NERIMAS. Svarbiausių humanitarinių ir socialinių grėsmių bei jų pasekmių Lietuvai įžvalgos

www.tytoalba.lt

ISBN 978-9986-16-894-2

Apie nerimą keliančias grėsmes neatsitiktinai prabilta Mokslų akademijoje — juk būtent čia subrendo Sąjūdžio, Žaliųjų judėjimo ir kitos pilietinės iniciatyvos, mokslininkai vieni iš pirmųjų kėlė Lietuvos nepriklausomybės idėjas ir vieni iš pirmųjų įspėja dėl jai kylančių grėsmių. Kol kas neturime kompleksinės šalies situacijos analizės, atliktos remiantis stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių įvertinimo metodologija. Tokiai analizei atlikti reikia inicijuoti daug išsamių studijų, reikalaujančių visų Mokslų akademijos skyrių ir šalies mokslo institucijų pastangų, o šios knygos autoriai pateikia įžvalgas apie bene svarbiausias — humanitarines — grėsmes ir galimus jų padarinius. Humanitarinis laukas pats bendriausias, labiausiai susijęs su žmogaus gyvena muoju pasauliu, tačiau dabar kone visose šalies gyvenimo sri tyse juntamas didėjantis humanistinio aspekto trūkumas.

Iš šių įžvalgų autorių penketuko net trys humanitarai savitai pateikia humanistinį grėsmių vertinimą, o teisininkas ir ekonomistas apibendrindami komentuoja, ką gali ir ko negali teisė bei ekonomika. Pateiktos grėsmių įžvalgos nėra išbaigtas mokslinis darbas, tačiau jomis siekiama paskatinti tolesnius tyrimus, skirtus analizuoti Lietuvos strateginę situaciją ir aiškintis naciona linės pažangos strateginius prioritetus.

Viktorija Daujotytė-Pakerienė habilituota daktarė, profesorė, literatūrologė, Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė, Vilniaus universiteto profesorė

Valentinas Mikelėnas habilituotas daktaras, profesorius, teisi ninkas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, Vilniaus universiteto profesorius

Arvydas Šliogeris habilituotas daktaras, profesorius, filosofas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, Vilniaus universiteto profesorius

Aleksandras Vasiliauskas habilituotas daktaras, profesorius, ekonomistas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininkas

Vladas Žulkus habilituotas daktaras, profesorius, archeologas, Lietuvos mokslų akade mijos tikrasis narys, Klaipėdos universiteto profesorius

Viktorija Daujotytė: Valstybė, siekianti ateities, turi gyventi veidu atsigręžusi į kultūrą pačia bendriausia prasme; kultūrai priklauso ne tik opera, knyga, paveikslas ar performansas, kultūrai priklauso ir rūpestis nuošalios mokyklos mokinukais.

Valentinas Mikelėnas: Teismų teisės kuriamoji funkcija kai kuriose valstybėse yra tokia akivaizdi ir agresyviai aktyvi, jog su nerimu imta kalbėti apie tai, kad teismai tapo pačia pavojingiausia valstybės valdžios šaka.

Arvydas Šliogeris: Dvidešimt nepriklausomybės metų parodė visišką mūsų bejėgiškumą beveik visose gyvenimo srityse — ekonomikos, technologijų, administracijos, politikos, kultūros ir intelektualinėje.

Aleksandras Vasiliauskas: Kuo labiau blogėja žmonių gyvenimo kokybė ir sąlygos šalyje, tuo ambicingesni, bet nerealūs ilgalaikiai strateginiai tikslai primygtinai peršami žmonėms.

Vladas Žulkus: Ar Lietuvai tikrai reikalingesni išsilavinę amatininkai, praktikai ir siaurų technologijos mokslų šakų specialistai? Ar tikrai nereikalingi filosofai ir menininkai, neva mintantys verslo uždirbtais pinigais, savo įžvalgomis kartais gąsdinantys visuomenę ir gadinantys gyvenimą politikams?

ne

ri

ma

s

Viktorija Daujotytė

Valentinas Mikelėnas

Arvydas Šliogeris

Aleksandras Vasiliauskas

Vladas Žulkus

SvarbiauSių humanitarinių ir Socialinių grėSmių bei jų paSekmių lietuvai įžvalgoS

Nerimas_cover.indd 1 4/11/2012 3:24:21 PM

Vilnius 2012

sVarbiausių humanitarinių ir socialinių grėsmių bei jų pasekmių lietuVai įžValgos

Nerimas_192psl.indd 3 4/11/2012 4:03:51 PM

4 4

UDK 316.3(474.5) Ne-137

© Viktorija Daujotytė-Pakerienė, 2012 © Arvydas Šliogeris, 2012 © Vladas Žulkus, 2012 © Valentinas Mikelėnas, 2012 © Aleksandras Vasiliauskas, 2012 © Jokūbas Jacovskis, apipavidalinimas, 2012 © „Tyto alba“, 2012

isbn 978-9986-16-894-2


4 4 5|

TUrinYs

Prologas → 7

V i k T o r i j a D a U j o T Y T ė

1. Grėsmių yra visada → 15 1.1 Tolima dabarties pradžia → 18 1.2 Grėsmės analitika; pozityvo svarba → 29 1.3 Ar išnaudota Pirmosios Respublikos patirtis? → 42 1.4 Humanizmas klumpa lygioje vietoje → 45 1.5 Apie kalbą ir moralinę atmosferą → 50 1.6 Apie grėsmę pritraukiančius veiksnius → 57 1.7 Ar esame atviri pasauliui? → 63 1.8 Apie ką mąsto jauni → 68

a r V Y D a s Š l i o g e r i s

2. Apie vieną kitą grėsmę Lietuvai → 73

V l a D a s Ž U l k U s

3. Humanitariniai mokslai ir universitetai. Kiek esama realios grėsmės? → 91 3.1 Kur tos grėsmės? → 93 3.2 Humanitariniai mokslai universitetuose → 96

n e r i m a s


6 6

3.3 Studijos ir reforma → 99 3.4 Kalbų studijos ir humanitariniai mokslai → 105 3.5 Taikomumas ir atvirumas pasauliui → 109

V a l e n T i n a s m i k e l ė n a s

4. Ką gali ir ko negali teisė → 119 4.1 Kas yra teisė? → 122 4.2 Ar teisę kuriame patys? → 123 4.3 Taisyklių stabilumas → 125 4.4 Taisyklių gausa → 126 4.5 Statiškosios ir veikiančiosios teisės konfliktas → 128 4.6 Teisė ir ekonomikos krizė → 130 4.7 Ar teisė gali kelti grėsmę? → 133 4.8 Teisė sau, moralė sau? → 134 4.9 Teisės fetišizavimas → 136 4.10 Teisinis fanatizmas → 137Vietoj epilogo → 139

a l e k s a n D r a s V a s i l i a U s k a s

5. Ką gali ir ko negali ekonomika → 141 5.1 Nekontroliuojamo pelno siekimo agresija → 143 5.2 Lietuva — silpstančių žmogiškųjų išteklių kraštas → 153 5.3 Netinkamas ekonomikos mokslinių tyrimų vykdymas → 161 5.4 Žmogaus saugumą užtikrinančio apsirūpinimo būtiniausiais pragyvenimo šaltiniais stoka → 169 5.5 Nepaslankus Lietuvos visuomenės ir valstybės valdymo struktūrų tobulinimas → 176

Epilogas → 189


6 6 7|

Prologas

Lietuvos Respublikos Seimo 2011 m. gegužės 19 d. nutarimu patvir-tintame naujame Lietuvos mokslų akademijos statute nurodoma, kad „Mokslų akademijos misija — sutelkus iškilius mokslininkus inicijuoti veiklas, kurios stiprintų Lietuvos gerovę, prisidėtų prie mokslo, socialinės, kultūrinės ir ekonominės krašto plėtros.“ Sta-tute, be svarbiausių strateginių tikslų įgyvendinant Mokslų aka-demijos misiją, pabrėžiamas tikslas „nuosekliai skatinti aukštą mokslinių tyrimų ir studijų lygį, ypač daug dėmesio skiriant svar-biausiems Lietuvos mokslo, kultūros, kalbos, ūkio ir socialinės pažangos klausimams, atsižvelgiant į pasaulio mokslo tendenci-jas.“ Šie pabrėžiami misija ir strateginis tikslas nėra visiškai nauji: Mokslų akademija savo veikloje jais vadovavosi per visą 70 metų egzistavimo laikotarpį.

Tačiau mokslo bendruomenei, kuriai plačiausiai atstovauja Mokslų akademija, visiškai nesuprantama, kodėl Lietuvos pažan-gos strategija „Lietuva 2030“ sulaukė ne mokslinės argumentaci-jos, o vien politinio populizmo. Be frazės: „organizuotos apskrito stalo diskusijos su […] akademine bendruomene…“ (neaišku, kur, kada ir kokia), strategijos projekto tekste nėra jokių užuominų apie mokslo bendruomenes ir tyrimus, kurie padėtų moksliškai įvertinti susiklosčiusią strateginę Lietuvos situaciją ir argumentais

n e r i m a s


8 8 n e r i m a s

pagrįstų svarbiausius strateginius prioritetus. Tačiau strategijos projekto dokumente vyrauja tokie tvirtinimai: „Strategija nustato šalies raidos kryptis, suprantamas ir priimtinas Lietuvos žmo-nėms. […] Šių pokyčių dalyvis gali būti kiekvienas Lietuvos gyven-tojas. […] Kiekvienas iš mūsų dalyvaus įgyvendinant Strategiją ir savo kasdieniais darbais. […] Visuomenei bus nuolat atsiskaitoma už pasiektus rezultatus. […] Pagrindinis strategijos rengėjas — pla-čioji visuomenė, kuri aktyviai dalyvavo visuose rengimo etapuose. […] Šalies regionuose veikė idėjų generavimo centrai. […] Buvo paskelbta idėjų Lietuvai savaitė mokyklose…“ ir t. t., ir pan.

Strategija „Lietuva 2030“ galėtų turėti įtakos šalies pažangai:

→ jeigu jos siekiai ir prioritetai bus realūs; → jeigu ją pripažins politikai, valstybės administravimo, mokslo,

verslo ir kiti visuomenės sluoksniai; → jei bus pasiūlytas veiksmingas strategijos įgyvendinimo

mechanizmas.

Tačiau paskelbtam strategijos „Lietuva 2030“ projektui būdingi esminiai trūkumai visais trim nurodytais aspektais.

Siekiant parengti realią strategiją, pirmiausia reikia įvertinti realią Lietuvos strateginę situaciją. Vis dėlto paskelbtame stra-tegijos projekto dokumento priede „Esamos situacijos apžvalgos santrauka“ pateikta tik daugybė išsamiau strategiškai neapiben-drintų faktų. Tai rodo, kad pačioje esamos situacijos apžvalgoje (neaišku, kokiame dokumente ji pateikta) strateginių apibendri-nimų ir nėra. 2010 m. pabaigoje ir 2011 m. pradžioje keliose dis-kusijose dalyvavę Mokslų akademijos Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus nariai pripažino, kad Lietuvoje įsigalėjo didžiulė ir gili visuomenės krizė: LR Seimu tepasitiki 5–6 procentai žmonių, nepasitikėjimą partijomis rodo tai, kad remdamosi populistika į


8 8 9| p r o l o g a s

valdžią laikinai ateina ir greitai dingsta partijos, netramdomas įsi-gali korumpuotas biurokratinis aparatas ir t. t. Pagrindinė mūsų visuomenės problema — didžiulis atotrūkis, arba vakuumas, tarp valdžios ir žmonių. Situacija pernelyg rimta, tai reikia atvirai pri-pažinti, išsamiai moksliškai ištirti ir imtis neatidėliotinų politinių bei valdymo sistemos reformų. Tačiau valstybinis humanitarinių ir socialinių mokslų institucijų tinklas per nuolatines ir nenuspė-jamas reformas praktiškai buvo eliminuotas iš kompleksinio stra-teginės situacijos šalyje vertinimo.

Paskelbtą projektą „Lietuva 2030“ derėtų vadinti ne „Lietuvos pažangos strategija“, o „Idealios Lietuvos įvaizdžiu“ ir susieti tokį įvaizdį ne su 2030 m., o su 2050 m. (ar iš tikrųjų net tolesniais metais). Jame pernelyg idealistiškai įvardytos siekiamos pokyčių kryptys ir esminės iniciatyvos tiems pokyčiams įgyvendinti tri-jose esminėse pažangos srityse — visuomenėje, ekonomikoje ir valdyme. Kalbos požiūriu nepriekaištingos ir patrauklios pokyčių krypčių ir esminių iniciatyvų formuluotės skamba kaip ideolo-giniai ar rinkimų šūkiai. Tačiau strateginius siekius ir pažangos dinamiką sukonkretinančių 30 kiekybinių rodiklių dydžiai iki 2030 m. yra visiškai nerealūs. Keista tokio teiginio logika: „Jeigu pavyks įgyvendinti viziją, 2030 metais Lietuva bus tarp 10 pažan-giausių ES valstybių narių pagal gyvenimo kokybės, laimės, de-mokratijos, pasaulio konkurencingumo, globalizacijos ir suminį inovatyvumo indeksus.“ Akivaizdu, kad nerealios strategijos tik-rai nepavyks įgyvendinti. Strategijos rengėjai žiniasklaidoje ne-pamatuotai propaguoja tikėjimą, kad iškėlus didesnius, nors ir nerealius, strateginius siekius, gaunami geresni konkretūs rezul-tatai. Jei taip, tai dar geresnio rezultato galima būtų tikėtis stra-tegija siekiant ne dešimtos, o penktos vietos tarp pažangiausių ES valstybių.


1 0 1 0

Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ rengiama ilgam laikotarpiui. Todėl keičiantis valdančiosioms koalicijoms būti-nas valstybės vizijos, raidos prioritetų ir jų įgyvendinimo kryp-čių perimamumas. Lietuvoje per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį dar nebuvo partijos ar partijų koalicijos, išsilaikiusios valdžioje iš eilės nors dvi kadencijas. Valstybės pažangos taryba nesusibūrė pati savaime, kaip tvirtinama strategijos projekte, o buvo sudaryta LR Vyriausybės nutarimu ir jai vadovauja LR Mi-nistras pirmininkas, vienos iš politinių partijų vadovas. Nekoali-cinės partijos į Valstybės pažangos tarybą arba nebuvo kviestos, arba nedelegavo savo atstovų. Jei dabartinei koalicijai rinkimai į Seimą nebūtų sėkmingi, neaišku, kaip ši Taryba būsimą naują valdančiąją daugumą įpareigos vadovautis paskelbtos strategijos

„Lietuva 2030“ prioritetais. Negalima tikėtis, kad atskirų, o ne de-leguotų asmenų atstovaujamos Valstybės pažangos tarybos spren-dimai sulauks besąlygiško palaikymo akademiniame pasaulyje, nevyriausybinėse organizacijose ir verslo bendruomenėje. Ne-aišku, kuo galima pagrįsti ir tokį idealizuotą optimizmą: „Tikime, kad Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ taps visuomenės susitarimu, jos sąmoninga valios ir apsisprendimo raiška.“

Lietuvos pažangos spartai teigiamos įtakos gali turėti ne strate-gijos dokumento tekstas, o efektyvus strateginis šalies pažangos valdymas, vienijantis ir strategijų rengimo, ir jų įgyvendinimo veiksmus bei priemones. Lietuvoje buvo parengta daugybė stra-tegijų ir nacionalinių programų, kurių įgyvendinimas organi-zuotas netinkamai arba jas įforminantys dokumentai, keičiantis valdžios koalicijoms, nuguldavo archyvų lentynose. Dėl minėtos realumo stokos ir netinkamai organizuoto rengimo strategijos

„Lietuva 2030“ laukia panašus likimas. Neįveikiamas strategijos įgyvendinimo kliūtis rodo net toks paskelbto projekto tvirtinimas:

n e r i m a s


1 0 1 0 11|

„Strategijos įgyvendinimas — tai nuolatinis pažangos kūrimo pro-cesas, kuriame iniciatyvos imasi Valstybės pažangos taryba ir aktyviai dalyvauja plačioji visuomenė.“ Neaišku, kokiais konsti-tuciniais ir teisiniais įgaliojimais bei svertais remdamasi Valstybės pažangos taryba prisiima pagrindinio strategijos „Lietuva 2030“ įgyvendinimo organizatoriaus iniciatyvą. Strategijos projekto ap-tarimuose iš tikrųjų dalyvauja tik dalis veiklesnių Valstybės pa-žangos tarybos narių, greičiausiai tiesiogiai dalyvavusių rengiant strategijos projekto tekstą. Valstybės administravimo ir politinių partijų atstovai diskusijose dėl valstybės vizijos, raidos prioritetų bei jų įgyvendinimo krypčių praktiškai net nedalyvauja.

Lietuvos pažangos strategijos „Lietuva 2030“ rengimas ir įgy-vendinimas galėtų būti sėkmingas, jeigu prieš ją formuojant būtų pasiektas nacionalinis politinių partijų, valstybės administra-vimo lygmens, mokslo, verslo ir kitų bendruomenių susitarimas. Pagal vieną iš pagrindinių strateginio valdymo teorijos postulatų, tik tiesiogiai dalyvaujantys strategijos rengime prisiima įsiparei-gojimą įgyvendinti parengtą strategiją. Tad nedalyvaujantys lieka arba pasyvūs, arba priešinasi strateginiams pokyčiams. Tik nacio-nalinio susitarimo dalyviai — visuomenės pripažinimą per laisvus rinkimus gavusios politinės partijos, valdžios ir valstybės admi-nistravimo institucijos, verslo, profsąjungų, švietimo ir mokslo, kultūros ir kitokios organizacijos — gali suformuoti platesnius įgaliojimus turinčią Nacionalinės pažangos tarybą (arba kitą ko-legialų organą), kuri inicijuotų bei koordinuotų ir strategijos ren-gimą, ir jos įgyvendinimą.

Tolesnis strategijos „Lietuva 2030“ projekto populistinis svars-tymas ir redagavimas, stengiantis pasiekti nacionalinį susitarimą, nebus produktyvus. Nacionalinio susitarimo reikia siekti ne iš anksto parengtam Lietuvos pažangos strategijos tekstui pripažinti,

p r o l o g a s


o Lietuvos pažangos strateginio valdymo sistemai plėtoti. Nacio-naliniu susitarimu sudaryta Valstybės pažangos taryba (arba ki-tas kolegialus organas) pirmiausia turėtų inicijuoti mokslinius tyrimus:

→ Lietuvos pažangos strateginio valdymo sistemos koncepcijai parengti, įteisinti ir tobulinti;

→ nuolatinei Lietuvos strateginės situacijos analizei ( stebėsenai) atlikti;

→ Lietuvos pažangos strateginiams prioritetams išaiškinti ir išsamiai analizuoti (tikslingumą ir naudą, įgyvendinimo sąnaudas ir kliūtis).

Nuolatinių mokslinių tyrimų pagrindu Lietuvos pažangos strate-ginio valdymo sistema būtų plėtojama laipsniškai — nuo paprastų prie sudėtingesnių versijų. Strateginių prioritetų pasirinkimą lemtų jų mokslinė analizė, nuolat kintančios Lietuvos strategi-nės situacijos mokslinė stebėsena, o ne iš visuomenės populis-tiškai renkamos idėjos.

Atsižvelgusi į tai, kad visapuse Lietuvos strateginės situacijos moksline analize nesidomi nei mūsų išrenkamos valdžios, nei biurokratinis aparatas, grupė Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus narių atliko svarbiausių humanitarinių ir socialinių grės-mių Lietuvai analizę. Jų įžvalgų tikslas ir uždaviniai yra tokie:

→ išryškinti svarbiausias humanitarines ir socialines grėsmes bei jų padarinius Lietuvai. Kompleksinė strateginės situacijos analizė pagal stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių (SSGG, angliškai SWOT) analizės metodologiją turėtų apimti keturis aspektus: t. y. kokios esti šalies stiprybės, silpnybės, galimybės ir grėsmės. Kompleksinė analizė, be humanitarinių

n e r i m a s


ir socialinių problemų, turėtų apimti ir kitus aspektus: vidaus ir tarptautinę politinę situaciją, ekonominę ir finan-sinę situaciją, technologinę pažangą, inovaciją ir t. t. Tokiai visapusei kompleksinei Lietuvos strateginės situacijos analizei atlikti prireiks inicijuoti daug kitokių studijų, parei-kalausiančių visų Mokslų akademijos skyrių ir su akademija bendradarbiaujančių šalies mokslininkų ir mokslo institucijų pastangų;

→ svarbiausią dėmesį skirti humanitarinėms grėsmėms ir jų pa-dariniams. Humanitarinis laukas pats bendriausias, labiau-siai susijęs su žmogaus gyvenamuoju pasauliu. Praktiškai visose šalies gyvenimo srityse pernelyg akivaizdžiai juntamas didėjantis humanistinio aspekto trūkumas. Iš šių įžvalgų autorių penketuko net trys humanitarai — literatūrologė, filosofas ir istorikas — atskirai ir savitai pateikia svarbiausių grėsmių Lietuvai humanistinį vertinimą;

→ svarbiausias humanitarines grėsmes Lietuvai įvertinti atsi-žvelgiant į ekonomines ir teisines galimybes. Du įžvalgų autoriai — teisininkas ir ekonomistas — grėsmių humanistinį vertinimą komentuoja apibendrindami, ką gali ir ko negali teisė bei ekonomika;

→ literatūrologės, filosofo, istoriko, teisininko ir ekonomisto įžvalgų pagrindu pateikti rekomendacijas būsimoms komp-leksinėms Lietuvos strateginės situacijos analizės tarpdiscip-lininėms studijoms.


1.Viktorija Daujotytė

Grėsmių yra visada


1 6 g r ė s m i ų y r a v i s a d a 17|

2011 m. rugsėjo 13 d. Vis dar mąstydama, iš ko kyla grėsmės Lietuvoje ir Lietuvai, be komentarų ir interpretacijų užrašau šio ryto pranešimų, laikraščių apžvalgų nuotrupas: vieno iš naujųjų Ignalinos atominės elektrinės „tvarkytojų“ alga pakelta nuo 26 iki 29 tūkstančių… jis ir praneša, kad elektrinėje tvyro chaosas…

Energetikos ministerija šiandien aiškinsis padėtį Ignalinos ato-minėje elektrinėje…

Kartoju: Ignalinos atominėje elektrinėje.

* * *

Atsiverčiu naują „Santarą“ (2011, ruduo), sustoju prie itin jautriai egzistencinius signalus fiksuojančio kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus įžangos žodžio pavadinimo: „Nenoriu gyventi Euro-pos sutemose“. Ar nužudyti žmogų per koncertą (ar parodą) jau galėtų būti pateisinama ir išteisinama „meninės akcijos“ vardu?

„Nenustebau, — sako Giedrius, — kai britų premjeras pareiškė, kad dabar vyrauja „smurto kultūra“. Britų, Didžiosios Britanijos, aristokratų žemės, premjeras nesistebi. Nuostaba gal jau ir nebėra gilusis sielos šaltinis. Smurto kultūra kaip ir kitos panašios „kul-tūros“ kapoja kultūros šaknis.


1 8 Vi k t o r i j a D a u j o t y t ė 1 8

Sociologinė apklausa: daugelis verslininkų mano, kad verslas daromas nesąžiningai. Tai tiksinti bomba, nesąžiningos veiklos padariniai negali būti nei sąžiningi, nei garbingi. Politologės žo-džiai per radiją: objektyviai Lietuvoje nėra taip blogai, kaip atrodo subjektyviai, t. y. remiantis apklausomis, žmonių nuomonėmis. Valstybei nėra didesnės grėsmės kaip žmonių (piliečių) nepasiti-kėjimas ja. Kodėl taip yra, ar esame iš prigimties įtarūs, niurgzliai (tada reikia stengtis prigimtį keisti), ar mūsų sąmonėmis nepa-stebimai (tad itin vykusiai) kažkas manipuliuoja. Informacinių karų frontai irgi eina nepasitikėjimo briaunomis. Kuo daugiau ne-pasitikėjimo (vienų kitais, partijomis, Seimu, vyriausybe, verslo partneriais), tuo valstybė silpnesnė. O kas suinteresuotas, kad Lietuva būtų stipri? Ir atvirkščiai. Kam, be mūsų pačių, reikia stiprios Lietuvos?

Ar esame budrūs? Ar užtektinai budrios Lietuvos specialiosios tarnybos? Ar mokomės iš to, kas jau buvę, iš to, kas jau sakyta?

Valentino Sventicko etiudas „Seniai dabar“ toje pat rudens „Santaroje“. Taip, seniai yra prasidėję tai, kas vyksta ir dabar, tiks-liau, ką dabar jau girdime, matome, bandome pasakyti.

1.1Tolima dabarties pradžia

Siekdami suvokti Lietuvos dabartį jos saugumo arba nesaugumo požiūriais, turime gręžtis ir atgal. Kai kurios dabarties grėsmių šaknys jau toli istorijoje. Mūsų gyvenamasis, patirties horizon-tuose išsiskleidžiantis laikas prasideda nuo Sąjūdžio, nuo pir-mųjų nepriklausomumo idėjų ir nepriklausomybės paskelbimo.

Sąjūdis ateina iš toli — ištarta Justino Marcinkevičiaus, vieno iš svarbiųjų Lietuvos sujudimo vardų. Galingas pradžios judesys,


1 8 1 8 g r ė s m i ų y r a v i s a d a 19|

perėjęs į judėjimą prieš imperiją, už laisvę, nepriklausomybę. Kas ištarė naujos būsenos vardą — sąjūdis, — turėjo gerą kalbos klausą, girdėjo istoriją. Pirminė Sąjūdžio retorika — žodžiai sim-boliai: tėvynė, Lietuva, laisvė, demokratija. Jie greit susidarė, bet dar greičiau ėmė tuštėti. Jei ištuštėja pamatiniai žodžiai, ištuš-tėja ir žmogaus sąmonė. Tuščias žmogus negali būti laisvas. Ir tai yra pavojinga — ne tik atskiriems individams, bet ir visuomenei. Šiandieninė padėtis Ignalinos atominėje elektrinėje yra padėties Lietuvoje lakmuso popierėlis. Ką mes galime statyti?

Simptomiška, kad apie grėsmių suvokimą ir analizes prabilta Lietuvos mokslų akademijoje. Čia ir Sąjūdžio pradžia. 1988 m. birželio 3 d. Lietuvos mokslų akademijos salėje; jau pablukusiose nuotraukose daug veidų — įdėmūs, susikaupę; tai lyg bendras veidas. Didžioji moralinė Sąjūdžio pamoka — surasti sutarimą, surasti pradžios galimybę. Laisvė yra ir atsakomybė, laisvė yra ir darbas, sunkus, atkaklus. Mums trūko šią tiesą suprantančių. Trūko, ir atrodo, kad vis labiau trūksta ir pajėgiančių suvokti lais-vės — kaip ir kitų žmogaus pasaulio sąvokų — prieštaringumą. Silpnieji atsiliko pakelėse, turtas koncentravosi be teisingumo garantijų, demokratiniai procesai buksavo.

Klydome manydami, kad su Sąjūdžiu ėjo tik tie, kurie sovieti-nio režimo laiku buvo patyrę skriaudų, didesnių ir mažesnių. Ne, su Sąjūdžiu ėjo ir tie, kurių skriaudos dar laukė — jau nepriklau-somoje Lietuvoje, kai neteks darbo, bus apeiti privatizacijos, apvogti investicinių čekių aferų, bankų griūties, kai išvažiuos svetur — lyg išvaromi. Su Sąjūdžiu ėjo ir didelė dalis prie režimo prisitaikiusių, prisigyvenusių, bet nesutapusių. Žinoma, ir suta-pusių, ieškančių naujų galimybių sutapti. Dalis suklydusių, lau-kusių supratimo, atleidimo. Būtų buvę išmintinga telkti, vienyti norėjusius dirbti Lietuvai, blaiviai suprantant, kad visi niekad



nėra visi. Visų tik turi pakakti, kad res-publica taptų svarbi, o viešojo reikalo pirmenybė neabejotina.

Bet žmonijos istorijoje nebuvo ir nebus pergalių be pralaimė-jimų. Pergalių turime. Ir praeities pralaimėjimų daugėja, kai da-rosi sunku. Kai jau nepakeliama, ir buvusios pergalės ima svirti pralaimėjimo pusėn. Šių dienų mūsų problema — naujai besifor-muojantis ar ir jau susiformavęs sąstingis, didžioji Sąjūdžio prie-šybė. Sąstingis prasidėjo ne tik nuo finansų, ekonomikos krizės; jo šaknys suabsoliutintame pasitikėjime laisvąja rinka, pelno vi-sagalybe, kapitalizmo teisybe. Vienintelė laisvoji rinka, vienin-telė savireguliacinė sistema tėra gamta, bet ir joje yra kataklizmų. Žmogaus pasaulyje negali būti nieko absoliučiai laisvo, laisvė yra tik susitarimai dėl laisvių. Rinka teturi tiek laisvės, kiek jos turi žmogus, nepažeidžiantis būtinųjų būties ribų, esantis su kitais, tarp kitų. Mes praradome didelę dalį Sąjūdžio, ypač pirmojo jo etapo, skatintų susitarimų, kuriais nevengta ir apribojimų. Di-džiausias šiandienos uždavinys — atnaujinant ir dalines sutartis telkti visuomenę, kiek įmanoma, teisingiau skirstyti mokesčių naštą, paramas, lengvatas. Reikėtų rūpestingai permąstyti meno, kultūrinės veiklos, knygų leidybos apmokestinimą — kultūros sąskaita jokių problemų neišspręsime. Tai būtina suvokti val-dančioms politinėms jėgoms. Tvarkyti valstybės reikalų einama kaip į sceną. Eiti reikėtų kaip į areną — palenkus galvą: įtemptam mąstymui, būtinų sprendimų ir neišvengiamų kompromisų priė-mimui, smūgių atlaikymui, moralumo išbandymui.

Sutarties dalis yra ir numatoma galimybė ją atnaujinti, nors apie tai ir nekalbama. Bet visiems didiesiems susitarimams at-naujinti reikia naujų idėjų. Jų neturime; kaip į sieną atsiremiame į liūdną realybę — trūksta autoritetingai, vadinasi, nepriekaištingai veikiančių moralinių autoritetų. Iš esmės naikinama universitetų



autonomija, vis stiprinamas pavaldumas ministerijoms neleis for-muotis, iškilti nepriklausomiems protams.

Lietuvių ir latvių archeologų darbai per du nepriklausomybės dešimtmečius vėl iškėlė klausimą apie buities, karybos, puošy-bos liudijamą senąją baltų civilizaciją. Lietuvos tūkstantmečiui Dailės akademija kartu su muziejininkais surengė puikią seniau-sio baltų meno parodą. Neišnaudojome jos galimybių savo kultū-ros prestižui stiprinti. Gal net vengiame kalbėti apie baltus, apie baltų proistorę, senąjį tikėjimą, įžvelgiame etnocentrizmą ir ten, kur jo nėra. Įžvalgesni, savarankiškesni protai (iš jų ir Vanda Zaborskaitė) ne sykį perspėjo, kad mūsų ateičiai žalinga suprie-šinti tautiškumą (etniškumą) ir pilietiškumą. Tautiškumas, neuž-sidarantis, o atsiveriantis ir kitiems, buvo ir bus svarbus žmonių sutelktumo pamatas; neturime užmiršti istorijos, kalbos, to, ką filosofas Arvydas Šliogeris bando apibendrinti lietuvišku galvo-jimu. Mums patiems mūsų istorija, mūsų kalba, mūsų kultūra yra ir turi būti reikšminga kitaip negu kitiems. Baltų civilizacijai, kad ir kaip sąlygiškai šią sąvoką vartosime, buvo lemta patirti per-nelyg stiprias priešines istorijos bangas, ji grimzdo gilyn, gilyn į užmarštį, bet nežinomu būdu maitino besiformuojančių, suny-kusių ir išlikusių baltų tautų šaknis. Lietuvoje jos pasirodydavo netikėtais techninio proto proveržiais (Kazimieras Semenavičius, inžinierius, raketinių struktūrų kūrėjas), kūrybos pavidalais (pa-saulį nustebinęs ir iki šiol tebestebinantis Mikalojus Konstantinas Čiurlionis), kraujo perliejimais į kitas kultūras. Karališkosios Eu-ropos šaknys ne sykį atsiremia į Gediminaičių dinastiją. Vienas iš žymiausių Europos romantizmo vardų Adomas Mickevičius iš-reiškė ir lietuvių dvasines aspiracijas. Nobelio premijos laureatą Czesławą Miłoszą išaugino ir Lietuvos kraštovaizdžiai, gilieji kul-tūros klodai.



Lietuvos Sąjūdis — gal paskutinė, vėlyviausia Europos roman-tizmo politinė banga; romantizmas nebuvo tik kultūros kryptis, romantizmas reiškė ir tautų budinimą, dramatiškas laisvės by-las ir ilgalaikes sutartis su savo bendruomenėmis. Yra ryšys tarp XiX a. pabaigos tautų pavasario ir Prahos pavasario, Europos ke-liais artėjusio ir Lietuvos linkui. Baigiantis XiX a. Lietuva kėlėsi su Kudirka ir Maironiu, su tėvynės himnais ir gamtiškai akivaiz-džia tautinės sutarties būtinybe, kuriai reikia paklusti: „Nebe-užtvenksi upės bėgimo“; „Nebsulaikysi naujo kilimo“; „Lietuva, tėvyne mūsų…“. Lietuvos Sąjūdis giedojo Maironį, giesmes, by-lojančias apie iš prigimties kylančias individo ir tautos sutartis, vedė stiprus, tarsi pačias baltų civilizacijos šaknis siekiantis Vero-nikos Povilionienės balsas, atviras, motiniškas veidas: „Oi neverk, matušėle, kad jaunas sūnus / Eis ginti brangiosios tėvynės!“; „Tau dar liko sūnų; kas tėvynę praras, / Antros neišverks apgailėjęs.“ Sąjūdis liudijo poezijos reikšmę, poezijos būtinybę tautai. Tauta pradeda prarasti gyvastį prarasdama poeziją — kalbos viršūnę. Poezija ruošia dvasią sunkumams; daina, eilėraštis žmogaus dva-sioje dirba nematomą darbą. Bet jei ir poezijos leidyba (iš esmės tai bedaro Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) bus apmokestinta lygiai kaip komercinė, poetų knygų sulauksime vis mažiau, paga-liau jų nebeįpirksime.

Sąjūdis kreipėsi į jaunus — be jaunų galių pasaulyje neįvyksta joks radikalesnis, revoliucingesnis pasikeitimas. Jurga Ivanaus-kaitė, pašaukta Sąjūdžio savo jaunos, maištingos kūrybos įsibėgė-jimo laiku, Sąjūdžio korespondentė, aprašiusi „Sąjūdžio žinioms“ didžiuosius 1988 m. mitingus. Visur vaikščiojo su Sąjūdžio ko-respondento ženkleliu ant krūtinės. Jurgos autoritetą, ir šiandien svarbų daugeliui Lietuvos žmonių, ypač jaunesniems, augino ir Sąjūdis.



Sąjūdis iškėlė „Sietyną“, jaunųjų kultūros mėnraštį, leistą Vil-niuje 1988–1991 metais, avangardinį lietuvių kultūros permąs-tymo, pervertinimo leidinį, atgręžtą į Vakarų civilizacinę erdvę, į lietuvių išeivijos patirtį. Gaila, kad susitelkęs redaktorių sambūris išsisklaidė.

Ne vienam jaunam žmogui Sąjūdis leido pajusti, kad veikti kitų labui, ne tik savo naudai (Vinco Kudirkos idealų šviesa) yra gražu, prasminga. Kad prasmė tik čia ir iškyla. O iškildama iškelia žmogų, nušviečia jo veidą. Atrodo, kad neatsitiktinai su Kudirkos 130-osiomis metinėmis kėlėme pirmąsias trispalves, o Sąjūdžio dvidešimtmetis sutapo su jo pusantro šimto metų jubiliejumi. Ne-galėtume sakyti, kad šią šventę būtume sutikę pilnomis salėmis, visuotiniu dėmesiu; taip nebuvo, nors pastangų ir dėta. Bendras reikalas nebepajėgia mūsų sušaukti.

Sąjūdis savo dvasia jungė mokslininkus, menininkus, archi-tektus, dailininkus, muzikus. Kaip moralinis autoritetas iškilo Justinas Marcinkevičius; jo veidą matėme svarbiausiose Sąjūdžio salėse, mitinguose, prezidiumuose. Pasitikėjimo veidą, neatsižvel-giant į tai, ką jam netrukus reikės pakelti, kai darysis neparankus bandantiems užimti jo vietą. Pasitikėjimas neatskiriamas nuo tikė-jimo — žmogui jis įsikūnija ne tik Dievo, bet ir kito žmogaus veide. Dvidešimt Sąjūdžio metų, prisiminimai (pirmiausia pačių Sąjūdžio dalyvių, centrinių jo figūrų), refleksijos, citatos įtikina, kad Jus-tinas Marcinkevičius išsakė pirmuosius politinius reikalavimus (valstybinė lietuvių kalba, vėliava, Vytis), formavo aukštąją, poe-tinę Sąjūdžio ideologiją, sutartį, kurios ontologiniai metmenys jau buvo išreikšti ir ankstesnėje jo kūryboje: „Mažvyde“ jau skanduota:

„Lie-tu-va“; jau ištarta: „Laikykimės už rankų, kaip kadaise.“Neužmirštami mūsų dvasinių mokytojų, vedlių veidai — kardi-

nolo Vincento Sladkevičiaus, monsinjoro Kazimiero Vasiliausko.



Sąjūdis atgaivino, išugdė žmonėse pasitikėjimo kitais žmonėmis jausmą; to skaudžiai mums trūksta dabartyje. Nejustume to pa-matinio sąmonės trūkumo, jei nebūtume jo patyrę. Pasitikėjimas nėra argumentas, pasitikėjimas yra moralinė galia, galios sutei-kianti ir argumentams.

Kultūros, mokslo, meno žmonės sudarė Sąjūdžio struktūri-nius pamatus, jie rašė, formavo pirmuosius dokumentus. Sąjū-dyje buvo daug raštingų, puikiai lietuvių kalbą mokėjusių, jos reikšmę suvokusių žmonių. Džiaugsmas (netrukus virtęs iliu-zija), kurį buvo lemta patirti Sąjūdžio epochos žmonėms, kad apie viską, kas svarbu žmogui ir jo pasauliui, galima kalbėti kul-tūros kalba, kad kultūros reikšmėse glūdi visų reikšmių, iš jų ir politinių, finansinių ir ekonominių, branduoliai. Pavojinga, kad šiandien nebeskiriame aukštosios kultūros, keliančios žmogui di-delius reikalavimus, ir kultūros, skirtos scenai be užuolaidų. Kul-tūros virtimas fejerverkais yra pražūtingas. Ir kultūra, jausdama silpstantį bendruomenės pasitikėjimą ja, mažiau bepasitiki pati savimi, nebeiškelia autoritetų. Viešojo reikalo silpimas, lyg kiek-vienas gyventų tik sau, silpnina ir kūrybos galimybes. Žmogus kuria iš savęs, bet ne tik sau, galiausiai — ne sau.

Valstybė, siekianti ateities, turi gyventi veidu atsigręžusi į kul-tūrą pačia bendriausia prasme; kultūrai priklauso ne tik opera, knyga, paveikslas ar performansas, kultūrai priklauso ir rūpestis nuošalios mokyklos mokinukais. Valstybė turi rūpintis ateinan-čiais gyventi, dirbti, kurti; svarbu, kad didėjanti socialinė nely-gybė (arba socialinė atskirtis) per anksti neprislėgtų mažųjų. Ir taip mūsų mokyklos vis labiau nelygios. Kaip nelygūs ir vaikai.

Socialinis šalies veidas šiandien nėra patrauklus net mums patiems; ir Sąjūdžio apie socialinį gyvenimą, kad ir apie tai, kas laukia žmonių suirus ar ir jėga suardžius susiformavusias darbo



ir gyvenimo struktūras, per mažai galvota. Ir tai dėsninga: roman-tizmas pernelyg nesirūpino socialine kasdienybe. Romantizmas formavo idealus ir valė kelią; pirmoji banga, kuri šalina kliūtis. Kelio tiesimas priklauso nuo tų, kurie eina paskui. Prisimename laiką, kai pirmosios Sąjūdžio gretos ėmė keistis, atsirado nema-tytų, savo interesų turinčių ir jais tesirūpinančių veidų. Jie buvo tarsi šalia, bet jie veikė. Bendrajame tautos sujudime neišvengia-mai slypėjo sunkiai numatomų, kontroliuojamų dalykų. Gal jau ir nepavaldžių viešojo reikalo kontrolei. Paskui pirmąsias gretas paprastai eina pragmatikai, dalis iš jų — cinikai: viešojo reikalo, bendrojo gėrio sąvokos jų sąmonėje nėra. Neegzistuoja jiems ir bendruomenė, su kuria reikia tartis. Pragmatikai vykdo savo trum-palaikius planus. Silpstantis, autoritetus praradęs Sąjūdis nebe-galėjo priešintis savanaudiškumui, nebepajėgė jo kontroliuoti. Kad ir kaip gaila, ir dabarties partinės politikos yra trumpabėgės ir trumpalaikės. Strategijos atrodo nebeįmanomos. Bendruomenė nepajėgia kontroliuoti savo pačios iškeltų (ar tikrai savo pačios?) asmenų. Bandymai reformuoti Lietuvos mokslą ir švietimą stringa ir todėl, kad nesudaromos sutartys su šių sričių bendruomenėmis arba tų sutarčių nesilaikoma. Apskritai labai trūksta dialogo. Lyg ir įkurti mokslo ir technologijų slėniai, o kaip su humanistika? Juk kilo idėjų, telkėsi elitinės mokslininkų grupės, vyko atranka (nežinia, kas ją vykdė, kur vykdytojai, kodėl jie nepasirodo dir-bančios, kuriančios mokslo bendruomenės akivaizdoje, jai ne-atsiskaito), dabar — mirtina tyla. Žmonės koregavo savo planus, atidėjo knygų rašymą, derinosi prie bendrų planų. Kas iš to? Kas toliau? Kas pasakys, kad persigalvota ir kodėl, o jei ne, tai kodėl nepasiaiškinama bendruomenei, kodėl praleidome laiką, kai są-lygos buvo palankesnės, kai buvo galima kažką padaryti? Kur mūsų humanistiniai slėniai, nors geriau būtų vadinti kalvomis;


www.tytoalba.lt

ISBN 978-9986-16-894-2

Apie nerimą keliančias grėsmes neatsitiktinai prabilta Mokslų akademijoje — juk būtent čia subrendo Sąjūdžio, Žaliųjų judėjimo ir kitos pilietinės iniciatyvos, mokslininkai vieni iš pirmųjų kėlė Lietuvos nepriklausomybės idėjas ir vieni iš pirmųjų įspėja dėl jai kylančių grėsmių. Kol kas neturime kompleksinės šalies situacijos analizės, atliktos remiantis stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių įvertinimo metodologija. Tokiai analizei atlikti reikia inicijuoti daug išsamių studijų, reikalaujančių visų Mokslų akademijos skyrių ir šalies mokslo institucijų pastangų, o šios knygos autoriai pateikia įžvalgas apie bene svarbiausias — humanitarines — grėsmes ir galimus jų padarinius. Humanitarinis laukas pats bendriausias, labiausiai susijęs su žmogaus gyvena muoju pasauliu, tačiau dabar kone visose šalies gyvenimo sri tyse juntamas didėjantis humanistinio aspekto trūkumas.

Iš šių įžvalgų autorių penketuko net trys humanitarai savitai pateikia humanistinį grėsmių vertinimą, o teisininkas ir ekonomistas apibendrindami komentuoja, ką gali ir ko negali teisė bei ekonomika. Pateiktos grėsmių įžvalgos nėra išbaigtas mokslinis darbas, tačiau jomis siekiama paskatinti tolesnius tyrimus, skirtus analizuoti Lietuvos strateginę situaciją ir aiškintis naciona linės pažangos strateginius prioritetus.

Viktorija Daujotytė-Pakerienė habilituota daktarė, profesorė, literatūrologė, Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė, Vilniaus universiteto profesorė

Valentinas Mikelėnas habilituotas daktaras, profesorius, teisi ninkas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, Vilniaus universiteto profesorius

Arvydas Šliogeris habilituotas daktaras, profesorius, filosofas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, Vilniaus universiteto profesorius

Aleksandras Vasiliauskas habilituotas daktaras, profesorius, ekonomistas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininkas

Vladas Žulkus habilituotas daktaras, profesorius, archeologas, Lietuvos mokslų akade mijos tikrasis narys, Klaipėdos universiteto profesorius

Viktorija Daujotytė: Valstybė, siekianti ateities, turi gyventi veidu atsigręžusi į kultūrą pačia bendriausia prasme; kultūrai priklauso ne tik opera, knyga, paveikslas ar performansas, kultūrai priklauso ir rūpestis nuošalios mokyklos mokinukais.

Valentinas Mikelėnas: Teismų teisės kuriamoji funkcija kai kuriose valstybėse yra tokia akivaizdi ir agresyviai aktyvi, jog su nerimu imta kalbėti apie tai, kad teismai tapo pačia pavojingiausia valstybės valdžios šaka.

Arvydas Šliogeris: Dvidešimt nepriklausomybės metų parodė visišką mūsų bejėgiškumą beveik visose gyvenimo srityse — ekonomikos, technologijų, administracijos, politikos, kultūros ir intelektualinėje.

Aleksandras Vasiliauskas: Kuo labiau blogėja žmonių gyvenimo kokybė ir sąlygos šalyje, tuo ambicingesni, bet nerealūs ilgalaikiai strateginiai tikslai primygtinai peršami žmonėms.

Vladas Žulkus: Ar Lietuvai tikrai reikalingesni išsilavinę amatininkai, praktikai ir siaurų technologijos mokslų šakų specialistai? Ar tikrai nereikalingi filosofai ir menininkai, neva mintantys verslo uždirbtais pinigais, savo įžvalgomis kartais gąsdinantys visuomenę ir gadinantys gyvenimą politikams?

ne

ri

ma

s

Viktorija Daujotytė

Valentinas Mikelėnas

Arvydas Šliogeris

Aleksandras Vasiliauskas

Vladas Žulkus

SvarbiauSių humanitarinių ir Socialinių grėSmių bei jų paSekmių lietuvai įžvalgoS

Nerimas_cover.indd 1 4/11/2012 3:24:21 PM

Documents

NERIMAS. Svarbiausių humanitarinių ir socialinių grėsmių bei jų pasekmių Lietuvai įžvalgos