d o r o t h y k o o m s o n

atvykstant į Lidsą. Ji man pripasakojo apie savo tėvo polinkį imtis drausminimo priemonių. Apie laiką, praleistą ligoninėje sutraiškytomis rankomis, sulaužytomis kojomis, skilusiu žan-dikauliu – tai vis „bausmės“ padariniai. Kartą jis išmetė Adelę iš pirmo aukšto pro langą, stiklo šukelės jai susmigo į nugarą vos nekliudydamos inksto – stiklus teko išrankioti chirurgui. Kitąkart trenkė diržo sagtimi ir išnešė nemažą kairiosios šlau-nies gabalą, todėl ji retai dėvi sijonus.

Stebėtina, apmaudu ir liūdna, kad niekas neįtarė, kas vyks-ta. Arba jeigu ir įtarė, žiūrėjo pro pirštus, nenorėdami kištis. Rodos, nė vienas nematė, kas dedasi už Hamiltono-Makensio namų durų. Ponas Hamiltonas-Makensis, gerbiamas, švarus ir tvarkingas baltaodžių vidurinės klasės atstovas, būdavo palai-komas, kai kitąkart nusiskųsdavo savo dukters nerangumu, jos išdykumu, kad toji įsiveldavo į muštynes, jos kvailumu, kad susidėdavo su nevalyvais berniukais.

Delei, kaip ir man, išsigelbėjimas buvo universitetas. Ji be-viltiškai troško būti mylima savo tėvo, ir aš jai tegalėjau padėti vienu būdu – meluodama, kad jis šitai sugeba, ir sakydama, kad vienądien šitaip ir bus. Jai taip kalbėdama, nesvarbu, tikėjo ji manimi ar netikėjo, aš palaikiau viltį, o viltis padeda mums išgyventi – ir pati tai žinau.

Mūsų šeima nebuvo tobula, bet vis dėlto namiškiai pasirū-pindavo, kad kas kelis mėnesius grįžčiau namo – net primygti-nai to prašydavo; jie reguliariai man paskambindavo ir, kadan-gi Adelė buvo mano bičiulė, ją irgi priėmė į savo gretas. Adelė pas Matikas surado naują vietelę, kurią galėjo vadinti namais. Tai nebuvo jos tikrieji namai, tėvo meilės jie neatstojo, bet vis dėlto kiekvieną sykį, mums parvažiavus trečią nakties, mano mama puldavo taip tarškėti, kad prižadindavo visus namiškius, mano tėvas, pasirausęs piniginėje, Adelei kaskart ištraukdavo po dešimtinę, kad ji sau ką nors nusipirktų, o sesuo kiekvieną kartą su ja pasitardavo meilės klausimais. Taigi šiuose namuose buvo beveik taip gerai, kaip tikruosiuose. Ji jautėsi sava.

Aišku, mudvi galėjo išskirti tik vienas dalykas – vyras.

VIRSELIS

35

ketvirtas skyrius

Negali būti.Aš lankausi Londone – mieste, iš kurio prieš dvejetą metų pa-

bėgau. Ne šiaip sau Londone, o ypatingoje jo dalyje. Voterlu.Vaikštinėjau po milžiniškos Voterlu stoties laukiamąją salę,

su kiekvienu žingsniu blaškoma prisiminimų. Rodos, niekas nematė, kokia buvau susijaudinusi. Kaip lėtai pėdinau, norė-dama sutikti jaunesnę Adelę ar bent jau pačią save. Pro šalį skubėjo į darbą ir atgal važinėjantys žmonės, iš garsiakalbių sklido pranešimai, skirti traukiniams, gyvenimas bėgo nekreip-damas dėmesio. Nekreipdamas dėmesio į faktą, kad būtent į šią vieteliūkštę po darbo atvažiuodavau susitikti su Adele šio to išmaukti, kai mudvi abi dar buvome vienišos. Kai jinai dar nebuvo pasiligojusi ir nusilpusi – žmogaus šešėlis, tysantis ligoninės lovoje. Netoli nuo šios vietos, už kampo, ji dirbo, aš atsibelsdavau metro iš savo darbovietės Oksfordo gatvėje, ir mes, išlenkusios po vieną kitą taurelę, galėdavome drauge grįžti namo.

Voterlu svarbus ir dėl kitos priežasties. Šioje vietoje aš suti-kau jį. Viename iš vakarėlių, vykusių vos per žingsnį nuo čia. Jį – vyrą, kuris perskyrė mudvi su Adele.

Nesakyčiau, kad jis buvo šiaip vyras. Jis buvo Neitas Terne-ris, manasis jaunikis.

Įžengęs į mano gyvenimą vieną šaltą balandžio vakarą, Neitas pareiškė, kad išeiti nebenori. Aš pasiūliau jam šitai pa-

36

d o r o t h y k o o m s o n

sakyti moteriai, kuri galėtų juo patikėti. „Ketinu tave užka-riauti“, – rimtai pareiškė jis. „Tai nepavyko net geresniems už tave“, – taip pat rimtai atkirtau.

Po aštuoniolikos mėnesių mudu nusprendėme tuoktis. O paskui trejus metus datą vis nukeldavome kitiems metams. Mūsų santykiai nebuvo tobuli, greičiau mes vienas kitą puikiai supratome. Jis su daug kuo taikstėsi, turėjo apsiprasti su mano silpnybėmis.

Mano „silpnybių“ iškart nepastebėsi. Tuo metu, kai sutikau Neitą, išvaizda rūpesčių man jau nebekėlė, ištisi metai, kai bu-vau vadinama stora ir negražia, tik pastūmėjo mane sėkmės link. Deja, niekas, išskyrus gal tik Adelę, nenumanė, kad nors aš gražiai atrodau, nors pasitikiu savimi, turiu svarbų darbą ir sugebu sugulti su patraukliais vyrais, mano krūtinėje daužosi įbaugintos mergaitės širdis.

Nuo išorinio pasaulio, kuriam priklausė ir Adelė, slapsčiau-si įgavusi apgaulingą pavidalą – neprieinamos, išpuoselėtos moters įvaizdį, ir skrupulingai tą pavidalą saugojau. Žmonės iš tikrųjų mane laikė šaltakrauje ir išdidžia, pasitikinčia savi-mi ir talentinga. Neitas mane permatė. Beregint nustatė, kas mane labiausiai baugina. Kokia mano pati didžiausia baimė? Žmonės.

Tai prasidėjo dar prieš patyčias mokykloje. Nujaučiau, kas skatino iš manęs tyčiotis – tie, kurie mane terorizuodavo, matė, kad man kažkas negerai, kad aš nepritampu, kad per kiekvieną pašnekesį mane persekioja baimė, jog jie atskleis, kad nesu tokia kaip kiti žmonės, ir už to užsikabins.

Atrodo, aš neturėjau to, kas mus sieja, kas daro mus žmo-nėmis. Stengiausi užmegzti tuos ryšius, palaikyti santykius, kad ir platoniškus. Augau didžiulėje šeimoje, buvau prisirišusi prie savo artimųjų, bet nežinia kodėl neišmaniau, kaip elgtis tam tikrose situacijose. Taip bijodavau nepataikyti, pasakyti ką nors netinkama, sukelti rūstybę, kad bendravimas tapdavo siaubingu išbandymu. Tai todėl ir tapau tokia pažiūrėti ne-

37

m a n o g e r i a u s i o s d r a u g ė s d u k r a

draugiška, kritiška, o vėlesniais metais – kietasprande kale. Nepasakyčiau, kad būčiau nenorėjusi palaikyti santykių – aš tiesiog nežinojau kaip.

Tuomet sutikau Adelę ir supratau, kad bendrauti galiu. Pradėjau tikėti, kad nesu nenormali. Beviltiška. Santykius už-megzti galiu.

Su Neitu buvau pažįstama tik keletą savaičių, kai jis pri-sipažino žinąs manąją paslaptį. Mudu nuėjome į vieną iš jo bendradarbių surengtų pobūvių, ir vos tik įžengusi vidun aš supratau, kad čia nepritapsiu. Nebuvau išsipusčiusi taip kla-siškai, kaip kitos moterys, nespindėjau tuo nerūpestingumu ir nedirbau žiniasklaidos srityje. Bandžiau maloniai bendrauti, bet su kiekvienu žodžiu vis labiau įsitikindavau, kaip nuo visų skiriuosi, kaip tame pobūvyje nepritampu. Kai po trijų kan-kinančių valandų Neitas pasiteiravo: „Gal eisime?“, jam dar tebetariant „gal“ aš jau stovėjau už durų ir mojau taksi. Vėliau, glaustydamasis kaip kačiukas apie savo šeimininko kojas, jis sumurkavo: „Bijaisi žmonių, ką? Tai todėl esi tokia šalta. Šį-vakar stebėjau tave – bandei kalbėtis, bendrauti su žmonėmis, bet tavo akyse buvo tiek baimės.“

Kartais pagalvoju, kad žmonės permato, jog esu nenormali, jog iš manęs nieko nėra. Be darbo, drabužių ir makiažo, daugiau nieko nėra įdomaus. Kartais pagalvoju, kad tesu tik tas kiaukutas, ir nie-kaip nesuvokiu, kodėl žmonėms patinku. Kai būnu su pašaliniais, jie man tai primena. Kad esu netvirta. Žinoma, jam to nepasakiau. O jeigu ir būčiau išsitarusi – argi atsitiktinis pažįstamas norėtų šitai girdėti?

Man patylėjus, jis pridūrė: „Neturėtum bijoti. Aš visuomet tavimi rūpinsiuosi. Mano nuomone, esi kerinti. Man esi viskas, mažyte.“ Šitai mane taip nuliūdino, kad apsivilkau ir iškurnė-jau namo.

Regis, Neitui visai nerūpėjo, kad aš nebuvau stipri, nepri-klausoma ir talentinga visu šimtu procentų, kad jis buvo su būtybe, kuri galėjo tapti reikalinga globos ir priklausoma. Jis

38

d o r o t h y k o o m s o n

priėmė mane tokią, kokia buvau, mylėjo visokią – gražią ir bjaurią. Kentė visus mano išpuolius, ir ne tik.

Vis dėlto tai nebuvo vienpusiška. Man irgi teko su daug kuo taikstytis. Kai mudu susitikome, jis atrodė ramus ir be galo pa-sitikintis savimi, bet buvo tikras nervų raizginys – tai pastebė-jau iš karto, vos nusprendusi su juo prasidėti. Tarp mūsų buvo pusiausvyra – tarp Neito ir manęs. Visiška meilės, atvirumo ir pasitikėjimo simetrija. Būnant su juo, kaip prisipažinau Adelei maždaug po šešių mėnesių, „įžadai“ ir „amžinai“ nebuvo tik sąvokos – tai buvo tikrovė.

Šeštadienio vakaras.Tas šeštadienio vakaras buvo prieš porą metų. Mudvi su

Dele užmigdėme Tiganą, ketindamos šį tą suplanuoti vestu-vėms, nes iki „iškilmingosios dienos“ buvo likę tik du mėne-siai, bet užsiplepėjome; abi buvome apkvaišusios nuo keturių butelių vyno, prie kurio turėjome pakuotę dešrelių. Delė tysojo ant rudos dirbtinės odos sofos atsisegusi tamsiai žalių kelnių sagas, nušveitusi ant grindų liemenėlę ir išsitraukusi marški-nius. Jos pilvas atrodė per daug jau riebus, juolab kad gimdė prieš trejetą metų. Ant kremo baltumo odos buvo išryškėjusios strijos, bet visa kita lyg ir grįžo į savo vietas – pradurtoje bam-boje ji net buvo įsivėrusi baltojo aukso strypelį.

Aš sėdėjau ant kitos sofos. Irgi buvau atsisegusi viršutines džinsų sagas ir nusimetusi liemenėlę, bet mano ne tokį apvalų pilvą ir strijų išraižytas liulančias krūtis dengė balti trikotaži-niai marškinėliai, kuriuos buvau pasiskolinusi iš Delės. Prirei-kė juos pasiskolinti, nes maudydama Tiganą permirkau, taigi mano palaidinukė ir liemenėlė buvo džiovinamos.

Užuot kūrusios puotos planus, mudvi aptarinėjome Delės pasimatymus. Žinojau, kad Neitas pasius, kai namo grįšiu ne-sudariusi brėžinio, kur kas sėdės (kai jis pradėdavo apie tai kalbą, aš papūsdavau lūpas ir pasipiktinusi atšaudavau: „Dėl manęs nesuk sau galvos – tikrai būsiu apsirikusi, manydama,

39

m a n o g e r i a u s i o s d r a u g ė s d u k r a

kad aš irgi tekėsiu“), bet Delės pasimatymai buvo svarbu. Ji neseniai buvo susipažinusi su vienu vyriškiu ir pradėjusi pasi-matymų ciklą. Norėjo nupasakoti kiekvieną pirmojo pokalbio smulkmeną, kiekvieną niuansą, paskui eilėje laukė antrojo su-sitikimo džiaugsmai. Tada pereita prie dienų, atvedusių į sekso pasimatymą. Paskui ir vėl džiūgavo, kad sulaukta ketvirtojo susitikimo. Netrukus aplankė nusivylimas, kad jie kits kitam neskambina, ir jį lydinti savigrauža bei bandymas išsiaiškinti, kas padaryta ne taip. Delė su šituo naujuoju vyriškiu buvo pasi-matyti ir šeštąjį kartą, ir susidomėjimas dar nebuvo atslūgęs.

– Jis tai daro klubais ir... Vaje, – atskleidė tiesą Adelė, – man kiekvieną kartą apsvaigsta galva.

Tas vyriškis, kuris žinojo, kaip kiekvienąkart ją apsvaiginti, nenutuokė, kad ji turi vaiką. Jeigu jis sulauks ir penkiolikto pasimatymo, Adelė tai pasakys, bet, atrodo, vaikinui nebus leista taip toli eiti. Adelei jis patiko, bet nebuvo Vienintelis. Nebuvo net iš tų, kurie galėtų šalia jos ilgiau užsibūti, taigi ji nesiruošė liūdinti Tiganos supažindindama su vyriškiu, kuris galiausiai iš jos gyvenimo dings. Delė Tiganą akylai saugojo. Jos dukters gyvenime nusivylimų turėjo būti kuo mažiau, tad Delė neketino bet ko vilkti į dienos šviesą. Jau veikiau ji visą gyvenimą bus vieniša, nei supažindins Tiganą su asmeniu, kuris tik neilgam. O jeigu jau pasakai, kad turi dukterį, sam-protavo ji, iškart reikia su ja supažindinti.

– Neitas tai daro burna, – atskleidžiau paslaptį aš. – Iš pra-džių palengva laižo mano šlaunų vidines puses, o tada burna... Tai... – Aš nusiviepiau ir atsidusau. – Nuostabu. – Retai kada aptarinėdavau savo intymaus gyvenimo detales, net su Adele, bet tąkart per gana trumpą laiką buvau ištuštinusi porą butelių vyno – tą akimirką jai galėjau papasakoti viską. – Tai... Man nugara eina pagaugais vien apie tai pagalvojus.

– Hmmm, aš žinau, – patvirtino Delė. Tada nuščiuvo. Kai jai iš burnos išsprūdo tie trys žodeliai,

nuščiuvo visa aplinkui.

40

d o r o t h y k o o m s o n

Mano širdis nustojo plakusi, suspaudė krūtinę. Atrodė, lai-kas sustojo.

Delės akys šaudė po kambarį, ties manimi – du plieno mels-vumo skrituliai, dabar perkreipti siaubo. Atsidusau, bet mano raumenys nesujudėjo. Giliai įkvėpiau. „Ne, aš klystu, – pasa-kiau sau, – tikriausiai aš klystu. Bet juk girdėjau. Girdėjau, kaip ji suasmenavo: „Aš žinau.“ Pasakė, tarsi pati būtų bandžiusi. Ji tai žino. Ji tai patyrė. Su Neitu. Ji tai patyrė su Neitu. Jis lie-žuviu laižė jai šlaunis. Jo lūpos...“

Aš atsilošiau, pastačiau kojas ant grindų, ketindama stotis, tada vėl atsidusau. Ilgas, sulaikytas atodūsis. Įkvėpiau. Giliai, palengva.

– Kada? – iškošiau pro šnerves.Delė neatsakė, ir tą akimirką aš pagalvojau, kad ji bandys

šitai paneigti, bandys išsisukinėti. Tačiau ji tik sumirkčiojo, nugurkė seiles, o tada atsisuko.

– Seniai, – suvebleno, nenuleisdama nuo manęs akių. – La-bai, labai seniai. Baisiai seniai.

Man vėl užgniaužė krūtinę, aš kvėptelėjau, kad išsijudin-čiau, bet kūnas nesukrutėjo. Jis buvo sustingęs. Negalėjau nei įkvėpti, nei iškvėpti, baisiai skaudėjo.

– Kiek kartų?– Vieną. Tik vieną kartą.Man akyse susitvenkė ašaros, žandai išsipūtė kaip kieti ka-

muoliai. Lyg ir neverkšlenau, bet sudrėkusios akys ir skausmas skruostuose rodė, kad netrukus pratrūksiu raudoti.

Delė atsilošė, laibais piršteliais perbraukė plaukus, delnais patrynė drėgnas akis.

– Tik vieną kartą, – pakartojo ji.Vieną. Tik vieną. Žodžiai neturėjo jokios prasmės. Argi vie-

nas kartas geriau negu du? Arba penkiasdešimt? Jie tai padarė. Negi vienas kartas – mažesnė blogybė? Nors aš ir mirksėjau, akis vis tiek temdė ašaros.

„Kodėl?“ – paklausiau jos be žodžių.

41

m a n o g e r i a u s i o s d r a u g ė s d u k r a

Delė sėdėjo ant sofos pasvirusi į priekį, prasegiotomis kel-nėmis, alkūnes atrėmusi į kelius, rankomis susiėmusi galvą, žvilgsnį sutelkusi į laminuotas grindis.

„Kodėl?“ – vėl paklausiau mintyse.Ji tebespoksojo į dirbtines grindų lentas – buvo aišku, kad

negirdėjo telepatinių mano klausimų. Klupčiojo savo mintyse ir savo pasaulyje. Pasaulyje, kurį ką tik atvėrė. Nepaliovė spokso-jusi į grindis. Paskui pakėlė akis, nužvelgė Tiganos nuotrauką, stovinčią ant televizoriaus, tada žvilgsnį vėl subedė į grindis.

Tas nevalingas mažytis judesys viską išdavė. „Ne“, – žiop-telėjau, ne tiek jai, kiek sau. Pabandžiau save įtikinti, kad tai juokinga, kad mano širdis keletą kartų suspurdėjo dėl nieko.

Delė, išgirdusi mano žioptelėjimą, pasuko į mane galvą. Aš šaudžiau akimis nuo jos prie Tiganos nuotraukoje. Mūsų akys susidūrė, ir ji visa perbalo.

Aš papurčiau galvą, kad iškratyčiau šitą mintį, kad nuvy-čiau šalin galvoje kilusį vaizdinį. Mano akys vėl nukrypo į paveikslėlį. Iš tos nuotaikingos momentinės nuotraukos žvelgė nebylus išdavikas – Tiganos nosis. Ji buvo Neito duktė.

Visa atsistojo į savo vietas, tarsi sudėliojus paskutines dėlio-nės skiautes. Tų skiautelių, aišku, būta šalia, tik aš jų nebuvau pastebėjusi. Nebuvo matyti didžiojo paveikslo, kol nesudėlio-tos visos jo dalys. Dabar jau žinojau, kodėl Tigana man atrodė tokia pažįstama. Ne todėl, kad buvo motinos kopija (dauguma bruožų buvo iš jos), bet todėl, kad turėjo tokią pat nuožul-nią nosį kaip ir jos tėvas, tokias pat didžiules akis, pašaipiai iškreiptas lūpas. Aišku, tuos bruožus mačiau, tik mintyse jų nesusiedavau.

Kai Adelė suprato, kad laukiasi, paklausiau, kas vaiko tėvas. Proverksmiais ji man papasakojo, kad tai būta atsitiktinumo, kad jo nėra šalia, kad jis – vedęs vyras, iš jos darbo.

– Šunsnukis, – sušnypščiau.– Ne, – paneigė ji. – Jis nepagalvojo, kad taip atsitiks. Aš irgi

nepagalvojau, tai tebūta atsitiktinumo. Nėra ko kaltinti.

42

d o r o t h y k o o m s o n

Man galvoje šmėkštelėjo visi mūsų pokalbiai apie jos kūdi-kio tėvą: Adelė visuomet sakydavo, kad jis jos negebėjo mylėti, ką jau kalbėti apie vaiką; ji kartodavo ir tai, kad suklydo – nors tai geriausia, kas jai galėjo nutikti, bet vis dėlto buvo suklys-ta; valandų valandomis aiškindavo, kad jai nereikalingas toks vaiko tėvas, kuris sugriauna gyvenimą. Juk šalia buvau aš, tėvo pakaitas. Lankiau gimdymo kursus, sėdėjau per gimdy-mą, kone alpdama nuo matomo reginio, pagelbėdavau kaip tik galėdama – ir be perstojo raginau ją pranešti, kad jis yra tėtušis, nes tai žinoti jis turįs moralinę teisę, net jeigu ji ir ne-nori nieko girdėti, tokią teisę jis turi. Jam turėjo būti nuimtas skalpas, kad atsižadėjo jos ir kūdikio. Be to, ne kartą jai esu užsiminusi, kad tėvu gali susidomėti Tigana. „Ką tu jai tada pasakysi? Kad nenorėjai, jog jis žinotų, kad yra tėvas, todėl ji ir negali turėti tėvelio?“

Adelė atšaudavo: „Pasirūpinsiu tuo, kai ateis laikas.“Dabar jis atėjo.Buvau visiška idiotė. Didžiulė, apskrita idiotė – skaičiau jai

moralus, verčiau prisipažinti, kad ji pastojo nuo mano gyve-nimo meilės.

Aš jau kabarosiuosi nuo sofos, bet tik pakilsiu ant kojų – dilgt deginantis skausmas pilve ir aš susiriečiau. Vis dar negalėjau atsigauti po šoko. Gavus šitokį smūgį, mano veidas ištįso.

Neitas turi vaiką. Neitas yra mano geriausios draugės vaiko tėtušis.

Pradėjau rankiotis daiktus: drėgną liemenėlę, kurią buvau nusisegusi, diržą, kurį buvau nusijuosusi, nes veržė pilvą, už-rašų sąsiuvinį, kurį įsimečiau numačiusi, kad planuosime puo-tą, stalų išdėstymo planą, spalvotus rašiklius. Grabaliojau juos, grūdau į krepšį, ranka vis perbraukdama per juodus plaukus, kad juos suglostyčiau. Kojines buvau nutėškusi ant grindų prie kitos sofos, bet prie jos artintis neketinau, taigi basnirčiomis įsispyriau į sportukus.

Virpančiomis rankomis ant trikotažinių marškinėlių už-sitempiau dar šlapią palaidinukę. Tada prisiminiau, kad tie marškinėliai jos. Mano draugės – melagės ir apgavikės. Iš-sinėriau iš palaidinės, nusiplėšiau marškinėlius ir sviedžiau juos ant grindų, šlapią palaidinukę užsimaukšlinau ant nuogų krūtų.

– Keme, pasikalbėkime apie tai, – maldavo ji. – Prašau, Keme, pasikalbėkime.

Tos maldos klausiau abejingai. Įskaudinta nebūdavau gera pašnekovė. Nekreipiau į ją dėmesio ir ketinau pasišalinti. Be to, apie ką čia kalbėtis? Koks puikus mano sužadėtinis lovo-je? Kiek balų iš dešimties jam duotume? Paklausti, ar jis žino, kad Tigana yra jo duktė, ir ar jis dar mane ves? Padaręs tokį baisingą dalyką, Neitas ketina po dviejų mėnesių man tarti „taip“. Po aštuonių savaičių – PO AŠTUONIŲ SAVAIČIŲ – jis žada atsistoti visų mūsų pažįstamų akivaizdoje ir pareikšti, kad mane myli, kad yra pasirengęs išsižadėti visų kitų. O gal nepasirengęs? Jeigu pirma nebuvo išsižadėjęs, tai kodėl turėtų išsižadėti ateityje?

– Apie Tiganą jis nežino, – pranešė Delė. Pasakė garsiai, aiš-kiai, ryžtingai. Ji nemelavo. Tiganos ji nenorėjo niekur painioti. Juolab į šį reikalą. – Nenorėčiau, kad sužinotų, – tęsė ji. – Ne-noriu skaudinti Tiganos. Kad ir ką toliau darytum, Tiganai negriauk gyvenimo. Ji nekalta.

Panūdau ją iškoneveikti. Trenkti per veidą ir nurauti plau-kus. Bet užvis geriausia buvo išeiti.

Ir niekuomet nebegrįžti.

m a n o g e r i a u s i o s d r a u g ė s d u k r a