MEILĖIR VALIA

MEI

LĖ I

R V

ALI

AR

OL

LO

M

AY

Rollo May‘us (1909–1994) – psichoanalitikas, vienas iš įtakingiausių

dvidešimtojo amžiaus Amerikos psichologų ir humanistinės egzisten-

cialistinės psichologijos klasikų. Įgijęs klinikinės psichologijos daktaro

laipsnį prestižiniame Niujorko Kolumbijos universitete, jis beveik pen-

kis dešimtmečius atidavė psichoterapijos praktikai ir kaip kviestinis

profesorius dėstė geriausiuose JAV universitetuose – Harvarde, Prins-

tone, Jeilyje. Pagerbiant išskirtinį profesinį kelią, R. May‘us Amerikos

psichologijos asociacijos apdovanotas prestižiniu aukso medaliu.

„Meilė ir valia“ – garsiausia R. May‘aus knyga. Joje autorius nagrinėja

tą psichologinio skilimo būseną, kurią šiuolaikinis žmogus išgyvena at-

skyręs iki tol buvusius neatskiriamus dalykus – emocijas ir protą, seksą

ir meilę. Remdamasis įtaigiais psichoterapinės praktikos pavyzdžiais,

R. May‘us siūlo būdus, kaip įveikti apatiško cinizmo įšalą, persmelkusį

daugelį žmonių, ir pasiekti būties pilnatvę. Jis siekia atskleisti tikrąją

meilės ir valios prasmę, jų šaltinį ir padėti žmonėms atkurti rūpinimusi

grįstus santykius.

doc. dr. V. Legkauskas

R O L L O M A Y

ISBN 978-5-415-02159-8

w w w . v a g a . l t

Rollo may

meilė ir valia

Rollo May

meilė ir valia

Viln ius

Iš anglų kalbos vertė Visvaldas Legkauskas

© 1969 by W.W. Norton & Company, Inc.© Vertimas į lietuvių kalbą, Visvaldas Legkauskas, 2010© Leidykla VAGA, 2010

ISBN 978-5-415-02159-8

Rollo MayLoVe ANd WILLPrinted in the United States of AmericaFirst published as a Norton paperback 2007

UdK 159.94 Ma-158

7Meilė ir valia

Turinys

Pratarmė ..................................................................................................11

Pirmas skyrius. Įžanga: mūsų šizoidiškas pasaulis ......................13 Pranašingos problemos .........................................................................19 Menininkas ir neurotikas ......................................................................22 Numatantis neurotikas .........................................................................26 Apatijos atsiradimas .............................................................................31

IMEILĖ .....................................................................................................41

Antras skyrius. Sekso ir meilės paradoksai .......................................41 Seksualiniai tyrai ....................................................................................42 Išganymas per techniką ........................................................................48 Naujasis puritonizmas ..........................................................................51 Freudas ir puritonizmas........................................................................56 Problemos motyvai ................................................................................61 Sukilimas prieš seksą .............................................................................69

Trečias skyrius. Eroso ir sekso konfliktas ......................................76 Nuslopinto eroso sugrįžimas ..............................................................77 Kas yra erosas? ......................................................................................86 erosas Platono darbuose ......................................................................92 Freudas ir erosas ...................................................................................98 eroso vienovė: atvejo analizė ..............................................................109 Sergantis erosas .....................................................................................115

8 Meilė ir valia

Ketvirtas skyrius. Meilė ir mirtis ..............................................................121 Meilė kaip mirtingumo ženklas ..........................................................122 Mirtis ir perdėtas susirūpinimas seksu .............................................129 Tragiška meilės prasmė ........................................................................134 Tragizmas ir išsiskyrimas ....................................................................137 Kontraceptikai ir tragizmas .................................................................145

Penktas skyrius. Meilė ir demoniškumas ............................................150 demoniškumo apibrėžimas ................................................................150 Prieštaravimai sąvokai .........................................................................158 demoniškumas primityvioje psichoterapijoje ..................................161 Kai kurie istoriniai atgarsiai ................................................................166 Meilė ir demoniškumas ........................................................................180

Šeštas skyrius. Demoniškumo dialogas .............................................191 dialogas ir integravimas ......................................................................192 demoniškumo lygmenys .....................................................................197 demoniškumas ir anonimiškumas .....................................................199 demoniškumas ir žinios ......................................................................203 demoniškumo įvardijimas ..................................................................207 demoniškumo įvardijimas terapijos metu ........................................213

II VALIA ......................................................................................................220

Septintas skyrius. Valios krizė ...................................................................220 Asmeninės atsakomybės susilpninimas ............................................221 Valios prieštaringumas .........................................................................225 Johno atvejis ...........................................................................................230 Valia psichoanalizėje ............................................................................236 Iliuzija ir valia ........................................................................................240

Aštuntas skyrius. Noras ir valia ..............................................................246 Valios jėgos galas ...................................................................................249

9Meilė ir valia

Freudo antivalios sistema ....................................................................252 Noras .......................................................................................................254 Liga kaip negebėjimas norėti ..............................................................258 Pajėgumo norėti trūkumas ..................................................................262 Williamas Jamesas ir valia ...................................................................266

devintas skyrius. Sąmoningumas ............................................................273 Sąmoningumo šaknys ..........................................................................275 Pavyzdžiai iš psichoanalizės ...............................................................283 Suvokimas ir sąmoningumas ..............................................................288 Kūnas ir sąmoningumas ......................................................................292 Valia ir sąmoningumas .........................................................................296

dešimtas skyrius. Sąmoningumas terapijoje ....................................302 Prestono atvejis ......................................................................................304 Terapijos etapai ......................................................................................322 Nuo noro prie valios .............................................................................326 Noras ir valia spręsti .............................................................................328 Žmogaus laisvė .....................................................................................329

IIIMEILĖ IR VALIA ...........................................................................334

Vienuoliktas skyrius. Meilės ir valios santykis ..................................334 Kai meilė ir valia blokuoja viena kitą .................................................335 Impotencija kaip pavyzdys .................................................................339 Vaizduotė ir laikas ................................................................................341 Meilės ir valios sąjunga ........................................................................343

dvyliktas skyrius. Rūpinimosi prasmė ...................................................347 Rūpinimasis meilėje ir valioje .............................................................349 Rūpinimosi mitologija ..........................................................................354 Rūpinimasis mūsų laikais ....................................................................368

Tryliktas skyrius. Sąmonės bendrystė ...................................................373Asmeniška meilė .........................................................................................376Meilės akto aspektai ...................................................................................380Sąmonės kūrimas ........................................................................................384Meilė, valia ir visuomenės formos ............................................................388

Rodyklė ....................................................................................................396

11Meilė ir valia

Pratarmė

Kai kuriuos skaitytojus stebins meilės ir valios sugretinimas šios knygos pavadinime. Jau seniai esu įsitikinęs, kad meilė ir valia priklauso viena nuo kitos ir turi būti kartu. Tai du konjunkciniai būties procesai – siekimas daryti įtaką kitiems, lipdyti, formuoti, kurti kito sąmonę. Tačiau vidine prasme tai įmanoma tik tuomet, jei tuo pat metu atsiveriama kito įtakai. Valia be meilės tampa manipuliacija, kurios pavyzdžių yra pilnas laikotarpis prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą. Mūsų laikais meilė be valios tampa senti-mentali ir eksperimentinė.

Kaip įprasta autoriams, didžiuojuosi šioje knygoje pateik-tomis idėjomis ir prisiimu atsakomybę už jas. Per aštuonerius metus, kol ją rašiau, keletas draugų perskaitė įvairius skyrius ir juos aptarė su manim. Noriu padėkoti: Jerome‘ui Bruneriui, do-ris Cole, Robertui Liftonui, Gardneriui Murphy, elinor Roberts, ernestui Schachteliui ir amžinatilsį Paului Tillichui. Jessica Ryan pasidalijo savo intuityviu supratimu ir praktiniais pasiūlymais, kurie autoriui visuomet atrodo reikalingesni nei dėkingumas.

Ilgomis vasaromis Naujojo Hampšyro valstijoje, kai rašiau šią knygą, dažnai atsikeldavau anksti ryte ir išeidavau į vidinį kiemą, iš kur buvo matyti link kalnų grandinių šiaurėje ir rytuo-se besidriekiantis slėnis, pasidabruotas priešaušrio migla. Paukš-čiai – išraiškingi balsai šiaip tyliame pasaulyje – pasitikdami naują dieną jau būdavo pradėję choru giedoti aleliuja. Žvirblis čiulba savo dainą taip entuziastingai, kad vos nenusiverčia nuo šakelės obels viršūnėje, o dagilis pritaria savo giesme. Strazdas miške tiek pritvinkęs giesmės, kad negali susilaikyti. Genys kala

tuščią bukmedžio kamieną. Narai virš ežero pratrūksta graudžia ir kankinančia rauda, kad išgelbėtų visą kūrinį nuo perdėto sal-dumo. Tuomet virš kalnų grandinės pakyla saulė, atskleisdama neįtikėtinai žalią Naująjį Hampšyrą, perpildantį visą slėnį sodru-mu, kurio vis negana. Medžiai atrodo per naktį paaugę keliais coliais, o lankos pilnos milijono rudbekijų.

Vėl jaučiu nuolatinį judėjimą, amžinąjį grįžimą, augimą, poravimąsi, mirimą ir augimą iš naujo. Ir žinau, kad žmonės yra šio amžinojo judėjimo ir grįžimo, jo liūdesio ir dainos dalis. Ta-čiau žmogus, ieškotojas, yra savo sąmonės pašauktas peržengti amžinąjį grįžimą. Tuo aš nesiskiriu nuo bet kurio kito, tik skiria-si mano ieškojimų sritys. Mano įsitikinimai visuomet reikalavo ieškoti vidinės realybės, tikint, kad ateities vertybių vaisiai galės augti tik sėklas pasėjus mūsų istorijos vertybėse. esu tikras, kad šiame pereinamajame dvidešimtajame amžiuje, kai mums teko pajusti visas vidinių vertybių žlugimo pasekmes, itin svarbu ieš-koti meilės ir valios šaltinio.

RoLLo MAyHoldernesas,

Naujasis Hampšyras, 1969

13Meilė ir valia

Pirmas skyrius

Įžanga: mūsų šizoidiškas pasaulis

Kasandra: Man Apolonas – pranašas tai suteikė.

Choras: Ar jis, nors dievas, taip užsigeidė tavęs?

Kasandra: Anksčiau man gėda būdavo tai pasakyt.

Iš eschilo A G A M e M N o N o

Antikinės tragedijos. Vilnius, Vaga, 1988. Vertė J. dumčius.

Kalbant apie meilę ir valią mūsų dienomis, nepaprastas dalykas yra tas, kad anksčiau jos visuomet mums buvo nurodomos kaip atsakymai susidūrus su gyvenimo negandomis, o dabar pačios tapo problemomis. Meilė ir valia visuomet apsunkėja pereinamai-siais laikotarpiais, o mūsų laikas yra radikalių pokyčių era. Senųjų mitų ir simbolių, pagal kuriuos orientavomės, nebėra, mus apėmė nerimas; kabinamės vienas į kitą ir bandome įtikinti save, kad tai, ką jaučiame, yra meilė; nesiryžtame norėti, nes bijome, jog pasi-rinkę vieną daiktą ar žmogų prarasime kitą, ir jaučiamės perne-lyg nesaugūs, kad rizikuotume. Tuomet konjunkcinės emocijos ir procesai – tarp kurių meilė ir valia yra du svarbiausi pavyzdžiai – praranda savo gyvybingumą. Asmuo priverstas gręžtis vidun; jį pradeda kankinti nauja savimonės problemos forma: „Net jei ži-nau, kas esu, aš esu nesvarbus“, „Nepajėgiu daryti įtakos kitiems“. Kitas etapas yra apatija. o paskui – smurtas. Nes joks žmogus ne-gali amžinai pakęsti stingdančios savo bejėgiškumo patirties.

Meilė, kaip gyvenimo negandų sprendimas, buvo taip iš-aukštinta, kad žmonių savigarba kilo arba krito priklausomai nuo

14 Meilė ir valia

to, ar jiems pavyko tą meilę pasiekti. Tikėjusieji ją radę mėgavosi savo teisuoliškumu, būdami įsitikinę akivaizdžiu savo išganymo įrodymu, kaip kad kalvinisto turtas kažkada buvo materialus jo išrinktumo įrodymas. Jos neradę ne tik daugiau ar mažiau siel-vartavo – gilesniame ir svarbesniame vidiniame lygmenyje jų savigarba buvo pakirsta. Jie jautėsi pažymėti kaip nauja atstum-tųjų rūšis ir per psichoterapijos seansus prisipažindavo, kad gilią naktį nubunda nebūtinai jausdamiesi labai vieniši ar nelaimingi, bet kamuojami graužiančio įsitikinimo, jog praleido galimybę sužinoti didžiąją gyvenimo paslaptį. o tuo metu – kai daugėjo skyrybų, meilė literatūroje ir mene darėsi vis banalesnė, seksas daugeliui žmonių beprasmiškesnis ir prieinamesnis – ši „meilė“ atrodė itin apgaulinga, o gal net ir visiška iliuzija. Kai kurie nau-jieji kairieji politikai netgi padarė išvadą, kad meilę sunaikino pati mūsų buržuazinės visuomenės prigimtis, todėl konkretus jų siūlomų reformų tikslas buvo sukurti „pasaulį, kuriame meilė būtų lengviau įmanoma“.1

Suprantama, tokioje prieštaringoje situacijoje seksualinė meilės forma – žemiausia išganymo laiptų pakopa – tapo nuo-latinio mūsų susirūpinimo objektu. Juk seksas, neišvengiamai priklausantis nuo žmogaus fiziologijos, visuomet atrodo bent jau patikimas meilės įrodymas. Tačiau ir seksas tapo greičiau vakarietiško žmogaus išbandymu ir našta nei išganymu. Nors viena po kitos leidžiamos knygos apie meilės ir sekso techniką kelias savaites būna perkamiausios, jos yra tuščios: atrodo, kad kažkuriame sunkiai paaiškinamame lygmenyje daugelis žmonių suvokia, jog tas įnirtis, su kuriuo jie bando įvaldyti techniką kaip

1 Carlas oglesby Jacko Newfieldo knygoje A Prophetic Minority (New york, New American Library, 1966), p. 19.

15Meilė ir valia

būdą išganymui pasiekti, yra tiesiog proporcingas mūsų sąlyčio su išganymu, kurio taip siekiame, praradimo laipsniui. Tai senas ir ironiškas žmonių įprotis – pasiklydus bėgti greičiau. Praradę meilės vertybes ir prasmę, dar aršiau griebiamės mokslinių, sta-tistinių ir techninių priemonių, kurios turėtų padėti lytiniame gyvenime. Kad ir kokie būtų Kinsey’aus apklausų bei Master-so ir Johnson tyrimų pranašumai ir trūkumai, tai yra simptomai kultūros, kurioje asmeninė meilės prasmė vis labiau praranda-ma. Anksčiau buvo manoma, kad meilė yra motyvuojanti jėga, energija, kuri turėtų gyvenime mus stumti pirmyn. Tačiau didy-sis mūsų dienų poslinkis rodo, kad pati motyvuojanti jėga dabar kelia abejonių. Meilė tapo problema pati sau.

Iš tikrųjų meilė pasidarė tokia prieštaringa, kad kai kurie šeimos gyvenimo tyrinėtojai nusprendė, kad „meilė“ tėra būdas, kurį galingesnieji šeimos nariai naudoja kitiems nariams kontro-liuoti. Kaip teigia Ronaldas Laingas, meilė yra smurto priedanga.

Tą patį galima pasakyti apie valią. Iš Viktorijos epochoje gy-venusių savo protėvių paveldėjome įsitikinimą, kad vienintelė reali problema gyvenime yra racionaliai nuspręsti, ką daryti, o jau tuomet valia bus pasirengusi priversti mus tai padaryti. da-bar jau nebesvarbu nuspręsti, ką daryti, bet svarbu nuspręsti, kaip nuspręsti. Pats valios pagrindas tapo abejonių objektu.

Ar valia yra iliuzija? Pradedant Freudu, daugelis psicho-logų ir psichoterapeutų įrodinėjo, kad taip. Mūsų tėvų žodyne buvusios tokios svarbios sąvokos kaip „valios galia“ ir „laisva valia“ beveik išnyko iš visų šiuolaikinių rafinuotų diskusijų arba yra vartojamos su pašaipa. Žmonės kreipiasi į terapeutus norė-dami rasti savo prarastos valios pakaitalų: sužinoti, kaip priversti pasąmonę pakreipti jų gyvenimus, išmokti naujausią sąlygojimo

16 Meilė ir valia

techniką, kuri padėtų jiems gerai elgtis, arba gauti naujų vaistų, kurie pažadintų kokį nors motyvą gyventi. Arba išmokti nau-jausią metodą, leidžiantį „išlaisvinti afektą“. Žmonės nesuvo-kia, kad afektas pats savaime nėra kažkas, ko reikia siekti, tai tik būdo, kuriuo elgiatės tam tikroje gyvenimo situacijoje, šalutinis produktas. Kyla klausimas: kam jie panaudos tą situaciją? Savo knygoje apie valią Leslie Farber teigia, kad šis valios žlugimas yra svarbiausia šiuolaikinė patologija ir mūsų laikmetis turėtų būti vadinamas „sutrikusios valios amžiumi“.2

Tokiame radikalių permainų amžiuje asmuo yra stumiamas atgal į savo sąmonę. Kai meilės ir vilties pamatai yra sukrėsti ir beveik sunaikinti, negalime išvengti būtinybės kastis gilyn ir savo sąmonėje bei mūsų visuomenės „kolektyvinėje neartikuliuotoje sąmonėje“ ieškoti meilės ir valios šaltinių. Sąvoką „šaltinis“ var-toju taip, kaip prancūzai kalba apie upės „šaltinį“ – versmę, iš kurios išteka vanduo. Jei galime rasti šaltinių, iš kurių trykšta meilė ir valia, mums gali pavykti atrasti naujų formų, kurios bū-tinos šių dviejų esminių patirčių gyvybingumui užtikrinti nauja-me amžiuje, į kurį žengiame. Šia prasme mūsų ieškojimai, kaip ir visos panašios paieškos, yra moraliniai ieškojimai, nes ieškome pagrindų, kurie padėtų įsigalėti naujojo amžiaus moralei. Kiek-vienas jautrus žmogus atsiduria Stepheno dedaluso pozicijoje: „einu pirmyn... kad savo sielos kalvėje nukalčiau nesukurtą savo giminės sąžinę.“

Mano terminas „šizoidiškas“ šio skyriaus pavadinime reiš-kia atitrūkęs; vengiantis artimų santykių; negebantis jausti. Šį termi-ną vartoju ne kaip nuorodą į psichopatologiją, bet greičiau kaip bendrą mūsų kultūros būklę ir ją sudarančių žmonių tendencijas 2 Leslie Farber, The Ways of the Will (New york, Basic Books, 1965), p. 48.

17Meilė ir valia

nusakantį terminą. Apibūdindamas jį individualiosios psicho-patologijos požiūriu, Anthony Storras teigia, kad šizoidiškas as-muo yra šaltas, abejingas, išdidus, svetimas. Tai gali prasiveržti smurtine agresija. Anot Storro, visa tai yra sudėtinga nuslopinto meilės ilgesio kaukė. Šizoido svetimumas yra gynyba nuo prie-šiškumo, o jo šaltinis yra kūdikystėje iškreipta meilė ir pasitikė-jimas, dėl ko žmogus amžinai bijo realios meilės, „nes ji kelia pavojų pačiam jo egzistavimui“.3

Sutinku su Storru, tačiau aš tvirtinu, kad šizoidiška būsena yra bendra mūsų pereinamojo amžiaus tendencija ir kad Storro minimas kūdikystėje patiriamas „bejėgiškumas ir nepaisymas“ kyla ne tik iš tėvų, bet ir iš beveik kiekvieno mūsų kultūros as-pekto. Patys tėvai yra bejėgiški ir nesąmoningi savo laikotarpio kultūros produktai. Šizoidiškas žmogus yra natūralus techno-loginio žmogaus produktas. Tai vienas iš gyvenimo būdų, ir jis vis labiau plinta. Be to, jam gali būti būdingas smurtas. „Nor-malia“ prasme šizoidui slopinimo nereikia. Tik ateitis parodys, ar šizoidiška asmenybės būsena vėliau progresuos į šizofreniš-ką. Tačiau, kaip ir daugeliui pacientų, tikimybė, jog tai atsitiks, bus daug mažesnė, jei asmuo nuoširdžiai pripažins šizoidišką esamos savo būsenos pobūdį ir stos akistaton su juo. Anthony Storras nurodo, jog šizoidiška asmenybė „yra įsitikinusi, kad jos negalima mylėti, o susidūrusi su kritika jaučiasi puolama ir žeminama.“4

Nors aš vertinu Storro pateikiamą aiškinimą, vienoje vietoje jis sutrinka – kai nurodo Freudą, descartes‘ą, Schopenhauerį ir Beethoveną kaip šizoidų pavyzdžius. „descartes‘o ir Schopen-

3 Anthony Storr, Human Agression (New york, Atheneum, 1968), p. 85.4 Ten pat.

18 Meilė ir valia

hauerio atvejais būtent jų atitolimas nuo meilės buvo tai, kas pa-gimdė jų filosofijas.“ o Beethoveno atveju:

Kompensuodamas savo nusivylimą ir pasipiktinimą realiais

žmonėmis, Beethovenas įsivaizdavo idealų meilės ir draugys-

tės pasaulį. ...Jo muzikoje turbūt akivaizdžiau nei bet kurio kito

kompozitoriaus juntama ryški agresija, pasireiškianti energija,

jėga ir stiprumu. Nesunku įsivaizduoti, kad, jei nebūtų galėjęs

sublimuoti savo priešiškumo į muziką, kompozitorius galėjo būti

įveiktas paranojinės psichozės.5

Storro dilema yra ta, kad jei šie žmonės būtų laikomi psichopa-tologiškais ir paskui būtų buvę „išgydyti“, mes nebūtume turėję jų kūrinių. Taigi, manau, reikia pripažinti, jog šizoidiška būsena gali būti konstruktyvus veikimo itin sudėtingose situacijose bū-das. Kitos kultūros skatina šizoidiškus žmones būti kūrybiškus, o mūsų kultūra juos ragina tapti susvetimėjusiais ir mechaniškais.

Nagrinėdamas meilės ir valios problemas nepamirštu tei-giamų jų savybių mūsų laikmetyje ir asmeninės pilnatvės gali-mybių. Akivaizdu, kad kai laikmetis atplėšiamas nuo savo ša-knų ir kiekvienas asmuo tam tikra dalimi lieka vienas, daugiau žmonių gali imti ieškoti savęs ir save realizuoti. Taip pat tiesa, kad mes daugiausia girdime apie individo galią tuomet, kai in-dividas jos turi mažiausiai. Tačiau aš rašau apie problemas, nes būtent joms reikia mūsų dėmesio.

Šios problemos pasižymi įdomia savybe, kuri iki šiol nėra tinkamai įvertinta: jos prognozuoja ateitį. Laikotarpio problemos yra egzistencinė krizė to, kas gali būti, bet dar nebuvo išspręs-ta. Nesvarbu, kaip rimtai žiūrime į žodį „išspręsta“, jei nebūtų 5 Ten pat, p. 88.

19Meilė ir valia

kokios nors naujos galimybės, nebūtų ir krizės – teliktų neviltis. Psichologinės mįslės išreiškia pasąmoningus mūsų troškimus. Problemų kyla tuomet, kai susitikę su savo pasauliu nuspren-džiame, jog jis neatitinka mūsų (arba mes – jo) reikalavimų. Kaž-kas žeidžia, nesiderina ir, kaip rašo yeatsas,

Mes... jaučiame

Žaizdų skausmą,

Ieties smelkimąsi...

Pranašingos problemos

Rašau šią knygą remdamasis savo, kaip psichoanalitinio terapeuto, dvidešimt penkerių metų intensyvaus darbo patirtimi, kurią su-kaupiau dirbdamas su žmonėmis, besistengiančiais kovoti su savo konfliktais ir juos įveikti. Šie konfliktai, ypač pastarąjį dešimtme-tį, dažniausiai būdavo kilę iš sutrikusio meilės ar valios aspekto. Tam tikra prasme kiekvienas terapeutas visą laiką užsiima ar turė-tų užsiimti tyrinėjimais arba, kitaip tariant, šaltinių paieškomis.

Šioje vietoje girdžiu, kaip mano kolegos eksperimentiniai psichologai argumentuoja, kad terapijos metu mūsų gaunamų duomenų negalima išreikšti matematiškai ir kad jie buvo surink-ti iš žmonių, atstovaujančių psichologiniams „nepritapėliams“ prie kultūros. Tuo pat metu girdžiu, kaip draugai filosofai atka-kliai tvirtina, kad joks žmogaus aiškinimo modelis negali remtis daugiausia duomenimis apie neurozes ir asmenybės sutrikimus. Sutinku su abiem šiais perspėjimais.

Tačiau nei psichologai ar filosofai, dirbantys savo labora-torijose ar kabinetuose, negali ignoruoti fakto, kad terapijos metu yra gaunami labai reikšmingi ir dažnai unikalūs duome-

20 Meilė ir valia

nys, – informacija, kuri gali būti atskleista tik tuomet, kai žmo-gus sulaužo įprastą pretenzingumą, veidmainystes ir gynybas, už kurių visi slepiamės „normaliame“ socialiniame diskurse. Tik kritinėje emocinės ir dvasinės kančios situacijoje (kuri ir verčia ieškoti terapinės pagalbos) žmonės iškęs tą skausmą ir nerimą, kurį sukelia atidengiamos giliosios jų problemų šaknys. Be to, susidaro keista situacija: žmogus neatskleis mums reikšmingos informacijos ir – kai kuriais atvejais – netgi negalės to padaryti, jei nesieksime jam padėti. Harry Stacko Sullivano pastaba apie ty-rimus terapijos metu yra tokia pat įtikinama, kaip ir tuomet, kai jis ją pirmąkart išsakė: „Jei pokalbis nėra skirtas padėti žmogui, gausite artefaktus, o ne realią informaciją.“6

Iš tikrųjų, iš pacientų gautą informaciją gali būti sunku ar net neįmanoma koduoti kokiu nors nepaviršutinišku būdu. Ta-čiau ši informacija taip tiesiogiai atspindi tiesioginius žmogaus konfliktus ir gyvą jo patirtį, kad jos prasmės turtingumas su kau-pu kompensuoja interpretavimo sunkumus. diskutuoti apie hi-potezę, kad agresija yra frustracijos padarinys, yra viena, tačiau visai kas kita matyti paciento įtampą, jo pykčiu ar neapykanta blykčiojančias akis, sustingusį kūną ir girdėti pusiau nuslopintus skausmo atodūsius vėl išgyvenant prieš daugybę metų atsitikusį įvykį, kai tėvas jį mušė už tai, kad visiškai ne dėl jo kaltės buvo pavogtas jo dviratis. Šis įvykis sukėlė neapykantą, kuri tuo metu buvo jaučiama kiekvienai tėviškai figūrai visame jo pasaulyje, įskaitant ir kambaryje esantį mane. Tokie duomenys yra empiri-niai pačia giliausia šio žodžio prasme.

Atsakydamas į klausimą, ar galima teoriją apie žmogų grįs-ti informacija apie „nepritapėlius“, aš savo ruožtu paklausčiau 6 Asmeninis bendravimas.

21Meilė ir valia

kolegų: Argi ne tiesa, kad kiekvienas žmogiškasis konfliktas atskleidžia ir universalias žmogaus savybes, ir išskirtines asmens problemas? dra-moje „Karalius edipas“ nuosekliai atskleisdamas kankinančias žmogaus pastangas atrasti atsakymą į klausimą „Kas aš esu ir iš kur atėjau?“, Sofoklis rašė ne apie individualią psichopatolo-giją. Psichoterapijos metu ieškoma specifiškiausių konkretaus asmens gyvenimo savybių ir įvykių, tad tušti, neegzistenciniai ir migloti apibendrinimai susilpnins bet kurią terapiją, ir tai bus pamiršta. Tačiau psichoterapijos metu taip pat ieškoma tų žmo-giškojo konflikto elementų, kurie sudaro amžinų ir nuolatinių savybių, būdingų žmogiškajam patyrimui, pagrindą, todėl bet kuri terapija, kuri tai pamirš, bus linkusi apriboti paciento sąmo-nę ir subanalinti jo gyvenimą.

Psichoterapija atskleidžia tiek tiesioginę asmens „ligą“, tiek ir tas archetipines savybes ir charakteristikas, kurios sukuria žmogų kaip tokį. Būtent sutrikus šioms charakteristikoms kon-krečiam pacientui kyla psichologinių problemų. Paciento proble-mų interpretacija psichoterapijoje iš dalies atskleidžia žmogaus saviinterpretaciją istorijos tėkmėje, literatūroje naudojant arche-tipines formas. Tokie du skirtingi kūriniai kaip eschilo „orestas“ ir Goethe‘s „Faustas“ nėra tiesiog dviejų konkrečių personažų, kurių vienas gyveno Graikijoje penktajame amžiuje prieš mūsų erą, o kitas – aštuonioliktojo amžiaus Vokietijoje, istorijų apra-šymas; šie kūriniai perteikia sunkumus, kuriuos mes visi – ne-priklausomai nuo to, kuriame amžiuje gyvename, – patiriame augdami, ieškodami savo kaip individų tapatybės, siekdami su-tvirtinti savo būtį tokia galia, kurią turime, bandydami mylėti, kurti ir stengdamiesi pasitikti visus kitus savo gyvenimo įvykius iki pat mirties, įskaitant ir ją pačią. Vienas iš gyvenimo perei-

22 Meilė ir valia

namajame – „terapijos amžiuje“ – privalumų yra tas, kad netgi mums stengiantis išspręsti asmenines problemas, jis priverstinai suteikia galimybę atrasti naują amžinojo žmogaus prasmę ir gi-liau pažvelgti į tas savybes, kurios sukuria žmogų kaip tokį.

Mūsų pacientai yra asmenys, išreiškiantys ikisąmoningas bei pasąmoningas mūsų kultūros tendencijas ir jomis gyvenantys. Neurotikui, arba žmogui, kenčiančiam nuo to, ką dabar vadiname asmenybės sutrikimu, būdinga tai, kad mūsų kultūrai įprasta gy-nyba jo neveikia. Tai sukuria dažnai skausmingą situaciją, kurią jis daugiau ar mažiau suvokia.7 „Neurotikas“, arba „asmenybės sutrikimo“ kamuojamas žmogus, yra tas, kurio problemos tokios sunkios, kad jis negali jų išspręsti įprastomis kultūros sukurtomis priemonėmis, tokiomis kaip darbas, mokymasis ar religija. Mūsų pacientas negali prisitaikyti ir neprisitaikys prie visuomenės. Tai savo ruožtu gali būti susiję su vienu arba abiem iš dviejų tarpusa-vyje susijusių elementų. Pirma, jo gyvenime yra pasitaikę tam ti-krų trauminių ar nelaimingų patirčių, dėl kurių jis tapo jautresnis ir mažiau pajėgus gyventi su savo nerimu ir jį valdyti nei vidutinis žmogus. Antra, jis gali pasižymėti didesniu originalumu nei kiti ir potencialu, kuris reikalauja išraiškos, o užgniaužtas sukelia ligą.

Menininkas ir neurotikas

Nors dažnai laikomas mįslingu, ryšys tarp menininko ir neuro-tiko yra visiškai suprantamas čia pateikiamu požiūriu. Tiek me-7 Panašiai teigia Kennethas Kenistonas, sakydamas, kad mūsų laikų problemos labiausiai slegia ne kvailuosius ir nuobodžiuosius, bet protinguosius. „Jausmas, kad esi beviltiškai suspaustas psichosocialiniuose spaustuvuose labiausiai paralyžiuoja būtent tuos vyrus ir moteris, kurie geriausiai supranta visuomenės sudėtingumą ir kurie geriausiai galėtų pro-tingai planuoti jos ateitį“. The Uncommitted: Alienated Youth in American Society (New york, Harcourt, Brace & World, 1960).

23Meilė ir valia

nininkas, tiek neurotikas kalba ir gyvena iš ikisąmoningų ir pa-sąmoningų visuomenės gelmių. Menininkas tai daro pozityviai, perteikdamas kitiems žmonėms tai, ką pats patiria. Neurotikas tai daro negatyviai. Patirdamas tas pačias esmines savo kultūros prasmes ir prieštaravimus, jis nepajėgia perkelti savo patirties į prasmę, kurią galėtų perteikti sau ir savo artimiesiems.

Tiek menas, tiek neurozė turi prognozavimo funkciją. Kadan-gi menas yra iš pasąmoningo lygmens kylantis bendravimas, jis pateikia mums tokį žmogaus vaizdinį, kurį kol kas turi tik visuomenės nariai, dėl jautresnės sąmonės gyvenantys ties vi-suomenės riba, įkėlę vieną koją į ateitį. Seras Herbertas Readas teigė, kad menininkas numato vėlesnę mokslinę ir intelektualinę žmonijos patirtį.8 Ant senovės egipto neolitinių vazų trikampio forma nupieštos nendrės ir ibiso kojos atspindi geometrijos ir matematikos vystymąsi, kuriuo remdamiesi egiptiečiai skaitė žvaigždes ir matavo Nilą. Aptardamas nuostabias graikiško Par-tenono proporcijas, didžiulius romėnų architektūros kupolus ir viduramžių katedras, Readas parodo, kaip konkrečiais istorijos laikotarpiais menas išreiškia prasmes ir tendencijas, kurios dar yra pasąmoningos, tačiau vėliau bus suformuluotos filosofų, re-liginių lyderių ir mokslininkų. Kai pokyčiai paviršutiniški, me-nininkai numato socialinį ir technologinį vystymąsi viena karta į priekį. Kai pokyčiai svarbūs – kaip matematikos atradimo atve-ju – menininkai numato vystymąsi šimtmečiais į priekį.

Kartu matome, kad menininkai visuomenėje išreiškia konf-liktus prieš tiems konfliktams sąmoningai pasireiškiant plates-nėje visuomenėje. Menininkas, kuris, ezros Poundo žodžiais

8 Sir Herbert Read, Icon and Idea: The Function of Art in the Development of Human Consciousness (Cambridge, Mass., Harvard University Press, 1955).

MEILĖIR VALIA

MEI

LĖ I

R V

ALI

AR

OL

LO

M

AY

Rollo May‘us (1909–1994) – psichoanalitikas, vienas iš įtakingiausių

dvidešimtojo amžiaus Amerikos psichologų ir humanistinės egzisten-

cialistinės psichologijos klasikų. Įgijęs klinikinės psichologijos daktaro

laipsnį prestižiniame Niujorko Kolumbijos universitete, jis beveik pen-

kis dešimtmečius atidavė psichoterapijos praktikai ir kaip kviestinis

profesorius dėstė geriausiuose JAV universitetuose – Harvarde, Prins-

tone, Jeilyje. Pagerbiant išskirtinį profesinį kelią, R. May‘us Amerikos

psichologijos asociacijos apdovanotas prestižiniu aukso medaliu.

„Meilė ir valia“ – garsiausia R. May‘aus knyga. Joje autorius nagrinėja

tą psichologinio skilimo būseną, kurią šiuolaikinis žmogus išgyvena at-

skyręs iki tol buvusius neatskiriamus dalykus – emocijas ir protą, seksą

ir meilę. Remdamasis įtaigiais psichoterapinės praktikos pavyzdžiais,

R. May‘us siūlo būdus, kaip įveikti apatiško cinizmo įšalą, persmelkusį

daugelį žmonių, ir pasiekti būties pilnatvę. Jis siekia atskleisti tikrąją

meilės ir valios prasmę, jų šaltinį ir padėti žmonėms atkurti rūpinimusi

grįstus santykius.

doc. dr. V. Legkauskas

R O L L O M A Y

ISBN 978-5-415-02159-8

w w w . v a g a . l t