142 Kultūros paveldo tyrimai, restauravimas, projektai

Dalia Tarandaitė Lietuvos dailės muziejus

Bokšto g. 5, Vilnius Tel. (8 5) 262 1883

El. p. muziejus@ldm.lt

dalia tar andait ė

Marinistinės tapybos paroda

2012 m. lapkričio 22 d.–2013 m. vasario 3 d. Lietuvos dailės muziejaus (LDM) Radvilų rūmų muziejuje veikė paroda „Sveika, jūra! Marinisti­nis peizažas XVII–XX a. tapyboje“. Joje eksponuota 70 jūrą vaizduo­jančių paveikslų iš LDM ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės mu­ziejaus rinkinių. Olandų, flamandų, rusų, vokiečių, norvegų, lietuvių ir kitų kraštų dailininkų kūriniai atskleidė jūros temos įvairovę, leido pajusti marinistinės tapybos savitumą, pasigėrėti Šiaurės, Viduržemio, Baltijos, Juodosios, Norvegijos ir kitų jūrų bei jų pakrančių vaizdais, pasekti marinistinės tapybos raidą nuo baroko iki romantizmo, impre­sionizmo, modernizmo.

Jūra ir laivai įvairių kraštų mene buvo vaizduojami nuo seno. Ta­čiau marinistinė tapyba (nuo lotyniško žodžio marinus – „jūros“), kaip savarankiška kūrybos sritis, susiformavo XVII a. Olandijoje. Nepri­klausomybę nuo Ispanijos išsikovojusioje protestantiškoje Olandijoje susiformavo savita tapybos mokykla, iš kitų baroko epochos tapy­bos mokyklų išsiskyrusi formos realizmu ir dėmesiu nacionalinėms temoms – savojo krašto gamtai, jo žmonių kasdienybei ir šventėms. Svarbų vaidmenį olandų gyvenime vaidino jūra. Žvejyba ir jūrų pre­kyba turėjo lemiamą įtaką ekonominiam krašto suklestėjimui. Perga­lingi jūrų mūšiai karuose su Anglija ir kitomis Europos valstybėmis sustiprino politinę šalies galią. Olandija tapo galingiausia jūrų vals­tybe, o jos laivynas – didžiausiu Europoje. XVII a. viduryje net 95 % laivų, iš Šiaurės jūros įplaukiančių į Baltijos jūrą, buvo olandų laivai. Nenuostabu, kad jūra ir jūreivystė tapo mėgstama olandų menininkų kūrybos tema. Atsirado dailininkų, kurie tapė tik jūrą. Jie ištobulino vandens, permainingo dangaus, kintančio apšvietimo, šviesos atspin­džių vandens paviršiuje, ramaus bangų raibuliavimo ir galingo jų šėls­mo perteikimo tapybos priemonėmis būdus. Atsisakę ankstyvajam Nyderlandų peizažui būdingų panoraminių vaizdų ir aukšto žiūrėjimo

143Kultūros paveldo tyrimai, restauravimas, projektai

taško, olandų dailininkai rinkosi žemą horizontą, dangui skirdami ne mažiau, o dažnai ir daugiau vietos nei jūrai. Pirmajame paveikslų plane jie neretai įkomponuodavo kranto fragmentą su žvejų, jūreivių ar uosto darbininkų figūromis, vaizdui suteikiančiomis dar daugiau natūralumo. Būtini olandų marinų motyvai buvo laivai. Paveiksluo­se pavaizduotus net nedidelius olandų laivus nesunku atpažinti iš ant stiebų plevėsuojančių trispalvių (Olandijos vėliavos spalvos – raudo­na, balta ir mėlyna). Olandų marinistai apie laivybą žinojo daug, todėl laivus visuomet pavaizduodavo labai tiksliai ir detaliai. Manoma, kad tapydami jie naudojosi ne tik iš natūros pieštais eskizais, bet ir tiksliais laivų modeliais.

Savo paveiksluose olandų dailininkai įamžino istorinius jūrų mū­šius, kare ar taikiuose jūrų žygiuose išgarsėjusius laivus jų šlovės ir tragiškos žūties akimirkomis, laivų su garbingais svečiais įplauki­mus į uostus ir pan. Tačiau dar daugiau olandų marinų nevaizdavo nei konkrečių įvykių, nei vietų. Jūra buvo pagrindinė jų tema, o lai­vai, net jei nutapyti labai tiksliai ir detaliai, vaidino antraeilį vaidme­nį. Vienas garsiausių tokio tipo marinų kūrėjų buvo Janas Porcellis (1583/5–1632). Šis dailininkas naudojo beveik monochrominę spalvų gamą, švelniais pilkšvai melsvais, pilkšvai rusvais tonais perteikdamas neaprėpiamas dangaus ir vandens platybes, atskleisdamas visą gamtos nuotaikų įvairovę. Su J. Porcellio ištobulinta toninės tapybos tradici­ja siejasi parodoje eksponuotas nežinomo XVII a. olandų dailininko paveikslas „Laivai uoste“. Jis nutapytas subtiliais pilkšvais tonais, yra ramios, epinės nuotaikos.

Nežinomas XVII a. olandų dailininkas. „Laivai uoste“.

Drobė, aliejus, 73 × 50 cm. LDM T-4029. Fot. A. Lukšėnas

144 Kultūros paveldo tyrimai, restauravimas, projektai

Bonaventura Peetersas (1614–1652). „Audra jūroje“.

Drobė, aliejus, 73 × 107 cm. LDM T-4585. Fot. A. Lukšėnas

—

Aleksejus Bogoliubovas (1824–1896). „Kronštato reidas“. 1865 m.

Drobė, aliejus, 120,5 × 215,5 cm. LDM T-1392. Fot. A. Lukšėnas

—

Levas Lagorio (1827–1905). „Jūra“.

Medis, drobė, aliejus, 16,5 × 26,5cm. LDM T-3871. Fot. A. Lukšėnas

145Kultūros paveldo tyrimai, restauravimas, projektai

Baroko epochoje jūros peizažai paplito daugelio šalių dailėje. Tiesa, niekur jie netapo tokie populiarūs, kaip Olandijoje. Niekur jūra nebu­vo vaizduojama su tokia meile ir išmanymu, kaip XVII a. olandų ma­rinistų darbuose. Olandų tapytojai buvo kviečiami tapyti jūrų mūšius ir uostų vaizdus į daugelio Europos šalių dvarus. Ne vienas dailininkas ten pasiliko, turėjo mokinių ir pasekėjų. Olandų marinas kopijavo ir iš jų mokėsi visi jūros tapymo paslaptis perprasti pasiryžę dailininkai. Todėl neturėtume nustebti flamandų, prancūzų, anglų ir kitų šalių ma­rinose atpažinę olandų laivus – kaip duoklę šios šalies dailininkams, iš kurių paveikslų semtasi žinių ir įkvėpimo.

Be bendrų marinoms būdingų bruožų, skirtingų šalių dailėje jūros peizažai įgijo savų ypatybių. Flamandai labiausiai mėgo tapyti audras, milžiniškų bangų blaškomus jūroje skęstančius laivus. Skirtingai nei olandai, tapydami jie rėmėsi labiau savo fantazija, nei gamtos stebė­jimais, siekė ne tiek vaizdo natūralumo, kiek baroko dailei būdingo efektingumo, dramatizmo, įtraukiančios veiksmo dinamikos. Būdin­gi tokių marinų pavyzdžiai yra parodoje „Sveika, jūra! Marinistinis peizažas XVII–XX a. tapyboje“ eksponuotos drobės „Audra jūroje“ ir „Laivai audroje“, priskiriamos flamandų marinistams Bonaventurai Peetersui (1614–1652) ir Matthieu’ui van Plattenbergui (1607/8–1660). Visoje katalikiškoje Europoje didelę paklausą turėjo saulės nušviesti uostų vaizdai. Daug jų nutapė prancūzų dailininkai  – Claude’as Lo­rrainas (apie 1600–1682), Claude­Josephas Vernet (sk. Klo das Žosefas Vernė, 1714–1789) ir kt., svarbų dėmesį skyrę natūraliems apšvietimo efektams. Didingų kalnų papėdėse įsikūrusios pajūrio gyvenvietės buvo dažnas italų tapybos motyvas. Be idiliškų, tobulą gamtos grožį perteikiančių marinų, Italijoje tapyti ir rūstesnės, dramatinės nuotai­kos peizažai. Jūros pakrantės juose vaizduotos kaip romantiškos, bet pavojingos vietos. Ant stačių pajūrio uolų stovinčios, su stipriais vėjais besigalinėjančios žmonių figūros tokiuose peizažuose dar labiau pabrė­žė laukinės gamtos didingumą, pavojingą jos stichijų jėgą.

Jau XVII a. Olandijoje jūros vaizdams buvo suteikiama ir simbolinė reikšmė. Slėpiningų visatos dėsnių valdoma vandens stichija, permai­ningos jos būsenos kėlė asociacijas su žmogaus „jausmų jūra“. Marinų simbolizmas ypač akivaizdus kūriniuose, kuriuose olandų dailininkai jas vaizdavo kaip paveikslus paveiksluose. Pavyzdžiui, jei buitinėje kompozicijoje nutapyta mergina skaito laišką, o ant sienos kabo pa­veikslas su jūros vaizdu, pagal tai, rami ar audringa jūra jame pavaiz­duota, galima spręsti apie laiško turinį ir merginos jausmus.

146 Kultūros paveldo tyrimai, restauravimas, projektai

Jūros būsenų ir žmogaus jausmų paralelė tapo vienu svarbiausių romantizmo dailės leitmotyvų. Labiau už protą romantikai vertino jausmus, fantaziją ir intuiciją. Jie žavėjosi gamta, poetizavo gamtos ir žmogaus dvasios ryšį. Jūros – neaprėpiamos, nerimstančios, didingos – įvaizdis geriausiai išreiškė neramią ir maištingą romantiko dvasią. Audra ir vėjai asocijavosi su minties polėkiu, heroizmu, vidinėmis ko­vomis, ramus ir saulėtas peizažas – su šviesiausiomis svajonėmis, švel­niausiais lyriniais išgyvenimais, miglose skendintys toliai – su ilgesiu ir nostalgija... Gamta romantikams buvo įkvėpimo, meditacijos, sielos at­gaivos vieta. Vandens platybės, begalinis dangus jaudino jų vaizduotę, žadino aukštesnės, trascendentinės būties nuojautą. Romantikai pir­mieji pradėjo tapyti jūros peizažus be žmonių ir laivų. Mėgo vaizduoti

Levas Lagorio (1827–1905). „Jūros peizažas“.

Drobė, aliejus, 27,5 × 35 cm. LDM T-7472. Fot. A. Lukšėnas

—

Hansas Schleichas (1834–1912). „Jūros krantas“.

Drobė, aliejus, 104 × 157 cm. LDM T-4105. Fot. A. Lukšėnas

147Kultūros paveldo tyrimai, restauravimas, projektai

pakrantes su į stačias uolas dūžtančiomis galingomis bangomis arba vien tik jūrą ir dangų – didingas vandens ir oro stichijas. Svarbų dėme­sį jie skyrė apšvietimui. Jūrą vaizdavo įvairiu paros metu – nušviestą blankios ryto šviesos, nurausvintą saulėlydžio, spindinčią pusiaudie­nio saulėje, „pasidabruotą“ mėnesienos. Ypač mėgo slėpiningas, misti­nius išgyvenimus žadinančias gamtos būsenas – audras, saulėlydžius, mėnesienas... Klasikiniai romantinių marinų pavyzdžiai yra parodoje eksponuota anglų tapytojo Williamo Collinso (1788–1847) drobė „Au­dringa jūra“, nežinomo XIX a. dailininko paveikslas „Mėnesiena Nea­polyje“, žymiausio rusų marinisto, vandens ir oro tapymo virtuozo Iva­no Aivazovskio (1817–1900) „Jūros peizažas“, vaizduojantis dailininko pamėgtą audros blaškomo laivo motyvą.

Adelsteenas Normannas (1848–1918). „Fiordas“.

ČDM Mž-1273. Fot. A. Lukšėnas

—

Hermanas Kiekebuschas (1852–po 1927). „Norvegijos fiordas“.

ČDM Mž-1324. Fot. A. Lukšėnas

148 Kultūros paveldo tyrimai, restauravimas, projektai

Epiškesne nuotaika parodoje išsiskyrė kito žymaus rusų ma­rinisto, batalinių kompozicijų meistro Aleksejaus Bogoliubovo (1824–1896) drobė „Kronštato reidas“. Jūrą ir laivus šis dailinin­kas pažino anksčiau nei tapybos paslaptis. Į dailės akademiją jis įstojo jau būdamas profesionalus jūreivis, jūroje praleidęs devyne­

rius metus. Ne tik tapytojo talentas, bet ir laivybos žinios lėmė, kad vos baigęs dailės akademiją A. Bogoliubovas buvo paskirtas Rusijos Cen­trinio jūrų štabo dailininku. Štabo užsakymu jis tapė Baltijos ir Juo­dosios jūros uostus, įamžino Krymo ir rusų­turkų karų metu vykusius jūrų mūšius. Kronštatą – svarbiausią Rusijos karinį uostą Baltijos jūro­je – vaizduojanti drobė yra vienas iš rusų kariniam laivynui skirto me­nine ir istorine verte unikalaus A. Bogoliubovo paveikslų ciklo kūrinių.

XIX a. jūros pakrantė tapo mėgstama akademinės tapybos tema. Dailininkai tapė idealizuotus pajūrio vaizdus su dangaus žydryne, to­lumoje boluojančiomis burėmis, vandens paukščių būriais. Šiam ma­rinos tipui priskirtina rusų tapytojo Levo Lagorio (1827–1905) lyrinės nuotaikos drobė „Jūros peizažas. Pakrantė“, vokiečių marinisto Hanso Schleicho (1834–1912) įspūdingo dydžio drobė „Jūros krantas“, žvilgsnį traukianti saulės nušviestais melsvais toliais. Turizmas ir padažnėjusios dailininkų kelionės paskatino tolimų, egzotiškų šalių pajūrio peizažų populiarumą akademinėje dailėje. Vokietijoje gyvenęs norvegas Adels­teenas Normannas (1848–1918) išpopuliarino atšiauroka gamtos didybe alsuojančius Norvegijos fiordų vaizdus. Dažniausiai jis tapė Nordlando, Lufuteno salų fiordus su didingų kalnų papėdėje stovinčiais mažyčiais žvejų nameliais ir ramia jūra plaukiančiais laivais. A. Normanno tapyti fiordai, kuriuos noriai pirko viešbučių savininkai, sukėlė visuotinį susi­domėjimą Norvegija ir padidino šalį aplankančių turistų skaičių. Nor­vegijos fiordų populiarumą ne tik norvegų, bet ir kitų kraštų dailininkų tapyboje liudijo net penki paro doje „Sveika, jūra! Marinistinis peizažas XVII–XX a. tapyboje“ eksponuoti paveikslai. Be A. Normanno nutapy­tojo fiordo vaizdo ir keleto mažiau žinomų dailininkų kūrinių, parodos lankytojai galėjo pamatyti kurį laiką Norvegijoje gyvenusio ir dirbu­sio vokiečių tapytojo Hermano Kiekebuscho (1857–po 1927) paveiks­lą „Norvegijos fiordas“ – dar rūstesnį ir atšiauresnį, su snieguotomis

Hjalmaras Hanssonas (XX a. I p.). „Jūros krantas“.

Popierius, aliejus, 22 × 28 cm. LDM T-4054. Fot. A. Lukšėnas

149Kultūros paveldo tyrimai, restauravimas, projektai

viršūnėmis ir kriokliais, be jokių civilizacijos ženklų.

XIX a. realistinės tapybos ats­tovai jūros peizažams rinkosi pa­prastesnius, kasdieniškesnius mo­tyvus. Jūra jiems buvo neatsiejama nuo sunkaus žvejų darbo, mažų jų laivelių, pakrantėje džiūstančių tinklų. Realistinių dailės judėjimų įtaka ir plenerinės tapybos pamo­kos buvo juntamos parodoje eksponuotoje vokiečių tapytojo Juliaus Friedricho Runge’s (1843–1922) drobėje „Laivai jūroje“. Impresionis­tinei dailei būdinga tapybos maniera, šviesių melsvų, gelsvų, rausvų spalvų ir atspalvių mirgėjimu, ištirpdančiu vaizduojamų objektų kon­tūrus, išsiskyrė Filadelfijoje gimusio, Didžiojoje Britanijoje gyvenusio ir dirbusio tapytojo Richardo Levicko (1864–1917) paveikslas „Vene­cija migloje“.

Kitos XIX a. pab.–XX a. pr. naujosios dailės srovės marinistinei tapybai didesnės įtakos nepadarė. Jūros platybių, vandens ir oro, laivų vaizdavimas buvo ir liko marinistinės tapybos esmė ir savitumas. Abs­trakcija ir drąsios deformacijos čia netiko. Visą XIX a. greta realistinių ir impresionistinių tendencijų gyvybingiausia išliko romantinė jūros peizažo samprata. Romantinis jūros peizažas dominuoja ir XX a. mari­nistų kūryboje. Meile jūrai ir stebinančiu atlikimo meistriškumu pa ro­doje „Sveika, jūra! Marinistinis peizažas XVII–XX a. tapyboje“ žavėjo romantinių marinų tradiciją tęsiančios armėno Wartano Mahokiano (1869–1937), austro Friedricho Koko­Micoletzkio (1889–1981), pran­cūzo Pierre’o Antoine’o Michelio (1894–po 1956), japono Guseno Ya­manouchi (1866–1927), lietuvių Česlovo Znamierovskio (1890–1977), Česlovo Janušo (1907–1993) drobės, perteikiančios įvairiausias gamtos būsenas, nuolatinį oro ir vandens judėjimą.

Laivyno vadovybės ir laivų kapitonų užsakymu buvo ir iki šių die­nų tebėra tapomi konkrečius laivus ir laivyną vaizduojantys paveikslai. Vėlyviausios parodoje eksponuotos tokio tipo marinos yra iš Vokieti­jos imperijos laikų (1871–1918). Tuo metu Vokietijos marinistinė tapy­ba išgyveno pakilimą. Paskutinysis Vokietijos imperatorius ir Prūsijos karalius Vilhelmas II svarbų dėmesį skyrė šalies jūrinės galios stiprini­mui, rėmė ir visaip skatino patriotinius jausmus žadinti turėjusią mari­nistinę tapybą. Daug vokiečių dailininkų jo užsakymu tapė Vokietijos

Česlovas Znamierovskis (1890–1977). „Baltijos jūra“. 1968 m.

Drobė, aliejus, 80 × 135 cm. LDM T-3396. Fot. A. Lukšėnas

150 Kultūros paveldo tyrimai, restauravimas, projektai

imperijos laivyno gyvenimą, to meto ir istorinius jūrų mūšius ir laivus. Vienas mėgstamiausių imperatoriaus dailininkų, lydėjęs jį ne vienoje kelionėje jūra, buvo Carlas Saltzmannas (1847–1923), nuo 1894 m. dės­tęs marinistinę tapybą Berlyno dailės akademijoje. Parodos lankytojai galėjo pamatyti realistiškus, energingai nutapytus šio dailininko pa­veikslus „Karo laivai“ (1904) ir „Laivas jūroje“ (1909), vaizduojančius jūros bangas skrodžiančius galingus imperijos laivus. Imperatoriui dir­bo ir C. Saltzmanno mokinys Paulas Wallatas (879–1964) – parodoje eksponuotos drobės „Burlaivis jūroje“ autorius.

Exhibition of Marine Painting

dalia tar andait ė

From 22nd of November 2012 to 3rd of February 2013 exhibition “Hail Sea! Marine paintings of the 17th–20th centuries” was held at the Mu­seum of the Radvilas Palace. 70 paintings depicting sea from the col­lections of the Lithuanian Art Museum and M. K. Čiurlionis National Museum of Art were displayed in it. Artworks of Dutch, Flemish, Rus­sian, German, Norwegian, and Lithuanian artists revealed diversity of maritime themes, enabled one to experience specificities of marine painting, enjoy coastal and maritime views of the North, Mediterra­nean, Baltic, Black, Norwegian, and other seas. Development of marine painting from Baroque to Romanticism, Impressionism, and Modern­ism could be seen in the exhibition.

Česlovas Janušas (1907–1993). „Palangos pajūris“.

Drobė, aliejus, 37 × 49,5 cm. LDM T-1345. Fot. A. Lukšėnas

151Kultūros paveldo tyrimai, restauravimas, projektai

Marine painting became autonomous art form in the 17th century Holland. Dutch artists in their maritime artworks portrayed historic naval battles, ships sailing in open seas or anchored in harbours. They developed and perfected the artistic means of depicting water, sky, the horizon, changing lighting and reflections of light on water. In Baroque era marinescapes spread to many other countries. Paintings depicting storms and sinking ships tossed by fantastic sea waves, full of drama and Baroque dynamics were the most popular in the Catholic countries. Idyllic sunny ports, landscapes of coastal settlements were also depicted.

During Romanticism parallel between various conditions of sea and human emotions was developed in marine art. Romantics associ­ated storm and winds with the struggles of the spirit, flair and heroism; calm and sunny landscape – with the lightest dreams; obscure foggy horizons – with yearning and nostalgia. Romantics were the first who painted marinescapes without people and ships. They loved to paint coastline with powerful waves breaking on to steep cliffs or only sea and the sky, magnificent elements of water and air. Light played an im­portant part in Romanticism marine art. Maritime paintings depicted sea in different times of the day – at dawn, at sunset, or in moonlight.

In the 19th century seashore become popular theme of academic painting. Artists painted idealized seaside images with azure water and distant white sails. Realist painters preferred simpler, everyday motives for their scenery. Sea for them was inseparable from the hard work of fishermen, small fishing boats and nets drying on the coast. On the turn of the 19th and 20th centuries Impressionism became evident in mari­time paintings. However, modern art trends of this period did not have significant effect for marine art. Vastness of sea, depiction of water, air and ships remained the essence of maritime painting. Abstraction and bold deformations did not fit here. Throughout the entire 19th century concept of romantic marinescapes remained lively, in addition to the realistic and impressionistic trends. Marinists of the 20th century also loved to paint romantic maritime images; romantic marinescapes pre­vailed in their paintings. Artworks depicting specific ships or the fleet have always been and remains today commissioned to be painted by the admiralty of the fleet or ship captains.