LIETUVOS SPORTO UNIVERSITETAS

SPORTO BIOMEDICINOS FAKULTETAS

SPORTO PSICHOLOGIJOS STUDIJŲ PROGRAMA

EGLĖ VITKUTĖ

SKIRTINGOSE MOTERŲ KREPŠINIO LYGOSE ŽAIDŽIANČIŲ KREPŠININKIŲ

PRIEŠVARŽYBINĖS EMOCINĖS BŪSENOS

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: doc. dr. Šarūnas Šniras

Baigiamąjį darbą rengė ________ studentai

KAUNAS 2016

2

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas (pavadinimas)…………………………………

………………………………………………………………………………………………………………………

1. Yra atliktas mano paties/pačios (jeigu darbą rengė keli studentai, įrašoma: Yra atliktas mūsų

pačių);

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

..............……….......................................................................….

(data)(autoriaus vardas pavardė)(parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ

ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

..............……… ................................................. ......................….

(data) (autoriaus vardas pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO

................................................................................................................................................................

..................................................................................................................................………..

..............……… ................................................. ......................….

(data) (autoriaus vardas pavardė) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas aprobuotas studijų programos komitete:

..............……… ................................................. ......................….

(aprobacijos data) (Aprobacijos komisijos sekretorės/iaus vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra patalpintas į ETD IS………………..…………………………

(Gynimo komisijos sekretorės/iaus parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas:

........................................................................... ……………………………………………………

(vardas, pavardė) (Gynimo komisijos sekretorės/iaus parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:……………………………………

................. .............................................................................. .................................…

(data) (Gynimo komisijos sekretorės/iaus vardas, pavardė) (parašas)

3

TURINYS

SĄVOKOS IR SANTRUMPOS...................................................................................................... 4

SANTRAUKA ................................................................................................................................ 5

SUMMARY ................................................................................................................................... 6

ĮVADAS ......................................................................................................................................... 7

1. LITERATŪROS APŽVALGA.................................................................................................... 9

1.1. Emocinių būsenų apibūdinimas............................................................................................. 9

1.2. Pagrindinės priešvaržybines emocines būsenas sporte aiškinančios teorijos ........................ 14

1.3. Nerimas kaip emocinė sportininkų būsena .......................................................................... 22

1.4. Priešvaržybinės psichinės būsenos samprata ....................................................................... 29

1.5. Priešvaržybinių emocinių būsenų reguliavimas ................................................................... 34

2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ....................................................................... 40

3. REZULTATAI.......................................................................................................................... 43

4. APTARIMAS ........................................................................................................................... 49

IŠVADOS ..................................................................................................................................... 55

REKOMENDACIJOS .................................................................................................................. 56

LITERATŪRA ............................................................................................................................. 57

PRIEDAI ...................................................................................................................................... 66

4

SĄVOKOS IR SANTRUMPOS

Emocinė būsena – neaiškiai suvokiamų išorinių ar vidinių poreikių visumos

atspindėjimas, pasireiškiantis psichinių vyksmų savitumu (Stonkus, 2002).

Priešvaržybinė emocinė būsena – tai sportininko organizmo psichofizinis nusiteikimas

artėjančioms varžyboms ir prisitaikymas, pasireiškiantis psichiniais pokyčiais (noru startuoti,

tikėjimu pasiekti kuo geresnį rezultatą), suaktyvėjusia kraujotakos, kvėpavimo, medžiagų apykaitos

sistemų veikla (Stonkus, 2002).

Savijauta – tai psichinių ir fiziologinių veiksnių vidinės būsenos ir savo būsenos

įvertinimas (Stonkus, 2002).

Aktyvumas – apibrėžiamas, kaip organizmo psichinis bei fizinis gebėjimas veikti, tai

veikimo įtampos būsena, tamtikras psichofiziologinės informacijos perdirbimo lygis ar intensyvus

išorinis veiklumas (Stonkus, 2002).

Nuotaika – tai ilgalaikė, gana pastovi psichinė būsena, kuri pasireiškia kaip malonus

(teigiamas) arba nemalonus (neigiamas) emocinis žmogaus veiklos fonas, išsiskiriantis mažiau ar

daugiau ryškesniais išgyvenimais. Atsiradusi nuotaika paveikia vėliau kylančias emocines reakcijas,

minčių kryptį bei žmogaus elgesį. Priklausomai nuo mūsų nuotaikos tas pats įvykis gali nudžiuginti,

suerzinti ar nuliūdinti (Psichologija studentui, 2002).

Nerimas – žmogaus emocinė būsena – neapibrėžtas grėsmės jausmas, kylantis dėl realaus ar

įsivaizduojamo pavojaus (Psichologijos žodynas, 1993).

Kognityvinis (pažintinis) nerimas – tai protinis susirūpinimo komponentas, sukeliamas

neigiamo laukimo ar neigiamo savęs įvertinimo. Sporte, pažintinis nerimas dažniausiai traktuojamas

kaip neigiamas veiksnys, lemiantis sportininko veiksmus ir tokiu būdu iškeliantis neigiamą savo

įvertinimą (Mcnally, 2002).

Somatinis nerimas – siejamas su fiziologiniais ir emociniais nerimo elementais, kurie

vystosi tiesiogiai nuo individualaus nerimo (Martens, 1999).

Pasitikėjimas savimi – žmogaus jutimas, supratimas, kad yra pajėgus atlikti tuos

uždavinius, kuriuos jam kelia gyvenimas ir kuriuos jis kelia pats sau (Psichologijos žodynas, 1993).

LMKL – Lietuvos moterų krepšinio lyga, stipriausia moterų krepšinio lyga Lietuvoje.

Akvilės lyga – moterų krepšinio lyga „Akvilė“, antra pagal pajėgumą moterų krepšinio lyga

Lietuvoje.

M – vidurkis.

SD – standartinis nuokrypis.

5

SKIRTINGOSE MOTERŲ KREPŠINIO LYGOSE ŽAIDŽIANČIŲ KREPŠININKIŲ

PRIEŠVARŽYBINĖS EMOCINĖS BŪSENOS

SANTRAUKA

Raktiniai žodžiai: krepšinis, priežvaržybinė emocinė būsena, savijauta, aktyvumas, nuotaika,

nerimas.

Darbo objektas –krepšininkių priešvaržybinės emocinės būsenos.

Darbo tikslas – atskleisti skirtingose moterų krepšinio lygose žaidžiančių krepšininkių

priešvaržybines emocines būsenas.

Darbo uždaviniai:

1.Nustatyti ir palyginti skirtingose moterų krepšinio lygose žaidžiančių krepšininkių

priešvaržybines emocines būsenas: savijautą, aktyvumą, nuotaiką.

2.Nustatyti ir palyginti skirtingose moterų krepšinio lygose žaidžiančių krepšininkių nerimo

lygį.

Hipotezė – skirtingo meistriškumo krepšininkių priešvaržybinės emocinės būsenos skiriasi

priklausomai nuo jų meistriškumo.

Išvados:

1. Skirtingose moterų krepšinio lygose žaidžiančių krepšininkių emocinės būsenos prieš

varžybas reikšmingai skiriasi (p < 0,01). Moterų krepšinio lygoje „Akvilė“ žaidžiančių krepšininkių

savijauta ir nuotaika vertinama geriau nei Lietuvos moterų krepšinio lygoje žaidžiančių

krepšininkių. Vienintelis Lietuvos moterų krepšinio lygoje žaidžiančių krepšininkių aktyvumas

vertinamas geriau nei moterų krepšinio lygoje „Akvilė“ žaidžiančių krepšininkių (p < 0,01).

2. Skirtingose moterų krepšinio lygose žaidžiančių krepšininkių nerimo lygis prieš varžybas

reikšmingai skiriasi (p < 0,01). Lietuvos moterų krepšinio lygoje žaidžiančių krepšininkių pažintinis

ir somatinis nerimas aukštesnis nei moterų krepšinio lygoje „Akvilė“ žaidžiančių krepšininkių.

Pasitikėjimo savimi lygis aukštesnis taip pat moterų krepšinio lygoje „Akvilė“ žaidžiančių

krepšininkių nei Lietuvos moterų krepšinio lygoje žaidžiančių krepšininkių (p < 0,01).

6

PRE – COMPETITIVE EMOTIONAL STATES IN DIFFERENT WOMEN’S BASKETBALL

LEAGUES

SUMMARY

Key words: basketball, pre – competitive emotional state, wellbeing, activeness, mood,

anxiety.

Object of the study: pre – competitive emotional states in women’s basketball.

Aim of the study: to reveal the pre – competitive emotional states In different women’s

basketball leagues.

Objectives of the study:

1.To set and compare pre – competitive emotional states, wellbeing, activeness and mood in

different women’s basketball leagues.

2. To set and compare the level of pre – competitive anxiety in different women’s basketball

leagues.

Hypothesis – the emotional pre – competitive states in different women’s basketball leagues

varies depending on the player’s skills level.

Conclusions

1.There is a significant difference in pre – competitive emotional states between different

women’s basketball league (p< 0,01). Players in Akvilė‘s Women‘s Basketball league showed

higher means in wellbeing and mood states than players in Lithuanian Women‘s Basketball league.

Higher means in activeness was the only factor that players in Lithuanian Women‘s Basketball

league showed higher results than players Akvilė‘s Women‘s basketball league (p< 0.01).

2.The anxiety between different women‘s basketball leagues has a significant difference

(p<0,01). Players in Lithuanian Women‘s Basketball league showed higher results in cognitive and

somatic anxiety than players in Akvilė‘s Women‘s Basketball league. The level in self – confidence

was higher among Akvilė‘s Women‘s basketball league players than Lithuanian Women‘s

Basketball league players (p<0,01).

7

ĮVADAS

Kiekvienas sportininkas turi individualiai optimalų emocijų stiprumą (aukštas, vidutinis,

žemas). Galiausiai, išskirtinių emocijų kiekis ir intensyvumas yra skirtingas treniruotėse bei

varžybose, ir keičiasi per, prieš ir po varžybinės veiklos situacijos (Robazza et al., 2004).

Psichologinis pasirengimas siekia išvystyti, mokyti ir optimizuoti tuos psichologinius bruožus,

kurie prisideda prie geresnės sportininko sėkmės ir funkcionavimo, taip pat kaip, technikos, kuri

gerina sportininkų svarbių bruožų kontroliavimą. Šie bruožai turi būti pripažinti, naudojami ir

aktyvuoti konkrečiomis sportininkų aplinkybėmis (pvz., rungtynių metu ar lenktyniavime) siekiant

optimalios veiklos (Vodičar et al., 2012).

Krepšinis, palyginti su kitomis sporto šakomis yra daugiau apkrautas vadinamaisiais

psichologiniais veiksniais. Jis yra pilnas emocijų, įtampos, nepastovumo, pilnas klaidų ir abejonių.

Krepšinis turi sudėtingus poreikius, kurie reikalauja individualių įgūdžių, komandinio žaidimo,

taktikos ir motyvacinių apsektų kombinacijos. Žinoma, krepšinio sėkmė daugiausiai priklauso ne tik

nuo konkrečių krepšinio motorinių gebėjimų ir įgūdžių lygio, bet ir nuo psichologinių veiksnių,

pavyzdžiui, pažintinių gebėjimų ir pažintinių aspektų (Jakovljević et al., 2010).

Darbo problema - ar skiriasi, jei skiriasi, tai kaip, skirtingose moterų krepšinio lygose

žaidžiančių krepšininkių priešvaržybinės emocinės būsenos.

Darbo aktualumas. Daugelis sportininkų gali turėti geriausius rezultatus pratybose, bet

varžybose jaučia kokią nors nesėkmę. Viena iš priežasčių pabrėžiančių sportininkų psichikos

aspektus yra ta, kad dauguma sportininkų turi tinkamą fizinę būklę, gerų įgūdžių lygį, bet turi

vienintelį skirtumą – prastą psichologinį pasirengimą. Viena iš veiksnių, mažinančių sportininkų

psichikos pasirengimą yra konkurencingas nerimas, kurį sportininkai gali turėti prieš varžybas

(Eskandari et al., 2013). Psichinis pasirengimas yra nepaprastai įtakingas faktorius sportininkų

pasirodyme. Psichinis pasirengimas yra gaunamas iš išmoktų psichikos įgūdžių, kuriais turi nuolat

verstis sportininkai, kad pasirodytų visomis galimybėmis nuosekliu pagrindu (Chu et al., 2010).

Neigiamos priešvaržybinės emocinės būsenos, trukdo sportininkams tinkamai nusiteikti, susikaupti

ir pasiekti teigiamo rezultato. Yra labai svarbu nustatyti, analizuoti priešvaržybines emocines

būsenas, kad būtų galima sportininkus varžyboms ruošti naudojant ne tik fizinį, bet ir psichologinį

pasirengimą. Skirtingo meistriškumo krepšininkių priešvaržybinių emocinių būsenų tyrimų yra ne

daug, todėl būtina tęsti tyrimus šia tema. Gautais tyrimų rezultatais galima ne tik bandyti nustatyi

sportinius rezultatus, tačiau ir bandyti naudoti tam tikras priemones, norint pagerinti rezultatus,

todėl priešvaržybinių emocinių būsenų tyrimai yra aktualūs.

Hipotezė – skirtingo meistriškumo krepšininkių priešvaržybinės emocinės būsenos skiriasi

priklausomai nuo jų meistriškumo.

8

Darbo tikslas – atskleisti skirtingose moterų krepšinio lygose žaidžiančių krepšininkių

priešvaržybines emocines būsenas.

Darbo uždaviniai:

1. Nustatyti ir palyginti skirtingose moterų krepšinio lygose žaidžiančių krepšininkių

priešvaržybines emocines būsenas: savijautą, aktyvumą, nuotaiką.

2. Nustatyti ir palyginti skirtingose moterų krepšinio lygose žaidžiančių krepšininkių nerimo

lygį.

9

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Emocinių būsenų apibūdinimas

Pyktis, liūdesys, džiaugsmas, neviltis, pasitenkinimas, tai jausmai, kuriuos nuolat

išgyvename, patiriame visą savo gyvenimą. Skirtingas emocijas mes išgyvename įvairiose

situacijose, daug kartų, kiekvieną dieną, kartais net nepastebime, kad jos yra, ir nesusimąstome apie

tai, kam jos reikalingos. Emocijos – labai sudėtingas ir paslaptingas dalykas (Jusienė ir

Laurinavičius, 2007). Emocijos – tai situacijos išgyvenimas, vidinė asmens būsena. Dažniausiai jos

atsiranda netikėtai, staiga ir jas sunku kontroliuoti. Vienos emocijos yra neigiamos, o kitos –

teigiamos. Anot psichologų žmogui yra reikalingos visos emocijos, tiek teigiamos, tiek neigiamos

(Jusienė ir Laurinavičius, 2007).

Emocijos, tai sudėtingas psichikos reiškinys, kuris apima skirtingus fiziologinius ir

psichikos procesus, veikiančius vienas kitą. R. Jusienė ir A. Laurinavičius (2007) išskiria tris

pagrindines emocijų sudedamąsias dalis. Pirmoji – fiziologinė (vykstantys pokyčiai organizme,

stipriau plakanti širdis). Antroji – išraiška (kūno kalba, veido išraiška, kiti naudojami ženklai,

sukandami dantys, pagreitėją žingsniai ). Trečioji – pažintinė (pažintiniai procesai, kurie yra susiję

su emocijomis – prisiminimai, mintys, pykčio jausmas, savo būsenos įvardijimas). Tai viso

organizmo reakcija, kuri pasireiškia šiais reiškiniais (Jusienė ir Laurinavičius, 2007).

Emocijos, tai mūsų kūno prisitaikymo reakcija. Emocijos egzistuoja ne todėl, kad mums

suteiktų įdomių potyrių, ne todėl, kad padidintų galimybę išlikti. Susidurdami su iššūkiais, emocijos

padeda sutelkti dėmesį ir suteikia energijos veikti. Visi pojūčiai pastiprėja. Žingsniai spartėja, širdis

ima plakti vis dažniau. Galime apsiašaroti išgirdę netikėtą naujieną. Į viršų keliame rankas

džiaugdamiesi sėkme. Jaučiame energijos antplūdį ir pasitikėjimą savimi (Myers, 2008).

Žmogus išgyvena daug įvairių emocinių būsenų. Visos emocijos skiriasi ženklu (teigiamu ar

neigiamu), intensyvumu ir objektu į kurį emocijos yra nukreiptos (Psichologija studentui, 2002).

Dar vienas autorius emocijas apibūdina, kaip žmogaus santykį su išorinio ir vidinio pasaulio

objektų išgyvenimais. Apie vidinio ir išorinio pasaulio objektų ir įvykių svarbą, reikšmingumą

mūsų poreikių atžvilgiu, mums praneša – emocijos. Per emocijas atsiskleidžia ir mūsų pačių

poreikiai (Legkauskas, 2001).

R. S. Lazarus (2000) pateikė 15 skirtingų emocijų, kurios buvo klasifikuojamos, kaip

nemalonios emocijos (pvz., pyktis, pavydas ir nepasitikėjimas), egzistencinės emocijos (nerimas,

baimė, kaltė ir gėda), empatinės emocijos (dėkingumas, užuojauta), emocijos, kurias išprovokuoja

nepalankūs rezultatai (pvz., paguoda, viltis, liūdesys) ir emocijos, kurias išprovokuoja palankios

gyvenimo sąlygos (laimė, pasididžiavimas ir meilė) (Nicholls et al., 2009).

10

Emocijomis žmogus patiria pasitenkinimą arba nepasitenkinimą, liūdesį ar džiaugsmą,

baimę ar susižavėjimą ir panašiai. Emocijos kyla ką nors veikiant ir įtakoja veiklą. Emocijos

skirstomos į malonias ir nemalonias (teigiamas ir neigiamas). Emocijų trukmė, stiprumas ir kilmė –

skirtinga ir įvairi, todėl yra skiriamos tokios emocinės būsenos, kaip nuotaika, afektai, aistros,

depresija, frustracija, nerimas, stresas (Meidus, 2005).

Per pastaruosius kelis dešimtmečius, įvairių sporto šakų treneriai ir sportininkai pradėjo

suvokti, kokia svarbi yra psichologija sporto pasirodymams. Sporto specialistai sutinka, kad

sportininko pasirodymą įtakoja ne tik fiziniai įgūdžiai, bet taip pat ir psichologiniai (Kanniyan,

2015).

Emocinės būsenos kitimas, mokymosi ir veiklos srityse yra susidedantis iš tokių pagrindinių

rodiklių kaip, savijauta, aktyvumas ir nuotaika (Malinauskas, 2003).

Savijauta, tai psichinių ir fiziologinių veiksnių vidinės būsenos ir savo būsenos įvertinimas.

Įtampa, nuovargis, stresas – dažniausiai šios emocinės būsenos sukelia savijautos pokyčius

(Stonkus, 2002). Savijautą kartais įtakoja nuotaika. Nuotaika pasireiškia nestipriais išgyvenimais,

kaip neigiamos ar teigiamos emocinės veiklos fonas, “nuspalvinantis” psichinius procesus

(Malinauskas, 1999).

Nuotaika – tai pastovesnis, ne taip greitai besikeičiantis reiškinys, tai emocinė būsena,

trunkanti ilgai, nestipri, nuspalvinanti žmogaus veiklą, psichikos procesus. Nuotaika nėra tik

reakcija į tai, kas vyksta žmogaus gyvenime (Jusienė ir Laurinavičius, 2007). Nuotaika, tai

ilgalaikė, gana pastovipsichinė būsena, kuri pasireiškia kaip malonus (teigiamas) arba nemalonus

(neigiamas) emocinis žmogaus veiklos fonas, išsiskiriantis mažiau ar daugiau ryškesniais

išgyvenimais. Atsiradusi nuotaika paveikia vėliau kylančias emocines reakcijas, minčių kryptį bei

žmogaus elgesį. Priklausomai nuo mūsų nuotaikos tas pats įvykis gali nudžiuginti, suerzinti ar

nuliūdinti (Psichologija studentui, 2002).

A. M. Lane &P. C. Terry (2000) nuotaiką apibrėžia, kaip jausmų komplektą, greitai

praeinančio pobūdžio, įvairaus intensyvumo ir trukmės, paprastai dalyvaujant daugiau nei vienai

emocijai. Nuotaikos būsena susijusi su konkrečia situacija, šiek tiek trumpalaike, psichologine

reakcija į aplinkos dirgiklius. Nuotaikos būsena tai, kaip iliustracijos procesas, kurio metu individas

bando prisitaikyti prie aplinkos reikalavimų. Dar, nuotaika yra apibrėžiama, kaip laikina emocinė

būsena, kuri kinta priklausomai nuo aplinkybių (Lim et al., 2011).

Pasak D. M. Mcnair et al. (1992), nuotaikos yra švelnios, sklindančios ir emociškai

apibendrintos būsenos, kurios yra suvokiamos subjektyviai asmenų. Jos yra gana ilgalaikės

būsenos, trunkančios greičiau valandas, dienas ar net savaites, o ne sekundes ar minutes. Be to

nuotaikos dažnai didėja palaipsniui dėl didelės patirties, priešingai nei emocijos, kurias dažnai

11

sukelia vienas stimulas. Tokiu būdu, geros savijautos jausmas vystosi, kaip rezultato refleksija dėl

teigiamų nuotaikos būsenų įsiterpimo su keletu neigiamų nuotaikos būsenų (Laurin et al., 2008).

Nuotaikos būsenos yra laikomos, kaip nestabilios emocinės būsenos reaguojančios į

aplinkos dirgiklius. Nuotaika gali įtakoti pastangų stengimąsi. Todėl, bet koks iššūkis, atrodo

sudėtingesnis neigiamose nuotaikose, tokiose kaip, pyktis, sumaištis, depresija, įtampa ir nuovargis,

priešingai teigiamose nuotaikose, tokiose, kaip energija. Arba, kai sportininkai per varžybas yra

teigiamoje nuotaikoje, tai pastangų kiekis padidės ir prieš varžybas bei varžybų metu (Andrew et

al., 2004; Neil et al., 2011).

Sporto psichologai visada siekia išsiaiškinti sportininkų nuotaikos būsenos standartinį lygį.

Taigi, W. P. Morgan (1980), pasiūlė idealią nuotaikos būseną, kuri atsispindi, kaip „ledkalnio“

profilis. „Ledkalnio“ profilis samprotauja, kad elito sportininkų charakterį formuoja asmens, žemo

lygio neigiamos emocinės būsenos, įskaitant pyktį, depresiją, įtampą, nuovargį ir sumaištį ir aukšto

lygio emocinė būsena – energija (Keikha et al., 2015).

Aktyvumas – apibrėžiamas, kaip organizmo psichinis bei fizinis gebėjimas veikti, tai

veikimo įtampos būsena, tamtikras psichofiziologinės informacijos perdirbimo lygis ar intensyvus

išorinis veiklumas (Stonkus, 2002).

Stiprios emocinės būsenos, kurios pasireiškia ir sukrečia asmenį, vadinami stresais. Stresas,

tai toks terminas, kuris yra naudojamas visų kasdieniniame gyvenime. Tai jausmas, kurį žmonės

jaučia, kai suvokia grėsmę savo fizinei ir psichologinei gerovei (Soyer, 2012). Stresas yra

suvokiamas kaip sandorio procesas tarp asmenų ir jų aplinkos (Cerin et al., 2000).

Sporto pasirodymas yra charakterizuotas konkurencingų streso sąlygų, kurias sukelia

emocinės būsenos. Ryšys tarp savęs vertinimo ir emocinių būsenų sporte yra pabrėžiamas per

sportininkų iššūkio ir grėsmės būsenų teoriją. Aukštas savęs vertinimas paprastai yra susijęs su

maloniomis emocijomis, individualiai suvokiamomis, kaip naudingomis veiklai. Ši „iššūkio

būsena“ galiausiai priveda prie palankių veiklos pasekmių ir gero laimėjimo. Priešingai žemas savęs

vertinimas paprastai yra praeitis nemalonių emocijų, kurios suprantamos kaip nenaudingos veiklai.

Nepalankios veiklos pasekmės ir prasti pasiekimai yra tikėtini, kaip „grėsmės būsenos“ rezultatas

(Corrado et al., 2015).

Ūmus stresas, trumpalaikis ir ribotos trukmės (pvz., bausmės gavimas ar trenerio

papeikimas, fizinės ar protinės klaidos padarymas) yra neatskiriamas nuo sportų varžybų (Anshel &

Kaissidis, 1997). Ūmus stresas paprastai apibrėžiamas, kaip situacija arba atvejis, kuris atsiranda

staiga ir yra individo suprantamas kaip nemalonus ar nepageidaujamas. Bendri stresorių bruožai yra

priklausomi nuo išteklių (pvz., asmens charakterio, lūkesčių, pažinimo), kurie sukuria pažintinę

perkrovą ir/arba keliančią grėsmę asmens gerovei. Pavyzdžiui ūmūs stresoriai sporte apima klaidos

12

sukūrimą, baudos gavimą, nemalonias pastabas iš kitų (pvz., treneriai, žiūrovai, oponentai) arba

varžovų sėkmę (Gan & Anshel, 2009).

Efektyvios treniruotės rėžimas sporte apima ilgalaikę pusiausvyrą tarp streso ir atsigavimo.

Priešingai, streso sukaupimas, lydimas nepakankama regeneracija yra viena iš svarbiausių

persitreniravimo priežasčių (Fronso et al., 2013).

Siekiant išlaikyti aukštus sportinius rezultatus su didžiuliu spaudimu, sportininkų

reikalaujama gebėti susidoroti su stresu. R. S. Lazarus (2000) teigia, kad stresas, susidorojimas ir

emocija neturėtų būti izoliuotos ir kad šie psichologiniai reiškiniai turi būti nagrinėjami kartu.

Paprastai susidorojimas susijęs su stresu, o ne emocijomis, o emocijos arba ignoruojamos arba

apdorojamos kaip atskiras emocijų procesas (Nicholls et al., 2009). Psichologijos literatūroje

teigiama, kad asmenys gali patirti teigiamas emocijas susiduriant su stresu. Manoma, kad teigiamos

emocijos lengviau prisitaiko prie streso neutralizuojant neigiamų emocijų poveikį ir skatina

susidorojimą prisitaikant (Nicholls et al., 2009).

Emocijos suprantamos kaip subjektyvūs jausmai, pasireiškiantys atsaku į įvykius, kurie

vyksta sportininko aplinkoje – pavyzdžiui, prieš įeinant į žaidimo aikštelę arba sportininko mintyse

laukiant varžybų. Sportininko emocijos gali pasireikšti šiais būdais: elgesiu, tokiu kaip agresija

varžovo atžvilgiu ar paniekos rodymas teisėjų sprendimams, pažintiniu – dėmesio pasikeitimu ar

informacijos svarbumo suvokimu, pavyzdžiui, varžybų metu, fiziologiniu – tokiu kaip padidėjęs

prakaitavimas, padažnėjęs širdies pulsas (Šniras ir Juknelis, 2015).

Autorius M. J. Apter (2001) apibrėžia šešiolika pagrindinių emocijų. Aštuonios malonios ir

nemalonios emocijos, kurios kyla kartu su „juntamo susijaudinimo“ įvairiais lygiais

(atsipalaidavimas, jaudulys, ramumas, provokavimas, nerimas, nuobodulys, pyktis ir niūrumas). Tai

yra emocijos, tiesiogiai susijusios su žmogaus kūno patirtimi, kaip stresorių priežastis, kur

jaučiamas susijaudinimas yra svarbiausias intensyvių, realių emocijų patyrimas. Panašiai, aštuonios

emocijos pasireiškia kartu su „juntamos veiklos rezultato“ nepastovumu ir sukelia kitą malonių ir

nemalonių emocijų grupę (pasididžiavimas, drovumas, dėkingumas, dorybė, žeminimas, gėda,

apmaudas, kaltė). Tai yra žinomos, kaip sandorio emocijos, nes jos kyla iš sąveikos tarp asmens ir

kitų, bei yra susiję su tai, kiek žmogus jaučia, kad jis ar ji yra veiklos laimėtojas ar pralaimėtojas.

Jei jaučiamas lygis (pvz., situacijos suvokimas) ir pageidaujamas lygis (pvz., jei vienas nori žemo

arba aukšto susijaudinimo, arba jei vienas įgauna ar praranda veiklos rezultatą) atitinka vienas kitą,

tai kiekvienas patiria teigiamas emocijas. Tačiau jei įvyksta neatitikimas, žmogus patiria neigiamas

emocijas (Alix-Sy et al., 2008).

Ankstesni tyrimai parodo ryšį tarp psichologinių gebėjimų ir sporto veiklos. Sporto

psichologija sportininkams padeda ugdyti pasitikėjimą ir sutelkti dėmesį į savo gebėjimus, nes jie

įsisavina techninius žaidimo aspektus (Chu et al., 2010). Iš tikrųjų naudojant psichologinius

13

gebėjimus atsižvelgiama į psichinį pasirengimą. Psichinis pasirengimas yra nepaprastai įtakingas

faktorius sportininkų pasirodyme. Psichinis pasirengimas yra prasmė užbaigto ruošimosi,

ankstesnio atlikimo atžvilgiu. Tai apima sportininkų psichinį, fizinį, ir techninį - pasirengimą.

Psichinis pasirengimas yra gaunamas iš išmoktų psichikos įgūdžių, kuriais turi nuolat verstis

sportininkai, kad pasirodytų visomis galimybėmis nuosekliu pagrindu (Chu et al., 2010).

Atskirų emocijų sporte tyrinėjimas yra teoriškai ir praktiškai svarbus dėl dviejų pagrindinių

priežasčių. Pirma, yra manoma, kad jos objektyviai ir/ar subjektyviai įtakoja sportininko

pasirodymą (Lane & Terry, 2000). Antra, jie perteikia pagrindinę informaciją apie atleto santykį su

aplinka, kalbant apie subjektyvią reikšmę priskirti renginiui/varžyboms, suvokti gebėjimą susidoroti

su juo, ir veiksmų tendenciją, susijusią su juo (pvz., požiūris, vengimas, atspindintis susikaupimą į

save ar išoriškai kryptingą bendravimo elges). Ši informacija yra svarbi siekiant suprasti sportininkų

elgesį, planuoti ir įgyvendinti veiklos rezultatų didinimo galimybes ir skatinti sportininkų

psichologinę gerovę (Cerin, 2003).

Emocijos ir su varžybomis susiję komponentai (pvz., būsenos) apima psichologinius

(pažintinius, emocionalius, motyvacinius, valingus), biologinius (kūniškus, kinetinius) ir socialinius

(varžybinius, komunikacinius) būdus. Šie tarpusavyje susiję komponentai suteikia vientisą aprašą

varžybinei būsenai, kuri apima patirtį ir jų parodymus (išraiška ir slopinimas) (Robazza et al.,

2012).

Asmens teigiama ar neigiama psichinė būsena vaidina labai svarbų vaidmenį sportininko

sugebėjimams atlikti konkrečias sportines užduotis. Šis gebėjimas arba padidina, arba sumažina

sportininko bendrą sėkmę arba nesėkmę. Sportininkai, kurie yra vienodai suderinti fiziniuose

įgūdžiuose dažnai pasikliauja savo psichologiniais įgūdžiais, kad įgytų pranašumą prieš savo

oponentus. Tiksliau, pasitikėjimas savimi, nuotaikos sutrikimai, kognityvinis ir somatinis nerimas,

visi jie siejami, kaip prisidedantys faktoriai prie sportinės veiklos (Covassin & Pero, 2004).

Pasitikėjimas savimi yra vienas iš dažniausių faktorių paveikiančių sportinę veiklą, taip pat

pasitikėjimas savimi yra pagrindinis faktorius į sėkmingą veiklą (Covassin & Pero, 2004).

Psichologinės raidos asmenų dalyvavimo poveikis sportinėje veikloje jau seniai tyrinėjamas

mokslininkų. Kita vertus atskiros emocijos sporte yra labai svarbios, nes šios emocijos turi

tiesioginę įtaką sportininkų pasiekimams. Emocijos, kurios atspindi psichologinę asmens būklę gali

būti kontroliuojamos, nukreiptos arba ignoruojamos, kuomet jos yra susiję su sportiniais rezultatais.

Siekiant išsiaiškinti ryšį tarp psichologinio vystymosi ir praktikos, skirtingų sporto šakų santykiu,

mokslininkai pabandė apibrėžti psichologines sportininkų savybes. Vienas iš svarbiausių emocinių

būsenų – nerimas, kuris taip pat turi artimą ryšį su stresu. Todėl mokslininkai skiria nemažą dėmesį

šiai emocijai, kad pagerintų sportinius rezultatus (Bozkus et al., 2013).

14

1.2. Pagrindinės priešvaržybines emocines būsenas sporte aiškinančios teorijos

Tyrimai apie sportinio nerimo/pasirodymo santykį iš pradžių buvo grindžiami apverstosios –

U hipoteze (Yerkes & Dodson, 1908). Ši hipotezė nustatė kreivinį santykį tarp fiziologinio

susijaudinimo ir pasirodymo. Saikingas susijaudinimo lygis paprastai buvo siejamas su geresniu

pasirodymu, tuo tarpu susijaudinimo lygis, kuris buvo per aukštas arba per žemas skatina prastą

pasirodymą (Craft et al., 2003).

Apverstoji U - hipotezė teigia, kad padidėjęs susijaudinimas padidina pasirodymą iki tam

tikro taško, po kurio ir toliau didėjantis susijaudinimas sukelia žalą pasirydome. Teigiama, kad

apverstoji U – hipotezė sukėlė daug tyrimų sporto psichologijoje, nes „didelis įrodymas buvo

numanomas remti šią hipotezę“, „apverstoji U – hipotezė turi didelį kreipimosi sandorį intuityviame

lygmenyje“ ir tai numato alternatyvą varomajai teorijai. Nors apverstoji U – hipotezė buvo

palaikoma laboratoriniuose tyrimuose, taip pat praktiniuose tyrimuose, tačiau taip pat buvo

gaunama daug kritikos dėl ankstesnių tyrimų patikimumo (Krane, 1992).

Apverstoji U – hipotezė nėra pajėgi visiškai paaiškinti sudėtingą ryšį tarp nerimo ir

pasirodymo.Tyrimai, kurie palaikė šią hipotezę, kentėjo nuo metodologinių, konceptualių,

statistinių ir praktinių problemų įvairovės (Krane, 1992).

Ištirtos penkios paplitusios konceptualios problemos, susijusios su apverstosios U –

hipotezės studijavimu. Pirma, egzistuoja nesutarimas dėl natūralaus apverstosios U – hipotezės

pobūdžio. Tai reiškia, kad mokslininkai suabejojo ar tai siūlo koreliacinius santykius tarp

susijaudinimo ir pasirodymo ar tai yra priežastinė hipotezė (Neiss, 1988). Apverstoji U – hipotezė

nepaaiškina santykių tarp susijaudinimo ir pasirodymo, tai tik pažymi, kad santykiai yra kreiviniai.

Teorija, kuri nagrinėja kaip ir kodėl nerimas įtakoja pasirodymą yra būtina (Krane, 1992).

Antroji konceptuali problema pabrėžiama autorių (Gould & Krane, 1992) yra tokia, kad

sportinė nerimo literatūra buvo supainiota vartojant kelis skirtingus susijusius su nerimu

konstrukcijas. Tokie terminai kaip, susijaudinimas, nerimas ir stresas buvo dažnai vartojami

pakaitomis, nors ne būtinai sinonimiškai. Reikia pažymėti, kad apverstoji U – hipotezė buvo

nustatoma remiantis santykiais tarp fiziologinio susijaudinimo ir pasirodymo. Dar ji paprastai buvo

taikoma, kai nagrinėjimas pats praneša konkurencinį nerimą (Krane, 1992).

Trečioji konceptuali problema susijusi su apverstosios U – hipotezės nesugebėjimu

pripažinti daugiamatį nerimo pobūdį. Nerimas skirstomas į pažintinį ir somatinį subkomponentus.

Pažintinis nerimas yra laikomas neigiamu pasirodymui, nesugebėjimu susikaupti ir dėmesio

sutrikimu. Somatinis nerimas yra suvokiamas, kaip kūno simptomų autonominės reakcijos, kuri

charakterizuojama drugeliais skrandyje, širdies skubėjimu ir drebuliu. Nors tiksli santykių prigimtis

tarp pažintinio nerimo, somatinio nerimo, fiziologinio susijaudinimo ir sportininko pasirodymo dar

15

nebuvo nuspręsta, akivaizdu, kad nerimas yra sudėtingas, įvairiapusis vaizdinys, kuris negali būti

apibūdinamas supaprastintai, vienmate apverstosios U – hipoteze (Krane, 1992).

Ketvirta konceptuali problema yra tai, kad ta pati fiziologinė būsena bus aiškinama

skirtingai, atskirų sportininkų. Skirtingos, panašios fiziologinių būsenų interpretacijos negalėtų

įtakoti pasirodymo panašiame būde. Pavyzdžiui, mažas susijaudinimas gali būti aiškinamas, kaip

poilsis arba nuobodulys, o aukštas susijaudinimas gali būti aiškinamas, kaip pagyvėjimas ar

nerimas. Klausimynai, kurie vertina elementus tokius, kaip ar širdis yra skubanti, pavyzdžiui, gali

neadekvačiai leisti sportininko somatinio jausmo interpretaciją. Paprastai, nerimo fizinė apraiška

yra laikoma neigiamu afektu. Tačiau, jei sportininkas šį jausmą interpretuoja, kaip teigiamą

„jaudinantį“ jausmą, tai iš tikrųjų gali pagerinti pasirodymą. Ši sąvoka yra suderinama su

pasikeitimo teorija (Kerr, 1985) ir psichinės energijos teorija (Krane, 1992).

Galiausiai, abejotina išvadų interpretacija ankstesniuose tyrimuose, išvargino apverstosios

U– hipotezės studijas. Pavyzdžiui, dažnai sunku nustatyti ar nerimas priveda prie prastų rezultatų, ar

ankstesni prasti pasirodymo rezultatai nusodina didesnį nerimą (Krane, 1992).

Labiausiai paplitusi metodologinė problema, susidūrimas bandant nerimo/pasirodymų

santykius naudojant pasirodymo apibrėžimus. Taip pat dažnai pasirodymas buvo įvertinamas vieno

rezultato mato, palyginant pasirodymus per sportininkų grupę. Šis tipas tarp palyginamų dalykų

negali būti pakankamai nurodantis, kaip gerai sportininkas iš tikrųjų pasirodo (Krane, 1992).

Statistinės problemos daugiausiai orientuotos į individualių nerimo skirtumų apdorojimą, jos

buvo įtrauktos į skundus apie ankstesnius sportinio nerimo tyrimus. Praktiniame lygmenyje buvo

dažnai sakoma, kad kiekvienas sportininkas turės optimaliai unikalų susijaudinimo lygį, naudingą jo

ar jos maksimaliam pasirodymui, tačiau keli tyrimai išnagrinėjo šiuos individualius skirtumus.

Dauguma nerimo tyrimų vidutiniškai prilygsta grupės daugybei, taip užtemdydamas individualius

skirtumus (Krane, 1992).

Praktiškai, apverstoji U – hipotezė turi „akivaizdų prognostinių galių trūkumą praktinėse

situacijose“. Apverstoji U – hipotezė teigia, kad nerimo padidėjimas virš optimalaus lygio bus

pasirodymo pablogėjimo priežastis, panašiame pasirodyme (Krane, 1992).

Priklausomybė nuo apverstosios U – hipotezės, tyrėjams paliko daug neatsakytų klausimų

apie nerimo/pasirodymo santykius. Daug įrodymų palaiko reikalingumą judėti už apverstosios U –

hipotezės ir išnagrinėti išsamesnes teorijas apie santykius tarp nerimo ir pasirodymo (Martens et al.,

1990). Svarbu suprasti, kad nepriklausomai nuo kritikos gausybės, taikoma apverstoji U – hipotezė,

neturėtų būti visiškai ignoruojama. Nors gali būti, kad buvo kažkoks pasitenkinimas

triuškinančiame pripažinime, apverstoji U – hipotezė buvo nepaprastai euristinė. Be ankstyvųjų

apverstosios U – hipotezės tyrimų, mokslininkai nebūtų galėją perduoti įvairios kritikos ir judėti į

daugiau sudėtingas metodikas ir tyrinėjimus (Krane, 1992).

16

Kiti nerimo teoretikai išplėtė paviršutinišką apverstosios – U teorijos požiūrį, nagrinėjant

kitus potencialius nerimo aspektus. Autoriai (Martens et al., 1990) padarė vieną tokį mėginimą

suteikti daugiamatį sportinio nerimo paaiškinimą. Jų daugiamatė teorija teigė, kad nerimas susideda

tiek iš pažintinių, tiek iš somatinių subkomponentų. Remiantis šia teorija, pažintinis nerimas yra

apibūdinamas kaip, „psichinis nerimo komponentas ir sukelia neigiamus lūkesčius apie sėkmę arba

neigiamą savęs įvertinimą“. Autoriai nustatė neigiamą linijinį santykį tarp pažintinio nerimo ir

pasirodymo (Craft et al., 2003).

Kita vertus, somatinis nerimas autorių (Martens et al., 1990) apibrėžiamas kaip, „remiantis

fiziologiniais ir emocionaliais nerimo patirties elementais, kurie vystosi iš autonominio

susijaudinimo“. R. Martens et al. (1990) pasiūlė, kad somatinis nerimas turėtų įtakos pasirodymui

kreiviniame modelyje su abejais, tiek aukštesniu, tiek žemesniu somatinio nerimo lygiu, būdamas

žalingas pasirodymui. „Tai yra tikėtina, kad pasieks kulminaciją varžybų pradžioje ir išsisklaidys,

kai varžybos prasidės“. Todėl manoma, kad somatinis nerimas dėl savo laiko mažiau įtakoja

pasirodymą nei pažintinis nerimas.

Trečiasis subkomponentas, kurį aptarė autoriai (Martens et al., 1990) yra individualiai

skirtingas, pasitikėjimo savimi veiksnys. Tai apima sportininko pasaulinį pasitikėjimo suvokimą.

Autoriai pasiūlė tiesioginį linijinį ryšį tarp pasitikėjimo savimi ir pasirodymo (Craft et al., 2003).

R. Martens ir jo kolegos (1990) paskatino sportinio nerimo tyrimus daugiamatėje srityje su

daugiamatės nerimo teorijos pasiūlymais ir konkurencinio nerimo būsenos inventoriaus (CSAI – 2)

vystymusi.Jie pasiūlė, kad nerimas susideda iš dviejų smulkesnių, pažintinio ir somatinio nerimo,

kurie gali būti vertinami su CSAI-2. Šie nerimo subkomponentai buvo spėjami turėti skirtingas

praeities sąlygas ir skirtingai susiję su sportininko pasirodymu.

Daugiamatė nerimo teorija teigia, kad somatinio nerimo sumažėjimas yra tada, kai varžybos

prasideda, tačiau pažintinis nerimas išlieka jei sportininkų pasitikėjimas savimi yra žemas

(Heilman, 2011). Ši teorija apibūdina seriją, dvejopų dimensijų ryšį, tarp pasitikėjimo savimi,

somatinio nerimo, pažintinio nerimo ir galutinio pasirodymo (Keikha et al., 2015).

Tariamai abejotini daugiamatės nerimo teorijos studijų rezultatai gali meluoti, kad pažintinis

ir somatinis nerimas buvo nagrinėjami nepriklausomai. Galbūt pažintinis ir somatinis nerimas nėra

visiškai nepriklausomi vienas nuo kito. R. Martens et al. (1990) pasiūlė, kad pažintinis ir somatinis

nerimas nebūtų visiškai nepriklausomi vienas nuo kito. Pavyzdžiui, sportininkui būtų labai tikėtina

turėti aukštą somatinį nerimą ar neturėti pažintinio nerimo ir atvirkščiai. Pažintinis ir somatinis

nerimas neveikia nepriklausomai vienas nuo kito (Krane, 1992).

Taigi, nerimo/pasirodymo santykių tyrinėjimas turėtų išnagrinėti pažintinį ir somatinį

nerimą kartu. Nerimo subkomponentai gali sąveikauti ir vieno komponento pokyčiai turės įtakos

kitam komponentui. Pažintinis nerimas reikšmingai susijęs išbandant atsižvelgiant į pasirodymą,

17

dar emocionalesnis (somatinis nerimas) susijęs su pasirodymu tik tada, kai pažintinis nerimas mažas

(Krane, 1992).

Atrodo, kad nenuoseklūs daugiamatės nerimo teorijos studijavimo rezultatai kyla iš dviejų

nepriklausomų nerimo subkomponentų. Sporto psichologai palaikė daugiamatės nerimo sampratos

priėmimą (Martens et al., 1990). Santykis tarp pažintinio nerimo ir pasirodymo buvo nagrinėtas

atskirai nuo somatinio santykio ir pasirodymo neatsižvelgiant į daugiamatės nerimo teorijos pobūdį

(Krane, 1992).

Apskritai, daugiamatė nerimo teorija privedė prie didesnio nerimo poveikio supratimo,

sportininkų pasirodymui. Tačiau, ši teorija turi būti sujungiama su apverstąja U – hipoteze, kuri yra

galbūt didžiausias jos apribojimas (Krane, 1992).

R. Martens ir kt. (1990), sukūrė daugiamatį nerimo modelį, kur yra pateiktas skirtumas apie

nerimo sporte reakcijas, „pažintinis nerimas yra paprastai apibrėžiamas, kaip psichinio nerimo

komponentas ir sukelia neigiamus lūkesčius“, o somatinis nerimas „nurodo fiziologinius ir

emocinius nerimo patirties elementus, kurie vystosi tiesiogiai iš autonominio susijaudinimo“.

Trečiasis aspektas, kuris yra susijęs su jau minėtais dvejais yra individualus skirtingas veiksnys, tai

pasitikėjimas savimi. Pasitikėjimas savimi suprantamas, kaip sportininko įsitikinimas, kad jis gali

atlikti užduotis, kurias jis turi atlikti. Pažintinis nerimas ir pasitikėjimas savimi atstovauja nuolatinio

pažintinio vertinimo galams. R. Martens ir kt. (1990), siūlo neigiamą tiesioginė priklausomybę tarp

pažintinio nerimo ir veiklos, bei teigiamą tiesioginį ryšį tarp pasitikėjimo savimi ir varžybų.

Somatinis nerimas ir veikla turi santykių kreivę, kur tiek mažesnė, tiek didesnė vertė kenkia

varžyboms (Borrego et al., 2012).

Mokslininkai ir toliau tęsia nagrinėjimą svarstomomis problemomis susijusiomis su

daugialypio nerimo teorija ir dalyvauja potencialių interaktyvių padarinių tyrime tarp

konkurencingo sportinio nerimo ir kitų komponentų. Santykiai tarp grupės ryšio ir konkurencinio

nerimo būsenos atrodo dinamiškai, kur abu kintamieji daro įtaką vienas kitam (Eys et al., 2003).

Taip pat yra kalbama apie komandos ryšio laipsnį. Kad „pagerintum komandos dinamiką, reikėtų

pagerinti individo psichologinę būseną“ (Borrego et al., 2012).

Dar vienas požiūris į sportinį nerimą pasirodyme yra apibūdinamas – katastrofų teorija.

Katastrofų teoriją pirmą kartą išvystė R. Thom (1975), kaip priemonė modeliuoti trūkumus

matematinėse funkcijose, kurios buvo paprastai vientisos. Vėliau, katastrofų teoriją išpopuliarino E.

C. Zeeman (1976) (Hardy, 1996).

Trimatis katastrofų modelis bando paaiškinti sąveiką tarp pažintinio ir somatinio nerimo ir

jų kombinuotų santykių su pasirodymu. Katastrofų teorija vertina bendrą nerimo subkomponentų

poveikį, nagrinėjant sąveiką tarp pažintinio ir somatinio nerimo bei pagrindžia pasirodymo

prognozes apie šią sąvoką. Tai numato, kad pažintinis nerimas tiesiogiai įtakoja pasirodymą, taip

18

pat tarpininkauja somatinio nerimo padariniai. Tai yra panašu į daugiamatę nerimo teoriją,

katastrofos teorija numato neigiamą linijinį santykį tarp pažintinio nerimo ir pasirodymo. Tačiau,

katastrofų teorija toliau pranašauja, kad somatinis nerimas skirtingai įtakos pasirodymą

priklausomai nuo pažintinio nerimo lygio. Somatinis nerimas yra nebūtinai žalingas pasirodymui,

bet bus susijęs su katastrofų padariniais (labai prastas pasirodymas) tik tada, kai pažintinis nerimas

yra didelis. Kai pažintinis nerimas yra žemas, somatinis nerimas turės palyginti mažą ir galbūt

teigiamą poveikį pasirodymui. Ši sąvoka gali paaiškinti netinkamus rezultatus studijavime,

nagrinėjančiame daugiamatę nerimo teoriją, nes nuoseklių santykių tarp somatinio nerimo ir

pasirodymo nebūtų galima tikėtis tol, kol somatinis nerimas yra nagrinėjamas nepriklausomai nuo

pažintinio nerimo. Pasirodymas gali būti skirtingai paveiktas somatinio nerimo, priklausomai nuo to

ar jis didėja ar mažėja. Kadangi somatinis nerimas didėja virš optimalaus lygio ir pažintinis nerimas

yra žemas, tai pasirodymas bus lengvesnis. Tačiau, kai abu, tiek pažintinis, tiek somatinis nerimas

yra aukštas ir sportininkas patyrė katastrofą, ekstremalūs pažintinio ir somatinio nerimo lygmenų

pokyčiai yra būtini ankščiau, nei pasirodymas sugrįš į vidutinį lygį. Šis pasirodymas seks skirtingą

kreivę priklausomai nuo to ar somatinis nerimas didės, ar sportininkas bandys grįžti iš katastrofos ir

somatinis nerimas mažės. Pavyzdžiui, jei sportininkas patiria tiek aukštą pažintinį, tiek aukštą

somatinį nerimą ir nerimas toliau didėja, tai sportininkas sušvelnins katastrofą arba ją slopins.

Vėliau pasirodymas bus labai žemo lygio. Kai tai atsitinka, ekstremalūs pokyčiai nerime yra būtini

ankščiau, negu nežymūs pagerėjimai bus pastebėti pasirodyme. Sportininkui gali tekti naudoti

gilaus atsipalaidavimo techniką ankščiau, negu pasirodymas sugrįš į priimtiną lygį (Krane, 1992).

Yra keletas sąlygų, kurių turi būti laikomasi, kad būtų tinkamai išbandytas katastrofų

modelis arba bet kurį, galimai nelinijinį nerimo/pasirodymo modelį. Pirma, visi metodiniai aspektai

reikalingi norint stipraus modelio bandymo. Katastrofos teorijos taikymas atletiškame pasirodyme

apima visas būtinas sąlygas išbandyti apverstąją U – hipotezę ir daugiamatę nerimo teoriją. Antroji

sąlyga yra tai, kad „jėgos bandymai turėtų būti atliekami siekiant užtikrinti, kad naudojami

statistiniai testai yra pakankamai veiksmingi, kad aptiktų spėjamą poveikį, jei tai įvyksta“ (Krane,

1992).

Panaši į daugiamatę nerimo teoriją, ši katastrofų teorija pasisako už daugiamatį nerimo

suvokimą. Ji taip pat teigia, kad pažintinis ir somatinis nerimas, kuris yra susijęs su pasirodymu,

negali būti tiriami atskirai, bet sąveika tarp dviejų nerimo subkomponentų turės įtakos pasirodymui.

Katastrofų teorija yra trimatis modelis, kuris nagrinėja bendrą pažintinio ir somatinio nerimo įtaką

sportininko pasirodyme. Viena iš pagrindinių katastrofų teorijos prielaidų svarsto pažintinio nerimo

nuoseklius santykius tarp somatinio nerimo ir pasirodymo. Tai yra, somatinis nerimas yra skirtingai

susijęs su pasirodymu, priklausomai nuo pažintinio nerimo lygio. Kai pažintinis nerimas yra

19

aukštas, tai aukštas somatinis nerimas turės neigiamos įtakos pasirodymui arba turės kreivinius

santykius su pasirodymu (Krane et al., 1994).

Katastrofų teorija teigia, kad pasirodymas yra įtakojamas fiziologinio susijaudinimo ir

pažintinio nerimo. Žemoje pažintinio nerimo būsenoje santykis tarp fiziologinio susijaudinimo ir

pasirodymo bus apverstoje U – hipotezėje, kita vertus, aukštoje pažintinio nerimo būsenoje santykis

bus – katastrofa. Tai reiškia, kad pasiekus optimalų fiziologinio susijaudinimo lygį, pasirodymas

sumažės dramatiškai (katastrofa). Kaip pasekmė, tai yra pažintinis nerimas, kuris nurodo

fiziologinio susijaudinimo įtaką sportiniam pasirodymui. Fiziologinis susijaudinimas turėtų būti

neigiamai susijęs tik su pasirodymu, kuomet pažintinio nerimo lygis yra aukštas. Šioje teorijoje yra

aišku, kad santykis tarp nerimo ir pasirodymo yra dinamiškas ir gali keistis per kelias sekundes.

Užfiksuoti, šį laikiną konkurencinio nerimo dinamiškumą yra būtinas nuolatinis nerimo per

pasirodymą įvertinimas (Cottyn et al., 2006).

Kadangi mūsų atletiško nerimo pasirodymo supratimas progresavo, tai naujos teorijos,

pavyzdžiui, daugiamatė nerimo teorija ir katastrofos teorija buvo perduotos. Kiekviena nauja teorija

turėtų būti laikoma ankstesnės literatūros atauga, nes kiekviena teorija apima ankstesnės teorijos ar

hipotezės aspektus. Pavyzdžiui, daugiamatė nerimo teorija išaugo iš nepasitenkinimo vienu

apverstosios U – hipotezės požymiu. Apverstoji U – hipotezė teigė, kad buvo kreiviniai santykiai

tarp visuotinio nerimo vaizdinio ir pasirodymo. Daugiamatė nerimo teorija taip pat siūlo, kad

somatinis, bet ne pažintinis nerimas yra susijęs su pasirodymu kreiviniame būde. Taigi, daugiamatė

nerimo teorija nuosekliau progresuoja nei apverstoji U – hipotezė, įtraukiant apverstosios U –

hipotezės požiūrius (Krane, 1992).

Tas pats santykis yra teisingas daugiamatei nerimo teorijai ir katastrofos teorijai. Tyrimai

nagrinėjantys daugiamatę nerimo teoriją ištyrė atskirus santykius tarp pažintinio nerimo ir

pasirodymo bei tarp somatinio nerimo ir pasirodymo. Nepasitenkinimas nuosekliai apverstosios U –

hipotezės ir daugiamatės nerimo teorijos rezultatais paskatino ištirti bendrą pažintinio ir somatinio

nerimo poveikį per katastrofos teoriją. Katastrofos teorija, suderinama su daugiamate nerimo teorija

teigia, kad yra bent du subkomponentai į nerimą, kurie skirtingai paveikia pasirodymą. Tačiau,

katastrofų teorija teigia, kad somatinio nerimo poveikis pasirodymui yra priklausomas nuo

pažintinio nerimo lygio. Taigi, katastrofų teorija juda konceptualiai vienu žingsniu už daugiamatės

nerimo teorijos, tuo tarpu taip pat įtraukiant jos keletą pagrindinių principų. Katastrofos teorija taip

pat gali būti susijusi su apverstąja U – hipoteze. Somatinis nerimas turi kreivinį santykį su

pasirodymu, su žemo pažintinio nerimo sąlygomis. Tačiau būtina pažymėti, kad tai buvo pasiūlyta

konceptualiai, bet nebuvo išbandyta (Krane, 1992).

Katastrofos teorijos tyrimai, iš esmės taip pat gali būti naudojami siekiant išnagrinėti

prognozes, remiantis apverstąja U – hipoteze ir daugiamate nerimo teorija. Taigi, palaikymas, įgytas

20

dėl katastrofos teorijos, gali taip pat palaikyti teiginius, pagrįstus apverstąja U – hipoteze ar

daugiamate nerimo teorija, dėl kai kurių bendrų prognozių (pvz., neigiamas linijinis ryšys tarp

pažintinio nerimo ir pasirodymo). Tačiau pilnas katastrofos modelio palaikymas siūlytų, kad

apverstoji U – hipotezė ir daugiamatė nerimo teorija nėra visiškai tikslios. Katastrofų modeliu būtų

labiau užbaigta nerimo teorija, siūlanti geresnį supratimą apie tai, kaip nerimas susijęs su

sportininko pasirodymu (Krane, 1992).

Katastrofų teorija yra bendras žmogiškosios patirties ir motyvacijos modelis, kuris siūlo, kad

psichologiniai poreikiai atsiranda prieštaringose porose. Pavyzdžiui, poilsio reikalingumas yra

prieštaraujantis susijaudinimo reikalingumui, o sunkių laimėjimų reikalingumas yra reikalingas

žaismingumui ir neatidėliotiniems malonumams. Pasikeitimo teoretikai teigia, kad dabartinis

psichologinis poreikis yra pasiryžęs metamotyvacinėms būsenoms, kad dideli pokyčiai

motyvacijoje ir emocijose yra išprovokuoti per reguliarų pasikeitimo santykį tarp priešingų

metamotyvacinių būsenų ir kad alternatyviai tenkinantys priešingus poreikius per dažnus

pasikeitimus skatina psichologinę sveikatą (Mackenzie et al., 2013).

Pasikeitimo teorija yra bendras teorinis motyvacijos, emocijos ir asmenybės modelis. Pasak

pasikeitimo teorijos, asmenys pereina arba pasikeičia tarp suporuotų psichinių ar motyvacinių

būsenų, kurios gamina svarbius pokyčius motyvaciniuose ir emociniuose patyrimuose. Šios būsenos

lemia asmens kelią, interpretuojančio jo ar jos motyvus tam tikru laiku. Yra keturios, priešingų

būsenų poros ir kiekviena būsena turi savo charakteristikas(Kerr & Mackenzie, 2014).

Žmogus susikaupimo būsenoje pirmiausiai yra linkęs būti rimtas, orientuotas į tikslą ir

vengiantis susijaudinimo bei spontaniškas, žaismingas ir siekiantis susijaudinimoatsipalaidavimo

būsenoje. Prisitaikėlio būsenoje asmuo yra sukalbamas, pritariantis bei užsispyręs, neįprastas ir

ignoruojantis negatyvumo būsenoje. Asmuo, meistriškumo būsenoje linkęs būti konkuruojantis,

dominuojantis bei turėti harmonijos ir vieningumo troškimą, stengtis būti bendradarbiaujantis

užuojautos būsenoje. Per daug pasitikinčioje būsenoje, asmuo yra egoistiškas bei altruistiškas ir

susijaudinęs su kitomissusirūpinimo būsenomis. Manoma, kad žmonės gali pasikeisti į vieną ar kitą

pusę, arba atvirkščiai, tarp suporuotų metamotyvacinių būsenų, įprasto gyvenimo metu, įtakojant

matomus pasikeitimus žmogaus požiūryje, motyvacijoje ir emocinėje patirtyje. Pasikeitimo teorija

teigia, kad yra šešiolika pagrindinių emocijų, kurios kyla iš skirtingų metamotyvacinių būsenų

kombinacijų. Jos yra: atsipalaidavimas, azartas, ramumas, provokavimas, išdidumas, kuklumas,

dėkingumas, dorybė, nerimas, nuobodulys, pyktis, niūrumas, pažeminimas, gėda, pasipiktinimas ir

kaltė (Kerr & Mackenzie, 2014).

Pasikeitimo teorijos centrinis principas yra tai, kad psichologiniai poreikiai atsiranda

priešingose porose; už kiekvieną psichologinį poreikį yra priešingas poreikis. Pavyzdžiui, saugumo

poreikis yra priešingas dėl sujaudinimo poreikio; sunkių laimėjimų poreikis yra priešingas dėl

21

malonaus ir tiesioginio malonumo poreikio. Pasikeitimo modelyje, psichologiškai sveikas asmuo

gali alternatyviai patenkinti priešingus poreikius per reguliuojamus pasikeitimus (Mackenzie et al.,

2011).

Kuomet buvo pastebėti individualūs skirtumai tarp gerai pasirodančių sportininkų

priešvaržybinių emocinių būsenų, atsirado Y. Hanin teorija (Hanin, 2000). Ši teorija vėliau buvo

pradėta vadinti „optimalaus funkcionavimo zonos“ (ZOF) modeliu, kai galiausiai buvo prieita prie

dabartinio, individualios optimalaus funkcionavimo zonos modelio pavadinimo (IOFZ, angl.

„individual zones of optimal functioning“) (Hanin, 2000).

Individualios optimalaus funkcionavimo zonos modelis (IZOF) suvokia emocinį turinį per

keturių visuotinių emocinių kategorijų sistemą, kuri gauta iš dviejų veiksnių: hedoninio tono

(malonumas – nepasitenkinimas) ir funkcionalumo (optimalus, naudingas – disfunkcinis, žalingas).

Keturios emocijų kategorijos apima malonias (teigiami atspalviai) ir funkciškai optimalias

emocijas, nemalonias (neigiami atspalviai) ir funkciškai optimalias emocijas, malonias ir

disfunkcines emocijas bei nemalonias ir disfunkcines emocijas. Ši keturių kategorijų sistema

suteikia tvirtą ir pakankamai plačią struktūrą, kuri gali pritaikyti platų išskirtinių, sportininko

sukurtų emocionalių etikečių diapazoną (Hanin, 2000). Kitaip tariant, kad apibūdintų jų išskirtinę,

subjektyvią emocionalią patirtį, sportininkai naudoja savo žodynus. Nors savarankiškai sukurtas

emocinis aprašas yra išskirtinis, konceptualiniai ir funkciniai elementai yra lygiaverčiai (visose

kategorijose), kadangi jie apibūdina patirtį, lydinčia individualiai sėkmingo ar nesėkmingo

pasirodymo situacijas (Hagtvet & Hanin, 2007).

Individualios optimalaus funkcionavimo zonos modelis (IZOF) (Hanin, 1997, 2000) buvo

sukurtas siekiant nustatyti emocines būsenas, kurios įtakoja elito sportininkų sėkmingą arba mažiau

sėkmingą pasirodymą. Tiksliau, penki matmenys (forma, intensyvumas, turinys, laikas, situacija)

yra naudojami atskirai identifikuoti optimalią ar disfunkcinę pasirodymo dinamiką (Robazza, et al.,

2004).

Šis modelis paaiškina emocijų – pasirodymo santykių dinamiką, remiantis sportininkų, savo

patirties aprašymu. Sportinė veikla yra pasikartojanti ir tokia patirtis, kaip nerimas gali įtakoti

pasirodymą ir gali sukurti stabilų patirties modelį, tokį, kaip nerimo bruožas. Labai dažnai,

sportininkai apmąsto savo patirtį, siekiant nustatyti sėkmingą ir nesėkmingą pasirodymą

(Nieuwenhuys et al., 2008).

IZOF modelis pateikia keletą prognozių apie santykius tarp emocijų ir pasirodymo. Yra

labai svarbus individualus nepastovumas intensyvume ir turinyje, kurie turi tiesioginį ryšį su

sportininkų sėkmingu ir prastu pasirodymu. Be to, galima tikėtis sėkmingo pasirodymo kai,

atsiranda maksimaliai bendras praturtinimas ir minimaliai žalingas poveikis. Kita vertus, prastų

rezultatų tikimybė yra laukiama, kai mažas praturtinimas ir aukštas žalingas poveikis yra pastebimi

22

(Hanin, 1997, 2000; Kamata et al., 2002). Nuo susijusios su sportu perspektyvos yra būtina, kad

sportininkai žinotų savo optimalias ir disfunkcines zonas, kas reiškia, kad asmuo sugeba atskirti

sėkmingas būsenas nuo mažiau sėkmingų ir gali įeiti bei pasilikti optimalioje zonoje per

pasirodymą. Galiausiai, dvikryptis ryšys tarp emocijų ir pasirodymo turi atsižvelgti į aplinkybes, kai

emocijos gali įtakoti pasirodymą ir kita vertus, tebevykstantis pasirodymas gali įtakoti emocijas per

arba po įvykio (Robazza, et al., 2004).

Zonos atspindi individualius skirtumus, sportininkų gebėjime rasti ir efektyviai naudoti

tinkamus ir turimus išteklius. Todėl, emocijų ir pasirodymo santykio paaiškinimas yra grindžiamas

išteklių atitikimu. Optimalios, malonios ir/ar nemalonios emocijos atspindi išteklių ir jų veiksmingo

panaudojimo prieinamumą. Tačiau nemalonios ir malonios emocijos atspindi išteklių ir jų

neveiksmingo panaudojimo trūkumą (Hanin, 1997).

Ankstesni tyrimai parodė, kad IZOF modeli buvo naudojamas siekiant apibūdinti,

prognozuoti ir paaiškinti emocijų – pasirodymo santykius. Tyrimas apie elitinių sportininkų

priešvaržybinį nerimą parodė, programos naudojimą priešvaržybinio nerimo optimizavimui.

Ankstesniuose savo darbuose jis pasiūlė kelis nurodymus individualizuotam emocijų reguliavimui,

apimdamas principus: daugiarūšis, daugiamatis, daugiakryptis, daugiafunkcinis, daugiapakopis,

daugiatikslis, daugiabūdis (Kouli et al., 2010).

Bet kokiai įsikišimo programai yra labai svarbu suprasti, kad kiekvienas sportininkas turi

jo/jos savą optimalų emocijų intensyvumą. Taip pat svarbu parodyti, kad emocinis turinys ir

intensyvumas yra skirtingi treniruotėse ir varžybose, ir kad jie keičiasi per, viduryje ir po įvykusios

pasirodymo situacijos. Individualią įvertinimo procedūrą apima pusiau struktūrizuotas interviu,

emocijų ir pasirodymo individualus profilis, metaforos – generacijos metodai ir pasakojimai (Kouli

et al., 2010).

Savo tyrimuose autoriai (Salminen et al., 1995) išbandė keturias IZOF modelio kategorijas ir

jų ryšį su sportiniu nerimu ir pasirodymu. Jų rezultatai palaikė IZOF modelį. Be to, jie nustatė, kad

nerimo būsenų aprašymo naudojimas gali padėti asmenims sužinoti kryptį, kuri yra reikalinga tam,

kad reguliuotų nerimą link optimalaus lygio prieš varžybas. C. Robazza ir kt.(2000) tyrimas parodė,

kad geriausi ir blogiausi rezultatai buvo susiję su optimaliomis ir atidėtomis sąlygomis, atitinkamai,

tarp elito sportininkų. Be to, pasirodymo rezultatai ir širdies dažnio struktūra gali būti įvertinti per

mokymą, kad nustatytų optimalų susijaudinimą ir veiksmų laiko parinkimą (Kouli et al., 2010).

1.3. Nerimas kaip emocinė sportininkų būsena

Sporto psichologija, kuri vaidina svarbų vaidmenį sporte, yra susijusi su tiesioginiu

kontrolės sistemos supratimu ir bandymu sportininkams visiškai realizuoti savo potencialą (Lotfi et

23

al,, 2011). Sportinėje veikloje, ypač čempionate, kiekviena komanda stengiasi pašalinti veiksnius,

kurie užkerta kelią į pergalę ir stiprinti veiksnius, kurie palengvina kelią į pergalę. Vienas iš

veiksnių, kuris yra svarbus, tai sportininkų nerimas. Nerimas yra neigiama emocinė būsena su

pykčio, liūdesio ir nerimo jausmais, kurie yra sujungti su fizine veikla ar susijaudinimo nerimu

sporte, parodančius sportininkų jausmus atsirandančius iš minties, kad gali būti problemų ir tokiu

būdu veikla prives prie nesėkmės (Eskandari et al., 2013).

Nerimas, tai didėjantis susijaudinimo lygmuo, kuris yra nepriklausomas nuo nervų sistemos

ir yra kartu su supratimu neigiamo ir judėjimo poveikiu bei iš tikrųjų yra kažkokia susijaudinimo

rūšis, kuri yra greta jausmų ir subjektyvaus suvokimo (Eskandari et al., 2013). E. Paskuall et al.

(1989) nerimo savybes aprašo taip: nerimas yra energija, kuri nėra pastebima tiesiogiai, bet jos

elgesio padariniai yra stebimi. Nerimas yra fizinė, sensacinga, racionali, kultūrinė ir dvasinė patirtis.

Visuomenėse, kurios turi ambicingų lūkesčių iš sportininkų, konkurencija turi tam tikrą reikšmę.

Kuo svarbesnė konkurencija, tuo daugiau streso konkurencijoje ir ji bus labiau linkusi į nerimą

(Eskandari et al., 2013). Profesionalūs ir meistriški žaidėjai taip pat gali turėti nerimą, nors jie turi

pasitikėjimą savimi, savo technika ir patirtimi. Nerimas apskritai yragrėsmės rūšių pasekmė ir jei jo

stiprumas yra žemas, tai jis rodo save, kaip baimę, kuri lengvina užduotis. Bet jei jis sustiprėja, jis

daro įtaka veiklos efektyvumui (Lotfi et al,, 2011).

Sportininkas gali turėti visus fizinius duomenis į sėkmę, gali turėti technines ir taktines

instrukcijas, gali turėti reikalaujamą fizinę būklę, bet negali įveikti konkurencinio spaudimo sporte.

Gebėjimas kontroliuoti nerimą ir ramybės sukūrimą, gali duoti didelę galią sportininkui, taip, kad

jis būtų pasiruošęs susidurti su priešininku. Yra neigiamas ir reikšmingas ryšys tarp sportininkų

nerimo ir jų efektyvumo (Lotfi et al,, 2011).

Kai kurie mokslininkai mano, kad tam tikros asmenybės savybės gali pasikeisti ar vystytis

per sportinę veiklą. Rezultatas yra vienas iš parametrų, kurie yra paveikti situacijos ir asmeninių

faktorių (Eskandari et al., 2013).

Daugelis sportininkų gali turėti geriausius rezultatus pratybose, bet varžybose jaučia kokią

nors nesėkmę. Viena iš priežasčių pabrėžiančių sportininkų psichikos aspektus yra ta, kad dauguma

sportininkų turi tinkamą fizinę būklę, gerų įgūdžių lygį, bet turi vienintelį skirtumą – prastą

psichologinį pasirengimą. Viena iš veiksnių, mažinančių sportininkų psichikos pasirengimą yra

konkurencingas nerimas, kurį sportininkai gali turėti prieš varžybas (Eskandari et al., 2013).

Tyrimai pabrėžia susijusį ryšį tarp nerimo ir veiklos, kuris parodo, kad nerimas daro

neigiamą poveikį sportininkams (Mousavi, 2011), kad vienas iš faktorių, kuris yra susijęs su veikla

yra nerimas, kad atkreipiant dėmesį i sportinę psichologiją ir parametrus, susijusius su sportininkų

rezultatais gali turėti naudingų rezultatų. Konkurencingas nerimas paveikia sportininkų rezultatus ir

kuo jis didesnis tuo mažesni sportiniai rezultatai (Eskandari et al., 2013).

24

Nerimas, kaip vienas iš psichikos faktorių turinčių įtakos sportininkų pasirodymui.

Konkurencinis nerimas yra problema, nes daug sportininkų fiziologinės konkurencingo nerimo

pasekmės gali būti pastebėtos psichikos sutrikimuose (stresas, dvilypumas, nesaugumo jausmas,

blogų sprendimų priėmimo jausmas) ir elgesio problemose (nemiga, neramumas, izoliacija).

Sumažėjimas atlikimo lygio, ypač per varžybas, gali būti dėl konkurencingo nerimo (Eskandari et

al., 2013).

Nerimas – žmogaus emocinė būsena – neapibrėžtas grėsmės jausmas, kylantis dėl realaus ar

įsivaizduojamo pavojaus (Psichologijos žodynas, 1993). D. Myers(2008) teigia, kad nerimas – tai

žinojimas ir jausmas, kuris yra kupinas dvejonių savo bendravimo ir saugumo sugebėjimų

vertinimas. Pasak R. Malinausko (2003), nerimas yranuojauta, nesuprantamo pavojaus. Žmogus

laukia kažko blogo, jaučia vidinę įtampą, betnežino, kas jam nutiks ateityje. Nežinia dažnai

išgyvenama net sunkiau negu akivaizdi būsima ar jau įvykusi nelaimė.

R. Jusienė ir A. Laurinavičius (2007) teigia, kad nerimas neturi objekto, kuris sukeltų

grėsmę arba žmogus nežino, ko bijo. Nerimas – tai nemaloni būsena, jausmas. Individas nežino, ką

turėtų daryti ir kaip turėtų atsikratyti tokios būsenos, kadangi jos priežastys yra neaiškios ir pati

būsena neaiški. Žmogui, kuris yra apimtas nerimo, sunku išlaikyti dėmesį susitelkiant į kokią nors

veiklą, jo žvilgsnis klaidžioja, judesiai nervingi ir jis neranda sau vietos. Naujose žmogaus

gyvenimo situacijose nerimas yra dažnas reiškinys, kadangi tos situacijos nėra aiškios (Jusienė ir

Laurinavičius, 2007).

Sportinės varžybos yra nerimą sukelianti situacija, įskaitant tiek psichologinius, tiek

fiziologinius stresorius (Alix-Sy et al., 2008).Sporto psichologai didelį dėmesį skiria nerimo

tyrimams, nes tai yra būsena, kurios žala gali turėti įtakos sportininko pasirodymui (Malinauskas,

2010). Pasak mokslininkų (Simon & Martens, 1977), individualiųjų sporto šakų sportininkus

nerimas kamuoja labiau nei grupinių ir komandinių sporto šakų sportininkus (Kočergina ir kt.,

2011).

Nerimas gali būti skirstomas į kognityvinį(pažintinį) nerimą ir somatinį nerimą.

Kognityvinis (pažintinis) nerimas – tai protinis susirūpinimo komponentas, sukeliamas neigiamo

laukimo ar neigiamo savęs įvertinimo. Sporte, pažintinis nerimas dažniausiai traktuojamas kaip

neigiamas veiksnys, lemiantis sportininko veiksmus ir tokiu būdu iškeliantis neigiamą savo

įvertinimą (Mcnally, 2002). Somatinis nerimas siejamas su fiziologiniais ir emociniais nerimo

elementais, kurie vystosi tiesiogiai nuo individualaus nerimo (Martens, 1999).

Nerimo būsena yra viena iš kintamųjų, kuri, kaip jau ankščiau minėjau yra skirstomi į

somatinį ir pažintinį nerimą. Pažintinis nerimas yra laikomas nerimo psichikos komponentas, o

somatinis nerimas yra žinomas, kaip fiziologinis komponentas. Pažintinis nerimas yra

apibūdinamas remiantis neigiamu savęs aptarimu, rūpesčiu ir nemaloniais regėjimo vaizdiniais.

25

Tačiau somatinis nerimas yra įvairus per fizines reakcijas, tokias kaip, padidėjąs širdies ritmas,

dusulys, rankų nerangumas, skrandžio nerimas ir raumenų įtampos padidėjimas. Be to autorių

pagrįsta, kad somatinio nerimo intensyvumas svyruoja laikui bėgant, o pažintinis nerimas laikui

bėgant yra patvaresnis (Patel et al., 2010). Taip yra, kadangi pažintinis nerimas yra labiau

priklausomas nuo sportinės veiklos, nei somatinis (Oudejans & Pijpers, 2009). Kai tik varžybos

prasideda somatinis nerimas mažėja, tačiau pažintinis nerimas lieka, jei sportininko pasitikėjimas

savimi yra žemas (Heilman, 2011).

Yra išskiriamos 2 nerimo rūšys: asmenybės nerimas ir situacinis nerimas. Situacinis

nerimas, tai toks nerimas, kuris tam tikru momentu atspinti žmogaus būseną. Jis kyla esant tik

ekstremaliomis situacijomis. Asmenybės nerimas kitaip dar vadinamas nerimastingumu,

apibrėžiamas kaip nuolatinis nerimas, kuris pasireiškia polinkiu jautriai reaguoti kiekvienoje tikrai

ar tariamai neįveikiamoje situacijoje. Taigi toks nerimas virsta asmenybės bruožu. Fiziologiškai

nerimas reiškiasi kvėpavimo ir širdies ritmo padažnėjimu, kraujo cirkuliacijos pagreitėjimu,

arterinio kraujospūdžio pakitimu, pojūčių slenksčio pažemėjimu (Malinauskas, 2003).

Pasak R. Malinausko (2003), nedidelis nerimas skatina budrumą, didina psichikos jautrumą

viskam, kas galikenkti per varžybas. Sužadinta psichika darosi aktyvesnė, parengia sportininką

veiklai. Galbūt nedidelis nerimas veikia kaip savotiška psichikos mankšta, kuri verčia ieškoti

geriausių būsimosvaržybų kovos variantų. Tačiau didelis ir ilgalaikis nerimas užvaldo sportininko

psichiką, sukaustovalią, išvargina organizmą labiau negu valanda įtemptų pratybų, sekina energijos

išteklius. Dėl nuolatinio nerimo silpsta jausmai, pradedama netiksliai mąstyti, silpsta valia

(Malinauskas, 2003).

Būsimuoju nerimu vadinamas toks nerimas, kai sportininkai jį patiria dėl artėjančių įvykių.

Dažnai nerimą sukelia artėjančios varžybos, iki varžybų likus vienai dviem savaitėms: šie jausmai

vadinami priešvaržybiniu nerimu (Malinauskas, 2003). Tyrimai atskleidė, kad priešvaržybinio

nerimo kreivė įgauna apverstos U raidės formą. Sportininkų nerimas dar nėra didelis, kuomet iki

varžybų pradžios būna likę kelios dienos. Nerimo lygis kyla tada, kai artėja varžybos, o dar labiau

nerimas padidėja likus kelioms minutėms iki varžybų pradžios. Kai tik varžybos prasideda,

sportininko nerimas atslūgsta. Nerimas, kurį sportininkas patiria per varžybas dažniausiai būna

žemesnis nei jis yra prieš varžybas ar ką tik joms prasidėjus (Malinauskas, 2010).

K. Miškinis (2002) teigia, kad nerimas yra dažnas sportininko palydovas. Nerimas

pasireiškia tiek jausmuose, mintyse ir veiksmuose, tiek ir išoriškai: įsitempia raumenys, padažnėja

kvėpavimas ir širdies ritmas, dreba galūnės ir galva, pakyla arterinis kraujospūdis ir pagreitėja

kraujo cirkuliacija, rausta skruostai, judesiai atliekami nevalingai ir t.t.

„Visas kūnas tarsi svetimas“, „Negaliu nieko galvoti – mintys sukaustytos“, „Prieš akis

tuštuma“ ir pan., tai frazės, kurias kartais ištaria sportininkai apimti didesnio nerimo. Išskiriami

26

ryškesni nerimo požymiai: sunkiau priimti sprendimus; padidėja jausmų dvilypumas; sutrinka

judesių koordinacija; pervertinamas galimas pavojus; pablogėja nuotaika – apima nervingumas,

irzlumas, nerimastingumas arba net panika; lenda mintys apie pasitraukimą ir pan. (Malinauskas,

2010).

Pasak R. H. Cox (2006) nerimas - viena iš emocijų, kuri gali būti apibūdinama kaip atleto

reakcija į konkurencinę situaciją. Tiksliau sakant, R. S. Lazarus (2000) nerimą apibūdina kaip

pojūtį, kuris apibrėžiamas esant nesaugioje situacijoje arba egzistencinėje grėsmėje (Bebetsos et al.,

2013).

R. S. Lazarus (2000) pateikia labai įdomią poziciją, kurioje jis nurodo, jog nerimas turėtų

būti reitinguojamas tarp kitų emocijų, kurios vaidina labai svarbią rolę bei veikia atleto sportinį

pasirodymą. Tai tokios emocijos kaip pyktis, gėda, palengvėjimas ir išdidumas, kurios daro didžiulę

įtaką sportininko karjeroje, jos turėtų būti sugrupuotos į teigiamai bei neigiamai veikiančias

(Bebetsos et al., 2013).

Labai svarbus atradimas, jog aplinka ar konkurencinė situacija nebūtinai gali būti savaime

stresinė. Anot R. S. Lazarus (2000), konkurencinė situacija gali suveikti kaip stimulas, sukeliantis

nerimą, priklausomai nuo to,kaip atletas gali priimti ir interpretuoti konkurencinę būseną (Bebetsos

et al., 2013).

Fizinis stresas susijęs su fiziologiniais ir emociniais veiksniais , atsirandančiais dėl

autonominės nervų sistemos aktyvumo (Martens et al., 1990). Pasitikėjimas savimi galiausiai yra

susijęs su atleto lūkesčiais, tikėjimu savimi (Bebetsos et al., 2013).

Dabartinė literatūra siūlo tris šaltinius potencialių problemų, susijusių su išskirtiniu

pasitikėjimu nerimo mastu kaip rodikliu sportininkų emocinei būsenai. Pirmoji susijusi su faktu,

kad sportininkų emocinė patirtis negali būti kruopščiai ir tiksliai apibūdinta kalbant apie buvimą ar

nerimo simptomų nebuvimą. Sportininkų subjektyvi reakcija į konkurenciją yra dinamiška ir

sudėtingos būklės, dažniausiai apimanti daugiau nei vieną emociją, susijusi su specifinio vertinimo

tipais, veiksmų tendencijomis, išoriškai sutelktas dėmesys ir prižiūrima įvairių situacijų

(pavyzdžiui, sporto tipas) ar asmeninių veiksnių (pavyzdžiui, asmenybės bruožai; Cerin et al., 2000)

(Cerin, 2003).

Antroji priežastis kodėl atrodo netinkama naudoti nerimą kaip išskirtinį ženklą,

psichologinės reakcijos į konkurenciją susiejimas su konceptualiai probleminiu pobūdžiu. Nors kai

kurie teoretikai į nerimą žiūri kaip į pagrindinę bendrą emociją, sukeltą stimulų, suvokiamų, kaip

pavojingas, būdingas vengimo tendencijas ir aiškiai atskiriamas nuo iššūkio – susijusias emocijas.

Kiti spėja, kad nerimas yra šalutinė, sudėtinga ir kintama emocinė būsena, kuri gali būti būdinga ir

požiūriui ir vengimo tendencijoms. Pavyzdžiui skirtingų emocijų teoretikų nuomone, nerimas, kaip

komplektas arba pagrindinių emocijų modelis. Tai apibrėžiama kaip nepastovi, kintama baimės

27

kombinacija ir dviejų ar daugiau pagrindinių pykčio emocijų, gėdos, kaltės, drovumo, savęs

priešiškumo, svarbaus jaudulio. Baimės ar grėsmės jausmas yra laikomas esminiu nerimo

komponentu, o kitos pagrindinės emocijos yra reikalaujamos būnant nepastoviems elementams

(Cerin, 2003).

Sporto arenoje, vaizdas, kad nerimas yra sudėtinga ir kintanti emocinė būsena, bet tai

greičiau vieninga emocija, kuri iš dalies gali padėti paaiškinti kodėl yra svarbi tarp ir per

individualias variacijas suvokimo funkcionalume, t.y. ar suvokiama emocija turi naudą ar žalą

(Cerin et al., 2000). Konkurencinio nerimo funkcionavimo ir santykio tarp nuotaikos ir sportininko

pasirodymo tyrimai parodė, kad nerimo modelis pasižymi baimės ir/ar liūdesio, kaltės, drovumo,

savęs priešiškumo bei vengimo akivaizdoje, kurioje dominuoja vengimo ir svarstymo

(savarankiškai sutelktas dėmesys) veiklos kryptys, galinčios objektyviai ir/ar subjektyviai trukdyti

efektyvumui (Cerin, 2003).

Trečioji problema kylanti nuo išskirtinio pasitikėjimo dėl nerimo priemonių susijusių su

dviejų dažniausiai naudojamų nerimo priemonių sporte abejotinu diagnostiko galiojimu. Nors

nerimas gali būti sudėtinga ir kintanti emocija, teoretikai sutinka, kad emocinė būsena gali būti

skirstoma kategorijomis, kaip „nerimas“ tik jei tai apima suvokiamos grėsmės elementą. Jei nėra

suvokiamos (potencialios) grėsmės, nėra jokio nerimo. Kitaip tariant, jei nėra jokios baimės ar su

grėsme susijusios emocijos, nėra jokio nerimo (Cerin, 2003).

Labai įdomu ir svarbu pažymėti, kad daugeliu atvejų emocinis sielvartas yra sukeliamas

nerimo. Nerimo būsena sporte, paprastai yra suprantam, kaip konfliktas tarp norų, poreikių ir

siekimo pasiekti tikslą, tarp drebulio, silpnumo, nerimo ir baimės, kad tikslas nebus pasiektas, bei

rezultato baimės, kuri ateina iš nesugebėjimo pasiekti tikslą (Velickovska at al., 2014).

Pirmiausia, nerimas gali pasirodyti, kaip struktūrinis asmens bruožas ir antra, kaip nepastovi

būsena, kuri yra susijusi su konkrečia padėtimi.Tyrimai parodė, kad nerimo lygis yra aukštesnis ir

labiau paplitęs tuomet, kai nerimo lygis atsiranda, kaip asmenybės bruožas (Velickovska at al.,

2014).

Autoriai mano, kad somatinis nerimas yra netiesiogiai susijęs su varžybų rezultatu, o tai

reiškia, kad fiziologiniai simptomai gali padėti arba trukdyti sportininkams varžybose. Autoriai

teigia, kad nerimas prieš varžybas gali būti kontroliuojamas, naudojant ankstesnių varžybų patirtį,

įvertinant veiklos rezultatus labai neramių situacijų metu (Velickovska at al., 2014). Autoriai

(Martens et al., 1990) nustatė, kad pažintinio nerimo padidėjimas yra žalingas sportinei veiklai, o

nedidelis somatinio nerimo augimas gali būti naudingas.

Nerimas yra sensacingas ir pagrindinis jausmas, kuris atsiranda po pavojingos būklės.

Nerimo terminas yra naudojamas įvairiuose kontekstuose, išreiškiant dirginimą, jaudinimąsi ir

stresą. C. D. Spielberger (1966) nerimą išskyrė į dvi skiriamąsias formas, būseną ir pastovų nerimą.

28

Nerimo būsena pagal C. D. Spielberger (1966) yra sensacingas jausmas, kuris yra charakterizuotas

baimės ir streso. Psichologinis dirginimas yra susijęs su stipriu nerimu ir stresu. Šis nerimo tipas

kyla iš suvokimo dabartinės padėties, kaip pavojingos. Nuolatinis stresas yra tam tikros aplinkos

žmonių samprata, kaip pavojingas ir padidėjąs polinkis reaguoti į viską skandalingai. Pastovus

nerimas gali būti apibūdinamas, kaip asmens bruožas (Turksoy, 2013).

Tyrimai dar 1990 metų pabaigoje parodė, kad nerimas yra daugiamatis reiškinys.

Daugiamatė nerimo teorija rodo, kad nerimas susideda iš abiejų, pažintinio ir somatinio nerimo

komponentų. Trečiasis komponentas diskutuotas R. Martens et al. (1990) yra atskiras, skirtingas

pasitikėjimo savimi faktorius. Pažintis nerimas yra psichikos nerimo dalis, neigiamo asmens savęs

vertinimo ir neigiamų varžybų baigties lūkesčių rezultatas. Pažintinis nerimas yra apibūdinamas,

kaip asmeninis streso supratimas, iškraipytų vaizdų ir nepageidaujamų jausmų savijauta, kurie yra

susiję (Turksoy, 2013).

Somatinis nerimas yra susijęs su savo autonominio susijaudinimo ir nemalonių jausmų

būsenomis, pavyzdžiui nervingumas, įtampa ir liūdesys. Pažintinis nerimas yra labiau linkęs

padidėti prieš varžybas nei somatinis nerimas. Pažintinis nerimas, kuris gali būti labai reikšmingas

prieš varžybas, gali parodyti labai nepastovių minčių elgesį varžybose, priklausomai nuo žaidėjų

lūkesčių. Somatinis nerimas sukyla gerokai vėliau nei pažintinis nerimas, tai gali prasidėti netgi po

varžybų. Pasitikėjimas savimi, kaip trečiasis faktorius yra nepriklausomas nuo somatinio ir

pažintinio nerimo. Pasitikėjimas savimi turi turėti tiesioginį teigiamą ryšį su varžymusi iš esmės,

nes tai yra įvertinama, kaip priešingybė pažintinio nerimo. Pasitikėjimas savimi,tai būsena ir

asmenybės bruožas. Pasitikėjimas savimi yra laikinas arba nuolatinis asmens tikėjimas jo/jos

įgūdžiais būti sėkmingu. Kaip asmeninis bruožas, pasitikėjimas savimi yra asmens skatinimas, už

tai, kad sektųsi. Žinoma, kad skatinimas yra nerimo rezultatas ir gali neigiamai paveikti sportininko

atlikimą (Turksoy, 2013).

R. Martens et al. (1990) teigia, kad pažintinis ir somatinis nerimas gali atskirai įtakoti

sportinius rezultatus. Jie teigia, kad somatinis nerimas priklauso nuo sąlygų ir jis išnyks tada, kai

prasidės varžybos. Kita vertus, nuo pažintinio nerimo atsispindi neigiama nesėkmes pusė ir ji gali

pasikeisti tik tada, jei buvo kokių nors sėkmės galimybių pasikeitimų (Turksoy, 2013).

Nerimas yra psichologinis reiškinys, kuris visapusiškai paveikia asmens elgesį, taip pat ir

sportininko sėkmę. Šis poveikis gali būti teigiamas ir palaikantis arba neigiamas ir slopinantis.

Teigiamas ir palaikantis nerimo poveikis tarp sportininkų lems didesnę turimų sugebėjimų

mobilizaciją, kuri prives prie padidintos motyvacijos, atkaklumo ir sėkmingos koncentracijos sporto

varžybose. Neigiamas ir slopinantis nerimo poveikis tarp sportininkų sumažina potencialių jėgų

kiekį, kuris yra reikalingas sėkmingam žaidimui. Šis poveikis taip pat mažina koncentraciją,

29

motyvaciją, o po jų seka menkavertiškumo jausmas, įtarumo ir nepasitikėjimo savo sugebėjimais

jausmas. Visa tai reiškia, prastus rezultatus ir pralaimėjimą (Velickovska at al., 2014).

1.4. Priešvaržybinės psichinės būsenos samprata

Priešvaržybinė būsena, tai individo ir būsimų varžybų tarpusavio sąveika,kurią lemia

daugelis vidinių ir išorinių veiksnių. Tai sportininko organizmo psichofizinis nusiteikimas

artėjančioms varžyboms ir prisitaikymas, pasireiškiantis psichiniais pokyčiais (noru startuoti,

tikėjimu pasiekti kuo geresnį rezultatą), suaktyvėjusia kraujotakos, kvėpavimo, medžiagų apykaitos

sistemų veikla (Stonkus, 2002).

Sportininkams, kurie susiduria su išbandymų situacijomis, kiekviena iš jų tampa akistata su

įvairias vidiniais (susijaudinimas, baimė, įtampa, džiaugsmas) ir išoriniais (žiūrovai, varžybų

aplinka, priešininkai) veiksniais. Šie veiksniai sukelia psichologinę reakciją, kuri arba padeda, arba

pablogina sportininko pasirodymui (Schmolinsky, 2000). Sportinis meistriškumas yra priklausomas

nuo išugdytų sportininko psichinių savybių ir kaip sportininkas geba valdyti savo priešvaržybinę

būseną (Malinauskas, 2010; Kočergina ir kt., 2011).

Priešvaržybinės būsenos sporte gali būti apibrėžiamos kaip psichologinės ir fizinės būsenos,

kurias sportininkas patiria kelios dienos prieš varžybas ir ta būsena tęsiasi iki pat to momento, kol

sportininkas pradeda vykdyti varžybinę veiklą. Priešvaržybinės būsenos turi svarbią įtaką

sportininkų pasirodymų kokybei, todėl labai svarbu, kad sportininkai galėtų kontroliuoti tokias

būsenas. Siekiant optimalaus varžybinio elgesio turi būti atsižvelgiama į sportininkų gebėjimą

susidoroti su stresu ir į priešvaržybinio nerimo kontrolę (Vodičar et al., 2012).

Išskiriami du priešvaržybinio nerimo lygmenys: kognityvinis – pažintinis (susijęs su

mintimi) ir somatinis (fizinis). Somatinis priešvaržybinis nerimas paprastai pasireiškia per

autonominės nervų sistemos aktyvavimą (Balague, 2005). Fiziniame lygmenyje, priešvaržybinis

nerimas akivaizdus nuo greitų kūno pokyčių, tokių kaip greitesnis širdies plakimas, prakaituoti

delnai, burnos džiuvimas, greitas ir negilus kvėpavimas, raumenų drebėjimas ir t.t. Priešingai,

priešvaržybinis nerimas atsiranda psichologiniame lygmenyje. Stresinėse situacijose, sportininko

psichologinis funkcionavimas taip pat keičiasi. Tipiški pasikeitimai apima nervingumą,

susijaudinimą ir dirglumą, sumažėjusį gebėjimą susikaupti, nekontroliuojamą skubėjimą, besaikį

kalbėjimą, sprendimų priėmimo problemas ir t.t. Bendrai galima teigti, kad nerimo pažinimo

apsektai pasireiškia nepalankiomis mintimis ir jausmais (Weinberg & Gould, 2003).

Priežvaržybinės būsenos yra sportininkų psichologinės būsenos, patirtos paskutinėmis

dienomis prieš varžybas. Priešvaržybinės būsenos yra ypač svarbios sportininkams, nes jos labai

įtakoja varžybinę veiklą. Trys psichologiniai reiškiniai yra susiję su priešvaržybinėmis būsenomis,

30

t.y., nerimas, susikaupimas ir pasitikėjimas savimi. Skirtingos psichikos mokymo ir įvairių

psichologinių metodų formos gali būti naudojamos stiprinti ir vystyti tokias teigiamas būsenas

(Vodičar et al.,2012).

Ankščiau paminėti simptomai tiek fiziniuose, tiek psichologiniuose lygmenyse yra žalingi

optimaliam funkcionavimui tuo metu, kai psichologinės būsenos pakitimai, sukelia sportininko

elgesio nepastovumą (Harutyunyan, 2004). Nepalankios fizinės ir psichologinės būsenos daro

neigiamą įtaką varžybinei veiklai (Vodičar et al., 2012).

Specialistai tiriantys pažintinio ir somatinio nerimo apsektus sutinka, kad pažintinis aspektas

kur kas labiau įtakoja varžybinę sėkmę, nei somatinis aspektas. Somatinis nerimo aspektas yra

normalus ir sveikas atsakas į stresines situacijas bei būdas, kaip individas sugeba susidoroti su

situacija, tokia kaip, pasirengimas dalyvauti varžybose. Psichologiniame lygmenyje optimalus

aktyvacijos lygmuo prives prie teigiamų emocijų, pasitikėjimo savimi, optimizmo, optimalaus

dėmesio lygio, jausmo galinčio kontroliuoti situaciją, raumenų judėjimą bei atlikimą. Kai

aktyvacijos lygmuo yra optimalus, sportininkai geba atidžiai kontroliuoti dirgiklius varžybinėse

situacijose ir įgyti optimalią kontrolę per savo pačių judėjimą (Vodičar et al., 2012).

Pasitikėjimas yra vienas iš svarbiausių psichologinės gerovės veiksnių, sporto kontekste.

Sustiprintas pasitikėjimas, kuris kyla iš fizinės veiklos yra fizinio aktyvumo skatinimo ir sportinio

dalyvavimo rodiklis. Sportinis pasitikėjimas yra tikėjimas, kad sportuojantis asmuo apskritai valdo

savo gebėjimus būti sėkmingu sporte (sportinio pasitikėjimo bruožas) ir konkrečiose sporto

varžybose (sportinio pasitikėjimo būsena). Veiklos tikslai galėtų suteikti normas, kurios gali

padidinti sportinį pasitikėjimą, o rezultatai gali pakenkti sportiniam pasitikėjimui (Soyer, 2012).

Aukštas pasitikėjimas savimi yra paprastai akomponuojamas su aukštomis pasiekimų

galimybėmis. Pasitikėjimas savimi padeda pagerinti koncentraciją, padidina malonias emocijas, taip

pat, kaip sustiprina pasitenkinimą ir pastangas, įdėtas siekiant tikslo. Skirtumas tarp savęs

pasitikėjimo ir konkurencingo pasirodymo yra vienas iš svarbiausių konkurencinio pasirodymo

aspektų sportininkams. Pasitikėjimas savimi paprastai priklauso nuo įvairių veiksnių, pavyzdžiui

tokių kaip, sportininko asmenybė, demografiniai veiksniai (lytis, amžius), priešvaržybinio nerimo

bendrojo lygio ir jų pažinimo(Vodičar et al., 2012).

Tačiau per didelis savęs įvertinimas (per didelis pasitikėjimas ir reikalavimas iš savęs daug)

gali neigiamai įtakoti siekiamo rezultato, o tuo tarpu optimalus savęs vertinimas ir nesitikėjimas per

daug gali atnešti daug geresnių rezultatų (Lane et al., 2009).

Pasitikintys savimi sportininkai tiki savimi ir savo gebėjimais įgyti įgūdžius, gebėjimus ir

kompetencijas, kurių jiems reikia pasiekti savo potencialą tiek psichologiniame, tiek fiziniame

lygmenyje. Priešingai, mažiau pasitikintys savimi varžovai abejoja savo sugebėjimais arba tiki, kad

jie nėra pakankamai geri, kad būtų sėkmingi. Pasitikėjimas savimi yra daugumos sportininkų

31

įvardijamas, kaip neatskiriama jų geriausių pasirodymų ar konkurencinės sėkmės dalis (Vodičar et

al., 2012).

Santykis tarp priešvaržybinio nerimo ir pasirodymo sporte yra vienas iš labiausiai tyrinėtų

sporto psichologijos sričių. Pasitikėjimas savimi padidina pažintinio priešvaržybinio nerimo ir

susijaudinimo lygmenį bei sumažina neigiamą įtaką sportininkų pasirodymams. Daugelis tyrimų

patvirtina pasitikėjimo savimi vaidmenį, kaip svarbų kintamąjį, kuris įtakoja sportininko

priešvaržybinį nerimą. Sportininkai, kurie nemato priešvaržybinio nerimo simptomų, kaip kažko

pavojingo, turi geresnį, didesnį pasitikėjimą savimi, už tuos sportininkus, kuriuos priešvaržybinis

nerimas įtakoja neigiamai ir jie tai patiria kaip išsekimą. Taigi, apibendrintai galime teigti, kad

aukštas sportininko pasitikėjimas savimi, apsaugo jį nuo pernelyg didelio neigiamo reagavimo į

priešvaržybinį nerimą ir stiprina sportininkų gebėjimą kontroliuoti jų emocijas ir suvaldyti jas

ankščiau starto (Vodičar et al., 2012).

Kitas svarbus elementas sporte prieš varžybas yra sportininko gebėjimas susikaupti. R. H.

Cox (2002) teigia, kad vargu ar kokios nors kitos sporto psichologijos sritys turitokią didelę įtaką

bendrajai veiklai, kaip susikaupimas. Kuo didesnį susikaupimą sportininkas gali pasiekti prieš

varžybas, tuo geresnis jo sportinės veiklos atlikimas. Sportininkai, kurie yra psichologiškai geriau

pasiruošę, geba efektyviau keistis tarp dėmesio būsenos ir labiau atsipalaiduojančios būsenos.

Varžybose, sportininkai neturi būti įsitempę, jie turi būti atsipalaidavę ir tokiu būdų jie gali aktyviai

kontroliuoti jų susikaupimą. Susikaupimas ir dėmesio išlaikymas leidžia akimirksniu reaguoti su

optimalia jėga ir optimizuoja užduočių atlikimą, kurių negalima kontroliuoti tiesiogiai. Svarbi

susikaupimo dalis sporto kontekste yra selektyvus dėmesys. Kad sportininkai susikauptų ties jų

veikla, jie turi sugebėti ignoruoti bet kokius nereikšmingus dirgiklius ir sutelkti dėmesį į svarbius

dirgiklius. Susikaupimas yra įrankis, kuris leidžia sportininkams išlaikyti susijaudinimo lygį.

Sėkmingas susikaupimas, reiškia, kad sportininko dėmesys yra sutelktas reikiamu laiku.

Susikaupimas paprastai sumažėja, kai dėmesys nukreipiamas į stimulą, kuris yra nereikšmingas

atliekamai užduočiai (Cox, 2002). Puikus susikaupimas pasiekiamas, tuomet kai sportininkas visą

dėmesį nukreipia į vieną dalyką ir neturi jokių kitų minčių. Asmens dėmesys ar susikaupimas taip

pat gali būti pagerinamas per tam tikrus pratimus ir psichologinį pasiruošimą(Vodičar et al., 2012).

Priešvaržybinės nuotaikos ir nerimo būsenos žinomos, kaip du svarbiausi psichologiniai

veiksniai, kurie gali būti įtakingi sportininkams ir jų rezultatams. Plataus skirtumo tarp aplinkos

reikalavimų ir atsakymų sąvoka, sukuria nuotaikos tipą sportininkams, kuris gali turėti neigiamą ar

teigiamą įtaką varžybų rezultatui (Keikha et al., 2015).

Atsižvelgiant į priešvaržybinės emocines būsenas, ankstesni tyrimai, įvairiose sporto

veiklose parodė, kad aukšto lygio sportininkų malonių emocijų lygmuo prieš varžybas būna

didesnis nei nemalonių emocijų, bet kokioje vėlesnėje veikloje (Cerin &Barnett, 2006).

32

Autoriai (Butt et al., 2003) teigė, kad logiška, jog santykiai, prieš ir per varžybas turi

egzistuoti tarp pažintinio nerimo, pasitikėjimo savimi ir veiklos, atsižvelgiant į jų aktualumą veiklos

rezultatams. Dar kiti autoriai pasiūlė, kad pasitikėjimas savimi yra pagrindinė savybė, kuri turėtų

apsaugoti sportininkus nuo sekinančio, stresą sukeliančių minčių poveikio, atsirandančio varžybose

(Hanton et al., 2004). Vis dėlto dar kiti autoriai patvirtino, kad santykiai tarp nerimo, pasitikėjimo

savimi ir veiklos rezultatų priklauso nuo sporto dalyvavimo rūšies (Mellalieu et al., 2004).

Kiekvienas sportininkas turi individualiai optimalų emocijų stiprumą (aukštas, vidutinis,

žemas). Be to kiekvienas sportininkas turi tam tikrą „žvaigždyną“ ar „receptą“ individualiai

optimalių ir disfunkcinių emocijų kiekį, kurį sportininkai apibūdina, kaip sukurtą išskirtinių

žymeklių. Galiausiai, išskirtinių emocijų kiekis ir intensyvumas yra skirtingas treniruotėse bei

varžybose, ir keičiasi per, prieš ir po varžybinės veiklos situacijos (Robazza et al., 2004).

Kiekvienas sportininkas prieš varžybas yra tokios būsenos, kurią mes vadiname

priešvaržybine būsena. Priešvaržybinė būsena, tai emocinė būsena, kuri yra susijusi su emociniais

išgyvenimais dėl artėjančių, būsimų varžybų. Ši būsena atsispindi sąmonėje, pvz.: sportininkas gali

būti pasitikintis savimi, ramus, su džiaugsmu laukti artėjančių varžybų, bet taip pat jis gali ir

išgyventi dėl savo pasirodymo varžybose. Sportininką gali kankinti įvairios, įkyrios mintys dėl

nesėkmių. Įvairiais atvejais priešvaržybinės būsenas sportininkai išgyvena skirtingai (Meidus,

2005).

Sporto psichologijoje yra skiriamos šios priešvaržybinės emocinės būsenos: startinė

karštligė, startinė apatija, kovinė būsena, ramaus pasitikėjimo būsena. Startinė karštligė. Šią

sportininko būseną sukelia smegenų žievėje atsiradęs intensyvus jaudinimas. Tada sportininkui

padažnėja pulsas, kvėpavimas, padidėja prakaitavimas, kraujo spaudimas, virpa galūnės. Tai

sportininko priešvaržybinė būsena, kuri pasireiškia dideliu dirglumu, baime dėl būsimų padarinių,

negalėjimu susikaupti, padidėjusiu prakaitavimu, poreikiu šlapintis (Stonkus, 2002). Šios būsenos

krečiamas sportininkas labai jaudinasi, būna nervingas, nerimastingas, dirglus, jo nuotaika dažnai

keičiasi, kurios ribos yra nuo džiaugsmo iki ašarų, išsiblaškęs, užsimiršta, mąsto nelogiškai,

netinkamai reaguoja į dirgiklius, pervertina savo galimybes, o taip pat neįvertina ir varžovų

galimybių (per didelis pasitikėjimas savimi). Atsiradus šiai būsenai, sportininkas nekontroliuoja

savo minčių, jausmų, elgesio, užmiršta trenerio nurodymus, bei paties sudarytą kovos planą

(Meidus, 2005).

Startinė apatija. Ši sportininko būsena gali atsirasti prieš startą. Ši būsena pasireiškia

sportininko abejingumu, nenoru veikti, suglebimu, niūrumu, įvairiais būdais išsisukti nuo varžybų.

Startinė apatija trukdo sportininkui kaip reikiant įsitraukti į žaidimą ar kovą. Šią būseną taip pat

parodo greitas „ištižimas“, silpna reakcija po varžybų ar rungtynių į ankstesnius įvykius, nuovargis,

o ji atsiranda dėl nepalankių arba per didelių pastangų (noro) ką nors pasiekti (Stonkus, 2002).

33

Startinei apatijai būdingas slopinimo vyravimas smegenų žievėje. Kuomet sportininkas būna tokios

būsenos, jis būna mieguistas, nejudrus, nenori dalyvauti varžybose, bijo varžovų, nepasitiki savo

jėgomis, būna slegiančios nuotaikos, susilpnėjąs dėmesys, bloga atmintis ir mąstymas, jis negali

susikaupti. Sportiniam rezultatui ši būsena yra žalinga, kadangi sportininkas būna neaktyvus,

pradeda dirbti tik tuomet, kai kova būna pralaimėta (Meidus, 2005).

Kovinė būsena. Kovinė būsena pasižymi optimaliu emociniu susijaudinimu, nekantrumu

laukiant varžybų pradžios, pasitikėjimu savo jėgomis, aukšta veiklos motyvacija, sugebėjimu

sąmoningai reguliuoti savo mintis, elgesį, jausmus bei juos valdyti, protinga taktika, gera dėmesio

koncentracija būsimoms varžyboms. Ši būsena sportininkui padeda sėkmingai realizuoti savo

fizines, valios ir intelektines galias bei yra psichinio pasirengimo varžyboms būsena. Kuomet

sportininkas tokios būsenos, treneriui nieko daugiau nereikia daryti (Meidus, 2005). R. Malinauskas

(2003), šią būseną siūlo vadinti varžybinės parengties būsena. Ši būsena yra pati palankiausia,

pasižymi lengvu susijaudinimu, nekantrumu laukiant varžybų pradžios bei optimaliu visų

organizmo fiziologinių procesų lygiu (Malinauskas, 2003). Sportininko nuotaika pakili, gera, jo

mąstymas sutelktas į būsimą kovą ir jis jos trokšta bei modeliuoja pergalę (Miškinis, 2002).

Ramaus pasitikėjimo būsena. Ši ramaus pasitikėjimo būsena yra gera emocinė būsena.

Tokios būsenos sportininkas atsipalaidavęs laukia varžybų, tiksliai supranta tikslą, ramiai laukia

starto, pasitiki savo jėgomis, optimaliai vertina varžybas ir būsimus varžovus bei mintyse apgalvoja

varžybų taktiką. Ši būsena dažniausiai būna patyrusių, dalyvaujančių varžybose sportininkų būsena

(Miškinis, 2002).

Sportininkų emocines būsenas įtakoja tokie veiksniai, kaip rungtynių svarbumas, varžovų

pajėgumas, varžybų organizavimo kokybė, trenerio ir kitų svarbių asmenų elgesys bei individualios

sportininko savybės (Malinauskas, 1998).

Psichologinis pasirengimas siekia išvystyti, mokyti ir optimizuoti tuos psichologinius

bruožus, kurie prisideda prie geresnės sportininko sėkmės ir funkcionavimo, taip pat kaip,

technikos, kuri gerina sportininkų svarbių bruožų kontroliavimą. Šie bruožai turi būti pripažinti,

naudojami ir aktyvuoti konkrečiomis sportininkų aplinkybėmis (pvz., rungtynių metu ar

lenktyniavime) siekiant optimalios veiklos (Vodičar et al., 2012).

Apibendrintai galime teigti, kad priešvaržybinės būsenos sporte gali būti apibrėžiamos ir

kaip psichologinės, ir kaip fizinės būsenos, kurios pasireiškia kelios dienos prieš varžybas ir tęsiasi

iki varžybinės veiklos pradžios. Priešvaržybinės būsenos stipriai įtakoja varžybų rezultatą, todėl yra

labai svarbu, sportininkams šias būsenas gebėti reguliuoti.

34

1.5. Priešvaržybinių emocinių būsenų reguliavimas

Nemaža dalis atliktų tyrimų rodo, kad dauguma sportininkų ir trenerių gerai supranta sporto

psichologijos svarbą, galimybes ir jos būtinumą sportinio rengimosi metu. Treneriams ir

sportininkams yra svarbu gauti psichologinę pagalbą ir tuo pačiu didinti savo psichologinę

kompetenciją. Dažnai psichologiniam rengimui yra skiriama mažai dėmesio, o tai yra viena iš

svarbiausių sportininko rengimo krypčių. Šiandien, be psichologinio rengimo, neįmanoma pasiekti

gerų sportinių rezultatų, atsikratyti nepageidaujamos nerimo jausmo prieš varžybas ar kasdieniame

gyvenime bei atsigauti po traumų. Psichologinis rengimas yra ginklas siekiant pergalės. Todėl

daugumai trenerių ir sportininkų yra svarbu išmokti ir susidoroti su priešvaržybiniu nerimu.

Gebėjimas sumažinti nerimą, leidžia atsipalaiduoti, valdyti savo veiksmus varžybų metu (Laskienė

ir Gedvilaitė-Moan, 2007).

Įrodyta, kad treniruotėse ir varžybose, sportininkai patiria tokias emocijas kaip,

susijaudinimas, džiaugsmas, palengvėjimas, pyktis, prislėgta nuotaika ir nerimas. Taip pat yra

įrodyta, kad emocijos įtakoja sporto procesus ir sporto rezultatus. Tam tikros emocijos, tokios kaip,

pyktis ir nerimas gali būti susijusios su sėkmingu arba nesėkmingu pasirodymu (Stanley et al.,

2012). Daugelis sportininkų norsir turi gerą pasirodymą treniruotėse, tačiau varžybose jie negali

perkelti savo praktinių galimybių ir sugebėjimų varžybų dieną. Todėl treneriai ir sporto psichologai

turi visada siekti nustatyti veiksnius, kurie turi įtakos sportininkų pasirodymams ir keisti šiuos

veiksnius, siekiant optimizuoti sportininkų veiklos rezultatus (Lowther & Lane, 2002).

Sudėtingi ryšiai tarp emocijų ir pasirodymo yra vis dažniau įrodinėjami (Lane, 2008).

Tačiau išlieka mokslininkų susirūpinimas sportui ir pratimams, kaip geriausiai užtikrinti, kad

sportininkai pasiektų ir išlaikytų optimalias emocines būsenas prieš ir per varžybas (Stanley et al.,

2012).

Emocijų reguliavimas yra apibrėžiamas kaip komplektas automatinių ir kontroliuojamų

procesų, apimančių jausmų reiškinio, stiprumo ir trukmės pradėjimą, priežiūrą ir pasikeitimą.

Rezultatai rodo, kad asmenys ne tik stebi savo emocines būsenas ir priima apie jas sprendimus, bet

ir sukuria strategijas siekiant padidinti, sumažinti arba išlaikyti emocijas, kai supranta, kad tai yra

būtina (Stanley et al., 2012).

Gebėjimas kontroliuoti savo emocijas, yra labai svarbi pasirengimo dalis. Tam yra skiriama

daug dėmesio bei mokslinių publikacijų, nes priešvaržybinės būsenos emocinis reguliavimas, galėtų

padėti tiek treneriams, tiek sportininkams pasiekti geresnių rezultatų. Priešvaržybinėje būsenoje

sportininkas galėtų aktyvuoti emocinius atsakus galvodamas apie artėjančias varžybas, kurie

sustiprėja priešvaržybiniu periodu. Metodikos kurios yra naudojamos, įvairialypės - vieni

35

susikoncentruoja ir kalbasi su savimi, kiti atsipalaiduoja miego būsenoje, treti klausosi muzikos,

taip pat tampa labai šnekūs arba priešingai visiškai uždari (Lane et al., 2009).

Daugeliu atvejų, žmonės mokosi strategijų skirti kontroliuoti emocijas per patirtį,

jungdamos sėkmę su tam tikromis emocinėmis būsenomis patirtomis atlikimo metu. Sportininkai

emocinius įsitikinimus susieja su sėkmingos ar nesėkmingos veiklos emocijomis. Pavyzdžiui, jei

sportininkas jausdamas pyktį pasirodė sėkmingai, jis pyktį po varžymosi gali interpretuoti, kaip

naudingą emociją pasirodymui. Atvirkščiai, sportininkai gali pyktį suprasti, kaip žalingą emociją,

jei jis susijęs su blogu pasirodymu (Lane et al., 2009).

Emocinės būsenos, tai sporto rezultatų prognozės, o sportininkai reguliuoja tas emocijas

(Lane et al., 2011). Žmonės aktyviai kontroliuoja savo emocines būsenas ir vysto

savireguliavimostrategijas, siekiant išlaikyti ar pakeisti emocijas iki norimo lygmens (Tamir et al.,

2008).

Emocijų reguliavimas apibrėžiamas, kaip siekiamybė padidinti tariamai malonias emocijas

(pvz., laimė, jaudulys, pakili nuotaika) ir sumažinti tariamai nemalonias emocijas (pvz., pyktis,

nerimas, liūdesys) (Lane et al., 2011). Pastangos reguliuoti emocijas, galėtų būti lengvesnės

padedant dėmesiui, t.y. procesas, kurio metu individas bando reguliuoti savo emocijas iki tokio

lygio, kuriuo jie tiki, kad tai padės sėkmingai pasiekti tikslą (Tamir et al., 2008). Kai greita nauda

(t.y. tiesioginis malonumas) nusveria ilgalaikę naudą (t.y. atidėtas malonumas kilęs iš sėkmingo

tikslo siekimo), tai žmonės turėtų teikti pirmenybę malonioms emocijoms. Kai ilgalaikė nauda

nusveria greitą naudą, žmonės turėtų teikti pirmenybę labiau patinkančioms emocijoms ir

atitinkamai reguliuoti emocijas. Skirtumas tarp greitos ir ilgalaikės naudos priklauso nuo žmonių

siekiamų tikslų ir įsitikinimų ar emocijos padeda efektyviai (Tamir et al., 2008).

Tyrimai rodo, kad viena technika gali būti naudojama, siekiant pagerinti kelis gebėjimus, ir

atvirkščiai, vienas gebėjimas gali būti pagerintas, naudojant kelis metodus ar technikas. Kai

sportininkai išmoksta naudotis reikiamais psichiniais atsipalaidavimo ar aktyvavimo metodais,

pažinimo metodais ir vizualizacija, jie gali sėkmingai kontroliuoti jų mintis, pasitikėjimą savimi ir

susikaupimo lygį. Psichologai naudoja daug atsipalaidavimo metodų, tokių kaip, autogeninės

treniruotės hipnozė, kvėpavimo pratimai, progresyvus raumenų atsipalaidavimas ir biologinis

grįžtamasis ryšys. Teigiami pasiūlymai yra ypač naudingi mažinant sportininkų priešvaržybinius

pažintinius nerimo aspektus ir padidinti sportininkų pasitikėjimą savimi. Teigiami vaizdiniai leidžia

sportininkams įsivaizduoti save geresniais ir tai sustiprina jų tikėjimą savimi (Vodičar et al., 2012).

Sportininkas gali turėti visus fizinius duomenis į sėkmę, gali turėti technines ir taktines

instrukcijas, gali turėti reikalaujamą fizinę būklę, bet negali įveikti konkurencinio spaudimo sporte.

Gebėjimas kontroliuoti nerimą ir ramybės sukūrimą, gali duoti didelę galią sportininkui, taip, kad

36

jis būtų pasiruošęs susidurti su priešininku. Yra neigiamas ir reikšmingas ryšys tarp sportininkų

nerimo ir jų efektyvumo (Lotfi et al., 2011).

Emocijų reguliavimas sustiprina pasitikėjimą, kuris sumažina nerimą ir stresą. Mokslininkai

teigia, kad vaizdai gali paveikti sportininkų pasitikėjimą savimi ir pabrėžia vaizdų turinio svarbą

stiprinant nerimo ir streso kontrolę (Jones, et al., 2002).

Autogeninė atsipalaidavimo technika, kuri apjungia progresyvią relaksaciją,

atsipalaidavimą, kvėpavimą, susitelkia ties šiluma ir galūnių sunkumu bei savarankišku pokalbiu,

taip pat efektyviai sumažina nerimą ir įtampą (Terry & Karageorghis, 2006).Autogeninė treniruotė,

tai pats efektyviausias sportininko psichinės būsenos reguliavimo metodas. Autogeninės treniruotės

metu atpalaiduojami raumenys, sukeliama ramybės būsena, atsikratoma nerimo ir nervinės įtampos

bei reguliuojamos įvairios organizmo funkcijos (Meidus, 2005).

Atrodo, nesėkmingas siekimas tinkamos nuotaikos yra susijęs su prastais sportininko

rezultatais, o nuotaikos pakėlimas yra svarbus motyvas dalyvauti sportinėje veikloje (Terry &

Karageorghis, 2006). Nuotaika siūloma, daugiausiai paveikti asmens pažinimą. Skirtingi emocijų ir

nuotaikos aspektai leidžia suprasti, kad atskirtos strategijos galėtų būti efektyvios, siekiant

reguliuoti juos optimaliai. Pavyzdžiui susidoroti su emocijų šaltiniu, bet priimti kognityvines,

orientuotas reguliavimo strategijas keičiant nuotaikos būklę (Lim et al., 2011).

Atliktų tyrimų rezultatai parodė, kad sportininkų nuotaika prieš varžybas yra svarbus

veiksnys, prognozuojantis jų veiksmingumo lygį (Beedie et al., 2000; Scott et al., 2002).

Sportininkai naudoja skirtingus būdus reguliuoti nuotaiką, tokius kaip, vienatvė, atsipalaidavimo

technikos, pavyzdžiui, gilus kvėpavimas, varžybų įsivaizdavimas, kuriose jie turėtų puikų

pasirodymą, muzika, kalbėjimas su komanda apie savo jausmus (Esfahani et al., 2011). M. Andrew

et al. (2004) mano, kad varžybų lygis ir sporto tipas (asmuo ar komanda) turi didesnį poveikį

neįprastiems elgesio atsiradimams ir neigiamo elgesio reguliavimo būdą, neturintį ryšio su lytimi

(Esfahani et al., 2011)

Mokslininkai (Modrono &Guillen, 2011) teigia, kad sportininkai besidomintys emocinių

būsenų problemomis, geriau geba valdyti savo emocijas, labiau savimi pasitiki, nesibaimina,

nejaučia jaudulio ar baimės dėl sportinės veiklos ar siekiamo rezultato.

Streso ir atsigavimo reguliavimas prieš varžybas ir varžybų fazėje gali leisti specialistams

pritaikyti fizinius krūvius pagal sportininkų poreikius, siekiant palengvinti atsigavimą ir išvengti

streso, traumų ar ligų. Treneriai, fizinio pasiruošimo treneriai ir sporto psichologai turi žinoti, kad

streso/atsigavimo balansas yra sudėtingas bei daug pasiryžęs procesas ir kad treniravimo krūvis bei

atsigavimas turi būti planuojamas atsargiai, atsižvelgiant į sportininkų lyčių skirtumus ir

treniravimo etapus (Fronso et al., 2013).

37

Egzistuoja būdai ir metodai, kurių pagalba yra reguliuojamas stresas. Jie padidina arba

sumažina streso išraiškos laipsnį. Vieni metodai naudojami pačių sportininkų, kitiems yra reikalinga

specialistų pagalba. Iš sportininkų daugiau energijos atima būsimų ir laukiamų varžybų įkarštis nei

pačios varžybos. Jei sportininkas sugeba atsiriboti nuo įkyrių minčių apie būsima varžybas, tai jo

nervinis potencialas yra išsaugomas. Sportininkas atsiriboja tuomet, kai savo mintis nukreipia į

veiklą, kuri nėra susijusi su būsimomis varžybomis. Taip pat sportininkas turi reguliuoti savo

mąstymo dinamiką, gebėti sukoncentruoti dėmesį ir mintis į tai, kaip turėtų teisingai atlikti techninį

ir protingą taktinį veiksmą, o ne į rezultatą, geriau galvoti, kaip pasiekti pergalę. Tai optimizuoja jo

psichinę būseną (Meidus, 2005).

Autorius L. Meidus (2005) išskiria tokius savireguliacijos metodus. Reakcija į išorinę streso

išraišką. Tai padidintas judėjimo aktyvumas, gestikuliacija, įvairios mimikos, intensyvus

bendravimas, balso intonacijos kaita, dirglumas ir t.t. Šiuos reiškinius, valios ir pastangų dėka

galima valdyti.

Specialiai organizuotos pramankštos. Jei sportininką veikia stresas, tai mažesnio

intensyvumo pramankšta padeda jį susilpninti. Patariama naudoti lankstumo, tempimo,

atsipalaidavimo pratimus. Stresui nepasiekus optimalios intensyvumo ribos, rekomenduojama

intensyvi pramankšta, tai staigūs judesiai, pagreitėjimai.

Savimasažas. Jei po pramankštos sportininko psichinė būsena jam nėra palanki, tuomet, kaip

papildomas streso reguliavimo būdas yra būtinas savimasažas. Jei sportininkui gresia aukštas

stresas, tai yra naudojamas raminantis masažas, o jei gresia žemas stresas, tai naudojamas masažas

aktyvinantis organizmo būklę, energingas masažas.

Dėmesio paskirstymas į skirtingus emocinius dirgiklius. Prieš startą, sportininkui ryškios

spalvos, tranki muzika padidina susijaudinimą ir tai tampa papildomu stresoriumi. Sportininkui,

kuriam reikia padidinti stresinę būseną, šie dirgikliai yra naudingi, o tiems, kurių stresinė būsena

yra optimali, į tokius dirgiklius nereikia koncentruoti dėmesio.

Specialių kvėpavimo pratimų panaudojimas. Augant stresinei situacijai, galima naudoti ilgai

kvėpavimą sulaikančius pratimus. Šie pratimai jaudina pailgtųjų smegenų kvėpavimo centrus, kurie

savo ruožtu galvos smegenų žievėje stiprina stabdymo procesus.

Specialių psichologinio poveikio būdų panaudojimas, įjungiant antrąją signalinę sistemą.

Antrosios signalinės sistemos dirgikliai (žodis) turi didelę reguliuojančia galią. Žodis, kaip dirgiklis

gali veikti raminančiai arba jaudinančiai. Yra žodžių, kurie sportininkus skatina (puiku, šaunuolis),

ramina (viskas bus gerai, nieko baisaus) ir įsako (ramiai, pirmyn). Toks būdas naudojamas kaip

grupinė psichoterapija.

Trenerio naudojami stresą reguliuojantys metodai. Neigiama priešstartinė psichinė būsena

labai veikia sportininko savijautą, nuotaiką, sukelia nepasitikėjimą savo jėgomis. Treneris,

38

norėdamas panaikinti tokias psichinės būsenos pasekmes, stengiasi sportininkams priminti,

maloniausius, ryškiausius veiklos epizodus, susijusius su pergalėmis. Malonūs prisiminimai

atitolina sportininkus nuo įkyrių minčių apie galimą pralaimėjimą, pakelią nuotaiką, susitiprina

pasitikėjimą, valios aktyvumą.

Trenerio įtaiga. Įtaiga gali sukelti tam tikrus pojūčius, emocines būsenas, vaizdinius ir

paskatinti tam tikriems veiksmams. Trenerio įtaigos veiksmai, tai ne tik sportininkų skatinimas

veiklai, bet ir trenerio elgesys varžybų metu. Prieš varžybas atlikta įtaiga ramiu, įtikinančiu, gero

linkinčiu balsu sportininkams sumažina psichinę įtampą, didina jų pasitikėjimą sėkme bei juos

mobilizuoja.

Psichologo naudojami stresą reguliuojantys metodai. Motyvacijos reguliacija. Stiprus

motyvas gali teigiamai ir neigiamai įtakoti sportininkų veiklą. Psichologas gali silpninti arba

stiprinti sėkmės motyvaciją varžybose, rengdamas sportininką būsimiems sunkumams, kartu

atsižvelgdamas į jo požiūrį į tuos uždavinius, kurie jam keliami.

Autogeninė treniruotė. Šia treniruote naudojasi daugelis didelio meistriškumo sportininkų,

kaip patikima antistresine priemone. Per autogeninę treniruotę turi dalyvauti kvalifikuotas

specialistas (psichologas, gydytojas).

Individualus streso valdymas. Prieš varžybas sportininkas išreiškia savo reakcijų įvairovę,

elgesį, kaip individualybė. Atsižvelgiant į tai, reikėtų visus sportininko psichinės būsenos

reguliavimo metodus individualizuoti (Meidus, 2005).

Mokslininkai socialinėje psichologijoje nustatė platų emocijų reguliavimo strategijų

diapazoną, kurios yra asmenų naudojamos kasdieniniame gyvenime (Thayer et al., 1994). Tos

strategijos buvo suklasifikuotos. Pavyzdžiui, autoriai B. Parkinson ir P. Totterdell (1999) išskyrė

pažinimo ir elgesio emocijų strategijas (pvz., bandymas suprasti emocijas arba ėjimas apsipirkti),

vengimo strategija (pvz., dėmesio nukreipimas nuo vienų emocijų per metodą, tokį kaip, žiūrėjimas

į mylimojo paveikslą) ir įsipareigojimo strategija (pvz., tiesioginis emocijų dalyvavimas patirtas per

metodą tokį kaip, logiškas mąstymas apie emocijas, siekiant suprasti jų priežastis).

Autorių (Stanley et al., 2012) tyrime, sportininkai nurodė, kad reguliuoti savo emocijas jie

naudoja ankščiau aprašytą pažinimo strategiją, sutelkia dėmesį į pasiekimus, vertinimą ar iš naujo

įvertina savo veiklos tikslus. K. Niven et al. (2009) pasiūlė emocijų reguliavimo strategijų

klasifikacijas, kurios naudojamos su ketinimu pagerinti arba pabloginti kitų žmonių emocijas (pvz.,

komplimentas ar asmens ignoravimas).

Sporte yra nustatyta tam tikra parama tarp sportininkų dėl strategijų naudos, nei ankščiau

nustatytoje socialinėje psichologijoje. Vietos keitimo, sportavimo ir muzikos klausymosi strategijos

buvo labiausiai populiarios tarp sportininkų, su tam tikromis strategijomis, unikaliomis konkrečių

emocijų nukreipimui (siekimui būti vienišam buvo naudojamas pykčio reguliavimas). Autoriai

39

padarė išvadą, kad sportininkai supranta emocijas kaip valdomas reakcijas į išorės veiksnius

(Stanley et al., 2012).

Tačiau, remiantis socialinės psichologijos struktūra (Thayer et al., 1994), yra manoma, kad

ankščiau paminėta išvada, neatspindi viso spektro sportininkų emocijų reguliavimo naudojamų

strategijų prieš varžybas arba per varžybas. Pavyzdžiui, daugelis emocijų reguliavimo situacijų

autorių (Thayer et al., 1994) struktūroje neturėjo jokios užduoties ar veiklos elemento rūšies.

Įgijimas išsamaus emocijų reguliavimo strategijų aprašymo, kurias naudoja sportininkai, galėtų

padėti nustatyti laipsnį iki kurio modeliai, priemonės ir kišimasis išsivystę socialinėje psichologijoje

galėtų būti taikomi sporte, o taip pat galėtų nutiesti kelią darbui, vertinančiam šių strategijų

veiksmingumą (Stanley et al., 2012).

Įvairių tyrimų rezultatai rodo, kad įvairūs veiksniai yra susiję su priešvaržybiniu nerimu.

Taip pat rezultatai patvirtino, kad sportininko įgūdžių lygis yra svarbus veiksnys reguliuojant jo/jos

konkurencinį nerimą ir yra manoma, kad elito sportininkai, kurie sugeba valdyti savo konkurencinį

nerimą per psichikos įgūdžius (pvz., vaizduotės, jausmų valdymas), turi gerą motyvaciją ir

pasitikėjimą savimi, bet mėgėjiški sportininkai su aukštu nerimu patiria silpną atlikimą varžybose

(Esfahani & Soflu, 2010).

Emocinės būsenos yra tiek teigiamos, tiek neigiamos, todėl kokios jos bebūtų, jos turi būti

kontroliuojamos ir reguliuojamos. Tam yra naudojami savireguliacijos metodai, tokie

kaip,pramankštos, savimasažas, dėmesio paskirstymas skirtingiems emociniams dirgikliams,

kvėpavimo pratimai, autogeninė treniruotė, psichologo pagalba ir panašiai. Taigi, treneriai privalo

naudoti įvairius reguliuojančius metodus.

40

2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS

Tyrimo objektas - krepšininkių priešvaržybinės emocinės būsenos.

Tiriamųjų kontingentas – iš viso buvo apklaustos 171 krepšininkės. Lietuvos moterų

krepšinio lygoje (LMKL) tirta 71 žaidėja, moterų krepšinio lygoje “Akvilė“ (Akvilės lyga) – 100

žaidėjų.Lietuvos moterų krepšinio lygos žaidėjų amžiaus vidurkis – 22,8 metai (jauniausia – 18 m.,

vyriausia – 37m.), o moterų krepšinio lygos „Akvilė“ žaidėjų vidurkis – 25,7 metai (jauniausia – 18

m., vyriausia – 46 m.) (1 pav.). Lietuvos moterų krepšinio lygos krepšininkių sportavimo stažo

vidurkis – 13,06 metai (didžiausias – 30m., mažiausias – 4 m.), o moterų krepšinio lygos „Akvilė“

krepšininkių sportavimo stažo vidurkis – 17,07 metai (didžiausias – 39 m., mažiausias – 3m.) (2

pav.).

1 pav. Skirtingose moterų krepšinio lygose žaidžiančių krepšininkių amžiaus vidurkiai.

21

21,5

22

22,5

23

23,5

24

24,5

25

25,5

26

LMKL Akvilės lyga

Met

ai

22,8

25,7

41

2 pav. Skirtingose moterų krepšinio lygose žaidžiančių krepšininkių sportavimo stažo vidurkiai.

Tyrimo metodai

1. Mokslinės literatūros analizė.

2.Apklausa (Emocinės būsenos vertinimo metodika – SAN ir Varžybinės būsenos nerimo

vertinimo metodika – CSAI – 2).

3. Statistinė analizė.

SAN skalė skirta įvertinti tokias žmogaus emocines būsenas, kaip savijauta, aktyvumas,

nuotaika(Malinauskas, 2003). Šis testas yra sudarytas iš S - savijautos, A - aktyvumo ir N -

nuotaikos žodžių pirmųjų raidžių. Testas pateiktas lentelės pavidalu ir joje yra pateikiama 30

priešingos reikšmės žodžių porų, kurios atspindi skirtingus savijautos, aktyvumo ir nuotaikos

ypatumus. Kiekvieną rodiklį apibūdina 10 porų žodžių. Savijautą - 1, 2, 7, 8, 13, 14, 19, 20, 25, 26;

Aktyvumą - 3, 4, 9, 10, 15, 16, 21, 22, 27, 28; Nuotaiką - 5, 6, 11, 12, 17, 18, 23, 24, 29, 30.

Emocinės būsenos vertinamos nuo 1 iki 9 balų: 1 – 3 – žema; 4 – 6 – vidutinė; 7 – 9 – aukšta

(Malinauskas, 2003).

CSAI – 2(Competative state anxiety inventory - 2)– speciali sportinio nerimo skalė, kuri

įvertina varžybinę būseną – nerimą (Martens et al., 1990). Joje nerimas išskaidomas į tris

komponentus: kognityvųjį (pažintinį) nerimą, somatinį nerimą ir su tuo susijusį komponentą –

pasitikėjimą savimi. Anketą sudaro 27 teiginiai, kurie yra suskirstomi į tris kategorijas po 9

teiginius ir vertinimai susideda tokia seka: Kognityvusis (pažintinis) nerimas =

0

2

4

6

8

10

12

14

16

18

LMKL Akvilės lyga

Met

ai

13,06

17,04

42

(1+4+7+10+13+16+19+22+25)/9; Somatinis nerimas = (2+5+8+11+14+17+20+23+26)/9;

Pasitikėjimas savimi = (3+6+9+12+15+18+21+24+27)/9.

Literatūroje (Martens et al., 1990) nurodoma, kad Wilks-lambda koeficientas skalei yra

0,88. Todėl galima teigti, kad metodika yra validi. Norminiai dydžiai (vidurkiai ir

standartiniainuokrypiai) skalės komponentams yra tokie (Cox et al., 2000):

- kognityviajam nerimui M−21,58; SD−7,68;

- somatiniam nerimui M−18,53; SD−6,13;

- pasitikėjimui savimi M−22,41; SD−6,12.

R. H. Cox ir kt. (2000) nurodo kognityviojo nerimo, somatinio nerimo ir pasitikėjimo savimi

normas. Jos yra: Kognityviajam nerimui - 21,58 ± 7,68; Somatiniam nerimui - 18,53 ± 6,13;

Pasitikėjimui savimi - 22,41 ± 6,12.

Tyrimo organizavimas

Tyrimas buvo atliktas 2015 - 2016 metų gruodžio – vasario mėn. Tyrime dalyvavo

skirtingose moterų lygose žaidžiančios krepšininkės. Tyrime dalyvavo 171 krepšininkė iš skirtingų

moterų krepšinio lygų, iš jų: 71 krepšininkė žaidė Lietuvos moterų krepšinio lygoje (LMKL) ir 100

krepšininkių, kurios žaidė moterų krepšinio lygoje ,,Akvilė“.Prieš tyrimą gautas sutikimas iš

trenerių, krepšininkės buvo apklausiamos prieš rungtynes, persirengimo kambariuose.Tiriamosioms

buvo paaiškinta informacija kaip žymėti atsakymus ir tai, kad tyrimas anoniminis. Tyrimas praėjo

sklandžiai, visos žaidėjos sutiko geranoriškai jame dalyvauti.

Skaičiavimus atlikome naudodamiesi SPSS.13 statistinės informacijos apdorojimo

programiniu paketu ir Microsoft Excel programa. Skirtumų patikimumui tarp LMKL

rungtyniaujančių krepšininkių ir moterų krepšinio lygoje „Akvilė“ rungtyniaujančių krepšininkių

patikrinti taikytas Stjudento t kriterijus.

43

3. REZULTATAI

Pirmoje lentelėje pateikti duomenys, rodo skirtingose moterų krepšinio lygose žaidžiančių

krepšininkių savijautos, aktyvumo ir nuotaikos vidurkių rodiklis (1 lentelė). Duomenys parodo, kad

krepšininkių emocinės būsenos prieš varžybas reikšmingai skiriasi (p<0,01). LMKL krepšininkių

savijautos ir nuotaikos vidurkiai vidutinio lygio, o Akvilės lygos krepšininkių aukšto lygio.

Aktyvumo rodikliai parodo, kad LMKL krepšininkių vidutinio lygio, o Akvilės lygos krepšininkių

– žemo lygio.

1 lentelė. Skirtingose moterų krepšinio lygose žaidžiančių krepšininkių priešvaržybinių emocinių

būsenų statistiniai rodikliai (M ± SD).

Tiriamosios Priešvaržybinės emocinės būsenos

Savijauta Aktyvumas Nuotaika

LMKL krepšininkės -

71

5,2 ± 1,32 5,25 ± 1,84 6,61 ± 1,19

Akvilės lygos

krepšininkės - 100

7,46 ± 0,72 2,56 ± 1,07 8,23 ± 0,78

Apskaičiavus SAN testo rezultatus buvo nustatyta, kad LMKL krepšininkių savijauta prieš

varžybas yra vidutinio lygio – 5,2 ± 1,32 balo, o Akvilės lygos krepšininkių savijauta prieš varžybas

yra aukšto lygio – 7,46 ± 0,72 balo. Gautas statistiškai patikimas skirtumas rodo, kad Akvilės lygos

krepšininkių savijauta yra geresnė, nei LMKL krepšininkių (p<0,01) (3 pav.).

44

3 pav. Skirtingų moterų krepšinio lygų krepšininkių savijautos lygio prieš varžybas vidurkiai.

Pastaba. * - p=0,000<0,01 – tai lygų savijautos rezultatai reikšmingai skiriasi.

Tuo tarpu LMKL krepšininkių aktyvumas vertinamas statistiškai patikimai geriau nei

Akvilės lygos krepšininkių (p<0,01) (4 pav.). Išanalizavus krepšininkių aktyvumo vidurkius prieš

varžybas buvo nustatyta, kad LMKL krepšininkių aktyvumas yra vidutinio lygio – 5,25 ± 1,84 balo,

o Akvilės lygos krepšininkių aktyvumas prieš varžybas yra žemo lygio – 2,56 ± 1,07 balo.

4 pav.Skirtingų moterų krepšinio lygų krepšininkių aktyvumo lygio prieš varžybas vidurkiai.

Pastaba. * - p=0,000<0,01 – tai lygų aktyvumo rezultatai reikšmingai skiriasi.

0

1

2

3

4

5

6

7

8

LMKL Akvilės lyga

Bal

ai

Savijauta

5,2

7,46 *

0

1

2

3

4

5

6

7

LMKL Akvilės lyga

Bal

ai

Aktyvumas

5,25 *

2,56

45

Toliau apskaičiavome nuotaikos rezultatus prieš varžybas, kurie parodė, kad LMKL

krepšininkių nuotaika yra vidutinio lygio – 6,61 ± 1,19 balo, o Akvilės lygos krepšininkių nuotaika

yra aukšto lygio – 8,23 ± 0,78 balo. Gautas statistiškai patikimai reikšmingas skirtumas rodo, kad

Akvilės lygos krepšininkių nuotaika yra geresnė, nei LMKL krepšininkių (p<0,01) (5 pav.).

5 pav.Skirtingų moterų krepšinio lygų krepšininkių nuotaikos lygio prieš varžybas vidurkiai.

Pastaba. * - p=0,000<0,01 – tai lygų nuotaikos rezultatai reikšmingai skiriasi.

Taigi, apibendrinant tyrimo rezultatus galima sakyti, kad LMKL krepšininkių savijauta,

aktyvumas ir nuotaika yra vidutinio lygio, o Akvilės lygos krepšininkių savijauta yra aukšto lygio,

aktyvumas – žemo lygio, o nuotaika – aukšto lygio. Rezultatai parodo, kad visi vidurkiai abejose

lygose yra skirtingi ir niekur nesutampa. Rezultatai parodo, kad skirtingas meistriškumas yra

svarbus veiksnys sportininkių emocinei būsenai.

Taip pat darbe tyrėme krepšininkių pažintinio bei somatinio nerimo ir pasitikėjimo savimi

komponentus, kurį vertinome naudojant CSAI – 2 metodiką. Sportininko negali paveikti joks

pašalinis dirgiklis ir jis geba išlaikyti gerą emocinę būseną, iškilus bet kokiems sunkumams,

tuomet, kai jo nerimo lygis yra optimalus.

Įvertinus krepšininkių kognityvųjį nerimą paaiškėjo, kad prieš varžybas LMKL krepšininkių

kognyviojo nerimo lygio vidurkis yra 24,79 ± 9,29 balo, o Akvilės lygos krepšininkių – 13,89 ±

3,85 balo. Iš balų matome, kad LMKL krepšininkių vidurkis yra aukštesnis nei ankščiau minėta

kognityviojo nerimo normos riba. Akvilės lygos krepšininkių vidurkis yra žymei mažesnis nei

rekomenduojama somatinio nerimo riba. Taigi iš rezultatų matome, kad LMKL krepšininkėms

pasireiškia žymei aukštesnis kognityviojo nerimo lygis, nei Akvilės lygos krepšininkėms (6pav.).

0

1

2

3

4

5

6

7

8

9

LMKL Akvilės lyga

Bal

ai

Nuotaika

6,61

8,23 *

46

6 pav. Skirtingų moterų krepšinio lygų krepšininkių kognityvinio nerimo lygio prieš varžybas

vidurkiai. Pastaba. * - p<0,01 – tai lygų kognityviojo nerimo rezultatai reikšmingai skiriasi.

Įvertinus krepšininkių somatinį nerimą matome, kad rezultatai panašūs į kognytyviojo

nerimo rezultatus, nes LMKL krepšininkių somatinio nerimo lygis yra vėl aukštesnis nei

rekomenduojama riba. Akvilės lygos krepšininkių somatinio nerimo lygis yra taip pat mažesnis kaip

ir kognityviojo nerimo lygio už rekomenduojamą ribą. LMKL krepšininkių somatinio nerimo lygio

vidurkis yra 20,63 ± 9,45 balo, o Akvilės lygos krepšininkių somatinio nerimo lygio vidurkis yra

13,1 ± 2,61 balo. Pagal gautus tyrimo rezultatus matome, kad LMKL krepšininkėms pasireiškia

žymei aukštesnis somatinio nerimo lygis, nei Akvilės lygos krepšininkėms (7pav.).

0

5

10

15

20

25

30

35

LMKL Akvilės lyga

Bal

ai

Kognityvinis nerimas

24,79 *

13,89

47

7 pav. Skirtingų moterų krepšinio lygų krepšininkių somatinio nerimo lygio prieš varžybas

vidurkiai. Pastaba. * - p<0,01 – tai lygų somatinio nerimo rezultatai reikšmingai skiriasi.

Įvertinus paskutinįjį krepšininkių komponentą – pasitikėjimą savimi pagal pateiktą vidurkį,

matome, kad LMKL krepšininkių pasitikėjimo savimi lygis yra žemesnis už normą. Tačiau Akvilės

lygos krepšininkių pasitikėjimo savimi lygis yra gerokai didesnis už rekomenduojamą normą.

LMKL krepšininkių pasitikėjimo savimi vidurkis yra 20,58 ± 9,36 balo, o Akvilės lygos

krepšininkių pasitikėjimo savimi vidurkis yra 30,69 ± 4,85 balo. Taigi iš rezultatų matome, kad

Akvilės lygos krepšininkių pasitikėjimo savimi lygis yra kur kas aukštesnis už LMKL krepšininkių

pasitikėjimo savimi lygį (8pav.).

0

5

10

15

20

25

30

LMKL Akvilės lyga

Bal

ai

Somatinis nerimas

20,63 *

13,1

48

8 pav. Skirtingų moterų krepšinio lygų krepšininkių pasitikėjimo savimi lygio prieš varžybas

vidurkiai. Pastaba. * - p<0,01 – tai lygų pasitikėjimo savimi rezultatai reikšmingai skiriasi.

0

5

10

15

20

25

30

35

LMKL Akvilės lyga

Bal

ai

Pasitikėjimas savimi

20,58

30,69 *

49

4. APTARIMAS

Tyrimo metu aiškinomės, kaip skiriasi Lietuvos moterų krepšinio lygos krepšininkių ir

moterų krepšinio lygoje „Akvilė“ žaidžainčių krepšininkių priešvaržybinės emocinės būsenos.

Hipotezė, jog skirtingo meistriškumo krepšininkių priešvaržybinės emocinės būsenos skiriasi

priklausomai nuo jų meistriškumo, pasitvirtino.

Priežvaržybinės būsenos yra sportininkų psichologinės būsenos, patirtos paskutinėmis

dienomis prieš varžybas. Priešvaržybinės būsenos yra ypač svarbios sportininkams, nes jos labai

įtakoja varžybinę veiklą (Vodičar et al., 2012). Autoriai (Jakovljević et al., 2010) savo darbe teigė,

kad krepšinis, palyginti su kitomis sporto šakomis yra daugiau apkrautas su vadinamaisiais

psichologiniais veiksniais. Jis yra pilnas emocijų, įtampos, nepastovumo, pilnas klaidų ir abejonių.

„Sudėtingas“, nepastovus žaidimas labai dažnai baigiasi ir tokiais atvejais kaip, taisyklė, kad

geresnis psichologinis tinkamumas yra lemiamas, t.y. ramumas ir emocinis stabilumas. S.

Jakovljević et al. (2010) savo darbe tyrė patyrusias krepšininkes (amžius 22 – 34m.) ir mažiau

patyrusias krepšininkes (amžius 17 – 18m.). Rezultatai atskleidė, kad yra suprantama, jog vyresnio

amžiaus krepšininkai yra orientuoti į sporto pasiekimus, ypač sąmoningi ir atsakingi, drąsus ir

rizikingi, linksmi ir pilni entuziazmo, mažiau linkę į nerimo elgesio formas, slopinančių ir

nepastovių emocijų, praktiški, nepriklausomi ir realistiški, pasitikintys savimi ir atsparūs. Jaunosios

krepšininkės taip pat pasižymi panašiais veiksniais: orientacija į pasiekimus, pasitikėjimą savimi ir

veiksnius, kurių buvimas gali būti paaiškinamas, kaip tokio amžiaus psichologiniai bruožai,

emocinės reakcijos (jaunesni krepšininkai aiškiau išreiškia savo emocijas), orientacija į

konkurenciją (tai labiau išreikšta jaunesnių krepšininkų, jie konkuruoja „viskame“), jausmingumas,

savarankiškumas (jauniai yra labiau pasitikintys savo jėgomis), atviri pokyčiams (jauniai yra labiau

tolerantiškesni naujiems, netradiciniams daiktams ir santykiams)(Jakovljević et al., 2010).

V. Ivaškienė ir kt. (2012) tyrė sambo ir dziudo studenčių savijautą, aktyvumą ir nuotaiką

prieš varžybas. Rezultatai atskleidė, kad šias sporto šakas sportuojančių studenčių tiek savijauta,

tiek aktyvumas, tiek nuotaika buvo aukšto lygio, o reikšmingų skirtumų pagal sporto šaką nebuvo

nustatyta.

Išanalizavus skirtingo meistriškumo krepšininkių duomenis, išsiaiškinome, kad

priešvaržybinės emocinės būsenos statistiškai patikimai skiriasi tarp skirtingų lygų krepšininkių (p<

0,01). Mūsų atlikto tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad skirtingose lygose žaidžiančių krepšininkių

tokios priešvaržybinės emocinės būsenos kaip, savijauta, aktyvumas ir nuotaika statistiškai

patikimai skiriasi (p< 0,01). Savijautos rezultatai buvo geresni pas Akvilės krepšinio lygos

krepšininkes (p< 0,01). Taip pat šių krepšininkių rodikliai buvo geresni ir nuotaikos komponente

(p< 0,01). Tačiau aktyvumas buvo geresnis Lietuvos moterų krepšinio lygos krepšininkių (p<

50

0,01).Mūsų gautiems rezultatam yra prieštaringi jaunųjų boksininkų tyrimo rezultatai, kurie

atskleidė, kad didesnio meistriškumo boksininkai pasižymėjo geresniais savijautos ir nuotaikos

rodikliais, kurie skyrėsi reikšmingai, o aktyvumas nesiskyrė, jis buvo panašus tiek mažesnio

meistriškumo, tiek didesnio meistriškumo jaunųjų boksininkų (Krepštul, 2013).

Mokslininkai teigia, kad trys psichologiniai reiškiniai yra susiję su priešvaržybinėmis

būsenomis, t.y., nerimas, susikaupimas ir pasitikėjimas savimi. Skirtingos psichikos mokymo ir

įvairių psichologinių metodų formos gali būti naudojamos stiprinti ir vystyti tokias teigiamas

būsenas (Vodičar et al., 2012).

Daugelis sportininkų gali turėti geriausius rezultatus pratybose, bet varžybose jaučia kokią

nors nesėkmę. Viena iš priežasčių pabrėžiančių sportininkų psichikos aspektus yra ta, kad dauguma

sportininkų turi tinkamą fizinę būklę, gerų įgūdžių lygį, bet turi vienintelį skirtumą – prastą

psichologinį pasirengimą. Viena iš veiksnių, mažinančių sportininkų psichikos pasirengimą yra

konkurencingas nerimas, kurį sportininkai gali turėti prieš varžybas (Eskandari et al., 2013).

R. Weinberg ir D. Gould (1996) nerimą apibrėžia, kaip neigiamą emocinę būseną, kuriai

būdingas nervingumas, sumišimas, rūpesčiai ir kurios taip pat suaktyvina ir sužadina organizmą būti

pasirengusio būsenoj (Pineda-Espejel et al., 2011).Autoriai (Pineda-Espejel et al., 2011) teigia, kad

somatinis nerimas siejasi su kūno simptomais, kurie yra aptikti su sportininku (dažnas širdies

plakimas, delnų prakaitavimas, raumenų skausmas ir t.t.). Pažintinis nerimas yra nerimo psichikos

komponentas ir jis vystosi nuo neigiamų lūkesčių, pasitikėjimo savimi stokos ir abejonių dėl savo

bei kūno gabumų.

Autoriaus (Türksoy, 2013) tyrime buvo nustatyta, kad paauglių krepšininkų pažintinio ir

somatinio nerimo lygis rodė padidėjimą, o pasitikėjimo savimi lygis rodė pamažėjimą prieš

varžybas. Nerimas yra svarbus barjeras prieš maksimalaus pasirodymo demonstravimą. Jis

padidėja, nes sportininkas nesugeba susidoroti su įtampa, jie susitinka ir sumažina jų pasirodymą.

Todėl yra būtina, mokyti sportininkus atsipalaidavimo technikų, kvėpavimo pratimų ir vaizdo

studijavimo, kad galėtų susidoroto su žalingais reiškiniais (Türksoy, 2013).

Dar vieni autoriai (Filaire et al., 2009) savo darbe tyrė teniso žaidėjus, vyrus ir moteris.

Rezultatai atskleidė, kad moterys patiria aukštesnio lygio somatinį ir pažintinį nerimą nei

tenisininkai vyrai. O pasitikėjimas savimi buvo žymei didesnis vyrų tenisininkų, nei moterų

tenisininkių. Autorių (Eskandari et al., 2013) tyrimo rezultatai teigė, kad kai sportininkas turi aukštą

nerimo lygį, sportininko pasirodymas būna blogiausias. Bet kai nerimo lygis yra žemas, sportininko

pasirodymas bus geresnis.

Autoriai K. S. Khan ir D. Alin (2011) savo moksliniame darbe tyrė elito vyriškos ir

moteriškos lyties imtynininkus. Šio tyrimo rezultatai atskleidė, kad nėra jokio reikšmingo skirtumo

nei kognityvinio nerimo, nei somatinio nerimo, nei pasitikėjimo savimi komponentuose.

51

Individualių šakų sportininkai turi didesnį somatinio nerimo lygį, palyginti su kolektyvinių

šakų sportininkais. Tokių rezultatų paaiškinimas slypi padalintoje atsakomybėje, kuri yra bendra

tarp komandos sportininkų, o individualūs sportininkai jaučia didelį spaudimą, nes jie yra vieni

atsakingi už jų veiklos rezultatus. Pirmaujantys sportininkai mažiau patiria streso prieš varžybas,

nes jie įgijo daugiau sportinio pasitikėjimo savimi, todėl jie taip pat turi ir mažesnį somatinį nerimą

nei standartiniai, eiliniai sportininkai. Aukščiausio lygio sportininkai patiria geresnius rezultatus ir

tai jiems duoda daugiau pasitikėjimo savimi (Pineda-Espejel ir al., 2011).

L. A. Velickovska ir kt. (2014), savo darbe tyrė nerimą tarp krepšinio žaidėjų ir

nesportuojančių asmenų jų paauglystės amžiaus viduryje. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad

krepšininkų pažintinio nerimo ir somatinio nerimo lygmenys buvo mažesni nei nesportuojančių, o

nesportuojantys parodė truputį aukštesnį pasitikėjimą savimi nei sportuojantys krepšininkai.

Mūsų atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, kad kognityvinis nerimas, somatinis nerimas ir

pasitikėjimas savimi statistiškai skiriasi tarp skirtingose lygose žaidžiančių krepšininkių (p< 0,01).

Kognityvinis nerimo lygis LMKL krepšininkių buvo aukštesnis nei Akvilės lygos krepšininkių.

Somatinio lygio vidurkis taip pat buvo aukštesnis LMKL krepšininkių. Tačiau pasitikėjimo lygis

Akvilės lygos krepšininkių buvo aukštesnis nei LMKL krepšininkių.

Vieno tyrimo rezultatai atkleidė, kad egzistuoja glaudus ryšys tarp sporto patirties, fizinio

savęs suvokimo ir konkurencinio nerimo. Tačiau ryšys tarp šių veiksnių koreliuoja neigiamai, bet

ryšys tarp fizinio savęs suvokimo ir sporto patirties koreliuoja teigiamai. Kai sporto patirties ir

fizinio savęs suvokimo balai padidėja, tai yra normalu matyti sportininkų nerimo lygio sumažėjimą

(Bozkus et al., 2013). Kito autoriaus tyrimo rezultatai parodė, kad sportinio nerimo lygmuo

priklauso nuo kelių faktorių – tam tikri asmenybės bruožai, giminė, sporto tipas, sėkmingo sportinio

pasirodymo lygmuo ir taip toliau (Velikić et al.,2014).

J. Vodičar ir kt. (2012) savo darbe tyrė profesionalių krepšininkų vyrų kognityvinį, somatinį

nerimą bei pasitikėjimą savimi prieš pasirodymą ir po jo. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad

krepšininkų kognityvinis ir somatinis nerimas yra gerokai mažesnis, nei yra rekomenduojama, o

pasitikėjimo savimi rezultatai atskleidė, kad krepšininkai yra visiškai pasitikintys savimi. Rezultatai

atlikti po pasirodymo atskleidė, kad jų kognityvaus ir somatinio nerimo balai sumažėjo, kas reiškia,

kad nerimas pamažėjo, o pasitikėjimo savimi balai padidėjo, kas reiškia, kad pasitikėjimas savimi

dar labiau išaugo. Tačiau, galima teigti, kad toki rezultatai buvo todėl, kad šiame tyrime autoriai

naudojo psichologinio pasiruošimo programą, kuri buvo sukurta siekiant pagerinti sportininkų

tokias priešvaržybines būsenas kaip, nerimas, susikaupimas ir pasitikėjimas savimi. Programą

sudarė įvairios technikos, kurios gerina priešvaržybines būsenas. Atsipalaidavimo technika apėmė

autogeninę treniruotę, gilaus atsipalaidavimo ir kvėpavimo techniką. Taip pat buvo naudojami

hipnotiniai ir pohipnotiniai pasiūlymai, siekiant sustiprinti pasitikėjimą savim ir pasitikėjimo

52

sugebėjimus. Taip pat buvo taikomos įvairios technikos, kurios padeda pašalinti neigiamus

jausmus, baimes ir kitas neigiamas priešvaržybinės būsenas, hipnozės ar gilaus atsipalaidavimo

būsenoje. Šiame tyrime daug sportininkų išdėstė, kad nebūtų pasiekę tokių rezultatų be

psichologinio ruošimosi programos. Taigi svarbiausias šio tyrimo rezultatas, kad psichologinė

ruošimosi programa sumažino sportininkų nerimą, o ateityje, sportininkams, kurie dalyvavo šioje

programoje, bus lengviau kontroliuoti savo neigiamas būsenas, kurios kyla, kaip pasekmė streso ir

nerimo.

Dar viename darbe buvo tiriama studentų tinklininkų, vyrų ir moterų nerimo lygiai.

Rezultatai parodė, kad tinklinio žaidėjai turėjo vidutinį nerimo lygį prieš rungtynes. Tyrimų

rezultatai leidžia manyti, kad nerimas yra sumažėjusios veiklos šaltinis, ypač mėgėjiškiems

sportininkams. Elito sportininkai kontroliuoja jų nerimą per psichikos įgūdžius (pvz., vaizduotė,

jausmų kontrolė) bei turi aukštą motyvaciją ir pasitikėjimą savimi, o mėgėjiški sportininkai patiria

prastą pasirodymą dėl nerimo padidėjimo varžybų metu (Esfahani & Soflu, 2010).

Autoriai mano, kad somatinis nerimas yra netiesiogiai susijęs su varžybų rezultatu, o tai

reiškia, kad fiziologiniai simptomai gali padėti arba trukdyti sportininkams varžybose. Autoriai

teigia, kad nerimas prieš varžybas gali būti kontroliuojamas, naudojant ankstesnių varžybų patirtį,

įvertinant veiklos rezultatus labai neramių situacijų metu (Velickovska at al., 2014). Autoriai

(Martens et al., 1990) nustatė, kad pažintinio nerimo padidėjimas yra žalingas sportinei veiklai, o

nedidelis somatinio nerimo augimas gali būti naudingas.

Pagal ankstesnius tyrimus moterys linkusios turėti aukštesnio lygio pažintinį nerimą nei

vyrai (Pineda-Espejel et al., 2011). Dauguma sportinio tyrinėjimo rezultatų rodo, kad didesnio

meistriškumo sportininkai turi mažesnį nerimą (Sedaraty, 2006).

Autoriai (Modrono & Guillen, 2011) savo darbe nagrinėjo galimus skirtumus susijusius su

nerimu pagal profesionalų ar mėgėjišką statusą. Tačiau jokie reikšmingi skirtumai tarp šių

burlenčių sporto grupių nebuvo surasti. Tyrime dalyvavo tiek vyrai, tiek moterys. Taip pat jokių

skirtumų nebuvo rasta tarp profesionalių ir mėgėjiškų burlenčių sporto atstovų pasitikėjimo savimi

komponente. Dar vieni autoriai (Soltani et al., 2012) tyrė elitinių ir ne elitinių badmintono žaidėjų

(vyrų) nerimo lygį. Jų tyrime nebuvo jokio reikšmingo skirtumo tarp pažintinio nerimo ir

pasitikėjimo savimi lygmens. Tačiau buvo reikšmingas skirtumas tarp somatinio nerimo elitinių ir

ne elitinių badmintono žaidėjų tarpe. Somatinio nerimo lygis buvo aukštesnis neelitinių badmintono

žaidėjų už elito badmintono žaidėjus. Pagal tyrimo rezultatus tik somatinio nerimo lygis tarp elito ir

ne elito badmintono žaidėjų buvo aukštas. Kitaip tariant, elito badmintono žaidėjai turėjo žemesnį

somatinio nerimo lygį nei ne elito badmintono žaidėjų, bet nebuvo reikšmingo skirtumo tarp elito

badmintono žaidėjų pažintinio nerimo ir pasitikėjimo savimi su ne elito badmintono žaidėjais. Elito

sportininkai taip pat gali kentėti nuo nerimo kaip ir ne elito sportininkai. Didžiausias skirtumas tarp

53

šių dviejų grupių yra mintis, kad procesai yra skirtingi. Elito sportininkai turi daugiau teigiamo savo

nerimo jausmo paaiškinimo ir būsimo pasirodymo, nes jie žiūri į ateiti su aukštesniais teigiamais

lūkesčiais nei ne elito sportininkai. Ne elitiniai sportininkai, kartais sutelkia negatyvų dėmesį į

ateities įvykius, nes jie tikisi blogiausio (Soltani et al., 2012).

Autorių K. Kais ir L. Raudsepp (2005) tyrime, rezultatai atskleidė, kad profesionalūs

sportininkai, tiek tinklininkai, tiek krepšininkai turėjo aukštą pasitikėjimą savimi ir žemą nerimo

intensyvumą su tinklinio žaidėjais turinčiais aukštesnį pasitikėjimą savimi už krepšinio žaidėjus.

Taip pat buvo teigiamas vidurkis ir tarp somatinio nerimo lygio. Šio tyrimo rezultatai išplečia

nerimo ir pasitikėjimo savimi supratimą. Pagal rezultatus atrodo, kad profesionalūs sportininkai turi

stabilų nerimo lygį iki įvairių varžybų. Kita vertus, tai yra būtina išplėsti tyrimus, palyginant elito ir

ne elito sportininkų nerimo lygį prieš įvairias varžybas. Taip pat patartina tęsti tyrimus matuojant

laiko konkrečius nerimo modelius prieš vieną pasirodymą ir per visą sezoną, siekiant gauti geresnį

supratimą į sportininkų nerimo būsenas.

Kad pasirodytų aukščiausiame lygmenyje, sportininkai privalo susidoroti su aukšta įtampa.

Todėl nenuostabu, kad tokios psichologinės savybės kaip, motyvacija, pasitikėjimas, nerimo

kontroliavimas, psichologinis pasirengimas, komandos pabrėžimas ir koncentracija dažnai skiria

elito sportininkus nuo ne elito sportininkų (Morris, 2000).

Yra nemažai tyrimų, kuriuose daug dėmesio skiriama nerimo lygiui kontroliuoti, siekiant

pagerinti sportininko pasirodymą. Kad pasirodytų aukščiausiame lygmenyje, sportininkai turi

susidoroti su aukšta įtampa. Todėl ne nuostabu, kad tokios psichologinės savybės, kaip motyvacija,

pasitikėjimas, nerimo kontrolė, psichologinis pasiruošimas, komandos pabrėžimas ir susikaupimas

dažnai skiria elitinius sportininkus nuo ne elitinių sportininkų. Puikūs psichologiniai įgūdžiai gali ne

tik suvaidinti lemiamą vaidmenį svarbiose varžybose, bet taip pat jie yra būtini, kad vystytųsi

sėkminga sportinė karjera (Bozkus et al., 2013).

Pasitikėjimas savimi yra kaip vienas iš svarbiausių kintamųjų, susietų su sportininko

pasirodymu. Pasitikėjimas savimi padidina gebėjimą suvokti emocijų valdymą ir aprūpina

sportininką galimybe efektyviau kontroliuoti neigiamas emocijas. Empirinis tyrimas parodė, kad

aukštas sportininkų pasitikėjimo savimi lygis yra asocijuojamas su suprantamai naudingais

gebėjimais. Pasitikėjimas savimi taip pat sumažina konkurencingo pykčio simptomus, palengvina

įveikti patiriamo nerimo išteklius bei pasirūpina kontroliavimo priežiūra ir pratęsimu rungtynių

metu (Robazza & Bortoli, 2007). Pasitikėjimas savimi prieš ir per rungtynes lemia mažesnį nerimą

ir dažnai santykiauja su geresniu pasirodymu (Besharat & Pourbohlool, 2011).

Autoriai (León-Prados et al., 2011) savo darbe ištyrė, kad elito vyrų gimnastų pasitikėjimas

savimi yra aukštesnis, nei kad ne elito gimnasčių moterų. Autoriai (Robazza & Bortoli, 2007) savo

tyrime išsiaiškino, kad tiek profesionalaus lygio regbio sportininkai, tiek neprofesionalaus lygio

54

regbio sportininkai patiria panašias emocijas. Žaidėjai linkę jausti sakingą pasitikėjimo savimi

lygmenį bei suprasti pažintinio ir somatinio nerimo simptomus, pasitikėjimą savimi, kaip emocijas

sudarančias palankesnes sąlygas. Taip pat rezultatai parodė, kad tiek somatinio tiek kognityvinio

nerimo balai buvo panašūs ir profesionalių regbio žaidėjų ir neprofesionalių regbio žaidėjų.

M. V. Jones ir kt. (2002) teigė, kad profesionalūs sportininkai palyginus su mėgėjais, dėl

didelio pasitikėjimo savimi ir savo patirties mėgaujasi įvairiais psichologiniais ir pažintiniais

įgūdžiais siekiant parodyti puikius pasirodymus, o mėgėjai sportininkai naudojasi psichologiniais

įgūdžiais ir vaizduote, tiesiog sumažinti savo nerimą prieš pasirodymą ir jaustis atsipalaidavę.

Kaip matome iš atliktų tyrimų yra teigiama, kad aukštesnį pasitikėjimą savimi turi

sportininkai profesionalai, kas su mūsų gautais duomenimis yra prieštaringa. Mūsų tyrimo rezultatai

atskleidė, kad mažiau Akvilės lygos krepšininkių pasitikėjimas buvo aukštesnis nei LMKL lygos

krepšininkių profesionalių. Panašius rezultatus gavo ir autorius, kuris tyrė pasitikėjimą savimi tarp

didelio meistriškumo irkluotojų ir irkluotojų veteranų. Šio darbo rezultatai parodė, kad veteranų

irkluotojų pasitikėjimo savimi lygis buvo aukštesnis nei didelio meistriškumo irkluotojų. Taip pat

autorius teigė, kad viena iš priežasčių tokio rezultato yra, kad irkluotojai veteranai turėjo didesnę

patirtį (Indriulis, 2011). Mūsų darbe Akvilės lygos krepšininkių amžiaus vidurkis taip pat buvo šiek

tiek didesnis nei LMKL krepšininkių, todėl galime teigti, kad Akvilės lygos krepšininkės turi

didesnę patirtį.

Apibendrinant galime teigti, kad LMKL krepšininkių tiek somatinis, tiek kognityvinis

nerimas buvo aukštesnio lygio nei Akvilės lygos krepšininkių, tuo tarpu pasitikėjimo savimi lygis

buvo aukštesnis Akvilės lygos krepšininkių. Emocinės būsenos, tokios kaip, savijauta ir nuotaika

buvo geresnė Akvilės krepšininkių, o aktyvumas buvo geresnis LMKL krepšininkių. Taigi iš to

matome, kad mūsų rezultatai yra priešingi ankščiau atliktų autorių rezultatams. Mano nuomone,

tokius rezultatus gali įtakoti ne tik krepšininkių meistriškumas, bet ir krepšininkių psichologinis

parengtumas bei toki aspektai kaip, atlygis, didesnė atsakomybė, spaudimas ir t.t.

55

IŠVADOS

1. Skirtingose moterų krepšinio lygose žaidžiančių krepšininkių emocinės būsenos prieš

varžybas reikšmingai skiriasi (p< 0,01). Moterų krepšinio lygoje „Akvilė“ žaidžiančių krepšininkių

savijauta ir nuotaika vertinama geriau nei Lietuvos moterų krepšinio lygoje žaidžiančių

krepšininkių. Vienintelis Lietuvos moterų krepšinio lygoje žaidžiančių krepšininkių aktyvumas

vertinamas geriau nei moterų krepšinio lygoje „Akvilė“ žaidžiančių krepšininkių (p< 0,01).

2. Skirtingose moterų krepšinio lygose žaidžiančių krepšininkių nerimo lygis prieš varžybas

reikšmingai skiriasi (p< 0,01). Lietuvos moterų krepšinio lygoje žaidžiančių krepšininkių pažintinis

ir somatinis nerimas aukštesnis nei moterų krepšinio lygoje „Akvilė“ žaidžiančių krepšininkių.

Pasitikėjimo savimi lygis aukštesnis taip pat moterų krepšinio lygoje „Akvilė“ žaidžiančių

krepšininkių nei Lietuvos moterų krepšinio lygoje žaidžiančių krepšininkių (p< 0,01).

56

REKOMENDACIJOS

Kadangi išanalizavus rezultatus sužinojome, kad LMKL krepšininkių savijautos, nuotaikos,

kognityvinio, somatinio ir pasitikėjimo savimi lygiai prieš varžybas yra prastesni nei Akvilės lygoje

žaidžiančių krepšininkių, tai LMKL komandų treneriai, vadovai turėtų atkreipti didesnį dėmesį į

krepšininkių priežvaržybines būsenas.

Žinant Lietuvos moterų krepšinio lygos komandų situaciją bei požiūrį į sporto psichologus,

komandos vadovai, treneriai turėtų į tai pažvelgti įdėmiau ir bandyti pagerinti krepšininkių

priešvaržybinės emocines būsenas su psichologų pagalba.

57

LITERATŪRA

1. Alix-Sy, D., Le Scanff, C., Filaire, E. (2008). Psychophysiological responses in the pre-

competition period in elite soccer players. Journal of Sports Science and Medicine, 7, 446-

454.

2. Andrew, M., Peter, C. T., Matthew, J. S. et al. (2004). Mood Responses to Athletic

Performance in Extreme Environments. Journal of Sport Sciences, 22(10), 886 – 897.

3. Anshel, M. H., Kaissidis, A. N. (1997). Coping style and situational appraisals as predictors

of coping strategies following stressful events in sport as a function of gender and skill level.

British Journal of Psichology, 88, 263–276.

4. Apter, M.J. (2001). Motivational styles in everyday life: a guide to Reversal Theory.

American Psychological Association, Washington DC.

5. Balague, G. (2005). Anxiety: From pumped to panicked. In S. Murphy, (Ed.), The sport

psych handbook. United States: Human Kinetics, 73–92.

6. Bebetsos, E., Zouboulias, S., Antoniou, P., Kourtesis, T. (2013). Do anxiety, anger and

aggression differentiate elite water-polo players? Journal of Physical Education and Sport,

13(2), 209 – 212.

7. Beedie, C. J., Terry, P. C., Lane, A. M. (2000). The Profile of Mood States and Athletic

Performance: Two meta-analyses. Journal of Applied Sport Psychology, 12, 49–68.

8. Besharat, M. A., Pourbohlool, S. (2011). Moderating Effects of Self-Confidence and Sport

Self-Efficacy on the Relationship between Competitive Anxiety and Sport Performance.

Psychology, 2 (7), 760–765.

9. Borrego, C. Ch., Cid, L., Silva, C. (2012). Relationship Between Group Cohesion and

Anxiety in Soccer. Journal of Human Kinetics, 34, 119–127.

10. Bozkus, T., Turkmen, M., Kul, M. (2013). The effects of age, sports experience and physical

self perception on competition anxiety levels of female football players. International

journal of academic research,5 (4), 509–513.

11. Butt, J., Weinberg, R., Hom, T. (2003). The intensity and directional interpretation of

anxiety: Fluctuations throughout competition and relationship to performance. Sport

Psychologist, 17(1), 35–54.

12. Cerin, E. (2003). Anxiety versus Fundamental Emotions as Predictors of Perceived

Functionality of Pre-Competitive Emotional States, Threat, and Challenge in Individual

Sports.Journal of Applied Sport Psychology, 15, 223–238.

58

13. Cerin, E., Barnett, A. (2006) A processual analysis of basic emotions and sources of

concerns as they are lived before and after a competition. Psychology of Sport and Exercise

7, 1–21.

14. Cerin, E., Szabo, A., Hunt, N., Williams, C. (2000). Temporal patterning of competitive

emotions: A critical review. Journal of Sports Sciences, 18, 605–626.

15. Chu, C. Y., Lin, J. H., Hung, T. M. (2010). A study on table tennis players’ psychological

skills, sport injuries, and tournament satisfaction at the 49th World Championship.

International Journal of Table Tennis Scieces, 6, 200–202.

16. Craft, L. L., Magyar, T. M., Becker, B. J., Feltz, D. L. (2003). The Relationship Between the

Competitive State Anxiety Inventory-2 and Sport Performance: A Meta-Analysis. Journal of

sport & exercise psychology, 25, 44–65.

17. Corrado, D. D., Vitali, F., Robazza, C., Bortoli, L. (2015). Self-efficacy, emotional states,

and performance in carom billiards. Perceptual & Motor Skills: Exercise & Sport. 121 (1),

14–25.

18. Cottyn, J., Clercq, D. D., Pannier, J. L., Crombez, G., Lenoir, M. (2006). The measurement

of competitive anxiety during balance beam performance in gymnasts. Journal of Sports

Sciences, 24(2), 157–164.

19. Covassin, T.,Pero, S. (2004). The relationship between self-confidence, mood state, and

anxiety among collegiate tennis players. Journal of Sport Behavior, 27 (3), 230–242.

20. Cox, R. H. (2002). Sport Psychology: Concepts and Applications, 5th ed. New York: WCB

McGraw-Hill.

21. Cox, R.H. (2006). Sport Psychology. Concepts and Applications. McGraw-Hill.

22. Cox, R. H., Robb, M., Russell, W. D. (2000). Concurrent validity of the revised Anxiety

Rating Scale (ARS–2). Journal of Sport Behavior, 23, 327–334.

23. Eys, M. A., Hardy, J., Carron, A. V., Beauchamp, M. R. (2003). The relationship between

task cohesion and competitive state anxiety. Journal of Sport Exercise Psychology, 25, 66–

76.

24. Esfahani, N., Soflu, H.G., Assadi, H. (2011). Comparison of Mood in Basketball Players in

Iran League 2 and Relation with Team Cohesion and Performance. Procedia - Social and

Behavioral Sciences, 30, 2364–2368.

25. Esfahani, N., Soflu, H. G. (2010). The Comparison of Pre-Competition Anxiety and State

Anger between Female and Male Volleyball Players. World Journal of Sport Sciences, 3 (4),

237–242.

59

26. Eskandari, B., Dehghani, S., Monfared, M. O. et al. (2013). The relationship between

competitive anxiety and performance level of female students of Yazd Medicine University

in tenth athletic Olympiad in 2011. International Journal of Sport Studies, 3 (7), 700–706.

27. Filaire, E., Alix, D., Ferrand, C., Verger, M. (2009). Psychophysiological stress in tennis

players during the first single match of a tournament. Psychoneuroendocrinology, 34, 150–

157.

28. Fronso, S., Nakamura, F., Y., Bortoli, L., et al. (2013). Stress and Recovery Balance in

Amateur Basketball Players: Differences by Gender and Preparation Phase. International

Journal of Sports Physiology and Performance, 8, 618–622.

29. Gan, Q., Anshel, M. H. (2009). Sources of Acute Stress Among Chinese College Athletes as

a Function of Gender and Skill Level. Journal of Sport Behavior, 36–52.

30. Gould, D., Krane, V. (1992). The arousal-performance relationship: Current status and

future directions. In T. Horn (Ed.), Advances in sport psychology (pp. 119-141). Champaign,

IL: Human Kinetics.

31. Hanin, Y.L. (1997). Emotions and athletic performance: Individual Zones of Optimal

Functioning model. European Yearbook of Sport Psychology, 1, 29–72.

32. Hanin, Y. L. (2000). Emotions in sport. Champaign, IL: Human Kinetics.

33. Hagtvet, K.A., Hanin, Y.L. (2007). Consistency of performance-related emotions in elite

athletes: Generalizability theory applied to the IZOF model. Psychology of Sport and

Exercise, 8, 47–72.

34. Hanton, S., Mellalieu, S. D., Hall, R. (2004). Self-confidence and anxiety interpretation: A

qualitative investigation. Psychology of Sport and Exercise, 5 (4), 477-495.

35. Hardy, L. (1996). Testing the Predictions of the Cusp Catastrophe Model of Anxiety and

Performance. The Sport Psychologist,10,140–156.

36. Harutyunyan, A.A. (2004). Alleviation of competition stress in athletes after verbal

psychoregulation. Human Physiology, 30(2), 246–248.

37. Heilman, C.A. (2011). A Mixed Methods Approach Examining Alpine Ski Racing as a

Context for Positive Youth Development.The University of Utah, Salt Lake City, Utah.

38. Indriulis, R. (2011). Irkluotojų savijauta, aktyvumas, nuotaika ir pasitikėjimas savimi.

Magistro tezės. Kaunas: LKKA.

39. Ivaškienė, V., Raškevičius, K., Skužinskienė ir kt. (2012). Sambo ir dziudo sportuojančių

studenčių priešvaržybinė būsena. Sportinį darbingumą lemiantys veiksniai (V). Mokslinių

straipsnių rinkinys. 55 – 59. Kaunas: LSU.

40. Yerkes, R.M., & Dodson, J.D. (1908). The relation of strength of stimulus to rapidity of

habit formation. Journal of Comparative Neurology of Psychology, 18, 459–482.

60

41. Jakovljević, S., Karalejić, M., Lazarević, L. (2010). The latent structure of conative

dimensions of elite senior and junior basketball players. Physical Education and Sport, l(8),

21–30.

42. Jones, M. V., Bray, S. R., Mace, R. D. et al. (2002). The impact of mofivational imagery on

the emotional state and self-efficacy levels of novice climbers. Journal of Sport and

Exercise Psychology, 25, 57–73.

43. Jusienė, R., Laurinavičius, A. (2007). Psichologija. Vilnius: Mykolo Riomerio universiteto

Leidybos centras.

44. Kais, K., Raudsepp, L. (2005). Intensity and direction of competitive state anxiety, self-

confidence and athletic performance. Kinesiology, 37, 13–20.

45. Kamata, A., Tenenbaum, G., Hanin, Y.L. (2002). Individual Zone of Optimal Functioning

(IZOF): A probabilistic conceptualization. Journal of Sport and Exercise Psychology, 24,

189–208.

46. Kanniyan, A. (2015). Competitive state anxiety: impact of positive self talk training on

junior level football players. Sport Mont Journal,42–49.

47. Keikha, B. M., Yusof S. MD., Jourkesh, M. (2015). The Relationship between Prie –

Competition State Anxiety Components and Mood State Sub – Scales Scores and the Result

of among College Athletes through Temporal Patterning. Journal of Sport Science. 5 (1), 8 –

15.

48. Kerr, J. H., Mackenzie, S. H. (2014). Confidence Frames and the Mastery of New

Challenges in the Motivation of an Expert Skydiver. The Sport Psychologist, 28, 221–232.

49. Khan, K. S., Ali, D. (2011). Comparison between Male and Female Elite Wrestlers: A

Psychological Study. Journal of Education and Practice, 2 (4), 105–110.

50. Kočergina, N., Čepulėnas, A., Šniras, Š., Zuoza, A. (2011). Lietuvos biatlonininkių ir

biatlonininkų psichinių savybių raiškos ir sąveikos su šaudymo rezultatais varžybose

ypatumai. Sporto mokslas, 4(66), 11–17.

51. Kouli, O., Bebetsos, E., Kamperis, I., Papaioannou, A. (2010). The relationship between

emotions and confidence among greek athletes from different competitive sports.

Kinesiology, 42, 194–200.

52. Krane, V., Joyce, D., Rafeld, J. (1994). Competitive Anxiety, Situation Criticality, and

Softball Performance. The Sport Psychologist, 8, 58–72.

53. Krane, V. (1992). Conceptual and methodological considerations in sport anxiety research:

From the inverted-U hypothesis to catastrophe theory. Quest, 44, 72–87.

54. Krepštul, M. (2013). Jaunųjų boksininkų priešvaržybinės emocinė būsena. Magistro tezė.

Kaunas: LSU.

61

55. Lane, A.M. (2008). Mood and sport performance. In A.M. Lane (Ed.), Sport and exercise

psychology: Topics in applied psychology, 19–34. London: Hodder Education.

56. Lane, A. M., Beedie, C. J., Devonport, T. J., Stanley, D. M. (2011). Instrumental emotion

regulation in sport: relationships between beliefs about emotion and emotion regulation

strategies used by athletes. Scandinavian Journal of Medicine & Sciencein Sports,21, 445–

451.

57. Lane, A. M., Thelwell, R., Devonport T. J. (2009). Emotional Intelligence and Mood States

associated with Optimal Performance. Electronic Journal of Applied Psychology: General

Articles, 5(1), 67–73.

58. Lane, A. M., Terry, P.C. (2000). The nature of mood: Development of a conceptual model

with a focus on depression. Journal of Applied Sport Psychology, 12, 16–33.

59. Laskienė, S., Gedvilaitė-Moan, A. (2007). Lengvąja atletika užsiimančių paauglių

asmenybės nerimo ir psichinės būsenos prieš varžybas ypatumai. Ugdymas. Kūno kultūra.

Sportas, 4 (67), 40–48.

60. Laurin, R., Nicolas, M., Lavallee, D. (2008). Personal Goal Management Intervention and

Mood States in Soccer Academies. Journal of Clinical Sport Psychology,2, 57–70.

61. Lazarus, R.S. (2000). How emotions influence performance in competitive sports. The Sport

Psychologist, 14, 229–252.

62. Legkauskas, V. (2001). Psichologijos įvadas. Kaunas: VDU

63. León-Prados, J. A., Fuentes, I., Calvo, A. (2011) Ansiedad estado y autoconfianza

precompetitiva en gimnastas. Revista Internacional de Ciencias del Deporte, 22(7), 76–91.

64. Lim, B. H., Balbir, S. G., Chong, K. Y. (2011). Effects of Psychological Interventions on

Regulating Pre-Competition Mood States in Malaysian Volleyball Players. Asian Journal of

Physical Education & Recreation,17 (2), 24–31.

65. Lotfi, G. H., Motaghi, M. R., Daemi, E., Rohani, Z. (2011). Investigate the relationship

between anxiety and performance anxiety coaches football players Gonbad city. Journal of

Medical Sciences and Health Services Gonbad, 3, 120–112.

66. Lowther, J., Lane, A.M. (2002). Relationships between mood, cohesion and satisfaction

with performance among soccer players. Athletic Insight, The Online Journal of Sport

Psychology, 4(2),126–142.

67. Mackenzie, S. H., Hodge, K., Boyes, M. (2013). The Multiphasic and Dynamic Nature of

Flow in Adventure Experiences. Journal of Leisure Research, 45 (2), 214–232.

68. Mackenzie, S. H., Hodge, K., Boyes, M. (2011). Expanding the Flow Model in Adventure

Activities: A Reversal Theory Perspective. Journal of Leisure Researc, 43 (4), 519–544.

62

69. Martens, R. (1999). Sporto psichologijos vadovas treneriui. Vilnius: Lietuvos sporto

informacijos centras.

70. Martens, R., Vealey, R. S., Burton, D. (1990). Competitive anxiety in sport. Champaign, IL:

Human Kinetics.

71. Malinauskas, R. (1998). Ciklinių sporto šakų sportininkų emocinių būsenų ypatumai. Sporto

mokslas, 5, 79–82.

72. Malinauskas, R. (1999). Priešvaržybinės emocinės būsenos ir jų įveikimo būdai. Lietuvos

rankinio ateitis. Vilnius: LTOK, 12—16.

73. Malinauskas, R. (2003). Sporto psichologijos pagrindai. Kaunas. LKKA.

74. Malinauskas, R. (2010). Taikomoji sporto psichologija. Kaunas: LKKA.

75. Mcnair, D.M., Lorr, M.,, Droppleman, L.F. (1992). Revised manual for the Profile of Mood

States. San Diego, CA: Educational and Industrial Testing Services.

76. Mcnally, I. M. (2002). Contrasting Concepts of Competitive State-Anxiety in Sport:

Multidimensional Anxiety and Catastrophe Theories. The online Journal of

SportPsychology, 4 (2), 10–22.

77. Meidus, L. (2005). Spoto psichologija. Vilnius: VPU leidykla.

78. Mellalieu, S. D., Hanton, S., O'Brien, M. (2004). Intensity and direction of competitive

anxiety as a function of sport. Scandinavian Journal of Medicine & Science in Sports, 14

(5), 326-334.

79. Miškinis, K. (2002). Sporto pedagogikos pagrindai. Kaunas: LKKA.

80. Myers, D. G. (2008). Psichologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika.

81. Modrono, C., Guillen, F. (2011). Anxiety Characteristics of Competitive Windsurfers:

Relationships with Age, Gender, and Performance Outcomes. Journal of Sport Behavior.

Vol. 34. No. 3. 281 – 294.

82. Morgan, W.P. (1980). Test of champions: The iceberg profile. Psychology Today, 14(2),

92–102.

83. Morris, T. (2000). Psychological characteristics and talent identification in soccer. Journal

of Sports Sciences, 18, 715–726.

84. Mousavi, S. (2011). Describe and compare the anxiety levels of the students and athletes

and nonathletes and to determine the relationship between students' attitude towards sports.

Faculty of Education and Psychology, Shahid Beheshti University. p 88 - 91.

85. Neil, R., Hanton, S., Mellalieu, S.D., Fletcher, D. (2011). Competition stress and emotions

in sport performers: The role of further appraisals. Psychology of Sport and Exercise, 12(4),

460–470.

63

86. Neiss, R. (1988). Reconceptualizing arousal: Psychobiological states in motor performance.

Psychological Bulletin,103,345–366.

87. Nicholls, A. R., Jones, C. R., Polman, R. C. J., Borkoles, E. (2009). Acute sport-related

stressors, coping, and emotion among professional rugby union players during training and

matches. Scandinavian Journal of Medicine & Science in Sports, 19, 113–120.

88. Nieuwenhuys, A., Hanin, Y. L., Bakker, F.C. (2008). Performance-related experiences and

coping during races: A case of an elite yachtsman. Psychology of Sport and Exercise, 9, 61–

76.

89. Niven, K., Totterdell, P., Holman, D. (2009). A classification of controlled interpersonal

affect regulation strategies. Emotion, 9, 498–509.

90. Oudejans, R. D., Pijpers, J.R. (2009). Training with anxiety has a positive effect on expert

perceptual–motor performance under pressure. The Quarterly Journal of Experimental

Psychology, 62(8), 1631–1647.

91. Parkinson, B., Totterdell, P. (1999). Classifying affect-regulation strategies. Cognition and

Emotion, 13, 277–303.

92. Paskuall, E. E., Arnil, H. M., Basio, N. (1989). Mental health nursing, Third edition; USA:

Mosby.

93. Patel, D.R., Omar, H. Terry, M. (2010). Sport-related performance anxiety in young female

athletes. Journal of Pediatric and adolescent gynecology, 23(6), 325–335.

94. Pineda-Espejel, A., Lopez-Walle, J., Rodríguez, J. T., et al. (2011). Pre-competitive anxiety

and self-confidence in pan american gymnasts. Science of Gymnastics Journal, 5(1), 39–48.

95. Psichologija studentui: vadovėlis. (2002). Kaunas: KTU.

96. Psichologijos žodynas. (1993). Vilnius: Mokslo ir eniciklopedijų leidykla.

97. Robazza, C., Bartoli, L., Nougier, V. (2000). Performance emotions in an elite archer: A

case study. Journal of Sport Behavior, 23(2), 144–163.

98. Robazza, C., Gallina, S., D’Amico, M. A. et al. (2012). Relationship between biological

markers and psychological states in elite basketball players across a competitive season.

Psychology of Sport and Exercise, 13, 509–517.

99. Robazza, C., Pellizzari,M., Hanin, Y. (2004). Emotion self-regulation and athletic

performance: An application of the IZOF model. Psychology of Sport and Exercise, 5, 379–

404.

100. Robazza, C., Bortoli, L. (2007). Perceived impact of anger and anxi-ety on performance in

rugby players. Psychology of Sport and Exercise, 8, 875–890.

64

101. Salminen, S., Liukkonen, J., Hanin, Y. L., Hyvonen, A. (1995). Anxiety and athletic

performance of Finnish athletes: Application of the Zone of Optimal Functioning model.

Personality and Individual Differences, 19, 725–729.

102. Schmolinsky, G. (2000). Track and Field: The East German Textbook of Athletics.

Toronto: Sport Books Publisher.

103. Scott, V. B. Jr., Stiles, K. B., Raines, D. B., Koth, A. W. (2002). Mood, rumination, and

mood awareness in the athletic performance of collegiate tennis players: North American.

Journal of Psychology, 4(3), 457–468.

104. Sedaraty, M. (2006). Evaluation of competitive anxiety in female college students

Championship. Journal of Women's Studies,5, 111–128.

105. Simon, J. A., Martens, R. (1977). S.C.A.T. as a predictor of A-states in varying

competitive situations. In: D. M. Landers, R. W. Christina (Eds.), Psychology of Motor

Behaviour and Sport (vol. 2, pp. 146 – 156). Champaign, IL: Human Kinetics.

106. Spielberger, C. D. (1966). Anxiety and Behavior. – New York: Academic Press.

107. Soyer, F. (2012). Relationship between coping strategies with stress and sport confidence.

Journal of Society for development in new net environment in B&H,6 (4), 1315–1326.

108. Soltani, H., Reddy, K. S., Hosseini, S. R. A. et al. (2012). Comparison of competitive State

Anxiety among Elite and Non- Elite Badminton Players in Iran. Advances in Environmental

Biology, 6(10), 2698–2703.

109. Stanley, D. M., Lane, A. M., Beedie, Ch. J. et al. (2012). Emotion regulation strategies

used in the hour before running. International Journal of Sport and Exercise Psychology.

10 (3), 159–171.

110. Stonkus S. (2002). Sporto terminų žodynas. Kaunas: LKKA.

111. Šniras, Š., Juknelis, R. (2015). Stalo tenisininkų, žaidžiančių skirtingose lygose,

priešvaržybinės emocinės būsenos. Sporto mokslas, 1 (79), 39–44.

112. Tamir, M., Mitchell, C., Gross, J.J. (2008). Hedonic and instrumental motives in anger

regulation. Psychol Science, 19, 324–328.

113. Terry, P. C., Karageorghis, C. I. (2006). Psychophysical effects of music in sport and

exercise: An update on theory, research and application. Psychology bridging the Tasman:

Science, cultureand practice – Proceedings of the 2006 JointConference of the Australian

Psychological Societyand the New Zealand Psychological Society. 415–419.

114. Thayer, R.E., Newman, J. R., McClain, T.M. (1994). Self-regulation of mood: Strategies

for changing a bad mood, raising energy, and reducing tension. Journal of Personality and

Social Psychology, 67, 910–925.

65

115. Türksoy A. (2013). The determination of the competetive state anxiety levels of the male

basketball players. International journaL of academic research. 5 (1), 237–242.

116. Velikić, D.,Knežević, J.,Rodić, N. (2014). Relations of some personality traits and

characteristics of sportsmen with the level of sports anxiety. SportLogia, 10(1), 35–43.

117. Velickovska, L. A., Damovska, L., Anastasovski, I., Koteva-Mojsovska, T. (2014).

Anxiety among athletes-basketball player and nonathletes during the medium adolescence.

Research in Physical Education, Sport and Health. 3 (1), 63–65.

118. Vodičar, J., Kovač, E., Tušak, M. (2012). Effectiveness of athletes’ pre-competition mental

preparation. Scientific Journal on sport Kinesiologia Slovenica,18 (1), 22–37.

119. Weinberg, R., Gould, D. (1996). Fundamentos de Psicología del deporte y el ejercicio

Físico [Foundations of sport and exercise psychology]. Barcelona: Ariel.

120. Weinberg S. R., Gould, D. (2003). Foundations of Sport and Exercise Psychology. 3rd

edition. United States of America: Human Kinetics.

66

PRIEDAI

67

1 priedas

TYRIMO ANKETA

Gerb. respondente,

Esu Lietuvos sporto universiteto, Sporto psichologijos studijų programos II kurso magistrantė. Šiuo metu

atlieku magistrinio darbo tyrimą, kurio tikslas atskleisti skirtingose moterų krepšinio lygose žaidžiančių krepšininkių

priešvaržybines emocines būsenas. Užtikriname Jūsų atsakymų konfidencialumą. Pradžioje duomenys apie Jus:

Jūsų amžius .................................................

Jūsų sportavimo stažas ................................. Lyga kurioje žaidžiate: LMKL/“Akvilės“ moterų krepšinio lyga (pabraukite)

SAN testas

Metodika skirta nustatyti Jūsų savijautai, aktyvumui ir nuotaikai. Prašome Jūsų apibūdinti dabartinę

savo būseną. Jums pateikiama 30 požymiųir kiekvienoje požymio poroje reikia pažymėti Jūsųbūsenąlabiausiai atitinkantįskaičių(apveskite skaičių rutuliuku).

S 1. Savijauta gera 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Savijauta bloga

S 2. Jaučiuosi stiprus 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Jaučiuosi silpnas

A 3. Pasyvus 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Aktyvus

A 4. Mažai judrus 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Judrus

N 5. Linksmas 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Liūdnas

N 6. Nuotaika gera 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Nuotaika bloga

S 7. Darbingas 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Nedarbingas

S 8. Kupinas jėgų 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Bejėgis

A 9. Lėtas 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Greitas

A 10. Neveiklus 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Veiklus

N 11. Laimingas 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Nelaimingas

N 12. Džiugus 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Niūrus

S 13. Įsitempęs 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Atsipalaidavęs

S 14. Sveikas 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Ligotas

A 15. Apatiškas 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Pakilus

A 16. Abejingas 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Sujaudintas

N 17. Smagiai nusiteikęs 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Melancholiškas

N 18. Džiaugsmingas 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Liūdnas

S 19. Pailsėjęs 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Nuvargęs

S 20. Žvalus 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Išsekęs

A 21. Mieguistas 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Sujudęs

A 22. Pavargęs 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Aktyvus

N 23. Ramus 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Susirūpinęs

N 24. Optimistas 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Pesimistas

S 25. Ištvermingas 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Nuvargęs

S 26. Žvalus 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Suglebęs

A 27. Sunkiai susivokiantis 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Lengvai mąstantis

A 28. Išsiblaškęs 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Atidus

N 29. Kupinas vilčių 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Nusivylęs

N 30. Patenkintas 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Nepatenkintas

68

2 priedas

CSAI-2 (varžybinės būsenos nerimo inventoriaus) metodas

Toliau pateikiami teiginiai, kiekvieną iš jų perskaitykite ir pažymėkite (apveskite skaičių rutuliuku) atitinkamą

skaičių pagal tai, kaip jūs jaučiatės (manote) dabar, šiuo momentu. Nėra teisingų ar klaidingų klausimų. Neskirkite

vienam teiginiui per daug laiko, tiesiog greitai pasirinkite dabar jums atrodantį teisingiausią atsakymą.

Visiškai ne Šiek tiek Daugmaž Labai

1.Man rūpi šios rungtynės 1 2 3 4

2.Jaučiuosi nervingas 1 2 3 4

3.Jaučiuosi ramus 1 2 3 4

4.Abejoju savim 1 2 3 4

5.Jaučiu drebulį 1 2 3 4

6.Jaučiuosi patogiai 1 2 3 4

7.Nerimauju, kad nepasirodysiu taip gerai, kaip

galėčiau

1 2 3 4

8.Mano kūnas įsitempęs 1 2 3 4

9.Jaučiuosi pasitikintis savimi 1 2 3 4

10.Nerimauju dėl galimo pralaimėjimo 1 2 3 4

11.Jaučiu pilvo įtempimą 1 2 3 4

12.Jaučiuosi saugus 1 2 3 4

13.Nerimauju dėl galimo pralaimėjimo 1 2 3 4

14.Mano kūnas atsipalaidavęs 1 2 3 4

15.Jaučiuosi pakankamai pasitikintis savimi, kad

galėčiau pasitikti iššūkį

1 2 3 4

16.Nerimauju dėl galimo prasto pasirodymo 1 2 3 4

17.Man širdis daužosi 1 2 3 4

18.Tikiu, kad pasirodysiu gerai 1 2 3 4

19.Nerimauju dėl to, ar pasieksiu savo tikslą 1 2 3 4

20.Jaučiu pilvo silpnumą 1 2 3 4

21.Jaučiuosi psichologiškai atsipalaidavęs 1 2 3 4

22. Nerimauju dėl to, kad kitus gali nuvilti mano

pasirodymas 1 2 3 4

23. Man prakaituoja delnai 1 2 3 4

24.Pasitikiu savimi, kadangi mintyse turiu vaizdą,

kaip pasiekti savo tikslą

1 2 3 4

25.Nerimauju, kad nepajėgsiu susikaupti 1 2 3 4

26.Jaučiu savo kūno įtempimą 1 2 3 4

27.Esu tikras, kad gebėsiu įveikti spaudimą 1 2 3 4

Dėkojame už Jūsų atsakymus