Moralės klausimai J. Biliūno kūryboje

XIX a. pabaigos - XX a. pradžios didiesiems pasaulio rašytojams humanistams svarbiausios yra moralinės problemos. Tai buvo aktualu ir lietuvių rašytojui Jonui Biliūnui, savo kūryboje kalbėjusiam apie skriaudą, kaltę, nesąžiningumą, nesupratingumą bei neatsakingumą. J.Biliūnas kūriniuose sukuria silpno, nesuprasto, atstumto, patyrusio skriaudą veikėjo paveikslą. Novelėje „Ubagas“ pasakotojas, kurį kankina sunki liga – džiova, sutinka senelį Sabaliūną, patyrusį didelę skriaudą-jį išvarė sūnus. Tai pirmiausia yra moralinė nuoskauda, ją žmogus nešiojasi širdyje, jos negalima išmatuoti materialiais dalykais. Toks sūnaus elgesys įskaudino senelį, sunaikino namų santarvę, juose baigia nykti bitės, nes „kur namuos vaidai, ten bitėms ne vieta". Dėl to, ką patyrė senelis, pasijunta esąs kaltas pasakotojas: „jaučiau, kad dalį amžinos vaikų kaltės ir aš savyje nešioju“. Ir prašo atleidimo: „Atleisk man tamsta, kad niekuo negaliu tamstai padėti“. Sabaliūnas nekaltina sūnaus, bando jį suprasti, jį tik skaudina tai, jog viską matė jo anūkai ir kad šie gali taip pat pasielgti su savo tėvu. Apsakyme „Brisiaus galas“ nuoskaudą patiria ne žmogus, o šuo Brisius. Jo likimas panašus į senelio Sabaliūno – jo atsisako artimiausias žmogus - šeimininkas. Senas šuo, kaip ir senas žmogus, tampa nereikalingas. Tas, kuris yra jaunas, stiprus, nesupranta seno, jo atsisako. Šeimininkas nušauna ištikimą namų sargą ir tekinom bėga „turėdamas rankoj šaudyklę“. Šuo,jau numanydamas, kas jo laukia, jaučiasi įskaudintas kaip ir senelis Sabaliūnas, bet nekaltina šeimininko, netgi bando jį pateisinti. Taigi, veikėjai kūriniuose vaizduojami nelaimingi, atstumti, bet taip pat bandantys pateisinti savo skriaudėjus. Kita tema, itin aktuali J.Biliūno apsakymuose, – kaltės jausmas. Kaltę ir sąžinės graužatį jaučia apsakymo „Vagis“ pagrindinis veikėjas. Vienas atsitikimas sukelia žmogaus gyvenime didelę sumaištį. Jo susitikimas su vagimi, kuris nori pavogti jo arklį, baigiasi žmogžudyste - jis užmuša arkliavagį. Po įvykio veikėjo sąžinė lieka nerami: „ilgai tas žmogus man akyse stovėjo“. Kaltės kamuojamas žmogus pasipasakoja kunigui, žmonai, kaimynams, jie jį palaiko, guodžia, bet sąžinė nerimsta, nes atimti kito gyvybę – didelis nusikaltimas. Žmogžudystei nėra jokio pateisinimo, peržengtos krikščioniškos normos, todėl jis jaučiasi nusikaltęs: „ nežinau dar, ką pasakys man už tai Visagalis...“. Taigi, Biliūno kūrinyje „Vagis“ veikėjas vaizduojamas sąžiningas ir atsakingai prisiimantis kaltę bei dėl jos labai išgyvenantis. Morališkai stiprus žmogus privalo ginti savo šalį,kovoti už jos žmonių gerovę.Apysaka „Liūdna pasaka“ prasideda pasakotojo susitikimu su sena moteriške Juozapota, kurios vyras kovojo už šeimos ir šalies geresnį gyvenimą. Gražias dviejų žmonių svajones sunaikina 1863m. sukilimas. Visus jaunus, entuziastingus vyrus „kunigo prakalba sujudino, naują viltį jų širdyse uždegė“. Iš sukilimo Petras Banys, Juozapotos vyras, negrįžo. Mieste vyrą moteris rado jau negyvą. Šis sukrėtimas moterį stipriai paveikė – ji išprotėjo. Istorinės aplinkybės ir žmogaus atsakomybė prieš savo šalį tapo šeimos tragedija. Net jei atsakomybė už šalies gerovę gali būti žmogui pražūtinga, morališkai tvirtas žmogus negali elgtis kitaip. Taigi, J. Biliūnas savo kūriniuose svarsto,kas yra kaltė, skriauda, atsakomybė. Ir novelėse, ir apysakoje ryškus nuoskaudos dėl nereikalingumo motyvas. J.Biliūnas nemoralizuoja, nekaltina, tik subtiliai užsimena, kad griežčiausias teisėjas yra žmogaus sąžinė.

519 žodžių