVADAS .................................................................................................................................................... 8
1. LITERATŪROS APŽVALGA ....................................................................................................... 10
1.1. Strongylidae .............................................................................................................................. 10
1.1.1. Didieji strongilai ................................................................................................................ 10
1.1.2. Mažieji strongilai ............................................................................................................... 10
1.1.3. Arklių amžiaus, lyties ir veislės įtaka užsikrėtimui strongilais ......................................... 10
1.2. Strongiliozės paplitimas ............................................................................................................ 11
1.2.1. Didžiųjų strongilų paplitimas ............................................................................................ 11
1.2.2. Mažųjų strongilų paplitimas .............................................................................................. 11
1.3. Strongiliozės nematodų vystymasis .......................................................................................... 11
1.4. Strongiliozės patogeniškumas................................................................................................... 12
1.4.1. Didžiųjų strongilų patogeniškumas ................................................................................... 12
1.4.2. Mažųjų strongilų patogeniškumas ..................................................................................... 13
1.4.3. Cyathostominosis lervos ypatumai .................................................................................... 13
1.5. Strongilų kiaušinėlių diagnozavimas ........................................................................................ 13
1.5.1. Modifikuotas Makmasterio metodas ................................................................................. 13
1.5.2. Lervų kultūrų ruošimas ...................................................................................................... 14
1.5.3. Helmintų kiaušinėlių skaičiaus sumažėjimo (HKSS) testas .............................................. 14
1.6. Strongiliozės gydymas .............................................................................................................. 15
1.6.1. Antihelmintinės medžiagos ............................................................................................... 15
1.6.2. Benzimidazolai .................................................................................................................. 15
1.6.3. Tetrahidropirimidinai......................................................................................................... 15
1.6.4. Makrocikliniai laktonai...................................................................................................... 15
1.6.5. Priešparazitinio gydymo schemos ..................................................................................... 16
1.6.6. Selektyvus gydymo metodas ............................................................................................. 16
1.6.7. Prevencinės priemonės ...................................................................................................... 17
1.7. Strongiliozės atsparumas antihelmintinėms medžiagoms ........................................................ 17
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ........................................................................................... 19
2.1. Arklių atranka tyrimui............................................................................................................... 19
2.2. Tiriamųjų grupių sudarymas ..................................................................................................... 20
2.3. Mėginių rinkimas ...................................................................................................................... 20
4
2.4. Dehelmintizacija ....................................................................................................................... 20
2.5. Parazitologiniai tyrimai............................................................................................................. 21
2.5.1. Modifikuotas Makmasterio metodas ................................................................................. 21
2.5.2. Helmintų kiaušinėlių skaičiaus sumažėjimo (HKSS) testas .............................................. 23
2.5.3. Lervų kultūrų ruošimo schema .......................................................................................... 23
2.6. Statistiniai skaičiavimai ............................................................................................................ 24
3. TYRIMO REZULTATAI................................................................................................................ 25
3.1. Pirmosios tyrimo dalies rezultatai (0 d.) prieš dehelmintizaciją ............................................... 25
3.2. Tiriamųjų arklių (n=52) KSG rezultatų prieš dehelmintizaciją palyginimas pagal amžių, lytį ir
veislę… ................................................................... ………………………………………………….26
3.3. Antihelmintinių medžiagų veiksmingumo kiekybinis tyrimas ................................................. 28
3.3.1. Antihelmintinės medžiagos – ivermektino veiksmingumas .............................................. 29
3.3.2. Antihelmintinės medžiagos – fenbendazolo veiksmingumas ............................................ 29
3.3.3. Antihelmintinių medžiagų gydymo veiksmingumo palyginimo rezultatai ....................... 30
3.3.4. Arklių strongilų atsparumas fenbendazolui ....................................................................... 32
REZULTATŲ APTARIMAS.................................................................................................................. 33
IŠVADOS ................................................................................................................................................ 36
REKOMENDACIJOS ............................................................................................................................. 37
LITERATŪROS SĄRAŠAS ................................................................................................................... 38
PADĖKA ................................................................................................................................................. 42
5
SANTRAUKA
Strongiliozės yra vienos iš svarbiausių arklių endoparazitinių ligų, kurias sukelia Strongylidae
šeimos nematodai. Daugelį metų strongilų kontrolė buvo grindžiama dažnu prevenciniu antihelmintinių
medžiagų naudojimu, sudariusi palankias sąlygas kryptingai vystytis nematodams, atspariems
dažniausiai naudojamoms antihelmintinėms medžiagoms ir tai tapo viena iš aktualiausių problemų
veterinarijos srityje.
Šio tyrimo tikslas – nustatyti arklių strongiliozės gydymo veiksmingumą ivermektinu ir
fenbendazolu bei įvertinti strongilų atsparumą šioms antihelmintinėms medžiagoms „X“ žirgyne.
Tyrimą sudarė penkios dalys. Pirmoje tyrimo dalyje, naudojant modifikuotą Makmasterio metodą
buvo ištirti 58 arklių šviežių išmatų mėginiai, rinkti nuo gardo grindų arba ganyklinės žolės. Antroje
tyrimo dalyje tiriamųjų arklių (n=52), atitikusių iškeltą kriterijų (≥200 strongilų kiaušinėlių 1,0 grame
(KSG) išmatų), mėginių rezultatai buvo įvertinti pagal gyvūno amžiaus, lyties ir veislės įtaką
kiaušinėlių išskyrimui. Trečioje tyrimo dalyje tiriamieji (n=52) atsitiktine tvarka suskirstyti į dvi
grupes: I-ąją ir II-ąją. I-osios ir II-osios A – poveikio pogrupių arkliai dehelmintizuoti. Pirmosios
tiriamosios grupės (n=20) antihelmintinio preparato veiklioji medžiaga buvo ivermektinas, o antrosios
grupės (n=20) fenbendazolas. B – kontrolės pogrupių arkliai (po n=6) nedehelmintizuoti. Ketvirtoje
tyrimo dalyje buvo pakartotinai paimti šviežių išmatų mėginiai. Susistemintiems rezultatams prieš ir po
(14 d.) dehelmintizacijos buvo pritaikytas helmintų kiaušinėlių skaičiaus sumažėjimo (HKSS) testas ir
nustatytas naudotų medikamentų veiksmingumas. Penktoje tyrimo dalyje diferencijuoti
antihelmintinėms medžiagoms atsparūs arklių strongilai.
Visuose 58-nių arklių šviežių išmatų mėginiuose buvo nustatyti strongilų kiaušinėliai.
Detaliai išanalizavus arklių, pasiekusių KSG ribinį kriterijų duomenis, nustatyta, kad jauno
amžiaus arklių (≤4 m.) KSG vidutiniškai 15,2 proc. didesnis, nei vyresnių arklių grupėje (≥5 m.)
(p≤0,05). Tiriamųjų arklių lytis ir veislė neturėjo statistiškai patikimos įtakos išskiriamam strongilų
kiaušinėlių skaičiui grame mėginio (p≥0,05).
Tyrimo rezultatai parodė, kad arklių strongiliozės gydymas ivermektinu buvo 100 proc.
veiksmingas pagal HKSS (p<0,001), o antihelmintinio atsparumo požymių nebuvo nustatyta.
Strongiliozės gydymas fenbendazolu buvo 79 proc. veiksmingas pagal HKSS (p<0,001), nustatytas
aukštas arklių mažųjų strongilų (100 proc.) antihelmintinis atsparumas fenbendazolui „X“ žirgyne.
Raktažodžiai: Strongylidae, didieji strongilai, mažieji strongilai, strongiliozės, Makmasterio
metodas, HKSS, KSG, efektyvumas, IVM, FBZ, antihelmintinis atsparumas, gydymo efektyvumas.
6
SUMMARY
Strongiloidosis is one of the most important endoparasite diseases in horses, caused by
nematodes of Strongylidae geminate. For decades, the control and prevention of horse strongyles was
based on frequent use of anthelmintics, which paved the path for development of specific resistant to
antiparasitic agents nematodes, rooting one of the biggest concerns in veterinary field.
The objective of the study was to determine the effectiveness of the treatment of horse strongyloidosis
with ivermectin and fenbendazole and evaluate resistance to these anthelmintic substances in “X” stud
farm.
The study consisted of 5 parts. Firstly, 58 fresh stool samples were examined using modified
MacMaster technique for quantative count of helminth eggs per gram (EPG) of facal matter. Secondly,
the results were evaluated according to age, gender and breed of the selected horses, that reached the
criteria - EPG ≥200 (n=52). Afterwards, the animals were randomly divided into two experimental
groups: 1st Group and 2nd Group, and were treated with different anthelmintic agents. Ivermectin was
used for Group 1 (n=20), and fenbendazole for Group 2 (n=20). In addition, from both groups control
subgroups were formulated, which were not treated in any way, that could influence infection of
parasites. After two weeks of treatment (14 days), EPGs were estimated repeatadly, evaluating
antiparasitic treatment, the FECRT (fecal egg count reduction test) method was applied. After
uncomplete and partly ineffective anthelmintic treatment with fenbendazole, L3 larvae had been
cultivated for differentiation of the resistant strains. Strongyle eggs were discovered in all feacal
samples (n=58) and 52 horses, based on methodological criteria, were used in further study.
It has shown, that young horses (≤ 4 years) had 15,2% higher EPG compared to older horses (≥5
years) (p≤0,05). There was no statistically significant difference in EPG‘s to horse sex or breed (p≥
0,05).
Given the results of the study, treatment of strongyloidosis with Ivermectin was highly effective
(FECRT 100%) and there was no indication of anthelmintic resistance (p<0,001). However,
fenbendazole has shown lower efficacy and notable anthelmintic resistance to horse small strongyles
was defined (FECRT 79%, p<0,001).
Keywords: Strongylidae, large and small strongyles, strongyliosis, modified MacMaster method,
EPG, FECRT, ivermectin, fenbendazole, treatment, anthelmintic resistance.
7
SANTRUMPOS
Proc. – procentas
CYA – mažieji strongilai, cyathostomos
ML – makrocikliniai laktonai
IVM – ivermektinas
FBZ – fenbendazolas
PYR – pirantelis
KSG – kiaušinėlių skaičius 1,0 grame išmatų
HKSS – helmintų kiaušinėlių sumažėjimo skaičius
JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos
WAAVP – pasaulio veterinarinės parazitologijos asociacija
L2 – strongilų antros stadijos lerva
L3 – strongilų trečios stadijos lerva
LE3 – hipobiozės stadijos lerva
L5 – strongilų prnktos stadijos lerva
Pav. – paveikslas
Lent. – lentelė
8
ĮVADAS
Pasaulyje arklių, natūraliai užsikrėtusių virškinamojo trakto nematodais, daugėja ir tai sukelia
didėjančius ekonominius nuostolius (1). Strongiliozės – vienos iš svarbiausių arklių endoparazitinių
ligų, kurias sukelia Strongylidae šeimos nematodai (2).
Strongiliozės nustatomos daugelyje pasaulio šalių. Šių parazitų invazija pasireiškusi 90 proc.
arklių populiacijos. Mažieji strongilai (Cyathostomins) yra vieni dažniausiai nustatomų virškinimojo
trakto nematodų, jų invaziškumas populiacijoje siekia 100 proc., o didžiųjų strongilų 58,5 proc. (2).
Helmintų invazija sukelia uždegiminę enteropatiją, vėliau sutrikdo žarnyno peristaltiką ir jas
aprūpinančių kraujagyslių mikrocirkuliaciją (3).
Arklių helmintų gydymui ir kontrolei naudojami įvairūs medikamentai ir prevencinės priemonės
(4). Šiuo metu naudojamos pagrindinės trys plataus veikimo spektro antihelmintinės medžiagos,
veikiančios prieš arklių nematodus: benzimidazolai (fenbendazolas, oksibendazolas),
tetrahidropirimidinas (pirantelis) ir makrocikliniai laktonai (ivermektinas, moksidektinas) (5).
Intensyvus antihelmintinių preparatų vartojimas per pastaruosius dešimtmečius sudarė palankias
sąlygas kryptingai vystytis nematodams, kurie yra atsparūs dažniausiai naudojamoms antihelmintinėms
medžiagoms ir tai tapo viena iš pagrindinių problemų veterinarijos srityje (6).
Mažujų strongilų atsparumas benzimidazolų grupės antihelmintinėms medžiagoms nustatytas
Švedijoje, Brazilijoje, Vokietijoje, Italijoje ir Jungtinėje Karalystėje (7–10). Atsparumas piranteliui
nustatytas 12-oje šalių, o plačiausiai ištirtas bei geografiškai labiausiai paplitęs Šiaurės Amerikoje (7).
Skirtingai nuo benzimidazolams ir piranteliui nustatyto plačiai paplitusio antihelmintinio atsparumo,
paskelbti kelių tyrimų rezultatai apie besiformuojantį mažųjų strongilų atsparumą makrocikliniams
laktonams (ML). 2011–2012 metais atliktuose tyrimuose buvo nustatytas atsparumas ML Suomijoje,
Prancūzijoje (10–13).
Lietuvos arklių augintojai dažniausiai dehelmintizaciją atlieka du kartus per metus: prieš
ganyklinį sezoną ir po jo, pagal galimybes keičiant medikamentus, t.y. atliekant preparatų rotaciją.
Neretai vienos grupės vaistai arkliams duodami penkis metus ir ilgiau, jų nekeičiant kitos klasės
priešparazitiniais vaistais, todėl neatmetama galimybė, kad šiomis sąlygomis galėjo išsivystyti strongilų
atsparumas antihelminėms priemonėms (14).
Antihelmintinio atsparumo susiformavimą antihelmintinėms medžiagoms tiek Šiaurės
Amerikoje, tiek Europoje lemia didelis benzimidazolams ir piranteliui atsparių nematodų paplitimas bei
besiformuojantis mažųjų strongilų atsparumas makrocikliniams laktonams (7,11).
9
Kiekvieno žirgyno vykdomos dehelmintizacijos gydymo schemos veiksmingumas turėtų būti
nagrinėjamas kiekvienai antihelmintinių medžiagų klasei, nes antihelmintikų naudojimas dažniausiai
yra vienintelis būdas veiksmingai gydyti parazitais užsikrėtusį gyvūną. Siekiant kontroliuoti didėjantį
parazitų atsparumą, būtina sumažinti dehelmintizacijų dažnį, veikliųjų medžiagų kiekius bei reguliariai
vertinti arklių šviežių išmatų parazitologinių tyrimų rezultatus (KSG), taikyti tikslingą medžiagą – dar
1990 m. paskelbta tarptautinė rekomendacija dėl selektyvaus gydymo ir kontrolės metodų taikymo (6).
Remdamiesi literatūros šaltiniais, moksline pažanga bei dinamiškomis rinkos tendencijomis,
suformulavome šį darbo tikslą: nustatyti arklių strongiliozės gydymo veiksmingumą ivermektinu ir
fenbendazolu bei įvertinti strongilų atsparumą šioms antihelmintinėms medžiagoms „X“ žirgyne.
Tikslui pasiekti iškelti šie darbo uždaviniai:
1. Ištirti žirgyne laikomų arklių šviežių išmatų mėginius ir nustatyti šių arklių užsikrėtimo
strongilais lygį;
2. Įvertinti arklių amžiaus, lyties ir veislės įtaką strongilų kiaušinėlių išskyrimui;
3. Nustatyti arklių strongilų antihelmintinį atsparumą ivermektinui ir jo veiksmingumą strongilų
dehelmintizacijai;
4. Nustatyti arklių strongilų antihelmintinį atsparumą fenbendazolui ir jo veiksmingumą
strongilų dehelmintizacijai;
5. Nustatyti antihelmintinėms medžiagoms atsparius arklių strongilus „X“ žirgyne.
10
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Strongylidae
Pasaulyje arklių užsikrėtimo spektras helmintais yra labai platus. Arkliai gali būti užsikrėtę
daugiau nei 100 rūšių endoparazitų, 50 proc. jų sudaro nematodai, priklausantys Strongylidae šeimai
(15). Strongiliozė vertinama kaip viena iš svarbiausių arklių endoparazitinių ligų (2). Taksonomiškai
šios šeimos atstovai išskiriami į dvi kategorijas: didžiuosius strongilus, priklausančius Strongylinae
pošeimiui, ir mažuosius strongilus, priklausančius Cyathostominae (CYA) pošeimiui (16).
Strongylidae nematodai parazituoja arklių virškinamąjame trakte. Gausi helmintų invazija
ženkliai sumažina gyvūnų produktyvumą, sukelia viduriavimą, svorio netekimą, tiesiosios žarnos
prolapsą ir įvairių tipų dieglius (patogeniškiausi – tromboemboliniai) (3). Šių parazitų helmintozės
pasireiškia abiejų lyčių ir įvairaus amžiaus arkliams (17).
1.1.1. Didieji strongilai
Strongylinae nariai sudaro didžiuosius strongilus: 1–5 cm ilgio nematodus, gelsvai rudos spalvos,
turinčius tiesioginį vystymosi ciklą (18). Strongilų gentyje išskiriamos trys helmintų rūšys,
parazituojančios arklių virškinamąjame trakte: Strongylus vulgaris, S. equinus ir S. edentatus (19).
1.1.2. Mažieji strongilai
Mažieji strongilai, dar žinomi kaip Cyathostomai (CYA), gelsvai baltos arba raudonos spalvos,
0,5–3 cm ilgio nematodai, parazituojantys arklių organizme (20). Šiuo metu pasaulyje yra žinoma apie
50 rūšių mažųjų strongilų parazituojančių virškinamąjame trakte, tačiau tik kelios rūšys yra
dominuojančios (21). Mažieji strongilai yra vieni dažniausiai randamų virškinamojo trakto nematodų
(17).
CYA parazituoja aklojoje ir gaubtinėje žarnose. Parazitų lervos linkusios kumuliuotis gyvūno
organizme (hipobiozės stadijos EL3 lervos). Šių nematodų sukeliama helmintoze gali sirgti įvairaus
amžiaus arkliai. Su amžiumi parazitų skaičius pas gyvūną didėja ir, priklausomai nuo užsikrėtimo
intensyvumo, gali pasireikšti klinikiniai požymiai; kartais gyvūnams tai tampa letalinės baigties
priežastimi (21).
1.1.3. Arklių amžiaus, lyties ir veislės įtaka užsikrėtimui strongilais
Strongilais gali būti užsikrėtę abiejų lyčių, įvairių veislių ir visų amžiaus grupių arkliai, tačiau
pastebima, kad jauni gyvūnai imlesni šiems parazitams. Nustatyta, kad šviežių išmatų mėginiuose,
strongilų kiaušinėlių skaičius 1,0 grame (KSG) jaunų arklių amžiaus grupėje (<1 m.) yra ženkliai
didesnis lyginant su vyresnių arklių amžiaus grupe (22).
11
1.2. Strongiliozės paplitimas
Strongiliozės nustatomos daugelyje pasaulio šalių, parazitais užsikrėtę apie 90 proc. arklių
populiacijos. Mažieji strongilai (cyathostomins) yra vieni dažniausiai aptinkamų virškinimojo trakto
nematodų, jų invaziškumas populiacijoje siekia 100 proc., o didžiųjų strongilų 58,5 proc. (2).
1.2.1. Didžiųjų strongilų paplitimas
1960 m. atliktu tyrimu įrodyta, jog didieji strongilai, o ypač S. vulgaris, paplitę itin plačiai
globaliu mąstu, o jų invaziškumas ūkiuose siekė 80–100 proc. (23). Padidėjęs gydymo intensyvumas
sumažino patogeniško S. vulgaris paplitimo dažnį iki minimalaus. Pastaruoju metu skirtingose šalyse
atliktuose tyrimuose nustatytas ženklus didžiųjų strongilų sumažėjimas iki 5 proc. bandoje laikomų
arklių (24). Didžiųjų strongilų užsikrėtimas žirgynuose optimaliai kontroliuojamas taikant sezoninę
dehelmintizaciją (25).
1.2.2. Mažųjų strongilų paplitimas
Remiantis naujausiais tyrimais, nustatoma iki 50 CYA nematodų rūšių, galinčių parazituoti arklių
organizme. Visas rūšis diferencijuoti sudėtinga, tačiau įvardinama 13 labiausiai paplitusių atstovų,
apimančių 99 proc. visų arklių parazitinių invazijų: Cyathostomum, Cylindropharynx, Poteriostomum,
Cylicocyclus, Cylicodontophorus, Cylicostephanus, Caballonema, Petrovinema, Tridentoinfundibulum,
Skrjabinodentus, Hsiungia, Coronocyclus ir Parapoterostomum (15). Arklių intensyvus užsikrėtimas
šiais parazitais nustatytas Brazilijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Italijoje
Vokietijoje (8,10,12 26).
Tyrime, atliktame Rumunijoje, buvo nustatyta, kad visi tiriamieji arkliai užsikrėtę mažaisiais
strongilais. CYA intensyvumas svyravo nuo 390 iki 13 010 parazitų, o atlikus diferencinę diagnostiką
pagal morfologinius ypatumus, įvardinta, jog gyvūnai buvo užsikrėtę nuo 8 iki 24 mažųjų strongilų
rūšių (20).
Šiandien Strongylidae šeimos parazitai, o ypač CYA, laikomi svarbiausia arklių parazitų grupe,
kurių kiaušinėliai dažniausiai randami užkrėstose ganyklose (21).
1.3. Strongiliozės nematodų vystymasis
Didieji ir mažieji strongilai turi tiesioginį vystymosi ciklą (be tarpinio šeimininko) (18). Lytiškai
subrendusios strongilų patelės išskiria kiaušinėlius, kurie kartu su išmatomis pašalinami iš gyvūno
organizmo (27). Palankiomis aplinkos sąlygomis lervos neriasi iki invazinės L3 stadijos (18). Šios
stadijos lervos atsparesnės aplinkos sąlygoms už L1, L2 ir gali migruoti iš išmatų į ganyklinę žolę, su
kuria patenka į arklių organizmą (27).
Didžiųjų strongilų invazinės lervos, patekusios į arklių virškinamąjį traktą, vystosi skirtingai (28).
12
S. vulgaris invazinė lerva pirmąjį kartą nertis skverbiasi į klubinės, aklosios ar dvilikapirštės
žarnų gleivinę. L4 lerva per mažųjų virškinimo trakto arterijų pogleivį prieš kraujo tekėjimo kryptį
migruoja į arteria mesenterica cranialis. Arterijų spindyje formuoja trombą ir per 4–6 mėn., subręsta.
L5 arterijos migruoja į žarnyną ir žarnų sienoje formuoja 5–8 mm skersmens mazgelius, kuriems plyšus
patenka į žarnyno spindį (12).
S. edentatus invazinė L3 lerva subręsti migruoja į kepenis ir parenchimoje neriasi į L4, o
įsiskverbusi į pilvaplėvę neriasi dar kartą ir migruoja į storosios žarnos gleivinę, formuoja pūlingus
mazgelius, o jiems plyšus patenka į žarnos spindį (28).
S. equinus invazinė lerva pirmąjį kartą organizme nertis skverbiasi į apatinę gaubtinę ir aklosios
žarnos gleivinę. L5 helmintų invazija randama kasoje ir kepenyse, o subrendę S. equinus strongilai
grįžta į storosios ir aklosios žarnų gleivinę (28).
Visos Strongylus spp. rūšys, o ypač S. vulgaris visceralinės migracijos metu sukelia didelę žalą
bei patologijas vidaus organuose (28).
CYA lervos turi tiesioginį vystymosi ciklą, tačiau priešingai didžiųjų strongilų lervoms, mažųjų
strongilų L3 neatlieka visceralinės migracijos, o parazituoja ir neriasi įsiskverbusios į žarnų gleivinę.
Mažųjų strongilų lervoms būdinga hipobiozės stadija, o šios prislopintos lervos (EL3) yra
pavojingiausios ir didžiąja dalimi skatina cyathostomin ligą (21).
1.4. Strongiliozės patogeniškumas
Strongiliozės yra svarbiausios ir patogeniškiausios arklių endoparazitinės ligos (2). Helmintų
invazija sukelia uždegiminę enteropatiją, tai sutrikdo žarnyno peristaltiką ir jas aprūpinančių
kraujagyslių mikrocirkuliaciją (3).
1.4.1. Didžiųjų strongilų patogeniškumas
Strongylus vulgaris lervos migruodamos arterijomis sukelia fibrozinį arterijų sienelių
sustorėjimą, tromboarteritą ir aneurizmas. Parazitų suformuoti ir atsiskyrę trombai sukelia embolijas,
išemijas ir infarktus, dėl kurių susiformuoja sunkūs diegliai. Tromboemboliniai diegliai jau seniai iš
esmės siejami su S. vulgaris invazija organizme (2). S. equinus lervos sukelia fibrozinį kasos uždegimą,
o S. edentates kepenų, pilvaplėvės uždegimus. Klinikiniai simptomai, priklausomai nuo didžiųjų
strongilų invazijos intensyvumo arklių organizme, pasireiškia karščiavimu, anemija, diegliais ir
mieguistumu (23).
13
1.4.2. Mažųjų strongilų patogeniškumas
Daugelis CYA suaugusių lervų parazituoja nugaros ir pilvo gaubtinėse žarnose, tik iki 10 proc.
akloje žarnoje. Rumunijos žirgynuose atliktame tyrime nustatyta, kad intensyviausia mažųjų strongilų
invazija buvo pilvo (n=1531) ir nugaros (n=824) gaubtinėse žarnose, o mažiausia – aklojoje žarnoje
(n=524) (20).
Mažieji strongilai, parazituodami žarnyne, sukelia žarnų gleivinės erozijas, išopėjimus, mažų
kapiliarų plyšimą. Subrendusių cyathostomų klinikiniai simptomai yra švelnūs diegliai, nežymus
viduriavimas ir svorio netekimas (27).
Didesnę klinikinę reikšmę lemia CYA hipobiozės stadijos lervos, kurios turi įtakos žarnų
granuliomų ir hiperplazijų susidarymui, o uždegiminė enteropatija yra organizmo atsakas į lervų
perėjimą iš hipobiozės stadijos (15).
Nesukeldami klinikinių simptomų, CYA parazitai arklių virškinamajame trakte gali parazituoti
tūkstančiais. Didelis lervų skaičius gali kauptis organizme, o esant palankioms sąlygoms suaktyvėti ir
sukelti sindromą, vadinamą cyatostominoze (21,29).
1.4.3. Cyathostominosis lervos ypatumai
Lervų cyathostominosis sindromą sukelia vienu metu iš hipobiozės būsenos suaktyvėjusių L4
lervų migracija į žarnyno spindį (27). Suintensyvėjęs cyathostominų sindromų pasireiškimas stebimas
vėlyvą žiemą arba ankstyvą pavasarį, palankiausiu metu lervoms bręsti, vystytis ir migruoti į žarnų
spindį. Padidėjusi hipobiozinių lervų migracija susijusi su antihelmintinių preparatų naudojimu.
Manoma, kad kiaušinėlių ir subrendusių parazitų pasišalinimas iš organizmo suaktyvina hipobiozės
stadijoje esančias lervas (30). CYA lervos dažniausiai paveikia jauno amžiaus arklius (1–3 metų) ir
sukelia ryškų svorio netekimą, ūmų arba lėtinį viduriavimą, poodines edemas, karščiavimą ir dieglius
(26). Norint optimaliai kontroliuoti bei išvengti strongilų užsikrėtimo suintensyvėjimo, žirgynuose
būtina atkreipti dėmesį į tinkamą dehelmintizaciją ir parazitų kontrolės programą (31).
1.5. Strongilų kiaušinėlių diagnozavimas
Dažniausiai šviežių išmatų mėginiai naudojami virškinamojo trakto parazitų invazijai arklių
populiacijoje nustatyti, apskaičiuoti intensyvumą bei įvertinti antihelmintinių veikliųjų medžiagų
veiksmingumą (32).
1.5.1. Modifikuotas Makmasterio metodas
Modifikuotu Makmasterio kiekybiniu metodu nustatomas helmintų kiaušinėlių skaičius 1,0
grame išmatų (KSG). Pagal metodiką paruošti šviežių išmatų mėginiai mikroskopuojami naudojant
14
specialias Makmasterio kameras, o helmintų kiaušinėliai diferencijuojami ir skaičiuojami pagal
parazitų šeimai būdingas morfologines savybes (32).
Didžiųjų strongilų kiaušinėliai yra kiaušinio formos, maži (45x80 mikronų), turintys ploną
kevalą, kurių viduje įprastai yra 16 ląstelių – morulių. Mažųjų strongilų kiaušinėliai mažo ovalo formos
(50–58μm ilgio iki 30–34μm pločio), turintys ploną kevalą, kurių viduje (2–8) morulės (33).
Literatūroje teigiama, kad šviežių išmatų mėginiuose nustatytų strongilų kiaušinėlių skaičiumi
negalima remtis norint tiksliai įvertinti parazitų kiekį gyvūno organizme, nes migruojančios ar
hipobiozės stadijoje esančios lervos (EL3) gali sudaryti iki 80 proc. visų organizme esančių parazitų, o
mėginiuose nustatytų kiaušinių skaičius jų neparodo (5).
Tiksliausiai diagnozuoti nematodų invaizijos intensyvumą galima tik atlikus skrodimą, šiuo būdu
galima tiksliai aptikti nesubrendusius parazitus: migruojančias ar hipobiozės stadijoje esančias lervas
(34).
1.5.2. Lervų kultūrų ruošimas
Helmintų kiaušinėliai diferencijuojami ir skaičiuojami naudojant modifikuotą Makmasterio
metodą, tačiau norint parazitus diferencijuoti į pošeimius, būtina papildoma diagnostika, todėl
naudojamas lervų kultūrų ruošimo metodas. Remiantis šio tyrimo metodika, helmintai atskiriami pagal
L3 morfologines savybes (20).
Parazitų kiaušinėlių ar lervų nustatymas šviežių išmatų mėginiuose gali padėti identifikuoti
helmintų rūšies invazijos buvimą organizme, palengvinti parazitinės ligos diagnozę ir tinkamo,
efektyvaus gydymo taikymą (35).
1.5.3. Helmintų kiaušinėlių skaičiaus sumažėjimo (HKSS) testas
Remiantis modifikuotu Makmasterio metodu gautais KSG rezultatais nustatomas antihelmintinių
preparatų gydymo veiksmingumas (36). Helmintų kiaušinėlių skaičiaus sumažėjimo testas (HKSS)
grindžiamas helmintų kiaušinėlių išmatose skaičiavimu, prieš gydymą ir po gydymo praėjus 14 parų.
HKSS apskaičiuojamas naudojant formulę ir išreiškiamas procentais: HKSS (proc.) = 100 x (1–
(X2/X1)); X1 – helmintų kiaušinėlių skaičius grame mėginio prieš dehelmintizaciją; X2 – helmintų
kiaušinėlių skaičius grame šviežių išmatų po dehelmintizacijos (35, 9).
Medikamento efektyvumo skalė vertinama prieštaringai; daugiau nei prieš dešimtmetį, įprasta
buvo taikyti tokias HKSS procentų reikšmes: >90 proc. – labai veiksmingi, 75–90 proc. – veiksmingi,
50–75 proc. – silpni, <50 proc. – neveiksmingi (14). Šiuo metu dažniau naudojamas vaisto
veiksmingumo vertinimas toks – antihelmintinė medžiaga labai veiksminga, jei HKSS yra daugiau nei
98 proc.; veiksminga, jei šis rodiklis yra 90–98 proc., vidutiniškai veiksminga, jei 80–89 proc., o kai
HKSS nesiekia 80 proc. – gydymas vertinamas neveiksmingu (36).
15
1.6. Strongiliozės gydymas
Pasaulyje, siekiant suvaldyti ir kontroliuoti arklių helmintų invazijos plitimą, naudojami įvairūs
medikamentai ir prevencinės priemonės. Jau penkiasdešimt metų naudojami antihelmintiniai preparatai
kovai su parazitų invaziją arklių organizme, o šalia jų yra taikoma arklidžių ir ganyklų higienos
programos (4).
1.6.1. Antihelmintinės medžiagos
Šiuo metu naudojamos trys plataus veikimo spektro antihelmintinės medžiagos, veikiančių arklių
nematodus: benzimidazolai (fenbendazolas, oksibendazolas), tetrahidropirimidinas (pirantelis) ir
makrocikliniai laktonai (ivermektinas, moksidektinas). Kiekvienos šių medžiagų klasės veiklioji
medžiaga skirtingai veikia jai jautrius helmintus (5).
1.6.2. Benzimidazolai
XX a. aštunto dešimtmečio pradžioje, arklių virškinamojo trakto nematodų kontrolei pradėti
naudoti benzimidazolų klasės priešparazitiniai vaistai. Dėl benzimidazolų didelio antihelmintinio
poveikio šie junginiai imti naudoti ypač plačiai ir dažnai (14).
Benzimidazolai (fenbendazolas, oksibendazolas) priklauso benzimidazolo – karbamatų grupei.
Antihelmintinės medžiagos efektyvumas grindžiamas didžiųjų ir mažųjų strongilų sutrikdyta energijos
apykaita (tubulino polimerizacijos slopinimu mikrotubulėse) (38).
1.6.3. Tetrahidropirimidinai
Pirantelis (PYR) vienintelis iš tetrahidropirimidinų komerciškai prieinamas arklių savininkams ir
veterinarijos gydytojams. 1970 metų pradžioje užregistruota priešparazitinė medžiaga dar plačiai
naudojama ir šiandien (39). Kanadoje ir JAV pirantelis naudojamas kaip prevencinė priemonė, įterpiant
į pašarų priedus mažomis dozėmis ir duodamas ištisus metus (7).
Pirantelio veikimo mechanizmas pagrįstas blokuojama helmintų nervų ir raumenų
depoliarizacija, kuri sukelia parazitams spazminį paralyžių. Parazitai negalėdami prisitvirtinti prie
žarnų sienelių yra pašalinami iš virškinamojo trakto (39).
1.6.4. Makrocikliniai laktonai
Makrocikliniai laktonai (ML), tai avermektinai ir milbemicinai, sintetinami fermentacijos būdu iš
dirvožemio grybų Streptomyces avermilites ir Streptomyces cyanogriseus. Šios medžiagos yra
chemiškai panašios ir pasižymi parazitus paralyžiuojančiu poveikiu (37).
1980-ųjų metų pradžioje užregistruotas pirmasis makrociklinis laktonas – ivermektinas (17).
Gydymas grindžiamas šios medžiagos savybe paralyžiuoti didžiujų strongilų S.vulgaris subrendusias ir
arterines lervas, S.equinus, S.edentatus subrendusias ir L4 stadijos lervas, Tridontophorus spp.
16
subrendusias lervas, mažųjų strongilų Gyalocephalus spp., Cylicocylus spp., Cylicodontophorus spp.,
subrendusias ir aktyvias, besivystančias lervas (40).
1990-ųjų metų viduryje užregistruotas antros kartos milbemicinų grupės medikamentas –
moksidektinas (4). Efektyviausiai veikiantis į gleivinėje besivystančias L4 CYA lervas ir ankstyvąsias
(hipobiozinės būsenos) EL3 lervas (41).
1.6.5. Priešparazitinio gydymo schemos
Anksčiau arklių parazitų kontrolė buvo grindžiama daugkartiniu, prevenciniu gydymu, suduodant
gyvūnams preparatų kas 6–8 savaites, arba sezonine dehelmintizacija pavasarį ir rudenį, naudojant
plataus veikimo spektro antihelmintines medžiagas (41). Didžiojoje Lietuvos žirgynų dalyje arkliams
nėra taikoma daugkartinė dehelmintizacija, nors tokia schema buvo žinoma ir apie ją plačiai diskutuota,
ar tikslinga ją taikyti. Lietuvos arklių augintojai dažniausiai taiko sezoninę dehelmintizaciją du kartus
per metus – prieš ganyklinį sezoną ir po jo (14).
Dažniausiai atliekama prevencinė antiparazitinė kontrolė, neatlikus laboratorinės diferencinės
diagnostikos, nustatant nematodų rūšį ir užsikrėtimo jais intensyvumą – tai galimai darė įtaką
didėjančiam parazitų atsparumui antihelmintinėms medžiagoms, verčiantį keisti arklių helmintozių
gydymo standartus (42).
1.6.6. Selektyvus gydymo metodas
Arklių helmintų selektyvus gydymo metodas grindžiamas visų žirgyne laikomų arklių išmatose
esančių parazitų kiaušinėlių skaičių 1,0 grame (KSG) ištyrimu ir gydant tikslingai tik tuos, kurių
mėginių rezultatai viršijo iš anksto nustatytą slenkstį, likusios arklių bandos dalies nedehelmintizuojant
(42). Arklių helmintozėms galioja Pareto dėsnis – įvertinta, kad arklių bandoje maždaug 20 proc. arklių
išskiria apie 80 proc. helmintų kiaušinėlių (5). Tai suteikia puikų argumentą gydyti tik tuos gyvūnus,
kurie išskiria į aplinką daugiausiai kiaušinėlių, o bendras bandoje esančių parazitų kiekio sumažėjimas
gali būti pasiektas naudojant žymiai mažiau antihelmintinių medžiagų. Naujai atliktuose tyrimuose
remiamasi dehelmintizacijos principu, jog antihelmintinių medžiagų reikia skirti tiems gyvūnams, kurių
KSG rezultatai siekė ir viršijo 200 KSG slenkstį, naudojant tikslingai pagal helminto rūšį parinktą
veikliąją medžiagą; tokios metodikos taikymas lėmė bendrą kiaušinėlių sumažėjimą bandoje iki 95
proc., nors vaistai buvo nesuduoti 40 proc. bandoje laikomų arklių (5,43).
Kiaušinėlių skaičiaus slenksčio viename grame mėginio nustatymas bei šios ribos naudojimas
dehelmintizuojant sulaukė daug dėmesio per pastaruosius dešimtmečius. Akivaizdu, kad svarbu
nustatyti veiksmingas priemones, tačiau nesutariama dėl optimalių ribų; šiuo metu priimta laikyti 200
strongilų kiaušinėlių viename grame išmatų mėginio kaip ribinę vertę dehelmintizacijai (1 lent.) (5,43).
17
1 lentelė. Rekomenduojamos KSG slenksčių ribos arklių dehelmintizacijai.
Užsikrėtimo lygis Kiaušinėlių skaičius 1,0 g
išmatų Gydymas
Žemas užsikrėtimas 0–200 Nerekomenduojama dehelmintizuoti
Vidutinis užsikrėtimas 200–500 Atliekama dehelmintizacija
Aukšto lygio užsikrėtimas >500 Atliekama dehelmintizacija
Dehelmintizuojamų gyvūnų atrankos koncepcija sukurta kontroliuoti strongilų kiaušinėlių
paplitimą arklių bandose, sumažinant antihelmintinių medžiagų naudojimo dažnį bei jų kiekį. Selektyvi
terapija gali būti sėkmingai integruota į šiuolaikinės arklių parazitų kontrolės programą.
Optimaliai kontroliuojant gyvūnų nematodų infekcijas, reikia atsižvelgti ne tik į tikslingas
dehelmintizacijos schemas, bet ir į prevencines kontrolės priemones (31).
1.6.7. Prevencinės priemonės
Siekiant išvengti arklių užsikrėtimo didžiujų ir mažujų strongilų lervomis, žirgynuose taikomos
šios prevencinės priemonės: arklidžių ir ganyklų higiena, ganyklinės žolės pjovimas, reguliarus išmatų
šalinimas ir rotacinis gyvūnų ganymas (44).
Svarbu palaikyti gardų higieną, išmatas ir drėgną pakratą šalinti 2 kartus per parą. Reguliariai
neišvalant gardų, su išmatomis pasišalinę kiaušinėliai turi optimalias temperatūros ir drėgmės sąlygas
greitam invazinių lervų (L3) vystymuisi (36). Taip pat, ganyklose reikia reguliariai pjauti žolę, o
pašarus dėti į specialias šėryklas – L3 lervų kaupimasis ant augalų ir žolės pagrindo sudaro fizinę
galimybę patekti į žirgų organizmą (41). Svarbu reguliariai šalinti išmatas iš ganyklos teritorijos. 2014
m. Corbett ir kitų tyrėjų atliktame asilų bandos tyrime nustatyta, kad helmintų kiaušinėlių skaičius buvo
2 kartus mažesnis bandoje, kurioje išmatos iš ganyklos šalinamos 2 kartus per savaitę, nei bandoje,
kurioje nebuvo šalinamos (44).
Naudojamos prevencinės priemonės ir tikslingas antihelmintinių medžiagų parinkimas daro
stiprią įtaką arklių nematodų paplitimo mažėjimui, o šių procesų tandemas kovoja su aktualia parazitų
atsparumo priešparazitinėms medžiagoms problema (44).
1.7. Strongiliozės atsparumas antihelmintinėms medžiagoms
Antihelmintinis atsparumas – grindžiamas parazitų gebėjimu tapti atspariais antihelmintinėms
medžiagoms. Ši parazitų savybė nustatoma, kai naudota veiksminga medikamento dozės koncentracija
nebedaro įtakos helmintų invazijos mažėjimui, o veiksmingam gydymui reikia didesnės preparato
dozės arba visai nesukelia efekto (45). Žirgų nematodų atsparumas antihelmintinėms medžiagoms yra
18
aktuali problema visame pasaulyje. Pirmasis atsparumo atvejis nustatytas praėjus metams nuo
pirmosios klasės antihelmintinių preparatų (veikl. medž. benzimidazolas) įvedimo į rinką 1960 m. (4).
Arklių nematodų paplitimas kontroliuojamas dažniausiai naudojant trijų klasių, plataus veikimo
spektro antihelmintinius preparatus, šiuo metu dažniausiai naudojami – makrocikliniai laktonai (ML).
Europoje yra nustatytas arklių strongilų atsparumas kelioms antihelmintikų rūšims (31).
Mažujų strongilų atsparumas benzimidazolo grupės antihelmintinėms medžiagoms nustatytas
Švedijoje, Brazilijoje, Vokietijoje, Italijoje ir Jungtinėje Karalystėje (7–10). Antihelmintinis
atsparumas piranteliui nustatytas 12-oje šalių, o labiausiai paplitęs Šiaurės Amerikoje. Pagrindinė
priežastis, lėmusi atsparumą piranteliui – mažų dozių medikamento naudojimas kasdien su pašaru
ištisus metus parazitų prevencijai (7). Skirtingai nuo benzimidazolams ir piranteliui nustatyto plačiai
paplitusio rezistentiškumo, paskelbti keli tyrimų rezultatai apie besiformuojantį CYA atsparumą
makrocikliniams laktonams. 2011–2012 metais tyrimuose buvo nustatytas atsparumas ML Suomijoje,
Prancūzijoje (11–13).
Minėto nematodų jautrumo sumažėjimo antihelmintinėms medžiagoms tiek Šiaurės Amerikoje,
tiek Europoje priežastis yra didelis atsparių benzimidazolams ir piranteliui smulkiųjų strongilų
paplitimas. CYA atsparumas makrocikliniams laktonams yra pradėjęs ryškėti keliuose žemynuose.
Atlikti tyrimai JAV nustatė, kad atsparumas susijęs su L4 stadijos lervomis (7,16).
19
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
Tyrimas atliktas 2015 metų pavasarį „X“ žirgyne Lietuvoje. Ištirti 58 arkliai, iš jų 29 patelės ir 23
patinai. Į tyrimą buvo įtraukti įvairiaus amžiaus (nuo 2 iki 10 metų), dviejų skirtingų veislių –
Prancūzijos, Amerikos ristūnai, laikomi po vieną garduose.
Tyrimą sudarė 5 dalys:
1) Pirmoje tyrimo dalyje, naudojant modifikuotą Makmasterio metodą, ištirti 58-nių arklių šviežių
išmatų mėginiai rinkti nuo gardo grindų arba ganyklinės žolės.
2) Antroje tyrimo dalyje, tiriamųjų (n=52), atitikusių iškeltą kriterijų (≥200KSG), mėginių
rezultatai įvertinti pagal arklių amžiaus, lyties ir veislės įtaką strongilų kiaušinėlių išskyrimui.
3) Trečioje tyrimo dalyje tiriamieji arkliai (n=52) atsitiktine tvarka suskirstyti į dvi grupes: I-ąją ir
II-ąją. I-osios ir II-osios A – poveikio pogrupių arkliai dehelmintizuoti. Pirmosios tiriamosios
grupės antihelmintinio preparato veiklioji medžiaga buvo ivermektinas, o antrosios grupės –
fenbendazolas. B – kontrolės pogrupių arkliai nedehelmintizuoti.
4) Ketvirtoje tyrimo dalyje paimti pakartotiniai šviežių išmatų mėginiai ir pritaikius HKSS testą
nustatytas naudotų medikamentų veiksmingumas.
5) Penktoje tyrimo dalyje nustatyti antihelmintinėms medžiagoms atsparūs arklių strongilai.
2.1. Arklių atranka tyrimui
Tyrimo metu buvo ištirti 58 arklių šviežių išmatų mėginiai ir nustatytas individualus helmintų
kiaušinėlių skaičius 1,0 grame išmatų (KSG). Remiantis gautais rezultatais, tyrimui atrinkti arkliai
(n=52), kurių mėginiuose buvo nustatyta ≥200 KSG. Šio kriterijaus buvo laikomasi norint tikslingai
dehelmintizuoti vidutinę ir aukštą helmintų invaziją turinčius gyvūnus. Iškeltą kriterijų (slenkstį)
atitikusių arklių mėginių rezultatai buvo lyginami sudarant grupes pagal amžių, lytį ir veislę (2 lent.).
2 lentelė. Tiriamųjų arklių grupavimas pagal amžių, lytį ir veislę.
Grupė pagal: Apibūdinimas
amžių Jaunų arklių grupei (n=29) priskyrėme 2–4 metų tiriamuosius, o suaugusių arklių
grupei nuo 5 iki 10 metų tiriamuosius (n=23).
lytį Patinai (n=23), patelės (n=29).
veislę Amerikos ristūnai (n=10), Prancūzijos ristūnai (n=42).
20
2.2. Tiriamųjų grupių sudarymas
Visus tyrime dalyvavusius arklius (n=52), natūraliai užsikrėtusius strongilais, atsitiktine tvarka
išskirstėme į I (n=26) ir II (n=26) grupes, o sudarytos grupės buvo išskaidytos į A – poveikių (po n=20)
ir B – kontrolinius (po n=6) pogrupius.
2.3. Mėginių rinkimas
Mėginiai tyrimui buvo rinkti prieš pavasarinę dehelmintizaciją (0 dienų) ir po dehelmintizacijos
praėjus 14 parų. Arklių šviežių išmatų mėginiai buvo sudaromi iš 10–15 gramų išmatų, surinktų nuo
gardo grindų ar ganyklinės žolės. Mėginiai buvo imti mūvint polietileninę pirštinę, ją išverčiant ir
sandariai užrišant, kuo arčiau išmatų, kad būtų išvengta išmatų sąlyčio su oru. Siekdami gauti
tikslesnius duomenis, kiekvieną mėginį sudarėme iš skirtingų išmatų vietų (1). Siekiant pilno
atsekamumo, mėginiai buvo suženklinti (gyvūno vardu, amžiumi, lytimi ir veisle).
2.4. Dehelmintizacija
Arkliai tyrimo metu buvo dehelmintizuoti praėjus dienai po šviežių išmatų mėginių paėmimo ir
ištyrimo – 2015 m. kovo 23 dieną. Antihelmintiniai preparatai dozuoti pagal gamintojų nurodytas
rekomendacijas.
I, A – poveikio grupės arkliai (n=20) buvo dehelmintizuoti skiriant vienkartinę dozę: 200 µg
ivermektino ir 1,5 mg prazikvantelio 1,0 kg kūno svorio, atitinkamai 1,07 g pastos 100,0 kg kūno
svorio (Noromectin Duo, Norbook). Pasta buvo aplikuota ant liežuvio pašaknio (3 lent.).
II, A – poveikio grupės arkliai (n=20) buvo dehelmintizuoti skiriant vienkartinę dozę 5,0 g –
150,0 kg kūno svorio (7,5 mg – 1,0 kg), (Panacur, MSD). Antihelmintikas buvo sumaišytas su pašaru ir
suduotas per os (3 lent.).
3 lentelė. Dehelmintizacijai naudotų medikamentų informacija.
Grupė
Žirgų
skaičius
tyrime
Medikamento
pavadinimas Gamintojas
Veiklioji
medžaga
Naudojimo
būdas
Preparatų
koncentracija
I
A –
(n=20)
Noromectin
Duo
Norbrook
Laboratories
Limited
Ivermektinas Per os 1,07 g – 100,0
kg
II
A –
(n=20)
Panacur
Granules MSD Fenbendazolas Per os
5,0 g – 150,0
kg
21
I-os ir II-os B – kontrolinio pogrupių arkliams (po n=6) nebuvo duoti jokie preparatai, galėję
daryti įtaką endoparazitams. Pakartotinai šviežių išmatų mėginiai surinkti bei ištirti 2015 m. Balandžio
6 dieną.
2.5. Parazitologiniai tyrimai
2.5.1. Modifikuotas Makmasterio metodas
Tyrime dalyvavusių arklių helmintų kiaušinėlių skaičius 1,0 g išmatų (KSG) buvo suskaičiuotas
naudojant pasaulyje “auksiniu standartu” vertinamą modifikuotą Makmasterio metodą su 20-ies
kiaušinėlių 1,0 g išmatų jautrumu (1). Metodas grindžiamas kiaušinėlių išskyrimu iš išmatų naudojant
kiaušinėlių flotacijos principą ir suskaičiavus mikroskopu kiaušinėlius ant dviejų Makmasterio kameros
langelių.
Tyrimo, atlikto pagal šį metodą, eiliškumas:
1. Į plastmasinį indelį buvo pasveriama 4,0 g šviežių išmatų, įpilama 56,0 ml vandens, gerai
išmaišoma ir paliekama nusistovėti (30 min.) (1 pav).
1 pav. Sumaišyti mėginiai palikti nusistovėti.
2. Praėjus šiam laiko tarpui, mėginys dar kartą gerai išmaišomas ir filtruojamas per marlę į kitą
stiklinį indą. Filtratas supilamas į 10,0 ml centrifūginį mėgintuvėlį ir centrifuguojamas 7
minutes 1200 apsisukimų per minutę greičiu (2 pav).
22
2 pav. Centrifūginiai mėgintuvėliai paruošti centrifūguoti.
3. Praėjus 7 min., iš mėgintuvėlio nupiltas centrifūgatas, o ant susidariusių nuosėdų užpilta 4,0
ml flotacinio tirpalo.
4. Naudojant pipetę, Makmasterio kamera užpildyta taip, kad kameroje nesusidarytų oro
burbuliukų. Po 2–3 min. užpildyta Makmasterio kamera buvo mikroskopuojama (3 pav).
Aptikti strongilų kiaušinėliai diferencijuoti pagal morfologinius požymius.
3 pav. Paruoštos Makmasterio kameros mikroskopavimui.
23
5. Tyrime dalyvavusių arklių helmintų kiaušinėlių skaičius 1,0 g išmatų (KSG) buvo
apskaičiuotas pagal formulę: (kiaušinėlių skaičius 1 langelyje + kiaušinėlių skaičius 2
langelyje) x 20.
6. Po kiekvieno mėginio ištyrimo, Makmasterio kamera kruopščiai išplaunama po tekančiu
vandeniu ir gerai nusausinama.
2.5.2. Helmintų kiaušinėlių skaičiaus sumažėjimo (HKSS) testas
Tyrime antihelmintinių medžiagų efektyvumo įvertinimui naudotas helmintų kiaušinėlių
skaičiaus sumažėjimo (HKSS) testas (32). Pasaulio veterinarinės parazitologijos asociacijos (WAAVP)
rekomenduojamas metodas grindžiamas helmintų kiaušinėlių išmatose skaičiavimu, prieš gydymą ir po
gydymo praėjus 14 parų. Išmatose esančių helmintų kiaušinėlių skaičiaus sumažėjimo testas šiuo metu
yra „aukso standartas“ įvertinant antihelmintinių medžiagų veiksmingumą (22).
Remiantis atliktų kaprologinių tyrimų rezultatais (KSG) prieš ir po dehelmintizacijos
antihelmintinių medžiagų veiksmingumo procentas buvo apskaičiuotas naudojant formulę:
HKSS (proc.) = 100 x (1 – (X2/X1));
X1 – helmintų kiaušinėlių skaičius grame prieš dehelmintizaciją;
X2 – helmintų kiaušinėlių skaičius grame po dehelmintizacijos (9).
Tyrime naudotų antihelmintinių medžiagų veiksmingumas nustatytas remiantis T. Kassai
vertinimo skale. Antiparazitinis vaistas buvo labai veiksmingas, jeigu helmintų kiaušinėlių skaičius
išmatose sumažėjo (HKSS rodiklis) daugiau nei 98 proc., veiksmingas – jei sumažėjo 90–98,
vidutiniškai veiksmingas, jei HKSS yra 80–89 proc. ir, jei rezultatas nesiekė 80 proc. – gydymas
laikytas neveiksmingu (36).
2.5.3. Lervų kultūrų ruošimo schema
Po nesėkmingos dehelmintizacijos, naudojant modifikuotą Makmasterio metodą bei remiantis
helmintų kiaušinėlių morfologinėmis savybėmis nustayti Strongylidae šeimos kiaušinėliai. Jų rūšys
diferencijuotos į didžiuosius ir mažuosius strongilus, naudojant lervų kultūrų ruošimą pagal Henriksen
ir Aagaard metodą.
Metodo eiliškumas:
Į plastmasinį indelį pasveriama 10,0 g šviežių išmatų, įpilama 4,0 g vermikulito ir 6,0–8,0 ml
vandens, masė gerai išmaišoma. Susiformavęs tirštas mėginys įdedamas į paruoštą plastikinę stiklinę
(su skylutėmis dugne) ir uždengiamas marle. Į kitą stiklinę įpilama 10,0 ml vandens ir įdedamas
apverstas indelis su išmatomis. Paruoštas mėginys įdedamas į plastmasinį maišelį ir laikomas
termostate 14 dienų, 21–24 °C temperatūroje. Lervų auginimui pritaikytas Bermano metodas.
24
Į konusinę taurę įpilamas kambario temperatūros vanduo. Indelis su tiriamąja medžiaga
atskiriamas nuo indelio su vandeniu ir įstatomas į konusinę taurę taip, kad vanduo apsemtų indelį su
mėginiu. Po 24 valandų naudojant pipetę nusiurbiamos mėgintuvėlio konusinės taurės dugne
susikaupusios lervos. Mėgintuvėlis centrifuguojamas 1000 apsisukimų per minutę greičiu, 5–10 min.
Centrifūgatas užlašinamas ant objektinio stiklelio, o ant jo užlašinami 2 lašai Liugolio tirpalo.
Paruoštas mėginys mikroskopuojamas ir, remiantis lervų morfologinėmis sąvybėmis, diferencijuojamos
L3 stadijos lervos į pošeimius.
Visi laboratoriniai mėginiai apdoroti LSMU VA Parazitologijos laboratorijoje. Tyrimai atlikti
laikantis nurodymų NR. B1–866 (2015 m.) „Dėl mokslo ir mokymo tikslais naudojamų gyvūnų
laikymo, priežiūros ir naudojimo reikalavimų“.
2.6. Statistiniai skaičiavimai
Tyrimo pirminių duomenų statistinė analizė buvo atlikta „Microsoft Excel 2010“ statistiniu
paketu. Šia programa buvo apskaičiuoti mėginiuose rastų helmintų kiaušinėlių skaičių vidurkiai ir
standartiniai nuokrypiai (X±paklaida). Tarpgrupinių skirtumų statistiniam reikšmingumui įvertinti buvo
naudotas Stjudento kriterijus. Statistiškai patikimu rezultatu laikyta, kai p≤0,05.
25
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1. Pirmosios tyrimo dalies rezultatai (0 d.) prieš dehelmintizaciją
Remiantis atliktais šviežių išmatų mėginių tyrimų rezultatais prieš dehemintizaciją (0 d.), buvo
nustatyta, kad visi atrankoje dalyvavę arkliai (n=58) užsikrėtę subrendusiais virškinamojo trakto
nematodais, išskiriančiais kiaušinėlius.
Apdorojus pirmoje tyrimo dalyje gautus rezultatus, nustatančius arklių (n=58) subrendusių
helmintų išskiriamų kiaušinėlių skaičių 1,0 grame (KSG), nustatyta KSG rezultatų amplitudė nuo
80/KSG iki 980/KSG. Iš tyrimo buvo pašalinti tiriamieji (n=6), kurių šviežių išmatų mėginiuose
atpažintų strongilų kiaušinėlių skaičius nepasiekė tyrimo atrankos slenksčio ≥200/KSG (4 pav.).
4 pav. KSG pasiskirstymas tarp visų tirtų arklių (n=58) mėginių ir atrankos kriterijų pasiekusių
tiriamųjų (n=52).
469499
0
50
100150
200
250300
350
400
450500
550
600650
700
750800
850
900950
1000
n=58 n=52
KS
G
Tiriamųjų skaičius
KSG vidurkis
26
Tolesniame tyrime dalyvavo 52 arkliai, kurių KSG amplitudė buvo nuo 200/KSG iki 980/KSG.
Šių tiriamųjų strongilų kiaušinėlių skaičių 1,0 grame šviežių išmatų rezultatai gauti prieš
dehelmintizaciją buvo palyginti pagal arklių amžių, lytį ir veislę.
3.2. Tiriamųjų arklių (n=52) KSG rezultatų prieš dehelmintizaciją palyginimas
pagal amžių, lytį ir veislę
Analizuojant modifikuotu Makmasterio metodu ištirtus mėginių rezultatus, arkliai suskirstyti į
dvi amžiaus grupes: jaunų arklių (2–4 m.) ir suaugusių (8–10 m.), atitinkamai buvo ištirti 29 ir 23
arkliai.
5 paveiksle pavaizduota arklių amžiaus grupių įtaka mėginiuose nustatytų strongilų kiaušinėlių
skaičiui 1,0 grame (KSG). Mūsų gautais duomenimis, jaunų arklių grupėje atpažintų strongilų
kiaušinėlių buvo 15,2 proc. daugiau (vid. 530±43), lyginant su suaugusių arklių grupės mėginiais (vid.
481±61) KSG.
5 pav. Arklių amžiaus grupių įtaka KSG prieš dehelmintizaciją (0 tyrimo dieną), (p≤0,05).
200
250
300
350
400
450
500
550
600
Jaunų žirgų grupė (2-4 m.) Suaugusių žirgų grupė (5-10 m.)
KS
G
Amžiaus grupės
27
Vertinant KSG mėginių rezultatus pagal arklių amžiaus grupes, pastebėta, jog didėjant gyvūno
amžiui, strongilų kiaušinėlių skaičius 1,0 grame mėginio mažėjo. Atlikus bifaktorinę statistinę analizę,
ši priklausomybė įvertinta kaip statistiškai patikima (p≤0,05).
Tyrime dalyvavo 29 patinai ir 23 patelės. Ištyrus mėginius bei susisteminus gautus duomenis,
patelių mėginiuose nustatyta vidutiniškai 12,5 proc. daugiau strongilų kiaušinėlių 1,0 grame (nuo 220
iki 980/KSG), lyginant su patinų (200 iki 880/KSG) (6 pav.).
6 pav. Tiriamųjų arklių lyties įtaka KSG prieš dehelmintizaciją 0 tyrimo dieną.
Atlikus statistinius skaičiavimus buvo nustatytas itin silpnas patikimumo ryšys, todėl vertinome,
jog arklių lytis helmintų (strongilų) KSG reikšmingos įtakos neturėjo (p≥0,05).
Ištirtų arklių KSG prieš dehelmintizaciją rezultatai buvo išskirstyti pagal veislę, o duomenys
pateikti 7 paveiksle.
532
473
200
250
300
350
400
450
500
550
600
650
700
750
800
850
900
950
1000
Patelės Patinai
KS
G
Tiriamųjų lytis
KSG vidurkis
28
7 pav. Arklių veislės įtaka KSG prieš dehelmintizaciją 0 tyrimo dieną.
Vertinant tyrimo metu nustatytų KSG rezultatų pasiskirstymą tarp skirtingų arklių veislių,
nustatyta, kad Amerikos ristūnų (n=10) šviežių išmatų mėginiuose buvo vidutiniškai 8,9 proc. daugiau
atpažintų strongilų kiaušinėlių, nei Prancūzijos veislės ristūnų (n=42) mėginiuose (p≥0,05).
3.3. Antihelmintinių medžiagų veiksmingumo kiekybinis tyrimas
Norėdami nustatyti ir įvertinti dviejų dažniausiai naudojamų antihelmintinių preparatų veikliųjų
medžiagų veiksmingumą (ivermektino ir fenbendazolo), tiriamuosius (n=52) suskirstėme
nepriklausomai nuo lyties, amžiaus, veislės atsitiktine tvarka į I tiariamąją grupę ir II tiriamąją grupę.
Tyrime naudotų antihelmintinių medžiagų veiksmingumas nustatytas remiantis T. Kassai
vertinimo skale. Antihelmintikas buvo labai veiksmingas, jeigu helmintų kiaušinėlių skaičius viename
grame išmatų sumažėjo (HKSS rodiklis) daugiau nei 98 proc., veiksmingas – jei sumažėjo 90–98 proc.,
vidutiniškai veiksmingas, jei HKSS yra 80–89 proc., ir jei kiaušinėlių pokytis nesiekė 80 proc.
gydymas laikytas neefektyviu (47).
534
490
200
250
300
350
400
450
500
550
600
650
700
750
800
850
900
950
1000
Amerikos ristūnai Prancūzų ristūnai
KS
G
Tiriamųjų veislė
KSG vidurkis
29
3.3.1. Antihelmintinės medžiagos – ivermektino veiksmingumas
I-oje tiriamojoje grupėje, A – poveikio pogrupiui priklausantys tiriamieji arkliai (n=20) buvo
dehelmintizuoti antihelmintiniu preparatu, kurio pagrindinė veiklioji medžiaga – ivermektinas, o B –
kontrolinio pogrupio arkliams (n=6) nebuvo duoti jokie preparatai galėję daryti įtaką endoparazitams.
Norint nustatyti KSG pokytį po dehelmintizacijos ivermektinu, lyginome gautus A ir B pogrupių
arklių mėginių rezultatus prieš dehelmintizaciją ir 14 parų po (4 lent.).
4 lentelė. I grupės, A – poveikio ir B – kontrolės pogrupių KSG aritmetiniai vidurkiai ir jų
standartiniai nuokrypiai prieš ir po gydymo ivermektinu.
I TIRIAMOJI GRUPĖ
Grupės Tiriamųjų žirgų skaičius 0 d. 14 d.
A – poveikio n=20 446***±44 0
B – kontrolės n=6 556**±125 646±144
p < 0,05; **, p < 0,001 ***
Prieš gydymą A pogrupio tiriamųjų helmintų kiaušinėlių skaičius 1,0 grame išmatų svyravo nuo
200 iki 840 KSG (vid. 446±44), o po tiriamojo laikotarpio (14 parų) mėginiuose nebuvo nustatyta
strongilų kiaušinėlių. Naudojant Stjudento kriterijų buvo įvertintas statistinis patikimumas tarp KSG
vidurkių statistinių nuokrypių prieš ir po dehelmintizacijos, apskaičiuoti duomenys buvo statistiškai
patikimi (p<0,001).
I grupės, kontrolinio pogrupio arklių (n=6) šviežių išmatų mėginiuose po 14 dienų buvo nustatyta
12 proc. daugiau išsiskyrusių strongilų kiaušinėlių, nei prieš dehelmintizaciją. Duomenys statistiškai
patikimi (p<0,05).
Remiantis kaprologinių tyrimų rezultatais prieš ir po dehelmintizacijos (po 14 d.) ivermektinu,
nustatytiems KSG rezultatams buvo pritaikytas helmintų kiaušinėlių skaičiaus sumažėjimo (HKSS)
metodas ir remiantis T. Kassai vertinimo skale, mūsų tirto medikamento veikliosios medžiagos gydymo
poveikis buvo labai veiksmingas, t.y. – 100 proc.
3.3.2. Antihelmintinės medžiagos – fenbendazolo veiksmingumas
II-oje tiriamojoje grupėje, A – poveikio pogrupiui priklausantys tiriamieji arkliai (n=20) buvo
dehelmentizuoti medikamentu, kurio pagrindinė veiklioji medžiaga – fenbendazolas, o B – kontrolinio
30
pogrupio tiriamiesiems arkliams (n=6) nebuvo duoti jokie preparatai, galėję daryti įtaką
endoparazitams.
Norėdami nustatyti KSG pokytį po dehelmintizacijos fenbendazolu, lyginome gautus A ir B
pogrupių arklių mėginių rezultatus prieš dehelmintizaciją ir 14 parų po (5 lent.).
5 lentelė. II grupės, A – poveikio ir B – kontrolės pogrupių KSG aritmetinis vidurkis prieš ir po
(14 d.) gydymo fenbendazolu.
II TIRIAMOJI GRUPĖ
Grupės Tiriamųjų žirgų skaičius 0 d. 14 d.
A – poveikio n=20 534*±56 110±14
B – kontrolės n=6 500*±69 552±45
p < 0,001 *
Tyrimo duomenimis, II tiriamosios grupės – A pogrupio arklių (n=20) mėginiuose prieš
dehelmintizaciją strongilų kiaušinėlių skaičius viename grame svyravo nuo 200 iki 980 KSG (vid.
534±56), o po dehelmintizacijos fenbendazolu, praėjus 14 parų, pakartotiniuose mėginiuose KSG
svyravo nuo 0 iki 200 (vid. 110±14), t.y. – 85 proc. mažiau helmintų kiaušinėlių. Tik viename
tiriamame šviežių išmatų mėginyje nebuvo nustatyta strongilų kiaušinėlių, o visų kitų A – poveikio
pogrupio arklių (n=19) mėginiuose strongilų kiaušinėlių skaičius svyravo nuo 40 KSG iki 200 KSG.
Naudojant Stjudento kriterijų buvo įvertintas statistinis patikimumas tarp KSG vidurkių statistinių
nuokrypių prieš ir po dehelmintizacijos, apskaičiuoti duomenys buvo statistiškai patikimi (p<0,001).
Kontrolinio pogrupio ristūnų (n=6), šviežių išmatų mėginiuose po 14 d., buvo nustatyta 8 proc.
daugiau kiaušinėlių, nei prieš dehelmintizaciją t.y. – vid. 552±45 KSG. Statistiškai duomenys patikimi
(p<0,05).
Apdorojus koprologinių tyrimų rezultatus prieš ir po (14d.) dehelmintizacijos fenbendazolu, KSG
rezultatams buvo pritaikytas helmintų kiaušinėlių skaičiaus sumažėjimo (HKSS) testas. Remiantis T.
Kassai vertinimo skale, mūsų naudoto medikamento veiklioji medžiaga buvo neveiksminga, t.y – 79
proc. HKSS, gydant arklių virškinamojo trakto strongilus „X“ žirgyne.
3.3.3. Antihelmintinių medžiagų gydymo veiksmingumo palyginimo rezultatai
Apdorojus ketvirtoje tyrimo dalyje, I ir II A ir B – pogrupių subrendusių helmintų išskirtų
kiaušinėlių skaičių 1,0 grame (KSG) rezultatus, prieš ir po dehelmintizacijos, buvo palygintas naudotų
31
antihelmintinių preparatų veikliųjų medžiagų ivermektino ir fenbendazolo gydymo veiksmingumas (8
pav).
8 pav. I ir II tiriamųjų ir kontrolinių pogrupių KSG individualių arklių pateikiamas prieš gydymą
(0 d.) ir po (14 d.) gydymo I, A poveikio pogrupio gydyto ivermektinu ir II, A poveikio pogrupio gydyto
fenbendazolu.
Remiantis susistemintais duomenimis, po dehelmintizacijos ivermektinu, mėginiuose strongilų
kiaušinėlių nebuvo aptikta, o arklių grupėje, kurie buvo gydyti fenbendazolu, po 14 parų tik viename
tiriamąjame mėginyje nebuvo nustatyta strongilų kiaušinėlių.
Apdorojus KSG rezultatus prieš ir po dehelmintizacijos bei pritaikius HKSS testą, gydymas
ivermektinu buvo vertintas labai veiksmingu. Vidutinis vaisto HKSS siekė 100 proc., o
dehelmintizavimo fenbendazol u HKSS vidurkis buvo tik 79 proc.
I ir II kontrolinių pogrupių rezultatai nežymiai didėjo, t.y. mėginiuose vidutiniškai aptikta 10
proc. daugiau strongilų kiaušinėlių, nei prieš tyrimą.
0
200
400
600
800
1000
1200
0 d. 14 d. 0 d. 14 d. 0 d. 14 d. 0 d. 14 d.
I tiriamoji II tiriamoji I kontrolinė II kontrolinė
A (poveikio) B (kontrolės)
KS
G
32
3.3.4. Arklių strongilų atsparumas fenbendazolui
Jungtinis lervų kultūrų mėginys buvo sudarytas iš II tiramosios grupės, A – poveikio pogrupio
arklių šviežių išmatų mėginių, kuriuose po gydymo fenbendazolu buvo likusių helmintų kiaušinėlių.
Atlikus L3 lervų auginimą bei subjektyviai mikroskopu diferencijavus lervas pagal jų morfologinius
ypatumus, buvo nustatyta, kad 100 proc. mėginiuose pastebėtų lervų buvo mažųjų strongilų pošeimio.
Remdamiesi gautais rezultatais galime teigti, kad „X“ žirgyne tyrime dalyvavusių II grupės, A poveikio
pogrupio arkliams (n=19) antihelmintinė medžiaga nesuveikė, helmintams galimas antihelmintinis
rezistentiškumas.
Tyrimo metu naudotų antihelmintikų veikliosios medžiagos nesukėlė neigiamo šalutinio poveikio
tyrime dalyvavusiems žirgams. I ir II tiriamųjų grupių, B – pogrupių arkliai po atlikto tyrimo buvo
dehelmintizuoti medikamentu, kurio pagrindinė veiklioji medžiaga – ivermektinas.
33
REZULTATŲ APTARIMAS
Pastarąjį dešimtmetį visame pasaulyje didėjantis virškinamojo trakto nematodų – strongilų
atsparumas dažniausiai naudojamoms antihelmintinėms medžiagoms, tapo pagrindine problema
veterinarijos srityje ir rimta grėsme gyvūnų sveikatai ir gerovei. Tai privertė žirgų savininkus ir
veterinarijos gydytojus susimąstyti apie profilaktinės dehelmintizacijos gydymo strategijos ir dažno
piknaudžiavimo antihelmintinėmis medžiagomis pasekmės rezultatus bei paskatino imtis tikslingų
kontrolės veiksmų (8). Lietuvos arklių augintojai stengiasi dehelmintizuoti arklius du kartus per metus
ir pagal galimybes keičia antihelmines medžiagas (14). Deja, mokslinėje literatūroje pateikiama mažai
duomenų apie strongilų rezistentiškumą antihelmintinėms medžiagoms Lietuvos žirgynuose.
Atlikus arklių šviežių išmatų tyrimus, buvo statistiškai įvertinta arklių amžiaus, lyties ir veislės
įtaka strongilų kiaušinėlių išskyrimui, kuris gali daryti įtaką strongilų invazijos plitimui, o pagrindinis
tyrimo etapas buvo nustatyti arklių strongiliozės gydymo veiksmingumą ivermektinu ir fenbendazolu
bei įvertinti strongilų atsparumą šioms antihelmintinėms medžiagoms „X“ žirgyne.
Atlikti tyrimai ir išanalizuoti duomenys parodė, kad visi tyrime dalyvavę arkliai (n=58) buvo 100
proc. natūraliai užsikrėtę strongilais. Remiantis šio tyrimo rezultatais, net 88 proc. ristūnų (n=52)
šviežių išmatų mėginių rezultatai buvo lygūs arba viršijo 200 strongilų kiaušinėlių skaičių 1,0 grame
(KSG) slenkstį (atrankos kriterijų), parodę, kad „X“ žirgyne strongilų invazijos intensyvumas buvo
aukštas. Panašūs rezultatai buvo gauti tyrimuose, atliktuose Rumunijoje ir Estijoje, 86 proc. ir 78 proc.
atitinkamai, tačiau Jungtinėje Karalystėje (200≤KSG) slenkstį pasiekė gerokai mažesnis – 18 proc.
tiriamųjų arklių (35,46,47). Tokiems tyrimų rezultatų svyravimams galėjo daryti įtaką tiriamų gyvūnų
imties dydžio skirtumas, metų laikas, ganyklų tipas ir jų priežiūros ypatumai.
Tyrimo metu apskaičiuoti ir susisteminti duomenys apie KSG pasiskirstymą tarp tiriamųjų
(n=52) amžiaus grupių, parodė, kad jaunų arklių (≤4 metų amžiaus) šviežių išmatų mėginiuose
vidutiniškai buvo nustatyta 15,2 proc. didesnis KSG lyginant su vyresnių arklių (5-10 metų amžiaus)
mėginių rezultatais. Naujausiuose literatūros šaltiniuose skelbiami panašūs rezultatai, didesnį
subrendusių nematodų išskiriamų kiaušinėlių skaičių tarp jaunų individų grindžiantys dar
nesusiformavusiu imunitetu bei kryptingu parazito šeimininko atsaku į parazitinę invaziją (22,34,48).
Mūsų duomenimis, arklių amžius turėjo reikšmingos įtakos KSG išskyrimui (p≤0,05).
Singh G. ir kt. mokslininkai teigia, kad patelių šviežių išmatų mėginiuose yra nustatoma
vidutiniškai daugiau strongilų kiaušinėlių viename grame išmatų mėginio lyginant su patinais, šiuos
duomenis patvirtina ir mūsų tyrimo rezultatai, kuriuose nustatyta, kad patelių mėginiuose buvo
34
vidutiniškai 12,5 proc. didesnis KSG, nei patinų mėginiuose (3,48). Mūsų duomenimis, arklių lytis
neturėjo reikšmingos įtakos strongilų išskyrimui lyginant KSG (p≥0,05).
Atlikę KSG duomenų skaičiavimus, nustatėme, kad Amerikos ristūnai vidutiniškai išskirdavo 8,9
proc. daugiau kiaušinėlių 1,0 grame šviežių išmatų, nei Prancūzijos ristūnai. Mokslinėje literatūroje yra
mažai aptarta apie šių arklių veislių strongiliozės invazijos intensyvumą. Mūsų tyrime arklių veislė
neturėjo patikimos įtakos strongilų KSG išskyrimui (p≥0,05).
Apžvelgus strongilų KSG išskyrimą prieš dehelmintizaciją pagal amžių lytį ir veislę, tolimesnis
tyrimas buvo sietas su strongiliozės gydymo veiksmingumo ir strongilų atsparumo antihelmintinėms
medžiagoms nustatymu I ir II tiriamosiose grupėse naudojant ivermektiną (I grupė) ir fenbendazolą (II
grupė).
Apibendrinus I tiriamosios grupės mėginių rezultatus (strongilų kiaušinėlių skaičių 1,0 grame)
prieš dehelmintizaciją 0 ir po 14 d., buvo nustatytas strongiliozės gydymo ivermektinu veiksmingumas.
Vidutinis procentinis veiksmingumas IVM siekė HKSS – 100 proc., nei viename mėginyje po gydymo
ivermektinu nebuvo rasta strongilų kiaušinėlių (p<0,001). Panašūs rezultatai gauti ir kitų autorių
atliktuose tyrimuose Estijoje, Italijoje, Belgijoje, Rumunijoje – 100 proc., o Nyderlanduose – 93 proc.
(46,17,35,49). Nedideliam rezultatų nuokrypiui galėjo turėti įtakos skirtingas vaistų dozės
apskaičiavimas, pasiringtas medikamento sudavimo būdas ir tyrimo imties dydis. Palyginus mūsų
tyrime gautus rezultatus su kitų šalių atliktais tyrimais, galima teigti, jog strongiliozės gydymas
ivermektinu buvo labai veiksmingas, o strongilų antihelmintinio atsparumo ivermektinui problemos
„X“ žirgyne šiuo metu nėra.
Kitų šalių mokslininkų atliktuose tyrimuose strongiliozės gydymo veiksmingumas (HKSS proc.)
fenbendazolu buvo nustatytas Rumunijoje – 75,4 proc., Lietuvoje – 86 poc., Škotijoje – 83,4 proc.,
(14,21,35). Mūsų tyrimo gauti rezultatai yra panašūs į pateiktus – 79 proc. (p<0,001). Tyrimų rezultatų
nuokrypiams įtaką galėjo daryti tyriamų gyvūnų imties dydžio skirtumas, medikamento dozės ir
sudavimo būdas. Palyginus mūsų tyrimo rezultatus su kitų šalių atliktais tyrimais, galima teigti, jog
strongiliozės gydymas fenbendazolu buvo ne pakankamai veiksmingas (HKSS – 79 proc.).
Atsižvelgiant į nustatytą strongilų kiaušinėlių skaičių po gydymo, galima teigti, kad yra pastebimas
strongilų sumažėjęs jautrumas fenbendazolui „X“ žirgyne.
II tiriamosios grupės lervų kultūros mėginyje, sudarytame iš žirgų mėginių, kuriuose po gydymo
fenbendazolu praėjus 14 parų buvo rasta strongilų kiaušinėlių, buvo išaugintos ir diferencijuotos
mažųjų strongilų L3 lervos (100 proc.). Mūsų tyrimo rezultatai yra panašūs su kitose šalyse atliktais
tyrimais, kuriuose yra nustatytas mažųjų strongilų sumažėjęs jautrumas į fenbendazolą: Vokietijoje –
98 proc., Pranzūzijoje – 99,8 proc. (9,12). Palyginus mūsų tyrimo rezultatus su kitų šalių atliktais
35
tyrimais, galima teigti, jog „X“ žirgyne yra nustatytas mažųjų strongylų antihelmintinio jautrumo
sumažėjimas fenbedazolui.
Apdorojus tyrimo rezultatus, I ir II tiriamųjų grupių helmintų kiaušinėlių skaičiaus dinamikos
(HKSS) pokyčius, buvo nustatyta, kad ivermektinas (HKSS – 100 proc.) yra veiksmingesnis už
fenbendazolą (HKSS – 79 proc.) gydant „X“ žirgyne laikomus arklius. Škotijoje atliktame tyrime buvo
gauti labai panašūs rezultatai lyginant ivermektino ir fenbendazolo veiksmingumą, atitinkamai 99,5
proc. ir 83 proc. (21). Palyginus mūsų tyrimo rezultatus su Škotijoje atliktu tyrimu, galima teigti, kad
„X“ žirgyne fenbendazolą reikėtų pakeisti ivermektinu, nepamirštant rotuoti ivermektino su kitais
antihelmintiniais preparatais.
Kontrolinėse tiriamųjų grupėse, kuriems nebuvo taikytas joks antiparazitinis gydymas (nei
ivermektinu, nei fenbendazolu), KSG nežymiai padidėjo 10 proc.
Kiaušinėlių išsiskyrimas iš arklių organizmo priklauso nuo daugelio veiksnių: dienos,
subrendusių strongilų patelių lytinio ciklo, gyvūno amžiaus, lyties, imuniteto išsivystymo bei būklės,
todėl rezultatai gali būti paveikti bifaktorinių veiksnių ir gali būti naudojami tik kaip orientacinio
pobūdžio.
36
IŠVADOS
1. „X“ žirgyne pritaikius modifikuotą Makmasterio metodą, nustatyta, kad arkliai (n=58) buvo
natūraliai intensyviai (100 proc.) užsikrėtę strongilais.
2. Žirgų amžius turėjo, o lytis ir veislė neturėjo statistiškai patikimos įtakos išskiriamam
strongilų kiaušinėlių skaičiui grame mėginio.
3. „X“ žirgyne strongiliozės gydymas ivermektinu buvo labai veiksmingas (HKSS – 100 proc),
o strongilų atsparumas ivermektinui nenustatytas.
4. Žirgų strongiliozės gydymas fenbendazolu buvo nepakankamai veiksmingas (HKSS – 79
proc.) ir nustatytas strongilų padidėjęs atsparumas fenbendazolui.
5. „X“ žirgyne nustatytas žirgų mažųjų strongilų antihelmintinis atsparumas fenbendazolui.
37
REKOMENDACIJOS
Remiantis anksčiau atliktais tyrimais ir šio tyrimo rezultatais arklių strongilų atsparumas
antihelmintinių preparatų veikliosioms medžiagoms yra plačiai paplitęs. Tai yra per pastaruosius kelis
dešimtmečius neracionaliai naudotų antihelmintinių medžiagų pasekmė (6). Atsižvelgiant į tai, kad
antihelmintinis atsparumas yra plačiai paplitęs, o antihelmintinių preparatų nėra sukuriama daug,
rekomenduojama žirgynuose helmintų kontrolės programą sudaryti taip, kad antihelmintinių preparatų
veikliosios medžiagos būtų naudojamos tikslingai į nustatytą parazitų rūšį (42).
Siekiant išvengti užsikrėtimo strongilų invazinėmis lervomis rekomenduojama taikyti arklidžių ir
ganyklų higienos prevencines priemones: arklių išmatų šalinimą iš ganyklų 2 kartus per savaitę,
reguliarų žolės pjovimą ir rotacinį gyvūnų ganymą.
Rekomenduojama atlikti išsamų KSG ir invazinių L3 lervų diferencijavimą pagal helmintų rūšis
ir įvertinti jų pasiskirstymą pagal sezoniškumą, ganyklų tipus, dehelmintizacijos dažnumą. Aktualu
kiekviename žirgyne ištirti ir įvertinti visų antihelmintinių medžiagų klasių efektyvumą ir
besiformuojantį antihelmintinį atsparumą.
Patartina, kad arklių šviežių išmatų mėginiuose nustatomas strongilų kiaušinėlių skaičius gyvūnų
savininkams ir veterinarijos gydytojams taptų įprastu rutininiu metodu sudarant dehelmintizacijos
schemas ir parenkant efektyvų antihelmintinį preparatą, tai padėtų išvengti atsparių parazitų plitimo ir
palaikytų efektyvų antihelmintinių medžiagų poveikį ateityje.
38
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Nielsen MK, Monrad J, Olsen SN. Prescription-only anthelmintics - A questionnaire survey of
strategies for surveillance and control of equine strongyles in Denmark. Veterinary
Parasitology. 2006;135(1):47-55.
2. Khan MA, Roohi N, Rana M. Strongylosis in equines: a review. The Journal of Animal & Plant
Sciences. 2015;25(1):1-9.
3. Singh G, Soodan JS, Singla LD, Khajuria JK. Epidemiological studies on gastrointestinal
helminths in horses and mules. Veterinary Practitioner. 2012;13(1):23-27.
4. Von Samson-Himmelstjerna G. Anthelmintic resistance in equine parasites – detection,
potential clinical relevance and implications for control. Veterinary Parasitology.
2012;185(1):2-8.
5. Matthews JB. Anthelmintic resistance in equine nematodes. International Journal for
Parasitology: Drugs and Drug Resistance. 2014;4(3):310-315.
6. Matthee S, McGeoch MA. Helminths in horses: use of selective treatment for the control of
strongyles. Journal of the Sounth African Veterinary Association. 2004;75(3):129-136.
7. Kaplan RM, Vidyashankar AN. An inconvenient truth: Global worming and anthelmintic
resistance. Veterinary Parasitology. 2012;186(1–2):70-78.
8. Canever RJ, Braga PRC, Boeckh A, Grycajuck M, Bier D, Molento MB. Lack of Cyathostomin
sp. reduction after anthelmintic treatment in horses in Brazil. Veterinary Parasitology.
2013;194(1):35-39.
9. Traversa D, Samson-Himmelstjerna G, Demeler J, Milillo P, Schürmann S, Barnes H, et al.
Anthelmintic resistance in cyathostomin populations from horse yards in Italy, United Kingdom
and Germany. Parasites & Vectors. 2009;2(2):1186-1756.
10. Osterman EL, Kuzmina T, Uggla A, Waller PJ. A Field Study on the Effect of Some
Anthelmintics on Cyathostomins of Horses in Sweden. Veterinary Research. 200;31(1):53-65.
11. Näreaho A, Vainio K, Oksanen A. Impaired efficacy of ivermectin against Parascaris equorum,
and both ivermectin and pyrantel against strongyle infections in trotter foals in Finland.
Veterinary Parasitology. 2011;182(2–4):372-377.
12. Traversa D, Castagna G, von Samson - Himmelstjerna G, Meloni S, Bartolini R, Geurden T, et
al. Efficacy of major anthelmintics against horse cyathostomins in France. Veterinary
Parasitology. 2012;188(3–4):294-300.
39
13. Lyons ET, Tolliver SC, Kuzmina TA, Collins SC. Critical tests evaluating efficacy of
moxidectin against small strongyles in horses from a herd for which reduced activity had been
found in field tests in Central Kentucky. Parasitology Research. 2010;107(6):1495-1498.
14. Vyšniauskas A, Kaziūnaitė V, Pereckienė A. Arklių strongilų atsparumo fenbenui ir piranteliui
lyginamasis įvertinimas IN VIVO. Veterinarija ir zootechnika. 2003;23(45):11-20.
15. Lichtenfels JR, Kharchenko VA, Dvojnos GM. Illustrated identification keys to strongylid
parasites (strongylidae: Nematoda) of horses, zebras and asses (Equidae). Veterinary
Parasitology. 2008;156(1-2):4-161.
16. Reinemeyer CR, Smith SA, Gabel AA, Herd RP. The prevalence and intensity of internal
parasites of horses in the U.S.A. Veterinary Parasitology. 1984;15(1):75-83.
17. Van Doorn DCK, Eysker M, Kooyman FN, Wagenaar JA, Ploeger HW. Searching for
ivermectin resistance in Dutch horses. Veterinary Parasitology. 2012;185(2-4):355-358.
18. Nielsen MK, Kaplan RM, Thamsborg SM, Monrad J, Olsen SN. Climatic influences on
development and survival of free- living stages of equine strongyles: Implications for worm
control strategies and managing anthelmintic resistance. The Veterinary Journal.
2007;174(1):23-32.
19. Kyvsgaard NC, Lindbom J, Andreasen LL, Luna-Olivares LA, Nielsen MK, Monrad J.
Prevalence of strongyles and efficacy of fenbendazole and ivermectin in working horses in El
Sauce, Nicaragua. Veterinary Parasitology. 2011;181(2–4):248-254.
20. Morariu S, Mederle N, Badea C, Dărăbuş G, Ferrari N, Genchi C. The prevalence, abundance
and distribution of cyathostomins (small stongyles) in horses from Western Romania.
Veterinary Parasitology. 2016;223:205-209.
21. Stratford CH, Lester HE, Pickles KJ, McGorum BC, Matthews JB. An investigation of
anthelmintic efficacy against strongyles on equine yards in Scotland. Equine Veterinary
Journal. 2014;46(1):17-24.
22. Kuzmina TA, Dzeverin I, Kharchenko VA. Strongylids in domestic horses: Influence of horse
age, breed and deworming programs on the strongyle parasite community. Veterinary
Parasitology. 2016;227:56-63.
23. McCraw BM, Slocombe JO. Strongylus equinus: development and pathological effects in the
equine host. Canadian Journal of Comparative Medicine. 1985;49(4):80-83.
24. Nielsen MK, Vidyashankar AN, Olsen SN, Monrad J, Thamsborg SM. Strongylus vulgaris
associated with usage of selective therapy on Danish horse farms - Is it reemerging? Veterinary
Parasitology. 2012;189(2–4):260-266.
40
25. Armstrong SK, Woodgate RG, Gough S, Heller J, Sangster NC, Hughes KJ. The efficacy of
ivermectin, pyrantel and fenbendazole against Parascaris equorum infection in foals on farms in
Australia. Veteterinary Parasitology. 2014;205(3–4):575-580.
26. Hinney B, Wirtherle NC, Kyule M, Miethe N, Zessin KH, Clausen PH. Prevalence of helminths
in horses in the state of Brandenburg, Germany. Parasitology Research. 2011;108(15):108-183.
27. Kuzmina TA, Kuzmin YI, Kharchenko VA. Field study on the survival, migration and
overwintering of infective larvae of horse strongyles on pasture in central Ukraine. Veterinary
Parasitology. 2006;141(3–4):264-272.
28. Kuzmina TA, Lyons ET, TolliverI SC, Dzeverin I, Kharchenko VA. Fecundity of various
species of strongylids (Nematoda: Strongylidae) – parasites of domestic horses. Parasitology
Research. 2012;111(6):2265-2271.
29. Matthewsa JB, Hodgkinsnc JE, Samantha MJ. Recent developments in research into the
Cyathostominae and Anoplocephala perfoliata. Veterinary Research. 2004;35(4):371-381.
30. Wobeser G, Tataryn A. Cyathostominosis in a horse from Saskatchewan. The Canadian
Veterinary Journal. 2009;50(10):1099-1100.
31. Matthews JB, McArthur C, Robinson A, Jackson F. The in vitro diagnosis of anthelmintic
resistance in cyathostomins. Veterinary Parasitology. 2012;185(1):25-31.
32. Marie LN, Jessica AS, Jennifer LB, Martin KN. Accuracy and Precision of Mini – FLOTAC
and McMaster Techniques for Determining Equine Strongyle Egg Counts. Journal of Equine
Veterinary Science. 2016;1:1-6.
33. Parasitipedia.net:
http://parasitipedia.net/index.php?option=com_content&view=article&id=3139&Itemid=2841.
Atversta: 2016-11-22
34. Saeed K, Qadir Z, Ashraf K, Ahmad N. Role of intrinsic and extrinsic epidemiological factors
on strongylosis in horses. Journal of Animal & Plant Sciences. 2010;20(4):277-280.
35. Buzatu MC, Mitrea IL, Miron L, Ionita M. Efficacy of two Anthelmintic Products on
Strongyles in Horses from Stud Farms in Romania. Agriculture and Agricultural Science
Procedia. 2015;6:293-298.
36. Kassai T. Veterinary helminthology. Oxford: Butterworth – Heinemann. 1999. p. 260-262.
37. Vercruysse J, Rew RS. Macrocyclic lactones in antiparasitic theraphy. CAB International,
Wallingford. 2002.
38. Veterinariniovaisto aprašas. Veterinarinių vaistų registras:
http://vetlt1.vet.lt/vr/pdf/RV1415.pdf. Atversta: 2016-12-08.
41
39. Lloyd S, Smith J, Connan RM, Hatcher MA, Hedges TR, Humphrey DJ, et al. Parasite control
methods used by horse owners: factors predisposing to the development of anthelmintic
resistance in nematodes. Veterinary Research. 2000;146(17):487-489.
40. Veterinarinių vaistų registras: http://vetlt1.vet.lt/vr/pdf/RV2184.pdf. Atversta: 2016-12-08.
41. Cobb R, Boeckh A. Moxidectin: a review of chemistry, pharmacokinetics and use in horses.
Parasites & Vectors. 2009;2(2):1186-1196.
42. Nielsen MK, Pfister K, von Samson-Himmelstjerna G. Selective therapy in equine parasite
control – Application and limitations. Veterinary Parasitology. 2014;202(3–4):95-103.
43. Kaplan RM, Nielsen MK. An evidence-based approach to equine parasite control: It ain't the
60s anymore. Equine Veterinary Journal. 2010;22(6):306-316.
44. Corbett CJ, Love S, Moore A, Burden FA, Matthews JB, Denwood MJ. The effectiveness of
faecal removal methods of pasture management to control the cyathostomin burden of donkeys.
Parasites & Vectors. 2014;7(48):1186-1756.
45. Brady HA, Nichols WT. Drug Resistance in Equine Parasites: An Emerging Global Problem.
Journal of Equine Veterinary Science. 2009;29(5):285-295.
46. Lassen B, Peltola SM. Anthelmintic resistance of intestinal nematodes to ivermectin and
pyrantel in Estonian horses. Journal of Helminthology. 2014;89(6):760-763.
47. Lester HE, Bartley DJ, Morgan ER, Hodgkinson JE, Stratford CH, Matthews JB. A cost
comparison of faecal egg count-directed anthelmintic delivery versus interval programme
treatments in horses. Veterinary Research. 2013;173(15):173-371.
48. Kornaś S, Cabaret J, Skalska M, Nowosad B. Horse infection with intestinal helminths in
relation to age, sex, access to grass and farm system. Veterinary Parasitology. 2010;174(3–
4):285-291.
49. Geurden T, Van Doorn D, Claerebout E, Kooyman F, De Keersmaecker S, Vercruysse J, et al.
Decreased strongyle egg re-appearance period after treatment with ivermectin and moxidectin
in horses in Belgium, Italy and The Netherlands. Veterinary Parasitology. 2014;204(3–4):291-
296.
42
PADĖKA
Nuoširdžią padėką norėčiau skirti:
Prof. Habil. Dr. Sauliui Petkevičiui – baigiamojo darbo vadovui – už visapusišką pagalbą ir
patarimus atliekant tyrimą;
Veterinarijos gydytojai R.Z už suteiktą galimybę tyrimą atlikti „X“ žirgyne;
Doc. Dr. Sigitai Kerzienei – už suteiktą pagalbą atliekant statistinius skaičiavimus.