VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

TEISĖS FAKULTETAS

Goda Kavaliauskaitė

AR ASMUO, APDRAUSTAS PRIVALOMUOJU SVEIKATOS DRAUDIMU

LIETUVOJE, YRA ATSAKINGAS UŽ PROFILAKTINIŲ PRIEMONIŲ SAVO SVEIKATOS

IŠSAUGOJIMUI TAIKYMĄ?

Magistro baigiamasis darbas

Teisės vientisųjų studijų programa, valstybinis kodas 601M90004

Vadovė Kristina Astromskė ________ _________

(Moksl. laipsnis, vardas, pavardė) (Parašas) (Data)

Apginta doc. dr. Tomas Berkmanas ________ _________

(Fakulteto delkanas) (Parašas) (Data)

Kaunas, 2017

2

TURINYS

SANTRAUKA .......................................................................................................................................... 3

SUMMARY .............................................................................................................................................. 4

ĮVADAS .................................................................................................................................................... 6

1. PROFILAKTINIŲ PRIEMONIŲ SVEIKATOS IŠSAUGOJIMUI TAIKYMO TEISINIS

REGULIAVIMAS ................................................................................................................................... 9

1.1. Teisės į sveikatos priežiūrą turinys ir teisinis reguliavimas .......................................................... 9

1.2. Profilaktinių priemonių taikymo turinys ir įgyvendinimo teisinis reguliavimas ......................... 11

1.3. Privalomojo sveikatos draudimo garantijos asmenims taikant profilaktines priemones ............. 13

2. ASMENS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS SPECIALISTŲ IR VISUOMENĖS SVEIKATOS

PRIEŽIŪROS SPECIALISTŲ, ATSAKINGŲ UŽ PROFILAKTINIŲ PRIEMONIŲ TAIKYMĄ

PAREIGOS IR BENDRADARBIAVIMAS ....................................................................................... 16

2.1. Asmens sveikatos priežiūros specialistų pareigų turinys taikant profilaktines priemones ir šių

priemonių prieinamumas asmeniui ..................................................................................................... 16

2.2. Visuomenės sveikatos priežiūros specialistų pareigų turinys taikant profilaktines priemones ir

šių priemonių prieinamumas asmeniui ............................................................................................... 20

2.3. Asmens sveikatos priežiūros specialistų ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistų

bendradarbiavimas taikant profilaktines priemones ........................................................................... 23

3. ATSAKOMYBĖ UŽ PROFILAKTINIŲ PRIEMONIŲ SVEIKATOS IŠSAUGOJIMUI

TAIKYMĄ ............................................................................................................................................. 27

3.1. Asmens atsakomybė už savo sveikatos išsaugojimą ................................................................... 27

3.2. Asmens sveikatos priežiūros specialistų ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistų

atsakomybė už asmens sveikatos išsaugojimą .................................................................................... 31

REKOMENDACIJOS .......................................................................................................................... 36

IŠVADOS ............................................................................................................................................... 38

LITERATŪROS SĄRAŠAS ................................................................................................................. 40

3

SANTRAUKA

Profilaktinės priemonės, tokios kaip skiepai, profilaktiniai sveikatos patikrinimai ar

prevencinės patikros programos, yra visuma priemonių, skirtų išvengti ligų bei pailginti sveiko gyvenimo

trukmę. Nepakankamas asmenų naudojimasis minėtomis priemonėmis sąlygoja siekį išsiaiškinti teisines,

sistemines bei organizacines sveikatos sistemos kliūtis, įgyvendinant sveikatos priežiūros tikslus.

Neaiškus teisės aktų reglamentavimas nustatant atsakingą subjektą už žalą sveikatai, kilusią netaikius

profilaktinių priemonių, sąlygojo šio magistrinio darbo temos pasirinkimą. Taigi, šiuo magistriniu darbu

siekiama tiksliai apibrėžti subjektus, atsakingus už žalą asmens sveikatai, kilusią dėl profilaktinių

priemonių netaikymo, tam, kad žalą patyrusio asmens interesai būti tinkamai apginti.

Pirmajame šio darbo skyriuje nustatyta, jog tarptautiniais bei nacionaliniais teisės aktais

įtvirtintas valstybės įsipareigojimas rūpintis asmenų sveikata, be kita ko, numato teisę asmeniui būti

informuotam apie šalyje įgyvendinamas profilaktines priemones, kurios apmokamos privalomojo

sveikatos draudimo lėšomis, bei galimybę jomis pasinaudoti.

Antrajame skyriuje išnagrinėtos asmens sveikatos priežiūros specialistų ir visuomenės sveikatos

priežiūros specialistų pareigos taikant profilaktines priemones bei nustatyta, jog valstybėje nėra aiškiai

reglamentuotas šių sveikatos priežiūros specialistų bendradarbiavimas, todėl informacija apie vykdomas

profilaktines priemones ne visada pasiekia konkretų asmenį.

Trečiajame skyriuje, panaudojus hipotetinių situacijų analizę, nustatyta, jog atsakomybė dėl

profilaktinių priemonių netaikymo konkretaus asmens atveju, gali kilti dviems subjektams – pačiam

asmeniui bei pirminės asmens sveikatos priežiūros specialistams (šeimos gydytojui, dirbančiam su

bendrosios praktikos slaugytoju), kurių vykdoma veikla nukreipta į asmenį bei sprendžia jo sveikatos

problemas, tuo tarpu visuomenės sveikatos priežiūros specialistai pagal dabartinį teisinį reguliavimą

nebūtų laikomi atsakingais, kadangi jų vykdomos pareigos taikant profilaktines priemones yra

nukreiptos į visuomenę, o ne į konkretų asmenį, taigi, nėra priežastinio ryšio tarp konkretaus asmens

sveikatos pablogėjimo ir šių specialistų vykdomos veiklos. Asmuo tampa atsakingu elgdamasis aplaidžiai

po to, kai jis buvo informuotas apie riziką sveikatai bei rekomenduotinas profilaktines priemones, tačiau

atsisakė jomis pasinaudoti. Asmens sveikatos priežiūros specialistams atsakomybė kyla tada, kai

pažeidus pareigą informuoti asmenį apie taikomą profilaktiką bei riziką jo sveikatai, asmuo

nepasinaudojo teikiamomis paslaugomis, dėl ko kilo žala sveikatai.

Nustačius teisinės atsakomybės pasiskirstymą, pasiektas magistrinio darbo tikslas bei pateiktos

rekomendacijos dėl profilaktinių priemonių taikymo reglamentavimo.

4

SUMMARY

A question analysed in this master thesis is whether a person who is insured by compulsory

health insurance in Lithuania, is responsible for preventive measures for his health preservation.

Considering health to be one of the most important fundamental rights of every human, both national

and international laws create an obligation to the country to provide appropriate health care to people.

Preventive measures such as vaccinations, preventive health examinations or preventive screening

programmes are remedies that aim to prevent diseases and improve health. Moreover, medical expenses

are being saved due to preventive health care services if treatment is avoided. The biggest challenge of

health care systems is to control chronic diseases such as cancer and cardiovascular diseases which are

the leading cause of mortality not only in Lithuania but in all European Union as well. Early diagnosis

of these diseases are directly related with participating in preventative check-ups or screening

programmes, such as cervical cancer, breast cancer, prostate cancer and others, which are covered

under the compulsary health insurance in Lithuania. However, the lack of engagement in preventive

measures indicates the need to ascertain legal, organizational and systemic obstacles of the health care

system while organizing and implementing health care. The question of responsibility while executing

preventive measures has not been raised before. Therefore, the purpose of this thesis is legal uncertainty

of subjects who would be held responsible for causing damage to individual’s health by not applying

preventive measures.

The first chapter of this thesis analyses the country‘s obligation to create a health care system

which allows to obtain health care services. Article 53 of the Constitution of the Republic of Lithuania

as well as international documents concerning human rights which are adopted by Lithuanian law,

indicates the obligation of the country to take care of health of the individuals. The Charter of

fundamental rights of European Union consolidates the right of access to prevention as well as medical

treatment. This responsibility implicates the duty to a country not only to guarantee the treatment of

illnesses but also measures and diagnostic techniques to prevent illnesses as well. Compulsory health

insurance in Lithuania is based on the principle of solidarity and guarantees that health care services,

including the sufficient information about prevention and access to the health system‘s facilities would

be provided to every person by health care professionals. Furthermore, information to a person has to

be presented in a such way that he could understand and evaluate the opportunity to engage in a

particular preventive service.

Considering the fact, that preventive health care can be provided through public health and

health care practicioners (the key role plays primary health care practicioners who coordinate health

5

care process of a person – family doctors working together with general practise nurses), the second

part analyses the duties of both public health practicioners and primary health care practicioners in

prevention of diseases by analysing whether their functions are oriented towards an individual and

whether their functions reaches him. It has also been identified that the cooperation between these two

groups of healthcare specialists is not clearly regulated by government, therefore, there is no guarantee

that sufficient information about preventive health care reaches a particular person. Collaboration and

sharing responsibilities between two foregoing groups of healthcare specialists would promote health

care and would allow to avoid medical malpractise.

The third chapter aims to define when a person can be liable for his health preservation and

when health care practicioners can be liable for the damage caused to person’s health due to unapplied

preventive measures. Lithuanian Health System Act determines the duty for resident to take care of his

own health and Lithuanian Rights of Patients and Compensation for the Damage to Their Health Act

consolidates the duty for patients to take care of their own health. The main finding of this chapter is that

person is liable for the consequences to his health if he refuses preventive services after being informed

about the risk factors to his health and the need of preventive measures to preserve his health. However,

if a person is not aware about preventive measures, therefore does not participate in preventive health

care programmes, there is a breach of duty of primary care physicians to provide information to a

person. This indicates negligence liability if there is a causality between the damaged caused and

primary healthcare physicians‘ actions. The study leads to the conclusion that according to current

legislation public health specialists can not be held liable for the damage to individual’s health because

their practice is focused on the society as a whole, therefore their activity does not reach an individual.

The purpose of this master thesis is achieved by determining the distribution of responsibilities

regarding an individual and health care specialists and by suggesting recommendations as regulatory

framework in order to establish specific responsibilities of public health practicioners cooperating with

primary health care practicioners.

6

ĮVADAS

Temos aktualumas. Įstatymų leidėjas pripažįsta, jog „gyventojų sveikata yra didžiausia

visuomenės socialinė ir ekonominė vertybė”.1 Nors tobulėjanti medicina ir kvalifikuoti sveikatos

specialistai geba išgydyti daugelį susirgimų, vis tik siekiant užtikrinti tinkamą sveikatos priežiūrą ir

apsaugą, didesnis dėmesys turi būti skiriamas ne ligų gydymui, o priemonėms jų išvengti, t.y. ligų

profilaktikai.2

Mokslinėje literatūroje nurodoma, jog ligų profilaktika susideda iš prevencinių programų

vykdymo, profilaktinių sveikatos patikrinimų bei skiepų.3 Profilaktinės priemonės gali pagerinti

visuomenės sveikatos rodiklius, prailginti gyvenimo trukmę bei sumažinti valstybės lėšas, skirtas asmenų

gydymui. Panaudotos laiku, šios priemonės leidžia išvengti susirgimų arba padeda juos diagnozuoti

ankstyvoje stadijoje. Tinkamai įgyvendinamos profilaktinės priemonės valstybėje, užtikrina asmens teisę

į sveikatos priežiūrą.4 Todėl profilaktinių priemonių taikymas yra svarbus ne tik asmeniui, bet ir

valstybei, turinčiai konstitucinę pareigą rūpintis asmenų sveikata.5 Didžiausią mirštamumą sukelia

lėtinės ligos – vėžiniai susirgimai bei širdies ir kraujagyslių ligos,6 vis tik šių ligų išvengimas ar ankstyvas

diagnozavimas tiesiogiai siejamas su dalyvavimu prevencinėse patikros programose, kurios apmokamos

privalomojo sveikatos draudimo lėšomis.7 Europos Sąjungoje (toliau – ES) pripažįstama, jog siekiant

sumažinti mirtingumą ir suvaldyti lėtines ligas, pasitikrinti turi apie 80 procentų gyventojų.8 Nors

Lietuvoje vykdomos ankstyvosios diagnostikos programos, vis tik asmenų, dalyvaujančių minėtose

programose skaičius yra nepakankamas.9 Atsižvelgdama į nepakankamą Lietuvos gyventojų naudojimąsi

1 LR Sveikatos sistemos įstatymas, Žin. (1994, Nr. 63-1231), (Suvestinė redakcija nuo 2017 04 08 iki 2017 08 31). 2 Šiame darbe bus naudojamos dvi sąvokos „prevencija“ ir „profilaktika“, kadangi Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra

susistemintas šių sąvokų vartojimas bei atskyrimas, o jų atribojimo problemą kelia šių sąvokų suvienodinimas. Abu

daiktavardžiai bendrine prasme suvokiami vienodai - kaip veiksmai ar priemonės išvengti sveikatos pablogėjimo. Taigi, šiame

darbe sąvokos „prevencija“ ir „profilaktika“ bus naudojamos taip, kaip jos naudojamos cituojamuose moksliniuose šaltiniuose

ir analizuojamuose teisės aktuose. 3 Leonas Valius, Pirminės sveikatos priežiūros įstaigų galimybės prisidėti prie visuomenės sveikatos gerinimo (2012 12 06);

[aplankyta 2017 03 14]. 4 Paulius Čelkis, „Visuomenės sveikatos priežiūra, kaip asmens teisės į sveikatą įgyvendinimo priemonė“, Visuomenės

sveikata (2010 Nr.1(48)), p. 11. 5 LR Konstitucija, Žin. (1992, Nr. 33-1014), 53 str. 6 Aušra Eigirdaitė ir kiti, „Širdies ir kraujagyslių bei onkologinių ligų prevencinių programų įgyvendinimas pirminės asmens

sveikatos priežiūros grandyje gydytojų požiūriu“, Visuomenės sveikata (2013, Nr. 2(61)), p. 23. 7 Iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų apmokamos prevencinės patikros programos, tokios kaip: gimdos kaklelio,

krūties vėžio, širdies ir kraujagyslių ligų, priešinės liaukos vėžio, storosios žarnos vėžio, vaikų dantų dengimo silantais

programos. 8 Council of the European Union. Council Recommendation of 2 December 2003 on cancer screening (2003/878/EC). Official

Journal of European Union (2003, L327:34-8), mintis tekste: Žr. išnašą 6: Aušra Eigirdaitė ir kiti, p. 23. 9 Vilma Rastenienė, Loreta Lastauskienė, „Pacientų, patenkančių į rizikos veiksnių grupę, požiūris į širdies ir kraujagyslių

ligas bei širdies ir kraujagyslių ligų prevencines programas”, Sveikatos mokslai (2015, Nr. 25(5)), p. 42.

7

profilaktinėmis priemonėmis,10 Lietuvos Respublikos Vyriausybė kaip vieną iš prioritetinių krypčių

sveikatos apsaugos politikos srityje 2017 m. veiklos programoje nurodė, jog didesnis dėmesys bus

skiriamas profilaktinėms priemonėms įgyvendinti.11

Nepakankamas profilaktinių priemonių taikymas kelia probleminį klausimą, ar subjektai,

kuriems numatytos profilaktinių priemonių taikymo pareigos, tinkamai jas atlieka. Valstybė profilaktinių

priemonių taikymo pareigas teisės aktais numato asmens sveikatos priežiūros specialistams ir

visuomenės sveikatos priežiūros specialistams, kurių veiklas orientuoja į bendro tikslo siekimą –

sveikesnę visuomenę. Pareiga rūpintis savo sveikata, taip pat įtvirtinta įstatymiškai.12 Todėl būtina

nustatyti, kada pats asmuo yra atsakingas už savo sveikatos išsaugojimą taikant profilaktines priemones

bei kada valstybės garantuojama sveikatos sistema turi prisiimti atsakomybę, siekiant išsaugoti asmens

sveikatą. Bet koks pažeidimas teikiant sveikatos priežiūros paslaugas gali sukelti žalą asmens sveikatai,

todėl yra svarbu nustatyti paties asmens ir sveikatos priežiūros specialistų atsakomybės santykį taikant

profilaktines priemones, kad kilus žalai, nukentėjusio asmens teisėti interesai būti apginti.

Mokslinėje literatūroje profilaktinių priemonių taikymas daugiausiai analizuojamas etikos

aspektu, siekiant atskleisti asmens autonomijos principo bei valstybės galios priimti įpareigojančias

normas santykį.13 Tačiau klausimas, kam kiltų atsakomybė už žalą konkretaus asmens sveikatai netaikius

profilaktinių priemonių, nėra išnagrinėtas nei mokslinėje literatūroje, nei teismų praktikoje, kas

pagrindžia šios temos naujumą.

Nagrinėjama problema. Šiame magistriniame darbe nagrinėjama problema, jog dabartinis

teisinis reguliavimas Lietuvoje nenumato teisinio aiškumo dėl atsakomybės už žalą, kilusią

privalomuoju sveikatos draudimu apdrausto asmens sveikatai dėl profilaktinių priemonių netaikymo.

Magistrinio darbo tyrimo objektas – profilaktinių priemonių sveikatos išsaugojimui ir

atsakomybės už jų taikymą teisinis reguliavimas, moksliniai šaltiniai ir teismų praktika.

Magistrinio darbo tikslas – išanalizuoti ir nustatyti subjektus, atsakingus konkretaus asmens

atveju už profilaktinių priemonių sveikatos išsaugojimui taikymą, kai asmuo yra apdraustas

privalomuoju sveikatos draudimu Lietuvoje.

10 Romualdas Gurevičius, Jolanta Valentienė, Sandra Kutkaitė, „Lietuvos gyventojų požiūris į pirminės, antrinės profilaktikos

ir sveikatos stiprinimo priemones, taikomas poliklinikose“, Visuomenės sveikata (2012, Nr. 4(59)), p. 45. Pažymėta, jog

profilaktinėmis priemonėmis naudojasi nepakankamai asmenų, kas trukdo mažinti gyventojų sergamumą. 11 Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos, LR Seimo nutarimas, TAR (2016, Nr. 28737), 41 punktas. 12 Žr. išnašą 1: LR Sveikatos sistemos įstatymas, 85 str. 1 d. numato gyventojo pareigą rūpintis sveikata; LR Pacientų teisių

ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas, Žin. (1996, Nr. 102-2317), (Suvestinė redakcija nuo 2016 01 01), 12 str. numato

pareigas pacientams, be kita ko, ir rūpintis savo sveikata. 13 Sarah Conly, „The right to preventive health care”, Theoretical Medicine and Bioethics (2016, Nr. 37), p. 307–321.

8

Siekiant aukščiau nurodyto tikslo, iškelti šie uždaviniai:

1. Apibrėžti profilaktinių priemonių sveikatos išsaugojimui taikymo teisinį reglamentavimą.

2. Išanalizuoti ar asmens sveikatos priežiūros specialistų ir visuomenės sveikatos priežiūros

specialistų teikiamų profilaktinių paslaugų teisinis reguliavimas užtikrina šių paslaugų prieinamumą

konkrečiam asmeniui.

3. Ištirti ar teisės aktai nustato tarpsektorinį bendradarbiavimą tarp asmens sveikatos

priežiūros specialistų ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistų siekiant asmens sveikatos

išsaugojimo.

4. Nustatyti, kas yra atsakingas už profilaktinių priemonių taikymą asmeniui, apdraustam

privalomuoju sveikatos draudimu Lietuvoje bei parengti rekomendacijas dėl profilaktinių priemonių

taikymo reglamentavimo.

Magistriniame darbe naudojami metodai: dokumentų turinio analizė, mokslo šaltinių

analizė, teismų praktikos analizė, sisteminė analizė, loginė analizė, lyginamoji analizė, hipotetinių

situacijų analizė.

9

1. PROFILAKTINIŲ PRIEMONIŲ SVEIKATOS IŠSAUGOJIMUI

TAIKYMO TEISINIS REGULIAVIMAS

Šiame skyriuje atliekant mokslinių šaltinių, teismų praktikos, tarptautinių bei nacionalinių

dokumentų turinio analizę, bus atskleistas profilaktinių priemonių sveikatos išsaugojimui taikymo

teisinis reglamentavimas. Pirmoje šio skyriaus dalyje bus analizuojamas teisės į sveikatos priežiūrą

turinys ir jos reglamentavimas. Antroje dalyje remiantis teisės aktų ir mokslinių šaltinių analize bus

paaiškinta profilaktinių priemonių taikymo apimtis ir reguliavimas, apibrėžiant jų sąvoką. Trečioje dalyje

bus aptariamos privalomojo sveikatos draudimo garantijos ir teisinis reguliavimas. Tokiu būdu bus

pasiektas vienas iš iškeltų uždavinių - apibrėžtas profilaktinių priemonių sveikatos išsaugojimui taikymo

teisinis reglamentavimas.

1.1. Teisės į sveikatos priežiūrą turinys ir teisinis reguliavimas

Pasaulio sveikatos organizacijos (toliau – PSO) Konstitucijoje įtvirtinta, kad kiekvieno žmogaus

prigimtinė teisė – siekti kuo aukščiausio sveikatos lygio, o teisė į sveikatą įpareigoja valstybes, tarp kurių

yra ir Lietuva, sukurti sąlygas kiekvienam asmeniui būti kuo įmanoma sveikesniam.14 Lietuvos

Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta nuostata, jog „[v]alstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja

medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus”15 leidžia teigti, jog valstybė prisiima įsipareigojimą

sukurti tokį teisinį reguliavimą, kad kiekvienam asmeniui būtų sudarytos sąlygos gauti ne tik tinkamą

gydymą susirgus, tačiau ir sveikatos priežiūrą, leidžiančią išvengti susirgimų. V. Birmontas teisę į

sveikatos priežiūrą apibūdina „ne tik kaip konkre[čią] asmens teis[ę], bet kartu ir kaip programinio

pobūdžio valstybės pareig[ą], kuri kyla iš konstitucinio socialinės valstybės principo“.16 Valstybės

vaidmenį, įgyvendinant asmens teisę į sveikatos apsaugą, yra įtvirtinęs ir Lietuvos Respublikos

Konstitucinis teismas, nurodydamas, jog „[į]gyvendinant konstitucinę valstybės priedermę rūpintis

žmonių sveikata, inter alia užtikrinti medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus, turi būti sukurta

veiksminga sveikatos apsaugos sistema, sudarytos deramos sąlygos jai veikti“.17 Be to, Lietuvos

14 World Health Organization, Health and human rights. Fact sheet No. 323 (2015);

[aplankyta 2017 01 20]. 15 Žr. išnašą 5: LR Konstitucija, 53 str. 16 Vytautas Birmontas, „Teisė į sveikatos priežiūros paslaugas kaip konstitucinė teisė”, Sveikatos politika ir valdymas (2013,

Nr. 1(5)), p. 30-31. 17 LR Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo

įstatymo, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo, Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo

įstatymo ir jo pakeitimo įstatymo kai kurių nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Žin. (2013, Nr. 52-2604).

10

Aukščiausiojo teismo praktikoje sveikata yra pripažįstama kaip „viena didžiausių socialinių ekonominių

vertybių“.18 Taigi, valstybė turi užtikrinti, jog kiekvieno asmens teisė į sveikatos apsaugą nebus pažeista,

o asmuo turės galimybę pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis.

Asmens teisė į sveikatos priežiūrą apibrėžiama ne tik nacionaliniais teisės aktais. Ši asmens teisė

įtvirtinta ir tarptautiniuose dokumentuose, todėl vertinant jos turinį, didelę reikšmę turi ir tarptautiniai

teisės aktai.19 Teisė į fizinę bei psichinę sveikatą pripažįstama ir Jungtinių Tautų priimtame

Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte.20 Platų šios teisės išaiškinimą yra

pateikusi Jungtinių Tautų Ekonomikos ir socialinė taryba, pažymėdama, jog šis teiginys negali būti

suprastas kaip teisė būti sveikam, nes fiziniai, genetiniai ar gyvensenos veiksniai gali nulemti tam tikrus

įgimtus ar įgytus sveikatos sutrikimus, kurių kontroliuoti valstybė nėra pajėgi.21 Audrey R. Chapman,

viena iš eksperčių, prisidėjusių prie minėto išaiškinimo išleidimo, teisę į sveikatą pavadino

besiformuojančia žmogaus teise, kurios turinio aiškinimas nuolatos vystosi.22 Remiantis Jungtinių Tautų

Ekonomikos ir socialinės tarybos išaiškinimu, teisė į sveikatą apibrėžiama dviem svarbiais elementais –

laisvėmis ir teisėmis.23 Laisvė suprantama kaip savo sveikatos ir kūno kontroliavimas, įskaitant

seksualinę ir reprodukcinę laisvę, nebūti kankinamam ar gydomam be sutikimo, o teisės apima sveikatos

apsaugos sistemą, kurioje asmenys turi lygias galimybes naudotis suteikiamomis paslaugomis ir

ištekliais, kad galėtų realizuoti savo teisę į aukščiausio pasiekiamo lygio sveikatą.24 Matyti, jog minėtos

nuostatos apima tiek asmens fizines savybes, tiek ir valstybės įsipareigojimą sukurti sveikatos sistemą,

remiantis turimais ištekliais. Todėl teisė į sveikatą turi būti suprantama kaip teisė į išteklių, prekių,

paslaugų ir sąlygų įvairovę, reikalingą pasiekti aukščiausią įmanomą sveikatos lygį.25 Teisės į sveikatos

priežiūrą turinys apima ne tik gydymą, tačiau ir sveikatos išsaugojimą – šis išskyrimas matomas ES teisės

aktuose, nustatant jog „[k]iekvienas turi teisę į profilaktinę sveikatos priežiūrą ir teisę į gydymą

nacionalinių teisės aktų ir praktikos nustatyta tvarka“.26 Konstitucinio teismo jurisprudencijoje taip pat

akcentuotas valstybės įsipareigojimas suteikti ne tik pagalbą susirgus, bet ir pareiga „saugoti asmenis

18 G. P. p. Lietuvos Respubliką, LR Aukščiausiasis teismas, (2015, Nr. 3K-3-604-219/2015). 19 Toma Birmontienė, „Health legislation in Eastern European Countries: the Baltic States“, European Journal of Health Law

(2004, Nr. 11), p. 77-86, mintis tekste: Žr. išnašą 4: Paulius Čelkis, p. 10. 20 Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas, Žin. (2002, Nr. 77-3290), 12 str. 21 UN Committee on Economic, Social and Cultural Rights (CESCR), General Comment No. 14: The Right to the Highest

Attainable Standard of Health (Art. 12 of the Covenant), (2000-08-11, E/C.12/2000/4);

[aplankyta 2017-02-03], 8-9 str. 22 Audrey R. Chapman, Global health, human rights and the challenge of neoliberal policies (New York: Cambridge

University Press, 2016), p. 2. 23 Žr. išnašą 21: UN Committee on Economic, Social and Cultural Rights (CESCR), 8 str. 24 Ten pat, 8 str. 25 Ten pat, 9 str. 26 Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (2012/C) OL (326/391), 35 str.

11

nuo grėsmių sveikatai“.27 Taigi, sveikatos priežiūrai tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygiu, nustatomos

ribos, apimančios ne tik ligų gydymą, bet ir sveikatos išsaugojimą taikant profilaktines priemones.28

Išanalizavus teisės į sveikatos priežiūrą turinį, darytina išvada, jog valstybė turi pareigą sukurti

sistemą, kurioje asmenys galėtų pasinaudoti ne tik gydymo paslaugomis, bet turėtų galimybę ir išsaugoti

sveikatą kuo ilgesnį laiką naudojantis valstybės suteikiamomis sveikatos priežiūros paslaugomis. Viena

iš sudėtinių teisės į sveikatos priežiūrą garantijų asmenims – profilaktinių priemonių taikymas. Taigi,

toliau nagrinėjamas profilaktinių priemonių turinys ir jų taikymo reglamentavimas.

1.2. Profilaktinių priemonių taikymo turinys ir įgyvendinimo teisinis

reguliavimas

Ne mažiau nei gydymas, svarbus kitas medicinos tikslas – siekis išvengti ligų, kuris praktikoje

įgyvendinamas taikant profilaktines priemones. PSO profilaktiką įvardina kaip priemones, apsaugančias

asmenis ir visuomenę nuo ligų grėsmės ir rizikos veiksnių bei išskiria į pirminę (sveikos gyvensenos

mokymas, informavimas apie rizikos veiksnius, burnos higiena, skiepai, etc.) ir antrinę (atrankiniai

sveikatos patikrinimai, diagnostika, vaistų skyrimas).29 Mokslinėje literatūroje profilaktika skirstoma į

pirmapradę, pirminę, antrinę ir tretinę.30 Pirmapradė profilaktika – skirta išsiaiškinti ir šalinti rizikos

veiksnius.31 Pirminė profilaktika surpantama kaip mokymas apie sveiką gyvenseną, bei apima

skiepijimą.32 Antrinė profilaktika – skirta organizuotiems patikrinimams, skirtiems tam tikroms grupėms

žmonių, siekiant anksti nustatyti ligas.33 Tretinė profilaktika skirta sulėtinti ligos vystymąsi ir skirti

reikalingą gydymą.34 Taikant profilaktines priemones, pavyzdžiui skiepus, žalos sveikatai galima

išvengti didelėms žmonių grupėms, t.y. užtikrinti visuomenės interesą būti apsaugotam nuo grėsmių

sveikatai, todėl už valstybėje formuojamą profilaktinių priemonių įgyvendinimą yra atsakingos valdžios

institucijos, iš kurių tikimąsi aktyvaus dalyvavimo ir vadovavimo.35 Įstatymų leidėjas įtvirtino, jog

27 LR Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo

pensijų įstatymo 30 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. redakcija), 32 straipsnio 4 dalies (2005 m. gegužės 19 d. redakcija)

atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Žin. (2009, Nr. 106-4434). 28 Žr. išnašą 12: LR Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas, 2 str. 8 d. Šiame straipsnyje apibrėžiant kokybiškas

sveikatos priežiūros paslaugas, akcentuojamas ne tik gydymas, bet ir sveikatos stiprinimas, ligų prevencija bei diagnostika. 29 World Health Organization, Health promotion and disease prevention through population-based interventions, including

action to address social determinants and health inequity, [aplankyta 2017 02 26]. 30 Žr. išnašą 10: Romualdas Gurevičius, Jolanta Valentienė, Sandra Kutkaitė, p. 33-34. 31 Ten pat, p. 33. 32 Ten pat, p. 34. 33 Ten pat, p. 34. 34 Ten pat, p. 34. 35 H. A. M. J. ten Have, R. H. J. ter Meulen, E. van Leeuwen, Medicinos etika (Vilnius: Charibdė, 2009), p. 395.

12

sveikatinimo veiklos tikslai, be kita ko, yra siekis, kad gyventojai nesirgtų bei išvengti neįgalumo ar net

mirties, taip pat ilginti sveiko gyvenimo trukmę bei kokybę.36 Taikant profilaktines priemones, ypatingai

ankstyvąją diagnostiką, yra išleidžiama mažiau lėšų asmenų gydymui, be to tai leidžia išsaugoti asmenų

sveikatą ilgesnį laiką.

Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad valstybės siekius išsaugoti asmens sveikatą riboja ne tik

finansiniai, žmogiškieji ir kiti faktoriai, bet ir valstybės pasirinkta sveikatos išsaugojimo priemonių

kryptis.37 Vadinasi, valstybei tenka atsakomybė ne tik reaguoti į rizikos veiksnius, bet atsižvelgiant į

vyraujančias aplinkybes, išskirti didžiausias grėsmes sveikatai ir sisteminiais veiksmais stengtis jas

pašalinti. Siekiant efektyviai organizuoti sveikatos priežiūrą, akcentuojama būtinybė didesnį dėmesį

skirti profilaktinių priemonių taikymui bei užtikrinti aktyvesnį asmenų kvietimą pasinaudoti

profilaktinėmis priemonėmis.38

Tarptautiniai teisės aktai inter alia nustato, kad valstybės, tarp kurių yra ir Lietuva, privalo

sureguliuoti valstybės viduje teisės aktus, siekiant sumažinti kūdikių mirčių skaičių, užtikrinti sveiką

augimą, gerinti aplinkos higieną, profesinių susirgimų išvengimą bei sudaryti sąlygas asmenims naudotis

medicininėmis paslaugomis.39 Lietuva, siekdama užtikrinti asmens teisę pasinaudoti profilaktine

priežiūra, įstatymais numato siektinas profilaktinių priemonių rūšis ir poįstatyminiais teisės aktais

reglamentuoja jų įgyvendinimo tvarką. Lietuvos Respublikos Sveikatos sistemos įstatymas (toliau – SSĮ)

numato prevencinės medicinos pagalbos turinį, kurį sudaro: „1) informacinės paslaugos ligų

profilaktikos klausimais, kurias privalo teikti visi asmens sveikatos priežiūros specialistai, 2) atskirų

asmenų grupių (atrankiniai) sveikatos patikrinimai, 3) užkrečiamųjų ligų imunoprofilaktika ir

chemioprofilaktika, 4) profilaktiniai patikrinimai”.40 Tuo tarpu visuomenės sveikatos priežiūra, be kita

ko, apima lėtinių, užkrečiamųjų ir psichikos ligų profilaktiką.41 Iš viso šio profilaktinių priemonių turinio

galima daryti išvadą, jog profilaktika yra visuma priemonių, skirtų išsaugoti asmens ir visuomenės

sveikatą.

Geriausiems rezultatams pasiekti, profilaktinių priemonių taikymo ribos neturi apsiriboti

asmens lygmeniu, bet turi būti siekiama apsaugoti ir visą visuomenę.42 Todėl analizuojant profilaktinių

36 Žr. išnašą 1: LR Sveikatos sistemos įstatymas, 4 str. 37 Paulius Čelkis, Visuomenės sveikatos priežiūros teisinis reguliavimas įgyvendinant teisę į sveikatos apsaugą, (daktaro

disertacija, Vilnius, MRU, 2011), p. 62–63. 38 Dėl Lietuvos sveikatos sistemos 2011–2020 metų plėtros metmenų patvirtinimo, LR Seimo nutarimas, Žin. (2011, Nr. 73-

3498). 39 Žr. išnašą 20: Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas, 12 str. 2 d. 40 Žr. išnašą 1: LR Sveikatos sistemos įstatymas, 17 str. 41 LR Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymas, Žin. (2002, Nr. 56-2225), (Suvestinė redakcija nuo 2017 05 01), 7 str. 3 d. 42 Giedrius Vanagas, Rugilė Ivanauskienė, Aušra Mickevičienė, Sveikatos stiprinimo ir ligų profilaktikos programų

vertinimas: metodinis leidinys/mokomoji knyga (Kaunas: Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, 2014), p. 11-12.

13

priemonių taikymą, bus gilinamąsi į asmens sveikatos priežiūrą, „kurios tikslas – laiku diagnozuoti

asmens sveikatos sutrikimus ir užkirsti jiems kelią, padėti atgauti ir sustiprinti sveikatą“43 ir visuomenės

sveikatos priežiūrą, „ kuri savo esme yra prevencinio pobūdžio ir ja siekiama ne tik sudaryti saugias

sveikatai tiek gyvenimo, tiek darbo sąlygas, bet ir užkirsti kelią galimiems susirgimams“.44 Matyti, jog

asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros sritys yra orientuotos į bendrą tikslą – kuo geresnę asmenų

sveikatą, nes valstybė, laiduodama sveikatos apsaugą, „turi pareigą saugoti asmenis nuo grėsmių

sveikatai“.45 Nustačius, jog profilaktinių priemonių taikymas patenka į dviejų sveikatos priežiūros

sektorių veiklą, asmens sveikatos priežiūros specialistų ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistų

pareigos ir šių sektorių veiklos reguliavimas taikant profilaktines priemones plačiau bus analizuojami

antrajame skyriuje.

Taigi, siekiant apsaugoti asmenis nuo ligų, yra svarbūs valstybės veiksmai bei kontrolė kuriant

ir įgyvendinant profilaktinių priemonių taikymą sveikatos priežiūros sistemoje. Nors profilaktinės

priemonės savo esme yra skirtos sveikiems asmenims, valstybėje veikianti sveikatos sistema ir joje

dirbantys specialistai turi sudaryti visas sąlygas, kad kuo daugiau asmenų pasinaudotų minėtomis

profilaktinėmis priemonėmis. Siekiant įgyvendinti šį tikslą bei išlaikyti funkcionuojančią sveikatos

priežiūros sistemą, svarbu analizuoti valstybėje veikiantį finansavimo modelį, nes „finansavimas yra

viena svarbiausių sveikatos sistemos funkcijų“.46 Todėl toliau darbe bus analizuojami Lietuvoje

veikiančio privalomojo sveikatos draudimo principai ir garantijos.

1.3. Privalomojo sveikatos draudimo garantijos asmenims taikant

profilaktines priemones

Nors valstybė laiduoja sveikatos priežiūrą asmenims, vis tik pareigą užtikrinti sveikatos

priežiūros paslaugų teikimą, galima priskirti tiek valstybei, tiek ir asmeniui: valstybei tenka pagrindinė

pareiga - užtikrinti veikiančią sveikatos sistemą, o atskiri individai turi prisidėti mokėdami mokesčius,

siekiant išlaikyti sveikatos priežiūros sistemą.47 Sveikatos draudimas yra svarbus veiksnys sveikatos

apsaugai, garantuojantis asmeniui, jog įvykus draudiminiam įvykiui – t.y. gydytojams diagnozavus

43 Žr. išnašą 1: LR Sveikatos sistemos įstatymas, 2 str. 1 p. 44 Žr. išnašą 4: Paulius Čelkis, p. 10. 45 Žr. išnašą 17: LR Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas; LR Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11

d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m.

birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Žin. (2009, Nr. 148-6632). 46 Dainora Bielsytė, Danguolė Jankausksienė, „Teisumas kaip svarbiausias sveikatos sistemos finansavimo principas“,

Sveikatos politika ir valdymas (2013, Nr. 1(5)), p. 47. 47 Matthew Liao, „Health (care) and human rights: A fundamental conditions approach“, Theoretical Medicine and Bioethics

(2016, Nr. 37), p. 269.

14

susirgimą ar sveikatos pablogėjimą48, juo bus tinkamai pasirūpinta, o už suteiktas sveikatos priežiūros

paslaugas jam mokėti nereikės.

ES kompetenciją organizuoti sveikatos draudimo sistemą palieka valstybėms narėms, vis tik ES

principai ir gairės daro didelį poveikį valstybėms narėms formuojant vidaus politiką49, kurioje

solidarumo principas vertinamas kaip vienas iš svarbiausių.50 Solidarumo principas, anot J. Juškevičiaus

„ Europoje turi apibrėžtą teisinę galią, kuri konkretizuojasi socialinių darinių ir jų narių

pareigomis“.51 Lietuvoje privalomojo sveikatos draudimo sistema taip pat paremta solidarumo ir

visuotinumo principais, kas reiškia, jog „visi Lietuvos Respublikos piliečiai ir užsieniečiai, nuolat

gyvenantys Lietuvoje, taip pat teisėtai dirbantys ir laikinai Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai privalo

mokėti sveikatos draudimo įmokas , o visiems apdraustiesiems garantuojamas vienodas sveikatos

priežiūros paslaugų prieinamumas“.52

Privalomasis sveikatos draudimas tai „valstybės nustatyta asmens sveikatos priežiūros ir

ekonominių priemonių sistema, garantuojanti privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamiems

asmenims, įvykus draudiminiam įvykiui, sveikatos priežiūros paslaugų teikimą bei išlaidų už suteiktas

paslaugas, vaistus ir medicinos pagalbos priemones kompensavimą.“53 Taigi, Lietuvoje įtvirtinus

privalomojo sveikatos draudimo sistemą, „prievolė mokėti įstatymo nustatytas privalomojo sveikatos

draudimo įmokas yra konstitucinė pareiga“.54 Tokiu būdu siekiama išsaugoti asmenų sveikatą, finansinę

naštą padalinant tarp plataus rato asmenų, iš kurių mokamų įmokų formuojamas privalomojo sveikatos

draudimo fondas. Daroma išvada, jog valstybė turi užtikrinti asmens teisę pasinaudoti sveikatos

priežiūros paslaugomis, kiek tai leidžia finansiniai valstybės ištekliai. Vis tik didesnis lėšų skyrimas

profilaktinėms priemonėms, yra racionalus sprendimas, siekiant sumažinti valstybės patiriamas asmenų

gydymo išlaidas.

Analizuojant privalomojo sveikatos draudimo garantuojamų profilaktinių priemonių turinį, t.y.

kokių profilaktinių paslaugų teikimas numatytas asmeniui, kuris ar už kurį valstybei yra mokamos

privalomojo sveikatos draudimo įmokos55, svarbu paminėti Lietuvos Respublikos Sveikatos draudimo

48 LR Sveikatos draudimo įstatymas, Žin. (1996, Nr. 55-1287), (Suvestinė redakcija nuo 2017 01 01), 5 str. 49 Rūta Janeckaitė, „Sveikatos priežiūra pagal Europos Sąjungos vidaus rinkos teisę“, Teisė (2015, Nr. 97), p. 135. 50 Indrė Špokienė, „Solidarumo principo turinys ir vaidmuo sveikatos priežiūros teisinio reguliavimo srityje“, Jurisprudencija

(2010, Nr. 3(121)), p. 332. 51 Jonas Juškevičius, „Teisės principų taikymas norminant sveikatos priežiūros sritį”, Jurisprudencija (2008, Nr. 12(114)), p.

15. 52 Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Apie draustumą PSD (2015 01 28);

[aplankyta 2017 02 26]. 53 Žr. išnašą 48: LR Sveikatos draudimo įstatymas, 2 str. 5 d. 54 Žr. išnašą 17: LR Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas. 55 Žr. išnašą 48: LR Sveikatos draudimo įstatymas, 6 str. numato draudžiamų ir apdraustų privalomuoju sveikatos draudimu

asmenų sąrašą. Pažymėtina, jog apdraustieji yra tie Lietuvos gyventojai, kurie arba patys moka, arba už juos yra mokamos

15

įstatymo (toliau – SSĮ) 9 straipsnį, kurio 2-oje dalyje numatyta, kad iš privalomojo sveikatos draudimo

fondo apmokama: „1) informacinės paslaugos ligų profilaktikos klausimais ir 2) Sveikatos apsaugos

ministerijos nustatyti draudžiamųjų sveikatos profilaktiniai patikrinimai“.56 Paminėtina, jog Lietuvoje

vykdomos prevencinės programos suteikia galimybę nemokamai išsitirti dėl gimdos kaklelio vėžio,

krūties vėžio, priešinės liaukos vėžio ir storosios žarnos vėžio bei širdies ir kraujagyslių ligų, taip pat

padengti vaikų krūminius dantis silantais, kurie apsaugo nuo ėduonies.57 Kitas svarbus privalomojo

sveikatos draudimo garantas – skiepai, kaip viena iš efektyviausių kovos su užkrečiamomis ligomis

formų. Valstybė negarantuoja visų nemokamų skiepų, todėl aptartini tik tie, kurie patenka į privalomojo

sveikatos draudmo apimtis. Daugiausiai dėmesio skiriama vaikų skiepijimams, kurie yra patvirtinti

Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – SAM) priimtame vaikų skiepijimo

kalendoriuje.58 Nacionalinės 2014-2018 metų imunoprofilaktikos programoje yra pateiktas skiepų,

apmokamų valstybės lėšomis sąrašas, kuriame yra išskiriamos asmenų grupės ir atitnkamai nurodomos

vakcinos, kuriomis asmenys skiepijami valstybės lėšomis.59

Taigi, valstybės garantuojama sveikatos priežiūra asmenims, be kita ko, apima ir „

sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo šaltinių institucinės sistemos įtvirtinimą“.60 Privalomasis

sveikatos draudimas garantuoja asmenims, jog siekiant išsaugoti sveikatą, jie galės pasinaudoti

diagnostinėmis ir imunoprofilaktinėmis priemonėmis, kad pasiektų aukščiausią savo sveikatos lygį ir

laiku užkirstų kelią ligoms.

privalomojo sveikatos draudimo įmokos. Pavyzdžiui, už vaikus, pensininkus, bedarbius (užsiregistravusius darbo biržoje),etc.

sumoka valstybė. 56 Žr. išnašą 48: LR Sveikatos draudimo įstatymas, 9 str. 2 d. 57 Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Ar žinote, ką garantuoja privalomasis sveikatos draudimas?

(2016); [aplankyta 2017 03

02]. 58 Dėl Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendoriaus patvirtinimo, LR Sveikatos apsaugos ministro

įsakymas, TAR (2015, Nr. 9335). 59 Dėl Nacionalinės imunoprofilaktikos 2014-2018 metų programos patvirtinimo, LR Sveikatos apsaugos ministro įsakymas,

TAR (2014, Nr. 61), (Suvestinė redakcija nuo 2016 05 20), 12 str. numatyta, jog vaikai skiepijami nuo tuberkuliozės, hepatito

B, kokliušo, difterijos, stabligės, B tipo Haemophilus influenzae infekcijos, poliomielito, pneumokokinės infekcijos, tymų,

epidemimio parotito, raudonukės, 11 metų mergaitės skiepijamos žmogaus papilomos viruso vakcina, traumas patyrę asmenys

skiepijami nuo stabligės, nukentėję nuo pasiutusių gyvūnų - nuo pasiutligės, nuo gripo skiepijami gripo rizikos grupėms

priklausantys asmenys, o vyresni nei 25 metų asmenys kas 10 metų skiepijimi nuo difterijos ir stabligės. 60 Žr. išnašą 16: Vytautas Birmontas, p. 41.

16

2. ASMENS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS SPECIALISTŲ IR

VISUOMENĖS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS SPECIALISTŲ, ATSAKINGŲ UŽ

PROFILAKTINIŲ PRIEMONIŲ TAIKYMĄ PAREIGOS IR

BENDRADARBIAVIMAS

Siekiant nustatyti subjektus, kurie yra atsakingi už profilaktinių priemonių taikymą, pirmoje ir

antroje šio skyriaus dalyse atitinkamai bus nagrinėjamas asmens sveikatos priežiūros specialistų ir

visuomenės sveikatos priežiūros specialistų pareigų turinys bei jų teikiamų paslaugų pagal jų veiklą

reglamentuojančius teisės aktus prieinamumas asmeniui. Trečioje šio skyriaus dalyje bus nagrinėjamas

šių sveikatos priežiūros specialistų bendradarbiavimas. Tokiu būdu bus pasiekti antrasis ir trečiasis šiame

darbe nustatyti uždaviniai.

2.1. Asmens sveikatos priežiūros specialistų pareigų turinys taikant

profilaktines priemones ir šių priemonių prieinamumas asmeniui

Asmens sveikatos priežiūra organizuojama trimis lygiais: pirminiu, antriniu ir tretiniu.61 Pirminė

asmens sveikatos priežiūra62 „[v]ykdo sveikatos mokymus, ligų profilaktiką, sveikatos problemų

sprendimą ir lėtinėmis ligomis sergančių pacientų priežiūrą“63. Asmuo, norėdamas pasinaudoti antrinio

ir tretinio lygio specialistų paslaugomis, pirmiausiai turi kreiptis į pirminės asmens sveikatos priežiūros

specialistus. Todėl siekiant apibrėžti subjektus, kuriems taikoma atsakomybė už profilaktinių priemonių

taikymą, šiame darbe bus analizuojamas būtent pirminės asmens sveikatos priežiūros turinys, kurioje

svarbiausias vaidmuo rūpinantis asmenų sveikata tenka šeimos gydytojui, dirbančiam su bendrosios

praktikos slaugytoju. Pirminės asmens sveikatos priežiūros svarba siekiant išvengti ligų, užsiimant

sveikatos skatinimu ir profilaktinių priemonių taikymu, išdėstyta Alma Atos deklaracijoje dar 1978

metais.64 Lietuvoje įstatymų leidėjas taip pat akcentuoja pirminės asmens sveikatos svarbą, grindžiamą

61 Žr. išnašą 1: LR Sveikatos sistemos įstatymas, 12 str. 2 d. 62 Dėl Pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo ir apmokėjimo tvarkos aprašo bei Pirminės

ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugų ir bazinių kainų sąrašo tvirtinimo, LR Sveikatos apsaugos ministro

įsakymas, Žin. (2005, Nr. 143-5205), (Suvestinė redakcija nuo 2017 04 01), 1 skyriuje nurodyta, jog pirminei ambulatorinei

asmens sveikatos priežiūrai priskiriami šeimos gydytojai, bendrosios praktikos slaugytojai, bendruomenės slaugytojai ir

akušeris. Taip pat išskiriama priminė ambulatorinė odontologinė sveikatos priežiūra ir pirminė ambulatorinė psichikos

sveikatos priežiūra. 63 Leonas Valius, Pirminės sveikatos priežiūros įstaigų galimybės prisidėti prie visuomenės sveikatos gerinimo (2012);

[aplankyta 2017 03 14]. 64 Declaration of Alma-Ata, International Conference on Primary Health Care, Alma-Ata, USSR, 6-12 (1978).

https://www.e-tar.lt/portal/legalAct.html?documentId=TAR.ECA3E41BD530

17

siekiu didinti „ profilaktikos priemonių efektyvumą, plačiau taikyti tikslines visuomenės sveikatos

stiprinimo priemones“.65

Teisės aktai numato, jog asmuo gali pasirinkti įstaigą, teikiančią sveikatos priežiūros paslaugas

bei šeimos gydytoją.66 Tokia asmens teisė yra sąlygota plačios šeimos gydytojo kompetencijos,

numatytos Lietuvos medicinos normoje MN 14:2005 „Šeimos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija

ir atsakomybė“67 (toliau – šeimos gydytojo norma). Pagal ją šeimos gydytojas privalo „atlikti

bendruomenės sveikatos priežiūrą, , savarankiškai diagnozuoti ligas, gydyti pacientus, ,

rekomenduoti profilaktikos priemones, , paciento tyrimo, gydymo, profilaktinio darbo rezultatus

įrašyti į medicinos dokumentus, propaguoti sveiką gyvenseną, sveikatos ugdymo ir ligų profilaktikos

priemones, bendradarbiauti su kitais darbuotojais, atliekančiais pirminę asmens sveikatos priežiūrą,

“68, „sudaryti tyrimų planą ir paaiškinti jį pacientui, , mokyti pacientus profilaktikos

įgūdžių.“69 Turi gebėti atlikti „ligų profilaktiką, bendrųjų rizikos veiksnių mažinimą, sveikos gyvensenos

principus ir sveikatos mokymo metodikas, profesinių ligų , užkrečiamųjų ligų , onkologinių

ligų profilaktiką“70, profilaktinius vaikų ir suaugusiųjų skiepijimus.71 Iš viso to matyti, jog asmens

sveikatos priežiūros specialistų paslaugų teikimas yra nukreiptas į asmenį.72

Šeimos gydytojas dirba kartu su bendrosios praktikos slaugytoju, kurio kompetencijai, be kita

ko, priskiriamas slaugos paslaugų teikimas73. Slauga suprantama kaip „asmens sveikatos priežiūros dalis,

apimanti sveikatos ugdymą, stiprinimą ir išsaugojimą, ligų ir rizikos veiksnių profilaktiką “. 74 Be

to, bendrosios praktikos salugytojo kompetencija apima ir asmenų skiepijimą.75 Taigi, daugelis šeimos

gydytojo bei bendrosios praktikos slaugytojo pareigų, susijusių su profilaktiniu darbu, yra tapačios.

Reikia atsižvelgti, jog asmuo į šeimos gydytoją kreipiasi dažniausiai sirgdamas ir pagrindinė šeimos

gydytojo, kaip specialisto kompetencija yra nukreipiama į jau esančių ligų gydymą. Atlikti tyrimai rodo,

65 Dėl valstybės pažangos strategijos „Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ patvirtinimo, LR Seimo nutarimas, Žin.

(2012, Nr. 61-3050), 5.9.1. punktas. 66 Žr. išnašą 12: LR Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas, 4 str. 67 Dėl Lietuvos medicinos normos MN 14:2005 „Šeimos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“

patvirtinimo, LR Sveikatos apsaugos ministro įsakymas, Žin. (2006, Nr. 3-62), (Suvestinė redakcija nuo 2014 05 01). 68 Ten pat, 11 punktas. 69 Ten pat, 12 punktas. 70 Ten pat, 13.2 punktas. 71 Ten pat, 31.38 punktas. 72 Žr. išnašą 10: Romualdas Gurevičius, Jolanta Valentienė, Sandra Kutkaitė, p. 33. 73 Dėl Lietuvos medicinos normos MN 28:2011 „Bendrosios praktikos slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir

atsakomybė“ patvirtinimo, LR Sveikatos apsaugos ministro įsakymas, Žin. (2011, Nr. 72-3490), (Suvestinė redakcija nuo

2015 08 04), 10.3 punktas. 74 Ten pat, 4 punktas. 75 Ten pat, 15.3.50 punktas.

18

jog profilaktikai šeimos gydytojai skiria tik apie 5,3 proc. darbo laiko76, taigi dažnai nespėja tinkamai

informuoti asmenis apie profilaktinių priemonių taikymą.77 Mokslinėje literatūroje nurodoma, jog jei

gydytojui trūksta laiko atlikti jo kompetencijai priskirtas funkcijas, vadinasi, sveikatos sistemos

formuotojai netinkamai reguliuoja šio specialisto darbo apimtis.78 Lietuvoje teisės aktai numatydami

tapačias funkcijas profilaktinių priemonių taikyme kartu dirbantiems minėtiems subjektams, įgalina

šeimos gydytoją dalį savo funkcijų perkelti bendrosios praktikos slaugytojui, kuris gali informuoti

pacientą apie vykdomas prevencines programas ar skatinti sveiką gyvenseną. „Slaugytoj[u]i suteikiant

daugiau pareigų ir atsakomybės gaunama dviguba nauda: dėl sutaupomo gydytojo laiko gerėja jo

prieinamumas bei pacientams suteikiama daugiau prevencinių paslaugų.“79 Siekiant nustatyti, kada

pirminės asmens sveikatos priežiūros specialistai gali atsakyti už žalą asmens sveikatai netaikius

profilaktinių priemonių, šiame darbe pakanka analizuoti būtent šeimos gydytojų pareigas, kurių

atsakomybė dirbant su konkrečiu asmeniu yra didesnė, sąlygota plačios šeimos gydytojo kompetencijos

ne tik diagnozuojant ir gydant ligas, bet ir identifikuojant rizikos veiksnius atsižvelgiant į konkretaus

asmens ligos istoriją bei koordinuojant jo gydymo bei sveikatos priežiūros eigą.

Nagrinėjant pirminės asmens sveikatos priežiūros specialistų taikomas profilaktines priemones,

be skiepų ir profilaktinių patikrinimų, svarbu išskirti prevencines patikros programas, finansuojamas

privalomojo sveikatos draudimo lėšomis. Sveikatos sistemos prioritetinės kryptys turėtų būti

formuojamos pagal šalyje vyraujančias didžiausias grėsmes sveikatai, todėl valstybė didesnį dėmesį

turėtų skirti lėtinių širdies ir kraujagyslių ligų bei vėžinių susirgimų valdymui, kadangi šios ligos

Lietuvoje yra viena svarbiausių sveikatos problemų80, o visoje Europoje apie 80 % mirčių taip pat

sąlygotos lėtinių ligų.81 Prie teikiamų profilaktinių priemonių pirminėje sveikatos priežiūros grandyje

76 Kęstutis Štaras, Daiva Čepuraitė, Renata Kudukytė-Gasperė, „Ambulatorinėje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje

dirbančių sveikatos priežiūros specialistų darbo laiko paskirstymo tyrimas“, Sveikatos politika ir valdymas (2013, Nr. 1(5)),

p. 168. 77 Truls Østbye et al., „Is There Time for Management of Patients With Chronic Diseases in Primary Care?“, Annals of Family

Medicine (2005, Nr. 3(3)), p. 213. 78 Viktoras Justickis, Algimantas Jasulaitis, „Teisinių reikalavimų gydytojui įvykdomumo įvertinimas“, Sveikatos politika ir

valdymas (2011, Nr. 1(3)), p. 119. 79 Arnoldas Jurgutis, Vaida Juknevičiūtė, „Besikeičiantis sveikatos priežiūros vaidmuo valdant lėtines neinfekcines ligas“,

Visuomenės sveikata (2012, priedas Nr. 1), p. 9. 80 Ten pat, p. 5. 81 World Health Organization, Integrated surveillance of noncommunicable diseases: A European Union - WHO project

(2015); [aplankyta 2017 03

21], p. 5.

19

priskiriamos šalyje šiuo metu vykdomos: gimdos kaklelio,82 krūties vėžio,83 širdies ir kraujagyslių ligų,84

priešinės liaukos vėžio,85 storosios žarnos vėžio86 prevencinės programos. Siekiant išsitirti pagal šias

programas, visų pirma reikia kreiptis į savo šeimos gydytoją. Prevencinės programos skirtos tam tikroms

amžiaus grupėms, kurioms kyla didžiausia rizika sirgti minėtomis ligomis, siekiant išvengti susirgimo

bei pailginti sveiko gyvenimo trukmę, kuri Lietuvoje yra viena iš mažiausių visoje Europoje.87 Šeimos

gydytojas, įvertindamas asmens sveikatos būklę bei atsižvelgdamas į jo fizines savybes, turi

rekomenduoti asmeniui reikalingus tyrimus, taigi, šio specialisto kompetencija yra orientuojama ne tik į

gydymą, bet ir siekį užkirsti ligą ankstyvoje stadijoje. Šeimos gydytojas konsultuoja asmenį

atsižvelgdamas į jo sveikatai žalingus rizikos veiksnius bei gali paskatinti imtis reikalingų priemonių jų

išvengti.88 Tam, kad profilaktinių priemonių pagalba būtų galima išvengti šių ligų, informacija apie

prevencines programas turi pasiekti kiekvieną asmenį, kuriam jos skirtos. Gerėjant sveikatos rodikliams

dėl išvengiamų ligų skaičiaus, mažėja ir valstybės patiriamos išlaidos asmenų gydymui.

Taigi, išanalizavus teisės aktus, reglamentuojančius pirminės asmens sveikatos priežiūros

specialistų veiklą, matyti, jog šių specialistų funkcijos apima ne tik gydymo paslaugų teikimą susirgus,

tačiau ir ilgalaikę asmens sveikatos priežiūrą, siekiant kontroliuoti susirgimus ir sudaryti sąlygas

mėgautis gyvenimo kokybe kuo įmanoma ilgiau.89 Šių specialistų darbas yra nukreiptas į asmenį ir

sprendžia jo sveikatos problemas taigi ir teikiama informacija pasiekia konkretų asmenį. Pirminės

asmens sveikatos priežiūros specialistų pareigos taikant profilaktiką yra itin plačios – apima skiepus,

sveikos gyvensenos ugdymą, profilaktinius patikrinimus bei prevencinių programų, skirtų atrankinėms

grupėms įgyvendinimą.

82 Dėl Gimdos kaklelio piktybinių navikų prevencinių priemonių, apmokamų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo

biudžeto lėšų, finansavimo programos patvirtinimo, LR Sveikatos apsaugos ministro įsakymas, Žin. (2004, Nr. 104-3856),

(Suvestinė redakcija nuo 2016 07 01). Ši prevencinė programa skirta 25-60 metų moterims. 83 Dėl atrankinės mamografinės patikros dėl krūties vėžio finansavimo programos patvirtinimo, LR Sveikatos apsaugos

ministro įsakymas, Žin. (2005, Nr. 117-4249), (Suvestinė redakcija nuo 2016 07 01). Ši prevencinė programa skirta 50-69

metų moterims. 84 Dėl asmenų, priskirtinų širdies ir kraujagyslių ligų didelės rizikos grupei, atrankos ir prevencijos priemonių finansavimo

programos patvirtinimo, LR Sveikatos apsaugos ministro įsakymas, Žin. (2005, Nr. 145-5288), (Suvestinė redakcija nuo 2016

07 01). Ši prevencinė programa skirta 40-55 metų vyrams ir 50-65 metų moterims. 85 Dėl Priešinės liaukos vėžio ankstyvosios diagnostikos finansavimo programos patvirtinimo, LR Sveikatos apsaugos

ministro įsakymas, Žin. (2005, Nr. 152-5617), (Suvestinė redakcija nuo 2017 01 01). Ši prevencinė programa skirta 50-75

metų vyrams bei vyrams nuo 45 m. jei jų tėvai ar broliai sirgo priešinės liaukos vėžiu. 86 Dėl Storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos finansavimo programos patvirtinimo, LR Sveikatos apsaugos ministro

įsakymas, Žin. (2009, Nr. 79-3321), (Suvestinė redakcija nuo 2016 07 01). Ši prevencinė programa skirta 50-74 metų vyrams

ir moterims. 87 Lina Jankauskienė, Lolita Rapolienė, „Bendruomenės slaugytojo ir šeimos globėjo partnerystė“, Visuomenės sveikata

(2016, priedas Nr. 2), p. 10. 88 Žr. išnašą 79: Arnoldas Jurgutis, Vaida Juknevičiūtė, p. 7. 89 Cindy L K Lam, „The role of the family doctor in the era of multi-disciplinary primary care“, Family Practise (2016, Nr.

33 (5)), p. 447.

20

2.2. Visuomenės sveikatos priežiūros specialistų pareigų turinys taikant

profilaktines priemones ir šių priemonių prieinamumas asmeniui

Lietuvos Respublikos Visuomenės sveikatos priežiūros įstatyme (toliau – VSPĮ) yra numatyta,

jog visuomenės sveikatos priežiūra – „organizacinių, teisinių, ekonominių, techninių, socialinių bei

medicinos priemonių, padedančių įgyvendinti ligų ir traumų profilaktiką, išsaugoti visuomenės sveikatą

bei ją stiprinti, visuma“.90 Visuomenės sveikata, priešingai nei asmens sveikatos priežiūra, reguliavimo

prasme yra daug platesnė - ne tik siekia apsaugoti asmenis nuo ligų, bet siekia kontroliuoti ir aplinkos

rizikos veiksnius, tokius kaip švarus geriamas vanduo, oras, tinkamos kokybės maistas ir kt., reikalingų

saugiai aplinkai užtikrinti.91 Tinkamai organizuojant visuomenės sveikatos priežiūrą, įmanoma suvaldyti

ligų protrūkius bei sumažininti sergančių asmenų skaičių, todėl galima sutikti su P. Čelkiu, kad

„[v]isuomenės sveikatos priežiūra, kaip prevencinė priemonė, yra labai svarbus elementas siekiant

išvengti sergamumo ir mirtingumo, atitinkamai tai turi tiesioginės įtakos kitoms dviem sveikatos

priežiūros sritims – asmens sveikatos priežiūrai ir farmacinei veiklai“.92

Pagrindinės visuomenės sveikatos priežiūrą sudarančios veiklos – visuomenės sveikatos

stiprinimas, ugdymas, visuomenės sveikatos sauga, ligų profilaktika ir kontrolė, ekstremalios

visuomenės sveikatai situacijos, visuomenės sveikatos stebėsena bei visuomenės sveikatos kontrolė.93

Visuomenės sveikatos priežiūra, kaip nustato VSPĮ, be kita ko, apima ir mokinių sveikatos priežiūrą

mokyklose ir kitose ugdymo įstaigose, visuomenės sveikatos stiprinimą bei stebėseną94 ir kitas

priemones, priklausomai nuo vyraujančių sveikatos problemų visuomenėje.95 Tarp vykdomų funkcijų

taip pat paminėtinos lėtinių ligų profilaktika,96 psichikos ligų profilaktika ir stebėsena,97 užkrečiamųjų

ligų profilaktika bei kontrolė,98 taip pat profesinių ligų stebėsena.99 Iš visuomenės sveikatos priežiūrą

valstybės ir savivaldybių lygmeniu vykdančių įstaigų tikslinga išskirti savivaldybės lygmeniu

veikiančius savivaldybių visuomenės sveikatos biurus (toliau – Biuras), atsakingus už visuomenės

sveikatos priežiūrą savivaldybėse.100 Pagrindinė Biuro funkcija – savivaldybės gyventojų sveikatos

90 Žr. išnašą 41: LR Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymas, 2 str. 2 p. 91 Ten pat, IV skyrius. 92 Paulius Čelkis, „Visuomenės teisės į sveikatą būklė Lietuvoje“, Visuomenės sveikata (2007, Nr. 3(38)), p. 11. 93 Žr. išnašą 1: LR Sveikatos sistemos įstatymas, II dalies III skyrius. 94 Žr. išnašą 41: LR Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymas, 6 str. 1 d. 1 p. 95 Ten pat, 6 str. 1 d. 2 p. 96 Ten pat, 7 str. 3 d. 1 p. 97 Ten pat, 7 str. 3 d. 2 p. 98 Ten pat, 7 str. 3 d. 3 p. 99 Ten pat, 7 str. 3 d. 4 p. 100 Ten pat, 6 str. 2 d.

21

priežiūra ir išsaugojimas bei gyvenimo kokybės gerinimas, išvengiant ligų bei mirštamumo.101 Remiantis

šiuo veiklos aprašu, darytina išvada, jog Biuro vykdomos sveikatos priežiūros paslaugos yra teikiamos

apibrėžtoms savivaldybės gyventojų grupėms, todėl vykdant visuomenės sveikatos priežiūrą, būtent

Biuro veikla yra nukreipta į siauriausią asmenų grupę. Taigi, nagrinėjant atsakomybę už profilaktinių

priemonių taikymą konkretaus asmens atžvilgiu, šiame darbe tikslinga analizuoti būtent Biuro vykdomą

sveikatos priežiūrą. Biuro veiklą nustato SAM priimti pavyzdiniai nuostatai, kuriuose plačiai detalizuota

Biuro veikla, apimanti sveikatos stiprinimą, mokymą, informavimą ir konsultavimą su sveikata

susijusiais klausimais, visuomenės sveikatos stebėjimą, ligų profilaktiką, sveikos gyvensenos skatinimą,

specialistų, dirbančių ugdymo įstaigose veiklos organizavimą ir kt.102 Siekiant išsiaiškinti, ar visuomenės

sveikatos priežiūros specialistų vykdoma veikla yra prieinama konkrečiam asmeniui, bus analizuojamas

visuomenės sveikatos priežiūros specialistų vykdomas visuomenės sveikatos stiprinimas, apimantis

gyentojų informavimą sveikatos klausimais, konsultavimą bei mokymą.103

Mokslinėje literatūroje pripažįstama, jog tai, kaip įgyvendinama visuomenės sveikatos

priežiūra, be kita ko, lemia priimami teisės aktai, skiriami finansai bei asmenų dalyvavimas.104

Numatytas funkcijas įgyvendinti siekiama per Biure dirbančius visuomenės sveikatos priežiūros

specialistus, teisės aktais numatant atskirų sričių specialistų pareigybės aprašymus105 ir jiems keliamus

reikalavimus. Europos visuomenės sveikatos asociacija, kuriai priklauso Lietuva, visuomenės sveikatos

priežiūros specialistus apibrėžia kaip visus specialistus, kurie stebi ir nustato bendruomenės sveikatos

problemas ir skatina bendruomenę išlikti sveiką.106 Pagal žodinę šio apibrėžimo interpretaciją,

visuomenės sveikatos priežiūros specialistų veikla orientuojama į visuomenę, neišskiriant konkretaus

asmens. Tačiau atsižvelgiant į tai, jog asmens, kaip visuomenės nario interesai papuola į visuomenės

sveikatos reglamentuojamos veiklos sferą, būtina detaliau išnagrinėti vykdomą veiklą, siekiant nustatyti,

ar visuomenės sveikatos priežiūros specialistams gali kilti atsakomybė už žalą konkretaus asmens

sveikatai netaikius profilaktinių priemonių.

101 Dėl Savivaldybės visuomenės sveikatos biuro pavyzdinių nuostatų patvirtinimo, LR Sveikatos apsaugos ministerijos

įsakymas, Žin. (2008, Nr. 35-1253), 12 punktas. 102 Ten pat, 14 punktas. 103 Žr. išnašą 41: LR Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymas, 33 str. 104 Agnė Pačekaitė, Gintarė Petronytė, „Visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas dviejose savivaldybėse“,

Sveikatos politika ir valdymas (2014, Nr. 2(7)), p. 62. 105 Dėl Savivaldybės visuomenės sveikatos biure privalomų pareigybių sąrašo ir joms keliamų kvalifikacinių reikalavimų

patvirtinimo, LR Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymas, Žin. (2007, Nr. 121-4983); Dėl visuomenės sveikatos priežiūros

specialistų profesinio tobulinimo kursų programų tvirtinimo, LR Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymas, Žin. (2009, Nr.

19-787), (Suvestinė redakcija nuo 2009 12 23). 106 European Public Health Association, EUPHA 2014-2020; [aplankyta 2017 03 26].

https://eupha.org/2014-2020

22

Europoje pabrėžiama, jog sunkumai, su kuriais susiduria visuomenės sveikata, yra visuotinė

problema107, todėl būtina užtikrinti visoje Europoje veikiančias priemones sveikatai gerinti. Europos

sveikatos politikos strategija Sveikata 2020 iškėlė tikslą ženkliai pagerinti populiacijos sveikatą ir gerovę,

stiprinti į žmones orientuotą sveikatos sistemą bei visuomenės sveikatos funkcijas, tarp prioritetinių

sričių akcentuodama neinfekcinių ir infekcinių ligų naštą Europoje.108 Taigi ir priimant nacionalinius

teisės aktus remiamasi ES ir PSO numatytomis sveikatos stiprinimo gairėmis. Lietuvos nacionalinės

visuomenės sveikatos priežiūros 2016-2023 metų plėtros programoje išskiriama senėjančios visuomenės

ir lėtinių ligų paplitimo problema, numatant, kad didėjant reikalingų sveikatos paslaugų apimtims, didėja

ir valstybės išlaidos.109 Be to, nurodoma, jog egzistuoja konkrečiam asmeniui skirtų sveikatos stiprinimo

paslaugų trūkumas.110 Šis Lietuvos Respublikos Vyriausybės išskirtas teiginys, leidžia manyti, jog vis

tik visuomenės sveikatos priežiūros paslaugos gali būti nukreiptos ir į konkretų asmenį.

Biuro specialistai yra atsakingi už vaikų sveikatos priežiūrą ugdymo įstaigose, iškeliant bendrą

tikslą – jog bendradarbiaujant su mokinių tėvais, rūpintojais ar globėjais, būtų saugoma bei stiprinama

mokinių sveikata.111 Šių specialistų funkcijos apima ne tik vaikų sveikatos duomenų analizę, sveikos

gyvensenos ugdymą bei numato ir funkciją „aptarti vaiko sveikatos stiprinimo ir saugos poreikį su bent

vienu iš vaiko tėvų (globėjų, rūpintojų) priimant vaiką į Įstaigą“.112 Remiantis teisės aktų nuostatomis,

darytina išvada, jog vykdant visuomenės sveikatos priežiūrą ugdymo įstaigose, visuomenės sveikatos

priežiūros specialistas tam tikrais atvejais gali turėti tiesioginį kontaktą su vaiku ar jo tėvais.

Apibendrinant visuomenės sveikatos priežiūros specialistų vykdomą veiklą, matyti, jog jų

funkcija yra mokyti žmones gyventi sveikai ir išvengti ligų. Tuo tikslu organizuojami sveikatinimo

renginiai, skaitomos paskaitos apie sveikatos stiprinimą, rengiamos publikacijos spaudoje.113 Nors tokia

veikla ir gali būti orientuota į tam tikras tikslines visuomenės grupes, tačiau nėra nukreipta į konkretų

107 Gro Harlem Brundtland „Public health challenges in a globalizing world“, European Journal of Public Health (2005, Nr.

15 (1)), p. 3. 108 Chris Brown et al., Governance for Health Equity in the WHO European Region (World Health Organization, 2013);

[aplankyta 2017 03 26]. 109 Dėl nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros 2016–2023 metų plėtros programos patvirtinimo, LR Vyriausybės

nutarimas, Žin. (2015, Nr. 1291), p. 9.1. 110 Ten pat. 111 Dėl Sveikatos priežiūros mokykloje tvarkos aprašo patvirtinimo, LR Sveikatos apsaugos ministro ir LR Švietimo ir mokslo

ministro įsakymas, Žin. (2005, Nr. 153-5657), (Suvestinė redakcija nuo 2016 09 01), 2 punktas; Dėl Lietuvos Respublikos

sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 3 d. įsakymo nr. v-58 „Dėl sveikatos priežiūros ikimokyklinio ugdymo įstaigose

tvarkos aprašo ir vaikų sveikatos priežiūros ikimokyklinio ugdymo įstaigose rekomendacijų patvirtinimo“ pakeitimo, LR

Sveikatos apsaugos ministro įsakymas, TAR (2014, Nr. 683), II skyrius, 3 punktas. 112 Ten pat, Dėl Sveikatos priežiūros mokykloje tvarkos aprašo patvirtinimo, 17.4 punktas; Dėl Lietuvos Respublikos

sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 3 d. įsakymo nr. v-58 „Dėl sveikatos priežiūros ikimokyklinio ugdymo įstaigose

tvarkos aprašo ir vaikų sveikatos priežiūros ikimokyklinio ugdymo įstaigose rekomendacijų patvirtinimo“ pakeitimo, III

skyrius, 5.4 punktas. 113 Lietuvos sveikata, Sveika visuomenė (2017-02-28);

[aplankyta 2017 03 29].

javascript:;

23

asmenį. Be to, tokios akcijos yra paremtos savanorišku dalyvavimu, nefiksuojant atvykusių asmenų

duomenų bei nekviečiant dalyvauti konkrečių žmonių, atsižvelgiant į jų sveikatos būklę. Tokiu atveju,

negalima tiksliai nustatyti asmens dalyvavimo ir jo informavimo per visuomenės sveikatos priežiūros

specialistų vykdomą veiklą, vadinasi informacija nebūtinai pasiekia kiekvieną konkretų asmenį.

Taigi, iš nagrinėtos visuomenės sveikatos priežiūros specialistų veiklos matyti, jog šiems

specialistams, kaip ir asmens sveikatos priežiūros specialistams, yra numatyta daug funkcijų užsiimant

sveikos gyvensenos mokymu bei informavimu. Teisės aktų analizė parodė, jog daugelis pareigų, tokių

kaip asmenų informavimas ar sveikos gyvensenos skatinimas numatomos abiems sveikatos priežiūros

sektoriams, nedetalizuojant konkretaus specialisto atsakomybės. Vis tik visuomenės sveikatos priežiūros

specialistų vykdoma veikla nėra nukreipta į konkretų asmenį ir nebūtinai jį pasiekia. Siekiant nustatyti,

ar toks reguliavimas yra pagrįstas, t.y. ar užtikrina tinkamą asmens sveikatos priežiūrą bei teisę

pasinaudoti profilaktinėmis priemonėmis, būtina išnagrinėti ar vyksta šių sektorių bendradarbiavimas.

2.3. Asmens sveikatos priežiūros specialistų ir visuomenės sveikatos

priežiūros specialistų bendradarbiavimas taikant profilaktines priemones

Nustačius, jog informacija apie proflaktines priemones ir jų taikymą ne visada pasiekia konkretų

asmenį, šiame poskyryje bus analizuojamas pirminės asmens sveikatos priežiūros ir visuomenės

sveikatos priežiūros specialistų bendradarbiavimas, siekiant įvertinti atsakomybės už sveikatos

išsaugojimą taikant profilaktines priemones taikymą.

Valstybės pareiga užtikrinti asmenų informavimą apie riziką sveikatai bei jos pašalinimą,

nurodant, jog pažeidus informavimo pareigą yra sudaromos kliūtys išsaugoti sveikatą, yra suformuota

byloje Guerra ir kiti v. Italija.114 Byloje suformuota taisyklė, jog valdžios kišimąsis į privatų asmens

gyvenimą, be kita ko, gali būti pateisinamas siekiant apsaugoti gyventojų sveikatą.115 Remiantis byloje

suformuotu teisės aiškinimu, analogiškas valstybės įsipareigojimas yra užtikrinti sveikatos sistemos

veikimą ir informacijos pasiekiamumą asmeniui. Nustačius, jog profilaktinių priemonių taikymas bei

asmenų informavimas yra pirminės asmens sveikatos priežiūros ir visuomenės sveikatos priežiūros

specialistų pareiga, darytina išvada, jog ir šių sektorių veiklos reguliavimas yra valstybės funkcija.

Nagrinėjant teisės aktus, nuoroda į bendradarbiavimą matoma šeimos gydytojo normoje,

numatant šio specialisto bendradarbiavimą ne tik su kitais gydytojais, bet ir su visuomenės sveikatos

114 Europos žmogaus teisių teismo byla: Guerra and others v. Spain, Application no. 14967/89, judgment of 19 February

1998. Šioje byloje buvo nagrinėjamas klausimas dėl įstatyminės valstybės pareigos informuoti žmones apie rizikos veiksnius

sveikatai ir kaip elgtis įvykus gamyklos avarijai, kurios metu pakenkiama visuomenės sveikatai. 115 Toma Birmontienė, „Žmogaus teisių raida ir perspektyvos Lietuvoje“, Jurisprudencija (2000, Nr. 15(7)), p. 68.

24

priežiūros specialistais.116 Vis tik nėra detalizuojamos bendradarbiavimo sritys, kas rodo, jog ši nuostata

daugiau deklaratyvi. SSĮ įtvirtintas „visuomenės sveikatos saugojimo ir stiprinimo visuotinumas”117

leidžia suprasti, jog valstybėje turi veikti tarpsektorinis bendradarbiavimas visose srityse, taip pat ir

sveikatos sistemos viduje. Tuo tarpu VSPĮ bendradarbiavimas tarp valstybinių institucijų ir ūkio subjektų

yra nurodomas kaip vienas iš principų, kuriais remiantis įgyvendinama visuomenės sveikatos

priežiūra.118 Be to, yra įtvirtinta, jog „[v]alstybė skatina fizinių ir juridinių asmenų veiklą, stiprinančią

visuomenės sveikatą, padeda kurti sveiką aplinką, skatina žmones gyventi sveikai ir stiprinti sveikos

gyvensenos motyvus“.119 Vadinasi, visuomenės sveikata turi būti įgyvendinama bendradarbiaujant su

visais sektoriais, kadangi ir pati visuomenės sveikata savo reguliavimo prasme yra plati ir tarnaujanti

visos visuomenės interesui. Tačiau ir šiame įstatyme nepateikus konkrečių bendradarbiavimo formų,

atsakomybės pasidalinimo klausimas taikant profilaktines priemones lieka neapibrėžtas.

Mokslinėje literatūroje nurodoma, jog Lietuvoje asmens sveikatos priežiūros specialistų ir

visuomenės sveikatos priežiūros specialistų vykdoma veikla pagal jų veiklą reguliuojančius teisės aktus

yra atskirta120, o tarpsektorinio bendradarbiavimo nėra arba jis yra simbolinis.121 Tarpsektorinį

bendradarbiavimą nagrinėjęs R. Gurevičius, išskyrė, jog „bendradarbiavimą stabdo reikšmingos

sisteminės, organizacinės ir tarpasmeninės kliūtys”122: pabrėždamas finansavimo trūkumą, įstatymų

neaiškumą ir neįteisintus bendradarbiavimo būdus.123 Didžiausia kliūtimi įvardijama šeimos gydytojo

norma, pagal kurią šeimos gydytojas turi atlikti „visuomenės sveikatos uždavinį – padėti formuoti

aktyvią ir už savo sveikatą atsakingą bendruomenę tarp prie jo „prisirašiusių“ gyventojų“.124 Atlikus

mokslinės literatūros ir teisės aktų analizę, vienintelis bandymas integruotai veikti pasidalinant funkcijas

tarp visuomenės sveikatos priežiūros specialistų ir asmens sveikatos priežiūros specialistų, numatytas

asmenų, sergančių širdies ir kraujagyslių bei cukrinio diabeto ligomis sveikatos stiprinimo programoje,

pagal kurią pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaiga informuoja rizikos grupės asmenis ir pasiūlo

116 Žr. išnašą 67: Dėl Lietuvos medicinos normos MN 14:2005 „Šeimos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir

atsakomybė“ patvirtinimo, 8 punktas. 117 Žr. išnašą 1: LR Sveikatos sistemos įstatymas, 31 str. 118 Žr. išnašą 41: LR Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymas, 3 str. 5 d. 119 Ten pat, 37 str. 1 d. 120 Romualdas Gurevičius, Jolanta Valentienė, Sandra Kutkaitė, „Šeimos gydytojų požiūris į bendradarbiavimą su visuomenės

sveikatos sektoriumi“, Visuomenės sveikata (2012, Nr. 2(57)), p. 31. 121 Gintarė Petronytė, Virginija Kanapeckienė, „Pirminės sveikatos priežiūros ir visuomenės sveikatos paslaugų integravimas

ir šalių patirtis“, Visuomenės sveikata (2014, Nr. 2(65)), p. 20. 122 Higienos institutas, Kodėl reikia asmens ir visuomenės sveikatos specialistų bendradarbiavimo? (2012 03 06);

[aplankyta 2017 03 29]. 123 Romualdas Gurevičius, „Ar yra ateitis de jure atskirtoms sveikatos sistemoms, de facto siekiančioms to paties tikslo –

sveikos populiacijos?“, Visuomenės sveikata (2012, Nr. 4(59)), p. 6. 124 Žr. išnašą 120: Romualdas Gurevičius, Jolanta Valentienė, Sandra Kutkaitė, p. 25.

25

savanoriškai dalyvauti sveikatos stiprinimo programoje bei sutikusiųjų dalyvauti duomenis siunčia

Biurui, kuris užsiima nurodytų asmenų mokymu. 125

Pavyzdys, jog tarpsektorinis bendradarbiavimas gali veikti, yra profesinė sveikatos priežiūra,

priskiriama visuomenės sveikatos sričiai. Įstatymų leidėjas apibrėžia darbdavio pareigą organizuoti

privalomus sveikatos patikrinimus126 numatytiems darbuotojams.127 Privalomas darbuotojų sveikatos

tikrinimas parodo, jog įmanoma sureguliuoti tarpsektorinį bendradarbiavimą ir įstatymiškai numatyti

funkcijas konkretiems subjektams, taip aiškiai atribojant atsakomybes. Todėl ir visoje sveikatos

priežiūros sistemoje bendradarbiavimas turėtų būti reguliuojamas įstatymu ar poįstatyminiais teisės

aktais, kad kilus žalai, būtų nustatytas atsakingas subjektas.

Europos Komisijos ataskaitoje pažymima, jog Lietuva vienintelė iš ES šalių, kurioje

įgyvendinant atrankinę storosios žarnos vėžio programą nėra įdiegta skambučių sistema, siekiant

užtikrinti aktyvų žmonių kvietimą išsitirti,128 o įgyvendinant krūties vėžio atrankinės patikros programą,

nėra siunčiami rašytiniai kvietimai per sukurtą atrankos registrą.129 Teisinis reguliavimas turėtų būti

tobulinamas, atsižvelgiant į užsienio šalių patirtį: Suomijoje asmens sveikatos priežiūros ir visuomenės

sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos integruotai130, užtikrinant šalyje veikiančią kvietimų pasitikrinti

pagal vykdomas prevencines programas sistemą, kas leido suvaldyti sergamumą gimdos kaklelio

vėžiu.131 Tuo tarpu Lietuvoje, atvirkščiai nei Suomijoje, mirtingumas nuo gimdos kaklelio vėžio yra

vienas didžiausių visoje Europoje,132 o progamoje dalyvauja tik 35–45 procentai moterų.133 Čekijoje,

kvietimus pasitikrinti dėl gimdos kaklelio vėžio siunčia sveikatos draudimo bendrovės, kurios veda

125 Dėl širdies ir kraujagyslių ligų ir cukrinio diabeto rizikos grupės asmenų sveikatos stiprinimo tvarkos aprašo patvirtinimo,

LR Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymas, TAR (2014, Nr. 13068), (Suvestinė redakcija nuo 2017 01 01). 126 LR Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas, Žin. (2003, Nr. 70-3170), (Suvestinė redakcija nuo 2016 04 01 iki 2017 06

30), 21 str. 127 LR Darbo kodeksas, Žin. (2002, Nr. 64-2569), (Suvestinė redakcija nuo 2016 07 01 iki 2017 06 30), 265 str. 5 d. 128 International Agency for Research on Cancer, Cancer Screening in the European Union: Report on the implementation of

the Council Recommendation on cancer screening (2017);

[aplankyta 2017 03 29], p. 28. 129 Ten pat, p. 19. 130 Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras, Projekto ataskaita: Visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų, kurios gali

būti priskirtos savarankiškajai savivaldybės funkcijai, nomenklatūros ir minimalių normatyvų projekto parengimas (2011);

[aplankyta 2017 04 02], p. 22. 131 Ahti Anttila, Pekka Nieminen „Cervical Cancer Screening Programme in Finland with an Example on Implementing

Alternative Screening Methods“, Collegium Antropologicum (2007, Nr. 31(2)) p. 17. 132 Žr. išnašą 42: Giedrius Vanagas, Rugilė Ivanauskienė, Aušra Mickevičienė, p. 12. 133 Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Lietuvių aktyvumas dalyvaujant vėžio prevencinėse

programose didesnis nei ES vidurkis (2017 02 20); [aplankyta 2017 04

02].

26

moterų, patenkančių į atrankos grupes apskaitą bei jų tyrimų istoriją.134 Tuo tarpu Jordanijoje, siekiant

suvaldyti sergamumą krūties vėžiu, specialūs darbuotojai eina į namus ir informuoja moteris apie riziką

susirgti krūties vėžiu bei pasiūlo nemokamai išsitirti.135 Nors Europos Bendrijos rekomendacijoje

nurodoma diegti centralizuotas duomenų sistemas siekiant aktyvaus dalyvavimo prevencinėse

programose136, tačiau Lietuva yra vienintelė šalis, vykdanti ES rekomenduojamas atrankines gimdos

kaklelio vėžio, krūties vėžio bei storosios žarnos vėžio gyventojų patikros programas, neturinti tam

sukurto registro.137 Pažymėtina, jog asmenys Lietuvoje vis dar neturi pakankamai žinių apie vykdomas

prevencines programas,138 vadinasi, informacija ne visada pasiekia konkretų asmenį. Pripažįstama, jog

patikros programų įgyvendinimo kliūtis reikia spręsti per visuomenės sveikatos sektoriaus iniciatyvas.139

Vis tik Lietuvoje tai nėra įgyvendinta, kas sąlygoja nepakankamą dalyvavimą prevencinėse

programose.140 Todėl manytina, jog ši problema gali būti sprendžiama nustačius efektyvų profilaktinio

darbo funkcijų pasidalijimą tarp sveikatos priežiūros sektorių, numatant, jog informacija apie

profilaktinių priemonių taikymą identifikuotiems asmenims būtų teikiama ir per visuomenės sveikatos

priežiūros sektorių. Tokiu būdu, būtų užtikrinamas asmenų informuotumas, o kilus žalai asmens

sveikatai, galėtų būti keliamas ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistų atsakomybės klausimas.

Išanalizavus teisės aktus ir mokslinę literatūrą, buvo nustatyta, jog efektyvesniam lėtinių ligų ir

kitų susirgimų išvengimui reikalingos integruotos sveikatos priežiūros paslaugos, paremtos sveikatos

priežiūros darbuotojų bendradarbiavimu.141 Lietuvoje nesant aiškaus reglamentavimo, pirminės asmens

sveikatos priežiūros ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistų bendradarbiavimas nėra užtikrinamas,

todėl sudaromos kliūtys asmenims gauti informaciją apie profilaktines priemones bei jomis pasinaudoti.

Tam tikrose srityse vykstantis bendradarbiavimas patvirtina, jog yra įmanoma reglamentuoti sveikatos

priežiūros sektorių veiklą, teisės aktais numatant konkrečias pareigas taigi ir atsakomybę už netinkamą

pareigų atlikimą taikant profilaktines priemones. Nesant visiškai aiškaus pareigų pasiskirstymo

bendradarbiavimo atveju, toliau yra tikslinga ištirti teisės aktus, teismų praktiką ir hipotetines situacijas

siekiant nustatyti atsakingą subjektą už profilaktinių priemonių netaikymo sukeltą žalą sveikatai.

134 Žr. išnašą 128: International Agency for Research on Cancer, p. 20. 135 Hana Taha et al., „Home visits to improve breast health knowledge and screening practices in a less privileged area in

Jordan“, BMC Public Health (2014, Nr. 14(428)) p. 1. 136 Žr. išnašą 8: Council of the European Union, 2 (a) str. 137 Žr. išnašą 128: International Agency for Research on Cancer, p. 19 - 20. 138 Žr. išnašą 9: Vilma Rastenienė, Loreta Lastauskienė, p. 42. 139 Žr. išnašą 128: International Agency for Research on Cancer, p. 44. 140 Gintarė Petronytė ir kiti, „Širdies ir kraujagyslių bei onkologinių ligų prevencinių programų įgyvendinimas

pirminės asmens sveikatos priežiūros grandyje gydytojų požiūriu”, Visuomenės sveikata (2013, Nr. 2(61)), p. 34. 141 World Health Organization and European Observatory for Healthcare, Building primary care in a changing Europe (2015);

[aplankyta

2017 02 10], p. 64.

27

3. ATSAKOMYBĖ UŽ PROFILAKTINIŲ PRIEMONIŲ SVEIKATOS

IŠSAUGOJIMUI TAIKYMĄ

Atlikus sisteminę, loginę, lyginamąją teisės aktų ir mokslinių šaltinių analizę bei išnagrinėjus

teismų praktiką, pirmajame šio skyriaus poskyryje nustatytina, kada pats asmuo tampa atsakingas už

kilusią žalą dėl profilaktinių priemonių netaikymo ir sveikatos neišsaugojimo. Atitinkamai antrajame

poskyryje atlikus minėtą analizę bei panaudojus hipotetines situacijas, išsiaiškinama, kada sveikatos

priežiūros specialistų veiksmai sukeltų teisinę atsakomybę kilus žalai asmens sveikatai dėl profilaktinių

priemonių netaikymo ar netinkamo taikymo. Tokiu būdu bus pasiektas paskutinis šio magistrinio darbo

uždavinys.

3.1. Asmens atsakomybė už savo sveikatos išsaugojimą

Sveikatos teisėje atsakomybės klausimas turi būti analizuojamas neatsiejamai nuo paciento

autonomijos, kuri, kaip pažymi M. Šimonis, „[i]lgainiui buvo išplėsta, nes suvokta, kad į sveikatos

priežiūros paslaugų sąvoką įeina ne vien klinikinis gydymas“.142 Autonomija suprantama kaip galimybė

pasirinkti atitinkamą elgesio standartą, vadinasi ir pasirinkti sveiką gyvenseną yra savarankiškai priimtas

asmens sprendimas. Vis tik paciento autonomija nepagrįstai traktuojama tik kaip teisė laisvai pasirinkti,

bet ne atsakyti už netinkamo pasirinkimo pasekmes. Toks netikslus požiūris reiškia, kad iš gydytojų yra

reikalaujama apsaugoti pacientus nuo jų pačių priimtų sprendimų – nors pacientas laikomas silpnesniąja

santykio šalimi, tai neturėtų panaikinti jo atsakomybės.143 S. Conly pažymi, jog asmens teisė naudotis

valstybės suteikiama sveikatos priežiūr